Pasaulio pabaigos knyga 2

19

Lijo iki pat Kūčių — drengė žvarbus, žiemiškas lietus, jis skverbėsi vidun per lubose paliktą skylę dūmams išeiti, tad malkos ugniavietėje šnypštė ir rūko.

Kivrina kiekviena pasitaikiusia proga vilgė Agnesės keliuką vynu, ir dvidešimt trečiosios popietę jis atrodė jau šiek tiek geriau. Tiesa, vis dar sutinęs, bet raudona drūžė išnyko. Kivrina, iškėlusi apsiaustą kaip skėtį virš galvos, tekina nubėgo į bažnyčią pasakyti to tėvui Rošui, bet jo nerado.

Nei Imeina, nei Elivysa net nepastebėjo, kad Agnesė susižeidė kelį. Jos sukosi dieną naktį, kad spėtų pasiruošti kaip reikiant sutikti sero Bloeto šeimą — jei tik jie tikrai atvažiuos: kuopė kambarėlį palėpėje (ten ketino apnakvindinti moteris), kepė pribloškiančią gausybę įvairiausių bandelių, pudingų bei pyragaičių, įskaitant ir vieną tikrai groteskišką — vaizduojančią kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose, suvystytą į vystyklus iš tešlos juostelių.

Pavakary tėvas Rošas pats apsilankė dvare — permirkęs iki siūlo galo, visas drebantis. Pasirodo, ėjo per ledinį lietų pririnkti gebenių menei papuošti. Imeinos čia nebuvo — ji virtuvėje lipdė iš tešlos kūdikėlį Jėzų — tad Kivrina pakvietė Rošą užeiti ir išsidžiovinti drabužius prie ugnies.

Ji pašaukė Maisrę, o kai ši taip ir nepasirodė, pati nuėjo per kiemą į virtuvę, atnešti Rošui puodelio karšto alaus. Kai grįžo, Maisrė jau sėdėjo ant suolo greta Rošo, viena ranka pakėlusi purvinų plaukų kaltūną, o Rošas žąsies taukais tepė jai ausį. Vos išvydusi Kivriną, Maisrė tuoj pat griebėsi už ausies, tikriausiai sunaikindama visas tėvo Rošo pastangas, ir iškurnėjo lauk.

— Agnesės keliukas sveiksta, — pasakė Rošui Kivrina. — Tinimas slūgsta, užsitraukė naujas šašas.

Tėvas Rošas nemaž nenustebo, ir Kivrina net suabejojo: galbūt ji suklydo, gal nebuvo jokio kraujo užkrėtimo?

Naktį lietus virto sniegu.

— Jie neatvyks, — su palengvėjimu atsiduso Elivysa kitą rytą.

Kivrinai irgi taip atrodė. Per naktį sniego paklotas išaugo iki trisdešimties centimetrų storio, o snigti vis dar nesiliovė. Atrodė, kad net Imeina susitaikė su mintimi, jog svečių sulaukti nelemta, bet vis vien triūsė, nešė iš palėpės alavinius indus, vaikė Maisrę tai šen, tai ten.

Apie vidudienį staiga liovėsi snigti, o maždaug antrą valandą dangus ėmė giedrytis; Elivysa paliepė visiems persirengti šventadieniniais drabužiais. Kivrina padėjo apsirengti mergaitėms; ji net apstulbo išvydusi, kokie prašmatnūs jų šilkiniai marškiniai. Agnesės suknelė buvo iš tamsraudonio aksomo su sidabrine sagtimi, o žolės žalumo Rozemundos suknelė buvo su ilgomis skeltomis rankovėmis ir žemu korsažu, iš po kurio matėsi geltonų šilkinių marškinių siuviniai. Niekas nė puse lūpų neprasitarė Kivrinai, ką turėtų vilkėti ji, bet po to, kai ji išpynė mergaitėms kasas ir paleido ant pečių, Agnesė pareiškė: „O tu privalai apsivilkti savo mėlynąją suknelę” ir ištraukė ją iš skrynios lovos kojūgalyje. Greta mergaičių šventadieninių pašvitų suknelė jau taip smarkiai nebadė akių, bet vis vien buvo pernelyg smulkaus audimo, pernelyg ryškiai mėlyna.

Kivrina net nenutuokė, ką daryti su savo plaukais. Netekėjusios merginos švenčių progomis plaukus nešiodavo palaidus, tik perrištus kaspinu ar juostele, bet tam jos plaukai buvo per trumpi, o prisidengti galvą derėjo tik ištekėjusioms moterims. Tačiau Kivrina negalėjo apsieiti išvis be nieko — bet kaip iškarpyti plaukai atrodė siaubingai.

Matyt, Elivysai irgi atrodė taip pat. Kai Kivrina vėl atsivedė mergaites į apačią, ji prikando lūpą, pagalvojo ir nusiuntė Maisrę į palėpės kambarėlį atnešti plonyčio, beveik perregimo šydo. Jį juostele pritvirtino Kivrinai prie pakaušio taip, kad priekyje plaukai matytųsi, bet tarsi iškandžioti jų galai būtų paslėpti.

Atrodė, kad drauge su pragiedruliais grįžo ir Elivysos nervingumas. Jis prasiveržė, kai iš lauko atklampojo Maisrė — Elivysa šėrė jai per veidą už tai, kad prinešė purvo ant grindų. Staiga ji susizgribo, kad dar neparuošta ir tas, ir anas — ir visi dėl to liko kalti. Kai Imeina bene dvidešimtą kartą prasižiojo sakyti: „Jei taip būtume išvažiavusios į Koursį..— Elivysa vos susilaikė nenukandusi jai galvos.

Kivrina iš karto manė, kad puošti Agnesę anksčiau nei paskutinę įmanomą minutę, — sumanymas visai prastas. Dar net nevakarėjant, mergytės suknelės rankovės jau buvo purvinos, maža to, ji sugebėjo išsimiltuoti gerą pusę aksominio sijono.

Temstant Gavynas vis dar nebuvo grįžęs, visų nervai net kibirkščiavo nuo įtampos, Maisrės ausys tvieskė skaisčiu raudoniu. Kai ledi Imeina paliepė Kivrinai nunešti tėvui Rošui šešias bičių vaško žvakes, ši baisiausiai apsidžiaugė proga išsivesti mergaites iš namų.

— Pasakyk jam, kad šitų žvakių turi užtekti abejoms mišioms, — suirzusi bambėjo Imeina. — Mūsų Viešpaties gimtadienis, o mišios bus tokios varganos… Mums tikrai reikėjo išvažiuoti į Koursį.

Kivrina apvilko Agnesę apsiaustu, pasišaukė Rozemundą ir visos trys išskubėjo į bažnyčią. Bet Rošo ten nerado. Vidur altoriaus neuždegta stovėjo ruoželiais sužymėta žvakė. Tėvas Rošas uždegs ją saulei leidžiantis ir pagal žymes seks laiką, likusį iki vidurnakčio. Lauks, klūpodamas šaltoje lyg ledaunė bažnyčioje.

Rošo nebuvo ir namuose. Kivrina paliko žvakes ant stalo. Eidamos atgal per lanką, jos pastebėjo Rošo asilą — pririštas prie dengtų šventoriaus vartelių, gyvulys laižė sniegą.

— Užmiršome pašerti gyvulius, — pasakė Agnesė.

— Pašerti gyvulius? — atsargiai perklausė Kivrina, galvodama apie jų šventinius apdarus.

— Juk šiandien — Kūčios, — pasakė Agnesė. — Argi namuose jūs neidavote šerti gyvulių?

— Ji neprisimena, — pareiškė Rozemundą. — Per Kūčias mes visada einame šerti gyvulių mūsų Viešpaties, kuris gimė tvarte, garbei.

— Tai tu visiškai nieko neprisimeni apie Kalėdas? — paklausė Agnesė.

— Tik trupučiuką, — atsakė Kivrina, galvodama apie Oksfordą Kalėdų išvakarėse, apie Karfakso parduotuves, išpuoštas gipsiniais žalumynais ir lazerinėmis švieselėmis, prisigrūdusias pirkėjų, paskutinę minutę suskatusių ieškoti dovanų, Didžiąją gatvę, kuria zuja baisybė dviratininkų, ir Magdalenos bokštą, neryškiai dūluojantį pro sniego skraistę.

— Pirmiausia skambina varpai, paskui sėdame valgyti, paskui mišios, o paskui — Kūčių pliauska, — išbėrė Agnesė.

— Viską supainiojai, — paprieštaravo Rozemundą. — Pirmiausia mes užkuriame Kūčių pliauską, o paskui einame į mišias.

— Pirmiausia skambina varpai, — atšovė Agnesė, varstydama seserį piktais žvilgsniais, — o mišios — tik po to.

Jos nuėjo į kluoną pasiimti maišo avižų ir glėbelio šieno; visa tai nunešė į arklidę, pavaišino arklius. Gringoleto tarp jų nebuvo, kas reiškė, kad Gavynas vis dar negrįžęs. Kivrina žinojo būtiniausiai turinti pasikalbėti su juo, kai tik parsiras. Iki susitikimo datos nebeliko nė savaitės, o ji iki pat šiol dar nežino, kur yra plyšys. O kai atvyks lordas Gijomas, situacija čia gali pasikeisti iš esmės.

Juk Elivysa tik atidėjo sprendimą, ką su ja daryti — tol, kol atvyks jos vyras, o dar šįryt eilinį kartą patikino mergaites laukianti jo šiandien pat. Ką gali žinoti, galbūt jis nutars išsivežti ją į Oksfordą ar į Londoną ieškoti jos šeimos, o gal seras Bloetas pasisiūlys išsigabenti ją drauge į Koursį. Vadinasi, pasikalbėti su Gavynu reikia kuo skubiau. O jeigu čia knibždės svečių, bus kur kas paprasčiau pristverti jį vieną, žiūrėk, gal visoje Kalėdų sumaištyje pasitaikys proga įkalbėti, kad dar ir parodytų tikslią vietą.

Kivrina stengėsi kuo ilgiau gaišti prie arklių vildamasi, kad Gavynas bet kurią akimirką gali sugrįžti, bet Agnesė ėmė nuobodžiauti — ji norėjo palesinti viščiukus grūdais. Kivrina pasiūlė nunešti šieno prievaizdo karvei.

— Tai ne mūsų karvė, — burbtelėjo Rozemundą.

— Bet ji padėjo man tada, kai sirgau, — atitarė Kivrina prisimindama, kaip rėmėsi į kaulėtą karvės nugarą tą dieną, kai taip nesėkmingai susibaudę traukti ieškoti plyšio. — Aš mielai padėkočiau jai už tokį gerumą.

Jos praėjo pro kiaulių aptvarą, kuriame dar visai neseniai kriuksėjo paršeliai. Agnesė tarė:

— Vargšai paršiukai. Būčiau atnešusi jiems po obuolį.

— Dangus šiaurėje jau vėl blausiasi, — pasakė Rozemundą. — Manau, jie vis dėlto neatvyks.

— Ot ir atvyks, — užginčijo Agnesė. — Seras Bloetas pažadėjo man papuošalą.

Prievaizdo karvė beveik nebuvo pajudėjusi iš tos vietos, kur Kivrina rado ją aną kartą — užlindusi už priešpaskutinės bakūžės, ji gromuliavo tai, kas dar buvo likę iš apipuvusių žirnių virkščių.

— Sveikinu su Šventomis Kalėdomis, ledi Karve, — išpoškino Agnesė, atkišdama šiai gniūžtę šieno — tiesa, laikydama per gerą metrą nuo karvės snukio.

— Gyvuliai kalba tik vidurnaktį, — pasakė Rozemundą.

— Ateisime aplankyti jų vidurnaktį, ledi Kivrina, — pareiškė Agnesė. Karvė žingtelėjo artyn, Agnesė kaipmat atšlijo.

— Neateisi, kvaišele tu, — atkirto Rozemundą. — Vidurnaktį reikės dalyvauti mišiose.

Karvė ištiesė kaklą ir žengė dar arčiau. Agnesė atsitraukė. Kivrina pakišo karvei pluoštelį šieno.

Agnesė pavydžiai žvelgė į ją.

— Jei visi tuo metu būna bažnyčioje, iš kur tuomet žino, kad gyvuliai kalba? — paklausė.

Logiškas klausimas, pagalvojo Kivrina.

— Taip sako tėvas Rošas, — paaiškino Rozemundą.

Agnesė išlindo iš už Kivrinos sijono ir išpešė dar vieną pluoštelį šieno.

— O ką jie sako? — paklausė, bakstelėdama daugmaž karvės link.

— Jie skundžiasi, kad tu nemoki jų šerti, — atsakė Rozemundą.

— Ot ir ne. — Agnesė atkišo ranką. Karvė siektelėjo šieno — prasižiojusi, atkišusi apnuogintus dantis. Agnesė sviedė šieną jai į snukį ir nukurnėjo slėptos Kivrinai už nugaros. — Jie garbina mūsų Viešpatį. Taip sakė tėvas Rošas.

Pasigirdo arklių kanopų dundėjimas. Agnesė akimoju nėrė tarp trobelių.

— Tai jie! — prapliupo ji, kuduliuodama atgal. — Seras Bloetas jau čia. Mačiau juos! Jie kaip tik joja pro vartus!

Kivrina paskubomis paskleidė šieno likučius priešais karvę. Rozemundą pasėmė iš krepšio saują avižų ir atkišo gyvuliui, leisdama šiam liežuviu nulaižyti grūdus tiesiog jai nuo delno.

— Eime, Rozemundą! — nenustygo Agnesė. — Seras Bloetas jau čia!

Rozemundą nupurtė nuo delno kelis užsilikusius grūdelius.

— Einu, dar pašersiu tėvo Rošo asilą, — pasakė ir pasuko bažnyčios link, nė nedirstelėjusi dvaro pusėn.

— Bet juk jie jau atvyko, Rozemundą! — šaukė Agnesė, kuduliuodama jai įkandin. — Nejaugi nenori pamatyti, ko jie atvežė?

Ko gero, ne. Rozemundą jau priėjo prie asilo, kuris aptiko kuokštą pašiaušėlių, kyšantį iš sniego prie šventoriaus vartelių. Rozemundą pasilenkė ir pakišo saują avižų tiesiog asilui po nosimi, tuo jo kažkodėl visiškai nesudomindama, o paskui taip ir liko stovėti, uždėjusi delną asilui ant nugaros; ilgi tamsūs plaukai slėpė jos veidą.

— Rozemundą! — šaukė Agnesė net įraudusi iš nevilties. — Nejaugi negirdi, ką sakau! Jie atvažiavo, atvažiavo!

Asilas snukiu nustūmė į šalį jam kliudžiusias avižas ir geltonais dantimis sukando žolynų kupstą. Rozemundą vis dar atkakliai bruko jam avižas.

— Rozemundą, — prasižiojo Kivrina. — Asilą pašersiu aš. Tu privalai eiti sutikti svečius.

— Seras Bloetas pažadėjo man dovanų papuošalą! — netvėrė savame kailyje Agnesė.

Rozemundą išskėtė pirštus, avižos pabiro žemėn.

— Jeigu jis tau šitaip patinka, kodėl nepaprašai tėčio, kad leistų už jo tekėti tau? — sviedė ji ir nudrožė dvaro link.

— Aš dar per maža, — paaiškino Agnesė.

Rozemundą — irgi, pagalvojo Kivrina, stverdama už rankos Agnesę. Jos nuskubėjo vyresniajai mergaitei iš paskos. Rozemunda žingsniavo sparčiai, atkišusi smakrą, nesivargindama suglobti žeme besivelkančių sijonų, nekreipdama dėmesio į nuolatinius Agnesės maldavimus „Palauk, Rozemundą!”

Svečiai jau buvo sugužėję į kiemą, o Rozemundą jau pasiekė kiaulių aptvarą. Kivrina paspartino žingsnį, tempdama Agnesę iš paskos kone paknopstom, tad į kiemą visos trys grįžo beveik kartu. Kivrina taip ir sustojo nustebusi.

Ji tikėjosi oficialaus sutikimo, manė išvysianti visą šeimą, išsirikiavusią prie durų, mandagiai besišypsančią, įtemptai besikeičiančią mandagumo frazėmis. Tačiau nebuvo nieko panašaus: reginys veikiau priminė pirmąją semestro dieną Universitete. Visi zujo apsikrovę dėžėmis bei ryšuliais, sveikinosi, glebėsčiavosi, šūkavo, kalbėjo visi vienu metu ir juokėsi. Rozemundos niekas net nepasigedo. Stambi moteris su didžiuliu, be saiko iškrakmolytu galvos apdangalu stvėrė į glėbį Agnesę ir apipylė bučiniais, o trys ūgtelėjusios mergaitės cypaudamos susispietė aplink Rozemundą.

Tarnai, irgi išsipustę geriausiais šventadieniniais drabužiais, tempė į virtuvę uždangstytus krepšius ir milžinišką žąsį, arklius vedė į arklidę. Gavynas, vis dar raitas ant Gringoleto, pasilenkęs kažką kalbėjo Imeinai. Kivrina nugirdo jo frazę: „Ne, vyskupas Viveliskombe”, bet neatrodė, kad tai Imeiną būtų smarkiai nuliūdinę — matyt, jos žinia arkidiakoną vis dėlto pasiekė.

Ji grįžtelėjo padėti nulipti nuo arklio jaunai moteriai, apsisiautusiai mėlynu apsiaustu, ryškesniu netgi už Kivrinos suknelę, ir šypsodamasi nuvedė ją prie Elivysos. Elivysa pasitiko ją irgi šypsodamasi.

Kivrina apžiūrinėjo svečius mėgindama įspėti, kuris iš jų — seras Bloetas, bet ant arklių sėdėjo geras pustuzinis vyrų, visų kamanos buvo puoštos sidabrinėmis grandinėlėmis, visi vilkėjo kailiu pamuštus apsiaustus. Nė vienas iš jų, ačiū Dievui, neatrodė pernelyg sukriošęs, vienas ar du — netgi visai simpatiški. Kivrina grįžtelėjo į Agnesę, norėdama paklausti, kuris iš vyrų — seras Bloetas, bet mergytės dar nepaleido iš glėbio krinolinuota dama — ji vis tapšnojo Agnesę per viršugalvį ir lyg užsukta kartojo: „Kaip tu išaugai!” Kivrina vos tramdė šypseną. Kai kurie dalykai, atrodo, niekada nesikeičia.

Keletas atvykėlių buvo raudonplaukiai, tarp jų — ir moteris, iš pažiūros ne ką jaunesnė už Imeiną, bet nutriušę rusvi jos plaukai laisvai karojo ant nugaros tarsi jaunos mergaitės. Plonos, patemptos lūpos teikė jos veidui nemaloniai gaižią išraišką, be to, moteriškei akivaizdžiai nepatiko, kaip tarnai iškrauna daiktus. Ji išplėšė iki viršaus prikrautą krepšį iš rankų tarnui, kuris nelabai sėkmingai galynėjosi su juo, ir įbruko pilvotam vyriškiui su žaliu aksominiu apsiaustu.

Jis irgi buvo rudaplaukis kaip ir simpatiškiausias iš jaunesniųjų vyrų. Pastarasis iš pažiūros buvo bebaigiąs trečią dešimtį, tačiau jo apskrito, atviro, šlakuoto veido išraiška bent jau buvo maloni.

— Sere Bloetai! — sukliegė Agnesė, prašvilpė pro Kivriną ir įsirėžė tiesiog storuliui į kelius.

O, ne… — patyliukais suaimanavo Kivrina. Ji manė, kad storulis būsiąs tos raudonplaukės sugižėlės, o gal krinolinuotos gigantės vyras. Jam buvo ne mažiau kaip penkiasdešimt metų, o ir svėrė jis gerus dvidešimt stonų[1]; kai nusišypsojo Agnesei, iš burnos kyštelėjo supuvę dantys.

— Na, ar atvežei man papuošalą? — kamantinėjo Agnesė, timpčiodama jį už apsiausto skverno.

— Atvežiau, — atsakė jis, žiūrėdamas ten link, kur stovėjo Rozemunda, vis dar plepanti su kitomis mergaitėmis. — Tau ir tavo seseriai.

— Tuojau ją pakviesiu, — pareiškė Rozemundą ir stryktelėjo prie Rozemundos, Kivrina nesuskubo jos sugriebti. Mergaitės tik sukikeno ir, jam artinantis, prasiskyrė, o Rozemundą, nuožmiu žvilgsniu nudelbusi sesutę, šyptelėjo ir ištiesė storuliui ranką.

— Laba diena ir sveiki atvykę, pone, — pasisveikino.

Smakrą ji buvo atkišusi tiek, kad daugiau, regis, nė neįmanoma, blyškiuose jos skruostuose liepsnojo dvi karštligiškai raudonos dėmės, tačiau Bloetas tai, matyt, palaikė jaudulio ir drovumo ženklais. Riebiais pirštais sugriebęs smulkius jos pirščiukus, jis pareiškė:

— Be jokios abejonės, kai ateis pavasaris, tu jau nebe taip šaltai sveikinsies su savo vyru.

Dėmės Rozemundos skruostuose tvykstelėjo dar skaistesniu raudoniu.

— Kol kas dar žiema, pone.

— Pavasaris netruks ateiti, — atsakė jis ir nusijuokė, apnuogindamas išgedusius dantis.

— O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė.

— Agnese, nebūk tokia gobšuolė, — sudraudė ją Elivysa, prieidama ir atsistodama tarp dukterų. — Nedera vos pasitikus svečią iš karto reikalauti dovanų. — Ji nusišypsojo Bloetui; jeigu ir ją baugino šitų vestuvių perspektyva, Elivysa niekaip to neparodė. Priešingai, ji atrodė tokia atsipalaidavusi, kokios Kivrina dar nebuvo mačiusi.

— Taip, savo svainei aš pažadėjau dovanėlę, — pripažino jis, brukdamas ranką už pernelyg suveržto diržo ir ištraukdamas nedidelį drobinį maišelį. — O taip pat — sužieduotuvių dovaną savo nuotakai. — Jis subruko pirštus į maišelį ir ištraukė sagę, nusėtą brangiaisiais akmenimis. — Tai meilės saitas mano nuotakai, — pasakė jis, atsegdamas papuošalą. — Kai ją segėsi, turėsi galvoti apie mane.

Jis pūkšdamas žengė artyn, norėdamas prisegti puošmeną Rozemundai prie apsiausto. Tikiuosi, jį ištiks širdies smūgis, dingtelėjo Kivrinai. Rozemundą stovėjo kaip įbesta, o jos skruostai tvieskė raudoniu, kol riebios jo rankos grabaliojo apie jos kaklą.

— Rubinai, — sužavėta ištarė Elivysa. — Ar nepadėkosi sužadėtiniui už šią nuostabią dovaną, Rozemundą?

— Dėkoju tau už segę, — be jokios intonacijos išbėrė Rozemunda.

— O kur mano papuošalas? — nerimo Agnesė, strykčiodama tai ant vienos kojos, tai ant kitos; Bloetas tuo tarpu dar kartą pasirausė maišelyje ir kažką sugniaužė kumštyje. Paskui sunkiai dvėsuodamas pasilenkė ir ištiesė delną.

— Varpelis! — džiaugsmingai sukliegė Agnesė, tuoj pat pakėlė jį ir papurtė. Varpelis buvo apskritas, žalvarinis kaip arklio kamanų žvangutis, su metaline kilpute viršuje.

Agnesė prisvilo prie Kivrinos: norėjo tučtuojau lipti į buduarą, susirasti kaspiną ir perverti jį per kilputę, kad galėtų nešioti varpelį pririštą prie riešo vietoj apyrankės.

— Tėtis parvežė man šitą kaspiną iš mugės, — čiauškėjo ji, traukdama jį iš tos pačios skrynios, kurioje buvo laikomi Kivrinos drabužiai. Kaspinas buvo nudažytas nevykusiai, lopais, be to, toks standus, kad Kivrinai teko gerokai pavargti, kol pervėrė jį per kilputę. Net patys pigiausi kaspinėliai „Vulvorto„ parduotuvėje ar popierinės juostelės, skirtos kalėdinių dovanų pakuotėms perrišti buvo kur kas prašmatnesni už šią akivaizdžiai branginamą medžiagos skiautelę.

Kivrina aprišo kaspinu Agnesės riešą ir abi vėl nulipo žemyn. Sambrūzdis ir krepšių pakavimas jau spėjo persikraustyti vidun, tarnai į menę nešė skrynias ir patalynę, ir kažką panašaus į tikrų kelionkrepšių pradininkus. Matyt, Kivrinos be reikalo nerimauta, kad seras Bloetas gali kur nors ją išsivežti. Regint visą šitą šurmulį, nejučia piršosi mintis, kad svečiai ketina užsibūti čia mažų mažiausiai iki pavasario.

Be reikalo ji nerimavo ir dėl to, kad jie tuojau pat imsis svarstyti jos likimą. Niekas neskyrė jai dėmesio, nebent probėgšmais žvilgtelėjo jos pusėn — nesusidomėjo netgi tada, kai Agnesė tempte nusitempė ją pas motiną, norėdama parodyti šiai savo apyrankę. Elivysa tuo tarpu kalbėjosi su Bloetu, Gavynu ir simpatišku jaunuoliu, greičiausiai pastarojo sūnumi ar sūnėnu; Elivysa jau vėl grąžė rankas. Matyt, naujienos iš Bato buvo prastos.

Ledi Imeina kitame menės gale kalbėjosi su stambiąja moterimi ir blyškiu vyriškiu dvasininko apranga; vien jos veido išraiškos pakako, kad suprastum: ji skundžiasi tėvu Rošu.

Kivrina pasinaudojo triukšminga sumaištimi ir, atitraukusi Rozemundą nuo kitų mergaičių, iškamantinėjo, kas yra kas. Blyškusis vyriškis buvo sero Bloeto kapelionas — tiek Kivrina spėjo susigaudyti ir pati. Jauna moteris ryškiai mėlynu apsiaustu — jo globotinė. Stambioji moteris su iškrakmolytu galvos apdangalu buvo sero Bloeto brolio žmona, atvykusi pasisvečiuoti iš Dorseto. Du rudaplaukiai jaunuoliai ir trys kikenančios mergaitės — visi buvo jos vaikai. Pats seras Bloetas vaikų neturėjo.

Kaip tik todėl, žinoma, jis ir susiruošė vesti vaiką — ir visi tam pritarė. Pratęsti giminę, susilaukti įpėdinio — štai kas buvo svarbiausias kiekvieno rūpestis 1320-aisiais. Kuo jaunesnė moteris, tuo didesnė tikimybė, kad pagimdys palikuonių pakankamai, kad bent vienas jų sulauktų brandos — net jei pačiai jo motinai tai nelemta.

Gaižioji džiūsna žilstančiais rusvais plaukais — o siaube siaubeli — buvo ledi Yvolda, netekėjusi sero Bloeto sesuo. Ji gyveno Koursyje drauge su juo; stebėdama, kaip ji rėkia ant vargšės Maisrės už tai, kad šiai iš rankų iškrito krepšys, Kivrina pastebėjo raktų kezulą prie jos juosmens. Tai reiškė, kad ji — visų namų šeimininkė, ar bent jau bus ja iki Velykų. Vargšelė Rozemundą. Prieš Šitą raganą tikrai nepašokinėsi.

— O kas visi likusieji? — paklausė Kivrina vis dar vildamasi, kad tarp jų atsiras bent vienas Rozemundos sąjungininkas.

— Tarnai, — atsakė Rozemundą taip, tarsi tai būtų savaime suprantama, ir nustraksėjo atgal pas mergaites.

Tarnų buvo ne mažiau nei dvidešimt — neskaitant arklininkų, kurie kaip tik rūpinosi arkliais — tačiau tokia jų gausa, regis, nestebino nieko, net susikrimtusios Elivysos. Kivrina buvo skaičiusi, kad didikai dvaruose laiko dešimtis tarnų, tačiau manė, kad tie skaičiai gerokai perdėti. Elivysa ir Imeina tarnų beveik išvis neturėjo — prireikus ruoštis Kūčioms, pagalbon teko pasitelkti kone visą kaimą. Nors Kivrina ir spėjo, kad šitaip gali būti dėl to, jog šeima pakliuvo į keblią padėtį, vis dėlto ji manė, kad kaimo dvaruose tarnų išvis negalėjo būti labai gausu. Ką gi, atrodo, vis dėlto buvo.

Tarnai zujo po visą menę, ruošdami stalą vakarienei. Kivrina nežinojo, ar tą vakarą išvis priimta vakarieniauti, mat Kūčios nuo seno buvo pasninko diena, bet, kai tik blyškusis kapelionas baigė skaityti mišparus — ledi Imeinos nurodymu, be jokios abejonės — tuntas tarnų suskato gabenti maistą: duoną, vandeniu atskiestą vyną, džiovintas menkes, iš pradžių išmirkytas sūdytame vandenyje, o paskui iškeptas.

Agnesė buvo tokia įsiaudrinusi, kad nepajėgė nuryti nė kąsnelio, o vėliau, kai tarnai nurinko stalą, kategoriškai atsisakė ramiai pasėdėti prie ugniavietės — davėsi po visą menę, be paliovos skambino varpeliu, vis lindo glamonėti šunų.

Sero Bloeto tarnai ir prievaizdas įnešė Kūčių pliauską ir įvertė ją į ugniavietę; žiežirbos pliūptelėjo į visas puses. Moterys besijuokdamos atsitraukė, sužavėti vaikai pratrūko spygauti. Rozemunda, būdama vyriausias vaikas namuose, uždegė pliauską kūleliu žagarų, išsaugotų nuo pernykštės Kūčių pliauskos, atsargiai prikišdama liepsnelę prie susirangiusios šaknies. Kai pliauska užsiliepsnojo, visi pašėlo juoktis ir ploti, Agnesė energingai mosavo ranka, kad kuo garsiau skambėtų jos varpelis.

Rozemundą jau anksčiau buvo sakiusi jai, kad Kūčių vakarą vaikams leidžiama negulti iki pat vidurnakčio mišių, bet Kivrina vylėsi, kad jai galbūt pavyks prikalbinti Agnesę bent jau prigulti ir snūstelėti greta jos ant suolo. Tačiau, vakarui slenkant į naktį, Agnesė tik dar labiau įsišėlo, dūko, rėkavo ir skambino varpeliu tol, kol Kivrinai neliko nieko kita, kaip jį atimti.

Moterys sėdėjo prie ugniavietės ir tyliai šnekučiavosi. Vyrai būriavosi po kelis, rankas sunėrę ant krūtinės, o protarpiais visi, išskyrus kapelioną, išeidavo laukan, o paskui grįždavo juokdamiesi, trypdami nuo kojų sniegą. Įraudę jų veidai ir pikti Imeinos žvilgsniai labai jau aiškiai bylojo, kad vyrai, nepaisydami pasninko, vis vaikščioja į alaus varyklą išlenkti po bokalą elio.

Kai jie parėjo gal kokį trečią kartą, Bloetas atsisėdo kitapus ugniavietės, ištiesė kojas arčiau ugnies ir ėmė stebėti mergaites. Trys kikenančios linksmuolės ir Rozemundą žaidė kažką panašaus į „aklą vištą”. Kai Rozemundą užrištomis akimis pernelyg prisiartino prie suolų, Bloetas grybštelėjo ją ir pasisodino ant kelių. Visi prapliupo juoktis.

Imeina visą ilgą vakarą sėdėjo prisvilusi prie kapeliono ir dėstė jam būtas ir nebūtas tėvo Rošo nedorybes. Jis esąs nemokytas tamsuolis, grubus ir netaktiškas, o praėjusį sekmadienį sukalbėjęs „Confiteor„ prieš „Adjutorum”. Be to, jis dabar ten, klūpo ant kelių įšalusioje bažnyčioje, mintyse pridūrė Kivrina, kai kapelionas tuo tarpu šildosi rankas prie ugnies ir smerkiamai linguoja galvą.

Kūčių pliauska baigė sudegti, tiktai žarijos tebežioravo kaitra. Rozemundą nuslydo nuo Bloeto kelių ir nudūmė atgal žaisti. Gavynas pasakojo, kaip kartą nugalabijęs šešis vilkus, nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo Elivysos. Kapelionas papasakojo istoriją apie moterį, kuri mirdama atliko melagingą išpažintį. Kai tik kapelionas palietęs jos kaktą šventintu aliejumi, siūbtelėję dūmai, ir jos oda pajuodusi tiesiog jo akivaizdoje.

Kapelionui daugmaž įpusėjus savo pasakojimą, Gavynas atsistojo, pasitrynė delnus virš ugnies ir patraukė prie elgetų suolelio. Atsisėdo, nusiavė vieną batą.

Po kokios minutės Elivysa pakilo ir priėjo prie jo. Kivrina negirdėjo, ką ji pasakė, bet Gavynas tuoj pat atsistojo, batą tebelaikydamas rankoje.

— Teismas dar kartą atidėtas, — išgirdo Kivrina Gavyno žodžius. — Susirgo jam vadovauti turėjęs teisėjas.

Ką sakė Elivysa, Kivrina vėl neišgirdo, bet Gavynas linktelėjo ir atsakė:

— O tai jau gera žinia. Naujasis teisėjas yra iš Svindono ir ne taip palankiai nusiteikęs Karaliaus Eduardo atžvilgiu.

Vis dėlto nei vienas, nei kitas neatrodė taip, lyg būtų sulaukę gerų naujienų. Elivysa buvo išblyškusi beveik taip pat kaip ir tada, kai Imeina prisipažino išsiuntusi Gavyną į Koursį.

Ji sukiojo sunkų žiedą ant piršto. Gavynas vėl atsisėdo, nusibraukė nuo kelnių apačios prikibusius vikšrius, vėl apsiavė batą ir dar kažką pasakė. Elivysa pasuko galvą; jos veidą slėpė šešėlis, tad Kivrina neįžiūrėjo jos išraiškos, užtat Gavyno veidą matė aiškiai.

Lygiai taip pat jį gali matyti ir bet kuris kitas, esantis menėje, dingtelėjo Kivrinai; ji paskubomis apsidairė, norėdama įsitikinti, ar be jos porelę dar kas nors stebi. Imeina vis dar guodėsi kapelionui ir neatrodė, kad jai rūpėtų kas nors kita, tačiau sero Bloeto sesuo stebėjo labai įdėmiai, piktai suspaudusi lūpas, iš kitos ugniavietės pusės taip pat atidžiai žvalgėsi ir pats Bloetas bei kiti vyrai.

Kivrina vylėsi, kad galbūt dar šią naktį jai pasitaikysianti proga persimesti keliais žodžiais su Gavynu, bet kai aplinkui šitiek pastabių akių, tai vargu bau įmanoma. Sugaudė varpas; Elivysa krūptelėjo ir dirstelėjo į duris.

— Tai velnio laidotuvių varpas, — tykiai ištarė kapelionas, ir net vaikai pertraukė žaidimus ir sukluso.

Kai kuriuose kaimuose varpais buvo skambinama po dūžį už kiekvienus metus nuo Kristaus gimimo. Bet dažniausiai varpai paprasčiausiai pradėdavo gausti, likus valandai iki vidurnakčio. Kivrina smarkiai abejojo, ar tėvas Rošas, o gal net ir kapelionas, moka skaičiuoti tiek, kad galėtų suskambinti tikslų metų skaičių, bet pati nejučia pradėjo skaičiuoti dūžius.

Atėjo trys tarnai, nešini malkomis ir prakurais, jie užkūrė naują laužą ugniavietėje. Plykstelėjo skaisčios liepsnos, ant sienų ėmė šokti didžiuliai, iškraipyti šešėliai. Agnesė kaipmat ėmė strykčioti rodydama pirštu, vienas sero Bloeto sūnėnų sudėjo rankas taip, kad ant sienos pasirodė zuikio galvos šešėlis.

Ponas Latimeras buvo sakęs, kad Viduramžiais žmonės įdėmiai apžiūrinėja Kūčių pliauskos metamus šešėlius ir pagal juos spėja ateitį. Kažin, mąstė Kivrina, kokia ateitis laukia jų visų dabar, kai lordas Gijomas įklimpęs į kažkokią bėdą, užtraukusią pavojų visai jo šeimai.

Karalius paprastai konfiskuodavo nuteistų nusikaltėlių žemes ir visą turtą. Tad šeima gali būti priversta persikelti gyventi į Prancūziją, o gal priimti sero Bloeto mielaširdingą labdarą ir kęsti užgaulias prievaizdo žmonos pastabas.

O gal lordas Gijomas šiąnakt pat grįš namo su geromis žiniomis ir sakalu Agnesei dovanų? Galbūt nuo šiol visi jie gyvens ilgai ir laimingai? Visi, išskyrus Elivysą. Ir Rozemundą. Kokia lemtis laukia jos?

Juk visa tai jau kadai įvyko, su nuostaba pagalvojo Kivrina. Nuosprendis jau įsitesėjo, lordas Gijomas jau grįžo namo ir sužinojo visą tiesą apie Gavynąir Elivysą. Rozemundą jau atiduota į sero Bloeto rankas. Agnesė jau užaugusi ir ištekėjusi — ir mirusi gimdydama, o gal nuo kraujo užkrėtimo, o gal nuo choleros ar plaučių uždegimo…

Visi jie jau seniai mirę, galvojo Kivrina, bet niekaip neįstengė prisiversti tuo patikėti. Visi jie mirę daugiau nei prieš septynis šimtus metų.

— Žiūrėkite! — sukliegė Agnesė. — Rozemundą neturi galvos! — Ji pirštu rodė į iškraipytą šešėlį, kurį ant sienos metė plykstelėjęs ugnies liežuvis. Keistai ištemptas Rozemundos šešėlis baigėsi sulig pečiais.

Vienas raudonplaukių vaikinų nuskubėjo prie Agnesės.

— Aš irgi nebeturiu galvos! — sušuko jis ir ėmė strykčioti ant pirštų galiukų, kad šešėlio pavidalas pasikeistų.

— Tu neturi galvos, Rozemundą, — patenkinta pareiškė Agnesė. — Kitais metais tu mirsi!

— Nekalbėk tokių dalykų, — sudraudė ją Elivysa, žengdama artyn. Visi sužiuro į jas.

— Kivrina turi galvą, — čiauškėjo Agnesė. — Ir aš turiu galvą. O vargšė Rozemundą galvos neturi!

Elivysa pastvėrė Agnesę už abiejų rankų.

— Tai tik kvaili žaidimai, — pasakė. — Nekalbėk tokių dalykų.

— Šešėlis… — suniurzgė Agnesė — atrodė, tuoj tuoj pravirks.

— Atsisėsk prie ledi Katerinos ir patylėk, — paliepė Elivysa. Ji atvedė mergytę prie Kivrinos ir beveik stumte nustūmė ant suolo. — Pernelyg įsišėlai.

Agnesė susirangė greta Kivrinos, vis dar neapsispręsdama, pravirkti ar ne. Kivrina pametė dūžių skaičių, bet dabar vėl pradėjo skaičiuoti nuo to, ties kuriuo sustojo: keturiasdešimt šeši, keturiasdešimt septyni…

— Noriu savo varpelio, — pareiškė Agnesė, ropšdamasi nuo suolo.

— Negalima, dabar reikia pasėdėti tyliai, — atsakė Kivrina. Ir pasisodino Agnesę ant kelių.

— Papasakok man apie Kalėdas.

— Negaliu, Agnese. Aš neprisimenu.

— Nejaugi neprisimeni bent ko nors, ką galėtum man papasakoti?

Prisimenu viską, ir kuo puikiausiai, galvojo Kivrina. Parduotuvės išpuoštos kaspinais, satino, aksomo ir šilko juostomis, mirguliuoja raudonos, auksinės, mėlynos spalvos, kur kas ryškesnės už mano mėlžole dažytą suknelę, visa kur žaižaruoja šviesos ir skamba muzika. Gaudžia Didysis Tomas ir Magdalenos varpas, aidi kalėdinės giesmės.

Ji prisiminė Karfakso varpus, mėginančius išgauti „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį” melodiją, senus, nuvargusius, atkakliai skimbčiojančius vamzdinius varpelius kiekvienoje Didžiosios gatvės parduotuvėje. Juk tos kalėdinės giesmės dar net nesukurtos, pagalvojo Kivrina ir ją persmelkė baisus namų ilgesys.

— Noriu skambinti savo varpeliu, — nenustygo Agnesė, ji rangėsi, stengdamasi nusprūsti Kivrinai nuo kelių. — Duokš jį man. — Ji atkišo riešą.

— Užrišiu jį tau ant rankos, jei trupučiuką pagulėsi ant suolo greta manęs, — pasakė Kivrina.

Mergytė vėl verksmingai papūtė lūpą:

— Aš turiu miegoti?

— Ne. Paseksiu tau pasaką, — pasakė Kivrina, nusiimdama varpelį — buvo prisirišusi sau ant riešo, kad nepasimestų. — Kartą… — ištarė ji ir nutilo. Kažin, ar 1320-aisiais pasakos jau prasidėdavo formule „Kartą gyveno”, o ir kokias pasakas tais laikais sekdavo vaikams? Porindavo istorijas apie vilkus ir apie raganas, kurių oda staiga pajuosdavo, pabandžius suteikti paskutinį patepimą?

— Kartą gyveno mergelė, — pradėjo ji iš naujo, rišdama varpelį ant putnaus mergytės riešo. Raudonasis kaspinas jau pradėjo spurti. Ilgai jis tikrai nebetvers, nuolat šitaip užrišinėjamas ir vėl atrišinėjamas. Ji palinko prie mazgo. — Ta mergelė…

— Ar tai ir yra ta mergelė? — paklausė moters balsas.

Kivrina kilstelėjo galvą. Greta jos stovėjo Bloeto sesuo Yvolda, o už jos — ir Imeina. Yvolda įsispitrijo į Kivriną gaižiai suspaudusi lūpas, paskui papurtė galvą.

— Ne, tai tikrai ne Uluriko duktė, — pasakė. — Toji mergelė buvo aukštaūgė ir tamsiaplaukė.

— Tai gal Ferero globotinė? — paklausė Imeina.

— Ne, ji mirusi, — atsakė Yvolda. — Ar tikrai neprisimeni visiškai nieko, kas tu tokia? — paklausė ji Kivrinos.

— Nieko, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, kiek per vėlai prisiminusi, kad dera kukliai nudelbti žvilgsnį į grindis.

— Jai kaukštelėjo per galvą, — įsikišo Agnesė.

— Bet tu prisimeni savo vardą ir moki kalbėti. Ar esi kilusi iš geros šeimos?

— Aš neprisimenu savo šeimos, mano geroji ponia, — atsakė Kivrina, mėgindama nutaisyti kuo nuolankiausią balsą.

Yvolda šniurkštelėjo nosimi.

— Pasiklausius atrodo, tarsi ji būtų iš Vakarų. Ar siuntėte žmogų į Batą, kad pamėgintų ką nors sužinoti?

— Ne, — atsakė Imeina. — Mano sūnaus žmona pageidavo laukti, kol atvyks jis pats. O gal jūs girdėjote kokių žinių iš Oksenfordo?

— Ne, bet žinome, kad ten žmonės labai serga, — atsakė Yvolda.

Prisiartino Rozemundą.

— Na kaip, gal pažįstate ledi Katerinos šeimą, ledi Yvolda? — paklausė ji.

Yvolda nukreipė savo dygų žvilgsnį į ją.

— Ne. O kur segė, kurią tau padovanojo mano brolis?

— Ji… prisegta prie apsiausto, — užsikirsdama išspaudė Rozemunda.

— Ar šitiek tegerbi jo dovanas, kad nenori jų net nešioti?

— Nueik ir atnešk, — paliepė ledi Imeina. — Noriu ją pamatyti.

Rozemundą piktai atkišo smakrą, bet vis dėlto nuėjo prie sienos, kur buvo sukabinti apsiaustai.

— Neatrodo, kad ji labai džiaugtųsi mano brolio dovanomis, kaip ir juo pačiu, — pareiškė Yvolda. — Per vakarienę taip ir nepasakė jam nė žodelio.

Sugrįžo Rozemundą, nešina savo žaliuoju apsiaustu su įsegtu papuošalu. Nieko nesakydama, ištiesė jį pažiūrėti Imeinai.

— Aš irgi noriu pažiūrėti, — pareikalavo Agnesė, ir Rozemundą pasilenkė parodyti segės jai.

Segė buvo didelio auksinio žiedo formos, nusagstyta raudonais akmenimis, su smeigtuku centre. Ji buvo be kabliuko, ne prisegama, o prismeigiama prie drabužio. Išorinėje žiedo pusėje buvo išgraviruoti žodžiai: „Io suiicien lui darni amo''.

— Kas čia parašyta? — paklausė Agnesė, bakstelėdama pirščiuku į raides, bėgančias aplink auksinį žiedą.

— Aš nežinau, — atsakė Rozemundą tokiu tonu, kuris labai aiškiai bylojo: ir man nerūpi.

Yvoldos lūpos įsitempė, ir Kivrina pasiskubino įsikišti:

— Čia parašyta: „Tu esi čia vietoj mano mylimo draugo”, Agnese… — Vos spėjus tai ištarti, jai net skrandį sugniaužė — tik dabar susizgribo, ką padariusi. Kivrina dirstelėjo į Imeiną, bet ši, regis, nieko nepastebėjo.

— Šitokius žodžius turėtum nešioti ant krūtinės, užuot kabinusi ant kablio, — pareiškė Imeina. Ji paėmė segę ir prisegė prie Rozemundos suknelės.

— O tu pati turėtum sėdėti greta mano brolio kaip ir dera sužieduotinei, — pridūrė Yvolda. — Užuot žaidusi vaikiškus žaidimus. — Ji ištiesė ranką tenlink, kur prie ugniavietės sudribęs sėdėjo seras Bloetas. Jis knapsėjo nosimi — marinamas ne tiek miego, kiek pernelyg dažnų pasivaikščiojimų į alaus varyklą. Rozemunda maldaujančiu žvilgsniu dirstelėjo į Kivriną.

— Nueik ir padėkok serui Bloetui už tokią brangią dovaną, — šaltai paliepė Imeina.

Rozemundą padavė savo apsiaustą Kivrinai ir nusliūkino prie ugniavietės.

— Eikš čionai, Agnese, — pratarė Kivrina. — Tau būtinai reikia pailsėti.

— Ledi Katerina, — vėl prašneko Yvolda, keistai pabrėždama žodelį „ledi”, — štai sakei mums, kad išvis nieko neprisimeni. Bet įrašą ledi Rozemundos segėje perskaitei be jokio vargo. Vadinasi, moki skaityti?

Žinoma, aš moku skaityti, pagalvojo Kivrina, bet keturioliktame amžiuje raštingų buvo vos trečdalis žmonių, o moterų — ir dar mažiau.

Ji dirstelėjo į Imeiną, kuri dabar žiūrėjo į ją taip pat, kaip ir aną pirmąjį rytą, kai čiupinėjo jos drabužius ir tyrinėjo rankas.

— Ne, — atsakė Kivrina, žiūrėdama Yvoldai tiesiai į akis. — Aš netgi „Tėve mūsų” negalėčiau perskaityti. Tavo brolis pasakė mums, ką reiškia tie žodžiai, kai tik padovanojo segę Rozemundai.

— Visai nepasakė, — užginčijo Agnesė.

— Tu tuo metu apžiūrinėj ai savo varpelį, — atsakė Kivrina, o galvoje sukosi viena mintis: ledi Yvolda nė už ką tuo nepatikės, tuojau štai nueis jo paklausti, o jis pasakys išvis su manim nesikalbėjęs.

Tačiau atrodė, kad Yvoldą toks paaiškinimas' patenkino.

— Aš ir nemaniau, kad tokia kaip ji gali mokėti skaityti, — pasakė ji Imeinai. Tada paėmė ją už parankės ir abi drauge nuėjo pas serą Bloetą.

Kivrina taip ir susmuko ant suolo.

— Noriu savo varpelio! — atkakliai niurzgė Agnesė.

— Užrišiu jį tau, bet tik tada, kai atsigulsi.

Agnesė užsiropštė jai ant kelių.

— Pirmiausia turi pasekti man pasaką. Kartą gyveno mergelė…

— Kartą gyveno mergelė… — vėl pradėjo Kivrina. Žvilgsniu ji sekė Imeiną ir Yvoldą. Jos jau buvo atsisėdusios greta sero Bloeto ir kalbėjosi su Rozemundą. Ši kažką pasakė — atkišusi smakrą, skaisčiu raudoniu tvieskiančiais skruostais. Seras Bloetas nusijuokė, jo delnas susigniaužė ant segės, paskui slystelėjo Rozemundos krūtine.

— Kartą gyveno mergelė… — mygo Agnesė.

— …ji gyveno šalia didžiulės girios, — pasakė Kivrina. — „Tik neik viena į girią”, — draudė jai tėtis…

— Bet ji nepaklausė, — pratęsė Agnesė jau žiovaudama.

— Taigi, ji nepaklausė. Tėtis mylėjo ją, jam tik rūpėjo, kad jai kas blogo nenutiktų, bet ji buvo neklusni…

— O kas buvo girioje? — paklausė Agnesė, tvirčiau priglusdama prie Kivrinos.

Kivrina apklojo ją Rozemundos apsiaustu. Girioje šmirinėjo galvažudžiai ir vagys, pagalvojo. Ir ištvirkėliai seniai, ir barningos jų seserys. Ir neteisėti įsimylėjėliai. Ir sutuoktiniai. Ir teisėjai.

— Girioje buvo daugybė visokiausių pavojų.

— Vilkų, — mieguistai pratarė Agnesė.

— Taip, vilkų. — Ji pažvelgė į Imeiną ir Yvoldą. Tuodvi jau buvo pasitraukusios nuo sero Bloeto ir dabar stebėjo ją. Ir kuždėjosi.

— Ir kas tada jai nutiko? — pro miegus paklausė Agnesė, jos akys jau merkėsi.

Kivrina tvirčiau priglaudė mergytę prie krūtinės.

— Nežinau, — sukuždėjo. — Aš nežinau.