Karalių kova

Tirionas

—Nemiegu tiek daug, kaip jaunystėje, — tarė jam didysis meisteris Paiselis, tarsi atsiprašydamas už susitikimą apyaušriu. — Verčiau keliuosi, nors pasaulyje dar tamsu, užuot vartęsis patale ir nerimavęs dėl nebaigtų darbų, — kalbėjo jis, bet jo akis dengė sunkūs vokai, tad atrodė pusiau miegantis.

Erdvioje menėje po varnų pastoge tarnaitė dėliojo ant stalo virtus kiaušinius, troškintas slyvas ir avižinę košę, o Paiselis gražbyliavo.

— Šiais liūdnais laikais, kai aplinkui tiek daug alkstančiųjų, mano galva, dera žiūrėti, kad stalas nebūtų perkrautas.

— Pagirtina, — sutiko Tirionas pradauždamas didelį rudą kiaušinį, nepadoriai panašų į nuplikusią, dėmių išmargintą didžiojo meisterio galvą. — Bet aš elgiuosi kitaip. Jeigu yra maisto, suvalgau jį — dėl visa ko, jei kartais rytoj jo nebūtų, — jis nusišypsojo. — Sakykite, ar jūsų varnai taip pat ankstyvi?

Paiselis paglostė baltą kaip sniegas barzdą, bangomis krintančią jam ant krūtinės.

— Žinoma. Ar paprašyti po valgio atnešti plunksną ir rašalo?

— Nereikia. — Tirionas šalia lėkštės su koše padėjo du vienodus, standžiai susuktus ir abiejuose galuose vašku antspauduotus pergamento lapus. — Tegu tarnaitė išeina, kad galėtume pasikalbėti.

— Palik mus, vaikeli, — liepė Paiselis. Mergina skubiai išėjo iš kambario. — Šie laiškai dabar, kai…

— Jie skirti Doranui Marteliui, Dorno princui. — Tirionas nulupo skilusį kiaušinio lukštą ir atsikando. Trūko druskos. — Vienas laiškas ir jo nuorašas. Parinkite greičiausius paukščius. Šis reikalas — nepaprastai svarbus.

— Išsiųsiu juos tučtuojau po pusryčių.

— Siųskite dabar. Troškintos slyvos gali palaukti, o valstybė — ne. Lordas Renlis veda savo kariauną Rožių keliu, ir nežinia, kada lordo Stanio laivai pajudės iš Drakono Uolos.

Paiselis sumirksėjo.

— Jeigu milordas pageidauja…

— Tikrai pageidauja.

— Jums tarnauti — mano pareiga.

Meisteris nelengvai atsistojo tyliai skimbčiodamas jo pareigas žyminčia grandine. Tas daiktas buvo sunkus, suvertas iš tuzino viena su kita sujungtų meisteriškų grandinių, puoštas brangakmeniais. Tirionui pasirodė, kad aukso, sidabro ir platinos grandžių ten buvo kur kas daugiau negu pigesnių metalų.

Paiselis judėjo taip lėtai, kad Tirionas spėjo užbaigti kiaušinį ir paragauti slyvų — šios, jo skoniui, buvo pervirtos ir išskydusios, — kol pasigirdo sparnų plasnojimas, paskatinęs jį atsistoti. Žvilgtelėjęs į varną, juodu siluetu šmėstelėjusį aušrotame danguje, jis greitai atsisuko į lentynų labirintą kitame kambario gale.

Meisterio vaistų rinkinys atrodė įspūdingai; dešimtys vašku užlietų ąsotėlių, šimtai kamščiais užkimštų buteliukų, daugybė balkšvo nepermatomo stiklo butelių, nesuskaitomi indai su džiovintomis žolėmis, kiekvienas tvarkingai pažymėtas nepriekaištinga Paiselio rašysena. Tvarkingas protas, įvertino Tirionas; iš tiesų, suvokus tų lentynų tvarką, tapdavo aišku, kad kiekvienas indelis turi savo vietą. Ir kokių čia yra įdomybių! Jis pastebėjo ir „saldųjį miegą“, ir „nakties šešėlį“, ir aguonų pieną, „Lyso ašaras“, į miltelius sutrintą pilkagalvę, „vilkų pražūtį“ ir „demono šokį“, bazilisko nuodus, aklažiedę, „našlės kraują“…

Pasistiebęs ir kuo aukščiau ištiesęs ranką, Tirionas viršutinėje lentynoje sugebėjo susirasti mažą apdulkėjusį buteliuką. Perskaitęs prilipdytą popieriuką, nusišypsojo ir paslėpė rankovėje.

Didžiajam meisteriui Paiseliui lėtai slenkant laiptais žemyn, Tirionas jau sėdėjo prie stalo ir lupo kitą kiaušinį.

— Atlikta, milorde, — tarė senis sėsdamasis. — Tokius reikalus kaip šis… geriau tvarkyti neatidėliojant, tiesa, tikra tiesa… sakote, didžios svarbos reikalas?

— Ak, be abejo.

Avižinė košė Tiriono liežuviui buvo per daug tiršta ir aiškiai prašėsi sviesto ir medaus. Žinoma, pastaruoju metu Karaliaus Uoste ir medus, ir sviestas tapo retenybe, nors lordo Džailso rūpesčiu pilyje kol kas nieko netrūko. Pusė jų dabar suvalgomo maisto atkeliaudavo iš jo arba ledi Tandos žemių. Rosbis ir Stokvortas plytėjo į šiaurę nuo miesto, karas dar nespėjo jų paliesti.

— Pačiam Dorno princui. Ar galėčiau paklausti…

— Verčiau nereikia.

— Jūsų valia. — Paiselio smalsumas taip pražydo, kad Tirionas jautėsi galįs jį pačiupinėti. — Gal kartais… karaliaus taryba…

Tirionas mediniu šaukštu pastukseno į dubens kraštą.

— Karaliaus taryba, meisteri, renkasi turėdama tikslą patarti karaliui.

— Būtent, — pritarė Paiselis, — o karalius…

— …yra trylikametis berniukas. Jo balsu kalbu aš.

— Tikrai taip. Iš tiesų. Paties karaliaus ranka. Vis dėlto… jūsų maloningiausioji sesuo, mūsų karalienė regentė, ji…

— …neša didžiulę naštą ant nuostabiai baltų savo pečių. Visiškai netrokštu dar labiau jos apsunkinti. O jūs? — Tirionas palenkė galvą ir klausiamai pažvelgė į didįjį meisterį.

Paiselis nuleido akis į savo lėkštę. Skirtingos — žalios ir juodos — spalvos Tiriono akys kažkodėl žmones trikdydavo; šitai žinodamas jis mielai naudodavosi tokiu jų poveikiu.

— Ak, — senasis meisteris sumurmėjo savo slyvoms, — nėra jokios abejonės, milorde, turite tokią teisę. Esate be galo rūpestingas, kad šitaip… saugote ją nuo… naštos.

— Kaip tik toks ir esu. — Tirionas vėl ėmėsi netikusios košės. — Rūpestingas. Pagaliau juk Sersėja — mano tikra ir mieliausia sesuo.

— Ir moteris, žinoma, — pridūrė didysis meisteris Paiselis. — Net ypatinga moteris, bet vis dėlto… tai nemenkas darbas — galvoti apie viso krašto bėdas, nepaisant jos lyties trapumo…

Ak, žinoma, trapi balandėlė, paklauskime, ką apie tai mano Edardas Starkas.

— Man džiugu, kad mūsų rūpesčiai sutampa. Dabar turiu padėkoti už vaišes prie jūsų stalo. Laukia ilga diena, — atkišęs kojas, Tirionas nuslydo nuo kėdės. — Būkite toks malonus, praneškite man nedelsdamas, jeigu gautume atsakymą iš Dorno.

— Būtinai, milorde.

— Ir tik man!

— Ak… žinoma.

Dėmių išmarginta Paiselio ranka laikėsi įsikibusi barzdos kaip skenduolis virvės. Tai matant, Tiriono širdis džiaugėsi. Pirmas, pagalvojo jis.

Krypuojant į apatinį kiemą, jo menkų kojų vėl laukė laiptai. Saulė jau buvo aukštokai ir pilis po truputį budo. Ant sienų vaikštinėjo sargybiniai, riteriai ir kariai kovėsi bukais pratybų ginklais. Netoliese ant šulinio atbrailos sėdėjo Bronas. Dvi dailios tarnaitės nuskubėjo pro šalį tempdamos nendrių prikrautą pintą krepšį, bet tas samdinys nė nepažvelgė jų pusėn.

— Bronai, varai mane neviltin, — Tirionas mostelėjo ranka į tolstančias merginas. — Tokie nuostabūs vaizdai palei nosį, o tu nematai nieko kito, tik geležimi skalambijančių nevėkšlų gaują.

— Šitame mieste dešimtys kekšynų, kur už karpytą varioką gausiu bet kurią bobą, kokios tik panorėsiu, — atšovė Bronas. — Bet vieną dieną nuo to, ar atidžiai stebėjau tavo nevėkšlas, gali priklausyti mano gyvybė. — Jis atsistojo. — Kas tas vaikinas su mėlynai languotu apsiaustu ir trimis akimis ant skydo?

— Kažkoks pakelės riteris. Vadina save Taladu. O ką?

Bronas nubraukė nuo akių plaukų sruogą.

— Iš šitų jis geriausias. Tačiau žiūrėk, jis tarsi užsuktas — kaskart puldamas smogia tuos pačius smūgius ir ta pačia tvarka, — Bronas plačiai nusišypsojo. — Tai jam lems mirtį — tą dieną, kai susidurs su manimi.

— Jis prisiekęs Džofriui; vargu ar susidursite.

Jie patraukė per pilies kiemą. Savo plačią eiseną Bronas stengėsi pritaikyti prie striukų Tiriono žingsnelių. Šiomis dienomis samdinys atrodė kur kas padoriau. Tamsūs plaukai buvo švarūs ir sušukuoti, veidas šviežiai nuskustas. Vilkėjo juodą miesto sargybos karininko antkrūtinį, pečius gaubė tamsiai raudonas Lanisterių apsiaustas, puoštas auksinėmis rankomis. Jį Bronui dovanojo Tirionas, skirdamas savo asmeninės sargybos kapitonu.

— Kiek šiandien turime prašytojų?

— Virš trisdešimties, — atsakė Bronas. — Dauguma, kaip visada, kuo nors skundžiasi ar ko nors kaulija. Pasirodė ir tavo numylėtinė.

— Ledi Tanda? — sudejavo Tirionas.

— Jos pažas. Ji vėl kviečia tave vakarieniauti. Sako, bus patiekta elnio kulšis, pora kimštų žąsų su šilkmedžio uogų padažu ir…

— …jos duktė, — gaižiai užbaigė Tirionas. Nuo tos akimirkos, kai jis pasirodė Raudonojoje pilyje, ledi Tanda nesiliovė jo tykojusi, o jos ginklų — pyragų su nėgėmis, žvėrienos ir nosį kutenančių troškinių su grietinėle — atsarga, regis, neturėjo galo. Kažkodėl ji įsikalė sau į galvą, kad neūžauga lordvaikis būtų puikus sutuoktinis jos dukteriai Lolisei, stambiai, nutukusiai puskvaišei merginai, apie kurią pakampėmis kuždama, esą, būdama trisdešimt trejų, ji vis dar nekalta. — Perduok, kad labai apgailestauju.

— Nemėgsti kimštų žąsų? — Bronas piktdžiugiškai išsiviepė.

— Gal pats suvalgytum tą žąsį ir vestum mergą. Ne, dar geriau būtų pasiųsti Šiagą.

— Šiaga jau greičiau suvalgytų mergą ir vestų žąsį, — nusijuokė Bronas. — Šiaip ar taip, Lolisė už jį sunkesnė.

— Tai jau tikrai, — sutiko Tirionas, jiems žengiant į du bokštus jungiančios dengtos galerijos šešėlį. — Kokie ten kiti prašytojai?

Samdinys surimtėjo.

— Palūkininkas iš Bravoso, prisirinkęs visokių dailių popierių, prašo susitikimo su karaliumi, nes esą turįs atgauti kažin kokią paskolą.

— Tartum Džofas mokėtų suskaičiuoti daugiau negu iki dvidešimties. Siųsk jį pas Mažąjį Pirštą, tas jam kaip nors užkalbės dantis. Kas dar?

— Lordukas iš kažkur nuo Trišakio, sako, tavo tėvo žmonės sudegino jo pilį, išprievartavo žmoną ir nudėjo visus jo valstiečius.

— Manau, kad tai vadinama karu. — Tirionas nujautė, kad ten pasidarbavo Gregoris Kligeinas ar seras Eimoris Lorčas, o gal dar vienas tėvo parankinis, kažkoks pragaro išpera iš Kohoro. — Ko jis nori iš Džofrio?

— Naujų valstiečių, — atsakė Bronas. — Atkeliavo taip toli, kad paskelbtų, koks jis ištikimas, ir išmelstų žalos atlyginimo.

— Užsiimsiu juo rytoj.

Gal tikrai ištikimas, o gal paprasčiausiai netekęs vilties, bet klusnus upių žemės lordas kada nors gali praversti.

— Pasirūpink, kad jis gautų patogų kambarį ir karšto maisto. Nusiųsk jam naujų batų porą, tik gerų, kaip dovaną nuo karaliaus Džofrio.

Niekada nepakenks parodyti šiek tiek dosnumo.

Bronas dalykiškai linktelėjo.

— Dar ten laukia didžiausias būrys kepėjų, mėsininkų ir daržovių prekijų, visi rėkia, kad juos išklausytum.

— Jau praėjusį kartą sakiau — neturiu ko jiems duoti.

Į Karaliaus Uostą patenkantis maisto kiekis buvo visiškai susitraukęs, ir didžioji jo dalis likdavo pilies bei kariuomenės reikmėms. Daržovės, šakniavaisiai, miltai ir vaisiai pabrango taip, kad vien prisiminus darėsi silpna, o apie tai, kokia mėsa krinta į puodus Blusyno užkampių smuklėse, Tirionas nenorėjo net galvoti. Vylėsi, kad gal žuvys. Upės ir jūros vandenys buvo atviri visiems… bent jau kol atplauks Stanis.

— Jie prašo apsaugos. Vakar vakare vienas kepėjas buvo iščirškintas savo paties krosnyje. Minia tvirtino, kad jis už duoną užsiprašė per daug.

— Ar tikrai?

— Jis šito jau nebepaneigs.

— Bet jie jo nesuvalgė?

— Lyg ir negirdėjau.

— Kitą kartą suvalgys, — niūriai tarė Tirionas. — Saugau juos kaip galėdamas. Auksiniai apsiaustai…

— Jie sako, kad minioje buvo ir auksinių apsiaustų, — įsiterpė Bronas. — Reikalauja, kad su jais kalbėtųsi pats karalius.

— Kvailiai.

Tirionas išlydėjo juos atsiprašymais ir apgailestavimais. Jo sūnėnas palydėtų rimbais ir ietimis. Tirionas net jautė šiokią tokią pagundą leisti jiems tai patirti… bet ne, jis neišdrįs. Anksčiau ar vėliau kuris nors priešas atžygiuos prie Karaliaus Uosto sienų, ir Tirionui kuo mažiausiai norėjosi gausinti išdavystei pasirengusių miestelėnų skaičių.

— Pasakyk jiems, kad karalius Džofris supranta jų baimę ir padarys viską, kad jie būtų saugūs.

— Jie reikalauja duonos, o ne pažadų.

— Jeigu šiandien duosiu jiems duonos, rytoj prie vartų laukianti minia bus dvigubai didesnė. Kas dar?

— Juodasis brolis nuo Sienos. Pilies viršininkas sako, kad jis ąsotyje atgabeno kažkokią supuvusią ranką.

— Stebiuosi, kad niekas jos nesuvalgė, — puse lūpų šyptelėjo Tirionas. — Manau, reikėtų su juo susitikti. Ar ten kartais ne Jorinas?

— Ne. Kažkoks riteris. Tornas.

— Seras Aliseris Tornas? — Iš visų juodųjų brolių, su kuriais susipažino prie Sienos, Tirionui seras Aliseris Tornas patiko mažiausiai. Gižus, negarbingas žmogus, per daug geros nuomonės apie save. — Tiesą sakant, pagalvojau, kad man, regis, nėra reikalo su seru Aliseriu susitikti dabar. Surask jam nediduką kambarėlį, kur niekas nendrių nekeitė bent metus, ir tegu ta jo ranka papūva dar truputį.

Bronas prunkštelėjo ir patraukė savais keliais, o Tiriono laukė varginantis kopimas laiptais. Jam pėdinant per išorinį kiemą, sudžeržgėjo aukštyn kylančios vartų grotos. Pro pagrindinius vartus su didele svita rengėsi joti jo sesuo.

Sersėja raita ant savo balčio sėdėjo aukštai virš Tiriono tarsi žalsvai pasipuošusi deivė.

— Broli, — sausai šūktelėjo karalienė. Jai nepatiko, kaip Tirionas susitvarkė su Janu Slintu.

— Jūsų malonybe, — Tirionas pagarbiai nusilenkė, — nuostabiai atrodote šį rytą.

Jos karūna spindėjo auksu, akį glostė šermuonėlių apsiaustas. Paskui ją ant žirgų rikiavosi palyda: seras Borosas Blauntas iš karališkosios sargybos, vilkintis baltais žvynų šarvais ir kaip visada paniuręs, seras Beilonas Svonas, ant sidabru inkrustuoto balno pasikabinęs lanką, lordas Džailsas Rosbis, kurį švokščiantis kosulys kankino labiau negu bet kada, Halinas Piromantas iš alchemikų gildijos ir naujausias karalienės favoritas pusbrolis Lanselis Lanisteris, jos velionio vyro ginklanešys, našlei reikalaujant staiga pakeltas į riterius. Rikiuotę baigė Vilaras ir dvidešimt sargybinių.

— Kur šiandien susiruošei, sesute? — pasiteiravo Tirionas.

— Apžiūrinėju visus vartus ir tikrinu ugnies bei akmenų svaidykles. Tenka tuo užsiimti, nes niekam tai nerūpi, įskaitant, regis, ir tave. — Sersėja įsmeigė į jį savo gražiąsias žalsvas akis, net ir paniekos kupinas jų žvilgsnis likdavo nuostabus. — Man pranešė, kad Renlis Barateonas pajudėjo iš Haigardeno. Jis žygiuoja Rožių keliu ir su savimi veda visas pajėgas.

— Lygiai tą patį man sakė Veiris.

— Jis gali būti čia jau per pilnatį.

— Vargu, jei judės taip lėtai, kaip dabar, — užtikrino ją Tirionas. — Jis kas vakarą kelia puotą vis kitoje pilyje ir ties kiekviena kryžkele posėdžiauja su visu dvaru.

— Ir kiekvieną dieną po jo vėliavomis renkasi vis daugiau vyrų. Kalbama, esą jo kariaunoje jau šimtas tūkstančių karių.

— Na, šis skaičius atrodo gerokai išpūstas.

— Tu mažasis kvaily, už jo nugaros — visa Vėtrų Gūžtos ir Haigardeno galia, — sušnypštė iš viršaus Sersėja. — Visi Tairelių lordai, išskyrus Redvainus, už tai, beje, turėtum man padėkoti. Kol laikau tuos du spuoguotus lordo Paksterio dvynius, jis tupės Arbore ir džiaugsis galėdamas nesikišti.

— Gaila, kad iš savo dailiųjų rankelių leidai ištrūkti Gėlių riteriui. Tačiau Renliui ir be mūsų nestinga rūpesčių. Mūsų tėvas Harenhole, Robas Starkas Riverane… juo dėtas, tikriausiai elgčiausi panašiai. Žengčiau pirmyn, visam kraštui rodydamas savo galybę, stebėčiau, laukčiau. Tegu mano varžovai pešasi, kol aš smagiai leidžiu laiką. Jeigu mus įveiks Starkai, pietų pusė nukris Renliui į rankas tarsi dievų iš dangaus siųsta dovana, o jis nepraras nė vieno vyro. O jei reikalai pakryptų kitaip, jis užgriūtų mus, kol dar nebūtume spėję atsigauti.

Jo žodžiai Sersėjos nenuramino.

— Noriu, kad priverstum tėvą perkelti kariuomenę į Karaliaus Uostą.

Kur iš jos nebus jokios naudos, tik tu jausies saugi.

— Kada gi buvo taip, kad sugebėčiau priversti tėvą ką nors padaryti?

Ji nepaisė klausimo.

— O kada ketini išvaduoti Džeimį? Jis vertas šimto tokių kaip tu.

Tiriono veidą nušvietė sukta šypsena.

— Maldauju, tik neišduok šito ledi Stark. Neturime šimto tokių kaip aš, kad galėtume mainyti.

— Tėvas tikriausiai pakvaišo, matyt, todėl ir sugalvojo tave atsiųsti. Iš tavęs jokios naudos, jei tik ne blogiau.

Karalienė trūktelėjo vadeles ir apsuko žirgą. Ji risčia išlėkė pro vartus, plevėsuodama šermuonėliais. Svita nuskubėjo jai iš paskos.

Tiesą sakant, Renlis Barateonas negąsdino Tiriono nė perpus tiek, kiek jo brolis Stanis. Renlį mylėjo prastuomenė, bet žmones į karą jis vedė pirmą kartą. Stanis buvo kitoks — kietas, šaltas, negailestingas. Būtinai reikėjo sužinoti, kas vyksta Drakono Uoloje, bet nė vienas iš žvejų, kuriems jis sumokėjo už žinias iš tos salos, taip ir nesugrįžo. Grėsmingai tylėjo net ir tie, kuriuos eunuchas, pasak jo, buvo įtaisęs Stanio dvare. Bet atsirado mačiusių jūroje dryžuotas Lyso karo galeras, taip pat ir Veiris turėjo žinių iš Myro, kad samdomi kapitonai plaukia tarnauti į Drakono Uolą. Jeigu Stanis pultų iš jūros, o tuo metu jo brolis Renlis apgultų vartus, netrukus jie jau mautų Džofrio galvą ant smaigo. Blogiau, kad ir manoji būtų greta jo. Slegianti mintis. Jam derėjo pasirūpinti, kaip Šaja galėtų saugiai išvykti iš miesto, jei viskas pasisuktų į blogiausią pusę.

Prie jo menės durų, tyrinėdamas grindis, stovėjo Podrikas Peinas.

— Jis viduje, — pranešė jis Tiriono diržo sagčiai. — Jūsų menėje. Milorde. Atsiprašau.

— Podai, žiūrėk į mane, — atsiduso Tirionas. — Mane erzina, kai tu kalbi su mano gėdos maišeliu, juo labiau kad aš jo nenešioju. Kas ten mano menėje?

— Lordas Mažasis Pirštas, — Podrikas įstengė greitai žvilgtelėti jam į veidą ir vėl paskubom nuleido akis. — Norėjau pasakyti, lordas Petiras. Lordas Beilišas. Vyriausiasis iždininkas.

— Atrodo, tarsi jų ten susirinkęs visas būrys.

Vaikinukas susigūžė lyg gavęs per galvą, ir Tirionas pasijuto lyg būtų dėl to kaltas.

Lordas Beilišas sėdėjo prie lango svajingas ir puošnus, apsivilkęs aksominę slyvų spalvos liemenę bei trumpą geltono atlaso apsiaustą, vieną pirštinėtą ranką pasidėjęs ant kelio.

— Karalius, ginkluotas arbaletu, kovoja su kiškiais, — tarė jis. — Kol kas kiškių viršus. Ateikite pasigrožėti.

Tirionui teko pasistiebti, kad ką nors pamatytų. Apačioje ant žemės gulėjo negyvas kiškis. Kitas trūkčiojo ausimis ir turėjo tuoj nusibaigti nuo strėlės, kyšančios jo šone. Panaudotos strėlės buvo išsibarsčiusios ant kietai suplūktos žemės tarsi vėtros išblaškyti šiaudai.

— Leisk! — riktelėjo Džofas.

Medžioklis paleido rankose laikytą kiškį, šis nušuoliavo tolyn. Džofris spustelėjo arbaleto gaiduką. Strėlė praskriejo per dvi pėdas pro šalį. Kiškis atsistojo ant užpakalinių kojų ir, atsisukęs į karalių, pakraipė nosį. Džofas plūsdamasis puolė tempti arbaleto templę, bet žvėriukas nukūrė šalin gerokai anksčiau, negu jis spėjo įstatyti strėlę.

— Dar vieną!

Medžioklis įkišo ranką į narvą. Šį kartą kiškis, šmėstelėjęs rusva dėme, išnyko tarp akmenų, o Džofrio paskubom leista strėlė vos nepataikė serui Prestonui į tarpukojį.

Mažasis Pirštas nusigręžė.

— Berniuk, ar mėgsti troškintą kiškieną? — paklausė jis Podriko Peino.

Podas spoksojo į svečio kojas, apautas dailiais batais iš raudonai dažytos, įmantriais juodais ornamentais puoštos odos.

— Valgyti, milorde?

— Apsirūpinkite puodais, — patarė Mažasis Pirštas. — Netrukus pilį užtvindys kiškiai. Kiškieną valgysime tris kartus per dieną.

— Vis geriau negu žiurkės ant iešmo, — atsiliepė Tirionas. — Podai, palik mus. Nors gal lordas Petiras pageidautų ko nors gaivinančio?

— Labai ačiū, bet ne, — Mažasis Pirštas nušvito savo pašaipiąja šypsena. — Sako, su neūžauga vakare išgeri, o iš ryto atsibudęs jau žingsniuoji ant Sienos. Juoda spalva labai pabrėžia nesveiką mano veido blyškumą.

Nesibaimink, milorde, pagalvojo Tirionas, tau esu numatęs ne Sieną. Jis įsitaisė aukštame, pagalvių prikrautame krėsle ir tarė:

— Šiandien labai gražiai atrodote, milorde.

— Jūs mane skaudinate. Stengiuosi gražiai atrodyti kasdien.

— Jūsų liemenė nauja?

— Taip. Esate labai pastabus.

— Geltona ir slyvų spalva. Tai jūsų giminės spalvos?

— Ne. Tačiau diena iš dienos vilkėti tas pačias spalvas nusibosta, bent jau man.

— Ir peilis jūsų labai dailus.

— Tikrai? — Mažojo Piršto akyse blykstelėjo piktos ugnelės. Jis išsitraukė durklą ir atsainiai apžiūrėjo, lyg anksčiau niekada nebūtų jo matęs. — Valyrijos plienas, drakono kaulo rankena. Bet labai jau paprastas. Jeigu jums patinka, jis — jūsų.

— Mano? — Tirionas ilgai nenuleido nuo jo akių. — Ne. Manau, kad ne. Tikrai ne.

Tai įžūlus niekšas, jis žino. Žino pats ir supranta, kad aš žinau. Ir galvoja, kad nedrįsiu jo liesti.

Jei kas iš tiesų buvo kada apsišarvavęs auksu, tai tik Petiras Beilišas, o ne Džeimis Lanisteris. Garsieji Džeimio šarvai — tik auksuotas plienas, užtat Mažasis Pirštas, ak… Apie mieląjį Petirą Tirionas jau spėjo kai ką sužinoti ir dėl to vis labiau nerimavo.

Prieš dešimt metų Jonas Arinas davė jam menką vietelę muitinėje, kur lordas Beilišas netrukus pasižymėjo surinkdamas tris kartus daugiau negu bet kuris kitas rinkėjas. Karalius Robertas buvo tikras švaistūnas. Jo rankai toks žmogus kaip Petiras Beilišas, kurio delne atsidūrę du auksiniai drakonai stebuklingai virsdavo trimis, tapo tikru brangakmeniu. Mažasis Pirštas šovė aukštyn tarsi iš lanko į dangų paleista strėlė. Atsiradęs dvare, jis per trejus metus iškilo iki vyriausiojo iždininko ir mažosios tarybos nario, o karūnos pajamos padidėjo dešimt kartų, palyginti su jo nusikamavusio pirmtako laikais. Tiesa, smarkiai išaugo ir karūnos skolos. Tas Petiras Beilišas buvo miklus žonglierius.

Ak, jis buvo tikrai gudrus. Ne, jis ne šiaip rinko auksą ir laikė užrakinęs iždinės rūsyje. Karaliaus skolas apmokėdavo pažadais, o jo auksą priversdavo dirbti. Pirko vežimus, parduotuves, laivus, namus. Pirko grūdus, kai jų buvo gausu, ir pardavinėjo duoną, kai jos trūkdavo. Pirko vilną iš šiaurės, linus iš pietų, nėrinius iš Lyso, kraudavo į sandėlius, gabendavo, dažydavo ir parduodavo. Auksiniai drakonai ganėsi ir dauginosi, o Mažasis Pirštas juos skolindavo ir susigrąžindavo su prieaugliu.

Kartu jis visur statė savus. Raktų saugotojai, visi keturi, buvo jo parinkti. Karaliaus apskaitininkas ir saiko saugotojas paskirti jam pasiūlius. Visų trijų pinigų kalyklų viršininkai. Uostų vyresnieji, mokesčių rinkėjai, muitininkai, vilnos supirkėjai, iždininkai, vyno pirkliai — bet kur devyni iš dešimties buvo Mažojo Piršto žmonės. Visi jie negalėjo pasigirti nors kiek garbingesne kilme — pirklių, kuklių lordų sūnūs, kartais net svetimšaliai, bet, sprendžiant iš jų veiklos, kur kas gabesni už anksčiau tas pareigas ėjusius aukštakilmius.

Niekam niekada nekildavo mintis tokius paskyrimus ginčyti, bet, tiesą sakant, kodėl kam nors jie turėjo rūpėti? Mažasis Pirštas niekam nekėlė grėsmės. Gudrus, besišypsantis, malonus, visiems draugiškas, visada sugebantis rasti aukso, kiek tik karaliui ar jo rankai prireikia, tačiau tokios menkos kilmės, vos per žingsnelį nuo klajojančio riterio — tokio žmogaus bijoti nevertėjo. Jis neturėjo nei pilies, nei turtų, kuriais galėtų pasigirti, nei pavaldžių lordų, kuriuos galėtų sušaukti, nelaikė kariuomenės, negalėjo tikėtis ir geros nuotakos.

Bet ar drįsčiau jį paliesti? — svarstė Tirionas. Net jeigu jis išdavikas? Anaiptol nesijautė tvirtai įsitikinęs, juo labiau dabar, siaučiant karui. Ilgainiui svarbiausiose vietose Mažojo Piršto žmones jis galėtų pakeisti savais, bet…

Iš kiemo ataidėjo garsus šūksnis.

— Ak, jo malonybė nudėjo kiškį, — tarstelėjo lordas Beilišas.

— Matyt, buvo lėtapėdis, — atsiliepė Tirionas. — Milorde, jūs augote Riverane. Esu girdėjęs kalbant, kad tapote labai artimas su Tuliais.

— Galima taip sakyti. Ypač su dukromis.

— Koks tas artumas?

— Nekaltybę jos prarado su manimi. Ar tai pakankamai artima?

Melas — Tirionas beveik neabejojo, kad tai melas, — nuskambėjo taip atsainiai, kad juo patikėti buvo visiškai nesunku. Negi būtų melavusi Ketlina Stark? Ir apie nekaltybę, ir apie durklą? Kuo ilgiau Tirionas gyveno, tuo labiau įsitikindavo, kad niekas nebūna paprasta ir mažai kuo verta tikėti.

— Lordo Hosterio dukterys manęs nemyli, — prisipažino jis. — Abejoju, ar jos sutiktų išklausyti mano pasiūlymą, kad ir ką norėčiau joms išdėstyti. Tačiau tie patys žodžiai iš jūsų lūpų galėtų jų ausims nuskambėti maloniau.

— Tai priklausytų nuo pačių žodžių. Jeigu ketinate siūlyti Sansą mainais į savo brolį, pasiieškokite kitų, gal kas turi daugiau laiko. Džofris niekada neatsisakys savo žaislo, o ledi Ketlina ne tokia kvaila, kad keistų Karalžudį į mergiūkštę.

— Tikiuosi turėti ir Ariją. Pasiunčiau žmones ieškoti.

— Ieškoti dar nereiškia turėti.

— Žinau, milorde. Šiaip ar taip, vyliausi, kad jums pavyktų palenkti kaip tik ledi Lisą. Jai turiu malonesnį pasiūlymą.

— Lisa sukalbamesnė už Ketliną, tai tiesa… bet ir baimingesnė, be to, girdėjau, ji jūsų nekenčia.

— Ji mano, kad turi tam svarių priežasčių. Kai viešėjau pas ją Lizde, ji atkakliai tvirtino, esą aš nužudžiau jos vyrą, ir nesiteikė klausyti jokių paaiškinimų. — Tirionas palinko priekin. — Jeigu atiduočiau jai tikrąjį Jono Arino žudiką, galbūt ji žvelgtų į mane maloningiau.

Mažasis Pirštas sukluso, jo nugara išsitiesė.

— Tikrąjį žudiką? Prisipažinsiu, sužadinote smalsumą. Ką gi siūlote?

Dabar jau Tirionas gavo progą nusišypsoti.

— Tokias dovanas skiriu tik draugams. Lisai Arin derėtų šitai suprasti.

— Jums reikia jos draugystės ar kalavijų?

— Ir vieno, ir kito.

Mažasis Pirštas glostė savo tvarkingą smailią barzdelę.

— Lisa turi savų bėdų. Laukinės gentys puldinėja iš Mėnulio kalnų, jų daugiau negu anksčiau… ir jie geriau ginkluoti.

— Liūdna, — pritarė Tirionas, pats juos ir apginklavęs. — Galėčiau šiuo atžvilgiu jai padėti. Pakaktų vieno mano žodžio…

— Ir kiek tas žodis jai kainuotų?

— Noriu, kad ledi Lisa ir jos sūnus pripažintų Džofrį karalium, prisiektų jam ištikimybę ir…

— …stotų kariauti su Starkais ir Tuliais? — Mažasis Pirštas papurtė galvą. — Lanisteri, jūsų pyrage — tarakonas. Lisa niekada nesiųs savo riterių prieš Riveraną.

— Aš to ir neprašysiu. Priešų mums netrūksta. Jos galią panaudosiu prieš lordą Renlį ar lordą Stanį, jeigu jis pajudėtų iš Drakono Uolos. Savo ruožtu pasirūpinsiu taika Slėnyje ir teisingu atpildu už Joną Ariną. Net skirsiu tą jos klaikų vaiką Rytų sergėtoju, kad būtų kaip jo tėvas kadaise.

Noriu pažiūrėti, kaip jis skris, mintyse pasigirdo silpnas vaikiškas balselis.

— O kad galutinai susitartume, duosiu jai savo dukterėčią.

Tirionui buvo malonu pilkšvai žaliose Petiro Beilišo akyse išvysti nuoširdų nustebimą.

— Mirselą?

— Kai paūgės, galės ištekėti už mažojo lordo Roberto. Iki tol bus ledi Lisos globotinė Lizde.

— O ką apie tokį sumanymą galvoja jos malonybė karalienė? — Tirionui gūžtelėjus pečiais, Mažasis Pirštas nusikvatojo. — Iš tiesų, nesusimąsčiau. Lanisteri, esate pavojingas žmogus. Taip, galiu padainuoti Lisai šitą dainelę. — Ir vėl sukta šypsena bei grėsmingas žvilgsnis. — Jeigu panorėsiu.

Tirionas linktelėjo ir laukė žinodamas, kad Mažasis Pirštas ilgos tylos neištvers.

— Taigi, — po valandėlės visiškai nesutrikęs tarė lordas Petiras, — kas iš jūsų viralo lieka man?

— Harenholas.

Buvo įdomu stebėti jo veidą. Lordo Beilišo tėvas tarp mažiausiųjų lordų užėmė menkiausią vietą, senelis — klajojantis riteris — neturėjo nė lopinėlio žemės. Pats lordas Petiras paveldėjo kelis akmenuotus akrus vėjų gairinamoje Pirštų pakrantėje. Harenholas buvo vienas saldžiausių vaisių Septyniose Karalystėse — jam priklausė plačios, derlingos ir turtingos žemės, didinga pilis — viena galingiausių visame krašte… ir milžiniška, net nesulyginama su Riveranu, kur Petiras Beilišas užaugo Tulių globoje, bet buvo be kalbų išmestas, kai drįso pakelti akis į lordo Hosterio dukterį.

Mažasis Pirštas kelioms akimirkoms nusisuko taisydamasis apsiausto klostes, bet Tirionas spėjo pastebėti alkaną blyksnį tose klastingose katino akyse. Pričiupau, neabejojo jis.

— Harenholas prakeiktas, — po valandėlės tarė lordas Petiras, stengdamasis kalbėti atsainiai.

— Tai nugriaukite iki pamatų ir pasistatykite naują, kuris bus jums labiau prie širdies. Pinigo jums nepristigs. Noriu skirti jus vyriausiuoju Trišakio lordu. Tie upių lordai pasirodė nepatikimi. Tegu už savo žemes prisiekia jums ištikimybę.

— Net ir Tuliai?

— Jeigu jų dar bus, kai baigsime tvarkytis.

Mažasis Pirštas atrodė tarsi berniūkštis, ką tik paslapčiomis atsikandęs medaus korio. Bičių baisoka, bet medus toks saldus.

— Harenholas su visomis žemėmis ir pajamomis, — susimąstęs prabilo jis. — Vienu mostu norite padaryti mane vienu didžiausių krašto valdovų. Nenorėčiau pasirodyti nedėkingas, milorde, tačiau kodėl?

— Jūs reikšmingai pasitarnavote mano seseriai sosto paveldėjimo reikaluose.

— Kaip ir Janas Slintas. Kuriam dar visai neseniai buvo įteikta ta pati pilis — ir tučtuojau atimta, kai jis tapo nebereikalingas.

— Štai ir pagavote mane, milorde, — nusijuokė Tirionas. — Ką gi turėčiau jums atsakyti? Esate man reikalingas, kad padėtume patraukti ledi Lisą į mūsų pusę. Jano Slinto man nebereikėjo, — jis kryptelėjo pečiais. — Jau geriau jūs sėdėsite Harenhole, negu Renlis sėdės Geležiniame soste. Ar gali būti paprasčiau?

— Iš tikrųjų. Matyt, suprantate, kad siekiant Lisos Arin pritarimo tai santuokai man gali tekti vėl su ja sugulti.

— Nė trupučio neabejoju, kad su šia užduotimi puikiai susidorosite.

— Kartą Nedui Starkui sakiau, kad jeigu jau atsidūrei nuogas su negražia moterimi, lieka vienintelė išeitis — užsimerkti ir imtis darbo. — Mažasis Pirštas suglaudė abiejų rankų ištiestus delnus ir žiūrėjo į dvispalves Tiriono akis. — Duokite porą savaičių reikalams užbaigti ir parūpinkite laivą, kuris nugabentų mane į Kirų miestą.

— Tai puiku.

Tiriono svečias atsistojo.

— Šis rytas buvo labai malonus, Lanisteri. Ir naudingas… manyčiau, mums abiem.

Jis nusilenkė. Geltonas jo apsiaustas sušvytravo ties durimis.

Antras, pagalvojo Tirionas.

Jis pakilo į savo miegamąjį laukti Veirio, kuris turėjo netrukus pasirodyti. Vakarop, kaip spėjo Tirionas. Gal net mėnuliui tekant, nors tikėjosi sulaukti jo anksčiau. Šįvakar vylėsi aplankyti Šają. Tad maloniai nustebo, kai Galtas iš Akmeninių Varnų pranešė, kad prie jo durų laukia pudruotasis.

— Esate žiaurus žmogus, — supeikė jį eunuchas, — verčiate didįjį meisterį šitaip rangytis. Tas vyras nepajėgia saugoti jokios paslapties.

— Ar čia puodas juokiasi, kad katilas juodas? O gal visai nenorite išgirsti, ką pasiūliau Doranui Marteliui?

— Ko gero, mažieji paukšteliai jau bus man papasakoję, — sukikeno Veiris.

— Ar tikrai? — Tirionas norėjo išgirsti, ką žino Veiris. — Kalbėkite.

— Dornas iki šiol laikėsi atokiau nuo šitų karų. Doranas Martelis sušaukė savo kariuomenę, bet daugiau nieko. Jis nekenčia Lanisterių giminės, tai gerai žinoma, ir visi mano, kad jis prisidės prie lordo Renlio. Jūs norite įtikinti jį taip nesielgti.

— Visa tai akivaizdu, — tarė Tirionas.

— Vienintelė mįslė — ką jūs galėjote pasiūlyti už jo ištikimybę. Princas — jausmingas žmogus, jis iki šiol vis dar gedi savo sesers Elijos ir jos mielojo vaikelio.

— Tėvas man kartą sakė, kad lordui jokie jausmai niekada nekliudo siekti garbės. Taip jau sutapo, kad kaip tik taryboje turime tuščią vietą, juk lordas Slintas pasirinko juodąjį apdarą.

— Krėslo taryboje niekinti nedera, — sutiko Veiris, — bet vis dėlto — ar jo pakaks, kad išdidus vyras pamirštų nužudytą seserį?

— O kam pamiršti? — nusišypsojo Tirionas. — Pažadėjau pristatyti jo sesers žudikus, gyvus ar mirusius — kaip jam labiau patiks. Žinoma, kai pasibaigs karas.

Veiris metė gudrų žvilgsnį.

— Mažieji paukšteliai man sako, kad princesė Elija sušuko… ištarė vieną vardą… kai jie ją rado.

— Kokia čia paslaptis, jeigu apie ją kalba visi?

Kasterlių Uoloje dauguma žinojo, kad Eliją ir jos kūdikį nužudė Gregoris Kligeinas. Kalbėta, esą jis princesę dar ir išprievartavo, nė nenusišluostęs nuo rankų jos sūnaus kraujo ir smegenų.

— Ta paslaptis yra žmogus, prisiekęs jūsų lordui tėvui.

— Mano tėvas pirmas jums pareikštų, kad penkiasdešimt tūkstančių Dorno vyrų verti vieno pasiutusio šuns.

Veiris paglostė pudruotą skruostą.

— O jeigu princas Doranas pareikalaus galvos ne tik riterio, kuris užsimojo kalaviju, bet ir lordo, kuris davė įsakymą…

— Sukilimui vadovavo Robertas Barateonas. Visus įsakymus galų gale davė jis.

— Roberto Karaliaus Uoste nebuvo.

— Kaip ir Dorano Martelio.

— Aišku. Kraujas — jo išdidumui numaldyti, kėdė — garbėtroškai patenkinti. Auksas ir žemės — tai savaime suprantama. Gardus pasiūlymas… bet gardumynuose gali pasitaikyti nuodų. Jeigu būčiau princas, tai, tiesdamas ranką į tą medaus korį, norėčiau dar kažko. Kokio pasitikėjimą skatinančio ar nuo išdavystės leidžiančio apsidrausti ženklo, — Veiris nušvito savo saldžiausiąja šypsena. — Kažin kurį gi jam duosite?

— Juk žinote ir pats? — atsiduso Tirionas.

— Na, jeigu jau taip sakote, — žinau. Tomeną. Vargu ar galėtumėte pasiūlyti Mirselą ir Doranui Marteliui, ir Lisai Arin.

— Priminkite, kad daugiau nebežaisčiau su jumis tokių spėlionių. Jūs sukčiaujate.

— Princas Tomenas — geras berniukas.

— Jei man pavyktų atimti jį, kol dar mažas, iš Sersėjos ir Džofrio, iš jo gal net išaugtų geras vyras.

— Ir geras karalius?

— Karalius — Džofris.

— O Tomenas — įpėdinis, jeigu jo malonybei kartais nutiktų kas bloga. Tomenas, iš prigimties toks mielas ir, be kita ko, dar labai… sukalbamas.

— Jūsų protas, Veiri, pasižymi perdėtu įtarumu.

— Priimsiu tai kaip pagyrimą, milorde. Šiaip ar taip, princas Doranas vargu ar liks abejingas tai didžiai garbei, kurią jam teikiate. Drįstu sakyti, labai sumaniai padaryta… tik išskyrus vieną mažutį trūkumėlį.

Neūžauga nusijuokė:

— Kurio vardas — Sersėja?

— Ar gali valstybės reikalai nusverti motinos meilę mieliausiajam jos įsčių vaisiui? Galbūt dėl savo giminės šlovės ir krašto ramybės karalienę pavyktų įtikinti išsiųsti Tomeną arba Mirselą. Tačiau abu? Tikrai ne.

— Ko Sersėja nežino, man ir nerūpi.

— O jeigu jos malonybę gandas apie jūsų ketinimus pasiektų anksčiau, negu sumanymai subręstų?

— Ką gi, — atsiliepė Tirionas, — tada žinosiu, kad jai apie tai papasakojęs žmogus — mano pikčiausias priešas.

Veiris sukikeno, ir Tirionas pagalvojo — trečias.