Kardų audra

Arija

Už valandos kelio raitomis nuo Žaliosios Šakos, vežimui sunkiai riedant provėžų išvagotu keliu, prie jų prisiartino raitininkai.

— Nuleisk galvą ir tylėk, — įspėjo Ariją Skalikas, kai paraginę žirgus juos beveik pasivijo trys vyrai: riteris ir du ginklanešiai, lengvais šarvais ir raiti ant eiklių žirgų. Kligeinas botagu perliejo saviškius — du senus darbinius arklius, mačiusius ir geresnių dienų. Vežimas girgždėjo ir siūbavo, jo dideli mediniai ratai su kiekvienu apsisukimu giliose provėžose minkė ir taškė purvą. Pašalietis, pririštas prie vežimo, sekė iš paskos.

Stambus ir nartus ristūnas nebuvo nei šarvuotas, nei papuoštas, nei pažabotas, o Skalikas vilkėjo suteptą, iš žalio ir tamsiai pilko šiurkštaus audinio pasiūtą mantiją su pakeltu gobtuvu, per kurį beveik nebuvo matyti galvos. Kol būdavo nuleidęs galvą, jo veido negalėjai įžiūrėti, matydavai tik spoksančių akių baltymus. Jis atrodė kaip nusigyvenęs ūkininkas. Bet… stuomeningas ūkininkas. Be to, Arija žinojo, kad po ta mantija yra kietinta oda ir alyva ištepti šarvai. Ji atrodė kaip ūkininko sūnus arba veikiau kaip kiauliaganys. Jiems už nugarų vežime pūpsojo keturios žemos ir storos statinės sūdytos kiaulienos ir viena kiaulių kojų.

Prijodami raitininkai išsiskirstė ir apsupo juos, kad galėtų geriau apžiūrėti. Kligeinas sustabdė vežimą ir raitininkų malonumui kantriai laukė. Riteris buvo ginkluotas ietimi ir kalaviju, o ginklanešiai turėjo didlankius. Ženklai ant jų odinukių buvo tokie pat, tik mažesni, kaip ir ženklas, išsiuvinėtas ant jų šeimininko apsiausto: juodos šakės ilgu kotu ir aukso spalvos juosta kairėje skydo pusėje rausvai gelsvame fone. Arija buvo nusprendusi atskleisti tikrąją savo tapatybę pirmiems sutiktiems raitininkams, bet visuomet įsivaizduodavo juos pilkais apsiaustais ir su didvilkiu ant krūtinės. Gal būtų surizikavusi, net jei ant jų krūtinių būtų buvęs išsiuvinėtas Amberių milžinas arba Gloverių kumštis, bet šio šakių riterio ji nepažinojo ir nenumanė, kam jis tarnauja. Gyvenant Vinterfele, panašiausias į šakę jos matytas daiktas buvo trišakis, kurį laikė rankoje lordo Manderlio vandenis.

— Turi reikalų Dvyniuose? — paklausė riteris.

— Vežu sūdytos kiaulienos vestuvininkams, maloningasis sere, — burbtelėjo Skalikas nuleidęs akis ir slėpdamas veidą.

— Sūdyta kiauliena niekada neteikė man malonumo. — Šakių riteris atsainiai pažvelgė į Kligeiną, į Ariją visai neatkreipė dėmesio, bet ilgai ir atidžiai žiūrėjo į Pašalietį. Iš karto buvo matyti, kad tas eržilas — toli gražu ne darbinis arklys. Kai stambus juodas ristūnas kaptelėjo dantimis vieno iš ginklanešių žirgą, vaikinas vos nešleptelėjo į purvą. — Iš kur gavai šį gyvulį? — pasiteiravo šakių riteris.

— Miledi liepė atvesti, sere, — nuolankiai paaiškino Kligeinas. — Tai vestuvinė dovana jaunajam lordui Tuliui.

— Kuri ledi? Kam tarnauji?

— Senajai ledi Vent, sere.

— Ar ji mano, kad už žirgą susigrąžins Harenholą? — gūžtelėjo riteris. — Dievai, kai sena, tai ir kvaila. — Ir vis dėlto jis mostelėjo į kelią. — Važiuokite…

— Klausau, milorde. — Skalikas vėl pliaukštelėjo botagu ir seni kuinai vėl ėmė traukti sunkų vežimą. Kol jis stovėjo, ratai įsmuko giliai į dumblą ir praėjo kiek laiko, kol arkliai juos vėl išjudino. Per tą laiką raitininkai nutolo. Kligeinas paskutinį kartą žvilgtelėjo į juos ir prunkštelėjo. — Seras Donelis Heigas, — tarė. — Atėmiau iš jo daugiau žirgų, nei galėčiau suskaičiuoti. Taip pat ir šarvų. O kartą per turnyrą vos nenužudžiau jo bendrose riterių grumtynėse.

— Kodėl tuomet jis tavęs nepažino? — paklausė Arija.

— Nes riteriai — kvailiai ir jam būtų buvę pernelyg žema antrą kartą pažvelgti į kažkokį nušašusį valstietį. — Jis vėl perliejo botagu arklius. — Būk nuleidęs akis, kalbėk pagarbiai, kuo dažniau kartok „sere“, ir dauguma riterių tavęs nė nematys. Jie labiau kreipia dėmesį į arklius, o ne į prasčiokus. Jis galėjo pažinti Pašalietį, jei kada nors būtų matęs mane tuo eržilu jojant.

Jis būtų pažinęs tave ir iš veido. Arija tuo neabejojo. Kartą pamačius Sandoro Kligeino nudegimus, jų nebuvo lengva pamiršti. Tų randų jis negalėjo paslėpti ir po šalmu, nebent tas šalmas būtų buvęs dantis iššiepusio šuns formos.

Todėl jiems ir reikėjo vežimo ir sūdytų kiaulių kojų.

— Neketinu leistis sukaustomas grandinėmis ir atitempiamas pas tavo brolį, — pareiškė jai Skalikas. — Taip pat nenoriu kalaviju skintis kelio per Robo Starko vyrus, kol prie jo prieisiu. Tad truputį pažaisime.

Karališkajame kelyje atsitiktinai sutiktas ūkininkas atidavė jiems vežimą, arklius, apdarus ir statines, nors ir ne savo noru. Skalikas visa tai gavo apnuoginęs kalavijo ašmenis. Kai ūkininkas nusikeikė ir išvadino jį plėšiku, Kligeinas tarė:

— Ne, aš tik maisto ir pašaro rinkikas. Padėkok, kad gali pasilikti apatinius. O dabar nusiauk batus. Jei ne, nukirsiu kojas. Rinkis.

Ūkininkas buvo stambus vyras, kaip ir Kligeinas, bet vis tiek nusprendė nusiauti batus ir pasilikti sveikas kojas.

Vakaras užklupo juos tebeplumpinančius link Žaliosios Šakos ir lordo Frėjaus pilių dvynių. Aš jau beveik pasiekiau tikslą, pagalvojo Arija. Ji suprato, kad ir turi jaudintis, bet jautėsi visa įsitempusi. Gal dėl karščiavimo, su kuriuo vis dar kovojo, o galbūt ir ne. Praeitą naktį ji sapnavo baisų, siaubingą sapną. Dabar jau neprisiminė, ką būtent, bet tas šiurpus jausmas persekiojo ją visą dieną. Ir kuo toliau, tuo labiau jis stiprėjo. Baimė kerta smarkiau už kalaviją. Dabar ji privalėjo būti tvirta, kaip kadaise jai sakė tėvas. Nuo motinos ją skyrė tik pilies vartai, upė, kariuomenė, bet… Robo kariuomenė, tad iš tiesų joks pavojus negrėsė. O gal vis dėlto grėsė?

Vienas iš tokių pavojų buvo Ruzas Boltonas. Dėlių lordas, kaip jį vadino bastūnai. Dėl to Arija jautėsi nesmagiai. Ji spruko iš Harenholo norėdama pabėgti nuo Boltono, kaip ir nuo Kruvinųjų Juokdarių, be to, kad planas pavyktų, jai teko perrėžti gerklę vienam iš jo sargybinių. Ar jis žino, kad ji tai padarė? O gal kaltina Gendrį arba Pyragėlį? Ar pasakė jos motinai? Ką jis darys ją pamatęs? Boltonas manęs tikriausiai net nepažins. Pastarosiomis dienomis Arija atrodė panašesnė į nuskendusią žiurkę, o ne į lordo taurininkę. Tiksliau — į nuskendusį žiurkiną. Vos prieš dvi dienas Skalikas nurėžė jai kelias saujas plaukų. Jis buvo prastesnis kirpėjas ir už Joriną, tad vieną galvos pusę paliko beveik pliką. Lažinuosi, kad Robas irgi manęs nepažins. Gal nepažins net ir motina. Paskutinį kartą jie matė Ariją tą dieną, kai lordas Edardas Starkas išvyko iš Vinterfelo, ir tada ji buvo maža mergaitė.

Dar nematydami pilies, jiedu jau išgirdo muziką: tolimą būgnų tratėjimą, šaižų pučiamų ragų gaudimą ir aukštą, per upės šniokštimą ir jiems ant galvų krentantį lietų vos girdimą dūdelių dūzgimą.

— Į vestuvių ceremoniją pavėlavome, — pasakė Skalikas, — bet, sprendžiant iš garsų, puota tebevyksta. Netrukus tavęs atsikratysiu.

Ne, tai aš tavęs atsikratysiu, pagalvojo Arija.

Iki šiol kelias daugiausia vedė į šiaurės vakarus, o dabar pasisuko į vakarus ir driekėsi per obelų sodą bei apsemtą lauką javų, lietaus priplaktų prie žemės. Jie pravažiavo pro paskutines obelis, pasiekė kalvos viršūnę ir prieš akis atsivėrė vaizdas į pilis, upę ir palapines. Čia buvo šimtai žirgų ir tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų būriavosi aplink tris puotai skirtas didžiules, viena šalia kitos galais į vartus pastatytas palapines, primenančias tris ilgąsias storos drobės menes. Robas savo stovyklą buvo įkūręs gerokai toliau nuo gynybinių sienų, ant aukštumėlės, sausesnėje vietoje, bet Žalioji Šaka išsiliejo iš krantų ir beveik apsėmė kelias neapdairiai pastatytas palapines.

Čia nuo pilies sklindanti muzika buvo garsesnė. Per stovyklą ritosi būgnų tratėjimas ir ragų gausmas. Tačiau muzikantai artimesnėje pilyje grojo ne tą dainą, kurią pasirinko prie kitame krante dunksančios pilies grojantys muzikantai, tad muzika atrodė panaši ne į dainą, o į mūšį.

— Jiems gana prastai sekasi, — tarė Arija.

Skalikas išleido į juoką panašų garsą.

— Prisiekiu, senos kurčios moterys Lanisporte dabar skundžiasi dėl triukšmo. Girdėjau, kad Valderis Frėjus aklas, bet niekas nė žodžiu neužsiminė, kad dar ir kurčias.

Arija slapta pasigailėjo, kad dabar vakaras, o ne diena. Jei būtų švietusi saulė ir pūtęs vėjas, ji būtų galėjusi geriau matyti vėliavas. Būtų žvalgiusis, ar neišvys Starkų didvilkio, Servino kovos kirvio arba Gloverio kumščio. Bet nakties tamsoje visos spalvos atrodė pilkos. Lietus apstojo ir perėjo į vos juntamą dulksną, beveik panašią į krintantį rūką, bet anksčiau sulytos vėliavos buvo permirkusios kaip pašluostės ir negalėjai pasakyti, kas ant jų pavaizduota.

Lauko pakraščiuose buvo sustatyta virtinė dengtų ir atvirų vežimų, sudariusių šiokią tokią medinę sieną, saugančią nuo galimo priešų puolimo. Ten juos ir sustabdė sargyba. Žibintas, kurį iškėlęs laikė karininkas, skleidė užtektinai šviesos, kad Arija pamatytų, jog jo apsiaustas blyškiai rožinis su stambiais raudonais lašais. Ant jo vadovaujamų vyrų krūtinės puikavosi dėlių lordo ženklas ir nuluptas Dredforto žmogus. Sandoras Kligeinas pasekė jiems tą pačią pasaką, kurią buvo paporinęs raitininkams, bet Boltono karininkas pasirodė esąs kietesnis riešutėlis nei seras Donelis Heigas.

— Sūdyta kiauliena — netinkamas maistas lordo vestuvių puotai, — neslėpdamas paniekos pareiškė jis.

— Turiu ir kiaulių kojų, sere.

— Bet tik ne vestuvių pokyliui. Puota jau beveik baigėsi. Be to, esu šiaurietis, o ne koks nors pienburnis riteris iš pietų.

— Man buvo liepta rasti pilies valdytoją arba virėją…

— Pilis uždaryta. Lordų negalima trukdyti. — Karininkas kiek pagalvojo. — Krovinį gali iškrauti ten, prie puotos palapinių. — Ir jis ištiesė šarvuotą ranką. — Nuo alaus vyrams sukyla apetitas ir senasis Frėjus tikrai nepaniekins kiaulių kojų. Šiaip ar taip, jis neturi dantų, kad galėtų jas graužti. Kreipkis į Sedžkinsą, jis žinos, ką tau daryti.

Karininkas šūktelėjo savo vyrams komandą, šie nustūmė vieną vežimą ir praleido atvykėlius.

Skalikas perliejo botagu arklius ir pasuko prie palapinių. Rodės, į juos niekas nekreipė dėmesio. Taškydami iš po ratų vandenį, jie pravažiavo kelias eiles spalvingų palapinių, kurių šlapią sienų šilką iš vidaus tarsi stebuklingi žibintai apšvietė lempos ir žarijų gorės; jos tviskėjo rožine, aukso ir žalia spalva, atrodė dryžuotos ir languotos, išpuoštos, išrašytos paukščiais ir žvėrimis, eglutėmis ir žvaigždutėmis, ratais ir ginklais. Arija pamatė geltoną palapinę su šešiomis gilėmis ant sienos: apačioje tris, virš jų dvi, o pačioje viršūnėje — vieną. Lordas Smolvudas, dingtelėjo mergaitei, ji prisiminė tolimąjį Akornholą ir ledi, sakiusią, kad ji graži.

Bet kiekvienai tviskančiai šilkinei palapinei teko po dvi dešimtis veltinių arba storos drobės, tamsių ir nepermatomų. Čia stovėjo ir palapinių kariams, tokių didelių, kad galėjo sutalpinti keturiasdešimt pėstininkų, bet ir jos atrodė kaip nykštukai, palyginti su trimis didžiosiomis palapinėmis pokyliui. Svečiai, rodos, gėrė jau kelias valandas. Arija girdėjo garsiai šaukiamus tostus ir taurių skambesį, sumišusius su stovyklai įprastu triukšmu: žirgų žvengimu, šunų amsėjimu, tamsoje važiuojančių vežimų dardėjimu, juoku ir keiksmais, plieno žvangesiu ir medžio braškėjimu. Jiems priėjus prie pilies, muzika trenkė dar garsiau, bet žemiau slypėjo duslesnis garsas, kurį skleidė upė, ištvinusi Žalioji Šaka, riaumojanti nelyginant liūtas guolyje.

Arija nenustygo ir vis sukiojo galvą norėdama iškart pamatyti viską, tikėdamasi išvysti didvilkio ženklą, pilkai baltą palapinę, iš Vinterfelo pažįstamą veidą. Bet matė tik svetimus žmones. Ji įsistebeilijo į nendryne besišlapinantį vyrą, bet jis nebuvo Alapilvis. Pamatė iš palapinės neriančią pusnuogę ir besijuokiančią merginą, bet palapinė buvo blyškiai melsva, — ne pilka, kaip ji iš pradžių pamanė, — o vyras, pasileidęs jai iš paskos, vilkėjo liemenę su miškine kate, o ne su vilku. Po medžiu keturi šauliai mėgino užkabinti vaškuotas temples už savo didlankių įrantų, bet jie nebuvo jos tėvo lankininkai. Jiems skersai kelio pražingsniavo meisteris, bet jis buvo pernelyg jaunas ir liesas — tikrai ne meisteris Luvinas. Arija pakėlė akis į Dvynius, į langus aukštuose jų bokštuose, kur degė blausūs žiburiai. Dulkiant pilys atrodė bauginančios ir paslaptingos, tarsi iš Senosios auklės pasakotų legendų, bet tai nebuvo Vinterfelas.

Prie puotai skirtų palapinių spūstis buvo didžiausia. Platūs atvartai buvo praskleisti ir pririšti, vyrai grūdosi pirmyn atgal nešini gėrimo ragais ir bokalais, o su kai kuriais ėjo paskui stovyklą sekantys prasčiokai. Skalikui važiuojant pro pirmą palapinę, Arija žvilgtelėjo į vidų ir pamatė šimtus vyrų, apsėdusių visus suolus ir besistumdančių prie midaus, alaus ir vyno statinių. Vietos vaikštinėti po palapinę nebuvo, bet dėl to vyrai, rodos, nesuko sau galvos. Čia jiems bent jau buvo šilta ir sausa. Sušalusi ir sulyta Arija jiems pavydėjo. Kai kurie iš jų net dainavo. Nuo pro duris kylančio karščio krentanti dulksna atrodė kaip garai.

— Už lordą Edmurą ir ledi Rosliną! — išgirdo ji kažką šūktelint.

Visi išgėrė ir kažkas vėl suriko:

— Už Jaunąjį Vilką ir karalienę Džeinę!

Kas ta karalienė Džeinė? — nustebusi pagalvojo Arija. Vienintelė jai žinoma karalienė buvo Sersėja.

Už puotos palapinių buvo iškastos laužavietės, kol lijo be smarkesnio vėjo, apsaugotos iš medžių šakų greitosiomis supintais skliautais ir ant jų užmestomis odomis. Tačiau dabar vėjas pasisuko nuo upės, tad dulksna krito įkypai ir jos pakako, kad laužai imtų šnypšti ir rūkti. Virš ugnies tarnai sukiojo ant iešmų pamautus mėsos gabalus. Užuodus valgį, Arijai nutįso seilė.

— Gal sustotume? — paprašė ji Sandoro Kligeino. — Čia šiauriečių palapinės. — Saviškius ji pažino iš barzdų, iš veidų, iš apsiaustų, iš lokenų ir ruonenų, iš tyliai sakomų tostų ir iš dainų; tai buvo Karstarkai ir Amberiai, taip pat kalnų gentims priklausantys vyrai. — Galiu lažintis, kad čia yra vyrų ir iš Vinterfelo. — Jos tėvo vyrų, Jaunojo Vilko vyrų, Starkų didvilkių.

— Tavo brolis pilyje, — tarė Kligeinas. — Motina irgi. Nori pas juos ar ne?

— Noriu, — atsakė Arija. — O kaip Sedžkinsas? — Mat karininkas liepė jiems ieškoti Sedžkinso.

— Sedžkinsas gali eiti po septyniais galais. — Kligeinas pakėlė botagą ir, čaižydamas dulksną, supliekė arkliui per šoną. — Man reikia tavo prakeikto brolio.