Soliaris

HARĖ

Apskaičiavimus dariau su kažkokiu nebyliu įniršiu ir tik jis palaikė mane ant kojų. Buvau taip priveiktas nuovargio, kad nebepajėgiau ištiesti lovos kabinoje ir, užuot atkabinęs viršutines užvaržas, patraukiau už turėklo, ir visas patalas užvirto ant manęs. Pagaliau nuleidau lovą, nusimečiau rūbus ir baltinius tiesiai ant grindų, paskui leisgyvis kritau ant pagalvės, net nepripūtęs jos kaip reikiant. Užmigau, neužgesinęs šviesos, net nežinau kada. Kai atsimerkiau, man pasirodė, kad temiegojau keletą minučių. Kambarį buvo užliejusi rūškana, raudona šviesa. Man buvo vėsu ir gera. Gulėjau nuogas, niekuo neužsiklojęs. Prieš lovą, prie pradengto lango, kažkas sėdėjo krėsle, apšviestas raudonos saulės. Tai buvo Harė. Apsivilkusi balta lengva suknele, užsidėjusi koją ant kojos, basa, tamsūs plaukai sušukuoti atgal, plonas audeklas ištemptas per krūtinę, įdegusios ligi alkūnių rankos nuleistos. Harė nejudėdama žvelgė į mane iš po savo juodų blakstienų. Aš ilgai žiūrėjau į ją, visiškai ramus. Pirmoji mano mintis buvo: „Kaip gerai, jog tai sapnas, kai žinai, kad sapnuoji”. Ir vis dėlto norėjau, kad jis išnyktų. Užsimerkiau ir prisiverčiau labai intensyviai to norėti, bet kai atsimerkiau, ji vis tebesėdėjo prieš mane. Lūpas buvo saviškai sustačiusi, tarsi norėdama švilptelti, bet akyse nebuvo nė kibirkštėlės juoko. Prisiminiau viską, ką galvojau apie sapnus aną vakarą prieš užmigdamas. Harė atrodė taip pat, kaip tąsyk, kai mačiau ją gyvą paskutinį kartą, o juk tada jai buvo devyniolika metų. Dabar jai būtų dvidešimt devyneri, bet, žinoma, ji visai nepasikeitė — mirusieji lieka jauni. Ji žiūrėjo į mane vis tomis pačiomis viskuo besistebinčiomis akimis.,Mesiu ką į ją”, — pagalvojau, bet nors tai buvo tik sapnas, kažkodėl negalėjau ryžtis — net sapne — svaidyti daiktus į mirusiąją.

— Vargšele, atėjai manęs aplankyti, a? — tariau aš ir truputį išsigandau, nes mano balsas suskambėjo taip tikroviškai, o visas kambarys ir Harė, ir viskas atrodė taip realu, kaip tik begalima įsivaizduoti.

Koks plastiškas sapnas, negana to, dar spalvotas, ant grindų daug daiktų, kurių vakar guldamas nė nepastebėjau.,Kai atsibusiu, — pagalvojau, — patikrinsiu, ar jie tikrai čia guli, ar irgi yra sapno padarinys kaip Harė…”

— Ar ilgai ketini taip sėdėti?.. — paklausiau aš ir pastebėjau, jog kalbu labai tyliai, tarsi bijodamas, kad kas manęs neišgirstų. Lyg galima būtų girdėti, kas dedasi sapne!

Tuo metu saulė jau kiek pakilo.,Na, — pagalvojau aš, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turėjo ateiti žydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalėjau miegoti be pertraukos penkiolika valandų, tai čia tikriausiai, sapnas!”

Nurimęs gerai įsižiūrėjau į Harę. Šviesa krito jai iš už nugaros. Pro užuolaidos plyšelį įspindusi saulė paauksavo aksominį pūkelį jos dešiniajame skruoste, o blakstienos metė ant veido ilgą šešėlį. Ji buvo žavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybės. Stebiu ir saulės judėjimą, ir tai, ar yra jos veide duobutė ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusių lūpų kampučiu. Ir vis dėlto man norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai užmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet ūmai išgirdau kažkokį girgžtelėjimą ir tučtuojau atsimerkiau.

Harė sėdėjo prie manęs ant lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane… Aš nusišypsojau jai, ji irgi nusišypsojo, ir pasilenkė prie manęs. Pirmasis pabučiavimas buvo lengvas, tarsi mudu būtume buvę vaikai. Bučiavau ją ilgai. „Argi galima šitaip išnaudoti sapną?” — pagalvojau aš. Bet juk aš nenusižengiu jos atminimui, juk aš sapnuoju ją. Ją pačią. Šitaip dar man niekad nėra buvę…

Mudu vis nieko nekalbėjome. Gulėjau aukštielninkas, kai ji pakeldavo veidą, matydavau jos mažas saulės nuo lango pusės peršviestas šnerves, kurios visad būdavo jos jausmų barometras. Pirštų galais paliečiau jos ausis — jų speneliai buvo paraudę nuo bučinių. Nežinau, ar dėl to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet širdį spaudė.

Įtempiau jėgas, ruošdamasis šokti iš lovos, įsitikinęs, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai dažnai žmogus nevaldo savo kūno, kuris būna tarsi suparalyžuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikėjausi, kad nuo tų pastangų pabusiu. Tačiau nepabudau, tik paprasčiausiai atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų. „Nieko neveiksi, reikia ištverti ligi galo' , — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebūta. Aš bijojau.

— Ko tu nori? — paklausiau aš. Mano balsas buvo užkimęs, atsikrenkščiau. Nesąmoningai ėmiau grabalioti basom kojom šlepečių ir kol prisiminiau, kad neturiu čia jokių šlepečių, taip užsigavau pirštą, kad net sušnypščiau. — „Na, dabar viskas baigsis!” — pagalvojau patenkintas.

Tačiau ir toliau nieko nenutiko. Man atsisėdus, Harė pasitraukė. Nugara atsirėmė į lovos atkaltę. Jos suknelė vos pastebimai virpėjo po pat kairiosios krūties speneliu, į plakančios širdies taktą. Ji žiūrėjo į mane ramiai, susidomėjusi. Pagalvojau, jog geriausia būtų palįsti po dušu, bet tuojau pat susivokiau, kad dušas, kurį sapnuoju, negali pažadinti.

— Iš kur čia atsiradai? — paklausiau aš.

Ji pakėlė mano ranką ir ėmė ją mėtyti savo įprastiniu mostu, suduodama per pirštų galiukus ir gaudydama juos.

— Nežinau, — atsakė Harė, — ar tai blogai?

Ir balsas buvo tas pats, žemas, ir tonas išsiblaškęs. Ji visad kalbėdavo tarsi ne itin paisydama, ką sako, tarsi galvodama jau apie ką kita, todėl kartais atrodydavo nelabai išmintinga, o kartais neturinti gėdos, nes i viską žiūrėjo su prigesintu nustebimu, kuris tesireiškė vien akyse.

— Ar… kas tave matė?

— Nežinau. Atėjau ir tiek. Argi tai svarbu, Krisai?

Harė vis tebežaidė mano ranka, bet jos veidas jau nebedalyvavo tame žaidime. Ji paniuro.

— Hare..?

— Ką, mielasis?

— Kaip sužinojai, kur aš esu?

Ji susimąstė. Nusišypsojusi — jos lūpos buvo tokios tamsios, jog kai valgydavo vyšnias, nesiskirdavo nuo jų — Harė parodė dantų galiukus.

— Neturiu supratimo. Juokinga, tiesa? Kai įėjau, tu miegojai, bet nežadinau. Nenorėjau žadinti, nes esi pikčiurna. Pikčiurna ir nuobodybė, — į šių žodžių taktą ji energingai mestelėjo mano ranką.

— Buvai apačioje?

— Buvau. Pabėgau iš ten. Tenai šalta.

Ji paleido mano ranką. Guldama ant šono, papurtė galvą, kad plaukai kristų vienon pusėn, ir pažvelgė į mane su ta šypsenėle, kuri tik tada liovėsi mane erzinusi, kai ją pamilau.

— Bet juk… Hare… juk, — veblenau aš.

Pasilenkiau ties ja ir kilstelėjau trumpą suknelės rankovę. Po panašia į gėlytę raupsų skiepo žymele raudonavo mažytė injekcijos dėmelė. Nors ir tikėjausi šito (nes vis instinktyviai ieškojau bent dalelės logikos negalimybėje), man pasidarė bloga. Paliečiau tą žaizdele, kuri paskui metų metus man sapnavosi, kad net pabusdavau dejuodamas sujauktame patale, vis toje pat pozoje, susirietęs kone dvilinkas, taip, kaip kad ji gulėjo, kai radau ją kone atšalusią. Matyt, stengdavausi sapne padaryti tą patį, ką padarė jinai, tarsi norėdamas šitaip išmaldauti atleidimą ar būti su ja tom paskutinėm minutėm, kai ji jau pajuto injekcijos veikimą ir tikriausiai išsigando. Juk ji išsigąsdavo kad ir truputį įsidrėskusi, niekad negalėdavo pakelti skausmo, žiūrėti į kraują, ir staiga padarė tokį baisų dalyką, palikusi penkis žodžius man adresuotame raštelyje. Visad nešiojausi jį piniginėje, nučiurintą, praskydusį per sulenkimus, neturėjau drąsos su juo išsiskirti — tūkstančius kartų man vaidenosi ta valandėlė, kai jinai jį rašė, ir tai, ką ji tada jautė. Bandžiau įsikalbėti, kad ji norėjo tai padaryti taip sau, mane pagąsdinti, tiktai dozę paėmė atsitiktinai per didelę. Visi įtikinėjo mane, kad viskas taip ir buvo arba kad tai bus buvęs momento sprendimas, sukeltas depresijos, staigios depresijos. Tačiau jie nežinojo, ką buvau jai pasakęs penkios dienos prieš tai, ir pasakęs taip, kad kuo skaudžiausiai ją įžeisčiau, nežinojo, kad pasiėmiau savo daiktus, o kai juos kroviausi, jinai tarė nepaprastai ramiai: „Žinai, ką tai reiškia?” — o aš apsimečiau nesuprantąs, nors puikiai supratau. Aš laikiau ją baile ir pasakiau jai tai, — o dabar ji gulėjo skersai lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane, tarsi nežinodama, kad ją nužudžiau.

— Nieko daugiau nesugebi? — paklausė ji. Kambarys buvo raudonas nuo saulės, jos plaukuose žioravo pazarai, ji pažvelgė į savo petį, jai jis parūpo todėl, kad taip ilgai jį apžiūrinėjau, o kai aš atitraukiau ranką, ji priglaudė prie jos šaltą, švelnų skruostą.

— Hare, — pralemenau, — šito negali būti…

— Liaukis!

Jos akys buvo užmerktos, mačiau, kaip virpa jos įtempti vokai, juodos blakstienos lietė skruostus.

— Kur mudu esame, Hare?

— Savo namuose.

— Kur jie yra?

Ji akimirką pravėrė akis ir vėl jas užmerkė. Ji kuteno blakstienomis man ranką.

— Krisai!

— Ką?

— Man gera.

Sėdėjau nejudėdamas, palinkęs prie jos. Pakėliau galvą ir pamačiau veidrodyje virš prausyklos dalį lovos, išsidraikiusius Harės plaukus ir savo plikus kelius. Prisitraukiau koja vieną iš tų pusiau susilydžiusių įrankių, kurie mėtėsi ant grindų, ir paėmiau jį laisvąja ranka. Įrankio galas buvo aštrus. Prisidėjau jį prie odos ties ta vieta, kur buvo rausvas pusapvalis simetriškas randas, ir įsmeigiau į kūną. Smarkiai suskaudo. Žiūrėjau į varvantį kraują, kuris dideliais lašais riedėjo vidine šlaunies puse ir tyliai lašėjo ant grindų.

Ir tas nepadėjo. Kaskart aiškesnės darėsi baisios mintys, kurios klaidžiojo mano galvoje, jau nebesakiau sau: „Tai sapnas”, seniai lioviausi juo tikėjęs, dabar galvojau: „Reikia gintis”. Pažvelgiau į Harės pečius, po plonu audeklu pereinančius į strėnų išlenkimą; jos basos pėdos karojo, nesiekdamos grindų. Ištiesiau ranką, suėmiau jos rausvą kulnį ir perbraukiau pirštais per kojos padą. Jis buvo švelnus it naujagimio.

Jau tikrai žinojau, kad čia ne Harė, ir beveik neabejojau, kad ji pati to nežino.

Basa pėda pajudėjo mano delne, tamsios Harės lūpos juokėsi be garso.

— Liaukis… — sukuždėjo ji.

Švelniai atitraukiau ranką ir atsistojau. Vis tebebuvau nuogas. Skubiai rengdamasis, pamačiau, kad ji atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti į mane.

— Kur tavo daiktai? — paklausiau ir beregint pasigailėjau to.

— Mano daiktai?

— Tai ką, turi tik šitą suknelę?

Čia jau buvo žaidimas. Tyčia stengiausi elgtis atsainiai, paprastai, tarsi būtume išsiskyrę tik vakar, ne, tarsi niekad nebūtume išsiskyrę. Harė atsistojo ir man pažįstamu lengvu bet stipriu judesiu timptelėjo suknelę, pasitaisydama ją. Mano žodžiai ją suintrigavo, nors ji nieko nepasakė, tik apžvelgė kambarį įdėmiu, ieškančiu žvilgsniu ir atsisuko į mane aiškiai nustebusi.

— Nežinau, — tarė bejėgiškai, — turbūt spintoje?.. — pridūrė ir pravėrė spintos duris.

— Ne, ten tik kombinezonai, — atsakiau aš. Suradau prie prausyklos elektrinį skustuvą ir ėmiau skustis. Man geriau buvo stovėti nugara į merginą, kad ir kas ji būtų.

Harė vaikščiojo po kambarį, apžiūrinėjo visus kampus, pažvelgė pro langą, galiausiai priėjo prie manęs ir tarė:

— Krisai, man atrodo tarsi kas būtų atsitikę.

Ji nutilo. Aš laukiau, laikydamas rankoj išjungtą skutimosi mašinėlę.

— Tarsi būčiau ką pamiršusi… tarsi būčiau daug ką pamiršusi. Žinau… prisimenu tik tave… ir… ir nieko daugiau.

Aš klausiausi, stengdamasis tvardyti savo veidą.

— Ar aš… sirgau?

— Na… galima pasakyti ir taip. Taip, kurį laiką kiek negalavai.

— Aha. Tai tikriausiai nuo to.

Harė pralinksmėjo. Nemoku pasakyti, ką aš jaučiau. Kai ji tylėjo, vaikščiojo, sėdėjo, šypsojosi, įsitikinimas, jog čia Harė, buvo stipresnis už maudžiantį nerimą. Bet tarpais, kaip šiuo momentu, man rodėsi, kad tai kažkokia suprastinta Harė, apribota keletu posakių, gestų, judesių. Ji priėjo prie manęs visai arti, įrėmė sugniaužtus kumščius man į krūtinę pačioj pakaklėj ir paklausė:

— Kaip yra su mumis? Gerai ar blogai?

— Kuo geriausiai, — atsakiau. Ji šyptelėjo.

— Kai taip sakai, tai veikiau blogai.

— Kodėl taip manai, Hare, mieloji! Dabar man reikia išeiti, — skubriai tariau. — Palauksi manęs, gerai? O gal… esi alkana? — pridūriau, nes pats staiga pasijutau esąs alkanas.

— Alkana? Ne.

Ji papurtė galvą, kad net plaukai pažiro.

— Laukti tavęs? Ilgai?

— Valandėlę, — pradėjau, bet ji nutraukė mane.

— Eisiu su tavim.

— Negalima eiti su manim, nes man reikia dirbti.

— Eisiu su tavim.

Tai buvo visai kitokia Harė: anoji nebuvo įkyri. Niekad.

— Tai neįmanoma, vaike…

Ji žiūrėjo į mane iš apačios, paskui staiga paėmė man už rankos. Aš paglosčiau jos stangrų, šiltą petį, visai to nenorėdamas, ir ūmai supratau, jog glamonėju Harę. Mano kūnas pripažino ją, norėjo jos, mane traukė prie jos, nepaisant proto, logikos ir baimės.

Stengdamasis žūtbūt likti ramus, pakartojau:

— Hare, tai neįmanoma. Turi likti čia.

— Ne.

Kaip skambėjo šis žodis!

— Kodėl?

— N…ežinau.

Ji apsidairė ir vėl pakėlė į mane akis.

— Negaliu… — tarė tyliai.

— Bet kodėl gi?

— Nežinau. Negaliu. Man rodos… man rodos…

Ji atkakliai ieškojo savyje atsakymo, o kai jį surado, tai buvo lyg staigmena jai pačiai.

— Man rodos, kad turiu tave vis… matyti.

Sausa šių žodžių intonacija nieko nesakė apie jausmus: čia būta visai ko kito. Ir todėl aš jau suvis kitaip laikiau ją apkabinęs, nors iš išorės niekas nepasikeitė — ji buvo mano glėbyje; žiūrėdamas jai į akis, ėmiau laužti jos rankas atgal. Šis iš pradžių neryžtingas judesys darėsi sąmoningas, aš jau turėjau tikslą. Ieškojau akimis, kuo galėčiau ją surišti.

Jos atgal atlaužtos alkūnės lengvai kaukštelėjo viena į kitą ir tuoj pat įsiręžė su tokia jėga, kad bergždžiai stengiausi išlaikyti ją savo glėbyje. Galynėjausi gal kokią sekunde. Net atletas, išsilenkęs atgal taip, kaip Harė, vos liesdamas kojomis grindis, nebūtų pajėgęs išsivaduoti. Bet jinai, nežymiai, nedrąsiai šypsodamasi, nedalyvaujančiu šiose grumtynėse veidu praskėtė mano glėbį, išsitiesė ir nuleido rankas.

Jos akys stebėjo mane ramiai ir susidomėjusios kaip ir tada, ką tik nubudus, tarsi ji nebūtų suvokusi mano beviltiškų pastangų prieš valandėlę, padiktuotų užplūdusiu nerimo. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputėlį stebėdamasi visu tuo.

Man nusviro rankos. Palikau ją vidury kambario ir nuėjau prie lentynėlės virš prausyklos. Jaučiau, kad esu patekęs į siaubingus spąstus, ir ieškojau išeities, svarstydamas vis žiauresnius kovos būdus. Jei kas būtų paklausęs, kas su manim darosi ir ką visa tai reiškia, nebūčiau pajėgęs nė žodžio ištarti. Tačiau jau buvau įsitikinęs, jog tai, kas dedasi Stotyje mums visiems — yra kažkokia baisi ir nesuprantama visuma. Tačiau ne apie tai galvojau šį momentą, o tik stengiausi surasti kokį triuką, kokią priemonę, kuri leistų man pabėgti. Neatsigręždamas jaučiau į save nukreiptą Harės žvilgsnį. Virš lentynėlės sienoje buvo maža parankinė vaistinėlė. Paskubom pažvelgiau, kas joje yra. Radau dėžutę su migdomaisiais ir įmečiau keturias tabletes — maksimalią dozę — į stiklinę. Netgi nelabai slėpiau savo manipuliacijas nuo Harės. Sunku pasakyti, kodėl. Negalvojau apie tai. Įpyliau stiklinėn karšto vandens, palaukiau, kol tabletės ištirps ir priėjau prie Harės, tebestovinčios kambario vidury.

— Pyksti? — tyliai paklausė ji.

— Ne. Išgerk.

Nežinau, kodėl maniau, kad ji paklausys manęs. Ir tikrai — netarusi nė žodžio, ji paėmė man iš rankų stikline ir vienu mauku išgėrė viską ligi dugno. Pastačiau tuščią stiklinę ant staliuko ir atsisėdau kertėje tarp spintos ir knygų lentynos. Harė pamažu priėjo prie manęs ir atsisėdo ant grindų prie krėslo, taip, kaip ne sykį yra dariusi, parietė po savim kojas ir, taip pat gerai man pažįstamu judesiu atmetė atgal plaukus.

Nors jau nėmaž netikėjau, kad čia jinai, kiekvieną sykį, kai atpažindavau šiuos jos mažus įpročius, man sugniauždavo gerklę. Tai buvo nesuprantama ir klaiku, o klaikiausia, kad aš pats turėjau veidmainiauti, dėdamasis, jog manau ją esant Harę. Bet juk ji tikrai laikė save Hare, todėl jos elgesys nebuvo klastingas. Nežinau, kokiu būdu nusprendžiau, kad šitaip yra, bet buvau tuo tikras, jeigu apskritai dar galėjo būti čia kas nors tikra!

Aš sėdėjau, o ji atsirėmė nugara į mano kelius, jos plaukai kuteno mano nejudančią ranką, mudu beveik nejudėjome. Porąkart nežymiai dirstelėjau į laikrodį. Praėjo pusė valandos, migdomieji vaistai jau turėjo veikti. Harė kažką tyliai sumurmėjo.

— Ką sakai? — paklausiau aš, bet ji neatsakė.

Tariau, kad ji jau minga, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje abejojau, ar vaistai paveiks. Kodėl? Ir į šį klausimą nerandu atsako. Veikiausiai todėl, kad mano gudrybė buvo pernelyg jau paprasta.

Palengva jos galva nusviro man ant kelio, tamsūs plaukai uždengė jį visą, ji alsavo lygiai kaip miegantis žmogus. Aš pasilenkiau, ketindamas perkelti ją lovon. Ūmai ji neatsimerkdama švelniai griebė man už plaukų ir garsiai nusikvatojo.

Aš nustėrau, o Harė nesitvėrė juoku. Prisimerkusi ji žiūrėjo į mane pro akių plyšelius naiviu ir drauge gudriu veidu. Aš sėdėjau, nenatūraliai nustėręs, apdujęs ir bejėgis, o Harė, prisijuokusi į valias, priglaudė veidą prie mano rankos ir nutilo.

— Ko juokiesi? — paklausiau mediniu balsu.

Jos veide atsirado ta pati neramaus susimąstymo išraiška. Žinojau, kad ji nori būti sąžininga. Ji bakstelėjo pirštu į savo mažą nosytę ir pagaliau tarė atsidususi:

— Pati nežinau.

Jos žodžiuose skambėjo nuoširdi nuostaba.

— Elgiuosi kaip idiotė, tiesa? — pradėjo ji. — Taip man staiga kažin kaip… Bet tu irgi geras: sėdi pasipūtęs kaip… kaip Pelvis…

— Kaip kas? — paklausiau aš; man pasirodė, kad būsiu nenugirdęs.

— Kaip Pelvis, juk žinai, tas dručkis…

Betgi Harė be jokios abejonės negalėjo nei pažinti Pelvio, nei girdėti apie jį iš manęs dėl tos paprastos priežasties, kad jis grįžo iš savo ekspedicijos treji metai po jos mirties. Aš irgi ligi tol nebuvau su juo pažįstamas ir nežinojau, kad, pirmininkaudamas Instituto susirinkimuose, jis turėjo nepakenčiamą įprotį užtęsti posėdžius ligi begalybės. Jis vadinosi Pelė Vilis, iš čia ir atsirado sutrumpinta pravardė, taip pat nežinoma, kol jis nebuvo grįžęs.

Harė atsirėmė alkūnėmis į mano kelius ir pažvelgė man į veidą. Aš suėmiau ją už riešų ir palengva perbraukiau per jos rankas ligi pečių, kol mano pirštai kone susilietė ant jos pulsuojančio nuogo kaklo. Tai galėjo būti ir glamonė, ir sprendžiant iš jos žvilgsnio, ji taip ir suprato. Iš tikrųjų aš tik norėjau įsitikinti, kad jos kūnas yra paprastas, šiltas žmogaus kūnas ir kad po raumenimis yra kaulai ir sąnariai. Žiūrėdamas į jos ramias akis, pajutau baisų norą stipriai suspausti pirštus.

Jau buvau besugniaužiąs juos, tik staiga prisiminiau kruvinas Snauto rankas, ir paleidau ją.

— Kaip tu žiūri… — tarė ji ramiai.

Širdis man taip daužėsi, kad negalėjau žodžio ištarti. Valandėlę užsimerkiau.

Staiga man gimė veikimo planas, nuo pradžios ligi galo, su visom smulkmenom. Nedelsdamas nė valandėlės, atsistojau.

— Man jau reikia eiti, Hare, — tariau, — o jei būtinai nori, tai eikš su manim.

— Gerai. Ji pašoko.

— Kodėl tu basa? — paklausiau, eidamas prie spintos ir imdamas iš spalvotų kombinezonų krūvos du, sau ir jai.

— Nežinau… matyt, būsiu kur nudėjusi batelius… — pasakė ji netvirtu balsu.

Aš nuleidau jos žodžius negirdomis.

— Ant suknelės jo neužsivilksi, teks ją nusimesti.

— Kombinezono?.. O kam? — paklausė ji ir, nieko nelaukdama, ėmė tempti nuo savęs suknelę. Bet tada paaiškėjo keistas dalykas: jos negalėjai nusivilkti, nes nebuvo jokio užsegimo. Raudonos sagutės per vidurį tebuvo papuošimas. Niekur jokių kablelių ar užtrauktuko. Harė šypsojosi sumišusi. Aš, dėdamasis, jog tai yra paprasčiausias dalykas pasaulyje, paėmiau nuo žemės panašų į skalpelį instrumentą ir perrėžiau suknelę nugaroje ten, kur baigėsi iškirptė. Dabar Harė galėjo nusivilkti suknelę per galvą. Kombinezonas buvo jai didokas.

— Skrisime?.. Tu irgi? — klausinėjo Harė, kai mudu jau apsirengę ėjome iš kambario. Aš tik linktelėjau galvą. Baisiai bijojau, kad nesusitiktume Snauto, tačiau vedantis i pakilimo aikštelę koridorius buvo tuščias, o radijo stoties durys, pro kurias ėjome, uždarytos.

Stotyje viešpatavo mirties tyla. Harė žiūrėjo, kaip aš mažu elektriniu vežimėliu iš vidurinio bokso į laisvą kelią ridenu raketą. Patikrinau, kaip veikia mikroreaktorius, distanciniu būdu valdomi vairai ir tūtos, paskui drauge su startiniu vežimėliu nuridenau raketą į apskritą starto skydo plokštumą po centriniu kupolo kūgiu, prieš tai pašalinęs iš ten savo tuščią kapsulę.

Tai buvo maža raketa, skirta palaikyti ryšį tarp stoties ir sateloido, naudojama vežioti krovinius, o ne žmones, nebent išimtinais atvejais, nes jos nebuvo galima atidaryti iš vidaus. Tai kaip tik buvo man paranku ir sudarė plano dalį. Aš, žinoma, neketinau paleisti raketos, bet dariau viską, tarsi būčiau ruošęsis tikram startui. Harė, kuri daug kartų lydėjo mane kelionėse, truputį nusimanė apie tai. Dar kartą patikrinau vidaus kondicionierius ir deguonies aparatūrą, paleidau į darbą vieną ir kitą, o kai, įjungus pagrindinę grandinę, užsižiebė signalinės lempelės, išlindau iš ankštos raketos ir pasakiau stovinčiai prie kopėtėlių Harei:

— Lįsk vidun.

— O tu?

— Įlįsiu paskui tave. Paskutiniam reikia uždaryti liuką. Man neatrodė, kad ji būtų iš anksto įtarusi klastą. Kai

Harė kopėtėlėmis įėjo vidun, aš tuoj įkišau pro angą galvą ir paklausiau, ar ji patogiai įsitaisė, o kai išgirdau duslų ankštos erdvės slopinamą,taip”, atsitraukiau ir atsivedėjęs trenkiau liuką. Dviem judesiais įbedžiau abi sklendes į atramą ir paruoštu raktu ėmiau prisukinėti penkis pritvirtinimo varžtus šarvų grioveliuose.

Smaili raketa atsistojo statmenai, tarsi iš tikrųjų būtų bepakylanti į erdvę. Žinojau, kad uždarytai joje merginai neatsitiks nieko blogo — raketoje buvo pakankamai deguonies, ir net truputis maisto, be to, aš visai neketinau kalinti jos ten visą laiką.

Troškau žūt būt turėti bent porą valandų laisvės, kad galėčiau susidaryti planus tolesnei ateičiai ir susitikti su Snautu, dabar jau lygiom teisėm.

Kai baigiau sukti priešpaskutinį sraigtą, pajutau, kad metaliniai statramsčiai, kuriuose tūno raketa, lengvai virpa, bet pagalvojau, kad aš pats, smarkiai mosuodamas dideliu raktu, nenorom išjudinau švininį luitą.

Bet kai žengiau porą žingsnių atgal, pamačiau tai, ko nenorėčiau pamatyti dar kartą.

Visa raketa drebėjo, mėtoma serijomis iš vidaus trankomų smūgių, bet kokių smūgių! Jei vietoj juodaplaukės, lieknos merginos laive būtų buvęs plieninis automatas, tikriausiai nebūtų įstengęs taip konvulsingai sudrebinti aštuonių tonų masės!

Raketodromo lempų atspindžiai žaižaravo ir virpčiojo poliruotame raketos paviršiuje. Smūgių garso aš, tiesa, negirdėjau, raketos viduje buvo visiškai tylu, tik plačiai praskėstos atramos konstrukcijos, kurioje kabojo raketa, virpėdamos it stygos, neteko ryškių kontūrų. Šių virpesių dažnumas buvo toks didelis, jog būgštavau, ar išlaikys šarvas. Drebančiomis rankomis priveržiau paskutinį sraigtą, sviedžiau raktą ir nušokau nuo kopėtėlių. Palengva traukdamasis atatupstas, mačiau, kaip apskaičiuotų tik pastoviam spaudimui amortizatorių varžtai šokinėja savo lizduose. Man pasirodė, kad šarvo kevalas netenka savo monolitinio žvilgėjimo. Kaip patrakęs šokau prie distancinio valdymo pulto, abiem rankom pastūmiau į viršų reaktoriaus ir ryšio paleidimo svirtį. Ir tada iš garsiakalbio, kuris dabar buvo sujungtas su raketos vidumi, išsiveržė lyg koks klyksmas, lyg spiegimas, visiškai nepanašūs į žmogaus balsą, ir vis dėlto aš išgirdau jame besikartojantį kauksmą.,Krisai! Krisai! Krisai!!!”

Negaliu sakyti, kad būčiau aiškiai girdėjęs. Kraujas sruvo man iš apdraskytų rankų, taip chaotiškai ir karštai stengiausi paleisti raketą. Ant jos sienų krito melzgana šviesa. Iš starto aikštelės po išmetamosiomis angomis pliūptelėjo dulkių kamuoliai, pavirto nuodingų kibirkščių stulpu, ir visus balsus užgožė aukštas pratisas gausmas. Raketa pakilo ant trijų liepsnos stulpų, kurie beregint susiliejo į vieną ugnies koloną ir, palikdama paskui save virpančius įkaitusio oro plakus, išlėkė po atdarą starto šachtą. Sklendės tuoj užsidarė, automatiniai kompresoriai ėmė leisti šviežią orą į pilną aitrių dūmų salę. Aš nieko nesuvokiau. Rankomis atsirėmęs į pultą, degančiais veidais, nuo šiluminio smūgio susirangiusiais ir apsvilusiais plaukais, mėšlungiškai gaudžiau orą, pilną degėsių tvaiko ir charakteringo kaip ozonas jonų kvapo. Nors raketai startuojant instinktyviai užsimerkiau, plūstelėjusi liepsna apakino mane. Gerą valandą temačiau juodus, raudonus ir auksinius ratilus. Pamažėle jie išsisklaidė. Tirpo dūmai, dulkės ir migla, siurbiama pratisai vaitojančių ventiliacijos vamzdžių. Pirmas dalykas, kurį man pavyko pamatyti, buvo žalsvai šviečiantis radaro ekranas. Ėmiau ieškoti raketos, manevruodamas reflektorium. Kai galiausiai ją sugavau, ji jau buvo virš atmosferos. Kaip gyvas dar nebuvau paleidęs raketos taip aklai, šitokiu pašėlusiu būdu, neturėdamas supratimo, nei kokį greitį jai duoti, nei kur ją nukreipti. Pagalvojau, kad bus paprasčiausia, jeigu įvesiu ją į žiedinę orbitą aplink Soliarį maždaug tūkstančio kilometrų aukštumoje, o tada galėsiu išjungti variklius: jie buvo labai ilgai dirbę, ir nebuvau tikras, ar neįvyks kokia nenumatyta katastrofa. Tūkstančio kilometrų orbita buvo — kaip rodė tabelis — stacionarinė. Tiesa, ji irgi nieko negarantavo, tiesiog tai buvo vienintelė išeitis.

Neturėjau drąsos įjungti garsiakalbio, kurį buvau išjungęs tuojau pat po starto. Būčiau kažką padaręs, kad tik vėl neišgirsčiau to klaikaus balso, kuriame jau nebebuvo nieko žmogiško. Jau galėjau sau pasakyti, kad visos abejonės buvo išsklaidytos ir pro tariamąjį Harės veidą žvelgė kitas, tikrasis, ir dabar jau pamišimo alternatyva rodėsi išganymas. Kai išėjau iš raketodromo, buvo pirma valanda.