Ketlina

Robas tris kartus atsisveikino su savo jaunąja karaliene. Pirmą kartą — dievų giraitėje, prie širdmedžio, dievų ir žmonių akivaizdoje. Antrą kartą — po nuleidžiamomis tvirtovės vartų grotomis, pro kurias Džeinė jį išleido ilgai palaikiusi glėbyje ir pabučiavusi. Ir trečią — už valandos kelio, anapus Akmenvarčio, kai ji pasivijo jaunąjį karalių raita ant apsiputojusio žirgo maldauti, kad paimtų ją drauge.

Ketlina matė, kad Robą toks žmonos žingsnis sujaudino, bet ir privertė susigėsti. Diena buvo apniukusi ir drėgna, ėmė kristi dulksna ir ko jau ko, o nutraukti žygio, stovėti lyjant lietui ir guosti jauną apsiašarojusią žmoną matant pusei savo kariuomenės Robas tikrai nenorėjo. Jis su Džeine kalba švelniai, pagalvojo į juodu žiūrėdama Ketlina, bet giliai širdyje pyksta.

Kol karalius su karaliene šnekėjosi, Pilkasis Vėjas visą laiką šmirinėjo netoliese, sustodavo tik nusipurtyti nuo kailio drėgmės ir iššiepęs dantis urgztelėti ant lietaus. Kai pagaliau Robas paskutinį kartą Džeinę pabučiavo, paskyrė per dešimtį vyrų parlydėti jos atgal į Riveraną ir vėl sėdo ant žirgo, didvilkis šovė į priekį tarytum iš didžiojo lanko paleista strėlė.

— Kaip matau, karalienės Džeinės širdyje tikrai yra vietos meilei, — tarė Ketlinai Lotaras Frėjus Šlubasis. — Ne taip, kaip mano seserų. Spėju, kad dabar Roslina šokio žingsniu straksi po Dvynius dainuodama: „Ledi Tuli, ledi Tuli, ledi Roslina Tuli.“ O rytoj ji stovės pakėlusi prie skruostų raudonos ir mėlynos — Riverano spalvų — medžiagos atraižas mėgindama įsivaizduoti, kaip atrodys vilkėdama nuotakos apsiaustą. — Jis pasisuko balne ir nusišypsojo Edmurui. — Bet tu keistai tylus, lorde Tuli. Įdomu, kaip tu jautiesi?

— Panašiai kaip prie Akmenų Malūno prieš sugaudžiant karo ragams, — lyg ir juokais atsakė Edmuras.

Lotaras geraširdiškai nusijuokė.

— Melskimės, kad tavo santuoka baigtųsi taip pat laimingai, milorde.

Ir tegul dievai mus saugo, jei taip nebus. Ketlina kulnais paragino žirgą ir nušuoliavo, palikusi Lotarą Šlubąjį ir savo brolį vienus.

Tai ji užsispyrė, kad Džeinė liktų Riverane, nors Robas mieliau būtų leidęs žmonai keliauti kartu. Tai, kad karalienė neatvyko, lordas Valderis galėjo suprasti kaip dar vieną paniekos jam ženklą, bet jos pasirodymas Dvyniuose taip pat galėjo atrodyti tarsi įžeidimas, tarsi seniui ant žaizdos barstoma druska. „Lordo Frėjaus liežuvis aštrus, o atmintis ilga, — įspėjo ji sūnų. — Neabejoju, kad tu pakankamai stiprus ir dėl jo ištikimybės iškęsi senio priekaištus, bet esi pernelyg atsigimęs į tėvą, kad sėdėtum rankas sudėjęs, kai jis įžūliai įžeidinės Džeinę.“

Robas negalėjo užginčyti, kad motinos žodžiuose yra tiesos. Ir vis tiek jis ant manęs pyksta, nerimaudama pagalvojo Ketlina. Robas jau dabar ilgisi Džeinės ir giliai širdyje kaltina mane už tai, kad jos šalia nėra, nors ir supranta, kad mano patarimas buvo geras.

Iš šešių Vesterlingų, kartu su jos sūnumi atvykusių iš Stačiosios Uolos, pasiliko tik vienas — seras Reinaldas, Džeinės brolis ir karaliaus vėliavininkas. Džeinės dėdę, lordą Rolfą Spaiserį, Robas išsiuntė pristatyti Martino Lanisterio į Auksinį Dantį tą pačią dieną, kai tik sulaukė lordo Taivino patvirtinimo, jog sutinka pasikeisti belaisviais. Tai buvo gudrus žingsnis. Ketlinos sūnui daugiau nereikėjo baimintis dėl Martino saugumo, Galbartui Gloveriui palengvėjo išgirdus, kad jo brolis Robetas Prieblandos Slėnyje buvo įsodintas į laivą, seras Rolfas gavo svarbią ir garbingą užduotį, o… Pilkasis Vėjas vėl grįžo karaliui prie kojų. Būtent ten, kur jo vieta.

Ledi Vesterling su vaikais liko Riverane. Su Džeine, jos mažąja sesute Eleina ir jaunuoju Rolamu, Robo ginklanešiu, kuris atrodė labai nepatenkintas, kad jam nebuvo leista vykti kartu. Tačiau tai taip pat buvo išmintingas sprendimas. Anksčiau Robo ginklanešiu tarnavo Oliveris Frėjus ir jis, žinoma, turėjo dalyvauti sesers vestuvėse; pirštu prikišamai rodyti, kas užėmė jo pareigas, būtų buvę ir neprotinga, ir negražu. O dėl sero Reinaldo… jis buvo jaunas linksmas riteris, prisiekęs, kad joks Valderio Frėjaus įžeidimas jo neišprovokuos. Ir melskimės, kad mums tektų kęsti tik įžeidinėjimus.

Tačiau Ketlina dėl to ne juokais baiminosi. Po mūšio prie Trišakio jos lordas tėvas niekada nepasitikėjo Valderiu Frėjumi, o ji niekada to nepamiršo. Karalienei Džeinei saugiausia bus už aukštų ir tvirtų Riverano pilies sienų, saugomai Juodosios Žuvies. Robas net suteikė jam naują titulą: Pietinės Markos sergėtojas. Jei apskritai kas nors galėjo išlaikyti savo rankose Trišakį, tai, be jokios abejonės, seras Brindenas.

Ir vis dėlto Ketlina ilgėjosi stambių savo dėdės veido bruožų, o Robui trūko jo patarimų. Seras Brindenas prisidėjo prie kiekvienos jos sūnaus pasiektos pergalės. Dabar jį pakeitė Galbartas Gloveris, perėmęs vadovavimą žvalgams ir raitininkams; jis buvo geras vyras, rimtas ir ištikimas, bet talentu Juodajai Žuviai neprilygo. Už Gloverio žvalgų būrio traukianti Robo žygio kolona tęsėsi kelias mylias. Avangardui vadovavo Didysis Džonas. Ketlina jojo pagrindinėje kolonoje, apsupta sunkiai plumpinančių karo žirgų ir ant jų sėdinčių plienu apsitaisiusių vyrų. Paskui juos traukė krovinių vilkstinė — vežimai, prikrauti maisto, pašaro, stovyklos reikmenų, vestuvinių dovanų ir sužeistųjų, kurie patys eiti negalėjo; ją prižiūrėjo budrusis seras Vendelis Manderlis ir jo Baltojo Uosto riteriai. Dar toliau buvo varomos avių, ožkų ir liesų galvijų bandos, o paskutiniai pėsti, skaudamomis kojomis ėjo paskui stovyklą sekantys žmonės. Robino Flinto ir jo tėvo vadovaujamas ariergardas jojo atsilikęs ir nuo jų. Jiems už nugarų per kelis šimtus lygų nebuvo jokių priešų, bet Robas nenorėjo rizikuoti.

Jų buvo pusketvirto tūkstančio — pusketvirto tūkstančio vyrų, pajutusių kraujo skonį Kuždesių miške, krauju sutepusių savo kalavijus Stovyklų mūšyje, taip pat mūšiuose prie Okskroso, Ašmarko, Stačiosios Uolos ir kitur aukso turtinguose, kalvotuose Lanisteriams priklausančiuose vakaruose. Išskyrus kuklią jos brolio Edmuro draugų palydą, Trišakio lordai liko namuose ginti upių kraštų, kol karalius susigrąžins šiaurę. Edmuro laukė nuotaka, Robo — dar vienas mūšis… o manęs — du žuvę sūnūs, tuščia lova ir vaiduoklių pilna pilis. Tai nebuvo džiugi perspektyva. Briene, kur tu? Parvesk man mergaites, Briene. Saugiai jas parvesk.

Jiems iškeliaujant purškusi dulksna apie vidurdienį perėjo į nesmarkų, bet įkyrų lietų ir dar gana ilgai nesiliovė sutemus. Kitą dieną šiauriečiai apskritai neišvydo saulės, jojo po švininiu dangumi pasikėlę gobtuvus, saugodami akis nuo lietaus. Lijo smarkiai, keliai virto purvynėmis, laukai — liūnais, upės patvino, o vėjas plėšė nuo medžių lapus. Nuolat barbenant lietaus lašams, tuščios kalbos tik sunkino kelionę, tad vyrai praverdavo burnas tik tada, kai turėjo pasakyti ką nors svarbaus, ir retai pratardavo žodį.

— Mes stipresnės, nei atrodome, miledi, — jiems jojant tarė ledi Megė Mormont.

Ketlinai patiko ledi Megės ir vyriausios jos dukters Deisės draugija; ji netruko įsitikinti, kad dėl to, kas atsitiko su Džeimiu Lanisteriu, jos supratingesnės nei dauguma kitų. Duktė buvo aukšta ir liesa, motina — žema ir drūta, bet abi vilkėjo odinius drabužius ir šarvinius marškinius, o ant jų skydų ir apsiaustų buvo pavaizduotas juodas lokys. Ketlinos nuomone, moteriai tai buvo keisti drabužiai, tačiau Deisei ir ledi Megei jais vilkėti, rodos, buvo dar patogiau nei merginai iš Tarto.

— Kiekviename mūšyje koviausi petys į petį su Jaunuoju Vilku, — linksmai pasakė Deisė Mormont. — Ir nė vieno iš jų jis nepralaimėjo.

Ne, bet prarado visa kita, pagalvojo Ketlina, tik šito nederėjo sakyti garsiai. Drąsos šiauriečiams netrūko, tačiau jie buvo toli nuo namų ir, išskyrus tikėjimą jaunuoju karaliumi, beveik neturėjo paramos. Tą tikėjimą reikėjo ginti visomis įmanomomis priemonėmis. Turiu būti stipresnė, tarė ji sau. Turiu būti stipresnė. Dėl Robo. Jei pasiduosiu nevilčiai, sielvartas mane pražudys. Viskas priklausys nuo šios santuokos. Jei Edmuras ir Roslina kartu bus laimingi, jei senasis lordas Frėjus bus numaldytas, o jo galybė susaistyta santuokos saitais su Robo galiomis… Net ir tada, ko galime tikėtis, iš vienos pusės puolami Lanisterių, iš kitos — Greidžojų? Tai buvo klausimas, kurio Ketlina nedrįso gvildenti, nors Robas tik apie tai ir mąstė. Ji matė, kaip kaskart įkūrus stovyklą sūnus nagrinėja žemėlapius ir mėgina sugalvoti planą, kuris padėtų susigrąžinti šiaurę.

Jos brolis Edmuras turėjo kitų rūpesčių.

— Juk negali būti, kad visos lordo Valderio dukterys panašios į jį, — svarstė jis su Ketlina ir draugais sėdėdamas aukštoje, dryžuotoje palapinėje.

— Kai buvo tiek skirtingų motinų, jų gal yra ir gražių, — tarė Markas Paiperis, — tik kodėl tas senas krienas turėtų atiduoti tau į žmonas gražią?

— Tikrai, tam nėra jokios priežasties, — nusivylęs sumurmėjo Edmuras.

Tokių kalbų Ketlina negalėjo tverti.

— Sersėja Lanister graži, — griežtai pasakė ji. — Tau būtų išmintingiau melstis, kad Roslina būtų stipri ir sveika, turėtų galvą ant pečių ir ištikimą širdį. — Taip tarusi, ji paliko vyrus.

Edmurui sesers žodžiai nepatiko. Kitą dieną žygiuojant jis apskritai jos vengė ir ieškojo Marko Paiperio, Laimondo Gudbruko, Patriko Molisterio bei jaunojo Venso draugijos. Tie vyrai jam nepriekaištauja, nebent juokais, pagalvojo Ketlina, kai po pietų jie jojo šalia jos netardami nė žodžio. Visada buvau Edmurui per griežta, o dabar dėl sielvarto kiekvienas mano žodis atrodo dar griežtesnis. Ji gailėjosi, kad priekaištavo broliui. Pakako ir nesibaigiančio lietaus, jai nereikėjo nieko sakyti. Be to… ar tikrai buvo taip baisu norėti gražios žmonos? Ketlina prisiminė savo vaikišką nusivylimą, kai pirmą kartą pamatė Edardą Starką. Ji įsivaizdavo Edardą panašų į jo brolį Brandoną, tik jaunesnį, bet labai klydo. Nedas buvo žemesnio ūgio, blankesnių veido bruožų ir toks niūrus… Šnekėjo jis mandagiai, bet tuose žodžiuose jautei santūrumą, visai nebūdingą Brandonui, kurio linksmumas būdavo toks pat nežabotas kaip ir įtūžis. Net kai Nedas atėmė jai nekaltybę, jųdviejų meilės naktys veikiau buvo paženklintos pareigos, o ne aistros. Tačiau tą naktį mudu pradėjome Robą; kartu pradėjome karalių. O po karo Vinterfele, kai po maskuojama rimta veido išraiška atradau gerą ir švelnią Nedo širdį, gavau tiek meilės, kad jos būtų pakakę kiekvienai moteriai. Ir Edmuras turi teisę atrasti meilę su savąja Roslina.

Dievai taip lėmė, kad jų kelias vedė per Kuždesių mišką, kuriame Robas pasiekė savo pirmą reikšmingą pergalę. Jie traukė palei vingiuojantį upokšnį, keliavo siauru ir ilgu slėniu, kuriuo tą lemtingą naktį ėjo Džeimio Lanisterio vyrai. Tuomet buvo šilčiau, prisiminė Ketlina, medžiai tebebuvo žali, o upokšnis nebuvo išsiliejęs iš krantų. Dabar upokšnio tėkmę stabdė nukritę lapai, permirkę jų tumulai kūpsojo užkliuvę už akmenų ir šaknų, o medžiai, kadaise buvę žali ir slėpę Robo kariuomenę, dabar pasipuošė aukso spalva su rudomis ir rausvomis dėmėmis, primenančiomis rūdis ir sudžiūvusį kraują. Žaliavo tik eglės ir išlakios pušys, viršūnėmis tarsi ilgomis tamsiomis ietimis durstančios debesų pilvus.

Nuo to laiko mirė ne tik medžiai, dingtelėjo Ketlinai. Tą naktį, kai vyko mūšis Kuždesių miške, Nedas kalėjo vienutėje po Aukštąja Eigono kalva ir dar buvo gyvas, o Branas ir Rikonas buvo saugūs Vinterfele. O Teonas Greidžojus kovėsi Robo pusėje ir gyrėsi, kad vos nesukryžiavo kalavijų su pačiu Karalžudžiu. Gaila, kad nesukryžiavo. Jei vietoj lordo Karstarko sūnų būtų žuvęs Teonas, kiek daug blogio jie būtų galėję išvengti…

Jiems traukiant per vykusios kovos lauką, Ketlinai nepraslydo pro akis buvusių žudynių ženklai: apvirtęs ir prilytas šalmas, sulaužyta ietis, žirgo griaučiai. Virš kai kurių čia kritusių vyrų iš akmenų buvo sukrauti antkapiai, bet palaikai vis tiek tapo maitėdų grobiu. Vienoje akmenų krūsnyje ji pamatė ryškios spalvos audinio skiautę ir blizgančio metalo skeveldrų. O sykį išvydo į ją spoksantį veidą, po pūvančiomis ir tirpstančiomis mėsomis jau ryškėjo kaukolės kontūrai.

Ji ėmė svarstyti, kur atgulė Nedas. Tyliosios seserys, lydimos Halio Moleno ir negausios garbės sargybos, išgabeno jo kaulus į šiaurę. Ar Nedo palaikai pasiekė Vinterfelą, ar buvo palaidoti tamsiose kriptose pilies požemiuose, šalia brolio Brandono? O gal Haliui ir seserims Keilino Griovos durys užsitrenkė prieš pat nosį?

Per slėnį, per pačią Kuždesių miško širdį, jojo trys su puse tūkstančio raitelių, bet Ketlina Stark neprisiminė, kada paskutinį kartą jautėsi tokia vieniša. Sulig kiekviena sukarta lyga ji vis labiau tolo nuo Riverano ir netrukus susigriebė būgštaujanti, ar dar kada nors pamatys tą pilį. O gal amžinai ją prarado, kaip ir daugybę kitų dalykų bei žmonių?

Po penkių dienų pas juos grįžo žvalgai ir pranešė, kad pakilęs vanduo nunešė medinį tiltą prie Mugės kaimo. Galbartas Gloveris ir du drąsiausi jo vyrai pamėgino su žirgais perplaukti per šėlstančią Mėlynąją Šaką ties Ramsfordu. Du žirgus pagavo upės srovė ir paskandino, be to, prigėrė ir vienas iš raitelių; Gloveris šiaip taip įsikibo akmens ir jam pavyko išsilaikyti, kol buvo ištrauktas ant kranto.

— Upė nebuvo taip ištvinus nuo pat pavasario, — tarė Edmuras. — Jei ir toliau taip lis, vanduo dar labiau pakils.

— Truputį aukščiau, prie Senųjų Akmenų, taip pat yra tiltas, — prisiminė Ketlina, anksčiau dažnai keliaudavusi po šiuos kraštus su tėvu. — Jis senesnis ir mažesnis, bet jei tebestovi…

— To tilto nėra, miledi, — pasakė Galbartas Gloveris. — Jį srovė nuplovė anksčiau nei šį, prie Mugės kaimo.

Robas pažvelgė į Ketliną.

— Gal yra dar koks nors tiltas?

— Ne. O per brastas irgi nebus įmanoma persikelti. — Ji mėgino ką nors prisiminti. — Jei negalime persikelti per Mėlynąją Šaką, teks ją aplenkti per Septynis Šaltinius ir Raganos Klampynę.

— Ten liūnai ir prasti keliai arba jų apskritai nėra, — įspėjo Edmuras. — Į priekį stumsimės lėtai, bet į Dvynius, manau, vis tiek nukeliausime.

— Neabejoju, kad lordas Valderis palauks, — tarė Robas. — Lotaras iš Riverano išsiuntė pas jį paukštį, tad jis žino, kad atvykstame.

— Taip, bet tas žmogus iš prigimties įžeidus ir įtarus, — įsiterpė Ketlina. — Šį vėlavimą jis gali palaikyti sąmoningu įžeidimu.

— Tiek to, maldausiu jo atleidimo už tai, kad pasivėlavome. Būsiu atgailaujantis karalius, atsiprašinėsiu su kas antru atodūsiu. — Robas nusiviepė. — Tikiuosi, kad Boltonas spėjo persikelti per Trišakį dar prieš prasidedant lietums. Karališkasis kelias veda tiesiai į šiaurę, jam nebus sunku keliauti. Net pėsčias Dvynius jis turėtų pasiekti anksčiau už mus.

— O kai sujungsi jo kariuomenę su savąja ir atšoksi mano brolio vestuves, kas tada? — pasiteiravo jo Ketlina.

— Trauksime į šiaurę. — Robas pakasė Pilkajam Vėjui paausius.

— Slaptu klojiniu? Į Keilino Griovą?

Karalius paslaptingai šyptelėjo motinai.

— Yra ir toks kelias, — tarė Robas, ir ji suprato, kad daugiau sūnus nieko nepaaiškins.

Išmintingas karalius daug ką laiko paslaptyje, priminė sau Ketlina.

Dar po aštuonių dienų žygio, nuolat merkiami lietaus, jie pasiekė Senuosius Akmenis ir įkūrė stovyklą ant kalvos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į Mėlynąją Šaką, senųjų upių karalių tvirtovės griuvėsiuose. Iš žolėmis apaugusių pamatų galėjai spręsti, kur kadaise buvo sienos ir bokštai, bet gyventojai seniai buvo išsitampę akmenis ir iš jų pasistatę daržines, septas ir apsaugos bokštus. Ir vis dėlto kadaise čia buvusios pilies kiemo viduryje vis dar dunksojo didžiulis, iškaltas, akmeninis kapas, apsuptas uosių guoto ir apaugęs juosmenį siekiančia žole.

Viršutinė kapo plokštė buvo žmogaus, kurio kaulai po ja ilsėjosi, formos, bet lietus ir vėjas savo darbą padarė. Jie matė, kad karalius buvo barzdotas, bet šiaip jo veidas atrodė glotnus ir be ryškesnių bruožų, su vos įžiūrima burna, nosimi, akimis ir ant galvos uždėta karūna. Jis gulėjo sudėjęs rankas ant akmeninio karo kirvio koto, padėto jam ant krūtinės. Kadaise karo kirvyje buvo iškaltos runos, atskleidžiančios karaliaus vardą ir pasakojančios jo gyvenimo istoriją, bet rašmenys per šimtmečius išdilo. Ir pati akmens plokštė buvo pertrūkusi, jos kraštai trupėjo, šen bei ten akmuo išbluko, apaugo kerpėmis, karaliaus kojas apraizgė erškėtrožės ir jų ūgliai beveik siekė jam krūtinę.

Čia Ketlina ir rado Robą, — paniurusį, stovintį tirštėjančiose sutemose, — o šalia jo buvo tik Pilkasis Vėjas.

— Ar ši pilis turi pavadinimą? — kai Ketlina priėjo, tyliai paklausė jis.

— Kai buvau maža, žmonės šią vietą vadino Senaisiais Akmenimis, bet kai ši pilis dar buvo karalių rezidencija, žinoma, turėjo kitą pavadinimą.

Kartą ji buvo čia apsistojusi su tėvu, kai jiedu keliavo į Sigardą. Tada kartu jojo ir Petiras…

— Yra tokia daina, — prisiminė Robas. — „Dženė iš Senųjų Akmenų su gėlėmis plaukuose“.

— Galų gale visada lieka tik dainos apie mus. Jei pasiseka. — Tą dieną ji apsimetė esanti Dženė ir net įsipynė į plaukus gėlių žiedų. O Petiras apsimetė esąs jos Drakono Skrydžio princas. Tuomet Ketlinai negalėjo būti daugiau nei dvylika metų, o Petiras buvo dar tik berniukas.

Robas atidžiai apžiūrėjo kapo plokštę.

— Kas čia palaidotas?

— Čia ilsisi Tristiferas, Ketvirtasis šiuo vardu, upių ir kalvų karalius. — Kartą Ketlinos tėvas papasakojo jai šio karaliaus istoriją. — Jis valdė žemes nuo Trišakio iki Sąsmaukos keliais tūkstančiais metų anksčiau, nei Dženė ir jos princas, tais laikais, kai Pirmųjų Žmonių karalystės, puolamos andalų, viena po kitos žlugo. Žmonės vadino jį Teisingumo Kūju. Jis kovėsi šimte mūšių ir devynias dešimtis ir devynis laimėjo, bent jau taip dainuoja dainiai, ir kai pastatė šią pilį, ji buvo pati stipriausia visame Vesterose. — Ketlina uždėjo ranką sūnui ant peties. — Jis žuvo šimtajame mūšyje, kai jį puolė septyni susivieniję andalų karaliai. Tristiferas Penktasis jam neprilygo, tad netrukus karalystė žlugo, pilis sugriuvo, o jų giminė išnyko. Kartu su Tristiferu Penktuoju baigėsi Mudų giminė, valdžiusi upių kraštus tūkstantį metų, prieš ateinant andalams.

— Karaliaus įpėdinis jį nuvylė. — Robas delnu perbraukė šiurkštų, vėjų nugairintą akmenį. — Tikiuosi, kad palikau Džeinę su kūdikiu… Gana dažnai mėginome pradėti gyvybę, bet nesu tikras, ar…

— Ne visada iš pirmo karto pavyksta. — Nors tave pradėjome iš pirmo. — Kartais ir šimto kartų negana. Tu dar labai jaunas.

— Jaunas, bet jau karalius, — atsakė Robas. — O karaliui reikia turėti įpėdinį. Jei kitame mūšyje žūčiau, karalystė neturi pražūti kartu su manimi. Pagal įstatymą sostą turėtų paveldėti Sansa, tad Vinterfelas ir šiaurė atitektų jai. — Jis kietai sučiaupė lūpas. — Jai ir jos lordui vyrui. Tirionui Lanisteriui. Negaliu to leisti. Ir neleisiu. Kipšui šiaurė niekada neatiteks.

— Ne, — pritarė Ketlina. — Turi paskelbti kitą įpėdinį, bent jau kol Džeinė pagimdys tau sūnų. — Ji susimąstė. — Tavo senelis iš tėvo pusės neturėjo nei brolių, nei seserų, bet jo tėvas turėjo seserį, kuri ištekėjo už jaunesniojo lordo Raimaro Roiso, priklausiusio jaunesniajai giminės atšakai, sūnaus. Jie susilaukė trijų dukterų, kurios paskui visos ištekėjo už neįtakingų Slėnio lordų. Viena už Veinvudo, kita už Korbrėjaus. O jauniausia… lyg ir už Templtono, bet nesu tikra.

— Mama… — griežtai nutraukė jos samprotavimus Robas. — Kai ką pamiršai. Mano tėvas turėjo keturis sūnus.

Ji nepamiršo; tik nenorėjo to pripažinti, tačiau tiesa vis tiek išlindo ir badė akis.

— Snou ne Starkas.

— Jonas tikresnis Starkas už kažkokius antraeilius Slėnio lordus, niekada nemačiusius Vinterfelo.

— Jonas — Nakties sargybos brolis, prisiekęs nevesti ir neturėti žemių. Juodus apsiaustus broliai apsivelka visam gyvenimui.

— Kaip ir karaliaus sargybos riteriai. Tačiau tai nesutrukdė Lanisteriams nuvilkti baltus apsiaustus serui Baristanui Selmiui ir serui Borosui Blauntui, kai tų vyrų paslaugų jiems daugiau nereikėjo. Jei vietoj Jono nusiųsiu prie Sienos šimtą vyrų, manau, vadai ras būdą, kaip atleisti jį nuo duotos priesaikos.

Jis tvirtai apsisprendęs. Ketlina žinojo, koks užsispyręs gali būti jos sūnus.

— Pavainikis negali paveldėti sosto.

— Nebent karaliaus įsakymu pripažįstamas teisėtu sūnumi, — atšovė Robas. — Tokių karaliaus įsakymu pripažintų teisėtais sūnumis yra daugiau nei nuo priesaikos atleistų prisiekusių brolių.

— Tikrai yra, — susiraukusi tarė Ketlina. — Taip, Eigonas Ketvirtasis mirties patale visus savo pavainikius pripažino teisėtais sūnumis. Bet kiek tai sukėlė sielvarto, kančių, karų, kiek dėl to buvo žudynių? Žinau, kad pasitiki Jonu. Bet ar gali pasitikėti jo sūnumis? Arba jo vaikaičiais? Į sostą pretendavę Blekfairai nedavė ramybės penkioms Targarienų kartoms, kol pagaliau Baristanas Narsusis ant Brastos Akmenų išskerdė juos visus iki vieno. Jei paskelbsi Joną teisėtu paveldėtoju, paskui į pavainikį jau neatversi. Jei jis ves ir susilauks palikuonių, sūnūs, kuriuos tu galbūt sugyvensi su Džeine, niekada nesijaus saugūs.

— Jonas niekada nenuskriaustų mano sūnaus.

— Ir Teonas Greidžojus, rodos, negalėjo nuskriausti Brano ir Rikono…

Pilkasis Vėjas užšoko ant karaliaus Tristifero kapo plokštės ir iššiepė dantis. Robo veidas liko rūstus.

— Tai, ką pasakei, ir žiauru, ir neteisinga. Jonas — ne Teonas.

Tu taip sakai. O ar pagalvojai apie savo seseris? O kaip teisės? Sutinku, kad šiaurė neturi atitekti Kipšui, bet… dar yra Arija. Pagal įstatymą, ji antra eilėje po Sansos… Ji tavo sesuo ir kilminga…

— …ji mirusi. Nuo to laiko, kai jie nukirto tėvui galvą, apie Ariją niekas nieko negirdėjo ir niekas jos nematė. Kodėl sau meluoji? Arija žuvusi, kaip ir Branas su Rikonu, be to, Sansą jie irgi nužudys, kai tik ji pagimdys neūžaugai vaiką. Jonas — vienintelis man likęs brolis. Jei mirčiau neturėdamas vaikų, noriu, kad jis taptų šiaurės karaliumi. Tikėjausi, kad mano pasirinkimui pritarsi.

— Negaliu, — pasakė Ketlina. — Dėl viso kito pritariu tau, Robai. Dėl visko. Bet šiai… beprotybei nepritarsiu. To neprašyk.

— Man nieko nereikia prašyti. Esu karalius.

Robas apsisuko ir nuėjo, o Pilkasis Vėjas nušoko nuo kapo plokštės ir nuliuoksėjo paskui jį.

Ką aš padariau? — apimta nevilties paklausė savęs Ketlina, viena likusi stovėti prie Tristifero kapo. Pirma užrūstinau Edmurą, dabar Robą, bet nepadariau nieko bloga, tik pasakiau tiesą. Ar vyrai tokie silpni, kad nepakenčia tiesos? Gal Ketlina būtų ir apsiverkusi, jei dangus nebūtų to padaręs už ją. Tad jai nieko kito neliko, tik grįžti į savo palapinę ir sėdėti ten apgaubtai tylos.

Kelias dienas Robo buvo pilna visur; jis jojo kolonos priekyje su Didžiuoju Džonu; traukė į žvalgybą su Pilkuoju Vėju; skubėjo atgal į ariergardą pas Robiną Flintą. Vyrai didžiuodamiesi šnekėjo, kad Jaunasis Vilkas auštant atsikelia pirmas, o miegoti eina paskutinis, bet Ketlina nerimavo, jog sūnus apskritai nesudeda bluosto. Jis darosi toks liesas ir išalkęs kaip ir jo didvilkis.

— Miledi, — vieną rytą jiems jojant per nesiliaujantį lietų kreipėsi į ją Megė Mormont, — tu tokia paniurusi. Ar kas nors negerai?

Mano lordas vyras žuvęs, mano tėvas irgi. Du mano sūnūs nužudyti, mano duktė prievarta ištekinta už klastingo neūžaugos, kad gimdytų jam paliegusius vaikus, kita mano duktė dingusi be žinios ir tikriausiai žuvusi, o paskutinis sūnus ir brolis ant manęs pyksta. Kas dar galėtų būti negerai? Tačiau šiuose žodžiuose tiesos buvo gerokai daugiau, nei ledi Megė būtų norėjusi išgirsti.

— Dėl visko kaltas prakeiktas lietus, — užuot atvėrusi širdį, atsakė ji. — Mes daug iškentėjome, o laukia dar daugiau sielvarto ir pavojų. Turime drąsiai juos pasitikti pūsdami ragus ir išdidžiai plevėsuojant mūsų vėliavoms. Bet lietus mus gniuždo. Vėliavos kybo nusvirusios ir permirkusios, vyrai pasikėlę gobtuvus slepiasi po apsiaustais ir vieni su kitais beveik nesišneka. Tas prakeiktas lietus šalčiu stingdo širdis, kai mums taip reikia, kad jos liepsnotų.

Deisė Mormont pakėlė akis į dangų.

— Geriau tegul ant manęs krenta lietaus lašai nei strėlės.

Ketlina nenoromis šyptelėjo.

— Ko gero, esi narsesnė už mane. Ar visos Meškų salos moterys tokios drąsios karės?

— Taip, visos lokės tokios, — linktelėjo ledi Megė. — Turime tokios būti. Senų senovėje geležiniai atplaukdavo karo ilglaiviais mūsų plėšti arba nuo Įšalusio kranto atklysdavo tyržmogiai. Mūsų vyrai dažniausiai būdavo išplaukę žvejoti. Žmonos, kurias jie palikdavo vienas, privalėjo gintis ir ginti vaikus, kitaip visas jas būtų pagrobę.

— Ant mūsų vartų, — pridūrė Deisė, — išraižyta moteris lokio kailiu, vienoje rankoje laikanti krūtį žindantį kūdikį, o kitoje — karo kirvį. Ji neatrodo kaip tikra ledi, bet man ji patinka.

— Kartą mano sūnėnas Džora parsivedė į salą tikrą ledi, — pasakė ledi Megė. — Jis laimėjo ją riterių turnyre. To raižinio ji negalėjo pakęsti.

— Taip, ir to raižinio, ir viso kito, — pritarė motinai Deisė. — Tos Linesės plaukai buvo kaip aukso gijos. Veido oda — blyški, kaip iš pieno plaukusi. Bet gležnos jos rankos netiko karo kirviui laikyti.

— O krūtys žindyti, — tiesiai pasakė jos motina.

Ketlina suprato, apie ką jos kalba; seras Mormontas su antrąja žmona dalyvaudavo puotose Vinterfele, o kartą jie viešėjo net dvi savaites. Ji prisiminė, kokia ledi Linesė buvo jauna, kokia graži ir kokia nelaiminga. Vieną vakarą, išgėrusi kelias taures vyno, ji Ketlinai prisipažino, kad šiaurėje Haitauer iš Senmiesčio ne vieta.

„Kadaise ir Tuli iš Riverano taip jautėsi, — švelniai, mėgindama ją paguosti paaiškino Ketlina, — bet ilgainiui įsitikino, kad ir čia yra dalykų, kuriuos ji gali pamėgti.“

Dabar jau viskas prarasta, prisiminė ji, nebėra nei Vinterfelo, nei Nedo, nei Brano, nei Rikono, nei Sansos, nei Arijos. Liko tik Robas. Gal ji tikrai buvo labiau panaši į Linesę Haitauer, o ne į Starkus? — Jei būčiau mokėjusi valdyti kirvį, gal būčiau galėjusi geriau juos apginti?

Slinko dienos, o lietus vis nesiliovė. Jie jojo link Mėlynosios Šakos aukštupio, pro Septynis Šaltinius, ties kuriais upė skilo į daugybę išsiraizgiusių upokšnių ir šaltinių, paskui per Raganos Klampynę, kurioje žiojintys žalsvi akivarai tykojo praryti apsižioplinusius, o minkšta žemė traukė arklių kanopas kaip alkanas kūdikis traukia motinos krūtį. Jie stūmėsi į priekį labai lėtai. Kone pusė vežimų įklimpo į dumblą ir juos teko palikti, o juose gabentus krovinius perkelti ant mulų ir nešulinių arklių.

Lordas Džeisonas Molisteris pasivijo juos įveikusius pusę Raganos Klampynės pelkių. Kai jis su savo kolona prijojo, dar valandą būtų buvę galima keliauti, nes saulė nebuvo nusileidusi, bet Robas iš karto liepė stoti ir seras Reinaldas Vesterlingas atjojo palydėti Ketlinos į karaliaus palapinę. Ji rado sūnų sėdintį prie žarijų gorės, pasidėjusį ant kelių žemėlapį. Jam prie kojų miegojo Pilkasis Vėjas. Su juo buvo Didysis Džonas, Galbartas Gloveris, Megė Mormont, Edmuras ir Ketlinai nepažįstamas vyras, — kresnas, praplikęs, nemaloniai žvelgiantis truputį iš padilbų. Jis tikrai ne iš kilmingųjų, vos pamačiusi nepažįstamąjį sumetė ji. Ir net ne karys.

Džeisonas Molisteris atsistojo ir užleido Ketlinai vietą atsisėsti. Jo plaukai buvo rudi, bet jau gerokai pražilę, tačiau Sigardo lordas tebebuvo gražus vyras; aukštas ir liesas, išraiškingų veido bruožų, švariai nusiskutęs, iškiliais skruostikauliais ir skvarbiomis melsvai žalsvomis akimis.

— Ledi Stark, visada malonu tave matyti. Tikiuosi, atnešiau gerų naujienų.

— Mums jų verkiant reikia, milorde. — Ketlina atsisėdo klausydamasi į ištemptą virš galvos palapinės drobę garsiai barbenančio lietaus.

Robas palaukė, kol seras Reinaldas užleis palapinės atvartą.

— Dievai išklausė mūsų maldų, milordai ir miledi. Lordas Džeisonas atvedė mums „Myrahamos“, prekybinio laivo iš Senmiesčio, kapitoną. Kapitone, pasakyk jiems tai, ką pasakojai man.

— Klausau, tavo malonybe. — Jis nervingai apsilaižė putlias lūpas. — Paskutinis uostas, į kurį užsukau prieš Sigardą, buvo Lordportas Paike. Ten mane sučiupo geležiniai ir išlaikė pusę metų, prisiekiu. Taip įsakė karalius Beilonas. Tik jis… Na, trumpai tariant, jis mirė.

— Beilonas Greidžojus? — spurdančia širdimi paklausė Ketlina. — Sakai, Beilonas Greidžojus mirė?

Nudriskęs ir suvargęs kapitonas linktelėjo.

— Juk žinote, kad Paikas pastatytas kyšulyje, o dalis jo — ant akmenų ir salų, atskirtų nuo kranto ir tarpusavyje sujungtų tiltais, ar ne? Taigi Lordporte girdėjau šnekant, kad kartą lijo ir žaibavo, iš vakarų pūtė stiprus vėjas, senasis karalius Beilonas ėjo vienu iš tiltų, tą tiltą pasiglemžė viesulas ir sudaužė į gabalus. Karaliaus kūną bangos išmetė į krantą po dviejų dienų, visą sumaitotą ir išpampusį. Dar girdėjau, kad krabai buvo suėdę jo akis.

Didysis Džonas nusijuokė.

— Manau, tai turėjo būti karališki krabai, jei jau gardžiavosi tokiais karališkais drebučiais, ar ne?

Kapitonas energingai linktelėjo.

— Taip, bet tai dar toli gražu ne viskas, ne! — Jis palinko į priekį. — Grįžo brolis.

— Viktarionas? — nustebęs paklausė Galbartas Gloveris.

— Euronas. Jis pravardžiuojamas Varnakiu ir niekur niekada nebuvo nuožmesnio už jį pirato. Kelerius metus jis buvo kažkur dingęs, bet vos tik lordas Beilonas žuvo, kaipmat prisistatė: įplaukė į Lordportą su savo „Tyla“. Su juodomis burėmis, raudonu korpusu ir nebylių įgula. Girdėjau, kad buvo nuplaukęs į Ašajų ir grįžo. Kad ir kur Euronas buvo, dabar jis namie. Jis nužingsniavo tiesiai į Paiką ir padėjo užpakalį ant Jūros Uolos krėslo, o kai lordas Botlis paprieštaravo, prigirdė jį jūros vandens statinėje. Tada grįžau į „Myrahamą“ ir pakėliau inkarą tikėdamasis, kad pasinaudojus kilusiu sąmyšiu man pavyks išplaukti. Pavyko, ir štai esu čia.

— Kapitone, — kai jis baigė kalbėti, tarė Robas, — dėkoju tau ir be atlygio neliksi. Kai aptarsime reikalus, lordas Džeisonas palydės tave į laivą. Prašyčiau palaukti lauke.

— Gerai, tavo malonybe. Taip ir padarysiu.

Vos tik jis išėjo iš karaliaus palapinės, Didysis Džonas ėmė juoktis, bet Robas žvilgsniu užčiaupė jam burną.

— Jei bent pusė to, ką Teonas apie jį pasakojo, yra tiesa, Euronas Greidžojus negali būti karaliumi. Sostas teisėtai priklauso Teonui, nebent jis būtų negyvas, bet Viktarionas vadovauja geležinių laivynui. Netikiu, kad jis liks Keilino Griovoje, kai Euronas Varnakis laiko užėmęs Jūros Uolos krėslą. Jis turi grįžti.

— Dar yra ir duktė, — priminė jam Galbartas Gloveris. — Ta, kuri valdo Gūdmiškį. Ir Robeto žmona su vaiku.

— Jei ji liks Gūdmiškyje, tik Gūdmiškis jai ir atiteks, — pasakė Robas. — Tai, kas tinka jos broliams, juo labiau tinka ir jai. Jai teks plaukti namo, išstumti Euroną ir patenkinti savo pretenzijas į sostą. — Ketlinos sūnus atsisuko į lordą Džeisoną Molisterį. — Sigarde turi flotilę, ar ne?

— Kokią flotilę, tavo malonybe? Kelis ilglaivius ir dvi karo galeras. Turėdamas tiek laivų, galiu apginti savo krantus nuo plėšikų, bet jokiu būdu negaliu stoti į mūšį su geležinių laivynu.

— Aš to ir neprašau. Manau, kad geležiniai kels bures ir plauks į Paiką. Teonas man atskleidė, kaip mąsto jų žmonės. Kiekvienas kapitonas ant savo denio yra karalius. Jie visi norės turėti balsą perimant valdžią. Milorde, man reikia dviejų tavo ilglaivių apiplaukti Erelių kyšuliui ir per Sąsmauką nusigauti iki Pilkųjų Vandenų sargybos.

Lordas Džeisonas dvejojo.

— Šlapmiškį drėkina per dešimt upių, visos jos seklios, dumbluotos ir žemėlapiuose nepažymėtos. Aš jų net upėmis nevadinčiau. Jų vagos nuolat užnešamos ir keičiasi. Ten pilna smėlio seklumų, nuvirtusių medžių ir pūvančios medienos sąnašų. O Pilkųjų Vandenų sargyba juda. Kaip mano laivai ją ras?

— Plaukite upe aukštyn iškėlę mano vėliavą. Saliečiai patys jus ras. Noriu dviejų laivų, kad turėčiau dvigubą galimybę perduoti žinią Houlandui Ridui. Viename laive tegul plaukia ledi Megė, kitame — Galbartas. — Robas atsisuko į tuos, kurių vardus ką tik ištarė. — Gabensite laiškus šiaurėje likusiems mano lordams, bet juose surašyti įsakymai bus netikri, jei kartais jums nepasisektų ir būtumėte priešų sučiupti. Jei taip nutiktų, turite jiems pasakyti, kad plaukėte iš šiaurės į pietus. Į Meškų salą arba Akmenuotąjį krantą. — Robas pirštu pabaksnojo žemėlapį. — Svarbiausia yra Keilino Griova. Lordas Beilonas tai žinojo, štai kodėl nusiuntė ten savo brolį Viktarioną su Greidžojų kariuomenės branduoliu.

— Kad ir kokie kivirčai įsipliekstų dėl sosto, geležiniai ne tokie kvailiai, kad paliktų be apsaugos Keilino Griovą, — tarė ledi Megė.

— Aišku, kad ne, — sutiko Robas. — Spėju, kad Viktarionas ten paliks geriausius savo įgulos vyrus. Bet su tais, kuriuos pasiims, mums kautis jau nereikės. O jis tikrai pasiims daugumą savo vadų, dėl to galite neabejoti. Ir pačių geriausių. Jei Viktarionas tikisi užimti Jūros Uolos krėslą, jam reikės tų vyrų, kad jį užtartų.

— Pulti prisiartinęs slaptu klojiniu negalėsi, tavo malonybe, — tarė Galbartas Gloveris. — Takas per siauras. Nebus kaip išskleisti kariuomenės gretų. Griovos dar niekas nėra paėmęs.

— Iš pietų, — pataisė jį Robas. — Bet jei vienu metu pultume iš šiaurės ir vakarų ir smogtume iš užnugario geležiniams, besiginantiems nuo, jų supratimu, slaptu klojiniu atėjusių pagrindinių mūsų pajėgų, tai galime sulaukti sėkmės. Kai sujungsiu savo kariuomenę su lordo Boltono ir Frėjaus pajėgomis, turėsiu dvylika tūkstančių vyrų. Ketinu paskirstyti juos po tris mūšio vietas, o slaptu klojiniu traukti pusdieniu pavėlavęs. Jei į pietus nuo Sąsmaukos Greidžojai turi žvalgų, jie matys, kad visa mano kariuomenė stačia galva puola prie Keilino Griovos.

Ruzas Boltonas vadovaus ariergardui, o aš — centrui. Didysis Džonai, tau teks joti avangarde ir vesti kariuomenę į Keilino Griovą. Tavo puolimas turi būti toks nuožmus, kad geležiniai neturėtų laiko svarstyti, ar kas nors nesėlina prie jų iš šiaurės.

Didysis Džonas nusijuokė.

— Tavo sėlintojai geriau tegul pasiskubina, nes mano vyrai apspis sienas ir užims Griovą jums dar nespėjus pasirodyti. Jei pasivėluosite, gausite Keilino Griovą nuo manęs dovanų.

— Tą dovaną mielai priimčiau, — tarė Robas.

Edmuras stovėjo susiraukęs.

— Žadi pulti geležinius iš užnugario, valdove, bet kaip tu juos apeisi iš šiaurės?

— Yra per Sąsmauką vedančių kelių, nepažymėtų žemėlapiuose, dėde. Kelių, kuriuos žino tik saliečiai, — siaurų takų per pelkes ir vandens keliukų per nendrynus, kuriais gali plaukti tik valtys. — Robas vėl kreipėsi į savo du žinias nešiančius pasiuntinius: — Pasakykite Houlandui Ridui, kad, man pradėjus eiti slaptu klojiniu, po poros dienų atsiųstų pas mane vedlius. Į centrinę kariuomenės dalį, ten, kur plevėsuos mano vėliava. Iš Dvynių pajudės trys kariuomenės, bet Keilino Griovą pasieks tik dvi. Maniškės pajėgos Sąsmaukoje tarsi išgaruos ir vėl pasirodys tik Feveryje. Jei po dėdės vestuvių sparčiai žygiuosime į priekį, metams baigiantis būsime užėmę numatytas pozicijas. Pirmą naujo šimtmečio dieną, kai nuo išvakarėse išmaukto midaus geležinių galvose trankysis pagirių kūjai, pulsime Griovą iš trijų pusių.

— Man šis planas patinka, — pasakė Didysis Džonas. — Labai patinka.

Galbartas Gloveris pirštais pasitrynė smakrą.

— Bet yra ir rizikos. Jei saliečiai tave nuvils…

— Tada mūsų padėtis vis tiek nebus prastesnė nei anksčiau. Bet jie manęs nenuvils. Mano tėvas žinojo, ko vertas Houlandas Ridas. — Robas suvyniojo žemėlapį ir tik tada pakėlė akis į Ketliną. — Ką pasakysi, motin?

Ji įsitempė.

— Ar numatei, kad prie tavo sumanymo kaip nors galėčiau prisidėti ir aš?

— Tavo užduotis — likti saugiai. Mūsų žygis per Sąsmauką bus pavojingas ir šiaurėje mūsų laukia vien kovos. Bet lordas Molisteris buvo toks malonus ir pasiūlė, kol karas baigsis, saugiai priglausti tave Sigarde. Žinau, kad ten tau bus patogu.

Ar tai — bausmė man už tai, kad nesutikau su juo dėl Jono Snou? O gal už tai, kad esu moteris, negana to — motina? Tik po kelių akimirkų Ketlina susigriebė, kad visi į ją žiūri. Ir suprato, kad jie visi žinojo. Ketlinai nederėjo tuo stebėtis. Paleidusi Karalžudį savo bičiulių rato ji nepraplėtė ir ne kartą girdėjo Didįjį Džoną sakant, kad moterims mūšio lauke ne vieta.

Jos veide, matyt, plykstelėjo pyktis, nes, jai dar nespėjus praverti burnos, prabilo Galbartas Gloveris.

— Miledi, jo malonybė elgiasi išmintingai. Bus geriau, jei su mumis nevyksi.

— Sigardui bus didelė garbė sulaukti tokios viešnios, ledi Ketlina, — patikino lordas Džeisonas Molisteris.

— Tu mane įkalinsi, — pasakė ji.

— Būsi garbės viešnia, — primygtinai pakartojo lordas Džeisonas.

Ketlina atsisuko į sūnų.

— Nenoriu įžeisti lordo Džeisono, — santūriai tarė ji, bet jei negaliu vykti kartu su tavimi, mieliau grįžčiau į Riveraną.

— Riverane palikau savo žmoną. Noriu, kad mano motina būtų kur nors kitur. Jei visas brangenybes laikai viename kapše, tik palengvini darbą tiems, kurie jų gviešiasi. Po vestuvių turi vykti į Sigardą, tai mano karališkas įsakymas. — Robas atsistojo ir jos likimas akimirksniu buvo nulemtas. Jis paėmęs pakėlė pergamento lapą. — Dar vienas reikalas. Tikėkimės, kad lordas Beilonas žūdamas paliko savo karalystėje tikrą sumaištį. Nenoriu sekti jo pėdomis. Tačiau kol kas sūnaus neturiu, mano broliai, Branas ir Rikonas, mirę, o sesuo ištekinta už Lanisterio. Ilgai ir įtemptai mąsčiau, kas galėtų tapti mano įpėdiniu. Tad dabar įsakau jums, ištikimieji mano lordai, savo antspaudais patvirtinti šį dokumentą ir paliudyti mano valią.

Tikras karalius… — nugalėta pagalvojo Ketlina. Jai beliko tikėtis, kad klasta, kuria pasinaudojęs jis ketino užimti Keilino Griovą, pavyks, kaip ir ta, kuri ką tik padėjo sūnui palaužti jos valią.

Загрузка...