Daneiris

Dani pusryčiavo po persimono medžiu, augančiu terasoje įveistame sode, žiūrėdama į savo drakonus, besivaikančius vienas kitą aplink Didžiosios piramidės smaigalį, ant kurio anksčiau puikavosi didžiulė bronzinė harpija. Mirine buvo dar dvi dešimtys mažesnių piramidžių, bet aukštumu jos nė iš tolo neprilygo šiai. Iš čia ji matė visą miestą: siauras vingiuotas gatveles, plačias plytomis grįstas gatves, šventyklas ir grūdų sandėlius, lūšneles ir rūmus, viešnamius ir pirtis, sodus, fontanus ir didelius raudonus kautynių duobių ratus. O už sienų tyvuliavo pilka jūra, tekėjo vingiuotas Skahazadanas, dunksojo išdžiūvusios rudos kalvos, plytėjo sudeginti vaismedžių sodai ir pajuodavę laukai. Čia, aukštutiniame sode, Dani kartais pasijusdavo kaip deivė, gyvenanti ant aukščiausio pasaulio kalno.

Ar visi dievai jaučiasi tokie vieniši? Kai kurie tikriausiai jautėsi. Misandėja jai papasakojo apie Harmonijos Valdovą, garbinamą taikių Naato salos gyventojų; jaunoji vertėja paaiškino, kad jis — vienintelis tikras dievas, visada buvęs ir amžinai būsiantis, dievas, sukūręs mėnulį, žvaigždes, žemę ir visas joje gyvenančias būtybes. Vargšas Harmonijos Valdovas. Daneiris jo buvo gaila. Siaubinga turėjo būti nuolat leisti laiką vienam, apsuptam pulkų moterų-plaštakių, kurias galėjai sukurti ir sunaikinti vienu ištartu žodžiu. Vesterosas turėjo bent jau septynis dievus, nors Viseiris jai sakė, jog kai kurie septonai tvirtina, girdi, tai yra tik septyni vieno dievo pavidalai, tarsi septynios vieno brangakmenio briaunos. Tai buvo dar painiau. Ji girdėjo, kad raudonieji žyniai tiki du dievus, bet abu jie nuolat tarpusavyje kariauja. Tai Dani dar labiau nepatiko. Ji nenorėjo nuolat kariauti.

Misandėja patiekė jai anties kiaušinių ir šunienos dešrelių, taip pat pusę taurės saldinto vyno, sumaišyto su žaliosios citrinos sultimis. Medus traukė muses, bet kvepianti žvakė neleido joms spiestis. Daneiris atkreipė dėmesį, kad čia musės nebuvo tokia nepakeliama kančia kaip visame likusiame mieste, ir dėl to piramidė jai dar labiau patiko.

— Turiu nepamiršti ir ko nors imtis prieš tas muses, — tarė Daneiris. — Ar Naate daug musių, Misandėja?

— Naate daug drugių, — atsakė vertėja bendrąja kalba. — Gal dar vyno?

— Ne. Turiu sušaukti karališkąją tarybą.

Dani labai pamėgo Misandėją. Jaunoji vertėja didelėmis auksaspalvėmis akimis buvo ne pagal metus išmintinga. Ji ir drąsi. Turėjo būti drąsi, kad ištvertų toje aplinkoje, kurioje anksčiau gyveno. Vieną gražią dieną ji tikėjosi pamatyti tą legendinę Naato salą. Misandėja sakė, kad taikieji Naato žmonės ne kariauja, o groja. Jie nežudo net gyvūnų; valgo tik vaisius, o mėsos neima į burną. Drugių dvasios, pasiaukojusios Harmonijos Valdovui, apgina jų salą nuo visų, kurie ją puola ir nori nuskriausti žmones. Daug užkariautojų buvo nuplaukę į Naatą sukruvinti savo kalavijų, bet tik susirgo ir mirė. Tačiau kai vergų prekeivių laivai atplaukia pasiplėšti grobio, drugiai nepadeda.

— Vieną dieną ketinu parplukdyti tave namo, Misandėja, — pažadėjo Dani. Jei būčiau tą patį pažadėjusi Džorai, ar jis vis tiek būtų mane pardavęs? — Prisiekiu, taip ir padarysiu.

— Ši visiškai patenkinta likusi su tavimi, tavo malonybe. Naatas niekur nepabėgs. Tu labai gera šiai… man.

— O tu gera man. — Dani paėmė merginą už rankos. — Eikš, padėsi man apsirengti.

Džiki padėjo Misandėjai ją išmaudyti, o tuo metu Iri paruošė Daneiris drabužius. Šiandien ji apsivilko ryškiai raudoną aksominį drabužį, susijuosė sidabriniu diržu, o ant galvos užsidėjo karūną su trigalviu drakonu, kurią Turmalino brolija įteikė jai Kvarte. Jos kurpaitės irgi buvo sidabrinės ir tokia aukšta pakulne, jog Dani nuolat nerimavo, kad neparvirstų. Kai apsirengė, Misandėja jai atnešė nublizgintą sidabro šukę, kad Dani galėtų pamatyti, kaip atrodo. Ji tylėdama žvelgė į savo atspindį. Ar tai — užkariautojos veidas? Kol kas ji galėjo pasakyti tik tiek, kad atrodo kaip maža mergaitė.

Jos dar niekas nevadino Daneiris Užkariautoja, bet kada nors galbūt vadins. Eigonas Užkariautojas užėmė Vesterosą su trimis drakonais, o ji paėmė Miriną per vieną dieną, pasitelkusi kanalizacijos tunelių žiurkes ir medinį penį. Vargšas Grolėjus. Dani žinojo, kad jis vis dar gedi savo laivo. Jei karo galera galėjo taranuoti kitą laivą, kodėl negalėjo taranuoti vartų? Ši mintis jai kilo liepus kapitonams priplaukti prie kranto. Laivų stiebai tapo taranais, o pulkai išlaisvintų vyrų išardė medinius jų korpusus ir padarė iš jų skydus ant ratų, vėžlius, katapultas ir kopėčias. Samdomi kalavijuočiai kiekvienam taranui davė nešvankų pavadinimą, ir rytinius vartus pralaužė ne kas kitas, o pagrindinis „Merakso“, — buvusios „Džoso išdaigos“, — stiebas. Vyrai pavadino jį „Džoso kotu“. Beveik kiaurą dieną ir net vakare virė įtemptas ir kruvinas mūšis, kol pagaliau mediniai vartai ėmė braškėti ir „Merakso“ laivo priekio puošmena — besijuokiančio juokdario galva — pralaužė vartus.

Dani pati norėjo vadovauti puolimui, bet jos karininkai pareiškė, jog tai būtų beprotybė, o jos karininkai niekada dėl nieko nenusileisdavo. Tad, užuot vadovavusi, ji liko ariergarde raita ant Sidabrės ir apsivilkusi ilgus šarvinius marškinius. Tačiau net ir būdama už pusės lygos ji girdėjo, kaip miestas buvo paimtas ir kaip Mirino gynėjų patyčios virto baimės kupinais šauksmais. Tą akimirką suriaumojo ir nakties tamsą ugnies pripildė visi trys jos drakonai. Vergai kyla, iš karto suprato ji. Mano nuotekų tunelių žiurkės nugraužė jiems grandines.

Kai Grynuoliai visiškai palaužė pasipriešinimą ir prasidėjo plėšimas, Daneiris įžengė į miestą. Priešais išlaužtus vartus buvo suversta tokia didelė lavonų krūva, kad išlaisvintiesiems teko beveik valandą paplušėti, kol padarė kelią jos Sidabrei. Netoliese palikti gulėjo „Džoso kotas“ ir jį saugojęs didelis medinis vėžlys, apklotas arklių odomis. Daneiris jojo pro sudegusius pastatus ir išmuštus langus, per plytomis grįstas gatves, kurių nuotekų grioviai buvo užkimšti sustingusiais ir išpampusiais lavonais. Jai jojant pro šalį, džiūgaujantys vergai tiesė krauju suteptas rankas ir vadino ją „motina“.

Aikštėje priešais Didžiąją piramidę spietėsi nusiminę miriniečiai. Didieji šeimininkai ryto šviesoje visai neatrodė didingi. Netekę savo brangakmenių ir tokarų puošniais kraštais, jie buvo verti paniekos, tiesiog tik pulkas senių raukšlėtomis sėklidėmis ir dėmėta oda ir jaunų vyrų juokingomis šukuosenomis. Jų moterys buvo arba putlios ir apkūnios, arba išdžiūvusios kaip žalgos, o jų dažytus veidus buvo išvagoję ašarų upeliai.

— Noriu jūsų vadų, — pareiškė Dani. — Išduokite juos ir visų kitų aš pasigailėsiu.

— Kiek? — kūkčiodama paklausė sena moteris. — Kiek mūsų turi pasiaukoti, kad kitus paliktum gyvus?

— Šimtas šešiasdešimt trys, — atsakė Dani.

Ji liepė prikalti juos prie medinių, aikštėje pastatytų stulpų taip, kad vienas nelaimingasis rodytų į kitą. Duodant šį įsakymą Daneiris širdyje virė nuožmus pyktis; ji jautėsi kaip keršijantis drakonas. Bet paskui, kai jodama pro vyrus, mirštančius ant mietų, girdėjo jų dejones, uodė jų vidurių smarvę ir kraują…

Dani susiraukusi padėjo sidabrinę šukę. Tai buvo teisinga. Tikrai. Padariau tai keršydama už vaikus.

Viena pakopa žemiau buvo priėmimų menė — aidi patalpa aukštomis lubomis ir skaisčiai raudono marmuro sienomis. Tačiau, nors ir prabangi, ši menė buvo šalta. Čia stovėjo sostas — fantastiškas žiaurios harpijos pavidalo baldas iš drožinėto ir paauksuoto medžio. Ilgokai pažiūrėjusi į jį, Daneiris liepė sostą sukapoti malkoms.

— Harpijai ant kelių nesėdėsiu, — paaiškino ji saviškiams.

Ir sėdėjo ant paprasto juodmedžio suolo. Jai to pakako, bet miriniečius girdėjo šnabždantis, girdi, karalienei tai nedera.

Daneiris laukė jos kraujo raiteliai. Aliejumi suteptose jų kasose tilindžiavo sidabriniai varpeliai, be to, jie buvo pasipuošę žuvusių miesto gynėjų auksu ir deimantais. Mirinas buvo neįsivaizduojamai turtingas. Net samdomi kalavijuočiai, rodos, bent jau kol kas, pasisotino grobio. Kitame menės gale, apsivilkęs paprastą Grynuolio uniformą ir rankos linkyje laikydamas į viršų smailėjančią bronzinę kepurę, stovėjo Pilkasis Kirminas. Grynuoliais Dani galėjo pasitikėti ar bent jau taip vylėsi… Grynuoliais ir Ruduoju Benu Plumu, tvirtuoju Benu žilais plaukais ir vėjų nugairintu veidu, kurį taip mėgo jos drakonai. Šalia jo stovėjo auksu tviskantis Darijus. Darijus ir Benas Plumas, Pilkasis Kirminas, Iri, Džiki, Misandėja… žiūrėdama į juos Dani nejučia ėmė spėlioti, kuris dabar ją išduos.

Drakonas turi tris galvas. Pasaulyje yra du vyrai, kuriais galiu pasitikėti, jei tik juos rasiu. Tada nebūsiu viena. Būsime trise prieš visą pasaulį kaip Eigonas ir jo seserys.

— Ar naktis buvo tokia rami, kaip atrodė? — pasiteiravo Daneiris.

— Rodos, taip, tavo malonybe, — atsakė Rudasis Benas Plumas.

Ji liko patenkinta. Mirinas buvo žiauriai apiplėštas, — toks likimas ištikdavo visus ką tik užimtus miestus, — bet dabar, kai miestas priklausė jai, Dani ryžtingai nusprendė padaryti plėšikavimui galą. Ji paskelbė, kad žudikai bus pakarti, plėšikams bus nukirsta ranka, o prievartautojams — kotas. Ant miesto sienų jau suposi aštuoni žudikai, o Grynuoliai prikrovė didelę pintinę kruvinų plaštakų ir minkštų rausvų kirminų, bet Mirine vėl įsiviešpatavo ramybė. Tik… ar ilgai?

Jai aplink galvą ėmė zvimbti musė. Dani rankos mostu ją nuvijo, bet vabzdys beveik iš karto vėl grįžo.

— Mieste per daug musių.

Benas Plumas dusliai nusijuokė.

— Šiandien rytą musių radau ir savo aluje. Vieną iš jų net prarijau.

— Musės — nužudytųjų kerštas. — Darijus šyptelėjo ir pirštais paglostė vidurinę savo barzdos sruogą. — Lavonai maitina musių lervas, o iš lervų ritasi musės.

— Tuomet atsikratysime lavonų. Ir pradėsime nuo tų, kurie yra aikštėje prie piramidės. Pilkasis Kirmine, ar tuo pasirūpinsi?

— Karalienė įsako, šie vykdo.

— Bus geriausia, jei atsineši maišų ir kastuvų, Kirmine, — patarė Grynuoliui Rudasis Benas. — Kūnai jau gerokai apirę. Jau krenta nuo mietų gabalais ir knibždėte knibžda lervų…

— Jis tai žino. Ir aš žinau.

Dani prisiminė, koks siaubas ją apėmė pamačius Bausmės aikštę Astapore. Aš sukėliau miestelėnams ne mažiau siaubo, bet jie, žinoma, to nusipelnė. Žiaurus teisingumas vis tiek yra teisingumas.

— Tavo malonybe, — kreipėsi į ją Misandėja, — savo kilmingus mirusiuosius giskariečiai laidoja po namais įrengtose kriptose. Jei nuvirtum mėsą ir kaulus atiduotum giminaičiams, padarytum didelę malonę…

Našlės vis tiek mane keiks.

— Taip ir padarykime. — Dani pamojo Darijui. — Ar šiandien daug žmonių prašo audiencijos?

— Du atvyko pasimaudyti tavo spinduliuose.

Darijus Mirine prisiplėšė daug naujų drabužių ir, norėdamas prie jų prisiderinti, persidažė savo trijų sruogų barzdą ir garbanotus plaukus tamsiai raudonai. Jo akys dabar taip pat atrodė beveik raudonos, tarsi jis būtų koks nors pasiklydęs valyrietis.

— Jie atplaukė naktį „Mėlynąja žvaigžde“, prekybine galera iš Kvarto.

Kalbi apie vergų pirklį… Dani susiraukė.

— Kas jie tokie?

— „Žvaigždės“ savininkas ir vyras, tvirtinantis, kad kalba Astaporo vardu.

— Pirmą priimsiu pasiuntinį.

Jis pasirodė esąs išblyškęs vyras į šeško snukutį panašiu veidu, kaklą gausiai apsikarstęs perlų ir suvyto aukso vėriniais.

— Tavo prakilnybe! — sušuko jis. — Mano vardas — Gaelis. Perduodu Drakonų Motinai Astaporo karaliaus Kleono, Kleono Didžiojo, sveikinimus.

Dani suakmenėjo.

— Astaporą palikau valdyti tarybai. Žolininko, mokslininko ir žynio tarybai.

— Tavo prakilnybe, tie klastingi niekšai nepateisino mūsų pasitikėjimo. Paaiškėjo, kad jie susimokė grąžinti į valdžią geruosius šeimininkus, o žmones vėl sukaustyti grandinėmis. Didysis Kleonas atskleidė jų sąmokslą ir kapokle nukirto galvas, o tuomet dėkingi astaporiečiai už narsą jį karūnavo.

— Kilnusis Gaeli, — įsiterpė Misandėja, prabilusi astaporiečių šnekta, — ar tai tas pats Kleonas, kadaise vergavęs Grazdanui Mo Ulhorui?

Ji kalbėjo visiškai atvirai, bet išgirdęs klausimą pasiuntinys akivaizdžiai sunerimo.

— Tas pats, — pripažino jis. — Didis vyras…

Misandėja pasilenkė prie Dani.

— Jis dirbo mėsininku Grazdano virtuvėje, — pašnabždėjo jai į ausį mergaitė. — Sklandė gandai, kad joks vyras Astapore negali paskersti kiaulės mitriau už jį.

Atidaviau Astaporą į karaliaus skerdiko rankas. Dani pasidarė silpna, bet ji suprato negalinti to parodyti pasiuntiniui.

— Melsiuosi, kad karalius Kleonas valdytų teisingai ir išmintingai. Ko jis nori iš manęs?

Gaelis pasitrynė lūpas.

— Gal galėtume pasišnekėti akis į akį, tavo malonybe?

— Nuo savo kapitonų ir kariuomenės vadų neturiu ko slėpti.

— Kaip nori. Kleonas Didysis liepė man perduoti, kad yra visiškai atsidavęs Drakonų Motinai. Tavo priešai yra jo priešai, sako karalius, o pikčiausi iš jų — išmintingieji Junkajaus šeimininkai. Jis siūlo Astaporui ir Mirinui sudaryti sąjungą prieš Junkajų.

— Prisiekiau, kad, jei paleis vergus, Junkajui nieko negresia, — tarė Daneiris.

— Tais Junkajaus šunimis negalima pasitikėti, tavo prakilnybe. Net šią akimirką jie rezga prieš tave sąmokslą. Jie įvedė naujus mokesčius, be to, žmonės matė, kaip už miesto sienų moko rikiuotės naujus karius, stato karo laivus, siunčia pasiuntinius į Naująjį Gisą ir Volantį vakaruose sudaryti sąjungų ir pasisamdyti kalavijuočių. Jie net išsiuntė raitelius į Vais Dotrakį norėdami užleisti tau ant galvos chalasarą. Bet Kleonas Didysis prašė perduoti, kad nesibaimintum. Astaporas nieko nepamiršo. Astaporas tavęs neišsižadės. Norėdamas patvirtinti savo ištikimybę, Kleonas Didysis siūlo sudaryti sąjungą ir sutvirtinti ją santuoka.

— Santuoka? Su manimi?

Gaelis nusišypsojo. Jo dantys buvo rudi ir išgedę.

— Kleonas Didysis parūpins tau daug stiprių sūnų.

Staiga Dani pritrūko žodžių, bet ją išgelbėjo mažoji Misandėja.

— Ar pirmoji žmona davė jam sūnų?

Pasiuntinys nuliūdęs į ją dėbtelėjo.

— Su pirma žmona Kleonas Didysis turi tris dukteris. Dar dvi jaunesniosios jo žmonos laukiasi. Bet jei Drakonų Motina sutiktų už jo tekėti, Kleonas Didysis ketina atleisti visas turimas žmonas.

— Koks jis kilnus, — tarė Dani. — Apsvarstysiu tai, ką pasakei, milorde.

Ir ji įsakė kur nors žemosiose piramidės terasose paskirti Gaeliui kambarį nakvynei.

Visos mano pergalės iškart nueina perniek, pagalvojo ji. Kad ir ką daryčiau, visur sėju tik mirtį ir siaubą. Kai žinia apie tai, koks likimas ištiko Astaporą, pasieks gatves, o tai neabejotinai įvyks, dešimtys tūkstančių ką tik išlaisvintų Mirino vergų, bijodami, kas jų laukia pasilikus mieste, be abejo, nuspręs keliauti kartu su ja, nors… žygyje jiems gali nutikti dar blogesnių dalykų. Net jei ji iššluotų iš aruodų paskutinį grūdą ir paliktų miriniečius badauti, kaip jai pavyktų išmaitinti tokią didžiulę minią? Jos laukė žygis, kupinas sunkumų, aplaistytas krauju ir pavojingas. Seras Džora ją dėl to įspėjo. Jis perspėjo ją dėl daugybės dalykų… jis… Ne, apie Džorą Mormontą negalvosiu. Tegul dar truputį palaukia.

— Dabar priimsiu galeros kapitoną, — pareiškė ji.

Gal jis turės geresnių naujienų?

Tačiau tai pasirodė esanti tuščia viltis. „Mėlynosios žvaigždės“ savininkas buvo kvartietis, tad, paklaustas apie Astaporą, nė kiek nesivaržydamas ėmė lieti ašaras.

— Miestas plūsta krauju. Gatvėse nepalaidoti pūva lavonai, visos piramidės virtusios ginkluotomis stovyklomis, o turguose nepardavinėjamas nei maistas, nei vergai. O jau vargšai vaikai! Karaliaus Kapoklės banditai sugaudė visus kilmingus Astaporo berniukus ir pavertė juos parduoti skirtais Grynuoliais, nors, žinoma, praeis dar daug metų, kol jie bus išmuštruoti.

Labiausiai Dani nustebino tai, kad ji… nė trupučio nenustebo. Mat nejučia prisiminė Erėją, lazarinų mergaitę, kurią ji kadaise mėgino apginti, ir kas jai nutiko. Kai iškeliausiu, tas pats laukia ir Mirino, dingtelėjo jai. Kautynių duobėse gyvenantys vergai, auginti ir mokyti žudyti, jau dabar darėsi neklusnūs ir mėgino bruzdėti. Rodos, jie manė, kad dabar ir miestas, ir visi jo žmonės priklauso jiems. Du iš jų buvo tarp tų aštuonių žudikų, kuriuos ji liepė pakarti. Daugiau nieko negaliu padaryti, tarė sau Daneiris.

— Ko iš manęs nori, kapitone?

— Vergų, — atsakė šis. — Mano triumai lūžta nuo dramblio kaulo ir ambros, zorsų odų ir kitų puikių prekių. Mielai iškeisčiau tas prekes į vergus ir parduočiau juos Lyse ir Volantyje.

— Neturime vergų parduoti, — pasakė Dani.

— Mano karaliene… — žengdamas į priekį įsiterpė Darijus. — Upės pakrantėse knibžda miriniečių, maldaujančių leidimo parsiduoti šiam kvartiečiui. Jų daugiau nei musių…

Daneiris pasijuto sukrėsta.

— Jie nori būti vergai?

— Tie, kurie atėjo, yra išmokslinti ir kilmingi, mieloji karaliene. Tokie vergai vertinami. Laisvuosiuose miestuose jie bus mokytojai, raštininkai, sugulovai, net gydytojai ir žyniai. Miegos minkštose lovose, valgys riebų maistą, gyvens rūmuose. Čia jie prarado viską ir gyvena kankinami baimės ir skurdo.

— Suprantu. — Jei pasakojimai apie Astaporą tiesa, gal toks noras ir nėra pernelyg pribloškiantis. — Kiekvienam vyrui, kuris nori parsiduoti į vergiją, leidžiu tai padaryti. Ir kiekvienai moteriai. — Ji kilstelėjo ranką. — Bet jie neturi teisės parduoti savo vaikų arba vyras parduoti žmonos.

— Kiekvieną kartą, kai vergas keičia šeimininką, Astaporo miestas ima dešimtadalį jo kainos, — pasakė Daneiris Misandėja.

— Ir mes taip darysime, — nusprendė Dani. Karai laimimi ne tik kalavijais, bet ir auksu. — Dešimtą dalį. Auksu, sidabru arba dramblio kaulu. Mirinui nereikia nei šafrano, nei gvazdikėlių, nei zorsų odų.

— Bus padaryta taip, kaip pasakei, šlovingoji karaliene, — linktelėjo Darijus. — Mano Audrašaukliai surinks dešimtinę.

Dani žinojo: jei Audrašaukliai prižiūrės, kad būtų surinkta dešimta dalis mokamos sumos, bent pusė to aukso kažkur išgaruos. Bet Antrieji Sūnūs buvo tokie pat, o Grynuoliai, nors ir sąžiningi, nemokėjo skaičiuoti.

— Viskas turi būti surašyta, — liepė ji. — Tarp laisvųjų raskite vyrų, kurie mokėtų skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Sudarius sandorį, „Mėlynosios žvaigždės“ kapitonas žemai nusilenkė ir išėjo. Ant juodmedžio suolo sėdėjusi Dani neramiai sujudėjo. Ji baiminosi to, kas dabar bus, bet suprato, jog ir taip šį reikalą per ilgai atidėliojo. Junkajus ir Astaporas, karo grėsmė, piršlybos, jų laukiantis žygis į vakarus… Man reikia riterių. Man reikia jų kalavijų ir jų patarimų. Tačiau vien pagalvojusi, kad vėl pamatys Džorą Mormontą, pasijuto taip, tarsi būtų prarijusi šaukštą musių; pikta, susijaudinusi, kankinama šleikštulio. Rodės, girdėjo, kaip jos zirzia pilve. Mano gyslomis teka drakonų kraujas. Turiu būti stipri. Kai stosiu prieš juos, mano akys turi liepsnoti, o ne ašaroti.

— Pasakyk Belvasui, kad atvestų mano riterius, — įsakė Dani, kol dar nespėjo apsigalvoti. — Mano geruosius riterius.

Netrukus Stipruolis Belvasas, šnopuodamas nuo kopimo, įvedė juodu pro duris stambiomis plaštakomis laikydamas abu už parankių. Seras Baristanas ėjo aukštai iškėlęs galvą, o seras Džora artinosi stebeilydamasis į marmurines grindis. Vienas išdidus, o kitas — kaltas. Senis buvo nusiskutęs žilą barzdą. Be jos seras Baristanas atrodė dešimčia metų jaunesnis. O jos plinkantis lokys atrodė senesnis, nei iš tiesų buvo. Jiedu sustojo priešais suolą. Stipruolis Belvasas pasitraukė ir liko stovėti sukryžiavęs rankas ant randuotos krūtinės. Seras Džora krenkštelėjo.

— Chalise…

Dani buvo taip pasiilgusi jo balso, bet turėjo likti griežta.

— Tylėk. Pasakysiu, kada galėsi kalbėti. — Ji atsistojo. — Siųsdama jus į nuotekų tunelius giliai širdyje tikėjausi, kad daugiau jūsų nepamatysiu. Paskęsti vergų išmatose — atrodė tinkama mirtis melagiams. Maniau, judu nubaus dievai, bet… grįžote. Mano narsieji Vesteroso riteriai, šnabždūnas ir perbėgėlis. Mano brolis būtų jus abu pakoręs. — Viseiris tikrai būtų taip pasielgęs. Bet ji nežinojo, ką būtų daręs Reigaras. — Pripažįstu, padėjote man užimti šį miestą…

Seras Džora kietai sučiaupė lūpas.

— Mes užėmėme tau šį miestą. Mes, nuotekų tunelių žiurkės…

— Tylėk, — vėl sudraudė jį Daneiris, bet… Mormontas sakė tiesą.

Tuo metu, kai „Džoso kotas“ ir kiti taranai daužė miesto vartus, o lankininkai per sienų viršų siuntė debesis liepsnojančių strėlių, pasinaudojusi tamsa Dani paupiu pasiuntė du šimtus vyrų, kad padegtų uoste laivų korpusus. Tačiau taip ji tik nukreipė priešų dėmesį nuo tikrojo savo tikslo. Kai liepsnojantys laivai prikaustė ant sienų buvusių miesto gynėjų dėmesį, keli pusiau išprotėję plaukikai rado nuotekų tunelio angas ir išklibino jas saugančias grotas. Seras Džora, seras Baristanas, Stipruolis Belvasas ir dar dvi dešimtys narsių padūkėlių, pranėrę pro tamsiai rudas srutas, iškilo iš plytų sumūrytame tunelyje. Tarp jų buvo ir samdomų kalavijuočių, ir Grynuolių, ir išlaisvintų vergų. Dani liepė rinktis tik tuos vyrus, kurie buvo be šeimų ir… su kuo prastesne uosle.

Vyrai buvo drąsūs, bet taip pat juos lydėjo sėkmė. Sodraus lietaus nebuvo jau visą mėnulio tarpą, tad tuneliuose nuotekos siekė tik šlaunis. Į vaškuotę susukti deglai liko sausi, tad narsuoliai turėjo šviesos. Keli buvę vergai labai bijojo žiurkių, kol Stipruolis Belvasas vienos nepagavo ir neperkando pusiau. Vieną vyrą pražudė didžiulis balkšvas driežas, staiga išniręs iš juodo vandens, čiupęs jį už kojos ir nusitempęs į gelmę, bet kai srutose vėl ėmė sklisti ratilai, seras Džora nudūrė pabaisą durklu. Jie kelis kartus pasuko ne ten, kur reikia, bet, kai išlindo į paviršių, Stipruolis Belvasas nuvedė juos į artimiausią kautynių duobę, kurioje vyrai iš netyčių užklupo kelis sargybinius ir perkirto vergams grandines. Per valandą Mirine sukilo pusė kovoms ugdytų vergų.

Padėjote man užimti miestą, — primygtinai pakartojo Daneiris, — o anksčiau gerai man tarnavote. Seras Baristanas išgelbėjo mane nuo Titano Pavainikio ir nuo Gailiųjų vyro iš Kvarto. Vais Dotrakyje seras Džora išgelbėjo mane nuo nuodytojo, o paskui, kai mirė mano saulė ir žvaigždė, ir nuo Drogo kraujo raitelių. — Tiek daug žmonių troško jos mirties, kad visų Daneiris negalėjo ir suskaičiuoti. — Ir vis dėlto melavote, apgaudinėjote ir išdavėte mane. — Ji atsisuko į serą Baristaną. — Daug metų gynei mano tėvą, prie Trišakio koveisi petys į petį su mano broliu, bet palikai ištremtą Viseirį ir prisiekei ištikimybę Grobikui. Kodėl? Ir šį kartą pasakyk tiesą.

— Kartais tiesos sunku klausytis. Robertas buvo… geras riteris… kilnus, narsus… jis dovanojo gyvybę man ir daugybei kitų… Princas Viseiris buvo dar tik berniukas, turėjo praeiti daug metų, kol jis galės valdyti ir… atleisk, mano karaliene, bet prašei tiesos… net vaikystėje tavo brolis Viseiris dažnai atrodydavo labai panašus į tėvą ta prasme, kokia Reigaras niekada nebuvo panašus.

— Panašus į tėvą? — Dani suraukė kaktą. — Ką tai reiškia?

Senasis riteris nė trupučio nesutriko.

— Tavo tėvas Vesterose vadinamas „karaliumi pamišėliu“. Ar niekas niekada tau to nesakė?

— Viseiris sakė. — Karalius Pamišėlis. — Grobikas jį taip praminė, Grobikas ir jo šunys. — Karalius Pamišėlis. — Tai buvo melas.

— Kam reikalauji tiesos, — švelniai tarė seras Baristanas, — jei paskui užsikemši ausis? — Padvejojęs jis prabilo vėl: — Jau anksčiau sakiau, jog naudojausi netikru vardu nenorėdamas, kad Lanisteriai sužinotų mane prisidėjus prie tavęs. Bet tai nebuvo nė pusės tiesos, tavo malonybe. Visa tiesa yra ta, kad, prieš prisiekdamas ištikimybę, norėjau kurį laiką tave stebėti. Įsitikinti, kad tu ne…

— …nepanaši į savo tėvą?

Jei Daneiris nebuvo panaši į tėvą, tai kas apskritai ji buvo?

— …ne pamišusi, — baigė savo mintį jis. — Bet šios ydos tavyje nematau.

Ydos? — pyktelėjo Dani.

— Aš ne meisteris ir negaliu lyg iš rašto priminti istorijos, tavo malonybe. Visą gyvenimą turėjau reikalų su ginklais, o ne su knygomis. Ir vis dėlto kiekvienas vaikas žino, jog Targarienai visuomet buvo pernelyg arti beprotybės. Tavo tėvas nebuvo pirmas pamišėlis. Karalius Džaheiris kartą man prasitarė, kad beprotystė ir didybė — dvi tos pačios monetos pusės. Kaskart, kai gimsta Targarienas, tvirtino jis, dievai meta monetą į orą ir pasaulis sulaikęs kvapą laukia, kuria puse į viršų ji nukris.

Džaheiris. Tas senis pažinojo mano senelį. Šis suvokimas privertė Daneiris susimąstyti. Apie Vesterosą ji daugiausia sužinojo iš brolio, o visa kita — iš sero Džoros. O seras Baristanas buvo daugiau pamiršęs, nei anie du kada nors žinojo. Šis žmogus gali atskleisti, iš kur atėjau.

— Taigi esu moneta kažkokio dievo rankose, ar ne tai nori pasakyti, sere?

— Ne, — papurtė galvą seras Baristanas. — Esi teisėta Vesteroso paveldėtoja. Iki gyvenimo pabaigos liksiu tau ištikimas riteris, jei tik nuspręsi, kad vėl esu vertas juosėti kalaviją. Jei ne, pasitenkinsiu ir tarnaudamas Stipruolio Belvaso ginklanešiu.

— O jei nuspręsiu, kad esi tinkamas būti tik mano juokdariu, kas tada? — neslėpdama paniekos paklausė Dani. — Arba virėju?

— Man tai būtų garbė, tavo malonybe, — tyliai ir oriai atsakė Selmis. — Kaip ir kiekvienas, galiu iškepti obuolių ir išvirti jautienos, be to, ant laužo esu iškepęs ne vieną antį. Tikiuosi, mėgsti keptą antį, aptekusią taukais, apskrudusia odele, iš sąnarių besisunkiančiu krauju.

Tai Dani pralinksmino.

— Turėčiau būti pamišusi, kad valgyčiau tokį maistą. Benai Plumai, duok serui Baristanui savo kalaviją.

Tačiau Žilabarzdis jo neėmė.

— Numečiau savo kalaviją Džofriui po kojomis ir nuo to laiko prie jokio kito neprisiliečiau. Kalaviją vėl priimsiu tik iš karalienės rankų.

— Kaip nori. — Dani paėmė kalaviją iš Rudojo Beno ir, atsukusi rankena į priekį, padavė Selmiui. Senis pagarbiai ginklą paėmė. — Dabar klaupkis, — liepė ji, — ir prisiek man ištikimybę.

Jis priklaupė ant vieno kelio ir, prieš tardamas priesaikos žodžius, padėjo kalaviją priešais karalienę. Dani tų žodžių beveik nesiklausė. Susitvarkyti su Selmiu buvo lengva, pagalvojo ji. Su kitu riteriu bus sunkiau. Kai seras Baristanas prisiekė, ji atsisuko į Džorą Mormontą.

— O dabar tu, sere. Klok man tiesą.

Stotingojo vyro sprandas buvo įraudęs; ar iš pykčio, ar iš gėdos, Dani nežinojo.

— Mėginau pasakyti tau tiesą gal pusšimtį kartų. Sakiau, kad Arstanas nėra tas, kuo dedasi. Įspėjau, kad Ksaru ir Pijatu Prėjum negalima pasitikėti. Įspėjau tave…

— Tu dėl visų mane įspėjai, tik dėl savęs ne. — Jo įžūlumas Dani supykdė. Jis turėtų būti nuolankesnis. Turėtų maldauti atleidimo. — Sakei, kad nepasitikėčiau niekuo, tik Džora Mormontu, bet… visą tą laiką buvai Voro parankinis!

— Nesu niekieno parankinis! Taip, paėmiau iš eunucho auksą. Sužinojau kelis skaičius, parašiau kelis laiškus, ir viskas…

Ir viskas?! Šnipinėjai mane ir pardavei priešams!

— Tik kurį laiką, — nenorom pripažino Mormontas. — Paskui lioviausi.

— Kada? Kada lioveisi?

— Išsiunčiau ataskaitą iš Kvarto, bet…

— Iš Kvarto? — Giliai širdyje Dani tikėjosi, kad jis liovėsi šnipinėjęs gerokai anksčiau. — Apie ką rašei iš Kvarto? Kad dabar esi mano žmogus ir kad daugiau apie jų sąmokslus nieko nenori girdėti? — Seras Džora nedrįso pakelti į ją akių. — Kai mirė chalas Drogas, prašei, kad paimčiau kartu į Ji Ti ir Nefrito jūrą. Pats to norėjai, ar vykdei Roberto įsakymą?

— Vykau ten, kad tave apsaugočiau, — kaip įmanydamas gynėsi jis. — Kad būtum kuo toliau nuo jų. Žinojau, kokie jie gyvatės…

Gyvatės? O kas esi tu, sere? — Dani kilo žodžiais neišreiškiama mintis. — Tu jiems pasakei, kad laukiuosi Drogo kūdikio…

— Chalise…

— Nė nemanyk to neigti, sere, — ryžtingai įsiterpė seras Baristanas. — Buvau ten, kai eunuchas šią žinią pranešė tarybai, ir Robertas išleido įsakymą, kad jos malonybė ir jos kūdikis turi mirti. Tu jiems pranešei, sere. Net buvo svarstoma, kad už suteiktą malonę pats turėtum juodu ir nužudyti.

— Melas. — Sero Džoros veidas apsiniaukė. — Aš niekada nebūčiau… Daneiris, juk aš neleidau tau gerti to vyno…

— Taip. Tik iš kur žinojai, kad vynas užnuodytas?

— Aš… tik įtariau… Vilkstinė atgabeno Veirio laišką, jis įspėjo mane, kad bus tokių mėginimų. Taip, jis norėjo, kad tave stebėčiau, bet nekenkčiau. — Seras Džora puolė ant kelių. — Jei ne aš, kas nors kitas būtų jiems viską pranešęs. Juk žinai.

— Žinau, kad mane išdavei. — Dani palietė sau pilvą, kuriame žuvo jos sūnus Reigas. — Žinau, kad per tave nuodytojas mėgino nužudyti mano sūnų. Štai ką aš žinau.

— Ne… ne… — Jis papurtė galvą. — Aš niekada nenorėjau… Turi man atleisti.

Turiu? — Dabar buvo jau per vėlu. Jam reikėjo pradėti maldauti atleidimo. Dani negalėjo jam atleisti, kaip anksčiau ketino. Pririšusi prie žirgo vyno pardavėją, Dani tempė jį, kol iš nelaimėlio nieko neliko. Argi ne tokio paties likimo nusipelnė ir tas, kuris jį atvedė? Tai Džora, mano įniršęs lokys, mano dešinioji ranka, kuri niekada manęs neapvylė. Jei ne jis, jau būčiau negyva, bet… — Negaliu tau atleisti, — tarė ji. — Negaliu.

— Seniui atleidai…

— Jis nesakė savo tikrojo vardo. O tu pardavei mano paslaptis žmonėms, kurie nužudė mano tėvą ir paveržė mano brolio sostą.

— Aš tave gyniau. Koviausi už tave. Žudžiau dėl tavęs.

Pabučiavai mane, pagalvojo Dani, išdavei mane.

— Lindau dėl tavęs į nuotekas. Kaip žiurkė.

Būtų buvę geriau, jei ten būtum žuvęs. Dani nieko neatsakė. Nebuvo ką sakyti.

— Daneiris, — tarė jis, — aš tave mylėjau.

Štai ir atsiskleidė tiesa. Tavęs laukia trys išdavystės. Viena dėl kraujo, kita dėl aukso, o trečia — dėl meilės.

— Sakoma, kad dievai nieko nedaro šiaip sau, be tikslo. Nežuvai mūšyje, vadinasi, tu jiems dar reikalingas. O man — nebe. Nenoriu, kad liktum šalia manęs. Esi ištremiamas, sere. Grįžk pas savo šeimininkus Karaliaus Uoste ir, jei gali, gauk jų atleidimą. Arba keliauk į Astaporą. Karaliui skerdikui tikriausiai reikia riterių.

— Ne. — Jis ištiesė ranką. — Daneiris, prašau, išklausyk manęs…

Ji pliaukštelėjusi nustūmė jo ranką.

— Daugiau nemėgink nei manęs liesti, nei tarti mano vardo. Iki rytojaus ryto susirink savo mantą ir palik šį miestą. Jei išaušus teberasiu tave Mirine, liepsiu Stipruoliui Belvasui nusukti tau galvą. Ir nejuokauju. Patikėk. — Subangavo sijonai ir Daneiris atgręžė jam nugarą. Negaliu žiūrėti jam į veidą. — Veskite šį melagį man iš akių, — įsakė ji.

Negaliu dabar pravirkti. Negaliu. Jei pravirksiu, atleisiu jam. Stipruolis Belvasas paėmė serą Džorą už parankės ir ištempė jį iš menės. Atsisukusi Dani pamatė, kad riteris eina tarsi girtas, — lėtai ir klupčiodamas. Ji nusisuko ir palaukė, kol išgirs atsiveriant ir užsiveriant duris. Tada vėl klestelėjo ant juodmedžio suolo. Štai jo ir nebėra. Mano tėvas ir motina, mano broliai, seras Vilemas Daris, Drogas, kuris buvo mano saulė ir žvaigždė, jo sūnus, kurį nešiojau, o dabar — seras Džora…

— Karalienė turi gerą širdį, — norėdamas įsiteikti tarė Darijus, krutindamas tamsiai raudonas žandenas, — bet šis vyras pavojingesnis už visus oznakus ir merus kartu sudėtus. — Stipriomis rankomis jis glostė savo vienodų durklų rankenas — iš aukso išlietas ištvirkusias moteris. — Tau tereikia ištarti žodį, mano saulės šviesa. Pakaks vos linktelėti galvą, ir tavo Darijus parneš tau jo bjaurią galvą.

— Palik jį ramybėje. Mudu atsiteisėme. Tegul jis keliauja namo. — Dani įsivaizdavo serą Džorą vaikštantį tarp gumbuotų ąžuolų ir aukštų pušų, žengiantį pro žydinčius erškėčių krūmus, pro pilkus, apsamanojusius akmenis ir upeliukus, kurių šaltas vanduo atiteka iš stačių kalnų šlaitų. Ji matė jį, įeinantį į menę, pastatytą iš didžiulių rąstų, kur prie židinio miega šunys, o padūmavusiame ore gardžiai kvepia kepama mėsa ir midumi. — Kol kas baigėme, — pasakė ji savo karininkams.

Daneiris vos susilaikė tekina neužlėkusi plačiais marmuriniais laiptais. Iri padėjo jai nusivilkti dvaro drabužius ir apsirengti patogesniais: duksliomis vilnonėmis kelnėmis, dukslia vilna pamušta tunika ir išdažyta dotrakių liemene.

— Tu visa drebi, chalise, — tarė mergina, priklaupusi suvarstyti ir užrišti Dani sandalų.

— Man šalta, — pamelavo ji. — Atnešk knygą, kurią skaičiau vakar vakare.

Ji troško užsimiršti skaitydama žodžius, persikelti į kitus laikus ir kitas vietas. Storame tome odiniais viršeliais buvo daug Septynių Karalysčių dainų ir pasakojimų. Tiesą sakant, tai buvo istorijos vaikams, pernelyg paprastos ir stebuklingos, kad galėtų būti tikros. Visi jų herojai buvo aukšti ir gražūs, o išdavikus galėjai pažinti iš lakstančių į šalis akių. Bet tie pasakojimai jai vis tiek patiko. Vakar vakare ji skaitė apie tris princeses raudoname bokšte, kurias karalius uždarė ten dėl jų grožio.

Kai jos kambarinė atnešė knygą, Dani lengvai rado puslapį, kuriame vakar baigė skaityti, bet nieko gero iš to neišėjo. Netrukus ji susigriebė jau kelioliktą kartą skaitanti tą pačią pastraipą. Seras Džora padovanojo man šią knygą, kai buvau nuotaka, tą dieną, kai ištekėjau už chalo Drogo. Bet Darijus teisus, nereikėjo man jo ištremti. Reikėjo jį arba pasilikti, arba liepti nužudyti. Ji vaidino karalienę, bet kartais vis tiek jausdavosi kaip maža išsigandusi mergaitė. Viseiris vis sakydavo, kokia aš kvaiša… Ar jis tikrai buvo pamišęs? Ji užvertė knygą. Jei būtų norėjusi, serą Džorą dar būtų galėjusi sulaikyti. Arba pasiųsti Darijų jo nužudyti.

Kad nereikėtų priimti sprendimo, Dani išėjo į terasą. Reigalą rado miegantį prie tvenkinio, o jo žalia ir bronzinė oda spindėjo nutvieksta saulės. Drogonas tupėjo ant piramidės viršūnės, vietoj anksčiau čia buvusios didžiulės bronzinės harpijos, kurią ji įsakė nuversti. Pamatęs Dani, drakonas išskėtė sparnus ir suklykė. Viseriono niekur nebuvo matyti, bet, priėjusi prie turėklų ir atidžiai apžvelgusi horizontą, tolumoje Daneiris išvydo blyškius, virš upės vasnojančius sparnus. Jis medžioja. Jie kasdien darosi drąsesni. Ir vis dėlto, kai drakonai nuklysdavo per toli, Dani vis dar nerimaudavo. Vieną dieną kuris nors iš jų gali negrįžti, pagalvojo ji.

— Tavo malonybe…

Atsisukusi ji pamatė už nugaros stovintį serą Baristaną.

— Ko dar nori iš manęs, sere? Pasigailėjau tavęs, priėmiau į tarnybą, tad duok man ramybę.

— Atleisk, tavo malonybe. Aš tik… Dabar, kai žinai, kas esu… — Senis kiek padvejojo. — Karaliaus sargybos riteris nesitraukia nuo karaliaus nei dieną, nei naktį. Todėl iš mūsų reikalaujama prisiekti, kad jo paslaptis ginsime kaip ir jo gyvybę. Bet dabar tavo tėvo paslaptys teisėtai priklauso tau, kaip ir jo sostas, ir… Pamaniau, kad galbūt turėtum man klausimų.

Klausimų? Ji turėjo šimtus, tūkstančius klausimų. Tad kodėl nė vieno negalėjo užduoti?

— Ar mano tėvas tikrai buvo pamišęs? — leptelėjo Dani. Kodėl aš to klausiu? — Viseiris sakė, kad tos šnekos apie tėvo beprotystę tebuvo Grobiko skleidžiamos apkalbos…

— Viseiris tuomet buvo dar vaikas ir karalienė saugojo jį kaip įmanydama. Dabar manau, kad tavo tėvas visada buvo šiek tiek pamišęs. Tačiau taip pat jis buvo žavus ir dosnus, tad jo klaidos būdavo pamirštamos. Jo valdymo pradžia tiek daug žadėjo, bet… metams bėgant išsišokimų vis daugėjo, kol…

Dani neleido jam baigti.

— Ar noriu dabar visa tai sužinoti?

Seras Baristanas kelias akimirkas pagalvojo.

— Galbūt ir ne. Ne dabar.

— Ne dabar, — linktelėjo ji. — Kada nors. Kada nors turėsi viską man papasakoti. Ir gera, ir bloga. Juk apie mano tėvą turi papasakoti ir kai ką gero, tiesa?

— Taip, turiu, tavo malonybe. Ir apie jį, ir apie jo pirmtakus. Apie tavo senelį Džaheirį ir jo brolį, apie jųdviejų tėvą Eigoną, apie tavo motiną ir… Reigarą. Ypač apie Reigarą.

— Gaila, kad jo nepažinojau, — susimąsčiusi tarė Dani.

— Gaila, kad jis nepažinojo tavęs, — pasakė senasis riteris. — Kai būsi pasiruošusi, viską tau papasakosiu.

Dani pabučiavo jam skruostą ir išsiuntė.

Tą vakarą tarnaitės atnešė jai ėrienos su vyne mirkytų razinų ir morkų salotomis ir sluoksniuotos duonos, nuo kurios varvėjo medus. Bet Daneiris negalėjo praryti nė kąsnio. Ar Reigaras kada nors būdavo toks pavargęs? — paklausė savęs ji. O Eigonas po savo užkariavimų?

Vėliau, kai atėjo laikas miegoti, pirmą kartą nuo to laiko, kai jie plaukė laivu, Dani pasikvietė į savo lovą Iri. Bet trūkčiodama, jausdama atplūstant palengvėjimą ir panardinusi pirštus į vešlius juodus tarnaitės plaukus, ji įsivaizdavo esanti Drogo glėbyje, tik… jo veidas kažkodėl vis virsdavo Darijaus veidu. Jei geidžiu Darijaus, man tereikia pasakyti. Ji gulėjo su Iri ir jų kojos buvo susipynusios. Šiandien jo akys atrodė beveik raudonos

Tą naktį Dani sapnai buvo niūrūs, ji tris kartus nubudo nuo košmarų, kuriuos prisiminė tik iš dalies. Po trečio karto ji pasijuto per daug susijaudinusi, kad vėl užmigtų. Pro įkypą langą plūdo mėnesienos šviesa sidabruodama marmurines grindis. Pro atidarytas terasos duris pūtė vėsus vėjelis. Šalia jos ramiai miegojo Iri truputį pravėrusi lūpas, o pro šilkinių naktinių kraštą buvo matyti tamsiai rudas krūties spenelis. Akimirką Dani pajuto pagundą, bet ji geidė Drogo arba galbūt Darijaus. Ne Iri. Tarnaitė buvo miela ir įgudusi, bet jos bučiniai buvo persmelkti pareigos.

Palikusi Iri miegoti mėnesienoje, Daneiris atsikėlė. Džiki ir Misandėja miegojo savo lovose. Dani apsivilko platų drabužį ir marmuro grindimis basa nupėdino į terasą. Oras buvo gaivus, bet jai patiko tarp kojų pirštų jausti žolę ir klausytis vienas kitam kažką šnabždančių lapų šnarėjimo. Nediduko maudytis skirto tvenkinio paviršiuje bangelės vijo viena kitą ir ant vandens atsispindintis mėnulis virpėjo ir šokčiojo.

Ji pasirėmė į žemus, iš plytų sumūrytus turėklus ir pažvelgė žemyn, į miestą. Mirinas taip pat miegojo. Tikriausiai paniręs į sapnus apie geresnes dienas. Naktis užklojo gatves nelyginant juoda antklodė, paslėpdama lavonus, pilkas žiurkes, išlindusias iš nuotekų griovių tų lavonų graužti, ir spiečius įkyrių musių. Tolumoje, ten kur žingsniavo sargybiniai, šmėžavo rausvos ir gelsvos deglų liepsnos, o šen bei ten gatvelėse ji matė ir šokčiojančius blausius žibintų žiburius. Galbūt vienas iš naktinių keliautojų buvo seras Džora, lėtai besivedantis savo arklį prie vartų. Sudie, senasis loky. Sudie, išdavike.

Ji buvo Daneiris Audros Dukra, Nedegančioji, chalisė ir karalienė, Drakonų Motina, žynių žudikė, grandinių traukytoja, bet pasaulyje nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo būtų galėjusi pasitikėti.

— Tavo malonybe… — Prie jos alkūnės stovėjo Misandėja, tvirtai susisupusi į naktinius marškinius, apsiavusi medinius sandalus. — Prasibudusi pamačiau, kad tavęs nėra. Ar gerai miegojai? Į ką žiūri?

— Į savo miestą, — atsakė Dani. — Dairiausi namo raudonomis durimis, bet naktį visos durys juodos.

— Raudonomis durimis? — suglumusi pakartojo Misandėja. — Koks tai namas?

— Joks. Nesvarbu… — Dani paėmė jaunąją merginą už rankos. — Niekada man nemeluok, Misandėja. Niekada manęs neišduok.

— Niekada, — pažadėjo Misandėja. — Žiūrėk, jau švinta.

Nuo horizonto iki pat zenito dangus ėmė šviesėti ir pasidarė šviesiai mėlynas, o rytuose, už neaukštų kalvų kreivės, galėjai įžiūrėti blyškios aukso ir rožinės spalvos švytėjimą. Dani laikė Misandėją už rankos ir jiedvi žiūrėjo, kaip teka saulė. Visos pilkos plytos vėl virto raudonomis, geltonomis, mėlynomis, žaliomis ir oranžinėmis. Tamsiai raudonas kautynių duobių smėlis jai bežiūrint virto kraujuojančia žaizda. Tolėliau skaisčiai spindėjo auksinis Gailestingumo šventyklos kupolas, o kylančios saulės spinduliams palietus Grynuolių šalmų viršūnes, ant sienų ėmė mirgėti atsispindinčios bronzinės žvaigždės. Terasoje vangiai ėmė zirzti kelios musės. Persimono medyje pragydo paukštis, paskui dar du. Dani pakreipė galvą pasiklausyti jų giesmės, bet netrukus paukščių balsus užgožė bundančio miesto garsai.

Mano miesto garsai.

Rytą ji pasikvietė savo kapitonus ir kariuomenės vadus į sodą, o ne į priėmimų menę apačioje.

— Eigonas Užkariautojas į Vesterosą atnešė ugnį ir kraują, bet paskui tam kraštui dovanojo taiką, klestėjimą ir teisingumą. O aš į Vergų įlanką atnešiau vien mirtį ir griuvėsius. Buvau veikiau chalisė nei karalienė: triuškinau, grobiau ir traukiau tolyn.

— Kad nebuvo dėl ko pasilikti, — įsiterpė Rudasis Benas Plumas.

— Tavo malonybe, vergų pirkliai patys prisišaukė nelaimę, — tarė Darijus Naharis.

— Tu atnešei ir laisvę, — pridūrė Misandėja.

— Laisvę badauti? — piktai atkirto Dani. — Laisvę mirti? Ar aš drakonė arba harpija? O gal pamišėlė? Ar turiu šią ydą?

— Tu — drakonė, — tvirtai pareiškė seras Baristanas. — Mirinas — ne Vesterosas, tavo malonybe.

— Bet kaip aš valdysiu septynias karalystes, jei negebu valdyti vieno miesto? — Į šį klausimą senis atsakyti negalėjo. Dani nuo jų nusisuko ir dar kartą pažvelgė į miestą. — Mano vaikams reikia laiko pagyti ir kai ko išmokti. Mano drakonams reikia laiko užaugti ir išmėginti savo sparnams. Ir man reikia laiko. Neleisiu, kad šis miestas pasuktų Astaporo keliu. Neleisiu, kad tuos, kuriuos išlaisvinau, vėl grandinėmis sukaustytų Junkajaus harpija. — Ji vėl pažvelgė į juos visus. — Į žygį neisiu.

— Tai ką darysi, chalise? — paklausė Racharas.

— Pasiliksiu, — atsakė ji. — Valdysiu. Ir būsiu karalienė.

Загрузка...