Žiedo brolija

I. Daug susitikimų

Frodas pabudo ir pajuto, jog guli lovoje. Iš pradžių jis pamanė, jog užsnūdo po ilgo nemalonaus sapno, kurį ir dabar dar truputį prisiminė. O gal jis sirgo? Tačiau lubos atrodė keistai: jos buvo plokščios, su dailiai išpjaustinėtom tamsiom sijom. Frodas ramiai gulėjo, žiūrėdamas į saulės spindulius ant sienos ir klausydamasis vandens čiurlenimo.

— Kur aš dabar esu ir kiek dabar valandų? — garsiai paklausė jis lubų.

— Elrondo namuose, o dabar yra dešimt valandų, — tarė balsas.

— Yra spalio dvidešimt ketvirtosios rytas, jeigu tu ir tą nori žinoti.

— Gendalfai! — sušuko Frodas atsisėsdamas. Iš tikrųjų prie atviro lango krėsle sėdėjo senasis burtininkas.

— Taip, tarė jis,— čia esu aš. Ir kas keisčiausia — jog tu esi čia po visų kvailysčių, kurių pridarei kelyje.

Frodas vėl atsigulė. Jis jautėsi per daug ramiai ir patogiai, kad prieštarautų, be to, žinojo, jog Gendalfo nenuginčysi. Frodas galutinai atsibudo ir pradėjo galvoti apie kelionę: pražūtingą kelio trumpinimą per Amžinąjį Mišką, "nelaimingą atsitikimą" "Šokančiame ponyje" ir tą beprotišką poelgį, kai užsimovė Žiedą prie Orų Viršūnės. Tyloje hobitas mąstė apie visus dalykus ir beviltiškai stengėsi prisiminti, kaipgi jis vis dėlto atvyko į Rivendeilą. Tylą trikdė Gendalfo pypkės papsėjimas, kai jis pūtė baltus dūmų rutuliukus pro langą.

— O kur Semas? — pagaliau paklausė Frodas. — Ar jie visi sveiki?

— Taip, jie visi sveiki ir saugūs, — atsiliepė Gendalfas. — Semas budėjo prie tavęs visą laiką, kol prieš pusvalandį aš jo neišsiunčiau pailsėti.

— Tai kas atsitiko prie Brastos? — ryžosi paklausti Frodas. — Viskas tada atrodė miglota ir neryšku, dabar nedaug ką prisimenu.

— Taip, taip. Tu pats jau pradėjai blykšti, — atsakė Gendalfas.

— Ta žaizda buvo tave bepriveikianti. Dar pora valandų, ir jau niekas nebūtų galėjęs tau padėti. Tačiau tavyje dar atsirado jėgų, mano brangusis hobitai! Pilkapyje tu laikeisi puikiai, tik gaila, kad palūžai prie Orų Viršūnės.

— Aha, tu, atrodo, jau viską žinai, — nusistebėjo Frodas. — Bet juk aš niekam nepasakojau apie Pilkapį. Iš pradžių buvo baisu, bet paskui jau turėjome kitą pavojų. O kaip tu apie tai sužinojai?

— Tu kalbėjai pro miegus, Frodai, — švelniai paaiškino Gendalfas, — ir man buvo nesunku perskaityti tavo atmintį. Bet dabar nėra ko nerimauti. Tu ir tavo draugai pasirodėte šauniai, nors ir nelabai protingai. Dar niekada joks krovinys nebuvo gabentas tokių keliautojų per tokius pavojus.

— Be Platžengio mums tas nebūtų pavykę, — tarė Frodas. — Bet kur buvai tu? Aš tiesiog neįsivaizdavau, ką man daryti be tavęs.

— Aš buvau sutrukdytas, — atsakė burtininkas, — ir tai vos visko nepražudė. Tiesa, dabar jau nesu tuo tikras — gal mano gaišatis netgi išėjo į naudą.

— Kas gi tave sutrukdė?

— Viskas savo laiku. Elrondas uždraudė tau daug kalbėti ir jaudintis.

— Juk kalbėti ir klausytis yra lengviau, negu vargti galvojant, — paprieštaravo Frodas. — Man dabar iškilo daugybė klausimų, kurie reikalauja atsakymo. Paaiškink man, dėl ko tu sugaišai?

— Greitai tu išgirsi viską, ką tik norėsi, — išsisuko Gendalfas, — nes, kai tik sustiprėsi, čia bus sušauktas Pasitarimas. O dabar aš pasakysiu tik tai, jog buvau pakliuvęs į spąstus.

— Tu? — riktelėjo Frodas.

— Taip, aš, Gendalfas Pilkasis, — iškilmingai pranešė burtininkas.

— Pasaulyje daug galingų jėgų, tarp jų yra ir gerų, ir piktų. Prieš kai kurias netgi aš turiu atsitraukti. Su kai kuriomis dar nesu susidūręs, bet, ko gero, greitai teks, nes Morgulo Valdovas ir jo Juodieji Raiteliai jau pajudėjo į priekį. Karo mes jau neišvengsime.

— Tai tu jau žinojai apie Raitelius prieš mano susitikimą su jais?

— Žinoma, žinojau. Aš net tau apie juos esu kalbėjęs. Juodieji Raiteliai tai ne kas kitas kaip Žiedo Šmėklos, Devynetas Žiedų Valdovo tarnų. Tačiau aš nežinojau, jog jie vėl atsigavo, kitaip būčiau iš karto tave išvedęs iš Grafystės. Na, bet dabar Aragorno dėka bent kol kas tu esi saugus.

— Taip, — pritarė Frodas, — tik Platžengys mus išgelbėjo, nors iš pradžių aš jo bijojau, o Semas apskritai nepasitikėjo, bent iki susitikimo su Glorfindeliu.

Gendalfas nusišypsojo.

— Tikiuosi, dabar jis jau nebeabejoja, — tarė burtininkas.

— Aš tuo džiaugiuosi, — pasakė Frodas, — nes labai prisirišau prie Platžengio. Ne, "prisirišau" — netinkamas žodis. Aš turiu galvoje — jis tapo man brangus, nors yra keistas ir kartais net rūstus. Jis dažnai man būdavo panašus į tave. Net neįsivaizdavau, jog Didžioji Tauta gali būti tokia. Maniau, kad jie tokie malonūs ir kvaili kaip Sviestmušys ar pikti ir kvaili kaip Bilas Papartynas. Juk prieš Platžengį aš nepažinojau jokio žmogaus, išskyrus bryliečius.

— Tu ir dabar jų gerai nepažįsti, jei laikai senąjį Miežių kvailu, — paprieštaravo Gendalfas. — Tiesa, jis plepa daugiau negu galvoja ar prisimena, bet kai reikia, mato pro septynias sienas, kaip sakoma Bryliuje. O tokių kaip Aragornas, Aratorno sūnus, Viduržemyje liko vos keletas. Užjūrio Karalių giminė artinasi prie pabaigos, ir galbūt šitas Žiedo Karas bus paskutinis jų nuotykis.

— Tai tu nori pasakyti, jog Platžengys yra Senųjų Karalių palikuonis? — baisiausiai nustebo Frodas. — Juk jį laikiau paprastu Bastūnu.

— Paprastu Bastūnu?! — šūktelėjo Gendalfas. — Brangusis Frodai, juk tie Bastūnai yra paskutiniai Žmonių iš Vakarų, numenoriečių ainiai. Jie ir anksčiau yra man padėję, ir dabar, ko gero, prireiks jų pagalbos. Nors Žiedas ir pasiekė Rivendeilą, bet čia pasilikti jis negali.

— Taip, taip, — pritarė Frodas, — bet aš galvojau tik apie kelionę į Rivendeilą ir tikiuosi, jog toliau man keliauti neprireiks. Aš juk patyriau tremties ir nuotykių mėnesį, ir man jo pakanka per akis.

Hobitas nutilo ir užsimerkė. Paskui vėl prabilo.

— Aš čia pasiskaičiavau ir man atrodo, jog dabar spalio dvidešimt pirma, nes prie Brastos mes atsidūrėme dvidešimtą. O tu sakai, kad šiandien jau dvidešimt ketvirta.

— Tu jau per daug kalbi ir skaičiuoji, — nutraukė Gendalfas. — Kaip tavo šonas ir petys?

—— Nežinau, — atsakė Frodas, — lyg ir nieko. — Jis sujudėjo. — Ko gero, ranką jau galiu judinti ir... Be to, ji jau atšyla, — pridūrė hobitas, dešine ranka čiupinėdamas kairiąją.

— Puiku! — tarė Gendalfas, — tu greitai visiškai pasitaisysi — ne veltui visas tas dienas tave gydė pats Elrondas.

— Dienas? — nustebo Frodas.

— Taip, keturias naktis ir tris dienas. Dvidešimtosios naktį tave čia atgabeno elfai. Mes labai nerimavome, Semo nebuvo įmanoma nuo tavęs atplėšti. Elrondas — puikus gydytojas, bet Priešo ginklų sužeidimai yra mirtini. Kalbant tiesiai, aš turėjau labai mažai vilties, nes įtariau, jog žaizdoje liko ašmenų galiukas, ir jo mes negalėjome rasti iki pat praėjusios nakties. Ir tada Elrondas jį ištraukė — galiukas buvo labai giliai ir visai arti prie širdies.

Frodas sudrebėjo, prisiminės negailestingą durklą, išnykusį Platžengio rankose.

— Nesijaudink! — nuramino jį Gendalfas. — Elrondas jį ištraukė iš tavo peties ir sunaikino visiems laikams. O tu visiems įrodei, kad hobitai yra iš tikrųjų nepaprasta tauta. Aš pažinojau daug galingų karių iš žmonių giminės, kuriuos ta žaizda būtų įveikusi per savaitę, o tu priešinaisi net septyniolika dienų!

— Paaiškink, ką jie būtų man padarę? — paklausė Frodas. — Ką man norėjo padaryti Raiteliai?

— Jie bandė persmeigti tavo širdį Morgulo durklu, kuris pasilieka žaizdoje. Jeigu jiems tai būtu pasisekę, tu būtum tapęs tokiu pat kaip jie, tik silpnesniu ir tada pasidarytum Juodojo Lordo tarnu, o jis tave žiauriai kankintų už tai, jog bandei išsaugoti Žiedą sau. Nors vargu ar galima sugalvoti didesnę kankynę kaip matyti Žiedą ant svetimo piršto ir žinoti, jog tu jo neišsaugojai.

— Visa laimė, jog aš net nežinojau apie visus šituos baisumus, — tyliai išlemeno Frodas. — Aš ir taip mirtinai bijojau, o jei būčiau žinojęs daugiau, tai iš viso nebūčiau ryžęsis net pajudėti. Tai iš tikrųjų stebuklas, kad išsigelbėjau.

— Taip, likimas buvo tau palankus, — sutiko Gendalfas, — jau nekalbant apie tavo drąsą. Tačiau durklas tavo širdies nesužeidė — tik petį. Štai kodėl tu taip ilgai priešinaisi. Ir vis dėlto tu išsigelbėjai tik per plauką, juk jau buvai tapęs pusiau šmėkla: tu matei Raitelius, ir jie matė tave.

— Aš žinau, — tarė Frodas, — jie iš tiesų siaubingi. Bet kodėl mes matėme jų arklius?

— Todėl, kad tai buvo tikri arkliai, iš kūno ir kraujo. O ir apsiaustai taip pat tikri — jais Raiteliai maskuojasi nuo gyvųjų padarų.

— Tada kodėl juodi žirgai pakenčia tokius raitelius? Juk jiems priartėjus visi gyvuliai persigąsta: šunys inkščia, žąsys šnypščia, net elfiškasis Glorfindelio žirgas, ir tas baidėsi.

— Kadangi šitie žirgai išauginti Mordore ir tarnauja Juodajam Lordui. Juk ne visi jo tarnai yra šmėklos. Tai yra tie patys troliai ir orkai, vilkai ir vilkolakiai, be to, jam pavaldūs kai kurie žmonės: karaliai ir kariai. Priešo parankinių skaičius didėjo kas dieną!

— O Rivendeilas ir elfai? Ar bent čia saugu?

— Kol kas dar saugu. Elfai gali bijoti Juodojo Lordo, gali nuo jo bėgti, bet niekada jo neklausys ir netarnaus jam. Čia, Rivendeile, dar tebegyvena keletas didžiųjų Saurono priešų — Eldarų lordai ir elfų išminčiai. Jie nesibijo Žiedo Šmėklų, nes tie, kurie yra gyvenę Palaimintoje Karalystėje, gali dabar egzistuoti abiejuose pasauliuose: matomajame ir nematomajame.

— Man atrodė, jog už Raitelių matau didelę spindinčią figūrą, — prisiminė Frodas. — Tai buvo Glorfindelis, ar ne?

— Taip, tu pamatei Glorfindelį tada, kai jis jungė abudu pasaulius, nes jis yra tikras elfų lordas iš Pirmagimių kartos. Rivendeilo jėga gali kurį laiką priešintis net Mordoro jėgai, kitur irgi atsirastų tokių jėgų. Netgi tavo ramiojoje Grafystėje, Frodai. Bet tokios vietos greitai pavirs salomis blogio vandenyne, jeigu įvykiai ir toliau taip klostysis. Juodasis Lordas jau baigia rinkti savo armiją. Tačiau kol kas, — kalbėjo Gendalfas, staiga atsistojęs, ir jo barzda grėsmingai pasišiaušė, — kol kas mes turime išlaikyti ramią drąsą. Jeigu aš tavęs mirtinai nenuvarginsiu, tai greitai pasveiksi — juk dabar esi Rivendeile ir gali dėl nieko nesijaudinti. Kol kas...

— Drąsos aš neturiu, bet ir nesijaudinu, — atsiliepė Frodas. — Geriau papasakok man apie draugus bei to nuotykio prie Brastos pabaigą. Tada būsiu laimingas ir viskuo patenkintas. Paskui aš numigsiu, bet nė nemanau sumerkti akių, kol neišgirsiu, kaip ten viskas baigėsi.

Gendalfas prisistūmė savo krėslą prie lovos ir atidžiai pasižiūrėjo į Frodą. Raudonis jau buvo grįžęs į hobito veidą ir akys tyrai spindėjo. Frodas linksmai šypsojosi ir atrodė sveikas. Bet skvarbios burtininko akys pastebėjo kai kuriuos nežymius pakitimus: kairioji hobito ranka, gulėjusi virš antklodės, atrodė blyški ir bekraujė.

— Tu atrodai puikiai, — garsiai pasakė Gendalfas, — ir aš surizikuosiu kai ką tau trumpai papasakoti be Elrondo leidimo. Bet labai trumpai, paskui tu miegosi. Taigi tau nušuoliavus Raiteliai irgi nedelsė. Jiems nebereikėjo pasikliauti savo arklių akimis, nes būdamas ant jų pasaulio slenksčio, tu pasidarei matomas. Be to, juos traukė Žiedas. Tavo draugai gavo duoti Priešui kelią, nes kitaip žirgai būtų juos sutrypę. Jie žinojo, jog tave išgelbėti gali tik baltasis žirgas, nes sulaikyti Raitelius buvo neįmanoma — net Aragornas ir Glorfindelis pėsčiomis negali kautis su Devynetu Raitelių iš karto. Bet kai Raiteliai prašniokštė pro šalį, tavo draugai pasileido paskui. Prie Brastos buvo nedidelė medžių užstota laukymė, kur jie paskubomis įkūrė laužą. Glorfindelis žinojo, jog upė nuplaus tuos priešus, kurie bandys per ją persikelti, bet jam reikės kautis su likusiais. Laužui įsidegus jis, Aragornas ir trys hobitai su liepsnojančiais fakelais nuskubėjo prie Brastos. Atsidūrė tarp ugnies bei vandens ir matydami elfų lordą, pasirodžiusį tikruoju savo pavidalu, priešai persigando. Vieni jų bandė perplaukti upę ir buvo nuplauti šėlstančio srauto, o kitus iš baimės pamišę žirgai nunešė į upę vėliau.

— Tai jie žuvo? — apsidžiaugė Frodas.

— Deja, ne, — atsakė Gendalfas. — Bet arkliai nuskendo, o be jų Raiteliai — ne raiteliai. Gaila, kad Žiedo Šmėklų taip lengvai negalima sunaikinti. Bet dabar mums jau nebereikia bijotis Juodųjų Raitelių. Na, o tavo draugai vos praūžus srautui tuoj pat persikėlė per upę ir rado tave, gulintį kniūpsčią ant kranto su sulūžusiu kardu rankoje. Žirgas, nuleidęs galvą, stovėjo šalia. Tu buvai blyškus ir šaltas, ir jie bijojo, jog nebūtumei miręs, o gal ir dar blogiau. Po to hobitus ir tave nešančius Aragorną ir Glorfindelį sutiko Rivendeilo elfai.

— O kas įaudrino upę? — pasidomėjo Frodas.

— Elrondas. Jo įsakymu, prie slėnio artinantis priešams, upė ištvinsta ir paskandina visa, kas gyva, savo bangose. Ir kai tik Raitelių vadas įjojo į upę, ji ėmė šėlti. Na, prie to truputį prisidėjau ir aš pats: tu tikriausiai nepastebėjai, bet pirmosios bangos turėjo šviečiančių karžygių ant baltų žirgų formas, o už jų riedėjo didžiuliai akmenys. Iš pradžių aš net išsigandau, pamatęs potvynio jėgą, ir pagalvojau, jog upė nuplaus ne tik priešus, bet ir jus pačius. Bet laimė, viskas baigėsi gerai: upė jūsų nepalietė.

— Taip, dabar aš jau prisimenu, — tarė Frodas. — Visą tą trenksmą ir kritimą. Maniau, jog paskęsiu kartu su priešais ir draugais. Tačiau dabar jau esu saugus.

Gendalfas greitai pažvelgė į Frodą. bet tas jau buvo nutilęs ir užsimerkęs.

— Tavo tiesa, — tarė burtininkas, — dabar mums niekas negresia. O greitai bus šventė, skirta pergalei prie Bruineno Brastos pažymėti, ir jūs visi sėdėsite garbingiausiose vietose.

— Nuostabu! — susižavėjo Frodas. — Man tiesiog nesuprantama, kodėl Elrondas, Glorfindelis ir kiti garsūs elfų lordai, jau nebekalbant apie Platžengį, taip rūpinosi manimi?

— O, čia yra ne viena priežastis, — nusišypsojo Gendalfas. — Pirmiausia dėl to, kad aš jų paprašiau. Žiedas yra kita priežastis: juk tu esi Žiedo Nešėjas, be to, Bilbas, kuris užvirė visą šitą košę, yra tavo giminaitis.

— Brangusis Bilbas, — mieguistai sumurmėjo Frodas, — kurgi jis dabar? Kad galėčiau jam papasakoti savo nuotykius! Jis tikrai pasijuoktų: "... Mėnulin karvė šoko". Ir dar tas vargšas trolis!

Su tais žodžiais lūpose jis kietai užmigo.

Taigi Frodas pasiekė Paskutinį Prieglobstį, esantį į rytus nuo Jūros. Čia, kaip kažkada pasakė Bilbas, buvo galima valgyti ir miegoti, dainuoti ir šokti arba paprasčiausiai ramiai sėdėti, nes visa tai neapsakomai malonu. Čia patekės, akimirksniu išgydavai nuo baimės, liūdesio ir nuo vargų.

Į pavakarę Frodas vėl nubudo ir pamatė, jog jam jau nebereikia nei poilsio, nei miego, bet jis mielai ko nors užkąstų ir išgertų ar pasiklausytų dainos. Hobitas atsikėlė iš lovos ir pajuto, kad ranka vėl tapo tokia pat kaip ir anksčiau. Jis rado ant kėdės gulinčius žalius drabužius, kurie puikiausiai tiko. Žiūrėdamas į veidrodį, Frodas matė kur kas liesesnį savo atvaizdą: jaunutį Bilbo sūnėną, su dėde keliaujantį į Hobitoną, tik akys žvelgė kur kas rimčiau.

— Taip, nemažai pasaulio pamatei, mielasis, — tarė Frodas savo atvaizdui, — bet dabar man malonu tave matyti.

Hobitas pasirąžė ir pradėjo švilpauti dainelę.

Tuo laiku kažkas pasibeldė į duris ir kambarin įėjo Semas. Jis prilėkė prie Frodo ir nerangiai paglostė jo ranką. Po to paraudo ir sutrikęs nusisuko.

— Sveikas, Semai! — pasisveikino Frodas.

— Ji šilta! — nudžiugo Semas, — aš turiu galvoje jūsų ranką, misteri Frodai. Per tas naktis ji buvo tokia šalta, jog aš jau maniau, kad... Bet dabar jau viskas užmiršta! — sušuko Semas atsisukdamas ir pradėdamas šokti apie Frodą. — Taip džiugu vėl matyti jus sveiką, pone! Kai Gendalfas liepė man ateiti ir pasižiūrėti, ar jūs jau pasiruošęs lipti žemyn, aš pamaniau, kad jis juokauja.

— Aš pasiruošęs, — pranešė Frodas, — eikime žemyn, nes nekantrauju pamatyti draugus.

— Aš jus palydėsiu, pone, — pasišovė Semas, — nes šitas namas toks didelis ir ypatingas, jog niekad nežinai, ką rasi už kampo. Ir elfai, pone. Čia visur elfai: vieni didingi kaip karaliai, o kiti — tai tikri vaikai. Ir muzika, muzika, visur muzika, pone! Tiesa, aš čia dar ne visiškai apsipratau, nes neturėjau per daug laiko, bet porą vietų jau žinau.

— O aš žinau, ką tu veikei, Semai! — pasakė Frodas, imdamas jį už rankos. — Bet šiandien mes visi puikiai pasilinksminsime! Eime, Semai, parodyk man tą "porą vietų". — Jie praėjo daugybe koridorių, nusileido daugybe laiptų ir išlindo į didelį sodą ant stataus upės kranto. Frodas pamatė savo draugus, sėdinčius rytiniame didžiulio rūmo prieangyje. Slėnį apačioje jau buvo užkloję šešėliai, bet viršuje nuo tolimų kalnų viršūnių dar spindėjo šviesa. Vakarėje prieblandoje smagiai šniokštė kriokliukas, o ore sklaidėsi medžių ir gėlių aromatai. Atrodė, jog čia, Elrondo parke, besitraukianti vasara dar sustojo pailsėti.

— Va-a-l-l-io! — suriko Pipinas pašokdamas. — Štai mūsų kilnusis pusbrolis! Tegyvuoja Frodas, Žiedų Valdovas!

— Cit! — sudraudė jį Gendalfas, sėdintis tamsiame prieangio kampe, — nurimk! Piktiems dalykams šitas slėnis yra neprieinamas, bet nereikia jų šaukti. Žiedų Valdovas yra ne Frodas, bet Mordoro Tamsos Bastiono šeimininkas, kurio jėga vėl gniaužia visą pasaulį. O mes sėdime tvirtovėje, aplink kurią jau irgi temsta.

— Gendalfas visą laiką mus guodžia tokiais maloniais dalykais, — suburbėjo Pipinas. — Aš suprantu, jog reikia saugotis, bet šitame slėnyje būti niūriam ar prislėgtam yra tiesiog neįmanoma. Ir aš taip norėčiau užtraukti dainą, jeigu tik prisiminčiau tinkamą.

— Aš irgi panašiai jaučiuosi, — nusijuokė Frodas, — nors dabar labiau norėčiau pasistiprinti!

— Tai yra pataisoma, — tarė Pipinas, — tuo labiau kad tu stebuklingai pasveikai prieš pat pietus.

— Cha! Pietus! Ten bus ne pietūs, o puota! — patikslino Meris.

— Kai tik Gendalfas paskelbė, jog tu sveiksti, prasidėjo pasiruošimai ir... — Bet dar jam nebaigus kalbėti sutilindžiavo daugybė varpelių, kviečiančių prie stalo.

Elrondo rūmų salėje susirinko daugiausia elfai, bet buvo ir keletas kitataučių svečių. Elrondas sėdėjo ilgo stalo gale, o iš šonų susėdo Glorfindelis ir Gendalfas.

Frodas su nuostaba žiūrėjo į juos ir negalėjo atsižiūrėti — juk Elrondą jis matė pirmą kartą, o Glorfindelis ir net Gendalfas šalia elfų valdovo įgijo savo tikrąjį pavidalą, stiprių ir nenugalimų karių pavidalą.

Gendalfas ūgiu buvo mažesnis už elfus, bet su ilgais žilais plaukais, sidabru žėrinčia barzda ir plačiais pečiais jis buvo panašus į senuosius legendinius karalius. Po tankiais antakiais glūdinčios burtininko akys žėravo kaip angliukai, bet kiekvienu momentu jos galėjo tvykstelti deginančia liepsna.

Glorfindelis — aukštas ir tiesus, auksiniais plaukais ir bebaimiu veidu atrodė jaunas, bet jo akyse spindėjo patirtis ir drąsa.

Iš Elrondo išvaizdos negalėjai nuspėti jo amžiaus. Atrodytų visai jaunas, jei ne veide atsispindinti begalinių įvykių — džiaugsmingų ir liūdnų — patirtis. Jo plaukai buvo juodi kaip vidurnakčio šešėliai, juos puošė sidabrinis vainikas. Pilkose Elrondo akyse atsispindėjo dangaus žvaigždžių šviesa. Garbingas kaip karalius ir stiprus kaip karys jis buvo tikras Rivendeilo valdovas, kurį gerbė ir elfai, ir žmonės.

Prieš Elrondą stovėjo krėslas su baldakimu, kuriame sėdėjo nuostabi moteris, labai panaši į Elrondą, tad Frodas spėjo juos esant vienos gimines. Ar ji buvo jauna? Ir taip, ir ne. Sidabrinis žilumas nebuvo palietęs jos juodų plaukų, baltos rankos ir skaistus veidas buvo nepriekaištingai dailus. Pilkose elfės akyse irgi švytėjo žvaigždžių šviesa, bet žvilgsnyje buvo matyti išmintis ir pažinimas, kaip tų, kurie jau yra nuėję nesuskaičiuojamų metų kelią. Jos galvą juosė sidabrinė diadema, nusagstyta žibančiais brangakmeniais, o pilkos, paprastos suknelės pakraščiu driekėsi sidabru išsiuvinėtų lapų girliandos.

Tai buvo Arvena, Elrondo duktė, kurią tėra matę vos keli mirtingieji, ir su ja, kaip dainavo menestreliai, į žemę grįžo Lučienos grožis. Elfai ją vadino Undomiele, nes jiems ji buvo Vakarinė Žvaigždė. Undomielė buvo neseniai grįžusi iš už kalnų, iš Lorieno, kur gyveno jos giminaičiai iš motinos pusės. O jos broliai Eladanas ir Elrohiras vis dar tebeklajojo kartu su Bastūnais iš šiaurės, nes buvo prisiekę atkeršyti savo motinos kankintojams — šiauriniams orkams.

Frodą tiesiog apstulbino Arvenos grožis, ir jis labai sutriko, kai suprato, jog jam teks sėdėti prie vieno stalo su šitais aukštais ir garbingais elfais. Nors sėdėdamas specialiame krėsle su keletu pagalvių jis buvo ne ką mažesnis už kitus, bet jautėsi labai mažytis ir nevertas tokios garbės. Tiesa, tas jausmas greitai praėjo, ir Frodas įniko valgyti. Iš pradžių malšindamas alkį, jis nesidairė net į savo kaimynus, bet pasistiprinęs pakėlė galvą ir pradėjo žvilgsniu ieškoti draugų. Semas veržte veržėsi, norėdamas prie stalo patarnauti savo ponui, bet šeimininkai jam šiaip taip įrodė, jog dabar jis toks pat garbės svečias kaip ir kiti. Frodas pamatė jį, sėdintį kartu su Pipinu ir Meriu prie kampinio stalo. Tačiau Platžengio niekur nesimatė.

Frodo dešinėje sėdėjo prabangiai apsirengęs nykštukas. Jo ilga ir išpuoselėta barzda buvo tokio pat baltumo kaip ir sniego spalvos drabužiai. Jis buvo susijuosęs sidabriniu diržu, o kaklą pasidabinęs prašmatnia deimantine grandinėle. Pamatęs, kad Frodas į jį žiūri, nykštukas pasisuko į hobito pusę ir tarė:

— Būk pasveikintas, gerbiamas hobitai! — Tada jis atsistojo ir žemai nusilenkė. — Nykštukas Gloinas jūsų paslaugoms.

— Frodas Beginsas, jūsų ir jūsų giminės paslaugoms, — mandagiai atsakė Frodas, taip pat atsistodamas ir stengdamasis nematyti nukritusių pagalvių. — Sakykite, ar jūs esate tas pats Gloinas, vienas iš dvylikos garsiojo Torino Oukenšildo kompanionų?

— Visiškai teisingai — atsakė nykštukas, rinkdamas pagalves ir padėdamas Frodui vėl įsitaisyti krėsle. — Aš tavęs to neklausiu, nes jau žinau, jog esi mūsų visų draugo Bilbo giminaitis ir įpėdinis. Leisk tave pasveikinti su atvykimu į Rivendeilą.

— Labai dėkoju, — atsakė Frodas.

— Aš girdėjau, jog turėjai nemažai nuotykių, keliaudamas čionai, — tarė Gloinas. — Labai norėčiau sužinoti, kas paskatino keturis hobitus į tokią ilgą kelionę. Nieko panašaus nesu girdėjęs nuo Bilbo laikų. Tačiau gal aš per daug smalsauju? Tikriausiai Elrondas ir Gendalfas nenorėtų, jog tokios kalbos plačiai pasklistų?

— Jų išmintis man nekelia abejonių, — mandagiai pasakė Frodas. Jis pamanė, jog net Elrondo namuose nebūtina per daug kalbėti apie Žiedą, be to, norėjo nors truputį pamiršti savo rūpesčius. — Tačiau ir man, — pridūrė hobitas, — yra labai smalsu, kokie vėjai atpūtė gerbiamąjį nykštuką net nuo Vienišojo Kalno?

Gloinas žvilgtelėjo į jį.

— Na ką gi, tavo tiesa, palaukim Pasitarimo, kurį greitai sušauks Elrondas, ir ten visi išgirsime daug naujienų. O dabar — iš tiesų pakalbėkim apie ką nors kita.

Visą likusį vakarienės laiką jie praleido drauge kalbėdamiesi. Tiksliau, Frodas daugiau klausėsi, nes Grafystės praktiškai nepasiekdavo jokios svarbios žinios. Gloinas turėjo daug ko papasakoti apie šiaurinius Dykosios Šalies kraštus. Frodas sužinojo, jog kraštą tarp Ūkanotųjų Kalnų ir Gūdžiosios Girios dabar valdo Grimbeornas Senasis, Beorno sūnus, ir nei vilkas, nei orkas nedrįsta ten užklysti.

— Taigi, — pasakojo Gloinas, — jeigu ne Beornų giminės žmonės, kelias iš Deilo į Rivendeilą būtų neįmanomas. Jis yra narsus vyras ir patikimai saugo Aukštąjį Tarpeklį bei Karroko Brastą. Bet jų mokesčiai yra labai dideli, — pridūrė linguodamas galvą Gloinas, — ir jie kaip ir anksčiau nelabai mėgsta nykštukus. Tačiau šitais žmonėmis galima pasitikėti, o tai jau yra daug. Bet visam Viduržemyje nerasi mums draugiškesnių žmonių už Deilo žmones. Iš tiesų, Bardo giminės vyrai yra gera tauta. Juos dabar valdo Bardo Lankininko anūkas Brandas, Bardo sūnaus Breino sūnus. Jis stiprus karalius, ir Brando valdos driekiasi toli į rytus ir į pietus nuo Esgaroto.

— O kas dedasi tavo krašte? — pasidomėjo Frodas.

— Čia yra daug ko pasakoti: ir gero, ir blogo, — tarė Gloinas, — nors gerų įvykių vis dėlto daugiau: iki dabar mums visą laiką sekėsi, nors ir mes jaučiame tą juodą debesį, pakibusį virš Viduržemio. Jeigu nori, aš tau papasakosiu smulkiau, bet jeigu pavargsi, iš karto pertrauk mane. Juk yra sakoma, kai nykštukai pradeda kalbėti apie savo kalvę, tai dienos keičia dienas.

Ir Gloinas pradėjo smulkiai pasakoti apie visus Nykštukų karalystės darbus. Jis džiaugėsi, turėdamas tokį mandagu klausytoją, nes Frodas nerodė jokių nuobodulio ženklų, nors dažnai susipainiodavo toje prieš tai negirdėtų vardų ir pavardžių virtinėje. Žinoma, jam buvo įdomu išgirsti, jog Deinas vis dar valdo Pokalninę karalystę ir dabar yra senas (jam jau ėjo du šimtai penkiasdešimt pirmieji metai), visų gerbiamas ir nepaprastai turtingas. Iš dešimties kompanionų, kurie dalyvavo Penkių Armijų Mūšyje, septyni tebebuvo kartu su juo: Dvalinas, Gloinas, Doris, Noris, Bifuras, Bofuras ir Bomburas. Bomburas dabar tapo toks storas, kad nebegalėjo paeiti, ir jį turėjo nešioti neštuvuose šeši jauni nykštukai.

— O kas atsitiko Balinui, Oriui ir Oinui? — paklausė Frodas.

— Nežinau, — apsiniaukęs atsakė nykštukas, — ir kaip tik dėl to atkeliavau į Rivendeilą. Tačiau šiąnakt pakalbėkime apie linksmesnius dalykus.

Gloinas pradėjo kalbėti apie savo nykštukus, pasakodamas apie didelius pasikeitimus Deile ir po Kalnu.

— Mes gerai dirbame, — kalbėjo jis, — bet negalime pasiekti mūsų tėvų lygio, nes užmiršome nemažai paslapčių. Kaldiname šarvus ir aštrius kardus, bet jie negali prilygti ginklams, padarytiems prieš drakono atėjimą. Tik kalnakasyboje ir statyboje mes pranokome senąsias dienas. Frodai, tu turėtum pamatyti mūsų kanalus ir kalnuose įrengtus tvenkinius. Turėtum pamatyti įvairiaspalvėmis plytomis grįstus mūsų kelius ar vingiuotas gatves su akmeniniais medžiais Vienišojo Kalno gelmėse, sargybinių bokštus, pastatytus ant to paties Kalno šlaitų! Tada tu įsitikintum, jog mes neleidome laiko veltui.

— Aš būtinai jus aplankysiu... jeigu pasiseks, — pažadėjo Frodas. — Įsivaizduoju, kaip nustebtų Bilbas, pamatęs visus tuos pasikeitimus senojo Smogo irštvoje.

Gloinas pasižiūrėjo į Frodą ir nusišypsojo:

— Tu turbūt labai mylėjai Bilbą, ar ne? — paklausė jis.

— Žinoma, — atsakė Frodas, — ir norėčiau pamatyt jį labiau už visus pasaulio rūmus.

Pagaliau puota priartėjo prie pabaigos. Elrondas su Arvena atsistojo ir nuėjo prie durų, o paskui juos patraukė ir visa kompanija. Išėję svečiai atsidūrė plačiame koridoriuje ir, juo truputį paėjėję, pamatė kitą salę. Joje nebuvo stalų, bet kiekvienoje pusėje, tarp drožinėtų kolonų, liepsnojo kaitrūs židiniai.

Frodas žingsniavo kartu su Gendalfu.

— Tai yra Židinių salė, — paaiškino burtininkas, — čia, jei neužmigsi, tu išgirsi galybe dainų ir pasakų. Paprastai šitoje salėje būna tylu ir tuščia, nes linksmuoliai elfai čia dainuoja tik per dideles šventes. O šiaip čia susirenka tie, kurie nori ramiai pamąstyti ir pasvajoti. Kiaurus metus čia neleidžiama užgesti ugniai — ji vis kurstoma ir kurstoma.

Kai įėjės Elrondas atsisėdo savo vieton, elfu bardai pradėjo dainuoti ir groti, pritardami arfomis. Į salę po truputį rinkosi svečiai, ir Frodas, džiaugsmingai dairydamasis, matė daug skirtingu veidų, kurie dabar vienodai šypsojo ir spindėjo židinių šviesoje. Staiga hobitas tolimajame salės kampe pastebėjo mažą tamsią figūrėlę, sėdinčią ant suoliuko, atremto į koloną. Prie jos ant žemės stovėjo puodelis vandens ir gabalėlis duonos. Frodas pagalvojo, jog mato ligonį jeigu tokių apskritai būna Rivendeile), negalėjusį ateiti į šventę. Sėdinčiojo galva buvo nuleista ant krūtinės, o veidą dengė tamsus gobtuvas.

Elrondas žengė į priekį ir atsistojo prie tyliosios figūros.

— Pabusk, mažasis pone,— su šypsena pasakė elfas. — Tada, pasisukęs į Frodą, mostelėjo hobitui. — Pagaliau išmušė valanda, kurios tu labai laukei, Frodai! — tarė Elrondas. — Tai tavo seniai nematytas draugas!

Tamsioji figūra pakėlė galvą ir nusmaukė gobtuvą nuo veido.

— Bilbai! — atpažinęs sušuko Frodas ir šoko į priekį.

— Sveikas, Frodai, mano berniuk! — tarė Bilbas. — Aš tikėjau, jog sugebėsi atsidurti Rivendeile, ir štai tu čia. Taip, taip, aš girdėjau, jog visa ta puota paskirta tavo garbei. Ar ji tau patiko?

— O kodėl tu ten nebuvai? — šūktelėjo Frodas, — ir kodėl aš tavęs anksčiau nemačiau?

— Todėl, kad tu miegojai. Aš tave lankiau kartu su Semu ir sėdėjau prie tavo lovos kiekvieną dieną. O dėl puotos, tai aš dabar jau nelabai tinku tokiems dalykams. Be to, turėjau ir kitokio darbo.

— Ką tu čia gali dirbti?

— Kaip ką? Sėdžiu ir mąstau. Dabar aš turiu tam laiko, o čia yra tinkamiausia vieta. "Pabusk", cha! — šyptelėjo Bilbas, dėbtelėjęs į Elrondą. — Jo akys buvo visai neužmiegotos. — "Pabusk"! Aš nemiegojau, pone Elrondai! Ir jeigu norite žinoti, tai jūs tą savo puotą baigėte per anksti ir dabar man sutrukdėte — kaip tik įpusėjus dainai. Aš galvoju apie paskutiniąsias eilutes ir dabar, aišku, jų jau nebesukursiu. Čia tuoj pradės groti, ir tai pūste išpučia mano mintis iš galvos. Be to, mano draugas Dunadanas pažadėjo man padėti, o kur jis?

Elrondas nusijuokė.

— Mes jį surasime, — pažadėjo jis. — Tada judu pasislėpsite kokiame nors tykiame kampe ir baigsite savo dainą, o mes ją įvertinsim.

Elrondas pasirūpino, kad Dunadanas būtų surastas, nors niekas pastaruoju meru jo nebuvo matęs, ir šventėje jis nedalyvavo.

Tuo tarpu Frodas atsirado šalia Bilbo, o jiems prie kojų įsitaisė Semas. Nekreipdami dėmesio į salėje viešpataujantį džiugesį ir muziką, jie tyliai kalbėjosi tarpusavyje. Bilbas neturėjo daug ko pasakoti apie save. Palikes Hobitoną, jis be tikslo klajojo Keliu, vis labiau artėdamas prie Rivendeilo.

— Aš patekau čionai be jokiu nuotykių, — pasakojo jis. — Ir truputį pailsėjęs išvykau su nykštukais į Deilą: tai turėjo būti paskutinė mano kelionė. Bet senasis Balinas kažkur iškeliavo, tada aš grįžau pas Elrondą ir čia įsikūriau. Juk reikėjo susirasti vietą, kur galėčiau pabaigti savo knygą! Be to, sukūriau keletą dainų, kurias progai pasitaikius dainuodavo elfai: žinoma, tik dėl to, kad pradžiugintų mane, nes tos dainos dar nebuvo tinkamos Rivendeilui. Aš dažnai sėdžiu šitoje salėje ir mąstau apie laiką, nors, tiesą sakant, Rivendeile laikas tiesiog sustoja.

— Aš žinau visas naujienas ir iš už Kalnų, ir iš Pietų, — tarė Bilbas, — bet beveik nieko nežinau apie

Grafystę. Žinoma, esu girdėjęs apie Žiedą — Gendalfas dažnai atsilankydavo. Tiesa, jis man nieko svarbaus nepranešė, nes pasidarė daug uždaresnis negu anksčiau. Kur kas daugiau sužinojau iš Dunadano. Kaip baisu, jog mano žiedelis atnešė tiek nelaimių. Net Gendalfas per vėlai išsiaiškino visą tiesą apie jį. Jei būčiau žinojęs, tai būčiau galėjęs nugabenti jį elfams prieš daugelį metų. Keletą kartų jau mąsčiau apie tai, jog reikia grįžti į Hobitoną ir jį pasiimti, bet aš senstu, ir jie manęs neleido: turiu galvoje Elrondą su Gendalfu. Jiems atrodė, jog Priešas visur manęs ieško ir suras, jei aptiks klaidžiojantį po Dykąją Šalį.

Kartą Gendalfas yra pasakęs: "Bilbai, Žiedas tau nebepriklauso — jis turi naują šeimininką, ir jei tu bandysi jį susigrąžinti, pridarysi daug bėdos sau ir kitiems". Tikrai keista, Gendalfui būdinga pastaba, bet jis pažadėjo tave prižiūrėti, tad aš nusiraminau. O dabar esu baisiai laimingas, matydamas tave sveiką ir saugų.

Jis nutilo ir abejodamas pažvelgė į Frodą.

— Tu turi jį čia? — sušnibždėjo Bilbas. — Žinai, po tiekos pritrenkiančių įvykių norėčiau dar kartą į jį užmesti akį.

— Taip, Žiedas čia, — nenoriai atsakė Frodas, — ir atrodo taip kaip visada.

— Labai gerai, bet vis dėlto norėčiau žvilgtelėti.

Frodas rengdamasis buvo pastebėjęs, kad jam bemiegant Žiedą ant kaklo laiko nauja, lengva ir stipri grandinėlė. Hobitas lėtai išsitraukė Žiedą. Bilbas ištiesė ranką, bet Frodas greitai atitraukė Žiedą. Savo nuostabai, jis pamatė, jog priešais ranką tiesia ne Bilbas, bet kažkoks mažas išsigimėlis, kurio akys godžiai dega, o kaulėtos rankos dreba siekdamos Žiedo.

Frodas pajuto norą trenkti apsišaukėliui.

Atrodė, jog muzika ir dainos aplinkui sustojo, ir visi nutilo. Bilbas pažvelgė į Frodo veidą ir persibraukė ranka per akis.

— Dabar suprantu. Įsidėk jį! Aš ir tik aš esu kaltas: dėl to, kad tau teko tokia našta, ir apskritai kaltas dėl visko. Negi šitie nuotykiai su Žiedu niekada nesibaigs? Ko gero, ne. Kažkas visą laiką turės tęsti šitą istoriją. Negi man dabar neliko prasmės bandyti užbaigti savo knygą? Nesijaudinkime dėl to, geriau papasakok man tikras naujienas, nes apie Grafystę aš noriu žinoti viską.

Frodas su palengvėjimu įsidėjo Žiedą, ir Rivendeilo dainos bei muzika vėl atgijo. Bilbas laimingas šypsojosi ir juokėsi. Kiekviena Frodo pasakyta naujiena baisiausiai jį domino, ar tai būtų buvęs pasodintas medelis, ar mažo Hobitono hobituko išdaigos. Jie taip susidomėję svarstė įvykius visuose keturiuose Kiemuose, jog net nepastebėjo prisiartinusio žmogaus su tamsiai žaliu apsiaustu. Keletą minučių jis stovėjo ir šypsodamasis stebėjo įsikarščiavusius hobitus.

Pagaliau Bilbas pastebėjo ateivį.

— Ak, štai pagaliau ir tu, Dunadanai! — šūktelėjo jis.

— Platžengys! — nustebo Frodas. — Pasirodo, tu turi daug vardų.

— Na, Platžengio iki šiolei aš dar negirdėjau. Kas tave taip praminė? — pasidomėjo Bilbas.

— Bryliaus gyventojai, — juokdamasis atsakė Platžengys, — ir kaip tik ten aš prisistačiau hobitui, vardu Frodas.

— O kodėl Dunadanas? — savo ruožtu paklausė Frodas.

— Čia visi jį vadina Dunadanu, — atsiliepė Bilbas, — bet aš maniau, jog pakankamai išmokiau tave elfiškai, kad suprastum, ką reiškia dunadan: Žmogus iš Vakarų, Numenorietis. Tačiau dabar ne laikas mokytis! — Bilbas atsisuko į Platžengį. — Kurgi tu buvai, mano drauge? Kodėl nedalyvavai puotoje? Juk ten buvo pati ledi Arvena.

Platžengys rimtai pasižiūrėjo į Bilbą:

— Žinau, tačiau aš turėjau atsisakyti šito malonumo, nes netikėtai iš Dykosios Šalies grįžo Eladanas ir Elrohiras, kurie turėjo man svarbių naujienų.

— Tada, brangusis, — paprieštaravo Bilbas, — kai jau išgirdai savo naujienas, ar negalėtum paskirti laiko ir man? Tu turi man skubiai pagelbėti, nes Elrondas pasakė, jog mano dairią jis išklausys vakaro pabaigoje, o pati daina dar nebaigta. Gal eikime į kampą ir ją užbaikime?

Platžengys nusišypsojo.

— Gerai, — tarė jis, — eime, man reikia ją išklausyti.

Frodas pasiliko vienas, nes Semas užmigo. Jis pasijuto vienišas ir visų apleistas, nors aplinkui buvo susirinkę visi Rivendeilo gyventojai, kurie nekreipdami į jį dėmesio atidžiai klausėsi muzikos ir dainų. Neturėdamas ką veikti, Frodas irgi pradėjo klausytis.

Iš pradžių melodijos grožis ir į ją įpinti senoviniai elfiški žodžiai apžavėjo jį, nors Frodas iki Bilbo išvykimo gana neblogai buvo pramokęs elfiškai. Tačiau po to žodžiai įgijo prasmę, ir prieš hobitą atsivėrė niekada prieš tai nematytos vizijos. Skaisčiai apšviesta salė pavirto auksiniu rūku virš jūros, putojančios kažkur prie pasaulio krašto.

Atrodė — jis plaukia bekraštėmis aukso ir sidabro upėmis, regi nenusakomų spalvų gijas, šmėžuojančias ore.

Taip jam klaidžiojant po sapnų ir dainų karalystę čiurlenanti muzika staiga pavirto pažįstamu balsu. Frodas suprato, jog tai Bilbas deklamuoja savo dainos žodžius:

Deklamavimas pasibaigė. Frodas atsimerkė ir pamatė Bilbą, sėdintį plačiame besišypsančių ir plojančių klausytojų rate.

— O dabar mums reikia išklausyti tavo dainą dar kartą, — pasakė vienas elfas.

Bilbas atsistojo ir nusilenkė.

— Dėkui, Lindirai, bet tai gerokai vargina, — paprieštaravo jis.

— Nejaugi tave vargina? — nusijuokė elfai. — Juk mes žinome, kad tu niekada nepavargsti nuo savo eilių skaitymo. Be to, išklausę tik vieną kartą, mes negalime atsakyti į tavo klausimą.

— Ką? — sušuko Bilbas, — jūs negalite atskirti, kur kūriau aš, o kur Dunadanas?

— Mums iš tikrųjų nelengva atskirti dviejų mirtingųjų kūrinius, — tarė elfas.

— Nesąmonė, Lindirai, — prunkštelėjo Bilbas, — aš nemaniau, kad elfų tokia netikusi klausa, jog negalėtų suvokti skirtumo tarp žmogaus ir hobito kūrinių. Juk tai toks pat skirtumas kaip tarp pupų ir obuolių.

— Gal daržininkui tai būtų neatleistina, bet mes turime gausybę savo reikalų ir ieškoti skirtumų tarp mirtingųjų kūrinių nėra laiko.

— Nesiginčysiu, — tarė Bilbas. — Po visų tų dainų ir muzikos aš jaučiuosi mieguistas. Paliksiu jums šią mįslę neįmintą. Galit spėlioti.

Jis atsistojo ir priėjo prie Frodo.

— Na ką gi, — tyliai tarė Bilbas. — Daina pralenkė mano lūkesčius. Jie labai retai prašo pakartoti. O ką tu apie visa tai galvoji?

— O aš net nebandžiau spėlioti, — nusišypsojo Frodas.

— Ir nereikia, — pasakė Bilbas, — nes visa daina buvo mano. Aragornas tik pasiūlė smaragdą. Aš nežinau, kodėl, bet tai jam pasirodė svarbu. O visa kita jis paliko man, nes manė, jog jei jau ėmiausi Elrondo namuose kurti dainą apie Earendilą, tai yra tik mano reikalas. Su tuo aš, beje, visiškai sutinku.

— Ko gero, taip, — pritarė Frodas, — bet aš nesugebėjau tinkamai įvertinti tavo dainos. Ji tiesiog pratęsė mano sapnus, nes elfų dainos užbūrė ir užmigdė mane. Tik pačioje pabaigoje išgirdau tavo balsą ir atsipeikėjau.

— Taip, jei nori neužmigti elfams dainuojant, tai reikia čia nemažai pagyventi, — pritarė Bilbas. — Bet hobitai niekada neprilygs elfams apetitu muzikai ir poezijai. Elfai dainas vertina kaip gerą valgį ir dar labiau. Ką tu pasakytum, jei mes iš čia išsmuktumėm ir susirastumėm ramų kampelį pokalbiui? Jie dar ilgai čia dainuos.

— O elfai neįsižeis? — paklausė Frodas.

— Žinoma, ne. Į šitą salę gali ateiti ir išeiti kada nori, tik netrukdyk kitiems.

Jie pakilo, tyliai pasitraukė į šešėlį ir nuėjo durų link. Semą jie paliko, nes tas su šypsena lūpose saldžiai miegojo. Nepaisydamas džiaugsmo dėl artėjančio pašnekesio, Frodas vis dėlto liūdėjo, palikdamas Židinių salę. Hobitams jau žengiant per slenkstį, pasigirdo nauja daina.

Frodas stabtelėjo ir atsisuko. Elrondas tebesėdėjo krėsle, ir jo veidas švytėjo šviesa, panašia į saulės spindulius ant medžių viršūnių. Prie jo sėdėjo ledi Arvena. Frodo nuostabai, šalia stovėjo Aragornas. Jis buvo nusimetės apsiaustą, ir ant krūtinės matėsi žibanti žvaigždė. Jiedu kalbėjosi tarpusavyje, ir vos tik Frodas susiruošė eiti, Arvenos žvilgsnis įsmigo tiesiai į jį — tas žvilgsnis Frodui įsiminė visam laikui.

Jis stovėjo užkerėtas to žvilgsnio, kol dainos žodžiai kaip tyri brangakmeniai sidabriniu upeliu čiurleno salėje.

— Eime,— paragino Bilbas, — tai daina apie Elberetą, o po to jie uždainuos apie Palaimintąją Karalystę. Na, eime!

Jis nuvedė Frodą į savo paties nedidelį kambariuką. Iš jo matėsi Rivendeilo sodai ir siaura dauba, vedanti prie Bruineno. Hobitai sėdėjo prie lango, žvelgdami į skaisčias žvaigždes virš miškų, ir tyliai kalbėjosi. Jie nebesidalino naujienomis iš Grafystės, neužsiminė apie Rivendeilą supančius pavojus, bet kalbėjosi apie elfus, žvaigždes, medžius ir rudenį...

Staiga kažkas pasibeldė į duris.

— Atsiprašau, — pasakė Semas, įkišęs galvą, — aš tik norėjau paklausti, ar jums ko nors nereikia.

— O gal tu norėjai pasakyti, jog tavo šeimininkui metas gulti? — atsiliepė Bilbas.

— Na taip, pone, aš girdėjau, jog rytoj anksti ryte Pasitarimas, o šeimininkas tik šiandien atsikėlė iš lovos.

— Visiškai teisingai, Semai, — nusijuokė Bilbas, — gali bėgti ir pranešti Gendalfui, jog Frodas jau lovoje. Labanakt, Frodai! Iš tikrųjų buvo puiku tave šiandien pamatyti. Niekas negali taip tikti smagiam pokalbiui kaip tikras hobitas iš Grafystės. Deja, ko gero, tau gali tekti užbaigti mūsų Knygą — per šitą laiką aš gerokai pasenau. Labanaktis! O aš dar pasivaikščiosiu, pamąstysiu ir sode pasižiūrėsiu į Elbereto žvaigždyną. Miegok ramiai!

II. Pasitarimas pas Elrondą

Kitą rytą Frodas pabudo anksti. Puikiai jausdamasis jis apsirengė ir išėjo pasivaikščioti į vieną iš atvirų galerijų virš garsiai čiurlenančio Bruineno. Blyški saulė po truputį kilo virš tolimų kalnų ir švietė, sklaidydama miglos voratinklį. Ant krūmų blizgėjo rasos lašiukai, o rudeninių medžių lapai žėrėjo lyg deglai. Šalia tylėdamas ėjo Semas, su malonumu traukdamas orą ir išplėstomis akimis žiūrėdamas į grėsmingus kalnus rytuose. Ant jų viršūnių kaip sidabras žibėjo sniegas. Už posūkio Frodas pamatė ant akmeninio suoliuko sėdinčius ir besikalbančius Gendalfą ir Bilbą.

— Labas rytas! — šūktelėjo Bilbas. — Pasiruošęs didžiajam Pasitarimui?

— Pasiruošęs bet kam, — džiugiai atsakė Frodas, — tačiau šiandien norėčiau nueiti ir ištyrinėti tą slėnį bei pušynėlį. Jis mostelėjo ranka į Rivendeilo šiaurę.

— Ištyrinėsi vėliau, — pasakė Gendalfas, — jeigu suspėsi. Bet šiandien reikia daug išgirsti ir daug nuspręsti.

Staiga, dar burtininkui bekalbant, suskambėjo tyras varpelio garsas.

— Tai kvietimas į Elrondo Pasitarimą, — paaiškino Gendalfas. — Eime! Ir tu, ir Bilbas esate ten labai reikalingi!

Frodas ir Bilbas nuskubėjo paskui Gendalfą atgal į namą, o užmirštas ir truputį įsižeidęs Semas nuslinko paskui.

Gendalfas nuvedė juos prie to paties prieangio, kur Frodas vakar susitiko su draugais. Dabar skaistaus rudens ryto šviesa buvo užliejusi visą slėnį, kažkur apačioje šurmuliavo upė, medžiuose čiulbėjo paukščiai ir visur vyravo ramybė. Frodui bėgimas prie Brastos ir gandai apie besiartinančią Tamsą atrodė kaip naktiniai košmarai, bet salėje, į kurią jie pateko, sėdinčiųjų veidai buvo rimti.

Pirmiausia Frodas pamatė Elrondą, paskui Glorfindelį ir Gloiną, o kampe pastebėjo kelioniniais drabužiais apsivilkusį Platžengį. Elrondas pakvietė Frodą sėstis prie savęs ir pristatė visiems kitiems.

— Štai čia, mano draugai, yra hobitas, vardu Frodas, Drogo sūnus. Jis atkeliavo iš toli ir į Rivendeilą prasiveržė tik kaudamasis.

Tada jis paminėjo vardus tų, su kuriais Frodas anksčiau nebuvo susitikęs. Prie Gloino sėdėjo jaunesnis nykštukas, jo sūnus Gimlis. Šalia Glorfindelio, buvo keletas Elrondo šeimynykščių, kuriems vadovavo Erestoras ir Galdoras, elfas iš Pilkojo Uosto, kurį atsiuntė Kerdanas Laivininkas. Taip pat salėje sėdėjo šiaurinės Gūdžiosios Girios elfų karaliaus Tranduilo sūnus Legolasas. Nuošaliau Frodas pamatė aukštą tamsiaplaukį ir pilkaakį vyrą, kurio baltą ir gražų veidą puošė išdidus žvilgsnis.

— Čia yra Boromiras, žmogus iš pietų, — pasakė Elrondas, pasisukęs į Gendalfą. — Jis atvyko tik šiandien rytą, ir aš pakviečiau jį į Pasitarimą, nes čia bus atsakyta į daugelį Boromiro klausimų.

Neverta pasakoti visko, kas buvo kalbama Pasitarime. Dalyviai kalbėjosi apie įvykius pietuose ir rytuose už kalnų. Apie tuos dalykus Frodas jau anksčiau buvo girdėjęs įvairių gandų, bet Gloino pasakojimas Frodą ypatingai sudomino. Pasirodė, kad ir Vienišojo Kalno nykštukai jau irgi jaučia nerimą.

— Tai įvyko prieš daugelį metų, — pasakojo Gloinas, — tada mus apėmė permainų troškimas, ir kai kurie nykštukai nutarė, jog Vienišajame Kalne yra per ankšta ir reikia ieškotis naujų, plačių vietų. Daug kas prisiminė Morają arba Kazad Dūmą, sukurtą mūsų tėvų rankomis, ir nusprendė, jog mums užteks galios ją susigrąžinti. — Gloinas atsiduso. — Ak, Moraja! Moraja! Šiaurinio pasaulio stebuklas! Per giliai mes įsirausėme į ją ir pažadinome bevardį Siaubą. Diurino nykštukams teko trauktis iš Morajos, bet jie turėjo slaptą viltį grįžti. Keitėsi kartos, ir į Kazad Dūmą dar joks nykštukas nebuvo įkėlęs kojos, išskyrus Trorą, kuris visiems laikams ten ir pasiliko. Ir štai Balinas nusprendė susigrąžinti Morają ir išėjo, nors Deinas ir nenorėjo jo išleisti. Jis išėjo, išsiviliojęs Orį, Oiną ir daugelį kitų. Tai įvyko prieš trisdešimt metų. Kurį laiką viskas atrodė neblogai, mes gavome žinių, jog į Morają jie pateko ir ten pradėjo didelius atstatymo darbus. Bet po to ryšys nutrūko, ir iš Morajos mes nebesulaukėme nė žodžio. O prieš metus pas Deiną atvyko žygūnas, ne, ne iš Morajos — iš Mordoro! Jis atsirado naktį ir iškvietė Deiną prie vartų, pranešęs, jog lordas Sauronas Didysis nori draugauti su nykštukais ir parduos jiems išlikusius Žiedus, jeigu jie papasakos ką nors apie hobitus.

— Sauronui yra žinoma, jog tu, Deinai, kadaise pažinojai vieną hobitą, — pasakė pasiuntinys.

Deiną tas labai sutrikdė ir jis ne iš karto atsakė. O pasiuntinys, kiek įmanoma pasaldinęs balsą, kalbėjo toliau:

— Tikiuosi, jūs mūsų draugystės vardan įvykdysite šį mažą prašymą, surasite tą niekingą vagį (jis būtent taip ir pasakė) ir sugebėsite iš jo atimti mažutį žiedelį, patį nereikšmingiausią iš žiedų. Sauronui jo visai nereikia, bet jis nori įsitikinti jūsų draugiškumu. Suraskite jį, ir visi trys išlikę Nykštukų Valdovų Žiedai atiteks jums, taip pat ir Morajos karalystė. Jeigu negalėsite patys įveikti to vagies, tai bent praneškite, kur jis gyvena, ir sulauksite puikaus apdovanojimo bei amžinos Lordo Saurono draugystės. Bet nebandykite jo apgauti!

Paskutinius žodžius pasiuntinys tiesiog šnypštė kaip gyvatė, ir visi kariai, stovėję prie bokšto, net sudrebėjo, bet Deinas atsakė:

— Aš negaliu sakyti nei taip, nei ne. Turiu apsvarstyti šitą žinią ir tik tada pranešiu savo valią.

— Svarstyk, svarstyk, tik ne per ilgai, — patarė pasiuntinys.

— Aš pats esu savo laiko šeimininkas, — neprarasdamas orumo atkirto Deinas.

— Kol kas dar tu, — burbtelėjo žygūnas ir dingo tamsoje.

Nelengva buvo mūsų valdovui po tos nakties. Net jeigu pasiuntinio balsas būtu buvęs medumi teptas, vis tiek mes žinojom, jog kiekviename Saurono pasiūlyme slypi apgaulė ir pavojus. Mes taip pat žinojome, jog atgijusios Mordoro jėgos negalima nepaisyti. Du kartus pasiuntinys atvyko ir išvyko, negavęs atsakymo. Jis paskyrė mums paskutinį terminą: iki šių metų pabaigos. Štai kodėl Deinas pasiuntė mane įspėti Bilbą, jog jo atkakliai ieško Priešas, ir sužinoti, kodėl Sauronas taip geidžia to "nereikšmingo" žiedo. Taip pat man liepta paprašyti Elrondo patarimo. Šešėlis auga ir artėja. Mordoro pasiuntiniai jau buvo pas Deilo karalių Brandą, o jis išsigando ir gali sutikti. Jau dabar prie jo rytinių sienų slaptai telkiama kariuomenė, o jeigu mes neduosime atsakymo, tai Priešo kariuomenė pajudės ir prieš Brandą, ir prieš Deiną.

— Tu protingai padarei, kad atvykai čia, — tarė Elrondas, — nes šiandien išgirsi tai, kas padės suprasti Priešo tikslus ir įsitikinti, jog jums nelieka nieko kito, kaip kovoti, kovoti, net ir tuomet, kai neturėsime vilties laimėti. Tačiau Deinas nebus vienas. Visas Viduržemis turi tik vieną Priešą. O Žiedas?! Ką gi mes darysime su tuo "nereikšmingu" žiedeliu, kurio taip nori Sauronas? Kaip tik dėl to aš jus ir sušaukiau čia. "Sušaukiau" ne tas žodis, juk jūs, tokių šalių gyventojai, vienu metu atsiradote Rivendeile tarsi atsitiktinai. Bet taip nėra. Jūs susirinkote tam, kad nulemtumėte Žiedo, o kartu ir Viduržemio, likimą. Todėl mes jums atskleisime Žiedo paslaptis, kurios iki šiol buvo žinomos tik labai nedaug kam. Tačiau Žiedo istoriją mes papasakosim nuo pat pradžios. Aš pradėsiu, o kiti ją užbaigs.

Ramų ir rūstų Elrondo balsą girdėjo visi susirinkusieji. Jis pasakojo apie Sauroną ir Antrąją Epochą, kada buvo nukaldinti Visagaliai Žiedai. Kai kurie žinojo dalį tos istorijos, bet visos nežinojo niekas, todėl daugybė akių buvo nukreipta į Elrondą, pasakojantį apie elfų kalvius Eregione ir jų draugystę su Moraja, apie elfų norą kuo daugiau žinoti, apie baisią Saurono klastą. Jis apsimetė elfų draugu ir perpratęs jų paslaptis ant Ugninio Kalno nukalė vieną Žiedą, kuris turėjo valdyti visus kitus. Bet elfas Kelebrimboras sužinojo apie tai ir paslėpė Tris Žiedus. Tada prasidėjo žiaurus ir negailestingas karas, ir Morajos vartai užsitrenkė.

Elrondas trumpai papasakojo svečiams, kaip metų metais jie sekė Žiedo pėdsakais, bet kadangi tą istoriją pats Elrondas yra įrašęs į Išminties Knygą, tai nėra jokio reikalo ją čia kartoti. Šita istorija, pilna įvairių didžių ir baisių įvykių, užsitęsė, ir net saulei jau įkopus į dangų, Elrondas dar tebepasakojo.

Jis kalbėjo apie Numerono šlove ir žlugimą, apie Žmonių Karalių, nešamų vėjo sparnais, sugrįžimą į Viduržemį iš Jūros gelmių. Štai tada Elendilas Aukštasis ir galingasis jo sūnus Izilduras ir Anarionas tapo dideliais valdovais ir įkūrė dvi garsias karalystes: Arnorą — šiaurėje ir Gondorą — pietuose. Sauronas iš Mordoro pradėjo su Karaliais karą, ir tada Karaliai sudarė Paskutiniąją Elfų ir Žmonių Sąjungą, o Arnore susirinko Gilgelado bei Elendilo kariuomenės.

Čia Elrondas stabtelėjo ir atsidusęs kalbėjo toliau.

— Šita kariuomenė, jos galia ir vėliavos man priminė Senąsias Dienas, kai Beleriando kariuomenė, kurioje buvo daug žymių princų ir karių, sugriovė niūriąją Priešo būstinę — Tongorodrimą. Elfai tikėjosi, jog blogis pribaigtas, bet taip nebuvo.

— Tu prisimeni? — garsiai nusistebėjo Frodas. — Bet, bet... aš maniau, — sumirksėjo hobitas, kai Elrondas į jį pasižiūrėjo, — jog Gilgelado žlugimas buvo labai seniai.

— Tavo tiesa, — rimtai atsakė Elrondas, — bet aš prisimenu dar ir Senąsias Dienas. Juk mano tėvas buvo Gondoline gimęs Earendilas, o motina — Elvinga, Dioro duktė ir Lučienos anūkė. Aš mačiau visas tris Viduržemio epochas, mačiau daug pralaimėjimų ir bevaisių pergalių.

Aš buvau Gilgelado heroldas ir žygiavau kartu su jo kariuomene. Dalyvavau Dagorlado mūšyje prie Mordoro vartų. Jis baigėsi Priešo sutriuškinimu, nes jame petys į petį kovėsi Gilgeladas su savo ietimi Eglosu ir Elendilas su kalaviju Narsilu. Taip pat mačiau ir Orodruino šlaitus, kur žuvo Gilgeladas, krito Elendilas, sulaužęs savo kalaviją, mačiau ir tai, kaip Sauroną įveikė Izilduras, kuris ir pasiėmė Žiedą.

Čia staiga įsikišo svetimšalis Boromiras.

— Tai štai kas atsitiko Žiedui! — šūktelėjo jis. — Pietuose niekas nėra girdėjęs šitos istorijos. Tiesa, mes žinojome apie Žiedą, bet manėm, kad jis dingo Pirmosios Epochos griuvėsiuose. Vadinasi, jis atiteko Izildurui! Tai jau įdomu.

— Deja, taip, — kalbėjo Elrondas. — Izilduras jį paėmė, nors geriau būtų to nedaręs. Geriau jau Žiedas būtų įmestas į Orodruino žiotis ir dingęs amžinai. Po mūšio išlikę gyvi Kerdanas ir aš bandėme įspėti Izildurą, bet jis mūsų nepaklausė.

"Tai primins man žuvusį tėvą ir brolį", — pasakė jis ir pasiliko Žiedą. Tačiau greitai pats Izilduras per jį pražuvo, ir nuo tada Žiedas vadinamas Izilduro Prakeikimu. Beje, Izildurui dar pasisekė: jis paprasčiausiai žuvo, bet netapo Tamsos šmėkla. Apie tai žinojom tik mes, šiauriečiai, ir tai ne visi. Iš Džiugesio Pievų, kur krito Izilduras, sugrįžo tik trys, vienas iš jų buvo Ohtaras, Izilduro ginklanešys, kuris išsaugojo Elendilo kardo nuolaužas ir atidavė jas Valandilui, Izilduro įpėdiniui, nuo pat vaikystės gyvenusiam Rivendeile. Bet Narsilas vis dar neperkaldintas ir jo šviesa užgesusi.

Aš pavadinau Paskutiniosios Sąjungos pergalę bevaise? Gal taip ir nebuvo, bet tikslo ji nepasiekė: Sauronas neteko sosto, bet nebuvo sunaikintas. Žiedas pasimetė, bet išliko, o Juodoji Tvirtovė nors ir buvo sugriauta, bet jos pamato niekas nepalietė, kadangi jis visiškai priklauso nuo Žiedo, ir nesunaikinę Žiedo mes negalime sunaikinti Tamsos Bastiono. O tame kare žuvo daug žymių elfų ir žmonių. Žuvo Anarionas ir Izilduras, nebeliko ir Gilgelado su Elendilu. Ir niekada nebebus tokios santarvės tarp žmonių ir elfų, nes žmonių daugėja, o elfų mažėja ir šioms dviems tautoms darosi sunku suprasti vienai kitą. Nuo tos dienos prasidėjo Numenoro giminės žlugimas ir, metams bėgant, jų beliko vos keletas.

Tuoj po karo ir mūšio Džiugesio Pievose ėmė smukti ir Arnoras. Jų sostinė Anuminas prie Prieblandos ežero buvo sugriauta ir Valandilo įpėdiniai persikėlė į Fornostą (kurio gyventojai išmirė) Šiaurinėse Kalvose. Žmonės vadina ji Mirusiųjų Grioviu ir bijo ten įžengti. Priešai išsklaidė ir beveik sunaikino visus arnoriečius, o buvusių galingų tvirtovių vietoje dabar niūkso žole apaugę pylimai.

Pietinė Gondoro karalystė išsiplėtė kaip senasis Numenoras klestėjimo laikais. Aukštos žmonių pastatytos tvirtovės, pilni uostai laivų ir sparnuota Gondoro karalių karūna garsėjo visam Viduržemyje. Jų pagrindinis miestas buvo Osgiliatas, Žvaigždžių Citadelė, per kurio vidurį tekėjo Anduino upė. Rytuose, prie Šešėlio Kalnų, gondoriečiai pastatė Minas Itilį, Kylančio Mėnulio Tvirtovę, o vakaruose, Baltųjų Kalnų papėdėje — Minas Anorą, Besileidžiančios Saulės Tvirtove. Ten, Karalių Kieme, vešėjo Baltasis Medis, išaugęs iš Izilduro pargabentos sėkliukės, nuo medžio, augusio Senosiomis Dienomis Eresere.

Bet šaltas visagalio laiko kvėpavimas prigesino Gondorą: nutrūko Anariono sūnaus giminė ir nudžiūvo Baltasis Medis. O vėliau Mordoro sargyba prarado budrumą, ir į laisvę išsiveržusios Tamsiosios Jėgos grįžo į Gorgorotą. Iš ten, sustiprinę jėgas, piktieji padarai puolė Minas Itilį ir jį paėmę pavertė siaubo buveine ir pavadino Minas Morgulu, Kerų Tvirtove. Tada Minas Anoras įgijo naują vardą: Minas Tiritas, Sargybos Tvirtovė, ir šios dvi tvirtovės visą laiką kariauja. O tarp jų stovintis Osgiliatas dabar yra sunaikintas, ir po jo griuvėsius vaikšto šmėklos.

Vienus žmones keitė kiti, bet Minas Tiritas tebestovi: Priešas nesugebėjo prasiskverbti už Anduino, ir kelias nuo Argonato iki Jūros dar tebelaikomas saugiu. Čia ir baigiasi mano pasakojimas: taigi po Izilduro mirties Žiedas be pėdsakų dingo, ir Trys Elfų Žiedai gavo laisvę. Tačiau dabar jie vėl pavojuje, nes mes žinome, jog Žiedas jau surastas... bet apie tai jums papasakos kiti. Mano vaidmuo jau baigtas.

Jis nutilo, bet čia iš karto atsistojo galingas ir išdidus Boromiras.

— Jeigu leisite, ponas Elrondai, — tarė jis, — aš papildysiu jūsų pasakojimą apie Gondorą, nes daugeliui susirinkusiųjų turbūt bus naudinga sužinoti, nuo kokio pavojaus saugome Viduržemį. Patikėkite, pietiniai numenoriečiai dar nepasidavė, ir mes vieni giname Vakarus nuo Morgulo puolimo.Kas gi būtų, jei Priešas prasiveržtų už Anduino? O taip, ko gero, ir atsitiks. Bevardė Priešo galia vis didėja. Prakeiktas Likimo Kalnas, arba, kaip jūs vadinate, Orodruinas, vėl rūksta. Tamsos Uždanga jau gaubia mus, nes Mordoro pajėgos auga ir auga. Vos Priešui sugrįžus į savo tvirtove, mes praradome rytines Itilieno žemes, bet neleidome Priešui užimti vakarinio Anduino kranto. Tačiau šiais metais, birželio dienomis, Mordoras suorganizavo staigų antpuolį ir nubloškė mus nuo Upės. Jų neįmanoma buvo suskaičiuoti — mus puolė net žiaurieji haradrimiečiai ir isterlingai. Tačiau ne dėl to mes atsitraukėme — Priešui tarnavo dar kažkokios nežinomos jėgos. Kažkas sakė, jog matė juodus raitelius, tamsius šešėlius, skriejančius mėnulio šviesoj. Kur tie raiteliai pasirodydavo, beprotiška narsa apimdavo priešus, o mūsų arkliai, pamišė iš baimės, darydavosi nebevaldomi. Traukdamasis rytinio gondoriečių būrio likutis sunaikino paskutinį tiltą, stovėjusį Osgiliate, o mano būriui teko dengti persikėlimą per Anduiną. Iš viso didžiulio pulko plaukte išsigelbėjome tik mes keturiese — mano brolis, aš ir dar du. Mes įsitvirtinome vakariniame Upės krante ir toliau kovėmės, nors į pagalbą mums atėjo tik rohaniečiai, kiti kaimynai tik gyrė ir žavėjosi mumis.

Ir šią sunkią valandą, įveikęs daug pavojingų mylių, aš atkakau pas Elrondą. Atvykau ne dėl to, kad paprašyčiau karinės pagalbos, bet kad išmintingasis Elrondas man išaiškintų vieną pranašystę. Tai įvyko to baisiojo mūšio išvakarėse. Mudu su broliu užmigome ir sapnavome tą patį sapną: rytuose dangus aptemo ir pradėjo žaibuoti, o vakaruose žybtelėjo paskutinis žydro dangaus plotelis, ir aiškus bei skardus balsas toliuose tarė:

Mes nelabai supratome tuos žodžius ir pasitarėme su mūsų tėvu Denetoru, Minas Tirito valdovu. Iš jo sužinojome, jog Imladrisu vadinama šiaurinė elfų gyvenvietė, kurią valdo išminčius Elrondas. Gondorui grėsė pavojus, ir mano brolis įsikalė į galvą, jog jis turi surasti Imladrisą, bet kadangi kelias buvo nežinomas ir pavojingas, tai kelionėn patraukiau aš. Nenoriai išleido mane tėvas ir ilgai klaidžiojau užmirštais keliais, ieškodamas Elrondo namų, apie kuriuos visi girdėję, bet nedaug kas žinojo, kur jie yra.

— Ir čia, Elrondo namuose, tau atsiskleis visos paslaptys, — atsistodamas tarė Aragornas. Jis išsitraukė kardą ir padėjo jį ant stalo, stovinčio prie Elrondo: kardo ašmenys buvo sulūžę į dvi dalis. — Štai Lūžęs Kardas.

— Kas tu toks ir ką turi bendro su Minas Tiritu? — nustebęs paklausė Boromiras, žvelgdamas į išvargusį Bastūno veidą ir vėjų nublukintą apsiaustą.

— Jis Aragornas, Aratorno sūnus, — pasakė Elrondas, — ir yra tolimas, bet tikras Elendilo sūnaus, Minas Itilio valdovo Izilduro, ainis. Šiauriniai dunadanai vadino Aragorną savo vadu, nors ir jų pačių beliko vos keletas.

— Tai jis priklauso ne man, o tau, — apsidžiaugęs pašoko Frodas, pasiruošęs tuoj pat atiduoti Žiedą.

— Jis nepriklauso nei tau, nei man, — ramiai atsakė Aragornas, — bet dabar tu esi jo Saugotojas.

— Parodyk Žiedą, Frodai! — iškilmingai paliepė Gendalfas. — Pakelk jį, ir Boromiras supras savo mįslę.

Visi nutilo ir sužiuro į Frodą. Frodas išsigando, sutriko ir pajuto, jog visiškai nenori rodyti Žiedo, bet įveikė save ir drebančia ranka iškėlė jį į viršų. Žiedas žybčiojo ir blizgėjo.

— Štai Izilduro Prakeikimas, — tarė Elrondas. Boromiras įsmeigė akis į auksinį daikčiuką.

— Miškavaikis! — sumurmėjo jis. — Vadinasi, atėjo paskutinė Minas Tirito valanda! Bet kam mums tada Lūžęs Kardas?

— Tu nesupratai: buvo pasakyta ne paskutinė, bet lemtingoji valanda, — paaiškino Aragornas, — kadangi lemtingoji valanda iš tikrųjų išmušė ir atėjo laikas dideliems darbams. Elendilo sulaužytas kardas buvo išsaugotas, kai arnoriečiai prarado visus turtus. Senovėje buvo pasakyta, jog Elendilo Kardas bus perkaldintas, kai pasaulyje vėl atsiras Žiedas, Izilduro Prakeikimas. Taigi, ar tu nori, kad Elendilo ainis skubėtų į pagalbą gondoriečiams?

— Aš esu pasiųstas tik sužinoti pranašystės reikšme, o ne prašyti karinės pagalbos, — išdidžiai atsakė Boromiras, — bet tokiu laiku mes negalime atsisakyti Elendilo Kardo paramos, jeigu tai, kas senovėje dingo užmarštyje, gali būti grąžinta į žemę, — nepatikliai pridūrė jis.

Frodas pajuto, kad Bilbas piktai pasimuistė savo kėdėje: jį įžeidė Boromiro abejonės. Staiga jis pašoko ir vienu ypu išpylė:

— Galbūt tai ne itin sklandžiai skamba, bet puikiai paaiškina tavo sapną, Boromirai! Na, jei tu negirdėjai Elrondo pasakojimo... atvykęs šimtus mylių, kad išgirstum, tai... — irzliai prunkštelėjęs, Bilbas atsisėdo.

— Aš pats tai sukūriau, — šnipštelėjo jis Frodui. — Tada, kai Aragornas pirmą kartą papasakojo apie save. Aš jau beveik norėčiau, kad mano nuotykiai pasibaigtų ir kartu su Aragornu galėčiau vėl iškeliauti kautis su blogiu.

Tai išgirdęs, Aragornas nusišypsojo ir pasisuko į Boromirą.

— Aš atleidžiu už tavo abejones, — tarė jis, — nes suprantu, jog esu nelabai panašus į Elendilo ir Izilduro statulas, stovinčias Denetoro salėse. Aš juk nesu Izilduras, tik jo įpėdinis. Mano gyvenimas buvo ilgas ir sunkus, o mylios, skiriančios Gondorą nuo Rivendeilo, tėra menka mano klajonių dalis. Aš esu matęs daugybę kalnų, upių ir lygumų, teko matyti ir keistas svetimų Runo ir Harado šalių žvaigždes.

Tačiau mano namai yra šiaurėje. Ten nuo Valandilo laikų gimdavo ir mirdavo jo įpėdiniai. Dažnai mūsų dangus užtemdavo, bet niekada nenutrūko grandinė, pagal kurią tėvai perduodavo sūnums Lūžusį Kardą. Ir štai ką dar aš tau pasakysiu, Boromirai! Mes, Bastūnai, esame vieniši žmonės, Dykosios Šalies medžiotojai, bet amžinai pastojame kelią Priešui, jeigu jis atsiranda šiaurėje.

Tu pasakei, jog jūs vieni saugote Vakarus nuo Priešo. Bet kai tik susitikote Juoduosius Raitelius, buvote nublokšti už Anduino. O juk yra ir kitų piktų padarų, kuriems tenka duoti atkirtį. Kiek tamsių gyvių išeina iš plikų kalvų ar iššliaužia iš gūdžių miškų, tačiau juos visus tinkamai pasitinka dunadanai. Ar galėtų paprasti žmonės keliauti, miegoti ar tiesiog ramiai gyventi, jeigu jų budriai nesaugotų dunadanai?

Bet padėkos mes susilaukiame rečiau už jus. Keliautojai kreivai žiūri į mus, vadindami paniekinamais vardais. "Ilgakinkiu" mane pavadino vienas tipelis, gyvenantis kaimynystėje su tokiais padarais, apie kuriuos vien išgirdus kūnas pagaugais nueina. Mums bus geriausia padėka, jei žinosime, jog dėl dunadanų daugelis žmonių gali gyventi ramiai.

Tačiau dabar pasaulis vėl keičiasi. Rastas Izilduro Prakeikimas, ir mūšio jau nebeišvengsi. Artėja ta valanda, kai Kardas bus perkaldintas, ir aš skubėsiu į Minas Tiritą.

— Tu sakai — rastas Izilduro Prakeikimas, — pasakė Boromiras, — o aš mačiau blizgantį žiedelį miškavaikio rankoje. Paaiškinkite man, kodėl jūs toks tikras, kad Izilduro Prakeikimas ir yra tas žiedelis. Kur jis buvo dingęs visus tuos metus ir kaip pateko pas dabartinį savininką?

— Tu tikrai tą sužinosi, — pažadėjo Elrondas.

— Bet tikiuosi, ne dabar, ponai, — pašoko Bilbas, — saulė artėja prie vidurdienio, ir aš senokai jaučiu potraukį pasistiprinti.

— Aš tavęs dar nieko neprašiau, — nusišypsojo Elrondas, — bet jeigu jau priminei, tai dabar prašom papasakoti savo istoriją. Jeigu tu iš jos nesukūrei poemos, tai išdėstyk viską proza. Ir nepamiršk — kuo trumpiau ir aiškiau kalbėsi, tuo greičiau galėsi pasistiprinti.

— Gerai, — sutiko Bilbas, — aš padarysiu, ko tu prašai. Tačiau papasakosiu teisingąją istoriją, ir jeigu kas nors iš svečių, — jis dėbtelėjo į Gloiną, — girdėjo ją kitokią, tai prašau pamiršti ir atleisti. Per paskutinius metus aš daug ką apgalvojau ir... tebūnie taip...Štai kaip viskas atsitiko...

Salėje buvo svečių, kurie visai nežinojo Bilbo istorijos, ir dabar išplėstomis akimis spoksojo į senąjį hobitą. Jis buvo laimingas, sulaukės tokio dėmesio, ir labai smulkiai papasakojo apie Golumą, nepraleisdamas nė vienos mįslės. Bilbas dar būtų kalbėjęs ir apie savo išnykimą iš Grafystės, ir apie kelią į Rivendeilą, bet Elrondas pakėlė ranką.

— Puiku, mano drauge, — tarė jis, — kol kas mums užtenka žinoti, jog Žiedas atiteko tavo įpėdiniui Frodui. Leiskime pasisakyti ir jam!

Tada, tiesa, ne taip noriai kaip Bilbas, Frodas atpasakojo visus įvykius, atsitikusius nuo tos dienos, kai jis tapo Žiedo savininku. Kiekvienas jo žingsnis nuo Hobitono iki Bruineno Brastos ir susitikimai su Juodaisiais Raiteliais svečių buvo aptarinėjami iki smulkmenų. Pagaliau Frodas vėl atsisėdo.

— Neblogai, — tarė jam Bilbas, — gal net būtų visai gerai, jeigu jie tavęs nebūtų taip dažnai pertraukinėję. Aš čia kai ką pasižymėjau, bet jei mes prie to grįšime, tai norėsiu užsirašyti ir smulkmenas. Juk iš šitos tavo kelionės galima padaryti keletą skyrių mano Knygai.

— Taip, iš tikrųjų ilga istorija, — sutiko Frodas, — tik kai kurios vietos man pačiam dar neaiškios, ypač Gendalfo reikalai.

Galdoras iš Uosto, sėdintis netoliese, išgirdo Frodo žodžius ir pasisukęs į Elrondą šūktelėjo:

— Miškavaikis sako teisybę. Man pasakojimas irgi atrodo nebaigtas. Kodėl Išminčiai taip įsitikinę, jog miškavaikio nešulys ir yra Didysis Žiedas? O ką apie tai galvoja Sarumanas? Jis labiausiai iš visų Išminčių nusimano apie žiedus, bet dabar čia jo nėra. Ką jis galėtų patarti dėl Žiedo?

— Visi tavo klausimai, Galdorai, yra susiję, — tarė Elrondas, — ir atsakys į juos Gendalfas. Jo pasakojimas užbaigs Žiedo istoriją, ir tada beliks tik nuspręsti.

— Galdoras paprasčiausiai nesujungė viso to, ką girdėjo, į vieną grandinę, — pradėjo Gendalfas. — Frodas turi Žiedą, ir jį persekioja Juodieji Raiteliai, o Gloinui už tą Žiedą Sauronas siūlo Morają. Vadinasi, miškavaikio žiedas yra labai svarbus Priešui. Dabar pamąstykim: devynis turi Devyni Raiteliai, nazgulai, Septyni pamesti ar sunaikinti (tai išgirdęs Gloinas krūptelėjo, bet susitvardė), apie Tris mes puikiai žinom. Tai kas gi tada lieka?

Iš tiesų, tarp Upės ir Kalno, tarp praradimo ir atradimo, žiojėja laiko praraja, kurią Išminčiai lėtai bandė aiškintis. Bet per daug lėtai. Priešas taip pat nedelsia ir šią vasarą (dar laimė, kad šią vasarą) sužinojo visą teisybę.

Kai kas gal prisimena, jog prieš daugelį metų aš slaptai patekau į Dol Guldurą, Raganiaus buveinę, slapta ją ištyrinėjau ir neapsirikau — tai iš tikrųjų buvo mūsų amžinas priešas Sauronas, vėlei įgijęs jėgą ir galią. Kai kas galbūt prisimena, jog kaip tik Sarumanas mus atkalbinėjo nuo atviros kovos, ir Išminčiai apsiribojo tik stebėjimu. Bet kai virš Gūdžiosios Girios susitelkė grėsmingi debesys, net Sarumanas palaimino kovą, ir Taryba, pasiuntusi savo karius, išvijo blogį iš Gūdžiosios Girios. Keistas atsitiktinumas, bet tai įvyko kaip tik tais metais, kai buvo atrastas Žiedas.

Tačiau, kaip ir numatė Elrondas, buvo jau per vėlu. Sauronas irgi mus stebėjo ir ruošėsi kovai. Iš pradžių jis lyg ir sutiko kautis, bet po to greitai atsitraukė į Juodąją Tvirtovę ir atvirai pasiskelbė valdovu. Tada, žinodami, jog Priešas įnirtingai ieško Žiedo, mes paskutinį kartą sušaukėm Tarybą, nes bijojom, kad Sauronas mūsų neaplenktų. Bet Sarumanas sugebėjo mus nuraminti ir įtikinti, jog Žiedas prapuolė visiems laikams.

"Priešas žino, jog mes atėmėme Žiedą, — aiškino Sarumanas, — ir veltui leidžia laiką jo ieškodamas. Nebijokite! Žiedas įkrito į Anduiną, ir Upė nuplukdė Žiedą į Jūrą. Nebijokite, o Išminčiai!"

Gendalfas nutilo, žiūrėdamas į rytus, į Ūkanotųjų Kalnų viršūnes, kurių šaknys slėpė tiek blogio. Pagaliau atsidusęs jis kalbėjo toliau:

— Mano kaltė didžiulė, — tarė burtininkas, — mane užliūliavo Sarumano žodžiai, ir aš per vėlai supratau pavojų.

— Visi mes esame kalti, — įsiterpė Elrondas, — ir gal tik tavo dėka Tamsos Uždanga mūsų dar neapgaubė. Bet kalbėk toliau.

— Iš pat pradžių aš nujaučiau kažką negera, — pasakė Gendalfas, — ir labai norėjau sužinoti, kaip Žiedas atsirado pas Golumą ir kiek laiko ten išbuvo. Aš pradėjau laukti tikėdamasis, jog Golumas neištvers ir iššliauš iš tamsos ieškoti savo brangenybės. Jis taip ir padarė, bet nuo manęs paspruko ir dingo. Ir tada, deja! Aš apsiribojau vien laukimu bei stebėjimu, ir už tai niekada sau neatleisiu.

Laikas ėjo, kol sužadino man naujas abejones. Iš kur atsirado hobito žiedas? Ir kaip turim elgtis, jeigu mano nuojauta pasitvirtins? Juk per tuos begalinius karus su Juodąja Tvirtove mus dažnai parblokšdavo išdavystė. Prieš septyniolika metų aš pastebėjau, jog aplink Grafystę tankėja šnipų ratas, ir dar labiau sunerimau. Neištvėręs viską išsipasakojau savo ištikimam draugui Aragornui, Izilduro įpėdiniui.

— O aš, — pridūrė Aragornas, — supratau, kad mes (tegu ir per vėlai), turime sugauti Golumą. Visą laiką jausdamas dalį Izilduro kaltės ant savo pečių, aš drauge su Gendalfu pradėjau ilgus ir beviltiškus ieškojimus.

Po to Gendalfas papasakojo, kaip jie ištyrinėjo visą Dykąją Šalį ir netgi Mordoro pakraščius bei Šešėlio Kalnus:

— Visi apie Golumą buvo girdėję, visi jį matė, bet niekas nežinojo, kur jis yra. Pagaliau aš nusprendžiau, jog Golumo man nebereikia, ir Žiedas gali pasipasakoti pats apie save. Ir tada prisiminiau kažkada Taryboje nugirstus Sarumano žodžius:

"Devyni, Septyni ir Trys, — pasakė jis, — skiriasi savo brangakmeniais. Tačiau Visagalis Žiedas yra glotnus ir lygus, lyg būtų vienas iš žemesnių žiedų, bet jo šeimininkas iškaldino slaptą užrašą, ir Išminčius jį gali perskaityti".

Daugiau jis nieko nepasakė, ir aš ėmiau svarstyti. Kas galėjo žinoti apie užrašą? Žinoma, tik Žiedo Šeimininkas Sauronas. Nors ir labai išmintingas buvo Sarumanas, bet tokių dalykų net jis negalėjo išsiaiškinti, neturėdamas bent menkiausio šiaudelio užsikabinti. O kas paskutinis matė Žiedą iki jo dingimo? Izilduras!

Tai supratęs, aš nutraukiau beprasmiškus ieškojimus ir patraukiau į Gondorą. Ankstesniosiomis dienomis Išminčiai ten būdavo labai gerbiami, ypač Sarumanas, kuris dažnai naudodavosi Gondoro svetingumu. Dabar Lordas Denetoras mane priėmė mažiau širdingai ir nelabai noriai leido pasirausti jo saugomuose metraščiuose, knygose bei laiškuose.

— Jeigu tave, kaip sakoma, domina tik senoviniai Gondoro metraščiai, tai ką gi, skaityk, — niūriai leido jis. — Tačiau net ilgai čia buvęs Sarumanas nesurado nieko, kas nebūtų žinoma man, Gondoro Valdovui, Lordui Denetorui!

Taip kalbėjo Denetoras, tačiau vis dėlto aš radau keletą metraščių, kuriuos tik labai nedaugelis galėjo perskaityti, nes senovines kalbas teprisimena vien Išminčių Išminčiai. Taip, Boromirai, aš radau įrašus, padarytus paties Izilduro ranka, ir vienintelis juos supratau, gal dar nebent Sarumanas. Pasirodo, jog po karo Mordore Izilduras nedingo nežinia kur, kaip pasakoja legendos.

— Galbūt šiaurinės legendos, — įsiterpė Boromiras, — bet Gondore yra žinoma, jog iš pradžių Izilduras atkeliavo į Minas Anorą, pas savo žuvusio brolio sūnų Meneldilą. O vėliau, Minas Tirite, brolio atminimui jis pasodino paskutinę Baltojo Medžio sėklą.

— Bet tas laikas, kai Izilduras įrašė šituos žodžius, Gondore neminimas, — paprieštaravo Gendalfas, — o įrašas skamba taip: "Nuo dabar Didysis Žiedas tampa Šiaurinės Karalystės nuosavybe ir bus paveldimas iš kartos į kartą. Bet jo aprašymas pasiliks Gondore, nes ir čia gyvena Elendilo ainiai, idant niekada neišblėstų šlovingi įvykiai. "

Po šitų žodžių Izilduras smulkiai aprašo surastąjį Žiedą.

Paskaičius šituos žodžius, mano užduotis baigėsi. Mat Izilduras teisingai spėjo, jog užrašas padarytas ne Mordoro kalba, ir elfams buvo žinoma, ką jis reiškia. Sauronui matuojantis Žiedą ir kartojant užkeikimą, elfas Kelembrimboras prasiskverbė į jo mintis ir atskleidė Priešo užmačias.

Aš iš karto palikau Denetorą ir nuskubėjau į šiaure, bet Loriene sužinojau, jog Aragornas vis dėlto sugavo padarą, vadinamą Golumu, todėl pakeičiau savo maršrutą ir nusprendžiau susitikti Aragorną, nes įsivaizdavau, kiek pavojų jam vienam teko patirti. Bet apie juos papasakos pats Aragornas.

— Ką čia labai daug papasakosi, — tarė Aragornas. — Jeigu vaikštinėji prie Juodųjų Vartų ar prie Morgulo slėnio, tai pavojų neišvengsi, bet Golumo pėdsakus aš aptikau tada, kai nusivylęs jau buvau begrįžtąs namo! Pėdsakai buvo švieži ir vedė ne į Mordorą, bet iš jo. Neilgai jais ėjęs, pavijau Golumą Mirties Pelkėse. Per tas gaudynes jis visas išsitepliojo šlykščių žaliu dumblu, o pagautas siaubingai klykė ir įkando man į ranką. Jis iš tikrųjų manęs nepamilo ir jo dantų žymes nešiojausi kelias savaites. Tai buvo pats sunkiausias kelionės gabalas, nes variausi jį prieš save surišęs ir užkimšęs burną. Kada, pagaliau perėjęs per Gūdžiąją Girią, atidaviau Golumą Tranduilo elfams, tiesiog nebesilaikiau ant kojų. Tikiuosi, su tuo šlykščių ir dvokiančiu padaru man neteks daugiau susitikti. O Gendalfas visai nesibjaurėdamas su juo gana ilgai kalbėjosi!

— Taip, ilgai ir vargingai, — atsiliepė Gendalfas, — bet naudingai. Pirmiausia, Golumo papasakota istorija visiškai sutampa su mūsų girdėtu Bilbo pasakojimu, nors tai ir neturi didelės reikšmės, nes aš žinojau, jog Golumas Žiedą rado Didžiojoje Upėje prie Džiugesio Pievų. Be to, juk Golumas yra mirtingasis ir jau seniai turėjo miegoti amžinuoju miegu, bet, be abejonės, jo gyvenimą pratęsė Žiedas.

Ir jeigu tau to dar nepakanka, Galdorai, aš atlikau paskutinį bandymą. Izilduras manė, jog užrašą vėl bus galima atgaminti, pakaitinus auksinį žiedą ugnyje. Aš taip ir padariau ir štai ką perskaičiau:

Pasikeitęs burtininko balsas visus apstulbino. Jis tapo grėsmingas, valdingas ir atšiaurus kaip akmuo. Atrodė, jog pro saulę praskriejo šešėlis, ir salėje staiga sutemo.

— Niekada šitie žodžiai dar neskambėjo Imladrise, Gendalfai Pilkasis, — dusliai tarė Elrondas.

— Tikėkimės, jog niekada daugiau ir neskambės, — pasakė Gendalfas, — bet aš neprašau tavo atleidimo, Elrondai, nes turėjau pateikti įrodymus. Nė kiek neabejokite tuo, ką sako Išminčiai: šitas miškavaikio Žiedas ir yra Didysis Žiedas, nes dar iš Tamsiųjų Laikų buvo žinomas šitas, mano perskaitytas, užkeikimas:

Aš dar daug ką, mano draugai, sužinojau iš Golumo, nors kalbėjo jis sunkiai ir nenoriai. Vis dėlto Golumas nusigavo į Mordorą ir ten buvo žiauriai iškvostas. Taigi Priešas dabar žino, jog Vienas Žiedas atsirado, ir ilgam įsikūrė Grafystėje, o po to dingo ir iš jos. Bet Sauronas greitai supras, jog Žiedas paslėptas čia, Rivendeile, nes jo tarnai persekiojo Frodą iki pat durų.

Visi susirinkusieji tyliai sėdėjo, kol pagaliau prabilo Boromiras.

— Tas Golumas, pasirodo, menkas padaras, bet didelis piktadarys! Kas gi jam atsitiko? Kaip jis buvo nuteistas?

— Tiktai pasodintas į Gūdžiosios Girios elfų kalėjimą, — atsakė Aragornas. — Jis nemažai iškentėjo ir amžinai bijo Saurono, prisimindamas siaubingus kankinimus. Aš džiaugiuosi, jog Golumą saugo budrieji miško elfai. Pyktis sustiprina jo jėgas, ir laisvėje Golumas gali būti nepaprastai pavojingas. Neabejoju, kad jis iš Mordoro buvo išsiųstas su kokia nors pikta užduotimi.

— Deja! Deja! — skausmingai sušuko elfas Legolasas. — Aš atnešiau prastų naujienų, kurių tikrąjį baisumą supratau tik dabar. Smygolas, dabar vadinamas Golumu, pabėgo!

— Pabėgo?! — riktelėjo Aragornas. — Taip, tai iš tiesų blogos naujienos. Ko gero, dėl to mums dar teks kentėti. Bet kaipgi apsižioplino Tranduilo elfai?

— Golumas paspruko ne per sargų žioplumą, — atsakė Legolasas, — bet dėl per didelio mūsų gerumo, kuris vėliau virto apsileidimu. Tačiau kalinys tikriausiai nepabėgo be kitų pagalbos, o tai reiškia, jog mūsų reikalai jau daug kam žinomi. Mes saugojome tą padarą dieną naktį, bet Gendalfo patarimu nelaikėme jo požeminiuose kalėjimuose nenorėdami sužadinti juodų minčių.

— Man jūs buvote kur kas mažiau palankesni, — piktai sušuko Gloinas, prisiminęs elfų karaliaus kalėjimus.

— Na, na, — nuramino jį Gendalfas. — Paprašyčiau nepertraukinėti, gerbiamasis Gloinai, nes jeigu elfai ir nykštukai prisimins senas skriaudas, tai Pasitarimas niekada nesibaigs.

Gloinas atsistojo ir nusilenkė, o Legolasas kalbėjo toliau:

— Kai pasitaikydavo geras oras, mes leisdavome Golumui pabūti miške, ir jis turėjo išsirinkęs mėgstamiausią medį, į kurį nuolat laipiojo. Sargai jam leisdavo užsiropšti iki pačios viršūnės, kad pajustų gaivų orą, o patys sėdėdavo apačioje. Bet vieną dieną Golumas pasakė žemėn nelipsiąs, o sargai net nebandė nutempti jo, žinodami jo sugebėjimą tvirtai laikytis už šakų. Taigi jie paprasčiausiai susėdo ir ėmė laukti, kol Golumas pats nulips: vis tiek jam nebuvo kur dingti.

Ir tą bežvaigžde vasaros naktį netikėtai mus užpuolė orkai. Nors priešų buvo daugiau, bet orkai, kalnų gyventojai, nebuvo pratę kautis miške, ir mes juos atbloškėm. Mūšiui pasibaigus pastebėjome, jog Golumas dingęs, o jo sargai nukauti arba paimti į nelaisvę. Supratome, jog šitas užpuolimas buvo specialiai surengtas Golumui išgelbėti, ir jis tai žinojo. Iš kur, mes nesiėmėme spėlioti, bet Golumas gudrus, o priešų šnipų visur pilna. Piktieji padarai po drakono mirties buvo išvyti iš Gūdžiosios Girios, bet dabar jie vėl sugrįžta.

Mums nepavyko vėl pagauti Golumo. Nors jo pėdsakus užtrempė bėgantys orkai, mes, neprarasdami vilties, sekėme jais iki pat Dol Gulduro. Ten pėdsakai dingo, ir mes nesiryžome lįsti į amžiną blogio prieglobstį.

— Ką gi, jis dingo, — tarė Gendalfas, ir mes nebeturime laiko ieškoti. Toks jo likimas, ir nei pats Golumas, nei įžvalgusis Sarumanas, ko gero, nežino, kas laukia šito vargšo padaro ateityje. O dabar aš atsakysiu į kitus Galdoro klausimus. Ką apie tai mano ir gali patarti Sarumanas? Šitą istoriją aš turiu papasakoti visą, kadangi tik Elrondas yra girdėjęs jos dalį, ir ji užbaigs pasakojimą apie Žiedą.

— Taigi birželio pabaigoje aš vėl viešėjau Grafystėje, bet mano širdis kažkodėl nebuvo rami, todėl patraukiau prie pietinių šitos mažos, taikios šalies sienų, jausdamas, jog į čia artinasi kažkoks nežinomas pavojus. Grafystėje mane pasiekė naujienos apie karą ir Gondoro pralaimėjimą, o žinia apie Juoduosius Raitelius tiesiog sustingdė širdį. Tačiau nieko tikro nepapasakojo ir bėgliai iš pietų, kurie buvo baisiai persigandę, bet baimės priežastį stengėsi nutylėti. Tada aš pasukau į šiaurės rytus, į Žaliąjį Kelią ir netoli nuo Bryliaus sutikau ant akmens sėdintį keliautoją, kurio arklys ganėsi netoliese. Tai buvo Radagastas Rudasis, kurį laiką gyvenęs Rosgobelyje, prie Gūdžiosios Girios. Jis taip pat buvo vadinamas Išminčium, bet jau ilgą laiką jo nebuvau matęs.

— Gendalfai! — šūktelėjo jis, — aš kaip tik tavęs ir ieškau, bet visiškai nepažįstu šitų kraštų. Tik žinau, jog dabar tave galima surasti šalyje, vadinamoje keistu Grafystės vardu.

— Tavo informacija visai teisinga, — tariau aš, — bet jei sutiksi vietinių, taip nekalbėk. Tu esi prie pat Grafystės sienų. Ko gi iš manės nori, Radagastai? Juk tu niekada nemėgdavai ilgų kelionių, ar ne?

— Aš turiu neatidėliotiną užduotį, — paaiškino jis ir atsargiai apsidairęs sušnibždėjo: — Blogos naujienos: Devynetas nazgulų slapta persikėlė per Anduiną ir traukia į vakarus. Dabar jie atrodo kaip juodi raiteliai.

Ir tada aš supratau, kokį pavojų jautė mano širdis.

— Matyt, Priešas turi didelį tikslą, — pasakė Radagastas, — bet kodėl jo žvilgsnis nukreiptas į vakarus, aš nežinau.

— Ką tu turi galvoje? — paklausiau aš.

— Ogi tą, jog visur keliaujantys Raiteliai renka žinias apie šalį, vadinamą Grafyste.

— Ak, Grafyste! — ramiai tariau aš, bet mano širdis atšalo. Bet kuris Išminčius galėjo išsigąsti mūšio su Devynetu nazgulų, juk jų vadas, praeityje buvęs karalius, dabar vien savo pasirodymu skleidžia baimę ir siaubą.

— Kas tau tai pranešė? — paklausiau.

— Sarumanas Baltasis, — atsakė Radagastas ir pridėjo, jog pasiruošęs ateiti į pagalbą, tik reikia paskubėti, nes gali būti per vėlu.

Šita žinia suteikė man vilčių: Sarumanas Baltasis buvo galingiausias iš Išminčių. Žinoma, ir Radagastas yra garbingas Išminčius: jam paklūsta visi žvėrys ir paukščiai, bet Sarumanas ilgai studijavo Priešo kovos būdus ir dažnai tik jo patarti mes užbėgdavome nelaimei už akių. Tik jo padedami išginėme Priešą ir Dol Gulduro. Ir galbūt jis galėjo surasti būdą, kaip sulaikyti nazgulus.

— Aš nuvyksiu pas Sarumaną, — tariau.

— Tada tau reikia paskubėti, — pritarė Radagastas, — kadangi aš jau ilgai tavęs ieškau, o laikas vietoje nestovi, ir, Sarumano nuomone, nazgulai Grafystę pasieks jau ankstyvą rudenį. Na, skubėk, o manęs laukia ir kiti reikalai.

Ta pasakęs Radagastas atsivedė arklį, sėdo į balną ir jau norėjo joti.

— Palauk! — šūktelėjau aš, — mums reikės tavo ir ne tik tavo pagalbos. Pranešk apie tai visiems savo valdiniams: ir žvėrims, ir paukščiams.

— Aš padarysiu taip, kaip tu sakai! — tarė Radagastas ir nujojo taip greitai, lyg jį būtų vijęsis Devynetas nazgulų.

— Aš nenusekiau paskui jį, nes ir mano žirgas, ir aš pats buvome jau labai daug nujoję tą dieną, be to, man reikėjo susikaupti ir pamąstyti. Praleidau naktį Bryliuje ir nusprendžiau, jog nebėra laiko grįžti į Grafystę. Niekada dar nebuvau daręs tokios klaidos!

Šiaip ar taip, aš parašiau laiškelį Frodui ir, savo draugui smuklininkui liepęs jį išsiųsti, su aušra išjojau į Sarumano valdas. Jos driekėsi toli pietuose, Izengarde, ten, kur baigiasi Ūkanotieji Kalnai, netoli nuo Rohano tarpeklio. Boromiras galėtų mums papasakoti ir apie patį Rohaną, slėnį, kurį supa Ūkanotieji ir Ered Nimroso, tai yra Baltieji Kalnai. To slėnio šiaurėje stovi didžiulė uola, ant kurios pastatyta Sarumano pilis — akmeninė Orthanko tvirtovė. Šitą aukštą, paslaptingą bokštą pastatė ne Sarumanas, o Numenoro žmonės, ir į jį galima patekti tik per vienerius vartus, esančius Izengardo tarpeklyje.

Vėlų vakarą aš pasiekiau galingus gerai saugomus Izengardo vartus. Vartininkai mane pažino ir pasakė, jog Sarumanas manęs jau laukia, tačiau, išgirdęs užtrenkiamus vartus, aš kažkodėl sunerimau.

Įėjau į Orthanką ir užlipau laiptais pas Sarumaną. Jis pats mane sutiko ir nusivedė į vieną iš daugelio salių. Pastebėjau, jog ant jo piršto žiba žiedas.

— Vadinasi, tu atvykai, — ramiai tarė jis, bet akyse blyksėjo šalta pašaipa.

— Atvykau, — pasakiau aš, — atvykau prašyti tavo pagalbos, Sarumanai Baltasis!

Šitas titulas, atrodo, jį suerzino.

— Tu prašai pagalbos? — nusišiepė Sarumanas. — Tu, Gendalfas Pilkasis, kuris amžiais bastosi iš vieno krašto į kitą ir kiša nosį į jam visai nepriderančius reikalus.

Aš stebėdamasis pasižiūrėjau į jį.

— Tačiau reikalai klostosi taip, jog mums gali tekti suvienyti savo jėgas.

— Tai teisybė, bet kodėl tu atvykai taip vėlai? Kodėl tu ilgai slėpei nuo Tarybos svarbius dalykus, o dabar palikai savo slėptuvę Grafystėje ir atvykai čionai?

— Radagastas pranešė, jog Devynetas vėl persikėlė per Anduiną, — pasakiau aš.

— Radagastas Rudasis! — nusikvatojo Sarumanas, neslėpdamas savo paniekos, — Radagastas Paukštininkas! Radagastas Naivuolis! Radagastas Kvailys! Jis puikiai suvaidino savo vaidmenį, nes tu atvykai čia. Čia ir apsistosi po savo kelionės, Gendalfai Pilkasis, nes to noriu aš, Išminčius Sarumanas, Sarumanas Žiedų ir Spalvų Valdovas!

Aš pažvelgiau į jį ir pamačiau, jog Sarumano rūbai, kurie atrodė balti, dabar tapo spalvoti, ir nuo kiekvieno judesio mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis.

— Man labiau patinka balta spalva, — tariau aš.

— Balta?! — prunkštelėjo Sarumanas. — Balta tinka tik pradžiai. Baltą medžiagą galima nudažyti bet kokia spalva, baltas popierius tinka bet kokiems žodžiams.

— Šiaip ar taip, baltą tu jau praradai, o ją susigrąžinti nėra lengva.

— Užteks, — šiurkščiai nutraukė Sarumanas, — tu čia atvykai ne duoti patarimų, bet pasirinkti tolimesnį kelią.

Sarumanas išsitiesė ir įtaigiai pradėjo jau seniai paruoštą kalbą:

— Senosios dienos jau praėjo. Vidurio dienos taip pat eina prie pabaigos. Elfų laikai jau baigėsi, ir gimsta nauja jėga — žmonės, kuriuos mes galim valdyti. Tačiau norint valdyti, reikia turėti galią ir Išminčių gudrumą.

Paklausyk, Gendalfai, mano senas drauge ir pagalbininke! Aš pasakiau "mes" ir taip bus, jei prie manęs prisijungsi tu. Kyla nauja Jėga, ir prieš ją visos mūsų sąjungos bei sutartys yra bejėgės. Nei elfai, nei numenoriečiai jau nieko nebepadarys. Mums lieka tik vienas šansas — tai prisijungti prie tos Jėgos, Gendalfai! Jai augant, augsime ir mes ir po truputį imsime ją valdyti. Mes laikysime savo tikslus giliai širdyse, bet turėsime tris galingus tikslus: Valdžią, Jėgą ir Žinias. Galbūt, siekiant jų, teks imtis ir nešvarių priemonių, bet juk silpni ir nepatiklūs draugai yra blogiau už stiprius priešus. Jei mes susijungsime, net Sauronas negalės mūsų įveikti.

— Sarumanai, — tariau aš, — aš jau esu girdėjęs panašių kalbų, bet iš Mordoro šauklių lūpų ir netikiu, jog tu tik dėl to privertei mane joti tokią tolybę.

Jis metė į mane žvilgsnį ir valandėlę svarstydamas patylėjo.

— Matau, jog tavęs dar netraukia šitas kelias. Kol kas dar netraukia, nes tu nenori suprasti, jog senos priemonės jau neveiksmingos. — Sarumanas padėjo savo ilgą ranką man ant peties ir sušnibždėjo: — Kodėl gi ne, Gendalfai? Kodėl gi ne visagalis Žiedas? Jeigu mes valdytume jį, tai valdytume ir visą Jėgą. Štai kodėl tave čionai pasikviečiau. Aš turiu daug ištikimų akių ir esu įsitikinęs, jog tu žinai, kur slypi šitas nuostabus daiktas. Argi ne taip? Jeigu ne, tai kodėl pradėjai taip dažnai lankyti Grafystę ir kodėl ten skuba Devynetas?

Jam tai pasakiusias greitai pakėliau galvą ir Sarumano akyse pamačiau taip gerai pažįstamą geidulį, kurio jis nesugebėjo paslėpti.

— Sarumanai! — tariau aš, atsitraukęs keletą žingsnių atgal. — Tu puikiai žinai, jog Žiedą gali mūvėti tik vienas, todėl nesivargink sakydamas "mes". Tačiau iš manęs negausi nei Žiedo, nei žinių apie jį. Sarumanai, tu buvai Tarybos galva, bet tik dabar parodei savo tikrąjį veidą. Atrodo, jog man lieka tik du keliai: tarnauti arba Sauronui, arba Sarumanui. Aš netarnausiu nei tam, nei kitam. Ar dar gali ką nors pasiūlyti?

Apsimestinis Sarumano abejingumas dingo, ir jis grasindamas tarė:

— Taip, aš nesitikėjau, jog tu pasielgsi išmintingai, tačiau vis dėlto daviau tau šansą prie manęs prisijungti ir apsisaugoti nuo širdgėlos ir rūpesčių. Tu pasirinkai trečią kelią ir pasiliksi čia iki galo.

— Iki kokio galo?

— Iki tol, kol nepasakysi, kaip rasti Žiedą, arba jis bus rastas, nepaisant tavo priešinimosi. Tada Didysis Žiedų Valdovas turės antraeilių reikalų, pavyzdžiui, kaip apdovanoti Gendalfą Pilkąjį už jo užsispyrimą bei įžūlumą.

— Paprastai antraeilius reikalus būna sunkiausia tvarkyti, — tariau aš, bet Sarumanas tik nusijuokė — jis, kaip ir aš pats, puikiai žinojo, kad kalbu tuščiai.

Jie pasodino mane pačioje Orthanko viršūnėje, aikštelėje, iš kurios Sarumanas stebėdavo žvaigždes. Iš ten nebuvo jokio išėjimo, išskyrus siaurus laiptus su tūkstančiu laiptelių, kurie vedė į vidinį kiemą. Apačioje, slėnyje, rinkosi vilkai ir orkai — tai rodė, jog Sarumanas dar netarnauja Sauronui, o telkia savo asmeninę armiją. Iš kalvių ir liejyklų kilo dūmų debesys ir sukosi aplink Orthanką. Aš stovėjau salėje tarp debesų jūros ir negalėjau veikti, negalėjau pabėgti! Aikštelė buvo tokia mažytė, kad net vaikščiodamas neatsikratydavau ledinio šalčio. Tačiau labiau net už šaltį ir karčius dūmus gėlė mintis apie Devynis Raitelius, šuoliuojančius į Grafystę.

Mane pribloškė žinia apie nazgulus, nors išgirdau ją iš Sarumano, kuris galėjo ir pameluoti, bet kelyje į Izengardą jau buvau girdėjęs tokias užuominas. Mano širdies nepaliko baimė dėl draugų Grafystėje, nors vyliausi, jog Frodas gavo mano laišką, iš karto išvyko ir pasiekė Rivendeilą greičiau už persekiotojus. Tiesa, nei mano viltys, nei būgštavimai nepasitvirtino. Aš visas viltis dėjau į storulį smuklininką iš Bryliaus, bet bijojau augančios Saurono galybės. Bet storulis, užsiėmęs savo eliu ir svečiais, laišką išsiųsti užmiršo, o Saurono jėgą pervertinau. Tačiau vienišas ir paimtas į nelaisvę aš negalėjau net įsivaizduoti, kad Priešas veiktų neryžtingai ir nepagautų vieno hobito.

— Aš mačiau tave, — staiga sušuko Frodas, — tu vaikščiojai pirmyn ir atgal ir tavo plaukuose atsispindėjo mėnulis.

Gendalfas nustebęs nutilo ir pažiūrėjo į hobitą.

— Aš tada tik sapnavau, — paaiškino Frodas, — bet dabar staiga prisiminiau. Tai įvyko jau man išvykus iš Grafystės.

— Taip, mano kalėjimas buvo šviesus, — kalbėjo Gendalfas, — nors to nepasakysi apie mano mintis. Įsivaizduojate: Gendalfas Pilkasis pakliuvo kaip musė į voratinklį ir negali skubėti į pagalbą draugams. Bet net pačiam tankiausiam voratinklyje galima surasti silpną giją. Iš pradžių pagalvojau, jog Radagastas, kaip ir Sarumanas, tapo išdaviku, bet prisiminęs mūsų susitikimą supratau, jog Radagastas irgi buvo apgautas: jis visai nemoka apsimetinėti, ir aš tuoj pat būčiau pajutęs netikrumą ar apgaulę jo balse, bet Radagasto žodžiai mane įtikino, ir aš pagal Sarumano sumanymą patekau į nelaisve.

Štai čia ir žlugo Sarumano planas, nes nieko neįtardamas Radagastas išpildė savo pažadą: nukeliavo prie Gūdžiosios Girios ir paprašė Kalnų Erelių pasirūpinti manimi. Kalnų Ereliai, skraidydami aukštai danguje ir matydami besiburiančius vilkus arba orkų ordas, įsibrovusius į Gūdžiąją Girią vaduoti Golumo, išsiuntė pas mane šauklį.

Taigi įpusėjus vasarai, naktį, nepastebėtas į Orthanką atskrido Gvaihiras, Orų Valdovas, greičiausias iš Erelių. Iš jo aš sužinojau visas naujienas, ir Gvaihiras išskraidino mane iš Izengardo. Kai Sarumanas susigriebė ir pasiuntė orkus vytis, mes jau buvom toli.

— Ar toli tu gali mane nunešti? — paklausiau aš Gvaihirą.

— Daug mylių, — atsakė jis, — bet ne iki žemės krašto. Mane pasiuntė kaip šauklį, o ne kaip arklį.

— Tada man būtinai reikia žirgo, — nusprendžiau aš, — ir tokio žirgo, kuris lėktų kaip vėjas, nes dar niekada neturėjau taip skubėti.

— Tada aš nunešiu tave į Edorasą, kur gyvena Rohano valdovas, — pasakė Gvaihiras. — Iki ten visai netoli.

Man daugiau nieko ir nereikėjo, nes Rohane, kur gyvena rohaniečiai, laukinių žirgų šeimininkai, aš galėjau gauti patį geriausią arklį tarp Baltųjų ir Ūkanotųjų Kalnų.

— Kaip manai, ar Rohano vyrais dar galima pasitikėti? — paklausiau Gvaihirą, nes Sarumano išdavystė pakeitė mano tikėjimą Šviesiosiomis Jėgomis.

— Jie moka arklių duoklę Mordorui, — atsakė erelis, — būtent duoklę, o ne dovaną sąjungininkui. Bet jeigu, kaip sakai, Sarumanas tapo išdaviku, tai rohaniečiai, patekę tarp dviejų priešų, ilgai neišsilaikys.

— Ką gi, dabar aš sutrumpinsiu savo pasakojimą ir pasakysiu tik tiek, jog Gvaihiras atskraidino mane į Rohaną, bet valdovas nepatikėjo mano žodžiais, nes Sarumanas jau buvo spėjęs apgauti ir rohaniečius. Tiesa, jis man leido išsirinkti žirgą, ir aš, jo nepasitenkinimui, išsirinkau patį greičiausią.

— Taip, tai iš tiesų buvo nuostabus žirgas, — tarė Aragornas, — ir man labai liūdna, jeigu žinia apie Rohano mokamą duoklę yra teisybė. Dar neseniai rohaniečiai jokių duoklių niekam nemokėjo.

— Nemoka ir dabar, — nukirto Boromiras, — viskas yra Priešo melas. Argi aš nepažįstu Rohano vyrų, tvirtų ir bebaimių mūsų sąjungininkų?

— Mordoro šešėlis jau siekia tolimas šalis, — atsakė Aragornas. — Po juo pateko ir Sarumanas. Rohaną supa priešai, ir kas žino, ką ten rasi, jeigu sugrįši, Boromirai!

— Na, ne, — vis dar priešinosi Boromiras, — rohaniečiai niekada nemokės už savo laisvę arkliais. Ir arkliai, kurie kilę iš šiaurės pievų, kaip ir jų šeimininkai, myli laisvę, ir Sauronui nepavyks jų pažaboti.

— Tai tiesa, — pritarė Gendalfas, — ir iš jų aš išsirinkau tokį, su kuriuo negali lygintis net Devyneto eržilai. Rohaniečiai šitą žirgą vadino Žvaigždikiu, nes dieną jis spindi kaip žvaigždė, o naktį tampa panašus į šešėlį, ir jo niekas nemato. Prieš mane niekas negalėjo jo sutramdyti, bet aš jį pasibalnojau, ir Žvaigždikis atnešė mane prie Grafystės tada, kai Frodas dar tik buvo pasiekęs Pilkapius, nors mes iškeliavome vienu metu: jis — iš Hobitono, o aš iš Rohano.

Tačiau jodamas aš vis labiau baiminausi. Patekės į šiaurinius kraštus, visą laiką tik ir girdėjau apie Raitelius, kurie šuoliavo priešakyje manęs. Netoli Grafystės jie pasidalino: vieni pasiliko prie rytinių sienų saugoti Žaliojo Kelio, o kiti įsiveržė į Grafystę iš pietų. Atvykęs į Hobitoną, Frodo jau neberadau, bet persimečiau keletu žodžių su senuoju Gemdžiu. Ilgai klausinėjęs, išpešiau iš jo labai nedaug, nes senasis hobitas kalbėjo tik apie save ir naujus Begendo šeimininkus.

— Aš negaliu pakęsti permainų, — skundėsi jis, — nieko nėra blogiau, kaip senatvėje susilaukti pasikeitimų. Permainos yra blogiausia, — kartojo ir kartojo hobitas.

— Blogiausio tu dar nematei ir, tikiuosi, nematysi, — pasakiau aš.

Vis dėlto iš jo seniokiškos kalbos aš sužinojau, jog Frodas iš Hobitono išvyko maždaug prieš savaitę, o tą paskutinį vakarą jo teiravosi kažkoks nepažįstamas juodas raitelis. Ir kai Žemgaloje, kur visi gyventojai, sukilę ant kojų, atrodė kaip skruzdėlynas, radau ant Frodo namo slenksčio numestą jo apsiaustą ir atviras duris, tada dingo paskutinė mano viltis. Aš jau nebeklausinėjau, o tik jojau Raitelių pėdsakais, kuriais sekti nebuvo lengva, bet vis dėlto jie vedė į Brylių. Jodamas tenai, aš gerai apgalvojau meilius žodžius, kuriais norėjau pasveikinti smuklininką.

"Na, Sviestmušy, jeigu šita gaišatis įvyko per tave, — galvojau aš, — tai išvirsiu tave ant lėtos ugnies tavo paties taukuose".

Nieko geresnio Sviestmušys, matyt, nesitikėjo, nes pamatęs mano veidą pradėjo drebėti kaip epušės lapas.

— Ką tu jam padarei? — susijaudinęs riktelėjo Frodas. — Sviestmušys mums buvo labai mielas ir padėjo kaip tik galėjo.

— Nebijok, — nusijuokė Gendalfas, — aš jo nespėjau net kaip reikiant pagąsdinti, kadangi nustojęs drebėti jis pasakė, kad jūs išėjote su Platžengiu, ir mane apėmė didžiulis džiaugsmas.

— Su Aragornu? — dar pasitikslinau.

— Taip, sere, tikriausiai su juo, sere, — atsakė Sviestmušys, nusprendęs, kad įsiutino mane dar labiau, — aš juk sakiau jiems, kad jis valkata, bet ponai hobitai elgėsi labai keistai, ne, greičiau pasakyčiau — užsispyrusiai.

— Brangusis mano asile! Tegu bus pagarbintas tavo vynas ir elis, kvaily! — nebegalėdamas susivaldyti sustaugiau aš. — Juk tai pačios geriausios naujienos, kurias esu girdėjęs nuo vasaros vidurio, todėl šią naktį pagaliau galėsiu ramiai užmigti.

— Taigi ten aš praleidau naktį, stebėdamasis, kas galėjo atsitikti Raiteliams, nes, anot Miežiaus pasakojimo, Bryliuje buvo pasirodę tik du. Bet naktį iš vakarų atsirado dar penki Raiteliai, kurie išlaužė vartus ir pralėkė kaip vėjas per Brylių. Visi gyventojai turbūt dar ir dabar dreba ir laukia pasaulio pabaigos. O aš atsikėliau prieš aušrą ir nusekiau paskui priešus.

Nors atvykau į Grafystę vėliau už nazgulus, bet man atrodo, jog žinau, kaip viskas vyko: Raitelių vadas ir dar keli pasiliko pietuose pasaloje, du patikrino Brylių, o keturi — Begendą. Tačiau nei Bryliuje, nei Begende niekas nieko neradę, Raiteliai turėjo grįžti į pietus ir kuriam laikui palikti nesaugomą Kelią. Jų vadas keturis Raitelius skubiai pasiuntė į rytus, o pats su kitais nušuoliavo Keliu, supratęs, kad hobitai iš Grafystės jau pabėgo.

Aš taip pat nuskubėjau į rytus ir jau antrą dieną po Bryliaus buvau prie Orų Viršūnės, bet Priešo parankiniai čia atkako vėl anksčiau už mane. Stot į mūšį jie nesiryžo, ir aš be kliūčių patekau prie akmeninio Amon Šulo žiedo, tačiau užslinkusi tamsa suteikė Raiteliams drąsos, ir jie mane užpuolė. Man teko nemažai padirbėti, kad atremčiau nazgulus: turbūt net didžiausių audrų metu ant Orų Viršūnės taip nežaibavo ir nebuvo šviesu, kaip tą naktį.

Saulei tekant, aš išsprūdau iš Orų Viršūnės ir nujojau Rivendeilo link, bet ne tiesiai, o iš šiaurės pusės. Tave, Frodai, surasti buvo neįmanoma, nes kiekvieną naktį kautis su Raiteliais man visiškai nesinorėjo, be to, ieškodamas tavęs, būčiau atvedęs ir visus Raitelius. Aš pasitikėjau Aragornu ir nusprendžiau jums truputį padėti — atitraukti nors keletą priešų, o tada pasiekti Rivendeilą ir su elfų armija ateiti į pagalbą. Iš tiesų keturi Raiteliai ėmė mane vytis, bet supratę klastą, greitai pasuko į šoną, kaip vėliau paaiškėjo — prie Brastos. Tačiau vis dėlto aš truputį pagelbėjau, nes prie Orų Viršūnės jus puolė tik penkiese.

Taigi aš pakilau Miteitilio upės krantais į šiaurę ir atsidūriau netoliese Etenmuro. Čia atsisveikinau su Žvaigždikiu, nes tarp daugybės akmenų jis galėjo susilaužyti kojas, ir nusiunčiau jį atgal į Rohaną, bet užtenka man jį nors mintimis pakviesti, ir Žvaigždikis bemat atlėks. Praėjus keturiolikai dienų po mūšio prie Orų Viršūnės, aš pagaliau nusikasiau į Rivendeilą, o dar po trijų dienų ten prasiveržė ir Žiedo Saugotojas.

Štai ir baigiau savo pasakojimą, prašau jus atleisti už jo ilgumą, bet Frodas turėjo sužinoti, kodėl Gendalfas Pilkasis pirmą kartą sulaužė savo žodį ir neatėjo į pagalbą. Tačiau mums lieka nuspręsti svarbiausia: ką mes darysime su Žiedu?

Užsitęsusią tylą nutraukė Elrondas.

— Tu atnešei mums blogas žinias, Gendalfai, — tarė jis, — Sarumanu mes visiškai pasitikėjome ir dalinomės su juo visais sumanymais. Sarumano istorija dar sykį patvirtino, jog labai pavojinga skverbtis į klastingus Priešo sumanymus. Tai, deja, ne naujiena — senovėje taip atsitikdavo ne kartą. Tačiau labiausiai šitoje istorijoje mane nustebino hobito Frodo narsa ir vyriškumas. Jis ir mums gerai pažįstamas Bilbas labai daug kuo skiriasi nuo savo tykių tautiečių, kuriuos man teko regėti paskutinį kartą klajojant vakariniais keliais.

Nemirėliai yra žinomi daugeliu vardų, o apie Amžinąjį Mišką sklinda legendos dar nuo tų laikų, kai voverė, šokinėdama nuo šakos ant šakos, iš Izengardo galėdavo nukakti iki Grafystės. Ir aš pats esu keliavęs Amžinuoju Mišku ir matęs nemažai baisokų keistenybių. Mes visai pamiršom Bombadilą, nors, kaip matome, jis išliko toks pat ir tebeklajoja po miškus bei kalvas. Mes, elfai, vadiname jį Jarvenu Benadaru, nykštukai — Forunu, o šiauriniai žmonės — Oraldu. Jis iš tiesų yra savotiška būtybė, ir galbūt be reikalo nepakviečiau jo į Pasitarimą.

— Bombadilas vis tiek nebūtų atėjęs, — pasakė Gendalfas.

— Man atrodo, jog reikėjo prašyti jo pagalbos, — įsikišo Erestoras. — Juk jam pavaldus netgi Žiedas?

— Ne, tu ne taip supratai, Erestorai, — paprieštaravo Gendalfas. — Atvirkščiai — Bombadilas nėra pavaldus Žiedui. Jarvenas yra pats sau šeimininkas, bet jis negali turėti Žiedų ar ginti juos nuo kitų. Bombadilas užsisklendė mažam krašte, apsitvėręs tik Jam matomomis sienomis, ir niekada jų neperžengia.

— Tačiau už tų sienų jis yra vienintelis valdovas? — paklausė Erestoras. — Tada kodėl jis negalėtų pasiimti Žiedo, kad jis taptų nebekenksmingas?

— Savo noru jis to nepadarytų, nebent jeigu visos Laisvosios Tautos to paprašytų, — atsiliepė Gendalfas. — Jeigu Jarvenui atitektų Žiedas, jis greitai užmirštų jo svarbą ir, ko gero, išmestų lauk, nes tokiais dalykais jis niekada nekvaršina sau galvos. Todėl Jarvenas būtų pats prasčiausias Žiedo Sargas.

— Bet kuriuo atveju mes tik atitolintume pralaimėjimo dieną, — pritarė burtininkui Glorfindelis. — Mes net negalime slapta nugabenti Žiedo Jarvenui. O jeigu ir pasisektų, tai vis tiek Žiedų Valdovas anksčiau ar vėliau sužinotų ir sutrauktų visą savo jėgą prieš Jarveną. Galų gale jis bus nugalėtas ir paskutinis pasitrauks iš Viduržemio, nors kadaise atėjo čia pirmas.

— Esu girdėjęs tik Jarveno vardą, — tarė Galdoras, — bet Glorfindelis, mano manymu, sako teisybę. Jarvenas neturi tos jėgos, galinčios sunaikinti mūsų Priešą, nes Sauronui jau paklūsta ir pirminiai tvariniai. Jam priešintis gali tik Imladrisas, Kerdanas ar Lorienas. Tačiau ar užteks šitoms elfų gyvenvietėms jėgos, kad atremtų lemiamą Saurono puolimą?

— Man neužteks, — pasakė Elrondas, — kaip neužteks ir Lorienui.

— Tranduilui irgi neužteks, — įsiterpė Legolasas.

— Taip, jėga mes negalime išsaugoti Žiedo, — susumavo Glorfindelis, — tad belieka dvi išeitys: išgabenti Žiedą už Jūros arba jį sunaikinti.

— Bet Gendalfas pranešė mums, jog Žiedą sunaikinti galima tik Mordore, — atsiduso Elrondas, — o išgabenti jį už Jūros mes negalime: Žiedas yra neatskiriama Viduržemio dalis, ir tik mes galime spręsti jo likimą.

— Tada, — pasiūlė Glorfindelis, — palaidokime jį Jūros gelmėse ir paverskime Sarumano melus teisybe. Nes dabar visiškai aišku, kad jis melavo Taryboje, sakydamas, jog Žiedas amžiams dingo Anduine, kuris jį nunešė į Jūrą. Iš tiesų Jūros gelmės yra patikima slėptuvė, ir Žiedas ten nusiramins amžiams.

— Deja, ne amžiams, — papurtė galvą Gendalfas. — Pačiuose giliausiuose vandenyse irgi egzistuoja gyvybė, be to, ten, kur dabar yra vanduo, ilgainiui gali atsirasti sausuma. Mes susirinkome nuspręsti Žiedo likimo: ne keleriems metams, ne keleriems amžiams ir net ne kelioms epochoms, bet visam laikui.

— Ir jeigu kelias pas Jarveną jau yra pavojingas, — įsiterpė Galdoras, — tai ką kalbėti apie kelią prie Jūros. Juk Sauronas greitai sužinos, kur yra Žiedas, nes nazgulai jau spėjo grįžti į Mordorą. Jie gaus naujus, greitesnius žirgus ir, vesdami Saurono kariuomenę, sutriuškins Gondorą, o tada be kliūčių sunaikins visas elfų gyvenvietes.

— Tu per greitai susitvarkei su Gondoru, — nutraukė elfą Boromiras. — Nors Gondoras ir kraujuoja, tačiau sukaupęs paskutines jėgas jis dar gali nugalėti daug didesnę Priešo kariuomenę.

— Gali nugalėti kariuomenę be nazgulų, — patikslino Gendalfas, — be to, kas gi trukdo Priešui susirasti kitus kelius?

— Tokiu atveju, — konstatavo Erestoras, — kaip Glorfindelis ir sakė, mums belieka arba visam laikui paslėpti Žiedą, arba jį sunaikinti. Abu šie keliai panašūs į aklavietes, ir aš nežinau, kas gali išspręsti šį galvosūkį.

— Vis dėlto mes turime jį išspręsti, — niūriai pasakė Elrondas, — ir niekas negali duoti jokio patarimo. Tačiau man atrodo, jog jau žinau, kurį kelią reiktų pasirinkti. Iš tikrųjų vakarinis kelias prie Jūros atrodo lengvesnis. Bet Priešas puikiai žino, kur visada traukdavosi elfai, ir būtinai atkirs šitą kelią. Tad mums lieka vienintelė, tiesiog neįmanoma viltis — keliauti tiesiai į Priešo irštvą, nes tokio žingsnio Sauronas negali nuspėti. Žodžiu, mes turime atiduoti Žiedą ugniai.

Vėl salėje įsivyravo nerami tyla. Frodas pro langą žiūrėjo į saulės nušviestą slėnį, kuriame čiurleno tyri upeliukai, bet širdyje jautė bundančią baime. Staiga Boromiras sukrutėjo, ir Frodas viltingai pažvelgė į jį. Gondorietis žaidė su savo ragu ir raukėsi. Po to ryžtingai prabilo:

— Aš nesuprantu, ko jūs bijote. Taip, Sarumanas pasirodė esąs išdavikas, bet kvailiu jo niekas nevadina. Tai kodėl jūs visą laiką kalbate tik apie slėpimą ir naikinimą? Kodėl nepagalvojate, jog Visagalis Žiedas pateko į mūsų rankas labai laiku? Juk, turėdama jį, laisvųjų Tautų Karžygių Kariuomenė galėtų įveikti Priešą. Štai ko Priešas, mano manymu, labiausiai bijo. Gondoro kariai yra bebaimiai, bet jie žus, jei negaus pagalbos. O Žiedas ir yra ta pagalba, kuri padėtų mums laimėti lemiamą pergalę.

— Deja, ne, — atsiduso Elrondas, — mes negalime naudoti Visagalio Žiedo. Mums jis per daug gerai žinomas. Juk Žiedą pagamino ir į jį dalį pykčio įliejo pats Sauronas. Jo jėga, Boromirai, yra per didelė visiems Viduržemio gyventojams, išskyrus tuos, kurie ir taip yra sukaupę didžiulę jėgą. Tačiau jiems Žiedas yra dar pavojingesnis. Prisimink — Sarumanas Baltasis išsigimė, kai tik nusprendė įsigyti Žiedą. O jei kas nors iš Išminčių, turėdamas šitą Žiedą, nuverstų Mordoro valdovą, jis pats užimtų Saurono sostą ir taptų kitu Juoduoju Lordu. Štai dar viena priežastis, dėl ko Žiedas turi būti sunaikintas — kol jis egzistuoja, kiekvienam Viduržemio gyventojui gresia realus pavojus. Juk net Sauronas negimė Juoduoju, užkietėjusiu piktadariu — visa tai padarė Žiedas. Aš nenoriu net slėpti Žiedo pas save ir niekada nepasinaudosiu juo kovoje.

— Aš taip pat, — tvirtai pasakė Gendalfas.

Boromiras abejodamas žvilgtelėjo į juos, bet lėtai nuleido galvą.

— Ką gi, — tarė jis, — vadinasi, Gondorui belieka pasikliauti tik savais ginklais. Ir kol Išminčiai saugos Visagalį Žiedą, mes iš paskutiniųjų kovosime su Priešu. Galbūt Lūžęs Kardas taps priešams prakeiksmu, jeigu jo savininkas yra paveldėjęs ne tik skambų titulą.

— Ateis diena, ir mes išbandysime tai kovoje, — rimtai atsakė Aragornas.

— Tos dienos ilgai laukti neteks, — tarė Boromiras, — ir nors aš buvau atsiųstas ne prašyt pagalbos, bet tokiu laiku atsisakyti Lūžusio Kardo būtų beprotybė. Ir dar — mums labai padėtų žinia, jog su bendru Priešu kovoja ne tik vienas Gondoras.

— Tuo gali būti tikras, — ramiai pasakė Elrondas. — Anduinas Didysis teka pro daugelį tau nežinomų karalysčių, prieš įsiliedamas į Argo natą.

— Kaip būtų gerai, — atsiduso Gloinas, — jeigu visos tos jėgos susivienytų ir galinga banga stotų į kovą. Juk kiti, mažiau pavojingi Žiedai mums vis dėlto galėtų padėti. Tiesa, Septyni Žiedai jau prarasti, jeigu tik Balinas nerado Troro Žiedo, pamesto Morajoje. Galiu pasakyti, jog, ko gero, tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Balinas pasitraukė į Morają.

— Balinas Morajoje neras jokio Žiedo, — nukirto Gendalfas. — Troras atidavė jį savo sūnui Treinui, o tas Žiedo perduoti Torinui nebespėjo, nes Žiedas iš jo buvo atimtas Dol Gulduro kalėjimuose. Aš atvykau jau per vėlai.

— Ak, — riktelėjo Gloinas, — kada gi pagaliau išmuš keršto valanda? Bet dar liko Trys Elfų Žiedai. Kas ištiko juos? Juk tai irgi Saurono pagaminti galingi Žiedai, bet elfų valdovams jie nebaisūs. Argi Trys Žiedai mums nepadėtų kovoje su Priešu?

— Ar tu manęs nesupratai, Gloinai? — po ilgo tylėjimo paklausė Elrondas. — Tris Žiedus pagamino ne Sauronas ir prie jų jis nėra nė karto prisilietęs. Elfų Žiedai pavaldūs tik elfams, bet jie bejėgiai ką nors padaryti mūšio lauke. Trys Žiedai padeda suprasti paslaptis, kurti ir išsaugoti sukurta, bet naikinti jie negali. Nuo to laiko, kai Priešas neteko Žiedo, mums dar pavyksta priešintis blogiui, bet jei Sauronas atgaus savo Žiedą, tai jam atiteks ir šitie Trys Elfų Žiedai, o jų šeimininkai taps vergais; kaip tik to jis ir siekia.

— Bet pasakyk, — pasiteiravo Gloinas, — kas atsitiktų, jeigu Visagalis Žiedas būtų sunaikintas?

— Sunku iš anksto pasakyti, — liūdnai atsakė Elrondas. — Gal Trys Žiedai tada taptų laisvais, ir jų šeimininkai padėtų atstatyti Visagalio Žiedo atneštą blogį, bet, ko gero, išnykus Vienam, išnyktų ir Trys ir daug nuostabių dalykų būtų pamiršta ir galbūt išliktų tik praeities legendos.

— Tačiau elfai sutinka paaukoti Žiedus, — tarė Glorfindelis, — kad Sauronas būtų nugalėtas ir daugiau nebepakiltų.

— Ką gi, atrodo, jog liko tik viena galimybė, — pasakė Erestoras, — bet aš neįsivaizduoju, kaip mes galėtume nusigauti iki Ugninio Kalno. Šis kelias jau iš karto pasmerktas nesėkmei. Nors jo niekas negali pavadinti beprotišku, nes tai yra vienintelis kelias, bet pabaigoje laukia tikras pralaimėjimas.

— Pralaimėjimas? — nusistebėjo Gendalfas, — pralaimėjimas tiems, kurie iš anksto pasiduoda. Pripažinti pavojaus būtinumą, kai visi keliai užkirsti — štai tikroji išmintis. Tad tegul beprotybė pasitarnauja mums priedanga, užtemdančia Priešui akis. Nors jis ir yra labai išmintingas, bet apie visus sprendžia tik pagal save. Jis negali sunaikinti Žiedo, todėl neįsivaizduoja, jog tai ryžtųsi padaryti kiti. Jam neateis į galvą, kad galima atsisakyti pasaulio valdžios, ir mūsų žygis į Mordorą išmuš Sauroną iš vėžių.

— Aš irgi taip manau, — pritarė Elrondas. — Kelias į Mordorą — tai kelias į pragarą, bet mums nieko kito nelieka. Nei jėga, nei protas čia nepadės, ir silpnam gali pasisekti geriau negu stipriam. Kiek atvejų yra žinoma, kai silpnieji pasukdavo istorijos ratą sau norima linkme, o stiprieji būdavo bejėgiai.

— Labai gerai, labai gerai, pone Elrondai! — staiga šūktelėjo Bilbas. — Galite daugiau nebekalbėti, nes aš viską supratau. Kvailas hobitas Bilbas užvirė šią koše, dabar jis ją turi ir išsrėbti. Man labai gerai buvo čia gyventi, be to, ir mano Knyga artėja prie pabaigos. Paklausykite, kaip būtų skambėjęs paskutinis sakinys: "Ir jis laimingai gyveno iki pat savo dienų pabaigos". Tai iš tiesų gera pabaiga, bet dabar ji nebetinka arba bent nutolsta, nes man (jeigu liksiu gyvas) dar teks parašyti keletą skyrių. Tai kada aš turiu iškeliauti?

— Žinoma, mano mielas Bilbai, — tarė Gendalfas. — Jeigu tu iš tikrųjų būtum užviręs visą šitą košę, tai tau ją tektų ir srėbti, bet net pats žinomiausias ir galingiausias didvyris istorijoje palieka tik menką žymę. Nereikia sutrikti. Mes visi žinome, jog po tavo pokštu slypi vyriškas ryžtas, bet šį kartą luktelėk, Bilbai. Tu į istoriją jau įnešei savo dalį ir gana nemažą. Tad nekeisk pabaigos knygoj, tik būk pasiruošęs, drąsuoliams grįžus, ją pratęsti.

— Dar niekad nesu gavės iš tavęs raminančio patarimo, — nusijuokė Bilbas. — Kadangi neramūs patarimai būdavo geri, pažiūrėsim, koks bus šis. Tačiau aš jau nebeturiu jėgų vėl paimti Žiedą. Jo galia išaugo, o aš pasenau. Bet pasakyk, ką tu pavadinai drąsuoliais?

— Tuos, kurie gabens Žiedą.

— Tai net aš supratau. Tačiau kas jie? Aš manau, tai turėtu būti pagrindinis Pasitarimo sprendimas. Elfai gali šnekėti be perstojo, nykštukai apskritai kilę iš akmens, bet aš esu tik senas hobitas, kuris dar nevalgė net priešpiečiu. Tai kada nuspręsime, kas keliaus, dabar ar po pietų?

Bilbo kalbos niekas nepertraukė: visi tylėjo. Frodas stebėjo susirinkusiųjų veidus, bet visi Pasitarimo dalyviai nuleidę galvas ieškojo kažko labai svarbaus ant grindų. Frodą apėmė siaubas: štai dabar jis pats pakils ir paskelbs sau nuosprendį, kurį jau seniai suprato ir tik širdies gilumoje tikėjosi jo išvengti. Kodėl gi jis negali pasilikti Rivendeile, kur šilta, saugu, jauku, kur yra Bilbas?

— Aš pasiruošęs nugabenti Žiedą, — tarė hobitas, — nors nežinau, ar man pavyks.

Elrondas pakėlė akis ir, kaip Frodui pasirodė, pažvelgė jam tiesiai į širdį.

— Jeigu aš teisingai suprantu, — ištarė elfas, — šita užduotis yra skirta tau, Frodai, ir jei tu jos neatliksi, tai Viduržemis bus pasmerktas. Štai išmušė taikiųjų Grafystės gyventojų valanda, kai prieš juos grius tvirtovės ir nulenks galvas Išminčiai. O ar patys Išminčiai galėjo tai numatyti? Tai sunkus nešulys, ir niekas neturi teisės užkrauti jo ant kieno nors pečių. Jeigu tu, Frodai, iš tikrųjų pasirinksi savo likimą, tai aš pasakysiu, jog tu pasielgsi teisingai ir, nepaisant užduoties baigties, stosi tarp didžiųjų elfų draugų Hadoro, Turino ir paties Bereno.

— Tačiau, pone! Juk jūs nepaleisite jo vieno? — nebepajėgdamas susivaldyti, iš savo kampo suriko Semas.

— Žinoma, ne, — nusišypsojo Elrondas, pasisukdamas į Semą. — Tu tikrai eisi su savo šeimininku, nes aš neįsivaizduoju, kaip judu būtų galima išskirti, jeigu tu sugebėjai patekti net į Slaptąjį Pasitarimą.

Paraudęs ir sumišęs Semas vėl atsisėdo, kažką murmėdamas.

— Ak, misteri Frodai, kurgi mes įsivėlėme, — atsiduso jis, linguodamas galvą.

III. Žiedas keliauja į pietus

Tos pačios dienos vakare hobitai surengė savo slaptą pasitarimą Bilbo kambaryje. Meris ir Pipinas baisiai pasipiktino, sužinoję, jog Semas slapčia pateko į Pasitarimą ir buvo paskirtas Frodo keliondraugiu.

— Kaip?! — netvėrė savo kailyje Pipinas. — Jo neišmetė lauk ir nesukaustė grandinėmis, bet apdovanojo ir leido vykti kartu su Frodu!

— Apdovanojo! — tarė Frodas. — Geriau sakyk, sugalvojo baisiausią bausmę. Pagalvok, ar galima laikyti apdovanojimu kelionę į Mordorą ir dar su Žiedu? Dar vakar tikėjausi, jog galėsiu ilgam čia pasilikti ir pailsėti.

— Taip, viešėti pas elfus maloniau, negu keliauti į Mordorą, — sutiko Meris, — bet juk mes pavydime ne tau, o Semui. Jeigu tu jau to ėmeisi, lai mums būtų nusikaltimas palikti tave vieną. Juk mes kartu pradėjome šitą žygį — kartu turime ir užbaigti.

— Aš irgi taip manau, — pritarė Pipinas. — Hobitai turi laikytis kartu ir, jeigu manęs neuždarys į kalėjimą, tai aš eisiu su Frodu. Juk turi šitame žygyje dalyvauti nors vienas sveiko proto hobitas.

— Tu šitam vaidmeniui tikrai netinki, Peregrinai Tukai! — staiga tarė Gendalfas, pasižiūrėjęs pro langą, esantį visai šalia žemės. — Bet jūs visi be reikalo nerimaujate, nes dar nieko nenuspręsta.

— Nieko? — aiktelėjo Pipinas, — tai ką jūs ten užsidarę tiek laiko veikėte?

— Kalbėjomės, — paaiškino Bilbas. — Kiekvienas salėje kažką žinojo ir kažko nežinojo. Net senasis Gendalfas atidžiai klausėsi Legolaso naujienų apie Golumo pabėgimą.

— Čia tu klysti, — ramiai atkirto Gendalfas. — Apie Golumą aš sužinojau iš Gvaihiro, o salėje išžioję burnas sėdėjote tik tu su Frodu.

— Ką gi, — nusileido Bilbas, žinodamas, jog su Gendalfu ginčytis beprasmiška. — Tačiau, be Frodo ir Semo pasiūlymų, Pasitarimas nieko nenusprendė. Taip, jiems tenka rūstus likimas, nors aš jau buvau anksčiau tai numatęs. Beje, kaip paslaptį galiu pasakyti, jog kartu su Žiedu, kai tik grįš mūsų žvalgai, iškeliaus nemažas būrys. Ar jie jau išvyko, Gendalfai?

— Taip, — atsakė burtininkas, — dalis žvalgų buvo išsiųsta dar šiandien, kiti iškeliaus rytoj. Elrondo elfams pasišovė padėti Bastūnai ir Tranduilo valdiniai, o Aragornas išėjo su Elrondo sūnumis. Taigi, Frodai, neliūdėk: tu dar ilgai čia pabūsi.

— Na, na, — niūriai pasakė Semas, — o po to vilksimės į Mordorą žiemą.

— Čia nieko nepadarysi, — pasakė Bilbas, — nes ir tu, Frodai, iš dalies esi kaltas. Kam reikėjo delsti ir laukti mūsų gimtadienio? Jeigu taip buvai nusprendęs pagerbti mane, tai galėjai rasti geresnę dieną, o ne tą, kai pardavei Begendą Sakviliams-Beginsams. Na, kas padaryta, tai padaryta, bet iki pavasario laukti tu negali, o išeiti nesulaukus žvalgų yra kvaila.Kai piktos pūgos ima šėlti ir akmenys nuo speigo skeldi, kai virpa medžiai augaloti, sunku po tyrlaukius klajoti. Nors, aišku, kaip pasiseks.

— Deja, Bilbas sako tiesą, — tarė Gendalfas. — Mes negalime išvykti nesužinoję, kur dabar yra Raiteliai.

— Tai jie liko gyvi? — nustebo Meris. — O aš maniau, kad visi Raiteliai nuskendo tame sraute.

— Žiedo Šmėklų taip lengvai nesunaikinsi, — pasakė Gendalfas, — jie priklauso nuo savo šeimininko galios ir bus sunaikinti tik sunaikinus Sauroną. Na, bet jie neteko žirgų ir dėl to bent trumpą laiką bus nebepavojingi. O tu, Frodai, pamiršk visus savo rūpesčius ir linksmai pagyvenk Rivendeile. Nežinau, ar galėsiu tau kuo nors padėti, bet Pipinui pareiškus, jog kelionėje turi būti nors vienas sveiko proto hobitas, aš išsigandau ir apsisprendžiau: ko gero, vyksiu su tavimi.

Frodas taip nudžiugo, jog Gendalfas nulipo nuo palangės ir nusiėmęs skrybėlę nusilenkė.

— Aš pasakiau "ko gero", nes viskas dar gali pasikeisti, ir neaišku, ką pasakys Elrondas su Aragornu. Ak, Elrondas! Aš kaip tik norėjau jį pamatyti, tad man reikia skubėti.

— Kaip manai, kiek laiko mes čia užtruksime? — paklausė Frodas Bilbo, kai Gendalfas pasišalino.

— Tiesiog nežinau. Aš atpratau skaičiuoti dienas Rivendeile. Bet kol žvalgai grįš, praeis nemažas laiko tarpas, ir mes suspėsim į valias prisikalbėti. Tu kartais nenori prisidėti prie mano Knygos pabaigos ir pradėti savąją? Ar nesi galvojęs apie jos pabaigą?

— Esu, bet visos mano pabaigos būdavo niūros ir tamsios, — prisipažino Frodas.

— Negerai! — pasipiktino Bilbas. — Knygos turi laimingai baigtis. Pavyzdžiui, taip: "Jie visi sugrįžo ir dar ilgai, ilgai gyveno".

— Taip, tai nuostabi pabaiga, bet aš nelabai tokia tikiu, — liūdnai atsakė Frodas.

Dar kurį laiką hobitai kalbėjo ir galvojo apie praėjusią kelione ir laukiančius pavojus, bet gyvenimas Rivendeile greitai ištrynė nerimą ir baime. Ateitis jiems vis dar atrodė niūriai, tačiau ji neužgožė dabarties. Kiekvieną dieną hobitai ieškojo malonumų visur: kiekviename valgyje, kiekviename žodyje, dainoje, ir viltis po truputį stiprėjo jų širdyse.

Taip ir slinko dienos: kiekvienas rytas išaušdavo šviesus ir vaiskus, kiekvienas vakaras būdavo vėsus ir tyras. Bet ruduo sparčiai ėjo į pabaigą, geltoną spalvą palengva keitė blanki sidabrinė, ir jau visi medžiai stovėjo su margomis šakomis. Nuo Ūkanotųjų Kalnų pūtė šaltas vėjas ir apvalus mėnulis spindėjo nakties tamsoje, užtemdydamas visus kitus šviesulius. Tačiau žemai, pietuose, įsižiebė purpurinė žvaigždė ir kasnakt spindėjo vis ryškiau. Žvaigždė tarsi žvelgė kaip tik į Frodo langą kaip raudona, visaregė akis.

Hobitai išgyveno Elrondo namuose dar apie du mėnesius, kol gruodžio pabaigoje pradėjo grįžti žvalgai. Vieni iš jų buvo patraukė į šiaurę ir palei Miteitilį pakilę iki Etenmuro, kiti su Aragorno ir Bastūnų pagalba išnaršė vakarus iki pat Tarbado, kur per sugriautą miestą eina senasis Šiaurės Kelias. Iš tų, .kurie keliavo į pietus ir rytus, vieni perkopė per Ūkanotuosius Kalnus ir pateko į Gūdžiąją Girią, kiti nusileido į Dykąją Šalį ir per Džiugesio Pievas pasiekė Radagasto namus — Rosgobelį. Paties Radagasto žvalgai nerado, todėl grįžo atgal aukštu tarpekliu, vadinamu Dimrilo Laiptais. Paskutiniai grįžo Elrondo sūnūs Eladanas ir Elrohiras, kurie pro Sidabragysle pateko į keistą šalį, apie kurią papasakojo tik pačiam Elrondui.

Tačiau jokiame krašte žvalgai neaptiko Raitelių ir kitų Priešo tarnų pėdsakų. Netgi Ūkanotųjų Kalnų Ereliai negalėjo papasakoti nieko naujo. Apie Golumą taip pat niekas nežinojo, bet vilkai telkėsi į gaujas ir siautėjo žemėse iki pat Anduino. Trys juodųjų arklių lavonai buvo rasti netoli patvinusios Brastos, kiti penki — truputį žemiau, ties uolomis, netoliese buvo pastebėti ir peršlapę apsiaustai. Daugiau Raitelių niekas nematė, todėl buvo nuspręsta, jog jie išsinešdino iš šiaurės.

— Bent aštuonis iš Devyneto nuplovė upė, — svarstė Gendalfas, — ir manau, jog kol kas Žiedo Šmėklos mums nepavojingos, nes praeis nemažai laiko, kol beformiai Raitelių pavidalai grįš į Mordorą. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai Raiteliai dabar mums nebepavojingi. Tiesa, Priešas turi ir kitų tarnų, bet Rivendeilą nuo jo skiria geras kelio gabalas, ir jeigu mes būsime atsargūs, priešai ilgai mūsų neras. Tačiau ilgiau delsti nebegalima.

Elrondas pasikvietė hobitus pas save.

— Laikas atėjo, — žvelgdamas į Frodą, tarė jis, — ir Žiedo Saugotojui reikia iškeliauti. Jam reikia prisiminti, jog iš niekur pagalbos nebegaus: mes būsim per toli. Tai ką, Frodai, ar tu pasiruošęs būti Žiedo Saugotoju? Ar neapsigalvojai?

— Ne, aš eisiu, — pasakė Frodas, — su Semu.

— Tada aš tau galiu labai menkai padėti, nes numatau tik mažą tavo kelionės dalelę. Šešėlis jau beveik pasiekė Pilkąją upę, o kas yra po juo — aš nematau. Tu sutiksi daug atvirų ir užsislėpusių priešų, tačiau gali sutikti ir draugų — tada, kai mažiausiai to tikėsitės. Mes išsiuntinėjom žinias apie tave visiems sąjungininkams, nors nesu tikras, ar pasiuntiniai sugebės prasigauti pro šalis, apimtas karų.

Mes surasim tau patikimų bendrakeleivių, bet jų turės būti labai nedaug, nes visas viltis dedame į greitumą ir slaptumą. Žiedo Būrį sudarys devyni — lygiai tiek, kiek yra Raitelių. Su tavimi ir tavo ištikimuoju Semu eis Gendalfas, nes tai gali būti pati didžiausia jo užduotis. Kiti šeši atstovaus Laisvosioms Pasaulio Tautoms — elfams, nykštukams ir žmonėms. Iš elfų eis Legolasas, iš nykštukų — Gimlis, Gloino sūnus, o nuo žmonių su tavimi keliaus Aragornas, Aratorno sūnus, nes jis labai glaudžiai susijęs su Izilduro Žiedu.

— Platžengys! — džiugiai šūktelėjo Frodas.

— Tas pats, — pritarė Aragornas nusišypsodamas. — Aš dar kartą siūlausi tau į bendrakeleivius, Frodai.

— Kaip tik norėjų pats tavęs prašyti, — pasakė Frodas, — bet pamaniau, jog tu su Boromiru vyksti į Minas Tiritą.

— Iš tiesų, — sutiko Aragornas, — ir Lūžęs Kardas bus perkaldintas. Bet prieš išsiskirdami mes dar daugelį mylių eisime drauge. Štai kodėl į Būrį įtrauktas ir Boromiras. Jis narsus ir bebaimis vyras.

— Bet lieka dar du,-— tarė Elrondas, — kuriuos turiu atrinkti. Mano namuose atsirastų nemažai norinčių keliauti.

— O mes? — beviltiškai suriko Pipinas. — Mes nenorime čia likti. Norime eiti su Frodu.

— Jūs patys nesuprantate, ko norite ir kas jūsų laukia priekyje, — atsiliepė Elrondas.

— Frodas irgi žino ne ką daugiau, — netikėtai palaikė Pipiną Gendalfas, — ir niekas iš mūsų to nežino. Jeigu hobitai žinotų, kas jų laukia, tai nesiryžtų keliauti su Frodu, bet po to karčiai gailėtųsi dėl savo neryžtingumo. Aš manau, Elrondai, jog šiuo atveju jų draugyste galima labiau pasitikėti negu kieno nors išmintimi. Netgi pats elfų lordas Glorfindelis atvirai neprasiveržtų prie Orodruino.

— Tu kalbi teisingai, — tarė Elrondas, — bet aš abejoju. Grafystė irgi nėra apsaugota nuo pavojų, ir aš norėjau šituos du hobitus pasiųsti namo kaip pasiuntinius, kad įspėtų vietinius gyventojus apie gresiantį pavojų. Be to, Peregrinas Tukas yra per jaunas tokioms kelionėms, ir jo išleisti aš negaliu.

— Tada, pone Elrondai, jums teks mane sukaustyti pančiais, — pareiškė Pipinas, — kitaip aš pabėgsiu kartu su visais.

— Ką gi, — atsidusęs pasakė Elrondas, — matyt, teks išleisti ir tave. Vadinasi, Būrys jau surinktas. Už savaitės jūs išvykstate.

Elfų kalviai perkaldino Elendilo kardą ir jo ašmenyse išgraviravo emblemą: septynios žvaigždės tarp pusmėnulio ir spindinčios saulės, kadangi Aragornas, Aratorno sūnus, ruošėsi ginti Gondoro karalystę nuo Mordoro. Dieną kardas žėrėjo purpurine spalva, o naktį, šaltai spindinčio mėnulio šviesoje žibėjo melsvai. Aragornas pavadino jį Andrilu, Vakarine Liepsna.

Dabar Aragorną ir Gendalfą dažnai galėjai pamatyti kartu: jie kalbėdavosi apie pavojus, tykančius kelionėje, tyrinėjo senovinius žemėlapius, esančius Elrondo namuose. Kartais prie jų prisidėdavo ir Frodas, bet visiškai pasitikėdami Gendalfu ir Aragornu hobitai daugiau laiko praleisdavo su Bilbu.

Paskutiniųjų dienų vakarais hobitai sėdėdavo Židinių salėje ir klausydavosi įvairių senovinių padavimų apie Lučieną ir Bereną ar apie Didžiuosius Brangakmenius. O dieną, kai Pipinas su Meriu vaikščiodavo po žiemos parką, Šernas ir Frodas sėdėdavo pas Bilbą, kuris jiems skaitydavo eilėraščius ar gabaliukus iš savo knygos.

Paskutinįjį rytą Frodas su Bilbu liko vieni. Senasis hobitas palindo po lova ir ištraukęs medinę dėžutę ją atidarė.

— Tavo kardas sulūžo, — pasakė Bilbas, — o mes užmiršome paprašyti kalvius jį sutaisyti. Dabar jau nėra laiko, ir aš pagalvojau, jog tau reikėtų šito. — Ir Bilbas iš dėžutės išėmė nedidelį kardą, įdėtą į nutrintas makštis. Hobitas ištraukė jį iš makštų, ir kardo ašmenys sublizgo šalta šviesa.

— Tai Gylys, — paaiškino Bilbas. — Man jis ne kartą gelbėjo gyvybę, bet dabar jau yra nebereikalingas. Imk jį, Frodai! Dėkingas Frodas paėmė kardą.

— Štai kas dar, — šūktelėjo Bilbas, išimdamas gana sunkų ryšuliuką. Jis nuvyniojo senus skudurus ir iškėlė mažus šarvus, pagamintus iš nepaprastai tankiai sujungtų tvirtų žiedų. Šarvai žėrėjo kaip sidabras ir buvo nusagstyti baltais brangakmeniai.

— Gražu, ar ne? — paklausė Bilbas, iškeldamas šarvus prieš šviesą. — Tai yra tie patys Torino man dovanoti nykštukų šarvai. Aš susigrąžinau juos iš Rausynų muziejaus ir atsigabenau į Rivendeilą, bet niekur nepanaudojau. O tau jie galėtų praversti.

— Aš manau... manau, jog su šarvais atrodysiu truputį keistai, — atsiliepė Frodas.

— Cha! Aš irgi taip maniau, — nuramino Bilbas, — bet paskui pripratau. Nešiok juos po viršutiniais drabužiais, ir niekas nesupras. Be to, aš jausiuos ramiau, jeigu žinosiu, kad tu juos dėvi. Nepamiršk, jog šarvų nepramuša net Juodųjų Raitelių durklai.

— Gerai, aš juos pasiimsiu, — išgirdęs paskutinį argumentą, sutiko Frodas.

Bilbas padėjo jam užsivilkti šarvus ir prie šono prisegė Gylį. Tada Frodas ant šarvų užsimetė savo vėjų nugairintus senuosius drabužius.

— Niekas nepastebės, — nusijuokė Bilbas, — jog tu gerai ginkluotas ir šarvuotas. Sėkmės!

Jis greitai nusisuko į langą ir ėmė švilpauti kažkokią linksmą dainelę, bet šitas manevras neapgavo Frodo.

— Tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėčiau tau atsidėkoti.

— A, menkniekis, — atsisukęs tarė Bilbas ir paplekšnojo Frodui per petį. — Na ir pečiai! — suniurzgė senasis hobitas, trindamas į šarvus užgautą delną. Paskui rimtai pasakė:

— Hobitai turi vieni kitiems padėti, tuo labiau giminės. Pažadėk elgtis protingai ir įsidėmėk visas dainas bei istorijas, kurias išgirsi kelyje. Tai padėtų man baigti pirmą knygą ir pradėti antrą.

Jis vėl nutilo ir nusisukęs tyliai uždainavo:

Gruodžio diena buvo šalta ir pilka. Rytys lenkė nuogas medžių šakas, o tolumoje niūriai ūžė vienišas pušynas. Virš galvų neskubėdami šliaužė apdriskę debesys. Kai Būrys išsiruošė, ant žemės gulė pirmieji vakaro šešėliai, nes Elrondas patarė jiems keliauti po nakties skraiste tol, kol Rivendeilas liks toli užpakalyje.

— Saugokitės daugybės Saurono tarnų akių, — sakė Elrondas, — nes jis jau bus sužinojęs apie Raitelių pralaimėjimą ir stengsis atkeršyti. Greitai keturkojai, dvikojai ir net sparnuoti Priešo šnipai atsiras šiaurinėse žemėse. Paukščiai turi akylas akis, todėl saugokitės giedro dangaus.

Būrys apsiginklavo labai lengvai, nes pagrindinis jų ginklas turėjo būti slaptumas. Aragornas pasitenkino Andrilu, prisisegęs jį po senu, kadaise žaliu apsiaustu. Boromiras turėjo panašų į Andrilą, tik mažiau garsų kardą ir karo ragą prie juostos. Gondorietis papūtė ragą ir uolomis nusirito aidas, o visi elfai pašoko ant kojų.

— Tegul nuo to garso bėga visi Gondoro priešai! — sušuko Boromiras.

— O dabar pasidėk ragą, Boromirai, — liepė Elrondas, — nes jo tau dar ilgai neprisireiks.

— Galbūt, bet aš neketinu iškeliauti tyliai, kaip pelė po šluota. To man neleidžia karinis išdidumas.

Nykštukas Gimlis vienintelis atvirai dėvėjo trumpus šarvinius marškinius ir už diržo buvo užsikišęs kovos kirvį. Legolasas turėjo lanką ir strėlinę, o visi hobitai, išskyrus Frodą, prisisegė kardus, pasiimtus iš Pilkapių. Pats Frodas teturėjo Gylį, o šarvais, kaip prašė Bilbas, niekam nesigyrė. Gendalfas vienoje rankoje laikė savo lazdą, o kitoje elfų kardą Glemdringą, Orkristo, kuris dabar gulėjo ant Torino krūtinės Vienišajame Kalne, brolį.

Elrondas juos aprūpino šiltais drabužiais: striukės ir apsiaustai iš vidaus buvo pamušti kailiu. Maisto atsargas, kitus drabužius, antklodes bei visa kita teko nešti tam pačiam poniui, kurį hobitai parsivedė iš Bryliaus.

Gyvenimas Rivendeile stebuklingai pakeitė šį gyvulį: jis visas blizgėjo ir atrodė pajaunėjęs kokiais penkiolika metų. Semas labiausiai reikalavo, kad būtų parinktas Bilas (taip jis vadino ponį) ir paskelbė, jog priešingu atveju jis sudžius iš liūdesio.

— Juk šitas gyvulys toks protingas, beveik moka kalbėti, — aiškino Semas. — Be to, jis taip į mane pasižiūrėjo, kad Bilas, kaip ir misteris Peregrinas, vis tiek seks paskui mus, jeigu ir nebus įtrauktas į Būrį.

Taigi Bilas tapo nešuliniu poniu ir vienintelis neatrodė labai prislėgtas.

Atsisveikinę su elfais Židinių salėje, Saugotojai laukė tik Gendalfo, kuris vis dar gaišavo. Pro atviras duris ir langus liejosi sidabrinė šviesa. Bilbas, susisupęs į apsiaustą, stovėjo šalia Frodo ir liūdnai tylėjo. Aragornas susikūprinęs sėdėjo ant laiptelių, ir vienintelis Elrondas galėjo įspėti, kokios mintys kamuoja šitą bebaimį Bastūną. Semas, glostydamas poniui tarpausį, įsistebeilijo į tamsą, kur grėsmingai stūgavo Bruinenas.

— Bilai, drauguži, — sumurmėjo jis, jausdamas, jog visai nebenori niekur vykti, — be reikalo tu su mumis susidėjai. Pasiliktum čia ir gyventum be rūpesčių.

Bet Bilas mostelėjo uodega ir nieko neatsakė. Semas pasitaisė ryšulį ant nugaros ir pradėjo įtemptai galvoti, ar viską paėmė: katiliukus valgiui virti (niekas juk nepasirūpino), dėžutę su druska, tabako atsargas (et, mažai beliko), titnagą ir skiltuvą, vienerias kojines ir kitas svarbias smulkmenas, kurias prireikus būtų galima iškilmingai įteikti Frodui. Na, atrodo, niekas nepamiršta.

— O virvė! — sumurmėjo Semas. — Virvės nepaėmiau! Kaip tik sau priminiau, kad paimčiau, ir užmiršau! Kurgi man dabar ją gauti?

Tuo momentu kartu su Gendalfu pasirodė Elrondas ir pasišaukė Saugotojus prie savęs.

— Štai paskutinis mano žodis, — tyliai tarė jis. — Žiedo Saugotojas su Užduotimi išvyksta prie Ugninio, arba Lemties Kalno. Jis vienintelis atsako už Žiedą ir neturi teisės jo išmesti ar savo valia atiduoti Priešui. Jis gali laikinai perleisti Žiedą Išminčiui arba kitam Saugotojui, bet tik kraštutiniu atveju. Kiti, savo noru eidami su Saugotoju, turi jam padėti kelyje. Jūs dar nežinote, kas jūsų laukia, ir dabar dar galite pasilikti čia, nes kuo arčiau Mordoro, tuo sunkiau bus grįžti... ir...

— Neištikimas yra tas, kuris pabėga, išsigandęs išbandymų, — nutraukė Elrondą Gimlis.

— Galbūt, — tarė Elrondas, — bet tas, kuris duoda priesaiką, o paskui ją sulaužo, yra dar blogesnis.

— Priesaika gali sustiprinti silpnojo širdį, — nesutiko Gimlis.

— Bet gali ir padaryti žodlaužiu, — atsakė Elrondas. — Tačiau nereikia taip toli žiūrėti į priekį. Ką gi, likite sveiki ir tegu elfų, žmonių ir kitų Laisvųjų Tautų palaiminimas lydi jus! Tegu žvaigždės nušviečia jūsų veidus!

— Laimingo... laimingo kelio! — riktelėjo Bilbas, drebėdamas iš šalčio. — Nemanau, Frodai, kad tau užteks proto rašyti dienoraštį, bet grįžęs man duosi tikslią ataskaitą. Neužtruk Mordore! Sėkmės!

Beveik visi Elrondo šeimynykščiai stovėjo prie durų ir šaukė atsisveikinimo žodžius, tačiau niekas nesijuokė, niekas nedainavo ir negrojo. Pagaliau Saugotojų Būrys nusisuko ir tyliai ištirpo migloje.

Jie perėjo tiltą ir lėtai užlipę stačiais laipteliais, vedančiais iš Rivendeilo slėnio, sustojo aukštojoje dykynėje, niekuo neapsaugotoje nuo kiaurai košiančio vėjo. Keleiviai paskutinį kartą pažvelgė į žibančius Paskutiniojo Prieglobsčio namus ir nužingsniavo į naktį.

Prie Bruineno Brastos jie paliko Kelią ir pasuke į pietus siaurais takeliais patraukė per kalvotus laukus. Eidami šia kryptimi, keliautojai tikėjosi daugelį mylių nukeliauti vakariniu Ūkanotųjų Kalnų pakraščiu. Šitas kraštas buvo kur kas skurdesnis ir prastesnis negu žalieji Anduino slėniai rytuose, garsėjantys derlingumu ir gerais keliais, bet Saugotojai tikėjosi šituo keliu prasmukti nepastebėti. Saurono šnipai retai lankydavo šį tuščią kraštą, ir jo takai buvo žinomi tik Rivendeilo gyventojams.

Priekyje ėjo Gendalfas ir Aragornas, kuris net naktį puikiai pažinojo šitas žemes, o pats paskutinis žingsniavo Legolasas, nes miško elfai naktį mato taip pat gerai kaip dieną.

Iš pradžių kelionė buvo sunki ir varginga, ir Frodas nieko neprisiminė, tik vėją, ūžiantį iš rytų ir lediniais pirštais segiojantį šilčiausius drabužius. Nors Būrys buvo gerai apsivilkęs, tačiau bet kuriuo metu, ar eidami, ar ilsėdamiesi, jie jautėsi sušalę. Miegodavo Saugotojai dieną, susiradę kokią lomele tarp erškėčių brūzgynų. Vėlyvą popiete sargybinis juos pažadindavo, ir visi valgydavo šaltą maistą, nes Gendalfas nerizikavo uždegti laužo. Pavalgė keleiviai vėl ieškodavo kelio į pietus.

Hobitams, nepripratusiems prie tokių kelionių ir visai nusivariusiems nuo kojų, atrodydavo, kad jie šliaužia priekin kaip sraigės: niūrus šitų žemių peizažas nesikeitė šimtus mylių. Bet vis dėlto kalnai artėjo. Ūkanotasis kalnagūbris suko į vakarus, ir dabar keleiviai ėjo kalnų pašlaitėmis. Čia buvo praminta nedaug takelių, ir tie patys dažnai nuvesdavo į aklavietę, prie kokio nors klastingo liūno.

Keturioliktąją naktį oras pasikeitė. Rytinis vėjas nurimo ir pradėjo pūsti iš šiaurės. Jis nuvijo švininius debesis, ir pirmą kartą danguje blykstelėjo šalta saulė. Prieš pat vėsią aušrą keliautojai pasiekė žemą gūbrį, apaugusį galingais ąžuolais. Atrodė, jog medžių kamienai senų senovėje buvo iškalti iš granito. Kylant saulei, jų tamsūs lapai sužibo raudonai ir geltonai.

Toli pietuose Frodas jau matė neryškius kalnagūbrio, užstojančio Būriui kelią, kontūrus. Virš jo stūksojo trys viršūnės: aukščiausia ir artimiausia iš jų buvo panaši į dantį, padengtą sniegu. Jos šiaurinis kraštas dar slėpėsi šešėlyje, bet saulės paliestas sužėrėjo raudonai.

Gendalfas priėjo prie Frodo ir, pridėjęs delną prie akių, taip pat pažvelgė į pietus.

— Mes pasiekėme sienas tos šalies, kurią žmonės vadina Holinu, o kadaise čia gyvenę elfai — Eregionu, — tarė jis. — Keturiasdešimt penkias mylias reiktų nuskristi paukščiui iš Rivendeilo į čia, bet pėsčiomis mes nuėjome daug daugiau. Šitoje šalyje oras bus daug malonesnis, bet tai gali būti dar pavojingiau.

— Nežinau, ką atiduočiau už vieną tikrai saulėtą dieną, — atsiduso Frodas, nusismaukdamas gobtuvą ir su malonumu įkvėpdamas gaivaus oro.

— Bet kalnai yra prieš mus, — sunerimo Pipinas, — ko gero, naktį mes pasukome per daug į rytus.

— Ne, — nuramino jį Gendalfas, — aiškią dieną viskas matyti daug geriau. Ūkanotieji Kalnai prie Eregiono staigiai suka į pietvakarius. Negi tu nežiūrėjai į Elrondo žemėlapius?

— Žiūrėjau, aišku, — sutiko Pipinas, — bet neprisimenu. Šituos dalykus geriausiai atsimena Frodas.

— Mums nereikia jokių žemėlapių, — staiga tarė kartu su Legolasu priėjęs Gimlis. Jis taip pat žiūrėjo į priekį, ir jo akyse degė keista ugnis. — Šitose žemėse nuo seno dirbo mano protėviai ir šios trys viršūnės yra įamžintos mūsų skulptūrose bei dainose. Štai jos: Barozas, Zirakas ir Šathuras.

Tik kartą esu jas matęs, bet įsiminiau amžiams, nes po jomis driekiasi Kazad Dūmas, Juodoji Bedugnė, arba elfiškai Moraja. Virš jos stovi Barazinbaras, Purpurinis Ragas, arba elfiškai Karadrasas, o už jo Zirakzigilis Sidabruotasis, arba Kelebdilas ir Bundušathuras Blaususis, arba Fanuidholas.

Šitoje vietoje už Ūkanotųjų Kalnų yra nepamirštamas Dimrilo slėnis. Mes jį vadiname Azanulbizaru, o elfai Nanduhirionu.

— Kaip tik į Dimrilo slėnį mums ir reikia patekti, — paskelbė Gendalfas. — Persikėlę per tarpeklį pro Purpurinius Vartus (taip yra vadinama tolimoji Karadraso pusė), mes išlįsime prie Dimrilo Laiptų, kuriais nusileisime į tą slėnį. Ten rasime Veidrodinį ežerą ir iš jo ištekančią Sidabrinukės upę.

— Tamsus yra Keled Zaramo vanduo, — ištarė Gimlis, — ir šalta yra Kibil Nalos srovė. Nejaugi man lemta pamatyti mūsų palaimintąjį ežerą?

— Jeigu ir lemta, tai tik neilgai, mano drauge, — nusijuokė Gendalfas, — nes mes negalime ilgai užtrukti Dimrilo slėnyje. Mums teks leistis palei Sidabrinuke pro slaptuosius miškus iki pat Anduino; o tada...

Gendalfas nutilo.

— Ir kas tada? — paklausė Meris.

— Ir tada mūsų kelionė priartės prie pabaigos, — nenoriai atsiliepė Gendalfas. — Bet nežiūrėkime į ateitį, o džiaukimės, jog laimingai atkakome į Eregioną. Kraštas, kuriame kadaise gyveno elfai, dar išliko tyras ir nepaliestas blogio, todėl mes čia galime mažumą atsipūsti.

— Teisybė, — palaikė Gendalfą Legolasas, — bet mums, miško gyventojams, Eregiono elfai buvo keista tauta ir aš jau nebejaučiu jų pėdsakų: medžiai ir žolė jų nebeprisimena. Tik akmenys tyliai skundžiasi: garbingai jie išsaugojo mus, aukštas statė pilis, bet jų jau nebėra. Jų jau nebėra. Eregiono elfai jau seniai susirado Paskutinį Uostą.

Tą rytą keliautojai vis dėlto ryžosi susikurti lauželį gilioje lomoje, glūdinčioje tarp bugienių, todėl šie pusryčiai buvo kiek linksmesni negu paprastai.

Pavalgę jie neskubėjo gultis, nes nusprendus iškeliauti tik kitos dieno vakare, Saugotojų laukė rami naktis. Vienintelis Aragornas atrodė neramus. Jis atsiskyrė nuo visų ir užlipęs ant kalvos dairėsi į pietus ir į vakarus, lyg tikėdamasis ką nors pamatyti. Paskui sugrįžo ir pažvelgė į besijuokiančius bendrakeleivius, tyliai stebėdamasis tokiu jų nerūpestingumu.

— Kas atsitiko, Platžengy? — pašaukė Meris. — Ko tu ieškai? Gal jau pasiilgai rytų vėjo?

— Kol kas dar ne, — atsakė Aragornas, — tačiau kai ko man iš tiesu trūksta. Dažnai esu buvojęs Holine ir visada čia sutikdavau galybę paukščių ir žvėrių. Dabar mylių mylias negirdėjau jokio garso, ir to aš nesuprantu.

Susidomėjęs Gendalfas pažvelgė į žmogų.

— Kokia, tavo manymu, yra priežastis? — paklausė jis. — Gal įsilinksminę hobitai išgąsdino vietinius gyvius?

— Tikėkimės, kad taip, — netvirtai parėmė burtininką Aragornas, — bet anksčiau Holine aš visada jausdavausi saugiau, o dabar kažko nerimauju.

— Tokiu atveju mes turime atsargiau elgtis, — iš karto surimtėjo Gendalfas. — Jeigu savo gretose turime tokį Bastūną kaip Aragornas, negalima netikėti jo nuojauta.

Tą naktį budėti pirmam teko Semui, bet prie jo prisijungė nerimstantis Aragornas. Aplinkui buvo taip tylu, kad net ponio uodegos plekšnojimas skambėjo labai garsiai, o Semas pasijudinęs girdėjo savo sąnarių braškėjimą. Danguje nebuvo nė debesėlio, saulė lėtai šliaužė aukštyn. Staiga pietuose pasirodė kažkokia tamsi dėmė. Vėjo nebuvo, bet dėmė greitai artinosi.

— Kas tai, Platžengy? Juk ne debesis? — pašnibždomis klausė Semas.

Aragornas nieko neatsakė — jis atidžiai žiūrėjo į dangų, bet greitai Semas pats rado atsakymą į savo klausimą. Paukščiai, būrys paukščių, lekiančių labai žemai ir lyg kažko ieškančių, greitai artinosi prie lomos, kur slėpėsi Saugotojai.

— Gulk ir tylėk, — sušnypštė Aragornas, traukdamas Semą į bugienio šešėlį. Keletas paukščių atsiskyrė nuo kitų ir skubiai nuskrido prie lomos. Tai buvo varnos, labai didelės varnos. Kai jos lėkė pro lomą, šešėlis akimirką uždengė saulę, ir daugiabalsis karksėjimas nusirito pažeme.

Tik tada, kai varnos išnyko šiaurės vakaruose, Aragornas pašoko ant kojų ir pabudino Gendalfą.

— Juodų varnų pulkai skraido tarp Pilkosios upės ir Ūkanotųjų Kalnų, — pranešė žmogus. — Vienas toks pulkas ką tik praskrido pro Holiną. O Eregione šitos varnos negyvena, jos vadinamos krebainais ir suka lizdus prie Fangoro ir Dunžemių. Nežinau, ko jos čia atskrido, gal ieškoti maisto, bet, ko gero, turi tikslą iššnipinėti Eregioną. Aukštai danguje taip pat sklando daug vanagų. Aš manau, jog šį vakarą turime iš čia pasitraukti: Holiną jau seka Priešas.

Tokiu atveju mums nėra jokių šansų nepastebėtiems prasmukti pro Purpurinius Vartus, — atsiliepė Gendalfas. — Bet apie tai pakalbėsime vėliau, nes tu, deja, sakei tiesą — mums reikia trauktis.

— Visa laimė, jog laužas užgeso iki atskrendant krebainams, — pasakė Aragornas. — Taip, su laužu teks atsisveikinti ilgam.

— Nieko sau! — baisiausiai pasipiktino Pipinas, kai pabudęs sužinojo visas linksmąsias naujienas: laužai uždrausti ir vėl prasidės kelionės naktį. — Ir viskas dėl kažkokiu kvailų varnų! O aš dar tikėjausi ko nors šilto vakarienei.

— Tu ir toliau gali tikėtis, — paguodė jį Gendalfas, — nes priekyje gali laukti daug netikėtų puotų. Aš pats norėčiau sušilti kojas ir patogiai išrūkyti pypkę, bet... Šiaip ar taip, gal bent pietuose visi sušilsime.

— Taip, sušilsime, kad tik neperkaistume, — suburbėjo Semas Frodui. — Na, ir kas, mums svarbu nusigauti iki to Ugninio Kalno ir grįžti namo. Iš padžių aš net pagalvojau, jog Orudruinas ir yra šitas Barara... Barazi... kaip ten Gimlis jį pavadino. Neįsivaizduoju, kaip paprastam hobitui galima išmokti nykštukų kalba! Aš greičiau liežuvį nusilaužčiau.

Semas nepasitikėjo žemėlapiais: visi atstumai jam atrodė tokie didžiuliai, jog jis jau visai susipainiojo.

Likusią dienos dalį Būrys tebesislėpė, nes varnos vis dar tebeskraidė pirmyn atgal ir, tik vakarinei saulei paraudonavus, jos išnyko pietuose. Dengiami prieblandos, keliautojai pasuko į rytus, link Karadraso, kuris nušviestas paskutinių saulės spindulių blizgėjo raudonai. Danguje viena po kitos ėmė žiebtis žvaigždės.

Aragorno vedami, jie greitai surado reikiamą taką. Frodui jis atrodė kaip senovinis kelias, jungęs Holiną su kalnų tarpekliu. Mėnulio pilnatis pakilo virš kalnų, ir jo blyškioje šviesoje akmenys metė tamsius šešėlius. Frodas įsižiūrėjo į juos ir pamatė, jog tai ne akmenys, o liekanos iškaltų figūrų, kurias jau kadaise sugriovė laikas.

Prieš pat aušrą pastebimai atšalo, ir Būrys paspartino žingsnį. Frodas žvilgtelėjo į dangų ir staiga pamatė ar pajuto, jog žvaigždes uždengė tamsus šešėlis. Sekundei jos užgeso, paskui vėl sušvito. Hobitas sudrebėjo.

— Ar tu nieko dabar nepastebėjai? — sušnibždėjo jis Gendalfui, einančiam priešaky.

— Nepastebėjau, bet pajutau, — atsakė burtininkas; — Tikriausiai tai tik debesiukas.

— Labai jau greitai jis pralėkė, — į nieką nesikreipdamas pasakė Aragornas. — Juoba tokiu bevėju oru.

Tą naktį daugiau nieko neatsitiko, o kitas rytas išaušo dar skaistesnis negu prieš tai. Vėl pradėjo pūsti rytys, ir visi keliautojai tirtėjo iš šalčio. Būrys žygiavo be perstojo, o trečią rytą prieš juos iškilo baltakepuris Karadrasas, raudonais lyg krauju aplietais, bet plikais šonais. Tas rytas pasitaikė šaltas ir niūrus, blanki saulė vos vos skverbėsi pro debesų klodus, ir vėjas pūtė jau iš šiaurės rytų. Gendalfas stabtelėjo, įkvėpė oro ir pažvelgė atgal.

— Žiema mus vejasi, — tyliai tarė jis Aragornui, — keliai užkloti sniegu iki pat papėdžių. Šią naktį turime pasikelti iki Purpurinių Vartų. Ten tikriausiai mus pastebės Priešo šnipai, bet dabar svarbiausias mūsų priešas yra oras. Kaip tu manai, Aragornai?

Frodas nugirdo šiuos žodžius ir suprato, jog Aragornas su Gendalfu tęsia seniai pradėtą pokalbį. Hobitas su nerimu pradėjo klausytis.

— Aš manau, jog šituose kraštuose nėra nepavojingo kelio, — atsakė Aragornas, — bet mes privalome pereiti kalnus, mums nėra jokio kito kelio. Toliau pietuose kalnai nepereinami iki pat Rohano tarpeklio. O dar neaišku, kam tarnauja Rohano valdovas, jeigu jau Sarumanas persivertė.

— Kas žino, — tarė Gendalfas, — tačiau be Karadraso perėjos yra dar ir kitas kelias: tamsus ir slaptas, apie kurį aš nenorėjau kalbėti.

— Nė nekalbėk! Bent jau iki tol, kol neįsitikinsiu, kad kito kelio iš tiesų nėra.

— Bet mes turime nuspręsti, — priminė Gendalfas.

— Gerai, — sutiko Aragornas, — nuspręsim, kai pailsėsim ir pamiegosim.

Vėlią popietę, kitiems baigiant valgyti pusryčius, Gendalfas su Aragornu atsitraukė į šalį ir pradėjo kalbėtis, vis žvilgčiodami į Karadrasą. Kalno šlaitai dabar buvo tamsūs ir niūrūs, o viršūnę dengė debesys. Frodui labai nepatiko tarpeklis, bet kai Gendalfas grįžęs paskelbė, jog šiąnakt Būrys bandys šturmuoti Karadrasą, hobitas apsidžiaugė. Jis net neįsivaizdavo, koks galėtų būti tas slaptas ir tamsus kelias, bet girdėdamas, jog Aragornas jo atsisakinėja, iš anksto bijojo.

— Iš visko sprendžiant, — pasakė Gendalfas, — Purpuriniai Vartai tikriausiai yra sekami ir, ko gero, artinasi pūga. Mes turime skubėti kiek tik galime, bet ir taip be sustojimų viršūnės nepasieksime. Jau greitai tems, tad pasiruoškime kelionei.

— Jei leisite, aš duosiu patarimą, — pasakė paprastai tylus Boromiras. — Aš esu gimęs prie Baltųjų Kalnų ir žinau, ką reiškia aukštai keliauti. Kol nusileisime iš kitos pusės, spėsime mirtinai sušalti. Aš mačiau čia keletą medžių ir krūmų, todėl kiekvienas iš mūsų turėtume pasiimti po ryšulį malkų.

— O Bilas paims du, ar ne, drauguži? — pagyvėjo Semas. Ponis tylėjo, tik niūriai pažvelgė į hobitą.

— Labai gerai, — pasakė Gendalfas, — tačiau prisiminkit, jog kursim laužą tik tada, kai reikės rinktis — arba žūti, arba sušilti.

Iš pradžių Būrys žingsniavo greitai, bet vėliau kelias tapo status ir keliauti buvo itin sunku. Kelias vingiavo, sukiojosi, kartais pradingdavo arba būdavo užverstas uolų nuolaužomis. Dangų užtraukė debesys, ir keleivius apgaubė aklina tamsa. Tarp uolų švilpiantis vėjas degino veidus. Apie pusiaunaktį jie pasiekė kalnų papėdę. Siauras takas dabar ėjo pro stačią uolą kairėje, virš kurios kilo niūrūs Karadraso šlaitai, o dešinėje tamsa slėpė gilią prarają.

Frodas pajuto, kaip kažkas švelniai palietė jo veidą. Hobitas iškėlė ranką ir pamatė keletą nusileidusių snaigių. Greitai pradėjo smarkiai snigti, ir Frodas vos vos matė susikūprinusias Aragorno bei Gendalfo figūras, šmėžuojančias priekyje.

— Nepatinka man visa tai, — niurzgėjo Semas, kiūtindamas paskui Frodą. — Žiemos rytą yra malonu gulėti šiltoje lovoje ir žiūrėti, kaip sninga, bet čia... Įdomu būtų, jeigu tokia pūga virš Hobitono pasiautėtų, hobitams tai tikriausiai patiktų.

Grafystėje pūgos retai pasitaikydavo, todėl kiekviena snaigė žiemą būdavo sutinkama su džiaugsmu. Joks gyvas hobitas, išskyrus Bilbą, neprisiminė Žiauriosios Žiemos 1311 metais, kai Grafystę užpuolė baltieji vilkai, ledu perbėgę per Brendivyną.

Gendalfas sustojo. Storas sniego sluoksnis dengė jo gobtuvą ir pečius. Takelyje jau buvo prisnigta iki kulkšnių.

— To aš ir bijojau, — tarė jis. — O ką tu dabar pasakysi, Aragornai?

— Ir aš to bijojau, — atsiliepė Aragornas, — bet mažiau negu ko kito. Mes, šiauriečiai, esam pripratę prie kalnų pūgų, bet pietuose tokios pūgos pasitaiko gana retai, nebent aukštai viršuje. O mes dar nesuspėjome aukštai užkopti.

— Nenustebčiau, jeigu čia nagus būtų prikišęs Priešas, — suurzgė Boromiras. — Sakoma, jog jis gali pernešti pūgas iš Mordoro į Šešėlio Kalnus. Tiesa, Ūkanotieji Kalnai yra daug toliau, bet Priešo galia nuolatos didėja.

— Na ir ilgas rankas jis užsiaugino, — tarė Gimlis, — jeigu gali iš pietų atsiųsti pūgą į šiaurę.

— Ilgesnių nebūna, — pritarė Gendalfas.

Kol Saugotojai buvo sustoję, vėjas nurimo, o po poros minučių liovėsi ir pūga. Tada Būrys vėl pajudėjo į priekį ir spėjo paėjėti kokį šimtą metrų, bet uraganiška vėjo jėga vėl atsinaujino, ir pradėjo snigti didžiuliais kąsniais. Dabar sunkiai ėjo net galingasis Boromiras. Hobitai, susilenkė iki pat žemės, dar slinko paskui žmones, bet buvo aišku, jog sniegui taip drebiant, jie ilgai neišsilaikys. Frodui atrodė, jog jo kojos pavirto į du švino gabalus. Pipinas su Meriu vos ne verkdami stūmėsi už aikčiojančio Semo. Net Gimlis visai išsimušė iš jėgų, o juk nykštukai garsėja ištverme.

Netikėtai visi Saugotojai tarsi pasitarė sustojo. Aplinkui girdėjosi keisti garsai. Gal tai tik uolų plyšiuose švilpė vėjas, bet tie garsai buvo panašūs į ledinių balsų ūkavimus ir klaikų juoką.

Staiga iš viršaus nukrito vienas akmuo, po to kitas, ir dar vienas! Akmenys krito aplinkui ir šokinėdami riedėjo į bedugne.

— Mes turime grįžti, — sušuko Boromiras. — Vėjas negali taip staugti, mes girdime Priešo tarnų balsus, o tie akmenys yra nutaikyti į mus!

— O aš manyčiau, kad tai vėjas, — ramiai atsakė Aragornas, — nors sutinku ir su tavimi. Pasauly yra nemažai piktų padarų, kurie nemėgsta tokių dvikojų kaip mes, bet netarnauja ir Sauronui.

— Karadrasas ne veltui vadinamas Žiauriuoju, — pritarė žmogui Gimlis. Šitą vardą jis gavo seniai prieš Saurono pasirodymą.

— Nesvarbu, kas mums dabar kliudo, — nutraukė juos Gendalfas, — svarbu, jog tos kliūties mes negalime įveikti.

— Tai ką mums dabar daryti? — beviltiškai riktelėjo Pipinas. Krečiamas šalčio, jis stovėjo atsirėmęs į Merio petį.

— Arba likti, kur esame, arba grįžti atgal, — atsakė Gendalfas, — nes eiti į priekį beprasmiška. Jeigu aš neklystu, takelis išveda į lygią vietą, kur mes nerasime jokios priedangos nuo sniego ir vėjo.

— Per tokią pūgą grįžti neįmanoma, — tarė Aragornas. — Nuo kalno papėdės iki čia taip pat nėra geresnės prieglaudos.

— Prieglauda, — suniurzgė Semas. — Jeigu šita siena yra prieglauda, tai aš elfas.

Saugotojai kiek galėdami prisispaudė prie sienos. Pietinis šlaitas buvo taip pakrypės, jog palindę keliautojai galėjo nors kiek apsisaugoti nuo šiaurinio vėjo ir krintančių akmenų, bet sniegas dribo iš viršaus ir iš šonų.

Bilas taip pat pravertė: jis savo kūnu dengė hobitus nuo sniego, bet aplink jį pūpsojo nemaža pusnis. Apskritai, jeigu ne aukšti hobitų palydovai, juos jau seniai būtų užpustę iki galvos.

Frodą apėmė nepaaiškinamas mieguistumas, ir jis ėmė grimzti į ūkanotą sapną. Jam pasirodė, jog jo kojos pagaliau sušilo, paskui prie židinio pasirodė Bilbas ir šiurkščiai pasakė: "Nesuprantu, kodėl jūs grįžote. Išsigandote paprasčiausios pūgos?"

— Aš norėjau pailsėti, — sušnibždėjo Frodas, bet Bilbas greitai užgesino ugnį ir ištempė Frodą iš patogaus krėslo.

— Ar girdi, Gendalfai, juos visai užpustys, — staiga pasakė Bilbas Boromiro balsu, ir Frodas pasijuto traukiamas iš jaukios sniego olos. — Mes turime kažką daryti.

— Štai išgerkite šito, — liepė Gendalfas, išsitraukdamas odine gertuvę. — Sriūbtelėkit kiekvienas. Tai miruvoras — dar vienas Imladriso stebuklas, Elrondo dovana.

Frodas, vos paragavęs šilto ir kvapnaus gėrimo, iš karto pasijuto atgavęs jėgas, ir visas nuovargis kažkur išnyko. Kiti Saugotojai taip pat atsigavo. Tačiau pūga ne tik kad nenurimo, bet ir dar labiau sustiprėjo.

— Kaip jūs žiūrėtumei į pasiūlymą susikurti laužą? — staiga paklausė Boromiras. — Man atrodo, mums dabar jau tenka rinktis: arba žūti, arba sušilti, Gendalfai. Be abejo, sniegas mus slepia nuo nedraugiškų akių, bet mes tuoj sušalsime.

— Taip, mums reikia užkurti laužą, — sutiko Gendalfas. — Jeigu perėjoje ir yra priešų, tai jie jau seniausiai mus pamatė.

Saugotojai turėjo ir malkų, ir skiedrų, bet nei elfas, nei nykštukas (o juk tokie meistrai) nesugebėjo iš šlapio medžio įžiebti liepsnos. Teko darbo imtis pačiam Gendalfui. Jis prisilietė savo lazda prie ryšulio malkų ir sukomandavo: naur anedraith amtnen! Akimirksniu iš lazdos išlėkė pluoštas žalių bei žydrų kibirkščių, ir malkos greitai įsidegė.

— Jeigu perėją saugo šnipai, tai jiems turėtų būti viskas aišku, — niūriai tarė burtininkas. — Aš signalizavau, kad esu čia, taip aiškiai, jog buvo galima matyti iki pat Anduino.

Tačiau Būrys jau užmiršo šnipus ir priešus: jie kaip vaikai džiaugėsi spragsinčia liepsna. Sniegas prie laužo greitai virto drumzlinomis balutėmis, bet Saugotojai, nekreipdami į tai dėmesio, kuo arčiau ištiesė rankas prie išganingos ugnies. Raudona šviesa apšvietė jų pavargusius ir neramius veidus, o už nugarų kaip tamsi siena stūksojo naktis.

Bet malkos degė greitai, o sniegas tebesnigo.

Liepsna pradėjo gesti, ir į laužą buvo įmestas paskutinis ryšulėlis malkų.

— Nieko, pasakė Aragornas, — ši naktis jau baigiasi — tuoj švis.

— Jeigu tik aušra išsklaidys šituos debesis, — sumurmėjo Gimlis. Boromiras truputį atsitraukė nuo laužo ir įsižiūrėjo į tamsą.

— Jau nebe taip smarkiai sninga, — tarė jis, — ir vėjas rimsta.

Frodas pavargęs žiūrėjo į laužą, iš tamsos atskridusios snaigės tuoj pat tirpdavo virš gęstančio laužo. Staiga Frodas pasipurtė, vydamas miegą, pasitrynė akis ir pastebėjo, jog vėjas jau nutilęs ir snaigės bepasirodo vis rečiau. Hobitas pakėlė galvą ir pamatė, jog rytuose dangus ima lėtai lėtai švisti. Netrukus visai baigė snigti.

Auštantis rytas iš nakties išplėšė ir keliautojams parodė plikas viršūnes tarp sniegynų dykumos. Nors takelis, kurį visi laikė dingusiu, vis dar buvo matomas, viršuje kabojo pilki, sniego pritvinkę debesys.

Gimlis apsidairė ir papurtė galvą.

— Karadrasas dar nenusiramino, — pasakė jis. — Jeigu mes eisime toliau, tai būsime užversti dar kalnu sniego. Kuo greičiau leisimės atgal, tuo bus geriau.

Su Gimliu visi sutiko, bet atsitraukti nebuvo taip paprasta. Už keleto žingsnių nuo laužo buvo sunešta tokia pusnis, kad hobitai būtų paskendę joje su galvom. Kalnas sniego stūksojo netgi ten, kur keliautojus nuo vėjo saugojo sena akmeninė siena!

— Jeigu Gendalfas eitų priekyje ir tirpdytų sniegą, tai mes turetume takelį, — pasiūlė Legolasas. Audra nelabai sujaudino elfą — jis vienintelis buvo gerai nusiteikęs.

— O jeigu elfas nuskristų pas saulę ir jos paprašytų skaisčiau pašviesti, tai mes irgi turėtume takelį, — atkirto Gendalfas. — Mano lazda jums ne krosnis.

— Kai nesiseka protingam, gali pavykti stipriam, — taip sakoma mano šalyje, — įsikišo Boromiras. — Audra prasidėjo, kai mes aplenkėme šitą uolos iškyšulį, todėl ten sniego neturėtų būti, o iki jo ne daugiau kaip šimtas metrų. Pats stipriausias iš mūsų galėtų nubristi iki to iškyšulio ir padaryti taką kitiems.

— Galima pabandyti, — sutiko Aragornas. — Mes dviese kaip nors įveiksime tą šimtą metrų.

Aragornas buvo pats aukščiausias Būryje, bet stambumu ir kūno sudėjimu neprilygo Boromirui, todėl gondorietis ir žengė pirmas, o Aragornas paskui jį. Vietomis sniegas Boromirui siekė iki krūtinės, ir jis kapanojosi pusnyse kaip labai pavargęs plaukikas.

Legolasas iš pradžių šypsodamasis žiūrėjo į žmones, paskui pasisuko į kitus ir šūktelėjo.

— Tepadės jėgai protas ir sumanumas!

Ištaręs tuos žodžius, elfas nubėgo į priekį, ir Frodas tik dabar pastebėjo, kad Legolasas avi ne sunkiais auliniais batais kaip visi, bet lengvais elfiškais sandalais, kurie praktiškai nepaliko jokio pėdsako sniege.

— Lik sveikas, Gendalfai! — riktelėjo elfas. — Aš einu ieškoti saulės!

Jis paspartino žingsnį, lyg šokdamas aplenkė sunkiai brendančius žmones ir pamojavęs jiems ranka dingo už uolos.

Boromiras su Aragornu lėtai stūmėsi į priekį, kiti žiūrėjo jiems įkandin, kol žmonės dingo už posūkio. Debesys vėl susimetė į krūvą, ir ant žemės pradėjo kristi snaigės.

Praėjo valanda, gal dar daugiau, kol pagaliau sugrįžo Legolasas. Tuoj po jo pasirodė ir žmonės.

— Ką gi, — šūktelėjo pribėgės Legolasas. — Kaip matote, aš neatsivedžiau saulės. Ji dabar klajoja po mėlyną pietinį dangų ir jai mažai rūpi, kas dedasi prie Purpurinio Rago. Tačiau atnešiau vilties blyksnį tiems, kurie yra pasmerkti vaikščioti dviem kojom. Už tos uolos, apie kurią kalbėjo Boromiras, sunešta taip pat didelė pusnis, ir mūsų stiprieji žmonės jau buvo pasirengę žūti, jeigu aš nebūčiau paaiškinęs, kad pusnies tėra apie dešimt žingsnių, o už jos sniegas kažkodėl tesiekia hobitams iki kulkšnių.

— Aha, taip ir maniau, — subambėjo Gimlis. — Tai nebuvo paprasta audra. Karadrasas nemėgsta nei nykštukų, nei elfų, todėl ta pusnimi norėjo mus pražudyti.

— Visa laimė, kad tavo Karadrasas užmiršo, jog prie nykštukų bei elfų prisijungė žmonės, ir ne patys silpniausi. Mes įveikėme pusnį ir paruošėme siaurą takelį tiems, kurie nemoka sklandyti kaip elfai, — pareiškė Boromiras.

— Bet kaipgi mes iki ten nueisime? — sunerimęs paklausė Pipinas, išreikšdamas hobitų mintis.

— Nesijaudink, — atsakė Boromiras, — man su Aragornu dar liko jėgų, tad nunešim jus, Mažąją Tautą. Ir pradėsim, ponas Peregrinai, nuo tavęs!

Jis pakėlė hobitą, ir tas užsiropštė žmogui ant pečių.

— Laikykis tvirčiau pats, — paliepė gondorietis. — Man reikalingos laisvos rankos.

Boromiras nužingsniavo takeliu žemyn, jį nusekė Aragornas, nešinas Meriu. Pipinas stebėjosi, matydamas koridorių, kurį žmonės padarė be jokių įrankių, tik savo rankomis. Netgi dabar, nešdamas Pipiną, Boromiras vis platino tunelį, kad kitiems būtų lengviau eiti. Greitai jie praėjo pusnį, kuri, dvigubai aukštesnė už Boromirą, kilo kaip siena. Pusnies ketera buvo aštri, lyg nupjauta peiliu, ir visa pusnis atrodė kaip galingas monolitas, kurio viduryje buvo iškirstas plyšys. Už pusnies Meris su Pipinu ir Legolasas liko laukti kitų, o žmonės vėl pakilo į viršų.

Netrukus su Semu grįžo Boromiras, vesdamasis Bilą, o paskutinis ėjo Aragornas, ant pečių nešdamas Frodą.

Vos tik Frodas palietė žemę, keliautojus apkurtino dundesys, iš viršaus pabiro akmenys, ir ore pradėjo suktis galybė sniego dulkių. Joms nusėdus, Saugotojai pamatė, kad tunelis pusnyje užverstas akmenimis.

— Užteks, užteks, Barazinbarai! — sušuko Gimlis. — Juk matai, kad mes išeinam!

Su tais žodžiais akmenų griūtis staiga liovėsi, dangus pašviesėjo, lyg kalnas būtų pasitenkinęs keliautojų atsitraukimu ir palikęs juos ramybėje.

Legolasas neapsiriko: kelyje sniego taip sumažėjo, jog hobitai jau galėjo eiti patys. Greitai Būrys vėl stovėjo stataus šlaito viršūnėje, toje vietoje, kur vakar Frodas pamatė pirmąsias snaiges.

Artėjo vidurdienis. Iš aikštelės, kur stovėjo nusikamavę Saugotojai, buvo matyti visos vakarinės žemės: lygumos, kloniai ir kalvos. O apačioje Frodas pamatė tą pačią lomą, kurioje Būrys ilsėjosi prieš pakildamas į perėją.

Frodas buvo alkanas ir baisiai sušalęs. Vos tik jis pagalvodavo apie ilgą ir skausmingą kelione šlaitu žemyn, pradėdavo skaudėti galvą. Staiga hobitui akyse sumirguliavo kažkokie juodi taškeliai. Jis sumirksėjo, bet taškeliai neišnyko — jie sukosi skaidriame ore, ir Frodas nusprendė, jog kažkas atsitiko jo akims.

— Vėl paukščiai, — tarė Aragornas, irgi pastebėjęs taškelius.

— Nieko nebepadarysi, — atsiduso Gendalfas. — Draugai jie ar priešų šnipai, leistis vis tiek reikia — Karadrasas nemėgsta naktinių svečių.

Šaltas vėjas pūtė keliautojams į nugaras, kai jie nusisuko nuo Purpurinių Vartų ir niūrūs pradėjo leistis žemyn šlaitu. Karadrasas vis dėlto įveikė juos.

IV. Klaidžiojimai patamsiuose

Tik vakare, jau beveik sutemus, keliautojai ryžosi sustoti. Kalnus gaubė migla, ir vėjas pūtė vis taip pat stipriai. Gendalfas visiems davė dar kartą gurkštelti miravoro, paskui Saugotojai pavakarieniavo ir sušaukė pasitarimą.

— Mes šiąnakt niekur nebegalime eiti, — tarė Gendalfas. — Po Purpurinių Vartų šturmo reikia bent kiek pailsėti.

— O kur paskui? — paklausė Frodas.

— Prieš mus tik du keliai, — atsakė Gendalfas. — Atgal į Rivendeilą arba pirmyn prie Ugninio Kalno.

Išgirdęs apie Rivendeilą, Pipinas pragiedrėjo, Meris su Semu linksmai pasimuistė, o Aragornas ir Boromiras nieko nesakė. Frodas susirūpinės tylėjo.

— Grįžti galima tik su pergale arba pripažinus savo pralaimėjimą, — pagaliau pasakė hobitas.

— Gerai sakai, Frodai, — atsiliepė Gendalfas. — Grįžimas reikštų pražūtį visoms Laisvosioms Tautoms, nes tada beliktų Žiedą slėpti Rivendeile, o anksčiau ar vėliau Priešas sunaikintų Elrondo namus. Žiedo Šmėklos jau dabar yra baisios, tačiau verčiau nesakysiu, kokios taps tada, kai jų valdovas ant rankos užsimaus Visagalį Žiedą.

— Vadinasi, mums nieko kito nelieka, — atsidusęs užbaigė Frodas.

Jau mintimis po Grafystę skrajojęs Semas vėl suraukė antakius ir nugrimzdo į melancholiją.

— Dabar jums pasiūlysiu kelią, — pasakė Gendalfas, — apie kurį galvojau iš pat pradžių, ir numaniau, kad mums teks jį išbandyti. Tai gana niūrus kelias, ir Aragornas apie jį nenorėjo net klausyti, kol neįsitikino, kad pro Purpurinius Vartus pereiti neįmanoma.

— Oho, jeigu jau tas kelias blogesnis už Karadraso perėją, tai jis turbūt iš tiesų labai pavojingas, — išsižiojo Meris, — bet papasakok apie jį, Gendalfai, kad mes žinotume patį blogiausią.

— Kelias, apie kurį kalbu, eina per Morajos Kasyklas, — ramiai pasakė Gendalfas.

Gimlis susijaudinęs pasižiūrėjo į burtininką, bet ir jį (kaip ir kitus) apėmė baimė: apie pražūtingas neišmatuojamas Morajos olas sklido baisių gandų.

— Kelias veda į Morają, bet neaišku, ar jis dar išlikęs, — pasakė Aragornas.

— Moraja nuo seno turi blogą vardą, — tarė Boromiras, — ir aš nesuprantu, kodėl žadame ten eiti. Negalime persikelti per kalnus, žygiuokime į pietus, iki Rohano tarpeklio, kur gyvena ištikimi mūsų sąjungininkai. Arba persikelkime per Izeno upę ir į Gondorą įeikime iš jūros pusės: per Ilgąjį Krantą ir Lebeniną.

— Daug laiko praėjo, kol tu viešėjai šiaurėje, — Boromirai, — paprieštaravo Gendalfas. — Negi negirdėjai Pasitarime apie Sarumaną? Su juo aš atsiskaitysiu, kai viskas bus baigta, bet dabar Žiedas negali būti gabenamas pro Izengardą. Taigi kol su mumis kartu keliauja Žiedo Nešėjas, tol kelias pro Rohano tarpeklį yra užkirstas. Be to, keliaudami mes sugaišime beveik metus ir turėsim pereiti žemes, kurias atidžiai seka ir Sauronas, ir Sarumanas. Keliaudamas į Rivendeilą, Boromirai, Priešui tu buvai tik paprastas vienišas raitelis ir mažai jį dominai, bet dabar esi Žiedo Saugotojų Būrio narys ir daliniesi atsakomybe su visais. Jeigu mes eisime į pietus, tai pavojai tykos mūsų kiekvieną mylią ir neturėsime kur pasislėpti.

— Po mūsų bandymo šturmuoti kalną, — patylėjęs tęsė Gendalfas, — mums būtinai reikia kur nors išnykti, kad priešai pamestų pėdsakus. Todėl aš siūlau ne apeiti kalnus, ne perkopti juos, bet lįsti po jais. Šiaip ar taip, Priešas tikriausiai šito nesitiki.

— Ką mes žinome, ko jis tikisi, — atkirto Boromiras. — Sauronas gali sekti visus kelius ir, jeigu jis supras, jog mes įėjome į Morają, tai tada iš tų spąstų nebeišsikrapštysim. Kalbama, jog Priešas tvarkosi Morajoje kaip savo Juodojoje Tvirtovėje.

— Ne kiekvienu galima tikėti, — pasakė burtininkas. — O Morajoje šeimininkauja visai ne Priešas. Aš vienintelis iš jūsų esu buvęs požeminiuose Juodojo Lordo kalėjimuose ir tai tik Dol Guldure, kuris yra silpnesnis už Barad Durą, arba Juodąją Tvirtovę. Juk nevesčiau jūsų į Moraja, jeigu ji būtų panaši į tas dvi tvirtoves. Žinoma, mes galime ten sutikti orkų, bet dauguma Ūkanotųjų Kalnų orkų po Penkių Armijų Mūšio buvo išžudyta ir išsklaidyta. Tiesa, Ereliai pranešė, jog šitie padarai vėl renkasi į Ūkanotuosius, bet į Moraja orkai dar neturėtų būti nusigavę. Morajoje mes galime rasti ir draugų: jeigu aptiktume Balino, Fandino sūnaus, vadovaujamą nykštukų pulką, mums nereikėtų nieko bijoti.

— Aš eisiu su tavimi, Gendalfai! — staiga sušuko Gimlis. — Eisiu kartu į Diurino sales, nors mes ir nerastume išėjimo iš Morajos.

— Puiku, Gimli, — pasakė Gendalfas, — tu mane padrąsinai. Dviese mes kaip nors jau surasim tą išėjimą. Su nykštuku leistis į Morają yra tas pats, kas su elfu eiti į mišką ar su hobitu į Vienišąjį Kalną, — mirktelėjo burtininkas Frodui. — O ir aš ne pirmą kartą Morajoje. Kartą ten jau ieškojau dingusio nykštuko Treino, Troro sūnaus, ir išėjau gyvas.

— Aš irgi esu perėjės Morają, — tyliai tarė Aragornas, — tačiau man ir nuo to vieno karto liko tokie atsiminimai, jog antrą kartą bandyti nebenoriu.

— O aš ir pirmą kartą nenoriu, — burbtelėjo Pipinas.

— Ir aš, — palaikė jį Semas.

— O kas nori? — taikliai paklausė Gendalfas. —Aš irgi nenoriu, bet mums reikia patekti į Dimrilo slėnį, todėl klausiu: kas sutiks, ne panorės, bet sutiks su manimi leistis į Morają?

— Aš, — tvirtai pasakė Gimlis.

— Ir aš, — atsidusęs parėmė nykštuką Aragornas. — Tu sutikai šturmuoti perėją, įspėjęs mane, kad galime žūti, ir vos taip neatsitiko. Todėl dabar aš seksiu paskui tave, Gendalfai, bet prisimink — Morajoje didžiausias pavojus gresia ne mums, netgi ne Frodui ir jo Žiedui, bet tau!

— Aš eisiu tik tada, jeigu visas Būrys eis, o mes dar nežinome, ką pasakys Legolasas ir Mažoji Tauta, nors spręsti, ko gero, teks Žiedo Nešėjui, — tarė Boromiras.

— Aš nenoriu leistis į Morają, — tiesiai pasakė Legolasas.

Hobitai tylėjo. Semas klausiamai pažvelgė į Frodą, ir tas pagaliau prabilo:

Aš taip pat neturiu noro lįsti į Morają, bet nenoriu atsisakyti Gendalfo patarimo. Gal sprendimą atidėkime iki ryto. Dabar jau tamsu ir niūru. Jūs tik paklausykite vėjo staugimo.

Po šitų žodžių visi paskendo savo mintyse, nenoriai klausydamiesi, kaip vėjas šėlsta tarp uolų ir medžių.

Staiga Aragornas pašoko ant kojų.

— Argi gali vėjas taip staugti? — sušuko jis, — ne, tai vilkų balsai. Iš kalnų čia lekia vargai.

— Mums nebėra laiko laukti iki ryto, — pareiškė Gendalfas, — ir pasirinkimo nebeliko: negi trauksime į pietus ir dar su laukiniais vilkais, lipančiais ant kulnų?

— Ar toli iki Morajos? — paklausė Boromiras.

— Iki Vartų Karadraso pietvakariuose apie penkiolika dvidešimt mylių, — niūriai atsiliepė Gendalfas.

Reikia kuo greičiau slėptis Morajoje, — tarė Boromiras. — Bijai orko — nepasislėpsi nuo vargo.

— Taip taip, bet iš kitos pusės, kur orkas, ten ir vargas, — pastebėjo Aragornas.

— Nepaklausiau aš Elrondo patarimo, — murmtelėjo Pipinas Semui, — ir veltui. Nuo to staugimo man plaukai piestu stojasi. Kas iš to, kad mano prosenelis buvo Bandobrasas Riaumojantis Bulius.

— Mano širdis taip pat kulnuose, — atsakė Semas, — bet su mumis tiek narsių draugų, jog nemanau, kad mes atsidurtume vilkų pilvuose.

Norėdami susirasti apsaugą nakčiai, Saugotojai įkopė į kalvos viršūnę, apaugusią senais ir susiraizgiusiais medžiais, kurie buvo apsupti neaukštų, kai kur jau apgriuvusių akmenų ratu. Jo viduryje keliautojai įkūrė laužą, nes tamsa negalėjo jų paslėpti nuo baisiųjų vargų.

Visi susėdo apie laužą (išskyrus du sargybinius) ir pradėjo neramiai snausti. Vargšas ponis Bilas drebėjo iš baimės ir tiesiog maudėsi savo prakaite. Vilkų staugimas čia nutildavo, čia vėl pasigirsdavo, kol pagaliau priartėjo, ir kelią apsupo daugybė žibančių akių. Netikėtai ten, kur ratas buvo apgriautas, Saugotojai pamatė milžinišką vargą: žvėris pakėlė snukį ir pratisai sustaugė, ragindamas savo bendrus pradėti puolimą.

Gendalfas atsistojo ir iškėlęs lazdą žengė prie žvėries.

— Klausyk, nususęs Saurono šunie, — iškošė burtininkas, — prieš tave stovi Gendalfas, todėl nešdinkis, jeigu nori išsaugoti sveiką kailį. — Trumpai stūgtelėjęs vilkas puolė į priekį — melodingai skambtelėjo Legolaso lanko templė, ir vargas parkrito su smygsančia gerklėje elfiška strėle. Stebinčios akys greitai išsisklaidė. Gendalfas su Aragornu priėjo prie rato krašto, bet pamatė tik nuo kalvos bėgančius šešėlius. Vėl viskas nutilo ir tamsios nakties netrikdė joks garsas.

Artinosi saulėtekis, ir mėnulis, vis išlįsdamas pro debesis, po truputį leidosi į vakarus. Staiga Frodas pabudo nuo daugiabalsio staugimo. Daugybė vargų dabar puolė keliautojus iš visų pusių.

— Daugiau sausuolių į laužą, — suriko Gendalfas hobitams. — Kardus iš makštų! Susiglausti nugaromis!

Plykstelėjus laužui Frodas pamatė, kaip pilki šešėliai šoka per akmenų ratą. Iš paskos puolė kiti ir kiti. Aragornas žaibiškai mostelėjo Andrilu, ir vienas žvėris sudribo žemėn. Smagiai užsimojęs Boromiras nurėžė galvą kitam vilkui. Prie jų plačiai išskėtęs kojas stovėjo Gimlis ir mosavo savo kovos kirviu. Be paliovos skambėjo Legolaso lankas.

Frodas su viltim pažvelgė į burtininką. Neaiškioje laužo šviesoje Gendalfo figūra tarsi išaugo iki dangaus ir jis atrodė kaip akmeninis senovės karžygys. Akimirką Gendalfo lazda akinamai tvykstelėjo, ir jis, pasilenkęs prie artimiausio medžio, sušuko užkeikimą:

— Naur an edraith ammen! Naur dan i ngaiirhoth!

Akimoju medis užsiliepsnojo kaip deglas ir uždegė aplinkinių viršūnes. Po kelių sekundžių jau visa kalva buvo nutvieksta skaisčios šviesos. Besiginančiųjų kardai ir durklai žėrėjo, lyg būtų ką tik ištraukti ir žaizdro. Vargų puolimas baigėsi ir, paskutinei Legolaso strėlei pervėrus jų vadą, žvėrys puolė bėgti.

Prieš pat patekant saulei, ugnis užgeso ir vietoj medžių liko tik apanglėję strampai. Nuo kalvos kilo tiršti juodi dūmai. Priešai buvo sutriuškinti ir nesirodė.

— Ką aš sakiau, — triumfuodamas pareiškė Pipinui Semas. — Ne taip jau lengva vilkams mus suryti. Pats senasis Gendalfas su jais kovojo, o jis, trumpai tariant — burtininkas.

Kai tamsa jau galutinai išsisklaidė, keliautojai niekur nerado vargų lavonų. Jeigu ne sudegė medžiai ir gulinčios Legolaso strėlės, nebūtum net pagalvojęs, jog čia vyko mūšis. Elfas tylėdamas jas susirinko, iš vienos strėlės buvo likęs tik smaigalys.

— To aš ir bijojau, — pasakė Gendalfas. — Tai ne paprasti vilkai, ieškantys grobio šiose dykynėse. Greitai valgykite, ir į kelią!

Tą dieną vėl pasikeitė oras, lyg paklusęs kažkokiai jėgai, kuriai buvo paranku ne užpilti keliautojus sniegu, bet per gerą orą matyti viską mylių mylias. Per naktį pūtės šiaurės rytų vėjas visai nurimo, debesys nuplaukė į pietus, ir dabar dangus spindėjo žydruma. Būriui susiruošus keliauti, pro kalnų viršūnes žvilgtelėjo saulė.

— Mes privalom pasiekti įėjimą į Morają prieš saulėlydį, — tarė Gendalfas. — Kitu atveju visai jo nepasieksim. Mums jau nebetoli, bet Aragornas nežino čionykščių takų, o aš prie vakarinės Morajos Sienos tesu buvęs tik vieną kartą.

— Vartai štai ten, — kalbėjo burtininkas, rodydamas lazda į pietryčius, kur tolumoje matėsi uolų grandinė ir viena didelė uola per vidurį. — Palikes Purpurinius Vartus, aš vedžiau jus į pietus, o ne ten, iš kur iškeliavom. Ir gerai padariau, nes sutaupėme kelio. Paskubėkim!

— Jeigu mes nerasime įėjimo į Morają, tai bus puikiausia dovana vargams, — niūriai sumurmėjo Boromiras, bet jo niekas neišgirdo.

Gimlį vijo nekantrumas, ir jis žingsniavo Būrio priekyje šalia Gendalfo. Vienintelis kelias, vedantis į Morają, ėjo palei Siranono upelį, ištekantį iš uolų netoli Morajos Vartų. Tačiau ar Gendalfas suklydo, ar bėgantys metai pakeitė kraštą, bet Siranono vagos niekaip nesisekė surasti.

Jau artėjo popietė, bet Saugotojai vis dar klaidžiojo po bevaisę, akmenuotą žemę. Niekur nesimatė nė mažiausio vandens, nė jokios gyvos dvasios. Hobitai gūrino nuleidę galvas, stengdamiesi negalvoti, kas bus, jeigu naktis juos užklups šitoje dykynėje, kur nėra jokios priedangos.

Staiga Gimlis, kuris ėjo jau priešakyje vienas, garsiai šūktelėjo. Nykštukas stovėjo ant kalvelės ir rodė dešinėn. Nuskubėję prie jo Saugotojai išvydo gilų ir siaurą kanalą. Jame jau seniai nebuvo vandens, bet artimajame kalno krante driekėsi senasis, dabar jau sugriautas kelias, kadaise grįstas raudonomis plytomis.

— Aha, štai pagaliau, — šūktelėjo Gendalfas. — Čia ir yra Siranonas, Vartų Versmė, bet kodėl jis išdžiūvo, pasakyti sunku. Net per didžiausias sausras keliautojai girdėdavo upelio čiurlenimą. Bet paskubėkime, nes laiko liko visai nedaug!

Nors Saugotojai buvo labai nusivarę nuo kojų, vis dėlto prisivertė ir visą pavakarę žygiavo be sustojimo. Vienas trumpas atokvėpis buvo skirtas pietums. Prieš juos stūksojo Ūkanotieji Kalnai, bet kelias nėrė į gilią daubą ir dabar matėsi tik snieguotos viršūnės.

Po poros valandų kelias staigiai pasisuko iš pietų į rytus. Greitai upės vaga įsirėmė į apie penkių sieksnių uolą be viršūnės. Per ją anksčiau krito galingas krioklys, o dabar sroveno vos matomas upokšnis.

— Taip, Siranonas išdžiūvo, — palingavo galvą Gendalfas. — Tai Laiptų Krioklys, ir jo kairėje, uoloje, jeigu neklystu, turi būti iškalti laipteliai, o kelias, darydamas vingį, turėtų išvesti į platų slėnį prie pat Morajos Sienos, kur Siranonas susikerta su senuoju keliu. Pasižiūrėkime, ar išlikę laipteliai.

Jie lengvai surado akmeninius laiptukus, ir Gendalfas su Frodu bei Gimliu greitai jais užlipo. Pasiekė uolos viršūnę, jie apstulbę pamatė, jog kelias užkirstas, ir kartu paaiškėjo Vartų Versmės nusekimo priežastis: priešakinėje slėnio vietoje, nušviestas besileidžiančios saulės, juodavo didelis ežeras. Jo niūriame paviršiuje neatsispindėjo nei saulė, nei debesys. Matyt, kokios nors uolos griūtis užtvenkė Siranoną, ir jis užtvindė slėnį. Už grėsmingo vandens stūksojo milžiniškos ir galingos uolos. Tačiau kad ir kiek Frodas žiūrėjo, tose uolose nepamatė ne tik vartų ar angos, bet ir paprasčiausio iškilimo.

— Štai Morajos Siena, — mostelėjo Gendalfas, — kurioje kadaise buvo vakariniai Morajos Vartai arba Elfų Durys, kaip jas vadino žmonės, nes šitas kelias, kuriuo atėjome, jungė Morają su Holinu. Bet dabar kelią užstoja ežeras, o plaukti iš Būrio turbūt niekas nesiryš, ypač tokį vakarą.

— Mums reikia grįžti į pagrindinį kelią, — pasiūlė Gimlis, — ir pasižiūrėti, kur jis mus nuves. Net jeigu čia nebūtų to ežero, tai vis tiek Bilas laiptais neužliptų.

— Bet mes negalime jo vestis į Morają, — susigriebė Gendalfas. — Kelias po kalnais yra tamsus ir turi tokių vietų, kur ponis tikrai nepraeis.

— Vargšas Bilas, — atsiduso Frodas, — aš apie tai nepagalvojau. Ir vargšas Semas! Ką jis pasakys, tai sužinojęs?

— Atsiprašau, — tarė Gendalfas. — Bilas labai pravertė kelionėje, ir man labai gaila su juo skirtis.

Kai Būrys pagaliau atsidūrė prie ežero, danguje jau mirgėjo pirmutinės žvaigždės. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, jog ežeras ne platesnis kaip šimtas metrų, bet iš tikrųjų buvo ne taip. Ar toli ežeras driekėsi į pietus, tamsoje nesimatė, tačiau pietinė jo dalis buvo mažiausiai pusės mylios ilgio, o tarp uolų, supančių slėnį, ir ežero vinguriavo siaurutė juostelė žemės. Saugotojai tiesiog bėgte nubėgo į tą pusę, nes buvo jau beveik sutemę, o iki Vartų dar likę keletas mylių.

Prie šiaurinės ežero pusės kelią Saugotojams pastojo siauras užutekis. Vanduo užutekyje buvo šleikščiai žalias, aptrauktas kažkokia plėve. Pats užutekis panešėjo į gleivėtą ranką, siekiančią pagriebti uolas. Gimlis, niekam nespėjus nieko pasakyti, drąsiai žengė į priekį ir pamatė, kad vandens užutekyje ne ką daugiau kaip du sprindžiai. Paskui nykštuką nusekė ir visi kiti, slidinėdami dugno akmenimis. Frodas net nusipurtė iš pasišlykštėjimo, kai jo kojas palietė nešvarus vanduo.

Semui, paskutiniajam iš Būrio, pervedus Bilą į kitą pusę, pasigirdo negarsus pliūkštelėjimas, lyg iš vandens būtų išnirusi žuvis ir tuoj pat grįžusi atgal. Greitai atsisukę Saugotojai pamatė, jog ežero centre vanduo suraibuliavo, paskui kažkas pradėjo burbuliuoti ir ežerą vėl apgaubė tyla. Prieblanda tamsėjo, nes debesys sugėrė paskutinius saulės blyksnius.

Gendalfas žengė skubiu žingsniu, ir greitai keliautojai pasiekė tą sausos žemės lopinėlį su riogsančiais akmenimis ir uolų nuolaužomis. Saugotojai eidami kuo labiau glaudėsi prie uolų, kad kaip nors būtų toliau nuo to vandens. Paėję į pietus apie mylią, jie pastebėjo ąžuolus: prie sienos stovėjo du milžiniški ąžuolai, kurių šaknys tiesėsi iki pat vandens, ir Frodas sau prisipažino, jog tokių gigantiškų medžių jam dar nėra tekę matyli. Palei ežerą ėjo alėja, irgi apsodinta ąžuolais, bet tie buvo jau seniai sudžiūvę ir nė iš tolo neprilygo galiūnams, kurie šakomis rėžė naktinį dangų ir buvo panašūs į fantastiškus sargybinius, saugančius Morają.

— Pagaliau atvykome, — tarė Gendalfas. — Čia baigiasi elfų kelias iš Holino. Nykštukai iškirto vakarinius Vartus, kad būtų galima prekiauti su elfais, o pastarieji pasodino šituos ąžuolus, norėdami įamžinti jų draugystę. Taip, anais gerais laikais draugystė tarp elfų ir nykštukų dar nebuvo nutrūkusi.

— Negirdėjau, kad ši draugystė būtų nutrūkusi dėl nykštukų, — tuoj pat pareiškė Gimlis.

— O aš negirdėjau, kad ji būtų nutrūkusi dėl elfų, — atrėžė Legolasas.

— Aš girdėjau ir tai, ir tai, — nuramino ginčininkus Gendalfas, — bet dabar susitaikykit ir padėkit man! Vartai uždaryti bei paslėpti, ir kuo greičiau mes juos surasim, tuo bus geriau, — pasisukęs į kitus paskelbė burtininkas. — Kol aš ieškosiu Vartų, pasiruoškite įėjimui į Kasyklas, nes turime atsisveikinti su mūsų nešuliniu poniu. Padėkite į šalį šiltus drabužius — jums jų nereikės. Pasidalinkite ponio nešulius, visą maistą ir vandens maišus.

— Bet jūs negalite palikti vargšo Bilo šitoje šlykščioje vietoje, pone Gendalfai! — piktai sušuko Semas. — Aš be jo nė iš vietos nepajudėsiu! Juk Bilas su mumis taip toli nukeliavo.

— Atleisk, Semai, — tyliai tarė burtininkas, — bet Durims atsidarius, Bilas neis į tamsias Morajos žiotis. Tau teks pasirinkti — ar Bilas, ar šeimininkas.

— Jis paskui mane ir į drakono ryklę eis, — užprotestavo Semas. — Juk nedora palikti Bilą, kad jį sudraskytu tie prakeikti vargai.

— Na, kol jį sudraskys, dar teks palaukti, — atsakė Gendalfas ir uždėjęs ranką poniui ant galvos tyliai sušnibždėjo: — saugokis pats, Bilai, ir likimas tave saugos. Tu protingas gyvulys ir Rivendeile nemažai išmokai. Keliauk tomis vietomis, kur galima rasti žolės, ir sėkmingai sugrįžk pas Elrondą arba ten, kur tu nori. Niekas nežino savo ateities, Semai, ir galbūt Bilas grįš, o mes — ne.

Semas paniuręs stovėjo prie ponio ir nieko neatsakė. Bilas, lyg suprasdamas, kas dedasi, pakėlė galvą ir prikišo snukį prie hobito ausies. Staiga Semas prapliupo ašaromis ir šniurkšdamas pradėjo atrišinėti ponio nešulius. Kiti greitai pasidalino daiktus, atrinkdami tai, kas galės praversti priekyje.

Viską atlikę, Saugotojai pasižiūrėjo, ką veikią Gendalfas. O jis paprasčiausiai stovėjo tarp dviejų medžių, spoksodamas į sieną, lyg norėdamas pragręžti ją kiaurai. Gimlis vaikštinėjo, stuksendamas į ją kirviu, o Legolasas tupėjo, priglaudęs prie jos ausį tarsi klausydamasis.

— Na, mes pasiruošę leistis į Morają, — pasakė Meris, — bet kur Vartai?

— Nykštukų vartų neįmanoma pastebėti, kai jie uždaryti, — paaiškino Gimlis. — Jie yra nematomi ir net jų meistrai negali surasti vartų, jeigu yra užmiršę atvėrimo paslaptį.

— Taip, bet šitie Vartai nebuvo slapti, — atsisuko Gendalfas, — ir jeigu jų niekas neperdirbo, tai ir nykštukai, ir elfai turėtų juos rasti.

Burtininkas žengtelėjo prie sienos. Tarp medžių ji buvo labai lygi, ir prisiartinęs Gendalfas pradėjo čiupinėti sieną rankomis, burbėdamas nesuprantamus žodžius. Paskui atsitraukė ir paklausė:

— Pasižiūrėkite! Ar dabar ką nors matote?

Mėnulis švietė tiesiai į sieną, bet kiti Saugotojai nieko nematė. Netikėtai pradėjo ryškėti linijos, panašios į sidabrines gijas, išraizgiusias akmenį. Linijų voratinklis vis tankėjo, ir netrukus prieš apstulbusių keliautojų akis pasirodė pilkas piešinys. Pačioje uolos viršūnėje matėsi arka, išrašyta elfiškomis runomis. Viršuje kūjį ir priekalą vainikavo karūna su septyniomis žvaigždėmis. Arka rėmėsi į du medžius, labai panašius į tuos, kurie augo prie sienos, o žvaigždė tarp ąžuolų spindėjo, skleisdama daugybę spindulių.

— Štai Diurino Emblema! — šūktelėjo Gimlis.

— Ir Aukštųjų Elfų Ąžuolas, — pridūrė Legolasas.

— Ir Feanoro Žvaigždė, — užbaigė Gendalfas. — Mes nematėme piešinio, kadangi itildinas, kuriuo atliktas darbas atsispindi tik mėnulio šviesoje, kai kas nors pasako tam tikrus žodžius. Man teko ilgai pasirausti atmintyje, kol juos prisiminiau.

— Ką reiškia tas užrašas? — pasiteiravo Frodas, kuris mėgino iššifruoti įrašą arkoje. — Aš maniau, jog moku elfu runas, bet šitų perskaityti negaliu.

— Tave Bilbas mokė naujosios elfų kalbos, o šitos runos priklauso senajai, — paaiškino Gendalfas. — Bet runos neturi mums didelės reikšmės. Runos sako: Diurino, Morajos Valdovo, Durys. Ištark žodį, drauge, ir įeisi. O apačioje smulkiau užrašyta: Aš, Narvis, pagaminau vartus, įrašus padarė Kelebrimboras iš Holino.

— Ką reiškia: Ištark žodį, drauge, ir įeisi? — paklausė Meris.

— Tai pakankamai aišku, — tarė Gimlis. — Jeigu tu esi draugas, pasakyk užkeikimą, ir Durys atsidarys.

— Taip, patvirtino Gendalfas, — šitos Durys yra valdomos žodžių. Kai kurie nykštukų vartai atsidaro tik ypatingomis aplinkybėmis ir tik išrinktiesiems, tačiau šie Vartai Diurino laikais nebuvo laikomi slaptais. Paprastai juos laikydavo atvirus, ir sargai ramiai snausdavo medžių paunksmėje. O jeigu Vartus ir uždarydavo, tai įeiti galėdavo kiekvienas, kuris žinodavo užkeikimą. Ar aš teisingai supratau užrašą, Gimli?

— Visiškai teisingai, — linktelėjo Gimlis, — bet Narvio giminė jau seniai išnyko, ir žodžiai užsimiršo.

— Argi tu nežinai užkeikimo, Gendalfai? — išgąstingai paklausė Boromiras.

— Ne, — atsakė burtininkas.

Visi sutrikę pasižiūrėjo į Gendalfą, ir tik Aragornas, gerai pažinojęs burtininką, liko ramus, nes neabejojo, kad Gendalfas išsikapstys iš sunkios padėties.

— Tai kam tada reikėjo vesti mus prie šitos dvokiančios balos? — suriko Boromiras. — Tu mums sakei, kad kartą jau esi buvęs Kasyklose. Argi gali būti, kad tu nežinotum slaptažodžio?

— Atsakau į tavo pirmą klausimą, Boromirai, — nesijaudindamas tarė burtininkas. — Kol kas aš nežinau užkeikimo. Tu klausi, ko mes čia atėjom? Atsakau — kad mūsų nesurytų vargai. O dabar vienas klausimas tau, Boromirai: ar kartais tu nesuabejojai mano žodžiais? Juk sakiau, kad tada nusileidau į Morają iš rytų ir prie šitų Vartų atsidūriau iš vidaus. Iš ten juos pakanka nestipriai stumtelėti.

— Tai ką mes dabar darysime? — paklausė Pipinas, padrąsintas pasišiaušusių burtininko antakių.

— Daužysim duris galvomis, Peregrinai Tukai, — suirzo Gendalfas. — O aš, kai pailsėsiu nuo kvailų klausimų, bandysiu prisiminti reikiamą užkeikimą. Buvo laikai, — sumurmėjo jis, kai lengvai prisimindavau kiekvieną elfų, žmonių ir orkų užkeikimą, o dabar reikia jau pasukti galvą. Vartai buvo prakirsti draugams, todėl užkeikimas turėtų būti labai paprastas. O kokia kalba? Tikriausiai elfų.

Jis priėjo prie uolos ir lazda palietes sidabrinę žvaigždę valdingai pasakė:

— Annon edhellen, edro hi ammen! Fennas nogothrim, lasto beth lammen!

Linijos apsiblausė, bet pilka akmeninė siena nepajudėjo. Daug kartų įvairia tvarka Gendalfas kartojo šiuos žodžius, bet veltui. Tada jis pabandė kitus užkeikimus, tardamas juos greitai ir garsiai arba ramiai ir tyliai, be to, burtininkas ištarė daugybę pavienių elfiškų žodžiu, bet taip pat veltui. Nuo ežero traukė šaltas vėjas, danguje žiebėsi vis naujos žvaigždės, o Vartai neatsidarė.

Gendalfas vėl puolė uolą: jis iškėlė rankas ir sukomandavo:

— Edro, edrol Atsidaryk! Atsidaryk!

Šitą komandą jis pakartojo visomis Viduržemio kalbomis, bet... Pagaliau burtininkas sviedė lazdą šalin ir tylėdamas atsisėdo ant akmens.

Tuo momentu vėjas iš kažkur toli atnešė vilkų staugimą. Ponis iš baimės pradėjo blaškytis, ir Semas puolė jo raminti.

— Ei, Semai, neleisk jam pabėgti! — šūktelėjo Boromiras. — Jeigu vilkai mūsų neras, tai ponis dar pravers. Ak, kaip aš nekenčiu šito dvokiančio liūno!

Jis pasilenkė ir sviedė akmenį į tamsų vandenį. Ežeras be garso prarijo akmenį, tik toje vietoje kažkas sušnypštė, suburbuliavo ir iki pat kranto atsirito juodi raibuliai.

— Kam tu taip padarei, Boromirai? — susijaudino Frodas. — Aš ir taip šito ežero bijau labiau negu vargų ar Morajos, o tu jį dar erzini.

— Aš norėčiau, kad mes jau būtume kur nors toli, — pritarė Meris.

— Kodėl Gendalfas nieko nedaro? — Nervinosi Pipinas.

O Gendalfas, nekreipdamas į nieką dėmesio, sėdėjo nuleidęs galvą ir paskendęs savo mintyse. Šiurpus vilkų kauksmas nuaidėjo jau arčiau.

Staiga burtininkas pašoko ant kojų net išgąsdindamas kitus. Jis juokėsi!

— Pagaliau! — sušuko Gendalfas, — žinoma, žinoma! Visos mįslės pasirodo lengvos, kai įspėji atsakymą. Jis iškėlė lazdą ir skubiu balsu sušuko.

— Mellon!

Žvaigždė plykstelėjo ir tuoj pat užgeso. Sienoje pasimatė vartų kontūrai, nors prieš tai nebuvo matyti nė plyšelio. Nustebę Saugotojai pažvelgė į vidų — ir pamatė dvejus laiptus, vedančius aukštyn ir žemyn.

— Aš neteisingai supratau užrašą, — prisipažino Gendalfas, — bet ir Gimlis apsiriko. Užkeikimas buvo parašytas ant arkos! Tikslus vertimas būtų toks: pasakyk "draugas" ir įeisi. Aš tik elfiškai pasakiau "draugas", ir Durys atsivėrė. Taip, tais gerais laikais to užtekdavo. Ką gi, eime...

Jis žengė į priekį ir pastatė koją ant žemiausio laiptelio, bet tuo momentu atsitiko keletas įvykių. Frodą kažkas sugriebė už kojos, ir jis surikęs parpuolė. Bilas pratisai subliovė iš baimės, nusitraukė nuo virvės ir nušuoliavo į tamsą. Semas šoko jį vytis, bet išgirdęs skausmingą Frodo riksmą keikdamasis grįžo atgal. Kiti greitai atsisuko ir pamatė, kad vanduo prie kranto šnypščia ir verda, lyg ten raitytųsi gyvačių kamuolys. Viena tokia gyvatė... ne, ne gyvatė, o blyškiai žalias, didžiulis, drėgnas čiuptuvas buvo sugriebęs Frodą už kojos ir vilko į vandenį. Semas parklupo ant keliu ir įniko kapoti čiuptuvą durklu.

Čiuptuvas paliko Frodą, tas atsistojo ir svyruodamas nubėgo prie Vartų. Iš klaikiai šnypščiančio vandens dar apie dvidešimt tokių rankų puolė šliaužti įkandin.

— Vidun! Vidun! — atšokės atgal, griausmingai suriko Gendalfas. — Visi į vidų ir laiptais aukštyn! Greičiau!

Saugotojai atsipeikėjo iš siaubo (juk tik vienas Semas šoko gelbėti Frodo) ir puolė prie laiptų.

Jie suspėjo kaip tik laiku. Frodas su Semu buvo užlipę tik keletą laiptelių, kai besirangantys čiuptuvai pasiekė Vartus ir vienas iš jų jau įšliaužė vidun. Gendalfas stabtelėjo, ir ėmė mintyse skubiai ieškoti kokio nors užkeikimo Vartams uždaryti, bet to nereikėjo — įniršę čiuptuvai sugriebė už abiejų Durų pusių ir su nežmoniška jėga jas užtrenkė. Olą apgaubė mirtina tyla, tik silpnai blaškėsi Durų perkirstas čiuptuvas ir iš lauko girdėjosi duslūs smūgiai.

Semas, laikydamasis Frodui už rankos, sukūkčiojo ir atsisėdo ant šalto laiptelio.

— Vargšas Bilas, — šniurkščiodamas tarė jis, — vargšas Bilas! Vilkai ir gyvatės! Jis to neištvers, bet aš juk turėjau pasirinkti ir pasirinkau jus, misteri Frodai.

Tuo kartu Gendalfas nusileido prie Vartų ir trinktelėjo į juos savo lazda. Lazda akinamai sušvito, ir keliautojai pajuto, kaip sudrebėjo akmeniniai laiptai, bet Vartai neatsidarė.

— Na, — pasakė burtininkas. — Vartai uždarytį iš lauko, ir mums telieka tik pereiti Morają, jeigu norim dar kartą išvysti saulės šviesą. Pagal garsą sprendžiu, jog tie čiuptuvai išrovė medžius, bandydami jais išlaužti Vartus. O gaila — tie ąžuolai buvo pasodinti dar santarvės laikais.

— Kai mes bridome per užutekį, aš pajutau, kad bėdos neišvengsim, — pratarė Frodas. — Kokie ten buvo padarai, Gendalfai?

— Nežinau, — atsakė burtininkas, — tačiau šitas rankas valdė viena jėga. Ji privertė jas iššliaužti iš po kalnų. Giliai po žeme gyvena nemažai padarų, kurie yra dar piktesni už orkus.

Gendalfas neprasitarė, kad šitie čiuptuvai visų pirma buvo nutaikyti į Frodą, ir tai negalėjo būti atsitiktinumas.

Boromiras kažką sumurmėjo sau po nosim, bet aidas dvigubai padidino garsą, ir visi išgirdo gondoriečio žodžius:

— Giliai po žeme, bet man prieš nosį! Įlindome į maišą ir kas mus iš čia išves?

— Aš, — pasakė Gendalfas, — ir Gimlis. Paskui mane!

Burtininkas žengė keletą didelių žingsnių ir iškėlė savo lazdą, kuri pradėjo blankiai šviesti. Laiptai buvo sukti, bet platūs. Frodas suskaičiavo apie kelis šimtus laiptelių, ir Būrys atsidūrė koridoriuje su skliautuotomis lubomis, vedančiomis į tamsą.

— Sėskim čia ant kietos žemės ir užkąskime, jeigu jau tenka apsieiti be valgomojo, — pasiūlė Frodas. Mirtina baimė dingo, ir ho-bitas pasijuto žvėriškai išalkęs.

Pasiūlymas buvo vienbalsiai priimtas, ir visi susėdo ant laiptelių. Pavalgius Gendalfas trečią kartą davė gurkštelti Rivendeilo miruvoro.

— Jau nebedaug liko, — tarė jis, krestelėjęs gertuvę, — bet po to siaubo prie Vartų mums reikia sustiprėti. Vandenį taip pat teks taupyti. Nors Kasyklose yra nemažai šulinių ir šaltinių, bet iš jų semtis negalima, tad naujo vandens prisipilti galėsim tik Dimrilo slėnyje.

— Kiek laiko užtruksime, kol pereisime Morają? — pasiteiravo Frodas.

— Tiksliai pasakyti negaliu, — suabejojo Gendalfas, — tai priklauso nuo daugelio dalykų. Bet eidami tiesiai ir niekur nenuklysdami turėtume užtrukti tris keturias dienas. Tiesia linija nuo Rytinių iki Vakarinių Vartų yra apie keturiasdešimt mylių, bet tiesaus kelio čia, deja, nėra.

Trumpai pailsėję, Saugotojai vėl pakilo į kelią. Visi norėjo kuo greičiau palikti Morają, todėl žygiavo be perstojo, nors iš nuovargio jau svyravo. Priekyje žengė nepakeičiamasis Gendalfas, kairėje rankoje laikydamas mirguliuojančią lazdą, o dešine spausdamas savo kardą Glemdringą. Už jo dairydamasis į šalis žibančiomis akimis ėjo Gimlis. Frodas kulniavo kartu su nykštuku, išsitraukęs savo Gylį. Gylio ir Glemdringo ašmenys nešvietė, ir tai truputį ramino, nes kardai, pagaminti Senosiomis Dienomis, šaltai šviesdavo, jeigu šalia būdavo orkų. Paskui Frodą žingsniavo Semas, po to Legolasas, kiti hobitai ir žmonės. Koridorius keletą kartų pasisukiojo ir pradėjo leistis. Greitai oras pradėjo kaisti, ir Saugotojai džiaugdavosi, kai jų veidus atgaivindavo vėsuma: pro plyšius uolose į vidų sruvo grynas oras iš kalnų. Blankioje burtininko lazdos šviesoje Frodas matė laiptus ir kitus tunelius, kurie leidosi, kilo į viršų ar kirtosi su jų Būrio koridoriumi, ir stengėsi suprasti, pagal ką Gendalfas renkasi kelią.

Gimlis paprastai padėdavo Gendalfui tik stiprindamas juo pasitikėjimą savimi. Burtininko negąsdino tamsa, bet Gendalfas priimdavo sprendimus, prieš tai pasitaręs su nykštuku. Morajos olų schemos nežinojo net Gimlis, nors jis buvo kilęs iš kalnų nykštukų giminės. O Gendalfas, taip pat primiršęs visus kelius, daugiausiai vadovavosi nuojauta ir, reikia pripažinti, ji neapvylė.

— Nereikia bijoti, — tarė Aragornas, — kad Gendalfas su Gimliu užsišnibždėjo kiek ilgiau, ir Saugotojus apėmė nerimas. Aš su juo buvau daugelyje kelionių, ir Gendalfas visada rasdavo išeitį iš susiklosčiusios padėties. Elfai Rivendeile kalbėdavo, kad jis buvo pakliuvęs ir į didesnes bėdas negu ši. Jeigu senasis Gendalfas mus čia atsivedė, tai jis ir išves, nors ir kažin kiek tai kainuotų. Jis geriau mato naktį negu karalienės Berutielės naminės katės.

Būriui labai pasisekė, kad turėjo tokį vedlį. Paskubom sprunkant į Morają, buvo užmiršta nemažai naudingų daiktų, tarp jų ir deglai, be kurių Saugotojai nebūtų toli nuėję: koridorius nuolat vingiavo, o kelyje pasitaikydavo sunkiai įžiūrimų versmių, šulinių ar šiaip plyšių. Per plačiausią iš jų, kokių septynių pėdų ilgio, Pipiną draugai vos įkalbėjo peršokti. Galima įsivaizduoti Pipino baimę, kai tenka šokti į bedugnę tamsą, kurios apačioje kaip malūnas ūžia vanduo.

— Virvė! — sumurmėjo Semas, — aš taip ir žinojau, kad jos prireiks!

Panašiems pavojams padažnėjus, keliautojai gavo sulėtinti tempą. Atrodė, kad jie niekad nenusileis. Iš nuovargio visiems maudė kojas, bet niekas nenorėjo sustoti. Frodas, sėkmingai išsigelbėjęs ir pavalgęs, šiek tiek atgijo, bet vėliau jį vėl apėmė nerimas, peraugės į baimę. Nors nuo durklo smūgio Rivendeilo elfai Frodą išgydė, bet žaizda nepraėjo be pėdsakų. Paaštrėjo hobito jutimai, ir jam atsiverdavo tai, ko kiti nepastebėdavo, na, nebent tik Gendalfas galėjo nujausti. O dabar Frodas juto artėjančius priešus, Žiedo, kabančio jam ant kaklo, svoris atrodė nežmoniškas, didelis būrys priešų laukė priekyje, o už nugaros sėlino dar vienas priešas. Frodas pasitaisė kardo makštis ir atkakliai žengė į priekį.

Saugotojai beveik nesikalbėjo, pašnibždom persimesdavo tik viena kita fraze. Tylą drumstė tiktai duslus Gimlio nykštukiškų batų, švelnus Legolaso, sunkus Boromiro ir skardus Aragorno žingsnių garsas. Kai Gendalfas sustodavo, norėdamas nustatyti kryptį, Frodas dar girdėdavo tolimo vandens čiurlenimą. Bet dabar Frodas pradėjo girdėti ar įsivaizduoti, kad girdi tylius basų kojų žingsnius. Bet tai nebuvo aidas, nes Saugotojams staiga sustojus, iš karto nenutildavo.

Po vidurnakčio keliautojai pagaliau įžengė į pačias Kasyklas. Po keleto valandų Gendalfas susidūrė su pirma rimta kliūtimi. Prieš jį atsivėrė didelė plati salė, iš kurios ėjo trys koridoriai. Visi jie vedė į rytus, bet kairysis — žemyn, dešinysis — aukštyn, o siauras vidurinis — tiesiai.

— Kažkodėl aš niekaip neprisimenu šitos vietos, — suburbėjo Gendalfas, atsistojęs po arka. Jis iškėlė lazdą, tikėdamasis surasti kokių nors žymių, galinčių padėti išsirinkti, bet nieko nepamatė. — Aš per daug pavargau, kad spręsčiau, — tarė burtininkas, linguodamas galvą. Žinau, jog ir jūs taip pat pavargę. Atidėkime sprendimą iki ryto, nors rytas, žinoma, išauš tik ten, virš mūsų galvų.

— Vargšas Bilas! — prisiminė Semas. — Tikiuosi, tie vargai dar nesugavo jo.

Salės kairėje Saugotojai pastebėjo akmenines duris: jos buvo beveik uždaros, bet po nestipraus stumtelėjimo atsivėrė.

— Atgal! — sušnypštė burtininkas, kai Meris su Pipinu, tarė, kad surado vietą nakvynei, puolė į vidų. — Atgal! Ką jūs žinote, kas ten viduje? Aš eisiu pirmas.

Gendalfas atsargiai įėjo ir pašaukė kitus.

— Štai, — tarė jis, — rodydamas lazda į didžiulę skylę grindyse prie pat angos. Aplinkui mėtėsi surūdijusios grandinės ir akmeninio dangčio liekanos.

Jeigu ne Gendalfas, tai jūs, mielieji, dar ir dabar kristumėte, — nelinksmai pasakė Aragornas. — Kristumėte ir galvotumėte, į ką atsitrenksite. Daugiau niekada nelįskite pirmi. Atsirado tyrinėtojai!

— Aha, tai panašu į sargybinę, — nustatė Gimlis. — Šita skylė tikriausiai buvo šulinys, kurį sargai pridengdavo dangčiu. Bet dabar dangčio nėra, ir mes turime būti atsargūs.

Šulinys kaip magnetas traukė Pipiną. Kol kiti vyniojosi ryšulius ir tiesėsi antklodes prie kambario sienų, kaip galima toliau nuo šulinio, jis prišliaužė prie krašto ir pasižiūrėjo į vidų. Iš gilumų kylantis šaltas oras nutvilkė veidą. Pats nežinodamas, kodėl tai daro, Pipinas susirado akmenį, įmetė jį į šulinį ir sulaikęs kvapą ėmė klausytis. Bet oro neužteko, ir jis turėjo dar kartą įkvėpti, kai pagaliau iš toli pasigirdo "plekšt", daug kartų pakartotas šulinio aido.

— Kas tai? — atsisuko Gendalfas, ir Pipinui teko prisipažinti. Burtininkas nusiramino, bet Pipiną smarkiai išbarė: — Čia tau ne hobitų pasivaikščiojimas! Kai kitą kartą užeis toks noras, šok pats ir išvaduok Būrį nuo tokio nesubrendėlio Tuko! O dabar apsiramink ir pasėdėk tyliai.

Gendalfas įsiklausė: visur buvo tylu, tik staiga iš gelmių pasigirdo tylus stuksenimas tuk-tuk, tuk-tuk. Jis nutilo, bet aidui baigus kartoti, vėl atsinaujino — tuk-tuk, tuk-tuk. Labai jau įtartinai skambėjo tas tuksenimas, lyg kas būtų siuntęs signalus. Bet greitai tuksenimas visai nutilo ir nebepasikartojo.

— Tai, ką mes girdėjome, buvo plaktuko smūgiai, arba aš apie tai nieko nenusimanau, — pareiškė Gimlis.

— Taip, — sutiko Gendalfas, — nieko gero mums tai nežada. Tikėkimės, kad šita idiotiška Pipino išdaiga prie šito neprisidėjo, bet, ko gero, tas akmuo išbudino kažką, ko neturėjo išbudinti. Ką gi, visiems, tik ne Pipinui, saldžiu sapnų. Šitam jaunam patrakėliui tebus pirmas budėjimas, — paliepė burtininkas.

Nelaimingas Pipinas atsisėdo prie durų, nenuleisdamas akių nuo šulinio, lyg ir laukdamas, kad tuoj iš ten kas nors iššliauš. Pipinas karštai troško kuo nors, bent antklode, uždengti tą prakeiktą skyle, bet bijojo net pasijudinti, nors Gendalfas ir miegojo.

O Gendalfas nemiegojo, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis įtemptai mąstė, stengdamasis prisiminti ankstesnės kelionės po Morają smulkmenas ir nuspręsti, kur dabar teks pasukti. Netikslus pasirinkimas galėjo būti pražūtingas. Po valandos Gendalfas atsistojo ir priėjo prie susigūžusio Pipino.

— Eik ir pamiegok, vaikine, — švelniai tarė jis. — Tau norisi miego, o aš vis tiek šiąnakt nesumerksiu akių.

Gendalfas atsisėdo prie durų ir parėmė rankomis smakrą.

— Aš žinau, kas man darosi, — sumurmėjo jis. — Man reikia parūkyti! Paskutinį kartą buvau prisikimšęs pypke tiktai rytą prieš pūgą.

Tad paskutinis dalykas, kurį išvydo užsnūsdamas Pipinas, buvo maža liepsnelė, nušvietusi susikūprinusį burtininką, jo gumbuotus pirštus ir dūmų kamuoliukus.

Jis ir pakėlė visus rytą. Nors Gendalfas šešias valandas be pertraukos budėjo, visai neatrodė išvargęs.

— Aš nusprendžiau, kur mes eisime,— pranešė jis. — Kairiajame kelyje per daug tvanku, matyt, jis veda į Kasyklų gilumą. Vidurinysis yra siauras ir nepanašus į kelią, vedantį prie Dimrilo slėnio. Eisime dešiniuoju koridoriumi. Pats laikas pradėti kilti aukštyn.

Aštuonias ilgas valandas, tik dukart trumpai stabtelėję, žygiavo Saugotojai nieko negirdėdami, nieko daugiau nematydami, tik burtininko lazdos gale spindinčią liepsnelę, kuri kaip žaltvykslė nenuilstamai vedė juos iš Juodosios Bedugnės. Pasirinktas kelias kilo aukštyn ir palengva platėdamas virto plačiu, plytomis grįstu traktu, kuriame nebuvo nei skylių, nei Šulinių. Ėjimas tokiu patogiu traktu taip pakėlė Būrio nuotaiką, jog jie be pertraukos nužygiavo penkiolika, o gal ir dar daugiau mylių. Frodui nerimą kėlė tik viena aplinkybė: jis visą laiką girdėdavo svetimus žingsnius, kurie dabar jau tikrai neatrodė kaip aidas.

Kadangi hobitai vos besilaikė ant kojų, jau buvo nuspręsta sustoti ir paieškoti šiltos nakvynės, bet staiga iš abiejų pusių sienos išnyko, ir keliautojai pasijuto atsidūrė tamsioje tuštumoje. Saugotojai net nepastebėjo, kaip koridorius baigėsi, ir jie atsidūrė vėsioje salėje. Visi sunerimo, bet burtininkas linksmai pasakė:

— Vis dėlto aš išsirinkau teisingą kelią. Mes jau atsidūrėme gyvenamoje vietovėje, ir ši salė ne išimtis. Tačiau iki Dimrilo Vartų dar labai toli ir rytoj teks keliauti beveik be pertraukos. Aš surizikuosiu įžiebti tikrą šviesą, ir mes pamatysime, kur patekome.

Gendalfas iškėlė lazdą, ir salėje akimirksniu plykstelėjo žilpinanti šviesa. Šešėliai išnyko, ir akimirką Saugotojai virš savo galvų matė platų stogą, paremtą akmeninėmis kolonomis. Iš salės vedė trys koridoriai — vienas prieš pat akis, o kiti du iš abiejų šonų. Paskui šviesa užgeso.

— Taip, tai iš tiesų gyvenamoji salė, nes aš pastebėjau iškirstus langus — šachtas. Manau, jog čia mes galime pernakvoti. Kol kas reikalai klostosi gerai, ir didesnė dalis tamsiojo kelio jau nueita, nors dar nemažai pavojų gali laukti kelyje į šviesųjį pasaulį, — išdrožė Gendalfas.

Saugotojai susisupo į antklodes ir sugulė pačiame salės kampe, norėdami išvengti šalto skersvėjo, pučiančio iš rytinės angos. Hobitus persekiojo keisti vaizdiniai: jiems atrodė, jog visi nuskendo bedugnėje tamsoje ir jau niekada iš ten nebeišsikrapštys. Net niūriausios legendos apie Morają neprilygo tikrovei, o juk tikrų pavojų jie dar nepatyrė, ir Gendalfas minėjo, kad jiems sekasi.

— Na ir nykštukai, — suburbėjo Semas, — tokią juodąją bedugnę iškasė ir po to patys pabėgo. Aš visiškai suprantu kodėl — negi jie būtų tamsoje gyvenę kaip sliekai!

— Pats tu sliekas! — pašoko įsižeidęs Gimlis, — čia buvo Didžioji Nykštukų Karalystė, visur degė laužai, ir Moraja garsėjo visame Viduržemyje. Dar ir dabar apie tai dainuojamos mūsų dainos.

Jis atsistojo ir pritariat dusliam aidui padeklamavo:

— Čia tai bent! — susižavėjo Semas, — man būtinai reiks išmokti. Bet tiesą sakant, dabar tamsa atrodo dar juodesnė, kai pagalvoju apie visas šitas šviesas. Įdomu, ar Morajoje dar liko aukso ir brangakmenių?

Gimlis neatsakė. Padeklamavęs legendą, jis nebenorėjo dalyvauti pokalbyje.

— Aukso ir brangenybių? — pasiklausė Gendalfas. — Tikrai ne. Pabėgus nykštukams, orkai dažnai užklysdavo į Morają ir ištuštino visas viršutines sales. Bet į apačią netgi ir orkai bijojo leistis, tad tik ten galėjo likti aukso.

— Tai dėl ko tada grįžo nykštukai? — pasidomėjo Semas.

— Dėl mitrilo, — atsakė Gendalfas, — juk Moraja garsėjo ne nykštukų žaislais, auksu ir sidabru, ne geležimi, nes šitie daiktai randami daug kur, bet Morajos sidabru arba kaip jis vadinamas — mitrilu. Anksčiau jo vertė buvo dešimt kartų didesnė už aukso verte, o dabar jis tapo nebeįkainojamas, kadangi jo beveik nebeliko Viduržemyje. Mitrilo gysla glūdi giliai žemėje, ir dėl jos nykštukai išbudino tai, nuo ko teko bėgti, — Diurino Prakeikimą. Visą Morajoje likusį mitrilą susigraibė orkai ir nežinodami jo savybių kaip duoklę atidavė Sauronui. Mitrilas! Visų tautų svajonė! Jį galima lydyti kaip varį ir poliruoti kaip stiklą. Nykštukai iš jo gamindavo ginklus, lengvesnius, bet tvirtesnius net už grūdintą plieną. Elfai irgi labai vertino mitrilą, jų senoji emblema, kurią matėme virš vartų, pagaminta iš Morajos sidabro. Beje, Torinas kadaise padovanojo Bilbui mitrilinius šarvus. Įdomu, kur jie dabar? Tikriausiai dulka kokioje nors palėpėje.

— Ką? — staiga susidomėjo Gimlis, — šarvai iš mitrilo? Tikrai karališka dovana.

— Taip, — pritarė Gendalfas. — Aš Bilbui nesakiau, bet jo šarvai yra vertesni už Grafystę su visais jos gyventojais.

Frodas klausėsi tylėdamas, bet įkišęs po apsiaustu ranką paglostė šaltus šarvus. Jis pasijuto taip, lyg po apsiaustu nešiotų visą Grafystę. Ar Bilbas tai žinojo? Tikriausiai žinojo ir padovanojo tokią karališką, anot Gimlio, dovaną. Frodas mintimis nusikėlė toli nuo tamsiųjų Kasyklų į Begendą, kai ten dar gyveno Bilbas. Frodas kartais troško sugrįžti į tuos laikus, kai net nebuvo girdėjęs apie Morają, mitrilą ir Žiedą.

Vienas po kito Saugotojai sumigo. Pirmajam budėti teko Frodui. Jis sėdėjo prisiglaudęs prie sienos ir nejučiom žvilgčiojo į koridorių. Hobitui atrodė, jog iš ten į sale palengva šliaužia siaubas: jo kaktą išpylė šaltas prakaitas, o rankos mirtinai sušalo. Dvi valandas Frodas drebėdamas klausėsi, bijodamas išgirsti bet kokį garsą, bet visur buvo tylu, nesigirdėjo net nepažįstamųjų žingsnių.

Frodo sargyba artėjo prie pabaigos, kai staiga prie vakarinės angos jis pamatė du baltus taškus, panašius į šviečiančias akis. Jis krūptelėjo, papurtė galvą ir vėl pažiūrėjo ton vieton: taškeliai dingo.

— Tai gražiausia, — užmigau sargyboje, — subarė save Frodas ir atsistojęs stengėsi nepasiduoti atslenkančiam snauduliui, kol jį pakeis Legolasas.

Atsigulęs Frodas tą pačią minutę užmigo ir vėl išvydo tą patį sapną: kažkas šnabždėjosi, o du šviesos -

taškai slinko vis artyn.

Frodas persigandęs atsibudo ir pamatė, jog salė apšviesta pilkos šviesos, ir jo bendrakeleiviai tyliai tariasi. Pro tuos langus šachtas iš tikrųjų sklido silpna, blanki šviesa. Frodas atsisėdo ir pasirąžė.

— Labas rytas! — atsisukęs į jį, tarė Gendalfas, — nes pagaliau iš tikrųjų išaušo rytas. Mes perkirtome Morajos karalystę ir dar šiandien išvysime Dimrilo slėnyje tyvuliuojančio Veidrodinio Ežero vandenis.

— Būsiu labai laimingas, — pasakė Gimlis. — Didžioji Moraja įvaro baimę net nykštukui. Ir panašu, jog Balinas neprasiskverbė į Morają — turėjo likti bent koks nors pėdsakas.

Pavalgius buvo nuspręsta pajudėti tuoj pat.

— Mes pavargę, bet geriau pailsėkime lauke, — aiškino Gendalfas, — nes niekas iš mūsų tikriausiai nenori praleisti dar vienos nakties Morajoje.

— Iš tikrųjų, — užtikrino Boromiras, — tik kur mums reikia eiti? į rytus?

— Galbūt, — suabejojo Gendalfas. — Bet aš dar gerai nežinau, kur mes esame. Ar tik ne šiaurinėje pusėje, virš Dimrilo Vartų, todėl reikia pagalvoti, kaip nusileisti. Šiaurinė anga pati šviesiausia, tai gal iš pradžių žvilgtelkim į ją. Geriausiai būtų, jeigu aš galėčiau pasiekti langą, bet langus nykštukai mėgo prakirsti labai aukštai.

Saugotojai greitai susitvarkė, ir Gendalfas nuvedė juos prie šiaurinės angos. Pasirodo, ji vedė į platų koridorių, kuriuo einant tolyn, šviesa vis stiprėjo. Koridorius baigėsi už šimto penkiasdešimties žingsnių praviromis akmeninėmis durimis. Už jų buvo didelis kvadratinis kambarys. Keliautojai, pripratę prie tamsos, nejučia užsimerkė, įėję į kambarį, nors tas buvo apšviestas gana blankiai.

Lipdami ant kažkokių nuolaužų ir keldami tamsiai pilkas dulkes, Saugotojai priėjo prie dviejų pėdų aukščio akmens, padėto taip, kad šviesa iš siauro langelio aukštai viršuje kristų ant baltos marmurinės plytos, gulinčios ant akmens.

— Panašu į kapą, — tyliai pasakė Frodas ir pasilenkė prie akmens, norėdamas geriau įsižiūrėti. Prie jo priėjo Gendalfas. Ant plokštės buvo išrašytos keistos runos.

— Tai Derono runos, kurios nuo seno buvo naudojamos Morajoje, — paaiškino Gendalfas, — čia užrašyta nykštukų ir žmonių kalbomis.

— Vadinasi, Balinas žuvo, — tarė Frodas.

— To aš ir bijojau, — sumurmėjo Gimlis, užsitraukdamas gobtuvą ant veido.

V. Morajos tiltas

Žiedo Saugotojų Būrys tylėdamas stovėjo prieš Balino kapą. Frodas galvojo apie Bilbą ir jo seną draugyste su Balinu, apie nykštuko vizitus į Grafystę. Dulkėtame kambaryje po kalnais šitos mintys atrodė visai nerealios.

Pagaliau įveikė stingulį keliautojai pradėjo ieškoti ko nors, galinčio paliudyti apie Balino likimą. Po langu, kitoje kambario pusėje, jie aptiko dar vienas duris. Tik dabar Saugotojai pastebėjo, jog tos nuolaužos, besimėtančios po kojomis, yra nukautų karių kaulai. Tarp kaulų gulėjo sulūžę kovos kirviai, perkirsti šalmai, skydai ir kreivi juodi kardai — pagrindinis kalnų orkų ginklas. Sienoje buvo iškirstos nišos, ir vienoje iš jų stovėjo geležimi kaustyta medinė skrynia. Po suraižytu jos dangčiu Gendalfas išvydo knygą, tiksliau, knygos likučius. Daugelyje vietų ji buvo iškapota ir sudeginta, o kai kur apipilta krauju. Gendalfas atsargiai ją pakėlė ir padėjo ant Balino kapo. Kurį laiką burtininkas vartė knygą tylėdamas. Frodas su Gimliu stovėjo iš šonų ir pastebėjo, jog knygoje užrašai daryti Morajos, Deilo ir elfų kalbomis.

Pagaliau Gendalfas pakėlė galvą:

— Kiek aš suprantu, tai Balino žygio metraštis, — tarė jis, — pradėtas rašyti nuo jų atėjimo prie Dimrilo slėnio beveik prieš trisdešimt metų. Matote, čia vienas trys. Tai reiškia pirmieji metai, trečias puslapis. Ankstesnių dviejų puslapių čia nėra, tad teks tenkintis šituo — klausykite:

— Mes išmušėme orkus iš didžiųjų vartų ir sar... toliau sudeginta, bet ir taip aišku, jog sargybinė. Tačiau orkai spėjo pasiruošti ir mūšyje mes daug jų išžudėme. Flojis prie Veidrodinio iškirto visą būrį priešų, bet ir pats buvo nukautas strėle. — Kitų dviejų eilučių neįskaitau. Toliau rašoma: ... mes įsikūrėme Dvidešimt Pirmajame Šiaurės Kambaryje. Čia... negaliu perskaityti kas, bet užsimenama apie šachtą. Balinas pasirinko Mazarbulo Salę.

— Metraštinę Salę, — pasakė Gimlis, — tai yra čia, kur mes stovime.

— Toliau nieko negalima suprasti, — kalbėjo toliau Gendalfas, — išskyrus žodį auksas, Diurino Kirvis ir šalmas. Čia baigiasi skyrius ir įrašai padaryti jau kita ranka: mes suradome grynąjį sidabrą. Viskas neaišku, tik priešpaskutinės eilutės: Oinas patraukė į ginklų, sandėlį Trečiajame Giluminiame, kažkas panašu į vakarus, po to dėmė ir aiškus užrašas Molino Vartai.

Gendalfas nutilo ir ėmė vartyti metraštį.

— Toliau puslapiai labai sugadinti, — pareiškė jis, — ir tokioje šviesoje jų neperskaitysi. Vėl keletas puslapių išplėšta ir keli pažymėti jau penktų metų numeriu. Ne, nieko negaliu suprasti. Aha, o čia? Čia šiaip taip įskaitoma, bet įrašas kažkodėl darytas elfiškai.

— Tai tikriausiai Orio darbas, — spėjo Gimlis, žiūrėdamas burtininkui per petį. — Jis turėjo įprotį svarbius įvykius aprašinėti elfiškai.

— Bijau, kad šitas svarbus įvykis pasirodys labai labai liūdnas, — pasakė Gendalfas, — pirmas aiškus žodis čia yra širdgėla, bet eilutės tęsinys sunaikintas iki žodžio... tikriausiai vakar. Taip, iš tikrųjų taip ir yra. Klausykit: vakar, lapkričio dešimtą, žuvo Morajos valdovas Balinas. Jis nusileido prie Veidrodinio ir buvo pašautas užsislėpusio tarp uolų orko. Mes jį sunaikinome, bet didelis priešų būrys... iš rytų palei Sidabrinukę. Puslapio pabaiga yra sumaitota, bet, ko gero, aš išskaičiau štai dar ką — mes užrėmėme Vartus ir galėjome juos ginti, jeigu ne... ir tik du žodžiai: siaubingas ir nuostoliai. Vargšas Balinas! Ilgainiui jis būtų tapęs galingu karaliumi, bet, deja, jo vadovavimas truko tik penkerius metus. Čia įrašas baigiasi, ir mums nebėra kada ieškoti kitų puslapių. Na, vis dėlto paskutinį puslapį dar perskaitysiu.

Gendalfas permetė akimis tekstą ir atsiduso.

— Taip, tai iš tiesų liūdnas metraštis. Visi nykštukai, be abejo, žuvo ir žuvo kankinančia mirtimi. Paklausykite... Mes neturime kur trauktis. Neturime! Jie užėmė Tiltą ir Antrąją Salę. Ten krito Praras, Lonis ir Nalis. Toliau keturios neįskaitomos eilutės ir štai paskutiniai žodžiai: vanduo užpylė slėnį. Vandens Sargas nusitempė Oiną. Mes neturime kur trauktis! Artėja galas, ir tie būgnai apačioje... Jie artėja!.. Ir viskas, daugiau nieko nėra. Daug ką atiduočiau, kad galėčiau sužinoti, apie ką kalbėjo paskutinis metraštininkas, — susimąstė Gendalfas.

— Mes neturime kur trauktis, — sumurmėjo Gimlis, ir visą Būrį nuo tų žodžių apėmė siaubas. — Dar gerai, kad vanduo slėnyje buvo nusekęs, o Sargas miegojo pietiniame krante.

Gendalfas pakėlė galvą ir apsidairė.

— Jie kovojo dviem frontais, — tyliai tarė jis, — bet neužteko jėgų. Taip baigėsi bandymas susigrąžinti Morają! Bandymas buvo drąsus, bet beprasmiškas. Lik sveikas, Balinai, Fandino sūnau, ilsėkis ramybėje! Mes pasiimame Mazarbulo Knygą ir tu, Gimli, jeigu dar pasitaikys proga, atiduosi ją Deinui, nors Knyga jį ir nuliūdins. O dabar negaiškime, mūsų dar laukia ilgas kelias.

— Kuriuo keliu eisime? — paklausė Boromiras.

— Atgal į didesnįjį kambarį, — atsakė Gendalfas, — bet šičia mes nesugaišom veltui laiko, nes sužinojome, kur esame. Tai iš tikrųjų yra Mazarbulo, arba Metraštinis Kambarys. Mums reikia grįžti atgal į salę ir pro rytinę angą leistis žemyn iki Dimrilo Vartų. Paskubėkim! Atgal į salę!

Ir tuoj pat iš Morajos gilumų juos pasiekė pratisas dundesys BUM! BUM! Saugotojai persigando ir puolė prie durų.

BUM! BUM! — dundesys sudrebino grindis dar kartą, dar kartą ir dar kartą — BUM! BUM! BUM! Lyg kas Morajos olas būtų pavertęs milžinišku būgnu. Lyg atsakymas į dundesį pasigirdo rėžiantis trimito garsas. Jam pritarė kiti trimitai. Saugotojai išgirdo daugelio kojų trepsėjimą.

— Jie artinasi! — sušuko Legolasas.

— Štai ką reiškia "mes neturim kur atsitraukti", — per vėlai suprato Gimlis.

— Spąstai! — užkimusiu balsu sušuko burtininkas. — Kaip ir aną kartą nykštukams! Bet tada su jais nebuvo manęs. Dar pasižiūrėsim... BUM! BUM! — kažkas mušė būgną ir drebino sienas.

— Uždarykite ir užremkite rytines duris, — paliepė Aragornas, išsitraukdamas kardą. — Mums reikia prasiveržti į salę — tai vienintelis šansas.

— Neskubėk, — pertraukė jį Gendalfas, — mums neverta užsidaryti. Geriau atsitraukime pro rytines duris!

Vėl suskardeno trimitas ir pasigirdo klyksmas. Bėgančių padarų kojos jau drebino koridorių. Būrys nesitardamas vienu metu išsitraukė kardus. Glemdringas ir Gylys žėrėjo rūsčia šviesa. Boromiras įrėmė petį į vakarines duris.

— Palauk! — Gendalfas žengė prie Boromiro, atidarė duris ir griausmingai suriko:

— Kas išdrįso trukdyti Balino, Morajos valdovo ramybe! Vietoj atsako pasigirdo kimus juokas, ir vienas balsas staigiai kažką sukomandavo. BUM! BUM! be perstojo griaudėjo Morajoje. Gendalfas greitai išbėgo į koridorių ir iškėlė savo lazdą. Šviesos blyksniai apšvietė visą ertmę. Akimirką burtininkas žiūrėjo į priešus, paskui, nė vienai strėlei jo neužkliudžius, laimingai įšoko atgal ir užtrenkė duris.

— Ten orkai, galybė orkų, — sunkiai kvėpuodamas sušvokštė Gendalfas. — Jie ne tik iš Ūkanotųjų, bet yra dar ir juodųjų urukhajų iš Mordoro. Kiek spėjau pamatyti, su orkais dar atėjo vienas, o gal ir du gigantiški urviniai troliai. Kelias į salę mums užkirstas.

— O trauktis, manau, irgi nėra kur, — niūriai pasakė Boromiras.

— Kol kas ten dar tylu, — tarė Aragornas, kuris stovėjo, klausydamasis prie rytinių durų. — Už durų yra laiptai, vedantys žemyn, taigi salė mums lyg ir nereikalinga. Bet trauktis nežinia kur su persekiotojais ant kulnų, mano manymu, yra pavojinga. Mes net negalime užremti šitų durų: jos atsiveria į vidų, o sklendė sulaužyta. Todėl iš pradžių reikia sulaikyti priešus. Jie ilgai prisimins Mazarbulo Kambarį, — iškošė pro dantis Aragornas.

Sunkūs žingsniai jau drebino koridorių. Boromiras skubiai uždarė duris ir užkalė jų apačią sulaužytais kardais bei medgaliais. Būrys atsitraukė prie rytinių durų, bet pabėgti nebuvo kaip. Žingsniai koridoriuje nutilo, ir duris sudrebino stiprus smūgis. Jos ėmė vertis, stumdamos įkaltus pleištus — kardus, kurie šliauždami atgal paliko gilias vagas akmeninėse grindyse. Trenkė trečias smūgis, ir pro plyšį įlindo ranka, apaugusi žaliais žvynais. Paskui Saugotojai pamatė didžiulę, plokščią, bepirštę koją. Visi šūksniai nutilo.

Boromiras šoko į priekį ir iš visų jėgų kirto per ranką, bet kardas atšoko ir, vos neišsukęs gondoriečiui rankos, nukrito ant grindų.

Frodas, staiga pajutęs beprotišką įtūžį, prilėkė prie Boromiro ir surikęs "Už Grafystę!" įsmeigė Gylį į pasibaisėtiną koją. Padaras už durų sustaugė, ir koja greitai dingo, vos nenusinešdama ir Gylio. Frodas pasižiūrėjo į kardą: nuo jo nulašėjo keli juodi rūkstantys lašai. Boromiras vėl užtrenkė duris.

— Už Grafystę, — sušuko Aragornas. — Hobitai kerta be pasigailėjimo! Tu turi puikų kardą, Frodai, Drogo sūnau!

O duris vėl trankė smūgiai. Jeigu jos būtų buvusios medinės, tai orkai jau seniai būtų įsiveržę į vidų, nes jie turėjo kūjus ir taranus. Nebeišlaikiusios durys prasivėrė, ir ore sušvilpė strėlės, bet niekam nepadariusios žalos atsimušė į šiaurine sieną. Šaižiai sugaudė trimitas, ir orkai vienas po kito pradėjo veržtis į kambarį.

Užvirė karštas mūšis. Saugotojai net nespėjo suskaičiuoti priešų. Orkai nesitikėjo tokio atkirčio ir sutriko. Du peršovė Legolasas, vieną, užšokusį ant Balino kapo, nukirto Gimlis. Keturi orkai žuvo nuo Boromiro smūgio, trys — nuo Aragorno ir tris blykstelėjusiu žaibu nutrenkė Gendalfas. Praradę trylika karių, orkai šaukdami ėmė trauktis, nepadarė Saugotojams jokios žalos, nebent Semui, kuriam kardas perdrėskė petį, bet pats orkas nesuskubo apsiginti, ir Semas, padaręs gilų įtupstą, perkirto priešą kardu iš Pilkapio. Rudos Semo akys žėrėjo kovos ugnimi, ir senasis Gaferas tikrai būtų apstulbęs, matydamas savo sūnų.

— Dabar traukiamės, — sukomandavo Gendalfas. — Nelaukime, kol jie atsives trolį.

Bet Saugotojai atsitraukti nebespėjo: į kambarį įsiveržė didžiulis, beveik žmogaus ūgio orkų vadas su juodais šarvais ir sidabro šalmu. Jo plačiame, tamsiame veide kaip žarijos žėrėjo mažytės akys, liežuvis buvo raudonas. Kairėje rankoje orkas laikė milžinišką skydą, o dešinėje — ietį. Skydu jis prisidengė nuo Boromiro smūgio, išsisuko nuo Aragorno ir, pabėgėjęs kelis žingsnius su baisia jėga paleido į Frodą ietį, tiesiog prikalusią hobitą prie sienos. Frodas spėjo pasisukti ir ietis pataikė ne į krūtinę, o nuslydo nuo mitrilinių šarvų į šoną. Atskubėjęs Semas nukirto ietį, ir Frodas bejėgiškai nuslydo ant žemės. Orkas džiaugsmingai suklykė ir išsitraukęs kardą puolė pribaigti hobito, bet pamiršo Aragorną ir net šalmas neišgelbėjo jo nuo Andrilo. Pamate vadą, sukniubusį ant žemės, kiti orkai pradėjo baisiai rėkti, bet pulti į kambarį neskubėjo.

BUM! BUM! — sunkiai atsiduso Moraja.

— Dabar! — sušuko Gendalfas. — Dabar mūsų paskutinis šansas! Greičiau!

Aragornas pakėlė Frodą, gulėjusį prie sienos, ir stumdamas prieš save Pipiną su Meriu, nulėkė laiptais žemyn. Paskui jį išskubėjo kiti Saugotojai. Legolasas beveik jėga tempė besipriešinantį Gimlį: nykštukas, pamiršęs pavojų, niekaip nenorėjo atsitraukti nuo kapo. Boromiras kiek turėdamas jėgų patraukė duris ir jos girgždėdamos užsivėrė, bet, deja, durų nebuvo įmanoma užremti.

— Viskas gerai, — dusdamas tarė Frodas, — aš galiu pats eiti.

Iš nuostabos Aragornas vos neišmetė hobito ant žemės.

— Aš maniau, kad tu negyvas!

— Matai, kad dar ne, — įsikišo Gendalfas, — bet dabar nėra laiko stebėtis. Visi laiptais žemyn! Palaukite apačioje manės, o jeigu greitai negrįšiu — eikite vieni. Vartai apie dvi mylias dešiniau.

— Tu negali saugoti durų vienas, — paprieštaravo Aragornas.

— Darykit taip, kaip sakiau, — nekantriai nutraukė jį Gendalfas. — Kardai čia nebepadės. Eikite!

Tunelis buvo be langų, todėl Saugotojai leidosi apgraibomis. Pagaliau, pajutę po kojomis lygią žemę, jie atsisuko, bet viršuje pamatė tik blyškų burtininko lazdos žiburėlį. Gendalfas dar tebestovėjo prie durų. Frodas pradėjo dusti ir atsirėmė į Semą. Semas rūpestingai pasižiūrėjo į šeimininką ir jį apkabino. Viršuje Gendalfas šaukė kažkokius žodžius, bet aidas juos iškraipydavo ir nieko negalima buvo suprasti. BUM! BUM! — vėl pasigirdo būgnai, ir sienos sudrebėjo, o viršuje staiga sušvito balta šviesa ir pergalingai sugriaudė būgnai — BUM! BUM! BUM! Nuo laiptų kaip kamuolys nusirito Gendalfas ir pargriuvo Būrio viduryje.

— Greičiau, — paliepė jis, pašokęs ant kojų. — Aš dariau viską, ką galėjau, bet sutikau savęs vertą priešininką. Nestovėkim čia! Teks eiti be šviesos: aš nebeturiu jėgų įžiebti savo lazdą. Kur Gimlis? Jis eis su manimi priekyje, o jūs neatsilikite nė per žingsnį!

Nieko nesuprasdami keliautojai nuskubėjo paskui Gendalfą. BUM! BUM! — iš kažkur toli atsklido būgnai. Jie tik ir buvo vienintelis persekiojimo ženklas, nesigirdėjo nei riksmų, nei žingsnių. Gendalfas žygiavo niekur nesukdamas, nors kelyje pasitaikė nemažai šoninių durų. Matyt, koridorius vedė ten, kur reikia — prie Dimrilo Vartų. Kartas nuo karto jų kely pasitaikydavo laiptai, ir burtininkas, kad nenusiristų, kaip aklas stuksendavo lazda į žemę.

Per valandą jie įveikė beveik mylią, o gal dar daugiau ir nusileido daugeliu laiptų. Persekiotojų nesigirdėjo, ir Saugotojai pradėjo manyti, kad atsiplėšė. Po septintų laiptų Gendalfas sustojo.

— Darosi karšta, — sunkiai ištarė jis, — ko gero, mes pasiekėme Vartų lygį ir daugiau leistis nebereikia. Dabar kad tik nepražiopsotume paties pirmo posūkio į kairę. Ne, aš turiu bent porą minučių pailsėti, nes kitaip nenusigausiu iki Vartų.

Gimlis paėmė burtininkui už rankos ir padėjo atsisėsti.

— Kas atsitiko ten, prie durų? — paklausė nykštukas. — Ar tu sutikai tą, kuris griaudėjo?

— Nežinau, — atsakė Gendalfas, — bet dar niekada jo nebuvau susitikęs ir man neliko nieko kito, kaip tik pasiųsti durims Nesulaužomą Užkeikimą. Nors nuo to durys netampa tvirtesnės — atidaryti jas yra neįmanoma, o išlaužti — galima. Už durų aš jau girdėjau orkų balsus, bet nesupratau jų tos barbariškos šnektos, išskyrus žodį ghaš — "ugnis". Bet po to orkams į pagalbą atėjo sąjungininkas, kurio jie patys labai bijojo. Kas jis toks, aš nesupratau, ir svarbiausia net nežinau, ar galima jį nugalėti dvikovoje. Šiaip ar taip, Nesulaužomąjį Užkeikimą jis įveikė: nepaisydamos mano priešinimosi, durys ėmė vertis. Tada, sukaupęs paskutines jėgas, aš pasiunčiau Draudžiamąjį Užkeikimą, bet veikiant priešingoms jėgoms durys subyrėjo, o juk jos buvo akmeninės! Viduje aš dar spėjau pamatyti kažką panašaus į juodą debesį, ir mane, laimei, nusviedė atgal, o sienos ir lubos su trenksmu griuvo.

Balinas dabar palaidotas giliai, ir palaidotas ne vienas. Šiaip ar taip, mes laimėjome laiko. Kol priešininkai įveiks griūtį, mes turėtume būti toli. Ak, ir išvargino mane šita dvikova, bet beje, man jau geriau. O kas gi tau, Frodai? Aš nespėjau pasakyti, bet išgirdęs tavo balsiuką, apsidžiaugiau kaip niekad gyvenime, nes maniau, jog Aragornas rankose laiko drąsų, bet negyvą hobitą.

— Aš gyvas ir, atrodo, sveikas, — pasakė Frodas. — Apibrozdintas ir apdraskytas, bet nieko.

— Hobitai moka kapoti be pasigailėjimo, o patys, atrodo, yra pagaminti iš mitrilo, — nusišypsojo Aragornas. — Dabar aš suprantu, kaip smarkiai rizikavau, lįsdamas prie jūsų Bryliaus smuklėje. Tas orkas būtu persmeigęs ir bulių.

— Manęs jis persmeigti nesugebėjo, — atsakė Frodas, — bet akimirką jaučiausi lyg atsidūręs tarp kūjo ir priekalo, — pridėjo jis. Daugiau jis nieko nebesakė: jam iš tikrųjų buvo sunku kvėpuoti.

— Tu dažnai man primeni Bilbą, — suraukęs antakius, pasižiūrėjo į Frodą burtininkas. — Jis irgi mėgdavo nustebinti savo bendrakeleivius.

Galvodamas apie šiuos žodžius, Frodas negalėjo suprasti, ar Gendalfas pasakė viską, ką iš tiesų galvojo.

Keliautojai vėl žingsniavo koridoriumi. Netikėtai Gimlis, kuris puikiai matė tamsoje, šūktelėjo:

— Ten priekyje kažkokia raudona šviesa, bet tai ne saulė. Kas tai galėtų būti?

— Ghaš! — murmtelėjo Gendalfas. — Įdomu, ką jie sugalvojo, negi padegė žemesnius aukštus? Bet mums nėra kito pasirinkimo, reikia eiti toliau.

Gimlis neklydo. Ant sienų mirgėjo ir švytėjo ugnies atšvaitai. Dabar Saugotojai matė tolimesnį savo kelią: priekyje koridorius leidosi gerokai žemyn ir baigėsi žema arka, iš už kurios ir sklido šviesa. Darėsi vis karščiau ir karščiau.

Priėjus prie arkos, Gendalfas liepė jiems palaukti, o pats atsargiai įėjo po arka ir sustojo — jo veidą apšvietė rausva šviesa.

— Jie mums paruošė prašmatnų sutikimą, — pasakė jis grįžęs, — bet dabar aš jau žinau, kur mes esame. Už arkos yra Antroji Senosios Morajos Salė. Vartai jau nebetoli, daugių daugiausia pusė mylios. Pasuksime į kairę, pereisime per Morajos Tiltą, užkopsime plačiais laiptais ir pro Pirmąją Salę išlįsime į Dimrilo slėnį. Dabar pasižiūrėkite į Salę.

Saugotojai atsargiai palindo po arka. Salė pasirodė daug ilgesnė ir aukštesnė negu ta, kurioje buvo nakvota. Jos viduryje stovėjo dvi eilės didingų medžių pavidalo kolonų, ir akmeninė lapija rėmėsi į lubas. Pačiam salės viduryje, tarp dviejų kolonų, kažkas buvo prakirtas plačią gilią kiauryme, iš kurios ir veržėsi ugnis. Kartais raudoni ugnies liežuviai plyksteldavo iš plyšio ir lyžteldavo juodą kolonos medžio kamieną. Virš plyšio sukosi tamsių dūmų kamuoliai.

— Jeigu būtume ėję pagrindiniu keliu per viršutines sales, tai čia būtume patekę į spąstus, — lengviau atsidusęs tarė Gendalfas. — Tikėkimės, kad dabar ši kiaurymė sutrukdys mūsų priešams, kad ir kas jie būtų. Bet gaišti negalima.

Vos tik burtininkas ištarė paskutinius žodžius, vėl pasigirdo neapkenčiamas dundesys — BUM! BUM! BUM! Iš vakarinio salės galo aidėjo šūksniai ir trimito garsas. BUM! BUM! — suvirpino ugnies liežuvius ant kolonų — BUM! BUM!

— Paskui mane! — įsakė Gendalfas. — Jeigu lauke šviečia saulė, orkai negalės mūsų vytis!

Gendalfas skubiai pasuko kairėn ir nubėgo Antrąja Sale į rytus. Jiems bėgant kitame salės gale iš tamsos išniro pirmieji orkai ir pamate, jog grobis slysta jiems iš rankų, šiurpiai suriko. Virš Frodo galvos prazvimbė strėlė. Boromiras bėgdamas atsigręžė ir piktai nusikvatojo.

— Štai taip! Nereikia spęsti kitiems spąstų, nes patys galite įkliūti!

— Pažiūrėk į priekį! — šūktelėjo jam Gendalfas. — Mūsų dar laukia siauras ir pavojingas Tiltas.

Staiga Frodas riktelėjo ir vos nenusirito į juodą bedugnę. Čia salė baigėsi, grindys dingo ir pasiekti išorines duris buvo galima tik perėjus siaurą, be turėklų, kokių šešiasdešimties žingsnių ilgio Tiltą. Senovėje nykštukai specialiai pastatė tokį Tiltą, kad galėtų gintis nuo priešų, jeigu šie paimtų Pirmąją Salę. Per Morajos Tiltą galima buvo pereiti tik vorele. Pribėgės prie prarajos krašto, Gendalfas sustojo, ir jį apsupo uždusę Saugotojai.

— Pirmas Gimlis, — paliepė burtininkas, — paskui jį hobitai, Legolasas ir žmonės.

Aplinkui tiesiog lijo strėlėm. Viena godžiai cvaktelėjo Frodui į nugarą, bet nieko nepešusi atšoko. Antroji pervėrė Gendalfo skrybėlę ir atrodė kaip juoda plunksna. Kitoje kiaurymės pusėje jau spietėsi šimtai figūrų. Jie mosavo raudonais nuo ugnies atšvaitų kardais ir ietimis. BUM! BUM! — be paliovos dundėjo būgnai, vis artėdami ir artėdami.

Legolasas išsiėmė strėlę ir atsisuko, norėdamas šauti, bet jo ranka nusviro ir strėlė nukrito žemėn. Du dideli troliai atsinešė keletą akmeninių luitų ir pradėjo per ugnį statyti tiltą. Tačiau ne trolių išsigando elfas. Netikėtai orkų gretos prasiskyrė, ir Legolasas pamatė didžiulį šešėlį, kurio viduryje tūnojo rūsti jėga, įvarantį siaubą ir priešams, ir sąjungininkams.

Šešėlis įgijo didžiulio sparnuoto žmogaus pavidalą ir mostelėjęs sparnais lengvai perskrido per plyšį. Jam pakilus, ugnis nurimo, o sėkmingai nusileidus, vėl pergalingai suplazdėjo. Dešinėje rankoje pabaisa laikė liepsnojantį kardą, o kairėje rimbą su ugniniais geluonimis.

— Ajajai! — suvaitojo Legolasas. — Balrogas! Balrogas ateina! Gimlis, išgirdęs tą vardą, sudrebėjo ir bejėgiškai nuleido kirvį.

— Diurino Prakeikimas! — sušnibždėjo nykštukas.

— Balrogas! — palingavo galvą Gendalfas ir atsirėmė į lazdą, — dabar suprantu. O aš taip pavargęs.

Balrogas puolė prie Saugotojų. Orkai džiaugsmingai suklykė ir pasileido per akmens luitus. Tada Boromiras pakėlė savo ragą ir sutrimitavo. Rago gaudesys persirito per visą sale lyg šūksnys, ištrūkęs iš daugybės gerklių. Orkai sutrikę atšlijo, ir net ugninis šešėlis stabtelėjo. Bet lyg vėjui užpūtus liepsną, aidas nutilo, ir priešas vėl šoko į priekį.

— Per Tiltą! — suriko Gendalfas. — Bėkite! Šitas priešas ne jums. Bėkite! Man reikia sutikti jį ant Tilto.

Saugotojai vienas po kito perėjo Tiltą ir sustojo prie laiptu, negalėdami palikti Gendalfo vieno.

Tuo tarpu Balrogas pasiekė Tiltą. Jam beliko įveikti paskutinę kliūtį: susikūprinusią Gendalfo figūrėlę, vienoje rankoje laikančią lazdą, kitoje — Glemdringą. Pabaisa sustojo, akimis rydama burtininką, ir pliaukštelėjo rimbu. Iš šnervių Balrogui pliūptelėjo ugnis, bet Gendalfas nesudrebėjo.

— Tu nepraeisi, — skambiai tarė jis. Orkai nutilo, ir Saugotojai puikiai girdėjo kiekvieną burtininko žodį. — Aš esu Slaptosios Ugnies valdinys, Anoro Liepsnos Nešėjas. Tu nepraeisi. Tamsioji požemių Uduno ugnis tau nepadės. Grįžk, iš kur atėjai! Tu nepraeisi.

Balrogas neatsakė. Jis lėtai užlipo ant Tilto, ir tamsūs sparnai, netikėtai išaugę iki pat sienų, grėsmingai pakilo virš burtininko. Bet suglausti sparnus virš ramiai stovinčio Gendalfo Balrogui aiškiai buvo per sunku.

Tada iš tamsos žybtelėjo raudonas kaip kraujas kardas.

Šaltai blykstelėjo atsakydamas Glemdringas.

Saugotojus apakino baltas blyksnys, pasigirdo skambesys, ir Balrogo kardas sutrupėjo į gabaliukus. Balrogas krūptelėjo ir atsitraukė, Gendalfas susvyravo, bet nepargriuvo.

— Tu nepraeisi, — pakartojo jis.

Balrogas tylėdamas puolė pirmyn. Kurtinamai sušvilpė ir pliaukštelėjo rimbas.

— Jis neišsilaikys vienas! — staiga suriko Aragornas ir nuskubėjo Tiltu atgal, — Elendilas! Aš su tavimi, Gendalfai!

— Gondoras! — sustaugė Boromiras pasileisdamas iš paskos.

O Gendalfas iškėlė savo lazdą ir sušukęs kažkokius žodžius, trenkė ją į Tiltą. Lazda lūžo perpus ir iškrito iš rankų. Plykstelėjo šviesa, ir Tiltas prie pat Balrogo kojų griuvo žemyn.

Pabaisa nespėjo sustoti, šiurpiai suklykė ir, krisdama į prarają, dar užsimojo rimbu, kuris kaip gyvatė apsivyniojo aplink Gendalfo kojas, traukdamas ir burtininką prarajon. Gendalfas griebėsi už Tilto krašto, bet neišlaikė ir sušukęs: "B-ė-ė-k-i-t-e!" dingo Morajos bedugnės gerklėje.

Būrys stovėjo, lyg nenorėdamas patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Pirmieji atsipeikėjo Aragornas su Boromiru: vos jie spėjo atšokti, ir Tilto liekanos nubildėjo žemyn. Mirtiną tylą nutraukė Aragornas.

— Eime! — tyliai tarė žmogus, — dabar aš vesiu būrį. Mes turime įvykdyti paskutinį jo priesaką. Paskui mane!

Klumpančiomis kojomis Saugotojai patraukė tamsiais laiptais. Priekyje ėjo Aragornas, o bėglių būrio gale Boromiras. Laiptų viršuje pasirodė platus koridorius. Frodas girdėjo, kad Semas bėgdamas kūkčiojo. BUM! BUM! — užpakalyje griaudėjo būgnai.

Priekyje pasirodė šviesi salė, ir keliautojai nejučiomis paspartino žingsnį. Šviesa salėn sklido pro keturis didelius langus, iškirstus rytų pusėje.

Priešingoje salės pusėje buvo matyti milžiniškos akmeninės durų staktos. Praėjės pro jas, Saugotojų būrys pamatė Vartus: aukštą žvilgančią arką.

Palei Vartus šešėliuose snaudė orkų sargyba. Jų vadas dar spėjo pašokti, bet parkrito, nukirstas Aragorno kardo. Kiti orkai išsigandę išsibėgiojo, keliautojai be kliūčių išėjo pro Vartus ir nusileido paskutiniais laiptais, vadinamais Morajos Slenksčiu.

Vis dėlto jie sugebėjo pereiti per Morają, ir po siaubingos kelionės vėjas bei saulė vėl glostė sukritusius ir niūrius veidus.

Aragornas nesustojo, kol jie neatsidūrė toliau kaip per lanko šūvį nuo Morajos. Aplinkui plytėjo Dimrilo slėnis. Dalį jo gaubė Ūkanotųjų Kalnų šešėliai, bet kita dalis spindėjo saulėje. Saulė palengva leidosi, matyt, jau buvo po vidudienio.

Keliautojai atsigręžė. Permatomame Ūkanotųjų šešėlyje juodavo Morajos arka. Kažkur giliai po žeme griaudėjo tilstantys būgnai — BUM! BUM!

Ir čia nebegalėdami susivaldyti visi Saugotojai apsiverkė; vieni raudojo stovėdami, kiti verkė, parkritę ant žemės. BUM! BUM! — paskutinį kartą pasigirdo ir nutilo būgnai.

VI. Lotlorienas

— Deja, mes negalime čia ilgai būti, — tarė Aragornas ir pažvelgęs į kalnus iškėlė kardą. — Lik sveikas, Gendalfai! Aš sakiau, kad Morajoje tau gresia pavojus, ir, deja, neklydau. Tavęs nėra, ir sužlugo visos mūsų viltys. — Paskui, pasisukęs į Būrį, pridūrė: — Vis tiek turime keliauti, nors ir be vilčių. Galbūt mums pavyks atkeršyti. Eime, sielvartauti nėra laiko, priešakyje dar ilgas kelias.

Šiaurėje slėnis skendo trijų švytinčių viršūnių — Kelebdilo, Fanuidholo, Karadraso — šešėliuose.

— Matote? Tai Dimrilo Laiptai, — parodė į šiaurę Aragornas. — Kaip tik iš ten mes būtume nusileidę, jeigu būtų pasisekę.

— Arba Karadrasas būtų buvęs mažiau žiaurus, — suniurzgė Gimlis. — Štai ir dabar šaiposi nelabasis!

Nykštukas pagrasino kalnui kumščiu ir piktai nusisuko.

Rytuose kalnų šlaitas buvo status, ir prieš Saugotojus driekėsi lygios žemės, ne taip kaip pietuose: ten nieko nesimatė, tik kepurėtos kalnų viršūnės. O už trijų ketvirčių mylios, žemiau tos vietos, kur stovėjo keliautojai, tyvuliavo ežeras, pailgas ir kažkuo panašus į ieties antgalį. Tamsių ežero vandenų nedrumstė jokia bangelė. Keistą ežero spalvą galėjai palyginti su vakariniu dangumi, jei žiūrima į jį iš apšviesto kambario. Ežero ovalą rėmino ryškiai žalia žolė, auganti aplinkui.

— Štai Veidrodinis ežeras, Keled Zaramas, — liūdnai atsiduso Gimlis. — Aš prisimenu, kaip jo paklausiau: "Nejaugi man lemta pamatyti mūsų palaimintąjį ežerą?" Ir štai dabar aš išvydau Veidrodinį, o jaučiuosi nelaimingas ir kažko netekęs.

Būrys žygiavo senoviniu keliu, vedančiu nuo Vartų. Jis vingiavo tarp viržių ir prožirnių, kartais aplenkdamas stūksantį akmenį. Nors kelias buvo jau labai apleistas, bet vis tiek matėsi, jog kadaise tai buvo vienas pagrindinių Nykštukų karalystės kelių. Kartkartėmis prie jo pasitaikydavo koks piliakalnis, apaugęs lieknais beržais ir dūsaujančiomis eglėmis. Rytuose, prie pat Veidrodinio kranto, stovėjo vieniša kolona su nulaužta viršūne.

— Tai Diurino Akmuo, — pirmas atpažino koloną Gimlis. — Aragornai, aš negaliu praeiti bent nepažvelgęs į ežerą!

— Tik paskubėk, — patarė Aragornas, neramiai žvelgdamas Vartų link. — Iki saulėlydžio liko nebedaug. Orkai iki tamsos iš savo olų neišlįs, bet po to būtinai ims mus vytis.

— Eime, Frodai, — pasiūlė nykštukas, — tu negali nepamatyti Keled Zaramo.

Jis nusileido aukštu, žaliu šlaitu. Frodas, įveikęs apatiją, su Semu nuėjo paskui.

Prie kolonos Gimlis sustojo. Kolonoje buvo išraižytos runos, bet nuo laiko ir vėjo jos jau buvo neįskaitomos.

— Kolona žymi vietą, iš kur Diurinas pirmą karta pažvelgė į Veidrodinį, — paaiškino nykštukas. — Pasižiūrėkime ir mes, jeigu jau atėjome.

Jie pasilenkė virš tamsaus vandens. Iš pradžių nieko nematė, bet vėliau veidrodiniame paviršiuje atsišvietė snieguotos kalnų viršūnės ir švytinčios žvaigždės, nors danguje skaisčiai švietė saulė. Kad ir kaip bebūtų keista, pačių keliautojų ežeras neatspindėjo.

— O nuostabusis Keled Zaramas, — sušuko Gimlis, — jo dugne guli Diurino Karūna, laukianti jo pabudimo. Sudie!

Jis nusilenkė ir nusisukęs nuskubėjo atgal pas kitus.

— Ką tu ten matei? — pasiteiravo Pipinas Semą, bet šis susimąstęs nieko neatsakė.

Dabar kelias suko į pietus ir staigiai leidosi žemyn, tarp dviejų slėnio šakų. Už ežero keliautojai aptiko šaltinį. Jo skaidrus tarsi krištolas vanduo krito per akmeninį slenkstį ir linksmai gurgėdamas tekėjo akmenuota vaga.

— Štai iš čia išteka Sidabrinukė, — tarė Gimlis. — Tik negerkite šaltinio vandens: jis ledinis.

— Greitai šitas šaltinis išsiplės į sraunią upe, — pasakė Aragornas, — į kurią įteka nemažai kalnų upelių. Mes eisime jos krantu pro Sidabrinukės ir Baltaplaukės santaką: šitą maršrutą mums buvo numatęs ir Gendalfas. Nakvoti galėsime tuose miškuose, per kuriuos Sidabrinukė įteka į Anduiną.

— Lotloriene! — džiaugsmingai šūktelėjo Legolasas. — Ten, Auksiniame Miške, yra pati nuostabiausia elfų gyvenvietė. Rudenį to miško medžių lapai ne nukrenta, bet pavirsta auksu. O pavasarį jie nukrenta, ir visas miškas tampa auksinis. Gūdžiojoje Girioje mes dažnai dainuojame apie nuostabųjį Lotlorieną, jo sidabrinius medžius ir auksinius lapus. Ak, kaip norėčiau pabuvoti ten pavasarį!

— Ten ir žiemą neblogai, — pasakė Aragornas, — bet nuo Lotlorieno mus skiria dar daug mylių.

Kurį laiką Frodas ir Semas žygiavo vienoje gretoje su savo bendrakeleiviais, bet kai Aragornas padidino tempą, sužeistieji hobitai ėmė liktis. Jie visą dieną nieko nevalgė. Semui nuo kardo paliktos žaizdos pakilo karštis ir ėmė svaigti galva. Po prikaitintų Morajos salių lauke jį pradėjo krėsti šaltis, nepadėjo net danguje šviečianti saulė. Frodas sunkiai kvėpavo, kiekvienas žingsnis buvo vis skaudesnis ir skaudesnis.

Pagaliau Legolasas atsisuko ir pamatęs toli atsilikusius hobitus šūktelėjo Aragornui. Būrys tuoj pat sustojo, ir Aragornas su Boromiru grįžo atgal.

— Atleisk, Frodai, — susirūpinęs tarė jis, šiandien tiek daug visko įvyko, kad aš visai pamiršau jūsų žaizdas. Bet kodėl gi jūs patys tylėjote? Čia netoliese yra vietelė, kur galėsime atsipūsti, o dabar paneškim juos, Boromirai!

Greitai jiems kelią pastojo upokšnis, iš vakarų skubantis į Sidabrinukę. Susiliejusios upės šoko per žaliaakmenį krioklį ir putodamos bėgo į miškingą slėnį. Slėnį supo neaukštos eglės ir tankūs erškėčių krūmai. Aragornas prasibrovė pro duriančius krūmus ir atsidūrė pievelėje, kur akys raibo nuo mėlynių. Čia jie įsirengė trumpą stovyklą. Saulė jau artėjo vakarop, o nuo Vartų Būrį skyrė gal tik trys mylios.

Kol Gimlis su Meriu bei Pipinu rinko sausuolius ir kaitino vandenį, Aragornas rūpinosi Semu ir Frodu. Semo žaizda nebuvo gili, bet atrodė pavojinga, ir Aragornas paniuro, bet apžiūrėjęs su palengvėjimu atsiduso.

— Tau pasisekė, Semai! — tarė jis. — Daugelis sumoka skaudžiau už savo pirmą nukautą orką. Tave jie sužeidė švaria geležte, nors orkai mėgsta tepti kardų ašmenis stipriais nuodais. O šita žaizdelę mes greitai užgydysim. — Aragornas atsegė savo maišiuką ir išsitraukė džiovintu lapų. — Jie išdžiūvę, bet dar nepraradę veiksmingumo, — pasakė jis. — Prisimeni, Frodai, šituos lapus aš surinkau prie Orų Viršūnės. Tai atelaso lapai. Štai, Semai, imk! Įmesk vieną lapą į verdantį vandenį, nuplauk žaizdą, aš tau ją aprišiu. Dabar tavo eilė, Frodai!

— Aš jaučiuosi gerai, — skubiai atsakė Frodas, bijodamas, kad teks nusivilkti apsiaustą. — Man reikia tik poilsio ir maisto.

— Ne, — papurtė galvą Aragornas, — aš turiu pasižiūrėti, ką tau padarė kūjis ir priekalas. Man iki šiol dar neaišku, kaip tu išlikai gyvas.

Jis atsargiai nuvilko seną Frodo apsiaustą ir iš nuostabos aiktelėjo. Paskui nusijuokė. Sidabriniai šarvai mirguliavo kaip saulės šviesa ramioje jūroje. Aragornas švelniai juos nuėmė ir iškėlęs krestelėjo. Kaip žvaigždės blykstelėjo balti brangakmeniai, o tankūs šarviniai žiedai sušiugždėjo lyg vasariškas lietutis.

— Pasižiūrėkite, bičiuliai, — šūktelėjo Aragornas, — kokį nuostabų kailiuką turi mūsų Frodas! Jeigu visi hobitai nešiotų panašius, tai Viduržemio medžiotojai būriais trauktų į Grafystę.

— Ir tik veltui laidytų strėles, — pasakė Gimlis, negalėdamas atsigrožėti šarvais. — Juk jie padaryti iš mitrilo! Mitrilo! Niekada nemačiau tokios grožybės. Ar tai tie patys šarvai, apie kuriuos kalbėjo Gendalfas? Tada jis jų deramai neįvertino.

— Aha, o aš vis galvojau, ką jūs veikiate ten užsidarę abudu su Bilbu, — susigaudę Meris. — Koks nuostabus hobitas! Reikės Bilbui prie progos pasakyti, jog jo dovana išgelbėjo Frodui gyvybę.

Ant Frodo dešiniojo šono ir krūtinės juodavo didžiulės mėlynės. Šarvai buvo apmušti apsauginiu minkštos odos sluoksniu, bet tai nepadėjo: nuo smūgio mitriliniai žiedai susmego į kūną, o mėlynė šone atsirado Frodui atsitrenkus į sieną. Kol Saugotojai gamino valgyti, Aragornas nuplovė žaizdas atelaso lapų nuoviru. Aštrus kvapas pasklido po slėnį, ir keliautojai pasijuto atsigavę. Greitai Frodui palengvėjo, ir skausmas aprimo, nors mėlynes hobitas nešiojosi dar ilgai. Kad neskaudėtų šono nuo šarvų, Aragornas kietai jį aptvarstė.

— Šitie šarvai yra nuostabiai lengvi, — tarė jis. — Nešiok juos visur ir visada. Man bus daug ramiau, jeigu žinosiu, kad tave saugo šarvai. O pailsėti nuo jų galėsi ten, kur Priešas yra bejėgis, nors tokių vietų darosi vis mažiau ir mažiau.

Pavalgęs Būrys pasiruošė tolimesniam keliui: užgesino laužą ir panaikino savo pėdsakus. Tada vėl iškopė į kelią. Raudona saulė jau leidosi už kalnų, ir nuo keleivių krito ilgi šešėliai. Nuo upės šliaužė balti rūko draiskalai. Pailsėjęs Frodas su Semu jau galėjo eiti greičiau, ir Saugotojai spėriai keliavo tris valandas, tik vieną kartą sustoję trumpo poilsio.

Slėnį jau dengė naktinė tamsa. Danguje spindėjo ryškios žvaigždės, bet mėnulio vis dar nesimatė. Gimlis ir Frodas žygiavo gale, atidžiai klausydamiesi kiekvieno šnaresio už nugaros. Pagaliau Gimlis prabilo:

— Jokio garso, — tyliai pasakė jis, — ir jokių orkų arba aš kurčias kaip kelmas. Galbūt orkai mus norėjo tik išvyti iš Morajos, o apie mūsų tikslus ir Žiedą nežino ir žinoti nenori? Nors kai orkai trokšta keršto, jie daug mylių persekioja priešus.

Frodas neatsakė. Jis pasižiūrėjo į Gylį. Kardo ašmenys nešvietė, vadinasi, orkų šalia nebuvo. Bet Frodas juk girdėjo žingsnius. Nuo pat Morajos basos kojos persekiojo Frodą. Štai ir dabar... hobitas staigiai atsigręžė ir pamatė dvi švieseles, kurios iš karto išnyko.

— Kas yra? — paklausė nykštukas.

— Nežinau, — atsakė Frodas, — nuo to laiko, kai įžengėme į Morają, man atrodo, jog už nugaros matau akis ir girdžiu žingsnius. Gimlis sustojo ir pasilenkė prie žemės.

— Tu klysti, — paprieštaravo jis, — tai paprasčiausiai vėjas šnara žolėje. O akys, pasižiūrėk, kiek jų danguje. Eime! Mes jau ir taip atsilikome.

Pradėjus pūsti naktiniam vėjui, oras slėnyje gerokai atšalo. Priešakyje neaiškiai dūlavo didelis šešėlis ir girdėjosi nenutrūkstamas lapų šlamėjimas.

— Lotlorienas! — nudžiugo Legolasas, — Lotlorienas! Mes pagaliau pasiekėme Auksinį Mišką. Vis dėlto kaip gaila, kad dabar žiema!

Aukšti medžiai išdidžiai tiesė šakas virš kelio, o Sidabrinukė, vikriai šmurkštelėjusi tarp pilkų kamienų, nyko tamsoje. Net žvaigždžių šviesoje buvo matyti rusvai geltona, neįprasta lapų spalva.

— Lotlorienas! — tarė Aragornas. — Koks aš laimingas, vėl girdėdamas medžių ošimą. Mes esame ne daugiau kaip už penkių mylių nuo Vartų, bet tikiuosi, jog orkai neišdrįs lįsti į elfų mišką.

— Jeigu elfai dar tame miške tebegyvena, — pridūrė Legolasas.

— Daug metų praėjo nuo paskutiniojo Gūdžiosios Girios elfų apsilankymo Loriene, bet, manau, jog elfai čia dar gyvuoja: Jie turi slaptą jėgą, kuri gina Lorieną nuo blogio. Tačiau vis dėlto esu girdėjęs, kad elfams teko trauktis gilyn į mišką ir apleisti šiaurinius pakraščius.

— Taip, ko gero, tavo tiesa, — patvirtino atsidusęs Aragornas, — mums teks patiems pasirūpint savimi. Eime į mišką ir susiraskime kokią laukymę nakvynei.

Jis žengė pirmyn, bet Boromiras sugriebė pėdsekiui už rankos.

— Ar mes negalime šito miško apeiti? — paklausė jis.

— Apeiti? Kodėl? — nusistebėjo Aragornas.

— Nežinomi pavojai slėpininguose takeliuose yra blogiau negu atviri priešai lygumose. Prieš mano valią mes įžengėme į Morają ir ten žuvo Gendalfas. Dabar ir tu nekantrauji patekti į spąstus Auksiniame Miške? Pas mus, Gondore, sakoma, jog tik nedaug kam pavyksta iš ten ištrūkti, o ir tie patys neatpažįstamai pasikeičia.

— Ir teisingai sakoma, — ramiai atrėmė Aragornas, — tik patarlės prasmė Gondore užsimiršo, antraip apie Lorieną kalbėtum kitais žodžiais. Nepaisydami jokių patarlių, mes privalome eiti pro Lotlorieną, jeigu tu nenori patekti į Morają arba žygiuoti pusę metų į šiaurę.

— Žinoma, ne, — nenusileido Boromiras, — bet nepamiršk, kad ir šitas kelias pavojingas.

— Pavojingas, — sutiko Aragornas, — bet tik blogiui. Dabar pirmyn, negaiškime laiko.

Nuėję apie mylią gilyn į mišką, Saugotojai aptiko dar vieną iš vakarinių kalnų šlaitų tekančią upę — tamsūs upės vandenys kažkur dešinėje krito nuo krioklio, paskui kirto keliautojų taką ir tarp medžių kamienų liejosi į Sidabrinukę.

— Tai Baltaplaukė arba elfiškai Nimrodelė, — pasakė Legolasas. — Apie ją miško elfai yra sudėję daug dainų ir net Gūdžiojoj Girioj jos dar dainuojamos, prisimenant vaivorykštes virš jos krioklių ir auksines gėles prie jos krantų. Bet dabar Baltaplaukės krantai ištuštėjo, ir Nimrodelės Tiltas jau seniai sugriautas. Jūs palaukite, o aš nusileisiu prie vandens, nes kalbama, kad Nimrodelės vanduo turi gydomųjų savybių. — Elfas nubėgo pirmyn, nusileido stačiu šlaitu ir įbrido į vandenį. — Ateikite ir jūs! — pakvietė Legolasas, — čia visai negilu. Perbriskime į kitą krantą, ten aš matau patogią nakvynei vietą. Krioklio garsas mums padės atsikratyti liūdesio ir nerimo!

Vienas paskui kitą Saugotojai nubrido paskui Legolasą. Frodas stabtelėjo upės viduryje ir leido vandeniui skalauti išvargusias kojas. Netikėtai hobitas pajuto, jog šaltas, tyras vanduo iš tikrųjų kaip ranka nuėmė visą nuovargį.

Būriui susėdus užkąsti, Legolasas pasakojo Gūdžiosios Girios elfų širdyse saugomas istorijas apie Lotlorieną, kai pasaulis dar buvo jaunas ir šviesus ir virš Didžiosios Upės nendrių taikiai snaudė žvaigždės ir mėnulis.

Šešėliuose švelniai ūžė krioklys, ir Frodui pasirodė, jog jis girdi kažkieno dainavimą.

— Tu išgirdai Nimrodelės balsą? — paklausė Legolasas. — O aš padainuosiu jums dainą apie upės bendravardę — merginą Nimrodelę. Anksčiau aš ją mokėjau tik elfiškai, bet Rivendeile išsiverčiau ir į Bendrąją kalbą.

Legolasas užsimerkė ir tyliai, lyg nenorėdamas trukdyti medžių ošimui bei vandens čiurlenimui, uždainavo:

Legolaso balsas nutrūko.

— Deja, tai viskas, ką aš prisimenu, — liūdnai tarė jis. — Dar yra dainuojama apie Lotlorieno arba Žydinčiojo Lorieno likimą, kai nykštukai pažadino kalnuose blogį.

— Nykštukai nedarė jokių blogų darbų, — nutraukė jį Gimlis.

— O aš to ir nesakiau, — atsiliepė Legolasas, — aš sakiau pažadino. Tada Nimrodelės tauta paliko Lorieną ir toli pietuose, prie Baltųjų Kalnų, Nimrodelė dingo: ji neatėjo į laivą, kur jos laukė mylimasis Amrotas. Bet pavasarį galima girdėti jos balsą šniokščiant bendravardžiui upeliui, nes Nimrodelė įteka į Sidabrinukę, kurią elfai vadina Kelebrantu; šis įsilieja į Anduiną, o Anduinas į Belfalaso įlanką, iš kur išplaukė elfai.

Sakoma, jog Nimrodelė Lorieno elfų papročiu gyveno medyje. Dėl to Auksinio Miško elfai yra vadinami galadrimais arba medžių elfais. Miško gilumoje auga didžiuliai medžiai, todėl lorieniečiai tikriausiai tebesilaiko senovinio papročio.

— Aš irgi medyje jausčiausi jaukiau negu ant žemės, — netvirtai pasakė Gimlis, dėbtelėjęs atgal į Dimrilo slėnį. — Manęs nedžiugina susitikimas su orkais.

— Gerai sakai, — tarė Aragornas, — šiąnakt mes padarysim kaip galadrimai. Sekli upė orkų nesustabdys, tad pabandykime įlipti į medį.

Būrys išsuko iš kelio ir nuėjo dešiniuoju Sidabrinukės krantu į miško glūdumą. Netrukus jie pamatė vienoj vietoj daug itin galingų medžių, apie kurių aukštį galėjai spėlioti tik iš jų storio.

— Aš įlipsiu ir apsidairysiu, — pasiūlė Legolasas. — Juk vis tiek čia beveik mano namai, nors apie šiuos medžius esu girdėjęs tik iš pasakojimų. Jie vadinami melirnais ir žydi auksiniais žiedais. Palaukite manęs.

— Nežinau, kaip tu, — ryžtingai pasakė Pipinas, — bet aš ne paukštis ir medyje miegoti nemanau!

— Tada gali išsirausti olą, jeigu tai tave patenkina, — atšovė Legolasas. — Bet jei nori giliai pasislėpti, tai paskubėk! -

Elfas pašoko ir užsikabino už žemiausios šakos, bet tuoj pat nukrito, nes viršuje pasigirdo valdingas balsas:

— Daro!

— Nejudėkite! — sušnibždėjo Saugotojams Legolasas.

Viršuje kažkas skambiai susijuokė ir prašneko elfiškai. Frodas nelabai ką suprato, nes rytinių miško elfų kalba truputį skiriasi nuo vakarinių. Legolasas pakėlė galvą ir pradėjo atsakinėti ta pačia kalba.

— Kas jie tokie ir ką kalba? — nieko nesuprasdamas paklausė Meris.

— Juk tai elfai! — atsakė Semas, — argi negirdi jų balsų?

— Taip, tai elfai, — patvirtino Legolasas, — ir jie sako, kad tu, Semai, taip garsiai šnarpšti, jog tave galima nušauti užsimerkus. —— Semas skubiai prisidėjo ranką prie burnos. — Bet mums nėra ko jų bijoti. Šitie elfai buvo įspėti apie mūsų atvykimą ir, išgirdę mano dainą prie Nimrodelės, suprato, jog mes jau čia. Jie prašo mane su Frodu palypėti aukštyn, nes, atrodo, turi jam svarbių naujienų. O kitiems teks palaukti apačioje, kol išsiaiškinsime, ką darysime toliau, — pasakė Legolasas.

Iš šešėlių nusileido baltos virvinės kopėčios. Jos švytėjo tamsoje ir, nors atrodė nepatvarios, galėjo išlaikyti daug žmonių. Pirmas užkopė Legolasas, po jo Frodas ir Semas, kuris lipo atsargiai, stengdamasis kvėpuoti tyliai ir tolygiai. Melirno šakos augo tiesiai iš kamieno ir pakilusios į viršų šakojosi, palikdamos tuščią vidurį, kuriame nagingų elfų rankų buvo įtaisyta medinė platforma, paprastai vadinama fletu arba talanu. Vidury platformos žiojėjo skylė kopėčioms nuleisti. O kai hobitai prilipo platformą, pamatė Legolasą jau sėdintį tarp trijų kitų elfų. Elfai dėvėjo tamsiai pilkus drabužius ir tarp medžių kamienų jų beveik nebuvo galima įžiūrėti. Vienas jų pakilo, išsitraukė nedidelį žibintą ir pašvietęs hobitams vėl atsisėdo elfiškai pasisveikinęs. Frodas suprato tik kai kuriuos žodžius, bet savo ruožtu nusilenkė elfui.

— Sveiki atvykę, — dabar jau Bendrąja kalba prabilo žibintą laikąs elfas. — Mes retokai vartojame svetimas kalbas, nes gyvename miško glūdumoje ir retai turime reikalų su savo giminaičiais šiaurėje.

Tačiau aš esu vienas iš tų, kurie kartais keliauja į kitus kraštus apsidairyti ir sužinoti naujienų, todėl moku keletą kalbų. Mano vardas Haldiras, o čia yra mano broliai Rumilas ir Orofinas. Elrondo žygūnai, grįždami atgal pro Lorieną pranešė apie jus. Reikia prisipažinti, kad mes nežinojome, jog hobitai arba miškavaikiai vis dar tebegyvena Viduržemyje. Mes sutikome padėti, kadangi už jus laidavo Elrondas, be to, hobitai nėra panašūs į piktadarius. Tad jūs būsite saugiai palydėti iki pat Anduino, bet šią naktį teks praleisti čia. Kiek iš viso jūsų yra?

— Aštuoni, — atsakė Legolasas. — Aš, keturi hobitai ir du žmonės, iš kurių vienas yra elfų draugas Aragornas.

— Aragorno, Aratorno sūnaus vardas yra gerai žinomas Loriene, — pasakė Haldiras, — bet tu išvardinai tik septynis.

— Aštuntasis yra nykštukas, — nenoriai pasakė Legolasas.

— Nykštukas?! — susiraukė Haldiras, — tai negerai. Mes neturime jokių reikalų su nykštukais nuo Tamsiųjų Dienų ir jie nėra pageidaujami Lorieno miške.

— Bet juk jis yra vienas iš patikimiausių Elrondo draugo Deino žmonių, — sušuko Erodas, — ir jį pats Elrondas paskyrė mums į kompanionus.

Elfai tyliai pradėjo tartis tarpusavyje, kartkartėmis kažko paklausdami Legolaso.

— Gerai, — pagaliau apsisprendė Haldiras, — mes praleisime ir nykštuką, bet už jį atsakys Legolasas ir Aragornas, be to, nykštukui bus užrištos akys. Dabar baikime ginčus — jau vėlu, ir orkai tikriausiai netoliese. Hobitai miegos čia, o visi kiti kitame melirne. Jeigu kas nors atsitiktų, pašauk mus, Legolasai!

Legolasas greitai nusileido kopėčiomis pranešti elfų nurodymų, ir po akimirkos Meris su Pipinu jau kabarojosi medin.

— Štai, — uždusęs pasakė Meris, kai kopimas baigėsi, — mes paėmėme ir jūsų antklodes, tinginiai, o visa kita Platžengys saugiai paslėpė.

— Jums nereikės tų ryšulių, — pasakė Haldiras. — Nors naktys medžių viršūnėse ir yra šaltos, bet čia turime maisto, gėrimo ir antklodžių, kurios nugins šaltį.

Hobitai, aišku, neatsisakė nuo antros (ir labai skanios) vakarienės. Paskui jie susisupo į ne tik elfų, bet ir į savus kailius ir bandė snausti, bet veltui! Hobitai apskritai nemėgsta aukštumos, o ką kalbėti apie miegą medžio viršūnėje, kur nebuvo nei lubų, nei sienų, nebuvo netgi turėklų, o tik širma, sauganti sargybinius nuo vėjo.

— Kad tik nepabustume ant žemės! — sumurmėjo Pipinas.

— Jeigu aš jau užmigsiu, tai niekaip nepabusiu, — pareiškė Semas. — Bet argi čia užmigsi? — pridūrė jis, jau pradėdamas snausti.

Frodas kurį laiką gulėjo atmerkęs akis ir žiūrėjo į žvaigždes, mirgančias per lapų stogą. Šalia knarkė Semas, o toliau iš tamsos išsiskyrė dviejų elfu, rankomis apsikabinusių kelius, figūros. Trečiasis ėjo sargybą viena šaka žemiau. Pagaliau užliūliuotas lapų šlamėjimo ir Nimrodelės krioklių ūžimo, Frodas užmigo, mintyse kartodamas Legolaso dainą.

Jis pabudo vėlai naktį. Trys hobitai kietai miegojo, bet elfų niekur nesimatė. Blausiai švietė raguotas mėnulis. Frodas pasitrynė akis ir suprato, kodėl pabudo. Kažkur visai netoliese buvo girdėti kimūs balsai, daugelio kojų trepsėjimas ir metalo žvangesys. Staiga pro skylę flete išlindo galva. Frodas pašoko, bet atpažino elfą. Jis pažvelgė į hobitus.

— Kas atsitiko? — paklausė Frodas.

— Yrči, — šnipštelėjo elfas ir užmetė ant fleto suvyniotas kopėčias.

— Orkai! — sunerimo Frodas. — Ką jie čia daro?

Bet elfas jau buvo dingęs. Visi garsai nutilo. Atrodė, jog net lapai nebešlama ir kriokliai nustojo ūžė. Frodas atsisėdo, patogiai susisupo ir mintyse padėkojo elfams už šį susitikimą, dėl kurio Būriui neteko nakvoti ant žemės. Nors tiesą sakant, medis nuo orko taip pat neapsaugo. Hobitas išsitraukė Gylį: kardas švytėjo kaip melsva liepsna, bet paskui ėmė blaustis ir visai nublanko. Nepaisant to, pavojaus nuojauta nepaliko Frodo, atvirkščiai — ji augo. Jis atsistojo, pritykino prie skylės ir pažvelgė žemyn. Hobitas buvo tikras, jog ten, apačioje kažkas vaikšto.

Tai negalėjo būti elfai, nes šita miškų tauta vaikšto negirdimai kaip šešėliai. Kita vertus, tai negalėjo būti ir orkai. Frodas sulaikė kvapą ir įsiklausė — taip, kažkas lipo aukštyn, lėtai kvėpuodamas pro sukąstus dantis. Frodas įsmeigė žvilgsnį į tamsą ir staiga pamatė dvi blyškias akis, kurios nemirksėdamos žvelgė į hobitą. Staiga akys užgeso ir naktinis svečias nučiuožė kamienu žemyn.

Tuoj po to prie hobito atsirado Haldiras.

— Čia lankėsi keistas padaras, — tarė jis, — bet ne orkas. Aš jį pastebėjau dar būdamas žemėje, bet maniau, jog tai vienas iš hobitų. Mane jis irgi pastebėjo, nes tuoj pat dingo. Aš nenorėjau šauti, nes jis galėjo riktelti, o stiprus orkų būrys dar netoliese. Orkai persikėlė per Nimrodelę, sudrumstė tyrą vandenį savo šlykščiomis kojomis ir patraukė žemyn keliu palei upę. Priešai, matyt, aptiko pėdsakus, nes ilgai šniukštinėjo toje vietoje, kur jūs sustojote. Mes trise negalėjome priešintis šimtui, tad Kamilas ir aš, mėgdžiodami jūsų balsus, nuviliojome orkus tolyn, o Orofinas nuskubėjo pagalbos. Joks orkas nebeištrūks iš Lorieno, bet jums teks keliauti tik išaušus.

Rytuose aušo ūkanota diena, bet šviesa skverbėsi pro geltonus medžio lapus, todėl hobitams atrodė, jog danguje skaisčiai šviečia saulė. Pro fleto properšą pietuose Frodas išvydo Nimrodelės slėnį su virtine krioklių.

Saugotojai, lydimi Haldiro ir jo brolio Rumilo, greitai susiruošė į kelią.

— Lik sveika, tyroji Nimrodele! — sušuko Legolasas. Frodas atsisuko ir pro medžius pamatė blizgantį Nimrodelės vandenį.

— Sudie, — tyliai pasakė jis, galvodamas, jog vargu ar kada nors dar pamatys tokią nuostabią upę, ramiai plukdančią savo gydomuosius vandenis.

Keliautojai grįžo į taką, besirangantį palei vakarinį Sidabrinukės krantą, ir ilgokai žingsniavo juo į pietus. Ištryptoje žemėje ryškiai matėsi orkų pėdsakai. Haldiras pasuko į šoną ir sustojo ant upės kranto, po medžiu šešėliais.

— Kitoje upės pusėje yra vienas iš mano žmonių, — tarė elfas, — nors jūs jo ir nematote.

Haldiras du kartus paukštiškai švilptelėjo, ir iš krūmų kitame krante išlindo jaunas elfas, taip pat dėvintis pilką apsiaustą su atmestu gobtuvu. Ryto saulėje jo plaukai žibėjo kaip auksas.

Haldiras meistriškai švystelėjo virvę elfui, kuris ją tuoj pat pririšo prie medžio kamieno.

— Šitoje vietoje Kelebrantas teka labai greitai, o vanduo ledinis, — paaiškino Haldiras. — Jeigu norėtume jį perbristi, mums reikėtų žingsniuoti toli į šiaurę, tad teks persikelti šitaip. Žiūrėkite!

Jis tvirtai įtempė virvę ir savąjį galą taip pat pririšo prie medžio. Tada užšoko ant virvės ir kaip tikras akrobatas perbėgo ja viršum upės.

— Man bus paprasta, — pastebėjo Legolasas, — bet kitiems, ko gero, nieko neišeis. Ar šitą upe įmanoma perplaukti?

— Kam gi plaukti? — atsiliepė Haldiras, — mes turime dar dvi virves, kurias įtempsime virš pirmosios, ir už jų bus galima laikytis.

Kai šitas dailus tiltas buvo baigtas, Saugotojai persikėlė į kitą krantą: vieni — lengviau, kiti — sunkiau ir atsargiau. Iš hobitų be vargo perėjo tiltą Pipinas, laikydamasis tik viena ranka, bet nežiūrėdamas žemyn. Bet Semas ėjo lėtai, mėšlungiškai įsitvėręs į abi virves ir neatplėšdamas žvilgsnio nuo verpetuojančio vandens, lyg tai būtų bedugnė praraja kalnuose.

Pagaliau Semas nulipo ant tvirtos žemės ir su palengvėjimu atsiduso:

— Gyveni ir mokaisi, kaip sako mano Gaferas, tik žinoma, jis turėjo galvoje darbą sode, o ne nakvynės medžiuose ir karstymąsi virš upių. Netgi mano dėdė Endis tokio triuko niekada nebuvo daręs!

Pagaliau, kai visas Būrys persikėlė į rytinį Sidabrinukės krantą, elfai nurišo virves ir dvi iš jų susivyniojo. Rumilas, likęs kitame krante, pasiėmė trečiąją, užsimetė ją ant peties ir pamojavęs grįžo prie Nimrodelės.

— Dabar, draugai, — pasakė Haldiras, — jūs įžengėte į Nartą arba jūsiškai Lorieno Širdį. Nedaugeliui buvo leista čia patekti. Dabar, kaip mes ir susitarėme, aš užrišiu akis nykštukui Gimliui. Kiti kol kas gali eiti laisvai, kol pasieksime mūsų gyvenvietes Egladilo žemumoje.

Gimliui tai labai nepatiko.

— Legolasas negali spręsti už mane, — niūriai tarė nykštukas, — ir aš neisiu užrištom akim kaip koks valkata ar belaisvis. Aš nesu šnipas, ir mano tauta niekada neturėjo reikalu su Priešu. Mes nesame padarę nieko blogo elfams, todėl manim jūs galite pasitikėti ne mažiau kaip Legolasu ar kuriuo nors kitu.

— Aš neabejoju tavimi, — atsakė Haldiras, bet negaliu laužyti mūsų įstatymų. Aš ir taip neturėjau tavęs leisti kitapus Kelebranto.

— Aš eisiu į priekį laisvai, — pakartojo Gimlis, — arba grįšiu atgal į savo šalį, kur tikima mano žodžiu, nors eidamas ir žūčiau.

— Tu nebegali grįžti, — griežtai nukirto Haldiras, — nes perėjai Kelebrantą ir stosi prieš mūsų valdovus, o jie jau nuspręs, ką tau daryti. Jeigu persikeltum per upę atgal, tave nušautų pirmas pasitaikęs sargybinis.

Gimlis griebėsi kirvio. Haldiras ir jo kompanionas žaibiškai įtempė lankus.

— Prakeiktas užsispyręs nykštukas! — sumurmėjo Legolasas.

— Palaukit! — riktelėjo Aragornas, — atrodo, Būrį vedu aš! Gimlis iš tiesų jausis pažemintas, todėl mes visi kartu su Legolasu užsirišime akis, nors tai ir sulėtins mūsų kelionę.

Staiga Gimlis prapliupo juoku.

— Na, ir gražiai mes atrodysime — aštuoni neregiai su Haldiru priešakyje! Ne, pakaks to, kad užrišite akis man ir Legolasui.

— Na, žinai ką! Juk aš elfas, o tu... — dabar pasipiktino Legolasas.

— Prakeiktas užsispyręs elfas! — paerzino jį Aragornas. — Bet mes padarysime teisingai. Užrišk man akis,— kreipėsi žmogus į Haldirą.

— Aš pareikšiu pretenzijas už kiekvieną mėlynę ir gumbą, kurį gausiu parkritęs, — pareiškė Gimlis, čiupinėdamas tvirtai užrištą juostą.

— Neturėsi tu jokių pretenzijų, — užtikrino Haldiras. — Takai čia tiesūs ir lygūs.

— Kokie keisti laikai atėjo, — atsiduso Legolasas. — Visi mes esame vieno Priešo priešai, o sąjungininkų bei giminių žemėje aš turiu eiti nematydamas kelio.

— Ne keisti, o baisūs, — paprieštaravo Haldiras. — Juk čia ir slypi Juodojo Lordo galybė: jis sugeba suskaldyti savo priešus. Mes, lotlorieniečiai, esame tiek kartų išduoti, jog nebepasitikime niekuo, išskyrus galbūt Rivendeilo gyventojus. Mes gyvename saloje tarp galybės pavojų ir, deja, elfų rankos dažniau laiko lanką negu arfą. Upės ilgai gynė mus, bet dabar Tamsa jau baigia apsupti Lorieną. Kai kas kalba apie atsitraukimą, bet, ko gero, jau vėlu. Ūkanotieji Kalnai pilni orkų, rytinės žemės irgi kupinos piktu Saurono padaru. Sklinda gandai, jog suklupo Rohanas, ir Priešas jau prie Anduino ištakų. Jeigu tai tiesa, vadinasi, laisvieji elfų uostai liko tik vakaruose, už miškavaikių krašto.

— Taip, — patvirtino Meris, — į vakarus nuo Grafystės yra elfų uostai.

— O laiminga tauta hobitai, kurie gyvena netoli Jūros! — šūktelėjo Haldiras. — Mes nebuvome ten nuo neatmenamų laikų. Papasakok apie Jūrą ir elfų uostus, — paprašė jis hobitą.

— Negaliu, — prisipažino Meris, — aš niekada jų nemačiau, nes niekada nebuvau iškėlęs kojos iš savo šalies. Ir jeigu būčiau žinojęs, kas dedasi aplinkui, vargu ar būčiau išdrįsęs palikti Grafystę.

— Nejaugi nebūtum norėjęs pamatyti nuostabųjį Lotlorieną? — paklausė Haldiras. — Pasaulis iš tiesų kupinas pavojų ir kai kurios laisvos žemės jau užtemdytos ir džiaugsmą dažnai keičia liūdesys, bet dar tebėra vietų, kuriose gali atsigauti tavo protas ir širdis. — Elfas patylėjo ir liūdnai pabaigė: — Daug kas sako, jog Tamsa išsisklaidys ir gyvenimas bus toks pat kaip anksčiau, bet aš tuo netikiu. Pasaulis niekada nebus toks koks buvo. Galbūt viskas trumpam praskaidrės, ir mes, elfai, prasiveržime prie Jūros ir paliksime Viduržemį visiems laikams. Nejaugi man teks palikti Lotlorieną ir gyventi ten, kur neauga melirnai? Juk padavimai sako, kad žemėse už Didžiosios Jūros nėra Auksinių Miškų.

Šitaip besikalbėdamas Būrys, Haldiro vedamas, lėtai slinko miško takeliais, o kitas elfas ėjo gale. Po kojomis Saugotojai jautė lygią ir minkštą žeme, todėl žingsniavo be jokios baimės. Frodas pajuto, jog netekęs galimybės regėti jis geriau girdi ir stipriau jaučia. Hobitas užuodė medžių ir žolės kvapus, girdėjo priekyje ir užpakalyje šlamančius lapus, dešinėje čiurlenančią upę ir paukščių, balsus aukštai danguje. Praeidamas pro atvirą laukyme, jis juto saulę, maloniai šildančią veidą ir rankas.

Kai Frodas atsidūrė kitame Sidabrinukės krante, jį apėmė keistas jausmas, kuris tolydžio stiprėjo: atrodė, jog ši upė veda jį į praeitį ir gramzdina Senosiose Dienose. Rivendeile viskas priminė senovę, o čia senovė buvo reali ir senieji daiktai gyveno dar tik bundančiame pasaulyje. Tamsa jau supo net ir Rivendeilą, o Lorienas gyveno taip, lyg blogio niekuomet ir nebūtų buvę.

Visą dieną Būrys nesustodamas žygiavo miško takais, kol šaltas vakaro oras pradėjo gnaibyti skruostus ir ankstyvas naktinis vėjas šnibždėti tarp lapų. Kadangi elfai vedliai neleido net naktį nusirišti akių, tad nakvoti teko ant žemės, ir visi sumigo net nepagalvoję apie orkus. O rytą vėl leidosi kelionėn ir stabtelėjo tik apie vidurdienį.

Staiga Frodas išgirdo aplink save daugybę balsų.

Tai buvo ginkluotas elfų būrys, skubantis prie vakarinių Lorieno sienų atremti galimų išpuolių iš Morajos. Iš jų Haldiras sužinojo paskutines naujienas: įsiveržėlių orkų būrys jau buvo sunaikintas, o išlikę orkai įnirtingai persekiojami. Tose vietose elfai dar pastebėjo keistą padarą, lyg dvikojį, lyg keturkojį, bet šauti nesiryžo, nes manė, jog tai paprasčiausias žvėriukas — ir ateivis nubėgo į pietus nuo Sidabrinukės.

— Tačiau svarbiausio jūs dar negirdėjote, — paskelbė Haldiras Saugotojams. — Lorieno valdovai leido jums visiems, netgi ir nykštukui, eiti laisvai. Atrodo, jog Galadrimų Valdovė žino apie kiekvieną iš jūsų. Ko gero, kol manęs nebuvo, į Lorieną atkeliavo naujas Elrondo pasiuntinys.

Pirmiausiai elfas nuėmė Gimlio raištį ir nusilenkęs pasakė:

— Nepyk, drauge! Juk nuo Diurino Dienų nė vienas nykštukas neviešėjo po Lorieno Narto medžiais.

Greitai buvo nuimtas ir Frodo raištis. Hobitas plačiai atvėrė akis ir susijaudinės apsižvalgė. Keliautojai stovėjo atviroje aikštelėje. Kairėje stūksojo pilkalnis, apaugės nepaprasto žalumo žole. Ant jo lyg dviguba karūna augo du medžių ratai — melirnai su pilkai baltais fletais, keistai derančiais prie auksinės lapijos. Melirnai augo vidiniame rate, o išoriniame kerojo nepažįstami hobitams medžiai, be lapų, bet akinantys sniego baltumo žieve. Smaragdinius kalvos šlaitus puošė baltos, geltonos ir blyškiai žalios gėlės. Šitą vaizdą vainikavo ryškiai mėlynas dangus ir popietės saulė, nuo medžių metanti ilgus šešėlius.

— Štai! Jūs atėjote į Kerin Amrotą, — tarė Haldiras. — Čia yra senovinės karalystės širdis ir Amroto pilkalnis, toje vietoje kadaise stovėjo jo pilis. Nenublankstančioje žolėje čia amžinai žydi nevystančios gėlės, geltonosios elanoros ir blyškiosios nifredilės. Pailsėkite, keliauti liko nedaug, ir vakare mes pasieksime Galadrimo miestą.

Visi patogiai įsitaisė ant kvapnios žolės, bet Frodas, užburtas nežemiško grožio, vis stovėjo, paskendęs mintyse. Jis žiūrėjo į seniai pradingusį pasaulį, apšviestą paslaptinga šviesa, ir šitas senovinis pasaulis atrodė hobitui stulbinamai nuostabus. Žiemą čia niekas nesigailėjo vasaros, o vasarą — pavasario.

Frodas pasisuko ir pamatė Semą, stovintį šalia ir trinantį akis. Atrodė, jog jis nenori tikėti tuo, ką mato.

— Aš galvojau, jog elfai susiję tik su žvaigždėm ir mėnuliu, — pasakė Semas Frodui, — o čia še tau! Niekur nejutau tiek elfiškumo kiek prie šitos kalvos, jeigu suprantate, apie ką kalbu.

Haldiras pasižiūrėjo į juos ir nusišypsojo, lyg ne tik suprasdamas, apie ką Semas kalba, bet ir suvokdamas slaptas jo mintis.

— Jūs pajutote Galadrimų Valdovės galią, — tarė jis. — Ar nenorėtumėte įkopti su manimi į Kerin Amrotą?

Elfas nuvedė hobitus prie artimojo kalvos šlaito. Nors Frodas ėjo, kvėpavo, o gėlės judėjo nuo vėjo, bet jis žinojo, jog čia yra laikui nepavaldi žemė, jis žinojo, jog visada prisimins, kaip mažas keliautojas iš Grafystės vaikščiojo po žalią žolę, regėjo elanoras ir nifrediles nuostabiajame Lotloriene.

Kai trijulė priartėjo prie medžių, patraukė pietys vėjas, ir auksinės lapijos šlamėjime Frodas išgirdo bangų šniokštimą, o užmerkęs akis išvydo smėlėtus krantus ir virš jūros plasnojančias žuvėdras, jau seniai išnykusias iš Viduržemio.

Haldiras virvinėmis kopėčiomis jau lipo ant fleto. Frodas viena ranka įsikibo į kopėčias, o kita atsirėmė į melirno kamieną: dar niekada prieš tai jis taip" aiškiai nejuto gyvybės, pulsuojančios medyje.

Hobitas su džiaugsmu lietė lygią medžio žieve, lietė ne kaip eigulys ar dailidė, o kaip medžio brolis.

Pagaliau Frodui užlipus ant liaunos platformos, Haldiras paėmė jį už rankos ir parodė į pietus.

— Pasižiūrėk ten! — liepė jis.

Frodas klusniai pažvelgė, kur liepta, ir tolumoje pamatė kitą kalvą, apaugusią dideliais medžiais. O gal tai buvo ne kalva, bet miestas su žaliais bokštais: gerai jis negalėjo pasakyti. Hobitas pagalvojo, jog kaip tik iš ten eina jėga, valdanti visą kraštą, ir staiga beprotiškai panoro turėti sparnus, kad galėtų nuskristi į tą žaliąjį miestą. Tada Frodas nukreipė žvilgsnį į rytus ir nepaprastai nustebo, pamatęs žydrą juostą, vingiuojančią už Lorieno miškų — Anduiną, Didžiąją Upę. Jis įsižiūrėjo atidžiau ir nejučia grįžo į realų pasaulį — už upės mylių mylias driekėsi ištuštėjusios žemės, kažkur horizonte susiliejančios su niūria tamsa. Deja, saulė, karaliaujanti Loriene, buvo bejėgė prieš šitą tamsą.

— Ten yra pietinės Gūdžios Girios tvirtovė, — tarė Haldiras. — Tarp tamsių eglių su sudžiūvusiomis ir supuvusiomis šakomis stūkso Dol Gulduras, tiek ilgai buvęs slaptąja Priešo irštva. Bijau, jog jis vėl gyvenamas. Dažnai virš jos matome tamsius debesis ir žaibus, bet kokios jėgos Dol Guldure kovoja tarpusavyje, kol kas negali pasakyti net mūsų valdovė.

Haldiras nutilo ir nusileido žemyn. Frodas su Semu, mete paskutinį žvilgsnį į žaliąjį miestą ir baugiąją tamsą, nuėjo iš paskos.

Kalvos papėdėje Frodas netikėtai rado Aragorną, tylų ir sustingusį lyg medis ir laikantį rankose auksinį Elanoros žiedelį.. Frodas iš karto suprato, jog pėdsekys prisimena tai, kas kažkada įvyko šitoje vietoje. Paprastai rūstus Aragorno veidas dabar švietė džiaugsmu, ir jis pats atrodė kaip jaunas, aukštas ir gražus riteris.

— Anven vanimelda, nemarie! — sušnibždėjo jis, atsiduso ir atsisukęs į Frodą nusišypsojo. — Čionai nenumaldomai veržiasi mano širdis, — pasakė Aragornas, — ir jeigu mūsų kelio neapvainikuos pergalė, ji nurims čia amžiams. Bet eime!

Aragornas paėmė Frodą už rankos ir nuėjo pakalnėn. Šitame gyvenime į Kerin Amrotą jis niekada daugiau nebegrįžo.

VII. Galadrielės veidrodis

Saulė jau leidosi už kalnų, tirštėjo šešėliai, o Būrys keliavo toliau. Takeliai dabar vedė per brūzgynus, kur buvo jau visai tamsu, ir danguje įsižiebus pirmosioms žvaigždėms elfai išsitraukė sidabrinius žibintus.

Staiga jie vėl išėjo į atvirą apvalią laukymę. Už jos šešėliais gaubėsi griovys, ant kurio krantų augo tokia pat smaragdinė žolė, lyg dar tebešviestų saulė. Kitoje griovio pusėje didžiulė žalia siena supo Frodo matytą kalvą, apaugusią neregėto aukščio melirnais. Medžiai sutemose panėšėjo į gyvus bokštus. Jų šakose, tarp niekada nekrentančių lapų geltonai, baltai, žaliai ir mėlynai mirgėjo nesuskaičiuojamos šviesos. Haldiras pasisuko į Saugotojus.

— Sveiki atvykę į Karas Galadoną! — tarė jis. — Čia yra Galadrimo miestas, kur gyvena lordas Kelebornas ir Galadrielė Lorieno Valdovė. Iš šitos pusės mes negalime įeiti. Teks aplenkti Galadrimą iš kitos pusės ir patekti vidun pro pietinius vartus. Kadangi miestas didelis, kelias bus netrumpas, tad paskubėkime.

Kelias, grįstas baltais akmenimis, vingiavo išoriniu griovio kraštu. Keliautojai žingsniavo į vakarus, o kairėje kaip žalias debesis dūlavo miestas. Nakčiai tamsėjant, ten užsidegė žiburys, po to dar, dar ir dar, kol visa kalva ėmė žėrėti nuo šviesų. Pagaliau jie pasiekė baltąjį tiltą ir didžiuosius miesto vartus. Nukabinėti galybe žibintų ir iš abiejų pusių supami sienų tvirti ir aukšti vartai žvelgė į pietvakarius.

Haldiras pasibeldė, kažką pasakė, ir vartai be garso atsivėrė, įleisdami keliauninkus. Paskui vėl užsivėrė. Kad ir kiek Frodas dairėsi, jokių vartininkų niekur nepamatė. Nuo pat vartų į Medžių Miestą vedė platus takas, kur nesimatė nė vienos gyvos dvasios, bet visur skambėjo linksmi balsai ir girdėjosi negarsi daina, melodinga, linksma kaip pavasarinis lietutis.

Haldiras nesustodamas vedė Saugotojus įvairiausiais takais bei laiptais, kol pagaliau jie atsidūrė aukštai aukštai, plačioje pievelėje prie mirgančio fontano. Fontanas buvo apšviestas žibintais, kabančiais ant žemutinių medžių šakų, padėtais ant žolės, ir putodamas krito į sidabrinį baseiną. Pievelės pietuose augo melirnų melirnas, milžinas medis boluojančiu lyg pilkas šilkas kamienu ir aukštai virš galingų šakų plaukiančiu lapų debesiu. Į kamieną buvo atremtos baltos kopėčios, prie kurių sėdėjo trys elfai. Pamatę besiartinančius keleivius, jie pašoko, ir Frodas pastebėjo, jog po baltais apsiaustais jie turi tamsiai pilkus šarvus.

— Čia gyvena Kelebornas ir Galadrielė, — pasakė Haldiras, — o jūs užkopėte čia, nes Lorieno valdovai norėjo su jumis pasikalbėti.

Vienas iš elfų sargybinių papūtė trimitą ir tuoj pat susilaukė atsakymo iš viršaus.

— Aš eisiu pirmas, — pasakė Haldiras, — paskui tu, Frodai ir Legolasai, kiti lipkite kaip norite, bet žinokite, jog bus nelengva.

Lėtai kildamas aukštyn, Frodas matė daug fletų kairėje, dešinėje ir net prie pat medžio kamieno. Ilgai kopė keliautojai, kol pagaliau pasiekė didžiausią fletą, ant kurio stovėjo namas, nenusileidžiantis dydžiu žmonių karalių rūmams. Haldiras įvedė Būrį į ovalo formos salę, viduryje kurios styrojo tas pats melirnas, dabar jau susiaurėjęs, bet vis tiek dar panašus į gigantišką koloną.

Sidabrasienėje žalioje salėje su auksiniu stogu buvo susirinkę galybė elfų. Dviejuose krėsluose, po milžino šakų baldakimu, vienas šalia kito sėdėjo Kelebornas ir Galadrielė.

Pamate hobitą, jie atsistojo — taip elfų papročiu svečius pagerbdavo net patys galingiausi valdovai — ir Frodas, sužavėtas jų karališko grožio, vos sulaikė nuostabos šūksnį. Lorieno valdovai buvo aukšti, Kelebornas šiek tiek aukštesnis už Galadrielę, abu vilkėjo baltais drabužiais. Galadrielės plaukai švytėjo auksu, o Keleborną jau dabino sidabras, tačiau amžius jų veiduose nebuvo palikes nė menkiausios žymės ir tik akys, gilios kaip jūra ir ryškios kaip žvaigždžių šviesa, bylojo apie didele elfų sukauptą išmintį.

Haldiras nuvedė Frodą prie valdovo. Galadrielė įdėmiai pažvelgė į hobitą, o Kelebornas prakalbo Bendrąja kalba:

— Sveikas atvykęs, Frodai iš Grafystės! Sėsk šalia manęs. Kai visi sueis, mes pasikalbėsime.

Kiekvieną iš įeinančių Saugotojų Kelebornas pasveikindavo jo gimtąja kalba ir pavadindavo vardu.

— Sveikas atvykęs, Tranduilo sūnau! Retai Gūdžiosios Girios elfai aplanko mūsų valdas.

— Sveikas atvykęs, Aragornai, Aratorno sūnau! Tu nebuvai pas mus trisdešimt aštuonerius metus, ir tie metai paliko žymes ant tavo veido, bet Loriene tu galėsi ramiai pailsėti.

— Sveikinu tave, Gimli, Gloino sūnau! Seniai Diurino tauta viešėjo Karas Galadone. Dėl tavęs mes pažeidėme savo įstatymą, ir reikia tikėlis, jog šitomis juodomis dienomis vėl bus atstatyta elfų ir nykštukų draugystė.

Gimlis žemai nusilenkė.

Kai visi svečiai susėdo, valdovas vėl prabilo:

— Jūsų yra tik aštuoni, o pasiuntinys iš Elrondo pranešė, jog Saugotojų Būryje bus devyni Laisvųjų Tautų atstovai. Tikriausiai Elrondas pakeitė skaičių jau išsiuntęs žinianešį, ar ne?

— Ne, jokių pasikeitimų neįvyko, — pirmą kartą atvėrė burną Galadrielė. Jos balsas buvo sodrus ir skambus. — Gendalfas Pilkasis išvyko kartu su Būriu, bet neįžengė į šią šalį. Pasakykit, kur jis yra, nes net man neįmanoma sekti visus klajojančio burtininko kelius toli nuo Lorieno.

— Deja! — nuleidęs galvą pasakė Aragornas, — Gendalfą Pilkąjį prarijo tamsa. Jam nepavyko ištrūkti iš Morajos.

Po tų žodžių visi elfai, sėdintys salėje, garsiai riktelėjo iš nuostabos ir liūdesio.

— Tai iš tikrųjų blogos žinios, — lėtai tarė Kelebornas, — pačios blogiausios kokias esu girdėjęs per pastaruosius metus. — Jis pasisuko į Haldirą ir griežtai paklausė: — Kodėl apie tai man nebuvo pranešta anksčiau?

— Mes nekalbėjome su Haldiru apie mūsų darbus ir tikslus, — paaiškino Legolasas, — nes iš pradžių pavojus lipo ant kulnų, o paskui Lorieno grožis apmaldė širdgėlą.

— Apmaldė, bet neišgydė, — įsiterpė Frodas. — Gendalfas buvo mūsų vedlys, jis pasiūlė kelią per Morają, paskutiniu momentu išgelbėjo mus ir žuvo pats.

— Papasakokite man, kaip tai įvyko, — paprašė Kelebornas.

Tada Aragornas papasakojo viską, kas nutiko Karadraso tarpeklyje, apie Baliną ir jo Knygą, apie kovą Mazarbulo Kambaryje, apie Siaurąjį Tiltą ir Siaubo pasirodymą.

— Senovinio pasaulio blogis, tarsi sudvejinta liepsna ir tamsa, — užbaigė Aragornas.

— Tai buvo Morgoto Balrogas, — tramdydamas baimę, pasakė Legolasas, — pats baisiausias priešas, išskyrus tą, kuris sėdi Juodojoje Tvirtovėje.

— Tai buvo tik tamsiausiuose košmaruose matomas Diurino Prakeikimas, — sušnibždėjo Gimlis.

— Mes seniai žinojome, kas slepiasi Morajos gelmėse, — tarė Kelebornas, — vadinasi, nykštukai vėl pabudino blogį Morajoje. Jeigu būčiau žinojęs, tai tu, nykštuk, nebūtum peržengęs Lorieno sienų, o kartu ir visi kiti, atėję su tavimi. Gendalfas buvo didis Išminčius, bet jis padarė kvailai, eidamas į Morają.

— Gendalfas Pilkasis niekada nedarė kvailysčių, — paprieštaravo Galadrielė, — ir tie, kuriuos jis vedė į Morają, nežinojo visų burtininko sumanymų. Ir apskritai už Gendalfo poelgius galima kaltinti tik jį patį, o nykštukai... Sakykite, jeigu jums, elfams, tektų palikti Lorieną ir po daugelio metų pasitaikytų proga jį vėl aplankyti, negi, pavyzdžiui, tu, Valdove Kelebornai, praleistum tokią galimybę?

Galadrielė patylėjo ir vėl prabilo:

— Tamsus yra Keled Zaramo vanduo, šaltos yra Kibil Nalos srovės ir nuostabios buvo Kazad Dūmo salės Senosiomis Dienomis.

Elfė pažvelgė į piktą ir prislėgtą Gimlį ir nusišypsojo. Nykštukas, išgirdęs minint senovinius vardus jo gimtąja kalba, nejučia kilstelėjo galvą ir įsivaizduojamu priešų akyse išskaitė supratimą bei draugišką užuojautą. Jo širdį užliejo džiaugsmas, Gimlis atsistojo ir, nykštuku papročiu žemai nusilenkęs, atsakė:

— Bet amžinai žali Lorieno miškai yra puikesni už Morajos sales, o viso pasaulio brangenybės blanksta prieš Valdovės Galadrielės grožį.

Visi ilgai tylėjo, pagaliau Kelebornas susikrimtęs tarė:

— Prašom pamiršti mano aštrius žodžius. Jie gimė iš nerimo ir liūdesio. Mes pasistengsime padėti kiekvienam iš jūsų, o ypatingai tam, ant kurio pečiu užverstas sunkiausias nešulys.

— Mums žinoma tavo užduotis, — žiūrėdama į Frodą, paaiškino Galadrielė, — tačiau apie ją čia nekalbėkime. Nors nežinau pabaigos, bet manau, jog ne veltui taip atkakliai Gendalfas siekė prasiveržti į Lotlorieną. Lorieno elfai įsikūrė Viduržemyje anksčiau už kitus elfus, ir jiems yra geriausiai žinomi Priešo kėslai.

— Tai aš pirmoji sušaukiau Šviesiąją Tarybą, — kalbėjo Galadrielė, — ir jeigu, mano siūlymu, Tarybos galva būtų buvęs išrinktas Gendalfas Pilkasis, įvykiai būtų klostęsi kitaip. Tačiau net dabar dar ne viskas prarasta. Daug kas priklauso nuo jūsų žygio, ir čia aš galėsiu jums patarti, kadangi matau ne tik praeitį ar dabartį, bet ir miglotą ateitį. Tačiau dabar pasakysiu štai ką! Jūs einate bedugnės kraštu — vienas neteisingas žingsnis gali reikšti Saugotojų ir viso Viduržemio pralaimėjimą. Išsaugoti jus gali, ko gero, tik vidinė stiprybė ir ištikimybė.

Ji nutilo ir tylėdama ilgai žiūrėjo į kiekvieną Saugotoją. Niekas, be Legolaso ir Aragorno, neišlaikė elfės žvilgsnio, o Semas tirštai išraudo ir greitai nuleido galvą.

Pagaliau Valdovė Galadrielė liovėsi žiūrėjusi į juos ir nusišypsojo:

— Dabar jūsų visų laukia poilsis! — tarė ji, — ir miegokite šiąnakt be rūpesčių.

Keliautojai atsiduso ir pasijuto labai išvargę, tarsi būtų ilgai ir atvirai tardyti, nors ir be žodžių.

— Eikite! — paliepė Kelebornas, — jus išvargino širdgėla ir kelionė. Bet dabar netgi jūsų Užduotis netrukdys pailsėti ir sustiprėti mūsų mieste. Ilsėkitės ir negalvokite apie tolimesnį kelią!

Dideliam hobitų pasitenkinimui, tą naktį Būrys miegojo ant žemės. Elfai jiems išskleidė palapinę tarp medžių šalia fontano, atnešė minkštus čiužinius ir elfiškai atsisveikinę dingo. Keliautojai dar kiek šnekučiavosi apie šį bei tą, apie nakvynę medžiuose ir nuostabiąją kalvą, apie Valdovę, bet niekas nenorėjo net užsiminti apie ateitį.

— Kodėl tu paraudai, Semai? — nenustygo iš smalsumo Pipinas. — Šeimininkai galėjo pamanyti, jog rezgi kokią piktadarybę. Bet aš tikiuosi, jog nesugalvojai nieko blogo, nebent tik niekšiškai iš manęs pavogti antklodę...

— Niekuomet nieko panašaus negalvojau, — neatsakęs į pokštą, sumurmėjo Semas, — ji tiesiog man į širdį pažvelgė! Žiūri ir klausia: ką tu darytum, jeigu pasiūlyčiau grįžti į Grafystę ir dar namuką su sodu pridėčiau?

— Tai bent? — nustebo Meris. — Juk ji ir man... A, bet ką čia kalbėti, — sumišęs užbaigė hobitas.

Paaiškėjo, jog kiekvienam buvo duotas pasirinkimas: kelionė į tamsą ar didžiausios svajonės išsipildymas, dėl to reikėjo tik išsukti iš kelio ir palikti užduotį bei karą su Sauronu kitiems.

— Taip, turbūt ir pasakot neverta, — suburbėjo Gimlis.

— Kodėl gi ne? — paprieštaravo Boromiras. — Gal tai buvo tik žaidimas, nors greičiau ji gundydama bandė mūsų tvirtumą. Aš, aišku, atsisakiau jos klausyti. Minas Tirito vyrai yra ištikimi žodžiui!

Bet ką jam siūlė Galadrielė, Boromiras taip pat nepasakė, nes tuoj pat užpylė klausimais Frodą.

— O kuo tave gundė elfė, Žiedo Nešėjau?

Frodas, kaip ir Meris su Gimliu, nepanoro atsakinėti.

— Pasisaugok, — įspėjo jį gondorietis, — ką gali žinoti apie šitą elfų Valdovę ir jos tikslus.

— Kalbėdamas taip, tu pats nežinai, ką kalbi, — rūsčiai pertraukė Aragornas. — Šitoje žemėje blogis žūsta dar net negimęs, ir aš pirmą kartą, nuo tada, kai palikau Rivendeilą, šiąnakt miegosiu ramiai.

Jis atsigulė, susisupo į antklode ir akimirksniu užmigo.

Migo ir kiti, nes joks garsas netrikdė jų ramybės. Saugotojams pabudus, saulė kybojo virš pievelės, ir nuo fontano lašelių mirgėjo ryški vaivorykštė.

Greitai keliautojai pamiršo net skaičių dienų, praleistų Lotloriene. Visą laiką šviesdavo saulė, tik keletą kartų padulksnojo švelnus lietutis, viską atšviežindamas ir atgaivindamas. Vėsus ir švelnus pavasariškas oras maišėsi su mąslia ir gilia žiemos tyla. Saugotojai nieko kito nedarė, tik valgė, gėrė, ilsėjosi, vaikščiojo tarp medžių, ir to pakako.

Jie daugiau nematė Valdovo ir Valdovės ir tik kartkartėm šnekučiuodavosi su elfais, kadangi retas elfas mokėjo Bendrąją kalbą, o Haldiras atsisveikinęs grįžo atgal prie Morajos, kur jau stovėjo stiprus gynybinis būrys. Legolasas dažnai prapuldavo su savo giminaičiais, ir kiti Būrio kompanionai pamatydavo jį tik tada, kai reikėdavo valgyti. Tiek lorieniečių, tiek jų svečių nuostabai, Legolasas į savo keliones dažnai vesdavosi ir Gimlį: šito niekas negalėjo suprasti.

Keliautojams pailsėjus ir išsigydžius kūno žaizdas, skausmas dėl netekties labai sustiprėjo. Dažnai jie girdėdavo dainas, kuriose buvo minimas Gendalfo vardas — elfai taip pat apraudojo žuvusį burtininką.

— O Mitrandirai, Mitrandirai! O, Pilkasis Klajūne! — dainuodavo jie, bet Legolasas atsisakinėdavo versti dainas, teisindamasis tuo, jog nėra pakankamai gabus ir jam labiau norisi verkti nei dainuoti.

Pirmasis iš Būrio, sudėjęs savo širdgėlą į dainą, buvo ne kas kitas kaip Frodas. Jis retai bandydavo rimuoti ir kurti dainas: netgi Rivendeile hobitas būdavo pasyvus klausytojas, nors mokėjo daug senovėje parašytų dainų. Tačiau dabar, sėdėdamas prie fontano ir klausydamasis elfišku dainų, nejučia sueiliavo nuostabią dainą. Deja, kai Frodas bandė ją padainuoti Semui, daina sutrupėjo į kažkokius fragmentus, bet vis tiek jis padainavo:

— Žiūrėkite, jūs jau lenkiate misterį Bilbą! — susižavėjo Semas.

— Kur ten man, — atsakė Frodas, — bet padariau ką galėjau.

— Reikėjo tik pridėti bent žodelį apie jo fejerverkus, — pasiūlė Semas, — pavyzdžiui šitaip:

— Tai jau bus užduotis tau, Semai, — tarė Frodas, — o gal Bilbui. Bet nekalbėkime daugiau apie tai. Aš nežinau, kaip reikės pranešti apie Gendalfo žūtį Bilbui...

Vieną vakarą abu hobitai vaikštinėdami mėgavosi vėsia prieblanda. Frodas buvo neramus — kažkodėl jis jautė, jog tuoj reikės atsisveikinti su Lotlorienu.

— Ką tu dabar galvoji apie elfus, Semai? — norėdamas prasiblaškyti, paklausė jis. — Aš jau klausiau tavęs to anksčiau, bet dabar tu jau pamatei ir Rivendeilą, ir Lorieną.

— Taigi, kad pamačiau, — noriai atsiliepė Semas. — Pamačiau tiek, jog visam gyvenimui užtektų. Visi jie yra labai elfiški, bet ir labai skirtingi. Ar prisimeni Gildorą? Tai va, jis vienoks, Haldiras kitoks, o mūsiškis Legolasas dar trečioks. Šitie lorieniečiai netgi į mus, hobitus, truputį panašūs: ir prie namų prisirišę, ir keliauti nemėgsta. Kad ir kiek keliausi, o savas kraštas kaip magnetas traukia, jeigu suprantate apie ką kalbu. Gaila tik, jog jokios elfų magijos čia nemačiau.

— Bet juk magija čia kiekviename žingsnyje jaučiama! — šūktelėjo Frodas.

— Taip tai taip, — sutiko Semas, — bet matyti jos negali. Štai senasis Gendalfas buvo tikras magas, jo fejerverkus ir aklas matė. Gaila, kad mūsų daugiau nekviečia pas Valdovus. Ko gero, Galadrielė galėtų parodyti kokių nors įdomių dalykų. Ir jūs turbūt, pone, mielai pažiūrėtumėte, jeigu jau Gendalfo nėra?

— Ne, — paprieštaravo Frodas, — juk aš mylėjau ir dabar ilgiuosi Gendalfo ne dėl to, kad jis buvo burtininkas ir magas.

— Žinoma, jūsų tiesa, — pripažino Semas, — bet aš iš tikrųjų norėčiau pamatyti tikrą elfų magiją, jeigu mes jau čia. O čia būdamas jautiesi lyg namuose ir lyg svečiuose vienu metu. Man visiškai nesinori dar kur nors keliauti, bet jeigu jau pradėjom, tai turėsim ir užbaigti. Dirbk ir baiki, sakydavo mano Gaferas, tai turėsim ir užbaigti. Bet aš nesitikiu, jog čionykštė Palaimintoji Tauta galėtu mums kuo nors padėti. Argi jie gali susilyginti su tikru burtininku kelyje?

— Deja, teisybę sakai, Semai, — nelinksmai palingavo galvą Frodas, — tačiau elfų Valdovę dar labai norėčiau bent kartą išvysti.

Vos tik jis ištarė paskutinius žodžius, pievelės pakraštyje po medžiais pasirodė Valdovė Galadrielė, aukšta, liekna ir graži. Ji pavadino hobitus paskui save ir palei pietinį Karas Galadono šlaitą nuvedė į aptvertą sodą. Hobitu nuostabai, sode po atviru dangumi nesimatė jokio medžio. Vakarė žvaigždė jau buvo pakilusi virš vakarinių miškų ir spindėjo balta šviesa. Valdovė akmeniniais laipteliais nusileido į gilią daubą, kurioje čiurleno sidabrinis šaltinėlis, ištekantis iš fontano ant kalvos.. Lomos dugne, ant žemo pjedestalo, buvo platus bei seklus sidabrinis baseinas ir to paties metalo ąsotis. Juo pasėmusi šaltinio vandens, Galadrielė pripildė baseiną ir, pūstelėjusi į jį, palaukė, kol vanduo nustos raibuliavęs.

— Tai yra Galadrielės Veidrodis, — tarė ji, — aš jus čionai atvedžiau, kad pažvelgtumėte į jį.

Tamsioje lomoje elfų valdovė su baltu apdaru atrodė kaip nežemiška būtybė, ir Frodas pagarbiai paklausė:

— Kodėl mes į jį turėtume žiūrėti ir ką ten pamatytume?

— Mano valia Veidrodis gali parodyti viską, ko jūs panorėsite, — atsakė Galadrielė. — Bet daug naudingiau yra neįsakinėti Veidrodžiui. Tiesa, tada aš negaliu pasakyti, ką jūs pamatysite. Gal Veidrodis parodys praeitį, gal dabartį, o gal dalykus, kurie dar tik įvyks. Tačiau kam priklauso matyti reginiai: praeičiai ar ateičiai, kartais negali pasakyti net didieji Išminčiai. Ar norite pažvelgti?

Frodas neatsakė.

— Jūs tai vadinate magija, — paaiškino Semui ji, — nors mums šitas žodis yra nesuprantamas, tuo labiau jog jūs vadinate magija ir Priešo klastas. Bet dabar tu išvystum Galadrielės magiją... Argi nesakei, jog nori pamatyti kažką panašaus?

— Taip, — truputį drebėdamas apsisprendė Semas. — Aš žvilgtelsiu, jeigu jūs, Valdove, nieko prieš?

— Būtų neblogai užmesti akį į namus, — tyliai murmtelėjo jis Frodui, — kiek laiko jau ten nebuvau, baisu net pagalvoti... Bet aišku, aš ten tik žvaigždes pamatysiu.

— Ateik ir pamatysi, — tyliai nusijuokė Galadrielė, — tik neliesk vandens!

Semas užsiropštė ant pjedestalo ir pasilenkė prie baseino. Tamsiame vandenyje atsispindėjo žvaigždės.

— Taip taip, dangiškos žvaigždės, — sumurmėjo jis ir staiga riktelėjo iš nuostabos — žvaigždės dingo, ir Veidrodis ėmė raibuliuoti, kol pagaliau pasirodė vaizdas: danguje švietė saulė ir vėjas lingavo medžių šakas. Bet kol Semas susigaudę, kas ir kaip, šviesa užgeso ir pasirodė Frodas baisiai išblyškusiu veidu, miegantis kažkur po didele uola. Paskui Semas pamatė patį save, vaikštantį begaliniais koridoriais ir kažko ieškantį, bet ko, hobitas nežinojo. Vizija išsisklaidė kaip sapnas, ir vandenyje vėl atsispindėjo medžiai, tačiau Semas dabar net krūptelėjo — jie nelingavo, jie buvo kertami ir krito ant žemės.

— Ei! — piktai riktelėjo jis, — kas čia darosi? Kas leido šitam Smėliui kirsti medžius? Juk medžiai naudingi — jie meta šešėlius ant Krantinės kelio! Ak, būčiau aš dabar Grafystėje, nemosuotų jis savo purvinomis rankiūkštėmis!

Semas nutilo ir pastebėjo, jog Senasis Malūnas staiga išnyko, vietoj jo atsirado išsigimėliškas raudonu plytų pastatas su kaminu, kurio dūmai tarsi užklojo Veidrodžio paviršių.

— Grafystėje dedasi negeri dalykai, — pranešė Semas, traukdamasis nuo Veidrodžio. — Ponas Elrondas žinojo, ką daro, kai siuntė misterį Pipiną namo. — Netikėtai Semas šūktelėjo ir neišsilaikęs nušoko nuo pjedestalo. — Aš turiu eiti namo! — niūriai pasakė jis. — Namai išrausti, ir kažkas išvarė mano Gaferą. Mačiau, kaip ėjo nuo Kalvos, ridendamas karutį su savo daiktais.

— Tu negali eiti namo vienas, — tarė Valdovė. — Prieš pažiūrėdamas į Veidrodį, tu nenorėjai palikti Frodo ir mintyse sakei sau, jog neturi tam teisės. Nepamiršk, jog Veidrodis gali parodyti dalykus, kurie dar tik įvyks ateityje, o gal ir iš viso neįvyks. Veidrodis yra pavojingas pagalbininkas.

Semas atsisėdo ant žolės ir susiėmė galvą rankomis.

— Geriau jau būčiau čia nėjęs ir nematęs jokios magijos, — liūdnai tarė jis ir nutilo. Po kelių sekundžių hobitas vėl prabilo, dusliai, lyg tvardydamas ašaras. — Ko gero, kelias namo iš tikrųjų veda per Mordorą. Bet jeigu aš kada nors sugrįšiu ir šitie dalykai pasirodys tiesa, tai tegu piktadariai kaltina save!

— O tu, Frodai, nori pamatyti elfų magiją? — paklausė Valdovė Galadrielė.

— Kaip tu pasakysi, — skėstelėjo rankomis Frodas.

— Ne, — papurtė galvą elfe, — aš tau negaliu nei liepti, nei patarti. Tu gali pamatyti vizijas, kurios sukels tau džiaugsmą arba neviltį, todėl viskas priklauso nuo tavęs, ir aš manau, jog tu, Frodai, esi pakankamai drąsus, kitaip nebūčiau jūsų atsivedus čionai. Daryk kaip nori!

— Aš pažiūrėsiu, — tarė Frodas ir ryžtingai užlipo ant pjedestalo.

Iš karto Veidrodis nuskaidrėjo, ir hobitas pamatė pilką žemę ir tolumoje stūksančius tamsius kalnus. Ilgu, už horizonto nykstančiu keliu lėtai ėjo iš pradžių maža, o paskui vis didėjanti figūra. Frodo širdis nudžiugo, nes jis pamatė Gendalfą ir jau norėjo šūktelti jo vardą, bet staiga pastebėjo, jog figūra apsirengusi ne pilkai, bet baltai, ir ta balta spalva ryškiai skiriasi iš prieblandos. Keliautojas rankoje laikė lazdą, buvo užsimetės gobtuvą ir greitai dingo iš Veidrodžio vaizdo, palikęs abejojantį Frodą: Gendalfą jis matė ar Sarumaną?

Ilgai galvoti nebuvo kada, nes vizija vėl pasikeitė: kambary, kuriame stovėjo stalas, apkrautas popieriais, žingsniavo Bilbas, o už lango barbeno lietus. Senasis hobitas buvo kažko susijaudinęs, bet staiga jis sustingo, ir Veidrodis užsitraukė pilka plėvele. Kai jis vėl prašviesėjo, Frodas suprato matąs įvairias trumpas scenas iš Didžiosios Istorijos, į kurią likimas įtraukė ir jį patį.

Frodui pasirodė audringa jūra. Hobitas niekuomet nebuvo matęs jūros, bet iš karto suprato, jog ji audringa. Sunkūs debesys dengė saulę, bet ji, pradeginusi švininę debesų uždangą, apšvietė juodaburį laivą, plaukiantį į rytus. Paskui Frodas išvydo upę, tekančią pro didžiulį miestą, knibždantį žmonėmis, tvirtovę su septyniais bokštais ir vėl laivą juodomis burėmis. Jūra nurimo, dabar buvo rytas, ir laivo vėliavoje skaisčiai spindėjo baltas medis. Bet aplinkui vėl iškilo dūmų kamuoliai, saulė pavirto į purpurinį rutulį, ir laivas pranyko tolumoje. Vizijos dingo, ir Frodas atsidusęs jau buvo beketinąs atsitraukti nuo Veidrodžio.

Bet sidabrinis baseinas dar labiau patamsėjo, ir į vandens paviršių palengva išplaukė Akis. Įrėminta purpurinių ugnies blakstienų, blyškiai šviečiančiu geltonu baltymu. Akis buvo gyva, ji vis plėtėsi, kol galop užėmė kone visą Veidrodį. Frodas su siaubu žiūrėjo į Akį, nepajėgdamas nei pasitraukti, nei šaukti. Akies obuolys nenuilsdamas judėjo, ir Frodas pašiurpęs suprato, jog ji ieško Žiedo ir jo Nešėjo, bet, kol jis sugeba atsispirti, Akis yra bejėgė. Žiedas, kabantis ant grandinėlės, tapo nepaprastai sunkus ir lenkte lenkė hobito kaklą prie vandens, kuris tiesiog virė ir burbuliavo.

— Neliesk vandens, — tyliai paliepė Galadrielė. Vizija užgeso, ir Frodas jau žiūrėjo į tamsias žvaigždes. Jis drebėdamas atsitraukė ir pažvelgė į elfę.

— Man pažįstamas tavo paskutinis reginys, — pasakė ji, — bet nebijok! Juk ne arfos, ne dainos ir netgi ne elfų lankai saugo Lotlorieną nuo Priešo. Žinok, net dabar kalbėdama su tavimi, aš jaučiu Priešo kėslus ir jo dėmesį elfams. Jis stengiasi prasismelkti į mano mintis. Bet durys užvertos!

Ji pasisuko į rytus ir iškėlė į dangų savo baltas rankas, lyg ką atstumdama. Viršuje švietė Earendilas, Žvaigždė Vakarė, elfų numylėtinė. Ji spindėjo taip skaisčiai, jog ant žemės net buvo matyti liaunos elfų Valdovės figūros šešėlis. Lomoje buvo tamsu kaip ir anksčiau, tik staiga ją lyg žaibas nutvieskė: ant elfės dešiniosios rankos akinamai sužibo auksinis žiedas su sidabriškai baltu brangakmeniu, ir Frodui pasirodė, jog jis suprato.

— Taip, — patvirtino Galadrielė, atspėjusi jo mintis. — Nors apie tai uždrausta kalbėti ir tylėjo net Elrondas, bet Žiedo Nešėjas, matęs Akį, negali nežinoti šitos paslapties. Taip, vienas Trijų Žiedų yra saugomas Loriene. Tai Neinas, Adamanto Žiedas. Priešas įtaria, bet dar kol kas nežino, todėl nuo tavo sėkmės ar nesėkmės priklauso Palaimintojo Krašto likimas. Jeigu tu pralaimėsi, Lorieną prislėgs Priešo ranka, o jeigu laimėsi — pasaulis nusilenks visagaliui Laikui, ir Lotlorienas nugrims į užmarštį, nes mes turėsim trauktis į Vakarus arba tapti mirtingaisiais.

Frodas nuleido galvą, paskui ją vėl pakėlė ir, žiūrėdamas Valdovei į akis, paklausė:

— Kokį gi tu likimą išsirinktum, jeigu turėtum tokią galimybę?

— Deja, man neduota rinktis, — liūdnai atsakė Galadrielė. — Elfų meilė Lorienui yra didesnė už Jūros gelmes ir visada jo ilgesiuos, bet dėl pergalės prieš Sauroną elfai yra pasiryžę paaukoti Palaimintąjį Kraštą. O jeigu kalbėčiau apie neišpildomus norus, tai trokščiau, jog Žiedas amžinai būtų išnykęs Didžiojoje Upėje, Anduine.

— Tu esi protinga, bebaimė ir kilni, Valdove Galadrielė, — pasakė Frodas, — jeigu nori, aš tau atiduosiu Vieną Žiedą! Jo galia — ne man.

— Protinga, bebaimė ir kilni, — skambiai nusijuokė Galadrielė. — Kai tu pirmą kartą pasirodei Loriene, aš leidau sau pažvelgti į tavo širdį, ir dabar tau pavyko man atkeršyti. Tu daraisi nuostabiai įžvalgus, Saugotojau! Neneigiu, kad seniai troškau to, ką tu siūlai. Ilgus metus aš svarsčiau, ką daryčiau, jeigu Didysis Žiedas patektų į mano rankas, ir štai ta proga! Blogis nenutrūkstamai gimdo blogį, nepriklausomai nuo Saurono, nuo to, kuris jį sukūrė, todėl gal atliksiu puikių darbų, turėdama jo Žiedą? Tuo labiau jog man jį atiduodi laisva valia. Aš netapsiu Juodąja Valdove. Aš būsiu rūsti kaip audra, graži kaip rytas ir negailestinga kaip saulė per sausrą, visi mane mylės ir bijos, bet aš netapsiu Juoda!

Elfė pakėlė viršun ranką, ir jos Žiedas paskleidė aplinkui šviesą, kurioje tebuvo matyti tik ji pati: akinamai nuostabi ir bauginamai grėsminga. Bet Galadrielė nuleido ranką, ir šviesa dingo. Ji skambiai nusijuokė, ir Frodas lengviau atsiduso, atpažinęs ankstesnę Valdove, vilkinčią ne purpurinę mantiją, bet baltai, ir kurios balsas buvo tylus ir liūdnas.

— Aš išlaikiau bandymą, — tarė ji, — ir trauksiuosi į Vakarus, bet liksiu Galadrielė.

Ilgai jie stovėjo tylėdami.

— Grįžkime! — tarė Valdovė. — Jeigu jau pasirinkimas padarytas, rytoj rytą jūs turite išvykti.

— Palauk, — paprašė Frodas, — aš noriu tavęs paklausti to, ko nesiryžau klausti Gendalfo Rivendeile. Aš turiu Visagalį Žiedą — tai kodėl aš nematau kitų, turinčių Žiedus, ir nežinau jų minčių?

— Tu niekada nebandei, — atsakė elfe, — ir nebandyk! Žiedas būtinai tave pražudys. Argi Gendalfas neminėjo, jog bet kokio Magiškojo Žiedo galia priklauso nuo jo turėtojo galios? Jeigu tu pradėsi jį naudoti, netapęs tikrai galingu ir stipriu, tai Priešas anksčiau ar vėliau užvaldys tave. Tik triskart tu užsimovei Žiedą, o sakyk, ar savo noru... Bet vis dėlto tu tapai labai pastabus, Frodai! Tu supratai mano mintis aiškiau, negu galėtų suprasti Išminčiai. Tu matei Akį to, kuris valdo Devynetą, ir matei bei atpažinai Žiedą ant mano piršto. Ar tu pastebėjai mano Žiedą? — kreipėsi Galadrielė į Semą.

— Ne, Valdove, — atsakė šis. — Tiesą sakant, aš nelabai supratau, apie ką jūs kalbėjote, bet jei leisite pasakyti, tai mano šeimininkas sako teisybę. Paimkite jo Žiedą, ir tada jau jokie piktadariai nebegriauš Grafystės ir nevarys mano Gafero lauk. Jūs priverstumėte juos atsakyti už savo darbus.

— Taip, aš sugebėčiau juos sutramdyti, — susimąsčiusi patvirtino Galadrielė, — bet tuo viskas nesibaigtų. Verčiau nebekalbėkime apie tai. Eime!

VIII. Atsisveikinimas su Lorienu

Tą naktį Būrys vėl buvo pakviestas į Keleborno menę ir susitiko su Valdovu ir Valdove. Po trumpos šnekos Kelebornas užsiminė apie jų išvykimą.

— Atėjo laikas, — kalbėjo jis, — kai tie, kurie nori tęsti Užduotį, turės ryžtis palikti mūsų kraštą. Jeigu kas nors iš jūsų nebenori būti Saugotoju, jis galės pasilikti Lotloriene. Bet jeigu Priešas gaus Žiedą, elfų svečiai bus įvelti į kovą — juk mums teks veržtis prie Jūros — o tame mūšyje išliks nedaugelis.

Niekam netariant nė žodžio, Galadrielė apžvelgė Saugotojus ir tarė:

— Jie visi nusprendė keliauti toliau.

— Aš jau pasakiau, — pasakė Boromiras, — mano pasirinkimas paprastas, — juk aš keliauju namo.

— Teisybė. Bet ar Būrys eis su tavimi į Minas Tiritą? — paklausė Kelebornas.

— Mes dar nenusprendėme, — atsakė Aragornas, — aš manau, jog ir Gendalfas po Lotlorieno neturėjo tikslaus plano.

— Galbūt, — sutiko Kelebornas, — bet jūs, planuodami žygį, nepamirškit Didžiosios Upės. Jau žinoma, jog tarp Lorieno ir Gondoro per Anduiną persikelti galima tik valtimi, nes Osgiliato tiltai sudeginti. Viskas priklausys nuo to, kuriuo krantu keliausite. Artimesnis, vakarinis, krantas yra saugesnis, ir ant jo stovi Minas Tiritas, bet kelias rytiniu krantu yra tiesesnis ir labiau tinka Užduočiai. Kurį krantą jūs pasirinksite?

— Aš mieliau eičiau vakariniu krantu į Minas Tiritą, — atvirai pasisakė Boromiras, — bet Būriui vadovauju ne aš.

Kiti tylėjo, o Aragornas atrodė prislėgtas ir susimąstęs.

— Matau, jog jums dar neaiškus tolimesnis kelias, — tarė Kelebornas, — ir ne man už jus rinktis, bet aš padėsiu kiek galėdamas. Tarp jūsų yra keletas, kuriems valtys nėra naujiena: elfas Legolasas, gyvenantis prie srauniosios Miško Upės, gondorietis Boromiras ir Aragornas Keliautojas.

— Ir vienas iš hobitų, — riktelėjo Meris, — aš gyvenu ant Brendivyno krantų ir žinau, jog valtis tai ne... tai ne... laukinis arklys!

— Puiku! Tada mes aprūpinsime Būrį valtimis, — nusprendė Kelebornas. — Mūsų valtys nedidelės ir lengvos, todėl kur reikės, galėsite jas nešti ant rankų: per didžiuosius Rauroso krioklius Nen Hitoelyje neperplauks joks laivas. Pėsčiomis kelionė būtų labai varginanti, o svarbiausia — plaukdami jūs galėsite ramiai apsvarstyti, kur suksite kelionės pabaigoje: į rytus ar į vakarus, į Mordorą ar į Gondorą.

Aragorną labai nudžiugino Keleborno dovana, nes jis negalėjo apsispręsti, kuriuo krantu vesti Būrį. Kiti irgi pagyvėjo — juk geriau plaukti į pavojus negu eiti pėsčiomis, susikūprinus nuo naštos. Nesidžiaugė tik Semas, mat valtys jam atrodė kaip laukiniai arkliai, o gal ir dar blogiau, ir jis neketino keisti savo nuomonės.

— Viskas bus paruošta mūsų uoste rytoj iki vidurdienio, — pažadėjo Kelebornas. — Aš nusiųsiu savo žmones, jie jums padės pasiruošti kelionei. O dabar labos nakties ir saldžių sapnų!

— Labanaktis, mano draugai, — atsisveikino Galadrielė, — miegokit ramiai, jūs dar spėsite išsirinkti reikiamą kelią. Tačiau gal kiekvienas iš jūsų jau esate savo kelyje, kurį jam paskyrė likimas?

Būrys grįžo atgal į palapinę. Kartu su jais buvo ir Legolasas, nes paskutinę ramią savo naktį keliautojai norėjo pasitarti.

Ilgai ir karštai jie ginčijosi, kaip geriau padaryti su Žiedu, bet taip nieko ir nenusprendė, tik paaiškėjo, kad visi Saugotojai iš pradžių nori eiti į Minas Tiritą ir nors trumpam išvengti Mordoro. Tiesa, jeigu Pagrindinis Saugotojas būtų nusprendęs keltis per Anduiną į Mordoro šešėlį, ko gero, jiems būtų pavykę įveikti baimę, bet Frodas tylėjo, o Aragorną draskė prieštaringos mintys.

Kol Gendalfas keliavo kartu, pėdsekys planavo eiti kartu su Boromiru ir pasiūlyti savo kardą Gondorui, nes tikėjo pranašystėm, kad Elendilo ainis stos prieš Sauroną. Tačiau Gendalfas žuvo Morajoje, ir Aragornas žinojo, jog neturės teisės palikti Frodo su Žiedu, jeigu tas atsisakytų eiti su Boromiru. Tačiau, Aragorno nuomone, aklai puldamas į tamsą Būrys menkai galėjo padėti Frodui.

— Aš ir vienas žygiuoju į Minas Tiritą — tai mano pareiga, — lėtai pasakė Boromiras, atidžiai žiūrėdamas į Frodą, lyg stengdamasis išskaityti hobito mintis. Paskui vėl pusbalsiu svarstydamas prabilo: — Žinoma, jeigu tu nori tik sunaikinti Žiedą, tai karas ir ginklai — menka pagalba, nepadės ir Minas Tirito vyrai. Bet jeigu tikiesi sutriuškinti karinę Tamsiojo Lordo galią, tai yra kvaila leistis į jo valdas be pajėgų ir prarasti... — jis staiga nutilo, supratęs, jog kalba garsiai. — Ir prarasti gyvybes, — užbaigė jis. — Pasirinkimas tik vienas iš dviejų: gintis gerai įsitvirtinus arba lįsti tiesiai mirčiai į nasrus. Frodas pajuto kažką nauja ir keista Boromiro balse ir pažvelgė į gondorietį. Juk Boromiras baigė ne taip, kaip buvo sumanęs anksčiau. Kvaila prarasti ką? Visagalį Žiedą? Tačiau juk Elrondas per Pasitarimą paaiškino ir, rodos, Boromiras suprato... Frodas pasisuko į Aragorną, bet šis paskendęs savyje net negirdėjo Boromiro šnektos. Pokalbis nutrūko, Meris su Pipinu jau miegojo, o Semas irgi knapsėjo.

Rytą, jiems pradėjus krautis daiktus, atėjo elfai, mokantys Bendrąją kalbą, ir atgabeno nemažai dovanų kelionei. Gimlis paėmė ploną paplotėlį su kremu viduje ir abejodamas pavartė rankose.

— Bandelė! — niekinamai pasakė nykštukas, bet neiškentė neparagavęs ir... akimirksniu sužiaumojo visą.

— Gana! — pradėjo juoktis elfai. — Kiek suvalgei, būsi sotus iki vakaro!

— Aš maniau, jog tai tik paprasta Deile kepama kelioninė bandelė, — nustebės prisipažino Gimlis.

— Taip, — sutiko jie, — bet mes ją vadiname lembasu, ji yra daug maistingesnė ir skanesnė už bandeles, kepamas žmonių.

— Tai jau taip. Ji net skanesnė už beorningų meduolius, nors jie retai pasiūlo savo meduolių keliautojams. O jūs iš tiesų širdingi šeimininkai!

— Kurgi ne, — vėl nusijuokė elfai, — bet pataupykime jas juodžiausiajai dienai. Jos išlieka šviežios daugelį dienų ir pastato ant kojų labai nuvargusį žmogų, net ir galiūną iš Minas Tirito.

Paskui elfai išvyniojo ir išdalino dovanojamus drabužius. Kiekvienam keliautojui teko po nuostabų apsiaustą su gobtuvu, pasiūtą iš lengvos, bet šiltos šilkinės medžiagos, kuri buvo audžiama vien Galadrime. Apsiaustai atrodė pilki kaip medžių šešėliai prieblandoje, bet pakreipus kiton pusėn, jie jau mirgėjo žolės žalumo, dangaus mėlynumo ar sidabriško baltumo spalvomis. Kiekvienas apsiaustas buvo užsegamas nedidele lapo formos malachitine sage.

— Ar šitie apsiaustai stebuklingi? — pasidomėjo Pipinas, džiaugsmingai apžiūrinėdamas savo dovaną.

— Mes nežinome, ką tu turi galvoje, — atsakė vienas iš elfų. — Jie yra elfų darbo, jeigu tu tą norėjai sužinoti. Palaimintojo Krašto lapai, šaknys, vanduo ir akmenys suteikė jiems savo spalvas, minkštumą, grožį ir patvarumą, nes visa, kas yra elfų, atgyja nagingų meistrų dirbiniuose. Apsiaustai neapgins jūsų nuo strėlių ar kardų, bet apsaugos nuo nedraugiškų akių, kad ir kur vaikščiotumėte. Tai nepaprasta dovana, nes dar nieks iš svetimšalių nebuvo gavęs lorienietiškų drabužių!

Po pusryčių Būrys atsisveikino su palapine prie fontano. Daug dienų ji buvo jiems namai, ir dabar Saugotojai skaudama širdimi žvelgė į ją paskutinį kartą. Staiga Frodas pasisuko į šoną ir nepaprastai nudžiugo: išlindęs iš po medžių prie jų ėjo Haldiras.

— Aš buvau atšauktas nuo Šiaurinės Sienos, kad pabūčiau jums vedlys, — paaiškino jis, — Virš Morajos kybo dūmų debesys, ir kalnuose dedasi kažkas negera. Net jeigu jūs apsigalvotumėte ir norėtumėte grįžti, kelias atgal jau yra užkirstas. Tačiau dabar jūsų kelias veda į pietus. Eime!

Keliautojai tyliai žengė ištuštėjusiais Karas Galadono takais, o viršuje krykštavo ir dainavo elfai. Paskui Haldirą Būrys nusileido nuo kalvos. Palikęs elfų miestą, Haldiras išsuko iš pagrindinio kelio ir nužingsniavo takučiu, vedančiu į melirnų tankumyną. Takas vingiavo ne stačiais šlaitais ir artėjo prie upės krantų. Apie pusiaudienį, nuėjus nemažai mylių, takas atsirėmė į žalią sieną, už kurios miškas staiga baigėsi, ir keleiviai išėjo į ilgą pievą, žibančią auksiniais elanorais. Tolumoje pievele iš abiejų pusių buvo suspaudusios dvi vandens srovės: dešinėje, vakaruose žvilgėdama tekėjo Sidabrinukė, o rytuose savo plačius ir tamsius vandenis rideno Anduinas, Didžioji Upė. Abi upės žymėjo Lotlorieno sieną, ir nė vienas melirnas neaugo kitame Anduino krante.

Ant Sidabrinukės kranto, šiek tiek tolėliau nuo upių santakos buvo matyti baltakmenė prieplauka su keletu laivų ir valčių. Kai kurie laivai žibėjo geltonai ir žaliai, o kai kurie buvo tiesiog balti arba pilki. Trys nedidelės pilkos valtelės laukė keliautojų, ir elfai jau krovė į jas Saugotojų daiktus. Jie taip pat pridėjo keletą ritinių pažiūrėti plonos, bet nepaprastai stiprios elfiškos virvės, ir tai labai pradžiugino Semą.

— Ar šitai irgi mums? — pasitikslino jis, iškeldamas vieną ritinį.

— O kaipgi! — atsiliepė elfai. — Niekada nesileisk į kelionę be virvės. Ji pravers daugybę kartų.

— Taigi taigi, — išsišiepė Semas, — aš irgi taip sakau. Iki pat Morajos keikiau save, kad Rivendeile nepasiėmiau virvės. Bet iš ko ji nuvyta?

— Jos nuvytos iš hitlaino, — atsakė elfas, — tačiau dabar ne laikas mokytis jas daryti. Jeigu būtume žinoję, kad tu domiesi šituo menu, būtume pamokę, bet dabar, deja, teks tau pasitenkinti tuo, jog nebeužmiršai virvių!

— Galite plaukti, — paragino Haldiras, — tik labai neskubėkite. Jums pirma reikia apsiprasti su valtimis.

— Taip taip, draugai, — palaikė Haldirą kiti elfai, — mūsų valtys giliai negrimzta net tada, kai būna perkrautos, todėl blogai valdomos greit virsta. Išmėginkite jas prie kranto!

Saugotojai neskubėdami susėdo į valtis. Aragornas ir Frodas su Semu į pirmąją, Meris, Pipinas bei Boromiras į antrąją ir paskutiniu metu labai susidraugavę Gimlis ir Legolasas į trečiąją. Jų valtyje buvo sukrauti ir daiktai bei maišai su maistu. Valtyse gulėjo neilgi irklai su plataus lapo pavidalo mentėmis. Visiems susėdus, Aragornas atsistūmė irklu ir nuplaukė Sidabrinuke aukštyn. Srovė buvo stipri, ir nors Aragornas įgudusiai irklavo, valtis judėjo lėtai. Semas sėdėjo valties gale, tvirtai įsitvėręs rankomis į šonus ir išgąstingai žvilgčiojo čia į tamsų vandenį, čia į krantą. Niekas savo kalbomis netrukdė tylos, kurią kartais sudrumsdavo vieversių čirenimas. Kartais upe praplaukdavo melirno lapas.

Aragornas apsuko valtį, norėdamas galiuką paplaukti pasroviui, ir netikėtai iš už posūkio išniro didžiulė gulbė su balta krūtine, išlenktu kaklu, gintarinėmis akimis ir pusiau iškeltais sparnais. Jai plaukiant upe, pasigirdo švelni muzika, ir Saugotojai suprato, jog gulbė tai laivas, kuriam elfai suteikė paukščio pavidalą. Gulbėje, irkluojamoje dviejų baltarūbių elfų, buvo abudu Lorieno Valdovai: Kelebornas sėdėjo per vidurį, o jam už nugaros, liauna ir grakšti, su auksinių gėlių vainiku ant galvos stovėjo Galadrielė. Ji laikė rankose arfą ir dainavo. Saldžiai ir liūdai jos balsas kaip voratinklis driekėsi po šaltą orą:

Aragornas sustabdė valtį ir palaukė, kol laivas-gulbė priplauks arčiau.

— Mes atplaukėme atsisveikinti su jumis, — tarė Valdovė Galadrielė, — ir palinkėti laimingos kelionės.

— Ilgai jūs buvote mūsų svečiai, — pridūrė Kelebornas, — tačiau nė karto nesusitikome puotoje. Tad ištaisykime šitą klaidą, čia, prie Didžiosios Upės, kuri nuneš jus į nežinomus tolius.

Gulbė lėtai nučiuožė vandens paviršiumi prieplaukos link, ir trys keliautojų valtys nusekė paskui. Čia, paskutiniame Palaimintojo Krašto kampelyje, elfai suruošė atsisveikinimo puotą. Frodas net neprisilietė prie maisto, vien tik stebėjo elfų karalienę, nujausdamas, jog mato ją paskutinį sykį. Galadrielė daugiau nebeatrodė nei rūsti, nei negailestinga. Ji hobito akyse pasirodė tokia, kaip visiems žmonėms pasirodo nemirtingieji elfai: amžinai jauna ir nuostabi senos praeities gyventoja.

Visi pavalgė ir atsigėrė. Kelebornas vėl prakalbo apie būsimąją kelione.

— Besileisdami Upe, — aiškino jis, — jūs išlįsite iš miškų į atviras žemes. Ten Upė plaukia pro nesuskaičiuojamus akmenuotus slėnius ir pelkes, kol atiteka iki Uolėtosios Salos, kurią mes vadiname Tol Brandini. Sala kerta Anduiną į du srautus, pro riaumojantį Rauroso krioklį krentančius į Nendalfo lygumą. Toliau iš vakarų, iš Fangorno miškų į Anduiną įsilieja Entvašas su galybe savo žiočių. Aplink šitą upę vakariniame Didžiosios Upės krante driekiasi Rohanas, o iš kitos pusės Emyn Mulo kalvos. Perėję šitas kalvas, per Mirusias Pelkes ir Kirit Gorgoro žemes pateksite prie pat juodųjų Mordoro vartų, bet aš nepatarčiau taip daryti. Boromirui ir einantiems į Minas Tiritą reikėtų palikti Anduiną iki Rauroso ir kirsti Entvašą prieš jo išsišakojimus. Tačiau būkite atsargūs ir nenuklyskite per daug į vakarus, nes apie Fangorno mišką sklinda nemažai keistų gandų. Žinoma, Boromirui ir pėdsekiui Aragornui tokio įspėjimo nereikia.

— Mes Minas Tirite esam girdėję apie Fangorną, — įsiterpė Boromiras, — nors tai buvo pasakos vaikams gąsdinti. O iš tikrųjų, nors per Rohaną galima keliauti laisvai, tačiau paskutiniai gondoriečiai lankėsi Fangorne labai labai seniai. Ką gi, pagaliau bus galima įrodyti ar paneigti senovės legendas.

Paskutinį kartą aš perėjau Rohaną iš pietų į šiaurę, keliaudamas į Rivendeilą. Tada, perkopęs Baltuosius Kalnus, aš kirtau Iženą ir Pilkąją upę ir atsidūriau šiaurinėse žemėse. Tai buvo ilga ir varginanti kelionė, kadangi netoli Tarbado nuskendo mano arklys, o keturi šimtai mylių pėsčiomis nėra lengva. Jei kalbėtume apie mūsų Būrio kelionę, tai aš manyčiau, jog lengvai atrasiu kelią per Rohaną ir iš rytų.

Pastebėjusi, jog gondorietis baigė, Galadrielė pakilo nuo žolės ir pripylusi sidabrinę taurę; midaus padavė ją Kelebornui.

— Atėjo laikas pakelti atsisveikinimo taurę, — paskelbė ji, — tegu kiekvienas išgeria už laimingą savo kelio pabaigą!

Saugotojams ištuštinus taures, elfė kalbėjo toliau:

— Mes jau atsisveikinome ir mus atskyrė šešėlis, tačiau Galadrimo Valdovas ir Valdovė nori jums įteikti dovanas, kurios neleis užmiršti Lotlorieno.

Iš pradžių Galadrielė kreipėsi į Aragorną.

— Čia yra Keleborno ir Galadrielės dovana Būrio vadui, — tarė ji, paduodama auksu, sidabru ir brangakmeniais nusagstytas makštis.

— Kardas, ištrauktas iš šitų makštų, niekuomet nesuluš ir padės sunkiausiame mūšyje... Ar neturi tu, Aragornai, Aratorno sūnau, kokio slapto noro, kurį išpildyti galėtų Palaimintojo Krašto elfų Valdovė? Ir atsakė jai Aragornas:

— Valdove, mano slaptas svajones įgyvendinti padės tik mano paties kelias per Tamsą ir, deja, jo negali išpildyti nei tu, nei joks kitas galingas burtininkas.

— Tada gal šitai palengvins tavo širdį? — paklausė Galadrielė, iškeldama sidabrinę sagę, panašią į erelį su išskleistais sparnais, kurios viduje kaip saulės spindulys, prasiskverbęs į lapiją, švytėjo brangakmenis. — Šitą sage aš dovanojau savo dukteriai Kelebrinai, o šioji — irgi savo dukteriai, tačiau dabar ji atitenka tau, nes yra išpranašauta, jog tu, Aragornai, kada nors būsi vadinamas Elesaru, Elfų Berilu iš Elendilo giminės!

Aragornas paėmė sagę, prisismeigė prie krūtinės, ir staiga visi pamatė išties karališką jo stotą. Frodui pasirodė, jog pėdsekys nuo pečių nusimetė ilgus klajonių metus pačiomis pavojingiausiomis Viduržemio vietomis.

— Dėkoju tau, o Lorieno Valdove, davusi gyvenimą Kelebrinai ir Arvenai, už šitą neįkainojamą dovaną, — tarė jis.

Valdovė tylėdama nulenkė galvą ir pasisukusi į Boromirą įteikė jam auksinį diržą, o jaunieji hobitai Pipinas ir Meris gavo po mažesnį sidabrinį diržą. Legolasui teko Lorieno lankas, tamprus ir tvirtesnis negu Gūdžiosios Girios lankas, ir strėlinė su strėlėmis.

— O tau, mano mielas sodininke, — pasakė Galadrielė Semui, — teturiu kuklią dovanėle. — Ji paėmė į rankas medine glotnią dėžutę su sidabrine runa ant dangtelio. — Šita runa yra G, tai reiškia Galadrielė, — paaiškino elfė. — Dėžutėje yra žiupsnelis žemės iš mano sodo. Jis neapgins tavęs nuo priešų strėlių ir kardų, nepadės kelyje, bet jeigu tu kada nors grįši namo ir patreši šia žeme savo sodą, jis sužydės kaip niekada. Ir tegu tai primena Galadrielė ir Lorieną, kurį išvydai, deja, tik žiemą, nes mūsų vasara jau seniai praėjusi.

Semas paraudo iki ausų ir, murmėdamas kažką nesuprantama, negrabiai nusilenkė.

— Beliko sužinoti, kokios gi dovanos iš elfų trokšta nykštukas? — paklausė Galadrielė Gimlio.

— Jokios, Valdove, — tarė Gimlis, — užtenka to, jog pamačiau Galadrimą ir jo valdovę.

— Ar girdite, elfai? — kreipėsi Galadrielė į ją supančius elfus. — Kas dabar sakys, kad nykštukai yra godūs ir niūrūs? Bet vis dėlto aš nenorėčiau paleisti tavęs be dovanos, Gimli, Gloino sūnau. Sakyk, ko nori!

— Aš nieko neprašau, — atsakė nusilenkdamas Gimlis ir nutilo. Paskui pratarė: — Tačiau jeigu kalbėtume apie neišpildomus norus, tai norėčiau prisiminimui gauti Lorieno Valdovės plaukų sruogą. Nykštukai moka vertinti brangenybes, o prieš tavo plaukus, Valdove, auksas atrodo kaip surūdijusi geležis. Bet aš tos dovanos neprašau. Tik pasakiau jūsų liepimu savo norą.

Visi elfai išgąstingai pradėjo šnibždėtis, o Kelebornas su nuostaba pažvelgė į nykštuką, bet Galadrielė nusišypsojo.

— Sakoma, kad nykštukų rankos miklesnės už liežuvį, bet, matyt, neteisybė. Kaipgi aš galiu tau atsakyti, jeigu esu davusi pažadą, nors niekas iki šiol taip drąsiai nebuvo prašęs ko nors panašaus. Sakyk, ką tu darytum su tokia dovana?

— Saugočiau kaip didžiausią brangenybę, — nesusimąstydamas atsakė Gimlis, — o jeigu kada nors grįžčiau namo, į savo kasyklas, tai šita dovana man amžiais primintu Lorieną.

Tada Valdovė išsipynė vieną iš savo ilgu kasų, nukirpo tris auksinius plaukus ir padavė Gimliui.

— Kartu su dovana aš tau dar kai ką pasakysiu, — tarė ji. — Tai nebus pranašystė, nes pranašystės dabar nieko nevertos. Tačiau jeigu vis dėlto šviesiosios jėgos laimėtų, tai per tavo rankas, Gimli, Gloino sūnau, tekės daug aukso, bet tu netapsi jo vergu.

— Likai tu, Žiedo Nešėjau, — prakalbo Galadrielė atsisukdama į Frodą, — apdovanosiu tave paskutinį, nors mano mintyse anaiptol toks nesi. Štai! — Ji iškėlė mažą krištolinį buteliuką, ir skystis viduje sumirguliavo balta šviesa. — Šitame buteliuke glūdi Earendilo žvaigždės šviesa, sugauta mano baseine. Kuo tamsesnė tamsa, tuo skaisčiau jis šviečia ir galbūt padės tau, kai visos kitos šviesos užges. Prisimink tada Galadrielė ir jos Veidrodį.

Frodas paėmė buteliuką ir, šiam tvykstelėjus, vėl pamatė Galadrielę karališkai nuostabią, bet nebegrėsmingą. Hobitas nusilenkė, nerasdamas žodžių padėkoti.

Valdovai pakilo nuo žolės ir nulydėjo keliautojus į prieplauką. Saulė švietė aukštai danguje, sidabriniu spindesiu nutvieksdama vandens paviršių. Kai viskas buvo paruošta, Būrys vėl susėdo į valtis ir, šaukdami atsisveikinimo žodžius, elfai su ilgomis kartimis atstūmė juos nuo kranto. Saugotojai sėdėjo nejudėdami, leisdami nesmarkiai srovei nešti laivus. Ten, kur Sidabrinukė įteka į Anduiną, pačiame paskutiniame Lorieno kampelyje, stovėjo Lorieno valdovė, Valdovė Galadrielė. Srovė sustiprėjo, ir Lorienas ėmė nykti lyg galingas auksinis laivas, tolstantis nuo Saugotojų į nebegrįžtamą praeitį.

Netrukus šviesi Galadrielės figūrėlė tapo mažyčiu taškeliu, žiežirba šviečiančiu tarp upių delnų. Frodui pasirodė, jog žiežirba staiga plykstelėjo: tai Galadrielė pasistiebė ant pirštų galų ir atsisveikindama iškėlė rankas. Paskui pro vėjo ūžesį pasigirdo tyli, bet neįtikėtinai skambi daina. Dabar Lorieno valdovė dainavo senąja elfų kalba: Frodą žavėjo muzika, bet žodžius jis menkai tesuprato: jie kalbėjo apie dalykus, beveik nežinomus Viduržemyje:

Upė staiga pasisuko, krantai išaugo, ir Lorieno šviesa dingo. Frodas daugiau niekada neviešėjo šitame nuostabiame krašte.

Keliautojai plaukė į pietryčius. Saulė, jau atkopusi į pietus, akino ašarų sklidinas jų akis, o Gimlis kūkčiojo nė kiek nesislėpdamas.

— Dabar, pamatęs Palaimintąjį Kraštą, — liūdnai pasakė Legolasui nykštukas, — aš jau nieko nepavadinsiu puikiu... gal tik jos atsisveikinimo dovaną.

Jis palietė kišenėje gulinčią plokščią dėžute, kurioje spindėjo auksiniai Galadrielės plaukai.

— Pasakyk man, Legolasai, kodėl gi aš ėjau į Būrį? Ne veltui Elrondas mane įspėjo dėl nepažįstamų pavojų keliuose. Šaltis, baimė ir tamsa manęs neišgąsdino, bet jeigu būčiau žinojęs, ką man teks iškentėti, paliekant Lorieną, tai nuo pat Rivendeilo būčiau grįžęs namo! Baisesnio išmėginimo už šiandieninį atsisveikinimą nė pats Juodasis Lordas nesugalvotų. Vargšas aš, Gimlis, Gloino sūnus!

— Visiems mums sunku, — tarė jam Legolasas, — visiems, kas gyvena šitais sujauktais laikais. Bet tu negali vadintis vargšu ir nelaimingu: tu nepraradai savęs paties — o juk kaip tik tai yra skaudžiausia netektis. Tu nepalikai savo bendražygių, ir tyras Lorieno atvaizdas visada išliks tavo atmintyje.

— Dėkui tau už gerus žodžius, — atsiliepė. Gimlis, — bet atmintis nepatenkina širdies troškimų. Ji yra tik veidrodis, nors ir tyras kaip Keled Zaramas. Bet taip mano nykštukas, o elfui viskas gali atrodyti kitaip... Nors kalbos nenumarins širdgėlos... kaip, beje, ir ledinė maudynė! Pasižiūrėk į valtį! Ji tuoj apvirs su visu mūsų kroviniu.

Gimlis ėmėsi irklo ir išlyginęs valtį nuplaukė paskui Aragorną.

Galingi Anduino vandenys nešė Saugotojus į pietus. Iš abiejų pusių krantus gožė pliki medžiai, užstodami nuo keliautojų paupio žemes. Vėjelis nurimo, ir Anduiną apgaubė sunki tyla. Migla apsikaišiusi saulė palengva leidosi, greitai atėjo prieblanda, o po to tamsi, bežadė naktis. Ilgas valandas plaukė valtys, slėpdamosi po vakarinio kranto miško šešėliais. Didžiuliai medžiai kreivomis, susikibusiomis šakomis panėšėjo į šmėklas, pro miglą nuleidusias kojas į vandenį. Nepaisydamas drėgmės ir šalčio, Frodas nulenkė galvą ant krūtinės, užmerkė akis ir užmigo neramiu miegu.

IX. Didžioji upė

Semo pabudintas Frodas atsisėdo ir pamatė esąs šiltai apklotas po pilkažieviais medžiais, kažkur vakariniame Didžiosios Upės krante. Aušo, ir pro trumpas šakas jau skverbėsi pilkšva šviesa. Netoliese Gimlis triūsė prie laužo.

Papusryčiavę Saugotojai išsyk leidosi į kelią, bet irtis ir skubėti į nežinomus pavojus niekas nenorėjo, todėl valtis ramiai nešė tėkmė. Nors iki Uolėtosios salos dar reikėjo plaukti keletą dienų, Aragornas per daug neskubino jų, bet vis dėlto liepė plaukti nuo ryto iki vakaro, bijodamas, jog viešnagės Loriene metu Juodasis Lordas nesėdėjo sudėjęs rankų.

Tačiau nei tą, nei kitą dieną nieko ypatingo neatsitiko ir tik trečią dieną vietovaizdis šiek tiek pasikeitė. Rytiniame krašte medžiai praretėjo ir pasimatė pilki tušti tyrlaukiai, netgi be akmenų ar sulūžusių medžių. Tai buvo Rudosios Žemės, plytinčios tarp pietinės Gūdžiosios Girios ir Emyn Mulo kalvų. Kas taip nuniokojo kraštą — karas, maras ar pikta Priešo ranka, Aragornas nežinojo. Vakaruose taip pat rudavo lygumos, bet ten nors retkarčiais pasirodydavo vienas kitas medelis ar apaugusi žole kalva.

Šituo išmirusiu kraštu galėjai plaukti mylių mylias, nesutikdamas jokios gyvybės, bet keliautojams retkarčiais pasitaikydavo praskrendantys paukščiai, o kartą jie netgi išvydo į dangų kylantį gulbių pulką.

— Gulbės! — šūktelėjo Semas. — Didelės, juodos gulbės!

— Taip, — pridūrė Aragornas, — ir mums tai nieko gero neatneš.

— Kokios liūdnos žemės, — tarė Frodas. — Aš visada įsivaizdavau, jog pietuose yra šilta ir smagu netgi žiemą.

— Bet juk mes dar nesame pietuose, — paprieštaravo Aragornas, — šilta yra ten, kur Anduinas įteka į Belfalaso įlanką, o juk nuo čia iki pietinės Grafystės turbūt nėra net dviejų šimtų mylių. Anksčiau rytinis Rohanas buvo tankiai gyvenamas ir derlingas kraštas, bet nuo tada, kai čia įsitvirtino orkai, žemės tapo tokios, kokias tu matai.

Semas neramiai apsižvalgė. Anksčiau bent medžiai buvo šiokia tokia priedanga, o dabar bet koks pasitaikęs orkas gali pašauti.

Kitą dieną šitas jausmas apniko ir visą Būrį, tad jie paėmė irklus, ir valtys pradėjo skrieti greičiau.

Anduinas staiga pasuko į pietus, ir krantų beveik nebeliko. Vakaruose nuo pat upės tesėsi lygumos, apaugusios žolės kuokštais, o Rudosiose Žemėse aukštumas pakeitė žemumos. Papūtė šaltas vėjas, ir Frodas drebėdamas susigūžė, prisimindamas saulę ir šilumą Loriene. Saugotojai beveik nesikalbėjo vienas su kitu — kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse.

Legolasas mintimis vis grįždavo į miško laukyme namuose ir puotas po žvaigždėtu dangumi. Gimlis mąstė, kur rasti permatomą kaip rasos lašelis deimantą, kad būtų galima jį įdėti į dėžutę, kurioje laikė Galadrielės dovaną. Meris su Pipinu, sėdėdami vidurinėje valtyje, stengėsi suprasti, kokie rūpesčiai graužia jų bendrakeleivį, — Boromiras burbėjo kažką sau po nosim, kramtė nagus,-neramiai sukiojosi, o kartais, paėmęs irklą, priplaukdavo prie pat Aragorno valties ir labai keistai žiūrėdavo į Frodą. Semas, pripratęs prie valčių, jau nebelaikė jų itin pavojingomis kaip iš pradžių, bet nusprendė, kad jos labai nepatogios. Jis sėdėjo susitraukęs ir liūdnas bei kankinosi iš neturėjimo ką veikti, nes Aragornas nepatikėdavo Semui irklo net tada, kai reikėdavo skubėti.

Ketvirtosios dienos pavakare Semas atsibudo ir, ilgėdamasis tvirtos žemės po kojomis, per nuleistas Frodo ir Aragorno galvas pažvelgė į krantą. Staiga kažkas kitas patraukė hobito dėmesį, tarsi rąstas, jau senokai plaukiantis paskui valtis. Tada jis pakėlė galvą ir pasitrynė akis, bet nieko nebepamatė.

Tą naktį jie nakvojo nedidelėje salelėje, prie pat vakarinio kranto. Semas atsigulė, įsisupo į antklodes ir pasakė Frodui:

— Šiandien, maždaug prieš dvi valandas, man pasivaideno kažkas įdomaus. Ir dabar galvoju — o gal nepasivaideno?

— Na ir kas gi tai buvo? — paklausė Frodas, žinodamas, jog Semas nenusiramins, kol nepapasakos.

— Tai buvo rąstas, misteri Frodai, — paslaptingai pasakė Semas, — bet rąstas su akimis!

— Rąstų upėje pilna, — saldžiai nusižiovavęs atsakė Frodas, — o akys tai tau tikrai pasivaideno.

— Abejoju, ar pasivaideno. Jūs paklausykit, kaip buvo: nuobodžiauju aš sėdėdamas, na ir pamatau rąstą netoli Gimlio valties. Rąstas kaip rąstas — nieko ypatingo, bet žiūriu, kad jis palengva mus netgi vejasi. Tada ir akis pamačiau, o paskui žiūriu: rąstas juk gyvas. Jis turėjo dvi letenas, kaip gulbės, tik didesnes ir jomis yrėsi. Kas čia, galvoju, sapnas? Atsisėdau, pasitryniau akis, bet rąstas pamatė, jog aš sujudėjau, ir apmirė — nei letenų, nei akių. Kol tryniausi akis, jis pradingo. Kaip jūs manote, kas tai buvo — sapnas?

— Jeigu tai būtų pirmas kartas, tai pasakyčiau, jog sapnas, — rimtai atsakė Frodas, — bet šitas akis aš mačiau ir Morajoje, ir Dimrilo slėnyje. Padaras su tokiomis akimis kabarojosi pas mus į medį Lotloriene, ir jį pamatė Haldiras. O prisimeni, ką pranešė sutiktas elfų būrys?

— Aišku, prisimenu, ir jūsų dėdės Bilbo pasakojimus prisimenu, todėl, man regis, galiu pasakyti to padaro vardą. Golumas tas šlykštus padaras, ar ne?

— Taip. Jis pabėgo iš Gūdžiosios Girios ir susekė mus Morajoje. Aš tikėjausi, jog mūsų viešnagė Loriene suklaidins jį, bet, matyt, šitas niekšiškas padaras slapstėsi Sidabrinukės miškuose ir nepaleido mūsų iš akių.

— Dabar, — tarė Semas, — teks būti budresniems, nes vieną naktį galima pajusti šlykščius pirštus prie savo kaklų. Bet šiandien nesakysiu Platžengiui ir kitiems, aš pats pabudėsiu, o nusnūsiu rytoj, juk vis tiek drybsau valty kaip koks krovinys.

— Bet krovinys su akimis. Gerai, budėk, tik prižadėk, kad vidurnaktį pažadinsi mane, žinoma, jei iki tol nieko neatsitiks.

Frodas pabudo iš gilaus miego, purtomas Semo.

— Atleiskit, pone, — sušnibždėjo Semas, — bet darau taip, kaip liepėte. Kol aš budėjau, nieko neatsitiko, tik užpakalyje girdėjosi lyg kažkoks pliuškenimas, lyg uostinėjimas, bet upėje naktį pilna tokių garsų.

Jis atsigulė, Frodas su antklodėmis atsisėdo ir pradėjo dairytis, kovodamas su snauduliu. Lėtai slinko valandos, ir Frodas jau ketino prigulti, bet pasigirdo pliuškėjimas, ir vos matoma juoda figūra iššoko iš vandens. Nepažįstamasis prigludo prie artimiausios valties, ir dvi baltos akys pradėjo dairytis aplinkui. Frodą nuo įsibrovėlio skyrė gal tik keletas jardų, tad hobitas girdėjo tylų, šnypščiantį kvėpavimą. Frodas nebeišlaikė, išsitraukė Gylį ir pašoko. Akys tuoj pat užgeso, ir juoda figūra pūkštelėjo upėn. Šalia jau stovėjo Aragornas.

— Kas atsitiko, Frodai?

— Golumas.

— Tai tu žinai apie tą prielipą? — nustebo žmogus. — Jis seka paskui mus nuo Morajos, o dabar plaukdamas apsimeta rąstu. Aš keletą kartų bandžiau jį sugauti, bet šitas niekšas gudrus, be to, slidus kaip ungurys. Vadinasi, reikės bandyti nuo Golumo atsiplėšti, nes laisvėje jis pavojingas: ir pats iš pasalų gali užmušti, ir priešus atsivesti.

Tą naktį Golumas nepasirodė, ir kitomis dienomis nė vienas Saugotojų sargybinis jo nepastebėjo. Visi nusprendė, jog jis atsiliko, bet Aragornas tik lingavo galvą ir ragino greičiau irkluoti. Dabar keliautojai plaukė dažniausiai naktį ir iki aštuntos paros — be jokių atsitikimų.

Dangus buvo vis toks pat rūškanas, apsiniaukęs, bet paskutinį vakarą šiek tiek pragiedrėjo, ir Saugotojai pamatė plonytį mėnulio pjautuvą.

Pakrantės vėl pasikeitė: lygumos išnyko, vietoj jų atsirado akmenuotos kalvos, apaugusios raizgiais erškėčiais, gervuogių ir gudobelių krūmais. Už jų tolumoje stūksojo aukšti gūbriai, kai kur karūnuoti vienišais kėniais. Saugotojų būrys priartėjo prie Emyn Mulo kalvų, pietinio Dykosios Šalies krašto.

Aplink uolas ir gūbrius skraidė daugybė mažų ir didesnių paukščių. Aragornas susimąstęs stebėjo sparnuočius ir svarstė, ar galėjo Golumas per juos perduoti žinią apie Žiedo Būrį Priešo parankiniams. Staiga pėdsekys pašoko ir įsistebeilijo į dangų. Jis pamatė didžiulį paukštį, skrendantį į pietryčius.

— Pažiūrėk, Legolasai, — šūktelėjo Aragornas elfui, rodydamas į dangų. — Ar tai kartais ne erelis?

— Erelis, — patvirtino Legolasas, — medžiojantis erelis. Įdomu, ką tai reiškia? Juk ereliai suka lizdus aukštai kalnuose, o Emyn Mulo kalnais anaiptol nepavadinsi.

— Neplauksime, kol visiškai nesutems, — pareiškė Aragornas.

Atslinko tyli ir bevėjė aštuntoji naktis. Blankų mėnulį jau stelbė vakaruose sušvitusios žvaigždės, nors pietuose debesys dar švytėjo, atspindėdami nusileidusią saule.

— Pirmyn, — tarė Aragornas, — šiandien paskutinė naktinė kelionė, nes upės vagos aš nebepažįstu, o priešakyje mūsų laukia Sam Gebiro slenksčiai, kurių naktį jokiu būdu neperplauksi. Tiesa, iki jų dar toli, bet reikia būti atsargiems, kad neužšoktume ant kokio nors povandeninio akmens.

Vandens stebėtoju buvo paskirtas Semas, kuris, įsitaisęs valties priešakyje, stebeilijusi į tamsą. Maždaug apie vidurnaktį, kai keliautojai, patys to nejausdami, irklavo vis lėčiau, nes srovė stiprėjo, Semas išgąstingai suriko: už poros jardų nuo vakarinio kranto iki Upės vidurio driekėsi sekluma, o srovė staiga suko kairėn ir nunešė Būrio valtis prie rytinio kranto. Putotas vanduo šniokštė ir gurgėjo. Ten, kur perpus susiaurėjusi srovė veržėsi pro seklumą, sukosi keletas ūžiančių verpetų.

— Atgal! — sušuko Boromiras, — jeigu čia prasideda Sam Gebiro slenksčiai, tai mus visus paskandins kaip aklus kačiukus.

— Atgal! Atgal! — riktelėjo Aragornas, iš visų jėgų užsiguldamas ant irklų ir bandydamas apsukti valtį. — Aš apsirikau, Anduinas teka greičiau, nei maniau, ir Sam Gebiras jau čia pat.

Šiaip taip Saugotojai suvaldė valtis ir pradėjo stumtis prieš srove, kuri nešė juos prie vos matomo rytinio kranto.

— Irkluokite! Irkluokite! — ragino Boromiras, — kitaip mus užneš ant seklumos ir sudaužys.

Frodas pajuto, kaip plokščią dugną jau gremžia seklumos akmenys. Staiga upės šniokštimą nustelbė lankų skambėjimas, ir aplink keliautojus sušvilpė strėlės. Viena cvaktelėjo Frodui į tarpupetį ir atšoko nuo šarvų, kita peršovė Aragorno gobtuvą, o trečia įsmigo į Merio irklo mente. Semui pasirodė, jog rytiniame krante prieš pat savo nosį mato šaulius, užsislėpusius už akmenų.

— Yrči! — riktelėjo elfiškai Legolasas.

— Orkai! — pakartojo Gimlis.

— Golumo darbas, tebūnie jis prakeiktas, — sušnibždėjo Semas Frodui.

Keleiviai su dviguba jėga kibo į irklus, kas sekundę laukdami skausmingo juodaplunksnės strėlės įgėlimo, tačiau strėlės arba švilpė virš galvų, arba čeksėjo į vandenį. Žinoma, buvo tamsu, bet Mordoro lankininkus labiau klaidino stebuklingi Lorieno apsiaustai ir pilka laivelių spalva, neišsiskirianti iš aplinkos.

Valtys lėtai slinko pirmyn, kol pagaliau srovė ėmė silpti, ir rytinis krantas dingo naktyje. Saugotojai išplaukė į vidurį ir, lenkdamiesi kyšančių akmenų, pasuko į vakarinį krantą.

Legolasas padėjo irklą, išsitraukė Lorieno lanką, įsidėjo strėlę ir iššoko į krantą, stebėdamas kitą upės pusę. Ten buvo girdėti veriantys riksmai, bet nieko nesimatė. Frodas ir apačios žiūrėjo į elfą, ieškantį taikinio. Virš Legolaso galvos žibėjo žvaigždės, bet iš pietų šliaužė tamsūs debesys, ir žvaigždės viena po kitos geso.

Staiga Būrį apėmė nepaaiškinama baimė.

— O Elbereth Gilthoniel! — pakėlęs galvą, sušnibždėjo Legolasas.

Lenkdamas debesis, prie keliautojų sparčiai artėjo šešėlis, didžiulis kaip senovės pasakų drakonas. Kitoje upės pusėje orkai pradėjo džiaugsmingai rėkauti. Siaubas sugniaužė Frodui širdį, ir jis prisiminė... prisiminė tą siaubą ir seną žaizdą petyje. Hobitas susigūžė lyg bandydamas pasislėpti.

Ir staiga skambiai uždainavo Legolaso lankas. Frodas pakėlė akis ir pamatė, jog strėlė pataikė į šešėlį, jau buvusį beveik virš jų. Pasigirdo baisus klyksmas, ir šešėlis dingo rytinio kranto tamsoje. Nusivylę orkai pradėjo triukšmauti ir svaidytis prakeiksmais, bet netrukus viskas nurimo.

Pailsėję Saugotojai ėmėsi irklu ir neskubėdami nuplaukė pasroviui. Netrukus jie užtiko nedidelę nuošalią įlankėlę, apaugusią medžiais, kur ir nusprendė sulaukti ryto: toliau keliauti naktį tapo beprasmiška. Keliautojai nesiryžo lipti į krantą ir susikurti laužą, bet susispaudę gulėjo valtyse.

— Tegu būna pagarbintas Galadrielės lankas ir taikli Gūdžiosios Girios elfo akis,— pasakė Gimlis, kramsnodamas lembasą. — Tai buvo puikus šūvis, mano drauge!

— Kas galėtų man pasakyti, į ką gi aš pataikiau? — vis dar tebedrebėdamas pasiteiravo Legolasas.

— Aš negalėčiau, bet manęs visai nedžiugino būsimasis susitikimas, — prisipažino Gimlis. — Vieną akimirką aš prisiminiau Morają ir... — Gimlis atsargiai apsidairė — ... ir Balrogą.

— Ne, tai ne Balrogas, — staiga paprieštaravo Frodas, — aš pajutau tą ledinį šaltį, ir man pasirodė, jog tai... Jis nutilo.

— Kas tai? — nekantriai paklausė Boromiras, pasilenkdamas iš savo valties.

— Nesvarbu, vis tiek tik pasirodė, — išsisuko Frodas. — Kad ir kas tai buvo, Legolaso šūvis smarkiai nuliūdino mūsų geruosius draugus orkus.

— Ir supykino, — pridėjo Aragornas. — Mes nežinome, nei kur jie yra, nei kiek jų yra, nei ką jie žada daryti, todėl šią naktį teks apsieiti be miego. Dabar mus dengia tamsa, o ką atskleis diena, neaišku, bet geriau laikykite ginklus prie savęs.

Semas pirštais barbeno į kardo rankeną ir spoksojo į dangų.

— Labai keista, — sumurmėjo jis,— juk ir Grafystėje, ir Dykojoje Šalyje mėnulis tas pats, o čia... Ar prisimenate, misteri Frodai, tą mėnulį, kurį matėme pirmą naktį po Morajos — jam tik savaitės trūko iki pilnaties, bet dabar aš matau delčią. Tai ką, ar laikas stovėjo vietoje, ar mes pas elfus visą mėnesį viešėjome?

— Gal taip, o gal ir kitaip, — atsiliepė Frodas. — Lorienas nepavaldus laiko tėkmei, bet kitose vietose, deja, jo nesustabdysi. Gal į realų laiką mus grąžino Sidabrinukė, įtekėjusi į Anduiną. Beje, o Karas Galadone aš nė vieną naktį nemačiau mėnulio: vien žvaigždes.

— Ne, elfai negali nepaklusti laikui, bet gali jį sulėtinti ar pagreitinti, — įsikišo Legolasas. — Praslenkantys mėnesiai elfams tėra raibuliai metų vandenyne. Bet viskas, kas po saule, turės kada nors baigtis.

— Matyt, Loriene laikas slenka vėžlio žingsniu, todėl jo ir nepastebime, — tarė Frodas. — Elfų Žiedo Saugotojos Galadrielės galia yra didžiulė.

— Už Lorieno ribų tu neturi teisės prasitarti apie Elfų Žiedą, kalbėdamas net su draugais, — staiga nutildė hobitą Aragornas. — O tau, Semai, pasakysiu štai ką: tu apsirikai skaičiuodamas, ir tos kelios, kaip mums atrodo, dienos, praleistos Loriene, virto dviem mėnesiais, ir žiema jau beveik baigiasi. Brėkšta naujas vilties pavasaris...

Tyliai slinko naktinės valandos. Kažkur tolumoje šniokštė slenksčiai. Migla lyg balta paklodė uždengė Anduiną. Neregė tamsa buvo drėgna ir šilta. Ant medžių lapų kabojo mažulyčiai lietaus lašeliai.

Išaušusi diena neišsklaidė miglos, ir pro rūką net kito kranto nebuvo matyti.

— Niekados nemėgau rūko, — pareiškė Semas, — tačiau dabar jis mūsų sąjungininkas, padedantis pasislėpti nuo tų prakeiktų orkų akių.

— Galbūt, — suabejojo Aragornas, — bet rūkas kliudys matyti paupio taką, kuriuo teks apeiti Sam Gebirą.

— Kam mums Sam Gebiras ir plaukiojimas šitais riešuto kevalais? — paprieštaravo Boromiras. — Reikia sukti į pietvakarius, paskui perkirsti Entvašą, ir tada būsime saugūs Gondoro žemėje.

— Tai kelias į Minas Tiritą, — pasakė Aragornas, — o mes dar nenusprendėme, kur pasuksime. Be to, Entvašo slėnis yra tokia vieta, kur vienas klaidingas žingsnis pražudys visą Būrį. Reikia plaukti Upe tol, kol bus įmanoma, tada nors nebijosime pasiklysti.

— Rūkas išsisklaidys, ir orkai mus išmuš kaip muses, — karštai įtikinėjo Boromiras. — O jeigu praėję pro Argonato Vartus ir pasiektume Uolėtąją salą, ką darysime tada? Šoksime nuo krioklių?

— Ne! — nenusileido Aragornas, — paprasčiausiai pernešime laivus pro Raurosą senoviniu sausumos keliu, kurį tu, Boromirai, užmiršai ar bent apsimeti užmiršęs. Toje vietoje mes ir nuspręsime, kur pasukti toliau.

Boromiras dar ilgai ginčijosi, bet paaiškėjus, jog Frodas palaiko Aragorną, gondorietis pasidavė.

— Minas Tirito vyrai nepalieka draugų nelaimėje, ir aš padėsiu jums pasiekti Uolėtąją salą, — sumurmėjo jis, — bet jau po to niekas nesukliudys man grįžti namo vienam ar keliese.

Įsidienojus rūkas iš tiesų truputį išsisklaidė. Buvo nuspręsta, jog Aragornas su Legolasu išžvalgys krantą, o kiti saugos laivus. Aragornas tikėjosi surasti kokį nors taką, kuriuo būtų galima pernešti valtis ir daiktus už slenksčių.

— Gal elfų valtys ir neskęsta, — pasakė jis, — bet tai nereiškia, jog mes perplauksim Sam Gebirą gyvi. Kiek man žinoma, gero kelio čia tikrai nebus, nes Gondoras net savo klestėjimo metais nepasiekė Anduino krantų prie Emyn Mulo, bet šiokį tokį taką tikiuosi surasti, nes vandens kelias Anduinu buvo plačiai naudojamas iki čia atsirandant orkams.

— O nuo to laiko, kai atsirado orkai, niekas nebandė iš šiaurės plaukti Anduinu, — įspėjo Boromiras. — Jau dabar kelias pavojingas, o toliau pavojai grės kiekvieną mylią.

— Pavojai gresia bet kokiame pietų kelyje, — ramiai atsakė Aragornas. — Laukite mūsų iki vakaro. Jeigu negrįšime, tada išsirinkite naują vadą ir keliaukite toliau.

Sunkia širdimi Frodas žiūrėjo, kaip Aragornas su Legolasu įkopė į statų krantą ir dingo ūkuose, bet hobito baimė pasirodė nepagrįsta: žvalgai sugrįžo nepraėjus net keturioms valandoms.

— Viskas gerai, — pasakė Aragornas, nusileidęs pas draugus. — Takas yra, o slenksčiai baigiasi maždaug už mylios. Toliau srovė rimsta ir šiek tiek sulėtėja. Sunkiausia bus ištempti ir iškelti valtis į krantą, matote, koks jis status ir akmenuotas.

— Bus nelengva, net jei visi būtume žmonės, — sumurmėjo Boromiras.

— Taip, bet turėtume pajėgti, — tarė Aragornas.

— Žinoma, pajėgsim, — patvirtino Gimlis.

Šis darbas iš tikro buvo be galo sunkus. Iš pradžių vargais negalais ant kranto buvo užnešti ir sudėti maišai, vėliau ištemptos ir valtys. Pastarosios pasirodė daug lengvesnės, negu tikėjosi keliautojai, ir vieną valtį taku galėjo nešti net Meris su Pipinu. Žinoma, be Boromiro pagalbos vargiai būtų pavykę valtis užnešti iki tako. Didžiuliai pilki kalkakmeniai, plyšiai žemėje, dygiakrūmių brūzgynai ir maži upeliukai, deja, netalkino keliautojams. Šiaip ne taip viskas buvo paruošta ir sukrauta viršuje.

Takelio dešinėje stūksojo akmenuotos kalvų viršūnės, apraizgytos rūko siūlais, o kairėje jau nebematomas staugė Sam Gebiras. Du kartus teko grįžti keliautojams, kol visa manta atsirado pietuose, už Sam Gebiro.

Takas leidosi prie ramios įlankos ir čia baigėsi, nes toliau stūksojo nepraeinama akmeninė siena. Saugotojai susėdo ant kranto, klausydamiesi tolimo slenksčių ūžesio. Jau po truputį artėjo prieblanda. Jie buvo pavargę ir mieguisti, o širdyse vargiai ar bent vienas būtų radęs bent kruopelytę džiaugsmo.

— Ką gi, štai mes čia esame, čia ir praleisime naktį, — tarė Boromiras. — Net jeigu tu, Aragornai, ryžtumeisi mus tamsoje vesti pro Argonato Vartus, nieko iš to neišeitų — visi mes esame per daug išvargę, išskyrus, aišku, ištvermingąjį nykštuką.

Gimlis neatsakė, jis jau snaudė sėdėdamas.

— Pailsėkime, kiek tik galime, — pasakė Aragornas, — o keliaukime rytoj. Jeigu oras nepasikeis, turėsime neblogą galimybę nepastebėti prasmukti pro bet kokias akis rytiniame krante. Budėdami keisimės kas trys valandos.

Tą naktį, be trumpo, šalto lietaus, plūstelėjusio prieš pat aušrą, neįvyko nieko ypatingo. Kai tik prašvito, Būrys išplaukė. Jie kiek galėdami laikėsi arčiau vakarinio kranto, neramiai žvilgčiodami į niūrias kalvas kitame krante. Apie vidurdienį dangų užtraukė aklina debesų siena, ir ėmė pilti lietus. Keliautojai skubiai užklojo kailinius užtiesalus ant valčių, kad neprilytų, ir beveik nieko nematydami pro pilkas užuolaidas palengva stūmėsi pirmyn.

Visa laimė, jog lietus greitai liovėsi. Palengva dangus pašviesėjo, ir debesys nuplaukė šiaurėn. Lietus nuplovė rūką ir ūkanas, tad keliautojai galėjo apsidairyti. Prieš juos driekėsi siauras tarpeklis su aukštais uolėtais krantais ir keletu vienišų medžių. Tarpekliui siaurėjant, sustiprėjo srovė. Nei virš savęs, blyškiai mėlyname danguje, nei aplink, kur stūksojo Emyn Mulo kalvos, Saugotojai nematė jokios dangiškos būtybės ir visu greičiu lėkė pasitikti savo likimo.

Pasilenkęs į priekį Frodas tolumoje pamatė besiartinančias dvi didžiules kaip akmeninės kolonos ar akmeniniai bokštai uolas. Aukštos ir pasibaisėtinai didingos, stovėjo jos iš abiejų upės krantų, palikdamos tik siaurutį vandens tarpeklį, į kurį ir nešė valtis srovė.

— Štai Argonatas, Karalių Kolonos! — sušuko Aragornas, — plaukite vienas po kito ir stenkitės laikytis srovės vidurio!

Kuo labiau Frodas artėjo prie kolonų, tuo labiau jos augo, ir hobitas staiga pastebėjo, jog jos iš tikrųjų turi savo formą: senovės meno ir jėgos nepajėgė išdildyti nei saulė, nei lietus. Ant plačių pjedestalų, nugrimzdusių į vandenis, stovėjo du galingi akmeniniai karaliai. Nors akmuo kai kuriose vietose jau buvo suskeldėjęs, jie tebestovėjo savo vietose, išdidžiai žvelgdami į šiaurę. Abu kairieji delnai buvo pridėti prie kaktų, abi dešiniosios rankos gniaužė kirvius ir abi kaktas vainikavo karūnos. Milžinai, kaip seniai išnykusios karalystės simboliai, kiekvienam narsuoliui galėjo įvaryti pagarbią baimę, jau nekalbant apie hobitus. Frodas drebėdamas užsimerkė, nedrįsdamas net žvilgtelėti į artėjančias statulas. Net Boromiras nulenkė galvą, srovei blaškant valtis lyg rudenio lapus po Numenoro Sargybinių šešėliu. Keliautojai jau plaukė pro juodą Vartų bedugnę.

Į nenusakomą aukštį virš Saugotojų galvų iškilo uolos, uždengdamos pilką dangų. Juodi vandenys šniokštė, ir galingas aidas ritosi aplinkui. Frodas išgirdo, kaip prie jo kojų susigūžęs Semas tyliai dūsauja ir dejuoja.

— Kokia baisi vieta! Kokia baisi vieta! Kad tik išlikčiau gyvas, tada jau niekada nekelsiu kojos į jokią balą, nekalbant apie upę!

— Nebijokite! — staiga pasigirdo balsas už jų, ir Frodas atsisukęs pamatė Platžengį. Nebe tą Platžengį Pėdsekį, bet Aragorną, Aratorno sūnų, liepsningomis akimis išdidžiai stovintį valties paskuigalyje. Frodas pamatė tikrąjį karalių, po ilgos tremties grįžtantį į savo žemę.

— Nebijokite! — pakartojo Aragornas, — ilgai aš troškau pamatyti Izildurą ir Anarioną, savo protėvius. Aš, Elesaras, Elfų Berilas, Aratorno sūnus iš Izilduro sūnaus, Elendilo sūnėno Valandilo giminės, grįžtu, ir jums nėra ko baimintis!

Paskui šviesa jo akyse užgeso, ir Aragornas tyliai pasakė sau:

— O, kad Gendalfas būtų čia! Tada aš ramia širdimi galėčiau eiti į savąjį Minas Anorą, kuris kaip magnetas mane traukia, tačiau kaip daryti man dabar?

Būrys ilgai plaukė tamsia bedugne, lydimas vėjo kaukimo tarp sienų. Iš pradžių Frodas matė vien akliną juodumą, bet vėliau priekyje spingtelėjo šviesa, kuri greitai didėjo bei ryškėjo, ir staiga valtys vėl išniro į dienos šviesą.

Danguje blausiai švietė saulė. Anduinas nepaprastai išplatėjo, virsdamas pailgu ežeru Nen Hitoeliu, iš visų pusių apsuptu stačių, pilkų kalvų, kurios šaltai ir nuogai blizgėjo. Ežero pabaigoje iš vandens kilo trys viršūnės, sudarydamos upės rankų apgobtą salą. Iš kažkur toli vėjas nešė stūgsmą, panašų į griaustinio riaumojimą.

— Štai Tol Brandiras, — pasakė Aragornas, rodydamas į aukščiausią viršūnę, — kairėje nuo jo stūkso Amon Lasąs, Regėjimo Kalva, o dešinėje — Amon Henas, Klausos Kalva. Didžiųjų Karalių dienomis Kalvų viršūnėse buvo įrengti sargybos postai, bet nuo to laiko, sakoma, joks žvėris ar žmogus nėra įkėlęs kojos į Tol Brandirą, už kurio amžinai šėlsta Raurosas.

Lėtai nešami srovės, Saugotojai pailsėjo, užkando ir ėmėsi irklų. Vakarines kalvas apgaubė šešėliai, ir prie besileidžiančio kruvinai raudono Saulės rutulio sužibo pirmoji vakarinė žvaigždė. Priešaky dunksojo trys viršūnės ir staugė Raurosas. Kai keliautojai pateko kalvų šešėlin, jau buvo visai sutemę.

Baigėsi dešimtoji kelionės diena, ir Dykoji Šalis liko už nugarų. Būrys negalėjo ilgai rinktis, kur keliauti — į rytus ar į vakarus. Priešakyje laukė paskutinis Užduoties etapas.

X. Išsiskirstymas

Aragornas aplenkė Tol Brandirą iš dešinės pusės, kur saloje žinojo esant nedidelę pievele, besidriekiančią nuo kranto iki Amon Heno papėdės. Per žole čiurleno nedidelis šaltinėlis.

— Čia mes praleisime naktį, — tarė Aragornas. — Part Galeno pieva visada buvo puiki vieta, ir reikia tikėtis, jog blogis jos dar nepasiekė.

Jie užsitempė valtis ant žalių krantų ir šalia įkūrė stovyklą. Nepaisant to, jog budintys sargybiniai nieko negirdėjo ir nematė, Aragornas jautė kažkokį keistą, nepaaiškinamą nerimą ir vis vartėsi nuo šono ant šono, negalėdamas užmigti. Pagaliau jis atsistojo ir priėjo prie Frodo, tuo metu ėjusio sargybą.

— Kodėl nemiegi? — nustebo Frodas.

— Nežinau, — atsakė Aragornas, — jaučiu besiartinančią kažkokią nelaimę. Gal žvilgtelkim į tavo kardą?

— Kodėl? Ar netoliese yra priešų?

— Tegu į tai atsako Gylys.

Frodas išsitraukė iš makštų Gylį. Ašmenų krašteliai blyškiai švytėjo.

— Orkai! — pasakė hobitas. — Nearti, bet ir netoli.

— To aš ir bijau, — atsiliepė Aragornas. — Be to, gal Gylys rodo kokius nors Mordoro šnipus, kurių aplinkui Amon Lasą pilna, nes niekada nesu girdėjęs, jog orkai drįstų prisiartinti prie Amon Heno. Žinoma, viskas keičiasi, ir Minas Tiritas jau nebėra pajėgus apsaugoti Anduino krantų. Rytoj reiks iškeliauti kaip įmanoma anksčiau.

Rytinė aušra buvo panaši į tolimą gaisrą: visur beveik prie pat žemės draikėsi tamsūs debesų kuokštai, panašūs į nuodėgulius. Saulė kildama vos ne vos pro juos smelkėsi, nudažydama Tol Brandiro viršūnę auksine spalva. Frodas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į stačius šlaitus, kur buvo vien medžiai ir pilkos neprieinamos uolos. Aplink viršūne suko paukštukai, bet jokio kito gyvo padaro nebuvo matyti.

Pavalgius Aragornas sušaukė Būrį ir vieną vietą:

— Pagaliau atėjo diena, — prakalbo žmogus, — kai mums teks apsispręsti. Kas atsitiks mūsų Būriui, kuris ilgai keliavo santarvėje? Kur mes pasuksime? Į vakarus, į Gondoro karus, su Boromiru, ar į rytus, į Baimės ir Šešėlio šalį? Reikia spręsti skubiai. Orkai jau yra ne tik rytiniame, bet gal ir vakariniame krante.

Niekas neišdrįso sujudėti ar kitaip nutraukti užsitęsusią tylą.

— Ką gi, Frodai, — pagaliau vėl pasakė Aragornas, — deja, spręsti teks tau. Tu esi Pagrindinis Saugotojas ir turi pasirinkti tolesnį kelią. Aš ne Gendalfas ir negaliu tau patarti, nors ir bandžiau pavaduoti burtininką. Nežinau, ką jis darytų, bet ko gero, irgi paliktų paskutinį žodį tau. Matyt, toks jau tavo likimas, Frodai!

Frodas patylėjo ir lėtai pasakė:

— Aš suprantu, jog reikia skubėti, tik negaliu taip iš karto nuspręsti. Duokite man valandą pabūti vienam, ir aš pasakysiu savo nuomonę.

Aragornas švelniai pasižiūrėjo į hobitą.

— Gerai, Frodai, Drogo sūnau, — tarė jis, — mes paliksime tave ramybėje, ir po valandos tu praneši savo sprendimą. Tik nenuklysk per daug toli.

Frodas dar truputį pasėdėjo nuleidęs galvą, ir Semas atidžiai jį stebėdamas sumurmėjo:

— Ir taip viskas aišku, bet tu, Semai Gemdži, geriau patylėk.

Frodas atsistojo ir išėjo iš bičiulių rato. Semas pastebėjo, jog visi stengėsi nežiūrėti, tik Boromiras atidžiai stebėjo hobitą, kol šis dingo už Amon Heno medžių.

Be tikslo klajodamas po giraitę, Frodas susivokė, jog kojos jį atnešė prie kalvos papėdės, prie senovinio kelio liekanų. Akmeniniai laiptai, kylantys į kalvą, dabar daugelyje vietų buvo sudaužyti ir suskaldyti medžių šaknų. Frodas nesirinkdamas kelio galiuką palypėjo, kol rado saulės nušviestą pievelę, kurios viduryje stovėjo platus, plokščias akmuo. Frodas stabtelėjo ir pasižiūrėjo žemyn į upę. Virš vandens vis dar sukosi būriai paukščių. Hobitas įsiklausė ir nustebo, jog jau priprato prie monotoniško Rauroso dundesio, todėl jo beveik negirdėjo.

Frodas atsisėdo ant akmens, pasidėjo smakrą ant sulenktų kelių ir nematančiomis akimis įsistebeilijo į rytų puse. Jo atmintyje pralėkė viskas, kas atsitiko Bilbui palikus Grafystę. Hobitas stengėsi suprasti, ką tokiu atveju patartų Gendalfas, bet laikas bėgo, o išganingojo sprendimo nebuvo.

Staiga Frodas pakirdo iš savo minčių, nes pajuto, jog kažkas stovi jam už nugaros. Jis pašokės atsisuko, ir lyg akmuo nusirito nuo krūtinės: ten stovėjo Boromiras.

— Aš pradėjau dėl tavęs nuogąstauti, Frodai, — pasakė jis eidamas arčiau. — Jeigu Aragornas neklysta ir orkai netoliese, tai niekas iš mūsų, ypač tu, neturėtų vaikščioti vienas. Leisk man pasėdėti kartu, jei jau radau tave. Kai kalba visas Būrys, kiekvienas žodis sukelia prieštaravimu; audrą, o mes dviese galbūt galėtume rasti kokį nors protingą sprendimą.

— Ačiū, Boromirai, — atsakė Frodas, — bet aš abejoju, ar kieno nors patarimas man galėtų padėti. Aš jau jaučiu, ką turėsiu daryti, bet bijau to, Boromirai, bijau.

Boromiras stabtelėjo, paskui priėjo ir atsisėdo šalia hobito. Medžių šakose suinkštė vėjas, ir Frodas nejučia sudrebėjo.

— Ar tu tikras, jog kankiniesi ne veltui? — paklausė Boromiras. — Gal vis dėlto išklausyk mano patarimo.

— Aš manau, jog jau žinau, ką tu man pasiūlysi, Boromirai. Tai bus protinga, bet širdis mane įspėja.

— Įspėja? Įspėja dėl ko?

— Dėl delsimo, dėl lengvesnio kelio, dėl, tu man atleisk, pasitikėjimo žmonių jėga, — tarė Frodas.

— Bet ta jėga ilgai gynė jūsų mažą šalį, nors jūs to net nežinojote.

— Aš neabejoju karių drąsa, tačiau laikai keičiasi. Minas Tirito sienos stiprios, bet jeigu jos neišlaikys — kas tada?

— Tada mes narsiai žūsime mūšyje. Be to, yra vilties, jog Minas Tiritas atsilaikys.

— Jokios vilties nėra, kol egzistuoja Žiedas, — nukirto Frodas.

— Ak, Žiedas! — užsidegusiomis akimis šūktelėjo Boromiras. — Žiedas? Argi likimas nelėmė, kad Žiedas atsirastų kaip tik tą valandą, kai mums taip sunku. Pasitarime pas Elrondą aš jį mačiau tik akimirką. Gal galėčiau dar kartą žvilgtelėti?

Frodas pakėlė akis ir pastebėjo keistą kibirkštėle Boromiro akyse, nors gondoriečio veidas vis dar tebebuvo draugiškas.

— Jo geriau netraukti į orą, — nenoriai atsakė Frodas.

— Daryk, kaip išmanai. Tačiau galgi kalbėti apie jį galima? Visi jūs dabar kalbat apie neribotą Žiedo galią Priešo rankose, kaip jį galima panaudoti piktam. Jūs sakote, kad laikai keičiasi, ir jeigu Žiedas išliks, tai Minas Tiritą, o paskui ir visą Viduržemį apgaubs Tamsa. Savaime aišku, taip bus, jeigu Žiedas pateks Priešui, aš nesiginčiju. O jeigu jis liks pas mus?

— Argi tu nebuvai Pasitarime? Mes negalime naudoti Žiedo gėriui, jis gali tarnauti tik blogiui, — priminė Frodas.

Boromiras atsistojo ir nekantriai pradėjo vaikščioti aplinkui.

— Tai jie taip sako, — riktelėjo jis, — Gendalfas, Elrondas ir visi tie elfai ir burtininkai. Gal jie ir teisūs, spręsdami pagal save, gal jie ir taptų blogio tarnais, jeigu Žiedas patektų pas juos, bet Minas Tirito vyrai niekada neišsigimtų. Mums nereikia burtininkų galios, mums reikia galios tik apginti pačius save. Ir štai sunkiausią valandą atsiranda Visagalis Žiedas, ir būtų beprotybė jo nepanaudoti prieš Mordorą. Ko gi tikras karys nepadarys dėl pergalės? Ko nepadarys Aragornas? O jei jis atsisakytų, tai aš? Žiedas duotų man galią, su kuria aš sutriuškinčiau Mordoro kariauną kaip pulką avių.

Boromiras įsikarščiavo ir kalbėjo vis garsiau. Gondorietis taip įsijautęs kalbėjo apie būsimas sąjungas, kovas ir šlovingas pergales, jog visai pamiršo Frodą. Mordoras jau gulėjo po jo kojomis, o Boromiras tapo galingu ir išmintingu karaliumi.

Staiga jis sustojo ir ėmė mosikuoti rankomis:

— Ir jie nori prarasti Žiedą! Būtent prarasti, o ne sunaikinti, nes jeigu mažytis miškavaikis aklai lįs į Mordorą, tai Priešui reikės tik ištiesti ranką ir pasiimti Žiedą! Kaip kvaila!

Boromiras iš viršaus dirstelėjo į paniurusį hobitą.

— Tikiuosi, jog ir tu pats šitai supranti, — kalbėjo žmogus, — tu sakei, jog bijai, bet juk kalbėjai ne iš baimės, o prabilus sveikam protui, ar ne?

— Ne, aš tiesiog bijau, — paprastai atsakė Frodas, — bet ačiū tau už tiesų pasisakymą. Jis iš tikrųjų padėjo man apsispręsti.

— Tai Žiedas keliaus į Minas Tiritą? — šūktelėjo Boromiras.

— Tu manęs nesupratai, — papurtė galvą Frodas.

— Na, nors trumpam, — tebeprašė gondorietis. — Mano miestas yra daug arčiau negu Mordoras nuo čia. Be to, mes ilgai keliavome beveik atskirti nuo pasaulio, todėl Minas Tirite tu sužinotum paskutines naujienas, apie Priešo veiksmus. Eime, Frodai!

Boromiras draugiškai padėjo ranką hobitui ant peties, bet Frodas pajuto, kaip įsitempusi dreba žmogaus ranka. Frodas atsistojo ir žengė atgal, su nerimu stebėdamas gondorietį, beveik dvigubai už jį didesnį ir daug kartų stipresnį.

— Kodėl tu toks nedraugiškas? — pastebėjęs Frodo judesį, paklausė Boromiras. — Juk aš nesu nei plėšikas, nei vagis. Taip, man reikia tavo Žiedo, bet aš nesirengiu jo atimti jėga. Tik paskolink man jį, ir po pergalės aš grąžinsiu tau Žiedą, garbės žodis, grąžinsiu.

— Ne! Ne! — suriko Frodas. — Pasitarimas patikėjo šitą nešulį tik man!

— Priešas mus nugalės tik per jūsų aklumą, — nebesivaidydamas sušuko Boromiras. — Kvailys! Užsispyręs kvailys! Jeigu kas nors iš mirtingųjų ir gali turėti Žiedą, tai tik Numenoro vyrai, o ne vos įžiūrimi miškavaikiai. Žiedas pateko tau tik per nelemtą atsitiktinumą, todėl turi atitekti man! Atiduok jį!

Frodas neatsakė, bet pasitraukė toliau, norėdamas, kad juos skirtų bent tas plokščias akmuo.

— Kodėl gi tau juo neatsikratyti? — truputį aprimęs paklausė Boromiras, — kodėl neatsikratyti baimės ir abejonių? Atiduok jį man ir paskui galėsi pasakyti, jog aš atėmiau Žiedą jėga! O aš iš tikrųjų esu stiprus, miškavaiki! — riktelėjo jis ir staiga per akmenį šoko ant Frodo. Gražų ir patrauklų žmogaus veidą dabar iškreipė godulys, ir akyse degė šėtoniška ugnis.

Frodas šastelėjo į šoną ir drebėdamas suprato, jog išsigelbėti gali tik vienu būdu: užsimaudamas Žiedą. Hobitas skubiai išsitraukė grandinėlę ir, Boromirui vėl puolant, užsimovė Žiedą ant piršto. Žmogus stabtelėjo nustebęs, paskui kaip pamišęs ėmė blaškytis po pievelę tarp uolų ir medžių.

— Niekingas apgavike! — rėkė jis. — O, kad aš dabar tave pagaučiau! Aš tave permatau kiaurai, prakeiktas neūžauga! Tu atiduosi Žiedą Sauronui ir mus visus parduosi! Ilgai laukei tokios progos, ar ne?! Tegu būna prakeikti visi miškavaikiai ir šitas jų išpera, tegu jie kankinasi amžinoje tamsoje!

Gondorietis užkliuvo už akmens ir susmuko ant žemės, nebegalėdamas atsistoti, lyg jį būtų prislėgęs nuosavas prakeikimas. Staiga Boromiras pradėjo bejėgiškai šnirpšti ir atsistojęs persibraukė ranka per akis, tartum kažką nuvydamas.

— Ką aš pasakiau? — stvėrėsi jis už galvos. — Ką aš padariau? Frodai! Frodai! Grįžk ir atleisk, jei gali. Aš buvau išprotėjęs, bet dabar viskas praėjo! Grįžk!

Niekas neatsakė, Frodas jo ir negirdėjo. Tuo metu jis klupinėdamas jau bėgo į kalvos viršūnę, o jo ausyse vis dar skambėjo Boromiro riksmai ir akyse stovėjo aistros iškreiptas veidas su degančiomis akimis.

Greitai hobitas pasiekė Amon Heno viršūnę ir sustojo, gaudydamas kvapą. Lyg pro miglą jam pasirodė apvali, plati aikštelė, iš visu pusių apsupta apgriuvusios dantytos sienos. O jos viduryje ant keturių kolonų stovėjo aukštas sėstas, į kurį nuo žemės vedė laiptai su galybe mažų pakopų. Frodas užbėgo aukštyn, atsisėdo krėslan, jausdamasis kaip vaikas, atsidūręs akmeninių karalių soste, ir apsidairė.

Iš pradžių visas pasaulis skendėjo migloje ir šešėliuose, nes hobitas mūvėjo Žiedą. Paskui migla ėmė sklaidytis, ir Frodas pamatė begarsius vaizdus iš viso pasaulio, lyg pasaulis būtų susitraukęs iki kalvos papėdės. Frodas nesuprato, kodėl taip yra, bet jis sėdėjo ant magiško Regėjimo Sosto, Numenoro Žmonių stebėjimo punkto. Rytuose driekėsi bekraštės žemės, bevardės lygumos ir neištirti miškai. Šiaurėje, kaip kaspinas, vingiavo Didžioji Upė ir lyg aštrus dantis stūksojo Ūkanotieji Kalnai. Vakaruose Frodas matė plačias Rohano ganyklas ir Orthanką, Izengardo tvirtovę, panašią į juodą spyglį. Pietuose Anduinas krito nuo Rauroso, o toliau baltavo begalės žuvėdrų, sklandančių virš mėlynai žalios Jūros.

Bet niekur pasaulyje nebuvo taikos. Ūkanotuosiuose Kalnuose kaip skruzdėlės knibždėjo orkai, po Gūdžiosios Girios šakomis mirtinai kovojo žmonės, elfai ir žvėrys, beorningų žemė degė, juodas debesis kybojo virš Morajos, o Lorieno sienos buvo aptrauktos rūko.

Rohano žemę mindė raiteliai, o iš Izengardo lėkė vilkai. Iš Harado uostų į Jūrą buvo leidžiami karo laivai. Isterlingai ir haradrimai plūdo į vakarus: kardininkai, ietininkai, lankininkai, raiteliai ir tušti vežimai grobiui. Visa Juodojo Valdovo armija judėjo. Bet Frodas pasisuko pietuosna, ir viltis atgimė širdyje: jis išvydo Minas Tiritą, baltakmenę tvirtovę, apsijuosusią septyniomis sienomis. Tačiau Frodo akys nenoromis pasisuko į kitą pusę, į Mordorą, kur Gorgoroto slėnyje nenuilstamai rūko Lemties Kalnas ir stovėjo dar viena tvirtovė — juoda kaip varno sparnas ir niūri kaip pats Mordoras — Barad Duras, Tamsos Bastionas, Saurono Tvirtovė. Visos Frodo viltys sudužo ir dingo. Ir staiga jis pajuto Akį. Akis iš Juodosios Tvirtovės, Tamsos Bastiono. Akis lėtai slankiojo po Viduržemį, ieškodama to, kuris išdrįso užsimauti Žiedą. Jau jos žvilgsnis slystelėjo Amon Lašu, palietė Tol Brandirą...

Frodas nušoko ant žemės, susirietė į kamuoliuką ir užsidengė Lorieno apsiaustu, lyg tikėdamasis, kad Akis jo nepastebės.

Hobitas vėliau negalėjo prisiminti, ką jis šnibždėjo: Neatiduosiu, nepasiduosiu ar atiduosiu, pasiduosiu. Tik vėliau kažkoks kitas balsas galvoje aiškino: Nusimauk Jį! Nusimauk jį, kvaily! Numauk Žiedą! Mažyčiame Saugotojuje kovojo dvi jėgos. Sekundę jos išsilygino, ir Frodas prarado sąmonę, o kai ją atgavo, pajuto, jog nei Akies, nei Balso daugiau nėra, ir jis vėl laisvas. Frodas atsiklaupė ant vieno kelio ir greitai nusimovė Žiedą. Hobitui pasirodė, jog tą akimirką pro saulę šmėkštelėjo kažkoks tamsus šešėlis ir dingo. Medžiuose vėl sučiulbo paukščiai.

Frodas atsistojo. Nuovargis kaustė visą kūną, bet hobitas buvo jau apsisprendęs. Jis garsiai ėmė kalbėtis pats su savimi:

— Reikia daryti, kas man liepta: sunaikinti Žiedą, nes aš jau matau Žiedo pragarišką veiklą mūsų Būryje. Teks eiti vienam, nes tie, kuriais dar pasitikiu, yra per daug man brangūs: senis Semas, Meris ir Pipinas. O Platžengys — jo širdis ilgisi Minas Tirito ir jis yra ten reikalingas, jei Boromirą jau pavergė Žiedas. Teks eiti vienam. Vienam ir tuoj pat.

Jis greitai nusileido taku žemyn iki pievutės, kur dar neseniai buvo Boromiras. Frodas stabtelėjo ir įsiklausė. Apačioje sklido riksmai ir šauksmai.

"Jie manęs ieško,— pagalvojo Frodas, — įdomu, kiek praėjo laiko. Ko gero, jau kelios valandos."

Hobitas neryžtingai susvyravo ir sumurmėjo:

— Ką daryti? Aš privalau eiti dabar arba tokios galimybės gali nebepasitaikyti. Kaip blogai, jog palieku juos nieko nepaaiškinęs, bet Aragornas supras. Ir Semas supras.

Frodas lėtai išsitraukė Žiedą ir vėl užsimovė. Išnykęs jis tyliai kaip dvelksmas nusileido pakalnėn.

Frodui nuėjus, visi kiti Saugotojai kurį laiką vaikštinėjo kas sau, bet vėliau susėdo ratu ir ėmė kalbėtis. Stengdamiesi nuvyti nerimą, jie prisiminė visus pavojus, tykojusius kelyje, ir visus nuotykius. Aragornas papasakojo apie senovės Gondoro šlove, kurios likučiai dabar buvo matyti šitoje keistoje Emyn Mulo kalvų šalyje: akmeniniai karaliai bei Heno ir Laso sostai. Tačiau nenoromis žmonių, nykštuko, elfo ir hobitų mintys nuklysdavo prie Frodo. Ką jis pasirinks ir kodėl jis delsia?

— Kai mus susekė Golumas, kelionė į Mordorą yra daugiau negu beviltiška, bet už Minas Tirito sienų mūsų paslaptis taip pat išsilaikys neilgai. Mes galime ten pasilikti, bet Lordas Denetoras ir jo vyrai neatlaikys Priešo, kai šis ateis atsiimti Žiedo. Ką gi pasirinks Frodas? O, kad čia būtų Gendalfas...

— Bet Gendalfo nėra ir teks pasikliauti savo protu, — pertarė Aragorną Legolasas.— Pasikvieskime Frodą ir balsuokime, kur eisime. Aš būčiau linkęs keliauti į Minas Tiritą.

— Ir aš, — pasakė Gimlis. — Nusigauti prie Lemties Kalno mes neturime jokio šanso, bet jeigu Frodas ten pasuks, aš jo jau nepaliksiu.

— Savaime aišku, — pritarė nykštukui Legolasas, — tai būtų išdavystė.

Aragornas palingavo galvą:

— Išdavystė būtu, jeigu mes visi jį paliktume, — tarė jis, — bet kelionės į Mordorą metu visas mūsų Būrys būtų tuoj pat susektas ir sunaikintas. Frodui bendrakeleiviais aš siūlyčiau Semą, save, na ir Gimlį. Boromiras bet kuriuo atveju grįš į savo miestą, kartu su Meriadoku, Peregrinu ir Legolasu, jeigu elfas nenorės grįžti namo.

— Niekur mes neisim! — suriko Meris, — mes Frodo nepaliksim! Pipinas ir aš dar Grafystėje nusprendėm, jog Frodą net į Mordorą lydėsim, o dabar jį be mūsų tu nori paleisti tiesiai Priešui į dantis. Kodėl mes negalime jo sulaikyti?

— Mes turime jį sulaikyti, — šūktelėjo Pipinas. — Ir dėl to jis kremtasi. Juk jis žino, jog niekas nenori eiti į rytus, todėl svyruoja. Galėtų, žinoma, ir pats suprasti, kad mes vis tiek paskui jį eisim, kad ir ką pasirinktų šitas Žiedo Nešėjas.

— Prašom atleisti, — įsikišo Semas, — bet jūs visiškai nesuprantate mano šeimininko. Jis jau seniai nusprendė, kur eis. Kam gi jam, sakykit, Minas Tiritas? Tu jau atleisk, Boromirai, bet... — Semas pasisuko į tą vietą, kur sėdėjo gondorietis, bet jo nepamatęs šūktelėjo iš nuostabos: — Kurgi jis dabar dingo? Apskritai Boromiras paskutiniu metu elgiasi truputį keistai, bet tai ne mano reikalas. O misteris Frodas yra nusprendęs eiti į Mordorą. Nuspręsti tai nusprendė, bet bijojo apie šitą šalį net pagalvoti. Jis, žinoma, daug ko pamatė ir išmoko nuo to laiko, kai paliko Begendą, kitaip šeimininkas jau seniai būtų išmetęs tą prakeiktą Žiedą į Upę ir pabėgęs kiek kojos neša. Be to, kas iš mūsų nebijo? Šeimininkas puikiai žino, jog mes jo vieno nepaliksim. Tai ir yra jam didžiausia kliūtis, todėl, kad jis jau nusprendė eiti vienas. Štai tuoj jis grįš, ir paminėsit mano žodį — pasakys tą patį, ką aš sakau.

— Semas, ko gero, sako tiesą, — susimąstė Aragornas. — Ką mes tada darysim?

— Neleiskim jo! Jokiu būdu neleiskim! — įsikarščiavęs sušuko Pipinas.

— Kaip? — paklausė Aragornas. — Frodas yra pagrindinis Saugotojas ir Žiedo Nešėjas, čia veikia per daug stiprios jėgos, todėl niekas neturi teisės jam įsakinėti. Be to, ir nepajėgtume.

— Bent jau greičiau Frodas grįžtų ir viską pasakytų, nes nuo to laukimo galima išprotėti, — nusiskundė Pipinas. — Turbūt jau valanda praėjo?

— Seniai praėjo, — patvirtino Aragornas, — laikas būtų jam ir grįžti.

Tuo metu iš už medžių pasirodė sutrikęs ir paniuręs Boromiras. Jis pažvelgė į Saugotojus lyg juos skaičiuodamas ir nuleidęs akis atsisėdo.

— Kur tu buvai, Boromirai? — tuoj pat paklausė Aragornas. — Ar matei Frodą?

Gondorietis akimirką susvyravo ir lėtai atsakė:

— Taip ir ne. Radau jį prie kalvos ir kalbėjausi. Bandžiau įtikinti jį eiti į Minas Tiritą ir... pasikarščiavau. Jis supyko... ir... išnyko, matyt, užsimovė Žiedą. Aš maniau, kad Frodas jau bus grįžęs.

— Tai viskas, ką gali pasakyti? — griežtai pasiteiravo Aragornas, žiūrėdamas į Boromirą.

— Dabar viskas.

Semas pašoko ant kojų.

— Kaipgi taip! — išgąstingai sukliko jis. — Juk Frodui negalima mūvėti Žiedo. Nuo jo nežinia kokios nelaimės gali atsitikti!

— Jis turbūt Žiedą greitai nusimovė, — tarė Meris, — kaip Bilbas darydavo, kai atsikratydavo neprašytais svečiais.

— Bet Frodo jau visą amžinybę nėra, — riktelėjo Pipinas. — Kur jis?

— Prieš kiek laiko tu matei Frodą, Boromirai? — paklausė Aragornas.

— Gal prieš pusvalandį... o gal prieš valandą... Jis dingo... aš ilgai ieškojau. Nežinau! Nežinau! — Boromiras susiėmė už galvos ir nutilo.

— Valanda? — sudejavo Semas. — Mes turime tuoj pat jį surasti.

— Palauk! — riktelėjo Aragornas, — reikia pasidalinti į grupes. Stok!

Bet niekas neklausė pėdsekio. Semas lėkė pirmas, o Meris ir Pipinas paknopstomis bėgo palei upės krantą, šaukdami "Frodai! Frodai!" Legolasas ir Gimlis taip pat dingo miške.

Aragornas šoko paskui Semą, šaukdamas Boromirui:

— Boromirai! Aš nežinau, ką tu ten pasakei ar padarei Frodui, bet dabar padėk! Pasivyk tuos du jaunus hobitus ir saugok juos. Jeigu rasi Frodą ar bent jo pėdsakus, ateik į šitą vietą. Aš greit grįšiu!

Boromiras nuskubėjo paskui Merį su Pipinu, o Aragornas į kalvą. Jis pasivijo Semą nedidelėje laukymėlėje, apaugusioje šermukšniais. Sunkiai kvėpuodamas Semas gręžiojosi aplinkui, žiūrėdamas į Tol Brandirą, lyg Frodas būtų galėjęs ten užlėkti su sparnais.

— Eime kartu, Semai, — pasakė Aragornas. — Mums negalima išsiskirti. Jaučia mano širdis, jog Frodas pasuko aukštyn į Amon Heną. Reikia pažiūrėti! Greičiau!

Semas bėgo, kiek tik nešė jo trumpos kojytės, bet greitai atsiliko ir pametė pėdsekį iš akių. Semas stabtelėjo, atsiduso ir pliaukštelėjo sau ranka per galvą:

— Na, Semai Gemdži, — garsiai tarė jis pats sau, — tau nėra ko rungtis su šitais ilgakojais. Jei kojos nepadeda, naudok galvą. Jeigu Boromiras nemelavo, tai jis išgąsdino Frodą, ir šeimininkas nusprendė keliauti iš karto. Kur? Į rytus. Be Semo? Taip, be Semo. Žiauru, labai žiauru.

Semas sukūkčiojo, bet staiga ryžtingai nusibraukė ašaras:

— Galvok, Gemdži, galvok, — prisakė sau Semas. — Kur yra Mordoras? Už Upės, vadinasi, šeimininkui reikės valties, nes skraidyti jis dar nemoka. Na, Semai, dumk žaibu prie kranto, gal dar suspėsi!

Semas apsisuko ir nuskuodė taku žemyn. Jis parkrito, iki kraujo nusidraskė kelius, greitai pašoko ir nubėgo toliau. Atsidūręs prie kranto, Semas apsižvalgė ir nustebės išpūtė akis. Į vandenį lėtai slinko tuščia valtis. Šaukdamas Semas pasileido per žole.

— Aš irgi, misteri Frodai! Aš irgi! — sustaugė Semas ir atsispyrės šoko į valtį. Deja, jis neapskaičiavo ir pūkštelėjo upėn. Srovė pagavo jį, ir garbanota galva paniro po vandeniu.

Iš valties pasigirdo išgąstingas riksmas, prakeiksmai, paskui irklai ėmė patys mojuoti, ir valtis greitai priplaukė prie tos vietos, kur paniro Semas. Frodas pasilenkė iš valties ir sugriebė Semą už plaukų.

— Ramiai, Semai, ramiai, — pasakė Frodas, — kibkis man į ranką.

— Gelbėkit, misteri Frodai, — burbuliavo Semas, — aš nuskendau. Nematau jūsų rankos.

— Štai ji, štai, — Frodas paplekšnojo ranka Šernui per petį, ir tas nedelsdamas jos įsitvėrė. — Nesiblaškyk, o laikykis už borto, nes man reikia irkluoti.

Po poros grybšnių valtis vėl stuktelėjo į krantą. Frodas nusiėmė Žiedą ir išlipo.

— Iš visų stulbinančių nesusipratimų tu esi pats blogiausias, Semai, — tarė jis neva pykdamas.

— Oi, misteri Frodai, tai beširdiška, — atsakė drebėdamas Šernas. — Ką gi jūs būtumėte daręs, jeigu Semas nebūtų suspėjęs?

— Būčiau ramiai keliavęs savo keliu.

— Ramiai! — pasipiktino Semas. — Palikęs visus, o svarbiausia — mane. O jeigu kas nors atsitiks? Ne, pone, taip nebus, to aš nepakęsiu.

— Nepakęsi? O kaip aš pakęsiu, jeigu tu. kelionėje žūsi? Juk aš į Mordorą einu, į Mordorą, — tarė Frodas.

— Suprantu, kad į Mordorą. Bet ir į Mordorą galima eiti kartu.

— Paklausyk, Semai, — spyrėsi Frodas, — tuoj atbėgs mūsiškiai, ir prasidės begaliniai ginčai. O man būtinai reikia eiti, nes čia yra vienintelė viltis.

— Eiti vienam ne viltis, o pražūtis, — nė per nago juodymą nenusileido Semas. — Arba einame abu, arba neina niekas. Aš tuoj prakiurdysiu visas valtis.

Dėkingumas apėmė Frodą, ir jis nusijuokė.

— Bent vieną jau palik. Mums dar jos prireiks. Pala pala, bet kurgi tavo daiktai?

— Tik sekundę, pone, ir aš tuoj atsinešiu, — stryktelėjo Semas ir kaip zuikis nukūrė į aikštele, prie daiktu krūvos. Iš ten jis ištraukė antklodę, šiek tiek maisto ir parlėkė atgal.

Atsistūmęs nuo kranto, Frodas pasakė:

— Vadinasi, keliauti vienam neišdegė. Tačiau aš esu patenkintas, Semai, nežinau, kodėl, bet patenkintas ir laimingas, nors nežinia, kas laukia priekyje. Matyt, mums jau buvo lemta likti kartu iki galo. Reikia tikėtis, jog Platžengys apsaugos kitus mūsų keliondraugius, kurių, ko gero, jau nebepamatysime.

— Kas žino, misteri Frodai, kas žino...

Du hobitai plaukė į rytus. Frodas įnirtingai irklavo, bet Didžioji Upė nešė lengvą valtelę nuo vakarinio kranto prie Tol Brandiro uolų. Didžiųjų krioklių staugimas artėjo. Semas kiek galėdamas padėjo šeimininkui, bet vis dėlto lėtai, labai lėtai hobitai perkirto galingąjį Anduiną.

Pagaliau jie pasiekė pietinius miškingojo Amon Laso krantus ir, iškraustė valtį, paslėpė ją už didelės uolos. Tada užsimetė ryšulius ant pečių ir nedelsdami ėmėsi ieškoti tako, kuris per Emyn Mulo kalvas turėjo juos nuvesti į Tamsos ir Šešėlių Šalį.