Kardų audra

Ketlina

Jie įnešė kūnus ant pečių ir paguldė prie pakylos. Deglais apšviestoje menėje įsiviešpatavo tyla ir toje tyloje Ketlina išgirdo kažkur kitame pilies pakraštyje kaukiant Pilkąjį Vėją. Didvilkis užuodžia kraują, pagalvojo ji, per akmenines sienas ir medines duris, per nakties tamsą ir lietų jis vis tiek iš kvapo atpažįsta pražūtį ir mirtį.

Ketlina stovėjo Robui iš kairės, prie sosto, ir akimirką pasijuto taip, tarsi būtų žvelgusi į mirusius saviškius — į Braną ir Rikoną. Šie berniukai buvo gerokai vyresni, bet po mirties jų kūnai tarsi susitraukė. Nuogi ir šlapi, jie atrodė tokie mažučiai, kad sunku buvo įsivaizduoti juos gyvus.

Šviesiaplaukis vaikinukas jau mėgino želdintis barzdą. Jo skruostai ir smakras buvo apsipylę blyškiai gelsvais šereliais, o žemiau jiems akis badė peiliu perrėžtos gerklės raudonis. Jo ilgi, aukso spalvos plaukai tebebuvo šlapi, tarsi kas nors būtų ištraukęs jį iš maudymosi kubilo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad mirtį jis sutiko romiai, galbūt miegodamas, bet rudaplaukis jo pusbrolis priešinosi iš paskutiniųjų. Jis mėgino gintis nuo peilio ašmenų, tad jo rankos buvo suraižytos, o iš durtinių žaizdų, tarsi bedantės burnytės žiojėjusių krūtinėje, pilve ir nugaroje, vis dar sunkėsi rauzganas skystis, nors šiaip lietus jį, galima sakyti, buvo švariai nuprausęs.

Prieš keldamas koją į menę, Robas užsidėjo ant galvos karūną ir deglų šviesoje jos bronza atrodė tamsiai geltona ir tviskanti. Kai pažvelgė į lavonus, ant jo akių krito šešėlis. Ar ir jis mato Braną su Rikonu? Ketlina būtų verkusi, bet jau neturėjo ašarų. Nužudyti vaikinukai nuo ilgai trukusio kalinimo atrodė išblyškę, bet ir šiaip abu buvo šviesiaodžiai; ant glotnios, baltos jų odos kraujas atrodė toks raudonas, kad rėžė akį, ir į jį beveik nebuvo įmanoma žiūrėti. Ar nužudę Sansą pliką jos lavoną jie irgi paguldys prie Geležinio sosto? Ar jos oda taip pat atrodys tokia balta, o kraujas — toks ryškiai raudonas? Lauke buvo girdėti vis nesiliaujančio lietaus barbenimas ir neramiai kaukiantis vilkas.

Ketlinos brolis Edmuras stovėjo Robui iš dešinės, vieną ranką uždėjęs ant savo tėvo sosto atlošo, o jo veidas atrodė vis dar truputį papurtęs nuo miego. Jis, kaip ir ji, buvo prikeltas: vidury nakties žmonės pasibeldė į duris ir šiurkščiai išvaikė jo sapnus. Ar tie sapnai buvo gražūs, broli? Gal sapnavai saulę, juoką ir mergelės bučinius? Meldžiuosi, kad taip būtų buvę. Mat ją lankydavo tik niūrūs, siaubo persmelkti sapnai.

Menėje stoviniavo Robo kariuomenės kapitonai ir lordai vėliavininkai: vieni apsivilkę šarvinius marškinius ir ginkluoti, kiti daugiau ar mažiau susivėlę ir nebaigę rengtis. Tarp jų buvo ir seras Reinaldas bei jo dėdė, seras Rolfas, bet karalienę Robas nutarė palepinti, mat, jo supratimu, jai nereikėjo matyti šios bjaurasties. Stačioji Uola ne taip toli nuo Kasterlių Uolos, dingtelėjo Ketlinai. Gali būti, kad vaikystėje Džeinė su šiais berniukais kartu žaidė.

Laukdama, kol sūnus prabils, ji vėl pažvelgė žemyn, į ginklanešių Tiono Frėjaus ir Vilemo Lanisterio lavonus.

Kol Robas pakėlė akis nuo kruvinų nužudytųjų kūnų, rodės, praėjo labai daug laiko.

— Mažasis Džonai, — tarė jis, — pasakyk savo tėvui, kad juos atvestų.

Netaręs nė žodžio, Mažasis Džonas Amberis nuėjo ir jo žingsniai nuaidėjo per akmenines didžiosios menės grindis.

Pasirodžius Didžiajam Džonui ir įvedus belaisvius pro duris, Ketlina atkreipė dėmesį, kad kai kurie vyrai žingtelėjo atatupsti ir nuo jų pasitraukė, tarsi išdavyste būtų buvę galima užsikrėsti prisilietus, žvilgtelėjus ar kostelėjus. Belaisviai niekuo nesiskyrė nuo tų, kurie juos sučiupo; visi jie buvo tvirti augaloti vyrai su vešliomis barzdomis ir ilgais plaukais. Du Didžiojo Džono kariai ir trys belaisviai buvo sužeisti. Atskirti juos vienus nuo kitų galėjai tik iš to, kad vieni turėjo ietis, o kiti — vien tuščias kalavijų makštis. Visi vilkėjo ilgus šarvinius arba iš geležinių žiedų nukaldintus marškinius, avėjo sunkius batus, ant pečių buvo užsimetę storus vilnonius arba kailinius apsiaustus. Šiaurė nesvetinga, šalta ir negailestinga, kadaise, kai pirmą kartą įkėlė koją į Vinterfelą, pasakė jai Nedas.

— Penki, — pasakė Robas, kai šlapi ir tylūs belaisviai išsirikiavo priešais jį. — Daugiau nėra?

— Buvo aštuoni, — sududeno Didysis Džonas. — Du nudėjome imdami į nelaisvę, o trečias miršta dabar.

Robas atidžiai pažvelgė į sučiuptųjų veidus.

— Tik aštuoniese įstengėte nužudyti du beginklius ginklanešius.

— Kad patektų į bokštą, jie dar nužudė ir du mano vyrus, — kyštelėjo trigrašį Edmuras Tulis. — Delpą ir Elvudą.

— Tai nebuvo žmogžudystė, sere, — paprieštaravo lordas Rikardas Karstarkas, nekreipdamas dėmesio nei į jo riešus kaustančius pančius, nei į veidu srūvantį kraują. — Kiekvienas, trukdantis tėvui keršyti, pats prašosi mirties.

Jo žodžiai Ketlinos ausims nuskambėjo šiurkščiai ir žiauriai, nelyginant karo būgno dundėjimas. Jos gerklė visiškai išdžiūvo. Aš tai padariau. Šie du berniukai mirė, kad mano dukterys galbūt galėtų gyventi.

— Mačiau, kaip tą naktį Kuždesių miške žuvo tavo sūnūs, — pasakė Robas lordui Karstarkui. Tionas Frėjus Torheno nenužudė. O Vilemas Lanisteris nepapjovė Edardo. Tad kaip gali sakyti, jog keršiji? Tai beprotybė ir kruvina žmogžudystė. Tavo sūnūs garbingai žuvo mūšio lauke su kalavijais rankose.

— Bet žuvo, — nė neketindamas nusileisti atšovė Rikardas Karstarkas. — Juos patiesė Karalžudys. O šie du — to paties kraujo. Pralietą kraują gali atpirkti tik kraujas.

— Vaikų kraujas? — Robas mostelėjo į lavonus. — Kiek jiems buvo metų? Dvylika, trylika? Ginklanešiai…

— Ginklanešiai žūva kiekviename mūšyje.

— Taip, bet žūva kovodami. O Tionas Frėjus ir Vilemas Lanisteris sudėjo kalavijus Kuždesių miške. Jie buvo belaisviai, uždaryti kalėjimo celėse, miegojo, neturėjo ginklų… berniukai. Tik pažiūrėk į juos!

Užuot taip ir padaręs, lordas Karstarkas pakėlė akis į Ketliną.

— Liepk į juos pažvelgti savo motinai, — tarė jis Robui. — Prie šių žudynių ji prisidėjo ne mažiau už mane.

Ketlina uždėjo ranką ant Robo sosto atlošo. Menė ėmė suktis ratu. Ketliną supykino.

— Mano motina čia niekuo dėta, — pareiškė Robas. — Tai buvo tavo darbas. Tu esi žudikas. Ir išdavikas.

— Kodėl žudyti Lanisterius yra išdavystė, o paleisti juos į laisvę — ne? — supykęs atšovė Karstarkas. — Gal tavo malonybė pamiršo, kad kariaujame su Kasterlių Uola? Per karą priešus žudome. Ar tėvas neįkalė tau to į galvą, vaikeli?

Vaikeli? Šarvuotu kumščiu Didysis Džonas smogė Rikardui Karstarkui į veidą ir lordas suklupo.

— Palik jį ramybėje! — tarė Robas įsakmiai ir taip garsiai, kad jo žodžiai aidu atsimušė nuo menės sienų. Amberis žingtelėjo atatupstas ir pasitraukė nuo belaisvio.

Lordas Karstarkas išspjovė išmuštą dantį.

— Taip, lorde Amberi, palik mane karaliui. Jis ketina kaip reikiant mane išbarti ir man atleisti. Būtent taip mūsų šiaurės karalius elgiasi su išdavikais. — Jis plačiai nusišypsojo ir visi pamatė krauju pasruvusią jo burną. — O gal turėčiau vadinti tave „karaliumi, kuris prarado šiaurę“, tavo malonybe?

Didysis Džonas grybštelėjo iš šalia stovinčio vyro ietį ir jos galu bakstelėjo Karstarkui petį.

— Leisk jį persmeigti, valdove. Leisk perrėžti jam pilvą, kad pamatytume, kokios spalvos jo žarnos.

Staiga atsivėrė menės durys ir pro jas įėjo Juodoji Žuvis, nuo kurio apsiausto ir šalmo sruvo vanduo. Paskui jį įžengė Tuliams tarnaujantys riteriai, o lauke padangę skaldė žaibai ir į nakties tamsos gaubiamus Riverano akmenis barbeno smarkaus lietaus lašai. Seras Brindenas nusiėmė šalmą ir priklaupė ant vieno kelio.

— Tavo malonybe… — teištarė jis, bet taip niūriai ir beviltiškai, kad tie žodžiai nuskambėjo nepaprastai iškalbingai.

— Asmeniškai išklausysiu serą Brindeną audiencijų menėje. — Robas pakilo iš sosto. — Didysis Džonai, pasaugok lordą Karstarką, kol grįšiu, o kitus septynis pakark.

Didysis Džonas nuleido ietį.

— Ir mirusius?

— Taip. Nenoriu, kad jie terštų mano lordo dėdės upes. Tegul lesa juos varnos.

Vienas iš belaisvių puolė ant kelių.

— Pasigailėk, valdove. Aš nieko nenužudžiau, tik stovėjau prie durų ir žiūrėjau, ar neateina sargyba.

Robas valandėlę susimąstė.

— Ar žinojai, ką ketina daryti lordas Rikardas Karstarkas? Matei iš makštų ištrauktus durklus? Girdėjai riksmus, šauksmus, maldavimus pasigailėti?

— Taip, girdėjau, bet žudynėse nedalyvavau. Aš tik žiūrėjau, prisiekiu…

— Lorde Amberi, — įsakė Robas, — šis vyras tik žiūrėjo. Jį pakark paskutinį, kad galėtų pasižiūrėti, kaip miršta kiti. Motin, dėde, prašyčiau eiti su manimi.

Jis nusisuko, o Didžiojo Džono vyrai apsupo belaisvius ir, baksnodami iečių antgaliais, išvedė iš menės. Lauke griaudėjo ir trankėsi perkūnas, — taip garsiai, kad jiems atrodė, jog pilis griūva. Gal šis dundesys pranašauja karalystės žlugimą? — paklausė savęs Ketlina.

Audiencijų menėje buvo tamsu, tik storesnės jos sienos bent šiek tiek slopino perkūniją. Nešinas aliejine lempa atėjo tarnas, ketino uždegti židinį, bet Robas išsiuntė jį pasilikęs lempą. Čia buvo stalų ir kėdžių, Edmuras atsisėdo, tačiau susigaudęs, kad visi kiti liko stovėti, tuoj pat vėl pakilo. Robas nusiėmė karūną ir pasidėjo ją ant stalo.

Juodoji Žuvis uždarė duris.

— Karstarkai mus paliko.

— Visi?! — lyg iš baimės, lyg iš nevilties tyliai ir dusliai paklausė Robas. Net Ketlina nebuvo tikra, ką jaučia sūnus.

— Visi, galintys kariauti, — atsakė seras Brindenas. — Taip pat dingo keli paskui stovyklą sekę žmonės ir tarnai su savo sužeistaisiais. Ištardėme nemažai žmonių ir išpešėme visą tiesą. Jie ėmė trauktis temstant, iš pradžių slapta dingdavo po vieną ar du, o paskui ir didesnėmis grupelėmis. Sužeistiesiems ir tarnams buvo liepta deginti laužus, kad niekas nepastebėtų, jog jie pabėgo, bet kai pradėjo lyti, tai jau nebuvo svarbu.

— Ar nutolę nuo Riverano jie persigrupuos ir liks karo būrys? — pasiteiravo Robas.

— Ne. Jie patraukė į medžioklę ir pakriko. Lordas Karstarkas prisiekė išleisti savo jauną dukrą už kilmingojo arba prasčioko, kuris atneš jam Karalžudžio galvą.

Tegul dievai būna gailestingi. Ketlinai vėl pasidarė silpna.

— Nakties tamsoje dingo beveik trys šimtai raitelių ir dukart tiek arklių ir mulų. — Robas pirštais pasitrynė smilkinius, kurių švelnioje odoje, virš ausų, karūna buvo palikusi įspaudas. — Praradome visas raitąsias Karholdo pajėgas.

Praradome jas dėl mano kaltės. Per mane, tegul dievai man atleidžia. Net nebūdama karė Ketlina suprato, kokioje keblioje padėtyje atsidūrė Robas. Kol kas jis išlaikė valdžią upių krašte, bet jo karalystę iš visų pusių supo priešai, — tik rytuose kalno viršūnėje sėdinti Lisa laikėsi nuošaliai. Kol Perkėlos lordas nepatvirtino savo ištikimybės, net Trišakis toli gražu nebuvo saugus. O dabar praradome dar ir Karstarkus…

— To niekas neturi sužinoti, — tarė jos brolis Edmuras. — Nes lordas Taivinas… Lanisteriai vis kartoja, kad niekada nelieka skolingi. Jeigu ši naujiena pasieks jų ausis, Motin, pasigailėk mūsų…

Sansa. Ketlina taip stipriai sugniaužė kumščius, kad pirštų nagai skaudžiai įsirėžė į delno odą.

Robas niūriai dėbtelėjo į Edmurą.

— Norėtum priversti mane ne tik žudyti, bet dar ir meluoti, dėde?

— Mums nereikia meluoti. Tik patylėti. Palaidoti vaikinus ir, kol karas baigsis, prikąsti liežuvius. Vilemas buvo sero Kevano Lanisterio sūnus ir lordo Taivino sūnėnas. Tionas buvo ledi Dženos sūnus ir… Frėjus. Be to, turime pasistengti, kad ir Dvyniuose niekas to nesužinotų, kol…

— Kol nesugalvosime, kaip prikelti berniukus iš numirusių, ar ne? — niekinamai paklausė Brindenas Juodoji Žuvis. — Tiesa išėjo kartu su Karstarkais, Edmurai. Tokiems žaidimams jau per vėlu.

— Privalau jų tėvams pasakyti tiesą, — tarė Robas. — Ir būti teisingas. Jie nusipelnė mano teisingumo. — Jis pažvelgė į karūną, į tamsią, tviskančią jos bronzą, į geležinių kalavijų ratą. — Lordas Rikardas man nepakluso. Išdavė. Pasmerkiau jį, nes neturėjau kitos išeities. Dievai žino, ką Karstarko pėstininkai padarys Ruzui Boltonui sužinoję, kad už išdavystę pasmerkiau myriop vieną iš jų. Reikia įspėti Boltoną.

— Lordo Karstarko įpėdinis taip pat buvo Harenhole, — priminė karaliui seras Brindenas. — Vyriausias sūnus, kurį Lanisteriai paėmė į nelaisvę prie Žaliosios Šakos.

— Harionas. Jo vardas Harionas. — Robas niūriai nusijuokė. — Karaliui reikėtų geriau žinoti savo priešų vardus, tiesa?

Juodoji Žuvis susimąstęs jį nužvelgė.

— Ar esi tuo tikras? Kad, jei taip pasielgsi, jaunasis Karstarkas taps tavo priešu?

— Kuo gi dar jis galėtų tapti? Ketinu nužudyti jo tėvą ir už tai jis man tikriausiai nepadėkos.

— O gal ir padėkos. Kai kurie sūnūs nekenčia savo tėvų, o po vieno tavo kirčio jis taps Karholdo lordu.

Robas papurtė galvą.

— Net jei Harionas būtų vienas iš tokių sūnų, vis tiek niekada negalėtų viešai atleisti savo tėvo žudikui. Valdiniai atsuktų jam nugaras. Jie šiauriečiai, dėde. Šiauriečiai nieko nepamiršta.

— Tada pasigailėk jo, — paragino Edmuras Tulis.

Robas įsistebeilijo į Edmurą neslėpdamas, kad net nesuvokia, ką šis šneka.

Sugavęs karaliaus žvilgsnį, Edmuras nuraudo.

— Turiu omenyje, kad galėtum dovanoti jam gyvybę. Man visa tai taip pat nepatinka, valdove. Jis nužudė ir mano vyrų. Vargšas Delpas buvo ką tik užsigydęs žaizdą, už kurią turėjo būti dėkingas serui Džeimiui. Žinoma, Karstarką reikia nubausti. Sakyčiau, reikėtų sukaustyti jį grandinėmis…

— Ir laikyti įkaitu? — nustebo Ketlina. Tai galėtų būti geriausias…

— Taip, įkaitu! — Jos mąslumą Edmuras suprato kaip pritarimą. — Ir pranešti sūnui, kad kol jis bus mums ištikimas, jo tėvui plaukas nuo galvos nenukris. O dėl kitų… Frėjų paramos nebėra ko tikėtis, net jei pasisiūlyčiau vesti visas lordo Valderio dukteris ir vilkti ant pečių jo neštuvus. Jei prarasime Karstarkus, ko dar galime tikėtis?

— Nieko… — Robas sunkiai atsiduso, nusibraukė ant akių užkritusius plaukus ir pasakė: — Iš sero Rodriko šiaurėje neturime jokių žinių, Valderis Frėjus į naująjį mūsų pasiūlymą nesiteikė atsakyti, Lizdas taip pat atsitvėrė tylos siena. — Robas kreipėsi į motiną: — Ar tavo sesuo taip ir neatsilieps? Kiek kartų turėsiu jai rašyti? Netikiu, kad nė vienas paukštis jos nepasiekė.

Ketlina suprato, kad jos sūnus trokšta paguodos, kad nori išgirsti, jog viskas bus gerai. Bet jos karalius turėjo žinoti tiesą.

— Paukščiai ją pasiekė. Bet, jei imsi aiškintis, ji sakys priešingai. Iš jos pagalbos nesitikėk, Robai.

Lisa niekada nebuvo drąsuolė. Kai buvome dar mergaitės, padariusi ką nors bloga ji visuomet bėgdavo slėptis. Tikriausiai manydavo, kad jei mūsų lordas tėvas jos neras, pamirš ir pyktį. Ji ir dabar taip elgiasi. Išsigandusi paspruko iš Karaliaus Uosto į saugiausią jai žinomą vietą ir dabar tupi ant kalno tikėdamasi, kad visi ją pamirš.

— Slėnio riteriai gali nulemti šio karo baigtį, — pasakė Robas, — bet jei ji nenori kovoti, tegul nekovoja. Aš tik prašiau jos atidaryti Kruvinuosius vartus ir pasiųsti laivus į Kirų miestą, kad jie nuplukdytų mus į šiaurę. Plaukti į šiaurę bus sunku, bet ne taip sunku, kaip kalavijais skintis kelią per Sąsmauką. Jei man pavyktų išsilaipinti Baltajame Uoste, galėčiau pulti iš šono Keilino Griovą ir per pusmetį išvyti geležinius iš šiaurės.

— Taip nebus, valdove, — papurtė galvą Juodoji Žuvis. — Ketė teisi. Ledi Lisa per daug baili ir kariuomenės į slėnį neįsileis. Jokios kariuomenės. Kruvinieji vartai nebus atverti.

— Tuomet tegul ją griebia Kiti, — nusivylęs ir įtūžęs nusikeikė Robas. — Ir ją, ir tą prakeiktą Rikardą Karstarką! Ir Teoną Greidžojų, ir Valderį Frėjų, ir Taiviną Lanisterį, ir visus kitus! Dievai maloningi, kodėl kiekvienas vyras trokšta tapti karaliumi? Kai visi šūkavo: „Šiaurės karalius, šiaurės karalius!“ — prisiekiau sau… kad būsiu geras valdovas, garbingas kaip mano tėvas, stiprus, teisingas, ištikimas draugams ir narsus, kai teks stoti akis į akį su priešais… O dabar net negaliu atskirti, kas mano priešai, o kas draugai. Kaip galėjo viskas taip susipainioti? Lordas Rikardas kovėsi šalia manęs keliuose mūšiuose. Jo sūnūs už mane žuvo Kuždesių miške. Tionas Frėjus ir Vilemas Lanisteris buvo mano priešai. O dabar privalau dėl jų nukirsdinti savo žuvusių draugų tėvą. — Robas apžvelgė juos visus. — Ar Lanisteriai padėkos, kad nukirtau lordui Rikardui galvą? O Frėjai?

— Ne, — kaip visuomet trumpai ir aiškiai atsakė Brindenas Juodoji Žuvis.

— Tada juo labiau derėtų dovanoti lordui Rikardui gyvybę ir laikyti jį įkaitu, — pakartojo Edmuras.

Robas abiem rankomis paėmė sunkią, iš bronzos ir geležies nukaldintą karūną, užsidėjo ją ant galvos ir staiga vėl tapo karaliumi.

— Lordas Rikardas mirs.

— Bet kodėl? — nustebo Edmuras. — Juk pats sakei…

— Žinau, ką sakiau, dėde. Bet turiu atlikti savo pareigą. — Šviesios jo kaktos odos fone karūnos kardai atrodė juodi ir ryškūs. — Mūšyje galbūt pats būčiau nudėjęs Tioną ir Vilemą, bet jie buvo nužudyti ne per mūšį. Jie miegojo kalėjimo celėje, į kurią juos įgrūdau, savo lovose, nuogi ir beginkliai. Rikardas Karstarkas nužudė daug daugiau nei Frėjų ir Lanisterį. Jis suteršė mano garbę. Auštant turiu įvykdyti jam mirties nuosprendį.

Rytas išaušo šaltas ir apniukęs, audra nurimo ir ją pakeitė nesiliaujantis įkyrus lietus, bet dievų giraitėje vis tiek susirinko minia žmonių. Upių lordai ir šiauriečiai, kilmingi ir prasčiokai, riteriai, samdiniai ir arklininkai — visi susirinko ir sustoję tarp medžių laukė, kuo baigsis nakties tamsos šokis. Edmuras davė nurodymus ir prie širdamedžio buvo atritinta budelio trinka. Didžiojo Džono kariams vedant lordą Rikardą Karstarką, kurio rankos tebebuvo surištos, per minią visiems jiems ant galvų krito lietaus lašai ir medžių lapai. Karstarko vyrai, pakarti ir pakabinti ant ilgų virvių, jau tabalavo ant aukštų Riverano pilies gynybinių sienų ir tamsėjančius jų veidus plovė lietus.

Prie trinkos stovėjo Ilgasis Liu, bet Robas paėmė iš jo kirvį ir liepė pasitraukti.

— Tai mano darbas, — pasakė. — Jis miršta mano įsakymu. Tad turi mirti nuo mano rankos.

Įsitempęs lordas Rikardas Karstarkas linktelėjo.

— Ačiū tau už tai. Bet už nieką daugiau. — Jis buvo apsirengęs kaip mirtininkas, vilkėjo ilgą, juodą, vilnonį apsiaustą, ant kurio priekio buvo išsiuvinėtas jo giminės herbas — skaistūs, pro debesį švystelėjusios saulės spinduliai. — Ir mano, ir tavo gyslomis teka Pirmųjų Žmonių kraujas, berniuk. Tau nederėjo to pamiršti. Tarnavau dar tavo seneliui. Padėjau tavo tėvui kariauti su karaliumi Eiriu, o tau — su karaliumi Džofriu. Jojau šalia tavęs Okskrose, Kuždesių miške ir Stovyklų mūšyje, petys į petį su lordu Edardu stovėjau prie Trišakio. Mes kraujo giminės — Starkai ir Karstarkai.

— Bet ši giminystė nesutrukdė tau manęs išduoti, — atsakė Robas. — Ir dabar ji neišgelbės tavo galvos. Klaupkis, milorde.

Ketlina žinojo, kad lordas Rikardas sako tiesą. Karstarkai buvo kilę iš Karlono Starko, jaunesniojo Vinterfelo sūnaus, kuris prieš tūkstantį metų sutramdė vieną maištavusį lordą ir už savo narsą gavo žemių. Jo pastatyta pilis iš pradžių vadinosi Karlo pilimi, bet netrukus imta vadinti Karholdu, o per kelis šimtmečius ir Karholdo Starkai tapo Karstarkais.

— Ir senieji, ir naujieji dievai, — tarė lordas Karstarkas jos sūnui, — skaudžiausiai baudžia tą, kuris pralieja saviškio kraują.

— Klaupkis, išdavike, — atrėžė Robas. — Ar reikės liepti, kad jie jėga prispaustų tavo galvą prie trinkos?

Lordas Karstarkas atsiklaupė.

— Tegul dievai nuteisia tave taip, kaip tu nuteisei mane. — Ir padėjo galvą ant trinkos.

— Rikardai Karstarkai, Karholdo lorde… — Robas abiem rankomis pakėlė sunkų kirvį. — Dievų ir žmonių akivaizdoje skelbiu tave kaltu dėl žmogžudystės ir karalystės išdavimo. Savo vardu pasmerkiu tave myriop. Savo rankomis atimu tau gyvybę. Ar prieš mirtį nori ką nors pasakyti?

— Žudyk ir būk prakeiktas. Tu man ne karalius.

Kirvis krito žemyn. Jis buvo sunkus ir gerai išgaląstas, tad lordą Karstarką nužudė vienu čekštelėjimu, bet galvai nuo kūno atskirti prireikė trijų kirčių ir, kol tai buvo padaryta, ir gyvasis, ir mirusysis permirko krauju. Pasibjaurėjęs Robas numetė kirvį ir, netaręs nė žodžio, atsigręžė į širdamedį. Stovėjo sulenktomis rankomis remdamasis į kamieną, o jo skruostais ritosi lietaus lašai. Dievai, atleiskite jam, tylomis meldėsi Ketlina, jis dar berniukas ir neturėjo kitos išeities.

Daugiau tą dieną sūnaus ji nematė. Lijo visą rytą, lietaus lašai šiaušė upių vandens paviršių, o pieva dievų giraitėje taip permirko, kad visur telkšojo balos ir purvas. Surinkęs šimtą vyrų, Juodoji Žuvis išjojo vytis Karstarkų, bet niekas nesitikėjo, kad pavyks daug jų sugauti. „Tik meldžiu dievų, kad man nereikėtų jų pakarti“, — prieš išvykdamas pasakė. Kai jis išjojo, Ketlina užsidarė tėvo menėje ir vėl prisėdo prie lordo Hosterio lovos.

— Jau neilgai, — po pietų užsukęs pas ligonį įspėjo ją meisteris Vimanas. — Jam senka paskutinės jėgos, nors jis vis dar mėgina kovoti.

— Tėvas visuomet buvo didis kovotojas, — tarė Ketlina. — Malonus, bet užsispyręs vyras.

— Taip, — pritarė meisteris, — bet šios kovos jis nelaimės. Atėjo laikas padėti skydą ir kalaviją. Atėjo laikas nusileisti.

Nusileisti, dingtelėjo Ketlinai, sudaryti taiką. Ką taip sakydamas meisteris turėjo omenyje: jos tėvą ar sūnų?

Pavakare pas ją atėjo Džeinė Vesterling. Jaunoji karalienė nedrąsiai įžengė į menę.

— Ledi Ketlina, nenoriu tavęs trukdyti…

— Esi čia labai laukiama, tavo malonybe. — Ketlina buvo palinkusi prie siuvinio, bet dabar padėjo adatą.

— Prašau, vadink mane Džeine. Nesijaučiu esanti malonybė.

— Vis tiek esi malonybė. Prašau sėstis, tavo malonybe.

— Džeine… — Ji atsisėdo prie židinio ir droviai pasitaisė savo suknios sijono klostes.

— Kaip pageidausi. Kuo galiu tau pasitarnauti, Džeine?

— Atėjau dėl Robo, — tarė mergina. — Jis taip kankinasi, jis toks… piktas ir liūdnas… Neišmanau, ką daryti.

— Sunku atimti žmogui gyvybę.

— Žinau. Sakiau jam, kad patikėtų tą užduotį budeliui. Kai lordas Taivinas pasiunčia ką nors myriop, jis tik duoda įsakymą. Ar nemanai, kad taip lengviau?

— Taip, — linktelėjo Ketlina, — bet mano lordas vyras išmokė sūnus, jog žudyti niekada nebūna lengva.

— Ak… — Karalienė Džeinė apsilaižė lūpas. — Robas visą dieną nieko nevalgė. Liepiau Rolamui, kad atneštų jam puikią vakarienę — šernienos šonkaulių, troškintų svogūnų ir alaus, — bet jis maisto nė nepalietė. Visą rytą praleido rašydamas laišką ir liepė man jo netrukdyti, o kai laiškas buvo baigtas, sudegino jį. Dabar sėdi ir stebeilijasi į žemėlapius. Klausiau, ko ieško, bet Robas nieko man neatsakė. Manau, kad manęs nė negirdėjo. Jis net nepersirengė. Visą dieną vilkėjo drėgnus ir kruvinus drabužius. Noriu būti jam gera žmona, tikrai, bet nežinau, kaip padėti. Ar mėginti jį pralinksminti, ar paguosti. Nesuprantu, ko jam reikia. Prašau, miledi, tu jo motina, pasakyk, ką turėčiau daryti.

Tai tu man pasakyk, ką daryti… Jei tėvas dar būtų turėjęs jėgų jos išklausyti, Ketlina būtų paklaususi to paties. Bet lordas Hosteris, galima sakyti, buvo miręs. Kaip ir jos Nedas. Kaip ir Branas su Rikonu, kaip ir gerokai anksčiau mane palikę Brandonas ir motina. Ketlinai liko tik Robas — Robas ir vis labiau blėstanti viltis pamatyti gyvas savo dukteris.

— Kartais, — atsargiai rinkdama žodžius prabilo Ketlina, — geriausia nieko nedaryti. Kadaise, vos atvykusi į Vinterfelą, jausdavausi įžeista, kai Nedas eidavo į dievų giraitę pasėdėti po širdamedžiu. Žinojau, kad tame medyje dalis jo sielos — ta dalis, kurios man jis niekada neatvers. Bet netrukus suvokiau, kad be tos sielos dalies jis nebūtų Nedas. Džeine, vaikeli, nutekėjai į šiaurę kaip ir aš, o šiaurėje… ateis žiemos. — Ketlina pamėgino šyptelėti. — Būk kantri. Supratinga. Robas tave myli, jam tavęs reikia ir netrukus pas tave grįš. Gal jau šiąnakt. Ir kai grįš, būk ten. Daugiau nieko negaliu patarti.

Jaunoji karalienė atidžiai jos klausėsi.

— Gerai, — Ketlinai nutilus tarė. — Būsiu. — Ji pakilo eiti. — Turiu grįžti. Gal Robas manęs jau pasigedo? Pažiūrėsiu. O jei tebesėdi prie žemėlapių, kantriai lauksiu.

— Taip ir padaryk. — Ketlina pritariamai linktelėjo, bet, merginai priėjus prie durų, dar kai ką prisiminė. — Džeine, — sulaikė ji išeinančią karalienę, — Robui iš tavęs reikia ir dar kai ko, nors galbūt jis pats to nesuvokia. Karalius privalo turėti įpėdinį.

Tai išgirdusi Džeinė nusišypsojo.

— Ir mano motina taip sako. Ji man taiso karštus gėrimus iš žolelių, pieno ir alaus, kad būčiau vaisinga. Kiekvieną rytą juos geriu. Sakiau Robui, kad tikriausiai pagimdysiu jam dvynius. Edardą ir Brandoną. Rodos, mano žodžiai jam patiko. Mudu… stengiamės beveik kasdien, miledi. Kartais net du ar tris kartus per dieną. — Mergina droviai nuraudo. — Netrukus pastosiu, pažadu. Kas vakarą meldžiu Dangiškosios Motinos, kad taip nutiktų.

— Puiku. Ir aš melsiuos už tave. Ir seniems, ir naujiems dievams.

Džeinei išėjus, Ketlina atsisuko į tėvą ir paglostė jo retus, žilus, ant kaktos užkritusius plaukus.

— Edardą ir Brandoną… — tyliai atsidususi sušnabždėjo. — O vėliau gal ir Hosterį. Ar tau patiktų?

Tėvas neatsiliepė, bet atsakymo ji ir nesitikėjo. Lietaus barbenimas į stogą sumišo su sunkiu lordo Hosterio alsavimu, o Ketlina galvojo apie Džeinę. Rodės, merginos širdis tikrai gera, kaip Robas ir sakė. Ir klubai geri. Ilgainiui gali pasirodyti, kad tai — dar svarbiau.