Karalių kova

Branas

Alapilvis rado jį kalvėje, minkantį dumples Mikenui.

— Meisteris prašo ateiti pas jį į bokštą, milorde prince. Atskrido paukštis nuo karaliaus.

— Nuo Robo?

Susijaudinęs Branas nenorėjo laukti Hodoro, tad leido Alapilviui užnešti jį laiptais į viršų. Nors neprilygo Hodorui, bet Alapilvis buvo stambus vyras, tik gerokai silpnesnis. Jiems pasiekus meisterio bokštelį, buvo smarkiai įraudęs ir labai pūškavo. Ten jau laukė Rikonas ir abu Valderiai Frėjai.

Meisteris Luvinas liepė Alapilviui išeiti ir uždarė kambario duris.

— Milordai, — tarė jis rimtai, — gavome laišką nuo jo malonybės, kuriame — ir geros, ir prastos žinios. Jis vakaruose laimėjo didžią pergalę — sutriuškino Lanisterių kariuomenę vietovėje, kuri vadinama Okskrosu, be to, užėmė keletą pilių. Dabar mums rašo iš Ašmarko — anksčiau tai buvo Marbrandų giminės tvirtovė.

Rikonas timptelėjo meisterį už skverno.

— Ar Robas jau grįžta namo?

— Bijau, kad kol kas dar ne. Dar bus daugiau mūšių.

— Ar jis sumušė lordą Taiviną? — paklausė Branas.

— Ne, — atsiliepė meisteris. — Priešo kariuomenę vedė seras Stafordas Lanisteris. Jis žuvo mūšyje.

Branas nebuvo net girdėjęs apie serą Stafordą Lanisterį. Todėl nusprendė neprieštarauti, kai Valderis Didysis pareiškė:

— Lordas Taivinas ten vienintelis šio to vertas.

— Perduokite Robui — aš noriu, kad jis grįžtų namo, — tarė Rikonas. — Tegu parsiveda ir savo vilką, ir mamą su tėvu.

Nors Rikonas žinojo, kad lordas Edardas miręs, jis kartais užmiršdavo… tyčia, kaip Branas įtarė. Jo mažasis brolis buvo labai užsispyręs, taip elgtis moka tik keturmečiai berniūkščiai.

Robo pergalė Braną pradžiugino, tačiau sukėlė ir nerimo. Jis atsiminė, ką Oša sakė tą dieną, kai jo brolis kariuomenės priešakyje išjojo iš Vinterfelo. Jis žygiuoja ne į tą pusę, tvirtino tyržmogių moteris.

— Liūdna, bet kiekviena pergalė turi savo kainą, — meisteris Luvinas atsigręžė į Valderius. — Milordai, jūsų dėdė seras Stevronas Frėjus buvo tarp tų, kurie prie Okskroso neteko gyvybės. Robas rašo, kad jis mūšyje buvo sužeistas. Manyta, kad sužeidimas nerimtas, bet po trijų dienų jis mirė miegodamas savo palapinėje.

— Jis buvo labai senas, — gūžtelėjo pečiais Valderis Didysis. — Šešiasdešimt penkerių, man atrodo. Per daug senas kautis. Visada sakydavo esąs pavargęs.

Valderis Mažasis nusikvatojo.

— Nori pasakyti, pavargęs laukti, kol mirs mūsų senelis? Ar tai reiškia, kad dabar įpėdinis yra seras Emonas?

— Nekalbėk kvailysčių, — atšovė jo pusbrolis. — Pirmojo sūnaus sūnūs pirmesni už antrąjį sūnų. Paveldėtojų eilėje kitas dabar yra seras Raimanas, po jo Edvinas, Valderis Juodasis ir Petiras Spuogas. O tada Eigonas ir visi jo sūnūs.

— Raimanas irgi senas, — pasakė Valderis Mažasis. — Lažinuosi, jam jau virš keturiasdešimties. Jį nuolat kamuoja pilvas. Manai, kad lordas dabar bus jis?

— Lordas būsiu aš. Man jis nerūpi.

Meisteris Luvinas juos griežtai nutraukė.

— Gėdytumėtės taip kalbėti, milordai. Kur jūsų sielvartas? Mirė jūsų dėdė.

— Taip, — nesiginčijo Valderis Mažasis. — Mes giliai liūdime.

Tačiau iš tiesų nė trupučio neliūdėjo. Branui pasidarė bloga. Jie šitą patiekalą virškina geriau negu aš. Jis paprašė meisterio Luvino leisti jam eiti.

— Gerai, — meisteris paskambino varpeliu pagalbos. Hodoras tikriausiai dirbo arklidėse. Vietoj jo pasirodė Oša. Bet ji buvo stipresnė už Alapilvį ir nesunkiai galėjo pakelti Braną ir nešti jį laiptais.

— Oša, — paklausė Branas, jiems einant per kiemą, — ar tu žinai kelią į šiaurę? Iki Sienos… ir net dar toliau?

— Ten nusigauti lengva. Ieškai Ledo Drakono ir vejiesi žydrąją žvaigždę raitelio akyje.

Ji atbula žengė pro duris ir pradėjo lipti įvijais laiptais.

— O ten dar yra milžinų ir visų kitų… Kitų ir miškavaikių?

— Milžinų mačiau, apie miškavaikius girdėjau pasakojant, baltieji klajūnai… kodėl tau parūpo?

— Ar kada matei triakę varną?

— Ne, — ji nusijuokė. — Ir negalėčiau sakyti, kad labai trokštu ją pamatyti.

Oša paspyrė duris į jo miegamąjį ir pasodino Braną prie lango, kur jis galėjo žiūrėti, kas darosi apačioje, kieme.

Oša išėjo, bet, regis, tepraslinko kelios akimirkos, ir durys vėl atsivėrė. Nekviestas vidun įžengė Džodženas Ridas, jam iš paskos — ir jo sesuo Mira.

— Girdėjai apie paukštį? — paklausė Branas. Anas berniukas linktelėjo. — Tai buvo ne vakarienė, kaip sakei. Atėjo Robo laiškas, mes jo nevalgėme, bet…

— Žalieji sapnai kartais įgyja keistą pavidalą, — sutiko Džodženas. — Jų tiesą ne visada lengva suprasti.

— Papasakok, ką sapnavai bloga, — tarė Branas. — Kas bloga artėja prie Vinterfelo.

— Ar milordas princas dabar jau tiki manimi? Ir tikės mano žodžiais, kad ir kaip keistai jie skambėtų jo ausims?

Branas linktelėjo.

— Ateina jūra.

— Jūra?

— Sapnavau, kad aplink Vinterfelą visur tyvuliuoja jūra. Mačiau juodas bangas, tykštančias į vartus ir bokštus, paskui sūrus vanduo pasiliejo per sienas ir paskandino pilį. Kieme plūduriavo skenduoliai. Pirmą kartą dar Pilkuosiuose Vandenyse susapnavęs šitą sapną, nepažinau jų veidų, bet dabar jau esu juos matęs. Vienas jų — Alapilvis, tas sargybinis, kuris skelbė mūsų vardus per puotą. Kitas — jūsų septonas. Ir kalvis.

— Mikenas? — Branas klausėsi ir suglumęs, ir prislėgtas. — Tačiau jūra — už daugelio šimtų mylių, o Vinterfelo sienos tokios aukštos, kad vanduo niekada nepasiektų jų viršaus, nors ir atsirastų prie pilies.

— Nakties tamsoje sūrioji jūra išsilies per šitas sienas, — pakartojo Džodženas. — Mačiau negyvėlius, paskendusius ir išsipūtusius.

— Privalome juos įspėti, — tarė Branas. — Alapilvį ir Mikeną, ir septoną Čeilį. Privalome pasakyti, kad jie saugotųsi nepaskęsti.

— Tai jų neišgelbės, — atsakė berniukas žaliais drabužiais.

Mira priėjo prie lango ir uždėjo ranką Branui ant peties.

— Branai, jie nepatikės. Kaip ir tu pats.

Džodženas atsisėdo ant Brano lovos.

— Papasakok, ką tu sapnuoji.

Branui vis tiek buvo baisu, tačiau jis prisiekė pasitikėsiąs jais, o Starkas iš Vinterfelo laikosi duotos priesaikos.

— Pasitaiko įvairių sapnų, — prabilo jis iš lėto. — Būna vilkiški, tie geresni. Lakstau, medžioju, pjaunu voveres. Kituose atskrenda varna ir liepia man skristi. Kartais tuose sapnuose atsiranda medis, jis šaukia mane vardu. Tada išsigąstu. Bet blogiausi sapnai, kuriuose krintu, — jis prislėgtas pažvelgė žemyn į kiemą. — Niekada anksčiau nebuvau nukritęs. Kai laipiojau. Užsiropšdavau visur, ant stogų, sienų, lesindavau varnas Sudegusio bokšto viršūnėje. Motina bijodavo, kad nukrisiu, bet žinojau, kad to nenutiks. Bet vis dėlto nukritau, ir dabar užmigęs kiekvieną kartą krintu.

Mira spustelėjo jam petį.

— Tai viskas?

— Man taip atrodo.

— Vilkolakis, — tarė Džodženas Ridas.

Branas išplėtė akis.

— Kas?

— Vilkolakis. Persivertėlis. Žvėries išpera. Taip jie vadins tave, jei kada nors išgirs apie tavo vilkiškus sapnus.

Tie žodžiai jį vėl išgąsdino.

— Kas vadins?

— Taviškiai. Iš baimės. Kai kurie degs neapykanta sužinoję, koks esi. Atsiras net tokių, kurie mėgins tave nužudyti.

Senoji auklė kartais sekdavo pasakas apie vilkolakius ir persivertėlius. Šie visada darydavo ką nors bloga.

— Aš ne toks, — tarė Branas, — visai ne toks. Tai tik sapnai.

— Vilkiški sapnai netikri. Kai nemiegi, tavoji akis kietai užmerkta, bet užsnūdus ji prasiveria, ir tavo siela ieško antrosios pusės. Tavyje gyvena didelė galia.

— Nenoriu tos galios. Noriu būti riteris.

— Riteris — tai, ko tu nori. Vilkolakis — tai, kas esi. Šito nepakeisi, Branai, negali nei paneigti, nei apsimesti, kad nieko nežinai. Esi sparnuotas vilkas, tačiau niekada neskraidysi, — Džodženas atsistojo ir priėjo prie lango. — Nebent atmerktum savąją akį, — sudėjęs du pirštus, jis stipriai dūrė Branui į kaktą.

Pats palietęs tą vietą, Branas užčiuopė tik lygią, be jokių plyšelių odą. Nerado ten jokios akies, net ir užsimerkusios.

— Kaip galiu atmerkti tą akį, jeigu jos ten nėra?

— Pirštais jos niekada nerasi, Branai. Jos ieškoti reikia širdimi. — Džodženas savo keistomis žaliomis akimis įdėmiai žvelgė į Braną. — O gal tu bijai?

— Meisteris Luvinas sako, kad to, ką regi sapnuose, bijoti neverta.

— Verta, — nesutiko Džodženas.

— Kas tai?

— Praeitis. Ateitis. Tiesa.

Abu Ridai išėjo, o Branas sėdėjo dar labiau suglumęs. Likęs vienas, mėgino atmerkti trečiąją akį, bet nežinojo kaip. Visaip raukė ir krapštė kaktą, bet niekas nesikeitė — jis viską regėjo taip pat, kaip ir anksčiau. Vėlesnėmis dienomis Branas mėgino įspėti kitus apie tai, ką buvo matęs Džodženas, bet jam sekėsi prastai. Mikeną jo žodžiai pralinksmino.

— Jūra, iš tiesų? Mat kaip, visada norėjau pamatyti jūrą. Tik niekada nepasitaikė atsidurti ten, kur galėčiau iki jos nusigauti. Tai dabar išeina, kad ji pati pas mane atkeliaus? Dievai labai maloningi, jeigu šitaip stengiasi dėl paprasto kalvio.

— Dievai mane pasišauks, kai nuspręs, kad jau laikas, — ramiai tarė septonas Čeilis, — nors nemanau, Branai, kad paskęsčiau. Žinai, užaugau prie Baltojo Peilio krantų. Neblogai moku plaukti.

Vienintelis Alapilvis rimtai išklausė jo įspėjimo. Nuėjęs pats pasikalbėjo su Džodženu ir paskui liovėsi praustis, o prie šulinio net artyn neidavo. Galų gale ėmė taip dvokti, kad kiti šeši sargybiniai įgrūdo jį į karšto vandens kubilą ir be gailesčio nušveitė, o pats Alapilvis rėkė, kad tuoj bus paskandintas, kaip varliavaikis ir sakė. Vėliau, kur nors pilyje pamatęs Braną ar Džodženą, raukydavosi ir kažką burbėdavo sau po nosimi.

Po Alapilvio prausimo praslinkus kelioms dienoms, į Vinterfelą sugrįžo seras Rodrikas su belaisviu, apkūniu jaunuoliu storomis drėgnomis lūpomis ir ilgais plaukais, nuo jo sklido dvokas kaip nuo išvietės, net bjauresnis, negu buvo Alapilvio.

— Jį taip ir vadina — Dvoku, — paaiškino Šiengalvis, Branui pasiteiravus, kas čia toks. — Jo tikro vardo nesu girdėjęs. Sako, jis tarnavo Boltono Mergvaikiui ir padėjo nužudyti ledi Hornvud.

Per vakarienę Branas sužinojo, kad pats Mergvaikis jau miręs. Sero Rodriko vyrai sučiupo jį Hornvudų žemėse darantį kažką siaubinga (Branui liko neaišku, ką tas iš tiesų veikė, bet jam pasirodė, kad tokie dalykai daromi nusirengus visus drabužius) ir pašovė iš lanko, kai jis mėgino sprukti. Tačiau ledi Hornvud išgelbėti jie nebespėjo. Po vedybų Mergvaikis užrakino ją bokšte ir nebeduodavo maisto. Branas girdėjo vyrus kalbant, kad seras Rodrikas, išlaužęs duris, rado ją kruvina burna ir apgraužtais pirštais.

— Tas pabaisa užveržė bjaurų mazgą ir dar prismaigstė spyglių, — pasakė senasis riteris meisteriui Luvinui. — Suk kaip nori, bet ledi Hornvud buvo jo žmona. Jis privertė ją duoti priesaiką ir septono akivaizdoje, ir prie širdmedžio, paskui tą patį vakarą prie liudininkų paėmė ją lovoje. Ji pasirašė popierių, kuriame surašyta jos valia, o Mergvaikis skiriamas paveldėtoju, ir uždėjo savo antspaudą.

— Jei priesaika išgauta grasant ginklu, ji negalioja, — užginčijo meisteris.

— Ruzas Boltonas su tokia nuomone tikriausiai nesutiks. Juolab jei nuo to priklauso žemių likimas, — seras Rodrikas atrodė nusiminęs. — Mielai nurėžčiau šitam tarnui galvą, jis toks pat atgrasus, kaip ir jo šeimininkas. Bet bijau, kad privalome laikyti jį gyvą, kol iš karo grįš Robas. Tas žmogus — vienintelis šlykščių Mergvaikio nusikaltimų liudininkas. Galbūt lordas Boltonas, išgirdęs jo pasakojimą, atsisakys savo reikalavimų, tačiau kol kas Manderlių riteriai ir Dredforto žmonės galabija vieni kitus Hornvudų giriose, o man stinga pajėgų jiems sustabdyti.

Senasis riteris pasisuko krėsle ir atgręžė griežtą žvilgsnį į Braną.

— O ką jūs, milorde prince, nuveikėte, kol buvau išvykęs? Paliepėte mūsų sargybiniams nebesiprausti? Pageidaujate, kad jie smirdėtų kaip tas Dvokas, ar ne taip?

— Čionai artėja jūra, — tarė Branas. — Džodženas matė tai žaliajame sapne. Alapilvis joje nuskęs.

Meisteris Luvinas timptelėjo savo grandinę.

— Sere Rodrikai, Ridų berniukas galvoja sapnuose įžvelgiąs ateitį. Jau kalbėjau su Branu, kad tokios pranašystės nieko vertos, tačiau, tiesą sakant, palei Akmenuotąjį krantą turime daug bėdų. Plėšikai iš ilglaivių siaubia žvejų kaimus, prievartauja ir degina. Su jais tvarkytis Leobaldas Tolhartas pasiuntė savo sūnėną Benfredą, ir manau, kad jie, vos išvydę ginkluotus vyrus, susės į laivus ir spruks tolyn.

— Taigi, o tada smogs kažkur kitur. Tegu Kiti griebia tokius bailius. Jeigu mūsų didžiosios jėgos nebūtų už tūkstančių mylių pietuose, jie niekada nedrįstų kišti nosies, kaip ir tas Boltono Mergvaikis.

Seras Rodrikas pažvelgė į Braną.

— Ką dar pasakojo tas vaikinas?

— Jis sakė, kad per mūsų sienas liesis vanduo. Matė nuskendusį Alapilvį, dar Mikeną ir septoną Čeilį.

Seras Rodrikas susiraukė.

— Na, vadinasi, jeigu nutiktų taip, kad turėsiu pats joti prieš tuos plėšikus, reikės Alapilvio neimti. O manęs jis prigėrusio nematė? Ne? Gerai.

Tai girdėdamas Branas apsidžiaugė. Galbūt jie nepaskęs, pagalvojo jis. Jei laikysis toliau nuo jūros.

Taip manė ir Mira, kai vėliau tą vakarą ji su Džodženu atėjo pas Braną trise žaisti kauliukais, bet jos brolis tik papurtė galvą.

— To, ką matau žaliuosiuose sapnuose, pakeisti neįmanoma.

— Kodėl dievai siųstų įspėjimą, — pyktelėjusi tarė ji, — jeigu negalime į jį atsižvelgti ir pakeisti to, kas gresia?

— Nežinau, — liūdnai atsakė Džodženas.

— Alapilvio vietoje tikriausiai šoktum į šulinį, kad viskas greičiau pasibaigtų! Jis privalo kovoti, kaip ir Branas.

— Aš? — Branas staiga išsigando. — Kodėl turėčiau kovoti? Ir aš turėsiu nuskęsti?

Mira kaltai pažvelgė į jį.

— Nereikėjo man užsiminti…

Branas jautė, kad ji kažką slepia.

— Ar žaliajame sapne matei ir mane? — apimtas nerimo paklausė jis Džodženo. — Aš paskendau?

— Ne, nepaskendai, — Džodženas kalbėjo taip, tarsi kiekvienas žodis keltų jam skausmą. — Sapnavau žmogų, kuris šiandien atvyko, tą, kurį vadina Dvoku. Tu ir tavo brolis negyvi gulėjote jam prie kojų, o jis ilgu raudonu peiliu lupo jums odą nuo veido.

Mira pašoko.

— Jeigu nueičiau į požemį, suvaryčiau ietį jam tiesiai į širdį. Kaip jis nužudytų Braną, jei pats būtų negyvas?

— Tave sulaikytų kalėjimo prižiūrėtojai, — atsiliepė Džodženas. — Sargybiniai. O jeigu jiems papasakotum, kodėl nori jį nužudyti, jie nieku gyvu nepatikėtų.

— Aš pats turiu sargybinių, — priminė jiems Branas. — Alapilvį ir Spuoguotąjį Timą, Šiengalvį ir visus kitus.

Samanas primenančiose Džodženo akyse pasirodė gailestis.

— Jie nepajėgs jo sustabdyti, Branai. Nemačiau, kaip viskas prasidėjo, bet regėjau pabaigą. Mačiau tave ir Rikoną jūsų kriptose, ten žemai, tamsoje su visais mirusiais karaliais ir akmeniniais vilkais.

Ne, pagalvojo Branas. Ne.

— O jeigu iškeliaučiau iš čia… į Pilkuosius Vandenis, pas varną ar dar kur nors toli, kur jie manęs nerastų…

— Visa tai nesvarbu. Ten buvo žaliasis sapnas, Branai, o žalieji sapnai nemeluoja.