Tirionas

—Karalienė ruošiasi išsiųsti iš pilies princą Tomeną.

Blausioje septos tyloje, supami šešėlių ir mirguliuojančių žvakių liepsnelių, jie klūpojo vieni du, bet Lanselis vis tiek stengėsi kalbėti kuo tyliau.

— Lordas Džailsas palydės jį į Rosbį ir paslėps ten perrengęs pažu. Jie ketina patamsinti jam plaukus ir visiems sakyti, kad tai pakelės riterio sūnus.

— Ko ji bijo — minios? Ar manęs?

— Abiejų, — atsakė Lanselis.

— Taip.

Apie šitą sumanymą Tirionas nieko nežinojo. Nejaugi šį kartą mažieji Veirio paukšteliai bus kažką pražiopsoję? Net ir vorams, matyt, pasitaiko snustelti… o gal eunuchas žaidžia gudresnį ir kebliau sumegztą žaidimą, negu Tirionas manė?

— Dėkoju jums, sere.

— Ar galiu tikėtis, kad suteiksite tą malonę, kurios esu prašęs?

— Labai gali būti.

Būsimame mūšyje Lanselis norėjo gauti būrį ir jam vadovauti. Nuostabus būdas mirti dar nespėjus užsiauginti tų savo ūsiukų, tačiau jauni riteriai visada įsivaizduoja esą nenugalimi.

Pusbroliui išsmukus laukan, Tirionas dar liko viduje. Prie Karžygio altoriaus nuo vienos žvakelės jis uždegė kitą. Saugok mano brolį, netikėli tu, jis — vienas taviškių. Antrą žvakę uždegė Pašaliečiui, šį kartą už save.

Tą vakarą, kai Raudonąją pilį apgaubė tamsa, atėjęs Bronas rado Tirioną antspauduojantį laišką.

— Nunešk jį serui Džeislinui Baivoteriui.

Neūžauga užlašino ant pergamento karšto auksaspalvio vaško.

— Kas ten parašyta? — Bronas nemokėjo skaityti, tad nesidrovėdamas klausinėjo nederamų dalykų.

— Kad jis privalo paimti penkiasdešimt geriausių karių ir vykti į žvalgybą Rožių keliu. — Tirionas savo antspaudu spustelėjo minkštą vašką.

— Stanis greičiausiai atžygiuos Karališkuoju keliu.

— Ak, žinau, žinau. Pasakyk Baivoteriui, kad nekreiptų dėmesio į tai, kas parašyta laiške, ir vestų vyrus į šiaurę. Jis turi surengti pasalą kelyje į Rosbį. Po vienos kitos dienos lordas Džailsas iškeliaus atgal į savo pilį su tuzinu vyrų, keliais tarnais ir mano sūnėnu. Princas Tomenas gali būti perrengtas pažu.

— Berniuką reikia grąžinti atgal, ar ne taip?

— Ne. Jį reikia pristatyti į tą pilį.

Tirionas nusprendė, kad sumanymas išvežti Tomeną iš miesto — viena geresnių sesers minčių. Rosbyje Tomenui negrės pavojus patekti į minios rankas, o ir Staniui bus sunkiau, jeigu broliai gyvens atskirai. Net užėmęs Karaliaus Uostą ir nugalabijęs Džofrį, jis vis tiek dar turės varžovą iš Lanisterių giminės.

— Lordas Džailsas per daug paliegęs, kad bėgtų, ir labai jau bailus, kad drįstų stoti į kovą. Jis įsakys savo pilies valdytojui atidaryti vartus. Atsidūręs viduje, Baivoteris privalo išvyti įgulą ir saugoti tenai Tomeną. Paklausk jo, ar gražiai skamba — lordas Baivoteris.

— Lordas Bronas skambėtų dar gražiau. Galėčiau ir aš sučiupti tą berniuką. Jeigu už tai galima tapti lordu, supčiau jį pasisodinęs ant kelių ir dainuočiau vaikiškas daineles.

— Tu man reikalingas čia, — tarė Tirionas. Be to, sūnėno tau patikėti negalėčiau. Jeigu kas nors nutiktų Džofriui, Lanisterių teisė į sostą laikytųsi vien ant liaunų Tomeno pečių. Sero Džeislino auksiniai apsiaustai berniuką gins, o Brono samdiniai tik ir žiūrėtų, kaip čia jį pardavus priešams.

— Ką naujasis lordas turi daryti su senuoju?

— Ką tik nori, bet su sąlyga, kad nepamirš duoti jam maisto. Numarinti jo nenoriu, — Tirionas atsistūmė nuo stalo. — Su princu sesuo išsiųs vieną iš karaliaus sargybos.

Bronui tai nepadarė įspūdžio.

— Skalikas guli prie kojų Džofriui ir jo nepaliks. Su kitais Geležinrankio auksiniai apsiaustai turėtų nesunkiai susidoroti.

— Jei tektų žudyti, pasakyk serui Džeislinui, kad tai turi vykti ne Tomeno akyse. — Tirionas užsimetė sunkų tamsiai rudos vilnos apsiaustą. — Mano sūnėnas — labai švelnios širdies.

— Ar esi tikras, kad jis — Lanisteris?

— Niekuo nesu tikras, išskyrus žiemą ir mūšį, — atsiliepė Tirionas. — Eime. Dalį kelio josiu su tavimi.

— Pas Čatają?

— Per daug gerai mane pažįsti.

Jie išjojo pro užpakalinius vartus šiaurės sienoje. Tirionas spustelėjo kulnais žirgą ir nukaukšėjo Šešėlių gatve. Kanopoms subildėjus ant grindinio akmenų, į šoninius skersgatvius nėrė kelios baugščios žmogystos, bet raitelių užkabinti nedrįso niekas. Taryba patvirtino jo įvestą draudimą būti gatvėje po vakarinio varpo dūžių — tai reiškė mirties bausmę. Šitas įsakymas iš dalies sugrąžino Karaliaus Uostui ramybę ir keturis kartus sumažino skaičių lavonų, kas rytą randamų šoninėse gatvelėse, tačiau Veiris sakė, esą žmonės vis tiek jį už tai keikė. Jie turėtų man padėkoti, kad dar turi kvapo keikti. Jojant Varkalių gatve, jiems kelią pastojo du auksiniai apsiaustai, tačiau supratę, su kuo susidūrė, puolė maldauti atleidimo ir tuoj pat pasitraukė. Bronui jau reikėjo sukti į pietus prie Purvo vartų, tad jie išsiskyrė.

Tirionas nujojo į Čatajos pusę, bet staiga jo kantrybė išgaravo. Pasisukęs balne, nužvelgė gatvę už nugaros. Niekur nepamatė nė gyvos dvasios. Visi langai buvo tamsūs arba sandariai uždengti langinių. Jis neišgirdo nė garso, tik po skersgatvius ūžavo vėjas. Jei Sersėja pasiuntė ką nors manęs sekti, tasai, matyt, bus apsimetęs žiurke.

— Suk juos galai, — sumurmėjo jis. Nuo atsargumo jį jau pykino. Apgręžęs žirgą, smarkiai paspaudė jį pentinais. Jei kas nors seka iš paskos, pažiūrėsime, ar gerai jodinėja. Ir nuskriejo mėnulio apšviestomis gatvėmis, skeldamas žiežirbas iš grindinio akmenų, nardydamas siaurais skersgatviais ir vingiuotais takais, skubėdamas pas savo meilę.

Belsdamas į vartus jis išgirdo tylią muziką, sklindančią per smaigais pasišiaušusias mūro sienas. Vidun jį įleido vienas iš ibeniečių. Atidavęs jam savo arklį, Tirionas paklausė:

— Kas ten toks?

Didžiosios menės rombo pavidalo langai švytėjo geltona šviesa, ten dainavo vyriškas balsas.

— Kažkoks pilvotas dainininkas, — gūžtelėjo pečiais ibenietis.

Einant nuo arklidžių prie namo, daina vis garsėjo. Tirionas niekada labai nesižavėjo dainininkais, o šitas, nors dar net nematytas, patiko dar mažiau. Jam atidarius duris, daina nutrūko.

— Milorde ranka, — puldamas ant kelių murmėjo plinkantis dainininkas apvaliu atsikišusiu pilvu, — kokia garbė, kokia didžiulė garbė.

— Milorde, — išvydusi Tirioną nušvito Šaja. Jis mėgo šitą šypseną, taip greitai, be jokių apmąstymų nušviečiančią jos dailų veidą. Mergina vilkėjo purpurinę šilko suknelę su sidabru atausta diržo juosta. Spalvos gražiai derėjo prie tamsių plaukų bei lygios ir šviesios kaip pienas odos.

— Mieloji, — atsiliepė jis. — O kas šitas?

Dainininkas pakėlė galvą.

— Mane vadina Simonu Sidabrabalsiu, milorde. Esu muzikantas, dainininkas, pasakotojas…

— Ir kvailys per visą pilvą, — nutraukė jį Tirionas. — Kaip mane pavadinai, kai įėjau?

— Pavadinau? Aš tik… — Simono balso sidabras, regis, pavirto švinu. — Milorde ranka, sakiau, kokia garbė…

— Išmintingesnis žmogus būtų apsimetęs, kad nepažino. Aišku, nebūčiau patikėjęs, bet reikėjo bent jau pasistengti. Ką man dabar su tavimi daryti? Tu pažįsti mano mieląją Šają, žinai, kur ji gyvena, žinai, kad vienas atvykstu pas ją naktimis.

— Prisiekiu, aš niekam nesakysiu…

— Šiuo atžvilgiu iš tiesų abu galvojame vienodai. Labos tau nakties.

Tirionas nusivedė Šają laiptais aukštyn.

— Mano dainininkas, ko gero, daugiau jau nebedainuos, — nusišaipė ji. — Iš baimės bus praradęs balsą.

— Priešingai, šiek tiek išgąsčio padės jam geriau išdainuoti aukščiausias gaidas.

Ji uždarė miegamojo duris.

— Tu juk neskriausi jo? — Ji uždegė kvėpinto vaško žvakę ir priklaupė nuauti jam batų. — Jo dainos prablaško mane tomis naktimis, kai neateini.

— Kaip aš norėčiau ateiti kiekvieną naktį, — atsiliepė Tirionas, Šajai trinant jo basas pėdas. — Ar gerai jis dainuoja?

— Už kai kuriuos geriau, bet yra ir geresnių.

Tirionas praskleidė jos drabužį ir veidu prisiglaudė prie krūtinės. Nuo jos visada dvelkė švara net ir šiame tarsi tvartas dvokiančiame mieste.

— Pasilik jį, jei nori, bet niekur neišleisk. Nenoriu, kad jis valkiotųsi po miestą ir pliaukštų smuklėse.

— Jis ne…

Tirionas užčiaupė jai lūpas bučiniu. Kalbų jau buvo gana; jis troško to svaigiai paprasto malonumo, kurį rasdavo tarp jos kojų. Bent jau čia jis buvo laukiamas ir pageidaujamas.

Paskui, jau po visko, ištraukė ranką jai iš po galvos, užsimetė tuniką ir nusileido į sodą. Vaismedžių lapai blizgėjo pasidabruoti mėnulio pjautuvo, kuris atsispindėjo akmenimis iškloto tvenkinio paviršiuje. Tirionas įsitaisė palei vandenį. Kažkur dešinėje netikėtai jaukiai, tarsi tikrų namų kertėje, čirpė svirplys. Kaip čia ramu, pagalvojo jis, bet ar ilgam?

Pajutęs kažkokį šleikštų kvapą, Tirionas atsigręžė į namą. Tarpduryje stovėjo Šaja, apsisiautusi jo padovanota sidabru tviskančia suknele. Mylėjau mergelę baltą kaip sniegas, mėnuo švytėjo jos plaukuose. Jai už nugaros kretėjo vienas tų elgetaujančių brolių, kresnas vyras purvinais sulopytais drabužiais, basas, sudžiūvusiu purvu aplipusiomis pėdomis, po kaklu, kur septonai nešioja savo krištolą, ant odinės virvutės turėjo pasikabinęs puodelį. Dvokė taip, kad net ir žiurkė būtų ėmusi žiaukčioti.

— Jūsų aplankyti atėjo lordas Veiris, — paskelbė Šaja.

Elgetaujantis brolis apstulbęs sumirksėjo. Tirionas nusikvatojo.

— Iš tiesų. Kaipgi atpažinai jį, jeigu net aš nesupratau?

— Juk tai vis tiek jis, — mergina gūžtelėjo pečiais. — Tik kitaip apsirengęs.

— Ir apsirengęs, ir kvepiantis, ir vaikštantis kitaip, — tarė Tirionas. — Dauguma vyrų apsigautų.

— Tikriausiai apsigautų ir dauguma moterų. Bet ne kekšė. Kekšė išmoksta matyti vyrą, o ne jo apdarą. Jei ne, tai anksčiau ar vėliau lieka gulėti skersgatvyje negyva.

Veiris atrodė susirūpinęs, tačiau ne dėl netikrų šašų ant kojų. Tirionas nusijuokė.

— Šaja, gal atneštum mums vyno?

Gėrimas tikriausiai pravers. Nesvarbu, kokia priežastis pačioje nakties gūdumoje atginė eunuchą čionai, tai nežadėjo nieko gero.

— Milorde, man net baugu sakyti, kodėl atėjau, — Šajai išėjus, prabilo Veiris. — Turiu prastų žinių.

— Verčiau būtumėt apsitaisęs juodomis plunksnomis, Veiri, vaikštote kaip koks bloga lemiantis ženklas, kuo tikriausias varnas. — Tirionas nerangiai atsikėlė, tarsi nedrįsdamas klausti. — Kas nors Džeimiui?

Jeigu jam padarė ką nors bloga, jų neišgelbės niekas.

Ne, milorde. Kiti dalykai. Seras Kortnėjus Penrouzas negyvas. Vėtrų Gūžta atvėrė vartus Staniui Barateonui.

Nerimas akimirksniu išvaikė Tirionui iš galvos visas kitas mintis. Šajai grįžus su vynu, jis nugėrė gurkšnį ir iš visų jėgų trenkė taurę. Ši sudužo atsimušusi į namo kampą. Šaja kilstelėjo delną dengdamasi nuo šukių. Vynas ilgais juodais pirštais nuvarvėjo per sieną.

— Prakeikimas! — iškošė Tirionas.

Veiris nusišypsojo praverdamas burną, pilną sugedusių dantų.

— Kam, milorde? Serui Kortnėjui ar lordui Staniui?

— Abiem.

Vėtrų Gūžta buvo galinga, turėjo atsilaikyti pusmetį, o gal ir ilgiau… tiek laiko jo tėvui būtų pakakę susidoroti su Robu Starku.

— Kaip tai atsitiko?

Veiris žvilgtelėjo į Šają.

— Milorde, ar mums būtinai reikia trikdyti jūsų žaviosios ledi miegą tokiomis niūriomis ir kruvinomis šnekomis?

— Ledi gal ir sutriktų, — atšovė Šaja, — bet aš — tikrai ne.

— Be reikalo, — tarė jai Tirionas. — Kritus Vėtrų Gūžtai, Stanis netrukus atsigręš į Karaliaus Uostą. — Dabar jis pasigailėjo tėškęs vyną į sieną. — Lorde Veiri, luktelkite valandėlę. Josiu su jumis atgal į pilį.

— Lauksiu jūsų arklidėje, — jis nusilenkė ir nušlepsėjo šalin.

Prisitraukęs Šają, Tirionas pasisodino ją šalia.

— Tau čia nesaugu.

— Mane supa sienos ir tavo duoti sargybiniai.

— Tai samdiniai, — tarė Tirionas. — Jie mėgsta mano auksą, tai tiesa, bet ar bus pasirengę už jį mirti? O sienos — vienas žmogus, užsiropštęs kitam ant pečių, po akimirkos jau bus šioje pusėje. Per riaušes buvo sudegintas labai panašus namas. Jo savininką auksakalį užmušė, nes jis labai nusikalto — turėjo sandėlyje daug atsargų. Lygiai taip pat į gabalus sudraskė aukštąjį septoną, pusšimtį kartų išžagino Lolisę ir suknežino serui Aronui kiaušą. Kaip manai, ką jie darytų, jeigu jiems į rankas patektų karaliaus rankos ledi?

— Norėjai pasakyti — karaliaus rankos kekšė? — ji žvelgė į Tirioną savo didelėmis drąsiomis akimis. — Bet su malonumu būčiau jūsų ledi, milorde. Vilkėčiau visais tais dailiais drabužėliais, kuriuos man dovanojote, atlasais ir šilkais, ir auksu siuvinėtais apdarais, nešiočiau jūsų brangakmenius, laikyčiausi jums už parankės, sėdėčiau greta per puotas. Gimdyčiau jums sūnus, juk tikrai galėčiau… ir prisiekiu, jums niekada dėl manęs nebūtų gėda.

Vien tai, kad myliu tave, man jau didžiausia gėda.

Graži svajonė, Šaja. Bet maldauju — dabar pamiršk ją. Taip niekada nebus.

— Dėl karalienės? Aš ir jos nebijau.

— Užtat aš bijau.

— Tai nužudyk ją, ir baigta. Neatrodo, kad labai mylėtumėte vienas kitą.

— Ji mano sesuo, — atsiduso Tirionas. — Žmogų, žudantį savo kraujo giminę, amžinai prakeiks ir dievai, ir žmonės. Be to, kad ir ką mudu galvotume apie Sersėją, ją myli mano tėvas ir brolis. Galiu pergudrauti bet kurį žmogų Septyniose Karalystėse, tačiau dievai pasirūpino, kad nebūčiau pajėgus stoti prieš Džeimį su kalaviju rankoje.

— Jaunasis Vilkas ir lordas Stanis taip pat turi kalavijų, bet tu jų nebijai.

Mieloji, gerai, kad ne viską žinai.

Prieš juos turiu visą Lanisterių giminės galybę. Prieš Džeimį ar tėvą — tik kreivą nugarą ir susuktas kojas.

— Dar turi mane, — Šaja pabučiavo jį prisiglausdama visu kūnu ir rankomis apsivydama jo kaklą.

Bučiuojamas jis kaip visada susijaudino, bet šį kartą švelniai išsivadavo iš jos glėbio.

— Ne dabar. Mieloji, aš… na, sakykim, turiu tarsi kokią minties užuomazgą. Manau, man pavyktų tave perkelti į pilies virtuvę.

Šajos veidas sustingo.

— Į virtuvę?

— Taip. Jeigu šito imsis Veiris, nė šuo nesulos.

— Milorde, — sukikeno ji, — aš jus nunuodysiu. Visi vyrai, kurie paragaudavo mano gaminto maisto, tuoj puldavo aiškinti, kokia aš puiki lovoje.

— Raudonojoje pilyje virėjų netrūksta. Kaip ir mėsininkų ar kepėjų. Tau teks būti indų plovėja.

— Šveisti puodus, — nutęsė Šaja, — apsivilkus šiurkštaus rudo milo maišą. Tai štai kokią milordas nori mane matyti?

— Milordas nori matyti tave gyvą, — atsiliepė Tirionas. — O su šilkais ir aksomais sukiotis virtuvėje nelabai patogu.

— Gal aš milordui jau įkyrėjau? — Šaja pakišo ranką jam po tunika ir surado pimpalą. Užteko jai tik paglostyti, ir šis kaipmat sustandėjo. — Štai jis vis dar nori manęs, — nusijuokė ji. — Ar nenorėtumėte padulkinti savo mergšės iš virtuvės, milorde? Galite pabarstyti mane miltais ir laižyti padažą nuo mano papukų, jeigu tik jums…

— Liaukis.

Jos elgesys priminė jam Densę, visomis jėgomis mėginusią laimėti lažybas. Nebeleisdamas daugiau išdykauti, nustūmė jos ranką.

— Šaja, dabar ne laikas smagintis lovoje. Galbūt nuo to priklauso tavo gyvybė.

Jos šypsenos nebeliko.

— Jeigu suerzinau milordą, tikrai nenorėjau, bet gal… gal pakaktų skirti man daugiau sargybinių?

Tirionas giliai atsiduso. Nepamiršk, ji dar tokia jaunutė, tarė sau. Paėmė ją už rankos.

— Vienus papuošalus galima pakeisti kitais, galima pasiūti naujų suknelių, kur kas gražesnių už senąsias. Tarp šitų sienų pati brangiausia man esi tu. Raudonojoje pilyje nėra itin saugu, bet vis tiek saugiau negu čia. Noriu, kad būtum ten.

— Virtuvėje, — bereikšmiu balsu tarė ji, — ir šveisčiau puodus.

— Neilgam.

— Mano tėvas vertė mane dirbti virtuvėje, — vyptelėjusi atsiliepė ji. — Todėl nuo jo ir pabėgau.

— Sakei, kad pabėgai, nes tėvas vertė gulėti su juo, — priminė Tirionas.

— Ir dėl to. Šveisti puodus man nepatiko lygiai taip pat, kaip ir jausti savyje jo pimpalą, — ji papurtė galvą. — Kodėl negali apgyvendinti manęs savo bokšte? Pusė dvaro lordų laiko guolio šildytojas.

— Man tiesiai ir aiškiai uždraudė imti tave į dvarą.

— Kas — tavo kvailas tėvas? — patempė lūpas Šaja. — Esi suaugęs ir gali laikyti kekšių kiek tik užsigeisi. Ar jis mano, kad vis dar esi beūsis berniukas? Ką jis tau padarys — pliaukštels per užpakalį?

Tirionas šėrė jai. Ne per smarkiai, bet vis dėlto skaudžiai.

— Prakeikimas, — burbtelėjo, — prakeikimas. Niekada nesityčiok iš manęs. Nedrįsk.

Valandėlę Šaja tylėjo. Buvo tylu, tik vis nesiliovė čirpęs svirplys.

— Maldauju man atleisti, milorde. Jokiu būdu nenorėjau jūsų įžeisti.

O aš jokiu būdu nenorėjau tavęs mušti. Dievai maloningieji, ar jau tapau toks kaip Sersėja?

Blogai pasielgėme, — tarė jis. — Abu. Šaja, tu nesupranti, — žodžiai, kurių jis niekada neketino sakyti, staiga pabiro lyg mugės vaidintojai iš tuščiavidurio arklio. — Kai buvau trylikos metų, vedžiau valstiečio dukterį. Bent jau tuo metu galvojau, kad ji — valstiečio duktė. Iš meilės jai buvau apakęs ir maniau, kad ji jaučia tą patį, bet tėvas grubiai atvėrė man akis. Mano nuotaka buvo kekšė, Džeimio pasamdyta, kad pirmą kartą paragaučiau vyriškumo.

Ir aš, kvailys, visu tuo tikėjau.

Kad galutinai patikėčiau, tėvas atidavė mano žmoną į kareivines savo sargybai, kad tie vyrai pasidžiaugtų, o man liepė žiūrėti.

Ir paimti paskutinį kartą, kai visi kareiviai bus baigę. Paskutinį kartą, jau be jokios meilės ar švelnumo. „Taigi atsiminsi ją tokią, kokia yra iš tikrųjų“, — kalbėjo tėvas. Privalėjau jo nepaisyti, bet mano pimpalas — išdavikas ir padariau kaip man buvo liepta.

Kai viskas baigėsi, tėvas pasirūpino nutraukti santuoką. Septonai sakė, kad nieko nebeliko, tarsi niekada nebūtume susituokę, — jis spustelėjo Šajai ranką. — Labai prašau, daugiau nebekalbėkime apie Rankos bokštą. Virtuvėje pabūsi tik truputėlį. Kai susitvarkysime su Staniu, gausi kitą namą ir švelniausių šilkų, kad prilygtų tavo rankoms.

Šaja žvelgė išplėtusi akis, bet jis negalėjo įžiūrėti, kas jose slypi.

— Jei visą dieną turėsiu valyti krosnis ir gremžti lėkštes, mano rankos nebebus švelnios. Nejaugi norėsi, kad jos tave liestų, jei bus raudonos, suskirdusios, skaudančios nuo karšto vandens ir muilo šarmo?

— Labiau negu bet kada, — atsiliepė Tirionas. — Pažvelgęs į jas, prisiminsiu, kokia tu narsi.

Jis nesuprato, ar Šaja patikėjo. Ji nuleido akis.

— Padarysiu kaip įsakysite, milorde.

Šiąnakt tik tokio sutikimo ir galima tikėtis — Tirionas tai matė aiškiai. Pabučiavo ją į skruostą, ten, kur pataikė ranka, kad ne taip skaudėtų.

— Atsiųsiu žmones tavęs paimti.

Veiris kaip žadėjęs laukė arklidėje. Jo žirgas atrodė paliegęs ir vos gyvas. Tirionas sėdo į balną. Vienas iš samdinių atidarė vartus. Tylėdami jie išjojo į gatvę. Kodėl pasakojau jai apie Tišą, saugokite mane, dievai? — staiga nusigandęs paklausė pats savęs. Yra paslapčių, apie kurias vyrui nedera net užsiminti, tokių gėdingų, kad jas galima tik neštis su savimi į kapą. Ko gi jis troško iš jos — atlaidumo? Tas jos žvilgsnis, ką jis reiškė? Ji taip pasibjaurėjo mintimi apie puodų šveitimą, o gal tai dėl jo išpažinties? Kaip galėjau visa tai jai pasakoti ir manyti, kad ji mane mylės? — kalbėjo vienas balsas jo viduje, o kitas šaipėsi: — Kvailas tu neūžauga, tai kekšei rūpi vien auksas ir brangakmeniai.

Jo sužalota alkūnė tvinkčiojo, ją nudiegdavo kiekvienąkart arkliui kaukštelint kanopa į grindinį. Net tardavosi girdįs, kaip ten, viduje, vienas į kitą trinasi kaulai. Gal reikėtų nueiti pas meisterį, paprašyti kokio gėrimo nuo skausmo… bet paaiškėjus, koks iš tiesų buvo Paiselis, Tirionas Lanisteris liovėsi pasitikėjęs meisteriais. Tik dievai žino, kokius jie rezga sąmokslus ir ko gali būti įmaišę į gėrimą, kurio taurę tau duoda.

— Veiri, — prabilo jis, — man reikia Šają perkelti į pilį, tačiau taip, kad nesužinotų Sersėja.

Jis keliais žodžiais išdėstė savo sumanymą dėl virtuvės.

Veiris, jam baigus, negarsiai caktelėjo liežuviu.

— Žinoma, kaip milordas įsakys, taip ir padarysiu… tačiau turiu jus įspėti, kad virtuvėje visur pilna ausų ir akių. Net jeigu ta mergina nesukels jokio ypatingo įtarimo, klausimai byrės iš visų pusių. Kur gimė? Kas tėvai? Kaip atsidūrė Karaliaus Uoste? Tiesos sakyti ji negalės, tad teks meluoti… be paliovos meluoti, — jis žvilgtelėjo į Tirioną. — Be to, jauna ir tokia graži mergaitė virtuvėje žadins ne tik smalsumą, bet ir geismą. Ją lies, žnaibys, glostys, gniaužys. Virtuvės tarnai naktimis brausis pas ją po antklode. Koks vienišas virėjas užsimanys ją vesti. Kepėjai miltuotomis rankomis minkys jos krūtis.

— Jau geriau bus glostoma, negu subadyta, — atsiliepė Tirionas.

Kelis žingsnius Veiris jojo tylėdamas, paskui tarė:

— Gal rastume ir kitą kelią. Kaip tik dabar sužinojau, kad ledi Tandos dukters tarnaitė vagia jos papuošalus. Jeigu apie tai praneščiau ledi Tandai, ji privalėtų tą tarnaitę tuoj pat išmesti. Ir dukteriai reikėtų naujos kambarinės.

— Suprantu.

Tirionas iš karto sumetė, kad šitaip būtų kur kas geriau. Kambarinė, patarnaujanti ledi, rengiasi dailiau negu indų plovėja, kartais net vieną kitą papuošalą nešioja. Šajai tai patiktų. Kita vertus, Sersėja laikė ledi Tandą nuobodžia ir įkyria, o Lolisę — lėtapėde kvaiša. Vargu ar jai šaus į galvą lankytis ten draugiško vizito.

— Lolisė drovi ir patikli, — kalbėjo Veiris. — Ką išgirs, tuo ir tikės. Po to, kai minioje prarado nekaltybę, bijo net koją kelti iš kambario, tad Šaja niekam nekris į akis… tačiau bus čia pat, netoliese, jei pageidautumėte jos artumo.

— Rankos bokštą stebi daug akių, žinote tai ne prasčiau už mane. Jei Lolisės kambarinė ims pas mane lankytis, be abejo, Sersėja tuo susidomės.

— Galbūt man pavyks tą mergaitę atvesti į jūsų miegamąjį taip, kad niekas nematytų. Ne vien Čatajos namuose yra nepastebimų durų.

— Slaptas įėjimas? Į mano kambarius? — Tirionas ne tiek nustebo, kiek susierzino. Ne veltui Meigoras Žiaurusis įsakė nugalabyti visus jo pilį stačiusius meistrus — jam reikėjo išsaugoti tokias paslaptis. — Taip, manau, kad turėtų būti. Kur tos durys? Mano svetainėje? Ar miegamajame?

— Mielas drauge, nejaugi verstumėte mane atskleisti visas mano mažas paslaptis?

— Nuo šiol, Veiri, laikykite, kad tai mūsų mažos paslaptys. — Tirionas žvilgtelėjo aukštyn į eunuchą, vilkintį tuo keistu dvokiančiu apdaru. — Na, aišku, su sąlyga, kad esate mano pusėje…

— Ar galėtumėte tuo abejoti?

— Ak, ne, jokiu būdu, pasikliauju jumis visapusiškai ir nesvyruodamas, — kartėlio kupinas jo juokas aidu atsimušė nuo aklinai uždangstytų langų. — Tiesą sakant, pasikliauju kaip savo šeimos nariu. Gerai, papasakokite, kaip mirė Kortnėjus Penrouzas.

— Sako, jis nušoko nuo bokšto.

— Pats nušoko? Ne, niekaip nepatikėsiu!

— Jo sargybiniai nematė, kad kas nors eitų į jo kambarius. Ir paskui ten nieko nerado.

— Vadinasi, žudikas pateko pas jį anksčiau ir slėpėsi po lova, — pareiškė Tirionas, — arba nusliuogė nuo stogo virve. Tikriausiai sargybiniai meluoja. Kas paneigtų, kad patys tai ir padarė?

— Be abejo, esate teisus, milorde.

Tačiau jo balsas prieštaravo žodžiams.

— Bet iš tikrųjų taip negalvojate? Tai kaip tuomet jis buvo nužudytas?

Veiris ilgokai nesakė nieko. Tylą trikdė vien iškilmingai vienodas pasagų kaukšėjimas į grindinį. Pagaliau eunuchas atsikrenkštė.

— Milorde, ar tikite senovinėmis galiomis?

— Turite galvoje burtus? — nekantriai atsakė Tirionas. — Kerėjimą krauju, užkeikimus, pasivertimus ir visus panašius dalykus? — jis prunkštelėjo. — Ar tik nenorite pasakyti, kad serą Kortnėjų į mirties glėbį pastūmėjo kerai?

— Tą dieną, kai mirė, seras Kortnėjus iš ryto metė iššūkį lordui Staniui, kviesdamas į dvikovą. Tai ir klausiu, ar taip elgiasi nevilties apimtas žmogus? Dar galime prisiminti mįslingą ir labai laiku įvykusį lordo Renlio nužudymą, kai jo kariuomenė jau rikiavosi mūšiui, pasirengusi šluote nušluoti jo brolį, — eunuchas nutilo. — Milorde, kartą klausėte, kaip atsitiko, kad buvau išpjaustytas.

— Pamenu, — atsakė Tirionas. — Tada apie tai nenorėjote kalbėti.

— Nenoriu ir dabar, bet… — Šį kartą Veiris tylėjo ilgiau, o kai prabilo, jo balsas skambėjo kažkaip kitaip. — Buvau našlaitis ir keliavau su klajojančiais artistais. Šeimininkas turėjo nediduką apvalainą kogą, ir mes plaukiojome Siaurosios jūros pakrantėmis, vaidindami visuose laisvuosiuose miestuose, retkarčiais užsukdami ir į Senmiestį bei Karaliaus Uostą. Kartą Myre prie mūsų priėjo vienas žmogus. Po vaidinimo jis šeimininkui pasiūlė už mane tiek, kad šis nepajėgė atsisakyti. Aš klaikiai persigandau. Bijojau, kad tas žmogus ketina mane naudoti taip, kaip buvau girdėjęs vyrus elgiantis su mažais berniukais, bet iš tiesų jam reikėjo tik vienintelio dalyko — mano vyriškumo. Jis sugirdė man kažkokio gėrimo, nuo jo nebegalėjau nei judėti, nei kalbėti, tačiau viską mačiau ir girdėjau. Pasiėmęs ilgą lenktą peilį, tas vyras, nesiliaudamas giedoti užkalbėjimus, nurėžė man viską iki pašaknių. Žiūrėjau, kaip jis gorėje degina mano vyriškąsias dalis. Liepsnos įgavo mėlyną spalvą, išgirdau kažkokį balsą, atsiliepiantį į jo giesmę, nors jų tariamų žodžių nesupratau.

Kai viskas baigėsi, vaidintojai jau buvo išplaukę. Savo tikslą tas žmogus jau buvo pasiekęs, aš jo nebedominau, tad paprasčiausiai išmetė mane lauk. Klausiau, ką man dabar daryti, ir išgirdau, kad, jo nuomone, turėčiau mirti. Nusprendžiau, kad tyčia nemirsiu. Prašinėjau išmaldos, vagiliavau, pardavinėjau tas kūno dalis, kurios man dar buvo likusios. Netrukus jau niekuo nenusileidau kitiems Myro vagims, o paaugęs supratau, kad tai, kas slypi žmogaus laiškuose, gali būti verta daugiau negu tai, kas jo piniginėje.

Vis dėlto tą naktį, milorde, sapnuoju iki šiol. Ne aną kerėtoją, ne jo peilį, net ne ugnyje besiraukšlėjantį mano vyriškumą. Sapnuoju balsą. Tą balsą iš liepsnos. Kas tai buvo — dievas, šėtonas, koks fokusininko triukas? Negalėčiau pasakyti, nors išmanau visus triukus. Žinau tik tiek, kad jis šaukėsi to balso ir sulaukė atsakymo. Nuo tos dienos nekenčiu burtų ir visų, kurie jais užsiima. Jeigu tai daro ir lordas Stanis, norėčiau, kad jis mirtų.

Veiris nutilo, ir valandėlę jie jojo susimąstę, nekalbėdami. Pagaliau Tirionas tarė:

— Baisi istorija. Užjaučiu jus.

— Užjaučiate, bet netikite, — atsiduso eunuchas. — Ne, milorde, nereikia atsiprašinėti. Buvau apsvaigintas, patyriau siaubingą skausmą, bet tai nutiko labai seniai ir labai toli, kitapus jūros. Be abejo, tą balsą aš susapnavau. Kartojau šitai sau bent tūkstantį kartų.

— Tikiu plieniniais kalavijais, auksiniais pinigais ir žmonių protu, — tarė Tirionas. — Ir tikiu, kad kadaise gyveno drakonai. Juk esu matęs jų kaukoles.

— Lieka tik viltis, milorde, kad tai blogiausia, ką jums kada nors teks pamatyti.

— Šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės sutampa, — nusišypsojo Tirionas. — O kalbant apie sero Kortnėjaus mirtį, žinome, kad Stanis turi pasisamdęs jūreivių iš laisvųjų miestų. Galbūt susirado ir įgudusį žudiką.

— Nepaprastai įgudusį.

— Tokių pasitaiko. Yra buvę, kad svajodavau, kaip vieną dieną tapsiu turtingas ir pas savo mieląją sesutę pasiųsiu vieną iš beveidžių.

— Kad ir kaip seras Kortnėjus mirė, — tarė Veiris, — jis jau negyvas, pilis užimta. Stanis gali žygiuoti.

— Ar būtų vilties įtikinti Dorną, kad pultų Pakraščius? — paklausė Tirionas.

— Jokios.

— Gaila. Na, šita grėsmė bent jau privers Pakraščių lordus nesitraukti iš savo pilių. Kas girdėti iš mano tėvo?

— Jeigu lordas Taivinas kartais jau persikėlė per Raudonąją Šaką, žinia apie tai manęs dar nepasiekė. Jeigu jis nepaskubės, gali likti suspaustas tarp priešų. Oukhartų lapas ir Rovanų medis buvo pastebėti į šiaurę nuo Manderio.

— Jokių žinių iš Mažojo Piršto?

— Tikriausiai jis taip ir nepasiekė Karčiojo tilto. O gal žuvo ten. Lordas Tarlis užgrobė Renlio gurguoles ir iškapojo daugybę žmonių, visų pirma Florentus. Lordas Kasvelis užsidarė savo pilyje.

Atlošęs galvą, Tirionas skambiai nusikvatojo.

Suglumęs Veiris timptelėjo vadeles.

— Milorde?

— Veiri, nejaugi nesuprantate, kaip visa tai juokinga? — Tirionas mostelėjo ranka rodydamas į sandariai užkabintas langines, į visą miegantį miestą. — Vėtrų Gūžta krito, Stanis atžygiuoja su ugnimi ir kalaviju, ir dar dievai žino su kokiomis tamsiomis jėgomis, bet gerieji žmonės neturi Džeimio, kuris juos apgintų. Nėra nei Roberto, nei Reigaro, nei jų nuostabiojo Gėlių riterio. Tik aš, jų nekenčiamasis, — jis vėl nusijuokė. — Neūžauga, piktasis patarėjas, atgrasus demonas, maža iškrypusi beždžionė. Tarp jų ir nebūties — tik aš, ir daugiau nieko.

Загрузка...