Pasaulio pabaigos knyga

10

Laužas jau buvo užgesęs. Tiesa, Kivrina vis dar tebejautė kambaryje tvyrantį dūmų kvapą, tačiau susigaudę, kad dūmai rūksta iš kažkur besikūrenančio ugniakuro. Nieko nuostabaus, pagalvojo ji, juk kaminai Anglijoje paplito pačioje keturioliktojo amžiaus pabaigoje, o dabar — dar tik 1320-ieji. Vos ši mintis spėjo susiformuoti galvoje, plūstelėjo ir viso kito suvokimas: aš 1320-uosiuose, buvau susirgusi. Mane kamavo karštinė.

Kurį laiką j i net nebandė mąstyti toliau. Jautėsi nurimusi, buvo gera tiesiog gulėti ir ilsėtis. Ji buvo visiškai išsekusi, tarsi nuveikusi kažkokį beveik neįveikiamą darbą ir išeikvojusi jam visas jėgas. O aš maniau, kad jie bando sudeginti mane ant laužo, atplaukė dar viena mintis. Ji prisiminė, kaip dar bandė spurdėti ir grumtis, kaip siūbtelėjo liepsnos, laižančios rankas, svilinančios plaukus.

Tikriausiai jiems teko nukirpti man plaukus, pagalvojo ji ir čia pat suabejojo: kažin, ar tai tikras prisiminimas, ar tik dar viena sapno atplaiša. Jautėsi pernelyg pavargusi, kad kilstelėtų ranką ir pačiupinėtų plaukus, pernelyg pavargusi, kad dar mėgintų prisiminti. Aš labai sunkiai sirgau, galvojo ji. Ir jie atliko apeigas mirštančiajam, suteikė paskutinį patepimą… „Nėra ko baimintis”, — sakė kunigas. — Tu tiesiog iškeliausi namo”. Reąuiscat in pace. Po toji užmigo.

Kai vėl nubudo, kambaryje viešpatavo tamsa, iš kažkur toli atsklido varpo gaudimas. Kivrinai dingojosi, kad varpas skamba jau labai ilgai, panašiai, kaip skambėjo ir tas vienišas varpas, vos jai persikėlus čionai, bet po minutės prabilo dar vienas, o tuojau pat — ir dar vienas, ir netgi taip arti, kad atrodė, skamba po pat langu, savo gaudesiu užgoždamas visus kitus. Kviečia rytinėms mišioms, dingtelėjo Kivrinai; ji lyg ir prisiminė, kad anksčiau varpai jau skambėjo visai taip pat: trūkčiojantis, į jokią melodiją nesiliejantis gaudesys, atliepiantis jos širdies dūžių ritmui, tačiau šito negalėjo būti.

Tikriausiai jai prisisapnavo. Juk ji sapnavo, kad ją degina ant laužo, sapnavo, kad jai nukirpo plaukus. Ir dar ji sapnavo šio laikotarpio čiabuvius, marmaliuojančius kalba, kurios ji negalėjo suprasti.

Čia pat gaudęs varpas nutilo, visi kiti dar valandėlę skambėjo, tarsi naudodamiesi proga būti išgirsti — Kivrina prisiminė ir tai. Kažin, kiek laiko ji jau čia? Dar neseniai buvo naktis, o dabar — jau rytas. Kivrinai atrodė, jog naktis tebuvo viena, bet paskui ji prisiminė prie jos palinkusius veidus. Prisiminė, kaip moteris davė jai atsigerti iš puodelio, paskui buvo atėjęs kunigas, o drauge su juo — ir galvažudys, ir ji matė juos visiškai aiškiai, nepastebėjo jokių mirgančių žvakės liepsnelės atšvaitų. O tarpe ji atminė ir tamsą, ir ūkanotą lajinių lempų šviesą, ir varpus: sugaudžiančius ir nutylančius, ir sugaudžiančius vėl.

Staiga ją smilktelėjo panikos dūris. Kiek laiko ji jau pragulėjo šitaip čia? O kas, jeigu prasirgo kelias savaites ir sutartu laiku nepasirodė susitikimo vietoje? Tačiau tai buvo neįmanoma. Aukšta temperatūra nieku gyvu negali laikytis šitaip ilgai, netgi susirgus vidurių šiltine, o savo ruožtu ir vidurių šiltinės ji niekaip negalėjo susigriebti. Juk buvo nuo jos paskiepyta.

Kambaryje tvyrojo žvarba, tarsi lauželis ugniakure nakčiai būtų užgesintas. Kivrina apsigraibė apkloto — tuojau pat iš tamsos išniro kažkieno rankos ir kažkuo minkštu užklostė jai pečius.

— Ačiū, — sušnibždėjo Kivrina ir užmigo.

Ir vėl ją pažadino šaltis; Kivrinai atrodė, kad jos snūduriuota vos kelios akimirkos, tačiau dabar jau kambaryje tvyrojo prietema. Blausi šviesa sruvo vidun pro siaurus plyšius akmeninėje sienoje. Langinės buvo atviros, tad pro tuos pačius plyšius iš lauko smelkėsi ir šaltis.

Po vienu langu stovėjo akmeninis krėslas; pasilypėjusi ant jo ir pasistiebusi kažkokia moteris dangstė plyšį audeklo atraiža. Ji vilkėjo juodą platų drabužį, jos galvą dengė balta vienuolės skraistė su gobtuvu. Pakliuvau į vienuolyną, šmėkštelėjo Kivrinai, bet tuoj pat ji prisiminė, kad keturioliktojo amžiaus moterys ištekėjusios visuomet vaikščiodavo pridengtais plaukais. Palaidus, be jokio galvos apdangalo nešiodavo tik jaunos, netekėjusios mergaitės.

Iš pažiūros moteris atrodė pernelyg jauna, kad būtų ištekėjusi, per jauna netgi būti vienuole. Kol Kivrina tysojo karščio krečiama, į kambarį užeidavo ir kita moteris, bet toji buvo gerokai vyresnė. Karščiuodama Kivrina stvarstė ją už rankų — šios buvo sugrubusios, raukšlėtos, o ir balsas — senatviškai šiurkštus, nors visa tai irgi galėjo būti tik karštinės sukelto kliedesio detalė.

Moteris prie lango pasilenkė, ant jos krito šviesa. Kivrina įžiūrėjo, kad baltas jos galvos apdangalas jau gerokai nugeltęs, o juodasis rūbas — ne mantija, kaip jai pasirodė anksčiau, o suknelė, beveik tokia, kaip ir jos pačios; ant suknelės moteris dar dėvėjo ir tamsžalį apsiaustą; audeklas buvo prastai nudažytas, atrodė šiurkštus ir storas, tarsi maišinė medžiaga, o audimo apmatai — tokie stambūs, kad Kivrina be vargo įžiūrėjo juos net prietemoje. Vadinasi, šioji moteris turėtų būti tarnaitė, bet tarnaitės juk nenešiodavo lininių galvos apdangalų, o juo labiau — raktų kezulo, koks kad karojo moteriai prie juosmens. Tikriausiai moters pareigos šiuose namuose — vis dėlto iš svarbesniųjų, gal ji kokia ekonomė ar panašiai.

Patys namai irgi nebuvo eilinis trobesys. Tikriausiai ne pilis — siena, į kurią rėmėsi lova, buvo ne sumūryta iš akmenų, o medinė, suręsta iš neobliuotų rąstų, tačiau dvaro pastatas — tai jau tikrai, galbūt jo šeimininkas paties žemiausio bajorijos sluoksnio, gal koks nereikšmingas baronas, tačiau galėjo būti ir gerokai aukštesnės kilmės. Lova, kurioje gulėjo Kivrina, buvo tikra lova — su aukštu mediniu rėmu ir baldakimu, ir gurgždančiais drobiniais patalais — toli gražu ne paprastas, ant grindų numestas čiužinys; apklotą atstojo kailiai. Akmeninis krėslas po langu buvo apkrautas siuvinėtomis pagalvėlėmis.

Moteris ant mažyčių, abipus siauro lango įtaisytų akmeninių išsikišimų pritvirtino audeklo atraižą, nulipo nuo krėslo, pasilenkė kažko paimti. Ko — Kivrina nematė, kadangi baldakimo audeklas užstojo vaizdą. Užuolaidos buvo sunkios, beveik primenančios kilimus, atitrauktos ir surištos kažkuo panašiu į virvę.

Moteris atsitiesė — jos rankoje buvo medinis kubiliukas. Susiglobusi sijonus laisvąja ranka, ji vėl užlipo ant krėslo po langu ir ėmėsi tepti audeklą kažkuo tirštu. Lajus, pagalvojo Kivrina. Ne, vaškas. Vaškuota drobė, naudojama langams įstiklinti — vietoj tikro stiklo. O juk manoma, kad keturioliktojo amžiaus dvaruose stiklas jau plačiai paplitęs. Persikeldama iš vieno būsto į kitą, aukštuomenė neva gabendavosi ir langų stiklus drauge su visa manta bei baldais.

Būtinai privalau įrašyti, dingtelėjo Kivrinai, kad kai kuriuose dvaruose langai anaiptol nebuvo įstiklinti; ji kilstelėjo rankas ir suglaudė delnus, tačiau išlaikyti jų tokioje padėtyje neįstengė, rankos vėl bejėgiškai nukrito ant apkloto.

Moteris dirstelėjo lovos pusėn, o paskui ramiai tęsė darbą — tepė drobę ilgais, nerūpestingais potėpiais. Tikriausiai jau sveikstu, pagalvojo Kivrina. Juk visą tą laiką, kol rimtai karščiavau, ji nė per žingsnį nesitraukė nuo lovos. Ją vėl ėmė graužti nerimas, ji ėmė svarstyti, kiek laiko šitaip pragulėjusi. Teks tai išsiaiškinti, pagalvojo ji, o paskui dar teks surasti plyšį.

Ji negalėjo labai smarkiai nuo jo nutolti. Jeigu šis kaimas — tikrai tas, į kurį ji ir ketino pakliūti, vadinasi, nuo plyšio ją skiria ne daugiau nei mylia. Kivrina pabandė prisiminti, kiek laiko užtruko kelyje iki kaimo. Jai atrodė, kad labai ilgai. Galvažudys užkėlė ją ant balto arklio, šio kamanos buvo nukabinėtos varpeliais. Bet iš tikrųjų nebuvo jis joks galvažudys. Tik rudaplaukis, malonaus veido jaunuolis.

Reikės paklausti, kaip vadinasi tas kaimas, į kurį ją atgabeno — vilsimės, kad tai ir bus Skendgeitas. O net jeigu ir ne, ji pagal pavadinimą susiorientuosianti, kurioje pusėje nuo plyšio atsidūrusi. Ir dar, savaime suprantama, kai tik ji šiek tiek sustiprės, šitie žmonės juk galės parodyti, iš kur ją paėmę.

Kaip vadinasi šitas kaimas, į kurį mane atgabenote? Praėjusią naktį ji niekaip nevaliojo prisiminti tinkamų žodžių, bet dėl to, žinoma, kalta tik karštinė. Dabar prisiminė juos be jokio vargo. Juodu su ponu Latimeru sugaišo ištisus mėnesius, tobulindami jos tartį. Taigi, vietiniai be jokios abejonės supras tokį klausimą: „In whatte londe am I?“ arba „Whatte be thisse holding?”, o jeigu jos tartis ir skirsis nuo vietinio dialekto, tokią smulkmeną automatiškai ištaisys vertėjas.

— Whatte place hast thou brotte me? — ištarė Kivrina balsu.

Moteris atsigręžė, atrodė išsigandusi. Nulipo nuo akmeninio krėslo, vis dar nepaleisdama kubiliuko, antrojoje rankoje tebelaikydama šepetį — tik tai buvo anaiptol ne šepetys, kai moteris prisiartino prie lovos, Kivrina įžiūrėjo visai aiškiai: ketvirtainis, beveik visai plokščias medinis šaukštas.

— Gottebae plaise tthar tleve, — pasakė moteris, laikydama kubiliuką ir šaukštą priešais save. — Beth naufgt agast.

Vertėjas lyg ir turėjo tučtuojau išversti viską, kad ir kas būtų sakoma. Galbūt Kivrinos tartis buvo visai netikusi ir neaiški? Tokia neaiški, kad moteris, pamaniusi, jog ji šneka kažkokia svetima kalba, bando atsakyti jai, laužydama liežuvį prancūziškai arba vokiškai?

— Whatte place hast thou brotte me? — lėtai pakartojo Kivrina, kad vertėjas suskubtų išversti jos žodžius.

— Wick londebay yae comen lawdayke awtreen godelae deynorm andoar sic straunguwlondes. Spekefaw eek wae-noot awfthy taloorbrede.

— Lawyes sharess loostee? — atsiliepė kitas balsas.

Moteris atsisuko ir pažvelgė į duris — šių Kivrina nematė. Į kambarį įėjo kita moteris, gerokai vyresnė — veidas po gobtuvu raukšlėtas, o rankos — tos pačios, kurias Kivrina prisiminė iš kliedesio reginių — sugrubusios, senos. Ji segėjo sidabrinę grandinėlę, nešėsi nedidelę odinę dėžutę, labai panašią į skrynelę, kurią atsigabeno Kivrina, tik mažesnę ir kaustytą ne žalvariu, o geležimi. Senoji padėjo dėžutę ant krėslo po langu.

— Auf specheryit darmayt?

Kivrina prisiminė ir balsą — kimų ir šiurkštų, skambantį kone piktai, kalbantį su moterimi, budinčia prie ligonės patalo, taip, tarsi ji būtų tarnaitė. Ką gi, galbūt kaip tik taip ir buvo, galbūt namų šeimininkė — ši vyresnioji moteris, nors sučiuręs jos gobtuvas nebuvo nėmaž baltesnis, o apdaras — iš tokios pat grubiai nuaustos medžiagos. Tačiau jai prie juosmens nekabojo raktai, ir Kivrina staiga prisiminė, kad namų raktus paprastai nešiodavosi ne ekonomė, o pati šeimininkė.

Dvarininkė nebalintos drobės gobtuvu ir suknele iš prastai nudažyto maišinio audeklo… Tai reiškė, kad Kivrinos suknelė — anaiptol ne tokia, kokia turėtų būti — kaip neteisinga ir pono Latimero įkalta jai į galvą tartis, kaip neteisingi ir daktarės Arens tikinimai, esą jai negresia užsikrėsti jokiomis Viduramžių ligomis.

— Mane juk paskiepijo nuo visko, kas įmanoma, — sukuždėjo Kivrina, ir abi moteris grįžtelėjusios sužiuro į ją.

— Ellavih swot wardesdoor feenden iss? — aštriai paklausė vyresnioji. Kažin, kas ji? Jaunesniosios motina? Anyta? Auklė? To Kivrina net nenutuokė. Jai taip ir nepavyko išskirti nė vieno iš pasakytų žodžių, nieko, kas primintų vardą ar kokį nors kreipinį.

— Maetinkerr woun dahest wexw hoordoumbe, — pasakė jaunesnioji.

Vyresnioji atsakė:

— No r nayte bawcows derouthe.

Kivrina vis dar ničnieko nesuprato. Trumpesni sakiniai lyg ir turėjo būti lengviau išverčiami, bet ji net nesusigaudė, ar moteris ištarė vieną žodį, ar kelis.

Jaunesnioji moteris, kurios galvą veržė glotniai apgulęs gobtuvas, piktai kilstelėjo smakrą.

— Certessan, shreevadwomm wolde nadae seyvous, — aštriai tarstelėjo ji.

Juk gali būti ir taip, dingtelėjo Kivrinai, kad jos ginčijasi, niekaip nenutardamos, kaip pasielgti su manim. Silpnomis rankomis ji stumtelėjo nuo savęs apklotą, tarsi šitaip galėtų atsistumti toliau nuo abiejų moterų; jaunesnioji tuojau padėjo kubiliuką bei šaukštą ir atskubėjo prie lovos.

— Spaegurt yovor tongawn glais? — ištarė; nesupaisysi, galbūt tai reiškė „Labas rytas”, o gal „Ar jau geriau jautiesi?”, o gal netgi „Auštant sudeginsime tave ant laužo”. Galimas dalykas, vertėjas bus užstrigęs dėl ligos. Galbūt tada, kai karštis atslūgs, Kivrina jau galės suprasti viską ką kalba vietiniai žmonės.

Senoji atsiklaupė greta lovos, suspaudė tarp delnų mažytę sidabrinę dėžutę, kabančią ant grandinėlės po kaklu, ir ėmė melstis. Jaunesnioji pasilenkė prie Kivrinos, apžiūrėjo šios kaktą, paskui apgrabaliojo pakaušį ir padarė dar kažką, peštelėdama plaukus; Kivrina susizgribo, kad jai tikriausiai aptvarstyta galva. Kilstelėjusi rankas ji palietė tvarstį, paskui pačiupinėjo kaklą tikėdamasi užčiuopti susivėlusias garbanas, tačiau šių nebebuvo. Nelygi plaukų linija siekė tik šiek tiek žemiau ausų.

— Vae motten tiyez thynt, — sunerimusi pasakė jaunoji moteris. — Far thotyiwort wount sorr.

Atrodė, ji bando kažką Kivrinai paaiškinti, ir ši, nors ir nesuprato žodžių, vis dėlto suvokė, kas jai sakoma: ji smarkiai sirgo, taip smarkiai, kad net manė, jog užsidegė jos plaukai. Ji pati prisiminė kaip kažkas — galbūt senoji moteris? — bandė sugriebti jos rankas, o ji iš paskutiniųjų daužėsi ir plakė delnais, stengdamasi užslopinti liepsnas. Taigi, šioms moterims teko nukirpti jai plaukus — nebuvo kitos išeities.

Tiesa, Kivrina ir negalėjo pakęsti to nepaklusnaus plaukų kaltūno, kuriam iššukuoti sugaišdavo ištisą amžinybę, be to, ji gerokai nerimavo dėl to, kad nežinojo, kaip Viduramžiais moterys nešiodavo plaukus: pindavo ar ne; ir dar ji net nenutuokė, kaip reikės ištisas dvi savaites ištverti netrinkta galva. Taigi, tarsi reikėtų tik džiaugtis, kad jai nukirpo plaukus, tačiau įkyriai lindo mintis tiktai apie Žaną d’Ark, kuri nešiojo trumpą šukuoseną — ir kurią sudegino ant laužo.

Jaunoji moteris atitraukė rankas nuo tvarsčio ir dabar žvelgė į Kivriną gerokai nusigandusi. Kivrina išspaudė šiokią tokią virpančią šypsenėlę, ir moteris tuojau pat atsakė jai šypsena. Dešiniojoje jos burnos pusėje žiojėjo tarpas — trūko poros dantų, o dantis greta plyšio buvo pajuodęs, tačiau, kai veidą nušvietė šypsena, moteris atrodė ne vyresnė nei pirmakursė studentė.

Ji pabaigė nurišti tvarstį Kivrinai nuo galvos ir padėjo ant apkloto. Tai buvo tokios pat nebalintos drobės atraiža, iš kokios pasiūtas ir galvos apdangalas, tik suplėšyta į apspurusias juosteles, išterliotas rudomis sudžiūvusio kraujo dėmėmis. Šių buvo gausiau, nei manė Kivrina. Matyt, vėl pradėjo kraujuoti pono Gilkraisto jai įtaisyta žaizda.

Moteris nervingai palietė Kivrinos skruostą, tarsi neapsispręsdama, ką dabar daryti.

— Vexeyaw hongroot? — paklausė ir, pakišusi ranką Kivrinai po kaklu, padėjo šiai kilstelėti galvą.

Galva pasirodė neįtikėtinai lengva. Tikriausiai dėl to, kad nebesveria plaukai, dingtelėjo Kivrinai.

Vyresnioji moteris padavė jaunajai medinį dubenėlį, kurį ši prikišo Kivrinai prie lūpų. Kivrina atsargiai gurkštelėjo — jai pasidingojo, kad čia tasai pats kubiliukas su vašku. Tačiau pajuto anaiptol ne vaško skonį — ir net ne to karstelėjusio gėrimo, kuriuo buvo girdoma kiek anksčiau. Dabar ją girdė skysta avižine putra, ne tokia karčia kaip praėjusios nakties gėralas, bet su kažkokiu riebiu prieskoniu.

— Thasholde nayive gros vitaille towayte, — tarstelėjo senesnioji moteris nekantriu, nepasitenkinimo kupinu balsu.

Kaip kažin ką, jos vyro motina, dingtelėjo Kivrinai.

— Shimote lese hoor fource, — nekeldama balso atsiliepė jaunesnioji.

Skystos avižinės košės skonis buvo visai pusėtinas. Kivrina bandė išgerti visą, bet vos po kelių gurkšnių ją vėl apleido jėgos.

Jaunoji moteris padavė dubenį senesniajai, kuri prisiartino prie lovos iš kitos pusės, ir nuleido Kivrinos galvą atgal ant pagalvės. Paskui paėmė kruviną tvarstį, vėl palietė Kivrinos smilkinį, tarsi svarstydama, ar reikėtų iš naujo aprišti, bet paskui atidavė audinio skivytus senesniajai, kuri padėjo juos ir dubenį ant skrynios, matyt, stovinčios lovos kojūgalyje.

— Lo, liggethsteallouw, — ištarė jaunesnioji, nusišypsodama Kivrinai ištrupėjusią šypsena; nors Kivrina žodžių ir vėl nesuprato, jų reikšmę atskleidė pati intonacija. Moteris liepėjai miegoti. Kivrina užsimerkė.

— Durmidde shoalausbrekkeynoyv, — pasakė vyresnioji ir abi išėjo iš kambario, paskui save užtrenkiamos sunkias duris.

Kivrina pati sau lėtai pakartojo, ką išgirdusi, stengdamasi išskirti bent kokį nors pažįstamą žodį. Vertėjas lyg ir turėjo ne vien kaupti Viduramžių anglų kalbos žodyną, bet dar ir sustiprinti jos gebėjimus girdėti atskiras fonemas ir atpažinti sintaksinius derinius, tačiau dabar lygiai taip pat sėkmingai ji galėjo klausytis kad ir, tarkime, serbų-kroatų kalbos.

O gal taip ir yra? — dingtelėjo jai. Ką žinosi, kur jie mane atgabeno? Juk nuo karščio man buvo visiškai aptemęs protas. Galbūt galvažudys įmetė mane į laivę ir perplukdė įkitąLamašo pusę? Vis dėlto Kivrina žinojo, kad šito negalėjo būti. Ji prisiminė didžiąją naktinės kelionės dalį, nesvarbu, kad tarsi per sapną, atskiromis susivėlusiomis nuotrupomis. Aš nukritau nuo arklio, galvojo ji, o paskui rudaplaukis mane pakėlė. Ir dar — tikrai ėjome pro bažnyčią.

Ji suraukė antakius, iš paskutiniųjų stengdamasi geriau prisiminti kelionės kryptį. Jie pasuko gilyn į girią, į priešingą pusę nuo tankumyno, per kurį ji brovėsi anksčiau, o paskui išniro į kelią, kelias netrukus išsišakojo. Kaip tik toje vietoje ji ir nusivertė nuo arklio. Jeigu pavyktų rasti kelio išsišakojimą, tikriausiai iš ten ji surastų ir plyšio vietą. Išsišakojimą nuo dvaro tikrai skyrė tik galiukas kelio.

Tačiau jeigu plyšys iš tikrųjų taip arti, tuomet jos atsidurta Skendgeite, o jeigu jos atsidurta Skendgeite, vadinasi, vietinės moterys kalbasi Viduramžių anglų kalba, o jeigu jos kalba senąja anglų kalba — kodėl tuomet ji nesupranta nė žodžio?

Galbūt krisdama nuo arklio aš susitrenkiau galvą ir tai kažkaip sugadino vertėją, pagalvojo ji. Tačiau galvos juk tikrai nesusitrenkė. Tiesiog paleido karčius ir nuslydusi žemėn klestelėjo ant kelio. Tikriausiai kalta bus temperatūra, nutarė ji. Tai ji kažkaip trukdo vertėjui atpažinti žodžius.

Tačiau lotynų kalbą vertėjas atpažino kuo puikiausiai, staiga dingtelėjo Kivrinai; ji pajuto krūtinėje mezgantis baimės gniutulą. Vertėjas atpažino lotynų kalbą, o ji pati niekaip negalėjo susirgti. Ją paskiepijo nuo visko, kas įmanoma. Staiga ji prisiminė, kaip niežėjo priešvirusinis skiepas, o ant rankos iššoko nemenkas gumbas. Vis dėlto, prieš išleisdama ją į kelionę, daktarė Arens skiepą patikrino. Daktarė Arens pati sakė, kad viskas gerai. Tiesa, nė vienas kitas skiepas nė neniežėjo — išskyrus skiepą nuo maro. Maru susirgti aš niekaip negalėjau, pagalvojo Kivrina. Visiškai ne tokie ligos simptomai.

Maru susirgusiems ligoniams pažastyse bei vidinėje šlaunų pusėje susiformuodavo didžiuliai guzai. Maro aukos vemdavo krauju, kraujagyslės po oda sproginėdavo, kūnas pajuosdavo. Vadinasi, ją pakirto ne maras, bet tuomet — kas? Ir kaip ji sugebėjo susigriebti ligą? Juk buvo paskiepyta nuo visų 1320-aisiais siautusių ligų, maža to, nė nebuvo susidūrusi su jokiu ligoniu. Karštinės simptomai pradėjo reikštis vos atvykus, anksčiau, nei ji pamatė bent vieną žmogų. Juk visiškai neįmanoma, kad vietinės bakterijos būtų susitelkusios ties plyšio vieta ir tykojusios ko nors atkeliaujant. Bakterijos turėjo kokiu nors būdu sklisti: pavyzdžiui, čiaudant, arba jas pemešdavo blusos. Štai, tarkime, marą kaip tik blusos ir paskleidė.

Ne, tai tikrai ne maras, tvirtai tarė sau Kivrina. Tasai, kurį paguldo maras, nebeturi kada svarstyti: maru ar kuo kitu susirgęs. Toks ligonis būna pernelyg užsiėmęs merdėjimu.

Vadinasi, ne maras. Marą pernešančios blusos gyvena žiurkių kailyje bei ant žmogaus kūno, bet ne vidur miško, be to, Juodoji Mirtis Angliją pasiekė tik 1348-aisiais. Vadinasi, veikiausiai jai bus prikibusi kažkokia Viduramžių liga, apie kurią daktarė Arens net nenutuokė. Juk Viduramžiais siautėjo aibė visokiausių keistų ligų, tarkime, karalių pragaištis, šv. Vito šokis, įvairios bevardės karštinės. Tikriausiai viena jų bus pakirtusi ir ją, o sustiprinta jos imuninė sistema šiek tiek užtruko, kol susigaudę, kas nutiko, ir ėmėsi kovoti. Tačiau galų gale ji ėmė veikti, temperatūra nukrito, vadinasi, atsigaus ir vertėjas. Dabar jai tereikia kaip reikiant pailsėti ir palaukti, kol pasijus geriau. Šitaip pasiguodusi, Kivrina vėl užsimerkė ir užmigo.

Kažkas ją lietė. Kivrina atsimerkė. Prie lovos sėdėjo senesnioji, anyta. Ji apžiūrinėjo Kivrinos rankas, vartaliojo jas delnuose, suskirdusiu pirštu braukė plaštakų viršų, tyrinėjo nagus. Pastebėjusi, kad Kivrina atsimerkė, paleido šios rankas tarsi pasibjaurėjusi, ir pasakė:

— Sheavost ahvheigh parage attelest, baht hoore der wik-konasshae haswfolletwe?

Ir vėl — ničnieko. Kivrina vylėsi, kad, kol miegos, vertėjo įranga išrūšiuos ir iššifruos viską, ką ji iki šiol girdėjo, ir, jai prabudus, vertėjas jau veiks kaip pridera. Tačiau žodžiai taip ir liko absoliučiai nesuprantami. Kalba skambėjo šiek tiek panašiai į prancūzų — apie tai bylojo pabrėžiamos žodžių galūnės ir šiek tiek kylančios balso moduliacijos; tačiau Kivrina juk mokėjo prancūzų kalbos normanų dialektą — ponas Danvortis privertė išmokti — ir vis vien nesuprato nė žodelio.

— Hastow naydepesse? — pasakė senoji.

Nuskambėjo lyg ir panašiai į klausimą; kita vertus, visi prancūzų kalbos sakiniai skamba kaip klausimai.

Viena sugrubusia ranka senoji įsitvėrė Kivrinos rankos, o kita apglėbė per pečius, tartum padėdama atsikelti. Aš dar per silpna keltis, dingtelėjo Kivrinai. O ir kodėl ji nori mane pakelti? Kad iškvostų? Kad nuvestų ant laužo sudeginti?

Į kambarį įėjo jaunesnioji moteris, nešina dubeniu su kojelėmis. Padėjo jį ant krėslo prie lango ir prisiartinusi įsikibo antrosios Kivrinos rankos.

— Hastontee natour yowresse? — paklausė, šypsodamasi Kivrinai savo bedantę šypsena. O gal jos nori nuvesti mane į tualetą? — dingtelėjo Kivrinai; ji pati pamėgino atsisėsti, nuleido kojas per lovos kraštą.

Tą pat akimirksnį jai apsvaigo galva. Ji sėdėjo, nusvėrusi nuogas kojas nuo lovos, ir laukė, kol praeis kvaitulys. Pastebėjo vilkinti tik drobinius apatinius marškinius, nieko daugiau. Kažin, pagalvojo ji, o kur mano drabužiai? Dar gerai, kad jai nenuvilko ir tų paskutinių marškinių. Viduramžiais žmonės, eidami gulti, paprastai nusivilkdavo viską.

Be to, Viduramžiais niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie vidaus vandentiekį; Kivrinai liko tik viltis, kad neteks dabar pat traukti į lauko išvietę. Tiesa, pilyse kartais tam reikalui būdavo įrengiami uždari kambariukai arba atitvertos kertės su tualetu virš gilios duobės, kurios dugną protarpiais reikėdavo iškuopti, tačiau jos atsidurta tikrai ne pilyje.

Jaunesnioji moteris plona perlenkta antklode tarsi šaliku apgaubė Kivrinai pečius; tada abi padėjo jai išsiropšti iš lovos. Medinių grindų lentelės buvo ledinės. Kivrina žingtelėjo kelis žingsnius, ir jai vėl apsisuko galva. Į lauką aš niekaip nepajėgsiu išeiti, dingtelėjo jai.

— Wotan shay wootes nawdaor youse der Jordane? — aštriai tarstelėjo senoji, ir Kivrinai pasirodė, kad ji atpažino žodį jardin — prancūziškai tai reiškia sodą, bet ką jos dabar galėtų kalbėtis apie sodus?

— Thanway maunhollp anhour, — pasakė jaunesnioji, viena ranka apglėbdama Kivriną ir užsimesdama vieną šios ranką sau ant pečių. Senoji abiem rankomis suspaudė antrąją Kivrinos ranką. Ūgiu ji vos siekė Kivrinai iki peties, o jaunoji iš pažiūros negalėjo sverti daugiau devyniasdešimties svarų, tačiau bendromis pastangomis jos šiaip taip nuvedė Kivriną iki lovos kojūgalio.

Sulig kiekvienu žingsniu galva Kivrinai svaigo vis labiau ir labiau. Aš tikrai neįstengsiu išeiti į lauką, vėl pagalvojo ji, tačiau eiti teko tik iki lovos kojūgalio. Ten stovėjo skrynia — žema medinė dėžė su dangtyje grubiai išpjaustytu paukščiu, o gal angelu. Ant jos stovėjo medinė rėčka, pilna vandens, kruvinas tvarstis, nurištas nuo Kivrinos galvos, ir mažesnis, tuščias dubuo. Visą dėmesį sutelkusi į tai, kad nepargriūtų, Kivrina iš karto nė nesusigaudė, kam tas dubuo reikalingas, bet vyresnioji moteris kilstelėjo sunkius savo sijonus, pavaizdavo sėdanti ant jo ir pasakė:

— Swoune nayvmaydar oupondre yorresette.

Kambarinis naktipuodis, pagaliau suprato Kivrina ir lengviau atsiduso. Pone Danvorti, 1320-aisiais kaimo dvaruose jau buvo naudojami naktipuodžiai. Ji linktelėjo rodydama, kad suprato, ir leidosi moterų nuleidžiama ant naktipuodžio, nors galva svaigo taip, kad, baimindamasi nugriūti, ji įsitvėrė lovos užuolaidos, o kai bandė vėl atsistoti, krūtinę pervėrė toks skausmas, kad ji susirietė dvilinka.

— Maisry! — riktelėjo senoji durų link. — Maisry, com undtvae holpoon! — Iš intonacijos buvo visiškai aišku, kad ji šaukia kažką — Mardžorę? Merę? — pagalbon, tačiau niekas taip ir nepasirodė, taigi, galbūt Kivrina ir dabar suklydo.

Ji pabandė atsitiesti, tikrindama, ar nepervers naujas skausmo dūris, paskui mėgino ir atsistoti; skausmas krūtinėje šiek tiek atslūgo, tačiau moterims vis vien teko kone nešte nunešti ją atgal į lovą, o atsidūrusi po antklode ji pasijuto visiškai išsekusi. Ir užsimerkė.

— Slaeponpon donų paw daton, — pasakė jaunesnioji moteris; reikia manyti, ji sakė „Ilsėkis” arba „Miegok”, tačiau iššifruoti žodžių kivrinai taip ir nepavyko. Vertėjas tikrai sugedęs, dingtelėjo jai, ir krūtinėje vėl ėmė graužtis panikos gumulas, nustelbiantis net varstantį skausmą.

Na ne, vertėjas niekaip negalėjo sugesti, ėmėsi tikinti ji save. Juk tai — ne koks nors mechanizmas. Tai cheminiu pagrindu veikiantis sintaksės bei atminties stiprintuvas. Vis dėlto jis galėjo operuoti tik jo atmintyje esančiais žodžiais; ką gi, panašu, kad pono Latimero Viduramžių anglų kalba — visiškai bevertė. „ Whan that Aprille with his shoures sote.” Tikriausiai ponas Latimeras savo tartimi prašovė pro šikšnelę taip smarkiai, kad vertėjas tiesiog neįstengė atpažinti dabar girdįs tuos pačius žodžius, bet tai dar anaiptol nereiškia, kad jis sulūžo. Reikia manyti, tai reiškia tik tiek, kad jam dabar tenka rinkti naujus duomenis, o tų kelių iki šiol jos girdėtų sakinių kol kas nepakanka — tiesiog per mažai medžiagos.

Tačiau lotynų kalbą jis atpažino kuo puikiausiai, pagalvojo Kivrina ir vėl pajuto panikos dūrį, tačiau stengėsi nepasiduoti baimei. Vertėjas atpažino lotynų kalbą tik dėl to, kad, atliekant paskutinio patepimo apeigas, kalbamos atitinkamos maldos, kurių formuluotė niekad nesikeičia. Kivrina iš anksto žinojo, kokie žodžiai turi būti tariami. Kita vertus, moterys kalbėjo anaiptol ne įprastais, nekintančiais frazių blokais, tačiau iššifruoti įmanoma ir jų sakomus žodžius. Tikriniai daiktavardžiai, kreipiniai, daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, prielinksniniai žodeliai be paliovos kartosis tose pačiose pozicijose. Greitai visi jie išsiskirstys, o tada vertėjas pasinaudos jais, kurdamas likusiojo kodo raktą. Taigi, dabar jai tereikia prisirinkti kuo daugiau medžiagos, klausytis to, kas kalbama, net nemėginant suprasti, — o vertėjas tegul sau darbuojasi.

— Thinkeowre hoonvoun desmoortale? — paklausė jaunesnioji moteris.

— Got tallon wottes, — atsakė vyresnioji.

Kažkur toli ėmė gausti varpas. Kivrina atsimerkė. Abi moterys atsigręžusios sužiuro į langą, nors per jį dengiančią drobę nieko negalėjo matyti.

— Bere wichebay gansanon, — pasakė jaunoji moteris.

Senoji neatsiliepė. Akis įsmeigusi dėbsojo į langą, tarytum kažką įžiūrėdama pro išvaškuotą drobę, rankas suglaustais delnais sudėjusi priešais save tarsi melsdamasi.

— Aydreddit ister fayve riblaun, — pasakė jaunesnioji moteris; nepaisydama ankstesnio sprendimo, Kivrina ėmėsi dėlioti žodžius, stengdamasi išlukštenti kažką panašaus į „Jau laikas eiti mišparų” arba „Varpas kviečia mišparų”, tačiau varpas skambino anaiptol ne mišparams. Jis vis nesiliovė gaudęs, tačiau kiti apylinkės varpai taip ir neprisijungė. Kivrina susimąstė, ar tik tai nebūsiąs tas pats varpas, kurio vienišą skambesį j i ilgai girdėjo vėlyvą popietę.

Senoji moteris staigiai atsigręžė nuo lango.

— Nay, Elwiss, itbahn diwolffin. — Ji nukėlė nuo skrynios naktipuodį. — Gavvynha thesspyd…

Staiga už durų pasigirdo bruzdesys, laiptais aukštyn bėgančių kojų tapsėjimas ir vaiko balselis, rėkiantis visa gerkle:

— Modder! Eysmertemay!

Į kambarį įsiveržė mažučiukė mergaitė, išsiplaiksčiusiomis gelsvomis kasomis, maskatuojančiais kepurėlės raišteliais; ji vos neįsirėžė į senąją, laikančią rankose naktipuodį. Vaiko veidelis buvo įraudęs, šlapias nuo ašarų.

— Wolyadothoos forshame ahnyous! — užbaubė senoji, kilstelėdama aukštyn puodą su teliūskuojančiu skysčiu. — Yowe maurt naroonso inhus.

Mergytė nekreipė į ją jokio dėmesio. Tekina pasileido prie jaunosios moters kūkčiodama:

— Rawzamun hattmay smerte, Modder!

Kivrina sukluso. Modder. Juk tai, reikia, manyti, „mother” — motina.

Mažoji iškėlė rankas, ir motina — taip, iš tikrųjų motina — sučiupo ją į glėbį. Mergytė abiem rankomis apsivijo jos kaklą ir prapliupo verkti.

— Shh, ahnyous, shh, — ramino motina. O juk tai gomurinė „G”, dingtelėjo Kivrinai. Gargždi, vokiška „G”. Ššš, Agnese.

Nepaleisdama mergytės iš glėbio, motina atsisėdo į krėslą po langu. Galvos apdangalo kraštu nušluostė mažajai ašaras.

— Spekenaw dothass bifel, Agnės.

Taip, tikrai Agnesė. O speken reiškia „sakyk”. Sakyk, kas atsitiko.

— Shayoss mayswerte! — sušuko Agnesė, durdama pirštu į kitą mergaitę, tik ką įėjusią pro duris. Ši buvo gerokai vyresnė, mažų mažiausiai devynerių ar dešimties metų. Jos plaukai buvo ilgi, tamsrudžiai, perrišti sodriai mėlyna skepeta.

— Itgan naso, ahnyous, — prašneko ji. — Tha pighte rennin gawn derstayres. — Jos balse buvo aiškiai justi meilė, sumišusi su panieka. Nors vyresnioji nėmaž nebuvo panaši į šviesiaplaukę mažylę, Kivrina galėjo galvą guldyti, kad mergaitės — seserys.

— Shay pighte renninge ahndist eyres, Modder.

Ir vėl Modder — motina; shay, reikia manyti, reiškia „ji”, pighte, tikriausiai — „griuvo”. Kalba skambėjo panašiai į prancūzų, tačiau konstrukcijos buvo vokiškos. Vokiškas buvo tarimas, vokiški žodžių deriniai. Kivrina beveik girdėjo, kaip trakšteli spynoje pasisukantis suvokimo raktas.

— Na comfitte horr thusselwys, — įsiterpė senoji moteris. — She hatnau woundes. Hoor teres been fornaufgt mais gain thy pitye.

— Hoor nay ganful bloody, — atsakė jaunesnioji, tačiau jos Kivrina jau nebegirdėjo. Vietoj moters balso jos ausyse jau skambėjo vertimas — tiesa, vis dar gremėzdiškas, vis dar atsiliekantis kur kas daugiau nei per žingsnį, bet — vertimas:

— Nepopink jos šitaip, Elivysa. Ji nesusižeidė. Lieja ašaras, tik trokšdama susilaukti tavo dėmesio.

O motina, vardu Elivysa, atsakė:

— Jos kelis kruvinas.

— Rossmunt, brangund oonvarsted frommecofre, — pridūrė ji, rodydama į lovos kojūgalį, ir vertėjas suskato tarškėti, šiek tiek atsilikdamas: — Rozemunda, paduok man tą šluostę nuo skrynios.

Dešimtmetė mergaitė nedelsdama nuėjo prie skrynios, stovinčios lovos kojūgalyje.

Vadinasi, vyresnioji mergaitė vardu Rozemunda, o mažoji — Agnesė; neįtikėtinai jaunos, gobtuvą su kepuraite dėvinčios jų motinos vardas — Elivysa.

Rozemunda ištiesė motinai nubrizgusį skudurėlį — neabejotinai tą patį, kurį Elivysa nurišo nuo Kivrinos kaktos.

— Neliesk! Neliesk! — sukliegė Agnesė — Kivrinai nebūtų prireikę nė vertimo. Vertėjas vis dar gerokai vėlavo.

— Aš tik aprišiu žaizdą, kad nebėgtų kraujas, — paaiškino Elivysa, imdama skarmalą iš Rozemundos. Agnesė pabandė nustumti jį šalin. — Tvarstis tau ne… — trumputė pauzė, tarsi vertėjas būtų praleidęs jam nesuprantamą žodį; paskui pridūrė: — Agnese.

Reikia manyti, praleistasis žodis buvo „negrauš”, „nepakenks” ar koks nors panašus. Kivrina susimąstė, ar vertėjo atmintyje tikrai tokio žodžio nebuvo it kodėl jis nepateikė bent apytikslės reikšmės pagal kontekstą.

— …kaip tik penaunce! — suklykė Agnesė, ir vertėjas ataidėjo: kaip tik… — ir vėl — pauzė. Reikia manyti, ji skirta tam, kad Kivrina galėtų išgirsti, kaip tasai žodis tariamas iš tikrųjų, ir pati susigaudyti, kokia galėtų būti jo reikšmė. Sumanymas gal ir neblogas, tačiau vertėjas vertė taip atsilikdamas, kad Kivrina taip ir neišgirdo to žodžio, kurį turėjo išgirsti. Jeigu vertėjas šitaip elgsis kiekvieną kartą, kai pasitaikys jam neatpažįstama frazė, ji gali įklimpti į rimtą bėdą.

— Kaip tik penaunce, — sriūbavo Agnesė, stumdama motinos ranką šalin nuo keliuko. — Kaip tik skausmuos, — sukuždėjo vertėjas, ir Kivrina lengviau atsiduso: vertėjas sugebėjo rasti bent šiokį tokį atitikmenį, nors tokia veiksmažodžio forma vargu ar įmanoma.

— Kaip čia buvo, kad pargriuvai? — paklausė Elivysa, norėdama nukreipti Agnesės dėmesį.

— Ji bėgo laiptais aukštyn, — paaiškino Rozemunda. — Ji bėgo pranešti tau žinios, kad atvyko…

Vertėjas ir vėl nutylėjo, bet Kivrina šį kartą suskubo išgirsti žodį, kuris buvo ištartas. Gavynas — tikriausiai tai vardas; matyt, vertėjo nuomonė irgi buvo tokia pat, mat, kai Agnesė suklykė: „Tai aš turėjau pasakyti mamai, kad atvyko Gavynas!” — šis žodis jau buvo įterptas į vertimą.

— Tai aš turėjau pasakyti, — aimanavo Agnesė, dabar jau rimtai įsiverkusi, veidu įsiraususi motinai į krūtinę; ši tučtuojau pasinaudojo proga ir aprišo skudurėliu mergaitei kelį.

— Gali pasakyti man dabar, — tarstelėjo ji.

Agnesė, vis dar įsikniaubusi į motiną, tik papurtė galvą.

— Pernelyg laisvai užrišai tvarstį, marčia, — pareiškė senoji. — Tuojau atsipalaiduos ir nukris.

Kivrinai tvarstis pasirodė užveržtas pakankamai, maža to, bet kokios pastangos aprišti kelį tvirčiau būtų pasibaigusios naujais klyksmais. Senoji abiem rankomis tebelaikė naktipuodį. Kažin, dingtelėjo Kivrinai, kodėl ji neina jo išpilti?

— Cit, cit, — maldė mergaitę Elivysa, švelniai ją čiūčiuodama ir tapšnodama nugarą. — Aš mielai paklausysiu, ką pasakysi.

— Aukštai šokęs žemai pulsi, — pareiškė senoji, matyt, tvirtai pasiryžusi vėl pravirkdyti Agnesę. — Tu pati kalta dėl to, kad pargriuvai. Laiptais negalima bėgioti.

— Ar Gavynas jojo balta kumele? — paklausė Elivysa.

Balta kumelė. Kivrina susimąstė: ar tik Gavynas nebus tas pats žmogus, kuris užkėlė ją ant savo arklio ir pargabeno į dvarą?

— Ne, — atsakė Agnesė tokiu balsu, kuris bylojo, kad motinos žodžiai — kažkoks joms vienoms suprantamas pokštas. — Jis atjojo savo juoduoju ristūnu, Gringoletu. Prijojo prie manęs ir pasakė: „Garbioji ledi Agnese, norėčiau pasikalbėti su tavo mama”.

— Rozemunda, tavo sesuo susižeidė per tavo nerūpestingumą, — neatlyžo senoji. Nuliūdinti Agnesės jai nepavyko, tad ji nutarė griebtis kitos aukos. — Kodėl jos neprižiūrėjai?

— Aš siuvinėjau, — atsakė Rozemunda, žvilgsniu prašydama motinos užtarimo. — Ją prižiūrėti turėjo Maisrė.

— Maisrė išėjo pasitikti Gavyno, — pareiškė Agnesė, susirangydama motinai ant kelių.

— Ir pasiniurkyti su arklininku, — burbtelėjo senoji. Paskui priėjo prie durų ir užriko: — Maisre!

Maisrė. Tuo pačiu vardu senoji kažką šaukė ir anksčiau — dabar jau vertėjas nebedarė pauzių ir tada, kai pasitaikydavo koks vardažodis. Kivrina nežinojo, kas galėtų būti toji Maisrė, galbūt tarnaitė, tačiau, jei apie įvykių eigą galima spręsti iš pažiūros, Maisrė įklimpo į rimtą bėdą. Senoji buvo akivaizdžiai pasiryžusi rasti auką, o Maisrė pražuvėlė tam reikalui idealiai tiko.

— Maisre! — dar kartą užriko senoji; jos riksmą atkartojo aidas.

Rozemunda pasinaudojo proga prieiti arčiau prie motinos.

— Gavynas liepė mums pasakyti tau, kad prašo leidimo ateiti čionai ir pasikalbėti su tavim.

— Ar jis laukia apačįpje? — paklausė Elivysa.

— Ne. Pirmiausia jis nuėjo į bažnyčią pasikalbėti apie ponią su tėvu Roku.

Aukštai šokęs, žemai pulsi. Atrodo, vertėjas ėmė pernelyg smarkiai pasitikėti savimi. Galbūt turėtas omeny tėvas Rolfas, o gal netgi tėvas Petras, juk kaip tik Petras lygintas su uola, bet tik jau ne tėvas Uola, kitaip tariant — Rokas.

Kivrina per gluminantį vertėjo kuždesį pabandė išgirsti, kaip tas žodis skamba iš tikrųjų. Rošas. Prancūziškas žodis, reiškiantis „uolą”. Tėvas Rošas.

— Galbūt jam pavyko ką nors išsiaiškinti apie ponią, — pasakė Elivysa, dirstelėdama į Kivriną. Tai buvo išvis pirmas ženklas, jog bent kas nors iš esančiųjų kambaryje ją prisimena. Kivrina paskubomis užsimerkė ir apsimetė mieganti — tegul moterys nepaliauja kalbėtis apie ją.

— Gavynas šįryt buvo išjojęs ieškoti plėšikų, — kalbėjo toliau Elivysa. Kivrina prasimerkė, vos per plyšelį, tačiau Elivysa į ją nebežiūrėjo. — Galbūt jam pavyko juos pričiupti. — Ji pasilenkė ir užrišo kadaruojančius Agnesės kepurėlės raištelius. — Agnese, nueik kartu su Rozemunda į bažnyčią ir pasakyk Gavynui, kad mes pasikalbėsime su juo menėje. Ponia miega. Nevalia jos trikdyti.

Agnesė kaipmat stryktelėjo prie durų šaukdama:

— Tai aš jam pasakysiu, Rozemunda!

— Rozemunda, leisk pasakyti sesei, — joms pavymui šūktelėjo Elivysa. — Agnese, nebėk.

Mergaitės išnyko už durų ir nudundėjo žemyn iš kambario nematomais laiptais, akivaizdu — kiek kojos nešė.

— Rozemunda jau beveik suaugusi, — prašneko senoji. — Jai visiškai nedera lakstyti paskui tavojo vyro žmones. Nieko gero, kai dukterys auga be priežiūros. Pasielgtum išmintingai, jei pasiųstum ką nors į Oksenfordą pargabenti auklės.

— Ne, — atrėžė Elivysa taip tvirtai, ko Kivrina iš jos niekaip nebūtų tikėjusis. — Prižiūrėti mergaites gali ir Maisrė.

— Maisrė netikėlė, nesugebėtų prižiūrėti net avių. Mums tikrai nevertėjo šitaip strimgalviais išvykti iš Bato. Be jokios abejonės, galėjome luktelėti, kol… — kažkas nesuprantamo.

Vertėjas vėl padarė pauzę, o pati Kivrina ištartos frazės nesuprato, tačiau jai jau atsiskleidė bent keletas svarbių faktų. Moterys atvyko čionai iš Bato. Dabar jie — kažkur nelabai toli nuo Oksfordo.

— Gavynui būtinai reikėtų parsigabenti auklę. Ir dar gydytoją poniai slaugyti.

— Mes niekur jo nesiųsime ir nieko nesikviesime čionai.

— Tegul jis nujoja į… — Dar vienas vietovardis, su kuriuo vertėjas neįstengė susidoroti. — Ledi Yvolda garsėja gebėjimu gydyti žaizdas. Ji tikrai sutiktų atsivežti ir vieną savo kambarinių — turėtume slaugytoją.

— Ne, — atsakė Elivysa. — Išslaugysime ją pačios. Tėvas Rošas…

— Tėvas Rošas, — su panieka drėbė senoji, — ničnieko nenutuokia apie mediciną.

Tačiau aš supratau viską, ką jis sakė, pagalvojo Kivrina. Ji prisiminė tykų jo balsą, kalbantį paskutinio patepimo maldas, prisiminė, kaip jis švelniai palytėjo jos smilkinius, delnus, kulnus. Jis liepėjai nebijoti ir paklausė, kuo ji vardu. Jis laikė ją už rankos.

— Jei ši ponia — tikrai aukštos kilmės, — laikėsi savo senoji, — būtų labai jau negražu, jei pasklistų žinia, kad, tavo valia, ją gydė neišmanėlis kaimo kunigas. Ledi Yvolda…

— Mes niekur nieko nesiųsime ir nieko nekviesime, — atkirto Elivysa; Kivrina tik dabar suvokė, kad ji kažko bijo. — Mano vyras griežčiausiai prisakė mums būti čia ir su niekuo nebendrauti, kol atvyks jis pats.

— Jam derėtų kur kas greičiau grįžti pas mus.

— Pati žinai, kad jis negali, — atsakė Elivysa. — Kai tik galės, iš karto ir atvyks. O dabar privalau pasikalbėti su Gavynu, — pridūrė ji, eidama pro senąją prie durų. — Gavynas sakė man apieškosiąs tą vietą, kur aptiko ponią, bene suras kokį nors užpuolikų pėdsaką. O gal jam pavyko aptikti ką nors, kas padės mums įspėti, kas ji tokia.

Tą vietą, kur aptiko ponią. Vadinasi, Gavynas ir yra tas žmogus, kuris ją surado — jaunas rudaplaukis vyrukas maloniu veidu, tas pats, kuris užsikėlė ją ant arklio ir atgabeno čionai. Taigi, bent jau šitai jai neprisisapnavo, nors baltasis arklys — tikriausiai vis tik karštinės pasekmė. Gavynas atgabeno ją čionai, ir jis žino, kur yra plyšys.

— Palaukite, — ištarė Kivrina. Ji pabandė pasikelti, alkūnėmis remdamasi į pagalves. — Palaukite. Prašau. Man irgi reikia pasikalbėti su Gavynu.

Moterys sustojo. Elivysa grįžo prie lovos, atrodė sunerimusi.

— Noriu pasikalbėti su žmogumi, vardu Gavynas, — kruopščiai tardama,kiekvieną žodį pakartojo Kivrina, vis luktelėdama, kol vertėjas pateiks jai kiekvieną frazę. Ilgainiui šis procesas turėtų vykti automatiškai, bet kol kas ji ištardavo žodį mintyse, palaukdavo vertimo ir tik tada sakydavo jį balsu. — Man būtinai reikia rasti tą vietą, kur jis mane surado.

Elivysa uždėjo delną Kivrinai ant kaktos, bet ši nekantriai nustūmė jos ranką šalin.

— Man reikia pasikalbėti su Gavynu, — pakartojo dar sykį.

— Ji jau nebekarščiuoja, Imeina, — pasakė Elivysa senajai, — bet vis vien bando kalbėti, nors ir žino, kad mes jos nesuprantame.

— Ji šneka kažkokia užsienio kalba, — pareiškė Imeina taip, tarsi tai būtų koks nusikaltimas. — Galbūt ji — prancūzų šnipė.

— Aš kalbu ne prancūziškai, — pasakė Kivrina. — Aš kalbu Viduramžių anglų kalba.

— O gal lotyniškai? — bandė spėti Elivysa. — Tėvas Rošas sakė, ji kalbėjo lotyniškai, kai jis klausė jos išpažinties ir davė išrišimą.

— Tėvas Rošas pats nė „Tėve mūsų” nesugeba sukalbėti kaip reikiant, — susiraukė ledi Imeina. — Privalome pasiųsti žmogų į…

— Ir vėl kažkoks nesuprantamas vietovardis. Kersis? Koursis?

— Man reikia pasikalbėti su Gavynu, — pasakė Kivrina lotyniškai.

— Ne, — paprieštaravo Elivysa. — Lauksime, kol atvyks mano vyras.

Senoji piktai apsisuko, ištėkšdama puodo turinį sau ant rankos. Nusišluostė ranką į sijoną, išspūdino pro duris ir užtrenkė jas paskui save. Elivysa jau buvo bežengianti jai iš paskos.

Kivrina stvėrė ją už abiejų rankų.

— Kodėl nesupranti, ką sakau? — prapliupo ji. — Juk aš suprantu jus kuo puikiausiai. Man būtinai reikia pasikalbėti su Gavynu. Tik jis gali pasakyti man, kur yra plyšys.

Elivysa ištraukė rankas iš Kivrinos gniaužtų.

— Na jau, nereikia verkti, — pasakė nuoširdžiai. — Pamėgink užmigti. Privalai pailsėti, kad po to galėtum keliauti namo.

Pone Danvorti, pakliuvau į rimtą bėdą. Net nenumanau, kur atsidūriau, su vietiniais nesusikalbu. Matyt, bus išklibęs vertėjas. Suprantu beveik viską, apie ką žmonės kalbasi, tačiau jie manęs išvis nesupranta. Ir tai dar ne visų blogiausia.

Susigavau kažkokią ligą. Kokią — net nenutuokiu. Tiesa, tai tikrai ne maras, man nepasireiškė jokie maro simptomai, be to, jau sveikstu. Ir dar, aš juk paskiepyta nuo maro. Aš paskiepyta nuo visko, kas įmanoma, sustiprintas mano imunitetas, padaryta viskas, kas tik galima, siekiant apsaugoti mane nuo ligų, tačiau atrodo, kad kažkuris skiepas nesuveikė, o gal man prikibo kažkokia Viduramžių infekcija, nuo kurios mūsiškiai net neturėjo skiepų.

Ligos simptomai štai kokie: galvos skausmas, aukšta temperatūra ir svaigulys, be to, vos bandau pasijudinti, krūtinę perveria skausmas. Kurį laiką karščiuodama klejojau, štai kodėl net nežinau, kur atsidūriau. Vyriškis, vardu Gavynas, atgabeno mane čionai užsisodinęs ant arklio, tačiau iš tos kelionės aš ne kažin ką teprisimenu — tik tiek, kad buvo visiškai tamsu, o man atrodė, kad kelyje sugaišome ištisas valandas. Lieka tik viltis, jog suklydau: galbūt dėl karštinės man tik pasirodė, kad kelionė trunka šitaip ilgai, galbūt dabar vis dėlto esu tame ponios Montojos nurodytame kaime.

Tai visai gali būti Skendgeitas. Prisimenu, mačiau bažnyčią, o dabar esu dvare — man taip atrodo. Guliu miegamajame, o gal palėpėje, bet tai — ne paprasčiausia stoginė, kadangi įrengti laiptai, o tai reiškia, kad čia — mažų mažiausiai kokio nors smulkaus barono būstas. Yra ir langas; kai tik man paliaus taip smarkiai svaigusi galva, užsiropšiu ant to krėslo po langu ir pamėginsiu pažvelgti pro plyšelį — galbūt pamatysiu bažnyčią. Joje tikrai yra varpinė — ką tik girdėjau varpus, skambinančius mišparams. Tuo tarpu bažnyčia ponios Montojos kaime bokšto neturėjo, ir dėl to man neramu, kad vis dėlto būsiu atsidūrusi ne ten, kur reikia. Vis dėlto žinau, kad Oksfordas netoli — viena iš vietinių moterų kalbėjo, kad reikėtų iš ten parsivežti gydytoją. Be to, kažkur netoliese esama kaimelio — Keršio, o gal Koursio — kokio tame ponios Montojos žemėlapyje, kurį iškaliau atmintinai, nebuvo; kita vertus, tai gali būti ir kokio nors dvarininko pavardė.

Dėl to, kad galva buvo visai išėjusi iš rikiuotės, nesu visiškai tikra ir dėl savo buvimo vietos laike. Labai stengiausi prisiminti, taigi, man atrodo, kad ligos patale pragulėjau dvi dienas, tačiau gali būti ir daugiau. Negaliu paklausti vietinių, kokia šiandien diena, kadangi jie manęs nesupranta, negaliu išlipti iš lovos, nes nepastoviu ant kojų, jie nukirpo man plaukus, ir aš visiškai nebežinau, ką man daryti. Kas atsitiko? Kodėl neveikia vertėjas? Kodėl sustiprintas imunitetas neapsaugojo manęs nuo ligos?

(Pauzė)

Po mano lova įsitaisė žiurkė. Girdžiu ją krebždant tamsoje.

11

Moterys niekaip negalėjo jos suprasti. Kivrina iš paskutiniųjų stengėsi pasikalbėti su Elivysa, priversi ją suprasti, bet ši tik maloniai šypsojosi ir liepė Kivrinai ilsėtis.

— Prašau, — meldė Kivrina durų link einančiai Elivysai pavymui, — prašau, neišeik. Tai labai svarbu. Gavynas vienintelis žino, kur yra plyšys.

— Miegok, — teatsakė jai Elivysa. — Aš netrukus grįšiu.

— Privalai leisti man su juo pasikalbėti! — nevilties apimta sušuko Kivrina, bet Elivysa buvo jau prie durų. — Aš nežinau, kur yra plyšys!

Laiptuose sudundėjo žingsniai. Elivysa atidarė duris ir prašneko:

— Agnese, juk liepiau tau eiti ir pasakyti…

Ji užsikirto per pusę žodžio ir žingtelėjo atatupsta. Neatrodė nei išsigandusi, nei netgi nusiminusi, tik jos ranka ant durų sąramos vos vos sutrūkčiojo, tarsi Elivysa būtų užslopinusi impulsą čia pat jas užtrenkti. Kivrinai širdis nusirito į kulnus. Na štai, dingtelėjo jai. Atėjo manęs — išsives sudeginti ant laužo.

— Labas rytas, mano ponia, — prašneko vyro balsas. — Jūsų duktė Rozemunda pranešė man, kad rasiu jus menėje, bet ten jūsų neradau.

Jis įėjo į kambarį. Jo veido Kivrina nematė. Vyriškis stovėjo lovos kojūgalyje, jį užstojo drapiruotės klostės. Kivrina bandė kilstelėti galvą, kad pamatytų įėjusiojo veidą, bet galva apsvaigo netgi nuo tokio menko krustelėjimo. Kivrina vėl susmuko ant pagalvės.

— Taip ir maniau, kad rasiu jus prie sužeistosios ponios patalo, — kalbėjo vyriškis. Jis vilkėjo odinę striukę su pamušalu, mūvėjo glaudžiai kojas aptempusias odines kelnes. Ir dar — segėjo kardą. Kivrina išgirdo žvangtelint, kai vyriškis žengė žingsnį pirmyn. — Kaip ji laikosi?

— Šiandien jai jau geriau, — atsakė Elivysa. — Mano vyro motina išėjo paruošti gyduolių nuoviro jos žaizdoms gydyti.

Ji buvo jau atitraukusi ranką nuo durų sąramos, o vyriškio frazė „jūsų duktė Rozemunda”, be jokios abejonės, reiškė, kad jis ir yra Gavynas — tas pats, kuris buvo pasiųstas ieškoti Kivriną užpuolusių plėšikų. Tačiau Elivysa, jam kalbant, žingtelėjo dar porą žingsnių atatupsta, sprendžiant iš veido išraiškos, ji buvo įsitempusi, atsargi. Kivrinai vėl šmėkštelėjo mintis apie pavojų; galbūt, staiga dingtelėjo jai, tasai pono Danvorčio galvažudys man anaiptol neprisisapnavo, jei vis dėlto paaiškės, jog vyriškis žiauriu veidu ir yra Gavynas.

— Galbūt radai ką nors, kas padėtų mums įspėti, kas yra ši ponia? — atsargiai paklausė Elivysa.

— Ne, — atsakė jis. — Visi jos daiktai išgrobstyti, pavogti ir arkliai. Vyliausi, kad pati ponia galės ką nors papasakoti mums apie tuos, kurie ją užpuolė — kiek jų buvo, iš kurios pusės ją užgriuvo.

— Bijau, kad ji išvis nieko negalės papasakoti, — pasakė Elivysa.

— Kodėl? Ar ji nebylė? — paklausė jis ir pagaliau prisiartino tiek, kad Kivrina pamatytų jo veidą.

Vyriškis nebuvo toks aukštas, kokį, palinkusį prie jos, ji prisiminė, jo plaukai dienos šviesoje atrodė ne tiek rusvi, kiek gelsvi, tačiau veidas tebebuvo toks pat malonus kaip ir tada, kai jis kėlė ją ant arklio. Ant savo juodojo ristūno Gringoleto.

Jis ir surado ją miško laukymėje. Nebuvo jokio galvažudžio, galvažudys jai prisisapnavo, jį sutvėrė karštinės sukeltas kliedesys ir įkyrios pono Danvorčio baimės, sutvėrė drauge su baltu arkliu ir kalėdiniais varpeliais. Reikia manyti, ir Elivysos reakcijas į jį išsiaiškino neteisingai — panašiai kaip ir tada, kai anaiptol ne iš karto suvokė, kad moterys kelia ją iš lovos vien tam, kad ji pasinaudotų naktipuodžiu.

— Ne, ji nėra nebylė, bet kalba kažkokia nežinoma kalba, kurios aš nesuprantu, — atsakė Elivysa. — Baiminuosi, kad sužalojimai bus sujaukę jai protą. — Ji prisiartino prie lovos, Gavynas sekė jai iš paskos. — Mieloji ponia. Štai, atvedžiau savo vyro patikėtinį, Gavyną.

— Laba diena, mano ponia, — pasisveikino Gavynas; kalbėjo jis lėtai ir pabrėžtinai aiškiai, tarsi manytų, kad Kivrina kurčia.

— Tai jis surado jus girioje, — pridūrė Elivysa.

Girioje — bet kurioje vietoje? — nevilties apimta pagalvojo Kivrina.

— Malonu girdėti, kad jūsų žaizdos gyja, — kalbėjo Gavynas, pabrėždamas kiekvieną žodį. — Ar galite papasakoti man apie tuos vyrus, kurie jus užpuolė?

Aš išvis nežinau, ar sugebėsiu ką nors tau pasakyti, pagalvojo Kivrina baimindamasi, kad Gavynas irgi jos nesupras. Jis privalo suprasti. Juk jis žino, kur yra plyšys.

— Kiek jų buvo? — paklausė Gavynas. — Ar užpuolikai atjojo raiti?

Kur tu mane radai? — suformulavo ji klausimą mintyse, pabrėždama kiekvieną žodį taip pat, kaip Gavynas — kalbėdamas su ja. Po to palaukė, kol vertėjas išvers visą sakinį, įdėmiai klausydamasi intonacijų, lygindama tai, ką girdėjo, su pono Danvorčio kalbos pamokomis.

Gavynas ir Elivysa laukė, akis įsmeigę į ją. Kivrina giliai įkvėpė.

— Kur tu mane radai?

Tuodu persimetė skubriais žvilgsniais: jis — nustebusiu, o ji, bylote bylojančiu: „Na, ar nesakiau?„

— Šitaip ji kalbėjo ir aną naktį, — pasakė Gavynas. — Maniau, jai veliasi liežuvis dėl sužalojimų.

— Taip pat manau ir aš, — atsiliepė Elivysa. — O mano vyro motina tvirtina, esąji — iš Prancūzijos.

Gavynas papurtė galvą.

— Ne, ji kalba ne prancūziškai. — Jis vėl atsigręžė į Kivriną. — Geroji ponia, — kone užriko, — ar jūs atvykote iš kitos šalies?

Taip, pagalvojo Kivrina, aš atvykau iš kitos šalies, ir vienintelis būdas man grįžti namo — vėl persikelti per plyšį, o tu — vienintelis, žinantis, kur tas plyšys yra.

— Kur tu mane radai? — pamėgino ji dar kartą.

— Visi jos daiktai išgrobstyti, — pasakė Gavynas, — tačiau šitokiu vežimu galėjo važiuoti tik turtinga ponia, be to, ir dėžių turėjo daugybę.

Elivysa linktelėjo:

— Ko geroji — aukštos kilmės, ir dabar artimieji jos ieško.

— Kurioje girios vietoje tu mane suradai? — jau kone sucypė Kivrina.

— Mes ją trikdome, žiūrėk, kaip ji susikrimto, — pasakė Elivysa. Ji pasilenkė prie Kivrinos ir patapšnojo šiai ranką. — Ššš. Ilsėkis.

— Ji atsitraukė nuo lovos, Gavynas nusekė paskui ją.

— Gąl norite, kad tuojau pat jočiau į Batą pranešti lordui Gijomui? — paklausė Gavynas; Kivrina jo nebematė — jį vėl užstojo lovos drapiruotė.

Elivysa vėl žingtelėjo atatupsta, lygiai taip pat, kaip tada, kai Gavynas įėjo į kambarį — tarytum jo baimintųsi. Tačiau juodu juk stovėjo prie lovos visai greta kits kito, jų rankos beveik lietėsi. Juodu kalbėjosi taip, lyg būtų seni draugai. Matyt, šitokio Elivysos atsargumo priežastis slypi kažkur kitur.

— Ar norėsite, kad keliaučiau pakviesti jūsų vyro? — paklausė Gavynas.

— Ne, — atsakė Elivysa, įsmeigusi žvilgsnį sau į rankas. — Mano ponas dabar ir šiaip turi pakankamai rūpesčių, jis niekur negali išvykti, kol nesibaigs teismas. Be to, jis prisakė tau likti su mumis ir mus sergėti.

— Tuomet, jeigu leisite, grįšiu atgal į tą vietą, kur ponia pakliuvo į pasalą ir dar ko nors paieškosiu.

— Gerai, — atsakė Elivysa. — Skubėdami jie galėjo ką nors numesti, galbūt tau pavyks rasti kokį ženklą, kuris pasakys mums ką nors apie ją.

Tą vietą, kur ponia pakliuvo į pasalą, beveik be garso pakartojo Kivrina, stengdamasi per vertėjo kuždesį išgirsti Gavyno tariamus žodžius ir juos įsiminti. Parodyk man vietą, kur aš pakliuvau į pasalą.

— Prašau jūsų leidimo tuojau pat ir išvykti, — pasakė Gavynas.

Elivysa kilstelėjo akis ir pažvelgė į jį.

— Dabar? — nustebo. — Juk jau temsta.

— Parodyk man vietą, kur aš pakliuvau į pasalą, — paprašė Kivrina.

— Aš nebijau tamsos, ledi Elivysa, — pasakė Gavynas ir, skimbčiodamas kardu, nužirgliojo prie durų.

— Pasiimk kartu ir mane, — bandė prašyti Kivrina, tačiau bergždžiai. Tuodu jau išėjo pro duris, o vertėjas neveikė. Ji tik apsigaudinėjo manydama, kad jis pasitaisė. Tikriausiai suprato vietinių kalbą tik pono Danvorčio kalbos pamokų, o ne vertėjo, dėka, kita vertus, galbūt jai tik atrodė, kad suprato, apie ką jie kalbasi.

Galbūt jie šnekėjosi anaiptol ne apie tai, kas ji galėtų būti, o apie ką nors visiškai kita, pavyzdžiui, būtinybę rasti dingusią avį arba apie tai, kad ją reikėtų atiduoti teismui.

Išeidama ponia Elivysa užtrenkė duris, tad dabar Kivrina išvis nieko nebegirdėjo. Nutilo netgi gaudęs varpas, o šviesa, įspįstanti vidun pro išvaškuotą drobę, buvo blausiai mėlyna. Jau temsta.

Gavynas sakė josiąs atgal prie plyšio. Jeigu langas išeina į kiemą, galbūt jai pavyktų pamatyti, bent kokia kryptimi jis nujos. Gavynas užsiminė, kad ta vieta netoli. Tad jeigu jai pavyktų pamatyti, kur link jis išjos, galbūt surastų plyšį ir pati.

Kivrina pasikėlė lovoje, bet ir to užteko, kad krūtinę pervertų skausmas. Ji nuleido kojas nuo lovos krašto, tačiau nuo tokio judesio visai apsvaigo galva. Kivrina vėl susmuko ant pagalvės ir užsimerkė.

Svaigulys, aukšta temperatūra, krūtinę varstantis skausmas. Kokiai ligai galima priskirti šiuos simptomus? Susirgus raupais pakyla aukšta temperatūra, krečia šaltis, o rauplių šašai pradeda formuotis tik antrąją ar trečiąją dieną. Kivrina kilstelėjusi apžiūrėjo ranką — ar neišryškėjo pirmosios dėmės? Ji nežinojo, kelinta diena serga, tačiau raupai jos niekaip negalėjo sugriebti, kadangi ligos inkubacinis periodas trunka nuo dešimties iki dvidešimt vienos dienos. O prieš dešimt dienų ji gulėjo ligoninėje Oksforde — tais laikais, kai raupų virusas galutinai išnaikintas jau prieš beveik visą šimtmetį.

Ji gulėjo ligoninėje, kur ją paskiepijo nuo visų tų bjaurių ligų: raupų, vidurių šiltinės, choleros, maro. Tad kaip ji galėjo užsikrėsti kuria nors iš jų? O jei prisimetė ne viena šių ligų, tuomet — kas? Galbūt šventojo Vito šokis? Jau anksčiau ji galvojo apie tai, mat vakcinos nuo šios ligos taip ir negavo, tačiau sustiprinta jos imuninė sistema turėjo atsispirti bet kokiai infekcijai.

Laiptuose sudundėjo žingsniai.

— Modder! — suriko balsas — Kivrina jau atpažino Agnesę. — Rozemunda nepalaukė!

Ji neįsigriovė į kambarį su dundesiu tik todėl, kad sunkios durys buvo užtrenktos, ir mergytei teko jas pastumti, bet vos pravėrusi jas per plyšelį, ji įsmuko vidun ir aimanuodama puolė prie krėslo po langu.

— Modder! Juk tai aš turėjau pasakyti Gavynui… — sukūkčiojo ji, bet tuoj pat užsikirto — pastebėjo, kad motinos kambaryje nėra. Tą pat akimirksnį, pastebėjo Kivrina, išdžiūvo ir ašaros.

Agnesė kokią minutę pastovėjo prie lango, tarsi svarstydama, ar vertėtų mėginti pakartoti šią sceną vėliau, o paskui vėl nukumėjo prie durų. Bet pusiaukelėje pastebėjo Kivriną ir vėl sustojo lyg įbesta.

— O aš žinau, kas tu tokia, — pareiškė ji apsisukusi, pėdindama prie lovos. Mergytei vos pakako augumo pažvelgti per lovos kraštą. Jos kepuraitės raišteliai vėl maskatavo atsirišę. — Tu — toji pati ponia, kurią Gavynas surado miške.

Kivrina pabūgo, kad vertėjo sudarkytas jos atsakas gali išgąsdinti mažylę. Tad ji, remdamasi alkūnėmis, kiek pasikėlė lovoje ir tik linktelėjo.

— Kas nutiko tavo plaukams? — paklausė Agnesė. — Ar ir juos pagrobė plėšikai?

Kivrina papurtė galvą ir šyptelėjo, nustebinta tokios netikėtos minties.

— Maisrė sako, kad plėšikai pagrobė tavo liežuvį, — kalbėjo Agnesė. Paskui dūrė pirštuku į Kivrinos kaktą. — Tau sužeidė galvą?

Kivrina linktelėjo.

— O aš susižeidžiau kelį, — pareiškė Agnesė ir pabandė abiem rankomis pakelti koją,i kad Kivrina pamatytų murziną tvarstį. Pasirodo, senoji sakė tiesą. Tvarstis buvo užrištas per laisvai, jau dabar baigė nuslysti. Kivrina puikiausiai matė žaizdą po juo. Ji manė, kad mergytė paprasčiausiai nusibrozdino kelį, bet dabar žaizda jai pasirodė gana gili.

Agnesė susverdėjo, paleido koją ir vėl atsirėmė į lovos kraštą.

— Ar tu mirsi?

Aš nežinau, pagalvojo Kivrina — jai neišėjo iš galvos varstantys skausmai krūtinėje. Susirgusiųjų raupais mirtingumas keturioliktame amžiuje siekė septyniasdešimt penkis procentus, o sustiprina jos imuninė sistema kažkodėl nėmaž nepadėjo išvengti ligos.

— Brolis Hubardas numirė, — išmintingu tonu pareiškė Agnesė.

— Taip pat ir Džilbertas. Nudribo nuo arklio. Aš jį mačiau. Jo galva buvo visa raudona. Rozemunda sako, kad brolis Hubardas mirė nuo mėlynosios ligos.

Kažin, kas galėtų būti ta mėlynoji liga? — susimąstė Kivrina. Galbūt tasai nelaimėlis užspringo ar jį ištiko apopleksija? Kažin, ar tik brolis Hubardas nebuvo tas pats kapelionas, kuriam pamainos taip atkakliai reikalavo Elivysos anyta? Kilmingųjų šeimynoms būdavo įprasta į kelionę drauge pasiimti ir savą nuodėmklausį. O tėvas Rošas, matyt, buvo vietinis kaimo kunigas, tikriausiai neišsilavinęs, galbūt netgi neraštingas. Tačiau, kai jis kalbėjo lotyniškai, Kivrina suprato jį kuo puikiausiai. Ir dar, jis buvojai geras. Jis laikė ją už rankos, kalbėjo, esą baimintis neverta. Viduramžiais gyveno ir tikrai gražių žmonių, pone Danvorti, pagalvojo Kivrina. Pavyzdžiui, tėvas Rošas ir Elivysa, ir Agnesė.

— Tėtis pažadėjo grįždamas iš Bato atvežti man šarką, — tratėjo Agnesė. — O Adeliza turi sakalą. Kartais leidžia man jį palaikyti. — Ji ištiesė ir kiek kilstelėjo per alkūnę sulenktą ranką sugniaužtu kumštuku, tarsi ant įsivaizduojamos šarvinės pirštinės tupėtų sakalas. — Užtat aš turiu šunį, skaliką.

— Kuo vardu tavo šuo? — paklausė Kivrina.

— Aš jį vadinu Juočkiu, — atsakė Agnesė, nors Kivrinai nekilo abejonių, kad vardą „Juočkis” — Blackie — jai pateikė vertėjas. Kur kas labiau tikėtina, kad mergaitė pasakė „Blakamonas” arba „Blakinas”. — Jis visas juodas. O tu ar turi šunį?

Kivrina buvo pernelyg apstulbusi, kad išsyk sumestų, ką atsakyti. Ji pasakė kelis žodžius — ir ją suprato! Iš Agnesės elgesio netgi visiškai neatrodė, kad Kivrinos tartis būtų mergytę kuo nors nustebinusi. Kivrinai klausimas tiesiog išsprūdo, ji nė nesusimąstė apie vertėją, nelaukė jo vertimo — galbūt kaip tik čia ir slypėjo sėkmės priežastis.

— Ne, aš šuns neturiu, — galiausiai pasakė ji, stengdamasi pakartoti pavykusį procesą.

— Aš išmokysiu savo šarką kalbėti. Išmokysiu ją pasakyti „Labas rytas, Agnese”.

— O kur dabar tavo šuo? — Kivrina pamėgino dar kartą. Žodžiai skambėjo kažkaip kitaip nei anksčiau, kiek švelniau, su melodinga prancūziška intonacija, kokiąji girdėjo ir moterų šnekoje.

— Nori pamatyti Juočkį? Jis arklidėje, — pasakė Agnesė. Visai panašu į tiesioginį atsakymą, bet abejonių liko: pleputė Agnesė galėjo ir pati sugalvoti pranešti, kur yra jos šuo. Norint įsitikinti, kad ją tikrai supranta, Kivrinai teks pakeisti temą ir užduoti tokį klausimą, į kurį galimas tik vienas atsakymas.

Agnesė delniuku glostė minkštą patalo kailį ir kažką patyliukais niūniavo po nosimi.

— Kuo tu vardu? — paklausė Kivrina, stengdamasi leisti žodžius kontroliuoti vertėjui. Šiuolaikine kalba ištartą sakinį jis išvertė maždaug šitaip: „How are youe cleped?„ Kivrina toli gražu nebuvo tikra, kad pasakė teisingai, tačiau mergytė nė akimirkos nedvejojo.

— Agnesė, — tuoj pat atsakė ji. — Tėtis sako, kad ir aš galėsiu laikyti sakalą kai būsiu didesnė ir jodinėsiu kumele. Kol kas aš turiu ponį. — Mergytė liovėsi glosčiusi kailį, pasirėmė alkūnėmis į lovos kraštą smakrą pasidėjo į delniukus. — O aš žinau, kuo tu vardu, — pareiškė ji, labai patenkinta savimi. — Tu — Katerina.

— Ką? — net žioptelėjo Kivrina. Katerina. Iš kur galėjo išlįsti Katerina? Juk ji turėjo pasivadinti Izabele. Nejaugi priglaudę ją žmonės mano kažkaip ją atpažinę?

— Rozemunda sakė, kad niekas nežino, kuo tu vardu, — vis dar tokia pat patenkinta savimi tęsė Agnesė. — Bet aš girdėjau, kaip tėvas Rošas sakė Gavynui, kad tavo vardas — Katerina. Rozemunda sakė, kad tu negali kalbėti, bet juk tu kalbi.

Kivrinai staiga šmėkštelėjo vaizdas: prie jos pasilenkęs kunigas, jo veidą užstoja liepsnos liežuviai, rodos, be paliovos plazdantys jai prieš akis. Kunigas klausia jos lotyniškai:

— Pasakyk, kuo tu vardu, kad galėčiau duoti tau išrišimą.

O ji iš paskutiniųjų, stengėsi išspausti savo vardą nors gerklė buvo tokia perdžiūvusi, kad, regis, išjos neišsprūstų nė garsęlis, ji bandė pasisakyti, kas esanti, baimindamasi, kad tuojau numirs, ir visi, likusieji tolimoje ateityje, niekada nesužinos, kas ją ištiko.

— Ar tu — tikrai Katerina? — primygtinai paklausė Agnesė. Vertėjo kuždesio fone Kivrina pakankamai aiškiai girdėjo mergytės balsą. Jos tariamas vardas skambėjo visai kaip Kivrina.

— Taip, — atsakė ji jusdama, kad tuojau pravirks.

— O Juočkis turi… — pareiškė Agnesė. Paskutiniojo žodžio vertėjas taip ir neperprato. Karette? Chavette? — Raudoną. Nori pamatyti?

Kivrinai nė nespėjus jos sulaikyti, mergytė nukurnėjo per kambarį ir išsmuko pro vis dar praviras duris.

Kivrina laukė vildamasi, kad mergytė sugrįš ir dar, kad karette, kad ir kas tai būtų, — ne gyvas padaras. Ji jau gailėjosi, kad nespėjo išklausinėti, kur pakliuvusi ir kiek laiko pragulėjusi čia, nors Agnesė galbūt dar per maža, kad tai žinotų. Iš pažiūros jai niekaip neduotum daugiau trejų metų, tačiau, be abejoji gerokai smulkesnė už dvidešimt pirmojo amžiaus trimečius vaikus. Vadinasi Jai gal kokie penkeri ar šešeri. Reikėjo paklausti jos, kiek jai metų, pagalvojo Kivrina, bet paskui jai dingtelėjo, kad šito mergytė irgi gali nežinoti. Juk netgi Žana d‘Ark nežinojo savo amžiaus, kai teisme jos šito klausė inkvizitoriai.

Vis dėlto bent jau klausinėti galiu, galvojo Kivrina. Vis dėlto vertėjas nesugedęs. Buvo užsikirtęs tik laikinai, tikriausiai iš karto nesusidorodamas su keista vietinių tartimi, o gal jį kažkaip paveikė jos karštinė. Bet dabar jis jau veikia, o Gavynas žino, kur yra plyšys, ir galės jai parodyti.

Ramstydamasi į pagalves Kivrina atsisėdo. Tuojau pat skausmas persmelkė krūtinę, apsvaigo ir ėmė mausti galva. Sunerimusi ji apsičiupinėjo kaktą, paskui — ir skruostus. Jie buvo šilti, bet galbūt taip tik atrodė, palietus ledinėmis rankomis. Kambaryje tvyrojo stingdanti žvarba, o per žygį iki naktipuodžio Kivrina nepastebėjo nieko panašaus į žarijų indą ar šildymo plokštę.

Nejaugi šildymo plokštės dar išvis neišrastos? Neąali būti. Kaip kitaip žmonės būtų išgyvenę mažąjį Ledo Amžių? Salta buvo pasiutusiai.

Kivriną ėmė krėsti drebulys. Tikriausiai vėl kyla temperatūra. Ar gali būti, kad karštinė sugriebia iš naujo? Medicinos istorijoje jai teko skaityti apie atvejus, kai temperatūra staiga krinta, o ligonis po to būna visiškai silpnas, tačiau kartą kritusi temperatūra juk nebeturėtų iš naujo smarkiai pakilti. Ką ten, žinoma, kartais ji vėl pakyla. O kaip maliarija? Drebulys, galvos skausmas, gausus prakaitavimas, pasikartojanti aukšta temperatūra. Savaime aišku, temperatūra gali vėl pakilti.

Ką gi, kad ir kaip būtų, maliarija jos niekaip negalėjo sugriebti. Maliarija jokiais laikais nebuvo paplitusi Anglijoje, uodai Oksfordo apylinkėse niekad nesiveisdavo viduržiemį, o ir simptomai — anaiptol ne maliarijos. Kivrinos nepylė prakaitas, o dėl drebulio reikėjo kaltinti tik aukštą temperatūrą.

Susirgus šiltine, ligonį vargina galvos skausmas ir aukšta temperatūra, o užkratą perneša kūno utėlės bei žiurkių blusos, kurių Viduramžiais Anglijoje knibždėte knibždėjo, galimas dalykas, jų knibždėte knibždėjo ir jos lovoje, tačiau šiltinės inkubacinis periodas — pernelyg ilgas, beveik dvi savaitės.

Tuo tarpu vidurių šiltinės inkubacinis periodas — vos kelios dienos, ši liga sukelia galvos skausmą, maudulį galūnėse, taip pat pakyla aukšta temperatūra. Kivrina neprisiminė, kad vidurių šiltinę lydėtų periodiškai pasikartojantis karščiavimas, bet tuoj pat jau dingtelėjo, kad aukšta temperatūra labiausiai vargina naktį, o tai reiškia, kad dieną karštis atslūgsta, o vakare vėl pakyla.

Kažin, kiek dabar galėtų būti valandų? — susimąstė Kivrina. Jau temsta, pasakė Elivysa, o ir melsva šviesa, besismelkianti vidun pro lango drobę, vis labiau blausėsi, tačiau dienos gruodžio mėnesį trumpos. Gali būti, kad dabar — dar net ne vėlyva popietė. Kivriną marino miegas, bet ir tai nieko nereiškė. Mieguista ji jautėsi ištisą dieną.

O mieguistumas — vienas iš vidurių šiltinės simptomų. Kivrina bandė prisiminti ir kitus iš to „trumpo Viduramžių medicinos kurso”, kurį jai išdėstė daktarė Arens. Kraujavimas iš nosies, aptrauktas liežuvis, bėrimas ryškiai rožinėmis dėmėmis. Tiesa, spuogais ligonį išberia tik septintąją ar aštuntąją ligos dieną, bet Kivrina dėl viso pikto pasikėlė marškinius ir apžiūrėjo savo pilvą bei krūtinę. Jokio bėrimo — vadinasi, ne vidurių šiltinė. O susirgus raupais, rauplės pradeda ryškėti antrąją ar trečiąją dieną.

Kivrina susimąstė, kur galėjo prašapti Agnesė. Galbūt kas nors, kad ir pavėluotai, susizgribo, kad vaiko nevalia leisti į ligonio kambarį, o gal ją vis dėlto pristvėrė nepatikimoji Maisrė. O gal, kas dar labiau įtikėtina, mergytė užsuko į arklidę aplankyti savojo skaliko ir jai visiškai išrūko iš galvos, kad ketino parodyti Kivrinai kažkokį chavotte.

Maras irgi prasidėdavo galvos skausmais bei aukšta temperatūra. Bet aš negalėjau susirgti maru, galvojo Kivrina. Man nepasireiškia jokie maro simptomai. Nesiformuoja bubonai, kitąsyk išaugdavę iki apelsino dydžio, netinsta ir liežuvis, sergantiems maru išpampstantis tiek, kad nebetelpa burnoje, netrūkinėja ir poodinės kraujagyslės, nuo ko pajuosta visas kūnas. Vadinasi, tikrai ne maras.

Belieka manyti, kad ji bus susigavusi kokios nors rūšies gripą. Ši vienintelė liga užklumpa staigiai, o daktarė Arens gerokai susikrimto sužinojusi, kad ponas Gilkraistas paankstino išvykimo datą, mat priešvirusiniai skiepai visiškai efektyvūs turėjo tapti tik penkioliktąją dieną, taigi, imunitetas kol kas saugojo Kivriną tik iš dalies. Liko vienintelis galimas variantas: matyt, ją bus pakirtęs kažkokios rūšies gripas. O kaip gydytis susirgus gripu? Vartoti priešvirusinius preparatus, ilsėtis, gerti daug skysčių.

Ką gi, pasakė sau Kivrina, tuomet ir ilsėkis. Ir užsimerkė.

Ji neprisiminė, kad būtų užmigusi, bet tikriausiai kaip tik taip ir buvo: kambaryje vėl kalbėjosi abi moterys, o Kivrina nė nepastebėjo jų įeinant.

— Ką pasakė Gavynas? — teiravosi senoji. Ji kažką darė su dubeniu ir šaukštu, trindama šaukštą į dubens kraštą. Greta jos stovėjo atidaryta geležimi kaustyta dėžutė, senoji panaršė joje, ištraukė mažytį medžiaginį maišelį, subėrė jo turinį į dubenį, vėl išmaišė.

— Tarp daiktų jis nerado nieko, iš ko galėtume spėti, kas yra toji ponia. Visi jos daiktai išgrobstyti, skrynios atplėštos, nebelikę nė menkiausio daiktelio, kuris padėtų mums ją atpažinti. Tačiau jis sakė, kad jos vežimas — puikaus darbo, kokius dirbdinasi tik turtingieji. Nekelia abejonių, kad ji — iš geros šeimos.

— Ir dar visiškai aišku, kad šeima jos ieško, — pareiškė senoji. Ji padėjo dubenį ir garsiai drykstelėjusi perplėšė audeklo skiautę.

— Būtinai turime pasiųsti žmogų į Oksenfordą, kad praneštų jiems, jog ji — pas mus, saugi.

— Ne, — paprieštaravo Elivysa, iš intonacijos buvo visiškai aišku, kad ji nė už ką nenusileis. — Mes nieko nesiųsime į Oksenfordą.

— Ar tu ką nors girdėjai?

— Nieko aš negirdėjau, — atsakė Elivysa. — Tačiau mano žmogus prisakė mums nė kojos nekelti iš čia. Jeigu viskas susiklostys gerai, dar šią savaitę jis pats atvyks pas mus.

— Jei viskas klostytųsi gerai, jis jau dabar būtų čia.

— Teismas dar tik prasidėjo. O gal jis jau dabar pakeliui čionai.

— O gal… — ir vėl kažkoks neišverčiamas vardas, bene Torkilas? Torkilo? — …laukia kartuvės, o drauge su juo bus pakartas ir mano sūnus. Jam jokiu būdu nereikėjo veltis į tokius dalykus.

— Juk jis — tik draugas, ir niekuo nekaltinamas.

— Jis — kvailys per visą pilvą, o mano sūnus — dar didesnis kvailys, kad sutiko liudyti jo naudai. Tikras draugas būtų pataręs jam tučtuojau išvykti iš Bato. — Ji vėl ėmė trinti šaukštu į dubens kraštą. — Reikėtų pridėti garstyčių, — tarstelėjo ji ir žengė prie durų. — Maisre! — suriko ir nuplėšė dar vieną audeklo atraižą. — Ar Gavynas surado ką nors iš ponios palydovų?

Elivysa atsisėdo į krėslą prie lango.

— Ne. Nerado nei jų, nei arklių.

Į kambarį įėjo mergaitė raupuotu veidu, apdribusiu nutriušusiais riebaluotais plaukais. Nejaugi tai Maisrė — ta pati Maisrė, kuri, užuot žiūrėjusi skirtų pareigų, duodasi su arklidės bernais? Mergina nevikriai tūptelėjo ar veikiau kluptelėjo, tarytum būtų už kažko užkliuvusi, ir prašneko:

— Wotwardstu, Lawttymayeen?

O čia dabar kas? — pagalvojo Kivrina. Kas vėl nutiko vertėjui?

— Atnešk man iš virtuvės indelį garstyčių, tik negaišuok, — paliepė senoji, ir mergina tuoj pat pasuko prie durų. — O kur Agnesė ir Rozemunda? Kodėl jos ne su tavim?

— Shiyrouthamacy, — paniurusi burbtelėjo mergina.

Elivysa atsistojo.

— Sakyk! — paliepė aštriai.

— Jos (kažką) nuo manęs slepia.

Vadinasi, kaltas vis dėlto ne vertėjas. Tiesiog normanų anglų kalba, kuria kalbėjo kilmingieji, gerokai skyrėsi nuo valstietiškojo, vis dar saksiškąja tartimi gerokai atmiešto dialekto; beje, nei vienas, nei kitas nėmaž nepriminė tos Viduramžių anglų kalbos, kurios Kivriną taip džiaugsmingai mokė ponas Latimeras. Stebuklas, kad vertėjas išvis sugebėjo šį tą suprantamai jai išversti.

— Aš kaip tik ieškojau jų, geroji ponia, kai mane pašaukė ledi Imeina, — pasakė Maisrė, ir vertėjas susidorojo su užduotimi, nors ir atsilikdamas kęliomis sekundėmis. Dėl to atrodė, kad Maisrė kalba lėtai, tarsi būtų riboto proto — toks įspūdis galėjo būti ir teisingas, ir ne.

— O kur tu jų ieškojai? Bene arklidėje? — rėžė Elivysa ir staiga abiem delnais smarkiai pliaukštelėjo Maisrei per galvą, tarsi sudauždama porą cimbolų. Maisrė sustūgo ir purvina ranka stvėrėsi už kairiosios ausies. Išsigandusi Kivrina sudribo ant pagalvių.

— Eik ir atnešk ledi Imeinai garstyčių. Ir tučtuojau surask Agnesę.

Maisrė linktelėjo — neatrodė pernelyg išsigandusi, bet ausį vis dar dangstėsi. Ji dar kartą kluptelėjo — tai turėjo reikšti tūpsnį — ir pasišalino: nėmaž ne sparčiau nei buvo įėjusi. Atrodė, kad toks staigus smurto proveržis suglumino ją kur kas mažiau nei Kivriną — ši smarkiai suabejojo, ar ledi Imeinai artimiausiu metu lemta sulaukti garstyčių.

Kivriną labiausiai pribloškė tai, kad Elivysa rėžė tarnaitei pėr ausį šitaip staigiai ir šitaip ramiai. Ji netgi neatrodė labai įpykusi. Vos Maisrė išėjo, Elivysa grįžo prie krėslo po langu, atsisėdo ir prašneko lyg niekur nieko:

— Ponios niekur negalima vežti, net jei ir atsirastų jos šeima. Ji gali pabūti pas mus bent jau tol, kol sugrįš mano vyras. O Kalėdoms jis būtinai atvyks.

Laiptuose sudundėjo žingsniai. Matyt, suklydau, dingtelėjo Kivrinai. Ko gero, tas antausis bus šiek tiek pažvalinęs tarnaitę. Bet tai buvo ne Maisrė — į kambarį įpuolė Agnesė, spausdama kažką prie krūtinės.

— Agnese! — šūktelėjo Elivysa. — O tu ką čia veiki?

— Aš atnešiau savo… — vertėjas vis dar nesurado žodžio atitikmens. Charettel — …parodyti poniai.

— Tu negera mergaitė: slapstaisi nuo Maisrės ir dar landžioji čionai, drumsti poniai ramybę, — pareiškė Imeina. — Žinok, kad ją labai kamuoja žaizdos.

— Bet ji pati man sakė, kad norėtų jį pamatyti! — Agnesė iškėlė tai, ką atsinešė. Tai buvo žaislinis dviratis vežimaitis, išdažytas raudonais ir auksiniais dažais.

— Dievas baudžia amžina kančia tuos, kurie liudija melagingai, — grubiai stverdama mergytę prapliupo ledi Imeina. — Ponia negali kalbėti. Ir tu puikiai tai žinai.

— Su manim ji kalbėjo, — nesutrikusi atšovė Agnesė.

Labai patogu, pagalvojo Kivrina. Amžinos kančios. Tai bent baisybės, kuriomis galima bauginti vaikus. Bet tokie jau tie Viduramžiai — kunigai be paliovos šnekėdavo apie pasaulio pabaigą, paskutiniojo teismo dienas ir pragaro kankynes.

— Ji sakė man, kad norėtų pamatyti mano vežimaitį, — neatlyžo Agnesė. — Ir dar pasakė, kad neturi medžioklinio šuns.

— Išsigalvoji, — nutraukė ją Elivysa. — Ponia juk negali kalbėti.

Privalau tučtuojau ko nors imtis, pagalvojo Elivysa. Kitaip, žiūrėk, dar ir Agnesei nuraus ausis.

Ji pasikėlė, remdamasi alkūnėmis. Ir to pakako, kad uždustų.

— Aš kalbėjausi su Agnese, — pasakė ji, patyliukais melsdama, kad vertėjas deramai susidorotų su užduotimi. Jeigu kaip tik dabar jis sumanys vėl užsiožiuoti, o Agnesė dėl to gaus į kailį, tai bus jau paskutinis lašas. — Aš prašiau jos atnešti parodyti man vežimaitį.

Abi moterys atsigręžė ir sužiuro į ją. Elivysos akys išsiplėtė.

Senoji, atrodė, apstulbo, o paskui supyko, tarsi manytų, jog Kivrina jas apgaudinėjo.

— Na, ką sakiau? — patenkinta pareiškė Agnesė ir, nešina vežimaičiu, nudrožė prie lovos.

Kivrina išsekusi vėl sudribo ant pagalvių.

— Kokia čia vieta? — paklausė ji.

Elivysai prireikė geros minutės, kad atitoktų.

— Jūs saugiai ilsitės mano pono ir vyro… namuose. — Ties vardu vertėjas vėl užkliuvo. Dvaro šeimininko vardąjis ištarė maždaug Gijomas d‘Ivery, o gal — Devero.

Elivysa nuogąstaudama žvelgė į Kivriną.

— Mano vyro patikėtinis aptiko jus miške ir atgabeno čionai. Jūs pakliuvote į plėšikų pasalą, jie sunkiai jus sužalojo. Kas jus užpuolė?

— Aš nežinau, — atsakė Kivrina.

— Mano vardas — Elivysa, o čia — mano vyro motina, ledi Imeina. O jūs kuo vardu?

Štai ir atėjo metas iškloti kruopščiai suregztą istoriją. Tiesa, kunigui ji pasisakė vardą Katerina, bet ledi Imeina jau nedviprasmiškai leido suprasti nė trupinėlio netikinti niekuo, kad ir ką jis sakytų. Ji netgi netikėjo, kad dvasiškasis tėvelis moka lotyniškai. Tad Kivrina ramiausiai galėjo pasakyti, kad jis suklydo, o jos vardas — Izabelė de Bovrijė. Galėjo pasakyti, kad karščiuodama vardu šaukėsi motinos arba sesers. Galėjo netgi pasakyti, kad meldėsi, prašydama šventosios Kotrynos užtarimo.

— Iš kokios jūs šeimos? — paklausė ledi Imeina.

Jos pramanytoji istorija buvo išties puiki ir visiškai įtikėtina. Moterims taptų aišku, kas ji tokia ir kokia jos padėtis visuomenėje, be to, šitaip Kivrina užsitikrintų, kad niekas nemėgins skubiai ieškoti jos artimųjų. Jorko grafystė pernelyg toli, o ir šiauriniai keliai šiuo metų laiku — nepravažiuojami.

— Kur jūs keliavote? — paklausė Elivysa.

„Medievalis” buvo kuo kruopščiausiai išstudijavęs oro sąlygas bei kelių būklę. Gruodžio mėnesį čia lijo kiekvieną mielą dieną ištisas dvi savaites, o paskui užėjo šalčiai, gruodas sukaustė įmirkusius kelius ir laikėsi iki pat sausio pabaigos. Tačiau Kivrina savo akimis matė kelią, vedantį į Oksfordą. Ir jis nėmaž nebuvo pažliugęs. Be to, juk „Medievalis” tik po kruopščių tyrinėjimų parinko jos suknelės spalvą… po kruopščių tyrinėjimų nustatė, kad aristokratija langus jau stiklindavo tikru stiklu… Ir to meto anglų kalbą ištyrinėjo taip pat kruopščiai…

— Aš neprisimenu, — pasakė Kivrina.

— Nieko? — perklausė Elivysa ir atsigręžė į ledi Imeiną. — Ji nieko neprisimena.

Juk Elivysa suklydo, staiga susizgribo Kivrina. Ji pasakė „I remember not”, aš neprisimenu, tačiau ši frazė nei tarimu, nei intonacija nėmaž nesiskyrė nuo „I remember naught” — aš nieko neprisimenu.

— Tai dėl žaizdos, — kalbėjo Elivysa. — Sužalodami galvą, jai sukrėtė ir atmintį.

— Ne… ne… — bandė prieštarauti Kivrina. Juk ji visiškai neketino suvaidinti amnezijos. Ji turėjo prisistatyti esanti Izabelė de Bovrijė iš Rytų Redingo. Ta aplinkybė, kad keliai pakankamai sausi čia, dar nereiškė, kad jie nėra beviltiškai pažliugę kiek šiauriau, be to, Elivysa juk nesutiko išleisti Gavyno į Oksfordą sužinoti naujienų ar į Batą — iškviesti jos vyro. Tad, be jokios abejonės, ji tikrai nelieptų jam joti į Rytų Redingą.

— Nejaugi neprisimeni net savo pačios vardo? — nekantriai paklausė ledi Imeina, pasilenkdama taip arti Kivrinos, kad ši net užuodė jos alsavimą. Iš senosios burnos klaikiai trenkė puvėsiais. Matyt, jos dantys irgi buvo išgedę.

— Kuo tu vardu?

Ponas Latimeras tvirtino, kad Izabelė — keturioliktame amžiuje užvis labiausiai paplitęs moters vardas. Kažin, ar Katerina — irgi dažnas vardas? „Medievalis” juk netgi nežinojo Bovrijė šeimos dukterų vardų. O kas, jei Jorko grafystė nepakankamai toli ir ledi Imeina tą šeimą pažįsta? Jei taip, tuomet tik dar labiau sustiprės jos įsitikinimas, kad Kivrina — šnipė. Vis dėlto geriausia bus pasilaikyti dažnai pasitaikantį vardą ir pasisakyti, kad ji — Izabelė de Bovrijė.

Senoji netvertų savo kailyje džiaugsmu sužinojusi, kad kunigas nesugebėjo teisingai išgirsti net nepažįstamosios ponios vardo. Tai būtų tik dar vienas jo neišmanymo, jo nesugebėjimo eiti savo pareigas įrodymas — ir dar vienas, pakankamai svarus argumentas siųsti pasiuntinį į Batą kviesti naujo kapeliono. Tačiau jis juk laikė Kivriną už rankos, jis sakė jai nebijoti…

— Mano vardas — Katerina, — ištarė ji.

Aš — ne vienintelė, pakliuvusi į bėdą, pone Danvorti. Atrodo, vietiniai žmonės, kurie mane priglaudė, patys įklimpę į bėdą iki ausų.

Dvaro šeimininko, lordo Gijomo, šiuo metu čia nėra. Jis Bate — liko liudyti draugo teisme, kas, atrodo, irgi gana pavojinga. Jo motina, ledi Imeina, išvadino jį kvailiu dėl to, kad įsivėlė į tai, o ledi Elivysa, jo žmona, visąlaik susirūpinusi ir nervinga.

Jos atkeliavo čionai paskubomis, be jokių tarnų. Keturioliktame amžiuje kiekviena kilminga šeimos moteris turėdavo mažų mažiausiai po vieną kambarinę, tačiau dabar be kambarinės tenka verstis ir Elivysai, ir Imeinai, be to, jos neatsivežė ir vaikų auklės — su jomis čionai atkeliavo ir dvi mažos Gijomo dukrelės. Ledi Imeina vis bamba, kad reikėtų parsikviesti auklę ir naują kapelioną, bet ledi Elivysa kategoriškai draudžia.

Aš manau, lordas Gijomas numatė kokį nors pavojų ir išsiuntė savo šeimos moteris, kad šios įsikurtų atokiau, kur joms negrėstų pavojus. Gali būti ir taip, kad neganda jau ištiko — Agnesė, mažesnioji iš dviejų mergaičių, papasakojo man apie kapeliono mirtį ir dar apie kažkokį Džilbertą, kurio „galva buvo visa raudona”, taigi, galimas dalykas, kraujo praliejimo jau būta, ir moterys pasislėpė čia, kad jo išvengtų. Drauge su jomis čia įsikūrė ir vienas lordo Gijomo patikėtinių, jis ginkluotas iki dantų.

Oksfordo grafystėje 1320-aisiais nebūta jokių žymesnių sukilimų prieš Eduardą II, tačiau niekas per daug nemėgo nei paties karaliaus, nei jo favorito Hugo Despenserio; tai šen, tai ten vis buvo rezgami sąmokslai, įsiplieksdavo vietinės reikšmės susidūrimai. Tais — tai yra šiais — metais du baronai, Lankasteris ir Mortimeras, iš Despenserių šeimos atėmė šešiasdešimt tris dvarus. Visai galėjo atsitikti ir taip, kad lordas Gijomas — arba jo draugas — įsivėlė į kokį nors panašų sąmokslą.

Savaime aišku, priežastis gali būti ir kokia nors visai kita, pavyzdžiui, ginčas dėl žemės ar dar kas nors. Keturioliktame amžiuje žmonės teismuose praleisdavo ne mažiau laiko nei dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Tačiau aš kita priežastimi nelabai tikiu. Ledi Elivysa pašoka nuo menkiausio garselio, be to, griežtai uždraudė ledi Imeinai pranešti kaimynams, kad jos čia.

Manau, bent jau vienu atžvilgiu man tokia situacija netgi palanki. Jeigu jos neketina niekam skelbtis, kad apsistojo čia, vadinasi, niekam nepraneš ir apie mane, nemėgins siųsti pasiuntinio aiškintis, kas aš tokia. Kita vertus, negaliu būti tikra, kad bet kurią akimirką pro duris neįsilauš būrys ginkluotų vyrų. Arba kad Gavynas — vienintelis, žinantis, kur yra plyšys — nežus, gindamas dvarą.

(Pauzė)

1320 gruodžio penkioliktoji (pagal senąjį kalendorių). Vertėjas jau veikia visai pakenčiamai, vietiniai žmonės, atrodo, supranta, ką aš sakau. O aš suprantu juos, nors jų Viduramžių anglų kalba nėmaž neprimena tos, kurios mane mokė ponas Latimeras. Ponas Latimeras čia net neatpažintų savo mėgstamojo „Whan that Aprille with his shoures sote”.

Versdamas vietinių žmonių kalbą, vertėjas išsaugo sintaksę ir kai kuriuos šio meto žodžius. Iš pradžių ir aš bandžiau formuluoti tai, ką sakau, tuo pačiu principu: sakydavau „Aye” ir „Nay” vietoj „taip” ir „ne”, arba, norėdama pasakyti, kad neprisimenu, iš kur atvykusi, mėginau laužyti liežuvį „I remember naught of vvhence I came”, bet mąstyti šitokiomis frazėmis — beviltiškas reikalas: vertėjas užtrunka visą amžinybę, kol surezga vertimą, o man kliuvinėja liežuvis ir tartis išeina siaubinga. Tad galiausiai numojau ranka: tiesiog kalbu šiuolaikine anglų kalba ir viliuosi, jog tai, kas išsprūsta iš mano lūpų, skamba daugmaž teisingai, lieka tikėtis, kad vertėjas pernelyg smarkiai nesuniokoja idiomų bei intonacijų. Dievai žino, kaip pasiklausius skamba mano kalba. Galbūt kaip pačios tikriausios prancūzų šnipės.

Kalba — toli gražu ne vienintelis dalykas, su kuriuo smarkiai prašovėme pro šikšnelę. Mano suknelė irgi visai ne tokia, kokia turėtų būti: audinys gerokai per smulkus, o mėlyna spalva — pernelyg ryški, nesvarbu, kad dažyta augaliniais mėlžolės dažais. Čia aš išvis nemačiau jokių ryškių spalvų. Be to, aš ganėtinai aukšta, pernelyg geri mano dantys, o rankos — labai jau baltos, kas, kad stropiai rausiausi kasinėjimuose. Jos turėtų būti ne tik gerokai purvinesnės, bet ir nusėtos nuožvarbomis. Čia visų, netgi vaikų, rankos suskirdusios ir kraujuojančios. Šiaip ar taip, juk gruodis.

Gruodžio penkioliktoji. Nuklausiau dalį ledi Imeinos ir ledi Elivysos ginčo dėl būtinybės parsikviesti naują kapelioną. Imeina sakė: „Laiko turime daugiau nei pakankamai pasiųsti ką nors jo pakviesti. Juk iki kalėdinių mišių liko dar dešimt dienų.” Taigi, galite pasakyti ponui Gilkraistui, kad bent jau savo buvimo vietą laike išsiaiškinau. Tačiau nežinau, ar toli atsidūriau nuo plyšio. Bandžiau nuosekliai prisiminti, kaip Gavynas atgabeno mane čionai, tačiau visi tos nakties prisiminimai beviltiškai susiraizgę, be to, dalies to, ką lyg ir prisimenu, iš tikrųjų nė būt nebuvo. Rodos, menu baltą arklį, kurio kamanos buvo apkabinėtos varpeliais, tilindžiuojančiais kalėdines giesmes visai kaip Karfakso bokšto varpai.

Gruodžio penkioliktoji čia reiškia, kad jūsuose šiandien — Kūčių vakaras; jūs visi rinksitės į pobūvį ir gersite šerį, o paskui eisite į šventosios Mergelės Marijos bažnyčią, į visuotines tarpbažnytines pamaldas. Nelengva suvokti, kad nuo jūsų mane skiria septyni šimtai metų. Negaliu išmesti iš galvos minties, kad, jei išsiropščiau iš lovos (ko padaryti negaliu — pernelyg svaigsta galva, man rodos, bus vėl pakilusi temperatūra) ir atidaryčiau kambario duris, išvysčiau ne Viduramžių menę, o Brasenozės laboratoriją ir ten — jus visus, laukiančius manęs: Badrį ir daktarę Arens, ir jus, pone Danvorti, jūs, kaip visuomet, valytumėte akinius ir bambėtumėte: na, ar nesakiau? Gaila, kad iš tikrųjų yra visai ne taip.

12

Ledi Imeina nė trupinėlio nepatikėjo Kivrinos amnezija. Kai Agnesė atnešė parodyti Kivrinai savo skaliką, paaiškėjo, kad tai mažytis šuniukas didelėmis šleivomis letenomis. Suspaudusi per storąjjilvelį, mergytė ištiesė šuniuką Kivrinai.

— Štai mano medžioklinis šuo, ledi Kivrina. Jeigu nori, gali jį paglostyti. Ar prisimeni kaip?

— Taip, — atsakė Kivrina. Ji paėmė šunytį iš pernelyg stipriai jį sugniaužusios Agnesės ir paglostė minkštutėlį juodą kailiuką. — Argi šiuo metu tu neturėtum siuvinėti?

Agnesė atsiėmė iš jos šunytį ir vėl suspaudė glėbyje.

— Senelė nuėjo išbarti prievaizdo, o Maisrė nulindo į arklidę. — Ji apsuko glėbyje šuniuką ir pakštelėjo jam į nosį. — Tai aš ir atėjau pasikalbėti su tavim. Senelė labai smarkiai širsta. Kai mes atkeliavome čionai, prievaizdas su visa šeima buvo įsikūrę mūsų menėje. — Ji dar kartą pakštelėjo šuniuką. — Senelė sako, kad tai prievaizdo žmona traukia jį į nuodėmę.

Senelė. Savaime suprantama, Agnesė nesakė nieko panašaus. Toks žodis bus sugalvotas tik aštuonioliktame amžiuje, bet vertėjas jau įsibėgėjo didžiuliais, kitąsyk gerokai trikdančiais šuoliais, tačiau jis netaisė neteisingai Agnesės tariamo Katerinos vardo, be to, protarpiais darydavo pauzes tose vietose, kur žodžio prasmė turėjo būti aiški iš konteksto. Kivrinai liko tik viltis, kad jos pasąmonė žino, ką daro.

— Ar tu — tikrai daltrisė, ledi Kivrina? — paklausė Agnesė.

Matyt, pasąmonė vis dėlto nežinojo, ką daro.

— Kas? — paklausė Kivrina.

— Daltrisė, — pakartojo Agnesė. Šunytis rangėsi kaip išmanydamas, stengdamasis išsivaduoti iš Agnesės glėbio. — Senelė sako, kad tokia tu ir esi. Sako, kad žmona, bėganti pas savo meilužį, turi labai rimtų priežasčių nieko neprisiminti.

Ak štai kaip. Adultress — tai yra svetimautoja. Na, vis geriau nei prancūzų šnipė. Tiesa, ledi Imeinai galbūt atrodo, kad viena kitam netrukdo.

Agnesė dar kartą pabučiavo šunytį.

— Senelė sako, kad ponioms nėra jokio reikalo žiemą bastytis po miškus.

Ir nė truputėlio neklysta, pagalvojo Kivima. Ledi Imeina teisi, kaip teisus buvo ir ponas Danvortis. Jai vis dar nepavyko išsiaiškinti, kur yra plyšys, nors rytą, kai ledi Elivysa atėjo patepti gyduolėmis jos smilkinio, ir prašė leidimo pasikalbėti su Gavynu.

— Jis išjojo ieškoti tų nedorėlių, kurie tave apiplėšė, — atsakė Elivysa, tepdama Kivrinos smilkinį kažkokia bjaurastimi, kuri trenkė česnakais ir siaubingai dilgino. — O gal ką nors prisimeni, kaip jie atrodė?

Kivrina tik papurtė galvą vildamasi, kad dėl jos suvaidintos amnezijos galų gale nebus pakartas koks nors niekuo dėtas bėdžius valstietis. Juk ji, jei neva nieko neprisimena, tikrai negalės pasakyti: „Ne, tai ne jis”.

Galbūt nereikėjo jai sakyti, kad išvis nieko nebeprisimenanti. Tikimybė, kad jie pažįsta de Bovrijė šeimą, labai jau menka, o dėl tos priežasties, kad ji ničnieko nepaaiškino, Imeina tik dar labiau ją įtarinėja.

Agnesė bandė užmaukšlinti šunyčiui savo kepuraitę.

— Miške yra vilkų, — pranešė ji. — Gavynas vieną nudobė kirviu.

— Agnese, ar Gavynas sakė tau, kur mane surado? — paklausė Kivrina.

— Aha. Juočkiui patinka nešioti mano kepuraitę, — pareiškė ji, sumaizgydama raištelius į palaidą mazgą.

— Iš jo elgesio taip neatrodo, — paprieštaravo Kivrina. — Tai kur Gavynas mane surado?

— Miške, — atsakė Agnesė. Šunytis išsirangė iš kepurės ir vos nedribtelėjo nuo lovos. Agnesė perkėlė jį toliau nuo krašto ir kilstelėjo už priekinių letenėlių. — Juočkis moka šokti.

— Nagi, duokš jį man palaikyti, — paprašė Kivrina, norėdama išgelbėti gyvulėlį nuo tolesnių kančių. Ji paėmė šuniuką ant rankų. — O kurioje miško vietoje Gavynas mane surado?

Agnesė pasistiebė, norėdama pamatyti šuniuką.

— Juočkis užmigo, — sukuždėjo ji.

Šunytis iš tiesų sniiduriavo, išvargintas Agnesės dėmesio. Kivrina pasiguldė jį greta savęs, ant kailinio apkloto.

— Ar jis rado mane toli nuo čia?

— Toli, — atsakė Agnesė, bet Kivrinai plika akimi buvo matyti, kad Agnesė net nenutuokia kur.

Nėra prasmės toliau kamantinėti. Akivaizdu, kad Agnesė nieko nežino. Jai būtinai reikės pasikalbėti su pačiu Gavynu.

— Ar Gavynas jau grįžo?

— Taip, — atsakė Agnesė, glostydama miegantį šunytį. — Ar tu nori su juo pasikalbėti?

— Taip, — atsakė Kivrina.

— Ar tu — tikrai daltrisė?

Agnesė taip mikliai šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, kad kitąsyk nelengva buvo sekti jos minčių giją.

— Ne, — atsakė Kivrina, bet čia pat jai dingtelėjo, kad ji neva nieko neprisimena. — Aš visiškai neprisimenu, kas aš tokia.

Agnesė patapšnojo Juočkį.

— Senelė sako, kad tik daltrisė gali šitaip įžūliai reikalauti pasikalbėti su Gavynu.

Virstelėjo durys, į kambarį įėjo Rozemunda.

— O tavęs ieško po visus kampus, kvaišele tu! — pareiškė ji, abiem rankomis įsisprendusi į klubus.

— Aš kalbėjausi su ledi Kivrina, — paaiškino Agnesė, neramiai dirstelėdama į apklotą, kur gulėjo Juočkis, beveik neįžiūrimas ant juodo kailio. Matyt, šunims buvo griežtai draudžiama landžioti į gyvenamąjį namą. Kivrina atsargiai užtraukė apklotą ant šunyčio, kad Rozemunda jo nepastebėtų.

— Mama sakė, poniai reikia ilsėtis, kad greičiau gytų jos žaizdos, — griežtai pareiškė Rozemunda. — Eime. Turiu pasakyti senelei, kad tave radau. — Ji išsivedė sesutę iš kambario.

Kivrina žvelgė joms pavymui karštai vildamasi, kad Agnesė neišplepės ledi imeinai, jog Kivrina vėl prašiusi pasikalbėti su Gavynu. Kivrina manė turinti pakankamai svarią priežastį prašyti pasikalbėti su Gavynu, tikėjosi, jog visi supras, kad ji nekantrauja ką nors sužinoti apie savo daiktus ir apie užpuolikus. Tačiau keturioliktame amžiuje netekėjusiai kilmingai moteriai buvo labai „nepadoru” „taip įžūliai” veržtis pasišnekėti sujaunu vyriškiu.

Elivysa galėjo kalbėtis su juo, kadangi buvo namų šeimininkė, kurios vyras išvykęs, taigi, — ir jo paties šeimininkė, o ledi Imeina — jo pono motina, tačiau Kivrinai derėjo palaukti, kol Gavynas užkalbins ją pats, ir tik tada atsakyti „kukliai, kaip ir tinka mergelei”. Bet aš vis vien būtinai turiu su juo pasikalbėti, pagalvojo Kivrina. Juk jis vienintelis žino, kur yra plyšys.

Į kambarį tekina įsiveržė Agnesė ir stvėrė miegantį šunytį.

— Senelė labai pyko. Manė, kad aš įkritau į šulinį, — tarstelėjo mergytė ir vėl iškurnėjo pro duris.

Be jokios abejonės, už tai „senelė„ dar ir gerokai apskaldė Maisrei ausis, pagalvojo Kivrina. Šiandien Maisrė kartąjau buvo pakliuvusi į bėdą dėl to, kad nenužiūrėjo Agnesės — mergytė atbėgo parodyti Kivrinai ledi Imeinos sidabrinės grandinėlės, kurią pavadino „rillieclary„ — šio žodžio vertėjas vėl neįveikė. Mažytėje, ant grandinėlės pakabintoje dėžutėje, paaiškino Agnesė Kivrinai, laikoma šventojo Stepono įkapių skiautelė. Ledi Imeina skambiai pliaukštelėjo Maisrei per raupuotą žandą už tai, kad ši leido Agnesei paimti relikvijorių bei nesaugojo jos — bet ne už tai, kad leido mergytei lankytis pas ligonę.

Atrodė, kad niekas čia pernelyg nesirūpina dėl to, kad mergaitės sukiojasi apie Kivriną, niekam ir į galvą neatėjo, kad jos gali užsikrėsti ta pačia liga. Nei Elivysa, nei Imeina, ją slaugydamos, niekaip nesistengė saugotis ir pačios.

Keturioliktojo amžiaus žmonės, savaime aišku, nesuprato, kaip pernešamas užkratas — manė, kad ligas savo nuodėmėmis žmonės užsitraukią patys, o epidemijos — tik rūsti Dievo bausmė. Vis dėlto užkrečiamos ligos nebuvo visai negirdėtas dalykas. Juodosios Mirties laikotarpiu paplito šūkis „Išvyk kuo greičiau, keliauk kuo toliau, užtruk svečioj šaly kuo ilgiau”. O atvejų, kai būdavo skelbiamas karantinas, pasitaikydavo ir dar anksčiau.

Bet čia niekas net neketina manęs privengti, galvojo Kivrina. O kas, jei manoji liga pakirs ir mergaites? Arba tėvą Rošą?

Visą tą laiką, kol ji klejojo karščiuodama, kunigas buvo šalia jos, jis ją lietė, klausė vardo. Kivrina net suraukė antakius, stengdamasi kuo tiksliau prisiminti tos nakties įvykius. Ji nukrito nuo arklio, o paskui ją apsiautė laužo liepsnos. Ne, laužas jos karščiuojančioms smegenims tik pasivaideno. Taip pat ir baltas arklys. Juk Gavyno ristūnas — juodas.

Jie jojo per mišką, paskui — kalvos šlaitu žemyn, pro bažnyčią, ir tada galvažudys… ne, nieko nebus. Visa naktis susivėlė į išdrikusį, išskydusi vaizdinį, kupiną bauginančių veidų, varpų ir liepsnų. Net laukymę, į kurią atsivėrė plyšys, ji prisiminė nebeaiškiai, tarytum apgaubtą ūkanos. Taip, ten stūksojo ąžuolas, ten vešėjo tankus karklynas, o ji sėdėjo atsišliejusi į vežimo ratą, nes galva taip svaigo, o galvažudys… Ne, galvažudys jai tik pasivaideno. Taip pat ir baltasis arklys. Gali būti, kad prisisapnavo ir bažnyčia.

Jai būtinai reikės paklausti Gavyno, kur yra plyšys — bet tik taip, kad negirdėtų ledi Imeina, laikanti ją daltrisė. Būtina kuo greičiausiai pasveikti, sukaupti tiek jėgų, kad pakaktų išsiropšti iš lovos, nulipti į menę, nueiti iki arklidžių, susirasti Gavyną ir pasikalbėti su juo akis į akį. Reikia pasistengti kuo greičiau pasveikti.

Ji jau šiek tiek sustiprėjo, nors vis dar buvo per silpna, kad niekieno nepadedama nueitų bent iki naktipuodžio. Svaigulys praėjo, temperatūra krito, bet ji pristigdavo kvapo, vos žengusi žingsnį. Vietiniai, matyt, irgi manė, kad ji sveiksta — beveik visą rytą paliko ją vieną, o atėjusi Elivysa užgaišo tik tiek, kol patepė jai smilkinį klaikiai dvokiančiu gyduolių tepalu. Ir netyčia privertė mane žengti klaidingą žingsnį, stengiantis susitikti su Gavynu, dingtelėjo Kivrinai.

Kivrina labai stengėsi pernelyg nenuogąstauti dėl to, ką sakė Agnesė, nesukti galvos, kodėl nesuveikė skiepai ir ar toli galėjo likti plyšys, verčiau jau sutelkti dėmesį į tai, kaip kuo sparčiau atgauti jėgas. Niekas neaplankė jos ir pavakary, tad Kivrina ryžosi pasitreniruoti sėstis ir nuleisti kojas nuo lovos krašto. Kai nešina žvake su dagtimi iš vikšrio šerdies atėjo Maisrė padėti jai pasiekti naktipuodį, nusigauti atgal iki lovos ji sugebėjo pati.

Naktį smarkiai atšalo; rytą atėjusi jos aplankyti Agnesė vilkėjo labai storos vilnos raudoną apsiaustuką su gobtuvu ir baltas vilnones kumštines pirštines.

— Ar norėtum pamatyti mano sidabrinę sagtelę? Ją man padovanojo seras Bloetas. Atnešiu parodyti rytoj iš ryto. Šiandien ateiti negalėsiu, mes iškeliaujame išsipjauti Kūčių pliauskos.

— Kūčių pliauskos? — sunerimo Kivrina. Parsinešti ritualinės, Kūčių vakarą deginamos pliauskos tradiciškai būdavo einama gruodžio dvidešimt ketvirtąją, o jos apskaičiavimais šiandien turėjo būti dar tik septynioliktoji. Nejaugi ji kažkaip ne taip suprato ledi Imeinos žodžius?

— Taip, — patvirtino Agnesė. — Namuose išsipjauti pliauskos paprastai einame tik Kūčių vakarą, tačiau dabar, atrodo, artėja pūgos, taigi senelė nori parsinešti pliauską iš anksto, kol dar laikosi gražūs orai.

Artėja pūgos… — pagalvojo Kivrina. O kaip jai reikės atpažinti plyšio vietą, jeigu užsnigs? Tiesa, ten vis dar mėtosi jos vežimas ir dėžės, tačiau jei sniego privers bent per kelis colius, ji niekada nebesuras kelio tenai.

— Ar visi ir iškeliaujate išsipjauti Kūčių pliauskos? — paklausė Kivrina.

— Ne. Tėvas Rošas išsikvietė mamą slaugyti susirgusio kumečio.

Tai štai kodėl Imeina šitaip įsisiautėjo: dabar galėjo niekieno netrukdoma pešioti Maisrę, rietis su prievaizdu ir kaltinti Kivriną svetimavimu.

— Ar senelė keliaus drauge su jumis?

— Taip, — atsakė Agnesė. — Aš josiu savo poniu.

— Rozemunda irgi išeina su jumis?

— Taip.

— Ir prievaizdas?

— Na taip, — nekantriai atsakė mergytė. — Eina visas kaimas.

— Ir Gavynas?

— Gavynas — ne, — atsakė Agnesė taip, tarytum tai būtų savaime suprantama. — O dabar man dar reikia nueiti į arklidę atsisveikinti su Juočkiu. — Tai tarusi, ji iškurnėjo iš kambario.

Vadinasi, ledi Imeina išeina, taip pat ir prievaizdas, o ledi Elivysa jau išėjusi — kažkur, slaugyti susirgusio valstiečio. Savo ruožtu Gavynas dėl kažkokių Agnesei, bet ne Kivrinai savaime suprantamų priežasčių nevyksta drauge su visais į mišką pjauti ritualinės pliauskos. Galbūt jis išėjo drauge su Elivysa, bet jeigu ne, jeigu jis lieka čia saugoti dvaro, tuomet Kivrinai gal ir pavyktų nutaikyti progą pasikalbėti su juo vienudu.

Maisrė irgi keliauja su visais — tai aišku, mat, atnešusi Kivrinai pusryčius, ji jau vilkėjo nubrizgusį purvinai rudą apsiaustą, o kojas buvo apsivyniojusi skylėtais skarmalais. Ji padėjo Kivrinai nueiti iki naktipuodžio, išnešė šį išpilti, paskui atnešė indą, kaupiną žioruojančių anglių — judėjo kur kas vikriau ir energingiau, nei Kivrina kada buvo mačiusi.

Kai Maisrė pasišalino, Kivrina palaukė dar valandą, kol įsitikino, kad visi jau išsiskirstė, tada išsiropštė iš lovos, priėjo prie lango ir atitraukė šį dengiančią drobės atraižą. Tačiau neišvydo nieko, tik nuogas medžių šakas tamspilkio dangaus fone; iš lauko siūbtelėjęs gūsis buvo dar šaltesnis nei oras kambaryje. Kivrina užsiropštė ant stovinčio po langu krėslo.

Dabar jai atsivėrė dvaro kiemas. Jame nieko nebuvo, dideli mediniai vartai stovėjo atkelti. Kiemo grindinio akmenys ir jį supantys šiaudiniai stogai atrodė šlapi. Pabūgusi, kad jau pradėjo snigti, Kivrina iškišo ranką laukan, bet taip ir nepajuto jokios drėgmės. Įsikibusi į šaltą it ledas akmenį, ji nulipo ant grindų ir susigūžė prie žarijų indo.

Tačiau šilumos šis beveik neskleidė. Kivrina apglėbė save abiem rankomis, mėgindama bent kiek sušilti; vilkėdama vien plonus apatinius marškinius, ji jau ėmė drebėti nuo šalčio. Kažin, kur jie nukišo mano drabužius? — susimąstė ji. Viduramžiais drabužiai paprastai būdavo kabinami ant specialių karčių prie lovos, tačiau šiame kambaryje nesimatė nei kokių nors karčių, nei kablių.

Drabužius ji surado skrynioje lovos kojūgalyje — tvarkingai sulankstytus ir sudėtus į krūvelę. Viską išsiėmė, apsidžiaugė, aptikusi ir batus. Paskui užvožė skrynią ir ilgokai ilsėjosi, atsisėdusi ant dangčio, stengdamasi atgauti kvapą.

Privalau šį pat rytą pasikalbėti su Gavynu, tikino save Kivrina; liko tik viltis, kad kūnas nepristigs jėgų. Juk tokia proga, kai nieko nėra namuose, daugiau gali nebepasitaikyti. Be to, netrukus pradės snigti.

Stengdamasi kuo daugiau sėdėti, ji šiaip ne taip apsirengė, atsirėmusi į baldakimo karkasą, užsitempė glaudžiai kojas aptempiančias kelnes ir batus. Paskui vėl krito į lovą. Tik valandėlę pailsėsiu, galvojo, tik tiek, kad spėčiau sušilti. Ir akimoju užmigo.

Kivriną pažadino varpas — gausmas sklido iš pietvakarių, matyt, skambėjo tas pats varpas, kurį ji išgirdo vos persikėlusi čionai. Jis ilgai skambėjo ir vakar, paskui nutilo, o Elivysa priėjo prie lango ir gerą valandėlę stoviniavo ten, tarsi mėgindama įžiūrėti, kas nutiko. Iš lauko sklindanti šviesa buvo priblėsusi, bet tik todėl, kad susitelkė dar storesnį, dar žemesni debesys. Kivrina užsimetė apsiaustą ir atidarė duris. Išvydo laiptus — stačius, iškirstus tiesiog akmeninėje sienoje, be jokių turėklų. Agnesei dar smarkiai pasisekė, kad atsipirko nubrozdintu keliuku. Juk galėjo stačia galva nugarmėti žemyn. Kivrina lipo lėtai, ranka prisilaikydama akmeninės sienos, dairydamasi po menę; įveikusi pusę laiptų, stabtelėjo pailsėti.

Aš iš tikrųjų čia, pagalvojo ji. Iš tikrųjų 1320-uosiuose. Ugniavietėje kambario viduryje blausiai švytėjo pelenais aptrauktos žarijos; iš įtaisytos virš jo skylės dūmams išeiti ir pro aukštus, siaurus langus sklido šiek tiek šviesos, tačiau menės pakraščiuose telkėsi tiršti šešėliai.

Kivrina stabtelėjo ant laiptų, žvilgsniu skvarbydama dūmų prisisunkusią prietemą: ar tikrai namuose nieko nėra? Prie galinės sienos stovėjo aukštas krėslas, drožinėta atkalte bei ranktūriais, greta jo — dar vienas, ledi Elivysos — šiek tiek mažesnis, šiek tiek kukliau išpuoštas. Ant sienos už krėslų kabojo gobelenai, o tolimajame kambario gale į sieną rėmėsi kopėčios, vedančios, matyt, į palėpę. Palei kitas sienas stūksojo sunkūs mediniai stalai su ilgais, plačiais suolais, o dar vienas, siauresnis suoliukas rėmėsi į sieną po pat laiptais. Elgetų suolas. Siena, į kurią jis rėmėsi, iš tikrųjų buvo tik širma.

Kivrina nulipo likusį laiptų galą ir ant pirštų galiukų nutykino prie širmos, po kojomis šiugždėjo ant grindų paskleisti džiovinti vikšriai. Prisiartinusi prie širmos Kivrina įsitikino, jog tai — iš tiesų pertvara, vidinė siena, sauganti nuo skersvėjų, traukiančių nuo durų. Kartais tokiomis širmomis būdavo suformuojamas atskiras kambarys su atitvertomis lovomis abiejuose galuose, bet čia buvo atskirtas tik siauras koridoriukas, jame ant sienų Kivrina išvydo ir kablius, skirtus apsiaustams pakabinti. Tačiau dabar ant jų nekabojo nė vienas apsiaustas. Gerai, pagalvojo Kivrina. Vadinasi, visi tikrai išėję.

Durys buvo atlapos. Ant grindų greta jų kėpsojo pora numintų batų, medinis kibiras ir Agnesės vežimaitis. Kivrina stabtelėjo prieangyje, grumdamasi su dusuliu; gaila, bet atsisėsti čia nebuvo kur. Paskui ji atsargiai dirstelėjo pro duris ir iškiūtino laukan.

Uždarame kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Kiemas buvo grįstas nugludintais gelsvais akmenimis, bet pačiame viduryje, kur įrengtas medinis vandens nutekėjimo latakas, liulėjo nemenkas dumblynas, marguojantis gausybe ir pėdų, ir kanopų įspaudų, telkšojo ir kelios drumzlinos balutės. Iš vieno tokių klanelių vandenį gėrė keletas liesų, nusususių viščiokų. Tais laikais vištos buvo auginamos vien dėl kiaušinių. Keturioliktojo amžiaus žmonės paukštienos valgydavo nedaug, nebent balandžių mėsą.

Prie pat vartų buvo ir balandinė, o pastatas šiaudų stogu greta jos — reikia manyti, virtuvė, dar vienas šalia prisiglaudęs mažesnis namelis — tikriausiai podėlis. Aklidė su plačiomis durimis dunksojo kitapus kiemo, o užjos, siauro praėjimo atskirtas — didelis akmeninis svirnas.

Pirmiausia Kivrina kyštelėjo nosį į arklidę. Jos pasitikti išpuolė Agnesės šunytis, džiaugsmingai viaukčiodamas ir juokingai krypuodamas ant nevikrių letenų. Kivrina paskubomis įvijo jį atgal vidun ir užtrenkė sunkias medines arklidės duris. Akivaizdu: Gavyno čia nėra. Nebuvo jo nei svirne, nei virtuvėje, nei bet kuriame kitame pastate, iš kurių didžiausias pasirodė besąs alaus varykla. Agnesė pasakė, kad Gavynas drauge su visais neis į mišką išsipjauti Kūčių pliauskos — pasakė taip, tarytum tai būtų savaime suprantama, dėl to Kivrina ir pamanė, kad jis lieka saugoti dvaro, bet dabar jai šovė mintis, ar tik jis nebus iškeliavęs drauge su Elivysa aplankyti susirgusio kumečio.

O jeigu taip ir yra, nutarė ji, vadinasi, plyšio vietą teks susirasti pačiai. Ji vėl patraukė arklidės link, bet pusiaukelėje sustojo. Būdama tokia nusilpusi, ji be pagalbos net neįstengs užsiropšti ant arklio, o net jei kaip nors ir užsėstų, niekaip neišsilaikytų jam ant nugaros — pernelyg smarkiai svaigo galva. Tiesą sakant, svaigulys vargino taip, kad ir eiti ieškoti plyšio ji nieku gyvu negalėjo. Bet aš privalau eiti, tikino ji save. Namuose nieko nėra, artėja sniegas.

Ji dirstelėjo vartų pusėn, o paskui — į siaurą praėjimą, skiriantį arklidę nuo svirno, neapsispręsdama, kurion pusėn traukti. Atvykdami čionai, jie leidosi kalvos šlaitu žemyn, pakeliui ji matė bažnyčią… Kivrina prisiminė girdėjusi skambinant varpą. Atmintyje neišliko nei vartai, nei kiemas, bet užvis labiausiai tikėtina, kad ją atgabeno kaip tik šiuo keliu.

Ji nužingsniavo kiemo grindiniu, išsigandę viščiokai, pašėlusiai kudakuodami, nėrė slėptis už vandens lovio. Kivrina priėjo prie vartų ir nužvelgė kelią. Siauru rąstų tilteliu jis vedė į kitą upokšnio pusę, o paskui suko į pietus, į medžių tankmę. Tačiau nesimatė jokios kalvos, jokios bažnyčios, jokio kaimo — nė menkiausio ženklo, kad, eidama ton pusėn, ji galėtų surasti plyšį.

Bažnyčia kažkur tikrai turėjo būti. Juk ir gulėdama lovoje ji girdėjo kažkur visai čia pat skambant varpą. Kivrina patraukė atgal, vėl perėjo kiemą ir nužingsniavo pažliugusiu takučiu palei svirną. Takelis vedė pro apskritą žiogrių aptvarą, kuriame kriuksėjo pora murzinų paršelių, paskui — pro išvietę: būdelės paskirtį iš tolo išdavė kvapas. Kivrina jau pabūgo, kad tik į lauko išvietę takutis ir veda, bet šis apsuko ją ir nuvingiavo į atvirą lanką.

Čia ji išvydo ir kaimą. Buvo ir bažnyčia — dunksojo kitame pievos pakraštyje, kaip tik ten, kur Kivrina ir prisiminė ją esant, o už bažnyčios aukštyn kilo ir kalvos šlaitas, kuriuo jie atkako čionai.

Iš pažiūros pieva nelabai tepriminė pievą. Prieš akis driekėsi nušiurusi, dyka atvira erdvė, kurios vienoje pusėje spietėsi lūšnelės, o kitoje gurgėjo gluosniais apaugęs upokšnis, tačiau nurudusioje lankoje vis dar ganėsi karvė, pašiodama žolės likučius, o prie lapus nubarsčiusio didžiulio ąžuolo buvo pririšta ožka. Trobesiai gūžėsi išsirikiavę eile tarp šieno kupetų ir mėšlo krūvų, kuo toliau nuo dvaro pastato — tuo menkesni, tuo labiau sukiužę, bet netgi pats artimiausias, kuriame, reikia manyti, gyveno prievaizdas su šeima, tebuvo vargana lūšnelė. Visa kas atrodė gerokai menkiau, labiau apgliaumiję purvu, labiau susmukę, nei Kivrinai teko matyti istorinių aprašų iliustracijose. Vien tik bažnyčia ir atrodė taip, kaip turėtų atrodyti.

Varpinės bokštas stypsojo atskirai nuo bažnyčios, tarp šventoriaus ir pievos. Varpinė buvo akivaizdžiai naujesnė už pačią bažnyčią su normaniškais, užapvalintais arkiniais langais, suręstą iš pilkšvo akmens. Savo ruožtu varpinės bokštas buvo aukštas ir apvalainas, iš gelsvo, kone auksinio atspalvio akmens.

Pro bažnyčią vingiavo keliukas, ne platesnis už tą, į kurį Kivrina išniro netoli plyšio; apsukęs varpinę, jis vedė kalvos šlaitu aukštyn, į mišką.

Šituo keliu mane ir atgabeno čionai, pagalvojo Kivrina ir patraukė per plyną pievą, bet, vos išlindo iš už svirno užuovėjos, jai tarsi kumščiu smogė vėjas. Apsiaustąjis perkošė taip, tarsi drabužis būtų popierinis, gūsis lyg durklas pervėrė krūtinę. Kivrina kaip įmanydama susisupo į skvernus, delnu prispaudė atlapus prie krūtinės ir pajudėjo pirmyn.

Pietvakarių pusėje vėl ėmė gausti varpas. Kažin, kam jis skambina dabar? — susimąstė Kivrina. Elivysa ir Imeina kažką kalbėjosi apie varpų skambėjimą, bet tuo metu Kivrina dar nesuprato jų kalbos, o kai vakar varpas ėmė gausti vėl, Elivysai tai buvo nė motais, tarsi nė nebūtų jo išgirdusi. Tikriausiai šitas varpų gaudimas bus kažkaip susijęs su Adventu, pagalvojo Kivrina. Ji žinojo, kad varpais skambinama Kūčių vakarą, temstant, o paskui — valandą prieš vidurnaktį. Gali būti, kad Advento metu varpais skambinama ir kokiomis nors kitomis progomis.

Kelias buvo pažliugęs, dumblinas, išduobijęs. Kivrinai pradėjo mausti krūtinę. Smarkiau prispaudusi delną, ji iš paskutiniųjų stengėsi žengti kuo sparčiau. Tolumoje, už dirbamų laukų, ji įžiūrėjo kažkokį judėjimą. Reikia manyti, tai valstiečiai — grįžta išsipjovę Kūčių pliauską ar traukia parsivaryti gyvulių. Tačiau aiškiai ji nieko nebeįžiūrėjo. Jai dingojosi, kad ties horizontu jau sūkuriuoja snaigės. Reikia paskubėti…

Vėjyje plakėsi jos apsiausto skvernai, iš paskos sūkuriuodami vijosi sudžiūvusių lapų verpetai. Nuleidusi galvą karvė iš lėto sliūkino iš pievos, ieškodama užuovėjos tarp trobelių. Tiktai jokios užuovėjos ten negalėjo būti. Trobelės, iš pažiūros — ne aukštesnės už Kivriną, atrodė tarsi surišti ir susmaigstyti į žemę žabų ryšeliai, nuo vėjo jos nėmaž neapsaugojo.

Varpas vis dar skambėjo, vėjas nešė sunkius, lėtus jo dūžius, ir Kivrina netrukus susizgribo sulėtinusi žingsnį, einanti varpo dūžių ritmu. Ne, šitaip nevalia. Jai reikia paskubėti. Bet kurią akimirką gali pradėti snigti. Tačiau vos paspartinus žingsnį, krūtinę pervėrė toks aštrus skausmas, kad ji užsikosėjo. Teko sustoti; kosėdama Kivrina net susirietė dvilinka.

Ne, jai nepavyks, neužteks jėgų. Neištižk, griežtai įsakė ji sau, tu privalai surasti plyšį. Bet aš sergu. Reikia grįžti atgal. Nueik bent iki bažnyčios, galėsi užeiti vidun ir valandžiukę atsipūsti.

Ji vėl žengė pirmyn, valios pastangomis stengdamasi užslopinti kosulį, tačiau bergždžiai. Atrodė, nebegali net įkvėpti. Staiga suprato neįveiksianti netgi tų kelių žingsnių iki bažnyčios, o apie plyšį nėra ko nė kalbėti. Bet tu privalai ten nueiti! — užriko ji pati sau, mėgindama nustelbti varstantį skausmą. Privalai prisiversti nueiti iki galo!

Ji vėl sustojo ir susilenkė, nebeištverdama skausmo. Dar visai neseniai būgštavo, kad jos nepamatytų koks atsitiktinai iš lūšnelės išlindęs valstietis, bet dabar jau troško, kad kas nors pasirodytų, kad padėtų jai nueiti atgal iki dvaro pastato. Tačiau niekas nesirodė. Niekas nesėdi namuose — visi kažkur ten, tame kiaurai košiančiame vėjyje, išėję parsinešti Kūčių pliauskos, parsivaryti gyvulių. Kivrina vėl apžvelgė laukus. Kažkur tolumoje dūlavusios figūrėlės dabar buvo suvisai išnykusios.

Ji kaip tik atsidūrė ties paskutiniąja trobele. Už šios pabirusios kėpsojo tik kelios pašiūrės, kuriose, ji vylėsi, niekas negyveno — niekas ten ir negalėjo gyventi. Tikriausiai tai kažkokie ūkiniai pastatai — tvartai, o gal klėtys, o už jų, žinoma, ne taipjau ir toli, netgi visai čia pat — ir bažnyčia. Jei eisiu lėtai, žingsnelis po žingsnelio, gal man ir pavyks, tarė sau Kivrina ir koja už kojos pajudėjo bažnyčios link. Sulig kiekvienu žingsniu skausmas draskė krūtinę. Kivrina sustojo ir susverdėjo. Ir pagalvojo: nieku gyvu nevalia apalpti. Juk niekas nežino, kur aš.

Ji atsigręžė ir pažvelgė į dvarą. Ne, jai nebepavyks parsigauti net iki menės. Reikia atsisėsti, galvojo ji, tačiau patežusioje keliūtėje nebuvo kur sėsti. Ledi Elivysa slaugo susirgusį kumetį. Ledi Imeina su mergaitėmis, kaip ir visas kaimas, išėję į mišką parsinešti Kūčių pliauskos. Nė viena gyva dvasia nežino, kur aš.

Vėjas vis labiau stiprėjo, šniokšdamas jau nebe paskirais pūkšniais, o vienu stipriu, ryžtingu, laukus šluojančiu srautu. Privalau bent pamėginti sugrįžti atgal į namą, tikino save Kivrina, tačiau nebepajėgė ir to. Net paprasčiausiai stovėti reikėjo pernelyg daug pastangų. Jeigu tik būtų kur atsisėsti, ji tuoj pat ir sėstų pailsėti, tačiau tarp trobelių iki pat tvorų žliugėjo tižus dumblynas. Nėra kas darą — teks užeiti į lūšną.

Trobelę supo išsiklaipiusių pinučių tvora, sukurpta iš žiogrių ir tarp jų supintų žalių šakelių. Aukščio tvorelė buvo gal iki kelių — nebūtų sulaikiusi net katės, jau nekalbant apie karves ar avis, nuo kurių saugoti namus ir buvo skirta. Tiktai vartelių statramsčiai siekė juosmenį, ir Kivrina su dėkingumu į vieną jų atsirėmė.

— Eei! — sušuko ji į vėją. — Ar čia kas nors yra?

Bakūžės duris nuo vartelių skyrė vos pora žingsnių, o sienos jokiu būdu negalėjo slopinti garso. Vėjas, ir tas košė kiaurai. Kivrina matė nemenką skylę sienoje — ten, kur molio su smulkintais šiaudais glaistas sutrupėjo ir nubyrėjo nuo supintų šakų karkaso. Taigi, jei viduje ko nors esama, ją būtinai turėjo išgirsti. Kivrina nukabino vartelius prilaikančią odinę kilpą, įėjo vidun ir pabeldė į žemutes, pliauskomis sutvirtintas duris.

Niekas jai neatsakė, Kivrina ir nelaukė jokio atsako. Ji dar kartą šūktelėjo: „Ar čia kas nors yra?” — jau net nebesivargindama klausytis, kaip vertėjas tai išvertė, ir pabandė atkelti skersai durų įtaisytą medinį užšovą. Tačiau šis buvo pernelyg sunkus. Tada ji pabandė išstumti jį iš prorėžų, išpjautų išsikišusiose sąramose, bet nepajėgė ir to. Lūšnelė buvo tokia sukiužusi, kad, atrodė, gali subyrėti bet kurią akimirką, tačiau Kivrina nevaliojo net atidaryti durų! Teks pasakyti ponui Danvorčiui, kad Viduramžių būstai — ne tokie jau netvirti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kivrina atsirėmė į duris ir susigriebė už krūtinės.

Už nugaros kažkas sušnarėjo; Kivrina atsigręžė, jau žiodamasi sakyti „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų sodą”. Tai buvo karvė — nerūpestingai ištiesusi kaklą per tvorą, ji naršė nurudusius lapus: beveik nė nereikėjo stengtis, kad juos pasiektų.

Niekur nesidėsi, teks traukti atgal į dvarą. Kivrina atsirėmė į vartelius, kruopščiai vėl juos užsklendė, užkabino kilpą atgal ant baslio, paskui prisilaikė kaulėtos karvės nugaros. Gyvulys kelis žingsnius sekė paskui ją, lyg manytų, kad Kivrina vedasi ją melžti, o paskui nusliūkino atgal į sodelį.

Staiga virstelėjo vienos pašiūrių, kuriose, regis, tikrai niekas negalėtų gyventi, durys, laukan išniro basakojis vaikiščias. Ir staiga sustojo išsigandęs.

Kivrina pasistengė išsitiesti.

— Prašau, — sugergždė ji, tarp žodž’ų sunkiai traukdama į plaučius orą, — ar galėčiau valandėlę pailsėti tavo namuose?

Berniukas dėbsojo į ją buku žvilgsniu, apatinis jo žandikaulis atkrago. Vaikiščias buvo kraupiai liesas, rankos ir kojos — ne storesnės už tvoros žabus.

— Prašau, nubėk ko nors pakviesti. Pasakyk, kad aš sergu.

Vos tai ištarusi, ji susizgribo: juk bėgioti jis gali neką labiau nei ji pati. Berniuko pėdos buvo pamėlynijusios nuo šalčio. Jo burna atrodė išopėjusi, skruostai ir viršutinė lūpa apgargėję sukepusiu krauju, kuris, matyt, buvo pasipylęs iš nosies. Jį kamuoja skorbutas, ne kitaip, dingtelėjo Kivrinai, ir jo būklė dar prastesnė nei mano. Vis dėlto ji pakartojo:

— Nubėk į dvarą, pakviesk ką nors.

Berniukas staiga persižegnojo kaulėta suskirdusia ranka.

— Bighaull emeurdroud ooghattund enblastbardey, — išstenėjo, atatupstas slinkdamas atgal į trobelę.

O Dievulėliau… Kivrina puolė į neviltį. Jis manęs nesupranta, o aš nebeturiu jėgų net mėginti dar ką nors jam aiškinti.

— Prašau, padėk man, — ištarė ji; jai pasirodė, kad šitai berniukas kone suprato. Jis žingtelėjo žingsnį jos link, bet paskui staiga šoko į šalį ir nukumėjo bažnyčios pusėn.

— Palauk! — šūktelėjo Kivrina.

Tačiau vaikiščias pranėrė pro karvę, apibėgo tvorelę ir išnyko už lūšnelės. Kivrina apžvelgė pašiūrę. Netgi šitaip vadinti tą laužą buvo pernelyg skambu. Irštva veikiau priminė šieno kupetą, suramstytą iš pagalių, žole bei šieno gniūžtėmis užkaišytais plyšiais. Duris, iš pažiūros nupučiamas vienu kvėptelėjimu, atstojo savotiškas demblys, sudėtas iš pagaikščių ir suraišiotas pajuodusia virve — berniukas paliko jas atdaras. Kivrina peržengė aukštą slenkstį ir įėjo vidun.

Lūšnelėje buvo tamsu ir taip prirūkę dūmų, kad Kivrina išvis nieko nematė. Dvokas tvyrojo klaikus. Kaip tvarte. Ne, dar baisesnis. Paukščių diendaržio smarvė maišėsi su dūmų, pelėsių, gaižiu žiurkių tvaiku. Kivrina turėjo susiriesti kone dvilinka, kad tilptų įlįsti pro duris. Viduje ji išsitiesė ir galva užkliudė pagalius, atstojančius pašiūrės sijas.

Trobelėje — jei tik tai tikrai buvo trobelė — atsisėsti nebuvo kur. Visa patalpa buvo prigrūsta maišų ir kažkokių padargų, tarsi tai vis dėlto būtų pašiūrė įrankiams susidėti, baldų nesimatė išvis jokių, išskyrus klibantį stalą su nelygiomis, iš vidurio į visas puses išsiskėtusiomis kojomis. Tačiau ant stalo stovėjo medinis dubuo, gulėjo duonos žiauberė, o lūšnos centre, vieninteliame neapkrautame plotelyje, negiliame įdubime virpčiojo ugnelė.

Matyt, nuo to menko lauželio viduje ir buvo prirūkę šitiek dūmų, nors lubose virš ugniavietės ir buvo palikta anga jiems išeiti.

Laužas buvo visai mažytis, smilko vos keli pagaikščiai, tačiau skersvėjis, traukiantis pro prastai užkaišiotus plyšius sienose bei lubose, gainiojo dūmus po visas pakampes, užgrūstoje trobelėje sūkuriavo ir vėjas, regis, pučiantis iš visų pusių vienu metu. Kivrina sukosėjo, kas buvo nedovanotina klaida. Jai pasirodė, kad nuo kiekvieno spazmo visa kas krūtinėje trupa į šipulius.

Sukandusi dantis, iš paskutiniųjų tramdydama kosulį, Kivrina sudribo ant maišo su svogūnais, prisilaikydama į jį atremto kastuvo, o paskui — ir tokios iš pažiūros trapios sienos. Vos atsisėdusi, ji kaipmat pasijuto geriau, nors šaltis spaudė toks, kad ji matė iš burnos iškvepiamą garą. Kažin, kokie kvapai tvyro čia vasarą? — dingtelėjo mintis. Kivrina tvirčiau susisupo į apsiaustą, skvernais tarsi antklode užklodama kelius.

Kojas tvilkė pažemiu traukiantis žvarbus skersvėjis. Kivrina apsikamšė apsiaustu ir pėdas. Paskui pasiekė ilgakotes žirkles medžių šakoms genėti ir pažarstė jomis ugnelę. Liepsnos plykstelėjo kiek skaisčiau, blausiai nutvieksdamos trobelę — mirguliuojančioje prietemoje ši tik dar labiau priminė rakandų pašiūrę. Viename jos krašte buvo prilipdytas žemas priestatas — galbūt tvartui, nes nuo likusios lūšnos erdvės jį skyrė tvorelė, netgi dar žemesnė, nei juosiančioji visą gūžtą. Šviesos nepakako, kad Kivrina įžiūrėtų, kas yra priestato kertėje, tačiau iš ten sklido krebždėjimas.

Galbūt ten bruzdėjo kiaulė, nors tokiu metu valstiečiai kiaules lyg ir turėtų būti paskerdę. O gal melžiama ožka? Kivrina dar kartą pabaksnojo lauželį, kad šiek tiek daugiau šviesos kristų ir į atskirtąją kertę.

Krebždėjimas sklido iš šiapus varganos užtvaros — iš didelio, užapvalintu stogu narvo. Narvas šitame murkšliname kampe kažkaip graudžiai netiko — glotnūs, išlenkti metaliniai strypai, kruopščiai pagamintos durelės, prašmatni sklendė. O narve tupėjo žiurkė, jos akyse blykčiojo Kivrinos pakurstytos ugnies atšvaitai.

Gyvūnas tupėjo ant užpakalinių letenėlių ir žiūrėjo į Kivriną, o priekinėmis, stulbinančiai panašiomis į žmogaus rankas, laikė gabalėlį sūrio — šis ir įviliojo žiurkę į nelaisvę. Ant narvo grindų voliojosi ir daugiau sudžiūvusio, veikiausiai ir supelijusio sūrio trupinėlių. Čia maisto daugiau nei rastum visoje trobelėje, pagalvojo Kivrina; ji nekrustelėdama sėdėjo ant suzmekusio svogūnų maišo. Nė manyt nepamanytum, jog čia esama ko nors, ką vertėtų saugoti nuo žiurkių.

Savaime aišku, žiurkių Kivrinai jau teko matyti — sąmonės vystymosi istorijos paskaitose, o taip pat ir tada, kai pirmame kurse buvo tikrinama dėl fobijų. Bet ne tokių. Šitokių žiurkių, bent jau Anglijoje, niekas neregėjo jau penkiasdešimt metų. Reikia pripažinti, žiurkė buvo labai daili, žvilgančiu juodu kailiuku, ne ką didesnė už baltąsias laboratorines žiurkes — ir tolį gražu ne tokia stambi kaip ta riebi ruda žiurkė, pakišta Kivrinai per bandymus.

Ši atrodė netgi kur kas švaresnė už rudąją žiurkę. Anoji ir buvo tokia, kokią reikėtų įsivaizduoti kanalizacijos bei nutekamųjų vamzdžių gyventoją, iš kur neabejotinai ir buvo atkeliavusi — murzinu, sudulkėjusiu, pilkšvai rudu kailiu, ilga, šlykščiai plika uodega. Tik pradėjusi studijuoti Viduramžius, Kivrina niekaip nevaliojo suprasti, kaip to meto žmonės pakenčia tuos kokčius padarus savo svirnuose, jau nekalbant apie namus. Jai kėlė pasibjaurėjimą vien mintis apie tą padarą, bruzdantį sienoje prie pat jos lovos. Tačiau ši žiurkė narvelyje atrodė tikrai visai švari — švytinčiomis juodomis akutėmis, blizgančiu juodu kailiuku. Ji buvo neabejotinai švaresnė už Maisrę, galbūt ir protingesnė. Atrodė visiškai nekenksminga.

Tarsi pagrįsdama šią mintį, žiurkė krimstelėjo dar vieną mažulytį sūrio trupinėlį.

— Vis dėlto tu toli gražu nesi nekenksminga, — pasakė jai Kivrina. — Tu — tikra Viduramžių rykštė.

Žiurkė išmetė iš letenėlių sūrį ir krustelėjo per žingsnelį pirmyn, jos ūsai trūkčiojo. Rausvomis priekinėmis letenėlėmis ji įsikibo narvo virbų ir tarsi maldaudama sužiuro pro juos.

— Pati žinai, aš negaliu tavęs išleisti, — pasakė Kivrina; žiurkės ausys krustelėjo, tarsi gyvūnas būtų ją supratęs. — Tu ėdi brangius grūdus, tu užterši maistą, tu drauge su blusomis pemeši užkratą, o dar po dvidešimt aštuonerių metų, drauge su savo gentainiais, išnaikinsi pusę Europos gyventojų. Ledi Imeinai derėtų nuogąstauti dėl tavęs ir taviškių, o ne sukti galvą dėl prancūzų šnipų ar nemokytų kunigų. — Žiurkė žiūrėjo tiesiai į ją. — Žinai, mielai išleisčiau tave į laisvę, bet negaliu. Juodoji Mirtis ir šiaip jau buvo pakankamai šiurpi. Ji nušlavė pusę Europos. Ką gali žinoti, jeigu tave išleisčiau, galbūt dėl tavo palikuonių kaltės viskas būtų dar šiurpiau?

Žiurkė paleido grotų virbus ir ėmė blaškytis po narvą, vis atsitrenkdama į sienas, be paliovos beprasmiškai sukdama ratus.

— Jeigu tik galėčiau, tikrai tave išleisčiau, — kalbėjo Kivrina. Lauželis baigė visiškai užgesti. Kivrina dar kartą pamaišė ugniavietę, bet ten jau buvo likę vien pelenai. Vildamasi, kad berniukas bus ką nors pakvietęs, Kivrina paliko duris atviras, bet dabar šios pokštelėjusios užsitrenkė, panardindamos ją į visišką tamsą.

Jie juk net nenumanys, kur manęs ieškoti, pagalvojo Kivrina, nors ir žinojo, kad kol kas niekas jos ir neieško. Visi juk mano, kad ji ramiai miega savo lovoje viršutiniame kambaryje. Ledi Imeina net neužsuks patikrinti, kaip ji laikosi — ateis tik tada, kai bus vakarienės metas. Taigi, geriausiu atveju ieškoti jos pradės tik po mišparų, o tada jau bus sutemę.

Lūšnelėje įsiviešpatavo tyla. Vėjas tikriausiai nurimo. Ir žiurkės nebebuvo girdėti. Tik kartą lauželyje sušnypštė žalia šakelė, pažerdama ant aslos spiečių žiežirbų.

Niekas nežino, kur aš, pagalvojo Kivrina ir prispaudė delną prie krūtinės, tarsi kas būtų persmeigęs ją durklu. Niekas nežino, kur aš. Niekas, netgi ponas Danvortis.

Ne, tai, žinoma, netiesa. Ledi Elivysa gali būti jau grįžusi, galbūt užlipo pas ją su dar viena dvokiojo gyduolių tepalo porcija. O gal parsirado Maisrė — juk ledi Imeina galėjo parsiųsti ją namo. O gal vaikiščias vis dėlto nubėgo pakviesti žmonių iš laukų — jie gali prisistatyti bet kurią minutę, nesvarbu, kad durys uždarytos. Netgi tuo atveju, jei iki pat mišparų niekas nesusizgribs, kad ji pradingo, vietiniai juk turi deglų bei žibintų, o ir to ligoto berniuko tėvai grįš iš laukų gamintis vakarienės — ir, žinoma, aptiks ją, tada nubėgs pakviesti ko nors iš dvaro. Kad ir kas nutiktų, tikino save Kivrina, tu juk nelikai visiškai viena; tik tuo ir liko guostis.

Kadangi iš tikrųjų ji kaip tik ir liko visai viena. Dar bandė drąsintis įtikinėdama save, kad yra ne visai taip, kad kokie nors rodmenys tinklo valdymo ekranuose būtinai turėjo pakišti mintį Gilkraistui bei Montojai, jog kažkas nukreivojo į šoną nuo numatyto plano, kad ponas Danvortis privertė Badrį šimtus kartų viską patikrinti ir pertikrinti, kad jie visi drauge kažkaip sugebėjo išsiaiškinti, kas nutiko, ir dabar laiko tinklą atvirą. Tačiau šitaip, savaime aišku, nebuvo. Visi jie net nenutuokia, kur ji — lygiai taip pat, kaip ir Agnesė ar Elivysa. Jie neabejoja, kad ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, tiksliai žino, kur yra plyšys, ir dabar tyrinėja Viduramžius, o jos mažyčiame prietaisėlyje kaupiasi vis daugiau medžiagos apie keistus senovinius papročius bei javų sėjomainą. Kad jai kažkas nutiko, jie susigaudys tik tada, kai po dviejų savaičių atidarys tinklą.

— O tada jau bus sutemę, — ištarė Kivrina balsu.

Ji sėdėjo nejudėdama, nenuleisdama akių nuo lauželio. Šis jau beveik visiškai išblėso, o aplinkui nesimatė nė menkiausio pagaikščio, kuriuo būtų galima pakurstyti ugnį. Kivrina nejučia susimąstė: galbūt tasai berniukas buvo paliktas namuose parinkti žagarų? O kuo jie šiąnakt pasikūrens išvėsusį būstą?

Ji visiškai viena, laužas baigia užgesti, ir niekas nežino, kur ji, niekas, išskyrus žiurkę, kuriai lemta išgalabyti pusę Europos. Kivrina atsistojo, vėl trinktelėdama pakaušiu į lubas, pastūmė lūšnos duris ir išėjo laukan.

Laukuose ir dabar nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Vėjas nutyko, Kivrina labai aiškiai girdėjo iš pietvakarių atsklindantį varpo gausmą. Palšas dangus jau žarstė pirmąsias retas sniegules. Kalvelė, ant kurios rymojo bažnyčia, buvojau visa užklota plonyte sniego drobule. Kivrina patraukė bažnyčios link.

Suskambo dar vienas varpas, šis — labiau į pietus ir gerokai arčiau; aukštesnis, labiau metalinis skambesys bylojo, kad šitas varpas — mažesnis. Kartą pradėjęs, jis vis gaudė ir gaudė, šiek tiek atsilikdamas nuo pirmojo, tad skambėjo tarsi jo aidas.

— Kivrina! Ledi Kivrina! — staiga suskardėjo Agnesės balselis.

— Kur tu buvai? — Ji tekina atskuodė prie Kivrinos, apskritas jos veidukas buvo įraudęs nuo bėgimo ar šalčio. O gal nuo jaudulio.

— Mes visur tavęs ieškojome! — Ji apsisuko ir puolė atgal, visa gerkle šaukdama: — Aš ją suradau! Aš ją suradau!

— Visai ne tu, — atsiliepė Rozemunda. — Mes visos ją pastebėjome.

Ji atskubėjo artyn, aplenkusi ledi Imeiną ir Maisrę, kuriai ant pečių plazdėjo nubrizgęs apsiaustas. Maisrės ausys žioravo sodriu raudoniu. Tarnaitė atrodė paniurusi — galbūt tai reiškė, kad ją apkaltino dėl Kivrinos dingimo, o gal ji laukė tokių kaltinimų, o gal jai paprasčiausiai buvo šalta. Ledi Imeina kunkuliavo įsiūčiu.

— O jūs nesupratote, kad tai tikrai Kivrina! — šūkavo Agnesė, vėl atkuduliuodama pas Kivriną. — Pačios sakėte, kad abejojate, ar tai tikrai Kivrina! Ją suradau aš!

Rozemunda nebekreipė į ją dėmesio. Ji įsikibo Kivrinai į parankę.

— Kas atsitiko? Kodėl išlipai iš lovos? — sunerimusi ėmė kamantinėti. — Gavynas nuėjo su tavim pasikalbėti ir pamatė, kad tu dingusi.

Gavynas atėjo pas mane pasikalbėti, kliuvinėdama praplaukė blausi mintis. Gavynas, galintis nurodyti tikslią vietą, kur yra plyšys, atėjo pasikalbėti, bet manęs nerado.

— Taip, jis buvo nuėjęs pas tave pasakyti, kad neaptiko jokio užpuolikų pėdsako ir kad…

Prisiartino ir ledi Imeina.

— Tai kurgi tave išnešė? — pasiteiravo ji — nuskambėjo kaip kaltinimas.

— Neberadau kelio atgal, — pratarė Kivrina, karštligiškai stengdamasi sugalvoti kokią nors priežastį paaiškinti, kodėl klajojo po kaimelį.

— Ėjai su kuo nors susitikti? — paklausė ledi Imeina, ir šįsyk tai jau tikrai buvo kaltinimas.

— Kaip ji galėjo eiti su kuo nors susitikti? — įsiterpė Rozemunda. — Juk ji nieko čia nepažįsta ir nieko neprisimena apie savo praeitį.

— Ėjau į tą vietą, kur mane surado, — pasakė Kivrina, labai stengdamasi visu svoriu neužgriūti ant Rozemundos. — Maniau, pamatysiu savo daiktus ir galbūt tai…

— …padės tau prisiminti, — už ją sakinį užbaigė Rozemunda. — Bet…

— Tam tau visiškai nereikėjo rizikuoti sveikata, — pareiškė ledi Imeina. — Gavynas šiandien pargabeno visus tavo daiktus.

— Viską? — net aiktelėjo Kivrina.

— Taip, — patvirtino Rozemunda. — Vežimą ir visas dėžes.

Antrasis varpas nutilo, bet vieniši pirmojo dūžiai vis dar aidėjo ore — ritmingi, lėti, neabejotinai bylojantys apie laidotuves. Varpas gaudė tarytum skelbdamas pačios vilties laidotuves. Gavynas visus daiktus pargabeno į dvarą.

— Nedera versti ledi Kateriną stovėti ir kalbėti šitokiame šaltyje, — pareiškė Rozemunda — kalbėjo visai kaip motina. — Ji visai neseniai sirgo. Reikia kuo skubiau parvesti ją vidun, juk gali persišaldyti.

Šalčio porciją aš jau gavau, pagalvojo Kivrina. Gavynas visus daiktus pargabeno į dvarą, nebeliko nieko, kas ženklintų plyšio vietą. Netgi vežimą.

— Tu dėl to kalta, Maisre, — pareiškė ledi Imeina, stumtelėdama šią, kad prilaikytų Kivriną iš kitos pusės. — Nevalia buvo palikti jos vienos.

Kivrina net atšlijo nuo murzinos Maisrės.

— Ar galėsi eiti? — paklausė Rozemunda, jau gerokai sulinkusi nuo Kivrinos svorio. — Gal reikėtų atsivesti kumelę?

— Ne, — atsakė Kivrina. Kažkodėl jai kėlė siaubą mintis apie tai, kad ją, kaip kokią belaisvę, parsigabentų atgal raitą ant varpeliais tilindžiuojančio arklio. — Ne, — pakartojo ji. — Aš galiu eiti.

Sverdėdama ji sunkiai rėmėsi į Rozemundos ranką, taip pat ir į nevalą Maisrę, ėjo lėtai, koja už kojos, bet kelią įveikė. Praėjo lūšneles, prievaizdo būstą, aptvarą su įvykiais susidomėjusiomis kiaulėmis ir pagaliau įžengė į kiemą. Priešais svirną ant grindinio akmenų voliojosi stambus uosio kelmas, snaigės tūpė ant gumburiuotų jo šaknų.

— Šitaip elgdamasi ji būtinai prisišauks mirtį, — bambtelėjo ledi Imeina ir mostelėjo Maisrei atidaryti sunkias medines duris. — Dabar jau tikrai reikia laukti atkryčio.

Snigo vis tirščiau. Maisrė atidarė duris. Jos buvo užsklendžiamos tokia pat sklende, kaip ir mažytės žiurkės narvo durelės. Reikėjo ją paleisti, pagalvojo Kivima, ir bala nematė, kad žiurkės — šių laikų rykštė. Tikrai reikėjo ją paleisti.

Ledi Imeina mostelėjo Maisrei, ir ši grįžusi vėl įsitvėrė Kivrinai į parankę.

— Ne, — tarstelėjo Kivrina, nusipurtydama ir Maisrės, ir Rozemundos rankas; tada viena, niekieno nepadedama, žengė pro duris į viduje susitelkusią tamsą.

1320 gruodžio aštuonioliktoji (pagal senąjį kalendorių). Man regis, būsiu susigavusi plaučių uždegimą. Bandžiau eiti ieškoti plyšio, bet žygis buvo visiškai nesėkmingas; dar nebuvau galutinai pasveikusi, ir štai — atkrytis ar kurį galą. Kaskart, vos įkvėpus, kažkur po šonkauliais perveria skausmas, o kai kosėju — o kosėju be paliovos — jausmas toks, lyg mano kūne visa kas trupėtų į gabalėlius. Kiek ankstėliau pabandžiau atsisėsti, ir tą pat akimirką permirkau prakaitu, man rodos, vėl kyla ir temperatūra. Puikiai prisimenu, kaip daktarė Arens aiškino, jog visi šie simptomai byloja apie plaučių uždegimą.

Ledi Elivysa vis dar negrįžo. Ledi Imeina uždėjo man ant krūtinės klaikiai dvokiantį karštą kompresą, o paskui nusiuntė tarnaitę pakviesti prievaizdo žmonos. Maniau, norėjo šią „išbarti” už tai, kad savavališkai įsikūrė dvare, bet, kai prievaizdo žmona atėjo su šešių mėnesių kūdikiu glėbyje, Imeina pasakė jai: „Nuo tos žaizdos jai įsimetė karštinė į plaučius”. Prievaizdo žmona apžiūrėjo mano smilkinį ir išėjo, bet netrukus grįžo — jau be kūdikio, užtat su dubenėliu, kupinu kartėsiu trenkiančios arbatos. Tikriausiai tai buvo karklo žievės ar ko panašaus nuoviras, nes netrukus mano temperatūra krito, o ir po šonkauliais jau nebedaigsto taip smarkiai.

Prievaizdo žmona — nedidukė, smulkučiukė, aštrių bruožų veidu, pelenų pilkumo plaukais. Manau, ledi Imeina labai ir neklysta tvirtindama, kad toji moteriškė traukia prievaizdą „į nuodėmę”. Atėjo ji vilkėdama kailiu pamuštą suknelę su tokiomis ilgomis rankovėmis, kad šios beveik šlavė žemę, jos kūdikis suvystytas į dailiai nuaustą vilnonę antklodėlę, o kalba ji su keistu akcentu, veldama žodžius — mano manymu, pamėgdžiodama ledi Imeinos kalbėseną.

„Embriono stadijos viduriniosios klasės”, kaip pasakytų ponas Latimeras, atstovė — iš tų nouveau riche, laukiančių savo progos — ši pasitaikys po trisdešimties metų, kai smogusi Juodoji Mirtis nušluos gerą trečdalį aristokratijos.

— Ar tai toji ponia, kurią suradote girioje? — paklausė ji ledi Imeinos vos įžengusi vidun, jos elgsena net nedvelkė kokiu nors „apsimestiniu kuklumu”. Prievaizdo žmona nusišypsojo ledi Imeinai taip, tarsi jos būtų senos bičiulės, ir priėjo prie lovos.

— Taip, — atsakė ledi Imeina — kažkaip sugebėjo į tą vienskiemenį žodelį sudėti visą nekantrą, antipatiją ir pasibjaurėjimą.

Tačiau prievaizdo žmonai tai nė motais. Ji priėjo prie lovos ir tuoj pat žingtelėjo atatupsta — pirmasis asmuo čia, vienaip ar kitaip išsidavęs, jog mano, kad mano liga gali būti užkrečiama.

— Ar jai — …kažkokia?.. — karštinė?

Vertėjas nesusidorojo su tuo žodžiu, aš pati irgi dorai jo neišgirdau dėl keisto moters akcento. Fluroninė? Florencinė?

— Jai sužeistą galva, — aštriai atrėžė Imeina. — Nuo žaizdos ir įsimetė karštis į plaučius.

Prievaizdo žmona linktelėjo.

— Tėvas Rošas mums papasakojo, kaip juodu su Gavynu surado ją miške.

Imeina net suakmenėjo, išgirdusi šitaip familiariai minint Gavyno vardą; šįsyk prievaizdo žmona jau atkreipė dėmesį į jos reakciją ir išskubėjo virinti karklo žievės. Išeidama antrąjį kartą, ji net teikėsi tūptelėti.

Po to, kai išėjo Imeina, prie manęs budėti sėdo Rozemunda — ko gero, mergaitei liepta sergėti, kad aš vėl nepabėgčiau. Paklausiau jos, ar tikrai tėvas Rošas buvo drauge su Gavynu, kai šis mane surado.

— Ne, — atsakė ji. — Gabendamas tave čionai, Gavynas sutiko tėvą Rošą pakeliui ir paliko tave jam, o pats leidosi ieškoti užpuolikų, bet taip nieko ir nerado, paskui juodu su tėvu Rošu parnešė tave čionai. Dėl nieko nesijaudink. Gavynas partempė visus tavo daiktus į dvarą.

Aš visiškai neprisimenu, kad naktiniame žygyje būtų dalyvavęs ir tėvas Rošas, prisimenu tik kunigą prie ligonio patalo, bet jeigu viskas tikrai taip ir buvo, jeigu Gavynas sutiko jį netoli nuo plyšio, tuomet galbūt ir tėvas Rošas žino, kur ta vieta.

(Pauzė)

Vis galvoju apie ledi Imeinos žodžius. „Nuo žaizdos galvoje jai įsimetė karštis į plaučius”, — štai ką ji pasakė. Tikriausiai niekas čia nesupranta, kad aš sergu. Mažos mergaitės be jokių kliūčių gali šmirinėti po ligonės kambarį, ir niekam tai nė motais, niekas, išskyrus prievaizdo žmoną, neatrodo nėmaž išsigandęs, bet ir ši, kai tik ledi Imeina pasakė, kad man — „karštis plaučiuose nuo žaizdos”, be menkiausios dvejonės prisiartino prie lovos.

Vis dėlto nekelia abejonių, kad iš pat pradžių ji sunerimo, jog mano liga gali būti užkrečiama, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl ji neišėjo su motina aplankyti pasiligojusio kumečio, ji atsakė taip, tarsi tai būtų savaime suprantama:

— Mama neleido man eiti. Kumetis juk serga.

Taigi, nemanau, kad jie nutuoktų, jog man įsimetė liga. Mano kūne neišryškėjo jokių akivaizdžių žymių, jokių rauplių ar bėrimo, tad vietiniai dėl mano karštinės ir kliedėjimo apkaltino sužalojimus. Į žaizdas patenkanti infekcija anaiptol nebuvo retas reiškinys, dažnai pasitaikydavo ir kraujo užkrėtimo atvejų. Taigi, nebuvo jokios priežasties neprileisti mergaičių prie sužalotosios.

Beje, niekas nuo manęs ir neužsikrėtė. Praėjo jau penkios dienos, o jeigu mano ligą sukėlė virusas, jo inkubacinis periodas turėtų būti nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų, ne daugiau. Daktarė Arens sakė man, kad kaip tik tuo metu liga ir būna labiausiai užkrečiama — anksčiau, nei pačiam ligoniui pasireiškia pirmieji simptomai, vadinasi, tuo metu, kai mergaitės pradėjo lankytis prie mano patalo, aš jų galbūt nė nebegalėjau užkrėsti. Gali būti ir taip, kad šia infekcija vietiniai jau persirgę ir įgiję imunitetą. Prievaizdo žmona klausė, ar tik man ne… Flantinė? Florencinė?.. karštinė, o ponas Gilkraistas tvirtino, esą 1320-aisiais būta gripo protrūkio. Galbūt kaip tik tas gripas pakirto ir mane.

Dabar pavakarys. Rozemunda sėdi krėsle prie lango ir tamsiai raudonais vilnoniais siūlais siuvinėja drobės atraižą, greta manęs susirangęs miega Juočkis. O aš vis galvoju, kaip labai jūs buvote teisus, pone Danvorti. Atkeliavau čionai absoliučiai nepasiruošusi, viskas — absoliučiai ne taip, kaip įsivaizdavau būsiant. Tačiau sakydamas, kad niekas čia neprimena pasakos, jūs suklydote.

Kad ir kur mesčiau akį, visur žvilgsnis kliūva už reginių iš pasakų: Agnesės raudona kepuraitė ir gobtuvas, žiurkė narvelyje, dubenys su koše, kaimo lūšnelės, suręstos iš pagaikščių bei šiaudų — bet kuris vilkas išverstų tokią, vos mostelėjęs uodega.

Varpinės bokštas — visai toks pat, kokiame andai įkalinta Rapunzelė, o Rozemunda, palinkusi prie siuvinio — tamsiais plaukais ir įraudusiais skruostais, apsigobusi balta kepuraite — kaip iš akies traukta Snieguolė.

(Pauzė)

Tikriausiai man vėl kyla temperatūra. Užuodžiu kambaryje tvyrančius dūmus. Ledi Imeina meldžiasi atsiklaupusi prie lovos, jos rankose — Valandų Knyga. Rozemunda man sakė, kad jos vėl išsikvietė prievaizdo žmoną. Ledi Imeina siaubingai ją niekina. Matyt, aš rimtai sergu, jei jau ledi Imeina liepė ją pakviesti. Kažin, ar pakvies ir kunigą? Jei taip, būtinai reikės paklausti jo, ar jis žino, kur Gavynas mane surado. Čia taip karšta. Štai šitai jau visai neprimena pasakos. Kunigas čia paprastai kviečiamas tik mirštančiajam, o tikimybių teorija tvirtina, kad keturioliktame amžiuje mirtingumas nuo plaučių uždegimo siekė septyniasdešimt du procentus. Tikiuosi, kunigas greitai ateis, pasakys man, kur yra plyšys, ir palaikys už rankos.

13

Kol Merė kamantinėjo Koliną, kaip šiam pavyko prasmukti pro karantino perimetro apsaugą, į ligoninę buvo atgabenti dar du ūmios infekcijos pakirsti asmenys, abu — studentai.

— Buvo visiškai lengva, — pasipiktinęs pareiškė Kolinas. — Jie ten labiau tyko tų, kurie stengiasi išsiveržti lauk, negu bandančiųjų prasmukti į teritoriją. Jis kaip tik žiojosi pasakoti smulkmenų, kai atėjusi registratorė pranešė apie naujus ligonius.

Merė nusitempė Danvortį į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių, vildamasi, kad jam galbūt pavyks atpažinti susirgusius.

— O tu liksi čia, — paliepė ji Kolinui. — Vienai nakčiai jau privirei pakankamai košės.

Danvortis neatpažino nė vieno iš susirgusių studentų, bet tai ir neturėjo reikšmės. Abu turėjo sąmonę ir buvo pakankamai aiškaus proto, kad galėtų duoti parodymus, taigi, kai atėjo Danvortis su Mere, jie budinčiam gydytojui jau vardijo žmones, su kuriais buvo susidūrę. Danvortis įdėmiai pažvelgė į vieną, paskui

— į kitą ir papurtė galvą.

— Ką gali žinoti, galbūt jie buvo toje apsipirkinėtojų minioje Didžiojoje gatvėje, — pratarė.

— Ma jį bala, — atsakė Merė. — Manding, tu gali traukti namo.

— Verčiau palauksiu, kol ateis metas duoti kraujo tyrimams.

— Na jau, juk kraujo reikės duoti tik… — Ji pažvelgė į laikrodį ir užsikirto. — Dievulėliau! Jau po šešių.

— Užlipsiu viršun pažiūrėti, kaip laikosi Badris, — atsakė Danvortis. — Paskui pasėdėsiu laukiamajame.

Badris miegojo, ir slaugė perspėjo:

— Jumis dėta, aš jo nežadinčiau.

— Jokiu būdu, — užtikrino Danvortis ir patraukė atgal į laukiamąjį.

Kolinas sukryžiavęs kojas sėdėjo ant grindų vidur kambario ir įnirtingai rausėsi krepšyje.

— O kur tetulė Merė? — pasiteiravo. — Ji mažumėlę pašėlo dėl to, kad aš vis tik atsikrapščiau čionai, ar ne?

— Ji tikėjosi, kad su saugiai grįžai į Londoną, — paaiškino Danvortis. — Tavo mama jai pasakė, kad traukinį, kuriuo važiavai, sulaikė Bartone.

— Taip ir buvo. Visus išlaipino ir susodino į kitą traukinį, grįžtantį į Londoną.

— Ir tu pasimetei sumaištyje?

— Nieko panašaus. Išgirdau, kad žmonės kuždasi apie karantiną, tipo, užpuolė kažkokia baisi liga ir dabar visi išmirs, ir…

— Jis nutilo ir vėl kibo raustis krepšyje. Ėmė traukti laukan daiktus, o po to grūsti atgal: kaugė vaizdo kasečių, kišeninė kamera, pora numintų, purvinų sportbačių… Vaikigalio kraujo ryšys su Mere matėsi plika akimi. — O man visiškai nesinorėjo įklimpti su Eriku ir pražioplinti visą smagumą.

— Eriku?

— Tai mano mamos sugyventinis. — Jis išsitraukė didelį luistą raudonos kramtomosios gumos, nukrapštė kelis gabalėlius ir susigrūdo į burną. Skruoste kaipmat iššoko didžiulis guzas. — Jis — tikras kraupas, kito tokio nekrozės pasaulyje nerasi, — paaiškino Kolinas, gromuliuodamas burnoje gumą. — Jis turi butą Kente, o ten absoliučiai nėra ko nusitverti.

— Vadinasi, išlipai iš traukinio Bartone. O ką darei paskui? Pėdinai iki Oksfordo pėstute?

Kolinas išsitraukė gumą iš burnos. Ji buvojau nebe raudona, o dėmėta — nei melsva, nei žalsva. Kolinas atidžiai apžiūrėjo gumulą iš visų pusių ir susigrūdo atgal į bumą.

— Ką jūs, žinoma, ne. Nuo Bartono iki Oksfordo — geras kelio galas. Atvažiavau taksi.

— Taip, žinoma, — atsiduso Danvortis.

— Pritryniau taksistui, kad mokyklos laikraščiui ruošiu reportažą apie karantiną ir noriu nufilmuoti blokados postus. Suprantate, turėjau kamerą, tad neatrodė, kad visai pučiu miglą. — Iškėlęs jis parodė kamerą, paskui sugrūdo ją atgal į krepšį ir kibo raustis dar kažko.

— Ir jis tavimi patikėjo?

— Tai jau turbūt. Tiesa, paklausė, kokią mokyklą lankau, bet aš, didžiai įsižeidęs, atrėžiau: „Argi ne savaime aišku?”. Tada jis paminėjo Sent Edvardą, o aš atsakiau: „Na žinoma”. Taigi, reikia manyti, patikėjo. Šiaip ar taip, juk atvežė mane iki pat perimetro, ar ne?

O aš dar kraustausi iš galvos nerimaudamas, ką darys Kivrina, jeigu greitai nepasipainios koks nors draugiškai nusiteikęs pakeleivis, tarė sau Danvortis.

— O ką darei paskui? Bandei pakišti tą pačią istoriją ir policijai?

Kolinas išsitraukė žalios vilnos megztinį, susuko į gniutulą, užrioglino tiesiog ant atidalyto krepšio.

— Na ne. Pats supratau, kad istorija labai jau skylėta. Na, pagalvokite — o ką čia filmuoti? Juk ne gaisras ar kas panašaus. Taigi, ramiai nupėdinau prie apsauginio, tarsi ketindamas paklausti ko nors apie karantiną, o paskutinę akimirką pranėriau po barjeru ir pasipusčiau padus.

— Nejaugi jie tavęs nesivijo.

— O kaipgi, vijosi. Bet tik per porą kvartalų. Juk jie stengiasi nieko iš ten neišleisti — bet ne neįleisti. Tada galiuką pėdinau, kol aptikau pirmą telefono būdelę.

Reikia manyti, lietus visą tą laiką kliokė kaip iš trukusio vamzdžio, tačiau Kolinas nematė reikalo apie tai užsiminti. O sudedamo skėčio tarp visų daiktų, kuriuos jis išrausė iš krepšio, nebuvo.

— Užvis sunkiausia buvo surasti tetulę Merę, — pareiškė jis. Tada išsitiesė ant grindų, galvą pasidėjęs ant krepšio. — Nuėjau įjos butą, bet ten nieko neradau. Pamaniau, gal ji vis dar blaškosi po metro stotį, ieškodama manęs, bet stotis jau buvo uždaryta.

— Jis atsisėdo, pasitaisė po galva megztinį, vėl atsigulė. — Tada ir dingtelėjo: juk ji — gydytoja. Taigi, turėtų būti Universiteto ligoninėje.

Jis vėl atsisėdo, pamaigė krepšį, kad būtų patogiau galvai, vėl išsitiesė ir užsimerkė. Danvortis atsilošė nepatogiame krėsle ir čia pat susizgribo, kad pavydi jauniems. Kolinas tikriausiai jau snūduriavo, nėmaž neišsigandęs ir nesutrikęs po visų nuotykių. Vidury nakties jis sukorė visą kelią iki Oksfordo — pėsčias, o gal pasigavo kokį kitą taksi, o gal, kas jį žino, išsitraukė iš krepšio sudedamą dviratį — ir vienas pats atkako čionai, nepaisydamas žvarbaus žiemiško lietaus. Ir ką tu jam — vyrutis nėmaž nesuglumęs.

Kivrinai viskas tikrai klostosi kuo puikiausiai. Jei kaimo ir nebuvo ten, kur turėjo būti, ji žingsniavo tol, kol surado jį, o gal pasigavo taksi. O gal atsigulė kur nors nusnausti, pasidėjusi galvą ant sulankstyto apsiausto, ir ramiai užmigo kietu, netrikdomu jaunystės miegu.

Vidun įgriuvo Merė.

— Abu vakar vakare buvo šokiuose Hedingtone, — prapliupo ji, bet, išvydusi Koliną, tuoj pat pritildė balsą.

— Badris irgi ten buvo, — taip pat pakuždomis atsiliepė Danvortis.

— Žinau. Viena susirgusių studenčių netgi šoko su juo. Jie ten išbuvo nuo devynių iki antros nakties, vadinasi, praėjo dvidešimt penkios — trisdešimt valandų. Puikiausiai sutelpa į keturiasdešimt aštuonių valandų inkubacinį periodą — jei tarsime, kad juos tikrai užkrėtė Badris.

— O tu manai, kad vis dėlto galbūt ne jis?

— Manau, kur kas labiau tikėtina, kad juos visus tris užkrėtė koks nors kitas asmuo — galbūt kas nors, su kuo Badris buvo susitikęs pavakariais, o kiti — vėliau.

— Nešiotojas?

Merė papurtė galvą.

— Žmonės paprastai niekad nebūna miksoviruso ndliotojais, nesusirgdami ir patys, tačiau tasai jis arba ji, kuris paskleidė virusą, galėjo persirgti labai lengva forma arba išvis nekreipti dėmesio į ligos simptomus.

Danvortis prisiminė, kaip Badris susmuko ant valdymo pulto, ir smarkiai suabejojo, ar įmanoma nekreipti dėmesio į šitokius ligos simptomus.

— O jeigu, — tęsė Merė, — tasai asmuo prieš keturias dienas lankėsi Pietų Karolinoje…

— …štai tau ir tiesioginis ryšys su amerikietiškuoju virusu.

— O tu galėsi liautis nerimavęs dėl Kivrinos. Šokiuose Hedingtone ji tikrai nebuvo, — pareiškė Merė. — Žinoma, ryšys su užkrato šaltiniu per kelias jungiamąsias grandis — dar labiau tikėtinas.

Ji suraukė antakius, o Danvortis pagalvojo: kelios grandys — vadinasi, keli žmonės, kurie galbūt ne tik nepasirodė ligoninėje, bet ir išvis nesikreipė į gydytoją. Kelios grandys, tiesiog nekreipusios dėmesio į ligos simptomus…

Tikriausiai ir Merė galvojo apie tą patį.

— O tie tavo varpininkai… kada jie atvyko į Angliją?

— Nežinau. Bet Oksforde pasirodė tik šiandien po pietų, Badris tuo metu jau dirbo prie tinklo.

— Vis vien paklausinėk juos. Kada atskrido, kur lankėsi, ar nė vienas nepasijuto sirguliuojąs. Juk gali būti ir taip, kad kuris nors vienas jų turi Oksforde pažįstamų ir atvažiavo atskirai, anksčiau už kitus. O gal kas nors iš tavo baigiamojo kurso studentų — amerikietis?

— Ne. Montoja amerikietė.

— Apie ją aš net nepagalvojau, — prisipažino Merė. — Ar ji seniai čia?

— Visą semestrą. Bet juk galėjo susitikti su kuo nors, atvykusiu iš Amerikos.

— Būtinai paklausiu jos apie tai, kai tik ateis duoti kraujo tyrimams, — pareiškė Merė. — O tu norėčiau kad paklausinėtum Badrį — gal jis pažįsta kokių amerikiečių, o gal bendrauja su studentais, buvusiais Amerikoje pagal mainų programą.

— Dabar jis miega.

— Tą patį turėtum daryti ir tu, — pareiškė Merė. — Na, nenorėjau pasakyti, kad dabar pat. — Ji patapšnojo jam ranką. — Nėra jokios būtinybės laukti iki pat septynių. Pakviesiu ką nors, kas paims kraujo mėginį ir pamatuos tau kraujospūdį, kad galėtum ramiai traukti namo — tiesiai į lovą. — Ji sugniaužė Danvorčiui riešą ir pažvelgė į temperatūros monitorių. — Šaltis nekrečia?

— Ne.

— Galvos neskauda?

— Skauda.

— Tai todėl, kad tu visiškai nusivaręs. — Ji paleido jo riešą. — Tuojau pat ką nors pakviesiu.

Ji dirstelėjo į Koliną, išsitiesusį ant grindų.

— Teks atlikti tyrimus ir Kolinui — ir tikrinti bent jau tol, kol tvirtai įsitikinsime, kad infekcija perduodama lašeliniu būdu.

Kolinui miegant atkrago žandikaulis, bet kramtomoji guma tebebuvo kur buvusi, užkišta tarp dantų ir skruosto. Gal neužsprings? — dingtelėjo Danvorčiui.

— O ką darysime su tavo vaikaičiu? — paklausė jis. — Gal nori, kad, grįždamas į Baliolą, parsivesčiau ir jį?

Merė apdovanojo jį dėkingu žvilgsniu.

— Tikrai? Parsivestum jį? Labai nenorėčiau tau jo užkrauti, bet abejoju, ar pati parsirasiu namo anksčiau, nei suvaldysime situaciją. — Merė atsiduso. — Vargšas vaikas. Tikiuosi, Kalėdos jam nebus beviltiškai sugadintos.

— Na, dėl šito, tavim dėtas, pernelyg nesirūpinčiau, — murmtelėjo Danvortis.

— Šiaip ar taip, labai tau dėkoju, — pasakė Merė. — Pasirūpinsiu, kad jūsų kraujo mėginius paimtų tuojau pat.

Ji išėjo. Kolinas tučtuojau atsisėdo.

— Kokius dar mėginius? — paklausė. — Ar tai reiškia, kad virusą galėjau pasigauti ir aš?

— Nuoširdžiai tikiuosi, kad ne, — atsakė Danvortis, galvodamas apie įraudusį Badrio veidą sunkų, trūksmingąjo alsavimą.

— Bet juk galėjau, — laikėsi savo Kolinas.

— Tikimybė labai jau menka, — pasakė Danvortis. — Tavim dėtas, nesukčiau dėl to galvos.

— O aš ir nesuku. — Kolinas ištiesė ranką. — Bet man atrodo, kad mane išbėrė, — entuziastingai pridūrė jis, rodydamas strazdanos dėmelę.

— Tai — ne virusinės infekcijos simptomas, — patikino jį Danvortis. — Susirink daiktus. Po to, kai mums paims mėginius, mudu su tavimi trauksime pas mane. — Jis pats pasiėmė paltą ir šaliką nuo kėdžių, ant kurių buvo juos išblaškęs.

— Kokie tuomet yra infekcijos simptomai?

— Aukšta temperatūra, dusulys, sunku kvėpuoti, — atsakė Damvortis. Greta kėdės, ant kurios sėdėta Latimero, vis dar voliojosi Merės pirkinių krepšys. Danvortis nutarė, kad reikėtų paimti ir jį.

Atskubėjo medicinos sesuo, nešina padėklu su įrankiais kraujo mėginiams paimti.

— Mane pila karštis, — pareiškė Kolinas ir išraiškingai stvėrėsi už gerklės. — Nebegaliu įkvėpti.

Slaugė nusigandusi žingtelėjo atatupsta, net suskambėjo menzūrėlės ant padėklo.

Danvortis stvėrė Koliną už rankos.

— Neišsigąskite, — nuramino slaugę. — Jis tik apsinuodijo kramtomąja guma.

Kolinas išsišiepė ir be menkiausios baimės atkišo slaugei apnuogintą ranką o paskui sugrūdo megztinį atgal į krepšį ir užsimetė vis dar drėgną striukę. Slaugė tuo tarpu ėmė kraują Danvorčiui.

Tarstelėjusi: „Daktarė Arens sakė, kad laukti rezultatų jums nebūtina”, — slaugė pasišalino.

Danvortis apsivilko paltą, paėmė Merės pirkinių krepšį ir nusivedė Koliną koridoriumi, paskui — per nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merės niekur nebuvo matyti, bet ji juk pasakė, kad laukti jiems nebūtina, o Danvortis staiga pasijuto toks nuvargęs, kad vos pastovėjo ant kojų.

Juodu išėjo į lauką. Brėško, pirmuosiuose dienos šviesos atspindžiuose vis dar tebešiureno lietus. Susigūžęs po ligoninės stogine, Danvortis valandėlę dvejojo: ar nevertėtų išsikviesti taksi? Tačiau jis nenorėjo rizikuoti: kol lauks taksi, dar ims ir pasirodys Gilkraistas duoti kraujo tyrimams, o tada jam, Danvorčiui, žiūrėk, dar tektų klausytis didingų jo planų, kaip jis kitu reisu pasiusiąs Kivriną į patį Juodosios Mirties sūkurį, o gal — savo akimis pasižiūrėti Aginkorto mūšio. Danvortis išrausė iš Merės krepšio sudedamą skėtį ir jį išskleidė.

— Ačiū Dievui, jūs vis dar čia! — Čiūžtelėjo padangos; taškydama vandenį, dviračiu atmynė Montoja. — Man būtinai reikia rasti Besingeimą.

Taip pat, kaip ir mums visiems, pagalvojo Danvortis, nejučia susimąstydamas, kur ji galėjo klajoti per visą beprotišką skambinėjimą.

Montoja nušoko nuo dviračio, nustūmė j į prie specialaus stovo, prirakino grandine.

— Jo sekretorė tvirtina, neva niekas nežino, kur jis išsidanginęs. Ar galite patikėti?

— Taip, — atsakė Danvortis. — Šiandien — tai yra, jau vakar — beveik visą dieną sugaišau, mėgindamas su juo susisiekti. Jis atostogauja kažkur Škotijoje, bet tiksliau nežino niekas. Pasak jo žmonos — kažkur žvejoja.

— Šitokiu metų laiku? — nusistebėjo Montoja. — Kam gali šauti į galvą gruodžio mėnesį važiuoti į Škotiją žvejoti? Be jokios abejonės, jo žmona žino, kur jis, ar bent jau kokį nors telefono numerį, kur jam galima paskambinti — ar panašiai.

Danvortis tik palingavo galvą.

— Juokis ir voliokis! Verčiuosi per galvą, pastatau ant blakstienų visą sveikatos apsaugos ministeriją, siekdama gauti specialų leidimą grįžti prie kasinėjimų — o Besingeimas lyg niekur nieko — atostogauja! — Ji kyštelėjo ranką po lietpalčiu ir išsitraukė įvairiaspalvių popierių pluoštą. — Jie sutiko išimties tvarka išleisti mane iš zonos su sąlyga, jei Istorijos fakulteto dekanas savo parašu patvirtins raštą, skelbiantį, jog mano kasinėjimai — labai svarbus ir Universiteto gerovei būtinas projektas. Kaip jis galėjo šitaip išgaruoti be jokio pėdsako? — Ji pliaukštelėjo popieriais sau per koją, į visas puses pažiro lietaus lašai. — Trūks plyš privalau gauti tą parašą anksčiau, nei visi radiniai atsidurs ežero dugne! Kur nelabasis nešioja Gilkraistą?

— Netrukus jis turėtų atvykti duoti kraujo mėginį, — pasakė Danvortis. — O jeigu jums pavyks rasti Besingeimą, pasakykite jam, kad jis privalo tučtuojau sugrįžti. Pasakykite, kad mūsuose paskelbtas karantinas, kad mes nežinome, kur atsidūrė mūsų istorikė, o laborantas pernelyg sunkiai serga, kad įstengtų ką nors rišliai papasakoti.

— Žvejoja! — pasibjaurėjusi sušniokštė Montoja, eidama vidini.

— Jeigu radimvietę rasiu suniokotą, jam tai dar atsirūgs, kaip kažin ką.

— Eime, — Danvortis timptelėjo Koliną, nekantraudamas dingti iš čia, kol nepasirodė dar kas nors. Jis iškėlė skėtį, stengdamasis pridengti ir Koliną, bet netruko įsitikinti, jog tai — nekokia užmačia. Kolinas tai kiek įkirsdamas drožė į priekį, įsigudrindamas ištaškyti kiekvieną pasitaikiusią balą, tai stabčiojo paspoksoti į parduotuvių vitrinas.

Gatvėse nesimatė nė gyvos dvasios: ar dėl ankstyvo meto, ar dėl karantino — šito Danvortis negalėjo įspėti. Galbūt ir namuose visi miegos, vylėsi jis. Galbūt mums pavyks tylutėliai įsmukti vidun ir griūti tiesiai į lovą.

— Tikėjausi, kad čia kur kas daugiau veiksmo, — pareiškė Kolinas — atrodė rimtai nusivylęs. — Na, sirenos ir visa kita.

— Ir katafalkai, lėtai riedantys gatvėmis, ir vežikai, šūkaliojantys: „Išneškite savo mirusiuosius!” — pratęsė Danvortis. — Žinai, tau reikėjo keliauti drauge su Kivrina. Karantinas Viduramžiais

— štai kur įspūdingas reginys, mums tikriausiai nelemta nieko panašaus išvysti: turime vos keturis ligonius, o iš Jungtinių Valstijų jau atkeliauja vakcina.

— O kas toji Kivrina? — paklausė Kolinas. — Jūsų duktė?

— Mano studentė. Ji ką tik iškeliavo į 1320-uosius.

— Laiko kelionės? Apokaliptiška!

Juodu pasuko už Didžiosios gatvės kampo.

— Viduramžiai… — nutęsė Kolinas. — Juk tai Napoleonas, ar ne? Na, Trafalgaras ir visa kita?

— Tai Šimto metų karas, — atsakė Danvortis; Kolinas tik akis išsprogino. Po šimts, ir ko šiais laikais moko vaikus mokyklose? — pagalvojo Danvortis. — Na, riteriai ir damos, ir pilys.

— Kryžiaus žygiai?

— Kryžiaus žygiai buvo šiek tiek ankstėliau.

— Štai kur norėčiau nukeliauti aš. Į Kryžiaus žygių laikus.

Juodu pasiekė Baliolo vartus.

— Dabar tylos, — perspėjo Danvortis. — Reikia manyti, visi miega.

Prie budinčiojo vartelių nieko nebuvo, priekiniame kieme irgi nesimatė nė gyvos dvasios. Tik valgykloje žibėjo šviesa — galimas dalykas, ten pusryčiavo varpininkai. Vyresniųjų korpusas buvo visiškai tamsus, Salvinas — taip pat. Jeigu jiems pavyktų su niekuo nesusidūrus užkopti laiptais ir jeigu Kolinas netikėtai nepareikštų esąs alkanas, tuomet gal ir išdegtų nepastebėtiems saugiai prasmukti į Danvorčio būstą.

— Tšššš, — grįžtelėjęs per petį Danvortis perspėjo Koliną, kuris stabtelėjo kieme, išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo — dabar ši buvo kone juoda su purpuriniu atspalviu. — Būtų gerai, jei nieko nepažadintume, — pridūrė, spausdamas pirštą prie lūpų, tada apsigręžė ir įsirėžė tiesiog į kažkokią tarpduryje burkuojančią porelę.

Abu vilkėjo neperšlampamus lietpalčius ir glebėsčiavosi iš peties; vaikinas, regis, net nepajuto susidūrimo, bet mergina tuoj pat atšlijo nuo jo, atrodė išsigandusi. Ji buvo trumpai kirptais rusvais plaukais, o po lietpalčiu dėvėjo slaugės praktikantės uniformą. Vaikinas buvo ne kas kitas — Viljamas Gadsonas.

— Jūsų elgesys visiškai nederamas nei šioje vietoje, nei šiuo metu, — griežtai subarė juos Danvortis. — Viešas jausmų demonstravimas fakultete griežtai draudžiamas. Be to, tai dar ir nepatartina — bet kurią akimirką čia gali prisistatyti tavo mama.

— Mano mama? — pakartojo Viljamas; jis suglumo lygiai taip pat, kaip ir pats Danvortis, išvydęs ją atgrumančią koridoriumi su visu lagaminu. — Ji čia? Oksforde? O ką ji čia veikia? Maniau, paskelbtas karantinas…

— Taip ir yra, tačiau motinos meilei nebaisios jokios kliūtys. Ji nerimauja dėl tavo sveikatos, beje, atsižvelgus į aplinkybes, — aš taip pat. — Jis iš po surauktų antakių nudelbė Viljamą ir merginą, kuri nesusilaikė nesukikenusi. — Taigi, siūlau kuo skubiau palydėti bendrininkę namo ir ruoštis sutikti mamytę.

— Ruoštis… ką? — dabar jau Viljamas atrodė iš tikrųjų priblokštas. — Ar norite pasakyti, kad ji pasiliks čia?

— Ko gero, ji tiesiog neturi kitos išeities. Mes — karantino zonoje.

Staiga laiptinėje plykstelėjo šviesa, iš šešėlių išniro Finčas.

— Ak, pone Danvorti, ačiū Dievui, jūs čia! — šūktelėjo jis.

Jis irgi saujoje gniaužė pluoštą įvairiaspalvių popierių, kuriais ėmė mosuoti Danvorčiui.

— Nacionalinė sveikatos apsauga ką tik atsiuntė mums dar trisdešimt sulaikytųjų. Kaliau jiems, kad nebeturime vietos, bet jie nė klausyti nesiklausė; visai nenumanau, ką dabar daryti. Mes niekaip negalime įkurdinti tokios daugybės žmonių, su atsargomis ir šiaip visai striuka.

— Trūksta tualetinio popieriaus, — burbtelėjo Danvortis.

— Na taip! — sušuko Finčas, mosuodamas popieriais. — Maisto — irgi ne kažin kiek. Vien per šį rytą neliko pusės kumpio ir kiaušinių.

— Kiaušinienė su kumpiu? — nugirdo Kolinas. — O gal dar šiek tiek liko?

Finčas nieko nesuprasdamas dėbtelėjo į Koliną, paskui — į poną Danvortį.

— Tai daktarės Arens antros eilės vaikaitis, — paaiškino Danvortis ir, Finčui nespėjus prasižioti, pridūrė: — Jis gyvens pas mane.

— A, tai gerai… Aš tiesiog niekaip neberasčiau vietos įkurdinti dar vieną žmogų.

— Mudu abu ištisą naktį nemiegojome, pone Finčai, taigi…

— Štai, šįryt sudariau visų mūsų turimų atsargų sąrašą. — Finčas pakišo Danvorčiui sudrėkusį melsvą popierių. — Kaip matote…

— Pone Finčai, nepaprastai puiku, kad jūs taip rūpinatės atsargomis, bet neabejoju, kad tai gali palaukti; kol…

— O čia — sąrašas jums skambinusiųjų; žvaigždutėmis pažymėjau tuos, kuriems turėtumėte perskambinti. Vikaras prašo, kad rytoj, ketvirtis po šešių, ateitumėte į Mergelės Marijos bažnyčią, Kūčių vakaro skaitinių repeticijai.

— Aš būtinai visiems jiems perskambinsiu, bet tik po to, kai…

— Du kartus skambino daktarė Arens. Norėjo sužinoti, ką išsiaiškinote apie varpininkus.

Danvortis pasidavė.

— Naujus sulaikytuosius išskirstyk į Voreną ir Basevį, po tris į kambarį. Bendrabučio rūsyje dar yra sudedamų lovų ypatingiems atvejams.

Finčas jau žiojosi prieštarauti.

— Dažų kvapą jiems teks kaip nors ištverti.

Jis padavė Kolinui Merės pirkinių krepšį ir skėtį.

— Štai tas pastatas, matai, šviesa valgykloje? — Jis parodė vaikiščiui duris. — Eik ten, paprašyk patarnautojo pusryčių, o paskui tegul kuris nors palydi tave į mano butą.

Jis vėl atsigręžė į Viljamą, kuris, pasinaudojęs proga, rankomis kažką veikė po slaugės lietpalčiu.

— Pone Gadsonai, įsodinkite savo bendrininkę į taksi, o paskui suraskite visus studentus, likusius čia per atostogas, ir išklausinėkite, ar kuris nors jų pastarąją savaitę nesilankė Jungtinėse Valstijose; o gal kas nors bendravo su kuo nors, iš ten atvykusiu. Sudarykite sąrašą. Jūs pats pastaruoju metu Valstijose nesilankėte, tiesa?

— Nesilankiau, pone, — atsakė Viljamas, atitraukdamas rankas nuo slaugės. — Per atostogas visą laiką praleidau čia, skaičiau Petrarką.

— Ak taip, Petrarką, — burbtelėjo Danvortis. — Išklausinėkite studentų, gal jie žino, ką nuo pirmadienio veikė Badris Čauduris; paklauskite ir darbuotojų. Man būtinai reikia žinoti, kur jis buvo ir su kuo. Tokias pat žinias surinkite ir apie Kivriną Engl. Jei kruopščiai atliksite šį darbą ir liausitės viešai demonstravęs jausmus, aš pasirūpinsiu apgyvendinti jūsų mamą kaip įmanoma atokiau nuo jūsų.

— O, ačiū, pone, — prapliupo Viljamas. — Padarytumėte man išties didžiulę paslaugą, pone.

— O dabar, pone Finčai, gal pasakysite, kur galėčiau rasti ponią Teilor?

Finčas padavė jam dar vieną popierių pluoštą su apgyvendintųjų ir kambarių sąrašais. Tačiau ponios Teilor tarp jų nebuvo. Ji vis

Vos Danvortis spėjo įžengti vidun, jį už rankovės stvėrė įspūdingo stoto kailiniuota moteris.

— Ar jūs čia viršininkas? — griežtai paklausė.

Panašu, kad ne, pagalvojo Danvortis.

— Taip, — atsakė balsu.

— Tuomet ko ketinate imtis, kad mes galėtume kur nors priglausti galvą pamiegoti? Kiaurą naktį nė bluosto nesudėjome.

— Lygiai taip pat, kaip ir aš, ponia, — atsakė Danvortis pabūgęs, kad kaip tik ji ir būsianti ponia Teilor. Telefono monitoriuje moteris atrodė laibesnė ir ne tokia pavojinga, tačiau vaizdo efektas galėjo būti apgaulingas, ko nepasakysi nei apie nuotaiką, nei apie akcentą.

— Ponia Teilor — aš, — prisistatė ant vienos iš kraštinių kėdžių sėdėjusi moteris. Ji atsistojo. Atrodė dar liesesnė už atvaizdą telefono ekrane, o ir ne tokia perpykusi. — Tai aš kiek anksčiau kalbėjausi su jumis telefonu. — Pasakė taip, tarsi telefonu jie būtų maloniai paplepėję apie varpų muzikos subtilybes. — O čia — ponia Piantini, mūsų tenoras, — pridūrė ji, rodydama kailiniuotąją.

Pažiūrėjus atrodė, kad ponia Piantini panorėjusi įstengtų vienu trūktelėjimu nuplėšti nuo grandinės kad ir patį Didįjį Tomą. Kaip kažin ką, pastaruoju metu jos tikrai nebuvo pakandęs joks virusas.

— Ar galėtume persimesti keliais žodžiais vienu du, ponia Teilor? — Danvortis išsivedė ją į koridorių. — Ar jums pavyko atšaukti koncertą Elyje?

— Taip, — atsakė ji. — IrNorviče. Jie reagavo labai supratingai.

— Ji neramiai palinko arčiau jo. — Ar tiesa, kad tai — cholera?

— Cholera? — nesusigaudydamas žioptelėjo Danvortis.

— Viena moteris iš tų, kurios buvo stotyje, sakė, esą kažkas parvežęs iš Indijos užkratą, ir dabar žmonės krintą kaip musės.

Jos elgsena pasikeitė iš esmės — žinoma, ji atlyžo ne dėl to, kad naktį būtų gerai pailsėjusi, o dėl to, kad apėmė baimė. Jeigu dabar jis leptelėtų, kad susirgusiųjų — tik keturi, žiūrėk, ji dar imtų ir pareikalautų tučtuojau vežti juos į Elį.

— Beveik neabejotina, kad ligos sukėlėjas — miksovirusas, — atsargiai rinkdamasis žodžius atsakė Danvortis. — Kada jūsų grupė atvyko į Angliją?

Jos akys išsiplėtė.

— Ar manote, kad virusą galėjome užvežti mes? Indijoje mes nesilankėme.

— Yra tikimybė, kad mus užpuolė tas pats virusas, kuris sukėlė epidemiją Pietų Karolinoje. Gal kuris nors jūsų grupės narys kilęs iš Pietų Karolinos?

— Ne, — atsakė ji. — Visi mes iš Kolorado, išskyrus ponią Piantini. Ji — iš Vajomingo. Bet nė vienas mūsų pastaruoju metu nesirgome.

— O prieš kiek laiko atvykote į Angliją?

— Prieš tris savaites. Lankėmės tradiciniuose kapitulos susirinkimuose, rengėme varpelių koncertus. Šventos Kotrynos bažnyčioje atlikome „Boston Treble Bob”, o Beryje, drauge su trimis Šv. Edmundo varpininkais, skambinome „Post Office Carters”, bet, savaime suprantama, nei viena, nei kita nebuvo nauji kūriniai varpams. Tuo tarpu „Chicago Surprise Minor”…

— Ar vakar rytą į Oksfordą atvykote visi kartu?

— Taip.

— Ar nė vienas jūsų neatvažiavo anksčiau, pavyzdžiui, apžiūrėti miesto ar susitikti su draugais?

— Ne, — atsakė ji; plika akimi buvo matyti, kad toks klausimas ją pribloškė. — Juk mes čia gastroliuojame, pone Danvorti, o ne atostogaujame.

— Ir, kaip sakėte, nė vienas iš jūsų nebuvo apsirgęs?

Ji papurtė galvą.

— Mes negalime leisti sau sirgti. Juk mūsų — tik šeši.

— Labai ačiū už pagalbą, — padėkojo Danvortis ir nulydėjo ją atgal į bendrąjį kambarį.

Tada paskambino Merei, nerado jos, paliko žinutę ir kibo skambinėti visiems pagal Finčo sužymėtas žvaigždutes. Pabandė susisiekti su Endriusu, su Jėzaus koledžu, su pono Besingeimo sekretore, su Mergelės Marijos bažnyčia — niekur taip ir nesujungė. Jis padėjo ragelį, luktelėjo, paskui vėl kibo skambinti. Per vieną tokią penkių minučių pertraukėlę paskambino Merė.

— Kodėl tu ne lovoje? — griežtai paklausė. — Atrodai visiškai nusivaręs.

— Kamantinėjau varpininkus, — atsakė Danvortis. — Jie Anglijoje jau tris savaites. Į Oksfordą atvyko visi drauge — vakar, vidury dienos. Nė vienas niekuo nesirgo. Ar nori, kad dabar pat keliaučiau į ligoninę išklausinėti Badrio?

— Bijau, kad iš jo nieko nepeši. Jis jau kalbasi su dvasiomis.

— Nesėkmingai bandau prisiskambinti į Jėzaus koledžą — ten gal sužinočiau, kada jis atėjo ir išėjo.

— Gerai, — pasakė Merė. — Paklausk ir jo namų šeimininkės. Ir dar — būtinai pamiegok. Nenorėčiau, kad tai pakirstų dar ir tave.

— Ji patylėjo. — Turime šešis naujus atvejus, — pridūrė.

— Nustatei kokį nors ryšį su Pietų Karolina?

— Ne, — atsakė ji. — Be to, tarp susirgusiųjų nėra nė vieno tokio, apie kurį galėtume drąsiai tvirtinti, kad tikrai nebuvo susidūręs su Badriu. Taigi, kol kas pirminiu užkrato šaltiniu tenka laikyti jį. Kaip laikosi Kolinas?

— Kaip tik dabar pusryčiauja, — atsakė Danvortis. — Jis laikosi kuo puikiausiai. Nesirūpink dėl jo.

Vis dėlto lovąjis pasiekė tik pusę dviejų dienos. Dvi valandas sugaišo, kol susiskambino su visais, pažymėtais žvaigždutėmis Finčo sąraše, dar valandą — kol išsiaiškino, kur gyvena Badris. Buto šeimininkės namuose nebuvo, o kai Danvortis parsirado atgal, lipte prilipo Finčas su atsargų inventorizacija.

Galų gale Danvortis atsikratė jo, prižadėjęs paskambinti į NSA ir pareikalauti papildomos tualetinio popieriaus siuntos. Ir pagaliau parsirado į savo kambarius.

Kolinas buvo susirangęs ant palangės, po galva pasikišęs krepšį, užsiklojęs nertu užtiesalu, nesiekiančiu net iki pėdų. Danvortis apklojo jį pledu nuo lovos, tada pats sudribo į gilų krėslą priešais nusiauti.

Buvo toks pavargęs, kad, atrodė, nebepajėgs net atsivarstyti batų, bet iš patirties žinojo, kad, jei kris į lovą patingėjęs nusirengti, vėliau to pasigailės. Tokia prabanga gali naudotis tik jauni ir nekamuojami artrito. Kolinas pabus žvalus ir visiškai pailsėjęs, kad ir kiek sagų spaustų jam šonus, kad ir kaip varžytų judesius rankovės. Lygiai taip pat ir Kivrina gali susivynioti į pernelyg ploną savo apsiaustą ir užmigti, galvą pasidėjusi ant šerpetoto kelmo. Tuo tarpu jei jis pats užmirštų pasidėti pagalvę ar patingėtų nusivilkti marškinius, paskui pabustų lyg sudaužytas. O jei sėdės šitaip su batais rankoje, iki lovos niekad nenusiropš.

Nepaleisdamas iš rankos batų, jis prisivertė išsikerėplinti iš fotelio, išjungė šviesą, nušiūravo į miegamąjį. Apsivilko pižamą, atmetė antklodę. Lova atrodė neapsakomai viliojanti.

Užmigsiu anksčiau, nei galva paliesiu pagalvę, mąstė Danvortis, nusiimdamas akinius. Griuvo į lovą, užsiklojo. Užmigsiu, net nesuspėjęs išjungti lempos, dar pagalvojo jis ir išjungė lempą.

Pro langą šviesos beveik išvis nesklido, tik tamsžalių vijoklių tankumyne pilkavo murkšlina prieblanda. Į storus jų lapus švelniai šiureno lietus. Reikėjo užsitraukti užuolaidas, dingtelėjo Danvorčiui, tačiau dar kartą keltis jis nebeturėjo jėgų.

Kivrinai bent jau neteks kęsti lietaus. Juk ten, kur atsidūrė ji, užslenka Mažasis Ledo amžius. Taigi, gali nebent snigti. To meto žmonės miegodavo susispaudę į krūvą prie ugniavietės, kol pagaliau kažkam šovė į galvą išrasti kaminą ir krosnį, bet Oksfordo grafystės kaimams tokios prabangos teks palūkėti iki penkioliktojo amžiaus vidurio. Tačiau Kivrinai tai nesukels jokių keblumų. Ji susirangys į kamuoliuką kaip Kolinas ir ramiai miegos saldžiu ir taip menkai tevertinamu jaunystės miegu.

Kažin, ar jau nustojo lyti? — svarstė Danvortis. Lietaus šiurenimo nebesigirdėjo. Galbūt lietų pakeitė smulki dulksna, o gal lietus kaip tik telkia naujas jėgas. Už lango taip tamsu, nors vakaro sutemoms dar lyg ir ankstoka. Danvortis ištraukė ranką iš po antklodės ir pažvelgė į švytintį elektroninio laikrodžio ciferblatą. Dar tik antra valanda. Vadinasi, ten, kur atsidūrė Kivrina, turėtų būti šešios. Kai tik atsikelsiu, būtinai reikės paskambinti Endriusui, tarė sau Danvortis. Tegul pagaliau perskaito taško rodmenis, kad tiksliai sužinotume, kur ir kada ji yra.

Badris spėjo pasakyti Gilkraistui, kad laiko paklaida — minimali, o pirmamečio asistento įvestas koordinates jis patikrinęs dukart — ir įsitikinęs, kad šis neprivėlęs jokių klaidų. Tačiau Danvortis netvėrė savame kailyje, norėdamas įsitikinti, jog viskas tikrai gerai. Gilkraistas juk nesiėmė išvis jokių atsargumo priemonių, o net ir tada, kai saugumą užtikrini visais įmanomais būdais, kad nors vis vien gali nušleivoti ne ten, kur reikia. Ši diena puikiausiai tai įrodė.

Badris juk buvo paskiepytas visais privalomais priešvirusiniais skiepais. O Kolino mama saugiai įsodino jį į traukinį, įdėjo šiek tiek pinigų… O kai pats Danvortis pirmą kartą iškeliavo į Londoną, visai nedaug tetrūko, kad niekada nebūtų sugrįžęs, nors atsargumo priemonių buvo griebtąsi tiek ir tiek.

Kelionė buvo pati paprasčiausia: ten ir atgal, eilinis perkėlimo tinklo bandymas. Atstumas — vos trisdešimt metų į praeitį. Danvortis turėjo išnerti Trafalgaro aikštėje, iš Čering Kroso metro nuvažiuoti į Pedingtoną, o iš ten — 10:48 traukiniu — į Oksfordą, kur turėjo atsidaryti pagrindinis tinklas. Laiko jam buvo skirta į valias, net su kaupu. Kruopščiai išstudijuota abėcėlinė geležinkelių rodyklė, metro traukinių tvarkaraščiai, tikrintos ir pertikrintos pinigų išleidimo datos. Tačiau nusigavęs į Čering Kroso metro stotį, Danvortis rado ją uždarytą. Bilietų kioskuose šviesos nedegė, o įėjimas buvo užtvertas geležinėmis, priešais turniketus nuleistomis grotomis.

Danvortis apsikamšė antklodė pečius. Persikeliant į praeitį, tyko aibės visokiausių pavojų — tokių, kurių niekas negalėjo numatyti. Juk Kolino mamai tikriausiai net nedingtelėjo, kad jo traukinį gali sustabdyti Bartone. Niekad net sapnuote nesapnavo, kad Badris nei iš šio, nei iš to gali susmukti ant konsolės…

O juk Merės tiesa, tarė sau Danvortis. Tave kamuoja sunkus gadsonitizmo priepuolis. Kivrina juk įveikė visas kliūtis, kad galiausiai iškeliautų į Viduramžius, nepaisė nieko, kas kaišiojo pagalius jai į ratus. O jei ir atsitiks kas nors nenumatyto, ji tikrai su viskuo susidoros. Kolinui tokia smulkmena kaip karantinas juk nesutrukdė atvažiuoti, argi ne taip? O ir pats Danvortis sveikas gyvas parsirado iš Londono.

Tąsyk jis kumščiais trankė geležinius vartus, paskui nubėgo laiptais atgal į viršų dar kartą perskaityti nuorodų — gal vis dėlto nuėjęs ne ten, kur reikia? Ne, nieko nesupainiojo. Jis apsidairė laikrodžio. Galbūt laiko paklaida didesnė, nei buvo nustatyta per gausius patikrinimus, galvojo jis, galbūt metro jau uždarytas nakčiai? Tačiau laikrodis virš įėjimo rodė penkiolika po devynių.

— Avarija, — pasakė jam kažkoks įtartinai atrodantis tipas, užsimaukšlinęs purviną kepurę. — Metro neatsidarys tol, kol jie ten neišvalys kelio.

— Bet… bet aš būtinai turiu sėsti į traukinį, važiuojantį Bakerlu linija, — užsikirsdamas išmekeno Danvortis, bet žmogėnas jau buvo nukrebždenęs sau.

Danvortis taip ir liko stypsoti žvelgdamas į aptemdytą stotį, nepajėgdamas net mąstyti, ko dabar reikėtų griebtis. Jis neturėjo tiek pinigų, kad užtektų susimokėti už taksi, o Padingtonas — kitame Londono gale. Pėsčias, kad ir skuosdamas kiek kojos neša, iki 10:48 jis niekaip nesuspės.

— Ė, bičas, kur šinkuoji? — staiga paklausė jo kažkoks jaunas tipelis juoda odine striuke ir ryškiai žaliai dažyta skiautere ant galvos. Danvortis net ne iš karto perprato, ką jis sako. Pankas, dingtelėjo jam. Tasai grėsmingai žingtelėjo artyn.

— Padingtonas, — išspaudė iš savęs Danvortis — išėjo ne ką daugiau nei cyptelėjimas.

Pankas iki alkūnės subruko ranką į savo odinės striukės kišenę — Danvortis net neabejojo, kad išsitrauks pankišką peilį iššokančiais ašmenimis. Tačiau tas išsitraukė laminuotą nuolatinį metro bilietą su linijų planu kitoje pusėje.

— Gali išsikrutinti iš Embankment stoties, varyk District arba Žiedo linija. Pėdink Kreiven gatve, paskui — į kairę.

Danvortis visą kelią dūmė kiek įkirsdamas, nėmaž neabejodamas, kad iš kokios tarpuvartės bet kurią akimirką gali iššokti visa pankų gauja ir nusavinti jo istoriškai tikslius pinigus. Galų gale pasiekęs Embankment stotį, susizgribo net.nenutuokiąs, kaip elgtis su bilietų automatais.

Jam pagelbėjo moteris su dviem pypliais — nuspaudė stoties, kur jam reikėjo patekti, mygtuką, surinko reikiamą sumą, parodė, kaip įkišti bilietą į plyšį. Danvortis atsidūrė Padingtone, laiko iki traukinio dar turėdamas į valias.

„Nejaugi Viduramžiais nebuvo ir padorių žmonių?” — klausėjo Kivrina. Savaime suprantama, buvo. Jaunuoliai su peiliais iššokančiais ašmenimis ir metro planais gyveno visais laikais. Taip pat ir mažų vaikų mamos, ir ponios gadson, ir latimerai. Ir gilkraistai.

Danvortis apsivertė ant kito šono.

— Jai tikrai viskas klojasi kuo puikiausiai, — pasakė jis balsu, bet patyliukais, kad nepažadintų Kolino. — Viduramžiai dar išsilaužys dantis į mano geriausią studentę.

Jis užsitraukė antklodę ant peties, galvodamas apie jaunuolį su žalia, į skiauterę sukelta šukuosena, įnikusį į metro planą. Tačiau prieš akis atkakliai plūduriavo geležiniai vartai, atitverę jį nuo turniketų, ir tamsi stotis už jų.

1320 gruodžio 19 (pagal senąjį kalendorių). Jaučiuosi jau kur kas geriau. Jau galiu įkvėpti tris ar keturis kartus iš eilės neužsikosėdama, o šįryt pajutau ir žvėrišką alkį — tiesa, nuo tos riebios košės, kurios man atnešė Maisrė, seilė toli gražu netįso. Tačiau dėl kiaušinienės su kumpiu lėkštės tikriausiai galėčiau žmogų užmušti.

Svajoju ir apie vonią. Esu neįtikėtinai purvina. Nuo pat tos dienos, kai atsidūriau čia, plauta nebuvo niekas, išskyrus mano kaktą, o pastarąsias dvi dienas ledi Imeina dėjo kompresus man ant krūtinės — tai yra medžiagos atraižas, išterliotas kažkokiu klaikiai dvokiančiu tepalu. Be to, mane protarpiais vis dar pila prakaitas, o ir patalynė nė karto nekeista nuo pat tryliktojo amžiaus pabaigos, taigi, kvapelis nuo manęs trenkia toks, kad net nosį riečia. O galvoje, nors plaukai trumpai nukirpti, knibždėte knibžda kažkokios bjaurasties. Ir vis vien aš — dar pati švariausia iš visų čia esančių.

Daktarė Arens neklydo, norėdama nujautrinti man nosį. Visi čia, net mažosios mergaitės, dvokia neapsakomai, o juk dabar — pats viduržiemis, spaudžia šaltis. Netelpa galvoj, kokie kvapai turėtų tvyroti čia rugpjūčio mėnesį. Utėlės apnikusios visus. Ledi Imeina net melsdamasi protarpiais stabteli pasikasyti, o kai Agnesė atsismaukė kojinaitę, norėdama parodyti keliuką, išvydau, kad visa jos koja išmarginta raudonais įkandimų taškeliais.

Elivysos, Imeinos ir Rozemundos veidai dar gana švarūs, bet nusiplauti rankas joms nešauna į galvą netgi išnešus naktipuodį. Niekas čia negirdėjo ir apie tokias tradicijas kaip būtinybė plauti indus ar keisti patalynę. Pamanytum, kad visi jie seniai turėjo išmirti nuo įvairiausių infekcijų, tačiau, jei neminėsime skorbuto ir beviltiškai išgedusių dantų, visi atrodo pakankamai sveiki. Net Agnesės keliukas gyja kuo dailiausiai. Kiekvieną mielą dieną ji ateina parodyti man šašo — ir sidabrinės sagtelės, ir medinio riterio, ir vargšelio iš tos meilės beveik visai sumaigyto Juočkio.

Ji — tikras informacijos lobynas, iškloja viską, ką žino — dažniausiai pati, man nereikia nė klausinėti. Rozemunda jau „einanti tryliktuosius metelius”, vadinasi, jai dvylika, o kambarys, kuriame gydė mane, — jos buduaras. Sunku net įsivaizduoti, kad jau labai greitai ji bus tekintino amžiaus, tad jai privalu turėti asmeninį „mergelės buduarą”, tačiau keturioliktame amžiuje keturiolikmetės — penkiolikmetės nuotakos toli gražu nebuvo retenybė. Elivysa irgi ištekėjo tikrai ne vyresnė. Agnesė pranešė man turinti dar tris vyresnius brolius, bet visi jie pasilikę Bate su tėvu.

Kaimelis pietvakariuose, iš kur vis atsklinda varpo gaudimas, yra Svindonas. Agnesė visus varpus atpažįsta iš skambesio. Tasai, kuris visada suskamba pirmas — jo balsas atsklinda iš toli — yra Osnio varpas, iškart po jo pradeda skambinti Didysis Tomas. Du varpai ataidi iš Koursio, kur gyvena seras Bloetas, o du artimiausieji — Vitenio ir Estkoto. Visa tai reiškia, kad erdvėje aš tikrai esu netoli Skendgeito, o gal net ir pačiame Skendgeite. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia auga karklai, kaimas maždaug tokio dydžio, kokio ir turėtų būti, bažnyčia irgi stovi daugmaž teisingoje vietoje. Galbūt ponia Montoja tiesiog kol kas dar nesurado varpinės. Deja, kaimo pavadinimas — vienas iš tų dalykų, kurių Agnesė nežino.

O štai kur dingęs Gavynas, ji žinojo kuo puikiausiai. Pranešė man štai ką: jis išjojęs ieškoti tų, kurie užpuolė mane, „o kai suras, jis sukapos juos kardu — štai šitaip”, — ant vargšo Juočkio kailio ji pademonstravo, kaip Gavynas galabys niekadėjus. Tiesa, nesu visai tikra, kad verta be atodairos pasikliauti viskuo, ką ji porina. Pavyzdžiui, pasakė, esą karalius Eduardas — Prancūzijoje, o tėvas Rošas sykį regėjęs velnią, vilkintį juodai ir jojantį ant juodo ristūno.

Pastaroji detalė gali būti ir teisinga (tiesa ne tai, kad tėvas Rošas matė velnią, o tai, kad šitaip jis sakė Agnesei). Iki pat Renesanso riba tarp dvasių pasaulio ir fizinio pasaulio taip ir nebuvo aiškiai nubrėžta, o keturioliktojo amžiaus žmonės nuolat regėdavo vizijas: angelus, Paskutiniojo Teismo dienos vaizdus, Mergelės Marijos apsireiškimus.

Ledi Imeina niekad nepavargsta skųstis tėvu Rošu: koks jis esąs tamsuolis, nemokytas beraštis ir nekompetentingas. Ji vis dar stengiasi prikalbinti Elivysą, kad ši nusiųstų Gavyną į Osnį pakviesti kokio nors vienuolio. O kai aš paprašiau pakviesti tėvą Rošą, kad pasimelstų su manim (vyliausi, kad šitoks prašymas tikrai nebus palaikytas „įžūlumu”), ji rėžė man gerą pusvalandį trukusį moralą apie tai, kaip jis užmiršęs gerą„Venite” maldos dalį, kaip užpūtęs žvakes, užuot nugnybęs liepsną („tik pamanyk, kiek vaško išeikvojama veltui!“), kaip prikemšąs tarnams galvas visokiausių prietaringų nesąmonių (be jokios abejonės, tai užuomina apie raitą velnią).

Keturioliktame amžiuje vietiniai kaimo kunigai dažniausiai būdavo paprasčiausi valstiečiai, kurie mišių tekstus mokydavosi atmintinai ir prisigraibydavo šiokių tokių lotynų kalbos žinių. Aš, tiesą sakant, neįžiūriu jokio skirtumo, tačiau kilmingieji savo valstiečius laikė kažkokios kitos veislės padarais, taigi, galvą guldau: aristokratišką ledi Imeinos sielą skaudžiai žeidžia net mintis, kad išpažintį teks atlikti šitam „kaimo jurgiui, baudžiauninkui“!

Be jokios abejonės, jis iš tikrųjų ir yra toks prietaringas, toks beraštis, kokiu jį laiko ledi Imeina. Bet — jis anaiptol nėra nekompetentingas. Jis laikė mane už rankos, kai gulėjau mirties patale. Jis sakė man nebijoti. Ir aš iš tikrųjų nebijojau.

(Pauzė)

Sveikstu tiesiog septynmyliais šuoliais. Šią popietę sugebėjau atsisėsti ir išsėdėjau visą pusvalandį, о vakare net nulipau apačion vakarienės. Ledi Elivysa atnešė man rudą vilnonę suknelę ir garstyčių spalvos apsiaustą, o taip pat skepetą trumpai kirptiems plaukams apsirišti (ne moteriai priderantį vienuolišką gobtuvą — vadinasi, nepaisant visų Imeinos šnekų apie „daltrises”, Elivysa tikriausiai mano, kad aš tebesu netekėjusi mergina). Nenutuokiu, ar mano pačios drabužiai joms pasirodė kuo nors ne tokie, kokių reikėtų, o gal tiesiog pernelyg dailūs, kad vilkėtum kiekvieną dieną— Elivysa nieko nepaaiškino. Abi su Imeina padėjo man apsirengti. Niežėjo liežuvis paklausti, ar, prieš vilkdamasi švariais drabužiais, negalėčiau nusiprausti, bet pabūgau, kad šitaip vėl prašausiu pro šikšnelę ir sukelsiu Imeinai dar daugiau įtarimų.

Ji nenuleisdama akių stebėjo, kaip aš užsisegu sąsagas, varstausi batus; tokiais pat aštriais žvilgsniais varstė ir per vakarienę. Sėdėjau tarp abiejų mergaičių, ant to paties suolo. Prievaizdas buvo nugrūstas į patį stalo galą, o Maisrės ir iš viso nebuvo matyti. Pasak pono Latimero, parapijos kunigas turėjo valgyti drauge su žemvaldžio šeimyna, tačiau ledi Imeinai, ko gero, nepatinka ir tėvo Rošo elgesys prie stalo.

Valgėme mėsą (manding, stirnieną) su duona. Mėsa dvelkė cinamonu ir druska, regis, buvo šiek tiek švinktelėjusi — juk šaldytuvais čia niekas nesinaudoja, o duona — kieta kaip akmuo, bet vis geriau nei košė. Tikiuosi, nepridariau jokių klaidų.

Vis dėlto, be jokios abejonės, aš nuolat kažką darau ne taip — štai kodėl ledi Imeina mano atžvilgiu nusiteikusi taip įtariai. Mano drabužiai ir rankos, mano sakinių konstrukcijos tikriausiai šiek tiek (o gal ir daugiau nei šiek tiek) skiriasi nuo įprastų, ir dėl viso šito aš tikriausiai atrodau keistoka, svetima, taigi, — įtartina.

Ledi Elivysa pernelyg smarkiai nuogąstauja dėl vyro teismo, kad pastebėtų kokias nors mano klaidas, o mergaitės tiesiog dar per mažos. Tačiau ledi Imeina mato viską ir jau tikriausiai sudarinėja mano nuodėmių sąrašą, panašų į tą, kuriame užfiksuotos tėvo Rošo ydos. Ačiū Dievui, taip ir neprisistačiau esanti Izabelė de Bovrijė — nepaisydama jokios žiemos, Imeina būtų pati nuskubėjusi į Jorko grafystę, kad tik mane demaskuotų.

Po vakarienės atėjo Gavynas. Galų gale įslinko ir Maisrė purpuru švytinčia ausimi, ji atnešė medinį indą su alumi, nutempė suolus arčiau ugniavietės, įmetė į ugnį kelias pušines šakas. Geltonos laužo šviesos nutviekstos, moterys sėdo siūti.

Gavynas stabtelėjo prie pertvaros — plika akimi matyti: ką tik nuo žirgo, ilgai ir greitai jojęs. Gerą minutę niekas jo nepastebėjo. Rozemunda kažką mąstė, palinkusi prie siuvinio. Agnesė pirmyn atgal stumdė vežimaitį, įsodinusi į jį savo medinį riterį, o Elivysa užsidegusi pasakojo Imeinai apie pasiligojusį kumetį — matyt, jo sveikata buvo nekokia. Nuo tirštų dūmų, virstančių iš ugniavietės, man įsiskaudėjo krūtinę, taigi, pasukau galvą, iš paskutiniųjų stengdamasi neužsikosėti, ir išvydau Gavyną — jis stovėjo nekrustelėdamas ir žiūrėjo į Elivysą.

Po valandėlės Agnesė savo vežimaičiu įvažiavo Imeinai į koją ši pasipiktinusi pareiškė, esą Agnesė — paties nelabojo išpera, o Gavynas žengė vidun, į menę. Aš nudelbiau akis, patyliukais melsdama, kad tik jis mane užkalbintų.

Tą jis ir padarė — ant vieno kelio priklaupė priešais suolą, kur sėdėjau aš.

— Geroji ponia, — prašneko, — džiaugiuosi matydamas, kad sveikstate.

Net nenutuokiau, ar man dera ką nors atsakyti, o jeigu taip, tai — ką. Tad tik dar žemiau panarinau galvą.

Jis vis dar klūpojo priešais mane tarsi koks kamerdineris.

— Man sakė, kad jūs išvis neprisimenate, kas jus užpuolė, ledi Katerina. Ar tikrai taip ir yra?

— Taip, — išspaudžiau aš.

— Nieko nežinote ir apie savo tarnus? Kur jie galėjo nubėgti?

Aš papurčiau galvą, taip ir nepakeldama akių.

Gavynas dabar kreipėsi į Elivysą.

— Atnešu žinių apie tuos niekadėjus, ledi Elivysa. Aptikau jų pėdsaką. Jų buvo daug, visi raiti.

Aš jau spėjau išsigąsti, kad jis ims ir pasakys pričiupęs ir pakoręs kokį nors niekuo dėtą valstietį, ramiai sau malkaujantį miške.

— Prašau leidimo išvykti, susekti niekšus ir atkeršyti už ponią, — pridūrė Gavynas, žvelgdamas į Elivysą.

Elivysa atrodė sudirgusi, įsitempusi, atsargi — visai taip pat, kaip ir tada, kai jis atėjo aną kartą.

— Mano vyras liepė mums nė kojos nekelti iš čia tol, kol atvyks jis pats, — pasakė ji. — O tau liepė nesitraukti nuo mūsų ir mus saugoti. Aš neleidžiu tau išjoti.

— Be to, tu dar nevakarieniavai, — pareiškė ledi Imeina tokiu balsu, su kuriuo nepasiginčysi.

Gavynas atsistojo.

— Labai dėkoju jums už gerumą, mano pone, — paskubomis prapliupau aš. — Žinau, kad kaip tik jūs suradote mane miške. — Surietė kosulys, teko atsikvėpti. — Meldžiu, pasakykite, kur yra ta vieta, kur mane radote? — Persistengiau: stengiausi pasakyti per daug, pernelyg greitai. Nebevaliojau sutramdyti kosulio, gurktelėjau per didelį gurkšnį oro ir susiriečiau iš skausmo.

Kai kosulio priepuolis pagaliau apmalšo, Imeina jau buvo patiekusi Gavynui mėsos ir sūrio, o Elivysa — vėl palinkusi prie siuvinio. Taigi, kol kas taip nieko ir nesužinojau.

Ne, ne visai taip. Vis dėlto sužinojau, kodėl Elivysa taip įsitempė jam įėjus ir kodėl Gavynas sukūrė pasakėlę apie plėšikų gaują. Paaiškėjo ir ką reiškia tos šnekos apie „daltrises“.

Juk mačiau jį stovintį tarpduryje ir žiūrintį į Elivysą. Ir neprireikė man jokio vertėjo, kad perprasčiau jo veido išraišką. Gavynas buvo iki ausų įsimylėjęs savo šeimininko žmoną.

14

Danvortis išmiegojo nepabusdamas iki pat ryto.

— Sekretorius norėjo jus pažadinti, bet aš neleidau, — pareiškė Kolinas. — Jis liepė perduoti jums štai ką. — Vaikinukas kyštelėjo jam sumaigytą gniūžtę popierių.

— O kiek dabar valandų? — paklausė Danvortis, nerangiai sėsdamasis lovoje.

— Pusė devynių, — guviai atsakė Kolinas. — Visi varpininkai ir kiti sulaikytieji kaip tik valgykloje, pusryčiauja. Avižinė košė. — Jis goktelėjo tartum springdamas. — Absoliutus kraupąs! Tasai jūsų sekretorius tvirtina, neva mums reikia taupyti kumpį ir kiaušinius — dėl karantino.

— Pusė devynių ryto? — pasitikslino Danvortis ir mirksėdamas trumparegėmis akimis įsistebeilijo į langą. Lauke tvyrojo tokia pat apniūkusi prietema kaip ir tada, kai jis užmigo. — Viešpatie švenčiausias! Juk aš turėjau nueiti į ligoninę apklausti Badrio.

— Žinau, — atsakė Kolinas. — Bet tetulė Merė liepė leisti jums miegoti. Badrio šiaip ar taip negalėtumėte apklausti — jam atlieka tyrimus.

— Ji skambino? — paklausė Danvortis, apgraibomis ieškodamas akinių ant naktinio staliuko.

— Šįryt aš jau sulaksčiau į ligoninę. Daviau kraujo tyrimams. Tetulė Merė liepė pasakyti jums, kad ateiti duoti kraujo užtenka kartą per dieną.

Danvortis pagaliau pasibalnojo nosį akiniais ir pažvelgė į Koliną.

— Ar ji nieko nesakė — gal jau pavyko atpažinti virusą?

— Uuummh, — suniurzgė Kolinas, gromuliuodamas burnoje gumą. Kažin, nejučia dingtelėjo Danvorčiui, nejaugi jis taip ir čiulpė ją visą naktį? Kodėl tuomet ji nė truputėlio neaptirpo? — Ji prašė perduoti jums kontaktų sąrašus, štai. — Kolinas padavė jam pluoštą popierių. — O dar skambino dama, kurią buvome susitikę prie ligoninės. Na ta, su dviračiu.

— Montoja?

— Taip. Ji klausė, gal jūs žinote, kaip surasti pono Besingeimo žmoną. Pasakiau, kad perskambinsite jai. Gal žinote, kada atneša paštą?

— Paštą? — pakartojo Danvortis, žvelgdamas į vaikinuką per paskleistus popierius.

— Mama nespėjo laiku nupirkti man dovanų, kad įdėtų vežtis kartu, — paaiškino Kolinas. — Taigi, pažadėjo atsiųsti jas paštu. Kaip manote, gal dėl karantino paštas vis dėlto nevėluos?

Kai kurie Kolino paduotieji popieriaus lapai buvo sulipę — neabejotinai dėl vaikiščio pomėgio nuolat tikrinti, kaip keičiasi kramtomosios gumos spalva. Be to, dauguma buvo anaiptol ne kontaktų sąrašai, o įvairiausios Finčo pastabos: užsikimšo vienas iš šildymo vamzdžių Salvine. Nacionalinės Sveikatos apsaugos tarnyba įsakė visiems Oksfordo bei apylinkių gyventojams vengti bet kokių ryšių su užsikrėtusiais asmenimis. Ponia Besingeim Kalėdoms išvykusi įTorkėjų. Tualetinio popieriaus atsargos beviltiškai senka.

— Na, tai kaip manote? Gal vis dėlto nevėluos? — dar kartą paklausė Kolinas.

— Nevėluos? Kas? — nesusigaudė Danvortis.

— Paštas! — pasipiktinęs pakartojo Kolinas. — Juk dėl karantino jis neturėtų vėluoti, tiesa? Kelintą valandą čia išnešioja paštą?

— Dešimtą, — atsakė Danvortis. Jis išrūšiavo popierius, sudėjo Finčo pastabas į vieną krūvą, atvėrė didelį plono popieriaus voką. — Bet per pačias Kalėdas paštas paprastai visada vėluoja — dėl daugybės siuntinių ir kalėdinių atvirukų.

Susegti popieriai voke irgi buvo ne kontaktų sąrašai. Danvortis pasklaidė Viljamo Gadsono ataskaitą, ką jam pavyko iššniukštinėti apie Kivriną ir Badrį: kur ir kada šie lankėsi, viskas tvarkingai atspausdinta, kruopščiai išskirstyta į grafas: rytas, popietė, vakaras. Ataskaita atrodė kur kas tvarkingiau už visus Viljamo rašinius, kiek tik jų Danvorčiui teko matyti. Tiesiog nuostabu, kokia naudinga kartais gali būti motinos įtaka sūnui.

— Nesuprantu, kodėl turėtų vėluoti, — kalbėjo Kolinas. — Juk tai ne tas pat, kas žmogus, argi ne taip? Noriu pasakyti, juk tikrai neužkrečiama! O kur jį atneša? Į bendrabutį?

— Ką atneša?

— Paštą}.

— Į sarginę, palieka budinčiajam, — atsakė Danvortis, jau įknibęs į ataskaitą apie Badrį. Antradienio popietę, po to, kai apsilankė Baliole, šis grįžęs prie tinklo. Finčas kalbėjosi su juo antrą valandą, kai Badris klausė, kur galėtų rasti poną Danvortį, ir šiek tiek prieš tris, kai jis perdavė raštelį. Kažkuriuo metu tarp dviejų ir trijų trečio kurso studentas Džonas Jy matė Badrį einantį per kiemą į laboratoriją — tikriausiai kažko ieškoti.

Įrašas Brasenozės budinčiojo žurnale: Badris atėjo trečią valandą. Dirbo prie tinklo iki pusės aštuonių, tada grįžo į savo butą, persirengė ir išėjo į šokius.

Danvortis paskambino Latimerui.

— Kuriuo metu antradienio popietę atėjote prie tinklo?

Bejėgiškai mirksėdamas, Latimeras įsistebeilijo į Danvortį iš telefono ekrano.

— Antradienį? — tarstelėjo ir apsidairė, tarsi būtų pamiršęs kažką padėti į vietą. — Tai — vakar?

— Ne, tai — dieną prieš perkėlimą, — atsakė Danvortis. — Pavakary jūs ėjote į Bodlio biblioteką.

Latimeras sulinksėjo.

— Taip, ji norėjo sužinoti, kaip taisyklingai pasakyti „Padėkite man, mane užpuolė vagys”.

Danvorčiui liko tik viltis, kad, sakydamas „ji”, Latimeras turi omeny Kivriną.

— Ar su Kivrina susitikote Bodlio bibliotekoje, ar Brasenozėje?

Latimeras delnu apglėbė smakrą ir giliai susimąstė.

— Dirbome iki vėlyvo vakaro, rinkdami įvardžių formas, — pasakė. — Keturioliktame amžiuje įvardžių galūnių kaitymas jau nyko, bet dar nebuvo galutinai išnykęs.

— Ar Kivrina atėjo prie tinklo su jumis susitikti?

— Tinklo? — abejodamas perklausė Latimeras.

— Į Brasenozės laboratoriją! — Danvortis ėmė stigti kantrybės.

— Brasenozė? Juk Kūčių vakaro iškilmė bus laikoma ne Brasenozėje, tiesa?

— Kūčių vakaro iškilmė?

— Vikaras sakė norįs, kad aš perskaityčiau palaiminimą, — pareiškė Latimeras. — Ar mišios bus Brasenozėje?

— Ne. Vadinasi, susitikote su Kivrina antradienį po pietų, ketinote padirbėti, tobulindami jos kalbą. O kur susitikote?

— Žodį „vagys„ buvo labai sunku išversti. Dabartinės anglų kalbos žodis „thieves„ kildintinas iš senosios anglų kalbos „the-of„ bet…

Ne, iš to lovio nebus lobio.

— Kūčių vakaro iškilmė rengiama Mergelės Marijos bažnyčioje, septintą valandą, — pareiškė Danvortis ir padėjo ragelį.

Tada paskambino į Brasenozę budinčiajam, kuris vis dar nebuvo baigęs puošti eglutės; pareikalavo jo paieškoti Kivrinos pavardės registracijos knygoje. Ne, antradienį po pietų ji čia nesilankiusi.

Danvortis suvedė kontaktų sąrašus į konsolę, pridėjo ir Viljamo surinktus duomenis. Antradienį Kivrina nebuvo susitikusi su Badriu. Antradienio rytąji praleido ligoninėje, paskui lankėsi pas Danvortį. O antradienį po pietų triūsė su Latimeru — tuo metu, kai jie baigė darbą Bodlio bibliotekoje, Badris jau turėjo būti išėjęs į šokius Hedingtone. Pirmadienis: nuo trečios valandos Kivrina visą laiką buvo ligoninėje, tačiau tarpas tarp dvylikos ir pusės trijų taip ir liko neužpildytas — tuo metu ji galėjo susitikti su Badriu.

Danvortis iš naujo peržiūrėjo papildytus kontaktų sąrašus. Montojos lape tebuvo pakraigliotos vos kelios eilutės. Ji surašė, su kuo buvo susitikusi trečiadienio rytą, bet nė neužsiminė apie pirmadienį ar antradienį ir — jokių žinių apie Badrį. Kažin, iš kur toks aplaidumas? — pagalvojo Danvortis, bet paskui prisiminė, kad Montoja prisistatė jau po to, kai Merė paaiškino, kaip ir kokiam laikotarpiui pildyti blankus.

Galbūt Montoja vis dėlto buvo susitikusi su Badriu anksčiau nei trečiadienio rytą, o gal galėjo žinoti, ką jis veikė per tą neužpildytą tarpą — pirmadienį tarp vidudienio ir pusės trijų.

— Ar ponia Montoja, kai skambino, nepasakė savo telefono numerio? — paklausė jis Kolino. Bet niekas neatsakė. Danvortis grįžtelėjo: — Kolinai!

Vaikinuko nebebuvo nei kabinete, nei svetainėje — liko tik jo krepšys ir šio turinys, išverstas tiesiog ant kilimo.

Danvortis susirado Montojos numerį Brasenozėje ir paskambino, iš tiesų net nesitikėdamas, kad ji atsilieps. Jeigu Montoja vis dar ieško Besingeimo, tai gali reikšti tik viena: ji iki šiol taip ir negavo leidimo išvykti į kasinėjimus ir dabar, be jokios abejonės, kiurkso NSA arba Nacionaliniame Pavelde, visiems ten iki kaulo įsipykusi kaulijimais pripažinti radimvietę esant „ypatingos vertės”.

Danvortis apsirengė ir patraukė į valgyklą ieškoti Kolino. Vis dar lijo, išbrinkęs murkšlinas dangus buvo toks pat pilkas kaip ir grindinio akmenys bei bukmedžių žievė. Danvortis puoselėjo viltį, kad varpininkai ir kiti sulaikytieji papusryčiavo anksti ir jau bus spėję išsiskirstyti po savo kambarius, bet tokios viltys labai greitai sudužo. Vos pasiekęs kiemo vidurį jis jau išgirdo iš valgyklos sklindančių moteriškų balsų gaudesį.

— Ačiū Dievui, jūs čia, pone, — prie durų jį pasitiko Finčas. — Ką tik skambino iš NSA. Jie nori, kad mes priimtume dar dvidešimt sulaikytųjų.

— Pasakyk, kad nieku gyvu negalime, — atsakė Danvortis, žvilgsniu naršydamas minią. — Privalome griežtai laikytis įsakymo vengti bet kokių kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Gal kur matei daktarės Arens vaikaitį?

— Ką tik buvo čia, — atsakė Finčas, dairydamasis per moterų galvas, bet Danvortis jau pastebėjo Koliną pats. Vaikiščias stovėjo to paties stalo, prie kurio sėdėjo varpininkai, gale ir tepė sviestą ant kelių skrudintos duonos riekelių.

Danvortis prasibrovė iki jo.

— Kai skambino ponia Montoja, ar ji pasakė, kur būtų galima ją surasti?

— Tai toji pati, su dviračiu? — pasitikslino Kolinas, ant sviesto tepdamas dar ir marmelado sluoksnį.

— Taip.

— Ne, nepasakė.

— Ar pusryčiausite, pone? — paklausė Finčas. — Bijau, kad su kumpiu ir kiaušiniene jau visai striuka, o ir marmelado atsargos baigia visai išsekti… — Jis iškalbingu žvilgsniu nudelbė Koliną. — Užtat turime avižinės košės ir…

— Man — tik arbatos, — pasakė Danvortis. — Ar ji nepaminėjo, iš kur skambina?

— Nagi, sėskitės, — įsikišo ponia Teilor. — Kaip tik norėjau pasikalbėti su jumis apie mūsų „Chicago Surprise”.

— Ar gali tiksliai pakartoti, ką sakė ponia Montoja? — Danvortis vis dar kvotė Koliną.

— Sakė, esą visiems nusispjaut, kad jos radimvietė bus sunaikinta, o neįkainojamos vertės ryšys su praeitimi — prarastas, ir iš viso, kaip žmogui gali šauti į galvą vidury žiemos išsitrenkti žvejoti, — atsakė Kolinas, grandydamas marmelado likučius nuo lėkštės dugno.

— Arbata irgi visai baigiasi, — pareiškė Finčas, pripildamas Danvorčiui puodelį beveik bespalvio skysčio.

Danvortis atsisėdo.

— Gal nori kakavos, Kolinai? Ar stiklinės pieno? — paklausė Danvortis.

— Pieno beveik nebeturime, — įsiterpė Finčas.

— Ačiū, nieko daugiau nenoriu, — pasakė Kolinas, suvoždamas marmeladu apteptas duonos riekeles. — Štai, tik pasiimsiu sumuštinius — einu budėti prie vartų, kad nepražiopsočiau pašto.

— Skambino vikaras, — vėl prašneko Finčas. — Prašė pasakyti jums, kad iškilmės skaitinių tvarką surepetuos ir be jūsų, jums nebūtina eiti ten anksčiau nei pusę septynių.

— Nejaugi jie vis vien ketina aukoti Kūčių vakaro mišias? — nustebo Danvortis. — Įvertinus aplinkybes, kyla abejonių, ar kas nors į jas ateis.

— Vikaras sakė, esąTarpbažnytinis komitetas surengęs balsavimą — nutarta mišias aukoti bet kuriuo atveju, — paaiškino Finčas, pildamas į skystą arbatą ketvirtį arbatinio šaukštelio pieno ir tiesdamas puodelį Danvorčiui. — Jų nuomone, jei stengsimės elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę, tai visiems tik padės nepalūžti.

— Mes ketiname atlikti keletą kūrinių varpeliams, — įsiterpė ponia Teilor. — Žinoma, tikros varpų muzikos tai niekaip negali atstoti, bet vis geriau nei nieko. O Šventosios Reformacijos kunigas paskaitys ištrauką iš Mišių maro metu.

— A, — tarstelėjo Danvortis. — Tai iš tikrųjų turėtų padėti visiems nepalūžti.

— Ar man būtinai reikės eiti? — paklausė Kolinas.

— Jam šitokiu oru tikrai nereikėtų niekur vaikščioti, — staiga pareiškė ponia Gadson, išdygusi tarsi iš po žemių su lėkšte, kaupina pilkšvos avižinės košės. Šią dunkstelėjo ant stalo Kolinui po nosimi. — Ir jau tikrai jam nėra ką veikti bažnyčioje, kur begalė mikrobų ir traukia skersvėjai. Kol jūs dalyvausite mišiose, jis galės pabūti čia, su manim. — Ji pristūmė Kolinui kėdę. — Sėskis ir valgyk košę.

Kolinas įsmeigė į Danvortį maldaujantį žvilgsnį.

— Kolinai, — pasakė Danvortis, — atrodo, būsiu pamiršęs savo kambaryje ponios Montojos telefono numerį. Ar negalėtum nubėgti ir atnešti?

— Tuojau pat! — Kolinas lyg įgeltas šoko nuo kėdės ir išgaravo.

— Kai šitą vaiką pakirs indiškasis gripas, — bylojo ponia Gadson, — tikiuosi, jūs prisiminsite, kad pats ir skatinote šitokius žalingus jo maitinimosi įpročius. Man visiškai aišku, kas lėmė šią epidemiją. Tik prastas maitinimasis ir nedovanotina drausmės stoka. Šitame Universitete tvarka tokia, kad gėda ir žmogui pasakyti. Prašiau, kad mane apgyvendintų drauge su mano sūnumi Viljamu — ir ką manote? Nugrūdo netgi į kitą pastatą! Ir iš viso…

— Ko gero, šiais klausimais jums teks kreiptis į Finčą, — nutraukė ją Danvortis. Atsistojo, suvyniojo Kolino paliktus sumuštinius su marmeladu į servetėlę. — O man tučtuojau reikia į ligoninę, — pridūrė ir pasišalino, kol ponia Gadson dar nesuskubo prapliupti iš naujo.

Danvortis grįžo į savo butą ir pamėgino prisiskambinti Endriusui. Linija buvo užimta. Tada paskambino į kasinėjimus vildamasis, kad Montojai galbūt vis tik pavyko išplėšti leidimą išvykti. Tačiau ten niekas neatsakė. Jis vėl paskambino Endriusui. Stebuklai — linija jau buvo laisva. Po trijų pyptelėjimų įsijungė autoatsakiklis.

— Skambina ponas Danvortis, — ištarė jis į ragelį. Paskui, akimirką padvejojęs, pasakė savo buto telefono numerį. — Man reikia kuo skubiau su jumis pasikalbėti. Tai svarbu.

Jis padėjo ragelį, įsimetė diską su sąrašais į kišenę, pasiėmė skėtį bei Kolino sumuštinius ir išėjo į kiemą.

Koliną rado susigūžusį prie vartų, neramiai dirsčiojantį į gatvę Karfakso pusėn.

— Einu į ligoninę aplankyti savo laboranto ir pasimatyti su tavo tetule, — pasakė Danvortis, paduodamas vaikinukui sumuštinius, susuktus į servetėlę. — Gal nori eiti drauge?

— Ne, ačiū, — atsakė Kolinas. — Nenorėčiau pražiopsoti pašto.

— Dėl Dievo meilės, bent nueik pasiimti striukės, jei nenori, kad atskubėjusi ponia Gadson pristotų prie tavęs.

— Ta Rakštis Subinėj ponia Galstoun[3] čia jau prasisuko, — pareiškė Kolinas. — Bandė suvynioti mane į šerpę. Šerpę! — Jis dar kartą nerimastingai dirstelėjo į gatvę. — Nekreipiau į ją dėmesio.

— Visai pamiršau, — pasakė Danvortis. — Priešpiečių būtinai turiu pareiti namo. Jei tau ko nors reikės, prašyk Finčo.

— Ammm… — numykė Kolinas, akivaizdžiai nesiklausydamas. Kažin, ką motina žadėjo jam atsiųsti, kad jis šitaip ištikimai laukia? — susidomėjo Danvortis. Na, bent jau tikrai ne šerpę.

Jis pats apsivyniojo kaklą šaliku ir per lietų nužingsniavo į ligoninę. Praeivių gatvėje buvo vos vienas kitas, ir visi akivaizdžiai stengėsi prasilenkti kuo didesniu atstumu vieni nuo kitų; kažkokia moteris net nulipo nuo šaligatvio į važiuojamąją dalį, kad tik nesusidurtų su Danvorčiu.

Jeigu varpai iš visų spėkų negriaudėtų „Tai nutiko giedrą vidunaktį”, nė neįspėtum, kad šiandien — Kūčios. Niekas nesinešė nei dovanų, nei bugienio šakelių, tiesą sakant, ir išvis jokių pakuočių. Galėjai pamanyti, kad dėl karantino Kalėdos išvis išrūko žmonėms iš galvos.

Argi Kalėdų neužmiršo ir jis pats? Nei apsidairė dovanų, kalėdine eglute — ir ta nepasirūpino. Danvortis prisiminė Koliną, susigūžusį prie Baliolo vartų, ir pajuto karštai trokštąs, kad bent jau vaikinuko motina nebūtų užmiršusi išsiųsti jam dovanų. Grįždamas namo jis būtinai nupirksiąs Kolinui kokį niekutį, galbūt kokį žaislą ar vaizdo įrašą — kad vaikiščias, be šaliko, gautų ir dar ką nors.

Vos pasiekęs ligoninę, Danvortis akimoju buvo nusiųstas į izoliatorių apklausti naujų ligonių.

— Gyvybiškai svarbu nustatyti, kas galėjo turėti ryšių su Jungtinėmis Valstijomis, — pasakė Merė. — Pasauliniame gripo centre susidūrėme su keblumais. Per šventes ten neliko nieko, kas sugebėtų ištirti virusą ir nustatyti sekvenciją. Jie ten lyg ir turėtų budėti dvidešimt keturias valandas per parą ištisus metus, bet paprastai kalnas darbų užgriūva juos iškart po Kalėdų — visokiausi apsinuodijimai maistu, piktnaudžiavimo gėrybėmis pasekmės, kurių simptomai iš pradžių ne kažin kiek skiriasi nuo virusinės infekcijos — taigi, jie ten stengiasi kaip reikiant atsipūsti iš anksto. Šiaip ar taip, kolegos iš Atlantos sutiko atsiųsti PGC vakcinos prototipą, nelaukdami identifikacijos patikrinimo, bet, kol nenustatytas tiesioginis ryšys, negalime pradėti masiškai jos taikyti.

Ji nusivedė jį į atitvertą koridorių.

— Visų ligonių simptomai visiškai sutampa su Pietų Karolinos infekcijos simptomais — aukšta temperatūra, skausmai visame kūne, antrinės komplikacijos plaučiuose — bet tai, deja, dar toli gražu ne įrodymas. — Ji sustojo prie palatos durų. — Tau taip ir nepavyko išsiaiškinti jokių Badrio ryšių su amerikiečiais, tiesa?

— Ne, bet man dar gerokai stinga informacijos — toli gražu nežinau, ką jis veikė kiekvieną minutę. Ar nori, kad paklausinėčiau ir jį?

Merė sudvejojo.

— Jam pablogėjo, — tarstelėjo Danvortis.

— Jam išsivystė plaučių uždegimas. Nenumanau, ar jis išvis įstengs ką nors pasakyti. Jį vis dar kamuoja aukšta temperatūra — tai lyg ir atitinka Pietų Karolinos infekcijos eigą. Duodame jam priešvirusinių preparatų ir papildomų vaistų, kuriems Pietų Karolinos virusas buvo jautrus. — Ji atidarė palatos duris. — Sąraše rasi visus naujai atgabentus ligonius. Paklausk budinčios slaugės, kurioje lovoje kas guli. — Ji kažką surinko konsolėje prie pirmosios lovos. Nušvitusiame ekrane pasirodė kontaktų sąrašas — išsikerojęs, su gausybe persipynusių atšakų — visai kaip didysis bukmedis Universiteto kieme. — Tikiuosi, neprieštarausi, jei Kolinas pernakvos pas tave dar vieną naktį?

— Tegul sau nakvoja kiek tik nori.

— Ak, akmuo nuo širdies nusirito. Aš labai smarkiai abejoju, ar sugebėsiu parsigauti namo anksčiau nei rytoj, o kad jis tūnotų bute vienas pats — tikrai nenorėčiau. Vis dėlto atrodo, kad tik man vienai jis ir terūpi, — piktai pridūrė ji. — Galų gale šiaip taip prisiskambinau Deirdrai į Kentą — o ji kad bent akimi mirktelėtų! „Tikrai? Paskelbtas karantinas? — pragydo ji. — O aš taip užsisukau su visokiais rūpesčiais, kad neturėjau kada net žinių paklausyti.„ O paskui ėmėsi porinti man, ką ketinanti nuveikti drauge su sugyventiniu, suprask: Kolinui jos planuose vietos nenumatyta, tad ji tik džiaugiasi jo atsikračiusi. Kartais net suabejoju: nejaugi ji — tikrai mano dukterėčia?

— Gal žinai, ar ji jau išsiuntė Kolinui kalėdinę dovaną? Jis tvirtina, esą mama pažadėjusi atsiųsti dovanas paštu.

— Galvą guldau: ji taip užsisuko su visokiais rūpesčiais, kad užmiršo net nupirkti jam dovanų, ką jau kalbėti apie išsiuntimą. Kai aną kartą Kolinas per Kalėdų atostogas viešėjo pas mane, dovanų sulaukė tik per Tris Karalius. Ak, tiesa, gerokai kad prisiminiau! Gal netyčia žinai, kas nutiko mano pirkinių krepšiui? Į jį buvau susidėjusi ir dovanas Kolinui.

— Tavo krepšį parsinešiau į Baliolą, — atsakė Danvortis.

— O, kaip gerai. Ketinau nupirkti dar šį bei tą, bet nebespėjau; jeigu tu apsiimtum supakuoti šerpę ir kitus dalykėlius, tuomet Kolinas neliktų išvis nieko neradęs po eglute. — Ji atsistojo. — O jeigu atkapstysi bent kokį nors tikėtiną ryšį su amerikietiškuoju virusu, pranešk man tučtuojau. Kaip tikriausiai pastebėjai ir pats, keletą antrinių kontaktų mums pavyko atsekti iki Badrio, bet gali būti, kad tai — tarpinės grandys, o tikrasis užkrato šaltinis — kas nors visai kitas.

Ji pasišalino, o Danvortis atsisėdo prie moters su violetiniu skėčiu lovos.

— Ponia Bryn… — tyliai užšnekino ją. — Atleiskite, bet privalau šio to jūsų paklausti.

Jos veidas buvo tirštai išraudęs, kvėpavo ji lygiai taip pat sunkiai kaip ir Badris, bet į klausimus atsakinėjo greitai ir aiškiai. Ne, per pastarąjį mėnesį Amerikoje ji nesilankiusi. Ne, nepažįstanti jokių amerikiečių, taip pat nieko, kad pastaruoju metu būtų grįžęs iš Amerikos. Tačiau iš Londono į Oksfordą atvažiavusi metro. „Norėjau apsidairyti Blekvelyje, juk žinote„ — taigi, ji visą dieną vaikščiojo po parduotuves, o galiausiai atsidūrė metro stoties maišatyje — kitaip tariant, buvo susidūrusi su gerais penkiais šimtais žmonių, iš kurių bet kuris galėjo būti Merės ieškomasis kontaktas.

Buvojau po dviejų, kai Danvortis galiausiai baigė klausinėti susirgusiuosius ir suvedė visą naują informaciją į kontaktų sąrašą; joks ryšys su amerikiečiais taip ir nepaaiškėjo, bet Danvortis rado dar du žmones, buvusius anuose šokiuose Hedingtone.

Jis patraukė į izoliatoriaus gilumą nors ir nelabai tikėjosi, kad pavyktų susišnekėti su Badriu. Vis dėlto šio būklė, regis, buvo pagerėjusi. Kai Danvortis įėjo, jis miegojo, bet vos palietė jo ranką Badrio akys tuoj pat atsimerkė, žvilgsnis susitelkė į Danvortį.

— Pone Danvorti… — prašneko jis — silpnu, kimiu balsu. — Ką jūs čia veikiate?

Danvortis atsisėdo.

— Kaip jautiesi?

— Kaip keista… ir ko tik žmogui neprisisapnuoja. Maniau… man taip skaudėjo galvą…

— Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti, Badri. Gal prisimeni, su kuo buvai susitikęs tuose šokiuose Hedingtone?

— Ten buvo šitiek žmonių… — Badris sunkiai nurijo seilę, lyg jam perštėtų gerklę. — Daugumos nė nepažįstu.

— O gal prisimeni, su kuo šokai?

— Elizabeta… — sukarkė Badris. — Sisu… kaip ten ją nežinau pavardės, — sukuždėjo jis. — Ir Elizabeta Jakamoto.

Vidun įėjo paniurėlė palatos sesuo.

— Metas daryti rentgeno nuotrauką — pareiškė ji, nė nežvilgtelėjusi į Badrį. — Jums teks išeiti, pone Danvorti.

— Ar negalėtumėte palaukti dar kelias minutes? Tai svarbu, — paprašė jis, bet sesuo jau maigė konsolės klavišus.

Danvortis pasilenkė prie Badrio.

— Badri, kai užfiksavai tašką… kokio dydžio buvo laiko paklaida?

— Pone Danvorti, — primygtinai pakartojo sesuo.

Danvortis nekreipė į ją dėmesio.

— Ar laiko uždelsimas buvo didesnis, nei tikėjaisi?

— Ne, — kimiai atsakė Badris. Ir pakėlė ranką prie gerklės.

— Kokia gi buvo ta paklaida?

— Keturios valandos, — sukuždėjo Badris, ir Danvortis pagaliau leidosi išgujamas lauk.

Keturios valandos. Kivrina iškeliavo pusę pirmos. Vadinasi, nukeliavo pusę penkių — beveik saulei leidžiantis; tačiau šviesos turėjo pakakti, kad apsidairiusi ji įžiūrėtų, kur atsidūrusi, o prireikus galėjo suskubti ir nueiti iki pat Skendgeito.

Danvortis patraukė ieškoti Merės, norėdamas pranešti jai dviejų merginų, su kuriomis šoko Badris, vardus. Merė peržiūrėjo atgabentųjų ligonių sąrašus. Nei vienos, nei kitos nerado, tad pasakė Danvorčiui, kad šis galįs eiti namo, netgi pamatavo jam temperatūrą ir paėmė kraujo mėginį, kad jam nebereikėtų grįžti. Jis buvo jau beišeinąs, kai į ligoninę atvežė Sisu Feirčaild. Tad kai pagaliau išsiruošė, buvojau beveik arbatos metas.

Kolino nebuvo nei prie vartų, nei valgykloje — ten Danvortis rado tik Finčą, bėdojantį dėl sparčiai tirpstančių sviesto bei cukraus likučių.

— Kur daktarės Arens vaikaitis? — paklausė jo Danvortis.

— Jis visą rytą trypčiojo prie vartų, — atsakė Finčas, susirūpinęs skaičiuodamas cukraus gabalėlius. — Paštą pristatė tik po pirmos, tada vaikiščias nuskubėjo į tetulės butą pažiūrėti, ar jam skirto siuntinio nebus nugabenę ten. Kiek supratau, jokio siuntinio jam nebuvo. Grįžo jis gerokai nukoręs nosį, o paskui, gal prieš kokį pusvalandį, staiga pašoko, pareiškė: „Man tik ką šovė į galvą viena mintis!„ ir galaižin kur išrūko. Galbūt sugalvojo, kur dar paštininkas galėjo nunešti jo siuntinį.

Tik štai niekas jam nieko nesiuntė, pagalvojo Danvortis.

— Kada šiandien užsidaro parduotuvės? — paklausė jis Finčo.

— Šiandien? Kūčių vakarą? Viskas jau bus uždaryta, pone. Per Kūčias visi užsidarinėja anksti, kai kas — netgi vidudienį, jei nebesulaukia pirkėjų. Pone, susikaupė jau visa aibė reikalų…

— Jiems teks palaukti, — nutraukė jį Danvortis, pasiėmė skėtį ir vėl išėjo laukan. Finčas sakė tiesą. Visos parduotuvės jau buvo uždarytos. Danvortis nužingsniavo iki Blekvelio, vildamasis, kad kas jau kas, o jie tikrai turėtų dar dirbti, tačiau ir ten beliko pabučiuoti spyną. Vis dėlto pasinaudoti situacija jie suspėjo. Vitrinoje, tarp apsnigtų žaislinio Viktorijos laikų kaimelio namukų, rikiavosi įvairios brošiūros su patarimais, kaip gydytis pačiam, vaistų aprašai ir net rėksmingai spalvinga knyga minkštais viršeliais: „Tik juokdamiesi galite užsitikrinti puikią sveikatą”.

Galiausiai, kiek nuošaliau nuo Didžiosios gatvės, Danvortis aptiko tebedirbantį paštą. Bet čia tebuvo cigarečių, pigių saldainių ir stirtomis sukrautų Kalėdinių atvirukų — ničnieko, ką tiktų padovanoti dvylikamečiui vaikiščiui. Danvortis išsliūkino lauk taip nieko ir neišsirinkęs, bet paskui apsigalvojo, grįžo ir nupirko irisų už svarą, tirpstančios kramtomosios gumos luistą, dydžio sulig geru asteroidu, ir kelis pakelius saldainiukų, iš pažiūros primenančių muilo tabletes. Ne kažin kas, bet Merė juk sakė, be šerpės, nupirkusi ir dar kažko.

Paaiškėjo, kad tasai „dar kažkas„ — pora pilkų vilnonių kojinių, dar nykesnių ir už šerpę, ir kompaktinis vaizdo diskas, skirtas kalbai tobulinti. Dar laimė, kad ji spėjo apsirūpinti ir pliauškynėmis bei vyniojamuoju popieriumi, tačiau anokios ten Kalėdos, kai dovanų gauni porą kojinių ir kelis irisus… Danvortis apsidairė po savo kabinetą, karštligiškai sukdamas galvą, ką dar galėtų pridėti.

„Apokaliptiška!„ — įvertino Kolinas, kai Danvortis pasakė, kad Kivrina iškeliavo į Viduramžius. Jis ištraukė iš lentynos „Riterių amžių”. Knyga buvo tik su iliustracijomis, be hologramų, bet nieko geriau Danvortis nebesuskubo greitosiomis sumąstyti. Paskubomis suvyniojo dovanas, persirengė ir tekinas nukurnėjo į Mergelės Marijos bažnyčią, merkiamas nesiliaujančio lietaus, pakeliui kirsdamas ištuštėjusį Bodlio bibliotekos kiemą, stengdamasis neįmaknoti į kokį patvinusį nutekamąjį lataką.

Šitokiu oru nė vienas sveiko proto žmogus neturėtų net nosies kišti laukan. Praėjusiais metais per Kūčias buvo sausa, bet bažnyčia vis vien prisirinko tik artipilnė. Tąsyk drauge su Danvorčiu į mišias ėjo ir Kivrina. Per atostogas ji nevažiavo namo, pasiliko mokytis — Danvortis aptiko ją Bodlio bibliotekoje ir primygtinai įprašė ateiti į jo rengiamą šerio vakarėlį, o paskui — ir į bažnyčią.

— Man nereikėtų blaškytis, — pakeliui į bažnyčią pareiškė ji. — Turėčiau visą dėmesį sutelkti į tyrinėjimus.

— Mergelės Marijos bažnyčia kaip tik labai tinka tyrinėjimams. Pastatyta 1139-aisiais, o viduje viskas likę taip pat, kaip buvo Viduramžiais — įskaitant net šildymo sistemą.

— Tarpbažnytinės apeigos tikriausiai irgi autentiškos? — andai paklaususi ji.

— Nė trupučio neabejoju, kad pačia savo dvasia jos persmelktos geriausiais ketinimais ir atmieštos kvailybe lygiai taip pat, kaip ir bet kurios Viduramžių mišios, — atsakęs jis.

Siauru skersgatviu jis nuskubėjo pro Brasenozę ir pagaliau atlapojo Mergelės Marijos bažnyčios duris; iš vidaus jam į veidą siūbtelėjo karščio gūsis. Danvorčio akiniai akimoju aprasojo. Jis stabtelėjo prieangyje ir nušluostė juos šaliko galu, bet akinius tuoj pat vėl aptraukė rūkana.

— Vikaras jau ieško jūsų, — pasitiko j į Kolinas. Vaikinukas vilkėjo marškinius ir švarką, plaukai buvo sušukuoti. Iš nemenko pluošto, kurį laikė rankoje, jis padavė Danvorčiui vieną lapelį — su mišių tekstais ir eigos tvarka.

— O aš maniau, kad tu pasiliksi namuose, — nustebo Danvortis.

— Su ponia Gadson? Kraupinė mintis! Geriau jau kiurksoti bažnyčioje nei su ja! Taigi, pasižadėjau poniai Teilor padėti atsigabenti varpelius.

— O vikaras ta proga pristatė tave prie darbo, — pastebėjo Danvortis, vis dar nelabai sėkmingai stengdamasis nušluostyti akinius. — Tikriausiai per daug nenusiplūkei?

— Juokaujate? Bažnyčia sausakimša.

Danvortis užmetė akį į centrinę navą. Klauptuose jau uodui nebebuvo kur snapo įkišti, žmonės palei bažnyčios sienas statėsi sulankstomas kėdutes.

— Ak, gerai, kad atėjote, — artyn jau skubinosi vikaras, nešinas visu glėbiu giesmynų. — Atleiskite dėl karščio. Vis per tą krosnį. Nacionalinis Paveldas neleidžia mums įsirengti naujos šildymo sistemos, o gauti atsarginių dalių šitam prieštvaniniam gremėzdui — beveik neįmanoma. Kaip tik dabar išklero termostatas. Taigi, šildymo nebegalime reguliuoti — tiktai arba įjungti, arba išjungti. — Iš sutanos kišenės jis išžvejojo du popieriaus lapelius, dirstelėjo įjuos. — Gal kur nors matėte poną Latimerą? Jis turėtų perskaityti palaiminimą.

— Nemačiau, — atsakė Danvortis. — Bet aš priminiau jam, kelintą valandą mišios.

— Ką gi, kai jis supainiojo laiką praėjusį kartą, prisistatė valandą per anksti. — Vikaras padavė Danvorčiui lapelį. — O štai čia — Šventojo Rašto ištrauka jums. Šįmet — iš Karaliaus Džeimso. To reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia; gerai dar, kad ne iš „People‘s Common”, kaip kad nutiko pernai. Karalius Džeimsas gal ir archajiškas, bet bent jau ne nusikalstamas.

Virstelėjo lauko durys, vidun sugriuvo būrelis žmonių: visi suskleidė skėčius, purtė skrybėles. Suėjusius vidun Kolinas apdalijo lapeliais su mišių tekstais, tada jie patraukė į navą.

— Taip ir žinojau, reikėjo rinktis Kristaus Bažnyčią, — pasakė vikaras.

— Ką jie visi čia veikia? — gūžčiojo pečiais Danvortis. — Nejaugi dar nesupranta, kad siaučia epidemija?

— Visada šitaip, — atsakė vikaras. — Prisimenu, kas dėjosi, kai prasidėjo pandemija. Aukų surinkome daugiau nei bet kada. Vėliau jau nieko nebeišviliosi iš namų, bet kol kas visiems maga burtis draugėn — vis šiokia tokia paguoda.

— Nepaminėjote jaudulio, — įsiterpė Šventosios Reformacijos kunigas. Jis vilkėjo megztinį aukšta atlenkiama apykakle, mūvėjo kelnes, buvo susisiautęs vilnone, raudonai ir žaliai languota alba.

— Tas pat dedasi ir prasidėjus karui. Žmonės renkasi drauge išgyventi dramą.

— Ir, be kita ko, dvigubai sparčiau skleisti užkrato, — pridūrė Danvortis. — Nejaugi niekas jiems nepasakė, kad virusas užkrečiamas?

— Ketinu pasakyti, — pažadėjo vikaras. — Jūs skaitysite iš karto po varpininkų. Ištrauką teko pakeisti — vėl Tūkstantmečio bažnyčios reikalavimu. Jums — Evangelija pagal Luką, 2:1 — 19. — Jis nuėjo dalydamas giesmių tekstus.

— O kur jūsų mokinė, Kivrina Engl? — paklausė kunigas. — Šiandien jau pasigedau jos per lotyniškąsias mišias.

— Ji — 1320-uosiuose, viliuosi — sėkmingai nusigavusi į Skendgeito kaimą, viliuosi — po stogu, saugi nuo lietaus.

— O, puiku, — pareiškė kunigas. — Ji taip norėjo ten nukeliauti. Jos laimė, kad jai netenka išgyventi viso šito.

— Taip, — nesiginčijo Danvortis. — Manau, man reikėtų bent kartelį persiskaityti tekstą.

Jis nužingsniavo į navą. Čia buvo dar tvankiau, stipriai trenkė drėgna vilna ir drėgnais akmenimis. Languose ir ant altoriaus blausiai mirgėjo lazerinės žvakės. Varpininkai statė priešais altorių du didelius stalus, dangstė juos sunkiais raudonos vilnos apdangalais. Danvortis priėjo prie sakyklos ir atsivertė Bibliją.

„Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”, — perskaitė jis.

Tai jau taip, Karalius Džeimsas išties archajiškas, pagalvojo. O ten, kur šiuo metu yra Kivrina, šitas variantas išvis dar neegzistuoja.

Danvortis grįžo pas Koliną. Žmonės vis dar srautu plūdo vidun. Šventosios Reformacijos kunigas ir musulmonų imamas patraukė į alkovą ieškoti daugiau kėdžių, vikaras tuo tarpu galynėjosi su krosnies termostatu.

— Užėmiau mums dvi vietas antroje eilėje, — pasakė Kolinas.

— Ar žinote, ką iškrėtė ponia Gadson, kai gėrėme arbatą? Ogi paėmė ir išmetė mano gumą. Pareiškė, kad joje knibždėte knibžda mikrobų! Kokia laimė, kad mano mama ne tokia. — Jis sutvarkė gerokai aptirpusią lapelių su mišių eiga krūvelę. — Manau, atsitiko štai kas: jos dovanų man taip ir nepristatė tik dėl karantino. Na, turiu omeny, pirmiausia juk reikia atsiųsti čionai maisto atsargų ir visokių kitokių būtiniausių dalykų, argi ne taip? — Jis dar kartą perdėliojo ir taipjau tvarkingai sudėtus lapelius.

— Labai gali būti, — sutiko Danvortis. — O kada norėtum išpakuoti kitas dovanas? Šįvakar ar rytoj rytą?

Kolinas labai stengėsi nuduoti, kad tai jam nėmaž nerūpi.

— Turbūt geriausia — Kalėdų rytą. — Jis padavė lapelį moteriai su geltonu lietpalčiu, drauge pridurdamas ir akinančią šypseną.

— Tai bent, — burbtelėjo ji, plėšte išplėšdama lapelį jam iš rankos. — Džiaugiuosi matydama, jog kai ko čia neapleidžia Kalėdų dvasia, nepaisant net siaubingos epidemijos.

Danvortis susirado savo vietą ir atsisėdo. Atrodė, kad visos vikaro pastangos sureguliuoti krosnį nuėjo vėjais. Danvortis nusivyniojo šaliką, nusivilko paltą, viską sukrovė ant gretimos kėdės.

Praėjusiais metais bažnyčioje tvyrojo stingdantis šaltis.

— Nepaprastai autentiška, — tąsyk kuštelėjo jam Kivrina. — Beje, Šventojo Rašto skaitiniai — taip pat. „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, — pacitavo ji Evangelijos pagal Luką pradžią iš „People‘s Common”. Ir išsišiepė. — Viduramžių Biblija buvo surašyta tokia kalba, kad nė patys tų laikų žmonės jos nesuprasdavo.

Atskubėjo Kolinas ir klestelėjo tiesiog ant Danvorčio palto bei šaliko. Šventosios Reformacijos kunigas atsistojo, prasibrovė tarp varpininkų stalų ir.įsitalpino priešais altorių.

— Melskimės, — prabilo.

Į akmenines grindis sušlepsėjo klūpojimo pagalvėlės. Visi suklaupė.

— O Dieve, atsiuntęs mums šią negalią, tark žodį savajam mirties angelui, sulaikyk savo baudžiančią ranką, lai neištuštėja mūsų žemės, meldžiame, nesunaikink visko, kas gyva.

Štai tau ir padrąsinantis žodis, dingtelėjo Danvorčiui.

— Kaip ir anais laikais, kai Viešpats užleido maru Izraelį, kai nuo Dano iki Bersabėjaus žmonių išmirė septyniasdešimt tūkstančių vyrų, taip ir dabar mes varge ir nelaimėje meldžiame: atitrauk savąją rūstybės rykštę nuo tikinčiųjų!

Užkaukė senovinės krosnies vamzdžiai, bet kunigui tai, regis, buvo nė motais. Jis dar geras penkias minutes rėžė kalbą ta pačia tema, gausiai minėdamas istorinius atvejus, kai Dievas nušluodavęs netikėlius, „užleisdavęs juos maru”, o paskui paprašė visų atsistoti ir sugiedoti „Viešpats kviečia jus linksmintis, ponai, teneslegia rūpesčiai jūsų pečių”.

Į bažnyčią šmurkštelėjo Montoja, apsidairiusi ji įsitalpino greta Kolino.

— Ištisą dieną prakiurksojau NSA, — sukuždėjo ji. — Iš kailio nėriausi įkalbinėdama juos išimties tvarka duoti man leidimą išvykti. Galima pamanyti, kad, jų nuomone, aš tik ir tykau progos lakstyti, į visas puses žarstydama virusą. Kaliau jiems į galvas, kad keliaučiau tiesiai į radimvietę, kur nėra nė gyvos dvasios, tad aš ir norėdama nieko negalėčiau užkrėsti — manote, kad jie bent klausėsi?

Ji atsigręžė į Koliną.

— Jei vis dėlto sugebėsiu išlupti leidimą, man reikės savanorių pagalbininkų. Kaip manai, ar tau patiktų iškasti vieną kitą skeletą?

— Jis negalės, — skubiai įsiterpė Danvortis. — Tetulė jo neišleis.

— Jis pasilenkė per Koliną ir sukuždėjo: — Mums niekaip nesiseka išsiaiškinti, kur pirmadienį dieną buvo Badris Čauduris — nuo vidurdienio iki pusės trijų. Gal jūs jį matėte?

— Tšš! — sušnypštė ta pati moteris, kuri aprėkė Koliną.

Montoja papurtė galvą.

— Aš tuo metu buvau su Kivrina, tyrinėjome žemėlapius bei Skendgeito išsidėstymą, — taip pat pakuždomis atsakė ji.

— Kur? Radimvietėje?

— Ne, Brasenozėje.

— O Badrio ten nebuvo? — paklausė Danvortis, nors ir žinojo, kad tuo metu Badris neturėjo jokių reikalų Brasenozėje. Juk pats paprašė Badrio aptarnauti tinklą — bet vėliau, tik tada, kai jie susitiko pusę trijų.

— Ne, — atsakė Montoja.

— Tšššš! — sušnypštė moteris.

— O kiek laiko praleidote su Kivrina?

— Nuo dešimtos iki pat tol, kol jai reikėjo į ligoninę — man rodos, trečią valandą, — sukuždėjo Montoja.

— Tššš!

— Man jau reikės skaityti „Maldą Didžiajai Dvasiai”, — sukuždėjo Montoja. Atsistojo ir palei kėdžių eiles patraukė į priekį.

Ji perskaitė savąją Amerikos indėnų giesmę, o po to varpininkai, užsimaukšlinę baltas pirštines ant rankų ir ryžtingas išraiškas — ant veidų, ėmėsi groti „O Kristau, kursai atėjai į pasaulį”; jų muzika labai jau priminė krosnies vamzdžių ūbavimą.

— Absoliučiai kraupiniai, ar ne? — sukuždėjo Kolinas, prisidengęs mišių eigos lapeliais.

— Tai dvidešimtojo amžiaus pabaigos atonalus kūrinys, — taip pat pakuždomis atsakė jam Danvortis. — Jis ir turi skambėti siaubingai.

Kai jau atrodė, kad varpininkai baigė bildinti varpus, Danvortis užlipo į sakyklą skaityti Šventojo Rašto.

— „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus…”

Montoja atsistojo, skersomis praslydo pro Koliną į šoninį praėjimą ir nėrė pro duris lauk. Danvortis taip ir nespėjo jos paklausti, ar jis išvis mačiusi Badrį pirmadienį arba antradienį, arba gal žinanti, ar jis nebendravęs su kokiais nors amerikiečiais.

Žinoma, galėsiąs paklausti jos to ir rytoj, kai visi eis duoti kraujo mėginių. Šiaip ar taip, patį svarbiausią dalyką pavyko išsiaiškinti — Kivrina pirmadienį tikrai nebuvo susitikusi su Badriu. Pasak Montojos, nuo dešimtos iki trijų Kivrina buvo su ja, o paskui patraukė tiesiai į ligoninę. Savo ruožtu Badris tuo metu jau buvo atėjęs į Baliolą susitikti su Danvorčiu, o iš Londono jis parvažiavo tik po dvyliktos, vadinasi, užkrėsti jos tikrai negalėjo.

— „…bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai…”

Atrodė, kad niekas jo nesiklauso. Moteris, aprėkusi Koliną, rangėsi kėdėje, stengdamasi išsinerti iš palto; visi kiti jau buvo nusivilkę ir dabar vėdinosi lapeliais su mišių tekstu.

Jis galvojo apie Kivriną, apie tai, kaip pernai per mišias ji klūpojo ant akmeninių grindų ir įdėmiai, sutelkusi dėmesį žvelgė į jį, kol jis skaitė. Vaizduotėje ji regėjo Kūčių mišias 1320-aisiais, kai Šventasis Raštas buvo skaitomas lotyniškai, o bažnyčios languose mirgėjo vaškinės žvakės.

Kažin, ar ten iš tikrųjų viskas vyksta taip, kaip ji įsivaizdavo? — pagalvojo Danvortis ir čia pat prisiminė, kad ten, kur ji dabar, šiandien — anaiptol ne Kūčios. Iki Kalėdų ten dar ištisos dvi savaitės. Jei tik ji tikrai ten. Jei ji sveika gyva.

— „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. — Danvortis baigė skaityti ir grįžo į savo vietą.

Imamas ėmėsi skaityti skelbimus: pranešė, kokiu metu kokiose bažnyčiose bus aukojamos Kalėdų mišios, o paskui perėjo prie NSA biuletenio, raginančio vengti kontaktų su užsikrėtusiais asmenimis. Paskui skaityti pamokslo stojo vikaras.

— Esama tokiu, — pradėjo jis, iškalbingai žvelgdamas į Šventosios Reformacijos kunigą, — kurie mano, kad liga — tai Dievo bausmė. Vis dėlto Kristus visą gyvenimą gydė ligonius ir paliegėlius, ir jei dabar Jis būtų čia, tarp mūsų, nėmaž neabejoju, kad išgydytų ir užsikrėtusiuosius virusu lygiai taip pat, kaip andai išgydė raupsuotąjį samarietį… — tais žodžiais pradėjęs, jis geras dešimt minučių dėstė, kaip apsisaugoti nuo gripo. Išvardijo ligos simptomus, paaiškino, kaip užkratas perduodamas lašeliniu būdu.

— Gerkite kuo daugiau skysčių ir daugiau ilsėkitės, — užbaigė jis ištiesdamas rankas virš sakyklos, tarsi laimindamas, — o jei jums pradės reikštis kuris nors iš išvardytųjų simptomų, tuojau pat skambinkite gydytojui.

Varpininkai vėl apsimovė baltąsias pirštines ir, pritardami vargonams, ėmė skambinti „Šlovingosios Viešpatijos angelus„ — šįsyk giesmę jau buvo įmanoma net atpažinti.

Į sakyklą pakilo Suvienytųjų atsivertėlių bažnyčios pastorius.

— Kaip tik šią naktį jau daugiau nei prieš du tūkstančius metų Viešpats atsiuntė mūsų pasaulin savo Vienatinį Sūnų, mylimąjį savo kūdikį. Ar galite įsivaizduoti, kaip neapsakomai Jis turėjo mus mylėti, kad šitaip pasielgtų? Tą naktį Jėzus paliko savo dangiškuosius namus ir žengė į pasaulį, kupiną pavojų bei ligų… — šitaip bylojo pastorius. — Jis atėjo pas mus kaip mažytis bejėgis kūdikis, nieko nenutuokiantis nei apie blogį, nei apie išdavystę, kuriąjam teks patirti. Kaip Dievas galėjo šitaip atsiųsti mums savo Vienatinį Sūnų, kas pastūmėjo Jį atiduoti mums savo mylimiausią kūdikį? Atsakymas vienas — meilė. Meilė.

— Arba kompetencijos stoka, — sumurmėjo Danvortis.

Kolinas, įdėmiai apžiūrinėjęs kramtomosios gumos spalvą, staiga kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į Danvortį.

O paskui, kai jau buvo Jį išleidęs, Jis, reikia manyti, nerimavo ir rūpinosi dėl Jo kiekvieną mielą minutę, galvojo Danvortis. Kažin, ar Jis dar bandė pakeisti įvykius?

— Meilė, tik meilė atsiuntė Kristų į mūsų pasaulį, tik meilės dėka Kristus savo valia, ne, savo paties noru atkeliavo pas mus.

Ji tikrai sveika gyva, galvojo Danvortis. Koordinatės apskaičiuotos teisingai. Laiko paklaida — vos keturios valandos. Užsikrėsti gripu ji tikrai negalėjo. Ji sėkmingai įsikūrė Skendgeite, susitikimo data nustatyta tiksliai, o įrašinėjimo įtaisas — jau artipilnis jos įspūdžių. Ji tikrai sveika gyva, dairosi susižavėjimo kupinomis akimis ir, ačiū Dievui, nieko nenutuokia, kas dedasi čia.

— Tėvas atsiuntė Jį į šį pasaulį, kad Jis padėtų mums mūsų varguose ir sielvartuose, — kalbėjo pastorius.

Vikaras mojo Danvorčiui. Šis pasilenkė priėjo per Koliną.

— Mane ką tik pasiekė žinia, kad ponas Latimeras susirgo, — sukuždėjo vikaras. Ir padavė Danvorčiui perlenktą popieriaus lapelį. — Gal jūs perskaitysite palaiminimą?

— …Dievo pasiuntinys, meilės nešėjas… — užbaigė pastorius ir atsisėdo.

Prie altoriaus vėl žengė Danvortis.

— Prašau visus atsistoti palaiminimui, — ištarė jis, išskleidė popierėlį, dirstelėjo į jį. „O Viešpatie, sulaikyk savo baudžiančią ranką.. „ — šitaip prasidėjo palaiminimo tekstas.

Danvortis sugniaužė popierių saujoje.

— Gailestingasis Tėve, — prašneko jis, — sergėk tuos, kurie šiuo metu toli nuo mūsų, padėk jiems saugiai sugrįžti namo.

1320 gruodžio 20 (pagal senąjį kalendorių). Aš jau beveik visiškai sveika. Atrodo, galų gale bus pradėjęs veikti sustiprintas imunitetas, priešvirusiniai skiepai ir dar balažin kas. Galiu ramiai įkvėpti — krūtinės nebevarsto skausmai, kosulys praėjo, jaučiuosi tokia sustiprėjusi, kad, regis, imčiau ir nueičiau iki pat plyšio, jei tik žinočiau, kur jis yra.

Užgijo ir pjautinė žaizda ant smilkinio. Ledi Elivysa šįryt apžiūrėjo ją ir net pasišaukė pasižiūrėti ledi Imeiną.

— Tai stebuklas! — sužavėta sušuko Elivysa, tačiau Imeina kaip buvo, taip ir liko įsikūnijęs įtarumas. Žiūrėk, dar ims ir nuspręs, kad aš — ragana.

Netruko paaiškėti, kad dabar, kai jau nebesu ligonė, aš tampu problema. Tarsi dar maža būtų to, kad ledi Imeina mano, jog šnipinėju, o gal vagiu šaukštus, aš keliu rūpesčių ir dėl to, kad niekas nežino, kas esu — kokia mano kilmė, kaip reikėtų su manimi elgtis — o Elivysa neturi nei laiko, nei jėgų tokius klausimus spręsti.

Problemų jai ir šiaip iki kaklo. Lordas Gijomas vis dar nesirodo, jo patikėtinis įsimylėjęs ją, o dar ir Kalėdos artėja. Ji jau nusamdė gerą pusę kaimo patarnauti ir gaminti valgį, nors namuose stinga begalės būtinų maisto produktų— ledi Imeina nepavargsta zyzti, esą būtina nusiųsti ką nors į Oksfordą ar Koursį jų pargabenti. Gyvas vargas ir su Agnese — ji be paliovos pinasi po kojomis ir nuolat pasprunka nuo Maisrės.

— Privalai pasiųsti žmogų pas serą Bloetą, kad paskolintų mums auklę, — ėmėsi mygti Imeina, kai kartą jos galiausiai aptiko Agnesę, žaidžiančią daržinės stoginėje. — Ir dar, kad pargabentų cukraus. Nebeturime nė žiupsnio nei pagardams, nei saldėsiams.

Elivysa visai suirzo:

— Mano vyras griežtai prisakė…

— Agnesę prižiūrėsiu aš, — įsiterpiau vildamasi, kad vertėjas deramai išvers žodį „auklė“ ir kad istoriniai įrašai nemelavo tvirtindami, jog vaikų auklėmis kartais dirbdavo ir kilmingos moterys. Atrodo, bent šįsyk pataikiau. Kaipmat pelniau dėkingą Elivysos žvilgsnį, o ir Imeina tik paskersakiavo į mane — nėmaž ne įtariau nei visada. Taigi, dabar Agnesės priežiūra gula ant mano pečių. Panašu, kad — ir Rozemundos, kuri šįryt paprašė padėti jai siuvinėti.

Įsidarbinusi mergaičių aukle, įgijau nemaža privalumų: dabar galiu klausinėti jas apie tėvą ar kaimą visko, kas tik šaus į galvą, be to, galiu vaikščioti į arklides ir į bažnyčią, galiu kalbėtis su kunigu ir su Gavynu. Bėda tik ta, kad nuo mergaičių daug kas šiepiama. Kartą jau atkreipiau dėmesį, kaip staigiai nutilo Elivysa, kažką kalbėjusi Imeinai, vos į menę įėjome mudvi su Agnese, o kai paklausiau Rozemundos, kodėl jos atsikraustė pagyventi čia, ji atsakė tiek tiek: „Tėtis mano, kad Ašenkote oras sveikesnis.“

Šitaip pirmą kartą išgirdau paminint kaimo pavadinimą. Nei mano žemėlapyje, nei 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knygoje — Domesday Book — neminimas joks Ašenkotas. Įtariu, kad jis bus vienas iš tų „dingusiųjų kaimų”. Kaimelis, kuriame vos keturiasdešimt gyventojų, galėjo išmirti visas iki paskutinio žmogaus Juodosios Mirties laikotarpiu, o gal jį plėsdamasis prarijo kuris nors iš netolimų miestelių. Bet aš vis vien manau, kad tai ir bus Skendgeitas.

Paklausiau mergaičių, ar joms girdėtas Skendgeito pavadinimas, ir Rozemunda atsakė tokio kaimo nežinanti, bet tai dar nieko neįrodo — juk jos kilusios ne iš šių apylinkių. Vis dėlto Agnesei šovė į galvą paklausti Maisrės, tačiau apie tokį negirdėjusi ir ji. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimi vietovardžiai su priesaga „geitas„ (iš tiesų šis žodis reiškė užtvanką arba vandens slenkstį) datuojami tik 1360-aisiais, o daugumą anglosaksiškųjų vietovardžių pakeitė normaniškieji — arba vietos buvo pavadintos pagal naujojo savininko pavardę. Ši aplinkybė nieko gero nežada Gnomui D'lveri ir baigčiai to teismo, iš kurio jis vis negrįžta. Žinoma, gali būti ir taip, kad kaimas vis dėlto — ne tas. O tai jau būtų bloga žinia man.

(Pauzė)

Riteriška Gavyno meilė Elivysai, panašu, visiškai netrukdo jam tenkinti kūno poreikius su tarnaitėmis. Sykį paprašiau Agnesės, kad nusivestų mane į arklidę pasižiūrėti jos ponio — vyliausi sutiksianti ten Gavyną. Jis iš tikrųjų buvo ten — viename iš gardų drauge su Maisre; sklindančių iš ten garsų nieku gyvu nepavadintum rafinuotais. Maisrė neatrodė įsibauginusi labiau nei paprastai, o abiem rankomis, užuot dangsčiusi ausis, laikė suglobsčiusi sijonus, pasikėlusi juos virš juosmens — vadinasi, tikrai ne išprievartavimas. Žinoma, Ir ne l‘amour courtois.

Teko paskubomis nukreipti Agnesės dėmesį ir skubiai išvilioti ją iš arklidės, tad pasakiau, kad norėčiau pereiti per ganyklą ir apžiūrėti varpinę. Mudvi sulindome vidun paspoksoti į storą virvę.

— Tėvas Rošas skambina varpu tada, kai kas nors miršta, — paaiškino man Agnesė. — Jeigu jis nepaskambins, prisistatys velnias ir nusineš numirėlio sielą, tada jis nebegalės pakliūti į dangų. — Atrodo, mane pavaišino dar vienu pavyzdžiu tų prietaringų paistalų, kurie taip siutina ledi Imeiną.

Agnesė įsigeidė paskambinti varpu, bet man pavyko ją perkalbėti: pasiūliau verčiau eiti į bažnyčią susitikti su tėvu Rošu.

Tėvo Rošo bažnyčioje nebuvo. Agnesė pasakė, kad jis tikriausiai vis dar pas sergantį kumetį, kuris „vis dar niekaip nemiršta, nors jau atliko išpažintį ir gavo išrišimą”, o gal meldžiasi kur nors vienumoje.

— Tėvas Rošas papratęs eiti melstis į mišką, — paaiškino mergytė, pro krucifiksą žvilgčiodama į altorių.

Bažnyčia — normaniška: su centrine nava, smiltainio pilioriais, akmeninėmis plytelėmis grįstomis grindimis. Langai su vitražais maži, labai siauri, tamsių spalvų. Nenuostabu, kad šviesos vidun beveik visai neįspįsta. Daugmaž ties navos viduriu — vienišas kapas, tikriausiai tas pats, prie kurio man teko padirbėti kasinėjimuose. Jo viršuje — riterio atvaizdas, rankos su šarvinėmis pirštinėmis sukryžiuotos ant krūtinės, prie šono kabo kardas. Ant šono išraižytas įrašas byloja: „Requiescat cum Sanctis tuis in aeternum”. Lai jis ilsisi su Tavo angelais per amžius. Kape, kurį mačiau kasinėjimuose, irgi buvo įrašas, prasidedantis žodžiu „Requiescaf”, bet likusioji įrašo dalis, kai aš lankiausi ten, dar nebuvo atidengta.

Agnesė pranešė man, kad čia palaidotas jos senelis, kuris mirė nuo karštinės „jau labai, labai seniai”, tačiau kapas atrodo dar visai šviežias, taigi, gerokai skiriasi nuo to, kurį mačiau kasinėjimuose. Šis išpuoštas daugybe visokiausių detalių, kurių ant mano matyto antkapio nebuvo, bet jos galėjo nubyrėti, laikui bėgant.

Išskyrus antkapį su grubaus darbo skulptūra, nava visiškai tuščia. Keturioliktojo amžiaus žmonės mišių klausydavo stovėdami, tad jokių klauptų čia nebuvo, o tradicija prigrūsti bažnyčią skulptūrų bei paminklų atsirado tik šešioliktojo amžiaus pradžioje.

Navą nuo šešėliuotos presbiterijos įdubos su altoriumi skyrė medinis dvyliktojo amžiaus drožinėtas kryžius su Nukryžiuotuoju. Viršuje, abipus krucifikso, du grubiai nutepti paveikslai, vaizduojantys paskutiniojo Teismo dieną. Vienoje pusėje — dorieji tikratikiai, žengiantys į dangų, kitoje — nusidėjėliai, amžiams bloškiami į pragarą. Tačiau vieni nuo kitų jie beveik nesiskiria: ir tie, ir tie nutapyti akį rėžiančiomis raudonomis ir mėlynomis spalvomis, o pažiūrėjus į veidus, visi atrodo vienodai suglumę.

Altorius labai kuklus, dykas, tik užtiestas drobiniu audeklu, o abiejuose galuose stovi po žvakidę. Ne itin kruopščiai išdrožta skulptūra vaizduoja ne Mergelę Mariją, kaip maniau anksčiau, o šventąją Kotryną Aleksandrietę. Skulptūra — priešrenesansinių laikų stiliaus: trumpas liemuo su užrioglinta didele galva, ketvirtainiškas vienuolės gobtuvas, siekiantis tik vos vos žemiau ausų. Šventoji stovi, viena ranka apglėbusi lėlę primenantį vaiką, o kitoje laiko ratą. Ant grindų priešais statulą buvo trumpas gelsvas žvakigalis ir du aliejiniai žibintai.

— Ledi Kivrina, tėvas Rošas sako, kad tu — šventoji, — ėmė ir pareiškė Agnesė, kai vėl išėjome į lauką.

Šiuokart painiavos kilmę įžvelgti buvo nesunku; kažin, pagalvojau sau, gal panašiai nutiko ir su tais varpais bei velniu, raitu ant juodo žirgo?

— Aš nešioju šventosios Kotrynos Aleksandrietės vardą — paaiškinau, — lygiai kaip ir tu pavadinta šventosios Agnietės garbei. Tačiau mes pačios nesame šventosios.

Agnesė papurtė galvą.

— Jis sako, kad, priartėjus paskutiniosioms dienoms, Dievas atsiųs į žemę nusidėjėliams savo šventuosius. Jis sako, kad, kai meldiesi, kalbi su Dievu jo kalba.

Aš visąlaik stengiausi įrašinėti savo įspūdžius labai atsargiai, kalbėti į suglaustus delnus tik tada, kai kambaryje nieko nėra, tačiau net nenutuokiu, ko galėjau prišnekėti tada, kai gulėjau karščiuodama. Prisimenu, prašiau ir prašiau jo man padėti, prašiau, kad jūs atskubėtumėte manęs iš čia ištraukti. O jeigu tėvas Rošas girdėjo mane kažką murmant šiuolaikine anglų kalba, jam net labai galėjo pasirodyti, kad šneku kažin kokia dvasių kalba. Dar laimė, kad jis laiko mane šventąja, o ne ragana, bet ledi Imeina irgi pakankamai daug laiko praleido prie mano patalo, kai sirgau… Nuo šiol teks dar labiau pasisaugoti.

(Pauzė)

Dar kartą nuėjau į arklidę (prieš tai apdairiai įsitikinusi, kad Maisrė — tikrai virtuvėje), bet Gavyno neradau, nebuvo ir Gringoleto. Užtat radau visas savo dėžes ir išardyto vežimo likučius. Kaip kažin ką, Gavynui teko bene dešimt kartų keliauti ten ir atgal, kol atbogino viską. Kruopščiai peržiūrėjau daiktus, bet žalvariu kaustytos dėžutės taip ir neaptikau. Taigi, lieka tikėtis, kad jos Gavynas nepastebėjo, galbūt ji iki šiol tebeguli šalikelėje, kur pati ją ir numečiau. Jeigu tikrai taip, dėžutę neabejotinai palaidojo sniegas, bet šiandien protarpiais kyščioja saulė ir sniegas pradeda trupučiuką težti.

15

Kivrina po plaučių uždegimo sveiko taip sparčiai, kad jai neliko nė menkiausios abejonės: kažkas galų gale pažadino jos snūduriavusią imuninę sistemą. Krūtinę varstęs skausmas staiga išnyko lyg nebuvęs, o žaizda smilkinyje užgijo, tarsi mostelėjus burtų lazdele.

Imeina įtariai apžiūrėjo jos kaktą, tarsi manytų, kad Kivrina žaizdą kažkaip sugebėjo suvaidinti, o šiai liko tik džiaugtis, kad iš pat pradžių atsisakė klastotės.

— Privalai padėkoti Dievui už tai, kad taip stebuklingai išgydė tave šią šventą sekmą dieną — susiraukusi pareiškė Imeina ir atsiklaupė prie lovos.

Ji buvo ką tik grįžusi iš mišių, jai po kaklu kabaliavo sidabrinis relikvijorius. Tad dabar suspaudė jį tarp delnų (visai kaip aš

— įrašymo prietaisą dingtelėjo Kivrinai), sukalbėjo „Tėve mūsų” ir pakilo.

— Gaila, kad negalėjau eiti kartu su jumis į mišias, — pasakė Kivrina.

Imeina purkštelėjo.

— O aš maniau, kad tu pernelyg sunkiai sergi, — pareiškė, reikšmingai pabrėždama žodį „sergi”. — Šiaip ar taip, mišios buvo varganos.

Ji eilinį kartą ėmėsi dėstyti tėvo Rošo nuodėmes: Evangelijos ištrauką šis perskaitęs prieš Kyrie, jo alba apvarvėjusi žvakių vašku, maža to, jis praleidęs dalį Confiteor Deo. Atrodė, kad išvardijus kunigo nusikaltimus, jai pasitaisė nuotaika. Baigusi, Imeina patapšnojo Kivrinai ranką ir jau palankiau pridūrė:

— Tu dar ne visiškai pasveikusi. Verčiau dar vieną dieną nesikelk iš lovos.

Kivrina taip ir padarė; pasinaudojusi proga, įrašė savo įspūdžius apie viską, ką spėjo pastebėti: nupasakojo dvarą, kaimelį, apibūdino visus sutiktus žmones. Prievaizdas atnešė jai dar vieną puodelį karčiosios, jo žmonos paruoštos arbatos — jis buvo tamsaus gymio, tvirtai suręstas vyras, atrodė, jaučiasi pakankamai nejaukiai, vilkėdamas savo geriausią, šventadieninį odinį švarką su pernelyg jau prašmatniu sidabriniu diržu. Dvare apsilankė ir maždaug Rozemundos amžiaus berniukas — atėjo pasakyti Elivysai, jog „kažkas įsimetė” įjos kumelės priekinę kanopą. Tačiau kunigas taip ir nepasirodė. „Jis išėjo pas kumetį išklausyti išpažinties”, — pranešėjai Agnesė.

Mergytė vis dar buvo neišsenkanti informacijos versmė, mielai atsakinėjo į visus Kivrinos klausimus, nesvarbu, žinojo atsakymą ar ne, nenuilsdama pasakojo pačias įvairiausias naujienas apie kaimelį bei jo gyventojus. Rozemunda buvo žymiai tykesnė, be to, nuolat stengėsi pabrėžti, kad yra jau beveik visai suaugusi.

— Agnese, labai vaikiška šitiek plepėti. Tau jau pats metas mokytis retsykiais prikąsti liežuvį, — nuolat kartojo ji — laimė, be jokio poveikio Agnesei. Tačiau apie savo brolius Rozemunda šnekėjo noriai, taip pat ir apie tėvą, kuris „pažadėjo Kalėdoms būtinai atvykti pas mus”. Akivaizdu: tėvą j i garbino ir labai jo ilgėjosi.

— Gaila, kad aš — ne berniukas, — prisipažino ji, kai Agnesė rodė Kivrinai sero Bloeto jai duotą sidabrinį pinigėlį. — Tada būčiau pasilikusi su tėčiu Bate.

Iš to, ką papasakojo abi mergaitės, be to, klausydamasi Elivysos ir Imeinos pokalbių nuotrupų, o šį tą pastebėjusi ir pati, Kivrina susidarė gana išsamų kaimelio vaizdą. Jis buvo mažesnis nei, remiantis tikimybių teorija, turėtų būti Skendgeitas, visiškai mažas net Viduramžių kaimo standartais. Kivrinos apskaičiavimais čia gyveno ne daugiau nei keturiasdešimt žmonių, įskaitant ir lordo Gijomo bei prievaizdo šeimas. Prievaizdas, be žindomo kūdikio, turėjo dar penkis vaikus.

Kaimelyje gyveno du piemenys ir keletas žemdirbių, tačiau ši valda buvo „pati skurdžiausia iš visų Gijomo dvarų” — taip tvirtino Imeina, nepraleisdama progos eilinį kartą pasiskųsti, kad Kalėdas teksią švęsti čia. Prievaizdo žmona buvo vietinė iškilėlė, visomis jėgomis besistengianti palypėti socialiniais laiptais aukštėliau, o Maisrės šeima — iš tų valstiečių, kuriems niekada nelemta prakusti. Kivrina įrašinėjo viską — statistinius duomenis ir gandus — murmėdama į suglaustus delnus kaskart, kai pasitaikydavo proga.

Tą vakarą, kai ją po nesėkmingo žygio parvedė atgal į dvarą, pradėjo snigti ir nesiliovė visą naktį, netgi gerą pusę kitos dienos. Sniego privertė per gerą pėdą. O pirmąją dieną, kai Kivrina pakilo iš patalo, jau lijo — ji vylėsi, kad lietus aptirpdys sniegą, tačiau sušalęs vanduo tik padengė pusnis traškančia ledo plutele.

Kivrina baiminosi, kad dabar, kai Gavynas pargabeno į dvarą vežimą ir dėžes, plyšio vietos ji niekaip nesugebės atpažinti. Teks paprašyti Gavyno, kad parodytų — bet tai pasakyti kur kas lengviau nei padaryti. Į menę jis ateidavo tik pavalgyti arba ko nors paklausti Elivysos — o čia juos nuolat stebėjo budri Imeinos akis, tad Kivrina nedrįso net artintis prie jo.

Kivrina pradėjo vedžiotis mergaites į trumpučius žygius — po kiemą ir į kaimelį — vildamasi kur nors atsitiktinai susidurti su Gavynu. Tačiau jo nebuvo nei daržinėje, nei arklidėje. Nebuvo ir Gringoleto. Kivrinai parūpo, ar tik jis, nepaisydamas Elivysos draudimo, nebus išjojęs vaikytis plėšikų, bet Rozemunda paaiškino, jog Gavynas patraukęs medžioti.

— Jis nudobs elnią Kalėdų puotai, — pridūrė Agnesė.

Atrodė, kad niekam nerūpi nei kur Kivrina vedasi mergaites, nei kiek jos užtrunka. Kai ji paklausė, ar galinti nueiti su mergaitėmis į arklidę, ledi Elivysa tik linktelėjo išsiblaškiusi, o ledi Imeina net nepriminė Agnesei užsisegioti apsiaustėlį ar apsimauti pirštines. Beveik galėjai pamanyti, kad abi moterys tiesiog atidavė mergaites Kivrinos globon ir pačios apie jas pamiršo.

Jos ruošėsi Kalėdoms ir darbų turėjo tiek, kad tik spėk suktis. Elivysa pasamdė visas kaimelio moteris nuo jaunos iki senos ir pristatė jas virti bei kepti. Buvo paskerstos dvi kiaulės, daugiau nei pusei balandžių — nusuktos galvos; paukščius reikėjo dar ir nupešti. Kieme sklandė debesys plunksnų, tvyrojo kepamos duonos kvapas.

Keturioliktame amžiuje Kalėdos buvo didžiulė šventė: žmonės ištisas dvi savaites puotaudavo ir linksmindavosi, rengdavo šokius bei įvairiausius žaidimus. Vis dėlto Kivrina nusistebėjo, kad Elivysa laikosi tradicijos ir šiomis aplinkybėmis. Tikriausiai vis dėlto nė trupučio neabejoja, kad lordas Gijomas Kalėdoms tikrai atvyks, kaip ir žadėjęs.

Imeina vadovavo didžiosios menės kuopimui — ir be paliovos skundėsi dėl varganos būklės, o ir pagalbininkų jai gerokai stigo. Tą rytąji pasikvietė prievaizdą ir dar vieną vyrą, kad, atitraukę nuo sienų sunkius stalus, pastatytų juos ant dviejų stalynų. Nenuleisdama akių stebėjo ir Maisrę bei dar vieną moterį su baltais, ištįsusiais, po srofuliozės likusiais randais marguojančiu kaklu — jos šveitė stalus smėliu ir aštriais šepečiais.

— Levandų išvis neturime, — aimanavo ji Elivysai. — O ir šviežių vikšrių grindims nukloti irgi toli gražu nepakanka.

— Ką gi, tuomet teks išsiversti su tuo, ką turime, — atsakė Elivysa.

— Nebeturime ir cukraus saldėsiams, o cinamono — išvis nė trupinėlio. Tuo tarpu Koursyje visko gausu, stalai lūžte lūžta. Jie tikrai mielai mus priimtų.

Kivrina kaip tik rišo Agnesei batukus — ketino vestis mergaitę į lauką, galbūt — į arklidę, dar kartą aplankyti jos ponio. Sunerimusi ji kilstelėjo galvą.

— Iki ten — vos pusė dienos kelio, — kalbėjo Imeina. — Šventines mišias tikriausiai aukos ledi Yvoldos kapelionas, o…

Sakinio pabaigos Kivrina nebeišgirdo, nes Agnesė kaip tik pareiškė:

— Mano ponio vardas — Saracėnas.

— A, — burbtelėjo Kivrina — ji ištempusi ausis stengėsi nugirsti, ką kalbasi moterys. Kalėdos buvo kaip tik tas metas, kai kilmingieji lankydavosi vieni pas kitus. Drauge vykdavo ir visi šeimynykščiai, svečiai užsibūdavo bent kelias savaites, mažų mažiausiai — iki Trijų karalių. Taigi, jei dabar jie iškeliautų į Koursį, iki skirtosios susitikimo dienos tikrai nespėtų grįžti čionai.

— Saracėnu jį pavadino tėtis — dėl to, kad ponio širdis pagoniška, — aiškino Agnesė.

— Serui Bloetui tikrai nepatiks, kai sužinos, kad per Kūčias buvome taip arti, o net neaplankėme jų, — nesiliovė ledi Imeina.

— Dar pamanys, kad iširojo sužieduotuvės.

— Mes negalime Kūčioms išvykti į Koursį, — pareiškė Rozemunda. Ji sėdėjo ant suoliuko kitapus kambario nei Kivrina su Agnese ir siuvo, bet ūmai atsistojo. — Tėtis tvirtai pažadėjo, jog Kalėdoms atvyks pas mus. Jis tikrai nebus patenkintas, jei atvykęs mūsų neras.

Imeina grįžtelėjo ir nudelbė Rozemundą naikinančiu žvilgsniu.

— Tavo tėtis tikrai nebus patenkintas, kai sužinos, kad jo dukterys visai suįžūlėjo, kalba, kai niekas jų neprašo ir kišasi į dalykus, kurių neišmano. — Ji vėl atsigręžė į Elivysą, kuri atrodė gerokai sunerimusi. — Mano sūnus be jokios abejonės susipras ieškoti mūsų Koursyje.

— Mano vyras prisakė mums likti čia tol, kol atvyks pats, — pareiškė Elivysa. — Ir bus patenkintas, jei įsitikins, kad vykdėme jo valią. — Ji priėjo prie ugniavietės ir paėmė Rozemundos numestą siuvinį, tuo nedviprasmiškai leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.

Bet tik tam kartui, galvojo Kivrina, vogčiomis stebėdama Imeiną. Senoji piktai papūtė lūpas ir bakstelėjo pirštu į kažkokią ant stalo likusią dėmelę. Moteris su skrofuliozės randais tučtuojau kibo ją šiūruoti.

Imeina tikrai nenusileis. Patylės valandėlę — ir vėl ims niurzgėti, vieną po kito klos argumentus, kodėl joms būtina keliauti pas serą Bloetą, kuris turi ir cukraus, ir vikšrių, ir net cinamono. Ir net mokytą kapelioną, kuris sugeba deramai aukoti kalėdines mišias. Ledi Imeina buvo tvirtai pasiryžusi nedalyvauti tėvo Rošo aukojamose šventinėse mišiose. Savo ruožtu Elivysa nerimavo vis labiau ir labiau. Ką gali žinoti, gal ims ir staiga sumanys keliauti į Koursį pagalbos. O gal netgi grįžti į Batą. Kivrinai būtina kuo greičiau išsiaiškinti, kur yra plyšys.

Ji užrišo kadaruojančius Agnesės kepuraitės raištelius ir užmaukšlino mergytei ant galvos apsiaustėlio gobtuvą.

— Bate aš kasdien jodinėdavau Saracėnu, — kalbėjo Agnesė. — Norėčiau jodinėti ir čia. Pasiimčiau ir savo medžioklinį šunį.

— Šunys arkliais nejodinėja, — užginčijo Rozemunda. — Jie paprastai bėga šalia.

Agnesė atkakliai atkišo apatinę lūpą.

— Juočkis dar per mažas bėgti šalia.

— O kodėl tu negali jodinėti čia? — paklausė Kivrina, norėdama nukreipti šalin bręstantį barnį.

— Čia nėra kam mus lydėti, — paaiškino Rozemunda. — Bate su mumis visuomet jodavo mūsų auklė ir vienas iš tėčio patikėtinių.

Vienas iš tėčio patikėtinių. Gavynas galėtų išeiti su jomis pasijodinėti — tuomet Kivrina ne tik paklaustų jo, kur yra plyšys, bet netgi paprašytų parodyti tikslią vietą. Gavynas juk čia. Dar šįryt ji matė jį kieme — kaip tik dėl to ir pasiūlė pasivaikščioti iki arklidės. Tačiau išeiti drauge su juo pajodinėti — dar geriau.

Imeina priėjo prie sėdinčios Elivysos.

— Jei jau įstrigome čia, mums būtinai reikės žvėrienos kalėdiniam pyragui.

Ledi Elivysa padėjo siuvinį ir atsistojo.

— Liepsiu prievaizdui sumedžioti kokį žvėrį, vyriausiasis jo sūnus galės jam padėti.

— Tada nebebus kam parinkti gebenės ir bugienio šakelių.

— Rinkti žalumynų šiandien kaip tik eina tėvas Rošas.

— Jis parsineš žalumynų bažnyčiai, — atkirto ledi Imeina. — Tada menei papuošti neturėsime išvis nieko, ar ne?

— Mes parnešime gebenės ir bugienio, — pasakė Kivrina.

Ir Elivysa, ir Imeina atsigręžė ir nustebusios sužiuro į ją. Klaida, dingtelėjo Kivrinai. Ji taip karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto pasikalbėti su Gavynu, kad iš galvos išrūko visa kita — o štai dabar įsikišo į pokalbį, kai niekas jos neprašė, ir dar apie tai, kas akivaizdžiai buvo ne jos reikalas. Dar vienas argumentas ledi Imeinai — dabar ji bus tvirčiau nei bet kada pasiryžusi trūks plyš keliauti į Koursį ir surasti mergaitėms padorią auklę.

— Atleiskite, kad įsiterpiau į pokalbį, geroji ponia, — pratarė Kivrina, nudelbdama akis. — Bet aš žinau, kad darbų turite daug, o rankų — maža. Mes su Agnese ir Rozemunda tikrai galėtume nujoti į mišką pririnkti bugienio šakelių.

— Aha! — sukruto Agnesė. — Aš josiu Saracėnu!

Elivysa prasižiojo kažką sakyti, bet Imeina ją aplenkė.

— Nejaugi tavęs visiškai nebaugina miškas, nors ką tik spėjai užsigydyti žaizdas?

Klaida po klaidos. Juk ją neva užpuolė ir paliko mirti — o štai ji lyg niekur nieko veržiasi į tuos pačius miškus ir net su dviem mažomis mergaitėmis.

— Aš anaiptol nenoriu pasakyti, kad mes keliautume vienos, — atsakė Kivrina, karštai vildamasi, kad nesugadins visko dar labiau. — Agnesė sakė man, kad jodinėdavo drauge su vienu iš jūsų vyro žmonių, kuris jas ir saugodavo.

— Taip! — čeptelėjo Agnesė. — Su mumis gali joti Gavynas ir mano skalikas Juočkis.

— Gavyno čia nėra, — pareiškė Imeina ir staiga stojusioje tyloje paskubomis nusisuko ir įsistebeilijo į stalą šveičiančias moteris.

— O kur jis pradingo? — paklausė Elivysa gana ramiai, bet jos skruostai tvykstelėjo skaisčiu raudoniu.

Imeina atėmė iš Maisrės skudurėlį ir ėmė pati trinti kažkokią dėmelę ant stalo.

— Pavedžiau jam atlikti vieną užduotį.

— Tu išsiuntei jį į Koursį, — pasakė Elivysa — tai buvo tvirtinimas, ne klausimas.

Imeina atsigręžė ir įsmeigė žvilgsnį jai į akis.

— Būtų tiesiog nepadoru, jei, apsistojusios šitaip arti Koursio, net nepasveikintume jų su šventėmis. Seras Bloetas pamanytų, kad jį atstūmėme, o šiais laikais mes negalime leisti sau pyktis su tokiu galingu žmogumi kaip jis…

— Mano vyras griežčiausiai prisakė ničniekam neprasitarti, kur esame, — nutraukė ją Elivysa.

— Mano sūnus tikrai neprisakė paniekinti sero Bloeto ir netekti jo palankumo kaip tik dabar, kai gali verkiant jo prireikti.

— Ką paliepei jam pasakyti serui Bloetui?

— Liepiau perduoti nuoširdžiausius linkėjimus, — atsakė Imeina, sukiodama rankose skudurėlį. — Ir dar liepiau pasakyti, kad labai apsidžiaugtume, sulaukę jų Kalėdoms. — Ji atkakliai kilstelėjo smakrą. — Kitaip ir negalėjau pasielgti, ypač dabar, kai mūsų šeimos ketina susijungti per santuoką. Jie atsigabens visokių valgių Kalėdoms, taip pat ir tarnų…

— Ir dar ledi Yvoldos kapelioną, kuris laikys mišias? — šaltai paklausė Elivysa.

— Ar j ie atvyksta čionai? — paklausė Rozemunda. Ji vėl pašoko ant kojų, siuvinys nuo jos kelių nuslydo žemėn.

Elivysa ir Imeina nesusigaudydamos sužiuro į ją, tarsi būtų visai užmiršusios, jog menėje, be jų, esama ir daugiau žmonių. Paskui Elivysa užsipuolė Kivriną:

— Ledi Katerina, argi neketinote eiti su vaikais pririnkti žalumynų menei papuošti?

— Be Gavyno mes niekur negalime joti, — nesutiko Agnesė.

— Lydėti jus gali ir tėvas Rošas, — atšovė Elivysa.

— Gerai, mano ponia, — pasakė Kivrina. Ir, paėmusi Agnesę už rankos, pasuko laukan.

— Ar jie atvyksta čionai? — pakartojo Rozemunda; jos skruostus išpylė beveik toks pat ryškus raudonis kaip ir motinos.

— Nežinau, — atsakė Elivysa. — Eik drauge su seserimi ir ledi Katerina.

— Aš josiu Saracėnu! — sušuko Agnesė, ištraukė rankutę iš Kivrinos delno ir tekina iškurnėjo iš menės.

Atrodė, kad Rozemunda ketina kažką sakyti, bet, taip ir nepasižiojusi, ji puolė į koridorių už širmos pasiimti apsiausto.

— Maisre, — tarstelėjo Elivysa, — stalas atrodo jau pakankamai švarus. Nueik į palėpę, atnešk iš skrynios druskinę ir sidabrinį pusdubenį.

Moteris su skrofuliozės randais išskubėjo iš kambario, ir netgi Maisrė negaišuodama pasuko prie kopėčių. Kivrina užsimetė apsiaustą ir greitosiomis suraizgė raištelius baimindamasi, kad ledi Imeina vėl pradės ką nors porinti apie užpuolikus, tačiau nė viena moterų nieko nebesakė. Juodvi stovėjo, Imeina — vis dar gniaužydama rankoje skudurėlį, akivaizdžiai laukdamos, kad Kivrina ir Rozemunda kuo greičiau išeitų.

— Ar… — prasižiojo Rozemunda, bet, taip nieko daugiau ir nepasakiusi, išbėgo paskui Agnesę.

Kivrina nuskubėjo joms iš paskos. Gavynas išvykęs, bet ji gavo leidimą keliauti į mišką — nereikės net eiti pėsčiomis. O su jomis dar eis ir kunigas. Rozemunda kitąsyk minėjo, kad Gavynas, gabendamas Kivriną į dvarą, pakeliui susitiko tėvąRošą. O gal net buvo nusivedęs jį iki pat laukymės.

Kivrina beveik tekina nuskubėjo į arklidę baimindamasi, kad paskutinę akimirką Elivysa gali šūktelėti per kiemą joms grįžti — neva persigalvojusi. Juk Kivrina dar ne visai pasveikusi, o miškuose — pernelyg pavojinga.

Tikriausiai apie tą patį galvojo ir mergaitės. Agnesė jau sėdėjo raita ant savo ponio, o Rozemunda veržė kumelės balno pavaržą. Paaiškėjo, kad ponis — toli gražu ne ponis; tai buvo augalotas bėris, neką mažesnis už Rozemundos kumelę, o Agnesė, įsitaisiusi balne aukšta atkalte, atrodė atsidūrusi neapsakomai aukštai. Berniukas, tas pats, kuris buvo atbėgęs pranešti Elivysai apie apšlubusią kumelę, laikė arklį už pavadžio.

— Nestypsok išsižiojęs, Kobai! — aprėkė jį Rozemunda. — Pabalnok ledi Katerinai keršį!

Berniukas paklusniai paleido pavadį. Agnesė pasilenkė toli į priekį jo gaudyti.

— Ne mamos kumelę! — riktelėjo Rozemunda. — Keršį — roncin!

— Keliausime į bažnyčią, Saracėnai, — porino arkliui Agnesė.

— Pasakysime tėvui Rošui, kad trauksime į mišką drauge su juo, o tada tai jau pasijodinėsime! Saracėnas nepaprastai mėgsta, kai aš juo jodinėju! — Ji gerokai per smarkiai pasilenkė, norėdama patapšnoti trumpai nukirptus arklio karčius. Kivrina vos susilaikė nepripuolusi stverti jos, kad nenukristų.

Jodinėti ji, reikia manyti, mokėjo kuo puikiausiai — nei Rozemunda, nei arklį Kivrinai balnojantis berniukas net nedirstelėjo į ją — tačiau vis vien baugu buvo net žiūrėti į mergytę, tokią mažyliukę, sėdinčią taip aukštai balne, minkštapadžiais bateliais įsirėmusią į specialiai jai priveržtas balnakilpes, maža to, joti atsargiai ji tikriausiai nesugebėjo lygiai taip pat, kaip ir vaikščioti lėtai.

Kobas pabalnojo keršį, išvedė laukan ir sustojo lūkuriuodamas.

— Kobai! — grubiai riktelėjo Rozemunda. Berniukas pasilenkė ir laipteliu sudėjo rankas. Rozemunda pasilypėjo ant jų ir įsėdo į balną. — Nestovėk kaip koks pusgalvis stuobrys. Padėk ledi Katerinai.

Jis klupdamas nuskubėjo pagelbėti Kivrinai. Ši akimirką sudvejojo, niekaip nesusigaudydama, kokia musė galėjo įgelti Rozemundą. Akivaizdu: mergaitė smarkiai susikrimto išgirdusi, kad Gavynas išjojo pas serą Bloetą. Atrodė, kad apie tėvo teismą Rozemunda nieko nežino, bet galėjo būti ir taip, kad ji žinojo kur kas daugiau, nei manė Kivrina — ar jos motina bei senelė.

„Toks galingas žmogus kaip seras Bloetas”, — sakė Imeina. Ir dar: „Netrukus mums verkiant reikės jo palankumo”. Galbūt Imeina pakvietė jį anaiptol ne vien dėl įgeidžio, kaip kad atrodė. Galbūt tai reiškė, kad lordas Gijomas įklimpęs į rimtesnę bėdą, nei manė Elivysa, o Rozemunda, tykiai palinkusi prie siuvinio, tai perprato.

— Kobai! — riktelėjo Rozemunda, nors berniukas akivaizdžiai laukė, kol Kivrina susiruoš sėsti į balną. — Jei dar ilgai šitaip miegosi, mes neberasime tėvo Rošo!

Kivrina padrąsinančiai šyptelėjo Kobui ir sudėjo rankas jam ant peties. Vienas pirmųjų dalykų, kurių ponas Danvortis primygtinai liepėjai išmokti, ir buvo jodinėjimas. Ji specialiai lankė pamokas, tad laikytis balne gebėjo visai neblogai. Jai smarkiai pasisekė, kad moteriškas balnas, kuriame sėdint abi kojas tenka nuleisti vienoje pusėje, bus išrastas tik 1390-aisiais, be to, Viduramžių balnai buvo gana gilūs, su aukšta guga. Šio, į kurį sėdo dabar, atkaltė buvo netgi dar aukštesnė nei to, kurį naudojo mokydamasi jodinėti.

Vis dėlto, jei kam ir lemta nusivožti žemėn, tai man, ne Agnesei, galvojo ji žvelgdama į mergytę, kuri ramiausiai sėdėjo aukštybėse, visiškai pasitikėdama savimi. Ji netgi nesilaikė, o persisukusi krapštėsi su kažkuo, esančiu balnakrepšyje jai už nugaros.

— Nagi, keliaujam! — nekantriai tarstelėjo Rozemunda.

— Seras Bloetas pažadėjo padovanoti man sidabrinę grandinėlę Saracėno kamanoms, — pareiškė Agnesė, vis dar knisdamasi balnakrepšyje.

— Agnese! Baik kuistis, jojam! — nekantravo Rozemunda.

— Seras Bloetas sakė atvešiąs ją, kai atvažiuos pas mus Velykoms.

— Agnese! — suriko Rozemunda. — Judinkis! Tuojau pradės lyti.

— Ot ir nepradės, — nerūpestingai atšovė Agnesė. — Seras Bloetas…

Rozemunda perpykusi užsipuolė seserį:

— O tu gal dabar pat gali paprašyti, kad nelytų? Visiška mažė, štai kas tu! Kniaukiantis kūdikis vystykluose!

— Rozemunda! — nebeištvėrė ir Kivrina. — Kaip kalbi su sesute? — Ji priėjo arčiau ir sugriebė kadaruojančias kumelės kamanas. — Kas atsitiko, Rozemunda? Ar tave kas nors nuliūdino?

Rozemunda aštriai trūktelėjusi įtempė vadeles.

— Tik tai, kad reikia visą amžinybę klausytis, ką pliauškia šita mažė!

Kivrina, suraukusi antakius, paleido vadeles. Kobas sunėrė pirštus, siūlydamas pakopą ir jai, kad galėtų užlipti ant arklio. Kivrina dar niekad nebuvo mačiusi, kad Rozemunda elgtųsi šitaip.

Jos išjojo iš kiemo ir pro ištuštėjusį kiaulių gardą pasuko į ganyklą. Diena buvo apsiūkusi, ūkanota, bevejame danguje kabojo sunkūs, lietaus pritvinkę debesys. Atrodė, kad jie bet kurią akimirką gali praplyšti — Rozemunda, ko gero, neklydo sakydama, kad „tuojau pradės lyti”. Žvarbiame ore tiesiog tvyrojo drėgna miglelė. Kivrina spirtelėjo arklio šonus, ragindama j į žingsniuoti sparčiau.

Iškart krito į akis, kad kaimas ruošiasi Kalėdoms. Iš kiekvienos lūšnos vinguriavo dūmų siūlelis, tolimajame pievos gale du vyrai kapojo malkas ir mėtė į jau gerokai išaugusią krūvą. Greta prievaizdo būsto ant iešmo kepė didelis gabalas mėsos — bene visas ožiukas? Prievaizdo žmona pritūpusi priešais namus melžė kaulėtą karvę — tą pačią, į kurią Kivrina bandė ramstytis tą dieną, kai traukė ieškoti plyšio. Juodu su ponu Danvorčiu vos nesusipliekė besiginčydami, ar jai reikėtų išmokti melžti. Kivrina tvirtino, kad keturioliktame amžiuje žiemą niekas karvių nemelždavo — esą leisdavo užtrūkti, o sūriams naudodavo ožkos pieną. Ir dar ji sakė, kad ožkų mėsa maistui nebuvo naudojama.

— Agnese! — piktai riktelėjo Rozemunda.

Kivrina pakėlė galvą. Agnesė kažko sustojo ir persisukusi vėl tyrinėjo balnakrepšį. Išgirdusi sesers balsą, ji klusniai pajudėjo pirmyn, bet Rozemunda tik tarstelėjo: „Nebeketinu laukti tavęs, snargle!” — ir pasileido risčia, išblaškydama persigandusius viščiukus ir vos nepargriaudama basakojės mergaičiukės, nešinos pilnu glėbiu žabų.

— Rozemunda! — sušuko Kivrina, bet mergaitė jau buvo nujojusi per toli, kad išgirstų, o Kivrina negalėjo jos vytis — nenorėjo palikti Agnesės.

— Ar tavo sesė pykstk dėl to, kad reikia pririnkti bugienių? — paklausė Kivrina mergytės — puikiausiai suprato, kad ne čia šuo pakastas, bet vylėsi, kad Agnesė galbūt pasiūlys kokią kitą priežastį.

— Ji amžinai tokia nesukalbama, — atsakė Agnesė. — Senelė labai pyks sužinojusi, kad ji taip vaikiškai jodinėja. — Ir pati elegantiškai nurisnojo per pievą, linkčiodama sutinkamiems kaimiečiams — tiesiog tikras brandos įsikūnijimas.

Mergaičiukė, kurios vos nepartrenkė Rozemunda, sustojo ir įsistebeilijo į jas taip, kad net žandikaulis atvipo. Prievaizdo žmona nužvelgė jas prajojančias, nusišypsojo, bet nesiliovė melžusi. Savo ruožtu malkas kapoję vyrai nusiėmė kepures ir nusilenkė.

Jos prajojo pašiūrę, kurioje Kivrina buvo prisiglaudusi tą dieną, kai išsiruošė ieškoti plyšio. Tą pačią pašiūrę, kurioje ji lindėjo, kol Gavynas tempė į dvarą visus jos daiktus.

— Agnese, — paklausė Kivrina, — ar tėvas Rošas buvo drauge su jumis, kai ėjote parsinešti pliauskos Kūčių vakarui?

— Žinoma, — atsakė Agnesė. — Juk jis turėjo pliauską pašventinti.

— A, — nusivylusi teištarė Kivrina. Ji tikėjosi, kad tėvas Rošas galbūt talkino Gavynui pargabenti jos daiktus — tai reikštų, kad jis irgi žino, kur yra plyšys. — Ar Gavynui kas nors padėjo partempti mano daiktus į dvarą?

— Ne, — atsakė Agnesė, bet Kivrina taip ir nesuprato, ar mergytė tai tikrai žino, ar tik nuduoda žinanti. — Gavynas labai stiprus. Jis savo kardu nugalabijo keturis vilkus.

Tai jau skambėjo nelabai įtikėtinai, bet, kita vertus, istorija apie miškuose aptiktą ir išgelbėtą mergelę patikėti irgi sunkoka. Be to, visiškai aišku, kad Gavynas ryžtųsi bet kam, kas, jo manymu, galėtų padėti jam pelnyti Elivysos meilę. Net jeigu tektų vienam pačiam tempti vežimą ant kupros.

— Tėvas Rošas irgi labai stiprus, — pridūrė Agnesė.

— Tėvas Rošas jau išėjęs, — atitarė Rozemunda. Nušokusi nuo arklio, ji jau buvo suskubusi pririšti jį prie dengto įėjimo į šventorių, o pati stovėjo greta, rankomis įsisprendusi į klubus.

— Ar žiūrėjai bažnyčioje? — paklausė Kivrina.

— Ne, — paniurusi atsakė Rozemunda. — Bet jau smarkiai šąla. Tėvui Rošui, be abejo, užteko proto išeiti anksčiau, nei pradės snigti.

— Pažiūrėsime bažnyčioje, — pasakė Kivrina; nulipusi nuo arklio, ji ištiesė rankas Agnesei. — Eikš, Agnese.

— Ne, — tvirtai atsakė Agnesė, užsispyrimu nėmaž nenusileisdama seseriai. — Aš palauksiu čia, su Saracėnu. — Ji paglostė ponio karčius.

— Saracėnui nieko blogo nenutiks, — atsakė Kivrina. Ji sugriebė mergytę ir nukėlė žemėn. — Eime, pirmiausia pažiūrėsime bažnyčioje, galbūt tėvas Rošas ten. — Ji paėmė Agnesę už rankos ir atidarė šventoriaus vartelius.

Agnesė neprieštaravo, bet vis neramiai dirsčiojo per petį į arklius.

— Saracėnas nemėgsta, kai jį palieka vieną.

Rozemunda staiga sustojo vidur šventoriaus, atsisuko ir įsisprendė rankomis į klubus.

— Ką tu ten slepi, bjauri mergiščia? Gal nukniaukei keletą obuolių ir paslėpei balnakrepšyje?

— Ne! — sunerimusi cyptelėjo Agnesė, bet Rozemunda jau žirgliojo atgal, prie ponio. — Nelįsk priėjo! — suklykė Agnesė. — Ponis ne tavo! Mano!

Ką gi, mums net nebeteks ieškoti kunigo, dingtelėjo Kivrinai. Jeigu jis bažnyčioje, būtinai išeis laukan pažiūrėti, kas kelia šitokį triukšmą.

Rozemunda jau atseginėjo balnakrepšio sąsagas.

— Jūs tik pažiūrėkite! — pareiškė ji ir už pakarpos iškėlė Agnesės šunytį.

— Oi, Agnese, — teištarė Kivrina.

— Tu — bjauri mergiščia, — piktai pasakė Rozemunda. — Štai nunešiu jį prie upės ir nuskandinsiu. — Tai tarusi ji ir pasuko upės link.

— Ne!!! — sukliko Agnesė ir kiek kojos neša pasileido prie šventoriaus vartelių. Rozemunda pakėlė šunytį taip, kad Agnesė negalėtų pasiekti.

Na, šito jau gerokai per daug, pagalvojo Kivrina. Atskubėjusi artyn, ji atėmė šunelį iš Rozemundos.

— Agnese, liaukis baubti. Tavo sesuo neketina skriausti tavo šunelio.

Šunytis, brazdėdamas nageliais, ropštėsi Kivrinai ant peties, bandė lyžtelėti skruostą.

— Agnese, šunys niekad nejodinėja arkliais. Juočkis uždustų tame balnakrepšyje.

— Tuomet galiu laikyti jį rankose, — dar bandė ginčytis Agnesė, bet jau be didesnių vilčių. — Jis labai norėjo pajodinėti mano poniu.

— Jis labai smagiai atjojo iki bažnyčios, — tvirtai atsakė Kivrina.

— O dabar lygiai taip pat smagiai parjos atgal į arklidę. Rozemunda, pargabenk Juočkį į arklidę. — Šuniukas mėgino krimstelėti jai ausį. Kivrina padavė jį Rozemundai, kuri vėl stvėrė šunytį už pakarpos. — Juk jis — dar kūdikis, Agnese. Jam reikia grįžti pas mamą ir gulti miegučio.

— Tu visiška mažė, Agnese, — riktelėjo Rozemunda taip piktai, kad Kivrina net suabejojo, ar vertėjo patikėti jai šuniuką. — Tik pamanykite — užrabždinti šunį ant arklio! O dabar turėsime dar kažin kiek sugaišti, kol parnešime jį atgal! Kokia laimė, kad jau greitai būsiu suaugusi ir nebereikės tampytis su tokiomis mažėmis kaip tu!

Vis dar laikydama šuniuką už pakarpos, ji užsiropštė ant arklio, bet, atsisėdusi į balną, beveik švelniai susupo jį į apsiausto skverną ir priglaudė prie krūtinės. Tada laisvąja ranka čiupo vadeles ir apgręžė arklį.

— Tėvas Rošas jau tikrai išėjęs! — piktai riktelėjo ir nušuoliavo.

Kivrina baiminosi, kad Rozemunda, ko gero, sako tiesą. Jos sukėlė čia tokį triukšmą, kad galėjo prikelti net numirėlius, besiilsinčius po mediniais antkapiais, bet iš bažnyčios taip niekas ir nepasirodė. Be jokios abejonės, tėvas Rošas išėjo dar prieš joms atjojant, ir dabar jau bus nuėjęs kažin kur. Vis dėlto Kivrina paėmė Agnesę už rankos ir nusivedė į bažnyčią.

— Rozemunda pati — bjauri mergiščia, — pareiškė Agnesė.

Kivrinai labai magėjo sutikti, bet šito ji negalėjo sakyti, o užstoti Rozemundą nebuvo ūpo, tad ji nutarė verčiau išvis patylėti.

— O aš — visai ne mažė, — pridūrė Agnesė ir dirstelėjo į Kivriną, laukdama pritarimo, bet į tai Kivrina irgi neturėjo ką atsakyti. Ji pastūmė sunkias duris ir sustojo ant slenksčio, žvelgdama bažnyčios vidun.

Ten nebuvo nė gyvos dvasios. Navoje tvyrojo tiršta prieblanda, beveik aklina tamsa, kadangi pro siaurų langų vitražus ūkanotos dienos šviesa kone visai neprasismelkė vidun, tačiau pro praviras duris jos sklido pakankamai, kad įžiūrėtum: bažnyčia tuščia.

— O gal jis presbiterijoje, — pasakė Agnesė. Ji prasibrovė pro Kivriną į navos tamsą, atsiklaupė, persižegnojo, tada nekantriai dirstelėjo per petį į Kivriną.

Tačiau presbiterijoje irgi nieko nebuvo. Kivrina matė, kad ant altoriaus žvakės nedega, tačiau Agnesė neketino nurimti, kol neišnaršys visos bažnyčios. Kivrina irgi priklaupė išreikšti pagarbos greta mergytės, paskui abi drauge beveik aklinoje tamsoje patraukė krucifikso link. Žvakės, stovinčios priešais šventosios Kotrynos statulą, buvo sudegusios. Kivrina aiškiai jautė aitrų lajaus ir dūmų kvapą. Kažin, ar tėvas Rošas užpūtė žvakes prieš išeidamas? — dingtelėjo jai. Gaisras būtų išties baisi nelaimė netgi akmeninėje bažnyčioje, o po žvakėmis nebuvo pakišta jokių indelių, kad jos galėtų degti saugiai.

Agnesė nužygiavo tiesiai prie pertvaros su Nukryžiuotuoju, prispaudė veiduką prie drožinėtos medienos ir sušuko:

— Tėve Rošai!

Tuoj pat ji atsigręžė ir pranešė:

— Jo čia nėra, ledi Kivrina. Galbūt nuėjo į savo būstą.

Tai tarusi, ji tekina nukumėjo pro zakristijos duris.

Kivrina net neabejojo, kad šitaip elgtis Agnesei nedera, bet nebuvo kas darą: liko tik sekti paskui mergytę į kiemą ir prie artimiausio pastato.

Reikia manyti, tai ir buvo kunigo būstas — Agnesė jau stovėjo prie durų ir šūkaliojo: „Tėve Rošai!” Taip, žinoma, juk kunigo namai ir turi stovėti arčiausiai bažnyčios, bet Kivrina vis vien negalėjo atsikvošėti iš nuostabos.

Klebonija buvo tokia pat griuvena kaip ir ta pašiūrė, kurioje Kivrina andai ilsėjosi, ir ne ką didesnė. Kunigas lyg ir turėjo gauti dešimtinę javais ir gyvuliais iš visų kaimo gyventojų, bet siaurame kiemelyje nesimatė išvis jokių gyvulių, neminint keleto nupiepusių viščiukų, o prie sienos glaudėsi labai jau varganas malkų glėbelis.

Agnesė ėmė kumštukais trankyti duris, iš pažiūros — tokias pat trapias kaip ir anos trobelės; Kivrina jau pabūgo, kad, nespėjus jai prieiti, mergytė pastoms duris ir lyg niekur nieko įpuls vidun, bet po akimirkos Agnesė atsigręžė ir pareiškė:

— O gal jis varpinėje?

— Ne, nemanau, — atsakė Kivrina, čiupdama Agnesę už rankos, kad ši vėl nepasileistų tekina per šventorių. Juodvi drauge nužingsniavo atgal prie dengtų šventoriaus vartelių. — Tėvas Rošas neskambins varpais iki pat mišparų.

— O gal ir skambins, — užginčijo Agnesė pakreipdama galvą, tarsi klausytųsi tuoj tuoj pasigirsiančio varpų gausmo.

Kivrina irgi įsiklausė, bet taip ir neišgirdo nė garselio, tik dabar ji staiga sumojo, kad nutilo ir varpas pietvakariuose — tas pats, kuris skambėjo beveik visą tą laiką, kol ji sirgo plaučių uždegimu. Kivrina neabejojo girdėjusi jį ir tada, kai antrą kartą ėjo į arklidę ieškoti Gavyno, bet nebegalėjo prisiminti, ar po to dar girdėjo jo gausmą, ar ne.

— Girdi, ledi Kivrina? — staiga šūktelėjo Agnesė. Ji ištraukė pirščiukus iš Kivrinos delno ir nudūmė — bet ne prie varpinės, o aplink bažnyčią iš šiaurinės pusės. — Matai? — paklausė, rodydama į tai, ką aptiko. — Jis dar niekur neišėjęs!

Tai buvo baltasis kunigo asilas, romiai rupšnojantis iš po sniego kyšančius žolės kuokštus. Gyvulys buvo pakamanotas, o ant jo nugaros pritvirtinti keli storos drobės maišai — akivaizdžiai tušti, akivaizdžiai skirti bugieniams ir gebenėms.

— Taip, taip, jis tikrai bus varpinėje! — sukrykštė Agnesė ir nukuduliavo atgal tenlink, iš kur atėjusi.

Kivrina nusekė paskui ją aplink bažnyčią į šventorių ir dar spėjo pamatyti, kaip Agnesė šmurkštelėjo į varpinės bokštą. Pati stabtelėjo ir susimąstė, kur dar būtų galima ieškoti kunigo. Gal jis išėjo į kurią nors trobelių aplankyti ligonio?

Netikėtai bažnyčios langę ji pastebėjo lyg ir kažką sumirgant. Šviesa. Gal per tą laiką, kol jos apžiūrinėjo asilą, kunigas sugrįžo? Kivrina pastūmė zakristijos duris ir dirstelėjo vidun. Priešais šventosios Kotrynos statulą degė žvakė. Prie statulos kojų buvo aiškiai matyti blausi švieselė.

— Tėve Rošai! — pusbalsiu pašaukė Kivrina. Niekas neatsakė. Ji įėjo vidun, leisdama durims užsitrenkti jai už nugaros, ir nutykino prie statulos.

Žvakė stovėjo tarp gremėzdiškų šventosios pėdų. Grubiai išskaptuotas šventosios Kotrynos veidas ir plaukai liko šešėlyje, tarytum saugodami mažytės suaugusios moters figūrėlę, kuri lyg ir turėjo būti maža mergaitė. Kivrina atsiklaupė ir paėmė žvakę į ranką. Ši buvo ką tik uždegta. Lajus aplink dagtį dar net nespėjo kaip reikiant aptirpti.

Kivrina įsižiūrėjo į navos gilumą. Laikydama žvakę rankoje, ji tamsoje išvis nieko nematė. Liepsnelė apšvietė tik grindų plotelį ir dėžę primenantį šventosios Kotrynos galvos apdangalą, visą likusią bažnyčios erdvę panardindama į neperregimą tamsą.

Vis dar su žvake rankoje, Kivrina žengė kelis žingsnius į navą.

— Tėve Rošai!

Bažnyčioje viešpatavo absoliuti tyla — tokia pat kaip ir girioje tą valandėlę, kai pro plyšį atkeliavo ji. Pernelyg tylu — tarsi kažkas lūkuriuotų, stovėdamas už antkapio ar kurio nors pilioriaus.

— Tėve Rošai! — dabar jau garsiai šūktelėjo Kivrina. — Ar jūs čia?

Jokio atsako — tik ta slopi, laukimo pritvinkusi tyla. Juk miškuose nebuvo nė gyvos dvasios, tarė sau Kivrina ir žengė dar kelis žingsnius į tamsą. Taigi, ir už kapo lygiai taip pat nieko nėra. Ten guli tik Imeinos vyras ant krūtinės sunertomis rankomis, su kardu prie šalies, tykus ir amžiams nurimęs. Prie durų irgi nieko nėra. Dabar Kivrina jau įžiūrėjo tai pakankamai aiškiai, nepaisant net akinančios žvakės liepsnelės. Ten tikrai, tikrai nieko nėra.

Jos širdis daužėsi taip pat smarkiai kaip ir tada, miške — jos plakimas galėjo užgožti begarsius žingsnius ar atsargų kvėpavimą to, kuris stovėjo lūkuriuodamas. Kivrina staigiai apsisuko, žvakės švieselė nubrėžė ore švytintį lanką.

Jis stovėjo visai čia pat, jai už nugaros. Žvakė vos vos neužgeso, liepsnelė nulinko ir suplazdėjo, bet tuoj pat vėl atsitiesė — ir iš apačios apšvietė galvažudžio veidą. Visai taip pat, kaip andai jį apšvietė žibintas.

— Ko tu nori? — Kivrinai užkando žadą, jos balso beveik nebuvo girdėti. — Kaip čia patekai?

Galvažudys neatsakė. Tiesiog spigino į ją visai kaip tada, miško aikštelėje. Vadinasi, jis man neprisisapnavo, dingtelėjo jai baugi mintis. Jis iš tikrųjų buvo ten. Ir ketino… Ketino — ką? Apiplėšti ją? Išprievartauti? Bet Gavynas suskubo jį nubaidyti.

Ji žingtelėjo atatupsta.

— Klausiu: ko tau reikia? Kas tu?

Ji kalbėjo angliškai. Pati girdėjo savo žodžius, gaudžiai aidinčius šaltoje akmeninėje erdvėje. Oi, tik ne tai, pagalvojo ji, tegul tik nesutrinka vertėjas kaip tik dabar!

— Ką tu čia veiki? — Ji prisivertė kalbėti lėčiau ir šįsyk jau išgirdo savo balsą sakant: „Whette wolde thou withe me?„

Jis ištiesė ranką — didžiulę, purviną, suskirdusią ir raudoną, tikrą galvažudžio ranką — taip, tarsi norėtų paliesti jos trumpai kirptus plaukus.

— Pasitrauk, — ištarė ji. Žingtelėjo dar žingsnį atatupsta ir atsirėmė į antkapį. Žvakė užgeso. — Nežinau nei kas tu, nei ko nori, bet verčiau pasitrauk. — Ji vėl kalbėjo šiuolaikine anglų kalba, bet koks gi skirtumas, jei jis gviešiasi ją apiplėšti ar nužudyti… ir kur galėjo prašapti kunigas? — Tėve Rošai! — nevilties apimta sukliko ji. — Tėve Rošai!

Nuo durų pusės atsklido kažkoks garsas, paskui pokštelėjo, sugirgždėjo mediena, bruožianti akmenį. Agnesė stūmė duris.

— Štai kur jūs, — džiugiai sučirškė ji. — O aš visur jūsų ieškau!

Galvažudys dirstelėjo durų pusėn.

— Agnese! — suriko Kivrina. — Bėk!

Mergytė taip ir sustingo, vis dar neatitraukdama rankos nuo durų.

— Greičiau dumk iš čia! — Siaubo apimta Kivrina susizgribo vis dar šaukianti šiuolaikine anglų kalba. Po šimts, kaip senąja kalba bus „bėk”?

Galvažudys žingtelėjo artyn. Susigūžusi Kivrina kone sulindo į antkapį.

— Retine! Bėk, Agnese! — suriko ji; dabar jau subildėjo užsitrenkiančios durys; dar akimirka — ir Kivrina jau skuodė akmeninėmis grindimis durų link, pakeliui nušveitusi šalin žvakę.

Agnesė jau buvo beveik pasiekusi šventoriaus vartelius, bet, vos išvydusi išpuolusią iš bažnyčios Kivriną, atskubėjo atgal pas ją.

— Ne, ne! — šaukėjai Kivrina, modama ranka. — Bėk!

— Kas ten? Vilkas? — paklausė Agnesė išplėtusi akis.

Nebuvo kada nei ką nors aiškinti, nei įkalbinėti bėgti. Malkas kapoję vyrai jau buvo pradingę. Ji stvėrė Agnesę į glėbį ir nubėgo prie arklių.

— Ten, bažnyčioje, yra negeras vyras! — sušniokštavo ji, sodindama Agnesę ant ponio.

— Negeras vyras? — perklausė Agnesė, nekreipdama dėmesio į vadeles, kurias jai bruko Kivrina. — Ar vienas iš tų, kurie užpuolė tave miškuose?

— Taip, — atsakė Kivrina, atrišdama pavadį. — Privalai kaip įmanydama greičiau joti atgal į dvarą. Nė už ką nesustok.

— Aš jo nemačiau, — pareiškė Agnesė.

Gal ir nematė. Vos įėjusi iš laukoji tikriausiai išvis nieko neįžiūrėjo bažnyčios prietemoje.

— Ar tai tas pats vyras, kuris pagrobė tavo daiktus ir perdaužė galvą?

— Taip, — atsakė Kivrina ir griebėsi savo arklio pavadžio.

— Ar tas negeras vyras slėpėsi kape?

— Ką? — žioptelėjo Kivrina. Jai niekaip nesisekė atmazgyti sudiržusio pavadžio.

— Mačiau prie kapo tave ir tėvą Rošą. Ar tas negeras vyras slėpėsi senelio kape?

16

Tėvas Rošas.

Įtemptos vadelės Kivrinos rankoje staiga atsipalaidavo.

— Tėvas Rošas?

— Nuėjau į varpinę, bet ten jo nebuvo. Jis buvo bažnyčioje, — pasakė Agnesė. — O kodėl tasai negeras žmogus slėpėsi senelio kape, ledi Kivrina?

Tėvas Rošas. Bet tai negalėjo būti jis. Tėvas Rošas atliko jai paskutines apeigas. Jis patepėjai smilkinius ir delnus.

— Ar tasai negeras žmogus nuskriaus tėvą Rošą? — paklausė Agnesė.

Ne, tai niekaip negali būti tėvas Rošas. Tėvas Rošas laikė ją už rankos. Jis sakė jai nebijoti. Ji labai stengėsi prisiminti kunigo veidą. Jis buvo pasilenkęs prie jos ir klausė, kuo ji vardu, bet jo veido ji negalėjo įžiūrėti per dūmus.

O kol jis teikė jai paskutinį patepimą, jai protarpiais sušmėžuodavo galvažudžio veidas, ir ji bijojo, nes jie įsileido jį vidun, ji stengėsi atšlyti nuo jo… Bet tai juk buvo visai ne galvažudys. Tai buvo tėvas Rošas.

— Ar tas negeras vyras ateina? — paklausė Agnesė, nerimastingai dirsčiodama į bažnyčios duris.

Viskas susidėliojo į savo vietas. Galvažudys, palinkęs prie jos miško laukymėje, paskui — keliantis ją ant arklio. Ji manė, kad visa tai — tik karštinės sukelti vaizdiniai. Bet klydo. Tai buvo ne haliucinacija. Tai buvo tėvas Rošas, atskubėjęs padėti Gavynui pargabenti jos į dvarą.

— Neateina joks negeras vyras, — pasakė Kivrina. — Jokio negero vyro nėra.

— Ar jis vis dar slepiasi bažnyčioje?

— Ne. Aš suklydau. Nėra jokio negero vyro.

Agnesė neatrodė įtikinta.

— Tu riktelėjai, — pasakė ji.

Kivrina tiesiog girdėjo, kaip Agnesė pasakoja senelei: „Ledi Katerina ir tėvas Rošas buvo bažnyčioje drauge vienu du, ir ji sušuko.” Ledi Imeina bus sužavėta, galėdama įtraukti tai į tėvo Rošo nuodėmių rinkinį. O tuo pačiu — papildyti ir įtartino Kivrinos elgesio pavyzdžių sąrašą.

— Žinau, kad riktelėjau, — atsakė Kivrina. — Bažnyčioje buvo tamsu. Tėvas Rošas išniro taip staigiai, kad mane išgąsdino.

— Bet juk tai — tėvas Rošas, — neatlyžo Agnesė, tarsi jai netilptų galvoj, kad kas nors gali išsigąsti tėvo Rošo.

— Kai judvi su Rozemunda žaidžiate slėpynių, ir ji netikėtai iššoka iš už medžio, tu irgi rikteli, — nevilties apimta dar bandė aiškinti Kivrina.

— Kartą, kai atėjau aplankyti savo skaliko, Rozemunda slėpėsi stoginėje ir staiga nušoko žemyn. Aš taip išsigandau, kad net surikau. Štai šitaip. — Agnesė suklykė taip, kad kraujas galėjo sustingti gyslose. — O kitą kartą, kai menėje buvo tamsu, Gavynas staiga iššoko iš už pertvaros ir sušuko: „Bum!” ir aš surikau, ir…

— Visiškai teisingai, — patvirtino Kivrina. — Bažnyčioje buvo tamsu.

— Ar tėvas Rošas šoko ant tavęs ir sušuko: „Bum!”?

Taip, pagalvojo Kivrina. Jis pasilenkė prie manęs, ir aš palaikiau jį galvažudžiu.

— Ne, — atsakė ji. — Jis išvis nieko nedarė.

— Tai kaip, ar mes dar eisime su tėvu Rošu rinkti bugienių?

Jei tik aš pati jo nenubaidžiau, pagalvojo Kivrina. Jeigu jis nespėjo išeiti, kol mudvi čia stovime ir plepame.

Ji nukėlė Agnesę nuo arklio.

— Eime. Reikia tuojau pat jį surasti.

Kivrina net nenumanė, ką reikės daryti, jeigu jis bus jau išėjęs. Juk negalės lyg niekur nieko parsivesti Agnesės namo, kad ši papasakotų ledi Imeinai, kaip ji suriko. Be to, ji negali išeiti, nepasiaiškinusi tėvui Rošui. Tik ką jam paaiškinti? Kad palaikė jį plėšiku, prievartautoju? Kad pamanė, jog jis — siaubūnas iš karštinės košmaro?

— Ar mums būtinai reikia grįžti į bažnyčią? — aiškiai nenoromis paklausė Agnesė.

— Viskas gerai. Ten nieko nėra, tik tėvas Rošas.

Nepaisant Kivrinos tikinimų, Agnesei visai nesinorėjo vėl eiti

į bažnyčią. Kai Kivrina atidarė duris, mergytė paslėpė veiduką jos sijonuose ir įsikibo jos kojos.

— Viskas gerai, — ramino ją Kivrina, dairydamasi po navą. Prie antkapio tėvo Rošo nebebuvo. Durys jai iš paskos užsitrenkė; ji taip ir liko stovėti su prisispaudusia prie jos Agnese, laukdama, kol akys apsipras su tamsa. — Bijoti tikrai nėra ko.

Jis — ne galvažudys, tikino ji save. Ir bijoti tikrai nėra ko. Jis juk suteikė tau paskutinį patepimą. Jis laikė tave už rankos. Tačiau širdis vis vien pašėlusiai daužėsi.

— Ar tas negeras vyras čia? — sukuždėjo Agnesė, įsirėmusi kakta Kivrinai į kelius.

— Nėra jokio negero vyro, — atsakė ji ir sulig šiais žodžiais jį pamatė. Jis stovėjo priešais šventosios Kotrynos statulą. Rankoje laikė žvakę, kurią numetė Kivrina. Pasilenkė, pastatė ją į vietą, vėl išsitiesė.

Kivrina manė, kad ją suklaidino tamsa, kad apgaulingą įspūdį sukėlė žvakės liepsnelė, nušvietusi jo veidą iš apačios, kad jis — anaiptol ne galvažudys. Bet kaip tik taip jis ir atrodė. Aną naktį jis buvo užsimaukšlinęs gobtuvą ant galvos, tad ji nematė išskustos tonzūros, bet dabar jis pasilenkė prie Statulos lygiai taip pat, kaip tada — prie jos. Kivrinos širdis vėl pašėlo daužytis.

— O kur tėvas Rošas? — paklausė Agnesė pakeldama galvą. — A, štai kur jis! — šūktelėjo ir tekina leidosi pas jį.

— Ne… — žioptelėjo Kivrina, — ne, palauk…

— Tėve Rošai! — šaukė Agnesė. — Tėve Rošai! O mes tavęs ieškojome! — Negeras žmogus jai kaipmat išdulkėjo iš galvos. — Ieškojome bažnyčioje, ieškojome namuose, bet tavęs niekur nebuvo!

Ji nosies tiesumu skuodė pas jį. Jis vienu judesiu atsisuko, pasilenkė ir sučiupo Agnesę į glėbį.

— Ėjau tavęs ieškoti į varpinę, bet neradau ir ten, — be menkiausio baimės šešėlio čiauškėjo Agnesė. — Rozemunda sakė, kad tu jau išėjęs.

Kivrina sustojo prie paskutiniojo pilioriaus, stengdamasi numaldyti įsišėliojusią širdį.

— Ar tu tyčia slėpeisi? — paklausė Agnesė ir apsivijo rankomis jo kaklą. — Kartą Rozemunda pasislėpė stoginėje ir šoko tiesiog ant manęs. Aš net surikau.

— O kodėl tu manęs ieškojai, Agnese? — paklausė jis. — Ar kas nors susirgo?

Agnesės vardą jis tarė „Agnus”, ir išvis kalbėjo beveik taip pat, kaip anas skorbuto kamuojamas berniukas. Prieš perteikdamas, ką jis sako, vertėjas vis akimirkai stabtelėdavo — Kivrina girdėjo, ką kalba kunigas, ir net spėjo probėgšmais nustebti nieko nesuprantanti. Juk tada, kai gulėjo mirties patale, ji suprato viską, ką jis jai sakė.

Tikriausiai tada jis kalbėjo lotyniškai, dingtelėjo jai — mat balsas tikrai buvo tas pats, dėl to nekilo nė menkiausių abejonių. Tas balsas davėjai paskutinį išrišimą, tas balsas sakė jai nebijoti. Ir baimė tikrai išsisklaidė. Vos išgirdus jo balsą, nustojo daužytis ir širdis.

— Ne, niekas nesusirgo, — čiauškėjo Agnesė. — Mes eisime su tavimi rinkti gebenių ir bugienių salei papuošti. Mes: ledi Kivrina, Rozemunda, Saracėnas ir aš.

Išgirdęs „ledi Kivrina”, tėvas Rošas atsigręžė ir išvydo ją, stovinčią prie pilioriaus. Jis nuleido Agnesę ant grindų.

Ieškodama paramos, Kivrina delnu atsirėmė bent jau į piliorių.

— Meldžiu atleisti, šventasis tėve, — prašneko ji. — Apgailestauju, kad suklykiau ir pabėgau nuo jūsų. Buvo tamsu, ir aš jūsų nepažinau…

Vertėjas, vis dar per žingsnį atsiliekantis, išvertė: „Aš nežinojau, kas tu”.

— Ji išvis nieko nežino, — įsikišo Agnesė. — Negeras vyras trenkė jai per galvą, ir dabar ji neprisimena nieko, tik savo vardą.

— Girdėjau apie tai, — atsakė kunigas, vis dar žiūrėdamas į Kivriną. — Ar tiesa, kad neprisimeni, ko atkeliavai pas mus?

Ji ir vėl pajuto nenumaldomą poreikį iškloti jam visą tiesą — kaip ir tada, kai jis klausė, kuo ji vardu. Aš — istorikė, norėjo pasakyti ji. Aš atvykau čionai stebėti jūsų, bet susirgau ir dabar nežinau, kur yra plyšys man grįžti namo.

— Ji neprisimena nieko, kas ji tokia, — vėl įsikišo Agnesė. — Ji net neprisiminė, kaip kalbėti. Turėjau ją išmokyti.

— Vadinasi, neprisimeni, kas tu esi? — paklausė jis.

— Ne.

— Ir neprisimeni, kaip patekai čionai?

Bent jau į šitą klausimąjį galėjo atsakyti tiesą.

— Ne, — pasakė. — Prisimenu tik tiek, kad jūs kartu su Gavynu atgabenote mane į dvarą.

Agnesei šis pokalbis jau gerokai nusibodo.

— Ar mes galėsime keliauti su tavimi prisirinkti bugienių?

Galėjai pamanyti, kad kunigas jos net neišgirdo. Jis ištiesė ranką, lyg ketindamas palaiminti Kivriną, bet tik palietė jos smilkinį; staiga ji sumojo, kad tą pat jis ketino daryti ir ten, prie antkapio.

— Nėra jokios žaizdos, — ištarė jis.

— Žaizda užgijo, — atsakė ji.

— Noriu jau eiti! — Agnesė timpčiojo tėvąRošąuž rankos.

Jis pakėlė ranką, tarsi ketindamas dar kartą paliesti jos smilkinį, bet tuoj pat atitraukė.

— Tik nereikia bijoti, — pasakė. — Viešpats atsiuntė tave mums kažkokiam kilniam tikslui.

Nieko panašaus, pagalvojo Kivrina. Dievas čia niekuo dėtas. Mane atsiuntė „Medievalis”. Vis dėlto ji pasijuto drąsiau.

— Ačiū, — ištarė.

— Noriu jau eiti, dabar! — nerimo Agnesė, timpčiodama nūn jau Kivriną už rankos. — Eik, pasiimk savo asilą, — paliepė ji tėvui Rošui. — O mes pasiimsime Rozemundą.

Ji pasuko atgal į navą, ir Kivrinai neliko kitos išeities, kaip sekti iš paskos, kad mergytė nepasileistų tekina. Bet joms dar nepasiekus durų, šios atsilapojo — ant slenksčio išdygo Rozemunda ir mirksėdama pažvelgė vidun.

— Jau ir lyja. Ar radote tėvą Rošą? — paklausė ji.

— O tu parnešei Juočkį į arklidę? — paklausė Agnesė.

— Taip. O jūs pasivėlinote, ar ne? Tėvas Rošas jau išėjęs?

— Ne, jis čia, ir mes eisime kartu su juo. Jis buvo bažnyčioje, o ledi Kivrina…

— Jis nuėjo atsivesti asilo, — pasiskubino įsiterpti Kivrina, kol Agnesė neišklojo visko, kas atsitiko.

— Aš tikrai išsigandau tada, kai tu netikėtai iššokai iš stoginės, Rozemunda, — buvo bepradedanti Agnesė, bet Rozemunda jau nužingsniavo prie arklio.

Lyti dar nelijo, bet ore tvenkėsi drėgna miglelė. Kivrina užkėlė į balną Agnesę ir, pasinaudojusi šventoriaus varteliais kaip laipteliu, pati užsiropštė ant savojo keršio. Tėvas Rošas atsivedė asilą, ir visi patraukė takučiu pro bažnyčią, kirto nedidelį medžių guotą už jos, paskui — siaurą apsnigtos pievos rėžį ir pagaliau pasiekė mišką.

— Šituose miškuose yra vilkų, — pranešė Agnesė. — Gavynas vieną užmušė.

KiVrina jos beveik nesiklausė. Ji stebėjo tėvą Rošą, žingsniuojantį greta asilo, ir stengėsi prisiminti tą naktį, kai ją gabeno į dvarą. Rozemunda minėjo, kad Gavynas pakeliui susitikęs tėvą Rošą, ir šis atlydėjęs juos iki pat dvaro, bet šitaip negalėjo būti.

Juk jis pasilenkęs žiūrėjo įjądar tada, kai ji sėdėjo, nugara atsirėmusi į vežimo ratą. Ji gana aiškiai įžiūrėjo jo veidą mirguliuojančioje laužo šviesoje. Jis sakė jai kažką, koji nesuprato, o ji pati meldė: „Pasakyk ponui Danvorčiui, kad pasiskubintų mane iš čia ištraukti”.

— Rozemunda joja visai ne taip, kaip dera mergelei, — oriai pareiškė Agnesė.

Ši ir iš tikrųjų buvo nujojusi tolokai į priekį, gerokai aplenkusi asilą, ir dabar nekantriai laukė jų prisivejant, beveik nebematoma už kelio posūkio.

— Rozemunda! — pašaukė Kivrina, ir ši atšuoliavo atgal. Vos neužlėkusi ant asilo, staigiai trūktelėjo vadeles — jos kumelė sustojo lyg įbesta.

— Nejaugi negalėtume pasijudinti greičiau? — piktai paklausė, apsisuko ir vėl nujojo pirmyn. — Jei pradės lyti, mes niekada nebaigsime.

Dabar jie jau keliavo mišku, kelias, kuriuo jojo, buvo ne ką platesnis už žvėrių pramintą taką. Kivrina nužiūrinėjo medžius, stengdamasi prisiminti, ar kaip tik šiuos jau mačiusi. Pakeliui pasitaikė tankus karklynas, bet lyg ir per toli nuo kelio, be to, greta jo gurgėjo upokšnis, ledo sukaustytomis pakrantėmis.

Kitapus kelio, nedidelėje atviroje aikštelėje stūksojo milžinas plataninis klevas, amalo apraizgytomis šakomis. Už jo rikiavosi šermukšnių eilė — šie augo tokiais lygiais tarpais, tarsi kas būtų tyčia juos čia pasodinęs. Šermukšnių Kivrina išvis neprisiminė.

Jukjątikrai turėjo gabenti kaip tik šituo keliu, ir ji vylėsi, kad kokia nors detalė galbūt netikėtai atgaivins atmintį, tačiau dabar išvis niekas neatrodė atpažįstama. Tada buvo pernelyg tamsu, o ji — pernelyg sunkiai sirgo.

Visa, ką ji prisiminė aiškiai, buvo pati plyšio vieta, nors ir ją gaubė kažkoks ūkanotas nerealumo pojūtis kaip ir kelionę į dvarą. Taip, buvo nedidukė miško laukymėlė, joje augo ąžuolas, netoliese — tankus karklynas. Ir tėvo Rošo veidas — palinkęs prie pat jos, sėdinčios atsirėmusios į vežimo ratą.

Tikriausiai jis buvo su Gavynu, kai šis ją surado, o gal Gavynas atsivedė jį atgal, iki pat plyšio. Ji juk pakankamai aiškiai matė laužo šviesos nutviekstąjo veidą. O paskui, kelio išsišakojime, ji nukrito nuo arklio.

Kol kas jie neprijojo jokio kelio išsišakojimo. Kivrina nepastebėjo net smulkių takelių, nors ir žinojo, kad jų miške turėtų vingiuoti gausiai: vedančių iš vieno kaimelio į kitą ar į laukus, ar į to sergančio kumečio, kurio lankyti ėjo Elivysa, trobelę.

Jie įkopė į neaukštą kalvą; jos viršūnėje tėvas Rošas stabtelėjo ir atsigręžė pasižiūrėti, ar moterys seka iš paskos. Jis tikrai žino, kur yra plyšys, pagalvojo Kivrina. Ji vylėsi, kad tėvas Rošas vietą žino bent maždaug, galbūt ją jam nupasakojo Gavynas, galbūt pasakė, prie kurio kelio suradęs Kivriną. Tačiau jam nė nereikėjo to daryti. Tėvas Rošas puikiausiai žino, kur yra plyšys. Jis pats buvo ten.

Kivrina su Agnese pasiekė kalvos keterą, bet Kivrina taip ir neišvydo nieko, tik medžius; kitas kalvos šlaitas irgi buvo tankiai apaugęs medžiais. Reikia manyti, tai — Vyčvudo giria, o jeigu tikrai taip, tuomet plyšio vieta slepiasi kažkur daugiau nei šimto kvadratinių kilometrų plote. Savo jėgomis Kivrina niekada jos nesuras. Kad ir kiek bandė žvilgsniu skvarbyti tankmę, ką nors įžiūrėti pavyko ne daugiau nei dešimties metrų nuotoliu.

Kai nusileido kalvos šlaitu žemyn, Kivriną tiesiog pribloškė miško tankumas. Čia tarp medžių jau tikrai nevingiavo jokie takeliai. Kamienų išvis beveik neskyrė jokie tarpai, o viena kita pasitaikiusi properša buvo pririzgusi brūzgynų, užversta nukritusiomis šakomis ir sniegu.

Vis dėlto ji klydo manydama, kad čia niekas jai neregėta — galų gale ji atpažino mišką. Juk tai toji pati giria, kurioje kadaise pasiklydo Snieguolė. Taip pat — Joniukas ir Grytutė. Ir daugybė princų. Čia gyvena vilkai ir meškos, o galbūt rastum ir raganos trobelę ant vištos kojelės. Argi ne Viduramžiais ir vyko visos tos pasakiškos istorijos? Ir nenuostabu. Čia pasiklystų bet kas.

Rošas sustojo greta savo asilo ir luktelėjo, kol jį pasivys Kivrina su Agnese; Rozemunda, gerokai jį pralenkusi, sparčia risčia pardundėjo atgal. Kivrinai dingtelėjo, ar tik kunigas nebus paklydęs pats. Bet, vos jos prisiartino prie jo, jis nėrė į brūzgynus ir tuoj pat atsidūrė dar šiauresniame takelyje, kurio nuo kelio net nesimatė.

Rozemunda negalėjo pralenkti tėvo Rošo ir jo asilo, nenustumdama jų į šalį, tad pasitenkino jodama iš paskos, bet kone mindama ant užpakalinių asilo kanopų. Kivrina vėl susimąstė, koks rūpestis galėtų graužti mergaitę. „Seras Bloetas turi daug galingų draugų”, — sakė ledi Imeina. Ji vadino jį sąjungininku, bet Kivrina suabejojo, ar tikrai taip yra, o gal Rozemundai tėvas buvo sakęs apie jį ką nors, dėl koji šitaip ir susisielojo, vos išgirdusi, kad jis atvyksta į Ašenkotą.

Galiuką pajojėję taku, prajoję karklų sąžalyną, labai panašų į tą, kuris augo prie pat plyšio, jie pasuko į šoną, prasibrovė pro tankias eglių šakas ir galiausiai išniro prie bugienio medžio.

Kivrina tikėjosi išvysianti bugienio krūmus, tokius pat, kokie augo Brasenozės kieme, bet čia buvo visas medis. Jo viršūnė siekė jiems virš galvų, o šakas jis skleidė virš melsvųjų eglių ūglių, raudonos uogos ryškiai žioravo tarp tankių blizgančių lapų.

Tėvas Rošas ėmėsi nurišinėti maišus nuo asilo nugaros, Agnesė kibo jam talkinti. Rozemunda iš korseto išsitraukė trumpą peilį plačiais ašmenimis ir pradėjo zulinti juo apatines, aštriais lapais apaugusias šakas.

Kivrina per sniegą nubrido į kitą medžio pusę. Ji pastebėjo lyg ir kažką boluojant, kas galėjo būti nedidelis beržynėlis — bet tai tebuvo didžiulė šaka, krisdama įstrigusi kitų medžių šakose ir visa apšerkšnijusi.

Greta išniro Agnesė, paskui ją sekė ir tėvas Rošas, apsiginklavęs gana grėsmingai atrodančiu durklu. Kivrina vylėsi, kad, kartą žinodama, kas jis toks, atsikratys to šiurpaus įspūdžio, kurį sukeldavo jo išvaizda, bet jis vis vien atrodė kaip kuo tikriausias galvažudys, toks didelis, stovintis Agnesei už nugaros.

Jis padavė Agnesei vieną šiurkščios drobės maišų.

— Laikyk maišą praskleistą, štai šitaip. — Jis pasilenkė, rodydamas jai, kaip atlenkti viršutinį maišo kraštą. — O aš dėsiu į jį šakas. — Jis kibo kirsti šakas, nekreipdamas dėmesio į dygius lapus. Kivrina imdavo nukirstas šakas iš jo ir atsargiai dėjo į maišą, stengdamasi nenulaužyti trapių, sušalusių lapų.

— Tėve Rošai, — prašneko ji, — norėjau padėkoti tau už tai, kad taip padėjai man, kai sirgau, ir už tai, kad pargabenai į dvarą, kai…

— …kai tu nukritai, — užbaigė jis, mėgindamas atplėšti nuo kamieno užsispyrėlę šaką.

Kivrina ketino pasakyti „po to, kai mane užpuolė plėšikai”, tad jo atsakas gerokai ją nustebino. Ji prisiminė kritusi nuo arklio, bet niekaip nebeįstengė prisiminti, ar kaip tik tuo metu prie jų prisijungė tėvas Rošas. Bet jeigu tikrai taip, vadinasi, jų buvo jau tolokai nueita nuo plyšio, tad tėvas Rošas negali žinoti, kur jis yra. Ir vėl kažkas ne taip: juk ji tikrai prisimena jį buvus ten, kaip prie pat plyšio.

Spėlioti nebuvo jokios prasmės.

— Ar tu žinai, kur Gavynas mane surado? — paklausė ji ir sulaikiusi kvapą laukė atsakymo.

— Taip, — atsakė jis, tarsi pjūklu zulindamas storą šaką.

Kivrinai net kojas pakirto nuo palengvėjimo. Vadinasi, jis žino, kur yra plyšys.

— Toli nuo čia?

— Ne, — atsakė jis ir, stipriai trūktelėjęs, nulaužė šaką.

— Ar nuvestum mane ten?

— O ko tau prireikė ten? — paklausė Agnesė, plačiai išskėstomis rankutėmis prilaikydama maišo kraštus. — O kas, jeigu tas negeras vyras vis dar slepiasi ten?

Rošas žvelgė į ją taip, tarsi irgi galvotų tą patį.

— Aš pamaniau… pamaniau, kad, jei pamatyčiau tą vietą, galbūt prisiminčiau, kas aš ir iš kur, — paaiškino Kivrina.

Jis padavėjai šaką, laikydamas taip, kad ji galėtų paimti, nesusibadydama rankų.

— Aš nuvesiu tave ten, — pažadėjo jis.

— Ačiū, — ištarė Kivrina. Neapsakomai ačiū tau. Ji įbruko šaką į maišą greta kitų, o tėvas Rošas užrišo jį ir užsivertė ant peties.

Pasirodė ir Rozemunda, savąjį maišą tempdama sniegu.

— Dar nebaigėte? — paklausė.

Rošas paėmė ir jos maišą, abu pririšo asilui ant nugaros. Kivrina užkėlė Agnesę ant ponio, padėjo užlipti Rozemundai, o tėvas Rošas atsiklaupė ir, sunėręs stambių rankų pirštus, suformavo laiptelį, kad pasilipusi Kivrina galėtų įšokti į balną.

Juk jis padėjo jai užsiropšti atgal ant baltojo arklio, kai mergina tada nuslydo žemėn. Ji puikiai prisiminė tas stambias jo rankas, prilaikančias ją, kad vėl nenukristų. Bet tada jie buvojau įveikę nemenką galą nuo plyšio, tad kodėl Gavynui šovė į galvą grįžti su tėvu Rošu visą kelią atgal iki jo? Ji neprisiminė, kad jie būtų grįžę į plyšio vietą, tačiau visi tos nakties prisiminimai buvo tokie surizgę, tokie migloti. Galbūt karščiuodama ji tik pamanė, kad visa kas toliau, nei buvo iš tikrųjų?

Rošas nuvedė asilą atgal per eglyną į taką, grįždamas tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjęs. Rozemunda praleido jį į priekį ir netrukus pareiškė visai tokiu kaip Imeinos balsu:

— Kurgi jis traukia dabar? Gebenės auga ne toje pusėje.

— Mes einame pasižiūrėti tos vietos, kur plėšikai užpuolė ledi Kivriną.

Rozemunda įtariai dėbtelėjo į Kivriną.

— Kodėl tu nori grįžti ten? — paklausė. — Juk tavo vežimas ir visi daiktai jau pargabenti į dvarą.

— Ji tikisi, kad, pamačiusi tą vietą, ką nors prisimins, — paaiškino Agnesė. — Ledi Kivrina, jeigu tu prisiminsi, kas esi, ar turėsi grįžti namo?

— Žinoma, ji turės grįžti namo, — atrėžė Rozemunda. — Ji privalės grįžti į savo šeimą. Juk negali amžinai likti pas mus. — Ji tyčia kalbėjo šitaip — siekė išprovokuoti Agnesę. Ir visai sėkmingai.

— Žinoma, ji galil — atkirto Agnesė. — Ji bus mūsų auklė.

— Argi kas norėtų pasilikti su tokia nuolat kniaukiančia mažę kaip tu? — drėbtelėjo Rozemunda ir paraginusi arklį nujojo risčia.

— Aš visai ne mažė! — suriko Agnesė jai pavymui. — Tu pati mažė! — Ji grįžo pas Kivriną. — Nenoriu, kad mane paliktum!

— Aš tavęs ir nepaliksiu, — atsakė Kivrina. — Judinkimės, tėvas Rošas laukia.

Jis laukė jau išėjęs į kelią ir, kai tik jos prisiartino, patraukė pirmyn. Rozemunda buvo jau kažin kur, ginė arklį apsnigtu taku, į visas puses žerdama gūsius sniego.

Perkirtę nedidelį upokšnį, jie pasiekė kelio išsišakojimą: jiems reikalinga atšaka suko į dešinę, o kita gal kokį šimtą metrų vedė beveik visai tiesiai, o paskui — kone stačiu kampu į kairę. Rozemunda laukėjų prie posūkio, jos nekantravimą be žodžių išreiškė arklys — trypdamas žemę ir purtydamas galvą.

Aš nukritau nuo arklio kaip tik ten, kur kelias šakojosi, galvojo Kivrina, stengdamasi prisiminti medžius, kelią, upokšnį — bet kokį kelrodį ženklą. Tačiau Vyčvudo girioje vingiuojantys keliukai šakojosi dešimtis kartų, ir nebuvo jokios detalės, kuri bylotų, jog šis išsišakojimas ir yra tas tikrasis. Bet, matyt, kaip tik tas ir buvo. Tėvas Rošas paėjėjo kelis žingsnius į dešinę, o paskui nėrė tiesiai į miško tankumyną, vesdamasis asilą iš paskos.

Ten, kur jie išsuko iš kelio, neaugo joks karklynas, nebuvo ir kalvos. Tikriausiai tėvas Rošas veda tuo keliu, kuriuo ją gabeno Gavynas. Kivrina prisiminė, kad jie ilgokai keliavo per mišką, kol priėjo kelio išsišakojimą.

Visos trys pasuko paskui kunigą į tankmę, Rozemunda — paskutinė. Beveik iš karto teko nulipti nuo arklių. Jei Rošas ir vedė jas kokiu nors taku, jo Kivrina taip ir neįžiūrėjo. Kelią jis rinkosi, vadovaudamasis galaižin kokiais ženklais sniege, protarpiais nerdamas po žemomis šakomis, nuo kurių sniegas pažirdavo jam už apykaklės, kitąsyk aplenkdamas dygų laukinės kryklės krūmą.

Kivrina stengėsi įsiminti kraštovaizdį, kad kitą kartą rastų kelią sugrįžti čia viena, bet netrukus prarado viltį: miškas visąlaik buvo gluminančiai vienodas. Tiesa, kol žemė apsnigta, ji galėtų sekti jų kojų bei arklių kanopų pėdsaku. Taigi, reikės būtinai suskubti vėl ateiti čia, kol sniegas nenutirpęs, ir paženklinti kelią įrantomis medžių kamienuose ar audinio skiautėmis. O gal, sekant Joniuko ir Grytutės pavyzdžiu, — duonos trupinėliais.

Visiškai nesunku suprasti, kaip jie, Snieguolė ir visi kiti, pasiklysdavo šitokioje girioje. Jie sukorė gal vos kelis šimtus metrų, bet Kivrina atsigręžusi jau nebesusigaudė, kurioje pusėje liko kelias, net pėdsakai ne kažin kiek tegelbėjo. Joniukas ir Grytutė galėjo šitaip klaidžioti ištisus mėnesius, taip ir nerasdami namų… ar lygiai taip pat nerasdami ir raganos trobelės.

Tėvo Rošo asilas sustojo.

— Kas nutiko? — paklausė Kivrina.

Tėvas Rošas pavėdėjo asilą į šoną ir pririšo prie šaltekšnio medžio.

— Čia ir yra ta vieta.

Tačiau tai tikrai nebuvo plyšio vieta. Jos net nepavadintum laukyme — tiesiog erdvės plotelis, kuriame ąžuolas, plačiai išskėtęs šakas, užgožė visą kitą augmeniją. Jauteisi beveik kaip palapinėje, žemė po medžiu buvo nužerta vos keliais žiupsniais sniego.

— Ar galime užsikurti laužą? — paklausė Agnesė ir, palindusi po šakomis, nudrožė prie akmenimis apdėliotos nuodėgulių krūvelės — čia kadaise kūrentasi laužo. Ant laužavietės voliojosi tamtyč čia atitemptas storas sausuolis. Agnesė atsisėdo ant jo.

— Man šalta, — pareiškė ji, koja baksnodama aprūkusius akmenis.

Laužas čia degė nelabai ilgai. Sausuoliai net nebuvo kaip reikiant apanglėję. Kažkas tyčia gesino laužą, užžerdamas žemėmis. Tėvas Rošas juk tupėjo priešais ją, o ant jo veido mirgėjo laužo šviesos atšvaitai…

— Na? — nekantriai paklausė Rozemunda. — Ar ką nors prisimeni?

Jos tikrai būta čia. Kivrina prisiminė laužą. Tada ji manė, kad laužą kažkas kuria tam, kad sudegintų ją. Bet vėlgi čia kažkas ne taip. Rošas juk tikrai buvo prie pat plyšio. Ji puikiai prisimena: sėdėjo nugeibusi, nugara atsirėmusi įvežimo ratą, o jis pasilenkęs žiūrėjo į ją.

— Esi tikras, kad Gavynas surado mane kaip tik čia?

— Taip, — atsakė Rošas suraukdamas antakius.

— Jeigu ateis tas negeras žmogus, nusmeigsiu jį savo durklu, — pareiškė Agnesė, ištraukdama iš laužo apdegusį pagaikštį ir mosuodama juo. Suanglėjęs šakalio galas nulūžo. Agnesė atsitūpė prie ugniavietės, išsitraukė kitą pagalį, o paskui klestelėjo tiesiog ant žemės, nugara atsirėmė į rąstą ir ėmė daužyti abu pagalius vieną į kitą. Į visas puses pažiro angliukų trupinėliai.

Kivrina pasižiūrėjo į Agnesę. Juk ji pati sėdėjo atremta į rąstą, kol jie kūrė laužą, Gavynas pasilenkė prie jos, liepsnos atšvaituose sužioravo ugniniai jo plaukai, jis kažką sakė jai, bet ji nesuprato. O paskui Gavynas užgesino laužą, išspardydamas nuodėgulius, o siūbtelėję dūmai Kivriną apakino.

— Na, ar prisiminei save? — paklausė Agnesė, sviesdama pagalius atgal į laužavietę tarp akmenų.

Rošas vis dar žvelgė į ją suraukęs antakius.

— Ledi Katerina, ar sergi? — paklausė.

— Ne. — Ji išspaudė šiokią tokią šypseną. — Tiktai… na, tikėjausi, kad, išvydusi tą vietą kur mane užpuolė, ką nors prisiminsiu.

Jis dar valandėlę stebeilijo į ją tokiu pat rimtu žvilgsniu kaip ir bažnyčioje, o paskui apsisuko ir patraukė prie asilo.

— Eime, — ištarė.

— Tai ar prisiminei? — nenustygo Agnesė, pliaukšėdama pirštinėtomis rankomis. Jos pirštinių delnai buvo visi suodini.

— Agnese! — sušuko Rozemunda. — Tik pažiūrėk, kaip išsiterliojai pirštines. — Ji grubiai timptelėjo mergytę ir pastatė ant kojų. — Ir kas liko iš tavo apsiausto? Argi galima sėdėti šaltame sniege? Tu bjauri mergiščia!

Kivrina išskyrė mergaites, kol tos dar nesusipešė.

— Rozemunda, atrišk Agnesės ponį, — paliepė. — Metas eiti prisirinkti gebenių. — Ji nupurtė sniegą nuo Agnesės apsiausto ir pamėgino apvalyti baltą kailį, bet ne kažin kątepešė.

Tėvas Rošas laukė jų stovėdamas prie asilo vis su ta pačia keistai rimta išraiška veide.

— Pirštines išvalysime namuose, — paskubomis išbėrė Kivrina.

— Eime, neatsilikime nuo tėvo Rošo.

Paėmusi arklį už pavadžio, Kivrina nusekė paskui mergaites ir tėvą Rošą — kelis metrus paėjėję atgal savo pačių pėdomis, jie netikėtai pasuko kita kryptimi ir beveik iš karto išniro į kelią. Išsišakojimo nebebuvo matyti, ir Kivrina nesusigaudė, ar jų atsidurta tame pačiame kelyje, tik kiek tolėliau, ar tai — išvis kitas kelias. Kraštovaizdis visur atrodė vienodas: alksniai, mažyčiukės laukymėlės, didžiuliai ąžuolai.

Dabar jau aišku, kas nutiko. Gavynas bandė pargabenti ją į dvarą, bet jos būklė buvo jau pernelyg prasta. Ji nukrito nuo jo arklio, tad jis nunešė ją į mišką, užkūrė laužą ir paliko ją ten, atremtą į išvirtusį kamieną; o pats nuskubėjo ieškoti pagalbos.

Arba jis ketino susikurti didelį laužą ir pralaukti priėjo iki ryto, bet tėvas Rošas, pastebėjęs ugnį, atėjo padėti, ir juodu bendromis pastangomis vis dėlto parnešėją į dvarą. Taigi, tėvas Rošas net nenutuokia, kur yra plyšys. Jis pamanė, kad Gavynas bus radęs ją ten, po ąžuolu.

Reikia manyti, vaizdinys, kad ji sėdi atsirėmusi įvežimo ratą, o jis pasilenkęs žiūri į ją — tik karštligės sukeltas regėjimas. Visa tai jai bus prisisapnavę, kai karščiuodama gulėjo lovoje — taip pat, kaip prisisapnavo varpai, laužas, kraunamas jai pačiai sudeginti, ir baltasis arklys.

— O kur jį dabar neša? — irzliai suniauzgė Rozemunda — Kivrinai net kilo pagunda kaip reikiant jai pliaukštelėti. — Gebenės auga ir kur kas arčiau namų. O ir lyti pradeda.

Ji sakė tiesą. Krintanti rūkana po truputį virto duksna.

— Jau kažin kada būtume prisirinkę žalumynų ir grįžę namo, jei ta mažė Agnesė nebūtų sumaniusi užrioglinti ant arklio šuns! — Ji vėl nušuoliavo pirmyn — Kivrina net nebebandė jos sulaikyti.

— Rozemunda — tikra storžievė, — solidžiai pareiškė Agnesė.

— Taip, — nesiginčijo Kivrina. — Tikrai. Gal tu žinai, kas jai nutiko?

— Tai dėl sero Bloetp, — paaiškino Agnesė. — Jai reikės už jo tekėti.

— Ką? — net žioptelėjo Kivrina. Imeina kažką užsiminė apie vestuves, bet Kivrina pamanė, jog kalbama tikriausiai apie vienos iš sero Bloeto dukterų vedybas su kuriuo nors lordo Gijomo sūnumi. — Kaip seras Bloetas gali vesti Rozemundą? Argi jis dar nevedęs? Argi ledi Yvolda — ne jo žmona?

— Ne, — Agnesė, atrodo, gerokai nustebo. — Ledi Yvolda — sero Bloeto sesuo.

— Bet Rozemunda dar per jauna tekėti, — pasakė Kivrina, nors ir žinojo, kad yra ne taip. Keturioliktame amžiuje mergaites sužadėdavo dar nesulaukusias tekėti tinkamo amžiaus, kartais netgi — vos gimusias. Viduramžiais vedybos iš išskaičiavimo buvo įprastas reiškinys, tokiu būdu buvo siekiama sujungti žemes ar sutvirtinti savo visuomeninę padėtį, tad nieko nuostabaus, kad Rozemunda, būdama gal net Agnesės amžiaus, jau buvo pažadėta į žmonas kokiam nors galingam bajorui — na, kad ir serui Bloetui. Kivrina nejučia prisiminė visas girdėtas Viduramžių istorijas apie jaunas mergeles, ištekintas už bedančių, iškaršusių senių.

— Ar Rozemunda myli serą Bloetą? — paklausė Kivrina. Kvailas klausimas — žinoma, nemyli. Juk vos išgirdus, kad jis atvyksta, jos nuotaika kaipmat subjuro, ji pašiaušė šerį, kone puolė į isteriją.

— Jis patinka man, — pareiškė Agnesė. — Žadėjo savo vestuvių proga padovanoti man sidabrinę grandinėlę kamanoms.

Kivrina dirstelėjo į Rozemundą, kuri lūkuriavo jų, nujojusi gerą galą į priekį. Juk gali būti ir taip, kad seras Bloetas — visai ne koks senas palaidūnas. Kivrina tik pagalvojo apie tokį variantą — juk galėjo ir suklysti, kaip suklydo manydama, kad ledi Yvolda — jo žmona. Galbūt seras Bloetas jaunas, o blogą Rozemundos nuotaiką galima paaiškinti vien nervingumu. O gal jos nuomonė apie jaunikį prieš vestuves dar pasikeis. Mergaičių paprastai netekindavo, kol jos nesulaukdavo keturiolikos ar penkiolikos — tikrai ne anksčiau, nei pasirodydavo pirmieji brendimo ženklai.

— O kada jie susituoks? — paklausė Kivrina Agnesės.

— Tarp Velykų ir Sekminių, — atsakė Agnesė.

Jie pasiekė dar vieną išsišakojimą, šįsyk — gerokai siauresnį: du keliukai kokį šimtą metrų bėgo beveik lygiagrečiai, kol pagaliau tas, kuriuo pasuko Rozemunda, ėmė kopti į nedidelę kalvą.

Dvylikos metų mergaitė — ir po trijų mėnesių jau ištekės. Nieko nuostabaus, kad ledi Elivysa norėjo nuslėpti nuo sero Bloeto, kad jos čia. Galbūt ji anaiptol nepritaria planams ištekinti Rozemundą tokią jauną, galbūt ir tos sužieduotuvės skirtos vien tam, kad padėtų jos tėvui išsikapanoti iš bėdos, į kurią šis įklimpęs.

Rozemunda užjojo į kalvos viršūnę, paskui atšuoliavo atgal pas tėvą Rošą.

— Kur tu mus vedi? — griežtai paklausė. — Jau tuoj išlįsime į pamiškę.

— Jau beveik atvykome, — švelniai atsakė tėvas Rošas.

Rozemunda apsuko kumelę ir nušuoliavusi per kalvos keterą dingo iš akių, bet tuoj pat grįžo, atjojo beveik iki pat Kivrinos bei Agnesės, vėl aštriai apsuko kumelę ir nulėkė į priekį. Kaip žiurkė spąstuose, dingtelėjo Kivrinai. Karštligiškai ieškanti kokios landos ištrūkti į laisvę.

Dulksną pamažu keitė lietus su šlapdriba. Tėvas Rošas užsitraukė gobtuvą ant galvos su išskusta tonzūra ir nusivedė asilą nestačios kalvos šlaitu aukštyn. Gyvulys klusniai tapnojo iki pat viršūnės, bet čia staiga sustojo. Tėvas Rošas timptelėjo pavadį, bet asilas krestelėjo galvą, tempdamas jį į priešingą pusę.

Kivrina su Agnese jį prisivijo.

— Kas atsitiko? — paklausė Kivrina.

— Nagi eime, Balaamai, — įkalbinėjo tėvas Rošas. Sučiupęs vadeles abiem didžiulėmis rankomis, kaip reikiant trūktelėjo gyvulį, bet šis nepajudėjo iš vietos. Įsitempęs priešinosi kunigui, užpakalinėmis kanopomis įsispyręs į žemę ir pritūpęs ant jų — atrodė beveik kaip atsisėdęs.

— Galbūt jam nepatinka lietus, — pareiškė Agnesė.

— Ar galime kuo nors padėti? — paklausė Kivrina.

— Ne, — atsakė jis, pamodamas ranka. — Verčiau jokite pirmyn. Jei greta nebus arklių, jis paklus lengviau.

Apsivyniojęs pavadį aplink riešą, jis apėjo asilą iš užpakalio, tarsi ketintų jį stumti. Kivrina drauge su Agnese užjojo į kalvos keterą, vis atsigręždama per petį: nuogąstavo, kad asilas gali netikėtai spirti užpakalinėmis kanopomis kunigui į galvą. Paskui jos lėtai pajudėjo šlaitu žemyn, į kitą kalvos pusę.

Mišką prieš akis gaubė lietaus šydas. Sniegas ant kelio jau tirpo, kalvos papėdė buvo virtusi pažliugusia pelke. Abiejose pusėse augo tankūs krūmokšniai, padengti sniego sluoksniu. Rozemunda lūkuriavo gretimos kalvos viršūnėje. Ši buvo apaugusi medžiais tik iki pusės, o virš jų driekėsi sniego dykra. O juk už tos kalvos, dingtelėjo Kivrinai, plyti atvira lyguma, tolumoje matyti kelias, o horizonte dūluoja Oksfordas…

— Kur skubi, Kivrina? Palauk! — sušuko Agnesė, bet Kivrina jau buvo spėjusi nujoti šlaitu žemyn ir nusiropšti nuo keršio. Ji purtė sniegą nuo brūzgynų, norėdama įsitikinti, ar tai — tikrai karklai. Tai ir buvo karklai, o už jų Kivrina įžiūrėjo milžino ąžuolo šakų vainiką. Paskubomis užmetusi keršio pavadį ant rusvos karklo šakos, ji ėmė brautis per tankmę. Apsnigtos šakos buvo tvirtai prišalusios viena prie kitos. Kivrina strigo, sniegas nuo šakų kaskadomis griuvo jai ant galvos. Padangėn siūbtelėjo piktai krykaujančių paukščių pulkelis. Kivrina skverbėsi pro apsnigtas šakas į laukymę, kuri tiesiog privalėjo ten būti. Ir buvo.

O štai ir ąžuolas, o už jo, į kitą pusę nuo kelio, — baltakamienių beržų guotas; tai dėl jų miškas ton pusėn atrodė retėjąs. Taip, vieta ta, čia ir būsiąs plyšys.

Vis dėlto kažkas vis vien atrodė ne taip, kaip turėtų. Laukymėlė juk buvo mažesnė, argi ne taip? O ąžuolas buvo labiau lapotas, jo šakose — daugiau paukščių lizdų. Vienoje aikštelės pusėje augo dygioji slyva, apsikaišiusi gana grėsmingai atrodančiais spygliais, su išbrinkusiais, juosvai purpuriniais pumpurais. Juk šis augalas būtinai turėjo kristi į akis ir anąsyk, ar ne?

Tai sniegas, galvojo ji, dėl sniego ir laukymė atrodo erdvesnė. Lygutėlio, nelytėto sniego patalo storis čia siekė gal pusmetrį. Dėl to viskas ir atrodė visai kitaip nei anksčiau.

— Ar tėvas Rošas atvedė mus čionai rinkti gebenių? — Per karklyno tankmę artyn jau brovėsi Rozemunda. Išnirusi į aikštelę ji apsidairė, rankomis įsisprendusi į klubus. — Nėra čia jokių gebenių.

O juk buvo, ar ne? Aplink ąžuolo kamieną papėdėje tikrai raizgėsi gebenės. Augo ir grybai, tiesa? Tai sniegas, galvojo Kivrina. Sniegas užklojo visus ženklus, kurie padėtų atpažinti vietą. O drauge — ir pėdsaką, kurį paliko Gavynas, tempdamas vežimą bei dėžes.

O dėžutė? Gavynas juk taip ir neparnešė žalvariu kaustytos dėžutės! Paprasčiausiai nepastebėjo jos, paslėptos pakelės šabakštyne.

Kivrina prasibrovė pro Rozemundą ir vėl nėrė į karklyną, net nesistengdama išvengti nuo šakų žyrančio susigulėjusio sniego. Žinoma, dėžutė irgi bus apsnigta, bet šalikelėje sniego sluoksnis ne toks storas, o dėžutė — beveik keturiasdešimties centimetrų aukščio.

— Ledi Katerina! — sušuko Rozemunda, kuri brovėsi jai iš paskos, neatsitikdama nė per žingsnį. — Kur dabar susiruošei tu?

— Kivrina! — antrino seseriai graudus Agnesės balselis. Mergytė vidur kelio bandė nusiropšti nuo ponio, bet jos koja įsipainiojo balnakilpėje. — Ledi Kivrina, ateik!

Kivrina tik dirstelėjo į ją nereginčiu žvilgsniu, paskui atsigręžė į kalvą.

Tėvas Rošas jos viršūnėje vis dar grūmėsi su asilu. Būtinai reikia rasti dėžutę anksčiau, nei jis ateis.

— Nenulipk nuo ponio, Agnese! — šūktelėjo Kivrina ir kibo raustis sniege po karklais.

— Ko ieškai? — paklausė Rozemunda. — Jokių gebenių čia nėra.

— Ledi Kivrina, ateik tuojau pat! — sukliegė Agnesė.

Sniegas galėjo nulenkti karklų šakas, tad dėžutė tikriausiai pasmuko po jais giliau. Kivrina pasilenkė, laikydamasi liaunų slidžių šakelių, ir pabandė nužerti sniegą. Bet dėžutės niekur nesimatė. Tai buvo aišku iš. karto. Juk karklai pridengė ir žoles, ir žemę apačioje, sniego sluoksnis buvo vos kelių centimetrų storio. Bet jeigu čia — tikrai ta vieta, dėžutė irgi turi būti kažkur čia, lyg apdujusi tikino save Kivrina. Jei tik čia — tikrai ta vieta.

— Ledi Kivrina! — sušuko Agnesė; Kivrina grįžtelėjo į ją. Mergytė vis dėlto sugebėjo nusiropšti nuo ponio ir dabar kiek kojos nešė skuto pas ją.

— Tiktai nebėk! — jau žiojosi sakyti Kivrina, bet nesuspėjo: Agnesės koja užkliuvo už provėžos, ir mergytė plojosi žemėn.

Matyt, gerokai prisitrenkė; Kivrina ir Rozemunda spėjo prišokti prie jos anksčiau, nei ji pravirko. Kivrina stvėrė mergytė į glėbį ir viena ranka spustelėjo juosmenį, kad Agnesė galėtų įkvėpti.

Agnesė goktelėjo, giliai įkvėpė ir pagaliau pratrūko klykti.

— Eik, pakviesk tėvą Rošą, — mestelėjo Kivrina Rozemundai.

— Jis ten, ant kalvos. Jo asilas spyriojasi.

— Jau ateina, — atsakė Rozemunda. Kivrina pasuko galvą. Palikęs asilą ant kalvos, tėvas Rošas nevikriai kuduliavo šlaitu žemyn; Kivrina vos spėjo prikąsti liežuvį, kad nesuriktų „Tiktai nebėk!” ir jam. Bet jis šiaip ar taip nebūtų išgirdęs per Agnesės klyksmą.

— Tššš, — ėmė maldyti mergytę Kivrina. — Nieko tau neatsitiko. Tik truputį prisitrenkei.

Atskubėjo tėvas Rošas; Agnesė akimoju puolė jam į glėbį. Kunigas priglaudė ją prie krūtinės.

— Cit, Agnus, cit, — sukuždėjo tuo nuostabiai nuraminančiu balsu. — Cit, neverk. — Jos klyksmas greitai virto slopiu kūkčiojimu.

— Kur užsigavai? — paklausė Kivrina, žerdama sniegą nuo Agnesės apsiausto. — Nusibrozdinai delnus?

Nepaleisdamas mergytės iš glėbio, tėvas Rošas apsuko ją taip, kad Kivrina galėtų nusmaukti pirštines. Agnesės delniukai buvo skaisčiai raudoni, bet nenubrozdinti.

— Tai kur užsigavai?

— Ji visai neužsigavo, — pareiškė Rozemunda. — Klykia tik todėl, kad yra mažė.

— Aš ne mažė! — užriko Agnesė taip, kad vos neišsprūdo tėvui Rošui iš rankų. — Nusimušiau į žemę kelį.

— Kurį? — paklausė Kivrina. — Tą patį, kurį jau buvai susižeidusi anksčiau?

— Taip! Tik nežiūrėk! — sucypė Agnesė, nes Kivrina jau siekė jos kojos.

— Gerai, gerai, nežiūrėsiu, — patraukė rankas Kivrina. Ant žaizdos jau buvo užsidėjęs šašas, tikriausiai krisdama Agnesė jį nuplėšė. Jei kraujais nepasipylė taip smarkiai, kad permirktų odinės mergytės kelnės, nebuvo jokios prasmės šaldyti jos, nurenginėjant čia pat, sniege. — Bet namuose turėsi leisti man pažiūrėti.

— Ar galime tuoj pat ir eiti namo? — paklausė Agnesė.

Kivrina bejėgiškai dirstelėjo į tankmę. Vieta tikrai turėtų būti ta. Tankus karklynas, laukymė, plika kalvos viršūnė… Taip, tikrai čia, kitaip negali būti. Galbūt ji numetė dėžutę kiek toliau į šabakštyną, o paskui, kai užsnigo…

— Noriu namo, tuojau pat! — Agnesė vėl pradėjo kūkčioti. — Man šalta!

— Gerai. — Kivrina linktelėjo. Agnesės pirštinaitės buvo taip permirkusios, kad nebebuvo prasmės vėl jų mauti. Kivrina nusimovė savąsias, skolintas, ir atidavė mergytei. Pirštinės kone siekė Agnesei alkūnes, kas ją sužavėjo, ir Kivrina jau buvo bepamananti, kad mergytė užmiršo sumuštą keliuką, bet, kai tėvas Rošas pabandė užkelti ją ant ponio, ji vėl sukūkčiojo:

— Josiu kartu su tavim!

Kivrina vėl linktelėjo ir užsiropštė ant keršio. Tėvas Rošas užkėlė jai Agnesę, o jos ponį nusivedė kalvos šlaitu aukštyn. Asilas vis dar stypsojo kalvos keteroje, prie pat kelio, ir rupšnojo iš po plonos sniego antklodės kyšančių žolynų viršūnes.

Kivrina grįžtelėjo per petį ir per lietaus širmą pažvelgė į karklų šabakštyną, stengdamasi įžiūrėti laukymę. Plyšys — tikrai čia, tikino ji save, nors anaiptol nebuvo tvirtai įsitikinusi. Iš čia net ir kalva jau atrodė lyg ir nebe taip, kaip turėtų.

Tėvas Rošas pastvėrė asilo pavadį — gyvulys kaipmat įsitempė ir užpakalinėmis kanopomis įsispyrė į žemę. Bet vos tėvas Rošas pasuko jo galvą ir pajudėjo žemyn kitu šlaitu, vesdamasis drauge Agnesės ponį, asilas iš karto pakluso ir nebesispyriodamas nurisnojo iš paskos.

Sniegas lietuje tižo, Rozemundos kumelė, šuoliuojanti tiesia atkarpa prieš išsišakojimą, šiek tiek slystelėjo. Rozemunda pristabdė ją ir toliau jojo risčia.

Ties kitu išsišakojimu Rošas pasuko kairiąja atšaka. Salikelėje tankiai augo karklai, stūksojo didžiuliai ąžuolai, o kiekvienos kalvos papėdėje kelyje buvo išduobtos dumblinos provėžos.

— Ar mes jojame tiesiai namo, Kivrina? — paklausė Agnesė; mergytė visa virpėjo, prigludusi jai prie krūtinės.

— Taip, — atsakė Kivrina, apglobdama ją savo apsiausto skvernu. — Ar kelį vis dar skauda?

— Nė. Bet mes nepririnkome gebenių. — Agnesė išsitiesė ir apsisukusi pasižiūrėjo į Kivriną. — Ar tu ką nors prisiminei, kai pamatei tą vietą?

— Ne, — atsakė Kivrina.

— Tai gerai, — pareiškė Agnesė, vėl įsitaisydama nugara į ją. — Vadinasi, dabar turėsi visam laikui likti su mumis.

17

Endriusas Danvorčiui paskambino tik vėlyvą Kalėdų dienos pavakarę. Kolinas, savaime aišku, suskato keltis nepadoriai anksti — berniūkščiui magėjo kibti į kad ir nedidelę dovanų krūvelę.

— Nejaugi taip ir voliositės lovoje visą dieną? — kamantinėjo jis, kol Danvortis apgraibomis ieškojo akinių. — Jau beveik aštuonios!

Iš tikrųjų buvo dar tik penkiolika po šešių, lauke — tamsu, nors į akį durk, taip tamsu, kad net negalėjai įžiūrėti, ar vis dar lyja. Kolinas gavo pamiegoti kur kas ilgiau nei Danvortis. Po ekumeninių apeigų bažnyčioje jis išsiuntė Koliną atgal į Baliolą, o pats nuskubėjo į ligoninę, norėdamas sužinoti ką nors apie Latimerą.

— Jis karščiuoja, bet į plaučius infekcija kol kas nepersimetė, — pranešė Merė. — Jis atėjo penktą valandą, pats, ir pasiskundė, kad daugmaž nuo pirmos jį kamavęs galvos skausmas, taip pat — ir nuovokos sutrikimai. Kaip tik — keturiasdešimt aštuonios valandos. Akivaizdu: nėra net jokio reikalo jo klausinėti ar mėginti aiškintis, nuo ko galėjo užsikrėsti. O kaip tu jautiesi?

Merė neišleido jo tol, kol neatidavė kraujo mėginio, o paskui atvežė dar vieną susirgusį, tad Danvortis liko pasižiūrėti, ar to žmogaus nepažįsta. Galų gale baigėsi tuo, kad lovą jis pasiekė tik pirmą valandą nakties.

Kolinas įteikė Danvorčiui papliaušką ir primygtinai įkalbėjo pokštelėti, paskui užsimaukšlinti geltoną popierinę karūną ir garsiai perskaityti aptiktą minklę: „Kada labiausiai tikėtina, kad Kalėdų Senelio šiaurės elniai įeis į trobą? Tada, kai durys paliktos atviros”.

Kolinas jau buvo pasipuošęs savąja — raudona — karūna. Jis sėdėjo ant grindų, apsiskleidęs pakuotės popieriais. Danvortis įsitikino, kad, išrinkęs muilines tabletes, neprašovė — jos sulaukė milžiniško pasisekimo.

— Jūs tik pažiūrėkite! — iškišęs liežuvį džiūgavo Kolinas. — Jos keičia spalvą!

Ir iš tikrųjų — jos keitė spalvą, drauge išterliodamos berniūkščio dantis bei lūpas.

Knyga jam, atrodo, irgi patiko, nors plika akimi buvo matyti, kad Kolinas pageidautų hologramų. Jis kibo sklaidyti puslapius, apžiūrinėdamas iliustracijas.

— Žiūrėkite! — jis kyštelėjo knygą po nosimi Danvorčiui, kuris vis dar nelabai sėkmingai stengėsi prabusti.

Vaikinukas rodė jam riterio kapą su įprasta išdrožta ginkluota figūra ant viršaus. Skulptūros veidas ir poza bylojo apie amžiną poilsį, tačiau antkapio šone buvo įtaisyta plokštė — tarytum koks langas į kapą: joje mirusio riterio kūnas rangėsi karste, supleišėjusi mėsa skivytais krito nuo kaulų lyg supuvusios įkapės, kaulėti tarsi skeleto rankų pirštai rietėsi, virsdami plėšriais nagais, o vietoj veido viepėsi kaukolė tuščiomis akiduobėmis. Tarp negyvėlio kojų, ant kardo ir po juo ropinėjo kirminai. Užrašas po iliustracija bylojo: „Oksfordo grafystė, apie 1350 metus. Makabriškos antkapių puošybos pavyzdys — tokia paplito po buboninio maro epidemijos”.

— Argi ne apokaliptiška? — sužavėtas šūktelėjo Kolinas.

Net šerpę jis sugebėjo įvertinti pakankamai mandagiai.

— Juk svarbiausia — ne pati dovana, o dėmesys, ar ne? — pasakė jis, pakėlęs šaliką už vieno galo. Ir po minutės pridūrė: — Turbūt reikės apsirišti juo, kai eisiu lankyti ligonių. Jiems juk nerūpės, kaip aš atrodau.

— Kokių dar ligonių? — nesusigaudė Danvortis.

Kolinas atsikėlė nuo grindų, susigraibė savąjį krepšį ir ėmė raustis jame.

— Vakar vakare vikaras paklausė, ar neapsiimčiau atlikti vieną kitą jo pavedimą, na, užmesti akį, kaip laikosi žmonės, nešioti jiems vaistus ir kitus dalykus.

Galų gale jis ištraukė iš krepšio popierinį maišelį.

— Tai dovana jums, — pasakė, įteikdamas Danvorčiui. — Nesuvyniota, — pridūrė be jokio reikalo. — Finčas sakė, kad popierių turėtume taupyti epidemijos reikalams.

Danvortis atskleidė maišelį ir ištraukė apyplonę knygelę plonais viršeliais.

— Darbo kalendorius, — paaiškino Kolinas. — Kad galėtumėte žymėtis, kiek dienų liko iki tos jūsų panelės sugrįžimo. — Jis atvertė pirmąjį puslapį. — Žiūrėkite, specialiai pasirūpinau gauti tokį, kuriame būtų ir gruodžio mėnuo.

— Ačiū. — Danvortis atsivertė kalendorių. Kalėdos. Nekaltųjų kūdikių skerdynės. Naujieji metai. Trys Karaliai. — Puikiai sugalvojai.

— Norėjau nupirkti jums Karfakso bokšto modelį — tą, grojantį „Išgirdau skambinant varpus Kalėdų dieną”, — pasakė Kolinas, — bet jis kainuoja dvidešimt svarų!

Suskambėjo telefonas; priėjo puolė abu: ir Kolinas, ir Danvortis.

— Galvą guldau: tai mano mama, — sušniokštė Kolinas.

Tačiau skambino Merė — iš ligoninės.

— Kaip jautiesi?

— Pusiaumigas, — atsakė Danvortis.

Kolinas išsišiepė.

— Kaip laikosi Latimeras? — paklausė Danvortis.

— Puikiai, — atsakė Merė. Ji vis dar vilkėjo gydytojo chalatą, bet buvo susišukavusi ir atrodė labai jau smagiai nusiteikusi. — Atrodo, jis prasirgs lengva forma. Beje, aptikome ryšį su Pietų Karolinos virusu.

— Latimeras lankėsi Pietų Karolinoje?

— Ne. Vienas jo studentų — iš tų, kuriuos vakar prašiau tavęs apklausti… Dievulėliau, jau užvakar, visai susipainiojau laike… Taigi, vienas iš tų, kurie buvo šokiuose Hedingtone. Jis iš pradžių melavo, nes buvo išsprukęs iš fakulteto susitikti su mergina ir paprašė draugo, kad, jei kas, jį pridengtų.

— Išspruko į pasimatymą į Pietų Karoliną?

— Ne, į Londoną. Užtat ta mergina — amerikietė. Ji skrido iš Teksaso, o persėdo Čarlstone, Pietų Karolinoje. Dabar jie ten plūkiasi, mėgindami išsiaiškinti, kas iš susirgusiųjų buvo oro uoste. Pakviesk man Koliną. Norėčiau pasveikinti jį su Šventomis Kalėdomis.

Danvortis perdavė telefoną vaikinukui, ir šis ėmė dėstyti, kokias dovanas gavęs, įskaitant ir minklę, kurią rado persprogusioje pliauškynėje.

— O ponas Danvortis padovanojo man knygą apie Viduramžius. — Jis pakėlė ją prie ekrano, kad Merė galėtų pamatyti. — Ar žinojai, kad Viduramžiais už vagystę nusikaltėliui nukirsdavo galvą ir pasmeigdavo ant mieto prie Londono tilto?

— Padėkok jai už šaliką ir šiukštu neprasitark, kad vykdai kažkokius vikaro pavedimus, — sukuždėjo Danvortis, bet vaikiščias jau vėl tiesė ragelį jam. — Ji nori dar kažką jums pasakyti.

— Akivaizdu, kad tu puikiai juo rūpiniesi, — pasakė Merė. — Aš tikrai labai tau dėkinga. Dar net nebuvau parėjusi namo. Baisu net pagalvoti — jeigu ne tu, jis būtų turėjęs kiurksoti vienas per Kalėdas. Spėju, kad žadėtosios jo motinos dovanos dar neatvyko?

— Ne, — atsargiai ištarė Danvortis, skersa akimi dirstelėdamas į Koliną kuris jau buvo vėl įnikęs į knygos apie Viduramžius paveikslėlius.

— Ji net nepaskambino, — susiraukusi pareiškė Merė. — Ta moteriškė motiniško instinkto neturi nė kruopelytės. Iš kur ji žino, kad Kolinas neguli paslikas ligoninėje su keturiasdešimt laipsnių temperatūros?

— O kaip laikosi Badris? — paklausė Danvortis.

— Temperatūra šįryt šiek tiek nukrito, bet plaučiai dar gerokai apimti. Duodame jam sintamicino. Užsikrėtusiems Pietų Karolinos virusu sintamicinas puikiai padėdavo. — Ji pažadėjo pamėginsianti pareiti Kalėdų pietų ir išsijungė.

Kolinas pakėlė akis nuo knygos.

— Ar žinojote, kad Viduramžiais žmones degindavo ant laužo?

Merė pietų neparėjo ir net nepaskambino. Neskambino ir Endriusas. Danvortis dar iš pat ryto, vos išsiuntęs Koliną į valgyklą pusryčių, bandė prisiskambinti laborantui, tačiau visos linijos buvo užimtos; „šventinė kamšatis”, — bylojo kompiuterinis balsas, kurį, paskelbus karantiną, kažkas užmiršo perprogramuoti. Balsas patarė Danvorčiui nelabai svarbius skambučius atidėti kitai dienai. Jis pabandė skambinti dar su kartus — taip pat nesėkmingai.

Atskubėjo padėklu nešinas Finčas.

— Ar gerai jaučiatės, pone? — paklausė sunerimęs. — Nesusirgote?

— Ne, aš sveikas. Laukiu skambučio magistraline linija — niekaip neprasimuša.

— O, ačiū Dievui, pone. Kai neatėjote pusryčių, jau pamaniau, ar nebus nutikę blogiausia… — Jis nudengė padėklą — gaubtas buvo aptiškęs lietaus lašais. — Bijau, kad šitie kalėdiniai pusryčiai labai jau vargani, bet kiaušinių mes beveik visai nebeturime. Net nenumanau, kokie bus kalėdiniai pietūs. Visame perimetre nė nupiepusio žąsioko neberasi.

Vis dėlto pusryčiai atrodė pagarbos verti: virtas kiaušinis, rūkyta silkė, apskrita akyta bandenė su marmeladu.

— Norėjau paruošti kalėdinio pudingo, pone, bet brendžio irgi beveik nebeliko, — pasakė Finčas, traukdamas iš po padėklo plastikinį voką ir tiesdamas jį Danvoorčiui.

Danvortis atidarė voką. Pačiame viršuje gulėjo NSA direktyva, bylojanti: „Ankstyvieji gripo simptomai: 1.) Orientacijos sutrikimai. 2.) Galvos skausmas. 2.) Raumenų maudulys. Stenkitės nesusirgti. Visą laiką dėvėkite NSA nustatyto pavyzdžio kaukę”.

— Kokią dar kaukę? — paklausė Danvortis.

— NSA pristatė jas šįryt, — atsakė Finčas. — Tik štai kaip susidorosime su švaros reikalavimais — net nenutuokiu. Muilas visai baigiasi.

Direktyvų buvo dar keturios, visos išdėstytos panašiu tonu, o desertui — Viljamo Gadsono raštelis su prisegta ataskaita, ką, tikėtina, veikęs Badris pirmadienį, gruodžio dvidešimtąją. Atrodo, tas kelias iki šiol neišaiškintas valandas nuo vidurdienio iki pusės trijų Badris praleido vaikščiodamas po parduotuves. Blekvelyje jis nusipirkęs keturias knygas minkštais viršeliais, be to, Debenhemo universalinėje — raudoną šaliką ir miniatiūrinius skaitmeninius varpelius. Nuostabu. Vadinasi, dar dešimtys nežinomų kontaktų.

Sugrįžo Kolinas, nešinas kauge bandelių, surištų į servetėlę. Ant jo galvos vis dar tebekėpsojo popierinė karūna, tik sulyta ji atrodė nelabai kaip.

— Visi tikrai lengviau atsidustų, pone, — kalbėjo Finčas, — jeigu po to, kai sulauksite skambučio, jūs ateitumėte į valgyklą. Ypač nerimauja ponia Gadson — ji tvirtai įsitikinusi, kad jus irgi pakirto virusas. Pasak jos, jūs neabejotinai užsikrėtėte dėl prastos ventiliacijos miegamuosiuose.

— Būtinai pasirodysiu, kad dar gyvas, — prižadėjo Danvortis.

Finčas patraukė prie durų, bet tarpduryje atsigręžė.

— Dar šis tas apie ponią Gadson, pone. Ji elgiasi siaubingai. Be paliovos šneka visokius bjaurius dalykus apie Universitetą ir reikalauja, kad perkeltume ją gyventi pas sūnų. Jei ir toliau šitaip, visų dvasinė būsena per ją galutinai pakriks.

— Ir aš turiu ką pridurti, — įsiterpė Kolinas. — Toji Rakštis Subinėj pareiškė man, kad neatvėsusios bandelės kenkia mano imuninei sistemai.

— Nejaugi nėra kokio nors savanoriško darbelio, kuriuo ji galėtų užsiimti, na, kad ir ligoninėje? — paklausė Finčas. — Kad būtų galima išgrūsti ją kuo toliau nuo fakulteto?

— Nieku gyvu negalime užkarti jos vargšėms gripo aukoms ant sprando. Žiūrėk, dar ir pribaigs ką nors. Kažin, gal reikėtų pasiteirauti vikaro? Jis ieškojo savanorių, galinčių atlikti jo pavedimus.

— Vikaro? — pašiurpo Kolinas. — Pasigailėkite, pone Danvorti! Juk aš bėgioju su vikaro pavedimais!

— Tuomet gal tiks Šventosios Reformacijos kunigas? — pasiūlė Danvortis. — Jis — didelis mėgėjas sustiprinti tikinčiuosius išbandymų laikais Šventojo Rašto skaitymu. Manding, tuodu visai neblogai sutartų.

— Tuojau pat jam ir paskambinsiu, — pareiškė Finčas ir išskubėjo.

Danvortis papusryčiavo, nevalgė tik bandelės, kurią mielai sudorojo Kolinas, o paskui nunešė padėklą į valgyklą, prigrasęs tučtuojau jį pakviesti, jei paskambintų laborantas. Vis dar lijo, vanduo srūte sruvo nuo pajuodusių medžių šakų, lašai žvilgėjo net ant Kalėdinės eglutės lempučių.

Visi tebesėdėjo prie stalo, išskyrus varpininkus, kurie, jau mūvėdami savo baltąsias pirštines, susispietė viename gale, ant stalo priešais save išsidėlioję varpelius. Finčas demonstravo, kaip reikia užsidėti NSA nustatyto pavyzdžio kaukes: trūktelėti juosteles abiejuose galuose ir prispausti kaukę prie skruostų.

— Tikrai neatrodote sveikas, pone Danvorti, — prapliupo ponia Gadson. — Ir nenuostabu. Gyvenimo sąlygos fakulteto bendrabučiuose — tiesiog pasibaisėtinos. Mane stebina tik tai, kad čia nekilo kokia nors epidemija jau gerokai anksčiau. Ventiliacija tokia, kad neverta nė minėti, o darbuotojai — visiškai nesukalbami. Tas jūsų ponas Finčas, kai paprašiau jo perkelti mane į sūnaus kambarį, kalbėjo su manim išties labai grubiai. Pareiškė, kad tai aš pati sugalvojau brautis į Oksfordą per karantiną, tad dabar turiu džiaugtis tokiomis gyvenimo sąlygomis, kokias gaunu.

Atšvilpė Kolinas.

— Kažkas jums skambina, — atraportavo.

Danvortis jau buvo beišslystąs poniai Gadson iš nagų, bet ji visa savo impozantiška figūra užtvėrė jam kelią.

— Pasakiau ponui Finčui, kad jis pats gal ir galėtų ramiai sėdėti namie, jei jo sūnui grėstų pavojus, bet aš — tikrai ne.

— Atleiskite, bet man skambina, turiu atsiliepti, — bandė sakyti Danvortis.

— Pasakiau jam, kad niekas negali sulaikyti motinos, skubančios pas savo vaiką, kuris kažkur tolybėje vienas pats guli ligos patale.

— Pone Danvorti! — sušuko Kolinas. — Greičiau eikite čionai! — Be jokios abejonės, jums buvę nebuvę visa tai, ką sakau! Jūs tik pažvelkite į šitą vaiką! — Ji stvėrė Koliną už rankos. — Niekam nerūpi, kad, kliokiant lietui, jis laksto netgi be palto!

Danvortis pasinaudojo proga, kad ji pasisuko, ir sėkmingai prasmuko pro ją.

— Iškart matyti — jums visiškai nerūpi, kad jūsų berniukas gali susičiupti indiškąjį gripą! — Kolinas išsirangė iš jos gniaužtų. — Leidžiate jam kiek telpa kimšti bandelių ir lakstyti permirkusiam iki siūlo galo!

Danvortis tekinas nuskubėjo per kiemą, Kolinas mynė jam ant kulnų.

— Nė kiek nenustebsiu, jei paaiškės, kad šitas virusas ir atsirado Baliole! — jiems pavymui suklykė ponia Gadson. — Šitoks apsileidimas, kur tai matyta! Nedovanotinas apsileidimas!

Danvortis įgriuvo į kambarį ir stvėrė telefoną. Ekrane vaizdo nebuvo.

— Endriusai! — suriko. — Ar čia tu? Negaunu vaizdo!

— Telefono linija perkrauta, — atsiliepė Montojos balsas. — Tad vaizdo perdavimas išvis nutrauktas. Skambina Lupė Montoja. Ponas Besingeimas — lašišinis ar upėtakinis?

— Ką? — riktelėjo Danvortis, susiraukęs stebeilydamas į tuščią ekraną.

— Visą rytą skambinėjau į Škotijos žvejybos agentūras. Kai išvis pavykdavo prasimušti, žinoma. Jie man pasakė, kad nuo to priklauso, kur jis galėtų būti: jis lašišinis ar upėtakinis? Gal ką nors pasakyti galėtų jo draugai? Ar Universitete yra kas nors, kas važinėja su juo žvejoti? Galbūt kas nors žino, ką jis ten gaudo?

— Aš tai tikrai nežinau, — atsakė Danvortis. — Ponia Montoja, tiesą sakant, šiuo metu kaip tik laukiu labai svarbaus…

— Išbandžiau viską, kas tik įmanoma, teiravausi viešbučiuose, užeigose, valčių nuomos punktuose, atkapsčiau netgi jo kirpėją. Prisiskambinau net įTorkvėjųjo žmonai — ji tvirtina, kad jis nepasisakęs jai, kur važiuojąs. Tikiuosi, tai nereiškia, kad jis išsitrenkė kur nors su kita moterimi — ir visai ne į Škotiją…

— Nemanau, kad ponas Besingeimas…

— Taigi tataigi, o jeigu ne taip, kodėl tuomet nė viena gyva dvasia nežino, kur jis prašapo? Ir kodėl pats neduoda jokios žinios? Juk apie epidemiją skalambija visi laikraščiai, praneša per kiekvienas žinias…

— Ponia Montoja, aš…

— Panašu, kad teks skambinti ir lašišų, ir upėtakių mėgėjų draugijoms. Jei pavyks jį surasti, būtinai pranešiu jums.

Galų gale ji baigė pokalbį. Danvortis padėjo ragelį ir įsistebeilijo į jį, šventai įsitikinęs, kad Endriusas bandė prisiskambinti kaip tik tuo metu, kai jis kalbėjosi su Montoja.

— Rodos, sakėte, kad Viduramžiais irgi siautėjo epidemijos? — paklausė Kolinas. Jis sėdėjo ant palangės su knyga apie Viduramžius ant kelių ir pilna burna šlamštė bandeles.

— Taip.

— Kažkodėl šitoje knygoje nieko apie tai nerandu. Kokios nuorodos reikėtų ieškoti?

— Pamėgink Juodąją Mirtį, — patarė Danvortis.

Netverdamas savame kailyje jis palaukė dar ketvirtį valandos, paskui vėl pamėgino skambinti Endriusui pats. Tačiau linija tebebuvo užkimšta.

— Ar žinojote, kad Juodoji Mirtis siautėjo ir Oksforde? — vėl prašneko Kolinas. Jis jau spėjo sudoroti visas bandeles ir vėl kibo į muilo saldainiukus. — Kaip tik per Kalėdas. Visai kaip pas mus!

— Kažin, ar gripą galima lyginti su maru, — atsiliepė Danvortis, įdėmiai žvelgdamas į telefoną, tarsi žvilgsniu galėtų priversti jį suskambėti. — Juodoji Mirtis išguldė trečdalį, kitais duomenimis — netgijrnsę Europos gyventojų.

— Žinau, — atsakė Kolinas. — Be to, maras buvo žymiai įdomesnis. Jį platino žiurkės, ligoniams išaugdavo tie didžiuliai bo… bo…

— Bubonai.

— Na taip, išaugdavo didžiuliai bubonai pažastyse, paskui pajuosdavo ir dar labiau išpampdavo, ir tada žmogus mirdavo! O kai sergi gripu, nebūna ničnieko panašaus, — lyg ir nusivylęs pridūrė jis.

— Nebūna, — sutiko Danvortis.

— Be to, gripas — tik viena liga. O maro buvo trys rūšys. Buboninis — na, tai tas, kai išauga bubonai, dar — pneumoninis, — jis pabrėžė „p”, — tai tas, kuris įsimesdavo į plaučius ir pradėdavai kosėti krauju, ir dar tas… na… sep… ta… sep…

— Septiseminis.

— Septiseminis — tai tas, kuris užnuodydavo kraują ir pribaigdavo ligonį per tris valandas, o visas jo kūnas pajuosdavo. Argi ne apokaliptiška?

— Taip, — nesiginčijo Danvortis.

Tuojau po vienuolikos telefonas suskambėjo; Danvortis skubiai stvėrė ragelį, bet skambino Merė — pasakė niekaip negalėsianti ateiti pietų.

— Šįryt atvežė dar penkis, — pranešė ji.

— Ateisime į ligoninę iškart po to, kai sulauksiu skambučio magistraline linija, — pažadėjo Danvortis. — Man turi paskambinti vienas mūsų laborantų. Paprašysiu, kad atvyktų čionai ir perskaitytų taško rodmenis.

Merė neatrodė itin sužavėta.

— Ar suderinai visa tai su Gilkraistu?

— Gilkraistu? Jis neturi laiko! Pernelyg užsiėmęs planais, kaip čia kitu reisu išsiimtus Kivriną tiesiai į Juodąją Mirtį!

— Vis dėlto, manau, neturėtum šito imtis, nesusitaręs su juo. Šiaip ar taip, jis — laikinai einantis dekano pareigas, taigi, rimtai suremti su juo ragus tikrai neverta. Jeigu paaiškės, kad kas nors iš tiesų negerai ir Endriusui prireiks nutraukti perkėlimą, tuomet Gilkraisto pritarimo tau būtinai reikės. — Ji nusišypsojo Danvorčiui. — Aptarsime tai, kai ateisi. Beje, jei jau būsi ligoninėje, norėčiau, kad pasiskiepytum.

— Maniau, tu jau lauki analogo.

— Taip, laukiau, bet pirminių atvejų reakcija į Atlantos rekomenduotą gydymą manęs anaiptol netenkina. Vienam kitam gal kiek ir pagerėjo, o štai Badrio būklė netgi pablogėjo. Taigi, noriu, kad visiems rizikos grupės žmonėms būtų kuo skubiau atlikta imuniteto stiprinimo procedūra.

Atėjo ir vidudienis, o Endriusas vis dar neskambino. Danvortis išsiuntė Koliną į ligoninę skiepytis. Vaikinukas grįžo skausmo perkreiptu veidu.

— Nejaugi taip blogai? — paklausė Danvortis.

— Netgi dar blogiau, — atsakė Kolinas, dribdamas į krėslą prie lango. — Išeinantį mane pristvėrė ponia Gadson. Aš tryniausi ranką, tai ji ir prikibo: kur aš buvau ir kodėl vietoj jos Viljamo skiepijo mane? — Jis priekaištingai nužvelgė Danvortį. — Po šimts, juk skauda! Ji štai porina man, kad jei kas nors šiame pasaulyje ir priklauso rizikos grupei, tai neabejotinai jos vargšas Vilis, o jeigu vietoj jo subado mane — tai jau tikra nekrofilija.

— Norėjai pasakyti — nepotizmas.

— Tegul bus nepotizmas. Tikiuosi, tasai kunigas suras jai kokį nors absoliučiai lavonišką darbą.

— O kaip laikosi tavo tetulė Merė?

— Jos aš net nemačiau. Jie ten verčiasi per galvas, stato lovas koridoriuose ir panašiai.

Kolinas ir Danvortis paeiliui nuėjo į valgyklą kalėdinių pietų. Kolinas tam sugaišo ne daugiau penkiolikos minučių.

— Varpininkai pradėjo skalambyti savo varpais, — pranešė grįžęs. — O ponas Finčas prašė jums pasakyti, kad baigėsi cukrus ir sviestas, grietinėlės irgi beveik nebėra. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė pyragaitį su želė. — Kažin, kodėl niekada neišsenka Briuselio kopūstų atsargos?

Danvortis prisakė jam tučtuojau jį pakviesti, jei paskambintų Endriusas, ir užrašyti bet kieno kito skambinusio žinias, tada pats patraukė į valgyklą. Varpininkai iš tikrųjų buvo įsismarkavę kaip reikiant — Mocarto kanonas griaudėjo iš tolo.

Finčas padavė Danvorčiui lėkštę — atrodė, kad didžiąją patiekalo dalį iš tiesų sudaro Briuselio kopūstai.

— Bijau, kad kalakutienos beveik visiškai nebeliko, pone, — pranešė jis. — Bet džiaugiuosi, kad atėjote. Jau beveik metas karalienės kalėdiniam sveikinimui.

Varpininkai užbaigė Mocarto kanoną, entuziastingų katučių lydimi. Artyn priėjo ponia Teilor, vis dar mūvinti baltomis pirštinėmis.

— O štai ir jūs, pone Danvorti, — prašneko. — Pasigedau jūsų per pusryčius, o ponas Finčas sako šiuo klausimu kreiptis į jus. Mums būtinai reikia kambario repeticijoms.

Danvorčiui labai niežėjo liežuvį leptelėti: „O aš ir nežinojau, kad jūs repetuojate”. Jis prisikimšo bumą Briuselio kopūstų.

— Kambario repeticijoms?

— Taip. Kad galėtume repetuoti mūsiškę „Chicago Surprise Minor”. Jau sutariau su Kristaus bažnyčios klebonu — surengsime ten koncertą pirmąją naujųjų metų dieną. Tačiau mums būtina kur nors repetuoti. Sakiau ponui Finčui, kad tas didysis kambarys Berde tiktų kuo puikiausiai…

— Vyresniųjų bendrasis kambarys.

— Bet ponas Finčas paaiškino, kad ten dabar — atsargų sandėlis.

Kokių dar atsargų? Pasak to paties Finčo, produktai jau pasibaigė — ar beveik pasibaigė — visi, išskyrus nebent Briuselio kopūstus.

— O dar jis sakė, kad įsikurti auditorijose irgi negalime, nes patalpų jau trūksta ligoninei, tad ten bus įrengtos palatos. O mums būtina kokia nors tyki vietelė, kur galėtume susikaupti. „Chicago Surprise Minor” — labai sudėtingas kūrinys. Varpų įsijungimo ir išsijungimo eilės tvarka, o taip pat ir pagrindinio varpo ritmo kaitaliojimas reikalauja visiško susitelkimo. Be jokios abejonės, dar reikia atsižvelgti ir į papildomų judesių būtinybę.

— Žinoma, — pasakė Danvortis.

— Didelio kambario mums nereikia, bet jis turėtų būti visiškai atskiras. Iki šiol mes repetavome čia, valgomajame, bet čia nuolat vaikščioja žmonės, ir mūsų tenoras vis pameta ritmą.

— Esu tikras, kad pavyks ką nors jums surasti.

— Žinoma, kadangi turime septynis varpus, reikėtų skambinti tripletais, bet pernai Šiaurės Amerikos Bažnyčia atliko čia Filadelfijos tripletus, ir, kiek supratau, rezultatas buvo visai prastas. Tenoras vis atsilikdavo per visą taktą, mojai buvo tiesiog siaubingi. Tai dar viena priežastis, dėl kurios mums būtinas repeticijų kambarys. Tam, kad varpo dūžis skambėtų švariai, tikslus rankos mojis — labai svarbu.

— Na žinoma, — visiškai sutiko Danvortis.

Tolimajame valgyklos gale tarpduryje išdygo ponia Gadson, atrodė nusiteikusi itin nuožmiai ir motiniškai.

— Atleiskite, bet kaip tik dabar laukiu ypač svarbaus skambučio magistraline linija, — skubiai išbėrė Danvortis, atsistodamas taip, kad ponia Teilor atsidurtų tarp jo ir ponios Gadson.

— Magistraline linija? — pakartojo ponia Teilor, linguodama galvą. — Tai yra, tarpmiestinio ryšio? AJk jūs, anglai! Kol susigaudysi, ką jūs norite pasakyti…

Danvortis spruko lauk pro maisto atsargų sandėliuko duris, paskubomis pažadėjęs būtinai surasti kokią nors patalpą kad varpininkai galėtų tobulinti savo pagrindinio varpo ritmą ar bet ką kita. Grįžęs į savo kambarį sužinojo, kad Endriusas taip ir nepaskambino. Žinutė buvo tik viena — iš Montojos.

— Ji prašė pasakyti jums štai ką: „Nesirūpinkite”, — pranešė Kolinas.

— Ir viskas? Ji nieko daugiau nepasakė?

— Nieko. Tiek ir tepasakė: „Perduok ponui Danvorčiui, tegul nebesirūpina”.

Kažin, ką tai galėtų reikšti? — susimąstė Danvortis. Nejaugi ji per kokį nors stebuklą surado Besingeimą ir gavo jo parašą? O gal paprasčiausiai išsiaiškino, ar jis „lašišinis”, ar „upėtakinis”? Valandėlę jis svarstė, ar nereikėtų paskambinti jai pačiam, bet pabūgo, kad telefono linija atsikimšti pasirinks kaip tik tą akimirką, kai kalbės su Montoja, ir tuomet jis pražiopsos Endriuso skambutį.

Tačiau kai jis prisiruošė paskambinti (o gal jos — atsikimšti), buvo jau beveik keturios.

— Meldžiu atleisti, kad nepaskambinau anksčiau, — išsyk atsiprašė Endriusas.

Vaizdo ekrane vis dar nebuvo, bet Danvortis fone girdėjo muziką ir kažkieno balsus.

— Buvau išvykęs, grįžau tik vakar vėlai vakare, — kalbėjo Endriusas. — O šiandien niekaip negalėjau prisiskambinti. Linijos visą laiką užimtos, žinote, tie šventiniai kamščiai. Bandžiau sukti kas…

— Ar gali atvažiuoti į Oksfordą? — pertraukė jį Danvortis. — Man reikia, kad perskaitytum taško rodmenis.

— Žinoma, pone, — tuoj pat atsakė Endriusas. — Kada?

— Kuo skubiau. Gal šįvakar?

— O… — burbtelėjo jis jau nebe taip entuziastingai. — Gal galima atidėti iki rytdienos? Mano draugė šįvakar grįžta vėlai, kad Kalėdas ketinome drauge atšvęsti rytoj, bet galėčiau atvažiuoti traukiniu pavakary ar vakare. Ar jums tiks? Ar taško nustatymo laikas ribotas?

— Taškas jau nustatytas, bet laborantą pakirto virusas, tad man reikia, kad kas nors perskaitytų rodmenis, — atsakė Danvortis. Endriuso gale kažkas prapliupo juoktis. Danvortis ėmė kone šaukti: — Kaip manai, kada galėtum atvykti?

— Tikrai nežinau. Gal galėčiau paskambinti rytoj rytą? Tada ir pasakysiu, kada atvažiuoju metro.

— Gerai, bet metro tu nuvažiuosi tik iki Bartono. Ten pasigauk taksi ir iki perimetro važiuok juo. Aš pasirūpinsiu, kad tave praleistų. Sutarta, Endriusai?

Šis neatsakė, nors Danvortis vis dar girdėjo muziką kitame laido gale.

— Endriusai? — ištarė. — Dar girdi mane? — Aptemęs ekranas jau pradėjo varyti iš proto.

— Taip, pone, — atsakė Endriusas, jau kur kas atsargiau. — Gal galite pakartoti, ką turėsiu padaryti?

— Perskaityti taško rodmenis. Jis jau užfiksuotas, bet laborantas…

— Ne, ne. Prašau, pakartokite tą kitą dalį. Apie traukinį iki Bartono.

— Važiuok traukiniu iki Bartono. — Danvortis stengėsi kalbėti lėtai ir garsiai. — Toliau traukinys nevažiuoja. Iš ten iki karantino perimetro turėsi atvažiuoti taksi.

— Karantino?

— Na taip, — suirzo Danvortis. — Pasirūpinsiu, kad tave įleistų į karantino zoną.

— Koks dar karantinas?

— Siaučia virusas, — atsakė Danvortis. — Bene nieko apie tai negirdėjai?

— Ne, pone. Buvau išvykęs į Florenciją aptarnauti tinklo ten — perkėlimas, nekeičiant vietos erdvėje. Grįžau tik šiandien popiet. Ar reikalai rimti? — Sprendžiant iš balso, jis neatrodė išsigandęs, tik susidomėjęs.

— Kol kas — aštuoniasdešimt vienas susirgęs, — atsakė Danvortis.

— Aštuoniasdešimt du, — nuo palangės atsiliepė Kolinas.

— Bet virusąjau pavyko identifikuoti, atkeliauja ir vakcina. Iki šiol dar niekas nenumirė.

— Užtat, galiu lažintis, turite daugybę nusiminusių žmonių, kurie svajojo Kalėdoms grįžti namo, — pasakė Endriusas. — Gerai, paskambinsiu jums iš pat ryto, kai tik sužinosiu, kada galėsiu atvažiuoti.

— Sutarta! — užriko Danvortis, kad perrėktų triukšmą kitame laido gale. — Lauksiu.

— Gerai, — pasakė Endriusas. Vėl suošė juoko pliūpsnis, tada stojo tyla — Endriusas padėjo ragelį.

— Atvažiuoja? — paklausė Kolinas.

— Taip. Rytoj. — Danvortis ėmė rinkti Gilkraisto numerį.

Ekrane pasirodė Gilkraistas — sėdintis prie rašomojo stalo ir iš pažiūros — gana karingai nusiteikęs.

— Pone Danvorti, jei vėl ketinate reikalauti, kad kuo skubiau ištrauktume iš ten panelę Engl…

Jei tik galėčiau, kaip tik taip ir padaryčiau, pagalvojo Danvortis. Nejaugi Gilkraistas nesuvokia netgi to, kad Kivrina jau bus tikrai pasišalinusi iš plyšio vietos, taigi, net atidarę tinklą, jie jos nebesurastų.

— Ne, — atsakė jis. — Tik suradau laborantą, kuris atvažiuos perskaityti taško rodmenų.

— Pone Danvorti, norėčiau jums priminti…

— Aš kuo puikiausiai žinau, kad šiam perkėlimui vadovaujate jūs. — Danvortis tramdėsi iš paskutiniųjų. — Aš paprasčiausiai stengiuosi padėti. Žinodamas, kaip sunku per atostogas surasti laborantą, paskambinau vienam į Rydingą. Jis gali atvažiuoti rytoj.

Gilkraistas nepatenkintas papūtė lūpas.

— Jei jūsų laborantas nebūtų susirgęs, viso šito nė nereikėtų, — pareiškė. — Bet, kadangi yra kaip yra, teks pasinaudoti tuo, ką turime. Tegul tasai laborantas prisistato pas mane iš karto, kai tik atvyks.

Danvortis dar prisivertė mandagiai atsisveikinti, bet, kai tik ekranas aptemo, atsivedėjęs tėškė ragelį ir čia pat vėl jį stvėrė ir kibo piktai baksnoti skaičius. Jis trūks plyš surasiąs Besingeimą, net jeigu tektų visą vakarą neatsitraukti nuo telefono.

Bet čia įsijungė kompiuterinis balsas ir pranešė, kad visos linijos užkimštos. Danvortis padėjo ragelį ir įsmeigė akis į tamsų ekraną.

— Laukiate dar vieno skambučio? — paklausė Kolinas.

— Ne.

— Tuomet gal galėtume nueiti į ligoninę? Turiu dovanėlę tetulei Merei.

O man dar reikia pasirūpinti leidimu Endriusui įeiti į karantino teritoriją pagalvojo Danvortis.

— Puiki mintis. Galėsi užsirišti savo naująjį šaliką.

Kolinas subruko jį į striukės kišenę.

— Užsirišiu, kai nueisime, — pareiškė išsišiepęs. — Nenorėčiau, kad pakeliui mane kas nors pamatytų su juo.

Tačiau jie taip ir nesutiko nieko, kas galėtų pamatyti Koliną su šaliku. Gatvėse buvo tuščia kaip iššluota, nesimatė netgi taksi ar dviračių. Danvortis prisiminė vikaro pastabą apie tai, kad, epidemijai įsisiautėjus, žmonės vengs ir nosį kišti iš namų. Tad jie ir nekėlė kojos laukan — gal dėl tos priežasties, o gal dėl to, kad vidun juos suvijo Karfakso varpai, vis dar skalambijantys „Kalėdinius varpelius” — lyg to būtų maža, varpų gausmas tuščiose gatvėse aidėjo kone dvigubai garsiau. O gal visi snūduriavo po pernelyg sočių kalėdinių pietų. O gal paprasčiausiai nenorėjo mirkti lietuje.

Jie nesutiko nė gyvos dvasios iki pat ligoninės. Ten, priešais nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių stypsojo moteris, vilkinti „Barberio” neperšlampamą apsiaustą, su plakatu rankose: „Uždrauskime gabenti mums iš užsienio ligas”. Vyras, dėvintis nustatyto pavyzdžio kaukę, atidarė jiems duris ir įteikė Danvorčiui permirkusią, nors gręžk, skrajutę.

Danvortis registratūroje paprašė pakviesti Merę, tada užmetė akį į skrajutę. Antraštė didžiosiomis raidėmis bylojo: „KOVOKIME SU GRIPU. BALSUOKITE UŽ IŠSTOJIMĄ IŠ EUROPOS SĄJUNGOS”. Ir kelios eilutės apačioje — mažesnėmis raidėmis: „Kodėl jūs turite kentėti, negalėdami atšvęsti šių Kalėdų drauge su savo mylimaisiais? Kodėl jūs priversti įstrigti Oksforde? Kas įstūmė jus į pavojų susirgti, o gal ir numirti? Ogi štai kur priežastis: Europos Sąjunga leidžia užsikrėtusiems užsieniečiams be jokių kliūčių įvažiuoti į Angliją, o Anglija negali net paprieštarauti! Emigrantas iš Indijos, užnešęs mums šį mirtinai pavojingą virusą…”

Toliau Danvortis net nebeskaitė. Jis apvertė skrajutę. Kitoje pusėje puikavosi tekstas: „Balsuodami už atsiskyrimą, balsuojate už savo sveikatą. Nepriklausomos Didžiosios Britanijos komitetas”.

Įėjo Merė. Kolinas paskubomis ištraukė iš kišenės šaliką ir apsivyniojo kaklą.

— Su Šventom Kalėdom! — pasveikino ją. — Dėkoju už šaliką. Gal nori, kad praplėščiau tavo pliauškynę?

— Taip, praplėšk, — sutiko Merė. Ji atrodė pavargusi. Vilkėjo tą patį gydytojo chalatą kaip ir prieš dvi dienas. Tik dabar prie atlapo kažkas buvo prisegęs bugienio šakelę.

Kolinas pokštelėjo pliauškynę.

— Štai, užsidėk skrybėlę. — Jis išlankstė mėlyną popierinę karūną.

— Ar tau pavyko bent trupučiuką pailsėti? — paklausė Danvortis.

— Šiek tiek, — atsakė ji, užsivoždama karūną ant pasišiaušusių žilų plaukų. — Vien nuo vidurdienio mums atgabeno trisdešimt naujų ligonių, o aš didžiąją dienos dalį sugaišau mėgindama gauti sekvenciją iš PGC, bet telefono linijos beviltiškai užkimštos.

— Žinau, — atsakė Danvortis. — Ar galiu aplankyti Badrį?

— Gal minutei ar dviem gali pas jį užeiti… — Ji susiraukė. — Sintamicinas nė trupučio jam nepadeda, kaip, beje, ir abiem studentams, buvusiems šokiuose Hedingtone. Beverlės Bryn būklė šiek tiek pagerėjo. — Ji dar niūriau suraukė antakius. — Man dėl to neramu. Ar imuniteto stiprinimo procedūrą jau atlikai?

— Dar ne. Bet Kolinas — jau.

— Ir kraupulingai skaudėjo, — pareiškė Kolinas, išvyniodamas pliauškynėje aptiktą popieriaus juostelę. — Ar nori, kad perskaityčiau tau tekusią minklę?

Merė linktelėjo.

— Rytoj man reikės, kad į karantino zoną praleistų laborantą — jis turi perskaityti man Kivrinos taško rodmenis, — pasakė Danvortis. — Ką turiu padaryti, kad gaučiau jam leidimą?

— Kiek žinau — nieko. Apsauga neišleidžia žmonių iš čia, bet kažin ar stengiasi neįleisti čionai.

Registratorė pasikvietė Merę į šalį ir kažką tyliai, primygtinai jai sukuždėjo.

— Jau turiu eiti, — subruzdo ji. — Bet tu jokiu būdu neišeik neatlikęs imuniteto stiprinimo procedūros. Kai aplankysi Badrį, grįžk atgal čionai. Kolinai, tu pono Danvorčio palauksi čia.

Danvortis užlipo į izoliatorių. Prie durų jis nieko nerado, tad šiaip ne taip įsirangę į apsauginės aprangos komplektą, neužmiršęs pirštinių apsimauti paskiausia, ir įėjo vidun.

Dailioji slaugė, kuri taip domėjosi Viljamu, kaip tik matavo Badriui pulsą, įdėmiai žvelgdama į ekraną. Danvortis sustojo lovos kojūgalyje.

Merė buvo sakiusi, kad Badriui vaistai nepadeda, bet Danvortis vis vien buvo priblokštas, jį išvydęs. Badrio veidas vėl buvo pajuodęs nuo karštinės, po akimis tamsavo mėlynės, tarsi kas būtų jam smogęs. Badrio dešinioji ranka buvo prikabinta prie kažkokio sudėtingo šunto. Alkūnės linkis margavo šiurpiomis violetinėmis ir purpurinėmis dėmėmis. Kairioji ranka atrodė dar baisiau — visa vidinė dilbio pusė pajuodusi.

— Badri… — ištarė Danvortis, bet slaugė papurtė galvą.

— Pabūti galite tik minutėlę, — pasakė ji.

Danvortis linktelėjo.

Slaugė nuleido glebią Badrio ranką ant lovos, kažką surinko konsolės klaviatūra ir pasišalino.

Danvortis atsisėdo prie lovos ir apžvelgė ekranus. Šie atrodė lygiai taip pat, Danvorčiui — visiškai nesuprantamai, nieko jam nesakė nei diagramos, nei dantytos kreivės, nei besikeičiantys skaičiai. Jis dirstelėjo į Badrį — visai nusigalavusį, tarytum sudaužytą. Paskui švelniai patapšnojo jam ranką ir pakilo eiti.

— Tai žiurkės, — sumurmėjo Badris.

— Badri? — tyliai ištarė Danvortis. — Čia aš, ponas Danvortis.

— Pone Danvorti… — ištarė Badris neatsimerkdamas. — Aš mirštu, tiesa?

Danvortį nusmelkė baimė.

— Žinoma, ne, — atsakė kuo nuoširdžiau. — Iš kur ištraukei, kad miršti?

— Nuo to mirštama visada, — pasakė Badris.

— Ką? Nuo ko?

Badris neatsakė. Danvortis dar pasėdėjo su juo, kol atėjo slaugė, bet Badris nebeistarė nė žodžio.

— Pone Danvorti, — šnipštelėjo slaugė. — Jam reikia ilsėtis.

— Žinau. — Jis pasuko prie durų, bet ant slenksčio dar kartą atsigręžė pažvelgti į pasliką gulintį Badrį.

— Tai išgalabijo visus, — pasakė Badris. — Išžudė pusę Europos.

Kai Danvortis nulipo žemyn, Kolinas stypsojo prie registratorės staliuko ir pasakojo šiai apie Kalėdų proga gautas dovanas.

— Mamos siųstų dovanų taip ir neatnešė — tai dėl karantino. Paštas jų nepraleido.

Danvortis pasakė registratorei, kad jam turėtų suleisti preparato imunitetui stiprinti. Ši linktelėjo ir pasakė:

— Truks tik akimirką.

Jie atsisėdo laukti. Tai išgalabijo visus… — galvojo Danvortis. Išžudė pusę Europos.

— Taip ir neperskaičiau jai tekusios minklės, — pasakė Kolinas.

— Gal norite išgirsti? — Atsakymo jis net nelaukė: — Kur buvo Kaledų Senelis, kai užgeso šviesa? — Jis nutilo, dabar jau laukdamas atsakymo.

Danvortis tik papurtė galvą.

— Tamsoje.

Kolinas išsitraukė iš kišenės gumos guzulą, išvyniojo ir susibruko į bumą.

— Jaudinatės dėl tos savo merginos, ar ne? — paklausė.

— Taip.

Jis sulankstė gumos pakuotę į mažulytį gniutulą.

— Štai ko nesuprantu: kodėl jūs negalite jos iš ten ištraukti?

— Juk ji nestovi toje pačioje vietoje, į kurią persikėlė. Turime laukti sutartos susitikimo datos.

— Aš ne tai turėjau omeny. Norėjau pasakyti: kodėl jūs.negalite grįžti į tą patį akimirksnį, kai ją išsiuntėte, ir užklupti ją, dar tebesančią ten? Anksčiau, nei jai galėjo kas nors nutikti? Na, juk jūs galite persikelti į bet kurį laiką, argi ne taip?

— Ne, — atsakė Danvortis. — Tiesa, galima išsiųsti istoriką į bet kurį laiką, bet kartą jis jau nukeliavęs ten, tinklas veikia tik realiu laiku. Ar jūs mokykloje mokėtės apie paradoksus?

— Taip, — atsakė Kolinas, nors neatrodė tvirtai įsitikinęs. — Tai kažkas apie laiko kelionių taisykles, ar ne?

— Erdvėlaikio kontinuumas paradoksų neleidžia, — paaiškino Danvortis. — O jeigu Kivrinos dėka atsitiktų kas nors, kas iš tikrųjų neatsitiko, arba jei ji taptų kokio nors anachronizmo priežastimi, tai ir būtų paradoksas.

Kolinas vis dar neatrodė kaip reikiant supratęs.

— Vieną iš paradoksų apibrėžia tai, kad niekas negali būti dviejose vietose vienu metu. Ji — jau keturios dienos praeityje. Ir šito mes niekaip negalime pakeisti. Tai jau įvyko.

— Kaip tuomet ji sugrįš?

— Kai ji persikėlė į praeitį, laborantas nustatė tikslias jos buvimo koordinates — tai mes vadiname taško fiksavimu. Taškas nurodo tikslų laiką bei vietą, kur ji yra, ir veikia maždaug kaip… na… — Jis ieškojo kuo suprantamesnio palyginimo. — Na, tarkime tai — kaip saitas, kaip virvė, surišanti draugėn du laiko momentus, taigi, tinklą tam tikru sutartu metu galima vėl atidaryti ir pasiimti iškeliavusį žmogų.

— Maždaug šitaip: „Susitiksime prie varpinės pusę šešių”?

— Maždaug. Tai vadinama susitikimo laiku. Kivrinos susitikimo laikas — po dviejų savaičių. Gruodžio dvidešimt aštuntąją. Tą dieną laborantas vėl atidairys tinklą, ir Kivrina sugrįš.

— Manding, sakėte, kad laikas ten ir laikas čia sutampa. Tad kaip dvidešimt aštunta gruodžio gali būti po dviejų savaičių?

— Viduramžiais buvo naudojamas kitas kalendorius. Dabar ten — gruodžio septynioliktoji. O pagal mūsų kalendorių susitikimo laikas — sausio šeštą. — Jei tik ji tikrai ateis į susitikimo vietą. Jei tik aš surasiu laborantą, kuris atidarytų tinklą.

Kolinas išsitraukė gumos gurvuolį ir įdėmiai apžiūrėjo. Jis buvo balzganas, su mėlynu atspalviu, dėmėtas. Labai jau panašus į mėnulio žemėlapį. Kolinas įsigrūdo gumą atgal į bumą.

— Vadinasi, jeigu aš iškeliaučiau į 1320-uosius gruodžio dvidešimt šeštąją, galėčiau švęsti Kalėdas du kartus?

— Taip. Tikriausiai.

— Apokaliptiška, — pareiškė Kolinas. Jis išlankstė gumos popierėlį ir vėl sulankstė — pavyko į netgi dar mažesnį gumuliuką.

— Man atrodo, jie bus apie jus pamiršę.

— Ir man pradeda taip atrodyti, — pasakė Danvortis. Išvydęs prašmėžuojant budintį gydytoją, sustabdė jį ir pasakė laukiąs imuniteto sustiprinimo procedūros.

— O, tikrai? — gydytojas, regis, nustebo. — Tuojau pamėginsiu išsiaiškinti. — Jis išnyko už skyriaus durų.

Danvortis su Kolinu dar kiek palaukė. „Tai žiurkės”, — sakė Badris. O pačią pirmąją naktį jis klausė Danvorčio: „Kokie dabar metai?” Bet juk pats tvirtino, kad laiko paklaida — minimali! Ir dar užtikrino, kad visi asistento apskaičiavimai buvo teisingi.

Kolinas protarpiais vis išsitraukdavo iš burnos gumą ir apžiūrėdavo, kaip keičiasi jos spalva.

— O jei nutiktų kas nors siaubingo, nejaugi negalėtumėte kartelį sulaužyti taisyklių? — paklausė jis, prisimerkęs nužiūrinėdamas gumos gurvuolį. — Na, pavyzdžiui, jei ji nusilaužtų ranką arba žūtų, arba jei jai po kojomis sprogtų bomba?

— Tai ne taisyklės, Kolinai. Tai moksliniai dėsniai. Jų sulaužyti mes niekaip negalime, kad ir kiek mėgintume. Jeigu pabandytume panaikinti jau nutikusius įvykius, tinklas paprasčiausiai neatsivertų.

Kolinas išspjovė gumą į popierėlį ir rūpestingai suvyniojo.

— Esu tikras, kad tai jūsų panelei viskas klojasi kuo puikiausiai, — pareiškė.

Jis sugrūdo suvyniotą gumą į striukės kišenę ir iš ten pat išsitraukė nemenką ryšulį.

— Tai tau, pamiršau atiduoti tetulei Merei kalėdinę dovaną!

Jis stryktelėjo ir smuko į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių anksčiau, nei Danvortis suskubo prasižioti, kad palauktų. Vaikiščias įpuolė pro duris ir tą pat akimirksnį nėrė atgal.

— Pasiutimas! Rakštis Subinėj! — šūktelėjo. — Ateina čionai!

Danvortis atsistojo.

— Iki visiškos laimės tik jos ir trūko.

— Čionai! — mostelėjo Kolinas. — Tą naktį, kai atvažiavau, ir įsmukau pro anas duris. — Jis nukūrė į priešingą pusę nuo durų.

— Eime!

Danvortis lenktyniauti su Kolinu nepajėgė, bet sparčiu žingsniu patraukė Kolino nurodytu koridorių labirintu, kol galiausiai pro tarnybinį įėjimą ištrūko į šoninę gatvelę. Už durų lietuje mirko kažkoks žmogus su kartono lakštu rankose. Jo plakatas skelbė: „Lemtis, kurios taip baiminomės, mus jau užgriuvo”. Kad ir kaip keista, šia fraze šįsyk buvo pataikyta kaip pirštu į akį.

— Tuojau apsidairysiu, ar ji tikrai mūsų nepastebėjo, — mestelėjo Kolinas ir nėrė už kampo pasižiūrėti, kad dedasi prie pagrindinių durų.

Vyriškis pakišo Danvorčiui skrajutę. „PASAULIO PABAIGA JAU ČIA PAT!” — rėkte rėkė ji didžiulėmis riebiomis raidėmis. „Bijokite Dievo, nes atėjo Jo teismo valanda”. „Apreiškimas Jonui 14:7”.

Kolinas pamojavo Danvorčiui iš už kampo.

— Viskas gerai, — sušniokštė kiek uždusęs. — Ji viduj. Kaukia ant registratorės.

Danvortis grąžino vyriškiui skrajutę ir nusekė paskui Koliną. Šis straksėjo priekyje Vudstoko kelio link. Danvortis neramiai dirsčiojo per petį į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus duris, bet taip ir nepamatė nė gyvos dvasios — piketuotojų prieš Europos Bendriją, ir tų nebebuvo.

Kolinas dūmė dar visą kvartalą, paskui sulėtino žingsnį. Išsitraukė iš kišenės muilo tablečių maišelį, pasiūlė ir Danvorčiui.

Šis atsisakė.

Kolinas įsimetė į bumą rausvą saldainiuką ir, glemžodamas jį, ne itin aiškiai numykė:

— Kaip gyvas dar nesu šitaip šauniai šventęs Kalėdų.

Virškindamas šį požiūrį, Danvortis įveikė dar porą kvartalų.

Ausis rėžė varpų gausmas — šįsyk jie niokojo „Blausų viduržiemį”, kas irgi puikiai tiko prie situacijos. Gatvės buvo tuštutėlės, bet, kai tik jie pasuko į Didžiąją gatvę, priekyje sušmėžavo pažįstama figūra, susigūžusi ir atskubanti artyn.

— Ponas Finčas, — tarstelėjo Kolinas.

— Viešpatie švenčiausias, — atsiduso Danvortis. — Kaip manai, kojis pristigo dabar?

— Nuoširdžiai viliuosi, kad Briuselio kopūstų.

Finčas išgirdo balsus ir pakėlė galvą.

— Ak, štai kur jūs, pone Danvorti. Ačiū Dievui. Visur jūsų ieškojau.

— Kas dar nutiko? — paklausė Danvortis. — Juk pažadėjau poniai Teilor, kad kaip nors surasiu kambarį repeticijoms.

— Visai ne tai, pone. Bėda ištiko sulaikytuosius. Du iš jų jau atgulė, pakirsti viruso.

1320 gruodžio 21 (pagal senąjį kalendorių). Tėvas Rošas nežino, kur yra plyšys. Prikalbinau jį nusivesti mane ten, kur tąsyk susitiko Gavyną, bet netgi tada, kai stovėjau laukymėje, atmintyje niekas nė nekrustelėjo. Akivaizdu, kad Gavynas, prieš sutikdamas tėvą Rošą, įveikė nemenką atstumą nuo plyšio, o aš tuo metu jau klejojau beveik be sąmonės.

Šiandien supratau ir dar kai ką: savomis jėgomis surasti plyšio man niekaip nepavyks. Giria pernelyg didelė, joje — devynios galybės laukymėlių su ąžuolais ir tankių karklynų — dabar, kai prisnigo, visos jos atrodo visiškai vienodos. Reikėjo man palikti prie plyšio kokį nors pastebimesnį ženklą, ne vien numesti dėžutę.

Taigi, teks kažkaip prikalbinti Gavyną, kad parodytų man tikrąją plyšio vietą, o jis dar netgi negrįžęs. Rozemunda sakė man, kad iki Koursio — tik pusė dienos kelio, bet Gavynas tikriausiai nenorėjo joti atgal per lietų ir liko nakvoti.

Nuo pat mūsų sugrįžimo lyja kaip iš kibiro. Tikriausiai turėčiau tik džiaugtis, nes lietus nuplaus sniegą, bet tokiu oru nėra ko nė svajoti apie žygį ieškoti plyšio, maža to, ir dvare tvyro stingdantis šaltis. Visi net ir namuose nenusivelka apsiaustų ir tūno susigūžę prie ugniavietės.

Kažin, kaip nuo šalčio ginasi paprasti valstiečiai? Sukiužusios jų trobelės nesulaiko net vėjo, o toje, į kurią buvau įlindusi pati, nemačiau netgi nieko panašaus į antklodę. Reikia manyti, jie ten sušalę į kaulą, o Rozemunda pranešė man, neva prievaizdo žmona sakiusi, kad lietus nesiliaus iki pat Kūčių.

Rozemunda atsiprašė manęs už bjaurų elgesį miške ir pasakė:

— Buvau labai supykusi ant sesers.

Tačiau Agnesė čia niekuo dėta — Rozemunda pernelyg smarkiai susikrimto išgirdusi žinią, jog Kalėdoms pakviestas jos sužadėtinis. Nutaikiusi progą persimesti su Rozemunda keliais žodžiais akis į akį, paklausiau, ar ji nuogąstaujanti dėl būsimų vedybų.

— Dėl jų susitarė mano tėtis, — atsakė ji, verdama siūlą į adatą. — Mes susižadėjome per šventą Martyną[4]. O susituoksime per Velykas.

— Ar tu sutikai tekėti? — paklausiau.

— Partija tikrai gera, — atsakė ji. — Seras Bloetas užima aukštą padėtį, be to, jo žemės jungiasi su mano tėčio žemėmis.

— O tu jį myli?

Ji įsmeigė adatą į drobė, ištemptą ant medinio rėmelio.

— Tėtis nė už ką neleistų, kad man nutiktų kas nors blogo, — tiek teatsakė ji, traukdama iš siuvinio ilgą siūlą.

Nieko daugiau ji nenorėjo sakyti, o iš Agnesės sugebėjau ištraukti tik tiek, kad seras Bloetas labai mielas, nes padovanojęs jai sidabrinį pinigėlį — be jokios abejonės, tai viena iš sužieduotuvių dovanų.

Agnesė pernelyg susirūpinusi savo keliuku, kad pasakotų man dar ką nors. Daugmaž pusiaukelėje ji liovėsi skųstis, o kai grįžome ir nukėliau ją nuo keršio, ėmė šlubuoti akivaizdžiai persistengdama, tad pamaniau, kad ji tik stengiasi atkreipti į save dėmesį. Bet kai nutaikiau progą apžiūrėti sumušimą, įsitikinau, kad šašas visiškai nuplėštas. Sumušta vieta paraudusi ir patinusi.

Nuploviau jai žaizdą ir aprišau pačiu švariausiu skudurėliu, kokį tik pavyko rasti (bijau, kad tai bus vienas iš Imeinos galvos apdangalų, mat aptikau jį skrynioje lovos kojūgalyje), o paskui prikalbinau pasėdėti ramiai prie ugnies ir pažaisti su mediniu riteriu. Bet man neramu. Jei į žaizdą įsimes koks užkratas, galime susilaukti rimtos bėdos. Keturioliktame amžiuje niekas nė girdėt negirdėjęs apie kokius nors antimikrobinius preparatus.

Elivysa irgi nerimauja. Akivaizdu, kad ji laukė Gavyno sugrįžtant šįvakar: vis matydavau ją stoviniuojančią prie pertvaros ir besižvalgančią pro duris laukan. Taip ir nesugebėjau perprasti, ką ji jaučia Gavynui. Kartais, pavyzdžiui šiandien, man atrodo, kad ji myli jį ir bijo to, ką šitokia meilė reikštų jiems abiem. Tais laikais svetimavimas bažnyčios požiūriu buvo mirtina nuodėmė, neretai — ir gana pavojinga. Bet dažniausiai lyg ir nekyla abejonių, kad jo amour — visiškai be atsako, kad Elivysai taip neramu dėl vyro, jog Gavynas jai — tuščia vieta.

Tyra, nepasiekiama dama buvo tokios riteriškos meilės idealas, ir vis dėlto akivaizdu, kad Gavynas pats nenutuokia, ar ji į jo jausmus atsako tuo pačiu, ar ne. Išgelbėdamas miškuose mane ir sukurpdamas istoriją apie gaują plėšikų, jis, be jokioė abejonės, siekė padaryti jai įspūdį (būtų dar žymiai įspūdingiau, jei iš tikrųjų egzistuotų kokie dvidešimt pakelės plėšikų, ginkluotų kardais, vėzdais bei koviniais kirviais). Akivaizdu: jis ryžtųsi bet kam, kad tik pelnytų jos palankumą, ir ledi Imeina tai žino. Manau, kaip tik todėl ir išsiuntė jį į Koursį.

18

Kol jie parsirado į Baliolą, virusas paguldė dar du iš sulaikytųjų. Danvortis nusiuntė Koliną į lovą, o pats padėjo Finčui paguldyti susirgusiuosius ir paskambino į ligoninę.

— Visos mūsų mašinos šiuo metu išvykusios, — pranešė jam registratorė. — Atsiųsime greitąją iš karto, kai tik galėsime.

Greitosios jie sulaukė tik pusiaunaktį. Kai Danvortis pats pasiekė lovą, buvo jau po pirmos.

Kolinas miegojo sudedamoje lovelėje, kurią jam iš kažkur atnešė Finčas; „Riterių amžius” gulėjo greta jo ant pagalvės. Danvortis jau tiesė ranką patraukti knygą, bet persigalvojo — nenorėjo vaikinuko pažadinti. Tada pats krito į lovą.

Kivrina negalėjo pakliūti į maro pragaištį. Badris juk sakė, kad laiko paklaida — vos keturios valandos, o maras Angliją užgriuvo 1348-aisiais. O Kivrina išsiųsta į 1320-uosius.

Danvortis apsivertė ant kito šono ir ryžtingai užsimerkė. Ji tikrai negalėjo pakliūti į marą. Badris kliedėjo. Juk prišnekėjo visokių dalykų: apie kažkokį dangtį ir sudaužytą porcelianą, dar — apie žiurkes. Beprasmiški kliedesiai. Tai karštinė kalta. Jis liepė Danvorčiui atsitraukti, o gal daryti kažką atsargiai, nesupaisysi. Bruko jam kažkokius įsivaizduojamus užrašus. Visa tai ničnieko nereiškia.

„Tai žiurkės”, — tvirtino Badris. Keturioliktojo amžiaus žmonės nežinojo, kad užkratą platina žiurkių utėlės. Jie net nenutuokė, kas sukėlė ligą. Bandė kaltinti visus iš eilės: žydus, raganas, pamišėlius. Žudydavo nevispročius, kardavo senas moteris. Degindavo ant laužo nepažįstamus.

Danvortis išsiropštė iš lovos ir nustypčiojo į svetainę. Ant pirštų galiukų pritipeno prie Kolino lovelės ir ištraukė „Riterių amžių” vaikinukui iš po galvos. Šis krustelėjo, bet nepabudo.

Danvortis atsisėdo ant palangės ir atsivertė skyrių apie Juodąją Mirtį. Epidemija prasidėjo Kinijoje 1333-aisiais ir prekybiniais laivais greitai persikėlė į Vakarus — pasiekė Mesinos uostą Sicilijoje, o iš ten — Pizą. Užkratas labai greitai išplito Italijoje ir Prancūzijoje: aštuoniasdešimt tūkstančių mirusių Sienoje, šimtas tūkstančių — Florencijoje, trys šimtai tūkstančių — Romoje. O paskui maras persikėlė ir per Lamanšą. Angliją pasiekė 1348-aisiais, „šiek tiek prieš Jono Krikštytojo dieną” — birželio dvidešimt ketvirtąją.

Tai reikštų, kad laiko paklaida — dvidešimt aštuoneri metai. Badris nerimavo dėl galimo pernelyg didelio laiko uždelsimo, bet kalbėjo apie savaites, ne metus.

Danvortis siektelėjo per Kolino lovelę ir pasiėmė iš lentynos Ficvilerio „Pandemijas”.

— Ką jūs čia darote? — per miegus paklausė Kolinas.

— Skaitinėju apie Juodąją Mirtį, — sukuždėjo Danvortis. — Miegok.

— Jie maro šitaip nevadino, — neaiškiai suniurzgė Kolinas — gumos gniutulą ir miegodamas laikė burnoje. Vaikiščias apsivertė, susivyniodamas į antklodę. — Vadino mėlynąja liga.

Danvortis nusinešė abi knygas į savo lovą. Pasak Ficvilerio, maras Angliją pasiekė 1348-aisiais, per Petrines, vadinasi, birželio dvidešimt devintąją. Oksfordą jis pasiekė gruodį, Londoną — jau 1349-ųjų spalį, o paskui persikėlė per Lamanšą atgal — užgriuvo Nyderlandus bei Norvegiją. Juodoji Mirtis šlavė visus iš eilės, nepalietė tik Bohemijos ir Lenkijos, kurios suskubo paskelbti karantiną, ir, kad ir kaip keista, neprasibrovė į kai kurias Škotijos dalis.

Savo kelyje Juodoji Mirtis šienavo viską, tarsi koks Mirties Angelas, išguldydama ištisus kaimus, nepalikdama nieko, kas galėtų atlikti paskutiniąsias apeigas ar palaidoti pūvančius kūnus. Buvo vienuolynas, kuriame išmirė visi vienuoliai, išskyrus vieną.

Vienintelis, likęs gyvas, paliko, užrašus. „Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje ir neišsitrintų iš atminties tų, kurie ateis po mūsų, — rašė jis, — aš, regėdamas šitiek blogybių, o ir visą pasaulį, deja, dūstantį Didžiojo Blogio gniaužtuose, pats būdamas jau tarsi tarp mirusiųjų, pats laukdamas mirties, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau”.

Jis užrašė viską — tikras istorikas, o paskui, matyt, mirė ir pats — visiškai vienas. Jo rankraštis nutrūko staiga, o apačioje buvo įrašas jau kita ranka: „Atrodo, čia autorius numirė”.

Kažkas pabarbeno į duris. Finčas. Su chalatu, apsiblaususiomis akimis, paklaikęs.

— Dar viena iš sulaikytųjų, pone, — išbėrė jis.

Danvortis pridėjo pirštą prie lūpų ir drauge su Finču išėjo į koridorių.

— Į ligoninę skambinai?

— Taip, pone, bet jie sakė, kad greitosios automobilį galės atsiųsti ne anksčiau nei po kelių valandų. Liepė susirgusiąją izoliuoti, duoti jai dimantadino ir girdyti apelsinų sultimis.

— Kurių, manau, beveik visai nebeliko, — suirzęs drėbtelėjo Danvortis.

— Taip, pone, bet ne tai blogiausia. Su ja neįmanoma susišnekėti.

Danvortis liepė Finčui palaukti už durų, kol apsirengs ir susiras veido kaukę, paskui abu drauge nužingsniavo į Salviną. Prie durų spietėsi sulaikytųjų būrelis gana keistokais apdarais, kuriuos sudarė apatiniai drabužiai, paltai bei antklodės. Tik keleto veidus dengė kaukės. Užporyt visi jie jau tysos pasliki, dingtelėjo Danvorčiui.

— O, ačiū Dievui, jūs čia, — subruzdo kažkas iš sulaikytųjų. — Ničnieko negalime su ja padaryti.

Finčas nusivedė Danvortį pas susirgusiąją, kuri labai tiesi sėdėjo lovoje. Tai buvo pagyvenusi moteris žilais išsidraikiusiais plaukais — tokiomis pat nesveikai blizgančiomis akimis, tokia pat karštligiškai gyvybinga, koks buvo ir Badris pirmąją naktį.

— Nešdinkis! — suriko ji vos išvydusi Finčą ir mostelėjo ranka jo pusėn. Paskui degančios jos akys smigo į Danvortį. — Tėveli! — sušuko ji ir įnoringai atkišo apatinę lūpą. — Aš buvau negera mergaitė, — sučiepsėjo ji vaikišku balseliu. — Suvalgiau visą gimtadienio tortą, ir dabar man skauda pilvuką.

— Dabar suprantate, ką turėjau omeny, pone? — įsikišo Finčas.

— Ar indėnai tikrai ateina, tėveli? — paklausė ji. — Man nepatinka indėnai. Jie turi lankus ir strėles.

Kol bendromis pastangomis jiems pavyko šiaip taip paguldyti ją į sudedamą lovelę vienoje iš auditorijų, atėjo ir rytas. Danvortis galiausiai griebėsi paskutinės likusios išeities ir, vos jis pasakė: „Tėvelis nori, kad jo geroji mergytė tuojau pat gultų į lovelę”, — ji netikėtai nurimo, bet tuoj pat atvažiavo ir greitoji.

— Tėveli! — sriūbavo moteris, kai sanitarai kėlė ją į mašiną. — Nepalik manęs čia vienui vienos!

— O jergutėliau, — suaimanavo Finčas, kai greitoji pagaliau nuvažiavo. — Jau ir pusryčių metas praėjo. Tikiuosi, jie nesurijo viso kumpio.

Jis nuskubėjo skirstyti maisto davinių, o Danvortis grįžo į savo butą laukti Endriuso skambučio. Ant laiptų susidūrė su Kolinu — šis žiaumojo skrudintos duonos riekelę, tuo pat metu brukdamas ranką į striukės rankovę.

— Vikaras prašė padėti jam surinkti sulaikytiesiems drabužių, — pranešė jis pilna burna. — Skambino tetulė Merė. Sakė, kad būtinai jai perskambintumėte.

— O kaip Endriusas? Neskambino?

— Ne.

— Gal jau atkurtas telefono vaizdo ryšys?

— Ne.

— Neužmiršk dėvėti privalomos kaukės! — šūktelėjo Danvortis vaikiščiui pavymui. — Ir šaliko — taip pat!

Jis paskambino Merei ir nekantriai pratrypčiojo prie telefono geras penkias minutes, kol ji pagaliau pakėlė ragelį.

— Džeimsai, čia tu? — išgirdo jis Merės balsą. — Skambinau dėl Badrio. Jis nori tave pamatyti.

— Ar jis jau sveiksta?

— Ne. Temperatūra vis dar laikosi labai aukšta, be to, pastaruoju metu jis kažko smarkiai jaudinasi, vis kartoja tavo vardą, reikalauja tave pakviesti — esą turįs pasakyti kažką labai svarbaus. O nuo to jo būklė tik dar labiau blogėja. Jei ateitum ir pasikalbėtum su juo, galbūt jis kiek apsiramintų.

— Gal jis kalba ką nors apie marą? — paklausė Danvortis.

— Apie marą? — Merė, atrodo, suirzo. — Tik nesakyk, kad ir tu užsikrėtei tais kvailais, galaižin iš kur atsklidusiais gandais, Džeimsai — esą tai cholera, tai juodoji karštinė, iš naujo įsiplieskusi pandemija…

— Ne, ne, — pasiskubino nuraminti ją Danvortis. — Tai tik Badris. Vakar vakare jis sakė štai ką: „Tai išgalabijo pusę Europos”. Ir dar: „Tai žiurkės”.

— Jis smarkiai karščiuoja, Džeimsai. Ir kliedi. Tokios sapalionės nieko nereiškia.

Juk jos tiesa, patikino save Danvortis. Kai sulaikytoji pradėjo kažką paistyti apie indėnus, ginkluotus lankais ir strėlėmis, jis juk nepradėjo dairytis, už kurio krūmo tyko sjuksų kariai. Tam, kad paaiškintų, nuo ko susirgo, ji susikūrė gimtadienio tortą, lygiai taip pat ir Badris Susikūrė marą. Tokios kalbos ničnieko nereiškia.

Vis dėlto jis pažadėjo Merei tučtuojau ateisiąs ir nuskubėjo ieškoti Finčo. Endriusas tiksliai nepasakė, kurią valandą skambinsiąs, bet Danvortis negalėjo rizikuoti, nieko nepalikdamas budėti prie telefono. Liko tik apgailestauti, kad nepaprašė Kolino palaukti, kol pasikalbėsiąs su Mere.

Finčas tikriausiai būsiąs valgykloje — turbūt krūtine užstojęs gina paskutiniąsias kumpio atsargas. Danvortis nukėlė ragelį nuo šakutės, kad skambinantysis sulauktų užimto telefono signalo, ir nuskubėjo per kiemą į valgyklą.

Prie durų jį pasitiko ponia Teilor.

— Kaip tik ėjau jūsų ieškoti, — pareiškė ji. — Girdėjau, šiąnakt virusas pakirto keletą iš sulaikytųjų.

— Taip, — patvirtino Danvortis, žvilgsniu ieškodamas salėje Finčo.

— O Dievulėliau. Vadinasi, užsikrėsti galėjome mes visi.

Finčo jis taip ir nepastebėjo.

— Kiek laiko trunka inkubacinis periodas? — paklausė ponia Teilor.

— Nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų, — atsakė Danvortis. Jis ištempė kaklą, stengdamasis žvilgtelėti sulaikytiesiems virš galvų.

— Koks siaubas, — kalbėjo ponia Teilor. — Kas bus, jeigu kuris nors iš mūsų susirgs kaip tik vidury koncerto? Mes — tradicinės mokyklos atstovai, supraskite, ne bažnytinis susirinkimas. Tad privalome laikytis labai griežtų taisyklių.

Danvortis taip ir liko nesupratęs, kodėl tradicionalistams, kad ir kas tai būtų, prisireikė kurti taisykles, susijusias su draudimu pakeisti varpininką, netikėtai susirgusį gripu.

— Trečioji Taisyklė, — aiškino ponia Teilor. — Kiekvienas varpininkas privalo be pertrūkio laikytis savo varpo. Jei kuris nors iš mūsų staiga susmuktų, jo partijos nieku gyvu negalėtų perimti kas nors kitas. O tada sugriūtų ritmas.

Danvorčiui taip ir stojo vaizdas prieš akis: vienas iš varpininkų su visomis baltomis pirštinėmis staiga griūva paslikas, o kiti skubiai nuspiria jį į šoną, kad nesutriktų ritmas.

— Ar esama kokių nors išankstinių požymių? — paklausė ponia Teilor.

— Ne, — atsakė jis.

— Tuose NSA išsiuntinėtuose lapeliuose minima: dezorientacija, pakilusi temperatūra, galvos skausmas. Bet iš to mums jokios naudos. Visiems mums nuo varpų gausmo nuolat skauda galvą.

Va šitai įsivaizduoju kuo puikiausiai, pagalvojo Danvortis, dairydamasis Viljamo Gadsono ar kurio kito vyresniųjų kursų studento, kurį galėtų pasodinti budėti prie telefono.

— Jeigu būtume bažnytinio susirinkimo nariai, tai, be abejo, neturėtų reikšmės. Jų taisyklės leidžia žmonėms keistis vietomis į kairę ir į dešinę. Atlikdami Jorke „Tittum Bob Maxims”, jie pasitelkė devyniolika varpininkų. Devyniolika! Netelpa galvoj, kaip jiems apsiverčia liežuvis vadinti tai kūrinio varpams atlikimu.

Danvortis taip ir nepastebėjo valgykloje nė vieno iš savo studentų, o Finčas, reikia manyti, užsibarikadavęs maisto produktų sandėliuke. Kolinas jau kadai išgaravęs.

— Ar jums vis dar reikia kambario pratyboms? — paklausė Danvortis ponios Teilor.

— Taip, nebent šitas užkratas paguldytų ir kurį nors iš mūsų. Žinoma, tada galėtume mėginti išsiversti su „Stedmans”, bet tai juk būtų visai ne tas pats, argi ne taip?

— Aš leisiu jums pasinaudoti savo svetaine, su sąlyga, jei atsiliepsite į telefono skambučius ir užrašysite man žinias. Aš laukiu labai svarbaus telefono skambučio magistraline linija… norėjau pasakyti, tarpmiestiniu ryšiu, tad labai svarbu, kad kambaryje visą laiką kas nors būtų.

Jis nusivedė ją į savo butą.

— O, kambarys ne itin didelis, — įvertino ji. — Nesu tikra, kad mums pakaks vietos repetuoti skambinimo varpais judesius. Gal mes galėtume šiek tiek prastumdyti baldus?

— Darykite ką tik norite, jei tik atsiliepsite į skambučius ir perduosite žinias. Man turi paskambinti ponas Endriusas. Perduokite jam, kad, norint patekti į karantino zoną jokio leidimo jam nereikia. Pasakykite, kad eitų tiesiai į Brasenozę — aš susitiksiu su juo ten.

— Ką gi, manau, vis dėlto bus gerai, — pareiškė ji, tarytum darydama jam paslaugą. — Šiaip ar taip, geriau nei toje visų vėjų košiamoje kavinėje.

Danvortis paliko ją stumdyti baldų, toli gražu neįsitikinęs, kad sumanymas patikėti telefoną jai buvo toks jau vykęs, ir nuskubėjo pas Badrį. Šis trūks plyš norėjo kažką jam pasakyti. Tai išgalabijo visus. Išžudė pusę Europos.

Lietus apstojo, virto skysta miglele; prie ligoninės durų jau buvo susirinkęs visas pulkas piketuotojų, protestuojančių prie Europos bendriją. Prie jų prisijungė ir keletas daugmaž Kolino amžiaus vaikiščių, juodu pleistru apsilipdžiusių veidus ir šūkaliojančių: „Išleiskite mus iš čia!”

Vienas iš jų stvėrė Danvortį už rankos.

— Vyriausybė neturi teisės laikyti jūsų čia prieš jūsų paties valią! — pareiškė jis, prikišdamas dryžuotą veidą prie pat Danvorčio kaukės.

— Nešnekėk nesąmonių, — atrėžė Danvortis. — Svajoji sukelti dar vieną pandemiją?

Vaikigalis sutrikęs paleido jo ranką, ir Danvortis sėkmingai įsmuko vidun.

Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrius buvo grūste užgrūstas ligoniais, suguldytais ant neštuvų su ratukais; vieni tokie jau laukė prie lifto. Greta neštuvų stovėjo įspūdingo stoto medicinos sesuo milžinišku apsauginiu apdaru; ji kažką skaitė ligoniui iš knygos, apvilktos polietileniniu aplankalu.

— „Argi kas pražuvo, būdamas nekaltas?” — dudeno ji, ir Danvortis net sutriko staiga supratęs, kad tai — anaiptol ne slaugė. O ponia Gadson.

— „Ar teisiojo prašymas kada buvo atmestas?” — tęsė ji.

Valandėlei nutilusi, ji nykščiu ėmėsi sklaidyti Biblijos lapus, ieškodama kitos tinkamos ištraukos. Danvortis nėrė į šoninį koridorių ir nuskubėjo prie laiptų, iki širdies gelmių dėkingas NSA už priesaką nuolat dėvėti kaukes.

— „Viešpats užleis tave džiova, — progiesmiu traukė ji; jos balsas aidėjo koridoriumi sprunkančiam Danvorčiui įkandin, — ir karštine, ir uždegimais”.

Ir dar Viešpats užsiundys ant tavęs ponią Gadson, pagalvojo Danvortis, ir ji imsis sustiprinti tave, skaitydama tau Šventąjį raštą.

Jis laiptais užkopė į izoliatorių, kuris, atrodo, jau išsiplėtė per visą antrąjį aukštą.

— O štai ir jūs, — pasveikino jį slaugė. Šįsyk vėl budėjo dailutė šviesiaplaukė studentė. Kažin, gal reikėtų perspėti ją apie ponią Gadson? — dingtelėjo Danvorčiui.

— O aš jau nė nebesitikėjau jūsų sulaukti, — pasakė ji. — Jis šaukėsi jūsų visą rytą. — Ji padavė jam SAA paketą; Danvortis apsivilko ir nusekė paskui ją vidun.

— Prieš kokį pusvalandį jis primygtinai reikalavo pakviesti jus, — sukuždėjo ji. — Vis įtikinėjo norįs kažką labai svarbaus jums pasakyti. Dabar jam jau šiek tiek gerėliau.

Atrodė Badris netgi žymiai geriau. Sodrus, bauginantis nuoraudis buvo atslūgęs; dabar tamsi oda buvo net kiek pablyškusi, bet iš esmės jis vėl priminė tą patį senąjį Badrį. Jis tysojo pusiausėda, pagalvėmis paramstytas, pritraukęs kelius prie krūtinės, rankos sulenktais pirštais gulėjo ant jų. Akys buvo užmerktos.

— Badri, — pakalbino jį slaugė, uždedama pirštinėtą ranką jam ant peties ir pasilenkdama prie pat jo. — Atėjo ponas Danvortis.

Badrio akys prasivėrė.

— Ponas Danvortis?

— Taip, — slaugė parodė į jį galvos linktelėjimu. — Juk sakiau, kad ateis.

Badris atsisėdo kiek tiesiau, bet į Danvortį nė nedirstelėjo, įtemptai žvelgė tiesiai priešais save.

— Aš čia, Badri, — tarė Danvortis, žingtelėdamas į šalį taip, kad atsidurtų jo regėjimo linijoje. — Ką norėjai man pasakyti?

Badris vis dar įsmeigęs žvilgsnį žiūrėjo tiesiai į priekį. Jo pirštai, gulintys ant kelių, ėmė neramiai krutėti. Danvortis žvilgtelėjo į slaugę.

— Taip pat jis elgėsi ir anksčiau, — pasakė ji. — Manding, jam atrodo, kad jis spausdina. — Ji užmetė akį į ekranus ir pasišalino.

Badris iš tikrųjų spausdino. Riešais atsirėmęs į kelius, jis pirštais barbeno į antklodę kažkokią sudėtingą seką. Akys įdėmiai žvelgė į kažką, esantį priešais jį, — į ekraną? — o dar po valandėlės jis suraukė antakius.

— Ne, šitaip negali būti, — tarstelėjo jis ir vėl kibo sparčiai maigyti įsivaizduojamus klavišus.

— Kas, Badri? — nenustygo Danvortis. — Kas negerai?

— Tikriausiai įsivėlė kokia nors klaida, — pasakė Badris. Jis šiek tiek palinko į šoną. — Duok šen nuosekliai visus rodmenis, eilutė po eilutės.

Juk jis kalba į konsolės mikrofoną, susigaudę Danvortis. Jis kaip tik nuskaitinėja taško rodmenis.

— Ko negali būti, Badri?

— Laiko uždelsimas, — ištarė Badris, įsmeigęs akis į įsivaizduojamą ekraną. — Rodmenų patikrinimas, — pasakė jis į mikrofoną.

— Šitaip tikrai negali būti.

— Kas negerai su tuo laiko uždelsimu? — mygė Danvortis. — Ar laiko paklaida didesnė, nei tikėjaisi?

Badris neatsakė. Surinko dar kažkokius duomenis, luktelėjo, žvelgdamas į ekraną, paskui pašėlo karštligiškai spausdinti.

— Kokia ta laiko paklaida, Badri? — kamantinėjo Danvortis.

Šis spausdino dar gerą minutę, paskui liovėsi. Pažvelgė į Danvortį.

— Taip neramu, — mąsliai ištarė.

— Neramu — dėl ko, Badri? — paklausė Danvortis.

Badris staiga atmetė antklodę ir stvėrėsi lovos turėklo.

— Privalau tučtuojau surasti poną Danvortį, — pasakė. Tada trūktelėjo kaniulę ir ėmėsi plėšti juostą.

Ekranai jam už nugaros pašėlo: pratrūko pypsėti, kreivės karštligiškai šokčiojo aukštyn žemyn. Kažkur už durų nuaidėjo pavojaus signalas.

— Nedaryk šitaip, — riktelėjo Danvortis, mėgindamas iš kitos lovos pusės jį sulaikyti.

— Jis išėjo į barą! — plėšdamas lipnią juostą rėkė Badris.

Visuose ekranuose pasirodė tiesi linija.

— Atjungta, — ištarė kompiuterinis balsas. — Atjungta.

Į palatą įpuolė slaugė.

— O Dievulėliau, jau trečiąkart jis šitaip, — šūktelėjo ji. — Pone Čauduri, nevalia šitaip elgtis. Išdraskysite visus vamzdelius.

— Nueikite ir pakvieskite poną Danvortį. Tučtuojau, — įsakė Badris. — Kažkas negerai. — Vis dėlto jis vėl atsigulė ir leidosi užklojamas. — Kodėl jis neateina?

Danvortis, nenuleisdamas akių nuo Badrio, palaukė, kol slaugė vėl pritvirtins kaniulę lipnia juostele ir iš naujo sureguliuos ekranus. Badris jau atrodė išsekęs, apatiškas, kone išsunktas. Virš kaniulės formavosi nauja kraujosruva.

Slaugė pasišalino tarstelėjusi: „Manding, bus geriausia, jei paprašysiu jam raminamųjų”.

Kai tik ji išėjo, Danvortis vėl ėmėsi kalbinti Badrį:

— Badri, čia ponas Danvortis. Juk norėjai kažką man pasakyti. Pažvelk į mane, Badri. Kas nutiko? Kas negerai?

Badris pažvelgė į j į, tačiau be jokio susidomėjimo.

— Ar laiko paklaida pernelyg didelė, Badri? Ar Kivrina pakliuvo tiesiai į marą?

— Aš neturiu laiko, — pasakė Badris. — Jau buvau ten šeštadienį ir sekmadienį. — Jis vėl pradėjo spausdinti, pirštai be paliovos krutėjo ant antklodės. — Ne, šitaip negali būti.

Slaugė sugrįžo su nauja lašelinės talpa.

— O, gerai, — ištarė Badris. Jo veidas atsipalaidavo, išraiška sušvelnėjo, tarytum didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo krūtinės. — Aš nežinau, kas atsitiko. Man taip siaubingai skaudėjo galvą.

Jis užsimerkė ir, slaugei net nespėjus prijungti lašelinės prie kaniulės, tylutėliai užknarkė.

Slaugė išlydėjo Danvortį iš palatos.

— Jeigu pabudęs jis vėl imtųsi jūsų šauktis, kur galėčiau jus surasti? — paklausė.

Danvortis davė jai savo telefono numerį.

— Gal galite tiksliai prisiminti, ką jis kalbėjo? — pasiteiravo, plėšdamas nuo savęs apsauginę aprangą. — Kol dar nebuvau atėjęs?

— Jis be paliovos šaukėsi jūsų, tvirtino privaląs jus surasti, nes turįs pasakyti jums kai ką labai svarbaus.

— Ar jis kalbėjo ką nors apie žiurkes? — paklausė Danvortis.

— Ne. Tik kartą pasakė, kad reikia surasti Kareną… ar Kateriną…

— Kivriną.

Ji linktelėjo.

— Taip. Štai ką jis pasakė: „Privalau surasti Kivriną. Ar laboratorija atidaryta?” O paskui dar užsiminė kažką apie avinėlį, bet apie žiurkes, man rodos, nesakė nieko. Tiesa, dažniausiai išvis neįmanoma suprasti, ką jis kalba.

Danvortis išmetė į šiukšlių dėžę impregnuotas pirštines.

— Norėčiau, kad užrašinėtumėte viską, ką jis sakys. Nesuprantamas dalis galite praleisti, — skubiai pridūrė, kol ji nespėjo paprieštarauti. — Bet visa kita užrašykite. Grįšiu pavakary.

— Pamėginsiu, — pažadėjo slaugė. — Bet dažniausiai jis vapalioja kažkokius niekus.

Danvortis nulipo žemyn. Taip, daugiausia Badris vapalioja niekus, tai tik kliedesys, kuris nieko nereiškia. Vis dėlto jis išskubėjo į lauką, nusiteikęs pasigauti taksi. Norėjo kuo skubiau grįžti į Baliolą, pasikalbėti su Endriusu — ir kad šis kaip įmanoma greičiau perskaitytų taško rodmenis.

„Šitaip negali būti”, — nuolat kartojo Badris. Reikia manyti, turėjo omeny laiko paklaidą — ką daugiau? Ar įmanoma, kad, šifruodamas skaičius, jis suklydo? Kad tik iš pradžių pamanė, jog laiko paklaida — vos keturios valandos, o paskui įsitikino, kad… Kokia gi ta paklaida? Ketveri metai? O gal dvidešimt aštuoneri?

— Greičiau pateksite ten, kur jums reikia, jei eisite pėsčias, — kažkas pasakė. Tai buvo tas pats paauglys, juodu pleistru aplipintu veidu. — Jei laukiate taksi, stypsosite čia ištisą amžinybę. Visus taksi rekvizavo kraugerė vyriausybė.

Jis mostelėjo į taksi, kaip tik privažiuojantį prie nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus durų. Šoniniame automobilio lange puikavosi NSA plakatas.

Danvortis padėkojo vaikinukui ir nužingsniavo atgal į Baliolą. Vėl drengė lietus; Danvortis žingsniavo sparčiai, vildamasis, kad Endriusas jau bus paskambinęs, kad jis jau važiuoja. „Eikite, tuojau pat pakvieskite poną Danvortį, — sakė Badris. — Paskubėkite. Kažkas negerai”. Akivaizdu, kad jo atmintyje atsigamino visa tai, ką jis veikė iškart po to, kai nustatė tašką, kai, neužsimetęs net palto, per lietų tekinas pasileido į „Avinėlį ir kryžių” kviesti Danvorčio. „Šitaip negali būti”, — štai dar ką sakė jis.

Protekine Danvortis įveikė kiemą ir užbėgo laiptais į savo butą. Jis baiminosi, kad per varpų gaudesį ponia Teilor galėjo neišgirsti telefono, bet, kai atidarė duris, išvydo varpininkus su kaukėmis ant veidų, ratu stovinčius svetainėje iškeltomis rankomis ir suglaustais delnais, lyg ko maldautų iš aukštybių. Vienas po kito jie ritmingai nuleisdavo rankas priešais save ir sulenkdavo kelius — iškilmingoje tyloje.

— Skambino pono Besingeimo patarnautojas, — prašneko ponia Teilor pritūpdama ir vėl išsitiesdama. — Sakė, kad, jo nuomone, ponas Besingeimas tikriausiai išvykęs kažkur į Škotijos kalnus. O ponas Endriusas prašė, kad jam perskambintumėte. Jis skambino ką tik.

Danvortis tučtuojau paskambino tarpmiestine linija; jį užplūdo milžiniškas palengvėjimas. Laukdamas, kol Endriusas atsilieps, stebėjo tą keistą nebylų šokį, nelabai sėkmingai stengdamasis perprasti kokią nors veiksmų tvarką. Atrodė, kad ponia Teilor tūpčioja daugmaž sistemingai, bet įžvelgti kokį nors ritmą kitų nusilenkimuose jam taip ir nepavyko. Stambioji moteris, ponia Piantini, patyliukais skaičiavo susikaupusi taip, kad tarp antakių susimetė raukšlė.

— Gavau jums leidimą įvažiuoti į karantino teritoriją. Kada atvykstate? — prapliupo Danvortis iš karto, kai tik laborantas pakėlė raąelį.

— Štai kokie dalykėliai, pone… — atsakė Endriusas. Vaizdas ekrane jau buvo, bet toks drumstas, kad veido išraiškos niekaip neįžiūrėsi. — Nemanau, kad man verta važiuoti. Pažiūrėjau žinias, pone, prisiklausiau apie tą karantiną. Sako, kad indiškasis gripas — itin pavojingas.

— Jums nė nereikės susidurti su ligoniais, — užtikrino Danvortis. — Pasirūpinsiu, kad jus nuvežtų tiesiai į Brasenozės laboratoriją. Jums negrės nė menkiausias pavojus. Taško rodmenis perskaityti būtina — tai labai svarbu.

— Sutinku pone, bet per žinias sakė, kad užkratą galėjo paskleisti ir Universiteto šildymo sistema.

— Šildymo sistema? — nepatikėjo savo ausimis Danvortis. — Universitete jokios bendros šildymo sistemos išvis nėra, o kiekvieno atskiro fakulteto vamzdžiams — daugiau nei šimtas metų, jie net šildyti nebepajėgia, ką jau kalbėti apie kokius nors užkratus.

— Varpininkai visi it vienas grįžtelėjo ir sužiuro į jį, bet jų judesių ritmas nesutriko nė akimirkai. — Infekcija visiškai niekaip nesusijusi su šildymo sistema. Kaip ir su Indija ar Dievo rūstybe. Tai Pietų Karolinos kilmės virusas. Vakcina jau pakeliui į čia. Jums negresia joks pavojus.

Endriusas neatrodė įtikintas.

— Vis dėlto, pone, — atkakliai laikėsi savo jis, — nemanau, kad būtų labai protinga kaip tik dabar važiuoti pas jus.

Varpininkai staiga liovėsi tūpčioję.

— Atleiskite, — tarstelėjo ponia Piantini, ir jie pradėjo iš pradžių.

— Taško rodmenis perskaityti būtinai reikia. Mes išsiuntėme istorikę į 1320-uosius ir iki pat šiol nežinome, su kokia laiko paklaida ji susidūrė. Aš pasirūpinsiu, kad jums sumokėtų papildomai už darbą kenksmingomis sveikatai sąlygomis… — Vos tai ištaręs, Danvortis išsyk susizgribo pasirinkęs klaidingą taktiką. — Galiu pasirūpinti, kad dirbtumėte išvis izoliuotas, galėsite visą laiką vilkėti SAA arba…

— Galėčiau perskaityti taško rodmenis ir čia, — pasakė Endriusas. — Paprašykite vienos mano draugės, ji sureguliuos priėjimo ryšį. Ji — studentė, mokosi Šresberyje. — Jis valandėlę patylėjo. — Tai ir viskas, kuo galiu jums padėti. Atleiskite.

— Atleiskite, — pakartojo ponia Piantini.

— Ne ne, dabar tu skambini antruoju, — ėmė aiškinti ponia Teilor. — Du — trys — judesys aukštyn, trys keturi — judesys žemyn, tada trūkteli pirmoji. Visąlaik žiūrėk į kitus varpininkus, ne į grindis. Vienas, du — pradedame! — Ir jie vėl leidosi šokti savo nebylų minuetą.

— Aš tiesiog negaliu rizikuoti, — pasakė Endriusas.

Aišku kaip dieną: jo perkalbėti nebepavyks.

— Kuo vardu ta jūsų draugė Šresberyje? — paklausė Danvortis.

— Polė Vilson. — Endriuso balse skambėjo labai jau aiškus palengvėjimas. Jis padiktavo Danvorčiui telefono numerį. — Pasakykite, kad jums reikia nuotolinio perkėlimo rodmenų, užklausimo kodo ir jungiamosios grandies duomenų perdavimui. Man skambinkite šituo pačiu numeriu. — Jis buvo jau bededąs ragelį.

— Palaukite! — sušuko Danvortis. Varpininkai priekaištingai sužiuro į jį. — Kokia gali būti maksimali laiko paklaida, perkeliant žmogų į 1320-uosius?

— Net nenutuokiu, — nė nesusimąstęs atsakė Endriusas. — Laiko paklaidą prognozuoti labai sunku. Pernelyg daug ją lemiančių veiksnių.

— Pasakykite bent apytiksliai, — paprašė Danvortis. — Ar ji gali siekti dvidešimt aštuonerius metus?

— Dvidešimt aštuonerius metusi — Endriusas taip nuoširdžiai apstulbo, kad Danvortis išsyk pajuto šiokį tokį palengvėjimą. — Na… nemanau, kad tai įmanoma. Pastebėta tendencija, kad, į kuo tolesnę praeitį persikeli, tuo didesnės laiko paklaidos galima laukti, bet tas didėjimas neauga proporcingai. Daugiau galite sužinoti patikrinę parametrų duomenis.

— „Medievalis” išvis netikrino parametrų.

— Jie išsiuntė istoriką į praeitį, nepatikrinę parametrų? — Atrodė, kad Endriusą šitokia žinia gerokai pribloškė.

— Jie nepatikrino parametrų, jie neišbandė perkėlimų be žmogaus, neatliko jokių žvalgybinių bandymų, — išdrožė Danvortis. — Štai kodėl gyvybiškai svarbu tiksliai perskaityti taško koordinates. Norėčiau, kad padarytumėte man vieną paslaugą.

Endriusas kaipmat įsitempė.

— Ne, važiuoti čionai jums nereikės, — paskubomis tęsė Danvortis. — Jėzus turi visą perkėlimų vienoje vietoje įrangą Londone. Norėčiau, kad nuvažiuotumėte ten ir paleistumėte parametrų patikrą perkėlimui į 1320-ųjų gruodžio tryliktosios vidudienį.

— Kokios vietos koordinatės?

— Aš nežinau. Sužinosiu, kai nusigausiu į Brasenozę. Norėčiau, kad paskambintumėte man iš karto, kai tik nustatysite, kokia gali būti maksimali laiko paklaida. Ar galėsite tai padaryti?

— Taip, — atsakė Endriusas, nors jo balse vėl šmėstelėjo abejonė.

— Gerai. O aš paskambinsiu Polei Vilson. Nuotolinio perkėlimo rodmenys, užklausimo kodas ir jungiamoji grandis duomenų perdavimui. Paskambinsiu jums, kai tik ji nuvyks į Brasenozę ir sureguliuos visus nustatymus, — užbaigė Danvortis ir nutraukė ryšį anksčiau, nei Endriusas spėjo paprieštarauti.

Valandėlę jis laikė ragelį rankoje, stebėdamas varpininkus. Jų judesių eilės tvarka nuolat keitėsi, bet ponia Piantini, regis, nebeklydo.

Danvortis paskambino Polei Vilson ir perdavė Endriuso nurodymus. Kalbėdamas niekaip negalėjo atsikratyti minčių, kad ji galbūt, kaip ir Endriusas, prisižiūrėjo nesąmonių per žinias ir mirtinai išsigąs Brasenozės šildymo sistemos, bet ji iš karto sutiko.

— Man tik reikės nustatyti tinklų sąsają, — pasakė. — Susitiksime ten po trijų ketvirčių valandos.

Jis paliko varpininkus ir toliau tūpčioti keistame šokyje, o pats patraukė į Brasenozę. Lietus perstojo, gatvėse pasirodė kiek daugiau žmonių, nors parduotuvės beveik visos tebebuvo uždarytos. Kad ir kas buvo atsakingas už Karfakso varpus, jį, matyt, pakirto gripas, o gal dėl karantino jis visiškai pamiršo savo varpus. Mat šie atkakliai tebeskambino „Atnešk žibintą, Zanete Izabela”, nors tai galėjo būti ir „O Tannenbaum”.

Prie indiškų produktų bakalėjos stoviniavo trys piketuotojai, dar koks pustuzinis trypčiojo prie Brasenozės, laikydami vėliavą su didžiuliu užrašu — „LAIKO KELIONĖS — GRĖSMĖ SVEIKATAI”. Vieną jauną moterį Danvortis atpažino — ta pati greitosios pagalbos gydytoja.

Visa puokštė kaltųjų: šildymo sistemos, Europos Sąjunga ir laiko kelionės. Pandemijos metu tai buvo Amerikos biologinio karo programa ir oro kondicionieriai. Viduramžiais žmonės dėl epidemijų kaltindavo šėtoną bei kometų pasirodymą. Galima neabejoti: kai plačiai pasklis žinia, jog virusas atkeliavo iš Pietų Karolinos, apkaltinta bus JAV pietinių valstijų konfederacija arba pietietiškas keptas viščiukas.

Danvortis priėjo prie budinčiojo būdelės vartuose. Ant stalo galo stovėjo Kalėdinė eglutė su užtupdytu viršūnėje angelu.

— Turiu susitikti su studente iš Šresberio, ji žadėjo man sureguliuoti šiokią tokią ryšio įrangą, — pasakė jis budinčiajam. — Mums reikės į laboratoriją.

— Laboratorija paskelbta draudžiama zona, pone, — atsakė durininkas.

— Draudžiama zona?

— Taip, pone. Ji užrakinta, ir eiti ten neleidžiama niekam.

— Kodėl? Kas atsitiko?

— Dėl epidemijos pone.

— Dėl epidemijos?!

— Taip, pone. Turbūt bus geriausia, jei pasikalbėsite su ponu Gilkraistu, pone.

— Tai jau turbūt. Taip ir padarysiu. Pasakykite jam, kad aš čia ir kad man skubiai reikia įeiti į laboratoriją.

— Bijau, kad šiuo metu jo čia nėra.

— O kur jis?

— Manau, ligoninėje. Jis…

Danvortis nebelaukė, ką dar pasakys budintysis. Daugmaž pusiaukelėje jam staiga dingtelėjo, kad Polė Vilson liks laukti, net nenutuokdama, kur jis prašapo, o jau beveik pasiekęs ligoninę pagalvojo, kad Gilkraistas galėjo atsidurti čia todėl, kad pats pasigavo virusą.

Na ir gerai, kas jau kas, o jis tikrai to nusipelnė, dingtelėjo Danvorčiui, tačiau Gilkraistas sėdėjo laukiamajame sveikas ir gyvas, su NSA kauke ant veido, ir kaip tik raitojosi rankovę skiepui — slaugė jau laikė paruoštą švirkštą su preparatu.

— Jūsų budintysis man pasakė, kad uždraudėte įeiti į laboratoriją, — tarė Danvortis, įsibraudamas tarp Gilkraisto ir slaugės. — Bet man būtinai reikia ten patekti. Suradau laborantą, kuris gali per atstumą perskaityti taško rodmenis. Taigi, mums reikia sureguliuoti duomenų perdavimo įrangą.

— Bijau, kad tai neįmanoma, — atsakė Gilkraistas. — Laboratorija uždaryta karantino sąlygomis ir taip bus tol, kol paaiškės viruso kilmė.

— Viruso kilmė? — Danvortis nepatikėjo savo ausimis. — Virusas atkeliavo iš Pietų Karolinos.

— To tvirtinti užtikrintai negalėsime tol, kol negausime identifikacijos patvirtinimo. O kol kas, mano nuomone, užvis geriausia iki minimumo sumažinti Universitetui gresiantį pavojų, uždarant laboratoriją. O dabar, atleiskite, sesutė turi suleisti man imuninę sistemą stiprinančio preparato. — Jis jau buvo besibraunąs pro Danvortį pas slaugę.

Danvortis ištiesęs ranką jį sulaikė.

— Kokį pavojų?

— Visuomenė išreiškė pakankamai aiškų susirūpinimą dėl to, kad virusas galėjo prasiskverbti per tinklą.

— Visuomenė? Ar turite omeny tuos avigalvius, kurie mosuoja vėliava prie jūsų fakulteto vartų? — suriko Danvortis.

— Čia ligoninė, pone Danvorti, — subarė jį slaugė. — Malonėkite nerėkauti.

Danvortis nekreipė į ją dėmesio.

— Visuomenė išreiškė, pasak jūsų, „pakankamai aiškų susirūpinimą” ir dėl to, kad virusas pasklido dėl pernelyg liberalių imigracijos įstatymų, — pareiškė jis. — Gal ketinate tuo pačiu pradėjimu dar ir atsiskirti nuo Europos Sąjungos?

Gilkraistas piktai kilstelėjo smakrą, palei nosį įsirėžusios raukšlės buvo matyti net per kaukę.

— Kadangi esu laikinai einantis dekano pareigas, mano pareiga ir atsakomybė reikalauja veikti Universiteto labui. O mūsų padėtis bendruomenėje, kaip, manau, pats puikiausiai žinote, tiesiogiai priklauso nuo palankios miesto gyventojų nuomonės. Taigi, giliu mano įsitikinimu, užvis geriausia šiuo metu — numaldyti visuomenės baimes, uždarant laboratoriją tol, kol gausime tiksliai nustatytą viruso sekvenciją. Jeigu paaiškės, kad virusas — tikrai kilęs iš Pietų Karolinos, tuomet, savaime suprantama, laboratoriją nedelsdami vėl atidarysime.

— O kas tuo tarpu bus su Kivrina?

— Jeigu negalite susilaikyti nerėkęs, — pagrasino slaugė, — turėsiu pasiskųsti daktarei Arens.

— Nuostabu. Bėkite ir pakvieskite ją, — atrėžė Danvortis. — Aš tik noriu paaiškinti ponui Gilkraistui, kad jis rizikuoja smarkiai apsijuokti. Sis virusas niekaip negalėjo prasismelkti per tinklą.

Slaugė apsisuko ir išpoškino lauk.

— Jeigu jūsų protestuotojams nepakanka išsilavinimo perprasti fizikos dėsnius, — putojo Danvortis, — jie tikrai turėtų suprasti bent jau tokį paprastą faktą: mes atlikome perkėlimą per plyšį. Tinklas atsivėrė į vieną pusę — į 1320-uosius, o ne iš jų. Taigi, iš praeities pas mus išvis niekas negalėjo patekti.

— Tokiu atveju panelei Engl negresia joks pavojus ir ji gali ramiai palaukti, kol bus nustatyta sekvencija.

— Negresia joks pavojus? Juk jūs net nežinote, kur ji atsidūrė!

— Jūsų laborantas užfiksavo tašką; sprendžiant pagal preliminarius rodmenis, perkėlimas pavyko sėkmingai, laiko paklaida — minimali, — atsakė Gilkraistas. Jis vėl užsiraitojo rankovę ir skrupulingai užsisegė rankogalio sagą. — Man visiškai pakanka žinoti, kad panelė Engl yra ten, kur ir turėtų būti.

— O man — nepakanka. Ir nenurimsiu tol, kol neįsitikinsiu, kad Kivrina sėkmingai pasiekė paskirties tašką.

— Kaip matau, teks dar kartą jums priminti, kad už panelę Engl atsakau aš, o ne jūs, pone Danvorti. — Jis apsivilko paltą. — Ir privalau elgtis taip, kaip man atrodo geriausia.

— Ir jūs manote, kad geriausia — uždaryti laboratoriją, paskelbti ją esant karantino zona ir šitaip įsiteikti saujelei protestuojančių nevisapročių? — su kartėliu pasakė Danvortis. — Beje, toji pati visuomenė išreiškė „pakankamai aiškų susirūpinimą” ir dėl to, kad virusas gali būti Dievo bausmė. Tad kaip numaldysite šią nuomonę? Kaip išsaugosite taip manančiųjų palankią nuomonę apie save? Gal imsitės deginti ant laužo kankinius?

— Manau, kad tokios jūsų pastabos mane įžeidžia. Taip pat mane piktina nuolatiniai jūsų bandymai kištis į tai, kas yra visiškai ne jūsų reikalas. Jau iš pat pradžių jūs kaip išmanydamas kaišiojote pagalius „Medievaliui” į ratus, kad tik laiko kelionės jam taip ir liktų neprieinamos. Dabar jūs lygiai taip pat pasiryžęs sugriauti mano autoritetą. Norėčiau dar kartą jums priminti, kad, ponui Besingeimui išvykus, Istorijos fakulteto dekano pareigas einu aš, taigi…

— Jūs — ne laikinas dekanas, o tik bukas, pasipūtęs, toliau savo nosies nematantis kvailys, kuriam nieku gyvu nebuvo galima patikėti „Medievalio”, jau nekalbant apie Kivrinos saugumą!

— Nematau prasmės toliau tęsti šį pokalbį, — pareiškė Gilkraistas. — Laboratorija uždaryta — ir liks uždaryta tol, kol gausime patvirtintą viruso sekvenciją. — Tai taręs, jis išspūdino lauk.

Danvortis jau buvo bepuoląs jam iš paskos ir vos neįsirėžė į Merę. Ji vilkėjo apsauginę aprangą ir peržiūrinėjo kažkokį aplanką.

— Nepatikėsi, ką dabar iškrėtė Gilkraistas, — prapliupo Danvortis. — Keli piketuotojai įtikino jį, kad virusas prasismelkė per tinklą tad jis uždarė laboratoriją!

Merė nieko neatsakė, net nepakėlė akių nuo aplanko.

— Badris šįryt pasakė, kad laiko uždelsimo duomenys niekaip negali būti teisingi. Kartojo ir kartojo: „Kažkas negerai”.

Merė išsiblaškiusi dirstelėjo į jį ir vėl įniko į aplanką.

— Susitariau su vienu laborantu, kad jis per atstumą perskaitytų Kivrinos taško rodmenis, bet tasai Gilkraistas užtrenkė duris man prieš nosį, — putojo Danvortis. — Privalai pasikalbėti su juo. Pasakyti jam, kad viruso kilmė nustatyta, kad jis tikrai atėjo iš Pietų Karolinos.

— Jis ne iš ten.

— Ką nori tuo pasakyti? Ar jau gavai sekvencijas?

Merė papurtė galvą.

— PGC surado savo laborantę, ji vis dar atlieka sekvencijos tyrimus. Bet preliminarūs rezultatai leidžia tvirtinti, kad mūsuose — ne Pietų Karolinos virusas. — Merė pažvelgė į jį. — Bet aš ir šiaip žinau, kad mus užklupo kažkas kita. — Ji vėl nudelbė akis į aplanką. — Mirtingumo nuo Pietų Karolinos viruso procentas lygus apskritam nuliui.

— Ką tai reiškia? Ar kas nors atsitiko Badriui?

— Ne, — atsakė ji, užversdama aplanką ir prispausdama prie krūtinės. — Beverlei Bryn.

Danvortis tik suklapsėjo akimis. Laukė, kad ji pasakys: Latimerui.

— Tai moteriai su violetiniu skėčiu. — Merės balsas skambėjo piktai. — Ji mirė — ką tik.