Pasaulio pabaigos knyga 2

21

Dvidešimt aštuntąją mirė dar du ligoniai, abu — iš pirminių kontaktų, abu buvę šokiuose Hedingtone, o Latimerą ištiko širdies priepuolis.

— Jam išsivystė miokarditas, kuris ir sukėlė tromboemboliją, — paskambinusi pranešė Merė. — Šiuo metu su juo visiškai neįmanoma susišnekėti.

Daugiau nei pusė Danvorčiui priskirtų sulaikytųjų jau gulėjo pakirsti gripo, o ligoninėje buvo tik viena specialiai pritaikyta palata, kurioje guldė sunkiausius ligonius. Danvortis, Finčas ir viena Viljamo surasta sulaikytoji, kuri, kaip paaiškėjo, metus mokėsi medicinos seserų mokykloje, visiems matavo temperatūrą ir ištisą parą dalijo apelsinų sultis. Danvortis tiesė sudedamąsias loveles, skirstė vaistiis.

Ir kraustėsi iš galvos nerimaudamas. Kai jis papasakojo Merei, kad Badris sakęs: „Šitaip negali būti”, — arba: „Tai žiurkės”, — ji atsakė štai ką: „Tai tik karštinė, Džeimsai. Su realybe tai niekaip nesusiję. Čia, pas mus, yra viena ligonė, kuri be paliovos kažką šneka apie karalienės dramblius”, — bet jis niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad Kivrina nublokšta į 1348-uosius.

„Kokie tai metai?” — primygtinai klausinėjo Badris tą pirmąją naktį. Ir vis kartojo: „Šitaip negali būti”.

Danvortis po susikirtimo su Gilkraistu paskambino Endriusui ir pasakė negalįs patekti prie Brasenozės tinklo. „Nieko tokio, — atsakė Endriusas. — Vietos koordinatės — ne tokios svarbios kaip laiko. Ilgumą ir platumą nustatysiu pagal kasinėjimų vietą iš Jėzaus. Jau paprašiau leidimo patikrinti parametrus, ir jie neprieštaravo”.

Vaizdo ryšys vėl neveikė, bet Endriuso balsas skambėjo nervingai, tarsi jis baimintųsi, kad Danvortis vėl imsis įkalbinėti jį atvažiuoti į Oksfordą.

— Šiek tiek patyrinėjau laiko uždelsimą, — pridūrė jis. — Jokios teorinės ribos nėra, bet praktika leidžia tvirtinti, kad laiko paklaida visuomet būna didesnė nei nulis — netgi persikeliant negyvenamose teritorijose. Iki šiol nė karto nėra pasitaikę tokios paklaidos, kuri viršytų penkerius metus — bet tai tik perkėlimams be žmonių. Maksimalus laiko vėlavimas žmogui užfiksuotas nuotoliniame perkėlime į septynioliktą amžių — du šimtai dvidešimt šešios dienos.

— Ar gali iškilti kokių nors kitokių nesklandumų? — paklausė Danvortis. — Ar tikėtini kokie nors sutrikimai be laiko paklaidos?

— Jeigu koordinatės nustatytos teisingai, tuomet — ne, — užtikrino Endriusas ir pažadėjo paskambinti iš karto, kai tik žinos parametrų tikrinimo rezultatus.

Tarkime, laiko paklaida — penkeri metai; tuomet Kivrina atsidūrė 1325-uosiuose. Tuo metu maras dar nesiautėjo net Kinijoje, o Badris juk spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali. Koordinatės irgi įvestos teisingai — Badris patikrino jas dar prieš susirgdamas. Tačiau baimė neapleido Danvorčio, gnybė taip atkakliai, kad visas, tiesa, retai pasitaikančias laisvas valandėles jis praleido skambinėdamas laborantams, mėgindamas rasti ką nors, kas sutiktų atvykti perskaityti taško rodmenų, kai tik bus gauta viruso sekvencija, o Gilkraistas vėl atidarys laboratoriją. Sekvencijos buvo laukiama dar vakar, bet paskambinusi Merė pranešė negavusi jos iki šiol.

Vėlyvą pavakarę ji paskambino dar kartą.

— Ar galėtum įrengti palatą? — paklausė. Vaizdo ryšys vėl veikė: Merė atrodė taip, tarsi būtų miegojusi, nenusivilkusi apsauginės aprangos, o kaukė kadaravo po kaklu — vienas raištelis buvo nutrūkęs.

— Palatą aš jau įrengiau, — atsakė Danvortis. — Ir ji prigrūsta sulaikytųjų. Šiai dienai ligonių turime trisdešimt vieną.

— Tuomet gal rastum kokią patalpą dar vienai? — išvargusiu balsu paklausė ji. — Kol kas dar nebūtina, bet, jei viskas ir toliau klostysis tokiu tempu, be dar vienos palatos niekaip neišsiversime. Čia mes neriamės iš kailio, bet dalis darbuotojų arba jau iškritę patys, arba atsisako artintis prie ligonių.

— O sekvencijos, kaip suprantu, irgi dar negavote? — paklausė jis.

— Ne. Ką tik skambino iš PGC. Pirmąjį kartą jie gavo neteisingus rezultatus, dabar bando auginti kultūras iš naujo. Tikimės gauti atsakymą rytoj. Dabar jie mano, kad mus užpuolė Urugvajaus virusas. — Ji blankiai šyptelėjo. — Juk Badris nebendravo su jokiais urugvajiečiais, ar ne? Tai kada galėsi paruošti daugiau lovų?

— Šįvakar, — atsakė Danvortis, bet Finčas pasiskubino pranešti, kad sudedamų lovelių beveik neliko, tad jiems teko eiti įNSA skyrių kautis, kad tuziną žmonių perkeltų kur nors kitur. Taigi, kol dviejose mokslinės draugijos auditorijose įrengė naują palatą, atėjo ir rytas.

Finčas, talkinęs statyti ir kloti lovas, aimanavo, kad beveik visiškai išseko švarios patalynės, o taip pat kaukių bei tualetinio popieriaus atsargos.

— Nepakanka net sulaikytiesiems, — aiškino jis, tiesdamas paklodę, — tad apie visus tuos ligonius net nekalbu. Be to, mes išvis neturime tvarsliavos.

— Juk tai ne karas, — atsakė Danvortis. — Kažin, ar reikia ruoštis tvarstyti sužeistuosius. Gal išsiaiškinai, ar bent vienas kurio nors kito fakulteto laborantas šiuo metu yra Oksforde?

— Taip, pone. Apskambinau juos visus, bet laborantų šiuo metu niekur nėra. — Jis pasikišo pagalvę po smakru. — Visur iškabinėjau skelbimus, prašydamas taupyti tualetinį popierių, bet kas iš to. Amerikiečiai — tie išvis gyva bėda, nė girdėt negirdėję apie taupymą. — Jis sugrūdo pagalvę į užvalkalą. — Vis dėlto man nuoširdžiai jų gaila. Žinote, vakar naktį atgulė Helena, o jie neturi kuo jos pakeisti.

— Helena?

— Ponia Piantini. Tenoras. Temperatūra — 39,7. Taigi, amerikiečiai nebegalės pagroti savojo „Chicago Surprise”.

Štai tuo turbūt reikėtų tik džiaugtis, dingtelėjo Danvorčiui.

— Paklausk jų, ar jie vis dar budi prie telefono mano kambaryje, net jei ir nebegali repetuoti, — paprašė jis. — Laukiu kelių ypač svarbių skambučių. Ar Endriusas dar neskambino?

— Ne, pone, dar ne. Vėl dingo vaizdo ryšys. — Jis dunkstelėjo pagalvę ant lovos. — Labai liūdna dėl to varpų koncerto. Žinoma, jie dar galėtų sugroti „Stedmans”, bet tai jau — beviltiška seniena. Iš tiesų gaila, kad neįmanomas joks alternatyvus variantas.

— Sudarei laborantų sąrašą?

— Taip, pone, — atsakė Finčas, grumdamasis su nepasiduodančia lovele. Jis mostelėjo galva. — Štai ten, guli prie lentos.

Danvortis paėmė pluoštą popierių ir peržvelgė viršutinį. Jis buvo išmargintas skaičių stulpeliais: skaičiai nuo vieno iki šešių, išdėlioti be jokios aiškios tvarkos.

— Ne, ne šitie. — Finčas pasiskubino išplėšti popierius Danvorčiui iš rankų. — Čia — „Chicago Surprise” atlikimo planai. — Jis padavė Danvorčiui vieną lapą. — Štai jūsų sąrašas. Surašiau visus laborantus pagal fakultetus, drauge su adresais ir telefono numeriais.

Vidun įgarmėjo Kolinas — kaip visuomet permirkusia striuke, nešinas lipnios juosteles rite ir kažkokiu ryšuliu, suvyniotu į plastiką.

— Vikaras prašė iškabinti tai visose palatose, — pareiškė jis, išvyniodamas plakatą, skelbiantį: „Jaučiate, kad prarandate orientaciją? Jaučiatės apduję? Proto sumaištis gali būti pirmasis ženklas, kad jus puola gripas!”

Jis atplėšė gabalėlį lipnios juostelės ir pritvirtino plakatą ant lentos.

— Ką tik kabinau šituos ligoninėje, — tarškėjo Kolinas. — Gal norite atspėti, ką ten pat veikė Rakštis Subinėj? — Iš ryšulio jis ištraukė dar vieną plakatą. Šis ragino: „Visąlaik dėvėkite kaukę ant veido!” Vaikinukas pritvirtino plakatą ant sienos virš lovelės, kurią bandė ištiesti Finčas. — Ogi skaitė ligoniams ištraukas iš Biblijos! — Jis sugrūdo juostelę į kišenę. — Tikiuosi, dabar aš nieku gyvu neužsikrėsiu! — Likusius plakatus jis pasikišo po pažastimi ir pasuko pro duris.

— Tai nešiok kaukę ant veido, — patarė Danvortis.

Kolinas išsišiepė.

— Tąpatį man sakė ir Rakštis Subinėj. Ir dar pridūrė: Viešpats smogs kiekvienam, kuris nepaisys teisiųjų žodžio. — Jis išsitraukė iš kišenės savo pilkąjį languotą šaliką. — Vietoj kaukės aš ryšiu štai šitą. — Jis apsimuturiavo šaliku nosį ir bumą kaip koks pakelės plėšikas.

— Audinys negali sulaikyti mikroskopinių virusų, — perspėjo Danvortis.

— Žinau. Svarbiausia — spalva. Kaipmat juos nubaido. — Vaikiščias nėrė lauk.

Danvortis paskambino Merei, norėdamas pranešti, kad palata paruošta, bet neprisiskambino, tad patraukė į ligoninę pats.

Lietus buvo kiek apstojęs, tad gatvėje padaugėjo žmonių, beveik visi ryšėjo kaukes — jie traukė namo iš maisto prekių parduotuvės ar rikiavosi į eilutę prie vaistinės. Tačiau gatvėje vis vien tvyrojo neįprasta, nejauki tyla.

Juk kažkas susiprato išjungti varpų muzikos įrašą, susizgribo Danvortis. Dabar jam jau buvo kone ilgu to nenutrūkstamo skalambijimo.

Merė sėdėjo savo kabinete, įsmeigusi akis į ekraną.

— Gavome sekvenciją, — pasakė ji, Danvorčiui dar nespėjus prasižioti apie palatą.

— Pasakei Gilkraistui? — subruzdo jis.

— Ne, — atsakė ji. — Tai ne Urugvajaus virusas. Ir ne Pietų Karolinos.

— Koks tuomet?

— H9N2. Ir Pietų Karolinos, ir Urugvajaus virusas buvo H3.

— Tai iš kur jis?

— PGC nežino. Tai išvis nežinomas virusas. Anksčiau tokio sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta. — Merė padavėjam lapą su išspausdintais duomenimis. — Septynių padalų mutacija. Štai kodėl jis galabija žmones.

Danvortis peržvelgė popierių. Lapas, primargintas skaičių stulpeliais, labai priminė Finčo turėtą kūrinio varpams išklotinę — ir Danvorčiui buvo lybiai toks pat nesuprantamas.

— Bet jis turėjo iš kur nors ateiti.

— Nebūtinai. Maždaug kas dešimt metų sulaukiame ženklaus antigeninio viruso pokyčio, kas reiškia galimą epidemiją. Taigi, visai gali būti ir taip, kad šios viruso atmainos šaltinis — pats Badris. — Ji atsiėmė iš jo popierių. — Gal žinai, ar jo gyvenamoje aplinkoje yra naminių gyvulių?

— Gyvulių? — nustebo Danvortis. — Badris gyvena Hedingtone, bute.

— Pasitaiko, kad kultūros mutaciją sukelia paukščių virusų sąveika su žmogaus virusais. PGC prašo, kad išsiaiškintume visus įmanomus kontaktus su paukščiais bei galimo radiacijos poveikio atvejus. Retkarčiais virusų mutacijas sukelia Rentgeno spinduliai. — Ji įknibo apžiūrinėti skaičiukus popieriuje, tarsi jai jie ką nors sakytų. — Labai jau neįprasta mutacija. Nesusidaro jokios naujos hemaglutinininių genų kombinacijos, tik ypač didelis mutacinis pokytis.

Nieko nuostabaus, kad ji nė žodeliu neprasitarė apie tai Gilkraistui. Jis žadėjo atidaryti laboratoriją iš karto, kai tik bus gauta sekvencija, tačiau šitokios žinios tik dar labiau sutvirtins jo įsitikinimą, jog laboratorijos atidaryti nieku gyvu nevalia.

— Ar turime vaistų nuo šito užkrato?

— Turėsime, kai tik pasigaminsime analogą. Ir sukursime vakciną. Jau pradėti darbai su prototipais.

— Kiek laiko tai truks?

— Nuo trijų iki penkių dienų, kol bus sukurtas prototipas. Paskui — dar mažiausiai penkios dienos gamybai, ir tai su sąlyga, jei neiškils jokių problemų dauginant baltymus. Taigi, skiepyti galėsime pradėti maždaug po dešimties dienų.

— Per ilgai, — ištarė Danvortis.

— Žinau, — atsiduso Merė. — Vienas Dievas težino, kiek tada jau turėsime ligonių. Vien šį rytą — dvidešimt naujų atvejų.

— Kaip manai, ar tai — tikrai štamo mutacija? — paklausė Danvortis.

Merė pagalvojo prieš atsakydama.

— Vis dėlto — ne, — pagaliau pasakė. — Mano manymu, kur kas labiau tikėtina, kad Badris nuo ko nors užsikrėtė tuose šokiuose Hedingtone. Juk galėjo ten būti ir kokių nors naujųjų indusų ar žemės garbintojų, ar dar balažin kokių, kurie kratosi priešvirusinių preparatų ir išvis nepripažįsta šiuolaikinės medicinos. Jei prisimeni, 2010-ųjų kanadinių žąsų gripą pavyko atsekti iki Krikščionių Mokslo bendruomenės. Šaltinis tiesiog turi būti. Ir mes jį surasime.

— O kaip bus su Kivrina? Kas, jei iki susitikimo datos jums taip ir nepavyks nustatyti šaltinio? Kivrina turi grįžti sausio šeštąją. Ar lig tol jau žinosi, iš kur tas virusas?

— Negaliu pasakyti, — atsargiai pratarė Merė. — Galbūt ji net nenorės grįžti į šimtmetį, kuris taip sparčiai artėja prie dešimtosios pavojingumo kategorijos. Gal ji užsimanys ir pasilikti 1320-uosiuose.

Jei tik ji tikrai 1320-uosiuose, pagalvojo, bet nebepasakė Danvortis ir patraukė viršun aplankyti Badrio. Nuo pat Kalėdų nakties šis nė nebeužsiminė apie žiurkes. Dabar jis vėl išgyveno tą pačią popietę Baliole, kai buvo atėjęs susitikti su Danvorčiu. „Laboratorija?” — sumurmėjo, išvydęs Danvortį. Paskui silpnai krustelėjo ranką — regis, norėjo perduoti raštelį, bet, išsekintas tokių pastangų, nugrimzdo į neramų miegą.

Danvortis užtruko pas jį vos kelias minutes, o tada patraukė pas Gilkraistą.

Kai jis pasiekė Brasenozę, lietus vėl pylė kaip iš kibiro. Piketuotojų būrelis drebėdami gūžėsi po savo vėliava.

Budintysis stovėjo prie savo pertvaros, nurenginėdamas nedidukę kalėdinę eglutę. Vos kilstelėjęs akis į Danvortį, jis tuoj pat sunerimo. Danvortis nestabtelėjęs praėjo pro jį ir žengė pro vartus.

— Ten jums nevalia, pone Danvorti! — sušuko budintysis jam pavymui. — Fakultetas pašaliniams uždarytas.

Nekreipdamas į jį dėmesio, Danvortis nužingsniavo per kiemą. Gilkraisto būstas buvo kitame pastate, už laboratorijos. Danvortis nuskubėjo tenlink, neabejodamas, kad budintysis šoks jo vytis ir mėgins sulaikyti.

Ant laboratorijos durų kabojo didelis ryškiai geltonas skelbimas: „Be specialaus leidimo įeiti draudžiama”, prie durų staktos šulo buvo pritvirtintas elektroninis pavojaus signalo įtaisas.

— Pone Danvorti, — prabilo Gilkraistas, per lietų žirgliodamas jo pasitikti. Reikia manyti, budintysis perspėjo jį telefonu. — Eiti į laboratoriją — draudžiama.

— Aš atėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Danvortis.

Jam iš paskos atskubėjo budintysis, paskui jį vilkosi blizgučių girlianda.

— Gal paskambinti į Universiteto policiją? — paklausė.

— Neprireiks, — atsakė Gilkraistas. — Užeikite pas mane, — kreipėsi jis į Danvortį. — Norėčiau kai ką jums parodyti.

Jis nusivedė Danvortį į savo kabinetą, atsisėdo prie popieriais užversto stalo, užsidėjo kažkokią sudėtingą kaukę su įtaisytais balažin kokiais filtrais.

— Ką tik kalbėjau su PGC, — pasakė. Jo balsas iš po kaukės skambėjo aidžiai, tarytum iš tolo. — Mus užpuolęs virusas — nepažįstamas, anksčiau tokia sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta, o kilmės šaltinis — nežinomas.

— Dabar sekvencija jau nustatyta, — atsakė Danvortis. — Po kelių dienų mus pasieks ir analogai bei vakcina. Daktarė Arens pasirūpino, kad Brasenozei būtų suteikta imunizacijos pirmenybė, o aš stengiuosi surasti laborantą, kuris galėtų perskaityti taško rodmenis iškart po to, kai bus atlikta imunizacija.

— Baiminuosi, kad tai neįmanoma, — vis dar taip pat gaudžiai atsakė Gilkraistas. — Aš štai kaip tik tyrinėjau gripo paplitimą keturioliktame amžiuje. Esama gana aiškių nuorodų, kad pirmojoje keturiolikto amžiaus pusėje siautė bent kelios gripo epidemijos, kurios gerokai išvargino gyventojus, o tuo pačiu — susilpnino jų atsparumą, todėl ir užgriuvusi Juodoji Mirtis nusinešė šitiek gyvybių.

Jis paėmė sučiurusią, iš pažiūros — labai seną knygą.

— Radau šešias atskiras nuorodas apie gripo protrūkius tarp 1318-ųjų spalio ir 1321-ųjų vasario. — Gilkraistas atsivertė knygą ir ėmė skaityti: — „Vos nuėmus derlių, visą Dorsetą užgriuvo tokia nuožmi karštinė, kad išmirė daugelis žmonių. Liga prasidėdavo galvos skausmu ir viso kūno negalia. Gydytojai bandė nuleisti ligoniams kraują, bet dauguma vis vien mirdavo”.

Karštinė. Tame amžiuje, kai karštinės siausdavo nuolat — vidurių šiltinė, cholera, tymai — ir visos šios ligos sukeldavo „galvos skausmą ir viso kūno negalią”.

— 1319-ieji. Praėjusiais metais teko atšaukti visas Bato prisiekusiųjų teismo išvažiuojamąsias sesijas, — kalbėjo Gilkraistas, imdamas kitą knygą. — „Krūtinės liga apėmė teismą taip, kad nebeliko kam klausytis parodymų — nei teisėjų, nei prisiekusiųjų”, — perskaitė Gilkraistas ir per kaukės viršų dėbtelėjo į Danvortį. — Jūs tvirtinote, kad visuomenės baimės dėl tinklo — tik niekuo nepagrįstas isterijos proveržis. Vis dėlto dabar jau atrodo, kad jos dar ir kaip pagrįstos — tvirtais istoriniais faktais.

Tai bent tvirti istoriniai faktai. Informacija apie karštinę ir krūtinės ligas galėjo reikšti bet ką: kraujo užkrėtimą, dėmėtąją šiltinę ar šimtus įvairiausių infekcijų, kurioms nė pavadinimas nesugalvotas. Ir visa tai — beprasmis narstymas, niekaip nesusijęs su dabartimi.

— Virusas negalėjo prasiskverbti per tinklą, — dar bandė aiškinti Danvortis. — Mes atlikinėjome perkėlimus siaučiant pandemijai, į Pirmojo pasaulinio karo mūšius, kur buvo naudojamos gailiosios dujos, į Tel Avivą. „Dvidešimtas Amžius” pasiuntė aptikimo įrangą į Sent Polą, praėjus dviem dienoms po to, kai buvo perkeltas mėginys. Ničniekas negali prasismelkti iš ten.

— Taip sakote jūs. — Gilkraistas pakėlė atspausdintą lapą. — Pasak tikimybių teorijos, esama 0,003 procento tikimybės, kad virusas gali prasismelkti per tinklą ir 22,1 procento tikimybės — kad tuo metu, kai tinklas atidaromas, kritinėje teritorijoje bus koks nors gyvybingas miksovirusas.

— Dėl Dievo meilės, iš kur jūs pešate šituos skaičius? — nusistebėjo Danvortis. — Traukiate iš skrybėlės kaip fokusininkas — triušius? Jūsų tikimybių teorija, — jis piktai pabrėžė tuos žodžius, — tvirtino, kad tikimybė, jog kas nors bus toje vietoje, kai persikels Kivrina, siekia vos 0,04 procento, ir tokią tikimybę jūs pats laikėte statistiškai niekine.

— Virusai — nepaprastai atsparūs organizmai, — laikėsi savo Gilkraistas. — Žinoma atvejų, kai jie, būdami neveiklumo būklės, ištverdavo neįtikėtinai ilgai netgi ekstremalios temperatūros ir drėgnumo sąlygomis — ir vis vien likdavo gyvybingi. Tam tikromis aplinkybėmis jie formuoja kristalus, kurie savo struktūrą gali išlaikyti neribotą laiką. Tačiau pamerkus juos atgal į tirpalą, jie atgyja ir vėl taip pat sėkmingai gali užkrėsti. Gyvybingų tabako mozaikinių kristalų aptikta netgi šešiolikto amžiaus radiniuose. Taigi, akivaizdu: esama pakankamai realaus pavojaus, kad, atidarius tinklą, virusas gali pro jį prasiskverbti, tad šiomis aplinkybėmis aš niekaip negaliu leisti atidaryti tinklo.

— Virusas niekaip negalėjo prasiskverbti per tinklą, — pakartojo Danvortis.

— Tai kodėl jūs taip užsikepėte trūks plyš perskaityti taško rodmenis?

— Todėl, kad… — Danvortis akimirkai nutilo, iš paskutiniųjų stengdamasis tvardytis. — Todėl, kad, perskaičius taško rodmenis, paaiškės, ar perkėlimas pavyko sklandžiai, ar kas nors vis dėlto užstrigo.

— Aha, vadinasi, vis dėlto pripažįstate, kad klaidos tikimybė egzistuoja? — pasigavo Gilkraistas. — Tad kodėl negalimas koks nors netikėtumas, dėl kurio virusas kokį kartą ėmė ir prasiskverbė per tinklą? O kol šitokia tikimybė nepaneigta, laboratorija ir liks uždaryta. Esu visiškai tikras: ponas Besingeimas be išlygų pritars visiems mano veiksmams.

Besingeimas, dingtelėjo Danvorčiui. Tai štai kur šuo pakastas. Virusas niekuo dėtas, kaip ir protestuotojai, kaip ir 1318-ųjų „krūtinės negalios”. Viskas — vien tam, kad jis turėtų kuo pasiteisinti prieš Besingeimą.

Pasinaudojęs proga, kad, Besingeimui išvykus atostogauti, tapo laikinai einančiu dekano pareigas, Gilkraistas strimgalviais perskirstė pavojingumo kategorijas ir strimgalviais suorganizavo perkėlimą, be jokios abejonės, tikėdamasis pateikti Besingeimui pribloškiantį fait accompli. Ką gi, neišdegė. Vietoj stulbinančio laimėjimo j į užgriuvo epidemija, jis prarado istorikę ir susilaukė pasipiktinusių piketuotojų prie fakulteto vartų, tad dabar jam neberūpėjo niekas kita, tik kaip nors reabilituotis, kaip nors pateisinti savo veiksmus ir išgelbėti savo kailį, net jei dėl to tektų paaukoti Kivriną.

— O kaip Kivrina? Gal ji irgi be išlygų pritaria visiems jūsų veiksmams? — paklausė jis.

— Kai pasisiūlė savanore keliauti į 1320-uosius, panelė Engl labai gerai žinojo, kokie pavojai gresia, — atkirto Gilkraistas.

— Žinojo ir tai, kad ketinate pamesti ją likimo valiai?

— Pokalbis baigtas, pone Danvorti. — Gilkraistas atsistojo. — Laboratoriją ketinu atidaryti tik tada, kai bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis, kai — kuo būsiu labai patenkintas — rasime patikimų įrodymų, jog jis tikrai neprasiskverbė pro tinklą.

Jis nulydėjo Danvortį iki durų. Už jų jau lūkuriavo budintysis.

— Net nesitikėkite, kad leisiu jums palikti likimo valiai Kivriną, — pareiškė Danvortis.

Gilkraistas po kauke perkreipė lūpas.

— O aš neketinu jums leisti sukelti pavojų šios bendruomenės sveikatai. — Jis atsigręžė į budintįjį. — Palydėkite poną Danvortį iki vartų. O jei jis dar kartą mėgins brautis į Brasenozę, kvieskite policiją. — Gilkraistas užtrenkė duris.

Budintysis nulydėjo Danvortį per kiemą, įdėmiai jį stebėdamas, tarytum baimintųsi, kad šis gali būti pavojingas.

Dar kiek, ir iš tikrųjų tapsiu pavojingas, dingtelėjo Danvorčiui.

— Noriu paskambinti iš jūsų telefono, — pareiškė jis, kai jie pasiekė vartus. — Universiteto reikalais.

Budintįjį šis prašymas, atrodė, gerokai sunervino, bet jis vis tik pastatė telefoną ant stalo ir nenuleido akių nuo Danvorčio, kol šis rinko Baliolo numerį. Atsiliepė Finčas.

— Būtina surasti Besingeimą, — pasakė jam Danvortis. — Ypatingai svarbus atvejis. Skambink į Škotijos žvejybos leidimų išdavimo biurą, sudaryk viešbučių ir užeigų sąrašą. Ir dar padiktuok man Polės Vilson numerį.

Jis užsirašė numerį, baigė pokalbį su Finču ir ėmėsi skambinti Polei Vilson, bet tuoj pat persigalvojo ir paskambino Merei.

— Noriu padėti nustatyti viruso šaltinį, — pasakė.

— Gilkraistas nesutinka atidaryti tinklo, — atsiliepė ji.

— Ne, — patvirtino jis. — Ką galėčiau nuveikti, kad padėčiau surasti šaltinį?

— Tai, ką darei ir anksčiau: dirbti su pirmine informacija. Pasistenk atsekti visus kontaktus, be to, ieškok tų dalykų, kuriuos minėjau: galimo radiacijos poveikio, paklausinėk, ar kas nebuvo atsidūręs arti paukščių ar naminių gyvulių, galbūt kasnors bendravo su religinių bendruomenių, nepripažįstančių priešvirusinių preparatų naudojimo, atstovais. Tau prireiks kontaktų sąrašų.

— Atsiųsiu Koliną jų paimti, — pasakė jis.

— Tuojau ko nors paprašysiu, kad juos paruoštų. Beje, imkis tikrinti ir keturių — šešių dienų senumo Badrio kontaktus — tam atvejui, jei vis tik paaiškėtų, kad jis ir yra pirminis viruso šaltinis. Užsikrėtus nuo telkinio inkubacinis periodas gali būti ilgesnis, nei užsikrėtus tiesiogiai nuo kito žmogaus.

— Pristatysiu prie darbo Viljamą, — pažadėjo Danvortis. Jis stumtelėjo telefoną budinčiajam, kuris tučtuojau išlindo iš už savo pertvaros ir nulydėjo Danvortį pro vartus. Sis net truputį nustebo, kad budintysis nesekė jam įkandin iki pat Baliolo.

Parsiradęs namo, Danvortis iš karto paskambino Polei Vilson.

— Ar galite kaip nors prasibrauti į tinklo konsolę, net ir neįeidama į laboratoriją? — paklausė jos. — Gal įmanoma tiesiogiai prisijungti per Universiteto kompiuterį?

— Nežinau, — atsakė ji. — Bet Universiteto kompiuterį saugo ugniasienė. Gal aš ir sugebėčiau sukurti tokį taraną, kuris ją pramuštų, o gal pavyktų prasigraužti iš Baliolo konsolės. Pirmiausia reikėtų apsidairyti, kokia ten apsauga. Ar jau suradote laborantą, kuris perskaitytų rodmenis, jei man pavyks juos iškrapštyti?

— Rasiu, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.

Atskubėjo Kolinas, visas permirkęs ir varvantis — pasiimti naujos juostelės.

— Ar žinote, kad jau gavome sekvenciją ir paaiškėjo, kad tasai virusas — mutantas? — paklausė.

— Taip, — atsakė Danvortis. — Gal nubėgtum tuojau pat į ligoninę ir atneštum iš tetulės kontaktų sąrašus?

Kolinas pasidėjo glėbį plakatų. Viršutinis perspėjo: „Saugokitės atkryčio!”

— Visi kalba, kad tai — kažkoks biologinis ginklas, — pasakė Kolinas. — Sako, jis kažkaip ištrūko iš laboratorijos.

Tik ne iš Gilkraisto laboratorijos, su kartėliu pagalvojo Danvortis.

— Gal žinai, kur galėtų būti Viljamas Gadsonas?

— Ne. — Kolinas nutaisė bjaurią miną. — Tikriausia ant laiptų — su kuo nors bučiuojasi.

Viljamas buvo maisto atsargų sandėliuke — glamžė vieną iš sulaikytųjų. Danvortis paliepė jam išsiaiškinti, kur buvojo Badris nuo ketvirtadienio iki sekmadienio ryto ir gauti Besingeimo kredito kortelių kopijas gruodžio mėnesiui, tada patraukė atgal į savo butą skambinėti laborantams.

Vienas laborantas aptarnavo perkėlimo į devynioliktąjį amžių tinklą Maskvoje, dar du buvo išvažiavę slidinėti. Visų likusiųjų nebuvo namie — o gal, Endriuso perspėti, jie tiesiog nekėlė ragelio.

Kolinas atnešė kontaktų sąrašus. Tai buvo tikra katastrofa. Niekas net nepasistengė kaip nors sieti atskirų informacijos nuotrupų, bandyta nebent ieškoti galimų sąsajų su amerikiečiais, o ir kontaktų būta pernelyg jau daug. Gera pusė pirminių kontaktų dalyvavo šokiuose Hedingtone, du trečdaliai vaikščiojo po parduotuves ieškodami kalėdinių dovanų, visi, išskyrus du, važiavo metro. Tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.

Danvortis sugaišo pusę nakties, tikrindamas priklausomybę įvairioms religinėms bendruomenėms, peržiūrinėdamas visus įmanomus sąsajų variantus. Keturiasdešimt su asmenys priklausė Anglikonų bažnyčiai, devyni — Šventosios Reformacijos, septyniolika — išvis jokiai. Aštuoni asmenys buvo studentai iš Šresberio koledžo, vienuolika — būriavosi prie „Debenhem” universalinės, norėdami pamatyti Kalėdų senelį, devyni dirbo Montojos kasinėjimuose, trisdešimt — apsipirkinėjo „Blekvelyje”.

Dvidešimt vienas iš jų buvo vienaip ar kitaip susidūręs su mažų mažiausiai dviem antriniais kontaktais, o „Debenhem” universalinės Kalėdų senelis bendravo su trisdešimt dviem asmenimis (su visais, išskyrus vienuolika, — bare po pamainos), bet nė vienoju nebuvo įmanoma atsekti iki jokio bendro pirminio kontakto, išskyrus patį Badrį.

Rytą Merė atgabeno ligoninėje nebesutilpusius ligonius. Ji vilkėjo apsauginę aprangą, bet buvo be kaukės.

— Lovos paruoštos? — paklausė.

— Taip. Įrengėme dvi palatas po dešimt lovų.

— Gerai. Man prireiks visų.

Jie padėjo ligoniams įsitaisyti improvizuotų palatų lovose ir paliko juos Viljamo bičiulės, medicinos mokyklos auklėtinės, globai.

— Kai tik atsilaisvins greitosios pagalbos automobilis, atvešime tuos, kuriuos reikia gabenti neštuvais, — pasakė Merė, eidama atgal per kiemą drauge su Danvorčiu.

Lyti visai nustojo, dangus prašviesėjo, atrodė, gali ir visai išsigiedryti.

— Kada gausite analogus? — paklausė Danvortis.

— Teks laukti dar mažiausiai dvi dienas, — atsakė Merė.

Jie priėjo vartus. Merė atsirėmė į akmeninę tvorelę.

— Kai visa šitai baigsis, pati kur nors iškeliausiu per tinklą, — pareiškė ji. — Į kokį nors amžių, kuriame nėra jokių epidemijų, kuriame nereikia laukti ir jaudintis, ir bejėgiškai stoviniuoti greta, niekuo negalint padėti.

Ji delnu persibraukė žilus plaukus.

— Norėčiau pakliūti į kokį nors amžių, kurio pavojingumo lygis nebūtų dešimt balų. — Ji šyptelėjo. — Tik kad nėra tokio, ar ne?

Danvortis papurtė galvą.

— Ar aš tau kada pasakojau apie Karalių Slėnį? — paklausė ji.

— Sakei, kad buvai nusigavusi ten per pačią pandemiją.

Ji linktelėjo.

— Kaire jau buvo paskelbtas karantinas, tad mums teko krapštytis per Adis Abebą, — ėmė pasakoti ji. — Pakeliui įbrukau kyšį taksistui, kad nuvežtų mus į Karalių Slėnį — man baisiai magėjo pamatyti Tutanchamono kapą. Tai bent sumanymas, kvailiau ir nesugalvosi. Pandemija jau buvo pasiekusi Luksorą, ir mes tik per adatos skylutę prasmukome neįkliuvusios į karantino zoną. Dukart į mus šovė. — Ji palingavo galvą. — Nežinia kiek kartų galėjome prikišti kailį. Kai atvykome, mano sesuo atsisakė lipti iš mašinos, bet aš nulipau laiptais ir prisiartinau prie kapo durų. Galvojau: štai kaip viskas atrodė, kai Karteris tai surado.

Ji pažvelgė į Danvortį — tarytum kiaurai jį, prisimindama, ką regėjusi.

— Kai jie surado duris į kapą, jos buvo užrakintos; atradėjai privalėjo laukti, kol atvyks specialiai įgalioti asmenys jų atidaryti. Tačiau Karteris neiškentė: pragręžę skylutę duryse, prikišo prie jos žvakę ir dirstelėjo vidun. — Jos balsas pritilo. — Kamarvonas paklausė: „Ar ką nors matai?” Ir Karteris atsakė: „Taip. Nuostabiausių dalykų”.

Ji užsimerkė.

— Niekada šito nepamiršau: kaip stovėjau ten', prie tų uždarytų durų. Tas vaizdas kaip gyvas stovi prieš akis ir dabar. — Ji atsimerkė. — Štai kur norėčiau nukeliauti, kai visa šitai pasibaigs. Į tuos laikus, kai buvo pirmąsyk atidarytas Karaliaus Tutanchamono kapas.

Merė iškišo galvą iš po vartelių stogo.

— O Dievulėliau, vėl pradeda lyti. Reikia dumti atgal. Nepaeinančius ligonius atsiųsiu iš karto, kai tik prisistatys greitosios automobilis. — Ji aštriai dėbtelėjo į jį. — Kodėl tu nedėvi apsauginės kaukės.

— Nuo jos man aprasoja akiniai. O tu?

— Baigiasi apsauginių kaukių atsargos. Tikiuosi, tau atliko imuniteto stiprinimo procedūrą?

Jis papurtė galvą.

— Neturėjau laiko.

— Tai surask laiko, — pasakė ji. — Ir dėvėk kaukę. Jeigu iškrisi iš klumpių, Kivrinai tikrai nepadėsi.

Tarsi dabar galėčiau kuo nors jai padėti, galvojo jis, žingsniuodamas per kiemą atgal į savo butą. Aš negaliu prasibrauti į laboratoriją, negaliu prikalbinti laboranto, kad atvyktų į Oksfordą, negaliu surasti Besingeimo. Danvortis susimąstė, kam dar galėtų paskambinti. Jis perkratė visą Škotiją: patikrino visas licencijų išdavimo agentūras, žvejų draugijas, valčių nuomos punktus. Besingeimo neaptiko nė pėdsako. Ką gali žinoti, gal Montoja ir nesuklydo spėdama, kad jis visai ne Škotijoje, o išrūko kur nors į tropikus su moterimi.

Montoja. Juk jis visiškai užmiršo Montoją. Nematė jos nuo pat Kūčių apeigų bažnyčioje. Ji irgi ieškojo Besingeimo — kad šis pasirašytų leidimą išvykti į kasinėjimus, o paskui dar paskambino Kalėdų dieną ir paklausė, ar Besingeimas — iš upėtakių, ar iš lašišų. Vėliau paskambino dar vieną kartą, perdavė žinutę: „Nesirūpinkite”. O tai jau galėjo reikšti, kad Montoja ne tik išsiaiškino, kokias žuvis mėgsta žvejoti Besingeimas, bet rado ir jį patį.

Jis užlipo laiptais į savo butą. Jeigu Montoja surado Besingeimą ir išsireikalavo iš jo leidimą, reikia manyti, tą pat akimirką ir išdūmė į savo kasinėjimus. Nė už ką nebūtų gaišusi, kad dar kam nors apie tai praneštų. Danvortis net nebuvo tikras, ar ji žino, kad jis irgi ieško Besingeimo.

Be jokios abejonės, Besingeimas turėjo grįžti čionai, vos išgirdęs iš Montojos žinią apie karantiną — nebent jam būtų sutrukdęs blogas oras ar neišvažiuojami keliai. O gal Montoja jam nieko nė nepasakė apie karantiną? Juk be brangiosios radimvietės jai nerūpi niekas pasaulyje, tad ji galėjo pasakyti jam tik tiek, kad būtinai reikalingas jo parašas.

Bute jis rado ponią Teilor, keturis sveikus likusius jos varpininkus — ir Finčą; visi šeši stovėjo ratu ir tūpčiojo. Finčas vienoje rankoje laikė lapą popieriaus ir sau po nosimi tyliai skaičiavo.

— Kaip tik ketinau eiti į palatas, paskirstyti darbą slaugėms, — suskato nei šį, nei tą vapėti jis. — Štai Viljamo ataskaita. — Jis įbruko ją Danvorčiui ir iškurnėjo lauk.

Ponia Teilor ir jos ketvertas susirinko rankinių varpelių pakuotes.

— Skambino panelė Vilson, — pranešė ponia Teilor. — Prašė perduoti jums štai ką: taranu ugniasiėnės nepramuši, teks mėginti įsirausti per Baliolo konsolę.

— Ačiū, — padėkojo Danvortis.

Ji išėjo, jai įkandin žąsele pasišalino ir kiti.

Danvortis paskambino į kasinėjimus. Niekas neatsakė. Jis pabandė skambinti Montojai į namus, paskui — į jos kabinetą Brasenozėje, vėl — į kasinėjimus. Veltui — išvis niekas nekėlė ragelio. Danvortis dar kartą surinko jos buto numerį ir paliko telefoną skambėti, kol peržiūrinėjo Viljamo ataskaitą. Badris visą šeštadienį ir sekmadienio rytą darbavosi kasinėjimuose. Vadinasi, Viljamas tikriausiai kalbėjosi su Montoja, jeigu jau tai išsiaiškino.

Netikėtai jis susimąstė apie pačią radimvietę. Ji buvo laukuose, kiek atokiau nuo Vitnio, Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje. Vadinasi, ten gali būti ir ančių ar vištų arba kiaulių, o gal ir visko drauge. Badris dirbo ten pusantros dienos, rausėsi purvyne — geresnės progos įsirioglinti į virusų telkinį ir norėdamas nesugalvosi.

Įgarmėjo Kolinas — permirkęs iki siūlo galo.

— Pristigome plakatų, — pranešė ir kibo raustis savo krepšyje.

— Rytoj iš Londono žada atsiųsti dar. — Jis iškasė kramtomosios gumos gumulą ir susigrūdo į bumą, nė nepasivarginęs nukrapštyti prikibusių pūkų. — Ar žinote, kas kaip tik šiuo metu ramsto sieną jūsų laiptinėje? — paklausė vaikiščias. Jis stryktelėjo ant palangės, atsivertė knygą apie Viduramžius. — Ogi Viljamas su kažkokia mergužėle. Bučiuojasi ir burkuoja sau patenkinti. Vos prasibroviau pro juos.

Danvortis atidarė duris. Viljamas be didesnio entuziazmo atsiplėšė nuo nedidukės brunetės, vilkinčios „Barberio” neperšlampamą lietpaltį, ir įėjo vidun.

— Gal žinai, kur dabar ponia Montoja? — paklausė Danvortis.

— Ne. NSA tvirtina, kad ji išvyko į kasinėjimus, bet telefono ragelio ten niekas nekelia. Tikriausiai ji kapstosi šventoriuje ar kur nors fermoje ir negirdi skambučio. Maniau, gal reikėtų panaudoti rėksnį, bet paskui prisiminiau šią merginą, studijuojančią senovės istoriją, ir… — Jis kinktelėjo galva mažosios brunetės link. — Ji man ir pasakė mačiusi dirbusiųjų kasinėjimuose sąrašus — Badris dirbęs ten šeštadienį ir sekmadienį.

— Rėksnį? O kas tai?

— Juo reikia prisijungti prie telefono linijos — jis sustiprina skambučio garsą kitame gale. Na, tam atvejui, jei žmogus, kuriam skambinate, kaip tik tuo metu būtų sode ar duše, ar dar kur nors.

— Ar galėtum suveikti tokį dalykėlį mano telefonui?

— Man tai šiek tiek pernelyg sudėtinga. Bet aš pažįstu vieną studentę, kuri sugebėtų tai įtaisyti. Savo kambaryje turiu jos telefono numerį. — Jis išėjo, susikibęs už rankų su brunete.

— Žinote, ką? Jeigu ponia Montoja tikrai kasinėjimuose, aš galėčiau pervesti jus per apsaugos perimetrą, — prašneko Kolinas. Vaikiščias išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo. — Būtų visai nesunku. Perimetre daugybė skylių, kurių niekas nežiūri. Apsauginiams visai nepatinka stoviniuoti lietuje.

— Net neketinu veržtis iš karantino zonos, — atsakė Danvortis.

— Mes siekiame pažaboti epidemiją, o ne dar plačiau ją paskleisti.

— Kaip tik šitaip ir plėtėsi maras Juodosios Mirties laikotarpiu, — kalbėjo Kolinas. Jis vėl išsitraukė gumą ir apžiūrėjo. Dabar ji buvo šleikščiai geltonos spalvos. — Visi stengėsi nuo jo pabėgti, tačiau bėgdami nešėsi drauge su savimi.

Pro duris galvą kyštelėjo Viljamas.

— Ji sako, kad prietaisui surinkti prireiks poros dienų, bet prie savo telefono ji turi tokį prisijungusi, jei norite, galite pasinaudoti.

Kolinas stvėrė savo striukę.

— Galiu eiti?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Ir nebelakstyk šlapiais drabužiais. Visai nenoriu, kad ir tave pakirstų gripas. — Jis drauge su Viljamu nulipo laiptais žemyn.

— Ji — paskutinio kurso studentė Šresberyje, — pasakė Viljamas, žengdamas į lietų.

Vidur kiemo juos pasivijo Kolinas.

— Aš nesusirgsiu. Imuniteto stiprinimo procedūra man atlikta, — pareiškė jis. — Juodosios Mirties laikais niekas nesusiprato skelbti karantino, taigi, maras išplito visur. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė šaliką. — Botlio kelias — pati tinkamiausia vieta išsmukti už perimetro ribų. Ant kampo, kaip tik ties sargybos postu, yra užeiga, ir apsauginis vis taikosi užbėgti ten išgerti ko nors karšto, kad visai nesustiptų.

— Užsisegiok striukę, — paliepė jam Danvortis.

Paaiškėjo, kad Viljamo pažįstama mergina — ta pati Polė Vilson. Ji pasakė Danvorčiui mėginusi sukurpti optinį kirminą, kuris galėtų prasigraužti į konsolę, bet susidoroti su užduotimi dar nepavykę. Danvortis paskambino į kasinėjimus, bet niekas neatsiliepė.

— Tegul sau skamba, — pasakė Polė. — Galbūt jai toloka eiti iki telefono. Rėksnio balsas girdėti už pusės kilometro.

Danvortis paliko telefoną skambėti dešimt minučių, paskui padėjo ragelį, palaukė penkias minutes, pamėgino dar kartą. Dar po penkiolikos minučių gavo pripažinti pralaimėjimą. Polė svaidė ilgesingus žvilgsnius į Viljamą, o Kolinas drebėjo savo permirkusiuose drabužiuose. Danvortis parsivedė jį namo ir įgrūdo į lovą.

— Arba už perimetro ribų galėčiau prasmukti aš vienas — pasakyčiau jai, kad jums paskambintų, — pasisiūlė Kolinas, subrukęs gumą atgal į krepšį. — Gal jums atrodo, kad jūs pats tokiems žygiams jau per senas? O aš — tikras specialistas landžioti per perimetrus.

Danvortis palaukė, kol kitą rytą vėl pasirodė Viljamas, tada vėl patraukė į Sresberį pabandyti dar sykį, bet ir šįkart nieko nepešė.

— Nustatysiu jį taip, kad skambintų kas pusę valandos, — pažadėjo Polė, lydėdama jį prie vartų. — Jūs tikriausiai nežinote, ar Viljamas draugauja ir su kitomis merginomis, ar ne?

— Ne, — atsakė Danvortis.

Staiga Kristaus bažnyčios pusėje suskambo Varpai, jų gaudesys skardžiai sklido lietuje.

— Čia dabar kas? Nejaugi kažkam šovė į galvą vėl įjungti tuos kraupius varpus? — Polė net persilenkė per vartus, kad geriau girdėtų.

— Ne, — atsakė Danvortis. — Tai amerikiečiai. — Jis pakreipė galvą, atsukdamas ausį ten link, iš kur sklido gaudesys. Bandė susigaudyti, ar ponia Teilor visgi ryžosi kompromisui — skambinti „Steadmans”. Tačiau ne — girdėti buvo šeši varpai, senieji Osnio varpai: Romusis, Gabrielius ir Marija — vienas paskui kitą; paskui įsijungė Klementas, Hotklerkas ir Teiloras. — Ir dar Finčas.

Varpų gaudesys skambėjo netikėtai puikiai — niekuo nepriminė elektroninių varpų muzikos, čia tau ne „O Kristau, bendraujantis su pasauliu”. Varpai gaudė aiškiai ir skaidriai — Danvortis kone matė varpininkus, sustojusius ratu varpinėje, ritmingai tūpčiojančius iškeltomis rankomis, ir Finčą, patyliukais murmantį skaičių sąrašą.

— Kiekvienas privalo be pertrūkio laikytis savojo varpo, — tvirtino andai ponia Teilor. Tuo tarpu Danvorčiui po kojomis vien kliuviniai ir maišėsi, bet dabar jis nei iš šio, nei iš to pasijuto džiugiai. Poniai Teilor ir jos varpininkams taip ir nepavyko atlikti savojo kūrinio per Kūčias Norviče, bet tai nesutrukdė jai likti iki galo ištikimai varpams — ir štai, jie karštligiškai, kurtinančiai gaudžia virš galvos, tarytum skelbdami šventę, skelbdami pergalę. Visai kaip Kalėdų rytą. Jis būtinai surasiąs Montoją. Ir Besingeimą. Arba laborantą, kuris nepabūgs karantino. Jis būtinai surasiąs Kivriną.

Vos parėjęs į Baliolą, Danvortis išgirdo skambant telefoną. Tekinas užlėkė laiptais vildamasis, kad skambina Polė. Tačiau skambino Montoja.

— Danvorti? — be ceremonijų prapliupo ji. — Sveiki. Čia Lupė Montoja. Kas ten pas jus dedasi?

— Kur jūs? — riktelėjo jis.

— Radimvietėje, — atsakė ji, bet tai jau buvo aišku ir be pasakymo. Ji stovėjo išrausiotame Viduramžių bažnyčios šventoriuje, priešais sugriuvusią navą. Iš karto krito į akis, kodėl Montoja taip veržėsi kuo greičiau grįžti į kasinėjimus. Vietomis telkšojo gal pėdos gilumo balos. Montoja radimvietę kaip išmanydama buvo apklosčiusi brezentiniais bei polietileniniais užtiesalais, bet lietus tai šen, tai ten sunkėsi perjuos, telkėsi į klanus, o kur susidurdavo įdubusių užtiesalų kraštai, ir išvis kriokliu tekėjo žemėn. Visa kas: antkapiniai akmenys, akumuliatoriais maitinami prožektoriai, kuriuos ji buvo pritvirtinusi prie brezento, palei sieną išrikiuoti kastuvai — buvo beviltiškai išterliota dumblu.

Pati Montoja irgi buvo dumblina iki ausų. Ji vilkėjo savąją teroristo striukę ir šlaunis siekiančius žvejo batus — tokius, kokius kaip tik šiuo metu galbūt avi ir Besingeimas, kad ir kur jis būtų; visa jos apranga buvo permirkusi ir purvina. Sudžiūvusiu purvu aplipusi netgi ranka, kurioje ji laikė telefono ragelį.

— Ištisas dienas stengiausi jums prisiskambinti, — pasakė Danvortis.

— Ničnieko negirdėjau per siurblio ūžimą. — Ji mostelėjo kažkur už kadro ribų — tikriausiai į siurblį, kurio Danvortis negalėjo matyti, bet jis ir negirdėjo nieko daugiau, tik lietaus lašų barbenimą į brezentą. — Štai, ką tik nutrūko jo diržas, o kito aš neturiu. Išgirdau gaudžiant varpus. Ar tai reiškia, kad karantinas atšauktas?

— Vargu, — atsakė Danvortis. — Pas mus čia siaučia epidemija — visu pajėgumu. Septyni šimtai aštuoniasdešimt susirgusiųjų, šešiolika iš jų mirė. Nejaugi nė akyse nematėte laikraščių?

— Ničnieko nei mačiau, nei girdėjau nuo pat tos minutės, kai atsikrapščiau čionai. Pastarąsias šešias dienas nieko kita ir neveikiu, tik stengiuosi išlaikyti šitą prakeiktą radimvietę virš vandens, bet viena niekaip nesusidoroju. O dabar — dar ir be siurblio. — Purvina ranka ji nužėrė nuo veido vešlių juodų plaukų sruogą. — Tai kurių galų skambinate varpais, jei karantinas neatšauktas?

— Tai amerikiečiai — atlieka savąjį „Chicago Surprise Minor”.

Montoja suirzo.

— Jeigu jau padėtis tokia prasta, kodėl jie negalėtų nuveikti kokio nors naudingo darbo?

Jie jau nuveikė šį tą net labai naudingo, pagalvojo Danvortis. Privertė tave paskambinti.

— Be jokios abejonės, čia aš surasčiau jiems kuo užsiimti. — Ji vėl nužėrė plaukus nuo veido. Atrodė beveik tokia pat pavargusi kaip ir Merė. — Iš tiesų vyliausi, kad karantinas galbūt atšauktas ir aš galėsiu prisišaukti bent kokios nors pagalbos. Kaip manote, ar dar ilgai truks?

Pernelyg ilgai, galvojo jis žvelgdamas į lietaus krioklius, šniokščiančius tarp brezento užtiesalų. Pagalbos tu tikrai nesulauksi laiku.

— Man labai reikia šiokios tokios informacijos apie Besingeimą ir Badrį Čaudurį, — pasakė jis. — Stengiamės nustatyti viruso šaltinį, taigi, mums būtina žinoti, su kuo bendravo Badris. Jis dirbo jūsų kasinėjimuose aštuonioliktąją ir devynioliktosios rytą. Kas dar buvo ten tuo pat metu kaip ir jis?

— Aš.

— O kas dar?

— Daugiau niekas. Visą gruodį nieko negalėjau prisiprašyti talkon, kažkoks siaubas. Visi mano senovės istorijos studentai išsilakstė tą pačią dieną, kai prasidėjo atostogos. Teko už ausų temptis čionai visus savanorius, kiek tik pavyko jų rasti.

— Esate tikra, kad buvote tik dviese?

— Taip. Labai gerai tai prisimenu, nes šeštadienį kaip tik atvėrėme riterio kapą — nukelti dangtį buvo gyvas vargas. Džiliana Ledbeter sutiko padirbėti šeštadienį pas mane, bet paskutinę akimirką paskambino ir pranešė nebeateisianti — mat skubanti į pasimatymą.

Su Viljamu, dingtelėjo Danvorčiui.

— O sekmadienį? Ar su Badriu buvo ir dar kas nors?

— Jis dirbo čia iš ryto, ir tuo metu nieko daugiau nebuvo. Paskui jam reikėjo važiuoti į Londoną. Klausykite, man metas. Nepanašu, kad artimiausiu metu susilauksiu talkos, tad skubu grįžti prie darbo. — Ji jau atitraukė ragelė nuo ausies.

— Palaukite! — užriko Danvortis. — Tik nedėkite ragelio!

Ji vėl priglaudė ragelį prie ausies, bet atrodė smarkiai nekantraujanti.

— Man būtinai reikia užduoti jums dar kelis klausimus. Tai labai svarbu! Kuo greičiau nustatysime šito viruso šaltinį, tuo greičiau bus atšauktas karantinas, ir jūs sulauksite pagalbos.

Ji neatrodė įtikinta, bet surinko kodą, tada padėjo ragelį ant aparato ir pasakė:

— Neprieštarausite, jei aš dirbsiu, kol kalbėsimės?

— Jokiu būdu, — Danvortis lengviau atsiduso. — Žinoma, dirbkite.

Ji staiga išnyko iš kadro, vėl grįžo, surinko kitą kodą.

— Atleiskite, nepasiekia, — tarstelėjo, ir ekrane sumirgėjo „sniegas” — reikia manyti, Montoja perkėlinėjo telefoną arčiau savo darbo vietos. Kai vaizdas vėl išryškėjo, Danvortis išvydo Montoją tupinčią dumblo klane greta akmeninio antkapio. Tikriausiai to paties, kurio dangtį taip vargingai nukėlinėjo su Badriu.

Dangtis su tradicine skulptūra — šarvuotu riteriu, kurio rankos ant kirasa uždengtos krūtinės sunertos taip, kad sunkiomis šarvinėmis pirštinėmis apmautos plaštakos siekė pečius, o kardas gulėjo prie kojų — stovėjo toli gražu ne saugiu kampu atremtas į antkapio šoną, uždengdamas kruopščiai išgraviruotas raides. „Reąuiesc…” — tiek tegalėjo perskaityti Danvortis. Reąuiescat in pace. Ilsėkis ramybėje — palaima, kuri vargšui velioniui riteriui akivaizdžiai neskirta. Miegančiojo veide po įmantriu šalmu Danvortis tarėsi įžiūrįs smerkiamą išraišką.

Atvirą kapo viršų Montoja buvo uždengusi polietileno plėvele. Ji visa buvo nusagsityta vandens lašeliais. Danvortis nejučia susimąstė: galbūt kitas antkapio šonas vaizduoja tikrąjį siaubą, gulintį kape, panašiai kaip Kolino knygos iliustracijoje? Kažin, ar tokio atvaizdo šiurpumas atitinka tikrovę? Vanduo atkakliai telkėsi į balą kapo galvūgalyje, polietilenas buvojau gerokai įdubęs.

Montoja atsitiesė, iškeldama plokščią, dumblo pilną dėžutę.

— Na? — paragino ji, dėdama dėžutę ant antkapio krašto. — Sakėte, dar keli klausimai?

— Taip, — patvirtino Danvortis. — Minėjote, kad tuo metu, kai su jumis dirbo Badris, ten nebuvo jokių kitų žmonių?

— Jokių, — atsakė ji nusibraukdama prakaitą nuo kaktos. — Dievulėliau, tai bent dumblynas čia. — Jis išsinėrė iš savosios teroristo striukės ir užmetė ją ant antkapio dangčio.

— O kaip vietiniai gyventojai? Tokie, kurie nesusiję su kasinėjimais?

— Jei čia būtų bent kokių nors žmonių, tuoj pat pristatyčiau juos prie darbo. — Ji suskato pirštais rausioti dumblą dėžutėje, iškniso kelis rudus akmenis. — Tasai dangtis svėrė visą toną, o kai tik jį nukėlėme, dangus taip ir praplyšo. Būčiau šaukusi pagalbon bet ką, jei tik kas būtų ėjęs pro šalį, bet radimvietė pernelyg atoki ir niekas čia pro šalį nevaikšto.

— O kaip Nacionalinio Paveldo darbuotojai?

Ji pakišo akmenis po čiurkšle, kad nusiskalautų purvas.

— Tie išvis pasirodo čia tik vasarą.

Danvortis vylėsi, kad ims ir paaiškės, jog užkrato šaltinis buvo ten, kasinėjimuose — kad Badris buvo susidūręs su kokiu nors vietiniu gyventoju ar Nacionalinio Paveldo darbuotoju, o gal kokiu klaidžiojančiu medžiotoju, išsiruošusiu pašaudyti ančių. Tačiau miksovirusų nešiotojai neplatina. Paslaptingasis vietinis gyventojas būtų turėjęs pats sirgti, o Merė jau spėjo apklausti visas Anglijos ligonines bei gydytojų priimamuosius. Už perimetro ribų nepasitaikė nė vieno vienintelio susirgimo atvejo.

Montoja vieną po kito prikišo akmenis prie prožektoriaus, pritvirtinto ant vieno statramsčių, pasukiojo juos prieš šviesą, apžiūrėjo vis dar dumblinus šonus.

— O paukščiai? — paklausė jis.

— Paukščiai? — pakartojo ji. Danvortis staiga susizgribo, kad jo klausimas nuskambėjo taip, tarsi jis siūlytų paprašyti praskrendančių žvirblių pulko'padėti nukelti tą dangtį.

— Virusą galėjo paskleisti paukščiai. Antys, žąsys… vištos, — pridūrė jis, nors ir nebegalėjo prisiminti, ar vištos buvo tarp tikėtinų viruso nešiotojų. — Ar netoli kasinėjimų yra kokių nors paukščių?

— Vištų? — perklausė Montoja, pakeldama prieš šviesą dar vieną akmenį.

— Kartais atsitinka taip, kad virusų mutacijas sukelia gyvūnų virusų sąveika su žmogaus virusais, — paaiškino jis. — Dažniausiai pasitaikantis virusų telkinys — naminiai paukščiai, bet kartais atsakomybė tenka netgi žuvims. Arba kiaulėms.

Montoja vis dar žiūrėjo į jį taip, tarsi manytų, kad Danvorčiui staiga koks varžtas išklibo.

— Juk radimvietė — Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje, argi ne taip?

— Na taip, bet pati ferma — už trijų kilometrų nuo čia. O mes — vidur miežių lauko. Niekur arti nė su žiburiu nerasi jokios kiaulės. Ar paukščio. Ar žuvies. — Ji vėl įniko apžiūrinėti akmenis.

Jokių paukščių. Jokių kiaulių. Jokių vietinių žmonių. Vadinasi čia, kasinėjimuose, viruso šaltinio irgi nėra. Galbūt jo nėra niekur, galbūt Badrį išties pakirto spontaniškai mutavęs gripo virusas — Merė juk užsiminė, kad galėjo būti ir taip. Galbūt tas virusas tiesiog atsirado iš niekur ir lyg perkūnija iš giedro dangaus užgriuvo Oksfordą, panašiai kaip maras užgriuvo nieko pikto nenujaučiančius štai šito šventoriaus įnamius.

Montoja vėl laikė prikišusi akmenis prie šviesos, nagais skrebendama vieną kitą prikibusį purvo grumstelį, o paskui pirštu trindama paviršių. Staiga Danvortis suprato, kad tai, ką ji apžiūrinėja, — anaiptol ne akmenys, o kaulai. Galbūt stuburo slanksteliai, o gal riterio kojų pirštų kauliukai. Recąuiesat in pace.

Atodo, ji pagaliau surado tą, kurio ieškojo — ruplėtą nelygų kaulą, dydžio sulig graikiniu riešutu, išduobtu kraštu. Likusius ji suvertė atgal į padėklą, iš marškinių kišenės išrausė dantų šepetėlį trumpu kotu ir, suraukusi antakius, ėmėsi zulinti įdubos kraštus.

Gilkraistas niekad nepripažins, kad užkrato šaltinis galėjo būti spontaniška viruso mutacija. Jis pernelyg susižavėjęs savąja teorija — neva kažkoks keturioliktojo amžiaus virusas prasismelkęs per tinklą. Ir dar, jis pernelyg mėgaujasi savąja laikinai einančio Istorijos fakulteto dekano pareigas valdžia, taigi, nė už ką nepasiduos, net jeigu Danvortis būtų aptikęs pulkelį ančių, plaukiojančių šventoriuje telkšančiose balose.

— Man būtinai reikia susisiekti su Besingeimu, — pasakė Danvortis. — Kur jis?

— Besingeimas? — vis dar susiraukusi Montoja apžiūrinėjo kaulą. — Net nenumanau.

— Bet… maniau, jums pavyko jį rasti. Kai skambinote Kalėdų dieną, rodos, sakėte, kad jums būtinai reikia jo parašo, norint gauti NSA leidimą vykti čionai.

— Žinau. Sugaišau ištisas dvi dienas skambinėdama į visas Škotijos upėtakių ir lašišų žvejybos draugijas, bet paskui supratau, kad ilgiau laukti nieku gyvu nebegaliu. — Iš džinsų kišenės ji išsitraukė atlenkiamą peiliuką ir ėmė skrebinti nelygų kaulo kraštą. — Beje, jei jau prakalbome apie NSA… gal padarytumėte man vieną paslaugą? Be paliovos jiems skambinu, bet telefonas vis užimtas. Taigi, gal galėtumėte užbėgti pas juos ir pasakyti, kad man trūks plyš reikalinga pagalba? Pasakykite, kad ši radimvietė turi didžiulę istorinę vertę, tačiau visa bus negrįžtamai prarasta, jeigu jie neatsiųs man bent penkių žmonių. Ir naujo siurblio. — Peilis už kažko užkliuvo. Montoja susiraukė ir dar kiek pagremžė.

— Tai kaip jūs susiveikėte Besingeimo leidimą, jei net nežinote, kur jis yra? Manding, sakėte, kad dokumente būtinas jo parašas.

— Tikrai, taip ir sakiau, — nesiginčijo ji. Staiga atlūžusi nuo kaulo atplaiša nuskriejo šalin ir nukrito ant polietileno plėvelės. Montoja apžiūrėjo kaulą ir numetė jį atgal į dėžutę — jau nebesiraukydama. — Jo parašą aš suklastojau.

Ji vėl pritūpė prie kapo, netrukus išrausė dar kelis kaulus. Atrodė visiškai pasinėrusi į savo darbą — visai kaip Kolinas, kai apžiūrinėdavo gumos guzulą. Kažin, ar ji išvis prisimena, kad Kivrina iškeliavusi į praeitį? — dingtelėjo Danvorčiui. Galbūt ją užmiršo taip pat sėkmingai, kaip kad, atrodo, užmiršo ir epidemiją?

Jis padėjo ragelį; kažin, ar Montoja tai pastebės? — dingtelėjo mintis. Tada vėl patraukė į ligoninę papasakoti Merei, ką sužinojęs, ir imtis iš naujo kamantinėti antrinių kontaktų — gal visgi dar pavyks nustatyti viruso šaltinį? Lietus pylė kaip iš kiauro vamzdžio, vanduo kliokė laštakais ir tvindė nesugrąžinamas istorines vertybes.

Varpininkai ir Finčas vis dar talžė varpus, skambindami vieną kūrinį po kito griežtai nustatyta tvarka, vis pritūpdami visai kaip Montoja, nė akimirkai nesitraukdami kiekvienas nuo savojo varpo. Garsas sklido stiprus ir sunkus lyg švino dėmė, aidėjo lietuje lyg pavojaus signalas, lyg pagalbos šauksmas.

1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Pasirodo, laiko turiu mažiau, nei tikėjausi. Neseniai parėjau iš virtuvės, ir Rozemundą pasakė, kad mane matyti pageidauja ledi Imeina. Imeina tuo metu gyvai kalbėjosi su vyskupo pasiuntiniu, tad aš pamaniau, kad ji tikriausiai vardija tėvo Rošo nuodėmes, bet, kai tik mudvi su Rozemundą prisiartinome, ji dūrė į mane pirštu ir pareiškė:

— Štai toji moteris, apie kurią kalbėjau.

Moteris — ne mergelė, o ir jos tonas buvo kritiškas, kone kaltinantis. Nejaugi bus pripasakojusi vyskupo pasiuntiniui, kad aš — galbūt prancūzų šnipė?

— Ji tvirtina nieko neprisimenanti, — pareiškė ledi Imeina, — bet kalbėti ji gali ir moka skaityti. — Ji grįžtelėjo į Rozemundą. — Kur tavo segė?

— Prisegta prie apsiausto, — atsakė Rozemundą. — Jį pasidėjau palėpėje.

— Eik, atnešk.

Rozemundą, kad ir nenoriai, pakluso. Kai tik ji pasišalino, ledi Imeina prašneko vėl:

— Seras Bloetas padovanojo mano vaikaitei sužieduotuvių dovaną — segę su užrašytais žodžiais romėnų kalba. — Ji nudelbė mane triumfuojančiu žvilgsniu. — Ji pasakė, ką tie žodžiai reiškia, be to, bažnyčioje šiąnakt kalbėjo mišių žodžius — netgi anksčiau, nei juos ištardavo kunigas.

— Kas išmokė tave pažinti raides? — paklausė vyskupo pasiuntinys, jau gana sunkiai apversdamas liežuvį nuo vyno.

Jau žiojausi sakyti, jog tai seras Bloetas pasakęs man, ką tie žodžiai reiškia, bet pabūgau — gali būti, kad jis jau spėjo tai paneigti.

— Aš nežinau, — atsakiau. — Aš neprisimenu nieko, kas buvo mano gyvenime anksčiau, nes miške mane užpuolę plėšikai trenkė man per galvą.

— Kai ji prabudo pirmą kartą, šnekėjo kalba, kurios niekas negalėjo suprasti, — pareiškė ledi Imeina taip, tarsi tai būtų dar vienas mano kaltumo įrodymas, bet aš net nenutuokiau, kuo ji stengiasi mane apkaltinti ar kaip su tuo susijęs vyskupo pasiuntinys.

— Šventasis tėve, ar po to, kai paliksite mus, jūs keliausite į Oksenfordą? — paklausė ji.

— Taip, — atsakė jis, bet balsas išsyk nuskambėjo budriai. — Čia mes negalime užsibūti ilgiau nei kelias dienas.

— Norėčiau, kad pasiimtumėte ją drauge ir nugabentumėte gerosioms seserims į Godstou.

— Mes neketiname užsukti į Godstou, — atsakė vyskupo pasiuntinys, akivaizdžiai išsisukinėdamas. Nuo vienuolyno iki Oksfordo nėra nė penkių mylių. — Bet grįžęs aš paklausiu vyskupo, ar jis nėra ko nors girdėjęs apie šią moterį, ir nedelsdamas atsiųsiu žinią jums.

— Aš manau, kad ji — vienuolė; ji moka kalbėti lotyniškai ir žino, kas turi būti kalbama per mišias, — laikėsi savo Imeina. — Norėčiau, kad nugabentumėte ją į vienuolyną — galbūt vienuolės žinos, kas ji.

Vyskupo pasiuntinys, atrodo, susinervino dar labiau, bet neprieštaravo. Vadinasi, laiko turiu tik iki tol, kol jie susiruoš išvykti. Kelias dienas, sakė vyskupo pasiuntinys; jeigu sėkmė nuo manęs nenusigręš, galbūt tai reikš, kad jie neišvyks anksčiau Nekaltųjų kūdikių skerdynių dienos. Vis dėlto ketinu kuo greičiau paguldyti Agnesę į lovą ir mėginti dar kartą pasišnekėti su Gavynu.