Pasaulio pabaigos knyga 2

1320 gruodžio 22 (pagal senąjį kalendorių). Agnesės kojos būklė prastėja. Kelis paraudęs ir skausmingas (per švelniai pasakiau — ji klykia, kai tik pamėginu jį paliesti), mergytė jau vos gali paeiti. Nenumanau, ko griebtis — jei pasakysiu ledi Imeinai, ši pradės dėti savo dvokiančius kompresus ir tik dar labiau pablogins padėtį, o Elivysai šiuo metu ne tas rūpi, ji pernelyg smarkiai nerimauja.

Gavynas vis dar negrįžta. Turėjo parsirasti namo dar vakar apie vidudienį, o kai nepasirodė ir mišparų, Elivysa apkaltino Imeiną išsiuntus jį į Oksfordą.

— Kaip jau sakiau, išsiunčiau jį į Koursį, — bandė gintis Imeina. — Be jokios abejonės, tik lietus jį užlaiko.

— Tiktai į Koursį? — Elivysa įpyko. — O gal išsiuntei jį kur nors kitur pakviesti naujo kapeliono?

Imeina išsitiesė.

— Jei čionai atvyks seras Bloetas su visa draugija, tėvas Rošas tikrai negalės aukoti kalėdinių mišių, — pareiškė ji. — Nejaugi tu nori apsijuokti prieš Rozemundos sužadėtinį?

Elivysos veide neliko nė lašelio kraujo.

— Tai kur tu iš tikrųjų jį išsiuntei?

— Išsiunčiau pas vyskupą su žinia, kad mums verkiant reikalingas kapelionas.

— Į Batą? — aiktelėjo Elivysa ir kilstelėjo ranką, tarsi ruošdamasi Imeinai smogti.

— Ne. Tik į Sirensestrą. Kūčioms į vienuolyną turi atvykti arkidiakonas. Tad ir liepiau Gavynui perduoti jam žinią. Kuris nors bažnyčios tarnų perduos ją toliau. Nors nėmaž neabejoju: padėtis Bate toli gražu nėra tokia prasta, kad Gavynas negalėtų saugiai nuvykti ten pats. Jei būtų kitaip, mano sūnus pats būtų seniai iš ten pasitraukęs.

— Tavo sūnus tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad nepaklusome jo valiai. Jis liepė mums, o taip pat ir Gavynui, nesitraukti iš dvaro tol, kol atvyks jis pats.

Ji vis dar atrodė įsiutusi, o nuleidusi ranką sugniaužė kumštį, tarsi jai labai niežėtų nagai skelti Imeinai tokį pat skambų antausį kaip kokiai Maisrei. Tačiau jos skruostai vėl nuraudo tą pat akimirką, kai Imeina ištarė „Sirensestras”. Manding, tai išgirdus, jai bent šiek tiek atlėgo.

„Padėtis Bate toli gražu nėra tokia prasta, kad Gavynas negalėtų saugiai nuvykti ten pats”, — tvirtino Imeina, bet Elivysai taip toli gražu neatrodo — tai matyti plika akimi. Nejaugi ji baiminasi, kad jis gali pakliūti į spąstus, o gal atvesti lordo Gijomo priešus čionai? O gal reikalai Bate klostosi taip prastai, kad Gijomas net nebegali iš ten pasitraukti?

Gali būti ir taip, kad teisingos visos šios trys prielaidos. Vien per šį rytą Elivysa jau gerą tuziną kartų buvo priėjusi prie durų ir ilgam užsižiūrėdavo į lietų; jos nuotaika tokia pat bjauri, kokia buvo Rozemundos miškuose. Štai ką tik ji paklausė Imeinos, ar ši tikrai žinanti, kad arkidiakonas turi būti Sirensestre. Matyt, baiminasi, kad, neradęs arkidiakono ten, Gavynas gali sumanyti nešti žinią į Batą pats.

Jos baime užsikrėtė visi. Ledi Imeina nulindo į kampą ir dabar meldžiasi, sugniaužusi relikvijorių, Agnesė verkšlena, o Rozemunda sėdi, pasidėjusi ant kelių siuvinį, ir tuščiu žvilgsniu dėbso į jį.

(Pauzė)

Pavakary nugabenau Agnesę pas tėvą Rošą. Jos keliuko būklė vis labiau blogėja. Ji jau išvis nebegali paeiti, o virš kelio lyg ir formuojasi raudonas ruožas. Kol kas nesu visai tikra — visas kelis smarkiai paraudęs ir sutinęs — bet ilgiau laukti baisu.

1320-aisiais nebuvo jokių vaistų nuo kraujo užkrėtimo, o juk tai aš kalta, kad užkratas pakliuvo į žaizdą. Jei nebūčiau taip atkakliai mygusi eiti ieškoti plyšio, Agnesė nebūtų griuvusi. Žinau, paradokso dėsnis neturėtų leisti, kad mano buvimas čia kaip nors paveiktų vietinių žmonių gyvenimą, bet rizikuoti negaliu. Juk ir aš pati tikrai neturėjau susigauti jokios karštinės.

Taigi, nutaikiusi progą, kai Imeina užlipo į palėpę, stvėriau Agnesę į glėbį ir nusinešiau į bažnyčią — ketinau prašyti tėvo Rošo, kad pamėgintų ją išgydyti. Kol skubinomės į bažnyčią, lietus pylė kaip iš kibiro, bet Agnesė nesiskundė kiaurai permirksianti — ir tai gąsdino mane netgi labiau nei raudonas ruožas.

Bažnyčioje tvyrojo tamsa, atsidavė pelėsiais. Iš gilumos atsklido tėvo Rošo balsas — man pasidingojo, kad jis su kažkuo kalbasi.

— Lordas Gijomas vis dar neatvyko iš Bato. Baiminuosi dėl jo saugumo, — sakė jis.

Man dingtelėjo, kad galbūt bus grįžęs Gavynas, tad stabtelėjau pasiklausyti — man rūpėjo, ką jie kalbėsis apie teismą. Stovėjau ir klausiausi, laikydama Agnesę glėbyje.

— Jau dvi dienos lyja, — kalbėjo tėvas Rošas, — ir pučia stiprus vakaris vėjas. Reikėtų suginti avis iš laukų.

Gerą minutę įtempusi akis žvelgiau į tamsią navą ir pagaliau išskyriau jo figūrą. Tėvas Rošas klūpojo priešais pertvarą su Nukryžiuotuoju, melsdamasis sudėjęs priešais save stambias rankas.

— Prievaizdo kūdikį kamuoja pilvo diegliai, jis vis išvemia pieną. Kumetis Tabordas vis dar serga.

Meldėsi jis ne lotyniškai, jo malda nėmaž nepriminė Šventosios Reformacijos kunigo progiesmiu skaitomų litanijų ar skambaus mūsiškio vikaro bylojimo. Tėvas Rošas kalbėjo kasdieniškai, dalykiškai, visai taip pat, kaip štai aš dabar kalbuosi su jumis.

Keturioliktojo amžiaus žmonėms Dievas buvo labai realus asmuo, gal net ryškesnis už juos supantį fizinį pasaulį. „Juk tu tik iškeliauji namo”, — sakė man tėvas Rošas tada, kai gulėjau mirties patale. Kaip tik toks, bent mūsų manymu, ir buvo andainykščių žmonių požiūris: kūno gyvenimas tėra iliuzinis ir nereikšmingas, visa, kas svarbu — tai nemirtinga siela, tarsi žemiškajame pasaulyje jie būtų tik svečiai, kaip kad aš tik svečiuojuosi šiame šimtmetyje. Tačiau man pačiai tokio požiūrio apraiškų taip ir neteko pamatyti. Elivysa pareigingai rytą ir vakarą sukalba poterius, bet paskui atsistoja ir nusibraukia nuo suknelės dulkes, tarsi jos maldos visiškai niekaip nesisietų su kasdieniais rūpesčiais dėl vyro, mergaičių ar Gavyno. Savo ruožtu Imeinai, nepaisant viso maldingumo, relikvijoriaus ar Valandų Knygos, rūpi vienas vienintelis dalykas — jos visuomeninė padėtis. Taigi, taip nė karto ir nepastebėjau, kad Dievas būtų joms realus asmuo — iki pat šiol. Iki šios akimirkos, kai stoviu štai drėgmės prisisunkusioje bažnyčioje ir klausausi tėvo Rošo pokalbio su Dievu.

Mąstau sau: kažin, galbūt Dievą ir anapusinį, dangiškąjį pasaulį jis regi taip pat aiškiai, kaip kad aš regiu jus ir Oksfordą, ir lietų, skalaujantį Universiteto kiemą, ir aprasojusius jūsų akinius, kuriuos jūs protarpiais nusiimate ir šluostote šaliko galu. Kažin, gal Dievas jam irgi atrodo toks pat artimas — ir taip pat sunkiai pasiekiamas?

— Sergėk mūsų sielas nuo pikto ir padėk mums saugiai pasiekti dangaus karalystę, — pasakė tėvas Rošas. Tarsi šie žodžiai būtų koks ženklas, Agnesė, vos juos išgirdusi, subruzdo mano glėbyje ir pareiškė:

— Noriu tėvo Rošo.

Tėvas Rošas atsistojo ir žengė mūsų link.

— Kas ten? — paklausė. — Ar čia kas nors yra?

— Čia aš, ledi Katerina, — atsiliepiau. — Atėjau su Agnese. Jos kelis… — ką jam pasakyti? Kad įsimetė infekcija? — Norėčiau, kad apžiūrėtum jos kelį.

Jis bandė tai daryti, tačiau bažnyčioje buvo per tamsu, tad nusinešė mergytę į savo būstą. Tiesa, šviesos čia buvo neką daugiau. Jo trobelė ne kažin kiek didesnė už tą pašiūrę, į kurią andai buvau įlindusi atsipūsti, ir jau tikrai ne aukštesnė. Visą tą laiką, kol buvome ten, jis net negalėjo dorai išsitiesti, kad galva neatsitrenktų į sijas.

Jis atvėrė vienintelio lango langinę, įleisdamas vidun gūsį lietaus, tada užžiebė žvakę su dagtimi iš vikšrio šerdies ir pasodino Agnesę ant suklypusio medinio stalo. Kai tik nuvyniojo tvarstį, mergytė atšlijo nuo jo.

— Sėdėk ramiai, Agnus, — paliepė jis. — Tada aš papasakosiu tau, kaip Kristus iš dangaus atėjo į žemę.

— Kalėdų dieną, — pasakė Agnesė.

Rošas apčiupinėjo žaizdą, pirštais vis spustelėdamas patinimus ir visą tą laiką nesiliaudamas ramiai kalbėti:

— O piemenys stovėjo išsigandę, nes nežinojo, ką reiškia ta ryški šviesa. Ir dar jie išgirdo garsus, tarytum varpų skambėjimą, sklindantį iš dangaus. Bet jie pamanė, kad tai Viešpaties angelas nusileido pas juos.

Kai aš bent pamėgindavau prisiliesti jos keliuko, Agnesė klykdavo ir stumdavo mano rankas šalin, tačiau Rošui ji leido didžiuliais pirštais maigyti visą paraudusį plotą. Abejonių neliko: virš kelio tikrai formavosi raudonas ruožas. Tėvas Rošas švelniai jį palietė ir prikišo žvakę arčiau.

— O tada iš tolimos šalies, — bylojo jis, prisimerkęs apžiūrinėdamas paraudimą, — atkeliavo trys karaliai, jie atnešė dovanų. — Jis dar kartą atsargiai palietė paraudimą, tada suglaudė delnus, tarsi ketindamas melstis. Ne, nesimelsk dabar, galvojau aš. Nesimelsk. Daryk ką nors.

Jis nuleido rankas ir pažvelgė į mane.

— Bijau, kad žaizda užnuodyta, — pasakė. — Paruošiu juozažolės užpilo, kad ištrauktų nuodus.

Jis priėjo prie ugniavietės, pamaišė kelias vos vos žioruojančias malkas, iš kibirėlio į geležinį puodą šliūkštelėjo vandens.

Kibirėlis buvo nešvarus, puodas buvo nešvarus, rankos, kuriomis jis čiupinėjo Agnesės žaizdą, irgi buvo nešvarios. Stovėdama ten ir žiūrėdama, kaip jis kaičia puodą, kaip rausiasi nešvariame maišelyje, ėmiau gailėtis išvis atėjusi. Tėvas Rošas — nėmaž ne geresnis gydytojas nei Imeina. Lapų bei sėklų užpilas nuo kraujo užkrėtimo padėti gali lygiai tiek pat, kiek ir dvokūs Imeinos kompresai. Nepadės ir maldos, net jei jis kalbasi su Dievu taip, tarsi Jis iš tikrųjų būtų kažkur visai šalia.

Jau beveik žiojausi priekaištauti: „Ir tai viskas, ką gali padaryti?” — bet tuoj pat susizgribau, kad kažkodėl vyliausi to, kas neįmanoma. Infekciją gali išgydyti penicilinas, imuniteto sustiprinimas, antiseptikai — žodžiu, visi tie dalykai, kurių drobiniame jo maišelyje tikrai nebuvo.

Prisiminiau, kaip ponas Gilkraistas vienoje savo paskaitų pasakojo apie Viduramžių gydytojus. Jis kalbėjo, esą šie buvę visiški kvailiai, Juodosios Mirties metais mėgindami gydyti ligonius nuleisdami šiems kraują, duodami aršeniko ar ožkos šlapimo. O ko daugiau jie galėjo griebtis? Juk jie neturėjo nei gamaglobulino, nei antimikrobinių preparatų. Jie net nesuprato, kas sukelia ligą. Pirštais trupindamas į puodą džiovintus žiedlapius ir žolynus, tėvas Rošas darė geriausia, ką galėjo.

— Gal turi vyno? — paklausiau jo. — Seno vyno?

Silpname jų aluje alkoholio tiek, kad neverta nė minėti, vyne — neką daugiau, bet, kuo ilgiau vynas išlaikytas, tuo didesnė alkoholio koncentracija. O alkoholis, šiaip ar taip, — antiseptikas.

— Staiga prisiminiau, kad, užpylus ant žaizdos seno vyno, kartais galima išgydyti infekciją, — pasakiau.

Jis nepaklausė, ką reiškia „infekcija”, nepasidomėjo, kaip aš sugebėjau tai prisiminti, jeigu išvis esu praradusi atmintį. Nedelsdamas nuėjo į bažnyčią ir atnešė molinį butelį, pilną aitriai kvepiančio vyno. Užpyliau jo ant tvarsčio, išploviau žaizdą.

Butelį parsinešiau į namus. Ir paslėpiau po lova Rozemundos buduare (jeigu netyčia paaiškėtų, kad man atiteko butelis sakramentams skirto vyno, Imeinai nieko daugiau ir nereikėtų, kad galėtų sudeginti tėvą Rošą už ereziją), taigi, dabar galėsiu valyti žaizdą nuolat. Kai Agnesė gulėsi miegoti, užpyliau šlakelį tiesiai ant žaizdos.