Pasaulio pabaigos knyga

1

Ponas Danvortis pravėrė duris į laboratoriją, ir jo akiniai tą pat akimirką aprasojo.

— Pavėlavau? — paklausė jis skubiai nusiimdamas akinius ir prisimerkęs stebeilydamas į Merę.

— Uždaryk duris, — atsiliepė ji. — Per tą klaikų kalėdinių varpų tilindžiavimą net negirdžiu, ką sakai.

Danvortis uždarė duris, bet „O, susirinkite visi tikintieji…” gausmas vis vien įkyriai smelkėsi vidun.

— Bene pavėlavau? — pakartojo jis.

Merė papurtė galvą.

— Jei ką ir pražiopsojai, tai nebent Gilkraisto prakalbą.

Ji atsilošė kėdėje, leisdama Danvorčiui prasibrauti pro ją į siaurą stebėjimo zoną. Ji buvo nusivilkusi paltą, nusiėmusi vilnonę skrybėlaitę ir sukrovusi viską drauge su didžiuliu, paketų prigrūstu pirkinių maišu ant vienintelės laisvos kėdės. Žili jos plaukai styrojo į visas puses, tarsi ji, po to, kai nusiėmė skrybėlaitę, būtų bandžiusi juos papurenti.

— Labai jau ilga prakalba apie „Medievalio” mergelės kelionę laiku, — pridūrė ji. — Ir dar apie tai, kaip Brasenozės fakultetas nuo šiol pelnytai užims ryškiausio brangakmenio vietą istorijos karūnoje. Vis dar lyja?

— Taip, — atsakė jis, šerpe valydamasis akinius. Paskui užsikabino lenktus vielinių akinių kojelių galus už ausų ir patraukė prie plonytės stiklinės pertvaros užmesti akį į tinklą. Pačiame laboratorijos centre riogsojo sudaužytas vežimas, jį supo išvartyti medžių kamienai ir medinės dėžės. Virš viso šito kabojo apsauginės tinklo klostės, iškarstytos lyg koks perregimas parašiutas.

Prie vieno kamienų stovėjo Kivrinos vadovas Latimeras, jis atrodė dar labiau susenęs ir sukiužęs nei paprastai. Greta konsolės trypčiojo Montoja — apsitempusi džinsais ir tokia striuke, kuri nepadarytų gėdos jokiam teroristui, ji nekantriai dirsčiojo į elektroninį rankinį laikrodį. Badris sėdėjo priešais valdymo pultą maigydamas klavišus ir susiraukęs dėbčiodamas į displėjaus ekranus.

— O kur Kivrina? — paklausė Danvortis.

— Aš jos nemačiau, — atsakė Merė. — Bet eikš čionai, prisėsk. Pagal tvarkaraštį plyšys neturėtų atsidaryti iki vidurdienio, ir aš smarkiai abejoju, ar jie tuoj pat ją ir išsiųs. Ypač jei Gilkraistui šaus į galvą rėžti dar vieną kalbą.

Ji perkėlė paltą ant savo kėdės atlošo, o paketų prigrūstą parduotuvės krepšį pastatė ant grindų prie kojų.

— Vis dėlto nuoširdžiai tikiuosi, kad neteks prakarksoti čia ištisą dieną, — pridūrė. — Trečią valandą metro stotyje privalau pasitikti savo antros eilės vaikaitį, Koliną. Jis atvažiuoja metro traukiniu.

Ji kibo raustis parduotuvės krepšyje.

— Mano dukterėčia Deirdra šventėms susiruošė į Kentą ir paprašė manęs pasirūpinti Kolinu. Labai tikiuosi, kad lietus nemerks mūsų visą tą laiką, kol jis viešės čia, — kalbėjo ji, vis dar rausdamasi krepšyje. — Jam dvylika metų, nuostabus berniukas, labai gabus, nors jo žodynas toks klaikus, kad nors ausis užsikimšk. Visa kas jam arba „kraupas”, arba „apokaliptiška”. O dar Deirdra leidžia jam kimšti saldumynus pilna burna.

Jai niekaip nesisekė kažko išknisti iš krepšio.

— Štai ką nupirkau jam Kalėdoms. — Galų gale ji ištraukė siaurą, raudonais ir žaliais dryžiais išmargintą dėžutę. — Tikėjausi prieš ateidama čionai apsirūpinti visais pirkiniais, bet lietus kliokė kaip iš kiauro vamzdžio, be to, ir tas klaikias kompiuterines kalėdines giesmes, kuriomis užtvindyta visa Didžioji gatvė, galiu ištverti tik nedidelėmis porcijomis.

Ji atidarė dėžutę ir išlankstė audinį.

— Nenutuokiu, ką šiomis dienomis dėvi dvylikamečiai berniokai, bet šalikai juk nešiojami visais laikais, ar nemanai taip, Džeimsai? Džeimsai!

Tuščiu, nereginčiu žvilgsniu dėbsojęs į monitorių ekranus, jis staiga krūptelėjo ir atsisuko.

— A? Ką?

— Sakau, kad berniukams Kalėdų dovanai šalikas turėtų tikti visais laikais, kaip manai?

Jis dirstelėjo į išlankstytą šaliką, pakištą jam po nosimi pasižiūrėti. Tamsiai pilka, languota vilnonė skara. Jis pats, būdamas vaikas, būtų veikiau kritęs negyvas, nei sutikęs ryšėti tokį šaliką, o juk nuo jo vaikystės prabėgo jau penkiasdešimt metų.

— Taip, — tarstelėjo jis ir vėl nusigręžė į stiklinę pertvarą.

— Kas yra, Džeimsai? Kas nors negerai?

Latimeras paėmė nedidukę, žalvariu kaustytą dėžutę ir suglumęs apsidairė, tarsi būtų staiga užmiršęs, ką su ta dėžute ketino daryti. Montoja eilinį kartą nekantriai dirstelėjo į laikrodį.

— O kur nelabasis nešioja Gilkraistą? — paklausė Danvortis.

— Nuėjo štai ten, — atsakė Merė, rodydama duris tolimajame tinklo gale. — Iš pradžių rėžė kalbą apie „Medievalio„ reikšmę istoriniame kontekste, paskui persimetė keliais žodžiais su Kivrina, palaukė, kol laborantas šį tą patikrino, o paskui su Kivrina pasišalino už anų durų. Tikriausiai juodu vis dar ten, jis padeda jai ruoštis.

— Padeda jai ruoštis… — sumurmėjo Danvortis.

— Džeimsai, gal vis dėlto ateisi čionai, prisėsi ir pasakysi, kas tau užkliuvo? — sukruto Merė, grūsdama vilnonį šaliką atgal į dėžutę, o šią mėgindama sutalpinti atgal į krepšį. — O kur tave patį taip ilgai nešiojo? Kai atvykau, net neabejojau, kad tave jau rasiu čia. Šiaip ar taip, juk Kivrina — tavo mylimiausia mokinė.

— Bandžiau susisiekti su Istorijos fakulteto dekanu, — atsakė Danvortis, neatitraukdamas žvilgsnio nuo displėjų ekranų.

— Besingeimu? O aš maniau, kad jis Kalėdų atostogoms kažkur išgaravęs.

— Taigi, kad jo nėra, o Gilkraistas apsisuko taip, kad laikinai einančiuoju dekano pareigas, kol tikrasis dekanas atostogauja, paskirtų jį ir jis galėtų laiko keliautojams atverti Viduramžius. Jis anuliavo jiems priskirtą draudžiamąjį, dešimtą, pavojingumo lygį ir kiekvienam amžiui nustatė tokį lygį, koks jam šovė į galvą. Ar žinai, kiek pavojingumo balų atiteko keturioliktajam amžiui? Šeši. Šeši! Jei Besingeimas būtų čia, jis nieku gyvu šito nebūtų leidęs! Tačiau jo neįmanoma niekur rasti. — Danvortis viltingai pažvelgė į Merę. — O gal tu netyčia žinai, kur jis galėjo prašapti?

— Ne, — atsakė ji. — Man rodos, išsitrenkė kažkur į Škotiją.

— Kažkur į Škotiją, — su kartėliu pakartojo jis. — O tuo tarpu Gilkraistas, pasinaudojęs proga, siunčia Kivriną į amžių, kuris neabejotinai yra dešimto pavojingumo lygio, kuriame klesti skrofuliozė bei maras ir ant laužo sudeginama Žana d‘Ark.

Jis dėbtelėjo į Badrį. Šis kaip tik kažką kalbėjo į valdymo pulto mikrofoną.

— Minėjai, Badris atliko bandymus. O kokie buvo tie bandymai? Patikrino koordinates? Sukūrė lauko projekciją?

— Aš nežinau. — Ji atsainiai mostelėjo į ekranus, kuriuose be paliovos mainėsi matricos ir skaičių stulpeliai. — Juk aš — gydytoja, ne laborantė. Bet man pasirodė, kad laborantą pažįstu. Juk jis — iš Baliolo, ar ne?

Danvortis linktelėjo.

— Jis — geriausias laborantas visame Baliole, — atsakė, stebėdamas Badrį, kuris protarpiais spustelėdavo tai vieną, tai kitą valdymo pulto klavišą, neatitraukdamas žvilgsnio nuo be paliovos besikeičiančių rodmenų. — Visi Naujosios Kolegijos laborantai išsilakstė atostogų, tad Gilkraistas jau buvo sumąstęs pasitelkti pirmametį asistentą, kuris savarankiškai dar nė karto nėra perkėlęs per plyšį žmogaus. Pirmametį asistentą — vadovauti nuotoliniam perkėlimui! Bet man pavyko įkalbėti jį pasikviesti Badrį. Jei jau negaliu išvis sutrukdyti šitam perkėlimui, bent galiu pasirūpinti, kad jį atliktų kompetentingas laborantas.

Badris valandėlę susiraukęs stebeilijo į ekraną, paskui išsitraukė iš kišenės matuoklį ir nupėdino vežimo link.

— Badri! — šūktelėjo Danvortis.

Badris visiškai niekaip neparodė, kad būtų jį išgirdęs. Žingsniavo perimetru aplink kamienų bei dėžių sankaupą, įdėmiai žvelgdamas į matuoklį. Paskui šiek tiek stumtelėjo vieną dėžių į kairę.

— Jis tavęs negirdi, — pasakė Merė.

— Badri! — užbaubė Danvortis. — Man reikia su tavim pasikalbėti!

Merė jau buvo atsistojusi.

— Sakau tau, jis tavęs negirdi, Džeimsai, — pakartojo. — Pertvara izoliuoja bet kokius garsus.

Badris tarstelėjo kažką Latimerui, kuris vis dar tebelaikė rankoje žalvariu kaustytą dėžutę. Latimeras atrodė visai suglumęs. Badris paėmė iš jo dėžutę ir padėjo ant kreida nubrėžtos žymės.

Danvortis apsidairė mikrofono. Bet taip ir neišvydo.

— Tai kaip jūs girdėjote Gilkraisto prakalbą? — paklausė jis Merės.

— Gilkraistas paspaudė mygtuką ten, viduje, — atsakė ji, rodydama plokštelę sienoje, įtaisytą greta tinklo.

Badris jau vėl sėdėjo prie valdymo pulto ir kalbėjo į šio mikrofoną. Apsauginės tinklo klostės pradėjo leistis į vietą. Badris dar kažką pasakė, ir jos vėl pakilo ten, kur buvusios.

— Liepiau Badriui viską patikrinti ir pertikrinti — tinklą, asistento apskaičiavimus, žodžiu, absoliučiai viską, — pasakė Danvortis.

— Ir nutraukti plyšio atidarymo procesą tą pat akimirką, kai suras kokią nors klaidą, nesvarbu, ką čiulbėtų Gilkraistas.

— Gali neabejoti: Gilkraistas ir pats nieku gyvu nerizikuos Kivrinos saugumu, — pasišiaušė Merė. — Jis saikstėsi ėmęsis visų įmanomų atsargumo priemonių…

— Visų atsargumo priemonių! Nei jis atliko žvalgybinius bandymus, nei tikrino parametrus. Mes „Dvidešimtame amžiuje” ištisus dvejus metus vargome su bandymais be žmonių, kol pagaliau ryžomės išsiųsti pirmąjį žmogų. O jis tokiais dalykais išvis nesiteikė pasirūpinti. Badris sakė jam, jog būtina atidėti perkėlimą tol, kol jis atliks bent vieną tokį bandymą — ir ką manai? Perkėlimo datą jis tik dviem dienomis paankstino! Tas žmogėnas absoliučiai nekompetentingas!

— Bet jis juk paaiškino, kodėl perkėlimo datai taip svarbu rinktis šią dieną, — vis dar laikėsi savo Merė. — Iš jo kalbos tai buvo lyg ir visiškai aišku. Jis tvirtino, kad keturioliktojo amžiaus žmonės į kalendorines datas išvis nekreipė dėmesio — išskyrus sėjos bei pjūties laiką ir bažnytinius šventadienius. Jis tvirtino, esą tokių švenčių užvis daugiausia apie Kalėdas, štai kodėl „Medievalis” ir nusprendęs išsiųsti Kivriną tuojau pat: pasinaudodama šventosiomis Advento dienomis, ji galėsianti tiksliai išsiaiškinti savo padėtį laike, kas padės jai nesusipainioti ir prisistatyti prie plyšio tiksliai gruodžio dvidešimt aštuntąją.

— Priežastis, dėl kurios jis nori išsiųsti ją dabar pat, — anaiptol ne Adventas ir ne kokios nors šventės, — atkirto Danvortis, nenuleisdamas akių nuo Badrio, kuris, suraukęs antakius, vėl baksnojo tai vieną, tai kitą klavišą. — Lygiai taip pat sėkmingai jis galėjo išsiųsti ją ir kitą savaitę, o susitikimui paskirti Trijų Karalių dieną. Galėjo sugaišti kad ir ištisą pusmetį eksperimentuodamas su perkėlimais be žmonių, o paskui išsiųsti ją su laiko paklaida. Bet jis skubinasi perkelti Kivriną kaip tik dabar — tik dėl to, kad Besingeimas išvykęs atostogų ir negalijo sustabdyti.

— O Dievulėliau, — aiktelėjo Merė. — Zinai, man ir pačiai pasirodė, kad jis su šiuo projektu lekia kaip įkirptas. Kai pasakiau jam, kiek laiko turiu laikyti Kivriną izoliatoriuje, bandė įkalbėti mane, kad išleisčiau ją anksčiau. Teko aiškinti, kad skiepai tampa veiksmingi ne iš karto.

— Susitikimui paskiriama gruodžio dvidešimt aštuntoji… — su kartėliu tęsė Danvortis. — Ar žinai, kokia tai šventa diena? Nekaltųjų kūdikių skerdynių šventė. Turint omeny, kaip organizuojamas perkėlimas, šitoks pavadinimas gali pasirodyti esąs netgi labai taiklus.

— O kodėl tu negali priversti jų pakeisti planus? — paklausė Merė. — Juk gali uždrausti Kivrinai išvykti, argi ne taip? Šiaip ar taip, jos vadovas — tu.

— Ne, — atsakė jis. — Ne aš. Ji studijuoja Brasenozėje. O jos kurso vadovas — Latimeras. — Rankos mostelėjimu jis parodė Latimerą, kuris vėl laikė rankoje žalvariu kaustytą dėžutę ir bukai dėbsojo į ją. — Baliole ji tik lankėsi — prašė manęs, kad pamokyčiau ją neoficialiai.

Jis pasisuko ir nereginčiomis akimis užsižiūrėjo į grūdinto stiklo pertvarą.

— Aš ir sakiau jai, kad keliauti ji jokiu būdu negali.

Kivrina susirado jį, vos pradėjusi mokytis universitete, dar pirmame kurse.

— Noriu keliauti į Viduramžius, — tiesiai pareiškė ji.

Ji buvo ne daugiau kaip pusantro metro ūgio, šviesūs plaukai — supinti į kasas. Atrodė dar nepakankamai didelė, kad paleistum vieną eiti per gatvę.

— Tai neįmanoma, — atsakė jai tada Danvortis, ir tai buvo jo pirmoji klaida. Reikėjo iš karto siųsti ją atgal į „Medievalį”, tegul šnekasi apie tai su savo kurso vadovu. — Viduramžiai keliautojams uždaryti. Pavojingumo lygis — dešimt balų.

— Dešimtas lygis — pernelyg aukštas, — atsakė Kivrina. — Ponas Gilkraistas tvirtina, kad dešimties balų Viduramžiai tikrai nenusipelnė. Pasak jo, dar metai kiti tyrinėjimų — ir dešimtas lygis jiems tikrai bus panaikintas. Skiriant dešimt balų, buvo atsižvelgta į amžininkų mirtingumo lygį, o šį lėmė blogas maitinimasis ir padoresnės medicininės priežiūros stoka. Tačiau istorikui, pasiskiepijusiam nuo to meto ligų, pavojingumo lygis tikrai nebus toks aukštas. Ponas Gilkraistas ketina kreiptis į Istorijos fakultetą, kad iš naujo įvertintų pavojingumo lygį, o paskui atidaryti bent dalį keturioliktojo amžiaus tyrinėtojams.

— Netelpa galvoj, kad Istorijos fakultetas kada nors galėtų atverti amžių, kuriame ne tik siautė Juodoji Mirtis bei cholera, bet dar ir vyko Šimto metų karas, — atsakė Danvortis.

— Bet vis dėlto jie gali leisti ten keliauti, o jei taip ir atsitiks, aš būtinai noriu ten apsilankyti.

— Tai visiškai neįmanoma, — atkakliai spyriojosi Danvortis. — Net jeigu jiems šautų į galvą atverti keturioliktąjį amžių, „Medievalis” nieku gyvu nesiųs ten moters. Tuo laikotarpiu moteris, keliaujanti be jokios palydos, buvo neregėtas negirdėtas dalykas. Nebent pačių žemiausiųjų klasių moterims pasitaikydavo klajoti vienoms — ir jos paprastai tapdavo lengvu grobiu pirmam pasitaikiusiam žmogui ar žvėriui. Tuo tarpu aukštuomenės ar dar tik besiformuojančios viduriniosios klasės moterį visada lydėdavo tėvas, vyras ar tarnai, neretai — ir visi trys iš karto. O net jei tu nebūtum moteris, juk dar nesi net baigusi universiteto. Keturioliktasis amžius — pernelyg pavojingas, kad „Medievalis” imtųsi bent svarstyti galimybę siųsti ten studentą, tegul ir paskutiniojo kurso. Jei ką nors ir išleistų, tai nebent tik patyrusį istoriką.

— Keturioliktasis amžius — nėmaž ne pavojingesnis už dvidešimtąjį, — atrėmė Kivrina. — Iprito dujos, automobilių avarijos, elektroniniai nusitaikymo prietaisai… Keturioliktame amžiuje niekas bent jau nemunes bombos man ant galvos. O kas gali pasigirti esąs tikras Viduramžių specialistas? Tiesioginės patirties neturi niekas, o jūsų „Dvidešimtojo amžiaus” istorikai čia, Baliole, apie Viduramžius ir išvis nieko nenutuokia. Nelikę beveik jokių dokumentų, išskyrus nebent parapijų registrus bei mokesčių sąrašus, o kaip tuo metu iš tikrųjų gyveno žmonės — šito nežino niekas. Štai kodėl noriu ten nukeliauti. Noriu kuo daugiau sužinoti apie keturioliktojo amžiaus žmones: kokie jie buvo, kaip gyveno. Tad ar padėsite man?

Galų gale jis vis dėlto pasakė:

— Tikriausiai apie tai tau reikėtų pasikalbėti su savo vadovu „Medievalyje”.

Bet buvo per vėlu.

— Aš jau kalbėjausi su jais, — atsakė ji. — Apie Viduramžius jie irgi ničnieko nenutuokia. Turiu omeny — nieko, kas galėtų praversti praktiškai. Ponas Latimeras moko mane senosios anglų kalbos, tačiau visa, ką jis gali man pasakyti — tai tik būdvardinis galūnių kaitymas ir balsių virtimas kitomis. Kalbėti rišliais sakiniais jis manęs taip ir neišmokė.

— O man reikia perprasti kalbą ir papročius, — tęsė ji, pasilenkdama virš Danvorčio rašomojo stalo. — Noriu susipažinti su jų pinigais, mitybos tradicijomis ir visa kuo. Ar žinojote, kad jie net neturėjo lėkščių? Vietoj jų naudodavo plokščius duonos kepaliukus, vadinamąsias mančetes, kuriuos, suvalgę mėsą, sulaužydavo gabaliukais ir taip pat suvalgydavo. Privalau rasti ką nors, kas išmokytų mane visokių tokių dalykų — kad nepridaryčiau klaidų.

— Aš — dvidešimtojo amžiaus, bet ne Viduramžių specialistas. Štai jau keturiasdešimt metų prie Viduramžių nesu nė piršto prikišęs.

— Bet jūs bent jau žinote, ką aš turėčiau žinoti! Jei tik pasakytumėte, ko man reikia, aš kibčiau to ieškoti ir mokytis.

— O kodėl negalėtum kreiptis šiuo klausimu į Gilkraistą? — dar bandė šauti Danvortis, nors pats manė, kad Gilkraistas — kvailys per visą pilvą, ir dar labai savim patenkintas.

— Jis rūpinasi pakeisti pavojingumo lygio vertinimą, tad visiškai neturi laiko.

Tik kas jam iš to, jei pavojingumo balai Viduramžiams ir bus sumažinti, bet neturės žmogaus, kurį galėtų ten pasiųsti? — dingtelėjo Danvorčiui.

— Ar tau nešovė į galvą aplankyti tos profesorės amerikietės, Montojos? Ji kaip tik kasinėja radimvietę netoli Vitnio, argi ne taip? Kas jau kas, o ji tikrai turėtų ką nors žinoti apie Viduramžių papročius.

— Ponia Montoja irgi visiškai neturi laiko, ji per galvą verčiasi, ieškodama žmonių kasinėjimams Skendgeite. Nejaugi nesuprantate? Iš jų aš nepešiu jokios naudos. Jūs vienintelis galite man padėti.

Kaip kažin ką, tada jam derėjo pasakyti: „Vis dėlto jie — Brasenozės fakulteto darbuotojai, o aš — ne”, — tačiau, drauge su piktdžiugos pliūpsniu, jis pasijuto smarkiai pamalonintas išgirdęs patvirtinimą to, ką pats visąlaik ir manė: kad Latimeras — kretantis senis, Montoja — sužlugusi archeologė, o Gilkraistas visiškai nesugeba ugdyti istorikų. Jam sukilo ūpas pasinaudoti Kivrina tam, kad parodytų tiems iš „Medievalio”, kaip reikia dirbti.

— Aprūpinsime tave vertėju, — ėmė tada porinti jis. — Dar noriu, kad išmoktum bažnytinę lotynų kalbą, taip pat prancūzų kalbos normanų dialektą ir, be Latimero Viduramžių anglų, dar ir senąją vokiečių kalbą. — Vos jam prašnekus, ji iš kišenės išsitraukė pieštuką, užrašų knygutę ir ėmė skubiai skrebenti.

— Tau reikės praktinės žemės ūkio darbų patirties: teks išmokti melžti karvę, rinkti kiaušinius, auginti daržoves, — kalbėjo jis, lenkdamas pirštus. — Be to, tavo plaukai nepakankamai ilgi. Teks pavartoti specialų preparatą. Turėsi išmokti verpti — verpste, ne rateliu. Verpimo ratelis tais laikais dar nebuvo išrastas. Ir dar tau reikės išmokti jodinėti.

Staiga atitokęs jis nutilo.

— Ar žinai, ko dar tau reikės išmokti? — paklausė, įdėmiai žvelgdamas į ją, stropiai palinkusią prie užrašų knygutės, kurioje skrebeno sąrašą, net kasos šokčiojo ant pečių. — Turėsi išmokti gydyti atvirus skaudulius bei užkrėstas, pūliuojančias žaizdas, ruošti laidojimui kūdikių kūnelius, kasti kapą. Net jei Gilkraistas sugebės kažkaip pakeisti pavojingumo kategoriją, pagal žmonių mirtingumą ji vis vien bus dešimto lygio. Vidutinė gyvenimo trukmė keturioliktame amžiuje buvo trisdešimt aštuoneri metai. Taigi nėra tau ko kišti ten nosies.

Neatitraukdama pieštuko nuo popieriaus lapelio, Kivrina pakėlė galvą.

— O kur man reikėtų kreiptis, kad galėčiau pasižiūrėti lavonų? — nekantriai paklausė. — Į lavoninę? O gal paprašyti daktarės Arens, kad leistų apsilankyti jos ligoninėje?

— Sakiau jai daugybę kartų, kad ji nieku gyvu negalinti keliauti, — pasakė Danvortis, vis dar dėbsodamas nereginčiu žvilgsniu į stiklinę pertvarą. — Bet ji nenorėjo net girdėti.

— Žinau, — atsiliepė Merė. — Mano pastangos ją atkalbėti irgi buvo it žirniai į sieną.

Danvortis nevikriai klestelėjo greta jos ant kėdės. Jam paaštrėjo artritas — čia lietus kaltas, lietus ir bevaisės Besingeimo paieškos. Jis dar tebebuvo su paltu. Šiaip ne taip sėdėdamas išsirangė iš jo, nusivyniojo šaliką.

— Dar bandžiau bauginti ją pavojais, gresiančiais nosiai, — pridūrė Merė. — Įrodinėjau, kad keturioliktojo amžiaus kvapai gali tiesiogine prasme išversti ją iš koto. Šiuolaikinis žmogus tiesiog neprisitaikęs prie andainykščio išmatų, pašvinkusios mėsos ir puvėsių tvaiko. Sakiau jai, kad nuolat kamuojantis šleikštulys gali smarkiai apriboti jos gebėjimą veikti.

— Bet visa tai jai nė motais, — burbtelėjo Danvortis.

— Taigi.

— Bandžiau jai išaiškinti, kad Viduramžiai — toli gražu ne saugus laikotarpis, pasakiau, kad Gilkraistas imasi anaiptol ne visų būtinų saugumo priemonių, o ji tik atšovė, esą neverta nuogąstauti dėl niekniekių.

— Gal ir iš tikrųjų be reikalo rūpinamės, — bandė drąsintis Merė. — Juk perkėlimui vadovauja Badris, ne Gilkraistas, o tu pats sakei, kad, jei tik iškils kokių nors problemų, perkėlimo procesą jis tučtuojau sustabdys.

— Taip, — teko sutikti Danvorčiui; jis per stiklo pertvarą stebėjo, ką veikia Badris. Šis buvo pats geriausias laborantas ne tik Baliole, bet ir visame Universitete. Už jo pečių — jau ne vieno nuotolinio perkėlimo patirtis.

— Be to, ir Kivrina puikiai pasiruošusi, — kalbėjo Merė. — Juk tu pats mokei ją visko, ko gali prisireikti, o aš visą pastarąjį mėnesį ligoninėje rūpinausi fiziniu jos pasirengimu. Ji apsaugota nuo choleros ir vidurių šiltinės, ir bet ko kito, kas nuolat užklupdavo žmones 1320-aisiais; beje, apie marą, kurio tu taip baiminiesi, tuo metu dar niekas nebuvo girdėjęs. Anglijoje susirgimų maru išvis nebuvo iki pat 1348-ųjų, kai ir ją pasiekė Juodoji Mirtis. Pašalinau jai apendiksą, sustiprinau imuninę sistemą. Ji gavo visą spektrą priešvirusinių preparatų, išklausė trumpą Viduramžių medicinos kursą. Be viso šito, ji kaip reikiant padirbėjo ir pati. Kol gulėjo ligoninėje, kruopščiai studijavo vaistinius žolynus.

— Žinau, — atsakė Danvortis.

Pastarąsias Kalėdų atostogas Kivrina praleido grūsdama į galvą lotyniškus mišių tekstus, mokydamasi austi ir siuvinėti, o ir jis išmokė ją visko, kas tik atėjo jam į galvą. Bet argi tai gali apsaugoti ją nuo visko, argi tai užtikrins, kad jos nesutryps koks arklys ar neišprievartaus girtas riteris, traukiantis namo iš Kryžiaus žygių? 1320-aisiais dar tebegyvavo paprotys deginti žmones ant laužų. Nebuvo tokių skiepų, kurie apsaugotų ją nuo to, neįmanoma buvo apsidrausti nuo kokio nors atsitiktinio žioplio, kuris galėjo pastebėti ją, atkeliaujančią per plyšį, ir čia pat apšaukti ragana.

Jis vėl sužiuro pro stiklinę pertvarą. Latimeras trečią sykį pakėlė kamieną ir vėl nuleido į vietą. Montoja eilinį kartą dirstelėjo į laikrodį. Laborantas maigė klavišus ir raukėsi.

— Privalėjau atsisakyti ją mokyti, — pareiškė jis. — Ėmiausi tik todėl, kad akivaizdžiai visiems parodyčiau, koks nekompetentingas yra Gilkraistas.

— Nesąmonės, — atrėžė Merė. — Ėmeisi to todėl, kad ji — Kivrina. Ji — tokia pat, koks kadaise buvai tu — lankstaus proto, išradinga, ryžtinga.

— Tik štai aš niekad nekišdavau galvos į kilpą.

— Dar ir kaip kišdavai. Puikiausiai prisimenu, kaip laukei nesulaukei, kada galėsi išdumti į bombarduojamą Londoną, kad tau ant galvos nudribtų viena kita bomba. O dar, rodos, menu vieną nutikimą, susijusį su senąja Bodlio biblioteka…

Virstelėjo pasirengimo kambario durys; į pagrindinę patalpą įėjo Kivrina ir Gilkraistas. Žengdama per išvartytas dėžes, Kivrina sugniaužusi kilstelėjo ilgus savo sijonus. Ji vilkėjo baltą, triušio kailiu pamuštą apsiaustą ir ryškiai mėlyną suknelę, kurią vakar specialiai buvo atnešusi parodyti Danvorčiui. Pasakė, kad apsiaustas nuaustas rankomis. Drabužis priminė ne ką kita, o seną vilnonę antklodę, kuria kažkas apsiautė jos pečius, suknelės rankovės buvo pernelyg ilgos. Jos beveik visiškai slėpė Kivrinos plaštakas. Ilgi, šviesūs, kaspinu perjuosti plaukai laisvai draikėsi ant pečių. Ji iš tiesų atrodė dar nepakankamai suaugusi, kad paleistum vieną eiti per gatvę.

Danvortis atsistojo, pasiruošęs kumščiais trinktelėti į stiklą, kai tik Kivrina pažvelgs jo pusėn, bet ji sustojo suverstų daiktų krūvos viduryje, vis dar pusiau nusigręžusi nuo jo, pažvelgė į nubraižytus ant grindų ženklus, žingtelėjo pirmyn, susitvarkė žeme besivelkančius sijonus.

Gilkraistas prisiartino prie Badrio, kažką pasakė šiam, paėmė ant konsolės gulėjusią nešiojamą atmintinę ir ėmėsi tikrinti, ar nieko netrūksta, vikriai baksnodamas šviesos lazdele.

Kivrina kažką jam pasakė ir parodė žalvariu kaustytą skrynelę. Montoja, kuri pasilenkusi dirsčiojo Badriui per petį, nekantriai atsitiesė ir priėjo prie Kivrinos, purtydama galvą. Kivrina vėl kažką pasakė, šįsyk griežčiau, ir Montoja atsiklaupusi stumtelėjo vieną kamienų arčiau vežimo.

Gilkraistas dar kažką patikrino sąraše. Tada tarstelėjo žodį kitą Latimerui — šis paėmė plokščią metalinę dėžutę ir padavė Gilkraistui. Dabar Gilkraistas kažką pasakė Kivrinai, ir ši, suglaudusi delnus, kilstelėjo rankas prie krūtinės. Tada palenkė galvą prie suglaustų delnų ir prakalbo.

— Bene jis liepėjai pasitreniruoti melstis? — sujudo Danvortis.

— O tai tikrai gali praversti. Ko gero, šio perkėlimo metu tik Dievo pagalbos jai ir teverta tikėtis.

— Jie tikrina implantą, — paaiškino Merė.

— Kokį dar implantą?

— Specialų įrašinėjantį lustą, skirtą tam, kad, dirbdama vietoje, ji galėtų įrašinėti viską, ką pastebės. Dauguma to laikotarpio gyventojų nemoka nei skaityti, nei rašyti, tad į vieną riešą implantavau jai analoginį ir skaitmeninį mikrofoną, o į kitą — atmintį. Kai ji šitaip suglaudžia delnus, prietaisas aktyvuojamas. O kai įkalba informaciją, atrodo, kad ji meldžiasi. Lustų talpa — du su puse gigabaito, tad savo stebėjimus ji galės įrašinėti pustrečios savaitės be pertraukų.

— Reikėjo implantuoti jai ir lokatorių, kad prireikus galėtų išsikviesti pagalbą.

Gilkraistas krapštinėjosi su plokščia metaline dėžute. Paskui papurtė galvą, kilstelėjo sudėtas Kivrinos rankas šiek tiek aukštėliau. Pernelyg ilga suknelės rankovė nusmuko, atidengdama ranką. Kivrinos plaštakoje žiojėjo pjautinė žaizda. Greta įpjovos ant odos vingiavo rusvas sukrešėjusio kraujo takelis.

— Kažkas negerai. — Danvortis atsigręžė į Merę. — Ji sužeista.

Kivrina vėl kažką kalbėjo į suglaustus delnus. Gilkraistas linktelėjo. Kivrina pažvelgė į jį — ir pastebėjo Danvortį. Ir apdovanojo jį susižavėjimo kupina šypsena. Jos smilkinys irgi buvo kruvinas. Plaukai po kaspinu net sulipę nuo kraujo. Gilkraistas pakėlė akis, pamatė Danvortį ir nuskubėjo prie stiklinės pertvaros; atrodė gerokai suirzęs.

— Ji dar nespėjo net iškeliauti, o jie jau leido jai susižeisti! — Danvortis pašėlo kumščiais trankyti į stiklą.

Gilkraistas prisiartino prie valdymo plokštelės sienoje, nuspaudė mygtuką, paskui grįžo ir atsistojo priešais Danvortį.

— Sveiki, pone Danvorti, — pasilabino. Paskui linktelėjo Merei.

— Daktare Arens. Labai malonu, kad atėjote išlydėti Kivrinos.

— Paskutiniuosius du žodžius jis vos vos pabrėžė, kad nuskambėtų beveik kaip grasinimas.

— Kas nutiko Kivrinai? — paklausė Danvortis.

— Kas nutiko? — nustebo Gilkraistas. — Nesuprantu, ką turite omeny.

Kivrina jau skubinosi prie pertvaros, kruvina ranka suglobusi suknelės kraštą. Ant jos skruosto lyg prisirpusi slyva tamsavo mėlynė.

— Noriu su ja pasikalbėti, — pareiškė Danvortis.

— Bijau, kad nebėra kada, — atsakė Gilkraistas. — Privalome laikytis grafiko.

— Reikalauju, kad leistumėte su ja pasikalbėti.

Gilkraistas papūtė lūpas; abipus jo nosies išryškėjo po balzganą raukšlę.

— Gal galėčiau jums priminti, pone Danvorti, — šaltai pareiškė jis, — kad šį perkėlimą vykdo Brasenozė, ne Baliolas. Savaime suprantama, aš labai dėkingas už visą suteiktą pagalbą, už tai, kad pakvietėte mums padėti savo laborantą, aš gerbiu daugelio metų jūsų kaip istoriko patirtį, bet užtikrinu: situaciją kontroliuoju aš, ir kol kas viskas vyksta sklandžiai.

— Kodėl tuomet jūsų istorikė sužeista, dar net nespėjusi išvykti?

— Ak, pone Danvorti, kaip aš džiaugiuosi, kad atėjote! — sučiulbo atskubėjusi prie pertvaros Kivrina. — Jau baiminausi, kad taip ir neturėsiu progos su jumis atsisveikinti. Argi visa tai ne nuostabu?

Nuostabu…

— Tu kruvina, — pasakė Danvortis. — Kas atsitiko?

— Nieko, — atsakė Kivrina, atsargiai paliesdama smilkinį, po to dirstelėdama į pirštus. — Tai maskarado dalis. — Ji pažvelgė jam per petį į Merę. — Daktare Arens, ir jūs čia. Kaip aš džiaugiuosi!

Merė buvo jau atsistojusi, tik maišo su pirkiniais nepaleido iš rankų.

— Norėčiau dar kartą pamatyti tą priešvirusinį skiepą, — pasakė. — Ar be patinimo buvo dar kokia nors reakcija? Gal niežėjo ar dar kas nors?

— Nieko panašaus, viskas gerai, daktare Arens, — užtikrino Kivrina. Ji atsismaukė rankovę ir tuoj pat vėl užsismaukė — vargu ar Merė spėjo bent akį užmesti į vidinę jos dilbio pusę. Užtat spėjo pastebėti, kad Kivrinos ranka irgi nusėta raudonais sumušimais, pamažu jau virstančiais juodomis ir violetinėmis mėlynėmis.

— Ko gero, kur kas svarbiau būtų paklausti, kodėl ji kraujuoja, — pareiškė Danvortis.

— Tai maskarado dalis. Juk jau sakiau jums, aš — Izabelė de Bovrijė; kelyje mane užpuolė plėšikai, — paaiškino Kivrina. Ji atsigręžė ir mostelėjo į išblaškytas dėžes ir sukiužintą vežimą. — Visus mano daiktus išgrobstė, o mane palaikė negyva ir paliko. Juk sumanymą aš pasiskolinau iš jūsų, pone Danvorti, — kiek priekaištingai pridūrė ji.

— Kaip kažin ką, nesiūliau tau išvykti iš anksto išsikruvinusiai ir apdaužytai, — atsakė Danvortis.

— Naudoti sceninį grimą šiuo atveju nepatartina, — pareiškė Gilkraistas. — Apskaičiavimai, atlikti pagal tikimybių teoriją, neužtikrina, kad niekas tikrai nesiims gydyti jos žaizdų.

— O jums neatėjo į galvą sukurti itin tikrovišką žaizdą? Verčiau jau trinktelėti jai per galvą? — užsipuolė jį Danvortis.

— Pone Danvorti, ar negalėčiau jums priminti, kad…

— …kad tai Brasenpzės, o ne Baliolo projektas? Velniai tetraukia, jūs visiškai teisus: tai iš tikrųjų ne Baliolo projektas. Jeigu tai būtų „Dvidešimtojo amžiaus” tyrinėtojų grupės darbas, mes iš kailio išsinertume, kad apsaugotume savo istorikę nuo sužalojimų, o ne žalotume ją patys. O dabar noriu pasikalbėti su Badriu. Noriu sužinoti, ar jis kruopščiai patikrino visus asistento apskaičiavimus.

Gilkraistas papūtė lūpas.

— Pone Danvorti, gal ponas Čauduris ir jūsiškis laborantas, bet šitas perkėlimo projektas — mano. Užtikrinu, mes apsvarstėme visus nenumatytus atvejus…

— Juk tai tik įbrėžimas, — įsiterpė Kivrina. — Man netgi neskauda. Jaučiuosi kuo puikiausiai, tikrai. Prašau, pone Danvorti, tik nenusiminkite šitaip. Juk susižeisti aš sugalvojau pati. Prisiminiau, kaip sakėte, kad moterys Viduramžiais būdavo bejėgės, tad ir pagalvojau: o kodėl neapsimetus, kad aš — dar silpnesnė, nei esu iš tikrųjų?

Daryk ką nori, o atrodyti dar labiau bejėgė jau niekaip nesugebėsi, pagalvojo Danvortis.

— Jei suvaidinsiu, kad tysau be sąmonės, tuomet galėsiu pasiklausyti, ką šneka mane suradę žmonės, be to, jie nepuls primygtinai klausinėti manęs, kas aš tokia ir iš kur atsiradau — dėl tos akivaizdžios priežasties, kad…

— Metas užimti poziciją, — pareiškė Gilkraistas, grėsmingai pajudėdamas sieninės valdymo plokštelės link.

— Einu, — atsiliepė Kivrina, nekrustelėdama iš vietos.

— Mes jau pasiruošę jungti tinklą.

— Žinau, — tvirtai atsakė Kivrina. — Štai atsisveikinu su ponu Danvorčiu bei daktare Arens — ir ateinu.

Gilkraistas tik linktelėjo ir nužingsniavo atgal prie lūženų krūvos. Latimeras kažko jo paklausė, jis tik amtelėjo atsakydamas.

— O tas nurodymas užimti poziciją — ką tai reiškia? — paklausė Danvortis. — Ar dabar jis vėzdu voš tau per galvą, nes tikimybių teorija jam byloja, neva esama statistinės tikimybės, jog kažkas nepatikės, kad tu — tikrai be sąmonės?

— Tai reiškia, kad aš turiu atsigulti ir užsimerkti, — išsišiepė Kivrina. — Tik nesijaudinkite.

— Nėra jokių priežasčių, dėl kurių negalėtum palūkėti iki rytojaus, kad Badris suspėtų bent patikrinti parametrus, — nesiliovė Danvortis.

— Norėčiau dar kartą pamatyti tą skiepą, — įsiterpė ir Merė.

— Prašau, liaukitės bruzdėję, — pasakė Kivrina. — Skiepo man neniežti, žaizda neskauda, Badris visą rytą nieko kito ir neveikia, tik viską tikrina ir pertikrina. Žinau, kad judu dėl manęs nerimaujate, bet, prašau, nereikia. Perkėlimo plyšys atsivers prie pat pagrindinio kelio iš Oksfordo į Batą, vos per dvi mylias nuo Skendgeito. Jei nesulauksiu nieko pasirodant, pati nueisiu į kaimelį ir pasiskųsiu, kad mane užpuolė plėšikai. Prieš tai, žinoma, pasistengsiu susigaudyti, kur atsidūriau, kad vėliau surasčiau plyšio vietą. — Ji priglaudė delną prie stiklo. — Noriu padėkoti jums abiem už viską, ką nuveikėte. Labiau nei bet ko kito pasaulyje troškau nukeliauti į Viduramžius — ir štai, iškeliauju.

— Labai tikėtina, kad iškart po perkėlimo tau skaudės galvą, jausi nuovargį, — pasakė Merė. — Tai normalus šalutinis reiškinys, kurį sukelia laiko vėlavimas.

Prie pertvaros vėl atskubėjo Gilkraistas.

— Tau jau tikrai metas užimti poziciją, — pasakė.

— Man reikia eiti, — subruzdo Kivrina, suglobdama ranka sunkius sijonus. — Dar kartą labai ačiū jums abiem. Jeigu ne jūsų pagalba, aš negalėčiau iškeliauti.

— Sudie, — ištarė Merė.

— Būk atsargi, — perspėjo Danvortis.

— Prižadu, pasisaugosiu, — atsakė Kivrina, bet Gilkraistas jau nuspaudė mygtuką sieninėje plokštelėje, ir Danvortis nebeišgirdo, ką dar pridūrė mergina. Kivrina nusišypsojo, pamojo ranka ir nuėjo prie sukiužusio vežimo.

Merė vėl atsisėdo ir ėmė raustis savo bedugniame krepšyje, ieškodama nosinės. Gilkraistas skaitė sąrašą iš savo nešiojamos atmintinės. Kivrina linksėjo, o jis po vieną ženklino daiktus sąraše šviesos lazdele.

— O kas, jeigu dėl tos žaizdos smilkinyje ji susigaus kraujo užkrėtimą? — susirūpino Danvortis, vis dar rymantis prie stiklinės pertvaros.

— Kraujo užkrėtimas jai tikrai negresia, — atsiliepė Merė. — Aš sustiprinau jos imuninę sistemą. — Ji išsišnypštė nosį.

Dabar jau Kivrina kažko ginčijosi su Gilkraistu. Abipus jo nosies giliai įsirėžė baltos raukšlės. Kivrina papurtė galvą ir po kokios minutės Gilkraistas staigiu, piktu judesiu paženklino dar vieną įrašą atmintinėje.

Gal pats Gilkraistas bei kita „Medievalio” publika ir tikrai buvo nekompetentingi, bet apie Kivriną šito nieku gyvu nepasakysi. Ji išmoko reikalingas kalbas: Viduramžių anglų, bažnytinę lotynų, anglo-saksų. Įsiminė lotyniškuosius mišių tekstus, išsimiklino siuvinėti ir melžti karvę. Ji susirado patogiausią tapatybę, sugalvojo įtikinamą priežastį, dėl kurios galėjo atsidurti viena pati kelyje tarp Oksfordo ir Bato, ji aprūpinta vertėju bei patobulintomis kamieninėmis ląstelėmis, jai pašalintas apendiksas.

— Jos dėka viskas susiklostys sklandžiai lyg sviestu patepta, — burbtelėjo Danvortis. — Ir šitaip tik galutinai įtikins Gilkraistą, jog „Medievalio” metodai — nei pernelyg skuboti ir aplaidus, nei pavojingi.

Gilkraistas prisiartino prie konsolės ir padavė atmintinę Badriui. Kivrina vėl suglaudė delnus, prikišo prie pat veido taip, kad lūpomis beveik lietė pirštus, ir ėmė kažką kalbėti.

Merė, sugniaužusi nosinę, priėjo arčiau ir atsistojo greta Danvorčio.

— Kai man buvo devyniolika — Dievulėliau, jau prieš keturiasdešimt metų, o kažkodėl visai neatrodo, kad taip seniai! — mudvi su seseria sumanėme nusibelsti į Egiptą, — prašneko ji. — Per patį pandemijos siautėjimą. Visa kur aplink mus užsitrenkinėjo durys: visur buvo skelbiamas karantinas, o izraelitai šaudė amerikiečius nieko neklausinėdami, vos išvydę, bet mums buvo nė motais. Tikriausiai mums net į galvą neatėjo, kad gali grėsti koks nors pavojus, kad galime užsikrėsti pačios ar kad mus per klaidą gali palaikyti amerikietėmis. Labai jau norėjome pamatyti piramides.

Kivrina liovėsi melstis. Badris atsitraukė nuo konsolės, priėjo prie jos. Kelias minutes kažką jai aiškino, jo antakiai visą laiką buvo suraukti. Kivrina atsiklaupė, paskui atsigulė ant šono prie vežimo, tada pasisuko, išsitiesė aukštielninka, viena ranka išmesta virš galvos, susipainiojusiais aplink kojas sijonais. Laborantas sutvarkė jos sijonus, sureguliavo šviesą, apėjo aplink ją ratu, patraukė atgal prie konsolės, tarstelėjo kažką į mikrofoną. Kivrina gulėjo nejudėdama, sukepęs kraujas ant jos kaktos tokioje šviesoje atrodė beveik juodas.

— Dievulėliau, ji atrodo tokia jauna, — tarstelėjo Merė.

Badris dar kažką sakė į mikrofoną, paskui žvilgsniu nudelbė rezultatus ekrane, vėl nuspūdino prie Kivrinos. Perlipo į kitą jos pusę, peržengdamas kojas, pasilenkė, patvarkė rankovę. Apžvelgė ją nuo galvos iki kojų, perkėlė jos ranką taip, kad gulėtų ant veido, tarsi ji būtų bandžiusi gintis nuo užpuolikų, dar kartą apžiūrėjo.

— Na ir kaip, pamatėte piramides? — paklausė Danvortis.

— Ką? — nesuprato Merė.

— Tada, kai išdūmėte į Egiptą. Kai blaškėtės po Artimuosius Rytus, spjovusios į visus pavojus. Ar jums pavyko pamatyti piramides?

— Ne. Kaire buvo paskelbtas karantinas kaip tik tą dieną, kai atvykome. — Kalbėdama ji žiūrėjo į Kivriną, pasliką gulinčią ant grindų. — Tačiau Karalių Slėnyje apsilankėme.

Badris dar per colio dalelę stumtelėjo Kivrinos ranką, valandėlę stovėjo susiraukęs, nužiūrinėdamas ją, paskui grįžo prie konsolės. Gilkraistas ir Latimeras nusekė jam iš paskos. Montoja žingtelėjo atatupsta, kad prie ekrano sutilptų visi. Badris kažką tarstelėjo į valdymo pulto mikrofoną, ir pusiau skaidrios tinklo klostės pradėjo leistis, užklodamos Kivriną tarsi šydu.

— Mes taip džiaugėmės ta kelione, — pridūrė Merė. — Grįžome namo net neįdrėkstos.

Tinklo klostės pasiekė žemę, sudribo panašiai kaip pernelyg ilgi Kivrinos sijonai, sustojo.

— Tik būk atsargi, — sukuždėjo Danvortis. Merė suspaudė jam ranką.

Latimeras ir Gilkraistas sukišo galvas prie pat ekrano, stebėdami driokstelėjusias skaičių kaskadas. Montoja dirstelėjo į laikrodį. Badris pasilenkė ir atidarė tinklą. Nuo staigios kondensacijos oras tarp klosčių sužaižaravo.

— Neiškeliauk, — pratarė Danvortis.

Pirmasis įrašas. 2054 gruodžio dvidešimt antroji, Oksfordas. Tai bus mano istorinių Oksfordo grafystės, Anglija, gyvenimo stebėjimų ataskaita; stebėjimų laikotarpis — nuo 1320 gruodžio tryliktosios iki 1320 gruodžio dvidešimt aštuntosios (pagal senąjį kalendorių)

(Pauzė)

Pone Danvorti, aš ne šiaip sau pavadinau šiuos savo užrašus „Domesday Book„ — pagal 1086-aisiais sudarytą Anglijos žemės nuosavybės aprašymo knygą. Mat tai, ką darau, turėtų būti gyvenimo Viduramžiais aprašymas — lygiai tą pat nuveikė ir Viljamas Užkariautojas, sudarinėdamas savąją nuosavybės aprašymo knygą, nors jo tikslas, bent jo paties nuomone, buvo užsitikrinti, kad nenuplauks į šalį nė vienas aukso svaras iš tų mokesčių, kuriuos jam privalėjo surinkti jo nuomininkai.

Galėčiau šiuos savo užrašus pavadinti ir šiek tiek kitaip

— „Doomsday Book”, „Pasaulio pabaigos knyga”, kadangi man atrodo, jog šitaip ją vadinti patiktų jums — juk jūs taip šventai įsitikinęs, kad man būtinai nutiks kažkas siaubinga. Kaip tik dabar matau jus: stovite stebėjimo zonoje ir pasakojate vargšei daktarei Arens apie visus šiurpius pavojus, tykančius keturioliktame amžiuje. Be reikalo varginatės. Ji pati jau perspėjo mane dėl laiko uždelsimo, o apie Viduramžiais siautusias ligas išpasakojo iki smulkiaušių detalių, nors aš turėčiau būti atspari joms visoms. Nenutylėjo ir to, kad keturioliktame amžiuje ant kiekvieno kampo gresia pavojus būti išprievartautai. O kai bandau jai sakyti, kad nieko bloga man nenutiks, ji tiesiog nesiklauso — kaip ir jūs. Man tikrai ničnieko bloga nenutiks, pone Danvorti.

Savaime aišku, kai viso šito klausysitės, jūs jau žinosite, kad aš grįžau sveika gyva ir tiksliai pagal grafiką, tad, tikiuosi, nesupyksite, kad trupučiuką patraukiau jus per dantį. Puikiai suprantu, kad jūs tiesiog rūpinatės manimi, ir labai gerai žinau, kad be jūsų pagalbos ruošiantis, man, ko gero, ir išvis nebebūtų lemta grįžti.

Štai kodėl šiuos savo užrašus, šią „Domesday Book”, skiriu jums, pone Danvorti. Tik jūsų dėka dabar aš stoviu čia su šia juokinga suknele bei apsiaustu, kalbu į šį aparačiuką, laukiu, kol Badris ir ponas Gilkraistas užbaigs begalinius savo apskaičiavimus, ir nekantrauju: tegul jie pasiskubina, kad pagaliau galėčiau keliauti.

(Pauzė)

Na štai.

2

— Taigi, — nutęsė Merė drauge su ilgu atodūsiu. — Žinai, neatsisakyčiau išgerti.

— O aš maniau, kad tau reikia pasitikti savo antros eilės vaikaitį, — atsiliepė Danvortis, vis dar neatplėšdamas žvilgsnio nuo tos vietos, kur dar tik ką buvo Kivrina. Oras tarp šydo klosčių žaižaravo ledo kruopelytėmis. Prie pat grindų apšerkšnijusi buvo netgi stiklo pertvara.

Toli gražu ne šventoji „Medievalio” trejybė vis dar įdėmiai stebėjo ekranus, nors juose nebuvo matyti nieko, išskyrus horizontalią liniją, bylojančią apie atvykimą.

— Koliną turiu pasitikti tiktai trečią valandą, — pasakė Merė. — Pažiūrėjus į tave, irgi nekyla abejonių, kad atsigaivinti tau tikrai būtų neprošal. O ir „Avinėlis ir kryžius” — visai čia pat, už poros žingsnių.

— Norėčiau sulaukti, kol jis užfiksuos tikslų jos buvimo erdvėje ir laike tašką, — pasakė Danvortis, nenuleisdamas akių nuo laboranto.

Ekranuose vis dar nebuvo matyti jokių rodmenų. Badris raukė kaktą. Montoja dirstelėjo į laikrodį, kažką pasakė Gilkraistui. Šis linktelėjo; tada archeologė suglobė savo krepšį, pusiau sugrūstą po konsole, atsisveikindama pamojavo Latimerui ir pasišalino pro šonines duris.

— Priešingai nei Montoja, kuri netveria savame kailyje, skubindamasi grįžti prie kasinėjimų, aš norėčiau pabūti čia bent jau tol, kol įsitikinsiu, kad Kivrina sėkmingai nuvyko į vietą, — pareiškė Danvortis.

— Aš ir nesiūlau tau tuojau pat grįžti į Baliolą, — atsakė Merė, rangydamasi į paltą. — Tačiau taško fiksavimas užtruks gerą valandą, jeigu ne dvi, taigi, stovėdamas čia, nieko neišstovėsi ir proceso nepaspartinsi. Zinai tą posakį apie puodą, kuris stebimas niekada neužverda? O užeiga — visa čia pat, kitoje gatvės pusėje. Visai mažučiukas ir pakankamai jaukus bariukas — iš tų, kurie pernelyg neišsipūsto Kalėdoms ir ištisą parą neleidžia kompiuterinės varpų muzikos. — Ji kilstelėjo jo paltą. — Eime, mums reikia išgerti ir ką nors suvalgyti, o paskui galėsi grįžti čionai ir išminti duobę grindyse, kol paaiškės tikslus Kivrinos buvimo taškas.

— Noriu palaukti čia, — atkakliai laikėsi savo Danvortis, vis dar neatplėšdamas žvilgsnio nuo tuščio tinklo. — Kodėl niekas nesusiprato implantuoti lokatoriaus Besingeimo rieše? Istorijos fakulteto dekanas tikrai neturėtų prašapti visoms atostogoms, nepalikęs net jokio telefono numerio, kad, labai prireikus, būtų galima jį surasti.

Gilkraistas atsitiesė nuo vis dar nesikeičiančio ekrano ir paplekšnojo Badriui per petį. Latimeras sumirksėjo, lyg staiga suabejojęs, kur esąs. Gilkraistas paspaudė jam ranką, išsišiepęs nuo ausies iki ausies. O paskui pasuko stiklinės pertvaros link, atrodė labai jau patenkintas savimi.

— Eime, — tarstelėjo Danvortis Merei, išplėšdamas jai iš rankų savo paltą ir atsidarydamas duris. Jiems tiesiog į veidus smogė siūbtelėjęs „Kol piemenėliai naktį ganė aveles” melodijos gūsis. Merė stryktelėjo pro duris tarsi nuo kažko sprukdama; Danvortis skubomis uždarė duris ir nusekė paskui Merę per Brasenozės kiemą ir — pro vartus.

Šaltis gelte gėlė, tačiau bent jau nelijo. Vis dėlto atrodė, kad drengti gali pradėti bet kurią akimirką, o šaligatviu pro Brasenozės teritoriją plūstanti praeivių minia, regis, manė, jog kaip tik taip ir bus. Mažų mažiausiai kas antras žmogus jau buvo išsiskleidęs skėtį. Moteris, pasislėpusi po didžiuliu raudonu skėčiu ir nešina visu glėbiu ryšulių, įsirėžė tiesiog į Danvortį.

— Bent apsidairyk, kur rioglini! — viauktelėjo ji ir nuskubėjo savais keliais.

— Kalėdų karštligė, — diagnozavo Merė, viena ranka sagstydamasi palto sagas, kita vilkdama krepšį. — Užeiga visai čia pat, tuojau už vaistinės, — pridūrė, galvos mostu rodydama į kitą gatvės pusę. — Kaip kažin ką, čia tie klaikūs varpai kalti. Nuo šitokio nuolatinio spengimo bet kas išprotėtų.

Ji nudrožė šaligatviu, laviruodama per skėčių tankumyną. Danvortis valandėlę svarstė, ar nereikėtų apsivilkti palto, bet paskui nutarė, kad dėl poros žingsnių neverta vargintis. Jis yrėsi Merei iš paskos, saugodamasis, kad koks skėtis neiškabintų akių ir tuo pačiu mėgindamas atpažinti šiuo metu niokojamą kalėdinę giesmę. Užvis labiausiai tie garsai priminė kvietimą į kovą, sukergtą su laidotuvių muzika, tačiau veikiausiai tai buvo „Skambėkite, varpeliai”.

Merė stabtelėjo ant bordiūro kaip tik priešais vaistinę ir ėmė raustis krepšyje.

— Kaip manai, kokią melodiją reiškia šitas vaiduokliškas kvaksėjimas? — paklausė ji, galų gale išmėškeriodama iš krepšio sudedamą skėtį. — Bene „O, Betliejaus miesteli”?

— „Skambėkite, varpeliai”, — atsakė Danvortis ir žengė į gatvę.

— Džeimsai! — klyktelėjo Merė, stverdama j į už rankovės.

Priekinė dviračio padanga nekliudė jo vos per plauką, pedalas brūkštelėjo koją. Dviratininkas susverdėjo ir paleido gerklę:

— Šimts velnių, net sukruštos gatvės pereit nebemoki?

Danvortis atšoko atatupstas ir kone užgriuvo ant šešiametės, glėbyje spaudžiančios pliušinį Kalėdų senelį. Vaiko motina taip ir nutvilkė jį žvilgsniu.

— Pasistenk atsargiau, Džeimsai, — tarstelėjo Merė.

Gatvę jie vis dėlto perėjo, Merė pirma. Pusiaukelėje praplyšo dangus. Merė nėrė po vaistinės stogine ir pabandė išsiskleisti skėtį. Vaistinės vitrina buvo išpuošta žaliais ir auksiniais blizgučiais, o tarp kvepalų flakonėlių įtaisytas plakatas skelbė: „Gelbėkime Merstono parapijos bažnyčios varpus. Aukokime restauravimo fondui”.

Visa kur gaudžiantys varpai liovėsi kankinę „Skambėkite, varpeliai”, o gal „O, Betliejaus miesteli” ir ėmėsi dundinti „Mes — trys karaliai iš Rytų šalies”. Danvortis atpažino minorinę tonaciją.

Merei niekaip nesisekė susidoroti su skėčiu. Netekusi kantrybės, sugrūdo jį atgal į krepšį ir nužirgliojo šaligatviu. Danvortis, iš paskutiniųjų stengdamasis išvengti susidūrimų, nusekė jai iš paskos pro kanceliarinių reikmenų bei tabako krautuvėles, nukabinėtas mirksinčiomis raudonomis bei žaliomis lemputėmis, ir smuko pro duris, kurias jam paslaugiai atidarė Merė.

Jo akiniai akimoju aprasojo. Danvortis nusiėmė juos ir nušluostė palto apykakle. Merė uždarė duris, ir juodu paniro į palaimingą prislopintų rudų atspalvių kavinės tylą.

— O, kokia laimė, — tarstelėjo Merė. — Juk sakiau tau — jie ne iš tų, kurie persistengia apsikarstydami blizgučiais.

Danvortis vėl užsidėjo akinius. Lentynos už baro buvo nukabinėtos lempučių girliandomis, mirksinčiomis blyškiai žalsvais, rausvais ir pablukusiais mėlynais žibiriukais. Viename baro kampe stovėjo didelė, optinio pluošto Kalėdų eglutė, įtaisyta ant besisukančio stovo.

Ankštoje, siauroje užeigoje nebuvo nė gyvos dvasios, neminint už baro murksančio mėsingo barmeno. Merė prasibrovė pro du tuščius stalus į patį kamputį.

— Čia bent jau negirdėti tų nukvakusių varpų, — pareiškė ji, tupdydama krepšį su pirkiniais ant ilgo medinio suolo. — Ne ne, gėrimais pasirūpinsiu aš. O tu sėsk ir sėdėk. Tas dviratininkas vos neišvertė tavęs iš padų.

Iš pirkinių krepšio ji iškasė keletą sumaigytų vieno svaro banknotų ir nužingsniavo prie baro.

— Dvi pintas karčiojo alaus, — paprašė barmeno. — Gal nori ko nors užkąsti? — atsigręžusi šūktelėjo Danvorčiui. — Yra sumuštinių ir bandelių su sūriu.

— Ar matei, kaip Gilkraistas vėpsojo į konsolę, išsišiepęs tarsi koks Češyro katinas? — atsiliepė Danvortis. — Nesiteikė net atsigręžti pasižiūrėti, ar Kivrina iškeliavo, ar tebeguli pusgyvė ant grindų.

— Įpilkite dvi pintas alaus ir taurelę gryno viskio, — paprašė Merė.

Danvortis atsisėdo. Ant stalo stovėjo Kalėdų prakartėlė: buvo čia ir plastmasinių avių, ir pusnuogis kūdikėlis ėdžiose.

— Gilkraistas privalėjo išsiųsti ją tiesiog iš kasinėjimų, — nerimo jis. — Apskaičiavimai nuotoliniam perkėlimui eksponentiškai sudėtingesni nei perkeliant į tą pačią vietą. Tikriausiai turėčiau jaustis dėkingas, kad jam nešovė į galvą išsiųsti jos dar ir su laiko paklaida. Pirmus metus dirbantis asistentas niekaip nesugebėtų tinkamai atlikti šitokių apskaičiavimų. Kai įbrukau jiems talkon Badrį, buvau jau gerokai pašiurpęs, kad Gilkraistas užsimanys perkėlimo su paklaida, o ne realiu laiku.

Jis stumtelėjo vieną plastmasinių avinėlių arčiau piemens.

— Jei tik jis išvis suvokia, kad esama skirtumo, — putojo toliau.

— Žinai, ką jis man atsakė, kai įkalbinėjau išbandyti bent vieną perkėlimą be žmogaus? Ogi štai ką: „Juk jei nutiks kokia nors nelaimė, mes visuomet galėsime grįžti laiku atgal ir ištraukti panelę Engl iš ten anksčiau, nei ta nelaimė įvyks, argi ne taip?” Tas tipas net nenutuokia, kaip veikia tinklas, nė girdėt negirdėjęs apie paradoksus; jis nesupranta, kad, jei Kivrina jau ten, visa, kas jai nutinka, yra tikra ir nebepakeičiama.

Merė laviravo tarp stalų, viena ranka nešdama viskį, o antrąja, pakankamai negrabiai, — dvi pintas alaus. Viskį ji pastatė Danvorčiui po nosimi.

— Standartinis receptas: visada prirašau tai dviratininkų aukoms ir pernelyg rūpestingiems tėvams. Ar tas dviratininkas smarkiai sumušė tau koją?

— Net neužkliudė, — atsakė Danvortis.

— Praėjusią savaitę ir pati buvau pakliuvusi į dviračio avariją. Dalyvavau viename tų jūsiškio „Dvidešimto amžiaus” rengiamų žygių. Buvau ką tik grįžusi iš kelionės į Pirmojo pasaulinio karo zoną. Įsivaizduok sau: per ištisas dvi savaites Belo miškuose nė plaukas nuo galvos nenukrito, o paskui būtinai prireikė susidurti su vienu tokiu dideliais ratais tiesiog Brode. — Ji patraukė atgal prie baro pasiimti bandelių su sūriu.

— Negaliu pakęsti tokių didaktinių alegorijų, — pareiškė Danvortis. Jis paėmė plastmasinę Švenčiausiąją Mergelę. Ši vilkėjo mėlyną apdarą, buvo užsimetusi baltą apsiaustą. — Vis dėlto, jeigu jis būtų pasiuntęs ją su laiko paklaida, jai bent negrėstų pavojus mirtinai sušalti. Be jokios abejonės, ją reikėjo aprūpinti kur kas šiltesniu drabužiu nei kažkoks triušio kailiuko apsiaustas. O gal Gilkraistui nė į galvą neatėjo, kad 1320-ieji kaip tik sutampa su Mažojo Ledo amžiaus pradžia?

— Žinai, pagaliau supratau, ką tu man primeni, — pareiškė Merė, dėdama ant stalo lėkštę ir servetėlę. — Ogi Viljamo Gadsono mamytę.

Palyginimas buvo labai jau neteisingas. Viljamas Gadsonas buvo vienas Danvorčio studentų, pirmakursis. Jo mamytė per semestrą spėjo apsilankyti jau šešis kartus, pirmąjį — kad aprūpintų sūnelį specialiomis šiltomis movomis ausims.

— Jeigu jų nenešios, jis persisaldys, — paskelbė ji Danvorčiui. — Vilis visuomet buvo nepaprastai jautrus šalčiui, o dabar dar atsidūrė taip toli nuo namų ir visa kita. Jo kurso vadovas kaip reikiant nepasirūpina, nors kalbėjau su juo apie tai ne vieną kartą.

Vilis buvo augalotas vaikinas, tikras ąžuolas, o linkęs persišaldyti atrodė irgi ne labiau nei ąžuolas.

— Esu tikras, jis gali kuo puikiausiai pasirūpinti savimi pats, — leptelėjo tada Danvortis poniai Gadson, ir tai buvo klaida. Ponia Gadson akimoju įtraukė jį į sąrašą tų netikėlių, kurie atsisako deramai pasirūpinti jos Viliu, bet tai toli gražu netrukdė jai bent kartą per porą savaičių įsibrauti pas Danvortį, brukti Viliui skirtus vitaminus ir dar primygtinai pareikalauti, kad Vilis būtų išbrauktas iš irkluotojų komandos, nes nuolat persitempiąs.

— Kažin, ar mano rūpestį dėl Kivrinos galima priskirti tai pačiai kategorijai kaip ir perdėtą ponios Gadson globėjiškumą, — susiraukė Danvortis. — Keturioliktame amžiuje knibždėte knibžda galvažudžių bei vagių. Ir kai ko dar blogiau.

— Ponia Gadson žodis žodin tą patį sakė apie Oksfordą, — nesutrikusi atrėmė Merė, gurkšnodama alų. — Pasakiau jai, kad neįmanoma apsaugoti Vilio nuo gyvenimo. Lygiai taip pat ir tu negali apsaugoti Kivrinos. Juk ir pats netapai istoriku saugiai drybsodamas namie ant krosnies. Privalėjai leisti jai iškeliauti, net jeigu tai pavojinga. Kiekvienam šimtmečiui galima priskirti dešimtąją pavojingumo kategoriją, Džeimsai.

— Šiame šimtmetyje nėra Juodosios Mirties.

— Tačiau buvo Pandemija, nusinešusi šešiasdešimt penkis milijonus gyvybių. O Juodosios Mirties 1320-aisiais Anglijoje irgi dar nebuvo, — atsakė Merė. — Juodoji Mirtis pasiekė Angliją tik 1348-aisiais. — Ji dunkstelėjo bokalą ant stalo, parversdama Mergelės Marijos statulėlę. — O net jei ir pakliūtų į patį maro epidemijos sūkurį, Kivrina nesusirgtų. Įdiegiau jai atsparumą buboniniam marui. — Ji liūdnai šyptelėjo Danvorčiui. — Mane juk irgi užklumpa savi Gadsonitizmo priepuoliai. Be to, maru ji tikrai neužsikrės jau vien dėl to, kad mudu abu dėl to nerimaujame. Tai, dėl ko nuogąstauji, niekada neatsitinka. Visuomet užgriūva kas nors, apie ką nebūni net pagalvojęs.

— Ačiū, paguodei. — Danvortis pastatė mėlynu ir baltu apdaru vilkinčios Marijos figūrėlę greta Juozapo. Ji nuvirto. Danvortis vėl atsargiai ją pastatė.

— Taip, tai turėtų tave paguosti, Džeimsai, — žvaliai pareiškė Merė. — Kadangi tu, be jokios abejonės, pagalvojai apie absoliučiai kiekvieną tikimybę, kas siaubingo gali ištikti Kivriną. O tai reiškia, kad jai viskas klojasi kuo puikiausiai. Tikriausiai šiuo metu ji ramiai sėdi pilyje ir pusryčiams taršo pyragėlius su povo mėsa, nors abejoju, ar ten — toks pat paros laikas kaip ir mūsuose.

Danvortis palingavo galvą.

— Laiko paklaida neišvengiama, tik Dievas težino, koks gali būti tas skirtumas, nes Gilkraistas nepasivargino atlikti jokių parametrų matavimų. Badris manė, kad laiko skirtumas gali būti kelios dienos.

Arba kelios savaitės, pagalvojo, bet nebepridūrė jis, o jeigu Kivrina pakliuvo į sausio vidurį, nebus jokių šventų dienų, pagal kurias ji galėtų nustatyti kalendorinę datą. Netgi kelių valandų neatitikimas galėjo nublokšti ją ant Oksfordo — Bato kelio vidury nakties.

— Tikiuosi, dėl laiko poslinkio ji nepražiopsos Kalėdų, — pasakė Merė. — Kivrina taip svajojo savo akimis pamatyti Viduramžių kalėdines mišias!

— Ten iki Kalėdų — dar dvi savaitės, — atsakė Danvortis. — Jie vis dar gyvena pagal Julijaus kalendorių. Grigališkasis imtas naudoti tik 1752-aisiais.

— Žinau. Ponas Gilkraistas, sakydamas kalbą, ilgai gražbyliavo apie Julijaus kalendorių. Prišnekėjo galaižin ko apie kalendoriaus reformą ir apie senojo kalendoriaus datų nesutapimą su Grigališkojo kalendoriaus datomis. Vienu metu man jau pasirodė, kad jis ketina braižyti mums diagramą. Kokia šiandien diena ten?

— Gruodžio tryliktoji.

— O gal ir gerai, kad tiksliai nežinome, kokiame laiko taške ji atsidūrė. Štai Deirdra su Kolinu metus laiko gyveno Jungtinėse Valstijose, ir aš vos iš galvos neišėjau, nerimaudama dėl jų, bet vis nepataikydama į tinkamą laiką. Vis įsivaizduodavau, kaip Koliną, einantį į mokyklą, partrenkia mašina — bet ten tuo metu būdavo vidurys nakties. Nuogąstauk kiek tik nori, bet vis vien jausies nei šiaip, kai negalėsi įsivaizduoti nelaimės su visomis smulkmenomis, įskaitant oro sąlygas bei paros metą. Kurį laiką aš nerimavau, dorai nė nežinodama dėl ko nerimauti, o paskui nerimas galutinai išsisklaidė. Tikriausiai lygiai taip pat bus ir su Kivrina.

Ji sakė tiesą. Danvortis įsivaizdavo Kivriną tokią kokią matė paskutinį kartą: gulinčią tarp vežimo nuolaužų, sukruvintu smilkiniu, tačiau toks jo vaizduotės piešiamas paveikslas tikriausiai buvo visiškai klaidingas. Juk nuo jos išvykimo praėjo jau beveik visa valanda. Net jei iki šiol kelyje nepasirodė joks praeivis, šaltis, reikia manyti, stingdė kaip reikiant, o Danvorčiui netilpo galvoj, kad Kivrina, pakliuvusi į Viduramžius, galėtų ilgėliau taip nuolankiai gulėti užmerktomis akimis.

Kai į pirmąsias keliones praeitin leidosi jis pats, kurį laiką tik šokinėdavo ten ir atgal, o pasilikusieji tuo tarpu kalibruodavo jo buvimo tašką Permesdavo jį į universiteto kiemą vidury nakties, ir jis turėdavo nejudėdamas stovėti ten, kol mokslininkai atliks taško apskaičiavimus ir pasiims jį atgal. Tačiau jis persikeldavo į 1956-ųjų Oksfordą ir patikros rezultatų reikėdavo laukti maždaug dešimt minučių. Kartą jis nuskuodė Brodu ištisus keturis kvartalus, norėdamas savo akimis pamatyti senąją Bodlio biblioteką — laborantės vos neištiko širdies smūgis, kai, vėl atidariusi tinklą nebegalėjo jo surasti.

Ne, visiškai negali būti, kad Kivrina taip ir tebeguli užsimerkusi, kai aplink ją jau plyti Viduramžių pasaulis. Staiga jis aiškiai išvydo ją tarytum ji iš tikrųjų būtų jam prieš akis: štai, stovi, susisupusi į tą juokingą baltą apsiaustą apžiūrinėja Oksfordo — Bato kelią tykodama nieko nenutuokiančių keleivių, pasiruošusi kristi žemėn, vos pastebėjusi ką nors artėjant, o tuo tarpu siurbte siurbia į save visus įspūdžius, suglaudusi delnus su riešuose įtaisytais implantais, kalba įjuos susižavėjimo ir nekantravimo maldas. Staiga jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito.

Na žinoma, Kivrinai viskas susiklostys kuo sklandžiausiai. Po dviejų savaičių ji sėkmingai išlips iš tinklo atgal, baltasis apsiaustas bus neįtikėtinai purvinas, o ji pati — kupina neįtikėtinų istorijų apie šiurpiausius nuotykius, apie išsigelbėjimus vos per plauką paskutinę akimirką ji verste užvers jį kraują stingdančiais pasakojimais, nuo kurių jį paskui bent kelias savaites persekios košmarai.

— Juk žinai, Džeimsai, jokia tragiška bėda jos tikrai neištiks, — patikino Merė, žvelgdama į jį iš po surauktų antakių.

— Žinau, — atsakė jis. Paskui nuėjo prie baro ir atnešė abiem dar po puspintę. — Kada, sakei, atvažiuoja tavo vaikaitis?

— Trečią valandą. Kolinas išbus čia visą savaitę, o aš net nenumanau, ką reikės su juo veikti. Žinau tik tiek, kad rūpesčių bus per akis. Kaip manai, gal reikėtų nusivesti jį į Ešmolėjų? Vaikai juk mėgsta muziejus, ar ne? Na, pažiūrėti Pokahontos apdaro ir panašiai?

Danvortis prisiminė, kokį įspūdį Pokahontos apdaras paliko jam pačiam: visiškai neįdomi šiurkščios pilkšvos medžiagos skiautė, labai jau panaši į Kolinui skirtąjį šaliką.

— Siūlyčiau apsilankyti Nacionaliniame istorijos muziejuje.

Staiga sužvangėjo blizgučiai, vidun įsiveržė skambesys: „Din dan, linksmai važiuojam keleliu…”; Danvortis nerimastingai sužiuro į duris. Ant slenksčio stypsojo jo sekretorius ir prisimerkęs, nieko neįžiūrėdamas prietemoje, dairėsi po užeigą.

— Turbūt reikėtų pasiųsti Koliną į Karfakso bokštą, kad nusiaubtų varpus, — burbtelėjo Merė.

— Tai Finčas, — pasakė Danvortis ir kilstelėjo ranką, kad sekretorius juos pamatytų, bet šis jau ėjo artyn.

— Visur jūsų ieškojau, pone, — prapliupo. — Iškilo šiokių tokių keblumų…

— Nepavyksta nustatyti taško?

Sekretorius tik akis išsprogino.

— Taško? Ne, pone. Kalbu apie amerikiečius. Jie atvyko anksčiau, nei buvo tartasi.

— Kokie dar amerikiečiai?

— Nagi varpininkai. Iš Kolorado. Vakarinių Valstijų Varpų skambėjimo ir varpininkių moterų draugijos nariai.

— Tik nemėgink sakyti, kad jie atsitempė dar daugiau kalėdinių varpų, — įsiterpė Merė.

— Maniau, jie turėtų atvykti dvidešimt antrąją, — pasakė Danvortis Finčui.

— Šiandien ir yra dvidešimt antroji, — atsakė Finčas. — Laukėme jų tik pavakary, bet jų koncertas Eksteryje buvo atšauktas, taigi, jie prisistatė čionai aplenkdami grafiką. Paskambinau į „Medievalį”, ir ponas Gilkraistas pasakė manąs, kad jūs išėjote švęsti. — Jis dirstelėjo į tuščią Danvorčio bokalą.

— Nieko aš nešvenčiu, — atkirto Danvortis. — Laukiu, kol jie ten nustatys vienos iš mano diplomančių buvimo tašką. — Jis dirstelėjo į laikrodį. — O tai užtruks dar mažiausiai valandą.

— Jūs pažadėjote jiems ekskursiją — aprodyti žymiausius vietinius varpus, pone.

— Tau iš tikrųjų nėra jokio reikalo karksoti čia, — įsiterpė Merė. — Juk galiu paskambinti tau į Baliolą iš karto, kai tik Badris užfiksuos tašką.

— Susirasiu jus iškart po to, kai sužinosiu, kad tašką pavyko sėkmingai užfiksuoti, — pareiškė Danvortis, piktu žvilgsniu nudelbdamas Merę. — O tu tuo tarpu leisk jiems pasidairyti po Universitetą ir pavaišink priešpiečiais. Tam turėtumėte sugaišti valandą.

Finčas visai nukabino nosį.

— Jie pabus čia tik iki keturių. Šįvakar turi dalyvauti varpelių koncerte Elyje, o čia baisiausiai nori pamatyti Kristaus bažnyčios varpus.

— Tai ir nusivesk juos į Kristaus bažnyčią. Parodyk Didįjį Tomą. Dar užlipkite į Švento Martyno bokštą. Arba pasivaikščiokite po Naująją Kolegiją. Aš ateisiu iš karto, kai tik galėsiu.

Atrodė, kad Finčas jau besižiojąs dar kažko klausti, bet čia pat persigalvojo.

— Pasakysiu jiems, kad ateisite po valandos, pone, — pratarė jis ir patraukė durų link. Bet pusiaukelėje sustojo, apsisuko ir grįžo. — Vos neužmiršau, pone. Skambino vikaras, klausė, ar norėsite skaityti Šventąjį Raštą visuotinėse Kūčių mišiose. Šiais metais jos bus aukojamos Šventosios Mergelės Marijos bažnyčioje.

— Pasakyk jam — taip, — atsakė Danvortis džiaugdamasis, kad sekretorius pakeitė temą. — Ir dar pasakyk, kad šią pavakarę man reikės leidimo į varpinę, kad galėčiau parodyti tiems amerikiečiams varpus.

— Gerai, pone, — linktelėjo Finčas. — O ką manote apie Iflį? Gal vertėtų nusivesti juos į Iflį? Ten yra labai gražus vienuoliktojo amžiaus varpas.

— Būtinai, — sutiko Danvortis. — Žinoma, nusivesk juos į Iflį. O aš grįšiu iš karto, kai tik galėsiu.

Finčas prasižiojo, bet tuoj pat vėl užsičiaupė.

— Gerai, pone, — tiek tetaręs galų gale išėjo pro duris, įleisdamas vidun „Bugienio ir gebenės” šuorą.

— Ar nemanai, kad pernelyg jau smarkiai jį užsipuoli? — paklausė Merė. — Žinok, amerikiečiai kartais būna siaubingi.

— Paminėsi mano žodį: po penkių minučių jis grįš ir paklaus, ar nevertėtų pirmų pirmiausia parodyti jiems Kristaus bažnyčios, — atsakė Danvortis. — Tas vaikinas neturi nė šlakelio iniciatyvos.

— O man dar neseniai atrodė, kad tave užvis labiausiai ir žavi jaunimo iniciatyvos stoka, — kreivai vyptelėjo Merė. — Na, šitas bent neišdums pasipustęs padus į keturioliktąjį amžių.

Durys atsivėrė, vėl sutilindžiavo „Bugienis ir gebenė”.

— Tikriausiai tai vėl jis — pasidomės, kuo juos pavaišinti priešpiečiams.

— Virta jautiena ir pertroškintomis daržovėmis, — pasiūlė Merė. — Amerikiečiams labai patinka skųstis, kokie nevalgomi mūsų virtuvės patiekalai. O Dievulėliau.

Danvortis grįžtelėjo ir pažvelgė į duris. Tarpduryje mindžiukavo Gilkraistas ir Latimeras, juos supo balzgana iš lauko krintančios šviesos aureolė. Gilkraistas buvo išsišiepęs nuo ausies iki ausies ir per varpų gaudesį bandė kažką sakyti. Latimeras grūmėsi su dideliu juodu skėčiu, stengdamasis jį suskleisti.

— Tikriausiai turėtume būti mandagūs ir pasikviesti juos prisėsti prie mūsų, — tarstelėjo Merė.

Danvortis siektelėjo palto.

— Būk sau mandagi, jei jau taip nori. O aš net neketinu klausytis, kaip tuodu džiūgaudami sveikina vienas kitą ta proga, kad išsiuntė nepatyrusią jauną mergaitę tiesiai pavojui į nasrus.

— Ir vėl kalbi kaip viena tokia, pirštais nerodysim, — pastebėjo Merė. — Kažin, ar jie būtų atėję čionai, jei būtų iškilę kokių nors keblumų. Tikriausiai Badris jau nustatė tašką.

— Dar per anksti, — paprieštaravo Danvortis, bet vis dėlto vėl atsisėdo. — Veikiau patikėčiau, kad Badris išgrūdo juos pro duris, norėdamas ramiai užbaigti darbą.

Kai Danvortis atsistojo, Gilkraistas tikriausiai jį pastebėjo. Ir pasisuko, tarsi ketindamas nerti atgal į gatvę, bet Latimeras jau buvo beveik prie pat jų stalo. Gilkraistui neliko nieko kita, tik sekti iš paskos, tiesa, jis jau nebesišypsojo.

— Ar jau nustatėte tašką? — paklausė Danvortis.

— Tašką? — nesusigaudydamas pakartojo Gilkraistas.

— Na taip, tašką, — pyktelėjo Danvortis. — Ar jau nustatėte tikslius Kivrinos buvimo vietą bei laiką, kad būtų galima ją iš ten susigrąžinti?

— Jūsų laborantas sakė užtruksiąs mažų mažiausiai valandą, kol nustatysiąs koordinates, — pasipūtė Gilkraistas. — Ar jis visuomet taip ilgai gaišuoja? Jis sakė, kai procesas užsibaigs, pats ateisiąs čionai pranešti mums žinių, bet preliminarūs duomenys leidžia tvirtinti, kad perkėlimas pavyko visiškai sklandžiai, o laiko paklaida — minimali.

— Kokios puikios naujienos! — Merė net neslėpė, kaip smarkiai jai atlėgo. — Nagi, eikite čionai, sėskitės. Mes čia irgi laukėme, kol bus užfiksuotas taškas, ir gurkšnojome alų. Gal norėsite ko nors išgerti? — paklausė ji Latimero, kuris galiausiai suskleidė skėtį ir dabar užseginėjo jo dirželį.

— Taip, turbūt neatsisakysiu, — pareiškė Latimeras. — Šiaip ar taip, šiandien — didi diena. Manau, lašelis brendžio man tikrai nepakenktų. Strong was the wyn, and wel to drinke us leste. — Jis grabaliojo skėčio dirželį, pasimetusį tarp audeklo klosčių. — Štai ir atsivėrė galimybė iš pirmų lūpų išgirsti, kaip išnyko būdvardžio galūnių kaitymas ir pereita prie vardininkinės vienaskaitos.

Taigi, didi diena, pagalvojo Danvortis, tačiau palengvėjimą pajuto ir jis. Kaip tik laiko paklaida ir kėlėjam daugiausia nerimo. Perkeliant žmogų per plyšį, kaip tik tai prognozuoti būna sunkiausia — netgi tada, kai patikrinti visi parametrai.

Teorija skelbė, neva taip yra dėl vidinių paties tinklo saugos bei proceso sustabdymo mechanizmų. Pats laikas esą suradęs būdą apsisaugoti nuo kontinuumo paradoksų. Poslinkiai laike į priekį esą turį padėti išvengti susidūrimų, susitikimų arba veiksmų, galinčių padaryti įtaką istorijai — istorikas tiesiog sklandžiai perkeliamas kitapus to kritinio momento, kada buvusi galimybė nušauti Hitlerį ar išgelbėti skęstantį vaiką.

Tačiau tinklo teoretikai taip ir nesugebėjo nustatyti nei tų kritinių momentų, nei laiko paklaidos dydžio kiekvienu konkrečiu perkėlimo atveju. Išmatavus visus parametrus, buvo galima apskaičiuoti nebent tikimybę, tačiau Gilkraistas nutarė apsieisiąs net be parametrų derinimo. Kivrina galėjo atsidurti keturioliktame amžiuje per geras dvi savaites ar net visą mėnesį nuo numatytosios datos. Su tuo Gilkraistu negali žinoti: galbūt ji dribtelėjo į kokį balandžio mėnesį, vilkėdama žieminę suknelę, susisupusi į kailinį apsiaustą.

Vis dėlto Badris jau pranešė, kad laiko paklaida — minimali. O tai reiškė, kad Kivriną nuo numatytosios datos skiria ne daugiau nei kelios dienos — laiko į valias, kad ji suspėtų išsiaiškinti datą ir į susitikimo vietą prisistatytų sutartu metu.

— Pone Gilkraistai, — išgirdo jis Merės balsą. — Gal ir jums šlakelį brendžio?

— Ne, ačiū, — atsisakė šis.

Merė išrausė iš krepšio dar vieną sumaigytą banknotą ir nuėjo prie baro.

— O jūsų laborantas padirbėjo visai pakenčiamai, — pasakė Gilkraistas, atsigręždamas į Danvortį. — Tikiuosi, sutarsime, kad „Medievalis” galėtų pasitelkti jį pagalbon ir kitam perkėlimui. Išsiųsime panelę Engl į 1355-uosius, kad įvertintų realias Juodosios Mirties pasekmes. Amžininkų liudijimai — visiškai nepatikimi, ypač kai kalbama apie mirčių mastą. Nekelia abejonių, kad plačiai paplitęs skaičius — apie penkiasdešimt milijonų mirusiųjų — negali būti tikslus, o apskaičiavimai, neva išmirę nuo trečdalio iki pusės visų Europos gyventojų — labai jau smarkiai perdėti. Taigi, ketinu pasiųsti ten panelę Engl, kad atliktų profesionalius stebėjimus.

— Ar jums neatrodo, kad užbėgate įvykiams už akių? — atkirto Danvortis. — Gal pirmiau luktelėkite, kol įsitikinsime, kad Kivrina išvis liko gyva po šio perkėlimo — ar kad saugiai pasiekė 1320-uosius.

Gilkraistas nutaisė gailią veido išraišką.

— Mano manymu, jūs elgiatės trupučiuką nesąžiningai visąlaik tik ir laukdamas, kad „Medievalis” nesugebės sėkmingai atlikti perkėlimo, — pasakė. — Užtikrinu jus, mes labai kruopščiai apgalvojome kiekvieną aspektą. Kivrinos perkėlimo metodą ištyrinėjome iki menkiausių smulkmenų.

Remdamiesi tikimybių teorija, galime tvirtinti, kad praeivis Oksfordo — Bato kelyje gali pasirodyti maždaug kas 1,6 valandos, o tikimybė, kad vietiniai patikės užpuolimo versija, siekia net devyniasdešimt du procentus, kadangi tokių užpuolimų pasitaikydavo labai dažnai. Tikimybė nukentėti nuo plėšikų keliautojui Oksfordo grafystėje siekė 42,5 procentų žiemą ir 58,6 procentų — vasarą. Tai, savaime suprantama, vidutiniai duomenys. Plėšikų antpuolio tikimybė gerokai išauga kai kuriose Otmūro ir Vyčvudo dalyse, taip pat mažesniuose keliuose.

Danvorčiui netilpo galvoje, iš kur Gilkraistas sugebėjo iškapstyti šitokius skaičius, kad ir remdamasis tikimybių teorija. Tikrojoje, 1086-ųjų metų žemės nuosavybės aprašymo knygoje vagių sąrašo nebuvo, išskyrus nebent tuos, kurie, karaliaus įsakymu, atlikinėjo gyventojų surašymą, kitąsyk priglobdami ir šį tą daugiau nei vien žinias, o to meto galvažudžiai, savaime aišku, neužsirašinėjo nei ką apiplėšę, nei ką nužudę, vietovių žemėlapyje irgi neženklino. Niekas net neieškodavo kokių nors įrodymų, kad kur nors išvykęs žmogus žuvo: tiesiog kartą iškeliavęs iš namų, niekada nebegrįždavo. O kiek kūnų taip ir liko trūnyti giriose, niekieno neaptikti ir neatpažinti?

— Užtikrinu jus: mes ėmėmės visų įmanomų priemonių, kad apsaugotume Kivriną, — pakartojo Gilkraistas.

— Įskaitant parametrų apskaičiavimus? — paklausė Danvortis.

— Taip pat bandymus be žmonių ir darnumo patikrinimus?

Sugrįžo Merė.

— Na štai, pone Latimerai, — ištarė, statydama priešais šį stiklą brendžio. Paskui ji pakabino šlapią jo skėtį ant suolo atlošo ir atsisėdo pati.

— Aš kaip tik bandžiau įtikinti poną Danvortį, kad mes kuo detaliausiai išanalizavome kiekvieną šio perkėlimo per plyšį aspektą, — vėl prašneko Gilkraistas. Jis paėmė į ranką plastmasinę išminčiaus, nešančio auksinę dėžutę, figūrėlę. — Toji žalvariu kaustyta dėžutė, kurią pridėjome prie kitų jos daiktų, — tiksli Ešmolėjaus muziejuje saugomos brangenybių skrynelės kopija. — Jis padėjo plastmasinį išminčių į vietą. — Netgi vardą jai rinkome nepaprastai kruopščiai. Izabelė — moters vardas, dažniausiai sutinkamas teisminiuose sąrašuose bei Regista Regum nuo 1295-ųjų iki 1320-ųjų.

— Iš tikrųjų tai — iškraipyta „Elizabetos„ forma, — įsiterpė Latimeras, tarsi netikėtai atsidūręs vienoje savo paties paskaitų. — O jo paplitimas Anglijoje, pradedant dvyliktuoju amžiumi, kildinamas nuo Angulemo Isavelės, karaliaus Džono žmonos.

— Kivrina sakė man, kad savo tapatybei pasirinko tikrai egzistavusį asmenį, kad Izabelė de Bovrijė — viena iš Jorko grafystės didiko dukterų, — pasakė Danvortis.

— Taip ir yra, — patvirtino Gilkraistas. — Džilbertas de Bovrijė turėjo keturias daugmaž tinkamo amžiaus dukteris, tačiau sąrašuose taip ir neaptikome nė vienos jų vardo. Taip atsitikdavo neretai. Moterys paprastai būdavo įrašomos tik pavarde, drauge nurodant kilmę, — netgi parapijų registruose ar ant antkapių.

Merė ramindama uždėjo delną Danvorčiui ant rankos.

— O kodėl pasirinkote Jorko grafystę? — paskubomis paklausė ji. — Juk tai reikš, kad ji atsidūrė labai jau toli nuo namų.

Nuo namų ją skiria septyni šimtai metų, pagalvojo Danvortis, ji tikrai toli nuo namų, tokiame šimtmetyje, kuris moterų nevertino netgi tiek, kad bent po mirties įrašytų vardus.

— Šitaip pasiūlė pati panelė Engl, — atsakė Gilkraistas. — Ji manė, kad, paminėdama tokią tolimą vietovę, užsitikrins, jog niekas nemėgins užmegzti ryšio sujos šeima.

Arba neišgabens jos ten, kur ji atsidurtų per mylių mylias nuo plyšio. Kivrina pati tai pasiūlė. Reikia manyti, ji pasiūlė ir visa kita, peržiūrėjusi visus įmanomus valstybės iždo sąrašus bei bažnytinius registrus, ieškodama šeimos, turinčios maždaug tokio kaip ji amžiaus neištekintą dukterį, — šeimos, gyvenančios pakankamai toli, kažkur Rytų Redinge, kad sniegas ir neišbrendami keliai sutrukdytų pasiuntiniui nujoti pas jos tėvus ir pranešti, jog duktė pražuvėlė atsirado.

— „Medievalis” lygiai taip pat kruopščiai apsvarstė kiekvieną šio perkėlimo detalę, — kalbėjo Gilkraistas. — Apgalvojome netgi kelionės pretekstą, tai — jos brolio liga. Išsiaiškinome, kad toje Glosterio grafystės dalyje 1319-aisiais tikrai būta gripo protrūkio, nors Viduramžiais žmonės ir šiaip nuolat sirgdavo įvairiausiomis ligomis, tad jis lengvai galėjo būti užsikrėtęs cholera ar kentėti nuo kraujo užkrėtimo.

— Džeimsai, — perspėdama tarstelėjo Merė.

— Panelės Engl drabužis — rankų darbo. Audeklas jos suknelei dažytas irgi rankomis, dažais, išgautais iš mėlžolės pagal Viduramžių receptą. O ponia Montoja iki paskutinio grumsto ištyrinėjo Skendgeito kaimą, kuriame Kivrina praleis dvi savaites.

— Jei tik išvis jį pasieks, — leptelėjo Danvortis.

— Džeimsai, — dar kartą ištarė Merė.

— Kokių priemonių jūs ėmėtės užtikrinti, kad tasai draugiškas pakeleivis, kurio galima tikėtis sulaukti kartą per 1,6 valandos, nenutars tuojau pat nugabenti jos į Godstou vienuolyną ar į kokį Londono viešnamį? Arba nepastebės jos, išneriančios iš plyšio, ir nepalaikys ragana? O kokiomis priemonėmis užtikrinote, kad tasai draugiškas pakeleivis — iš tikrųjų draugiškas, o ne vienas iš galvažudžių, sudorojančių 42,5 procentų visų keliaujančiųjų?

— Remiantis tikimybių teorija, galimybė, kad tuo metu, kai ji išnirs iš plyšio, toje vietoje kas nors bus, nesiekia nė 0,04 procento.

— Žiūrėkite, o štai ir Badris! — šūktelėjo Merė atsistodama ir įsiterpdama tarp Danvorčio ir Gilkraisto. — Sparčiai apsisukai, Badri. Na kaip, sėkmingai nustatei tašką?

Badris atskubėjo net neapsivilkęs palto. Laboratorinis jo chalatas buvo šlapias, nors gręžk, veidas — išmuštas dėmėmis nuo šalčio.

— Atrodai visai sustiręs, — sukruto Merė. — Eikš, sėsk. — Ji mostelėjo į tuščią vietą ant suolo greta Latimero. — Tuojau paimsiu tau brendžio.

— Nustatei tašką? — paklausė Danvortis.

Badris buvo ne šiaip šlapias — kiaurai permirkęs.

— Taip, — iškošė, vos nulaikydamas dantį ant danties.

— Šaunuolis, — pareiškė Gilkraistas; jis atsistojo ir paplojo Badriui per petį. — Rodos, sakei, kad tam prireiks valandos. Tokia proga būtina išgerti. Ar turite šampano? — šūktelėjo jis barmenui, dar kartą patapšnojo Badriui per petį ir nuskubėjo prie baro.

Badris stypsojo ir žvelgė jam pavymui, trindamasis rankas ir tirtėdamas visu kūnu. Atrodė nepajėgiąs sutelkti dėmesio, kone apkvaitęs.

— Ar tikrai nustatei jos buvimo tašką? — dar kartą paklausė Danvortis.

— Taip, — atsakė Badris, vis dar įbedęs žvilgsnį Gilkraistui į nugarą.

Prie stalo grįžo Merė, nešina taure brendžio.

— Turėtų bent šiek tiek tave sušildyti, — pasakė, duodama gėrimą Badriui. — Štai, išgerk iki dugno. Gydytojo įsakymas.

Badris susiraukęs įsistebeilijo į taurę, tarsi nežinodamas, koks čia daiktas. Jo dantys nevaldomai tarškėjo.

— Kas darosi? — sunerimo Danvortis. — Juk Kivrina sėkmingai persikėlė? Jai viskas gerai?

— Kivrina, — ištarė Badris, tebestebeilydamas į taurę. Paskui, rodos, kiek atitoko. Pastatė taurę ant stalo.

— Eime, man jūsų reikia, — ištarė ir ėmė skintis kelią tarp stalų durų link.

— Kas atsitiko? — Danvortis pašoko. Prakartėlės figūrėlės išsivartę, vienas avinėlių nuriedėjo per stalą ir nukrito žemėn.

Badris atidarė duris, įleisdamas vidun varpų gausmą, šįsyk — „Džiūgaukite, o gerieji krikščionys”.

— Badri, palauk, tokia proga reikia pakelti po taurę, — šūktelėjo Gilkraistas, grįždamas prie stalo su buteliu ir visa kupeta taurių.

Danvortis ištiesė ranką prie savo palto.

— Kas? Kas nutiko? — subruzdo ir Merė, suglobdama pirkinių maišą. — Ar jis taip ir nenustatė taško?

Danvortis nebeatsakė. Stvėrė paltą ir išsiskubino Badriui iš paskos. Laborantas jau buvo sukoręs nemenką galą šaligatviu, skindamasis kelią tarp kalėdinių dovanų pirkėjų taip, tarsi šių nė būt nebūtų. Lietus kliokė kaip iš kiauro vamzdžio, tačiau Badris, rodos, nejuto ir lietaus. Danvortis bet kaip užsimetė paltą ir nėrė į minią.

Atsitiko kažkas, ko neturėjo atsitikti. Vadinasi, vis dėlto koją pakišo laiko paklaida. O gal pirmus metus dirbantis aspirantas įvėlė klaidą apskaičiavimuose. Galbūt kažkas kažkur užstrigo pačiame tinkle. Tačiau tinklas juk aprūpintas visomis įmanomomis saugos funkcijomis, izoliaciniais sluoksniais, automatinio stabdymo programomis. Jei problema būtų pačiame tinkle, Kivrina niekur nė nebūtų iškeliavusi. O Badris pasakė vis dėlto sulaukęs informacijos apie jos buvimo tašką.

Vadinasi, tikrai laiko paklaida. Tai vienintelis keblumas, galintis daug ką suvelti, bet negalintis sutrukdyti perkėlimo.

Priekyje šmėkščiojantis Badris puolė per gatvę, tik per plauką išsilenkdamas dviratininko. Danvortis vos neįstrigo tarp dviejų moterų, nešinų pirkinių krepšiais, netgi dar didesniais nei Merės, per stebuklą neišsitiesė paslikas, užkliuvęs už vienos jų balto terjero pasaitėlio, ir pagaliau vėl pastebėjo Badrį, nutolusį jau per porą namų.

— Badri! — riktelėjo Danvortis. Laborantas grįžtelėjo ir čia paf įsirėžė į pusamžę moteriškę su didžiuliu gėlėtu skėčiu.

Moteris ėjo kiek pasilenkusi, gindamasi nuo čiurkšlėmis pilančio lietaus, skėtį laikė kone priešais save, tad Badrio tikriausiai nė nepastebėjo. Skėtis, išpieštas blyškiai violetinėmis žibuoklėmis, šoktelėjo aukštyn tarsi nuo sprogimo ir apsivertęs nukrito ant šaligatvio. Badris, kuris į nieką nekreipdamas dėmesio veržėsi pirmyn, vos neišsitiesė kaip ilgas.

— Žiūrėk, kur rioglini! — užriko moteriškė, stverdama skėčio kraštą. — Turbūt ne pati tinkamiausia vieta lakstyti kaip akis išdegus?

Badris vis dar tokiu pat apdujusiu žvilgsniu nudelbė ją, o paskui skėtį. Danvortis matė, kaip sujudėjo jo lūpos: „Atsiprašau”. Tada jis pasilenkė skėčio pakelti. Akimirką atrodė, kad Badris ir moteriškė galynėjasi virš žibuoklėmis nužertos erdvės, kol pagaliau Badris pastvėrė rankeną ir vėl iškėlė skėtį taip, kaip šiam ir derėjo būti. Tada atidavė jį moteriškei, kurios putnus veidas jau degė raudoniu iš pykčio, o gal nuo šalčio, o gal ir nuo vieno, ir nuo kito.

— Atsiprašau? — pakartojo ji, iškeldama skėtį virš galvos, tarsi ketindama liuobti kotu Badriui per galvą. — Tiek tegali pasakyti?

Badris tarsi sudvejojęs prispaudė delną prie kaktos, o paskui, lygiai kaip ir bare, lyg ir prisiminęs, kur esąs, vėl leidosi pirmyn, dabar jau — kone tekinas. Staigiai pasuko, pasiekęs Brasenozės vartus; Danvortis nukuduliavo jam iš paskos per universiteto kiemą, pro šonines duris nėrė vidun į laboratoriją ir koridoriumi nuskubėjo į tinklo patalpą. Badris jau kiūtojo prie konsolės; susilenkęs, suraukęs antakius jis įdėmiai stebeilijo į ekraną.

Danvortis baiminosi išvysiąs skaičių maišalynę arba, dar blogiau, visai tuščią ekraną, tačiau ekrane tvarkingais stulpeliais rikiavosi skaičiai ir taško matricos.

— Tai kaip, nustatei tašką? — sušniokštavo Danvortis, vos atgaudamas kvapą.

— Taip, — atsakė Badris. Tada atsigręžė ir pažvelgė į Danvortį. Pagaliau liovėsi raukytis, bet dabar jo veide atsirado kažkokia bauginančiai keista, bereikšmė išraiška, tarsi Badris užsisvajojęs iš paskutiniųjų stengtųsi sutelkti dėmesį.

— Kada… — ištarė jis ir vėl pradėjo drebėti. Balsas nutrūko, tarsi, vos prasižiojęs, jis būtų užmiršęs, ką ketino sakyti.

Pokštelėjo stiklinės durys, vidun įpuolė Gilkraistas ir Merė, nuo jų neką teatsiliko ir Latimeras, tuo pačiu galynėdamasis su skėčiu.

— Kas yra? Kas atsitiko? — sušuko Merė.

— Kada buvo — kas, Badri? — primygtinai paklausė Danvortis.

— Tašką nustačiau, — pasakė Badris. Apsisuko ir įsmeigė akis į ekraną.

— Ar tai ir yra koordinatės? — paklausė Gilkraistas pasilenkdamas ir pažvelgdamas Badriui per petį. — Ką reiškia visi šitie simboliai? Turėsi mums, neprofesionalams, išversti tai į žmonių kalbą.

— Kada buvo — kas? — pakartojo Danvortis.

Badris prispaudė delną prie kaktos.

— Kažkas negerai, — pasakė.

— Ką? — užriko Danvortis. — Laiko paklaida? Nori pasakyti — pernelyg didelė laiko paklaida?

— Laiko paklaida? — bukai pakartojo Badris. Dabar jis jau drebėjo taip, kad vos pajėgė išspausti žodį.

— Badri, — įsiterpė Merė, — tu sveikas?

Badrio veide vėl išsiliejo keista išsiblaškiusio žmogaus išraiška; atrodė, jis svarsto, ką reikėtų atsakyti į tokį klausimą.

— Ne, — pagaliau ištarė ir griuvo kniūbsčias ant konsolės.

3

Išsmukdama iš plyšio, ji išgirdo varpą. Jis aidėjo laibai ir skardžiai, labai panašiai kaip tas varpelių tilindžiavimas, kuris per Kalėdas užlieja visą prekybinį rajoną. Tinklo valdymo patalpa lyg ir turėjo būti izoliuota nuo bet kokių pašalinių garsų, tačiau kaskart, kai tik kas nors praverdavo prieškambario duris, ją pasiekdavo prislopintas, kone vaiduokliškas kalėdinių giesmių gaudesys.

Pirmoji atėjo daktarė Arens, paskui — ir ponas Danvortis; sulig ir vieno, ir kito pasirodymu Kivrinai net padai atšalo: tikriausiai jie atskuba pasakyti, kad jos kelionė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebeįvyks. Daktarė Arens vos nesugriovė visų planų, užlaikydama ją ligoninėje, kai priešvirusinis skiepas, kuriuo buvo paskiepyta Kivrina, staiga ištino ir virto bjauriai raudonu rumbu ant dilbio.

— Kol tinimas neatlėgs, niekur tu nekeliausi, — pareiškė tada daktarė Arens ir kategoriškai atsisakė išleisti ją iš ligoninės. Ranką Kivrinai tebeniežėjo ir dabar, bet ji nė neketino prisipažinti apie tai daktarei Arens, kuri galėjo išplepėti ponui Danvorčiui — pastarasis ir šiaip jau elgėsi tiesiog siaubingai nuo pat tos dienos, kai sužinojo, kad ji iš tikrųjų ruošiasi kelionei.

Juk sakiau jam jau prieš dvejus metus, kad noriu apsilankyti Viduramžiuose, pagalvojo Kivrina. Prieš dvejus metus! Ir vis dėlto, netgi vakar, kai ji buvo nuėjusi parodyti jam savo apdaro, jis vis dar tebebandė ją atkalbėti!

— Manęs visiškai netenkina tai, kaip „Medievalis” organizuoja šitą perkėlimą, — burnojo jis. — O net jei jie ir imtųsi visų būtinų atsargumo priemonių, jaunai merginai vis vien nėra ko lįsti į Viduramžius vienai.

— Viskas apgalvota iki menkiausios smulkmenos, — užtikrino ji.

— Aš — Izabelė de Bovrijė, Džilberto de Bovrijė, didiko, gyvenusio Rytų Redinge nuo 1276-ųjų iki 1332-ųjų, duktė.

— O ką Jorko grafystės didiko duktė galėjo veikti Oksfordo — Bato kelyje vienui viena?

— O aš ir nebuvau viena! Visų savo tarnų lydima, keliavau į Ivešemą pasiimti brolio, kuris susirgęs gulėjo vietiniame vienuolyne, bet pakeliui mes patekome į plėšikų pasalą.

— Plėšikų, — murmtelėjo jis, tankiai mirksėdamas iš po akinių.

— Sumanymą man pakišote jūs pats. Sakėte, kad Viduramžiais jaunos moterys niekad nė žingsnio nežengdavo vienos, kad kelionėje jas visada kas nors lydėdavo. Taigi, aš irgi keliavau su palyda, bet, kai mus užpuolė, tarnai išsilakstė į visas puses, o plėšikai pagrobė arklius ir visas mano brangenybes. Ponas Gilkraistas mano, kad tokia istorija visai tikėtina. Pasak jo, remiantis tikimybių teorija…

— Šitokia istorija tikėtina todėl, kad Viduramžiais knibždėte knibždėjo galvažudžių ir vagių.

— Žinau, — nekantriai atsakė ji. — Taip pat gausu buvo užkrato nešiotojų, plėšikaujančių riterių bei šiaip visokio plauko pavojingų tipų. Nejaugi Viduramžiais padorių žmonių išvis nepasitaikydavo?

— Padorūs žmonės buvo užsiėmę raganų deginimu ant laužo.

Ji nutarė, jog verčiau pakeisti pokalbio temą.

— Atėjau parodyti jums savo aprangos, — pasakė lėtai sukdamasi, kad jis galėtų kaip reikiant apžiūrėti mėlynąją jos suknelę ir baltą, kailiu pamuštą apsiaustą. — Iki kelionės pasiilginsiu ir plaukus.

— Viduramžiais — nei šis, nei tas vilkėti baltą drabužį, — pareiškė jis. — Tuojau pat išsipurvinsi, ir tiek.

Ir šįryt jis elgėsi nėmaž ne geriau. Žingsniavo pirmyn atgal siauroje stebėjimo zonoje kaip koks susijaudinęs busimasis tėvelis, laukiantis, kol pasaulin ateis jo atžala. Kivriną visą rytą graužė nerimas, kad jis ims ir suras kokią nors priežastį pareikalauti atšaukti jos kelionę.

Visokios gaišaties ir šiaipjau buvo su kaupu. Ponas Gilkraistas šimtus kartų aiškino jai, kaip veikia įrašinėjimo įranga, tarsi ji būtų kokia pirmakursė studentė. Nė vienas jų nepasitikėjo ja nė per nago juodymą — nė vienas, išskyrus nebent Badrį, bet ir šio atsargumas tiesiog varė iš proto: jis viską tikrino ir pertikrino, be galo, be krašto apžiūrinėjo tinklo teritoriją, o kartą netgi ištrynė visas koordinates ir įvedė jas iš naujo.

Ji jau manė nebesulauksianti, kada galės užimti poziciją, o kai pagaliau įsitaisė tarp vežimo nuolaužų, buvo tik dar blogiau — gulėti užmerktomis akimis ir sukti galvą, kas dedasi aplinkui. Latimeras pareiškė Gilkraistui tiksliai nežinąs jų pasirinktojo vardo — Izabelė — tuometės rašybos, tarsi kas nors iš andainykščių žmonių mokėtų skaityti, jau nekalbant apie rašymą. Paskui prisiartino Montoja ir priminė, kad įsitikinti, ar tikrai atsidūrusi Skendgeite, ji galėsianti pagal lengvai atpažįstamą bažnyčios freską, kurioje pavaizduota Paskutinė vakarienė. Tai Kivrinai ji buvojau sakiusi gal dešimt kartų.

Kažkuris, tikriausiai Badris — mat tik jis vienintelis nežarstė jai jokių nurodymų — pasilenkė ir stumtelėjo jos ranką šiek tiek arčiau kūno, paskui patvarkė suknelės sijonus. Grindys buvo kietos, kažkas skaudžiai dūrė į šoną po pat šonkauliais. Ponas Gilkraistas kažką pasakė, ir vėl suaidėjo varpas.

O ne, prašau, tik ne tai, patyliukais ėmė melsti Kivrina pamaniusi, kad varpo gaudimas atsklido pro atvertas duris į koridorių: galbūt tai daktarė Arens, staiga nusprendusi, jog Kivrinai būtiniausiai reikia dar vieno skiepo, o gal Danvortis strimgalviais pasileido į Istorijos fakultetą, kad įkalbėtų ką nors tučtuojau grąžinti Viduramžiams dešimtojo pavojingumo lygio kategoriją.

Kad ir kas tai būtų, kažkas neabejotinai laikė duris atviras: ji labai aiškiai girdėjo prislopintą varpų gaudimą, tik neišskyrė jokios melodijos. Netrukus susigaudę, kad melodijos nė nebuvo — aidėjo lėti, ritmingi varpo dūžiai, protarpiais nutrūkstantys, bet tuoj pat pasigirstantys vėl, ir Kivripai dingtelėjo mintis: atkeliavau.

Ji gulėjo ant kairiojo šono, nepatogiai išsikėtojusi, tarsi parblokšta ją užpuolusių plėšikų, viena ranka užmesta ant veido, lyg dar būtų mėginusi prisidengti nuo smūgio, prakirtusio smilkinį ir iškruvinusio veidą. Ranka pridengė akis taip, kad ji galėtų atsimerkti, ir niekas to išsyk nepastebėtų, bet kol kas ji nė nebandė prasimerkti. Gulėjo nekrustelėdama ir klausėsi.

Išskyrus varpo gaudesį, nesigirdėjo jokių kitų garsų. Jeigu ji atsidūrė keturioliktojo amžiaus šalikelėje, aplinkui mažų mažiausiai turėtų bruzdėti paukščiai bei voverės. Tačiau gyvūnus, reikia manyti, išgąsdino ir nutildė staigus jos pasirodymas ar tinklą supančio ratilo švytėjimas ir po to bent kelias minutes ore žaižaravusios šerkšną primenančios dalelytės.

Po ilgokai užtrukusios valandėlės pagaliau čirptelėjo paukščiukas, jam atliepė kitas. Netoliese kažkas sušnarėjo, nutilo, vėl sušnarėjo. Keturioliktojo amžiaus voverė ar miškinė pelė. Kivrina išgirdo ir tykesnį šiugždesį — tikriausiai tai vėjas sūpavo medžių šakas, nors veidu ji nejautė ne menkiausio dvelktelėjimo — o iš kažkur vis sklido prislopintas, labai tolimas varpo gausmas.

Kažin, kodėl ten skamba varpas? — susimąstė Kivrina. Galbūt kviečia žmones mišparams? O gal rytinėms mišioms? Badris tiesiai jai pasakė nė nenutuokiąs, kokios galima tikėtis laiko paklaidos. Jis norėjo atidėti perkėlimą bent jau tol, kol patikrins visą eilę parametrų, tačiau ponas Gilkraistas užtikrino, esą pagal tikimybių teoriją vidutinė laiko paklaida turėtų būti maždaug 6,4 valandos.

Kivrina nenumanė, kiek galėjo būti valandų, kai iškeliavo. Iš pasirengimo kambario ji išėjo be penkiolikos vienuoliktą — pastebėjo ponią Montoją žvilgčiojant į laikrodį ir paklausė jos, kiek valandų. Tačiau nežinojo, kiek dar laiko buvo sugaišta po to. Jai atrodė — ištisa amžinybė.

Perkėlimas buvo numatytas lygiai dvyliktai. Taigi, jeigu ji iškeliavo pagal grafiką, o laiko paklaida — tokia, kaip ir numatyta, tuomet dabar turėtų būti maždaug šešta valanda vakaro — mišparams lyg ir per vėlu. O jeigu iš tikrųjų varpas skambino kviesdamas mišparams, kodėl vis nesiliovė skambėjęs?

Varpas galėjo skambėti kviesdamas mišioms, o taip pat — laidotuvių arba vestuvių proga. Viduramžiais varpų gaudimas išvis beveik niekada nenutildavo: jais skambindavo perspėdami apie užpuolimą ar gaisrą, tam, kad padėtų paklydusiam vaikui rasti kelią atgal į kaimą, ar netgi tam, kad nukreiptų į šalį audrą. Taigi dabar varpas galėjo skambėti dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Jeigu ponas Danvortis būtų čia, jis, be jokios abejonės, sakytų, kad šis varpas skelbia žinią apie laidotuves.

— Vidutinė gyveniįmo trukmė keturioliktame amžiuje buvo maždaug trisdešimt aštuoneri metai, — pasakė jis, kai Kivrina pirmąsyk užsiminė norinti apsilankyti Viduramžiuose. — Ir tai, sulaukti tiek galėjai nebent tuo atveju, jei tavęs nepakirsdavo cholera ar raupai, jei nenumirdavai nuo kraujo užkrėtimo, jei neužvalgydavai pašvinkusios mėsos, neatsigerdavai užteršto vandens, jei tavęs nesutrypdavo arklys. Arba jei tavęs nesudegindavo ant laužo už raganavimą.

Arba — jei mirtinai nesušaldavai, pagalvojo Kivrina. Ji jau pasijuto stingstanti nuo šalčio, nors pragulėjo ant žemės dar visai neilgai. Jai rodėsi, kad tai, kas dūrė į šoną, jau prasiskverbė per krūtinės ląstą ir dabar bedė į plautį. Ponas Gilkraistas buvo nurodęs pagulėti keletą minučių, o paskui atsargiai mėginti stotis — nevikriai, tarsi dar būtų apdujusi, ne visiškai atgavusi sąmonę. Kivrina manė, jog kelių minučių gali ir nepakakti, turint omeny, kokiu dažnumu, pagal tikimybių teoriją, kelyje gali pasirodyti žmonių. Be jokios abejonės, praeis tikrai daugiau nei kelios minutės, kol keliu pro šalį važiuos koks prašalaitis, o Kivrina nieku gyvu nenorėjo prarasti to pranašumo, kurį turėtų, neva tysodama be sąmonės.

Būdama be sąmonės ji tikrai turėtų pranašumų, nepaisant visų pono Danvorčio šnekų apie tai, kad gera pusė anglų iš karto pultų prie apalpusios moters jos prievartauti, o kita pusė lūkuriuotų netoliese ir jau rinktų žabarus laužui, ant kurio ją skubiai sudegintų. Vis dėlto, jeigu ji būtų sąmoninga, išgelbėtojai tuojau pat imtųsi klausinėti. O jei gulėtų kaip rąstas, jie pradėtų spėlioti; kalbėdamiesi apie ją, paminėtų ir daugelį kitų dalykų. Pavyzdžiui, aptarinėtų, kur reikėtų ją gabenti, svarstytų, kas ji ir iš kur keliauja — o tokios jų spėlionės atskleistų kur kas daugiau informacijos nei paprasčiausias klausimas: „Kas tu tokia?„

Tačiau dabar jau buvo labai sunku grumtis su pagunda pasielgti kaip tik taip, kaip siūlė ponas Gilkraistas: atsistoti ir apsidairyti. Žemę kaustė gruodas, skaudėjo nuspaustą šoną, o ir galva pradėjo tvinkčioti varpo dūžių ritmu. Daktarė Arens iš anksto perspėjo, kad šitaip gali atsitikti. Nukeliavus šitaip toli į praeitį, neišvengiamai turėjo pasireikšti laiko vėlavimo simptomai: galvok skausmas, nemiga, bendras paros ritmo sutrikimas. Šaltis smelkėsi iki pat kaulų. Kažin, ar tai — irgi laiko vėlavimo apraiška, ar tik žemė, ant kurios ji gulėjo, jau įšalusi tiek, kad žvarba sukaustytų ją taip greitai, nepaisant net kailiu pamušto apsiausto? O gal laiko paklaida didesnė, nei tikėjosi laborantas, ir ji dribtelėjo į pačią nakties glūdumą?

Kažin, ar tik nebus taip, kad guliu vidur kelio? — dingtelėjo jai. Jeigu tikrai taip, tuomet jokiu būdu negalima likti toje pačioje vietoje ilgai. Šuoliuojantis arklys tamsoje ją sutryptų, naktį nepastebėtų jos ir vadeliotojas, važiuojantis vežimu, kad ir tokiu pat, koks paliko provėžas.

Vis dėlto vidury nakties niekas varpais neskambina, tarė ji sau, be to, ir pro nuleistas blakstienas skverbiasi pernelyg daug šviesos, tad tamsu tikrai negali būti. Tačiau jei tas tolumoje aidintis varpas tikrai kvietė žmones mišparų, tai reiškė, kad sutemos artėja, ir jai būtų pats metas apsižvalgyti aplinkui, kol neužslinko naktis.

Ji dar kartą įsiklausė: išgirdo paukščių čirenimą, vėjo šnabždesį šakose ir netilstantį šiugždėjimą. Varpo gausmas nutilo, tik paskutinieji aidai dar virpėjo ore, bet čia ji išgirdo kažkokį labai, labai tylų garsą, tarsi kas būtų įkvėpęs, o gal koja sučežinęs sausą dirvą — visiškai čia pat.

Kivrina įsitempė — vylėsi, kad apsiaustas patikimai paslėpė šią nevalingą raumenų reakciją — ir ėmė laukti, tačiau taip ir neišgirdo nei žingsnių, nei balsų. Tačiau nebegirdėjo ir paukščių. Kažkas, žmogus ar koks nors gyvis, sustingęs stovėjo visai greta jos. Tai nekėlė ne menkiausių abejonių. Ji net girdėjo jį alsuojant, jautė jo iškvepiamo oro pūkšnius. Padaras stovėjo taip gana ilgai, nekrustelėdamas. Po, regis, ištisos amžinybės, Kivrina susizgribo, kad ir pati guli sulaikiusi kvapą, tad lėtai, lėtai iškvėpė. Įsiklausė, bet per širdies dundėjimą ausyse nieko daugiau nebeišgirdo. Tada giliai įkvėpė ir suaimanavo.

Jokio atsako. Kad ir kas čia buvo, jis nejudėjo, neišleido nė garselio. Ką gi, pono Danvorčio tiesa: atvykti neva be sąmonės — ne pats tinkamiausias būdas įžengti į šimtmetį, kuriame miškuose vis dar gausiai klajojo vilkai. O ir lokiai — taip pat. Staiga paukščiai vėl sučiulbo, kas turėjo reikšti, kad čia būta vis dėlto ne vilko arba kad tasai vilkas nuspūdino sau. Kivrina dar kartą įdėmiai įsiklausė, paskui atsimerkė.

Tačiau nieko taip ir neišvydo, tik savo rankovę, užklojusią akis ir nosį, tačiau vien nuo akių vokų judesio galvą suskaudo dar smarkiau. Kivrina vėl užsimerkė, trumpai sukūkčiojo ir krustelėjo, patraukdama ranką tiek, kad kitąsyk atsimerkusi bent ką nors pamatytų. Tada dar kartą sudejavo, antakiai suplazdėjo ir pakilo.

Greta jos niekas nelinksojo, nebuvo ir vidurys nakties. Pro susiraizgiusias medžių šakas virš galvos šviesavo pilkšvai melsvas dangus. Kivrina atsisėdo ir apsidairė.

Beveik pirmas dalykas, kurį pasakė Kivrinai ponas Danvortis, kai tik ji pasisakė norinti keliauti į Viduramžius, buvo toks:

— Tai buvo šiukšlini ir purvini, visų įmanomų užkratų apnikti laikai, tikra istorijos mėšlo duobė, tad kuo greičiau atsikratysi bet kokių romantiškų nuostatų, tuo geriau.

Jis sakė tiesą. Savaime suprantama, jis sakė tiesą. Tačiau dabar ji atsidūrė išties romantiškame nelytėtame miške. Drauge su vežimu ir visa kuo ji per plyšį įsmuko į nedidelę atvirą erdvę — pernelyg mažą, pernelyg šešėliuotą, kad galėtum pavadinti ją miško laukyme. Iš visų pusių virš jos šakas svarino aukšti, stori medžiai.

Kivrina gulėjo po ąžuolu. Aukštai virš galvos ji matė kelis ant plikų šakų dar virpančius karpytus lapelius. Ąžuole buvo gausybė lizdų, bet paukščiai vėl nutilo, išgąsdinti jos judėjimo. Pomiškio dirvos sluoksnis buvo storas, nuklotas nukritusių lapų ir sudžiūvusių žolių kilimu — pažiūrėti minkštas, nors iš tikrųjų toks nebuvo. Kietasis daiktas, spaudęs Kivrinai šoną, pasirodė besanti gilės kepurėlė. Prie gumburiuotų ąžuolo šaknų pulkeliais spietėsi balti, raudonais taškais nubarstyti grybai. Jie, kaip ir visa kita mažytėje laukymėlėje: medžių kamienai, vežimas, gebenės — žaižaravo tinklo ratilo kondensuotais ledokšniais.

Iš karto buvo aišku, kad čia niekieno nebūta, galbūt niekad nebūta, ir lygiai taip pat akivaizdu, kad jos pataikyta toli gražu ne į Oksfordo r Bato kelią, taigi, nėra ko nė tikėtis kokio nors praeivio po 1,6 valandos ar bet kada vėliau. Viduramžių žemėlapiai, kuriais jie naudojosi, rinkdamiesi perkėlimo plyšio vietą, matyt, iš tikrųjų buvo netikslūs, ką primygtinai ir tvirtino ponas Danvortis. Matyt, kelias eina kažkur, gerokai toliau į šiaurę, o ji atsidūrė į pietus nuo jo, Vyčvudo girioje.

— Pirmiausia išsiaiškink tikslią savo buvimo vietą erdvėje ir laike, — kalėjai į galvą ponas Gilkraistas. Įdomu, kaip jai tai padaryti — gal pasiklausti paukščių? Šie slapstėsi tarp medžių šakų pernelyg aukštai, kad ji įžiūrėtų bent rūšį, o masinis paukščių naikinimas čia prasidėjo tik apie 1970-uosius. Taigi, jei jie — ne drontai ir ne karveliai keliauninkai, iš jų šiaip ar taip neišgliaudysi jokios nuorodos nei į konkrečią vietą, nei į laiką.

Kivrina ėmė sėstis, ir paukščiai siūbtelėjo aukštyn, audringai plakdami sparnais. Ji palūkėjo valandėlę, kol pritilo triukšmas, tada atsargiai atsiklaupė. Ir vėl sušnarėjo daugybės sparnų vasnojimas. Kivrina suglaudė delnus, stipriai juos suspaudė ir užsimerkė — tam, kad, jei vis tik pasirodytų koks keleivis, lyg ir turįs ją surasti, išvydęs ją pamanytų, jog ji meldžiasi.

— Štai aš ir čia, — ištarė Kivrina ir tuoj pat nutilo. Jei ji praneš, kad, užuot atsidūrusi Oksfordo — Bato kelyje, dribtelėjo į pačią miško glūdumą, tai tik patvirtins pono Danvorčio nuomonę, esą ponas Gilkraistas pats nenutuokia, ką darąs, o ji nesugebanti savimi pasirūpinti. Bet tuoj pat jai dingtelėjo, kad tai visiškai nesvarbu: juk niekas jos įrašų negalės pasiklausyti anksčiau, nei ji sėkmingai parsiras namo.

Jeigu ji sėkmingai parsiras namo, ko tikrai bus sunku tikėtis, jei, nakčiai užslinkus, ji vis dar tebetūnos vidur miškų. Kivrina atsistojo ir apsidairė. Buvo arba vėlyvas pavakarys, arba labai ankstus rytas, bet, būdama girioje, paros meto ji niekaip negalėjo įspėti. Tiesa, galbūt nepavyktų to perprasti ir išsigavus į atvirą erdvę, kur aiškiai maitytųsi dangus, netgi išvydus saulę danguje. Ponas Danvortis sakė jai, jog pasitaikydavo, kad laiko keliautojai taip ir likdavo beviltiškai sutrikę per visą savo viešnagę praeityje. Jis primygtinai reikalavo, kad ji išmoktų orientuotis naudodamasi šešėliais, tačiau tam jai būtinai reikėjo žinoti, koks yra paros metas, o dabar jau nebebuvo kada gaišti svarstant, kuri kryptis yra kuri. Jai žūtbūtinai reikėjo išsikrapštyti iš tankmės. Dabar jau beveik visą mišką gaubė šešėlis.

Niekur nesimatė jokio kelio, netgi tako. Kivrina ratu apėjo vežimą bei išsvaidytas dėžes, ieškodama bent kokios nors properšos tarp medžių. Vienoje pusėje, kurią lyg ir buvo galima laikyti vakarais, miškas tarytum šiek tiek retėjo, bet, patraukusi tenlink — ir kas keli žingsniai vis atsigręždama, kad įsitikintų, jog vis dar mato nubrizgusį mėlyną vežimo viršaus audeklą — Kivrina priėjo tik beržų guotą, balti jų kamienai ir sukūrė erdvės iliuziją. Ji sugrįžo prie vežimo ir pabandė eiti priešinga kryptimi, nors ten giria atrodė dar gūdesnė.

Kelias driekėsi vos už šimto jardų. Perlipusi per išvirtusį rąstą, prasibrovusi per tankų karklyną, ji išnėrė tiesiai į jį. Vieškelis — taip jį įvardijo tikimybių teorija. Tačiau vieškelio jis nėmaž nepriminė. Išvis nebuvo panašus į kelią. Veikiau paprastas takas, galbūt juo būdavo genami gyvuliai. Tad štai kokie buvo nuostabieji keturiolikto amžiaus Anglijos pagrindiniai keliai — magistralės, atveriančios duris prekybai ir plečiančios horizontus…

Kelias buvo toks siauras, kad jame vargu galėjo tilpti vienas vežimas, tačiau iš karto krito į akis, kad vežimų čia važinėta — ar bent jau pravažiavęs bent vienas. Juo driekėsi dvi gilios, ratų išduobtos provėžos, prikritusios rudeninių lapų. Kai kur provėžose ir šalikelėje telkšojo juodo vandens balos, vieną kitą dengė plonytė ledo luobelė.

Kivrina išniro į kelią pačiame įdubos dugne. Į abi puses nuo jos kelias kilo aukštyn; ton pusėn, kurią lyg ir reikėjo laikyti šiaurine, sulig šlaito viduriu miškas baigėsi. Kivrina atsigręžė. Iš tos kelio vietos labai norint vežimą buvo galima įžiūrėti — tarp medžių blausiai mėlynavo audeklo lopelis — tačiau nebuvo ko nė tikėtis, kad jį atsitiktinai pastebės koks pakeleivis. Kelias kaip tik čia nėrė į miško tankmę, tuo pačiu susiaurėdamas ir tarsi tyčia siūlydamas visokio plauko galvažudžiams bei vagims idealią vietą užpuolimui.

Tam, kad koks nors gelbėtojas patikėtų apiplėšimo istorija, tinkamesnės vietos ir norėdamas nesurastum, tačiau, skubėdamas pravažiuoti kelio susiaurėjimą, niekas jos nepastebės, o jei kam iš tankmės ir šmėkštelės vos įžiūrimas mėlynas lopinėlis, tas, be abejo, pamanys, jog kažkas čia tyko pasaloje ir, užuot stabtelėjęs, tik spustelės arklius šuoliais.

Staiga Kivrinai dingtelėjo, kad, tūnodama pačioje girios glūdumoje, ji pati labiau primena vieną tų galvažudžių, o ne vargšę nekaltą mergelę, kuriai ką tik vožtelėjo per galvą.

Ji išėjo į kelio vidurį ir prispaudė delną prie smilkinio.

— O holpen me, for I am fui sore in drede! — sušuko.

Mechaninis vertėjas lyg ir turėjo automatiškai išversti į senąją anglų kalbą viską, kad ir ką ji sakytų, tačiau ponas Danvortis kategoriškai reikalavo, kad bent kelias frazes bendravimo pradžiai ji įsimintų pati. Visą vakarykštę popietę Kivrina plūkėsi drauge su Latimeru, tobulindami jos tartį.

— Holpen me, for I haf been y-robbed by fel thefes, — pabandė ji dar kartą.

Valandėlę Kivrina svarstė, ar nevertėtų kristi paslikai ant kelio, tačiau dabar, išėjusi į atviresnę vietą, tuojau įsitikino, kad metas jau vėlyvas, vėlesnis, negu ji manė — saulė jau sviro prie laidos, tad, jeigu ji norinti pamatyti, kas atsiveria nuo kalvos viršūnės, eiti apsidairyti reikėtų tuojau pat. Vis dėlto pirmiausia reikėjo kaip nors paženklinti atvykimo vietą.

Pakelėje vešėjo ničniekuo neišsiskiriantys karklai. Kivrina apsidairė kokio akmens, kurį galėtų padėti šalikelėje ten, iš kur dar matyti vežimas, tačiau, kad ir kiek dairėsi, šiurkščioje žolėje neišvydo nieko tinkamo. Galiausiai per tankmę, apsiaustu ir plaukais nuolat kliuvinėdama už kibių karklų šakų, ji prasibrovė atgal prie vežimo ir pasiėmė žalvariu kaustytą skrynelę — tą pačią, kuri buvo tiksliai nukopijuota nuo Ešmolėjaus muziejuje saugomos brangenybių dėžutės — ir parsinešusi numetė šalikelėje.

Ženklas toli gražu nebuvo labai geras — skrynelė buvo pakankamai maža, kad bet koks pasipainiojęs praeivis ją nusineštų — tačiau ir eiti kol kas ji neketino toliau nei iki kalvos viršūnės. O jei nuspręsianti traukti iki artimiausio kaimo, pirmiausia grįšianti ir pasirūpinsianti kokia nors patikimesne gaire. Be to, labai jau neįtikėtina, kad artimiausiu metu kas nors gali pasirodyti kelyje.

Giliai įspaustų provėžų kraštai buvo kietai sušalę, nukritę lapai jose nesumaigyti, balas aptraukusi ledo luobelė nesuskeldėjusi. Šituo keliu niekas tikrai nevažiavo visą dieną, o gal ir visą savaitę.

Kivrina aptvarkė žolynus, kad iš jų ne taip akivaizdžiai kyšotų skrynelė, ir patraukė šlaitu aukštyn. Neminint pažliugusios, sustingusios purvynės pačioje žemiausioje vietoje, kelias buvo kur kas lygesnis, nei tikėjosi Kivrina, be to, gana kietas, gerai kanopų sutryptas, kas reiškė, kad, nors dabar nesimatė nė gyvos dvasios, arkliai trempė šį kelią pakankamai dažnai.

Kopti buvo visiškai lengva, tačiau, vos žengus kelis žingsnius, Kivriną apėmė nuovargis, sustiprėjo ir smilkinyje pulsuojantis skausmas. Ji vylėsi, kad šie nemalonūs, laiko paklaidos sukelti reiškiniai pernelyg nesustiprės — jau įsitikino atsidūrusi toli nuo bet ko. O gal taip tik atrodė. Ji vis dar nebuvo nustačiusi „tikslios savo buvimo laike vietos”, o nei kelyje, nei miške nebuvo matyti jokių konkrečių požymių, bylojančių, kad jos atkeliauta būtent 1320-uosius.

Vieninteliai civilizacijos ženklai čia buvo tik tos kelyje išduobtos provėžos, kokios galėjo atsirasti bet kuriuo metu po to, kai buvo išrastas ratas, bet anksčiau, nei sugalvota kelio danga — ir tai nebūtinai. Visiškai tokių pat keliukų galėjai aptikti ir vos per penkias mylias nuo Oksfordo — juos su didžiausia meile prižiūrėjo Nacionalinis Paveldas, japonų ir amerikiečių turistų džiaugsmui.

Ką gali žinoti, galbūt ji ir išvis niekur neiškeliavo, gal kitapus artimiausios kalvos aptiks M-1 greitkelį arba ponios Montojos kasinėjimų sklypą, o gal — kokią SDI įrangos bazę. Būtų labai jau apmaudu sužinoti savo padėtį laike iš to, kad ims ir partrenks koks dviratis ar automobilis, pagalvojo Kivrina ir apdairiai pasitraukė į kelkraštį. Tačiau jei vis dėlto niekur neiškeliavau, iš kur tuomet toks bjaurus galvos skausmas ir dar nuovargis, kaustantis taip, kad, regis, nebeįstengsiu žengti nė žingsnio?

Galų gale ji užkopė į kalvos keterą ir sustojo, visai uždususi. Sliūkinti šalikele nebuvo jokios prasmės. Iki šiol pro šalį taip ir nepravažiavo joks automobilis. Nepasirodė nei koks nors raitelis ar brikelė. Kivrina suprato atsidūrusi toli nuo bet kokios gyvenvietės, kaip kad jai ir pasirodė iš pat pradžių. Miškas čia buvo jau pasibaigęs, tad ji galėjo apsidaiyti per mylių mylias. Giria, kurioje liko vežimas, siekė maždaug iki pusės šlaito, o paskui suko į pietus bei vakarus ir driekėsi į. neužmatomą tolybę. Jei būtų dribtelėjusi kur nors giliau miške, Kivrina būtų beviltiškai paklydusi.

Toli rytuose irgi tankiai augo medžiai — jie žėlė palei upę, kurios sidabrinius blyksnius Kivrina šen ten įžvelgė pro šakas: Temzė? Červelas? — o ir visas prieš akis plytintis kraštovaizdis buvo nusėtas medžių eilėmis, giraitėmis, guotais; daugybė medžių, kur kas daugiau, nei ji iš viso manė kada nors buvus Anglijoje. Tikroji „Domesday Book” — 1086-ųjų žemės nuosavybės aprašymo knyga — tvirtino, kad miškingų žemių Anglijoje — ne daugiau nei penkiolika procentų, o tikimybių teorija skelbė, kad keturioliktame amžiuje miškai turėtų užimti ne daugiau dvylikos procentų visos teritorijos, kadangi jie buvo masiškai kertami, valant sklypus dirbamiems laukams bei gyvenvietėms. Tačiau dabar atrodė, kad tikimybių teorija, o gal andainykščiai, žemės nuosavybės aprašus sudarinėję žmonės, bus smarkiai suklydę ir gerokai sumažinę skaičius. Medžiai augo visur, kiek tik aprėpė akys.

Kivrina taip ir neįžiūrėjo jokio kaimelio. Miškų medžiai jau buvo numetę lapus, gęstančioje pavakario šviesoje barkšojo tik plikos pilkšvai juodos šakos, tad pro jas tikrai turėtų matytis koks bažnyčios bokštas ar dvaro rūmų pastatai, bet Kivrinos žvilgsnis neužkliuvo už nieko, kas bent iš tolo primintų gyvenvietę.

Tačiau kaimelių netoliese tikrai turėjo būti: aplinkui driekėsi laukai, išdalyti siaurais rėžiais, kas iš tiesų būdinga Viduramžiams. Viename laukų žolę rupšnojo avys — irgi Viduramžiams tinkamas vaizdelis, tačiau nebuvo matyti nieko, kas tas avis prižiūrėtų. Toli, rytų pusėje, pilkavo kažkokia išskydusi, lyg ir keturkampė, dėmė — tikriausiai Oksfordas. Kivrina įtempė akis ir prisimerkė — jai pasirodė, kad beveik įžiūri sienas ir platų, tarsi pritūpusį Karfakso Bokštą, tačiau tirštėjančiose sutemose taip ir nepavyko išskirti šv. Fridesvaido ar Osnio bokštų.

O sutemos iš tikrųjų tirštėjo. Dangus virš galvos buvo melsvai pilkas, tik vakaruose gaišavo vos įžiūrimi rausvi atšvaitai; Kivrina nėmaž neabejojo nesupainiojusi ryto su vakaru, nes pastebimai temo netgi jai bestovint kalvos keteroje.

Kivrina persižegnojo ir sudėjo rankas maldai, suglaustų pirštų galiukus prikisdama prie pat veido.

— Ką gi, pone Danvorti, štai aš ir čia. Atrodo, atsidūriau daugmaž ten, kur ir taikėmės. Tiesa, ne visai Oksfordo — Bato kelyje. Nuo jo esu apie penkis šimtus jardų į pietus, šalutiniame keliuke.

Matau Oksfordą. Atrodo, nuo jo mane skiria apie dešimt mylių.

Ji nusakė, koks, jos manymu, yra metų ir paros laikas* apibūdino tai, ką matė ar bent manė matanti, paskui nutilo ir prispaudė delnus prie veido. Dabar į savąją „Domesday Book„ versiją lyg ir reikėjo įrašyti planus, ką ketinanti veikti toliau, tačiau kaip tik šito ji ir nežinojo. Banguotoje lygumoje į vakarus nuo Oksfordo turėjo būti geras tuzinas kaimelių, bet ji nematė nė vieno, nors tiesiai prieš akis driekėsi dirbami laukai, vingiavo ir kelias.

Kelyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Jis rietėsi kitu kalvos šlaitu žemyn, netrukus išnykdamas tankiame sąžalyne, tačiau už pusmylio Kivrina matė ir pagrindinį kelią, reikia manyti, tą patį, kuriame turėjo atsidurti išnėrusi iš plyšio — į tą platų, lygų blyškiai žalią vieškelį akivaizdžiai ir vedė keliukas, kuriuo atėjo ji. Vieškelyje, kiek aprėpė akys, irgi nesimatė jokios gyvybės.

Kairėje pusėje, daugmaž lygumos viduryje Oksfordo kryptimi, žvilgsnis kliudė kažkokį judėjimą tolumoje, tačiau tai buvo tik virtinė karvių, traukiančių namo link medžių guoto, reikia manyti, slepiančio kaimelį. Tačiau tai buvo ne tas kaimas, kurio ieškoti nurodė ponia Montoja — Sendgeitas turėjo būti į pietus nuo vieškelio.

Nebent ji būtų atsidūrusi kokioje nors išvis kitoje vietoje, bet šito negalėjo būti. Mūrai toli rytuose, be jokios abejonės, buvo Oksfordas, o pietų pusėn nuo jo sukanti upė — ne kokia kita, o Temzė, plukdanti savo vandenis į ruzganai pilkšvos miglos debesėlį, kuris turėjo būti Londonas, tačiau visa tai Kivrinai nepakišo jokio ženklo, kur mėginti ieškoti reikiamo kaimo. Jis galėjo būti tarp kalvos keteros ir vieškelio, visai čia pat, tik iš čia nematomas, bet galėjo likti ir priešingoje pusėje, o gal — kitapus vieškelio ir šalutinio kelio. Visur apeiti ir apsidairyti nebebuvo kada.

Temo vis sparčiau. Po kokio pusvalandžio trobose galbūt įsižiebs šviesos, padėsiančios susiorientuoti, bet laukti Kivrina negalėjo. Rausvas dangaus pakraštėlis vakaruose prisirpo iki violetinio mėlynumo, o mėlynė virš galvos buvo jau tamsiai violetinė. Drauge su tamsa stipriau spaudė ir šaltis. Pakilo vėjas. Apsiausto skvernai plazdėjo Kivrinai už nugaros, tad ji tvirčiau į jį susisupo. Jai visiškai nesinorėjo gruodžio naktį praleisti miške, kur būriais slankioja vilkai, ir dar su plyšte plyštančia galva, tačiau lygiai taip pat nesinorėjo ir tysoti ant gruodo sukaustyto vieškelio bei laukti, ar pasirodys koks pakeleivis.

Dar buvo galimybė traukti tiesiai į Oksfordą, tačiau iki visiškai sutemstant ji niekaip jo nepasieks. Jei taip pavyktų aptikti kaimą — bet kokį kaimą — pernakvoti ji galėtų ten, o Montojos nurodytosios gyvenvietės paieškotų vėliau. Kivrina atsigręžė ir apžvelgė kelią, kuriuo atėjo, vildamasi pastebėti kokį nors žiburėlį ar iš ugniakuro vingiuojantį dūmą, tačiau neišvydo nieko panašaus. Dantys ėmė nevaldomai tarškėti.

Ir tada suskambo varpai. Pirmiausia sugaudė Karfakso varpas, aidėdamas atpažįstamu balsu, lygiai tokiu pat, kaip visada, nors nuo keturiolikto amžiaus jis buvo perliedintas ne mažiau nei tris kartus; paskui, dar net nespėjus nutilti pirmojo dūžio aidui, atsiliepė ir kiti varpai, tarsi būtų tik ir laukę ženklo iš Oksfordo. Be jokios abejonės, varpai skelbė mišparus — kvietė žmones baigti dienos darbus, grįžti iš laukų ir traukti į vakarines mišias.

O tuo pačiu jie pranešė Kivrinai, kur ieškoti kaimų. Varpai skambėjo kone vienu balsu, bet ji sugebėjo išskirti kiekvieno jų gaudesį; kai kurie ataidėjo iš taip toli, kad ją pasiekdavo tik paskutiniai, patys žemiausi jų aido virpesiai. Jie gaudė visur: štai čia, iš už tos išsidriekusios medžių eilės, ir ten, ir dar ten. Kaimelis, j kurį traukė karvės, iš tikrųjų buvo ranka pasiekiamas, už štai ano neaukšto kalvagūbrio keteros. Išgirdusios varpo gausmą, karvės paspartino žingsnį.

Čia pat, tiesiog jai po nosimi, buvo netgi du kaimai: vienas — iškart kitapus kelio, kitas — už keleto laukų rėžių, išsibarstęs palei medžiais apaugusį upokšnį. Skendgeitas — kaimas, kurį, ponios Montojos nurodymu, ji ir turėjo pasiekti — liko ten, kur ji ir manė jį esant: į priešingą pusę nuo duburio, kur ji pradėjo kelionę, jai reikėjo eiti atgal tomis gruodo sustingdytomis vėžėmis, ne daugiau nei dvi mylias.

Kivrina suglaudė delnus.

— Ką tik susigaudžiau, kur atsidūriau ir kur yra kaimas, — prašneko ji svarstydama, ar jos „Domesday Book” įrašys ir varpų gausmą. — Šis šalutinis keliukas, kuriuo dabar einu, ir veda į jį. Ketinu ištempti vežimą į kelią, o paskui, kol dar visiškai nesutemo, nusvirduliuoti iki kaimo, tada susmuksiu ant pirmo pasitaikiusio slenksčio.

Vieno varpo gausmas atsklido iš pietvakarių, iš taip toli, kad Kivrina jį vos girdėjo. Ji susimąstė, ar tik nebus tai tas pats varpas, kurį ji išgirdo pirmų pirmiausia. Kažin, kodėl jis skambėjo anksčiau? Galbūt Danvortis sakė tiesą, galbūt varpas iš tikrųjų skelbė kažkieno laidotuves.

— Man nieko baisaus nenutiko, pone Danvorti, — pasakė ji į suglaustus delnus. — Nesijaudinkite dėl manęs. Jau daugiau nei valanda kaip aš čia, ir iki šiol manęs neištiko jokia bėda.

Varpai neskubėdami nutilo; kaip ir anksčiau, ženklą liautis skambinus davė Oksfordo varpas, bet, kad ir kaip keista, jo gaudesys tvyrojo ore ilgiau nei bet kurio kito. Violetinis dangus palengva juodo, pietryčiuose įsižiebė pirmoji žvaigždė. Kivrinos rankos vis dar tebebuvo sudėtos tarsi maldai.

— Kaip čia gražu, — ištarė ji.

Ką gi, pone Danvorti, štai aš ir čia. Atrodo, atsidūriau daugmaž ten, kur ir taikėmės. Tiesa, ne visai Oksfordo — Bato kelyje. Nuo jo esu apie penkis šimtus jardų į pietus, šalutiniame keliuke. Matau Oksfordą. Atrodo, nuo jo mane skiria apie dešimt mylių.

Tiksliai nežinau, kada prasidėjo mano kelionė, bet, jei išvykau lygiai vidurdienį, kaip ir buvo numatyta, tuomet galiu tvirtinti, kad laiko paklaida — maždaug keturios valandos. Metų laikas — toks, koks ir turi būti. Medžiai jau beveik visiškai nubarstę lapus, tačiau nukritę lapai dar dorai nepradėjo pūti, o laukų užarta gal koks trečdalis. Tikslaus laiko, kuriame atsidūriau, negalėsiu pasakyti tol, kol nepasieksiu kaimo, kuriame galėčiau ko nors paklausti, kokia šiandien diena. Tikriausiai jūs geriau nei aš žinote, kur ir kada aš esu — ar bent žinosite, kai gausite mano vietos ir laiko taško koordinates.

Vis dėlto galiu drąsiai tvirtinti, kad atkeliavau į tą šimtmetį, į kurį ir taikiausi. Įkopiau į neaukštos kalvos keterą, iš čia puikiausiai matyti aplinkui plytintys laukai. Žemė įdirbta rėžiais, kas ir būdinga Viduramžiams, vagų galai užapvalinti — čia apsisukdavo arklą tempiantys jaučiai. Ganyklas riboja gyvatvorės; gal koks trečdalis jų — saksiškieji žiogriai, kitos — tankiai susodintos normaniškosios gudobelės. Tikimybių teorija vienokių ir kitokių gyvatvorių santykį keturioliktame amžiuje nurodo kiek kitokį: dvidešimt penki procentai su septyniasdešimt penkiais, tačiau šie apskaičiavimai atlikti remiantis Safolko grafystės, kuri yra šiek tiek ryčiau, duomenimis.

Į pietus ir į rytus plyti miškas — Vyčvudas? — kiek galiu įžiūrėti, — vien lapuočių. Rytų pusėje matau Temzę. Man dingojasi, kad beveik įžiūriu Londoną, nors ir žinau, kad tai neįmanoma. Juk 1320-aisiais jis nuo čia turėtų būti ne už dvidešimties, o už penkiasdešimties mylių, argi ne taip? Ir vis vien man atrodo, kad jį įžiūriu. O štai Oksfordo gynybinę sieną matau tikrai, taip pat ir Karfakso Bokštą.

Čia taip gražu. Ir visai nesijaučiu atsidūrusi septynių šimtų metų atstumu nuo jūsų. Oksfordas visai čia pat, galėčiau pasiekti jį pėsčiomis; niekaip neatsikratau įspūdžio, kad, jei patraukčiau kalvos šlaitu žemyn ir pasiekčiau miestą, rasčiau ten jus visus, vis dar besibūriuojančius Brasenozės laboratorijoje, laukiančius, kol bus užfiksuotas mano buvimo taškas. Štai Badris, suraukęs antakius įdėmiai žvelgia į displėjus, štai ir ponia Montoja, nekantraujanti grįžti prie savo kasinėjimų, — o štai ir jūs, poną Danvorti, kudakuojantis tarsi višta ant kiaušinių. Visai nesijaučiu nuo jūsų atskirta, nesijaučiu net pernelyg nutolusi.

4

Griūdamas Badris atitraukė ranką nuo kaktos ir alkūne trenkėsi į konsolę; akimirkai tai pristabdė kritimą, ir Danvortis neramiai sužiuro į ekraną baimindamasis, kad laborantas galėjo kliudyti klaviatūrą ir supinklioti duomenis displėjuje. Badris tuo tarpu susmuko ant grindų.

Nei Latimeras, nei Gilkraistas irgi net nemėgino jo sugriebti. Atrodė, Latimeras netgi nesuvokė, jog atsitiko kažkas negera. Tik Merė dar bandė stverti griūvantį Badrį, bet, kadangi stovėjo kitiems už nugarų, spėjo sugniaužti tik jo rankovę. Akimoju ji krito ant kelių greta vyruko ir atvertė jį aukštielninką, tuo pat metu grūsdama ausinių kaištuką sau į ausį.

Paskui ėmė raustis savo pirkinių krepšyje, iškniso iš jo pyplį, nuspaudė iškvietimo mygtuką ir laikė taip geras penkias sekundes.

— Badri! — pašaukė balsu, ir tik tada Danvortis susizgribo, kokia tyla tvyro kambaryje. Gilkraistas stypsojo kaip mietas, nepajudėjęs iš vietos nuo tos akimirkos, kai susmuko Badris. Atrodė įsiutęs. Užtikrinu, mes apsvarstėme visus įmanomus netikėtumus. Akivaizdu: kaip tik šis nenumatytas atvejis ir liko nenumatytas.

Merė atleido pyplio mygtuką, sugriebė Badrį už pečių ir švelniai krestelėjo. Sis nereagavo. Merė atlošė jo galvą, pasilenkė prie veido ir prikišo ausį prie pat pražiotos burnos, pasisukusi taip, kad galėtų matyti krūtinę. Badris vis dar kvėpavo. Danvortis matė, kaip kilnojasi jo krūtinė, Merė irgi tai matė. Tuoj pat atsitiesė, vėl mygdama pyplį, du pirštus prispaudė Badriui prie kaklo, palaukė, atrodė, ištisą amžinybę, tada pakėlė pyplį prie lūpų.

— Mes Brasenozėje. Istorijos laboratorijoje, — išbėrė ji į pyplį.

— Penki — du. Žmogus susmuko. Nuoalpis. Jokių pastebimų priepuolio požymių. — Ji atitraukė pirštą nuo iškvietimo mygtuko ir timptelėjo aukštyn Badrio akių vokus.

— Nuoalpis? — pakartojo Gilkraistas. — Ką tai reiškia? Kas jam atsitiko?

Merė suirzusi dėbtelėjo į jį.

— Jis susmuko be sąmonės, — atkirto ir grįžtelėjo į Danvortį. — Duok šen mano lagaminėlį. Jis pirkinių krepšyje.

Ieškodama pyplio, ji buvo parvertusi krepšį, dabar jis taip ir gulėjo ant šono. Danvortis kibo raustis tarp dėžučių ir ryšulių, užčiuopė maždaug tinkamo dydžio plastikinę dėžutę ir atidarė. Ši buvo kupina kalėdinių pliauškynių, suvyniotų į žalią bei raudoną foliją. Danvortis sugrūdo dėžutę atgal į krepšį.

— Duokš greičiau, — tarstelėjo Merė, atsagstydama laboratorinį Badrio chalatą. — Negaliu gaišti visos dienos.

— Nerandu… — prasižiojo Danvortis.

Ji ištraukė krepšį jam iš rankų ir apvertė dugnu aukštyn. Kalėdinės pliauškynės nusirito į visas puses. Atsidarė dėžutė su šaliku, šalikas nudribo žemėn. Merė pastvėrė savo rankinę, atitraukė užtrauktuką, išsiėmė gana didelį medicininį lagaminėlį. Iš jo ištraukė kraujospūdžio matavimo apyrankę. Užsegė ją Badriui ant riešo, įjungė ir atsigręžė pasižiūrėti kraujospūdžio rodmenų lagaminėlio monitoriuje.

Danvortis nėmaž nesuprato, ką reiškia banguota linija ekrane, iš Merės veido jam irgi nepavyko išskaityti, ką apie tai manoji. Badris vis dar kvėpavo, širdis tebeplakė; Danvortis nepastebėjo ir jokios žaizdos. Galbūt Badris paprasčiausiai nualpo? Tačiau nei iš šio, nei iš to niekas nealpsta — nebent knygose ir trečiarūšiuose filmuose. Reikia manyti, jis sužeistas arba staiga susirgo.

Dar tada, kai įgriuvo į užeigą, atrodė gerokai priblokštas. Ar gali būti taip, kad ji partrenkė koks dviratininkas — juk ir pats Danvortis vos nepalindo po ratais — tik jis ne iš karto suvokė, kad trauma gana rimta? Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl jis elgėsi kaip apdujęs ir atrodė nenormaliai susijaudinęs.

Tačiau tuo toli gražu nepaaiškinsi priežasčių, atvijusių jį į barą net be palto ir privertusių išberti: „Eime greičiau, man jūsų reikia„ bei „Kažkas negerai”.

Danvortis atsisuko ir įsistebeilijo į konsolės ekraną. Jame mirguliavo tos pačios matricos kaip ir tada, kai susmuko laborantas. Danvortis nesuprato, ką reiškia skaičių virtinės, tačiau iš pažiūros jos priminė kuo įprasčiausią skaitmeninį taško aprašą o ir Badris dar spėjo pasakyti, kad Kivrina sėkmingai persikėlė į praeitį. Kažkas negerai.

Merė abiem delnais tapšnojo Badriui rankas, šonus ties krūtine, paskui — kojas iki pat pėdų. Badrio akių vokai suplazdėjo ir tuoj pat vėl sustingo.

— Gal žinote, ar Badris turėjo kokių nors nusiskundimų d^l sveikatos?

— Jis — pono Danvorčio laborantas, — kaltinančia intonacija tėškė Gilkraistas. — Jis iš Baliolo. Mums jį tik paskolino, — pridūrė jis, ir iš jo balso galėjai suprasti, kad dėl visko, kas nutiko, atsakomybę jis verčia Danvorčiui — tarsi šis būtų kažkaip suorganizavęs laboranto priepuolį, siekdamas sabotuoti visą projektą.

— Jokių sveikatos problemų jis neturėjo, ar bent aš nieko apie tai nežinau, — atsakė Danvortis. — Semestrui prasidėjus, jam atliktas nuodugnus kasmetinis patikrinimas, taip pat ir visos profilaktinės procedūros.

Merė susiraukė. Išsitraukė stetoskopą, gerą minutę klausėsi Badrio širdies plakimo, dar kartą patikrino kraujospūdžio duomenis, pamatavo pulsą.

— O kaip epilepsija? Gal jį kada buvo ištikęs priepuolis? O gal jis sirgo diabetu?

— Ne, — atsakė Danvortis.

— Galbūt jis kada nors vartojo narkotikus ar nelegalius endorfinus? — Atsakymo ji net nelaukė. Vėl nuspaudė pyplio mygtuką.

— Kalba Arens. Pulsas — 110. Kraujo spaudimas — 100/60. Imu kraujo mėginį analizei.

Ji atplėšė marlinio tampono paketėlį, apšluostė nesuveržtąją ranką, atplėšė dar vieną paketėlį.

Narkotikai arba nelegalūs endorfinai… Taip, j audrią elgseną ir šnekėjimą be sąryšio šituo galima paaiškinti. Tačiau jei Badris vartotų ką nors tokio, semestro pradžioje atlikti tyrimai būtų tai nustatę, taigi, jeigu jis būtų į ką nors įjunkęs, niekas neleistų jam atlikti sudėtingų tinklo nustatymų apskaičiavimų. Kažkas negerai.

Merė dar kartą apšluostė Badriui ranką ir įsmeigė poodinį vamzdelį. Badrio akių vokai vėl suplazdėjo, jis atsimerkė.

— Badri, — prašneko Merė. — Girdi mane? — Ji kyštelėjo ranką į palto kišenę ir išsitraukė ryškiai raudoną kapsulę. — Privalau pamatuoti tau temperatūrą. — Ji prikišo kapsulę jam prie lūpų, tačiau iš Badrio reakcijos net neatrodė, kad jis būtų išgirdęs, kas jam sakoma.

Merė įsimetė kapsulę atgal į kišenę ir ėmė raustis lagaminėlyje.

— Pasakyk, kai vamzdelyje išryškės rodmenys, — tarstelėjo Danvorčiui, tada išvertė visą lagaminėlio turinį, paskui ėmė krauti atgal. Galiausiai padėjo lagaminėlį ant grindų ir dabar jau kibo naršyti rankinę.

— Kaip kažin ką, maniau, kad turiu ir prie odos tvirtinamą termometrą, — burbtelėjo.

— Jau yra rodmenys, — pranešė Danvortis.

Merė pasiėmė pyplį ir ėmė skaityti į jį skaičius.

Badris atsimerkė.

— Reikia tuojau… — ištarė ir vėl užsimerkė. — Taip šalta, — sumurmėjo.

Danvortis nusivilko paltą, bet šis buvo pernelyg permirkęs, kad galėtų užkloti juo ligonį. Jis beviltiškai apsidairė, žvilgsniu ieškodamas bent ko nors, kas atstotų antklodę. Jeigu šitaip būtų atsitikę dar prieš Kivrinai iškeliaujant, galėtų užmesti ant jo šiltąjį jos apsiaustą. Sumaigyta Badrio striukė gulėjo sugrūsta po konsole. Danvortis ją ištraukė ir kaip išmanydamas užklojo Badrį.

— Sustirau, — sukuždėjo Badris, jį ėmė krėsti drebulys.

Merė, nesiliaudama diktuoti rodmenis į pyplį, aštriai dėbtelėjo į jį.

— Ką jis pasakė?

Badris dar kažką sumurmėjo, paskui ištarė pakankamai aiškiai:

— Skauda galvą.

— Skauda galvą, — pakartojo Merė. — Pykina?

Badris pajudino galvą į šalis, suprask: ne.

— Kada buvo… — pradėjo sakyti, stverdamas Merei už rankos.

Ji uždėjo delną jam ant plaštakos, suraukė antakius, antrąjį delną prispaudė jam prie kaktos.

— Jis tikrai karščiuoja, — pasakė.

— Kažkas negerai, — ištarė Badris ir užsimerkė. Jo pirštai atsigniaužė ir paleido Merės ranką, jo paties ranka šleptelėjo ant grindų.

Merė pakėlė suglebusią jo ranką, dirstelėjo į rodmenis, dar kartą pačiupinėjo jo kaktą.

— Kur velniai nujojo tą prakeiktą odos termometrą? — sušniokštė ji ir vėl kibo raustis lagaminėlyje.

Dzingtelėjo pyplys.

— Jie jau čia, — tarstelėjo Merė. — Kas nors nueikite, parodykite jiems kelią. — Ji patapšnojo Badriui krūtinę. — Gulėk ir nejudėk.

Kai Danvortis atidarė duris, jie jau trypčiojo prie slenksčio. Du greitosios pagalbos gydytojai, nešini įrankių lagaminėliais dydžio sulig visos tyrimų įrangos lagaminais, prasibrovė pro jį viduij.

— Reikalingas transportas, tučtuojau, — išbėrė Merė anksčiau, nei jie spėjo atsidaryti lagaminėlius. Tada atsistojo pati. — Tempkite čionai neštuvus, — kreipėsi į moterį gydytoją. — Ir duokite šen odos termometrą bei lašelinę su sacharozės tirpalu.

— O aš maniau, kad „Dvidešimtojo amžiaus” darbuotojai tikrinami dėl narkotikų bei endorfinų vartojimo, — pareiškė Gilkraistas.

Vienas gydytojų pastūmė jį į šalį, tempdamas vidun lašelinės mechanizmą.

— „Mediavelis” niekad nebūtų leidęs… — dar bandė tęsti Gilkraistas, bet tuoj pat pasitraukė į šalį praleisdamas kitą gydytoją — su neštuvais.

— Narkotinė abstinencija? — paklausė antrasis gydytojas, vyras, dirstelėdamas į Gilkraistą.

— Ne, — atsakė Merė. — Odos termometrą turite?

— Ne, — atsakė tas, jungdamas rezervuarą su skysčiu prie mechanizmo. — Tik termistorių ir paprastą termometrą. — Jis iškėlė plastikinį tirpalo rezervuarą virš galvos, palaikė taip gerą minutę, kol sunkio jėga automatiškai įjungė siurblio varikliuką, tada lipnia juostele pritvirtino talpą Badriui ant krūtinės.

Gydytoja nubloškė nuo Badrio striukę ir apklojo ligonį pilka antklode.

— Šalta, — ištarė Badris. — Būtinai reikia…

— Ką mums reikia padaryti? — neatlyžo Danvortis.

— Taškas…

— Vienas — du! — sutartinai riktelėjo gydytojai ir bendromis pastangomis užritino Badrį ant neštuvų.

— Džeimsai, pone Gilkraistai, reikia, kad judu važiuotumėte drauge į ligoninę užpildyti jo priėmimo lapą, — pareiškė Merė. — Ir dar man reikės jo medicininės kortelės. Vienas jūsų gali važiuoti drauge greitosios pagalbos mašina, kitas seks iš paskos,

Danvortis negaišo, kad nereikėtų veltis į ginčus su Gilkraistu, kuriam iš jų važiuoti greitosios pagalbos mašina. Jis skubiai įsiropštė vidun ir atsisėdo greta Badrio, kuris kvėpavo sunkiai, dusdamas, tarsi nešamas neštuvais būtų netekęs paskutinių jėgų.

— Badri, — primygtinai prašneko Danvortis, — sakai, kažkas negerai? Ar tai reiškia, kad iškilo kokių nors keblumų nustatinėjant tašką?

— Tašką nustačiau, — pasakė Badris ir suraukė antakius.

Gydytojas, kuris kaip tik prijunginėjo Badrį prie bauginančios displėjų gausybės, atrodė gerokai suirzęs.

— Ar asistentas neteisingai apskaičiavo koordinates? Tai svarbu, Badri. Ar jis suklydo, suvesdamas nuotolinio perkėlimo koordinates?

Į greitosios pagalbos automobilį įlipo ir Merė.

— Kaip laikinai einantis dekano pareigas, drauge su ligoniu greitosios pagalbos automobiliu turėčiau važiuoti aš, — išgirdo Danvortis Gilkraisto balsą.

— Susitiksime ligoninėje, nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje, — atrėžė Merė ir užtrenkė dureles. — Ar pamatavote jam temperatūrą? — paklausė ji gydytojo.

— Taip, — atsakė tas. — Temperatūra — 39,5. Kraujo spaudimas — 90/55, pulsas — 115.

— Ar koordinatės įvestos neteisingai? — kamantinėjo Danvortis Badrį.

— Kaip jūs ten, įsitaisėte? — vidiniu radijo ryšiu paklausė vairuotojas.

— Taip, — atsakė Merė. — Kodas — vienas.

— Ar Puhalskis suklydo apskaičiuodamas vietovės koordinates nuotoliniam perkėlimui?

— Ne, — atsakė Badris ir sugniaužė Danvorčio palto skverną.

— Kas tuomet? Laiko paklaida?

— Tikriausiai aš… — pratarė Badris. — Jūs taip nerimavote…

Užkaukė sirena, nustelbdama tolesnius jo žodžius.

— Tu tikriausiai — ką? — suriko Danvortis, kad perrėktų tai aukštėjantį, tai žemėjantį sirenos kauksmą.

— Kažkas negerai, — dar kartą pasakė Badris ir vėl suglebo be sąmonės.

Kažkas negerai. Reikia manyti — laiko paklaida. Jei koordinatės įvestos teisingai, kaip tik laiko paklaida gali būti vienintelė problema, kuri automatiškai nenutrauktų perkėlimo proceso, o Badris štai tvirtino, kad koordinatės apskaičiuotos teisingai. Kokia tuomet galėtų būti ta laiko paklaida? Badris jau anksčiau buvo sakęs, kad didžiausia tikėtina laiko paklaida — maždaug dvi savaitės. Juk jis nebūtų vienu chalatu bėgęs į užeigą per kliokiantį lietų pranešti apie nelaimę, jei paklaida nebūtų gerokai didesnė. Tik kažin, kiek? Mėnuo? Trys mėnesiai? Bet Badris juk pats tvirtino Gilkraistui, kad, remiantis preliminariais duomenimis, laiko paklaida turėtų būti minimali!

Merė alkūnėmis prasiskynė kelią pro Danvortį ir vėl priglaudė delną Badriui prie kaktos.

— Pridėkite į lašelinę natrio tiosalicilato, — paliepė. — Pradėkite WBC analizę. Džeimsai, nesipainiok po kojomis.

Danvortis prasibrovė pro Merę ir įsitaisė ant suoliuko automobilio gale.

Merė vėl paėmė į ranką pyplį.

— Pasiruošt išsamiam CBC ir serumo tipo nustatymui.

— Pielonefritas? — paklausė gydytojas, stebėdamas besikeičiančius rodmenis. — Kraujo spaudimas — 96/60, pulsas — 120, temperatūra — 39,5.

— Nemanau, — atsakė Merė. — Jokių akivaizdžių skausmų pilvo srityje. Tačiau kai šitokia temperatūra, galime drąsiai įtarti kažkokią infekciją.

Besikaitaliojantis sirenos kauksmas staiga sulėtėjo ir visai nutilo. Gydytojas ėmėsi ištraukinėti kištukus iš lizdų sienose.

— Štai ir atvykome, Badri, — pasakė Merė, tapšnodama jam krūtinę. — Netrukus būsi sveikas kaip ridikas.

Jis nė nekrustelėjo, gal net neišgirdo. Merė užtraukė antklodę jam iki pat smakro, ant jos tvarkingai sudėjo kadaruojančius laidus. Vairuotojas atidarė galines dureles, jie išstūmė neštuvus laukan.

— Noriu, kad padarytumėte jam išsamius kraujo tyrimus, — kalbėjo Merė ropšdamasi žemėn, įsikibusi į dureles. — Cistinės fibrozės analizė, hemoglobino lygis, antigenų identifikacija.

Danvortis išlipo iš paskos ir nusekė paskui Merę į nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrių.

— Man reikia jo ligos istorijos, — nedelsdama pareiškė Merė registratūros darbuotojai. — Badrio… kokia jo pavardė, Džeimsai?

— Čauduris, — atsakė jis.

— Nacionalinės Sveikatos Apsaugos kortelės numeris? — paklausė registratorė.

— Nežinau, — atsakė Danvortis. — Jis dirba Baliole.

— Gal malonėtumėte pasakyti jo pavardę paraidžiui?

— Č-A-U… — pradėjo jis. Merė jau skubinosi kažkur į skyriaus gelmes. Danvortis šoko jai iš paskos.

— Atleiskite, pone. — Registratorė stryktelėjo iš už savo staliuko ir užtvėrė jam kelią. — Prašau, atsisėskite čia.

— Privalau pasikalbėti su ką tik atvežtu ligoniu, — pareiškė jis.

— Ar jūs — jo giminaitis?

— Ne, — atsakė jis. — Aš — jo viršininkas. Tai labai svarbu.

— Šiuo metu jis nugabentas į procedūrinę, jam atliekami tyrimai, — pasakė registratorė. — Paprašysiu jums leidimo aplankyti jį iškart po to, kai tik jie ten užbaigs. — Ji neryžtingai pritūpė atgal už savo staliuko, tarsi pasiruošusi tuoj pat vėl pašokti, jei tik Danvortis sujudės.

Danvortis apsvarstė galimybę be jokių ceremonijų įsibrauti į procedūrinę, tačiau nenorėjo rizikuoti: galėjo atsitikti ir taip, kad po to jį išvis išgrūstų iš ligoninės, be to, ir Badrio būklė dabar tokia, kad jis vargu bau įstengtų ką nors rišliai pasakyti. Keliamas iš greitosios pagalbos automobilio jis buvo išvis be sąmonės. Be sąmonės, užtat su temperatūra, pašokusia iki 39,5 laipsnio. Kažkas negerai.

Registratorė įtariai žvilgčiojo į jį.

— Ar jums nebūtų labai sunku dar kartą pasakyti man jo pavardę paraidžiui?

Jis kantriai pakartojo, kaip rašoma Čaudurio pavardė, o paskui paklausė, kur galėtų rasti telefoną.

— Čia pat, koridoriuje, — atsakė ji. — Amžius?

— Nežinau, — atsakė Danvortis. — Gal dvidešimt penkeri? Dirba Baliole ketverius metus.

Kaip išmanydamas jis atsakė ir į kitus klausimus, paskui dirstelėjo pro duris pasižiūrėti, ar neprisistatė Gilkraistas, tada nuskubėjo koridoriumi prie telefono ir paskambino į Brasenozę. Atsiliepė budintysis, kuris kaip tik puošė dirbtinę Kalėdų eglutę, pastatytą vestibiulyje ant pertvaros.

— Noriu pasikalbėti su Puhalskiu, — pasakė Danvortis vildamasis, kad atmintis neapgavo ir to pirmus metus dirbančio laboranto pavardė tikrai tokia.

— Jo čia nėra, — atsakė budintysis, laisvąja ranka kabindamas ant eglutės šakų sidabrinę girliandą.

— Ką gi, kai tik jis grįš, prašau, pasakykite, kad turiu kuo skubiau su juo pasikalbėti. Tai labai svarbu. Man reikia, kad jis iššifruotų užfiksuoto taško rodmenis. Aš būsiu… — Danvortis pabrėžtinai luktelėjo, kol budintysis pabaigs kabinti girliandą ir teiksis užrašyti jo diktuojamą numerį, ką šis galiausiai ir padarė — pakraigliojo numerį ant žaisliukų dėžutės dangtelio. — Jeigu skambindamas ten manęs neras, tegul paskambina į Universiteto ligoninės nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Kaip manote, kada jis galėtų grįžti?

— Sunku pasakyti, — numykė budintysis, išvyniodamas trapų angelą. — Kai kurie pasirodo keliomis dienomis anksčiau, bet dauguma — prieš pat semestro pradžią.

— Ką? Norite pasakyti, Puhalskio net nėra fakultete?

— Dar neseniai buvo. Turėjo aptarnauti tinklą kažkokiam „Medievalio” projektui, bet kai paaiškėjo, kad jo paslaugų nebereikia, išvažiavo namo.

— Tuomet pasakykite man jo namų adresą. Ir telefoną.

— Jis, man rodos, gyvena kažkur Velse, o adreso jums reikėtų prašyti fakulteto sekretorės, bet šiuo metu čia nėra ir jos.

— O kada parsiras ji?

— Negaliu pasakyti, pone. Ji išvažiavo į Londoną šio to nusipirkti Kalėdoms.

Danvortis susakė dar kupetą nurodymų budinčiajam, kuris klausydamasis tiesino angelui sparnus, paskui nutraukė ryšį ir susimąstė: ar įmanoma, kad per Kalėdų atostogas Oksforde būtų užsilikęs dar koks nors laborantas? Tikriausiai ne — juk kitaip ir Gilkraistas nebūtų pasitelkęs pirmus metus dirbančio asistento aptarnauti tinklą.

Vis dėlto Danvortis bandė paskambinti į Magdaleną, bet niekas neatsiliepė. Valandėlę pagalvojęs mėgino susisiekti su Baliolu, bet nieko nepešė ir ten. Tikriausiai Finčas kažkur blaškosi, rodydamas amerikiečių varpininkams varpus, galbūt nusitempė juos pasižiūrėti Didžiojo Tomo. Danvortis užmetė akį į laikrodį. Dar tik pusė trijų. Atrodė, kad jau gerokai vėliau. Gali būti ir taip, kad jie paprasčiausiai išėję papietauti.

Jis paskambino į Baliolo bendrabutį, bet ir ten niekas nekėlė ragelio. Tada patraukė atgal į laukiamąjį, tikėdamasis rasiąs ten Gilkraistą, bet šio niekur nebuvo matyti. Jo nebuvo — užtat buvo abu greitosios pagalbos gydytojai, jie šnekėjosi su ligoninės medicinos seserimi. Tikriausiai Gilkraistas jau bus išvykęs atgal į Brasenozę, kurti didingų kito, o gal ir dar kito perkėlimo planų. Galbūt kokiu trečiu bandymu jis sumanys nublokšti Kivriną į patį Juodosios Mirties sūkurį, siekdamas gauti ataskaitą iš tiesioginio stebėtojo lūpų.

— A, štai kur jūs, — sakė medicinos sesuo. — O aš jau baiminausi, kad suspėjote išvykti. Prašau, eime su manim.

Danvorčiui pasirodė, kad kreipiamasi į jį, tačiau paskui seserį pro duris į koridorių žengė ir abu medikai.

— Štai, čionai, — sakė ji, prilaikydama jiems duris; medikai nedelsdami suėjo vidun. — Ant stalelio su ratukais rasite arbatos, o tualetas štai ten.

— Kada galėsiu pasimatyti su Badriu Čauduriu? — išbėrė Danvortis prilaikydamas duris, kad slaugė negalėtųjų užtrenkti.

— Tuojau pas jus ateis daktarė Arens, — atsakė ji ir vis vien užtrenkė duris jam prieš nosį.

Gydytoja, susmukusi kėdėje, jau knapsėjo nosimi, rankas susibrukusi į kišenes. Vyriškis krapštėsi prie arbatos stalelio, kišo į tinklą elektrinio virdulio kištuką. Nė vienas iš jų, eidami į koridorių, ničnieko neklausė registratorės, taigi, pagalvojo Danvortis, tikriausiai jie elgiasi pagal kažkokias vidaus taisykles, nors nė nenutuokė, kodėl jiems prisireikė pasimatyti su Badriu. Ar kodėl jie iš viso atėjo čionai.

Šis laukiamasis buvo netgi kitame ligoninės korpuse nei nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyrius. Tačiau čia stovėjo tokios pat klaikiai nepatogios kėdės kaip ir aname laukiamajame, tokie pat staliukai su paskleistais ant jų informaciniais lankstinukais, o virš arbatos stalelio kabojo tokia pat girlianda iš folijos, pritvirtinta plastikinėmis bugienio šluotelėmis. Tačiau čia nebuvo nė vieno lango, netgi langelio duryse. Visiškai uždara, privati patalpa — kaip tik tokia, kokioje ir tinka laukti blogų naujienų.

Danvortis sudribo į kėdę, staiga pasijuto labai pavargęs. Blogos naujienos. Galaižin kokia infekcija. Kraujo spaudimas — 96, pulsas — 120, temperatūra — 39,5. Vienintelis kitas Oksfordo laborantas išsitrenkęs namo į Velsą, o Besingeimo sekretorė rūpinasi kalėdiniais pirkiniais. O Kivrina klaidžioja kažkur 1320-uosiuose; nuo numatytos datos ją skiria ištisos dienos, gal net savaitės. O gal ir mėnesiai.

Gydytojas įsipylė į puodelį pieno, įsidėjo cukraus ir ėmė visa tai maišyti laukdamas, kol užvirs vanduo elektriniame virdulyje. Moteris, atrodė, užsnūdo.

Danvortis dėbsojo į ją ir galvojo apie laiko paklaidą. Badris suskubo pasakyti, kad, remiantis preliminariais apskaičiavimais, laiko vėlavimas minimalus, tačiau preliminarūs apskaičiavimai dar nieko nereiškia. Dar anksčiau Badris buvo sakęs, jog dviejų savaičių paklaida — visai tikėtina, ir tai atrodė pakankamai logiška.

Kuo toliau į praeitį permetamas istorikas, tuo didesnė paprastai būna vidutinė laiko paklaida. „Dvidešimtojo amžiaus” perkėlimai paprastai vėluodavo vos kelias minutes. „Aštuonioliktojo amžiaus” — kelias valandas. Magdalenoje vis dar vyko bandymai persikelti į Renesansą — be žmonių; jų laiko paklaida siekė nuo trijų iki šešių dienų.

Tačiau visa tai — tik vidutiniai duomenys. Sulig kiekvienu persikėlimu laiko paklaida būdavo vis kitokia, ir numatyti, kiek susivėlins bet kuris konkretus perkėlimas, buvo visiškai neįmanoma. „Devynioliktasis amžius” sykį prašovė ištisomis keturiasdešimt aštuoniomis paromis, o persikeliant į negyvenamas teritorijas, laiko paklaidos neretai ir išvis būdavo išvengiama.

Laiko skirtumas dažniausiai atrodydavo visiškai atsitiktinis, nulemtas kažkokios likimo užgaidos. Kai trečiame dešimtmetyje bandymais persikelti į dvidešimtąjį amžių, buvo mėginama nustatyti laiko paklaidos dėsningumus, juose dalyvavo ir pats Danvortis: stovėdamas tuščiame Baliolo kieme, jis buvo permestas į 1956-ųjų rugsėjo keturioliktąją, antrą valandą nakties, ir persikėlė vėluodamas vos tris minutes. Tačiau kai tuoj pat — antrą valandą aštuonios minutės — jį perkėlė pakartotinai, laiko paklaida jau siekė beveik dvi valandas — tąsyk Danvortis vos nedribtelėjo tiesiai ant galvos vienam vyresniųjų kursų studentui, patyliukais grįžtančiam į bendrabutį po mieste praūžtos nakties.

Juk gali būti ir taip, kad Kivriną nuo numatytos perkėlimo datos skiria kokie šeši mėnesiai, ir ji niekaip nebegali išsiaiškinti, kurią dieną jai reikia grįžti. Tad Badris tekinas ir atlėkė į užeigą pranešti, jog ją būtina susigrąžinti tuoj pat.

Į laukiamąjį įsiveržė Merė, vis dar su paltu. Danvortis atsistojo.

— Badris?.. — paklausė, baimindamasis atsakymo.

— Jis vis dar skyriaus palatoje, — atsakė ji. — Mums reikia jo NSA kortelės numerio, be to, Baliolo archyvuose nerandame jokių jo įrašų.

Žili jos plaukai vėl styrojo pasišiaušę į visas puses, bet visais kitais atžvilgiais ji atrodė nusiteikusi absoliučiai dalykiškai, kaip ir tuomet, kai su Danvorčiu aptarinėdavo jo studentus.

— Fakulteto darbuotojų sąraše jo ir neturi būti, — paaiškino Danvortis lengviau atsikvėpdamas. — Laborantai skiriami į atskirus fakultetus, bet samdo juos pats Universitetas.

— Vadinasi, jo duomenys turėtų būti Universiteto kanceliarijoje. Gerai. Gal žinai, ar pastarąjį mėnesį jis buvo išvykęs iš Anglijos?

— Prieš dvi savaites su „Devynioliktojo amžiaus” projektu lankėsi Vengrijoje. Po to nė kojos nebuvo iškėlęs iš Anglijos.

— O gal pas jį lankėsi kokie nors giminaičiai iš Pakistano?

— Jis nebeturi ten jokių artimųjų. Jis — trečios kartos emigrantas. Ar jau išsiaiškinai, ką jis pasigavo?

Klausimąjį praleidę pro ausis.

— O kur Gilkraistas ir Montoja? — paklausė.

— Pati sakei Gilkraistui, kad susitiksime ligoninėje, bet kai mane įgrūdo čia, jis dar nebuvo pasirodęs.

— O Montoja?

— Ji išėjo iškart po to, kai baigėsi perkėlimo procesas, — atsakė Danvortis.

— Gal numanai, kur ji dabar?

Lygiai tiek pat, kiek ir tu, pagalvojo Danvortis. Juk matei ją išeinančią taip pat, kaip ir aš.

— Tikriausiai išskubėjo atgal į Vitnį, prie savo kasinėjimų. Beveik visą laiką ji ir praleidžia ten.

— Kasinėjimų? — pakartojo Merė, tarsi nė girdėt negirdėjusi apie jokius kasinėjimus.

Kas dedasi? — sunerimo Danvortis. Kas ją apsėdo?

— Vitnis, — paaiškino jis. — Nacionalinio Paveldo ūkis. Ten ji kasinėja Viduramžių kaimą.

— Vitais… — pakartojo Merė, atrodė labai nelaiminga. — Jai teks tučtuojau prisistatyti čionai.

— Gal pamėginti jai paskambinti? — paklausė Danvortis, bet Merė jau nuskubėjo pas gydytoją, stoviniuojantį prie arbatos stalelio.

— Jums teks atgabenti kai ką iš Vitnio, — pasakė jam. Šis padėjo puodelį bei lėkštutę ir užsimetė striukę. — Iš Nacionalinio Paveldo kasinėjimų aikštelės. Lupę Montoją. — Ji drauge su juo išėjo pro duris.

Danvortis tikėjosi, kad ji, vos išdėsčiusi visus nurodymus, sugrįš. Nesulaukęs bandė eiti jos ieškoti. Tačiau Merės koridoriuje nebuvo. Nebuvo ir greitosios gydytojo. Danvortis sutiko tik slaugę iš nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus.

— Atleiskite, pone. — Ji užtvėrė jam kelią lygiai taip pat, kaip ir nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus registratorė. — Daktarė Arens prašė palaukti jos čia.

— Iš ligoninės aš niekur neišeisiu. Bet man reikia paskambinti savo sekretoriui.

— Su malonumu atnešiu jums telefoną, — tvirtai atsakė ji. Paskui atsigręžė ir nužvelgė koridorių.

Koridoriumi artėjo Gilkraistas ir Latimeras.

— …tikiuosi, panelei Engl pasitaikys proga stebėti ką nors mirštant, — kalbėjo Gilkraistas. — Keturioliktojo amžiaus žmonių požiūris į mirtį gerokai skyrėsi nuo mūsiškio. Mirtis jiems buvo įprasta ir dažna gyvenimo dalis; tų laikų žmonės net nejausdavo praradimo skausmo ar sielvarto…

— Pone Danvorti, — slaugė primygtinai timptelėjo jį už rankovės. — Gal malonėsite palaukti ten? Tuojau atnešiu jums telefoną.

Ji nuėjo pasitikti Gilkraisto ir Latimero.

— Prašau eiti su manimi, — ištarė ir nulydėjo juos į tą patį laukiamąjį.

— Aš — laikinai einantis istorijos fakulteto dekano pareigas, — pareiškė Gilkraistas, nudelbdamas tulžingu žvilgsniu Danvortį. — Tad aš ir esu atsakingas už Badrį Čaudurį.

— Taip, taip, pone, — slaugė nesiginčydama užtrenkė duris. — Daktarė Arens netrukus ateis pas jus.

Latimeras ant vienos kėdžių pasidėjo skėtį, ant gretimos patupdė Merės pirkinių krepšį. Panašu, kad jis nepatingėjo surinkti visus paketus, kuriuos Merė buvo išvertusi ant grindų. Danvortis pastebėjo pačiame viršuje kyšančią dėžutę su šaliku ir vieną kalėdinę pliauškynę.

— Nepavyko susigauti taksi, — vos atgaudamas kvapą sušniokštė Latimeras ir klestelėjo greta savo nešulių. — Teko važiuoti metro.

— Iš kur kilęs tasai jūsų laborantas asistentas, kuriam ketinote patikėti perkėlimą, — Puhalskis, ar kaip jį ten? — paklausė Danvortis. — Man reikia su juo pasikalbėti.

— Gal galėčiau paklausti, apie ką? — susiraukė Gilkraistas. — O gal pasinaudojęs proga, kad manęs nėra, jūs jau spėjote visiškai užvaldyti „Medievalį”?

— Būtina, kad kas nors iššifruotų taško nustatymo rodmenis: privalome įsitikinti, jog viskas gerai.

— O jūs netvertumėte džiaugsmu, jei paaiškėtų, kad gali nutikti kas nors negero, ar ne? Bandėte kaišioti pagalius mums į ratus nuo pat pradžių, kai tik ėmėme ruoštis šiam perkėlimui.

— Jei paaiškėtų, kad gali nutikti kas nors negero? — Danvortis nepatikėjo savo ausimis. — Kai kas negero jau atsitiko. Badris guli ligoninėje be sąmonės, o mes netgi nežinome, ar Kivrina tikrai yra ten ir tada, kur ir kada turėtų būti. Pats girdėjote, ką sakė Badris. Kažkas negerai su taško nustatymu. Taigi, privalome kuo skubiau išsikviesti kitą laborantą, kad išsiaiškintų, kas nutiko ne taip, kaip reikėtų.

— Nemanau, kad verta kreipti dėmesį į tai, ką kliedi žmogus, apsirijęs narkotikų, endorfinų ar dar galaižin ko, ką jis ten vartoja, — pareiškė Gilkraistas. — Ir dar, pone Danvorti, norėčiau priminti jums štai ką: vienintelė priežastis, dėl kurios šiame perkėlime kažkas galėjo sušlubuoti, tai — „Dvidešimtojo amžiaus” įsikišimas. Ponas Puhalskis kuo puikiausiai susidorojo su savo darbu. Vis dėlto, jums primygtinai reikalaujant, aš sutikau, kad jį pakeistų jūsų laborantas. Dabar jau visiškai aišku, kad be reikalo.

Virstelėjo durys; visi tuoj pat atsigręžė ir sužiuro į jas. Tai buvo slaugė — atnešė nešiojamą telefono aparatą, padavė Danvorčiui ir tuoj pat nėrė atgal.

— Privalau paskambinti į Brasenozę ir pranešti, kur esu, — pareiškė Gilkraistas.

Danvortis praleido jo žodžius pro ausis. Įjungė telefono vaizdo ekraną ir paskambino į Jėzų.

— Man reikia visų jūsų laborantų pavardžių bei namų telefono numerių, — išbėrė jis, kai ekrane pasirodė laikinai einančiosios direktoriaus sekretorės pareigas veidas. — Tikriausiai per atostogas nė vienas neliko čia, ar ne?

Ir iš tikrųjų — ne vieno laboranto Universitete nebuvo. Danvortis užsirašė pavardes bei telefono numerius ant vieno lankstinukų, padėkojo vyresniajai dėstytojai, padėjo ragelį ir tuoj pat vėl jį pakėlęs ėmėsi paeiliui rinkti numerius iš sąrašo.

Surinkęs pirmąjį numerį, išgirdo tankų pypsėjimą — numeris buvo užimtas. Pabandė kitą, bet užimtumo signalas įsijungė jam net nebaigus rinkti numerio. Galiausiai įsiterpė kompiuterinis balsas ir pranešė:

— Visos linijos užimtos. Pamėginkite skambinti vėliau.

Tada jis paskambino į Baliolą — ir į bendrabutį, ir į savo kabinetą. Nei čia, nei ten niekas nekėlė ragelio. Bene Finčas bus išsivežęs amerikiečius į Londoną pasiklausyti Big Beno?

Gilkraistas vis dar stoviniavo greta laukdamas, kada galės pats pasinaudoti telefonu. Latimeras tuo tarpu nukinkavo prie arbatos stalelio ir negrabiai stengėsi įkišti į rozetę elektrinio virdulio kištuką. Greitosios pagalbos gydytoja nusipurtė snaudulį ir šoko jam padėti.

— Ar jau baigėte skambinėti? — neištvėrė Gilkraistas.

— Ne, — atrėžė Danvortis ir dar kartą pabandė skambinti Finčui. Bergždžiai.

Jis padėjo ragelį.

— Noriu, kad išsikviestumėte savo laborantą atgal į Oksfordą kad ištrauktų Kivriną atgal. Tučtuojau. Kol ji dar nepasitraukė nuo plyšio.

— Norite? Jūs? — pasišiaušė Gilkraistas. — Gal galėčiau priminti, kad šitas perkėlimas — „Medievalio”, ne jūsų?

— Dabar jau visiškai nebesvarbu, kas organizavo perkėlimą — atsakė Danvortis, iš paskutiniųjų stengdamasis neužkunkuliuoti.

— Toks yra viso Universiteto priesakas: tučtuojau nutraukti perkėlimą jei tik iškyla bet kokių problemų.

— Norėčiau priminti jums dar ir tai, kad vienintelė problema, su kuria susidūrėme šio perkėlimo metu, yra jūsų nesugebėjimas deramai patikrinti, kokius kvaišalus vartoja jūsų laborantas. — Jis ištiesė ranką prie telefono. — Taigi, aš ir spręsiu, ar šį perkėlimą reikia nutraukti, o jei taip, tai — kada.

Suskambėjo telefonas.

— Alio! Gilkraistas, — atsiliepė Gilkraistas. — Tuojau. — Jis padavė telefoną Danvorčiui.

— Pone Danvorti! — skambino Finčas, atrodė visiškai nusigalavęs. — Ačiū Dievui. Apskambinau visur, kur tik įmanoma. Nepatikėsite, su kokiomis problemomis teko susidurti.

— Užgaišau, sutrukdė reikalai, — pasiskubino įsiterpti Danvortis, kol Finčas nepradėjo smulkiai dėstyti visų problemų. — O dabar įdėmiai paklausyk. Tuojau pat nueik į kanceliariją ir surask Badrio Čaudurio darbo sutarties bylą. Jos reikia daktarei Arens. Skubiai. Paskambink jai. Ji čia, ligoninėje. Primygtinai prašyk pasikalbėti su ja pačia. Ji pasakys, kokios informacijos jai reikia iš tos bylos.

— Gerai, pone, — atsakė Finčas, prisitraukė užrašų knygutę, stvėrė pieštuką ir ėmė skubiai skrebenti.

— Kai tik susitvarkysi su šituo, tučtuojau eik į Naująją Kolegiją, susirask vyresnįjį dėstytoją. Pasakyk jam, kad turiu nedelsiant su juo pasikalbėti, duok jam šitą telefono numerį. Pasakyk jam: ypatingas atvejis, privalome kaip įmanoma greičiau surasti Besingeimą. Būtina, kad jis kuo skubiau grįžtų į Oksfordą.

— Nejaugi manote, kad jam tai pavyks, pone?

— Ką tai reiškia? Ar Besingeimas atsiuntė kokią žinią? Jam kas nors atsitiko?

— Kiek žinau — ne, pone.

— Na, tuomet jis be jokios abejonės galės parvykti. Juk jis paprasčiausiai kažkur nulindo, norėdamas įmerkti meškerę. Neturėjo jokių skubių reikalų. O tu, po to, kai pakalbėsi su vyresniuoju dėstytoju, apklausinėk visus studentus ir darbuotojus, kiek tik jų sutiksi. Galbūt kas nors bent miglotai nutuokia, kur tasai Besingeimas žvejoja. Tuo pačiu išsiaiškink, ar Oksforde šiuo metu yra kas nors iš jų laborantų.

— Supratau, pone, — atsakė Finčas. — Bet ką man daryti su amerikiečiais?

— Turėsi pasakyti jiems, jog man labai gaila — atsiprašyk už mane, kad taip ir nepavyko su jais susitikti, tačiau man sutrukdė tikrai neatidėliotini reikalai. Juk jie ketvirtą valandą turi išvažiuoti į Elį, tiesa?

— Taip, turėjo išvažiuoti, bet…

— Bet — kas?

— Na, matote, pone, aš nusivedžiaujuos pasižiūrėti Didžiojo Tomo ir senosios Merstono bažnyčios bei viso kito, bet kai norėjome nuvažiuoti į Iflį, mus sulaikė.

— Ką? — nepatikėjo Danvortis. — Kas sulaikė?

— Policija, pone. Visur pastatytos užtvaros. Nežinau, ką daryti: amerikiečiai labai smarkiai sielojasi dėl to varpelių koncerto.

— Užtvaros? — vis dar neatitoko Danvortis.

— Taip, pone. Kelias A4158 užtvertas. Ką man daryti? Gal apgyvendinti amerikiečius Salvine, pone? Tiesa, šiaurinėje laiptinėje gyvena Viljamas Gadsonas ir Tomas Geilis, bet Basevis šiuo metu perdažomas.

— Palauk, nieko nesuprantu, — pasakė Danvortis. — Tai kodėl jus sulaikė?

— Dėl karantino, — atsakė Finčas akivaizdžiai nustebęs. — O gal įkurdinti juos Fišeryje? Tiesa, per atostogas ten nešildoma, bet jie galėtų užsikurti židinius.

Sugrįžau prie perkėlimo plyšio. Jis šiek tiek atokiau nuo kelio. Ketinu nutempti vežimą ant kelio, tada tikimybė, jog mane kas nors suras, bus didesnė, bet jei per artimiausią pusvalandį kelyje niekas nepasirodys, tuomet eisiu į Skendgeitą — jau žinau, kur jis yra, dėkui varpams, kviečiantiems žmones mišparų.

Laiko pokyčio pasekmes jaučiu gana stipriai. Bjauriai skauda galvą, krečia šaltis. Tai vargina kur kas labiau, nei tikėjausi, prisiklausiusi Badrio ir daktarės Arens. Ypač kamuoja galvos skausmas. Džiaugiuosi, kad kaimas netoli.

5

Karantinas. Na žinoma, pagalvojo Danvortis. Greitosios pagalbos gydytojas išsiunčiamas pargabenti Montojos. Merės kamantinėjimai apie galimus svečius iš Pakistano. Jie visi, suvaryti į šį uždarą, izoliuotą kambarėlį, kurio duris budriai sergsti skyriaus slaugė. Na žinoma.

— Tai kaip? Ar Salivanas tiks? Amerikiečiams? — klausinėjo Finčas.

— Ar policija pasakė, kodėl paskelbtas kara… — Jis nutilo. Gilkraistas įdėmiai stebėjo jį, bet Danvortis nemanė, kad iš savo vietos jis gali matyti ir telefono ekraną. Latimeras tuo tarpu bruzdėjo prie kavos staliuko, bergždžiai stengdamasis atplėšti cukraus pakelį. Greitosios pagalbos gydytoja vėl užmigo. — Ar policija pasakė, kodėl imtasi šitokių atsargumo priemonių?

— Ne, pone. Pasakė tik tiek, kad karantinas paskelbtas Oksforde bei apylinkėse ir kad nurodymų reikia kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją.

— Ar teiravaisi ten?

— Taip, pone. Bandžiau. Bet prisiskambinti visiškai neįmanoma. Visos tarpmiestinio ryšio linijos užimtos. Amerikiečiai irgi mėgino prisiskambinti į Elį, atšaukti koncertą, bet linijos užkimštos taip, kad neprasibrausi.

Oksfordas ir apylinkės… Tai reiškia, kad sustabdytas ir metro, ir greitasis traukinys į Londoną. Užblokuoti ir visi keliai. Nenuostabu, kad įkaito visos telefono linijos…

— Kada tai nutiko? Kelintą valandą ruošėtės važiuoti į Iflį?

— Buvo truputis po trijų, pone. Nuo tada ir skambinėjau visur, kur pakliuvo, mėgindamas surasti jus, o paskui pagalvojau, kad jūs tikriausiai jau žinote. Paskambinau į universiteto ligoninę, paskui pradėjau skambinti ir į visas kitas.

O aš nieko apie tai nežinojau, pagalvojo Danvortis. Jis bandė prisiminti, kokių sąlygų reikalaujama, kad būtų skelbiamas karantinas. Ankstesniais reikalavimais karantiną reikėjo skelbti kiekvienu „neatpažintos ligos arba įtariamo užkrato” atveju, tačiau toks įsakas buvo išleistas pirmaisiais metais po Pandemijos, kai niekas dar negalėjo atsigauti nuo isterijos. Vėliau reikalavimai kas keletą metų būdavo peržiūrimi ir vis labiau atskiedžiami, tad Danvortis nė nebežinojo, kokios karantino sąlygos galioja dabar.

Tačiau žinojo, kad prieš keletą metų nuostata skambėjo šitaip: „Karantinas skelbiamas tada, kai neabejotinai diagnozuojamas pavojingos užkrečiamos ligos atvejis”, kadangi laikraščiai sukėlė nemenką triukšmą, kai viename Ispanijos miestelyje ištisas tris savaites nekontroliuojamas siautė Lasos virusas. Vietiniai gydytojai net neatliko analizės ir nenustatė viruso tipo, o visas sujudimas baigėsi reikalavimais sugriežtinti nuostatas, tik Danvortis nežinojo, ar tai ir buvo padaryta.

— Gal vis dėlto skirti jiems kambarius Salvine, pone? — kažkelintą kartą klausė Finčas.

— Taip. Ne. Kol kas įkurdink juos bendrajame jaunesniųjų studentų kambaryje. Ten jie galės tilindžiuoti savo varpeliais, ar ką jie ten daro. O tu tuo tarpu surask Badrio bylą ir duokš ją šen. Jei visos telefono linijos bus užimtos, skambink tiesiog čionai. Net jei daktarės Arens čia nebus, būsiu aš. O paskui sužinok ką nors apie Besingeimą. Labai svarbųjį surasti, svarbiau nei bet kas kita. Kur nors iškaišioti amerkiečius galėsi ir vėliau.

— Jie labai susikrimtę, pone.

Aš irgi, pagalvojo Danvortis.

— Pasakyk amerikiečiams, kad aš išsiaiškinsiu, ką šiomis aplinkybėmis galima nuveikti jų labui, tada perskambinsiu. — Jis dar valandėlę žiūrėjo į temstantį ekraną.

— Netveriate savame kailyje laukdamas, kada galėsite informuoti Besingeimą apie tai, ką laikote „Medievalio” nesėkme, tiesa? — sujudo Gilkraistas. — Jums nė motais netgi ta aplinkybė, kad pavojų šiam perkėlimui sukėlė būtent jūsų laborantas, prisirijęs narkotikų, — galite nėmaž neabejoti, apie šį faktą ponui Besingeimui aš pats pranešiu iš karto, kai tik jis sugrįš.

Danvortis dirstelėjo į rankinį laikrodį. Pusė penkių. O Finčas sakė, kad kelyje juos sustabdė šiek tiek po trijų. Vadinasi, maždaug prieš pusantros valandos. Per pastaruosius metus Oksforde tik du kartus skelbtas laikinas karantinas. Vienu atveju paaiškėjo, kad įtarimų sukėlęs atvejis — tik alerginė reakcija į injekciją, o kitu — ir išvis niekas, mokinukų pokštai. Abiem atvejais karantinas buvo atšauktas iškart po to, kai paaiškėjo kraujo tyrimų rezultatai, o tam nesugaišta nė ketvirčio valandos. Merė Badrio kraujo mėginius paėmė dar greitosios pagalbos automobilyje. Danvortis pats matė, kaip greitosios gydytojas atidavė mėgintuvėlius ištirti, vos jie atvažiavo į traumatologinį skyrių. Taigi, atlikti visas analizes ir gauti rezultatus laiko pakako su kaupu.

— Esu tikras, ponui Besingeimui taip pat bus labai įdomu išgirsti apie tai, jog kaip tik jūsų nesugebėjimas ištirti savojo laboranto sveikatos būklę ir sukėlė pavojų šiam perkėlimui, — kalbėjo Gilkraistas.

Danvortis manė turėjęs ir pats atpažinti infekcijos simptomus: kritęs Badrio kraujo spaudimas, dusulingas kvėpavimas, pakilusi temperatūra. Merė dar greitosios automobilyje užsiminė, kad, esant tokiai aukštai temperatūrai, neišvengiamai tenka įtarti infekciją, tačiau Danvortis pamanė, kad ji turi omeny kokį nors lokalizuotą užkratą, galbūt stafilokoką, o gal supūliavusį apendicitą. Tad kokia liga galėjo pakirsti Badrį? Raupai ir vidurių šiltinė galutinai išnaikinti dar dvidešimtajame amžiuje, poliomielitas — šiame. Antikūnų tyrimai nepalikdavo jokių galimybių bakterijoms, o priešvirusiniai preparatai buvo tokie efektyvūs, kad visi jau spėjo ir pamiršti, kas yra peršalimo ligos.

— Iš tiesų, labai jau keista, kad jūs, taip susirūpinęs saugumo priemonėmis, kurių ėmėsi „Medievalis”, patys užmiršote atlikti kai ką, kas, regis, akivaizdu — net nepatikrinote, ar jūsų laborantas nevartoja narkotikų, — varė savo Gilkraistas.

Tikriausiai tai kokia nors trečiojo pasaulio liga. Ne veltui Merė klausinėjo, ar jis nebuvo išvykęs už Sandraugos ribų ir apie galimus svečius iš Pakistano. Tačiau Pakistanas juk nepriskiriamas trečiajam pasauliui, o Badris tikrai niekur negalėjo išvykti iš Sandraugos, nepasiskiepijęs nuo pačių įvairiausių ligų. Be to, ir iš Europos Bendrijos jis nė kojos nebuvo iškėlęs. Išskyrus tą vieną persikėlimą į Vengriją, jis visą semestrą niekur nebuvo pajudėjęs iš Anglijos.

— Norėčiau ir aš pasinaudoti telefonu, — kalbėjo Gilkraistas. — Visiškai sutinku, kad mums reikia surasti Besingeimą — pats metas vėl imtis vadovauti jam.

Telefoną tebelaikė apsiglėbęs Danvortis. Net sumirksėjo nustebęs, kai išvydo jį vis dar savo rankoje.

— Bene ketinate man sutrukdyti paskambinti Besingeimui? — pasišiaušė Gilkraistas.

Latimeras atsistojo.

— Kas čia dedasi? — paklausė ištiesęs rankas, tarsi baimindamasis, kad Danvortis gali čia pat susmukti. — Kas atsitiko?

— Badris nieko nevartojo, — pasakė Danvortis Gilkraistui. — Jis susirgo.

— Niekaip nesuprantu, kaip galite šitai tvirtinti, net neatlikę būtinų tyrimų, — pareiškė Gilkraistas, iškalbingai žvelgdamas į telefoną.

— Paskelbtas karantinas, — paaiškino Danvortis. — O tai neabejotinai reiškia kokią nors užkrečiamą ligą.

— Tai virusas, — tarpduryje išdygo Merė. — Kol kas dar nepavyko jo atpažinti, tačiau pirminiai tyrimų rezultatai neabejotinai byloja apie virusinę infekciją.

Ji buvojau atsisagsčiusi paltą, ir šis, kai ji protekine įdundėjo į patalpą, plaikstėsi jai už nugaros visai kaip Kivrinos apsiaustas. Merė atsinešė laboratorinį padėklą, apkrautą kažkokiais instrumentais bei popieriaus paketėliais.

— Tyrimai rodo, jog tai veikiausiai bus gleivinės virusas — miksovirusas, — pasakė ji, dėdama padėklą ant vieno stalų kambario gale. — Badrio simptomai jį atitinka: stiprus karščiavimas, dezorientacija, galvos skausmas. Nekelia abejonių, kai tai — ne retrovirusas ir ne pikomavirusas, kas yra gera žinia, tačiau praeis dar šiek tiek laiko, kol atpažinsime jį tiksliai.

Ji pristūmė prie stalo porą kėdžių, ant vienos klestelėjo pati.

— Mes perspėjome Pasaulinį gripo centrą Londone ir nusiuntėme jiems pavyzdžius identifikavimui bei sekvencijos nustatymui. Kol negausime pozityvaus identifikacijos patvirtinimo, paskelbtas laikinas karantinas, laikantis NSA reikalavimų galimų epidemijos sąlygų atveju.

Ji išsitraukė porą impregnuotų pirštinių.

— Epidemijos sąlygų! — riktelėjo Gilkraistas, nudelbdamas nuožmiu žvilgsniu Danvortį, tarsi kaltindamas šį tyčia suorganizavus karantiną, kad tik sukompromituotų „Medievalį”.

— Galimų epidemijos sąlygų, — pataisė jį Merė, atplėšdama vieną popierinių paketų. — Kol kas nėra nė kalbos apie kokią nors epidemiją. Badrio atvejis — vis dar vienintelis. Patikrinome Bendrijos kompiuterių duomenų bankuose — iki šiol nebūta daugiau susirgimų, kuriems pasireikštų tokie pat kaip Badrio simptomai, kas irgi yra gera žinia.

— Kaip jis galėjo susigriebti virusinę infekciją? — paklausė Gilkraistas, vis dar varstydamas žvilgsniu Danvortį. — Panašu, kad ponas Danvortis nepasirūpino patikrinti ir šito.

— Badris — Universiteto darbuotojas, — atsiliepė Merė. — Jis turėjo praeiti įprastą semestro pradžios medicininę apžiūrą ir gauti visus priešvirusinius skiepus.

— Turėjo? Tai jūs net nežinote? — pasibaisėjo Gilkraistas.

— Raštinė uždaryta Kalėdoms, — atsakė Merė. — Susisiekti su registratoriumi man taip ir nepavyko, o neturėdama Badrio NSA numerio, negaliu pakelti jo kortelės.

— Nusiunčiau savo sekretorių į mūsiškę kanceliariją, galbūt ten jie turi Universiteto bylų kopijas, — pasakė Danvortis. — Bent jau kortelės numerį tikrai turėtume išsiaiškinti.

— Gerai, — atsakė Merė. — Kai tik sužinosime, kada ir kokius priešvirusinius skiepus gavo Badris, galėsime kur kas daugiau pasakyti ir apie tai, su kokiu virusu susidūrėme dabar. Gali būti, kad jo ligos istorijoje įrašytas koks nors nenormalios reakcijos į skiepus atvejis, be to, negalima atmesti ir tokios tikimybės, kad jis dėl kokių nors priežasčių praleido kasmetinį skiepijimą. Gal žinote, kokio jis tikėjimo, pone Danvorti? Ar nebus naujasis indusas?

Danvortis papurtė galvą.

— Ne, jis priklauso anglikonų bažnyčiai.

Danvortis suprato, ką turi omeny Merė. Naujieji indusai laikėsi nuostatos, kad šventa yra bet kokia gyvybė, taigi, žudyti negalima nieko, įskaitant virusus, jei tik virusus iš tikrųjų įmanoma „žudyti”. Naujieji indusai atsisakydavo bet kokių skiepų ar vakcinų. Universitetas, gerbdamas jų religinius įsitikinimus, šito iš jų primygtinai ir nereikalaudavo, tačiau jiems nebūdavo leidžiama gyventi fakultetų bendrabučiuose.

— Badris turėjo visas semestro pradžioje būtinas pažymas. Be jų niekas nebūtų leidęs jam nė piršto kišti prie tinklo.

Merė linktelėjo, tarsi tos pačios išvados jau būtų priėjusi pati.

— Kaip jau sakiau, labai panašu į kažkokią anomaliją.

Gilkraistas žiojosi dar kažką sakyti, bet taip ir nepasakė — atsidarė durys. Vidun įėjo ta pati slaugė, kuri saugojo duris iš anos pusės; ji dėvėjo chalatą ir kaukę, impregnuotomis pirštinėmis apmautose rankose nešėsi saują pieštukų ir pluoštą popierių.

— Būtina imtis atsargumo priemonių, — prašneko ji, — taigi, visus tuos, kurie bendravo su ligoniu, privalome patikrinti, ar nepradėjo formuotis antikūnai. Visiems jums pamatuosime temperatūrą ir paimsime kraujo mėginius. Be to, kiekvienas surašykite asmenis, su kuriais buvote susidūrę patys, ir su kuriais buvo susidūręs ponas Čauduris.

Slaugė padavė kelis popieriaus lapus bei pieštuką Danvorčiui. Viršutinis buvo ligoninės priėmimo blankas. Kito viršuje puikavosi užrašas: „Pirminiai kontaktai”; lapas buvo padalintas į grafas: pavardė, vieta, laikas. Ir galiausiai paskutinis lapas buvo toks pat kaip ir antrasis, tik įvardytas „Antriniai kontaktai”.

— Kadangi Badris kol kas — vienintelis mūsų ligonis, jį ir laikysime atskaitos tašku, — paaiškino Merė. — Mes dar nežinome, kaip pernešamas užkratas, taigi surašykite visus, kurie vienaip ar kitaip bendravo su Badriu, net jei kontaktas truko labai trumpai. Visus, su kuo jis kalbėjosi, ką lietė ar kaip kitaip buvo susidūręs.

Danvorčiui prieš akis staiga šmėkštelėjo labai jau ryškus vaizdas: Badris pasilenkęs prie Kivrinos, pataiso jos rankovę, stumteli ranką…

— Kitaip sakant, visus, kurie galėjo užsikrėsti, — pridūrė Merė.

— Įskaitant ir mus visus, — įsiterpė greitosios gydytoja.

— Taip, — atsakė Merė.

— Ir Kivriną, — tarstelėjo Danvortis.

Akimirką atrodė, kad Merė net nesusigaudo, kas ta Kivrina.

— Panelė Engl gavo visą spektrą priešvirusinių skiepų, sustiprintos ir jos kamieninės ląstelės, — pasakė Gilkraistas. — Jai neturėtų grėsti joks pavojus, argi ne taip?

Daktarė Arens dvejojo vos akimirką.

— Taip. Juk ir su Badriu iki pat šio ryto ji visai nebendravo, tiesa?

— Ponas Danvortis savojo laboranto paslaugas man pasiūlė prieš dvi dienas, — pasakė Gilkraistas, kone plėšte išplėšdamas popieriaus lapus ir pieštuką slaugei, kuri jam juos atkišo, iš rankų. — Savaime suprantama, aš net neabejojau, kad ponas Danvortis laikėsi tų pačių saugumo reikalavimų kaip ir „Medievalis”, kad jo laborantas — tikrai patikimas. Vis dėlto išaiškėjo, kad į saugumo priemones jis tiesiog numojo ranka. Galite neabejoti, pone Danvorti, apie šitokį jūsų aplaidumą Besingeimui tikrai bus pranešta.

— Jei Kivrina su Badriu susidūrė tiktai šį rytą, jai tikrai negrėsė pavojus užsikrėsti, — patikino Merė. — Pone Gilkraistai, gal malonėsite čionai? — Ji mostelėjo į kėdę; Gilkraistas priėjo ir atsisėdo.

Merė paėmė iš slaugės pluoštą popierių ir kilstelėjo tą, kurio viršuje buvo užrašas „Pirminiai kontaktai”.

— Bet kuris asmuo, su kuriuo Badris buvo susidūręs tiesiogiai, priskirtinas pirminių kontaktų kategorijai. O bet kuris žmogus, su kuriuo bendravote jūs — antrinių. Taigi norėčiau, kad šiame lape surašytumėte visus atvejus, kada buvote susidūrę su Badriu Čauduriu per pastarąsias tris dienas, o taip pat — ir visus kitus jo kontaktus, kuriuos tik žinote. O šitame lape, — ji kilstelėjo popierių, įvardytą „Antriniai kontaktai”, — surašykite, su kuo bendravote patys, taip pat — ir kontakto laiką. Pradėkite nuo paskutiniojo ir išvardykite visus atgaline tvarka.

Ji įbruko Gilkraistui į bumą termometrą, nulupo popierinę juostelę, prilaikančią nešiojamą monitorių, ir pritvirtino šį jam prie riešo. Slaugė tuo tarpu išdalijo popierius Latimerui ir greitosios gydytojai. Danvortis sėdo pildyti savųjų lapų.

Ligoninės priėmimo forma prašė įrašyti vardą, Nacionalinės sveikatos apsaugos kortelės numerį ir surašyti viso gyvenimo ligų istoriją, ką, pasinaudojus NSA numeriu, būtų galima sužinoti nepalyginamai tiksliau, nei sugebės prisiminti jis pats. Persirgtos ligos. Patirtos operacijos. Skiepai. Jei Merė taip ir nežino Badrio NSA numerio, vadinasi, jis vis dar tyso be sąmonės.

Danvortis net nenutuokė, kurią dieną skiepijosi privalomais semestro pradžios skiepais. Tad šią grafą tik paženklino klaustukais ir ėmėsi „Pirminių kontaktų” lapo. Pirmąją įrašė savo paties pavardę. Paskui — Latimerą, Gilkraistą, abu greitosios medikus. Jų pavardžių jis nežinojo, o moteris jau vėl knapsėjo nosimi. Rankas buvo sukryžiavusi ant krūtinės, popierių pluoštą gniaužė saujoje. Danvortis suabejojo, ar reikia įrašyti ligoninės gydytojus bei slauges, kurie priėmė atvežtą Badrį. Užrašė „Nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus darbuotojai” ir padėjo klaustuką. Montoja.

Ir Kivrina, kuriai, pasak Merės, tikrai negrėsė joks pavojus užsikrėsti. „Kažkas negerai”, — spėjo pasakyti Badris. Ar turėjo omeny kaip tik šią infekciją? Ar mėgindamas užfiksuoti jos buvimo tašką, jis pagaliau suprato sergąs ir tekinas pasileido į užeigą pasakyti jiems, kad galėjo užkrėsti Kivriną?

Užeiga. Ten nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus barmeną. Ir dar Finčas, bet šis išėjo anksčiau, nei atskubėjo Badris. Danvortis kilstelėjo popierių, įrašė Finčąprie „Antrinių kontaktų”, tada grįžo prie pirmojo ir įrašė: „Barmenas, „Avinėlio ir kryžiaus” užeiga”. Taip, baras iš tikrųjų buvo tuščias, tačiau štai gatvė — toli gražu. Danvortis puikiai prisiminė, kaip Badris skubėdamas alkūnėmis skynėsi kelią per kalėdinę minią, kaip įsirėžė į moterį su violetinėmis gėlėmis išmargintu skėčiu, kaip prasibrovė pro senuką ir mažą berniuką su baltu terjeru. „Surašykite visus, su kuriais jis buvo susidūręs”, — liepė Merė…

Jis dirstelėjo į Merę, kuri laikė pirštais suspaudusi Gilkraisto riešą, kita ranka kruopščiai pildydama kortelę. Nejaugi ji ketina ištirti kraują ir pamatuoti temperatūrą visiems, kurie paklius į sąrašus? Juk tai visiškai neįmanoma! Bėgdamas iš užkandinės atgal į Brasenozę, Badris lietė, kliudė, iškvėpė orą tiesiai į veidą dešimtims žmonių, kurių, vėl sutikę, nebeatpažintų nei Danvortis, nei pats Badris. Be jokios abejonės, pro lygiai tokią pat minią Badris brovėsi ir skubindamasis į barą, o kiek kontaktų visi jo kliudytieji galėjo turėti sausakismose parduotuvėse?

Jis užrašė: „Daugybė praeivių Didžiojoje gatvėje”, tada nubrėžė liniją ir pabandė prisiminti, kokiomis dar aplinkybėmis matęs Badrį. Aptarnauti tinklą paprašė jo vos prieš dvi dienas — tada, kai iš Kivrinos sužinojo, kad šias pareigas Gilkraistas ketina skirti pirmus metus dirbančiam asistentui.

Kai Danvortis paskambino Badriui, šis buvo ką tik grįžęs iš Londono. Tą dieną Kivrina praleido ligoninėje — jai buvo atliekami paskutinieji tyrimai. Tai gerai. Ligoninėje su Badriu ji tikrai negalėjo susidurti, o prieš tai jis buvo Londone.

Antradienį Badris apsilankė pas Danvortį, norėdamas pranešti, kad peržiūrėjo visas naujoko apskaičiuotas koordinates ir išsamiai patikrino sistemas. Danvorčio jis nerado, tad paliko raštelį. Kivrina Baliole lankėsi irgi antradienį, rodė savo kostiumą, tačiau ji buvo atėjusi iš pat ryto. O Badris raštelyje tvirtino visą rytą praleidęs prie tinklo. Savo ruožtu Kivrina pasakė po pietų eisianti į Bodlio biblioteką susitikti su Latimeru. Tačiau po to ji galėjo nueiti ir prie tinklo arba galėjo apsilankyti ten, prieš eidama pas Danvortį parodyti kostiumo.

Virstelėjo durys, vidun, slaugės raginama, įgriuvo Montoja. Jos teroristo striukė ir džinsai buvo permirkę. Matyt, lauke vis dar tebelijo.

— Kas čia dedasi? — paklausė ji Merės, kuri lipdė etiketę ant stiklinio buteliuko su Gilkraisto krauju.

— Atrodo, — pareiškė Gilkraistas, prispausdamas prie dilbio vatos gumulėlį ir atsistodamas, — kad ponas Danvortis nesugebėjo patikrinti, ar jo laborantas, prieš imdamasis aptarnauti tinklą, yra gavęs visus privalomus skiepus, tad šis dabar guli ligoninėje su 39,5 laipsnių temperatūra. Tikriausiai jį bus pakirtusi kokia nors egzotiška karštinė.

— Karštinė? — suglumo Montoja. — Argi 39,5 — ne pernelyg žema temperatūra?

— Pagal Farenheito skalę tai būtų 103 laipsniai, — paaiškino Merė, statydama kraujo buteliuką į specialų dėklą. — Tai, ką susigriebė Badris, gali būti užkrečiama. Taigi privalau atlikti kai kuriuos tyrimus, o jūs visi — surašyti visus savo ir Badrio kontaktus.

— Gerai, — pareiškė Montoja, klestelėjo į Gilkraisto ką tik atlaisvintą vietą ir gūžtelėjimu nusimetė striukę. Merė tamponu apšluostė jai ranką, prie vienkartinės adatos pritvirtino švarų buteliuką. — Apsisukime kuo greičiau. Man reikia tuojau pat grįžti prie kasinėjimų.

— Grįžti tu negalėsi, — atsiliepė Gilkraistas. — Negi dar negirdėjai? Paskelbtas karantinas — gali padėkoti ponui Danvorčiui už jo nerūpestingumą.

— Karantinas? — Montoja taip trūktelėjo ranką, kad Merė net nepataikė įdurti. Atrodė, kad tikimybė užsikrėsti kažin kokia liga Montojai nepadarė didesnio įspūdžio, užtat žinia apie karantiną — dar ir kokį. — Man būtiniausiai reikia grįžti atgal, — ji kreipėsi į Merę. — Ar norite pasakyti, kad įklimpsiu čia?

— Bent jau tol, kol gausime kraujo tyrimų rezultatus, — atsakė Merė, ieškodama stambesnės venos adatai įsmeigti.

— O kiek laiko tai truks? — paklausė Montoja, stengdamasi pažvelgti į laikrodį, užsegtą ant tos pačios rankos, prie kurios triūsė Merė. — Tas vyrukas, kuris atitempė mane čionai, neleido net uždangstyti radimvietės ar išjungti šildytuvų, o lietus ten kliokia kaip iš kiauro vamzdžio. Jeigu nenusigausiu ten kaip įmanoma greičiau, vietoj kasinėjimų ploto turėsime ežerą.

— Užtruksime tiek, kiek prireiks laiko paimti visų jūsų kraujo pavyzdžius ir ištirti antikūnų juose kiekį, — atsakė Merė. Montoja tikriausiai suvokė, ką Merė nori tuo pasakyti, nes staiga ištiesė ranką, stengdamasi visiškai nejudinti. Merė privarvino buteliuką jos kraujo, pamatavo temperatūrą, užsegė kraujospūdžio matuoklio apyrankę. Danvortis stebėjo ją ir slapčiomis svarstė, kiek galima pasikliauti Merės žodžiais. Juk nepasakė, kad tada, kai tyrimų rezultatai bus gauti, Montoja galėsianti išvykti — pasakė tik tiek, kad iki tol ji privalėsianti būti čia. O kas paskui? Gal visus juos sukiš į izoliatoriaus palatą? Drauge ar atskirai? O gal paskirs kokį nors gydymą? Arba prasimanys dar kokius nors tyrimus?

Merė nuėmė kraujospūdžio matuoklio apyrankę Montojai nuo rankos ir padavė jai paskutinį popierių pluoštelį.

— Pone Latimerai. Jūsų eilė.

Latimeras atsistojo, saujoje sugniaužęs savuosius popierius. Suglumęs pažvelgė įjuos, padėjo ant kėdės, ant kurios ką tik sėdėjo pats, žengė Merės link. Tačiau pusiaukelėje sustojo, apsisuko ir grįžo paimti Merės pirkinių krepšio.

— Štai, palikote jį Brasenozėje, — pasakė, tiesdamas krepšį Merei.

— O, ačiū, — padėkojo ji. — Gal padėtumėte jį prie stalo? Aš negaliu liesti, šitos pirštinės sterilios.

Latimeras padėjo krepšį ant žemės, krepšys šiek tiek pasviro. Ant grindų nusidriekė išslydęs šaliko galas. Latimeras kuo stropiausiai sugrūdo j į atgal.

— Man visiškai išrūko iš galvos, kad palikau jį ten, — pasakė Merė, nenuleisdama akių nuo Latimero. — Per visą tą sujudimą… — Staiga ji pirštinėta ranka užsidengė bumą. — Dievulėliau! Kolinas! Juk aš visiškai jį užmiršau! Kiek dabar valandų?

— Aštuonios po keturių, — atsakė Montoja, net nežvilgtelėjusi į laikrodį.

— O jis turėjo išlipti iš traukinio trečią! — Merė pašoko, dėkle sužvangėjo buteliukai su krauju.

— Gali būti, kad, nesutikęs tavęs stotyje, jis patraukė tiesiai į tavo butą, — pakišo mintį Danvortis.

Merė papurtė galvą.

— Jis išvis pirmą kartą atvažiuoja į Oksfordą. Todėl ir turėjau jį pasitikti. Bet jis visiškai išgaravo man iš galvos, — pridūrė ji tarsi pati sau.

— Ką gi, tuomet jis tikriausiai vis dar trainiojasi kažkur metro stotyje, — pasakė Danvortis. — Gal nori, kad nueičiau jo pasiimti?

— Ne, — atsakė ji. — Tu gali būti užsikrėtęs.

— Tuomet paskambinsiu į stotį. Gali pasakyti jam, kad sėstų į taksi ir važiuotų tiesiai čionai. Kur jis turėjo išlipti? Kormarkete?

— Taip, Kormarkete.

Danvortis surinko informacijos numerį, iš trečio karto prisiskambino, tada ekrane pasirodžiusiu numeriu paskambino į stotį. Linija buvo užimta. Danvortis spustelėjo atjungimo mygtuką, surinko numerį dar kartą.

— Ar Kolinas — jūsų vaikaitis? — paklausė Montoja. Popierius ji jau buvo padėjusi į šalį. Visi kiti, regis, nekreipė jokio dėmesio į naują įvykių posūkį. Gilkraistas pildė blankus, smaigstydamas juos piktais žvilgsniais, tarsi jie būtų dar vienas aplaidumo ir nekompetencijos pavyzdys. Latimeras kantriai sėdėjo prie staliuko atraitota rankove. Greitosios pagalbos gydytoja ramiai tebemiegojo.

— Kolinas — mano antros eilės vaikaitis, dukterėčios sūnus, — paaiškino Merė. — Turėjo atvažiuoti metro praleisti su manim Kalėdų atostogų.

— O kada buvo paskelbtas karantinas?

— Dešimt po trijų.

Danvortis kilstelėjo ranką, duodamas ženklą, jog pagaliau pavyko prisiskambinti.

— Kommarketo metro stotis? — paklausė jis. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad pataikė ten, kur ir reikėjo. Ekrane, gerokai suirzusiam stoties budėtojui už nugaros, jis matė vartus ir minias besigrūdančių žmonių. — Skambinu dėl berniuko, atvažiavusio metro trečią valandą. Jam dvylika metų. Turėjo atvažiuoti iš Londono. — Danvortis delnu pridengė mikrofoną ir paklausė Merės: — Kaip jis atrodo?

— Šviesiaplaukis, mėlynų akių. Savo amžiui — gana aukštas.

— Jis aukštas, — Danvortis kalbėjo garsiai, kad perrėktų minios šurmulį. — Jo vardas Kolinas…

— Templeris, — pasakinėjo Merė. — Deirdra sakė įsodinusi jį į traukinį pirmą valandą Marbl Arke.

— Po šimts velnių raguotų, kažin, ką sau manote klausdami, ar aš jo nemačiau? — užriko stoties budėtojas. — Šioje stotyje susikimšo penki šimtai žmonių, o jūs norite sužinoti, ar mačiau kažkokį berniūkštį? Patys pasižiūrėkite, kokia čia grūdalynė!

Vaizdas staiga kryptelėjo, ekrane Danvortis išvydo banguojančią žmonių masę. Jis žvilgsniu ėmė naršyti minią, ieškodamas aukštoko berniuko šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Po valandėlės ekrane vėl pasirodė stoties budėtojo veidas.

— Paskelbtas laikinas karantinas! — šaukė jis, stengdamasis perrėkti gaudesį, kuris, regis, su kiekviena minute vis labiau stiprėjo. — Man ant galvos visa stotis, prisigrūdusi žmonių, kurie be paliovos klausinėja, kodėl sustojo traukiniai ir kodėl aš nieko nesiimu. Man ir šiaip tenka nertis iš kailio juos raminant, kad visko čia neišgriautų. Negaliu sukti galvos dar ir dėl kažkokio berniuko!

— Jo vardas — Kolinas Templeris! — šaukė Danvortis. — Jo antros eilės močiutė turėjo jį pasitikti!

— Tai tegul ateina ir pasitinka, bus viena bėda mažiau! O man čia reikia kažkaip susidoroti su minia įpykusių žmonių, kurie nori žinoti, kiek laiko truks karantinas ir kodėl aš nieko nedarau… — Jo balsas staiga nutilo, ryšys nutrūko. Danvortis taip ir nesuprato, ar budėtojas metė ragelį, ar telefoną jam iš rankų ištraukė koks nors įsiutęs apsipirkinėtojas.

— Ar stoties budėtojas jį matė? — paklausė Merė.

— Ne, — atsakė Danvortis. — Turėsi pasiųsti ką nors jo paieškoti.

— Taip ir padarysiu. Paprašysiu ko nors iš personalo… — Ji išskubėjo.

— Karantinas paskelbtas dešimt po trijų, o jis turėjo atvažiuoti trečią, — pasakė Montoja. — O jeigu traukinys šiek tiek vėlavo?

Apie tai Danvortis nebuvo pagalvojęs. Jei karantinas paskelbtas anksčiau, nei Kolino traukinys pasiekė Oksfordą, tuomet jį veikiausiai sustabdė pirmoje pasitaikiusioje stotyje, o keleivius nukreipė kitu keliu arba grąžino į Londoną.

— Paskambinkite į stotį dar kartą, — pasakė jis, įbrukdamas Montojai telefoną; pasakė ir numerį. — Pasakykite jiems, kad mus dominantis traukinys išvažiavo pirmą valandą iš Marbl Arko. O Merė tegul paskambins savo dukterėčiai. Galbūt Kolinas jau sėkmingai sėdi namuose.

Jis išsmuko į koridorių, ketindamas paprašyti slaugės, kad surastų Merę, bet slaugės nebebuvo nė padujų. Tikriausiai Merė išsiuntė ją į stotį.

Koridoriuje nesimatė nė gyvos dvasios. Danvortis dirstelėjo į telefoną automatą, iš kurio skambino anksčiau, tada greitu žingsniu nudrožė prie jo ir surinko Baliolo numerį. Jis neatmetė ir tos, kad ir menkos, tikimybės, jog Kolinas vis dėlto kažkaip nusikapstė į Merės butą. Nutarė pasiusiąs Finčą patikrinti, o jei nerastų ten — tada paieškoti stotyje. Labai gali būti, kad, norint surasti berniuką tokioje maišalynėje, prireiks tikrai daugiau nei vieno žmogaus.

— Labas, — pasisveikino ekrane pasirodžiusi moteris.

Danvortis suraukęs antakius patikrino numerį, bet įsitikino surinkęs teisingai.

— Aš ieškau pono Finčo iš Baliolo fakulteto.

— Šiuo metu jo čia nėra, — atsakė moteris, iš visko sprendžiant, — amerikietė. — Aš — ponia Teilor. Ar galiu ką nors jam perduoti?

Tikriausi ji ir bus viena iš varpininkų. Buvo jaunesnė, nei tikėjosi Danvortis, gal šiek tiek daugiau nei trisdešimties, be to, atrodė pernelyg smulki, kad įtartum ją esant varpininke.

— Prašau, pasakykite jam, kad, kai tik pareis, skubiai paskambintų į Universiteto ligoninę ponui Danvorčiui.

— Ponui Danvorčiui. — Ji užsirašė, o po to kilstelėjo galvą ir aštriai pažvelgė į jį. — Pone Danvorti, — prašneko jau visai kita intonacija, — ar jūs ir esate tas žmogus, dėl kurio kaltės mes laikomi įkalinti čia?

Į tai nė vienas atsakymas negalėjo būti geras. Nereikėjo jam skambinti į jaunseniųjų kursų studentų bendrąjį kambarį. Juk pats išsiuntė Finčą į kanceliariją.

— Nacionalinė Sveikatos apsaugos tarnyba skelbia laikiną karantiną tais atvejais, kai užfiksuojamas neatpažintos ligos atvejis. Tai atsargumo priemonė. Man labai gaila, jei tai sukėlė jums nepatogumų. Mano nurodymu sekretorius turėtų pasirūpinti, kad įsikurtumėte kuo patogiau, o jeigu galiu dar kuo nors jums padėti…

— Padėti? Padėti? Jūs galite padėti mums nusigauti į Elį, štai ką jūs galite nuveikti! Ten, aštuntą valandą, numatytas mūsų varpelių koncertas katedroje, o rytoj jau privalome būti Norviče. Ten esame pasižadėję surengti Kūčių vakaro varpų muzikos koncertą.

Na jau ne, tegul žinią, kad įNorvičąrytoj jie tikrai nepateks, jai praneša kas nors kitas.

— Esu tikras, kad Elyje situacija jau žinoma, bet mielai paskambinsiu į katedrą ir paaiškinsiu…

— Paaiškinsite! O gal malonėsite kai ką paaiškinti ir man? Aš nepratusi, kad šitaip nei iš šio, nei iš to būtų apribojamos mano pilietinės teisės. Amerikoje niekam nešautų į galvą nurodinėti, kur jums galima vykti, o kur — ne.

Ir dėl tokio požiūrio per Pandemiją išmirė daugiau nei trisdešimt milijonų amerikiečių, pagalvojo jis.

— Užtikrinu jus, ponia, karantinas skirtas tik jūsų pačių saugumui, o visi jūsų koncertai kuo sklandžiausiai bus perkelti į kitas dienas. O tuo tarpu Baliolas tik džiaugiasi galimybe pakviesti jus pasisvečiuoti pas mus. Nekantraudamas laukiu progos susitikti su jumis akis į akį. Jūsų šlovė aplenkia jus pačius.

Jeigu iš tikrųjų būtų taip, pagalvojo jis, būčiau pranešęs jums, kad Oksforde paskelbtas karantinas, dar tada, kai prašėte leidimo atvykti.

— Nukelti vėlesniam laikui Kūčių vakaro varpų koncertą? Juk tai visiškai neįmanoma! Ketinome skambinti naująjį koncertą varpams — „Chicago Surprise Minor”. Norvičo kapitula tikisi, kad mes atvyksime, taigi, ketiname…

Danvortis nuspaudė išjungimo mygtuką. Finčas šiuo metu tikriausiai kanceliarijoje, rausiasi ieškodamas Badrio medicininės kortelės, tačiau Danvortis nebesiryžo skambinti ten, baimindamasis užsirauti ant dar vieno varpininko. Jis susirado regioninio transporto skyriaus numerį ir ėmėsi rinkti.

Durys koridoriaus gale atsivėrė, į koridorių žengė Merė.

— Bandau prisiskambinti į regioninį transporto skyrių. — Danvortis baigė rinkti numerį ir ištiesė ragelį Merei.

Ji tik numojo ranka ir nusišypsojo.

— Viskas gerai. Jau kalbėjausi su Deirdra. Kolino traukinį sulaikė Bartone. Visus keleivius persodino į traukinį, važiuojantį atgal į Londoną. Ji jau ruošiasi į Marbl Arką jo pasitikti. — Merė atsiduso. — Deirdra ne itin apsidžiaugė sužinojusi, kad Kolinas grįžta namo. Ji ketino praleisti Kalėdas su savo naujojo gyvenimo draugo šeima ir, ko gero, nelabai norėjo, kad Kolinas maišytųsi po kojomis, tačiau dabar jau nieko nepadarysi. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad jis neatsidūrė šitame katile.

Danvortis aiškiai pajuto, koks palengvėjimas skamba jos balse. Jis pakabino ragelį į vietą.

— Ar padėtis tokia rimta?

— Ką tik gavome preliminarius tyrimų duomenis. Tai iš tikrųjų A tipo miksovirusas. Gripas.

Danvortis jau laukė kažko baisiau, kokios nors trečiojo pasaulio karštinės ar retroviruso. Tais laikais, kai dar nebuvo išrasti priešvirusiniai preparatai, jam pačiam teko sirgti gripu. Jautėsi šlykščiai: kamavo aukšta temperatūra ir užgulusi nosis, laužė visą kūną, bet po kelių dienų viską lyg ranka nuėmė — pakako pagulėti lovoje ir gerti daug skysčių.

— Vadinasi, karantinas bus atšauktas?

— Kol neperžiūrėsime Badrio medicininės kortelės — ne, — atsakė ji. — Vis dar viliuosi, kad jis kažkaip pražiopsojo paskutiniuosius priešvirusinius skiepus. Bet jeigu ne, tuomet teks laukti, kol nustatysime užkrato šaltinį.

— Bet juk tai — tik paprasčiausias gripas.

— Jei antigenų poslinkis nedidelis, per vieną ar dvi padalas, tuomet — taip, tai paprasčiausias gripas, — patikslino ji. — Tačiau jei poslinkis didelis, tuomet jis serga nauja gripo atmaina, o tai jau visai kitas reikalas. 1918-aisiais ispaniškojo gripo pandemiją sukėlė miksovirusas. Jis nusinešė dvidešimt milijonų gyvybių. Virusai mutuoja kas keli mėnesiai. Paviršiniai antigenai pasikeičia taip, kad imuninė sistema nebesugeba jų atpažinti. Štai kodėl reikalingi kasmetiniai skiepai. Tačiau didelio mutacijos poslinkio atveju neapsaugos ir jie.

— Ar kaip tik tai ir atsitiko?

— Smarkiai abejoju. Ženklesnės mutacijos nepasireiškia dažniau nei kartą per dešimt metų. Mano manymu, kur kas labiau tiketina, kad Badris kažkaip pražiopsojo kasmetinius skiepus. Gal žinai, ar jis buvo kur nors išvykęs per tinklą semestro pradžioje?

— Nežinau. Bet taip galėjo būti.

— O jeigu taip, gal jis paprasčiausiai pamiršo nueiti pasiskiepyti. Tuomet visa jo bėda — paprasčiausias šios žiemos gripas.

— O kaip Kivrina? Ar ji paskiepyta kasmetiniais skiepais?

— Taip, ji gavo viso spektro priešvirusinį preparatą, taip pat jai sustiprintas imunitetas. Ji visiškai saugi nuo bet kokio užkrato.

— Net jei susidūrėme su nauja gripo atmaina?

Merė sekundės dalelytę sudvejojo.

— Jei Badris galėjo perduoti jai virusą tik šį rytą, tuomet — taip, ji visiškai saugi.

— O jeigu jie buvo susidūrę kurią nors dieną anksčiau?

— Jeigu pasakysiu, tai tik susirūpinsi — ir visai be reikalo. — Merė atsikvėpė. — Priešvirusinius ir stiprinamuosius preparatus ji gavo tada, kad jos imunitetas užvis stipriausias būtų kaip tik perkėlimo dieną.

— O Gilkraistas ėmė ir paankstino perkėlimą dviem dienom, — su kartėliu ištarė Danvortis.

— Jeigu man būtų kilę bent menkiausių įtarimų, tikrai nebūčiau leidusi jai iškeliauti.

— Bet kol ji dar nebuvo išvykusi, tai ir į galvą neatėjo, kad ją kažkas galėjo užkrėsti naujos atmainos gripo virusu.

— Teisybė, bet tai nieko nekeičia. Dalinį imunitetąji šiaip ar taip turi, o mes net nesame tikri, ar jai išvis buvo iškilęs pavojus užsikrėsti. Kažin, ar Badris buvo bent prisiartinęs prie jos.

— O kas, jeigu ji užsikrėtė anksčiau?

— Taip ir žinojau, kad nereikia tau šito sakyti. — Merė atsiduso.

— Daugumos miksovirusų inkubacinis periodas trunka nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų. Netgi tuo atveju, jei Kivrina vis dėlto užsikrėtė prieš dvi dienas, jos imunitetas jau buvo pakankamas, kad sutrukdytų virusui daugintis; daugių daugiausia jai galėjo pasireikšti tik nereikšmingi simptomai. Bet tai — ne nauja gripo atmaina. — Ji patapšnojo jam ranką. — Be to, pamiršai apie paradoksus. Jeigu ji būtų užsikrėtusi, tada ir pati galėtų užkrėsti kitus. O tuomet tinklas nebūtų jos praleidęs.

Ji sakė tiesą. Per tinklą negalėjo iškeliauti joks žmogus, sergantis tokia liga, kuria galėjo užkrėsti žmones, gyvenusius laikotarpiu, į kurį mėgino persikelti. Šito neleisdavo paradoksai. Tinklas tokiam ligoniui paprasčiausiai neatsivertų.

— Kokia tikimybė, kad 1320-ųjų žmonės tam virusui buvo atsparūs? — paklausė Danvortis.

— Šiuolaikiniam virusui? Tikimybė — beveik nulinė. Esama tūkstančio aštuonių šimtų galimų mutacijos taškų. Taigi ano meto žmonės turėtų būti jau persirgę tiksliai tokio pat viruso sukeltu gripu, o jeigu ne, tuomet jie užkratui neatsparūs.

Neatsparūs…

— Noriu aplankyti Badrį, — pareiškė Danvortis. — Atbėgęs į barą jis sakė, jog kažkas negerai. Greitosios pagalbos automobilyje visą kelią iki pat ligoninės visąlaik kartojo tą pat.

— Kai kas iš tikrųjų negerai, — atsakė Merė. — Jis susičiupo virusą ir rimtai susirgo.

— Arba žino, kad užkrėtė Kivriną. Arba jam taip ir nepavyko užfiksuoti taško.

— Juk jis pasakė, kad tašką užfiksavo. — Ji pažvelgė į jį su užuojauta. — Tikriausiai beviltiška įtikinėti tave, jog neverta šitaip jaudintis dėl Kivrinos. Pats matei, kaip aš tik ką buvau visai galvą pametusi dėl Kolino. Tačiau sakydama, kad jie abu saugesni, būdami ten, kur yra, o ne čia, aš kalbėjau visiškai rimtai. Kivrinai šiuo metu iš tikrųjų geriau tenai, netgi tarp visų tų galvažudžių bei vagilį, kuriuos tau taip atkakliai perša vaizduotė. Jai bent jau nereikės galynėtis su NSA karantino nuostatais.

Danvortis nusišypsojo.

— O taip pat — ir su amerikiečių varpininkais. Amerika tuo metu dar nebuvo atrasta. — Jis jau siekė durų rankenos.

Staiga pokštelėjusios atsilapojo durys koridoriaus gale, pro jas įsiveržė įspūdingo stoto moteris su lagaminu.

— Ak štai kur jūs, pone Danvorti! — užbaubė ji per visą koridorių. — Visur jūsų ieškojau!

Merė atsigręžė pasižiūrėti į ją.

— Ar tai viena tavųjų varpininkių? — paklausė.

— Kur kas blogiau, — atsakė Danvortis. — Tai ponia Gadson.

6

Po medžiais kalvos papėdėje buvo jau beveik visiškai tamsu. Kivrinai įsiskaudėjo galvą, dar netgi nepasiekus sušalusių vežimo provėžų duburyje, tarsi galva reaguotų netgi į mikroskopinius aukščio ar šviesos pokyčius.

Vežimo ji visiškai neįžiūrėjo, net atsistojusi tiesiog priešais šabakštyne paslėptą skrynelę, o nuo įtempto dairymosi prisimerkus į sutemų pritvinkusią tankmę galvą įsiskaudėjo dar labiau. Jeigu tai — vienas „nežymiųjų’Uaiko paklaidos simptomų, dingtelėjo jai, kažin, kaip pasireikštų ženklesni simptomai?

Kai grįšiu, galvojo Kivrina, braudamasi per tankius šabakštynus, apie tai būtinai tarsiu žodelį kitą daktarei Arens. Ko gero, jie ten nepakankamai įvertina tų nežymiųjų simptomų poveikį — istorikui jie iš tiesų gerokai trukdo. Kopdama kalva žemyn, ji užduso netgi dar labiau, nei lipdama į viršų, be to, ją stingdė nepakeliamas šaltis.

Kol brovėsi pro tankumyną, apsiaustas nuolat kliuvinėjo už šakų, karklų viršūnės kabinosi į plaukus. Į kažkokį pagaikštį ji persirėžė ranką, šią irgi ėmė mausti. Kartą Kivrina užkliuvo ir vos neišsitiesė visu ūgiu, galvos skausmas tuoj pat sureagavo ir į tai: akimirkai išnyko, o paskui užgriuvo su dviguba jėga.

Miško laukymę gaubėjau beveik visai sutirštėjusi tamsa, tačiau tai, ką Kivrina vis dar galėjo įžiūrėti, buvo matyti labai ryškiai, spalvos ne tiek ištirpo, kiek tapo sodresnės, tarsi palaipsniui tamsėtų juodumos link: juodai žali, juodai rudi, juodai pilki lopai. Paukščiai jau taisėsi nakčiai. Tikriausiai spėjo su ja apsiprasti. Vakarinis jų čirpavimas ir bruzdesys nutyko vos akimirkai.

Kivrina paskubomis suglobė išbarstytas dėžes bei suskilinėjusias statinaites ir suvertė viską į pakrypusį vežimą. Tada įsikibo grąžulo ir ėmėsi tempti vežimą arčiau kelio. Vežimas girgždėdamas slystelėjo kelis colius pirmyn, lengvai įveikė lapais apkritusį ruožą ir tada įstrigo. Kivrina stipriau įsispyrė kojomis į žemę ir trūktelėjo iš visų spėkų. Vežimas vėl pajudėjo per kelis colius ir dar labiau pakrypo. Viena dėžė išdundėjo žemėn.

Kivrina įkėlė dėžę atgal ir apėjo į kitą pusę, mėgindama įžiūrėti, už ko užkliuvo vežimas. Vienas ratas rėmėsi į medžio šaknį; jį buvo įmanoma perkelti, jeigu tik jai pavyktų rasti tvirtesnį atramos tašką. Iš tos pusės ji suprato nieko nepešianti — „Medievalio” darbuotojai kaip reikiant paplušėjo, trupindami vežimo šoną, kad kuo tikroviškiau atrodytų, jog virsdamas šis sulūžo. Liko vien šipuliai. Juk sakiau ponui Gilkraistui, kad galėtų leisti man pasiimti pirštines, pagalvojo Kivrina.

Ji vėl apėjo vežimą, įsitvėrė rato ir stumtelėjo iš visų jėgų. Vežimas nepasidavė. Kivrina pasikaišė apsiaustą bei sijonus ir atsiklaupė greta rato, kad galėtų įsiremti pečiu.

Pėdsakas buvo įspaustas kaip tik priešais ratą — nedideliame, vos pėdos pločio, lapais neapkritusiame sklypelyje. Vėjo nešami lapai storu sluoksniu nugulė medžio papėdę, tad jų kilime, ir dar tirštoje prietemoje, Kivrina neįžiūrėjo jokių pėdsakų, tačiau plikos žemės lopinėlyje pėdos įspaudas buvo netgi labai ryškus.

Ne, tai negali būti pėdos įspaudas, galvojo Kivrina. Žemė jau sukaustyta gruodo. Ji ištiesė ranką, norėdama paliesti įdubą — vylėsi įsitikinsianti, kad dėl šešėlių žaismo ar sutirštėjusios tamsos akys ją apgauna. Sušalusiose kelio provėžose nebūtų likę visiškai jokio pėdsako, bet čia jos pirštai apčiuopė pakankamai minkštą dirvožemį — ir neabejotinai žmogaus kojos įspaustą duobutę.

Pėdsaką paliko batas minkštu padu, be kulno, o jį avėjusi pėda buvo didelė — didesnė net už Kivrinos. Vyro pėda — tačiau keturioliktojo amžiaus vyrai buvo kur kas mažesnio ūgio ir smulkesni, nedidelėmis pėdomis. Tuo tarpu čia pėdsaką paliko tikras milžinas.

Galbūt tai senas pėdsakas, it paklaikusi tikino save Kivrina. Gal čia vaikštinėjo koks miško kirtėjas, o gal valstietis ieškojo prapuolusios avies. Galbūt šis miškas priklauso karaliaus valdoms ir čia buvo surengta medžioklė. Tačiau pėdsaką akivaizdžiai paliko ne medžioklis, besivaikantis elnią. Pėdsakas buvo žmogaus, kuris stovėjo čia gana ilgai — stebėdamas ją. Juk aš jį girdėjau, tarė sau Kivrina ir pajuto galugerkly sukirbant panikos raibulį. Aš girdėjau jį čia stovint.

Ji vis dar klūpojo laikydamasi už rato, kad neprarastų pusiausvyros. Jeigu tasai, kuris buvo čia — vyras, kad ir kas jis būtų, tikras milžinas — taigi, jei tasai milžinas vis dar tūnojo kažkur šabakštynuose stebėdamas ją, reikia manyti, suprato, kad ji pastebėjo pėdsaką. Kivrina atsistojo.

— Ei ei! — sušuko vėl mirtinai išgąsdindama paukščius — šie tik sucypavo, sušnarėjo sparnais ir nutilo. — Ar čia kas nors yra?

Valandėlę ji lūkuriavo įtempusi ausis; jai pasirodė, kad tyloje vėl girdi kažką alsuojant.

— Speke, — pabandė laužyti liežuvį ji. — I am irt distresse an my servauntes fled.

O, nuostabu, dingtelėjo mintis, nė nespėjus užbaigti frazės. Taip imk ir iš karto pranešk jam, kad esi vienui viena ir bejėgė.

— Aūūūūūū! — dar kartą suriko ji ir atsargiai nutykino aplink laukymėlę, įdėmiai dairydamasi į tankmę. Tačiau jei tasai žmogus ir tebestovėjo kur nors už medžių, tamsoje ji niekaip nebegalėjo jo įžiūrėti. Visą aikštelę supo tik neperregima tamsos siena.

Kivrina net nebesusigaudė, kurioje pusėje turėtų būti karklų sąžalynas ir kelias. Jeigu ji dar bent valandėlę lūkuriuos, sutems galutinai, tada jau vežimo iki kelio niekaip nebenutempti.

Čia pat jai dingtelėjo, kad vežimo šiaip ar taip nevalia niekur tempti. Juk tasai, kuris stovi tarp medžių ją stebėdamas, žino, kad vežimas ne kur kitur, o čia. Gal jis net matė, kaip ji čia atsidūrė, driokstelėdama iš niekur drauge su gūsiu kibirkščiuojančio oro tarsi kokia alchemiko iškviesta dvasia. O jeigu tikrai taip, tikriausiai tasai, kuris tai matė, tekinas nuskuodė kurti laužo, kokius, tvirtu pono Danvorčio įsitikinimu, vietiniai gyventojai visuomet laikė paruošę raganoms deginti. Tačiau jei taip ir būtų, jis neišvengiamai būtų ką nors riktelėjęs, na, nors: „Oi!” — ar: „Viešpatie Aukščiausias!” — maža to, Kivrina tikrai būtų išgirdusi jį, strimgalviais besibraunantį per brūzgynus.

Tačiau jis nepabėgo, o tai turėtų reikšti, kad jos atvykimo akimirkos vis dėlto nematė. Kivriną jis užėjo kiek vėliau — aptiko taip nepaaiškinamai gulinčią vidur miškų greta sudaužyto vežimo. Ir ką pamanė? Kad ją užpuolė kelyje, o paskui atitempė čia, mėgindami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus?

Tai kodėl jis net nebandė jai padėti? Kodėl stovėjo, tylus kaip dar vienas ąžuolas, pakankamai ilgai, kad paliktų gilų pėdos įspaudą, o paskui lyg niekur nieko pasišalino? Galbūt jam pasirodė, kad ji negyva. Jis galėjo pabijoti liesti paskutiniųjų sakramentų negavusio negyvėlio kūną. Žmonės iki pat penkioliktojo amžiaus pabaigos tikėjo, kad deramai nepalaidotame kūne kaipmat įsiveisia piktosios dvasios.

O gal jis nuėjo kviestis pagalbos į kurį nors tų kaimų, kurių varpus girdėjo Kivrina, gal netgi į Skendgeitą? Gal kaip tik šiuo metu jis jau traukia atgal čionai, pusės kaimo žmonių lydymas, ir visų rankose — žibintai?

Tokiu atveju jai reikėtų nesijudinti iš vietos ir laukti jo sugrįžtant. Turbūt — netgi vėl atsigulti. Atskubėję čionai kaimo žmonės tikrai imtųsi spėlioti, kas ji tokia, o paskui nusineštų į kaimą — šitaip jai pavyktų prisirinkti kalbos pavyzdžių; juk kaip tik toks ir buvo pirminis jos planas. Bet… o kas, jeigu jis grįš vienas arba su tokiais draugais, iš kurių pagalbos nėra ko tikėtis?

Kivrina nebeįstengė mąstyti. Galvos skausmas iš smilkinio sklido kažkur už akių. Ji pasitrynė kaktą — skausmas ėmė tvinkčioti ir ten. O dar tas iki kaulų smegenų smelkiantis šaltis! Apsiaustas, nepaisant viso triušenų pamušalo, nėmaž nešildė. Kažin, kaip žmonės išgyveno Mažąjį Ledo Amžių, vilkėdami tiktai štai šitokiais apsiaustais? O kaip išgyveno triušiai?

Nagi, nuo šalčio ji gali bent jau pamėginti apsiginti. Tereikia pasirinkti malkų ir susikurti laužą. Tuomet, jei tas pėdsaką palikęs žmogus sugrįžtų net su nedorais kėslais, ji pabandytų nubaidyti jį liepsnojančiu nuodėguliu. O jeigu jis nuėjo kviesti pagalbos ir tamsoje neberanda kelio atgal, laužas praneš jam, kur ji yra.

Kivrina dar kartą apėjo aikštelę, dairydamasi tinkamų malkų. Danvortis primygtinai reikalavo, kad ji išmoktų užkurti laužą nesinaudodama pintimi ar titnagu.

— Gilkraistas tikisi, kad tu vidury žiemos klaidžiosi po Viduramžius, net nemokėdama užsidegti laužo? — perpykęs putojo Danvortis, o ji dar bandė ginti Gilkraistą tvirtindama, esą „Medievalis” viliasi, kad atvirame ore ji pernelyg ilgai neužsibus. Bet jie vis tik turėjo numatyti, kokie šiurpūs gali užeiti šalčiai.

Nuo krituolių pagaikščių jai kaipmat sugrubo rankos, o galvą persmelkdavo skausmas kaskart, kai tik pasilenkdavo pakelti kokios šakos. Galiausiai ji liovėsi lankstytis ir pritūpusi suglobė artimiausias šakas, stengdamasi laikyti galvą tiesiai. Tai šiek tiek padėjo, bet nedaug. Galbūt savijauta tokia prasta dėl to, kad ji šitaip sušalusi. Galbūt tai dėl šalčio kamuoja galvos skausmas ir trūksta oro. Būtinai reikia užsikurti laužą.

Tačiau malkos palietus atrodė ledinės, permirkusios. Jai niekada nepavyks jų uždegti. Lapai irgi buvo šlapi, pernelyg šlapi, kad tiktų prakurams. Norint įžiebti ugnelę, jai prisireiks sausų prakurų ir aštraus pagaliuko. Kivrina padėjo surinktų malkų glėbelį prie ąžuolo šaknų ir atsargiai, stengdamasi nejudinti galvos, patraukė atgal prie vežimo.

Ji ketino atsilaužti keletą lentgalių nuo suskaldyto vežimo šono — juos tikriausiai įmanoma panaudoti prakurams. Kol nuplėšė kelis medienos šipulius, ji įsivarė nemenką rakštį, tačiau medgaliai bent jau atrodė sausi, nors — irgi šalti kaip ledas. Tiesiog virš rato styrojo gana didelis aštrus pagaikštis. Kivrina pasilenkė jo nulaužti, bet vos nesusmuko nuo staigaus svaigulio priepuolio; tuo pačiu ėmė ir pykinti.

— Verčiau atsigultum, — tarstelėjo ji sau balsu.

Įsitvėrusi vežimo griaučių, ji palengva atsisėdo.

— Daktare Arens, — ištarė dusdama, — jums teks ką nors sugalvoti, kaip grumtis su laiko uždelsimu. Poveikis tiesiog klaikus.

Jei valandėlę pagulėtų, galbūt pavyktų atgauti kvapą, gal praeitų svaigulys, tada ji pamėgintų užkurti ugnelę. Padaryti to nepasilenkus niekaip nepavyks, o vien nuo minties apie tai vėl siūbtelėjo šleikštulio banga.

Kivrina užsitraukė gobtuvą ant galvos ir užmerkė akis, bet netgi tai sukėlė skausmą — toks menkas judesys tik sutelkė varstančius maudulius į vieną tašką. Ne, kažkas negerai. Negali būti, kad šitaip jos organizmas reaguoja į laiko paklaidą. Reikėjo tikėtis tik menkų simptomų, kurie per valandą ar dvi po atvykimo turėjo palengva išsisklaidyti, bet jokiu būdu ne stiprėti. Gali truputį skaudėti galvą, bylojo daktarė Arens, galbūt jausi šiokį tokį nuovargį. Tačiau apie pykinimąji nė žodeliu neužsiminė. Kaip ir apie stingdantį šaltį.

Šalta jai buvo pragariškai. Kivrina pabandė susisiausti apsiausto skvernais tarsi antklode, bet nuo to pasidarė tik dar šalčiau. Dantys pradėjo tarškėti kaip ir tada, įkopus į kalvą, pečius purtė bangomis užplūstantis drebulys.

Juk aš mirtinai sušalsiu, pagalvojo ji. Bet nieko negaliu padaryti. Negaliu atsikelti ir užsikurti laužo. Tiesiog nepajėgsiu. Aš pernelyg sušalusi. Kaip gaila, kad jūs suklydote dėl šio amžiaus žmonių, pone Danvorti, pagalvojo ji, bet netgi ši mintis buvo kažkokia išskydusi. Perspektyva būti sudegintai ant laužo šiuo metu atrodė netgi labai viliojanti.

Pati nė už ką nebūtų patikėjusi, kad sugebės užmigti, susirietusi į kamuoliuką ant gruodo sukaustytos žemės. Kivrina taip ir nepajuto jokios sklindančios šilumos — jei būtų pajutusi, būtų pabūgusi, kad tai jau hipotermijos sukeltas stingulys ir bent pabandžiusi jam nepasiduoti. Ir vis dėlto, reikia manyti, kažkiek numigo — kai atmerkė akis, miško laukymėje jau viešpatavo gili naktis, o pro šakų raizginį virš galvos spingsojo ledinės žvaigždės; Kivrina gulėjo ant žemės ir žvelgė į jas.

Miegodama ji kiek nuslydo žemyn ir dabar pakaušiu rėmėsi į ratą. Kivrina visa drebėjo nuo šalčio, nors dantys ir nebetarškėjo. Vėl ėmė mausti galvą, skausmas pulsavo tarsi varpo dūžiai; gėlė ir visą kūną, ypač krūtinę, prie kurios ji spaudė šakas, kai mėgino prisirinkti malkų laužui.

Kažkas negerai, pagalvojo ji, ir šįkart ta mintis jau buvo persmelkta tikros panikos. Galbūt jai pasireiškė kokia nors alerginė reakcija į laiko keliones? Ar šitaip gali būti? Danvortis nė žodeliu neužsiminė apie tokį dalyką kaip alergija laiko kelionėms, nors, rodos, gąsdino viskuo, kas tik įmanoma: išprievartavimu, cholera, vidurių šiltine ir maru.

Neištraukdama iš po apsiausto, ji pasuko ranką ir apčiupinėjo tą dilbio vietą, kur buvo patinimas nuo priešvirusinio skiepo. Gumbą ji užčiuopė, tačiau jis palietus neskaudėjo, niežulys irgi buvo visai apmalšęs. Galbūt tai blogas ženklas? — pagalvojo ji. Galbūt tai, kad liovėsi niežėti, reiškia, kad skiepas nebeveiksmingas?

Kivrina pabandė kilstelėti galvą. Tą pat akimirką vėl siūbtelėjo šleikštulys. Ji vėl nuleido galvą ant žemės ir lėtai, atsargiai išpainiojo rankas iš po apsiausto. Sulig kiekvienu judesiu plūstelėdavo pykinimo banga. Kivrina suglaudė delnus ir prikišo pirštus prie lūpų.

— Pone Danvorti, — ištarė, — manau, bus geriausia, jei pasiskubinsite mane iš čia ištraukti.

Ji vėl nugrimzdo į snaudulį, o kai atsipeikėjo, išgirdo kažkur tyliai tilindžiuojant varpelį — Kalėdinės giesmės atgarsį. O, gerai, dingtelėjo jai, vadinasi, jie atidarė tinklą. Kivrina pabandė pasikelti ir atsisėsti, atsirėmusi į ratą.

— Ak, pone Danvorti, kaip aš džiaugiuosi, kad sugrįžote, — ištarė ji, grumdamasi su šleikštuliu. — O aš jau baiminausi, kad mano žinia jūsų nepasiekė.

Tilindžiavimas vis labiau garsėjo, netrukus Kivrina išvydo ir siūbuojančią švieselę. Ji dar šiek tiek pasikėlė.

— Susipratote užkurti laužą, — ištarė ji. — Visai teisingai spėjote, kad bus pragariškai šalta. — Vežimo ratas stingdė tarsi ledas netgi per apsiaustą. Kivrina vėl nebeįstengė nulaikyti danties ant danties. — Tiesą sakė daktarė Arens. Man reikėjo palaukti, kol patinimas atlėgs. Nežinojau, kad reakcija bus šitokia stipri.

Vis dėlto mirguliuojanti švieselė buvo ne laužas. Žibintas. Danvortis ėjo artyn, rankoje nešdamasis žibintą.

— Juk tai turbūt nereiškia, kad aš pasigavau kažkokį virusą, ar ne? Ir gal nesusirgau maru? — Dantys jai tarškėjo taip, kad ji su didžiausiu vargu stumte stūmė žodžius. — Argi ne siaubinga? Susirgti maru Viduramžiais! Na, tuomet bent jau puikiausiai čia tikčiau.

Ji nusijuokė — spigiu, kone isterišku juoku, kuris poną Danvortį galėjo mirtinai išgąsdinti.

— Viskas gerai, — sušvogždė ji, pati dorai nebesuvokdama, ką šneka. — Žinojau, kad jaudinsitės, bet viskas tikrai bus gerai. Aš tik truputį…

Jis sustojo visai priešais ją, žibintas ant žemės greta jos metė virpantį, trūkčiojantį šviesos ratilą. Kivrina matė Danvorčio kojas, apautas beformiais odiniais batais — visai tokiais, kokie paliko įspaustą pėdsaką. Ji bandė kažką sakyti apie tuos batus, klausti, nejaugi ponas Gilkraistas bus nepatingėjęs aprengti jį autentiškais keturioliktojo amžiaus drabužiais, nors jis užtruksiąs čia tik tiek, kol pasiimsiąs ją. Tačiau širdį supykino vien krustelėjus lūpas.

Ji užsimerkė, o kai atsimerkė, jis jau klūpojo greta jos. Žibintą buvo pasidėjęs ant žemės, šviesa dabar krito ant jo apsiausto gobtuvo ir sunertų rankų.

— Viskas gerai, — ištarė ji. — Žinau, jūs jaudinotės, bet man viskas gerai. Tikrai. Tik jaučiuosi trupučiuką liguistai.

Jis kilstelėjo galvą.

— Certes, it been derlostuh dayes forgott foreto getest his-sahntes im aller, — pasakė.

Jo veidas buvo rūstus, raukšlėtas — žiaurus, tikro galvažudžio veidas. Šitas žmogus nužiūrinėjo ją gulinčią, paskui nuėjo sau, palaukė, kol sutems, ir štai — sugrįžo.

Kivrina bandė gindamasi kilstelėti ranką, tačiau rankos galaižin kaip susipainiojo apsiausto klostėse.

— Eik sau, — bandė šakyti, bet dantys tarškėjo taip, kad ji dorai nesugebėjo išleisti nė garselio. — Eik sau.

Jis dar kažką pasakė — kylančia intonacija, matyt, tai buvo klausimas. Tačiau ji nesuprato nė žodžio. Juk jis šneka Viduramžių anglų kalba, tikino ji save. Juk aš mokiausi jos ištisus trejus metus, o ponas Latimeras įkalė man į galvą viską, ką reikia žinoti apie būdvardinį galūnių kaitymą. Turėčiau suprasti, ką jis sako. Tai karštinė kalta. Ar karščiuoju, todėl nieko nesuprantu.

Jis pakartojo klausimą — o gal paklausė kažko kito: ji netgi nesuvokė, ar jis taria tuos pačius žodžius, ar ne.

Tai todėl, kad aš sergu, pagalvojo ji. Nesuprantu jo tik todėl, kad susirgau.

— Gerasis pone, — pradėjo ji, bet visi kiti žodžiai užstrigo kažkur atminties gelmėse. — Padėkite man, — pridūrė ji, karštligiškai ieškodama atmintyje šių žodžių senovine anglų kalba, tačiau nebevaliojo prisiminti nieko kita, tik bažnytinę lotynų kalbą. — Domine, ad adjuvandum me festina, — išbėrė.

Jis palenkė galvą prie suglaustų rankų ir ėmė kažką murmėti — taip tyliai, kad ji nieko nebegirdėjo. Paskui jai tikriausiai vėl aptemo sąmonė, nes atsigaiveliojusi pajuto, kad jis, pakėlęs ją ant rankų, kažkur nešasi. Iš atviro tinklo ji vis dar girdėjo atsklindant varpelių tilindžiavimą ir bandė suprasti, iš kurios pusės sklinda garsas, bet dantys jau tarškėjo taip, kad užgožė bet ką kita.

— Aš sergu, — ištarė ji, kai jis sodino ją ant balto arklio. Kivrina kniūbtelėjo ir vos spėjo įsitverti arklio karčių, kad nenusiristų žemėn. Jis ištiesė ranką ir ją prilaikė.

— Nesuprantu, kaip šitai galėjo atsitikti, — sušnibždėjo Kivrina.

— Juk pasiskiepijau nuo visų įmanomų virusų.

Žmogus lėtai pajudėjo pirmyn, vesdamasis asilą už pavadžio. Sutilindžiavo ant kamanų pakabinti varpeliai.

Pone Danvorti, manau, bus geriausia, jei pasiskubinsite mane iš čia ištraukti.

7

— Taip ir žinojau, — sušniokštė ponia Gadson, dundėdama koridoriumi jų link. — Jis užsikrėtė kažkokia siaubinga liga, tiesa? Vis per tą irklavimą!

Merė žingtelėjo į priekį.

— Jums čia nevalia, — pasakė. — Tai izoliatoriaus teritorija. Ponia Gadson nesulaikomai artėjo. Pūškavo pirmyn kaip garvežys, į visas puses taškydama lašus nuo neperšlampamo apsiausto, kurį buvo užsimetusi ant palto, mosuodama lagaminu tarsi ginklu.

— Neturite jokios teisės laikyti mane už durų. Aš — jo motina. Reikalauju leisti man j į pamatyti.

Merė kilstelėjo ranką kaip kokia policininkė.

— Sustot! — riktelėjo pačiu griežčiausiu skyriaus medicinos sesers balsu.

Neįtikėtina, bet ponia Gadson iš tikrųjų sustojo.

— Motina turi teisę pamatyti savo vaiką, — pareiškė. Jos veido išraiška staiga sušvelnėjo. — Ar jis labai sunkiai serga?

— Jeigu jūs turite omeny savo sūnų Viljamą, tai nei jis serga, nei ką, — atsakė Merė. — Ar bent jau aš nieko apie tai nežinau. — Ji vėl kilstelėjo ranką. — Prašau daugiau nesiartinti. Kodėl jūs manote, kad Viljamas serga?

— Supratau tai tą pat akimirką, kai išgirdau apie skelbiamą karantiną. Kai tik stoties budėtojas ištarė žodžius „laikinas karantinas”, mane taip ir persmelkė aštraus skausmo dūris. — Ji nuleido lagaminą ant grindų, kad galėtų parodyti, kurioje vietoje jai įsmigo skausmo dūris. — Ir viskas tik dėl to, kad jis užmiršdavo išgerti vitaminus. Prašiau fakulteto vadovybę pasirūpinti, kad būtinai juos vartotų… — Ji blykstelėjo į Danvortį tokiu žvilgsniu, kuriam negalėjo prilygti net nuožmieji Gilkraisto dėbčiojimai, — …o jie man išrėžė, esą Viljamas puikiausiai galįs pasirūpinti savimi pats. Ką gi, akivaizdu, kad jie klydo.

— Laikinas karantinas buvo paskelbtas anaiptol ne dėl Viljamo, — pasakė Merė. — Virusinę infekciją pasigavo vienas Universiteto laborantų.

Danvortis pajuto dėkingumąjis nepraleido pro ausis, kad ji nepasakė „vienas Baliolo laborantų”.

— Taigi, tas laborantas — vienintelis susirgęs, kol kas nėra jokių požymių, kad ligonių turėsime ir daugiau, — kalbėjo Merė. — Užtikrinu jus, karantinas buvo paskelbtas vien saugumo sumetimais.

Vis dėlto ponia Gadson toli gražu neatrodė įtikinta.

— Mano Vilis visuomet buvo liguistas, jis tiesiog nesugebės pasirūpinti savimi pats. Jis per daug mokosi, o dar ir jo kambaryje nuolat traukia skersvėjai, — pareiškė ji, nutvilkydama Danvortį dar vienu iškalbingu žvilgsniu. — Labai keista, kad jo jau anksčiau nepaguldė kokia nors virusinė infekcija.

Merės ranka lyg nejučiomis nuslydo žemyn ir šmurkštelėjo į kišenę, kurioje, Danvortis žinojo, ji nešiojosi pyplį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji šaukiasi pagalbos, pagalvojo jis.

— Užteko Viliui pasimokyti Baliole vos vieną semestrą; ir jo sveikata visai sušlubavo, o paskui dar kurso vadovas liepė jam likti čia per Kalėdų atostogas skaityti Petrarkos! — nesiliovė ponia Gadson. — Štai kodėl ir atskubėjau čionai. Kai pagalvoji, kad vargšas vaikas turės tūnoti per Kalėdas vienas pats šitoje baisioje skylėje, valgydamas galai žino ką ir užsiiminėdamas visais tais dalykais, kurie gali sukelti pavojų sveikatai… Ne, motinos širdis šito tiesiog negali ištverti.

Ji vėl bakstelėjo pirštu į tą vietą, kur pajuto aštraus skausmo dūrį, vos išgirdusi žodžius „laikinas karantinas”.

— Pats likimas atvedė mane čionai. Tikrai taip, mane lydėjo aukštesnioji jėga. Aš vos nepavėlavau į traukinį, mano lagaminas toks sunkus, ir jau beveik dingtelėjo mintis: šunys nematė, juk netrukus bus ir kitas traukinys, bet širdis veržte veržėsi pas Vilį, tad sušukau jiems, kad prilaikytų duris. Ir įsivaizduokite sau: vos spėju išlipti Kommarkete, stoties budėtojas ima ir sako: „Paskelbtas laikinas karantinas. Traukinių eismas kol kas sustabdomas”. Jūs tik pamanykite! Jei būčiau neįlipusi į tą traukinį ir laukusi kito, mane būtų išlaipinę dėl karantino!

Jūs tik pamanykite.

— Esu tikras, Viljamas gerokai nustebs jus išvydęs, — burbtelėjo Danvortis vildamasis, kad ji tuoj pat ir nešdinsis ieškoti sūnaus.

— Taip, — niauriai pareiškė ji. — Tikriausiai sėdi savo kambaryje net šaliko neužsirišęs. Kaip kažin ką, pasigaus jis tą užkratą. Jis visada viskuo užsikrečia. Kai buvo mažas, jį amžiais siaubingai išberdavo. Matysite, tas virusas taip ir prilips priėjo, tokia jau jo lemtis. Dar laimė, kad jo motina čia — bus kam jį išslaugyti.

Staiga pokštelėjo durys ir į koridorių įgriuvo pora personalo darbuotojų su kaukėmis, chalatais ir pirštinėmis, kažkokiu popieriniu dangalu aptrauktais batais. Išvydę, kad niekas nesivolioja susmukęs ant grindų, jie sulėtino žingsnį.

— Būtina šį skyrių atitverti, pakabinkite ir izoliatoriaus ženklą, — pasakė Merė jiems. Paskui atsigręžė į ponią Gadson. — Bijau, kad egzistuoja galimybė, jog virusu užsikrėtėte ir jūs. Kol kas mes dar nežinome, kokiu būdu sklinda užkratas, negalime atmesti tikimybės, kad jis perduodamas oru, — pasakė ji ir vieną šiurpią akimirką Danvortis jau manė, kad Merė ketina įgrūsti ponią Gadson į laukiamąjį drauge su jais visais.

— Malonėkite palydėti ponią Gadson į izoliatoriaus palatą, — paprašė ji vieno kaukėtojo ir pirštinėtojo. — Turėsime atlikti jums kraujo tyrimus, be to, prašysime surašyti visus savo kontaktus. Pone Danvorti, o jūs, prašau, eikite su manim, — pridūrė ji, įsitempė jį į laukiamąjį ir užtrenkė duris poniai Gadson prieš nosį anksčiau, nei ji suskubo paprieštarauti.

— Tegul jie šiek tiek palaiko ją ten — suteiksime vargšeliui Viliui kelias papildomas valandas laisvės, — paaiškino ji.

— Nuo tos moteriškės išberti gali bet ką, — burbtelėjo Danvortis.

Jiems įėjus, sužiuro visi, išskyrus greitosios pagalbos gydytoją. Latimeras kantriai sėdėjo prie stalo atraitota rankove. Montoja vis dar maigė telefoną.

— Kolino traukinys buvo nukreiptas atgal, — pasakė Merė. — Šiuo metu jis jau turėtų saugiai sėdėti namuose.

— O, tai gerai, — atsiliepė Montoja ir padėjo telefoną. Gilkraistas akimoju puolė prie jo.

— Pone Latimerai, atleiskite, kad priverčiau jus laukti, — atsiprašė Merė. Čia pat atplėšė naują impregnuotų pirštinių pakuotę, užsitempė jas ir ėmėsi surinkinėti instrumentą kraujo pavyzdžiams imti.

— Kalba Gilkraistas. Noriu pasišnekėti su vyresniuoju dėstytoju, — pasakė Gilkraistas į ragelį. — Taip, bandau surasti poną Besingeimą. Taip, aš palauksiu.

Vyresnysis dėstytojas net nenutuokia, kur yra Besingeimas, pagalvojo Danvortis, nežino ir sekretorė. Jis pats jau kalbėjosi su jais abiem, kai bandė sutrukdyti Kivrinai iškeliauti. Sekretorė net nežinojo, kad Besingeimas išvykęs į Škotiją.

— Džiaugiuosi, kad pavyko tą vaiką surasti, — pasakė Montoja, žvilgtelėdama į laikrodį. — Kaip manote, kiek jie dar laikys mus čia? Privalau grįžti prie kasinėjimų, kol visa ramdimvietė dar nevirto pelke. Šiuo metu kaip tik kasinėjame Skendgeito bažnyčios šventorių. Dauguma kapų ten — penkioliktojo amžiaus, bet yra keli Juodosios Mirties aukų, o vienas kitas — netgi ankstesnių nei Viljamo Užkariautojo laikų. Praėjusią savaitę aptikome riterio kapą. Nuostabiai išsilaikęs. Kažin, ar Kivrina jau ten?

Danvortis vylėsi, kad ji turi omeny kaimą, o ne vieną iš kapų.

— Tikiuosi, taip, — atsakė.

— Sakiau jai, kad tuojau pat pradėtų įrašinėti pastebėjimus iš Skendgeito — pastabas apie kaimą, bažnyčią, viską. O ypač — tą kapą. Įrašas iš dalies nusitrynęs, taip pat ir dalis puošybos. Tačiau mirties data įžiūrima dar visai aiškiai — 1318-ieji.

— Tai ypatingas atvejis, — pareiškė Gilkraistas. Stojo ilgoka pauzė, jis jau kone kunkuliavo. — Taip, žinau, kad jis žvejoja Škotijoje! Noriu tiksliai žinoti, kuri Merė pleistru užlipdė Latimero ranką ir mostelėjo Gilkraistui. Šis papurtė galvą. Merė priėjo prie greitosios pagalbos medikės ir krestelėjusi šią pažadino. Mieguistai mirksėdama moteris nusekė paskui ją prie staliuko.

— Esama daugybės dalykų, kuriuos atskleisti įmanoma tik tiesioginiais stebėjimais, — kalbėjo Montoja. — Liepiau Kivrinai įrašyti kiekvieną smulkiausią detalę. Tikiuosi, tas jos prietaisėlis pakankamai talpus. Atrodo toks mažytis… — Ji vėl dirstelėjo į laikrodį. — Žinoma, vietos jame turėtų pakakti. Ar turėjote galimybę apžiūrėti jį dar prieš implantavimą? Iš pažiūros tikrai labai primena kaulinę ataugą.

— Kaulinę ataugą? — pakartojo Danvortis stebėdamas, kaip į stiklinį vamzdelį kapsi medikės kraujas.

— Taip padaryta specialiai, kad nesukeltų chronologinių klaidų net jeigu būtų aptiktas. Atrodo visai kaip natūrali delnikaulio paviršiaus dalis. — Ji pasitrynė riešo kaulą po pat nykščiu.

Merė mostelėjo Danvorčiui; greitosios medikė atsistojo, užsiraitojo rankovę. Danvortis atsisėdo įjos vietą. Merė nulupo apsauginį monitoriaus sluoksnį, pritvirtino šį Danvorčiui prie riešo, įkišo į bumą termometrą.

— Tegul iždininkas paskambina man šiuo numeriu iš karto, kai tik sugrįš, — pasakė Gilkraistas ir padėjo ragelį.

Montoja stvėrė telefonąjam iš rankų, surinko numerį ir prašneko:

— Sveiki. Gal galėtumėte pasakyti, kur eina karantino riba? Noriu sužinoti, ar Vitais įeina į karantino zoną. Ten mano kasinėjimai. — Tas, su kuo ji kalbėjo, matyt, atsakė, kad ne. — Su kuo galėčiau pasikalbėti, kad pakeistų perimetrą? Tai ypatingas atvejis!

Visi jie kraustosi iš galvos — kiekvienas dėl savojo „ypatingo atvejo”, ir nė vienam nėmaž nerūpi, kaip ten laikosi Kivrina. Ir ko čia rūpintis? Juk jos įrašinėjimo prietaisas sukurtas taip, kad niekuo nesiskirtų nuo kaulinės ataugos, taigi, chronologinių klaidų bus išvengta netgi tuomet, jei keturioliktojo amžiaus žmonės sumanys nukapoti Kivrinai rankas, prieš sudegindami ją ant laužo.

Merė pamatavo jam kraujospūdį, tada įsmeigė adatą kraujui imti.

— Jei kada nors atsilaisvins telefonas, — pasakė ji, tekštelėdama pleistrą Danvorčiui ant rankos ir mostelėdama Gilkraistui, — gal kas nors susimylėtų paskambinti Viljamui Gadsonui ir perspėti, kad prisistatė jo motina?

Montoja tuo tarpu kalbėjo:

— Taip. Duokite šen Nacionalinio Paveldo telefono numerį. — Ji padėjo ragelį ir užsirašė numerį ant vieno lankstinukų.

Telefonas subirbė. Gilkraistas, jau beveik pasiekęs stalą, kaip žvėris puolė prie telefono ir pastvėrė jį anksčiau, nei Montoja spėjo atsiliepti.

— Ne, — burbtelėjo ir nenoromis atkišo telefoną Danvorčiui.

Skambino Finčas. Jis buvo iždininko kanceliarijoje.

— Na kaip, ar radai Badrio medicininę kortelę? — paklausė Danvortis.

— Taip, pone. Čia pilna policijos, pone. Ieško vietos, kur įkurdinti visus sulaikytuosius karantino ribose — visus tuos, kurie negyvena Oksforde.

— Ir jie nori, kad priimtume juos į Baliolą, — spėjo Danvortis.

— Taip, pone. Ką man jiems pasakyti? Kiek žmonių galime priimti?

Merė jau buvo atsistojusi; laikydama buteliuką su Gilkraisto krauju rankoje, ji mojo Danvorčiui.

— Palauk valandėlę, — pratarė Danvortis ir uždengė delnu mikrofoną.

— Ar jie prašo vietos apgyvendinti sulaikytuosius? — paklausė Merė.

— Taip, — atsakė Danvortis.

— Neužleisk visų kambarių, kiek turite, — paprašė Merė. — Papildomų patalpų gali prireikti ligoninei.

Danvortis patraukė ranką nuo mikrofono.

— Pasakyk, kad žmones galime apgyvendinti Fišeryje ir dar užleisti kambarius Salvine, kiek jų ten liko laisvų. Jei dar neišskirstei po kambarius varpininkų, apgyvendink juos po du. Pasakyk policijai, kad Balkelėjų — Džonsoną užėmė ligoninė — jiems reikia papildomos palatos. Rodos, sakei, kad radai Badrio medicininę kortelę?

— Taip pone. Vos sprando nenusisukau, bet radau. Iždininkas sugebėjo užpildyti popierius pavarde Badris kablelis Čauduris, o amerikiečiai…

— Ar suradai jo NSA numerį?

— Taip, pone.

— Perduodu telefoną daktarei Arens, — paskubėjo išberti Danvortis nelaukdamas, kol Finčas ims porinti apie varpininkus. Jis mostelėjo Merei. — Gali perduoti jai visą informaciją tiesiogiai.

Merė prilipino Gilkraistui pleistrą, pritvirtino ant plaštakos temperatūros monitorių.

— Pavyko prisiskambinti į Elį, pone, — kalbėjo Finčas. — Pranešiau, kad varpelių koncertą teks atšaukti; jie kalbėjo su manim labai maloniai, bet amerikiečiai vis vien baisiausiai susikrimtę.

Merė baigė suvedinėti Gilkraisto rodmenis, nusitraukė pirštines ir paėmė iš_t Danvorčio telefoną.

— Finčas? Kalba daktarė Arens. Padiktuok man Badrio NSA kortelės numerį.

Danvortis atidavė jai savo antrinių kontaktų lapą bei pieštuką, šiuo Merė ir užsirašė reikalingą numerį, o paskui parašė perskaityti Badrio skiepų įrašus ir ėmė skrebenti kažką, ko Danvortis nesugebėjo iššifruoti.

— Ar užfiksuota kokia nors nenormali reakcija arba alergija?

— Valandėlę ji tylėdama klausėsi, paskui vėl prašneko. — Gerai, nereikia. Visa kita rasiu kompiuteryje. Jeigu reikės papildomos informacijos, pati tau paskambinsiu. — Ji grąžino telefoną Danvorčiui. — Jis dar nori pasikalbėti su tavim, — tarstelėjo ir išėjo, išsinešdama popierių su savimi.

— Jie labai nepatenkinti, kad juos sulaikė čia, — pasakė Finčas.

— Ponia Teilor grasina paduosianti į teismą už tai, kad ne dėl savo kaltės nesilaikė kontrakto sąlygų.

— Kada Badris paskutinį kartą skiepytas priešvirusiniais preparatais?

Finčas gerokai užtruko, kol peržvelgė šūsnį popierių.

— Štai, pone. Rugsėjo keturioliktąją.

— Gavo visą kursą?

— Taip, pone. Receptorių analogai, MPA stimuliatoriai ir kasmetiniai skiepai.

— Ar jam kada nors pasireiškė alerginė reakcija į priešvirusinius skiepus?

— Ne, pone. Jo kortelėje išvis neužsimenama apie kokias nors alergijas. Jau sakiau tai daktarei Arens.

Vadinasi, Badris nuo virusinės infekcijos paskiepytas. Ir jokių duomenų apie alergiją.

— Ar jau buvai nuėjęs į Naująją Kolegiją? — paklausė Danvortis.

— Dar ne, pone, kaip tik ten ir einu. O ką man daryti su atsargomis, pone? Muilo turime užtektinai, o štai tualetinio popieriaus atsargos — visai menkos.

Durys atsidarė, bet tai buvo ne Merė. Grįžo greitosios gydytojas, kuris buvo išsiųstas parvežti Montojos. Jis patraukė tiesiai prie arbatos stalelio, įjungė kaisti elektrinį virdulį.

— Ar reikėtų kažkaip normuoti tualetinį popierių, kaip jūs manote, pone? — kalbėjo Finčas. — O gal pakabinti skelbimėlius ir paprašyti visų j į taupyti?

— Elkis kaip išmanai, kaip tau atrodo geriausia, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.

Tikriausiai lauke vis dar lijo. Greitosios gydytojo uniforma buvo šlapia, o kai virdulys užvirė, jis palaikė įraudusias rankas virš garų, tarsi stengdamasis jas sušildyti.

— Gal dabar jau jums pagaliau nebereikia telefono? — paklausė Gilkraistas.

Danvortis padavė jam telefoną. Kažin, susimąstė jis, koks dabar oras ten, kur atsidūrė Kivrina? Kažin, ar Gilkraistas susiprato pasidomėti, ką jo tikimybių teorija byloja apie jos galimybes patekti į lietų? Neatrodė, kad Kivrinos apsiaustas itin patikimai sulaikytų drėgmę, o tasai hipotetinis draugiškai nusiteikęs pakeleivis, turįs pasirodyti daugiausia po 1,6 valandos, tikriausiai tūno kokioje pakelės smuklėje ar daržinėje ir laukia, kol kelias pradžius tiek, kad juo būtų įmanoma pravažiuoti.

Danvortis išmokė Kivriną užkurti laužą, tačiau vargu ar tai jai pavyks, kai prakurai permirkę, o rankos — sugrubusios nuo šalčio. Žiemos keturioliktame amžiuje buvo iš tiesų šaltos. Ką gali žinoti, galbūt aname laike šiuo metu netgi sninga. 1320-aisiais kaip tik prasidėjo Mažasis Ledo Amžius; galiausiai atšalo taip, kad ledas sukaustė netgi Temzę. Klimato pokyčiai bei permainingi orai sukėlė sumaištį žemės ūkyje, derliai buvo visai menki, o kai kurie istorikai dėl Juodosios Mirties siaubų netgi kaltino prastą valstiečių sveikatos būklę, sukeltą nuolatinio badavimo. To meto orai ir iš tikrųjų buvo prasti. Tarkime, 1348-ųjų rudenį vienoje Oksfordo grafystės dalyje lijo kiekvieną mielą dieną nuo Mykolinių iki pat Kalėdų. Gali būti ir taip, kad Kivrina guli ant kelio lediniame dumble, pati jau pusgyvė nuo bendro kūno atšalimo.

Ir dar išberta spuogais, pridūrė jis pats sau, nuo pernelyg galvą pametusio dėstytojo rūpesčio, graužiančioji it koks kirminas. Taip, Merė sakė tiesą. Jis iš tiesų po truputį virstąs ponia Gadson. Žiūrėk, dar kiek, ir jis pats puls į 1320-uosius, ir jėga laikys tinklą atvirą, kaip kad ponia Gadson laikė metro traukinio duris, o Kivrina, jį išvydusi, apsidžiaugs lygiai tiek pat, kiek Viljamas Gadsonas — išvydęs savo mamytę. Tikriausiai ir pagalbos jai reikia ne daugiau nei Viljamui.

Kivrina buvo pati gabiausia, pati sumaniausia studentė iš visų, kuriems Danvorčiui kada nors teko dėstyti. Be jokios abejonės, ji nepražus kad ir lietuje. Danvortis žinojo, jog pastarąsias atostogas ji praleido viešėdama pas eskimus — norėjo išmokti pasistatyti iglu.

Be jokios abejonės, ji pati pagalvojo apie viską — viską, įskaitant net pirštų nagus. Tada, kai atėjo pademonstruoti jam kostiumo, atkišo parodyti ir rankas. Nagai buvo nulūžinėję, į panages prilindę purvo.

— Žinau, aš būsiu kilminga dama, tačiau — iš kaimo diduomenės, o kaimo moterys, be gobelenų audimo, nevengdavo ir žemės darbų, be to, Rytų Redingo damos iki pat septynioliktojo amžiaus pradžios nežinojo, kas yra žirklės, taigi, visą sekmadienio popietę rausiausi Montojos kasinėjimuose, žarsčiau numirėlių kaulus — ir vien tam, kad išgaučiau šitokį efektą.

Jos nagai atrodė šiurpiai ir nepaprastai autentiškai. Taigi, tikrai neverta panikuoti dėl tokios menkos smulkmenos kaip tikėtinas sniegas.

Tačiau, kad ir kaip raminosi, rūpesčio Danvortis taip ir neįstengė nusikratyti. Jei taip galėtų šnektelėti su Badriu, išsiaiškinti, ką jis turėjo omeny sakydamas „Kažkas negerai”, įsitikinti, kad perkėlimas įvyko sklandžiai, kad laiko paklaida — ne per daug didelė… Galbūt tuomet nerimas išsisklaidytų. Tačiau Merė net nesugebėjo išklausti Badrio NSA numerio — sužinojo jį tik tada, kai paskambinęs pasakė Finčas. Kažin, pagalvojo Danvortis, ar Badris vis dar guli be sąmonės? O gal dar blogiau?

Jis atsistojo, priėjo prie stalelio, užsiplikė puodelį arbatos. Gilkraistas vėl kalbėjo telefonu — matyt, su budinčiuoju. Tačiau ir budintysis nežinojo, kur galėtų būti Besingeimas. Kai su juo kalbėjo Danvortis, budintysis sakė, kad Besingeimas lyg ir minėjęs Loch Balkilaną — ežerą, kokio, kaip paaiškėjo, išvis nėra.

Danvortis gurkštelėjo arbatos. Gilkraistas nepaleido iš rankų telefono: paskambino iždininkui, paskambino rektoriaus pavaduotojui — nei vienas, nei kitas nežinojo, kur iškeliavo Besingeimas. Atėjo slaugė, saugojusi izoliatoriaus duris, ji ir užbaigė imti kraujo mėginius. Greitosios pagalbos gydytojas pasklaidė lankstinukus ir ėmėsi vieną skaityti.

Montoja užpildė ligoninės priėmimo blanką ir ėmėsi kontaktų sąrašo.

— Ką čia reikia daryti? — paklausė ji Danvorčio. — Surašyti visus žmones, su kuriais buvau susidūrusi šiandien?

— Su kuriais buvote susidūrusi per tris pastarąsias dienas, — atsakė jis.

Jie sėdėjo ir laukė. Danvortis išgėrė dar vieną puodelį arbatos. Montoja paskambino į NSA ir bandė išsiderėti leidimą išvykti iš karantino zonos atgal į savo kasinėjimus. Greitosios pagalbos medikė vėl užsnūdo.

Slaugė įrideno staliuką su vakariene.

— Greet chere made our hoste us everichon, And to the soper sette us anon, — pasakė Latimeras; tai buvo vienintelė per visą popietę jo ištarta frazė.

Kol valgė, Gilkraistas dalijosi su Latimeru planais pasiųsti Kivriną į laikotarpį po Juodosios Mirties.

— Tarp istorikų priimta laikytis nuomonės, kad Juodoji Mirtis visiškai sunaikino Viduramžių visuomenę, — porino jis Latimerui, pjaustydamas kepsnį. — Tačiau mano tyrinėjimai leidžia tvirtinti, kad maro pasekmės buvo veikiau apvalančios nei katastrofiškos.

Kažin, kieno požiūriu? — pagalvojo Danvortis; jam jau parūpo, kodėl juos laiko uždarytus čia taip ilgai. Kažin, ar personalas tikrai užsiėmęs kraujo mėginių tyrimais, ar tiesiog laukia, kol kuris nors vienas iš jų, o gal ir visi, susmuks tiesiog ant arbatos stalelio, kad galėtų tiksliai nustątyti viruso inkubacinio periodo trukmę?

Gilkraistas eilinį kartą paskambino į Naująją Kolegiją ir paprašė pakviesti Besingeimo sekretorę.

— Jos nėra, — pasakė Danvortis. — Ji su dukteria išvyko į Devonšyrą švęsti Kalėdų.

Gilkraistas praleido jo žodžius pro ausis.

— Taip. Gal perduosite jai žinutę? Bandau surasti poną Besingeimą. Ypatingas atvejis. Mes ką tik išsiuntėme vieną istorikę į keturioliktąjį amžių, tačiau Baliolas nesugebėjo užtikrinti, kad jų laborantas, kuris ir aptarnavo tinklą, būtų deramai pasitikrinęs sveikatą. Baigėsi tuo, kad jis susirgo užkrečiama liga, sukėlėjas — kažkoks virusas. — Jis padėjo ragelį. — Jei ponas Čauduris nepasiskiepijo privalomais priešvirusiniais preparatais, manau, kad už tai atsakingas asmeniškai jūs, pone Danvorti.

— Jis gavo visus būtinus skiepus rugsėjo mėnesį, — pasakė Danvortis.

— Įrodymų turite? — paklausė Gilkraistas.

— Gal jis prasismelkė iš ten? — paklausė greitosios pagalbos medikė.

Visi, neišskiriant nė Latimero, nustebę sužiuro į ją. Kol neprašneko, atrodė, kad ji kietai miega, smakrą nusvarinusi ant krūtinės, sunėrusi rankas, saujoje suspaudusi kontaktų sąrašus.

— Sakėte, išsiuntėte kažką į Viduramžius, — karingai pareiškė ji. — Tad ar galėjo jis prasismelkti iš ten?

— Ko gero, aš… — prasižiojo Gilkraistas.

— Tas virusas, — paaiškino medikė. — Ar jis galėjo atkeliauti per tą laiko mašiną?

Gilkraistas nervingai dirstelėjo į Danvortį.

— Juk šitai neįmanoma, ar ne?

— Neįmanoma, — patvirtino Danvortis. Akivaizdu: Gilkraistas ničnieko nenutuokia apie kontinuumo paradoksus ar grandinės teoriją. Tas žmogėnas niekaip netiko eiti dekano pareigas, kad ir laikinai. Jis netgi nesuprato, kaip veikia tinklas, į kurį taip džiaugsmingai bloškė Kivriną. — Virusas per tinklą niekaip negalėjo prasismelkti.

— Daktarė Arens sako, jog tasai indas — vienintelis susirgęs, — laikėsi savo medikė. — O štai jūs sakote, — ji dūrė pirštu į Danvortį, — kad jis gavo visus būtinus skiepus. O jeigu jis paskiepytas priešvirusiniais skiepais, tuomet jokio viruso ir negalėjo susigriebti, nebent tas būtų atkeliavęs iš kur nors kitur. O Viduramžiais žmonės juk sirgdavo pačiomis įvairiausiomis ligomis, ar ne? Raupais ir maru?

Prasižiojo Gilkraistas:

— Esu visiškai tikras, kad „Medievalis” ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių užtikrinti, kad tokia galimybė…

— Nėra nė pačios menkiausios galimybės virusui prasismelkti per tinklą, — piktai rėžė Danvortis. — Erdvėlaikio kontinuumas savaime neleidžia, kad, šitaip atsitiktų.

— Bet jūs siunčiate į praeitį žmones, — neatlyžo medikė. — O virusas — kur kas smulkesnis už žmogų.

Paskutinį kartą panašių argumentų Danvortis girdėjo dar tais laikais, kai tinklai buvo tik pradėti naudoti ir kai jų veikimo teoriją patys specialistai perprato tik iš dalies.

— Užtikrinu jus, mes pasirūpinome visomis įmanomomis atsargumo priemonėmis, — kaip užsuktas kartojo Gilkraistas.

— Per tinklą negali pereiti niekas, kas pakeistų istorijos eigą, — ėmė aiškinti Danvortis, piktai dėbsodamas į Gilkraistą. Pliurpalais apie atsargumo priemones ir tikimybes Gilkraistas tik skatino tą moterį paistyti panašius niekus. — Radiacija, toksinai, mikrobai — niekas iš panašių dalykų niekada nėra perėję per tinklą. Jei tik esama ko nors panašaus, tinklas paprasčiausiai neatsidaro.

Medikė toli gražu neatrodė įtikinta.

— Užtikrinu jus… — vėl pradėjo Gilkraistas, bet čia įėjo Merė.

Ji atsinešė visą pluoštą įvairiaspalvių popierių. Gilkraistas akimoju pašoko.

— Daktare Arens, ar esama galimybės, kad ši virusinė infekcija, kuri pakirto poną Čaudurį, prasismelkė per tinklą?

— Žinoma, ne, — atsakė ji suraukdama antakius, tarsi vien tokia mintis jai atrodytų visai kvaila. — Visų pirma, jokios ligos prasismelkti per tinklą negali. Tai prieštarauja paradokso dėsniams. Antra, net jei virusas ir būtų prasismelkęs, kas tikrai neįmanoma, tai reikštų, kad Badris susirgo praėjus mažiau nei valandai po to, kai užsikrėtė, o tai savo ruožtu reikštų, kad viruso inkubacinio periodo trukmė — valanda ar mažiau, kas visiškai neįmanoma. O jei visa tai ir būtų atsitikę — kas visiškai neįmanoma — tuomet susirgę jau būtume visi, kadangi, — ji dirstelėjo į laikrodį, — nuo mūsų visų kontakto su virusu praėjo jau daugiau nei trys valandos. — Ji ėmėsi rinkti lapus su kontaktų sąrašais.

Gilkraistas atrodė suirzęs.

— Kaip einantis Istprijos fakulteto dekano pareigas, aš turiu šiokių tokių darbų, kuriuos privalau atlikti, — pareiškė jis. — Ar dar ilgai ketinate laikyti mus čia?

— Tik tol, kol surinksiu iš jūsų popierius, — atsakė Merė. — Ir dar — kol išdėstysiu nurodymus. Gal kokias penkias minutes.

Ji paėmė popierius iš Latimero. Montoja stvėrė savuosius, gulinčius ant stalo krašto, ir ėmėsi paskubomis kažką skrebenti.

— Penkias minutes? — paklausė medikė, kuriai parūpo, ar virusas negalėjo prasismelkti per tinklą. — Ar norite pasakyti, kad paskui galėsime laisvai išeiti?

— Laikinai — taip, — atsakė Merė. Surinktuosius lapus ji sudėjo į krūvos apačią, tada visiems padalijo lapus nuo viršaus — aitriai rausvos, akį rėžiančios spalvos. Tai buvo tam tikras oficialus pareiškimas, kuriuo ligoninė tvirtino neprisiimanti jokios atsakomybės.

— Atlikome visų jūsų kraujo analizę, — kalbėjo Merė. — Nė vienam antikūnų lygis nėra padidėjęs.

Ji įteikė Danvorčiui mėlyną popieriaus lakštą — raštą, atleidžiantį NSA nuo bet kokios atsakomybės ir patvirtinantį sutikimą apmokėti visas NSA nepadengtas išlaidas trisdešimties dienų laikotarpiu.

— Kalbėjau su Pasauliniu Gripo Centru; jie rekomenduoja nuolatinį stebėjimą ir kontrolę: kas dvylika valandų fiksuoti, ar neprasidėjo karščiavimas, taip pat kartoti kraujo tyrimus.

Dabar ji ėmėsi dalinti jau žalius lapus su antrašte „Nurodymai pirminiams kontaktams”. Pats pirmas punktas bylojo: „Venkite kontaktų su kitais”.

Danvortis pagalvojo apie Finčą ir varpininkus, be jokios abejonės, lūkuriuojančius prie Baliolo vartų ir mosuojančius Šventuoju raštu bei šaukimu į teismą, ir apie visą gausybę karantino ribose įstrigusių prieškalėdinės pirkimo karštligės aukų.

— Tikrinkite temperatūrą kas pusę valandos, — kalbėjo Merė, dalydama geltonus blankus. — Jeigu tik užfiksuosite, — ji patapšnojo savąjį monitorių, — ženkliau pakilusią temperatūrą, nedelsdami atvykite čionai. Žinokite, kad šioks toks temperatūros svyravimas yra natūralus reiškinys. Bet kokia temperatūra tarp 36 ir 37,4 laipsnių laikytina normalia. Skubiai prisistatykite į ligoninę tuo atveju, jeigu ji peržengs 37,4 ribą, jeigu pašoks labai staigiai arba jei pradėsite jausti kuriuos nors iš šių simptomų: galvos skausmą, sunkumą krūtinėje, proto aptemimą ar svaigulį.

Visi tuoj pat ir sužiuro, kiekvienas — į savo monitorius; be jokios abejonės, visi iškart ir pajuto tvinkstantį galvos skausmą. Danvorčiui galvą skaudėjo visą popietę.

— Kiek įmanoma, venkite bendrauti su kitais žmonėmis, — kalbėjo Merė. — Kruopščiai užsirašinėkite visus, su kuriais vis dėlto teks susidurti. Kol kas mes dar tikrai nežinome, kaip plinta užkratas, tačiau dauguma virusų perduodama lašeliniu būdu ir per tiesioginį kontaktą. Kuo dažniau plaukitės rankas su muilu.

Ji padavė Danvorčiui dar vieną rausvą lakštą. Atrodo, pradėjo stigti spalvų. Tai buvo lentelė sąrašui; antraštė: „Kontaktai”, žemiau — „Pavardė, adresas, kontakto tipas, laikas”.

Gaila, kad Badrio virusui neteko iš karto susidurti su CDC, NSA arba PGC. Ten jam išsyk būtų užtrenktos visos durys.

— Visi privalote prisistatyti čionai rytoj, septintą ryto. O kol kas rekomenduoju kaip reikiant pavakarieniauti ir tada — tiesiai į lovą. Poilsis — pati geriausia gynyba nuo bet kokio viruso. Jums, — ji pažvelgė į abu greitosios medikus, — į darbą nereikės tol, kol nebus atšauktas laikinas karantinas. — Ji išdalijo dar kelis visų vaivorykštės spalvų popierius ir gyvai paklausė: — Klausimų bus?

Danvortis dirstelėjo į greitosios medikę laukdamas, kad ši tuojau ims ir paklaus Merės, ar per tinklą neprasismelkė raupų užkratas, bet moteriškė tik buku žvilgsniu dėbsojo į pluoštą popierių rankoje.

— Ar aš galiu grįžti prie savo kasinėjimų? — paklausė Montoja.

— Jei karantino perimetras jų neapima, tuomet — ne, — atsakė Merė.

— O, nuostabu, — pareiškė Montoja, grūsdama popierių pluoštus į savosios teroristo striukės kišenes. — Kol aš kiurksosiu įstrigusi čia, ten lietus visą kaimą nuplaus nuo žemės paviršiaus. — Tai tarusi, ji išžirgliojo lauk.

Išsliūkino ir abu greitosios pagalbos gydytojai; toji, kuri kamantinėjo, ar virusas galėjo prasismelkti per tinklą, žiovavo ir rąžėsi, tarsi ruošdamasi čia pat dar posmelį nusnūsti. Latimeras tebesėdėjo kaip sėdėjęs, buku žvilgsniu dėbsodamas į temperatūros monitorių. Gilkraistas kažką piktai tarstelėjo jam; Latimeras pagaliau atsistojo, apsivilko paltą, susirinko popierius, pasiėmė skėtį.

— Tikiuosi, neužmiršite informuoti manęs apie įvykių eigą, — pareiškė Gilkraistas. — O aš pasistengsiu surasti Besingeimą ir pasakysiu jam, jog gyvybiškai svarbu, kad jis tuojau pat grįžtų ir imtųsi viskam vadovauti pats. — Jis išgužėjo iš kambario, bet koridoriuje turėjo sustoti ir palaukti, laikydamas duris atviras, nes Latimerui teko nuo grindų susirinkti nuplevenusius popieriaus lapus.

— Gal iš ryto užsuktumėte pas Latimerą jo pasiimti? — paprašė jo Merė, sklaidydama kontaktų sąrašus. — Jis pats nė už ką neprisimins privaląs septintą valandą prisistatyti čionai.

— Noriu aplankyti Badrį, — pasakė Danvortis.

— „Laboratorija, Brasenozė”, — skaitė Merė, vartydama popierius. — „Dekano kabinetas, Brasenozė”. „Laboratorija, Brasenozė”. Nejaugi Badrio niekas nematė niekur kitur, išskyrus tinklo patalpas?

— Greitosios pagalbos automobilyje, kol važiavome čionai, jis be paliovos kartojo: „Kažkas negerai”, — pasakė Danvortis. — Galbūt turėjo omeny pernelyg didelę laiko paklaidą. Jeigu ji atsidūrė ten daugiau nei per savaitę nuo numatytos datos, jai bus sunku susigaudyti, kada privalo prisistatyti prie plyšio.

Merė neatsakė. Suraukusi antakius vėl kibo sklaidyti popierius.

— Privalau įsitikinti, kad neiškilo jokių problemų nustatinėjant Kivrinos buvimo tašką, — primygtinai pasakė Danvortis.

Merė pakėlė akis.

— Ką gi, — pratarė. — Tie kontaktų sąrašai — beviltiškas reikalas. Per pastarąsias tris dienas — ilgiausi tarpai, kai jis buvo nežinia kur ir niekas jo nematė. Taigi, vienintelis žmogus, galintis pasakyti, kur jis buvo ir su kuo susitikinėjo, ir yra jis pats. — Ji nusivedė Danvortį koridoriumi atgal. — Pasodinau su juo slaugę, kuri bando klausinėti, bet jis visiškai netekęs nuovokos ir dar siaubingai jos bijo. Galbūt tu nesukeltum jam tokio siaubo.

Ji nusivedė Danvortį prie lifto.

— Į antrą aukštą, — tarstelėjo į mikrofoną.

— Badrio sąmonė praskaidrėja vos kelioms akimirkoms, — ji vėl kreipėsi į Danvortį. — Šitaip gali tęstis ir visą naktį.

— Nieko tokio, — atsakė Danvortis. — Vis tiek nenusiraminsiu, kol neįsitikinsiu, kad Kivrina saugiai nukeliavo ten, kur reikia.

Jie užsikėlė liftu dviem aukštais aukščiau, perėjo dar vieną koridorių, įėjo pro duris, ant kurių kabojo perspėjanti lentelė: „ĮEITI DRAUDŽIAMA. IZOLIATORIUS”. Už šių durų prie stalo sėdėjo rūsčios išvaizdos slaugė ir įdėmiai stebėjo monitorių.

— Ketinu įleisti poną Danvortį aplankyti pono Čaudurio, — pasakė Merė. — Mums reikės Specialios Apsauginės Aprangos komplektų. Kaip jis laikosi?

— Temperatūra dar labiau pakilo — jau 39,8, — atsakė slaugė, įteikdama jiems po SAA komplektą. Tai buvo plastiko pakuotė, iš kurios Danvortis išsitraukė popierinį chalatą, surišamą už nugaros, kepuraitę, impregnuotą kaukę, kurios, pirmiau užsidėjus kepuraitę, prisitaisyti nebeįmanoma, šlepetes, glaudžiai aptempiančias batus, ir impregnuotas pirštines. Danvortis padarė klaidą, pirmiausia apsimaudamas pirštines — paskui užtruko ištisą amžinybę, kol negrabiais pirštais išskleidė chalatą ir užsimaukšlino kaukę.

— Turėsi užduoti jam labai konkrečius klausimus, — nurodė Merė. — Paklausk, ką veikė šįryt iškart po to, kai atsikėlė, ar naktį praleido vienas, ar su kuo nors, kur pusryčiavo, kas dar be jo ten buvo — ir panašiai. Jis labai smarkiai karščiuoja, o tai reiškia, kad yra gerokai apdujęs. Gali tekti kartoti klausimus kelis sykius. — Ji atidarė duris į palatą.

Palatos net negalėjai dorai vadinti palata — vietos ten pakako tik lovai ir sulankstomai žygio taburetei — netilpo net normali kėdė. Visą sieną už lovos užėmė įvairiausios įrangos bei displėjų tankumynas. Galinėje sienoje buvo užuolaida užtrauktas langas ir sumontuota dar daugiau įrangos. Merė tik užmetė akį į Badrį ir ėmėsi įdėmiai apžiūrinėti displėjus.

Danvortis sužiuro į ekranus. Artimiausias margavo raidžių ir skaičių virtinėmis. Apatinėje eilutėje buvo parašyta: „ICU 14320691 22-12-54 1803 200/RPT 180 °CRS IMJPCLN 200MG/q6h NHS40-211-7 M AHRENS.” Matyt, kažkokie gydytojo nurodymai.

Kituose ekranuose buvo matyti dantytos linijos ir skaičių stulpeliai. Visas šis margumynas Danvorčiui ničnieko nesakė, jis suprato rodmenis tik mažyčio, antro iš dešinės ekranėlio viduryje. Ten švietė įrašas: „Temperatūra — 39,9”. Viešpatie aukščiausias.

Danvortis pažvelgė į Badrį. Šio abi rankos gulėjo ant apkloto, abi buvo prijungtos prie lašelinės talpų, pritvirtintų ant specialių stovų. Į vienos jų pagrindinį vamzdelį skystis kapsėjo iš bent penkių skirtingų talpų su gydomaisiais preparatais. Badris gulėjo užsimerkęs, jo veidas atrodė liesas, sunykęs, tarsi nuo šio ryto jis būtų spėjęs netekti daug svorio. Tamsioje jo odoje išryškėjo keistai purpurinis atspalvis.

— Badri, — ištarė Merė, pasilenkdama prie jo, — Badri, girdi mane?

Jis atsimerkė ir pažvelgė įjuos, bet akivaizdžiai nepažino — turbūt ne tiek dėl aukštos temperatūros, kiek dėl to, kad jie nuo galvos iki kojų buvo susivynioję į apsauginę aprangą.

— Tai ponas Danvortis, — bandė padėti jam Merė. — Jis atėjo tavęs aplankyti. — Su šiais žodžiais pratrūko čiepsėti jos pyplys.

— Ponas Danvortis? — kimiai ištarė Badris ir bandė sėstis.

Merė švelniai nustūmė jį atgal ant pagalvės.

— Ponas Danvortis nori kai ko tavęs paklausti, — pasakė ji, atsargiai tapšnodama jam krūtinę — visai taip pat kaip ir tada, Brasenozės laboratorijoje. Paskui išsitiesė ir sužiuro į displėjus ant sienos už lovos. — Gulėk ramiai. Man dabar jau reikia eiti, bet ponas Danvortis pabus su tavim. Ilsėkis ir pasistenk atsakyti į pono Danvorčio klausimus. — Ji išskubėjo.

— Ponas Danvortis? — pakartojo Badris, tarsi iš paskutiniųjų stengdamasis suvokti, ką šie žodžiai reiškia.

— Taip, čia aš, — atsiliepė Danvortis ir atsisėdo ant sulankstomos kėdutės. — Kaip jautiesi?

— Kada jis turėtų grįžti? — paklausė Badris. Balsas skambėjo silpnai, įtemptai. Jis vėl bandė sėstis; Danvortis ištiesęs ranką jį sulaikė.

— Būtinai reikia jį surasti, — pasakė Badris. — Kažkas negerai.

8

Ją degino ant laužo. Ji puikiausiai jautė kūną laižančias liepsnas. Tikriausiai ją jau pririšo prie stulpo, nors šitoji nebeįstengė prisiminti. Tačiau prisiminė, kaip jie uždegė laužą. Ji nukrito nuo baltojo arklio, o tada galvažudys ją pakėlė ir nešte nunešė prie ugnies.

— Privalome grįžti atgal prie plyšio, — kartojo ji jam.

Jis buvo pasilenkęs prie jos, mirguliuojančioje laužo šviesoje ji labai aiškiai matė nuožmų jo veidą.

— Ponas Danvortis vėl atidarys tinklą, kai tik supras, jog kažkas negerai, — tvirtino ji. Tačiau šito, ko gero, tikrai nereikėjo sakyti. Jis palaikė ją ragana ir atnešė čionai sudeginti.

— Aš — ne ragana, — ištarė ji; tą pat akimirką iš niekur tįstelėjusi ranka vėsiu delnu nusileido jai ant kaktos.

— Tššš, — ištarė balsas.

— Aš — ne ragana, — pakartojo ji, stengėsi kalbėti kuo lėčiau, kad jie ją suprastų. Tačiau galvažudys nesuprato. Ji bandė paaiškinti, kad nevalia pasitraukti nuo plyšio, bet jis nekreipė jokio dėmesio. Užkėlė ją ant savo baltojo arklio, o šį nusivedė iš aikštelės tiesiog į guotą baltaliemenių beržų — ten, kur giria buvo užvis tankiausia.

Ji dar bandė stebėti, kuria kryptimi jie keliauja, kad paskui surastų kelią atgal, tačiau siūbuojantis vyriškio žibintas apšvietė žemę po kojomis tik per kelis colius, o šviesa žilpino jai akis. Kivrina užsimerkė, bet tai buvo klaida — arklio eigastis buvo nelyginai apsvaigo galva ir ji nusivertė žemėn.

— Aš — ne ragana, — pasakė ji. — Aš — istorikė.

— Hcnvey fond enyowuh thissla deyl — iš kažkur toli atsklido moters balsas. Tikriausiai ji prisiartino įmesti į laužą dar glėbelį žagarų, o paskui vėl atsitraukė — atokiau nuo kaitros.

— Enwodes fillenum gleydund sore destrayste, — atsiliepė vyro balsas — labai panašus į pono Danvorčio. — Ayeen mynar-mehs hoor alle op hider ybar.

— Sweltes shay dūmorte blauenl — vėl moters balsas.

— Pone Danvorti, — pasakė Kivrina, tiesdama jam rankas, — aš iš tikrųjų pakliuvau tarp galvažudžių! — Per troškius dūmus ji nebegalėjo jo įžiūrėti.

— Tššš, — šnypštelėjo moteris, ir Kivrina staiga suprato, jog jau praėjo šiek tiek laiko, jog ji, kad ir kaip neįtikėtina, buvo užmigusi. Kažin, kiek trunka, kol žmogus sudega? — susimąstė ji. Ugnis buvo tokia kaitri, kad ji, rodos, jau seniai turėjo virsti saujele pelenų, tačiau kai kilstelėjo ranką, pastebėjo, jog ši atrodo visiškai sveika, nors pirštų pakraščiais ir blykčiojo mažyčiai raudoni liepsnos liežuvėliai. Laužo liepsna skaudžiai tvilkė akis. Kivrina užsimerkė.

Tikiuosi, daugiau nebenukrisiu nuo arklio, galvojo ji. Atrodo, buvo įsikibusi kuo tvirčiausiai, abiem rankomis apsikabinusi arklio kaklą, tačiau arklys žengė nelygiai, kratydamas, nuo ko dar labiau įsiskaudėjo galvą, ir ji nukrito žemėn, nors ir kaip stengėsi laikytis — nepadėjo netgi tai, kad ponas Danvortis primygtinai reikalavo išmokti jodinėti, net suorganizavo jai kelias jojimo pamokas žirgyne netoli Vudstoko. Juk ponas Danvortis ir sakė, kad šitaip atsitiks. Sakė, kad čia ją sudegins ant laužo.

Moteris prikišo jai prie lūpų puodelį. Tikriausiai kempinė, prisisunkusi acto, pagalvojo Kivrina, juk kankiniams visuomet pakišama atsigerti acto. Tačiau gurkštelėjusi įsitikino, kad tai — ne actas. Skystis buvo šiltas, karstelėjęs. Moteriai teko kilstelėti Kivrinos galvą, kad ši galėtų atsigerti, ir Kivrina tik dabar susizgribo gulinti.

Reikės pasakyti ponui Danvorčiui, pagalvojo ji, pasirodo, jie degindavo žmones gulinčius. Ji pabandė suglausti delnus tarsi melsdamasi, kad įsijungtų įrašinėjimo įranga, tačiau liepsnų svoris tempė rankas žemyn.

Juk aš sergu, pagalvojo Kivrina ir staiga suprato, kad šiltas karstelėjęs skystis turėjo būti kažkoks gyduolių eliksyras, kuris valandėlei atvėsino jos karštinę. Ji suprato gulinti ne ant žemės, o lovoje pritemdytame kambaryje; greta buvo ir moteris, ją tildžiusi ir davusi atsigerti. Kivrina net girdėjo ją alsuojant. Bandė pasukti galvą, kad ją pamatytų, tačiau nuo judesio vėl persmelkė skausmas. Moteris tikriausiai miegojo. Jos alsavimas buvo lygus, šniokštuojantis, beveik priminė knarkimą. Kivrinai įskaudo galvą jo klausantis.

Tikriausiai aš vis tik atsidūriau kaime, pagalvojo ji. Tasai rudaplaukis vyras tikriausiai bus mane čionai atnešęs.

Ji nusirito nuo arklio, o galvažudys padėjo jai vėl užsiropšti, bet kai ji pažvelgė jam į veidą, jis jau visiškai nebepriminė galvažudžio. Vyriškis buvo jaunas, rudaplaukis, malonios išraiškos; jis pasilenkė prie jos, sudribusios ant žemės ir atsirėmusios į vežimo ratą, priklaupė ant vieno kelio ir paklausė:

— Kas jūs?

Ir tąsyk ji kuo puikiausiai jį suprato.

— Canstawd ranken dervryrū — ištarė moteris ir vėl kilstelėjo Kivrinos galvą, kad ši gurkštelėtų dar lašelį karčiojo skysčio. Kivrinai sunkiai sekėsi nuryti bent lašą. Liepsna dabar persikraustė įjos gerklę. Ji jautė galugerkly šokčiojančius mažyčius oranžinius liepsnos liežuvėlius, nors skystis lyg ir turėjo juos užlieti. Ji susimąstė: galbūt žmogus bus nugabenęs ją į kokią nors svečią šalį, Ispaniją ar Graikiją, kur žmonės šnekėjo kalba, kurią suprasti jos vertėjas neužprogramuotas.

Tačiau tai, ką sakė rudaplaukis, ji suprato kuo puikiausiai. „Kas jūs?” — paklausė jis, ir jai šovė į galvą mintis, jog tasai antrasis vyras — tikriausiai vergas, parsigabentas iš Kryžiaus Žygių, vergas, kalbantis galbūt turkiškai ar arabiškai — štai kodėl ji nesuprato nė žodelio.

— Aš istorikė, — tvirtino ji, bėt kai kilstelėjo akis ir pažvelgė į dorą jo veidą, šio jau nebeišvydo. Vietoj jo vėl buvo anas galvažudys.

Lyg paklaikusi ji apsidairė, žvilgsniu ieškodama gerojo rudaplaukio, bet jo niekur nebuvo matyti. Galvažudys rinko šakas ir krovė jas ant akmenų laužui.

— Pone Danvorti! — nevilties apimta suspigo Kivrina; galvažudys prisiartino ir atsiklaupė priešais ją; ant jo veido blykčiojo žibinto šviesos atšvaitai.

— Nesibaimink, — pasakė jis. — Netrukus jis grįš.

— Pone Danvorti! — suklykė ji; tada priėjo rudaplaukis ir vėl atsiklaupė greta jos.

— Nereikėjo man pasitraukti nuo plyšio, — pasakė ji, nenuleisdama akių nuo jo veido, kad jis vėl nepavirstų galvažudžiu. — Kažkas negerai. Kažkas nutiko ne taip, kaip planuota. Teks jums pasiimti mane atgal.

Jis atsisegė savo apsiausto sąsagą, lengvu judesiu nusimetė jį nuo pečių ir apklostė ją; Kivrina jau neabejojo, kad jis suprato.

— Man reikia keliauti namo, — pasakė ji, kai jis vėl pasilenkė prie jos. Žibinto šviesa krito ant doro jo veido, liepsnelėmis šokčiojo ryškiai ruduose jo plaukuose.

— Godufadur, — tarstelėjo jis, ir Kivrina pagalvojo: juk tai tikriausiai vergo vardas — Godefadras. Jis lieps vergui gabenti mane atgal į tą pačią vietą, kur rado, o tasai nugabens mane atgal prie plyšio. O dar ponas Danvortis… Ponas Danvortis visai neteks galvos, kai atidarys tinklą ir pamatys, kad jos ten nėra. Viskas gerai, pone Danvorti, be garso ištarė ji. Aš ateinu.

— Dreede nawmaydde, — sakė rudaplaukis, pakeldamas ją ant rankų. — Fawrthah Galwinnath coam.

— Aš sergu, — pasakė Kivrina moteriai, — todėl ir nesuprantu, ką jūs kalbate.

Tačiau šįsyk jau niekas neišniro iš tamsos jos raminti. Galbūt jiems nusibodo žiūrėti jos deginimą, ir visi išsiskirstė. Matyt, deginimas vis dėlto trunka ilgai, nors ugnis, atrodė, dabar liepsnojo dar kaitriau.

Rudaplaukis vyras užsikėlė ją ant baltojo arklio pirm savęs ir nujojo gilyn į girią; Kivrinai atrodė, kad jis tikriausiai gabena ją atgal prie plyšio. Arklys šį kartą buvo pabalnotas, ji išgirdo ir varpelius — taip, jiems bejojant, tilindžiavo varpeliai, jų skimbčiojimas jungėsi į melodiją. Varpeliai skambino giesmę „O, susirinkite visi tikratikiai” — vis garsiau ir garsiau, kol jų gaudesys ėmė aidėti visiškai taip pat kaip ir Šventosios Mergelės Marijos bažnyčios varpų.

Šitaip raiti jie nukeliavo nemenką galą, Kivrinai atrodė, kad perkėlimo plyšį jie jau tikrai turėjo pasiekti.

— Ar dar toli plyšys? — paklausė ji rudaplaukio. — Ponas Danvortis tikrai smarkiai nerimauja, manęs neradęs.

Tačiau rudaplaukis jai neatsakė. Jis išjojo į pamiškę, pasuko kalvos šlaitu žemyn. Jau patekėjęs mėnulis blyškiu sidabru žarstė laibas, belapes medžių šakas ir kalvos papėdėje prisiglaudusios bažnytėlės stogą.

— Ne ta vieta, plyšys ne čia, — pasakė Kivrina ir bandė timptelėti arklio vadžias, pasukti jį tenlink, iš kur jie atjojo, bet neišdrįso atleisti rankų, apsivijusių rudaplaukio kaklą, baimindamasi nusiristi žemėn. O tada jie atsidūrė prie durų, šios atsivėrė, paskui vėl atsivėrė — ten buvo ugnis ir šviesa, ir varpelių tilindžiavimas, ir Kivrina suprato, kad ją vis dėlto nugabeno atgal prie plyšio.

— Shay boyen syke nighonn tdeeth, — pasakė moteris. Kivrina oda pajuto raukšlėtas, šiurkščias jos rankas. Moteris apkamšė jąpatalais. Kailis — Kivrina pajuto minkštą kailį, kutenantį jai skruostą, o gal tai buvo jos pačios plaukai.

— Kur jūs mane atgabenote? — paklausė Kivrina. Moteris pasilenkė artėliau jos, tarytum nenugirdusi, ir Kivrina susizgribo veikiausiai prašnekusi angliškai. Vadinasi, vertėjas neveikia. Pagal planą mąstyti ji turėjo angliškai, tačiau tarti žodžius — Viduramžių anglų kalba. Tikriausiai ir vietinių ji nesuprato tik todėl, kad neveikė vertėjas.

Ji bandė prisiminti, kaip tai pasakyti senąja anglų kalba. „ Where hast thou bringen me to?” Ne, klaidinga pati konstrukcija. Klausti reikėtų: „Kokia čia vieta?” — bet ji nevaliojo prisiminti, kaip senąja anglų kalba skamba žodis „vieta”.

Mąstyti ji nebeįstengė. Moteris krovė ant jos dar daugiau kailinių antklodžių, tačiau su kiekviena antklode Kivriną vis smarkiau krėtė šaltis, tarytum moteris kažkaip slopintų laužo liepsnas.

Jeigu ji paklaustų „kokia čia vieta?”, jie nesuprastų, ką ji turi omeny. Jos atsidurta kaime. Tasai rudaplaukis atgabeno ją į kaimą. Ji matė bažnyčią — jie prajojo pro šalį ir netrukus pasiekė gana didelį namą. Vadinasi, reikėtų klausti: „Koks yra šito kaimo pavadinimas?”

Taip, „vieta” šiuo atveju būtų demain, bet pati sakinio konstrukcija vis vien buvo neteisinga. To meto žmonės vartojo prancūziškas sakinio konstrukcijas, argi ne taip?

— Quelle demeure avez vous m’apporte? — balsu ištarė ji, tačiau moteris jau buvo pasišalinusi, o klausimas vis vien nuskambėjo neteisingai. Žmonės čia nebekalba prancūziškai jau du šimtus metų. Klausimąjį privalo suformuluoti anglų kalba. „Kur yra tas kaimas, į kurį mane atgabenote?” Tačiau kaip to meto kalba būtų kaimas?

Ponas Danvortis perspėjo, kad aklai pasikliauti vertėju nederėtų, tad ji buvo priversta mokytis Viduramžių anglų kalbos, taip pat prancūzų kalbos normanų dialekto ir senovinės vokiečių kalbos, kad kompensuotų tarties neatitikimus. Danvortis privertė ją atmintinai iškalti ištisus Čoserio puslapius. „Sounye nought būt eyr ybroken And every speche that ye spoken.” Ne. Ne.

„Kur yra šitas kaimas, į kurį mane atgabenote?” Bet kaipgi pasakyti „kaimas”?

Jis atgabeno ją į kaimą ir pabeldė į duris. Jas atidarė stambus vyriškis su kirviu rankoje. Kirviu, skirtu kapoti malkas laužui, savaime suprantama. Stambuolis, o paskui ir moteris — abu jie kažką kalbėjo, bet Kivrina nesuprato nė žodelio, o paskui durys užsitrenkė, jie liko lauke, tamsoje.

— Pone Danvorti! Daktare Arens! — šaukė Kivrina, tačiau krūtinę varstė pernelyg aštrus skausmas, kad balsas ištrūktų iš gerklės. — Jokiu būdu neleiskite jiems uždaryti plyšio, — įkalbinėjo ji rudaplaukį, tačiau šis vėl pasikeitė — virto anuo galvažudžiu, vagimi.

— Ne, — sakė jis. — Ji tik sužeista.

Tada durys vėl atsivėrė, ir jis įnešė ją vidun sudeginti.

Šitaip nežmoniškai karšta.

— Thawmot goonawt plersoun roshundt prayenum comth ithre, — pasakė moteris, ir Kivrina pabandė kilstelėti galvą, kad galėtų atsigerti, tačiau puodelio moters rankoje šįsyk nebuvo. Moteris laikė žvakę, prikišusi Kivrinai prie veido. Pernelyg arti prikišusi. Kivrina suprato, kad tuojau užsidegs jos plaukai.

— Der maydemot nedes dya, — pasakė moteris.

Žvakės liepsnelė suplazdėjo prie pat jos veido. Plaukai ėmė smilkti. Plaukų pakraščiu nubėgo oranžiniai ir raudoni ugnies liežuvėliai, plykstelėjusios atskiros sruogos čia pat virto pelenais.

— Tššš… — tarstelėjo moteris ir pabandė pastverti Kivrinos rankas, tačiau Kivrina spurdėjo tol, kol jas išlaisvino. Ji pašėlo delnais plekšnoti plaukus, stengdamasi užslopinti ugnį, bet dabar jau užsidegė ir delnai.

— Tššš… — maldė ją moteris, vėl sučiupusi už rankų ir nebeleisdama blaškytis. Tiktai moteris buvo visai ne moteris. Pernelyg jau stiprios tos rankos. Kivrinos galva blaškėsi į visas puses, ji dar stengėsi išvengti liepsnų, tačiau kažkas jau laikė ir jos galvą. Plykstelėję plaukai virto ugnies debesiu.

Kai ji prabudo, kambaryje tvyrojo tiršti dūmai. Kol miegojo, ugnis tikriausiai užgeso. Kartą taip jau nutiko vienam kankiniui, pasmerktam sudeginti ant laužo. Jo bičiuliai tarp laužo malkų prikaišiojo žalių pagaikščių, kad nuo dūmų jis užtrokštų anksčiau, nei jį pasieks liepsna, tačiau ugnis nuo žalių žabų beveik visai užgeso, ir nelaimingasis smilko valandų valandas.

Prie jos pasilenkė moteris. Per tirštus dūmus Kivrina neįžiūrėjo, jauna ji ar sena. Rudaplaukis vyriškis tikriausiai užgesino laužą. Juk jis apklojo ją savo apsiaustu, o paskui nuėjo ir užtrempė ugnį, išspardė batais nuodėgulius, tada siūbtelėjęs dūmų tumulas ją apakino.

Moteris ėmė varvinti ant jos vandenį, lašai sušnypšdavo, vos nutiškę ant odos.

— Hauccaym anchi towoem denswile? — pasakė moteris.

— Aš — Izabelė de Bovrijė, — pasakė Kivrina. — Mano brolis guli ligos patale Ivešeme. — Jokie kiti žodžiai neatėjo jai į galvą. Quelle demerure. Perced to the rote. — Kur aš? — paklausė ji angliškai.

Prie pat jos veido priartėjo kitas veidas.

— Hau hightes towe? — paklausė balsas.

Tai buvo galvažudžio veidas — galvažudžio iš užkerėto miško. Išsigandusi ji atšlijo.

— Pasitrauk! — sušuko ji. — Ko tau iš manęs reikia?

— In nomine Patris, et Filii, st Spiritus sancti, — pasakė jis.

Jis kalba lotyniškai, pagalvojo ji, ir jai gerokai atlėgo. Vadinasi, kažkur čia turėtų būti kunigas. Ji bandė kilstelėti galvą ir pažvelgti galvažudžiui per petį, į kunigą, tačiau nieko nepamatė. Dūmai kambaryje buvo pernelyg tiršti. Aš moku kalbėti lotyniškai, pagalvojo ji. Ponas Danvortis privertė mane išmokti.

— Nereikėjo jo čia įleisti! — pasakė ji lotyniškai. — Jis — galvažudys!

Jai perštėjo gerklę ir stigo kvapo, atrodė, plaučiuose nepakanka oro, kad žodžiai išsprūstų išorėn, tačiau nustebęs galvažudys tuojau pat atšlijo — vadinasi, ją išgirdo.

— Nereikia bijoti, — kalbėjo kunigas, ir ji kuo puikiausiai jį suprato. — Tu tiesiog iškeliausi atgal į namus.

— Atgal prie plyšio? — paklausė Kivrina. — Jūs nugabensite mane prie plyšio?

— Asperges me, Domine, hyssope et mundabor, — pasakė kunigas. Apšlakstyk mane vandeniu, Viešpatie, ir būsiu tyra. Kivrina puikiausiai suprato kiekvieną žodį.

— Padėkite man, — pasakė ji lotyniškai. — Privalau grįžti į tą vietą, iš kurios atėjau.

— …nominus… — ištarė kunigas — taip tyliai, kad ji daugiau nieko nebeišgirdo. Vardas. Jis kažką sakė apie jos vardą. Ji kilstelėjo galvą. Ši atrodė stebėtinai lengva, tarsi būtų nudegę visi plaukai.

— Mano vardas? — ištarė ji.

— Ar gali pasisakyti savo vardą? — paklausė jis lotyniškai.

Ji buvo pasirengusi prisistatyti Izabele de Bovrijė, Džilberto de Bovrijė iš Rytų Raidingo dukteria, tačiau gerklę jai skaudėjo taip, kad ji nepajėgė pasisakyti vardo.

— Privalau grįžti, — sukarkė ji. — Jie nesupras, kur aš dingau.

— Confiteor deo omnipotenti, — iš kažkur labai toli pasakė kunigas. Ji neįstengė jo įžiūrėti. Kai tik bandė pažvelgti ten, galvažudžiui už nugaros, visa, ką matė, buvo liepsnos. Matyt, jie ir vėl užkūrė laužą. — Beatae Mariae semper Virgini…

Jis kalba Confiteor Deo, dingtelėjo jai, juk tai — išpažinties malda. Vadinasi, galvažudžiui čia būti nedera. Kai klausomasi išpažinties, kambaryje neturi būti jokių pašalinių.

Dabar buvo jos eilė. Kivrina pabandė sudėti rankas maldai, tačiau neįstengė; kunigas padėjo jai, o kai ji nesugebėjo prisiminti maldos žodžių, jis tarėjuos drauge su ja.

— Atleisk man, Tėve, aš nusidėjau. Prisipažįstsu Visagaliui Dievui ir tau, Tėve, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais; esu kalta, esu kalta, esu labai kalta…

— Mea culpa, — sukuždėjo ji, — mea culpa, mea maxima culpa. Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta… bet tai nebuvo teisingi žodžiai, ji privalėjo sakyti kažką ne tą.

— Kaip tu nusidėjai? — paklausė kunigas.

— Nusidėjau? — nesusigaudydama pakartojo ji.

— Taip, — švelniai ištarė jis, pasilenkdamas taip arti jos, kad jau kuždėjo beveik tiesiai į ausį. — Dabar gali išpažinti savo nuodėmes ir gauti Viešpaties išrišimą, kad įžengtum į amžinąją karalystę.

Juk aš tik norėjau nukeliauti į Viduramžius, galvojo ji. Aš taip sunkiai dirbau, aš mokiausi kalbų, tyrinėjau papročius, dariau viską, ką man liepė ponas Danvortis. Visa, ko norėjau — tai tapti istorike.

Ji gurktelėjo — jai pasirodė, kad nurijo liepsnos gumulą.

— Aš nenusidėjau.

Kunigas atšlijo; ji pamanė, kad jis pasitraukė supykęs dėl to, kad ji nenori išpažinti savo nuodėmių.

— Privalėjau paklausyti pono Danvorčio, — pasakė ji. — Man nevalia buvo pasitraukti nuo perkėlimo plyšio.

— In nomine Patris, et Filii, et Spiritus sancti. Amen, — pasakė kunigas. Jo balsas skambėjo švelniai, guodžiančiai. Ji pajuto jo vėsų, vėsų prisilietimą ant kaktos.

— Quid quid deliąuisti, — sukuždėjo kunigas. — Per šį paskutinį patepimą ir begalinį mūsų Viešpaties gailestingumą… — Jis palietė jos akis, ausis, šnerves — taip švelniai, kad jo rankos ji net nepajuto, tik vėsų alyvos prisilietimą.

Juk tai — ne atgailos apeigos, susivokė Kivrina. Jis suteikia man paskutinį patepimą. Jis atlieka apeigas mirštančiajam, suteikia paskutinį sakramentą…

— Nereikia… — ištarė ji.

— Nesibaimink, — pasakė jis. — Lai Viešpats atleidžia tau visas kaltybes, kuriomis esi Jį įžeidusi, — pasakė jis ir užgesino ugnį, svilinusiąjos padus.

— Kodėl suteikiate man paskutinį patepimą? — paklausė Kivrina ir tik tada prisiminė, kad ją degina ant laužo. Aš mirsiu čia, dingtelėjo jai, ir ponas Danvortis niekad nesužinos, kas mane ištiko.

— Mano vardas — Kivrina, — pasakė ji. — Pasakykite ponui Danvorčiui…

— Lai priima tave Atpirkėjas, lai stoji tu prieš šviesųjį Jo veidą, — bylojo kunigas, tačiau kalbėjo jau galvažudys. — O stojusi priešais Jį, lai žvelgsi palaimintomis akimis į tiesą, kuri karaliaus.

— Aš mirštu, tiesa? — paklausė ji kunigo.

— Nėra ko baimintis, — pasakė jis, imdamas ją už rankos.

— Nepalik manęs, — ištarė ji ir suspaudė jo ranką.

— Nepaliksiu, — pažadėjo jis, bet ji jau nebeįžiūrėjo jo per dūmus. — Lai pasigaili tavęs Visagalis Dievas ir atleidęs kaltes tenuveda į amžinąjį gyvenimą, — kalbėjo jis.

— Ak, prašau, pone Danvorti, ištraukite mane iš čia, — ėmė melsti ji, ir čia tarp jų išaugo riaumojančios liepsnos siena.

Domine, mittere digneris sanctum Angelum tuum de caelis, qui custodiat, foveat, protegat, visitet, atque defen-dat omnes habitantes in hoc habitaculo.

(Pauzė)

Exaudi orationim meam et clamor meus ad te veniat[1]

(Pauzė)

Išgirsk mano maldą ir mano šauksmas Tave tepasiekia.

9

— Kas, Badri? Kas negerai? — primygtinai kamantinėjo Danvortis.

— Šalta, — ištarė Badris. Danvortis pasilenkė priėjo ir užtraukė antklodę ant pečių. Antklodė atrodė apgailėtinai menka, plonytė kaip ir popierinis apdaras, kuriuo Badris buvo apvilktas. Nenuostabu, kad jam šalta.

— Ačiū, — sušnibždėjo Badris. Jis iškišo ranką iš po antklodės ir sučiupo Danvorčio pirštus. Tada užsimerkė.

Danvortis sunerimęs apžvelgė displėjus, tačiau rodmenys juose buvo tokie pat jam neperprantami kaip ir anksčiau. Temperatūra vis dar laikėsi 39,9. Net per impregnuotą pirštinę buvo justi, kokia karšta Badrio plaštaka; nagai atrodė šiurpokai, tamsiai mėlyno atspalvio. Patamsėjusi buvo ir visa oda, veidas — tarytum dar labiau sulysęs nei tada, kai Badrį atvežė čionai.

Vidun įžengė palatos sesuo, kurios kūno formos po apsauginiu chalatu gluminančiai priminė ponios Gadson figūrą. Prašneko ji grubiai, stačiokiškai:

— Pirminių kontaktų sąrašas — šioje lentelėje. — Nieko nuostabaus, kad Badris jos bijojo. — „CH1”, — pridūrė ji, pirštu bakstelėdama į klaviatūrą po pirmuoju displėjumi kairėje pusėje.

Ekrane pasirodė lentelė, padalyta į langelius, kiekvienas — skirtas vienai valandai. Pačiame viršuje — paties Danvorčio, Merės ir palatos slaugės pavardės, greta jų lenktiniuose skliaustuose — raidės SAA, kas tikriausiai turėjo reikšti, kad jie visi, susidurdami su Badriu, vilkėjo specialią apsauginę aprangą.

— Slinktis, — tarstelėjo Danvortis, ir lentelė pajudėjo ekranu aukštyn: atvykimas į ligoninę, greitosios pagalbos gydytojai, tinklo patalpa, dvi ankstesnės dienos. Pirmadienio rytą Badris buvęs Londone — nustatinėjęs perkėlimui tinklą Jėzaus fakultete. Į Oksfordą atvažiavo metro, vidurdienį.

Pusę trijų jis ėjęs pas Danvortį, prabuvęs ten iki keturių. Danvortis įvedė į lentelę šiuos laiko parodymus. Badris buvo sakęs sekmadienį važiavęs į Londoną, tik Danvortis niekaip nebeprisiminė laiko. Įrašė: „Londonas, paskambinti į Jėzaus fakultetą, pasitikslinti atvykimo laiką”.

— Jis plūduriuoja: sąmonė tai praskaidrėja, tai vėl aptemsta, — nepatenkinta pareiškė sesuo. — Tai vis dėl karštinės. — Ji patikrino lašelines, timptelėjo antklodę ir pasišalino.

Durų trinktelėjimas Badrį, regis, pažadino. Jo akių vokai virptelėjo ir pasikėlė.

— Man būtinai reikia kai ko tavęs paklausti, Badri, — prašneko Danvortis. — Būtina išsiaiškinti, su kuo tu susitikinėjai ir kalbėjaisi. Nenorėtume, kad ir juos pakirstų ta pati bėda, taigi, reikia, kad pasakytum, su kuo bendravai.

— Kivrina, — ištarė Badris. Pakimęs jo balsas nebuvo garsesnis už prislopintą kuždesį, tačiau Danvorčio rankos jis įsitvėrė gana tvirtai. — Laboratorijoje.

— Šįryt? — paklausė Danvortis. — Ar tu mateisi su Kivrina anksčiau nei šį rytą? Ar judu buvote susitikę vakar?

— Ne.

— O ką tu veikei vakar?

— Tikrinau tinklą, — silpnai išspaudė Badris, dar tvirčiau įsikibdamas Danvorčio rankos.

— Ar ten ir praleidai visą dieną?

Badris papurtė galvą; nuo šio judesio visokiausiais balsais ėmė cypti prietaisai ant sienos, šokčioti rodmenys displėjuose.

— Dar ėjau pas jus.

Danvortis linktelėjo.

— Taip, palikai man raštelį. O ką veikei paskui? Ar buvai susitikęs su Kivrina?

— Kivrina… — ištarė jis. — Aš tikrinau Puhalskio koordinates.

— Ar jos buvo teisingos?

Badris suraukė antakius.

— Taip.

— Esi tikras?

— Taip. Patikrinau dviem būdais. — Jis valandėlei nutilo, gaudydamas kvapą. — Paleidau vidinę patikrą, paskui — ir komparatorių.

Danvorčiui akmuo nuo širdies nusirito. Vadinasi, koordinatėse klaidos neįvelta.

— O kaip laiko vėlavimas? Kokio dydžio paklaida?

— Skaudėjo galvą… — sumurmėjo Badris. — Šįryt. Tikriausiai šokiuose per daug išgėriau.

— Kokiuose šokiuose?

— Pavargau… — sukuždėjo Badris.

— Į kokius šokius buvai išsiruošęs? — primygtinai kamantinėjo Danvortis, nors jautėsi kaip koks inkvizitorius. — Kada ten ėjai? Pirmadienį?

— Antradienį, — ištarė Badris. — Per daug išgėriau. — Jis krustelėjo galvą ant pagalvės ir nusigręžė.

— Dabar pailsėk, — pasakė Danvortis. Jis švelniai ištraukė plaštaką iš Badrio gniaužtų. — Pasistenk bent šiek tiek pamiegoti.

— Džiaugiuosi, kad atėjote, — Badris vėl pabandė sugriebti jo pirštus.

Danvortis suspaudė jo ranką; Badris užsnūdo, o Danvortis pakaitomis dirsčiojo tai į jį tai į displėjų rodmenis. Už lango lijo. Danvortis girdėjo lašų barbenimą į stiklą už užtrauktų užuolaidų.

Juk anksčiau jis net nesuvokė, kaip sunkiai serga Badris. Pernelyg nerimavo dėl Kivrinos, kad bent pagalvotų apie jį. Galbūt nereikėtų taip niršti ir ant Montojos bei kitų — juk visi jie turi savų rūpesčių, tad nė vienas net nesusimąstė, ką reiškia Badrio liga, pagalvojo tik apie jos sukeltus sunkumus bei nepatogumus. Netgi Merė, kalbėdama apie tai, kad ligoninei gali prireikti papildomų patalpų Balkelėjaus-Džonsono bendrabutyje, ir apie epidemijos galimybę, nesuvokė, kokia yra realybė, ką iš tikrų jų reiškia Badrio liga. Jis juk buvo paskiepytas, gavo visus priešvirusinius preparatus — ir vis vien guli štai su 39,9 laipsnių temperatūra.

Vakaras pamažu slinko į naktį. Danvortis klausėsi lietaus šnarėjimo ir šventosios Hildos bei kiek tolimesnės Kristaus bažnyčių varpų, mušančių kas ketvirtį valandos. Paniurėlė palatos slaugė pranešė Danvorčiui, kad jos pamaina baigėsi; netrukus patikrinti lašelinių ir užmesti akies į displėjus palaton įskubėjo kur kas smulkesnė ir malonesnė šviesiaplaukė slaugė, įsisegusi studentės ženkliuką.

Badris protarpiais atsitokėdavo, jis grūmėsi su alpuliu taip aršiai, kad Danvorčiui nebūtų liežuvis apsivertęs šių pastangų pavadinti „plūduriavimu”. Kaskart, kai iš paskutiniųjų prasibraudavo į pusiau sąmoningą būseną, Badris atrodė vis labiau ir labiau išsekęs, vis menkiau besugebėdavo atsakyti į Danvorčio klausimus.

Vis dėlto Danvortis negailestingai kvotė jį toliau. Kalėdiniai šokiai, kuriuose lankėsi Badris, buvo surengti Hedingtone. Po šokių Badris užsuko į užeigą. Pavadinimo prisiminti nebeįstengė. Pirmadienio vakarą jis vienas dirbo laboratorijoje — tikrino Puhalskio suvestas koordinates. Atvyko ten vidurdienį iš Londono. Važiavo metro. Situacija nesuvaldoma. Metro keleiviai, pasišokti susirinkusi publika, visi tie, su kuriais jis susidūrė Londone… Surasti ir patikrinti visus — absoliučiai neįmanoma, netjeigu Badris visus juos pažintų ir sugebėtų išvardyti.

— Kaip šįryt atvykai į Brasenozę? — paklausė Danvortis, kai Badris eilinį kartą „atplūduriavo” į pusiau sąmoningą būseną.

— Šįryt? — Badris sužiuro į užtrauktą užuolaida langą, tarsi manytų, kad dabar — jau rytas. — Kiek laiko aš išmiegojau?

Danvortis nesumojo, kaip atsakyti į šį klausimą. Badris su pertrūkiais išmiegojo visą vakarą.

— Dabar — dešimt, — pasakė jis, dirstelėjęs į laikrodį. — Į ligoninę tave atgabenome pusę dviejų. Šįryt tu aptarnavai tinklą. Išsiuntei Kivriną į Viduramžius. Ar prisimeni, kada pradėjai blogai jaustis?

— O kokia šiandien diena? — netikėtai paklausė Badris.

— Gruodžio dvidešimt antroji. Dar nepraleidai čia nė paros.

— O metai? — nekantravo Badris, jis bandė sėstis. — Kokie metai?

Danvortis neramiai dirstelėjo į displėjus. Temperatūra šoktelėjo beveik iki 40,0.

— Metai — du tūkstančiai penkiasdešimt ketvirtieji, — pasakė jis, pasilenkdamas prie Badrio, mėgindamas šį nuraminti. — Šiandien — du tūkstančiai penkiasdešimt ketvirtųjų gruodžio dvidešimt antra diena.

— Atsargiau, — staiga pasakė Badris. O gal tai buvo „Atsitrauk”.

Danvortis atsitiesė ir atatupstas žingtelėjo tolyn nuo lovos.

— Atsargiau, — pakartojo Badris. Danvorčiui nebebuvo kur trauktis, jis sunerimęs apsidairė po palatą.

— Kur ponas Danvortis? Man būtinai reikia su juo pasikalbėti!

— Aš juk čia, Badri. — Danvortis vėl žingtelėjo artyn, bet sustojo pabūgęs suerzinti Badrį. — Ką nori man pasakyti?

— Gal tuomet žinote, kur jis galėtų būti? — atsiliepė Badris. — Gal perduosite jam šį raštelį?

Jis padavė Danvorčiui įsivaizduojamą lapelį popieriaus, ir Danvortis sumojo, kad Badrio atmintyje tikriausiai atsigamina antradienio popietė, kai jis buvo atėjęs į Baliolą.

— Dabar man reikia skubėti atgal prie tinklo. — Badris pažvelgė į įsivaizduojamą laikrodį. — Ar laboratorija atidaryta?

— Apie ką nori pasikalbėti su ponu Danvorčiu? — paklausė Danvortis. — Apie laiko paklaidą?

— Ne. Atsargiai! Žiūrėk, dar numesi. Dangtį! — Jis įsmeigė žvilgsnį į Danvortį, akys liepsnojo karštine. — Ko gi laukiate? Pasiskubinkite jį pakviesti!

Į palatą įėjo studentė slaugytoja.

— Jis kliedi, — pasakė Danvortis.

Ji tik probėgšmais dirstelėjo į Badrį, paskui sužiuro į displėjus. Šie Danvorčiui atrodė labai jau grėsmingai: ekranuose be paliovos keitėsi karštligiškai bėgančių skaičių eilutės, zigzagais sklido į šalis laužytos trijų matmenų linijos. Vis dėlto neatrodė, kad studentė slaugytoja būtų smarkiai sunerimusi. Ji iš eilės peržiūrėjo visus displėjus ir ėmė ramiai reguliuoti lašelines.

— Gal atsigulkime, sutarta? — tarstelėjo ji, nė nepažvelgusi į Badrį, ir šis, kad ir kaip keista, išsyk pakluso.

— O aš jau pamaniau, kad jūs išėjote, — pasakė jai, vėl išsitiesdamas ant pagalvės. — Ačiū Dievui, jūs čia. — Tai taręs, jis tarytum vėl suglebo ir susmuko, nors dabar jau nebebuvo kur kristi.

Slaugytoja studentė to net nepastebėjo. Ji vis dar reguliavo lašelinę.

— Jis nualpo, — pratarė Danvortis.

Ji linktelėjo ir ėmėsi išvedinėti į ekraną kažkokius rodmenis. Į Badrį tik užmetė akį, nors šis, nepaisant tamsios odos, atrodė mirtinai išblyškęs.

— Ar nemanote, kad reikėtų skubiai kviesti gydytoją? — paklausė Danvortis. Sulig šiais jo žodžiais durys virstelėjo, į palatą įėjo aukšta moteris su apsaugine apranga.

Į Badrį ji irgi nė nepažvelgė. Vieną po kito peržiūrėjo displėjų rodmenis, paskui paklausė:

— Ar yra kokių nors pleuros pakenkimo požymių?

— Cianozė ir drebulys, — atsakė slaugė.

— Kas jam paskirta?

— Miksabravinas, — atsakė slaugė.

Gydytoja nusikabino nuo sienos stetoskopą, nuo jungiamojo laido atpainiojo metalinį antgalį, dedamą prie krūtinės.

— Hemoptizė nepasireiškė?

Slaugė papurtė galvą.

— Šalta, — iš lovos atsklido Badrio balsas. Nė viena medikių nekreipė nė menkiausio dėmesio. Badris pradėjo virpėti. — Tik nenumesk. Juk tai porcelianas, ar ne?

— Pridėk jam penkiasdešimt miligramų vandeninio penicilino tirpalo ir standartinį rinkinį, — tarstelėjo gydytoja. Paskui pasodino labiau nei bet kada drebantį Badrį lovoje, atplėšė lipdukų juosteles, kuriomis buvo susegioti jo popieriniai naktiniai marškiniai. Paskui prispaudė metalinį stetoskopo antgalį jam prie nugaros — Danvorčiui tai pasirodė labai jau neįprasta ir žiauri bausmė.

— Įkvėpkite giliai, — paliepė gydytoja, nenuleisdama akių nuo displėjaus.

Badris pakluso — įkvėpė pro tarškančius dantis.

— Nedidelis pleurinis sukietėjimas apatinėje dalyje, kairėje pusėje, — ištarė gydytoja mįslingus žodžius ir stumtelėjo stetoskopo antgalį per centimetrą. — Dar vienas. — Ji dar kelis kartus stumtelėjo savo prietaisą, paskui paklausė: — Identifikacija jau gauta?

— Miksovirusas, — atsakė slaugė, pildydama švirkštą. — Tipas — A.

— Sekvenciją turime?

— Kol kas dar ne. — Ji įtaikė švirkšto galiuką į vamzdelį ir nuspaudė stūmoklį. Iš kažkur atsklido telefono čirškimas.

Gydytoja lipniomis juostelėmis vėl susagstė Badrio naktinius marškinius, paguldė jį atgal į lovą ir nerūpestingai užmetė jam ant kojų antklodę.

— Padaryk spalvinę analizę, — tarstelėjo ji ir išėjo. Telefonas vis dar skambėjo.

Danvorčiui labai niežėjo nagai vėl padoriau apkloti Badrį, bet studentė slaugytoja kabino ant stovo dar vieną lašelinės tirpalo talpą. Jis palaukė, kol ji baigs krapštytis ir pasišalins, tada palygino Badrio paklodę, antklode kruopščiai užklojo pečius ir apkamšė.

— Geriau? — paklausė, tačiau Badris jau nebedrebėjo, buvo spėjęs užsnūsti. Danvortis dirstelėjo į displėjus. Temperatūra nukrito iki 39,2, o kituose ekranuose dar neseniai karštligiškai trūkčiojusios linijos dabar tįso stabiliai ir tvirtai.

— Pone Danvorti! — iš kažkokio taško sienoje pasigirdo slaugės balsas, — jums skambina. Tai ponas Finčas.

Danvortis atidarė duris. Studentė slaugytoja, jau nusimetusi apsauginį apdarą, mostelėjo nusivilkti ir jam. Danvortis padarė kaip lieptas; visus apsauginius drabužius sumetė į specialią talpą, kurią jam nurodė slaugė.

— Prašau, duokite man ir akinius, — ištarė ji.

Jis padavėjai akinius, ji mikliai apipurškėjuos dezinfekuojančiu skiediniu. Danvortis paėmė telefoną ir prisimerkęs įsispitrijo į ekraną.

— Pone Danvorti, visur jūsų ieškojau, — prapliupo Finčas. — Atsitiko pats baisiausias dalykas.

— Koks gi? — paklausė Danvortis ir pažvelgė į laikrodį. Dešimt valandų. Jei viruso inkubacinis periodas — dvylika valandų, dar lyg ir per anksti kam nors iškristi. — Ar kas nors susirgo?

— Ne, pone. Dar blogiau. Tai ponia Gadson. Ji Oksforde. Kažkaip sugebėjo prasibrauti per karantino perimetrą.

— Žinau. Atvažiavo paskutiniuoju traukiniu. Privertė juos palaikyti vagono duris atviras.

— Tai štai, ji skambino iš ligoninės. Primygtinai reikalauja apgyvendinti ją Baliole, be to, kaltina mane deramai nesirūpinus jos Viljamu, kadangi ne kas kitas, o aš spausdinau kurso vadovo nurodymus, o kurso vadovas, atrodo, liepė jam likti per atostogas čia ir skaityti Petrarką.

— Pasakyk jai, kad neturime vietos. Paaiškink, kad bendrabučiai šiuo metu sterilizuojami.

— Aš taip ir pasakiau, pone, bet ji pareiškė, kad tokiu atveju apsistos Viljamo kambaryje. O užkarti jos tiesiog jam ant sprando nenorėčiau, pone.

— Jokiu būdu, — atsakė Danvortis. — Yra dalykų, kurių žmogus neturėtų kęsti netgi per epidemiją. Ar perspėjai Viljamą, kad prisistatė jo mamytė?

— Ne, pone. Bandžiau, bet fakultete jo nėra. Tomas Geilis man sakė, kad ponas Gadsonas išėjo į Šresberį aplankyti kažkokios jaunos damos. Skambinau ir jai, bet ten niekas nekelia ragelio.

— Be jokios abejonės, jie, kur nors jaukiai įsitaisę, drauge skaito Petrarką, — sumurmėjo Danvortis, tuo pačiu mąstydamas, kas ištiks nieko nenutuokiančią porelę, jei juos, pakeliui į Baliolą, užklups ponia Gadson.

— Niekaip nesuprantu, kodėl jam dabar reikia tuo užsiimti, pone, — pasakė Finčas, jo balse buvo aiškiai justi rūpestis. — Ir dar nesuprantu, kodėl kurso vadovas išvis jam skyrė skaityti Petrarką. Jis skaito, ruošdamasis pirmajam egzaminui humanitarinių mokslų bakalauro laipsniui įgyti.

— Ką gi, kai ponia Gadson prisistatys pas tave, įbruk ją kur nors į Voreną. — Tai išgirdusi, slaugė, kuri kruopščiai valė Danvorčio akinius, staigiai pakėlė galvą. — Šiaip ar taip, tai — tik skersai kiemą nuo mūsų. Pasirūpink surasti jai tokį kambarį, pro kurio langą nieko doro nesimatytų. Ir patikrink, ar turime pakankamai tepalo nuo bėrimo.

— Gerai, pone, — atsakė Finčas. — Kalbėjau su Naujosios Kolegijos iždininke. Ji pasakė, kad ponas Besingeimas, prieš išvykdamas, pareiškęs norįs „nuo visko atitrūkti”, bet pridūrė, kad, jos manymu, bent jau kas nors turėtų žinoti, kur jis išvyko — kai tik karštinė telefono linijose kiek aprims, ji pamėgins paskambinti jo žmonai.

— Ar teiravaisi apie jų laborantus?

— Taip, pone, — atsakė Finčas. — Visi išvykę namo kalėdinių atostogų.

— Kuris iš mūsų laborantų gyvena arčiausiai Oksfordo?

Finčas valandėlę mąstė.

— Tikriausiai Endriusas. Jis gyvena Redinge. Ar norite, kad pasakyčiau jo telefono numerį?

— Taip. Ir surašyk visų kitų numerius, taip pat ir adresus.

Finčas pasakė Endriuso telefono numerį.

— Ėmiausi šiokių tokių veiksmų spręsti tualetinio popieriaus problemą. Visur iškabinau štai tokius skelbimėlius: „Švaistymas priveda prie stygiaus”.

— Nuostabu, — pasakė Danvortis ir padėjo ragelį. Pabandė skambinti Endriusui, bet numeris buvo užimtas.

Studentė slaugytoja grąžino jam akinius ir padavė naują SAA paketą. Danvortis šįsyk rengėsi apdairiau: pirmiau užsimaukšlino kaukę, tik paskui — kepuraitę, pirštines pasiliko pabaigai. Ir vis vien užtruko nedovanotinai ilgai. Beliko viltis, kad, jei Badris paspaus iškvietimo mygtuką prašydamas pagalbos, slaugė suskubs susipakuoti į specialią aprangą kur kas sparčiau.

Danvortis vėl įslinko į palatą. Badris tebemiegojo neramiu miegu. Danvortis dirstelėjo į displėjų. Temperatūra laikėsi 39,4.

Danvorčiui įsiskaudėjo galvą. Jis nusiėmė akinius ir pasitrynė tarpuakį. Tada atsisėdo ant žygio kėdutės ir ėmėsi peržiūrinėti sudarytąjį kontaktų sąrašą. Šio nė sąrašu dorai negalėjai pavadinti — pernelyg jau daug jame liko baltų dėmių. Neaišku, kokiame bare Badris lankėsi po šokių. Taip pat — kur jis buvo pirmadienio vakarą. Ir kur praleido pirmadienio popietę. Iš Londono jis grįžo metro vidudienį, o Danvortis paskambino jam ir paprašė aptarnauti tinklą tik pusę trijų. Ką jis veikė tas pustrečios valandos?

O kur jis patraukė antradienio popietę po to, kai apsilankė Baliole ir paliko raštelį pranešdamas, kad patikrino visas tinklo sistemas? Grįžo į laboratoriją? Sėdėjo kokioje nors kitoje užeigoje? Kažin, pagalvojo Danvortis, galbūt per tą laiką, kol Badris buvo Baliole, kas nors su juo kalbėjosi ten? Kai Finčas dar kartą paskambins, norėdamas pranešti, kaip klostosi reikalai su amerikiečiais varpininkais ir tualetiniu popieriumi, reikės būtinai pasakyti jam, kad apklaustų visus fakultete, ar nebuvo susidūrę su Badriu.

Durys atsivėrė, į palatą įėjo studentė slaugytoja, apsimuturiavusi apsaugine apranga. Danvortis, nė nepagalvojęs, ką daro, dirstelėjo į displėjus, bet taip ir neįžvelgė jokių ženklesnių pokyčių. Badris vis dar miegojo. Slaugė įvedė į displėjus keletą kažkokių skaičių, patikrino lašelinę, patimpčiojo antklodę. Paskui atitraukė užuolaidą ir liko stovėti ten, sukiodama rankose užuolaidos virvutę.

— Netyčia nugirdau, ką jūs kalbėjote telefonu, — pagaliau prašneko ji. — Jūs paminėjote ponią Gadson. Suprantu, labai nemandagiai elgiuosi, bet vis tik drįsiu paklausti: ar tik ne apie Viljamo Gadsono mamą kalbėjote?

— Taip, — nustebęs atsakė Danvortis. — Viljamas studijuoja Baliole, pirmame kurse. Bene jūs jį pažįstate?

— Jis — mano draugas, — atsakė slaugė ir taip skaisčiai nuraudo, kad buvo matyti net per impregnuotą kaukę.

— Ak, štai kaip, — ištarė Danvortis, staiga jam pasidarė nebeaišku, kada Viljamas randa laiko paskaityti Petrarką. — Viljamo mama čia, ligoninėje, — pridūrė jis jausdamas, kad lyg ir turėtų ją dėl kažko perspėti, bet nelabai susivokdamas, dėl ko. — Atrodo, ji atvažiavo aplankyti jo Kalėdų proga.

— Ji čia? — šūktelėjo slaugė; jos veidą nutvieskė netgi dar skaistesnis raudonis. — O aš maniau, kad mūsuose paskelbtas karantinas!

— Ji sugebėjo atvažiuoti paskutiniuoju Londono traukiniu, — liūdnai paaiškino Danvortis.

— Ar Viljamas žino?

— Mano sekretorius bando surasti jį ir pranešti, — atsakė Danvortis, apdairiai nepaminėdamas tos detalės apie jauną damą iš Šresberio.

— Jis šiuo metu — Bodlio bibliotekoje, — pareiškė slaugė. — Skaito Petrarką. — Ji nusivyniojo nuo riešo užuolaidos virvutę ir išskubėjo — be jokios abejonės, skambinti į Bodlio biblioteką.

Badris krustelėjo ir kažką sumurmėjo — Danvortis nesuprato, ką. Badris atrodė išraudęs, kvėpavo lyg ir sunkiau, dusdamas.

— Badri! — pašaukė Danvortis.

Badris atsimerkė.

— Kur aš? — paklausė.

Danvortis pažvelgė į monitorius. Temperatūra buvo kritusi per pusę padalos; Badris atrodė gerokai aiškesnio proto nei anksčiau.

— Tu — Universiteto ligoninėje, — paaiškino Danvortis. — Susmukai Brasenozės laboratorijoje, reguliuodamas tinklą. Ar prisimeni tai?

— Prisimenu, jaučiausi labai keistai, — atsakė Badris. — Buvo taip šalta. Ėjau į užeigą pasakyti jums, kad užfiksavau tašką… — Staiga jo veide pasirodė keista, baiminga išraiška.

— Sakei man, jog kažkas negerai, — priminė Danvortis. — Ką turėjai omeny? Ar pernelyg didelė laiko paklaida?

— Kažkas negerai, — pakartojo Badris. Remdamasis alkūne jis bandė pasikelti. — O kas negerai su manim?

— Sergi, — atsakė Danvortis. — Prikibo gripas.

— Sergu? Niekad gyvenime nesu sirgęs. — Badris iš paskutiniųjų stengėsi atsisėsti. — Jie visi išmirė, tiesa?

— Išmirė? Kas?

— Tai išgalabijo juos visus.

— Ar tu buvai sutikęs dar ką nors, Badri? Tai labai svarbu. Ar sutikai dar ką nors, pasigavusį virusą?

— Virusą? — Badrio balse skambėjo labai jau aiškus palengvėjimas. — Mane pakirto virusas?

— Taip. Kažkokia gripo viruso atmaina. Gyvybei tai nepavojinga. Pakeliui į čia tau leido antivirusinius preparatus bei analogus. Diena kita — ir vėl būsi ant kojų. Gal tu žinai, nuo ko užsikrėtei? Ar ką nors iš tavo pažįstamų paguldė virusas?

— Ne. — Badris susmuko atgal ant pagalvės. — Maniau… Ak!

— Jis persigandęs dirstelėjo į Danvortį. — Kažkas negerai, — ištarė apimtas visiškos nevilties.

— Kas yra? — Danvortis ištiesė ranką prie skambučio mygtuko. — Kas negerai?

Badrio akys išsiplėtė iš baimės.

— Skauda!

Danvortis nuspaudė mygtuką. Tuojau pat atskubėjo slaugė ir ligoninės gydytojas; jie vėl ėmėsi kankinimo procedūrų, baksnodami ligonį lediniu stetoskopu.

— Jis skundėsi, kad jam šalta, — pasakė Danvortis. — Ir dar — kad jam kažką skauda.

— Kur jums skauda? — paklausė gydytojas, žvelgdamas į displėjų

— Čia, — ištarė Badris ir prispaudė delną prie dešiniosios krūtinės pusės. Jis vėl pradėjo drebėti.

— Dešiniosios pusės apatinės dalies pleuritas, — ištarė gydytojas.

— Skauda, kai kvėpuoju, — išspaudė Badris, kaukšėdamas dantimis. — Kažkas negerai.

Kažkas negerai. Vadinasi, Badris kalbėjo ne apie taško fiksavimą. Norėjo pasakyti, jog kažkas negerai su juo pačiu. Kažin, kiek jam metų? Jis turėtų būti daugmaž Kivrinos amžiaus. O rinoviruso priešvirusiniais preparatais pradėta masiškai skiepyti beveik prieš dvidešimt metų. Vadinasi, visai tikėtina, kad, tvirtindamas niekad gyvenime nesirgęs, jis turėjo omeny, jog niekada nebuvo net persišaldęs.

— Deguonies? — ištarė slaugė.

— Kol kas dar ne, — atsakė specialistas jau eidamas lauk. — Pradėk nuo dviejų šimtų vienetų chloramfenikolio.

Slaugė pritvirtino prie lašelinės dar vieną rezervuarą, kokią minutę stebėjo, ar Badriui ims kristi temperatūra, paskui išėjo.

Danvortis užsižiūrėjo pro langą į lietaus merkiamą naktį. „Prisimenu, jaučiausi keistai”, — sakė Badris. Ne pasijuto susirgęs, o pasijuto keistai. Tasai, kuris niekad gyvenime nesirgo net sloga, negalėjo nė suvokti, ką reiškia aukštos temperatūros sukeltas silpnumas ar krečiantis šaltis. Jam į galvą šovė viena vienintelė logiška mintis: kažkas negerai, reikia mesti tinklą ir skubiai bėgti į užeigą kam nors pasakyti. Pasakyti Danvorčiui. Kažkas negerai.

Danvortis nusiėmė akinius ir pasitrynė akis. Jas graužė nuo dezinfekcinių preparatų. Danvortis jautėsi visiškai išsekęs. Pats tvirtino neįstengsiąs atsipalaiduoti, kol nesužinosiąs, kad Kivrina sėkmingai nuvyko į vietą. Badris miegojo. Alsavo jau lengviau — suveikė beasmenė gydytojų magija. Kivrina, reikia manyti, šiuo metu irgi miega — blusomis knibždančioje lovoje, už septynių šimtų metų nuo čia. O gal kaip tik nemiega, gal demonstruoja vietiniams žmonėms savo stalo manieras bei purvinas panages, o gal klūpo ant prišnerkštų akmeninių grindų ir į suglaustus delnus pasakoja visus savo nuotykius.

Tikriausiai jis buvo užsnūdęs. Sapnavo girdėjęs čirškiant telefoną. Skambino Finčas. Sakė, esą amerikiečiai ketina paduoti juos į teismą už nepakankamą aprūpinimą tualetiniu popieriumi, o vikaras stojęs prieš juos su Šventuoju raštu rankose. „Šitaip bylojama Mato 2.11: „Švaistymas priveda prie stygiaus”, — sakė Finčas, ir kaip tik tuo metu slaugė pravėrė duris ir pasakė, kad Merė laukianti Danvorčio nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriuje — reikią skubiai pasišnekėti.

Danvortis dirstelėjo į laikrodį. Dvidešimt po keturių. Badris vis dar tebemiegojo, atrodė, beveik visiškai ramiai. Slaugė pasitiko j į prie palatos slenksčio su dezinfekcinio skiedinio buteliu ir paliepė važiuoti liftu.

Nuo akinių trenkiantis dezifekcinio skiedinio kvapas padėjo Danvorčiui prasiblaivyti. Kol pasiekė pirmąjį aukštą, buvo jau mažne visai prabudęs. Ten jo laukė Merė — su kauke ir visa kuo.

— Jau turime dar vieną, — pasakė ji, paduodama eilinį SAA paketą. — Moteris, iš sulaikytųjų. Gali būti, kad ji — iš tos apsipirkinėtojų minios. Norėčiau, kad bent pamėgintum ją atpažinti.

Danvortis apsitaisė apsauginiais drabužiais lygiai taip pat negrabiai, kaip ir pirmąjį kartą; mėgindamas atplėšti limpamas susegimo juosteles, vos nesudraskė viso chalato.

— Didžiojoje gatvėje apsipirkinėtojų buvo šimtai, — pasakė jis, užsitempdamas pirštines. — O aš nenuleidau akių nuo Badrio. Abejoju, ar sugebėčiau atpažinti bent vieną iš tos gatvės minios.

— Žinau, — atsakė Merė.

Ji nusivedė jį koridoriumi ir pro nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų skyriaus duris. Danvorčiui pasirodė, kad po paskutiniojo jo apsilankymo čia praėjo jau metų metai.

Priekyje būrelis žmonių — visai vienodų, neatpažįstamų, nuo galvos iki kojų apsimuturiavusių apsaugine apranga — rideno vidun neštuvus ant ratukų. Ligoninės gydytojas, irgi boluojantis popierine apranga, kamantinėjo liesą ir iš pažiūros gerokai išsigandusią moteriškutę, vilkinčią permirkusį gumuotą apsiaustą, su priderinta prie jo skrybėle nuo lietaus.

— Jos vardas — Beverlė Bryn, — prislopintu balsu kalbėjo moteriškė. — Adresas: 226 Ploverio kelias, Serbitonas. Supratau, kad kažkas negerai, kai ji ėmė be paliovos kartoti, kad privalome sėsti į Nortamptono traukinį.

Ji laikė rankose skėtį ir didelę rankinę; kai priimamojo gydytojas jos paklausė ligonės NSA numerio, moteris atrėmė skėtį į registratūros stalą, atidarė rankinę ir ėmė joje raustis.

— Ją ką tik atgabeno iš metro stoties — skundėsi galvos skausmu ir šaltkrėčiu, — paaiškino Merė. — Ji stovėjo laukiančiųjų apgyvendinimo eilėje.

Ji mostelėjo ratukinius neštuvus stumiantiems sanitarams sustoti ir atidengė moters kaklą bei krūtinę, kad Danvortis galėtų geriau įsižiūrėti, tačiau jam šito nebeprireikė.

Šlapiu lietpalčiu vilkinti moteris surado kortelę. Padavė ją gydytojui, tada susirinko skėtį, rankinę, pluoštą įvairiaspalvių popierių ir su visu geru glėbyje prisiartino prie neštuvų. Skėtis buvo tikrai didelis. Visas išpieštas blyškiai violetinėmis žibuoklėmis.

— Badris susidūrė su ja gatvėje, skubėdamas grįžti prie tinklo, — pasakė Danvortis.

— Ar tu visiškai tikras? — paklausė Merė.

Jis mostelėjo į moters draugę, kuri buvojau atsisėdusi ir pildė popierius.

— Atpažįstu skėtį.

— Kiek buvo valandų? — pasiteiravo Merė.

— Tiksliai nepasakysiu. Gal pusė dviejų?

— Kokio tipo buvo kontaktas? Ar jis ją palietė?

— Jis tiesiog įsirėžė į ją, — atsakė Danvortis, stengdamasis kuo tiksliau atgaivinti atmintyje sceną. — Jis susidūrė su skėčiu, tada atsiprašė, o ji jį aprėkė. Jis pakėlė skėtį nuo žemės ir atidavė jai.

— Gal jis kosėjo arba čiaudėjo?

— Neprisimenu.

Moterį įvežė į nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių. Merė atsistojo.

— Guldykite ją į izoliatorių, — paliepė ir pati žengė iš paskos.

Moters draugė irgi pašoko; vienas popieriaus lapas nupleveno

žemėn, kitus ji negrabiai spaudė prie krūtinės.

— Izoliatorių? — išsigandusi paklausė ji. — Kas jai nutiko?

— Prašau, eime su manimi, — tarstelėjo jai Merė ir kažkur išsivedė duoti kraujo tyrimams ir apšlakstyti jos draugės skėčio dezinfekuojančiu preparatu — jos išėjo greičiau, nei Danvortis suskubo paklausti, ar Merė norinti, kad jis jos palauktų. Jau buvo besižiojąs klausti registratorės, bet apsigalvojo ir pavargęs sudribo į vieną prie sienos išrikiuotu kėdžių. Ant gretimos kėdės voliojosi medicininis lankstinukas. Šio pavadinimas skelbė: „Kodėl taip svarbu naktį gerai išsimiegoti”.

Po to, kai nusnaudė, nepatogiai susirangęs ant žygio kėdutės, Danvorčiui maudė užtirpusį sprandą, vėl ėmė graužti akis. Jis numanė, kad tikriausiai turėtų tuojau pat traukti atgal į Badrio palatą, tačiau abejojo, ar jam pakaks energijos dar kartą apsivilkti visą SAA komplektą. Be to, žinojo tikrai nepakaksiąs drąsos žadinti Badrį ir kamantinėti, kas dar netrukus bus įridentas į nukentėjusiųjų nuo nelaimingų atsitikimų skyrių su 39,5 temperatūra.

Šiaip ar taip, Kivrina tarp tokių tikrai nepateks. Dabar — pusė penkių. Badris vos neparbloškė moters su žibuokliniu skėčiu maždaug pusę antros. Vadinasi, inkubacinis periodas — penkiolika valandų, o prieš penkiolika valandų Kivrina jau buvo saugi nuo bet kokio užkrato.

Sugrįžo Merė, kepurę buvo nusiėmusi, kaukė maskatavo po kaklu. Plaukai styrojo į visas puses: Merė atrodė nusigalavusi taip pat, kaip jautėsi Danvortis.

— Išleidžiu iš ligoninės ponią Gadson, — pasakė ji registratorei.

— Ji privalo grįžti čionai septintą — atiduoti kraujo mėginį. — Merė prisiartino prie Danvorčio. — Žinai, ją buvau visiškai užmiršusi, — ji nusišypsojo. — Taigi jos nuotaika, švelniai tariant, nepergeriausia. Pagrasino paduosianti mane į teismą už neteisėtą sulaikymą.

— Tikriausiai ji puikiai sutartų su manaisiais varpininkais. Jie grasino man teismu dėl to, kad ne savo valia negalėjo laikytis sutarties sąlygų.

Merė delnu persibraukė išsitaršiusius plaukus.

— Pagaliau gavome gripo viruso identifikaciją iš Pasaulinio Gripo Centro. — Ji atsistojo, tarsi pajutusi netikėtą energijos antplūdį. — Tikrai neatsisakyčiau puodelio arbatos, — pridūrė. — Eime.

Danvortis dirstelėjo į registratorę, kuri įdėmiai stebėjo juos, ir prisivertė atsistoti.

— Būsiu operacinio skyriaus laukiamajame, — pranešė Merė registratorei.

— Gerai, daktare, — atsakė registratorė. — Aš netyčia nugirdau jūsų pokalbį… — pridūrė neryžtingai.

Merė sustingo.

— Jūs man pasakėte, kad išleidžiate iš ligoninės ponią Gadson, o paskui išgirdau jus minint Viljamą… Štai ir pagalvojau, ar tik ponia Gadson nebus Viljamo Gadsono mama?

— Taip, — atsakė Merė gerokai suglumusi.

— Bene jūs — jo draugė? — pasidomėjo Danvortis; jam netikėtai parūpo, ar ji nuraus taip pat, kaip anoji šviesiaplaukė studentė slaugytoja, ar ne.

Ji nuraudo.

— Per šias atostogas mudu gana artimai susidraugavome. Jis liko čia skaityti Petrarkos.

— Be kitų dalykų, — pridūrė Danvortis ir nelaukdamas, kol ji dar labiau nuraus, išstūmė Merę pro ženklą „ĮEITI DRAUDŽIAMA — IZOLIATORIUS” į koridorių.

— Po šimts galų, ką visa tai reiškia? — parūpo Merei.

— Tai reiškia, kad mūsų ligotasis Viljamas sugeba pasirūpinti savimi dargi geriau, nei manėme, — atsakė Danvortis ir atidarė duris į laukiamąjį.

Merė uždegė šviesą ir nuskubėjo prie arbatos stalelio. Krestelėjo elektrinį virdulį ir drauge su juo pranyko už tualeto durų. Danvortis atsisėdo. Kažkas jau buvo išnešęs padėklą su kraujo tyrimų įranga ir nustūmęs galinį stalą atgal į vietą, tačiau Merės pirkinių krepšys vis dar kėpsojo kambario viduryje. Danvortis pasilenkė ir pristūmė jį prie kėdžių.

Merė grįžo, pripylusi virdulį vandens. Pasilenkusi įkišo kištuką į rozetę.

— Kaip tau sekėsi aiškintis Badrio kontaktus? — paklausė.

— Ne kažin kaip. Vakar vakare jis buvo nuėjęs į kalėdinius šokius Hedingtone. Į abu galus važiavo traukiniu. Kiek rimta jo būklė?

Merė atplėšė du arbatos pakelius ir sumerkė juos į puodelius.

— Bijau, kad arbatai baltinti turime tik pieno miltelių. Gal netyčia žinai, ar pastaruoju metu Badris nebendravo su kuo nors iš Jungtinių Valstijų?

— Ne. Kodėl klausi?

— Arbatą gersi su cukrum?

— Sakyk, kiek rimta jo būklė?

Merė įpylė į puodelius pieno miltelių.

— Pirmiausia — blogos naujienos. — Ji pamaišė šaukšteliu cukrų. — Badris sega labai sunkiai. Jis skiepijosi Universitete, o jie reikalauja platesnio spektro apsaugos nei NSA. Taigi, nuo mutacijos per penkias padalas jis turėtų būti visiškai apsaugotas, o iš dalies — ir nuo mutacijos per dešimt padalų. Ir vis dėlto jam pasireiškia visi naujos atmainos gripo simptomai, o tai reiškia, kad virusas mutavo iš esmės.

Užkaukė virdulys.

— O tai reiškia epidemiją.

— Taip.

— Pandemiją?

— Įmanoma ir tai. Jei PGC nesugebės sparčiai atkurti viruso sekvencijos, jeigu iškris darbuotojai. Arba jei bus pralaužtas karantinas.

Merė išjungė virdulį ir verdančiu vandeniu užpylė arbatos maišelius.

— Bet turiu ir gerą naujieną: PGC mano, kad tai — jau pažįstamas, iš Pietų Karolinos kilęs gripo virusas. — Ji atnešė puodelį Danvorčiui. — Jei pasitvirtins, kad tikrai taip ir yra, tuomet sekvenciją jau turėsime, jau sudarytas analogas ir sukurta vakcina; šį virusą veiksmingai naikina antivirusiniai preparatai, padeda ir simptomatinis gydymas, be to, šis gripas — ne mirtinas.

— Kiek laiko trunka inkubacinis periodas?

— Nuo dvylikos iki keturiasdešimt aštuonių valandų. — Ji atsirėmė į arbatos stalelį ir gurkštelėjo iš puodelio. — PGC išsiuntė kraujo pavyzdžius į Atlantos CDC palyginimui, o jie siunčia mums rekomenduojamą gydymo kursą.

— Kada Kivrina pirmadienį paguldyta į ligoninę priešvirusiniams skiepams?

— Trečią valandą, — atsakė Merė. — Ir prabuvo iki kito ryto devynių. Pralaikiau ją čia visą naktį tam, kad gerai išsimiegotų.

— Badris sakė, kad vakar su ja susitikęs nebuvo, — pasakė Danvortis, — tačiau juodu galėjo matytis pirmadienį, prieš jai ateinant į ligoninę.

— Tam, kad jai grėstų koks nors pavojus, ji turėjo užsikrėsti dar prieš gaudama priešvirusinius skiepus, Džeimsai, be to, virusas turėjo turėti progą daugintis nekontroliuojamas, — pasakė Merė. — Net jeigu Kivrina buvo susitikusi su Badriu pirmadienį arba antradienį, jai gresia mažesnis pavojus pajusti ligos simptomus nei tau. — Ji rimtai pažvelgė į jį per arbatos puodelį. — Tu vis dar nerimauji dėl jos buvimo taško fiksavimo, tiesa?

Jis krestelėjo galvą — lyg ir papurtė, lyg ir ne.

— Badris tvirtino patikrinęs asistento suvestas koordinates — šios buvo teisingos, maža to, jis spėjo pasakyti Gilkraistui, jog laiko paklaida — minimali, — atsakė jis, slapčia apgailestaudamas, kad, paklaustas apie laiko paklaidą, jam Badris neatsakė.

— Kokių dar problemų gali iškilti? — paklausė Merė.

— Nežinau. Lyg ir jokių. Nebent tai, kad ji — vienui viena Viduramžiuose.

Merė padėjo puodelį ant padėklo.

— Gali būti ir taip, kad ten jai saugiau negu čia. Čia mes neabejotinai turėsime daugybę susirgusiųjų. Gripas plinta lyg gaisras, o dėl karantino situacija tik dar labiau paaštrės. Ligoninės darbuotojai paprastai visuomet užsikrečia pirmieji. Jeigu gripas pakirs medikus arba jei išseks antimikrobinių preparatų atsargos, gali nutikti ir taip, kad dešimtąjį pavojingumo lygį teks priskirti šiam šimtmečiui.

Nuvargusia ranka ji persibraukė neklusniai styrančius plaukus.

— Atleisk, aš visiškai nusivariusi, todėl ir kalbu šitaip. Juk dabar — ne Viduramžiai. Netgi ne dvidešimtas amžius. Mes turime preparatų medžiagų apykaitai reguliuoti, taip pat visokiausių pagalbinių medžiagų. O jeigu paaiškės, kad mus iš tikrųjų užpuolė Pietų Karolinos virusas, tuomet turėsime ir analogą, ir vakciną. Ir vis vien džiaugiuosi, kad Kolinas ir Kivrina saugūs — kažkur toli nuo čia.

— Ji — saugi Viduramžiuose, — burbtelėjo Danvortis.

Merė jam nusišypsojo.

— Tarp visų tų galvažudžių.

Staiga pokštelėjusios atsilapojo durys. Vidun įgriuvo aukštokas vaikinukas stambiomis pėdomis, ant peties užsimetęs sumaigytą regbio krepšį; nuo jo varvėjo taip, kad ant grindų tuoj pat susitelkė klanelis.

— Kolinai! — aiktelėjo Merė.

— Tai štai kur tu nulindusi, — pareiškė Kolinas. — O aš ieškau tavęs visur užsimušdamas.

Pone Danvorti, ad adjuvandum me festina.[2]