Žiedo brolija

I. Ilgai laukta puota

Kai Bilbas Beginsas iš Begendo pranešė, jog netrukus savo šimtas vienuoliktojo gimtadienio proga nori suruošti nepaprastai puikią puotą, visas Hobitonas tik apie tai ir tekalbėjo.

Bilbas buvo labai turtingas ir labai keistas hobitas, ir jau šešiasdešimt metų (nuo savo garsiojo išnykimo bei netikėto grįžimo) garsėjo kaip visos Grafystės stebuklas. Turtai, kuriuos Bilbas parsigabeno iš savo kelionių, jau buvo tapę vietine legenda, ir visi hobitai, nepaisydami senolių pasakojimų, šventai tikėjo, jog Begendo kalva pilna tunelių, prikimštų brangenybių. Na, o jei ir visa tai dar nepakankamai apibūdintų jo šlovę, tai reikia prisiminti stebuklingai nesibaigiančią jo jaunyste. Laikas slinko, tačiau jo tėkmė nedarė beveik jokio poveikio misteriui Beginsui. Sulaukęs devyniasdešimties Bilbas atrodė kaip penkiasdešimtmetis, o kai suėjo šimtas, kaimynai pradėjo vadinti Bilbą "gerai išsilaikiusiu", nors žodis "nepasikeitęs" būtų buvęs kur kas tikslesnis. Daugelis lingavo galvas ir galvojo, jog šito jau per daug: ir senatvė nesirodo, ir turtams galo nematyti.

— Ne į gera visa tai, — kalbėjo jie, — tokie stebuklai greitai baigiasi, dievaži!

Bet nelaimės vis nesirodė, o ir Bilbas nešykštėjo kitiems pinigų, todėl daugelis hobitų buvo linkę atleisti už jo keistenybes ir sėkmę. Bilbas lankydavosi pas savo giminaičius (žinoma, tik ne pas Sakvilius-Beginsus), ir turėjo daug atsidavusių gerbėjų iš neturtingų bei nežymių šeimų. Bet tikrieji draugai atsirado tik paaugus jo jauniesiems giminaičiams. Mylimiausias iš jų buvo jaunasis Frodas Beginsas. Kai Bilbui sukako devyniasdešimt devyneri, jis įsūnijo Frodą kaip įpėdinį ir pasikvietė gyventi į Begendą, tuo visiškai sugriaudamas Sakvilių-Beginsų viltis. Taip jau atsitiko, kad Bilbas ir Frodas gimė tą pačią, rugsėjo 22-ąją dieną.

— Frodai, mano berniuk, — kartą pasiūlė Bilbas, — jeigu tu gyventum pas mane, tai galėtume šauniai švęsti savo gimtadienius.

Reikia pasakyti, jog Frodas tuo laiku buvo "pusvyrinio" amžiaus (taip hobitai vadina laikotarpį nuo dvidešimties iki trisdešimt trejų metų).

Nuo tada praėjo dvylika metų, ir visą tą laiką Bilbas su Frodu drauge švęsdavo linksmus gimtadienius Begende. Tačiau dabar, tryliktą kartą, visi suprato, jog šį rudenį planuojama kažkas ypatinga, kadangi Bilbas artėjo prie šimto vienuolikos, savotiškai apvalaus ir labai garbingo amžiaus hobitui (Senasis Tukas sulaukė tik šimto trisdešimties), o Frodui turėjo sukakti trisdešimt treji — brandos pradžia.

Visi Hobitono ir Krantinės liežuvautojai turėjo darbo, ir gandas apie būsimą įvykį apskriejo visą Grafyste. Bilbo Beginso istorija ir jo charakteris vėl tapo pagrindiniu pokalbiu objektu, ir senesni hobitai staiga pastebėjo, kad jų prisiminimai vėl įdomūs jaunimui.

Tačiau didžiausią ir atidžiausią auditoriją surinkdavo senasis Hemas Gemdžis, labiau žinomas kaip Gaferas. Jo pasakojimų vieta buvo "Gebenės krūmas", mažytė smuklė, įsikūrusi prie Krantinės kelio. Gaferas turėjo didelį autoritetą, kadangi daugiau kaip keturiasdešimt metu prižiūrėjo Begendo sodą, o anksčiau tą patį darbą padėjo atlikti ir senajam Holmenui. Tiesa, dabar, kai Gaferas paseno ir jo sąnariai pasidarė nebelankstūs, beveik visą darbą atlikdavo jo jauniausias sūnus Semas Gemdžis. Ir tėvas, ir sūnus artimai bičiuliavosi su Bilbu ir Frodu. Gemdžiai taip pat gyveno Kalvoje, šalia Begendo.

— Jūs kalbėkit, ką norite, tačiau misteris Bilbas visais atžvilgiais mandagus bei puikiai išauklėtas hobitas, — pareiškė Gaferas. Ir jis nė kiek neperdėjo, kadangi Bilbas su juo buvo labai mandagus, vadino "ponu Gemdžiu", ir kiekvienais metais tardavosi dėl daržovių auginimo, nes apie daržoves (ypač apie bulves) Gaferas nusimanė geriausiai iš visų Hobito ir Krantinės gyventojų (tai jis ir pats mielai pripažindavo).

— Bet ką tu gali pasakyti apie tą Frodą, kuris gyvena kartu su Bilbu? — paklausė senasis Naikas iš Krantinės. — Jo pavardė Beginsas, bet visi žino, jog jis turi dalį Brendibakų kraujo. Niekaip nesuprantu, kodėl kai kurie Hobitono Beginsai ieškosi sau žmonos Žemgaloje, kurio gyventojai tokie keisti.

— Kaip jie nebus keisti, — įsikišo tėvukas Dvipėdis (artimiausias Gafero kaimynas), — jeigu gyvena ne toje Brendivyno upės pusėje ir, be to, prie pat Amžinojo Miško. Gerą surado vietą, nėra ko sakyti..

— Tavo tiesa, tėvuk, — tarė Gaferas, — nors Žemgalos Brendibakai negyvena prie pat Amžinojo Miško, tačiau hobitai jie iš tikrųjų keisti. Nei šio, nei to plaukioja valtimis upėje, tiesiog patys bėdos ieško. Tačiau misteris Frodas yra puikus jaunas hobitas, dabar tokių retai pasitaiko. Be to, jis labai panašus į Bilbą, tiesiog kaip nulietas, ne veltui tėvas irgi buvo Beginsas, kuriam nieko neprikiši, nebent tai, jog jis nuskendo.

— Nuskendo? — nustebo keletas klausytojų. Be abejo, jie buvo girdėję šitą ir kitus gandus apie Frodo tėvą Drogą, tačiau hobitai niekados nepraleidžia progos dar kartą pasiklausyti šeimyninių istorijų.

— Taip kalbama, — paaiškino Gaferas. — Matote: misteris Drogas vedė vargšę Primulę Brendibak, Bilbo pirmos eilės pusseserę, jauniausiąją senojo Tuko anūke, o pats Drogas buvo jo antros eilės pusbrolis. Taigi Frodas Bilbui yra ir pirmos, ir antros eilės sūnėnas. Na, o Drogas Beginsas po vedybų pasiliko Brendihole su savo uošviu, šeimininku Gorbadoku, kuris nepaprastai mėgo skaniai pavalgyti. Kartą po tokiu pietų Drogas išėjo paplaukioti Brendivynu ir nuskendo kartu su savo žmona, o vargšas Frodas liko našlaitis.

— Aš esu girdėjęs, jog Drogas atsakančiai prisikimšo prieš eidamas plaukioti, todėl valtis ir nuskendo dėl svorio, — tarė senasis Naikas.

— O aš girdėjau, jog Primulė įstūmė Drogą į vandenį, o tas krisdamas kartu nusitempė ir ją, — įsikišo Smėlius, Hobitono malūnininkas.

— Tu, Smėliau, nekalbėk, ko nežinai, — patarė Gaferas, kuris nemėgo malūnininko. — Ten valtys tokios, kad pačios apsiverčia, be jokio tempimo ar stūmimo. Žodžiu, Frodas liko našlaitis ir kaip sakoma įstrigo pas tuos keistus žemgaliečius. O juk ten tiesiog triušynas, daugiau nieko. Šeimininkas Gorbadokas pas save mažiausiai šimtą giminaičių laiko. Reikia pripažinti, jog misteris Bilbas atliko puikų darbą, pasiimdamas tą vargšą vaikiną gyventi pas save, tarp padorių hobitų, ir nušluostydamas nosį tiems Sakviliams-Beginsams, kurie tikėjosi apsigyventi Begende dar nuo tada, kai Bilbas dingo ir visi laikė jį mirusiu. O jis staiga grįžta, iškrausto Sakvilius-Beginsus, be to, dar gyvena ir gyvena, ir nė kiek nesensta, kol galų gale įsitaiso įpėdinį, ir visos Sakvilių-Beginsų viltys nueina šuniui ant uodegos. Taip, atrodo, jie matys Begendą kaip savo ausis.

— Aš girdėjau, kad ten paslėpta nemaža pinigų, — tarė nepažįstamas keliautojas, prekybos reikalais vykstąs į Vakarkiemį ir užsukęs čia išgerti stiklinaite elio. — Visa kalvos viršūnė prirausta tunelių ir kimšte prikimšta skrynių su auksu, sidabru ir brangakmeniais.

— Tada tu girdėjai daugiau, negu aš galiu papasakoti, — rimtai atitarė Gaferas, — kadangi nieko nesu girdėjęs apie brangakmenius. Misteris Bilbas, žinoma, pinigų negaili, ir jų jam netrūksta, tačiau jokių tunelių Begende nėra. Aš mačiau Bilbo Beginso sugrįžimą, kai buvau dar nesusitupėjęs geltonsnapis, ir Begendą buvo sumanyta parduoti iš varžytinių. Na, o joms įpusėjus kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė Bilbas Beginsas su poniu, keletu didelių krepšių ir pora skrynių, jose, aišku, buvo turtai iš svetimų šalių, bet jais jokiu būdu negalėtum užpildyti tunelių. Jeigu netikite, galite mano Semo paklausti: jis viską žino, tiesiog eina iš proto dėl senų laikų istorijų. Bilbas pasakoja, o mano kvailelis klausosi akis išplėtęs. Misteris Beginsas jį ir rašto išmokė, ir kitų kvailysčių.

Štai Semas man sako:

— Elfai ir drakonai!

O aš jam:

— Kopūstai ir bulvės! Ir nekišk savo nosies į svetimus reikalus, nes gali likti be nosies. Tą patį ir jums galiu pakartoti, — iššaukiamai riktelėjo Gaferas, žvilgtelėjęs į svetimšalį ir malūnininką.

Žinoma, Gaferas nepakeitė savo klausytojų nuomonės. Mat labai jau šventai jie tikėjo pasakiškais Bilbo turtais.

— Aha, bet tu, Gaferai, nepamiršk, kiek Bilbas sugrįžęs aukso prisitempė, — paprieštaravo malūnininkas, išreikšdamas visu nuomonę.

— Jis dažnai keliauja ir visokie svetimšaliai jį lanko: naktį atslenka nykštukai, tas senas burtininkas Gendalfas ir kiti. Gaferai, tu gali sakyti ką nori, bet Begendas yra keista vieta ir jo gyventojai taip pat keisti, ką ir kalbėti.

— O tu taip pat gali sakyti ką nori, nors apie tai žinai ne daugiau kaip apie plaukiojimą upėje, Smėliau, — atkirto net paraudęs iš pykčio Gaferas, — tegu tik visi būna tokie keisti kaip misteris Bilbas ir misteris Frodas. Pavyzdžiui, aš pažįstu vieną tokį, kuris net stiklinaite elio nepavaišins savo draugo, nors gyventu paauksuotoje oloje. Štai Begende šie dalykai suprantami kitaip. Mano Semas sužinojo, kad į Puotą bus pakviesti visi ir kiekvienas gaus dovanų, įsidėmėk, kiekvienas. Svarbiausia, jog Puota įvyks ne kada nors, o šį mėnesį.

Pasitaikė giedras ir gražus rugsėjis. Praėjus keletui dienų nuo pokalbio smuklėje, pasklido gandas (tikriausiai paskleistas visažinio Semo) apie tai, jog Puotos metu numatomi fejerverkai — fejerverkai, kurių Grafystėje nebuvo jau beveik šimtą metų.

Slinko dienos, Puota artėjo ir artėjo. Vieną vakarą į Hobitoną įriedėjo keistas vežimas, prikrautas keistų dėžių, ir sustojo prie Begendo. Vežime sėdėjo svetimšaliai: nykštukai su ilgomis barzdomis ir smailiais gobtuvais. Kai kurie iš jų pasiliko Begende, o kiti greitai vėl išvyko. O antros rugsėjo savaitės pabaigoje, vidury baltos dienos, per Krantinę nuo Brendivyno tilto pervažiavo kitas vežimas, vadelėjamas keisto senio su aukšta mėlyna skrybėle ir ilgu pilku apsiaustu. Sidabrinis šalikas juosė jo ilgą žilą barzdą, o tankūs antakiai kuokštais kyšojo iš po skrybėlės kraštų. Per visą Hobitoną paskui vežimą paknopstomis bėgo maži hobitukai, iš karto nustatė, jog vežimas yra prikrautas fejerverko raketų. Prie Bilbo paradinių durų senis pradėjo iškrovinėti vežimą: ten buvo įvairiausių rūšių ir formų paketai, kiekvienas pažymėtas didele raudona G raide ir elfų runa.

Žinoma, paketai buvo skirti fejerverkui, o žymės ant jo priklausė Gendalfui, Gendalfui Burtininkui, kurio šlovė Grafystėje rėmėsi fejerverkais, šviesomis ir saldžiais dūmais. Iš tikrųjų jo reikalai buvo daug rimtesni ir pavojingesni, bet Grafystės gyventojai apie tai nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti. Jiems Gendalfas buvo tik Puotos fejerverkininkas.

— Gendalfas važiuoja, Gendalfas važiuoja! — šaukė mažieji hobitukai, pilni susižavėjimo ir pagarbos, o senasis burtininkas pakėlęs galvą šypsojosi. Gendalfas retai pasirodydavo Hobitone ir niekada ilgai neužtrukdavo, bet mažieji hobitukai jį iškart pažino, nors garsiųjų fejerverkų jau neprisiminė net patys seniausi hobitai.

Kai senis, padedant Bilbui ir keliems nykštukams, baigė iškrovinėti vežimą, Bilbas stovintiems žiopliams išdalijo keletą pinigėlių, tačiau, dideliam visų nusivylimui, niekas negavo nė vienos petardos, nė vienos pliauškynės. Hobitai išsiskirstė, liūdnai galvodami, kad Puotos diena niekada neateis.

Tuo tarpu Begendo viduje Bilbas su Gendalfu sėdėjo mažame kambarėlyje prie atviro lango į sodą. Vėlyva popietė buvo skaisti ir rami. Gėlės švytėjo raudonai ir geltonai: žioveiniai, saulėgrąžos ir nasturtos stiebėsi virš velėna apklotų sienų ir jau lindo pro apskritus langus.

— Kaip puikiai atrodo tavo sodas, — pagyrė Gendalfas.

— Taip, — atsakė Bilbas, — aš labai myliu ir jį, ir mano mieląją Grafyste, tačiau vis dėlto manau, jog man reikia atostogų.

— Vadinasi, darysi taip, kaip nusprendei?

— Žinoma. Aš pažadėjau ir savo žodžio nelaužysiu.

— Na, tada nebėra apie ką kalbėti. Jei nusprendei, tai ir vykdyk, ir aš manau, kad taip bus geriausia tau, o gal ir mums visiems.

— Aš tikiuosi. Bet, šiaip ar taip, esu nusprendęs dar pasilinksminti per Puotą ir iškrėsti savo mažytį pokštą.

— Pažiūrėsim, — atsakė Gendalfas.

— O kitą dieną prie Begendo atriedėjo dar daugiau vežimų. Kai kas iš hobitų bumbėjo, jog jokie darbai nepatikėti vietiniams. Tačiau kai iš Begendo pasipylė maisto, gėrimų ir prabangių niekučių užsakymai į Hobitoną, Krantine bei kitas Grafystės vietas, pikti liežuviai buvo priversti nutilti. Visi hobitai pradėjo jaudintis, braukyti dienas kalendoriuje ir laukti paštininko su pakvietimais.

Savaime aišku, pakvietimai negalėjo vėluoti, todėl Hobitono ir Krantinės paštai buvo užpilti laiškais, o vėliau teko kviestis savanorius pagalbininkus, nes į Begendą plaukė nenutrūkstama srovė laiškų, kuriuose buvo parašyta: "Ačiū, aš būtinai ateisiu".

Ant Begendo vartų atsirado užrašas: "Įeiti tik Puotos reikalais". Tačiau net tie, kurie turėjo Puotos reikalų (kaip jie patys manė), labai retai patekdavo vidun. Bilbas buvo užsiėmęs: rašė pakvietimus, žymėjo atsakymus, pakavo dovanas ir dirbo kitus savo darbus, nesusijusius su Puota. Nuo Gendalfo atvykimo jis niekam nesirodė akyse.

Vieną rytą pabudę hobitai pamatė, jog laukas, plytintis į pietus nuo Bilbo paradinių durų, pristatytas palapinių ir paviljonų. Prie kelio kažkieno darbšti ranka iškirto krūmokšnius, padarė taką ir ten pat pastatė baltai nudažytus didžiulius vartus. Trys hobitų šeimos, kurių žemės ribojosi su lauku, aikčiojo iš nuostabos ir mirė iš pavydo, o senasis Gaferas net nustojo vaizduoti dirbąs sode.

Palapinės dygo kaip grybai. Vienas paviljonas buvo toks didelis, jog į jį tilpo lauke augantis medis, kuris stovėjo prie didžiojo stalo galo. Ant jo šakų kabojo žibintai. Tačiau hobitams labiausiai patiko milžiniška virtuvė, pastatyta šiauriniame lauko kampe. Virėjai iš kiekvienos smuklės ir viešbučio atvyko padėti šeimininkauti nykštukams ir kitiems keistiems svetimšaliams, apsigyvenusiems Begende. Jaudulys kilo kaip ant mielių.

Ir tada trečiadienį, Puotos išvakarėse, subjuro oras. Visi hobitai nepaprastai susirūpino, bet pagaliau išaušo ketvirtadienio rytas. Patekėjo saulė, išsisklaidė debesys, suplazdėjo vėliavos, ir linksmybė prasidėjo.

Bilbas Beginsas tai vadino tik Puota, nors iš tikrųjų jis iškėlė didžiulę šventę, kurioje visos pramogos susiliejo į vieną. Buvo sukviesti visi aplinkui gyvenantys hobitai. Keli buvo netyčia užmiršti, bet kadangi jie vis tiek atėjo, tai niekas neįsižeidė. Daugelis svečių susirinko iš įvairių Grafystės vietų, o kai kurie net iš svečių šalių. Bilbas visus sutikinėjo pats (ir tuos, kurių niekas nekvietė, bet kurie vis tiek atėjo). Jis kiekvienam dalino dovanas, beje, netrukus atsirado tokių, kurie išsmuko pro užpakalinius vartus ir vėl kaip niekur nieko atėjo prie paradinių, norėdami gauti dar dovanų. Hobitai savo gimtadienių proga mėgsta duoti kitiems dovanas, nors paprastai jos būna nebrangios ir nelabai reikalingos. Kadangi Hobitone ir Krantinėje kone kiekvieną dieną būdavo kažkieno gimtadienis, tai tų kraštų hobitai turėjo daug progų gauti nors vieną dovaną per savaitę, ir jiems niekada tai nepabosdavo.

Tačiau šįkart dovanos buvo tiesiog nuostabios. Jaunesni hobitai taip susižavėjo, jog beveik užmiršo vaišintis. Jiems teko puikūs ir stebuklingi žaisliukai, kurie jau prieš metus buvo užsakyti ir atgabenti iš Kalno ar net iš tolimojo Deilo: nykštukai pasistengė.

Kai visi svečiai suėjo į vidų, prasidėjo dainos, šokiai, muzika, žaidimai ir, savaime aišku, vaišės, kurias sudarė priešpiečiai, arbatėlė ir pietūs. Priešpiečiams ir arbatėlei svečiai suėjo į palapines, o nuo vienuolikos iki pusės septynių valgė ir gėrė kaip kas norėjo, kol prasidėjo fejerverkai.

Visais fejerverkais rūpinosi Gendalfas, kadangi jis ne tik viską suvežė, bet ir pats pagamino, norėdamas pagražinti dangų ugniniais piešiniais. Visos raketos, ugnies fontanai taip pat priklausė nuo jo. Fejerverką dar paįvairino įvairiausios petardos, šaudyklės, bengališkos ugnelės, kibirkštėlės, fakelai, nykštukų žvakės, elfų fontanai, šviečiantys goblinų šunys ir švytintys perkūnai. Visa tai buvo nuostabu ir didinga. Gendalfo meistriškumas augo kartu su amžiumi.

Danguje šaudė raketos, įgijusios žėrinčių paukščių pavidalus. Akimirksniu išaugdavo žali medžiai su juodų dūmų kamienais. Jų lapai staiga išsiskleisdavo, nukrisdavo nuo švytinčių šakų prie pat apstulbusių hobitų nosių ir užgesę paskleisdavo malonų aromatą. Blizgančių drugelių fontanai pakildavo iki pat medžių, o spalvotos ugnies stulpai pavirsdavo ereliais. Griaudėjo raudonas perkūnas ir lijo geltonas lietus. Sidabrinių strėlių miškas, palydimas kovos šūksnio, pakildavo į orą ir krisdavo atgal šnypšdamas kaip šimtas gyvačių. Fejerverką užbaigė paskutinis siurprizas, paskirtas Bilbui ir, kaip Gendalfas buvo numatęs, visiškai apkvaišinęs hobitus: į orą pakilo didžiulis kalno formos dūmų kamuolys, kalno viršūnė pradėjo žėrėti ryškiai žalia šviesa ir iš jos išskrido raudonai auksinis drakonas — siaubingai tikras, tik mažesnis. Iš drakono nasrų plūdo ugnis, akys degė įtūžiu. Baisiai kaukdamas jis apsuko tris ratus ir leidosi vis žemiau. Visi hobitai skubiai pasilenkė, kai kurie net parkrito ant žemės. Drakonas prašvilpė virš svečių galvų, persivertė ir su kurtinančiu triukšmu sprogo virš Krantinės.

— Tai signalas pietums, — pasigirdo Bilbo balsas.

Sumišimas ir baimė iš karto dingo, ir gulintys hobitai pašoko ant kojų. Nuostabūs pietūs teko kiekvienam, o ypatingieji svečiai valgė didžiausiame paviljone, kur augo medis. Ten susirinko šimtas keturiasdešimt keturi hobitai (šį skaičių hobitai vadina "grosu", tačiau žmones taip skaičiuoti nepriimta) iš šeimų, su kuriomis Bilbas ir Frodas giminiavosi, ir keli artimi bičiuliai (tokie kaip Gendalfas). Galima buvo pamatyti nemažai jaunų hobitų, vienų atėjusių į balių, kadangi tėvai niekada nedraudė jiems vieniems eiti į svečius, jeigu ten duodavo užkąsti, nes visi žino, kaip sunku išmaitinti augantį hobitą.

Baliuje dalyvavo Beginsai ir Šniukščiai, Tukai ir Brendibakai, netrūko ir Grabsų (Bilbo motušės giminių) ir Čapsų (giminių iš senojo Tuko pusės), o taip pat Urvinių, Bolgerių, Diržinių, Barsukėnų, Labkūnių, Ragpūčių ir Didpėdžių. Kai kurie iš jų pagal giminystę Bilbui buvo septintas vanduo nuo kisieliaus, o kai kas apskritai nebuvo net matę Hobitono, kadangi gyveno tolimiausiuose Grafystės kampeliuose. Net Sakviliai-Beginsai nebuvo pamiršti: dalyvavo ir Otas, ir jo žmona Lobelija. Tiesa, jie nemėgo Bilbo ir neapkentė Frodo, tačiau auksiniu rašalu parašytas pakvietimas atrodė taip puikiai, jog jie nusprendė ateiti dar ir dėl seniai garsėjančios Bilbo virtuvės.

Visi šimtas keturiasdešimt keturi svečiai tikėjosi puikiai pasivaišinti, tik prisibijojo šventinės šeimininko kalbos (o be jos negalima), kadangi Bilbui galėjo šauti į galvą ką nors padeklamuoti ar po kelių stiklinių elio pradėti pasakoti apie savo absurdiškus nuotykius absurdiškoje kelionėje. Svečiai nenusivylė: ko nesuvalgė, tą išsinešė namo, todėl keletą savaičių iš maisto pirklių nieko niekas nepirko, bet kadangi pirklių sandėliai buvo ištuštinti Bilbo, tai niekas nuostolių nepatyrė.

Pagaliau, kai dantys pradėjo kramtyti lėčiau, atėjo laikas Kalbai. Daugelis hobitų, kaip sakoma, "pasistiprino" ir nusiteikė labai tolerantiškai. Taurėse — mėgstamas gėrimas, lėkštėse — mėgstamas valgis, dabar Bilbas gali kalbėti ką nori, o mes paklausysim ir paplosim.

— Mano brangieji giminės! — pradėjo Bilbas, pakildamas iš savo vietos.

— Tyliau! Tyliau! Tyliau! — pradėjo šaukti hobitai ir susiformavęs choras, siekiantis tylos, niekaip negalėjo nurimti. Bilbas atsistojo ant kėdės po iliuminuotu medžiu. Žibinių šviesa krito ant jo besišypsančio veido, ir auksinės sagos spindėjo jo išsiuvinėtoje šilkinėje liemenėje. Visi matė jį stovintį, viena ranka mojuojantį, o kitą įsikišusį į kišene.

— Mano mielieji Beginsai ir Šniukščiai, — vėl pradėjo Bilbas, — Tukai ir Brendibakai, Grabsai ir Čapsai, Urviniai ir Ragpūčiai, Diržiniai, Bolgeriai ir Labkūniai, Barsukėnai, o taip pat mano mielieji Didpėdai...

— Didpėdžiai! — riktelėjo senstelėjęs hobitas iš paviljono kampo. Aišku, tai ir buvo Didpėdis: jo didžiulės, neįtikėtinai gauruotos pėdos puikavosi užkeltos ant stalo, kad visi galėtų jas matyti...

— ... Didpėdžiai, — pasitaisė Bilbas, — ir mano gerieji Sakviliai-Beginsai, kurie pagaliau atvyko į Begendą. Šiandien mano gimtadienis. Man šimtas vienuolika!

— Valio! Valio! Ilgiausių metų! — pradėjo šaukti hobitai ir būgnyti per stalus. Bilbas kalbėjo tokiu stiliumi, kurį jie mėgo: trumpai ir aiškiai.

— Aš tikiuosi, jog jums visiems taip linksma kaip ir man!

Kurtinantys plojimai. Šauksmai "Taip" (ir "Ne"). Užgrojo rageliai ir trimitai, birbynės ir fleitos bei kiti muzikos instrumentai, kuriuos jaunieji hobitukai gavo dovanų. Sprogo šimtai muzikinių pliauškynių. Ant pliauškynių puikavosi užrašas "Deilas", kurio hobitai negalėjo suprasti, bet visi sutiko, jog pliauškynės puikios. Kitame kampe jaunieji Tukai ir Brendibakai nusprendė, jog dėdė Bilbas jau baigė (nes jis pasakė viską, kas buvo reikalinga), todėl improvizuotam orkestrui pritariant, ten prasidėjo šokiai. Everardas Tukas su Melilota Brendibak užlipo ant stalo ir su varpeliais rankose pradėjo šokti "Springlą" — puikų, bet pernelyg energingą šokį.

Tačiau Bilbas dar nebaigė. Pačiupęs trimitą, jis tris kartus pratisai papūtė. Triukšmas sumažėjo.

— Aš jūsų ilgai negaišinsiu! — riktelėjo jis, ir vėl pasigirdo plojimai. — Aš sušaukiau jus čia turėdamas tikslą!

Paskutiniai Bilbo žodžiai padarė įpūdį, visi nutilo, o keli Tukai net pasiruošė klausyti.

— Tiksliau, turėdamas tris tikslus, — pasakė Bilbas. — Pirmiausia turiu pasakyti, jog su tokiais žaviais ir puikiais hobitais pragyventi šimtą vienuolika metų yra lengviau negu lengva.

Džiaugsmingas pritarimo ūžesys.

— Aš pusės jūsų nepažįstu nė pusės tiek, kiek norėčiau pažinti, o kitos pusės nemyliu nė pusės tiek, kiek esat verti!

Tai buvo netikėta ir sunkiai suprantama. Pasigirdo skysti plojimai, kadangi daugelis stengėsi suprasti, ar tai yra komplimentas.

— Antrasis mano tikslas — atšvęsti savo gimtadienį...

Ankstesnis pritariamas ūžesys.

— Ne, ne mano — MŪSŲ! Kadangi šiandien ne tik mano, bet ir mano įpėdinio bei sūnėno Frodo gimtadienis. Šiandien jis tampa pilnamečiu ir pilnateisiu Begendo savininku!

Keletas atsainių senių pliaukštelėjimų ir keletas jaunųjų šauksmų "Frodas! Frodas!" Sakviliai-Beginsai susiraukė ir pradėjo svarstyti, ką gali reikšti "pilnateisis Begendo savininkas".

— Šiandien mums sukanka lygiai šimtas keturiasdešimt ketveri metai, lygiai tiek, kiek šiandien čia jūsų. Vienas, atsiprašant, už pasakymą, grosas! — kalbėjo Bilbas.

Mirtina tyla. Daugelis, ypač Sakviliai-Beginsai įsižeidė, supratę, jog yra pakviesti tik dėl apvalaus skaičiaus: "Vienas grosas. Fu, kaip vulgaru".

— Be to, — šnekėjo toliau Bilbas, lyg nepastebėdamas svečių nepasitenkinimo, — šiandien mano atvykimo su statine į Esgarotą metinės. Tiesą sakant, tada mintis apie gimtadienį net neatėjo man į galvą. Mat, kai tebesi penkiasdešimt vienerių, gimtadieniai neatrodo tokie svarbūs. Tiesa, tada puota buvo prašmatni, bet aš buvau peršalęs ir tegalėjau pasakyti: "Duošird dėkoju jubs!" Na, o dabar aš galiu ištarti teisingai: Nuoširdžiai dėkoju, jog atėjote į mano mažą švente! Svečiai tylėjo, nusprendė, jog Bilbas tuoj prapliups daina ar eilėraščiu. Kodėl gi jis negalėtų dabar baigti, o jie išgertų už Bilbo Beginso sveikatą? Bet Bilbas nei dainavo, nei deklamavo. Jis mažumą atsikvėpė ir kalbėjo toliau:

— Ir trečias, paskutinis mano tikslas — noras paskelbti PRANEŠIMĄ!

Paskutinį žodį jis pasakė taip garsiai ir netikėtai, kad visi tiesiog sustingo, — aš su liūdesiu pranešu, nors, kaip sakiau, šimtas vienuolika metų, praleistų su jumis, nieko nereiškia, bet tai yra PABAIGA. Aš iškeliauju! Aš jus palieku! SUDIE!

Bilbas žengė nuo kėdės ir... išnyko. Staiga blykstelėjo akinama šviesa, ir visi hobitai užsimerkė. Atvėrę akis, jie pamatė, jog Bilbo niekur nėra. Šimtas keturiasdešimt keturi apstulbinti hobitai netekę žado atsisėdo. Odas Didpėdis nukėlė kojas nuo stalo ir pradėjo dairytis. Tvyrojo mirtina tyla, kol po keleto gilių įkvėpimų visi Beginsai, Šniukščiai, Tukai, Brendibakai, Bragsai, Čapsai, Urviniai, Bolgeriai, Diržiniai, Barsukėnai, Labkūniai, Ragpūčiai ir Didpėdžiai pradėjo kalbėti vienu metu.

Visi sutiko su tuo, jog tai labai prasto skonio juokas ir šį nesusipratimą reikia kuo greičiau užgerti ir užkąsti. "Aš visą laiką sakiau, jog jis trenktas", — girdėjosi iš visų pusiu. Netgi beveik visi Tukai pasmerkė Bilbą. Tiesa, tuo momentu dar niekas nesuprato, kas įvyko iš tikrųjų, ir peikė prastą išdaigą.

Vienintelis senasis Roris Brendibakas tuo netikėjo. Nei garbingas amžius, nei ištaigingi valgiai nesumaišė jo proto, ir Roris pasakė savo marčiai Esmeraldai:

— Čia kažkas įtartina, brangioji. Aš manau, kad tas pakvaišęs Beginsas vėl kažkur išsinešdino. Senas kvailys! Bet ko gi mums jaudintis? Svarbu, kad vaišės pasiliko.

Ir jis garsiai paliepė Frodui atnešti dar vyno.

O Frodas buvo vienintelis, neištaręs nė žodžio. Jis tylėdamas sėdėjo prieš tuščią Bilbo kėde, ignoruodamas pastabas ir klausimus. Frodas, žinoma, įvertino Bilbo išdaigą, kadangi apie ją žinojo iš anksto, ir vos susilaikė iš juoko, matydamas svečių pasipiktinimą bei nuostabą. Bet tuo pat metu Frodas skaudžiai suprato, jog jis ne juokais myli senąjį hobitą. Daugelis svečių gėrė ir valgė, aptarinėdami buvusias ir esamas Bilbo keistenybes, bet pasipiktinę Sakviliai-Beginsai jau buvo išėję. Frodas nebenorėjo turėti nieko bendro su Puota: liepęs atnešti vyno ir išgėręs taurę į Bilbo sveikatą, jis išsmuko iš palapinės.

Bilbas Beginsas, kalbėdamas svečiams, visą laiką čiupinėjo auksinį Žiedą savo kišenėje, magišką Žiedą, kurį slėpė jau daug metų. Žengdamas nuo kėdės, jis užsimovė Žiedą ant piršto, ir joks Hobitono hobitas niekada daugiau jo nebematė. Bilbas žvaliai grįžo į savo olą, su šypsena klausydamasis ūžesio palapinėje ir linksmybių kitose lauko vietose. Įėjęs į olą, Bilbas nusivilko savo šventiškus drabužius, sulankstė šilkinę liemenę ir, atidžiai ją susukęs į rūkomąjį popierių, padėjo į stalčių. Tada greitai apsivilko senus netvarkingus drabužius ir susijuosė odiniu diržu. Prie diržo Bilbas prisisegė trumpą kardą aptriušusiose juodos odos makštyse. Iš naftalinu pasmirdusio stalčiaus išsitraukė seną apsiaustą su gobtuvu, sulopytą, išblukusį, neįspėjamos spalvos, bet saugomą kaip brangų atminimą. Apsiaustas Bilbui buvo aiškiai per didelis. Tada Beginsas įėjo į savo kabinetą ir iš spintos išsiėmė paslaptingą rankraštį ir dar storą didžiulį voką. Paketas ir aplankalas nukeliavo į netoliese stovinčią vieną jau puspilnę dėžę, o į voką hobitas įkišo savo auksinį Žiedą, gražiąją grandinėlę ir užantspaudavo, adresuodamas jį Frodui. Iš pradžių Bilbas voką padėjo ant židinio atbrailos, bet greitai čiupo jį ir įsigrūdo į kišenę. Tuo momentu atsidarė durys ir greitu žingsniu įėjo Gendalfas:

— Sveikas, — tarė Bilbas, — aš jau stebėjausi, kodėl tavęs dar nematyti.

— Aš laimingas, jog MATAU tave, — atrėžė burtininkas, sėsdamasis į krėslą. — Dar norėjau persimesti su tavimi keletu žodelių. Tikiuosi, viskas vyksta puikiai pagal tavo planą?

— O kaipgi, — patvirtino Bilbas, — bet blykstelėjimo nereikėjo: net aš nustebau, o ką jau kalbėti apie kitus. Aišku, tavo darbas?

— Žinoma. Tu protingai daug metų saugojai Žiedą, ir man atrodė būtina kuo nors pridengti tavo išnykimą.

— Ir sugadinti mano pokštą. Tu labai mėgsti kištis į svetimus reikalus, — nusijuokė Bilbas.

— Per daug nesidžiauk savo pokštu. Tu, Bilbai, sukėlei visus hobitus ir davei Grafystei peno kalboms apie tai devynioms ar net devyniasdešimt devynioms dienoms. Ar tu dar ko nors sieksi? — paklausė Gendalfas.

— Taip. Man reikalingos atostogos, labai ilgos atostogos, kaip aš tau jau sakiau. Galbūt amžinos atostogos: aš nesitikiu čia sugrįžti. Galų gale kam man grįžti — esu viską sutvarkęs. Aš senstu, Gendalfai. Iš išorės nematyti, bet iš vidaus... "Gerai išsilaikęs", — purkštelėjo Bilbas, — bet jaučiuosi išskydęs kaip sviestas, per plonai užteptas ant duonos. Tai blogai. Reikia tuoj pat pakeisti gyvenimą.

Gendalfas rimtai žiūrėjo į hobitą.

— Taip, iš tikrųjų blogai, — susimąstęs tarė jis,— po viso šito tavo planas turbūt yra geriausias.

— Žinoma, tai jau nuspręsta. Aš noriu vėl pamatyti kalnus, Gendalfai, kalnus, o tada kur nors rasti vietelę poilsiui. Pailsėti tyloje ir ramybėje, be visokių giminaičių ir įkyrių draugų. Tikiuosi rasti vietą, kur galėčiau baigti savo Knygą, nes esu jau sukūręs ir gražią pabaigą jai: "jis laimingai gyveno iki pat mirties".

Gendalfas šyptelėjo.

— Puiki pabaiga. Bet niekas tavo knygos neperskaitys.

— Kam reikės, tas perskaitys. Pavyzdžiui, Frodas jau perskaitė, nors ir be pabaigos. Tikiuosi, tu užmesi kartais akį ir į Frodą, gerai?

— Abi akis, nors ne tai svarbiausia.

— Jis, aišku, eitų kartu su manimi, jeigu paprašyčiau. Netgi pats siūlėsi, dar prieš Puotą. Tačiau prieš mirtį aš noriu kalnus ir laukines šalis pamatyti, o jis dar myli Grafystę — su miškais, laukais ir upeliais. Jis čia patogiai gyvens, nes aš viską palikau, išskyrus keletą niekniekių. Tikiuosi, Frodas bus laimingas, galėdamas pats šeimininkauti.

— Viską palikai? — paklausė Gendalfas, — ir Žiedą taip pat? Juk pats taip nusprendei, ar ne?

— Žinoma, viską, o... Žiedas... — sumikčiojo Bilbas.

— Kur Žiedas?

— Voke, jei nori žinoti, — nekantriai tarė hobitas, — ten, ant židinio. O ne! Štai, mano kišenėje! — Jis dvejojo. — Keistas dalykas, — sumurmėjo Bilbas, — kodėl gi jis negalėtų likti toje kišenėje?

Gendalfas vėl pažvelgė į Bilbą ir jo akyse kažkas blykstelėjo.

— Aš tavim dėtas Žiedą palikčiau, — tyliai pasakė burtininkas, — ar tu taip nenori?

— Pats nežinau. Dabar aš jau nebenoriu su juo skirtis. O koks tavo reikalas? — paklausė jis netikėtai pasikeitusiu balsu. Balsas tapo aštrus, įtarus ir susierzinęs. — Tu mane kamuoji su tuo Žiedu, bet nesirūpini kitais dalykais, kuriuos aš imu į kelionę.

— Ne, tačiau aš tavęs nekamuoju, — atsakė Gendalfas, — man reikia tiesos. Tai svarbu, Bilbai. Stebuklingi žiedai yra labai klastingi, o tavo Žiedas, neslėpsiu, man ypatingai įdomus. Aš turiu žinoti, kur jis bus, jeigu tu vėl iškeliausi. Manau, jog tu jį jau per ilgai turi ir, jei neklystu, tau, Bilbai, Žiedo nebereikės.

Bilbas paraudo ir metė piktą žvilgsnį į burtininką. Malonus hobito veidas tapo atšiaurus.

— Kodėl ne? — suriko jis. — Ir dar kartą, koks tavo reikalas? Su savo daiktais aš darau ką noriu. O Žiedas mano. Aš radau jį. Jis atriedėjo pas mane.

— Žinoma, žinoma, — tarė Gendalfas, — bet nereikia jaudintis.

— Jei aš jaudinuosi, tai tik tu kaltas! Aš sakau, jog Žiedas mano. Mano! Mano mielasis! Taip, mano mielasis!

Burtininko veidas nepasikeitė, ir tik jo tamsiu akių virpėjimas išdavė, jog jis sunerimo ir susirūpino.

— Žiedas jau buvo taip vadintas, — tyliai prakošė jis, — nors ir ne tu taip vadinai.

— Bet dabar aš taip vadinu. O kodėl ne? Net jeigu Golumas jį taip pat vadino, koks skirtumas? Žiedas ne jo, o mano! Mano! Ir aš jo niekam neatiduosiu!

Gendalfas atsistojo ir jo balsas tapo rūstus:

— Tu būsi kvailys, Bilbai, jeigu pasiliksi Žiedą, — tarė jis, — ir pateksi į baisią Žiedo valdžią. Palik jį, išsivaduok ir keliauk!

— Aš darysiu taip, kaip norėsiu, ir keliausiu, kada norėsiu! — užsispyręs kartojo Bilbas.

— Ramiau, ramiau, brangusis mano hobitai, — tarė Gendalfas. — Visą tavo gyvenimą mes buvome draugai, ir tu už daug ką man skolingas. Na, daryk kaip žadėjai: trauk Žiedą!

— Vadinasi, ir tu užsigeidei mano Žiedo, — sušuko Bilbas. Tai jau ne! Aš savo mielojo tau neatiduosiu! — Hobito ranka sugniaužė kardo rankeną.

Gendalfo akys užsidegė.

— Juk aš irgi galiu prarasti kantrybę, — perspėjo jis. — Atsargiau, nes pamatysi Gendalfą Pilkąjį supykusį.

Burtininkas žengė prie hobito, ir jo aukštas, grėsmingas šešėlis uždengė mažą kambarėlį.

Bilbas sunkiai kvėpuodamas ir sugniaužęs kišenę traukėsi atatupstas. Jie stovėjo vienas prieš kitą, kambaryje tvyrojo spengianti tyla, ir Gendalfas žvilgsniu kalė hobitą prie sienos. Bilbo rankos palengva atsigniaužė ir pradėjo virpėti.

— Aš nesuprantu, kas tau atsitiko, Gendalfai, — prakalbo Bilbas, — tu niekada toks nebuvai. Bet juk Žiedas mano. Aš radau jį ir jeigu ne jis, Golumas būtų mane užmušęs. Kad ir ką jis sakytų, aš ne vagis.

— Niekas tavęs vagimi nevadina, — atsakė Gendalfas, — o aš ne banditas. Aš noriu tau padėti, o ne apiplėšti.

Jis nusisuko, šešėlis dingo, ir burtininkas vėl pavirto senu, pilku, rūpesčių užgultu žmogumi. Bilbas persibraukė ranka per akis.

— Atleisk, — sumurmėjo jis, — bet aš taip keistai pasijutau. Atrodo, dabar jau praėjo. Kartais jaučiu, jog kažkieno žvilgsnis akylai seka, ir tada noriu užsidėti Žiedą, išnykti, ir visada jį čiupinėju, laikydamas kišenėje. Aš bandžiau Žiedą užrakinti, bet negalėjau nurimti tol, kol jis vėl neatsirado mano kišenėje. Pats nežinau, kas darosi...

— Tada tikėk manimi, — liepė Gendalfas, — išeik ir palik jį čia. Atiduok Žiedą Frodui, ir aš juo pasirūpinsiu.

Bilbas sustingo nesiryždamas. Paskui atsiduso.

— Gerai, — sunkiai ištarė jis. — Aš paliksiu Žiedą. — Hobitas gūžtelėjo pečiais ir kaltai nusišypsojo. Juk ir šitoje Puotoje buvo tas pats: kuo daugiau dalini dovanų, tuo lengviau. Tiek to, juk aš vis tiek išeisiu, nes jei likčiau, sugadinčiau pokštą.

— Taigi, kitaip ir pradėti nereikėjo, — sutiko Gendalfas.

— Gerai, — tarė Bilbas, — Žiedas ir visa kita atitenka Frodui. — Jis giliai įkvėpė. — O dabar iš tikrųjų metas keliauti, nes dar kas nors pamatys mane. Aš su visais atsisveikinau ir nenorėčiau to daryti dar kartą.

Hobitas pakėlė savo krepšį ir pasuko prie durų.

— Tu dar tebeturi Žiedą savo kišenėje, — priminė Gendalfas.

— Taip, tebeturiu, — karčiai riktelėjo Bilbas, — ir savo testamentą bei kitus dokumentus. Gal paimk juos ir įteik už mane, a? Taip bus geriausia.

— Ne, Žiedo man neduok, — paprieštaravo Gendalfas, — padėk jį ant židinio atbrailos. Ten bus pakankamai saugu, kol ateis Frodas. Aš jo palauksiu.

Bilbas ištraukė voką ir norėjo jį padėti prie laikrodžio, bet ranka sudrebėjo, ir vokas nukrito ant žemės. Hobitui dar nespėjus pasilenkti, burtininkas paėmė voką ir padėjo ant židinio. Pyktis vėl pasirodė Bilbo veide, bet staiga jį pakeitė šypsena.

— Pagaliau viskas, — nerūpestingai pasakė jis, — galima keliauti.

Jie išėjo į prieškambarį. Bilbas išsirinko savo mėgstamiausią lazdele ir švilptelėjo. Iš skirtingų kambarių pasirodė trys nykštukai.

— Viskas paruošta? — paklausė Bilbas, — viskas supakuota ir pažymėta?

— Viskas, — atsakė nykštukai.

— Puiku; tada keliaujam, — tarė hobitas, žengdamas prie durų. Naktis pasitaikė graži, ir tamsus dangus buvo nubertas žvaigždėmis. Bilbas pažiūrėjo aukštyn, pilna krūtine įkvėpdamas oro.

— Nejaugi? Nejaugi vėl keliauju, keliauju su nykštukais? Ak, kiek metų apie tai svajojau! Sudie! — tarė Bilbas savo senajam namui, nusilenkęs jo durims. — Sudie, Gendalfai!

— Ne "sudie", Bilbai, o "iki pasimatymo"! Pasisaugok! Tu nebejaunas hobitas, bet proto daug neįgijai.

— "Pasisaugok"! Dar ko! Nesijaudink dėl manęs. Dabar aš toks laimingas, koks niekada nebuvau, jei tu gali tai suprasti. Bet laikas keliauti, — pridėjo Bilbas ir tyliu balsu, lyg pats sau, užtraukė:

Bilbas pastovėjo, patylėjo ir nieko daugiau nepasakęs nusisuko nuo šviesų bei balsų palapinėse. Lydimas trijų savo kompanionų, Bilbas perėjo sodą, paskui nusileido nuožulniu takeliu, peršoko per gyvatvorę ir dingo tankioje žolėje.

Gendalfas dar pastovėjo, žvelgdamas į tamsą, ir tarė:

— Lik sveikas, mano brangusis Bilbai, iki kito mūsų susitikimo!

Burtininkas atsiduso ir įėjo vidun.

Netrukus atėjęs Frodas rado Gendalfą, sėdintį tamsoje ir giliai susimąsčiusį.

— Jau išėjo? — paklausė hobitas.

— Taip, — atsakė Gendalfas, — pagaliau išėjo.

— O aš dar tikėjau, jog pokštas ir liks pokštu, — atsiduso Frodas, — bet širdies gilumoje žinojau, kad jis tikrai išeis. Jis visada juokaudavo, kalbėdamas apie rimtus dalykus. Gaila, kad nespėjau jo išlydėti.

— Ne, jis norėjo išeiti taip —“tyliai, be jokių išleistuvių”, — paaiškino Gendalfas. — Nesigraudink, Frodai, viskas bus gerai, Bilbas paliko tau siuntinį. Štai jis.

Frodas paėmė voką, pažiūrėjo į jį, bet neatplėšė.

— Aš manau, tu ten rasi jo testamentą ir kitus dokumentus, — tarė burtininkas, — dabar tu tapai Begendo šeimininku. Ir dar manau, kad rasi ten auksinį Žiedą.

— Žiedą? — sušuko Frodas, — jis paliko jį man? Norėčiau žinoti, kodėl? Tačiau Žiedas pravers.

— Gal pravers, o gal ir ne, — tarė Gendalfas, — tavim dėtas, aš jo nenešiočiau, bet saugiai paslėpčiau. O dabar einu miegoti.

Kaip Begendo šeimininkas, Frodas pajuto pareigą atsisveikinti su svečiais. Gandai apie keistus įvykius pasklido po visą lauką, tačiau Frodas tik sakė "Rytą viskas paaiškės savaime". Apie vidurnaktį atvažiavo vežimėliai, pasiųsti parvežti garbingiausius svečius. Vienas po kito jie išvažiavo pilni sočių, bet labai nepatenkintų hobitų. O sodininkai savo karučiais išvežiojo tuos, kurie nebepajėgė patys paeiti.

Baigėsi naktis. Pabudo saulė, aušo rytas. Hobitai pabudo gerokai vėliau. Prisistatė pakviesti darbininkai ir pradėjo ardyti paviljonus bei palapines, rinkti stalus ir kėdes, šaukštus ir šakutes, butelius ir lėkštes, žibintus ir dėžėse žydinčius krūmus, trupinius ir panaudotas pliauškynes, užmirštus krepšius ir nosines, nesuvalgytą maistą. Po to prisistatė (be kvietimo) visi Beginsai, Šniukščiai, Bolgeriai ir Tukai, kurie gyveno ar buvo apsistoję netoliese. Apie vidurdienį, kai net didžiausi vakarykščiai apsirijėliai pasijuto geriau, prie Begendo susirinko didelė minia nekviestų, bet lauktų svečių. Frodas išėjo ant laiptelių šypsodamasis, tačiau atrodė labai pavargęs ir susijaudinės. Jis pasveikino visus susirinkusius, bet paaiškino ne daugiau kaip praėjusią naktį. Dabar jis paprasčiausiai tvirtino, jog Bilbas išvyko nežinia kur ir nežinia kada žada sugrįžti.

Kai kuriuos lankytojus Frodas pakvietė į vidų, kur Bilbas jiems paliko "dovanėles".

Prieškambaryje buvo pilna visokių daiktų su prilipdytom etiketėm. Pavyzdžiui:

ADELARDUI TUKUI, asmeniškiausiam naudojimui nuo Bilbo — lietsargis. Per daugybe metų Adelardas jau buvo surinkęs kolekciją svetimų lietsargių.

DORAI BEGINS, ilgo susirašinėjimo prisiminimui, su meile nuo Bilbo — didelė šiukšlių dėžė. Dora buvo Drogo sesuo ir vyriausia Bilbo bei Frodo giminaitė. Devyniasdešimt devynmetė senutė jau pusę amžiaus į visas puses siuntinėjo laiškus su gerais patarimais tam ar kitam gyvenimo atvejui.

MILUI URVINIUI — jeigu prireiktų, nuo B. B. — auksinė plunksna ir rašalo butelis. Milas niekada neatsakinėdavo į laiškus.

ANDŽELIKUTEI nuo dėdės Bilbo — apvalus išgaubtas veidrodis. Andželika Begins buvo jauna hobitukė, savo veidelį laikiusi ypatingo susižavėjimo objektu.

HUGO DIRŽINIO kolekcijos papildymui nuo papildytojo — knygų spinta (tuščia). Hugas labai mėgo skolintis knygas, bet beveik niekada jų negrąžindavo.

LOBELIJAI SAKVILEI-BEGINS, kaip dovana — dėžutė sidabrinių šaukštukų. Bilbas žinojo, jog jam esant savo kelionėje, Lobelija pasisavino daug jo šaukštukų. Lobelija Bilbo įtarinėjimus taip pat puikiai žinojo. Ir kai kitą dieną ji pasirodė, taiklią užuominą suprato iš karto, bet šitai nesukliudė jai pasiimti likusius šaukštukus.

Tai buvo tik mažas išdalintų daiktų pavyzdys, kadangi Bilbas per ilgą laiką savo rezidencijoje prigriozdino daugybę nereikalingų daiktų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus hobitus (prisiminkime gimtadienių dovanas). Žinoma, ne visos tos dovanos būdavo naujos. Keletas daiktų jau buvo apkeliavę visą miestą. Bet Bilbas visada duodavo naujas dovanas ir neišmesdavo gautųjų. Dabar namai buvo šiek tiek aptvarkyti.

Visos atsisveikinimo dovanos turėjo etiketes, parašytas Bilbo, dauguma su pokštais arba kandžiom pastabom. Žinoma, dauguma dovanų buvo skirtos tiems, kuriems jos labiausiai reikalingos. Senasis Gemdžis gavo du maišus bulvių, naują kostiumą, vilnonę liemenę ir butelį tepalo, skirto sąnariams. Žinoma, Gaferas ir skurdesni hobitai panašiomis dovanomis labai apsidžiaugė. Roris Brendibakas ilgų viešnagių prisiminimui gavo tuziną "Senojo Vynvynio" butelių: stipraus raudono vyno, gaminamo Pietkiemyje ir nupirkto dar Bilbo tėvo. Roris jau po pirmo butelio atleido už Bilbo išsišokimus ir paskelbė jį vyruku kaip reikiant.

Frodui irgi skųstis neteko. Visas knygas, paveikslus, baldus Bilbas paliko jam. Tačiau niekas negavo nei pinigų, nei brangenybių, atrodė, čia jų nebūta nė kvapo.

Tą popiete Frodas paskendo darbuose. Klaidingas gandas apie tai, jog visas Begendo turtas bus pusdykiai išparduotas, pasklido kaip miško gaisras, ir visą Begendą užplūdo minios hobitų, o juos išprašyti tekdavo po vieną. Karietos ir vežimai užkimšo visus kiemelius.

Per patį sąmyšio vidurį pasirodė Sakviliai—Beginsai. Tuo metu Frodas, palikes savo draugą Merį Brendibaką prižiūrėti nekviestus svečius, pasišalino nors trumpam atsipūsti. Ir kada Otas garsiai pareikalavo Frodo, Meris mandagiai nusilenkė ir paaiškino:

— Frodas negaluoja. Jis ilsisi.

— Kitaip sakant, mielasis giminaitis slepiasi, — kaip kirviu nukirto Lobelija. — Eik ir pasakyk, jog mes norime jį pamatyti.

Sakviliams-Beginsams teko ilgokai palaukti prieškambaryje, kol Meris pranešė apie juos Frodui. Pagaliau jie buvo įleisti į kabinetą. Frodas sėdėjo užu stalo, apkrauto popierių krūva. Jis atrodė negaluojantis arba bent jau nelabai svetingas, tačiau vis dėlto atsistojo (laikydamas ranką kišenėje) ir pasisveikino. O Sakviliai-Beginsai elgėsi įžūliai. Jie pradėjo siūlyti mažas kainas už įvairius vertingus, bet neužrašytus daiktus, ir kai Frodas atrėžė, jog atiduodami tik tie daiktai, kuriuos leido atiduoti Bilbas, jie pasakė, jog tai ypatingai įtartina.

— Vienas dalykas man yra aiškus, — sugriaudė Otas, — kas ne kas, bet jau tu čia rankas gerai pasišildei. Reikalauju testamento!

Jeigu ne įsūnytas Frodas, Begendas būtų atitekęs Otui, todėl testamentą jis skaitė labai atidžiai ir priekabiai. Deja, ten viskas buvo aišku ir teisinga (patvirtinta devynių garbingų hobitų, pasirašiusių raudonu rašalu).

— Mus vėl apkvailino, — tarė jis savo žmonai, — o mes laukėme šešiasdešimt metų! Šaukštukai? Nesąmonė!

Otas piktai dėbtelėjo į Frodą ir išsliūkino lauk. Lobelija, tiesa, dar pasiliko, ir kai vėliau Frodas išėjo iš savo kabineto, jis rado ją tyrinėjančią visus langus ir stuksenančią sienas. Frodas greitai palydėjo ją iš savo kabineto, pakeliui išvaduodamas nuo keleto mažų daikčiukų, visai netyčia įkritusių į jos lietsargį. Iš Lobelijos veido atrodė, jog atsisveikinimui ji paruošusi ypatingai nuodingą strėlę. Ji apsisuko ir sušnypštė:

— Tu dar pasigailėsi, pienburni! Ko čia atsikraustei? Tu čia nepriklausai, tu joks Beginsas, ...tu... tu tikras Brendibakas!

— Ar girdėjai, Meri? Tai įžeidimas, — tarė Frodas, kai už Lobelijos nugaros trinktelėjo durys.

— Tai komplimentas, — patikslino Meris, — tačiau vis dėlto neteisybė.

Tada draugai apėjo aplink visus namus ir išvarė tris jaunus hobitus (du Šniukščius ir vieną Bolgerį), kurie stukseno sienas viename iš rūsių. Frodas net susistumdė su jaunuoju Sanču Didpėdžiu (Oto Didpėdžio anūku), kuris jau pradėjo ardyti mūrą ten, kur išgirdo aidesnį garsą. Legenda apie Bilbo auksą jaudino ir jaunus, ir senus, kadangi įtartinas, o gal ir nedoru būdu gautas auksas priklauso visiems — eik ir imk.

Įveikęs Sančą ir išstūmęs jį lauk, Frodas sudribo ant kėdės, stovinčios prieškambaryje.

— Laikas uždaryti turgelį, Meri, — tarė jis, — užrakink ir nieko neįleisk, net jei kas nors atsitemptų taraną.

Norėdamas atsigauti, Frodas atsisėdo prie puoduko vėlyvos arbatos. Staiga pasigirdo beldimas į duris. "Vėl Lobelija, — pagalvojo jis. — Matyt, sugalvojo kokių bjaurių žodžių ir atėjo pasakyti".

Beldimas pasikartojo, tik daug garsiau, bet Frodas vis tiek nekreipė dėmesio. Staiga lange atsirado burtininko galva.

— Jei tu manęs neįleisi, Frodai, aš nublokšiu tavo duris iki Brendivyno upės ir paversiu puikiu lentiniu plaustu.

— Brangusis Gendalfai, atleisk man! — riktelėjo Frodas, bėgdamas prie durų, — įeik! Įeik! Aš galvojau, jog tai Lobelija!

— Tada atleidžiu. Bet aš ją mačiau vadelėjančią ponį ir jojančią Krantine su tokiu veidu, kuris sugižintų šviežią pieną.

— Ji beveik sugižino mane patį. Teisybę pasakius, aš jau beveik norėjau užsimauti Bilbo Žiedą, bet susilaikiau.

— Ir puikiai padarei! — pagyrė Gendalfas, — būk atsargus su Žiedu, Frodai. Juk aš tik dėl jo ir sugrįžau, kad tarčiau tau keletą žodžių.

— O kas yra?

— Ką tu žinai apie Žiedą?

— Tiktai tiek, kiek pasakojo Bilbas. Aš girdėjau jo istoriją: kaip Bilbas rado ir panaudojo savo kelionėje...

— Kurią istoriją, norėčiau žinoti? — pertraukė Gendalfas.

— O ne, ne tą, kurią jis pasakojo nykštukams ir įdėjo į savo Knygą. Aš sužinojau tikrą istoriją netrukus iki mano atsikraustymo į Begendą. "Jokių paslapčių tarp mūsų, Frodai! — pasakė Bilbas, — bet tu niekam nesakyk. Šiaip ar taip — Žiedas mano".

— Tai įdomu, — tarė Gendalfas. — O ką tu pats manai apie tai?

— Tu klausi apie "dovaną"? Tai nesąmonė, ir aš nesuprantu, kam reikėjo keisti. Tai visai nepanašu į Bilbą ir nelabai suprantama.

— Man irgi. Bet žmonėms, turintiems tokių lobių, atsitinka keistų dalykų, kai jais naudojasi. Perspėju — būk atsargus. Gal Žiedas turi kitų galių, ne vien leidžia tau pranykti.

— Nesuprantu, — pasakė Frodas.

— Aš irgi nelabai suprantu, — prisipažino burtininkas, — šis Žiedas mane sudomino tik vakar vakare. Tu nesijaudink, aš išsiaiškinsiu. Svarbiausia — mūvėk jį kuo rečiau! Kad nesukeltum įtarimo ir kalbų. Laikyk paslaptį ir niekam nė žodžio!

— Tu labai paslaptingas. Ko tu bijai?

— Nesu tikras, todėl daugiau nepasakosiu. Aš manau, galėsiu daugiau tau pasakyti, kai vėlei sugrįšiu. O dabar iš karto iškeliauju. Lik sveikas!

Burtininkas pakilo iš savo vietos.

— Iš karto? — nusiminės tarė Frodas, — o aš tikėjausi, jog tu pabūsi čia mažiausiai savaitę ir padėsi man!

— Aš irgi taip maniau, bet štai planai pasikeitė. Aš tave aplankysiu, kai tik galėsiu. Visada būk pasiruošęs mane priimti, nes ateisiu slapčia. Manau niekada daugiau atvirai nelankyti Grafystės, nes manęs čia daug kas nemėgsta. Vadina įkyruoliu ir ramybės drumstėju, prikaišioja, jog esu Bilbo dingimo, o gal ir jo mirties kaltininkas. Ir jei nori žinoti, visi kalba, kad Bilbo turtus pasidalinome mudu!

— "Visi kalba", — susierzino Frodas, — tie visi — tai Otas ir Lobelija. Kaip bjauru! Tačiau aš atiduočiau ir Begendą, ir visa kita, kad galėčiau grąžinti Bilbą ar iškeliauti kartu su juo. Aš myliu Grafystę, bet pradedu gailėtis, kodėl nepatraukiau su Bilbu. Norėčiau žinoti, ar kada nors mums dar teks susitikti...

— Aš taip pat, — atsakė Gendalfas, — ir dar daug ką kitką norėčiau sužinoti. Lik sveikas, Frodai! Pasisaugok ir lauk manęs, lauk pačiais blogiausiais laikais. Sudie!

Frodas palydėjo jį iki durų. Gendalfas paskutinį kartą pamojavo ir plačiu žingsniu išėjo iš kiemo. Frodas pastebėjo, jog senasis burtininkas atrodo taip, lyg neštu didžiulį svorį. Vakarėjo, ir susilenkusi burtininko figūra greitai išnyko prietemoje. Labai negreit Frodas jį vėl susitiko.

II. Praeities šešėlis

Kalbos nenutilo nei po devynių, nei net po devyniasdešimt devynių dienų. Antrasis misterio Bilbo Beginso išnykimas buvo aptarinėjamas Hobitone ir, be abejo, visoje Grafystėje daugiau kaip metus, o prisimenamas dar ilgiau. Tai tapo šeimynine istorija jauniems hobitams, ir Pašėlęs Beginsas, kuris su trenksmais ir blyksniais išnykdavo, o atsirasdavo su aukso bei brangenybių pilnomis dėžėmis, tapo vienu mėgstamiausių legendinių herojų, ir apie jį pasakos buvo sekamos net tada, kai tikri įvykiai nuskendo laiko tėkmėje.

Tačiau pradžioje visi manė, jog Bilbas, kuris visada buvo trenktas, pagaliau visai pamišo ir kažkur dingo, galų gale įvirto į kokį liūną ar upę ir susilaukė tragiško, tačiau pelnyto galo. Na, o kaltę, žinoma, suvertė Gendalfui.

— Jeigu tas prakeiktas burtininkas paliktų Frodą ramybėje, gal iš jo dar ir išeitų padorus hobitas, — malė liežuviai.

Tačiau nors burtininkas ir paliko Frodą, bet dėl to jis netapo padoresnis. Atvirkščiai, Frodas irgi pradėjo elgtis keistai: atsisakė nešioti gedulą ir kitais metais buvo iškelta puota Bilbo šimtas dvyliktajam gimtadieniui pažymėti. Žinoma, tokia ten buvo ir puota — dalyvavo tik dvidešimt svečių, nors vaišių metu snigo valgiais ir lijo gėrimais, kaip mėgsta sakyti hobitai.

Daug kas stebėjosi, bet Frodas kiekvienais metais švęsdavo Bilbo gimtadienį, tad visi prie to priprato. Frodas kalbėjo, jog jis nemanąs, kad Bilbas mirė, tačiau kai kas nors paklausdavo, kur senasis hobitas dabar yra, Frodas tik gūžčiodavo pečiais.

Jis, kaip ir Bilbas, gyveno vienas, tačiau turėjo daug draugų, ypač tarp jaunesnių hobitų (beveik visų Tukų palikuonių). Folkas Šniukštys ir Fredegaras Bolgeris buvo vieni iš jų, bet artimiausiai Frodas draugavo su Peregrinu Tuku (visada vadinamu Pipinu) ir Meriu Brendibaku (tikras jo vardas buvo Meriadokas, tačiau to niekas neprisiminė).

Frodas kartu su jais keliaudavo po Grafystę, tačiau dažniausiai klajodavo vienas, ir visų gyventojų nuostabai, kartais būdavo matomas toli nuo namų, žvaigždžių šviesoje vaikštantis po miškus ir kalvas. Meris ir Pipinas įtarė, jog jis, sekdamas Bilbo pavyzdžiu, pradėjo lankytis pas elfus.

Ėjo laikas, ir hobitai pastebėjo, jog Frodas irgi gerai "išsilaikė": atrodė kaip jaunas ir energingas hobitas prieš savo brandą.

— Sekasi kai kuriems, — kalbėjo jie.

Bet kai artėjant Frodo penkiasdešimtmečiui visi sunerimo, pats Frodas po pirmo netikėtumo pajuto, jog būti Begendo šeimininku visai neblogai. Keletą metu jis gyveno laimingai ir visai negalvojo apie ateitį, nors kartais gailėdavosi, kodėl neišėjo su Bilbu. Jis sugaudavo save svajojantį (ypatingai rudenį) apie laukines šalis ir kalnus, kurių niekada nebuvo matęs, bet kurie pasirodydavo hobito sapnuose. Frodas pradėjo sakyti pats sau: "Tikriausiai vieną dieną aš persikelsiu per upę". Į tai kitas balsas atsakydavo: "Dar ne dabar"...

Taigi gyvenimas taip ėjo iki tol, kol prisiartino jo penkiasdešimtasis gimtadienis — skaičių penkiasdešimt Frodas laikė labai reikšmingu (ir gąsdinančiu). Pasiekęs tokį amžių, Bilbas įsipainiojo į patį didžiausią gyvenimo nuotykį. Frodas neteko ramybės, ir seni pasivaikščiojimo takeliai tapo siaubingai nuobodūs. Jis žvilgčiojo į žemėlapius ir smalsavo, kas ten, už jų kraštų — Grafystės žemėlapiuose visos šalys, esančios už Grafystės sienų, nebuvo pažymėtos, tik baltavo tušti plotai. Frodas vis dažniau pradėjo vaikščioti atsiskyręs nuo saviškių, ir Meris su draugais neramiai jį stebėjo. Jis dažnai vaikščiojo ir kalbėjosi su svetimšaliais, kurių tuo laiku Grafystėje labai padaugėjo.

Pasklido gandai apie keistus įvykius, ten, už Grafystės ribų, ir, kadangi Gendalfas dar nebuvo pasirodęs ar atsiuntęs žinutės, Frodas godžiai gaudė visas naujienas. Elfus, kurie retai užklysdavo į Grafystę, dabar hobitai matydavo Grafystės vakaruose, kur augo dideli miškai. Elfai nueidavo ir nebegrįždavo. Keliais vaikščiojo daugybė nykštukų. Senasis Rytų—Vakarų Kelias driekėsi per Grafystę iki pat Pilkojo Uosto, todėl nykštukai visada eidavo juo į savo kasyklas Mėlynuosiuose Kalnuose. Paprastai iš jų hobitai sužinodavo, kas dedasi kitur, nors šeimininkai buvo nesmalsūs, o svečiai — nekalbūs. Bet dabar Frodas dažnai sutikdavo nepažįstamus nykštukus iš tolimų šalių, ieškančius prieglaudos vakaruose. Jie buvo susirūpinę ir tyliai šnibždėjo apie Priešą ir Mordoro šalį.

Šituos vardus hobitai žinojo tik iš tamsios praeities legendų, tai buvo tarsi jų atminties šešėlis, tačiau vardai skambėjo neramiai ir išgąsdintai. Pasirodo, kai tik Šviesioji Taryba išvarė blogį iš Gūdžiosios Girios, šis, įgijęs didesnę galią, atgimė senoje Mordoro Tvirtovėje. Juodoji Tvirtovė, arba Tamsos Bastionas, buvo vėl atstatytas ir iš jo po visą Viduržemį plito tamsa, siaubas ir karai. Kalnuose veisėsi orkai, net troliai pasikeitė: iš bukų ir lėtų tapo klastingais ir puikiai ginkluotais. Sklido gandai apie dar siaubingesnius tvarinius, bet jie dar neturėjo vardų.

Paprasti hobitai, be abejo, apie tai žinojo nedaug. Bet netgi apkurtėliai ir namisėdos išgirdo keistus gandus, o tie, kuriuos biznis privertė išvykti už Grafystės sienų, įsitikino tuo patys, savo akimis. Pokalbis "Žaliajame Drakone", Krantinės smuklėje, įvykęs Frodo penkiasdešimtmečio pavasarį, įrodė, jog gandai buvo žinomi net pačioje Grafystės širdyje, nors kai kurie hobitai iš jų ir juokėsi.

Semas Gemdžis sėdėjo prie židinio smuklės kampe ir kalbėjosi su Tedu Smėliumi, malūnininko sūnumi. Jų šnekos klausėsi nemažai hobitų, nuolatinių smuklės lankytojų.

— Įdomūs dabar gandai sklinda, — tarė Semas.

— O tu dar labiau ausis pastatyk, — patarė Tedas. — Nes mano senelė dar ir ne tą papasakoti gali!

— Ką gi, — sukluso Semas, — ir senelės pasakų pasiklausyti ne pro šalį! Ne pati juk sugalvojo! Paimkime, pavyzdžiui, drakonus.

— Ne, ačiū! — atsakė Tedas, — aš apie tai dar būdamas plikabambiu hobituku prisiklausiau. Pas mus Krantinėje tik vienas drakonas ir tas pats žalias, — baigė jis, palydėtas savo klausytojų juoko.

— Neblogai, — kartu su visais nusijuokė Semas, — o ką pasakytum apie tuos žmones-medžius, tuos milžinus? Sako, kad vienas toks buvo pastebėtas prie Šiaurinių Durpynų.

— Kas sako?

— Mano pusbrolis Helas, pavyzdžiui. Jis dirba pas Šniukštį ir keliauja į Durpynus pamedžioti. Jis ir matė.

— Jei ir matė, tai mums neparodys. O jei mes nematėm, tai kodėl turim tikėti?

— Ne, ne, jis iš tikrųjų matė: tikras milžinas — toks didelis kaip guoba, ir vienu žingsniu septynis jardus atmatuoja.

— Guobos ne vaikšto, bet stovi kur išdygusios.

— Bet tas vaikščiojo, sakau tau, be to, Šiauriniuose Durpynuose guobos neauga.

— Tada Helas guobos negalėjo matyti, — atrėžė Tedas. Pasigirdo juokas ir plojimai: Tedo liežuvis pakaustytas.

— Tačiau, — nepasidavė Semas, — tu nenuneigsi, jog ne tik mūsų Helas matė keistus svetimšalius, praeinančius Grafystę. Mūsų sienų saugotojams darbo užtenka. Esu girdėjęs, jog elfai traukiasi į vakarus. Daug kas sako, kad jie keliauja prie savo uostų, už Baltųjų Bokštų. — Semas neaiškiai mostelėjo ranka: nei jis, nei niekas kitas nežinojo, kur yra toji Jūra ir Baltieji Bokštai. Bet visi žinojo legendą apie Pilkąjį Uostą, iš kurio karts nuo karto išplaukdavo elfų laivai ir niekada nebegrįždavo.

— Jie plaukia, plaukia per Jūrą, keliauja į vakarus ir mus palieka, — prodainiu tarė Semas, rimtai ir liūdnai linguodamas galvą. Tačiau Tedas tik nusikvatojo:

— Na, jei tikėti senomis pasakomis, tai tu nepasakei nieko naujo. Tai neturi jokios reikšmės nei tau, nei man. Tegu sau plaukia. Bet aš garantuoju, jog plaukiančių elfų visoje Grafystėje niekas nėra matęs!

— Nežinau, — susimąstęs tarė Semas. Jis buvo įsitikinęs, jog kartą pastebėjo elfą miškuose, ir vylėsi pamatyti dar kartą. Iš visų vaikystėje girdėtų legendų jam labiausiai įstrigo pasakų nuotrupos ir pusiau užmirštos istorijos apie elfus. — Tačiau ir pas mus atsiranda tokių, kurie pažįsta Garbingąją Tautą ir gali su jais susikalbėti. Taip pat ir mano šeimininkas, misteris Beginsas. Jis papasakojo man, kaip jie plaukioja, nes apie elfus jis žino labai daug (žinoma, ne daugiau už senąjį Bilbą). Kiek kartų su juo kalbėjausi, būdamas jaunesnis.

— Abu trenkti, — pasakė Tedas, — labiausiai senis Bilbas, o ir Frodas ne kitoks. Prisiklausęs jų nesąmonių, žiūrėk, kad pats nekuoktelėtum! Gerai, draugai, kas kur, o aš namo. Į jūsų sveikatą! — Jis iki dugno išgėrė savo taurę ir trankiai išėjo.

Semas tyliai ir nieko nekalbėdamas pasiliko sėdėti, nes turėjo apie ką pamąstyti. Šiaip ar taip, Begendo sodas reikalavo priežiūros ir rytojaus diena turėjo būti labai sunki (jei tik nelis). Tačiau Semas galvojo ne apie sodininkystę. Po kurio laiko jis atsiduso, pakilo ir išėjo.

Po liūties balandžio dangus pragiedrėjo. Saulė leidosi, ir vėsus vakaras po truputį užleido savo vietą tamsiai nakčiai. Semas spindint ankstyvosioms žvaigždėms ėjo per Hobitoną namo, tyliai ir mąsliai švilpaudamas.

Kaip tik tuo laiku pasirodė Gendalfas. Trejus metus po Puotos jis klajojo svetur. Po to trumpam užsuko pas Frodą, atidžiai jį apžiūrėjo ir vėl dingo. Per kitus dvejus metus jo vizitai padažnėjo. Burtininkas netikėtai ateidavo jau po saulėlydžio ir be perspėjimo išnykdavo dar prieš saulėtekį. Jis niekada nekalbėdavo apie savo reikalus, tik pasiteiraudavo apie Frodo sveikatą.

Staiga tie vizitai liovėsi. Daugiau kaip devynerius metus Frodas nei matė, nei girdėjo Gendalfo ir ėmė galvoti, jog burtininkas nusprendė nebegrįžti arba jo susidomėjimas hobitais dingo. Bet tą vakarą, kai Semas ėjo namo, pasigirdo pažįstamas stuksenimas į kabineto langą.

Frodas džiaugsmingai ir nuoširdžiai pasveikino senąjį draugą. Jie atidžiai pažiūrėjo vienas į kitą.

— Viskas puiku, ar ne? — paklausė Gendalfas, — o tu visai nepasikeitei, Frodai!

— Ir tu, — pagyrė Frodas, nors širdies gilumoje pagalvojo, kad Gendalfas paseno ir labai susikūprino.

Hobitas pareikalavo žinių iš plačiojo pasaulio, ir kalbos užsitęsė iki vidurnakčio.

Kitą rytą po sočių pusryčių burtininkas su Frodu sėdėjo prie atviro kabineto lango. Židinyje degė kaitri ugnis, nors šildė saulė ir pūtė pietys. Viskas atrodė šviežia, žalia pavasario spalva spindėjo laukuose ir medžių lapijos viršūnėse.

Gendalfas galvojo apie tą pavasarį beveik prieš aštuoniasdešimt metų, kai Bilbas be nosinės išbėgo iš Begendo. Nuo to laiko Gendalfo plaukai pabalo, barzda ir antakiai tapo ilgesni, o rūpesčiai ir protas naujomis raukšlėmis paženklino veidą, tačiau akys blizgėjo kaip visada ir jis leido dūmų ratukus su ta pačia energija bei džiaugsmu.

Jis rūkė tylėdamas. Frodas taip pat tylėjo, giliai nugrimzdęs į savo mintis. Net ryto šviesoje jis jautė tamsų Gendalfo atneštų naujienų šešėlį. Pagaliau Frodas nutraukė tylą:

— Praeitą naktį tu pradėjai pasakoti keistus dalykus apie mano Žiedą, Gendalfai, — tarė hobitas, — ir nebaigei, atidėjai iki ryto. Gal dabar gali baigti? Tu sakai, kad Žiedas yra pavojingas, daug pavojingesnis, negu aš maniau. Kur slypi tas pavojus?

— Daug kur, — atsakė burtininkas, — jo galia tokia, jog įveiks kiekvieną mirtingąjį. Įveiks ir užvaldys... Gendalfas atsiduso ir kalbėjo toliau:

— Seniai seniai, Eregione, elfai nukaldino įvairių rūšių Magiškuosius Žiedus: vienus labiau galingus, kitus mažiau. Mažieji buvo tik kalvininkystės meno bandymas, ir elfų kalviai laikė juos menkniekiais, nors, mano manymu, jie irgi pavojingi mirtingiesiems. O Didieji Žiedai tikrai yra mirtini. Mirtingasis, kuris turi vieną iš Didžiųjų Žiedų, niekada nemiršta, bet ir gyvena nenormaliai: jis tik tęsia gyvenimo siūlą tol, kol kiekviena minutė tampa kančia. Ir jei mirtingasis labai dažnai užsimauna Žiedą, norėdamas tapti nematomu, tai nyksta, kol galų gale tampa nematomu visam laikui. Tada jį gali pastebėti tik tamsiosios Saurono jėgos Akis, kuri valdo Žiedus. Taip, anksčiau ar vėliau tamsiosios jėgos vis tiek pavers jį savo tarnu.

— Koks siaubas! — tarė Frodas.

Jie ilgai tylėjo. Sode girdėjosi sodininko Semo Gemdžio žirklių čeksėjimas.

— Ir seniai tu tai žinai? — pagaliau paklausė Frodas. — O Bilbas?

— Aš esu tikras, kad Bilbas žinojo ne daugiau kiek pasakojo tau, — atsakė Gendalfas, — kitaip jis nebūtų tau palikęs tokio pavojingo daikto, net jei aš pažadėjau tave prižiūrėti. Jis manė, jog Žiedas labai gražus ir naudingas, o jei ir atsitinka kas bloga ar įtartina, tai kaltas tik jis pats. Jis pasakojo, jog Žiedas jam neišeidavo iš galvos, tačiau Bilbas neįtarė, jog kaltas buvo pats Žiedas. Bilbas suprato, kad Žiedą reikia prižiūrėti, nes jis gali keisti savo dydį, svorį ir sunkiausiu momentu išdavikiškai nuslysti nuo piršto.

— Taip, paskutiniame laiške aš buvau įspėtas, — pritarė Frodas, — todėl nešioju jį su grandinėle.

—— Labai puiku, — pagyrė Gendalfas, — tačiau Bilbas manė, jog jo ilgaamžiškumas nepriklauso nuo Žiedo ir labai tuo didžiavosi. Nors jis jau buvo pavargęs ir susirūpinęs. "Aš tapau plonas ir permatomas" — vieną kartą pasiskundė jis man. Tai ženklas, jog Žiedas pradėjo savo juodą darbą.

— Ir seniai tu tai žinai? — vėl paklausė Frodas.

— Aš žinau? — perklausė Gendalfas. — Aš žinau tiek daug, kiek tik Išminčius gali žinoti, Frodai. Bet jei turi galvoje Žiedą, prisipažinsiu, jog dar ne viskas man aišku. Liko paskutinis bandymas, tačiau aš neabejoju, jog atspėjau. Kada pirmą kartą pradėjau spėlioti?

— Jis susimąstė, stengdamasis prisiminti. — Pala, pala, tai įvyko tais metais, kai Šviesioji Taryba iš Gūdžiosios Girios išstūmė tamsias jėgas, kai įvyko Penkių Armijų Mūšis, kai Bilbas rado savo Žiedą. Aš susirūpinau, nors dar nežinojau dėl ko. Aš dažnai spėliojau, kaip Golumas gavo vieną iš Didžiųjų Žiedų, o kad tai yra Didysis Žiedas, aš neabejoju. Tada ir išgirdau keistą Bilbo istoriją, kaip jis "iškovojo" Žiedą, ir ja nepatikėjau. Kai pagaliau išpešiau tiesą, iš karto pastebėjau, jog ir Bilbas, ir Golumas nori įrodyti neginčijamą savo teisę į Žiedą. Bilbas — jį "laimėjo", Golumas — gavo kaip "gimtadienio dovaną". Tokie panašūs melai man sukėlė nerimą. Atrodė, kad Žiedas savo savininką verčia meluoti. Tai buvo pirmas realus perspėjimas, jog toli gražu ne viskas gerai. Aš patariau Bilbui Žiedo nenaudoti, bet jis įsižeidė ir pasipiktino. Ką man reikėjo daryti? Atimti Žiedo iš jo negalėjau, be to, kokia dingstimi? Aš galėjau tik stebėti ir laukti. Tikriausiai reikėjo pasitarti su Sarumanu Baltuoju, tačiau kažkas mane sulaikydavo.

— Kas jis toks? — pasidomėjo Frodas, — anksčiau niekada apie jį negirdėjau.

— Žinoma; negirdėjai, — patvirtino Gendalfas, — jis su hobitais neturi jokių reikalų. Jis yra vienas didžiųjų Išminčių. Sarumanas — Šviesiosios Tarybos galva, pirmas tarp burtininkų. Jo žinios labai didelės, tačiau jo išdidumas auga kartu su jomis ir jis nepriima jokio patarimo. Elfų Žiedų, Didžiųjų ir Mažųjų, tyrinėjimas yra jo sritis. Jis ilgai tyrinėjo Žiedus, ieškodamas užslėptų paslapčių, ir kai Žiedai buvo aptarti Taryboje, visa, ką jis man atskleidė, susilpnino mano įtarimus. Susilpnino, tačiau neatmetė. Aš vis dar stebėjau ir laukiau.

Metai ėjo, o Bilbas nesikeitė. Jis nerodė jokių senatvės ženklų. Ant mano širdies vėl nusileido šešėlis, bet aš sakiau pats sau: "Jis paveldėjo ilgaamžiškumą iš motinos pusės. Be to, ne toks jis dar ir senas. Palauksiu".

Ir aš laukiau. Laukiau iki tos nakties, kai jis iškeliavo. Tada Bilbas pradėjo taip kalbėti ir elgtis, jog manyje pabudo įtarimai, kuriuos Sarumanas buvo užliūliavęs. Aš supratau, kad čia slepiasi baisi paslaptis ir prireikė ilgų metų, kol supratau visą tiesą.

— Tačiau nieko nepataisomo dar neįvyko? — neramiai paklausė Frodas, — Bilbas atsigaus, ar ne? Aš turėjau galvoje, gyvens ramybėje ir taikoje?

— Jam iš karto tapo lengviau — paaiškino Gendalfas, — tik viena Jėga šiame pasaulyje viską žino apie Žiedus ir jų paslaptis, tačiau nėra tokios Jėgos, kuri viską žinotų apie... hobitus. Tarp Išminčių tik aš vienas gilinuosi į hobitų gyvenimą: nuošalų ir ramų, tačiau pilną netikėtumų. Jūs galite būti minkštesni už sviestą ir kietesni už seno medžio šaknis. Man atrodo, jog kai kurie gali priešintis Žiedams daug ilgiau negu Išminčiai tikėtųsi. Dėl Bilbo nėra ko jaudintis.

Žinoma, jis turėjo Žiedą ir daug kartų jį naudojo. Žiedas įstrigo į jo gyvenimą ir paliko ryškų pėdsaką, todėl geriau būtų, jeigu Bilbas daugiau jo nematytų. Be to, Bilbas atidavė Žiedą savo valia. Ne, aš nesijaudinu dėl Bilbo, kai jis išleido Žiedą iš savo rankų. Tačiau aš jaučiuosi atsakingas už tave. Nuo tada, kai Bilbas išvyko, aš labai rūpinausi tavimi ir visais tais žaviais, kvailais, bejėgiais hobitais. Pasauliui bus didelė netektis, jei Tamsioji Jėga užvaldys Grafystę, jei visi mieli, linksmi, absurdiški Bolgeriai, Ragpūčiai, Šniukščiai, Diržiniai ir kiti, jau nekalbant apie pašėlusius Beginsus, taptų vergais.

Frodas krūptelėjo.

— Bet kodėl? — paklausė jis, — ir kam reikalingi tokie vergai?

— Tiesą sakant, — atsakė Gendalfas, — aš tikiu, jog iki šiolei Priešui nerūpėjo hobitai. Bet dabar jūs jau nebesaugūs. Jūs Priešui nereikalingi — jis turi daug naudingesnių tarnų, bet jis jūsų nepamirš! Juk niekingi vergai hobitai jam malonesni negu laisvi ir linksmi. Be to, dar yra tokie dalykai kaip pyktis ir kerštas!

— Kerštas? — aiktelėjo Frodas. — Kerštas kam? Aš vis dar nesuprantu, ką tai turi bendro su Bilbu, manimi ir mūsų Žiedu.

— Labai daug bendro, — atsakė Gendalfas. — Tu net nesupranti realios grėsmės, bet suprasi. Aš dar nebuvau įsitikinęs, kai paskutinį kartą čia viešėjau, tačiau dabar galiu papasakoti. Duok man Žiedą!

Frodas ištraukė Žiedą iš savo kelnių kišenės, kur jis buvo prisegtas prie diržo grandinėlės. Frodas atsegė Žiedą ir lėtai padavė burtininkui. Žiedas staiga pasidarė labai sunkus ir lenkė ranką, lyg Frodas arba Žiedas, o gal abu kartu nenorėtų, jog Žiedą paliestų Gendalfas.

Gendalfas iškėlė Žiedą į viršų. Jis atrodė padarytas iš gryno puikaus aukso.

— Ar tu įžiūri kokius ženklus ant jo? — paklausė Gendalfas.

— Ne, — tarė Frodas, — jis absoliučiai glotnus ir lygus, be jokio įbrėžimo.

— Tai žiūrėk!

Didžiuliam Frodo nustebimui ir sielvartui, burtininkas sviedė Žiedą į žėruojančio židinio kampą. Frodas riktelėjo ir čiupo žnyples, bet Gendalfas jį sustabdė.

— Palauk, — liepė jis, metęs į Frodą žvilgsnį iš po savo gauruotų antakių.

Žiedas nesilydė. Po kurio laiko Gendalfas pakilo, iš lauko pusės užvėrė langines ir užtraukė užuolaidas. Kambarys tapo tylus ir tamsus ir tik Šerno žirklių čeksėjimas girdėjosi iš sodo. Burtininkas atidžiai žiūrėjo į ugnį, paskui pasilenkė, žnyplėmis suspaudė Žiedą, vikriai jį ištraukė iš židinio ir iš karto pasidėjo ant delno. Frodas sulaikė kvapą.

— Jis visai šaltas, — paskelbė Gendalfas, — paimk jį.

Frodo delnai sudrebėjo nuo netikėto svorio.

— Pakelk! — liepė Gendalfas, — ir atidžiai apžiūrėk!

Frodas įsižiūrėjo ir pamatė plonas, plonesnes už plunksnos linijas, iškaltas išorinėje ir vidinėje Žiedo pusėje. Jos aštriai ir skaisčiai spindėjo ir atrodė kaip tolimas, lyg iš giliausios gelmės išsiliejęs raštas.

— Aš nemoku perskaityti šių ugninių raidžių, — drebančiu balsu sušnibždėjo Frodas.

— Tu nemoki, — tarė Gendalfas, — bet užtat aš moku. Šios raidės yra senosios elfų raidės, bet jos parašytos Mordoro kalba!

— Šia kalba aš čia dabar nekalbėsiu, o išvertus į Bendrąją kalbą, skambėtų maždaug taip:

Čia tik keturios eilutės iš vieniems elfams žinomo užkeikimo:

Gendalfas patylėjo ir lėtai tarė:

— Tai yra Visagalis Žiedas, Vienas Žiedas, kuris valdo visus kitus. Tai yra Vienas Žiedas, kurį Priešas pametė prieš daug amžių, tuo susilpnindamas savo jėgą. Priešas labai nori, tačiau jis neprivalo atgauti Žiedo!

Frodas sėdėjo tyliai ir nejudėdamas. Baimė apgaubė jį lyg juodas debesis, kylantis iš Rytų.

— Žiedas, Žiedas, — sumikčiojo hobitas, — kaip, kaip jis atsidūrė pas mane?

— Ak, — atsiduso Gendalfas, — tai labai ilga istorija. Prasidėjo ji Juodaisiais Metais, kuriuos prisimena tik didžiausi Išminčiai. Jeigu aš tau pasakočiau viską nuo pradžios, tai mes čia sėdėtume tol, kol pavasarį pakeistų žiema. Bet praėjusią naktį aš papasakojau tau apie Sauroną Didįjį, Juodąjį Lordą. Gandai, kuriuos buvai girdėjęs, teisybė — jis vėl pakilo, paliko Gūdžiąją Girią ir grįžo į savo senąją tvirtovę — Juodąją Mordoro Tvirtovę. Šį vardą net hobitai yra girdėję, kaip senųjų legendų šešėlį, skleidžiantį tamsą ir baimę. Po sutriuškinimo šešėlis visada įgydavo kitą formą ir vėlei iškildavo.

— Norėčiau, kad nors dabar to neatsitiktų, — pasakė Frodas.

— Ir aš norėčiau, — pritarė Gendalfas, — mes negalime pasirinkti likimo, Frodai, tačiau dar turime laiko, nors jis jau baigia išsekti. Priešas darosi vis stipresnis ir stipresnis. Aš manau, jo planai dar nėra subrendę, bet jie jau bręsta. Mes turime jį aplenkti, aplenkti bet kokia kaina, nors ir gyvybės. Priešas labai stiprus, bet norint palaužti pasipriešinimą, įveikti gynybą ir paskandinti Viduržemį Tamsoje, jam trūksta vieno dalyko. Trūksta Vieno Žiedo. Trūksta Visagalio Žiedo!

Tris garbingiausius Žiedus elfai paslėpė nuo jo, ir Saurono ranka niekada nepalies ir nesuteps jų. Septynis valdė nykštukai, tačiau tris Priešas susigrąžino, o kitus sunaikino drakonai. Devynis Sauronas išdalino žmonėms, geriems ir galingiems, ir taip pavergė juos. Seniai jie nusilenkė prieš Sauroną ir tapo Žiedo Šmėklomis, šešėliais po didžiuoju šešėliu, jo baisiausiais tarnais. Labai seniai... labai seniai niekas nematė Devyneto. Nors kas žino? Šešėlis auga, galbūt pasirodys ir jie, Devynetas Šmėklų. Bet nekalbėkime apie juos daugiau tokį malonų rytą.

Taigi Devynis Žiedus jis pavergė sau. Likę iš Septynių saugomi Mordore. Trys yra saugiai paslėpti, tačiau Priešo jie nedomina. Jam reikia Visagalio Žiedo, jo nukalto Žiedo, į kurį Sauronas įdėjo nemažai savo paties jėgos. Jeigu jis susigrąžins Žiedą, tai jo valdžia padidės šimteriopai ir netgi trys Elfų Žiedai bus jam pavaldūs: Sauronas taps nenugalimu.

Tai yra baisi galimybė, Frodai. Priešas tikėjo, jog Visagalis Žiedas pražuvo, jog elfai sunaikino jį, kaip ir derėjo padaryti. Tačiau dabar jis žino, kad Žiedas išliko ir kažkas jį rado. Todėl Sauronas ieško jo, ieško, ir visos jo mintys nukreiptos į Žiedą. Tai yra jo didžioji viltis ir didžioji mūsų baimė.

— Kodėl, kodėl jo niekas nesunaikino? — riktelėjo Frodas, — ir kaip Priešas pametė savo brangiausiąjį Žiedą, jeigu pats buvo toks stiprus? — Hobitas suspaudė Žiedą rankoje, tarsi kažkieno juodi pirštai jau kėsintųsi į jį.

— Žiedas buvo atimtas iš Saurono, — atsakė Gendalfas. — Elfų jėga tais laikais buvo neišmatuojama, ir Žmonės iš Vakaru padėjo jiems. Tai toks senovės istorijos puslapis, kurio negėda prisiminti: aplink tvyrojo liūdesys, artinosi tamsa, tačiau visa tai buvo įveikta, ir tų dienų žygdarbiai dar nepamiršti. Vieną dieną galbūt aš tau papasakosiu visą šią istoriją, o gal tu ją išgirsi iš tų, kurie apie tai nusimano daugiau.

Tačiau šiuo metu tau svarbiausia sužinoti, kaip Žiedas atsirito pas tave. Kol kas tau pakaks ir tiek. Taigi Gilgeladas, elfų karalius, ir Elendilas iš Vakarų nuvertė Sauroną, tačiau patys žuvo lemiamoje kovoje, ir Izilduras, Elendilo sūnus, nutraukė Žiedą nuo Saurono piršto ir pasiliko jį sau. Tiesa, Sauronas buvo nugalėtas, ir jo šešėlis pasitraukė iš Viduržemio ilgiems amžiams, kol jis vėl atsigavo ir įsikūrė Gūdžiojoje Girioje.

Bet Žiedas dingo. Jis įkrito į Didžiąją Upe Anduiną ir prapuolė. Izilduras keliavo į šiaurę palei rytinius Anduino krantus ir netoli Džiugesio Pievų buvo užpultas kalnų orkų. Beveik visi jo kariai žuvo, o pats Izilduras užsidėjęs Žiedą puolė į vandenį, bet Žiedas nuslydo nuo jo piršto. Taip orkai pastebėjo Izildurą ir nukovė jį savo strėlėmis.

Gendalfas patylėjo.

— Ir ten, tamsiuose Anduino duburiuose prie Džiugesio Pievų, Žiedas išnyko iš legendų bei pasakojimų. Tai, ką iš manęs išgirdai, beveik niekam nežinoma. Net Išminčių Taryba nieko nežino apie tolesnį Žiedo likimą. Tačiau aš galiu pratęsti Žiedo istoriją.

Praėjus keletui tūkstantmečių, bet vis tiek dar labai seniai ant Anduino krantų, Dykosios Šalies pakraštyje, gyveno naginga ir tyli tautelė, labai panaši į Brendivyno hobitus. Jie mylėjo Upę ir dažnai maudydavosi joje ar plaukiodavo pačių pagamintais nendriniais laiveliais. Tarp jų buvo visų gerbiama Šeima, didelė ir turtinga, o ją valdė rūsti ir išmintinga senelė, laikydamasi senųjų papročių. Smalsiausio ir guviausio proto šeimos narys buvo vadinamas Smygolu. Viskas jam buvo įdomu, jis nardydavo giliuose akivaruose, rausė tunelius, tyrinėjo medžių šaknis, tačiau niekados nepakeldavo akių į kalnų viršūnes, medžių lapus ar į debesis. Jo mintys ir akys nardė po žeme.

Jis turėjo draugą, vardu Dygolas, kilusį iš tos pačios šeimos, aštriaakį, tačiau ne tokį greitą ir stiprų. Kartą jie valtele nuplaukė iki pat Džiugesio Pievų, kur žydėjo nendrių ir irisų kilimai. Smygolas iššoko iš valties ir nuėjo tyrinėti Upės krantų, o Dygolas pasiliko valtelėje, nusprendęs pažvejoti. Staiga iškilo didelė žuvis ir kol Dygolas susigaudę, kas ir kaip, jis atsidūrė vandenyje. Pamatęs dugne kažką blizgantį, Dygolas išmetė meškere, giliai įkvėpė ir nėrė.

Iškilęs iš vandens su dumbliais plaukuose ir su purvu rankoje, Dygolas atsikvėpė ir nuplaukė prie kranto. Ir štai! Kai jis nuplovė purvą — rankoje gulėjo nuostabus auksinis Žiedas. Jis taip spindėjo saulėje, jog vien pažvelgus į jį, darėsi linksma. Smygolas stebėjo draugą iš už medžio ir kol Dygolas rijo akimis žiedą, Smygolas tyliai prisėlino iš užpakalio.

— Duok jį man, mielasis Dygolai, — paprašė Smygolas per draugo petį.

— Kodėl gi? — nusistebėjo Dygolas.

— Todėl, jog šiandien mano gimtadienis, mielasai, ir aš labai jo norėčiau, — paaiškino Smygolas.

— Nė nemanau, — atrėžė Dygolas, — tu jau gavai iš manęs dovaną, kuria gali džiaugtis. O šitą aš radau ir jis priklauso man!

— Tu taip manai, mielasis? — suinkštė Smygolas, įsikibo Dygolui į kaklą ir jį pasmaugė — juk auksas taip maloniai spindėjo. Po to Smygolas užsimovė Žiedą ant piršto.

Niekas nesužinojo, kas atsitiko Dygolui, nes jis buvo nužudytas toli nuo namų, o kūnas gudriai užkastas. Smygolas grįžo namo ir suprato, jog niekas jo nemato, kol Žiedas yra ant piršto. Jam tas labai patiko, ir Smygolas niekam nieko neprasitarė. Tačiau Smygolas Žiedą naudojo blogiems tikslams. Jis pradėjo šniukštinėti ir atskleidinėti svetimas paslaptis. Žodžiu, Žiedas jam suteikė jėgą. Todėl visai nenuostabu, jog Smygolas tapo visų nemėgstamu ir visi jo vengė (kai būdavo matomas). Visi jį spardė, o jis kandžiojosi. Smygolas priprato vagiliauti ir vaikščiojo niurnėdamas po nosimi: golum, golum, golum. Todėl jį praminė Golumu, visiems jis buvo šlykštus, o senelė išvijo Golumą-Smygolą iš savo olos ir net iš visos giminės. Taip Golumas vienišas vaikščiojo, šniurkštė, niurnėjo ir pats sau skundėsi žiauriu pasauliu. Verkdamas ir grieždamas dantimis jis keliavo palei Upę, kol priėjo upelį, trykštantį iš kalnų, ir patraukė tuo keliu. Golumas nematomais pirštais gaudydavo žuvį ir iš karto žalią surydavo. Vieną dieną buvo labai karšta, jis pasilenkė prie upelio ir pajuto deginimą pakaušyje, o akinanti šviesa, atsispindinti vandenyje, silpino drėgnas akis. Golumas tuo nusistebėjo, kadangi buvo visai pamiršęs saulę, o prisiminęs iškėlė kumštį ir juo pagrasino karštam dangaus šviesuliui. Tačiau kai Golumas nuleido akis, jis pastebėjo toli stūksančias Ūkanotųjų Kalnų viršūnes, iš kurių tekėjo upelis. Ir staiga Golumui šovė mintis: "Po tais kalnais turėtų būti šalta ir tamsu. Saulė ten manęs nepastebės. Kalnai taip pat leidžia šaknis ir jų paslaptys bus mano paslaptys".

Naktį jis nuėjo prie kalnų ir rado mažą urvą, iš kurio tekėjo upelis. Golumas kaip vikšras įšliaužė į kalnų širdį ir ilgam dingo nuo žemės paviršiaus. Žiedas kartu su juo pasitraukė į akmeninę gelmę, ir netgi Sauronas, išaugus jo jėgai, nieko apie tai nežinojo.

— Golumas! — suriko Frodas, — Golumas? Tas pats padaras, kurį susitiko Bilbas? Kaip bjauru!

— Tai ne bjauru, o liūdna, — nesutiko burtininkas, — ir taip gali atsitikti net kai kuriems mano pažįstamiems hobitams.

— Aš niekada nepatikėsiu, kad Golumas gali būti hobitų giminė! — užsidegęs aiškino Frodas. — Tai šlykšti neteisybė!

— Ir vis dėlto tai gryna tiesa, — atkirto Gendalfas, — šiaip ar taip, apie hobitų kilmę aš žinau geriau, negu patys hobitai. Net iš Bilbo pasakojimo matoma giminystė. Apie daug ką jie su Golumu vienodai galvojo ir daug ką vienodai suvokė. Jie suprato vienas kitą daug geriau, negu hobitas supranta, pavyzdžiui, nykštuką ar orką, ar net elfą. Jei prisimeni, jų mįslės buvo beveik vienodos.

— Taip, — sutiko Frodas, — bet ne tik hobitai turi panašias mįsles. Be to, hobitai nesukčiauja, o Golumas visą laiką sukčiavo. Juk jis norėjo atsikratyti vargšo Bilbo durklu ir jį, bejėgį, suryti. Neblogą žaidimą sugalvojo: jei laimės — bus ką suėsti, pralaimės — nieko baisaus.

— Deja, taip ir buvo, — tarė Gendalfas, — tačiau dar buvo ir kažkas kita, ko tu kol kas dar nesupratai. Golumas pasirodė esąs stipresnis, negu manė Išminčiai — juk vis dėlto hobitu giminės palikuonis. Žiedo suėstoje jo sieloje dar liko kampelis, kur prasiskverbdavo praeities šviesa. Aš manau, jam buvo malonu vėl išgirsti mielą balselį, primenantį vėją, medžius, saulę ir žolę, ir visa kita, seniai pamiršta.

— Tačiau galų gale visa siela buvo suėsta, — atsiduso Gendalfas. — Taigi vilties labai mažai, bet yra — net Golumui, nors jis turėjo Žiedą labai ilgai nuo neatmenamų laikų, tačiau mūvėjo jį itin retai: akloje tamsoje tai buvo nereikalinga. Todėl ir neištirpo! Golumas yra liesas ir ištvermingas, tačiau jo siela sunaikinta Žiedo, ir netekties kančia yra nepakeliama.

Visos "kalnų paslaptys" pavirto į amžinai nesibaigiančią naktį: nebuvo prasmės atradinėti, nebuvo prasmės gyventi, tik maitintis žalia žuvimi ir prisiminti senas skriaudas. Golumas tapo visiškai niekam tikęs. Jis nekentė tamsos, o šviesos nekentė dar labiau: jis nekentė visko, o labiausiai — Žiedo!

— Kaip tai? — nustebo Frodas, — juk Žiedas buvo jo mielas ir vienintelis saugomas daiktas. Tačiau jei Golumas nekentė Žiedo, tai kodėl jis neišmetė jo arba, palikes Žiedą, nepasitraukė iš kalnų?

— Galėtum pradėti suprasti, Frodai, — paaiškino Gendalfas, — Golumas ir nekentė, ir mylėjo Žiedą, kaip nekentė ir mylėjo save patį. Jis negalėjo jo išmesti ar palikti, nes neturėjo tiek valios. Visagalis Žiedas pats sau šeimininkas, Frodai. Jis gali išdavikiškai nuslysti nuo piršto, bet jo savininkas niekada jo neatsisakys. Nebent juokaudamas duos kam nors palaikyti, ir tai tik pačioje pradžioje, kol Žiedas dar neįsitvirtino jo sieloje. Kiek žinau, vienintelis Bilbas ryžosi atiduoti jį kam nors kitam — ir, nors su mano pagalba, atidavė. Tačiau net Bilbas niekada nebūtų atsisakęs Žiedo ar palikęs jį likimo valiai. Todėl ne Golumas, Frodai, o pats Žiedas sprendė savo likimą. Ir Žiedas paliko jį!

— Vadinasi, nusprendė susitikti Bilbą? — šyptelėjo Frodas. — Ar ne geriau būtų pasirinkęs kokį orką?

— Čia visai nejuokinga! — subarė Gendalfas. — Tai buvo keisčiausias įvykis visoje Žiedo istorijoje; sutapus laikui ir vietai Bilbas, nieko nematydamas, sugriebė Žiedą ir pasiliko sau. Tačiau tai ne atsitiktinumas. Žiedas norėjo grįžti pas savo šeimininką: jis nuslydo nuo Izilduro piršto ir išdavė jį. Žiedą surado vargšas Dygolas, ir tai jį pražudė. Po to buvo kita auka — Golumas. Žiedas suėdė jį. Na, ir kas? Golumas buvo mažas, pasigailėtinas padaras ir visą laiką gyveno savo ežere. Todėl, kai Žiedų Valdovas atsigavo ir iš Gūdžiosios Girios mintimis pradėjo ieškoti Žiedo, tas paliko Golumą! Tačiau Žiedą surado labiausiai nepageidaujamas padaras: Bilbas iš Grafystės. Ir, man atrodo, tai įvyko prieš Saurono, Žiedų Valdovo, valią. Likimas lėmė, jog Bilbas rastų Žiedą, ir likimas lėmė, jog jis atitektų tau. Čia matau vilties spindulėlį.

— O aš nematau, — prisipažino Frodas, — nors nesu tikras, kad supratau tave. Tačiau kaip tu sužinojai visa tai apie Žiedą ir Golumą? Ar tu tikrai žinojai, ar tik spėliojai?

Gendalfas pažvelgė į Frodą, ir jo akys blykstelėjo.

— Daug žinojau ir daug sužinojau, — atsakė jis, — tačiau neketinu duoti smulkios ataskaitos apie savo tyrinėjimus. Elendilo ir Izilduro istorija žinoma visiems Išminčiams, o ugninės raidės ant tavo Žiedo rodo, jog jis iš tikrųjų yra Vienas Žiedas, Visagalis Žiedas.

— Ir kada tu tai supratai? — nutraukė Frodas.

— Dabar, šitame kambaryje, savaime aišku, — atsakė burtininkas, — nors ir buvau beveik tikras savo teisumu, bet viską lėmė paskutinis bandymas. Sunkiausia buvo suprasti Golumo vaidmenį visoje šioje istorijoje, nes piršosi keletas variantų. Tačiau dabar aš nespėlioju — aš žinau. Aš mačiau Golumą.

— Tu matei Golumą? — suriko nustebęs Frodas.

— Taip. Be jo būčiau prie nieko neprisikasęs.

— Tai kas atsitiko po to, kai Bilbas nuo jo paspruko? Tu žinai?

— Gana miglotai. Viskas, ką aš tau papasakojau, yra pasakyta Golumo. Tik kitais žodžiais, aišku. Golumas yra melagis, ir tu turi tikrinti jo žodžius. Pavyzdžiui, jis vadino Žiedą "gimtadienio dovana" ir tvirtai buvo šitą įsikandęs. Golumas aiškino gavęs Žiedą iš savo senelės, kuri turėjo daug tokių gražių daiktų. Absurdiška istorija. Neabejoju, jog Smygolo senelė buvo galinga ir valdinga moteris, tačiau kalbėti apie jo namuose esančius elfų žiedus yra kvaila. Tuo labiau kad tokie daiktai anūkams nedovanojami. Tai melas, bet melas su tiesos krislu. Dygolo žmogžudystė nedavė ramybės Golumui ir jis gynėsi nuo savo atminties: tamsoje graužė kaulus ir kartojo vieną ir tą patį melą tol, kol pats juo patikėjo. Tai buvęs jo gimtadienis ir Dygolas privalėjęs padovanoti jam Žiedą. Tai, anot Golumo, buvo pati geriausia gimimo dienos dovana ir taip toliau, ir taip toliau.

Aš kentėjau jo plepalus, kiek tik galėjau, tačiau galų gale man trūko kantrybė. Pagrasinau ugnimi, ir jis žliumbdamas ir seilėdamasis išklojo visą tiesą. Golumas man aiškino, jog jis buvo nesuprastas, įžeistas ir dar apvogtas. Tačiau apie kitus nutikimus, įvykusius po mįslių žaidimo ir Bilbo išsigelbėjimo, jis nieko nepasakojo, be kelių tamsių užuominų. Kažko Golumas bijojo labiau nei ugnies. Jis burbėjo, jog susigrąžins tą, kas jam priklauso, ir visi sužinos, ką reiškė Golumą spardyti, išvyti iš olos ir apvogti, jog Golumas dabar turi gerų draugų, gerų ir stiprių draugų, kurie padės jam, ir Beginsas už vagystę dar sumokės. Tai yra pagrindinis jo noras, kuris gali būti įvykdytas, nes Golumas žino Bilbo vardą ir kur jis gyvena!

— Kaip jis tai sužinojo? — susijaudino Frodas.

— Na, dėl to vardo, tai Bilbas pats labai neapgalvotai prisistatė Golumui ir po to, žinoma, jau nesudėtinga surasti ir Bilbo šalį, jei jau Golumas išlįstų. Ir jis išlindo, išlindo iš po kalnų. Jis ilgėjosi Žiedo stipriau, negu bijojo orkų ar šviesos. Po metų ar po dvejų Golumas paliko kalnus.

Nepaisant ilgesio, Žiedas neberijo Golumo, ir jis palengva ėmė gautis — jautėsi senas, siaubingai senas, tačiau bailumas pranyko, be to, Golumas jautėsi mirtinai išalkęs.

Bet kokios šviesos, saulės ir mėnulio, Golumas bijojo ir nekentė, tačiau jis buvo gudrus. Golumas suprato, jog nuo saulės ir mėnulio šviesos galima pasislėpti, keliauti tik akliną naktį, kol žiba tik jo blausios šaltos akys, ir gaudyti išgąsdintus ar neatsargius padarus. Naujai maitindamasis ir naujai gyvendamas, Golumas tapo stipresnis bei drąsesnis, todėl, kaip ir reikėjo tikėtis, jis rado kelią į Gūdžiąją Girią.

— Tai ten jį ir sutikai? — paklausė Frodas.

— Aš mačiau jį ten, — atsakė Gendalfas, — nors prieš tai jis neblogai pakeliavo, sekdamas Bilbo pėdsakais. Tu įsivaizduoji, kaip buvo sunku ištraukti iš jo ką nors tikro, kadangi jis be perstojo keikėsi ir grasino. "Ką Bilbas turėjo savo kišeniūkštėse? — kalbėjo Golumas. — Jis juk nepasakė, ne, mano mielasis, nepasakė. Mažas sukčius! Nesąžiningas klausimas, nesąžiningas! Jis pirmas pradėjo sukčiauti, taip! Jis pažeidė taisykles! Mes turėjom jį pasmaugti, taip, mielasai! Nieko, dar pasmaugsim, mielasis, dar pasmaugsim."

Tai tik vienas jo kalbos pavyzdys, tačiau nemanau, kad tu norėtum klausytis daugiau. O aš klausiausi dienų dienas. Tačiau iš užuominų, pasakytų tarp niurnėjimų, supratau, jog Golumas nušlepsėjo iki Esgaroto ir net iki Deilo gatvių, atidžiai visko klausydamasis. Naujienos apie didžiulius įvykius nuskriejo po visą Dykąją Šalį, ir daug kas girdėjo Bilbo vardą ir žinojo, iš kur jis atkeliavo. Be to, mes visai nesislėpėme keliaudami namo, į vakarus, tad Golumo aštrios ausys greitai sužinojo tai, ko troško.

— Tai kodėl jis nesekė Bilbo dar toliau? — nesuprato Frodas. — Kodėl neatėjo į Grafystę?

— Aha, — tarė Gendalfas, — pagaliau mes tai išsiaiškinsime. Žinau, kad Golumas daug ką išbandė: jis išvyko į vakarus ir keliavo iki Didžiosios Upės Anduino. Vėliau staiga pasuko kitur. Esu tikras, jog jo neišgąsdino tolimas kelias. Ne, kažkas kitas pakeitė jo kryptį. Taip mano draugai, kurie gaudė Golumą.

Miško elfai pirmieji pastebėjo jo pėdsakus, vedančius per visą Gūdžiąją Girią ir atgal. Tiesa, paties Golumo elfams sugauti nepavyko. Visa giria buvo pilna gandų apie jį, siaubingi pasakojimai pasklido net tarp žvėrių ir paukščių. Girios žmonės kalbėjo, jog atsirado nauja pabaisa: vampyras-šmėkla, nuo kurio niekur nėra išsigelbėjimo: ieškodamas lizdų, jis įsikardavo į medį, ieškodamas jauniklių, įšliauždavo į olas, ieškodamas lopšių — įšokdavo pro langą.

Tačiau vakariniame Gūdžiosios Girios pakraštyje pėdsakai driekėsi į kitą pusę. Golumas pasuko į pietus, praėjo nepastebėtas pro miško elfus ir... dingo. Ir tada aš padariau didelę klaidą. Ne pirmą klaidą, Frodai, tačiau turbūt didžiausią! Aš leidau jam keliauti, nes turėjau begalę reikalų ir tikėjau Sarumano išmintimi.

Nuo to laiko praėjo daug metų. Aš užmokėjau už savo klaidą daugeliu tamsių ir pavojingų dienų. Kai supratau, jog man būtinai reikalingas Golumas (tai buvo jau po Bilbo išvykimo), jo pėdsakai jau seniai buvo ataušę, ir mano ieškojimai būtų buvę beviltiški, jei ne ištikimas draugas Aragornas, didžiausias šių laikų keliautojas ir pėdsekys. Nors ir neturėdami vilties, mes iššukavome visą Dykąją Šalį, bet ieškojimai naudos neatnešė. Ir pagaliau, kai nusivylęs baigiau paieškas ir atsidėjau kitiems darbams, Golumas atsirado. Mano draugas grįžo iš mirtinų pavojų, su savimi atsitempdamas ir tą pasigailėtiną padarą.

Golumas nieko nepasakojo, kur buvo dingęs, bet tik verkė ir vadino mus žiauriais, o jo gerklėje kleketavo: golum, golum, golum. Net prigrasinus ugnimi, jis tik inkštė, voliojosi ir laužė savo ilgas rankas, laižydamas pirštus, lyg jie primintų jam senas baisias kančias. Golumas nieko nekalbėjo, bet aš supratau, jog įvyko tai, ko labiausiai bijojau: verkšlendamas ir skųsdamasis jis lėtai, žingsnis po žingsnio, mylia po mylios prasiskverbė į pietus ir pateko į Mordorą.

Kambaryje tapo tylu tylu, ir Frodas išgirdo, kaip daužosi jo širdis. Lauke taip pat viskas nutilo — net Semo žirklės nustojo čeksėti.

— Taip, į Mordorą, — pakartojo Gendalfas. — Deja! Mordoras pritraukia piktus padarus, ir Tamsioji Jėga nori juos visus surinkti. Priešo Žiedas paliko ženklą Golumo sieloje ir pakluso Žiedų Valdovo kvietimui. Be to, visi šnibždėjosi, jog Mordoras vėl pilnas neapykantos Vakarams. Ten, tik Mordore, galėjo būti gerieji nauji draugai, kurie padės Golumui atkeršyti.

Nelaimingas kvailys! Toje šalyje jis sužinojo daug, net per daug. Ir anksčiau ar vėliau bešniukštinėdamas jis buvo pagautas ir atvestas tardymui. Aragornas Golumą surado jau pabuvojusį Mordore ilgą laiką ir grįžtantį iš ten su kokia nors žalinga užduotimi. Bet tai neturi didelės reikšmės, nes pagrindinė žala jau buvo padaryta.

Taip, deja, per jį Priešas sužinojo, jog Vienas Žiedas vėl surastas. Sauronas žino, kur krito Izilduras. Jis žino, kur Žiedą rado Golumas. Jis žino, jog tai yra Didysis Žiedas, duodantis ilgą gyvenimą. Jis žino, jog tai nėra vienas iš Trijų Žiedų, kuriuos paslėpė elfai: juose nėra klastos. Jis žino, jog tai nėra ir vienas iš Septynių ar Devynių Žiedų. Jis žino, jog tai Vienas Žiedas, Visagalis Žiedas. Be to, jis sužinojo apie hobitus ir Grafystę. Grafystę, kurios galbūt jis dabar ieško, o gal jau ir surado. Žinok, Frodai, aš įtariu, jog jam žinoma ir garsioji Beginsų pavardė.

— Bet tai baisu, — sucypė Frodas, — daug blogiau, negu man atrodė po visų tavo užuominų ir įspėjimų. O, Gendalfai, ištikimas drauge, ką man daryti? Dabar man iš tikrųjų baisu. Ką aš turiu daryti? Kaip gaila, kad Bilbas nepribaigė to šlykštaus padaro, kai turėjo tokią galimybe!

— Kaip gaila? O juk gailestis ir sulaikė jo ranką. Gailestis ir kilniaširdiškumas: be būtinos priežasties žudyti negalima. Bilbas buvo už tai atlygintas, Frodai. Juk jis netapo Priešo tarnu, bet išsigelbėjo dėl to, jog pasigailėjo, tuo sumažindamas pražūtingą Žiedo galią.

— Atleisk, — paniuro Frodas, — bet aš išgąsdintas ir Golumui nejaučiu jokio gailesčio.

— Tu jo nematei, — įsiterpė Gendalfas.

— Nemačiau ir nenoriu matyti, — atrėžė Frodas. — Aš nesuprantu tavęs. Nejaugi tu nori pasakyti, jog tu ir miško elfai pasigailėjote Golumo — pasigailėjote po tiekos juodų darbų? Bet kokiu atveju jis blogesnis už orką, jis yra priešas ir nusipelnė mirties.

— Be abejo, daugelis, kurie gyvena, yra nusipelnę mirti. Ir nemažai yra mirusių, kurie nusipelnė gyventi. Ar tu gali grąžinti jiems gyvenimą? Jei ne, tai neskubėk teisti ir kitų. Netgi Išminčių Išminčiai negali visko numatyti. Aš neturiu daug vilties, jog Golumas pasitaisytų prieš mirtį, bet tokios galimybės neatmetu. Jo likimas susijęs su Žiedo likimu, ir mano širdis jaučia, jog jis dar suvaidins savo vaidmenį, blogą ar gerą, prieš pačią pabaigą. Atomazgos valandą Bilbo gailestis gali nulemti daugelio likimą — taip pat ir tavo. Taip, mes jo nenužudėme: jis yra labai senas ir labai apgailėtinas. Miško elfai laiko jį savo kalėjimuose ir elgiasi su tokiu švelnumu, kokį tik gali rasti savo protingose širdyse.

— Vis tiek, — nenusileido Frodas, — net jeigu Bilbas neturėjo nužudyti Golumo, aš norėčiau, kad jis nebūtų sau pasilikęs Žiedo. Aš norėčiau, kad Bilbas niekada nebūtu jo suradęs, ir aš jo neturėčiau. Kodėl tu manęs neverti išmesti ar sunaikinti Žiedą?

— Išmesti? Sunaikinti? — sušuko burtininkas. — Arba tu nesiklausei, apie ką aš čia visą laiką kalbėjau, arba negalvoji, ką šneki. Mintis apie Žiedo išmetimą yra akivaizdžiai kvaila: šie Žiedai nedingsta be pėdsakų, ir anksčiau ar vėliau jį kas nors ras. Žiedas gali vėl patekti (o tai neabejotinai įvyks) į Priešo rankas, nes Priešas sutelks visas savo pajėgas Žiedo paieškoms.

Žinoma, mielas Frodai, tavęs tyko didelis pavojus, todėl man ir neramu. Tačiau dabar ant kortos pastatyta tiek, kad turiu rizikuoti — net tada, kai buvau toli nuo Grafystės, čia nebuvo dienos, kad tu nebūtum saugomas įdėmių akių. Kadangi tu nė karto nepanaudojai Žiedo, aš manau, jog jis kol kas tavęs dar nepaveikė. Kol kas... Prisimink, kai aš paskutinį kartą mačiau tave, dar nežinojau nieko tikro.

— Gerai, jei negalima išmesti, gal galima jį sunaikinti? — vėl pasipriešino Frodas.— Jei tu būtum mane įspėjęs ar bent atsiuntęs žinutę, aš būčiau su juo susitvarkęs!

— Tu? Kaip tu tai įsivaizduoji? Ar bent kada nors bandei?

— Ne. Bet aš tikiuosi, jog jį galima sudaužyti arba išlydyti.

— Pabandyk! — pasiūlė Gendalfas, — pabandyk pats.

Frodas vėl ištraukė iš kišenės Žiedą ir pasižiūrėjo į jį. Žiedas buvo lygus ir glotnus, be jokių įžiūrimų ženklų ar emblemų. Auksas atrodė labai gražiai ir kilniai, ir Frodas nejučia pagalvojo, koks tai puikus ir mielas daiktas. Frodas ištraukė jį, norėdamas sviesti į židinį, bet pajuto, jog negali to padaryti, tiesiog neturi tiek jėgų. Jis neryžtingai pasvėrė Žiedą rankoje, prisimindamas Gendalfo žodžius. Tada sukaupė visas jėgas, tačiau pastebėjo, jog skubiai grūda Žiedą atgal į kišenę.

Gendalfas nelinksmai nusijuokė:

— Na, štai! Net tu, Frodai, negali su juo išsiskirti, o ką jau kalbėti apie sunaikinimą. O aš negaliu tavęs "priversti" — nebent šiurkščia jėga, o jos tu neištvertum. Tačiau jokia prievarta negali sunaikinti tavo Žiedo. Net jei daužytum sunkiausiu kalvio kūju, šitai nepaliktų jokios žymės. Žiedas negali būti sunaikintas nei tavo, nei mano rankomis.

Tavo židinio ugnis neišlydytų net paprasto aukso, ir net visoje Grafystėje neatsirastų žaizdro, galinčio pakenkti Žiedui. Net nykštukų krosnys ir priekalai jo neįveiks. Daug kas kalba, jog Didžiausius Žiedus gali išlydyti drakono ugnis, tačiau dabar neliko drakonų, kurių ugnis būtų pakankamai kaitri. Net Juodasis Ankalagonas negalėtų sugadinti Žiedo, kurį nukalė pats Sauronas.

Yra tik vienas būdas: pasiekti Likimo Žiotis, esančias Orodruino, Ugninio Kalno, gelmėse, ir į jas įmesti Žiedą, jei tu iš tikrųjų nori jį sunaikinti ir padaryti nepasiekiamą Priešui.

— Taip, taip, aš noriu, kad jis būtu nepasiekiamas! — tuojau sušuko Frodas. — Tačiau tegu tai padaro kas nors kitas. Aš netinku pavojingoms užduotims. Kaip būtų gera, jei nebūčiau apskritai matęs Žiedo! Kodėl jis atsirado pas mane? Kodėl išrinktuoju tapau aš?

— Į tokius klausimus neatsakinėjama, — ramiai ištarė Gendalfas, — tačiau būk tikras — ne už tokius nuopelnus, kuriu neturi kiti, ne už jėgą ar išmintį. Tačiau išrinktas esi tu ir tu turi tapti stipriu, protingu bei gailestingu.

— Tačiau koks aš tam netinkamas, Gendalfai. Tu esi stiprus ir galingas. Imk šį Žiedą — jis skirtas tau!

— Ne! — pašoko Gendalfas. — Paėmęs Žiedą aš įgysiu baisią ir didžiulę jėgą ir tapsiu siaubingiausiu Žiedo vergu! — Burtininko akys blizgėjo, o veidas švietė pasiryžimu. — Negundyk manęs! Aš nenoriu tapti dar baisesniu už Sauroną, Juodąjį Lordą, Žiedų Valdovą! Žiedas žino, jog aš ginu silpnus ir bejėgius, tačiau jei dabar ginčiau juos, tai paversčiau savo vergais. Nesiūlyk jo man! Aš nesugebėsiu saugoti jo, Žiedas man per daug reikalingas. Manęs lauks mirtis ir tamsa!

Jis priėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir atvėrė langines. Kambarį vėl užliejo saulės šviesa. Palei langą švilpaudamas praėjo Semas.

— Todėl, — tarė burtininkas, atsisukęs į Frodą, — spręsti turi tu pats, tačiau aš visada ateisiu į pagalbą. — Jis padėjo ranką ant Frodo peties. — Aš padėsiu nešti šitą naštą tol, kol tu ją neši. Tačiau negalima delsti, nes Priešas nesnaudžia.

Kambaryje ilgai buvo tylu. Gendalfas atsisėdo ir pukšėdamas pypkutę susimąstė. Jo akys atrodė lyg užmerktos, tačiau iš tikrųjų jis įdėmiai stebėjo Frodą, kuris spoksojo į raudonas žarijas tol, kol jo vaizduotėje jos pavirto ugniniais šuliniais. Hobitas mąstė apie siaubingąjį Ugninį Kalną.

— Na? — pagaliau tarė Gendalfas, — apie ką tu galvoji? Ką nors nusprendei?

— Ne, — atsipeikėjo Frodas ir nustebo, pamatęs saulėtą kambarį, nors jo mintys buvo anaiptol ne šviesiausios, — nors... taip... nusprendžiau. Mano supratimu — aš turiu laikyti ir saugoti Žiedą, kol kas nors atsitiks.

— Tau gali visko atsitikti, — pasakė Gendalfas, — tačiau blogis nelengvai užvaldys tave, jei iš tiesų taip manai, kaip sakei.

— Aš tikiuosi, — tarė Frodas, — jog tu surasi geresnį Žiedo Saugotoją negu aš. Tačiau dabar aš ir visi, kurie supa mane, yra pavojuje. Aš negaliu saugoti Žiedo ir būti čia. Aš privalau palikti Begendą, palikti Grafystę, palikti viską ir išeiti, — atsiduso Frodas. — Žinoma, aš kartais galvojau apie išėjimą, tačiau tai įsivaizdavau kaip atostogas arba kaip gerai pasibaigusią nuotykingą Bilbo kelionę. Bet dabar išėjimas reiškia ištrėmimą, bėgimą nuo vieno pavojaus į kitą ir mirtį, sėlinančią mano pėdomis. Ir aš suprantu, jog privalau eiti vienas, jeigu noriu išgelbėti Grafystę. Tačiau jaučiuosi labai mažas, labai silpnas ir, kaip čia pasakius — beviltiškas. Juk Priešas toks stiprus ir baisus.

Frodas neprasitarė Gendalfui, jog kaip tik šiuo metu jį apėmė didžiulis noras pasekti Bilbu — pasekti, ir gal net vėl susitikti. Noras buvo toks stiprus, jog įveikė net baimę: Frodas, ko gero, buvo pasiruošęs jau dabar iškeliauti — be kepurės ir be nosinės.

— Mielasis Frodai, — pareiškė Gendalfas, — hobitai iš tikrųjų yra nuostabūs padarai. Tu gali per mėnesį išstudijuoti hobitus, tačiau net ir po šimto metų jie tave neregėtai nustebins. Nesitikėjau išgirsti tokio atsakymo net iš tavęs, Frodai! Bilbas nepadarė klaidos pasirinkdamas įpėdinį, nors ir nesuprato, kaip tai svarbu. Ko gero, tavo tiesa. Ypač dabar Žiedas negali daugiau likti Grafystėje ir tau (o gal ne tik tau) bus geriausia išeiti. Išeiti, atsisakyti net savo pavardės, nes Beginsas yra labai pavojinga ir žinoma pavardė. Tu iškeliausi kaip misteris Pakalnis.

Tačiau nekeliauk vienas! Pagalvok, ar turi draugų, kuriais gali pasitikėti ir kurie seks paskui tave į visus nežinomus pavojus. Bet, ieškodamas kompanionų, būk atsargus! Būk atsargus ir laikyk liežuvį net prie artimiausių draugų, nes Priešas turi daug ausų ir šnipų.

Staiga jis nutilo ir įsiklausė. Frodas sunerimo, nors kambaryje ir lauke buvo tylu. Gendalfas prisėlino prie lango, tada staigiu judesiu užšoko ant palangės, kyštelėjo ilgą ranką, pasigirdo protestuojantis riksmas ir lange pasirodė už ausies laikoma garbanota Semo Gemdžio galva.

— Oho, prisiekiu savo barzda! — tarė Gendalfas. — Pats Semas Gemdžis! Vadinasi, klausomės po langu!

— Ką jūs, ką jūs, pone Gendalfai, — sumikčiojo Semas, — aš tik karpiau žolę po langu, matote? — Semas, norėdamas pasiteisinti, parodė savo žirkles.

— Matau, — niūriai pasakė Gendalfas, — nors jau senokai tavo žirklės nustojo čeksėti. Kiek laiko klauseisi?

— Kasiausi? Aš nesuprantu jūsų. Čia nieko nereikėjo kasti.

— Neapsimesk kvailiu, — žybtelėjo akimis Gendalfas, ir jo antakiai pasišiaušė. — Ką tu girdėjai ir kodėl šnipinėjai?

— Pone Frodai! — drebėdamas suspigo Semas, — neleiskite manęs skriausti! Dar ko gero ims ir pavers į kokią baidyklę. Paskui įrodinėk mano Gaferui, jog tai aš. Aš nenorėjau nieko blogo, garbės žodis, nieko!

— Į nieką jis tavęs nepavers, — tramdydamas juoką, paguodė Frodas, nors pats buvo nustebęs ir susirūpinės, — Gendalfas irgi žino, kad tu klauseisi be blogų kėslų. Na, bet atsakyk į jo klausimą!

— Taip, pone, — truputį drebėdamas aiškino Semas. — Žinoma, aš girdėjau apie kažkokį priešą ir žiedus, ir apie misterį Bilbą, ir apie drakonus, ir apie Ugninį Kalną, ir apie elfus — elfus, pone. Aš visai nenorėjau klausytis, bet susidomėjau netyčia. Man tokios istorijos patinka, kad ir ką Tedas sakytų. Elfai, pone! Kaip aš juos norėčiau pamatyti! Štai, pone, kai jūs eisit, gal ir mane galėtumėt vestis, elfus parodytumėt, a?

Staiga Gendalfas nusijuokė.

— Na, eikš vidun, — sušuko jis ir abiem rankom įkėlė nustebintą Semą, tebelaikantį rankose žirkles. — Sakai, elfus parodyti, ar ne? — tarė jis atidžiai žiūrėdamas į Semą, tačiau šypsena virpėjo burtininko veide. — Vadinasi, tu girdėjai, jog misteris Frodas iškeliauja?

— Taip, pone. Todėl ir šniurkštelėjau, o jūs išgirdote. Aš nenorėjau, bet taip baisiai nusiminiau...

— Nieko nepadarysi, Semai, — liūdnai pasakė Frodas. Jis staiga suprato, jog išvykimas iš Grafystės bus daugiau negu komforto netekimas Begende, — aš privalau iškeliauti. Tačiau, — Frodas rūsčiai žvilgterėjo į Semą, — jeigu iš tiesų manim rūpiniesi, tu turėsi laikyti mirtiną paslaptį. Supratai? O jei ne, jeigu nors žodeliu prasitarsi apie tai, ką čia girdėjai, tai Gendalfas pavers tave į margą rupūžę ir įmes į sodą, pilną žalčių.

Semas drebėdamas atsiklaupė.

— Kelkis, Semai, — pasakė Gendalfas, — aš turiu geresnį pasiūlymą, kuris tau užriš burną ir parodys, ką tai reiškia šnipinėti. Tu iškeliausi su Frodu!

— Aš, pone? — suriko Semas, pašokdamas kaip šuniukas, pakviestas pasivaikščioti. — Aš pamatysiu elfus ir visa kita?! Valio-o! — šūktelėjo jis ir staiga prapliupo ašaromis.

III. Kelionė trise

— Tu privalai iškeliauti tyliai, tu privalai iškeliauti greitai, — kartojo Gendalfas.

Jau prabėgo dvi ar trys savaitės, o Frodas dar nerodė pasiruošimo kelionei ženklų.

— Aš žinau. Tačiau sunku išeiti greitai, be to, dar ir tyliai. Jeigu aš išnyksiu kaip Bilbas — Grafystėje pora mėnesių netils kalbos.

— Žinoma, tu neturi išnykti, — sutiko Gendalfas. — Tik to mums betrūko. Aš sakau — greitai, bet ne tučtuojau. Pagalvok, kaip be triukšmo išvykti iš Grafystės, tačiau ilgai nedelsk.

— Ko gero, tai įvyks rudenį, galbūt per mūsų Gimtadienį, o gal po jo, — pareiškė Frodas, — iki to laiko aš viską sutvarkysiu.

Tiesą pasakius, kai viskas buvo sutarta, jam visai praėjo noras keliauti. Begendas atrodė puikiausia rezidencija, ir jis šauniai praleido savo paskutinę vasarą Grafystėje. Atėjus rudeniui, Frodas suprato, jog šiuo laiku jo širdis labiausiai veržiasi keliauti. Jis pats buvo tvirtai nusprendęs iškeliauti per savo penkiasdešimtmetį ir Bilbo šimtas dvidešimt aštuntąjį gimtadienį. Bus metinės, ir tada Frodas išeis, pasekęs Bilbu. Frodo dvasią palaikė tik Bilbo pavyzdys: be jo hobitas nebūtų žengęs nė žingsnio. Apie Žiedą ir kelionės tikslą, net kalbėdamas su Gendalfu, Frodas stengėsi neužsiminti. O ką burtininkas pats manė, tai jau jo reikalas.

Jis žvilgtelėjo į Frodą ir nusišypsojo:

— Labai gerai, — tarė Gendalfas, — aš maniau, jog dar ne per vėlu, tačiau jokiu būdu ne vėliau. Kažkodėl man labai neramu. O tu, žiūrėk, niekam nepasakok, kur eini! Ir pasirūpink, kad Semas tylėtų, nes jei jis paleis liežuvį, aš jį iš tikrųjų paversiu į rupūžę.

— Joks išplepėjimas yra neįmanomas, — paprieštaravo Frodas, — nes aš pats nežinau, kur eisiu.

— Be kvailysčių, — susiraukė Gendalfas. — Niekur be mano žinios tu nedingsi, tačiau Grafystę tu turi palikti taip, kad niekas nieko nežinotų tol, kol nebūsi toli nuo jos sienų. O tavo išvykimo kryptį: Rytus, Vakarus, Šiaurę ar Pietus būtinai reikia išlaikyti paslaptyje.

— Man taip liūdna palikti Begendą ir atsisveikinti, jog niekada nepagalvojau apie kryptį, — nusiminęs tarė Frodas. — Tai kur aš turiu eiti? Su kuo aš eisiu? Kokia bus mano užduotis? Bilbas iškeliavo ieškoti lobių ir grįžo, o man reikia prarasti lobį ir pačiam negrįžti, ar ne?

— Ir taip, ir ne, — palingavo galvą Gendalfas. — Aš tau ne patarėjas. Gal tau reikės pasiekti Likimo Žiotis, gal tai atliks kiti: aš nežinau. Šiaip ar taip, tu dar nepasiruošęs tokiai ilgai kelionei.

— Tiesa, — tarė Frodas, — na, o mano kelias — kur?

— Pro pavojus, tačiau ne per daug drąsiai ir ne per daug tiesiai, — atsakė burtininkas, — jei nori mano patarimo, ruoškis į Rivendeilą. Kelionė ne itin pavojinga, tačiau kelias jau nebe toks saugus. Tuo labiau rudenį.

— Rivendeilas! — pasakė Frodas, — labai gerai: keliausiu į Rivendeilą. Aš pasiimsiu Semą ir parodysiu jam elfus. Jis labai apsidžiaugs.

Frodas tai pasakė nerūpestingai, tačiau jo širdyje staiga pabudo noras aplankyti Elrondo namus ir pakvėpuoti stebuklingu oru slėnyje, kur dar taikiai gyveno daug Garbingosios Tautos elfų.

Vieną vasaros vakarą nuostabi naujiena pasiekė "Gebenės krūmą" ir "Žaliąjį drakoną". Milžinus ir kitokias pabaisas prie Grafystės sienų užtemdė pritrenkiančios naujienos: misteris Frodas Beginsas parduoda Begendą (o gal jau ir pardavė) Sakviliams-Beginsams!

— Už neblogus pinigus, žinoma, — kalbėjo vieni.

— Už varganus skatikus, — aiškino kiti, — misis Lobelija pinigais nesišvaisto. (Otas numirė sulaukęs šimto dvejų metų, taip ir neišsipildžius jo svajonei.)

Ginčai apie priežastį, dėl kurios misteris Frodas parduoda savo puikiąją olą, pranoko net ginčus dėl kainos. Kai kurie užsiminė, — apie tai buvo prasitaręs pats misteris Beginsas, — kad finansinė būklė reikalauja pastiprinimo, nes jis palieka Hobitoną ir persikelia pas gimines į Žemgalą.

— Kuo toliau nuo brangiųjų Sakvilių-Beginsų, — malė pikti liežuviai.

Tačiau visi buvo taip pripratę prie Bilbo "turtų", jog nepatikėjo, kad Frodas nuskurdo, ir viskuo kaltino Gendalfą. Nors jo niekas nematė, tačiau visi žinojo, jog burtininkas slepiasi Begende ir įkalbinėja Frodą persikelti į Žemgalą. Šiaip ar taip, faktas liko faktu: Frodas Beginsas grįžta į Žemgalą.

— Taip, taip, aš išsikeliu šį rudenį, — kalbėjo jis. — Meris Brendibakas man ieško didelės olos, o gal ir mažyčio namuko.

Iš tikrųjų, Meris surado ir nupirko jaukų namuką Musdaubės kaime netoli Baklberio. Visiems, tik ne Semui, Frodas aiškino, jog ten ir persikels. Mintis apie kelionę į rytus neturėjo kelti didelių abejonių, nes Žemgala yra išsidėsčiusi pačiuose rytiniuose Grafystės pakraščiuose, kur Frodas praleido savo vaikystę.

Gendalfas dar liko Grafystėje dviem mėnesiams, o vieną vakarą, birželio pabaigoje, kai Frodo planai tapo visiškai aiškūs, jis staiga pareiškė, jog kitą vakarą išvyksta.

— Aš tikiuosi, trumpam, — paaiškino jis, — bet manęs laukia reikalai pietuose, juk ir taip pas jus užsisėdėjau. — Gendalfas kalbėjo nerūpestingai, bet Frodui pasirodė, jog jis susirūpinęs.

— Kas nors atsitiko? — paklausė hobitas.

— Kol kas nieko tikro, bet mane pasiekė neramios žinios — reikia išsiaiškinti. Jeigu kas nors bus susiję su tavimi ar tavo išvykimu, aš iš karto sugrįšiu arba blogiausiu atveju pasiųsiu žinią. O tu vykdyk savo planą, tik būk atsargus, ypatingai dėl Žiedo. Leisk man tave įspėti dar kartą: nenaudok jo!

Gendalfas iškeliavo prieš aušrą.

— Nežinau, kada atsirasiu Grafystėje, — pasakė jis, — tačiau, iki tavo atsisveikinimo puotos tikrai sugrįšiu. Manau, jog tau gali prireikti mano pagalbos kelyje.

Iš pradžių Frodui nedavė ramybės klausimas, ką galėjo sužinoti Gendalfas, bet paskui jis nusiramino, o kadangi oras buvo gražus, tai ir visai užmiršo burtininko rūpesčius. Grafystėje retai kada būdavo tokios nuostabios vasaros ir tokie derlingi rudenys: obelų šakos lūžo nuo obuolių, iš avilių varvėjo medus, o javų varpos linko nuo grūdų.

Tik įpusėjus rudeniui Frodas nejuokais susirūpino dėl Gendalfo. Rugsėjis jau ėjo į pabaigą, o iš jo dar nebuvo jokių žinių. Gimtadienis ir kelionė vis artėjo, bet Gendalfas nesirodė. Tuo metu Begende padaugėjo rūpesčių. Padėti kraustytis atvyko kai kurie Frodo draugai: Fredegaras Bolgeris, Folkas Šniukštys ir, žinoma, Pipinas Tukas bei Meris Brendibakas. Bendromis jėgomis Begendas buvo apverstas aukštyn kojomis.

Rugsėjo 20 dieną iš Begendo išriedėjo du dengti vežimai, prikrauti daiktų ir baldų, kurių Frodas nespėjo parduoti. Vežimai pasuko prie Brendivyno Tilto. Kitą dieną Frodas jau iš tikrųjų sunerimo ir visą dieną laukė Gendalfo. Ketvirtadienio, jo gimtadienio, rytas išaušo giedras ir šiltas, tokio nebuvo nuo pat Bilbo Puotos. Gendalfas nepasirodė. Vakare Frodas surengė atsisveikinimo vakarienę, panašią į pietus, skirtus jam pačiam ir keturiems draugams, nes Frodas rūpinosi ir nenorėjo daryti ko nors ypatingo. Mintis apie greitą išsiskyrimą su savo draugais slėgė jam širdį. Frodas negalėjo sugalvoti, kaip tai reikės pranešti.

Tačiau keturi svečiai buvo geros nuotaikos, ir vakarienė greitai tapo labai linksma, maža švente. Valgomasis buvo beveik tuščias, jame stovėjo tik stalas ir kėdės, bet maistas buvo skanus, o gero vyno netrūko: Frodas nepardavė savo rūsio atsargų Sakviliams-Beginsams.

— Nežinia kas atsitiks likusiems daiktams, kai Sakviliai-Beginsai uždės ant jų savo letenas, tačiau šitam gėrimui radau gerus namus, — pareiškė Frodas, ištuštinęs savo stiklinę. Tai buvo paskutinis "Senojo Vynvynio" gurkšnis.

Sudainavę daug dainų ir pakalbėję apie įvairius bendrus reikalus, hobitai išgėrė į Bilbo ir Frodo sveikatą, tada išėjo pakvėpuoti grynu oru bei pasigrožėti žvaigždėmis, paskui išsiskirstė po kambarius. Frodo gimtadienis baigėsi, o Gendalfas nepasirodė.

Kitas rytas praėjo kraunant daiktus į paskutinį vežimą, kuriuo taip pat turėjo keliauti Meris ir Storulis (tai yra Fredagaras Bolgeris).

— Kam nors reikia ten nukeliauti ir įrengti namą, prieš jums atkankant, — paskelbė Meris. — Na, pasimatysim rytoj, jei nemiegosite kelyje.

Folkas po priešpiečių išėjo namo ir pasiliko tik vienas Pipinas. Frodas buvo neramus ir susirūpinęs, visą laiką tikėdamasis išgirsti Gendalfo arklio kanopų kaukšėjimą. Jis nusprendė laukti iki sutemų. Po to, jei Gendalfui jo prireiks, burtininkas galės nuvykti į Musdaubę, gal net atsiras ten pirmas, nes Frodas norėjo keliauti pėsčiomis ir, trokšdamas paskutinį kartą pažvelgti į Grafystę, nusprendė iš Hobitono iki Beklberio Kelto eiti aplinkiniu keliu.

— Taip pat ir svorį numesiu, — pasakė Frodas pats sau, žiūrėdamas į dulkiną veidrodį, kabantį pustuščiame prieškambaryje. Jis jau seniai ilgėliau nevaikščiojo, todėl veidrodyje atsispindėjo gana apkūnus hobito stotas.

Po priešpiečių, dideliam Frodo susierzinimui, prisistatė Sakviliai-Beginsai: Lobelija ir jos rusvaplaukis sūnus Lotas.

— Pagaliau mūsų! — vos įžengusi pareiškė Lobelija.

Tai buvo neteisinga ir nemandagu. Begendas tik po vidurnakčio turėjo atitekti Lobelijai, tačiau tai buvo galima atleisti, nes ji ir taip laukė Begendo septyniasdešimt septyneriais metais ilgiau, negu tikėjosi. Šiaip ar taip, ji atėjo išsiaiškinti, ar nedingo koks jos nupirktas daiktas, ir pareikalauti raktų. O išprašyti ją buvo nelengva: Lobelija atsinešė parduoto turto sąrašą ir viską kruopščiai patikrino. Galu gale ji gavo atsarginius raktus, pažadą, jog kiti raktai bus palikti pas Gemdžius, ir kartu su Lotu išsinešdino paniurnėjusi, jog Gemdžiai per naktį gali išgrobstyti visą olą. Frodas jai net arbatos nepasiūlė, o pats su Semu ir Pipinu virtuvėje dar išgėrė po puoduką. Buvo paskelbta, jog Semas taip pat keliauja į Žemgalą "padėti misteriui Frodui" prižiūrėti jo sodą. Gaferas su tuo mielai sutiko, nors niurzgėjo, kad kai kam tik pasivaikščiojimai rūpi, o jam dar ir Lobelija į kaimynus įgrūdo.

— Paskutinė vakarienė Begende, — tarė Frodas, atstumdamas savo kėdę ir nešvarius indus palikdamas Lobelijai. Pipinas su Semu suveržė savo ryšulius ir sukrovė priebutyje. Pipinas paskutinį sykį nuėjo į sodą, o Semas kažkur dingo.

Saulė nusileido. Begendas, atrodė niūrus, liūdnas ir apleistas. Frodas apvaikščiojo pažįstamus kambarius: saulėlydžio šviesa krito ant sienų, o iš kampų šliaužė ilgi šešėliai. Viduje pasidarė visai tamsu. Frodas išėjo į lauką ir nusileido prie tolimiausių sodo vartelių. Jis vis dar tikėjosi, jog tuoj pasirodys Gendalfas.

Giedrame danguje skaisčiai žibėjo žvaigždės.

— Atrodo, bus graži naktis, — garsiai tarė jis, — pasivaikščiojimas bus tikras malonumas. Aš einu, o Gendalfas mane pasivys. — Frodas pasisuko atgal ir staiga išgirdo balsus, sklindančius netoliese. Vienas, be abejo, priklausė senajam Gaferui, o kitas buvo nepažįstamas, tačiau nemalonus. Frodas negalėjo išskirti, ką jis sakė, bet aiškiai girdėjo atsargius Gafero atsakymus. Senukas atrodė suerzintas ir beveik išgąsdintas.

— Ne, misteris Beginsas išvyko. Kada? Šį rytą ir kartu su mano Semu viską išsivežė. Taip, išpardavė ir išvyko. Kodėl? Čia nei tavo, nei mano reikalas. Kur? Čia ne paslaptis — į savo gimtinę, į Baklberį. Taip — šituo tiesiu keliu. Ne, aš ten niekada nebuvęs, tie žemgaliečiai — keistuoliai. Ne, ne, aš nieko negaliu perduoti. Labanaktis!

Pasigirdo besileidžiančio nuo Kalvos nepažįstamojo žingsniai, ir Frodas net nustebo, kodėl jis taip apsidžiaugė, išgirdęs nulipančius, o ne užlipančius žingsnius. "Turbūt aš esu mirtinai pavargęs nuo visų šitų klausinėjimų, — pamanė jis, — kokie jie visi nepakenčiami". Frodas norėjo nueiti ir paklausti Gafero apie šį smalsuolį, bet persigalvojo ir greitu žingsniu sugrįžo į Begendą.

Priebutyje, ant savo ryšulio sėdėjo Pipinas. Semo nebuvo. Frodas žengtelėjo prie užpakalinių vartelių.

— Semai! — pašaukė jis, — Semai! Laikas keliauti!

— Einu, pone, — atsišaukė iš kažkur atsiradęs valydamasis lūpas Semas. Matyt, jis rūsyje atsisveikino su alaus statinaite.

— Viskas išnešta, Semai? — paklausė Frodas.

— Taip, pone! Aš viską apžiūrėjau.

Frodas užrakino apvalias duris ir įteikė raktą Semui.

— Nunešk šitą namo, Semai, — liepė jis, — o po to tiesiausiu keliu per Kalvą ir sutiksi mus prie vartų, pievos gale. Mes neisime per kaimą šiąnakt. Per daug išplėstų ausų ir per daug atmerktų akių!

Semas kiek tik kojos neša pasileido namo.

— Na, štai, pagaliau išvykstam, — atsiduso Frodas. Jie užsimetė ryšulius ant pečių, pasiėmė lazdas ir pasuko pro vakarinę Begendo pusę.

— Sudie! — sušuko Frodas, žiūrėdamas į tamsius tuščius langus.

Jis pamojavo ranka, apsisuko ir (pats nežinodamas, jog mėgdžioja Bilbą) paskui Peregriną nuėjo sodo takučiu, peršoko per gyvatvorę ir išnyko tamsioje žolėje.

Jie nusileido vakariniu Kalvos šlaitu, ten sustojo ir susitvarkė savo ryšulių diržus. Greitai pasigirdo sunkus kvėpavimas — prisistatė Semas. Ant pečių Semas buvo užsimetęs didžiulį ryšulį, o ant galvos pūpsojo aukštas, beformis fetrinis gniutulas, kurį Semas vadino kepure. Tamsoje jis atrodė tikras nykštukas.

— Savaime aišku, man užkrovėt sunkiausią naštą, — pareiškė Frodas. — Aš dabar suprantu vargšes sraiges ir visus, kurie nešioja savo namus ant nugaros.

— Duokite man, pone. Mano ryšulys visai lengvas, — nekaltai pamelavo Semas.

— Ne, nereikia, Semai, — užprotestavo Pipinas, — jis turi tiek, kiek pats įsidėjo. Be to, mano draugužis truputį sustorėjo, todėl paėjus keletą mylių, sumažės ir ryšulys.

— Pasigailėkite seno ir bejėgio hobito, — nusijuokė Frodas. — Kol prieisiu Žemgalą, suliesėsiu kaip gluosnio šakelė. Tačiau baikime juokus. Aš manau, jog ant tavo pečių daug daugiau negu tau priklauso, Semai. Artimiausio poilsio metu tavo ryšulį iškraustysim ir išsidalinsim. — Jis vėl pakėlė savo lazdą. — Na, mes visi mėgstame naktinius pasivaikščiojimus, todėl prieš miegą palikime dar keletą mylių už savo nugarų.

Jie patraukė takučiu į vakarus. Paskui pasuko į kairę ir nužingsniavo per pievas. Vienas paskui kitą, apgaubti tamsos, jie keliavo pro gyvatvores ir giraičių pakraščius. Susisupę į tamsius apsiaustus, keliautojai atrodė nematomi, lyg būtų turėję magiškuosius žiedus. Kadangi jie visi buvo hobitai, tai juos galėjo išgirsti tik kiti hobitai. Net laukiniai pievų ir miškų gyvūnėliai nieko negalėjo pastebėti. Po kurio laiko jie siauru lentiniu tilteliu perėjo per vakarinį Hobitono upelį. Toje vietoje upelis atrodė kaip juodas kaspinas, besirangantis po alksniais. Nuėję keletą mylių į pietus, jie perėjo Didįjį Brendivyno Tiltą ir atsidūrė Tukžemėse, o, pasukę į pietryčius, priėjo Žaliąsias Kalvas. Pradėję kilti į kalvą, jie atsisuko ir pamatė Hobitono šviesas, mirksinčias jaukiame upelio slėnyje. Greitai šviesos pranyko už kalvos viršūnės: jas pakeitė vaizdas į didįjį Krantinės Tvenkinį. Kai paskutinio namuko šviesa dingo tarp medžių, Frodas atsiduso ir atsisveikindamas pamojo ranka:

— Ar aš kada nors dar išvysiu šį slėnį? — tyliai tarė jis.

Po trijų kelionės valandų jie sustojo poilsio. Naktis pasitaikė giedra, šalta ir žvaigždėta, bet panašūs į dūmus rūko kuokštai šliaužė ant kalvų nuo upelių ir žemų pievų. Plonašakiai berželiai, linguodami virš hobitų galvų, atrodė kaip šakelių tinklas virš blankaus dangaus. Keliauninkai labai greitai (kaip nedera hobitams) pavakarieniavo ir vėl pakilo. Truputį paėję, pamatė siaurą, aukštyn žemyn vingiuojantį keliuką: kelią į Miškrūmį, Rąstus ir Baklberio Keltą. Keliukas suko į šoną nuo pagrindinio kelio, pro Miškogalį, užsukdamas į Rytkiemį.

Netrukus jie išniro į taką, einantį pro aukštus šnarančius medžius. Buvo labai tamsu. Iš pradžių hobitai, jausdamiesi toli nuo smalsių akių ir ausų, plepėjo ir negarsiai dainavo, paskui keliavo tylėdami, ir Pipinas pradėjo atsilikti. Pagaliau, kai prasidėjo kopimas į statų šlaitą, Pipinas sustojo ir nusižiovavo.

— Taip ima miegas, — tarė jis, — jog tuoj griūsiu ant kelio ir užmigsiu. Klausykit, gal jūs žadat miegoti stovėdami? Jau netoli vidurnaktis.

— O aš maniau, kad tu mėgsti naktinius pasivaikščiojimus, — nusistebėjo Frodas, — tačiau mes niekur neskubame. Meris laukia mūsų tik poryt, todėl dar turime keletą dienų atsargoje. Sustosime pirmoje pasitaikiusioje simpatiškoje vietoje.

— Vėjas pučia iš vakarų, — pasakė Semas, — jeigu pereisim į kitą viršukalnės pusę, tai būtinai rasime patogią ir pakankamai ramią vietą, pone. Jei aš neklystu, ten turi būti sausas pušynas.

Semas dvidešimties mylių spinduliu nuo Hobitono puikiausiai žinojo visas apylinkes, tačiau toliau nosies nekišdavo.

Anapus viršukalnės jie iš tikrųjų rado lopinėlį pušyno, išsukę iš kelio, įžengė į tamsų medžių tankumyną, kur pakako sausuolių bei kankorėžių, tinkamų laužui. Greitai prie didelės pušies kamieno pradėjo pleventi linksma liepsnelė, hobitai susėdo aplink laužą ir ėmė knapsėti nosimis. Tada kiekvienas kuo patogiau pasistengė įsitaisyti prie pušies šaknų, susisupti į apsiaustus ir užmigti. Jie net nepaliko sargybinio, nes Frodas, būdamas Grafystės viduryje, nejautė jokio pavojaus. Kai laužas užgeso, pažiūrėti į miegančiuosius susirinko keletas miško gyventojų. Savo reikalais miške bėginėjantis lapinas kelioms minutėms sustojo ir apsiuostė. "Hobitai! — pagalvojo jis. — Tai bent! Esu girdėjęs keistų dalykų, tačiau kad hobitas miegotų lauke, po medžiu! Ir ne vienas, o net trys! Ne, čia kažkas bus". Lapinas nėmaž neklydo, tačiau jam tai jau nerūpėjo.

Išaušo šaltas ir drėgnas rytas. Frodas pabudo pirmas ir pajuto, jog pušies šaknys nugaroje pratrynė skylę, o kaklas visai sustingo. "Nebloga iškyla! Kodėl aš nevažiavau vežimu? — pagalvojo jis, kaip visada galvodavo kelionių pradžioje, — o mano nuostabios pūkinės duknos parduotos Sakviliams-Beginsams! Jiems užtektų ir šitų šaknų".

Frodas pasirąžė.

— Hobitai, kelt! — riktelėjo jis. — Koks nuostabus rytas!

— Nematau nieko nuostabaus, — paprieštaravo Pipinas, pro antklodės kraštą iškišęs vieną akį. — Semai! Pusryčiai turi būti puse devynių! Vandens nusiprausi pašildei?

Pažadintas Semas pro miegus išpyškino:

— Ne, pone, nesušildžiau, pone!

Frodas nutraukė antklodę nuo Pipino, apvertė jį ir nuėjo į pušyno pakraštį. Rytiniame dangaus krašte pro tirštus rūko kamuolius kilo raudona saulė. Rudens spalvomis pasipuošė medžiai plaukė šešėlių jūroje. Kelias staigiai leidosi žemyn į slėnį.

Kai Frodas grįžo, Semas su Pipinu jau buvo sukūrę nedidelį laužą.

— Vandens! — sustaugė Pipinas, — kur vanduo?

— Aš neturiu vandens kišenėse! — atrėžė Frodas.

— O mes manėm, kad tu vandens nuėjai, — nusiminė Pipinas, dėliodamas maistą ir puodukus. — Klausyk, eik dabar pat.

— Kartu su tavim, — atsakė Frodas, — ir paimk visus ąsočius.

Pakalnėje sruveno šaltinėlis. Iš mažyčio kriokliuko, krentančio nuo kelių pėdų aukščio pilko akmens, jie prisipildė savo ąsočius ir kelioninį katiliuką. Vanduo buvo ledinis, todėl prausdamiesi hobitai spjaudėsi ir taškėsi.

Kai jie papusryčiavo ir net supakavo ryšulius, jau buvo po dešimtos ir diena atrodė būsianti graži ir šilta. Jie nusileido šlaitu, perėjo per pasislėpusį upelį, pakilo kitu šlaitu ir taip aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn tol, kol jų apsiaustai, antklodės, vanduo ir maistas pasidarė nepakeliamai sunkūs.

Po kelių mylių kelias pagaliau nustojo vartytis žemyn ir aukštyn: jis vingiuodamas paskutinį kartą pakilo į stačią kalvą ir nusprendė toliau leistis tiesiai. Prieš keliautojus atsivėrė žemumos, prismaigstytos mažų medžių guotų, iš toli susiliejančių į rudą miglą. Hobitai pro Miškogalio kraštą pamatė Brendivyno upės ruoželį. Kelias kaip juosta vyniojosi prieš juos.

— Kelias eina tolyn ir tolyn, — pasakė Pipinas, — o aš be poilsio daugiau negaliu. Laikas priešpiečių.

Jis atsisėdo ant griovio krašto ir pažiūrėjo į rytus, kur už rūko sienos slypėjo upė ir Grafystės, kurioje jis praleido visą savo gyvenimą, pabaiga. Semas išplėtęs akis stovėjo šalia, nes niekada nebuvo matęs šio krašto.

— Ar šiuose miškuose galima sutikti elfų? — paklausė jis.

— Nesu girdėjęs, — paneigė Pipinas.

Frodas tylėjo. Jis irgi žiūrėjo į kelią, vedantį į rytus: žiūrėjo lyg niekada nebūtų matęs. Staiga garsiai, tarsi pats sau padeklamavo:

— Panašu į senojo Bilbo eiles, — tarė Pipinas, — o gal tai tu sukūrei, sekdamas Bilbu? Tačiau eilėraštis ne itin paguodžiantis.

— Nežinau, bet užėjo ant liežuvio taip, lyg būčiau pats sukūręs. Tačiau tikriausiai prisiminiau iš senų laikų. Žinoma, tai primena Bilbą, ypatingai paskutiniaisiais metais prieš išvykimą. Jis dažnai kartodavo, jog pasaulyje yra tik vienas kelias, panašus į didžiulę upę: jo intakai yra prie kiekvienų durų ir kiekvienas takelis yra jo dalis. "Pavojingas dalykas, Frodai, — sakydavo jis, — išeiti už durų. Tu įžengi į Kelią ir jei neapsižiūrėsi, tuoj kažkur atsidursi. Ar tu įsivaizduoji, jog šis takelis nuo tavo durų veda pro Gūdžiąją Girią iki Vienišojo Kalno, o gal net dar į blogesnes vietas?" Bilbas kalbėdavo apie takelį, esantį prie fasadinių Begendo durų, ypač grįžęs iš ilgesnių pasivaikščiojimų.

— Na, o šitas kelias per vieną valandą mūsų niekur nenuves, — pareiškė Pipinas, nusimesdamas ryšulį.

Kiti pasekė jo pavyzdžiu, padėjo ryšulius ant griovio krašto ir patogiai išsitiesė. Pailsėję hobitai pavalgė priešpiečių, paskui dar pailsėjo.

Kai jie pakilo eiti, saulė jau buvo pradėjusi krypti į vakarų puse ir ne taip šildė. Kelyje nebuvo matyti nė gyvos dvasios — šitame Miškogalio kampe judėjimas buvo labai menkas. Trys keleiviai dūlino jau daugiau kaip valandą, tada Semas stabtelėjo ir įsiklausė. Vinguriuotasis kelias dabar ėjo tiesiai, pro žole apaugusias pievas su aukštais medžiais, nutolusiais nuo netoli esančio miško.

Mus vejasi ponis arba arklys, — neabejodamas tarė Semas.

Jie atsisuko, tačiau paskutinis posūkis trukdė ką nors pamatyti.

— Ko gero, tai Gendalfas, — pasakė Frodas, tačiau staiga pajuto, jog tai ne Gendalfas, ir nuo šito raitelio reikia pasislėpti. — Nesvarbu, žinoma, — tarė jis lyg atsiprašydamas, — tačiau norėjau, jog keliaujančio manęs niekas nematytų. Na, o jei tai Gendalfas, tai mes jam parodysim, kaip apgaudinėti hobitus! Slėpkimės!

Kiti du nubėgo į kairę ir pasislėpė netoli nuo kelio esančioje dauboje. Frodas dvejojo: smalsumas ar koks kitas jausmas grūmėsi su noru pasislėpti. Kanopų garsas priartėjo. Pagaliau jis krito į aukštą žolę, augančią prie didelio pakelės medžio ir iškišo galvą pro vieną storą šaknį.

Iš už posūkio pasirodė juodas arklys (ne hobitų ponis, bet tikras arklys), ant jo sėdėjo aukštas vyras, prigludęs prie balno. Iš po didelio juodo apsiausto ir gobtuvo buvo matyti tik batai su aukštais pentinais. Veido šešėlyje nesimatė.

Kai buvo prie medžio ir susilygino su Frodu, raitelis sustojo. Jis sėdėjo nejudėdamas ir lyg įsiklausydamas kraipė galvą į kairę ir į dešinę, ir iš po gobtuvo pasigirdo garsas, lyg raitelis būtu norėjęs užuosti labai silpną kvapą.

Staiga Frodą apėmė nepaaiškinama baimė: jis čia, jį tuoj suras, ir jis pagalvojo apie savo Žiedą. Bijojo net kvėptelėti, o noras išsitraukti Žiedą tapo toks stiprus, jog ranka pati pradėjo slysti į kišenę. Hobitas jautė, jog užtenka užsimauti Žiedą, ir jis bus saugus. Gendalfas neleido, na ir kas — Bilbas taip pat mūvėjo Žiedą. "Juk aš dar namie, Grafystėje", — pagalvojo Frodas, ranka liesdamas grandinėlę, prie kurios buvo prikabintas Žiedas. Tuo momentu raitelis atsitiesė ir trūktelėjo pavadžius. Arklys neskubėdamas pradėjo bėgti vis greičiau ir greičiau.

Frodas prišliaužė prie kelio krašto ir sekė raitelį akimis tol, kol šis išnyko tolumoje. Frodas nebuvo visiškai tikras, tačiau jam pasirodė, jog staiga, prieš dingdamas, arklys pasuko į dešinę ir išnyko miške.

— Na, aš tai pavadinčiau keistu ir įtartinu dalyku, — pats sau tarė Frodas, žingsniuodamas prie savo draugų. Pipinas su Semu gulėjo žolėje ir nieko nematė, todėl Frodas turėjo jiems papasakoti apie keistai besielgiantį raitelį.

— Nežinau kodėl, bet pajutau, jog raitelis ieško ir šniukštinėja manęs, o aš nenoriu, kad jis mane surastų. Niekada nebuvau girdėjęs tokių atsitikimų Grafystėje.

— O ko šita Didžioji Tauta kiša nosį pas mus į Grafystę? — subambėjo Pipinas, — ir ko jam čia reikia?

— Visokių žmonių būna, — pasakė Frodas. — Ir Pietkiemyje, girdėjau, kažkoks susidūrimas su Didžiausiais žmonėmis įvyko. Bet niekada nieko nežinojau apie tokius raitelius. Įdomu, iš kur jis atsirado?

— Prašau atleisti, — netikėtai įsikišo Semas, — aš žinau, iš kur jis atsirado — iš Hobitono. Aš netgi žinau, kur jis keliauja.

— Kaip tai, — nustebės pasakė Frodas, — ko anksčiau nesakei?

— Aš tik dabar prisiminiau, pone. O buvo taip: kai vakar vakare grįžau padėti raktų, sutikau savo tėvą. O jis man ir sako: "Semai! Aš maniau, jog tu jau rytą iškeliavai. Čia ką tik kažkoks nepažįstamas keistuolis ieškojo Beginso iš Begendo. Aš pasiunčiau jį į Baklberį, nors man jis labai nepatiko: kai pasakiau, jog Beginsas iškeliavo, tai sušnypštė kaip gyvatė". Aš paklausiau Gafero: "O kokios jis tautos?.." Tėvas atsakė: "Nežinau, bet tikrai ne hobitas. Aukštas ir juodai apsirengęs. Aš įtariu, jog tai vienas iš Didžiųjų. Be to, jo tarmė labai keista". Daugiau nebeklausinėjau, pone, nes jūs manęs laukėte, ir visai neatkreipiau į tai dėmesio. Mano Gaferas sensta ir nebeprimato, kai tas juodasis pasirodė, jau buvo sutemę. O aš užmiršau pasakyti, tačiau juk nieko blogo nepadariau, ar ne?

— Gaferas negalėjo suklysti, — paaiškino Frodas, — nes aš pats girdėjau jį kalbant su nepažįstamuoju ir net norėjau nueiti išsiaiškinti. Geriau būčiau taip ir padaręs arba bent jau tu galėjai anksčiau prisiminti. Kelyje turime būti atsargūs.

— Gal nėra jokio ryšio tarp mūsų raitelio ir Gafero "pašnekovo", — tarė Pipinas, — mes gana slaptai palikom Hobitoną, ir jis negalėjo mūsų susekti.

— Tačiau abudu nepažįstamieji buvo vienodai apsirengę ir abudu šniukštinėjo, — prisiminė Semas.

— Taip, geriau jau būčiau palaukęs Gendalfo, — sumurmėjo Frodas, — nors delsimas taip pat galėjo pakenkti.

— Vadinasi, tu kažką žinai arba bent spėlioji apie šitą raitelį? — pasiteiravo Pipinas, nugirdęs Frodo neaiškiai ištartus žodžius.

— Ne, aš nežinau ir spėlioti nenoriu, — pasakė Frodas.

— Aha, mielasis pusbroliuk! Jei nori būti paslaptingas, tai pasilik tas savo paslaptis sau — man jos nereikalingos. Ką mes darome toliau? Aš būčiau nieko prieš užkąsti ir išgerti, tačiau vis dėlto manau, jog mums čia neverta likti. Tavo šnekos apie šniukštinėjančius raitelius su nematomomis nosimis man kelia nerimą.

— Taip, mums verčiau paskubėti, — sutiko Frodas. — Tačiau eisime ne keliu: o jei tas raitelis vėl atsiras, ir dar ne vienas. Ir paspartinkime žingsnį — iki Žemgalos dar daug mylių.

Kai jie pakilo keliauti, medžiai jau metė ilgus ir siaurus šešėlius. Dabar hobitai ėjo taip, kad nuo kelio jų niekas nematytų. Toks kelionės būdas nebuvo itin patogus: trukdė kuokštais auganti nenupjauta žolė, nelygi žemė ir suaugę medžiai.

Raudona saulė jau pradėjo leistis, ir diena slinko vakarop, kai jie įveikė ilgą tiesaus kelio gabalą. Staiga kelias pasuko į kairę ir nusileido prie Jeilio žemumų, netoli Rąstų Štoko, o dešinėje pusėje pro senųjų ąžuolų girią vingiavo takelis, vedantis į Miškrūmį.

— Juo ir pasuksim, — nusprendė Frodas.

Netoli nuo sankryžos jie priėjo didžiulį medį: jis buvo vos gyvas, tačiau ant mažiausiųjų šakų dar turėjo lapų. Be to, medyje buvo drevė, į kurią buvo galima įsiropšti per didelį plyšį, visiškai nematomą nuo kelio. Hobitai sulindo į drevę ir susėdo ant "grindų" iš supuvusių lapų ir medžio gabalėlių. Pailsėję ir mažumą užkandę, pradėjo tyliai kalbėtis, kartas nuo karto atidžiai įsiklausydami.

Kai vėlei išlindo į kelią, jau temo. Šakose švilpavo vakaris vėjas, tyliai šlamėjo lapai. Kelią apgaubė sutemos. Virš medžių rytuose užsidegė žvaigždė. Norėdami įveikti baimę ir nerimą, hobitai ėjo greta vienas kito. Vėliau, kai danguje sužibo didesnės ir skaistesnės žvaigždės, nerimas paliko juos, ir keliauninkų negąsdino įsivaizduojamas arklio kanopų garsas. Jie netgi pradėjo tyliai niūniuoti: hobitai niūniuoja grįždami iš tolimos kelionės, ypač netoli namų. Savaime aišku, hobitai niūniuodavo ir valgio dainas, ir lopšines. Tačiau dabar Frodas, Pipinas ir Semas niūniavo kelionių dainą (negalima pasakyti, jog joje nekalbama apie valgį ir miegą). Jos žodžius sukūrė Bilbas Beginsas, o priedainis buvo senesnis už šias kalvas, ir Frodas jį išmoko vaikštinėdamas su Bilbu upelio slėnio takeliais ir kalbėdamasis apie nuotykius.

Daina baigėsi.

— Dabar — į lovą! Dabar — į lovą! — aukštu balsu sudainavo Pipinas.

— Tyliai! — sušnibždėjo Frodas, — atrodo, aš vėl girdžiu kanopas.

Visi trys sustingo lyg medžiai ir įsiklausė. Toli kelyje girdėjosi besiartinančių kanopų dundesys. Greitai ir tyliai hobitai pasitraukė iš kelio ir sukrito į tamsiausius ąžuolų šešėlius.

— Nenueikite labai toli, — liepė Frodas, — aš nenoriu, jog jie mane pamatytų, bet noriu pažiūrėti, ar čia ne tas pats juodasis raitelis.

— Labai gerai, — pagyrė Pipinas, — tačiau nepamiršk šniukštinėjimo.

Dundesys artėjo. Jie jau nebeturėjo laiko susirasti geresnės slėptuvės už tamsą po medžiais. Semas su Pipinu prigludo prie vieno kamieno, o Frodas prišliaužė per keletą jardų nuo takelio. Takelis atrodė blyškus ir pilkas, šviesia juosta kertantis miško tamsą. Miglotame danguje spindėjo žvaigždės, tačiau mėnulis dar nebuvo pakilęs.

Kanopų garsas nutilo. Frodas pro šviesių medžių tarpą pamatė netoli nuo jo sustojusį kažką tamsų, panašų į juodą arklio šešėlį, ir kitą, mažesnį, ant jo. Juodas šešėlis sustojo prie tos vietos, kur hobitai paliko kelią, ir ėmė sukioti galvą į abi puses. Frodas išgirdo šniukštinėjimą. Šešėlis nulipo nuo arklio ir pradėjo slinkti į Frodo pusę. Frodą dar kartą apėmė noras užsimauti Žiedą, bet dabar tas noras buvo daug stipresnis, toks stiprus, jog jis, lyg vykdydamas kieno nors įsakymą, įkišo ranką į kišene, kurioje gulėjo Žiedas. Tačiau tuo momentu pasigirdo daina ir nuaidėjo juokas. Skardūs balsai skambėjo žvaigždėtame ore. Juodasis šešėlis išsitiesė ir atsitraukė. Jis užšoko ant arklio ir išnyko kitoje tako pusėje. Frodas laisvai atsikvėpė.

— Elfai! — kimiai sušnibždėjo Semas, — elfai, pone!

Semas jau buvo beišsekąs iš už medžių ir bepuoląs į balsų pusę, tačiau Pipinas su Frodu jį sulaikė.

— Taip, tai elfai, — pasakė Frodas. — Vieni iš tų, kuriuos galima sutikti Miškogalyje. Jie negyvena Grafystėje, tačiau kiekvieną pavasarį ir rudenį pro čia keliauja į Bokšto Kalnus. Kaip aš džiaugiuosi, jog jie taip daro. Jūs nematėte, bet tas juodasis raitelis sustojo čia ir pradėjo slinkti prie mūsų. Tik daina jį nubaidė.

— O kaip elfai? — paklausė Semas, per daug susijaudinęs, jog galėtų rūpintis dėl kažkokio raitelio. — Einam pas juos, ar neinam?

— Paklausyk! Jie patys eina mūsų keliu, mes turime tik palaukti.

Dainavimas artėjo. Vienas skardus balsas iškilo virš kitų. Dainuojama buvo senovės elfų kalba, kurią Frodas tik truputį suprato, o kiti apskritai nemokėjo. Tačiau net įsiklausyti nereikėjo: pati melodija padėjo suprasti žodžius. Frodas atidžiai klausėsi ir suprato štai ką:

Daina nutilo.

— Tai juk Aukštieji Elfai! Jie mini Elbereto vardą, — nustebęs pasakė Frodas. — Retai šie garbingiausi elfai užklysta į Grafystę. Nebedaug jų liko ir Viduržemyje, rytinėje Didžiosios Jūros pakrantėje. Labai keista!

Hobitai atsisėdo šešėlyje prie kelio. Greitai pasirodė elfai, takeliu žygiuojantys į slėnį. Jie ėjo lėtai, ir hobitai galėjo įžiūrėti žvaigždžių spindesį jų plaukuose bei akyse. Elfai neturėjo jokio žibinto, nes jie patys švietė, lyg mėnulio spinduliai virš kalnų kraštų. Jie ėjo tylėdami ir tik paskutinis elfas atsigręžęs pažiūrėjo į hobitų pusę ir skambiai nusijuokė.

— Sveikas, Frodai, — šūktelėjo jis — vėlokai vaikštinėjate! O gal pasiklydote?

Tada elfas šūktelėjo kitiems — ir visa draugija sustojo bei atsisuko.

— Stebuklų stebuklai, — nusistebėjo jie, — trys hobitai naktį miške! To nebuvo nuo Bilbo laikų. Ką tai reiškia?

— Nieko nereiškia, Nuostabioji Tauta! — atsakė Frodas, paprasčiausiai mūsų keliai susiėjo, nes aš mėgstu vaikščioti po žvaigždėmis ir būčiau laimingas, galėdamas dėtis prie jūsų.

— Tačiau mums nereikia jokių bendrakelionių, be to, hobitai — tokia nuobodi tauta, — nusijuokė elfai. — Ir kaip tu galėjai žinoti, kad mums su jumis pakeliui, jeigu net nežinai, kur mes einame?

— O jūs iš kur žinote, kas aš toks? — klausimu į klausimą atsakė Frodas.

— Mes daug ką žinome ir dažnai matydavome tave su Bilbu, nors jūs mūsų nepastebėdavote.

— O kas jūs tokie ir kas jūsų vadas?

— Aš esu Gildoras, — atsakė elfas, kuris pirmasis užkalbino Frodą, — Gildoras Inglorionas iš Finrodo giminės. Mes esame tremtiniai, ir beveik visa mūsų giminė jau seniai išvyko, o mes tik laikinai lūkuriuojame čia, nes ir mūsų laukia Jūra. Beje, keletas mūsiškių tebegyvena Rivendeile. Tačiau ką tu čia veiki, Frodai? Jeigu neapsirinku, kažkoks baimės šešėlis tvyro virš tavęs.

— O Visažinanti Tauta, — nekantriai įsikišo Pipinas, — pasakykite mums, kas tokie yra Juodieji Raiteliai.

— Juodieji Raiteliai? — tyliai atsiliepė elfai. — Kodėl tu klausi apie Juoduosius Raitelius?

— Čia mus vijosi vienas ar keli Juodieji Raiteliai, — paaiškino Pipinas, — ką tik vienas pabėgo, kai išgirdo jus dainuojančius.

Elfai atsakė ne iš karto, prieš tai jie pasitarė savo kalba tarpusavyje. Pagaliau Gildoras atsisuko į hobitus.

— Mes nekalbėsime apie tai čia, — tarė jis, — nes manome, jog geriau būtų, jei jūs eitumėte su mumis ir, jei norite, tai galite drauge pernakvoti.

— O Garbingoji Tauta! Aš to net tikėtis nedrįsau, — apsidžiaugė Frodas, o Semas iš laimės tiesiog žado neteko.

— Dėkoju tau, o Gildorai Inglorionai! — pasakė Frodas nusilenkdamas. — Elen šilą lumenn omentielvo, žvaigždė nušvietė mūsų susitikimo valandą, — pridūrė jis Aukštųjų Elfų kalba.

— Atsargiai, draugai, — sušuko juokdamasis Gildoras, — neatskleiskite paslapčių. Čia yra senosios kalbos žinovas. Bilbas buvo puikus mokytojas. Sveikas, o Elfų Drauge, — pasakė jis, nusilenkdamas Frodui, — mes laimingi, jog tu ir tavo draugai palaikys mums kompaniją. Jūs eikite per vidurį, kad nepavargtumėte ir neatsiliktumėte, nes kelias tolimas.

— Kodėl? Kur mes einame? — pasiteiravo Frodas.

— Šiąnakt turime nueiti iki miškų, esančių kalvose virš Miškrūmio. Kelionė ilga, bet jūs ten gerai pailsėsite, o tai sutrumpins rytojaus kelią.

Dabar jie visi žingsniavo tyliai ir atrodė kaip šešėliai ar blankios ugnelės, nes elfai (netgi geriau už hobitus) moka vaikščioti be jokio garso. Pipinas greitai pradėjo snūduriuoti ir keletą sykių susvirduliavo, tačiau kiekvieną kartą aukštas elfas, esantis iš šono, pakišdavo savo ranką ir pagelbėdavo Pipinui. Semas, jausdamasis kaip baisokame, bet nuostabiame sapne, žygiavo kartu su Frodu.

Miškas iš abiejų pusių sutankėjo. Dabar medžiai buvo jaunesni ir plonesni, o kai takelis nusileido į kalvos įdubimą, ten abiejose pusėse augo tankūs lazdynų krūmai. Pagaliau elfai išsuko iš kelio į žalią alėją, beveik neįžiūrimą pro tankumynus. Alėja greitai įvinguriavo į dar tankesnius krūmus, augančius pačioje kalvos viršūnėje, kalvos, stūksančios apatinėje upės slėnio dalyje. Tada keliautojai išėjo iš už medžių šešėlių ir prieš juos atsivėrė erdvi pievelė, pilna nakties šviesos. Iš trijų pusių pievą supo miškas, bet rytuose matėsi status skardis ir medžių, augančių pašlaitėje, viršūnės, tesiekiančios iki kelių. Už jų driekėsi miglotos ir lygios žemumos. Arčiau upės keletu žiburių mirgėjo Miškrūmis.

Elfai susėdo ant žolės ir tyliais balsais ėmė kalbėtis tarpusavyje, nekreipdami jokio dėmesio į hobitus. Frodas su draugais susisupo į apsiaustus bei antklodes ir pradėjo snūduriuoti.

Atslinko naktis, ir tolimi kaimo žiburiai užgeso. Pipinas, pasidėjęs galvą ant žalio kauburio, jau kietai miegojo.

Aukštai rytuose sužibo Remiratas, Žvaigždžių Tinklas, švytėdamas kaip rubinas užsidegė Borgilis. Po to netikėtai dangus pragiedrėjo, ir į jį įkopė Dangaus Kardininkas, Menelvagoras su savo žibančia juosta. Elfai jį sutiko skambia daina. Po medžiais užsiliepsnojo laužas.

— Eime! — pakvietė hobitus elfai, — eime! Atėjo laikas pramogoms ir pasakojimams.

Pipinas atsisėdo, pasitrynė akis ir sudrebėjo nuo šalčio.

— Jūsų laukia šiluma ir maistas, — tarė elfas, stovintis prie Pipino.

Pietiniame pievos krašte švietė proskyna. Ten pieva buvo įsiterpusi į mišką, tarsi salė, kurios stogas — medžių šakos. Jų kamienai atrodė kaip kolonos, esančios kiekvienoje pusėje. Viduryje degė laužas, o ant medžių-kolonų kabėjo sidabro ir aukso spalvų žibintai. Aplink ant žemės ar ant susiraizgiusių šaknų sėdėjo elfai. Tiksliau, vieni sėdėjo, kiti nešiojo pripiltas taures, o treti dalino lėkštutes su vaišėmis.

— Atleiskite už varganas vaišes, — atsiprašė elfai hobitų, — mes esame miške, toli nuo namų. Ten jūs būtumėte geriau priimti.

— Taip skaniai aš net per gimtadienį nesu valgęs, — paprieštaravo Frodas.

Pipinas vėliau nelabai prisiminė, ką jis valgė ir gėrė, nes visą laiką žiūrėjo į šviečiančius elfų veidus, o jų puikūs ir skirtingi balsai atrodė kaip nuostabus sapnas. Tačiau jis prisiminė, jog valgė pranokstančią visus patiekalus duoną ir vaisius, saldžius kaip avietės. Pipinas išgėrė taure šalto ir tyro auksinio skysčio.

Semas žodžiais negalėjo apsakyti, ką jautė ir galvojo šitą naktį, kurią laikė vienu svarbiausių savo gyvenimo įvykių. Jis, žinoma, nepamiršo pasakyti vienam elfui:

— Na, pone, jeigu aš auginčiau tokius obuolius kaip šitie, tai tik tada galėčiau vadintis sodininku. Ką ten obuoliai, kad nors taip dainuoti galėčiau!

Frodas sėdėjo, valgė, gėrė ir kalbėjosi, nuolat ieškodamas atmintyje elfiškų žodžių. Jis tik truputį mokėjo elfiškai, todėl atidžiai klausėsi. Frodui buvo malonu padėkoti patarnaujantiems elfams jų gimtąja kalba. O šie šypsojosi ir juokėsi kalbėdami:

— Tai bent hobitas! Tikras deimančiukas!

Po kiek laiko Pipinas užmigo, jį elfai pakėlė ir nunešė po medžiais, kur paguldė ant minkštų samanų, ir Pipinas išmiegojo visą naktį. Semas savo ruožtu atsisakė palikti šeimininką. Pipinas jau sapnavo devintą sapną, o Semas vis dar sėdėjo prie Frodo kojų, sėdėjo tol, kol akys pačios užsimerkė. O Frodas dar ilgai nemiegojo: jis kalbėjosi su Gildoru.

Jie kalbėjosi apie praeitį bei dabartį, ir Frodas klausinėjo Gildorą apie įvykius Viduržemyje. Naujienos buvo liūdnos ir neramios: atsklindanti Tamsa, žmonių karai ir elfų traukimasis. Pagaliau Frodas paklausė svarbiausio:

— Gildorai, ar tu matei Bilbą nuo to laiko, kai jis mus paliko?

Gildoras nusišypsojo.

— Taip, — atsakė jis. — Du kartus. Vieną kartą, kai šitoje vietoje jis su mumis atsisveikino, o kitą kartą labai toli nuo čia.

Gildoras nutilo, ir Frodas pajuto, jog elfas apie tai nebenori kalbėti.

— Pakalbėkime apie tave, Frodai, — pasiūlė Gildoras. — Kai ką apie tave žinau, o iš tavo veido ir tavo klausimų galiu nuspėti dar daugiau. Tu palieki Grafystę ir tave kankina abejonės: ar įvykdysi tai, ką užsibrėžei ir ar kada nors sugrįši. Ar ne taip?

— Taip, — prisipažino Frodas, — bet aš maniau, jog mano kelionė yra slapta, žinoma tik Gendalfui ir ištikimajam Semui. Frodas pasižiūrėjo į ramiai snaudžiantį Semą.

— Tavo paslaptis iš mūsų lūpų nepasieks Priešo ausų, — pasakė Gildoras.

— Priešo? — nusistebėjo Frodas. — Tai jūs jau žinote ir kodėl aš palieku Grafystę?

— Aš nežinau, kodėl Priešas tave persekioja, — atsakė elfas, — bet žinau, jog taip tikrai yra. Prisimink, Frodai, jog pavojai slypi priekyje, už nugaros ir iš visų pusių.

— Tu turi galvoje Raitelius? Aš taip ir pamaniau, jog jie Priešo tarnai. Kas yra Juodieji Raiteliai?

— Tau Gendalfas apie juos nieko nepasakojo?

— Apie tokius — nieko.

— Tai ir aš nepasakosiu, nes baimė atima jėgas. Atrodo, tu išėjai paskutiniu momentu ir, reikia tikėtis, dar nepavėlavai. Nedelsk ir nesvyruok — šiuo metu Grafystei tu nereikalingas.

— Neįsivaizduoju, kas gali labiau bauginti už tavo užuominas bei įspėjimus, — šūktelėjo Frodas. — Aš, be abejo, žinojau, jog priekyje tyko pavojai, bet nesitikėjau jų susitikti mūsų Grafystėje. Pasirodo, šiais laikais hobitas nebegali pasivaikščioti nuo Hobitono iki Brendivyno!

— Grafystė ne tik jūsų, — paprieštaravo Gildoras, — daugelis gyveno čia, kai dar hobitų nebuvo ir daugelis gyvens čia, kai hobitų jau nebebus. Jus supa visas pasaulis ir jei jūs nuo jo atsitverėte, tai nereiškia, kad ir jis nuo jūsų atsitveria.

— Aš tai žinau, bet ką man dabar daryti? Buvau nusprendęs slapta palikti Grafystę ir nuvykti į Rivendeilą, o dabar, dar nepriėjus iki Žemgalos, esu susektas.

— Aš manau, jog turi laikytis savo plano, — patarė Gildoras, — ir abejoju, ar kelyje tau pristigs drąsos. Tačiau jei nori geresnio patarimo — klausk Gendalfo, nes aš nežinau nei tavo bėgimo iš Grafystės priežasties, nei tavo priešų norų. Šituos dalykus turi žinoti Gendalfas. Tikiuosi, tu su juo pasimatysi prieš palikdamas Grafystę?

— Labai to norėčiau, bet yra kitas dalykas, kuris man neduoda ramybės. Aš laukiau daug dienų, Gendalfas vėliausiai turėjo pasirodyti užvakar, bet nepasirodė. Kas galėjo atsitikti, ir ką man dabar daryti?

Gildoras patylėjo.

— Blogos naujienos, — pagaliau tarė jis, — Gendalfas niekada nevėluodavo. Tačiau yra patarlė: "Nekišk nosies į burtininkų reikalus, nes liksi be nosies". Tu turi pats pasirinkti: eiti ar laukti.

— Bet yra ir kita patarlė: “Elfo ir vėjo neklausk patarimo, nes atsakys ir "taip", ir "ne".”

— Iš tikrųjų? — nusijuokė Gildoras. — Elfai retai duoda neatsargius patarimus, nes patarimas yra pavojinga dovana, kadangi lazda turi du galus, ir viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Be to, tu man nieko nepapasakojai, tai kaip aš galiu pasiūlyti pasirinkimą? Ir vis dėlto kaip draugui patarsiu — eik, eik, nedelsk ir jei Gendalfas nepasirodys, jokiu būdu nekeliauk vienas. Išsirink patikimus ir ištikimus draugus. Ir, žinoma, neužmiršk man padėkoti už patarimą. Elfai turi savų darbų ir rūpesčių, todėl ne itin rūpinasi hobitų ir kitų žemiškų padarų reikalais. Mūsų keliai retai susiduria, nebent atsitiktinai ar susitarus. Šis susitikimas, ko gero, ne atsitiktinis, bet bijau pasakyti per daug.

— Aš tau labai dėkingas, — pasakė Frodas, — tačiau geriau būtų, jei papasakotum apie Juoduosius Raitelius. Jeigu aš pasinaudosiu tavo patarimu, o Gendalfo ilgai nematysiu, tai privalau žinoti apie mane persekiojantį pavojų.

— Ar tau neužtenka to, kad jie yra Priešo parankiniai? — paklausė Gildoras. — Venk jų! Nė žodžio su jais! Jie — mirtis! Daugiau neklausinėk manęs, tačiau mano širdis nujaučia, jog ateis laikas, Frodai, Drogo sūnau, ir tu sužinosi apie juos daugiau, negu žino Gildoras Inglorionas. Tesaugo tave Elberetas!

— Bet iš kur semtis drąsos? — pasiteiravo Frodas, — juk jos man labiausiai trūksta.

— Matai, drąsos kartais galima pasisemti netikėčiausiose vietose, — paaiškino elfas. — Tikiuosi, kad drąsos tau užteks. O dabar miegok! Rytą mūsų jau neberasite, bet mes išsiųsime šauklius, ir kam reikia, tas apie jus sužinos — be pagalbos neliksite. Aš pavadinau tave Elfų Draugu, ir žvaigždės tegu parodo tavo kelio pabaigą. Retai mes sutinkame svetimšalius ir dar rečiau iš jų lūpų girdime senosios elfų kalbos žodžius.

Frodas staiga pajuto, jog tuoj užmigs.

— Aš jau miegu, — suburbėjo jis, ir elfas paguldė jį pavėsinėje šalia Pipino. Frodas išsitiesė ant samanų ir iš karto kietai užmigo.

IV. Tiesiausias kelias pro grybus

Ryte Frodas pabudo jausdamasis visiškai atsigavęs. Jis gulėjo pavėsinėje iš surištų ir nuleistų ant žolės žalio medžio šakų. Lova buvo iš paparčių ir žolės — minkšta, gili ir keistai kvapni. Pro dar žalius medžių lapus švietė saulė. Frodas pasirąžė ir atsistojo.

Prie pat miško krašto ant žolės sėdėjo Semas. Pipinas stovėjo šalia ir dairėsi į dangų, o elfų niekur nebuvo matyti.

— Jie paliko mums vaisius, valgį ir gėrimą, — pasakė Pipinas, — ateik ir papusryčiauk. Duona tokia pat skani kaip ir vakar. Aš pats ją būčiau visą suvalgęs, bet Semas tiesiog kąsnį iš burnos plėšia.

Frodas atsisėdo šalia Semo ir pradėjo valgyti.

— Na, ir koks gi mūsų šios dienos planas? — pasidomėjo Pipinas.

— Į Baklberį ir kuo greičiau, — atsakė Frodas ir vėl kibo į maistą.

— O Raitelius aplenksime, ar ne? — linksmai pasiteiravo Pipinas. Ryto šviesoje gresiantis pavojus jam neatrodė labai baisus.

— Pabandysime, — šaltai atsakė Frodas. Jam nepatiko Pipino linksmumas. — Gerai būtų, jei nors iki upės nusigautume nepastebėti.

— Tu apie juos iš Gildoro ką nors sužinojai?

— Nedaug — tik mįsles bei užuominas, — išsisuko Frodas.

— Paklausei dėl šniukštinėjimo?

— Apie tai mes nekalbėjome, — atsakė Frodas, prisikimšęs pilną burną.

— O reikėjo. Juk tai labai svarbu!

— Garantuoju, kad Gildoras būtų nieko neatsakęs, — atrėžė Frodas, — ir palik mane ramybėje! Nenoriu valgydamas atsakinėti į visus tavo klausimus. Noriu pagalvoti!

— Pagalvoti? — nesuprato Pipinas. — Per pusryčius? Na, na...

Vis dėlto jis pasitraukė prie pievutės krašto. Frodas pagalvojo, jog šiandien skaistus rytas, net per daug skaistus — kaip tik pats tas vijimuisi, ir jam vėl į galvą atėjo Gildoro žodžiai. Frodo mintis staiga nutraukė skardus Pipino balsas. Jis šokinėjo ant samanų ir dainavo.

"Ne, aš negaliu, — pasakė Frodas pats sau. — Vienas dalykas su draugais pasivaikščioti po Grafystę, nejaučiant nei alkio, nei šalčio, tačiau imti juos į kelionę, kur tave lydės badas ir pavojai, aš neturiu teisės — net jei jie patys norėtų. Ne, ši našta skirta tik man vienam. Aš negaliu vestis net Semo".

Jis pasižiūrėjo į Semą Gemdžį ir pamatė, jog šis taip pat žiūri į jį.

— Na, Semai, — pasakė Frodas, — aš išeinu iš Grafystės kuo greičiau. Net Musdaubėje, ko gero, nė dienelės nebebūsiu!

— Teisingai, pone!

— O ką tu, vis dar tikiesi eiti su manimi?!

— Žinoma.

— Kelionė bus labai pavojinga, Semai, nes jau dabar mums gresia pavojus. Ko gero, kai kas iš mūsų gali ir nebegrįžti.

— Na, jeigu jūs negrįšite, pone, tai ir aš negrįšiu, — ramiai tarė Semas. — Nepalik Frodo, jie man sakė. — "Palikti jį? — prieštaravau aš, — ką jūs sau manote? Aš su juo net į Mėnulį įkopčiau, ir jei mus puls Juodieji Raiteliai, jie turės reikalą su Semu Gemdžiu!" Taip ir pasakiau. O jie pradėjo juoktis.

— Kas tie "jie" ir apie ką jūs kalbėjote?

— Elfai, pone. Mes su jais pasikalbėjome praėjusią naktį. Man atrodė, jog jie žino, kodėl tu išeini, todėl aš nieko ir neslėpiau. Nuostabi tauta yra elfai! Nuostabi!

— Taigi, — pritarė Frodas, — kaip jie tau patiko, kai susipažinai iš arčiau?

— Sunku pasakyti, pone, — lėtai atsakė Semas, — juk elfai tokie skirtingi — seni ir kartu jauni, linksmi ir liūdni.

Frodas žvilgtelėjo į Semą, lyg tikėdamasis kažkokių permainų jo išraiškoje, nes čia kalbėjo jau ne tas Semas Gemdžis, kurį jis pažinojo anksčiau, bet pastebėjo tik neįprastai mąslų Semo veidą.

— Tačiau savo akimis išvydęs elfus ar dar tebenori palikti Grafystę? — pasiteiravo Frodas.

— Taip, pone. Net nežinau, kaip čia pasakius, bet po praėjusios nakties tapau kitoks. Žinoma, į tamsą veda sunkus kelias, bet atgal jau nebepasuksi. Pamatyti elfus, drakonus, ar kalnus, be abejo, puiku, bet dabar aš jau trokštu kažko kito, net pats nežinau ko. Juk aš jums, pone, būtinai prisireiksiu ir ne čia, Grafystėje, o kažkur kitur, jei jūs mane suprantate.

— Nesu tikras, kad suprantu, bet tikrai žinau, kad Gendalfas man išrinko gerą bendrakeleivį. Aš patenkintas, jog keliausime kartu.

Frodas niekieno nebetrukdomas baigė pusryčiauti, atsistojo, apžvelgė pievele ir pakvietė Pipiną.

— Viskas paruošta? — paklausė jis pribėgusį Pipiną. — Mes iš karto išeiname, nes pramigome, o laukia dar daug mylių.

— Tu pramigai, — patikslino Pipinas, — aš jau seniai buvau pabudęs ir tik laukiau, kol baigsi valgyti ir galvoti.

— Ir tą, ir aną jau baigiau. Kuo greičiau reikia pasiekti Baklberio Keltą, todėl į kelią, iš kurio išsukome, nebegrįšime: eisim tiesiausiu.

— Tada turėsi skristi, — nusijuokė Pipinas, — per tankumynus nežengsi nė žingsnio.

— Surasim, kaip patrumpinti kelią, — atsiliepė Frodas. — Keltas yra į rytus nuo Miškrūmio, o kelias suka į kairę — todėl susidaro didelis lankas, kol mūsų kelias, aplenkės šiaurinį Marių kampą, įsilieja į grįstą kelią, vedantį nuo Tilto pro Rąstus. Tačiau taip mes sugaišime daug laiko, o jeigu prie Kelto eisime tiesiai, tai sutaupysime ketvirtį mūsų pasivaikščiojimo.

— Tiesiog arčiau, aplink greičiau, — paprieštaravo Pipinas. — Juk aš žinau šitas vietas. Mariose pilna pelkių ir kitokių kliūčių. O jei tu bijai Juodųjų Raitelių, tai nemanau, jog jie kelyje pavojingesni negu miške ar pievose.

— Daug sunkiau bus mus surasti, jei keliausime miškais ir pievomis, — atrėžė Frodas, — ir jeigu kas nors mūsų laukia kelyje, tai miškuose gali ir neieškoti.

— Gerai, — sutiko Pipinas, — eisiu paskui tave per visas pelkes ir griovius. O vis dėlto gaila! Aš tikėjausi dar prieš saulėlydį patekti į "Auksinį ešerį". Ten geriausias elis visame Rytkiemyje. Senokai jo neragavau.

— Mat koks, — nusistebėjo Frodas. — Aplink greičiau, bet smuklės labai trukdo kelionėms. Būtinai reikia laikytis kuo toliau nuo "Auksinio ešerio", jeigu norime dar prieš tamsą patekti į Baklberį. Kaip manai, Semai?

— Aš su jumis, misteri Frodai, — skubiai pasakė Semas, širdies gilumoje gailėdamasis geriausio elio Rytkiemyje.

— Ką gi, tada brendam per pelkes ir erškėčius, — tarė Pipinas.

— Pirmyn!

Kaip ir vakar diena buvo karšta, bet vakaru pusėje jau telkėsi debesys ir atrodė, jog vakare prapliups lietus. Hobitai nusileido stačiu šlaitu ir pasuko po storais medžiais. Jie planavo palikti Miškrūmį kairėje, pereiti miškus, esančius rytinėje kalvos dalyje ir atsidurti tiesiai prie kelto, nesutikus jokių kliūčių, nebent keletą griovių ir tvorų. Frodas sumetė, jog jiems tereikėtų eiti tik aštuoniolika mylių.

Tačiau greit paaiškėjo, jog tankynė yra daug tankesnė negu atrodė iš pradžių. Žemėje nebuvo praminta jokių takelių, todėl keliautojų greitis gerokai sumažėjo. Nusileidę nuo kalvos hobitai aptiko iš kalvų ištekantį upelį molingais, slidžiais ir krūmokšniais apaugusiais krantais. Peršokti per jį buvo neįmanoma, o perbristi galėjai tik sušlapęs, susidraskęs ir išsipurvinęs.

— Pirmai pradžiai visai nieko, — negailestingai išsišiepė Pipinas.

Semas Gemdžis pažiūrėjo atgal. Pro medžius buvo matyti viršūnė, nuo kurios jie nusileido.

— Žiūrėkite! — sušuko jis, sugriebęs Frodą už rankos.

Visi atsisuko, ir kalvos šlaite išvydo stovintį arklį. Prie jo matėsi susilenkusi juoda figūra.

Hobitai iš karto atmetė bet kokią mintį apie grįžimą, ir Frodas pirmas nučiuožė prie upelio.

— Štai taip, — pareiškė jis Pipinui, — mes abudu neklydom! Nors tiesiausias kelias mus jau nuvargino, bet krūmai pridengė pačiu laiku. Semai, tu turi aštrias ausis: ar kas nors nesiartina?

Visi sulaikė kvėpavimą, stengdamiesi įsiklausyti, bet persekiotojų nebuvo girdėti.

— Aš neįsivaizduoju, kaip jis raitas bandytų nusileisti šiuo šlaitu, — tarė Semas, — bet šitas niekšas tikriausiai žino, kur mes leidomės, todėl geriau paskubėkime.

Paskubėti nešant sunkius ryšulius ir skinantis kelią pro erškėčius bei laukines gervuoges buvo nelengva. Kalvos ketera užstojo juos nuo vėjo, todėl oras buvo tylus ir tvankus. Pagaliau išsikrapštė į atviresnę vietą, sukaitę, pavargę ir apsidraskę, hobitai pametė kelionės kryptį. Upelio krantas susilygino su žeme ir pavirto plačia, seklia srove, tekančia pro Marias į didelę upę.

— Tai bent, tai juk Rąstupis, — nustebo Pipinas. — Jeigu mes nežadam keisti savo planų, tai teks per jį persikelti ir pasukti į dešinę.

Jie perbrido upę ir nuskubėjo per atvirą lygumą. Laimingai ją perėję, hobitai vėl atsidūrė miško ruože: čia daugiausia augo aukšti ąžuolai, tačiau matėsi ir guobų bei uosių. Žemė buvo tokia lygi, jog eidamas galėjai visai nežiūrėti po kojomis, bet medžių guotai trukdė įžvelgti ką nors toliau. Pro šalį vėjo gūsių nupūsti skrido lapai, ir iš rūškano dangaus pradėjo lynoti lietutis. Netrukus vėjas nurimo, o ant hobitų prapliupo tikra liūtis. Keliautojai skubėjo, kiek tik jų kojelės nešė, šokinėjo nuo kauburėlio ant kauburėlio, grimzdo giliose lapų krūvose, o lietus vis pylė. Jie nesikalbėjo, bet atidžiai žvalgėsi į visas puses.

Po pusės valandos Pipinas pareiškė:

— Atrodo, mes per daug pasukome į pietus, nes niekaip negalime pereiti šito miško. Juk jis ne platesnis kaip mylia, todėl jau seniai turėjo baigtis.

— Na, ne. Man jau nusibodo sukinėtis, — tarė Frodas. — Dar vienas posūkis nieko nepataisys. Eikime, kur ėjome, nes aš nesu tikras, ar noriu kuo skubiau išlįsti į atvirą vietą.

Nuėjus dar keletą mylių, pro gauruotus debesis švystelėjo saulė, ir lietus susilpnėjo. Kai hobitai nusprendė suvalgyti priešpiečius, jau buvo po vidurdienio. Jie sustojo po guoba: nors jos lapai jau buvo pageltę, bet lietaus nepraleido, todėl žemė po medžiu buvo maloniai sausa ir jauki. Pradėję užkandžiauti hobitai pastebėjo, jog elfai pripylė jų gertuves skaidraus, auksinio, nuostabiai gaivinančio gėrimo, turinčio medaus skonį. Netrukus jie pradėjo kikenti, nebesijaudindami dėl lietaus ir Juodųjų Raitelių, nes jautė, jog keliauti liko nedaug.

Frodas atsirėmė į guobos kamieną ir užsimerkė, o Pipinas su Semu, prisėdę šalia, pradėjo tyliai dainuoti:

— Ho! Ho! Ho! — pabaigė jie garsesniu balsu ir staiga užsikirto. Frodas pašoko. Su vėjo gūsiu iš kažkur pasigirdo riksmas, panašus į kokio vienišo ir pikto padaro staugimą. Hobitai lyg suledėję klausėsi, ir nespėjus pasibaigti pirmajam, pasigirdo antrasis, tolimesnis ir tylesnis, bet ne mažiau stingdantis kraują. Po to miške vėl buvo girdėti tik lapų šlamėjimas.

— Koks keistas garsas, ar ne? — apsimestinai ramiai paklausė Pipinas, nors iš tiesų buvo labai nusigandęs. — Jeigu tai paukštis, tai tokio dar niekada Grafystėje nesu girdėjęs.

— Nei paukštis, nei žvėris, — paneigė Frodas, — tai buvo signalas arba šūksnis — aš net jo žodžius galėjau išskirti, nepažįstamus ir keistus žodžius. Tačiau joks hobitas taip staugti negalėjo.

Hobitai pasistengė apie tai dagiau nebekalbėti. Visi galvojo apie Juoduosius Raitelius, bet apie juos kalbėti taip pat niekas nenorėjo. Keliautojai kol kas galėjo pasirinkti: eiti ar pasilikti, bet anksčiau ar vėliau jie vis tiek privalės iki pat kelto žingsniuoti atvirais laukais, o tai geriau buvo daryti dienos šviesoje. Per kelias sekundes jie susikrovė savo ryšulius ir vėl pakilo.

Staiga miškas pasibaigė, ir prieš juos nusidriekė plačios pievos. Dabar pasirodė, jog jie iš tikrųjų per daug pasuko į pietus: toli už lygumų matėsi Baklberio kalva, kuri dabar stūksojo kairėje. Atsargiai išsėlinę iš už medžių, hobitai kiek galėdami greičiau pasileido pieva.

Be medžių uždangos Frodas jautėsi neramiai ir su baime tikėjosi kur nors išvysti mažą juodą raitelio figūrą, bet kol kas nieko nebuvo matyli. Saulė pabėgo nuo debesų ir, skaisčiai šviesdama, leidosi už horizonto. Baimė išnyko, bet nerimas vis augo. Žemė buvo lygi ir įdirbta. Greitai keliautojai priėjo gerai prižiūrėtus laukus ir pievas: su tvoromis, varteliais ir grioviais vandeniui nutekėti. Viskas atrodė tylu ir ramu kaip kiekviename Grafystės kampelyje. Hobitai jautėsi drąsiau. Upė visai priartėjo, ir Juodieji Raiteliai dabar atrodė kaip užpakalyje palikti miško vaiduokliai.

Jie praėjo didžiulio ropių lauko pakraščiu ir atsidūrė prie tvirtų vartų. Už jų, tarp žemų gyvatvorių, rangėsi alėja, tolėliau buvo matyt namo kontūrai. Pipinas sustojo:

— Aš pažįstu šituos laukus ir šitas vietas, — tarė jis, — tai Puplaukis, senojo fermerio Kurmrausio žemės. O ten tarp medžių jo sodyba.

— Nuo vilko bėgom, ant meškos pataikėm, — suniurnėjo Frodas, taip sunerimęs, lyg Pipinas būtų pranešęs, jog ši alėja veda į drakono urvą.

Kiti nustebę pasižiūrėjo į jį.

— Kuo tau neįtiko senasis Kurmrausis? — pasidomėjo Pipinas, — juk jis geras visų Brendibakų draugas. Žinoma, jis negailestingas brakonieriams ir laiko baisius šunis, bet juk gyvenant prie pat sienos, privalu saugotis.

— Žinau, — kaltai šyptelėjęs, prisipažino Frodas, — dėl to ir bijau fermerio ir jo šunų: aš šalinausi jo fermos metų metais, nes Kurmrausis keletą kartų yra pagavęs mane renkantį grybus, dar tada, kai gyvenau Brendihole. Paskutinį kartą jis mane prilupo ir parodė savo šunim. "Žiūrėkit, vyručiai, — tarė jis, — jei dar kartą šitas jaunas padauža įkels koją į mano žemę, tai galite jį suėsti. O dabar palydėkit!" Ir šunys lydėjo mane visą kelią iki pat kelto. Visą tą laiką mano širdis buvo kulnuose, tačiau tie žvėrys žinojo, ką daro: lojo, staugė, bet manęs nelietė.

Pipinas nusijuokė:

— Puiku, pats laikas tai sutvarkyti. Ypač, jeigu ketini gyventi Žemgaloje. Senasis Kurmrausis — vyras kaip reikiant, jeigu nelieti jo grybų. Eikime alėja ir parodykime, jog mes ne kokie valkatos. Be to, jis yra Merio draugas, todėl mane taipogi neblogai pažįsta.

Hobitai patraukė alėja tolyn, kol pamatė šiaudinį namo stogą ir keletą ūkinių pastatų, kyšančių iš už medžių. Kurmrausiai ir Rankakojai, pagrindiniai Marių gyventojai, gyveno ne olose, bet tvirtuose mūriniuose namuose, apjuostuose aukšta siena. Sienoje buvo platūs vartai, atsidarantys iš vidaus.

Staiga jie išgirdo besiartinantį baisų lojimą ir skardų balsą:

— Griebčiau! Ilčiau! Vilke! Greičiau, vyručiai!

Frodas su Semu iš karto sustingo, o Pipinas dar žengtelėjo į priekį. Vartai atsivėrė, trys milžiniški šunys baisingai lodami išlėkė į alėją ir nurūko į hobitų puse. Šunys nekreipė dėmesio į Pipiną, bet Semas lipte prilipo prie sienos, kol du vilkiniai įtartinai jį apuostė ir neleido nė krustelėti. Didžiausias ir baisiausias iš visų trijų urgzdamas atsistojo prieš Frodą.

Dabar vartuose atsirado stambus, raudonskruostis hobitas.

— Sveiki! Sveiki! Kas jūs ir ko norite? — paklausė jis.

— Laba diena, misteri Kurmrausi! — pasisveikino Pipinas. Fermeris atidžiai į jį pasižiūrėjo.

— Tai bent! Tai juk Pipinas, tai yra, misteris Peregrinas Tukas, aš norėjau pasakyti, — šūktelėjo jis, plačiai išsišiepdamas. — Labai seniai čia nebeviešėjote. Jums pasisekė, kad esam seni pažįstami, nes kaip tik rengiausi paleisti šunis. Keisti dalykai dedasi šiandieną. Matot, šituose kraštuose labai jau daug įtartinų žmonių — gyvenu prie pat upės, — pasakė jis linguodamas galvą.— Bet tokio svetimšalio kaip šiandien dar nebuvau regėjęs. Tačiau antrą kartą jis pas mane nepasirodys — šunis užsiundysiu.

— Koks svetimšalis? — pasiteiravo Pipinas.

— Tai jūs prasilenkėt? — nustebo fermeris. — Juk jis ėjo tuo pačiu keliu, ir jūs turėjote susitikti. Keistas buvo svetimšalis ir klausinėjo keistai. Bet eime į vidų, aš jums smulkiau papasakosiu. Namie turiu kaimiško elio, jeigu jūs ir jūsų draugai esate ištroškę, misteri Tukai.

Atrodė, jog fermeris dega noru papasakoti kuo daugiau. Tai buvo visai ne pro šalį, todėl Pipinas priėmė kvietimą.

— O šunys? — neramiai paklausė Frodas.

— Jeigu aš neliepsiu, jie jums nieko nedarys, — nusijuokė fermeris. — Atgal, Griebčiau! Prie kojos, Ilčiau! — sušuko jis. — Vilke! Prie kojos!

Dideliam Frodo bei Semo nustebimui, šunys paliko juos ir klusniai nurisnojo prie šeimininko.

Pipinas pristatė savo draugus fermeriui.

— Misteris Frodas Beginsas, — tarė jis. — Jūs, ko gero, jo neprisimenate, bet Frodas kažkada gyveno Brendihole.

Išgirdęs Beginso vardą, fermeris krūptelėjo ir įsmeigė įdėmų žvilgsnį į Frodą. Tuo momentu Frodas pagalvojo, jog pavogtų grybų istorija vėl iškilo į paviršių, ir šunys tuoj griebs jį, bet fermeris Kurmrausis paėmė jį už parankės.

— Na, argi nekeista, — pareiškė jis, — še tau ir Beginsas! Bet prašom vidun, prašom! Reikia pasikalbėti.

Jie įėjo į fermerio virtuvę ir susėdo prie didelio židinio. Ponia Kurmrausienė atnešė didelį ąsotį elio ir pripylė keturis bokalus. Alus buvo nuostabus, ir Pipinas atleido Frodui už tai, jog šis nepanorėjo eiti į "Auksinį Ešerį". Semas siurbčiojo elį atsargiai: maža ką gamina kiti Grafystės gyventojai, be to, jis neskubėjo draugauti su tais, kurie primušė jo šeimininką, nors ir prieš daug metų.

Po kelių pastabų apie orą ir būsimąjį derlių (o jis nežadėjo būti prastas), fermeris Kurmrausis padėjo savo bokalą ir atidžiai apžvelgė visus hobitus.

— Taigi, misteri Peregrinai, — tarė jis, — iš kur keliaujate ir kur traukiate? Juk ne pas mane?

— Žinoma, — atsakė Pipinas. — Teisybę pasakius, juk jūs vis tiek atspėjote, mes pas jus atkakom ne keliu, o miškais ir laukais, nes pametėm Miškrūmio kelią, norėdami tiesiausiai pataikyti prie kelto.

— Jei taip skubėjote, tai kelias būtų buvęs geriau, — pasakė fermeris. — Nors tai nesvarbu, nes jūs, misteri Peregrinai, galite visada vaikščiot mano laukais, jei tik neturite piktų kėslų. Taip pat ir jūs, misteri Beginsai. Aš manau, jog jūs dar tebemėgstate grybus? — nusikvatojo Kurmrausis. — Aš prisiminiau jūsų pavardę ir tuos laikus, kai jaunasis Beginsas buvo vienas iš blogiausių Žemgalos nenaudėlių. Tačiau ne dėl grybų teko prisiminti Beginso pavarde. Žinote, apie ką klausinėjo šiandieninis mano svetimšalis?

Hobitai neramiai laukė pasakojimo tęsinio.

— Na, — lėtai tarė patenkintas dėmesiu fermeris, — atjojo jis ant juodo arklio, o kadangi vartai buvo atviri, tai jis — pro juos ir lenda prie durų. Visas juodas, susisupęs į apsiaustą ir prisidengęs veidą, lyg nenorėtų būti atpažintas. "Ko jam čia Grafystėje prireikė?" — pagalvojau aš. Juk nedažnai matome Didžiąją Tautą Grafystėje, tuo labiau tokius juodus keistuolius.

— Sveiki, — sakau išeidamas prieš jį, — šita alėja niekur neveda, o jei ir vestų, tai jums trumpiausias kelias yra atgal. — Man net pažvelgti į jį nesinorėjo, o šunys išbėgo, apuostė jį ir inkščia, pabrukę uodegas. Bet tas juodasis sėdi ir nejuda.

— Aš atvykau iš toli, — tyliai kalbėjo jis, mosteldamas į vakarus.

— Ar tu matei Beginsą? — paklausė keistu balsu ir pasilenkė prie manės. O veido nesimato — tiktai gobtuvas. Aš jau ir drebėti pradėjau, bet supykau, ko jis toks įžūlus, ir sušukau:

— Lauk! Lauk! Nemačiau jokių Beginsų — ne toje Grafystės dalyje atsidūrei. Keliauk sau sveikas keliu atgal į vakarus, į Hobitoną. O jis šnibžda:

— Ten nėra Beginso. Jis keliauja čionai, o aš noriu jį rasti. Jei padėsi — aukso atvešiu.

— Nieko neatveši, — atrėžiau aš, — nes turi tik vieną minutę išsinešdinti, kol pašauksiu šunis.

Jis tik sušnypštė kaip gyvatė, lyg juokdamasis, ir pavarė arklį ant manęs — paskutinę sekundę spėjau atšokti. Tuoj pašaukiau šunis, bet tas jau buvo išjojęs pro vartus ir kaip žaibas nurūko keliu. Tai ką jūs apie tai manote?

Frodas sėdėjo, žiūrėdamas į židinį ir galvodamas, kaip jie dabar pasieks keltą.

— Nieko nemanau, — pagaliau atsakė jis Kurmrausiui.

— Nežinai, tai paklausyk, ką pasakysiu, — pasiūlė Kurmrausis. Geriau jau nebūtum kėlęsis į Hobitoną, misteri Frodai. Keisti ten hobitai. (Semas pasimuistė ir įsmeigė į fermerį nedraugišką žvilgsnį.) Kai tik išgirdau, jog jūs paliekate Brendibakus ir išvykstate su savuoju Bilbu, tai iš karto pareiškiau, jog išvykstate ieškoti rūpesčio. Taip ir atsitiko — visi šitie keisti dalykai dedasi dėl Bilbo kaltės. Jo auksas niekam miegoti neleidžia, tai ir atsiranda tokių, kurie nori sužinoti, kas atsitiko auksui ir brangenybėms, paslėptoms Hobitone.

Frodas nieko nesakė: įžvalgus fermeris dar labiau jį sutrikdė.

— Taigi, misteri Frodai, — kalbėjo Kurmrausis, — nors tiek gerai, kad susipratote ir grįžtate į Žemgalą. Paklausykite patarimo: gyvenkite ramiai ir nesusidėkite su jokiais svetimšaliais. Draugų ir čia jums užteks, o jei tie juodieji vėl prisistatys — aš su jais išsiaiškinsiu — pasakysiu, jog mirėte ar palikote Grafystę, ar dar ką nors. Galgi jiems visai ne jūs, o misteris Bilbas reikalingas? Juk pavardė ta pati.

— Gal ir taip, — pritarė Frodas, vengdamas fermerio akių ir tebespoksodamas į židinį.

Kurmrausis susimąstęs pažiūrėjo į jį.

— Matau, norite savo galva gyventi, — tarė fermeris. — Man atrodo, jog jūs žinote daugiau apie mano raitelį ir, mano naujienos — jums ne naujienos. Neprašau, kad jūs man viską išpasakotumėte, bet vis dėlto jums neramu. Ko gero, dabar galvojate, kaip tyliai nusigauti prie kelto, ar ne?

— Galvoju, — prisipažino Frodas, — nors galvoti nėra ko — reikia eiti ir viskas. Dėkoju širdingai už jūsų svetingumą! Nepatikėsite, misteri Kurmrausi, bet jūsų ir jūsų šunų aš trisdešimt metų bijojau. Be reikalo, žinoma. O štai dabar, deja, tenka jus taip greit palikti. Tačiau reikia tikėtis, jog kada nors dar užsuksiu pas jus — tada jau ilgai paviešėsiu.

— Maloniai prašome, — atsakė Kurmrausis, — bet aš turiu pasiūlymą: greitai saulėlydis, o kadangi mes gulame ir keliame su saule, tai tuoj pat bus vakarienė. Mums būtų labai malonu, jeigu pasitiktumėte ir užkąstumėte.

— Mums taip pat, — atsiduso Frodas, — bet, ko gero, delsti negalima. Net jeigu išeitume dabar, tai prie kelto būtume tik naktį.

— Minutėlę, aš dar nebaigiau. Taigi po vakarienės aš įsodinčiau jus į savo vežimaitį ir nugabenčiau prie kelto. Tai sutrumpintų jūsų kelią ir išgelbėtų nuo kitokių nemalonumų.

Dideliam Pipino ir Semo džiaugsmui, dabar Frodas priėmė kvietimą. Tuo metu saulė jau buvo beveik nusileidusi už vakarinių kalvų, ir prieblanda sutirštėjo. Du Kurmrausio sūnūs ir trys dukterys pradėjo dengti didžiulį stalą. Virtuvė spindėjo nuo žvakių šviesos, o šilumos teikė židinys. Dar atėjo keletas hobitų, gyvenančių ir dirbančių pas Kurmrausį, tad greitai keturiolika hobitų susėdo už stalo. Čia netrūko alaus, o pagrindinis patiekalas buvo troškinti grybai su mėsa. Šunys gulėjo prie židinio ir graužė kaulus.

Kai vakarienė pasibaigė, fermeris su sūnumis pasišviesdami išėjo į lauką ir paruošė vežimuką. Kai į kiemą iškišo nosis svečiai, jau buvo visai tamsu. Frodas, Pipinas ir Semas įmetė savo ryšulius ir įsiropštė patys. Fermeris sėdėjo vežėjo vietoje ir ragino du tvirtus ponius. Jo žmona su žvake rankoje stovėjo tarpduryje.

— Pasisaugok pats, Kurmrausi, — liepė ji, — nesusidėk su jokiais svetimšaliais ir tuoj pat grįžk namo.

— Gerai, — sutiko fermeris ir išvažiavo pro vartus. Naktis buvo rami, be vėjo, bet šalta. Jie važiavo lėtai ir be šviesų. Po poros mylių kelias baigėsi giliu grioviu, tad teko tęsti kelione aukštu pylimu.

Prie kryžkelės Kurmrausis išlipo ir atidžiai įsižiūrėjo į šiaurinį bei pietinį kelius, bet tamsoje nieko nepamatė ir neišgirdo. Upės rūko tumulai gulė ant griovių ir šliaužiojo po laukus.

— Atrodo, naktelė bus — nors į akį durk, — pareiškė Kurmrausis, — bet žibintą užsidegsiu tik grįždamas, o dabar išgirsime kiekvieną keleivį prieš jam mus išgirsiant ar pamatant.

Iki kelto teliko penkios mylios. Hobitai sėdėjo susisupę į apsiaustus ir įtempė ausis stengėsi pagauli kokį nors garsą, be Kurmrausio vežimo ašių girgždėjimo. Frodui atrodė, jog vežimas nevažiuoja, o vos vos juda. Prie jo sėdintis Pipinas snūduriavo, Semas spoksojo į kylantį rūką.

Pagaliau jie pasiekė kelio prie kelio pradžią, pažymėtą dviem aukštais, baliais stulpais, kurie staiga iškilo dešinėje. Kurmrausis įtempė vadeles, ir poniai, leisdamiesi nuo kalvos, sulėtino žingsnį. Hobitai jau pradėjo ruoštis išlipti, bei staiga visi išgirdo lai, ko labiausiai bijojo išgirsti: besiartinančių kanopų dundėjimą.

Kurmrausis nušoko žemyn, apglėbė ponių kaklus ir įsistebeilijo į tamsą. Dudun, dudun, artėjo raitelis. Kanopų dundesys dusliai aidėjo šaltame, ūkanotame ore.

— Geriau jūs pasislėpkite, misteri Frodai, — neramiai pasakė Semas, — gulkite į vežimo apačią ir užsidenkite antklodėmis, o aš tą raitelį priversiu pasitraukti.

Semas nušoko žemyn ir atsistojo prie fermerio. Norėdami patekti prie vežimo, Juodieji Raiteliai dar turės jį sutrypti.

Taukšt taukšt, taukšt taukšt — raitelis jau buvo visai netoli.

— Ei, jūs ten! — pašaukė fermeris Kurmrausis. Besiartinantis kanopų garsas nutilo. Semas pagalvojo, jog jis mato tamsią, susisupusią į apsiaustą figūrą, stovinčią vos per porą jardų.

— Jums sakau! — vėl šūktelėjo fermeris, ir numetęs vadžias Semui, žengė į priekį.

— Man reikalingas misteris Beginsas! Ar jūs jo nematėte? — paklausė duslus balsas — Merio Brendibako balsas. Kalbėtojas nudengė žibintą, ir jis apšvietė nustebusį fermerio veidą.

— Misteris Meris! — šūktelėjo Kurmrausis.

— Žinoma! O kas gi kitas? — paklausė Meris, pasirodydamas iš rūko. Baimė dingo — prieš juos stovėjo paprasčiausias hobitas, jojantis poniu ir iki ausų apsivyniojęs šaliku.

Norėdamas pasisveikinti, Frodas tuoj pat nušoko nuo vežimo.

— Ak, štai kaip! — pasakė Meris. — Aš jau pradėjau jaudintis, jog nespėsite vakarienei, tad pakilus rūkui išjojau apsižiūrėti — o gal įvirtote kur nors? Bet jau ko ko, o to, jog eisite šituo keliu, tai jau nesitikėjau. Kur jūs juos radote, misteri Kurmrausi? Savo ančių, tvenkinyje?

— Ne, — paprieštaravo fermeris, — aš juos užtikau brakonieriaujant ir norėjau užsiundyti šunimis, bet... bet jie patys jums viską papasakos. O dabar jūs man atleiskite, aš skubu namo. Ponia Kurmrausienė jaudinasi, o naktis tamsi.

Jis apsuko vežimaitį ir pliaukštelėjo vadžiomis.

— Labos nakties jums visiems, — atsisveikino jis, — ir nesuklysiu pasakęs, jog šiandien buvo keista diena. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, nors jūs tai galėsite pasakyti tik pasiekė savo duris. Ir aš taip pat.

Fermeris uždegė žibintus ir įšoko į vežimą. Ūmai iš po sėdynės jis ištraukė didelį krepšį.

— Mano žmona siunčia geriausių linkėjimų misteriui Beginsui ir štai šitą daiktą.

Jis padavė krepšį ir pajudėjo, lydimas padėkų ir atsisveikinimo šūksnių.

Hobitai žiūrėjo į blyškius šviesos žiedus aplink žibintus tol, kol jie išnyko ūkanotoje naktyje. Netikėtai Frodas susijuokė: iš uždengto krepšio jis užuodė skanų keptų grybų kvapą.

V. Atskleistas sąmokslas

— Na, mums irgi jau metas, — tarė Meris. — Matau, jog jums visai nelinksma, bet apie viską papasakosite sugrįžę.

Jie pasuko tiesiu ir gerai prižiūrėtu kelto keliu. Kelio šonus žymėjo dideli, balti akmenys. Paėję kokį Šimtą jardų, jie atsirado prie upės krante esančios didelės medinės prieplaukos. Prie jos plūduriavo didelis platus keltas. Baltį prieplaukos stulpeliai buvo apšviesti dviem lempom, bet upėje tyvuliavo tamsus, blyškiu rūko sluoksniu apsiklojęs vanduo. Atrodė, jog kitoje pusėje rūkas daug skystesnis.

Meris paėmė ponį už pavadžio ir tilteliu pervedė į keltą. Kiti pasekė jo pavyzdžiu. Kai visi sulipo, Meris ilga kartimi atsistūmė nuo kranto. Prieš juos plačiai ir lėtai tekėjo Brendivynas. Kitoje pusėje krantas buvo status, o nuo jo vingiavo takelis. Tolumoje dunksojo Bako kalva, o ant jos pro rūką žibėjo raudoni ir geltoni namų langai. Tai buvo Brendiholas, senoji Brendibakų gyvenvietė.

Seniai, seniai Gorhendedas Senbakas, Senbakų šeimos galva, vienas seniausių Marių, o gal ir visos Grafystės gyventojų, persikėlė per upę, tuometine rytinę hobitų sieną. Jis pastatė (ir iškasė) Brendiholą, pakeitė pavardę į Brendibaką ir tapo iš esmės mažos nepriklausomos šalies valdovu. Jo šeima vis augo ir augo tol, kol Brendiholas užėmė visą kalvą. Dabar jame buvo trys didelės paradinės durys ir apie šimtas langų. Po to Brendibakai ir jų giminaičiai viską aplinkui išrausė ir apstatė. Tai ir davė pradžia Žemgalai, tirštai apgyventam plotui tarp upės ir Amžinojo Miško ir beveik nepriklausančiai Grafystei. Jos pagrindinis kaimas buvo Baklberis, išsidėstęs ant šlaitų ir kalvų, už Brendiholo.

Marių gyventojai draugavo su žemgaliečiais ir Valdovo (kaip buvo vadinama Brendibakų šeimos galva) valdžią pripažino visi fermeriai, gyvenantys tarp Rąstų ir Nendrių. Tačiau daugelis kitų Grafystės gyventojų laikė žemgaliečius beveik svetimšaliais, nors jie niekuo nesiskyrė nuo kitų hobitų, nebent tuo, jog mokėjo ir mėgo plaukioti valtimis ir be jų. Jų šalis visai neapginta iš rytų, todėl ten buvo pastatyta tvora: Aukštoji Šieninė. Ji buvo pastatyta prieš daug metų, ir kiekvienais metais visi gyventojai ją aukštindavo ir tvirtindavo. Tvora ėjo nuo pat Brendivyno Tilto iki Šiengalio (ten, kur Karklyne išplaukia iš miško ir įteka į Brendivyną) daugiau kaip dvidešimt mylių. Tačiau, žinoma, tvora negalėjo patikimai apsaugoti hobitų, nes miškas daugelyje vietų jau priartėjo prie pat tvoros, ir visi žemgaliečiai eidami gulti užsirakindavo duris, nors to nedarydavo joks kitas Grafystės hobitas.

Keltas lėtai plaukė upe. Žemgalos krantas vis artėjo ir artėjo. Semas buvo vienintelis iš visų, dar niekada neplaukiojęs upe. Jis jautėsi labai keistai, kai po keltu gurgė srovė. Atrodė, jo senas gyvenimas lieka rūke, o priekyje laukia tamsūs nuotykiai. Semas pasikasė galvą ir staiga užsinorėjo, jog misteris Frodas vėl sugrįžtų į Begendą. Keturi hobitai nušoko nuo kelto. Meris rišo keltą prie kranto, Pipinas jau vedė ponį keliuku, o Semas (jis žvilgčiojo atgal, lyg norėdamas atsisveikinti su Grafyste), tyliai sušnibždėjo:

— Atsigręžkite, misteri Frodai! Ar jūs ką nors matote?

Tolimoje prieplaukoje dviejų lempu šviesoje jie pamatė figūrą, kuri atrodė kaip didelis juodas ryšulys. Bet hobitams bežiūrint figūra sujudėjo, lyg ko ieškodama ant kranto. Po to nušliaužė atgal ir dingo tamsoje už žibintu.

— Kas čia dabar Grafystėje dedasi? — sušuko Meris.

— Kažkas mus seka, — paaiškino Frodas, — bet neklausinėk daugiau! Greičiau dinkime!

Jie nuskubėjo takeliu iki pat kranto viršaus, bet kai vėl atsisuko, pro miglą nieko neįžiūrėjo.

— Laimė, jog jūs vakariniame krante nelaikote jokių laivelių, — tarė Frodas. — O su arkliais ar galima persikelti per upę?

— Jie turėtų joti dvidešimt mylių į šiaurę prie Brendivyno Tilto arba bandyti plaukti, — atsakė Meris, — bet aš niekada nesu girdėjęs, jog koks nors arklys būtų perplaukęs Brendivyną. O kuo čia dėti arkliai?

— Pasakysiu vėliau, kai ateisim ir užsirakinsim.

— Gerai. Tu ir Pipinas žinote taką, tad aš nueisiu pas Storulį Bolgerį ir pranešiu, jog atvykote. Paruošime ir vakarienę.

— Mes jau vakarieniavome pas fermerį Kurmrausį — pasakė Frodas, — bet mielai galime dar kartą.

— Tai bent apsirijėliai! Duok krepšį! — šūktelėjo Meris ir išnyko tamsoje.

Nuo Brendivyno iki Frodo naujojo namo Musdaubėje buvo netoli. Jie paliko Bako kalvą ir Brendiholą kairėje ir išėjo į pagrindinį Žemgalos kelią, nuo Brendivyno Tilto vedantį į pietus. Po mylios į šiaurę jie priėjo keliuką, sukantį į rytus. Juo paėjėję keletą mylių, hobitai vorele nusileido į kaimą.

Pagaliau jie priėjo vartus prie plačios tvoros. Tamsoje namo beveik nesimatė, nes jis stovėjo nuošalėje nuo pagrindinio Musdaubės keliuko. Frodas jį pasirinko dėl to, jog čia buvo nuošalus kampelis be jokių kitų gyventojų ar kaimynų, kur galima nepastebėtam atvykti ir išvykti. Šitą namą statė ankstyvieji Brendibakai ir juo naudojosi svečiai ir čionykščiai, norintys pabėgti nuo triukšmingo Brendiholo gyvenimo. Namas buvo senas, labai panašus į hobitų olas: ilgas, žemas, be viršutinio aukšto, šiaudiniu stogu, apvaliais langais ir didelėm apvaliom durim.

Kai jie ėjo žaliu takeliu prie durų, namas skendėjo tamsoje, negalėjai įžiūrėti net juodų aklinai uždengtų langų. Frodas pasibeldė, Storulis Bolgeris atvėrė duris, ir priebutį užplūdo jauki šviesa. Hobitai šmurkštelėjo į vidų, greitai užsidarė duris ir atsidūrė erdviame prieškambaryje su durimis iš abiejų pusių, o prieš juos buvo koridorius, vedantis į namo gilumą.

— Na, kaip? — pasiteiravo Meris, pasirodęs koridoriuje, — per trumpą laiką mes padarėme viską, kad tu galėtum jaustis kaip namie. Be to, ir mes patys čia atbildėjome tik vakar.

Frodas apsižvalgė. Iš tikrųjų viskas buvo kaip namie. Daugelis mėgstamų jo ir Bilbo daiktų (Bilbo daiktai kėlė Frodui ypatingus prisiminimus) buvo sudėti ten, kur jie gulėjo Begende. Čia iš tikrųjų buvo jauku, tylu ir ramu, ir Frodas staiga panoro niekur iš čia nebeiti. Atrodė negarbinga — draugai tiek stengėsi, o jis... Ir Frodas vėl pagalvojo, kaip teks pranešti žinią, jog jis ketina juos palikti. "Ko gero, tai teks padaryti šiandien, prieš einant miegoti", — nusprendė jis.

— Kaip puiku, — pasakė Frodas su nuoskauda balse, — atrodo, lyg būčiau niekur nevažiavęs.

Keliauninkai nusimetė apsiaustus ir sukrovė ryšulius ant grindų. Meris nulydėjo juos koridorium ir atvėrė pačias paskutines duris. Iš ten plūstelėjo debesis garo ir ugnies žybtelėjimas.

— Pirtis! — sušuko Pipinas, — tebūnie palaimintas Meriadokas!

— Kas eina pirmas? — pasiteiravo Frodas, — vyriausias ar greičiausias? Šiaip ar taip, tu būsi paskutinis, mano pone Peregrinai!

— Leiskite vadovauti man, — nutraukė juos Meris, — negalima pradėti gyvenimą Musdaubėje nuo ginčų. Tame kambaryje stovi trys kubilai ir katilas, pilnas karšto vandens. Beje, ten taip pat yra rankšluosčiai, muilas ir plaušinės. Pirmyn į vidų ir paskubėkit!

Meris su Storuliu įėjo į kitoje koridoriaus pusėje esančią virtuvę, kur turėjo baigti ruoštis vėlyvai vakarienei. Iš pirties buvo girdėti dainų nuotrupos, sumišusios su pliuškenimosi ir teškenimosi garsais. Staiga visus garsus nustelbė Pipino balsas. Jis dainavo vieną mėgstamiausių Bilbo sukurtų pirties dainų:

Staiga pasigirdo baisus pliaukštelėjimas ir Frodo riksmas. Pasirodo, jog Pipinas imitavo fontaną ir visa vandenį išpylė į viršų. Meris priėjo prie durų.

— Vakarienė ir elis laukia, — pakvietė jis. Durys atsidarė, ir šukuodamasis išėjo Frodas.

— Ten tiek vandens, jog šukuotis turiu baigti virtuvėje, — pasiteisino jis.

Meris įkišo nosį į vidų ir aiktelėjo. Akmeninės grindys buvo virtusios baseinu.

— Atrodo, tu turėsi čia viską iššluostyti, antraip negausi valgyti, Peregrinai! — šūktelėjo Meris. — Paskubėk, nes nieko neliks.

Jie vakarieniavo virtuvėje, prie stalo, netoli židinio.

— Tikiuosi, jūs trys jau prisivalgėte ir nebenorite grybų, — su nedidele viltimi paklausė Fredegaras.

— Prisivalgėm ir dar pavalgysim! — riktelėjo Pipinas.

— Grybai mano! — sušuko Frodas, — man juos davė ponia Kurmrausienė — fermerių žmonų karalienė. Patraukite savo godžias rankas — aš pats išdalinsiu.

Hobitai aistringai mėgsta grybus, labiau už Didžiąją Tautą. Šitai paaiškina visus Frodo žygius į Marias ir Kurmrausio pyktį. Tačiau dabar grybų buvo pakankamai netgi besočiams hobitams. Be to, vakarienei buvo paruošta tiek įvairių patiekalų, jog baigiant net Storulis Bolgeris patenkintas sočiai atsipūtė. Jie atstūmė stalą ir sustatė kėdes aplink židinį.

— Apsitvarkysime vėliau, — nusprendė Meris, o dabar viską pasakokite! Aš manau, jog be manęs jūs turėjote nuotykių, o tai nesąžininga. Aš noriu išsamios ataskaitos, o labiausiai sužinoti apie senąjį Kurmrausį. Man pasirodė, jog jis buvo išsigandęs! Kurmrausis — persigandęs!

— Mes visi buvom išsigandę, — patylėjęs tarė Pipinas, nes Frodas spoksojo į ugnį ir tylėjo. — Tu irgi išsigąstum, jeigu tave dvi dienas persekiotų Juodieji Raiteliai.

— O kas jie tokie?

— Juodos figūros, jodinėjančios juodais arkliais, — atsakė Pipinas. Jeigu Frodas tyli, tai aš tau viską papasakosiu. Ir Pipinas smulkiai išdėstė visus įvykius, nutikusius, kai jie paliko Hobitoną, o Semas patvirtindamas linksėjo galva. Frodas tebesėdėjo tylus.

— Pamanyčiau, jog jūs viską patys sugalvojote, jei nebūčiau matęs juodosios figūros prieplaukoje ir nebūčiau girdėjęs išsigandusio Kurmrausio balso, — pasakė Meris. — O ką tu manai, Frodai?

— Brangusis pusbrolis Frodas labai uždaras, — atsišaukė Pipinas, — bet nieko jam neišėjo: net fermeris Kurmrausis susigaudę, jog čia yra kažkas, susijęs su Bilbo lobiais.

— Jis tik spėlioja, — atkirto Frodas, — bet nieko tikro nežino.

— Senasis Kurmrausis yra įžvalgus vyrukas, — tarė Meris, — ir žino daugiau, negu sako. Kalbama, jog jis net Amžinajame Miške yra klajojęs ir daug keistų dalykų patyręs. Bet tu, Frodai, mums pasakyk nors tiek — atspėjo jis ar ne?

— Aš manau, — lėtai pratarė Frodas, — jog atspėjo nemažai. Iš tikrųjų yra ryšys tarp Bilbo brangenybių ir Raitelių, ieškančių jo arba manės. Na, o jei jau pradėjome, tai dar pasakysiu, jog šitas dalykas ne juokingas, o pavojingas, ir aš nei čia, nei niekur kitur nebūsiu saugus.

Frodas apžiūrėjo langus ir sienas, lyg bijodamas, kad jie ims ir išnyks. Kiti hobitai tylėdami pasižiūrėjo į jį ir reikšmingai susižvalgė.

— Tuojau pradės, — sušnibždėjo Pipinas Meriui. Meris linktelėjo.

— Na, — pagaliau tarė atsitiesdamas Frodas, lyg būtų padais svarbų sprendimą. — Aš negaliu daugiau saugoti paslapčių ir turiu kai ką jums pasakyti, bet nežinau, nuo ko pradėti.

— Gerai jau gerai, aš tau padėsiu, — ramiai įsiterpė Meris, — papasakosiu už tave.

— Ką tu turi galvoje? — neramiai paklausė Frodas.

— Tik tai, brangusis Frodai, jog tu nežinai, kaip atsisveikinti. Tu nusprendei palikti Grafystę, bet pavojus atslinko greičiau, negu tikėjaisi, ir privalai išeiti tuoj pat. O tu to nenori. Mums tavęs labai gaila.

Frodas išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Jo nustebęs žvilgsnis buvo toks vaikiškas, jog visi prapliupo juoku.

— Brangusis Frodai! — pasakė Pipinas. — Nejaugi iš tiesų manei, jog mes nieko nepastebėsime ir tu tyliai išvyksi? Kur ten — tau ir atsargumo, ir proto pritrūko. Juk jau nuo balandžio tu ruošiesi išvykti ir atsisveikini su savo mėgstamiausiomis vietomis. Juk tu nuolatos niurnėdavai: "Aš kada nors dar išvysiu šitą slėnį?.." Be to, apsimetei, jog tau trūksta pinigų ir pardavei savo numylėtą Begendą tiems Sakviliams-

Beginsams. O dar tos visos slaptos šnekos su Gendalfu!

— Tai bent naujienos! — sušuko Frodas. — O aš maniau kad esu atsargus ir išmintingas. Neįsivaizduoju, ką Gendalfas pasakytų. Turbūt visa Grafystė kalba apie mano išvykimą?

— Ne, ne, — paprieštaravo Meris. — Nesijaudink dėl to, paslaptis visi sužino, bet kol kas jas žinom tik mes. Tu prisimink, jog mes tave kaip nuluptą pažįstam ir visą laiką būnam su tavim. Tiesą pasakius, aš tave labai atidžiai prižiūrėjau, kai Bilbas išėjo. Aš maniau, jog anksčiau ar vėliau tu paseksi juo. Vienintelis dalykas, kurio mes bijome — kad neišspruktum staigiai ir tyliai, todėl nuo pat pavasario tu buvai atidžiai sekamas. Tu nuo mūsų taip lengvai nepaspruksi!

— Bet aš turiu keliauti, — pasakė Frodas, — ir nieko čia nepakeisi, brangieji. Tai labai blogai, bet nebandykite manęs sulaikyti. Dabar, kai jūs žinote tiek daug, prašau — padėkite ar nors nekliudykite man!

— Tu nesupranti, — sudraudė jį Pipinas. — Jei turi keliauti, tai ir mes keliausime, aš ir Meris. Semas yra puikus vaikinas. Jei reikės, jis dėl tavęs ir į drakono ryklę šoks, jeigu pasieks, tačiau tau reikia daugiau bendrakeleivių.

— Brangieji ir nuostabieji hobitai, — paskelbė susijaudinęs Frodas, — aš negaliu to leisti, nes pats jau seniai viską apgalvojau. Štai jūs kalbate apie pavojų, bet jo neįsivaizduojate. Ši kelionė nebus brangenybių ieškojimas, nebus kelionė "Ten ir atgal". Manęs tykos pavojus po pavojaus!

— Mes viską suprantame, — ryžtingai tarė Meris, — kaip tik todėl ir eisime su tavim. Be abejo, Žiedas — tai menki juokai, bet mes viskuo, kuo tik galėsim, padėsime tau kovoje prieš Priešą.

— Žiedas! — sušuko galutinai priblokštas Frodas.

— Taip, Žiedas, — pasakė Meris. — Naivusis hobite, tu net neįsivaizduoji savo draugų smalsumo. Aš metų metais žinojau apie Žiedą, bet kadangi Bilbas buvo kaip vandens į burną prisisėmęs, tai aš irgi tylėjau tol, kol mes sudarėme sąmokslą. Bilbą aš, žinoma, pažinojau blogiau negu tave, bet aš buvau jaunesnis, be to, ir atsargesnis už tave, nors nepakankamai atsargus. Jeigu nori, aš tau papasakosiu, kaip pirmą kartą sužinojau apie Žiedą.

— Pasakok! — silpnu balsu atsiliepė Frodas.

— Kaip ir reikėjo tikėtis, kalti buvo Sakviliai-Beginsai. Kartą, prieš metus iki Puotos, aš vaikštinėjau keliu ir pamačiau priešais ateinantį Bilbą. Staiga tolumoje pasirodė Sakviliai-Beginsai. Bilbas pasilenkė ir — išnyko! Aš taip apstulbau, jog vos susivokiau irgi pasislėpti: peršokau per tvorą ir už jos užsiglaudžiau. Atidžiai stebėjau kelią, ir kai Sakviliai-Beginsai praėjo, tuščioje vietoje staiga atsirado Bilbas. Be to, dar įžiūrėjau aukso spindesį, kai tavo dėdė kažką įsikišo į kelnių kišenę. Nuo tada aš tapau atidus ir net pradėjau, jeigu leisite pasakyti, šnipinėti. Tačiau negalima pamiršti, jog tai buvo labai įdomu, o aš dar buvau nesubrendęs. Iš tiesų esu vienintelis iš Grafystės, išskyrus tave, Frodai, kuris yra matęs senojo Bilbo slaptąją knygą.

— Tu skaitei jo Knygą! — suriko Frodas. — Negi nieko šiame pasaulyje nėra saugaus?

— Aš pasakyčiau, beveik nėra, — tarė Meris. — Juk aš tik greitosiomis žvilgtelėjau, o ir tai — kiek laiko reikėjo stengtis. Tą knygą Bilbas saugojo kaip savo akį. Aš norėčiau žvilgtelėti dar kartą. Tu turi ją, Frodai?

— Ne. Jos nebuvo Begende. Tikriausiai Bilbas išsigabeno.

— Na ką gi, — toliau kalbėjo Meris, — kaip jau sakiau, savo žinių niekam nepasakojau iki šio pavasario, kai reikalai surimtėjo. Tada mes ir suruošėm savo sąmokslą, o kadangi viskas vyko labai rimtai, tai ir mes nebuvome per daug skrupulingi, nes tu jau esi baisus tylenis, o Gendalfas dar baisesnis. Žinoma, mes turėjome savo slaptąjį seklį — tyrinėtoją, kurį aš tau galiu pristatyti.

— Kur jis? — paklausė apsižvalgydamas Frodas, lyg laukdamas iš indaujos beišlendančius kaukėtos ir piktos figūros.

— Pirmyn, Semai, — pasakė Meris ir išstūmė į priekį raudoną kaip buroką Semą. — Štai mūsų žinių rinkėjas. Jis neblogai pasidarbavo, kol nebuvo sugautas. O po to visiškai užsičiaupė — jis, matote, žodį davęs!

— Semai! — tik tiek tegalėjo pasakyti Frodas, nežinodamas, ar jam supykti, ar nusiraminti, ar susijuokti, nes visais atvejais jis liktų kvailio vietoje.

— Taip, pone, — pasakė Semas, — atleiskite man, bet aš niekam nenorėjau blogo, nei jums, nei Gendalfui. Juk burtininkas taip ir pasakė: "Neik vienas! Pasiimk tuos, kuriais gali pasitikėti".

— Aš čia nematau tokių, kuriais galima pasitikėt, — niūriai atsiliepė Frodas.

Nelaimingasis Semas nudelbė akis žemyn.

— Žiūrint, ką turi galvoje, — įsiterpė Meris. — Gali pasitikėti mumis, nes mes su tavimi eisime į ugnį ir vandenį iki pat galo. O tavo paslaptys bus mūsų paslaptys ir jas mes saugosime dar geriau už tave. Tačiau kad paliktum mus ir išeitum vienas — net nesitikėk. Mes juk tavo draugai, Frodai. Ir žinome, ką Gendalfas tau yra sakęs. Mes žinome apie Žiedą ir labai bijome, bet vis tiek eisime su tavimi, nori tu ar nenori.

— Ir nepamirškite, pone, — pridėjo Semas, — ką patarė elfai. Juk Gildoras sakė, kad galite imti tuos, kuriais tikite ir kurie nori keliauti.

— Aš to neneigiu, — pasakė Frodas, žiūrėdamas į vėl išsišiepusį Semą, — bet daugiau niekada nebetikėsiu tavo miegu, net jei garsiausiai knarktum, ir tikrinsiu spardydamas koja.

— Jūs esate melagingi nenaudėliai, kad jus kur galai, — atsisuko Frodas į kitus, — bet aš pasiduodu ir priimu Gildoro pasiūlymą. Jeigu pavojus būtų ne toks baisus, tai, ko gero, net šokti pradėčiau iš džiaugsmo. Neturiu ko slėpti — juk aš mirtinai bijojau šito vakaro, o štai kaip išėjo!

— Vadinasi, nuspręsta. Valio! Valio! Valio vadui Frodui ir jo kompanijai! — sušuko visi ir pradėjo šokti aplink Frodą. Meris ir Pipinas užtraukė iš anksto paruoštą dainą.

Ji buvo labai panaši į tas dainas, kurias dainavo nykštukai kartu su Bilbu, traukdami kelionėn:

— Tiesiog puiku! — pagyrė Frodas, — bet mūsų dar laukia daug darbų, todėl paskubėkime.

— O! Daina lieka daina, o darbas — darbu, — pritarė Pipinas. — Ar tu iš tikrųjų nori iškeliauti prieš aušrą?

— Dar nežinau, — atsakė Frodas. — Aš bijau Juodųjų Raitelių ir esu tikras, jog pavojinga likti namie, kadangi visi žino, kur aš atsidūriau. Ir Gildoras patarė nedelsti. Bet aš labai norėčiau pamatyti Gendalfą. Juk net Gildoras sunerimo, kai išgirdo, jog Gendalfas nepasirodė. Todėl reikia apsvarstyti du dalykus: kada Juodieji Raiteliai atvyks į Baklberį ir kada mes galime iškeliauti?

— Į antrą klausimą jau galima dabar atsakyti, — tarė Meris. — Mes galime išvykti po valandos, jau viskas paruošta ir arklidėse stovi šešetas ponių. Daiktai ir kiti reikmenys sukrauti, išskyrus keletą šiltų drabužių ir greitai gendantį maistą.

— Atrodo, čia būta labai pasiruošusių sąmokslininkų, — susijuokė Frodas, — tačiau ką darysim su Juodaisiais Raiteliais? Aš norėčiau nors dienele palaukti Gendalfo.

— Mes tai galime palaukti, — svarstė Meris, — bet štai ar Raiteliai palauks? Jie jau seniai būtų buvę čia, jei nebūtų įstrigę prie Šiaurinių Vartų, kur Aukštoji Šieninė stovi prie pat upės, prie Tilto. Vartų sargyba naktį nepraleis jų, o jėga nelabai prasiverši. Sargyba ir dieną nelabai leidžia tuos, kurie neturi Valdovo leidimo, tuo labiau jeigu šitie svetimšaliai tokie juodi ir įtartini. Tačiau, žinoma, Žemgala ne tvirtovė. Visai galimas dalykas, jog rytą net Juodasis Raitelis, pranešęs, jog vyksta pas misterį Beginsą, bus praleistas. Tuo labiau kad daug kas žino, jog tu grįžai į Musdaubę.

Frodas kurį laiką pagalvojo.

— Aš nusprendžiau, — pagaliau tarė jis, — mes išvyksime rytoj, prieš pat aušrą. Tačiau Keliu neisime:

būtų saugiau laukti čia, negu keliauti Rytiniu Keliu. Jeigu aš eičiau pro Šiaurinius Vartus, mano išvykimas iš Žemgalos būtu iš karto pastebėtas ir apsvarstytas. Be to, Tiltas ir Rytinis Kelias gali būti saugomi Raiteliu. Mes juk nežinome, kiek jų yra — gal du, o gal daug daugiau. Mums belieka tik išvykti į labiausiai netikėtą pusę.

— Bet tada juk tik į Amžinąjį Mišką! — su siaubu sušuko Fredegaras. — Net negalvokit apie tai. Miškas daug pavojingesnis už kažkokius Juoduosius Raitelius.

— O tu susirask juos ir palygink, — pasiūlė Meris. — Nors tai atrodo baisu, bet aš palaikau Frodą. Tai vienintelis kelias išvengti persekiojimo, o jei pasiseks, tai apskritai galėsim be nerimo keliauti.

— Ar tai Amžinajame Miške jums pasiseks? — užprotestavo Fredegaras. — Niekam ten nepasiseks. Jei Raitelių išvengsite, tai patys paklysite. Niekas ten nevaikšto.

— Kaip tai nevaikšto? — nustebo Meris. — Brendibakai vaikščiojo — ir nieko, ne kiekvieną dieną, žinoma, bet kai reikalas prispiria. Netgi savo takelį turime. Frodas irgi juo vaikščiojo, kai jaunas buvo, ir aš pats miške irgi keletą kartų esu slampinėjęs, kai šviesu ir medžiai apsnūdę, savaime aišku.

— Darykite kaip norite, — pasakė Fredegaras. — Visame pasaulyje man nėra nieko baisiau už Amžinąjį Mišką, o pasakojimai apie jį — tikras košmaras. Bet kadangi aš niekur nekeliauju, tai mano nuomonė nieko nereiškia. Aš esu labai laimingas, jog pasilieku čia ir, kai sugrįš Gendalfas, galėsiu papasakoti apie jus.

Nors ir labai mylėdamas Frodą, Storulis Bolgeris neturėjo jokio noro palikti Grafystės ir apsidairyti, kas dedasi kituose kraštuose. Jis buvo kilęs iš Rytkiemio, nuo Avibrastės prie Tiltalaukio, bet anapus Brendivyno buvo pirmą kartą. Pagal sąmokslininkų planus jis turėjo aiškintis su smalsiais hobitais ir sudaryti įspūdį, jog misteris Frodas Beginsas dar tebegyvena Musdaubėje. Storulis turėjo net senus Frodo drabužius, bet niekas nepagalvojo, jog tai gali būti pats pavojingiausias vaidmuo.

— Puiku, — tarė Frodas, pagaliau supratęs sąmokslininkų planą, — kitaip mes negalėtume palikti Gendalfui jokios žinutės. Aš nežinau, ar Raiteliai moka skaityti, bet nerizikuočiau palikti laiško Gendalfui, — o jeigu jie įsiverš ir viską sužinos? Dabar namus gins Storulis Bolgeris ir Gendalfas žinos, kur mes pasukome. Todėl rytoj mes įžengiame į Amžinąjį Mišką.

— Na ką gi, — palingavo galvą Pipinas, — nepavydžiu mūsų Storuliui sėdėti ir laukti, kol atjos Juodieji Raiteliai.

— O tu palauk, kol pateksi į Amžinąjį Mišką, — atsakė Fredegaras. — Pats atgal pasiprašysi, tik jau bus per vėlu.

— Baigt beprasmiškus ginčus, — sukomandavo Meris, — mes dar turime nurinkti indus ir kai ką susidėti prieš eidami į lovą. Prieš aušrą aš jus visus pažadinsiu.

Pagaliau atsigulęs į lovą, Frodas dar ilgai negalėjo užmigti — bjauriai maudė kojas. "Nors tiek gerai, jog ryt keliausime raiti", — pamanė Frodas. Pagaliau jis nugrimzdo į sunky miegą ir susapnavo sapną: jis žiūri pro langą, esantį virš medžių jūros. Žemai, prie medžių šaknų, knibžda keisti ir šlykštūs padarai, kurie anksčiau ar vėliau suras jį.

Po to Frodas išgirdo tolimą triukšmą. Iš pradžių pagalvojo, jog didelis vėjo gūsis šiaušia medžių lapus, bet po to suprato, kad tai ne lapai, o jūros ūžesys, garsas, kurio realybėje jis niekada nebuvo girdėjęs, bet kuris dažnai nuramindavo jį sapnuose. Po to išnyko ir langas, ir medžiai. Jis atsidūrė laukuose, o keistas kvapas kuteno šnerves. Pakėlęs galvą Frodas pamatė didelį baltą vienišą bokštą, stovintį ant kalno viršūnės. Frodas staiga panoro įlipti į bokštą ir pažvelgti į jūrą. Jis iš visų jėgų pradėjo kopti į kalną, prie bokšto, bet staiga blykstelėjo šviesa ir sugriaudėjo perkūnas.

VI. Amžinasis miškas

Frodas pašoko kaip įgeltas. Kambaryje dar buvo tamsu, bet jame su žvake vienoje rankoje stovėjo Meris ir garsiai daužė atviras duris.

— Kas? Kas atsitiko? — paklausė Frodas, dar vis drebėdamas ir suglumęs.

— Kas atsitiko? — nustebo Meris. — Laikas keltis. Jau pusė penkių, o diena bus ūkanota. Paskubėk! Semas jau baigia ruošti pusryčius ir net Pipinas jau atsikėlė. Aš einu pabalnosiu ponius ir atvesiu tą, kuris neš daiktus. Pakelk tą tinginį Storulį! Tegu nors išlydi mus!

Šeštą valandą penki hobitai jau buvo pasiruošė, o Storulis Bolgeris dar žiovavo. Jie tyliai išsėlino iš namo. Meris, vesdamasis apkrautą ponį, pirmas slinko takeliu, kuris ratu juosė namą ir paskui suko pro keletą gretimų laukų. Medžių lapai spindėjo, nuo kiekvienos šakelės lašėjo rasa. Visur buvo tylu, ir tolimi garsai aidėjo labai aiškiai: kudakavo vištos, atokiame name kažkas uždarė duris.

Savo daržinėje jie rado ponius, negreitus, bet dėl ištvermingumo labai pamėgtus gyvulėlius. Hobitai užsėdo ant ponių ir išnyko rūke, kuris lyg nenorėdamas skyrėsi prieš juos. Po valandos lėto ir tylaus jojimo priešaky staiga iškilo Tvora, aukšta ir išpinta sidabriniu voratinkliu.

— Kaip tu manai per ją persigauti? — pasiteiravo Fredegaras.

— Paskui mane, — įsakė Meris, — ir patys pamatysite.

Jis pasuko į kairę palei Tvorą ir prijojo vietą, kur Tvora buvo įlinkusi į vidų, tada pasuko prie įdubimo krašto. Čia buvo plytom išklotas tunelis, einantis po Tvora ir pasibaigiantis jau nebe Grafystėje.

Storulis Bolgeris sustojo.

— Sudie, Frodai! — pasakė jis. — Ir vis dėlto geriau būtum nėjęs į mišką. Tikiuosi, jog jums pasiseks jį pereiti dar nesutemus. Linkiu sėkmės tau — dabar ir visada.

— Jeigu priekyje lauktu tik Amžinasis Miškas, tai aš būčiau laimingas, — atsakė Frodas. — Ir pasakyk Gendalfui, jog skubintųsi prie Rytų Kelio: išlindę iš miško, mes juo keliausime ir spausime kiek tik galėsime.

— Sudie! — suriko visi ir nusileido į tunelį, ilgam laikui išnykę iš Storulio akių.

Tunelyje buvo tamsu ir drėgna. Jis baigėsi vartais su geležinėmis grotomis. Meris pasiskubino ir atrakino vartus, o kai visi juos praėjo, vėl užvėrė. Grėsmingai taukštelėjo užraktas.

— Štai! — nelinksmai paskelbė Meris, — už nugarų liko Grafystė, o priešakyje — Amžinasis Miškas.

— O ar tiesa, ką apie jį pasakoja žmonės? — pasiteiravo Pipinas.

— Nelygu, ką turi galvoje, — atsakė Meris. — Jeigu tas visas baidyklių pasakas, kuriomis visi gąsdindavo Storulį, tuos visus orkus, vilkolakius ir visa kita, tai tuo aš netikiu. Bet šitas miškas yra keistas. Visi gyvi padarai jame yra labiau įtartini ir nepatiklūs negu Grafystėje. Ir medžiai nemėgsta svetimšalių — jie juos seka. Jeigu tai dedasi dieną, tai nieko baisaus. Daugių daugiausia šaką numes ar šaknį pakiš po kojomis. O štai naktį... man pasakojo. Ir aš pats esu buvęs čia po saulėlydžio, bet tik netoli nuo Tvoros. Mano manymu, medžiai moka susišnekėti vieni su kitais ir perduoti naujienas bei paskalas nesuprantama mums kalba. Net bevėję dieną jų šakos linguoja ir grabinėja viena kitą. Sako, jog medžiai net judėti gali: apspisti ratu nepažįstamus jiems padarus. Seniai seniai medžiai puolė Tvorą: prislinko prie jos ir pradėjo laužyti bei daužyti. Bet tada išėjo hobitai, nukirto šimtus medžių ir padegė mišką. Išdegė visa rytinė jo juosta, buvusi prie Tvoros. Po to medžiai nustojo puldinėti, bet tapo labai nedraugiški. O išdegusi juosta ir dabar matoma — net toliau, pačiame miške.

— Tai ką, čia tik medžiai pavojingi? — paklausė Pipinas.

— Įvairūs keisti padarai gyvena visame miške, — paprieštaravo Meris, — bet aš dar nė karto jų nemačiau, tik girdėjau kitų hobitų pasakojimus. Tačiau iš tikrųjų kažkas turi praminti takus. Eini, eini, staiga iš kažkur takelis, be to, dar neteisingas, paklaidins tave. Netoli nuo čia yra ar bent jau buvo takas, vedantis į Laužavietę, o po to dar toliau — į šiaurės rytus, kaip tik ten, kur mums reikia. Pabandysime tą taką surasti. Pagaliau tunelis baigėsi, ir hobitai iškilo į žemės paviršių. Čia buvo į mišką vedantis takelis, bet už šimto jardų jis išnyko taip netikėtai, kaip ir buvo pasirodęs. Atsisukę pro storus medžių kamienus jie dar matė Tvorą, o priekyje — tik kamienai ir kamienai: tiesūs ir išlinkę, stori ir liekni, lygūs ir šakoti, pilkai žali, samanoti, grublėta žieve.

Vienintelis Meris buvo nusiteikęs linksmai.

— Tu ieškok, ieškok to savo takelio, — niūriai patarė Frodas, — nes tuoj paklysime ar bent jau nebežinosim, kur eiti.

Hobitai šniurkščiojo tarp medžių, o poniai sunkiai ėjo paskui juos, atidžiai išsilenkdami daugelio susivijusių šakų. Miške nebuvo jokio atžalyno. Jie kopė aukštyn į kalvą, kur medžiai tapo aukštesni, tamsesni ir storesnį. Nebuvo nė garso, išskyrus rasos lašelius, krintančius nuo lapų. Atrodė, jog šnibždėjimas nutilo ir šakos nurimo, bet hobitai nemaloniai jautė, jog jie su nepasitenkinimu, nepritarimu yra sekami. Nerimas greitai augo, ir netrukus jie pasijuto besidairą į viršų ar per petį, lyg laukdami netikėto smūgio.

Jokio takelio nebuvo nė ženklo, o medžiai vis labiau užstojo kelią. Pipinas staiga pajuto, jog daugiau nebegali, ir netikėtai suriko:

— Oi! Oi! Oi! Aš nieko jums nedarysiu! Tik leiskite man praeiti!

Kiti apstulbę sustojo, bet riksmas nutilo, lyg nuslopintas sunkių užuolaidų. Negirdėti nei aido, nei kito kokio garso, bet miškas atrodė dar niūresnis ir atšiauresnis negu prieš tai.

— Tavim dėtas, aš nebūčiau šaukęs, — palingavo galvą Meris. — Naudos jokios, o pakenkti gali.

Frodas staiga pagalvojo, jog jis neturėjo teisės vesti visus juos į šitą bjaurų mišką. Meris žvilgsniu tebeieškojo savo tako, bet labai neryžtingai, ir Pipinas tą pastebėjo.

— Atrodo, tu mus neblogai paklaidinai, — tarė jis, bet tuo metu Meris su palengvėjimu sušvilpė ir parodė į priekį.

— Na, na, — nusistebėjo jis,— šitie medžiai iš tiesų juda! Štai prieš mus Laužavietė, o juk takelio nė ženklo nebuvo!

Einant į priekį, kelias po truputį šviesėjo. Netikėtai jie ištrūko iš miško ir atsidūrė apvalioje laukymėje. Dideliam jų nustebimui, dangus buvo giedras ir žydras: būdami po miško stogu, hobitai nė nematė, kaip pakilo saulė ir išsisklaidė migla. Nors saulė dar nespėjo aukštai įkopti į dangų, bet jau siuntė savo spindulius į laukymę ir geltonai dažė medžių viršūnes. Laukymės žaluma, lyg atskirdama ją nuo viso miško, čia buvo tankesnė ir žalesnė. Čia net neaugo medžiai — tik šiurkšti žolė ir daug aukštu augalų: dėmėtoji manda, miškinės petražolės ir kitos piktžolės. Dilgėlės bei usnys vešliai stiebėsi tarp jaunučių gluosnio krūmelių. Tai buvo niūri vieta, bet po tokio miško ji atrodė kaip gražiausias sodas.

Hobitai padrąsėjo ir viltingai pažvelgė į dangų. Tolimame laukymės krašte medžių sienoje buvo matyti proskyna ir takelis, vingiuojantis pro ją. Hobitai įžiūrėjo, jog takelis veda į mišką, į kalvele, apklėstą juodų šakų. Šituo taku ir patraukė keliauninkai. Dabar jie jau ėjo daug greičiau ir linksmiau, nes jiems atrodė, jog miškas pasigailėjo jų ir nekliudydamas leis keliauti.

Bet netrukus tapo karšta ir tvanku. Medžiai iš abiejų pusių vėl susispaudė ir priekyje nieko nesimatė. Daug stipriau negu prieš tai jie pajuto piktus miško kėslus. O buvo taip tylu, jog ponių kanopos, šnarinančios nukritusius lapus ir kliuvinėjančios už paslėptų šakų, dusliai bumbsėjo hobitų ausyse. Frodas, norėdamas save padrąsinti, užtraukė dainą, bet jo balsas pavirto į murmėjimą:

— Keliaujantys šešėlių šalimi, nenusiminkit, nors tamsa nuožmi, juk baigsis tie miškai galų gale ir pamatysit saulę danguje, kai ji daug sykių leisis ir tekės, kai dienos ges ir vėlei prasidės, miškų neliks rytuos nei vakaruos...

Nespėjus ištarti paskutinio žodžio, Frodo balsas nutrūko. Oras tapo sunkus ir gniaužė gerklę. Už jų nugarų su triukšmu ant takelio nukrito didelė persenusio medžio šaka. Medžiai aplink juos dar labiau susispaudė.

— Jiems visai nepatinka tavo kalbos apie pabaigą ir įveikimą, — pasakė Meris, — todėl šiuo metu gal geriau nedainuokime. Palauk, kol pereisim mišką, tada visi choru užtrauksim!

Jis kalbėjo linksmai ir nerodė jokio nerimo. Kiti paniurę tylėjo. Kiekvienam žingsny Frodas keikė save paskutiniais žodžiais, kodėl įsileido tokią avantiūrą ir dar įtraukė savo draugus. Pagaliau jis beveik nusprendė sustoti ir grįžti (jeigu tai dar įmanoma), bet viskas pakrypo kita linkme. Takelis nustojo kilti į viršų ir ėjo lygia žeme. Medžiai prasiskyrė, ir keliautojai matė, jog takas veda tiesiai pirmyn. Prieš juos, bet truputį toliau, stūksojo žalia bemiškė kalvelė kaip plikė virš vešlaus miško. Takelis kaip tik į ją ir vedė.

Hobitai vėl nuskubėjo į priekį, norėdami nors kuriam laikui ištrūkti iš po miško stogo. Takelis nusileido žemyn, po to vėl pakilo, pagaliau atvesdamas juos prie stačios pašlaitės, ir dingo žolėje. Aplink kalvą augantis miškas atrodė kaip tankūs plaukai aplink plikę.

Hobitai vedė ponius į viršų tol, kol užsiropštė į pačią viršūne. Ten keliautojai sustojo ir apsidairė. Oras buvo šiltas, bet ūkanotas, todėl jie beveik nieko nematė. Netoliese miglos beveik nebuvo — ji nusėdo miško žemumose, o pietuose iš mišką kertančios gilios properšos baltų garų kamuoliais kilo rūkas.

— Ten, — pasakė Meris, — rodydamas ranka, — ten teka Karklynė. Ji atsrūva iš kalvų, vinguriuoja į pietvakarius, kirsdama Mišką ir įteka į Brendivyną žemiau Šiengalio. Ten mums labiausiai nereikia. Sakoma, jog Karklynės slėnis — pati keisčiausia miško vieta, vieta, iš kurios ir kyla visos negerovės.

Kiti pažvelgė į Merio rodomą pusę, bet teįžiūrėjo miglą, tvyrančią virš drėgno ir gilaus slėnio. Už jo esančią pietinę miško dalį visiškai dengė rūkas.

Stovint ant kalvelės, saulė vis labiau kaitino. Nors buvo jau vienuolikta valanda, bet rudeninė ūkana vis trukdė ką nors pamatyti kitose pusėse. Vakaruose nebuvo matyti nei Tvoros, nei Brendivyno slėnio už jos. Prieš saulę hobitai negalėjo įžiūrėti jokios didžiojo Rytų Kelio linijos.

Jie jautėsi tarsi saloje medžių jūroje. Keliautojai sėdėjo ant žolės, žiūrėjo į medžius ir valgė priešpiečius. Kai saulė įsirito į dangaus vidurį ir atėjo vidurdienis, toli rytuose sušmėžavo kalvų kontūrai, esantys už Amžinojo Miško. Tai džiaugsmingai nuteikė hobitus — vadinasi, miškas turi pabaigą. Nors, tiesą sakant, jie visai neketino eiti tenai: Pilkapius, kaip ir Mišką, hobitų legendos vaizdavo juodomis spalvomis.

Pagaliau jie prisivertė vėl pakilti. Takas, atvedės į kalvą, buvo šiaurinėje pusėje, bet hobitai įsitikino, jog jis vis labiau suka į pietryčius. Greitai jis visiškai apsisuko ir nukrypo į. Karklynės slėnį, tai yra ten, kur hobitams labiausiai nesinorėjo eiti. Po nedidelio ginčo jie nusprendė palikti šitą klaidinantį taką ir stengtis apgraibomis keliauti į šiaurę. Nors nuo kalvos jie ir nematė kelio, bet jis tikrai driekiasi šiaurėje ir tikriausiai yra visai nebetoli. Beje, einant į šiaurę, vietovė pasidarė sausesnė ir atviresnė, medžiai tapo plonesni ir ne tokie tankūs, nes pušys bei eglės pakeitė ąžuolus, gluosnius ir kitokius bevardžius ar nepažįstamus tankaus miško medžius.

Iš pradžių viskas klojosi labai gerai — jie spėriai žygiavo, saulė visą laiką švietė jiems į nugaras — vadinasi, kiek nukrypta į vakarus. Bet po kurio laiko medžiai vėl ėmė lankėti ir kur buvę, kur nebuvę netikėtai atsirasdavo gilūs grioviai, lyg milžinų praminti apleisti keliai, apaugę gervuogėmis. Ir lyg tyčia — jie vis pastodavo kelią, o persikelti per juos buvo galima tik nusileidus į griovį ir vėl pakilus, ir tai labai vargino ponius. Nusileidę hobitai kaskart aptikdavo tankiai krūmais ir atžalynu apaugusį dugną, kuris neleisdavo sukti į kairę, todėl vienintelė įmanoma kryptis būdavo į dešinę. Įlipę į vieną griovį, jie turėjo dugnu net paeiti galiuką, kol medžiai maloningai leido jiems įkopti į kitą šlaitą. Ir kiekvieną kartą, kai keliautojai išsikrapštydavo į viršų, medžiai atrodydavo dar tankesni ir tamsesni, tačiau tik kelias į kalvą, į šiaurę būdavo uždarytas, o į dešinę jie galėdavo žingsniuoti be didesnių kliūčių.

Po keleto valandų hobitai pametė bet kokią kryptį, bet puikiai suprato, jog klaidžiojo visur, tik ne šiaurės link. Į šiaurę kelias buvo užkirstas, ir kažkas nematoma ranka vedė juos į pietryčius, į pačią miško širdį, apie kurią hobitai bijodavo net užsiminti.

Popietė jau slinko į pabaigą, kai jie įropojo į patį didžiausią ir erdviausią griovį, koks tik buvo pasitaikęs kelyje. Griovio šlaitai kilo taip stačiai, jog nepaliekant jame ponių ir mantos, iš jo išsikrapštyti atrodė neįmanoma. Viskas, kas jiems liko — tai kiūtinti grioviu į pietryčius. Žemė buvo minkšta ir pelkėta, aplinkui tryško versmės, ir greitai hobitai pastebėjo, jog jie eina paskui upokšnį, kuris srūva ir čiurlena po samanų patalais. Paskui prasidėjo nuokalnė, ir upeliukas tapo ypač sraunus. Kartu su juo nusileidę hobitai atsidūrė gilioje, tamsioje dauboje, kurią iš viršaus tankiai gaubė susipynę medžiai.

Dar kurį laiką paklupinėję prieblandoje palei upelį, keliautojai staiga išėjo iš tamsos. Prieš juos lyg vartai atsivėrė, ir į akis blykstelėjo saulė. Išbėgę į šviesą, jie pamatė, jog nusileido žemyn pro plyšį, esantį stačiame šlaite, beveik uoloje. Prie jų kojų augo žolė ir nendrės, tolumoje buvo matyti toks pat status kitas krantas. Nuošaliame slėnyje tvyrojo mieguista rudeninė šiluma. Pačiame jo viduryje savo vandenis tingiai varė tamsi upė, kurios pakrantės buvo apsuptos senų gluosnių, ievų ir guobų. Tūkstančius nukritusių gluosnių lapų nešė upė, daugybė jų, geltonai žibėdami, dar krito nuo šakų. Slėnyje švelniai pūtė šiltas vėjelis, šnibždėjo nendrės ir girgždėjo gluosnių šakos.

— Na, pagaliau aš bent kiek įsivaizduoju, kur mes esame, — pliaukštelėjo rankomis Meris. — Juk nusikrapštėme į visai priešingą pusę. Tai juk Karklynės upė! Aš einu į priekį — apsižvalgysiu.

Jis išėjo iš tamsos į šviesą ir dingo aukštoje žolėje. Netrukus sugrįžo ir pareiškė, jog prie uolos papėdės palei upę yra maloni, kieta žemė, o kai kuriose vietose tokia žemė prieina net iki vandens.

— Dar daugiau, — sušuko Meris, aš radau pramintą takelį, vedantį prie upės. Jeigu pasuksime į kairę ir eisime juo, tai, ko gero išsikrapštysime iš miško rytinėje pusėje.

— Aš manau, — tarė Pipinas, — kad gal išsikrapštysim, o gal tas takas nuves iki kokių pelkių ir paliks mus tenai? Kaip tu manai, kas ir kodėl pramynė šitą taką? Aš esu tikras, jog ne tam, kad mums būtų patogiau. Aš dabar labai nepasitikiu šituo mišku ir pradedu tikėti visomis pasakomis apie jį. O ar tu bent įsivaizduoji, kiek mes galėsime eiti į rytus?

— Ne, — pasakė Meris, — neįsivaizduoju. Aš net nežinau, kurioje Karklynės slėnio dalyje dabar esame ir koks padaras čia lankosi taip dažnai, jog pramynė šitą takelį. Bet aš nematau jokios kitos išeities.

Iš tikrųjų neliko nieko kita daryli, ir hobitai, vienas paskui kitą Merio vedami nužingsniavo prie jo atrasto tako. Nors visur nendrės ir žolės buvo vešlios ir aukštos (siekiančios net viršugalvį), bet atrastas takas niekur nedingo — jis sukiojosi ir vingiavo, rinkdamasis kietesnę žemę tarp liūnų ir pelkių. Kur buvę, kur nebuvę, takelį perkirsdavo kiti upokšniai, iš aukštesnių miško vietų bėgantys į Karklynę. Tose vietose kažkieno rūpestinga ranka buvo skersai juos permetusi medžių kamienus ar ryšulius žabų.

Hobitus ėmė kankinti karštis. Be to, ištisa armija įvairiausių vabzdžių zvimbė aplink ausis, o popietinė saulė negailestingai kepino nugaras. Pagaliau taką perkirto siauras šešėlis — kažkokios pilkos didelės šakos. Kas žingsnis eiti darėsi vis sunkiau. Snaudulys tarsi sunkėsi iš po žemės, vyniojosi aplink kojas ir minkštai tirpo ore prie jų galvų ir akių.

Frodo galva pradėjo knapsėti, o priešais jį einantis Pipinas staiga parpuolė ant kelių.

— Nieko gero, — išgirdo Frodas Merio balsą, — be poilsio aš nežengsiu nė žingsnio. Reikia pasnausti. Štai ten, po gluosniais, kaip tik ir pavėsis, ir musių mažiau!

Frodas apie miegą nenorėjo nė girdėti.

— Pirmyn! — suriko jis, — mums negalima snausti. Pirmiausia turime išeiti iš miško.

Bet kitus jau buvo apėmęs snaudulys. Už jų žiovaudamas ir tankiai mirksėdamas stovėjo Semas.

Staiga Frodas pajuto, jog ir jį patį ima miegas. Galva nusviro, akyse viskas pradėjo plaukti, nutilo musių dūzgimas. Vienintelis girdimas garsas buvo tylus virpėjimas, lyg šakos šnibždėtų kažkokią dainą. Frodas praplėšė sunkius vokus ir pamatė prieš save išsikėtojusį seną ir žilą, didžiulį gluosnį. Jo šakos kilo į viršų kaip didžiulės rankos su daugybe pirštų, gumbuotame ir vingiuotame kamiene žiojėjo platūs plyšiai, kurie šakoms judant tyliai girgždėjo. Lapai, dengdami skaistų dangų, apipylė Frodą, jis susvyravo ir atsigulė ant žolės, kur stovėjo.

Meris ir Pipinas šiaip taip nuslinko iki gluosnio ir atsigulė, atsirėmė į medžio kamieną. Virš jų nugarų žiojėjo plyšiai, kuriuose lengvai būtų tilpę abudu hobitai. Meris ir Pipinas pažvelgė viršun, į pilkus ir geltonus lapus, krentančius prieš šviesą, ir taip pat išgirdo tylų dainavimą. Tada jie užmerkė akis, ir hobitams pasirodė, jog girdėti netgi vėsūs žodžiai, kažką kalbantys apie vandenį ir miegą. Jie liovėsi klausytis ir lyg užkeikti kietai užmigo prie to didelio pilko gluosnio.

Frodas gulėdamas dar valandėle kovojo su apėmusiu miegu. Sukaupus jėgas jam pavyko net atsistoti. Staiga Frodas pajuto, jog labai nori vėsaus vandens.

— Palauk, Semai, — sušnibždėjo jis, — aš tik sekundę kojas įmerksiu.

Pusiau miegodamas, laikydamasis už kamieno, jis nusvirduliavo prie upės, kur didelės susirangiusios šaknys mirko vandenyje tarsi gumbuoti drakoniukai, nusileidę atsigerti. Jis apsižergė vieną jų, papliuškeno įkaitusias kojas vėsiame rudame vandenyje ir čia pat užmigo, atsirėmęs į didelį kamieną.

Semas atsisėdo, pakrapštė galvą ir plačiai nusižiovavo. Jis nerimavo, galvodamas apie šitą netikėtą mieguistumą, nes buvo dar tik vėlyva popietė.

— Čia kažkas daugiau negu saulė ir tvankus oras, — suburbėjo Semas, — ir man nepatinka šitas didelis medis. Tik pamanykit — apie miegą įsidainavo. Prisimiegosim mes, oi, prisimiegosim!

Semas pašoko ant kojų ir nusvirduliavo pažiūrėti ponių. Du poniai jau buvo nuėję tolokai nuo takelio, todėl jis turėjo padaryti tvarką. Vos tik Semas pagavo ponius ir pririšo juos prie kitų, iš karto pasigirdo du garsai — vienas skambesnis, kitas tylesnis, bet abu vienodai aiškūs. Pirmasis buvo pliaukštelėjimas, lyg kas nors sunkiai būtų įkritęs į vandenį, o antrasis — lyg tyliai sugirgždėjo uždaromos durys.

Semas nudūmė prie 'kranto ir pamatė, jog Frodas įpuolė į vandenį, apglėbusi didelė medžio šaka jį skandina, o hobitas net nesipriešina. Semas sugriebė jam už švarko, ištraukė iš po šaknies, paskui sunkiai išvilko į krantą. Frodas akimirksniu pabudo ir pradėjo kosėti bei spjaudytis.

— Įsivaizduok, Semai, — .pagaliau tarė jis, — šitas bjaurus medis įmetė mane į vandenį. Aš pajutau, kaip ta didelė šaknis apglėbė mane ir nustūmė.

— Ką padarysi, užmigote, misteri Frodai, — paaiškino Semas. — Jeigu jau jaučiatės toks mieguistas, tai geriau nė nesiartinkite prie vandens.

— O kiti? — staiga paklausė Frodas, — ar ir jie užmigo?

Jie nuskubėjo prie kitos medžio pusės ir tik tada Semas suprato, kokį girgžtelėjimą tada girdėjo. Pipinas išnyko. Plyšys, prie kurio jis gulėjo, buvo užsivėręs taip, kad nė žymės nelikę. Meris taip pat pateko į spąstus: kitas plyšys užsivėrė aplink jo liemenį, todėl jo kojos kyšojo lauke, bet visas kūnas buvo įtrauktas į juodą properšą, kurio kraštai laikė tarsi žnyplės.

Iš pradžių Frodas ir Semas kumščiais daužė tą kamieną, kuriame gulėjo Pipinas. Po to įniršę pabandė pražiodyti plyšio nasrus, kurie laikė vargšą Merį, tačiau veltui.

— Taip ir žinojau! — paklaikęs suriko Frodas. — Kodėl mes ėjome į šitą prakeiktą mišką? Aš noriu, kad mes visi grįžtume į Musdaubę.

Ir jis iš visų jėgų spyrė į medį, nėmaž nesirūpindamas, jog gali susižeisti koją. Vos pastebimas virpesys perbėgo per kamieną ir šakas, o lapai sušlamėjo, primindami tylų seniokišką kikenimą.

— Ar kartais kirvio neatsirastų tarp mūsų daiktų, misteri Frodai? — paklausė Semas.

— Pasiėmiau mažą kirvuką žabams kapoti, — atsakė Frodas, — bet dabar iš jo menka nauda.

— Palauk, — šūktelėjo Semas prisiminės žabus, — mes galime padegti medį!

— Galime,— svyruodamas atsiliepė Frodas, — bet tik iškepsim Pipiną ir daugiau nieko.

— Bet gal nors pagąsdinsim,— piktai sušuko Semas, — jeigu šitas medis jų nepaleis, aš vis tiek jį nuversiu, net jeigu šaknis graužti reikėtų.

Jis nulėkė prie ponių ir greitai grįžo, nešinas kirvuku ir titnagu.

Greitai jie prisirinko sausos žolės, lapų, žievės gabaliukų, krūvą sulaužytų lazdelių ir nukapotų šakučių. Visa tai buvo sukrauta prie kamieno, kitoje medžio pusėje. Kai tik Semas su titnagu išgavo kibirkštį, ji iš karto apėmė sausą žole, pakilo liepsna ir pradėjo rūkti dūmai. Šakelės pradėjo traškėti, o maži ugnies liežuvėliai jau laižė ir degino sausą senojo medžio žieve. Per visą gluosnį vėl perbėgo drebulys, piktai ir skausmingai sušlamėjo lapai. Garsiai suriko Meris, o medžio gilumoj atsiliepė duslus Pipino klyksmas.

— Užgesinkit! Užgesinkit! — sušuko Meris, — o jeigu ne, jis žada mane perpus perplėšti!

— Kas? Ką? — riktelėjo Frodas, lėkdamas aplink medį.

— Užgesinkit! Užgesinkit! — meldė Meris.

Gluosnio šakos įnirtingai sulingavo. Iš kažkur atsirado kylantis vėjas, sujudinės visus aplinkinius medžius, lyg kas nors būtų įmetės akmenį į tylų ežerą. Visa miško neapykanta suplaukė čionai. Semas išspardė lauželį ir sutrypė kibirkštis. Frodas, visiškai nuo viso šito pametęs galvą, pasileido takeliu šaukdamas:

— Ge-elbėkit! Ge-e-llbėkit!

Hobitui atrodė, jog jis pats vos girdi savo ploną balselį. Gluosnių vėjas iš karto nusinešė šauksmą į šalį ir paskandino pakilusių į orą lapų pūgoje. Bet Frodas, apimtas baimės ir sutrikęs, jau nebe rėkė, o cypė.

Staiga jis sustojo — į jo šauksmą kažkas atsiliepė, o gal tik pasigirdo? Ne, nepasigirdo — kažkas, esantis jam už nugaros, pačioje miško tankynėje iš tiesų atsiliepė. Frodas tuoj pat apsisuko, įsiklausė ir jam neliko abejonių — kažkas dainavo dainą: sodrus ir laimingas balsas džiaugsmingai šūkavo, bet pati daina buvo kažkokia nesąmonė:

Atgavę viltį, bet ir bijodami naujo pavojaus, Frodas su Semu dabar stovėjo tyliai. Iš nesąmoningų žodžių srovės (bent hobitams taip atrodė) pagaliau pasigirdo kažkas panašaus į dainą, o balsas tapo garsesnis ir aiškesnis:

Frodas ir Semas stovėjo kaip užkerėti. Vėjas staiga nutilo ir lapai ramiai kabėjo ant šakų. Vėl pasigirdo ta pati daina, ir staiga pro nendres pasirodė šokanti ir straksinti skrybėlė su gėlių vainiku ir ilga mėlyna plunksna.

Po to pasirodė ir jos savininkas, žmogus ar bent labai į jį panašus. Šiaip ar taip, jis buvo daug didesnis ir stambesnis už hobitus, bet ūgiu neprilygo Didžiajai Tautai (tai yra žmonėms). Tačiau, nepaisant to, kėlė tokį triukšmą, kad skambėjo visas miškas. Jo kojos, apautos dideliais geltonais batais, niekaip nenustygo vietoje ir, šokinėdamas per žolę bei nendres, jis atrodė kaip karvė, vedama girdyti. Jo akys buvo žydros ir skaisčios, o veidas — raudonas kaip prinokęs obuolys, bet išvagotas šimto besijuokiančių raukšlelių. Rankoje keistas nepažįstamasis laikė didelį lapą-padėklą, kuriame plaukiojo mažos vandens lelijos.

— Gelbėkit! — sušuko Frodas ir Semas, bėgdami prie jo ištiestom rankom.

— Kas? Kur? Ką? Ko? Ei, jūs ten, ramiau, — riktelėjo senasis vyras, ištiesė į priekį ranką, ir hobitai sustojo kaip įbesti. — Kurgi skubate, mielieji, taip pūškuodami kaip dumplės? Kas gi atsitiko? Ar jūs žinote, kas aš toks? Aš Tomas Bombadilas. O dabar sakykit, kas jums nutiko, nes Tomas labai skuba! Ir netrypkite lelijų!

— Mano draugus gluosnis pagavo! — uždusęs išpylė Frodas.

— O ponas Meris suspaustas plyšyje, — paaiškino Semas.

— Ką? — sušuko Tomas Bombadilas, linksmai pašokęs į viršų, — nerimsta senasis Gluosnis? Tik tiek ir daugiau nieko? Greitai sutvarkysim. Aš gerai žinau, kaip reikia su juo šnekėtis. Ei, senas pilkas Gluosni! Jei nebūsi padorus, aš sušaldysiu tave iki gyvo kaulo! Nukaposiu tau šaknis, nupūsiu lapus ir nulaužysiu šakas, senas Gluosni, ar girdi?

Atsargiai padėjęs savo lelijas ant žolės, jis pribėgo prie Gluosnio. Ten Tomas pamatė Merio kojas, kyšančias lauke — visa kita jau buvo įtraukta į vidų. Tomas prikišo burną prie plyšio ir tyliai kažką padainavo. Netikėtai Meris atgijo ir jo kojos pradėjo spardytis. Bet Tomas atšoko šalin, nulaužė šaką ir trinktelėjo ja per medį.

— Kuo greičiau tu juos išleisk, senas pilkas Gluosni! — liepė jis.

— Ką tu sau galvoji? Siurbk saldžiuosius žemės syvus, leisk šaknis, po to užmik. Bombadilas tau įsako!

Tada Tomas prišoko prie medžio, pagriebė Merį už kojų ir timptelėjęs ištraukė iš staiga prasiplėtusio plyšio. Kitoje pusėje pasigirdo girgždėjimas, ir iš atsivėrusio plyšio lyg išspirtas išlėkė Pipinas. Tada garsiai taukštelėję užsivėrė abu plyšiai, drebulys dar kartą nukrėtė medį nuo pat šaknų iki viršūnės ir įsivyravo tyla.

— Labai jums ačiū! — vienas po kito nusilenkė hobitai. Tomas Bombadilas prapliupo juoktis.

— Na, gerai, gerai, mažyliai! — tarė jis, taip pasilenkdamas, jog susilygino su jų veidais, — eisim pas mane. Stalas visas jau nukrautas pienu, koriais, sviestu ir duona. Auksauogė jau laukia! O už vakarienės stalo mums kaip tik pakaks laiko, kad galėtume pasikalbėti. Eikit paskui mane taip greitai, kaip tik jūsų kojos neša!

Tai pasakęs, jis čiupo lelijas, mostelėjo ranka ir pasišokinėdamas nuskubėjo takeliu į rytus, taip pat garsiai ir nesuprantamai dainuodamas.

Per daug apstulbinti, jog galėtų ką nors kalbėti, hobitai klusniai nubėgo paskui. Bet jie nebuvo tokie greiti. Tomas tuoj pat išnyko iš akių, o jo dainavimas tilo ir tilo. Staiga jo balsas suskambėjo vėl taip pat garsiai:

Po to hobitai jau nieko nebegirdėjo. Saulė beveik iš karto nusileido už tolumoj likusių medžių. Hobitai prisiminė vakarą prie Brendivyno ir šimtus šviečiančių Baklberio langų. Aplink juos leidosi didžiuliai šešėliai: kamienai bei šakos tamsiai ir grėsmingai dengė takelį. Nuo upės pakilo balta migla ir pradėjo raitytis apie medžių šaknis. Iš po žemės prie hobitų kojų sunkėsi prieblandos garas ir maišėsi su upės migla.

Pasidarė labai sunku laikytis takelio, ir keliauninkai labai pavargo. Jų kojos atrodė pripiltos švino. Keisti, paslaptingi garsai, sklindantys iš krūmų ir nendrių, abipus takelio sekė paskui juos, o pakėlė akis aukštyn, hobitai išvysdavo keistų gumbuotų veidų žvilgsnius, kurie prieblandoje niūriai švytėdavo ir šnairuodavo į juos nuo upės krantų bei miško pakraščių. Hobitai jautėsi lyg kažkokioje užburtoje šalyje ir kiūtino tarsi sapnuodami grėsmingą sapną ir negalėdami pabusti.

Jiems jau visai linko kojos, kai takelis lėtai ėmė kilti į kalvą. Pasigirdo malonus čiurlenimas, ir tamsoje jie išvydo baltas putas, mat upė krito žemyn nedideliu kriokliuku. Staiga ir medžiai, ir rūkas dingo — liko užpakalyje. Pagaliau hobitai išėjo iš miško ir atsidūrė didelėje pievoje. Upė, dabar tapusi maža ir srauni, linksmai gurgėjo prieš juos, o vandens paviršiuje šen bei ten atsispindėdavo jau pakilusios žvaigždės.

Žolė po kojomis buvo lygi ir trumpa, lyg tik nupjauta ar nuskusta, o medžiai buvo apkirpti kaip gyvatvorė. Takelis dabar tapo aiškiai matomas, gerai prižiūrėtas, o jo kraštai nužymėti akmenukais. Jis dabar vedė į žolėtos kalvos viršūnę kaip žvaigždė tą ir šviesią naktį. Užkopė dar aukščiau, hobitai išvydo mirgančias namo šviesas. Takas nuvingiavo žemyn, po to vėl pakilo į viršų, į ilgą, lygią, žolėtą kalvą, vis arčiau vesdamas prie šviesų. Staiga atsivėrė durys ir plūstelėjo ryški, tiesiog akinanti geltona šviesa. Prieš juos stovėjo Tomo Bombadilo namas — beliko tik nusileisti nuo kalvos ir įeiti. Dar toliau kilo pilkas ir plikas status šlaitas, o už jo, rytuose, buvo matyti juodi ir bauginantys Pilkapių šešėliai.

Visi — ir hobitai, ir poniai, nuskubėjo į priekį. Akimirksniu dingo visas nuovargis ir baimė.

— Ei dol! Oi dol! — suskambėjo juos sutinkanti daina.

Ir tada pasigirdo kitas aiškus balsas, toks pat jaunas ir toks pat amžinas kaip pavasaris, panašus į vandens, krentančio iš kalnų, dainą, į sidabrinį varpelį:

Su ta daina hobitai atsistojo ant slenksčio, ir juos nušvietė auksinė šviesa.

VII. Pas Tomą Bombadilą

Keturi hobitai žengė per platų akmeninį slenkstį ir tylėdami sustojo. Jie atsidūrė ilgame sename kambaryje, apšviestame lempų, pakabintų ant stogo gegnių. Be to, ant poliruoto juodmedžio stalo stovėjo daugybė skaisčiai degančių aukštų ir geltonų žvakių.

Tolimoje kambario pusėje, kėdėje, veidu į duris sėdėjo moteris. Jos ilgi geltoni garbanoti plaukai švelniai krito ant pečių, o žalia suknia, nusmaigstyta sidabriniais rasos lašeliais, panėšėjo į jauną nendrę. Moters liemenį juosė aukso juosta, už kurios buvo įkišta keletas žydrų neužmirštuolių. Aplink jos kojas, plačiuose rudo ir žalio molio induose plūduriavo baltos vandens lelijos, todėl ji atrodė sėdinti soste, viduryje tvenkinio.

— Prašom, mielieji sveteliai! — tarė moteris ir, išgirdę jos balsą, hobitai suprato, kas galėjo dainuoti tokiu tyru ir aiškiu balsu.

Jie droviai įėjo į kambarį ir pradėjo žemai lankstytis, jausdamiesi taip, lyg būtų pasibeldę į trobelės duris, prašydami vandens, o susitikę jauną elfų karalienę, paskendusią gėlėse. Tačiau kol jie sugalvojo, kaip sveikintis, ji pakilo, peržengė lelijas ir šypsodamasi ėjo jų link. Jos suknia šlamėjo švelniai lyg vėjas, įsisukęs į nendres, augančias prie upės kranto.

— Drąsiau, drąsiau, mielieji! — pasakė ji, imdama Frodą už rankos. — Šypsokitės ir linksminkitės! Aš esu Auksauogė, Upės Dukra.

Tada ji lengvai kaip drugelis šmurkštelėjo pro hobitus, vienu baltos rankos mostu sulaikė tamsą, besiveržiančią į vidų, ir tyliai užvėrė duris.

— Išmeskime tamsą ir naktį, — tarė ji, — aš matau, jog jūs dar bijote rūko, medžių šešėlių, upės gelmių ir kitų baisių dalykų. Nieko nebijokit! Čia jūs po Tomo Bombadilo stogu!

Hobitai pažvelgė į ją su nuostaba, o Auksauogė apžiūrėjo kiekvieną ir vėl nusišypsojo.

— Gražioji ponia Auksauogė! — pagaliau prakalbino Frodas ir pajuto, jog širdis šokinėja iš kažkokio keisto džiaugsmo. Jis dažnai apmirdavo iš džiaugsmo, girdėdamas skambius ir tyrus elfų balsus, bet šį kartą jautėsi visai kitaip: džiaugsmas mažiau šildė krūtine, bet daugiau telkėsi širdyje. Visa tai buvo nuostabu ir truputį keista. — Gražioji ponia Auksauogė! — vėl tarė jis, — dabar man suprantamas jūsų dainų džiaugsmas.

Staiga Frodas nutilo ir ėmė mikčioti, nepaprastai nustebęs, kaip jis galėjo sakyti tokius dalykus. Bet Auksauogė tik nusijuokė:

— Sveiki atvykę! — tarė ji. — Niekada negirdėjau, jog Grafystėje būtų gyvenę tokių iškalbių hobitų. Bet tavo akių šviesa ir balso skambesys sako man, jog esi elfų draugas. Kaip gerai, kad mes susitikome. Sėskitės ir palaukite namo šeimininko. Jis tuoj pareis, nes rūpinasi jūsų poniais.

Hobitai patenkinti susėdo į žemas nendrines kėdes ir žiūrėjo, kaip Auksauogė triūsia prie stalo. Kiekvienas jos judesys teikė jiems nepaaiškinamo džiaugsmo. Už namo kažkur pasigirdo dainavimas. Hobitai tarp daugybės "ei dol!" ir "oi dol!" išgirdo aiškius žodžius.

— Gražioji ponia! — netrukus vėl tarė Frodas, — jeigu mano klausimas jums neatrodo kvailas, pasakykite, kas yra Tomas Bombadilas?

— Jis toks ir yra, — atsiliepė Auksauogė, atsisukdama ir šypsodamasi.

Frodas klausiamai į ją pažvelgė.

— Jis toks, kokį matėte, — atsakė Auksauogė į Frodo žvilgsnį.

— Jis yra vėjo, kalnų ir upių šeimininkas.

— Tai visos šitos keistos žemės priklauso jam?

— Žinoma, ne! — paprieštaravo ji, ir šypsena dingo. — Kaip tai būtų nepakeliama, — tyliu balsu pridėjo Auksauogė, lyg kalbėtų su savim pačia. — Visi medžiai, žolės ir viskas, viskas, kas gyvena ir auga šiose žemėse, priklauso patiems sau. O Tomas Bombadilas yra šeimininkas. Niekas negali sugauti Tomo Bombadilo, vaikštančio miške ir brendančio upėmis, ir laipiojančio kalvomis. Ir šviesiausią saulėtą dieną, ir juodžiausią naktį jis nieko nebijo. Tomas Bombadilas yra šeimininkas.

Atsidarė durys, ir įžengė Tomas Bombadilas. Dabar jis buvo vienplaukis, o rudus plaukus puošė rudeninių lapų karūna. Jis linksmai nusikvatojo ir paėmė Auksauogei už rankos.

— Štai mano puikioji ponia, — tarė jis, nusilenkdamas hobitams, — štai mano Auksauogė su žaliai sidabrine suknia ir su gėlėm už juostos. Ar stalas jau paruoštas? Aš matau geltoną grietinę ir medaus korius, baltą duoną, sūrį, pieną, sviestą ir žalias žoles. Netgi uogų mums netrūksta! Argi to gali neužtekti? Viskas, vakarienė jau paruošta!

— Vakarienė jau paruošta, — pasakė Auksauogė, — bet svečiai turbūt dar nepasiruošę?

Tomas pliaukštelėjo rankomis ir sušuko:

— Tomai! Tomai! Tavo svečiai yra pavargę, o tu tą beveik užmiršai! Eikime dabar, mano mielieji draugai, ir Tomas atgaivins jus. Nusiplausit nešvarias rankas ir sudrėkinsit pavargusius veidus. Nusimeskit purvinus apsiaustus ir pirmyn paskui mane!

Jis atvėrė duris, hobitai paskui jį įėjo į trumpą koridoriuką ir pasuko už kampo. Pasirodo, jie atsidūrė žemame kambaryje su nuožulniu stogu (panašu, jog tai šiaurinis namo priestatas). Ant akmeninių jo sienų buvo prikabinta kilimėlių ir geltonų užuolaidų. Grindys išklotos plytelėm ir pribarstytos šviežių žalių nendrių. Keturi minkšti čiužiniai, aptraukti baltomis paklodėmis, gulėjo prie vienos sienos, o prie kitos stovėjo ilgas suoliukas, apkrautas moliniais dubenimis bei ąsočiais, pilnutėliais karšto ir šalto vandens. Prie kiekvienos lovos buvo paruoštos minkštos žalios šlepetės.

Neilgai trukus, nusiprausę ir atsigaivinę hobitai susėdo prie stalo, po du iš kiekvieno šono, o Auksauogė ir Tomas sėdėjo stalo galuose. Vakarienė truko ilgai, ir buvo labai linksma. Nors keliautojai valgė taip, kaip gali valgyti tik ilgą laiką badu marinti hobitai, bet valgių nepritrūko. Iš sidabrinių taurių buvo geriamas tyras šaltas vanduo, bet jis, kaip vynas, sušildė širdis ir atrišo liežuvius. Svečiai staiga pamatė, jog linksmai dainuoti yra daug lengviau ir paprasčiau, negu kalbėti.

Pagaliau Tomas su Auksauoge pakilo ir greitai nukraustė stalą. Svečiai vėl buvo pasodinti į kėdes su pakištais suoliukais pavargusioms kojoms. Prieš juos degė židinys, skleisdamas salsvą kvapą, nes buvo kūrenamas obelinėmis malkomis. Kai viskas buvo sutvarkyta, kambaryje užgeso visos šviesos, švietė tik vienas žibintas ir pora žvakių, stovinčių ant abiejų židinio atbrailų. Tada su žvake rankoje atėjo Auksauoge ir visiems palinkėjo geros nakties bei saldžių sapnų.

— Ilsėkitės dabar, — tarė ji, — iki pat ryto. Nebijokit jokių naktinių garsų. Niekas negali įsigauti pro duris ir langus, tiktai mėnulio bei žvaigždžių šviesa ir vėjas, atūžiantis iš kalvos viršūnės. Labos nakties!

Šlamėdama ir mirgėdama Auksauoge pasišalino iš kambario, o jos žingsniai buvo panašūs į upeliuką nakties tyloje, švelniai besileidžiantį nuo kalvos per šaltus akmenis.

Tomas sėdėjo prieš hobitus ir tylėjo, o jie drąsinosi, norėdami paklausti nors vieną iš susikaupusių klausimų. Miegas jau merkė akis, kai pagaliau Frodas prakalbo:

— Ar jūs išgirdot mane šaukiantį, šeimininke, ar tik atsitiktinai ten vaikščiojote?

Tomas pasipurtė kaip žmogus, išbudintas iš malonaus sapno.

— Ką? — paklausė jis, — ar aš girdėjau tavo šauksmą? Ne, negirdėjau — juk aš dainavau. Ir ten atsidūriau atsitiktinai, na, jeigu tai galima pavadinti atsitiktinumu. Aš neplanavau ten atsidurti, nors ir laukiau jūsų. Buvau girdėjęs naujienas apie tave ir žinojau, pro kur tu keliausi. Mes taip ir tikėjomės, jog jūs čia atsidursit: visi takai veda į Karklynės slėnį. Senas pilkas Gluosnis tenai visus vilioja, ir nelengva mažiems hobitams ištrūkti iš jo klastingų labirintų. Na, o Tomas gavo užduotį, kuriai niekas nedrįso sutrukdyti.

Tomo galva knaptelėjo, lyg vėl būtų užsnūdęs, bet staiga tyliu balsu ėmė pasakoti:

Jis atmerkė akis ir mėlynai blykstelėjo jo žvilgsnis:

Jis vėl nutilo, bet Frodas nebegalėjo susilaikyti nepaklausęs paties svarbiausio:

— Papasakokite, šeimininke, — tarė jis, — apie senąjį Gluosnį. Kas jis toks? Niekada iki šiol nesu apie jį girdėjęs.

— Ne, ne, ne! — kartu sušuko Pipinas ir Meris, — ne dabar! Palaukit iki ryto!

— Teisingai! — pritarė Bombadilas, — dabar laikas ilsėtis. Kai kurių dalykų negalima klausytis, kol pasaulį dengia šešėliai. Išsimiegokit iki ryto, pailsėkit ant pagalvių. Nebijokit nei garsų, nei pilkų gluosnių.

Ir daugiau nieko nepasakęs, jis paėmė lempa, užpūtė ją ir, laikydamas kitoje rankoje žvakę, išlydėjo hobitus iš kambario.

Jų čiužiniai ir pagalvės pasirodė minkšti kaip pūkas, o antklodės buvo iš baltos vilnos. Hobitai krito į lovas, užsitraukė antklodes ir akimirksniu užmigo.

Sunkus sapnas prisisapnavo Frodui. Jam rodėsi kylantis jaunas mėnulis. Blankios jo šviesos nušviesta, prieš Frodą dunksojo juoda uola, perverta tamsios arkos, labai panašios į didelius vartus. Paskui Frodą kažkas pakėlė į viršų, ir jis pamatė, jog tai ne vieniša uola, bet ištisa kalnų grandinė. Už jos driekėsi laukas, o jo viduryje stovėjo smailus akmeninis bokštas, lyg ne žmogaus rankų pastatytas beribio aukštumo stulpas. Jo viršūnėje matėsi žmogaus figūra. Pakilęs mėnulis akimirkai apšvietė vėjo taršomus baltus jo plaukus. Apačioje buvo girdėti laukiniai balsai ir daugelio vilkų staugimas. Staiga didžiulių sparnų šešėlis pralėkė pro mėnulį. Figūra pakėlė rankas ir iš jos laikomos lazdos plykstelėjo šviesa. Milžiniškas erelis nėrė žemyn, sučiupo figūrą nagais ir nusinešė. Jam iš paskos pasigirdo klyksmas ir staugimas. Stipriai papūtė vėjas, jis atnešė kanopų garsą, raitelių, šuoliuojančių, šuoliuojančių, šuoliuojančių iš rytų. "Juodieji Raiteliai", — pa-

budęs suprato Frodas, o jo galvoje dar tebedundėjo kanopos. Jam pasidarė neramu, ar sugebės kada nors palikti šitas jaukias ir saugias Bombadilo namų sienas. Frodas dar tebesiklausydamas nejudėjo, bet visur buvo tylu. Pagaliau jis apsivertė ant kito šono, vėl kietai užmigo ir nukeliavo į kitą sapną, kurio neprisiminė. O netoli jo saldžiai sapnavo Pipinas. Bet kažkas lyg sutrikdė jo sapną. Pipinas pabudo. Dzyru, dzyru, dzyru, atrodė, medžiai brūžinosi į stiklą, ir šakos girgždėjo vėjyje — krekšt, krekšt, krekšt. Jam šovė į galvą mintis, kas būtų, jeigu gluosniai apsuptų namą, ir akimirką Pipinui atrodė, jog guli ne name, o gluosnio drevėje ir klausosi baisaus, girgždančio, besijuokiančio balso. Pipinas greitai atsisėdo, apsičiupinėjo aplinkui ir, pajutęs minkštas pagalves, vėl su palengvėjimu atsigulė. Jo ausyse skambėjo žodžių aidas: "Nieko nebijokit! Išmiegokit iki ryto ir nekreipkit dėmesio į naktinius garsus!" Po to Pipinas vėl užmigo.

Ramiame Merio sapne girdėjosi vandens šniokštimas: upelis švelniai leidosi žemyn, paskui išsiliejo, išsiplėtė aplink visą namą kaip juodas bekraštis tvenkinys. Vanduo gurgėjo po sienomis ir lėtai, bet pastebimai kilo. "Aš paskęsiu, — pagalvojo Meris, — vanduo paplūs į vidų, ir aš tikrai paskęsiu". Jis pajuto, jog guli niūrioje, klampioje pelkėje ir staiga pašoko, trenkėsi koja į šaltas plyteles, prisiminė, kur esąs, ir vėl atsigulė. Meris atminė, ką buvo girdėjęs: "Niekas negali prasiskverbti pro duris, išskyrus žvaigždžių bei mėnulio šviesą ir vėją, atūžiantį iš kalvos viršūnės". Meris pasirėmė ant alkūnės ir pamatė, jog vėjo gūsiai judina užuolaidas. Tada giliai įkvėpė ir vėl užmigo. Semas visą naktį išmiegojo kaip rąstas, o rąstai nesapnuoja.

Rytą visi keturi hobitai pabudo vienu metu. Tomas, švilpaudamas kaip varnėnas, triūsė po kambarį. Kai jis išgirdo judančius hobitus, pliaukštelėjo rankomis ir šūktelėjo:

— Ei! Ei dol! Oi dol! Mano mieloji!

Jis atitraukė geltonąsias užuolaidas, ir hobitai pastebėjo, jog jos dengė du langus: vieną, išeinantį į rytus, o kitą — į vakarus.

Hobitai pašoko iš lovų. Frodas pribėgo prie rytinio lango ir pažvelgęs pro jį pamatė rasotą ir pilką paprastą daržą. Jis širdyje bijojo pamatyti langus, esančius prie pat žemės, o žemėje — įspaustus kanopų pėdsakus, tačiau iš tikrųjų visur matėsi tik pupelių lysvės, o tolumoje kylanti saulė buvo nušvietusi pilką dunksančio kalno viršūnę. Rytas aušo labai blankus: rytuose už didelių vatinių debesėlių su paraudusiais kraštais driekėsi nedidelis saulės ruoželis. Atrodė, kad dangus žada lietų, nors aušros šviesa vis labiau ryškėjo, o rausvi pupų žiedai blizgėjo virš šlapių lapų.

Pipinas žvelgė pro vakarinį langą, žemyn į miglos jūrą. Visas miškas buvo pasislėpęs rūke. Atrodė, kad jis iš viršaus žiūri į didelį pilką debesį. Miško viduryje buvo įduba ar griovys, kur rūkas skaidėsi į plunksnines bangas, — Karklynės slėnis. Kairėje nuo kalvos skubėjo upelis ir dingo tarp baltų šešėlių. Netoli, po langu, matėsi gėlių sodelis, pilka apkarpyta gyvatvorė ir žolė, pasidabruota rasos lašeliais. Aplinkui neaugo jokie gluosniai.

— Labas rytas, mielieji draugai, — riktelėjo Tomas, plačiai atidarydamas rytinį langą. Į vidų padvelkė šaltas oras su lietaus kvapu. — Saulė šiandien nesirodys, aš taip manau. Aš vakar dar paklajojau, kopiau į kalvų viršūnes, kol pilka aušra pakilo. Ir žinojau, koks bus oras, nes po kojomis jau šlapo žalia žolelė, o dangus grasino tuojau pat prapliupti. O po laukus bedainuodamas išbudinau Auksauogę, bet nedrįsau anksti rytą žadinti hobitų. Juk tamsa juos naktį budino, gąsdino visais balsais. O dabar, mielieji, kelkitės! Užmirškit naktinius garsus. Suskambės linksmas varpelis: dilin dilin don! Ei don! Oi don! Mano mielieji! Jei ateisite anksti — rasit pusryčius ant stalo, jei ateisite vėlai — teks krimst žoleles ir gerti lietaus vandenį!

Hobitai nelabai patikėjo Tomo žodžiais dėl žolelių ir vandens, bet pasiskubino ir taip nušlavė stalą, jog jis liko apytuštis. Prie stalo nebuvo nei Tomo, nei Auksauogės. Tomas blaškėsi po visus namus, trinksėjo virtuvėje, lakstė laiptais aukštyn žemyn ir nepaleido dainos iš lūpų. Atidaryti valgomojo langai žiūrėjo į vakarus, į rūke paskendusį slėnį. Kartkartėmis nuo šiaudinio stogo nukapsėdavo susitvenkusio vandens lašeliai. Dar nespėjus hobitams baigti pusryčiauti, debesys visiškai uždengė dangų, ir prapliupo smulkus pilkas lietutis. Lietaus užuolaida visiškai uždengė mišką.

Jiems dar tebežiūrint pro langą, kažkur iš viršaus pasigirdo tyras ir aiškus Auksauogės balsas. Hobitai tenugirdo keletą žodžių, bet suprato, jog daina apie lietų, tokia pat švelni kaip liūtys virš sausų kalvų. Daina čiurleno lyg upės pasakojimas — nuo mažytės versmės aukštikalnėse iki pat Jūros. Hobitai su džiaugsmu klausėsi, o Frodas buvo itin laimingas ir laimino šitą lietingą dieną, kuri juos netikėtai sulaikė. Mintis apie kelionę sunkiai slėgė krūtine, bet dabar Frodas suprato, jog šiandien jie nenukeliaus nė mylios.

Iš vakarų atūžė viršutinis vėjas ir sunkūs, šlapi debesys, susikaupė vienoje vietoje, buvo nupūsti iki kalvų ir ten išpylė visą savo lietų. Aplink namą nieko nebuvo matyti, tik iš dangaus krintantis vanduo. Frodas stovėjo netoli atvirų durų ir žiūrėjo į baltą kalkintą takelį, dabar pavirtusį pieno upeliuku, kuris burbuliuodamas skubėjo slėnin. Iš už namo kampo išniro Tomas Bombadilas iškėlęs rankas, lyg bandydamas atremti lietų — ir iš tiesų, kai Tomas peršoko per slenkstį, jis buvo visai sausas, tik batai permirkę. Juos nusiavė ir padėjo prie židinio. Tada atsisėdo į didžiausią kėdę ir pakvietė hobitus sėstis aplink jį.

— Šiandien yra Auksauogės skalbimo diena, — paskelbė Tomas, — ir jos rudeninis tvarkymasis. O hobitams šiandien keliauti negalima — dar nuskęs. Palikime juos ilsėtis. Šiandien gera diena ilgoms istorijoms, taip pat klausimams ir atsakymams. Tomas jums daug ką papasakos.

Iš tikrųjų Tomas hobitams papasakojo daug nuostabių istorijų, kartais lyg kalbėdamas pats su savimi, kartais mesdamas į klausytojus mėlynų akių žvilgsnį iš po tankių antakių. Dažnai jis uždainuodavo ar pakilęs iš kėdės pradėdavo šokti. Hobitai išgirdo apie bites ir gėles, apie medžių kelius ir keistus miško padarus, apie piktus ir nepiktus, draugiškus ir nedraugiškus, žiaurius ir malonius dalykus, apie paslaptis, tūnančias po gervuogėmis.

Besiklausydami hobitai pradėjo suprasti miško gyvenimą ir galėjo į save pažiūrėti iš šalies, kaip į nekviestus svetimšalius, suardžiusius ramią šito miško būties tėkme. Beveik visose Tomo šnekose figūravo senas Gluosnis, ir Frodas dabar pakankamai apie jį sužinojo, daugiau negu pakankamai, o tos žinios nebuvo labai malonios. Tomo žodžiai atverdavo medžių širdis ir jų mintis, kurios dažnai būdavo tamsios, keistos ir pilnos neapykantos tiems, kurie graužia, kanda, laužo, degina bei kapoja, žodžiu, tiems, kurie ardo ir grobia. Miškas ne veltui vadinosi Amžinuoju — jis iš tikrųjų buvo labai senas, vienas iš paskutiniųjų seniai užmirštų miškų, kuriuose auga dabartinių medžių tėvų tėvai, kupini išdidumo, išminties ir neapykantos. Bet pats pavojingiausias buvo senasis Gluosnis, kurio širdis jau buvo supuvusi, bet jis pats dar tebežaliavo. Jo klasta pralenkė visus, jis buvo vėjų šeimininkas, o jo šauksmai ir mintys pasiekdavo visus miškus iš abiejų upės pusių. Jo pilka dvasia sėmėsi jėgų iš žemės ir tol driekėsi ore, tol nematomais pirštais rezgė klastų giją, kol pajungė savo valdžion beveik visus miško medžius, nuo Tvoros iki Kalvų.

Staiga Tomas liovėsi kalbėjęs apie miškus ir pasileido paskui upelius, per burbuliuojančius krioklius, pro kalnų akmenėlius ir nugludintas uolas, mažas gėles kalnų apsuptose pievose ir pagaliau pakilo iki kalvų. Hobitai išgirdo apie Didžiuosius Pilkapius ir žalius pylimus, apie aukurus ant kalvų ir daubose. Bliovė avys. Kilo baltos ir žalios sienos. Stovėjo galingos tvirtovės. Mažų karalysčių karaliai kovėsi tarpusavyje, o saulė purpuriniais atšvaitais spindėjo ant kardų, trokštančių kraujo. Pergalė ir pralaimėjimas žengė kartu, griuvo bokštai, degė tvirtovės ir ugnies liežuviai kilo į viršų. Mirusių karalių ir karalienių kapuose žibėjo aukso krūvos, juos uždengė Pilkapiai ir ant jų jau augo žolė. Gnaibydamos žolę, iš pradžių ten vaikščiojo avys, bet greitai kalvos ištuštėjo. Ir tada iš toli toli atslinko šešėliai, žvangindami žiedais ant šaltų pirštų, o auksas mirtinu skambesiu atsiliepdavo vėjyje. Akmeniniai aukurai šiepės iš po žemės kaip balti dantys mėnulio šviesoje.

Hobitai sudrebėjo. Netgi iki Grafystės buvo atėjės gandas apie Pilkapius ir Nemirėlius, esančius už miško, tačiau tokių istorijų hobitai nemėgo net sėdėdami prie židinio, toli toli nuo visų šitų baisumų. Mūsų ketveriukė staiga vėl prisiminė paliktų namų jaukumą. Pas Tomą irgi būtų buvę kaip namie, jei ne tie prakeikti Pilkapiai pašonėje. Hobitai net nustojo klausytis ir neramiai susižvalgė.

Vėl pagavę pasakojimo giją, jie pastebėjo, jog dabar Tomas jau nuklydo į kitas šalis ir kitus laikus, kurių hobitai net negalėjo įsivaizduoti. Tada pasaulis dar buvo platesnis, o jūros skalavo tik vakarinį krantą. Tomas nusivedė hobitus po senąja žvaigždžių šviesa, kai pasaulyje gyveno tik elfų valdovai. Staiga jis nutilo ir knaptelėjo galva, lyg būtų užsnūdęs. Hobitai tarsi užkerėti tyliai sėdėjo prieš jį — Tomui nutilus, vėjas nurimo, debesys išsisklaidė, diena atsitraukė, iš rytų bei vakarų atskubėjo tamsa ir padangėje įsižiebė tūkstančiai žvaigždžių.

Frodas nežinojo, ar dabar rytas, ar vakaras, ar ta pati diena, o gal praėjo visas mėnuo. Jis nejautė nei alkio, nei nuovargio, buvo apimtas vienintelio jausmo — nuostabos. Pro langą švietė žvaigždės, ir jį supo mirtina tyla. Frodas staiga išsigando šios tylos ir netikėtai prabilo:

— Kas tu, šeimininke? — paklausė jis.

— Ką? — išsitiesdamas tarė Tomas, ir jo akys žibėjo tamsoje. — Argi tu dar nežinai mano vardo? Juk aš jau pasakiau: Tomas buvo čia prieš upę ir prieš medžius. Tomas prisimena pirmą lietaus lašelį ant pirmos gėlės. Tomas praskynė takus dar prieš Didžiąją Tautą ir matė ateinančius hobitus. Tomas čia buvo prieš karalius, prieš Nemirėlius ir prieš kapus. Kai elfai kėlėsi į Vakarus ir tada gyveno Tomas, dar prieš Jūrų įdubimą. Nebijojo jis net tamsos, išsidriekusios po žvaigždėmis, kol pasirodė Juodasis Lordas.

Tarsi koks šešėlis perbėgo per kiemą, ir hobitai neramiai pažvelgė pro lango stiklus. Kai jie vėl atsisuko, duryse švytėdama stovėjo Auksauogė. Ji laikė žvakę, rankomis dengdama liepsną nuo skersvėjo. Žvakės šviesa ėjo per jos ranką, kaip saulė per baltą audeklą.

— Lietus jau liovėsi, — tarė ji,— ir po žvaigždėmis nuo kalvos sruvena linksmi upeliukai. Tai pradėkime linksmintis ir juoktis!

— Ir pradėkime valgyti ir gerti, — pritarė Tomas. — Ilgos pasakos troškina, o ilgai besiklausydamas išalksti. Juk nuo ryto Tomas kalba!

Jis pašoko nuo kėdės, stvėrė nuo židinio žvakę ir užsidegė ją nuo liepsnos, kurią laikė Auksauogė. Laikydamas žvake rankoje, Tomas pradėjo šokti aplink stalą, paskui nėrė pro duris ir dingo.

Greitai jis grįžo, nešdamas didelį apkrautą padėklą. Tada Tomas su Auksauoge ėmėsi ruošti stalą, o hobitai sėdėjo žavėdamiesi ir juokdamiesi: toks puikus buvo Auksauogės grakštumas ir toks juokingas Tomo lakstymas. Bet vis dėlto atrodė, kad jie šoka tą patį šokį, išbėgdami ir įbėgami į kambarį, skubėdami aplink stalą. Tokia skuba davė savo vaisius — akimirksniu valgiai, indai ir šviesos buvo paruošti. Stalas žėrėjo nuo baltų ir geltonų žvakių. Tomas nusilenkė svečiams.

— Vakarienė paruošta, — tarė Auksauogė, ir dabar hobitai pastebėjo, jog ji pasidabinusi sidabriniais drabužiais ir balta juosta, o bateliai panašūs į žuvies žvynus. Tomas buvo apsivilkęs mėlynai ir atrodė kaip lietaus nuplautos neužmirštuolės, tik avėjo žaliomis kojinėmis.

Vakarienė pavyko dar geriau negu vakar. Hobitai, pakerėti Tomo žodžių, buvo praleidę ir priešpiečius, ir pietus, todėl dabar kirto lyg savaitę nevalgė. Ilgą laiką jie nei dainavo, nei kalbėjo, nes turėjo svarbesnių reikalų. Bet kai širdys atsigavo, jų balsai suskambėjo linksmiau ir džiaugsmingiau. Visiems pavalgius, Auksauogė padainavo daug dainų, kurios prasidėdavo kalnuose ir švelniai leisdavosi į tylą. O toje tyloje hobitai išvydo ežerus ir tvenkinius, daug didesnius negu Krantinėje, į kuriuos žiūrint buvo matyti dangus ir žvaigždės, panašios į brangakmenius gelmėse. Po to Auksauogė vėl palinkėjo jiems labos nakties ir paliko hobitus prie židinio. Tomas visai nenorėjo miego ir užpylė juos klausimais.

Pasirodė, jog Tomas daug žinojo apie hobitus ir apie jų šeimas ir dar daugiau apie tų laikų Grafystę, kurią net patys seniausi hobitai sunkiai prisiminė. Greitai hobitai tuo nustojo stebėtis, tik nesuprato, kodėl Tomas labai daug dėmesio skiria fermeriui Kurmrausiui, kuris jam buvo daug svarbesnis asmuo, negu jie įsivaizdavo patys.

— Jis tvirtai stovi ant žemės, jo rankos žemėtos, galva išmintinga, o akys plačiai atvertos, — aiškino Tomas.

Po to taip pat paaiškėjo, kad Bombadilas susitinka ir su elfais, o naujienos apie Frodą, iš visko sprendžiant, jį pasiekė per Gildorą.

Tomas tiek daug žinojo ir taip gudriai klausinėjo, kad Frodas papasakojo apie Bilbą ir apie savo viltis ir baimes netgi atviriau negu Gendalfui. Besiklausydamas Tomas ramiai lingavo galvą, bet išgirdus apie Juoduosius Raitelius, jo akys žybtelėjo.

— Parodyk man tą savo "mieląjį" Žiedą, — vidury pasakojimo staiga paprašė jis, ir Frodas, didelei savo nuostabai, ramiai ištraukė Žiedą iš kišenės, atsegė nuo grandinėlės ir padavė Tomui. Atrodė, jog Žiedas, atsidūręs jo rudame delne, išsipūtė ir tapo didesnis. Tada Tomas nusijuokė ir prikišo Žiedą prie akies. Staiga hobitai išvydo juokingą ir nerimą keliantį vaizdą — skaisčią mėlyną akį, šviečiančią pro auksinį apskritimą. Tomas atsargiai užsimovė Žiedą ant mažojo piršto ir pakėlė jį prie žvakės. Iš pradžių hobitai nematė čia nieko keisto ir tik po to aiktelėjo — juk Tomas, užsimovęs Žiedą, neišnyko!

Tomas vėl nusijuokė ir išmetė Žiedą į orą — Žiedas blykstelėjo ir... dingo! Frodas riktelėjo, o Bombadilas pasilenkė į priekį ir įteikė jam nežinia iš kur atsiradusį Žiedą.

Frodas atidžiai ir įtariai jį apžiūrėjo (lyg būtų davės jį kokiam fokusininkui). Tai buvo tas pats Žiedas, bent atrodė toks pat ir svėrė tiek pat: Frodui Žiedas visada atrodydavo keistai sunkus. Bet kažkas ragino hobitą įsitikinti Žiedo tikrumu. Be to, Frodas įsižeidė, jog Žiedas, kurį Gendalfas laikė tokiu svarbiu, Tomui nieko nereiškia. Hobitas nutaikė progą, kai Tomas pasakojo istoriją apie barsukus bei jų olas, ir užsimovė Žiedą.

Meris pasisuko į jį, norėdamas kažko paklausti, ir riktelėjo iš nuostabos. Frodas apsidžiaugė. Viskas gerai — Žiedas tikras, jeigu jau Meris taip spokso į jo kėdę, o jo paties nemato. Frodas atsistojo ir tyliai nusėlino prie išorinių durų.

— Klausyk, — pašaukė Tomas, blykstelėjęs į jį mėlynomis akimis. — Frodai, ateik čia! Kurgi tu eini? Senasis Tomas Bombadilas ne toks aklas. Nusiimk savo aukso Žiedą! Tu be jo gražesnis. Grįžk tuoj pat! Baik kvailiot ir sėsk prie manęs! Turime pasikalbėti apie rytojų. Tomas jums parodys tiesų kelią ir neleis pasiklysti.

Frodas nelinksmai nusijuokė, nusimovė Žiedą, grįžo ir vėl atsisėdo. Tomas jiems paaiškino, jog rytoj turėtų šviesti saulė, todėl išvykti bus galima be rūpesčių, bet iškeliauti vis tiek teks anksti, kadangi šioje šalyje oras kartais keičiasi greičiau negu Auksauogės apdarai.

— Aš nesu orų šeimininkas, — paaiškino Tomas, — joks dvikojis padaras negali valdyti orų.

Tomas pritarė hobitų planui iš pradžių keliauti į šiaurę per vakarinius kalvų šlaitus (tuo keliu jie galėtų per dieną pasiekti Rytų Kelią ir išvengti Pilkapių). Bombadilas liepė jiems nieko nebijoti ir negalvoti apie Pilkapius.

— Eikite žalia žole ir venkite senųjų aukurų, šaltų Nemirėlių ir nekiškite nosies į jų būstus, nes jūs nesate kariai su galingais ginklais!

Tomas tai pakartojo keletą kartų ir liepė lenkti Pilkapius iš vakarų. Po to jie visi išmoko dainą, kurią reikėtų dainuoti, jeigu hobitai patektų į nelaimę:

Padainavus šitą dainą kartu ir išmokus atmintinai, Tomas paplojo jiems per pečius, nusijuokė ir paėmęs žvakes nulydėjo hobitus į miegamąjį.

VIII. Rūkas virš Pilkapių

Naktis praėjo gana ramiai, bet lyg per sapnus, lyg tikrovėje Frodas girdėjo tylų dainavimą: daina sklido kaip blanki šviesa pro lietaus maršką, paskui ta marška prasiskleidė, ir atsivėrė saulės nušviesta šalis. Vizija išsisklaidė, ir Frodas pabudo. Atrodė, jog kambarys pilnas švilpaujančių paukščių, nors iš tikrųjų čia buvo tik vienas Tomas. Už kalvos jau kilo saulė, skaisčiai plieksdama į langus. Viskas lauke žaliavo ir žėrėjo auksu.

Po pusryčių, kuriuos hobitai vėl valgė vieni, jie sunkia širdimi susiruošė atsisveikinti, nors vėsus ir skaistus rytas kaip tik tiko kelionei, o rudeninis dangus buvo ryškiai žydras. Iš šiaurės vakarų pūtė gaivus vėjelis. Poniai, patenkinti tokiu oru, prunkštė ir linksmai šokinėjo. Iš namo išėjo Tomas, pamojavo skrybėle ir pradėjo šokti, siūlydamas hobitams sėsti ant arklių ir paskubėti.

Jie išjojo tuo takeliu, kuris vedė nuo pat namo, ir nukaukšėjo į juos priėmusio slėnio šiaurinį kraštą. Keliautojai ką tik buvo nušokę nuo ponių, norėdami juos pėsti užvesti į statų šlaitą, bet staiga Frodas sustojo.

— Auksauogė! — sušuko jis, — puikioji ponia, dėvinti žolės žalumo sidabrine suknią! Juk mes su ja neatsisveikinom ir net nematėm jos nuo pat vakaro!

Frodas taip susigraužė, jog jau buvo besukąs atgal, bet tuo metu jie išgirdo švelnų balsą — ant kalvos krašto stovėjo Auksauogė. Jos palaidi plaukai švietė ir blizgėjo kaip saulė. Rasotoje žolėje, po jos kojomis, šokinėjo saulės zuikučiai. Ji dar kartą pamojo ir šūktelėjo jiems.

Hobitai greitai užlipo į kalvą, tylėdami sustojo priešais Auksauogę ir nusilenkė, o ji, mostelėjusi ranka, paragino juos apsidairyti; ir nuo ten, nuo kalvos viršūnės, hobitai išvydo rytine žarą. Viskas buvo matyti taip aiškiai, lyg ir nebūtų buvę tos miglos, kai jie stovėjo miško kalvelėje. O pats miškas, apsigaubęs blyškia žalių medžių mantija, išdidžiai stūksojo vakaruose. Toje pačioje pusėje kilo Brendivyno slėnį išraižė kalvagūbriai — žali, geltoni ir rudi. Pietuose, už švytinčios Karklynės juostos, galinga Brendivyno upė suko didelę kilpą ir plukdė savo vandenis į hobitams nežinomus kraštus. Šiaurės pusėje, už mažyčių kalvų iki pat horizonto buvo pilkos bei žalios lygumos ir žemumos, kurios mylių mylias driekėsi tolumoje. O rytuose kilo net ryto šviesoje niūrios Pilkapių keteros, išnykstančios mėlyname danguje, ir galėjai tik spėlioti, kas yra už tų keterų, nors pagal senus padavimus ten jau turėjo būti matomi aukšti kalnai.

Hobitai atsiduso ir pamanė, jog ryžtingai šokus ir dar žengus keletą žingsnių, būtų galima patekti bet kur — į mišką, prie upės, į lygumas ar į kalnus. Atrodė net juokinga visą dieną kėblinti iki Kelio, geriau būtų taip kaip Tomas — strykt pastrykt, nuo akmens ir prašom, jau kalnai.

Auksauogė prakalbino juos ir nutraukė tas beprasmiškas svajones.

— O dabar skubėkite, sveteliai, — tarė ji, — ir pasiekite savo tikslą! Ženkite į šiaurę taip, jog vėjas jums pūstų į kairįjį skruostą, o aš jus palaiminsiu. Skubėkite, kol dar saulė šviečia! — pasakė ji, atsisukusi į Frodą. — Sudie, Elfų Drauge, man buvo malonu su tavim pasimatyti!

Frodas taip pat norėjo gražiai atsisveikinti, bet gerklėje kažkas įstrigo, ir jis tik žemai nusilenkė. Tada hobitas šoko ant ponio ir nusivijo savo draugus, lėtai besileidžiančius nuo kalvos. Greitai nei Tomo Bombadilo namo, nei slėnio, nei miško nebeliko. Tarp dviejų kalvų šlaitų oras buvo šiltesnis, o samanos skleidė stiprų, saldų kvapą. Pasiekė daubos dugną, hobitai atsisuko ir pamatė mažytę liekną Auksauogės figūrėlę, panašią į saulėgrąžą mėlyname danguje. Ji dar tebestovėjo ir tebežiūrėjo pavymui. Pamačiusi juos atsisukant Auksauogė šūktelėjo, pamojavo rankomis, apsisuko ir išnyko už kalvos.

Jų kelias ėjo daubos dugnu ir suko aplink žalią stačios kalvos pakriūtę į kitą, dar gilesnį ir platesnį slėnį, o ten pro tolimesnes kalvas — vis šokinėdamas aukštyn-žemyn į naujas kalvas ir naujus slėnius. Aplinkui nesimatė nei medelio, nei upelio — tik trumpa žolė, girdėjosi vėjo šlamesys ir reti vienišų paukščių balsai. Saulė pakilo jau visai aukštai, ir keliauti darėsi karšta. Kiekvieną sykį, jiems įkopus į kalvos keterą, atrodė, jog vėjelis pučia dar silpniau. Kai hobitai vėl pažiūrėjo į vakarus, tai tolimas miškas tarsi rūko, nes susikaupė garai kilo į viršų nuo lapų, šakų ir kamienų. Horizontas kažkaip aptemo, erdvę ėmė traukti tamsi miglelė, pro kurią dangus atrodė kaip žydra kepurė.

Apie pusiaudienį hobitai įkopė į kalvą, kurios viršūnė buvo plati ir plokščia lyg negili lėkštė žaliais apvadais. Lėkštės viduje oras visai nejudėjo, ir dangus tiesiog slėgė galvas. Keliautojai perkirto kalvą, įsistebeilijo į šiaurę ir nustebo — patys nepatikėjo, jog tiek toli jau nujota. Žinoma, visi atstumai dabar atrodė migloti ir apgaulingi, bet neliko jokios abejonės, jog kalvos artėja prie pabaigos. Dabar prieš juos išsitiesė ilgas slėnis, kurio pabaigoje, šiaurėje, stūksojo du statūs šlaitai. O priešakyje kalvų jau nebebuvo, tik matėsi neryški, ilga, tamsi linija.

— Tai medžiai, žymintys kelią, — paaiškino Meris. — Visas Kelias nuo pat Brendivyno Tilto yra apsodintas medžiais dar iš anų laikų.

— Na ir puiku! — tarė Frodas, — jeigu mes taip greitai josime kaip rytą, tai iki saulėlydžio išjosime iš kalvų ir neskubėdami susirasime vietą nakvynei.

Tai pasakęs, jis atsisuko į rytus ir pamatė, jog ten kalvos žymiai aukštesnės, o jų viršūnėse supilti pylimai. Be to, ant kai kurių lyg vieniši dantys styrojo aukšti akmenys.

Šitas vaizdas nieko gero nežadėjo, todėl jie nuo jo nusisuko ir nusileido į daubą. Beje, jos viduryje taip pat stovėjo vienišas akmuo, o kadangi buvo vidurdienis, tai jis visai nemetė šešėlio. Akmuo buvo panašus į kalvų orientyrą, kieno nors pirštą ar dar ką nors nemalonesnio. Tačiau hobitai išalko, o saulė švietė labai skaisčiai, todėl jie susėdo ir atsirėmė į rytinį akmens šoną. Šonas buvo šaltas, kadangi saulė jo jau nebešildė, bet tokiame karštyje tai buvo labai malonu. Hobitai išsiėmė valgių bei gėrimų ir po atviru dangumi labai gardžiai užkando, nes Tomas prikrovė jų krepšius visai dienai. Poniai be nešulių klaidžiojo po žolę...

Kelionė per kalvas, sotus maistas, kaitri saulė, samanų kvapas ir ilgas pogulis padarė savo, ir hobitai užmigo. O staiga pabudę išsigando: juk jie neketino miegoti. Nuo akmens tysojo blyškus šešėlis, per jų kojas nusidriekęs į rytus. Pageltusi saulė vos vos peršvietė miglą ir siuntė savo spindulius jau... į vakarus, o iš rytų, pietų ir šiaurės kilo tirštas, šaltas, baltas rūkas. Oras buvo tylus, sunkus ir šaltas. Poniai, nuleidę galvas, stovėjo susispietė į pulkelį.

Sunerimę hobitai pašoko ant kojų, nuskubėjo prie vakarinio lėkštės krašto ir nusprendė, jog atsidūrė saloje tarp tyvuliuojančios rūko jūros. Netgi saulė jau nebeperšvietė rūko sienos, ir rytuose kilo pilki šalti šešėliai. Migla telkėsi tol, kol virš hobitų galvų atsirado nepermatomas rūko stogas. Jie pateko į miglos salą, kurios centrinė kolona buvo vienišas akmuo.

Hobitai pasijuto patekę į spąstus, bet dar nelabai jaudinosi, prisimindami daug žadantį Kelio vaizdą ir būdami tikri, jog žino, kurioje pusėje tas Kelias yra. Šiaip ar taip, niekas net negalvojo apie tai, jog reikia pasilikti ir palaukti, kol rūkas išsisklaidys. Hobitai susikrovė daiktus taip greitai, kiek tik leido sustingę nuo šalčio pirštai.

Greitai jie jau vedė ponius pro lėkštės kraštą žemyn, ilgu šiaurinės kalvos šlaitu, į rūko jūrą. Nusileidus žemyn, migla tapo tokia šalta ir drėgna, jog net plaukai ant galvų sulipo. Priėjus apačią, jau buvo taip šalta, kad hobitai turėjo skubiai išsitraukti apsiaustus ir gobtuvus, kurie tuoj pat apsinešė pilkais lašeliais. Tada keliautojai sėdo ant ponių, ir šie pajudėjo, jausdami kojomis kelią tik pagal žemės nelygumus. Jie stengėsi neišsukti iš kelio, vedančio į slėnio pabaigoje esantį vartų pavidalo susiaurėjimą, kurį matė rytą. Jeigu pavyktų praeiti pro tuos vartus, tai beliktų tik keliauti tiesiai ir atsimušti į Rytinį Kelią. Keliautojai taip pat tikėjosi, jog už kalvų rūkas išsisklaidys.

Jie keliavo labai lėtai. Stengdamiesi nepasimesti ir neklaidžioti skirtingomis kryptimis, hobitai jojo vienas po kito paskui Frodą. Semas jojo antras, o už jo vos slinko Pipinas ir Meris. Slėnis tarsi išsitempė iki begalybės. Staiga Frodas pamatė viltingą ženklą: iš abiejų pusių tamsūs kontūrai perrėžė miglą, ir jis nusprendė, jog tai ir yra paskutinis kalvų plyšys, šiauriniai Pilkapių vartai. Jeigu hobitai pro juos prasiveržtų, tai būtų laisvėje.

— Greičiau! Paskui mane! — riktelėjo Frodas per petį ir nuskubėjo į priekį. Tačiau jo viltis greitai pakeitė sumišimas ir nerimas. Tamsūs lopai susiglaudė, tapo dar tamsesni, ir Frodas įžiūrėjo viens prie kito stovinčius du didžiulius akmenis, panašius į aukštas kolonas, kurias laiko atlantai. Frodas neprisiminė, ar žvalgydamasis po slėnį rytą matė tuos akmenis. Kai jau buvo beveik juos prajojęs, jo ponis staiga pasibaidė, suprunkštė, ir hobitas nukrito ant žemės. Atsikėlęs Frodas pamatė, jog liko vienas — draugai buvo dingę.

— Semai! — pašaukė jis, — Pipinai! Meri! Pirmyn! Kodėl atsilikote?

Tyla. Frodą apėmė baimė, ir jis nudūmė atgal pro akmenis garsiai šaukdamas:

— Semai! Semai! Meri! Pipinai!

Frodo ponis išsigandęs nulėkė į miglą ir dingo. Iš kažkur toli, o gal ir netoli, atsklido šauksmas:

— Ei, Frodai, ei! Kur tu?

Frodas stabtelėjo palei akmenis ir įsiklausė: šauksmas ėjo lyg iš rytų. Jis puolė į kairę, ten, kur girdėjo šaukiant, ir pastebėjo, jog joja į statų kalną.

Užsiropštęs į viršų Frodas vėl riktelėjo, po to dar ir dar kartą. Kurį laiką buvo tylu, paskui iš kažkur aukštai aukštai pasigirdo:

— Ei, Frodai, Frodai! — šaukė balsai iš miglos, paskui tas šauksmas užsibaigė klyksmu: — Gelbėkit! Gelbėkit! Į pagalbą!

Kiek tik galėdamas Frodas pradėjo ropštis į šauksmo pusę, bet iš visų pusių jį supo tamsa ir buvo neįmanoma susivokti, į kurią puse jis ropščiasi. Frodui atrodė, jog jis visą laiką kopia tik aukštyn. Pagaliau jis užlipo į gūbrio ar kalvos viršūne, nes žemė po kojomis pasidarė lygi. Frodas pavargo, permirko prakaitu ir dabar jam darėsi šalta. Aplinkui buvo aklina tamsa.

— Kur jūs? — beviltiškai riktelėjo jis.

Atsakymo nebuvo. Hobitas pastovėjo klausydamasis ir pajuto, jog keičiasi oras — pasidarė labai šalta: ledinis vėjas košte košė Frodą nuo galvos iki kojų. Aplinkui plūduriavo į gabalėlius suplėšytas rūkas. Frodas pastebėjo, jog tamsa truputį sklaidosi, ir iš burnos eina baltas garas. Jis pakėlė akis ir nustebęs pro rūko bei miglos sruogas, uždengusias dangų, išvydo blankias žvaigždes. Per žolę nušiuršėjo vėjas.

Staiga Frodui pasirodė, jog girdi duslų riksmą, ir jis nukurnėjo ton pusėn. Migla sukosi aplinkui ir tirpo, atidengdama žvaigždėtą dangų. Frodas apsidairė ir pamatė, jog stovi apvalios kalvos viršūnėje, į kurią įkopė iš šiaurės. Pučiantis rytys vėrė iki pat kaulų. Iš dešinės, po vakarinėmis žvaigždėmis, juodą šešėlį metė dunksantis netoliese didžiulis Pilkapis.

— Kur jūs? — piktai ir išgąsdintai vėl riktelėjo Frodas.

— Čia! — atsiliepė lyg iš po žemės einantis gūdus ir stingdantis balsas. — Aš laukiu tavęs.

— Ne, ne! — suvapėjo Frodas, negalėdamas pasijudinti. Hobito keliai sulinko, ir jis parkrito ant žemės. Visur buvo tylu kaip kape. Frodas drebėdamas pažvelgė į viršų ir pamatė virš savęs pasilenkusią juodą, aukštą figūrą, tarsi šešėlį žvaigždžių šviesoje. Dvi akys, panašios į mirties žiburius, prikalė Frodą prie žemės. Šaltas ir geležinis glėbys suspaudė hobitą, sustingdė nuo galvos iki kojų, ir Frodas prarado sąmonę...

Atsigavęs jis nieko nejautė, tik baimę, bet staiga labai aiškiai suprato — jis sugautas ir įkalintas Pilkapyje. Nemirėlis sučiupo jį, užbūrė, ir dabar Frodas yra baisių kerų valdžioje, apie kuriuos Grafystėje bijodavo net užsiminti. Frodas nedrįso net sukrutėti ir gulėjo toje pačioje padėty — ant akmeninių grindų, ant krūtinės sudėtomis rankomis.

Ir nors siaubas jį buvo apėmęs taip smarkiai, jog visa tamsa atrodė mirtinai baisi, Frodas mąstė apie Bilbą Beginsą, jo istorijas ir pasivaikščiojimus Grafystės takeliais, besikalbant apie nuotykius. Juk net paties storiausio ir bailiausio hobito sieloje giliai (kartais net labai giliai) tūno drąsa, palikta juodžiausiai dienai. Frodas nebuvo nei storas, nei bailus, ir nors pats to nežinojo, Bilbas ir Gendalfas laikė jį geriausiu hobitu visoje Grafystėje. Jis suprato, jog priėjo liepto galą, baisų galą, bet kaip tik ši mintis suteikė drąsos, ir Frodas įtempė nutirpusius sąnarius, lyg ruošdamasis šuoliui — jis jau nebebuvo bejėgė auka.

Gulėdamas ir kaupdamas jėgas, Frodas pastebėjo, jog tamsa iš lėto traukiasi, užleisdama vietą blyškiai žalsvai šviesai. Iš pradžių hobitas dar nematė, kur yra atsidūręs, nes šviesa sunkėsi iš po grindų ir dar nebuvo pasiekusi sienų bei stogo. Frodas pasuko galvą ir šaltoje šviesoje pamatė prieš save paguldytus Semą, Pipiną ir Merį. Jie gulėjo ant nugarų, aprengti baltai ir mirtinai išblyškę. Aplinkui matėsi krūvos auksinių brangenybių, bet šitoje šviesoje jos atrodė šaltos ir nepatrauklios. Ant hobitų galvų buvo vainikai, ant riešų — auksinės apyrankės, o pirštus kažkas apmaustė galybe žiedų. Prie šonų gulėjo kalavijai, o ant kelių — skydai. Skersai jų kaklų buvo ištiestas ilgas nuogas kardas.

Staiga suskambo daina— čia kylantis, čia besileidžiantis monotoniškas šaltas murmėjimas. Tolimas ir be galo niūrus balsas kartais skambėjo lyg dejonė iš po žemių, kartais lyg aukšta gaida iš oro. Beformė liūdnų, bet baisių garsų srovė po truputį jungėsi į žodžius, nuožmius, šaltus, sunkius, negailestingus ir niekingus. Atrodė, jog naktis, ilgėdamasi ryto, kartu ir plūsta jį, o šaltis, trokštantis šilumos, kartu ją ir prakeikia. Frodas buvo sustingęs nuo nežemiškos žvarbos. Netrukus daina pasidarė aiškesnė, ir hobitas su siaubu širdyje suvokė, jog ji dabar skamba kaip užkeikimas:

Už jo galvos kažkas trakštelėjo ir sučežėjo. Frodas pasirėmė ant alkūnės ir blankioje šviesoje pamatė, jog guli per vidurį skliauto, kuris dingsta už kampo, o iš už to kampo grabinėdama pirštais slenka ilga ranka, slenka prie arčiausiai gulinčio Semo, prie kardo rankenos, esančios šalia jo kaklo.

Iš pradžių Frodas juto, jog užkeikimas tarsi akmuo slegia jį, ir jis panoro bėgti iš čia. Užsimovęs Žiedą, jis prasmuktu pro Nemirėlį ir ištrūktų į lauką. Jis jau įsivaizdavo save, bėgantį per žolę, apraudantį Merį, Semą ir Pipiną, bet gyvą ir laisvą. Netgi Gendalfas būtų pripažinęs jo bejėgiškumą šiuo atveju.

Tačiau Frodui pabudusi drąsa atnešė kitą mintį: jis nepaliks draugų nelaimėje. Frodas svyravo, čiupinėdamas kišenę, o ranka slinko arčiau ir arčiau. Pagaliau jis ryžosi, čiupo šalia gulintį trumpą kardą, priklaupė ant vieno kelio ir palinkęs ties draugais iš visų jėgų rėžė atšliaužiančiai rankai per riešą ir ją perkirto, o kardas perlūžo prie pat rankenos. Pasigirdo baisus klyksmas, ir šviesa užgeso. Tamsoje kažkas nuožmiai urzgė.

Frodas parkrito prie Merio, palietė jo šaltą veidą ir staiga prisiminė viską, ką buvo užmiršęs, kai klaidžiojo migloje: namą slėnyje, Auksauoge ir Tomo dainavimą. Jis prisiminė ir eilėraštį, kurį jie mokėsi kartu su Tomu. Silpnu balseliu Frodas užtraukė:

— Ei! Tomai Bombadilai!

Su tuo vardu hobito balsas sustiprėjo, suskambo visu garsu, ir tamsus kambarys atkartojo žodžius:

Stojo mirtina tyla. Frodas girdėjo savo širdies plakimą, ir jam jau atrodė, jog nieko neįvyks, bet iš kažkur toli, lyg pro storas sienas, pasigirdo atsakymas:

Kažkas sugrumėjo lyg krintant akmenims, ir į vidų plūstelėjo šviesa, gyva šviesa, dienos šviesa. Siauroje skylėje, atsiradusioje kambario gale už Frodo kojų, pasirodė Tomo galva (su skrybėle ir plunksna), apšviesta kylančios saulės. Saulės šviesa nusileido ant grindų ir perbėgo per trijų hobitų veidus. Jie nejudėjo, bet veiduose jau nebebuvo to mirtino blyškumo. Atrodė, jog hobitai tik kietai miega. Tomas pasilenkė, nusiėmė skrybėle ir dainuodamas įėjo į tamsų kambarėlį.

Į jo dainą atsakė baisus stūgsmas, kažkas kambario gilumoje su trenksmu nukrito, dar pasigirdo tolstanti aimana ir įsivyravo tyla.

— Na, Frodai, eikš į saulę, kur žalia žolė, — liepė Tomas. — Ir padėk išnešti tavo draugus.

Kartu jie išnešė Merį, Pipiną ir Semą. Metės paskutinį žvilgsnį į Pilkapį, Frodas pamatė nukirstą ranką, dar besiraitančią kaip pritrėkštas voras. Tomas dar kartą įėjo į vidų ir iš ten pasigirdo tapsėjimas bei šniokštimas. Sugrįžęs Tomas laikė rankose krūvą brangenybių: aukso, sidabro, vario, bronzos, daugybę kardų, grandinėlių ir inkrustuotų papuošalų. Jis užkopė ant Pilkapio viršūnės ir visą turtą sukrovė saulėje. Tada laikydamas skrybėle rankoje ir vėjo sušiauštais plaukais jis pažiūrėjo į tris hobitus, kurie gulėjo vakarinėje pylimo pusėje, ir pakėlęs ranką tyru balsu sukomandavo:

Neapsakomam Frodo džiaugsmui, hobitai sujudėjo, pasirąžė, pasitrynė akis ir staiga pašoko ant kojų. Jie nustebę pažvelgė į Frodą, į Tomą, stovintį ant Pilkapio viršūnės, ir į save pačius, apvilktus baltais skudurais ir apkarstytus blyškiu auksu.

— Kas gi čia dabar? — pradėjo Meris, čiupinėdamas auksinį vainiką, nusmukusį jam ant akių. Staiga jo veidu perbėgo šešėlis, ir jis užsimerkė. — Taip, taip, prisiminiau, — tarė jis. — Naktį mus užpuolė ir nugalėjo žmonės iš Karn Dūmo. Ak! Ietis įsmigo man į širdį! — Meris griebėsi už krūtinės. — Ne! Ne! — sušuko jis atsimerkdamas. — Ką aš kalbu! Aš tikriausiai sapnavau. O kur tu buvai dingęs, Frodai?

— Man atrodo, aš pasimečiau, — atsiliepė Frodas, — bet apie tai geriau nekalbėkim. Pagalvokim, ką mums dabar daryti? Mums reikia keliauti!

— Kur keliauti, pone! — riktelėjo Semas. — Kur yra mano drabužiai? — Jis nusviedė savo vainiką, diržą ir žiedus ant žolės ir beviltiškai apsidairė aplinkui, lyg tikėdamasis pamatyti savo apsiaustą, švarką, kelnes ir kitus hobitu apdarus, gulinčius kur nors netoliese.

— Neieškokite drabužiu, nes vis tiek nerasit, — patarė Bombadilas, leisdamasis nuo Pilkapio, juokdamasis bei šokinėdamas. Atrodė, jog nieko pavojingo ar baisaus neįvyko, ir baimė išgaravo iš hobitu širdžių, vos pamačius linksmas ugneles Tomo akyse.

— Kaip tai suprasti? — pasidomėjo pusiau suglumintas, pusiau prajuokintas Pipinas. — Kodėl nerasime? Tomas palingavo galvą ir atsakė:

— Ogi džiaukitės, jog patys iš balos sausi išbridot. Jei pabėgot nuo mirties, tai drabužių negailėkit. Džiaukitės, mieli draugai, ir sušilkite po saulės spinduliais! Nusimeskite šituos Pilkapio skarmalus ir nuogi pabėgiokit po žolę, kol Tomas sugrįš iš medžioklės.

Ir jis švilpaudamas ėmė leistis nuo kalvos. Netrukus Frodas pamatė, jog Tomas šmurkštelėjo į žalią daubą tarp jų kalvos ir dar kitos. Vėl pasigirdo šūkčiojimai ir dainavimas:

Taip jis dainavo, mėtė aukštyn skrybėle, vėl ją gaudė, kol dingo už daubos krašto, tačiau šitą "Ei, jūs! Oi, jūs!" dar kurį laiką atnešdavo vėjas, kuris dabar švelniai pūtė iš pietų.

Vėl darėsi karšta. Hobitai, klausydami Tomo paliepimo, pabėgiojo po žole, paskui atsigulė šildydamiesi saulėje ir jausdamiesi kaip tie, kurie iš šaltos žiemos staiga patenka į draugišką šilumą, ar kaip žmonės, kurie dieną atsibunda po sunkios ligos ir pamato, jog pasaulis gražus, o jie jaučiasi labai puikiai.

Kai Tomas grįžo, hobitai jau buvo sušilę (ir išalkę). Kaip visada iš už kalvos viršūnės pradžioje pasirodė skrybėlė, o paskui už jos paklusniai išsirikiavę į vieną eilę šeši poniai — penki jų ir dar vienas. Tas vienas, vardu Stornugaris, buvo didesnis, stipresnis, stambesnis ir senesnis už kitus. Meris, kuris rūpinosi poniais, iki šiol vadino juos bet kaip, bet nuo šiol arkliukai atsiliepdavo į Tomo Bombadilo duotus vardus. Tomas pašaukė juos, išrikiavo vienoje eilėje ir nusilenkė hobitams.

— Štai jūsų poniai! — tarė jis, — jie turi geresnę uoslę nei keliaujantys hobitai. Vos užuodę pavojų, poniai apsigręžė ir pabėgo. Ir nekaltinkite jų, kad išsigando — kurgi tai matyta: lįst patiems į Pilkapius! Na, o dabar, kai viskas baigėsi, štai ir poniai jau sugrįžo! Netgi ryšulių nepametė!

Meris, Pipinas, Semas greitai persirengė iš ryšulių ištrauktais atsarginiais drabužiais, bet tuoj labai sukaito, nes teko apsivilkti šiltesnius drabužius, kurie buvo skirti gintis nuo šalčio.

— O iš kur štai šitas, Stornugaris? — pasmalsavo Frodas.

— Jis mano, — atsakė Tomas, — mano keturkojis draugas, nors aš retai juo jodinėju, ir jis daugiausiai vienas klajoja po miškus bei kalvas. Kai viešėjote pas mane, jūsų poniai susipažino su Stornugariu ir dabar naktį jį užuodė, užuodė ir nurisnojo pas jį. O jis juos paglobojo ir nuramino. Bet dabar, manasis Stornugari, tu praversi Bombadilui! Ei! Tomas palydės jus iki pat Kelio, todėl jam reikia ponio, nes negalima normaliai šnekėtis su raitais hobitais, nors ir bėgant risčia.

Hobitai neapsakomai apsidžiaugė ir pradėjo dėkoti Tomui, bet tas tik nusijuokė:

— Aš per hobitus turiu tiek rūpesčių, jog geriau juos palydėsiu ir vieno rūpesčio atsikratysiu. O juk reikia dar apeiti, apžiūrėti visą mišką, kalvas ir lygumas. Be to, manęs laukia Auksauogė! Taigi darbų iki kaklo!

Sprendžiant pagal saulę, dabar turėjo būti maždaug tarp devintos ir dešimtos valandos, todėl hobitai pasijuto išalkę. Juk paskutinį kartą jie valgė vakar, atsirėmę į akmenį! Dabar pavalgė vakarykščio maisto likučių ir to, ką atgabeno Tomas. Žinoma, viso to neužteko (ypač hobitams), bet visi užkandę pasijuto kur kas geriau. Hobitams besi stiprinant Tomas užkopė į kalvą ir apžiūrėjo brangenybes. Didžiąją dalį jis sudėjo į krūvą, kuri žėrėjo ir blizgėjo žolėje. Tomas žvilgtelėjo į brangenybes ir tarė:

— Kas ras jus, to ir bus, ar tai paukštis būtų, ar žvėris, ar žmogus, ar elfas!

Taip Tomas panaikino užkeikimą, ir Nemirėliai jau nebegalėjo vėl čia sugrįžti. Sau Tomas Bombadilas pasiėmė sagę su mėlynais akmenimis, panašią į rugiagėles ar žydrus drugelių sparnus. Jis ilgai žiūrėjo į sagę, stengdamasis kažką prisiminti. Paskui palingavo galvą ir prabilo:

— Tai puikus žaisliukas Auksauogei ir Tomui! Nuostabi buvo ta, kuri kadaise ją nešiojo. O dabar sagę dėvės Auksauogė, ir niekas to nepamirš.

Kiekvienam hobitui jis davė po ilgą, tiesų, aštru durklą, papuoštą asmenyje įspausta raudonai auksine gyvate. Ištraukti iš makštų jie šaltai spindėjo, o ašmenys buvo nukaldinti iš kažkokio nepažįstamo, bet tvirto ir lengvo metalo. Neaišku, ar juos išsaugojo nuostabios makštys, ar Pilkapio užkeikimas, bet ant ašmenų nebuvo nė dėmelės rūdžių.

— Šie durklai bus hobitams vietoj kardų, — tarė Tomas, — o turėdamas tokį ginklą hobitas saugiau galės keliauti ir į pietus, ir į šiaurę, ir toli, toli, kur tamsa ir pavojai.

Jis paaiškino hobitams, jog šiuos durklus prieš daugelį metų nukaldino Žmonės iš Vakarų. Jie buvo Juodojo Valdovo priešai, bet žlugo, įveikti piktojo Karn Dūmo karaliaus iš Angmaro žemių.

— Jau nedaug kas juos prisimena, — sumurmėjo Tomas, — tik keli užmirštų Karalių palikuonys tebesibasto po Viduržemį, saugodami nerūpestingas tautas nuo piktųjų padarų.

Hobitai nelabai suprato jo žodžius, bet Bombadilui kalbant, prieš jų akis nusidriekė nesuskaičiuojami amžiai kaip beribė lyguma, po kurią klaidžiojo aukšti ir rūstūs žmonės su spindinčiais kardais rankose, o vieno iš jų kaktoje žėrėjo žvaigždė. Staiga regėjimas pranyko, ir hobitai vėl sugrįžo į saulės nupliekstą pasaulį. Reikėjo keliauti. Jie greitai susiruošė ir pasibalnojo ponius. Naujieji ginklai buvo prisegti prie odinių diržų ir gerokai trukdė. Kautynių hobitai neplanavo, todėl šveitrūs durklai jiems atrodė nereikalingi.

Pagaliau jie išsiruošė. Nuvedę ponius nuo kalvos, keliautojai greitai sėdo ant jų ir nurisnojo per slėnį. Atsisukę hobitai matė, kaip saulėje liepsnoja ant kalvos sudėta aukso ir brangenybių krūva. Po to jie pasuko į šoną ir Pilkapių jau nebematė.

Nors Frodas žvalgėsi į abi puses, tačiau niekur nematė į vartus panašių aukštų akmenų. Neilgai trukę, jie pro šiaurinį plyšį išjojo į besidriekiančias lygumas. Stornugaris bėgo kur kas greičiau, negu galėjai iš jo tikėtis, ir kelionė su Tomu Bombadilu buvo vienas malonumas, kadangi Tomas visą laiką dainavo nesąmones ir dainas kažkokia sena kalba, kurios žodžiai hobitams skambėjo nepaprastai džiaugsmingai.

Greitai jojant paaiškėjo, kad Kelias yra kur kas toliau, negu hobitai manė. Net jei vakar jie nebūtų užsnūdę prie akmens, tai vis vien Kelio be sutemų nebūtų pasiekę. Pasirodo, jų matyta tamsi linija — tai visai ne medžiai, bet krūmai, augantys palei gilų griovį, su aukšta siena kitoje pusėje. Tomas paaiškino, jog ši siena seniai seniai buvo karalystės siena. Atrodė, kad jis prisiminė kažką liūdna, ko nenorėjo pasakoti.

Nusileidę ir vėl išlipę iš griovio, jie pralindo pro sienos plyšį, ir tada Tomas pasuko į šiaurę, nes keleiviai jau buvo šiek tiek per daug nukrypę į vakarus. Nors atvira, lygia laukyme visi jojo labai greitai, saulė jau buvo žemai, kai pagaliau priekyje pasirodė tamsi aukštų medžių linija. Taip, tai buvo Kelias, ir hobitai, patyrę netikėtų nuotykių, vis dėlto sugrįžo į jį. Jie spustelėjo pentinais, nulėkė paskutinius metrus ir sustojo, gaubiami medžių šešėlių. Keliautojai stovėjo ant nuožulnaus pylimo, ir priekyje, kiek tik užmatė akys, driekėsi miglotas Kelias. Šičia jis ėjo iš pietvakarių į šiaurės rytus ir staigiai leidosi į plačią daubą. Kelias buvo išvažinėtas ir pažymėtas neseniai praūžusios liūties pėdsakais — visur telkšojo balos.

Keliauninkai nusileido nuo pylimo ir apsidairė. Niekur nieko nematyti.

— Na štai, pagaliau atvykome! — paskelbė Frodas. — Mano trumpuoju keliu per mišką mes sugaišome ne daugiau kaip dvi dienas, tačiau galbūt šita gaišatis mums padėjo: jie pametė mūsų pėdsaką.

Kiti pažiūrėjo į Frodą ir juos vėl apėmė Raitelių baimė. Nuo tada, kai hobitai įžengė į mišką, jie tegalvojo, kaip vėl patekti į Kelią, o dabar prisiminė persekiojantį pavojų, kuris tyko gal už pirmo posūkio. Jie neramiai pažvelgė į besileidžiančios saulės pusę, į vakarus — rudas Kelias buvo tuščias.

— Tu manai, — neryžtingai paklausė Pipinas, — tu manai, kad jau šiąnakt jie mus vėl pradės persekioti?

— Ne, nei šiąnakt, ne kitąnakt, — atsiliepė Tomas Bombadilas, — tačiau aš galiu ir klysti. Juk Tomas nėra Raitelis ir Juodųjų Žemių šeimininkas! Be to, ir šitos žemės man svetimos.

Visi hobitai be galo norėjo, jog jis dar galiuką juos palydėtų. Juk Tomas ir Juoduosius Raitelius sudorotų. Hobitams reikėjo vykti į svetimas nepažįstamas žemes, apie kurias Grafystėje nedrįsdavo net užsiminti, ir šitoje prieblandoje jie taip panoro namo, pasijutę vieniši ir sutrikę. Hobitai stovėjo, tylėjo ir truputį pagyvėjo tik tada, kai Tomas palinkėjo gero kelio ir liepė nebijoti tamsos bei joti be sustojimo.

— Tomas duos patarimą, kol naktis dar neužslinko: Keliu nujoję keturias mylias, atsidursite Bryliaus kaime, prie Bryliaus kalno. Ten rasite seną smuklę, kuri vadinasi "Šokantis Ponis". Jos savininkas — Miežius Sviestmušys. Joje galėsite nakvoti, o rytą vėl nuskubėsite savo keliais. Būkite drąsūs ir atsargūs! Tegu širdis dainuoja, jei jau sutikt likimo jojat!

Hobitai meldė Tomą palydėti juos iki smuklės ir išgerti atsisveikinimo taurę, bet Tomas nusijuokė ir atsakė, traukdamas: Tomo šalis baigiasi čia: jis neperžengs josios sienų. Tomui jau rūpi jo namai, be to, Auksauogė jo laukia!

Tada jis apsisuko, švystelėjo į viršų kepurę, užšoko ant Stornugario, perjojo pylimą ir dainuodamas dingo prieblandoje.

Hobitai pasilypėjo ant pylimo ir sekė Tomą akimis tol, kol šis pradingo tolumoje.

— Labai gaila, kad likom be pono Bombadilo, — pratarė Semas. — Jis yra atsargus ir niekada neklysta. Mes, aišku, dar daug keliausime, bet turbūt geresnio ir keistesnio kompaniono už poną Bombadilą nerasime! O dabar aš būčiau laimingas, jeigu greičiau pamatyčiau tą "Šokantį Ponį". Norėčiau, kad jis būtų nors kiek panašus į mūsų "Žaliąjį Drakoną!" O kokia tauta gyvena Bryliuje?

— Yra ir hobitų, — atsakė Meris, — yra ir Didžiosios Tautos. Beveik kaip namuose. Tas "Ponis" — tai puiki užeiga: Brendibakai ten yra viešėję ir gėrę.

— Galbūt, — pasakė Frodas, — bet prisiminkite, jog mes jau ne Grafystėje! Ir jokių "beveik kaip namuose"! Be to, nepamirškite, jog aš jau nebe Beginsas, o misteris Pakalnis, jei kas klaus.

Hobitai vėl užšoko ant ponių ir vakaro tyloje nujojo Keliu. Kol jie nusileido į daubą ir vėl pakilo, jau visai sutemo, ir priekyje sumirgėjo keletas žiburių.

Prieš juos iškilo Bryliaus kalnas — tamsi masė po ūkanotomis žvaigždėmis, o prie vakarinio kalno šlaito glaudėsi didelis kaimas. Ten keliautojai ir nuskubėjo, tikėdamiesi sušilti ir durimis atsitverti nuo nakties.

IX. «Šokantis ponis»

Brylius buvo centrinis kaimas Brylžemyje, nedideliame plote, panašiame į salą tarp negyvenamų žemių. Šalia Bryliaus, kitoje kalno pusėje, buvo Kelmynė ir Daubys, o Plynis glūdėjo giliame slėnyje, truputį toliau į rytus, prie Vidgirio miško. Išsidėstę aplink Bryliaus kalną, šie kaimai sudarė mažą šalį, kur dirbamos žemės buvo vos kelios mylios.

Bryliaus žmonės buvo rudaplaukiai, neaukšti, linksmi ir nepriklausomi — priklausė tiktai patys sau. Jie palaikė kur kas draugiškesnius ryšius su hobitais, nykštukais, elfais ir kitais pasaulio gyventojais negu būdinga Didžiajai Tautai. Pagal padavimus būtent žmonės iš Bryliaus ir yra pirmieji Žmonių iš Vakarų palikuonys. Tik keli jų išliko per didžiuosius Senųjų Dienų neramumus, bet kai Karaliai vėl atplaukė per Didžiąją Jūrą, jie rado jau gyvenančius Bryliaus žmones, kurie dabar tebegyvena, o prisiminimus apie pačius senuosius Karalius užžėlė žolė.

Tais laikais jokie kiti žmonės negyveno taip toli vakaruose arba bent jau per šimtą mylių nuo Grafystės. Tačiau laukiniuose kraštuose, už Bryliaus, kartas nuo karto atsirasdavo paslaptingų keliautojų, kuriuos Bryliaus gyventojai vadino Bastūnais, nes nieko tikro apie juos nežinojo. Bastūnai buvo aukštesni ir tamsesni už Bryliaus žmones, ir daug kas tikėjo, jog jie girdi žolės augimą, mato kiaurai sieną ir supranta paukščių bei žvėrių kalbą. Jie dažnai nuklysdavo netgi iki Ūkanotųjų Kalnų ar iki Anduino upės, bet tuo laiku Bastūnų buvo likę vos keletas ir vis rečiau juos galėjai išvysti. Nors jiems pasirodžius visi mielai klausydavosi naujienų — keistų pasakojimų, bet Bryliaus gyventojai su jais ne itin bičiuliavosi.

Bryliuje taip pat gyveno daug hobitų šeimų, laikančių save seniausiais Viduržemio hobitais, įsikūrusiais čia dar prieš tai, kai buvo perplauktas Brendivynas ir apgyvendinta Grafystė. Didžioji hobitų dalis gyveno Kelmynėje, nors jų pasitaikydavo ir Bryliuje, ypač ant aukštesnių šlaitų, virš žmonių namų. Didžioji ir Mažoji Tautos (kaip jie patys vieni kitus vadino) gyveno draugiškai, nesikišdamos į kitų reikalus ir manydamos, jog žmonės ir hobitai yra neatskiriamos Bryliaus dalys. Jokioje kitoje Viduržemio vietoje tokio keisto (bet nuostabaus) gyvenimo būdo nebuvo.

Visi Bryliaus gyventojai nemėgo daug keliauti, nes jiems užtekdavo ir keturių savo kaimų reikalų. Retkarčiais Bryliaus hobitai pasiekdavo Žemgalą ir netgi Rytkiemį, bet nors Brylių ir Žemgalą skyrė tik viena raitos kelionės diena, šitie vizitai būdavo labai reti. Tiesa, kartais ir koks žemgalietis ar pašėlęs Tukas praleisdavo smuklėje keletą naktelių, bet tai atsitikdavo dar rečiau.

Grafystės gyventojai visus Bryliaus hobitus vadino Pašaliečiais, laikydami juos bukais ir neišauklėtais. Tomis dienomis vakaruose gyveno daug daugiau Pašaliečių, negu manė Grafystės hobitai. Kai kurie buvo ne ką geresni už valkatas, nes rausė olas bet kur, nors visai neketino jose ilgiau gyventi. Tačiau Brylžemio hobitai, šiaip ar taip, buvo ne ką mažiau klestintys ir padorūs už jų tolimus giminaičius Grafystėje. Mat dar ne visai užsimiršo tie laikai, kai Grafystės — Bryliaus keliu vyko aktyvus judėjimas. Be to, juk Brendibakai taip pat turėjo Brylių kraujo.

Bryliaus kaime ant kalvelių, aukščiau Kelio, stovėjo apie šimtas akmeninių Didžiosios Tautos žmonių namų, visais langais žiūrinčių į vakarus. Toje pusėje buvo iškastas beveik visą kalną juosiantis gilus griovys, o vidaus pusėje augo tanki gyvatvorė. Už jos Kelias virto grindiniu ir pro tvoroje įtaisytus vartus vingiavo į kaimą. Pietiniame Bryliaus kampe buvo kiti vartai, pro kuriuos Kelias išvingiuodavo iš kaimo. Abeji vartai nakčiai būdavo uždaromi, bet prie jų stovėjo vartininkų būdelės.

Pačiame kaime Kelias, iš dešinės lenkdamas kalno šlaitą, vedė prie didelės užeigos, pastatytos labai seniai, dar tada, kai judėjimas čia buvo daug didesnis. Juk per Brylių ėjo ne vien tik Rytinis Kelias — kitas senas kelias kirtosi su juo vakariniame Bryliaus pakraštyje, kaip tik prie užeigos, todėl joje viešėdavo ne vien žmonės, bet ir kiti įvairūs Viduržemio gyventojai. "Keista, kaip ir naujienos iš Bryliaus", — toks buvo Rytkiemio priežodis, atėjės iš tų dienų, kai Grafystės hobitai keliaudavo į užeigą pasiklausyti naujienų iš rytų, pietų, vakarų ir šiaurės. Šiaurės žemės ištuštėjo, o kartu sustojo ir gyvenimas Šiauriniame Kelyje. Jis apaugo žole ir Bryliaus gyventojai pradėjo jį vadinti Žaliuoju.

O smuklė kaip stovėjo, taip ir tebestovi, ir jos šeimininkas, kaip ir anksčiau, yra labai svarbus asmuo. Jo namuose susirinkdavo plepūs ir smalsūs keturių kaimų gyventojai, tokie kaip Bastūnai ir keliautojai į vakarus (dažniausiai nykštukai iš Ūkanotųjų Kalnų).

Kai Frodas ir jo draugai perkirto Žaliąjį Kelią ir priartėjo prie kaimo, buvo visai tamsu, lik danguje spindėjo žvaigždės. Jie atsirado prie uždarų Vakarinių vartų ir pamatė būdelėje sėdintį žmogų. Žmogus pašoko, užžiebė žibintą ir neslėpdamas nuostabos įsistebeilijo į hobitus.

— Ko jūs norite ir iš kur keliaujate? — šiurkščiai paklausė jis.

— Mes norėtume apsistoti užeigoje, — atsakė Frodas, — o keliaujame į rytus, bet naktį negalime toliau joti.

— Hobitai! Keturi hobitai iš Grafystės! — pats sau sumurmėjo vartininkas.

Jis dar kartą atidžiai į juos pažvelgė, neskubėdamas atidarė vartus ir įleido keliautojus.

— Mums nedažnai tenka pamatyti nakčia jojančius Grafystės hobitus, — pradėjo vartininkas, kai jie sustojo prie būdelės durų. — O kodėl gi jums prireikė keliauti netgi iki Bryliaus? Ir kokie jūsų vardai?

— Mūsų vardai ir kelionės tikslai — tai mūsų reikalas ir nėra ko čia jų aptarinėti, — atrėžė Frodas, kuriam nepatiko to žmogaus žvilgsnis ir tonas.

— Žinoma, žinoma, tai jūsų reikalas, — sutiko vartininkas, bet juk aš turiu žinoti, kas keliauja naktį.

— Mes esame hobitai iš Žemgalos, keliaujame, norėdami gerai praleisti laiką ir apsistosime jūsų užeigoje. Aš esu misteris Brendibakas. Ar to jums nepakanka? Esu girdėjęs, jog Bryliaus gyventojai visada džiaugiasi svečiais, o gal aš klystu?

— Kaipgi, kaipgi! — paskubėjo vartininkas, — aš visai nenorėjau jūsų įžeisti. Juk nieko baisaus neatsitiko, kad senasis vartininkas Haris pasmalsavo — aplinkui pilna keistų būtybių. Kai nueisite į "Šokantį Ponį", tai Vartininkas palinkėjo jiems labos nakties, hobitai prajodami linktelėjo, bet Frodas žibinto šviesoje pastebėjo, jog vartininkas atidžiai į juos žiūri, ir labai apsidžiaugė išgirdęs užšaunamus vartus.

Kodėl vartininkas buvo toks įtarus ir taip domėjosi hobitais? Galbūt Gendalfas jau čia? Kol jie gaišo miške ir Pilkapiuose, burtininkas ramiai galėjo atvykti į Brylių. Tačiau vartininko balsas ir žvilgsnis kažkodėl sukėlė Frodui nerimą.

Žmogus palydėjo hobitus žvilgsniu ir grįžo į savo namuką. Kai tik jis nusisuko, per vartus perlipo tamsi figūra ir dingo gatvės šešėlyje.

Hobitai pakilo kalvute, prajojo pro keletą didelių ir keistu pavieniu namų ir sustojo prie užeigos. Semas įsispoksojo į triaukštį namą su daugybe langų ir pajuto, jog jo širdis nukrito į kulnus. Jis, žinoma, įsivaizdavo susitikimus su milžinais, aukštesniais už medžius, ar su dar baisesniais gyviais, bet dabar tamsoje pamatyti aukštus žmonių namus — to jau buvo per daug, ypatingai po viešnagės Pilkapiuose. Semas jau matė juodus arklius, stovinčius užeigos kieme ir Juoduosius Raitelius, dėbsančius iš viršutinių langų.

— Mes iš tikrųjų čia nakvosim, pone? — pasibaisėjo jis. — Jeigu čia gyvena hobitai, tai geriau paprašykime nakvynės pas juos. Tai būtų daug jaukiau.

— O kodėl tau nepatinka smuklė? — pasiteiravo Frodas. — Tomas Bombadilas ją mums rekomendavo, ir aš tikiuosi, jog viduje ji bus pakankamai jauki.

Gerai įsižiūrėjus, smuklė ir iš lauko atrodė gana jaukiai. Ji stovėjo prie pat kelio. Du fligeliai rėmėsi į žemesnes kalvas, todėl antro aukšto langai buvo prie pat žemės. Plati arka vedė į kiemą, esantį tarp dviejų fligelių, o jos kairėje buvo didelės durys su šešiais laipteliais. Pro jas liejosi šviesa. Virš arkos kabojo žibintas, o po juo — didelė iškaba: storas baltas ponis, stovintis piestu ant užpakalinių kojų. Virš durų baltomis raidėmis buvo užrašyta:

Iš daugybės žemesnių langų pro storas užuolaidas skverbėsi šviesa.

Kol hobitai neryžtingai mindžikavo, viduje kažkas užtraukė dainą, ir linksmi balsai susijungė į chorą. Išgirdę šituos drąsinančius garsus, hobitai pagaliau nusprendė nulipti nuo ponių. Daina baigėsi, ir pasigirdo plojimų bei juoko banga.

Hobitai nuvedė ponius po arka ir, palikę juos stovėti kieme, užlipo laipteliais. Frodas žengė į priekį ir staiga atsitrenkė į mažą, storą, pliką, raudonskruostį žmogėną. Jis buvo su balta prijuoste ir kaip tik lėkė iš vieno kambario į kitą, nešdamas padėklą, nukrautą pilnais bokalais.

— Ar negalėtumėte... — pradėjo Frodas.

— Sekundėlę! — per petį šūktelėjo vyras ir dingo tabako dūmuose ir balsų šurmulyje. Iš tikrųjų, po sekundės jis vėl atsirado, trindamas rankas į prijuostę.

— Labas vakaras, pone, — nusilenkdamas tarė jis,— ko pageidautumėte?

— Keturių lovų ir arklidžių penkiems poniams, jeigu galima. Ar jūs esate misteris Sviestmušys?

— Žinoma! O mano vardas Miežius. Miežius Sviestmušys — jūsų paslaugoms! Jūs esate iš Grafystės, ar ne? — paklausė jis ir pliaukštelėjo ranka per kaktą, lyg stengdamasis kažką prisiminti. — Hobitai! — riktelėjo smuklininkas. — Taip, taip, taip, hobitai! Ar negalėčiau sužinoti jūsų vardų?

— Misteris Tukas ir misteris Brendibakas, — pristatė Frodas, — o štai čia Semas Gemdžis. Mano pavardė — misteris Pakalnis.

— Taip, taip, — šūktelėjo Sviestmušys, spragtelėjęs pirštais. — Na, štai — vėl užmiršau! Nieko baisaus, prisiminsiu vėliau. Visai nuo kojų nusivariau, bet jumis pasirūpinsiu. Kurgi ne — svečiai iš Grafystės šiomis dienomis tai jau retenybė. Įsivaizduojate, tokia spūstis šiandien, kokios nesu matęs. Mes čia turime tokią patarlę: arba sausra, arba liūtis! Ei, Nobai!— suriko jis,— kur tu, tinginy gauruotas? Nobai!

— Einu, pone! Einu!

Pro duris iššoko linksmas hobitas. Pamatęs keliautojus, jis sustojo, net išsižiojęs iš nuostabos.

— Kur Bobas? — paklausė šeimininkas. — Tu nežinai? Tai surask jį. Mikliai! Juk aš neturiu nei šešių rankų, nei šešių akių. Surask Bobą ir pasakyk, kad paruoštų arklides penkiems poniams! Be to, tegu suranda kambarį!

Iki ausų išsišiepęs Nobas mirktelėjo ir išlėkė.

— Taigi, apie ką aš čia kalbėjau? — paklausė Sviestmušys, spragsėdamas pirštais. — Viskas susimaišė! Šiąnakt visai galva apisuko nuo darbo. Praėjusią naktį Žaliuoju Keliu iš pietų atgarmėjo kažkokia keista kompanija. Po to nykštukai, traukiantys į vakarus. Ir pagaliau jūs. Jeigu nebūtumėte hobitai, abejoju, ar galėčiau priimti, bet šiauriniame fligelyje mes turime kelis specialius kambarius hobitams. Pirmas aukštas, apvalūs langai ir visa kita, ką mėgstate. Tikiuosi, jog jums patiks. Be abejonės, jūs norėsite vakarienės, ją tuoj atneš. O dabar eikite paskui mane!

Jis nuvedė hobitus trumpu koridorium žemyn ir atidarė duris.

— Štai puikus, nedidelis kambarys! — tarė šeimininkas. — Tikiuosi, jis jums patiks. O dabar atleiskite — turiu daug darbo. Nėra laiko stovėti, reikia skubėti. Sunku lakstyti, kai turi tik dvi kojas, bet aš, žinoma, dėl to nesuliesėsiu. Vėliau dar užbėgsiu. Jei ko nors prireiktų, paskambinkit varpeliu, ir Nobas ateis, o jei neateis tas kvailys gauruotas, — skambinkit, šaukit ir trepsėkit!

Pagaliau jis išėjo ir leido hobitams atsikvėpti. Atrodė, kad smuklininkas taip įsimiklinęs, jog sugeba plepėti net mirtinai užsiėmęs. Hobitai apsidairė ir pasijuto esą nedideliame jaukiame kambarėlyje. Židinyje skaisčiai liepsnojo ugnis, o prieš ją buvo pastatytos žemos ir patogios kėdės. Viduryje stovėjo apvalus stalas, jau apdengtas balta staltiese. Ant jo gulėjo didelis varpelis. Tačiau juo pasinaudoti neteko, nes tuoj pat atsirado Nobas, nešinas žvakėmis ir padėklu su lėkštėmis.

— Ponai, jūs ko nors gersite? — paklausė jis. — O kol vakarienė bus paruošta, aš parodysiu jums miegamuosius.

Akimirksniu stalas buvo padengtas — karšta sriuba, farširuota mėsa, gervuogių džemas, šviežiai kepta duona, sviestas ir pusė galvos sūrio — atrodė taip jaukiai ir šeimyniškai, kad Semas net liovėsi nuogąstauti (beje, jis kiek mažiau nuogąstavo jau nuo tada, kai gurkštelėjo puikaus elio).

Šeimininkas atėjės dar truputį pasisukiojo aplink stalą ir pasiūlė hobitams:

— Aš nežinau, gal jūs panorėsite kompanijos, kai pavakarieniausite, — tarė jis, stovėdamas prie durų, — o gal žadat iš karto gultis. Šiaip ar taip, visiems susirinkusiems būtų labai malonu jus matyti. Nedažnai pas mus vieši svečiai iš Grafystės, gal naujienų papasakotumėte, gal ką nors pasektumėte ar padainuotumėte. Darykite, kaip norite, o jei ko nors prireiks — varpelis ant stalo.

Įsivaizduokite sau, hobitai po vakarienės (kuri truko beveik valandą) pasijuto tokie atsigavę ir drąsūs, jog Frodas, Pipinas ir Semas nusprendė prisijungti prie linksmos draugijos, tik Meris atsisakė.

— Aš geriau čia prie židinio pasėdėsiu, gal vėliau išeisiu grynu oru pakvėpuoti. O jūs saugokit savo paslaptį ir nepamirškit, jog tebesat ne taip jau toli nuo Grafystės. Todėl laikykit liežuvius už dantų!

— Gerai, gerai, — sutiko Pipinas, — geriau pats pasisaugok! Nepaklysk ir neužmiršk, kad viduje saugiau negu lauke.

Didelėje smuklės salėje buvo susirinkusi įvairiausia publika. Frodo akys, pripratusios prie blankios šviesos, tuoj pat tai pastebėjo. Nors salėje liepsnojo didelis židinys ir po sijomis kabojo trys žibintai, bent puse šviesos gožė tabako dūmai. Sviestmušys stovėjo netoli židinio, kalbėdamasis su nykštukais ir keliais keistai atrodančiais žmonėmis. Ant suolų sėdėjo Bryliaus žmonės, vietiniai hobitai, nykštukai ir daug kitų, kuriuos buvo sunku išskirti šešėliuose.

Pasirodžius Grafystės hobitams visi Bryliaus gyventojai džiaugsmingai suūžė. Svetimšaliai, ypač tie, kurie keliavo Žaliuoju Keliu, smalsiai sužiuro į atėjusius. Šeimininkas pristatė Bryliaus gyventojus atvykėliams taip greitai, jog pastarieji nespėjo įsidėmėti nė vieno vardo. Bryliaus žmonių vardai buvo labai įdomūs ir keisti: Nendrininkas, Ožialapis, Kojapadis, Obuolinis, Suktavilnis, Papartynas (jau nekalbant apie Sviestmušį). Hobitų vardai daugiau mažiau buvo įprasti: Barsukėnas, Plačiaolis, Smėlrausa, Tunelijus, kurie buvo vartojami ir Grafystėje. Ten buvo taip pat keletas Pakalnių iš Kelmynės, kurie tuoj pat nusprendė, jog Frodas yra ne kas kitas, kaip jų naujai iškeptas pusbrolis.

Bryliaus hobitai garsėjo smalsumu, todėl Frodas suprato, jog pasiaiškinimo neišvengs. Jis paskelbė, jog domisi istorija bei geografija (visi suskato linkčioti galvomis, nors žodžiai buvo nežinomi) ir nori rašyti knygą (visi besiklausantys hobitai tyliai nustebo) apie hobitus, gyvenančius už Grafystės ir ypatingai rytiniuose kraštuose.

Visi vienas per kitą pradėjo šaukti. Jeigu Frodas iš tikrųjų būtų norėjęs rašyti knygą ir būtų turėjęs daugiau ausų, tai per porą minučių galėjo surinkti medžiagą keletui skyrių. O nusprendus, jog to nepakaks, Frodui buvo įteiktas lapas su pavardėmis hobitų ir žmonių (pradedant Miežiumi Sviestmušiu), kurie galėjo suteikti daugiau informacijos. Tačiau kai paaiškėjo, jog Frodas neketina tuoj pat rašyti knygos, hobitai grįžo prie klausimų apie Grafystę. Frodas nebuvo nusiteikęs daug šnekėti, tad greitai pasijuto vienas sėdįs kampe ir ėmė klausytis bei dairytis.

Žmonės ir nykštukai kalbėjosi apie tolimus įvykius ir dalinosi seniai žinomomis naujienomis. Neramu buvo pietuose, iš kur Žaliuoju Keliu atvyko keletas svetimšalių, ieškančių ramesnės vietos. Nors Bryliaus gyventojai juos užjautė, bet visai neketino svetimšalių priimti į savo nedideles žemes. Vienas toks nemalonus žvairaakis keliautojas pasakojo, jog artimiausiu laiku čionai priplūs daugybė bėglių.

— Ir jeigu vietos neatsiras, jie patys ją susiras, nes turi lygiai tokias pačias teises! — tyčia garsiai kalbėjo jis, o vietiniai žmonės neatrodė sužavėti tokios perspektyvos.

Hobitai į tai nekreipė per daug dėmesio, nes joks žmogus negali gyventi hobitų olose, todėl susidomėję klausėsi Semo su Pipinu, kurie jausdamiesi kaip namie linksmai plepėjo apie įvykius Grafystėje. Pipinas susilaukė aplodismentų, papasakojęs, kaip Rausynuose sugriuvus Rotušės Olai, pats meras Vilis Protkojis, storiausias Vakarkiemio hobitas, buvo palaidotas po klintimis ir išlindo panašus į pyragėlį, apibarstytą cukraus pudra. Juokai juokais, o kai kurie klausimai Frodą truputį sujaudino, pavyzdžiui, vienas iš bryliečių, keletą kartų viešėjęs Grafystėje, atkakliai domėjosi, kur gyvena Pakalniai ir su kuo jie giminiuojasi.

Staiga Frodas pastebėjo keistą žmogų, vėjų nugairintu veidu, kuris sėdėjo patamsyje netoli sienos ir atidžiai klausėsi hobitų šnekos. Priešais jį ant stalo stovėjo aukštas bokalas ir rūko pypkė su ilgu kandikliu. Žmogus sėdėjo, ištiesės pavargusias kojas, apautas ilgais sunešiotais purvinais odos batais. Jis buvo apsigaubės kelioniniu tamsiai žaliu apsiaustu ir nepaisant tvankumos buvo su gobtuvu, kuris dengė veidą, nors negalėjo paslėpti žybsinčių akių.

— Kas tas prie sienos? — šnipštelėjo Frodas Sviestmušiui. — Man atrodo, jog jis nebuvo pristatytas?

— Šitas? — atsakė šeimininkas, nepasukdamas galvos. — Pats gerai nežinau. Jis vienas iš tų, kurie vadinami Bastūnais. Retai kalba, bet pasakoja nuostabias istorijas. Kartais dingsta mėnesiui ar metams, o paskui, žiūrėk, vėl pasirodo. Praėjusį pavasarį dažnai čia lankydavosi, paskui prapuolė ir dabar vėl atsirado. Niekada negirdėjau jo tikro vardo, bet mes jį vadiname Platžengiu. Žargstosi jis čia aplinkui su savo ilgais kojūkais, ir niekas nežino, kur jis taip skuba. Net keista, kad apie jį paklausėte. — Tuo momentu šeimininką kažkas pašaukė: kažkur baigėsi alus, ir jo paskutiniai žodžiai liko nepaaiškinti. Frodas dabar pastebėjo, jog Platžengys žiūri tiesiai į jį, lyg būtu išgirdęs ar atspėjęs, apie ką kalbama. Jis tuoj pat pamojo ir galvos linktelėjimu pakvietė Frodą prieiti bei atsisėsti. Hobitui priartėjus, žmogus nusmaukė gobtuvą, jo tamsūs plaukai jau buvo nužilę, o blyškiame griežtame veide blyksėjo dvi pilkos akys.

— Mane žmonės vadina Platžengiu, — negarsiai tarė jis, — ir man malonu jus matyti, pone... Pakalni, jeigu senasis Sviestmušys neapsiriko, skelbdamas jūsų pavardę?

— Ne, jis neapsiriko, — šaltai atsakė Frodas. Jis jautėsi labai nejaukiai nuo įdėmaus Platžengio žvilgsnio.

— Tai štai, misteri Pakalni, — tęsė Platžengys, — jumis dėtas, aš pritildyčiau savo jaunuosius draugus. Gėrimas, šiluma ir netikėti susitikimai yra malonu, bet neužmirškite, jog čia jau nebe Grafystė. Aplinkui tiek įtartinų tipų. Čia, aišku, ne mano reikalas, — kreivai šyptelėjęs pridėjo jis, — bet dabar šičia lankosi keisti keliauninkai.

Frodas atlaikė žmogaus žvilgsnį, tačiau nieko nepasakė, paskui nukreipė dėmesį į Pipiną ir sunerimęs pastebėjo, jog jaunasis Tukas, padrąsintas pasisekimo su Rausynų meru, dabar duoda komišką ataskaitą apie Bilbo atsisveikinimo Puotą. Jis jau parodijavo Bilbo Kalbą ir artinosi prie išnykimo.

Frodas suirzo. Žinoma, daugumai vietinių hobitų tai būtų buvusi tik juokinga istorija apie hobitus, gyvenančius anapus upės, bet kai kurie (pavyzdžiui, senasis Sviestmušys) klausosi abiem ausim ir yra girdėjęs apie Bilbo dingimą, tad jeigu jie ilgam įsimintų Beginso pavarde, būtų negerai.

Frodas prikando lūpą, svarstydamas ką daryli. Pipinas taip įsijautė, jog visai pamiršo bet kokį atsargumą. Frodas net sustingo, pagalvojęs, jog Pipinas gali užsiminti apie Žiedą, o tada bėdos tik ir lauk.

— Turite skubiai ką nors daryti! — šnipštelėjo jam į ausį Platžengys.

Frodas užšoko ant stalo ir pradėjo kalbėti. Nuo Pipino akimirksniu visi nusigręžė ir ėmė juoktis bei ploti, manydami, jog misteris Pakalnis pagaliau sriūbtelėjo elio ir tapo šnekesnis.

Frodas pasijuto visišku asilu ir pradėjo čiupinėti (toks jau buvo įprotis) daiktus savo kišenėje. Jis pajuto Žiedą, kabantį ant grandinėlės ir visiškai netikėtai panoro užsimauti jį ir išsisukti iš tos kvailos padėties. Tačiau jam pasirodė, jog tas noras kilo ne natūraliai, o lyg kieno nors patarimu. Hobitas vis dėlto susilaikė nuo gundymo ir tvirtai suspaudė Žiedą kumštyje lyg norėdamas sutrukdyti jam pabėgti ir pridaryti žalos. Šiaip ar taip, kol kas įkvėpimo dar nebuvo, todėl Frodas tarė kelis progai deramus žodžius, kaip sakoma Grafystėje:

— Mes esame labai patenkinti svetingu jūsų priėmimu ir drįstame tikėtis, jog trumpas mūsų vizitas padės atnaujinti senus draugiškus ryšius tarp Grafystės ir Bryliaus. — Frodas sumišęs nutilo ir atsikosėjo.

Visi dabar žiūrėjo tik į jį.

— Dainą! — šūktelėjo vienas iš hobitu.

— Dainą! Dainą! — pritarė kiti. — Pirmyn, pone, padainuok mums, ko dar nesam girdėję!

Frodas net išsižiojo, bet paskui prisiminė linksmą Bilbo mėgstamą dainą, kuria jis labai didžiavosi, nes senasis hobitas pats buvo ją sukūręs. Štai ji visa, nes dabar tik keletas žodžių dar prisimenama:

Plojimai buvo garsūs ir ilgi — Frodas turėjo gerą balsą, ir daina klausytojams patiko.

— Kur dingo senasis Miežius?! — šaukė klausytojai. — Jis turi išgirsti tą dainą. O Bobas tegu išmoko savo katiną groti smuiku, ir tada mes visi galėsim šokti!

Jie pareikalavo dar elio ir sustaugė:

— Padainuokite dar kartą, pone! Dar kartą!

Frodas gurkštelėjo elio ir vėl pradėjo. Dabar jam jau daugelis pritarė, nes melodija buvo žinoma. Atėjo Frodo eilė triumfuoti. Jis striksėjo po stalą ir kai ištarė žodžius "Mėnulin karvė šoko" — ir pats pašoko į viršų. Tiesa, per daug smarkiai — galva trenkėsi į padėklą ir hobitas su žvangesiu nusirito po stalu. Visi pasiruošė juoktis, bet tiesiog nustėro — dainininkas dingo. Paprasčiausiai išnyko, lyg būtų skradžiai žemę prasmegęs ir skylės nepalikęs.

Vietiniai hobitai net išsižiojo, pašoko ir puolė prie Sviestmušio. Aplink Pipiną ir Semą atsirado tuštuma, jie sėdėjo kampe, atidžiai ir neramiai apžiūrinėjami, nes iš smagių vaikinų pavirto keliaujančio burtininko kompanionais, kurie čia atvyko nežinia ko. Vienas tamsus brylietis taip spoksojo, kad hobitai pasijuto labai nejaukiai. Tamsusis brylietis dar kartą žvilgtelėjo į hobitus pusiau suprasdamas, pusiau pajuokdamas ir išėjo kartu su žvairaakiu pietiečiu, su kuriuo visą vakarą šnibždėjosi, Vartininkas Haris nuskubėjo paskui juos.

Frodas keikė save paskutiniais žodžiais. Nebežinodamas ką daryti, jis nuropojo po stalais pas Platžengį, kuris sėdėjo nejudėdamas, lyg nieko nebūtų įvykę. Frodas atsirėmė į sieną ir nusimovė Žiedą. Kaip jis pateko ant piršto, Frodas negalėjo įsivaizduoti. Jis tik suprato, kad laikė ranką kišenėje, o griūnant Žiedas pats užslydo jam ant piršto. Gal Žiedas tyčia iškrėtė jam šį pokštą, o gal kas nors įsakė Žiedui tą padaryti? Frodas to nežinojo, bet jam labai nepatiko iš kambario išeinančiųjų žvilgsniai.

— Na? — paklausė Platžengys, kai hobitas vėl atsirado. — Ką gi jūs pridirbote? Blogiau nebeįmanoma. Tiesiai su koja į širšių lizdą. Su koja, o gal su pirštu?

— Nesuprantu, apie ką jūs kalbate! — suirzęs ir sunerimęs atsakė Frodas.

— Suprantate, pone, suprantate, — nelinksmai nusijuokė Platžengys, — tačiau galbūt palauksime, kol šitas visas triukšmas nutils. O tada, misteri Beginsai, aš norėčiau su jumis persimesti keletu žodžių.

— Apie ką? — paklausė Frodas, lyg negirdėjęs savo tikrojo vardo.

— Apie mudviem svarbius reikalus, — atsakė Platžengys, žiūrėdamas Frodui į akis, — ir jums iš to gali būti naudos.

— Gerai, — sutiko Frodas, apsimesdamas abejingu, — mes pakalbėsime vėliau.

Tuo tarpu prie židinio vyko ginčai. Misteris Sviestmušys, atbėgęs iš virtuvės, tuo pačiu metu klausėsi kelių skirtingų įvykio atpasakojimų.

— Aš mačiau savo akimis, misteri Sviestmušy! — aiškino vienas hobitas, — kad jo nebesimatė. Jis tiesiog ištirpo ore.

— Na, nesakykite, misteri Puodžoli, — paprieštaravo šeimininkas.

— O štai ir pasakysiu — nenusileido Puodžolis, — o jei jau pasakiau, tai to ir laikysiuos.

— Ne, čia kažkas ne taip, — lingavo galva Sviestmušys. — Kur tai matyta, jog misteris Pakalnis ištirptų ore, tuo labiau kai čia toks oras.

— Tai kur jis dabar? — suriko keletas balsų.

— O ką aš žinau? Jis pats sau šeimininkas, man tik svarbu, kad rytą užmokėtų. Štai misteris Tukas — jis juk niekur neišnyko.

— Bet aš pats mačiau, kad jis pradingo! — spyrėsi Puodžolis.

— Aš sakau, jog čia kažkokia klaida, — pakartojo Sviestmušys, imdamas padėklą ir rinkdamas šukes.

— Žinoma, klaida, — tarė Frodas. — Aš niekur neišnykau. Štai aš! Man tik reikėjo pasikalbėti su Platžengiu.

Jis žengė pirmyn, ir hobitą apšvietė židinio šviesa, bet visi kiti atšlijo atgal lyg nuo kokio vaiduoklio. Niekas netikėjo Frodo paaiškinimais, jog jis nukritęs iš karto nuropojo po stalais. Dauguma hobitų ir Bryliaus žmonių iš karto susierzinę išėjo — nei elio, nei pokalbių jiems nebereikėjo. Duryse keletas atsisuko ir piktai dėbtelėjo į Frodą. Nykštukai ir keletas svetimšalių žmonių dar truputį pabuvo, kol atsisveikino su šeimininku, bet į hobitus jie nekreipė dėmesio. Greitai salėje nieko neliko, išskyrus Platžengį, kuris ramiai tebesėdėjo prie sienos.

Tačiau šeimininkas neatrodė labai nuliūdęs. Ko gero, jis suprato, jog kitais vakarais čia bus pilna žmonių, kurie aptarinės šį įvykį.

— Ar matote, ką jūs pridarėte, misteri Pakalni? — paklausė jis. — Išvaikėte mano klientus ir sudaužėte indus su savo triukais!

— Prašau atleisti, kad padariau jums tokių nemalonumų, — atsiprašė Frodas. — Užtikrinu jus, tai įvyko netyčia. Tiesiog nelaimingas įvykis.

— Gerai, gerai, misteri Pakalni! Bet jeigu jūs vėl ketinat rodyti akrobatiką ar ką nors kerėti, tai geriausia įspėkite mane. Mes čia, žinote, nepripratę prie tokių slėpiningų triukų — iš pradžių reikia paruošti publiką.

— Ne, ne, misteri Sviestmušy, aš pažadu, jog to daugiau nebus. O dabar aš manau, pats laikas į lovą, nes mes rytoj anksti iškeliaujame. Pasižiūrėkite, kad mūsų poniai būtų paruošti aštuntai valandai.

— Labai gerai! Bet prieš išvykstant aš dar norėčiau su jumis asmeniškai pasikalbėti, misteri Pakalni. Čia aš dabar prisiminiau tokių dalykų, kuriuos turiu papasakoti — tikiuosi, jie jums nesuteiks širdgėlos. Štai aš čia dar truputį apsitvarkysiu, o paskui pas jus užbėgsiu, gerai?

— Žinoma, — nutirpusia širdimi išlemeno Frodas, klausdamas savęs, kiek dar asmeniškų pokalbiu jam teks išklausyti prieš gulant ir ką jie gali reikšti. Negi visi šitie žmonės būtų susitarė prieš jį? Netgi apvali, stora senojo Sviestmušio fizionomija Frodui pradėjo atrodyti įtartina ir grėsminga.

X. Platžengys

Frodas, Pipinas ir Semas grįžo į savo tamsų kambarį. Meris buvo kažkur išėjęs, ir ugnis židinyje vos ruseno. Jiems įpūtus žarijas ir užmetus malkų, paaiškėjo, jog Platžengys taip pat niekur neužgaišo. Jis jau ramiai sėdėjo krėsle prie durų.

— Ei! — šūktelėjo Pipinas, — kas jūs toks ir ko norite?

— Mane žmonės vadina Platžengiu, — atsakė jis, — ir jeigu jūsų draugas dar neužmiršo, jis žadėjo su manimi pasišnekėti.

— Jūs sakėte, kad man gali būti naudos, — priminė Frodas. Tad apie ką norite kalbėtis?

— Apie svarbius dalykus, — tarė Platžengys, — bet pirmiausia reikia susitarti dėl kainos.

— Ką tai reiškia? — piktai paklausė Frodas.

— Ogi tą, jog aš papasakoju jums, ką žinau, ir duodu patarimų, o jūs man už tai atlyginate.

— Ir kiekgi jūs prašote? — pasiteiravo Frodas. Jis įtarė, jog pateko į šantažisto rankas, ir mintyse skaičiavo pasiimtus pinigus. Mažoka, ir tuos pačius atiduoti gaila.

— Pagal kišenę, — nusišypsojo Platžengys lyg atspėjęs Frodo mintis. — Kaina tokia — aš su jumis keliauju tol, kol man tai bus naudinga.

— O, nejaugi? — atrėžė nustebintas Frodas. — Netgi jei man iš tiesų reiktų kompaniono, aš jūsų neimčiau, kol nesužinočiau apie jus daugiau.

— Puiku! — pareiškė Platžengys, patogiai įsitaisydamas ir užsikeldamas koją ant kojos. — Atrodo, jūs darotės atsargūs ir tai jau gerai. Užteks nerūpestingumo. Puiku! Aš papasakosiu, ką žinau, o apie apdovanojimą — jums spręsti. Aš manau, jog apdovanosite tuoj pat, kai išgirsite, ką pasakysiu.

— Na, gerai! — sutiko Frodas. — Tai ką jūs žinote?

— Tamsių dalykų žinau net per daug, — niūriai tarė Platžengys, — o apie jus... — Jis staiga atsistojo, priėjo prie durų, greitai jas atidarė ir pažvelgė laukan. Tada tyliai uždarė jas ir vėl atsisėdo. — Aš esu labai ausylas, — tyliai tarė jis, — ir nors išnykti nemoku, tačiau esu sumedžiojęs nemažai laukinių ir atsargių gyvūnų, kai jie manęs negirdėdavo. Taigi, šiandien vakare, prie kelio vakariniame Bryliaus pakraštyje gulėjau aš už tvoros, ir tuo metu iš už Kalvų pasirodė keturi hobitai. Nekartosiu, ką jie sakė Bombadilui ar vieni kitiems, bet vienas dalykas mane sudomino: "... prašau nepamiršti — tarė vienas, jog Beginso vardas niekur neturi būti prisimintas. Aš dabar esu misteris Pakalnis". Tai mane visai sudomino, ir aš nusekiau paskui juos. Jei misteris Beginsas iš tikrųjų nori nuslėpti savo pavardę, tai aš patarčiau jam ir jo draugams būti atsargesniems.

— Nesuprantu, kodėl mano pavardė turėtų dominti Bryliaus gyventojus, — piktai atšovė Frodas, — ir kodėl ja taip domitės jūs! O jeigu misteris Platžengys iš tikrųjų nori šnipinėti ir klausytis, tai jam taip pat reikėtų šį tą paaiškinti.

— Gerai atsakyta, — nusijuokė Platžengys, — o paaiškinimas būtų toks — aš ieškau hobito, vardu Frodas Beginsas, ir turiu greitai jį surasti, nes tai, ką jis gabena iš Grafystės, svarbu man ir mano draugams. Ne, ne, tik nereikia klaidingai manęs suprasti, — perspėjo žmogus, kai Frodas su Semu pašoko iš kėdžių, varstydami Platžengį žvilgsniais, — jūsų paslaptis saugosiu ne blogiau kaip jūs patys. O saugoti reikia! — Jis pasilenkė į priekį ir pažvelgė į hobitus. — Stebėkite kiekvieną šešėlį! Juodieji Raiteliai jau pasiekė Brylių. Pirmadienį vienas prajojo Žaliuoju Keliu, o vėliau iš pietų atsibeldė ir antras.

Visi sėdėjo ir tylėjo. Pagaliau Frodas tarė Pipinui ir Semui:

— Aš privalėjau suprasti, kodėl mus taip klausinėjo vartininkas, — tarė jis. — Atrodo, ir šeimininkas yra kažką girdėjęs. Kodėl jis mus taip kvietė prisijungti prie kompanijos? Ir kodėl mes taip kvailai padarėme? Reikėjo tyliai ir ramiai pernakvoti, o ne...

— Taip, tai būtų buvę geriau, — pritarė Platžengys. — Ir aš norėjau jus perspėti, bet smuklininkas neleido man nei patekti čionai, nei palikti nors kokią žinutę.

— Tai jūs manote, jog jis... — pradėjo Frodas.

— Ne, ne, senasis Sviestmušys yra doras žmogus, — atspėjo klausimą Platžengys. — Paprasčiausiai jis nemėgsta, kad tokie valkatos kaip aš, trukdytų garbingiems svečiams, — sugavęs klausiamą Frodo žvilgsnį, vis taip pat keistai besišypsodamas paaiškino Platžengys. Argi aš nepanašus į bastūną ar valkata? Tačiau tikiuosi, jog mes geriau pažinsime vienas kitą. O tada tu man ir paaiškinsi, kas atsitiko tavo dainos pabaigoje. Šita išdaiga...

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas! — pertraukė jį Frodas.

— Taip, taip, atsitikimas, — palingavo galvą Platžengys. — Kaip tik tas atsitikimas ir sukėlė pavojų.

— Ne daugiau, kaip prieš tai, — atitarė Frodas. — Aš žinojau, jog Raiteliai seka mano pėdomis, bet atrodė, jog jas pametė.

— Nė nesitikėk, — greitai atsakė Platžengys, — jie grįš, o gal dar kiti atlėks. Raitelių yra daugiau, negu tu manai, ir aš žinau, kas jie tokie. — Platžengys nutilo, jo akys tapo šaltos ir rimtos. — Be to, ir čia yra žmonių, kuriais negalima pasitikėti. Pavyzdžiui, Bilas Papartynas. Jis neturi gero vardo tarp Bryliaus gyventojų, nes pas jį lankosi keisti žmonės. Gal pastebėjote jį šiandien — toks kreivo veido, tamsus vyriokas. Jis tiesiog prilipo prie kažkokio pietiečio, su juo ir išėjo po tavo "atsitikimo". Iš pietiečių nieko gero nelauk, o Bilas Papartynas bet ką už skatiką parduos, netgi ne už skatiką, o tik malonumo dėlei.

— Ką jis pardavinės ir ką bendra su juo turi mano atsitikimas? — paklausė Frodas, lyg nepastebėdamas Platžengio užuominų.

— Naujienas apie tave, savaime aišku, — pasakė Platžengys. — Žinios apie tavo vaidinimą bus deramai įvertintos. Netikru vardu dabar nieko neapgausi — jie apie tave sužinos dar prieš rytą. Na, ar to pakanka? O dėl atlyginimo, darykite ką norite — imsitės mane kartu ar ne, bet aš sakau, jog pažįstu visas žemes tarp Grafystės ir Ūkanotųjų Kalnų, nes metų metais čia vaikščioju. Aš juk esu senesnis, nei atrodau, ir mano patirtis jums pravers. Nepamirškit, jog dabar jau negalėsite keliauti atviru keliu: dieną ir naktį jį sergės Raiteliai. Iš Bryliaus galbūt ir ištruksite, pasivaikščiosite, kol saulutė nusileis, o kas po to? Apsups jus dykame krašte, kur nesulauksite jokios pagalbos. O jūs žinote, kas jums bus, jei sugaus? Saugokitės!

Hobitai pažiūrėjo į jį ir su nuostaba pamatė, kad Platžengio veidą iškreipė kančios grimasa, o pirštai įsikirto į krėslo ranktūrius. Kambaryje buvo tylu, židinys vos spragsėjo. Jis sėdėjo nieko nematydamas, lyg keliaudamas po prisiminimus, lyg įsiklausydamas į nakties garsus.

— Taigi, — tarė Platžengys, persibraukęs ranka per kaktą, — manau, įsitikinote, jog žinau apie persekiotojus daugiau negu jūs. Jūs bijote Raitelių, bet dar neįvertinate savo priešų. Rytoj jūs jau turite pasitraukti iš čia. Platžengys jus išvestų niekam nežinomais takais. Ar jis jums tinka?

Stojo ilga tyla. Frodas kovojo su abejonėmis ir baime. Semas susiraukė, pažiūrėjo į savo šeimininką ir pagaliau prapliupo:

— Jeigu leisite, misteri Frodai, pasakyti — ne, netinka! Platžengys mus įspėja pasisaugoti. Aš su tuo sutinku, bet juk jis irgi iš Dykosios Šalies, o ten geri žmonės negyvena. Tiesa, jis kažką girdėjo, bet tai neliepia mūsų vestis ir jį kartu. Ar tik ponas Platžengys pats neatveš mūsų į tokią vietą, kur pagalbos neprisišauksi?

Pipinas pasimuistė kėdėje, jis jautėsi labai nejaukiai. Platžengys nieko neatsakė Semui, bet pažvelgė į Frodą. Frodas sugavo jo žvilgsnį ir nusuko akis.

— Ne, Semai, ko gero, tu klysti, — lėtai pratarė jis. — Tačiau ir jūs, misteri Platžengy, esate visai ne tas, kuo apsimetate. Iš pradžių kalbėjote tęsiamai, kaip Bryliaus gyventojai, o po to jūsų balsas pasikeitė. Semas šneka teisingai — jūs mums liepiate sekti kiekvieną šešėlį, o pats tikitės, jog iš karto jumis patikėsime? Kas jūs toks? Ką jūs iš tikrųjų žinote apie mane ir kaip tą sužinojote?

— Oho, matau, jūs ir be mano patarimų atsargūs, — šyptelėjo Platžengys, — tačiau atsargumas vienas dalykas, o neryžtingumas — kitas. Be mano pagalbos jūs patys niekada nepateksite į Rivendeilą. O į tavo klausimus aš galiu atsakyti, nors jeigu jūs manimi nepasitikite, tai vis tiek nepadės, kadangi...

Tačiau čia pasigirdo beldimas į duris, ir ant slenksčio pasirodė šeimininkas, nešinas žvakėmis, ir Nobas su karšto vandens dubeniu. Platžengys atsitraukė į tamsų kampą.

— Atėjau palinkėti jums labos nakties, — tarė šeimininkas, dėdamas žvakes ant stalo. — Nobai! Vandenį nešk į miegamuosius. Jis įėjo vidun ir užšovė duris.

— Štai kas, — neryžtingai ir susirūpinės pasakė smuklininkas. — Jei čia aš pridariau kokios žalos, labai atsiprašau. Bet juk aš užsiėmęs žmogus ir viską užmirštu. Matote, man buvo liepta laukti hobitų iš Grafystės ir ypatingai hobito, vardu Frodas Beginsas.

— O ką tai turi bendro su manim? — apsimesdamas nustebęs paklausė Frodas.

— Nieko, nieko, — supratingai palingavo galvą šeimininkas, — aš čia tik šiaip pasakoju. Tai va, man prisakė, jog tas Beginsas keliaus prisidengęs Pakalnio pavarde, ir aš gavau gana tikslų aprašymą, kuris atitinka jus, jei taip galima pasakyti.

— Taip? Ir koks gi tas aprašymas? — greitai pertraukė Frodas.

— "Apkūnus, raudonskruostis, neaukštas hobitas", — atmintinai pacitavo Sviestmušys. Pipinas sukikeno, o Semas pasipiktino. — Be to, jis sakė: "Bet tai tau, Miežiau, labai nepadės, nes visi hobitai panašūs, tik šitas aukštesnis, su skeltu smakru ir žibančiomis akimis, įsidėmėk!" Aš atsiprašysiu, bet čia jo žodžiai.

— Kieno žodžiai? Kas tas jis? — susijaudino Frodas.

— Ak! Tai mano draugas, Gendalfas. Tiesa, jis burtininkas, bet neblogas vyrukas. O dabar tiesiog nežinau, ką jis man padarys: gal visą alų suraugins, o gal ir mane patį į kokį rąstą pavers, tiesiog nežinau. Jis per daug ūmus, gal paskui ir gailėsis, bet jau bus vėlu.

— Tai ką gi jūs pridirbote? — neištvėrė Frodas, netekės kantrybės nuo tokio Sviestmušio lėtumo.

— Apie ką aš čia šnekėjau? — susimąstė šeimininkas, spragteldamas pirštais. — Aha, senasis Gendalfas. Taigi prieš tris mėnesius įlekia jis pas mane ir sako: "Miežiau, aš rytoj anksti išvykstu. Ar galėtum mums paslaugą padaryti?" O aš jam sakau: "Klausau! Nors dešimt". "Aš jau nebeturiu laiko, — aiškina jis, — bet norėčiau į Grafystę išsiųsti laišką. Surask ką nors patikimą ir įteik laišką, kad nuneštų į Grafystę." Aš sakau: "Gerai, ryt ar poryt padarysiu". Gendalfas — "Ne, neatidėliok rytojui, nes užmirši", — ir padavė man šį laišką.

Jis lėtai išsitraukė jį iš kišenės ir lėtai bei išdidžiai (nes labai puikavosi savo raštingumu) paskaitė adresą:

— Laiškas man nuo Gendalfo? — riktelėjo Frodas.

— Aha! — pasakė misteris Sviestmušys, — tai vis dėlto jūsų tikroji pavardė yra Beginsas?

— Žinoma, — atsakė Frodas, — bet geriau duokite tą laišką ir paaiškinkite, kodėl jo neišsiuntėte? Juk dėl to čia ir atėjote, ar ne? Šiaip ar taip — ryžtis šitam vizitui jums prireikė nemažai laiko.

Į vargšą Miežių buvo net sunku žiūrėti.

— Taip, jūsų tiesa, pone! — prisipažino jis, — ir aš mirtinai bijau Gendalfo. Juk aš laišką saugiai paslėpiau, kol kas nors vyks į Grafystę, bet nei tą, nei kitą dieną niekas ten nekeliavo, ir aš visai užmiršau tą laišką. Tačiau dabar tik užsiminkit — viską įvykdysiu. Juk ir su Gendalfu mudu taip susitarėme. Jis man sako: "Miežiau, neilgai trukus pro čia keliaus vienas mano draugas iš Grafystės. Jis vadinsis Pakalniu. Prisimink — Pakalniu! Nieko jo neklausinėk, bet kuo labiau padėk jam, ir aš būsiu dėkingas". Ir štai jūs čia, vadinasi, tik lauk bėdos.

— Ką jūs turite galvoje? — pasiteiravo Frodas.

— Tuos juodus žmones, — tyliai atsakė šeimininkas. — Jie teiravosi Beginso, ir tebūsiu aš hobitas, jeigu tai į gera. Beje, tai buvo pirmadienį: visi šunys pradėjo inkšti, o žąsys girgsėti, tikras košmaras. Nobas su jais pasikalbėjo — visi jo plaukai piestu pasistojo. Šiaip ne taip aš juos išprašiau ir užtrenkiau duris, bet žinau, jog jie Beginso po visą Plynį ieškojo. Tas Bastūnas Platžengys taip pat klausinėjo. Pamatytumėte, kaip jis veržėsi pas jus!

— Taigi, kad veržėsi, — staiga tarė Platžengys, išeidamas į šviesą, — ir be reikalo tu manęs neįleidai, Miežiau. Būtume tiekos rūpesčių išvengė.

Iš nuostabos šeimininkas net pašoko:

— Tu? — suriko jis, — jau įlindai! Ir ko gi tu nori?

— Jis čia su mano leidimu, — įsikišo Frodas. — Jis pasiūlė mums savo pagalbą.

— Na, jums geriau žinoti, — įtariai pažvelgė į Platžengį Miežius. — Bet jumis dėtas, aš su visokiais Bastūnais nešnekėčiau.

— Tada su kuo jiems šnekėti? — iškošė Platžengys. — Gal su storuliu smuklininku, kuris teprisimena tik savo vardą, kadangi girdi jį dieną naktį? Šitie hobitai negali amžinai likti "Ponyje" ir negali grįžti namo. Jų laukia ilgas kelias. Tai gal tu juos lydėsi ir ginsi nuo Juodųjų Raitelių?

— Ar aš? Kad palikčiau smuklę? Už jokius pinigus, — ne juokais išsigando šeimininkas, palaikęs Platžengio žodžius teisybe. — Tačiau kodėl jūs negalėtumėte pas mane pasilikti, misteri Pakalni? Kam skubėti? Be to, norėčiau sužinoti: kas tokie šitie juodieji nenaudėliai ir iš kur jie čia atsidangino?

— Jie iš Mordoro, — tyliai tarė Platžengys, — supranti, Miežiau, iš Mordoro.

— Dieve mano, — išbalo Sviestmušys, matyt, šitas vardas gerai jam buvo žinomas. — Tai pati blogiausia žinia, kurią esu girdėjęs.

— Taigi, — numykė Frodas, — ar jūs dar norite mums padėti?

— Žinoma, — atsakė Sviestmušys, — netgi labiau negu prieš tai. Nors nežinau, kokia gali būti iš manęs nauda, kovojant prieš, prieš... — jis užsikirto.

— Prieš Tamsą iš Rytų, — tvirtai užbaigė Platžengys. — Naudos iš tavęs, Miežiau, nedaug, bet vis šis tas. Tu gali apnakvydinti misterį Pakalnį ir užmiršti tikrą jo pavardę iki tol, kol jis bus toli nuo čia.

— Žinoma, žinoma, — suskato linkčioti šeimininkas, — tačiau jie vis tiek sužinos, kas pas mane slepiasi. Labai gaila, jog misteris Beginsas taip pritraukė visų dėmesį šį vakarą. Istorija apie misterio Bilbo išnykimą greit pasklido Bryliuje, ir netgi lėtasis Nobas jau kažką suprato, o juk čia yra tokių, kurie greičiau susigaudo negu jis.

— Na, tikėkimės, jog Raiteliai šiąnakt dar nepasirodys, — pratarė Frodas.

— Žinoma, reikia tikėtis, — sutiko šeimininkas, — be to, net jei jie būtų šmėklos, į "Ponį" taip lengvai nepateks, todėl iki ryto galite nesijaudinti. Nobas, aišku, žiūrės, ir mes pabudėsime, kad jokie valkatos čionai neįlįstų.

— O mus pažadinkit, kai tik išauš, — nusilenkė Frodas. — Pusryčiaujame puse septynių ir išvykstame kuo greičiau.

— Gerai! Aš pats viską prižiūrėsiu, — nusilenkė šeimininkas. — Labanakt, misteri Beginsai, tai yra, aš norėjau pasakyti, misteri Pakalni! O kurgi jūsų misteris Brendibakas?

— Nežinau, — staiga sunerimo Frodas. Jie buvo visai užmiršę Merį, o jau mušė vienuoliktą. — Ko gero, jis išėjo pasivaikščioti, nes kažką kalbėjo apie gryną orą.

— Taip, nuo jūsų akių negalima nuleisti, — atsiduso Miežius. — Aš jau greitai turiu užverti duris, bet palauksiu jūsų draugo ir jį įleisiu. Ne, geriau pasiųsiu Nobą jo paieškoti. Labos nakties visiems!

Pagaliau jis išėjo, metęs paskutinį žvilgsnį į Platžengį ir palingavęs galvą. Žingsniai koridoriumi nutilo.

— Na? — pasakė Platžengys, — kada gi tu perskaitysi laišką?

Prieš atplėšdamas Frodas atidžiai apžiūrinėjo antspaudą — be abejonės, jis priklausė Gendalfui. Lapas buvo prirašytas greitu ir smulkiu burtininko raštu:

Frodas perskaitė laišką ir perdavė jį Pipinui su Semu.

— Taip, taip, taip! Na, ir pridirbo mūsų paukštelis Sviestmušys, — numykė Frodas. — Ko gero, jis iš tikrųjų bus iškeptas. Jeigu laišką būčiau gavęs laiku, seniai jau saugiai tupėčiau Rivendeile. Tačiau kas galėjo atsitikti Gendalfui? Jis rašo taip, lyg būtų ant mirtino pavojaus slenksčio.

— Jis ant to slenksčio stovi jau daug metų, — įsikišo Platžengys.

Frodas atidžiai pažvelgė į jį, galvodamas apie antrąjį Gendalfo post skriptum.

— Kodėl jūs iš karto nepasakėte, jog esate Gendalfo draugas? — pasiteiravo hobitas. — Būtume sutaupę laiko.

— Argi? Argi jūs būtumėte manimi patikėjęs? — nustebo Platžengys. — Apie laišką nieko nežinojau. Aš neskubėjau iškloti apie save visko, iš pradžių gerai nesusipažinęs su jumis. Priešas yra ne kartą man spendęs spąstus. Susipažinęs aš jau galėjau atsakyti į jūsų klausimus, bet tikėjausi, — pridėjo jis su keista šypsena, — jog jūs pasikliausite manimi ir be jokių įrodymų. Kartais juk pavargsti nuo nepasitikėjimo ir išsiilgsti draugystės. Tačiau, žinoma, mano išvaizda pasitikėjimo nekelia.

— Iš pirmo žvilgsnio — tai tiesa, — su palengvėjimu nusijuokė Pipinas, perskaitęs Gendalfo laišką, — tačiau apie draugą reikia spręsti iš jo darbų, kaip sakoma pas mus Grafystėje, ir man atrodė, jog mes irgi panašiai atrodytume, jeigu savaitę pragulėtume purve ir darganoje.

— Ne, norint pasidaryti tokiu kaip aš, — atsakė žmogus, — reikia mėnesius, o gal net metus klajoti po Dykąją Šalį. Ir gali žūti pirmiau, negu tapsi panašiu į Bastūną.

Pipinas suminkštėjo, bet Semas tebebuvo niūrus ir abejodamas žvelgė į Platžengį.

— O iš kur mes žinome, jog tu tas pats Platžengys, apie kurį kalbėjo Gendalfas? — paklausė jis, — tu net neužsiminei apie Gendalfą, kol neatėjo šitas laiškas. Gal tu čia tik vaidini komediją, norėdamas prisiplakti prie mūsų! Gal tu užmušei tikrąjį Platžengį ir apsirengei jo drabužiais? Ką tu į tai atsakysi?

— Tu esi ryžtingas vaikinas, Semai Gemdži, — atsakė Platžengys, — ir aš tegaliu atsakyti tai, jog jeigu būčiau užmušęs tikrąjį Platžengį, man būtų vieni niekai sudoroti ir tave. Aš jus būčiau nugalabijęs be jokių šnekų, ir Žiedas būtų jau mano!

Jis atsistojo ir tiesiog išaugo. Akyse žybtelėjo rūsti ir valdinga šviesa. Nusimetės apsiaustą, jis padėjo ranką ant kardo, kabančio jam prie šono. Hobitai nedrįso net pajudėti. Semas akimis tiesiog kiaurai vėrė Platžengį, bet nieko nesakė.

— Bet aš esu tikras Platžengys, — žiūrėdamas iš viršaus tarė jis, ir veide atsirado visiškai nelaukta šypsena. — Aš esu Aragornas, Aratorno sūnus, ir savo gyvybės ar mirties kaina privalau jus išsaugoti.

Tyla truko ilgai. Neryžtingai prabilo Frodas:

— Aš patikėjau tavimi dar prieš laišką. Tiesa, tu mane keletą kartų šiąnakt įbauginai, tačiau tai buvo ne ta stingdanti baimė, kurią skleidžia Priešo tarnai. Aš manau, jog jei tu būtum vienas iš jų, tai apsimestum garbingu, bet širdyje slėptum pyktį.

— O aš atvirkščiai, — nusijuokė Platžengys. — Juk atrodau niūrus, o esu kuo garbingiausias. Be to, "Senovinis auksas blizga retai, nepaprastai šveitrūs senieji kardai".

— Tai šitos eilės apie tave? — susigaudę Frodas, — aš iš pradžių nesupratau, apie ką jos. O iš kur tu žinai jas, jei akyse nesi matęs laiško?

— Nežinau, — atsakė jis, — tačiau aš esu Aragornas, tai ir eilės turi būti apie mane.

Platžengys išsitraukė kardą, ir visi pamatė, jog ašmenys prie pat rankenos nulūžę.

— Iš jo nedaug naudos, Semai, — pasakė Platžengys, — bet artimiausiu laiku jis bus iš naujo perkaldintas. Semas tylėjo.

— Ką gi, — baigė Platžengys, — su Semo leidimu nuspręsta — Platžengys bus jūsų palydovas. Rytoj mūsų laukia sunkus kelias. Net jeigu įsigudrintume tyliai pasprukti iš čia, tai toli nenukeliautume neatpažinti. Bet mes pasistengsime dingti kuo greičiau — aš čia žinau keletą takų, vedančių iš Brylžemio. Na, o jei vijikai atsiliks, tai tada iš karto į Orų Viršūnę.

— Į kokią Orų Viršūne? — paklausė Semas.

— Tai kalnas Kelio šiaurėje, kažkur tarp Rivendeilo ir Bryliaus. Iš ten viskas matosi kaip ant delno, tad mes galėsim gerai apsižvalgyti. Be to, Gendalfas seka paskui mus, jis taip pat ten taikys. Po Orų Viršūnės bus dar sunkiau, dar pavojingiau.

— Kada tu paskutinį kartą matei Gendalfą? — paklausė Frodas, — ir ar žinai, ką jis dabar veikia ir kur jis?

— Ne, nežinau, — niūriai atsiliepė Platžengys. — Pavasarį mes kartu patraukėme į vakarus. Paskutiniaisiais metais, kai jis būdavo užsiėmęs, aš dažnai saugodavau Grafystės sienas, nes jis nedrįso palikti jų be apsaugos. Paskutinį kartą mes matėmės gegužę — prie Sarno Brastos Brendivyno žemupyje. Tada jis man pasakė, jog viskas gerai ir jūs ketinat iškeliauti rugsėjo pabaigoje. Aš maniau, kad su jumis bus Gendalfas, ir išvykau savo reikalais. Nereikėjo man taip daryti — jį pasiekė blogos naujienos, o aš negalėjau padėti. Pirmą kartą aš nerimauju, nes neturiu iš jo net paprasčiausios žinutės. Kai grįžau iš savo kelionės, sužinojau, jog Gendalfas kažkur dingo, Grafystėje naršo Juodieji Raiteliai. Šitai man papasakojo Gildoro elfai, ir aš, sužinojęs, jog jūs jau einate į Žemgalą, nusprendžiau pasaugoti Rytinį Kelią.

— Ar tu manai, jog Juodieji Raiteliai sulaikė Gendalfą? — paklausė Frodas.

— Be jų ir paties Priešo niekas daugiau negali sulaikyti Gendalfo, — tarė Platžengys, — tačiau nepraraskime vilties. Gendalfas galingesnis, negu jūs įsivaizduojate — juk esate matę tik jo pokštus ir juokus. Tačiau jis dar nėra turėjęs tokios svarbios užduoties kaip dabar, nes nuo mūsų priklauso Viduržemio likimas.

Pipinas nusižiovavo.

— Atsiprašau, — sumurmėjo jis,— bet aš mirtinai pavargau. Nepaisydamas visų šitų pavojų, aš privalau išsimiegoti, nes kitaip užmigsiu besėdėdamas. O kur tas kvailys Meris? Negi dar teks vilktis jo ieškoti?

Su tais žodžiais trinktelėjo laukujės durys, ir kažkas jau lėkė koridoriumi. Į kambarį įsiveržė Meris, iš paskos Nobas. Uždusęs Meris skubiai užšovė duris ir atsirėmė į jas. Visi su nerimu įsispoksojo į Merį. Jis atsikvėpė ir sušvokštė:

— Aš mačiau juos, Frodai! Mačiau! Juodieji Raiteliai jau čia!

— Juodieji Raiteliai! — pašoko Frodas. — Kur?

— Čia, kaime! Aš pasėdėjau prie židinio valandėle, o kadangi jūs dar negrįžote, išėjau pakvėpuoti grynu oru — stovėjau po žibintu ir skaičiavau žvaigždes. Ir "staiga net sudrebėjau — prislinko kažkokia šlykšti dėmė, daug tamsesnė už kelio šešėlius. Pasirodė ir vėl dingo tamsoje.

— Į kurią pusę ji nušliaužė? — staiga įsiterpė Platžengys. Meris krūptelėjo, pastebėjęs nepažįstamąjį, bet Frodas jį nuramino:

— Jis Gendalfo draugas. Aš tau vėliau viską paaiškinsiu.

— Ji pasuko keliu į viršų, į rytus,— kalbėjo Meris. — Aš bandžiau paskui ją sekti. Tiesa, jis dingo beveik iš karto, bet aš ėjau ta kryptimi iki paskutinio kaimo namo.

Platžengys su nuostaba pažvelgė į Merį.

— Betgi tu drąsuolis,— tarė jis,— nors tai buvo kvaila.

— Nežinau, — atsakė Meris, — bet jokios drąsos čia nereikėjo. Mane lyg kažkas traukė. Šiaip ar taip, aš einu ir staiga girdžiu balsus prie tvoros. Vienas toks burbantis, o kitas — šnypščiantis, bet žodžių nesupratau. Pajutau, jog negaliu nei pabėgti, nei arčiau prislinkti. Kojos dreba ir neklauso. Šiaip ne taip apsisukau ir norėjau sprukti atgal, bet iš užpakalio kažkas atbėgo, ir aš suklupau.

— Tai aš suradau jį, pone, — įsikišo Nobas, — misteris Sviestmušys išsiuntė mane su žiburiu į lauką. Nusileidau prie Vakarinių vartų, paskui prie Pietinių. Ir prie pat Bilo Papartyno namo žiūriu — du vyrai pasilenkę bando kažką nutempti. Aš pradėjau šaukti, pribėgau, o jų jau nė kvapo, tik misteris Brendibakas guli ant kelio. Jis atrodė miegantis, o kai pakračiau — atrodė kaip skenduolis. Staiga jis pašoko ir kaip strėlė — į "Ponį". Vos suspėjau paskui jį.

— Taip, deja, tai tiesa, — pritarė Meris, — nors nieko neprisimenu. Atrodytų, jog sapnavau baisų sapną, kurio negaliu atpasakoti. Nežinau, kas čia man atsitiko.

— O aš žinau, — tarė Platžengys, — tai buvo Juodasis Dvelkimas. Matyt, Raiteliai paliko arklius ir slapta prasigavo pro Pietinius vartus. Iš Bilo Papartyno jie žino visas naujienas, be to, ir tas pietietis tikriausiai yra šnipas. Na, ir naktelė laukia!

— O kas? — susirūpino Meris. — Ar jie puls smuklę?

— Nemanau, — atsakė Platžengys, — nes jie ne visi susirinko. Be to, tamsoje jie stipresni negu tada, kai daug šviesų ir žmonių. Jiems skubėti nėra ko — prieš mus ilgas kelias. Tačiau Raiteliai čia turi savo parankinių, kurių taip pat reikia saugotis. Bilas Papartynas, pietiečiai, ir, ko gero, vartininkas Haris. Pirmadienį aš mačiau, kaip Raiteliai su juo kalbėjosi, tai po to jis atrodė baltas kaip drobė ir virpėjo lyg epušės lapas.

— Vadinasi, aplinkui mus priešai, — patikslino Frodas. — Tai ką man daryti?

— Nakvoti čia, po miegamuosius neišsiskirstyti. Jie, be abejo, jau žino, kur jūs turite miegoti, o ten langai išeina į šiaurę ir yra prie pat žemės. Visi pasiliksime čia ir užsibarikaduosime duris bei langus. Tik mudu su Nobu dar atgabensime jūsų daiktus.

Platžengiui išėjus, Frodas trumpai papasakojo Meriui apie tai, kas atsitiko po vakarienės. Kai Platžengys su Nobu grįžo, Meris skaitė Gendalfo laišką.

— Na, ponai svečiai, — paskelbė Nobas, — aš ten susukau drabužius ir pakišau po antklodėmis. O iš rudų vilnonių siūlų pynės padariau puikią jūsų galvos imitaciją, misteri Begi... Pakalni!

Pipinas susijuokė:

— Labai puiku! O kas bus, kai jie supras apgaulę?

— Pažiūrėsime! — atsakė Platžengys, — tikėkimės, iki ryto išsilaikysime.

— Labos nakties visiems, — tarė Nobas ir nuėjo saugoti laukujų durų.

Krepšiai ir drabužiai buvo sudėti ant grindų. Hobitai užsibarikadavo duris ir užšovė langą. Pažvelgęs pro langą, Frodas pamatė, jog naktis tebėra tokia pat giedra. Virš kalvų suposi Pjautuvas. Platžengys užkūrė ugnį židinyje ir užgesino žvakes. Hobitai sugulė netoli židinio, o Platžengys įsitaisė krėsle, stovinčiame priešais duris. Jie truputį pasikalbėjo, nes Meris dar turėjo klausimų.

— Mėnulin karvė šoko... — sukikeno Meris, įsisupdamas į antklodę. — Na, Frodai, tu moki! Gaila, kad ten manęs nebuvo. Juk jie šimtą metų šitai prisimins.

— Tuo gali būti tikras, — atsakė Platžengys. Tada visi nutilo ir vienas po kito užmigo.

XI. Durklas naktyje

Kai jie ruošėsi nakvoti smuklėje, Žemgalą gaubė tamsa. Rūkas telkėsi prie Brendivyno krantų ir miškinguose slėniuose. Musdaubės namelyje visur buvo tylu. Storulis Bolgeris atsargiai pravėrė duris ir pažvelgė į lauką. Ištisą dieną jis jautėsi neramiai, o vakare neišdrįso net atsigulti. Permatomame ore slypėjo keista grėsmė. Jis įsižiūrėjo į tamsą ir pamatė, jog kažkam sujudėjus už medžių varteliai patys atsivėrė ir užsidarė. Baimė surakino hobitą. Jis atšoko ir drebėdamas stovėjo prieškambary. Paskui skubiai uždarė ir užrakino duris.

Naktis darėsi visiškai aklina. Kažkur pasigirdo tylus kanopų dundesys. Prie vartelių arklys sustojo, ir kaip trys naktiniai šešėliai į vidų įslinko trys juodos figūros. Viena jų prisiartino prie durų, o kitos tyliai atsistojo iš abiejų namo pusių ir pradėjo laukti. Atrodė, jog net namas ir nebylūs medžiai taip pat sulaikė kvapą.

Kažkur toli užgiedojo gaidys, per lapus nužiūrėjo vėjas. Baigėsi paskutinė valanda prieš aušrą. Figūra, stovinti prie durų, sujudėjo. Tamsiame danguje šalta šviesa blykstelėjo plikas ginklas. Tylus, bet stiprus smūgis sudrebino duris.

— Mordoro vardu atidarykite! — įsakė grėsmingas balsas.

Po antro smūgio išlėkė užraktai, ir durys išlūžo. Juodosios figūros greitai suėjo į vidų.

Ir tą sekundę pro medžius sugaudė ragas. Jis lyg rimbas perplėšė tamsą.

Storulis Bolgeris nedelsė. Vos pamatęs juodas figūras, einančias pro sodą, jis suprato, jog turi arba bėgti, arba žūti. Ir jis pabėgo — per užpakalines duris, daržą ir laukus. Pribėgo artimiausią namą, esantį beveik už mylios, ir susmuko ant slenksčio vaitodamas. — "Ne! Tai ne aš! Aš jo neėmiau". Visi suprato, jog Žemgalą vėl puola priešai iš Amžinojo Miško, ir negaišo laiko.

Brendibakai pūtė Pavojaus Ragą, kuris neskambėjo jau beveik šimtą metų, nuo tada, kai Žiauriąją Žiemą per užšalusį Brendivyną persikėlė baltieji vilkai!

Visur gaudė Pavojaus Ragas. Aliarmas sklido žaibo greičiu.

Juodos figūros skubiai išlėkė iš namo. Viena jų ant slenksčio numetė hobito apsiaustą. Alėjoje vėl pasigirdo kanopų garsas, raiteliai šuoliais ištirpo tamsoje. Visoje Musdaubėje gaudė ragai, girdėjosi šauksmai ir kojų tapsėjimas. Bet Juodieji Raiteliai kaip viesulas nulėkė prie Šiaurinių Vartų. Tegu triukšmauja menka tautelė! Ateis laikas, ir Sauronas netruks juos sudoroti. Šiaip ar taip, jie turėjo naują užduotį, sužinoję, jog namas tuščias ir Žiedo nebėra. Raiteliai parmušė Vartų sargus ir išnyko iš Grafystės.

Priešaušryje Frodas staiga pabudo, lyg pažadintas kokio garso ar būtybės. Apsidairęs pamatė, kad Platžengys tebesėdi krėsle prie durų: jo akyse atsispindėjo pakurstyto židinio liepsna, tačiau jis pats nejudėjo.

Frodas greitai vėl užsnūdo, bet šį kartą jo sapną išblaškė kanopų garsas ir vėjo staugimas. Vėjas sukosi ir drebino smuklę, o tolumoje kažkas pūtė ragą. Jis pravėrė akis ir aiškiai išgirdo, kaip gieda kieme besikapstantis gaidys. Platžengys atitraukė užuolaidas ir atvėrė langines bei langą. Kambarys prisipildė pilkos ryto šviesos, ir pro atvirą langą ėmė veržtis šaltas oras.

Hobitai paskui Platžengį nužingsniavo į savo miegamuosius ir pamatė, jog jo patarimas išgelbėjo jiems gyvybes: išlaužti langai bejėgiškai kabaldavo ant vyrių, užuolaidos plakėsi į sieną, tarp išblaškytų lovų mėtėsi kardais sukapoti ryšuliai ir rudų vilnų kamuoliukas.

Platžengys tuojau nubėgo pas šeimininką. Vargšelis atrodė išsigandęs ir užsimiegojęs. Jis dievagojosi, jog akių nebuvo sumerkęs, bet negirdėjo nė garso.

— Gyvenime man nebuvo taip atsitikę, — aikčiojo jis, su siaubu tiesdamas rankas į viršų. — Svečiai negali ramiai miegoti, be to, viskas sugriauta ir sulaužyta. Jeigu jau dabar taip, tai kas bus toliau?

— Tamsūs laikai, — atsakė Platžengys, — tačiau mūsų atsikratęs, dar galėsi ramiai pagyventi. Mes išvykstame tuoj pat. Pusryčiauti nėra laiko: perkąsime ką nors keliaudami.

Sviestmušys nuskubėjo prižiūrėti, kad paruoštų kelionei ponius ir užkandą, bet labai greitai grįžo. Poniai buvo dingę! Kažkas naktį atidarė arklidės vartus ir juos išsivedė. Dingo ne tik Merio poniai, bet ir visi kiti.

Frodą ta žinia galutinai prislėgė: kaipgi jie dabar pėsti pasieks Rivendeilą, kai ant kulnų lipa persekiotojai? Platžengys kurį laiką stovėjo tylėdamas ir žvelgdamas į hobitus, lyg mintyse matuodamas jų drąsą ir ištvermę.

— Poniai vis tiek neišgelbės nuo raitelių, — pagaliau tarė jis, atspėjęs Frodo mintis, — o tuo keliu, kuriuo aš jus vesiu, mes ir pėsčiomis eisime nė kiek ne lėčiau, tačiau man kelia nerimą maisto atsargos. Kelyje į Rivendeilą mes jų niekur negalėsime papildyti, reikia pasiimti kuo daugiau. Be to, gali taip pat tekti eiti aplinkiniais keliais. Kiek jūs galite patys panešti?

— Tiek, kiek reikės, — nupuolusia širdimi atsiliepė Pipinas, bandydamas parodyti, jog jis daug stipresnis negu atrodo.

— Aš panešiu už du, — išdidžiai pasisiūlė Semas.

— O ar jūs negalėtumėte padėti, misteri Sviestmušy? — pasiteiravo Frodas. — Ar kaime neatsirastų nors pora ar bent vienas nešulinis ponis? Aš suprantu — išnuomoti niekas nenorės, bet gal įstengtume nusipirkti, — pridėjo jis, mintyse skaičiuodamas savo pinigus.

— Abejoju, — nelinksmai tarė šeimininkas, — visi jojamieji ir nešuliniai mano poniai pavogti, o kelių gyvulių, likusių kaime, ko gero, niekas nenorės parduoti, bet aš padarysiu, ką galėsiu. Ištrauksiu iš patalo Bobą ir pasiųsiu jį paklausinėti.

— Ko gero, taip bus geriausia, — sutiko Platžengys, — nes vienas ponis mums mirtinai reikalingas. Tačiau dabar negali būti jokios kalbos apie nepastebimą išvykimą! Šitas ponių ieškojimas bus tas pats kaip rago pūtimas, pranešant apie išvykimą. Be abejonės, šitą jie ir buvo numatę.

— Na, dar liko paguodos kruopelytė, — pasakė Meris, — ir tikiuosi, daugiau negu kruopelytė: bent papusryčiausime sočiai, kol lauksime... Ei, Nobai!

Užtruko jie daugiau kaip tris valandas. Grįžęs Bobas pranešė, jog jokių ponių ar arklių pirkti nėra, tik vienintelis Bilas Papartynas sutinka parduoti vieną ponį.

— O ponis — tai pusiau gyva išdvasa, — paaiškino Bobas, — bet nebijokit, Bilas už jį trigubai užsiprašys arba aš nepažįstu šito sukčiaus.

— Bilas Papartynas? — paklausė Frodas, — o gal čia kokia apgaulė? Gal tas ponis su visa mūsų manta nubėgs atgal, o gal padės mus susekti?

— Gal, — suabejojo Platžengys, — bet, ko gero, — ne. Neįsivaizduoju, koks gyvulys, vieną kartą nuo jo ištrūkęs, norėtų grįžti atgal. Paprasčiausiai Papartynas nusprendė iš mūsų bėdos neblogai pasipelnyti, nes šitas ponis turbūt jau į dangaus vartus beldžiasi. Tačiau mes neturime iš ko rinktis. Kiek jis nori už jį?

Papartynas užsiprašė dvylika sidabrinių — už tokią kainą galėjai nusipirkti porą gerų arklių. Nupirktasis ponis buvo kaulėtas, maitintas pusbadžiu ir luptas, bet dvėsti lyg ir neketino. Už jį sumokėjo pats misteris Sviestmušys ir kaip kompensaciją už prarastus ponius pasiūlė Meriui dar aštuoniolika sidabrinių. Smuklininkas buvo sąžiningiausias žmogus, bet prarastų trisdešimties sidabrinukų gailėjo iki ašarų, tuo labiau kad beveik pusę teko pakloti sukčiui ir nenaudėliui Papartynui.

Tačiau smuklininkas neapsiriko, nes vėliau paaiškėjo, jog pavogtas buvo tik vienas ponis. Kiti paprasčiausiai išsilakstė ir dabar ramiai ganėsi įvairiuose Brylžemio kampeliuose. O pabėgę Merio poniai nuskubėjo pas savo draugelį Stornugarį. Ten jie sau" ramutėliai pešiojo žolę, kol Tomas sužinojo apie įvykius Bryliuje ir išsiuntė juos smuklininkui, kuriam kaip iš dangaus nukrito penki puikūs poniai. Tiesa, čia jiems teko padirbėti, bet Bobas gerai jais rūpinosi, be to, poniai išvengė baisios ir pavojingos kelionės. Tačiau ir Rivendeilo nepamatė.

Bet kol kas Sviestmušys net neįsivaizdavo, kurlink nuplaukė jo pinigėliai. Jam ir kitų rūpesčių užteko: kai pabudę svečiai sužinojo paskutines naujienas, smuklėje kilo skandalas. Ypač piktinosi pietiečiai, kurie neteko keleto arklių, tačiau paaiškėjo, jog kartu su arkliais dingo ir vienas iš jų ir ne kas kitas, kaip žvairaakis Bilo Papartyno draugelis. Įtarimas iš karto krito ant jo.

— Jeigu jūs susidedate su arkliavagiais ir dar atvedate juos į mano namus, tai patys ir atlyginkite už visą žalą, — burnojo smuklininkas.

— Eikite ir paklauskite Papartyną, kur dingo jo brangusis draugas!

Tačiau greitai paaiškėjo, jog žvairys nebuvo joks pietiečių kompanionas, ir niekas negalėjo pasakyti, kada jis prie jų prisiplakė.

Papusryčiavę hobitai perkraustė daiktus ir pasiruošė nelengvai bei tolimai kelionei pėsčiomis. Jiems pajudėjus, jau buvo beveik dešimt. O tuo laiku visas kaimas jau ūžė iš nustebimo: Frodo dingimas, Juodųjų Raitelių pasirodymas ir paskutinė naujiena, jog Platžengys parsisamdė paslaptingiems hobitams iš Grafystės, liejosi į vieną neužmirštamą istoriją. Dauguma Bryliaus ir Kelmynės gyventojų, taip pat atbėgę iš Daubio ir Plynio, grūdosi prie kelio, norėdami pamatyti keliautojų išvykimą. Kiti smuklės svečiai smaksojo prie durų ir langų.

Platžengys persigalvojo ir nusprendė iškeliauti iš kaimo pagrindiniu keliu. Bet koks kitas variantas savaime atkrito, nes pusė gyventojų seks paskui keleivius ir sergės, kad jie neįmaklintų į kieno nors žemes bei nebrakonieriautų.

Platžengys ir hobitai atsisveikino su Bobų, Nobu ir smuklininku, apipylę juos didžiausiomis padėkomis.

— Tikiuosi, jog mes dar susitiksime šviesesniais laikais, — tarė Frodas, — štai tada ir paviešėsime pas jus.

Taip prasidėjo varginanti kelionė pėsčiomis, varstant nedraugiškiems minios žvilgsniams ir skambant piktoms replikoms. Tačiau Platžengiui didžioji dalis bryliečių jautė pagarbią baime, ir tie, į kuriuos jis pakeldavo akis, toj pat užsičiaupdavo ir užlįsdavo už kitų nugarų.

Platžengys kartu su Frodu žingsniavo priekyje, po jų pėdino Pipinas su Meriu, o pačiame gale vilkosi Semas, vedinas sunkiai apkrautu poniu, kuris, beje, į ateitį žiūrėjo daug linksmiau, nes jautė permainas. Semas susimąstęs graužė obuolį, kurių pilnas kišenes jam prigrūdo Bobas ir Nobas.

— Einant — obuoliukas, sėdint — pypkutė,— murmėjo jis, tik, deja, viso to ilgam neužteks.

Praeidami hobitai nekreipė dėmesio į duryse, languose ir tarpuvartėse kyšančias smalsias galvas, tačiau priartėjęs prie vartų Frodas pamatė mūrinį apleistą namą už tankios tvoros: paskutinį kaimo namą. Staiga viename lange šmėkštelėjo išgeltęs veidas su klastingom žvairom akim ir iš karto išnyko.

"Ak, štai kur slepiasi pietietis, — pagalvojo Frodas, — Na, iš veido tai tikrų tikriausias orkas".

Už tvoros įžūliai vėpsojo kitas žmogėnas. Jo antakiai buvo tamsūs ir tankūs, o juodose akyse galėjai matyti panieką. Jis rūkė trumpą pypkę, kurią dabar išsiėmė iš burnos, ir riebiai nusispjovė.

— Sveikas, Ilgakinki! — riktelėjo jis. — Taip anksti iškeliauji ir dar su naujais draugais?

Platžengys nieko neatsakė.

— Sveiki, mažuliukai! — pasveikino jis hobitus. — Argi jūs nežinote, kas prie jūsų prilipo? Tai juk Platžengys Aršusis! Nors jis turi ir blogesnių vardų. Na, aš jums nieko nesakysiu: patys naktį pamatysite. O tu, Semuk, neskriausk mano ponio! Tfu! — jis vėl nusispjovė.

Semas staigiai atsisuko:

— O tu, Papartynai, — suriko jis, — greičiau slėpk savo susmirdusį snukį, nes gali gauti per nosį!

Ir žaibiškai paleistas obuolys stipriai trenkė Bilui per minėtą vietą. Jis per vėlai pasilenkė, ir iš už tvoros pasigirdo keiksmų lavina.

— O toks geras obuolys buvo, — apgailestaudamas tarė Semas ir greitai nužingsniavo toliau.

Pagaliau kaimas liko už nugarų. Juos sekusi vaikų ir valkatų minia pavargo ir patraukė atgal prie Pietinių vartų. Keletą mylių keliautojai ėjo Keliu, kuris apsisuko aplink Bryliaus kalną ir dabar lėtai leidosi žemyn į miškų kraštus. Kairiajame kalno šlaite matėsi Kelmynės namai ir hobitų olos, o šiaurėje iš slėnio kylantys dūmai rodė, kur išsidėstęs Daubys. Plynį slėpė medžiai.

Po to, kai Kelias apjuosęs paliko aukštą kalną, keliautojai iš jo išsuko ir toliau žygiavo siauru taku, vedančiu į šiaurę.

— Štai čia mes ir pasislėpsime nuo pašalinių akių, — pasakė Platžengys.

— Tikiuosi, ne "trumpiausiu keliu", — paprašė Pipinas, — nes paskutinysis mūsų kelio trumpinimas vos mūsų nepražudė.

— Aha, bet tada su jumis nebuvo manęs, — nusišypsojo Platžengys. — Man visi keliai yra trumpiausi ir veda ten, kur reikia.

Jis dar kartą apžiūrėjo tuščią Kelią ir greitai nusileido į krūmais apaugusį slėnį. Jis planavo (kaip suprato hobitai, nepažindami šių kraštų) aplenkti Plynį iš rytų, o po to kiek galima tiesiau per dykąsias žemes traukti prie Orų Viršūnės. Jeigu viskas klostytųsi gerai, tai šitaip keliaudami jie turėtų nukirsti gerą gabalą Kelio, kuris dideliu lanku lenkia Uodų Pelkes. Tačiau jiems patiems teks pereiti tas pelkes, ir tai visai nedžiugino Platžengio.

Na, o kol kas keliauti buvo malonu. Jeigu nebūtų buvę tų šiurpių naktinių įvykių, tai hobitams, ko gero, būtų pati maloniausia kelionės atkarpa. Saulė nestipriai švietė ir pūkšnojo silpnas vėjukas. Miškai slėnyje dar nebuvo nusimetė savo spalvingo apdaro ir atrodė labai ramūs. Platžengys nedvejodamas vedė hobitus susipynusiais takais, iš kurių patys hobitai amžiais nebūtų išsikapstę. Jis gudravo ir vingiavo, norėdamas išvengti persekiotojų.

— Bilas Papartynas, aišku, pasižiūrėjo, kur mes išsukome iš Kelio, — tarė jis, — bet pats paskui mus neseks. Jis irgi neblogai pažįsta aplinkinius miškus, tik prasčiau už mane. Tačiau naujienas jis, be abejo, persakė kitiems, kurie nėra taip toli. Ir jei jie visi mano, jog mes keliaujam į Plynį, tai mums tik į naudą.

Gal dėl Platžengio sumanumo, gal dėl kitos priežasties visą dieną jie nei girdėjo, nei matė kokio gyvo padaro — nei dvikojų, jei keturkojų, nei paukščių, tik vieną lapę ir keletą voverių. Kitą dieną, pasukus į rytus, irgi tebebuvo tylu ir ramu. Trečią kelionės iš Bryliaus dieną jie ištrūko iš Vidgirio, ištrūko ir vėl pasislėpė. Keliautojai jau paliko Brylio apylinkes ir artinosi prie Uodų Pelkių.

Žemė dabar pasidarė drėgna, po kojomis žliugsėjo samanos, iš po nendrių ir ajerų skubiai plasnodavo įvairiausi menki paukšteliai. Reikėjo eiti labai atsargiai, stengiantis nesušlapti kojų. Iš pradžių sausesnių vietų ieškoti sekėsi gana neblogai, bet vėliau kelionė tapo lėtesnė ir pavojingesnė. Pelkės buvo taip prižėlusios ir tokios klastingos, kad net Bastūnai nežinojo nuolatinio kelio per šitas klampynes. Pradėjo kankinti mašalai: ištisi jų debesys zvimbė virš galvos, lindo į plaukus, į kelnes, į rankoves ir gėlė, gėlė, gėlė.

— Mane gyvą suės! — klykė Pipinas. — Čia jau nebe Uodų Pelkės, o tiesiog kažkokia uodų karalija!

— Įdomu, ką jie gelia, kai arti nepasitaiko hobito? — pasidomėjo Semas, kasydamasis kaklą.

Keliautojai praleido baisią dieną šitame nemaloniame ir vienišame krašte. Nakvynė buvo drėgna, šalta ir nemaloni, nes besikandžiojantys uodai nenurimo. Visa žolė ir nendrės knibždėte knibždėjo tų bjaurių gyvių, besigiminiuojančių su svirpliais. Tūkstančiai šitų kraugerių ištisą naktį galando savo straublius — k-r-raujo, k-r-raujo tol, kol hobitai visi paklaiko.

Ketvirtoji diena praėjo geriau, bet naktį vėl viskas pasikartojo. Nors dalis Kraugerių (kaip juos praminė Semas) atsiliko, bet kiti hobitus tebepersekiojo.

Kai Frodas nuvargęs gulėjo ir beviltiškai bandė užsnūsti, jam staiga pasirodė, jog toli toli, rytuose, matyti šviesa, kuri žybteli ir vėl išnyksta. Tai nebuvo aušra, iki jos dar turėjo praeiti keletas valandų.

— Iš kur tos šviesos? — paklausė Frodas Platžengį, kuris atsistojęs stebeilijosi į tamsą.

— Nežinau, — atsakė žmogus, — per toli, kad galėčiau ką nors suprasti. Panašu į žaibą, besitrankantį nuo kalno viršūnės.

Frodas vėl atsigulė ir dar ilgai matė skaisčius blyksnius ir tamsią Platžengio figūrą. Pagaliau jis neramiai užmigo.

Penktąją dieną jie pagaliau paliko paskutinius liūnus ir pelkių nendres. Prasidėjo vos juntamas, bet varginantis kopimas į viršų. Tolumoje rytuose jau buvo matyti kalnų grandinė. Dešinėje ir truputį šone stūksojo pats aukščiausias kalnas su kūgio formos plokščia viršūne.

— Tai ir yra Orų Viršūnė, — pasakė Platžengys. — Senasis Kelias, kurį mes apėjome iš kairės, kaip tik lenkia ją iš pietų pusės. Jeigu eitume tiesiai, tai kalną pasiektume iki rytojaus popietės. Ko gero, tą ir reiks daryti.

— Kodėl? — paklausė Frodas.

— Ogi todėl, jog visiškai neaišku, ką rasime Kelyje. Juk mes jau Bryliuje buvom susekti.

— Tačiau tu ten tikėjaisi sutikti Gendalfą!

— Taip, bet dabar vilties nėra. Net jeigu jis irgi eitų šituo keliu, tai galėjo aplenkti Brylių ir nesužinoti apie mūsų planus. Netgi jeigu būtų atvirkščiai, mes vis tiek nesusitiktume: ir mums, ir Gendalfui yra per daug nesaugu ilgai laukti. Jeigu Raiteliai mus pametė dykynėse, tai jie taip pat taiko prie Orų Viršūnės, nes iš čia viskas matyti per keliasdešimt mylių. Be to, čia pilna paukščių ir žvėrių, kurie ir dabar mus mato. O ne visais paukščiais galima pasitikėti.

Hobitai neramiai pažvelgė į tolimas kalvas, Semas pažiūrėjo į blankų dangų, lyg stengdamasis išvysti vanagą ar erelį, sklandantį padebesiais ir nedraugiškomis akimis juos sekantį.

— Na, Platžengy, tu tikrai moki paguosti, — tarė jis.

— Ką tu mums patartum daryti? — paklausė Frodas.

— Aš manau, — iš lėto, abejodamas atsakė Platžengys, — aš manau, jog geriausia būtų iš čia žygiuoti tiesiai į rytus ir taikyti ne prie Orų Viršūnės, bet prie kitų kalvų, o ten aš žinau tokį taką, kuris atves mus į Orų Viršūnę iš šiaurės. Tada ir pažiūrėsime, kas bus.

Iki pat šaltų ir ankstyvų sutemų jie kiūtino kalvų link. Po kojomis vis dėlto tapo sausiau, ir rūkas jau telkėsi už nugarų. Iki saulės laidos dar pypsėjo keletas paukštukų, bet žemę apgaubus prieblandai nutilo ir jie. Hobitai prisiminė maloniausius saulėlydžius, matytus pro tolimo Begendo langus.

Taigi saulė jau leidosi, kai jie priėjo upelį, kuris sukiojosi tarp kalvų ir nyko pelkėse. Keliautojai traukė jo krantais tol, kol visiškai sutemo. Kai jie sustojo ir po žemaūgiais alksniais įsirengė stovyklą, jau buvo tamsu nors akin durk. Patekėjus mėnuliui, pasimatė pliki, bemiškiai kalvų šlaitai. Tą naktį hobitai budėjo paeiliui, o Platžengys, atrodė, išvis nemiegojo.

Kitą rytą jie pakilo iš karto po saulėtekio. Šaltame ore skaisčiai spindėjo ryškiai žydras dangus. Hobitai pasijuto atsigavę, nepaisant bemiegės nakties. Jie jau priprato prie ilgų atstumų ir menko maisto, nors Grafystėje niekas nebūtų supratęs, kaip jie dar išlieka gyvi tokiomis sąlygomis. Pipinas paskelbė, jog Frodas ir taip beveik dvigubai sustorėjo.

— Kur tau sustorėjau, — atsiduso Frodas, susiverždamas diržą. — Jeigu ir toliau tokiu greičiu liesėsiu, tai, ko gero, pavirsiu šmėkla.

— Nereikia kalbėti apie tokius dalykus! — netikėtai karštai ir staigiai nutraukė juos Platžengys.

Kalvos priartėjo, čia pakildamos beveik iki tūkstančio pėdų, čia nusileisdamos iki žemės lygio ir pro įvairias akmenines nišas praleisdamos keliautojus į priekį. Prie kalvų keterų hobitai matė senąsias žole apaugusias sienas, griovius ir apleistus akmeninius griuvėsius. Iki nakties jie pasiekė vakarinius kalvų šlaitus ir ten apsistojo. Tai buvo jau šeštoji iškeliavimo iš Bryliaus diena.

O ryta, pirmą kartą po Vidgirio, pasirodė ir takas. Keliautojai juo pasuko ir nužingsniavo į pietus. Takas gudriai vingiavo ir buvo aišku, jog tie, kurie jį pramynė, norėjo, kad jis matytųsi kuo mažiau: iš abiejų pusių taką supo kalvų viršūnės. Jis vingiavo miškingais slėniais, spaudėsi prie stačių šlaitų, o kai tekdavo perbėgti per atvirą vietove, tai iš abiejų pusių jį slėpdavo dideli rieduliai ir nugludinti akmenys, kurie kaip tvora dengė keleivius.

— Įdomu, kas ir kodėl pramynė šitą taką? — pasmalsavo Meris, jiems einant viena tokių alėjų, kur ištisai gulėjo didžiuliai akmenys. — Man tai ne itin patinka — labai jau panašu į Pilkapius. Ar Orų Viršūnėje yra Pilkapių?

— Ne. Šitose kalvose apskritai nėra jokių Pilkapių, — atsakė Platžengys. — Žmonės iš Vakarų čia negyveno, o tik gynė šitas kalvas nuo Angmaro blogio. Šitą taką pramynė, norėdami susisiekti su gynybos postais. O seniai seniai, pirmosiomis Šiaurės Karalystės dienomis, ant Orų Viršūnės buvo pastatytas sargybos bokštas Amon Sulas. Jį sugriovė, sudegino, ir dabar ten neliko nieko, išskyrus nelygų akmeninį ratą, panašų į karūną ant rūsčios senojo kalno galvos. O bokštas buvo aukštas ir išdidus. Pasakojama, jog jame yra stovėjęs Elendilas, laukdamas iš vakarų ateinančio Gilgelado, tomis Paskutinės Sąjungos dienomis.

Hobitai pažvelgė į Platžengį. Atrodė, jog senieji padavimai jam žinomi taip pat gerai kaip ir slaptieji takai.

— Kas buvo Gilgeladas? — paklausė Meris, bet užsigalvojęs Platžengys neatsakė. Staiga kažkas tyliu balsu ištarė:

Hobitai apstulbę atsisuko, nes dainavo Semas.

— O toliau? — paklausė Meris.

— Tai viskas, ką žinau, — paraudonavęs sumikčiojo Semas. — Šitą aš išmokau iš misterio Bilbo, kai buvau dar berniukas, jis žinojo mano aistrą elfams, tad pasakodavo ir pasakodavo. Misteris Bilbas mane ir rašyti, ir poeziją skaityti išmokė. O tą eilėraštį pats ir sukūrė.

— Ne visai taip, — pataisė jį Platžengys, — tai ištrauka iš baladės "Gilgelado kritimas". Tikriausiai Bilbas ją išvertė, nors aš to nežinojau.

— Aha, ten dar buvo daugiau, — sutiko Semas, — ir viskas apie Mordorą. Man besiklausant šiurpuliai pradėjo per nugarą bėgioti. Bet niekad netikėjau, kad man pačiam tuo keliu teks patraukti!

— Į Mordorą? — šūktelėjo Pipinas. — Aš tikiuosi, jog mums ten neprireiks.

— Netarkite garsiai šito vardo, — paliepė Platžengys.

Apie pusiaudienį jie priėjo tako pabaigą ir priešais save skaisčioje spalio saulėje pamatė pilkai žalią pylimą, lyg tiltą vedantį į šiaurinį kalno šlaitą. Jie nusprendė kopti viršun tuoj pat, nelaukdami, kol sutems. Slėptis jau buvo nebeįmanoma, ir keliautojams beliko tikėtis, jog priešai ir šnipai jų nepastebės. Ant kalvos nieko nesimatė. Jeigu Gendalfas čia ir buvo, tai jokių pėdsakų nepaliko.

Vakariniame Orų Viršūnės šlaite jie aptiko nepastebimą lomelę, kurios dugne gausiai žėlė žolė. Ten pasiliko Semas ir Pipinas, taip pat ponis ir visas krovinys. Kita trijulė nuėjo toliau. Po pusvalandžio sunkaus kopimo Platžengys pasiekė viršūnę. Frodas ir Meris, uždusę ir pavargę stačiu šlaitu kabarojosi paskui jį. Kaip Platžengys ir sakė, viršuje buvo senovinių akmenų ratas, dabar visai apžėlęs žole, tačiau jo centre buvo sukrauta juodų, lyg nuo ugnies aprūkusių akmenų piramidė. Aplinkui taip pat juodavo išdegintos samanos ir žolė, tarsi liepsna būtų bandžiusi aplaižyti visą viršūnę, bet niekur nesimatė nė ženklo jokio gyvo padaro.

Atsistoję ant senovinės tvirtovės likučių, jie apžvelgė visą tuščią panoramą: plikas žemes, menkus miško lopus pietuose ir už jų tolimos upės blizgėjimą. Apačioje kaip juosta rangėsi iš vakarų ateinantis ir rytuose dingstantis senasis Kelias. Jame nesimatė jokio judėjimo. Jie pažvelgė dar toliau ir išvydo kalnus: artimiausieji buvo purvinai rudi, o tolimesniųjų baltos viršūnės akinamai spindėjo saulėje.

— Na, štai ir viskas, — pareiškė Meris, — tik labai jau nejaukiai ir liūdnai viskas atrodo: nei pastogės, nei vandens. Ir misterio Gendalfo nėra. Aš, žinoma, jo už tai nepeikiu — ką gi jis čia veiktų?

— Iš tikrųjų, nieko, — susimąstęs pritarė Platžengys, žvalgydamasis aplinkui, — net jeigu jis būtų į Brylių atvykęs vėliau, čia galėjo atsirasti prieš mus. Kai Gendalfui prireikia, jis gali lėkti kaip paukštis.

Staiga Platžengys pasilenkė ir įsižiūrėjo į akmenį, gulintį piramidės viršuje. Jis buvo plokštesnis ir baltesnis už kitus. Žmogus paėmė jį ir pavartė rankose.

— Nagi pasižiūrėk, — pasiūlė Platžengys Frodui. — Kas gi čia yra, tavo nuomone?

Kitoje akmens pusėje Frodas pamatė keletą įbrėžimų.

— Panašu į brūkšnį, tašką ir dar tris brūkšnius, — abejodamas tarė jis.

— Kairysis brūkšnys ir tie du įbrėžimai virš jo reiškia G raide, — pradėjo aiškinti Platžengys. — Ko gero, juos paliko Gendalfas, nors visiškai tuo tikras nesu. Brūkšniai labai aiškūs, švieži, tačiau gali reikšti visai ką kitą ir neturėti nieko bendro su mumis. Tokias pat runas naudoja ir Bastūnai, kurie čia irgi kartais užklysta.

— O jeigu rašyta Gendalfo, ką tai reiškia? — paklausė Meris.

—— Aš pasakyčiau, — tarė Platžengys, — jog tai G3, tai reiškia, jog spalio trečią čia buvo Gendalfas. Tada tas taip pat rodo, jog jis buvo pavojuje ar labai skubėjo, nes neturėjo laiko ką nors paaiškinti išsamiau. Jeigu taip įvyko iš tikrųjų, mes privalome būti labai atsargūs.

— Kaip norėčiau būti tikras, jog kaip tik Gendalfas paliko šias žymes, — giliai atsiduso Frodas. — Turėčiau daug daugiau drąsos, jei žinočiau, kad jis taip pat kelyje — priekyje arba už mūsų.

— Galbūt, — tarė Platžengys. — O aš tikiu, jog čia buvo jis, ir burtininkui grėsė didelis pavojus. Štai čia liepsnos žymės, o prieš tris dienas mes matėme šviesas rytuose. Ko gero, ant šito kalno Gendalfą užpuolė, bet kaip baigėsi mūšis, aš pasakyti negaliu. Dabar jo čia nėra, ir mes patys turime rinktis geriausią kelią į Rivendeilą.

— O kiek dar liko iki Rivendeilo? — pavargusiu balsu paklausė Meris, žvelgdamas aplinkui. Nuo Orų Viršūnės pasaulis atrodė laukinis ir platus.

— Žinau, kad kažkas matavo Kelią myliomis nuo "Pamirštosios Smuklės", kuri yra dienos kelionėje nuo Bryliaus, — atsakė Platžengys. — Bet nežinau, ar tų mylių daug, ar mažai, nes visi džiaugiasi, pasiekę kelionės pabaigą šitokiame pavojingame kelyje, ar jis būtų trumpas, ar ilgas. Na, o nuo čia, gerai susiklosčius aplinkybėms, iki Bruineno Brastos, kur Kelias kerta upę ir eina pro Rivendeilą — dvylika mano dienų, o keliaudami su jumis užtruksime ne mažiau kaip dvi savaites. Be to, nemanau, kad galėsime eiti keliu.

— Dvi savaitės! — sušnibždėjo Frodas. — Visko gali atsitikti per tas dienas.

— Visko, — patvirtino Platžengys.

Jie dar kurį laiką pastovėjo pietiniame viršūnės krašte. Šitoje vienišoje vietoje Frodas pirmą kartą rimtai pajuto pavojų ir namų ilgesį. Hobitas karčiai keikė savo likimą, kuris nepaliko jo tykioje ir numylėtoje Grafystėje. Jis pažvelgė į nekenčiamą Kelią, į vakarus — ten, kur buvo Begendas, ir staiga pamatė, jog Keliu lėtai šliaužia du taškai, o iš rytų jiems priešpriešiais juda kiti trys. Frodas riktelėjo ir suspaudė Platžengio ranką.

— Žiūrėk! — sušuko jis, rodydamas žemyn. Platžengys iš karto krito žemėn, sykiu patraukdamas ir Frodą. Šalia šleptelėjo persigandęs Meris.

— Kas tai? — sušnibždėjo Meris.

— Dar nežinau, bet nujaučiu blogiausia, — atsakė Platžengys.

Jie lėtai prišliaužė prie krašto ir pažvelgė pro plyšį tarp dviejų suskilusių akmenų. Besileidžianti saulė švietė ne taip skaisčiai, nes iš rytų plaukė didelis permatomas debesis. Visi matė juodas dėmeles, bet nei Frodas, nei Meris negalėjo tiksliai įžiūrėti. Jie tik pajuto, jog kažkur apačioje jau susirinko Juodieji Raiteliai.

— Taip, — tarė Platžengys, kurio akys buvo kur kas aštresnės, — taip, tai jie. Priešas jau čia!

Jie skubiai nušliaužė šalia ir šiauriniu kalno šlaitu nusileido pas draugus.

Semas ir Peregrinas taip pat laiko veltui neleido. Jie ištyrinėjo visą slėnį ir aplinkinius šlaitus. Netoliese jie aptiko tyrą šaltinėlį, o prie jo vienos ar kelių dienų šviežumo pėdsakus. Pačiame slėnyje jie rado naują laužavietę ir kitus skubios stovyklos ženklus. Už uolų nuolaužų Semas surado keletą nedidelių žabų kūlelių.

— Ko gero, senasis Gendalfas čia jau pabuvojo, — pasakė jis Pipinui. — O gal ir ne jis, bet kažkas čia dar ketina grįžti.

Platžengį labai sudomino šitie atradimai.

— Kaip gi čia aš nepalaukiau ir pats neapžiūrėjau! — susisielojo jis, skubėdamas prie šaltinio ir pėdsakų.

— To ir bijojau, — grįžęs tarė Platžengys. — Semas su Pipinu ištrypė minkštą žeme, ir pėdsakai dabar sugadinti. Kiek išskaičiau iš žemės, čia paskutiniu metu yra buvę Bastūnai — tai jie paliko žabų kūlelius. Tačiau čia taip pat yra keletas šviežesnių, ne Bastūnų pėdsakų. Kažkas, avintis sunkiais batais, vakar ar užvakar čia irgi viešėjo. Nors nesu tikras, bet, ko gero, tokių batuotų čia buvo ne vienas.

Plalžengys stabtelėjo ir neramiai susimąstė. Kiekvienas hobitas tuoj pat prisiminė apsiaustais apsigaubusius batuotus Raitelius. Jeigu jie iš tikrųjų jau žino šį slėnį, tai kuo greičiau Platžengys hobitus iš čia išves, tuo bus geriau. Semas išsigandęs permetė slėnį akimis — už kelių mylių galėjo būti priešai, o jie su Pipinu čia pradėjo patys vieni bastytis.

— Ar mes negalime kuo greičiau iš čia dingti, misteri Platžengy? — nekantriai paklausė jis. — Jau vėlu, o mane nuo šitos skylės tiesiog šiurpas krečia.

— Taip, mes tuoj pat privalome nuspręsti, ką daryti, — atsakė Platžengys, žvelgdamas į dangų ir stengdamasis susiorientuoti laike. — Taigi, Semai, — pagaliau prabilo jis, — aš irgi nemėgstu šitos vietos, bet neįsivaizduoju, kur galėtume prisiglausti nakčiai. Bent dabar mūsų niekas neseka, o pajudėję pakliūsime į daugelio šnipų akis. Mes dabar tegalime keliauti į šiaurę, o ten, tikėkit manim, net tokios prieglaudos nerasime. Kelias yra saugomas, ir naktį geriau nebandykime jo perkirsti ir žygiuoti į pietus.

— Ar Raiteliai mato! — netikėtai įsikišo Meris. — Aš turiu galvoje, jog jie paprastai mus tik užuosdavo, jei galima taip pasakyti, o ne pamatydavo. Bet tu liepei mums gultis, kai buvome kalno viršūnėje, ir dabar kalbi apie tai, jog būsime pastebėti.

— Aš buvau per daug neatsargus kalno viršūnėje, — atsiliepė Platžengys, — nes vis ieškojau žinių nuo Gendalfo. Mums, be abejo, nereikėjo visiems trims kartis į viršūne ir ten taip ilgai būti. Prisiminkime Brylių — Raitelių arkliai mato, be to, jie į pagalbą pasitelkia žmones ir kitokius padarus. Patys Raiteliai nemato pasaulio, kaip matome mes, bet dieną jie jaučia mūsų šešėlius, kurie dingsta tik vidurdienį, o naktį Raiteliai mato juodąjį gamtos slaptaraštį, kurio neįžiūrime mes — tada jų labiausiai bijomasi. Ir dar — jie visą laiką užuodžia gyvų padarų kraują, nekęsdami ir trokšdami jo. Be uoslės ir matymo, yra ir kitų jutimų. Juk mes instinktyviai juntame Raitelius, o jie mus — dešimtis kartų aštriau. Ir, — pridūrė jis tylesniu balsu, — juos traukia Žiedas.

— Tai ką, mums nebėra jokios vilties? — beviltiškai sulemeno Frodas. — Jeigu keliausime — pamatys ir užpuls, jeigu liksime — Žiedas juos pritrauks?

Platžengys padėjo ranką hobitui ant peties.

— Dar yra vilties, — tarė jis, — tol, kol tu ne vienas. Pradžioje užsidekime šituos žabus: ugnis sušildys ir apgins. Sauronas ugnį naudoja savo piktiems kėslams, kaip ir daugelį kitų dalykų, bet kol kas Raiteliai jos nemėgsta ir bijo tų, kurie ją valdo. Šičia ugnis yra mūsų draugas.

— Geras draugas, nėra ko sakyti, — burbtelėjo Semas. — Uždegus laužą beliks tik pašaukti, kad Raiteliai mūsų nepražiopsotų.

Žemiausiam ir labiausiai uždengtam slėnio kampe jie įkūrė lauželį ir išsivirė valgyti. Vakaro šešėliai nusileido ant žemės, greitai oras atšalo. Hobitai pasijuto labai išalkę, nes nebuvo valgę nuo pusryčių, bet negalėjo sau leisti daugiau negu kuklią vakariene. Priekyje driekėsi visiškai tuščios žemės, kur šeimininkavo paukščiai ir žvėrys: nelaimingos, nedraugiškos žemės. Kartais per jas pereidavo vieniši Bastūnai, bet jie čia ilgai nebūdavo. Kartais užklysdavo reti pikti padarai: troliai, išlindę iš šiaurinių Ūkanotųjų Kalnu slėnio, ir kitokie nelabieji. Tik Kelyje galima buvo sutikti nykštukus, kurie amžinai skubėdavo savo reikalais ir su svetimšaliais niekada nesikalbėdavo.

— Maisto atsargu mums aiškiai neužteks, — liūdnai konstatavo Frodas, — nors ir kaip saugojomės, bet vis tiek persivalgėme, ir jeigu dar teks keliauti dvi savaites, tai... nežinau...

— Netgi čia galima susirasti maisto, — paguodė Platžengys, — uogos, šaknelės ir įvairūs augalai yra išmaitinę ne vieną medžiotoją. Todėl, kol dar neužsnigo, gyvybei palaikyti maisto turėtų pakakti. Žinoma, ieškant uogų ir šaknelių, reikės pavargti, bet tvirčiau susiveržkite diržus ir galvokite apie būsimąsias Elrondo puotas.

Temstant vis labiau spaudė šaltis. Už slėnio krašto jau nieko nebebuvo matyti, tik pilkos žemės tirpo vakaro šešėliuose. Dangus pragiedrėjo, ir jame viena po kitos žiebėsi žvaigždės. Hobitai, siausdamiesi į visas antklodes, slinkosi arčiau laužo, o Platžengys, apsigaubės tik plonu apsiaustėliu, sėdėjo nuošalyje papsėdamas pypkę.

Visiškai sutemus ir liepsnai ėmus skaisčiau šokinėti, jis pradėjo pasakoti hobitams įvairias istorijas, norėdamas nukreipti juos nuo juodų minčių. Jis žinojo daug senovinių istorijų ir legendų apie elfus ir žmones, apie gerus ir blogus Senųjų Dienų darbus. Hobitai tik stebėjosi ir spėliojo, kiek jam yra metų ir iš kur jis visa tai žino.

— Papasakok mums apie Gilgeladą, — staiga paprašė Meris, išklausęs istoriją apie Elfų karalystę. — Ar tu žinai tos baladės tęsinį?

— Aišku, žinau, — atsakė Platžengys. — Ir Frodas žino, juk šita istorija tiesiogiai su juo susijusi.

Meris ir Pipinas pasižiūrėjo į Frodą, kuris spoksojo į ugnį.

— Aš žinau tik tiek, kiek man pasakojo Gendalfas, — lėtai tarė Frodas, — Gilgeladas buvo paskutinis iš didžiųjų Viduržemio elfų karalių. Jų kalba "Gilgeladas" reiškia "žvaigždžių šviesa". Su elfų draugu Elendilu jis įsiveržė į...

— Ne! — pertraukė Platžengys. — Aš nemanau, jog mums reikėtų pasakoti šią istoriją, kai pašonėje bastosi Priešo tarnai. Jeigu mes nusigausime iki Elrondo namų, tu ją visą išgirsi.

— Tada papasakok kokią kitą seną istoriją, — paprašė Semas, — pavyzdžiui, apie elfus. Taip, taip, ypač dabar aš norėčiau išgirsti apie elfus.

— Gerai, aš jums papasakosiu legendą apie Tinuvielę, paseksiu sutrumpindamas, nes nežinau jos pabaigos, ir niekas kitas, be Elrondo, nežino, ar tokia pabaiga iš viso egzistuoja. Ši nuostabi istorija pakels jūsų dvasią, nors ji ir yra liūdna kaip viso Viduržemio legendos.

Platžengys kiek patylėjo ir švelniai bei tyliai uždainavo:

Platžengys atsiduso ir kiek patylėjo.

— Čia buvo daina, — tarė jis, — o tokie pasakojimai-dainos elfų yra vadinami an-the-nath ir juos sunku išversti į Bendrąją Kalbą — jūs girdėjote tik šiurkštų, netikrą dainos aidą. Ji pasakoja apie Barahiro sūnaus Bereno ir Lučienos Tinuvielės susitikimą. Berenas buvo mirtingasis, o Lučiena — duktė Tingolo, tų laikų elfų karaliaus, kai pasaulis dar buvo jaunas. Iš visų Viduržemio merginų ji atrodė skaisčiausia ir nuostabiausia. Ji švietė kaip Šiaurinė žvaigždė ir spinduliavo kaip Saulė. Tomis dienomis Didysis Priešas, kuriam tarnavo Sauronas iš Mordoro, užgrobė Angbandą šiaurėje, ir vakariniai elfai grįžo į Viduržemį tam, jog atsiimtu Silmarilus, kuriuos jis pagrobė. Nepaisant žmonių pagalbos, Priešas nugalėjo, Barahiras žuvo, o Berenas per didžiausius pavojus pabėgo Siaubo Kalnais ir atsidūrė Nelderato miške, pačioje slaptingiausioje Tingolo karalystėje. Ten, prie Esgalduino upės, jis pamatė šokančią Lučiena ir praminė ją Tinuviele, tai yra Lakštingala. Daug nelaimių juos ištiko, ilgam juos išskyrė, bet Tinuvielė išgelbėjo Bereną iš Saurono kalėjimų, ir kartu įveikė begalę pavojų jie netgi nuvertė Didįjį Priešą nuo sosto ir iš jo geležinės karūnos išėmė vieną iš Silmarilų, patį skaisčiausią brangakmenį, kuriuo Berenas sumokėjo Tingolui už savo nuotaką Lučieną. Vėliau Bereną užpuolė Angbando vartų sargas Vilkolakis, ir jis mirė ant Tinuvielės rankų. Bet ji pati taip pat pasirinko mirtingumą ir paliko šį pasaulį, kad galėtų sekti paskui Bereną. Pasak dainos, jie susitiko už Išskirtųjų Jūrų ir po liūdesio valandų dabar vaikšto kartu po žalius miškus. Vienintelė Lučiena Tinuviele iš elfų mirė, ir elfai neteko tos, kurią labiausiai mylėjo. Tačiau ji sujungė elfų ir žmonių gimines. Dar gyvi Lučienos palikuonys, nes ji kažkada pasakė, jog jos giminė niekada nenutrūks. Elrondas iš Rivendeilo taip pat yra Lučienos giminė. Iš Bereno ir Lučienos gimė Dioras, Tingolo įpėdinis, o jo duktė buvo Baltoji Elvinga, kurią į žmonas paėmė Earendilas, išplaukęs į Dangaus jūras su Silmarilų savo vainike. Ir iš jo kilo visa Vakarinio krašto Numenoro Karalių giminė.

Kol Platžengys kalbėjo, hobitai žvelgė į jo keistą nepažįstamą įdegusį veidą, rausvai apšviestą laužo šviesos. Jo akys švietė, balsas skambėjo stipriai ir sodriai. Virš jo juodavo žvaigždėtas dangus. Staiga virš Orų Viršūnės keteros pasirodė blanki šviesa. Mėnulio pilnatis lėtai kilo virš kalno.

Istorija baigėsi. Hobitai sujudėjo ir pasirąžė.

— Žiūrėkite! — tarė Meris, — kyla mėnulis, jau vėlu.

Visi pakėlė akis, ir ant kalno mėnulio šviesoje pasimatė kažkas maža ir juoda. Ko gero, tai buvo tik didelis akmuo ar išsikišusi uola.

Semas su Meriu pakilo ir nuėjo toliau nuo ugnies. Frodas ir Pipinas pasiliko sėdėti. Platžengys atidžiai žvelgė į kylantį mėnulį. Visur atrodė tylu ir ramu, bet Frodas pajuto, jog nepaaiškinamas šaltas siaubas sugniaužė jo širdį, ir apdairiai prisislinko arčiau laužo. Nuo slėnio krašto atbėgo Semas.

— Aš nežinau, kas tai, — tarė jis,— bet staiga išsigandau ir už jokius pinigus dabar neičiau iš slėnio. Pajutau lyg kažkas šliaužtų šlaitu.

— Tu ką nors matei? — paklausė Frodas, pašokdamas ant kojų.

— Ne, pone. Aš nieko nemačiau, bet ir nesiryžau laukti, kad įsižiūrėčiau.

— Aš kažką mačiau, — įsiterpė Meris, — arba bent įsivaizduoju, kad mačiau. Vakaruose, kur mėnulio šviesa apšviečia šlaitą, man lyg pasirodė keletas juodų figūrų, judančių prie mūsų.

— Visi prie laužo! — sukomandavo Platžengys. — Pasiruoškite ilgesnius pagalius.

Visi apstojo laužą, atidžiai ir neramiai stebėdami juos apsupusius šešėlius. Nieko neatsitiko. Negirdėti nei žingsnių, nei apskritai jokio garso. Frodas sukrutėjo, jam norėjosi visu balsu sušukti — taip manė sutrikdysiąs šią nepakeliamą tylį.

— Ša, — sušnibždėjo Platžengys.

— Kas gi tai? — tuo pačiu momentu sušvokštė Pipinas.

Jie greičiau pajuto, negu pamatė, kaip ant slėnio krašto išdygo šešėliai: vienas, antras, trečias. Visi įtempė akis, ir šešėliai išaugo. Abejonių neliko: trys, ne, keturios aukštos juodos figūros sustingo ant slėnio krašto, žiūrėdamos į apačią, tokios juodos kaip skylės tamsoje. Pasigirdo gyvatiškas šnypštimas, tvokstelėjo kapų šaltis.

Baimė surakino Pipiną su Meriu, ir jie krito ant žemės. Semas bejėgiškai sukniubo prie Frodo šono. Frodą apėmė ledinis siaubas, ir jis suprato, jog jam tereikia užsimauti Žiedą. Šis noras akmeniu užgulė hobitą, ir jis nebegalėjo galvoti apie ką nors kita. Jis nepamiršo Pilkapio, nepamiršo nei Gendalfo įspėjimų, bet kažkas vertė neklausyti šių perspėjimų. Frodas žinojo, jog privalo užsimauti Žiedą, nesvarbu, ar išsigelbės, ar žus. Jis nebegalėjo net kalbėti. Semas žiūrėjo į jį iš apačios — šeimininkas pavojuje, o jis negali padėti. Frodas užmerkė akis ir pabandė dar kovoti, ne, noras tapo nebepakeliamas, ir pagaliau hobitas lėtai ištraukė grandinėle ir užsimovė Žiedą ant kairės rankos smiliaus.

Nors viskas liko taip, kaip buvę, bet tuojau pat juodieji šešėliai įgavo aiškų pavidalą. Prieš jį pasirodė penki aukšti kariai su pilkais apsiaustais: du stovėjo ant slėnio krašto, o trys pajudėjo į priekį. Jų akys degė negailestinga liepsna, žibėjo sidabriniai šalmai ir trys rankos laikė plieninius kalavijus. Raitelių žvilgsniai gręžė Frodą kiaurai. Hobitas desperatiškai išsitraukė savo kardą, raudonai žybtelėjo jo ašmenys. Dvi figūros stabtelėjo. Trečias buvo aukštesnis už kitus ir jo šalmą vainikavo karūna. Vienoje rankoje jis laikė kalaviją, o kitoje durklą. Abu ginklai blizgėjo blankia šviesa. Jis šoko į priekį ir puolė Frodą.

Frodas krito ant žemės ir, sušukęs "O, Elberet! Giltoniel!" kirto priešui per kojas. Baisus klyksmas suplėšė naktine tylą; hobitas pajuto skausmą petyje — tarsi būtų įdūrusi nuodinga ledo ietis. Prarasdamas sąmonę, jis pamatė, kaip iš tamsos puolė Platžengys, mosuodamas deglais. Sutelkęs jėgas Frodas numetė šalin kardą, nusimovė nuo piršto Žiedą ir kietai sugniaužęs dešiniame delne neteko sąmonės.

XII. Bėgimas prie brastos

Frodas atsigavo, tvirtai tebespausdamas Žiedą. Jis gulėjo prie didelio skaisčiai degančio laužo. Trys hobitai buvo pasilenkė virš jo.

— Kas atsitiko? Kur blyškusis karalius? — sunkiai išlemeno Frodas.

Jam niekas neatsakė: visiems net žadą atėmė iš džiaugsmo, be to, ir klausimas buvo neaiškus. Pagaliau jis iškvotė iš Semo, jog jie nieko nematė, tik besiartinančius neaiškius šešėlius. Staiga Semas pastebėjo, jog žemininkas išnyko, ir tuo metu juodasis šešėlis puolė prie jo ir parmušė žemėn. Semas girdėjo Frodo balsą, bet jis ėjo tarsi iš labai toli, kaip iš po žemių. Hobitai nieko daugiau nematė, kol neužkliuvo už Frodo, gulinčio kniūbsčio kaip negyvo, o jo kardas buvo numestas šalia. Platžengys liepė jiems pakelti Frodą ir nunešti prie laužo, o pats kažkur nuėjo.

Semas vėl pradėjo abejoti dėl Platžengio, ir kai hobitams besikalbant, žmogus grįžo, Semas išsitraukęs kardą atsistojo prie Frodo. Platžengys priklaupė netoli jo.

— Aš nesu Juodasis Raitelis, Semai, — tyliai tarė jis, — nei jų parankinis. Aš tik bandžiau suvokti, kurlink jie dabar traukia, bet nieko neradau. Šičia jų neliko nė ženklo.

Išgirdęs apie Frodo kliedesius, jis labai susirūpino, atsiduso, palingavo galvą ir liepė Pipinui su Meriu be perstojo šildyti vandenį ir plauti Frodo žaizdą.

— Prižiūrėkite laužą ir šildykite Frodą! — tarė jis ir pasitraukęs į šoną pasišaukė Semą. — Dabar suprantu, kas įvyko, — tyliai sušnibždėjo jis. — Čia buvo tik penki priešai. Kodėl nesusirinko visas Devynetas, aš nežinau, bet manau, jog jie nesitikėjo sulaukti pasipriešinimo. Dabar Raiteliai atsitraukė, bet, deja, neilgam. Jeigu mes nepabėgsime, tai susilauksime svečių ir kitą naktį. Priešas žino, jog jau nėra kur skubėti, jog Žiedas jau beveik jo rankose. Ir dar jie supranta, Semai, jog tavo šeimininkas per stebuklą išsigelbėjo, bet yra mirtinai sužeistas ir greitai atiteks jiems!

Semas bejėgiškai apsiverkė.

— Na, na, — paguodė jį Platžengys, — dar anksti verkti ir liūdėti. Jūsų Frodas yra nulipdytas iš tvirtesnio molio, negu aš maniau, nors Gendalfas apie tai užsiminė. Jis dar nežuvo ir, aš manau, priešinsis piktajai jėgai ilgiau, negu mano priešai. Tikėk manim, aš padarysiu viską, ką galiu. Dabar saugokit jį, kol manęs nebus!

Platžengys pašoko ant kojų ir vėl dingo tamsoje.

Frodas snūduriavo, nors žaizdos skausmas vis didėjo, o šaltis iš peties smelkėsi į visą kūną. Jo draugai paeiliui jį saugojo ir skalavo žaizdą. Artėjo aušros metas, ir Platžengiui sugrįžus slėnyje jau buvo beveik šviesu.

— Pažiūrėkite! — šūktelėjo žmogus, pasilenkdamas ir paimdamas netoliese gulintį juodą apsiaustą. Apie pėdą virš jo krašto žiojėjo skylė. — Štai kur pataikė Frodo kardas. Gaila, kad perkirto tik apsiaustą: šito karaliaus paprastu kardu nesužeisi, Elbereto vardas jam buvo skausmingesnis.

Jis vėl pasilenkė ir pakėlė ploną, ilgą šaltai blizgantį durklą. Tiktai tada hobitai pamatė, jog pats durklo galiukas yra nulūžęs. Tačiau dar keisčiau buvo tai, jog durklas šviesoje ištirpo. Platžengio rankoje liko tik rankena.

— Deja, — tarė jis. — Štai kuo padaryta žaizda, ir nebedaug liko tokiu, kurie galėtų ją užgydyti. Bet aš padarysiu viską, ką įstengsiu.

Jis atsisėdo ant žemės ir pasidėjęs durklo rankeną keista kalba sušnibždėjo užkeikimą. Tada pasisuko į Frodą ir taip pat ištarė kelis žodžius, kuriu kiti nesuprato. Iš kapšiuko, kabančio prie durklo, jis išsitraukė ilgus kažkokio augalo lapus.

— Dėl šitų lapų, — paaiškino jis, — aš nuėjau šimtus mylių. Šituose kraštuose jie neauga, bet jų galima rasti toli pietuose.

Žmogus sutrynė lapą tarp pirštų, ir visi pajuto saldų aitrų kvapą.

— Man labai pasisekė, kad juos radau, — pridūrė Platžengys, — nes šitą gydomąjį augalą, atgabeno Žmonės iš Vakarų. Jie jį pavadino atelasu, ir jis auga tik ten, kur tie žmonės kada nors yra gyvenę. Šiaurėje atelasas yra niekam nežinomas, nebent tik Bastūnams. Atelaso savybės nepaprastos, bet tokios žaizdos jis negali išgydyti, tik apmalšinti.

Platžengys įmetė lapus į verdantį vandenį ir tuo nuoviru nuplovė Frodo petį. Garų aromatas atgaivino hobitams ir sielą, ir kūną, o Frodui padėjo: skausmas ir šaltis nurimo, bet rankos jis negalėjo judinti. Frodas keikė save paskutiniais žodžiais už valios silpnumą ir už tai, kad pasidavė priešų įtakai, ir už tai, kad užsimovė Žiedą. Jis net neįsivaizdavo, kaip tęs savo kelionę, nes negalėjo net atsistoti.

Tuo tarpu kiti nusprendė kuo greičiau nešdintis iš Orų Viršūnės.

— Aš manau, — tarė Platžengys, — jog Priešas jau senokai sekė šitą vietą. Ir jei Gendalfas čia buvo, jam, be abejo, teko susikauti. Tad jei burtininkas ištrūko, jis čia jau nebegrįš. O jeigu mes ketiname čia likti ir po sutemų, tai galime jau dabar parašyti testamentus.

Taigi, kai tik visai prašvito, keliautojai susiruošė ir iškeliavo. Savaime aišku, Frodas negalėjo eiti, tad kiti pasidalino jo naštą ir užsodino Frodą ant ponio. Paskutinėmis dienomis vargšas gyvulėlis nuostabiai pasikeitė: jis pastorėjo, sustiprėjo ir labai prisirišo prie naujų savo šeimininkų, ypač prie Semo. Matyt, Bilo Papartyno elgesys labai jau buvo žiaurus, jeigu poniui labiau patiko mirtinų pavojų kupina kelionė.

Jie pajudėjo į pietus. Tam reikėjo kirsti Kelią, bet po to keliautojai, Platžengio žodžiais tariant, turėjo atsidurti puikioje, miškingoje vietovėje, nes jiems labai reikėjo ugnies tiek Frodui šildyti, tiek patiems gintis. Be to, jis tikėjosi nukirsiąs galą Kelio, kuris nuo Orų Viršūnės plačiai sukosi į šiaurę.

Lėtai ir atsargiai jie aplenkė pietvakarinį kalno šlaitą ir prisiartino prie Kelio. Raitelių niekur nesimatė, tačiau keliautojams skubant per Kelią iš kažkur toli pasigirdo du šauksmai: vienas šaltas balsas kvietė, o kitas atsakė. Hobitai drebėdami paspartino žingsnį ir dingo tankumyne. Dabar jie ėjo nuokalne, bet niekur nebuvo nė žymės kokio takelio: krūmai ir neūžaugos medžiai vietomis buvo tiesiog susipynę. Menka, šiurkšti ir pilka žolė buvo nuklota nukritusiais lapais. Per šitą liūdesio šalį keliautojai ėjo lėtai ir niūriai. Sunkiai kėblinant, nebuvo noro net kalbėtis.

Frodą kamavo širdgėla, žiūrint į hobitus, einančius nuleistomis galvomis, susilenkusius po sunkia našta. Netgi Platžengys atrodė pavargęs ir prislėgtas.

Prasidėjus kelionei, skausmas petyje vėl sustiprėjo, bet Frodas kentė sukandęs dantis ir nesiskundė. Po keturių dienų kelionės peizažas nepasikeitė, bet Orų Viršūnė nutolo, o tolumoje dunksantys kalnai priartėjo. Po to klyksmo jie nepastebėjo jokių požymių, kad Priešas juos seka. Keliautojai labiausiai bijojo tamsos valandų ir statė ne po vieną, bet po du sargybinius, bijodami bet kuriuo metu išvysti sėlinančias tamsias figūras. Per tas naktis jie neišgirdo jokio garso, tik lapų bei žolės šnaresį, nė karto nepajuto to kaustančio siaubo, kuris surakino hobitus prieš aną antpuolį. Negi Raiteliai būtų pametę jų pėdsaką? Ne, ko gero, jie lūkuriuoja kokiame nors siaurame tarpeklyje.

Penktosios dienos pabaigoje keliautojai dar kartą pakilo aukščiau ir iškopė iš to didžiulio slėnio, kuriuo plūkėsi penkias dienas. Dabar Platžengys pasuko į šiaurės rytus ir šeštąją dieną, įveikė ilgą kalnagūbrį, jie pamatė miškais apaugusių kalnų virtinę. Aplink juos sukosi Kelias, o dešinėje blyksėjo pilkas upės paviršius. Kiek toliau, akmenuotame slėnyje, pusiau apsiausta rūko blizgėjo dar viena upė.

— Deja, čia mums teks galiuką paėjėti Keliu, — tarė Platžengys, — nes dabar išėjome prie Dūkstančios upės, kurią elfai vadina Miteitiliu. Ji išteka iš trolių šalies Etenmuro šiauriau nuo Rivendeilo ir toli pietuose įsilieja į Šėlstančią upe, kurią daug kas vadina Pilkąja. Į Jūrą abi upės įteka jau didžiuliu srautu. Žemiau Etenmuro per ją nėra kur persikelti, nebent Paskutiniuoju Tiltu, kuriuo eina Kelias.

— O kokia upė yra ten, tolumoje? — pasiteiravo Meris.

— Ten jau ir yra Šėlstanti upė, — atsakė Platžengys, — bet nuo čia iki Bruineno Brastos dar daugybė mylių, be to, Kelias vingiuotas. Tačiau dabar svarbiau sugalvoti, kaip persikelti per Miteitilį. Mums labai pasisektų, jeigu prie Paskutiniojo Tilto nerastume juodųjų "draugų".

Ankstų kitos dienos rytą jie vėl prisiartino prie Kelio. Semas ir Platžengys nuskubėjo į priekį, bet nei pėsčiųjų, nei raitelių nesutiko. Be to, Platžengys nustatė, jog čia prieš dvi dienas palijo, ir lietus visus pėdsakus nuplovė. Naujų pėdsakų nebuvo, tad jis nusprendė, kad Raitelių čia dar nebūta.

Visi nuskubėjo Keliu ir po poros mylių pamatė Paskutinįjį Tiltą, pastatytą ant stataus šlaito pylimo. Hobitai siaubingai bijojo čia išvysti Juoduosius Raitelius; bet niekur nieko nepamatė. Platžengys liepė jiems pasislėpti krūmuose, o pats nuėjo ištyrinėti Tilto. Greitai jis sugrįžo:

— Niekur priešų nematyti nė ženklo, — pranešė jis, — ir aš labai dėl to nustebęs. Bet radau vieną keistą daiktą.

Jis ištiesė ranką ir parodė blyškų žalsvą brangakmenį.

— Radau jį purve ant Tilto, — tarė jis. — Tai berilas, elfų akmuo. Ar jį kas nors pametė, ar specialiai paliko, negaliu pasakyti, bet tai suteikia vilties. Aš manau, jog tai ženklas, kuris praneša, jog kelias per Tiltą laisvas. Tad surizikuosime, bet jeigu negausime kitokių ženklų, toliau Keliu nebeeisime.

Keliautojai nedelsė nė sekundės ir laimingai perėjo Tiltą, girdėdami tik vandens ūžimą prie trijų didelių Tilto arkų. Po mylios Platžengys pasuko į kairę, atsidūrė siaurame tarpeklyje, einančiame į šiaure. Vėliau jis pasuko kitu taku, po to dar kitu, ir greitai hobitai visai susipainiojo šitame tamsių medžių krašte, esančiame prie pat rūsčių kalnų.

Nors hobitai ir džiaugėsi, jog niūrios žemės ir baisus Kelias liko už nugaros, bet naujas kraštas buvo dar grėsmingesnis ir priešiškesnis. Iš šonų stūksojo kalnai, šen bei ten matėsi senovinės akmeninės sienos bei tvirtovių griuvėsiai. Frodas, kuris jojo, turėjo laiko žvalgytis ir mąstyti. Jis prisiminė Bilbo pasakojimus apie grėsmingus bokštus, stovinčius ant kalnų, šiaurėje nuo Kelio, netoliese nuo Trolių Miško, kur atsitiko pirmas rimtas Bilbo nuotykis. Frodas nusprendė, jog jie yra jau visai netoli tų vietų.

— Kas gyvena šitame krašte? — paklausė jis, — ir kas pastatė šituos bokštus? Troliai?

— Ne, — atsiliepė Platžengys, — troliai nemoka statyti. Seniai seniai čia yra gyvenę žmonės, bet jų jau nebeliko. Kaip pasakoja legendos, juos apgaubė piktasis Angmaro šešėlis, ir jie išsigimė, o Didžiojo Karo metu žuvo kartu su Šiaurine Karalyste. Bet tai buvo taip seniai, jog juos jau užmiršo net kalnai.

— O jeigu čia jau niekas negyvena, tai iš kur tu sužinojai? — nustebo Peregrinas. — Paukščiai ir žvėrys tokių istorijų nežino.

— Elendilo įpėdiniai neleis tokiems dalykams nugrimzti į praeitį, — atsakė Platžengys, — o Rivendeile išgirsite daug daugiau, negu aš žinau.

— Ar tu dažnai vieši Rivendeile? — pasidomėjo Frodas.

— Taip, — šyptelėjo Platžengys, — aš visą laiką ten veržiuosi, nes ten glūdi mano širdis. Bet, deja, man nelemta ramiai gyventi net ir nuostabiuose Elrondo namuose.

Kalnai pradėjo supti keliautojus. Toli, toli liko Kelias, vedantis į Bruineno upe. Hobitai su Platžengiu įėjo į siaurą, bet ilgą, tamsų ir tylų slėnį. Nuo uolų sviro medžiai su senomis, susisukusiomis šaknimis. Aukščiau jų žėlė pušynėlis.

Hobitai visai išsimušė iš jėgų — jie kėblino labai lėtai, nes reikėjo eiti per nepramintas žemes, prigriozdintas nuvirtusių medžių ir išsimėčiusių akmenų. O slėniu jie keliavo ne tik dėl Frodo žaizdos, bet ir dėl to, jog kopti į viršų nebuvo jokios prasmės. Po dviejų dienų pasikeitė oras. Pastovus vakaris vėjas iš Jūros pusės atginė drėgną orą, ir kalnų viršūnės kiaurai permirko nuo lietaus. Iki vakaro keliautojai peršlapo iki paskutinio siūlelio ir stovyklavo liūdnai, nes ugnies nepavyko įkurti. Kitą dieną laukė dar statesni ir aukštesni kalnai, tad teko iškrypti iš kurso ir pasukti į šiaurę. Platžengys sunerimo: štai jau dešimta diena nuo Orų Viršūnės, ir maisto atsargos katastrofiškai mažėja. O lietutis vis dulksnojo ir dulksnojo.

Nakvojo jie uolos iškyšulyje, nedidelėje oloje, labiau panašioje į įdubimą uoloje. Frodas kamavosi. Nuo šalčio ir drėgmės žaizda labai įsiskaudėjo: tas skausmas bei šaltis neleido jam akių sumerkti. Frodas blaškėsi ir baimingai klausėsi nakties garsų: uolos plyšiuose švilpė vėjas, čiurleno vanduo, kažkur toli nuo kalnų nusirito akmuo. Hobitas pajuto, jog juodieji šešėliai jau visai arti ir tuoj puls jį, bet pašokės nieko nepamatė, tik sėdintį Platžengį, kuris ėjo sargybą ir papsėjo pypkę. Frodas vėl atsigulė ir po truputį nugrimzdo į sunkų sapną, kuriame matė save, vaikščiojantį po savo sodą Grafystėje, bet viskas atrodė blyšku ir neaišku. Gerai matėsi tik juodi aukšti šešėliai, stovintys ir žiūrintys pro sodo tvorą.

Ryte jam pabudus, lietus jau nebelijo. Švininiai debesys po truputį skydo, pro juos jau šmėsčiojo žydri ploteliai. Vėl keitėsi vėjas. Hobitai iškeliavo vėlai, nes tuoj po šaltų ir neskanių pusryčių Platžengys dingo, liepęs visiems kitiems iki jo grįžimo būti oloje. Jis nusprendė iškopti iš slėnio ir apsidairyti, kas dedasi aplinkui.

Grįžo jis su blogomis žiniomis.

— Mes per toli nuklydome į šiaurę, — tarė jis, — ir turime žūtbūt surasti kelią į pietus. O jei eisime kaip ėję, tai pakliūsime į Etendeilą, esantį toli šiaurėje nuo Rivendeilo. Tai trolių šalis, kuri man mažai žinoma. Aišku, galėtume pabandyti ją perkirsti ir ateiti į Rivendeilą iš šiaurės, bet kelias bus labai ilgas, kraštas nežinomas, o maisto atsargų neužteks. Taigi, šiaip ar taip, mums teks keliauti per Bruineno Brastą.

Likusią dienos dalį keleiviai praleido ropšdamiesi per akmenynus. Jie aptiko tarp dviejų kalnu perėją, kuri įvedė į slėnį, besidriekiantį į pietryčius pačia geriausia kryptimi, bet vakare kelią užkirto didelis gūbrys, kuris buvo labai panašus į išlūžusį dantį. Keliautojams reikėjo pasirinkti: grįžti atgal ar pabandyti kopti.

Buvo nuspręsta kopti. Na, čia ir prasidėjo. Frodas jau seniai ėjo pėsčias ir stengėsi neatsilikti nuo draugų, nors kojos drebėjo ir pynėsi. Su didžiausiais vargais sekėsi tempti aukštyn ponį, hobitai ir patys vos atsekdavo kelią, jeigu toks buvo, o nešuliai sunkiai svėrė pečius. Su paskutiniu saulės spinduliu mirtinai pavargę hobitai vis dėlto pasiekė gūbrio viršūne. O priekyje dar laukė status nusileidimas. Frodas sudejavo ir drebėdamas parkrito ant žemės. Jis visiškai nejautė kairės rankos, o šonas ir petys buvo sukaustyti ledinio šalčio. Viskas plaukė jam akyse: medžiai ir uolos atrodė blankūs ir neryškūs.

— Mes negalime eiti toliau, — pasakė Meris Platžengiui, — pats matai, koks Frodas. Aš siaubingai dėl jo nerimauju. Ką mums daryti? Kaip manai, ar Rivendeile kas galėtų jį išgydyti?

— Pažiūrėsim, — atsakė Platžengys,, — aš daugiau nieko padaryti negaliu. Kaip tik dėl jo žaizdos aš jus taip ir skubinu. Tačiau šiąnakt toliau eiti negalim, tavo tiesa.

— Tai kas gi atsitiko šeimininkui? — tyliai paklausė Semas, maldaujamai pažvelgęs į Platžengį. — Ta mažytė žaizdelė jau beveik užsitraukė, liko tik baltas randelis ant peties.

— Frodą sužeidė Priešo ginklas, — tarė Platžengys, — nuodingas, mirtinas ginklas. Šita juoda magija man nesuprantama. Ką aš dar galiu pasakyti? Tik laikykis, Semai!

Naktis ant gūbrio viršūnės pasitaikė šalta. Po senos pušies šaknimis buvo sukrautas lauželis. Hobitai gynėsi nuo šalčio ir spaudėsi vienas prie kito. Kaukė ledinis vėjas ir girdėjosi linkstančių medžių dejonės. Pusiau snaudžiančiam Frodui rodės, jog Virš jo mosuoja milžiniški juodi sparnai, o ant tų sparnų joja persekiotojai, ieškodami jo visuose slėniuose ir tarpekliuose.

Išaušo skaistus ir nuostabus rytas. Oras nusigiedrijo, o lietaus nuplautas dangus spindėjo žydra šviesa. Keliautojai pagyvėjo ir jiems betrūko tik saulės, kuri galėtų sušildyti sušalusias rankas ir kojas. Vos prašvitus Platžengys su Meriu nuėjo į rytus nuo viršūnės, norėdami ištyrinėti kraštą, per kurį reikėjo keliauti. Kai jie grįžo su geromis naujienomis, danguje jau skaisčiai švietė saulė. Dabar jie ėjo maždaug teisinga kryptimi, ir reikėjo nusileisti tolimąja gūbrio pusę, paliekant kalnus sau iš kairės. Platžengys vėl pamatė Bruineno blyksnį ir suprato, jog iki Brastos jau visai netoli.

— Mes turime grįžti į Kelią, — tarė jis, — nes nėra jokios vilties rasti taką tarp šitų kalnų. Kad ir koks būtų pavojus, bet tik Keliu mes pateksime prie Brastos.

Pavalgę jie iš karto pakilo ir pradėjo lėtai leistis pietinę gūbrio pusę. Viskas ėjosi daug lengviau, negu jie manė, nes šitoje pusėje šlaitas buvo nuožulnesnis, ir greitai Frodas vėl galėjo joti. Pasirodo, vargšas Bilo Papartyno ponis turėjo neįtikėtiną talentą pasirinkti geresnį taką ir visai nekratė raitelio, lyg nujausdamas, kad turi jį saugoti. Visų širdys po truputį atsigavo. Net Frodas ryto šviesoje jautėsi geriau, bet viskas tebeskendėjo rūke, ir jis dažnai trynė rankomis akis. Pipinas ėjo truputį priekyje. Staiga jis apsisuko ir šūktelėjo kitiems:

— Ei, čia yra takas!

Priėję pamatė, jog Pipinas iš tiesų nesuklydo: takas vingiavo iš miško ir dingo už kalvos viršūnės. Vietomis jis buvo apaugęs žole, privirtęs akmenų ir vos pastebimas, bet vietomis matėsi, jog juo dažnai naudojamasi. Tas, kas pramynė taką, be abejo, turėjo stiprias kojas bei rankas, kadangi seni medžiai buvo tiesiog nulaužti, o akmenys numesti ar suskaldyti.

Keliautojai pasuko taku, nes juo buvo lengviausia leistis, bet ėjo atsargiai, ypač tada, kai pakliuvo į tamsią girią, o takas smarkiai paplatėjo. Staiga takas išlindo iš eglyno ir toliau vingiavo šlaitu žemyn, iš kairės lenkdamas akmens kyšulį. Priėję prie kyšulio, hobitai pamatė, jog takas suka prie žemos didelės uolos, apaugusios medžiais. Akmeninėje sienoje matėsi praviros durys, kabančios ant vieno didžiulio vyrio.

Prie durų keliautojai stabtelėjo. Už durų turėjo būti koks nors urvas ar akmeninis kambarys, bet viduje buvo tamsu ir nieko nesimatė. Iš visų jėgų pastūmė, Platžengys, Meris ir Semas dar truputį pravėrė duris, ir Platžengys su Meriu įėjo vidun. Ant grindų buvo daugybė kaulų, tuščių ir sudaužytų ąsočių.

— Jeigu čia ne trolių lindynė, tai aš ne aš! — sušuko Pipinas.

— Ei, jūs, sprukite lauk ir greičiau dingstame. Dabar aišku, kas pramynė taką, ir todėl mums verčiau eiti šalin.

— O kur skubėti? — pasiteiravo Platžengys, išlįsdamas iš urvo. — Nemanau, jog mums reiktų ko nors bijoti. Tai iš tikrųjų trolių ola, bet jau seniai pamiršta ir nebenaudojama. Paeikime taku ir pamatysime, kas bus.

Nuo durų takas miškingu slėniu leidosi dar žemiau. Pipinas, norėdamas įrodyti Platžengiui, jog jis nebijo, su Meriu nuskubėjo į priekį. Semas ir Platžengys atsilikę ėjo šalia Frodo ponio, nes takas dabar jau tiek paplatėjo, kad jau vienoje linijoje galėjo išsirikiuoti keturi ar net penki hobitai. Netoli tenuėjus, baisiai persigandęs atlėkė Pipinas, o paskui jį ir Meris.

— Ten yra troliai! — sušniokštė Pipinas, — visai netoli, pievutėje. Mes juos pamatėme pro medžių kamienus. Jie labai dideli!

— Na, na, nueisime ir patys pasižiūrėsime į juos, — ramiai pasakė Platžengys, imdamas nuo žemės nemažą pagalį. Frodas nieko nesakė, bet Semas atrodė išsigandęs.

Saulė jau buvo aukštai ir pro medžių šakas užliejo pievutę skaisčia šviesa. Keliautojai sustojo ir sulaikė kvapą pažvelgė į medžių kamienus. Ten iš tikrųjų stovėjo troliai: trys dideli troliai. Vienas buvo pasilenkęs, o kiti du spoksojo į jį.

Platžengys nerūpestingai nuėjo į priekį.

— Ei tu, senas akmenie! — šūktelėjo jis ir taip trenkė pasilenkusiam troliui į užpakalį pagaliu, kad šis perlūžo.

Nieko neatsitiko. Priblokšti hobitai net aiktelėjo, tada Frodas nusijuokė:

— Tai bent, — tarė jis, — mes pamirštame mūsų giminės istoriją. Čia juk tie trys troliai, kuriuos sugavo Gendalfas, kai jie tarėsi, kaip skaniai išsikepti trylika nykštukų ir vieną hobitą.

— Net nemaniau, kad esame tose vietose, — išsižiojo Pipinas. Jis buvo girdėjęs tą istoriją iš Bilbo ir iš Frodo, bet, tiesą sakant, nė kiek ja netikėjo. Net dabar jis įtariai žvelgė į akmeninius trolius, lyg laukdamas, kad jie staiga atgis.

— Jūs pamiršote ne tik giminės istoriją, bet ir apskritai viską, ką žinot apie trolius, — pamokomai tarė Platžengys. — Vidury baltos dienos, šviečiant saulei, bandot mane įbauginti šitomis pasakomis apie mūsų laukiančius gyvus trolius. Šiaip ar taip, jūs turėjote bent pastebėti seną paukščio lizdą už vieno trolio ausies. Gražiai atrodytų gyvas trolis su tokiu papuošalu?

Visi nusijuokė. Frodas tiesiog atgimė prisiminęs pirmą sėkmingą Bilbo nuotykį. Maloniai šildė saulė, ir migla Frodo akyse truputį išsisklaidė. Jie šiek tiek pailsėjo ir pavalgė priešpiečius, patogiai įsitaisė tarp trolių kojų.

— Gal kas nors padainuotų, kol saulė tebėra aukštai? — pasiūlė Meris, kai visi užkando. — Jau seniai negirdėjom nei dainos, nei kokios nors istorijos.

— Nuo Orų Viršūnės, — patikslino Frodas. Visi pasižiūrėjo į jį. — Na, ne, — pridūrė jis, — aš jaučiuosi daug geriau, bet nemanau, kad jau galėčiau dainuoti. Gal Semas ką nors prisimins?

— Pirmyn, Semai! — tarė Meris, — pasuk galvą ir prisimink ką nors!

— Tiesiog nežinau, — sutriko Semas, — gal šitos tiktų. Čia lyg eilės, lyg ne eilės, tiesiog linksma nesąmonė, bet jeigu jau kalbame apie trolius...

Jis atsistojo ir sunėręs užpakalyje rankas, lyg būtų buvęs mokykloje, pradėjo dainuoti pagal seną melodiją:

— Na, tai perspėjimas mums visiems! — nusijuokė Meris. — Tavo laimė, Platžengy, kad po ranka turėjai pagalį!

— Ir iš kur tu to išmokai, Semai? — nustebęs paklausė Pipinas, — mes nieko panašaus anksčiau nebuvome girdėję.

Semas kažką nesuprantamai sumurmėjo.

— Žinoma, tai jis pats sukūrė, — tarė Frodas, — per šitą kelionę aš nemažai sužinojau apie Semą Gemdžį. Pradžioje jis buvo šnipas ir sąmokslininkas, o dabar tapo poetu-juokdariu. Ko gero vėliau paaiškės, kad jis dar ir burtininkas, ir karys.

— Ne, ne, — užtikrino Semas, — nei to, nei ano tikrai nebus.

Po pietų jie jau ėjo per miškus. Tai buvo tikriausiai tas pats takas, kuriuo prieš daug metų keliavo Gendalfas, Bilbas ir nykštukai. Po poros mylių jie atsidūrė prie Kelio, ant pylimo. Šitoje vietoje Kelias jau seniai buvo nutolęs nuo Miteitilio upės slėnio ir dabar vingiavo bei sukiojosi kalnų papėdėmis bei miškų šlaitais, vis artėdamas prie Brastos ir Ūkanotųjų Kalnų. Prie pat Kelio Platžengys pastebėjo žolėje pasislėpusį didelį akmenį. Ant jo šono buvo matyti lietaus apiplautos nykštukų runos ir slapti ženklai.

— Štai, — prisiminė Meris, — ko gero, tai akmuo, kuris žymėjo paslėpto trolių aukso vietą. Frodai, ar daug dar liks iš Bilbo dalies?

Frodas žvilgtelėjo į akmenį ir panorėjo, jog Bilbas nieko nebūtų parsinešęs namo, tik nepavojingas brangenybes, su kuriomis lengva skirtis.

— Nieko neliko, — tarė jis, — Bilbas viską išdalino. Jis sakė, jog plėšikų pelnytas auksas jam atrodė kaip ir ne savas.

Vakarėjo, ir Kelią dengė vis ilgėjantys šešėliai. Kitų keleivių nebuvo matyti. Susitaikė su likimu, hobitai nusileido nuo pylimo ir pasuk? kairėn nuturseno taip greitai, kaip tik galima. Greitai kalvų viršūnes uždengė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Nuo kalnų pasitikti keliautojų atūžė šaltas vėjas.

Jie jau buvo beiešką vietos nakvynei, bet staiga išgirdo garsą, kuris grąžino į širdis visą patirtą siaubą: užpakalyje kaukšėjo arklio kanopos. Jie atsisuko, bet Kelias toje vietoje darė posūkį, tad nieko nepamatė. Hobitai galvotrūkčiais puolė iš Kelio ir sukrito į tankius gervuogių krūmus, augančius netoli Kelio. Gulėdami ant pilvų, jie matė visą pilką ir neryškų Kelią, esantį beveik trisdešimčia pėdų žemiau krūmų. Tylus kanopų garsas klipt-klapt, klipt-klapt priartėjo. Ir tada jie išgirdo tylų varpelių dzinguliavimą, lyg šiuos judintų vėjas.

— Kažkaip nepanašu į Juoduosius Raitelius, — atidžiai klausydamasis sušnibždėjo Frodas. Visi su tuo sutiko, bet įtarimas nesumažėjo. Hobitus tiek įgąsdino persekiotojai, jog kiekvienas garsas atrodė grėsmingas ir nedraugiškas. Platžengys pasilenkė prie žemės, pradėjo klausytis, ir staigus džiaugsmas nušvietė jo veidą.

Jau visai sutemo, švelniai šlamėjo krūmai. Vis arčiau ir arčiau kaukšėjo kanopos ir dzinguliavo varpeliai. Staiga apačioje pasirodė greitai bėgantis baltas žirgas. Prieblandoje jo kamanos žibėjo lyg nusėtos brangakmeniais ar žvaigždėmis. Raitelio gobtuvas buvo atsmauktas, ant pečių plevėsavo apsiaustas, o jo auksinius plaukus plaikstė vėjas. Frodui pasirodė, jog raitelis tiesiog liepsnoja balta šviesa.

Platžengys pašoko iš slėptuvės ir šaukdamas pasileido prie Kelio, bet jam dar nespėjus nė pražioti burnos, raitelis staiga įtempė vadeles, sustabdė žirgą ir pažvelgė į viršų. Pamatęs Platžengį, nušoko nuo žirgo ir bėgdamas jo pasitikti, sušuko:

— Ai na vedui Dunadan! Mae govannen!

Jo kalba ir skaidrus tyras balsas hobitų širdyse nepaliko jokių abejonių: raitelis buvo iš elfų giminės. Nė viena Viduržemio tauta neturėjo tokių nuostabių balsų. Tačiau dabar jo balse skambėjo skubos ar baimės gaidelės, ir hobitai pamatė, jog su Platžengiu elfas kalbasi greitai ir neramiai.

Netrukus Platžengys mostelėjo hobitams, ir jie taip pat nusileido prie Kelio.

— Tai Glorfindelis. Jis gyvena Elrondo namuose, — pristatė Platžengys.

— Būk sveikas, išsiilgtas svety! — tarė elfas Frodui, — mane išsiuntė iš Rivendeilo, kad paieškočiau tavęs. Mes bijojom, kad nebūtum patekęs į pavojų.

— Tai Gendalfas pasiekė Rivendeilą? — džiaugsmingai riktelėjo Frodas.

— Ne. Kai aš išvykau, jo dar nebuvo. Tiesa, tai įvyko prieš dvi dienas, — atsakė Glorfindelis. — Elrondą pasiekė neramios naujienos. Mūsų giminaičiai, kurie keliauja kitame Baranduino upės krante, sužinojo blogus dalykus ir kiek galima greičiau pasiuntė žinią mums. Jie pranešė, jog Devynetas vėl bastosi, o jūs nešate ypatingą nešulį ir išėjote, nesulaukė Gendalfo. Net Rivendeile atsiras tik keli, kurie atvirai gali kovoti su Devynetu, bet vis dėlto Elrondas išsiuntė pagalbą į šiaurę, vakarus ir pietus, nes manė, kad jūs galėjote išvengti persekiojimo, bet pasiklysite Dykojoje Šalyje.

Man reikėjo saugoti Kelią ir aš, atvykęs prie Miteitilio Tilto, ten palikau ženklą. Ant Tilto buvo trys Saurono tarnai, bet šie atsitraukė į vakarus. Nusekęs paskui juos, sutikau dar du, kurie atsitraukė į pietus. Tada pradėjau ieškoti jūsų pėdsakų, prieš dvi dienas juos radau, perėjau per Paskutinįjį Tiltą ir nustačiau, kurioje vietoje jūs nusileidote nuo kalnų. Bet mes negalime ilgiau delsti! Mums teks rizikuoti ir keliauti Keliu. Penki priešai yra už mūsų ir, kai jie aptiks jūsų pėdsakus, tai atūš kaip vėjas. Kur kiti keturi, aš nežinau, bet, ko gero, jie lūkuriuoja prie Brastos.

Kol Glorfindelis kalbėjo, šešėliai dar labiau sutirštėjo, ir Frodas pajuto didžiulį nuovargį. Dar prieš saulėlydį akyse jam aptemo, ir draugų veidus uždengė šešėlis. O dabar skausmas vėl surakino kūną. Jis susvyravo ir atsirėmė į Semo ranką.

— Mano šeimininkas sužeistas, — piktokai tarė Semas, — be poilsio jis nebegali daugiau joti.

Glorfindelis sugavo jau begriūvantį Frodą ir švelniai paėmęs hobitą ant rankų neramiai pažvelgė jam į veidą.

Platžengys trumpai papasakojo apie užpuolimą prie Orų Viršūnės ir apie durklą. Jis ištraukė išsaugotą rankeną ir padavė ją elfui. Glorfindelis palietė ją šlykštėdamasis, bet apžiūrėjo atidžiai.

— Ant rankenos išrašyti pikti ženklai, — tarė jis, — kurių nemato jūsų akys. Saugok ją, Aragornai, kol pasieksime Elrondo namus, tačiau pats neliesk jos. Deja, šito ginklo padarytų žaizdų man nelemta gydyti. Aš padarysiu, ką galiu, o jūs užmirškite, ką čia kalbėjote apie poilsį.

Elfas jautriais pirštais apčiupinėjo Frodo petį, ir jo veidas apsiniaukė, lyg būtų sužinojęs kažką neramaus. Bet Frodas pajuto, jog iš rankos ir peties šaltis atsitraukė ir skausmas atlyžo. Jis vėl aiškiai matė draugų veidus, ir tai grąžino jėgas bei viltį.

— Tu josi mano arkliu, — nusprendė Glorfindelis, — aš pakelsiu balnakilpes iki pat balno, ir sėdėsi patogiai. Ir nieko nebijok: jeigu aš žirgui liepsiu, jis neš tave atsargiai ir nenumes. Jo žingsnis lygus ir ramus, o jeigu tykotų pavojus, jis tave nuneš ir išgelbės, nes su šituo žirgu negali lygintis Raitelių arkliai.

— Niekur jis manes neneš ir negelbės, — pasipriešino Frodas. — Aš juo nejosiu, jei jis žada mane nešti į Rivendeilą ar dar kur nors. Kaip aš paliksiu pavojuje draugus?

Glorfindelis šyptelėjo.

— Aš labai abejoju, — tarė jis, — ar tavo draugai bus pavojuje, jei juos paliksi. Juk persekiojamas esi tu, o ne jie, ir tavo nešulys kelia mums pavojų.

Į tai Frodas neturėjo ką atsakyti ir užlipo ant baltojo Glorfindelio žirgo. O poniui vietoje Frodo teko dalis krovinių, tad dabar buvo galima žingsniuoti sparčiau, nors hobitai negalėjo lygintis su nepavargstančiomis elfo kojomis. Jis vedė juos tiesiai į tamsos ryklę bežvaigždėje ir bemėnulėje naktyje. Iki pat aušros Glorfindelis neleido hobitams atsipūsti. Pipinas, Meris ir Semas jau ėjo tiesiog miegodami, ir net Platžengys atrodė pavargęs bei susirūpinęs. Frodas jojo paskendęs tamsiose mintyse.

Pagaliau jie paėjo porą jardų nuo Kelio, krito ant žemės ir tuoj pat užmigo. Kai sargybą ėjęs Glorfindelis visus pažadino, atrodė, jog praėjo tik kelios sekundės, tačiau saulė jau ridinėjosi dangumi, ir vėjas buvo nupūtęs visus naktinius debesis bei ūkanas.

— Išgerkite šito, — liepė Glorfindelis, kažką pildamas į puodukus iš savo sidabru aptaisytos odinės gertuvės. Gėrimas buvo skaidrus kaip pavasario vanduo ir neturėjo jokio skonio, bet keliautojus jis nuostabiai sustiprino ir suteikė energijos. Po to suvalgyti džiūvėsiai ir sudžiūvę duonos kąsneliai malšino alkį geriau negu prašmatnūs pusryčiai Grafystėje.

Pailsėję mažiau kaip penkias valandas, jie vėl patraukė Keliu. Glorfindelis vis dar juos teberagino ir per visą dieną leido tik dukart trumpai pailsėti. Iki vakaro keliautojai sukorė dvidešimt mylių ir pasiekė tą vietą, kur Kelias suka dešinėn į slėnį ir nuo ten tiesiai eina iki pat Bruineno. Hobitai nei matė, nei girdėjo jokių persekiojimo ženklų, bet Glorfindelis tolydžio stabčiojo ir neramiai žvelgdavo atgal, laukdamas vis atsiliekančių hobitų. Porą sykių jis elfiškai persimetė keletu žodelių su Platžengiu.

Tačiau kad ir kaip nerimavo vedliai, tąnakt hobitai daugiau nebegalėjo eiti. Jie sunkiai sliūkino, tegalvodami tik apie vieną: apie savo kojas ir rankas. Frodo žaizda vėl įsiskaudėjo ir net dieną daiktai atrodė vaiduokliškai pilki. Jis beveik jau ilgėjosi nakties, nes tada pasaulis atrodydavo ne toks blankus ir tuščias.

Kitą rytą anksti pakelti hobitai jautėsi nė kiek nepailsėję. Iki Brastos juos dar skyrė mylių mylios, ir hobitai klupinėdami iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti nuo vedlių.

— Baisiausia bus, kai pasieksime upe, — paniuręs tarė Glorfindelis. — Mano širdis jaučia, jog persekiotojai mina mums ant kulnų, o prie Brastos lauks pasala.

Kelias vis dar tebesileido į pakalnę. Hobitai stengėsi eiti kelio pakraščiais, nes ten augo žolė ir žvyras neraižę pavargusių kojų. Dienai įpusėjus, Kelias staiga palindo po tankių pušų šešėliais, o vėliau įsispraudė į siaurą tarpeklį su rausvomis uolų sienomis. Jiems keliaujant iš paskos lydėjo aidas ir atrodė, jog paskui juos eina mažiausiai dešimt arklių ir daugybė pėsčiųjų. Pagaliau tunelio gale pasirodė šviesa, ir Kelias išsiveržė iš tarpeklio. Keliauninkai prieš save pamatė ilgą lygumą, o už jos — stačią nuokalnę prie Bruineno Brastos. Kitame krante į kalvą vedė vingiuojantis takelis, ir blyškiame danguje stūksojo aukštų kalnų viršūnės.

Iš tarpeklio, tarsi norėdamas pasivyti juos, atsirito aidas ir kaip vėjas sudrebino pušų šakeles. Glorfindelis staiga atsisuko, įsiklausė ir šaukdamas puolė priekin.

— Šuoliuok! — suriko jis. — Šuoliuok! Priešas jau čia pat!

Baltasis žirgas šoko į priekį. Hobitai nulėkė šlaitu žemyn, Glorfindelis ir Platžengys — paskui juos. Jiems nubėgus tik puse kelio iki lygumos, užpakalyje pasigirdo kanopų dundesys, ir iš tarpeklio išlėkė Juodasis Raitelis; jis įtempė vadeles ir sustojo linguodamas balne. Paskui jį pasirodė dar kitas, po to dar vienas ir dar du.

— Jok pirmyn! Pirmyn! — riktelėjo Glorfindelis Frodui.

Hobitą apėmė keistas silpnumas, ir jis ne iš karto pakluso. Pristabdęs žirgą, Frodas atsisuko ir pažiūrėjo atgal. Raiteliai tebesėdėjo ant žirgų nejudėdami, kaip tamsios ir baisios statulos, o jiems už nugarų visi miškai ir lygumos skendėjo rūke. Staiga Frodas suprato, jog tai jie mintimis liepia jam laukti, ir jame vienu metu pabudo baimė ir neapykanta. Jis sugraibė kardo rankeną ir su purpuriniu žybsniu ištraukė ginklą.

— Jok! Jok! — vėl suriko Glorfindelis ir tada elfiškai tyru ir skardžiu balsu įsakė žirgui: — Noro lim, noro Hm, Asfaloth!

Žirgas iš karto šoko į priekį ir kaip viesulas nulėkė Keliu. Tuo pat metu nuo kalvos pasileido ir juodieji arkliai, pasigirdo baisus staugimas, kurį Frodas neseniai buvo girdėjęs Rytkiemio miškuose. Į staugimą kažkas atsakė, ir Frodo bei jo draugų siaubui, iš už medžių ir uolų kairėje išlėkė dar keturi Raiteliai. Du pasileido Frodo link, o kiti — prie Brastos, norėdami užkirsti bėgliui kelią. Lėkdami jie didėjo ir didėjo, o juodos figūros užgožė horizontą.

Frodas vėl atsigręžė. Draugų jau nebesimatė, bet Raiteliai truputį atsiliko: net jų pašėlę ristūnai negalėjo lygintis su baltuoju elfų žirgu. Bet hobitas pažvelgė į priekį, ir viltis išnyko. Jis nesuspės iki Brastos, neprasiverš pro tuos du, tykančius pasaloje: jie jau nebeturėjo nei gobtuvų, nei apsiaustu, bet buvo apsirengę baltai ir pilkai. Blyškiose rankose žibėjo kardai, iš po užsmauktų šalmų švytėjo šaltos akys ir vis netilo tas siaubingas staugimas.

Frodą vėl apėmė baimė. Jis jau nebegalvojo apie kardą, net nebegalėjo surikti. Hobitas užsimerkė ir prigludo prie žirgo sprando. Ausyse švilpė vėjas, o varpeliai, pakabinti ant kamanų, šaltai ir garsiai skambėjo. Jį vėl kaip ietis persmelkė mirtinas šaltis, bet elfų arklys kaip baltas ugnies žybsnis šoktelėjo ir pralėkė pro pat priešakinio Raitelio veidą.

Supliuškeno vanduo, ir prie arklio kojų suūžė putos. Frodą aptaškė purslai, paskui jis kažkur pradėjo kilti ir pagaliau atmerkė akis. Žirgas jau buvo perbėgęs per Brastą ir dabar kopė stačiu šlaitu.

Tačiau persekiotojai nepasidavė. Užlipęs į šlaito viršūnę, Frodo arklys sustojo, apsisuko ir piktai sužvengė. Ten žemiau, prie Brastos krašto stovėjo Devynetas Raitelių, ir Frodas, drebėdamas iš baimės, nedrįso net pažvelgti į jų veidus. Jis žinojo, kad Raiteliams visai nesunku pereiti per Brastą, o jam iki Rivendeilo nežinomais keliais reikėtų šuoliuoti ir šuoliuoti. Raiteliai jį vis tiek pavys, ir Frodas pajuto tylų įsakymą: nė iš vietos. Jį vėl apėmė neapykanta, bet priešintis jau nebuvo jėgų.

Staiga priekyje stovėjęs Raitelis spustelėjo žirgą pentinais ir tas atsistojo piestu prie pat vandens. Tiesiog neįtikėtinomis pastangomis Frodas išsitiesė balne ir pakėlė kardą.

— Grįžkite atgal! — suriko jis. — Atgal į Mordoro šalį ir nebepersekiokite manęs!

Balsas pačiam Frodui nuskambėjo plonai ir silpnai. Raiteliai stabtelėjo, bet Frodas neturėjo tos Bombadilo galios. Jo ausis pasiekė šaltas ir atšiaurus juokas.

— Tu grįžk! Grįžk! — choru pakvietė jie, — tavo vieta Mordore!

— Atgal! — sušnibždėjo hobitas.

— Žiedą! Žiedą! — kraupiais balsais suriko priešai, ir jų vadas pavarė arklį į vandenį, sekamas dar dviejų Raitelių.

— Elbereto ir nuostabiosios Lučienos vardu prisiekiu, — sunkiai ištarė Frodas, pakėlęs kardą, — jog nepaimsite jūs nei Žiedo, nei manęs.

Tada Raitelių vadas, kuris jau buvo Brastos viduryje, pasistojo kilpose, grėsmingai iškėlė ranką — ir Frodas nutilo. Liežuvis jam prilipo prie gerklės, širdis apmirė, o kardas perlūžo ir iškrito iš virpančios rankos. Elfų žirgas atsistojo piestu ir suprunkštė. Pirmojo Raitelio arklys jau dėjo koją ant kito upės kranto.

Tačiau staiga pasigirdo kurtinantis staugimas ir dundesys — tai srovė ritino begalę akmenų. Frodas lyg pro miglą pamatė kylančią upe, pasišiaušusių bangų kavaleriją — atrodė, kad tarp bangų joja balti raiteliai. Tris Raitelius, tebestovinčius Brastoje, įsisiautėjusi upė nuplovė iš karto. Kiti, likę ant kranto, išsigandę atšoko atgal.

Jau prarasdamas sąmonę, Frodas išgirdo riksmą ir už sutrikusių Raitelių nugarų pamatė švytinčią balto karžygio figūrą, o už jos bėgančias mažas figūrėles, nešančias deglus. Deglai atrodė raudoni šitam pilkam rūke, kuris gaubė visą pasaulį.

Juodieji arkliai apkvaito iš baimės ir šokę pirmyn nunešė Raitelius į tebesiautėjantį srautą. Jų paskutinius riksmus užgožė upės grumėjimas. Frodui staiga pasirodė, jog šitoje nesuvaldomoje galybėje kartu su priešais žus ir jis pats. Hobitas nuslydo nuo arklio, parkrito ant žemės ir neteko sąmonės. Daugiau jis nieko nematė ir negirdėjo.