Karalių kova

Jonas

Senuose Semo žemėlapiuose tas kaimas vadinosi Baltmedis. Jonui jis neatrodė labai panašus į kaimą. Keturi apgriuvę, iš niekuo nesutvirtintų akmenų sukrauti nameliai supo tuščią avių gardą ir šulinį. Namų stogai buvo uždengti velėna, ant langų vietoj užuolaidų plevėsavo sudriskę odų gabalai. Išskėtęs blyškias šakas su tamsiai raudonais lapais, tuos statinius gožė neregėto dydžio burtmedis.

Didesnio medžio Jonas Snou niekada nebuvo matęs — kamienas vos ne aštuonių pėdų skersmens, o šakos nutįsusios taip toli, kad vainiko šešėlyje slėpėsi visas kaimas. Bet labiausiai jį trikdė ne medžio dydis, o veidas… ypač burna, ne šiaip įrėžtas plyšys, bet dantyta kiaurymė, kurioje nesunkiai būtų pradingusi avis.

Bet ten, viduje, ne avies kaulai. Ir pelenuose boluoja ne avies kaukolė.

— Senas medis, — susiraukęs tarė Mormontas nenulipdamas nuo žirgo.

— Senas, — nuo peties jam pritarė varnas. — Senas, senas, senas.

— Ir galingas, — Jonas tarėsi jaučiąs tą galią.

Torinas Smolvudas nušoko nuo arklio šalia kamieno — tamsi figūra juodais grandininiais šarvais ir antkrūtiniu.

— Tik pažiūrėkite į tą veidą. Nenuostabu, kad pirmieji į Vesterosą atsikraustę žmonės jų bijojo. Prieš tokį baisūną mielai pats griebčiausi kirvio.

— Mano lordas tėvas, — tarė Jonas, — tikėjo, kad širdies medžio akivaizdoje žmogus negali sakyti netiesos. Senieji dievai jausdavo, kada žmonės meluoja.

— Mano tėvas galvojo taip pat, — atsiliepė Senasis Lokys. — Nagi, parodykite man tą kaukolę.

Jonas nušoko žemėn. Jam už nugaros juodos odos makštyje kybojo Ilganagis, pusantrarankis kalavijas, kurį jam už išgelbėtą gyvybę dovanojo Senasis Lokys. Vyrai šaipėsi: puslordis gavo puskalavijį. Rankeną jam nukalė iš naujo, jos buoželė iš blyškaus akmens vaizdavo vilko galvą, bet geležtė buvo sena, iš Valyrijos plieno, lengvutė ir aštri kaip mirtis.

Jis priklaupė ir kyštelėjo pirštinėtą ranką į medžio nasrus. Drevė iš vidaus buvo raudona nuo syvų ir ugnies nusvilinta iki juodumo. Po pirmąja kaukole buvo matyti dar viena, sulaužytu žandikauliu, beveik užberta pelenais ir kaulų nuolaužomis.

Kai padavė kaukolę Mormontui, šis pakėlė ją abiem rankomis ir ilgai žiūrėjo į tuščias akiduobes.

— Tyržmogiai degina savo mirusiuosius. Tai žinome seniai. Gaila, kad tada, kai jų dar nemažai pasitaikydavo, neišklausinėjau, kodėl jie taip daro.

Jonas Snou prisiminė, kaip kėlėsi šmėkla melsvai švytinčiomis akimis blyškiame mirties paženklintame veide. Jis neabejojo žinąs atsakymą.

— Jeigu šitie kaulai prabiltų, — niurnėjo Senasis Lokys, — tas žmogėnas daug mums galėtų papasakoti. Kaip jis mirė, kas jį sudegino ir kodėl. Kur iškeliavo tyržmogiai. — Jis atsiduso. — Sako, kad miško vaikai mokėjo kalbėtis su mirusiaisiais. Bet aš nemoku. — Jis sviedė kaukolę atgal į medžio burną, ji nusirito sukeldama pelenų debesį. — Apieškokite visus šituos namus. Milžine, įlipk į šito medžio viršūnę, pasidairyk tenai. Be to, reikia atvesti šunis. Gal šį kartą pėdsakai pasirodys šviežesni.

Jo balsas liudijo, kad pats nelabai tuo tiki.

Vyrai pasiskirstė į kiekvieną namą po du, kad niekas neliktų nepastebėta. Jonas atsidūrė poroje su paniurėliu Edisonu Toletu, pražilusiu ir liesu tarsi ietis ginklanešiu, kurį kiti broliai vadino Paniurėliu Edu.

— Lyg negana, kad numirėliai prisikelia ir vaikšto, — tarė jis Jonui, kai jie žingsniavo per kaimą, — Senasis Lokys dabar nori, kad jie dar ir šnekėtų? Prisiekiu, nieko gero iš to nebus. Ir kas galėtų teigti, kad tie kaulai nemeluotų? Kodėl mirtis turėtų padaryti žmogų sąžiningesnį, o gal ir gudresnį? Numirėliai tikriausiai neįdomūs pašnekovai, pilni įkyrių skundų — žemėje per daug šalta, mano antkapis turėtų būti didesnis, kodėl anam kliūva daugiau kirminų negu man…

Įeinant pro žemas duris, Jonui teko pasilenkti. Viduje pamatė suplūktą aslą. Jokių daiktų, jokių ženklų, kad čia gyveno žmonės, išskyrus šiek tiek pelenų po skyle stoge, pro kurią išeidavo dūmai.

— Kokia nyki vieta gyventi, — tarstelėjo jis.

— Aš gimiau name, kuris labai primena šitą, — pareiškė Paniurėlis Edas. — Man tai buvo nuostabiausi metai. Vėliau atėjo sunkūs laikai.

Viename kambario kampe gulėjo sausų šiaudų glėbys. Edas su ilgesiu pažvelgė į tą guolį.

— Atiduočiau visą Kasterlių Uolos auksą už tai, kad vėl galėčiau miegoti lovoje.

— Šitai vadini lova?

— Jeigu čia minkščiau negu ant žemės, o virš galvos — stogas, man tai — lova. — Edas patraukė nosimi orą. — Užuodžiu mėšlą.

Kvapas buvo vos juntamas.

— Seną mėšlą, — tarė Jonas.

Atrodė, tarsi namas jau senokai stovėjo tuščias. Jonas atsiklaupęs ranka panaršė šiaudus, ar po jais nieko nepaslėpta, tada apėjo kambarį palei sienas. Ilgai neužtruko.

— Čia nieko nėra.

Jis nieko ir nesitikėjo; Baltmedis buvo jau ketvirtas kaimas jų kelyje, ir visi atrodė taip pat. Namai tušti, žmonės buvo dingę su visa menka manta ir gyvuliais, jei kokių turėjo. Nė viename kaime nebuvo matyti jokių užpuolimo ženklų. Jie paprasčiausiai stovėjo tušti.

— Kaip manai, kas jiems visiems nutiko? — paklausė Jonas.

— Kažkas baisiau, negu galėtume įsivaizduoti, — atsiliepė Paniurėlis Edas. — Na, gal ir galėčiau ką nors įsivaizduoti, bet verčiau nemėginsiu. Ir šiaip nesmagu žinoti, kad laukia kažkoks baisus galas, tad iš anksto apie tai galvoti visai nesinori.

Jiems išėjus laukan, du skalikai uostinėjo duris. Kiti šunys lakstė po kaimą. Četas juos keikė visa gerkle net užkimęs iš pykčio, kuris jam, regis, niekada neatslūgdavo. Pro raudonus burtmedžio lapus besismelkiančioje šviesoje šunvotės, nusėjusios jo veidą, atrodė dar labiau paburkusios. Išvydus Joną, jo akys susiaurėjo — šiltų jausmų vienas kitam jie nepuoselėjo.

Nieko nepaaiškėjo ir apžiūrėjus kitus namus.

— Dingo, — sukarkė Mormonto varnas ir, užplasnojęs į burtmedį, atsitūpė ant šakos virš būrio. — Dingo, dingo, dingo.

— Vos prieš metus tyržmogiai dar gyveno Baltmedyje. — Torinas Smolvudas, apsivilkęs tviskančius juodus sero Džeremio Raikerio grandininius marškinius ir raižiniais puoštą antkrūtinį, atrodė panašesnis į lordą negu Mormontas. Jo sunkų, prabangiai sabalo kailiu apkraštuotą apsiaustą ties pečiais susegtą laikė iš sidabro nukaltas Raikerių ženklas — du sukryžiuoti kūjai. Taip, anksčiau tai buvo sero Džeremio apsiaustas… bet serą Džeremį pražudė šmėkla, o Nakties sargyboje nevalia išmesti to, kas gali praversti.

— Prieš metus karalius buvo Robertas, ir kraštas gyveno taikoje, — paskelbė žvalgų vadas Džarmanas Bakvelas, kampuotas bejausmis vyras. — Per metus daug kas gali pasikeisti.

— Na, kai kas liko kaip buvę, — spyrėsi seras Maladoras Lokas. — Mažiau tyržmogių — mažiau ir rūpesčių. Kad ir kas jiems nutiko, dėl to neliūdėsiu. Visi jie — plėšikai ir galvažudžiai.

Jonas išgirdo, kaip virš galvos sušnarėjo raudoni lapai. Jiems prasiskyrus, tarp jų pastebėjo nediduką žmogelį, vikriai it voverė šokinėjantį nuo vienos šakos ant kitos. Bedvikas ūgiu nesiekė nė penkių pėdų, bet žilos sruogos plaukuose liudijo tikrąjį jo amžių. Kiti žvalgai vadino jį Milžinu. Dabar jis tupėjo dvišakėje viršūnėje ir aiškino:

— Šiaurėje matau vandenį. Galbūt ežerą. Vakaruose dunkso kelios akmenuotos kalvos, ne itin aukštos. Daugiau nėra į ką žiūrėti, milordai.

— Galime šįvakar apsistoti čia, — pasiūlė Smolvudas.

Senasis Lokys žvilgtelėjo aukštyn, mėgindamas pro blyškias šakas ir raudonus burtmedžio lapus įžvelgti bent gabalėlį dangaus.

— Ne, — pareiškė jis, — Milžine, kiek dar turime laiko iki saulės laidos?

— Tris valandas, milorde.

— Keliausime toliau į šiaurę, — nusprendė Mormontas. — Jeigu spėsime pasiekti tą ežerą, apsistosime jo pakrantėje, gal pavyks pagauti kokių žuvų. Jonai, paduok popieriaus, jau seniai laikas parašyti meisteriui Eimonui.

Prie balno kabančiame maiše suieškojęs pergamento, plunksną ir rašalo, Džonas visa tai padavė lordui vadui. „Esame Baltmedyje, — brūkštelėjo Mormontas, — ketvirtas kaimas. Visur tuščia. Tyržmogiai dingę.“

— Surask Tarlį ir pasirūpink, kad išsiųstų šitą popierių, — paduodamas laišką Jonui, tarė vadas. Tada švilptelėjo, ir tuoj pat atplasnojęs jo varnas atsitūpė žirgui ant galvos.

— Grūdų, — kinkuodamas galvą priminė paukštis. Žirgas prunkštelėjo.

Šokęs į balną, Jonas apgręžė arklį ir nujojo. Ten, kur nesiekė didžiojo burtmedžio šešėlis, po mažesniais medžiais stoviniavo kiti Nakties sargybos vyrai — tvarkė arklius, kramtė juostelėmis pjaustytą sūdytą jautieną, šlapinosi, kasėsi ir plepėjo. Pasigirdus komandai judėti toliau, kalbos pritilo, visi vėl sėdo ant žirgų. Pirmieji išjojo Džarmano Bakvelo žvalgai, pačią koloną vedė priešakinis Torino Smolvudo būrys. Senasis Lokys jojo su pagrindinėmis pajėgomis, už jų seras Maladoras Lokas su gurguole ir nešuliniais arkliais, o pačiame gale seras Otinas Vitersas ir užnugario apsauga. Iš viso du šimtai vyrų ir pusšimčiu daugiau arklių.

Dieną jie traukė žvėrių takais ir upelių vagomis — „žvalgų keliais“, kurie juos vedė vis gilyn į lapijos ir šaknų tankmę. Naktį įsikurdavo stovykloje po žvaigždėtu dangumi ir žvelgdavo į kometą. Juodąją pilį sargybos broliai paliko gerai nusiteikę, keliaudami nesiliovė juokavę ir pasakoję smagius nutikimus, bet ilgainiui baugi girios tyla prislėgė visus. Pokštai retėjo, vyrai vis labiau irzo. Niekas nebūtų prisipažinęs, kad jam baisu, — juk jie pagaliau buvo Nakties sargybos vyrai, — bet Jonas aiškiai jautė tvyrantį nerimą. Keturi tušti kaimai, jokių tyržmogių aplinkui, dingę, regis, net ir žvėrys. Net ir patyrę žvalgai sutiko, kad užkerėtasis miškas niekada neatrodė toks iš tiesų užkerėtas.

Jodamas Jonas nusitraukė savo pirštinę, norėdamas pravėdinti nudegintus pirštus. Šleikštus vaizdas. Staiga jis prisiminė, kaip šiaušdavo Arijai plaukus. Jo mažoji sesė, liesutė kaip lazdelė. Kažin kaip ji dabar? Pagalvojus apie ją pasidarė liūdna, kad gal niekada nebeteks vėl pašiaušti jos gaurų. Jonas ėmė mankštinti plaštaką, sulenkdamas ir vėl ištiesdamas pirštus. Žinojo — jeigu leis kalaviją laikančiai rankai sustingti, jei ji liks nevikri, tai gali jam blogai baigtis. Už Sienos vyrui kalavijas būtinas.

Semvelį Tarlį Jonas rado kartu su kitais pagalbininkais girdantį arklius. Semui prižiūrėti reikėjo tris — savąjį ir dar du nešulinius, ant kurių nugarų buvo pritvirtinti du iš vytelių pinti narvai su varnais. Jonui artinantis, paukščiai ėmė plakti sparnais ir karkti. Kai kurie jų klyksmai įtartinai priminė žodžius.

— Mokai juos kalbėti? — paklausė jis Semo.

— Vieną kitą žodį. Trys jau moka pasakyti „sniegas“ ir „Jonas“.

— Gana ir vieno paukščio, kuris karkia mano vardą. O apie sniegą juodiesiems broliams apskritai nesinori girdėti.

Šiaurėje sniegas dažnai galėjo reikšti mirtį.

— Ką nors radote Baltmedyje?

— Kaulų, pelenų ir tuščių trobų, — Jonas padavė Semui pergamento ritinį. — Senasis Lokys nori pasiųsti žinią Eimonui.

Semas iš narvo ištraukė vieną varną, paglostė jam plunksnas, pririšo laišką ir tarė:

— Na, skrisk dabar namo, drąsuoli. Namo.

Varnas atsakydamas kažką nesuprantamai karktelėjo, ir Semas švystelėjo jį aukštyn. Plasnodamas sparnais paukštis pro medžių šakas sparčiai kilo į dangų.

— Norėčiau, kad jis nusineštų ir mane.

— Vis dar kamuojiesi?

— Žinai, — atsiliepė Semas, — taip, bet… iš tiesų dabar jau bijau mažiau. Pirmąją naktį, kaskart išgirdęs ką nors keliantis nusičiurkšti, manydavau, kad tai tyržmogiai jau atšliaužia perrėžti man gerklės. Buvo baisu užmerkti akis, nes maniau, kad galiu ir nebeatsimerkti, bet… na… galų gale išaušo rytas, — jis išspaudė varganą šypseną. — Na, taip, esu bailus, bet ne kvailas. Jaučiuosi lyg sumuštas, nuo jojimo ir miegojimo ant žemės man skauda nugarą, bet jau visiškai nebebijau. Žiūrėk, — jis ištiesė ranką, kad Jonas pamatytų, jog ji nė kiek nevirpa. — Ir turiu daug darbo su žemėlapiais.

Keistas šis pasaulis, pamanė Jonas. Už Sienos iškeliavo du šimtai narsių vyrų, bet vienintelis mažiau besibaimina Semas, kuris atvirai prisipažįsta esąs bailys.

— Dar padarysime iš tavęs žvalgą, — nusišaipė jis. — Žiūrėk, gal netrukus norėsi joti su priešakiniu būriu kaip Grenas. Gal man pasikalbėti su Senuoju Lokiu?

— Nedrįsk! — Semas užsitraukė didžiulio juodo apsiausto gobtuvą ir nevikriai užsiropštė ant arklio. Tai buvo darbinis gyvulys, stambus, lėtas ir nerangus, bet galintis lengviau panešti Semo svorį negu tie nedidukai žvalgų žirgai.

— Tikėjausi, kad nakčiai apsistosime kaime, — ilgesingai pratarė jis. — Būtų malonu vėl miegoti po stogu.

— Tų stogų mums visiems neužtektų. — Jonas vėl šoko į balną, šyptelėjo Semui atsisveikindamas ir nujojo. Kolona judėjo pirmyn, tad vengdamas grūsties jis apsuko kaimą plačiu lanku. Baltmedžio jau buvo prisižiūrėjęs iki soties.

Vaiduoklis išnėrė iš tankmės taip staigiai, kad žirgas pasibaidė ir atsistojo piestu. Baltasis vilkas medžiojo toli nuo žygeivių, bet ir jam sekėsi ne kažin kiek geriau už vyrus, Smolvudo išsiųstus ieškoti žvėrių. Ir kaimuose, ir miškuose buvo tuščia, tikino jį Daivenas vieną vakarą prie laužo.

— Mūsų būrys didelis, — atsiliepė Jonas, — tokios daugybės žmonių keliamas triukšmas tikriausiai išbaidė visus žvėris.

— Kažkas juos išbaidė, tai jau tikrai, — nenusileido Daivenas.

Žirgas po truputį aprimo, ir Vaiduoklis žvaliai liuoksėjo greta jo. Mormontą jie pasivijo besibraunantį per gudobelių sąžalyną.

— Paukštis išskrido? — paklausė Senasis Lokys.

— Taip, milorde. Semas moko juos kalbėti.

— Jis dar pasigailės, — prunkštelėjo Senasis Lokys. — Tie prakeikti padarai išūžia ausis, tačiau niekada nepasako to, ką vertėtų išgirsti.

Jie jojo tylėdami, bet pagaliau Jonas prabilo:

— Jeigu mano dėdė taip pat rado visus šituos kaimus tuščius…

— …tai nusprendė išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, — užbaigė jo mintį lordas Mormontas. — Ir labai gali būti, jog kažkas nenori, kad šitai būtų atskleista. Na, kai prisijungs Korinas, mūsų bus trys šimtai. Kad ir koks ten tyko priešas, su mumis susidoroti jam nebus taip lengva. Pažadu, Jonai, mes juos rasime.

Arba jie ras mus, pagalvojo Jonas.