Pasaulio pabaigos knyga 2

24

Ištisas dvi kitas dienas Danvortis praleido skambinėdamas laborantams iš Finčo sąrašo bei Škotijos žvejybos agentūroms ir įrenginėdamas Balkelėjaus-Džonsono fakultete dar vieną palatą. Gripas pakirto dar penkiolika iš jo žinioje atsidūrusių sulaikytųjų, tarp jų — ir ponią Teilor, kuri susmuko, kai iki varpų kūrinio pabaigos bebuvo likę keturiasdešimt devyni dūžiai.

— Ji krito be sąmonės ir paleido varpo virvę, — pranešė Finčas.

— Varpas siūbavo gausdamas tarsi pačios lemties balsu, o virvė maskatavo į visas puses kaip koks gyvas padaras. Apsivijo man apie kaklą, vos nepasmaugė. Ponia Teilor greitai atitoko ir norėjo tęsti, bet, žinoma, buvo jau per vėlu. Vis dėlto labai norėčiau, kad pasikalbėtumėte su ja, pone Danvorti. Ji labai prislėgta. Sako niekad negalėsianti atleisti sau už tai, kad apvylė kitus. Bandau ją įtikinti, kad ji tikrai nekalta, juk retsykiais nutinka ir tokių dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti. Argi ne taip?

— Taip, — sutiko Danvortis.

Jam taip ir nepavyko susisiekti nė su vienu laborantu, tad apie galimybę prisišnekinti ką nors atvykti į Oksfordą nebuvo ko nė kalbėti. Besingeimo irgi nepavyko rasti. Juodu su Finču apskambino visus Škotijos viešbučius, visus nakvynės namus, netgi nuomojamus vasarnamius. Viljamui pavyko iškapstyti Besingeimo kreditinės kortelės duomenis, bet paaiškėjo, jog tuščia buvo viltis, kad Besingeimas pirkęs jauko žuvims ar ilgaaulius pelkių batus kokiame nors atokiame Škotijos miestelyje. Po gruodžio penkioliktosios Besingeimo sąskaitos išvis niekas nejudino.

Padėtis telefono tinkluose tolydžio blogėjo. Vaizdo ryšys nutrūko galutinai, o kompiuterinis balsas, bylojantis, kad dėl epidemijos visos linijos užimtos, įsiterpdavo kone kaskart, vos surinkus du pirmuosius numerio skaičius.

Danvortis ne tiek nerimavo dėl Kivrinos, kiek tarytum visur nešiojosi ją drauge su savimi; nepakeliamai sunkus svoris visą laiką slėgė jo pečius: kai jis rinko ir rinko, ir rinko telefono numerius, kai laukė atvykstant greitosios pagalbos automobilio, kai klausėsi nuolatinių ponios Gadson skundų. Endriusas taip ir nebepaskambino, o jeigu ir bandė — tai neprisiskambino. Badris nuolat kažką marmaliavo apie mirtį, o slaugės stropiai užrašinėjo jo kliedesių nuotrupas ant popieriaus skiaučių. Laukdamas, kol bent kas nors pakels ragelį kitame laido gale — laborantas, žvejybos agentūros tarnautojas ar dar kas nors — Danvortis gromuliuodavo ir pergromuliuodavo Badrio žodžius, ieškodamas kokių nors prasmingų nuorodų. „Juodas”, — sakė Badris. Ir dar — „laboratorija”. Ir — „Europa”.

Padėtis telefono tinkluose dar labiau pablogėjo. Kompiuterinis balsas dabar jau įsiterpdavo, surinkus vos vieną skaičių; kelis kartus Danvortis, pakėlęs ragelį, išvis nesulaukė jokio signalo. Tad kol kas numojo ranka ir kibo į kontaktų sąrašus. Viljamas sugebėjo iš kažkur iškasti konfidencialius pirminių kontaktų medicininius duomenis, tad Danvortis peržiūrinėjo juos, ieškodamas užuominų apie spindulinį gydymą ar apsilankymus pas stomatologą. Vienam pirminių kontaktų buvo daryta danties Rentgeno nuotrauka, tačiau pažiūrėjęs antrą kartą, Danvortis įsitikino, jog tai įvyko gruodžio dvidešimt ketvirtąją — tai yra, kai epidemija jau buvo prasidėjusi.

Jis nuėjo į ligoninę ir apklausė visus pirminius kontaktus, su kuriais tik buvo įmanoma susišnekėti, ar jie nelaiką namuose augintinių, ar pastaruoju metu nebuvę medžioti ančių. Koridoriai buvo užgrūsti neštuvais, visuose gulėjo ligoniai. Jų buvo kimšte prikimšta visur, užremtos netgi nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durys, užtvertas priėjimas prie lifto. Patekti į liftą nebuvo jokios vilties. Danvorčiui teko kopti laiptais.

Viljamo bičiulė, blondinė slaugė studentė, pasitiko jį prie izoliatoriaus durų. Ji vilkėjo baltą apsauginį chalatą, veidą slėpė kaukė.

— Bijau, kad negalėsiu jūsų įleisti, — pasakė ji, kilstelėdama pirštinėtą ranką.

Badris numirė, dingtelėjo jam.

— Ar pono Čaudurio būklė pablogėjo? — paklausė jis.

— Ne. Priešingai, netgi atrodo, kad dabar jis miega jau šiek tiek ramiau. Bet mes nebeturime SAA komplektų. Londonas pažadėjo atsiųsti naują siuntą rytoj, o darbuotojai sukasi kaip išmano su medžiaginiais chalatais, tačiau lankytojams ir tų neturime pakankamai. — Ji išžvejojo iš kišenės popieriaus skiautelę. — Aš užrašiau viską, ką jis kalbėjo, — pasakė ji, tiesdama popiergalį Danvorčiui. — Tik baiminuosi, kad beveik nieko neįmanoma suprasti. Jis nuolatos kartoja jūsų vardą ir… Kivrinos — Kivrinos, taip?

Danvortis linktelėjo, žiūrėdamas į popierių.

— Retsykiais dar taria paskirus žodžius, bet dauguma — grynos nesąmonės.

Ji bandė užrašinėti jo kliedesius taip, kaip girdėjo, o jei kokį žodį suprasdavo, jį pabraukdavo. „Negaliu”, — sakęs jis. Ir — „žiurkės”. Ir dar — „taip neramu”.

Sekmadienio rytąjau buvo iškritę daugiau nei pusė sulaikytųjų, o visi tie, kurie dar nesirgo, juos slaugė. Danvortis ir Finčas atsisakė bet kokių ketinimų suguldyti juos į palatas, be to, jie šiaip ar taip pristigo sudedamųjų lovelių. Taigi, ligonius palikdavo gulėti jų pačių lovose, kartais drauge su lovomis ir visa kuo išbogindavo į patalpas Salvine, kad netikėtai slaugėmis virtę žmonės nenusilakstytų nuo padų.

Varpininkai krito vienas po kito; Danvortis padėjo suguldyti juos senojoje bibliotekoje. Ponia Teilor, kuri vis dar galėjo paeiti, primygtinai veržėsi jų aplankyti.

— Tai mažiausia, ką galiu jiems padaryti, — tvirtino ji, nors visai užduso, vos paėjusi kelis žingsnius koridoriumi. — Po to, kai šitaip juos apvyliau…

Danvortis padėjo jai atsigulti ant pripučiamo čiužinio, kurį skubiai atnešė Viljamas, ir užklojo antklode.

— „Dvasia stipri, bet kūnas silpnas”, — pacitavo jis.

Jis pats jautėsi gerokai nusilpęs, visiškai nusivaręs nuo nuolatinio miego stygiaus ir nesėkmių, griūvančių viena po kitos. Galų gale, laisvame tarpelyje tarp užkaitimo vandens arbatai ir naktipuodžių išnešiojimo, jam pavyko prisiskambinti į vienos iš Magdalenos laborančių namus. Atsiliepė jos motina, atrodė pavargusi ir susirūpinusi.

— Ji ligoninėje, — pasakė.

— Kada ji susirgo? — paklausė Danvortis.

— Kalėdų dieną.

Staiga jam tvykstelėjo viltis. Nejaugi paaiškės, kad Magdalenos laborantė ir yra viruso šaltinis?

— O kokie simptomai pasireiškė jūsų dukteriai? — nekantriai paklausė jis. — Galvos skausmas? Aukšta temperatūra? Svaigulys?

— Jai trūko apendicitas, — atsakė ji.

Pirmadienio rytą sirgo jau trys ketvirtadaliai sulaikytųjų. Kaip ir kranksėjo Finčas, jie iš tikrųjų pritrūko švarių paklodžių, NSA kaukių, o kas dar blogiau — vaistų nuo temperatūros, priešvirusinių preparatų ir aspirino.

— Bandžiau skambinti į ligoninę ir prašyti, kad atsiųstų dar, — pasakė Finčas, atkišdamas Danvorčiui sąrašą, — bet nebeveikia nė vienas telefonas.

Danvortis pats patraukė į ligoninę parsinešti būtiniausių atsargų. Gatvėje priešais nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus vartus uodui nebuvo snapo kur įkišti: čia grūdosi greitosios pagalbos automobiliai, taksi ir minia protestuotojų su dideliu plakatu, šaukiančiu: „Ministras pirmininkas paliko mus čia mirti!” Danvortis prasibrovė pro juos iki durų ir ant slenksčio susidūrė su išskubančiu Kolinu. Vaikinukas, kaip visuomet, buvo permirkęs, nuo šalčio paraudusiais skruostais ir nosimi. Striukės net nebuvo užsisagstęs.

— Telefonai galutinai nukvako, — pranešė Kolinas. — Perkrova. Tad štai ir bėgioju su pavedimais. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė netvarkingą saują perlenktų popieriaus lapelių. — Gal norite, kad nuneščiau kam nors žinutę?

Taip, pagalvojo Danvortis. Endriusui. Besingeimui. Kivrinai.

— Ne, — atsakė jis.

Kolinas sugrūdo jau permirkusius popierius atgal į kišenę.

— Tai aš jau lėksiu. Jeigu ieškote tetulės Merės, ji — nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje. Ką tik atvežė penkis naujus ligonius. Seimą. Kūdikis buvo jau miręs. — Jis nėrė į transporto grūstį.

Danvortis prasibrovė į skyrių ir parodė sąrašą budinčiam gydytojui, kuris nukreipė jį į atsargų sandėlį. Koridoriai vis dar buvo užgrūsti neštuvais, bet dabar šie, jau sustatyti išilgai, rikiavosi pasieniais, kad per vidurį liktų bent siauras tarpelis. Prie vienų neštuvų linksojo stambi slaugė su rausva apsaugine kauke ir chalatu; ji kažką skaitė vienam iš ligonių.

— Ir Viešpats užleis tave negalia ir negandomis, — marmėjo ji; Danvortis per vėlai susizgribo, kad tai — ponia Gadson, bet ji taip susitelkusi skaitė, kad net nepakėlė akių. — Kol galiausiai visai nušluos tave nuo žemės paviršiaus.

Viešpats užleis tave negalia ir negandomis, tyliai pats sau pakartojo Danvortis ir pagalvojo apie Badrį. „Tai žiurkės, — tvirtino Badris. — Tai išgalabijo visus. Išžudė pusę Europos.”

Ji niekaip negalėjo pakliūti į Juodąją Mirtį, tikino save Danvortis, sukdamas koridoriumi į atsargų sandėlį. Endriusas juk užtikrino, kad maksimali įmanoma laiko paklaida — penkeri metai. O 1325-aisiais maras dar nebuvo įsiplieskęs net Kinijoje. Endriusas sakė, kad esama tik dviejų dalykų, kurie automatiškai nenutrauktų perkėlimo proceso: tai laiko uždelsimas ir koordinatės. O Badris, kai tik pajėgdavo atsakinėti į Danvorčio klausimus, kaskart patvirtindavo, kad patikrino Puhalskio įvestas koordinates.

Jis įėjo į sandėlį. Prie staliuko nieko nebuvo. Danvortis skimbtelėjo varpeliu.

Kaskart, kai tik Danvortis paklausdavo, Badris užtikrindavo, kad asistentas koordinates įvedęs teisingas, tačiau jo pirštai nervingai barbeno į antklodę, vis maigydami menamus klavišus, vis iš naujo rinkdami taško duomenis. Šitaip negali būti. Kažkas negerai.

Jis dar kartą paskambino varpeliu, ir pagaliau iš už lentynų išniro slaugė. Kaip kažin ką — seniai išėjusi į pensiją ir tik dėl epidemijos laikinai grįžusi į darbą. Jai buvo mažų mažiausiai devyniasdešimt metų, balta jos uniforma pageltusi nuo amžiaus, bet vis dar stropiai iškrakmolyta. Kai sesuo ėmė iš Danvorčio sąrašą, medžiaga sugurgždėjo.

— Ar turite pasirašytą leidimą atsargoms paimti?

— Ne, — atsakė jis.

Ji grąžino jam sąrašą ir priedo įteikė trijų puslapių blanką.

— Visus įsakymus privalo pasirašyti palatos vyresnioji sesuo.

— Neturime mes jokios vyresniosios palatos sesers ir išvis jokios palatos! — neištvėrė Danvortis. — Turime tik penkiasdešimt pasiligojusių sulaikytųjų dviejuose bendrabučiuose — ir jokių vaistų ar kitų atsargų!

— Tokiu atveju reikalingas vyriausiosios gydytojos leidimas.

— Vyriausiajai gydytojai ir be mūsų tenka rūpintis visa ligonine, prigrūsta ligonių! Ji neturi kada pasirašinėti galaižin kokių popiergalių. Gal nežinojote, kad siaučia epidemija?

— Puikiai tai žinau, — nėmaž nesutrikusi atrėžė sesuo. — Visus įsakymus privalo pasirašyti vyriausioji gydytoja. — Tai tarusi, ji vėl nugurgždėjo tarp lentynų.

Danvortis nuskubėjo atgal į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merės ten nebebuvo. Budintis gydytojas nusiuntė jį į izoliatorių, bet Merės jis neužtiko ir ten. Valandėlę Danvortis gromuliavo galvoje mintį suklastoti Merės parašą. Tačiau jis norėjo ją pamatyti, norėjo pasipasakoti, kaip jam nesiseka susisiekti su kokiu nors laborantu, pasiguosti, kad taip ir nesurado būdo nuspirti iš kelio Gilkraistą ir atidaryti tinklą. Jis negali gauti net paprasčiausio aspirino, o šiandien — jau sausio trečioji!

Galų gale jis užspeitė Merę laboratorijoje. Ši kažką kalbėjo į telefono ragelį — matyt, telefonas vėl veikė, nors vaizdo ekrane nebuvo matyti nieko, vien „sniegas”. Bet į jį Merė net nežiūrėjo. Jos akys buvo įsmeigtos į konsolės ekraną, kuriame šakojosi kontaktų medis.

— Pasakykite tiksliai, kokių iškilo nesklandumų? — kalbėjo Merė. — Turėjote pristatyti juos jau prieš dvi dienas, patys taip sakėte.

Stojo tyla — „sniego„ pūgoje prasmegęs pašnekovas, matyt, bandė teisintis.

— Ką tai reiškia — grąžino atgal? — tarsi nepatikėjusi savo ausimis sušuko Merė. — Čia man ant galvos tūkstantis gripu sergančių žmonių!

Dar viena pauzė. Merė kažką surinko klaviatūra, ekrane pasirodė kitas brėžinys su kontaktais.

— Na tai išsiųskite dar kartą! — užriko ji. — Man reikia jų tučtuojau! Žmonės čia miršta tiesiog man ant rankų! Noriu gauti juos… alio! Dar girdite mane? — Ekranas aptemo. Merė pasisuko nuspausti imtuvo mygtuko ir pastebėjo Danvortį.

Ji mostelėjo jam užeiti į kabinetą.

— Ar dar klausote? — sušuko ji į telefoną. — Alio! — Ji nutrenkė ragelį. — Telefonai neveikia, pusę mano darbuotojų išguldė virusas, o analogų negaunu — dėl to, kad kažkoks nevisprotis neįleido jų į karantino zoną! — įsiutusi išbėrė ji.

Tada susmuko į kėdę priešais konsolę ir pirštais pasitrynė skruostikaulius.

— Atleisk, — ištarė. — Tai bent dienelė. Popiet atvežė tris — jau negyvus. Vienas jų — šešių mėnesių kūdikis.

Ant jos laboratorinio chalato atvarto vis dar žaliavo prisegta bugienio šakelė. Tiesa, jau visiškai nugeibusi, o ir chalatas — beviltiškai susilamdęs ir purvinas. Pati Merė atrodė neįtikėtinai išvargusi, raukšlės aplink lūpas ir palei akis įsirėžusios giliau nei bet kada. Kažin, kada ji paskutinį kartą miegojo? — pagalvojo Danvortis. O jei man šautų į galvą paklausti, ar pati galėtų atsakyti?

Dviem pirštais ji pamasažavo odą virš akių.

— Niekad nesugebėsiu susitaikyti su mintimi, kad ničniekuo negaliu padėti, — pratarė ji.

— Tai jau taip.

Ji pakėlė akis ir pažvelgė į jį taip, tarsi tik dabar būtų susizgribusi, kad jis išvis čia.

— Ar tau ko nors prireikė, Džeimsai?

Ji galaižin kiek laiko nemiegojusi, ji nesulaukia niekieno pagalbos — tik vis naujų ligonių, trys jų mirė vos atvežti, vienas iš jų — pusės metų kūdikis. Jai ir šiaip jau rūpesčių pakanka, negi dar kvaršinsi galvą dėl Kivrinos.

— Ne, — atsakė jis atsistodamas. Ir pakišo jai blankus. — Nieko — tik tavo parašo.

Jijpasirašė net nedirstelėjusi į popierius.

— Šįryt buvau nuėjusi pasikalbėti su Gilkraistu, — pasakė lyg tarp kitko, grąžindama blankus Danvorčiui.

Jis tik sužiuro į ją, nustebintas ir pernelyg sujaudintas, kad dar įstengtų pratarti bent žodį.

— Norėjau išsiaiškinti, ar įmanoma jį įtikinti, kad atidarytų tinklą anksčiau. Paaiškinau, kad nėra jokio reikalo laukti visavertės imunizacijos. Imunizavus kritinę viruso telkinio dalį, viruso pernešimo veiksnys efektyviai sunaikinamas.

— Tačiau visi tavo argumentai atsimušė kaip žirniai į sieną.

— Taigi. Gilkraistas tvirtai įsikalęs į galvą, kad virusas prasismelkė per tinklą iš praeities. — Merė atsiduso. — Jis sėdi ir braižo planus, tyrinėdamas A tipo miksoviruso mutacijų cikliškumą. Mutacijų atsikartojimai jam neva byloją, kad vienas iš A tipo miksovirusų, siautusių 1318 — 1319 metais, buvo kaip tik H9N2.

— Ji vėl pasitrynė kaktą. — Jis nė už ką neatidarys laboratorijos, kol nebus atlikta visiška imunizacija ir atšauktas karantinas.

— O kada tai įvyks? — paklausė Danvortis, nors ir pats nujautė, koks bus atsakymas.

— Karantinas atšaukiamas, praėjus septynioms dienoms po visiškos imunizacijos — ir praėjus keturiolikai dienų po paskutinio susirgimo. — Ji kalbėjo tokia intonacija, kokia ir dera pranešti blogas naujienas.

Po paskutinio susirgimo. Vadinasi, dvi savaitės be naujų atvejų.

— O kiek laiko truks visos šalies imunizacija?

— Kai jau turėsime pakankamą kiekį vakcinos — nebeilgai. Per pandemiją pakako aštuoniolikos dienų.

Aštuoniolika dienų. Ir tai dar — po to, kai bus pagaminta pakankamai vakcinos. Vadinasi, ne anksčiau nei sausio pabaigoje.

— Per vėlai, — ištarė jis.

— Žinau. Būtina kuo greičiau identifikuoti užkrato šaltinį — štai ko mums reikia. — Ji vėl nusigręžė į konsolę. — O juk atsakymas slypi kažkur čia, pats supranti. Tiesiog mes ne ten ieškome. — Ji išvedė į ekraną dar vieną kontaktų raizginį. — Ieškojau visų įmanomų tarpusavio sąsajų. Veterinarijos specialybės studentų, pirminių atvejų, gyvenančių netoli zoologijos sodų… kaimo vietovių adresų. Štai — antrinių sąrašas; knaisiojausi, galbūt kas dalyvavęs žąsų medžioklėje. Tačiau vienintelis ryšys su vandens paukščiais, kurį man pavyko susekti — tai kepta žąsis ant Kalėdų stalo.

Ji išvedė į ekraną pirminių kontaktų sąrašą. Pačiame viršuje vis dar buvo įrašytas Badrio vardas. Merė ilgam užsižiūrėjo į jį, atrodė tokia pat galaižin kur nuklydusi mintimis, kaip ir Montoja, kai narstė kauliukus.

— Pirmas dalykas, kurį privalo įsisavinti kiekvienas gydytojas — tai pernelyg skaudžiai nepliekti savęs, jei ligonis miršta, — pasakė ji, o Danvortis pagalvojo: kažin, ką ji turi omeny? Kivriną ar Badrį?

— Iš kailio išsinersiu, bet tinklą trūks plyš reikia atidaryti, — pareiškė jis.

— Tikiuosi, tau pavyks, — atsakė ji.

Vis dėlto visa ko paaiškinimas slypėjo ne kontaktų sąrašuose ir ne galaižin kokiuose paukščiuose. Atsakymą slėpė Badris — kad ir kiek jie kamantinėjo pirminius atvejus, kad ir kiek bandė sekti klaidingais pėdsakais, o Badris kaip buvo, taip ir liko vienintelis tikėtinas šaltinis. Badris ir buvo tasai pirminis atvejis; ne kas kitas, o jis buvo susidūręs su viruso telkiniu, iki perkėlimo likus keturioms — šešioms dienoms.

Danvortis užkopė viršun jo aplankyti. Prie staliuko greta Badrio palatos durų sėdėjo jau kitas sanitaras — aukštas nervingas vaikinas, kuriam pažiūrėjęs niekaip neduotum daugiau septyniolikos.

— O kur… — prasižiojo Danvortis ir staiga susizgribo net nežinąs šviesiaplaukės slaugės vardo.

— Susirgo, — pasakė vaikinas. — Vakar. Jau dvidešimta iš slaugių personalo, kurią pakerta virusas, o jų pakeisti jau nebėra kam. Taigi, pasitelkė pagalbon trečiakursius studentus. Aš, tiesą sakant, mokausi dar tik pirmame kurse, bet kadaise mokiausi suteikti pirmąją pagalbą.

Vakar. Vadinasi, praėjo jau visa diena, o niekas neužrašinėja, ką šneka Badris.

— Gal ką nors prisimeni, ką kalbėjo Badris, kol buvai su juo? — kad ir nieko nesivildamas, vis dėlto paklausė Danvortis. Pirmakursis studenčiokas… — Gal jis ištarė kokį žodį ar frazę, kurią buvo galima suprasti?

— Juk jūs — ponas Danvortis, tiesa? — paklausė vaikinas, tiesdamas jam SAA paketą. — Eloiza minėjo, kad jūs norite žinoti viską, ką sako ligonis.

Danvortis apsivilko apsauginę aprangą iš naujosios siuntos. Apranga buvo baltutėlė, ant chalato nugaros ties kraštais išmarginta mažyčiais juodais kryželiais. Danvorčiui net parūpo, iš kur sugebėta ją iškapstyti.

— Ji taip sunkiai susirgo, tačiau be paliovos kartojo ir kartojo, kad tai nepaprastai svarbu.

Vaikinas įleido Danvortį į Badrio palatą dirstelėjo į ekranus virš lovos, paskui pažvelgė į Badrį. Jis bent jau teikiasi pasižiūrėti ir į ligonį, dingtelėjo Danvorčiui.

Badris gulėjo, rankas ištraukęs virš antklodės ir be paliovos pašiojo ją; jo plaštakos labai jau priminė negyvėlio rankas, pavaizduotas kunigaikščio antkapio iliustracijoje Kolino knygoje. Giliai įkritusios akys buvo atmerktos, bet jis nežiūrėjo nei įDanvortį, nei į sanitarą, nedirstelėjo net į antklodę, kurią nerimstančios jo rankos, regis, visąlaik bandė sugriebti.

— Teko skaityti apie tai medicinos vadovėlyje, — pasakė vaikinas, — bet savo akimis dar niekada nesu matęs. Tai — dažnai pasitaikantis simptomas, pranašaujantis kvėpavimo sistemos sutrikimais sergančių ligonių galą. — Jis priėjo prie konsolės, kaukštelėjo kelis klavišus, tada dūrė į kairįjį viršutinį ekraną. — Aš viską surašiau čia.

Ir iš tikrųjų — surašyta buvo viskas, netgi kliedesiai. Vaikinas rašė Badrio šnekas taip, kaip girdėjo, elipsėmis ženklindamas pauzes ir — (sic) — abejotinus žodžius. „Pusė”, — toks žodis buvo ekrane,paskui — „atsargos” (sic) ir „Kodėl jis neateina?”

— Beveik visa tai — iš vakar dienos, — paaiškino sanitaras. Paskui perstūmė kursorių į apatinį ekrano trečdalį. — Šįryt jis dar bandė kažką sakyti. Bet dabar, žinoma, jau kuris laikas nieko nebesako.

Danvortis atsisėdo greta Badrio ir paėmė už rankos. Šaltos it ledas — tai buvo justi net per impregnuotą pirštinę. Danvortis dirstelėjo į temperatūros ekraną. Badris jau nebekarščiavo, drauge su aukšta temperatūra išnyko ir bauginančiai tamsus įraudis. Atrodė, kad jo kūnas išvis prarado bet kokią spalvą. Oda buvo šlapių pelenų atspalvio.

— Badri, — ištarė jis. — Čia aš, ponas Danvortis. Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti.

Badris neatsakė. Šalta, suglebusi jo ranka gulėjo Danvorčio delne, o antroji be paliovos bergždžiai pešiojo antklodę.

— Daktarė Arens mano, kad tu galėjai užsikrėsti nuo kokio nors gyvulio, galbūt laukinės anties ar žąsies.

Sanitaras susidomėjęs dirstelėjo į Danvortį, paskui — vėl į Badrį, tarsi tikėdamasis išvysti dar kokį nors iki šiol neregėtą medicininį reiškinį.

— Badri, ar įstengtum prisiminti? Galbūt maždaug savaitę prieš perkėlimą buvai susidūręs su antimis ar žąsimis?

Badrio ranka krustelėjo. Danvortis susitelkęs įsispitrijo į ją, mėgindamas įspėti, ar tai galima laikyti pastangomis kažką pasakyti, tačiau kai truputėlį atgniaužė delną, liesi Badrio pirštai ėmė knaibyti jo delną, pirštus, riešą.

Staiga Danvortį persmelkė gėda: kurių galų jis riogso ir kamuoja Badrį kažkokiais klausimais, kai šis tuo tarpu jo negirdi, netgi nesuvokia, kad Danvortis čia — ir visiškai tuo nesirūpina.

Jis paguldė Badrio ranką atgal ant antklodės.

— Ilsėkis, — ištarė, švelniai ją patapšnodamas. — Pasistenk pailsėti.

— Kažin, ar jis jus girdi, — pasakė sanitaras. — Ligai šitaip įsibėgėjus, ligonis jau išvis nebūna visai sąmoningas.

— Taip, žinau, — atsakė Danvortis, bet nepajudėjo iš vietos.

Sanitaras pareguliavo lašelinę, nervingai nužvelgėją, pareguliavo dar kartą. Paskui sunerimęs pasižiūrėjo į Badrį, trečiąsyk pataisė lašelinę ir galiausiai pasišalino. Danvortis taip ir liko sėdėti, stebėdamas Badrio pirštus, be paliovos peščiojančius antklodę, tarsi mėgintų, bet nevaliotų jos sugriebti. Atrodė, jis iš paskutinių jų dar stengiasi įsikibti. Protarpiais kažką sumurmėdavo, bet taip tyliai, kad išgirsti buvo neįmanoma. Danvortis ėmė švelniai glostyti jam ranką. Po valandėlės peščiojimas kiek aprimo, tik Danvortis nenutuokė, ar tai reikia laikyti geru ženklu, ar ne.

— Kapinės, — pasakė Badris.

— Ne, — atsakė Danvortis. — Ne.

Jis dar kiek pasėdėjo, glostydamas Badriui ranką, bet ilgainiui ėmė atrodyti, kad nuo to — tik dar blogiau, Badris vėl iš paskutiniųjų gniaužė antklodę. Danvortis atsistojo.

— Pasistenk pailsėti, — dar ištarė ir išėjo.

Sanitaras sėdėjo prie stalo ir skaitė „Ligonių slaugos” numerį.

— Prašau pranešti man, kai… — pradėjo Danvortis ir susizgribo, kad užbaigti sakinio nepajėgs. — Prašau pranešti man.

— Būtinai, pone, — atsakė vaikinas. — Kur jus surasti?

Danvortis pasirausė kišenėje ieškodamas kokio popiergalio, kur galėtų užrašyti savo telefono numerį, ir čia užčiuopė būtinų atsargų sąrašą. Jį buvo visai bepamirštąs.

— Būsiu Baliole, — pasakė. — Atsiųskite man pasiuntinį. — Jis pasuko atgal į sandėlį.

— Deramai neužpildėte blankų, — sugurgždėjo iškrakmolyta senė, kai Danvortis padavė jai popierius.

— Juk parašas yra, — atkirto jis, brukdamas jai savo sąrašą. — Tai pati ir užpildykite.

Ji susiraukusi peržvelgė sąrašą.

— Kaukių ir temperatūrą mušančių kapsulių nebeturime, — pareiškė. Kažkur pagrabaliojusi, ištraukė mažytį butelaitį su aspirino tabletėmis. — Priešvirusiniai preparatai bei sintamicinas irgi baigėsi.

Aspirino buteliuke buvo gal dvidešimt tablečių. Danvortis įsimetė jį į kišenę ir nudrožė tiesiai į vaistinę Didžiojoje gatvėje. Priešais jos duris būriavosi pulkelis protestuotojų su plakatais: „TAIP NESĄŽININGA!” ir „Kainos kanda!” Danvortis užėjo vidun. Kaukės buvo pasibaigusios, o temperatūrą mušančių kapsulių ir aspirino kaina — užkelta iki debesų. Danvortis susišlavė visas jų atsargas.

Ištisą naktį jis dalijo pargabentus medikamentus ir peržiūrinėjo Badrio kontaktų sąrašus, ieškodamas bent kokios nors užuominos, kuri galbūt atvestų prie viruso šaltinio. Gruodžio dešimtąją Badris aptarnavo perkėlimo vietoje tinklą „Devynioliktajam amžiui” Vengrijoje, bet sąraše nebuvo paminėta, kurioje tiksliai Vengrijos vietoje; Viljamas, flirtuojąs su visomis sulaikytosiomis, kurios dar stovėjo ant kojų, to irgi nežinojo, o telefonai vėl nebeveikė.

Neatsigavo jie ir iš ryto, kai Danvortis norėjo paskambinti į ligoninę pasiteirauti apie Badrį. Nukėlus ragelį, nepasigirdo net signalas, bet, vos Danvortis padėjo ragelį, telefonas sučirškė pats.

Skambino Endriusas. Per trikdžių treškėjimą Danvortis vos girdėjo jo balsą.

— Atleiskite, kad tiek užtrukau, — pasakė jis ir pridūrė dar kažką, ką visiškai užgožė foninis triukšmas.

— Nieko negirdžiu! — riktelėjo Danvortis.

— Sakiau, kad jums labai sunku prisiskambinti! Telefono ryšys… — vėl trikdžiai. — Aš patikrinau parametrus. Naudojau tris skirtingus ilgumos ir platumos koordinačių variantus, tada atlikau trianguliaciją… — sakinio pabaiga vėl pražuvo.

— Tai kokia ta maksimali laiko paklaida? — suriko Danvortis į ragelį.

Foniniai triukšmai netikėtai nutilo.

— Šešios dienos.

— Toks rezultatas, įvedus ilgumos ir platumos parametrus pagal… — vėl suošė trikdžiai. — Patikrinau tikimybes; galimas maksimalus laiko uždelsimas penkiasdešimties kilometrų perimetro ribose, nepriklausomai nuo ilgumos ir platumos, — vis vien penkeri metai. — Trikdžiai sušniokštė visu pajėgumu, galiausiai ryšys visai nutrūko.

Danvortis padėjo ragelį. Lyg ir turėjo pasijusti drąsiau, tačiau dabar jis jau iš viso nieko nebepajėgė jausti. Juk Gilkraistas nė neketina atidaryti tinklo sausio šeštąją, nesvarbu, ar Kivrina sėkmingai nuvyko į numatytą vietą, ar ne. Danvortis ištiesė ranką, ketindamas skambinti į Škotijos turizmo biurą, bet, jam nespėjus nukelti ragelio, telefonas vėl suskambėjo.

— Danvortis klauso! — išbėrė jis, spoksodamas į ekraną, bet vietoj vaizdo vėl išvydo tik mirguliuojantį „sniegą”.

— Kas? — išgirdo jis moters balsą — kimų, o gal silpną nuo ligos.

— Atleiskite… — sumurmėjo ji. — Ketinau skambinti… — Ji pridūrė dar kažką, bet jau nieko nebebuvo įmanoma suprasti, ekranas aptemo.

Danvortis luktelėjo, ar telefonas nesuskambės dar kartą, o nesulaukęs patraukė į Salviną. Magdalenos varpas kaip tik mušė kažkelintą valandą. Skambėjo tarsi laidotuvių varpas nesiliaujančiame lietuje. Tikriausiai jo gausmą išgirdo ir ponia Piantini. Ji stovėjo kieme, apsivilkusi vien naktiniais marškiniais, ir iškilmingai kilnojo rankas jai vienai tegirdimu ritmu.

— Vidurinis, klaida, reikia vytis, — pasakė ji, kai Danvortis pamėgino nusivesti ją atgal vidun.

Laukan išlėkė Finčas, atrodė visai pametęs galvą.

— Tai varpai, pone, — paaiškino jis, stverdamas ponią Piantini už kitos rankos. — Kai tik pradeda skambėti, ji taip susikremta… Manau, šitokiomis aplinkybėmis išvis nereikėtų skambinti.

Ponia Piantini išsilaisvino iš Danvorčio rankų.

— Kiekvienas privalo laikytis savojo varpo be pertrūkių, — įpykusi sviedė ji.

— Taip, visiškai sutinku, — pritarė Finčas laikydamas jos ranką taip tvirtai, tarsi tai būtų varpo virvė. Jis nusivedė ponią Piantini atgal į lovą.

Atidūmė Kolinas — permirkęs kaip visada, jau kone pamėlynijęs nuo šalčio. Jis plevėsavo atlapais striukės skvernais, o Merės padovanotasis pilkas šalikas be jokios naudos maskatavo po kaklu. Vaikinukas įteikė Danvorčiui Badrio sanitaro raštelį.

Šis irgi buvo kiaurai šlapias. Parašyta buvo tik tiek: „Badris jus kviečia”, nors žodis „Badris” buvo taip susiliejęs, kad likusi tik pirmoji raidė B.

— Ar sanitaras ką nors sakė? Badriui blogiau?

— Ne, tiktai prašė perduoti jums raštelį. O tetulė Merė griežčiausiai prisakė: kai tik pasirodysite ligoninėje, jums būtina suleisti imunitetą stiprinančio preparato. Sakė net nenutuokianti, kada sulauksime analogų.

Danvortis šoko pagalbon Finčui, kuris galynėjosi su ponia Piantini, stengdamasis įversti ją į lovą, o paskui nuskubėjo į ligoninę, tiesiai į izoliatorių. Prie durų budėjo vėl kitas žmogus — pusamžė slaugė sutinusiomis pėdomis. Ji sėdėjo, susikėlusi kojas ant ekranų, ir kažką žiūrėjo per kišeninį vaizdo grotuvą, bet, išvydusi jį įeinant, tučtuojau atsistojo.

— Ar jūs — ponas Danvortis? — paklausė, užtverdama jam kelią. — Daktarė Arens liepė jums tučtuojau lipti žemyn pas ją.

Ji visa tai pasakė ramiai, kone geraširdiškai, ir pirmoji mintis, šovusi Danvorčiui į galvą, buvo tokia: ji tik nenori manęs jaudinti. Nenori, kad pamatyčiau tai savo akimis. Mano: verčiau tegul jau Merė pati man pasako.

— Tai Badris, ar ne? Jis mirė.

Ji pažvelgė į jį nuoširdžiai nustebusi.

— Ne, ką jūs. Jam šįryt jau daug geriau. Nejaugi negavote mano raštelio? Jis jau sėdi lovoje.

— Sėdi? — perklausė Danvortis ir įsistebeilijo į ją: bene ji pati jau kliedi karščiuodam,a?

— Savaime suprantama, jis dar labai silpnas, bet jo temperatūra normali, o protas — visai aiškus. O jums reikia eiti į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių susitikti su daktare Arens. Ji sakė, kad tai labai skubu.

Danvortis apstulbęs pažvelgė į Badrio palatos duris.

— Pasakykite jam, kad ateisiu jo aplankyti iš karto, kai tik galėsiu, — paprašė jis ir išskubėjo.

Koridoriuje Danvortis kone kaktomuša susidūrė su Kolinu, kuris akivaizdžiai skubinosi pas jį.

— O tu ką čia veiki? — griežtai paklausė Danvortis. — Bene paskambino koks laborantas?

— Mane priskyrė specialiai jums saugoti, — paaiškino Kolinas.

— Tetulė Merė jumis nepasitiki, sako, tik nenusaugok, ir jūs tikrai nepasirūpinsite sustiprinti imuninę sistemą. Privalau nuvesti jus apačion, kad jums suleistų preparatą.

— Dabar negaliu. Skubus reikalas nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje, — pabandė atsipurtyti jo Danvortis, sparčiai žingsniuodamas koridoriumi.

Kolinui teko kuduliuoti tekinam, kad neatsiliktų.

— Na, tuomet kai sutvarkysite tą reikalą. Tetulė Merė prisakė nieku gyvu neišleisti jūsų iš ligoninės, kol jums nesuleis imunitetą stiprinančio preparato.

Merė pasitiko juos prie lifto.

— Atveža dar vieną ligonę, — paniurusi pranešė ji. — Susirgo Montoja. — Ji pasuko į skyrių. — Ją kaip tik šiuo metu veža iš Vitnio.

— Montoja? — apstulbo Danvortis. — Šito negali būti. Juk ji triūsia savo kasimvietėje, vienui viena.

Merė stumtelėjo dvivėres duris.

— Matyt, ne visiškai viena.

— Bet ji pati sakė… Ar tu tikrai žinai, jog tai — tas pats virusas? Ji dirbo lietui lyjant. Galbūt persišaldė, gal tai kokia nors visai kita liga.

Merė papurtė galvą.

— Greitosios pagalbos personalas iškart atliko preliminarius tyrimus. Rezultatai atitinka mūsiškio viruso duomenis. — Ji sustojo prie registratūros staliuko ir paklausė budinčio gydytojo: — Ar jie jau čia?

Tas papurtė galvą.

— Jie ką tik kirto perimetro liniją.

Merė priėjo prie durų ir pažvelgė į lauką, tarsi nepatikėjusi tuo, ką išgirdo.

— Ji pati paskambino mums šįryt, visai sutrikusi, nelabai susigaudydama, ką šneka. — Merė vėl atsigręžė vidun. — Paskambinau į Čiping Nortoną — ten artimiausia ligoninė. Pasakiau, kad iš karto siųstų greitąją pagalbą, o jie man: kasinėjimai oficialiai esą karantino ribose. Savo ruožtu mūsų greitoji negalėjo išvažiuoti jos paimti. Galų gale teko įkalbinėti NSA, kad malonėtų išrašyti specialų leidimą išsiųsti greitąją pagalbą… — Merė vėl pažvelgė pro duris. — Kada ji išvažiavo į tą savo kasimvietę?

— Aš… — Danvortis laužė galvą, stengdamasis prisiminti. Kai ji skambino paklausti apie Škotijos žvejybos agentūras, buvo pirmoji Kalėdų diena. Tą pačią pavakarę ji paskambino dar kartą ir liepė „nesirūpinti”, mat jau buvo nutarusi suklastoti Besingeimo parašą.

— Pirmąją Kalėdų dieną, — atsakė jis. — Jei tik tą dieną NSA biuras dirbo. Jei ne, — galbūt dvidešimt šeštąją. Ne, juk tai Kalėdų antroji diena… Vadinasi, dvidešimt septintąją. Ir nuo tada ji su niekuo nebuvo susitikusi.

— Iš kur tu žinai?

— Kai kalbėjau su ja, ji skundėsi, kad, plūkdamasi viena, niekaip negali apsaugoti radimvietės nuo užtvindymo. Norėjo, kad paskambinčiau į NSA — kad šie atsiųstų keletą studentų jai pagalbon.

— Kada tai buvo?

— Prieš dvi… ne, prieš tris dienas. — Jis suraukė antakius. Kada išvis netenka atsigulti, galaižin kiek dienų susilieja į vieną.

— Ar po to, kai kalbėjosi su tavim, ji galėjo susirasti kokių nors talkininkų fermoje?

— Žiemą ten išvis nėra nė gyvos dvasios.

— Kiek prisimenu, Montoja samdo bet ką, kas netyčia pasipainioja netoliese. Tai gal ir pasičiupo kokį praeivį.

— Ji sakė, kad niekas ten pro šalį nevaikšto. Kasimvietė labai jau atokioje vietoje.

— Šiaip ar taip, reikia manyti, ką nors susirado. Ji išvyko į kasinėjimus prieš savaitę, o viruso inkubacinis periodas — nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų.

— Atvažiavo greitoji! — sušuko Kolinas.

Merė atidarė duris; Danvortis ir Kolinas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Du greitosios gydytojai su apsauginėmis kaukėmis iškėlė neštuvus, užrioglino juos ant ratukų. Vieną gydytojų Danvortis atpažino. Tas pats atgabeno ir Badrį.

Kolinas pasilenkęs prie neštuvų susidomėjęs žiūrėjo į Montoją

— ši gulėjo užsimerkusi. Jos galva buvo paramstyta pagalvėmis, veidas išpiltas tamsiu raudoniu — panašiai atrodė ir susirgusi ponia Bryn. Kolinas dar labiau pasilenkė, ir Montoja sukosėjo tiesiai jam į veidą.

Danvortis sugriebė vaikiščią už striukės apykaklės ir trūktelėjo tolyn nuo neštuvų.

— Nagi, nešdinkis kuo toliau. Bene stengiesi susigriebti virusą? Ir kodėl nedėvi kaukės?

— Kaukių nebėra.

— Tavęs čia išvis neturėtų būti. Nosies tiesumu drožk atgal į Balioląir…

— Negaliu. Aš įpareigotas būtiniausiai pasirūpinti, kad neišsisukinėtumėte nuo imuniteto stiprinimo procedūros.

— Tada sėsk čia ir sėdėk. — Danvortis nuvedė jį iki pat kėdės registratūroje. — Ir nemėgink artintis prie ligonių.

— Verčiau nė nemėginkite nuo manęs pasprukti, — susiraukęs perspėjo Kolinas, bet vis dėlto atsisėdo, išsitraukė iš kišenės kramtomosios gumos gungulą, nušluostė jį į striukės rankovę.

Danvortis grįžo prie neštuvų.

— Lupę, — kalbėjo Merė, — mums būtinai reikia kai ko tavęs paklausti. Kada tu susirgai?

— Šįryt, — atsakė Montoja. Jos balsas buvo visai užkimęs; Danvortis staiga susizgribo, kad kaip tik ji tikriausiai ir buvo ta moteris, kuri jam skambino. — Visą naktį taip klaikiai skėlė galvą… — Ji kilstelėjo purvu aplipusią ranką ir persibraukė antakius.

— Bet, maniau, dėl to, kad visąlaik dirbau įtempusi akis.

— Kas dar buvo su tavimi kasimvietėje?

— Niekas. — Montoja, atrodė, gerokai nustebo.

— O gal tau ko nors prireikė? Gal kas nors iš Vitnio gabeno tau produktų ar kitokių atsargų?

Ji jau buvo bepurtanti galvą, bet nuo judesio ją, ko gero, pervėrė dar aštresnis skausmas.

— Ne. Viską buvau pasiėmusi su savim.

— Ir nebuvo visiškai jokio žmogaus, kuris padėtų tau kasinėti?

— Ne. Prašiau pono Danvorčio, kad informuotų NSA, jog man būtinai reikalinga pagalba, bet jis, matyt, to nepadarė. — Merė dirstelėjo į Danvortį, Montoja pasekėjos žvilgsnį. — Ar jie ką nors išsiuntė ten? Jei nesiims ieškoti tuojau pat, jie niekada jo nesuras.

— Nesuras — ko? — paklausė Danvortis taip ir nesupratęs, ar Montojos kalbomis galima tikėti, ar ji jau pradeda klejoti.

— Radimvietė jau dabar beveik užtvindyta, — pareiškė ji.

— Ką reikia surasti?

— Kivrinos įrašinėj imo prietaisą.

Staiga jam tvykstelėjo prieš akis vaizdas: Montoja stovi prie kapo, rausiasi dumblinoje dėžutėje, perrinkinėja kaulus, tokius panašius į akmenis… Riešo kaulus. Juk tai buvo riešo kaulai, o Montoja apžiūrinėjo šerpetotus jų kraštus, ieškodama kaulo atskalos, kuri iš tikrųjų buvo mažytis įrašymo prietaisėlis. Kivrinos prietaisas.

— Visų kapų dar nespėjau atkasti, — kalbėjo Montoja, — o lyti vis nesiliauja. Jie privalo tučtuojau siųsti ką nors tenai.

— Kapų? — Merė nieko nesuprasdama sužiuro į Danvortį. — Ką ji čia šneka?

— Ji kasinėja Viduramžių kapus bažnyčios šventoriuje, ieškodama Kivrinos kūno, — su kartėliu atsakė Danvortis. — Ieško to įrašinėj imo prietaisėlio, kurį implanatvai Kivrinai į riešą.

Merė nesiklausė.

— Man reikia kontaktų sąrašų, — mestelėjo ji budinčiam gydytojui. Paskui vėl atsisuko į Danvortį. — Juk Badris irgi buvo radimvietėje, tiesa?

— Taip.

— Kada?

— Aštuonioliktąją ir devynioliktąją, — atsakė Danvortis.

— Kaip tik šventoriaus kapinėse?

— Taip. Juodu su Montoja atidarinėjo riterio kapą.

— Kapą… — pakartojo Merė taip, tarsi tai būtų atsakymas į kažkokį klausimą. Paskui pasilenkė prie Montojos. — Kokio senumo tas kapas?

— 1318-ųjų, — atsakė Montoja.

— Ar šią savaitę tu ir dirbai prie riterio kapo? — paklausė Merė.

Montoja krustelėjo galvą — ketino linktelėti, persigalvojo.

— Kai tik pajudinu galvą, ji išsyk pradeda svaigti, — pasiteisino ji. — Būtinai reikėjo iškelti skeletą. Į kapą prasisunkė vanduo.

— Kurią dieną dirbai prie to kapo?

Montoja suraukė antakius.

— Nebeprisimenu. Man rodos, diena anksčiau, nei pradėjo skalambyti varpai.

— Vadinasi, trisdešimt pirmąją, — pasakė Danvortis ir pasilenkė prie Montojos. — Ar po to dar rausėtės po tą kapą?

Ji vėl bandė papurtyti galvą.

— Paleidau kontaktų sąrašus, — įsiterpė budintis gydytojas.

Merė nuskubėjo prie stalo ir pati sėdo prie klaviatūros. Paspaudė kelis klavišus, pažiūrėjo į ekraną, surinko dar kažkokią kombinaciją.

— Kas yra? — sujudo Danvortis.

— O kokios sąlygos šventoriuje? — paklausė Merė.

— Sąlygos? — Danvortis, regis, nieko nesuprato. — Na, dumblynas. Ji uždangstė visą šventorių brezentu, bet lietaus vanduo vis vien prasiskverbia.

— Šilta?

— Taip. Ji minėjo, kad tvanku ir drėgna. Mat apsistatę ten elektrinėmis krosnelėmis. Kas čia dedasi?

Merė pirštu braukė per ekraną, kažko ieškodama.

— Virusai — nepaprastai gajūs organizmai, — pasakė. — Neveiklumo būsenoje gali išgyventi neįtikėtinai ilgai, o paskui, sąlygoms pasikeitus, vėl atgyja. Gyvybingų virusų aptikta net Egipto mumijose. — Jos pirštas sustojo prie kažkokios datos. — Taip ir maniau. Badris susirgo ketvirtą dieną po to, kai dirbo kasimvietėje.

Ji grįžtelėjo į budintį gydytoją.

— Tučtuojau siųskite grupę specialistų į kasimvietę, — paliepė.

— Gaukite NSA leidimą. Pasakykite, kad, ko gero, būsime suradę viruso šaltinį. — Surinkusi dar vieną kombinaciją, ji atsidarė kitą ekraną, pervedė pirštu pasirodžiusias pavardes, dar kažką įrašė, tada atsilošė, nenuleisdama akių nuo ekrano. — Turime keturis pirminius atvejus, kurių tiesioginis ryšys su Badriu nenustatytas. Du iš jų keturios dienos prieš susirgdami lankėsi kasimvietėje. Dar vienas buvo ten trimis dienomis anksčiau.

— Nejaugi virusas radimvietėje? — paklausė Danvortis.

— Taip. — Merė liūdnai šyptelėjo jam. — Panašu, kad vis dėlto Gilkraisto tiesa. Virusas tikrai pasiekė mus iš praeities — iš riterio kapo.

— Kivrina irgi buvo ten, — pasakė Danvortis.

Dabar jau nieko nesuprato Merė.

— Kada?

— Paskutiniojo sekmadienio prieš perkėlimą popietę. Devynioliktosios.

— Tikrai žinai?

— Ji pati sakė man prieš iškeliaudama. Norėjo, kad jos rankos atrodytų kuo autentiškiau.

— O Dievulėliau… — kvėptelėjo Merė. — Jeigu ji buvo susidūrusi su virusu keturios dienos prieš perkėlimą, tuo metu jai dar nebuvo suleista imunitetą stiprinančio preparato. Virusas galėjo pradėti daugintis ir prasibrauti įjos organizmą. Ji galėjo susirgti.

Danvortis stvėrė jai už rankos.

— Bet juk tai neįmanoma! Tinklas nebūtų jos praleidęs, jei būtų grėsęs pavojus, kad ji gali užkrėsti vietinius žmones!

— Ji nieko negalėjo užkrėsti, — atsakė Merė. — Jei virusas — tikrai iš riterio kapo, jei riteris tikrai mirė nuo to paties viruso 1318-aisiais, tuomet ano meto žmonių ji jokiu būdu negalėjo užkrėsti. To meto žmonės šia viruso atmaina buvo jau persirgę — ir įgiję imunitetą. — Ji greitu žingsniu pripuolė prie Montojos. — Kai Kivrina buvo kasimvietėje, ar ji dirbo prie riterio kapo?

— Nežinau, — atsakė Montoja. — Tuo metu aš ten nebuvau. Turėjau susitikti su Gilkraisto.

— O kas gali žinoti? Kas dar tą dieną buvo ten?

— Niekas. Visi atostogoms išsivažinėjo namo.

— Tai iš kur Kivrina galėjo žinoti, ką jai daryti?

— Savanoriai išvykdami palikdavo vieni kitiems raštelius.

— O kas buvo ten tos dienos rytą? — paklausė Merė.

— Badris, — atsakė Danvortis ir tekinas išskubėjo į izoliatorių.

Jis tiesiu taikymu įžirgliojo į Badrio palatą. Užklupta iš netyčių, sesuo, sėdėjusi užsikėlusi sutinusias kojas ant displėjų, riktelėjo jam pavymui:

— Jums negalima eiti vidun be apsauginės aprangos!

Ji dar bandė jį vytis, bet jis jau buvo viduje.

Badris tysojo pusiau gulomis, paramstytas pagalvėmis. Buvo labai išblyškęs, tarsi liga būtų nuskalavusi bet kokią jo odos spalvą, atrodė visai silpnas, bet, kai tik Danvortis įsiveržė vidun ir prašneko, iškart pakėlė akis.

— Ar Kivrina dirbo prie riterio kapo? — be jokių užuolankų paklausė Danvortis.

— Kivrina? — Badrio balsas buvo toks silpnas, kad vos girdėjosi.

Slaugė atlapojo duris.

— Pone Danvorti, jums negalima čionai…

— Sekmadienį, — kalbėjo Danvortis. — Tu turėjai palikti jai raštelį su nuorodomis, ką reikia daryti. Ar parašei jai, kad imtųsi kapo?

— Pone Danvorti, jūs užsikrėsite virusu!.. — putojo slaugė.

Vidun įpuolė Merė, tempdamasi ant rankų impregnuotas pirštines.

— Tau tikrai nevalia kelti kojos čionai, neapsivilkus apsaugine apranga, Džeimsai, — perspėjo ji.

— Aš jam sakiau, daktare Arens, — prapliupo slaugė. — Bet jis prasibrovė pro mane ir…

— Ar palikai kasimvietėje raštelį Kivrinai, kad imtųsi rausioti riterio kapą? — neatlyžo Danvortis.

Badris silpnai linktelėjo.

— Vadinasi, ji turėjo kontaktą su virusu ir galėjo užsikrėsti, — pasakė Danvortis Merei. — Sekmadienį. Keturios dienos prieš išvykdama.

— O ne… — kvėptelėjo Merė.

— Kas yra? Kas atsitiko? — sunerimo Badris. Jis atsirėmė rankomis, stengdamasis pasikelti aukščiau. — Kur Kivrina? — Jo žvilgsnis lakstė nuo Danvorčio prie Merės ir atgal. — Juk jūs ištraukėte ją, tiesa? Ištraukėte iš karto, kai tik supratote, kas nutiko? Nejaugi jūs jos neištraukėte?

— Tai kas gi nutiko? — aidu atsiliepė Merė. — Ką tu nori pasakyti?

— Jums būtinai reikėjo tučtuojau ją ištraukti, — atsakė Badris.

— Ji ne 1320-uosiuose. Ji — 1348-uosiuose.

25

— Negali būti, neįmanoma, — pratarė Danvortis.

— 1348-uosiuose? — visiškai suglumo Merė. — Bet taip juk iš tikrųjų negali būti. Tais metais užgriuvo Juodoji Mirtis.

Ji niekaip negalėjo pakliūti į 1348-uosius, galvojo Danvortis. Juk Endriusas tvirtino, kad maksimalus įmanomas laiko uždelsimas — tik penkeri metai. O Badris tikino, kad Puhalskio įvestos koordinatės — teisingos.

— 1348-uosiuose? — negalėjo atitokti Merė. Danvortis pastebėjo, kaip ji dirstelėjo į ekranus ant sienos Badriui už nugaros, tarsi vildamasi, kad jis vis dar kliedi. — Tu visiškai tikras?

Badris linktelėjo.

— Supratau, jog kažkas negerai, iš karto, kai tik pastebėjau laiko paklaidą… — Jis atrodė toks pat suglumęs kaip ir Merė.

— Tokia laiko paklaida, kuri permestų ją į 1348-uosius — visiškai neįmanoma, — įsiterpė Danvortis. — Prašiau Endriuso, kad patikrintų parametrus. Jis sako, kad maksimali įmanoma laiko paklaida — tik penkeri metai.

Badris papurtė galvą.

— Laiko paklaida niekuo dėta. Ji buvo vos keturios valandos. Per mažai… Perkeliant žmogų į šitokią tolimą praeitį, laiko paklaida turėtų būti mažų mažiausiai keturiasdešimt aštuonios valandos.

Vadinasi, laiko paklaida nebuvo per didelė. Priešingai — per maža. Danvorčiui nė į galvą nešovė paklausti Endriuso, kokia gali būti minimali paklaida — jį domino tik maksimali.

— Net nežinau, kas nutiko, — kalbėjo Badris. — Man taip siaubingai skaudėjo galvą. Visą laiką, kol derinau tinklą, man taip skaudėjo galvą…

— Tai dėl viruso, — paaiškino Merė. Ji atrodė visiškai priblokšta. — Galvos skausmas ir dezorientacija — pirmieji požymiai. — Ji susmuko į kėdę prie lovos. — Tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuntieji…

1348-ieji. Danvorčiui niekaip netilpo galvoj. Jis nerimavo, kad Kivrina gali pasigauti virusą, nerimavo, kad laiko paklaida gali būti pernelyg didelė… O ji visą tą laiką buvo 1348-uosiuose. Maras pasiekė Oksfordą 1348-aisiais. Per pačias Kalėdas.

— Kai tik pamačiau, kokia maža laiko paklaida, iš karto supratau, jog kažkas negerai, — kalbėjo Badris. — Taigi, iškėliau į ekraną koordinates…

— Pats sakei, kad patikrinai Puhalskio įvestas koordinates! — kaltinančiu tonu drėbė Danvortis.

— Jis juk asistentas, dirba vos pirmi metai. Niekada nėra aptarnavęs nuotolinio perkėlimo tinklo. O Gilkraistas ir išvis nenutuokė, kas vyksta. Aš juk stengiausi jums pasakyti. Ar susitikimo vietoje jos nebuvo? — Jis pažvelgė į Danvortį. — Kodėl jūs neištraukėte jos atgal?

— Mes nežinojome, — atsakė Merė, vis dar visiškai apdujusi. — Tau taip ir nepavyko nieko suprantamai mums pasakyti. Pernelyg smarkiai karščiavai.

— Maras išgalabijo penkiasdešimt milijonų žmonių, — pasakė Danvortis. — Išžudė pusę Europos.

— Džeimsai, — tarstelėjo Merė.

— Aš stengiausi jums pasakyti, — pakartojo Badris. — Dėl to ir bėgau jūsų pakviesti. Kad ištrauktume ją atgal, kol j i dar nepasišalinusi iš susitikimo vietos.

Jis iš tikrųjų stengėsi pasakyti. Tekinas bėgo visą kelią iki baro. Per kliokiantį lietų bėgo, net neužsimetęs palto, šito jam pasakyti, bėgo, stumdydamas į šalis kalėdinę minią, pirkinių krepšius ir skėčius, tarsi jų nė būt nebūtų, atskuodė permirkęs, sustiręs nuo šalčio, karštinės krečiamas, barškančiais dantimis. Kažkas negerai.

Aš juk stengiausi jums pasakyti. Iš tikrųjų stengėsi. Jis sakė: „Tai išžudė pusę Europos”. Jis sakė: „Tai žiurkės”. Jis klausė: „Kurie dabar metai?” Jis iš tikrųjų labai stengėsi pasakyti.

— Jei taip nutiko ne dėl laiko paklaidos, vadinasi, klaida įvelta suvedant koordinates, — Danvortis įsikibo lovos krašto.

Badris atšlijo, kone prasmegdamas pagalvėse tarsi į kampą užspeistas žvėris.

— Sakei, kad Puhalskio suvestos koordinatės — teisingos.

— Džeimsai, — įspėjamai tarstelėjo Merė.

— Koordinatės — vienintelė įmanoma kita klaidos priežastis! — užriko Danvortis. — Laiko paklaida — arba koordinatės, bet kas kita būtų išsyk sustabdę perkėlimo procesą! Juk tu sakei, kad dukart jas patikrinai. Sakei, kad neaptikai nė menkiausios klaidos.

— Neaptikau, — sutiko Badris. — Bet vis vien negalėjau visiškai pasikliauti. Baiminausi, kad jis nebūtų suklydęs skaičiuodamas žvaigždžių pozicijas — tokios klaidos taip lengvai nepastebėsi. — Jo veidas tapo visiškai pilkas. — Aš ištryniau jo koordinates ir pats suvedžiau jas iš naujo. Perkėlimo rytą.

Perkėlimo rytą. Kai jam siaubingai skaudėjo galvą. Kai jau kamavo kylanti temperatūra, kai orientacija jau buvo sutrikusi… Danvortis prisiminė, kaip Badris sėdėjo prie valdymo pulto, kaip maigė klavišus, kaip suraukęs antakius žvelgė į displėjaus ekranus. Aš juk savo akimis mačiau, kaip jis tai padarė, pagalvojo jis. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis išsiunčia Kivriną tiesiai į Juodąją Mirtį.

— Net nežinau, kas atsitiko, — pasakė Badris. — Man tikriausiai…

— Maras nušlavė ištisus kaimus, — kalbėjo Danvortis. — Žmonių išmirė tiek, kad nebeliko kam laidoti kūnų…

— Palik jį ramybėj, Džeimsai, — įsikišo Merė. — Juk jis nekaltas. Jis sirgo.

— Sirgo… — pakartojo Danvortis. — Kivrina galėjo užsikrėsti tuo tavo virusu. Ir atsidūrė 1348-uosiuose.

— Džeimsai, — pakartojo Merė.

Jis nebelaukė, ką ji dar pasakys. Atplėšė duris ir išpuolė lauk.

Kolinas sėdėjo koridoriuje — sūpavosi ant kėdės atsilošdamas taip, kad priekinės jos kojos nebesiekė žemės.

— A, štai ir jūs, — tarstelėjo jis.

Danvortis nestabtelėjęs pražirgliojo pro jį.

— Kur taip skubate? — Kolinas triukšmingai dunkstelėjo priekines kėdės kojas ant grindų. — Tetulė Merė prisakė nieku gyvu neleisti jums išeiti, kol negausite imunitetą stiprinančio preparato.

— Jis svirtelėjo į šoną, spėjo atsiremti ranka ir atsistojo. — Ir kodėl jūs nedėvite apsauginės aprangos?

Danvortis išdūmė pro duris.

Kolinas, čiūžindamas kojomis, nuskubėjo jam iš paskos.

— Tetulė Merė prisakė nė už ką neleisti jums išeiti!

— Neturiu laiko imuniteto stiprinimui, — sviedė Danvortis. — Ji — 1348-uosiuose.

— Tetulė Merė?

Danvortis nužingsniavo koridoriumi.

— Gal Kivrina? — Kolinas pasileido tekinas, kad j į pasivytų. — Taip juk negali būti! Juk kaip tik tais metais užgriuvo Juodoji Mirtis, tiesa?

Danvortis atplėšė duris į laiptinę ir nugrumėjo laiptais žemyn, vienu žingsniu peršokdamas per dvi pakopas.

— Nieko nesuprantu, — nesiliovė Kolinas. — Kaip atsitiko, kad ji atsidūrė 1348-uosiuose?

Danvortis pastūmė duris laiptų apačioje ir nudrožė koridoriumi prie telefono automato, tuo pat metu rausdamasis palto kišenėje kišeninio kalendoriaus, kurį jam padovanojo Kolinas.

— Kaip jūs ketinate ją ištraukti? — nerimo Kolinas. — Juk laboratorija užrakinta.

Danvortis išsitraukė kalendorių ir kibo sklaidyti lapus. Endriuso numerį prisiminė užsirašęs kažkur gale.

— Ponas Gilkraistas jūsų neįleis. Kaip jūs pateksite į laboratoriją? Ponas Gilkraistas sakė tikrai jūsų ten neįleisiąs!

Endriuso numeris buvo pakraigliotas pačiame paskutiniame puslapyje. Danvortis stvėrė ragelį.

— O net jei jis ir įsileistų jus, kas aptarnaus tinklą? Ponas Čauduris?

— Endriusas, — mestelėjo Danvortis ir ėmė rinkti numerį.

— O aš maniau, kad jis neatvažiuoja? Išsigandęs viruso.

Danvortis prispaudė ragelį prie ausies.

— Nė nesitikėkite, kad aš ją ten paliksiu.

Atsiliepė kažkokia moteris.

— Čia — 24837, — pasakė. — „H. F. Shepherds, Limited”.

Danvortis bukai įsistebeilijo į kalendorių, kurį vis dar laikė rankoje.

— Aš skambinu Ronaldui Endriusui, — pasakė. — Koks jūsų numeris?

— 24837, — jau nekantraudama atsakė ji. — Čia tokio nėra.

Danvortis nutrenkė ragelį.

— Prakeikti telefonų tinklai! — sušnypštė. Ir pradėjo rinkti numerį iš naujo.

— Net jeigu jis sutiks atvažiuoti, kaip jūs surasite ją? — kamantinėjo Kolinas, per Danvorčio petį žvilgčiodamas į telefoną. — Juk ji dar nebus atėjusi į sutartą vietą, argi ne taip? Susitikimo data — tik po trijų dienų!

Danvortis klausėsi pypsėjimo ragelyje ir svarstė, ko galėjo imtis Kivrina, kai susigaudę, kur atsidūrusi. Grįžo į susitikimo vietą ir laukė ten — be jokios abejonės. Jei tik galėjo. Jei tik netysojo paslika, pakirsta viruso. Jei tik niekam nešovė į galvą apkaltinti jos atnešus marą į Skendgeitą.

— Čia — 24837, — atsiliepė tas pats moters balsas. — „H. F. Shepherds, Limited”.

— Koks čia, po galais, numeris!? — užriko Danvortis.

— 24837, — suirzusi pakartojo moteris.

— 24837, — sušniokštė Danvortis. — Juk kaip tik šiuo numeriu aš ir mėginu prisiskambinti!

— Visai ne tuo, — įsikišo Kolinas. Jis ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu į kalendoriuje užrašytą Endriuso telefono numerį. — Jūs supainiojote skaičius. — Jis ištraukė ragelį Danvorčiui iš rankos. — Leiskite, aš surinksiu. — Jis suspaudė mygtukus, tada grąžino ragelį Danvorčiui.

Dabar signalas ragelyje skambėjo jau kitaip, tarytum gerokai toliau. Danvortis galvojo apie Kivriną. Juk maras smogė ne visur iš karto. Oksfordą jis tikrai pasiekė per Kalėdas, tačiau neįmanoma įspėti, kada pradėjo šienauti Skendgeitą.

Niekas neatsiliepė. Danvortis sulaukė dešimto pyptelėjimo. Vienuolikto. Niekaip nevaliojo prisiminti, kokiu keliu slinko maras. Atėjo iš Prancūzijos — tas aišku. Vadinasi, be jokios abejonės, — iš rytų pusės, per Lamanšą. O Skendgeitas — į vakarus nuo Oksfordo. Vadinasi, gali būti, kad Skendgeitą maras pasiekė tik po Kalėdų.

— Kur knyga? — paklausė jis Kolino.

— Kokia knyga? Turite omeny — darbo kalendorių? Štai jis, čia pat.

— Knyga, kurią padovanojau tau per Kalėdas. Kodėl neturi jos? _v

— Čia? — Kolinas gerokai sutriko. — Kaip aš ją nešiosiuos — sveria ne mažiau penkių stonų!

Kitame laido gale vis dar niekas neatsiliepė. Danvortis bloškė ragelį, stvėrė kalendorių ir puolė prie durų.

— Tikėjausi, kad visur nešiosies ją su savim. Bene nežinai, kad siaučia epidemija?

— Pone Danvorti, jūs gerai jaučiatės?

— Drožk ir atnešk ją! — paliepė Danvortis.

— Ką? Dabar pat?

— Bėk į Baliolą ir atnešk knygą! Noriu sužinoti, kada maras pasiekė Oksfordo grafystę. Ne patį Oksfordą. Kaimus. Ir kokia kryptimi slinko.

— O kur jūs einate? — paklausė Kolinas, kulniuodamas gretajo.

— Priversiu Gilkraistą atidaryti laboratoriją.

— Jeigu jis nesutiko atidaryti jos dėl gripo, tai jau dėl maro — nieku gyvu nesutiks.

Danvortis atidarė duris ir išėjo laukan. Lietus pylė kaip iš kibiro. Protestuojantys Europos Sąjungos nekentėjai gūžėsi po ligoninės stogine. Vienas atsitraukė nuo savo bendrų ir prisiartino, kišdamas Danvorčiui lankstinuką. Kolino tiesa. Jei Gilkraistas ir sužinos viruso šaltinį, tai nieko nepakeis. Jis vis vien taip ir liks tvirtai įsitikinęs, jog virusas prasismelkė per tinklą. Tad dabar tik dar labiau drebins kinkas — nė už ką nesutiks atidaryti tinklo baimindamasis, kad čionai prasibraus dar ir maras.

— Duok šen lapą popieriaus, — tarstelėjo jis, grabaliodamasis kišenėje rašiklio.

— Lapą popieriaus? — perklausė Kolinas. — O kam?

Danvortis išplėšė lankstinuką protestuotojui iš rankų ir ėmė skrebenti švariojoje lapelio pusėje.

— Ponas Besingeimas pasirašo leidimą atidaryti tinklą, — pareiškė jis.

Kolinas dirstelėjo į lapelį.

— Juk jis nė už ką tuo nepatikės, pone Danvorti. Leidimas, pakraigliotas ant lankstinuko?

— Tuomet atnešk man lapą popieriaus! — užbaubė Danvortis.

Kolino akys išsiplėtė.

— Gerai, gerai, atnešiu. O jūs palaukite čia, gerai? — ėmėsi raminti jis Danvortį. — Niekur nenueikite.

Jis šmurkštelėjo atgal į ligoninę ir tučtuojau išniro vėl, gniauždamas saujoje keletą kopijavimo popieriaus lapų. Danvortis plėšte išplėšė juos vaikinukui iš rankų ir paskubomis paskrebeno įsakymą Besingeimo vardu.

— Bėk, atnešk knygą, — paliepė. — Susitiksime Brasenozėje.

— O jūsų paltas?

— Nėra kada, — atsakė Danvortis. Keturlinkai sulankstė popierius ir įsibruko į švarko užantį.

— Lyja. Gal reikėtų palaukti taksi? — pasiūlė Kolinas.

— Nėra jokių taksi. — Danvortis nuskubėjo gatve.

— Tetulė Merė mane užmuš! — riktelėjo Kolinas jam pavymui.

— Ji sakė, jog aš atsakau už tai, kad jums būtinai atliktų imuniteto stiprinimo procedūrą!

Iš tikrųjų turbūt vertėjo palaukti taksi. Lietus pilte pylė įžambiomis ledinėmis čiurkšlėmis, kurios po kokios valandos tikriausiai virs sniegdraba. Žvarba smelkė Danvortį iki kaulų smegenų.

Lietus bent jau išvaikė piketuotojus. Priešais Brasenozės vartus jau niekas nesibūriavo, tik plaikstėsi keletas numestų lankstinukų. Įėjimas į Brasenozę buvo užtvertas — kelią užkirto masyvūs ištraukiami geležiniai vartai. Budintysis buvo nulindęs į sarginę ir nuleidęs langines.

— Atidarykite! — sustūgo Danvortis. Įsikibęs jis ėmė smarkiai purtyti vartus, šie sutarškėjo. — Atidarykite, tučtuojau!

Budintysis praskleidė langinę ir užmetė akį laukan. Išvydęs, kad vėl laužiasi Danvortis, jis akimirką išsigando, bet tuoj pat pasirodė gana karingai nusiteikęs.

— Brasenozėje paskelbtas karantinas, — pasakė jis. — Įeiti čionai draudžiama.

— Atidarykite vartus, tuojau pat! — įsakė Danvortis.

— Bijau, kad šito nieku gyvu negaliu daryti, pone, — atsakė jis.

— Ponas Gilkraistas griežtai įsakė ničnieko neįleisti į Brasenozę tol, kol bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis.

— Mes jau žinome šaltinį, — pareiškė Danvortis. — Atidarykite vartus.

Budintysis vėl nuleido langinę, bet po minutės išlindo iš sarginės ir atėjo prie vartų.

— Ar tikrai kalti Kalėdinės eglutės blizgučiai? — paklausė jis. — Girdėjau, kad virusu buvo užkrėstos blizgučių girliandos.

— Ne, — atsakė Danvortis. — Atidarykite vartus ir įleiskite mane.

— Nežinau, ar galiu jus įsileisti, pone. — Budintysis jautėsi nelabai smagiai. — Ponas Gilkraistas…

— Ponas Gilkraistas jau nebevadovauja fakultetui, — atkirto Danvortis. — Jis išsitraukė iš užančio perlenktą popieriaus lapą ir pro metalinius vartų virbus įkišo budinčiajam.

Šis, nepaisydamas lietaus, išlankstė lapą ir perskaitė.

— Ponas Gilkraistas — jau nebe laikinai einantis dekano pareigas, — pasakė Danvortis. — Atsakingu už perkėlimą ponas Besingeimas skyrė mane. Atidarykite vartus.

— Ponas Besingeimas… — suniurzgė budintysis, apžiūrinėdamas jau spėjusį išskysti parašą. — Tuojau surasiu raktus, — pasakė.

Jis nukrypavo atgal į sarginę, nusinešdamas ir pasirašytą leidimą. Danvortis gūžėsi prie vartų, stengdamasis pasislėpti nuo ledinio lietaus ir drebėdamas visu kūnu.

O jis dar jaudinosi, kad Kivrinai galbūt teko miegoti susirangius ant gruodo sukaustytos žemės! Pasirodo, ji pakliuvo į patį pragaišties epicentrą, kai žmonės mirtinai sušaldavo tik dėl to, kad niekas nebepastovėjo ant kojų ir nebuvo kam pakapoti malkų, o gyvuliai masiškai krito tiesiog laukuose, nes neliko žmonių, kurie pargintų juos namo. Aštuoniasdešimt tūkstančių aukų Sienoje, trys šimtai tūkstančių — Romoje, daugiau nei šimtas tūkstančių — Florencijoje. Pusė Europos.

Galų gale pasirodė budintysis su dideliu kezulu raktų, sukabintų ant žiedo. Jis prisiartino prie vartų.

— Tuojau atidarysiu, pone, — pasakė, ieškodamas tinkamo rakto.

Be jokios abejonės, Kivrina skubiai grįžo prie plyšio, kai tik susigaudę patekusi į 1348-uosius. Tikriausiai visą laiką ir kiūtojo ten laukdama, kol tinklas atsidarys, nuogąstaudama, kodėl jie neskuba jos pasiimti.

Jeigu tik ji suprato atsidūrusi 1348-uosiuose. Ir iš kur galėjo tai suprasti? Badris pasakė jai, kad laiko paklaida turėtų būti kelios dienos. Taigi, datąji, reikia manyti, sutiksimo pagal šventąsias Advento dienas ir pamanė atvykusi kaip tik ten, kur ir ketino keliauti. Jai tikrai nešaus į galvą ko nors pasiklausti, kokie dabar metai. Net nesuabejos, kad metai — 1320-ieji, o tuo tarpu maras nenumaldomai slinks jos link.

Spynos užraktas spragtelėjo; Danvortis pastūmė vartus — tik tiek, kad pratilptų pro plyšelį prasiskverbti vidun.

— Pasiimkite raktus, — tarė jis. — Atrakinsite man laboratoriją.

— Tarp šitų laboratorijos rakto nėra, — pasakė budintysis ir šmurkštelėjo atgal į sarginę.

Šaltis praėjime tiesiog stingdė, įžambios ir vis labiau šaltėjančios lietaus srovės skalavo šaligatvį net po stogu. Danvortis susigūžė prie pat sarginės durų, stengdamasis pajusti bent lašelį iš vidaus sklindančios šilumos, ir stipriai įrėmė kumščius į kišenių dugną, tramdydamas drebulį.

Jis nuogąstavo dėl galvažudžių ir vagių, o ji tuo tarpu nublokšta į 1348-uosius, kai numirėliai buvo rietuvėmis kraunami tiesiog gatvėse, kai vietiniai, panikos apimti, neklausinėdami degino ant laužo žydus ar bet ką nepažįstamą.

Jis taip smarkiai nerimavo dėl to, kad Gilkraistas nesiteikė net patikrinti parametrų, kad užkrėtė savo nerimu ir Badrį, o Badris, jau karščiuodamas, sumanė iš naujo įvesti koordinates. Jūs taip nerimavote.

Staiga jis susizgribo, kad budintysis negrįžta pernelyg ilgai — tikriausiai suskubo perspėti Gilkraistą.

Jis žingtelėjo prie durų, bet tą akimirką išniro budintysis su skėčiu rankose. Keiktelėjęs dėl šalčio, jis pasiūlė prisiglausti po skėčiu ir Danvorčiui.

— Aš šiaip ar taip permirkęs iki siūlo galo, — atsisakė skėčio Danvortis ir pirmas nužingsniavo per kiemą.

Skersai laboratorijos duris buvo ištiesta geltona plastikinė juosta. Danvortis nuplėšė ją, o budintysis tuo tarpu rausėsi kišenėse, ieškodamas rakto atjungti signalizaciją, skėtį perimdamas tai į vieną ranką, tai į kitą.

Danvortis per petį dirstelėjo į Gilkraisto būstą. Jo langai žvelgė kaip tik į laboratoriją, o svetainėje degė šviesa, tačiau Danvortis taip ir nepastebėjo jokio krustelėjimo.

Budintysis pagaliau surado kortelę, atstojančią raktą nuo signalizacijos. Išjungęs signalizaciją, suskato ieškoti rakto nuo pačių durų.

— Aš vis dar nesu tikras, kad galiu atidaryti jums laboratoriją be pono Gilkraisto leidimo, — pratarė jis.

— Pone Danvorti! — per kiemą, rėkdamas visa gerkle, skuodė Kolinas. Abu sužiuro į jį. Vaikinukas atlėkė tekinas — kiaurai permirkęs, po pažastimi spausdamas knygą, susuktą į šaliką. — Kai… kurias… Oksfordo… grafystės… dalis… jis… pasiekė… tik… kovo… mėnesį, — dusdamas sušniokštė jis, po kiekvieno žodžio stabtelėdamas atsikvėpti. — Atleiskite… Visą… kelią… bėgau tekinas.

— Kurias dalis? — paklausė Danvortis.

Kolinas įbruko knygą jam ir susirietė, delnais įsirėmęs į kelius, alsuodamas giliai ir triukšmingai.

— Čia… neparašyta.

Danvortis nuvyniojo šaliką ir atskleidė knygą ties tuo puslapiu, kurį jam pažymėjo Kolinas, tačiau raidės pro aplytus akinius pernelyg liejosi, o ir atversti lapai kaipmat permirko ir sulipo.

— Čia rašo, kad pirmiausia maras smogė Melkombui, o paskui ėmė slinkti į šiaurę, Bato link, ir į rytus, — ėmė dėstyti Kolinas. — Rašo, kad Oksforde maras ėmė siausti per Kalėdas, o Londone — tik kitų metų spalį, tačiau kai kuriose Oksfordo grafystės dalyse susirgimų nebūta iki vėlyvo pavasario, o atskiruose kaimuose — net iki liepos mėnesio.

Danvortis nereginčiu žvilgsniu dėbsojo į neįskaitomus puslapius.

— Tai dar nieko mums nepasako, — pratarė jis.

— Žinau, — sutiko Kolinas. Jis išsitiesė, bet vis dar negalėjo kaip reikiant atgauti kvapo. — Tačiau bent jau paaiškėjo, kad per Kalėdas maras pasklido dar toli gražu ne po visą Oksfordo grafystę. Galbūt ji — kaip tik viename iš tų kaimų, kurie liko saugūs iki liepos mėnesio.

Danvortis nušluostė sulytus puslapius kadaruojančiu šaliko galu ir užvertė knygą.

— Iš Bato jis ėmė šliaužti į rytus, — tyliai ištarė. — O Skendgeitas — visiškai netoli į pietus nuo Oksfordo-Bato kelio.

Budintysis galų gale išsirinko raktą. Ir įkišo į spyną.

— Bandžiau dar kartą skambinti Endriusui, bet niekas neatsakė.

Budintysis atidarė duris.

— Kaip jūs ketinate be laboranto pajungti tinklą? — paklausė Kolinas.

— Pajungti tinklą? — nugirdo budintysis; raktąjis vis dar laikė rankoje. — O aš maniau, kad jums reikia paimti kažkokią informaciją iš kompiuterio! Ponas Gilkraistas tikrai prieštarautų ketinimams jungti tinklą be jo leidimo. — Jis vėl išsitraukė Besingeimo pasirašytą leidimą ir peržvelgė jį.

— Jungti tinklą leidžiu aš, — atšovė Danvortis ir prasigrūdo pro jį į laboratoriją.

Budintysis žengė paskui jį, bet su išskleistu skėčiu įstrigo duryse ir suskato graibytis rankenoje įtaisytos suskliaudimo sagtelės.

Kolinas pranėrė pro skėčio apačią ir nuskubėjo paskui Danvortį.

Atrodė, kad Gilkraistas, uždaręs laboratoriją atjungė čia ir šildymą. Viduje buvo ne ką šilčiau nei lauke, tačiau sulyti Danvorčio akiniai vis vien aprasojo. Jis nusiėmė juos ir bandė nuvalyti į šlaputėlį švarko skverną.

— Štai, paimkite. — Kolinas ištiesė jam sumaigytą popierinę juostą. — Tai tualetinis popierius. Kur išgalėdamas renku jį ponui Finčui. Bet štai dar kas. Juk surasti ją bus pakankamai sunku net tuomet, jei mes pakliūsime į reikiamą vietą, o juk pats sakėte, kad persikelti į tikslias ir datą, ir vietą — siaubingai sudėtinga.

— Tikslias datą ir vietą mes jau turime nustatytas, — atsakė Danvortis, trindamas akinius tualetiniu popieriumi. Paskui vėl užsikabino juos ant nosies. Tačiau ne kažin kątepešė — akiniai vis vien buvo išgleizoti drėgme.

— Bijau, kad man teks paprašyti jūsų išeiti, — įsikišo budintysis.

— Negaliu leisti jums be pono Gilkraisto sutikimo… — Jis nutilo.

— O, velniai raguoti, — sumurmėjo Kolinas. — Ponas Gilkraistas.

— Ką visa tai reiškia? — prašneko Gilkraistas. — Ką jūs čia veikiate?

— Ketinu tuojau pat susigrąžinti Kivriną — atsakė Danvortis.

— Norėčiau sužinoti — kieno įsakymu? — paklausė Gilkraistas.

— Tai Brasenozės tinklas, ir aš turiu teisę apkaltinti jus neteisėtu įsilaužimu. — Jis atsisuko į budintįjį. — Juk aš aiškiai įsakiau jums: pono Danvorčio nieku gyvu negalima prileisti prie įrangos.

— Leidimą pasirašė ponas Besingeimas, — atsakė budintysis, tiesdamas Gilkraistui permirkusį popierių.

Gilkraistas traukte ištraukė jį budinčiajam iš rankos.

— Besingeimas! — Jis įsmeigė akis į popierių. — Tai visai ne Besingeimo parašas! — užriko įsiutęs. — Neteisėtas įsibrovimas, o dabar — dar ir parašo klastojimas! Pone Danvorti, aš ketinu pateikti prieš jus kaltinimus. O kai ponas Besingeimas sugrįš, būtinai informuosiu jį apie jūsų…

Danvortis žingtelėjo arčiau jo.

— O aš ketinu informuoti ponąBesingeimą, kaip jo paliktas laikinai einantysis dekano pareigas atsisakė nutraukti perkėlimą, kaip jis tyčia sukėlė pavojų istorikės gyvybei, kaip jis uždraudė įžengti į laboratoriją, dėl ko neįmanoma buvo nustatyti tikslios istorikės buvimo laike vietos. — Jis mostelėjo į konsolę. — Bene žinote, ką byloja taško rodmenys? Tie patys rodmenys, kurių jūs neleidote mano laborantui perskaityti ištisas dešimt dienų — vien dėl gaujos puspročių, įskaitant ir jus, ničnieko nenutuokiančių apie laiko keliones, kaltės. Taigi, gal vis tik norite sužinoti, ką byloja taško rodmenys? Ogi štai ką: Kivrina — ne 1320-uosiuose. Ji — 1348-uosiuose, pačiame Juodosios Mirties siautėjime. — Jis atsigręžė ir mostelėjo į ekranus. — Ir ten ji jau dvi savaites. Vien per neapsakomą jūsų kvailumą. Vien per… — Jis pritrūko kvapo ir nutilo.

— Jūs neturite jokios teisės šitaip su manim kalbėti, — pareiškė Gilkraistas. — Ir lygiai taip pat neturite teisės būti šioje laboratorijoje. Reikalauju tučtuojau išeiti.

Danvortis neatsakė. Žengė prie konsolės.

— Kvieskite universiteto policiją, — paliepė Gilkraistas budinčiajam. — Tegul tuojau pat išgrūda juos iš čia.

Ekranas, užuot švytėjęs įprasta tuščia pilkuma, buvo visiškai tamsus, švieselės nežybčiojo nei virš jo, nei valdymo pulte. Energijos tiekimo jungiklis buvo nustatytas ties padala „išjungta”.

— Jūs išjungėte energijos tiekimą, — pasakė Danvortis; jo balsas nuskambėjo kaip labai seno žmogaus, beveik kaip Badrio. — Jūs išjungėte tinklą.

— Taip, — sutiko Gilkraistas. — Ir, atrodo, pasielgiau visiškai teisingai, kadangi jūs manote, kad turite teisę bet kada brautis čionai be leidimo.

Danvortis nieko nebematydamas ištiesė ranką užgesusio ekrano link ir susverdėjo.

— Jūs išjungėte tinklą, — pakartojo jis.

— Pone Danvorti, jums bloga? — Kolinas buvo bepuoląs prie jo.

— Taip ir maniau, kad galite pamėginti įsibrauti ir neteisėtai atidaryti tinklą, — pareiškė Gilkraistas. — Kadangi jūs, atrodo, absoliučiai negerbiate „Medievalio” vyresnybės, aš išjungiau energijos tiekimą, siekdamas apsidrausti, kad šitaip tikrai neatsitiktų. Dabar štai ir įsitikinau neklydęs.

Danvortis buvo girdėjęs, kad prastos naujienos kartais pakerta žmones ne blogiau nei smūgis. Kai Badris pranešė, kad Kivrina 1348-uosiuose, jis nepajėgė iki galo suvokti šitos žinios reikšmės, bet jam pasirodė, kad ji smogė jam su fizine jėga. Dabar jis net nebevaliojo atgauti kvapo.

— Jūs išjungėte tinklą, — pakartojo jis dar sykį. — Jūs pražudėte visus taško rodmenis.

— Pražudžiau taško rodmenis? — perklausė Gilkraistas. — Nesąmonės. Be jokios abejonės, buvo apsidrausta, pasirūpinta atsarginėmis schemomis ir panašiai. Kai tik vėl įjungsime energijos tiekimą…

— Ar tai reiškia, kad dabar mes nebežinome, kur yra Kivrina? — paklausė Kolinas.

— Taip, — atsakė Danvortis ir jau griūdamas spėjo pagalvoti: tuojau aš užvirsiu ant valdymo pulto, visai kaip Badris. Bet taip neatsitiko. Nugriuvo jis beveik minkštai, kaip žmogus, pritrūkęs kvapo nuo smūgio į paširdžius — beveik kaip koks įsimylėjėlis tiesiog Gilkraistui į glėbį.

— Taip ir žinojau, — dar išgirdo jis Kolino balsą. — Ir viskas tik todėl, kad nepasirūpinote laiku susileisti imunitetą stiprinančio preparato. Dabar tetulė Merė suės mane be druskos.

26

— Tai neįmanoma, — kalbėjo Kivrina. — Negali būti, dabar — tikrai ne 1348-ieji. — Tačiau kaip tik dabar viskas labai logiškai stojo i savo vietas. Tai, kad mirė Imeinos kapelionas, kad moterys neturėjo jokių tarnų, kad Elivysa nepanoro siųsti Gavyno į Oksfordą aiškintis, kas tokia yra Kivrina. „Ten žmonės labai serga”, — pasakė ledi Yvolda, o juk Juodoji Mirtis smogė Oksfordui kaip tik per 1348-ųjų Kalėdas. — Kas atsitiko? — neišlaikė Kivrina, ji sušuko garsiai, nebevaliodama suvaldyti balso. — Kas atsitiko? Juk aš turėjau persikelti į 1320-uosius. 1320-uosius! Ponas Danvortis atkalbinėjo mane nuo šitos užmačios, gražiai prašė niekur nevykti, tvirtino, esą tie iš „Medievalio” nežino, ką daro, bet juk neįmanoma, kad jie būtų išgrūdę mane ne į tuos metusi — Ji nutilo. — Privalote tučtuojau visi iš čia išeiti! Tai Juodoji Mirtis!

Visi susmeigė į ją tokius ničnieko nesuprantančius žvilgsnius, kad jai net pasidingojo, kad vertėjas, matyt, vėl bus persimetęs į šiuolaikinę anglų kalbą.

— Tai Juodoji Mirtis! — pakartojo ji. — Mėlynoji liga!

— Ne… — tylutėliai ištarė Elivysa, o Kivrina prapliupo:

— Ledi Elivysa, privalote tučtuojau vestis ledi Imeiną ir tėvą Rošą žemyn, į menę.

— Negali būti… — sukuždėjo Elivysa, bet vis tik paėmė ledi Imeiną už parankės ir išvedė iš kambario; Imeina vis dar gniaužė skudurėlį su šutekliu — taip, tarsi tai būtų jos relikvijorius. Maisrė išpuolė joms pridurmui, abiem rankomis susiėmusi ausis.

— Tu irgi privalai išeiti, — pasakė Kivrina Rošui. — Aš pabūsiu su dvasininku.

— Grrrr… — suniurzgė dvasininkas iš lovos; tėvas Rošas atsisuko pasižiūrėti. Dvasininkas iš paskutiniųjų mėgino keltis, ir Rošas žengė prie jo.

— Ne! — sušuko Kivrina. — Tau nevalia priėjo artintis! — Ji pašoko, užtverdama jam kelią prie lovos. — Dvasininko liga užkrečiama, — pasakė ji, karštai trokšdama, kad vertėjas tai išverstų.

— Tai infekcija, ją platina blusos ir… — Ji sudvejojo, nenutuokdama, kaip paaiškinti lašelinį užkrato perdavimo būdą. — Na, užsikrėsti galima nuo ligonio skysčių ir iškvepiamo oro. Tai mirtina liga, ji žudo beveik visus, kurie atsiduria netoli jos.

Sunerimusi ji žvelgė į tėvą Rošą, nenumanydama, ar jis suprato bent ką nors iš to, ką ji kalbėjo. Nežinojo, ar jis išvis gali suprasti. Keturioliktame amžiuje niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie mikrobus, niekas nesuprato, kaip ir kodėl ligos plinta. Tos epochos žmonės manė, kad Juodoji Mirtis — Dievo bausmė. Jie manė, kad ligą skleidžia nuodingas rūkas, plūduriuojantis po visą šalį. Jie manė, kad ligą sukelia negyvėlio žvilgsnis. Užleidžia burtai.

— Tėve, — ištarė dvasininkas, ir Rošas pabandė prasibrauti pro Kivriną, bet ši jo nepraleido.

— Mes negalime palikti jų mirti, — ištarė jis.

Vis dėlto kaip tik taip jie ir elgėsi, pagalvojo ji. Bėgdavo kuo toliau, palikdami savo mirštančiuosius mirti. Žmonės pamesdavo savo vaikus, gydytojai atsisakydavo eiti pas ligonį, kunigai išsilakstydavo kas kur.

Kivrina pasilenkė ir pakėlė nuo žemės skiautelę audeklo, kurį ledi Imeina buvo suplėšiusi juostelėmis, ruošdama šuteklį.

— Užsidenk bumą ir nosį šituo, — pasakė.

Ji padavėjam skudurėlį. Rošas suraukęs antakius nužvelgė jį, bet vis dėlto sulankstė ir prisispaudė prie veido.

— Užsirišk, — patarė Kivrina ir pasiėmė kitą skiautę — sau. Sulankstė išilgai ir kaip kokia plėšiko kauke apsirišo ja nosį ir bumą, sumegzdama mazgą ties pakaušiu. — Štai šitaip.

Rošas pakluso, nevikriais pirštais pinkliodamas mazgą, paskui pažvelgė į Kivriną. Ji atsitraukė. Jis priėjo prie dvasininko ir uždėjo delną šiam ant krūtinės.

— Ne… — ištarė ji, ir Rošas pažvelgė į ją. — Neliesk jo daugiau nei būtinai reikia.

Kol Rošas apžiūrinėjo ligonį, Kivrina stovėjo užgniaužusi kvapą, baimindamasi, kad dvasininkas gali vėl pašokti ir stverti Rošą, bet jis išvis nebepajudėjo. Iš bubono pažastyje ėmė sunktis kraujas ir tiršti žalzgani pūliai.

Kivrina uždėjo delną Rošui ant rankos, mėgindama sulaikyti.

— Neliesk jo, — pasakė. — Tikriausiai pratrūko, kol galynėjomės. — Vienu Imeinos skudurėlių ji nušluostė kraują ir pūlius, kitu aprišo žaizdą, sumegzdama tvirtą mazgą ant peties. Dvasininkas net nekrūptelėjo, nesuriko; dirstelėjusi į jį Kivrina išvydo tuščią ir nejudantį, tiesiai priešais save įsmeigtą žvilgsnį.

— Mirė? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė Rošas, vis dar neatitraukdamas delno nuo ligonio krūtinės; dabar jau Kivrina išvydo ją vos vos kilojantis. — Privalau atnešti sakramentus, — pridūrė tėvas Rošas; per raištį ant burnos atrodė, kad jis kalba taip pat veldamas žodžius, kaip ir dvasininkas.

Oi ne, pagalvojo Kivrina, pajutusi naują panikos pliūpsnį. Tik neišeik. O kas bus, jeigu jis ims ir numirs? O jeigu vėl pradės siautėti?

Rošas atsitiesė.

— Nesibaimink, — ištarė. — Aš grįšiu.

Jis greitu žingsniu išėjo iš kambario, duris paskui save paliko atviras; Kivrina nuėjo jų uždaryti. Ji išgirdo iš apačios sklindančius garsus: Elivysos ir Rošo balsus. Reikėjo perspėti jį, kad su niekuo nesikalbėtų. Įsiterpė Agnesė: „Noriu būti su Kivrina!” — ji užbliovė visa gerkle, o Rozemundą piktai užriko ant jos, riksmas susimaišė su verksmu.

— Viską pasakysiu Kivrinai! — įniršusi suklykė Agnesė; Kivrina užtrenkė duris, atsitverdama nuo to triukšmo.

Agnesei nieku gyvu negalima eiti čionai. Nei Rozemundai. Nei bet kam kitam. Jiems nevalia užsikrėsti. Nuo Juodosios Mirties nėra jokių vaistų. Vienintelis būdas apsaugoti šituos žmones — neprileisti prie užkrato šaltinio, kad išvis nesusirgtų. Kivrina suko galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi prisiminti viską, ką žinojo apie marą. Šiek tiek žinių ji prisirinko studijuodama keturioliktąjį amžių, apie marą kalbėjo ir daktarė Arens, kai Kivrina nuėjo pas ją pasiskiepyti.

Maro būta dviejų, aiškiai viena nuo kitos besiskiriančių atmainų… ne, trijų. Viena — kai užkratas patekdavo tiesiai į kraujotaką ir pribaigdavo auką per kelias valandas. Buboninį platino žiurkių blusos — susirgus šios rūšies maru, formuodavosi bubonai. Buvo ir dar viena rūšis — pneumoninis maras, be bubonų. Šios rūšies auka kosėdavo ir vemdavo krauju — užkratas plisdavo lašeliniu būdu; pneumoninis maras buvo neįtikėtinai limpama liga. Tačiau dvasininkas aiškiai sirgo buboniniu maru, o šis nebuvo šitoks užkrečiamas. Paprasčiausiai pabuvęs greta ligonio, dar taip lengvai neužsikrėsi — šiaip ar taip, blusai juk reikia peršokti nuo vieno žmogaus ant kito.

Staiga Kivrinai lyg gyvas stojo prieš akis vaizdas: dvasininkas griūva tiesiog ant Rozemundos, parblokšdamas ją žemėn. O kas, jeigu susirgs ir ji? — dingtelėjo Kivrinai. Ne, ji nesusirgs, negali susirgti. Nuo šitos pragaišties vaistų nėra.

Dvasininkas krustelėjo lovoje, ir Kivina priėjo priėjo.

— Gerti… — sukuždėjo jis ir apsilaižė lūpas sutinusiu liežuviu. Kivrina padavėjam puodelį vandens. Jis godžiai nugurkė kelis gurkšnius, paskui paspringo ir purkštelėjo vandenį tiesiai ant jos.

Kivrina atšoko, vienu gaištu nusiplėšdama peršlapusią kaukę. Tai buboninis, buboninis, tikino ji save, karštligiškai šluostydamasi krūtinę. Ši maro rūšis lašeliniu būdu nesklinda. Be to, tu ir šiaip negali užsikrėsti maru. Juk tave paskiepijo. Bet priešvirusiniais preparatais juk irgi skiepijo, gavo ji ir dozę imunitetui stiprinti. Taigi, joks virusas negalėjo jos pakirsti. Ir ji niekaip negalėjo atsidurti 1348-uosiuose.

— Kas galėjo atsitikti? — sukuždėjo ji.

Laiko paklaida? Ne, neįmanoma. Ponas Danvortis labai jau smarkiai raukėsi dėl taip ir neatliktų laiko paklaidos bandymų, bet, netgi blogiausiu atveju, laiko uždelsimas galėjo siekti, na, nebent kelias savaites, bet tik jau ne šitiek metų. Reikia manyti, kažkas išklibo pačiame tinkle.

Ponas Danvortis tvirtino, esą ponas Gilkraistas pats nežinąs, ką daro, taigi, nutiko kažkas, ko neturėjo nutikti, ir ji atsidūrė 1348-uosiuose, bet kodėl tuomet jie nesustabdė perkėlimo iš karto, kai tik susigaudę, jog ji keliauja neteisingu adresu laike? Gal ponui Gilkraistui ir tikrai nepakaktų proto tučtuojau ją ištraukti, tačiau ponui Danvorčiui — pakaktų su kaupu. Jis juk išvis nenorėjo, kad ji keliautų, iš kailio nėrėsi atkalbinėdamas. Tad kodėl tuojau pat vėl neatvėrė tinklo?

Ogi todėl, kad manęs nebebuvo susitikimo vietoje, tarė ji sau. Juk užfiksuoti tašką ir perskaityti rodmenis trunka apie dvi valandas. O tuo metu ji jau buvo nuklydusi į mišką. Tačiau ponas Danvortis juk būtų laikęs tinklą atvirą. Tiesiog nebebūtų jo uždaręs, būtų laukęs susitikimo datos. Jis tikrai laikytų tinklą atvirą, kad ji galėtų saugiai sugrįžti.

Ji protekine nuskubėjo prie durų ir ėmėsi traukti skląstį. Būtina tučtuojau susirasti Gavyną. Ir pešte išpešti iš jo, kur yra plyšys.

Dvasininkas staiga atsisėdo ir net nuleido vieną nuogą koją per lovos kraštą, tarsi netikėtai susibaudęs eiti kartu su ja.

— Padėk man, — ištarė jis, mėgindamas pajudinti ir antrąją koją.

— Aš negaliu tau padėti, — piktai drėbtelėjo ji. — Aš — iš viso ne iš čia. — Ji ne be vargo išstūmė skląstį iš įvorių. — Privalau tuojau pat susirasti Gavyną. — Tačiau, vos tai pasakiusi, ji prisiminė, kad Gavyno čia nėra, kad jis išlydėjo vyskupo pasiuntinį ir serą Bloetą į Koursį. Vyskupo pasiuntinį, kuris taip skubinosi išvykti, kad vos neparbloškė Agnesės.

Ji paliko ramybėje skląstį ir užsipuolė dvasininką.

— Ar kiti irgi jau buvo užsikrėtę maru? — griežtai paklausė. — Ar buvo užsikrėtęs vyskupo pasiuntinys? — Ji prisiminė nuplikusį šio veidą, prisiminė, kaip jis virpėjo ir tvirčiau siautėsi apsiaustu. Jis paskleis užkratąjiems visiems: pragaišties neišvengs nei Bloetas, nei išpuikėlė jo sesuo, nei tos kudakuojančios mergaičiukės. Nei Gavynas. — Juk atvykdamas čionai jau žinojai, kad sergi, tiesa? Juk žinojai?

Dvasininkas negrabiai tiesė į ją rankas — tarytum vaikas.

— Padėk man, — pakartojo jis ir vėl susmuko, galva ir vienas petys beveik nuslydo nuo lovos.

— Tu nenusipelnei pagalbos. Tu užnešei čionai marą.

Pasigirdo beldimas į duris.

— Kas ten? — piktai riktelėjo Kivrina.

— Rošas, — atsiliepė jis iš už durų, ir ją užliejo palengvėjimo banga, didžiulis džiaugsmas, kad jis vis dėlto grįžo. Tačiau ji nepajudėjo iš vietos. Stovėjo ir žiūrėjo į dvasininką, vis dar beveik pakibusį per lovos kraštą. Jo lūpos buvo pračiauptos, sutinęs liežuvis vos tilpo burnoje.

— Įleisk mane, — paprašė Rošas. — Privalau išklausyti jo išpažintį.

Jo išpažintį.

— Ne, — ištarė Kivrina.

Rošas pabeldė dar kartą, stipriau.

— Negaliu tavęs įleisti, — atsišaukė Kivrina. — Jo liga užkrečiama. Gali susirgti ir tu.

— Jis miršta, — pasakė Rošas. — Jam būtina atlikti išpažintį ir gauti išrišimą. Kitaip jis nepateks į dangų.

Jis ir šiaip nieku gyvu nepateks į dangų, pagalvojo Kivrina. Jis užnešė čionai marą.

Dvasininkas atsimerkė. Krauju pasruvusios jos akys atrodė išsprogusios, kvėpavo jis švogždamas. Jis miršta, dingtelėjo Kivrinai.

— Katerina, — ištarė Rošas.

Jis miršta — ir miršta toli nuo namų. Taip pat, kaip ir aš dar neseniai gulėjau mirties patale. Ji, Kivrina, irgi užnešė ligą, o jeigu niekas nuo jos neužsikrėtė — tai tikrai ne dėl to, kad ji pati būtų bent pirštą dėl to pakrutinusi. Visi jie stengėsi jai padėti, visi: Elivysa, Imeina ir Rošas. Juk ji galėjo užkrėsti juos visus. Rošas atliko jai paskutiniąsias apeigas. Rošas laikė ją už rankos.

Kivrina švelniai kilstelėjo dvasininko galvą ir paguldė jį į lovą tiesiau. Tada nuėjo prie durų.

— Leisiu tau atlikti paskutiniąsias apeigas, — pasakė, atvėrusi siaurą plyšelį. — Bet pirmiausia turiu su tavim pasikalbėti.

Rošas buvo apsivilkęs apeiginius drabužius — ir nusiėmęs kaukę. Krepšelyje jis nešėsi šventojo aliejaus paskutiniajam patepimui. Pasidėjo nešulį ant skrynios lovos kojūgalyje ir pažvelgė į dvasininką, kurio kvėpavimas vis labiau sunkėjo.

— Privalau išklausyti jo išpažintį, — pasakė.

— Ne! — paprieštaravo Kivrina. — Pirmiausia išklausysi manęs, pasakysiu tau tai, ką privalau pasakyti. — Ji giliai atsikvėpė. — Dvasininkas serga buboniniu maru. — Ji įdėmiai klausėsi, kaip šitai perteikė vertėjas. — Tai siaubinga liga. Beveik visi, kurie ja užsikrečia, miršta. Ligą platina žiurkės ir jų blusos, o taip pat ligonio kvėpavimas, be to, jo drabužiai ir kiti daiktai. — Ji neramiai žvelgė į jį, tarsi žvilgsniu galėtų priversti suprasti. Rošas irgi atrodė sunerimęs. Ir visiškai sutrikęs.

— Tai siaubinga liga, — kalbėjo ji. — Nepanaši nei į vidurių šiltinę, nei į cholerą. Nuo jos jau išmirė šimtai tūkstančių žmonių Italijoje ir Prancūzijoje — tiek daug, jog kai kur nebeliko kam laidoti velionių.

Rošo veido išraiška buvo visiškai neperprantama.

— Juk tu prisiminei, kas tu tokia ir iš kur atvykai, — pasakė jis. Tai nebuvo klausimas.

Jis mano, kad Gavynas rado mane miške, bebėgančią nuo maro, pagalvojo ji. Ir jeigu atsakysiu: taip, jis nutars, jog tai aš užnešiau užkratą čionai. Tačiau jo žvilgsnyje nebuvo justi nė lašo kaltinimo, o Kivrinai trūks plyš reikėjo priversti jį suprasti.

— Taip, — ištarė ji ir ėmė laukti, kas bus.

— Ką mums daryti? — paklausė jis.

— Privalai neleisti kitiems nė kojos kelti į šį kambarį, ir dar, pasakyk visiems, kad niekur neitų iš namų ir nieko neįsileistų į namus. Kaimiečiams irgi pasakyk, tegul tūno savo būstuose, o jei kur pamatys negyvą žiurkę, tegul nesiartina prie jos. Daugiau jokių linksmybių ar šokių pievoje. Kaimiečiams nevalia eiti nei į dvarą, nei į bažnyčios šventorių. Išvis jiems negalima niekur rinktis draugėn.

— Pasakysiu ledi Elivysai, kad niekur neišleistų Agnesės ir Rozemundos, kaimiečiams irgi perduosiu, kad nevaikščiotų iš namų, — pažadėjo Rošas.

Dvasininkas lovoje sušvogždė lyg smaugiamas; abu grįžtelėjo pasižiūrėti į jį.

— Ar mes niekaip negalime padėti tiems, kuriuos jau užpuolė tasai… maras? — paklausė Rošas, kiek neryžtingai tardamas pastarąjį žodį.

Kol jis buvo išėjęs, Kivrina bandė prisiminti viską, ko griebdavosi keturioliktojo amžiaus žmonės, stengdamiesi gydyti maro pakirstuosius. Merkė gėlių puokšteles, girdė sutrintų smaragdų milteliais, apdėdavo bubonus dėlėmis, tačiau visa tai nėmaž negelbėjo, nebent tik dar labiau pablogindavo ligonio būklę, o daktarė Arens sakė, kad padėti negalėjo niekas, kad ir ko jie būtų ėmęsi, nes vienintelis išsigelbėjimas nuo maro — antimikrobiniai preparatai, tokie kaip tetraciklinas ar streptomicinas, o šie bus išrasti tik dvidešimtame amžiuje.

— Reikia duoti jiems gerti kuo daugiau skysčių ir laikyti kuo šilčiau, — atsakė ji.

Rošas dirstelėjo į dvasininką.

— Neabejoju, kad Dievas padės jam, — ištarė.

Nepadės, — pagalvojo ji. Jau nepadėjo. Pusė Europos…

— Dievas negali padėti nuo Juodosios Mirties, — pasakė.

Rošas linktelėjo ir pasiėmė šventintą aliejų.

— Privalai ryšėti kaukę, — pasakė Kivrina ir pasilenkusi paėmė paskutinę skiautę. Ja aprišo Rošo bumą ir nosį. — Būtinai užsirišk ją kiekvieną kartą, kai tik artinsies priėjo, — pridūrė ji, patyliukais melsdama, kad jis nepastebėtų, jog ji pati — be kaukės.

— Ar tai Dievas mums šitai siunčia? — paklausė Rošas.

— Ne, — atsakė Kivrina. — Ne.

— Tuomet užleido velnias?

Jai labai magėjo atsakyti: taip. Didžioji Europos dalis dėl Juodosios Mirties kaltino ne ką kitą, o šėtoną. Žmonės labai stengėsi išgaudyti šėtono parankinius: kankino žydus ir raupsuotuosius, akmenimis užmėtydavo senas moteris, degino ant laužo jaunas mergeles.

— Niekas šito mums neužleido, — bandė aiškinti Kivrina. — Tai liga. Ir niekas dėl to nekaltas. Dievas tikrai padėtų mums, jei tik galėtų, bet… — Kas — bet? Jis mūsų negirdi? Jis mus apleido? Jis neegzistuoja? — …bet Jis negali ateiti, — nei šiaip, nei taip užbaigė ji.

— Tad mes esame Jo įrankiai ir privalome viską nuveikti vietoj Jo?

— Taip.

Tėvas Rošas atsiklaupė prie lovos. Nulenkė galvą ant rankų, bet tuojau vėl pakėlė.

— Žinojau, kad Dievas siunčia tave mums kažkokiu geru tikslu, — pasakė.

Kivrina irgi atsiklaupė ir suglaudė delnus.

— Mittere digneris sanctum Angelum, — meldėsi tėvas Rošas. — Atsiųsk mums iš dangaus savo šventą angelą kad sergėtų ir gintų visus mus, susirinkusius šiame name.

— Neleisk, kad užsikrėstų tėvas Rošas, — meldėsi Kivrina į savąjį įrašymo prietaisėlį. — Neleisk, kad užsikrėstų Rozemundą. Tegul dvasininkas numiršta anksčiau, nei tai persimes į plaučius.

Progiesmiu ritualines frazes tariantis Rošo balsas buvo lygiai toks pat, kaip ir tada, kai jis atlikinėjo paskutines apeigas jai; Kivrina vylėsi, kad dvasininką jis guodžia taip pat, kaip andai paguodė ją. Įspėti buvo neįmanoma. Atlikti išpažinties dvasininkas nebepajėgė, o paskutinis patepimas, atrodė, sukėlė jam skausmą. Jis krūptelėjo, kai aliejus sudrėkino jam delnus, o kvėpavimas, Rošui meldžiantis, vis labiau sunkėjo. Rošas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į jį. Dvasininko rankas tiesiog bežiūrint margino tamsiai violetinės mėlynės, kas reiškė, kad po oda vienas po kito trūkinėja kraujo indai.

Rošas grįžtelėjo ir pažvelgė į Kivriną.

— Ar jau artėja Paskutiniojo Teismo diena? — paklausė. — Ar tai ir yra pasaulio pabaiga, kurią mums išpranašavo Dievo apaštalai?

Taip, pagalvojo Kivrina.

— Ne, — atsakė. — Ne. Tiesiog atėjo sunkūs laikai. Siaubingi laikai, bet vis vien išmirs ne visi. O po šitos tamsos ateis kiti, nuostabūs laikai. Bus Renesansas, keisis visuomenės struktūra, bus muzika… Ateis iš tiesų nuostabūs laikai. Bus išrasti nauji vaistai, ir žmogui, susirgusiam raupais ar plaučių uždegimu, nereikės mirti. Visi turės pakankamai maisto, o namuose bus šilta netgi žiemą. — Ji pagalvojo apie Oksfordą, išdabintą Kalėdoms, gausybe įvairiaspalvių žiburėlių tviskančias gatves bei parduotuves. — Visur spindės begalės šviesų, aidės varpai, kuriais skambinant nė nereikia tampyti virvės…

Jos žodžiai nuramino dvasininką. Jis ėmė kvėpuoti lengviau ir pagaliau nugrimzdo į snaudulį.

— Dabar privalai pasitraukti nuo jo, — pasakė Kivrina ir nusivedė Rošą prie lango. Atnešė jam dubenį. — Po to, kai palieti jį, būtinai reikia nusiplauti rankas, — pasakė.

Vandens dubenyje buvo likęs vos lašas.

— Reikia kruopščiai išplauti visas lėkštes bei šaukštus, kuriuos naudojame jam maitinti, — kalbėjo Kivrina stebėdama, kaip Rošas plaunasi savo didžiules rankas. O jo drabužius ir tvarsčius privalome sudeginti. Juose slepiasi maras.

Rošas nusišluostė rankas į sutanos skverną ir nulipo žemyn pasakyti Elivysai, ką privalu padaryti. Grįždamas atsinešė nemenką drobės atraižą ir dubenį šviežio vandens. Kivrina suplėšė drobę plačiomis juostomis, vieną užsirišo ant nosies ir burnos.

Vandens užteko neilgam. Dvasininkas atsipeikėjo iš snaudulio ir ėmė nuolat prašyti gerti. Kivrina prikišdavo puodelį jam prie burnos; stengėsi, kad Rošas nesiartintų priėjo daugiau nei visiškai neišvengiama.

Vakarėjant Rošas išėjo laikyti mišparų ir skambinti varpu. Kivrina uždarė duris jam iš paskos, tarpduryje dar įsiklausė, ar nesklinda iš apačios kokie garsai, bet taip nieko ir neišgirdo. Tikriausiai visos miega, pagalvojo ji. O gal jau serga. Ji neįstengė nuvyti reginių: Imeina, pasilenkusi prie dvasininko su šutekliu rankose, Agnesė, stovinti lovos kojūgalyje, Rozemundą, tysanti ant žemės, jo prispausta.

Jau per vėlu, galvojo ji, vaikščiodama iš kampo į kampą, greta užkrato buvo atsidūrę visi, visi galėjo užsikrėsti. Kiek laiko trunka inkubacinis periodas? Dvi savaites? Ne, dviejų savaičių reikia, kad efektyviai prigytų skiepai. Tuomet — kiek? Tris dienas? Dvi? Ji neįstengė prisiminti. O kiek laiko dvasininkas nešiojo užkratą, kurį galėjo perduoti kitiems? Ji stengėsi prisiminti, kas sėdėjo greta jo per Kalėdų puotą ar su kuo jis kalbėjosi, bet tada ji juk nesižvalgė į jį. Nenuleido akių nuo Gavyno. Aiškiai prisiminė tik tai, kaip dvasinininkas stvarstė už sijono Maisrę.

Ji vėl priėjo prie durų ir atidarė jas.

— Maisre! — pašaukė.

Niekas neatsakė, bet tai nieko ir nereiškė — Maisrė tikriausiai miegojo arba tūnojo kur pasislėpusi, o dvasininkas sirgo buboniniu, ne pneumoniniu maru — o šį platino blusos. Egzistavo tikimybė, kad jis ir išvis nieko nespėjo užkrėsti, bet, kai tik sugrįžo Rošas, Kivrina paliko jį budėti prie dvasininko, o pati pasičiupo anglių indą ir nuskubėjo žemyn parsinešti karštų žarijų, o tuo pačiu — ir įsitikinti, kad visi ten sveiki gyvi.

Rozemundą ir Elivysa sėdėjo prie ugniavietės su siuviniais ant kelių, ledi Imeina, įsitaisiusi greta jų, buvo įnikusi į savąją Valandų Knygą. Agnesė žaidė su vežimaičiu — stumdė jį akmeninėmis plokštėmis ir kalbėjosi su juo. Maisrė miegojo ant vieno suolų greta didžiojo stalo, jos veidas net per miegus atrodė niūrus.

Agnesė užkliudė vežimaičiu Imeinos koją. Senoji dėbtelėjo į ją ir burbtelėjo:

— Jei nemoki žaisti deramai, atimsiu tą tavo žaislą, Agnese.

Jos intonacijos aštrumas, akivaizdžios Rozemundos pastangos užgniaužti šypseną, sveikas jų veidų, ugnies atšvaitų nutviekstų, rausvumas — visa tai išvydus, Kivrinai akmuo nuo širdies nusirito. Lygiai toks pat galėtų būti ir bet kuris kitas vakaras dvare.

Tačiau Elivysa nesiuvo. Ji žirklėmis karpė ilgas drobės atraižas ir vis užmesdavo akį į duris. Imeina burbleno sau po nosimi, skaitydama savąją Valandų Knygą, ir jos balse buvo justi nerimo gaidelės. Rozemundą, plėšdama drobę, nerimastingai žvilgčiojo į motiną. Elivysa atsistojo ir nuėjo už pertvaros. Bene bus išgirdusi kažką ateinant? — dingtelėjo Kivrinai, bet po valandėlės Elivysa sugrįžo, vėl atsisėdo ir ėmėsi drobės.

Kivrina patyliukais lipo laiptais — bet nepakankamai tyliai. Agnesė metė savo vežimaitį ir atsistojo.

— Kivrina! — klyktelėjo mergytė ir metėsi prie jos.

— Atsargiai! — perspėjo Kivrina ir laisvąja ranka sulaikė mergytę. — Nešu karštas žarijas.

Žarijos, savaime aišku, nebuvo karštos — karštų ji nebūtų ėjusi pakeisti, tačiau Agnesė atsitraukė per kelis žingsnius.

— Kodėl tu apsirišusi veidą? — paklausė mergytė. — Ar paseksi man pasaką?

Elivysa jau irgi buvo atsistojusi, pakėlė galvą ir Imeina.

— Kaip laikosi vyskupo tarnas? — paklausė Elivysa.

Jis kankinasi, panižo liežuvį pasakyti Kivrinai, bet ji pasitenkino atsakiusi tik tiek:

— Karštis šiek tiek krito. Bet jums nevalia artintis prie manęs. Mano drabužiuose gali būtiužkratas.

Jos visos atsistojo, netgi Imeina, užversdama Valandų Knygą, vietoj skirtuko įdėjusi relikvijorių, ir atsitraukė nuo ugniavietės, įdėmiai stebėdamos Kivriną.

Kūčių pliauskos drūtgalis vis dar gruzdėjo ugniavietėje. Kad nenudegtų rankos, Kivrina užklojo žarijų indo dangtį sijono kraštu, nukėlė jį, išvertė nuplikusias nuodagas į ugniavietę. Siūbtelėjo debesis žiežirbų, vienas angliukas atsitrenkė į rąstgalį, atšoko ir nusirito grindimis.

Agnesė nusijuokė; visos sekė angliuko kelią grindimis, kol šis pariedėjo po suolu ir pagaliau sustojo — visos, išskyrus Elivysą, kuri vėl sutelkė dėmesį į pertvarą.

— Ar Gavynas jau grįžo su arkliais? — vos spėjusi prasižioti, Kivrina išsyk pasigailėjo paklaususi. Atsakymą ji jau žinojo: apie tai pernelyg aiškiai bylojo įtampa Elivysos veide, be to, klausimas privertė Imeiną atsigręžti ir šaltai įsistebeilyti į ją.

— Ne, — atsakė Elivysa, nepakeldama galvos. — Kaip manai, ar kiti iš vyskupo siųstojo būrio irgi sirgo?

Kivrina pagalvojo apie nuplikusį vyskupo pasiuntinio veidą, ir apie vienuolio — sukritusį, suvargusį.

— Nežinau, — atsakė ji.

— Oras vis labiau šaltėja, — pasakė Rozemundą. — Galbūt Gavynas pasiliko ten nakvoti.

Elivysa neatsakė. Kivrina atsiklaupė prie ugniavietės ir sunkiu žarstekliu pamaišė ugnį, iškeldama kaitra žioruojančias žarijas į paviršių. Pamėgino žarstekliu sustumti jas į indą, bet netrukus liovėsi bergždžiai vargusi ir prisisėmę jų žarijų indo dangčiu.

— Tu užnešei tai mums ant galvų, — pareiškė Imeina.

Kivrinai širdis apsivertė kūlio, ji pakėlė akis, tačiau Imeina

žiūrėjo ne į ją. Jos žvilgsnis smigo į Elivysą.

— Tai tavo nuodėmės užtraukė mums šitą bausmę.

Elivysa grįžtelėjo ir pažvelgė į Imeiną; Kivrina tikėjosi jos veide išvysti šoką ar pyktį, bet nepamatė nei vieno, nei kito. Elivysa be jokio susidomėjimo žvelgė į anytą, o mintys, matyt, klaidžiojo kažkur visai kitur.

— Viešpats baudžia svetimautojus ir visus jų šeimynykščius, — kalbėjo Imeina. — Ir štai dabar atėjo bausmės metas tau. — Ji kyštelėjo Valandų Knygą tiesiog Elivysai po nosimi. — Tai tavo nuodėmė, štai kas prišaukė marą čionai.

— Juk tu pati siuntei Gavyną pas vyskupą, — šaltai atrėžė Elivysa. — Tu amžinai ūdijai tėvą Rošą. Tu pati pasikvietei juos čionai — tu prisišaukei ir marądrauge su jais.

Ji apsisuko ant kulno ir nužingsniavo už užtvaros.

Imeina liko stovėti sustingusi, tarsi Elivysa būtų jai smogusi, paskui nulingavo atgal prie suolo, ant kurio sėdėjo anksčiau. Ten susmuko ant kelių, išsitraukė iš knygos relikvijorių ir lyg apdujusi ėmė varstyti jo grandinėlę tarp pirštų.

— Pasek man pasaką dabar, — pristojo prie Kivrinos Agnesė.

Imeina alkūnėmis atsirėmė į suolą, prispaudė delnus prie kaktos.

— Pasek man pasaką apie neklaužadą mergelę, — dūzgė Agnesė.

— Rytoj, — atsakė Kivrina. — Paseksiu tau pasaką rytoj. — Ji pakėlė žarijų indą ir ėmė kopti į viršų.

Dvasininkui vėl buvo pakilusi temperatūra. Jis blaškėsi ir klejojo, ir taškėsi maldų mirštančiajam frazėmis tarsi kokiomis nešvankybėmis. Vis prašė ir prašė gerti. Rošui, o paskui ir Kivrinai teko eiti į kiemą pasisemti vandens.

Kivrina, nešina kibiru ir žvake, ant pirštų galiukų tykino laiptais žemyn, vildamasi, kad Agnesė jos nepastebės, tačiau mergytė jau miegojo, miegojo jos visos, išskyrus ledi Imeiną. Ši klūpojo ir meldėsi, griežtai tiesia, tvokste tvoskiančia neatlaidumu nugara. Tai tu užnešei šitą pragaištį mums ant galvų.

Kivrina išslinko į sutemų apgaubtą kiemą. Gaudė du varpai, šiek tiek tarpusavyje nederančiu ritmu; Kivrina nejučia susimąstė: kažin, ar šitie varpai kviečia mišparų, ar skelbia kažkieno laidotuves? Greta šulinio stovėjo puspilnis kibiras, bet Kivrina išpylė vandenį ant grindinio ir pasėmė naujo. Pastatė kibirą prie virtuvės durų ir nuėjo pasiieškoti ko nors užkąsti. Sunkaus audeklo atraižos, naudojamos uždengti į namą nešamą maistą, buvo sukrautos viename stalo gale. Į vieną jų Kivrina prisikrovė duonos, įvertė gabalą šaltos mėsos, tada surišo audeklo kampus. Pasiėmusi ir visas kitas šluostes, užsinešė į viršų. Jie kibo valgyti, susėdę ant grindų priešais žarijų indą, ir Kivrina pasijuto geriau kone nuo pirmo kąsnio.

Atrodė, kad šiek tiek pagerėjo ir dvasininko būklė. Jis vėl snūduriavo, bet staiga apsipylė karštu prakaitu. Kivrina apšluostė jį viena iš atsineštųjų iš virtuvės šiurkštaus audinio skepetų; dvasininkui jos prisilietimai, matyt, buvo malonūs — jis atsiduso ir užmigo. Kivrina su Rošu pristūmė skrynią prie lovos, pastatė ant jos žvakę su vikšrio šerdies dagtimi, o paskui pakaitomis sėdo budėti, antrasis tuo tarpu priguldavo pailsėti ant palangės. Miegoti buvo pernelyg šalta, bet Kivrina, susirangiusi ant žvarbios akmeninės palangės, vis vien snūduriavo ir kaskart, kai tik pabusdavo, jai pasirodydavo, kad dvasininkas sveiksta.

Medicinos istorijoje ji buvo skaičiusi, kad, perrėžus buboną, ligonį kartais pavykdavo išgelbėti. Iš dvasininko pažasties jau nebesisunkė skystis, nebebuvo girdėti ir gargždaus švilpesio krūtinėje. Galbūt dar gali atsitikti ir taip, kad jis vis dėlto nemirs.

Kai kurie istorikai netgi manė, kad Juodoji Mirtis nusinešė kur kas mažiau gyvybių, nei bylojo metraščiai. Štai kad ir ponas Gilkraistas — jis manė, jog aukų skaičiai gerokai padidinti — dėl baimės bei išsilavinimo stokos. O net jei šiurpioji statistika iš tikrų jų teisinga, tai juk dar nereiškia, kad maras nužudė lygiai pusę kiekvieno kaimo gyventojų. Kai kuriose vietose aukų buvo vos viena ar dvi. Buvo netgi tokių kaimų, kuriuose mirčių išvis išvengta.

Juk jie izoliavo dvasininką iš karto, kai tik susigaudę, kas nutiko, o jai lyg ir pavyko didžiąją laiko dalį neprileisti Rošo prie jo. Jie ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių. Be to, dvasininko liga taip ir neišsivystė į pneumoninį marą. Galbūt to ir pakaks, juk jų spėta susizgribti laiku. Reikia perspėti Rošą, kad būtina užsisklęsti savo kaime, neįleisti čionai jokio prašalaičio — tuomet gali būti ir taip, kad maras apeis juos lankstu. Žinoma atvejų, kai šitaip ir nutikdavo. Sveiki išliko ištisi kaimai, o kai kurių Škotijos dalių maras išvis niekada nepasiekė.

Nugrimzdusi į tokias mintis, ji tikriausiai užsnūdo. Kai pabudo, pro langąjau smelkėsi šviesa, o Rošas buvo išėjęs. Kivrina dirstelėjo į lovą. Dvasininkas gulėjo visiškai ramiai, padėrusios akys buvo plačiai atmerktos. Jis mirė, dingtelėjo Kivrinai, jis mirė, o Rošas išėjo kasti kapo — bet čia pat ji pastebėjo, kaip vos vos kilnojasi antklodė ant dvasininko krūtinės. Kivrina pabandė užčiuopti jo pulsą. Šis buvo tankus ir toks silpnas, kad Kivrinai vos pavyko surasti.

Pradėjo gausti varpas, ir tik dabar Kivrina sumojo, kad tėvas Rošas veikiausiai bus išėjęs laikyti rytinių mišių. Ji užtraukė ant nosies kaukę ir pasilenkė prie lovos.

— Tėve… — ištarė tylutėliai, tačiau jis nė nekrustelėjo, niekaip neparodė, kad būtų išgirdęs. Ji uždėjo delną jam ant kaktos. Temperatūra vėl buvo kritusi, tačiau oda palietus toli gražu neatrodė sveika. Buvo sausa ir traški lyg popierius, o kraujosruvos ant rankų bei kojų tamsėjo ir vis labiau plėtėsi. Neapsakomai išpampęs, šiurpiai purpurinis liežuvis kyšojo tarp dantų.

Nuo dvasininko trenkė klaikus dvokas, kvaitinantis, šleikštus ir toks stiprus, kad buvo justi net per kaukę. Kivrina užsiropštė ant palangės ir atrišo vaškytinės kraštą. Vidun siūbtelėjo gaivus lauko oras — šaltas, aštrus ir kvapus; persilenkusi per langą, Kivrina giliai jo įkvėpė.

Kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet, kol Kivrina mėgavosi gaiviu šaltu oru, virtuvės tarpduryje pasirodė Rošas, nešinas garuojančiu dubeniu. Jis patraukė kiemo grindiniu pagrindinio namo link, o jam artėjant prie durų, šiose pasirodė ledi Elivysa. Ji kažką pasakė Rošui — šis žengė prie jos, bet staiga sustojo it įbestas ir, prieš atsakydamas, užsitempė ant burnos kaukę. Jis stengiasi visais įmanomais būdais saugoti žmones nuo užkrato, dingtelėjo Kivrinai. Rošas įėjo vidun, o Elivysa pasuko prie šulinio.

Kivrina pririšo vieną vaškytinės kraštą prie lango ir apsidairė ko nors, kuo galėtų pavėduoti orą. Nušoko ant grindų, pasiėmė vieną šluosčių, kurių buvo parsinešusi iš virtuvės, vėl užsiropštė ant palangės.

Elivysa tebebuvo prie šulinio — kaip tik iškėlinėjo kibirą. Staiga stabtelėjo, šulinio virvę laikydama rankoje, atsigręžė, pažvelgė į vartus. Pro vartus į kiemą įžengė Gavynas, arklį vesdamasis už pavadžio.

Vos išvydęs Elivysą, Gavynas sustojo; nesuskubęs stabtelėti Gringoletas atsitrenkė į jį ir irzliai mostelėjo galva. Gavyno veido išraiška buvo tokia pat kaip ir visada: kupina vilties bei ilgesio, ir Kivrina pajuto netikėtą pykčio pliūpsnį dėl to, kad niekas nepasikeitė, netgi dabar. Jis nieko nežino, pagalvojo ji. Jis ką tik sugrįžo iš Koursio. Jai netgi jo pagailo: netrukus jis sužinos, netrukus Elivysa privalės jam pasakyti.

Elivysa iškėlė kibirą iki šulinio briaunos; Gavynas žingtelėjo dar vieną žingsnį artyn, laikydamas Gringoletą už pavadžio, ir vėl sustojo.

Jis žino, galvojo Kivrina. Vis dėlto jis viską žino. Vyskupo pasiuntinys atgulė, galvojo ji, o Gavynas parskubėjo jų perspėti. Tik dabar Kivrina susizgribo, kad Gavynas neparsivarė arklių. Vienuolis irgi serga, pagalvojo ji, o visi kiti išsilakstė.

Gavynas nekrustelėdamas žiūrėjo, kaip Elivysa užkelia sunkų kibirą ant akmeninio šulinio krašto. Dėl jos jis padarytų viską, galvojo Kivrina, padarytų absoliučiai bet ką, išgelbėtų ją miškuose iš šimto galvažudžių nagų. Tačiau išgelbėti jos nuo šito jis negali.

Gringoletas, nekantraujantis kuo greičiau atsidurti arklidėje, krestelėjo galvą. Gavynas ramindamas uždėjo delną jam ant snukio, bet šaukštai buvo popiet. Elivysa j į pamatė.

Ji paleido kibirą. Šis krito žemėn, driokstelėdamas taip garsiai, kad išgirdo net iš viršaus juos stebinti Kivrina; dar akimirka, ir Elivysa atsidūrė Gavyno glėbyje. Kivrina prispaudė delną prie burnos.

Kažkas tylutėliai paskrebeno į duris. Kivrina nusirito nuo palangės atidaryti. Agnesė.

— Ar negalėtum dabar ir pasekti man pasakos? — prašneko ji. Mergytė buvo siaubingai susitaršiusi. Nuo vakar niekas neperpynė jai plaukų. Susivėlusios sruogos styrojo iš po drobinės kepuraitės į visas puses, iš karto krito į akis, kad ji miegojo prie ugniavietės. Viena rankovė buvo visa pelenuota.

Kivrina atsispyrė impulsui nušluostyti pelenus.

— Tau nevalia eiti čionai, — pasakė ji, atidariusi duris vos per mažytį plyšiuką. — Jeigu įeisi, gali ir tu susirgti.

— Nėra kas su manim pažaidžia, — pasiskundė Agnesė. — Mama išėjo, o Rozemundą dar miega.

— Tavo mama išėjo tik pasisemti vandens, — tvirtai atsakė Kivrina. — O kur tavo senelė?

— Meldžiasi. — Ji ištiesė rankutę, mėgindama pastverti Kivriną už sijono; ši atšoko atatupsta.

— Tau nevalia manęs liesti, — aštriai pasakė.

Agnesė jau patempė lūpą:

— O kodėl tu ant manęs pyksti?

— Aš nepykstu ant tavęs, — jau švelniau atsakė Kivrina. — Bet tau vis vien jokiu būdu nevalia čionai eiti. Dvasininkas labai sunkiai serga, ir kiekvienas, kuris priėjo prisiartins… — nebuvo prasmės net mėginti aiškinti Agnesei apie užkrečiamas ligas, — …gali irgi susirgti.

— Ar jis mirs? — paklausė Agnesė, taikydamasi dirstelėti pro plyšelį.

— Bijau, kad taip.

— O tu mirsi?

— Ne, — atsakė Kivrina ir staiga suvokė, kad jai visiškai nebebaisu. — Rozemundą greitai prabus. Paprašyk jos, kad pasektų tau pasaką.

— Ar tėvas Rošas mirs?

— Ne. Eik ir pažaisk su savo vežimaičiu, kol pabus Rozemunda.

— Ar paseksi man pasaką, kai dvasininkas jau bus miręs?

— Taip. Lipk žemyn.

Agnesė nenoriai pakluso; laikydamasi už sienos, nulipo tris pakopas žemyn.

— Ar mes visi mirsime? — paklausė.

— Ne, — atsakė Kivrina. Ne, jei tik aš sugebėsiu užkirsti tam kelią. Ji užtrenkė duris ir atsirėmė į jas.

Dvasininkas tebegulėjo nieko neregėdamas, nieko nesuvokdamas; visa jo esybė dabar buvo nukreipta vidun ir sutelkta kovai su priešu, su kokiu jo imuninei sistemai dar niekad neteko susidurti ir prieš kurį joks ginklas nebuvo veiksmingas.

Vėl pasigirdo beldimas į duris.

— Agnese, lipk žemyn, — riktelėjo Kivrina, tačiau tai buvo tėvas Rošas; rankose jis laikė dubenį viralo, kurio atsinešė iš virtuvės, ir kibirą, kupiną raudonų, žioruojančių žarijų. Šias jis išvertė į žarijų indą, o pats atsiklaupė greta ir ėmė pūsti.

Dubenį jis padavė Kivrinai. Skystis buvo drungnas ir klaikiai dvokė. Kažin, ko čia pridėta, kas gana veiksmingai muša karštį? — susimąstė Kivrina.

Rošas atsistojo, perėmė iš jos dubenį, ir abu drauge ėmėsi šaukštu varvinti viralą dvasininkui į bumą, tačiau skystis pasiliejo pro šalį, išsipūtusiu liežuviu tekėjo ne į gerklę, o per lūpų kampučius žemyn.

Kažkas pabeldė.

— Agnese, juk jau sakiau: tau čionai nevalia! — nekantriai mestelėjo Kivrina, bergždžiai stengdamasi apšluostyti patalus.

— Senelė liepė pasakyti tau, kad tuojau ateitum.

— Ar ledi Imeina susirgo? — paklausė Rošas ir jau žengė durų link.

— Ne. Kažkas nutiko Rozemundai.

Kivrinai širdis nusirito į kulnus.

Rošas atidarė duris, bet Agnesė nėjo vidun. Liko stovėti laiptų aikštelėje, stebeilydama į jo kaukę.

— Ar Rozemundą susirgo? — sunerimęs paklausė Rošas.

— Ji nugriuvo.

Kivrina prasibrovė pro juos ir nudundėjo laiptais žemyn.

Rozemundą sėdėjo ant suolo prie ugniavietės. Greta jos palinkusi stovėjo Imeina.

— Kas nutiko? — riktelėjo Kivrina.

— Pargriuvau, — paaiškino Rozemundą, visai sutrikusi. — Užsigavau ranką. — Ji ištiesė keistai perkreiptą ranką Kivrinai.

Ledi Imeina kažką sumurmėjo.

— Ką? — riktelėjo Kivrina; ji ne iš karto susigaudę, kad senoji meldžiasi. Kivrina apsidairė Elivysos. Tačiau šios menėje nebuvo. Tiktai persigandusi Maisrė gūžėsi prie stalo; Kivrinai net šmėkštelėjo mintis, kad Rozemundą, ko gero, griuvo, užkliuvusi užjos.

— Ar suklupai, už ko nors užkliuvusi? — paklausė ji Rozemundos.

— Ne, — atsakė ši. Atrodė visai apdujusi. — Man skauda galvą.

— Krisdama užsigavai galvą?

— Ne. — Rozemundą atitraukė suknelės rankovę. — Užsigavau alkūnę į akmenis.

Kivrina dar aukščiau atsmaukė jos rankovę, apnuogindama alkūnę. Atrodė lyg ir nubrozdinta, bet kraujas nebėgo. Kivrinai dingtelėjo mintis, kad mergaitei galėjo skilti alkūnės kaulas. Labai jau keistai buvo perkreipta jos ranka.

— Ar šitaip skauda? — paklausė, švelniai pasukiodama ranką.

— Ne.

Kivrina palankstė jos ranką per alkūnę.

— O šitaip?

— Ne.

— Gali pakrutinti pirštus? — paklausė Kivrina.

Rozemundą pakrutino juos visus po vieną, tačiau ranka vis tiek buvo keistai perkreipta. Suglumusi Kivrina suraukė antakius. Gal ji pasitempė sausgysles? Bet jeigu taip, mergaitė neturėtų taip lengvai lankstyti rankos.

— Ledi Imeina, — paprašė ji, — gal pakviestum tėvą Rošą?

— Jis niekuo negali mums padėti, — su panieka sviedė Imeina, bet vis dėlto pasuko prie laiptų.

— Nemanau, kad tau būtų lūžęs kaulas, — pasakė Kivrina Rozemundai.

Rozemundą nuleido ranką, bet čia pat aiktelėjo ir trūktelėjo ją aukštyn. Veide staiga neliko nė lašelio kraujo, viršutinę lūpą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.

Juk tikriausiai vis dėlto skilo kaulas, pagalvojo Kivrina ir vėl siektelėjo Rozemundos rankos. Bet Rozemundą atšlijo ir, Kivrinai net nespėjus susigaudyti, kad vyksta, griuvo nuo suolo ant grindų.

Šįsyk ji jau susitrenkė galvą. Kivrina labai aiškiai girdėjo dunkstelėjimą į akmenį. Ji persiropštė per suolą ir atsiklaupė greta susmukusios mergaitės.

— Rozemundą! Rozemundą! — sušuko. — Girdi mane?

Ji nė nekrustelėjo. Griūdama buvo atmetusi sužeistąją ranką, tarsi mėgindama atsiremti; kai Kivrina ją palietė, mergaitė krūptelėjo, bet neatsimerkė. Kivrina apsidairė ledi Imeinos, tačiau ant laiptų šios nebuvo. Ji vėl klūpojo ir meldėsi.

Rozemundą atsimerkė.

— Nepalik manęs, — ištarė.

— Turiu pasišaukti pagalbos, — atsakė Kivrina.

Rozemundą papurtė galvą.

— Tėve Rošai! — iš visų plaučių užriko Kivrina, nors ir žinojo, kad per sunkias duris jis jos neišgirs, bet iš už pertvaros išniro ledi Elivysa ir tekina atskubėjo, kaukšėdama į akmenines grindis.

— Ar ji susirgo mėlynąja liga? — paklausė.

Ne.

— Ji pargriuvo, — pasakė Kivrina ir uždėjo delną ant nuogos, atmestos į šalį Rozemundos rankos. Ši buvo karšta. Rozemundą vėl buvo užsimerkusi, kvėpavo lėtai, lygiai, tarsi būtų užmigusi.

Kivrina atsmaukė sunkią rankovę dar aukščiau, atidengdama Rozemundos petį ir pasuko ranką taip, kad galėtų pamatyti pažastį. Rozemundą krustelėjo, bandė ištraukti ranką, bet Kivrina laikė ją tvirtai.

Bubonas buvo ne toks didelis kaip dvasininko, bet skaisčiai raudonas ir jau kietas paliesti. O, ne, tarė sau Kivrina, ne, ne.

Rozemundą sudejavo ir pabandė išlaisvinti ranką. Kivrina švelniai ją nuleido, išlygino rankovę po ja.

— Kas atsitiko? — nuo laiptų vidurio sučiauškėjo Agnesė. — Ar Rozemundą susirgo?

Negaliu leisti, kad tai įvyktų, karštligiškai galvojo Kivrina. Privalau iš kur nors prisišaukti pagalbos. Greta užkrato juk pabuvojo visi — visi galėjo užsikrėsti, netgi Agnesė, o užsikrėtusiajam jau niekas nebegali padėti. Antimikrobiniai preparatai bus išrasti tik po šešių šimtų metų.

— Tai tavo nuodėmės užtraukė mums visa tai, — pareiškė Imeina.

Kivrina pakėlė galvą. Elivysa žvelgė į Imeiną išsiblaškiusiu žvilgsniu, tarsi nė neišgirdusi, kad ši kažką sakė.

— Tavo nuodėmės ir Gavyno, — neatlyžo senoji.

— Gavynas… — ištarė Kivrina. Juk jis gali parodyti jai, kur yra plyšys, o jau tada ji prisišauktų pagalbos. Daktarė Arens, be jokios abejonės, žinotų, ką daryti. Ir ponas Danvortis. Daktarė Arens duotų jai vakcinos ir streptomicino, o ji atgabentų vaistus šitiems žmonėms.

— Kur tas Gavynas? — paklausė Kivrina.

Elivysa dabar jau žvelgė į ją, jos veidas buvo kupinas lūkesčio, kupinas vilties. Galų gale jis susilaukė jos dėmesio, dingtelėjo Kivrinai.

— Gavynas, — pakartojo Kivrina. — Kur jis?

— Išjojo, — atsakė Elivysa.

— Išjojo — kur? — paklausė Kivrina. — Turiu tuoj pat su juo pasikalbėti. Reikia šauktis pagalbos.

— Mums jau niekas nebepadės, — pasakė ledi Imeina. Ji atsiklaupė greta Rozemundos ir pamaldžiai sudėjo rankas. — Tai Dievo bausmė.

Kivrina atsistojo.

— Kur jis išjojo?

— Į Batą, — atsakė Elivysa. — Parkviesti mano vyro.

Nusprendžiau vis dėlto bent pamėginti visa tai apsakyti. Ponas Gilkraistas kartą išsakė viltį, esą, atidarius „Medievalį”, kada nors galbūt pavyks gauti tiesioginių liudijimų iš Juodosios Mirties laikotarpio. Ką gi, atrodo, jog manasis įrašas kaip tik tas liudijimas ir bus.

Pirmoji maro auka čia — dvasininkas, atkeliavęs kartu su vyskupo pasiuntiniu. Nežinau, ar tuo metu, kai jie atvyko, jis jau sirgo, ar dar ne. Manau, galėjo būti jau užsikrėtęs; galbūt kaip tik todėl jie ir užsuko čionai, užuot keliavę tiesiai į Oksfordą — kad atsikratytų juo anksčiau, nei jis užkrės juos pačius. Kalėdų rytą, kai jie paskubomis išvyko, jis jau tikrai sirgo, o tai reiškia, kad užkrečiantis jis tikriausiai buvo ir praėjusią naktį — kaip tik tą naktį, kai buvo susidūręs su gera puse kaimo.

Jis užkrėtė ir lordo Gijomo dukterį Rozemundą, kuri susirgo… bene dvidešimt šeštąją? Man vis sunkiau ir sunkiau skaičiuoti dienas. Ir vienam, ir kitam susiformavo klasikiniai bubonai. Dvasininko bubonas pratrūko, iš jo sunkiasi skysčiai. Rozemundos — kietas kaip akmuo ir auga. Dabar — jau daugmaž graikinio riešuto dydžio. Visas plotas aplink jį apimtas uždegimo. Abu smarkiai karščiuoja, protarpiais ir vienam, ir kitam pasireiškia kliedesio priepuoliai.

Mudu su tėvu Rošu izoliavome juos buduare, o visiems kaimiečiams griežtai prisakėme niekur neiti iš namų ir vengti bendrauti tarpusavyje, tačiau baiminuosi, kad gali būti per vėlu. Beveik visas kaimas drauge šventė Kalėdas, o visa šeima naktį praleido prie stalo čia, kartu su užsikrėtusiu dvasininku.

Būtų gerai, jei bent žinočiau, ar ši liga užkrečiama dar prieš tai, kai pasireiškia pirmieji simptomai, ir kiek trunka inkubacinis periodas. Žinau, kad maras būna trijų rūšių: buboninis, pneumoninis ir septiseminis, ir dar žinau, kad pneumoninis — labiausiai užkrečiamas, kadangi infekcija perduodama kosėjant bei kvėpuojant, taip pat ir prisilietus. Atrodo, kad ir dvasininką, ir Rozemundą pakirto buboninis maras.

Man taip baisu, kad net nebepajėgiu mąstyti. Siaubas plūsta bangomis, tai apsemia, tai vėl atslūgsta. Protarpiais lyg ir jaučiuosi visai neblogai, bet kitąsyk staiga sugriebia tokia baimė, kad turiu įsikibti lovos rėmo, kitaip, žiūrėk, dar imsiu ir pasipustysiu padus; tokiais momentais nedaug tetrūksta, kad dumčiau lyg akis išdegusi iš kambario, iš namo, iš kaimo — kuo toliau nuo viso šito!

Žinau, žinau, aš paskiepyta nuo maro, bet juk buvau paskiepyta ir priešvirusiniais preparatais, buvo sustiprintas ir mano imunitetas, tačiau vis vien susigriebiau tai, kas buvo mane surietę vos atvykus, tad kiekvieną kartą kai tik dvasininkas sukosėja, nejučia susigūžiu. Tėvas Rošas vis užmiršta užsirišti kaukę, ir aš paniškai bijau, kad jis gali užsikrėsti. Arba Agnesė. Ir dar bijau, kad dvasininkas netrukus mirs. Bijau, kad greitai mirs ir Rozemundą. Ir dar bijau, kad kas nors kaime susirgs pneumonine forma, kad nebegrįš Gavynas, kad aš taip ir nesurasiu plyšio iki susitikimo datos.

(Pauzė)

Dabar jaučiuosi jau šiek tiek ramiau. Atrodo, iš tiesų aprimstu, kalbėdama su jumis, nesvarbu, girdite jūs mane ar ne.

Rozemundą jauna ir stipri. O maras juk neišgalabijo absoliučiai visų. Kai kuriuose kaimuose ir išvis niekas nemirė.

27

Jie nunešė Rozemundą į buduarą ir siaurame, greta lovos likusiame tarpelyje, suruošė jai guolį tiesiai ant grindų. Rošas užklojo čiužinį drobine paklode ir nuėjo į svirno stoginę parnešti antklodžių.

Kivrina baiminosi, kad, išvydusi dvasininką, groteskiškai išpampusį jo liežuvį ir juostančią odą, Rozemundą neimtų spyriotis, tačiau mergaitė beveik nė nežvilgtelėjo į jį. Ji nusimetė apsiaustą, nusiavė batus ir klusniai atsigulė ant siauro šiaudinio čiužinio. Kivrina nuėmė nuo lovos triušio kailio lovatiesę ir užklojo Rozemundą.

— Ar aš irgi pradėsiu rėkti ir puldinėsiu žmones kaip dvasininkas? — paklausė mergaitė.

— Ne, — užtikrino Kivrina ir pabandė išspausti šypseną. — Pasistenk pailsėti. Tau kur nors skauda?

— Pilvą, — atsakė Rozemundą, prispausdama delną prie juosmens. — Ir dar galvą. Seras Bloetas sakė man, kad vyrai, apimti karštinės pradeda šokti. Maniau, jis išsigalvoja — vien tam, kad mane išgąsdintų. Sakė, jie šoka tol, kol iš burnos pasipila kraujas, o tada miršta. Kur Agnesė?

— Palėpėje, su tavo mama, — atsakė Kivrina. Ji liepė Elivysai vestis Agnesę ir Imeiną į palėpę ir užsidaryti ten. Elivysa pakluso, net negrįžtelėjusi į Rozemundą.

— Netrukus atkeliaus mano tėtis, — pasakė Rozemundą.

— Bet dabar tau reikia ramiai gulėti ir ilsėtis.

— Senelė sako, esą bijoti savo vyro — mirtina nuodėmė, bet aš nieko negaliu su savim padaryti. Jis vis taikosi nepadoriai mane paliesti ir pasakoja tokius dalykus, kurie niekaip negali būti tiesa.

Tikiuosi, jis mirs kentėdamas, pagalvojo Kivrina. Tikiuosi, jis jau dabar užsikrėtęs.

— Mano tėtis atvyksta, jis jau dabar kelyje, — tvirtino Rozemunda.

— Bent pamėgink užmigti.

— Jei seras Bloetas būtų čia, dabar jis nedrįstų manęs liesti, — pasakė Rozemundą ir užsimerkė. — Dabar bijotų jis, o ne aš.

Įėjo Rošas, nešinas visu glėbiu antklodžių, ir tuoj pat vėl išėjo. Kivrina užklojo Rozemundąjomis visomis, apkamšė, o kailiu, kurį buvo paėmusi nuo dvasininko lovos, vėl užklojo jį.

Dvasininkas gulėjo visiškai ramiai, tačiau kvėpuojant iš krūtinės vėl sklido gargždus švilpimas, protarpiais jis sukosėdavo. Jo burna buvo pražiota, o liežuvis prie šaknies — apsivėlęs baltomis apnašomis.

Nė už ką neleisiu, kad šitaip nutiktų ir Rozemundai, galvojo Kivrina. Juk jai tik dvylika metų. Juk turi būti bent kas nors, ką dar įmanoma padaryti. Privalo būti. Maro sukėlėjas — bakterijos. Streptomicinas ir sulfanilamidiniai preparatai bakterijas naikina pakankamai patikimai, bet pasigaminti šitokių vaistų pati Kivrina niekaip negalėjo, o kaip surasti plyšį — iki šiol taip ir nežinojo.

O Gavynas išjojęs į Batą. Savaime suprantama, jis išjojo į Batą. Juk Elivysa puolė jam į glėbį, ji rankomis apsivijo jo kaklą — ir jis, jos prašymu, keliautų nors į pasaulio kraštą, padarytų bet ką, kad ir koji panorėtų, net jei dėl to į namus sugrįžtų jos vyras.

Kivrina bandė apskaičiuoti, kiek gali užtrukti Gavynas kelyje, kol nujos į Batą ir atgal. Iki Bato — septyniasdešimt kilometrų.

Varydamas arklį iš paskutiniųjų, į vieną pusę jis nušuoliuotų per pusantros paros. Vadinasi, ten ir atgal — trys dienos. Ir tai — su sąlyga, jei niekas jo neužlaikys, jei jam pavyks surasti lordą Gijomą, jei nesusirgs pats. Daktarė Arens tvirtino, kad negydomos maro aukos mirdavo per keturias ar penkias paras, bet Kivrinai netilpo galvoj, kad dvasininkas tvertų šitaip ilgai. Jam vėl pakilo temperatūra.

Kai jie atnešė čionai Rozemundą, Kivrina nuspyrė ledi Imeinos gyduolių skrynelę po lova. Bet dabar išsitraukė ir ėmėsi apžiūrinėti, kokių vaistingųjų žolynų bei miltelių ten esama. Maro metais žmonės bandė gydytis savos gamybos vaistais, pavyzdžiui, jonažolių ar rūgštynių nuoviru, tačiau jų poveikis buvo toks pat apverktinas kaip ir sutrintų smaragdų.

Galbūt kiek pagelbėtų vaistinė muskrėslė, bet Kivrinai taip ir nepavyko mažyčiuose drobiniuose maišeliuose aptikti nei rausvų, nei tamsraudonių gėlyčių žiedų.

Kai grįžo Rošas, Kivrina išsiuntė jį pripjauti iš paupio karklų šakelių, kurias išmirkiusi karštame vandenyje, gavo kartaus nuoviro.

— Koks čia viralas? — paklausė Rošas. Jis gurkštelėjo arbatos ir susiraukė.

— Aspirinas, — atsakė Kivrina. — Taip tikiuosi.

Rošas sugirdė puodelį dvasininkui, kuriam viralo skonis jau ne kažin kiek rūpėjo, ir šiam karštis truputį nukrito, tačiau Rozemundai temperatūra kilo visą popietę, mergaitę krėtė drebulys. Kai Rošas išėjo laikyti mišparų, ji jau degte degė, beveik nebegalėjai prisiliesti.

Kivrina ją nuklojo, bandė vilgyti rankas ir kojas drungnu vandeniu, kad bent kiek atlėgtų karštis, bet Rozemundą atšlijo pasipiktinusi.

— Nepadoru šitaip mane liesti, pone, — išspaudė ji per barškančius dantis. — Kai tik grįš mano tėtis, būtinai pasakysiu jam.

Rošas vis dar negrįžo. Kivrina užžibino lempas su vikšrio šerdies dagtimis ir kaip įmanydama antklodėmis apkamšė Rozemundą, vis pasvarstydama, kur jis galėjo prašapti.

Blausioje, miglojančioje šviesoje Rozemundą atrodė dar prasčiau, veidas buvo labai išblyškęs, sukritęs. Ji kažką murmėjo sau po nosimi, nerimo, vis kartojo Agnesės vardą, o kartą irzliai paklausė:

— Kurgi jis? Jau kada turėjo būti čia.

Jis tikrai jau turėjo būti čia, — Kivrina galvojo apie Rošą. Mišparų varpai skambėjo jau prieš gerą pusvalandį. Rošas virtuvėje, tikino ji save, ruošia mums sriubą. O gal nuėjo pasakyti Elivysai, kaip laikosi Rozemundą. Ne, jis tikrai nesusirgo. Vis dėlto ji atsistojo, užsibrazdino ant palangės ir apžvelgė kiemą. Oras vis labiau šalo, dangų aptraukė debesys. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios, niekur nesimatė jokio žiburėlio, nesigirdėjo nė garso.

Kai Rošas galiausiai atidarė duris, Kivrina stryktelėjo nuo palangės ir nusišypsojo.

— Kur tu buvai? Aš jau… — ir staiga užsikirto per pusę žodžio.

Rošas vilkėjo apeiginį drabužį, nešėsi indelį šventinto aliejaus paskutiniam patepimui. Oi, ne, pagalvojo Kivrina ir dirstelėjo į Rozemundą. Ne.

— Lankiau ūkvedį Ulfą, — pasakė Rošas. — Išklausiau jo išpažintį. — Ačiū Dievui, šis paskutinis patepimas — ne Rozemundai, lengviau atsikvėpė Kivrina. Ir tik dar po akimirkos suvokė, ką išgirdusi. Maras jau atslinko į kaimą.

— Ar esi tikras? — paklausė ji. — Ar jam kyla maro skauduliai?

— Taip.

— Kiek dar žmonių gyvena tuose namuose?

— Jo žmona ir du sūnūs, — Rošas kalbėjo lėtai ir sunkiai, pavargusio žmogaus balsu. — Liepiau jai ryšėti kaukę, o sūnus išsiunčiau pripjauti karklų.

— Gerai, — pasakė Kivrina.

Nebuvo čia nieko gero. Nors ne, ne visai taip. Vis dėlto tai buboninis maras, ne pneumoninis, vadinasi, vis dar lieka tikimybė, kad žmona ir vaikai neužsikrės. Bet… kiek dar žmonių jau spėjo užkrėsti Ulfas? Ir nuo ko užsikrėtė pats? Su dvasininku Ulfas tikrai nebuvo susidūręs. Vadinasi, tikriausiai bus pasigavęs užkratą iš kurio nors tarno.

— Ar dar kas nors serga?

— Ne.

Tai vėlgi ničnieko nereiškė. Kaimiečiai šaukdavosi Rošo tik labai sunkiai sirgdami arba labai išsigandę. Gali būti, kad liga jau pakirto kokius tris ar keturis kaimelio žmones. O gal ir tuziną.

Kivrina atsisėdo ant palangės ir ėmė karštligiškai svarstyti, ko reikėtų griebtis. Nieko, tarė ji sau. Tu ničnieko negali padaryti. Maras slinko iš vieno kaimo į kitą, išžudydamas ištisas šeimas, nušluodamas ištisus miestus. Jis išnaikino trečdalį, o gal netgi pusę Europos gyventojų.

— Ne! — suklykė Rozemundą, iš paskutiniųjų mėgindama pasikelti.

Abu: ir Kivrina, ir Rošas — šoko ant jos, bet ji jau buvo vėl susmukusi į guolį. Jie apklostė mergaitę, bet ši akimoju nusispardė kailius.

— Viską pasakysiu mamai, Agnese, tu nenaudėle, — sumurmėjo ji. — Išleisk mane!

Naktį oras dar labiau atšalo. Rošas atnešė kubiliuką žioruojančių žarijų ir supylė į indą, o Kivrina, pasilipusi ant palangės, vėl aklinai užtaisė langą vaškuotos drobės lakštu, tačiau šaltis kambaryje vis vien smelkėsi iki kaulų. Kivrina ir Rošas pakaitomis susirangydavo prie pat žarijų indo, mėgindami bent truputį nusnūsti, ir prabusdavo drebėdami kaip ir Rozemundą.

Dvasininkas nedrebėjo, bet dėl šalčio skundėsi ir jis — kalbėjo neaiškiai, veldamas žodžius, tarytum girtas. Jo rankos ir kojos buvo ledinės, visai nutirpusios.

— Juos būtina paguldyti prie ugnies, — pasakė Rošas. — Teks nešti žemyn, į menę.

Tu nesupranti, galvojo Kivrina. Vienintelė šitų žmonių viltis — nesiartinti prie ligonių, laikyti šiuos izoliuotus, kad neplistų užkratas. Tačiau užkratas jau spėjo išplisti, pagalvojo ji. Kažin, ar Ulfo rankos bei kojos irgi taip pat atšalusios? O kaip jie pasišildys? Juk jai jau teko sėdėti vienoje jų trobelėje prie vienos jų ugniavietės. Lauželio nebūtų pakakę net katei sušildyti.

Katės juk irgi dvėsė, pagalvojo ji ir pažvelgė į Rozemundą. Drebulys purtė visą iškankintą jos kūną, jau dabar mergaitė atrodė sulysusi, sumenkusi.

— Gyvybė juos apleidžia, — ištarė Rošas.

— Taip, žinau, — atsakė Kivrina ir ėmėsi rinkti apklotus. — Pasakyk Maisrei, kad paklotų šiaudų ant menės grindų.

Dvasininkas įstengė nulipti laiptais pats, iš abiejų pusių Kivrinos ir Rošo prilaikomas, tačiau Rozemundą Rošui teko nunešti ant rankų. Elivysa ir Maisrė klojo šiaudus menės pasienyje, tolimajame gale. Agnesė vis dar miegojo, o Imeina tebeklūpojo ten, kur klūpojusi dar vakar, veidą įrėmusi į suglaustus delnus.

Rošas paguldė Rozemundą, Elivysa ėmėsi ją klostyti.

— Kur mano tėtis? — kimiai paklausė Rozemundą. — Kodėl jo čia nėra?

Agnesė krustelėjo. Dar minutė kita, ir ji jau ropšis pas Rozemundą į guolį, iš visų pusių apžiūrinės dvasininką. Būtinai reikėjo kaip nors apsaugoti Agnesę, neprileisti jos prie sergančiųjų. Kivrina dirstelėjo į sijas, bet šios, netgi po palėpės grindimis, buvo pernelyg aukštai, kad galėtum pakabinti užuolaidą, maža to, visomis tam tinkamomis lovatiesėmis jau buvo apklostyti ligoniai. Kivrina kibo į suolus: versdama juos ant šono, ėmė ręsti užtvarą. Rošas ir Elivysa atskubėjo jai pagalbon, apvertė stalyną, pristūmė ją prie suolų.

Elivysa grįžo pas Rozemundą, atsisėdo greta jos. Rozemundą miegojo, jos veidą rausvino ugnies atšvaitai.

— Užsirišk kaukę, — paliepė Kivrina.

Elivysa linktelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Nužėrė Rozemundai nuo veido susivėlusius plaukus.

— Ji buvo mano vyro numylėtinė, — ištarė.

Rozemundą miegojo iki vėlyvo ryto. Kivrina pastūmė Kūčių pliauską į ugniavietės kraštą, ant ugnies prikrovė šviežiai supjautų malkų. Tada atidengė dvasininko pėdas, kad jas pasiektų ugnies kaitra.

Siaučiant Juodajai Mirčiai, popiežiaus gydytojas patarė šiam sėdėti kambaryje tarp dviejų didžiulių laužų, kad neužsikrėstų maru. Kai kurie istorikai manė, jog kaitra efektyviai naikino maro bakterijas. Nors vis tik kur kas labiau tikėtina, kad popiežių išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad jis laikėsi kiek įmanoma atokiau nuo užkratą sėjančių savo ganomųjų avelių, vis dėlto pamėginti vertėjo. Išmėginti verta viską, galvojo Kivrina, žvilgčiodama į Rozemundą. Ir įmetė į ugnį dar kelis rąstgalius.

Tėvas Rošas išėjo rytmetinių mišių, nors buvo jau gerai įdienoję. Varpo gaudimas pažadino Agnesę.

— Kas išvartė suolus? — susidomėjo ji ir tekina nukumėjo prie užtvaros.

— Tau draudžiama kelti koją už šitos tvoros, — perspėjo Kivrina, pati nesiartindama prie jos iš kitos pusės. — Lik ten, su savo senele.

Agnesė užsiropštė ant suolo ir dirstelėjo per stalynos kraštą.

— Matau Rozemundą, — pareiškė. — Ar ji mirė?

— Rozemundą labai sunkiai serga, — griežtai atsakė Kivrina. — Tau negalima artintis prie mūsų. Eik, pažaisk su savo vežimaičiu.

— Noriu aplankyti Rozemundą, — pareiškė Agnesė ir perkėlė vieną koją per stalo kraštą.

— Ne! — užriko Kivrina. — Eik ir sėdėk šalia savo senelės!

Agnesė apstulbo, o po akimirkos apsipylė ašaromis.

— Noriu aplankyti Rozemundą! — sucypė ji, bet vis dėlto nuėjo prie Imeinos ir paniurusi klestelėjo greta jos.

Atėjo Rošas.

— Susirgo Ulfo vyresnysis sūnus, — pranešė jis. — Jam iškilo gumbai.

Iki vidudienio susirgo dar du žmonės, po pietų — dar vienas, tarp jų — ir prievaizdo žmona. Visiems formavosi bubonai arba ties limfinėmis liaukomis odą išbėrė nedideliais, grūdelius primenančiais spuogeliais — visiems, išskyrus prievaizdo žmoną.

Kivrina nuėjo su Rošu jos aplankyti. Ji žindė kūdikį, jos liesas, aštrių bruožų veidas atrodė dar labiau paaštrėjęs. Ji nei kosėjo, nei vėmė; Kivrinai atgijo viltis, kad bubonai tiesiog dar nespėjo susiformuoti.

— Visąlaik dėvėkite kaukes, — paliepė ji prievaizdui. — Kūdikį maitinkite karvės pienu. Neprileiskite vaikų net artyn jos, — pridūrė ji be jokios vilties. Šeši vaikai dviejuose kambariuose. Tegul tik tai nebūna pneumoninis maras, meldėsi Kivrina. Tegul tik neužsikrečia jie visi.

Ji guodėsi bent tuo, kad Agnesė saugi. Po to, kai Kivrina užriko ant jos, mergytė net nebandė artintis prie užtvaros. Valandėlę ji sėdėjo, varstydama Kivriną tokiais nuožmiais žvilgsniais, kurie kitomis aplinkybėmis atrodytų kone juokingi, paskui patraukė į palėpę parsinešti vežimaičio. Ji nusinešė žaislą prie stalo ant pakylos, susirengė ten šventę ir sėdo puotauti.

Prabudo Rozemundą. Kimiu balsu paprašė Kivrinos vandens, o kai tik ši ją pagirdė, vėl nugrimzdo į snaudulį nieko nebepasakiusi. Snūduriavo ir dvasininkas, gargždus švilpimas jo krūtinėje kiek pritilo. Su palengvėjimu atsidususi Kivrina susmuko greta Rozemundos.

Reikėtų tuoj pat keltis ir eiti padėti Rošui tvarkytis su prievaizdo vaikais ar, mažų mažiausiai, pasirūpinti, kad jis dėvėtų kaukę ir neužmirštų nuolat plautis rankas, bet staiga Kivrina pasijuto tokia pavargusi, kad nebeįstengė nė pajudėti. Jeigu galėčiau prigulti bent minutei, tarė ji sau, galbūt sugebėčiau ką nors sugalvoti.

— Noriu nueiti aplankyti Juočkio, — pareiškė Agnesė.

Kivrina kone pašoko, netikėtai išplėšta iš malonaus pusiaumiegio.

Agnesė jau buvo užsimetusi savo raudonąjį apsiaustą, užsitraukusi gobtuvą. Ji prisiartino prie užtvaros tiek, kiek tik drįso.

— Tu prižadėjai, kad nusivesi mane pasižiūrėti'mano skaliko kapo.

— Nutilk, pažadinsi seserį, — perspėjo Kivrina.

Agnesė pravirko. Nepratrūko bliauti visa gerkle, kaip paprastai darydavo, kai siekdavo gauti, ko norinti, tik ėmė patyliukais kūkčioti. Ji jau irgi nebeištveria, dingtelėjo Kivrinai. Ištisą dieną vienui viena, draugauti su Rozemundą, Rošu ar manimi užginta, visi užsiėmę ir išsigandę, niekas nekreipia į ją dėmesio… Vargšė mergytė.

— Juk tu pažadėjai, — šniurkštelėjo Agnesė, jos lūpa virpčiojo.

— Negaliu dabar pat vestis tavęs aplankyti tavo šunyčio kapo, — kuo švelniau atsakė Kivrina. — Užtat paseksiu tau pasaką. Bet mums reikia tūnoti tyliai tylutėliai. — Ji prispaudė pirštą prie lūpų.

— Kad nepažadintume nei Rozemundos, nei dvasininko.

Agnesė delnu persibraukė varvančią nosį.

— Ar paseksi man pasaką apie mergelę, kuri išėjo į mišką? — paklausė ji taip, kad jos kuždesys nuaidėjo per visą menę.

— Taip.

— O vežimaitis gali klausytis?

— Taip, — sukuždėjo Kivrina, ir Agnesė nukumėjo į kitą menės galą atsinešti vežimaičio. Pasičiupusi jį, parbėgo atgal ir užsiropštė ant suolo, jau pasiruošusi apžargomis sėstis ant užtvaros.

— Atsisėsk ant grindų ir atsiremk į stalą, — paliepė Kivrina. — O aš sėdėsiu čia, kitoje pusėje.

— Tada aš negirdėsiu, ką tu pasakoji, — iškart vėl apsiniaukė Agnesė.

— Viską kuo puikiausiai girdėsi, jei tik sėdėsi labai, labai tyliai. Agnesė nulipo nuo suolo ir patogiai susirangė, atsirėmusi į stalą. Vežimaitį pasidėjo greta savęs ant grindų.

— Sėdėk labai, labai tyliai, — paliepė jam.

Kivrina nuėjo užmesti akies, kaip laikosi ligoniai, paskui klestelėjo ant grindų ir atsilošusi įrėmė galvą į stalą. Vėl užgriuvo stingdantis nuovargis.

— Seniai seniai, toli toli… — pasufleravo Agnesė.

— Seniai seniai, toli toli gyveno tokia mergelė. Ji gyveno prie pat didelės tamsios girios…

— Tėtis sakė jai: „Tik neik į girią”, bet ji buvo išdykusi ir nepaklausė, — pratęsė Agnesė.

— Ji buvo išdykusi ir jo neklausė, — sutiko Kivrina. — Ji užsimetė apsiaustą…

— Raudoną apsiaustą su gobtuvu, — pridūrė Agnesė. — Ji išėjo į girią, nors tėtis jai ir draudė.

Nors tėtis jai ir draudė. „Nieko baisaus man nenutiks, — tikino ji poną Danvortį. — Puikiausiai galiu pasirūpinti savimi pati”.

— Juk jai tikrai nederėjo eiti į tą girią, tiesa? — paklausė Agnesė.

— Jai labai magėjo pamatyti, kas yra girioje, — paaiškino Kivrina. — Neketino eiti toli, tik kelis žingsnelius…

— Ne, jai tikrai nederėjo ten eiti, — pareiškė Agnesė, tarsi skelbdama nuosprendį. — Aš tai neičiau. Girioje tamsu.

— Taip, girioje labai tamsu ir aidi visokiausi bauginantys garsai.

— Ten yra vilkų, — pasakė Agnesė; Kivrina išgirdo, kaip ji spaudžiasi prie stalo, stengdamasi prisislinkti taip arti Kivrinos, kaip tik įmanoma. Ji ihatyte matė mergytę, susigūžusią, prisiglaudusią prie medienos, keliukus pritraukusią prie krūtinės, apglėbusią vežimaitį.

— Tada mergelė pasakė sau: „Man čia visai nepatinka”, — ir pasuko eiti atgal, bet buvo taip tamsu, kad ji nebeįžiūrėjo takelio, ir staiga kažkas kad šoks ant jos!

— Vilkas, — kvėptelėjo Agnesė.

— Ne, — atsakė Kivrina. — Tai buvo lokys. Ir tasai lokys subaubė: „Ką tu veiki mano girioje?”

— Mergelė labai išsigando, — tyliai ir baugiai cyptelėjo Agnesė.

— Taip. Ji ėmė melsti: „Prašau, tik nesuėsk manęs, Loky. Aš pasiklydau ir neberandu kelio namo”. O lokys, nors ir atrodė labai nuožmus, iš tikrųjų buvo geraširdis. Jis ir pasakė: „Aš padėsiu surasti tau kelią iš girios. „O mergelė ir klausia: „Kaip tu man padėsi? Juk taip tamsu.” Tada lokys jai sako: „Pasiklauskime pelėdos. Ji puikiai mato tamsoje”.

Kivrina kalbėjo ir kalbėjo, čia pat, vietoje, kurdama pasaką, ir netikėtai pajuto, kaip šis pasakojimas ramina ją pačią. Agnesė liovėsi ją pertraukinėjusi, tad po valandėlės, vis dar pasakodama, Kivrina pasikėlė ir dirstelėjo per užtvaros viršų.

— „Gal žinai, kaip išeiti iš girios?” — paklausė lokys varnos. — „Žinau”, — sukrankė varna.

Agnesė miegojo atsirėmusi į stalą, prispaudusi vežimaitį prie krūtinės; nuslydęs apsiaustas voliojosi ant grindų.

Reikėjo ją apkloti, bet Kivrina nesiryžo to daryti. Visuose apklotuose knibždėte knibždėjo maro bakterijų. Kivrina dirstelėjo į ledi Imeiną, kuri meldėsi įsispraudusi į kampą, nusisukusi veidu į sieną.

— Ledi Imeina! — patyliukais pašaukė ji, bet senoji nė neparodė, kad būtų išgirdusi.

Kivrina įmetė dar kelias pliauskas į ugnį, vėl atsisėdo, atsiremdama į stalą, atlošė galvą.

— „Žinau, kaip išeiti iš girios, — sukrankė varna. — Aš parodysiu jums kelią”, — tylutėliai užbaigė Kivrina. — Bet ji sumosavo sparnais ir nuskrido virš medžių viršūnių — taip greitai, kad jie nespėjo sekti iš paskos.

Tikriausiai ji nejučia užmigo, nes, kai pramerkė akis, ugnis jau geso, o jai maudė sprandą. Rozemundą ir Agnesė vis dar miegojo, bet dvasininkas buvo prabudęs. Jis kažką sugergždė Kivrinai, tik žodžių buvo nebeįmanoma suprasti. Baltos apnašos jau dengė visą jo liežuvį, jam iš burnos sklido toks troškus dvokas, kad Kivrina turėjo nusisukti, norėdama įkvėpti. Iš bubono dvasininko pažastyje vėl sunkėsi skystis, tamsus ir tirštas, trenkiantis pašvinkusia mėsa. Kivrina iš naujo perrišo žaizdą, iš visų jėgų sukandusi dantis, kad neimtų žiaukčioti, o senąjį tvarstį nunešė į patį tolimiausią menės kampą. Paskui nuėjo prie šulinio nusiplauti rankų: pylė iš kibiro ledinį vandenį ant vienos, paskui — ant kitos, tuo pačiu godžiais gurkšniais traukdama į save šaltą orą.

Kieme pasirodė Rošas.

— Ulrikas, Halo sūnus, — pratarė jis, žingsniuodamas drauge su Kivrina atgal į namą. — Ir vienas iš prievaizdo sūnų, vyriausiasis, Vathefas. — Jis taip ir susmuko ant.artimiausio suolo.

— Tu pervargęs, — pasakė Kivrina. — Atsigulk, pailsėk bent valandėlę.

Kitame salės gale Imeina stojosi ant kojų — nevikriai, sverdėdama, tarsi kojos būtų visiškai nutirpusios. Galiausiai pakilusi, ji nušlepsėjo jų link.

— Negaliu užtrukti. Atėjau tik paprašyti peilio karklams pjauti, — atsakė Rošas, bet vis tik atsisėdo prie ugniavietės ir bereikšmiu žvilgsniu užsižiūrėjo į liepsną.

— Tuomet atsipūsk bent minutę, — neatlyžo Kivrina. — Tuojau atnešiu tau alaus. — Ji stumtelėjo į šalį suolą ir buvo jau beeinanti laukan.

— Tai tu užnešei šitą negalią, — drėbtelėjo ledi Imeina.

Kivrina atsigręžė. Senoji ponia stypsojo menės viduryje, nuožmiai dėbsodama į Rošą. Abiem rankomis ji spaudė prie krūtinės knygą. Ant jos pirštų kadaravo relikvijoriaus grandinėlė.

— Tai dėl tavo nuodėmių — štai dėl ko mus užgriuvo šita liga, — pareiškė ji.

Imeina grįžtelėjo į Kivriną.

— Šventojo Martyno dienos litaniją jis skaitė šventojo Eusebijaus dieną. Ir jo alba visa purvina. — Jos balsas skambėjo visai taip pat kaip tada, kai ji guodėsi sero Bloeto seseriai, o pirštai čiupinėjo relikvijorių, tarsi kiekvienas grandinėlės karoliukas jai primintų vis kitą tėvo Rošo nuodėmę. — Užuot užpūtęs žvakes, jis nugnybdavo liepsną ir sutrupindavo dagtį.

Kivrina stebėjo ją ir galvojo: juk ji labai stengiasi kaip nors sušvelninti savo pačios kaltę. Juk tai ji rašė vyskupui, ji prašė atsiųsti naują kapelioną, ji apsiskelbė, kur esanti. Ir dabar nepakelia minties, kad pati ir praskynė marui kelią čionai. Vis dėlto, kad ir stengėsi, ji taip ir nesugebėjo rasti savyje nė lašelio gailesčio Imeinai. Tu neturi jokios teisės kaltinti Rošo, pagalvojo ji, jis juk daro viską, ką tik gali. O tu pati tik kiurksai kampe ir meldiesi.

— Šitas maras — anaiptol ne Dievo siųsta bausmė, — šaltai pasakė ji Imeinai. — Tai tik liga.

— Jis užmiršo „Confiteor Deo”, — dar sušvagždėjo Imeina, bet apsisukusi nuslimpino atgal į savo kampą ir dunkstelėjo ant kelių. — Jis sustatė ant pertvaros altoriaus žvakes.

Kivrina priėjo prie Rošo.

— Niekas dėl to nekaltas, — pasakė.

Rošas nejudančiu žvilgsniu stebeilijo į ugnį.

— Jeigu tai iš tikrųjų Dievas baudžia mus, — ištarė, — tai už kažkokią tikrai mirtiną nuodėmę.

— Nebuvo jokios mirtinos nuodėmės, — užginčijo Kivrina. — Ir tai — ne bausmė.

— Dominus! — suklykė dvasininkas, mėgindamas atsisėsti. Jis vėl sukosėjo — šiurpiu, sprangiu kosuliu, nuo kurio, atrodė, praplyš jo krūtinė, tačiau taip nieko ir neiškosėjo. Triukšmas pažadino Rozemundą, ir ši ėmė gailiai verkšlenti. Jei tai ir ne bausmė, dingtelėjo Kivrinai, tai labai jau panašu į ją.

Pamiegojus Rozemundai nė trupučio nepagerėjo. Jai vėl kilo karštis, akys dubo tiesiog bežiūrint. Nuo menkiausio krustelėjimo ji krūpčiojo tarytum čaižoma rimbu.

Tai ją pribaigs, pagalvojo Kivrina. Privalau tučtuojau ko nors imtis.

Vėl sulaukusi Rošo, ji nuskubėjo į buduarą ir atsinešė Imeinos gyduolių dėžutę. Imeina įdėmiai stebėjo ją, o jos lūpos be garso krutėjo, bet, kai tikrai Kivrina pastatė dėžutę priešais ją ir bandė klausinėti, kas yra drobiniuose maišeliuose, senoji prispaudė suglaustus delnus prie veido ir užsimerkė.

Kai kurie žolynai Kivrinai buvo pažįstami. Daktarė Arens primygtinai reikalavo, kad ji susipažintų su vaistingaisiais augalais, tad dabar ji atpažino taukę, vaistinę plautę ir susmulkintus džiovintus paprastosios bitkrėslės lapus. Rado ji ir nediduką maišelį su gyvsidabrio sulfido milteliais — turėtum būti beviltiškai kvanktelėjęs, kad ryžtumeis ką nors gydyti jais. Buvo ir rusmenės maišelis — ne ką prastesnis nuodas už gyvsidabrį.

Kivrina užvirino vandens ir užplikė visus žolynus, kuriuos jai pavyko atpažinti. Pasklido nuostabus aromatas, primenantis vasaros kvėptelėjimą, o ir arbatos skonis buvo gerokai malonesnis nei karklo žievės nuoviro, tačiau ir tai nė trupučio nepadėjo. Nakčiai atėjus, dvasininkas jau kosėjo be perstojo, o ant Rozemundos rankų bei pilvo pradėjo ryškėti raudonos dėmės. Bubonas išaugo sulig kiaušiniu — ir dydžio, ir kietumo. Kai tik Kivrina jį paliesdavo, Rozemundą imdavo klykti iš skausmo.

Juodosios Mirties metais gydytojai dėdavo ant bubonų šuteklius arba juos prapjaudavo. Bet lygiai taip pat ir nuleidinėjo kraują, dėdami dėles, arba pakišdavo ligoniui arseniko, priminė sau Kivrina. Vis dėlto atrodė, kad dvasininkas, bubonui pratrukus, pasijuto kiek gerėliau, be to, jis iki šiol vis dar buvo gyvas. Vis dėlto, perrėžus buboną, užkratas galėjo išplisti arba, kas dar blogiau, patekti tiesiog į kraujotakos sistemą.

Kivrina užkaitino vandens ir bandė dėti ant bubono sumirkytus skudurėlius, tačiau, uždėjus netgi vasarodrungnį kompresą, Rozemundą klykė nesavu balsu, vos prisilietus. Kivrinai teko grįžti prie šalto vandens kompresų, kurie nėmaž negelbėjo. Iš tiesų niekas nepadeda, galvojo ji, spausdama šlapią šluostę Rozemundai prie pažasties. Nepadeda niekas, ničniekas.

Privalau kuo skubiau rasti plyšį, galvojo ji. Tačiau giria driekėsi mylių mylias, joje augo šimtai ąžuolų, buvo dešimtys mažyčių laukymėlių. Jai niekad nepavyks rasti tikslios vietos pačiai. Be to, ji šiaip ar taip negalėjo palikti Rozemundos.

Galbūt Gavynas dar pasuks atgal pusiaukelėje. Juk maro metais kai kurie miestai uždarydavo vartus. Taigi, galbūt jis negalės patekti į Batą, o gal, pasikalbėjęs su pakeliui sutiktais žmonėmis, supras, kad lordas Gijomas veikiausiai jau miręs. Sugrįžk, sugrįžk, mintimis kvietė jį Kivrina, paskubėk. Sugrįžk kuo skubiausiai.

Kivrina dar kartą išnaršė Imeinos dėžutę, ragaudama maišelių turinį. Nutarė, kad geltonieji milteliai turėtų būti siera. Šią gydytojai irgi naudodavo per epidemijas — įberdavo į ugnį ir šitaip dezinfekuodavo orą. Be to, ji prisiminė per medicinos istorijos paskaitas sužinojusi, kad siera naikina kai kurias bakterijas, nors galbūt tik sulfanilamidiniuose jungtuose — šito jau nebepajėgė prisiminti. Šiaip ar taip, šitoks variantas atrodė mažiau rizikingas nei mėginti prapjauti buboną.

Norėdama išmėginti, kas bus, Kivrina įbėrė mažytėlaitį žiupsnelį sieros į ugnį, ir akimoju siūbtelėjo didžiulis geltonų dūmų debesis; Kivrinai ėmė graužti gerklę, nebepadėjo nė kaukė. Dvasininkas tuoj pat ėmė dvėsuoti, burna gaudydamas orą, o Imeiną, susigūžusią kampe, ištiko sauso kosulio priepuolis.

Kivrina vylėsi, kad supuvusių kiaušinių tvaikas per kelias minutes išsisklaidys, tačiau geltonų dūmų debesis taip ir liko kyboti ore tarsi skraistė, grauždamas gerklę ir tvilkydamas akis. Maisrė tekina iškurnėjo laukan, kosėdama į prijuostę, o Elivysa nuskubėjo gelbėtis į palėpę, drauge pasiėmusi ir Agnesę bei Imeiną.

Kivrina atlapojo laukujės duris ir ėmė vėduoti virtuvine šluoste; po valandėlės tvaikas šiek tiek išsisklaidė, nors gerklė taip ir liko perdžiūvusi. Dvasininkas vis dar kosėjo, bet Rozemundą liovėsi, o pulsas susilpnėjo taip, kad Kivrinai nebesisekė jo apčiuopti.

— Nebežinau, nė ką daryti, — ištarė Kivrina, spausdama jos karštą, perdžiūvusį riešą. — Rodos, jau išbandžiau viską.

Kosėdamas vidun įėjo Rošas.

— Tai siera, — paaiškino Kivrina. — Rozemundai pablogėjo.

Rošas dirstelėjo į mergaitę, pabandė užčiuopti pulsą, o paskui vėl išėjo. Kivrina nutarė, kad tai — geras ženklas. Juk jis neišeitų taip lyg niekur nieko, jei Rozemundos būklė būtų jau visiškai prasta.

Tačiau po kelių minučių Rošas sugrįžo — apsivilkęs dvasininko drabužiais, nešinas šventintu aliejumi paskutiniojo patepimo apeigoms.

— Ką tai reiškia? — paklausė Kivrina. — Bene mirė prievaizdo žmona?

— Ne, — atsakė Rošas ir pažvelgė jai per petį į Rozemundą.

— Ne! — aiktelėjo Kivrina. Ji pakilo ir užtvėrė Rošui kelią prie Rozemundos. — Aš tau neleisiu!

— Nevalia leisti, kad ji mirtų neatlikusi išpažinties ir negavusi išrišimo, — pasakė jis, vis dar žiūrėdamas į Rozemundą.

— Rozemundą dar anaiptol nemiršta! — riktelėjo Kivrina ir pati atsigręžė pasižiūrėti į ją.

Rozemundą atrodė jau mirusi — suskirdusios jos lūpos vos vos pravertos, akys — tuščios ir nemirksinčios. Oda nugeltusi, glaudžiai aptempusi susiaurėjusį veidą. Ne, ne, nevilties apimta kartojo sau Kivrina. Privalau ką nors padalyti, kad tai neįvyktų. Juk jai tik dvylika metų.

Rošas su taure rankoje žingtelėjo pirmyn; Rozemundą vos vos kilstelėjo ranką, tarsi maldaudama, bet ranka tuoj pat vėl nusviro.

— Reikia prapjauti tą maro skaudulį, — pasakė Kivrina. — Išleisime nuodus lauk.

Ji manė, kad Rošas ims prieštarauti, atkakliai spirsis pirmiausia turįs išklausyti jos išpažintį, bet jis to nedarė. Padėjo taurę bei aliejų ant akmeninių grindų ir nuėjo paimti peilio.

— Išrink patį aštriausią! — jam pavymui riktelėjo Kivrina. — Ir atnešk vyno.

Ji vėl užkaitė puodą vandens. Kai Rošas, grįžo su peiliu, Kivrina nuplovė ašmenis vandeniu iš kibiro, kaip išmanydama nagais nugremžė prie pat kriaunų priskretusį purvą. Paskui palaikė ašmenis virš ugnies, kriaunas susukusi į apsiausto skverną, paskui nuplikė peilį verdančiu vandeniu, tada apliejo vynu ir galiausiai — dar kartą vandeniu.

Jie paguldė Rozemundą arčiau ugniavietės, pažastį su bubonu atsukdami į laužo pusę, kad ant skaudulio kristų kiek įmanoma daugiau šviesos. Rošas atsiklaupė prie Rozemundos galvos. Kivrina atsargiai išlaisvino mergaitės ranką iš marškinių ir pakišo sulankstytą jų kraštą po alkūne. Rošas suėmė jos ranką ir pasuko taip, kad išsipūtęs skaudulys atsidurtų išorėje.

Dabar jis jau buvo dydžio sulig obuoliu; visas mergaitės peties sąnarys buvo apimtas uždegimo, sutinęs. Bubono pakraščiai atrodė minkšti, beveik glitūs, tačiau centras — vis dar kietas.

Kivrina atidarė Rošo atneštąjį vyno butelį, kliūstelėjo šlakelį ant šluostės ir švelniai patrynė juo buboną. Jai pasirodė, kad liečia odoje įstrigusį akmenį. Kivrina net suabejojo, ar sugebės įpjauti jį peiliu.

Ji paėmė peilį ir prikišo prie pat skaudulio. Ją apėmė baimė: o kas, jei pažeis arteriją, o jei paskleis infekciją, o jei nuo to bus tik dar blogiau?

— Skausmo ji nebejaučia, — tarstelėjo Rošas.

Kivrina žvelgė į mergaitę. Ši nesujudėjo — netgi tada, kai Kivrina spustelėjo buboną. Rozemundą žvelgė kiaurai juos abu — į kažką siaubingo. Ne, nieko dar blogiau padaryti negaliu, tarė sau Kivrina. Net jeigu ją pribaigsiu, tai nebus dar blogiau.

— Laikyk jos ranką, — paliepė ji, ir Rošas, tvirtai sugriebęs ties riešu ir alkūne, prispaudė mergaitės ranką prie grindų. Rozemunda vis dar nė nekrustelėjo.

Du greiti pjūviai — tikslus ir švarus darbas, tarė sau Kivrina. Ji giliai įkvėpė ir palietė išpampusį skaudulį peiliu.

Rozemundos ranka konvulsyviai sutrūkčiojo, petys pasisuko, atšlydamas nuo peilio, kaulėta plaštaka susigniaužė į kumštį.

— Ką jūs darote! — kimiai sugergždė Rozemundą. — Viską pasakysiu tėčiui!

Kivrina staigiu judesiu atitraukė peilį. Rošas sugriebė Rozemundos ranką ir vėl prispaudė prie grindų, o ji silpnai mostelėjo jam antrąja ranka.

— Aš — lordo Gijomo D‘Iveri duktė, — pasakė ji. — Negalite šitaip su manim elgtis.

Kivrina atšlijo, kad Rozemundą jos nepasiektų, ir pašoko ant kojų, stengdamasi nieko neprisiliesti peiliu. Rošas ištiesė ranką ir ja viena be didesnio vargo sučiupo abu mergaitės riešus. Rozemunda bandė spirti Kivrinai. Užkliudė taurę, vynas pasiliejo į tamsią balutę ant grindų.

— Teks ją surišti, — kvėptelėjo Kivrina ir staiga susizgribo stovinti užsimojusi peiliu lyg žudikė. Skubiai susuko peilį į vieną Elivysos suplėšyto audeklo atraižą, paskui, pasičiupusi kitą, ėmė draskyti siauromis juostelėmis.

Rošas surišo Rozemundos riešus virš galvos, tuo tarpu Kivrina apnarpliojo čiumas, juostelės galąpririšdama prie apversto suolo kojos. Rozemundą nebebandė priešintis, bet, kai Rošas užtraukė marškinius ant apnuogintos jos krūtinės, pasakė:

— Aš tave pažinau. Tu — tas pats galvažudys, kuris girioje užpuolė ledi Kateriną.

Rošas pasilenkė, visu svoriu užguldamas Rozemundos dilbį, o Kivrina peiliu šmirkštelėjo per išsipūtusį skaudulį.

Iš pradžių kraujo prasisunkė tik lašelis, bet tuoj pat pasipylė visas srautas. Dievulėliau, dingtelėjo Kivrinai, kliudžiau arteriją. Abu su Rošu puolė prie skarmalų krūvos; Kivrina pastvėrė visą šūsnį ir prispaudė prie žaizdos. Skudurai permirko akimoju. Vos Kivrina atitraukė ranką, norėdama paimti dar vieną šluostę, kurią jai tiesė Rošas, iš mažytės įpjovos vėl pliūptelėjo kraujo srovė. Kivrina prispaudė prie žaizdos savo apsiausto skverną, o Rozemunda sugaikčiojo, išleido tykų, bejėgiškai gailų garselį, visai kaip Agnesės šuniukas, ir, atrodė, susmuko, nors kristi jai nebuvo kur.

Aš ją nužudžiau, šmėkštelėjo Kivrinai.

— Negaliu sustabdyti kraujavimo! — suaimanavo ji, bet kraujas jau liovėsi plūdęs. Kivrina laikė prispaudusi apsiausto skverną prie žaizdos, kol suskaičiavo iki šimto, paskui — iki dviejų šimtų, tada kuo atsargiausiai pabandė atkelti kraštelį.

Kraujas iš žaizdos vis dar sunkėsi, bet dabar jau — susimaišęs su tirštais, gelzganai pilkais pūliais. Rošas pasilenkė jų nušluostyti, bet Kivrina jį sulaikė.

— Nelįsk, čia pilna maro bakterijų, — sudraudė jį, atimdama šluostę. — Neliesk.

Ji skudurėliu nubraukė šlykščiai gličią pūlių pliurę. Iš žaizdos išsiveržė dar vienas pūlių pliūpsnis, o paskui ėmė tekėti vandeningas skystis.

— Štai, turbūt jau viskas, — tarė Kivrina Rošui. — Duok šen vyną. — Ji apsidairė dar vieno švaraus skuduro, ant kurio galėtų jo užpilti.

Tačiau švarių atraižų nebebuvo. Jie sunaudojo visas, kai stengėsi sustabdyti kraujavimą. Kivrina atsargiai pakreipė butelį ir ėmė varvinti tamsų skystį tiesiog ant žaizdos. Rozemundą nebejudėjo, jos veidas papilkėjo, tarsi iš gyslų būtų išleistas visas kraujas. Ko gero, taip ir buvo. Apie kraujo perpylimą nėra ko nė svajoti, dingtelėjo Kivinai. Ką ten, aš net švaraus skudurėlio — ir to neturiu.

Rošas atrišo Rozemundos rankas. Stambiais pirštais suėmė glebnų ir trapų jos riešą.

— Dabar jos širdis plaka stipriai, — pasakė.

— Mums būtinai reikia dar drobės, — ištarė Kivrina ir apsipylė ašaromis.

— Už tai mano tėtis lieps jus pakarti, — pasakė Rozemundą.

Rozemundą guli be sąmonės. Vakar vakare pabandžiau prapjauti jos buboną — vyliausi, kad šitaip išsivalys infekcija iš kūno, bet dabar baiminyiosi, kad tik dar labiau pabloginau padėtį. Ji prarado labai daug kraujo. Dabar guli tokia išbalusi, o jos pulsas toks silpnas, kad rieše išvis jo neužčiuopiu.

Dvasininko būklė irgi pablogėjo. Jo kūne plečiasi kraujosruvos, aišku, kad galas jau nebetoli. Prisimenu, daktarė Arens sakė, kad negydomas buboninis maras nužudo žmogų per keturias ar penkias paras, bet visiškai nepanašu, kad dvasininkas tvertų tiek ilgai.

Ledi Elivysa, ledi Imeina ir Agnesė vis dar sveikos, nors ledi Imeina, atrodo, baigia išprotėti beieškodama, ką čia apkaltinus. Šįryt ji apskaldė Maisrei ausis ir pareiškė jai, esą Dievas baudžiąs mus už jos tingumą bei kvailumą.

Maisrė — iš tikrųjų tingi ir beviltiškai buka. Agnesės jai negalima patikėti net penkioms minutėms. Šįryt, kai ruošiausi išplauti Rozemundos žaizdą, pasiunčiau ją parnešti vandens — ji prašapo visam pusvalandžiui, o galiausiai grįžo vis vien be vandens.

Nieko nebesakiau. Nenorėjau, kad ledi Imeina vėl apšventintų ją antausiais, be to, ledi Imeina greitai pristigs kaltųjų ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai apkaltins mane. Eidama parsinešti vandens, kurio pasemti taip ir užmiršo Maisrė, jutau, kaip ji dėbčioja į mane per Valandų Knygos viršų; nelabai sunku įspėti, ką ji galvoja: juk aš žinau apie marą pernelyg daug, vadinasi, reikia manyti, pati ir bėgau nuo jo, o atmintį tik apsimetu praradusi, ir išvis nebuvau sužeista, o sirgau.

Jeigu ji tėkš šitokius kaltinimus man į veidą, bijau, gali įtikinti ir ledi Elivysą, kad marą užnešiau aš, kad manęs nevalia klausyti, kad reikia išardyti užtvarą ir visoms drauge melsti Dievo pagalbos.

O kaip aš galėčiau apsiginti? Imti ir iškloti, kad atvykau iš ateities, kurioje mes viską žinome apie Juodąją Mirtį — tik nežinome, kaip ją išgydyti be streptomicino, ir dar kartais nežinome, kaip į tą ateitį sugrįžti.

Vis dar negrįžta ir Gavynas. Elivysa nerimauja, tiesiog neranda sau vietos. Kai Rošas ėjo laikyti mišparų, ji stovėjo prie vartų — be apsiausto, be galvos apdangalo — ir žvalgėsi į kelią. Nenumanau, ar ji bent susimąstė apie tai, kad, išjodamas į Batą jis galėjo būti užsikrėtęs. Juk lydėjo vyskupo pasiuntinį į Koursį, o grįžęs iš ten jau žinojo apie marą.

(Pauzė)

Ūkvedys Ulfas jau merdi, serga ir jo žmona, ir vienas iš sūnų. Jokių bubonų, tačiau moters šlaunies vidinė pusė išberta nedideliais spuogeliais, panašiais į grūdelius. Tėvui Rošui nuolat tenka priminti, kad užsirištų kaukę ir kad neliestų ligonių daugiau nei būtinai reikia.

Istoriniai įrašai byloja, kad žmonės Juodosios Mirties laikotarpiu buvo apimti panikos ir elgėsi kaip paskutiniai bailiai — kad bėgdavo kuo toliau ir neslaugė susirgusiųjų, o kunigai pasirodė esą patys blogiausi iš visų. Bet galiu drąsiai liudyti: yra visiškai ne taip.

Žinoma, baimė kamuoja visus, tačiau jie daro ką tik galėdami, o Rošas — ir išvis tiesiog nuostabus. Jis sėdėjo ir laikė už rankos ūkvedžio žmoną visą tą laiką, kol aš ją apžiūrinėjau, maža to, jis nesiraukydamas imasi pačių nemaloniausių darbų — padeda plauti Rozemundos žaizdą, išneša naktinius puodus, kuopia, kas pridergta dvasininko. Nė karto nemačiau jo išsigandusio. Net nenumanau, iš kur jis semiasi drąsos.

Jis nesiliauja laikęs rytines mišias ir mišparus, ir, nutaikęs progą, vis meldžiasi: pasakoja Dievui apie Rozemundą, išvardija susirgusius, išdėsto simptomus, pasako, ką bandėme nuveikti mes — vienu žodžiu, kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų galėtų girdėti. Panašiai kaip kad aš kalbuosi su jumis.

Kartais nejučia susimąstau: galbūt ir Dievą kažkas skiria nuo mūsų, kažkokia kliūtis, patikimesnė už laiką, todėl mes ir negalime Jo prisišaukti, todėl Jis negali mūsų surasti ir atskubėti į pagalbą?

(Pauzė)

Marą mes dar ir girdime. Kai kas nors miršta, kaime pradeda gausti laidotuvių varpai: devyni dūžiai mirus vyrui, trys — moteriai ir vienas — kūdikiui, paskui varpas skalambija be pertraukos dar visą valandą. Estkotas šįryt šitaip pranešė apie du mirusius, o Osnio varpas nenutyla nuo pat vakardienos. Varpas, kurio gausmą iš pietvakarių pusės, kaip jau sakiau, išgirdau vos pakliuvusi čionai, dabar jau nebeskamba. Nežinau, ką tai reiškia. Galbūt ten maras jau praslinko ir paliko kaimą ramybėje. O gal ten nebeliko gyvųjų, tad nebėra kam ir skambinti varpu.

(Pauzė)

Meldžiu, neleisk Rozemundai mirti. Tegul neužsikrečia Agnesė. Tegul greičiau grįžta Gavynas.

28

Berniuką, kuris paspruko nuo Kivrinos tą dieną, kai ji buvo susibaudusi ieškoti plyšio, maras pakirto naktį. Jo motina stovėjo ir laukė, kol tėvas Rošas išeis rytinių mišių. Berniukui bubonas išaugo ant nugaros, ir Kivrina jį prapjovė, o Rošas ir motina tuo tarpu laikė vaiką.

Kivrina nenorėjo to daryti. Berniukas ir šiaipjau buvo nusilpęs nuo skorbuto, be to, ji net nenutuokė, ar žemiau menčių yra kokių nors arterijų. Neatrodė, kad šitokia operacija būtų bent kiek padėjusi Rozemundai, nors Rošas ir tvirtino, kad jos pulsas sustiprėjęs. Mergaitė gulėjo tokia išblyškusi, tarsi jos kūne nebebūtų likę nė lašelio kraujo, ir tokia tyki. O berniukas pažiūrėjus neatrodė galįs ištverti net menką kraujavimą.

Tačiau jam iš žaizdos beveik visiškai nekraujavo, o skruostai ėmė rausti, Kivrinai net nebaigus plauti peilio.

— Duok jam erškėtrožių arbatos, — patarė motinai Kivrina; jos manymu, erškėtrožės turėjo padėti bent jau nuo skorbuto. — Ir karklo žievės nuoviro.

Ji laikė peilio ašmenis virš liepsnos. Ugnelė kūrenosi visai menka, tokia pat kaip ir tąsyk, kai Kivrina įlindo čia pailsėti, pati pernelyg išsekusi, kad įstengtų surasti plyšį. Tokio lauželio niekaip negalėjo pakakti sušildyti berniuką, o jei Kivrina lieps jo motinai eiti pasirinkti žagarų, ji gali užkrėsti dar ką nors.

— Mes atnešime jums truputį malkų, — pažadėjo ji, bet, vos žodžiai išsprūdo iš burnos, pati susimąstė: o kaip reikės tai padaryti?

Maisto po Kalėdų puotos dar buvo likę pakankamai, tačiau visos kitos atsargos baigė išsekti. Supjautas malkas jie sudegino beveik visas, stengdamiesi sušildyti dvasininką ir Rozemundą ir nebuvo ko paprašyti sukapoti rąstus, sukrautus prie virtuvės. Ūkvedys sirgo pats, prievaizdas slaugė sergančius žmoną ir sūnų.

Kivrina surinko glėbelį susmulkintų pagaikščių, paėmė saują žievės prakurams ir nunešė viską į trobelę. Ji labai norėjo perkelti berniuką į dvaro pastatą, tačiau Elivysai ir be jo dar teko rūpintis dvasininku bei Rozemundą, o jau dabar atrodė, kad ji bet kada gali susmukti iš nuovargio.

Elivysa ištisą naktį prasėdėjo prie Rozemundos, protarpiais sugirdydama po lašelį karklo žievės nuoviro ir perrišinėdama žaizdą. Drobės namuose visai nebeliko; Elivysa nusirišo galvos apdangalą ir ėmė plėšyti juostomis jį. Ji sėdėjo taip, kad galėtų matyti pertvarą o kas kelios minutės vis stojosi ir ėjo prie durų apsidairyti, lyg būtų išgirdusi kažką ateinant. Ant pečių išsklidusiais palaidais tamsiais plaukais ji atrodė ne vyresnė už Rozemundą.

Kivrina nunešė malkas berniuko motinai, suvertė jas ant plūktinės aslos greta žiurkės narvo. Pačios žiurkės nebebuvo — ją, reikia manyti, užmušė, net nespėjusią prasikalsti.

— Viešpats laimina mus, — pasakė jai moteris. Atsiklaupusi prie ugniavietės, ji ėmė kruopščiai ir taupiai krauti malkas į ugnį.

Kivrina dar kartą apžiūrėjo berniuką. Iš bubono vis dar sunkėsi skaidrus vandeningas skystis, kas buvo geras ženklas. Rozemundos skaudulys kraujavo pusę nakties, o paskui vėl pradėjo pampti ir kietėti. O dar kartą jo prapjauti niekaip nebegaliu, galvojo Kivrina. Rozemundą tikrai nebegalėjo prarasti dar daugiau kraujo.

Ji patraukė atgal į dvarą niekaip neapsispręsdama, ar reikėtų sėsti budėti prie ligonių ir leisti Elivysai atsikvėpti, ar verčiau pamėginti pakapoti bent šiek tiek malkų. Pakeliui sutiko Rošą — šis kaip tik išėjo iš prievaizdo trobelės ir pranešė, kad susirgo dar du prievaizdo vaikai.

Liga pakirto du jauniausius berniukus — maras, sugriebęs juos, buvo akivaizdžiai pneumoninis. Abu be paliovos kosėjo, jų motinai iš burnos protarpiais siūbtelėdavo kraujingi skrepliai. Viešpats laimina mus.

Kivrina parėjo į menę. Čia vis dar tvyrojo skysta sieros miglelė, gelsvoje šviesoje dvasininko rankos atrodė beveik visai juodos. Ugnis kūrenosi nėmaž ne smarkiau nei ano berniuko motinos pašiūrėje. Kivrina įsinešė vidun paskutinį sukapotų malkų glėbelį ir pasiūlė Elivysai atsigulti — kurį laiką Rozemundą prižiūrėsianti ji.

— Ne, — atsakė Elivysa, žvilgtelėdama į duris. Ir pridūrė — beveik pati sau: — Jis jau trys dienos kelyje.

Nuo Bato juos skyrė septyniasdešimt kilometrų, raiteliui — ne mažiau pusantros paros kelio, ir dar tiek pat — atgal, ir tai tik su sąlyga, jei Bate jam pavyks gauti pailsėjusį arklį. Galbūt Gavynas grįš jau šiandien — jeigu lordą Gijomą surado tuojau pat. Jei tik jis išvis kada nors sugrįš, dingtelėjo Kivrinai.

Elivysa vėl dirstelėjo į duris, tarsi kažką išgirdusi, tačiau vienintelis garsas buvo tykus Agnesės niūniavimas: mergytė čiūčiavo savo vežimaitį. Užklojusi skepetaite tarsi antklode, ji vaidino maitinanti žaislą šaukštu.

— Jis serga mėlynąja liga, — paaiškino Agnesė Kivrinai.

Likusiąją dienos dalį Kivrina sukosi, dirbdama įvairiausius buities darbus: nešiodama vandenį, smulkindama užsilikusius kepsnius ir ruošdama iš jų sriubą, valydama naktipuodžius. Prievaizdo karvė pritvinkusiu, nepaisant visų Kivrinos nurodymų, tešmeniu atsliūkino į dvaro kiemą ir ėmė sekioti iš paskos, vis pabaksnodama ragais — neapsikentusi Kivrina galų gale ją pamelžė. Rošas tarpuose tarp apsilankymų pas prievaizdą ir pas berniuką kirto medžius, o Kivrina mosavo kirviu, patyliukais niurnėdama dėl to, kad nesusiprato išmokti kapoti malkų.

Vakarėjant atskubėjo prievaizdas — kviesti jų pas jauniausiąją dukrelę. Vadinasi, jau aštuoni, pagalvojo Kivrina. Kaime tebuvo keturiasdešimt gyventojų. Manoma, kad maru užsikrėtė ir išmirė nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų — skaičiai, pasak pono Gilkraisto, gerokai padidinti. Jei tarsime, kad susirgs trečdalis kaimo gyventojų, galvojo Kivrina, tai bus trylika, vadinasi — dar penki. Net jei mirčiai pasmerkta penkiasdešimt procentų, tuomet susirgs dar dvylika, o prievaizdo žmona jau tikrai bus užkrėtusi visus savo vaikus.

Kivrina žvelgė įjuos: vyresniąją dukterį, putnią, tamsaus gymio, panašią į tėvą, jauniausiąjį berniuką, tokių pat smulkių ir aštrių kaip motinos bruožų veidu, liesutį kūdikį. Visi jūs jau pasmerkti, galvojo ji. Vadinasi, dar aštuoni.

Kivrina nebeįstengė nieko jausti, neatitoko net tuomet, kai kūdikis pradėjo verkti, o mergaitė pasisodino jį ant kelių ir įkišo į burnytę savo purviną pirštą. Trylika aukų, patyliukais meldėsi ji. Daugių daugiausia — dvidešimt.

Ji ničnieko nejautė ir dvasininkui, nors ir buvo visiškai aišku, kad iki ryto jis nebeišgyvens. Jo lūpas ir liežuvį dengė tamsrudės apnašos, jis nuolat atkosėdavo vandeningų skreplių su kraujo krešuliais. Kivrina slaugė jį lyg automatas, be jokių jausmų.

Tai dėl miego stygiaus, galvojo ji, štai kodėl visi slankiojame kaip apduję. Kivrina susirangė prie ugniavietės ir bandė numigti, bet užmigti negalėjo, jos būsena buvo kažkur anapus miego, anapus nuovargio. Aštuoni žmonės, skaičiavo ji mintyse. Neišvengiamai užsikrės ir berniuko motina bei ūkvedžio žmona ir vaikai. Vadinasi, liks tik keturi, kuriems lemta mirti. Tegul tik nebūna vienas iš jų Agnesė arba Elivysa. Arba Rošas.

Rytą Rošas aptiko virėją, gulinčią sniege priešais trobelę, beveik suledėjusią ir kosėjančią krauju. Devyni, priskaičiavo Kivrina.

Virėja buvo našlė, ja nebuvo kam rūpintis, tad jie parsinešė ją

į menę ir paguldė greta dvasininko, kuris, kad ir kaip neįtikėtina, kad ir kaip šiurpu būtų, vis dar alsavo. Kraujosruvos jau pasklido po visą jo kūną, krūtinę margino persikryžiuojančių tamsraudonių dėmių virtinės, rankos ir kojos beveik ištisai pajuodo. Skruostai apšepo juodais šeriais, kas kažkodėl irgi atrodė kaip ligos simptomas, o veidas po jais vis labiau tamsėjo.

Rozemundą vis dar tebegulėjo neįtikėtinai blyški ir tyki, balansuojanti tarp gyvenimo ir mirties; Elivysa slaugė ją tyliai ir atsargiai, tarsi tykiausias garsas ar menkiausias krustelėjimas galėtų suardyti tą trapią pusiausvyrą ir stumtelėti mergaitę į mirties pusę. Kivrina ant pirštų galiukų stypčiojo tarp guolių, o Agnesė, jusdama, kad reikia laikytis tylos, visai išskydo.

Ji nuolat niurzgė, bandė ropštis į užtvarą, dešimtis kartų prašinėjo Kivrinos nuvesti ją pasižiūrėti šunelio kapo, aplankyti ponio, atnešti ko nors valgyti, užbaigti sekti pasaką apie neklaužadą mergelę, kuri išklydo į girią.

— Kuo baigiasi pasaka? — verkšleno ji tokiu balseliu, kad Kivrinai teko sukąsti dantis — dar kiek, ir pati būtų pašėlusi. — Ar vilkai suėdė mergelę?

— Nežinau, — riktelėjo Kivrina, išgirdusi tą patį klausimą gal ketvirtą kartą. — Drožk pasėdėti su senele.

Agnesė su panieka dėbtelėjo į ledi Imeiną, kuri nekrustelėdama tebeklūpojo savo kampe, visiems atsukusi nugarą. Šitaip ji praklūpojo visą naktį.

— Senelė nenori su manim žaisti!

— Tada eik pažaisti su Maisre.

Agnesė taip ir padarė, ir ėmė kibti prie vargšės Maisrės taip, kad ši neišlaikiusi atsakė tuo pačiu. Po penkių minučių Agnesė jau kuduliavo atgal, visa gerkle žviegdama, esą Maisrė jai įgnybusi.

— Negaliu dėl to jos kaltinti, — rėžė Kivrina ir nusiuntė jas abi į palėpę.

Ji išėjo patikrinti, kaip laikosi berniukas, kurio būklė jau buvo pagerėjusi tiek, kad jis įstengė atsisėsti, o kai sugrįžo, rado Maisrę susirangiusią krėsle ir kietai miegančią.

— O kur Agnesė? — paklausė Kivrina.

Elivysa apsidairė lyg apdujusi.

— Nežinau. Jos abi buvo palėpėje.

— Maisrė! — riktelėjo Kivrina, puldama prie pakylos. — Pabusk! Kur Agnesė?

Maisrė tik sumirksėjo ir bukai įsistebeilijo į ją.

— Nieku gyvu negalima palikti jos vienos! — riktelėjo Kivrina ir užsiropštė į palėpę. Mergytės ten nebuvo. Kivrina nuskubėjo patikrinti buduaro. Agnesės nebuvo ir ten.

Maisrė jau išsiropštė iš krėslo ir dabar spaudėsi prie sienos, atrodė apimta siaubo.

— Kur ji? — užriko Kivrina.

Maisrė gindamasi susigriebė už ausies ir tik dėbsojo išsižiojusi.

— Visiškai teisingai, — pareiškė Kivrina. — Skaldysiu tau antausius tol, kol pasakysi man, kur ji.

Maisrė užsidengė veidą sijonais.

— Kur ji? — Kivrina trūktelėjo Maisrę už rankos. — Juk tu turėjai ją saugoti! Ji buvo palikta prižiūrėti tau!

Maisrė pratrūko kaukti — laibu, kone gyvulišku balsu.

— Liaukis! — įsakė Kivrina. — Tučtuojau parodyk man, į kurią pusę ji nuėjo! — Ji stumtelėjo Maisrę pertvaros link.

— Kas nutiko? — paklausė ką tik įėjęs Rošas.

— Agnesė, — atsakė Kivrina. — Reikia tučtuojau ją surasti. Labai gali būti, kad ji nuėjo į kaimą.

Rošas papurtė galvą.

— Ateidamas aš jos nesutikau. Galbūt ji viename iš ūkinių pastatų.

— Ak taip, ji tikriausiai arklidėje, — su palengvėjimu ištarė Kivrina. — Vis kartojo, kad nori aplankyti savo ponį.

Arklidėje jos nebuvo.

— Agnese! — suriko Kivrina į mėšlo kvapo persisunkusią tamsą. — Agnese! — Agnesės ponis sužvingavo, verždamasis iš savo aptvaro; kažin, kada jis paskutinį kartą šertas? — parūpo Kivrinai. O šunys? — Agnese. — Ji kyštelėjo nosį į kiekvieną aptvarą, pasižiūrėjo už ėdžių — visur, kur mergytė galėjo nulįsti. Arba užmigti.

O gal ji svirne? — galvojo Kivrina, eidama lauk iš arklidės. Nuo staigiai tvykstelėjusios šviesos teko prisidengti akis. Rošas kaip tik išlindo iš virtuvės.

— Radai ją? — paklausė Kivrina, bet Rošas jos neišgirdo. Jis žvelgė vartų link pakreipęs galvą, tarytum kažko klausydamasis.

Kivrina irgi įsiklausė, bet nieko neišgirdo.

— Kas yra? — paklausė ji. — Girdi ją verkiant?

— Mano Viešpatie! — sušuko Rošas ir tekinas metėsi prie vartų.

Oi ne, ne, tik ne Rošas, meldė Kivrina, bėgdama jam pridurmui. Rošas jau buvo sustojęs ir atkėlinėjo vartus.

— Tėve Rošai… — ištarė Kivrina, bet dabar jau ir pati išgirdo kanopų bildėjimą.

Artyn šuoliais lėkė arklys, kanopos aidžiai dundėjo į sušalusią žemę. Kivrinai akmuo nuo širdies nusirito: Rošas tikriausiai šaukėsi ne Dievo, jis turėjo omeny dvaro šeimininką. Jis mano, kad galų gale grįžta Elivysos vyras, pagalvojo Kivrina, ir staiga jai tarsi kumščiu smogė beprotiška viltis: juk tai tikriausiai atšuoliuoja ponas Danvortis.

Rošas atkėlė sunkų užšovą ir nustūmė į šalį.

Mums skubiai reikia streptomicino ir preparatų dezinfekcijai, galvojo Kivrina, be to, Rozemundąjis turės pasiimti su savimi ir paguldyti į ligoninę. Jai būtinas kraujo perpylimas.

Rošas atsitraukė skląstį ir ėmėsi atkėlinėti vartus.

Ir dar vakcinos, mintys virte virė Kivrinos galvoje. Būtų geriau naudojama per bumą. O kur Agnesė? Jis privalo išsigabenti Agnesę į saugią vietą, kuo toliau nuo čia.

Kai ji pagaliau atitoko, arklys jau atšuoliavo prie pat vartų.

— Ne! — suriko Kivrina, tačiau buvo per vėlu. Rošas jau atidarė vartus.

— Jo negalima įsileisti čionai! — šaukė Kivrina, karštligiškai dairydamasi, kuo galėtų užtverti kelią. — Jis užsikrės maru!

Užkasusi Juočkį, ji paliko kastuvą, atremtą į kiaulių aptvarą. Dabar tekina nukūrė jo pasiimti.

— Neįleisk jo pro vartus! — suriko ji, ir Rošas perspėdamas išskėtė rankas, bet arklys jau įdundėjo į kiemą.

Rošas nuleido rankas.

— Gavynas! — ištarė. Juodas žirgas išties priminė Gavyno ristūną tačiau raitas ant jo sėdėjo kažkoks vaikiščias. Iš pažiūros — ne vyresnis už Rozemundą, o jo veidas ir drabužiai buvo aplipę purvu. Toks pat purvinas buvo ir žirgas, jis sunkiai dvėsavo, iš nasrų dribo putos; vaikinukas irgi atrodė visai uždusęs. Jo ausys ir nosis nuo šalčio liepsnojo skaisčiu raudoniu. Žiūrėdamas tiesiai įjuos, vaikigalis ėmė ropštis iš balno.

— Tau nevalia eiti čionai, — Kivrina prašneko lėtai, kruopščiai tardama žodžius, kad vėl nepratrūktų šiuolaikine anglų kalba. — Šiame kaime siaučia maras. — Ji pakėlė kastuvą ir nusitaikė juo į berniuką lyg šautuvu.

Vaikinukas sustingo, taip ir nespėjęs nušokti ant žemės, ir vėl įsitaisė balne.

— Mėlynoji liga, — pridūrė Kivrina dėl viso pikto, jei jis būtų nesupratęs, bet atvykėlis jau linkčiojo.

— Ji siaučia visur, — pasakė ir persisuko balne paimti kažko iš balnakrepšio. — Aš atnešu žinią. — Jis ištiesė Rošui odinį dėklą, ir Rošas žengė jo paimti.

— Ne! — suriko Kivrina; ji šoktelėjo pirmyn ir užsimojo kastuvu. — Mesk žemėn! — paliepė ji vaikinukui. — Tau nevalia mūsų liesti!

Berniukas nuvyniojo popierių, į kurį buvo susuktas laiškas, ir numetė šį Rošui po kojų.

Rošas pakėlė laišką nuo grindinio akmenų ir išvyniojo.

— Kas rašoma laiške? — paklausė jis berniuko, ir Kivrinai dingtelėjo: na žinoma, juk jis nemoka skaityti.

— Aš nežinau, — atsakė berniukas. — Laišką siučia Bato vyskupas. Privalau išnešioti žinią po visas parapijas.

— Gal nori, kad jį perskaityčiau? — paklausė Kivrina.

— Galbūt jis iš lordo, — pasakė Rošas. — Galbūt jis praneša mums, kodėl užgaišo.

— Gal ir taip, — sutiko Kivrina, imdama iš jo laišką, nors iš anksto žinojo, kad yra tikrai ne taip.

Laiškas buvo surašytas lotyniškai ir tokiomis įmantriomis raidėmis, kad perskaityti buvo sunku. Bet tai neturėjo jokios reikšmės. Kivrina tą laišką jau buvo skaičiusi. Bodlio bibliotekoje.

Ji užsimetė kastuvą ant peties ir perskaitė laišką, iš karto versdama iš lotynų kalbos:

— Mūsų dienomis užgriuvusi užkrečiama pragaištis, plintanti taip sparčiai ir plačiai, daugelį parapijinių bažnyčių bei kitų mūsų vyskupijos būstų paliko be klebonų ar kitų dvasininkų, tad nebeliko ir kam rūpintis parapijonimis.

Kivrina dirstelėjo į Rošą. Ne, pagalvojo ji. Tiktai ne čia — čia taip neatsitiks. Neleisiu, kad čia taip atsitiktų.

— Kadangi negalime rasti dvasininkų, kurie panorėtų… — Dauguma kunigų jau buvo išmirę arba išsilakstę, o įkalbėti ką nors, kad užimtųjų vietas, buvo visiškai neįmanoma, tad žmonės masiškai mirdavo „neatlikę atgailos ir be paskutiniųjų sakramentų”.

Kivrina skaitė, regėdama ne ryškias, juodas raides, o nurudusias, išblukusias — tas pačias, kurias andai šifravo Bodlio bibliotekoje. Tąsyk laiškas jai atrodė pompastiškas ir absurdiškas. „Žmonės iš visų pusių vadavosi mirtimi, — pasipiktinusi rėžė ji ponui Danvorčiui, — o vyskupui nerūpėjo niekas daugiau, tik bažnytinės apeigos!” Tačiau dabar, kai skaitė laišką nusivariusiam berniukui ir tėvui Rošui, nuo laiško jai trenkė tik begaliniu nuovargiu. Ir dar neviltimi.

— „Jei priartėjus mirčiai, žmonės nebegali pasikviesti dvasininko, — skaitė ji, — išpažintį jie turėtų atlikti vieni kitiems. Šiais laiškais raginame jus, pasitelkus Jėzaus Kristaus užuojautą, taip ir daryti.”

Kai ji užbaigė skaityti, nei berniukas, nei Rošas neištarė nė žodžio. Kivrina abejojo, ar berniukas pats žinojo, kokią žinią nešioja. Ji vėl susuko laišką į ritinį ir grąžino jam.

— Aš jau trys dienos nenulipu nuo arklio, — pasakė berniukas; plika akimi buvo matyti, koks pavargęs jis sėdi balne. — Ar negalėčiau šiek tiek atsipūsti čia?

— Ne, tai nesaugu, — kad ir gailėdama jo, atsakė Kivrina. — Bet mes duosime tau maisto, taip pat ir tavo arkliui — galėsi pasiimti su savim.

Rošas jau pasuko į yirtuvę, o Kivrina staiga prisiminė Agnesę.

— Gal matei keliu einančią mažą mergaitę? — paklausė. — Penkerių metų, vilkinčią raudoną apsiaustą su gobtuvu?

— Ne, — atsakė berniukas. — Bet keliuose daugybė žmonių. Visi bėga nuo maro.

Rošas išnešė iš virtuvės maišą maisto. Kivrina jau buvo beeinanti atnešti saujos avižų arkliui, bet čia pro juos prašvilpė Elivysa — tarp kojų besiplaikstančiais sijonais, plazdančiais už nugaros palaidais plaukais.

— Ne… — prasižiojo Kivrina, bet Elivysa jau buvo pastvėrusi žirgą už kamanų.

— Iš kur atjoji? — paklausė ji ir sugriebė berniuką už rankovės.

— Gal kur nors matei mano vyro patikėtinį, Gavyną?

Berniukas, regis, išsigando.

— Atjoju iš Bato, atnešu žinią iš vyskupo, — atsakė jis, trūktelėdamas vadeles. Arklys sužvingo ir mostelėjo galvą.

— Kokią žinią? — isteriškai kamantinėjo Elivysa. — Ar žinia — iš Gavyno?

— Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbi, — atsakė berniukas.

— Ledi Elivysa, — ištarė Kivrina, žingtelėdama pirmyn.

— Gavynas jodinėja juodu ristūnu, o balnas aptaisytas sidabru, — neatlyžo Elivysa, timpčiodama arklio pavadį. — Jis išjojo į Batą parkviest! mano vyro, kuris turi liudyti išvažiuojamojo teismo sesijoje.

— Niekas nekeliauja į Batą, — atsakė berniukas. — Visi, kurie tik gali, bėga iš Bato.

Elivysa kluptelėjo, lyg arklys būtų stojęs piestu, ir kone užgriuvo jam ant šono.

— Nebėra jokių teismų, nebėra jokių įstatymų, — pasakė berniukas. — Negyvėliai voliojasi gatvėse, o visi tie, kurie įjuos pasižiūri, irgi miršta. Kai kas sako, kad atėjo pasaulio pabaiga.

Elivysa paleido arklio pavadį ir atsitraukė. Grįžtelėjusi ji su viltimi pažvelgė į Kivriną ir Rošą.

— Tuomet jis tikrai jau greitai grįš namo. Ar tu tikrai nematei jų kelyje? Jis joja juodu ristūnu.

. — Žirgų mačiau labai daug. — Berniukas paragino arklį Rošo link, bet Elivysa nė nekrustelėjo.

Rošas žengė artyn su maisto maišu. Berniukas pasilenkė, stvėrė maišą ir nedelsdamas apsuko arklį, vos neparblokšdamas Elivysos. Ji nė nebandė pasitraukti iš kelio.

Prišoko Kivrina, pastvėrė arklį už vadelių.

— Negrįžk pas vyskupą, — pasakė.

Berniukas trūktelėjo vadžias. Atrodė, kad Kivrina baugina jį kur kas labiau nei Elivysa.

Ji nepaleido vadžių.

— Jok į šiaurę, — prisakė. — Šiaurinių kraštų maras dar nepasiekė.

Berniukas trūktelėjo vadeles jai iš rankų, paragino arklį ir šuoliais išdundėjo iš kiemo.

— Nejok pagrindiniais keliais! — jam pavymui šūktelėjo Kivrina. — Ir su niekuo nesikalbėk!

Elivysa kaip įkasta tebestovėjo toje pačioje vietoje.

— Eime, — timptelėjo ją Kivrina. — Reikia surasti Agnesę.

— Mano vyras ir Gavynas pirmiausia užsuko į Koursį perspėti sero Bloeto, — pasakė Elivysa ir leidosi Kivrinos parvedama atgal į namą.

Kivrina paliko ją prie ugniavietės ir nuskubėjo į svirną. Agnesės ten nebuvo, užtat ji surado pražuvusį savo apsiaustą, paliktą ten, matyt, dar per Kūčias. Kivrina užsimetė jį ir užsibrazdino į stoginę. Paskui apieškojo alaus varyklą, o Rošas išnaršė visus kitus pastatus, bet Agnesės niekur nebuvo. Kol jie kalbėjosi su žinią atnešusiu berniuku, sukilo šaltas vėjas, jis nešė sniego kvapą.

— Galbūt ji vis dėlto liko name? — bandė spėti Rošas. — Už aukštojo krėslo žiūrėjai?

Kivrina dar kartą apieškojo namą, už krėslų menėje, po lova buduare. Maisrė vis dar gūžėsi verkšlendama ten, kur Kivrina ją paliko — ši ne be vargo atsispyrė pagundai praeidama ją paspirti. Galiausiai Kivrina paklausė net Imeinos, kuri vis dar klūpojo veidu į sieną, ar ji nemačiusi Agnesės.

Senoji nekreipė į jąjokio dėmesio, toliau varstė grandinėlės karoliukus ir be garso krutino lūpas.

Kivrina papurtė ją už peties.

— Gal matei, kur ji išėjo?

Ledi Imeina atsisuko ir įsispitrijo į ją blizgančiomis akimis.

— Tai ji kalta, — pareiškė.

— Agnesė? — įdūkusi riktelėjo Kivrina. — Kuo galėjo nusidėti ji?

Imeina papurtė galvą ir Kivrinai per petį įsistebeilijo į Maisrę.

— Dievas baudžia mus už Maisrės nedorybes.

— Jau temsta, o Agnesė kažkur pradingusi, — laikėsi savo Kivrina. — privalome ją surasti. Gal matei, kur ji nuėjo?

— Ji kalta, — sukuždėjo Imeina ir vėl nusigręžė į sieną.

Buvojau ir visai vėlu, vėjas ūbaudamas sūkuriavo aplink pertvaras. Kivrina tekina pasileido per kiemą, išbėgo į pievą.

Viskas atrodė lygiai taip, kaip ir tą dieną, kai ji viena patraukė ieškoti plyšio. Apsnigtoje pievoje nebuvo nė gyvos dvasios, vėjas, jai bėgant, vis taikėsi įsisukti į drabužius. Kažkur toli, šiaurės rytų pusėje, skambėjo varpas — lėtas, iškilmingas laidotuvių varpo gaudimas.

Agnesė be galo mėgo landžioti į varpinę; Kivrina nuskubėjo ten ir ėmė šaukti mergytę vardu, nors neįstengė įžiūrėti net varpo virvės. Paskui išėjo laukan ir sustojo, žvilgsniu naršydama trobeles, stengdamasi sugalvoti, kur galėjo patraukti Agnesė.

Ne, tikrai ne į kurią nors iš trobelių, nebent būtų visiškai sušalusi. Šunytis! Ji jau kadai norėjo pamatyti šunyčio kapą. Kivrina taip ir nepasakė, užkasusi jį tiesiog miške. Agnesė primygtinai tvirtino, kad šunytį būtina palaidoti šventoriuje. Kivrina iš tolo matė, kad prie bažnyčios mergytės nėra, bet vis vien įėjo pro dengtus šventoriaus vartelius.

Agnesės čia būta. Jos batukų atspaudai vedė nuo vieno kapo prie kito, o paskui — aplink bažnyčią, į šiaurinę pusę. Kivrina pažvelgė į kalvos šlaitą, į pamiškę. O kas, jei ji nuėjo į mišką? — dingtelėjo jai. Juk tuomet niekada jos neberasime.

Kivrina tekina leidosi aplink bažnyčią. Čia mergytės netikėtai sustota — pėdsakas suko atgal prie bažnyčios. Kivrina atplėšė duris. Bažnyčioje buvo beveik visiškai tamsu ir dar šalčiau nei visų vėjų košiamame šventoriuje.

— Agnese! — suriko Kivrina.

Niekas neatsakė, tačiau nuo altoriaus atsklido kažkoks silpnas garselis, tarsi pasienin būtų sprukusį išgąsdinta žiurkė.

— Agnese… — ištarė Kivrina, įtempusi akis naršydama prietemą, susitelkusią už kapo ir šoninėse navose. — Ar tu čia? — paklausė.

— Kivrina? — atsiliepė virpantis balselis.

— Agnese! — Kivrina leidosi tekina tenlink, iš kur atsklido balsas. — Kur tu?

Ji kiūtojo prie šventosios Kotrynos statulos, tarp žvakių prie šios pagrindo, susisupusi į savo raudonąjį apsiaustą, užsitraukusi ant galvos gobtuvą. Mergytė buvo prisispaudusi prie akmeninių statulos sijonų, jos akys — plačiai atmerktos, išgąstingos. Veidelis

— įraudęs, išvagotas ašarų takeliais.

— Kivrina! — suriko ji ir metėsi šiai į glėbį.

— Ką tu čia veiki, Agnese? — pratrūko Kivrina, vos tramdydama begalinį palengvėjimą. Ji stipriai prispaudė mergytę prie krūtinės. — O mes visur tavęs ieškome!

Agnesė veiduku įsirausė Kivrinai į kaklą.

— Pasislėpiau, — paaiškino ji. — Išsivežiau vežimaitį aplankyti savo šuns, bet pargriuvau. — Ji delnu persibraukė nosį. — Šaukiau ir šaukiau tave, bet tu neatėjai.

— Aš juk nežinojau, kur tu, mieloji, — kalbėjo Kivrina, glostydama jai plaukus. — Kodėl tu atėjai į bažnyčią?

— Aš pasislėpiau nuo to negero vyro.

— Kokio negero vyro? — suraukė antakius Kivrina.

Virstelėjo sunkios bažnyčios durys, ir Agnesė rankutėmis taip apsivijo Kivrinos kaklą, kad vos šios neužsmaugė.

— Ateina negeras vyras! — isteriškai sukuždėjo ji.

— Tėve Rošai! — šūktelėjo Kivrina. — Aš suradau ją. Ji čia. — Durys užsidarė, ji išgirdo artėjančius jo žingsnius. — Čia tik tėvas Rošas, — paaiškino ji Agnesei. — Jis irgi tavęs visur ieškojo. Mes juk nežinojome, kur tu išėjai.

Agnesė trupučiuką atpalaidavo rankas.

— Maisrė sakė, kad negeras vyras ateis ir pasičiups mane.

Sunkiai alsuodamas atskubėjo tėvas Rošas; Agnesė vėl visu veiduku įsirausė į Kivriną.

— Ar ji serga? — sunerimęs paklausė jis.

— Nemanau, — atsakė Kivrina. — Bet ji visai sušalusi. Užmesk ant jos mano apsiaustą.

Rošas negrabiais pirštais atsegė jos apsiaustą ir apsupo juo Agnesę.

— Aš pasislėpiau nuo to negero vyro, — paaiškino jam Agnesė, pasisukdama Kivrinos glėbyje.

— Kokio negero vyro? — paklausė Rošas.

— To paties negero vyro, kuris vaikėsi tave bažnyčioje, — atsakė mergytė. — Maisrė sakė, kad jis ateis, pačiups tave ir užleis mėlynąja liga.

— Nėra jokios negero Vyro, — tvirtai pasakė Kivrina ir pagalvojo: kai tik parsirasiu namo, taip papurtysiu Maisrę, kad dantys išlakstys. Ji atsistojo. Agnesė išsyk tvirčiau prigludo prie jos.

Rošas apgraibomis nuslinko prie kunigui skirtų durų ir atidarė jas. Vidun pasruvo melsva šviesa.

— Maisrė sakė, kad jis jau pasičiupo mano skaliką, — pareiškė Agnesė, visa virpėdama. — Bet manęs jis nesurado. Aš gerai pasislėpiau.

Kivrina staiga prisiminė juodąjį šunytį, pastirusį jos rankose, krauju aptekusiu snukučiu. Oi, ne, tarė ji sau ir spėriais žingsniais patraukė per sniegą. Ji visa dreba tik todėl, kad šitaip ilgai kiūtojo ledinėje bažnyčioje, tikino save Kivrina. Agnesės veidelis, prigludęs Kivrinai prie kaklo, buvo karštas. Tai tik nuo ašarų, tarė sau Kivrina ir paklausė Agnesės, ar šiai neskauda galvos.

Agnesė pajudino prispaustą prie jos kaklo galvą: nesuprasi, papurtė ar linktelėjo — ir nieko neatsakė. Oi ne, ne, pagalvojo Kivrina ir paspartino žingsnį; Rošas skubinosi jai įkandin. Jie praėjo prievaizdo būstą ir įžengė į kiemą.

— Aš nėjau į girią, — pasakė Agnesė, kai jie pagaliau pasiekė namus. — O ana išdykusi mergelė juk ėjo, tiesa?

— Taip, — atsakė Kivrina, nešdama mergytę prie ugnies. — Bet viskas baigėsi gerai. Tėtis surado ją ir parsivedė namo. Ir paskui jie ilgai ir laimingai gyveno. — Ji pasodino Agnesę ant suolo ir nurišo kepuraitę.

— Ir po to ji daugiau niekada nebėjo į girią, — pasakė mergytė.

— Niekada. — Kivrina nutraukė permirkusius jos batukus ir kelnes. — Tau reikia atsigulti, — pasakė, tiesdama savo apsiaustą prie ugnies. — Tuojau atnešiu tau karštos sriubos.

Agnesė nesiginčydama atsigulė, ir Kivrina susupstė ją apsiausto skvernais.

Ji atnešė sriubos, bet Agnesė nevalgė ir beveik išsyk užmigo.

— Ji paprasčiausiai persišaldė, — kone niršiai pranešė Kivrina Elivysai ir Rošui. — Visą popietę ji praleido lauke. Ir peršalo.

Vis dėlto, kai tik tėvas Rošas išėjo sukalbėti mišparų, ji nuklojo Agnesę ir apčiupinėjo jos pažastis bei kirkšnis. Netgi pavertė mergytę ir pažiūrėjo, ar neiškilo guzas tarp menčių kaip anam berniukui.

Rošas varpu neskambino. Grįžo jis nešinas sučiurusia dygsniuota antklode — reikia manyti, paėmęs nuo savo lovos — sukurpė iš jos guolį ir perkėlė Agnesę į jį.

Kitų kaimelių varpai skambino mišparams: Oksfordo ir Godstou, ir atpažįstamas varpas pietvakarių pusėje. Kivrina taip ir neišgirdo dvigubo Koursio varpų gausmo. Ji neramiai dirstelėjo į Elivysą, bet ši, atrodė, net nesiklausė — žvelgė pro Rozemundą, į pertvarą.

Tik tada, kai kiti nutilo, prabilo Koursio varpai. Skambėjo keistai, lėtais, tarytum prislopintais dūžiais. Kivrina dirstelėjo į Rošą.

— Ar tai laidotuves skelbiantys varpai?

— Ne, — atsakė šis, žvelgdamas į Agnesę. — Juk šiandien — šventa diena.

Kivrina jau seniai buvo pametusi dienų skaičių. Vyskupo pasiuntinys išsiskubino Kalėdų rytą, o pavakariais paaiškėjo, kad jau atslinko maras, po to visos dienos susiplakė į vieną begalinę dieną. Praėjo jau keturios, pagalvojo Kivrina. Keturios dienos po Kalėdų.

Ji ir norėjo keliauti čionai Kalėdoms, kadangi apie Kalėdas šventų dienų — daugybė, tad netgi bet kuris valstietis turėtų žinoti, kada kokia diena. Tai padėtų jai nepražiopsoti susitikimui skirtosios datos. Gavynas išjojo į Batą pagalbos, pone Danvorti, galvojo ji, o vyskupo pasiuntinys išsivedė visus arklius. O aš taip ir nežinau, kur toji susitikimo vieta.

Elivysa jau buvo atsistojusi ir klausėsi varpų.

— Ar tai Koursio varpai? — paklausė ji Rošo.

— Taip, — atsakė jis. — Nesibaimink. Jie skelbia Nekaltųjų kūdikių skerdynių dieną.

Nekaltųjų skerdynės, galvojo Kivrina, žiūrėdama į Agnesę. Mergytė miegojo ir jau nebedrebėjo, nors palietus vis dar buvo karšta.

Virėja kažką riktelėjo, ir Kivrina nuskubėjo kitapus pertvaros pas ją. Virėja tupėjo guolyje, iš paskutiniųjų stengdamasi atsistoti.

— Man metas namo, — sugergždė ji.

Kivrina įkalbėjo ją vėl atsigulti ir pagirdė vandeniu. Kibiras buvojau beveik visai tuščias, tad Kivrina paėmė jį ir nužingsniavo prie durų.

— Pasakyk Kivrinai, kad ateitų pas mane, — tarė Agnesė. Ji jau sėdėjo.

Kivrina padėjo kibirą.

— Aš čia, — atsiliepė ir priklaupė greta mergytės. — Aš su tavim, čia.

Agnesė tik subaltakiavo į ją, jos veidelis buvo įraudęs, pykčio perkreiptas.

— Jeigu neateis Kivrina, mane pagrobs negeras vyras, — pasakė ji. — Tegul ji ateina tučtuojau.

Jau pražiopsojau susitikimui sutartą laiką. Kol slaugiau Rozemundą, ne dienas rūpėjo skaičiuoti, o paskui pradingo Agnesė, o aš taip ir nežinojau, kur yra plyšys.

įsivaizduoju, kaip jūs nerimaujate, pone Danvorti, tikriausiai vietos sau nerandate. Turbūt manote, kad aš dribtelėjau čionai tiesiai tarp galvažudžių bei žudikų. Ką gi, taip ir atsitiko. O štai dabar jie pričiupo ir Agnesę.

Ji smarkiai karščiuoja, tačiau bubonai nesiformuoja, ji nei kosėja, nei vemia. Tiktai karščiuoja. Temperatūra labai aukšta — mergytė manęs nebepažįsta ir be paliovos šaukia ateiti. Mudu su Rošu stengiamės numušti jai karštį, nuolat vilgome ją vėsiais kompresais, bet temperatūra tuojau pat vėl pakyla.

(Pauzė)

Susirgo ledi Imeina. Šįryt tėvas Rošas rado ją gulinčią kampe ant grindų. Galbūt šitaip pragulėjo ištisą naktį. Pastarąsias dvi naktis ji kategoriškai atsisakydavo gulti: visąlaik klūpojo ir meldėsi, maldaudama Dievą apsaugoti ją bei kitus teisiuosius nuo maro.

Ką gi, neapsaugojo. Jai išsivystė pneumoninis maras. Ji vemia ir kosėja, vis atkosėdama gleives su kraujo krešuliais.

Nei Rošui, nei man ji neleidžia jos slaugyti, neleidžia net artintis.

— Ji dėl viso šito kalta, — pareiškė ji Rošui, dūrusi pirštu į mane. — Tu tik pažiūrėk įjos plaukus. Juk ji — ne mergelė. Pasižiūrėk įjos drabužius!

Mano apranga — vyriška odinukė bei odinės kelnės — visa tai radau skrynioje palėpėje. Iš suknelės nelabai kas liko po to, kai ledi Imeina ją apvėmė, o marškinius jau kadai suplėšiau kompresams ir tvarsčiams.

Rošas bandė įsiūlyti Imeinai karklo žievės arbatos, bet ši tuoj pat išspjovė. Ir pareiškė:

— Ji melavo sakydama, kad girioje ją užpuolė. Ji tyčia atsiųsta čionai mūsų išžudyti.

Jai kalbant, iš burnos dribo kruvinos seilės ir varvėjo smakru; tėvas Rošas jas nušluostė.

— Tai liga verčia tave taip manyti, — švelniai pasakė jis.

— Ji atsiųsta čionai mūsų nunuodyti, — nesiliovė Imeina.

— Tu tik pažiūrėk, kaip ji išnuodijo mano sūnaus vaikus. O dabar ji gviešiasi nunuodyti ir mane, bet aš neimsiu išjos rankų nei valgio, nei gėrimo.

— Nutilk, — griežtai pertarė ją Rošas. — Nevalia blogai šnekėti apie tą, kuri stengiasi padėti.

Imeina papurtė galvą, pašėlusiai maskatuodama ją į šalis.

— Ji siekia visus mus išgalabyti. Privalai sudeginti ją ant laužo. Ji — šėtono tarnaitė.

Iki šiol man dar niekad neteko regėti Rošo įpykusio. O štai dabar jis vėl atrodo visai kaip galvažudys.

— Pati nesupranti, ką šneki, — riktelėjo jis. — Tai Dievas atsiuntė ją mums padėti.

Norėčiau, kad tai būtų tiesa, norėčiau rasti bent kokį nors būdąjiems padėti — bet negaliu nieko. Agnesė vis klykia, šaukdama mane ateiti, Rozemundą guli nejudėdama lyg užburta mergelė, dvasininkas vis labiau juosta — o aš negaliu padaryti nieko, ničnieko, kad jiems padėčiau. Visiškai nieko.

(Pauzė)

Serga jau visa prievaizdo šeima. Vieninteliui jauniausiajam berniukui, Lefrikui, iškilo bubonas; persinešiau jį čionai ir skaudulį prapjoviau. Visiems kitiems ir išvis niekuo negaliu padėti. Jie visi serga pneumoniniu maru.

(Pauzė)

Prievaizdo mažylis mirė.

(Pauzė)

Vėl skamba Koursio varpai. Devyni dūžiai. Kažin, kurio iš jų galą jie skelbia? Vyskupo pasiuntinio? Storojo vienuolio, kuris padėjo pagrobti mūsų arklius? O gal sero Bloeto? Tikiuosi, vieno iš jų.

(Pauzė)

Siaubinga diena. Pavakary mirė prievaizdo žmona ir tasai berniukas, kuris pabėgo nuo manęs, kai buvau išėjusi ieškoti plyšio. Prievaizdas kasa abiem po kapo duobę, nors man netelpa galvoj, kaip jis sugebės prarausti giliai įšalusią žemę. Rozemundos ir Lefriko būklė pablogėjo. Rozemundą beveik nebeįstengia nuryti, jos pulsas neritmingas ir visai silpnas. Agnesė jaučiasi lyg ir ne taip prastai, tačiau man niekaip nesiseka bent truputį numušti jai temperatūrą. Mišparus šįvakar Rošas kalbėjo tiesiog čia.

Sukalbėjęs privalomus poterius, jis pasakė štai ką:

— Gerasis Jėzau, žinau, Tu siunti mums tiek pagalbos, kiek tiktai gali, tačiau baiminuosi, kad prieš šitą šiurpų marą netgi Tavo pagalba bejėgė. Tavo šventoji tarnaitė Katerina sako, kad visas šis siaubas tėra liga, bet kaipgi šitaip gali būti? Šis maras ne pereina nuo vieno žmogaus kitam, o yra visur vienu metu.

Iš tiesų taip ir yra.

(Pauzė)

Mirė ūkvedys Ulfas.

Taip pat mirė Sibė, prievaizdo duktė.

Džoana, prievaizdo duktė.

Virėja (taip ir nežinau jos vardo).

Valthefas, vyriausiasis prievaizdo sūnus.

(Pauzė)

Serga jau daugiau nei penkiasdešimt procentų kaimo gyventojų. Prašau, tegul tik nesuserga Elivysa. Arba Rošas.

29

Jis šaukėsi pagalbos, bet niekas taip ir neatėjo, ir jis pamanė, kad visi išmirė, kad jis liko vienas kaip tasai Džonas Klainas, Mažųjų Brolių vienuolyno vienuolis. „Aš, pats laukdamas mirties…”

Jis pabandė nuspausti mygtuką ir išsikviesti slaugę, bet niekaip neįstengė jo surasti. Ant spintelės greta lovos buvo padėtas varpelis — jis bandė paimti šį, tačiau pirštuose neliko nė lašo jėgos ir varpelis nužvangėjo žemėn. Garsas buvo šiurpus ir aidus, tarsi tilindžiuotų kažkoks košmariškas Didysis Tomas, bet niekas taip ir neatėjo.

Tačiau kai jis vėl pabudo, varpelis vėl buvo padėtas ant spintelės — vadinasi, kol jis miegojo, kažkas vis tik buvo atėjęs. Prisimerkęs jis įsižiūrėjo į varpelį, kurį matė lyg per ūkaną, ir susimąstė, kiek laiko miegojęs. Matyt, ilgai.

Patalpoje nebuvo nieko, iš ko galėtum įspėti laiką. Kambarį skalavo šviesa, bet nesimatė, kad ji kristų kokiu nors kampu, nesimatė ir šešėlių. Galėjo būti ir ankstyva popietė, ir vėlyvas rytas. Laikrodžio nei ant spintelės, nei ant sienos nebuvo, o jam neužteko jėgų apsisukti ir pasižiūrėti į ekranus, įtaisytus sienoje jam už nugaros. Langas, tiesa, buvo ir, nors jam nepakako jėgų pasikelti ir pažvelgti, kas yra už lango, vis dėlto tai, kad lyja, įžiūrėjo. Lijo ir tada, kai jiš lyg akis išdegęs lėkė į Brasenozę — vadinasi, gali būti vis dar ta pati popietė. Galbūt jis tik apalpo, ir jie atgabeno jį čionai tyrimams…

— „Ir aš užleisiu tave tuo pačiu”, — pasakė kažkieno balsas.

Danvortis atsimerkė ir siektelėjo akinių, bet įprastoje vietoje jų nebuvo.

— „Aš atsiųsiu tau siaubą ir džiovą, ir deginantį drugį”.

Juk tai ponia Gadson! Štai sėdi ant kėdės greta lovos ir skaito Bibliją. Ji buvo be kaukės, nebevilkėjo ir apsauginio chalato, tik Biblija, rodos, tebebuvo aplenkta polietileniniu aplankalu. Danvortis prisimerkęs žiūrėjo į ją.

— „O kai jūs susirinksite visi drauge savo miestuose, aš atsiųsiu jums marą”.

— Kokia šiandien diena? — paklausė Danvortis.

Ji akimirkai nutilo, smalsiai dėbtelėjo į jį, o paskui lyg niekur nieko skaitė toliau:

— „Ir tada tu atiteksi į priešo rankas”.

Matyt, vis dėlto jis čia dar nelabai ilgai. Ponia Gadson šėrė ligonius Biblijos citatomis tuo metu, kai jis ėjo aplankyti Badrio. Tad gali būti, kad dabar — vis dar ta pati popietė, o Merė dar nesuskubo ateiti ir išspirti ponios Gadson lauk.

— Ar galėsite nuryti? — paklausė seselė. Ta pati seniena, su kuria kartą jis jau buvo susidūręs — sandėlyje.

— Turiu sugirdyti jums piliulę nuo temperatūros, — krankė ji. — Ar nuryti galėsite?

Jis prasižiojo, ir ji padėjo karštį mušančio preparato kapsulę jam ant liežuvio. Tada kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų gurkštelėti vandens. Jos chalatas gurgždėjo.

— Na kaip, nurijote? — paklausė seselė, leisdama jam vėl atlošti galvą.

Kapsulė įstrigo kažkur vidur gerklės, bet Danvortis linktelėjo. Nuo to galvą pervėrė skausmo dūris.

— Gerai. Tada galiu nuimti šitą. — Ji nuplėšė kažką jam nuo dilbio.

— Kiek dabar valandų? — paklausė jis, stengdamasis neiškosėti kapsulės.

— Pats metas ilsėtis, — atsakė ji, stebeilydama toliaregėmis akimis į ekranus jam už galvos.

— Kokia šiandien diena? — vėl paklausė jis, bet ji jau iškėblino lauk. — Kokia šiandien diena? — paklausė jis ponios Gadson, bet palatoje nebebuvo ir jos.

Ne, visiškai neįtikėtina, kad jis išbuvo čia ilgai. Juk jam vis dar skauda galvą, vis dar vargina aukšta temperatūra, o tai — ankstyvieji gripo požymiai. Galbūt jis serga vos kelias valandas, o prabudo, vos perkeltas į palatą — anksčiau, nei jie spėjo pajungti iškvietimo mygtuką ar sugirdyti jam tabletę nuo temperatūros.

— Metas išgerti kapsulę nuo temperatūros, — pasakė slaugė. Šįsyk — jau kita, tapati dailutė šviesiaplaukė, kuri klausinėjo apie Viljamą Gadsoną.

— Aš jau išgėriau.

— Vakar, — atsakė ji. — Nagi, eikite šen, tuojau nurysime.

Prie Badrio palatos budėjęs pirmakursis studentas sakė, kad

šią slaugę irgi pakirto virusas.

— Maniau, jūs susirgote, — ištarė jis.

— Buvau susirgusi, bet jau pasveikau, kaip pasveiksite ir jūs, — atsakė ji. Pakišusi vieną ranką po pakaušiu, ji kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų gurkštelėti vandens.

— Kokia šiandien diena? — paklausė Danvortis.

— Vienuolikta, — atsakė ji. — Ne taip paprasta susigaudyti. Į pabaigą čia viskas išvis virto aukštyn kojomis. Susirgo beveik visas personalas, likusieji plūkėsi po dvi pamainas. Pati šiek tiek susipainiojau dienose. — Ji kažką surinko konsolės klaviatūra, pasižiūrėjo į ekranus ir susiraukė.

Jis suprato tai, dar jai nė nepasakius, dargi anksčiau, nei bandė tiesti ranką prie varpelio ir šauktis pagalbos. Karštinė viena ištisine lietinga pavakare pavertė visas kliedesio naktis ir vaistais apkvaitintus rytus, kurių jis nebeprisiminė, tačiau kūnas nepaliovė sekęs laiką, nuolat tiksėjo vidinis laikrodis, skaičiuojantis valandas bei dienas, tad Danvortis suprato anksčiau, nei jam buvo pasakyta tiesiai. Jis pavėlavo į susitikimą, sutartoji data jau praėjo.

Jokio susitikimo ir nebuvo, su kartėliu tarė jis sau. Gilkraistas išjungė tinklą. Tad net jei pats Danvortis nebūtų susirgęs, jei būtų ėjęs ten, — tai nieko nebūtų pakeitę. Tinklas išjungtas, ir jis jau ničnieko negalėjo padaryti.

Sausio vienuoliktoji. Kažin, kiek laiko Kivrina laukė prie plyšio? Dieną? Dvi? O gal.ir visas tris, ir tik paskui pradėjo abejoti: gal bus suklydusi skaičiuodama dienas, gal bus atėjusi ne į tą vietą? Galbūt ji ištisą naktį pralaukė prie Oksfordo-Bato kelio, susisupusi į taip menkai tešildantį baltąjį apsiaustą, nesiryždama kurti laužo, kad ugnies atšvaitas nepriviliotų vilkų, o gal plėšikų. O gal ir valstiečių, bandančių pabėgti nuo maro. Kažin, kada ji pagaliau suprato, kad niekas taip ir neateis jos pasiimti?

— Gal norėtumėte, kad ką nors jums atneščiau? — paklausė slaugė. Švirkšto adata ji pradūrė kaniulės dangtelį.

— Ar tai padės man užmigti? — paklausė Danvortis.

— Taip.

— Tai gerai, — ištarė jis ir dėkingai užmerkė akis.

Jis miegojo kelias minutes — o gal ištisą parą, o gal mėnesį. Kai prabudo, aplink tvyrojo vis dar ta pati blausi šviesa be šešėlių, už lango vis dar lijo lietus. O ant kėdės prie lovos sėdėjo Kolinas, skaitydamas knygą, kurią Danvortis padovanojo jam Kalėdoms, ir kažką žiaumodamas. Vadinasi, laiko negalėjo praeiti labai daug, pagalvojo Danvortis, prisimerkęs nužiūrinėdamas vaikinuką. Kramtomosios gumos atsargos dar neišseko.

— O, puiku. — Kolinas su pokštelėjimu užvertė knygą. — Ta kraupinė seselė pasakė, kad pabūti pas jus galėsiu tik su sąlyga, jei jūsų neprižadinsiui Aš pažadėjau — ir ištesėjau, juk nepažadinau jūsų, ar ne? Juk pasakysite jai, kad pabudote pats? Juk pasakysite?

Jis išsiėmė gumą iš burnos, apžiūrėjo ir subruko į kišenę.

— Ar jūs ją matėte? Manding, ji buvojau gimusi dar Viduramžiais. Tikra kraupynė, beveik tokia pat, kaip ponia Gadson.

Danvortis prisimerkęs nužiūrinėjo jį. Striukė, į kurios kišenę Kolinas sugrūdo gumą, buvo nauja, žalia, tos žalumos fone pilkas, aplink kaklą apvyniotas šalikas atrodė dar pilkesnis, o ir pats Kolinas su šita apranga atrodė vyresnis, tarsi būtų užaugęs, kol Danvortis miegojo.

Kolinas suraukė antakius.

— Juk čia aš, Kolinas. Ar nebepažįstate manęs?

— Žinoma, aš tave pažįstu. Kodėl tu be kaukės?

Kolinas išsišiepė.

— Nebereikia man jokių kaukių. Kad ir kaip būtų, jūs jau tikrai nebegalite užkrėsti. Gal norite, kad paduočiau akinius?

Danvortis linktelėjo — atsargiai, kad galvos vėl nenusmelktų skausmas.

— Kai prabusdavote anksčiau, manęs nė pažint nepažindavote. — Vaikinukas pasirausė spintelės stalčiuje, ištraukė akinius ir padavė Danvorčiui. — Sirgote tragiškai, visai jau buvo ne kas. Maniau jau, jums šakės. Visą laiką vadinote mane Kivrina.

— Kuri šiandien diena? — paklausė Danvortis.

— Dvylikta, — nekantriai atsakė Kolinas. — To paties jau klausėte manęs šįryt. Nebeprisimenate?

Danvortis užsidėjo akinius.

— Ne.

— Neprisimenate nieko, kas atsitiko?

Puikiai prisimenu, kaip apvyliau Kivriną, pagalvojo jis. Prisimenu, kad pamečiau ją likimo valiai, palikau 1348-uosiuose.

Kolinas prisitraukė kėdę arčiau, knygą pasidėjo ant lovos.

— Seselė ir sakė man, kad neprisiminsite — tai dėl karštinės, — kalbėjo Kolinas. Vis dėlto jo balsas nuskambėjo piktokai, tarsi Danvortis dėl to būtų kaltas. — Ji neįleido manęs jūsų aplankyti ir išvis nieko nenorėjo man sakyti. O tai, manau, visiškai nesąžininga. Riogsai sau laukiamajame, o jie vis dūzgia: eik namo, nieko negali čia nuveikti, o kai tik ko nors paklausi, atsako tik tiek: tuojau ateis gydytojas, o kai ateina gydytojas, ir tas nieko nepasako. Elgiasi su tavim kaip su mažvaikiu. Na, noriu pasakyti, juk anksčiau ar vėliau apie kai kuriuos dalykus vis vien tenka sužinoti, ar ne? Žinote, ką toj i seselė pasakė man šįryt? Išgrūdo mane lauk. Ir dar pasakė: „Ponas Danvortis labai smarkiai sirgo. Nenorėčiau, kad jį nuliūdintum.” Tarsi aš ketinčiau jus liūdinti.

Jis atrodė nuoširdžiai pasipiktinęs, bet tuo pat metu — ir pavargęs, ir lyg kuo susirūpinęs. Danvortis taip ir matė jį, besitrinantį koridoriais, sėdinėjantį priimamajame, laukiantį naujienų. Nieko nuostabaus, kad vaikinukas atrodo vyresnis.

— O štai ponia Gadson — va ką tik — man pasakė, kad privalu sakyti jums tik geras naujienas, nes nuo blogų naujienų jus gali ištikti atkrytis, ir tada jūs mirsite, o aš liksiu dėl to kaltas.

— Kaip suprantu, ponia Gadson vis dar įnirtingai stengiasi įkvėpti visiems narsos, — burbtelėjo Danvortis ir nusišypsojo Kolinui. — Tikriausiai nėra nė menkiausios galimybės, kad virusas pakirstų ir ją?

Kolinas baisiausiai nustebo.

— Na ką jūs, epidemija jau praeina, — pasakė. — Kitą savaitę žadama atšaukti karantiną.

Vadinasi, Merės maldavimai suveikė ir analogai galų gale gauti, pagalvojo Danvortis. Kažin, ar juos spėta gauti laiku, kad dar būtų galima išgelbėti Badrį? Čia pat jam parūpo, kokios galėtų būti tos blogos naujienos, kurias nuo jo norėjo nuslėpti ponia Gadson. Blogas naujienas aš jau girdėjau, pagalvojo jis. Taško rodmenys prarasti, Kivrina nublokšta į 1348-uosius.

— Tada papasakok man geras naujienas, — paprašė jis.

— Na, jau dvi dienos niekas nesusirgo, — atsakė Kolinas. — Ir pagaliau mums atvežė maisto produktų, taigi, dabar jau įmanoma padoriau pavalgyti.

— Kaip matau, tu įsigijai ir naujų drabužių.

Kolinas dirstelėjo į savo žaliąją striukę.

— Tai mamos kalėdinė dovana. Ji atsiuntė man dovanas po…

— Jis nutilo ir suraukė antakius. — Dar ji atsiuntė man kelis vaizdo žaidimus ir lipdukų veidui.

Danvortis pagalvojo, kad ji, ko gero, palaukė, kol epidemija pasibaigs, ir tik tada susiruošė išsiųsti Kolinui dovanas. Kažin, ką apie tai mano Merė?

— Žiūrėkite, — pasakė Kolinas ir atsistojo. — Striukė užsisega automatiškai. Reikia tik paliesti mygtuką, štai šitaip. Taigi, jums jau nebereikės vis priritinti man, kad užsisegiočiau.

Vidun įšiugždėjo sesuo.

— Ar jis jus pažadino? — griežtai paklausė.

— Na, ką sakiau, — burbtelėjo Kolinas. — Visai aš jo nepažadinau, sesele. Sėdėjau taip tyliai, kad net nebūtumėte išgirdusi, kaip perverčiu puslapį.

— Jis manęs nepažadino ir visai nevargina, — patikino Danvortis, užkirsdamas kelią kitam klausimui. — Ir pasakoja man tik geras naujienas.

— Ponui Danvorčiui išvis nereikėtų nieko pasakoti. Jam privalu ilsėtis. — Ji pakabino ant lašelinės skaidraus skysčio talpą. — Ponas Danvortis dar pernelyg silpnas, lankytojams varginti jį — per anksti. — Tai tarusi, ji išgujo Koliną iš palatos.

— Jeigu nuogąstaujate, kad lankytojai jį vargina, kodėl neuždraudžiate poniai Gadson skaityti jam Bibliją? — pasišiaušė Kolinas. — Kas jau kas, o ji susargdintų bet ką. — Jis vis dar stoviniavo tarpduryje, svilindamas seserį piktu žvilgsniu. — Ateisiu rytoj. Gal jums ko nors atnešti?

— Kaip laikosi Badris? — paklausė Danvortis ir pasiruošė išgirsti blogiausia.

— Geriau, — atsakė Kolinas. — Buvojau beveik visai pasveikęs, bet atkrito. Tačiau dabar jam jau kur kas geriau. Jis nori jus pamatyti.

— Ne, — ištarė Danvortis, bet sesuo jau užtrenkė duris.

— Badris nekaltas, — tvirtino Merė, ir, žinoma, Badrio iš tikrųjų negalėjai kaltinti. Dezorientacija — vienas iš ankstyvųjų simptomų. Danvortis prisiminė ir save, nebesugebantį surinkti Endriuso numerio, ponią Piantini, vis klystančią ir klystančią, vis trikdančią varpų ritmą ir vis murmančią sau po nosimi „atleiskite”.

— Atleisk, — tyliai ištarė jis. Badris iš tikrųjų nekaltas. Kaltas tik jis pats. Jis taip nuogąstavo dėl asistento apskaičiavimų, kad savo baime užkrėtė ir Badrį — nuogąstavo taip, kad Badris nutarė pats iš naujo suvesti koordinates.

Kolinas taip ir paliko ant lovos savo knygą. Danvortis prisitraukė ją arčiau. Knyga atrodė neapsakomai sunki, tokia sunki, kad Danvorčio rankos ėmė drebėti, vos pabandžius ją atskleisti, tačiau jis atrėmė knygą į lovos turėklą ir pradėjo sklaidyti puslapius, nors žiūrėdamas tokiu kampu beveik negalėjo įskaityti teksto, kol pagaliau rado tai, ko ieškojo.

Juodoji Mirtis smogė Oksfordui per pačias Kalėdas: universitetai skubiai užsidarinėjo, o visi, kas tik galėjo, išsilakstė po aplinkinius kaimus, drauge su savimi nešdamiesi ir marą. Tie, kurie pabėgti negalėjo, mirė tūkstančiais, aukos buvo tokios skaitlingos, kad „nebeliko kam prižiūrėti valdų, žmonių nepakako netgi laidoti mirusiuosius.” Saujelė išlikusiųjų užsibarikadavo fakultetuose, išsislapstę kibo ieškoti, ką galėtų apkaltinti.

Jis taip ir užmigo su akiniais ant nosies, bet, kai slaugė juos nuėmė, iškart pabudo. Šįsyk tai buvo jaunoji slaugė, Viljamo bičiulė. Ji nusišypsojo Danvorčiui.

— Atleiskite, — atsiprašė, dėdama akinius į stalčių. — Nenorėjau jūsų pažadinti.

Danvortis prisimerkęs įsižiūrėjo į ją.

— Kolinas sakė, kad epidemija jau traukiasi.

— Taip, — patvirtino ji, žvelgdama į ekranus jam už nugaros. — Pavyko nustatyti viruso šaltinį, o tuo pat metu — ir sukurti analogą; ir kaip tik laiku. Tikimybė užsikrėsti jau buvo pasiekusi aštuoniasdešimt penkis procentus, o susirgusiųjų mirtingumo tikimybė siekė trisdešimt du procentus — nepaisant netgi priešvirusinių preparatų ir imuniteto stiprinimo. Ir tai dar nekalbant apie visus nepriteklius, maisto atsargų stygių bei tą aplinkybę, kad atgulė didžioji medicinos personalo dalis. Ir vis vien mirtingumą sumažinti pavyko tik iki devyniolikos procentų, daugelio ligonių būklė vis dar išlieka kritiška.

Ji suspaudė jo riešą ir įsmeigė žvilgsnį į ekraną jam už galvos.

— Temperatūra jums truputį nukrito, — pranešė. — Žinote, jūs — tikras laimės kūdikis. Tiems, kurie spėjo užsikrėsti, analogas nebepadėdavo. Daktarė Arens… — Staiga ji nutilo. Kažin, ką galėjo pasakyti Merė? — pagalvojo Danvortis. Kad aš būtinai nusistagaruosiu? — Jums iš tikrųjų nepaprastai pasisekė, — pakartojo slaugė. — O dabar mėginkite pamiegoti.

Jis užmigo, o kai vėl pabudo, greta lovos jau grėsmingai dunksojo ponia Gadson, su paruošta antpuoliui Biblija.

— „Jis užleis tave visomis ligomis iš Egipto”, — pradėjo ji, vos pastebėjusi, kad jis atmerkė akis. — „O taip pat visas negalias ir visas pragaištis, kol būsi sunaikintas.”

— „Ir būsi tu atiduotas į priešo rankas”, — sumurmėjo Danvortis.

— Ką? — griežtai paklausė ponia Gadson.

— Nieko.

Ji pametė vietą, kur skaičiusi. Vėl kibo sklaidyti puslapius, ieškodama maro ir negandų, surado, pradėjo skaityti:

— „…kadangi Dievas atsiuntė į žemę savo vienatinį Sūnų.”

Dievas tikrai nebūtų Jo siuntęs, jei būtų žinojęs, kas atsitiks, pagalvojo Danvortis. Jei būtų žinojęs apie Erodą ir nekaltųjų kūdikių skerdynes, ir Getsemanę.

— Paskaitykite man iš Evangelijos pagal Matą, — paprašė jis. — 26 skyrius, 39 eilutė.

Ponia Gadson, rodos, suirzo, bet pasklaidė puslapius ir surado Evangeliją pagal Matą.

— „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, teaplenkia mane ši taurė.”

Dievas net nežinojo, kur atsidūrė Jo Sūnus, galvojo Danvortis. Jis išsiuntė savo vienatinį Sūnų į pasaulį, bet iškilo kažkokių nesklandumų, Jam nepavyko nustatyti taško, kažkas išjungė tinklą, ir Jis nebegalėjo išgelbėti savo Sūnaus, o žmonės šį suėmė ir vainikavo erškėčių vainiku, ir galiausiai prikalė prie kryžiaus.

— 27 skyrius, — ištarė jis. — 46 eilutė.

Ponia Gadson papūtė lūpą ir pervertė puslapį.

— Nemanau, kad kaip tik šios Evangelijos ištraukos tinkamos dabar…

— Skaitykite, — paragino jis.

— „O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

Kivrina juk tikrai nesusigaudys, kas galėjo atsitikti. Pamanys, kad atėjo ne į tą vietą ar ne tuo metu, kad maro sumaištyje kažkaip suklydo skaičiuodama dienas, kad kažkas atsitiko pačiam plyšiui. Pamanys, kad jie ją apleido.

— Na? — tarstelėjo ponia Gadson. — Daugiau prašymų bus?

— Ne.

Ponia Gadson vėl atsivertė Senąjį Testamentą.

— „Nes jie kris nuo kardo, nuo bado ir nuo maro, — skaitė ji. — Tas, kursai yra toli, žus nuo maro.”

Nepaisant nieko, Danvortis vis dėlto užmigo, o kai pabudo, begalinė popietė buvo jau pasibaigusi. Tiesa, vis dar lijo, bet palatoje jau tįso šešėliai, varpai mušė ketvirtą valandą. Viljamo bičiulė padėjo Danvorčiui nueiti į tualetą. Knyga nuo lovos buvo dingusi, ir Danvorčiui dingtelėjo, kad Kolinas galbūt vėl buvo atėjęs, tik jis to nebeprisimena, bet kai slaugė atidarė spintelės dureles išimti jo šlepečių, jis išvydo knygą ten. Paprašė slaugės kilstelėti lovą, kad galėtų atsisėsti, o kai ji išėjo, užsidėjo akinius ir atsivertė knygą.

Maras plėtėsi be jokios tvarkos ir taip nuožmiai, kad ano meto žmonės neįstengė patikėti, jog tai — tik natūralių priežasčių sukelta liga. Jie kaltino raupsuotuosius, senas moteris ar pamišėlius užnuodijus ar prakeikus šulinius. Bet koks atklydęs nepažįstamasis buvo tučtuojau įtariamas. Sasekse akmenimis mirtinai užmėtyti du keliautojai. Jorko grafystėje ant laužo sudeginta jauna moteris.

— Ak štai kur ji! — šūktelėjo Kolinas, žengdamas į palatą. — O aš jau maniau, kad būsiu ją pametęs.

Jis vilkėjo naująją žalią striukę ir buvo kiaurai šlapias.

— Ponia Teilor paprašė nunešti rankinių varpelių dėžes į Šventosios Reformacijos bažnyčią, o lietus kliokia kaip iš kiauro vamzdžio, — pasiaiškino vaikinukas.

Išgirdus ponios Teilor pavardę, Danvorčiui akmuo nuo širdies nusirito. Tik dabar jis susizgribo taip ir nepaklausęs nė apie vieną iš sulaikytųjų, baimindamasis, kad tada ir tektų išgirsti blogų naujienų.

— Vadinasi, ponia Teilor pasveiko?

Kolinas palietė striukės apačią, ir ši automatiškai atsilapojo, į visas puses pažerdama fontaną purslų.

— Taip. Penkioliktąjąjie ketina surengti rankinių varpelių koncertą Šventosios Reformacijos bažnyčioje. — Jis pasilenkė, norėdamas pamatyti, apie ką skaito Danvortis.

Šis užvertė knygą ir grąžino vaikinukui.

— O kaip laikosi kiti varpininkai? Kaip ponia Piantini?

Kolinas sulinksėjo.

— Ji vis dar ligoninėje. Dabar tokia liesa, kad nė už ką nepažintumėte. — Jis atsivertė knygą. — Juk jūs skaitėte apie Juodąją Mirtį, ar ne?

— Taip, — atsakė Danvortis. — O ponas Finčas išvengė viruso, tiesa?

— Taip. Jis ir pavaduoja ponią Piantini — atlieka tenoro partiją. Bet jis labai nusiminęs. Siuntinyje iš Londono išvis nebuvo tualetinio popieriaus, o jis sako, kad atsargų beveik išvis nebeliko. Dėl to buvo smarkokai susiniovęs su Rakštimi Subinėj. — Jis padėjo knygą ant lovos. — Kas dabar bus tai jūsų mergaitei?

— Nežinau, — atsakė Danvortis.

— Ar jūs dar galite ko nors imtis, kad ją iš ten ištrauktumėte?

— Ne.

— Juodoji Mirtis buvo siaubinga, — kalbėjo Kolinas. — Išmirė tiek žmonių, kad lavonų niekas nė nebelaidojo. Nebebuvo kam. Juos tiesiog palikdavo gulėti didžiulėmis krūvomis.

— Aš nebegaliu iki jos prisikasti, Kolinai. Kai Gilkraistas išjungė tinklą praradome visus taško nustatymo rodmenis.

— Žinau, bet gal dar ką nors galime padaryti?

— Ne.

— Bet…

— Ketinu pasikalbėti su jūsų gydytoju apie būtinybę riboti lankytojų kiekį, — griežtai pareiškė slaugė, timptelėdama Koliną už striukės apykaklės.

— Tuomet pradėkite nuo ponios Gadson, — pasakė Danvortis.

— Ir pasakykite Merei, kad noriu ją pamatyti.

Merė taip ir neatėjo, užtat atėjo Montoja — akivaizdžiai tiesiai iš radimvietės. Ji buvo išsidumblinusi iki kelių, tamsūs garbanoti jos plaukai papilkėję nuo to paties purvo. Drauge su ja į palatą įsmuko ir Kolinas, žalioji jo striukė buvo stropiai apdrabstyta purvais.

— Teko prasmukti, kai ji buvo nusisukusi, — pranešė Kolinas.

Montoja neteko nemažai svorio. Jos rankos ant lovos rėmo atrodė visiškai liesos, laikrodis laisvai kabalavo ant riešo.

— Kaip jaučiatės? — paklausė ji.

— Geriau, — pamelavo jis, žiūrėdamas įjos rankas. Panagės buvo prilindusios purvo. — O jūs?

— Geriau, — atsakė ji.

Vos ją išleido iš ligoninės, tikriausiai ji nuskubėjo tiesiai kasinėti — ieškoti įrašinėjimo prietaisėlio. O štai dabar atėjo tiesiog čionai.

— Ji mirusi, tiesa? — paklausė jis.

Ji įsikibo lovos rėmo, paskui jį paleido.

— Taip.

Vis dėlto Kivrina bent jau nukeliavo ten, kur ir ketinta. Vietos koordinatės pasislinko vos per kelis kilometrus ar kelis metrus, tad ji sugebėjo išeiti į Oksfordo-Bato kelią, surado Skendgeitą. Ten ir numirė — tapo auka gripo, kuriuo užsikrėtė dar prieš iškeliaudama. O gal mirė badu, praslinkus marui. O gal ją pribaigė neviltis. Ji mirusi jau septynis šimtus metų.

— Vadinasi, radote jį, — pasakė jis — tai nebuvo klausimas.

— Ką ji turėjo rasti? — paklausė Kolinas.

— Kivrinos įrašinėjimo prietaisėlį.

— Ne, — atsakė Montoja.

Vis tik Danvortis nepajuto jokio palengvėjimo.

— Tuomet dar rasite, — ištarė jis.

Jos rankos, įsikibusios lovos turėklo, vos vos virpėjo.

— Kivrina pati prašė būtinai jį surasti, — pasakė ji. — Tą pačią dieną, kai iškeliavo. Tai ji ir pasiūlė, kad prietaisas turėtų atrodyti kaip kaulo atskala — tam, kad išliktų, net jei neišgyventų ji pati. „Ponas Danvortis be reikalo nuogąstauja, — sakė ji, — bet, jei įvyktų kas nors negero, aš pasistengsiu būti palaidota šventoriuje, kad jums… — Ji užsikirto. — …kad jums netektų išrausioti pusės Anglijos”.

Danvortis užsimerkė.

— Bet jūs juk nežinote, ar tikrai ji mirusi — ir nežinosite, kol nesurasite prietaisėlio, — prapliupo Kolinas. — Sakėte, kad netgi nesate tikri, kur iš tikrųjų ji pakliuvo. Kaip tada galite tvirtinti, kad ji tikrai mirusi?

— Radimvietėse mes atlikome eksperimentus su laboratorinėmis žiurkėmis. Tam, kad užsikrėstam, patenka praleisti greta viruso vos ketvirtį valandos. Tuo tarpu Kivrina tiesiogiai lietėsi prie kapo daugiau nei tris valandas. Taigi, tikimybė, kad ji užsikrėtė virusu, — septyniasdešimt penki procentai, o turint omeny itin ribotas keturioliktojo amžiaus medicinos galimybes, jai beveik neabejotinai išsivystė komplikacijos.

Ribotų galimybių medicina… Keturioliktame amžiuje žmonės gydyti dėlėmis ir strichninu, o apie bakterijų sterilizaciją ar kamienines ląsteles niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs. Vietiniai šundaktariai nebent apkrovė ją purvinais neaiškios kilmės šutekliais, galbūt gydė maldomis, o gal nuleidinėjo kraują iš venų. „Gydytojai nuleisdavo jiems kraują, — bylojo Gilkraisto knyga, — bet daugelis vis vien mirdavo”.

— Be antivirusinių preparatų, — kalbėjo Montoja, — mirtingumas nuo šio viruso siekia keturiasdešimt devynis procentus. Pasak tikimybių teorijos…

— Tikimybių teorija, — su kartėliu ištarė Danvortis. — Ar ir šituos skaičius iš galaižin kur ištraukė Gilkraistas?

Montoja dirstelėjo į Koliną ir suraukė antakius.

— Tikimybė, kad Kivrina užsikrėtė virusu, siekia septyniasdešimt penkis procentus, be to, ji tikriausiai susidūrė su sergančiais maru, ši tikimybė — šešiasdešimt aštuoni procentai. Tikimybė užsikrėsti buboniniu maru, tiesiogiai su juo susidūrus, — devyniasdešimt vienas procentas, o mirtingumo nuo maro procentas…

— Maru ji neužsikrėtė, — užginčijo Danvortis. — Nuo maro ji buvo paskiepyta. Nejaugi daktarė Arens arba Gilkraistas šito jums nepasakė?

Montoja dar kartą dirstelėjo į Koliną.

— Jie man uždraudė jam tai sakyti, — gindamasis pareiškė Kolinas.

— Ko man nevalia sakyti? Ar Gilkraistas susirgo? — Danvortis prisiminė, kaip žiūrėjo į ekranus, o paskui susmuko tiesiai Gilkraistui į glėbį. Nejaugi tada, krisdamas, ir būsiu jį užkrėtęs? — šmėkštelėjo mintis.

Montoja pasakė:

— Ponas Gilkraistas prieš tris dienas mirė nuo gripo.

Danvortis žiūrėjo į Koliną.

— Ko dar jie liepė man nesakyti? — primygtinai paklausė. — Kas dar numirė, kol aš sirgau?

Montoja kilstelėjo ranką, tarsi dar mėgindama sutrukdyti Kolinui prasižioti, bet šaukštai popiet.

— Tetulė Merė, — pasakė Kolinas.

Pabėgo Maisrė. Mudu su Rošu visur jos išieškojome baimindamiesi, kad bus susirgusi ir nušliaužusi į kokį užkaborį, tačiau prievaizdas pasakė matęs ją — kaip tik kasė kapą Valthefui, kai ji prašvilpė pro jį iš dingo miške. Ji jojo Agnesės poniu.

Reikia manyti, ji tik dar plačiau paskleis marą, o gal tenusigaus iki artimiausio kaimo, kur žmonės jau serga. Maras jau supa mus iš visų pusių. Varpai gaudžia taip, lyg kviestų mišparų, bet aidi neritmingai, tarsi varpininkai būtų staiga kuoktelėję. Neįmanoma suskaičiuoti dūžių: nebeatskirsi, kada skambina devynis, o kada — tris kartus. Du Koursio varpai šįryt sugaudė vieninteliu dūžiu. Kažin, ar apie kūdikio mirtį praneša? O gal apie vienos iš tų čiauškučių mergaičių?

Rozemundą vis dar guli be sąmonės, jos pulsas visiškai silpnas. Agnesė be paliovos rėkia, spardosi ir grumiasi, karštinės kamuojama. Vis šaukia mane ateiti, bet neleidžia net prisiartinti prie jos. Kai tik pamėginu ją kalbinti, pašėlsta spardytis ir klykti, lyg įniršio priepuolio apimta.

Elivysa baigia visai nusigaluoti, stengdamasi slaugyti ir Agnesę, ir ledi Imeiną, kuri, vos išvydusi mane, kaukia: „Nelaboji!”; šįryt, kad kiek, būtų įstačiusi man mėlynę po akimi. Vienintelis, kuris leidžia man prisiartinti, yra dvasininkas — šitam jau išvis niekas neberūpi. Netikiu, kad jis išgyventų iki vakaro. Nuo jo sklinda tokia klaiki smarvė, kad turėjome pernešti jį į tolimiausią menės galą. Jo bubonas ir vėl supūliavo.

(Pauzė)

Gunis, antrasis prievaizdo sūnus.

Toji moteris su skrofuliozės randais ant kaklo.

Maisrės tėvas.

Berniukas, patarnaudavęs Rošui prie altoriaus, — Kobas.

(Pauzė)

Ledi Imeinos būklė visai prasta. Rošas norėjo išklausyti jos išpažintį ir duoti išrišimą, tačiau atlikti išpažintį ji griežtai atsisakė.

— Mirties akivaizdoje tu privalai susitaikyti su Dievu, — įkalbinėjo ją Rošas.

Bet ji tik nusigręžė į sieną ir pareiškė:

— Jis ir yra dėl viso šito kaltas.

(Pauzė)

Sergančiųjų — jau trisdešimt vienas. Daugiau nei septyniasdešimt penki procentai visų kaimo gyventojų. Rošas šįryt pašventino dalį pievos, kadangi šventoriuje jau beveik nebeliko vietos naujiems kapams.

Maisrė taip ir nesugrįžo. Tikriausiai miega įsitaisiusi aukštame krėsle kokiame nors dvare, kurio gyventojai išsilakstė, o kai visa šitai baigsis, ji dar ims ir taps kurios nors senos ir garbingos giminės pramote.

Štai iš kur visos mūsų laikų negerovės, pone Danvorti: mūsų visuomenės protėviai — Maisrė, vyskupo pasiuntinys ir seras Bloetas. O visi tie, kurie niekur nebėgo, kurie bandė padėti sergantiesiems — kad ir tokie kaip Rošas — patys užsikrėtė maru ir išmirė.

(Pauzė)

Ledi Imeina guli be sąmonės, o Rošas atlieka jai paskutinio patepimo apeigas. Liepiau jam tai padaryti.

— Juk tai tik liga kalbėjo jos lūpomis, — tikinau jį aš. — Jos siela anaiptol nenusigręžė nuo Dievo. — Kalbėjau taip, nors ir žinojau, kad tai netiesa, kad ji tikriausiai nenusipelnė jokio atleidimo, tačiau to, kas ją ištiko — irgi nenusipelnė: užnuodytas jos kūnas pūva bežiūrint, tad aš, pati kaltindama ją vargu ar galiu dar ir smerkti už tai, kad ji apkaltino Dievą. Niekas nėra dėl to kaltas. Tai tik liga.

Apeiginio vyno atsargos baigėsi, nebeliko ir alyvų aliejaus. Rošui tenka naudoti valgio gaminimui skirtą aliejų iš virtuvės. Jis apkartęs ir dvokia. Tose vietose, kur Rošas paliečia Imeinos smilkinius ir delnus, jos odoje lieka juodos dėmės.

Tai tik liga.

(Pauzė)

Agnesei pablogėjo. Šiurpu žiūrėti, kaip ji guli dvėsuodama visai taip, kaip ir jos šunytis, ir klykia:

— Pasakykite Kivrinai, kad ateitų manęs pasiimti! Man čia nepatinka!

Šito nebeištveria net Rošas.

— Už ką Dievas šitaip mus baudžia? — klausia jis manęs.

— Jis mūsų nebaudžia. Tai tik liga, — kartoju aš, bet tai — anaiptol ne atsakymas, ir jis tai supranta.

Visa Europa tai žino, žino ir Bažnyčia. Ji dar kelis šimtmečius visaip kraipys uodegą mėgindama išsisukinėti, tačiau esminio fakto niekaip negalės paneigti: Jis leido, kad šitaip atsitiktų. Ir Jis neatėjo nieko gelbėti.

(Pauzė)

Nebeskamba varpai. Rošas klausia manęs, ar aš mananti, jog tai ženklas, kad maras praslinko.

— Galbūt Dievas vis dėlto rado būdą mums padėti, — sako jis.

Aš taip nemanau. Turnėjaus bažnyčios vyresnybė išleido įsaką liautis skambinus varpais, kadangi varpų gausmas gąsdino žmones. Galbūt panašų įsaką išsiuntinėjo ir Bato vyskupas.

Varpų gausmas ir iš tikrųjų gąsdino. Tačiau šita tyla — dar blogiau. Tarsi tikrai būtume sulaukę pasaulio pabaigos.

30

Beveik visą tą laiką, kol Danvortis gulėjo ligos patale, Merės jau nebebuvo tarp gyvųjų. Gripas pakirto ją tą pačią dieną, kai pagaliau atvyko analogai. Beveik iš kartojai išsivystė plaučių uždegimas ir jau antrąją ligos dieną sustojo širdis. Kaip tik sausio šeštąją. Per Tris Karalius.

— Reikėjo pasakyti man, — papriekaištavo Danvortis.

— Aš ir sakiau! — pasišiaušė Kolinas. — Nejaugi nebeprisimenate?

Jis visiškai nieko neprisiminė, neužjuto jokio pavojaus signalo netgi tada, kai ponia Gadson be jokių kliūčių pradėjo lankytis jo palatoje, net tada, kai Kolinas pasiguodė: „Jie nieko nenori tau sakyti.” Jam net nepasirodė keista, kad ji neatskuba jo aplankyti.

— Aš jums pranešiau iš karto, kai tik ji susirgo, — kalbėjo Kolinas. — Ir, žinoma, pranešiau, kad ji mirė. Bet jūs pats buvote taip pasiligojęs, kad jums niekas nerūpėjo.

Danvortis įsivaizdavo Koliną, trypčiojantį už jos palatos durų ir laukiantį naujienų, o paskui atskubantį čionai, stovintį prie lovos, bandantį jam pasakyti.

— Atleisk, Kolinai.

— Juk jūs nieko negalėjote padaryti, pats sunkiai sirgote, — pasakė Kolinas. — Jūs dėl nieko nekaltas.

Lygiai tą pat Danvortis tvirtino poniai Teilor, bet ji nepatikėjo juo — lygiai taip, kaip dabar ir jis pats nepatikėjo Kolinu. Ko gero, vaikinukas ir pats netikėjo tuo, ką sakė.

— Viskas buvo visai neblogai, — patikino Kolinas. — Visi man buvo labai geri, visi, išskyrus Seserį. Ji neleido man jums pasakyti net tada, kai pradėjote sveikti. Bet visi kiti buvo tikrai mieli, na, išskyrus dar Rakštį Subinėj. Ji vis lindo prie manęs su tomis ištraukomis iš Šventojo Rašto, vis skaitė, kaip Dievas baudžia nusidėjėlius ir panašiai. Ponas Finčas paskambino mano mamai, bet ji negalėjo atvažiuoti, tad laidotuvėmis pasirūpino jis. Buvo tikrai labai geras. Kaip ir amerikiečiai. Jie vis vaišindavo mane saldumynais.

— Atleisk, — sakė jam Danvortis tada, o paskui, kai Kolinas išėjo, anos prieštvaninės seselės išprašytas, pakartojo dar sykį:

— Atleisk.

Po to Kolinas nebesugrįžo, ir Danvortis nenutuokė, ar seselė sugebėjo patikimai užtverti kelią į ligoninę, ar vis dėlto vaikinukas, nepaisant to, ką sakė pats, taip ir neatleido jam.

Juk jis apleido Koliną, nugrimzdęs į kliedesį, paliko jį likimo valiai — likimo ir dar ponios Gadson, seselių bei gydytojų, kurie nieko nenorėjo jam sakyti. Jis iškeliavo ten, kur su juo neįmanoma buvo užmegzti ryšio — buvo toks pat nepasiekiamas kaip ir Besingeimas, traukiantis lašišas kažkokioje Škotijos upėje. Kad ir ką sakytų, Kolinas tikriausiai manė, kad, jei būtų iš tikrųjų norėjęs, Danvortis, nepaisydamas jokių ligų, vis vien būtų įstengęs jam padėti.

— Jūs irgi manote, kad Kivrina mirusi, tiesa? — klausėjo Kolinas, kai išėjo Montoja. — Manote taip pat, kaip ir ponia Montoja, ar ne?

— Bijau, kad taip.

— Bet jūs pats sakėte, kad susirgti maru ji tikrai negalėjo. O kas, jeigu ji vis dėlto nemirė? Kas, jeigu ji tiesiog dabar budi susitikimo vietoje, laukia jūsų?

— Ji užsikrėtė gripu, Kolinai.

— Jūs irgi užsikrėtėte gripu — bet nenumirėte. Taigi, gali būti, kad nenumirė ir ji. Manau, jums reikėtų susitikti su Badriu ir išklausinėti — galbūt jis gali ką nors pasiūlyti. Tarkime, vėl įjungti tą mechanizmą ar ką panašaus.

— Tu nesupranti, — bandė aiškinti Danvortis. — Tas mechanizmas — tai ne koks kišeninis žibintuvėlis: paspaudei mygtuką ir įsijungė. Taško rodmenų nebeįmanoma atkurti.

— Tuomet gal jis gali padaryti viską iš naujo? Na, kad ir užprogramuoti naują perkėlimo tašką. Į tą patį laiką.

Į tą patį laiką. Netgi tuomet, kai visos koordinatės žinomos, perkėlimo užprogramavimui prireikia kelių dienų. O Badris juk net nežino koordinačių. Tik datą. Remdamasis ta data, jis gali „sukurti” naują koordinačių tinklą — su sąlyga, jei vietos parametrai išliko tie patys, jei karštinės apimtas Badris drauge su visa kuo neištrynė ir šių duomenų, pagaliau — jei paradoksas išvis leistų antrą perkėlimą į tą patį tašką.

Tačiau viso to juk nepaaiškinsi Kolinui, kaip nepaaiškinsi ir to, kad Kivrina, kartą pasigavusi gripą, vargu ar galėjo išgyventi amžiuje, kuriame populiariausias gydymo būdas — nuleisti ligoniui kraują.

— Nieko nebus, Kolinai, — ištarė Danvortis, staiga pasijutęs pernelyg pavargęs, kad išvis įstengtų ką nors aiškinti. — Man labai gaila.

— Vadinasi, jūs ketinate taip imti ir paprasčiausiai pamesti ją ten? Net nepabandęs sužinoti, ar ji gyva, ar mirusi? Jūs nesiruošiate net pasikalbėti su Badriu?

— Kolinai…

— Juk tetulė Merė tai darė viską, ką galėjo! Ji tikrai nepasidavė!

— Kas čia dedasi? — vidun įgurgždėjo seselė. — Jei nesiliausi be paliovos jaudinęs ligonį, būsiu priversta išprašyti tave lauk.

— Aš šiaip ar taip išeinu, — mestelėjo Kolinas ir iškurnėjo pro duris.

Jis nebesugrįžo nei pavakary, nei vakare, nepasirodė ir kitą rytą.

— Ar pas mane įleidžiami lankytojai? — paklausė Danvortis Viljamo bičiulės slaugės, kai tik prasidėjo jos pamaina.

— Taip, — atsakė ji, apžiūrinėdama ekranus. — Kai kas jau ir laukia prie durų.

Tai buvo ponia Gadson. Ji įžengė su jau atversta Biblija rankose.

— Evangelija pagal Luką, 23 skyrius, 33 eilutė, — pareiškė ji, varstydama Danvortį nuožmiu žvilgsniu. — Jeigu jau jus taip domina nukryžiavimas… „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė”, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius — vienąjam iš dešinės, antrą iš kairės.”

Jeigu Dievas būtų žinojęs, kur yra Jo Sūnus, jis nė už ką nebūtų leidęs šitaip su juo pasielgti, galvojo Danvortis. Tikrai būtų Jį ištraukęs, būtų atskubėjęs Jo gelbėti.

Juodosios Mirties laikotarpiu žmonės manė, kad Dievas juos apleido. „Kodėl nusisukai nuo mūsų? — bylojo rašytiniai liudijimai.

— Kodėl neatsiliepi į mūsų šauksmus?” Bet juk gali būti ir taip, kad Jis jų šauksmų tiesiog negirdėjo. Galbūt Jis buvo be sąmonės, gal pasiligojęs gulėjo danguje, pats visiškai bejėgis — gal Jis tiesiog negalėjo ateiti pagalbon.

— „Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa, — skaitė ponia Gadson, — ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus…”

Ano meto žmonės tikėjo, kad atėjo pasaulio pabaiga, kad tai — Armagedonas, kad šėtonas galų gale sulaukė triumfo valandos. Šėtonas iš tiesų triumfuoja, pagalvojo Danvortis. Jis uždarė tinklą. Jis pragaišino visus taško rodmenis.

Danvortis pagalvojo apie Gilkraistą. Kažin, ar prieš mirdamas tas dar spėjo suvokti, ko pridirbęs, ar ramiai tysojo be sąmonės, palaimingoje užmarštyje, nė nesuvokdamas, kad nužudė Kivriną?

— „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją, — skaitė ponia Gadson, — ir iškėlęs rankas palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.”

Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų. Dievas vis dėlto atėjo jo pasiimti, pagalvojo Danvortis. Bet per vėlai. Per vėlai.

Ponia Gadson skaitė toliau, kol atskubėjo Viljamo bičiulė slaugė.

— Poilsio valanda, — gyvai pareiškė ji ir iškrapštė ponią Gadson lauk. Tada pripuolė prie lovos, ištraukė pagalvę Danvorčiui iš po galvos, keliskart smarkiai supurtė.

— Gal atėjo Kolinas? — paklausė Danvortis.

— Nemačiau jo nuo vakar, — atsakė ji, pakišdama pagalvę atgal jam po galva. — O dabar mėginkite pasnausti.

— O ponia Montoja nebuvo atėjusi?

— Vakar — buvo, šiandien — ne. — Ji padavė jam kapsulę ir popierinį puodelį.

— Gal buvo kokių nors laiškų?

— Niekas nieko jums nesiuntė, — atsakė ji ir paėmė iš jo rankų tuščią puodelį. — Pabandykite užmigti.

Jokių žinių. „Pasistengsiu, kad mane palaidotų šventoriuje”, — sakiusi Kivrina Montojai, tačiau maro metais negyvėliai į šventorius nebetilpdavo. Maro aukas laidodavo grioviuose, paskubomis išraustose duobėse. Metė į upes. O į pabaigą ir išvis nebėlaidojo. Tiesiog sukraudavo į krūvas ir padegdavo.

Montoja niekada nebesuras įrašo. O jei ir surastų, ką išgirstų? „Nuėjau prie plyšio, bet jis taip ir neatsivėrė, Kas atsitiko?” Kivrinos balsas išgąstingas, ji šaukia, apimta panikos, priekaištaudama: „Eloi, eloi, kodėl mane apleidai?”

Viljamo draugužė priešpiečiauti įgriozdino jį į kėdę prie stalo. Kai Danvortis baiginėjo doroti džiovintų slyvų kompotą, atėjo Finčas.

— Konservuotų vaisių beveik visiškai nebeturime, — pareiškė jis, rodydamas į Danvorčio padėklą. — Ir tualetinio popieriaus. Netelpa galvoj, kaip reikės pradėti naują semestrą. — Jis atsisėdo lovos kojūgalyje. — Universitetas nusiteikęs pradėti semestrą sausio dvidešimt penktąją, bet aš neįsivaizduoju, kaip reikės suspėti pasiruošti — tai paprasčiausiai neįmanoma. Salvine vis dar tebeturime penkiolika ligonių, visuotinė imunizacija dar vos pradėta, o aš tikrai nesiryžčiau tvirtinti, kad daugiau niekas nebesusirgs.

— O Kolinas? — paklausė Danvortis. — Kaip jis laikosi?

— Gyvas ir sveikas, pone. Tiesa, po daktarės Arens mirties buvo mažumą suniuręs, bet, kai tik sužinojo, kad jūs pradėjote taisytis, išsyk pastebimai pralinksmėjo.

— Norėčiau padėkoti tau, kad jam padėjai, — pasakė Danvortis.

— Kolinas sakė, kad tu pasirūpinai laidotuvėmis.

— O, aš tik džiaugiausi, galėdamas padėti, pone. Na, suprantate, berniukas juk nieko daugiau čia neturi. Net neabejojau, kad dabar, kai pavojus praslinko, nedelsdama atvažiuos jo motina, bet ji pasakė negalinti — esą pernelyg keblu taip staigiai sutvarkyti visus reikalus. Na, bent gėlių puokštę ji atsiuntė išties gražią. Baltųjų lelijų. Apeigas atlikome Baliolo koplyčioje. — Finčas pasijudino, pakeitė padėtį. — Ak, tiesa… kalbant apie koplyčią… leidau Šventosios Reformacijos bažnyčiai surengti ten rankinių varpelių koncertą sausio penkioliktąją. Amerikiečiai varpininkai ketina atlikti Rembo „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”, o Šventosios Reformacijos bažnyčios patalpas užėmė NSA — ten įsikūrė imunizacijos centras. Tikiuosi, jūs neprieštaraujate?

— Ne, — atsakė Danvortis; jis galvojo apie Merę. Kažin, kada ją laidojo? Ar po laidotuvių kas nors skambino varpu?

— Galiu jiems pasakyti, kad jums labiau patiktų, jei koncertą jie rengtų Mergelės Marijos bažnyčioje, — sunerimęs pasiūlė Finčas.

— Ne, jokiu būdu, — paprieštaravo Danvortis. — Tegul sau koncertuoja koplyčioje, ji kuo puikiausiai tam tinka. Akivaizdu, kad tu puikiai darbuojiesi, kol manęs nėra.

— Na, aš stengiuosi, pone. Bet kai aplinkui sukiojasi ponia Gadson, tai anaiptol nelengva. — Jis atsistojo. — Nebenoriu trukdyti jums ilsėtis. Gal norite, kad ką nors jums atneščiau, o gal reikia ką nors nuveikti?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Tu nieko negali padaryti.

Finčas jau žengė prie durų, bet nepasiekęs jų stabtelėjo.

— Tikiuosi, priimsite mano užuojautą, pone Danvorti, — nejaukiai susigūžęs ištarė. — Žinau, kokie artimi judu buvote su daktare Arens.

Artimi… — pagalvojo Danvortis, kai Finčas išėjo. Juk aš anaiptol nebuvo artimas. Jis stengėsi prisiminti Merę, palinkusią priėjo, matuojančią jam temperatūrą, neramiai dirsčiojančią į ekranus. Bandė prisiminti ir Koliną, stovintį prie jo lovos su naująja striuke, apsimuturiavusį šaliku ir be paliovos kartojantį: „Tetulė Merė mirė. Mirė. Ar girdite mane?” Tačiau taip ir neišplaukė nė menkiausia prisiminimo užuomina. Tuštuma.

Atėjusi slaugė pakabino naują skysčio talpą ant lašelinės, ir Danvortis kone išsyk nugrimzdo į miego juodumą. O pabudęs netikėtai suprato, kad jaučiasi kur kas geriau.

— Pradėjo veikti imuniteto stiprinimo preparatas, — paaiškino jam slaugė — Viljamo bičiulė. — Ne jums pirmam taip atsitinka. Man pačiai teko matyti, kaip nuo jo stebuklingai išgyja net beviltiški ligoniai.

Ji palydėjo jį į tualetą, o paskui, po priešpiečių, liepė pasivaikščioti koridoriumi.

— Kuo toliau nueisite, tuo geriau, — pasakė ji pritūpusi apauti jo šlepetėmis.

Niekur aš nebenueisiu, pagalvojo jis. Gilkraistas išjungė tinklą.

Slaugė pritvirtino lašelinės talpą jam prie peties, prijungė nešiojamą varikliuką, padėjo Danvorčiui įsirangyti į chalatą.

— Nesijaudinkite, jei dabar jaučiatės prislėgtas, — pridūrė ji, padėdama jam išlipti iš lovos. — Depresija — dažnas reiškinys sveikstant po gripo. Kai tik atsikurs cheminė jūsų organizmo pusiausvyra, išsisklaidys ir slogi nuotaika.

Ji išlydėjo jį į koridorių.

— Galbūt norėsite aplankyti ką nors iš savo draugų, — pasakė.

— Palatoje koridoriaus gale yra du ligoniai iš Baliolo. Ponia Piantini guli ketvirtojoje lovoje. Jai tikrai būtų neprošal mažumą prasiblaškyti.

— Ar ponas Latimeras… — prasižiojo klausti Danvortis ir užsikirto. — Ar ponas Latimeras vis dar gydosi?

— Taip, — atsakė slaugė; išjos balso Danvortis suprato, kad Latimeras taip ir neatsigavo po širdies smūgio. — Jis štai anoje palatoje, antros durys.

Danvortis nukėblino koridoriumi į Latimero palatą. Po to, kai Latimeras susirgo, Danvortis jo taip nė karto ir neaplankė. Iš pradžių reikėjo laukti Endriuso skambučio, paskui ligoninėje pasibaigė apsauginės aprangos atsargos. Merė jam buvo sakiusi, kad Latimerą ištiko viso kūno paralyžius, kad jis visiškai į nieką nebereaguoja.

Danvortis stumtelėjo palatos duris. Latimeras gulėjo prie šonų ištiestomis rankomis, viena buvo vos vos sulenkta, kad laikytųsi kabės ir lašelinė. Jo nosis ir burna buvo prikaišiota vamzdelių, optinio pluošto kabeliai nuo galvos ir krūtinės driekėsi prie kabančių virš lovos ekranų. Laidų raizginys dengė pusę jo veido, bet neatrodė, kad Latimerą tai bent kiek vargintų.

— Latimerai… — ištarė Danvortis. Jis įėjo vidun ir atsistojo prie lovos.

Jokio ženklo, kad Latimeras būtų jį išgirdęs. Akys dėbsojo plačiai atmerktos, tačiau nė nekrustelėjo garso kryptimi, laidelių raizginio slepiamo veido išraiška nė trupučio nepasikeitė. Latimeras atrodė susitelkęs į save ir kažin kur nutolęs, tarsi iš paskutiniųjų stengtųsi prisiminti sudėtingą Čoserio eilutę.

— Pone Latimerai! — jau garsiau ištarė Danvortis ir dirstelėjo į ekranus. Šiuose irgi ničniekas nepasikeitė.

Jis juk nieko nežino, pagalvojo Danvortis. Viena ranka jis pasirėmė į kėdės atlošą.

— Juk net nenutuoki, kas atsitiko, ar ne? — prašneko jis. — Numirė Merė. O Kivrina nublokšta į 1348-uosius. — Kalbėdamas jis žvelgė į ekranus. — O tu nieko apie tai nežinai. Gilkraistas išjungė tinklą.

Vaizdas ekranuose liko toks, koks buvęs. Švytintis taškas displėjuose ramiai brėžė vienodas, stabilias linijas.

— Judu su Gilkraisto išgrūdote ją tiesiai į Juodąją Mirtį! — užriko Danvortis. — O tu štai drybsai sau patenkintas… — Jis nutilo ir susmuko į kėdę.

„Bandžiau pasakyti jums, kad mirė tetulė Merė, — sakė jam Kolinas, — bet jūs nesupratote: pernelyg sunkiai sirgote”. Kolinas tikrai stengėsi jam tai pranešti, bet jis tysojo taip pat, kaip štai Latimeras — niekuo nesirūpindamas, abejingas visam pasauliui.

Juk Kolinas niekada man neatleis, pagalvojo jis. Kaip neatleis ir savo motinai už tai, kad neatvyko į laidotuves. Ką ten sakė Finčas? Kad jai nepavykę taip staigiai susiruošti? Jis pagalvojo apie Koliną, vienui vieną per laidotuves, žvelgiantį į motinos atsiųstas lelijas, paliktą ponios Gadson ir varpininkų malonei.

„Mama negalėjo atvažiuoti”, — tvirtino Kolinas, bet pats netikėjo tuo, ką sako. Savaime aišku, būtų galėjusi — jei tik būtų iš tikrųjų norėjusi.

Jis niekada man neatleis, galvojo Danvortis. Kaip ir Kivrina. Ji vyresnė už Koliną, ji apsvarstys visas įmanomas pateisinančias aplinkybes, galbūt perpras net ir tikrąją. Tačiau, palikta tarp galaižin kokių galvažudžių ir vagių, pačiame maro siautulyje, širdies gilumoje ji nė už ką nepatikės, kad aš niekaip negalėjau atskubėti jos išgelbėti. Jei tik iš tikrųjų būčiau norėjęs.

Danvortis vargingai atsistojo, remdamasis į kėdės sėdynę bei atkaltę, stengdamasis nežiūrėti nei į Latimerą, nei į ekranus, ir nusliūkino atgal į koridorių. Prie sienos stovėjo ratukiniai neštuvai; Danvortis valandėlei atsirėmė įjuos.

Iš palatos išniro ponia Gadson.

— Ak štai kur jūs, pone Danvorti, — iškart prapliupo ji. — O aš kaip tik ėjau jums paskaityti. — Ji atsivertė Bibliją. — Ar jums jau galima keltis?

— Taip, — atsakė jis.

— Ką gi, privalau pasakyti — džiaugiuosi, kad pagaliau pradėjote sveikti. Kol sirgote, viskas čia galutinai subyrėjo.

— Taip, — pasakė jis.

— Turėtumėte kuo skubiau pasikalbėti su tuo ponu Finču. Jis leidžia tiems amerikiečiams repetuoti savo varpų koncertus ištisas valandas, ir dieną, ir naktį, o kai pabandžiau dėl to pasiskųsti, atrėžė man iš tikrųjų grubiai. Maža to, mano Viliui jis skyrė slaugyti ligonius! Slaugyti ligonius! Nors puikiai žino, kad mano Vilis visą laiką buvo liguistas — truputį kas, ir tuojau suserga. Tikras stebuklas, kad dar anksčiau čia jo nepakirto koks nors virusas.

Be jokios abejonės, tai tikras stebuklas, pagalvojo Danvortis. Jei prisiminsime, su kokia daugybe jaunų moterų, tikėtina — viruso nešiotojų, jis spėjo artimai pabendrauti per epidemiją… Kažin, ką pasakytų tikimybių teorija apie jo galimybes likti sveikam kaip ridikas?

— O tasai ponas Finčas dar skirtajam slaugyti ligonius! — nerimo ponia Gadson. — Savaime aišku, aš to neleidau. „Nieku gyvu nesutiksiu, kad jūs šitaip neatsakingai stumtumėte mano Vilio sveikatą į pavojų”, — štai ką jam pasakiau. Ir dar pasakiau, kad neketinu ramiai stovėti ir spoksoti, kai mano vaikui gresia mirtinas pavojus.

Mirtinas pavojus.

— Man reikia aplankyti ponią Piantini, — pasakė Danvortis.

— O jums reikėtų kuo skubiau gulti atgal į lovą. Atrodote siaubingai. — Ji krestelėjo Biblijąjam po nosimi. — Ką jie čia sau galvoja? Tai bent ligoninė, jokios tvarkos! Ligoniai, užuot ramiai gulėję, valkiojasi, kur širdis geidžia! Jūs būtinai atkrisite ir numirsite — o tada jau nekaltinkite nieko kito, tik save patį!

— Ne, — atsakė Danvortis, pastūmė palatos duris ir įėjo vidun.

Jis tikėjosi, kad palata bus beveik tuščia, kad dauguma ligonių jau išleisti namo — tačiau beveik visos lovos buvo užimtos. Dauguma ligonių sėdėjo, skaitė ar žiūrėjo nešiojamus vaizdo grotuvus, tik vienas sėdėjo ratukuose greta savo lovos ir žvelgė į lietų.

Danvortis tik po geros valandėlės jį atpažino. Kolinas buvo sakęs, kad jis, jau beveik pasveikęs, vėl atkrito, bet šito Danvortis tikrai nesitikėjo. Ratukuose sėdintis žmogus atrodė kaip senis, tamsus jo veidas sukritęs taip, kad po akimis išryškėjo balzganos dėmės, o palei lūpas įsirėžė gilios raukšlės. Plaukai visiškai pražilo...

— Badri, — ištarė Danvortis.

Badris atsisuko.

— Pone Danvorti.

— Nežinojau, kad tu šitoje palatoje, — pasakė Danvortis.

— Jie perkėlė mane čionai po to, kai… — Jis užsikirto. — Girdėjau, kad jūs jau sveikstate.

— Taip.

Aš šito neištversiu, pagalvojo Danvortis. Kaip tu jautiesi? Ačiū, jau geriau. O kaip tu? Dėkui, jau visai neblogai. Žinoma, jis jaučiasi prislėgtas, tačiau kokios nors normalios gripo pasekmės čia niekuo dėtos.

Badris nusuko savo ratukus į langą, ir Danvorčiui dingtelėjo: tikriausiai ir jis negali šito ištverti.

— Tai aš įvėliau klaidą koordinatėse, kai iš naujo jas suvedinėjau, — pasakė Badris, žvelgdamas į lietų. — Aš suvedžiau klaidingus duomenis.

Dabar reikėtų pasakyti jam: „Tu jau sirgai, tau kilo temperatūra”. Reikėtų priminti, kad proto aptemimas — vienas iš ankstyvųjų gripo simptomų. Reikėtų patikinti: „Tu dėl to nekaltas”.

— Aš nesusigaudžiau, kad sergu, — kalbėjo Badris, pašiodamas chalatą — visai taip pat, kaip karščiuodamas pašiojo antklodę. — Man visą rytą skaudėjo galvą, bet, maniau, — tik dėl įtampos ilgai dirbus prie tinklo. O juk turėjau suprasti, kad kažkas ne taip, turėjau sustabdyti perkėlimą.

O aš turėjau atsisakyti ją mokyti, turėjau primygtinai pareikalauti, kad Gilkraistas patikrintų parametrus, turėjau verste priversti jį vėl atidaryti tinklą, kai tik tu pasakei, jog kažkas ne taip.

— Turėjau atidaryti tinklą tą pačią dieną, kai jūs susirgote, nelaukti sutartos susitikimo datos, — kalbėjo Badris, sukiodamas tarp pirštų chalato dirželį. — Turėjau tučtuojau atidaryti tinklą.

Danvortis nė pats nepajuto, kaip dirstelėjo į sieną virš Badrio galvos, tačiau ekranų virš lovos nebuvo. Badris nedėvėjo net termometro juostelės. Ar gali būti, kad Badris iki šiol nežino, jog Gilkraistas išjungė tinklą? Galbūt, saugodami ligonį nuo susijaudinimo, nuo jo tiesiog nuslėpė šį faktą — panašiai kaip nuo paties Danvorčio mėginta nuslėpti Merės mirtį?

— Jie nesutiko išrašyti manęs iš ligoninės, — kalbėjo Badris. — Turėjau verste priversti juos mane išleisti.

Reikia jam pasakyti, pagalvojo Danvortis, bet jam nesivertė liežuvis. Jis stovėjo tylėdamas, žiūrėdamas, kaip Badris negailestingai maigo chalato dirželį, tvindamas begaliniu gailesčiu jam.

— Ponia Montoja parodė man tikimybių statistiką, — kalbėjo Badris. — Kaip manote, Kivrina mirusi?

Tikiuosi, taip, pagalvojo Danvortis. Tikiuosi, virusas pražudė ją anksčiau, nei ji susigaudę, kur atsidūrusi. Anksčiau, nei ji suprato, kad mes ją ten ir palikome.

— Tu dėl to nekaltas, — ištarė jis.

— Aš vos dvi dienas pavėlavau atidaryti tinklą. Nė trupučio neabejojau, kad rasiu ją laukiančią. Pavėlavau tik dvi dienas.

— Ką? — žioptelėjo Danvortis.

— Labai stengiausi išsiprašyti iš ligoninės sausio šeštąją, bet jie kategoriškai atsisakė išleisti mane anksčiau nei aštuntą. Kai tik galėjau, iš karto atidariau tinklą, bet Kivrinos ten nebuvo.

— Ką tu čia kalbi! — suriko Danvortis. — Kaip atidarei tinklą? Juk Gilkraistas jį išjungė!

Badris pažvelgė į jį.

— Pasinaudojome atsargine sistema.

— Kokia dar atsargine sistema?

— Nustatymais, kuriuos suvedžiau į mūsiškį tinklą, — gerokai suglumęs paaiškino Badris. — Jūs taip smarkiai nerimavote dėl to, kaip neatsakingai „Medievalis” organizuoja perkėlimą, kad aš nutariau: verčiau jau pasidarysiu atsarginę kopiją tam atvejui, jei kas nors užstrigtų. Antradienį vakare buvau nuėjęs į Baliolą pasitarti dėl to su jumis, bet jūsų neradau. Tada palikau raštelį — parašiau, kad mums reikia pasikalbėti.

— Raštelį… — pakartojo Danvortis.

— Laboratorija buvo atidaryta. Tad aš ir suvedžiau atsarginę nustatymų kopiją į Baliolo tinklą, — pridūrė Badris. — Jūs taip nerimavote.

Jėgos staiga apleido Danvortį, jam pakirto kojas. Jis klestelėjo ant lovos.

— Aš stengiausi jums pasakyti, — kalbėjo Badris. — Bet tikriausiai pernelyg nerišliai, jūs manęs nesupratote.

Vadinasi, visą tą laiką egzistavo atsarginė kopija. Jis sugaišo dienų dienas, įkalbinėdamas Gilkraistą atidaryti laboratoriją, ieškodamas Besingeimo, laukdamas, kol Polė Vilson ras būdą įsilaužti į Universiteto kompiuterį — o visą tą laiką taško rodmenys buvo tiesiog po nosimi, Baliolo tinkle. „Taip neramu”, — kliedėdamas kartojo Badris. „Ar laboratorija atidaryta?” Ką jis dar sakė? Atsitrauk, o gal — atsargiau. Atsarginė — štai ką jis norėjo pasakyti. Atsarginė kopija.

— Ar galėtum ir vėl atidaryti tinklą?

— Žinoma, bet, jeigu ji ir neužsikrėtė maru…

— Neužsikrėtė, — nutraukė jį Danvortis. — Ji buvo paskiepyta.

— …jos vis vien ten nebus. Po sutartos susitikimo datos praėjo jau aštuonios dienos. Ji juk negalėjo laukti prie plyšio šitaip ilgai.

— Ar kas nors kitas galėtų persikelti tenai?

— Kas nors kitas? — nesusigaudė Badris.

— Ar kas nors kitas galėtų persikelti jos ieškoti? Ar dar kas nors gali nukeliauti ten per tą patį plyšį?

— Nežinau.

— Kiek laiko tau prireiktų sureguliuoti tinklą, kad galėtume pamėginti?

— Daugiausia — dviejų valandų. Laiko ir vietos koordinatės jau nustatytos, bet nenumanau, kokia gali būti laiko paklaida.

Sulig šiais jo žodžiais atsilapojo palatos durys ir vidun įgriuvo Kolinas.

— Ak štai kur jūs, — prapliupo jis. — Slaugė pasakė man, kad išėjote pasivaikščioti, bet niekur negalėjau jūsų rasti. Jau baiminausi, kad gal pasiklydote.

— Ne, — atsakė šis, žiūrėdamas į Badrį.

— Ji liepė man parvesti jus atgal, — kalbėjo Kolinas; jis įsikibo Danvorčio rankos ir padėjo jam atsistoti. — Kad nepervargtumėte. — Jis timptelėjo Danvortį durų link.

Tarpduryje Danvortis stabtelėjo.

— Kuriuo tinklu naudojaisi, kai atidarinėjai plyšį aštuntąją? — paklausė jis Badrio.

— Baliolo, — atsakė šis. — Baiminausi, kad, išjungus Brasenozės tinklą, dalis nuolatinės atminties galėjo būti ištrinta, o leisti sugadinimų diagnostikos programą nebebuvo kada.

Kolinas nugara stumtelėjo duris.

— Už pusvalandžio budėti ateina toji seselė. Turbūt nenorėtumėte, kad ji aptiktų jus čia. — Jis paleido duris, ir šios užsitrenkė.

— Atleiskite, kad neatėjau anksčiau, bet turėjau nunešti imunizacijos tvarkaraščius į Godstou.

Danvortis atsirėmė į duris. Laiko paklaida gali būti pernelyg didelė, o laborantas sėdi vežimėlyje, o jis pats net nežinia ar nuklampotų iki koridoriaus galo, jau nekalbant apie savo kambarį. Taip nerimavote. Jis visąlaik manė, kad Badris norėjo pasakyti: „Jūs taip nerimavote, todėl aš nusprendžiau įvesti koordinates iš naujo”. O jis, pasirodo, turėjo omeny „Padariau atsarginę kopiją”. Atsarginę kopiją.

— Ar gerai jaučiatės? — sukruto Kolinas. — Tikiuosi, jums neprasideda atkrytis ar dar kas nors?

— Ne, — atsakė Danvortis.

— Tai kaip, išklausinėjote ponąČaudurį? Ar jis galės atkurti taško rodmenis?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Jis buvo iš anksto padaręs atsarginę kopiją.

— Atsarginę kopiją? — susijaudino Kolinas. — Ar norite pasakyti, kad turime tuos pačius taško rodmenis kitoje vietoje?

— Taip.

— Ar tai reiškia, kad dar galite ją išgelbėti?

Danvortis sustojo ir atsirėmė į ratukinius neštuvus.

— Aš nežinau.

— Aš jums padėsiu! — nebenustygo Kolinas. — Ką turėčiau nuveikti? Padarysiu viską, ką tik pasakysite! Galite skirti man visokias užduotis, galiu atnešti jums viską, kas reikalinga. Jums pačiam nereikės nė piršto pakrutinti.

— Gali nieko neišdegti, — pasakė Danvortis. — Laiko paklaida…

— Bet jūs vis vien ketinate pamėginti, argi ne taip? Argi ne taip?

Danvorčio krūtinę veržiantys gniaužtai sulig kiekvienu žingsniu spaudė vis labiau, o Badris kartą jau atkrito, be to, net jei jiems pavyktų viską suruošti, tai dar nereikš, kad tinklas tikrai jį praleis.

— Taip, — atsakė jis. — Žinoma, mėginsiu.

— Apokaliptiška! — pareiškė Kolinas.

Ledi Imeina, Gijomo D’lveri motina.

(Pauzė)

Rozemundą jau grimzta. Pulso rieše išvis nebeužčiuopiu, o jos oda pageltusi, atrodo lyg vaškinė — žinau, kad tai blogas ženklas. Agnesė grumiasi iš paskutiniųjų. Jai vis dar nesiformuoja bubonai, ji ir nevemia — tikiuosi, kad tai gerai. Elivysai teko nukirpti jai plaukus. Mergytė be paliovos juos tampė klykdama, kad ateičiau jos sušukuoti.

(Pauzė)

Rošas atliko paskutinio patepimo apeigas Rozemundai. Savaime aišku, išpažinties ji negalėjo atlikti. Atrodo, kad Agnesės būklė šiek tiek pagerėjo, nors neseniai jai pliūptelėjo kraujas iš nosies. Ji atitoko ir paprašė varpelio.

(Pauzė)

Šunsnuki tu! Neleisiu tau jos pasiimti! Juk ji — tik mažas vaikas! Bet tokie jau tavo įpročiai, tiesa? Galabyti nekaltuosius? Tu jau nužudei prievaizdo kūdikį ir Agnesė šunytį, ir berniuką, kuris ėjo ieškoti pagalbos, kai aš tūnojau lūšnoje. Bet šito ir pakaks! Jos tu negausi! Neleisiu tau nužudyti ir jos, nenaudėli tu, kalės vaike! Aš tau neleisiu!

31

Agnesė mirė pirmąją naujųjų metų dieną, vis dar tebeklykdama, kad kuo greičiau pas ją ateitų Kivrina.

— Ji čia, — maldė ją Elivysa, tvirtai spausdama ranką. — Ledi Katerina čia.

— Visai ne, jos čia nėra! — spiegė Agnesė kimiu, bet vis dar stipriu balsu. — Pasakyk jai, kad tuojau ateitų!

— Gerai, pasakysiu, — prižadėjo Elivysa, o paskui žvilgtelėjo į Kivriną, atrodė trupučiuką sutrikusi. — Pakviesk tėvą Rošą, — paprašė.

— O kam? — paklausė Kivrina. Paskutiniąsias apeigas jis jau atliko — tą pačią naktį, kai mergytė susirgo. Agnesė daužė jį kumštukais ir spardėsi, tarytum apimta įsiūčio, o paskui nė artyn jo nebeprisileido. — Ar ir tu sergi, mano ponia?

Elivysa papurtė galvą įdėmiai tebežiūrėdama į Kivriną.

— Ką aš pasakusiu savo vyrui, kai jis atvyks? — ištarė ir nuleido Agnesės ranką jai prie šono. Tik tada Kivrina suprato, kad mergytė mirusi.

Kivrina nuprausė jos kūnelį, beveik ištisai nusėtą tamsraudonėmis, mėlstančiomis kraujosruvomis. Toje vietoje, kur Elivysa laikė jos ranką, oda visiškai pajuodo. Mergytė atrodė tarsi žiauriai sumušta. O juk taip ir yra, dingtelėjo Kivrinai. Ji sumušta ir nukankinta. Ir galiausiai nužudyta. Nekaltųjų kūdikių skerdynės.

Agnesės apsiaustas ir marškiniai jau niekam nebetiko, sustyrę nuo išdžiūvusių vėmalų bei kraujo, o visi kasdieniai drobiniai marškiniai seniai jau buvo suplėšyti tvarsčiams. Kivrina susupo mergytės kūnelį į savo baltąjį apsiaustą o Rošas su prievaizdu ją palaidojo.

Elivysa nėjo jos laidoti.

— Privalau likti su Rozemundą, — paaiškino ji, kai Kivrina pasakė, kad jau metas. Tačiau Rozemundai Elivysa niekuo negalėjo padėti — mergaitė vis dar gulėjo nejudėdama, sustingusi, tarsi užburta; Kivrinai netgi dingtelėjo, kad karštinė, ko gero, bus sužalojusi jai smegenis. — Ir Gavynas gali sugrįžti, — pridūrė Elivysa.

Spaudė šaltis. Apsigaubę baltais garų debesėliais, Rošas ir prievaizdas nuleido Agnesės kūnelį į kapą; išvydus tuos jų išpučiamus garus, Kivriną staiga apėmė baisus įtūžis. Juk ji išvis nieko nesveria, karčiai galvojo Kivima, ją galima panešti viena ranka.

Ją siutino ir kapų vaizdas. Šventoriuje jau visai nebeliko vietos, beveik užpildytas buvo ir pievos lopinėlis, kurį kapinėms pašventino Rošas. Ledi Imeinos kapas atsidūrė kone ant paties tako, vedančio prie šventoriaus vartelių, o prievaizdo kūdikiui atskiro kapo išvis neteko — tėvas Rošas leido palaidoti jį prie motinos kojų, nors vaiko nespėta pakrikštyti — o šventorius vis vien grūste prigrūstas kapų.

O kaip bus su jauniausiuoju prievaizdo sūnumi, su dvasininku? — piktai galvojo Kivrina. Kur reikės laidoti juos? Turbūt tik manoma, kad Juodoji Mirtis nusinešė vos trečdalį ar pusę Europos gyventojų. O ne visus.

— Reąuiescat in pace. Amen, — užbaigė tėvas Rošas, ir prievaizdas pradėjo versti įšalusius grumstus ant mažyčio ryšulėlio.

Jūs sakėte tiesą, pone Danvorti, — su kartėliu galvojo Kivrina. Baltas rūbas niekam tikęs, jis tik išsitepa. Ir išvis jūs dėl nieko neklydote, argi ne taip? Sakėte man nekeliauti čionai, perspėjote, kad gali atsitikti kas nors siaubinga. Ką gi, atsitiko. O jūs laukiate nesulaukiate, kada galėsite tarti man: na, ar nesakiau? Tačiau šitoks malonumas jums neskirtas: aš nežinau, kur yra plyšys, o tas vienintelis, kurs tai žino, tikriausiai jau miręs.

Ji nebelaukė, kol prievaizdas pabaigs užversti Agnesę žemėmis ar kol Rošas pabaigs savo draugišką pasišnekučiavimą su Dievu. Kivrina nužirgliojo per pievą, niršdama ant jų visų: ant prievaizdo — už tai, kad stovėjo sau su kastuvu, nekantraudamas išrausti kuo daugiau kapų, ant Elivysos — už tai, kad neatėjo, ant Gavyno — už tai, kad taip ir nepasirodė. Niekas pas mus nebeateis, pagalvojo ji. Ničniekas.

— Katerina! — pašaukė Rošas.

Ji atsisuko, o jis protekine pasileido prie jos; iš burnos pliūpčiojantys garai debesiu apsiautė kone jį visą.

— Ko nori? — piktai paklausė ji.

Jis rimtai pažvelgė į ją.

— Negalima prarasti vilties, — pasakė.

— Iš kur aš tau paimsiu vilties? — prapliupo ji. — Mūsuose maras pakirto jau daugiau nei aštuoniasdešimt penkis procentus žmonių, o dar net kaip reikiant neįsibėgėjome! Dvasininkas miršta, Rozemundą miršta, tikriausiai užsikrėtę jūs visi. Tad kaip man neprarasti vilties?

— Dievas toli gražu neapleido mūsų visiškai, — ištarė jis. — Agnesė dabar saugi jo glėbyje.

Saugi, karčiai galvojo Kivrina. Saugi, užkasta žemėje. Šaltyje. Tamsoje. Ji užsidengė veidą delnais.

— Ji dabar danguje, kur joks maras nebegali jos pasiekti. O Dievo meilė — visada su mumis, — kalbėjo Rošas. — Ir niekas negali mūsų nuo jos atskirti: nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei tai, kas vyksta dabar…

— …nei tai, kas įvyks ateityje, — įsiterpė Kivrina.

— Nei aukštumos, nei gylis, nei bet kokia kita būtybė, — užbaigė jis. Ir uždėjo delnąjai ant peties — švelniai, tarsi suteikdamas paskutinį patepimą. — Tai Jo meilė atsiuntė tave mums padėti.

Ji uždėjo delną ant jo rankos, gulinčios jai ant peties, ir tvirtai prispaudė.

— Mes turime padėti vieni kitiems, — pasakė.

Taip juodu ir stovėjo gerą minutę, paskui Rošas ištarė:

— Turiu eiti paskambinti varpu, kad Agnesės siela saugiai nukeliautų į dangų.

Kivrina linktelėjo.

— O aš eisiu, pasižiūrėsiu, kaip laikosi Rozemundą ir kiti, — pasakė ir nužingsniavo į kiemą.

Elivysa tvirtino liksianti budėti prie Rozemundos, bet, kai Kivrina sugrįžo į dvaro pastatą, jos prie dukters nerado. Elivysa, susivyniojusi į apsiaustą, gulėjo susirangiusi Agnesės guolyje ir žiūrėjo į duris.

— Tikriausiai jo arklį pavogė tie, kurie bandė pabėgti nuo maro, — ištarė ji. — Štai kodėl jis taip ilgai užtruko kelyje.

— Agnesę jau palaidojome, — šaltai pasakė Kivrina ir nuėjo pasižiūrėti, kaip laikosi Rozemundą.

Mergaitė buvo pabudusi. Įdėmiai pažvelgė į Kivriną, o kai ši priklaupė prie jos guolio, pabandė sugriebti jos ranką.

— Ak, Rozemundą, — ištarė Kivrina, tramdydama ašaras, kutenančias nosį ir akis. — Mieloji, kaip tu jautiesi?

— Valgyti norisi, — atsakė Rozemundą. — Ar mano tėtis atvyko?

— Dar ne, — atsakė Kivrina, ir staiga jai pasirodė, kad lordas Gijomas vis dėlto dar gali atvykti. — Atnešiu tau sriubos. O tu ilsėkis, kol grįšiu. Tu labai smarkiai sirgai.

Rozemundą paklusniai užsimerkė. Jos akys jau nebeatrodė tokios įdubusios, nors tamsūs ratilai po jomis vis dar buvo ryškūs.

— O kur Agnesė? — paklausė ji.

Kivrina nubraukė jai nuo veido tamsių, susivėlusių plaukų sruogas.

— Miega.

— Tai gerai, — pasakė Rozemundą. — Man nepatiktų, jei ji dabar žaistų ir rėkautų. Ji sukelia pernelyg daug triukšmo.

— Atnešiu tau sriubos, — pakartojo Kivrina. Ji nuskubėjo pas Elivysą. — Ledi Elivysa, turiu gerų naujienų, — džiugiai pranešė. — Rozemundą pabudo.

Elivysa pasikėlė, remdamasi viena alkūne, ir pažvelgė į Rozemundą, bet visai abejingai, tarsi galvodama apie kažką kitką, o paskui vėl atsigulė.

Sunerimusi Kivrina uždėjo delną Elivysai ant kaktos. Ši atrodė pernelyg šilta, bet Kivrinos rankos, sugrįžus iš lauko, dar nespėjo atšilti, tad ji galėjo ir klysti.

— Sergi? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė Elivysa, nors vis dar atrodė, kad jos mintys klajoja kažkur visai kitur. — Ką aš jam pasakysiu?

— Galėsi pasakyti, kad Rozemundą sveiksta, — atsakė Kivrina, ir šįsyk Elivysa ją, regis, išgirdo. Ji atsikėlė, priėjo prie Rozemundos, atsisėdo greta jos. Bet kai Kivrina grįžo iš virtuvės su sriuba, Elivysa jau vėl gulėjo Agnesės guolyje, susirangiusi po kailiu pamuštu apsiaustu.

Rozemundą miegojo — bet jau nebe tuo bauginančiu, amžinąjį primenančiu miegu kaip anksčiau. Net veido spalva kiek parausvėjo, nors skruostikauliai vis dar tebebuvo pernelyg atsikišę, pernelyg glotniai aptempti oda.

Elivysa irgi miegojo ar apsimetė mieganti — nedidelis skirtumas. Kol Kivrina virtuvėje ruošė sriubą, iš guolio išropojo dvasininkas, jis netgi sugebėjo nušliaužti bene pusę kelio iki pertvaros. Kai Kivrina pabandė nutempti jį atgal, jis ėmė blaškytis lyg pašėlęs, vis taikydamasis jai smogti. Kivrinai teko bėgti šauktis tėvo Rošo — viena neįstengė sutramdyti dvasininko.

Dešinioji šio akis buvo išvarvėjusi — maras bandė prasigraužti iš jo kūno išorėn; dvasininkas vis gviešėsi išsidraskyti nagais opėjančią akį.

— Domine Jesu Christe! — šaukė jis taip, tarsi plūstųsi. — Fidelium defonctorium de poenis infermis. — Išgelbėk išėjusių tikinčiųjų sielas nuo pragaro kančių.

Taip, tylomis meldė Kivrina, stengdamasi sugriebti j į už rankų spazmo suriestais pirštais, išgelbėk jį tučtuojau.

Ji dar kartą išrausė Imeinos gyduolių atsargas; ieškodama bent ko nors, kas malšintų skausmą. Nieko panašaus į opiumo miltelius čia nebuvo — o ar kas nors Anglijoje 1348-aisiais išvis augino opiumo aguonas? Kivrina aptiko keletą trapių, popieriaus atplaišas primenančių oranžinių draiskanų, iš pažiūros lyg ir panašių į sudžiūvusius aguonos žiedlapius. Ji užplikė juos verdančiu vandeniu, tačiau dvasininkas negalėjo nuoviro gerti. Išopėjusi jo burna virto viena gyva žaizda, dantys ir liežuvis aplipo sudžiūvusiu krauju.

Jis šito nenusipelnė, galvojo Kivrina. Net jei tai jis užnešė marą čionai. Šito niekas nėra nusipelnęs. „Prašau…” — meldė ji, nors pati gerai nesuprato, ko prašanti.

Kad ir ko būtų prašiusi, tai nebuvo jai suteikta. Dvasininkas ėmė vemti juoda tulžimi su krauju, pradėjo snigti ir be paliovos snigo ištisas dvi paras, o Elivysos būklė nuolatos prastėjo. Vis dėlto neatrodė, kad ją būtų pakirtęs maras. Bubonai jai nesiformavo, ji nekosėjo ir nevėmė; Kivrina net suabejojo, ar Elivysa iš tikrųjų serga, ar ją bus palaužę sielvartas bei kaltės jausmas.

— Ką aš jam pasakysiu? — kartojo ir kartojo Elivysa. — Juk jis tyčia išsiuntė mus čionai — toliau nuosavoj aus.

Kivrina palietė jos kaktą. Karšta. Šitos pragaišties neišvengs nė vienas iš jų, galvojo Kivrina. Lordas Gijomas paslėpė savo šeimą čia, kuo toliau nuo pavojaus, tačiau maras nuskabys juos visus — vieną po kito. Privalau ko nors imtis, tikino ji save. Tačiau nebeįstengė sugalvoti nieko, ką dar galėtų nuveikti. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo maro buvo bėgti, tačiau šitie žmonės kartą jau pabėgo ir pasislėpė čia — ir tai jų neišgelbėjo. Be to, su pasiligojusiomis Rozemundą ir Elivysa kažin kur nė nenubėgsi.

Vis dėlto Rozemundą sulig kiekviena diena vis labiau stiprėja, galvojo Kivrina, o tai, nuo ko atgulė Elivysa — tikriausiai ne maras. Tiktai karštinė. Galbūt šeima turi dar vieną dvarą, kur mes galėtume persikelti. Kur nors šiaurėje.

Jorko grafystės maras dar nepasiekė. Ji juk galėtų pasirūpinti, kad keliuose netektų susidurti su kitais žmonėmis — ir šitaip apsisaugoti nuo užkrato.

Kivrina paklausė Rozemundos, ar jie turi valdų Jorko grafystėje.

— Ne, — atsakė Rozemundą. Ji jau sėdėjo, atsirėmusi į suolą. — Dorsete.

Dorsetas netiko. Maras ten jau siautėjo visu pajėgumu. Be to, Rozemundą, nors ir sveikstanti, vis dar tebebuvo per silpna, pasėdėti ir tai pajėgdavo vos po kelias minutes. Keliauti raitomis — tikrai ne jos jėgoms. Tarsi mes išvis turėtume arklių, pagalvojo Kivrina.

— Tėtis dar turi valdą Surėjuje, — pasakė Rozemundą. — Ten mes gyvenome, kai gimė Agnesė. — Ji pažvelgė į Kivriną. — Ar Agnesė mirė?

— Taip, — atsakė Kivrina.

Rozemundą linktelėjo, tarsi nėmaž nenustebusi.

— Girdėjau, kaip ji klykė.

Kivrina nesusizgribo, ką atsakyti į tai.

— Tėtis irgi mirė, ar ne?

Į šitai taip pat nebuvo ką atsakyti. Beveik neabejotina, kad lordo Gijomo nebebuvo tarp gyvųjų. Kaip ir Gavyno. Praslinko jau aštuonios dienos nuo tos, kai jis išjojo į Batą. Vis dar karščiuojanti Elivysa šįryt pareiškė: „Dabar, kai aprimo pūga, jis jau būtinai atjos”, tačiau neatrodė, kad pati būtų tikėjusi tuo, ką sako.

— Gal jis dar ir atvyks, — pasakė Kivrina. — Galbūt užtruko dėl sniego.

Vidun įėjo prievaizdas, nešinas kastuvu, ir sustojo prie pertvaros priešais jas. Jis ateidavo kasdien — aplankyti sūnaus, ir valandėlę bukai dėbsodavo į jį per apverstą stalą, tačiau dabar tik metė žvilgsnį jo pusėn ir, atsirėmęs į kastuvą, įsispitrijo į Kivriną bei Rozemundą.

Jo gobtuvą ir pečius dengė sniego sluoksnis, kastuvas atrodė įmirkęs. Juk jis kasė dar vieną kapo duobę, dingtelėjo Kivrinai. Kam?

— Ar kas nors mirė? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė jis, neatitraukdamas nuo Rozemundos labai jau iškalbingio žvilgsnio.

Kivrina atsistojo.

— Ko nors norėjai?

Jis tik subaltakiavo į ją, lyg nesupratęs klausimo, paskui vėl įsmeigė akis į Rozemundą.

— Ne, — pasakė, pasiėmė kastuvą ir išėjo.

— Ar jis eina kasti kapo Agnesei? — paklausė Rozemundą, žvelgdama jam pavymui.

— Ne, — švelniai atsakė Kivrina. — Ji jau palaidota šventoriuje.

— Tuomet jis eina kasti kapo man?

— Ne! — išsigandusi riktelėjo Kivrina. — Žinoma, ne! Tu nemirsi. Tu jau sveiksti. Tiesa, labai sunkiai sirgai, bet blogiausia jau praėjo. O dabar tau reikia kuo daugiau ilsėtis. Pasistenk pamiegoti, kad greičiau sveiktum.

Rozemundą paklusniai atsigulė ir užsimerkė, bet po valandėlės vėl atsimerkė.

— Jeigu tėtis mirė, karūna nebepripažins mano kraičio, — pasakė ji. — Kaip manai, ar seras Bloetas dar gyvas?

Tikiuosi, kad ne, pagalvojo Kivrina, ir čia pat dingtelėjo kita mintis: vargšas vaikas, nejaugi ji visą tą laiką nerimavo dėl busimųjų vestuvių? Nelaiminga mažylė. Jei seras Bloetas miręs — tai bus vienintelis maro nuveiktas geras darbas. Jei tik jis tikrai miręs.

— Nesirūpink dabar dėl jo. Tau reikia ilsėtis, kad greičiau atgautum jėgas.

— Karalius kartais atleidžia buvusią sužadėtinę, — pasakė Rozemunda, pašiodama antklodę. — Jeigu abi pusės sutinka.

Tau dėl nieko nereikės sutikti, galvojo Kivrina. Seras Bloetas mirė. Vyskupo pasiuntinys j į nužudė.

— O jeigu abi pusės nesutiks, karalius ištekins mane savo valia, — pasakė Rozemundą. — Serą Bloetą aš bent jau pažįstu.

O, ne, pagalvojo Kivrina, nors ir suprato, kad seras Bloetas — dar pats geriausias variantas. Rozemundą įsivaizdavo siaubus, kur kas baisesnius už serą Bloetą — baisūnus ir galvažudžius, o Kivrina žinojo, kad tokių tikrai esama.

Rozemundą tikriausiai parduotų kokiam nors didikui, kuriam karalius liko skolingas arba kurio paramą siekia užsitikrinti, arba galbūt kokiam rūpesčių keliančiam Juodojo Princo rėmėjui, o jau tada ją išgabentų vienas Dievas težino kur, nublokštų į vienas Dievas težino, kokią situaciją.

Egzistavo dalykai, kur kas baisesni už gašlų senį ir gaiženąjo seserį. Baronas Gamjė.savo žmoną dvidešimt metų pralaikė sukaustytą grandinėmis. Anžū grafas savąją sudegino gyvą. O Rozemunda juk neturės nei artimųjų, nei draugų, kurie galėtų apginti ją ar paremti, ar slaugyti sergančią.

Aš išsigabensiu ją iš čia, dingtelėjo netikėta mintis, išsivešiu kur nors — ten, kur jos neras joks seras Bloetas, kur būsime saugios nuo maro.

Tačiau saugios vietos nebuvo niekur. Maras jau atslinko iki Bato ir Oksfordo, šliaužė į pietryčius, į Londoną, paskui — į Kentą, į šiaurę, per Vakarų Midlendus į Jorko grafystę, o tada — atgal per Lamanšą, į Vokietiją ir Nyderlandus. Maras pasiekė net Norvegiją, plaukdamas negyvėlių valdomu laivu. Saugios vietos nebuvo niekur.

— Ar Gavynas čia? — paklausė Rozemundą — jos balsas nuskambėjo visai kaip motinos, visai kaip senelės. — Tegul nujoja į Koursį ir pasako serui Bloetui, kad aš atvyksiu gyventi pas jį.

— Gavynas? — iš guolio atsiliepė Elivysa. — Ar atjojo Gavynas?

Ne, pagalvojo Kivrina, Gavynas neatjojo. Pas mus nebeateis niekas. Netgi ponas Danvortis.

Visai nesvarbu, kad ji pražiopsojo susitikimo datą. Jeigu ir būtų nuėjusi prie plyšio, nieko nebūtų ten radusi. Juk niekas nežino, kad ji pakliuvo į 1348-uosius. Jei jie ten būtų žinoję, nė valandėlei nebūtų palikę jos čia.

Tikriausiai kažkas sutriko tinkle. Ponas Danvortis tiesiog iš galvos kraustėsi nerimaudamas dėl to, kad ją ketinama išsiųsti į tokią tolimą praeitį, prieš tai net nepatikrinus parametrų. „Perkeliant žmogų tokiu dideliu atstumu laike, gali iškilti įvairiausių nenumatytų komplikacijų”, — tvirtino jis. Tad kokia nors nenumatyta komplikacija tikriausiai sujaukė taško rodmenis, o gal taškas ir išvis liko neužfiksuotas. Ir dabar jie naršo 1320-uosius, jos ieškodami. Į susitikimą aš pavėlavau beveik trisdešimt metų, pagalvojo ji.

— Gavynas? — pakartojo Elivysa ir pabandė keltis iš guolio.

Tačiau jai nepavyko. Jos būklė vis blogėjo, nors jokie maro požymiai jai iki šiol nepasireiškė. Kai pradėjo snigti, ji lengviau atsiduso ir pasakė: „Dabar jis tikrai neatjos — kol nenurims pūga”. Tada atsikėlė ir nuėjo pasėdėti prie Rozemundos, tačiau pavakary jai vėl teko atsigulti, o temperatūra vis labiau kilo.

Rošas išklausė jos išpažintį; atrodė visiškai nusivaręs. Visi jie baigė išeikvoti paskutines jėgas. Jei tik prisėsdavo atsipūsti, užmigdavo per kelias akimirkas. Prievaizdas, atėjęs aplankyti savo sūnaus Lefriko, užknarkė stovėdamas, atsišliejęs į užtvarą. Kivrina užsnūdo kurstydama laužą ir gerokai nudegė ranką.

Toliau šitaip tęstis negali, galvojo Kivrina stebėdama, kaip tėvas Rošas peržegnoja Elivysą. Jis mirs tiesiog nuo išsekimo. Arba ir jį pakirs maras.

Privalau kaip nors išgabenti juos iš čia, anaiptol nebe pirmą kartą pagalvojo ji. Maras juk prasismelkė ne visur. Kai kurie kaimai taip ir liko visiškai nepalytėti pragaišties. Maras lankstu aplenkė Lenkiją ir Bohemiją, taip ir nepasiekė kai kurių šiaurinės Škotijos sričių.

— Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, miserere nobis, — kalbėjo tėvas Rošas, jo balsas skambėjo taip pat šiltai ir guodžiančiai kaip ir tada, kai Kivrina gulėjo mirties patale, ir ji suprato, kad visi jos planai — absoliučiai beviltiški.

Jis juk niekada nepaliks likimo valiai savo parapijonių. Juodosios Mirties kronikose esama gausybės pasakojimų apie kunigus, kurie apleido savo žmones, kurie atsisakydavo atlikti laidotuvių apeigas, užsirakindavo savo bažnyčiose ar vienuolynuose, paprasčiausiai pabėgdavo. Dabar jai ūmai pasidarė smalsu: kažin, ar šitos rūšies statistika irgi netiksli?

Net jei ji ir sugalvotų kokį nors būdą išsigabenti juos visus, Elivysa, kuri, netgi atlikdama išpažintį, vis gręžiojosi durų pusėn, juk primygtinai reikalautų laukti, kol atvyks Gavynas ar jos vyras — ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad dabar, kai pagaliau liovėsi snigti, jie būtinai pasirodys.

— Ar tėvas Rošas išėjo jų pasitikti? — paklausė ji Kivrinos, kai Rošas išnešė sakramentus atgal į bažnyčią. — Jau greitai jis bus čia. Savaime aišku, pirmiausia jis užsuko į Koursį perspėti jų apie marą, o iš ten iki mūsų — vos pusė dienos kelio. — Tai pasakiusi ji pareikalavo, kad Kivrina perkeltų jos guolį taip, kad ji galėtų matyti duris.

Kol Kivrina perkėlinėjo užtvarą, stengdamasi užstoti Elivysą nuo traukiančio pro duris skersvėjo, staiga pratrūko rėkti dvasininkas, visą jo kūną ėmė tąsyti konvulsijos. Jo kūnas trūkčiojo, tarsi jį kas purtytų, veidą perkreipė klaiki grimasa, išvarvėjusi akis įsistebeilijo tiesiai viršun.

— Nesielk su juo šitaip! — užriko Kivrina, stengdamasi įbrukti šaukštą iš Rozemundos sriubos jam tarp dantų. — Nejaugi jis dar nepakankamai prisikentėjo?

Jo kūnas išsirietė.

— Liaukis! — sukūkčiojo Kivrina. — Nebereikia!

Dvasininkas staiga suglebo. Kivrina pagaliau sugrūdo šaukštą jam tarp dantų, iš lūpų kampučio išvarvėjo juodų gleivių srovelė.

Numirė, galvojo Kivrina, bet pati dar negalėjo tuo patikėti. Ji žiūrėjo į jį: išvarvėjusi akis pravira, skystais barzdos šeriais apžėlęs veidas — išpurtęs, pajuodęs. Rankos guli prie šonų, kumščiai sugniaužti. Šitaip gulintis kūnas jau nebeatrodė žmogaus; Kivrina uždengėjo veidą po ranka pasipainiojusiu skuduru, pabūgusi, kad jį gali pamatyti Rozemundą.

— Jis mirė? — pasmalsavo Rozemundą atsisėsdama.

— Taip, — atsakė Kivima. — Ačiū Dievui. — Ji atsistojo. — Reikia nueiti pasakyti tėvui Rošui.

— Nenoriu, kad paliktum mane čia vieną, — atsiliepė Rozemunda.

— Čia yra tavo mama, — atsakė Kivrina. — Ir prievaizdo sūnus. Be to, aš užtruksiu tik kelias minutes.

— Aš bijau, — ištarė Rozemundą.

Aš irgi, pagalvojo Kivrina, žvelgdama į skudurą, dengiantį negyvėlio veidą. Jis jau tikrai buvo miręs, tačiau netgi mirtis nenumaldę jo kančios. Jis vis dar atrodė skausmų kamuojamas, apimtas siaubo, nors jo veidas net nebebuvo panašus į žmogaus veidą. Pragaro kančios.

— Prašau, nepalik manęs, — ištarė Rozemundą.

— Reikia pasakyti tėvui Rošui, — aiškino Kivrina, bet vis tik atsisėdo tarp Rozemundos ir dvasininko ir palaukė, kol mergaitė užmigs, tik tada patraukė ieškoti Rošo.

Jo nebuvo nei kieme, nei virtuvėje. Užtat praėjime tarp pastatų įsitaisė prievaizdo karvė. Ji pašiojo šieną, pakreiktą ištuštėjusioje kiaulidėje, o išvydusi Kivriną, nusekė paskui ją į pievą.

Prievaizdas šventoriuje darbavosi kastuvu: kasė kapo duobę; snieguoti jos kraštai jau siekėjam sulig krūtine. Jis jau žino, dingtelėjo Kivrinai. Bet tai juk neįmanoma. Jos širdis ėmė daužytis.

— Kur tėvas Rošas? — riktelėjo ji, tačiau prievaizdas neatsakė, net akių nepakėlė. Tik karvė prisiartino prie pat jos ir sumūkė.

— Pasitrauk, — tarstelėjo Kivrina karvei ir tekina nubėgo pas prievaizdą.

Kapas, pasirodo, buvo ne šventoriuje. Prievaizdas darbavosi pievoje, už dengtų šventoriaus vartelių. Greta duobės, kuriąjis rausė, vienoje linijoje jau buvo iškastos dar dvi; šalia kiekvienps — po tvarkingai suverstą akmens kietumo žemių krūvelę.

— Ką tu darai? — paklausė Kivrina. — Kam kasi šiuos kapus?

Prievaizdas išsviedė iš duobės dar vieną kastuvą žemių. Sušalę grumstai sutarškėjo tarsi akmenys.

— Kam kasi tris kapus? — neatlyžo Kivrina. — Kas dar mirė? — Karvė ragu bakstelėjo jai į petį. Kivrina jos išsilenkė. — Kas mirė?

Prievaizdas įsmeigė kastuvą į geležies kietumo dirvą.

— Atėjo pasaulio pabaiga, berniuk, — pasakė jis ir koja stipriai primynė kastuvą. Kivriną persmelkė baimė, bet čia pat ji susizgribo, kad jos, vilkinčios vyriškais drabužiais, prievaizdas galėjo neatpažinti.

— Čia aš, Katerina, — pasakė ji.

Jis pažvelgė į ją ir linktelėjo.

— Tai pasaulio pabaiga, — pasakė. — Tie, kurie dar gyvi, netrukus mirs. — Jis pasilenkė, užguldamas kastuvą visu svoriu.

Karvė bandė įbrukti galvą Kivrinai į pažastį.

— Pasitrauk! — riktelėjo Kivrina ir trinktelėjo gyvuliui per snukį. Karvė atsitraukė, atsargiai žengdama tarp duobių, ir Kivrina tik dabar pastebėjo, kad šios — nevienodo dydžio.

Pirmoji buvo iškasta didelė, bet kita, greta jos, — neką didesnė už tą, kurioje jie palaidojo Agnesę. Trečioji, kuriąjis kaip tik kasė, — ne kažin kiek ilgesnė. Aš pasakiau Rozemundai, kad jis nekasa jai kapo, dingtelėjo Kivrinai. Tačiau jis kasa.

— Tau nevalia šitaip elgtis! — užriko ji. — Tavo sūnus ir Rozemunda sveiksta. O ledi Elivysa tiesiog pervargusi, ją palaužė sielvartas. Bet jie kol kas nemirs!

Prievaizdas dirstelėjo į ją tačiau jo žvilgsnis buvo toks pat bereikšmis kaip ir tada, kai, stovėdamas prie užtvaros, nužiūrinėjo Rozemundą, žvilgsniu matuodamas jos kapo ilgį.

— Tėvas Rošas tvirtina, kad tu siųsta mums padėti, bet ką tu gali padaryti, kai ateina pasaulio pabaiga? — Prievaizdas abiem kojomis užsilipo ant kastuvo. — Šitų kapų jums prireiks. Mirs visi — visi.

Karvė nuturseno į kitą kapo pusę, nuleistas jos snukis atsidūrė kaip tik sulig prievaizdo veidu. Gyvulys gailiai sumūkė, bet prievaizdas, regis, net nepastebėjo.

— Nekask daugiau jokių kapų, — riktelėjo Kivrina. — Aš tau draudžiu!

Tačiau jis pasilenkė ir vėl kibo kasti, tarsi neišgirdęs jos taip pat, kaip ir karvės.

— Jie nemirs, — neatlyžo Kivrina. — Juodoji Mirtis nusinešė trečdalį, galbūt pusę to meto gyventojų. Mes savo dalį jau atidavėme su kaupu.

Jis kasė toliau.

Naktį mirė Elivysa. Prievaizdui teko pailginti Rozemundos kapą, o kai jie palaidojo Elivysą, Kivrina pastebėjo, kad jis ėmėsi rausti Rozemundai kitą.

Privalau kuo skubiau išgabenti juos visus iš čia, galvojo Kivrina, žvelgdama į prievaizdą. Šis stovėjo, pečiu įsirėmęs į kastuvo kotą ir, vos užvertęs žemėmis Elivysos kapą, kibo rausti naują duobę Rozemundai. Turiu ištraukti juos iš čia anksčiau, nei tai pakirs visus.

Neišvengiamas pavojus užsikrėsti iš tiesų grėsė visiems. Pragaištis tūnojo čia pat, tik ir tykodama progos užgriūti: bakterijų knibždėte knibždėjo drabužiuose ir patalynėje, ir net pačiame ore, kuriuo jie kvėpavo. O jei per kokį nors stebuklą iš šių šaltinių prie vieno ar kito užkratas neprikibtų, maras pavasarį praslinks per visą Oksfordo grafystę, jį išnešios žinianešiai, kaimiečiai, vyskupo pasiuntiniai. Taigi, likti čia nieku gyvu nevalia.

Škotija, tarė sau Kivima, žingsniuodama namo link. Reikia išvežti juos į Škotiją. Taip toli maras dar nenuslinko. Prievaizdo sūnus galėtų joti asilu, o Rozemundai galbūt pavyktų sukurpti kokius nors neštuvus.

Rozemundą sėdėjo guolyje.

— Prievaizdo sūnus šaukėsi tavęs, — pasakė ji, vos išvydusi įėjusią Kivriną.

Jis apsivėmė kruvinomis gleivėmis. Jomis buvo išgleizotas visas guolis, o kai Kivrina bandė bent kiek jį apkuopti, berniukas net nebevaliojo pakelti galvos. Net jeigu Rozemundą pajėgtų joti, jis — tikrai ne, puolė į neviltį Kivrina. Niekur mes neišvykstame.

Naktį ji prisiminė savo vežimą, su kuriuo ir atvyko čionai. Gal prievaizdas sugebėtų kaip nors jį suremontuoti, tada Rozemunda galėtų ir važiuoti juo. Prisidegusi nuo žarijų žvakę su vikšrio šerdies dagtimi, Kivrina ištykino į arklidę apžiūrėti vežimo. Vos jai atidarius duris, užbliovė tėvo Rošo asilas, o kai ji iškėlė rūkstantį žiburį, į pakampes skubiai nušiugždeno aibės smulkių kojyčių.

Sutrupintos dėžės buvo sukrautos prie vagono tarsi dar viena užtvara; nė nebaigusi atitraukti jų į šalį, Kivrina jau suprato, kokia bergždžia ši jos užmačia. Vežimas buvo per didelis. Asilas nevaliotų jo patraukti. Maža to, trūko vienos medinės ašies — kažkuris iš apsukrių čiabuvių, matyt, bus nusitempęs tvorai remontuoti ar malkoms. Arba vietoj vėzdo marui užplumpinti, dingtelėjo Kivrinai.

Ji išlindo iš arklidės į akliną kiemo tamsą. Danguje spindėjo ryškūs, skaistūs žvaigždžių taškeliai — lygiai tokie pat, kaip ir Kūčių vakarą. Kivrina prisiminė, kaip užmigo Agnesė, užsikvempusi jai ant peties, prisiminė varpelį, kaspinėliu pririštą jai ant riešo, prisiminė varpų, skelbiančių šėtono laidotuves, gausmą. Pasiankstinta, pagalvojo Kivina. Nelabasis anaiptol nemirė. Jis sveikas ir gyvas, ir niekieno netrukdomas siaučia žemėje.

Ji ilgai gulėjo nemiegodama, mėgindama sukurpti kokį nors kitą planą. Galbūt įmanoma susimeistrauti kokius neštuvus ant pašliūžų — tokius, kuriuos asilas patemptų, jeigu tik sniego nebūtų pernelyg gilu. O gal abu vaikus įmanoma pasodinti ant asilo, o visus būtiniausius daiktus supakuoti į ryšulius ir temptis ant pečių?

Galų gale ji užmigo, bet beveik tuoj pat ją vėl pažadino — ar bent jau jai taip pasirodė. Buvo dar visai tamsu, o šalia jos pasilenkęs stovėjo tėvas Rošas. Blėstančių žarijų atšvaitai nušvietė jo veidą iš apačios, ir dabar jis atrodė lygiai taip pat kaip tada, miško laukymėje, kai ji palaikė jį galvažudžiu. Vis dar pusiaumiga, Kivrina ištiesė ranką ir delnu švelniai palietė jo skruostą.

— Ledi Katerina, — ištarė jis, ir ji kaipmat visai išsibudino.

Rozemundą! — tvykstelėjo pirma mintis; Kivrina staigiai atsisuko ir pažvelgė į mergaitę, bet ši ramiai miegojo, liesą ranką pasibrukusi po skruostu.

— Kas atsitiko? — šnipštelėjo Kivrina. — Susirgai pats?

Jis papurtė galvą. Prasižiojo, bet tuoj pat vėl užsičiaupė.

— Kas nors atvyko? — Kivrina pašoko ant kojų.

Jis dar kartą papurtė galvą.

Negali būti, kad vėl kas nors susirgo, pagalvojo Kivrina. Nebeliko kam susirgti. Ji dirstelėjo į antklodžių krūvelę prie durų — ten miegodavo prievaizdas. Tačiau dabar jo ten nebuvo.

— Susirgo prievaizdas?

— Mirė prievaizdo sūnus, — pasakė Rošas kažkokiu keistu, tarytum prismaugtu balsu; Kivrina tik dabar pastebėjo, kad Lefriko irgi nebėra. — Kaip tik ėjau į bažnyčią sukalbėti rytinių poterių… — Rošo balsas nutrūko. — Eime su manim, — staiga pasakė jis ir išėjo laukan.

Kivrina užsimetė ant pečių nubrizgusią antklodę ir išskubėjo paskui jį į kiemą.

Buvo kokia šešta valanda ryto, ne daugiau. Saulė dar tiktai kilo virš horizonto, apsiūkusiame danguje ir sniege po kojomis išsiliejo rausvos aušros drūžės. Kivrina dar spėjo pastebėti siaurame praėjime dingstančio Rošo nugarą — jis dideliais žingsniais žirgliojo į pievą. Kivrina susisupo į antklodę ir nuskubėjo jam iš paskos.

Prievaizdo karvė buvo įsitaisiusi praėjime; įbrukusi galvą pro kiaulių aptvaro plyšį, ji pešė šieno likučius. Užjutęs Kivriną, gyvulys pakėlė galvą ir sumūkė.

— Šiū, pasitrauk! — riktelėjo Kivrina suplodama delnais, bet karvė tik ištraukė galvą iš pinučių tvoros plyšio ir mykdama žengė artyn.

— Neturiu kada dabar tavęs melžti, — mestelėjo Kivrina ir, pastūmusi gyvulio pasturgalį, prasibrovė į kitą pusę.

Kol pasivijo tėvą Rošą, šis jau buvo beveik pasiekęs pievos vidurį.

— Kas atsitiko? Negali pasakyti? — sušniokštė ji, tačiau Rošas nesustojo, net nepažvelgė į ją. Pasuko prie kapų eilės pievoje. Ak štai kas, lengviau atsikvėpė Kivrina. Tikriausiai prievaizdas susibaudę laidoti sūnų pats, be kunigo.

Mažasis kapelis jau buvo užkastas, virš jo kūpsojo kaugė suverstų snieguotų žemių. Prievaizdas buvo užbaigęs kasti kapą Rozemundai ir net iškasęs dar vieną — didesnį. Iš jo kyšojo kastuvo, atremto į kraštą, kotas.

Rošas nė nesiartino prie Lefriko kapo. Iškart sustojo prie naujausiojo ir pasakė tokiu pat priblokštu balsu:

— Kaip tik ėjau kalbėti rytinių maldų…

Kivrina priėjo arčiau ir dirstelėjo į kapą.

Matyt, prievaizdas bandė užsikasti kastuvu, bet šis ankštoje duobėje pasirodė pernelyg gremėzdiškas, tad prievaizdas atrėmė jį į duobės galą, ir ėmė versti ant savęs žemes rankomis. Sustingusiame jo kumštyje taip ir liko didelis kietas grumstas.

Jo kojos buvo beveik visai užpiltos, dėl ko jis atrodė kone nepadoriai — beveik kaip gulintis vonioje.

— Reikia deramai jį užkasti, — ištarė Kivrina ir siekė kastuvo.

Rošas papurtė galvą.

— Juk tai šventinta žemė, — lyg apdujęs ištarė jis, ir tik dabar Kivrina susizgribo: jis mano, kad prievaizdas nusižudė.

Juk tai visai nesvarbu, dar spėjo pagalvoti ji, ir čia pat suprato, kad Rošas, nepaisant nieko, nepaisant visų vienas po kito griūvančių siaubų, vis dar tebetiki Dievą. Prievaizdąjis rado eidamas į bažnyčią rytinių maldų, ir netgi jei visi jie išmirtų, jis ir toliau kalbėtų deramus poterius — ir jam nė į galvą nešautų, kad jo maldos tokiu momentu atrodo keistokai.

— Tai liga kalta, — pasakė Kivrina, nors nebuvo visiškai tuo tikra. — Septiseminis maras. Užnuodija kraują.

Rošas nieko nesuprasdamas tik pažvelgė į ją.

— Tikriausiai jis susirgo kasdamas ir įgriuvo, — bandė aiškinti ji.

— Septiseminis maras užnuodija smegenis. Sujaukia protą. Jis pats nebesuprato, ką darąs.

— Kaip ledi Imeina, — atsakė Rošas — kone džiugiai.

Jam visai nesinori laidoti jo už kapinių tvoros, pagalvojo Kivrina. Nepaisant viso tikėjimo.

Ji padėjo Rošui šiek tiek ištiesinti prievaizdo kūną, nors šis buvo jau sustingęs. Jie net nebandė jo iškelti ar į ką nors suvynioti. Rošas juodo audeklo skiaute pridengė numirėlio veidą, ir abu pasikeisdami ėmėsi užpylinėti duobę. Sušalusios žemės grumstai barškėjo kaip akmenys.

Rošas nebėjo į bažnyčią apeiginių drabužių ar mišiolo. Jis pastovėjo pirmiausia prie Lefriko kapo, paskui — prie prievaizdo, sukalbėjo maldas už mirusius. Kivrina stovėjo greta jo suglaudusi delnus ir galvojo: jam iš tikrųjų maišėsi galvoje. Jis palaidojo žmoną ir šešis savo vaikus, palaidojo beveik visus, kuriuos šioje žemėje pažinojo, ir net jeigu jis nekarščiavo, jei tyčia susirangė kape laukti, kol mirtinai sušals, vis vien jį nužudė maras.

Jis nenusipelnė savižudžio kapo. Tiesa, nenusipelnė ir jokio kito kapo, galvojo Kivrina. Jis turėjo drauge su mumis iškeliauti į Škotiją… Ir staiga ją net apėmė siaubas nuo netikėtai plūstelėjusios džiaugsmo bangos.

Juk dabar mes galime nedelsdami iškeliauti į Škotiją, pagalvojo ji, žiūrėdama į kapą, kurį prievaizdas buvo iškasęs Rozemundai. Rozemundą pajėgs joti asilu, o mudu su Rošu nešime maistą ir antklodes. Ji užvertė galvą ir pažvelgė į dangų. Dabar, kai saulė buvojau patekėjusi, debesys kiek praskydo, atrodė, kad labiau įdienojus gali ir visai prasigiedryti. Jeigu iškeliautume šįryt, pagalvojo ji, iki vidudienio įveiktume mišką ir išeitume į Oksfordo — Bato kelią. O nakčiai užslenkant galbūt pasiektume ir vieškelį į Jorką.

— Agnus Dei, qui tollis peccata mundi, — meldėsi Rošas, — dona eis reąuiem.

Reikia pasiimti avižų asilui, galvojo Kivrina, ir kirvį, kad galėtume pasikapoti malkų. Ir antklodžių.

Rošas kalbėjo paskutines maldas.

— Dominus vobiscum et cum spiritu tuo, — užbaigė jis. — Reąuiescat in pace. Amen. — Jis nužingsniavo bažnyčios link — skambinti varpu.

Tam nebėra laiko, pagalvojo Kivrina ir nuskubėjo į dvarą. Kol Rošas paskambins varpais mirusiesiems, ji juk gali surinkti didumą daiktų. O paskui atskleisianti jam savo planą tegul jis sukraus nešulius ant asilo, ir tada jie iškeliaus. Reikės pasiimti šiek tiek anglių — pradžiai, bus lengviau užsikurti laužą. Bus galima pasinaudoti Imeinos gyduolių dėžute.

Ji grįžo į menę. Rozemundą vis dar tebemiegojo. Tai gerai. Nebuvo jokios prasmės žadinti ją anksčiau, nei jie bus visiškai pasiruošę kelionei. Pratykinusi pro miegančią mergaitę, Kivrina susirado Imeinos dėžutę ir ją ištuštino. Paskui padėjo greta ugniavietės ir buvo jau beeinanti į virtuvę.

— Aš pabudau, o tavęs nebuvo, — prašneko Rozemundą. Ji jau sėdėjo guolyje. — Išsigandau, kad išėjai visiems laikams.

— Mes iškeliaujame visi, — pasakė Kivrina. — Trauksime į Škotiją. — Ji priėjo prie mergaitės. — Tau reiktų kuo geriau pailsėti prieš kelionę. O aš netrukus grįšiu.

— Kur eini? — paklausė Rozemundą.

— Tik iki virtuvės. Gal tu alkana? Atnešiu tau košės. O dabar gulk ir ilsėkis.

— Man nepatinka būti vienai, — pasakė Rozemundą. — Gal pasėdėtum su manim truputėlį?

Tam aš neturiu laiko, pagalvojo Kivrina.

— Juk einu tik į virtuvę. Be to, netoliese yra ir tėvas Rošas. Negi negirdi jo? Jis skambina varpu. Užtruksiu tik kelias minutėles. Gerai? — Ji linksmai nusišypsojo Rozemundai, ir ši nenoriai linktelėjo. — Aš tikrai labai greitai grįšiu.

Kivrina kone tekina išlėkė laukan. Rošas vis dar skaičiavo laidotuvių dūžius, varpas gaudė lėtai, ritmingai. Paskubėk, tylomis tarė jam Kivrina, mes tikrai neturime daug laiko. Ji išnaršė virtuvę, maistą kraudama ant stalo. Aptiko sūrio galvą ir daugybę užsilikusių papločių — šiuos tarsi lėkštes rietuve sukrovė į pakulinį maišą, ant viršaus užritino sūrį ir išnešė viską prie šulinio.

Rozemundą stovėjo namo tarpduryje, įsikibusi staktos.

— Ar negalėčiau pasėdėti su tavim virtuvėje? — paklausė ji. Buvo apsivilkusi suknelę, apsiavusi batus, bet vis vien jau drebėjo žvarbiame ore.

— Pernelyg šalta, — paprieštaravo Kivrina, skubindamasi prie jos. — Be to, tau reikia ilsėtis.

— Kai tu išeini, man iškart atrodo, kad nebegrįši, — pasiskundė mergaitė.

— Aš juk čia pat, — atsakė Kivrina, bet vis tik įėjo vidun ir atnešė Rozemundos apsiaustą bei visą glėbį kailių.

— Štai, sėskis čia, ant slenksčio, — pasakė. — Galėsi žiūrėti, kaip aš kraunu daiktus. — Ji užmetė apsiaustą Rozemundai ant pečių, aptūlojo ją kailiais — pasodino tarytum lizde. — Gerai?

Ties kaklu prie Rozemundos apsiausto vis dar tebebuvo prisegta sero Bloeto dovanotoji segė. Mergaitė apčiupinėjo segę, laibi jos pirštai vos vos drebėjo.

— Ar mes keliausime į Koursį? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė Kivrina ir, paėmusi segę, pati ją prismeigė iš naujo. Io suiicien lui darni amo. Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo. — Trauksime į Škotiją. Ten būsime saugūs nuo maro.

— Kaip manai, ar maras nužudė mano tėtį?

Kivrina sudvejojo.

— Mama sakė, kad jis tik užgaišo kelyje, o gal dėl kokios nors priežasties negalėjo atvykti. Sakė, kad galbūt susirgo mano broliai; tėtis laukia, kol jie pasveiks, tada atvyks visi.

— Gali būti ir taip, — pasakė Kivrina, kamšydama kailį po Rozemundos kojomis. — Mes paliksime jam laišką, kad jis žinotų, kur mes iškeliavome.

Rozemundą papurtė galvą.

— Jeigu būtų gyvas, jis tikrai būtų atvykęs manęs pasiimti.

Kivrina lovatiese apsiautė liesus Rozemundos pečius.

— Turiu sukrauti maisto atsargas kelionei, — švelniai pasakė.

Rozemundą linktelėjo, ir Kivrina vėl patraukė į virtuvę. Prie sienos ji rado atremtą maišą svogūnų ir dar vieną — su obuoliais. Šie buvo suvytę, dauguma — nuberti rudomis dėmelėmis, bet Kivrina vis vien išvilko maišą laukan. Obuolių bent jau nereikės virti, o artėjant pavasariui, jiems visiems ims trūkti vitaminų.

— Gal nori obuolio? — šūktelėjo ji Rozemundai.

— Taip, — atsakė ši.

Kivrina išrausė maišą, ieškodama kietesnio, nesusiraukšlėjusio obuolio. Ištraukė iš paties dugno visai gražų, žalią, raudonpusį, nuvalė į savo odines kelnes ir padavė Rozemundai. Nejučia net šyptelėjo pagalvojusi, koks gaivus jai būtų atrodęs obuolys, jei būtų gavusi jo paragauti, kai gulėjo karščiuodama.

Tačiau vos kartą krimstelėjusi, Rozemundą, regis, prarado norą graužti toliau. Atsilošusi ji atsirėmė į durų staktą ir tykiai užsižiūrėjo į dangų, klausydamasi ritmingo tėvo Rošo varpo gausmo.

Kivrina kibo rūšiuoti obuolius, atrinkinėdama tuos, kuriuos vertėjo pasiimti, svarstydama, kiek įstengs panešti asilas. Nevalia užmiršti paimti jam avižų. Žolės pakeliui nerasi, bet, pasiekus Škotiją, šen ten gal pasitaikys šilinių viržių, kuriuos gyvulys galbūt galės ėsti. Užtat neštis vandens tikrai neverta. Upeliukų šiame krašte gurga tiek ir tiek. Vis dėlto reikia pasiimti puodą vandeniui virinti.

— Taviškiai taip ir neatvyko tavęs ieškoti, — pasakė Rozemunda.

Kivrina pakėlė akis. Mergaitė sėdėjo atsirėmusi į durų staktą, su obuoliu rankoje.

Kurgi ne, atvyko, pagalvojo Kivrina. Tik aš nenuėjau su jais susitikti.

— Ne, — atsakė ji.

— Kaip manai, ar ir juos išžudė maras?

— Ne, — atsakė Kivrina. Ir pagalvojo: man bent jau nereikia jaudintis, kad jie ten kažkur miršta ar guli bejėgiai ligos patale. Aš bent jau galiu žinoti, kad visi jie sveiki gyvi.

— Kai persikelsiu gyventi pas serą Bloetą, būtinai papasakosiu jam, kaip tu mums padėjai, — pasakė Rozemundą. — Paprašysiu jo, kad leistų man pasilikti su savimi tave ir tėvą Rošą. — Ji išdidžiai kilstelėjo galvą. — Aš turiu teisę turėti savų patarnautojų ir savą kapelioną.

— Ačiū, — labai rimtai padėkojo Kivrina.

Ji pastatė maišą su atrinktais obuoliais greta to, į kurį sukrovė duoną ir sūrį. Varpas nutilo, bet gaudesio aidas vis dar sklido žvarbiame ore. Kivrina paėmė kibirą ir nuleido į šulinį. Ketino išvirti košės ir įjąpripjaustyti prastesniųjų obuolių. Visi galės sočiai privalgyti prieš kelionę.

Rozemundos obuolys nusirito pro jos kojas, pasiekė šulinio rentinį ir sustojo. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Jis buvo tik vos vos prakąstas — mažytis baltas įtrūkis pavytusioje raudonoje odelėje. Kivrina nušluostė obuolį į odinukės skverną.

— Numetei obuolį, — pasakė ji ir atsigręžė grąžinti jo Rozemundai.

Mergaitės ranka vis dar tebebuvo ištiesta, tarsi ji būtų palinkusi gaudyti nukritusio obuolio.

— Ak, Rozemundą, — ištarė Kivrina.

Mudu su tėvu Rošu iškeliaujame į Škotiją. Ko gero, nėra jokios prasmės jums to sakyti, kadangi jūs niekada nebeišgirsite mano įrašytų pasakojimų, bet ką gali žinoti, žiūrėk, vieną gražią dieną kas nors dar ims ir suklups, užkliuvęs už viržynuose besimėtančio įrašymo prietaisėlio, o gal ponia Montoja, užbaigusi kasinėjimus Skendgeite, persikels į kokią nors radimvietę šiaurės Škotijoje — o jeigu iš tikrųjų taip ir atsitiktų, norėčiau, kad sužinotumėte, kas nutiko mums.

Žinau, bėgti — turbūt pati blogiausia išeitis iš visų įmanomų, bet aš būtinai turiu iškrapštyti iš čia tėvą Rošą. Visas dvaras knibždėte knibžda maro bakterijų — patalynė, drabužiai, pats oras — o ir žiurkių visur laksto gausybė. Vieną mačiau net bažnyčioje, kai buvau nuėjusi atnešti tėvo Rošo albos ir stulos Rozemundos laidotuvėms. O net jei viso to nepakaktų, kad jis užsikrėstų, maras vis vien siaučia visur aplinkui. O aš niekaip neįtikinsiu jo pasilikti čia. Jis tikrai veršis traukti ten, kur yra sergančiųjų, ir jiems padėti.

Trauksime vengdami didesnių kelių, nė nosies nekišime į kaimus. Maisto turime gerai savaitei, o kai atsargos išseks, būsime nukeliavę jau pakankamai toli į šiaurę, kad galėčiau nusipirkti valgio kokiame nors miestelyje. Dvasininkas su savimi turėjo maišą sidabro. Taigi, nesirūpinkite. Mums viskas bus gerai. Kaip pasakytų ponas Gilkraistas, „aš ėmiausi visų įmanomų apsaugos priemonių”.

32

Apokaliptiška — taikliau ir neapibūdinsi vien pačios minties, kad jam galbūt dar pavyks išgelbėti Kivriną, galvojo Danvortis. Kol Kolinas parbogino jį atgal į palatą, jis nusivarė galutinai, vėl ėmė kilti temperatūra.

— Ilsėkitės, — pasakė vaikinukas, padėdamas jam atsigulti. — Jeigu ketinate gelbėti Kivriną, jums nieku gyvu negalima atkristi.

— Man reikia pasikalbėti su Badriu, — atsiliepė Danvortis. — Ir su Finču.

— Viskuo pasirūpinsiu, — pažadėjo Kolinas ir išgaravo.

Danvorčio laukė nelengva užduotis: kaip nors išsireikalauti, kad juodu su Badriu išrašytų iš ligoninės, be to, reikės pasirūpinti ir skubia medicinine pagalba laboratorijoje — tam atvejui, jei paaiškėtų, kad Kivrina serga. Jam pačiam reikės pasiskiepyti nuo maro. Kažin, kiek reikia laiko, kad skiepai taptų efektyvūs? — susimąstė Danvortis. Merė sakė visas skiepijimo procedūras atlikusi Kivrinai tada, kai šiai ligoninėje buvo implantuotas įrašinėjimo prietaisėlis. Vadinasi — dvi savaitės prieš perkėlimą, bet juk gali būti, kad skiepas sukuria organizmo atsparumą ligai ir greičiau.

Atėjo seselė pamatuoti jam temperatūros.

— Baigiasi mano pamaina, — pranešė ji, žiūrinėdama juostelę su rodmenimis.

— Kažin, kada galėčiau išsirašyti iš ligoninės? — paklausė Danvortis.

— Jau norite išsirašyti iš ligoninės? — nustebo ji. — Dievulėliau! Panašu, kad iš tikrųjų geriau jaučiatės.

— Iš tikrųjų geriau, — patvirtino jis. — Tai kada?

Ji suraukė kaktą.

— Sustiprėti tiek, kad įstengtum kartą kitą pereiti koridorių — tai vienas dalykas, o visiškai pasveikti, kad galėtum keliauti namo — tai jau visai kas kita. — Ji patvarkė lašelinę. — Ko jau ko, o pervargti jums tikrai nereikėtų.

Ji išėjo, o po kelių minučių grįžo Kolinas — su Finču ir knyga apie Viduramžius.

— Pamaniau: šito jums, ko gero, prireiks — kostiumams ir kitiems dalykams, — Vaikinukas dunkstelėjo knygą Danvorčiui ant kojų. — Lekiu Badrio, — pridūrė jis ir išgaravo.

— Atrodote tikrai žymiai geriau, pone, — pasakė Finčas. — Labai džiaugiuosi. Tiesą pasakius, Baliole labai jūsų pasigendame. Ir vis per tą ponią Gadson. Ji kaltina Baliolą pakirtus Viljamo sveikatą. Tvirtina, neva epidemijos įtampa drauge su perdėtais reikalavimais skaityti Petrarką visai palaužė trapią jo sveikatą. Ji grasina kreiptis su skundu į patį Istorijos fakulteto dekaną.

— Pasakyk jai: tegul tik kreipiasi, palinkėsiu jai kuo puikiausios kloties. Gal jai pavyks surasti kažkur Škotijoje užsislėpusį Besingeimą, — atsakė Danvortis. — O kol kas skubiai išsiaiškink, kiek laiko prieš tikėtiną kontaktą su buboninio maro užkratu reikėtų skiepytis, kad skiepai būtų efektyvūs, ir dar, noriu, kad paruoštam laboratoriją perkėlimui.

— Šiuo metu mes įsirengę ten sandėlį, — atsakė Finčas. — Iš Londono jau gavome kelias siuntas, tik štai nė vienoje jų nebuvo tualetinio popieriaus, nors aš primygtinai prašiau…

— Perkraustyk viską į valgyklą, — nutraukė Danvortis. — Noriu, kad paruoštam laboratoriją kaip įmanoma greičiau.

Kolinas alkūne pastūmė duris ir įrito vidun Badrį, kita ranka bei keliu prilaikydamas duris, kad neužsitrenktų.

— Teko pavargti, kol prasmukome pro palatos seselę, — uždusęs sušniokštė vaikinukas ir pristūmė vežimėlį prie lovos.

— Norėčiau… — pradėjo Danvortis ir užsikirto, vos pažvelgęs į Badrį. Ne, neįmanoma. Beviltiška užmačia. Šitokios būklės Badris tikrai neįstengs aptarnauti tinklo. Atrodė visiškai išsekęs, turbūt jį nuvargino jau vien kelionė vežimėliu iš vienos palatos į kitą. Jis gniaužė chalato kišenę taip pat, kaip anąsyk — dirželį.

— Mums reikės dviejų RTN, šviesos matuoklio ir tinklų sąsajos, — prašneko Badris; jo balsas buvo silpnas, jame irgi skambėjo begalinis nuovargis, tačiau nevilties gaidelės buvo negrįžtamai išnykusios. — Ir dar reikės leidimų: ir perkėlimui, ir žmogaus iš ten pargabenimui.

— O kaip tie protestuotojai, kurie būriavosi prie Brasenozės vartų? — paklausė Danvortis. — Gal jie mėgins sukliudyti perkėlimui?

— Ne, — atsakė Kolinas. — Dabar jie persimetė prie Nacionalinio Paveldo būstinės. Reikalauja nutraukti kasinėjimus ir izoliuoti radimvietę.

Na ir gerai, pagalvojo Danvortis. Dabar Montoja bus pernelyg užsiėmusi, kad kištųsi — mūru stos ginti šventoriaus. Jai nebebus kada ieškoti Kivrinos prietaisėlio.

— Ko dar reikės? — paklausė jis Badrio.

— Izoliuotos atminties bloko — ir dar vieno, dubliuojančio, atsarginei kopijai. — Jis išsitraukė iš kišenės lapelį popieriaus ir pažvelgė į jį. — Dar reikės nuotolinės jungties, kad galėčiau paleisti parametrų tikrinimo programą.

Jis padavė popierių Danvorčiui, kuris savo ruožtu perdavė Finčui.

— Taip pat reikia pasirūpinti medicinine pagalba — Kivrinai, — pridūrė Danvortis. — Noriu, kad šitoje palatoje būtų tuoj pat pajungtas telefonas.

Finčas susiraukęs peržiūrinėjo sąrašą.

— Tik nesakyk, kad baigiasi kokios nors šitų atsargos, — suskubo Danvortis, kol Finčas dar nespėjo prasižioti. — Jeigu ko trūks — išprašyk, pasiskolink, pagaliau pavok — kaip norį, taip gauk. — Jis vėl atsisuko į Badrį. — Dar ko nors reikės?

— Kad išleistų iš ligoninės, — atsakė Badris. — O tai, bijau, ir bus pati rimčiausia kliūtis.

— Jis sako tiesą, — įsiterpė Kolinas. — Toji seselė niekada jo neišleis. Teko pavargti, kol prasmukome čionai.

— Kas tavo gydytojas? — paklausė Danvortis.

— Daktaras Geitsas, — atsakė Badris, — bet…

— Mes, be jokios abejonės, galime paaiškinti jam situaciją, — pertraukė Danvortis. — Įtikinsime, kad atvejis iš tiesų ypatingas…

Badris papurtė galvą.

— Aiškinti jam aplinkybes — pati blogiausia išeitis iš visų įmanomų. Kartą aš jau įtikinau jį mane išrašyti, kad galėčiau atidaryti tinklą — jūs tuo metu dar sirgote. Gydytojas nemanė, kad aš pakankamai pasveikęs, bet vis tik leidosi įkalbamas, o paskui, kai atkritau…

Danvortis nerimaudamas pažvelgė į jį.

— Ar esi tikras, kad įstengsi valdyti tinklą? Galbūt dabar, kai epidemija jau pažabota, man pavyktų prisišaukti Endriusą…

— Nebėra laiko, — pasakė Badris. — Be to, šitaip atsitiko dėl mano kaltės. Noriu pats aptarnauti tinklą. Galbūt ponui Finčui pavyktų rasti kitą gydytoją?

— Tiap, — atsakė Danvortis. — O maniškiui pasakykite, kad noriu su juo pasikalbėti. — Jis ištiesė ranką prie Kolino knygos.

— Man reikės kostiumo, — pasakė vartydamas puslapius, ieškodamas iliustracijų su Viduramžių aprangos pavyzdžiais. — Jokių sagų ar užtrauktukų, kelnės be juosmens. — Jis surado Bokačo portretą ir parodė Finčui. — Abejoju, ar „Dvidešimtas Amžius” turės ką panašaus. Paskambink į Teatro draugiją, galbūt jie suras ką nors tinkamo.

— Padarysiu, ką galėsiu, pone, — pažadėjo Finčas, nors iliustraciją apžiūrinėjo labai jau susiraukęs, su abejone veide.

Pokštelėjo durys, vidun įšiugždėjo perpykusi prieštvaninė sesuo.

— Pone Danvorti, jūs elgiatės absoliučiai neatsakingai! — užriko ji tokiu balsu, kokiu neabejotinai tramdydavo ir Antrojo Folklendo salų karo sužeistuosius. — Jeigu jums nusispjaut į savo paties sveikatą, galėtumėte bent nestumti į pavojų kitų ligonių! — Ji įsmeigė žvilgsnį į Finčą. — Nuo šiol pas poną Danvortį nebeįleisime visiškai jokių lankytojų!

Ji nudelbė naikinančiu žvilgsniu Koliną ir plėšte išplėšė iš jo vežimėlio rankenas.

— O jūs ką sau manote, pone Čauduri? — užbaubė, apsukdama vežimėlį taip energingai, kad Badriui net loštelėjo galva. — Kartą jūs jau buvote atkritęs. Neketinu leisti dar vieno atkryčio! — Ji išrideno jį iš palatos.

— Na, ką sakiau? Mes niekad jo iš čia neištrauksime, — pasakė Kolinas.

Seselė vėl atlapojo duris.

— Jokių lankytojų, — sviedė Kolinui.

— Aš grįšiu, — šnipštelėjo Kolinas ir nėrė pro ją.

Senovinė jos akis patikimai užfiksavo jo atvaizdą.

— Jei mano žodis ką nors lemia — ne, — pareiškė.

Atrodo, jos žodis iš tikrųjų šį tą lėmė. Kol nepasibaigė jos budėjimas, Kolinas taip ir negrįžo. O ir paskui atlėkė tik trumpam — atnešė Badriui nuotolinį sujungimą, o Danvorčiui pranešė, ką sužinojęs apie skiepus nuo maro. Finčas paskambino į NSA. Paaiškėjo, kad, norint įgyti visišką imunitetą nuo maro, skiepytis reikėjo dvi savaites iš anksto, daliniam imunitetui užteko septynių dienų.

— Ir dar ponas Finčas prašė paklausti, ar jums nereikėtų pasiskiepyti taip pat ir nuo choleros bei vidurių šiltinės.

— Nebėra kada, — atsakė Danvortis. Tiesa, skiepytis nuo maro buvo jau irgi per vėlu. Kivrina iškeliavo į keturioliktąjį amžių jau daugiau nei prieš tris savaites, o šansų išgyventi mažėjo su kiekviena diena. Tuo tarpu jis nė per žingsnį nepriartėjo, kad būtų išrašytas iš ligoninės.

Kai tik išėjo Kolinas, Danvortis išsikvietė Viljamo bičiulę slaugę ir pasakė jai norįs pasikalbėti su savo gydytoju.

— Aš jau pakankamai sveikas, kad galėčiau traukti namo, — patikino.

Ji nusijuokė.

— Aš tikrai jau sveikas, — įtikinėjo jis. — Šįryt dešimt kartų perėjau koridorių ten ir atgal.

Ji papurtė galvą.

— Įsitikinome, kad atkryčio tikimybė, užsikrėtus kaip tik šiuo virusu, — ypatingai didelė. Aš tikrai negaliu rizikuoti. — Ji nusišypsojo jam. — O kur jau taip skubate? Kad ir kokie būtų reikalai, jie, be jokios abejonės, gali palaukti dar savaitę.

— Semestro pradžia — jau visai ant nosies, — pasakė Danvortis; čia pat jam toptelėjo, kad taip ir yra iš tikrųjų. — Prašau, pasakykite mano gydytojui, kad noriu su juo šnektelėti.

— Daktaras Vordenas pasakys jums lygiai tą patį, ką jau sakiau aš, — užtikrino ji, bet prašymą, matyt, perdavė, nes iškart po arbatos Danvortį aplankė gydytojas.

Išsyk krito į akis, kad, užgriuvus epidemijai, jį ištraukė tiesiog iš senelių prieglaudos, nupūtė dulkes ir paleido gydyti žmonių. Jis įsileido į ilgas ir beprasmes šnekas apie medicinines sąlygas pandemijos metais, o pabaigai sugirgždėjo:

— Mano laikais mes neišrašydavome žmonių iš ligoninės tol, kol jie visiškai nepasveikdavo.

Danvortis nė nemėgino su juo ginčytis. Palaukė, kol abu: gydytojas ir tokia pat perkriošusi seselė — nukvebždės koridoriumi, dalydamiesi prisiminimais apie Šimto Metų karą, tada prisitvirtino nešiojamą lašelinę ir patraukė paskambinti iš telefono automato, įtaisyto prie nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durų. Norėjo iškamantinėti Finčą, kaip klostosi reikalai.

— Seselė nė neketina leisti jums įsitaisyti telefoną palatoje, — pranešė Finčas, — užtat turiu jums gerų naujienų apie marą. Streptomicino injekcijų kursas drauge su leidžiamu gama globulinu ir imunitetą stiprinančiais preparatais gali laikinai pašalinti pavojų užsikrėsti maru; pradėti juos leisti galima, likus vos dvylikai valandų iki tikėtino kontakto su užkrato šaltiniu.

— Puiku, — atsakė Danvortis. — O dabar surask gydytoją, kuris paskirtų man reikiamą injekcijų kursą ir kuo skubiau išrašytų iš ligoninės. Geriau būtų jaunas. Ir dar atsiųsk čionai Koliną. Ar tinklas paruoštas?

— Beveik viskas parengta, pone. Jau gavau būtinus leidimus perkėlimui ir žmogaus pargabenimui, suradau ir nuotolinio sujungimo įrangą. Kaip tik ketinau eiti jos pasiimti.

Jis padėjo ragelį, o Danvortis nužingsniavo atgal į palatą. Slaugei jis nepamelavo. Iš tikrųjų sulig kiekviena minute jautėsi vis geriau, nors kol pasiekė palatą, juosmenį ties apatiniais šonkauliais ėmė veržti. Palatoje jo jau laukė ponia Gadson, įnirtingai naršanti Biblijoje epizodų, grasinančių maru, drugiu ir dar balaižin kokiomis baisybėmis.

— Paskaitykite iš Evangelijos pagal Luką, 11 skyrius, 9 eilutė, — paprašė Danvortis.

Ji susirado reikiamą puslapį.

— „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota… — ji įtariai dėbtelėjo į jį, — ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta.”

Jau visai baigiantis lankymo valandoms, atėjo ponia Teilor, atsinešė siuvėjo metrą.

— Mane atsiuntė Kolinas, kad jus išmatuočiau, — paaiškino ji.

— Ta perkaršusi žiežula j 9 net į šį aukštą neįsileidžia. — Ponia Teilor apjuosė metru jo liemenį. — Teko pasakyti jai, kad einu aplankyti ponios Piantini. Ištieskite ranką. — Ji priglaudė metrą ir pamatavo jo rankos ilgį. — Ji, beje, jaučiasi žymiai geriau. Gal net suskubs išsirašyti iki sausio penkioliktosios, kad galėtų drauge su mumis visais skambinti Rembo „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”. Kaip turbūt žinote, rengiame koncertą Šventosios Reformacijos bažnyčios prašymu, bet NSA užėmė jų patalpas, o ponas Finčas sakė, kad jūs buvote toks malonus ir leidote koncertuoti Baliolo koplyčioje. Kokio dydžio batus jūs nešiojate?

Ji užsirašė visus jo matmenis, patikino, kad Kolinas kitą dieną būtinai ateis, liepė nesijaudinti ir pagaliau pridūrė, kad tinklas jau beveik visiškai paruoštas. Paskui išėjo — matyt, iš tiesų aplankyti ponios Piantini, o po kelių minučių grįžo su žinia iš Badrio.

„Pone Danvorti, paleidau dvidešimt keturis parametrų tikrinimo variantus, — perskaitė Danvortis. — Ir visais dvidešimt keturiais atvejais laiko paklaida — minimali; vienuolika atvejų paklaida nesiekia nė valandos, penkiais — nė penkių minučių. Dabar leidžiu divergencijos patikrą bei DAR — stengiuosi išsiaiškinti, kodėl taip yra.”

Aš žinau, kodėl taip yra, pagalvojo Danvortis. Dėl Juodosios Mirties. Juk laiko uždelsimas pasireiškia tik dėl to, kad būtų išvengta sąveikų, galinčių paveikti istorijos tėkmę. Penkių minučių paklaida reiškia, kad neįmanomos jokios chronologinės klaidos, jokie lemtingi susitikimai, kuriems įvykti kontinuumas trūks plyš turi sutrukdyti. Tai reiškia, kad plyšys atsiveria į negyvenamą teritoriją. O savo ruožtu tai reiškia, kad ten jau prasiautė maras. Ir visi vietiniai gyventojai išmirė.

Rytą Kolinas nepasirodė, tad po priešpiečių Danvortis vėl patraukė prie telefono automato paskambinti Finčui.

— Man taip ir nepavyko rasti gydytojo, kuris apsiimtų perimti dar du atvejus, — pasakė Finčas. — Apskambinau visus, kiek tik pavyko jų rasti perimetro ribose. Daugelis gydytojų vis dar serga gripu, — atsiprašinėdamas pridūrė jis, — o kai kurie…

Finčas taip ir neužbaigė sakinio, bet Danvortis suprato, ką jis norėjo pasakyti. O kai kurie iš jų mirė — įskaitant ir tą vienintelę, kuri tikrai būtų padėjusi, kuo tik išgalėdama, kuri būtų išrašiusi jam visus būtinus skiepus ir išleidusi iš ligoninės Badrį.

„Tetulė Merė tikrai nebūtų pasidavusi”, — andai tvirtino Kolinas. Ji nė už ką nepasiduotų, galvojo Danvortis, ir tegul skradžiai visas perkaršusias seseles, visas ponias Gadson ir šonkaulius veržiantį skausmo diržą. Jeigu būtų čia, ji iš kailio išsinertų, kad tik mums pagelbėtų.

Jis nužingsniavo atgal į palatą. Seselė ant jo durų buvo pakabinusi didžiulį skelbimą: „Lankymas griežtai draudžiamas”, bet jos pačios nebuvo nei poste, nei palatoje. Užtat palatoje buvo Kolinas, apsiglėbęs didžiulį šlapią ryšulį.

— Seselė anoje palatoje, — išsišiepęs mostelėjo Kolinas. — Ponia Piantini apalpo — labai įtikinamai. Reikėjo jums ją pamatyti! Atlikta tiesiog nuostabiai! — Jis bandė atmaizgyti virvutę. — Ką tik atėjo budinti slaugė, bet dėl jos nerimauti irgi neverta. Ji pasišalino į skalbinių sandėlį — su Viljamu Gadsonu. — Vaikinukas išvyniojo ryšulį. Čia buvo sugrūsta visa apranga: ilga juoda liemenė ir juodos kelnės — nei viena, nei kita net nedvelkė Viduramžiais — o desertui — dar ir pora juodų moteriškų kojinių.

— Iš kur tu visa tai iškasei? — net išsižiojo Danvortis. — Bene nurengei „Hamleto„ aktorius?

— Ne, „Ričardo III”, — paaiškino Kolinas. — Praėjusį semestrą Keblis statė spektaklį. Tik kuprą išėmiau.

— Gal iš kur nors ištrauktum dar ir apsiaustą? — paklausė Danvortis, sklaidydamas drabužius. — Pasakyk Finčui, tegul pasirūpina apsiaustu. Ir kuo ilgesniu — tokiu, kad visa šitai uždengtų.

— Gerai, — galvodamas apie kažką kita tarstelėjo Kolinas. Jis susikaupęs rakinėjo savo žaliosios striukės užtrauktuko žiedą. Galų gale striukė atsilapojo, ir Kolinas išsinėrė išjos, gūžtelėjęs pečiais. — Na, kaip? Ką pasakysite?

Vaikinuko buvo padirbėta kur kas geriau nei Finčo. Tiesa, batai buvo netikę — labiau priminė „Wellington” firmos sodininko aulinius — tačiau su šiurkštaus audinio palaidiniu ir apsmukusiomis pilkšvai rudomis kelnėmis Kolinas atrodė kaip iš akies trauktas kumetis iš knygos apie Viduramžius iliustracijos.

— Tiesa, kelnės su juosmeniu, bet marškiniai puikiausiai uždengia — nieko nematyti, — pasakė Kolinas. — Pasistengiau apsirengti visai taip, kaip nupiešta knygoje. Aš būsiu jūsų ginklanešys.

Šito ir reikėjo tikėtis.

— Kolinai, — ištarė Danvortis. — Tau nevalia keliauti su manim.

— O kodėl? — paklausė Kolinas. — Juk aš galiu padėti jums ją surasti. Patikėkite, aš labai gerai sugebu viską surasti.

— Tai neįmanoma. Tai…

— Aha, dabar pradėsite porinti man, kokie pavojai šiepia dantis Viduramžiais, ar ne? Ką gi, čia juk irgi pakankamai pavojinga, argi ne taip? Na, kad ir tetulė Merė… Juk jai būtų buvę kur kas saugiau pratūnoti Viduramžiuose, ar nesutinkate? O man jau ir iki šiol teko dirbti pačius įvairiausius pavojingus darbus. Nešiojau ligoniams vaistus, kabinau plakatus palatose. Kol jūs sirgote, imdavausi visokių pavojingų užduočių, apie kurias jūs nė nenutuokiate…

— Kolinai…

— Jūs jau per senas keliauti vienas! Be to, tetulė Merė liepė man jumis pasirūpinti. Kas bus, jeigu atkrisite?

— Kolinai…

— Mano mama tikrai neprieštarautų sužinojusi, kad iškeliauju.

— Užtat aš prieštarauju! Negaliu pasiimti tavęs drauge.

— Vadinasi, man vėl teks sėdėti čia ir laukti? — surūgo vaikinukas. — Ir vėl niekas nenorės nieko man pasakyti, aš netgi nežinosiu, ar jūs gyvas, ar miręs. — Jis pasiėmė striukę. — Taip neteisinga*

— Žinau.

— Ar bent į laboratoriją galėsiu ateiti?

— Taip.

— Vis tiek manau, kad turėtumėte leisti man keliauti drauge, — pareiškė jis ir ėmė lankstyti Danvorčiui skirtus apdarus. — Ar palikti kostiumą čia?

— Geriau nepalik. Jei seselė aptiks, ko gero, dar konfiskuos.

— Ką visa šitai reiškia, pone Danvorti? — paklausė ponia Gadson.

Abu pašoko. Ponia Gadson įplaukė į palatą, nešina Biblija.

— Kolinas dalyvauja dėvėtų drabužių rinkimo kampanijoje, — paaiškino Danvortis, padėdamas vaikinukui susukti kostiumą atgal į ryšulį. — Sulaikytiesiems trūksta rūbų.

— Atiduoti vieno žmogaus drabužius kitam — pats patikimiausias būdas skleisti infekciją, — pareiškė ji Danvorčiui.

Kolinas suglobė ryšulį į glėbį ir nėrė lauk iš palatos.

— Ir dar leidžiate vaikščioti čionai vaikui — juk jam tikrai gresia pavojus susigriebti kokį nors užkratą! Vakar vakare jis pasisiūlė ateiti ir parlydėti mane iš ligoninės namo, bet aš pasakiau jam: „Negaliu leisti, kad dėl manęs rizikuotum savo sveikata!”

Ji atsisėdo prie lovos ir atsivertė Bibliją.

— Koks nerūpestingumas — leisti berniukui jus lankyti! Bet, ko gero, nieko kita ir negalima tikėtis, kai pagalvoji, kaip vadovaujama jūsų fakultetui. Kol jūs sirgote, ponas Finčas tapo tikru tironu. Dar vakar jis šitaip užsipuolė mane, o aš tik paprašiau vieno tualetinio popieriaus ritinėlio…

— Noriu pasikalbėti su Viljamu, — pasakė Danvortis.

— Ką? Čia? — patiško seilėmis ponia Gadson. — Ligoninėje?! — Ji su griausmu užvertė Bibliją. — Nieku gyvu šito neleisiu! Kai čia vis dar pilna užkratą skleidžiančių ligonių, o mano vargšelis Vilis…

O vargšelis Vilis smagiai leidžia laiką skalbinių sandėlyje su mano slauge, pagalvojo Danvortis.

— Pasakykite jam, kad noriu kaip įmanoma greičiau su juo pasikalbėti, — pasakė.

Ji mostelėjo Biblija taryta koks Mozė, užleidžiantis maru Egiptą.

— Aš būtinai pranešiu Istorijos Fakulteto dekanui apie jūsų beširdišką nesirūpinimą savo studentų gerove, — pareiškė ji ir iššniokštė lauk.

Jis išgirdo ją garsiai skundžiantis kažkam koridoriuje — tikriausiai slaugei, kadangi beveik tuoj pat į palatą šmurkštelėjo Viljamas, delnu mėgindamas susiglostyti plaukus.

— Man būtinos streptomicino ir gama globulino injekcijos, — pasakė jam Danvortis. — Be to, reikia išsirašyti iš ligoninės: ir man, ir Badriui Čauduriui.

Viljamas linktelėjo.

— Žinau. Kolinas pasakė man, kad ketinate mėginti ištraukti savo istorikę. — Jis susimąstė. — Na, aš pažįstu vieną slaugę…

— Slaugė negali leisti vaistų be gydytojo leidimo. O tam, kad išsirašytum iš ligoninės, irgi būtinas gydančio gydytojo parašas.

— Pažįstu vieną merginą, kuri dirba archyvuose… Kada jums viso to reikia?

— Kaip įmanoma skubiau.

— Gerai. Tai aš iš karto ir kibsiu tvarkyti reikalus. Bet tai gali užtrukti dvi ar tris dienas. — Tai taręs, jis pasuko prie durų. — O žinote, kartą aš buvau sutikęs Kivriną. Kai ji atėjo į Baliolą susitikti su jumis. Labai dailutė, ar ne?

Reikia neužmiršti perspėti ją, kokio lizdo paukštis tasai Viljamas, dingtelėjo Danvorčiui, ir čia pat jis susizgribo pats patikėjęs, kad, nepaisant nieko, ją dar įmanoma išgelbėti. Nagi, laikykis, pagalvojo jis. Aš ateinu. Pakentėk dar dvi ar tris dienas.

Visą popietę jis mynė koridoriumi pirmyn atgal, kad kuo labiau atgautų jėgas. Ant dvivėrių Badrio palatos durų kabojo net du skelbimai „Lankyti griežtai draudžiama” — po vieną ant kiekvienos pusės. Vos Danvortis prisiartindavo prie jų, į jį taip ir smigdavo pavandenijusių mėlynų seselės akių žvilgsnis.

Atbruzdėjo Kolinas — visas permirkęs ir uždusęs, nešinas pora Danvorčiui skirtų batų.

— Ji iš visų pusių apsistatę sargyba, — pasiskundė jis. — Ponas Finčas liepė jums pasakyti, kad tinklas jau visiškai paruoštas, tik jam vis dar nesiseka rasti nieko, kas sutiktų suteikti medicininę pagalbą.

— Pasakyk Viljamui, kad sutvarkytų tai, — atsiliepė Danvortis.

— Jis kaip tik rūpinasi gauti leidimus streptomicino injekcijoms ir išsirašyti iš ligoninės.

— Žinau. Turiu kai ką pasakyti nuo jo ir Badriui. Tuoj grįšiu.

Tačiau jis negrįžo, neatėjo ir Viljamas. Kai Danvortis patraukė prie telefono automato skambinti į Baliolą, pusiaukelėje jį pričiupo seselė ir parginė atgal į palatą. Nežinia, ar sustiprinta jos apsauga nedarė jokių išimčių, net poniai Gadson, ar ponia Gadson vis dar siuto dėl Viljamo, tačiau tą pavakarę nepasirodė ir ji.

Iškart po penktos valandos arbatėlės į palatą atėjo dailutė slaugė, kurios jis anksčiau nebuvo matęs. Ji nešėsi švirkštą.

— Seselę kažkur iškvietė skubiu reikalu, — pasakė ji.

— Ką čia man atnešate? — paklausė Danvortis, rodydamas švirkštą.

Vienu laisvosios rankos pirštu ji užgavo kelis konsolės klaviatūros klavišus. Dirstelėjo į ekraną, spustelėjo dar kelis klavišus, tada priėjo suleisti vaistų.

— Streptomicinas, — pasakė.

Ji visiškai nebuvo nervinga, neatrodė, kad mėgintų slapstytis, o tai galėjo reikšti tik viena — Viljamas kažin kaip sugebėjo išrūpinti leidimą streptomocino injekcijai. Ji įdūrė didoką švirkšto adatą į kaniulę, suleido skystį, nusišypsojo jam ir pasišalino. Konsolę taip ir paliko neišjungtą. Danvortis išsiropštė iš lovos ir nuskubėjo pasižiūrėti įrašo ekrane.

Tai buvo jo ligos lapas. Danvortis išsyk jį atpažino — įrašas buvo lygiai toks pat, kaip andai — Badrio, ir toks pat nesuprantamas. Paskutinėje eilutėje buvo įrašyta štai kas: „ICU 15802691 14-1-55 1805 150/RPT 180 °CRS IMSTMC 4ML/q6h NHS40-211-7 M AHRENS”.

Danvortis klestelėjo ant lovos. Ak, Mere.

Reikia manyti, Viljamas bus atkapstęs jos priėjimo kodą — veikiausiai iškaulijo iš archyvuose dirbančios savo draugės — ir suvedęs jį į kompiuterį. Archyvai smarkiai atsilikinėjo nuo įvykių: per epidemiją užgriuvo ištisa popierių lavina, tad Merės mirtis dar nebuvo juose užfiksuota. Be abejo, anksčiau ar vėliau yla išlįstų iš maišo, bet išradingasis Viljamas tikriausiai iš anksto pasirūpino laiku ištrinti klaidingą įrašą.

Danvortis ėmėsi peržiūrinėti įrašus savo kortelėje. Įrašai, pasirašyti daktarės Arens, tęsėsi per visąjo ligos istoriją, paskutinio data — 2055.01.08 — tą dieną ji mirė. Tikriausiai ji slaugė jį tol, kol pati nebeįstengė pastovėti ant kojų. Nieko nuostabaus, kad jai sustojo širdis.

Danvortis išjungė konsolę, kad seselė nepastebėtų išdavikiško įrašo, ir vėl išsitiesė lovoje. Nejaugi Viljamas jos vardu pasirašys ir išrašymo iš ligoninės dokumentus? — parūpo jam. Danvortis vylėsi, kad kaip tik taip ir bus. Merė tikrai būtų norėjusi jiems padėti.

Per visą vakarą taip niekas ir neatėjo. Tik aštuntą valandą atklibikščiavo seselė patikrinti kraujospūdžio rodmenų specialioje apyrankėje ir sugirdyti kapsulės nuo temperatūros; atliktų procedūrų duomenis ji suvedė į konsolę, bet, atrodė, nieko įtartino nepastebėjo. Dešimtą valandą pasirodė dar viena nematyta slaugė, irgi labai daili; ji suleido Danvorčiui dar vieną streptomicino injekciją ir vieną — gama globulino.

Ji paliko ekraną įjungtą, ir Danvortis įsitaisė taip, kad matytų jame švytinčią Merės pavardę. Nesitikėjo įstengsiąs užmigti, bet nė pats nepajuto, kaip nugrimzdo į snaudulį. Susapnavo Egiptą ir Karalių Slėnį.

— Pone Danvorti! Pone Danvorti! Pabuskite! — primygtinai kuždėjo Kolinas. Kišeniniu žibintuvėliu jis pliskino tiesiai Danvorčiui į veidą.

— Kas? Kas?.. — nesusigaudė Danvortis, mirksėdamas nuo ryškios šviesos, grabaliodamasis akinių. — Kas nutiko?

— Čia aš, Kolinas, — sukuždėjo vaikinukas. Jis atsuko žibintuvėlį į save. Galaižin kodėl, jis vilkėjo platų kaip maišas sanitaro chalatą, o jo veidas atrodė įtemptas, apšviestas iš apačios — netgi gana grėsmingas.

— Kas atsitiko? — paklausė Danvortis. — Kokia nors bėda?

— Nieko, — sukuždėjo Kolinas. — Jūs išrašomas iš ligoninės.

Danvortis pasibalnojo nosį akiniais. Jis vis dar nieko nematė.

— Kiek dabar valandų? — sukuždėjo.

— Keturios nakties. — Kolinas mestelėjo jam šlepetes ir nukreipė žibintuvėlio spindulį į spintelę. — Tik paskubėkite. — Jis nukabino nuo kablio Danvorčio chalatą ir padavė šiam. — Ji gali grįžti bet kurią akimirką.

Danvortis grabaliojosi su chalatu bei šlepetėmis, iš paskutiniųjų stengdamasis išvaikyti miegus, niekaip nesusigaudydamas, kas ir kodėl sumanė išrašyti jį tokiu neįprastu metu ir kur galėjo prašapti seselė.

Kolinas nutykino prie durų ir atsargiai dirstelėjo į koridorių. Išjungė žibintuvėlį, įmetė jį į pernelyg didelio chalato kišenę, kuo atsargiausiai uždarė duris. Po ilgokos, kvapą gniaužiančios akimirkos atidarė jas per plyšiuką ir apsidairė.

— Kelias laisvas, — pranešė, mostelėdamas Danvorčiui. — Viljamas nusivedė ją į skalbinių sandėlį.

— Ką, slaugę? — paklausė Danvortis, vis dar gerokai apdujęs.

— Argi ji budi per naktį?

— Ne slaugą. Seselę. Viljamas pasistengs užlaikyti ją ten tol, kol mes išnyksime.

— O kur ponia Gadson?

Kolinas lyg ir susigėdo.

— Skaito ponui Latimerui, — pasakė, iš anksto pasiruošęs gintis. — Juk turėjau kur nors ją nukišti, o ponas Latimeras vis vien nieko negirdi. — Jis plačiai atlapojo duris. Koridoriuje prie pat jų stovėjo vežimėlis. Vaikinukas įsikibo jo rankenų.

.— Galiu eiti ir pats, — tarstelėjo Danvortis.

— Taip bus greičiau, — šnipštelėjo Kolinas. — O jeigu kas nors mus pastebės, galėsiu pasakyti, kad vežu jus atlikti skubių tyrimų.

Danvortis atsisėdo į vežimėlį, ir Kolinas nurito jį koridoriumi — pro skalbinių sandėlio bei Latimero palatos duris. Danvortis spėjo išgirsti iš kitapus durų dudenantį ponios Gadson balsąji skaitė iš Išėjimo Knygos.

Kolinas nustypčiojo ant pirštų galiukų iki koridoriaus galo, o jau tada, kitu koridoriumi, nugrumėjo tokiu greičiu, kad vargu bau kas nors būtų patikėjęs, jog jis veža ligonį tyrimams. Jis pasuko už dar vieno kampo ir nėrė laukan pro šonines duris — tas pačias, prie kurių juos andai pasitiko protestuotojai su artėjančią pasaulio pabaigą skelbiančiu plakatu.

Skersgatvyje buvo tamsu nors į akį durk, lietus kliokte kliokė. Danvortis lyg ir įžiūrėjo greitosios pagalbos automobilį, pastatytą gatvelės gale. Kolinas kumščiu dunkstelėjo į galines dureles, ir iš mašinos tuojau pat iššoko greitosios pagalbos gydytoja. Ta pati, kuri atvežė čionai susirgusį Badrį. Ir — ta pati, kuri vėliau dalyvavo pikete prie Brasenozės.

— Pajėgsite įlipti? — paklausė visa išraudusi.

Danvortis linktelėjo ir atsistojo.

— Uždaryk duris, — tarstelėjo ji Kolinui ir nuskubėjo į mašinos priekį.

— Tik nesakyk, kad ir ji — Viljamo draugė, — burbtelėjo Danvortis, žvelgdamas jai pavymui.

— Žinoma, — atsakė Kolinas. — Dar klausė manęs, kokia, mano manymu, anyta būtų ponia Gadson. — Jis padėjo Danvorčiui įsiropšti į automobilį.

— O kur Badris? — paklausė Danvortis, šluostydamasis lietaus lašus nuo akinių.

Kolinas trūktelėjo duris.

— Baliole. Jį ištraukėme pirmą, kad suskubtų nustatyti tinklą.

— Jis neramiai dirstelėjo pro galinį langą. — Tikiuosi, seselė nespės pakelti triukšmo anksčiau, nei mes išsinešdinsime.

— Dėl to sukti galvos turbūt neverta, — pratarė Danvortis. Atrodo, bus smarkokai neįvertinęs Viljamo galių. Toji prieštvaninė seselė šiuo metu tikriausiai sėdi Viljamui ant kelių skalbinių sandėlyje ir siuvinėja rankšluosčiuose persipynusius jų inicialus.

Kolinas įjungė žibintuvėlį ir apšvietė neštuvus.

— Pagriebiau jūsų kostiumą, — pasakė, atkišdamas Danvorčiui juodą švarką.

Danvortis išsirangė iš ligoninės chalato ir apsivilko švarką. Greitosios pagalbos automobilis trūktelėjo iš vietos taip staigiai, kad Danvortis vos neišsitiesė kaip ilgas. Jis atsisėdo ant suoliuko šone, atsirėmė į siūbuojantį mašinos kėbulą ir užsitempė juodąsias moteriškas kojines.

Viljamo bičiulė iš greitosios pagalbos sirenos nejungė, bet ginė automobilį tokiu greičiu, kad, regis, būtinai turėjo įjungti. Viena ranka tvirtai įsikibęs specialios kilpos, Danvortis kita bandė apsimauti kelnes; Kolinas, pasilenkęs paduoti jam batų, vos neapsivertė kūliavirsčias.

— Suradome jums apsiaustą, — pranešė vaikinukas. — Ponas Finčas pasiskolino jį iš Klasikinio Teatro draugijos. — Papurtęs jis išskleidė apsiaustą. Tai buvo Viktorijos laikų stiliaus drabužis, juodas, su raudonu šilkiniu pamušalu. Kolinas apsiautė juo Danvorčio pečius.

— Kažin, koks personažas jį vilkėjo? — pasidomėjo Danvortis.

— Gal Drakula?

Greitosios automobilis susvyravo ir sustojo; medikė atlapojo duris. Kolinas padėjo Danvorčiui išlipti, tarsi ištikimas pažas prilaikydamas apsiausto kraštą. Abu nėrė po vartų stogine. Lietaus lašai garsiai teškeno į akmenis virš galvų, o per liūties šniokštimą prasimušė dar ir kažkoks gausmas.

— Kas ten dedasi? — paklausė Danvortis, dairydamasis po sutemų apgaubtą kiemą.

— „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”, — paaiškino Kolinas. — Amerikiečiai repetuoja varpų kūrinį kažkokia ten bažnytine proga. Kraupas, ar ne?

— Ponia Gadson skundėsi, kad jie repetuoja bet kuriuo paros metu, bet nenumaniau, kad įskaitant ir penktą ryto.

— Koncertas jau šįvakar, — pasakė Kolinas.

— Šįvakar? — perklausė Danvortis ir susizgribo, kad šiandien — jau penkioliktoji. Vadinasi — sausio šeštoji pagal Julijaus kalendorių. Trijų Karalių šventė. Šiandien apsilanko Trys Išminčiai…

Jų link jau skubinosi Finčas su skėčiu.

— Atleiskite, kad vėluoju, — sušniokštė jis, iškėlęs skėtį Danvorčiui virš galvos. — Niekaip negalėjau rasti skėčio. Net neįsivaizduojate, kiek jų išmėto sulaikytieji — pasiima, o paskui užmiršinėja ant kiekvieno kampo. O ypač — amerikiečiai…

Danvortis nužingsniavo per kiemą.

— Viskas paruošta?

— Kol kas dar nesulaukėme medicininės pagalbos, — atsakė Finčas, stengdamasis išlaikyti skėtį Danvorčiui virš galvos. — Bet ką tik paskambino Viljamas Gadsonas, sakė, viskas jau sutarta, ji netrukus bus čia.

Danvortis nebūtų nustebęs netgi išgirdęs, kad šiam darbui savanore pasisiūlė sukriošėlė seselė.

— Nuoširdžiai tikiuosi, kad Viljamas niekada nenutars pasukti nusikaltimų keliu, — burbtelėjo jis.

— Nemanau, kad šitaip galėtų atsitikti, pone. Mama jam to neleistų. — Jis pabėgėjo kelis žingsnius, stengdamasis neatsilikti. — Ponas Čauduris jau leidžia preliminarias koordinates. Ak, tiesa, ponia Montoja irgi čia.

Danvortis sustojo lyg nudiegtas.

— Montoja? Ką tai reiškia?

— Nežinau, pone. Ji sakė turinti jums kažkokios informacijos.

Oi ne, tik ne dabar, pagalvojo Danvortis. Tik ne dabar, kai mes jau taip arti.

Jis nuskubėjo į laboratoriją. Badris sėdėjo prie konsolės, o jam už nugaros, palinkusi ir per petį įdėmiai žvelgdama į ekraną, stovėjo Montoja su savo amžina teroristo striuke ir dumblinais džinsais. Badris kažką tarstelėjo jai, ji papurtė galvą, pažvelgė į savo elektroninį laikroduką. Paskui pakėlė akis, pamatė Danvortį, ir jos veide pasirodė gilios užuojautos išraiška. Montoja išsitiesė ir kyštelėjo ranką į marškinių kišenėlę.

O, ne, ne, kartojo Danvortis.

Montoja priėjo prie jo.

— Nežinojau, kad jūs planuojate šitai, — pasakė, išsitraukdama perlenktą popieriaus lapą. — Norėčiau padėti. — Ji padavė jam popierių. — Šitokią informaciją iškeliaudama turėjo Kivrina — ir tikriausiai ja rėmėsi.

Danvortis dirstelėjo į popierių savo rankoje. Žemėlapis.

— Štai čia — plyšio vieta. — Montoja parodė riebų kryžių, nubrėžtą ant juodos linijos. — O čia — Skendgeitas. Atpažinsite jo bažnyčią. Ji normaniška, altorius atskirtas pertvara su Nukryžiuotuoju, virš jos — freskos; prie pertvaros — švento Antano statula. — Ji nusišypsojo jam. — Šventasis, padedantis rasti pamestus daiktus. Kaip tik vakar atkasiau tą statulą.

Ji parodė dar kelis kryžiukus žemėlapyje.

— Jei per kokį nors atsitiktinumą ji nepasiekė Skendgeito, didžiausia tikimybė, kad atsidūrė viename iš šitų kaimų: Estkote, Henefelde arba Šrivendune. Kitoje lapo pusėje surašiau skiriamuosius ženklus, pagal kuriuos juos reikėtų atpažinti.

Badris atsistojo ir priėjo artyn. Atrodė netgi dar labiau išdžiūvęs ir susibaigęs nei palatoje, judėjo lėtai kaip senis, kuriuo ir virto.

— Kad ir kiek kintamų jų bandau įvesti, vis vien gaunu minimalią laiko paklaidą, — pasakė jis. Ir prispaudė delną prie šonkaulių.

— Nustačiau kintamąjį tinklą — jis veiks su pertrūkiais. Atsidarys kas dvi valandos ir bus atidarytas penkias minutes. Šitaip galėsime išlaikyti tinklą veikiantį dvidešimt keturias valandas, o jei lydės sėkmė — ir visas trisdešimt šešias.

Kažin, kiek iš tų dviejų valandų intervalų išlaikys pats Badris? — dingtelėjo Danvorčiui. Jau dabar jis atrodė visiškai nusigalavęs.

— Kai pamatysite mirguliavimą arba pradės kondensuotis drėgmės lašeliai, tuoj pat ženkite į plyšio zoną — pasakė Badris.

— O jeigu bus tamsu? — paklausė Kolinas. Jis buvojau nusimetęs sanitaro chalatą, ir Danvortis išvydo, kad vaikinukas vilki ginklanešio kostiumą.

— Mirguliavimą vis vien turėtumėte įžiūrėti, be to, mes mėginsime jus šaukti, — atsakė Badris. Jis tylutėliai sudejavo ir vėl prispaudė ranką prie šono. — Ar pasiskiepijote?

— Taip.

— Gerai. Vadinasi, lieka sulaukti medicininės pagalbos. — Jis primygtinai pažvelgė į Danvortį. — Ar esate tikras, kad pakankamai gerai jaučiatės šitokiai užduočiai?

— O tu? — atitarė Danvortis.

Durys atsidarė ir vidun įšnarėjo neperšlampamu lietpalčiu apsivilkusi slaugė — toji pati Viljamo bičiulė. Išvydusi Danvortį, ji paraudo.

— Viljamas sakė, kad jums reikės medicininės pagalbos. Kur galėčiau įsitaisyti?

Privalau nieku gyvu nepamiršti perspėti apie jį Kivrinos, tarė sau Danvortis. Badris parodė, kur jai įsitaisyti su visa įranga, o Kolinas nuskuodė šios atnešti.

Montoja nuvedė Danvortį prie kreida nubrėžto rato po užsklandomis.

— Ketinate keliauti su akiniais?

— Taip, — atsakė jis. — Paskui galėsite išsikasti juos šventoriuje.

— Esu tikra, kad jų ten nerasiu, — rimtai atsakė ji. — Norite atsisėsti ar atsigulti?

Jis labai ryškiai prisiminė Kivriną: gulinčią su užmesta ant veido ranka, aklą ir bejėgę.

— Keliausiu stovėdamas, — pasakė.

Sugrįžo Kolinas, vilkdamas lagaminėlį su medicinine įranga. Pastatė jį prie konsolės, priėjo prie tinklo.

— Jums nieku gyvu negalima keliauti vienam, — pasakė.

— Aš privalau keliauti vienas, Kolinai.

— Kodėl?

— Šis žygis pernelyg pavojingas. Tu net nenutuoki, kaip ten viskas atrodė Juodosios Mirties metais.

— Kaip tik nutuokiu. Aš dukart perskaičiau visą knygą ir neužmiršau pasi… — Vaikinukas užsikirto. — Taigi, apie Juodąją Mirtį žinau viską. Be to, jei viskas tikrai buvo taip baisu, kaip sakote, jums tikrai negalima keliauti vienam. Aš nesipainiosiu jums po kojomis, pažadu.

— Kolinai, — bejėgiškai ištarė Danvortis. — Juk aš atsakingas už tave. Negaliu leisti, kad šitaip rizikuotum.

Prie tinklo prisiartino Badris, nešinas šviesos matuokliu.

— Slaugei reikia pagalbos pabaigti montuoti aparatūrą, — tarstelėjo jis.

— Jeigu jūs negrįšite, aš niekada nesužinosiu, kas jums nutiko! — sušuko Kolinas. Tada apsisuko ir pasipustė padus.

Badris lėtai ėjo aplink Danvortį ratu, tikrindamas matmenis. Jis suraukė antakius, delnu parėmė alkūnę, dar kažką pamatavo. Prisiartino slaugė su švirkštu. Danvortis atsiraitojo švarko rankovę.

— Noriu, kad žinotumėte: aš tam anaiptol nepritariu, — pareiškė slaugė, durdama adatą Danvorčiui į ranką. — Judviem abiem, kaip kažin ką, dar reikėtų gulėti ligoninėje. — Ji iki galo nuspaudė švirkšto stūmoklį ir nuskubėjo atgal prie savo įrangos.

Badris luktelėjo, kol Danvortis vėl užsiraitos rankovę, tada stumtelėjo jo ranką, dar kažką pamatavo, vėl pajudino ranką. Kolinas atnešė skenerį ir vėl pradingo, net nedirstelėjęs į Danvortį.

Danvortis žiūrėjo į ekranus, kuriuose be paliovos mainėsi skaičiai. Jis girdėjo repetuojančius varpininkus — iš už uždarų durų jų žvanginimas skambėjo kone melodingai. Kolinas atidarė duris, ir vidun siūbtelėjo aštrus metalinis gausmas, raižęs ausį gerą valandėlę — kol vaikinukas įbogino vidun antrą įrangos lagaminą.

Kolinas nutempė nešulį montuojančiai įrangą slaugei, o pats priėjo prie konsolės, atsistojo greta Montojos ir užsižiūrėjo į skaičius generuojančius ekranus. Danvortis jau gailėjosi nepasakęs, kad keliausiąs sėdėdamas. Kieti, nelankstūs batai spaudė kojas, jį vargino būtinybė stovėti nė nekrustelint.

Badris vėl kažką pasakė į valdymo pulto mikrofoną, skraistės ėmė leistis, kol pasiekė grindis, šiek tiek susigarankščiuodamos. Kolinas kažką tarstelėjo Montojai; ši pakėlė akis, susiraukė ir linktelėjo, tada vėl nusigręžė į ekranus. Kolinas prisiartino prie tinklo.

— Ką darai? — paklausė Danvortis.

— Viena iš tų užuolaidų užkliuvo, — atsakė Kolinas. Jis apėjo aplink tinklą ir timptelėjo klostę.

— Tvarka? — paklausė Badris.

— Taip, — atsakė Kolinas ir atsitraukė prie durų. — Ne, palaukite. — Jis vėl prisiartino prie užtvarų. — Ar nemanote, kad reikėtų nusiimti akinius? Tam atvejui, jei kas nors netyčia pastebėtų jus išnyrant?

Danvortis nusiėmė akinius ir įsibruko į švarko užantį.

— Jeigu jūs negrįšite, aš keliausiu jūsų ieškoti! — pareiškė Kolinas. — Viskas, pasiruošę! — riktelėjo.

Danvortis pažvelgė į ekranus. Juose dabar nebeįžiūrėjo nieko, tik drumstą miglą. Montoja, persisvėrusi per Badrio petį, irgi virto padūmavusiu siluetu. Ji dirstelėjo į laikrodį. Badris kažką pasakė į mikrofoną.

Danvortis užsimerkė. Vis dar girdėjo varpininkus, skalambijančius „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas”. Vėl atsimerkė.

— Jau! — tarstelėjo Badris. Jis paspaudė mygtuką, o Kolinas šoko prie užtvarų, nėrė po jomis ir puolė tiesiai Danvorčiui į glėbį.

33

Jie palaidojo Rozemundą kape, kurį jai buvo iškasęs prievaizdas. „Jums prireiks šitų kapų”, — vis kartojo prievaizdas — ir nesuklydo. Patys jie niekad nebūtų įstengę iškasti duobės. Visa, ką dar galėjo nuveikti — tai išnešti kūną į pievą.

Jie paguldė ją ant žemės prie duobės. Mergaitės kūnas, susuptas į apsiaustą, atrodė neįtikėtinai liesas, sunykęs taip, kad iš jo išvis beveik nieko neliko. Dešiniosios rankos pirštai, vis dar suriesti, tarsi tebelaikytų išsprūdusį obuolį, tebuvo vien kauleliai.

— Ar tu išklausei jos išpažintį? — paklausė Rošas.

— Taip, — atsakė Kivrina. Jai atrodė, kad iš tikrųjų taip ir buvo. Juk Rozemundą išpažino jai savo baimes: pasisakė, kaip bijanti tamsos ir maro, ir likti viena, išpažino savo meilę tėvui ir žinojimą, kad jau niekad nebelemta jo pamatyti. Visus tuos dalykus, kurių pati Kivrina niekaip neprisiverstų išpažinti.

Kivrina išsegė iš apsiausto sero Bloeto dovanotąją meilės segę, tvirčiau susupo Rozemundą, uždengdama galvą, o tada tėvas Rošas paėmė ją ant rankų tarsi miegantį vaiką ir įlipo į duobę.

Išsiropšti atgal pasirodė gana keblu — Kivrinai teko įsikibti didžiulių j o rankų ir traukte ištraukti iš duobės. O maldą už mirusiąją jis pradėjo šitaip:

— Domine, ad adjuvandum me festina.

Kivrina sunerimusi dirstelėjo į jį. Reikia greičiau nešdintis iš čia, šmėkštelėjo mintis, reikia suskubti iškeliauti, kol dar neužsikrėtė ir jis. Tačiau ji nesustabdė jo, nebandė taisyti klaidos. Gaišti nevalia nė akimirkos.

— Dormiunt in somno paeis, — užbaigė Rošas, paėmė kastuvą ir ėmė žerti į kapą žemes.

Atrodė, kad šis darbas truks visą amžinybę. Kivrina protarpiais leisdavo Rošui atsipūsti, trupindama žemių gūbrį, sušalusį į vientisą masę, o tuo pačiu svarstydama, kaip toli jiems pavyktų nukeliauti iki sutemų. Juk dar net vidudienis neatėjo. Jeigu jie iškeliautų tuojau pat, įveiktų Vyčvudo girią ir, perėję Oksfordo — Bato kelią, pasiektų Vakarų Midlendų lygumą. Kelyje iki Škotijos sugaištų gal savaitę, o ten pasistengtų įsikurti Inverkaslyje arba Domoche — kurioje nors vietoje iš tų, kurių maras niekada nepasiekė.

— Tėve Rošai, — prakalbo ji, kai tik jis ėmėsi lyginti kapą kastuvo plokštuma. — Reikia keliauti į Škotiją.

— Škotiją? — pakartojo jis, tarytum pirmąsyk girdėdamas tokį pavadinimą.

— Taip, — atsakė ji. — Reikia kuo skubiau trauktis iš čia. Pasiimsime asilą ir keliausime į Škotiją.

Jis linktelėjo.

— Tada mums reikia pasiimti sakramentus. Bet pirmiausia privalau paskambinti varpu Rozemundai, kad jos siela saugiai nukeliautų į dangų.

Jai labai niežėjo liežuvis sakyti, kad tam jau nebėra laiko, kad iškeliauti būtina tuojau pat, nedelsiant nė akimirkos, bet ji tik linktelėjo.

— O aš eisiu atvesti Balaamo, — pasakė ji.

Rošas nužingsniavo į varpinę, o Kivrina tekina nubėgo į svirną, nė nelaukusi, kol jis pasieks varpinės duris. Ji nekantravo iškeliauti kuo greičiau, tiesiog dabar, šią akimirką, tarsi maras lyg kokia baidyklė tūnotų bažnyčioje, o gal alaus varykloje, o gal svirne, tik ir laukdamas tinkamos akimirkos šokti tiesiog ant jų.

Ji perbėgo šventorių, nestabtelėdama nuskubėjo į arklidę, išvedė laukan asilą. Suskato rišti jam ant nugaros balnakrepšius.

, Sugaudė varpas: nuaidėjo tik vienas dūžis, tada stojo tyla. Kivrina taip ir sustingo su pavarža rankoje, laukdama, kada varpas vėl ims skambėti. Moteriai — trys dūžiai, pagalvojo ji, ir čia pat suprato, kodėl nutilo varpas. Vaikui — vienas dūžis. Ak, Rozemunda.

Ji užsegė pavažus ir pradėjo krauti į balnakrepšius mantą. Balnakrepšiai buvo per maži, viskas nesutilpo. Teks pririšti ir maišų, dingtelėjo jai. Ji pripildė pašukinį maišą avižų asilui, rieškučiomis semdama iš grūdų aruodo, ištisomis saujomis išbarstydama ant purvinų grindų; užrišo jį šiurkščia virve, kurią rado kadaruojančią Agnesės ponio garde. Virvė buvo pririšta prie pertvaros, mazgas užveržtas taip, kad Kivrinai niekaip nesisekė jo atraizgyti. Baigėsi tuo, kad jai teko bėgti į virtuvę peilio, o paskui, dar kartą — maišų, kuriuos buvo sukrovusi anksčiau.

Ji nupjovė virvę, paskui supjaustė trumpesniais virvagaliais, numetė peilį, nuskubėjo prie asilo. Gyvulys stengėsi prakąsti skylę avižų maiše. Kivrina virvagaliais pririšo asilui prie nugaros pašaro maišą bei kitus maišus, tada išsivedė jį į kiemą ir per pievą prie bažnyčios.

Rošo niekur nebuvo matyti. Kivrinai dar reikėjo paimti antklodžių ir žvakių, bet pirmiau ji norėjo sudėti į balnakrepšius sakramentus. Maistas, avižos, antklodės, žvakės. Ką ji galėjo užmiršti?

Tarpduryje pasirodė Rošas. Bet — tuščiomis rankomis.

— O kur sakramentai? — šūktelėjo jam Kivrina.

Jis neatsakė. Valandėlę stovėjo atsirėmęs į bažnyčios duris, žiūrėdamas į Kivriną; jo veido išraiška buvo tokia pat kaip ir tada, kai atskubėjo pranešti apie prievaizdą. Bet juk jau visi išmirė, dingtelėjo Kivrinai. Nebeliko nieko, kas dar galėtų numirti.

— Turiu eiti, paskambinti varpu, — pasakė Rošas ir pasuko per šventorių varpinės link.

— Jau skambinai, — priminėjam Kivrina. — O laidotuvių varpams nebeturime laiko. Reikia kuo greičiau iškeliauti į Škotiją. — Ji pririšo asilą prie vartelių, sugrubusiais pirštais nevikriai maizgydama šiurkščią virvę, pasivijo Rošą ir sugriebė už rankovės. — Kas atsitiko?

Jis atsigręžė, kone užsipuldamas ją; jo veido išraiška ją išgąsdino. Dabar jis vėl atrodė kaip tikras galvažudys, smurtautojas.

— Privalau paskambinti mišparams, — pasakė ir, smarkiai krestelėjęs ranką, nusipurtė jos pirštus.

Oi, ne… — pagalvojo Kivrina.

— Dabar vidudienis, — pasakė ji. — Dar ne laikas skambinti mišparams. — Jis tik pervargęs, tikino ji save. Mes abu pervargę taip, kad jau maišosi galvoje. Ji vėl įsikabino jam į rankovę. — Eime, tėve. Jei norime iki sutemų pereiti miškus, iškeliauti reikia tuojau pat.

— Kaip tik jau per vėlu, — atrėžė Rošas. — O aš dar nepaskambinau mišparams. Ledi Imeina supyks.

Oi, ne, galvojo ji, ne ne ne.

— Paskambinsiu aš, — išbėrė ji, užlįsdama jam už akių, kad sustabdytų. — O tau reikia eiti į namą ir truputį pailsėti.

— Jau temsta, — piktai metė jis. Paskui prasižiojo, tarsi ketindamas užrikti, ir jam iš burnos kliūstelėjo kruvinų vėmalų gniutulas — tiesiai ant Kivrinos palaidinės.

Oi ne. Oi ne ne ne ne ne ne.

Suglumęs Rošas pažvelgė įjos permerktą palaidinę; nuožmi veido išraiška dingo kaip nebuvusi.

— Eikš, tau reikia atsigulti, — pasakė ji galvodama: mes jau niekaip nebepajėgsime pareiti atgal iki dvaro pastato.

— Ar aš sergu? — paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į iškruvintą jos palaidinę.

— Ne, — atsakė ji. — Tu tik pervargęs, tau reikia pailsėti.

Ji nuvedė jį bažnyčios link. Rošas kluptelėjo, ir ji pagalvojo: jeigu jis pargrius, aš tikrai jo nepakelsiu. Jį įsivedė jį į bažnyčią, nugara remdamasi į sunkias duris, kad neužsitrenktų, ir pasodino prie sienos.

— Bijau, kad darbas bus mane išvarginęs, — pasakė jis, atremdamas galvą į akmenis. — Norėčiau truputį pamiegoti.

— Taip, pamiegok šiek tiek, — sutiko Kivrina ir, kai tik jis užsimerkė, tekina nukūrė atgal į dvarą atnešti antklodžių ir velenėlio pagalvei, kad galėtų sukurpti jam guolį. Tačiau, kai nešina patalais įpuolė į bažnyčią, Rošo, kur palikusi, neberado.

— Rošai! — suriko ji, karštligiškai žvilgsniu skvarbydama tamsą navoje. — Kur tu?

Atsakymo nesulaukė. Vis dar spausdama prie krūtinės patalų gniužulą, ji išlėkė laukan, tačiau Rošo nebuvo nei varpinėje, nei šventoriuje, o iki didžiojo namo jis tikrai negalėjo nueiti. Ji vėl puolė į bažnyčią ir pagaliau jį aptiko — klūpantį priešais šventosios Kotrynos statulą.

— Tau reikia atsigulti, — pasakė, tiesdama antklodes ant grindų.

Rošas klusniai išsitiesė guolyje; Kivrina atrėmė jo galvą į velenėlį.

— Juk tai maras, ar ne? — paklausė jis, žiūrėdamas į ją.

— Ne, — atsakė ji, klostydama jį lovatiese. — Tu tiktai pervargęs, štai ir viskas. Pasistenk pamiegoti.

Jis pasivertė ant šonb, nusigręždamas nuo jos, bet, prabėgus vos kelioms minutėms, staiga atsisėdo, vėl su ta pačia nuožmia išraiška veide, ir nubloškė antklodes šalin.

— Privalau paskambinti mišparams, — tarsi kaltindamas tėškė jis, ir Kivrina nebegalėjo padaryti nieko, nebent sutrukdyti jam atsistoti. Kai Rošas pagaliau vėl užsnūdo, ji nuplėšė kelias audeklo atraižas nuo atspurusio savosios palaidinės krašto, ir pririšo Rošo rankas prie pertvaros su Nukryžiuotuoju.

— Tik nedaryk jam šito, — sukuždėjo Kivrina. Nė pati to nejausdama kartojo ir kartojo be paliovos: — Prašau! Prašau! Tiktai neleisk, kad jam šitaip atsitiktų!

Rošas atsimerkė.

— Be jokios abejonės, Dievas turi išgirsti šitokią karštą maldą, — ištarė jis ir nugrimzdo jau į gilesnį, ramesnį miegą.

Kivrina išskubėjo laukan, nukrovė nuo asilo daiktus, atrišo jį, susirinko maišus su maistu bei žibintą, įsinešė viską vidun. Rošas vis dar miegojo. Kivrina dar kartą ištykino iš bažnyčios, nuskubėjo per kiemą, pasėmė kibirą vandens iš šulinio.

Neatrodė, kad Rošas būtų pabudęs, bet, kai Kivrina išgręžė sumirkytą vandenyje altoriaus užtiesalą ir ėmė šluostyti juo jam kaktą, Rošas neatsimerkdamas ištarė:

— O aš jau maniau, kad tu išėjai.

Ji nušluostė jam prie lūpų pridžiūvusį kraują.

— Be tavęs aš nekeliausiu į Škotiją.

— Ne į Škotiją, — pasakė jis. — Į dangų.

Ji truputį užkando sužiedėjusios duonos ir sūrio iš maisto atsargų maišo. Tada pabandė numigti pati, bet buvo pernelyg šalta. Kai Rošas per miegus pasisuko ir giliai atsiduso, ji aiškiai matė iš burnos plūstelėjusį garų debesėlį.

Kivrina užsikūrė laužą. Ištraukiojo artimiausios lūšnelės tvoros mietus, sukrovė priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju ir uždegė, bet bažnyčia tuojau pat prisipildė dūmų, nors duris ji paliko plačiai atlapotas. Rošas sukosėjo ir vėl apsivėmė. Šįsyk — beveik vien krauju. Kivrina užgesino ugnį ir dar dusyk sulakstė į kaimą — parnešė tiek kailių ir antklodžių, kiek pavyko surasti, iš jų visų susuko lyg ir lizdą.

Naktį Rošui pakilo temperatūra. Jis išspardė apklotus ir kažką baubė; žodžių Kivrina beveik visai nesuprato, nors kartą jis užriko visai aiškiai: „Keliauk, kad tave galai!” — ir nuolat piktai kartojo: „Temsta, jau temsta!”

Kivrina susirinko žvakes nuo altoriaus ir nuo pertvaros su Nukryžiuotuoju, sustatė jas priešais šventosios Kotrynos statulą. Kai Rošas kliedėdamas ėmė ypač primygtinai skųstis tamsa, ji uždegėjas visas, o jį vėl užklostė. Tai trupučiuką padėjo.

Temperatūra jam vis labiau kilo, jis drebėjo visu kūnu, kalendamas dantimis, negelbėjo nė visa ant jo suverstų kailių kaugė. Kivrinai dingojosi, kad jo oda jau tamsėja, kad jau trūkinėja kraujo indai. O, tiktai ne šitai… Nedaryk to… Prašau.

Rytąjo būklė truputį pagerėjo. Odos dar nemargino kraujosruvos — tik mirgančioje žvakių šviesoje ji pasirodė išmušta dėmėmis. Netgi temperatūra šiek tiek krito; visą rytą ir didžiąją popietės dalį Rošas kietai miegojo ir nė karto nevėmė. Nelaukdama, kol sutems, Kivrina išsiskubino parnešti dar vandens.

Kartais pasitaikydavo, kad žmogus nei iš šio, nei iš to pasveikdavo. Kai kuriuos išgelbėdavo maldos. Ne visi užsikrėtušieji mirdavo. Mirtingumas nuo pneumoninio maro siekė tik devyniasdešimt procentų.

Kai Kivrina grįžo su vandeniu, jis buvo pabudęs, gulėjo neryškios, padūmavusios šviesos drūžėje. Ji atsiklaupė priėjo, prikišo prie lūpų puodelį vandens ir kilstelėjo jo galvą, kad jis galėtų atsigerti.

— Tai mėlynoji liga, — ištarė jis, kai ji vėl nuleido jo galvą ant patalų.

— Tu nemirsi, — atsakė ji. Devyniasdešimt procentų. Tik devyniasdešimt procentų.

— Privalai išklausyti mano išpažintį.

Ne. Jam nevalia mirti, jokiu būdu. Jeigu jis mirs, ji liks čia visiškai viena. Nebepajėgdama ištarti nė žodžio, ji tik papurtė galvą.

— Atleisk man, Tėve, aš labai nusidėjau, — pradėjo jis lotyniškai.

Jis visai nenusidėjo. Jis slaugė ligonius, duodavo nuodėmių išrišimą mirštantiems, laidojo mirusius. Tai pats Dievas turėtų melsti atleidimo.

— …aš labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Pykau ant ledi Imeinos. Aprėkiau Maisrę. — Jis nurijo seilę. — Mane apniko kūniškos mintys apie Viešpaties šventąją.

Kūniškos mintys.

— Nuolankiai prašau Dievo atleidimo, ir tu, Tėve, dovanok man, jei manai, kad esu vertas.

Nėra už ką tau atleisti, norėjo sakyti ji. Tavo nuodėmės — visai ne nuodėmės. Kūniškos mintys. Mes pjaustėme Rozemundą, mes užtverėme kelią į kaimą niekuo dėtam berniukui, mes palaidojome šešių mėnesių kūdikį. Tai pasaulio pabaiga. O tokiu atveju viena kita kūniška mintis tikrai leistina.

Ji bejėgiškai kilstelėjo ranką, nevaliodama ištarti atleidimo žodžių, bet jis, rodos, to nepastebėjo.

— O mano Dieve, — ištarė, — nuoširdžiai gailiuosi dėl visko, kuo Tave įžeidžiau.

Tave įžeidžiau. Juk tu — Viešpaties šventasis, norėjo sakyti ji jam, o kurgi Jis, po velnių? Kodėl Jis neatskuba tavęs gelbėti?

Aliejaus nebebuvo. Kivrina pamirkė pirštus vandenyje, paženklino kryžiaus ženklu jam akis ir ausis, nosį ir bumą, ir delnus, tuos pačius delnus, kurie laikė jos ranką kai merdėjo ji.

— Quid quid deliąuiste, — ištarė jis; ji dar kartą pamirkė pirštus vandenyje, nubrėžė kryžiaus ženklą jam ant kulnų.

— Libera nos, ąuaesumus, Domine, — pasufleravo jis.

— Ab omnibus malis, — pratęsė Kivrina, — praeteritis, praesentibus, et futuris. — Išvaduok mus, meldžiame Tave, o Viešpatie, nuo bet kokio blogio praeityje, dabartyje ir ateityje.

— Perducat te ad vitam aeternam, — sušnibždėjo jis.

Ir suteik amžinąjį gyvenimą.

— Amen, — ištarė Kivrina ir pasilenkė šluostyti jam iš burnos pliūptelėjusio kraujo.

Jis vėmė ištisą naktį ir didžiąją kitos dienos dalį; pavakary galiausiai neteko sąmonės, kvėpavo negiliai, stabčiodamas. Kivrina sėdėjo greta jo ir be paliovos šluostė kaktą.

— Tik nemirk, — kalbėjo ji, kai jo kvėpavimas užstrigdavo; paskui jis vėl atsikvėpdavo, dar sunkiau, švarkšdamas. — Tiktai nemirk. Ką aš darysiu be tavęs? Juk liksiu vienui viena.

— Tu neturėtum likti čia, — ištarė jis. Akių vokai vos vos kilstelėjo. Akys buvo pasruvusios krauju, išvirtusios.

— Maniau, tu miegi, — apgailestaudama pasakė ji. — Nenorėjau tavęs pažadinti.

— Privalai grįžti į dangų, — kalbėjo jis, — ir melstis už mano sielą skaistykloje, kad jai netektų užtrukti ten ilgai.

Skaistykla. Tarsi Dievas dar galėtų versti jį kentėti ilgiau, nei jau iškentėjo, dar būdamas gyvas.

— Tau neprireiks mano maldų, — pasakė ji.

— Privalai grįžti ten, iš kur atėjai, — atkakliai tvirtino jis. Kilstelėjo ranką, vangiai pamojo sau prieš veidą, tarsi mėgindamas prisidengti nuo smūgio.

Kivrina sugavo jo ranką, bet švelniai, baimindamasi, kad nuo prisilietimo jos neišmuštų kraujosruvomis, ir priglaudėjo delną sau prie skruosto.

Privalai grįžti ten, iš kur atėjai. Taip ir padaryčiau, jei tik galėčiau, galvojo ji. Kažin, kiek dienų jie laikė tinklą atidarytą, kol neteko paskutinės vilties? Keturias? O gal savaitę? Galbūt tinklas vis dar atidarytas iki šiol? Gali būti ir taip, juk ponas Danvortis neleis jiems uždaryti tinklo tol, kol neužges paskutinė vilties kibirkštėlė. Tačiau vilties nebėra jokios, pagalvojo ji. Aš — ne 1320-uosiuose. Aš — čia, sulaukusi pasaulio pabaigos.

— Negaliu, — pasakė ji. — Nežinau kelio.

— Privalai pamėginti prisiminti, — pasakė Rošas, ištraukė ranką išjos delnų ir vėl pamojavo. — Agnesė, išsišakojo.

Jis vėl kliedi, dingtelėjo Kivrinai, ir ji atsiklaupė pabūgusi, kad jis tuojau vėl mėgins keltis.

— Ten tu nukritai, — kalbėjo jis; viena ranka parėmė antrosios alkūnę, kad būtų tvirčiau, ir Kivrina tik dabar susizgribo, kad jis stengiasi parodyti kryptį. — Išsišakojo.

Išsišakojimo.

— Kas ten yra, prie kelio išsišakojimo? — paklausė ji.

— Ta vieta, kur suradau tave, kai nukritai iš dangaus, — atsakė jis, jo rankos nusviro.

— Aš visąlaik maniau, kad mane surado Gavynas.

— Taip, — pasakė jis, tarsi jos žodžiuose nebūtų įžvelgęs jokios prieštaros. — Sutikau j į pakeliui, kai gabenau tave į dvarą.

Jis sutiko Gavyną pakeliui.

— Tai ta vieta, kur pargriuvo Agnesė, — pridūrė jis, stengdamasis padėti jai prisiminti. — Tada, kai keliavome rinkti bugienių.

Kodėl gi iškart man nepasakei, kad esame teisingoje vietoje? — pagalvojo Kivrina, bet tuoj pat sumojo priežastį. Juk Rošas tuo metu tampėsi su asilu, kuris ėmė spyriotis kalvos viršūnėje ir nė už ką nebenorėjo žengti nė žingsnio į priekį.

Tai todėl, kad kartąjau matė išnyrant mane iš niekur, susizgribo ji. Dabar ji jau žinojo: tai Rošas stovėjo pasilenkęs prie jos laukymėlėje, tai jis žvelgė į ją, gulinčią su užmesta ant veido ranka. Juk aš girdėjau jį alsuojant, prisiminė ji. Mačiau jo pėdos įspaudą.

— Privalai grįžti į tą vietą, o iš ten — atgal į dangų, — dar pasakė jis ir užmerkė akis.

Jis matė ją išsmunkant pro plyšį, jis priėjo ir stovėjo greta jos, kol ji gulėjo užsimerkusi, jis užkėlė ją ant savo asilo, kai ji pasiligojusi prarado nuovoką. O ji nieko net neįtarė! Nieko nesuprato net tada, kai išvydo jį bažnyčioje, netgi tada, kai Agnesė pasakė, kad jis mano, jog ji — šventoji.

Tai todėl, kad Gavynas visiems tvirtino, esą suradęs ją jis. Gavynas, užkietėjęs pagyrų puodas, nesvajojąs apie nieką kitką, tik kaip padaryti įspūdį ledi Elivysai.

— Aš suradau tave ir pargabenau čionai, — porino jis — ir tikriausiai net nemanė meluojąs. Kaimelio kunigas, šiaip ar taip, — tas pats, kas niekas. Ir visą tą laiką, kol sirgo Rozemundą, kai Gavynas išjojo į Batą, kai plyšys atsivėrė ir vėl užsivėrė, amžiams, — visą tą laiką Rošas žinojo, kur yra ta vieta.

— Nėra reikalo manęs laukti, — pasakė jis. — Neabejoju, jie tavęs ilgisi ir laukia sugrįžtant.

— Nutilk, — švelniai ištarė ji. — Pasistenk užmigti.

Jis vėl nugrimzdo į neramų snaudulį, jo rankos be paliovos judėjo, vis dar mėgindamos rodyti kryptį, pašiodamos antklodes. Jis nubloškė į šalį patalus ir siektelėjo slėpsnų. Vargšas žmogus, galvojo Kivrina, nejaugi jam teks išragauti visus pažeminimus?

Ji sudėjo jo rankas atgal jam ant krūtinės ir užklojo, bet jis stūmė apklotus nuo savęs, pasikėlė sutanos kraštą virš kelnių. Stvėrėsi už tarpkojo, bet tuoj pat sudrebėjęs jį paleido; kažkodėl šis judesys Kivrinai priminė Rozemundą.

Ji suraukė antakius. Jis juk vėmė krauju. Tai, o taip pat ir lygis, kurį pasiekė epidemija, piršo mintį, kad Rošas susirgo pneumoniniu maru; be to, nuvilkdama jo apsiaustą, bubonų pažastyse ji tikrai nematė. Kivrina atmetė į šalį jo sutanos kraštą, atidengdama grubaus audimo vilnones kelnes. Šios standžiai veržė jo juosmenį, susiraizgiusios su ilgais albos skvernais. Kivrina suvokė niekad nepajėgsianti nusmaukti kelnių, nepakėlusi paties kūno, o storos, vatalinu pamuštos medžiagos prisigarankščiavę buvo tiek daug, kad ji ničnieko nematė.

Ji švelniai uždėjo delną Rošo ant šlaunies, dar nepamiršusi, kokia jautri buvo Rozemundos ranka. Rošas krūptelėjo, bet neatitoko; Kivrina slystelėjo ranką po apdaru, tik vos vos liesdama audeklą. Šis buvo karštas.

— Atleisk, — sukuždėjo ji ir kyštelėjo delną jam tarp kojų.

Rošas suklykė ir konvulsyviai sutrūkčiojo, keliai staigiai šoktelėjo aukštyn, bet Kivrina buvojau atšlijusi, ranka nevalingai prisidengusi bumą. Bubonas buvo milžiniškas ir toks karštas, kad ji kone apsvilo pirštus. Prapjauti jį reikėjo bene prieš kelias valandas.

Rošas taip ir nepabudo, netgi nuo savo paties klyksmo. Jo veidą išmušė dėmės, kvėpavo jis ritmingai, garsiai švarkšdamas. Kūnui konvulsyviai sutrūkčiojus, apklotai vėl nuslydo į šalis. Kivrina pasilenkė ir vėl jį apklostė. Jo keliai dar kartą kilstelėjo, bet jau nebe taip aštriai, tad Kivrina kaip įmanydama jį apkamšė, tada pasiėmė paskutinę žvakę nuo pertvaros su Nukryžiuotuoju, įstatė į žibintą ir uždegė nuo žvakės, mirgančios prie šventosios Kotrynos kojų.

— Luktelėk valandėlę, tuojau grįšiu, — pažadėjo ji ir nuskubėjo nava prie durų.

Nors jau vakarėjo, šviesa lauke plykstelėjo į akis taip, kad Kivrina sumirksėjo. Apniūkusiu dangumi plaukė žemi debesys, vėjo beveik nebuvo, atrodė, kad lauke netgi šilčiau nei bažnyčioje. Kivrina tekina nuskubėj o į dvarą, atvirą žibinto šoną pridengusi viena ranka.

Svirne ji surado aštrų peilį. Tą patį, kuriuo pjaustė virvę, kai ruošė mantą kelionei. Tačiau prieš mėginant perrėžti buboną, peilį būtinai reikėjo sterilizuoti. O prapjauti išsipūtusį limfinį mazgą būtina anksčiau, nei šis pratrūks pats. Slėpsnose susiformavę bubonai paprastai būdavo grėsmingai arti šlaunies arterijos. Tad, jam pratrukus, jei Rošas tuojau pat mirtinai ir nenukraujuotų, visi nuodai patektų tiesiai į kraujotaką. Dievulėliau, prapjauti jį reikėjo bent prieš kelias valandas.

Ji nuskubėjo tarp svirno ir ištuštėjusio kiaulių gardo, tekina įpuolė į kiemą. Arklidės durys buvo atviros, Kivrina išgirdo kažką bruzdant viduje. Jai net širdis šoktelėjo.

— Kas ten? — riktelėjo ji, iškeldama žibintą.

Viename iš gardų buvo įsitaisiusi prievaizdo karvė, ji grumšnojo papiltas avižas. Išgirdęs žingsnius, gyvulys pakėlė galvą, sumūkė ir klupinėdamas tekinas leidosi prie Kivrinos.

— Neturiu laiko, — mestelėjo Kivrina, nuo susipynusio virvių raizginio pasičiupo peilį ir išlėkė laukan. Karvė nerangiai nusekė jai iš paskos, vilkdama perpildytą tešmenį ir gailiai mukdama.

— Pasitrauk! — aprėkė karvę Kivrina, vos tramdydama ašaras. — Privalau tučtuojau jį gelbėti, kitaip jis mirs.

Ji apžiūrėjo peilį. Šis buvo aplipęs purvais. Purvinas buvojau tada, kai ji surado jį virtuvėje, o paskui, džyrindama virves, ji pati numesdavo jį bet kur, tiesiog į mėšlą ir purvyną, susikaupusį ant svirno grindų.

Ji nuskubėjo prie šulinio ir stvėrė kibirą. Vandens jame teliūskavo gal vos per sprindį ant paties dugno, o ir tas pats buvo jau pasidengęs plonyte ledo luobele. Tas lašas net peilio neapsemtų, o jeigu dar imtųsi kurti ugnį ir vandenį virinti, Kivrina sugaištų ištisą amžinybę. O laiko ji išvis nebeturėjo. Bubonas netgi dabar galėjo jau būti pratrukęs. Išeitis — alkoholis, tačiau vyno irgi nebebuvo — jie išlaistė visą, prapjaudami bubonus ir teikdami paskutiniuosius sakramentus mirštantiems. Kivrinai staiga dingtelėjo, kad dvasininkas Rozemundos buduare buvo pasidėjęs butelį.

Karvė ėmė trintis į ją snukiu.

— Ne, — griežtai tarė gyvuliui Kivrina ir pastūmė dvaro pastato duris, žibintą laikydama rankoje.

Prieškambaryje buvo tamsu, bet menėje pro siaurus langus vidun sklido dienos šviesa; ilgos, dulkėmis mirgančios šviesos drūžės krito ant išvėsusios ugniavietės, aukštojo stalo ir krūvos obuolių, kuriuos Kivrina išbėrė čia iš maišo.

Žiurkės net nebandė sprukti. Kai Kivima įėjo vidun, jos tik sužiuro į ją, trūkčiodamos mažomis juodomis ausytėmis, ir tuoj pat vėl kibo doroti obuolius. Ant stalo jų susirinko bene tuzinas, o viena įsitaisė ant Agnesės trikojės kėdutės; smulkias letenėles laikė prikišusi prie snukučio, tarytum melsdamasi.

Kivrina pasidėjo žibintą ant grindų.

— Nešdinkitės, — ištarė.

Žiurkės ant stalo nebesiteikė net pažvelgti į ją. Tik toji, besimeldžianti, nudelbė Kivriną vertinančiu žvilgsniu, tarsi įsibrovėlė čia būtų kaip tik ji.

— Dinkite iš čia! — užriko Kivrina ir tekina pasileido prie stalo.

Bet žiurkės vis vien nebėgo. Dvi tik pasitraukė už druskinės, o dar viena dunkstelėjo ant stalo obuolį, kurį laikė letenėlėse. Obuolys nusirito per stalo kraštą ir nukrito ant vikšriais išklotų grindų.

Kivrina iškėlė peilį.

— Nešdinkitės… — Ji tvojo peiliu per stalą, žiurkės iškriko į šalis, — …iš čia. — Ji vėl pakėlė peilį. Tada vienu mostu nužėrė obuolius ant grindų, šie dunksėdami nusirito į vikšrius. Apstulbinta, o gal ir išsigandusi, žiurkė, tupėjusi ant Agnesės kėdutės, nuvirvėjo tiesiog Kivrinos link. — Dink. Iš. Čia. — Ji sviedė peilį į žiurkę; ši tučtuojau nėrė po kėde ir tuoj pat pradingo vikšriuose.

— Nešdinkitės visos iš čia, — ištarė Kivrina ir užsidengė veidą delnais.

„Mūūūū,” — iš prieškambario atsiliepė karvė.

— Tai tik liga, — visa tirtėdama sukuždėjo Kivrina, neatitraukdama rankų nuo burnos. — Niekas dėl to nekaltas.

Ji vėl pakėlė peilį ir žibintą. Karvė, bandžiusi įsibrauti pro duris vidun, įstrigo pusiaukelėje ir ėmė gailiai mykti.

Numojusi ranka į įstrigusią karvę, Kivrina nuskubėjo į buduarą, stengdamasi nekreipti dėmesio į mažų kojyčių trepsenimą virš galvos. Kambaryje tvyrojo ledinis šaltis. Vaškuota drobė, kuria Elivysa buvo užtaisiusi langą, atsiknojo ir dabar plakėsi, laikydamasi tik už vieno kampo. Lovos baldakimas vienoje pusėje buvo nuplėštas — ten į jį bandė kabintis ir keltis dvasininkas — nuovėlomis kimštas čiužinys kadaravo beveik išslydęs iš lovos. Iš po lovos sklido kažkokie prislopinti garseliai, bet Kivrina nė nebebandė žiūrėti, kas juos skleidžia. Skrynia lovos kojūgalyje žiojėjo atvira, jos dangtis rėmėsi į lovos kraštą. Skrynioje gulėjo tvarkingai sulankstytas purpurinis dvasininko apsiaustas.

Vyno butelis buvo nuriedėjęs po lova. Kivrina plojosi ant grindų ir ėmė grabaliotis jo palovyje. Užkliudė pirštais butelį, šis pasirito dar toliau. Kivrinai teko pačiai rangytis į palovį, kad pagaliau jį pasiektų.

Butelio kamštis buvo iššokęs — galbūt tada, kai ji pati andai paspyrė butelį po lova. Kakliukas vis dar buvo lipnus nuo išdžiūvusio vyno likučių.

— Oi, ne… — beviltiškai tarstelėjo Kivrina ir ilgą valandėlę tiesiog sėdėjo, rankose laikydama tuščią butelį.

Bažnyčioje vyno nebeliko nė lašo. Rošas sunaudojo visą laidotuvių apeigoms.

Staiga Kivrina prisiminė tą butelį, kurį jis buvo davęs jai Agnesės keliukui gydyti. Kivrina vėl pasirangė po lova ir ranka ėmė atsargiai grabalioti lovos lentą, baimindamasi užkliudyti ir išversti butelį. Niekaip nebeprisiminė, kiek vyno jame dar buvo likę, bet viso lyg ir tikrai nespėjo sunaudoti.

Kad ir kaip atsargiai grabinėjo, butelį vis vien užkliudė ir vos neapvertė; pasvirusį dar spėjo pastverti už plataus kakliuko. Kivrina iššliaužė iš palovio ir atsargiai pakratė butelį. Šis tebebuvo puspilnis. Užsikišusi peilį už palaidinio diržo, Kivrina pasičiupo dvasininko apsiaustą ir nudundėjo laiptais žemyn. Žiurkės jau buvo grįžusios doroti obuolių, bet šį kartą išsilakstė, vos Kivrina spėjo užkelti koją ant laiptų; Kivrina nė nebebandė dairytis, kur jos nulindo.

Karvė jau buvo pusiau prasispraudusi pro prieangio duris — ir patikimai užblokavusi Kivrinai kelią išeiti. Kivrina pasidėjo visus nešulius ant grindų, nužėrusi vikšrius, kad butelį galėtų pastatyti ant lygaus plikų grindų plotelio, ir stumte išstūmė karvę laukan; gyvulys visą tą laiką nesiliovė gailiai mūkti.

Vos išgrūsta į lauką, karvė tuoj pat vėl ėmė taikytis prisišlieti prie Kivrinos.

— Ne, — tarstelėjo ši. — Nėra kada.

Vis dėlto ji nubėgo į svirną, užsiropštė į stoginę ir numetė žemyn glėbelį šiaudų. Tada suglobusi visus daiktus paknopstom nubėgo atgal į bažnyčią.

Rošas buvo praradęs sąmonę. Stambus jo kūnas tysojo paslikas, atsipalaidavęs. Kojos buvo plačiai praskėstos, rankos gulėjo prie šonų delnais aukštyn. Pažiūrėjęs galėjai pamanyti, kad jį kažkas parbloškė smūgiu. Kvėpavo jis sunkiai, pūtuodamas — veikiausiai dar ir dėl krečiančio drebulio.

Kivrina užklojo jį sunkiu purpuriniu apsiaustu.

— Sugrįžau, Rošai, — ištarė ir patapšnojo suglebusią jo ranką bet jis nė nekrustelėjo, tikriausiai negirdėjo.

Kivrina nuėmė žibinto gaubtą ir nuo liepsnelės uždegiojo visas žvakes. Liko vos trys ledi Imeinos žvakės, o ir tos pačios — jau pusiau sutirpusios. Kivrina uždegė ir visas žvakes su vikšrio šerdies dagtimis, ir storą lajinę žvakę, pastatytą šventosios Kotrynos nišoje, visas sustatė kaip įmanydama arčiau Rošo kojų, kad geriau matytų.

— Man teks nusmaukti tau kelnes, — pasakė ji, atmesdama apklotą. — Privalau prapjauti buboną. — Ji atrišo apibrizgusį, kelnes prilaikantį virvagalį; Rošas nuo jos prisilietimo net nekrūptelėjo, tik tylutėliai sudejavo, ir tai nuskambėjo kone kaip pritarimas.

Kivrina timptelėjo kelnes, stengdamasi nusmaukti jas ant klubų, paskui iš apačios stipriai patraukė klešnes, tačiau kelnės buvo pernelyg glaudžiai apgulusios jo kojas. Niekur nedingsi: teks jas tiesiog perpjauti.

— Dabar perpjausiu tavo kelnes, — pranešė Kivrina, ropodama atgal ten, kur buvo palikusi peilį ir vyną. — Pažadu, pasistengsiu tau neįbrėžti. — Ji pauostė butelio kakliuką, trūktelėjo mažytį gurkšnelį ir čia pat užspringo. Gerai. Vynas senas ir pakankamai stiprus. Kivrina užpylė jo ant peilio ašmenų, nutrynė juos į savo koją užpylė dar šlakelį — taupydama, kad liktų kuo dezinfekuoti žaizdą kai prapjaus buboną.

— Beata… — sukuždėjo Rošas, ranka vėl grabaliodamasis slėpsnų.

— Viskas gerai, — pasakė Kivrina. Ji tvirtai įsitvėrė kelnių klešnės ir peiliu ėmė džyrinti vilną. — Žinau, dabar tau skauda, bet aš tuojau prapjausiu buboną. — Ji abiem rankomis ėmė plėšti šiurkščią medžiagą, tempdama į abi puses: laimė, ši, kad ir bjauriai dryksdama, vis dėlto plyšo. Rošas vėl pritraukė kelius prie krūtinės. — Ne, ne, ištiesk kojas, — meldė Kivrina, stengdamasi jėga prispausti jo kelius prie grindų. — Man reikia prapjauti buboną!

Jai niekaip nesisekė priversti jo ištiesti kojų. Tad valandėlei paliko viską kaip yra ir pabaigė per pusę plėšti kelnių klešnę, pakišusi ranką jam po koja ir smaukdama šiurkščią vilną iki pat viršaus, kad apnuogintų visą buboną. Šis buvo bene dvigubai didesnis nei Rozemundos ir jau visai juodas. Reikėjo prapjauti jį prieš kelias valandas… ar dienas.

— Rošai, prašau, ištiesk kojas, — meldė ji, užgulusi jo kelius visu svoriu. — Būtinai reikia prapjauti maro skaudulį!

Rošas neatsakė. Kivrina abejojo, ar jis išvis gali atsakyti. Visai tikėtina, kad raumenys susitraukinėjo savaime, nevalingai, panašiai kaip ir vyskupo dvasininko, tačiau Kivrina negalėjo laukti, kol spazmas, jei tai tikrai buvo spazmas, praeis. Bubonas galėjo pratrūkti bet kurią akimirką.

Ji valandėlei atsitraukė, paskui atsiklaupė priėjo pėdų ir ėmė lėtai tiesti ranką, gniauždama joje peilį. Rošas sudejavo, ir ji atitraukė peilį, bet paskui vėl ėmė pamažu, kuo atsargiausiai stumti jį pirmyn, kol pagaliau ašmenys palietė buboną.

Rošo spyris pataikė jai tiesiai į šonkaulius, nublokšdamas keturpėsčią. Peilis iškrito jai iš rankos ir žvangėdamas nuslydo akmeninėmis grindimis. Nuo smūgio Kivrinai užgniaužė kvapą, ji liko gulėti, kliūvančiais, skausmingais gurkšniais stengdamasi įtraukti į plaučius oro. Kiek atitekusi, bandė atsisėsti. Tačiau dešinįjį šoną pervėrė toks skausmas, kad ji vėl susmuko, susigriebusi už šono.

Rošas vis dar klykė — pratisu, laibu, nepakeliamu balsu tarsi kankinamas gyvulys. Kivrina atsargiai persivertė ant kairiojo šono, tvirtai prispaudusi delną prie šonkaulių — norėjo jį matyti. Rošas siūbavo visu kūnu lyg vaikas, vis dar nesiliaudamas rėkti, kelius pritraukęs prie krūtinės. Bubono Kivrina taip ir neįžiūrėjo.

Ji pabandė pasikelti, delnu įsirėmusi į akmenines grindis; pusiausėda lėtai prisitraukė ranką, pagaliau atsirėmė abiem ir pamažu atsiklaupė. Neištvėrė neriktelėjusi — tik tyliai sukūkčiojo, jos balsą visiškai nustelbė Rošo riksmas. Ko gero, nuo tokio spyrio jai bus lūžę keli šonkauliai. Kivrina spjovė sau ant rankos, baimindamasi išvysianti seilėse kraujo krešulius.

Šiaip taip atsiklaupusi, ji valandėlę kiūtojo, prisėdusi kulnus, grumdamasi su skausmu.

— Atleisk, — sukuždėjo vos girdimai. — Nenorėjau, kad tau skaudėtų.

Ji keturpėsčia pusiau nušliaužė, pusiau nuropojo arčiau jo, ramstydamasi dešiniąja ranka. Judėdama buvo priversta giliau kvėpuoti, o sulig kiekvienu įkvėpimu šoną perverdavo skausmas.

— Viskas gerai, Rošai, — sušnibždėjo ji. — Aš ateinu. Ateinu.

Vos išgirdus jos balsą, jo kojos vėl konvulsyviai susitraukė; Kivrina pasuko į šoną, ropojo tarp jo ir šoninės sienos, kur jis negalėjo pasiekti. Spirdamas Rošas parvertė vieną iš šventosios Kotrynos žvakių — greta jo pasiliejo tižus vaško klanelis, kuriame vis dar plazdėjo liepsnelė. Kivrina vėl pastatė aptirpusią žvakę ir uždėjo ranką Rošui ant peties.

— Tššš, Rošai, — ištarė. — Dabar jau viskas gerai. Aš jau čia.

Jis liovėsi rėkęs.

— Atleisk, — kalbėjo ji, pasilenkusi prie pat jo. — Visai nenorėjau, kad tau skaudėtų. Norėjau tik prapjauti buboną.

Jis dar labiau pritraukė kelius prie krūtinės. Kivrina paėmė raudonąją žvakę ir prikišo prie apnuogintos jo nugaros. Dabar jau pamatė ir buboną — kietą ir visiškai juodą žvakės šviesoje. Pasirodo, jai nepavyko jo nė pradurti. Kivrina pakėlė žvakę aukščiau ir apsidairė peilio. Krisdamas jis nužvangėjo lyg ir antkapio kryptimi. Kivrina ištiesė žvakę tenlink, vildamasi, kad mirgančios liepsnelės šviesoje galbūt blykstelės metalas. Bet nieko nepamatė.

Ji pradėjo pamažėle stotis, judėdama labai atsargiai, kad išvengtų skausmo, bet, jau beveik išsitiesusią, pervėrė toks skausmingas dūris, kad ji suriko ir susirietė dvilinka.

— Kas atsitiko? — paklausė Rošas. Jo akys buvo atmerktos, iš lūpų kampučio virvėjo plonytė kraujo srovelė. Tikriausiai klykdamas susikandžiojo liežuvį, — dingtelėjo Kivrinai. — Ar aš tave užgavau?

— Ne, — atsakė ji, vėl klaupdamasi greta jo. — Ne. Tu manęs neužgavai. — Ji apšluostė jam lūpas savo palaidinės rankove.

— Tu privalai, — ištarė jis, bet, vos prasižiojo, iš burnos vėl ėmė sroventi kraujas. Jis gurktelėjo. — Privalai sukalbėti maldą mirštančiajam.

— Ne, — atsakė ji. — Tu nemirsi. — Ji vėl apšluostė jam lūpas. — Bet aš privalau prapjauti tau buboną, kol dar nepratrūko.

— Nereikia… — sukuždėjo jis, bet ji nesuprato, ar reikia suprasti: nepjauk bubono, ar tiesiog: nenueik. Jis stipriai sukando dantis, bet kraujas sunkėsi tarp jų. Pasiremdama Kivrina atsisėdo, stengdamasi nesuaimanuoti, ir pasiguldė jo galvą sau ant kelių.

— Reąuiem aeterrtam dona eis, — ištarė jis ir sugargaliavo, — et lux perpetua.

Jam kraujavo gomurys. Kivrina kilstelėjo jo galvą aukštėliau, pakišo po ja raudonąją lovatiesę, vėl apšluostė jam lūpas ir smakrą palaidinės kraštu. Tačiau šis buvojau permirkęs krauju. Ji ištiesė ranką prie jo albos skverno.

— Nereikia… — sukuždėjo jis.

— Aš niekur neinu, — pasakė ji. — Aš čia.

— Pasimelsk už mane, — paprašė jis, dar bandydamas suglausti delnus ant krūtinės. — Griuvena… — Jis užspringo žodžiu, kurį bandė tarti, ir sugargaliavo.

— Reąuiem aeternarh, — atitarė Kivrina. Ji pati suglaudė delnus. — Reąuiem aeternam dona eis, Domine, — kalbėjo toliau.

— Et lux… — ištarė jis.

Raudonoji, greta Kivrinos mirgėjusi žvakė mirktelėjo paskutinį kartą ir užgeso, plūstelėjo aštrus dūmų kvapas. Kivrina apžvelgė kitas. Liko vos viena, paskutinioji iš vaškinių ledi Imeinos žvakių, o ir ta pati jau buvo sutirpusi beveik iki laikiklio krašto.

— Et lux perpetua, — tarė Kivrina.

— Luceat eis, — pridūrė Rošas. Jis nutilo ir apsilaižė kruvinas lūpas. Liežuvis buvo sutinęs, nejudrus. — Dies irae, dies illa. — Jis vėl nutilo ir bandė užsimerkti.

— Nebeversk jo šito kentėti, — sukuždėjo Kivrina angliškai. — Prašau, nebereikia. Tai neteisinga.

— Beata... — Jai pasirodė, kad jis ištarė kaip tik tai; ji pabandė prisiminti kitą maldos eilutę, bet ši prasidėjo ne žodžiu „palaimintoji”.

— Ką? — ji pasilenkė arčiau jo.

— Paskutiniosiomis dienomis… — bandė sakyti jis; žodžiai vėlėsi, sutinęs liežuvis trukdė kalbėti.

Kivrina pasilenkė dar arčiau.

— …baiminausi, kad Dievas visiškai mus apleis, — pridūrė jis.

Taip Jis ir padarė, pagalvojo Kivrina. Nušluostė Rošui lūpas ir smakrą savo palaidinės skvernu. Taip Jis ir padarė.

— Bet, būdamas didžiai gailestingas, Jis to nepadarė, — Rošas vėl gurktelėjo. — Jis atsiuntė mums savo šventąją.

Jis kilstelėjo galvą ir užsikosėjo; iš burnos pliūptelėjo kraujas ant jų abiejų, permerkdamas jam krūtinę, o jai — kelius. Kivrina karštligiškai puolė šluostyti kraują, stengdamasi išlaikyti Rošo galvą pakeltą, bet per ašaras nebematė, ką daranti.

— Bet iš manęs — jokios naudos, — pasakė ji, braukdama ašaras.

— Kodėl tu verki? — paklausė jis.

— Tu išgelbėjai man gyvybę, — pasakė ji ir sukūkčiojusi kone užspringo. — O išgelbėti tavosios aš negaliu.

— Kiekvienam skirta mirti, — pasakė Rošas. — Ir išgelbėti jų negali niekas, netgi Kristus.

— Žinau, — atsakė ji. Pasikišo po smakru delną, mėgindama sugaudyti tyškančias ašaras; šio telkėsi delne ir lašėjo Rošui ant kaklo.

— Ir vis dėlto tu mane išgelbėjai, — jo balsas netikėtai suskambėjo aiškiau. — Nuo baimės. — Ji įkvėpė švogždamas. — Ir netikėjimo.

Delnu ji nusišluostė ašaras ir paėmė Rošo ranką. Ji buvo šalta, atradėjau stingstanti.

— Aš — labiausiai palaimintas iš visų žmonių, nes tu dabar čia, su manimi, — pasakė jis ir užsimerkė.

Kivrina vos vos pasislinko, kad nugara galėtų atsiremti į sieną. Lauke buvo jau visai tamsu, pro siauručius langelius vidun nebeįspindo nė blausiausias šviesos spindulėlis. Ledi Imeinos žvakės liepsnelė sumirgėjo, vėl suliepsnojo ryškiau. Kivrina truputį stumtelėjo Rošo galvą, kad ši nespaustų jai šonkaulių. Jis sudejavo, jo ranka sutrūkčiojo, tarsi stengtųsi išsivaduoti išjos rankų, bet ji nepaleido. Žvakės liepsnelė staiga skaisčiai tvykstelėjo — ir tuoj pat paliko juos visiškoje tamsoje.

Nemanau, kad man dar liko vilties sugrįžti, pone Danvorti. Rošas pasakė man, kur yra plyšys, bet aš, regis, būsiu susilaužiusi kelis šonkaulius, o arklių nebėra nė vieno. Smarkiai abejoju, ar sugebėčiau užsiropšti ant nebalnoto tėvo Rošo asilo.

Ketinu pasirūpinti, kad ponia Montoja šį įrašą vis dėlto surastų. Pasakykite ponui Latimerui, kad būdvardinis galūnių kaitymas 1348-aisiais vis dar buvo labai paplitęs. O ponui Gilkraistui pasakykite, kad jis suklydo. Maro aukų skaičius — toli gražu nepadidintas.

(Pauzė)

Nenorėčiau, kad kaltintumėte save dėl to, kas atsitiko. Žinau, jei tik būtumėte galėjęs, tikrai būtumėte ištraukęs mane kad ir iš po žemių, bet aš šiaip ar taip nebūčiau galėjusi iškeliauti iš čia. Nebūčiau galėjusi palikti sergančios Agnesės.

Juk aš pati veržiausi čionai atkeliauti, o jeigu ne aš, šitie žmonės būtų buvę visai vieni. Ir niekas niekada nesužinotų, kaip smarkiai jie buvo išgąsdinti, kokie buvo narsūs ir nepakeičiami.

(Pauzė)

Kaip keista. Kai blaškiausi, negalėdama rasti plyšio, kai užgriuvo maras, jūs man atrodėte taip toli, kad, maniau, man jau niekada nebelemta jūsų rasti. Tačiau dabar žinau, kad jūs visą laiką buvote čia, su manim, ir kad niekas: nei Juodoji Mirtis, nei septyni šimtmečiai, nei mirtis, nei visa tai, kas dar atsitiks, nei bet koks gyvas sutvėrimas — negalėtų atskirti manęs nuo jūsų globos ir rūpesčio. Tai visąlaik lydėjo mane, buvo su manimi kiekvieną minutę.

34

— Kolinai! — užbaubė Danvortis, stverdamas už rankos vaikiščią, kuris stačia galva nėrė pro užsklandą tiesiai į tinklą. — Po šimts velnių raguotų, ką sau manai darąs?

Kolinas ištraukė ranką iš jo gniaužtų.

— Aš tikrai nemanau, kad galima išleisti jus keliauti vieną!

— Nevalia taip imti ir lyg niekur nieko įsilaužti į tinklą! Čia tau ne koks karantino perimetras! O kas, jeigu tinklas būtų atsidaręs? Juk galėjai žūti! — Jis vėl suspaudė Kolino ranką ir žingtelėjo konsolės link. — Badri! Stabdyk perkėlimą!

Tačiau Badrio ten jau nebebuvo. Primerkęs trumparegės akis, Danvortis spigino ten, kur dar ką tik matė konsolę. Tačiau dabar matė tik aplinkui stūksančius medžius: jų atsidurta miške. Žemę dengė sniegas, ore tviskėjo žaižaruojantys kristalai.

— Jeigu keliausite vienas, kas jumis pasirūpins? — nenustygo Kolinas. — Kas bus, jeigu atkrisite? — Jis dirstelėjo Danvorčiui per petį, ir jam net žandikaulis atkrago. — Bene atvykome?

Danvortis paleido Kolino ranką ir kibo graibytis užantyje akinių.

— Badri! — užriko. — Atverk plyšį! — Jis užsidėjo akinius. Visa kur aplinkui ošė gūdi giria. Danvortis nusiplėšė nuo nosies akinius ir pašėlo trinti stiklus. — Badri!

— Kur mes? — paklausė Kolinas.

Danvortis vėl pasibalnojo nosį akiniais ir apsidairė. Aplink dunksojo senoviniai medžiai, apraizgyti gebenėmis, sidabriniu šerkšnu žaižaruojančiais kamienais. Kivrinos nesimatė nė ženklo.

O jis tikėjosi rasiąs ją prie plyšio — kvaila viltis. Juk Badris kartą jau buvo atidaręs tinklą — ir jos nerado. Vis dėlto Danvortis vylėsi, kad ji, vos susigaudžiusi, kur pateko, sugrįš prie plyšio ir lauks niekur nebenueidama. Tačiau jos nebuvo — ir nesimatė net kokio nors ženklo, kad išvis kada nors būta.

Sniego paklotė, ant kurios jie stovėjo, buvo lygi ir nelytėta, be jokio pėdsako. Sniego buvo pakankamai gilu, kad užklotų pėdsakus, kuriuos ji galėjo palikti dar prieš pirmąjį sniegą — bet ne taip gilu, kad visiškai paslėptų sudaužytą vežimą ir išblaškytas dėžes. Be to, niekur nesimatė ir Oksfordo-Bato kelio.

— Aš nežinau, kur mes, — ištarė Danvortis.

— Ką gi, užtat aš žinau, kad mes — tikrai ne Oksforde, — pareiškė Kolinas, brisdamas per sniegą. — Nes nelyja.

Danvortis užvertė galvą ir pažvelgė į boluojantį pro medžių šakas blyškų, gryną dangų. Jeigu jie persikėlė su tokia pat laiko paklaida kaip ir Kivrina, dabar turėtų būti vėlyvas rytas.

Kolinas nusiplūkė per sniegą rusvaliemenių karklų tankumyno link.

— Ei, kur eini? — šūktelėjo Danvortis jam pavymui.

— Ieškoti kelio. Plyšys juk turėjo atsiverti kažkur netoli kelio, argi ne taip? — Vaikinukas nėrė į karklyną ir dingo iš akių.

— Kolinai! — suriko Danvortis, žengdamas jam iš paskos. — Grįžk čionai!

— O štai ir jis! — iš už karklyno atsklido Kolino balsas. — Kelias čia!

— Grįžk čionai! — visa gerkle užbaubė Danvortis.

Kolinas praskleidė karklus ir iškišo galvą iš tankmės.

— Eikš čia, — tarė Danvortis jau ramiau.

— Kelias kyla į kalvą, — tarškėjo vaikinukas, braudamasis per tankų karklų sąžalyną. — Galime užkopti įjos viršūnę ir apsidairyti, kur atsidūrėme.

Jis jau suskubo permirkti ir visas išsisnieguoti, rudas jo švarkas bolavo nuo karklų prikritusiu sniegu. Vaikinukas atrodė įsitempęs, pasiruošęs sutikti blogas naujienas.

— Norite išgrūsti mane atgal, ar ne?

— Privalau, — atsakė Danvortis, bet, vien apie tai pagalvojus, širdis nusirito į kulnus. Badris vėl atidarys tinklą ne anksčiau nei po dviejų valandų — ir galai žino, kiek laiko plyšys išbus atviras. Jis nieku gyvu negalėjo gaišuoti čia dviejų valandų laukdamas, kada atsivers kelias išsiųsti Koliną atgal, o tiesiog palikti čia vieno — irgi negalėjo. — Aš juk atsakingas už tave.

— O aš — už jus, — atkakliai rėžė Kolinas. — Tetulė Merė prisakė man jumis rūpintis. Kas bus, jeigu jus ištiks atkrytis?

— Tu nesupranti. Juodoji Mirtis…

— Nieko man neatsitiks. Tikrai. Man juk suleista streptomicino ir to… viso kito. Įkalbėjau Viljamą, kad lieptų tai savo draugužei paskiepyti ir mane. Išsiųsti manęs atgal dabar pat jūs negalite, nes plyšys užsivėrė, o trypinėti čia dvi valandas ir laukti, kol jis vėl atsidarys — pernelyg šalta. Jeigu tuojau pat leisimės ieškoti Kivrinos, po tų dviejų valandų jau gal netgi būsime ją radę.

Sakydamas, kad jie negali trypinėti čia, vaikinukas nėmaž neklydo. Šaltis jau smelkėsi per prašmatnaus, Viktorijos laikų Danvorčio apsiausto gobtuvą, o Kolino švarkelis iš storo šiurkštaus audeklo spėjo permirkti taip pat, kaip ir senoji jo striukė; nuo žvarbos jis saugojo ir dar menkiau.

— Kopsime į tos kalvos viršūnę, — pasakė Danvortis. — Bet pirmiausia reikia paženklinti aikštelę, kad paskui ją rastume. Ir dar, nelakstyk šitaip lyg akis išdegęs. Noriu visą laiką tave matyti. Neturiu laiko ieškoti dar ir tavęs.

— Aš nepasiklysiu, — pareiškė Kolinas, rausdamasis kuprinėje. Ištraukė išjos plokščią keturkampį. — Pasiėmiau lokatorių. Jis jau nustatytas visąlaik rodyti kelią į laukymę.

Jis praskyrė karklus ir prilaikė šakas, kad Danvortis galėtų praeiti. Abu išniro į kelią. Tai net nebuvo kelias, veikiau karvių išmintas takas, visas apsnigtas, be jokių vėžių; įspausti jame buvo tik voveraičių ir šuns, o gal vilko pėdsakai. Kolinas klusniai pėdino greta Danvorčio daugmaž iki pusės šlaito, bet paskui nebeištvėrė ir leidosi tekinas.

Danvortis klampojo jam iš paskos, stengdamasis nekreipti dėmesio į maudulį, jau veržiantį krūtinę. Ties šlaito viduriu miškas baigėsi, o vos išnirus iš medžių paunksmės, ėmė košti gildančiai žvarbus vėjas.

— Matau kaimą! — iš viršaus suriko Kolinas.

Danvortis atpūškavo iki kalvos keteroje stovinčio vaikinuko. Vėjas čia pūtė dar smarkiau, kiaurai perkošdamas apsiaustą (nėmaž negelbėjo nė pamušalas), blyškiu dangumi gindamas ištįsusius debesų tumulus. Toli pietų pusėje kilo dūmų stulpas, pažemyje — visiškai tiesus, bet kiek aukštėliau vėjas aštriai blokšdavo jį rytų pusėn.

— Matote? — ištarė Kolinas, rodydamas ranka.

Apačioje driekėsi banguota lyguma, nelytėto sniego apklotas žaižaravo tokiu vaiskiu baltumu, kad tvilkė akis. Baltame fone tarsi žemėlapio ženklai juodavo belapiai medžiai ir keliai. Oksfordo-Bato kelias tiesia juoda linija kirto baltą plynumą pusiau, o tolumoje dūlavo Oksfordas, tarsi pabrėžtas pieštuku. Danvortis įžiūrėjo apsnigtus stogus ir ketvirtainišką Švento Mykolo Archangelo bažnyčios bokštą, iškilusį virš tamsių sienų.

— Visai nepanašu, kad čia būtų praūžusi Juodoji Mirtis, ar ne? — pastebėjo Kolinas.

Jis sakė tiesą. Reginys priminė tykų ir ramų, nelytėtą senovinį Oksfordą, pažįstamą tik iš legendų. Neįmanoma buvo net įsivaizduoti jo, maro nusiaubto: laidotuvių vežimai, iki viršaus prikrauti negyvėlių, lėtai riedantys siauromis gatvelėmis, Universiteto fakultetai apleisti, užkalti lentomis, visa kur — žmonės, mirštantys arba jau mirę. Neįmanoma įsivaizduoti ir Kivrinos, įstrigusios viename iš tų kaimų, kurių Danvortis negalėjo matyti.

— Ar matote? — nenustygo Kolinas, rodydamas pietų pusėn. — Štai ten, už tų medžių.

Danvortis prisimerkė, stengdamasis įžiūrėti pastatus, išsibarsčiusius tarp medžių. Pagaliau įžiūrėjo tarp pilkų šakų dūluojantį kažką, dar tamsesnį — galbūt bažnyčios bokštą, o gal dvaro pastato kraigą.

— O štai ten — ir kelias, vedantis į kaimą, — pasakė Kolinas, rodydamas siaurutį pilką siūlelį, prasidedantį kažkur kalvos papėdėje.

Danvortis apžiūrėjo Montojos duotąjį žemėlapį. Įspėti, kuris tai kaimas, buvo visiškai neįmanoma, nepadėjo net Montojos pastabos — mat jie nežinojo, kokiu atstumu atsidūrę nuo tos vietos Oksfordo — Bato kelyje, kur, pagal pirminį planą, turėjo atsiverti plyšys. Jeigu jie dabar — tiesiog į pietus nuo jos, tuomet kaimas pernelyg nutolęs į rytus, kad būtų Skendgeitas, tačiau ten, kur, Danvorčio manymu, kaimas iš tikrųjų turėjo būti, neaugo nė vienas medis, nebuvo išvis nieko — tik apsnigta plynė.

— Na, ką? — paklausė Kolinas. — Eisime ten?

Tai buvo vienintelis iš čia matomas kaimas — jei tik tikrai kaimas; o jeigu taip, iki jo neturėtų būti toliau nei kilometras. O jei ir ne Skendgeitas, kaimas bent jau buvo lyg ir teisinga kryptimi; jei, jį pasiekus, pavyktų rasti bent vieną iš Montojos „skiriamųjų ženklų”, tada jie bent jau susiorientuotų, kur atsidūrę.

— Privalai visą laiką laikytis manęs ir su ničniekuo nesikalbėti, supratai? — perspėjo Danvortis Koliną.

Vaikinukas linktelėjo, nors plika akimi buvo matyti, kad nesiklausė.

— Manau, kelias šitoje pusėje, — pasakė ir nukumėjo kitu kalvos šlaitu žemyn.

Danvortis nusekė paskui jį, iš paskutiniųjų gindamas šalin mintis apie tai, kad kaimų čia — labai daug, o laiko — labai maža, o jis — jau visiškai nusivaręs, įveikęs vos vieną kalvą.

— Kaip tu įtikinai Viljamą pasirūpinti, kad tau suleistų streptomocino injekciją?

— Jam reikėjo iš kur nors išpešti tetulės Merės registracijos numerį, kad galėtų suklastoti leidimus. O tas numeris buvo jos reikmenų lagaminėlyje pirkinių krepšyje.

— Ir tu atsisakei pasakyti jam tą numerį, jei jis nepasirūpins tavo skiepais?

— Taip. Ir dar pagrasinau, kad išklosiu jo mamai viską apie jį ir jo merginas, — pasakė vaikinukas ir vėl nudūmė pirmyn.

Kelias, kurį jie matė nuo kalvos, iš tiesų buvo tik gyvatvorė. Danvortis atsisakė klampoti tiesiog perjos ribojamą lauką.

— Nevalia išklysti iš kelio, — pasakė jis.

— Bet šitaip juk bus kur kas greičiau, — pasišiaušė Kolinas. — Pasiklysti mes tikrai nepasiklysime. Juk turime lokatorių.

Danvortis neketino ginčytis. Jis nužingsniavo pirmyn, dairydamasis posūkio. Siaurais rėžiais suraikyti dirbami laukai baigėsi, užleisdami vietą miškui, o kelias sukosi atgal į šiaurę.

— O kas, jei į tą kaimą išvis neveda joks kelias? — nužingsniavus kokį puskilometrį paklausė Kolinas, tačiau sulig kitu posūkiu kelias šakojosi.

Atšaka, vedanti kaimo pusėn, buvo netgi dar siauresnė už tą keliuką, kuris ėjo pro plyšį; po to, kai paskutinį kartą snigo, niekas čia nei ėjo, nei važiavo. Juodu pasuko į taką, kojos su kiekvienu žingsniu grimzdo į sniegą, pralauždamos trapią, jo paviršių dengiančią ledo plutelę. Danvortis nerimastingai žvalgėsi į priekį, ar nepasirodys kaimas, tačiau miškas buvo pernelyg tankus, kad ką nors įžiūrėtum pro medžius.

Klampoti per sniegą buvo sunku, Danvorčiui jau trūko kvapo, o maudulys veržė krūtinę tarsi geležine juosta.

— O ką mes darysime, kai nusigausime ten? — paklausė Kolinas, regis, be jokių pastangų žirgliodamas per sniegą.

— Tu liksi tūnoti kokiame užkaboryje, niekam nelįsdamas į akis, ir lauksi manęs, — pasakė Danvortis. — Tikiuosi, tai tau visiškai aišku?

— Taip, — atsakė Kolinas. — Bet ar jūs tikras, kad mes einame teisingu keliu?

Tuo Danvortis anaiptol nebuvo tikras. Keliukas suko į vakarus, kaip tik į priešingą pusę nei, jo manymu, turėjo būti kaimas; o priekyje jau matėsi posūkis į šiaurę. Danvortis žvilgsniu ėmė skvarbyti medžius, vildamasis įžiūrėti tarp jų dūluojančią akmeninę sieną ar šiaudais dengtą stogą.

— Kaimas tikrai nebuvo taip toli, galvą guldau, — pareiškė Kolinas, trindamasis rankas. — Mes pėdiname jau ištisas valandas.

Kelios valandos kelyje dar negalėjo praeiti, tačiau bent jau viena — tai tikrai, o jie iki pat šiol taip ir neišvydo nė kokios kumečio trobelės, jau nekalbant apie kaimą. Kažkur čia, netoliese, turėjo būti bent dešimt kaimų, tačiau — kur?

Kolinas išsitraukė lokatorių.

— Štai, žiūrėkite. — Jis parodė Danvorčiui rodmenis. — Mes nuėjome pernelyg toli į pietus. Manau, reikėtų grįžti į aną kelią.

Danvortis pažvelgė į lokatoriaus rodmenis, paskui — į žemėlapį. Jų nueita daugiau nei trys kilometrai tiesiai į pietus nuo plyšio. Taigi, grįžti tektų beveik visą kelią savo pačių pėdomis — ir dar be jokios vilties pakeliui rasti Kivriną, o Danvortis jau anaiptol nebuvo tikras, kad, grįžęs į išeities tašką, išvis pajėgtų dar kur nors eiti. Jau dabar jautėsi visiškai nusivaręs, geležinė juosta sulig kiekvienu žingsniu vis smarkiau veržė krūtinę, kažkur tarp šonkaulių varstė aštraus skausmo dūriai. Danvortis grįžtelėjo ir pažvelgė į posūkį priekyje svarstydamas, ką reikėtų daryti.

— Man šąla kojos, — pasiskundė Kolinas ir ėmė trepsėti; nuo žemės purptelėjo pabaidytas paukštis ir nuplasnojo tolyn. Danvortis pakėlė galvą ir suraukė antakius. Dangus jau niaukstėsi.

— Mums iš tiesų reikėjo eiti palei tą tvorą, — kalbėjo Kolinas. — Būtų buvę kur kas…

— Cit, — tarstelėjo Danvortis.

— Kas yra? — sukuždėjo Kolinas. — Ar kas nors ateina?

— Tššš… — sušnypštė Danvortis. Jis pastūmė Koliną į kelkraštį ir įsiklausė. Jam pasirodė, lyg būtų girdėjęs arklio kanopų dunksėjimą, bet dabar vėl nieko nebesigirdėjo. Galbūt tai tebuvo paukščio sparnų vasnojimas.

Jis mostelėjo Kolinui lįsti už medžio.

— Tupėk čia ir nejudėk, — sukuždėjo ir nutykino pirmyn, kol pagaliau galėjo žvilgtelėti, kas ten, už posūkio.

Prie erškėčio krūmo buvo pririštas juodas eržilas. Danvortis skubiai atšlijo ir šmurkštelėjo už mėlynosios eglės. Stovėjo ten nekrustelėdamas ir dairėsi: bene pamatys raitelį. Tačiau kelyje nebuvo nė gyvos dvasios. Danvortis laukė, stengdamasis tramdyti šniokštuojantį savo paties alsavimą, kad geriau girdėtų, bet niekas taip ir neatėjo, jis neišgirdo nieko daugiau, tik protarpiais kanopa dunkstelintį eržilą.

Juodasis eržilas buvo pabalnotas, sidabru aptaisytomis kamanomis, tačiau atrodė gerokai sulysęs, atsikišusiais šonkauliais. Balno pavaržos buvo atsipalaidavusios; arklys žingtelėjo atatupstas, ir balnas kiek slystelėjo į šoną. Eržilas mostelėjo galva ir įtempė pavadį. Buvo visiškai aišku, kad jis stengiasi išsilaisvinti; prislinkęs kiek artėliau, Danvortis įsitikino, kad eržilas anaiptol ne pririštas, tiesiog pavadis įsipainiojo gervuogių šabakštyne.

Danvortis išėjo į kelią. Eržilas pasuko galvą jo link ir ėmė žvingauti it pašėlęs.

— Ramiau, ramiau, viskas gerai, — kalbėjo Danvortis, atsargiai artindamasis prie arklio iš kairiojo šono. Uždėjo ranką šiam ant sprando, ir eržilas liovėsi žvengęs, ėmė snukiu baksnoti Danvorčiui šoną, ieškodamas maisto.

Danvortis apsidairė, ar kur iš po sniego nekyšo kuokštelis žolės, kad galėtų gyvulį pašerti, bet gervuogyne neaugo jokia kita augmenija.

— Kiek laiko tu jau čia įkliuvęs, bičiuli? — paklausė jis. Galbūt eržilo šeimininką maras pakirto tiesiog balne? O gal jis susmuko negyvas, ir tada panikos apimtas eržilas pasileido šuoliais, lėkė, kur akys veda, tol, kol vadžios įsipainiojo šabakštyne?

Danvortis paėjėjo galiuką gilyn į mišką, dairydamasis kokių nors pėdsakų, bet nieko neaptiko. Eržilas vėl pašėlo žvingauti, ir Danvortis pasuko atgal jo išvaduoti, pakeliui pašiodamas iš po sniego išlindusius žolės kuokštus.

— Arklys! Apokaliptiška! — džiugiai stūgavo Kolinas, tekinas kuduliuodamas artyn. — Kur jūs jį radote?

— Juk tau sakyta tupėti ten, kur palikau, ir nejudėti!

— Neužmiršau, bet, kai išgirdau žvengiant arklį, pabūgau, ar nebūsite pakliuvęs į bėdą.

— Juo labiau reikėjo daryti, kaip liepta! — Danvortis atkišo Kolinui žolės pluoštelį. — Štai, sušerk jam.

Jis pats pasilenkė per krūmą ir trūktelėjo vadžias. Eržilas, iš paskutiniųjų stengdamasis išsivaduoti, blaškėsi tol, kol pavadis beviltiškai apraizgė dygliuotas erškėčio šakas. Danvorčiui teko viena ranka atitraukti šakeles, o antrąja grabalioti pavadį ir mėginti jį išpainioti. Tuojau pat jis susibraižė visą ranką.

— Kieno tas arklys? — paklausė Kolinas, tiesdamas eržilui kuokštą žolės iš gerų kelių pėdų nuotolio. Išbadėjęs gyvulys tiestelėjo kaklą prie pašaro; Kolinas atšoko, žolė nukrito žemėn.

— Ar jūs tikras, kad jis prijaukintas?

Danvortis vos neatsidūrė po kanopomis, kai arklys staigiai trūktelėjo galvą, siekdamas žolės, tačiau pavadį išpinklioti pavyko. Apvyniojęs jį ant iškruvintos rankos, Danvortis sugriebė vadeles.

— Taip, — atsakė jis.

— O kieno jis? — smalsavo Kolinas, baugiai glostydamas gyvulio nosį.

— Mūsų.

Danvortis priveržė balno pavaržas, užrioglino besispyriojantį Koliną arkliui ant sturplio, už balno, tada į balną sėdo pats.

Eržilas, dar nesupratęs esąs laisvas, pasuko galvą ir piktai dėbtelėjo į Danvortį, kai Šis atsargiai kulnais spirtelėjo jam į šonus, bet paskui smagia risčia nubėgo apsnigtu keliu atgal, mėgaudamasis laisve.

Kolinas laikėsi dantimis ir nagais įsikibęs Danvorčio juosmens — kaip tik ties ta vieta, kur veržė skausmas. Tačiau nurisnojus kokį šimtą metrų, jau išsitiesė ir ėmė klausinėti: „O kaip jūs jį valdote?” arba „O ką reiktų daryti, kad jis bėgtų greičiau?”

Jie net patys nepastebėjo, kaip grįžo iki pagrindinio kelio. Kolinas norėjo nusigauti iki matytosios tvoros ir toliau traukti tiesiai per laukus, bet Danvortis pasuko eržilą kita kryptimi. Už pusmylio kelias šakojosi, Danvortis pasirinko kairiąją atšaką.

Šis kelias buvo nepalyginamai labiau išvažinėtas nei pirmasis, nors ir vingiavo per netgi dar tankesnį mišką. Debesys aptraukė jau visą dangų, vis labiau stiprėjo vėjas.

— Matau! — suriko Kolinas ir, pasileidęs viena ranka, parodė uosių guotą, kur tarp kamienų, pilko dangaus fone, pilkavo ir akmeninis namo stogas. Bažnyčia, o galbūt — tvartas. Pastatas dūlavo rytų pusėje; beveik iš karto nuo keliuko atsišakojo siauras takas, vedantis tenlink — išklerusiu, upokšnį apžergusiu tilčiuku, paskui — per siaurą pievos rėžį.

Arklys nepradėjo karpyti ausimis, nebandė paspartinti žingsnio — Danvortis nutarė, kad eržilo namai — tikriausiai ne šitame kaime. Na ir gerai, dingtelėjo jam, o tai, žiūrėk, dar imtų ir pakartų mus kaip arkliavagius, nė nesuspėjusius pasiteirauti apie Kivriną. Ir su ta mintim ji pamatė avis.

Jos gulėjo suvirtusios ant šono — purvinos pilkšvos vilnos gumulai, nors viena kita spaudėsi prie medžių, matyt, dar bandė gintis nuo vėjo ir sniego.

Kolinas jų nepastebėjo.

— O ką mes darysime kaime? — paklausė Kolinas Danvorčio nugaros. — Ar mėginsime įsėlinti nepastebėti, ar atjosime nesislapstydami ir ko nors paklausime, gal matė Kivriną?

Ten jau nebėra, ko pasiklausti, pagalvojo Danvortis. Jis paragino arklį, ir šis, risčia prabėgęs tarp uosių, įžengė į kaimą.

Kaimelis visiškai nepriminė Kolino knygoje matytų iliustracijų, vaizduojančių kaimo namus, susispietusius aplink pagrindinę aikštę. Trobesiai buvo išsibarstę tarp medžių, kurie kartais net visiškai užstojo vieną lūšną nuo kitos. Danvortis pastebėjo vieną kitą šiaudais dengtą stogą, o kiek atokiau, dar viename uosių guote — ir bažnyčią. Čia pat, laukymėlėje, ne didesnėje už tą, į kurią atsivėrė plyšys, stovėjo medinis trobesys, o greta jo — žema, sukiužusi daržinė.

Namas buvo per mažas, kad įtartum čia esant dvarą — veikiausiai prievaizdo, o gal valdytojo būstas. Medinės daržinės durys buvo atviros, pro jas vidun pripustyta sniego. Iš angos stoge nevinguriavo nė menkiausia dūmų sruogelė, nesigirdėjo nė garselio.

— Tikriausiai visi jie išsilakstė, — pasakė Kolinas. — Išgirdę, kad artinasi maras, daugelis žmonių bėgo, kur tik galėjo. Kaip tik šitaip maras ir plito.

Gal jie ir tikrai išsilakstė. Sniegas priešais trobesį buvo kietai suplūktas, tarsi kieme būtų bruzdėję daug žmonių bei arklių.

— Pasilik su arkliu čia, — paliepė Danvortis, o pats prisiartino prie trobos. Šios durys irgi nebuvo užsklęstos, tik užverstos sniegu. Danvortis nėrė pro plyšį vidun.

Viduje tvyrojo ledinis šaltis, o po akinančio sniego baltumo lauke atrodė taip tamsu, kad Danvortis nematė nieko, tiktai raudonus ratilus, šokčiojančius akyse. Jis pastūmė duris, plačiai jas atlapodamas, bet šviesos vidun įspindo ne kažin kiek, visos apybraižos vis dar švytėjo raudonai.

Tikriausiai — iš tikrųjų prievaizdo būstas. Du kambariai, atskirti medine pertvara, grindys užtiestos dembliais. Stalas — visiškai tuščias, ugnis ugniavietėje nekūrenta mažiausiai keletą dienų. Kambarėlyje tvyrojo stiprus atšalusių pelenų kvapas. Reikia manyti, prievaizdas iš tiesų pabėgo su visa šeima, o paskui juos — ir kiti kaimelio gyventojai, drauge su savimi nešdamiesi ir marą. Ir Kivriną.

Danvortis atsirėmė į durų staktą; juosta, veržusi krūtinę, ūmai vėl nusmelkė skausmu. Nerimaudamas dėl Kivrinos, jis buvo prisigalvojęs visokiausių baisybių, bet vienas dalykas taip ir neatėjo į galvą: kad ji gali būti iškeliavusi.

Jis dirstelėjo į kitą kambarį. Kolinas įkišo galvą pro duris.

— Arklys vis bando gerti iš čia besimėtančio kibiro. Ar leisti jam?

— Taip, — pasakė Danvortis, atsistojęs taip, kad Kolinas nepamatytų, kas yra kitoje pertvaros pusėje. — Tik nepersistenk. Jam nevalia gerti daug — juk dienų dienas negavęs vandens.

— Tame kibire ir tėra vos lašas. — Vaikinukas smalsiai apsidairė po kambarį. — Čia kokio nors baudžiauninko trobelė, ar ne? Jie gyveno iš tiesų vargingai, taip? Ar ką nors radote?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Eik, prižiūrėk arklį. Neleisk jam kur nors nuklysti.

Kolinas išnėrė laukan, viršugalviu brūkštelėdamas durų staktą.

Kūdikis gulėjo kampe, ant vilnos prikimšto maišo. Tikriausiai jis dar buvo gyvas, kai mirė jo motina: ji gulėjo ant purvinos plūktinės aslos, ištiesusi į vaiką rankas. Abiejų kūnai buvo tamsūs, kone visai juodi, kūdikio vystyklai sukietėję nuo išdžiūvusio kraujo.

— Pone Danvorti! — suriko Kolinas; jo balsas skambėjo išgąstingai, ir Danvortis skubiai atsisuko pabūgęs, kad vaikinukas bene vėl bus įėjęs vidun, bet šis tebebuvo lauke, su arkliu, giliai sugrūdusiu snukį į kibirą.

— Kas yra? — atsišaukė Danvortis.

— Štai ten, ant žemės… ten kažkas yra. — Kolinas parodė lūšnelių link. — Man rodos, ten lavonas. — Jis trūktelėjo arklio vadžias — taip stipriai, kad kibiras apvirto, ant sniego nuvirvėjo plonytė vandens srovelė.

— Palauk! — riktelėjo Danvortis, bet Kolinas jau tekinas skuto tarp medžių; eržilas sekėjam iš paskos.

— Tikrai la… — Kolino balsas staiga nutrūko. Danvortis tekinas atskubėjo pas jį, susiėmęs ranka už šono.

Tai iš tikrųjų buvo negyvėlis — jauno vaikino kūnas. Jis išsipleikęs gulėjo sniege aukštielninkas, sušalusioje juodo skysčio baloje. Jo veidą tarsi dulkės jau dengė plonytis sniego sluoksnelis. Tikriausiai prasprogo jo bubonai, pagalvojo Danvortis ir dirstelėjo į Koliną, bet vaikinukas žvelgė ne į lavoną o į laukymę kiek tolėliau.

Ji buvo didesnė už aikštelę priešais prievaizdo būstą. Laukymės pakraščiuose gūžėsi gal pustuzinis lūšnelių, tolimajame gale dunksojo normaniško stiliaus bažnytėlė. O pačiame centre, ant ištrypto sniego, dryksojo kūnai.

Niekas nė nebandė jų laidoti, nors palei bažnyčią buvo išraustas negilus griovys, greta jo suversta žemių krūva, jau padengta sniegu. Atrodė, kad kai kuriuos lavonus mėginta tempti į šventorių — sniege likusios ilgos šliūžės, o vienas dar bandė paršliaužti į savo trobelę, bet taip ir liko gulėti pusiau viduj, pusiau lauke.

— „Baiminkitės Dievo, — sukuždėjo Danvortis, — nes jau atėjo Jo teismo valanda.”

— Atrodo taip, lyg čia būtų vykęs mūšis, — tarstelėjo Kolinas.

— Taip ir buvo, — atsakė Danvortis.

Kolinas žingtelėjo pirmyn, iš arčiau pažvelgė į lavoną.

— Kaip manote, jie visi jau negyvi?

— Neliesk jų, — perspėjo Danvortis. — Verčiau net nesiartink.

— Man juk suleista gama globulino, — pasišiaušė vaikinukas, bet žengė atatupstas ir sunkiai nurijo seilę.

— Giliai kvėpuok, — patarė Danvortis, uždedamas delną Kolinui ant peties. — Ir pasistenk žiūrėti į ką nors kita.

— Knygoje ir rašo, kad viskas buvo kaip tik šitaip, — pasakė Kolinas, ryžtingai įsmeigęs žvilgsnį į ąžuolo kamieną. — Tiesą sakant, baiminausi, kad viskas bus netgi kur kas blogiau. Noriu pasakyti.. na, jie nedvokia ir ne…

— Taip.

Kolinas vėl nugurkė seilę.

— Man jau viskas gerai. — Jis apžvelgė laukymę. — Kaip manote, kur galėtų būti Kivrina?

Tiktai ne čia, patyliukais meldė Danvortis.

— Galbūt ji bažnyčioje, — tarė ir žengė pirmyn; eržilas sekė iš paskos. — Eime, pažiūrėsime, ar ten yra kapas. Gal vis dėlto kaimas ne tas… — Eržilas žingtelėjo dar porą žingsnių ir sustojo, loštelėjo galvą, prispaudė ausis ir baimingai sužvingo.

— Nuvesk jį į daržinę, — paliepė Danvortis, sugriebdamas už pavadžio. — Jis užuodžia kraują ir baidosi. Pririšk jį viduje.

Jis pavedėjo eržilą atgal, atokiau nuo negyvėlio, ir padavė pavadį Kolinui, kuris paėmė šį, nors atrodė gerokai susirūpinęs.

— Viskas gerai, — tarė vaikinukas, vesdamas arklį atgal, prie prievaizdo būsto. — Tiesiog aš žinau, kaip jautiesi.

Danvortis spėriu žingsniu patraukė per laukymę į šventorių. Negiliame griovyje voliojosi keturi kūnai, greta buvo du kapai — tikriausiai pirmųjų aukų, mirusių tada, kai kaime dar egzistavo laidotuvių paprotys. Danvortis patraukė prie bažnyčios durų.

Priešais duris gulėjo dar du negyvėliai: kniūbsti, užvirtę vienas ant kito. Viršutinis buvo seno vyriškio kūnas. Jis dryksojo užsikvempęs ant moters. Danvortis matė šiurkštaus jos apsiausto kraštą ir vieną ranką. Plačiai išskėstos vyro rankos dengė moters galvą ir pečius.

Danvortis atsargiai pabandė pakelti vyro ranką — šio kūnas slystelėjo į šalį, drauge nuslydo ir apsiausto klostė. Suknelė po apsiaustu buvo purvina, visa iškruvinta, tačiau Danvortis vis vien įžiūrėjo, kad jos būta skaisčiai mėlynos spalvos. Jis nusmaukė gobtuvą. Moters kaklą veržė kilpa. Ilgi šviesūs plaukai įsivėlę į šiurkštų virvės pluoštą.

Jie pakorė ją, pagalvojo Danvortis, kažkodėl nė trupučio nenustebęs.

Protekine atskubėjo Kolinas.

— Supratau, ką reiškia tie pėdsakai sniege! — šūktelėjo jis. — Jie liko ten, kur žmonės vilko lavonus. Ten, už svirno, guli vaiko kūnelis su virve ant kaklo.

Danvortis žvelgė į virvę, į plaukų kaltūną. Plaukai buvo tokie purvini, kad nė šviesiais nebepavadinsi.

— Galvą guldau: jie vilkte vilko negyvėlius į šventorių, nes panešti jau nebepajėgė, — pasakė Kolinas.

— Nuvedei arklį į daržinę?

— Taip. Pririšau prie kažkokios sijos, — atsakė vaikinukas. — Arklys norėjo eiti su manim.

— Jis alkanas, — pasakė Danvortis. — Eik atgal į daržinę, paieškok šieno ir pašerk jį.

— Ar kas nors atsitiko? — sunerimo Kolinas. — Tikiuosi, jums neprasideda atkrytis?

Danvortis tikėjosi, kad iš tos vietos, kur stovėjo, Kolinas nematė moters suknelės.

— Ne, — atsakė jis. — Daržinėje tikrai turėtų būti bent šiokios tokios šieno atsargos. O gal rasi avižų. Pašerk eržilą.

— Gerai jau, — nusileido Kolinas ir nukumėjo daržinės link. Bet pusiaukelėje sustojo. — Gal nebūtina to Sienojam sušerti? — riktelėjo. — Ar pakaks, jei tiesiog padėsiu priešais jį?

— Taip, — atsakė Danvortis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo moters rankos. Ranka buvo kruvina, kraujas nutekėjęs riešu žemyn ir sudžiūvęs. Ranka sulenkta per alkūnę, tarsi moteris krisdama dar būtų bandžiusi atsiremti. Danvortis visai lengvai galėjo sugriebti ją už alkūnės ir atversti aukštielninką. Visai nesunku. Tereikia paimti už alkūnės.

Jis kilstelėjo jos plaštaką. Ši buvo ledinė, sustingusi. Po purvo sluoksniu ryškėjo raudona, suskirdusi oda, vietomis sutrūkinėjusi iki kraujo. Ne, tai negali būti Kivrinos ranka, o jei vis dėlto jos — ką jai teko patirti per pastarąsias dvi savaites, kad nusirito iki šitokios būklės?

Visa tai turėtų būti užfiksuota įrašinėjimo prietaisėlyje. Jis atsargiai pasuko jos ranką, ieškodamas rando, likusio įsodinus implantą, tačiau riešas buvo pernelyg aplipęs purvu, kad įžiūrėtum randą, net jei jo ir esama.

O jeigu randas ir būtų, kad tuomet? Pasišaukti Koliną, nusiųsti jį į prievaizdo virtuvę kirvio, sukapoti negyvėlės riešą ir išimti prietaisą, kad galėtų dar sykį išgirsti jos balsą, pasakojantį apie visus ją ištikusius siaubus? Šito jis žinojo niekaip nevaliosiąs padaryti, kaip nevaliojo apversti kūno ir galutinai įsitikinti, kad tai — tikrai Kivrina.

Jis atsargiai nuleido ranką atgal prie kūno, suėmė už alkūnės ir apvertė negyvėlę.

Ji mirė nuo buboninės maro atmainos. Per visą mėlynos suknelės šoną driekėsi bjauriai geltona dėmė — matyt, bubonas pažastyje pratrūko ir susikaupę jame skysčiai nutekėjo žemyn. Liežuvis buvo juodas ir sutinęs taip, kad nebetilpo į bumą — atrodė tarsi koks šiurpus daiktas, tyčia nešvankiai įbruktas jai tarp dantų, kad ji užspringtų ir uždustų. Blyškus jos veidas buvo sutinęs, perkreiptas.

Tai buvo ne Kivrina. Danvortis svirduliuodamas mėgino atsistoti, ir šiek tiek per vėlai susizgribo, kad reikėjo kuo nors pridengti moters veidą.

— Pone Danvorti! — kiek įkirsdamas atidūmė Kolinas. Danvortis bejėgiu, nereginčiu žvilgsniu įsistebeilijo į jį.

— Kas atsitiko? — tarsi tėkšdamas kaltinimą suriko Kolinas. — Suradote ją?

— Ne, — atsakė Danvortis, užtverdamas Kolinui kelią. Mes išvis jos nerasime.

Kolinas žvelgė pro jį — tiesiog į moterį. Jos veidas balto sniego ir ryškiai mėlynos suknelės fone atrodė melsvai baltas.

— Suradote ją, ar ne? Tai ji?

— Ne, — atsakė Danvortis. Bet tai galėjo būti ir ji. Galėjo būti ir ji. O aš nebeįstengsiu vartyti kūnų įtaręs, kad tai galbūt ji, dingtelėjo jam. Keliai staiga ištežo, kojos nebenorėjo jo remti.

— Padėk man nueiti iki daržinės, — paprašė jis.

Kolinas atkakliai tebestypsojo it mietas.

— Jeigu tai ji, galite man pasakyti. Aš ištversiu.

Užtat aš neištversiu, pagalvojo Danvortis. Jeigu ji mirė, aš nepajėgsiu šito ištverti.

Jis nukiūtino atgal, prievaizdo trobelės link, viena ranka prisilaikydamas šalto bažnyčios sienos akmens ir nenutuokdamas, ką reikės daryti, kai siena baigsis ir jam teks įveikti atvirą erdvę.

Kolinas vienu šuoliu atsidūrė greta jo ir įsikibo į parankę. Vaikinukas sunerimęs žvelgė į jį.

— Kas yra? Ar jums prasideda atkrytis?

— Man tik reikia valandėlę atsipūsti, — ištarė Danvortis ir nė pats nepajuto, kaip pridūrė: — Iškeliaudama Kivrina vilkėjo mėlyną suknelę. — Iškeliaudama: kai atsigulė ant laboratorijos grindų ir užsimerkė, tokia bejėgė, tokia pasitikinti — kai visiems laikams prasmego į šią siaubų karaliją.

Kolinas pastūmė daržinės duris ir padėjo Danvorčiui įlįsti vidun, abiem rankomis įsikibęs jo rankos. Eržilas kilstelėjo galvą nuo maišo avižų ir pažvelgė įjuos.

— Šieno neradau nė šapelio, — pasiaiškino Kolinas. — Tad daviau jam grūdų. Juk arkliai ėda grūdus, tiesa?

— Taip, — atsakė Danvortis; atsilošęs jis nugara atsirėmė į sukrautus maišus. — Tik neleisk jam suėsti visų. Išsipūs ir sprogs.

Kolinas nuėjo prie avižų maišo ir ėmėsi tempti šį atokiau, kad arklys nepasiektų.

— Kodėl jūs pamanėte, kad tai gali būti Kivrina? — paklausė.

— Pamačiau mėlyną suknelę, — atsakė Danvortis. — Kivrinos suknelė buvo tokios pat spalvos.

Maišas buvo per sunkus, Kolinas nevaliojo jo pakelti. Tad trūktelėjo abiem rankomis — maišo šonas praplyšo, avižos nusroveno į šiaudus. Eržilas kibo noriai jas rankioti.

— Ne tai turėjau omeny, — pasakė Kolinas. — Juk visi šitie žmonės mirė nuo maro, ar ne? O Kivrina buvo paskiepyta. Vadinasi, maru užsikrėsti ji negalėjo. Nuo ko tada jai mirti?

Nuo viso šito, pagalvojo Danvortis. Niekas neįstengtų likti gyvas po to. Niekas neišgyventų, stebėdamas, kaip lyg gyvuliai miršta vaikai ir žindomi kūdikiai, kaip jie verčiami į duobes ir užželiami žemėmis, kaip kūnai tempiami virvėmis, su kilpomis, užnertomis ant negyvų kaklų… Argi po viso šito dar įmanoma išgyventi?

Kolinas šiaip taip nutempė maišą atokiau, kad nepasiektų arklys. Paliko jį greta nedidelės skrynelės, tada priėjo prie Danvorčio ir atsistojo priešais jį, kiek pridusęs.

— Ar jums tikrai neprasideda atkrytis? — paklausė.

— Ne, — atsakė Danvortis, nors jau pradėjo drebėti.

— Galbūt jūs tik pavargęs, — pasakė Kolinas. — Ilsėkitės, aš tuoj pat grįšiu.

Jis iššoko laukan, paskui save užstumdamas daržinės duris. Eržilas rankiojo Kolino pabertas avižas, grūdai triukšmingai grikšėjo jam tarp dantų. Įsikibęs šerpetotos sijos, Danvortis atsistojo ir priėjo prie nedidelės skrynelės. Žalvariniai jos apkaustai buvo patamsėję, o odiniame dangtyje žiojėjo skylė, bet iš esmės skrynelė atrodė pakankamai nauja.

Danvortis atsisėdo prie jos ir atkėlė dangtį. Prievaizdas panaudojo skrynelę įrankiams susidėti. Čia gulėjo odinės virvės ringė, aprūdijusi kauptuko galvutė. Toje vietoje, kur lietėsi kauptuko ašmenys, mėlyno audeklo pamušalas, apie kurį užeigoje kalbėjo Gilkraistas, buvo perplėštas.

Sugrįžo Kolinas, jis vilko kibirą.

— Atnešiau jums vandens, — pranešė. — Pasėmiau iš upokšnio.

— Jis pastatė kibirą ir ėmė naršyti kišenes. Išsitraukė nedidelį buteliuką. — Turiu dešimt aspirino tablečių, taigi, rimtas atkrytis jums turbūt negresia. Nudžioviau jas iš pono Finčo.

Jis iškratė dvi tabletes į delną.

— Nukniaukiau ir sintamicino, bet paskui pabūgau, kad sintamicinas šiais laikais dar nebuvo išrastas. Tikėjausi, kad keturioliktame amžiuje žmonės jau žinojo, kas yra aspirinas. — Jis padavė aspirino tabletes Danvorčiui, atitempė arčiau kibirą. — Vandenį jums, ko gero, teks semti sauja. Pagalvojau, kad vietinių dubenyse ir kituose induose knibždėte knibžda maro bakterijų.

Danvortis prarijo aspiriną, pasėmė rieškučias vandens, užgėrė.

— Kolinai, — ištarė.

Kolinas nunešė likusį vandenį arkliui.

— Man atrodo, čia ne tas kaimas, — kalbėjo vaikinukas. — Buvau nuėjęs iki bažnyčios — vienas kapas ten yra, bet kažkokios ponios. — Iš kitos kišenės jis išsitraukė žemėlapį ir lokatorių. — Mes vis dar per toli nuklydę į rytus. Manding, esame štai čia…

— Jis dūrė pirštu į vieną Montojos paženklintų kaimų. — Taigi, jei grįžtume į tą pagrindinį kelią ir štai čia suktume tiesiai į rytus…

— Keliausime atgal — tiesiai prie plyšio, — atsakė Danvortis. Jis atsargiai atsistojo, nesiremdamas nei į sieną, nei į skrynelę.

— Kodėl? Juk Badris sakė, kad turime mažiausiai visą parą laiko! O patikrinome dar tik vieną vienintelį kaimą! Kaimų yra daugybė. Ji gali būti bet kuriame iš jų.

Danvortis atrišo arklį.

— Aš galiu sėsti ant arklio ir joti jos ieškoti, — nerimo Kolinas.

— Galėčiau visur sulakstyti iš tiesų greitai, apžiūrėti visus tuos kaimus, o ją suradęs, tuoj pat grįžčiau pranešti jums. Arba galėtume pasidalyti kaimus ir ieškoti atskirai, o tas, kuris surastų, duotų kokį nors ženklą antrajam — sugalvotume, kokį. Pavyzdžiui, užkurtų laužą ar panašiai, kad kitas pamatytų ir ateitų.

— Ji mirė, Kolinai. Mes jos nebesurasime.

— Nekalbėkite šitaip! — spigiai riktelėjo Kolinas, jo balsas nuskambėjo visai vaikiškai. — Visai ji ne mirusi! Ji buvo paskiepyta!

Danvortis dūrė pirštu į odinę skrynelę.

— Štai šitą skrynelę čionai atsigabeno ji.

— Na ir kas? — pasipriešino Kolinas. — Panašių skrynelių gali būti kiek tik nori. Arba ji galėjo pabėgti, kai užslinko maras, o skrynelę paliko. Mes negalime lyg niekur nieko pasitraukti ir pamesti jos čia! Kas būtų, jeigu tai aš kur nors pasiklysčiau ir laukčiau ko nors ateinant manęs pasiimti, laukčiau ir laukčiau, bet niekas taip ir neateitų? — Jam jau ėmė varvėti nosis.

— Kolinai, — bejėgiškai ištarė Danvortis, — kartais, rodos, padarai viską, kas įmanoma, bet išgelbėti žmogaus vis vien nepavyksta.

— Kaip nepavyko išgelbėti tetulės Merės, — sutiko Kolinas ir plaštaka nusibraukė ašaras. — Bet juk ne visada taip atsitinka.

Visada, pagalvojo Danvortis.

— Tiesa, — pasakė jis. — Ne visada.

— Kartais žmogų dar galima išgelbėti, — atkakliai pakartojo Kolinas.

— Taip, — sutiko Danvortis. — Tebūnie taip. — Jis vėl pririšo arklį. — Tuojau trauksime jos ieškoti. Duokš man dar dvi aspirino tabletes, tada leisk valandėlę pailsėti, kol suveiks. O tada jau eisime jos ieškoti.

— Apokaliptiška, — pareiškė Kolinas. Jis ištraukė kibirą arkliui iš po snukio — gyvulys jau gėrė vandenį. — Tuojau atnešiu šviežio vandens.

Jis tekinas iškurnėjo laukan, o Danvortis vėl susmuko palei sieną.

— Prašau… — ištarė. — Prašau, leisk mums ją surasti.

Durys lėtai atsivėrė. Šviesiame keturkampyje stovintis Kolinas atrodė apibrėžtas švytinčiu kontūru.

— Girdite? — paklausė jis. — Klausykitės!

Garsas buvo tolimas ir duslus, jį sugėrė daržinės sienos. Be to, dūžius vieną nuo kito skyrė ilgos pauzės. Tačiau Danvortis vis vien išgirdo. Jis atsistojo ir išėjo laukan.

— Dūžiai atsklinda iš štai ten, — pasakė Kolinas, mostelėdamas į pietvakarius.

— Išvesk arklį, — paliepė Danvortis.

— Ar jūs tikras, kad tai Kivrina? — paklausė Kolinas. — Kryptis lyg ir ne ta.

— Tai Kivrina, — užtikrino Danvortis.

35

Varpas nutilo, jiems net nespėjus pabalnoti arklio.

— Paskubėk! — riktelėjo Danvortis, verždamas balno pavaržas.

— Viskas gerai, — nuramino jį Kolinas, žiūrėdamas į žemėlapį.

— Varpas suskambėjo tris kartus. Jau užfiksavau, kur. Pietvakarių pusėje, tiesa? O štai čia — Henefeldas, ar ne? — Jis pakišo žemėlapį Danvorčiui po nosimi, rodydamas vietas, kurias minėjo. — Vadinasi, turėtų būti štai šitas kaimas.

Danvortis pažvelgė į žemėlapį, o paskui — į pietvakarius, stengdamasis tiksliai prisiminti, iš kurios pusės sklido varpo gaudimas. Jau dabar jam kilo abejonių, nors varpo dūžių sukeltas virpėjimas dar tebebuvo justi ore. Danvortis karštai troško, kad kuo greičiau suveiktų aspirinas.

— Nagi, judinkimės, — nenustygo Kolinas, tempdamas eržilą prie daržinės durų. — Lipkite ant arklio ir — pirmyn!

Danvortis įkišo koją į balnakilpę, antrąją koją permetė arkliui per nugarą. Staiga siūbtelėjo svaigulys. Kolinas mąsliai pažvelgė į jį ir, pareiškęs: „Manding, verčiau jau vadeliosiu aš”, užsiropštė ant arklio priešais Danvortį.

Kolinas spūsčiojo kulnais arklio šonus pernelyg silpnai, o vadžias trūkčiojo, priešingai — per stipriai, tačiau eržilas, kad ir kaip keista, klusniai pajudėjo per pievą ir pasuko į keliuką.

— Juk mes žinome, kur yra tas kaimas, — kupinas pasitikėjimo savimi pareiškė Kolinas. — Dabar mums telieka surasti kelią, vedantį reikiama kryptimi… — Vos tai taręs, vaikinukas išsyk patikino, kad kelią jau rado. Kelias buvo gana platus, jis vedė kalvos šlaitu žemyn ir nėrė į pušyną, bet, vos pasislėpęs tarp medžių, iš karto šakojosi į du. Kolinas grįžtelėjo ir klausiamai pažvelgė į Danvortį.

Tačiau eržilas nedvejojo. Ryžtingai pasuko pats į dešiniąją atšaką.

— Žiūrėkite, arklys žino, kur eiti! — sužavėtas šūktelėjo Kolinas.

Džiaugiuosi, kad bent vienas iš mūsų žino, kur eina, pagalvojo Danvortis. Jis kietai užsimerkė, kad nebematytų šokčiojančio kraštovaizdžio, vildamasis šitaip apmalšinti skausmingą pulsavimą galvoje. Nevaldomas arklys visuomet traukia namo — Danvortis žinojo tai, žinojo privaląs pasakyti tai Kolinui, tačiau jį vėl baigė suriesti liga, jis baiminosi bent akimirkai atitraukti ranką nuo vaikinuko juosmens, kad siūbtelėjusi karštinė visai jo neatplėštų. Šaltis smelkėsi iki pat kaulų. Juk tik dėl kylančios temperatūros man šitaip šalta, galvojo jis, iš čia ir tvinkčiojantis galvos skausmas, ir svaigulys — visa tai karštinės požymiai, o karštinė — geras ženklas, ji reiškia, kad kūnas telkia pajėgas kautis su virusu, šaukia į mūšį savo karius. Smelkianti žvarba — tik šalutinis karštinės efektas.

— Velniai raguoti, dar labiau šąla, — išsiplūdo Kolinas, viena ranka tvirčiau siausdamasis švarkeliu. — Tikiuosi, bent snigti nepradės. — Jis visai paleido vadžias, užsitempė šaliką ant burnos ir nosies. Eržilas net nepajuto, kad niekas jo neberagina. Tolygia žingine jis plumpino keliu, vis giliau į vis labiau tankėjantį mišką. Jie pasiekė dar vieną kelio išsišakojimą, paskui — ir dar vieną; Kolinas kaskart išsitraukdavo žemėlapį ir lokatorių, bet Danvortis jau nebesusigaudė, kurią atšaką jis renkasi ir ar išvis renkasi, ar tiesiog leidžia arkliui eiti savo nuožiūra.

Galiausiai vis dėlto pradėjo snigti, o gal jie tiesiog atjojo po sniegą žarstančiu debesiu. Snigti pradėjo iš karto, vienu ypu, smulkios tankios sniegulės vienu metu pradėjo leistis visur aplinkui, temdydamos kelią, tirpdamos ant Danvorčio akinių.

Galų gale pradėjo veikti aspirinas. Danvortis atsisėdo tiesiau, tvirčiau susisupo į apsiaustą. Skvernu nušluostė apsnigtus akinius. Pirštai visai sugrubo ir paraudo. Danvortis pasitrynė delnus, pabandė šildyti rankas savo paties kvapu. Apsidairęs įsitikino, kad jie vis dar joja per mišką, o kelias susiaurėjęs.

— Pasak žemėlapio, Skendgeitas — už penkių kilometrų nuo Henefeldo, — prašneko Kolinas, braukdamas sniegą nuo lokatoriaus. — Įveikėme mažiausiai keturis, taigi, mes jau beveik atvykome.

Neatrodė, kad jie būtų kur nors beveik atvykę. Jojo kaip joję pačioje Vyčvudo girios gilumoje, karvių, o gal laukinių žvėrių išmintu taku. Ir jis pasibaigs prie kumečio lūšnos ar druskos laižyklos, o gal kokio uogų krūmo, apie kurį arklys išsaugojęs prisiminimus.

— Žiūrėkite! Ar nesakiau? — šūktelėjo Kolinas. Ir iš tiesų — tarp medžių sudūlavo varpinės bokštas. Eržilas pasileido risčia.

— Stok, — tarstelėjo Kolinas, timptelėdamas vadžias. — Palūkėk valandėlę.

Danvortis sugriebė vadžias ir pristabdė eržilą — šis, kad ir nenoromis, toliau ėjo žingine. Jie išniro iš miško, kirto sniegu padengtą lanką ir atsidūrė kalvos viršūnėje.

Apačioje, už uosių giraitės, jiems prieš akis atsivėrė kaimas; tiesa, per tirštą sniegąjie įžiūrėjo tik apybraižas: dvaro pastatas, lūšnos, bažnyčia, varpinė. Ir vėl kaimas ne tas — Skendgeite nebuvo varpinės — tačiau Kolinas, jei tai ir pastebėjo, nieko nesakė. Jis keliskart bergždžiai spirtelėjo arklio šonus, ir jie lėtai pajudėjo kalvos šlaitu žemyn; vadžias vis dar laikė Danvortis.

Kiek aprėpė akys, Danvortis taip ir neišvydo nė vieno lavono, tačiau gyvų žmonių taip pat nebuvo matyti, iš lūšnelių nevinguriavo nė menkiausia dūmų sruogelė. Varpinės bokštas atrodė tykus, apleistas, aplink jį — jokio pėdsako.

Maždaug ties šlaito viduriu Kolinas tarstelėjo:

— Kažką mačiau.

Danvortis irgi tai pastebėjo: kažkas lyg ir šmėkštelėjo tolumoje, bet tai galėjo būti ir paukštis, ir sulingavusi medžio šaka.

— Štai ten, — pasakė Kolinas, rodydamas antrąją bakūžę. Iš tarpo tarp dviejų lūšnų iškinkavo karvė — nepririšta, išsipūtusiu tešmeniu. Danvortis nebeabejojo: kaip jis ir baiminosi, maras jau praūžęs ir čia.

— Juk tai karvė, — pasibjaurėjęs susiraukė Kolinas. Išgirdęs jo balsą, gyvulys dirstelėjo jų pusėn ir mykdamas ėmė linguoti artyn.

— O kurgi žmonės? — nerimo Kolinas. — Kažkas juk turėjo skambinti varpu.

Visi jau išmirė, galvojo Danvortis, žvelgdamas į šventorių. Šviežių kapų ten buvo gausu — juos ženklino neseniai supilti žemių kauburiai, dar net kaip reikiant neapsnigti. Tikėkimės, visi kaimelio gyventojai ir palaidoti šventoriuje… — vos spėjęs taip pagalvoti, Danvortis išvydo pirmąjį negyvėlį. Jaunas vaikinas sėdėjo, nugara atsišliejęs į antkapį — pamanytum, kad tik prisėdo pailsėti.

— Žiūrėkite, vis dėlto čia kažkas yra! — šūktelėjo Kolinas. Jis stipriai trūktelėjo vadžias ir dūrė pirštu į lavoną. — Ei, jūs ten!

Jis persisuko balne, kad galėtų pažiūrėti į Danvortį.

— Kaip manote, ar jie supras, ką mes sakome?

— Juk jis ne… — prasižiojo Danvortis.

Tačiau vaikinas atsistojo — vargingai, tarsi skausmų varstomas, viena ranka remdamasis į antkapį ir dairydamasis — sakytum, ieškodamas ginklo.

— Mes tavęs nenuskriausime! — šūktelėjo Danvortis, mėgindamas įsivaizduoti, kaip tai galėtų skambėti Viduramžių anglų kalba. Jis nuslydo nuo arklio ir čia pat gavo įsikibti balno gugos — jam apsvaigo galva. Danvortis pasitempė ir ištiesė vaikino link ranką delnu aukštyn.

Vaikinuko veidas buvo neįtikėtinai purvinas, išterliotas galaižin kokia bjaurastim, apvarvėjęs krauju, tuo pačiu buvo permirkęs ir visas palaidinės priekis bei atraitotos kelnės. Jis pasilenkė, delnu laikydamasis už šono, lyg nuo judesio jam būtų suskaudę, pakėlė nuo žemės apsnigtą lazdą ir, žingtelėjęs pirmyn, ja užtvėrė kelią.

— Kepe from haire. Der fevreblau hast bifallen us.

— Kivrina, — ištarė Danvortis ir žengė prie jos.

— Nesiartinkite! — Dabar ji prašneko jau šiuolaikine anglų kalba, laikydama lazdą atkištą tartum šautuvą. Lazdos galas buvo šerpetotas, nulaužtas.

— Juk čia aš, ponas Danvortis, Kivrina, — pasakė jis nesustodamas.

— Ne! — riktelėjo ji ir žingtelėjo atatupsta, mosuodama nulaužtu kastuvu. — Jūs nesuprantate. Tai maras.

— Viskas gerai, Kivrina. Mes pasiskiepiję.

— Pasiskiepiję… — pakartojo ji, tarsi nežinotų, ką tas žodis reiškia. — Tai dvasininkas, vyskupo patarnautojas… Tai jis atvyko čionai jau užsikrėtęs.

Kolinas tekinas leidosi artyn, bet ji vėl užsimojo pagaliu.

— Viskas gerai, — dar sykį ištarė Danvortis. — Tai Kolinas. Jis irgi pasiskiepijęs. Mes atkeliavome pasiimti tavęs namo.

Ji ilgą minutę rimtai žiūrėjo į jį, o aplink juos be paliovos sūkuriavo snaigės.

— Pasiimti manęs namo… — ištarė ji bereikšmiu balsu ir pažvelgė į kapą prie kojų. Jis buvo trumpesnis nei kiti ir siauresnis — tikriausiai vaiko kapelis.

Po valandėlės ji pakėlė akis ir pažvelgė į Danvortį, jos veide irgi nebuvo jokios išraiškos. Pavėlavau, nevilties apimtas pagalvojo jis, žvelgdamas į ją, vilkinčią kruvina palaidine, stovinčią tarp kapų. Jie jau spėjo ją nukryžiuoti.

— Kivrina… — ištarė jis.

Ji paleido kastuvą iš rankų, šis dunkstelėjo žemėn.

— Turite man padėti, — pasakė ji. Tada apsigręžė ir patraukė bažnyčios link.

— Ar tai tikrai ji? — šnipštelėjo Kolinas.

— Taip, — atsakė Danvortis.

— Kas jai?

Jau per vėlu, galvojo jis, delnu pasiremdamas į Kolino petį. Ji jau niekad nebegalės man atleisti.

— O jums kas? — paklausė Kolinas. — Ar vėl jaučiatės sergąs?

— Ne, — atsakė Danvortis, bet tik po geros valandėlės atitraukė delną.

Kivrina buvo sustojusi prie bažnyčios durų ir vėl laikėsi susiėmusi už šono. Danvortį persmelkė siaubas. Ji užsikrėtė, šmėstelėjo mintis. Ji susirgo maru.

— Tu sergi? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė ji. Atitraukė ranką nuo šono ir dirstelėjo į delną tarsi tikėdamasi išvysti jį kruviną. — Jis man įspyrė. — Ji bandė pastumti bažnyčios duris, bet susiraukė iš skausmo ir leido tai padaryti Kolinui. — Atrodo, bus sulaužęs man kelis šonkaulius.

Kolinas atlapojo sunkias duris, ir visi trys suėjo vidun. Danvortis stabtelėjo ir sumirksėjo, verste versdamas akis greičiau prisitaikyti prie tamsos. Pro siaurus bažnyčios langus vidun neįspindo nė trupučio šviesos, Danvortis tegalėjo įmatyti, kur jie išvis yra. Netrukus priekyje, kiek kairiau, jis įžiūrėjo kažkokį žemą, masyvų pavidalą — negyvėlio kūną? — ir tamsoje dūluojančius dar tirštesnės tamsos telkinius — turbūt pirmuosius piliorius, tačiau už jų tamsa buvo išvis neperžvelgiama. Greta jo stovintis Kolinas kibo raustis savo bedugnėse kišenėse.

Tolokai priekyje sumirgėjo švieselė — tiktai žaltvykslės tvyksnis, kuris tuoj pat vėl užgeso, taip nieko ir neapšvietęs. Danvortis pajudėjo tenlink.

— Palaukite sekundę, — tarstelėjo Kolinas ir netikėtai užžiebė kišeninį žibintuvėlį. Tvyksnis apakino Danvortį, visa, kas liko už išsklaidyto spindulio linijos, vėl tapo taip pat juoda, kaip buvo, vos įžengus vidun. Kolinas šmaižiojo spinduliu po visą bažnyčią, išplėšdamas iš tamsos atskirus lopus: ištapytas sienas, masyvius piliorius, nelygias grindis. Spindulys užkliudė pavidalą, kurį Danvortis palaikė tysančiu ląvonu. Tai buvo akmeninis antkapis.

— Štai kur ji! — šnipštelėjo Danvortis, rodydamas į altorių. Kolinas tuoj pat nukreipė žibintuvėlio spindulį tenlink.

Kivrina klūpojo prie kažko, gulinčio ant grindų priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju. Prisiartinęs Danvortis jau aiškiai matė: vyriškis. Jo kojos ir apatinė kūno dalis buvo užklota purpurine antklode, stambios rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Kivrina stengėsi angliuku uždegti žvakę, bet ši, apvarvėjusi, virtusi beformiu vaško gniutulu, niekaip nenorėjo degti. Kivrina lyg ir pradžiugo, kai Kolinas prisiartino su žibintuvėliu. Vaikinukas nukreipė spindulį į ją.

— Turite padėti man pagelbėti Rošui, — ištarė ji, prisimerkusi nuo ryškios šviesos. Tada pasilenkė prie gulinčiojo, ištiesė ranką priėjo rankos.

Ji mano, kad jis dar gyvas, dingtelėjo Danvorčiui, bet Kivrina tuoj pat pridūrė — vis tuo pačiu ramiu, dalykišku tonu:

— Jis mirė šįryt.

Kolinas apšvietė kūną. Ryškioje žibintuvėlio šviesoje sukryžiuotos numirėlio rankos atrodė tokios pat purpurinės kaip ir apklotas ant kojų, tačiau veidas buvo blyškus ir nepaprastai ramus.

— Kas jis buvo? Riteris? — su nuostaba paklausė Kolinas.

— Ne, — atsakė Kivrina. — Šventasis.

Mergina uždėjo delną ant sustingusios jo plaštakos. Jos ranka buvo suskirdusi, nusėta nuospaudomis, kruvina, panagės — prilindusios žemių.

— Privalote man padėti, — pakartojo ji.

— Padėti padaryti — ką? — paklausė Kolinas.

Ji nori, kad mes padėtume jai jį palaidoti, pagalvojo Danvortis, bet šito mes tikrai nepajėgsime. Žmogus, kurį ji pavadino Rošu, buvo tikras milžinas. Būdamas gyvas, tikriausiai buvo gerokai aukštesnis už Kivriną. Netgi jei jiems pavyktų išrausti kapą, nunešti jo jie niekaip nenuneštų, netgi sukibę visi trys, o Kivrina juk tikrai neleistų užnerti virvės jam ant kaklo ir ištempti į šventorių žeme.

— Ką reikia padaryti? — vėl paklausė Kolinas. — Laiko turime nedaug.

Laiko jie išvis nebeturėjo. Jau dabar buvo vėlyva popietė, o sutemus rasti kelio per mišką tikrai nepavyktų, be to, nežinia, kiek Badris sugebės išlaikyti kad ir trūkinėjantį ryšį. Sakė — dvidešimt keturias valandas, tačiau pažiūrėjus neatrodė, kad jis pats įstengtų ištverti net ir pirmąsias dvi, o praėjo jau geros aštuonios. Maža to, žemė įšalusi, Kivrinos šonkauliai sulaužyti, aspirino poveikis baigė išsivadėti. Bažnyčios žvarboje Danvortis jau vėl ėmė drebėti.

Mes neįstengsime jo palaidoti, galvojo jis, žvelgdamas į ją, klūpančią prie kūno, bet kaip jai tai pasakyti, kai atvykau per vėlai bet kam kitkam?

— Kivrina, — ištarė jis.

Ji švelniai paglostė sustingusią ranką.

— Palaidoti jo mes nepajėgsime, — vėl prašneko ji ramiu, bereikšmiu balsu. — Jo kape teko palaidoti Rozemundą po to, kai prievaizdas… — Ji pakėlė akis. — Šįryt bandžiau iškasti naują kapą, bet žemė pernelyg įšalusi. Sulaužiau kastuvą. — Ji pažvelgė į Danvortį. — Sukalbėjau jam maldas už mirusįjį. Bandžiau ir skambinti varpu.

— Mes girdėjome, — pasakė Kolinas. — Tik taip tave ir suradome.

— Reikia devynių dūžių, — pasakė ji. — Bet man teko liautis. — Ji prispaudė delną prie šono, lyg prisiminusi skausmą. — Turite padėti man užbaigti skambinti.

— O kam? — paklausė Kolinas. — Man rodos, gyvų čia niekur nebeliko, niekas vis vien neišgirs.

— Nesvarbu, — pasakė Kivrina, vis dar žiūrėdama į Danvortį.

— Nebeturime laiko, — tvirtino Kolinas. — Netrukus visai sutems, o plyšys…

— Aš paskambinsiu, — pasakė Danvortis atsistodamas. — O tu pasilik čia, — pridūrė, nors Kivrina nė nepajudėjo, neatrodė, kad ketintų keltis. — Aš paskambinsiu tuos devynis dūžius, — pažadėjo jis ir nužingsniavo nava durų link.

— Jau temsta, — neatlyžo Kolinas, jis kuduliavo tekinas, stengdamasis neatsilikti; žibintuvėlio spindulys it pašėlęs šmaižiojo pilioriais ir grindimis. — Juk sakėte, kad pats nežinote, kiek laiko jiems pavyks išlaikyti tinklą atidarytą. Nagi palaukite valandėlę!

Danvortis pastūmė duris, iš anksto prisimerkęs — laukė, kad į akis plykstelės žilpinantis sniego baltumas, bet taip neatsitiko: kol jie buvo viduje, ėmė tirštėti prietema, virš galvos pakibęs sunkus dangus kvepėjo sniegu., Danvortis skubiai nužingsniavo per šventorių į varpinę. Karvė, kurią Kolinas pastebėjo dar jiems atjojant, įlindo pro vartelius į šventorių ir tiesiog per kapus nulingavo prie jų, giliai grimzdama į sniegą.

— Kokia prasmė skambinti varpais, kai niekas nebegali išgirsti? — neatlyžo Kolinas. Jis stabtelėjo, išjungė žibintuvėlį ir vėl leidosi tekinas, kad pasivytų Danvortį.

Danvortis įžengė į bokštą. Čia tvyrojo toks pat šaltis, tokia pat tamsa kaip ir bažnyčioje, trenkė žiurkėmis. Pro duris kyštelėjo galvą karvė. Kolinas prasibrovė pro ją ir sustojo, atsirėmęs įišlinkusiąsieną.

— Juk tai jūs be paliovos kartojote, kad mums reikia grįžti prie plyšio, kad jis užsidarys, o mes taip ir liksime čia, — nesiliovė Kolinas. — Jūs pats sakėte, kad mes net nebeturime laiko ieškoti Kivrinos!

Danvortis valandėlę pastovėjo, kol akys apsiprato su tamsa; jis iš paskutiniųjų stengėsi atgauti kvapą. Žingsniavo pernelyg greitai, ir geležinė juosta vėl ėmė veržti krūtinę. Jis pažvelgė aukštyn, į virvę. Ši kabojo tamsoje jiems virš galvų, iš pažiūros glitus mazgas buvo užmegztas per gerą pėdą aukščiau atspurusio galo.

— Ar galiu aš paskambinti? — paklausė Kolinas, užvertęs galvą apžiūrinėdamas virvę.

— Tu dar per mažas, — atsakė Danvortis.

— Visai ne, — atkirto vaikinukas ir pasišokėjęs įsitvėrė virvės galo. Išsilaikė vos kelias akimirkas ir dribtelėjo žemyn, virvė tik vos vos sujudėjo, varpas žvangtelėjo tyliai, nei šiaip, nei taip, tarsi kažkas būtų paleidęs į jį akmenį.

— Ū, sunki, — sušniokštė Kolinas.

Danvortis pakėlė rankas ir įsikibo šiurkščios virvės. Ji buvo šerpetota ir tokia šalta, kad gildė delnus. Danvortis aštriai trūktelėjo užjos, anaiptol neįsitikinęs, kad jam pavyks geriau nei Kolinui, virvė įsirėžė į delnus. Doooonnnn.

— Oho, tai bent garsiai! — sušuko Kolinas, abiem delnais užsispausdamas ausis ir sužavėtas žvelgdamas į varpą.

— Vienas, — ištarė Danvortis. Dūžis — tada išsitiest. Prisimindamas keistą amerikiečių šokį, Danvortis sulenkė kelius, toptelėjo, patraukė virvę tiesiog žemyn. Du. Ištiest kelius. Trys.

Jam netilpo galvoj, kaip Kivrinai su visais sulaužytais šonkauliais pavyko išgauti bent tris dūžius. Varpas buvo kur kas sunkesnis, skambėjo kur kas garsiau, nei jis tikėjosi, atrodė, kad gaudesys vibruoja galvoje ir užveržtoje krūtinėje. Dooonnn.

Jis prisiminė ponią Piantini, tūpčiojančią ir tyliai skaičiuojančią sau po nosimi. Penki. Jam niekad ir į galvą neatėjo, koks tai pragariškai sunkus darbas. Kiekvienas trūktelėjimas, atrodė, sugniaužia plaučius, akimoju išstumdamas iš jų visą orą. Šeši.

Jis troško stabtelėti pailsėti, bet nenorėjo, kad Kivrina, kuri klausėsi likusi bažnyčioje, pamanytų, kad jis jau baigė skambinti, kad nutarė, jog pakaks ir tų šešių dūžių, kurių pritrūko jai. Danvortis tvirčiau įsikibo virvės ir akimirkai atsirėmė į sieną, stengdamasis bent truputį atpalaiduoti varžtus, gniaužiančius krūtinę.

— Ar viskas gerai, pone Danvorti? — sunerimo Kolinas.

— Taip, — atsakė jis ir trūktelėjo taip stipriai, kad plaučiai, regis, plyšo perpus. Septyni.

Nereikėjo remtis į tą sieną. Akmenys buvo šaltesni už ledą. Nuo jų žvarbos Danvortį vėl ėmė krėsti drebulys. Jis galvojo apie ponią Teilor, iš paskutiniųjų besistengiančią užbaigti „Chicago Surprise Minor”, skaičiuojančią, kiek dūžių liko iki kūrinio pabaigos, bandančią nepasiduoti galvą skaldančiam skausmui.

— Užbaigti galiu ir aš, — vėl prapliupo Kolinas, bet Danvortis jo beveik negirdėjo. — Galiu nueiti, pasikviesti Kivriną, mes abu drauge paskambinsime tuos likusius du dūžius. Galėsime trūktelėti tą virvę bendromis jėgomis.

Danvortis papurtė galvą.

— Kiekvienas privalo iki galo laikytis savo varpo, — dusdamas sušniokštė jis ir trūktelėjo virvę. Aštuoni. Nieku gyvu negalima paleisti virvės. Ponia Teilor apalpo ir ją paleido, o varpas liko siūbuoti virš galvos, virvė pašėlo blaškytis kaip gyvas padaras. Ji apsivijo Finčui apie kaklą, vos jo nepasmaugė. Jis privalo išlaikyti ją rankose, kad ir kas būtų.

Jis trūktelėjo virvę ir laikėsi pakibęs tol, kol įsitikino, kad pajėgs atsistoti ir tik tada leisti jai ramiai šoktelėti aukštyn.

— Devyni, — ištarė.

Kolinas suraukęs antakius įdėmiai žiūrėjo į jį.

— Dabar jums jau tikrai prasidėjo atkrytis, ar ne? — paklausė įtariai.

— Ne, — atsakė Danvortis ir paleido virvę.

Karvė tebestovėjo įkišusi galvą vidun. Danvortis šiurkščiai nustūmė ją į šalį ir nužingsniavo atgal į bažnyčią.

Kivrina vis dar tebeklūpojo greta Rošo, vis dar tebelaikydama delnuose sustingusiąjo ranką.

Danvortis sustojo priešais ją.

— Aš paskambinau devynis dūžius, — pasakė.

Ji tik pakėlė galvą, net nelinktelėjo.

— Ar nemanote, kad jau pats metas keliauti? — įsikišo Kolinas.

— Vis labiau temsta.

— Taip, — atsakė Danvortis. — Manau, bus geriausia… — Ir čia be jokio perspėjimo jį užgriuvo svaigulys. Danvortis susverdėjo ir vos neužgriuvo ant Rošo kūno.

Kivrina ištiesė ranką, Kolinas nėrė jo gaudyti; žibintuvėlio spindulys drykstelėjo bažnyčios lubas, kai vaikinukas stvėrė Danvortį už rankos. Danvortis kluptelėjo ant vieno kelio, atsirėmė delnu į grindis, o kitą ranką tiestelėjo Kivrinos link, bet ši buvojau pašokusi ant kojų ir traukėsi atatupsta.

— Jūs sergate! — Tai buvo pats tikriausias kaltinimas. — Vis dėlto jūs užsikrėtėte maru! — Pirmąsyk jos balse prasiveržė emocijos. — Jūs užsikrėtėte, juk taip? Taip?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Tai tik…

— Tai tik atkrytis, — paaiškino Kolinas, įbrukęs žibintuvėlį statulai į alkūnės linkį, kad laisvomis rankomis galėtų padėti Danvorčiui atsisėsti. — Jis numojo ranka į visus mano plakatus.

— Tai virusas, — tvirtino Danvortis, nugara atsišliejęs į statulą.

— Tai ne maras. Mudviem abiem suleista streptomicino ir gama globulino. Užsikrėsti maru mums negresia.

Jis atlošė galvą, pakaušiu atsirėmė į statulą.

— Tai tik virusas. Tuojau viskas bus gerai. Man tik reikia valandėlę atsipūsti.

— Juk sakiau, kad jam nereikėtų skambinti tuo varpu, — barėsi Kolinas, išversdamas ant grindų po ranka pasipainiojusio pašukinio maišo turinį. Tuščiu maišu jis apsiautė Danvorčio pečius.

— Ar dar liko aspirino? — paklausė Danvortis.

— Aspiriną galima gerti tik kas tris valandas, — atsakė Kolinas.

— Be to, jį reikia užgerti vandeniu.

— Tai ir atnešk man vandens! — riktelėjo Danvortis.

Kolinas dirstelėjo į Kivriną, tikėdamasis jos paramos, bet Kivrina vis dar stovėjo kitapus Rošo kūno ir įtariai stebėjo Danvortį.

— Vikriau! — tarstelėjo Danvortis ir Kolinas nudūmė, jo batai gaudžiai kaukšėjo į akmenines grindis. Danvortis pažiūrėjo į Kivriną, ir ji žingtelėjo dar žingsnį atatupsta.

— Tai ne maras, — tikino jis. — Tai virusinė infekcija. Baiminomės, kad ir tu galėjai užsikrėsti dar prieš iškeliaudama ir susirgti jau čia. Ar taip ir buvo?

— Taip, — atsakė ji ir atsiklaupė prie Rošo. — Jis išgelbėjo man gyvybę.

Ji išlygino susiraukšlėjusį purpurinį apklotą, ir Danvortis tik dabar pastebėjo, kad tai — apsiaustas. Su didžiuliu kryžiumi, šilko siūlais išsiuvinėtu per vidurį.

— Jis sakė man nebijoti, — kalbėjo Kivrina. Ji trūktelėjo apsiaustą aukštyn, uždengdama Rošo krūtinę, pakišdama audeklą po sunertomis rankomis, bet dabar neuždengtos liko jo pėdos, apautos grubaus darbo, gremėzdiškais sandalais. Danvortis nusiėmė nuo pečių pašukinį maišą, švelniai užtiesė juo negyvėlio kojas, tada atsargiai atsistojo, prisilaikydamas statulos, kad vėl negriūtų.

Kivrina paglostė Rošo rankas.

— Jis visai nenorėjo manęs sužeisti, — pasakė.

Kolinas grįžo su puskibiriu vandens, kurio pasėmė, reikia manyti, iš kokios balos. Vaikinukas sunkiai gaudė kvapą.

— Mane užpuolė karvė! — sušniokštė jis, traukdamas iš kibiro apgliaumijusį samtį. Paskui išbėrė aspirino tabletes Danvorčiui į delną. Jų buvo penkios.

Danvortis prarijo dvi, stengdamasis gurkštelėti kaip įmanoma mažiau vandens, kitas atidavė Kivrinai. Ji paėmė rimta veido išraiška, vis dar tebeklūpodama ant grindų.

— Neradau nė vieno arklio, — pasiskundė Kolinas, tiesdamas Kivrinai samtį. — Tiktai mulą.

— Asilą, — pataisė jį Kivrina. — Maisrė pavogė Agnesės ponį. — Ji atidavė samtį Kolinui ir vėl paėmė Rošo ranką. — Jis skambino varpu visiems — kad jų sielos saugiai nukeliautų į dangų.

— Ar nemanote, kad jau pats laikas judintis? — sukuždėjo Kolinas. — Lauke jau beveik visiškai tamsu.

— Netgi Rozemundai, — tarsi neišgirdusi tęsė Kivrina. — Nors pats jau sirgo. Įtikinėjau jį, kad tam nebėra laiko, kad turime kuo skubiau iškeliauti į Škotiją.

— Iškeliauti turime tučtuojau, — pasakė Danvortis. — Kol dar galutinai neišblėso dienos šviesa.

Ji nepajudėjo, nepaleido ir Rošo rankos.

— Jis laikė mane už rankos, kai aš merdėjau.

— Kivrina, — švelniai ištarė Danvortis.

Ji priglaudė delną Rošui prie skruosto, ilgą valandėlę dar žvelgė į jį, paskui atsitiesė. Danvortis ištiesėjai ranką, bet Kivrina atsistojo pati, delnu susiėmusi už šono, ir nužingsniavo nava durų link.

Prie durų dar atsigręžė ir paskutinį kartą pažvelgė į tamsą.

— Mirdamas jis pasakė man, kur yra plyšys — kad aš galėčiau grįžti atgal į dangų. Ragino mane palikti jį ir keliauti pirmai — norėjo, iškeliavęs pats, mane jau rasti ten, — pridūrė ji ir išėjo laukan, į sniegą.

36

Snigo ramiai ir tykiai, sniego dribsniai be garso leidosi ant eržilo ir asilo, laukiančių prie šventoriaus vartelių. Danvortis padėjo Kivrinai užsiropšti ant eržilo, tačiau, vos atsisėdusi balne, pasviro į priekį toliau nuo prilaikančių vyriškio rankų, ir įsitvėrė vadelių. Kai tik jis atitraukė rankas, mergina iškart atsilošė, atsiremdama į balno atramą, prispaudusi prie šono delną.

Danvortis pats jau drebėjo visu kūnu; grumdamasis su drebuliu, sukando dantis, kad nieko nepastebėtų Kolinas. Tik iš trečio karto pavyko apsižergti asilą jam atrodė, kad bet kurią akimirką gali nuslysti žemėn.

— Manding, bus geriausia, jeigu jūsų mulą aš vesiu už pavadžio, — pareiškė Kolinas, neprielankiai dėbčiodamas į jį.

— Nebėra kada, — atsakė Danvortis. — Baigia sutemti. Sėsk ant arklio Kivrinai už nugaros.

Kolinas privedė eržilą prie šventoriaus vartelių, užsikerioblino ant sąramos, o nuo jos — ant arklio už Kivrinos.

— Lokatorių turi? — paklausė jo Danvortis, stengdamasis ir paraginti asilą, ir nenusiristi žemėn.

— Aš žinau kelią, — atsiliepė Kivrina.

— Taip, — atsakė Kolinas ir kilstelėjo lokatorių. — Turiu ir kišeninį žibintuvėlį. — Jis įjungė žibintuvėlį ir ėmė šmaižioti spinduliu po šventorių, tarsi dairydamasis ko nors, ką jie galėjo pamiršti. Atrodė, kad jis tik dabar pastebėjo kapus.

— Ar čia jūs visus ir palaidojote? — paklausė jis, šviesdamas į apsnigtus kauburėlius.

— Taip, — atsakė Kivrina.

— Ar jie mirė seniai?

Ji apgręžė arklį ir pajudėjo kalvos šlaitu aukštyn.

— Ne, — pasakė.

Karvė kurį laiką dar bandė sekti jiems iš paskos, vilkdama nukarusį tešmenį, paskui sustojo ir ėmė gailiai mykti. Danvortis grįžtelėjo per petį ir pažvelgė į gyvulį. Karvė dėl visa ko dar kartą sumūkė, paskui apsisuko ir nuklibikščiavo atgal į kaimą. Kai jie pasiekė kalvos viršūnę, sniegulių gerokai praretėjo, tačiau apačioje, kaime, sniegas vis dar dribo tirštai. Kapai buvojau visiškai apsnigti, bažnyčią gaubė balta sniego marška, varpinės ir išvis beveik nebesimatė.

Kivrina nė nesidairė atgal. Nesiblaškydama jojo pirmyn, sėdėdama balne labai tiesiai; už nugaros įsitaisęs Kolinas laikėsi ne jai už juosmens, o už aukštokos balno atramos. Šuoringai dribo sniegas, bet netrukus jau ėmė sūkuriuoti retos atskiros snaigės, o kai jie vėl įjojo į tankų mišką, snigti beveik visai liovėsi.

Danvortis kinkavo arkliui iš paskos, stengdamasis prisiderinti prie sparčios šio žinginės, stengdamasis nepasiduoti vis labiau jį kvaitinančiai karštinei. Aspirinas šįsyk nepadėjo — užgėrė jį pernelyg mažu vandens kiekiu — ir Danvortis jautė, kad karštinė jau pradeda jį užvaldyti, blokuodama plytinčią aplinkui girią, kaulėtą asilo nugarą ir Kolino balsą.

Kolinas smagiai plepėjo — pasakojo Kivrinai apie epidemiją; pasiklausęs jo, galėjai pamanyti, kad tai buvo kažkoks visai smagus nuotykis.

— Jie pranešė, kad paskelbtas karantinas, ir mums reikia grįžti į Londoną, bet grįžti man visai nesinorėjo, — tarškėjo vaikinukas.

— Labai jau knietėjo pasimatyti su tetule Mere! Taigi, prasmukau pro barjerą, bet vienas sargybinis pamatė ir paleido gerklę: „Ei, tu ten! Sustok!” Jis bandė mane vytis, bet aš nubėgau gatve ir smukau į tą skersgatvį…

Jie sustojo, Kolinas ir Kivrina nulipo nuo arklio. Kolinas nusirišo šaliką, Kivrina pasikėlė nuo kraujo sukepusią palaidinę ir apsivyniojo šaliku šonkaulius. Danvortis suvokė, kad skaudėti jai turėtų dargi labiau, nei jis manė, kad jam reikėtų bent pamėginti jai padėti, tačiau jis.baiminosi kartą nulipęs nuo asilo, jau nebepajėgsiąs vėl ant jo užsiropšti.

Kirvrina ir Kolinas vėl sėdo ant arklio, Kivrina padėjo vaikinukui užlipti. Jie pajudėjo pirmyn, bet prie kiekvieno posūkio ar išsišakojimo stabtelėdavo pasitikrinti krypties: Kolinas prikišdavo nosį prie lokatoriaus ekranėlio ir durdavo pirštu, Kivrina patvirtindavo jo nuomonę linktelėdama.

— Štai čia aš nukritau nuo asilo, — pasakė Kivrina, kai jie sustojo prie dar vieno kelio išsišakojimo. — Tą pirmąją naktį. Buvau jau rimtai įsisirgusi. Maniau, kad jis — galvažudys.

Jie pasiekė dar vieną kelio atšaką. Snigti liovėsi, bet debesys, pakibę virš pat medžių viršūnių, buvo tamsūs ir apsunkę, pritvinkę sniego. Kolinui teko žibintuvėliu šviesti į lokatoriaus ekranėlį, kad įžiūrėtų rodmenis. Vaikinukas mostelėjo į dešiniąją atšaką, vėl užsiropštė ant arklio Kivrinai už nugaros ir leidosi toliau porinti savo nuotykius.

— Ponas Danvortis tik pasakė: „Jūs praradote taško rodmenis” — ir staiga virto tiesiog ant pono Gilkraisto, žemėn griuvo jie abu, — pasakojo Kolinas. — Ponas Gilkraistas reagavo taip, tarsi ponas Danvortis būtų susmukęs tyčia. Nepadėjo man net jo užkloti. Ponas Danvortis drebėjo kaip kaukolė, jam kilo temperatūra, o aš vis stūgavau: „Pone Danvorti! Pone Danvorti!” — bet jis manęs net negirdėjo. O ponas Gilkraistas tuo tarpu kartojo lyg užsuktas: „Laikau jus asmeniškai atsakingu už tai”.

Vėl pradėjo purkšti sniegas, sustiprėjo ir vėjas. Danvortis, visas drebėdamas, sugrubusiomis rankomis įsikabino į šiurkštų asilo kailį.

— Jie išvis nieko nenorėjo man sakyti, ničnieko! — kalbėjo Kolinas. — Kai bandžiau prasmukti vidun aplankyti tetulės Merės, žinai, ką išgirdau? „Vaikų neįleidžiame!”

Jie jojo tiesiog prieš vėją, sniego sūkuriai stingdančiais gūsiais skvarbė Danvorčio apsiaustą. Jis pasilenkė taip, kad kone užgulė asilo kaklą.

— Tada išėjo gydytojas, — pasakojo Kolinas, — ir pradėjo kažką kuždėti slaugei — tad ir supratau, kad ji mirė. — Tai išgirdus, Danvortį staiga persmelkė sielvarto dūris, tarsi tik dabar ši žinia būtų jį pasiekusi. Ak, Mere, pagalvojo jis.

— Nebežinojau, ką daryti, — kalbėjo Kolinas, — tad tiesiog sėdėjau ten, bet čia atsibastė toji ponia Gadson, ta absoliučiai kraupinė persona, ir pradėjo skaityti man iš Biblijos, maždaug, tokia jau buvusi Dievo valia. Nekenčiu tos ponios Gadson! — piktai riktelėjo vaikinukas. — Tegul ją penki gripai griebia, kas jau kas, o ji tikrai nusipelnė užsikrėsti!

Jų balsai pradėjo skardėti, vėjas išnešiojo aidą po miškus taip, kad Danvortis lyg ir nebeturėjo suprasti jų tariamų žodžių, bet, kad ir kaip keista, šaltame ore jie skambėjo vis aiškiau, Danvorčiui net dingojosi, kad juos turėtų girdėti ir visi, likusieji Oksforde, už septynių šimtų metų nuo čia.

Staiga Danvorčiui dingtelėjo, kad Merė dar anaiptol nemirusi, kad dabar, šiame siaubingame laikotarpyje, šiame šimtmetyje, vertame dargi kur kas daugiau nei dešimties pavojingumo balų, Merė mirtis — dar labai, labai tolimoje ateityje. Ir ši mintis jam pasirodė guodžianti kur kas labiau, nei jis turėjo teisę tikėtis.

— Ir tada mes išgirdome varpą, — pasakojo Kolinas. — Ponas Danvortis tvirtino, kad tai — tikrai tu, šaukiesi pagalbos.

— Taip ir buvo, — atsakė Kivrina. — Klausyk, nieko nebus. Jis nukris.

— Tavo tiesa, — sutiko Kolinas. Danvortis tik dabar susizgribo, kad jie jau nulipę nuo arklio, stovi prie asilo, o Kivrina laiko pašukinį gyvulio pavadį.

— Teks užkelti jus ant arklio, — pasakė Kivrina, apglėbdama Danvortį per juosmenį. — Nuo asilo jūs tuojau nukrisite. Nagi, lipkite žemėn. Aš jums padėsiu.

Bendromis pastangomis jie padėjo jam nusiropšti nuo asilo; Kivrina laikė j į apglėbusi, nuo ko, jis neabejojo, skausmas turėjo varstyti jai šonkaulius, o Kolinas kone kelte nukėlė.

— Jei galėčiau tik trumpą valandėlę atsipūsti… — kalendamas dantimis vos išdaužė Danvortis.

— Nebėra laiko, — pasakė Kolinas, bet vis tik jie nuvedė jį į šalikelę ir pasodino, atremdami į akmenį.

Kivrina pasigrabaliojo po palaidiniu ir ištraukė tris aspirino tabletes.

— Štai. Prarykite, — pasakė, tiesdama jas Danvorčiui ant delno.

— Jos buvo skirtos tau, — išspaudė jis. — Tavo šonkauliai…

Ji žiūrėjo į jį rimtai, nesišypsodama.

— Man viskas bus gerai, — pasakė ir nuėjo pririšti arklio prie krūmo.

— Vandens reikia? — paklausė Kolinas. — Galiu tuoj pat užkurti laužą ir ištirpinti truputį¹ sniego.

— Ne, apsieisiu ir be vandens, — atsakė Danvortis. Jis susižėrė tabletes į bumą ir prarijo.

Kivrina tvarkė balnakilpes, įgudusiais judesiais narpliodama odinius raiščius. Paskui vėl juos surišo ir grįžo prie Danvorčio padėti jam atsistoti.

— Pasiruošęs? — paklausė, imdama jį už parankės.

— Taip, — atsakė Danvortis, mėgindamas stotis.

— Atrodo, būsime suklydę, — pratarė Kolinas. — Mes niekada nebeužkelsime jo ant arklio.

Vis dėlto užkėlė. Brukte įbruko jo pėdą į balnakilpę, rankas sudėjo ant balno gugos ir tiesiog užritino jį į balną; galų gale Danvortis net pats sugebėjo truputį jiems patalkinti, ištiesdamas ranką Kolinui, kad vaikinukui būtų lengviau užsikeberioti arklio šonu ir įsitaisyti ant sprando, priešais jį.

Drebulys apmalšo, nors Danvortis nesusigaudė, ar tai reikia laikyti geru ženklu, ar ne; jie vėl leidosi į kelią, Kivrina kratėsi raita ant asilo. Kolinas jau vėl malė liežuviu; Danvortis prisiglaudė vaikinukui prįe nugaros ir užsimerkė.

— Taigi, jau tvirtai apsisprendžiau, — kalbėjo Kolinas. — Kai baigsiu mokyklą, važiuosiu tiesiai į Oksfordą ir tapsiu istoriku, kaip ir tu. Bet aš nenorėčiau keliauti į pačią Juodąją Mirtį. Norėčiau dalyvauti Kryžiaus žygiuose.

Prisišliejęs Kolinui prie nugaros, Danvortis klausėsi jų pokalbio. Sutemos tirštėjo, o jie buvo Viduramžiuose, vidur miškų — du luošiai ir vaikas, o Badris, dar vienas luošys, kitame gale stengėsi išlaikyti tinklą atvirą, nors patį bet kada galėjo ištikti atkrytis. Tačiau Danvortis nebeįstengė pajusti jokios panikos, nejautė netgi nerimo. Kolinas juk turi lokatorių, o Kivrina žino, kur yra plyšys. Viskas bus gerai.

Net jeigu jie nesuras plyšio, net jeigu įstrigs čia visiems laikams, net jei Kivrina niekada jam neatleis, vis vien viskas bus gerai. Ji nusives juos į Škotiją, į tas vietas, kurių niekada nepasiekė maras, o Kolinas iš savo burtų krepšelio išsitrauks keletą žvejybos kabliukų ir keptuvę; jie žvejos upėtakius bei lašišas ir taip prasimaitins. Galbūt netgi suras Besingeimą.

— Esu matęs kirstynių kardais filmuose, o ir jodinėti jau moku, — kalbėjo Kolinas. Ir staiga riktelėjo: — Stop!

Kolinas aštriai trūktelėjo vadžias, ir eržilas sustojo, nosimi kone įsirėmęs į asilo uodegą. Asilas buvo staiga tarsi augte įaugęs į žemę. Jie sustojo nedidelės kalvos viršūnėje. Apačioje telkšojo užšalusi bala, spietėsi tankus karklų guotas.

— Spirtelėk jam, — patarė Kolinas, bet Kivrina jau ropštėsi nuo asilo žemėn.

— Toliau jis nebeis, — pasakė ji. — Kartą taip jau buvo atsitikę. Jis matė mane atkeliaujant. Maniau, kad tai Gavynas… bet tai buvo Rošas, visąlaik — Rošas. — Ji nunėrė virvinį pavadį asilui nuo galvos, ir gyvulys akimoju šoko siauru taku atgal.

— Gal nori joti arkliu? — paklausė Kolinas, paskubomis ropšdamasis žemėn.

Kivrina papurtė galvą.

— Kai reikia lipti ant arklio ir nulipti, skauda labiau nei einant pėsčiomis. — Ji žvelgė tolyn, į gretimą kalvą. Ši buvo apaugusi medžiais tik iki pusės, o virš jų kalva buvo padengta storu sniego apklotu. Snigti tikriausiai jau liovėsi, nors Danvortis to net nepastebėjo. Virš galvos debesys praplyšo, properšoje švytėjo blyškus it nuskalautas, šviesiai violetinis dangus.

— Jis palaikė mane šventąja Kotryna, — kalbėjo ji. — Jis matė mane išnyrant čia — atsitiko kaip tik tai, ko jūs ir baiminotės. Bet jis pamanė, kad tai Dievas siunčia mane — padėti jiems sunkią valandą.

— O tu ir padėjai, argi ne taip? — atsiliepė Kolinas. Jis negrabiai trūktelėjo vadžias, ir eržilas pajudėjo kalvos šlaitu žemyn. Kivrina ėjo greta. — Jei būtum mačiusi, koks kraupas ten, kitame kaime, kuriame mes apsilankėme… Visur voliojasi kūnai — tiems žmonėms tikriausiai niekas nepadėjo.

Jis padavė vadžias Kivrinai.

— Šuoliuoju, pažiūrėsiu, gal tinklas atidarytas, — tarstelėjo ir nukumėjo pirmyn. — Badris žadėjo atidarinėti jį kas dvi valandas. — Vaikinukas triokštelėjo į karklyną ir dingo iš akių.

Kivrina sustabdė arklį kalvos papėdėje ir padėjo Damvorčiui nulipti.

— Reikėtų jį nubalnoti ir nukamanoti, — pasakė Danvortis. — Kai radome jį, pavadis buvo įsipainiojęs šabakštyne.

Abu drauge jie atsegiojo pavaržas, nuėmė balną. Kivrina arklį nukamanojo ir paglostė jam galvą.

— Jam nieko blogo nenutiks, — pasakė Danvortis.

— Gal, — atsiliepė Kivrina.

Sutreškėjo karklai, į visas puses žarstydamas sniegą iš tankumyno išgriuvo Kolinas.

— Tinklas neatidarytas, — pranešė.

— Netrukus atsidarys, — pažadėjo Danvortis.

— Gal pasiimsime drauge ir arklį? — paklausė Kolinas. — Manau, istorikams nevalia nieko parsigabenti į ateitį, bet vis tik būtų nuostabu, jei arklį galėtume pasiimti su savim. Vėliau jočiau juo į Kryžiaus žygius.

Jis vėl nėrė į tankmę, sukeldamas tikrą sniego pūgą.

— Nagi, nagi, eime! Tinklas gali atsidaryti bet kurią akimirką!

Kivrina linktelėjo. Ir pliaukštelėjo eržilui per šoną. Jis žengė kelis žingsnius, bet vėl sustojo ir atsigręžęs klausiamai sužiuro į juos.

— Nagi, eikite šen! — iš tankumyno atsklido Kolino balsas, bet Kivrina nepajudėjo iš vietos.

Ji vėl prispaudė delną prie šono.

— Kivrina, — ištarė Danvortis, žengdamas artyn jai padėti.

— Viskas gerai, — pasakė ji, nusisuko ir praskyrė susiraizgiusias tankumyno šakas.

Po medžiais buvo jau beveik visai tamsu. Tarp juodų ąžuolo šakų liejosi vaiskiai violetinis dangus. Kolinas į aikštelės vidurį vilko nemenką rąstgalį.

— Čia tam, jeigu nedaug pavėlavome ir laukti teks ištisas dvi valandas, — paaiškino. Danvortis dėkingas atsisėdo ant rąsto.

— O kaip mes sužinosime, kur stovėti, kai tinklas atsidarys? — paklausė Kolinas Kivrinos.

— Pamatysime oro kondensaciją, — paaiškino ji. Ir, nuėjusi prie ąžuolo, nubraukė sniegą nuo išsikišusios šaknies.

— O kas, jeigu visai sutems? — nenustygo Kolinas.

Prikandusi apatinę lūpą, Kivrina šiaip taip šleptelėjo ant rauplėtos šaknies, nugara atsišliejo į kamieną.

Kolinas atsitūpė tarp jų abiejų.

— Neįsimečiau degtukų, negaliu užkurti laužo, — pasakė.

— Nieko tokio, — atsiliepė Danvortis.

Kolinas įjungė savo kišeninį žibintuvėlį, bet tuoj pat vėl išjungė.

— Manau, šitą reikėtų pataupyti — tam atvejui, jei kas nors nutiktų ne taip.

Karkluose kažkas sujudėjo. Kolinas stryktelėjo ant kojų.

— Bene prasideda? — sušuko.

— Tai tik arklys, — atsiliepė Danvortis. — Graužia šakas.

— A. — Kolinas vėl pritūpė. — Turbūt nemanote, kad tinklas jau buvo atsivėręs, o mes tiesiog nepastebėjome, nes per tamsu?

— Ne, — atsakė Danvortis.

— O gal Badrį ištiko dar vienas atkrytis ir jis nebegalėjo išlaikyti tinklo atviro, — spėjo vaikinukas — veikiau susijaudinęs nei išsigandęs.

Jie sėdėjo ir laukė. Dangus sutemo iki sodraus mėlynumo, ąžuolo šakose pradėjo žiebtis žvaigždės. Kolinas sėdėjo ant rąsto greta Danvorčio ir malė liežuviu apie Kryžiaus žygius.

— Tu juk žinai viską apie Viduramžius, — pasakė jis Kivrinai, — tad štai ir pamaniau: galbūt galėtum padėti man pasiruošti? Na, išmokyti visokių dalykų?

— Tu dar nepakankamai suaugęs, — atsakė ji. — Tai labai pavojinga.

— Žinau, — patikino Kolinas. — Bet aš vis vien labai norėčiau ten nukeliauti. Turėsi man padėti! Prašau…

— Ten viskas visai kitaip, nei gali įsivaizduoti.

— O maistas tikrai toks jau kraupinis? Toje knygoje, kurią man padovanojo ponas Danvortis, perskaičiau, kad jie valgydavo pašvifikusią mėsą, gulbes ir dar galaižin kokias bjaurastis.

Kivrina ilgoką valandėlę žvelgė sau į rankas.

— Daug kas ir iš tikrųjų buvo tikras siaubas, — tyliai ištarė ji. — Bet pasitaikė ir tikrai nuostabių dalykų.

Nuostabių dalykų. Danvortis staiga prisiminė Merę: kaip ji stovėjo atsišliejusi į Baliolo vartus ir pasakojo apie apsilankymą Karalių Slėnyje, pridurdama: „Niekada šito nepamiršiu”. Nuostabūs dalykai.

— O kaip Briuselio kopūstai? — paklausė Kolinas. — Ar Viduramžiais žmonės valgydavo Briuselio kopūstus?

Kivrina vos nenusišypsojo.

— Ne, nemanau, kad jie jau buvo išvesti.

— Nuostabu! — Kolinas staiga pašoko. — Girdėjote? Man rodos, prasideda! Skamba visai kaip varpas.

Kivrina pakėlė galvą ir įsiklausė.

— Kai aš atkeliavau čionai, irgi skambėjo varpas, — pasakė.

— Eime! — Kolinas trūktelėjo Danvortį už rankos, padėdamas atsistoti. — Ar girdite?

Iš tikrųjų skambėjo varpas — slopiai, kažkur labai toli.

— Ataidi iš štai čia! — šūktelėjo Kolinas ir vienu šuoliu dryktelėjo į laukymės pakraštį. — Eikite čionai!

Kivrina delnu atsirėmė į žemę ir pasikėlė ant kelių. Nė pati nepajuto, kaip laisvąja ranka stvėrėsi už šono.

Danvortis ištiesėjai ranką, bet ji nepaėmė.

— Aš ištversiu, — pasakė tyliai.

— Žinau, — atsakė jis ir nuleido ranką.

Ji atsargiai atsistojo, kabindamasi į gruoblėtą ąžuolo kamieną, paskui išsitiesė ir atitraukė ranką.

— Aš viską įrašiau, — pasakė. — Viską, kas man nutiko.

Visai kaip Džonas Klainas, galvojo Danvortis, žvelgdamas į nelygiai nurėžtus, tarsi iškandžiotus jos plaukus, į purviną veidą. Tikras istorikas, rašęs tuščioje bažnyčioje, apsuptas vien kapų. Aš, regėdamas šitiek blogybių, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau. Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje.

Kivrina ištiesė rankas delnais aukštyn ir prietemoje įsižiūrėjo į riešus.

— Jie visi čia, — ištarė. — Tėvas Rošas, Agnesė ir Rozemundą, ir visi kiti. Aš papasakojau apie juos visus.

Ji pirštu perbraukė savo riešą.

— „Io suuicien lui damo amo”, — tylutėliai pridūrė. — Tu esi čia vietoj mano mylimų draugų.

— Kivrina, — ištarė Danvortis.

— Eikite čionai! — šaukė Kolinas. — Tikrai prasideda! Ar negirdite varpo?

— Taip, girdžiu, — atsiliepė Danvortis. Tai ponia Piantini tenoru skambino „Kada pagaliau ateis mano Išganytojas” įžangą.

Kivrina priėjo artyn ir atsistojo greta Danvorčio. Suglaudė delnus tarsi melsdamasi.

— Matau Badrį! — spygtelėjo Kolinas. Jis prisidėjo delnus prie lūpų. — Ji čia! — suriko. — Mes ją išgelbėjome!

Triumfuodamas sugaudė ponios Piantini tenoras, džiaugsmingai įsijungė ir visi kiti varpai. Oras sukibirkščiavo žaižaruojančiais kristalėliais, panašiais į smulkias sniegules.

— Apokaliptiška! — pareiškė Kolinas, visas švytėdamas.

Kivrina sugriebė Danvorčio delną ir stipriai suspaudė.

— Žinojau, kad ateisite, — ištarė ji, ir tinklas atsidarė.