Soliaris

„MAŽASIS APOKRIFAS”

Mano veido ir rankų oda buvo nudeginta. Prisiminiau, jog ieškodamas Harei migdomųjų vaistų (kad būčiau galėjęs, būčiau nusijuokęs iš savo naivumo), mačiau vaistinėlėje stiklainį 60 tepalo nuo apsideginimo, tad nuėjau į savo kambarį. Atidariau duris ir raudonoje saulėlydžio šviesoje pamačiau, kad krėsle, prie kurio neseniai klūpojo Harė, kažkas sėdi. Baimė sukaustė mane, paniškai šoktelėjau atatupstas, pasinešęs bėgti; tai truko sekundės dalelę. Sėdintysis pakėlė galvą. Tai buvo Snau — tas. Jis sklaidė kažkokius popierius, užsidėjęs koją ant kojos, atsukęs man nugarą (vis tebemūvėjo tas pačias reaktyvų nudegintas drobines kelnes). Šūsnis popierių gulėjo šalimais ant staliuko. Pamatęs mane, atidėjo viską į šalį ir valandėlę žiūrėjo paniuręs, iš po ant nosies galiuko nuleistų akinių.

Žodžio netaręs, nuėjau prie praustuvo, paėmiau iš vaistinėlės skystoką tepalą ir ėmiau tepti labiausiai apdegintas vietas kaktoje ir skruostuose. Laimė, veidas nelabai ištino, o kadangi buvau stipriai užsimerkęs, akys liko sveikos. Keletą didesnių pūslių ant smilkinio ir žando perdūriau sterilia injekcijų adata ir išspaudžiau iš jų skystį. Paskui užsilipinau ant veido du suvilgytus marlės lopus. Visą laiką Snautas atidžiai stebėjo mane. Aš nekreipiau į jį dėmesio. Galiausiai baigiau šią procedūrą (veidas vis labiau peršėjo) ir atsisėdau į kitą fotelį, nuėmęs nuo jo Harės suknelę. Tai buvo paprasčiausia suknelė, tik be susegimo.

Snautas, pasidėjęs ant smailių kelių rankas, kritiškai stebėjo mano judesius.

— Na, tai ką, pasišnekėsim? — man atsisėdus, atsiliepė jis. Aš neatsakiau, tik prispaudžiau beslystantį nuo skruosto

marlės lopą.

— Turėjome svečių, a?

— Taip, — abejingai atsakiau. Nejaučiau nė mažiausio noro taikytis prie jo tono.

— Ir atsikratėme? Na, na, smarkiai griebeisi.

Jis palietė savo apsilupinėjusią kaktą, kurioje jau švietė rausvi šviežios odos lopeliai. Žiūrėjau į juos apdujęs. Kodėl ligšiol manęs neprivertė susimąstyti vadinamasis Snauto ir Sartorijaus įdegimas? Visą laiką maniau, jog tai nuo saulės, bet juk niekas nesikaitina Soliaryje…

— Bet turbūt pradėjai kukliai? — kalbėjo Snautas, nepaisydamas, jog aš staiga kai ką supratau. — Visokie narkotikai, nuodai, laisvosios kovos veiksmai, a?

— Ko tu nori? Galime pasikalbėti lygiom teisėm. Jei ketini krėsti komedijas, tai verčiau išeik.

— Kartais nenorom būni komediantas, — tarė jis ir pakėlė į mane primerktas akis. — Juk neimsi manęs įtikinėti, kad nepavartojai virvės ir plaktuko? Ar nesvaidei rašaline kaip Liuteris? Ne? Ė, — išsiviepė jis, — tai tu tikras šaunuolis! Net praustuvas sveikas, nemėginai nė sutraiškyti galvos, nieko, kambario nesujaukei, tik iš karto, šmaukšt braukšt, įgrūdai, iššovei, ir baigta?! — Snautas pažvelgė į laikrodį. — Todėl dabar turime kokias dvi, o gal ir tris valandas, — baigė jis.

Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo nemaloniai šypsodamasis, paskui tarė:

— Tai sakai, kad aš kiaulė?

— Paskutinė kiaulė, — pritariau piktai.

— Taip? O ar būtum patikėjęs, jei būčiau tau pasakęs? Bent vienu žodeliu?

Aš tylėjau.

— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbėjo jis, vis taip pat dirbtinai šypsodamasis. — Jis užsidarė savo kabinoje ir kalbėjosi tik pro duris. O mes, žinai, ką manėme?

Aš žinojau, bet nutariau tylėti.

— Aišku. Tarėme, kad jis pamišo. Pasakė mums kai ką pro duris, bet ne viską. Gal tu net numanai, kodėl jis slėpė, kas pas jį buvo? Na, juk jau žinai: suum cuigue (Kiekvienam savo (lot.)). Bet jis buvo tikras mokslininkas. Pareikalavo, kad duotume jam šansų.

— Kokių šansų?

— Na, manau, kad jis bandė tai kaip nors klasifikuoti, kaip nors susitarti, išspręsti, dirbo naktį. Žinai, ką jis darė? Tikriausiai žinai!

— Tie apskaičiavimai, — tariau aš. — Stalčiuje. Radijo stotyje. Tai jo darbas?

— Taip. Bet tada aš dar to nežinojau.

— Kiek tai tęsėsi?

— Viešėjimas? Gal savaitę. Kalbėjomės pro duris. O, kas ten dėjosi! Manėme, kad jį užpuolė haliucinacijos, motoriniai sudirgimai. Duodavau jam skopolamino.

— Kaip tai… jam?!

— Na taip. Jis ėmė, bet ne sau. Eksperimentavo. Šitaip viskas ir ėjo.

— O jūs..?

— Mes? Trečią dieną nutarėme patekti pas jį, išlaužti duris, jei nebus galima kitaip, taurumo skatinami, norėjome jį gydyti.

— A… tai todėl! — išsprūdo man.

— Taip.

— Ir ten… toje spintoje…

— Taip, mielas berneli. Taip. Jis nežinojo, kad tuo metu ir mus lankė svečiai. Ir jau negalėjome rūpintis juo. Bet jis to nežinojo. Dabar tai… tai jau yra tam tikra… rutina.

Jis ištarė tai taip tyliai, kad paskutinį žodį ne tiek išgirdau, kiek numaniau.

— Palauk, nesuprantu, — tariau aš. — Tai kaip gi, juk turėjote girdėti. Pats sakei, kad klausėtės. Turėjote girdėti du balsus, taigi…

— Ne. Tik jo balsą, o jeigu ten ir buvo kokie neaiškūs kuždesiai, tai turbūt supranti, kad viską priskyrėme jam…

— Tik jo?.. Bet… kodėl?

— Nežinau. Turiu, tiesa, vieną teoriją tuo klausimu. Bet, manau, jog neverta skubėti ją taikyti, juo labiau kad ji ne viską paaiškina. Taigi. Bet tu turėjai kai ką pastebėti jau vakar, antraip būtum palaikęs mus abu pamišėliais?

— Maniau, kad pats būsiu pamišęs.

— Šitaip? Ir nieko nematei?

— Mačiau.

— Ką?!

Jo grimasa jau nebebuvo panaši į šypsnį. Ilgai žiūrėjau į jį, paskui atsakiau:

— Tą… juodukę…

Jis nepašoko, bet visas jo susigūžęs ir priekin palinkęs kūnas nežymiai atsileido.

— Galėjai mane įspėti, — pradėjau, bet jau nebe taip tvirtai.

— Juk įspėjau.

— Kokiu būdu?

— Vieninteliu galimu. Suprask, nežinojau, kas tai bus! To niekas nežinojo, to negalima žinoti…

— Klausyk, Snautai, pora klausimų. Tu… jau turi šiokią tokią patirtį. Ar toji… tai.. kas jai atsitiks?

— Tau rūpi, ar grįš?

— Taip.

— Grįš ir negrįš.

— Ką tai reiškia?

— Grįš tokia, kaip… pirmojo vizito pradžioje. Paprasčiausiai ji nieko nežinos arba, tiksliau, elgsis taip, tarsi to visko, ką tu darei, norėdamas ja atsikratyti, niekad nebūtų buvę. Jei situacija jos neprivers, ji nebus agresyvi.

— Kokia situacija?

— Tai priklauso nuo aplinkybių.

— Snautai!

— Ko tu nori?

— Negalime sau leisti tokios prabangos slėpti ką nors vienas nuo kito!

— Tai ne prabanga, — nutraukė jis sausai. — Kelvinai, man atrodo, kad tu vis dar nesupranti… arba palauk! — Jam sublizgo akys.

— Ar gali pasakyti, kas buvo pas tave?!

Aš nurijau seilę. Nuleidau galvą. Nenorėjau į jį žiūrėti. Verčiau čia būtų buvęs kas kitas, ne jis. Bet neturėjau pasirinkimo. Marlės lopas atsiklijavo ir nukrito man ant rankos. Krūptelėjau nuo jo slidaus prisilietimo.

— Moteris, kurią…— Aš nebaigiau. — Nusižudė. Pasidarė injekciją…

Snautas laukė.

— Nusižudė?.. — paklausė jis, matydamas, kad tyliu.

— Taip.

— Tai viskas? Aš tylėjau.

— Negali būti, kad viskas.

Aš staigiai pakėliau galvą. Jis nežiūrėjo į mane.

— Iš kur žinai? Jis neatsakė.

— Gerai, — tariau aš, apsilaižęs lūpas. — Susibarėme. Tiesai sakant, ne. Tai aš jai pasakiau, žinai, kaip sakoma supykus… Susirinkau mantą ir išsikrausčiau, ji davė man suprasti, nepasakė tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to nė nereikia… Buvau tikras, jog tai tik žodžiai, kad ji pabūgs ir nepadarys šito… Aš taip jai ir pasakiau. Kitą dieną prisiminiau, kad palikau stalčiuje tas… injekcijas. Ji žinojo, kad jos yra. Atsinešiau iš laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks jų veikimas. Išsigandau ir norėjau eiti jų pasiimti, bet paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai žiūriu į jos žodžius, ir… viskas taip pasiliko. Bet trečią dieną vis dėlto nuėjau, labai man buvo neramu. Bet… kai atėjau, ji jau buvo mirusi.

— Ak tu, nekaltybe…

Man užvirė širdis. Bet kai pažvelgiau į Snautą, supratau, kad jis nesityčioja. Aš tarsi pirmąkart jį pamačiau. Jo veidas buvo papilkęs, neapsakomas nuovargis glūdėjo giliose skruostų raukšlėse, jis atrodė kaip sunkiai sergantis žmogus.

— Kodėl taip kalbi? — keistai susidrovėjęs, paklausiau aš.

— Todėl, kad ši istorija tragiška. Ne, ne, — skubiai pridūrė, matydamas, kad aš subruzdau, — tu vis dar nesupranti. Žinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save žudiku, bet… tai nėra užvis blogiausia.

— Ką tu sakai! — tariau ironiškai.

— Džiaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas įvyko, gali būti baisu, tačiau baisiausia yra tai, kas… neįvyko. Niekad.

— Nesuprantu… — sukuždėjau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galvą.

— Normalus žmogus, — tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kurs niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių susitinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?

Aš tylėjau.

— Stotis, — tarė jis tyliai. — Tai bus Stotis Soliaris.

— Bet… kas gi tai pagaliau galėtų būti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat žudikai…

— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertarė mane Snautas. — Kas gi nėra kada nors sapnavęs tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie… apie fetišistą, kuris įsimylėjo, sakysim, nešvarų skudurą, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, įsigyja tą savo brangiausią, šlykštų skudurą… Komiška, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi iš galvos dėl jo, ir atiduotų dėl jo gyvybę, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Džiuljetai… Būna šitaip. Taip, bet jau turbūt supranti, kad egzistuoja poelgiai… situacijos… tokios, kad niekas neišdrįs jų realizuoti, nebent mintyse, kokią vieną sutrikimo, nuopuolio, pamišimo valandėlę, pavadink tai kaip nori. Paskui žodis tampa kūnu. Tai viskas.

— Tai… viskas, — pakartojau nesąmoningai, negyvu balsu. Man ūžė galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo čia dėta Stotis?

— Tu turbūt apsimetinėji, — murmtelėjo Snautas, atidžiai pažiūrėjęs į mane. — Juk visą laiką kalbu apie Soliarį, tik apie Soliarį, apie nieką kitą. Ne mano kaltė, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikėjaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todėl bent išklausyk mane ligi galo.

Mes iškeliaujam i kosmosą, pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!

— Tai kas gi čia yra? — kantriai išklausęs Snauto, paklausiau aš.

— Tas, ko norėjome: kontaktas su kita civilizacija. Turime jį, šį kontaktą! Išdidintas lyg pro mikroskopą mūsų siaubingas bjaurumas, mūsų paikystė ir gėda!!!

Jo balsas virpėjo nuo įtūžio.

— Tu manai, kad tai… okeanas? Kad tai jis? Bet kodėl? Dabar jau nesvarbu mechanizmas, bet dėl dievo, kodėl?! Ar rimtai galvoji, kad jis nori pasismaginti mūsų sąskaita? Arba bausti mus?! Juk tai primityvi demonologija! Planeta, užvaldyta labai didelio velnio, kuris, tenkindamas savo šėtoniško humoro gyslelę, pakiša mokslinės ekspedicijos nariams succuby (Velnias moters pavidalu (angl.).)! Turbūt pats netiki tokiu begaliniu idiotizmu?!

— Tas velnias nėra toks jau kvailas, — iškošė pro dantis Snautas.

Nustebęs pažvelgiau į jį. Man toptelėjo, kad galėjo sutrikti jo nervai, netgi jei to, kas dėjosi Stotyje, nelaikytume beprotybe. „Reaktyvinė psichozė?..” — dingtelėjo man, kai Snautas ėmė tyliai kone be garso juoktis.

— Nustatinėji man diagnozę? Dar luktelk. Mat, tu patyrei tai tokia švelnia forma, kad dar nieko nežinai!

— Aha. Velnias pasigailėjo manęs, — tariau aš. Pokalbis man jau įkyrėjo.

— Tai ko gi tu nori? Kad pasakyčiau tau, kokią klastą mums ruošia iks metamorfinės plazmos bilijonai? Galimas daiktas, nieko.

— Kaip tai nieko? — paklausiau apstulbęs. Snautas vis tebesišypsojo.

— Turėtumei žinoti, kad mokslas rūpinasi vien tuo, kaip kas nors vyksta, o ne kodėl kas nors vyksta. Kaip? Ogi prasidėjo tai aštuntą ar devintą dieną po to eksperimento rentgenu. Gal okeanas atsakė į spinduliavimą kuriuo kitu spinduliavimu, gal išzondavo juo mūsų smegenis ir išgriebė iš jų kažkokias izoliuotas psichikos saleles.

— Psichikos saleles? Tai mane sudomino.

— Na taip, atplėštus nuo visų kitų procesus, užsisklendusius savyje, prislopintus, užgniaužtus, kažkokius įsižiebusius atminties židinėlius. Jis traktavo juos kaip receptą, kaip kažkokios konstrukcijos planą… Tu juk žinai, kokie panašūs į kits kitą asimetriniai kristalai chromosomų ir tų nukleininių cerebrozidų junginių, kurie sudaro įsiminimo procesų substraktą. Juk paveldimoji plazma yra,įsimenanti” plazma. Taigi okeanas išėmė tai iš mūsų, užfiksavo, o paskui… pats žinai, kas buvo paskui. Bet kodėl tai buvo padaryta? O! Tik jau ne tam, kad mus sunaikintų. Tą jis galėjo padaryti kur kas lengviau. Šiaip ar taip, esant tokiai technologinei laisvei, jis galėjo padaryti viską, pavyzdžiui, siuntinėti mums antrininkus.

— A! — sušukau aš. — Tai todėl taip išsigandai pirmąjį vakarą, kai aš atėjau!

— Taip. O pagaliau, — pridūrė Snautas, — gal jis taip ir padarė. Ką tu žinai, ar aš iš tikrųjų esu tas doras seniokas Šeškas, kuris atskrido čia prieš dvejus metus…

Jis ėmė tyliai juoktis, tarsi mano apstulbimas būtų jam padaręs dievaižin kokį malonumą, bet tuojau liovėsi.

— Ne, ne, — sumurmėjo jis, — užtenka ir be to… Gal esama ir daugiau skirtumų, bet aš žinau tik vieną: mane ir tave galima užmušti.

— O jų ne?

— Nepatariu mėginti. Klaikus vaizdas!

— Niekuo?

— Nežinau. Tik jau ne nuodais, peiliu, kilpa…

— Atomine bomba?

— Pabandytume!?

— Nežinau. Jeigu tai ne žmonės.

— O jeigu tam tikra prasme — žmonės? Subjektyviai jie žmonės. Jie visiškai nenutuokia, kaip yra atsiradę. Turbūt pastebėjai?

— Taip. Na ir… kaip tai vyksta?

— Regeneruoja neregėtu tempu. Neįmanomu tempu, akyse, sakau tau, ir vėl ima elgtis kaip… kaip…

— Kaip kas?

— Kaip kad mes įsivaizduojame, kaip tie atminties įrašai, pagal kuriuos…

— Tai tiesa, — patvirtinau aš, nepaisydamas, kad tepalas varva man nuo nudegintų skruostų ir laša ant rankų.

— Gibarianas žinojo?.. — staiga paklausiau aš. Snautas atidžiai pažvelgė į mane.

— Ar žinojo tą, ką mes?

— Taip.

— Beveik tikrai.

— Iš kur žinai, sakė tau?

— Ne. Aš radau pas jį vieną knygą…

— „Mažąjį Apokrifą”?! — sušukau, pašokdamas iš vietos.

— Taip. O iš kur tu gali tai žinoti? — staiga susierzinęs, paklausė jis, įbedęs akis man į veidą. Aš nuraminau jį mostu.

— Ramiau, — tariau aš. — Juk matai, kad esu apsvilęs ir visai neregeneruoju. Jis paliko man laišką.

— Ką sakai?! Laišką? Kas jame parašyta?

— Nedaug. Tiesą sakant, raštelis, ne laiškas. Bibliografinė soliaristinio priedo ir šito „Apokrifo” nuoroda. Kas tas „Apokrifas”?

— Senas dalykas. Gal jis ir turi ką nors bendro su visu tuo. Imk.

Jis išėmė iš kišenės aptrauktą oda nusitrynusiais kampais ploną tomelį ir padavė man.

— O Sartorijus?.. — tarstelėjau, paėmęs knygą.

— Ką Sartorijus? Tokioj situacijoj kiekvienas elgiasi… kaip išmano. Jis stengiasi būti normalus, jam tai reiškia — oficialus.

— Na žinai!

— Ogi taip. Buvau kartą drauge su juo atsidūręs tokioje situacijoje, neminėsiu smulkmenų, kad mums aštuoniems liko penki šimtai kilogramų deguonies. Mes vienas po kito metėme kasdieninius užsiėmimus, galiausiai visi vaikščiojome apžėlę, jis vienas skutosi, valėsi batus; toksai jis žmogus. Žinoma, ką jis padarys dabar, bus apsimetimas, komedija ar nusikaltimas.

— Nusikaltimas?

— Na, gal ir ne nusikaltimas. Reikia tam sugalvoti kokį naują žodį. Pavyzdžiui, „reaktyvinės skyrybos”. Gėliau skamba?

— Esi nepaprastai sąmojingas, — tariau aš.

— Norėtumei, kad verkčiau? Pasiūlyk ką nors.

— Et, duok man ramybę.

— Ne, kalbu rimtai. Tu dabar žinai maždaug tiek, kiek aš. Turi kokį planą?

— Ką tu! Neturiu supratimo, ką darysiu, kai… ji vėl pasirodys. Turi pasirodyti?

— Veikiau taip.

— Pro kur gi jie patenka į vidų? Juk Stotis hermetinė. Gal šarvai…

Jis papurtė galvą.

— Šarvai tvarkoj. Neturiu supratimo kaip. Dažniausiai svečių susilaukiam pabudę, bet reikia nors retkarčiais pamiegoti.

— Uždarytį juos kur?

— Trumpam tepadeda. Lieka priemonės… žinai, kokios. Jis atsistojo. Atsistojau ir aš.

— Klausyk, Snautai… Tu turi galvoj Stoties likvidavimą. Ir norėtumei, kad iniciatyvos imčiausi aš?

Jis papurtė galvą.

— Tai ne taip paprasta. Aišku, mes visad galime pabėgti, kad ir į sateloidą, ir iš ten pasiųsti SOS. Žinoma, kolegos nuspręs, kad mes pamišėliai, — kokia nors sanatorija Žemėje ligi tol, kol viską gražiausiai paneigsime, — juk pasitaiko kolektyvinio pamišimo atvejų tokiose izoliuotose bazėse. Gal tai ir nebūtų užvis blogiausia. . Sodas, ramybė, baltos palatos, pasivaikščiojimai su slaugais…

Jis kalbėjo visai rimtai, susibrukęs į kišenes rankas, įsmeigęs kambario kertėn nereginčias akis. Raudona saulė jau dingo už horizonto ir skiauterėtos bangos tirpo juodoje kaip rašalas dykumoje. Dangus liepsnojo. Virš šito dvispalvio neapsakomai niūraus peizažo plaukė violetiniais pakraščiais debesys.

— Vadinasi, nori bėgti? Ar ne? Dar ne? Jis nusišypsojo.

— Nepalaužiamas nugalėtojau… tu dar neparagavai šito, nes neklausinėtum taip prisispyręs. Svarbu ne tai, ko norim, o tai, kas galima.

— O kas?

— Šito nežinau.

— Vadinasi, liekame čia? Manai, kad atsiras priemonė… Snautas pažvelgė į mane, — nugeibęs, raukšlių išvagotu apsilupinėjusią oda veidu.

— Kas žino. Gal ir verta, — tarė galų gale. — Apie jį veikiausiai nieko nesužinosime, bet gal apie save. .

Jis nusisuko, pasiėmė savo popierius ir išėjo. Norėjau jį sustabdyti, bet žodis neišsprūdo pro lūpas. Neturėjau ką veikti, tegalėjau laukti. Aš priėjau prie lango ir pažvelgiau į kruvinai juodą okeaną, beveik nematydamas jo. Toptelėjo, kad galėčiau užsidaryti kurioje nors raketoje, tačiau negalvojau rimtai, tas būtų buvę perdaug kvaila; juk visvien būčiau turėjęs išeiti. Anksčiau ar vėliau. Atsisėdau prie lango ir pasiėmiau knygą, kurią man davė Snautas. Šviesos dar pakako, ji nurausvino puslapius, visas kambarys švietė raudonai.

Knygoje buvo kažkokio filosofijos magistro Otono Ravintzero surinkti neginčijamos vertės straipsniai ir darbai. Kiekvieną mokslą visad lydi koks nors pseudomokslas, jo keisti iškraipymai tam tikro tipo protuose; astronomija karikatūrišku

būdu atsispindi astrologijoje, chemija — kitados alchemijoje, tad suprantama, kad soliaristikos gimimą lydėjo tikra minčių — išsigimėlių banga. Ravintzero knygoje buvo šitokios rūšies dvasios peno, nors, reikia atvirai pasakyti, įžangoje jis atsiribojo nuo šito panoptikumo. Jis paprasčiausiai ir visai teisingai galvojo, kad toks rinkinys galės būti vertingas epochos dokumentas tiek istorikui, tiek ir psichologui.

Bertono raportas užėmė knygoje deramą vietą. Jis buvo kelių dalių. Pirmąją sudarė jo labai lakoniško laivo žurnalo kopija.

Nuo keturioliktos ekspedicijos sutartinio laiko valandos ligi šešioliktos keturiasdešimt minučių užrašai buvo trumpi ir negatyvūs.

,Aukštis 1000 arba 1200, arba 800 metrų, nieko nepastebėta — okeanas tuščias”. Tai kartojosi keletą kartų.

Paskui, 16,40:,Kyla raudonas rūkas. Matomumas 700 metrų. Okeanas tuščias.”

17.00: „Rūkas tirštėja, tyla, matomumas 400 metrų, su prošvaistėm. Leidžiuos į 200.”

17.20: „Esu rūke. Aukštis 200. Matomumas 20–40 metrų. Tyla. Kylu į 400.”

17.45: „Aukštis 500. Rūko lavina ligi horizonto. Rūke — piltuvo formos kiaurymės, pro kurias prasišviečia okeano paviršius. Kažkas vyksta jose. Mėginu patekti į vieną tokį piltuvą.”

17.52: „Matau lyg kokį sūkurį — išmeta geltonas putas. Jis apsuptas rūko sienos. Aukštis 100. Leidžiuosi į 20.”

Tuo baigėsi užrašai Bertono laivo žurnale. Šito vadinamojo raporto tąsa buvo ištrauka iš jo ligos istorijos; tiksliau tariant, tai buvo tekstas Bertono padiktuotų parodymų, pertraukiamų komisijos narių klausimais.

Bertonas: Kai nusileidau ligi trisdešimties metrų, išlaikyti aukštį pasidarė sunku, nes toje apskritoje be rūko erdvėje gūsiais pūtė vėjas. Turėjau visą dėmesį sukaupti į vairus ir todėl kurį laiką — gal 10 ar 15 minučių — negalėjau pažvelgti iš kabinos. Todėl nenorom patekau į rūką, mane ten sviedė stiprus vėjo gūsis. Tai nebuvo paprastas rūkas, bet lyg kokia suspensija, atrodo, koloidinė, ji aptraukė man visus langus. Turėjau daug vargo, kol juos nuvaliau. Suspensija buvo labai lipni. Tuo tarpu apsisukimai sumažėjo trisdešimt procentų, nes propeleris nepajėgė įveikti šito ruko pasipriešinimo, ir aš nebegalėjau išlaikyti aukščio. Nusileidau labai žemai ir, bijodamas užkliūti už bangų, paleidau variklius visu greičiu. Mašina išsilaikė tame pačiame aukštyje, bet į viršų nekilo. Turėjau dar keturis raketinių greitintuvų patronus. Nepavartojau jų, galvodamas, kad padėtis gali pablogėti ir tada man jų tikrai prireiks. Propeleriui sukantis visu smarkumu, prasidėjo labai didelė vibracija; numaniau, kad propeleris apsitraukia ta keista suspensija; kėlimo jėgos matuoklė vis teberodė nulį, ir čia aš nieko negalėjau padaryti. Kai tik patekau į rūką, saulės nebemačiau, bet ten, kur ji buvo, rūkas fosforizavo raudonai. Sukiojausi, vildamasis, kad pagaliau man pavyks pakliūti į viena tų rūko neaptrauktų vietų, ir tikrai po kokio pusvalandžio man tas pavyko. Įskridau į laisvą kone visiškai apskritą kelių šimtų metrų skermens erdvę. Jos ribas žymėjo smarkiai kunkuliuojantis rūkas, tarsi kilnojamas stiprių konvekcinių srovių. Todėl stengiausi laikytis kuo arčiausiai,skylės” vidurio — ten oras buvo ramiausias. Tada pastebėjau, kad okeano paviršius pasikeitęs. Bangos kone visiškai išnyko, o viršutinis šio skysčio — to, kas sudaro okeaną — sluoksnis pasidarė pusiau permatomas, vietomis drumzlinas, bet drumzlės palengva nyko, ir neilgai trukus paviršius visiškai praskaidrėjo, aš galėjau pro keleto metrų storumo sluoksnį žiūrėti į gilumą. Ten tvenkėsi tarsi koks geltonas dumblas, kuris plonom, statmenom srovelėm kilo aukštyn ir, išplaukęs į paviršių, sublizgėdavo kaip stiklas, imdavo glermėti ir putoti, o paskui sustingdavo; tada jis darėsi panašus ir labai tirštą, prisvilusį cukraus sirupą. Tasai dumblas, ar gleivės, rezgėsi į storus mazgus, kilo panašiais į kalafiorus gauburiais virš okeano ir palengva formavo įvairius pavidalus. Mane ėmė traukti prie rūko sienos, todėl turėjau porą minučių kovoti su šiuo judesiu posūkiais ir vairu, o kai vėl galėjau pažvelgti apačion, išvydau po savim kažką, kas man priminė sodą. Taip, sodą. Mačiau žemaūgius medelius ir gyvatvores, ir takelius, netikras — viskas iš tos pačios substancijos, kuri jau buvo visiškai sustingusi lyg geltonas gipsas. Šitaip viskas atrodė; okeano paviršius smarkiai blizgėjo. Aš nusileidau kuo žemiausiai, kad galėčiau gerai apžiūrėti.

Klausimas: Ar tie medžiai ir kiti augalai, kuriuos matei, buvo su lapais?

Bertono atsakymas: Ne. Tai buvo tik toks bendras pavidalas, tarsi sodo modelis. Na, taip! Modelis. Šitaip atrodė. Modelis, bet, rasi, natūralaus dydžio. Paskui viskas ėmė sproginėti ir lūžinėti, pro plyšius, kurie buvo visiškai juodi, bangomis skverbėsi į paviršių tirštas dumblas ir stingo, dalis varvėjo, o dalis likdavo, ir viskas ėmė vis smarkiau kunkuliuoti, apsidengė puta, ir aš jau daugiau nieko nebemačiau, tik tą putą. Podraug rūkas ėmė spausti mane iš visų pusių, tat padidinau apsisukimus ir pakilau į 300 metrų aukštį.

Klausimas: Ar esi įsitikinęs, jog tai, ką matei, buvo panašu į sodą, o ne į ką kita?

Bertono atsakymas: Taip. Juk aš pastebėjau ten visokių smulkmenų, pavyzdžiui, kad vienoj vietoj stovėjo išrikiuotos kažkokios kvadratinės dėželės. Paskui man dingtelėjo galvoje, kad tai galėjo būti bitynas.

Klausimas: Tau dingtelėjo paskui? Bet ne tada, kai pamatei?

Bertono atsakymas: Ne, nes viskas buvo lyg iš gipso. Mačiau ir kitokių dalykų. Klausimas: Kokių dalykų?

Bertono atsakymas: Tiksliai nepasakysiu, nes nesuspėjau jų gerai apžiūrėti. Man rodėsi, kad po kai kuriais krūmais guli kokie įrankiai. Jie buvo pailgos formos su išsikišusiais dantimis, tarsi gipsiniai mažų sodininkystės mašinų liejiniai. Bet tuo aš nesu visiškai tikras. Visu kitu — taip. Klausimas: Ar nepagalvojai, kad tai haliucinacija? Bertono atsakymas: Ne. Galvojau, kad tai fatamorgana. Kad haliucinacija, negalvojau, nes jaučiausi visai gerai, ir dar todėl, kad niekad kaip gyvas nebuvau ko panašaus matęs. Kai pakilau ligi trijų šimtų metrų, rūkas po manim buvo išakytas, atrodė kaip sūris. Vienos skylelės buvo tuščios ir pro jas mačiau, kaip banguoja okeanas, o kitose kažkas kunkuliavo. Nusileidau į vieną tokią kiaurymę ir iš keturiasdešimties metrų aukščio pamačiau, kad po okeano paviršiumi, bet visiškai negiliai, guli siena, tarsi kokio didžiulio pastato siena; ji aiškiai prasišvietė pro bangas ir joje buvo eilės tolygiai išdėstytų stačiakampių angų, panašių į langus. Man net pasirodė, kad kai kuriuose languose kažkas juda. Bet dabar nesu tuo įsitikinęs. Paskui siena ėmė palengva kilti aukštyn ir išniro iš okeano. Nuo jos ištisais kriokliais varvėjo dumblas ir kažkokie gleimėti padarai, tokie gysloti sutirštėjimai. Staiga ji perlūžo pusiau ir nugrimzdo gilyn taip greit, kad beregint dingo. Aš vėl pavariau mašiną į viršų ir skridau virš pat rūko, kone liesdamas jį važiuokle. Išvydau kitą tuščią piltuvo pavidalo vietą — ji buvo gal keliskart didesnė už pirmąją.

Jau iš tolo pamačiau kažką plaukiojantį. Kadangi daiktas buvo šviesus, kone baltas, man pasirodė, kad tai Fechnerio skafandras, juoba kad jo forma buvo lyg žmogaus. Labai staigiai pasukau mašiną — bijojau, kad galiu praskristi pro tą vietą ir jau nebesurasiu jos. Tada toji figūra lengvai kilstelėjo ir atrodė, tarsi plaukiotų ar stovėtų ligi juosmens bangoje. Skubėjau ir nusileidau taip žemai, jog pajutau, kaip važiuoklė atsitrenkė į kažką minkštą, gal į bangos keterą, nes ji toje vietoje buvo didelė. Tas žmogus, taip, žmogus, buvo be skafandro. Ir vis tiek judėjo.

Klausimas: Ar matei jo veidą?

Bertono atsakymas: Taip.

Klausimas: Kas jis buvo?

Bertono atsakymas: Tai buvo vaikas.

Klausimas: Koks vaikas? Ar buvai jį kada anksčiau matęs?

Bertono atsakymas: Ne. Niekad. Bent neprisimenu. Kai prisiartinau, — mane nuo jo skyrė kokie keturiasdešimt metrų, gal kiek daugiau — pastebėjau, kad čia kažkas ne taip.

Klausimas: Ką nori pasakyti?

Bertono atsakymas: Tuoj paaiškinsiu. Iš pradžių pats nežinojau, kas čia yra, tik vėliau susivokiau: jis buvo nepaprastai didelis. Maža pasakyti — milžiniškas. Jis buvo gal kokių keturių metrų. Gerai pamenu, kad kai trinktelėjau važiuokle į bangą, jo veidas buvo aukštėliau manojo, nors aš sėdėjau kabinoje, taigi buvau kokie trys metrai virš okeano paviršiaus.

Klausimas: Jeigu jis buvo toks didelis, tai iš kur žinojai, kad tai vaikas?

Bertono atsakymas: Nes tai buvo labai mažas vaikas.

Klausimas: Ar nemanai, Bertonai, kad tavo atsakymas nelogiškas?

Bertono atsakymas: Ne. Nėmaž. Todėl, kad aš mačiau jo veidą. Ir kūno proporcijos buvo vaikiškos. Man atrodė, kad tai… kone naujagimis. Ne, perdedu. Jis buvo gal kokių dvejų ar trejų metų. Jo plaukai buvo juodi ir mėlynos akys, didžiulės! Ir buvo nuogas. Visiškai nuogas, it ką tik užgimęs. Jis buvo šlapias, veikiau slidus, taip žvilgėjo jo oda. Tas reginys labai mane paveikė. Jau nebetikėjau jokia fatamorgana. Pernelyg aiškiai mačiau tą vaiką. Jis kilojosi drauge su banga, bet nepriklausomai nuo to dar ir judėjo. Tai buvo šlykštu!

Klausimas: Kodėl? Ką gi jis darė?

Bertono atsakymas: Atrodė, na, kaip kokiame muziejuje, kaip lėlė, bet kaip gyva lėlė. Jis prasižiodavo ir užsičiaupdavo ir darė visokius šlykščius judesius. Taip, nes tai buvo ne jo judesiai.

Klausimas: Kaip tai suprasti?

Bertono atsakymas: Nebuvau priartėjęs prie jo daugiau kaip per keliolika metrų. Dvidešimt metrų gal bus tiksliausias nuotolis. Bet jau esu sakęs, koks jis buvo milžiniškas, ir todėl mačiau jį nepaprastai aiškiai. Jo akys blizgėjo ir išvis jis atrodė kaip gyvas vaikas, tik tie judesiai… tarsi kas būtų bandęs… tarsi kas būtų norėjęs jį išbandyti…

Klausimas: Pasistenk tiksliau paaiškinti, ką tai reiškia…

Bertono atsakymas: Nežinau, ar sugebėsiu. Man taip pasirodė. Intuityviai. Aš negalvojau apie tai. Tie judesiai buvo nenatūralūs.

Klausimas: Ar nori pasakyti, kad, tarkim, rankos judėjo taip, kaip negali judėti žmogaus rankos, kadangi sąnarių judamumas yra ribotas?

Bertono atsakymas: Ne. Visai ne. Tik… Tie judesiai neturėjo jokios prasmės. Kiekvienas judesys juk ką nors reiškia, yra skirtas kam nors…

Klausimas: Taip manai? Naujagimio judesiai gali nieko nereikšti.

Bertono atsakymas: Žinau. Bet naujagimio judesiai yra netvarkingi, nekoordinuoti. Apibendrinti. O anie buvo, a, žinau! Buvo metodiški. Jie vyko paeiliui, grupėmis ir serijomis. Tarsi kas būtų norėjęs ištirti, ką tas vaikas sugeba padaryti rankomis, o ką liemeniu ir burna. Baisiausias buvo veidas — manau todėl, kad veidas labiausiai išraiškus, o anas buvo, kaip… ne, nemoku to pasakyti. Jis buvo gyvas, tačiau tai nebuvo žmogaus veidas. Tai yra, bruožai visai žmogiški, ir akys, ir oda, ir viskas, bet išraiška, mimika — ne.

Klausimas: Ar jis darė grimasas? Ar žinai, kaip atrodo epilepsijos priepuolio ištikto žmogaus veidas?

Bertono atsakymas: Taip. Esu matęs tokį veidą. Suprantu. Ne, čia buvo kas kita. Epilepsijos priepuolyje būna traukuliai ir spazmai, o čia buvo lygūs, ištisai grakštūs judesiai, ar, jei taip galima pasakyti, melodingi. Kitaip apibrėžti nemoku. Veidas taip pat. Veidas negali atrodyti taip, tarsi viena jo pusė būtų linksma, kita liūdna, tarsi viena jo pusė grasintų ar bijotų, o kita — triumfuotų ar panašiai; o to vaiko veidas buvo šitoks. Be to, tie visi judesiai ir mimika vyko nepaprastai greit. Aš buvau ten labai trumpai. Gal dešimtį sekundžių, gal dar mažiau.

Klausimas: Ir nori pasakyti, kad suspėjai viską pamatyti per tokį trumpą laiką? O iš kur žinai, kiek tai truko. Žiūrėjai į laikrodį?

Bertono atsakymas: Ne. Į laikrodį nežiūrėjau, bet aš skraidau nuo šešiolikos metų. Mano profesijoje privaloma numanyti laiką sekundės tikslumu. Tai refleksas. Jis reikalingas nusileidžiant. Pilotas, kuris nesugeba bet kokiom aplinkybėm susiorientuoti, ar koks reiškinys trunka penkias sekundes, ar dešimt, ne ko tevertas. Tas pats pasakytina ir apie stebėjimą. Žmogus metų metus mokosi viską suvokti pačiu trumpiausiu laiku.

Klausimas: Daugiau nieko nematei?

Bertono atsakymas: Mačiau. Bet kitko taip aiškiai neatsimenu. Reikia manyti, dozė man buvo per stipri. Mano smegenys tarsi užsikimšo. Rūkas ėmė kristi, ir turėjau kilti aukštyn. Turėjau, bet neatsimenu, kaip ir kada tai padariau. Pirmąkart gyvenime vos neužsimušiau. Rankos man taip drebėjo, kad negalėjau kaip reikiant nulaikyti vairo. Berods, kažką rėkiau ir šaukiau bazę, nors žinojau, kad nėra ryšio.

Klausimas: Ar bandei tada grįžti?

Bertono atsakymas: Ne. Pakilęs į aukštį, pagalvojau, kad gal kurioje tų skylių yra Fechneris. Žinau, tai skamba absurdiškai. Bet aš taip galvojau. Jeigu dedasi tokie dalykai, — pagalvojau aš, tai gal man pavyks ir Fechnerį surasti. Todėl nutariau nusileisti į tiek skylių, kiek tik bus galima. Bet trečiąkart pamačiau tokį dalyką, jog, pakilęs į viršų, supratau, kad čia ne mano jėgom. Negalėjau. Privalau pasakyti, nors tai jau yra žinoma. Man pasidarė bloga ir aš vėmiau laive. Ligšiol nežinau, ką tai reiškia. Manęs niekad nepykindavo.

Klausimas: Tai buvo apsinuodijimo reiškinys, Bertonai.

Bertono atsakymas. Gali būti. Nežinau. Bet to, ką pamačiau trečiąkart, neišgalvojau, to nepaaiškinsi apsinuodijimu.

Klausimas: Iš kur tu žinai?

Bertono atsakymas: Tai nebuvo haliucinacija. Juk haliucinacija yra tai, ką sukuria mano paties smegenys, taip?

Klausimas: Taip.

Bertono atsakymas: Taigi. O to smegenys negalėjo sukurti. Niekad tuo nepatikėsiu. Jos nesugebėtų šito padaryti.

Klausimas: Verčiau pasakyk, kas tai buvo, gerai?

Bertono atsakymas: Pirmiausia turiu sužinoti, kaip bus traktuojama, ką ligšiol esu pasakęs.

Klausimas: Kokią tai turi reikšmę?

Bertono atsakymas: Man — principinę. Sakiau, kad išvydau tokį dalyką, kurio niekad nepamiršiu. Jeigu komisija pripažins, jog tai, ką pasakiau, yra bent vienu procentu įtikima, vadinasi, reikia pradėti šito okeano tyrinėjimus. Tada pasakysiu viską. O jeigu komisija tars, jog čia tik mano svaičiojimai, nesakysiu nieko.

Klausimas: Kodėl?

Bertono atsakymas: Todėl, kad mano haliucinacijų turinys, kad ir koks jis būtų, yra mano privatus reikalas. O mano eksperimentų Soliaryje turinys — ne.

Klausimas: Ar tai turi reikšti, kad atsisakai toliau duoti bet kokius atsakymus, kol kompetentingi ekspedicijos organai priims nutarimą? Juk turėtum suprasti, kad komisija nėra įgaliota tuojau pat priimti nutarimą.

Bertono atsakymas: Taip.

Tuo baigėsi pirmasis protokolas. Buvo dar fragmentas antrojo, parašyto po vienuolikos dienų.

Pirmininkas:…atsižvelgdama į tai, komisija, susidedanti iš trijų gydytojų, trijų biologų, vieno fiziko, vieno inžinieriaus mechaniko ir ekspedicijos vadovo pavaduotojo, padarė išvadą, kad Bertono papasakoti įvykiai yra haliucinacinis kompleksas, kuris atsirado apsinuodijus planetos atmosfera, — buvo sudirgintos smegenų žievės asociacinės zonos, — todėl Bertonui buvo aptemusi sąmonė, ir tie įvykiai visai arba beveik visai neatitinka tikrovės.

Bertonas: Atsiprašau. Ką reiškia „visai ar beveik visai”? Kas yra,beveik visai”? Kiek tai svarbu?

Pirmininkas: Aš dar nebaigiau. Atskirai užprotokoluota votum separatum (atskira nuomonė (lot.)) fizikos daktaro Arčibaldo Mesendžerio, kuris pareiškė, kad tai, ką papasakojo Bertonas, galėjo, jo manymu, atsitikti tikrovėje ir pridera sąžiningai ištirti. Tai viskas.

Bertonas: Kartoju ankstyvesnįjį klausimą.

Pirmininkas: Labai paprasta. „Beveik visai” reiškia, kad kokie nors realūs reiškiniai galėjo sukelti tavo haliucinacijas, Bertonai. Normaliausiam žmogui gali vėjuotą naktį judantis krūmas pasirodyti gyva būtybė. O ką jau svetimoje planetoje, kai stebėtojo protas yra nuodų veikiamas. Čia nėra tau nieko įžeidžiamo, Bertonai. Tai koks bus tavo nutarimas?

Bertonas: Pirmiau norėčiau sužinoti, kokių pasekmių turės daktaro Mesendžerio votum separatum.

Pirmininkas: Praktiškai jokių. Vadinasi, bandymų šia kryptimi nebus daroma.

Bertonas: Ar protokoluojama tai, ką mes kalbame?

Pirmininkas: Taip.

Bertonas: Tada norėčiau pasakyti, jog, mano įsitikinimu, komisija nesiskaito ne su manim — aš čia niekas — bet su pačia ekspedicijos dvasia. Taigi aš, kaip jau esu sakęs, daugiau į klausimus neatsakinėsiu.

Pirmininkas: Ar tai viskas?

Bertonas: Taip. Bet aš norėčiau pasimatyti su daktaru Mesendžeriu. Ar bus galima?

Pirmininkas: Žinoma.

Tuo baigėsi antrasis protokolas. Kortelės apačioje buvo smulkiu šriftu išspausdinta pastaba, sakanti, kad dr. Mesendžeris kitą dieną apie tris valandas kalbėjosi su Bertonu, paskui kreipėsi į Ekspedicijos Tarybą, reikalaudamas dar kartą išnagrinėti piloto parodymus.

Jis tvirtino, jog to reikalauja nauji papildomi duomenys, kurių jam suteikė Bertonas, bet kuriuos galės paskelbti tik tada, jei Taryba priims teigiamą nutarimą. Taryba, kurią sudarė Šanahanas, Timolis ir Trahieras, atmetė šį pasiūlymą, ir byla buvo baigta.

Knygoje dar buvo fotokopija vieno puslapio laiško, rasto Mesendžerio dokumentuose po jo mirties. Tai būta, matyt, juodraščio, Ravintzeriui nepavyko nustatyti, ar tas laiškas buvo išsiųstas ir kokios buvo jo pasekmės.

„…jos neįtikėtina bukaprotystė, — prasidėjo tekstas. — Rūpindamasi savo autoritetu, Taryba, konkrečiai kalbant, Šanahanas ir Timolis (nes Trahiero balsas nieko nereiškė) atmetė mano reikalavimą. Dabar kreipiuosi betarpiškai į Institutą, bet pats supranti, jog tai tik bejėgiškas protestas. Saistomas pažado, deja, negaliu Tau atskleisti to, ką man yra pasakęs Bertonas. Tarybos sprendimą, reikia manyti, bus paveikęs tas faktas, kad apie savo atradimą jiems pranešė žmogus, neturintis jokio mokslinio laipsnio, nors ne vienas tyrinėtojas galėtų pavydėti tam pilotui sveiko proto ir stebėtojo talento. Prašau Tave atsiųsti man atgaliniu paštu tokius duomenis:

1) Fechnerio biografiją, pradedant vaikyste,

2) viską, ką žinai apie jo šeimą ir šeimos santykius; girdėjau, kad jis paliko našlaičiu mažą vaiką,

3) topografiją tos vietos, kur augo Fechneris.

Dar norėčiau Tau pasakyti, ką aš apie visa tai galvoju. Kaip žinia, netrukus po Fechnerio ir Karučio išskridimo raudonosios saulės centre atsirado dėmė, kuri savo korpuskuliniu spinduliavimu pažeidė radijo ryšį, ypač, pagal sateloido duomenis, pietiniame pusrutulyje, tai yra, ten, kur buvo mūsų bazė. Fechneris ir Karučis buvo nuskridę nuo bazės toliau už visas kitas tyrinėtojų grupes.

Tokio tiršto atkakliai tvyrančio rūko, esant visiškam štiliui, nebuvome pastebėję per visą savo buvimo planetoje laiką ligi pat katastrofos dienos.

Manau, kad tai, ką matė Bertonas, buvo dalis operacijos,Žmogus”, kurią įvykdė anoji lipni pabaisa. Visų Bertono pastebėtų darinių tikrasis šaltinis buvo Fechneris — jo smegenys kažkokios mums nesuprantamos „psichinės vivisekcijos” metu; tai buvo eksperimentinis atkūrimas, kai kurių (turbūt patvariausių) jo atminties pėdsakų rekonstrukcija.

Žinau, kad tai skamba fantastiškai, žinau, kad galiu klysti. Todėl prašau, padėk man; dabar esu Alaryke ir čia lauksiu tavo atsakymo.

Tavo A.”

Aš vos begalėjau skaityti — taip sutemo, jog knyga mano rankoje papilkėjo, paskui raidės ėmė mirguliuoti akyse, bet tuščia puslapio dalis rodė, kad priėjau pabaigą tos istorijos, kuri mano paties pergyvenimų šviesoje pasirodė labai tikėtina. Pasisukau į langą. Virš horizonto tirštoje violetinėje šviesoje it blėstančios žarijos dar švytėjo keli debesys. Tamsos gaubiamas okeanas buvo nematomas. Girdėjau, kaip šiušena popierinės juostelės virš ventiliatorių.

Įšilęs šiek tiek ozonu atsiduodantis oras atrodė sutirštėjęs. Visoje Stotyje viešpatavo absoliuti tyla. Pagalvojau, kad mūsų nutarimas pasilikti nėmaž nebuvo didvyriškas. Jau seniai praėjo epocha didvyriškų kovų, drąsių ekspedicijų, baisių mirčių, kaip, sakysim, pirmosios okeano aukos, Fechnerio, žuvimas. Man jau beveik nerūpėjo, kas yra Snauto ar Sarto — rijaus „svečiai”. „Praeis kiek laiko, — pagalvojau aš, — ir mes liausimės gėdytis ir vengti kits kito. Jei negalėsime „svečių” atsikratyti, tai priprasime prie jų ir gyvensime su jais, o jeigu jų kūrėjas pakeis žaidimo taisykles, prisitaikysime ir prie naujų, nors tam tikrą laiką spyriosimės, blaškysimės, o gal net kuris nusižudys, bet galiausiai vėl viskas atgaus pusiausvyrą.” Kambario tamsa vis labiau panėšėjo į žemiškąją. Joje tešvietė balti praustuvo ir veidrodžio kontūrai. Aš atsistojau, apgraibom susiradau lentynoje vatos gniužulėlį, apsitryniau suvilgytu tamponu veidą ir atsiguliau aukštielninkas į lovą. Kažkur virš manęs palei ventiliatorių čia stiprėjo, čia tilo kažkoks šiugždesys, panašus į peteliškės plazdėjimą. Aš net nemačiau lango, viską gaubė juoduma; nežinia iš kur sklindančios blausios šviesos ruoželis kabojo prieš mane, net nežinau, ar ant sienos, ar dykumos gelmėje ten, už lango. Prisiminiau, kad aną vakarą išsigandau tuščio Soliario erdvės žvilgsnio, ir vos nenusijuokiau. Aš nebebijojau jo. Nieko nebijojau. Pakėliau prie akių ranką. Laikrodžio ciferblate sušvito fosforinis skaitmenų vainikėlis. Po valandos turėjo patekėti žydroji saulė. Mėgavausi viešpataujančia tamsa, giliai alsavau, tuščias, išsivadavęs nuo bet kokių minčių.

Pasijudinęs pajutau prispaustą prie šlaunies magnetofono dėželę. Taip. Gibarianas. Jo balsas, išlikęs juostoje. Man net į galvą neatėjo atgaivinti jį, paklausyti. Tai buvo viskas, ką galėjau padaryti dėl jo.

Aš paėmiau magnetofoną, norėdamas pakišti jį po lova, ir išgirdau šnaresį, paskui tyliai sugirgždėjo veriamos durys.

— Krisai?.. — pasigirdo tylus balsas, kone kuždesys. — Ar tu čia, Krisai? Taip tamsu.

— Nieko, — tariau aš. — Nebijok. Eikš čia.