„Tam, kad visi tie dalykai, kuriuos reikia atminti, nepražūtų laiko tėkmėje ir neišsitrintų iš atminties tų, kurie ateis po mūsų, aš, regėdamas šitiek blogybių, o ir visą pasauli, deja, dūstanti Didžiojo Blogio gniaužtuose, pats būdamas jau tarsi tarp mirusiųjų, pats laukdamas mirties, privalau suguldyti į raštus visus tuos dalykus, kurių liudininkas buvau.
Ir dar tam, kad raštas nepražūtų drauge su rašiusiuoju, kad triūso vaisius neišnyktų nebūty drauge su darbininku, aš palieku pergamentą, kad darbas būtų tęsiamas, jei išgyvens bent vienas žmogus, jei bent kas nors iš Adomo palikuonių išvengs šio maro ir imsis tęsti tai, ką pradėjau aš… ”