Žiedo brolija

Gerasis Burtininkas — Dž. R. R. Tolkinas

1990 metais JAV išspausdintame "Pasaulio Almanache" buvo išvardintas populiariausiųjų visų laikų knygų penkiasdešimtukas. Į jį įėjo tokie garsūs rašytojai kaip E. M. Remarkas, Džordžas Orvelas, Džonas Steinbekas ir kiti, tačiau vieninteliu rašytoju, penkiasdešimtuke turėjusiu net keturias knygas, tapo anglų rašytojas Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas (Tolkien). Knyga, kurią dabar laikote rankose, užėmė 21 vietą, o kita knyga — "Hobitas" net 5 vietą. 1992 metais bendras Dž. R. R. Tolkino kūrinių tiražas pasiekė aštuonženklį skaičių, "Žiedų Valdovas" buvo išverstas į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų, pasirodė dešimtys monografijų, disertacijų ir enciklopedijų apie Tolkiną ir jo sugalvotą pasaulį — Viduržemį. Iš kur toks populiarumas? Pala, pala, bet iš pradžių pažiūrėkime, kas gi buvo rašytojas Dž. R. R. Tolkinas...

Jis gimė 1892 metais sausio 3 dieną tolimame Pietų Afrikos kampelyje — Blumfonteine, kur jau keletą metų gyveno iš Anglijos ieškoti laimės atvykę jo tėvai. Būdamas ketverių metukų, Džonas Ronaldas Ruelas (kuris mieliausiai naudojosi savo antruoju vardu) kartu su mama ir jaunesniuoju broliu pirmą kartą išvyko paviešėti į Angliją, bet... į Blumfonteiną nebegrįžo, nes paskutine naktį juos pasiekė žinia, kad Ronaldo tėvui kraujas išsiliejo į smegenis, o kitą rytą atskriejo telegrama apie jo mirtį. Grįžti atgal nebebuvo prasmės ir pasilikusi Anglijoje Ronaldo motina Meiblė labai greitai pajuto, kas yra neturtas ir taupymas, nors vieno nusistatymo Meiblė Tolkin nekeitė visą gyvenimą: negailėti pinigų berniukų sveikatai ir išsilavinimui. Būtent todėl Meiblė išsinuomojo valstietišką namuką, esantį tik per mylią nuo Birmingamo, ir čia jaunasis Ronaldas pirmą sykį pajuto tikrą laisve, prisiminimai apie kurią dažnai švysteldavo jo kūriniuose.

Po poros metų būsimojo rašytojo laisvė buvo gerokai suvaržyta, nes pirmą sykį teko peržengti mokyklos slenkstį. Žinoma, tai turėjo ir gerų pusių, nes būtent mokykloje Ronaldas pirmą kartą susipažino su stebuklingu knygų pasauliu, įsigijo draugų. Deja, nerūpestingą jo vaikystę nutraukė dar vienas likimo smūgis: šįsyk 1904 metais dėl stipraus diabeto priepuolio į ligonine atsigulė Meiblė Tolkin, kur po pusės metų ir mirė. Brolius našlaičius ėmėsi globoti senas motinos draugas — dvasininkas tėvas Morganas. Jis visokeriopai jais rūpinosi ir apgyvendino neblogame koledže, kur šešiolikmečio Ronaldo laukė pirmoji ir didžiausia gyvenimo meilė: trejais metais vyresnė kaimynė Edita Bret, pilkaakė, juodaplaukė gražuolė. Jųdviejų draugystė nepastebimai peraugo į meile, bet tėvui Morganui tai labai nepatiko ir jis nutraukė jaunuolių santykius, griežtai paliepęs savo globotiniui stropiai mokytis ir žūtbūt įstoti į Oksfordo universitetą. O po to buvo kiti rūpesčiai, mokslas, regbis, didysis Tolkino susižavėjimas — kalbos, ir Edita beveik išsitrynė iš jo atminties. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir žiaurūs mūšiai prie Somos iš jaunuolio padarė vyrą ir grįžęs iš karo Ronaldas sugeba susirasti Editą ir pasiūlyti jai savo ranką bei širdį. Nors dėl to Edita turėjo nutraukti sužadėtuves su kitu, 1926 metais tėvui Morganui vis dėlto teko juos sutuokti ir pirmoji Ronaldo meilė neužgeso iki mirties. Būtent šia džiaugsminga data ir baigėsi audringa Dž. R. R. Tolkino jaunystė, o likę pusė šimto metų praėjo nuostabiai ramiai: puikaus viduramžių žinovo, gerbiamo universiteto profesoriaus, šiek tiek senamadiško namisėdos, mylinčio vyro ir tėvo neišmušė iš vėžių netgi staiga atėjusi pasaulinė šlovė...

Galbūt savo imidžo dėlei pats rašytojas visą gyvenimą tvirtino, kad viskas prasidėjo nuo to, kai 1930 metais sėdėdamas Oksfordo auditorijoje, nei iš šio, nei iš to paėmė švarų popieriaus lapą ir jame užrašė: "giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas". Rašytojas niekada negalėjo (o gal nenorėjo) paaiškinti, kodėl jam atėjo į galvą kaip tik šita frazė, tačiau po poros metų iš jos gimė pirmasis kūrinys — "Hobitas". Profesorius Tolkinas šią knygą rašė tik savo vaikams ir taip menkai vertino, jog vienintelį egzempliorių nedvejodamas atidavė skaityti draugui, kuris ir pasiūlė rašytojui kreiptis į leidėjus. Anglų leidyklos "Allen and Unvin" direktorius gerokai sutriko, susipažinęs su tokia istorija, bet jo recenzentas — devynmetis sūnus (vėliau pats tapęs ištikimiausiu Tolkino leidėju) nusprendė, jog septynmečiams, aštuonmečiams, devynmečiams tokia knygutė bus pats tas. Taip ir atsitiko, tačiau "Hobitu" susižavėjo ne tik vaikai, bet ir septyniolikmečiai-aštuoniolikmečiai, susižavėjo, bet ir pareikalavo tęsinio, už vaikiškos pasakos nugaros pajutę didžiule epopėją...

Bet profesorius Tolkinas neskubėjo. Iš pradžių jis nupiešė savo sugalvoto pasaulio — Viduržemio žemėlapį, sugalvojo Viduržemio istoriją, mitologiją, geografiją bei elfų, nykštukų ir kitų šio pasaulio gyventojų kalbas ir padarė dar daug ką prieš imdamasis paties romano. Kaip tik tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, vienas rašytojo sūnus buvo paimtas tarnauti į Šiaurės Afriką ir netrukus į ten pradėjo skristi stori laiškai su romano tęsiniais. Karas dar sykį aplenkė Tolkinų šeimą: sūnus ir romanas laimingai sugrįžo namo, tačiau paskutinis taškas "Žiedų Valdove" buvo padėtas tik 40-ųjų metų pabaigoje ir profesorius Tolkinas tikriausiai lengviau atsipūtė. Juk ne juokas buvo parašyti milžinišką kūrinį su trim šimtais penkiasdešimt personažų, šešiais tūkstančiais metų istorijos ir daugiau kaip šešiasdešimčia puikių dainų, eilėraščių ir baladžių, rašytojo "išverstų" iš stebuklingų elfų ir kitų Viduržemio tautų kalbų.

Pirmąją romano dalį "Žiedo Broliją" 1954 metais išleido ta pati leidykla "Allen and Unvin", o po metų pasirodė ir kitos dvi dalys: "Dvi tvirtovės" bei "Karaliaus sugrįžimas", ir Džono Ronaldo Ruelo Tolkino vardas buvo amžiams įrašytas į pasaulinės fantastinės literatūros istoriją...

Beveik tuoj pat po "Žiedų Valdovo" išleidimo pasipylė įvairiausios recenzijos ir atsiliepimai. Visi kritikai vienbalsiai tvirtino, kad knyga yra tiesiog puiki, tačiau niekaip negalėjo rasti tinkamo jos apibūdinimo. Herojinė fantastika? Istorinis romanas? Epinė Viduržemio kronika? Filosofinis romanas apie amžinąją gėrio ir blogio sampratą? Istorija apie "mažą žmogų", likimo įnoriu iškeltą į gyvenimo viršūnes? Tai tik keletas kritikų pastebėjimų, tačiau "Žiedų Valdovas" iš tiesų yra ir viena, ir kita, ir trečia.

Bet didžiausia kritikų mįsle tapo pats rašytojas. Kai visas pasaulis ėmė kraustytis iš proto dėl elfų ir hobitų, profesorius Tolkinas, užuot "kepęs" tolimesnius romano tęsinius, tik ramutėliai pukšėjo pamėgtą pypkutę ir neskubėdamas gilino Viduržemio istoriją. Nugyvenęs garbų amžių rašytojas mirė 1973 metais, tačiau jo darbus pratęsė sūnus Kristoferis, surinkęs tėvo paliktą medžiagą, ir išleidęs dar vieną bestselerį — "Silmarilioną", senovinę Viduržemio dramą apie Senąsias Dienas ir elfų kovas su Didžiuoju Priešu. "Silmarilionas" tapo puikiu "Žiedų Valdovo" prologu, o po to sekė septyni "Viduržemio istorijos" tomai, "nebaigtosios Viduržemio sakmės" ir dar keletas knygų, vis giliau įvedusių skaitytoją į nuostabų Dž. R. R. Tolkino pasaulį.

Tad įeikime ir mes, įeikime ir tikriausiai niekada nebenorėsime jo palikti...

"Ten orkai ir kalbantys medžiai, žaliuojančios pievos ir šuoliuojantys raiteliai, žibantys urvai ir balti bokštai, auksinės salės, žiaurūs mūšiai ir nuostabūs laivai..."

(Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas)