Didzioji dangaus upe

1

Argas tūnojo po kalnu, kuris atrodė, lyg būtų sukurtas pačios gamtos. Pagrindinį portalą pavyko rasti gilioje lomoje, iki pusės užverstoje žvyru. Kilynui teko eiti pirmajam, nes portalas prasiverdavo tik tada, kai sulaukdavo autentiškų žmogaus pirštų atspaudų pasiųsto signalo ir patikrindavo genetinį kodą, ištirdamas esmines konfigūracijas, įrodančias, kad lankytojas yra pirmųjų Čiuožykloje apsigyvenusių žmonių palikuonis.

Tai buvo viskas, ką sugebėjo išsiaiškinti mechai. Prasibrauti į laivą jiems nepasisekė. Tuo tarpu Kilynas lengvai įveikė apsaugą, neaktyvuodamas jokių pavojaus signalų. Už portalo driekėsi tuneliai, vedantys į milžinišką aptvarą kalno viduje.

Atlikęs užduotį Kilynas įsitaisė ant uolos ir kurį laiką žvelgė į kasinėjimus, vėliau apsisuko ir įsmeigė akis į seklią plačią upę, už jos plytinčius tyrlaukius ir tolumoje stūksančius kalnus su snieguotomis viršūnėmis, nuo kurių sruveno skausmingai šalti upeliūkščiai. Šią vietovę ir žmonių Metropolį skyrė pusė planetos, ir būtent čia aiškiai matėsi mechų įtaka klimatui. Reikėjo dėvėti dvigubai storesnį švarką ir antblauzdžius nenorint, kad kūną purtytų šiurpuliai. Drauge su Tobiu jis praleido ištisas valandas prie upės klausydamasis, kaip per tamsius nugludintus akmenėlius čiurlena vanduo, skaidrus bei vingrus, šiek tiek melsvo atspalvio. Iš pakrančių sūkurėlių Tobis ištraukė ledo gabalėlius, kuriuos nušveitė į plačius vandenis ir užstaugė, pajutęs rankose stingdantį šaltį.

Mechams patiko šaltis. Kalno pašlaitėse dulkių kamuolius kėlė visa galybė mašinų. Jų atkastą didžiulį kriauklės formos aptvarą, įkalinusį savyje laivą, bjaurojo rūdžių dryksniai. Tėvas su sūnumi stebėjo, kaip metaliniai padarai nukrapšto žemes nuo aptvaro karkaso, kurį praplėšus nušvisdavo ryškiai baltas Argo korpusas. Išsirikiavę lygiomis gretomis mechai sistemingai rausė akmenis bei dirvą — stengėsi aptikti bent menkiausius laivo kūrėjų pėdsakus. Atrodė, kad jie užsiima archeologiniais darbais, tyrinėdami seniai pražuvusią kultūrą.

Argas slypėjo metalu prisotintoje žemėje, todėl paprasti detektoriai jo negalėjo aptikti. Kad ir kas tokie būtų palikę čia laivą, jie patikimai apsaugojo savo kūrinį nuo žemės drebėjimų ir nuošliaužų. Mechai ne vieną kartą žvalgėsi po šią sritį, tačiau taip niekada ir nesugebėjo surasti laivo.

Pirmąsias porą dienų baltus Argo šonus lytėjo tiktai mechų brigadų suplakti dulkių debesys. Pats laivas priminė rieškučiomis sudėtus, į vieną visumą susiliejusius delnus. Pirmagalyje ir galugalyje atsikišusius prietaisus dengė permatomi gaubtai. Regis, metaliniai padarai žinojo, kokia jų paskirtis, todėl nuiminėjo gaubtus ypač atsargiai.

Nustojęs vadovauti savo mechų armijai, maldininkas apsilankė nedidelėje žmonių stovyklavietėje. Jam reikėjo dviejų savanorių, kurie padėtų įveikti apsaugines laivo sistemas. Tą padaryti galėjo tik žmogus. Kilynas nebejojo, kad maldininkas bandė susidoroti su mechanizmais įvairiausiais būdais, bet nepavykus, truputį suglumo. Matyt, jį nustebino tas faktas, kad žmonės kitados sukūrė prietaisą, nepasiduodantį mechų spaudimui. Kai ištarė savo mintis balsu, metalinis padaras atsakė:

Ne. Praėjo daug laiko nuo tada, kai mano elementai regėjo tokius jūsų rūšies dirbinius, tačiau jie nėra mums nežinomi. Pirmieji į Centrą atvykę jūsų biologinio tipo atstovai neturėjo reikiamų [gūdžių, bet jie gana sparčiai išmoko kai kurių mūsų menų. (Nesuprantama.) Tau pačiam teko susidurti su didingo tolimos praeities statinio kopija.

— Apie ką tu kalbi? Aš ne…

Tuo metu, kai netikėtai susitikote su 11-tos klasės marodieriumi, aš jus sekiau. Deja, man nepavyko atkalbėti jo nuo puolimo. (Kaip jau anksčiau minėjau, aš privalau laikytis mūsų bendruomenės taisyklių). Jūs pasislėpėte žmonių pastatytame artefakte, kurį jie pavadino Tadž Mahalu ir kurį mes išsaugojome iki šių dienų. Jis pažymėtas simboliais žmogaus, nuvedusio saviškius kažkur į Galaktikos Centro gelmes.

Kilynas prisiminė ilgai ir įdėmiai spoksojęs į paminklą, todėl dabar prieš akis nesunkiai iškilo meniški išlinkiai, didingas balto akmens švytėjimas. O štai ir juodoji plokštelė su užrašu NW. Vadinasi, šios raidės simbolizuoja protėvį, galėjusį kurti nuostabius dalykus neprasčiau už mechus.

— Jie ir pastatė Argą?

Ne. Jie pasirodė kur kas anksčiau nei Sietynai. Tai patys pirmieji žmonės, atvykę čia, į Centrą. Vėliau atsirado ir kitų žmonių. Sprendžiant iš aplinkos, Argą pastatė ankstyvųjų Citadelių kūrėjai, sugebėję numatyti, kad vieną dieną jūsų biologiniam tipui gali tekti bėgti iš planetos. Jie matė, kaip mes užvaldėme kitas Centro dalis, ir suvokė, kad laikui bėgant jūsų vadinamojoje Čiuožykloje įvyks pokyčiai, atitinkantys iškilesnius mūsų tikslus.

Kilynas prunkštelėjo:

— Čiuožyklos sunaikinimas atitinka iškilesnius jūsų tikslus?

Privalai suprasti — mano susidomėjimas jumis dar nereiškia, kad žmones galima prilyginti mechams. Tai bus akivaizdu, kai sužinosi apie mus šį tą daugiau.

Kilynas nelinksmai nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis išmoko pajusti, kaip kinta tam tikros vidinės maldininko būsenos. Be abejo, būtų didelė klaida manyti, kad už metalinio padaro žodžių slypi emocijos. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas. Šių tėvo žodžių niekada nevalia užmiršti. Šiaip ar taip, sugebėjimas atskirti maldininko nuotaikų kaitą dar gali praversti.

Kilynui pirmą kartą įžengus į Argą, mecho esybė kirbėjo sensorinio centro pakraštyje. Drauge su juo ėjo Lėtapėdis Sermas ir vienas iš Lupikų. Patekusi į laivo vidų trijulė neišvydo nieko, ką būtų įstengusi suvokti. į Argą vogčiomis įšliaužė ir mikromechai, turėsiantys išsiaiškinti, kaip veikia metalinis padangių skrajūnas.

Kilynui pasirodė, kad chromatinis maldininko raibuliavimas atstoja nekantravimą, džiugesį, susijaudinimą. Kartu su Šiba jis klaidžiojo ovaliais koridoriais, blankiai apšviestais raudonų lempų eilių. Pasitelkus į pagalbą senuosius mechų įrašus, maldininkui pavyko identifikuoti kai kurias modulines detales. Gamindami Argą protėviai pasinaudojo tiek mechų, tiek savo technologijomis, senų senovėje atgabentomis į Galaktikos Centrą.

Tyrinėjant laivą, sąmonėje virptelėdavo seniausieji Aspektai, atpažinę vieną ar kitą prietaisą. Protėvių technologijos atgaivindavo šiltus prisiminimus. Žmogus buvo prisirišęs prie savo artefaktų.

Pasigirdo maldininko komentaras:

Visiškai teisingai. Dažnai jūsų darbai pergyvena jus pačius. Mums, niekada nemirštantiems, nerūpi būti susietiems su artefaktais. Tai tik įrankiai, laiko tėkmėje virstantys laužo krūva. Šis faktas tėra vienas iš daugelio intriguojančių mechų ir žmonių skirtumų.

Kai maldininkas kalbėdavo įsiskverbęs į Artūro Aspektą, Kilynas stengdavosi jam atsakyti nedaugiau kaip nerūpestingu pritarimu, kiek įmanoma labiau saugodamas slaptas mintis. Apgaudinėti sekėsi sunkiai.

Tačiau jam padėjo kiti Aspektai, kurių mechas nepajungė savo valiai. Jie džiaugsmingai klegėjo aptarinėdami paslaptingąjį Argą ir tokiu būdu nuslėpė gudrias, vertinančias Kilyno mintis.

Kartą Aspektai vos nepaskandino jo savo nebylių balsų jūroje. Dabar Kilynas suprato galįs pažaboti juos, paversti menkučiais žybsniais, besibraunančiais pro sąmonės sieną. Išmoko tai padaryti per Aspektų audrą. Didelei jo nuostabai, daugiau neteko regėti širdį veriančių sapnų ar malšinti įsisiautėjusias esybes pabudimo akimirką. Be abejo, jos niekur nedingo ir iškviestos akimoju prisistatydavo. Tačiau iš galingos audros teliko bemaž nepastebimi raibuliai. Tas plūstančias per kūną bangas, tą knibždančių vabalų ir vorų iliuziją Kilynas pajėgė nesunkiai nuslopinti.

Šis įvaizdis sugrįžo kiek kitokiu pavidalu, slankiojant tamsiais Argo koridoriais. Tarsi vabzdžiai aplinkui ropinėjo armada mikro-mechų, energingai tyrinėjančių ir taisančių mieguisto laivo mechanizmus. Jie priminė bangas, plaunančias į krantą išmestos ir apleistos jūros pabaisos griaučius.

Pagaliau Argas pakirdo iš savo ilgo snaudulio. Kilynas jautė, kaip sensorinio centro pakraščius kutena mirganti ryški esybė. Pamažu atgijo vidinės laivo sistemos.

Triūsiančių mechų pulkai apsupo nedidukę žmonių stovyklavietę tarsi srauni upė, čiurlenanti aplink akmens luitą. Žmonės išvydo tokias mašinų rūšis, kurių gyvenime nebuvo matę. Vamzdžio formos pavidalai, gremėzdiškos platformos, dėmėti laidų raizginiai su aštriais lyg skustuvais įrankiais. Atvirus žmonių laužus bei palapines šie metodiškai plušantys mechai apsukdavo plačiu lanku.

Ilgoje kelionėje link Argo dalyvavo šiek tiek daugiau nei šimtas žmonių. Daugiausiai Vyskupų ir Lupikų, kuriuos gerokai išgąsdino juos skraidinęs dulkinis ir vedlys barškuolis, iš nusileidimo aikštelės atvedęs visus prie laivo. Žinoma, iš pradžių nemažai baimės sukėlė ir maldininkas, kai pirmą kartą su juo susidūrė už kalvų virtinės, juosiančios Metropolį. Prie vamzdžių ir mazgelių voratinklio žmonės priprato gana greitai — turbūt todėl, kad jau ilgą laiką sensoriniame tinkle jautė maldininko buvimą.

Vis dėlto margą žmonių būrį reikėdavo nuolatos raminti, ir Kilyną tai smarkiai erzindavo. Kiekvieną kartą, grįžus iš Argo į stovyklavietę, jį užgriūdavo klausimų lavina.

Kokios ten dujos laivo viduje? Na, tos, kurias įkvėpęs pradėdavai kalbėti juokingu balseliu? (Helis, pateikė informaciją Arturas. Inertiška apsauga nuo rūdžių.)

Kodėl maldininkas didėja? (Jis montuojasi prie savo korpuso papildomas detales, kad galėtų suvaldyti augantį mechų būrį.)

Kodėl čia taip šalta? (Jie atsidūrė netoli šiaurės ašigalio. Netrukus šioji vėsa atslinks iki Metropolio, nes mechai nepaliaujamai keičia klimatą.)

Į pabaigą eina maisto atsargos; ar negali mechai paskubėti? (Norint atgaivinti ilgus amžius miegantį laivą, reikia nemažai laiko. Kilynas paprašys maldininko, kad šis atneštų mechų pagaminto maisto. Ne itin skanu, užtat sotu.)

Kodėl žmogumechas atvyko kartu su jais? (Būdamas vienas, toli nuo savo fabriko, jis taptų marodieriaus auka. Vertėtų neužmiršti, kad šį padarą sukūrė protėviai. Be to, jis pats norėjo keliauti.)

Kilynas džiaugėsi, kad Fomaksas su Ledrofu neprisijungė prie žygio ir tuo pačiu išvadavo jį nuo nereikalingų kančių. Abu vyrai išklausė pasiūlymą ir pažadėjo per naktį viską apsvarstyti, tačiau ryte jiems nė nebuvo būtina ką nors sakyti — ištįsusiuose veiduose aiškiai atsispindėjo nepritarimas. Jiems trims bešnekant, kapitonai žvelgė į Kilyną visai kitokiomis akimis. Kalbėdamas švelniai ir niekur nesiskubindamas, pastarasis derėjosi dėl žmonių, trokštančių pamatyti Argą.

Taigi po trijų dienų iš Metropolio pajudėjo ilga kolona. Ne išimtis, kad jiems būtų tekę grįžti. Niekas tiksliai nežinojo, ar paslaptingasis laivas iš tiesų egzistuoja, ir jei taip — ar pasiseks jį atgaivinti. Vienintelį žemėlapį teturėjo žmogumechas. Visgi surizikuoti išdrįso maždaug šimtas savimi pasitikinčių žmonių.

Ledrofas neatsiskyrė nuo pasilikusių Vyskupų. Jau tuomet jam labiau rūpėjo įveikti Fomaksą ir tapti viso Metropolio kapitonu. Kad ir kaip ten būtų, nė vienam jų neužteko jėgų atkalbėti dalies saviškių nuo kelionės. Abiejų Šeimų vadai tegalėjo stovėti ir spoksoti paniurusiomis akimis į išvykstančius žmones.

Kirviaus netektis, jo šlykštūs darbai, netikėtas dirginantis maldininko jutimas — visa tai smarkiai supurtė Metropolį ir leido Kilynui laisviau manevruoti. Kirvius niekada nešnekėdavo apie savo sandėrius su klastūnu ir neatskleisdavo, ką jam prisieidavo matyti kelionėse. Pamindamas senovinius Šeimų ritualus, per kuriuos būdavo nupasakojamos visos žygio smulkmenos, Kirvius apsiribodavo keliais žodžiais apie fabrikų plėšimus. Maldininkui pavaizdavus pasibjaurėtiną momentą su Fanės parodija ir visiems suvokus, ko išties geidė Karalių kapitonas, atsiminimai apie Kirvių buvo amžiams suteršti.

Kilynas be paliovos kartojo, esą kelionės tikslo egzistavimo tikimybė yra labai nedidelė, ir būtent ją ketinama ištirti. Tačiau išvykdamas žinojo, kad Metropolio daugiau niekada nepamatys. Net jei nebūtų pasisekę aptikti Argo, jis nebūtų sugrįžęs atgalios. Verčiau klajoti po lėtai merdinčią Čiuožyklą nei bailiai slėptis narve.

Vis tik jis nesmerkė daugumos nuomonės. Fomaksas su Ledrofu pasižymėjo vadovavimo gabumais. Su maldininko apsauga Šeimos neabejotinai išaugs.

Žmonių bendruomenėje visuomet būdavo daugiau tų, kurie nedrįsdavo priimti likimo iššūkių, patikino jį Arturas. Tai apdairi rasės išlikimo strategija. Todėl niekas iš nusprendusių keliauti nedrįso pašiepti bailiųjų. Sunkių išbandymų išvystyta intuicija padėjo jiems suprasti tokį pasirinkimą.

Ant pliko kalvos šlaito susirinkę keliauninkai stebėjo pirmąjį Argo skrydį.

Laivas urgzdamas pakilo iš savo kapavietės. Kitados į orbitą jį paleido žmonių rankos. Argas sujungė Sietynus su Citadelėmis. Laive buvo sumontuotos mechų dalys, funkcionuojančios tik tuomet, kai jas valdydavo žmogaus balsas. Padangių paukštis reaguodavo į organinės gyvybės signalus, atsisakydamas paklusti bet kokiai mechų įsakymų formai.

Taigi nors dabar žmonės nieko neišmanė apie mašinas, jų rankoms vėl buvo lemta nuskraidinti Argą į dausas.

Akivaizdu, kad Šiba labiausiai tiko šiam darbui. Sparčius ir tikslius judesius užtikrindavo egzoskeletas, kurį maldininkas sujungė su laivo sąmone, pasinaudodamas jos sensoriniu centru.

Kilynas sėdėjo šalia Riterės, kai šioji privertė Argo variklius suurgzti, užriaumoti ir vėl pritilti iki burzgimo. Padedama maldininko, ji treniravosi ne vieną dieną. Kai sensoriniame Šibos centre nusėdo maršruto koordinatės, įsijungė jutiminės laivo struktūros, paklūstančios mechaniniams jos egzoskeleto judesiams.

Moters pirštai spėriai lakstė valdymo moduliais, egzoskeletas garsiai dūzgė. Instrukcijų perdavimas būtų užtrukęs daug ilgiau, jei būtų atliekamas žodžiais.

Jai sekėsi visai neblogai. Paties Kilyno sensorinio centro pakraštyje plūstelėjo balzganas srautas aštrių kvapų, sumišusių su rūgščiais prieskoniais bei žvarbiais prisilietimais. Šibos veidas įsitempė, jai sutelkus jėgas ir palinkus prie įžambaus prietaisų skydo. Sulig kiekvienu nauju žingsniu laivas tikrindavo, ar ji išties yra žmogus — senovinė apsaugos priemonė.

Virptelėjo moters akių vokai, persikreipė blyškios lūpos.

— Kaip sekasi? — pašnibždom paklausė jis.

— Pamažu apsiprantu, — pro kietai sukąstus dantis prasiveržė žodžiai.

— Spjauk į viską, jeigu jautiesi…

— Aš galiu. Aš galiu tai padaryti.

Regis, Šiba klausėsi kažkokių tolimų balsų. Kilynas suprato, kad pro ją vėju prašvilpė informacijos verpetas.

Laivas suūžė ir pakilo aukščiau. Kilynui pasirodė, kad susiūbavo grindys.

— Tvarkelė, — vos girdimu balsu sušnibždėjo moteris.

Kilyną užvaldė jausmas, tarsi jis būtų nešamas pasroviui. Žinoma, jį tepalietė blankus aidas to, ką teko iškęsti Šibai — tūkstančių sensorių pateikiami duomenys. Visgi vyriškis jautėsi, lyg būtų pakylėtas aukštyn, kaip reikiant papurtytas ir paleistas čiuožti apačion.

Staiga Kilynui pasirodė, kad žiūri iš viršaus į suraižytą, apgraužtą vaisių primenančią kalvos pašlaitę.

“Vaje! — apačioje nuskambėjo tylus Lėtapėdžio Sermo šūksnis. — Jie skrenda”.

— Tu nuostabi, — paprastai pareiškė Kilynas.

Ji sėdėjo piloto kabinoje lyg karalienė, pirmasis žmogus, įvaldęs keistąjį artefaktą nuo pat Sietynų laikų. Kilynas suprato, koks tai svarbus momentas, tačiau širdyje nejautė nieko, išskyrus netikėtai užplūdusią meilę šiai moteriai. Be to, jis suvokė galįs kontroliuoti savo sąmonę ir be jokios prievartos atsižadėti savęs vardan kito žmogaus.

Išsivadavęs iš maldininko globos, cyptelėjo Artūro balselis:

Dabar tave įtakoja jos feromonai. Tai molekulinės įkarpėlės, kurios turi susijungti, kad būtų sužadintas aukščiausias vyro ir moters potraukio lygmuo. Maldininkas panaikino tavyje seksualinio centro blokavimą. Nemanyk, jog tai kažkas dangiško ar intelektualaus. Tokių neuroninių įrantėlių suderinimas nėra susietas su socialine moters padėtimi arba tavo nuomone apie ją. Deja, poravimasis neatlieka kilnių funkcijų, tiesiog patenkina aplink mus tyvuliuojančią didžiąją genetinę jūrą. Turiu pasakyti…

Kilynas nustūmė jį į sąmonės kertelę.

Tą vakarą tėvas ir sūnus vaikščiojo vėsioje prieblandoje labiau norėdami sušilti nei žiūrėti į nesibaigiančius mechų darbus. Besiblaškantys pavidalai niekada nemiegojo — jie remontavo Argą, rūpinosi maisto atsargomis, atlikinėjo savo nepaaiškinamus tyrinėjimus.

— Kaip maldininkas sugeba tokią daugybę mechų pajungti savo valiai? — paklausė Tobis.

— Na, jis… lyg ir mechų kapitonas, — užbaigė mintį Kilynas staiga suvokęs, kad iš tiesų jis nieko nežino apie maldininką.

— Manai, jog tas padaras mus paleis?

— Tegul tik pamėgina nepaleisti.

— O kas jam trukdo taip padaryti? — susiraukė Tobis. Kilynas matė iš jo veido, kad berniukas stengiasi įsisąmoninti tai, kas atsitiko jam mechų komplekse. Sūnus keitėsi sulig kiekviena praeinančia diena, visų įvykių naštai dar labiau paspartinant ankstyvą brendimą. Išnykęs džiaugsmingas Tobio įžūlumas daugiau niekada nebegrįš. Nuo šiol jam kels nerimą kiekvienas keistesnis dalykas, kurį berniukas iš pradžių pasistengs suvokti, o vėliau bandys rasti jo vietą šiame pasaulyje.

— Pasinaudojome vieninteliu mums likusiu ginklu, — ištarė Kilynas. — Pažeidžiamumu.

— Nesuprantu.

Rankos mostu tėvas liepė sūnui atjungti sensorinį centrą.

— Visą?

— Aha. — Kai pojūčiai susitraukė ir sunyko, Kilynas paaiškino: — Jei nebūtume išvykę iš Metropolio, būtume pasikeitę.

Tobis sumirksėjo.

— Ką?

— Įkalinti narve, daugiau nebegalėtume vadintis tikrais žmonėmis.

— Būtumę pavirtę paršais?

— Aha. Taip nusipenėtume, kad mechams tektų mus vežioti ant savo kuprų.

— Manai, kad visi tie likę žmonės apaugs riebalais?

— Galbūt. Abejoju, ar tai bent kiek neramina maldininką. Spėju, kad jis ir mūsų nepaleis iš akiračio.

— Kaip?

— Su mikromechų pagalba.

Tobis stabtelėjo įsikišęs rankas į kišenes; žvarbų orą drumstė jo alsavimas.

— Ar nieko negirdėjai?

Kilynas pastebėjo prie Argo artėjantį maldininką.

— Įjunk savo sistemas. Nenoriu, kad jis ką nors įtartų.

Nušvitus sensoriniam centrui, vyriškis pajuto, kaip į jį braunasi metalinio padaro sąmonė. Tarsi pratęsdamas savo mintį Kilynas nerūpestingai tarstelėjo:

— Matai, sūnau, mes kai ką prarasime…

Juoką. Tai skiriamasis jūsų vidinių pojūčių bruožas, kuris sunyks Metropolyje.

Tobis išsižiojo plačiai išplėtęs akis.

— Po velnių! — suriko Kilynas į tirštėjančias sutemas. — Aš tau sakiau, kad nesiartintum prie mūsų paslapčia. Mes turime teisę į asmeninį gyvenimą.

Taip — tai dar vienas dalykas, kurį jūs manote prarasiantys. Šis aspektas yra susijęs su vidine jūsų raida. Tik nelabai suprantu, kokiu būdu. Dėl vieno esu tikras — viską lemia jūsų įpročiai. Jums reikia miegoti, kad galėtumėte perfiltruoti savo patirtį. Tai tipiškas žemesnių, natūraliai evoliucionavusių formų požymis.

Tobio lūpos persikreipė, akys susiaurėjo. Kilynas matė, kad mechas labiau erzina berniuką, nei baugina. Visiškai suprantama, tačiau pavojinga. Jie pamažu priprato prie maldininko. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas.

— Ką gi tu pats darai? Nemiegi? — griežtai pasiteiravo Tobis.

Mes apdorojame informaciją paralelinėse sistemose išlikdami sąmoningos būsenos. Tokie apvalantys mechanizmai, kaip juokas ir miegas, mums nereikalingi.

Tobis ironiškai pastebėjo:

— Turbūt tai gerokai jus nervina.

— Kad jie neturi nervų, — įsiterpė Kilynas.

Berniukas gūžtelėjo pečiais:

— Nelinksma.

— Tai jau tikrai, — sutiko tėvas.

Tobis sukrizeno:

— Tikriausiai jie nė nenutuokia, kas yra linksmybės, ar ne?

Ne visiškai. Neabejoju, jog tai turi kažką bendro su jūsų ramybės būklės apdorojimo mechanizmais. Sąmoningi veiksmai įgalina jus sukaupti keistąją dinamišką įtampą, kuri šiek tiek išsisklaido per ramybės būklės apdorojimą — miegą. (Nesuprantama.) Likusią jos dalį numalšina refleksiniai garsai…

— Turi omenyje juoką? — nepatikliai paklausė Tobis.

Taip. Jau nekalbant apie skiriamuosius tapatybės požymius. Jus valdo nuolatinis savo esybės suvokimo įvaizdis, ir tai padeda tinkamai veikti pagalbinėms jūsų programoms. Žinoma, mes irgi turime panašias sistemas. Tačiau jūsiškės remiasi seksualiniu identiškumu. Kaupiasi vidinės dvejonės. Tik tuomet, kai įtvirtinate savyje seksualinį pasirinkimą ir susijungiate su priešingos lyties nariu, įstengiate atsiriboti nuo problemų, arba, jūsų žodžiais tariant, išsklaidyti įtampą. Kad ir kaip būtų keista, galimų partnerių skaičius yra labai ribotas. Dažniausiai kandidatų į partnerius tebūna vienas. Pavyzdžiui, kai panaikinau negrabiai sukurtą blokavimo programą, tavo tėvas atliko su Šiba…

— Nepaistyk kvailysčių apie tai, ko nė velnio neišmanai, — dygiu balsu nutraukė jį Kilynas.

Aišku. Supratau, ką norėjai pasakyti.

Po sensorinį Kilyno centrą pasklido neritmingi žvangtelėjimai. Jam susidarė įspūdis, kad maldininkas bando mandagiai pakeisti temą. Vyriškis pyktelėjo ant mecho, kuris brovėsi į tokį trapų žmogaus pasaulį pasakodamas berniukui apie seksualinį tėvo gyvenimą.

— Jūsų, mechų, kiaušai per skysti, — pareiškė jis.

Tokių organinių priedų neturime.

Tobis nusijuokė.

— Ką tai turėtų reikšti?

Aš neketinu aptarinėti savo gyvenimo su žemesnėmis formomis. Nepervertinkite savo biologinio tipo. Mes tyrinėjome jūsų rūšies atstovus ir kitose Galaktikos Centro vietose.

— Kur? — ryžtingai paklausė Kilynas.

Nemanyk, kad galėsi mane lengvai apgauti, nuslėpdamas ketinimą surasti savo tėvą. Aš suprantu šiuos primityvius motyvus.

— Velniai rautų, aš tiesiog noriu sužinoti, kur yra kiti žmonės.

Apie Tadž Mahalo kūrėjus nieko nežinau. Tačiau vėliau pasirodžiusi grupė, jūsų tikrieji protėviai, išsisklaidė į skirtingas vietas. Šiaip ar taip, jums teks paklusti mano draudimui. Aš savaip nureguliavau Argą. (Nesuprantama.) Laivas negali skristi link Ėduonies. Mes nepakęsime, kad ten skverbtųsi žemesnės formos. Privalėsite keliauti išorine kryptimi. Galbūt pakeliui surasite žmonių. Toje srityje egzistuoja ir kitokios gyvybės formos.

— Tu tikrai nevyksi su mumis? — įtariai pasiteiravo Tobis.

Aš noriu, kad besijuokiantys, svajojantys stuburiniai turėtų bent šiek tiek laisvės. Antraip jie sunyks. Būdamas tokių formų globėjas, pasistengsiu jas išsaugoti.

— Mes paspruksime, — paprieštaravo Tobis.

Jūs liksite Centro ribose. Argas negali skristi labai toli. Laivas teįstengs pasiekti artimiausias porą šimtų žvaigždžių. Panorėjęs gauti daugiau natūralios būsenos žmonijos atstovų, atvyksiu pas jus ir pasėsiu pjūtį. Pasilikę čia, sulaukėję, būtumėte pasmerkti greitam išnykimui.

— Neatrodo, kad pajėgtum ką nors sugauti, — narsiai pareiškė Tobis. Kilynas perspėjančiai žvilgtelėjo į sūnų.

Tu pats nesuvoki, ką kalbi. Vis dėlto pageidaučiau sulaukti iš jūsų pažado, kad nebandysite susisiekti su tuo, kuris šnekėjo su jumis per magnetinę būtybę.

Atsigręžęs Kilynas pažvelgė į akinančių lempų apšviestą Argą. Įdomu, kas vertė maldininką galvoti, kad jie teiksis prisiekti mechui?

— Žinoma, aš pažadu, — pamelavo vyriškis.

Jiedu su Šiba nusprendė užkąsti prie upės. Sraunus vanduo taškėsi į juodas uolas, ir Kilynas tikėjosi, kad šniokštimas neleis mechams nugirsti jų pokalbio.

— Geras maistas, — tarė jis. — Niekada tokio nevalgiau.

— Švelnus, — pritarė moteris. Jie su pasitenkinimu čepsėjo lūpomis kimšdami į bumas pirmąjį automatinės Argo virtuvės produktą. Laivas mokėjo pakeisti bet kokią žaliavą į nuostabiai kvapnius, šiltus sluoksniuotus pyragėlius, kurių skonis priminė Kilynui motinos gaminamą maistą.

— Šį vakarą anksti gulsime į lovą, — lyg ir džiaugsmingu žvilgsniu apdovanojo jį Šiba. Kilynas suprato, kad ji ketino šiek tiek pasismaginti plepėdama.

— Teisingai. Rytoj mums teks miegoti tarp žvaigždžių arba atgulti amžino poilsio.

— Šiandien aš būsiu viršuje.

— Nusprendei imti valdžią į savo rankas?

— Akmenys gelia nugarą.

— O… Ar su kitais vyrais visada būdavai viršuje?

— Su kokiais?

— Na, juk turėjai ką nors anksčiau?

— Nė vieno.

— Man regis, tu meluoji.

— Aha. — Jos lūpose virptelėjo vos pastebima šypsena.

— Ir toliau meluok. Man tai patinka. Užliek mane savo melagystėmis. Ar tie kiti buvo Riteriai?

— Niekuomet nemiegojau su kitais vyrais nei iš viršaus, nei iš apačios.

— Suprantu. Ar jie buvo tokie pat bjaurūs, kaip ir aš?

— Mes esame skirti vienas kitam. Bjaurybes traukia bjaurybės.

— Vis dėlto kiek?

— Kas kiek?

— Kiek Riterių patenkinai?

— Neskaičiavau. Kad ir kaip ten būtų, nė vieno.

— Na, na… ar prieš atsiguldami Riteriai nusiauna batus?

Ji nusijuokė.

— Iš kur man žinoti?

— Girdėjau, kad Riteriai būdavo pasiruošę bėgti bet kurią akimirką.

— Gulintis viršuje pasilieka su batais.

— Kodėl?

— Gali tekti sprukti.

Jis atrodė priblokštas.

— Net jei esate patalpoje?

— Neįsivaizduoju. Visą laiką praleisdavau kelyje.

— Kai esi kelyje, stogo virš galvos neturi.

— Aš tai tikrai neturėjau. — Moteris vyptelėjo.

— Kai aplinkui buvo tiek daug dičkių Riterių? Turbūt esi labai greita.

— Kaip pirštu į akį.

— Neabejoju. — Jis pažiūrėjo Šibai į akis ir kryptelėjo galva į maldininką, besisukinėjantį šviesa užlietame darbo lauke tarp savo mechų armijos. — Norint išspręsti dideles problemas, reikia gerų refleksų.

— Neužmiršk ir mažų.

Kilynas dirstelėjo į Argą.

— Galiu suskaičiuoti daugybę mažų problemų.

— Privalai būti greitas, ir tiek.

— Bet nesiskubinti. Mažosiomis problemomis galima pasirūpinti ir vėliau.

Ji linktelėjo.

— Tai žino visi.

— Teisingai, netgi žmogumechas.

Ji vėl linktelėjo.

— Jei nori būti viršuje, nenusiauk batų ir būk greitas.

— Tu sparčiai mokaisi.

— Turiu gerą mokytoją.

— Rodos, šio to išmokai gerokai anksčiau.

Ji meilikaujančiai pašnairavo į Kilyną.

— Dar smarkiai nuo tavęs atsilieku.

— Man tai patinka. Nenustok meluoti, kad neatslūgtų mano susižavėjimas. — Baigęs kramsnoti savo porciją jis švariai nulaižė pirštus, paskui lėkštę.

— Pasistengsiu.

— Gerai. Šį vakarą galėsi būti viršuje. — Kilynas šyptelėjo.

— Nesu tikra, ar noriu.

— Kodėl gi ne?

— Teks avėti batus.

— Suprantu, ką turi omenyje.

— Būtent to ir siekiau.

2

Vieną ilgą užsitęsusią akimirką, prieš pat Argo pakilimą, Kilynas pajuto, kaip jį slegia blausi rausva našta, kurią įkūnijo žmonės, įsitaisę apatiniuose deniuose. Jų sensoriniai centrai susiliejo tarsi lėtai slystantys skysčio srautai. Niekada anksčiau negalvojo taip apie saviškius. Juos varstė įtampos pliūpsniai, slepiantys tykios ramybės šaltinius.

Žmones užgrūdino ilgi klajonių metai. Jie galėjo palaukti. Kai žinai, jog tavo gyvybė priklauso nuo spartaus žingsnio, stengiesi neleisti niūrioms mintims išblaškyti dėmesio. Tie, kurie neišmoko susitvardyti, jau seniai krito apleistose dykynėse. Maldininkas garantuotai nužudė visą galybę apimtų panikos Šeimos narių, bet dabar metalinis padaras nebūtų išpešęs iš sensorinio tinklo nė menkiausios užuominos, bylojančios apie jų įtempto lūkuriavimo priežastis.

Gerai. Jis linktelėjo Šibai.

— Tvarkelė.

— Hmmm. Man patinka būti viršuje.

Kilynas nusijuokė. Ji įjungė variklius.

Moteris nugrimzdo į krėslo glėbį — paskutinę apsisaugojimo priemonę prieš mechų kontrolę. Laminuoti krėslo sluoksniai reaguodavo tik į žmogų. Šiba darbavosi prie įžambaus valdymo skydo paviršiaus, vikriai krutindama rankas. Egzoskeletas ūžė ir krenkštė lyg uoliai triūsiantis gyvūnas.

Kilynas pajuto, kaip laivas švelniai pakyla nuo savo platformos. Orą suspaudė barškanti jėga.

Suraibuliavusioje priešingoje sienoje nušvito panoraminis stovyklavietės vaizdas. Sugriautą išskaptuotą kalvą juosė tamsių mechų žiedas. Pašlaitėje, prie plačios mėlynos upės, stypsojo maldininkas, su savo daugybe atsikišusių šarnyrų panašus į mėgėjiškai montuotą ir neužbaigtą konstrukciją.

Šiba pakėlė juos aukštyn. Argas pakrypo smaigaliu į viršų, pasiruošęs išspjauti karštų dujų čiurkšles pro išmetamuosius vamzdžius. Kilynas žvelgė į susikaupusį moters veidą, tačiau nepastebėjo jame nei baimės, nei dvejonių.

Už nugaros nuaidėjo Tobio balsas:

— Ei, ei, skrendam!

Ryškiame sensoriniame tinkle pasigirdo pritarimo šūksniai. Nė kiek nepanikuodami žmonės laukė artėjančio persilaužimo. Užgrūdinti ilgų besitęsiančios tragedijos metų, jie nesileis niekieno palaužiami.

“Batus apsiavėte?” — paklausė jis, pasinaudodamas kodiniu žodžiu, ir išgirdo džiaugsmingą patvirtinimą.

Nuo apgriauto šlaito atsklido maldininko žinutė:

Linkiu jums geros kelionės. Dar pasimatysite tiek su manimi, tiek su mano pavaldiniais.

— Kaip pasakysi, — tarstelėjo Kilynas.

— Skrendam! — paragino Tobis.

Šiba įjungė variklius visu pajėgumu. Juos užliejo griausmingas riaumojimas. Argas pakilo aukštyn grakščiu lanku. Kilyną prispaudė prie krėslo iš kažkur atsiradusi jėga.

Laivas šovė į tamsų dangaus skliautą.

Staiga nustojo veikę jo mechanizmai. Kurį laiką Argas skriejo iš inercijos, plūduriavo erdvėje lyg besvoris kūnas.

Paskui pradėjo kristi. Išmetimo dujoms pranykus, panoraminės sienos vaizdas tapo skaidresnis. Toli apačioje matėsi juodas mechų žiedas.

Kilynas pajuto, kaip jo viduje įsitvyrojo tuštuma. Atrodė, kad laivas krenta siaubingai lėtai. Paniškai klykė kiekviena kūno ląstelė.

Argas nėrė pirmagaliu žemyn tiesiai į plikas uolas. Link jų visu greičiu artėjo laukymė.

Kilynas prikando lūpą, nuslopindamas besiveržiantį riksmą. Jokiu būdu negalima, kad į sensorinį centrą prasiskverbtų baimė, besiruošianti ištirpdyti blaivų protą. Vyriškis matė, kaip nurimo karštligiški Šibos judesiai, o ji pati mąsliai klausėsi mažučių senovinių laivo sąmonių.

Argas pakrypo. Kad ir kaip būtų keista, prie krėslo slegiantis svoris netikėtai pranyko. Jie krito link atšiauriai žydros upės, vinguriuojančios it gyvatė tarp sudūlėjusių akmenų.

“Dabar”.

Šibos balsas nuskardėjo tą pačią akimirką, kai jų kūnus pakirto aršus smūgis.

Kilynas žvelgė į upę, nuožmiai spindintį jos paviršių. Nuo laivo išmetimo dujų vandenyje suraibuliavo bangelės. Argas pasuko į krantą.

Maldininkas pastebėjo atsklendžiantį laivą, tačiau teturėjo vos vieną akimirką atsakomiesiems veiksmams. Jis pakėlė ginklą…

Ir buvo ištaškytas į gabalėlius, išmetimo dujoms tvokstelėjus į trapią jo konstrukciją.

Statramsčiai, strypai, blizgančios chrominės detalės — visa tai išsibarstė ant juodų uolienų tarsi paprasčiausia metalo laužo krūva.

Ilgą laiką Argas plūduriavo vienoje vietoje. Karštos dujos meiliai žarstė išsilydžiusias maldininko dalis.

“Pažiūrėsim, kaip dabar atsigausi!” — pagalvojo Kilynas, ir į sensorinį tinklą pliūptelėjo purpurinė netramdomo įniršio banga.

“Pajausk, ką reiškia mirtis. Net jei atgysi, net jei esi išsaugojęs savo sąmonę, patirk tą jausmą dabar”.

Per komą skambėjo pritariantys ir džiūgaujantys riksmai.

“Pajausk! Čia tau už Fanę. Už tai, ką jai padarei. Už visus, kuriuos garantuotai nužudei ir atgaivinai savo groteskiškuose meno darbuose. Pajausk!”

Nematoma jėga bloškė Kilyną į krėslą.

Argas pakilo aukštyn siaubingu pagreičiu. Šovė iš laukymės į tuščią dangų, palikdamas už savęs geltoną išmetamųjų dujų strėlę, įsmigusią tiesiai į juodųjų mechų ratą. Metaliniai padarai buvo taip staigiai atkirsti nuo savo šeimininko, kad nė vienas jų nesusiprotėjo nutaikyti ginklų į tolstantį laivą.

Kilynas nesipriešindamas leidosi prislegiamas nematomo svorio. Ne vieną kartą vyriškis meldėsi, kad maldininkas neįstengtų suvokti jo emocijų. Jaukiai įsitaisęs Artūro Aspekte mechas bemaž įgavo žmogiškų bruožų. Kilynas niekada nesužinos, kaip arti tiesos jis buvo. Nejau milžiniškų galių protas pajėgtų sumenkėti iki jų lygio, kad išmoktų pamėgdžioti žmoniją?

Koks skirtumas? Maldininkas suteršė gyvųjų būtybių orumą, ir to užteko — bent jau pagal žmogiškus standartus. Visa kita neturėjo reikšmės.

Mažosios problemos. Tokiu kodiniu žodžiu jie įvardijo mikro-mechus, kurie užtvindė Argą, o dabar zujo po laivą lyg išprotėję, pjaustydami ir degindami jį.

Kai tik bjaurieji parazitai išlindo iš savo slėptuvių, Šeimos puolė juos naikinti.

Žmonės pašoko nuo savo krėslų.

Apsiavę batus. Su savo bėgiojimo įranga jie galėjo vikriai lakstyti po Argą nepaisydami didžiulio pagreičio.

Mikromechai buvo sukurti taip, kad dirbtų veikiami pastovios gravitacijos, todėl Šiba vairavo laivą staigiais postūmiais.

Galingi krestelėjimai nupurtė metalinius padarėlius nuo kabelių, vamzdžių, elektroninių schemų. Staiga užsižiebus ryškiai šviesai, į koridorius plūstelėjo Vyskupai ir Lupikai, nekantraujantys pradėti medžioklę. Jie šaudė ir badė mažuosius parazitus, nekreipdami dėmesio į tai, kad pasipurčius laivui patys tvodavosi į sienas. Karštos širdys giedojo senovinę medžioklės dainą. Aplinkui knibždantys mikromechai stengėsi pasislėpti. Juos negailestingai trypė kojos, per pusę perplėšdavo rankos.

Savo kovoje žmonės turėjo sąjungininką. Kuo puikiausiai išmanydamas mikrorobotų gudrybes, juos persekiojo ir žmogumechas. Traiškė savo plieniniais vikšrais. Įkandin jo vibruojančiais koridoriais sekė Tobis, kuris taip pat šaudė mikromechus, tačiau jausdavo kur kas didesnį malonumą skaldydamas juos savo spinduliuotuvo buože, girdėdamas lūžtančio metalo ir trupančių mikroschemų traškesį.

Didžiulį laivą užliejo kerštingi klyksmai ir šūkavimai. Nuo metalinių sienų aidėjo įsiūčio bei džiaugsmo kupini riksmai.

Tuo metu, kai Argas atsidūrė planetos orbitoje, visi mikromechai jau buvo išgaudyti ir sunaikinti.

— Darbas baigtas, — tarė Tobis. Linksmai spindėjo didelės jo akys.

— Kai nėra maldininko, kuris pasakytų jiems, ką reikia daryti, tie mikromechai ne tokie jau protingi.

Šiba atsainiai linktelėjo neatsitraukdama nuo darbo. Argas skriejo pastoviu greičiu maldininko užprogramuota kryptimi. Moteris neketino pakeisti numatyto kurso, norėdama išsiaiškinti, kur šis nuves. Ji tegalėjo valdyti menką laivo sistemų dalelę, tačiau užteko ir to. Žuvus maldininkui, jie atgavo laisvę.

— Ar yra aukų? — paklausė Kilynas.

Tobis akimoju surimtėjo.

— Džoselina susižalojo koją.

— Kokia jos būklė?

— Gydosi.

Kilynas susiraukė. Deja, šiuo metu brangiai galėjo kainuoti kiekvienas praradimas, tuo labiau kai žinai, jog esi už visus atsakingas. Jam buvo aišku, kad ateityje ramybės niekada neduos dvejonės, klausimai, pavėluoti sprendimai, širdgėla. Niekada.

— Šiaip ar taip, mes išgaudėme juos visus, — užtikrintai pareiškė Tobis.

— Galbūt.

— Tikrai. Garbės žodis.

— Maldininkas galėjo paslėpti kelis mikromechus tam atvejui, jei reikalai susiklostytų jam nepalankia linkme, — švelniai tarė Kilynas. Jis nė kiek netroško taip greitai atšaldyti Tobio įkarščio — berniukui reikėjo pajusti pergalę, — tačiau būtina išaiškinti kiekvieną mechaninės gyvybės aspektą, jei nori apsisaugoti nuo tų nelemtų padarų. Toks jau šis gyvenimas. Sūnui teks nemažai mokytis.

— Na… gal ir taip, — abejodamas sutiko Tobis. Paskui nušvito. —Ar nevertėtų man jų paieškoti?

— Ne. Geriau atnešk mums šio to užkąsti. Jei laive ir yra mechų, po kurio laiko jie vis tiek išlįs iš savo slėptuvių. Tegul kas nors nuolatos budi.

— Tam labiausiai tiktų žmogumechas.

— Kaip jam sekasi?

— Neblogai. Tik labai norėčiau, kad jis nustotų loti.

— Tau nepatinka?

— Na, nėra jau taip blogai. Skamba juokingai, kai jis šneka tuo moterišku balsu. Ar išties praeityje gyveno gyvūnas, kuris kėlė tokį triukšmą?

— Bent aš taip girdėjau. Tarnavo žmonėms.

— Visi gyvūnai klausė mūsų nurodymų?

— Kai kurie. Aspektai sako, kad laikui bėgant mums pradėjo tarnauti vis daugiau gyvūnų. Neretai juos valgydavome. Ką gi, tai irgi neblogas pasitamavimas.

— Valgydavome?

— Aha. Regis, tokia buvo pirmoji žmonių maisto rūšis.

Tobio kaktoje įsirėžė raukšlelės, išreiškiančios abejonę.

— Maniau, kad mes maitinomės tik augalais.

— Na, Čiuožykloje išlikę gyvūnai per maži, kad juos būtų galima suvalgyti. Radę didesnių, tikriausiai nebūtume atsisakę jų paragauti.

— Kaip keista. Nesu tikras, kad man patiktų kišti į bumą tai, kas anksčiau judėjo.

— Iš pradžių juos virdavome, kaip ir augalus. Aspektai tvirtina, esą kitados uždarydavome gyvūnus į fabrikus. Neleisdavome jiems judėti, kad augtų greičiau. Paskui suvalgydavome.

Tobis nužvelgė tėvą akivaizdžiai netikėdamas tuo, ką išgirdo.

— Mes išties taip darydavome?

Kilynas išsižiojo ketindamas atsakyti, kai netikėtai mintyse išvydo groteskiškus vaizdus, regėtus mechų komplekse.

Krutančios kojos. Krūvos raumeningų rankų. Blizgančių žmonių organų rūsiai. Maldininko sukurtos skulptūros. Ir galiausiai Fanė, virtusi klypuojančia pabaisa.

Ar tikrai žmonės taip elgėsi su žemesnėmis gyvybės formomis? Nejau naudojo jų organus gamybai arba tam, kad patenkintų savo įgeidžius?

Jis neįstengė patikėti, kad žmonės būtų galėję taip kankinti gyvūnus. Uždaryti juos į gardus kaip kokias mašinas. Tarsi jie nebūtų ilgos prieš mechanizmus susivienijusios gyvybės grandinės dalis.

Kilynas prisiminė, kaip prieš daugelį dienų į jį spoksojo pilka pelytė. Tarp jųdviejų tvykstelėjo vieningos kilmės ir likimo suvokimas. Verčiamas žiaurių aplinkybių, Kilynas būtų suvalgęs pelę — nors nepajėgė įsivaizduoti pačio veiksmo, — bet jokiu būdu neskaudintų ir nežemintų jos vien savo malonumui. Ne taip kaip maldininkas, išsiurbęs Fanės esybę ir pavertęs ją kažkokia išsigimėle.

Ne. Jis nemanė, kad žmonės galėjo taip elgtis.

Nevalia besąlygiškai tikėti viskuo, ką sako Aspektai. Jie paprasčiausiai kartoja anksčiau girdėtas istorijas, galbūt klaidingai jas interpretuodami. Arba tiesiog meluoja.

— Nesuk sau dėl to galvos. Geriau atnešk mums ko nors užvalgyti. Ir būk apdairus vaikščiodamas tuneliuose. Ten vis dar gali slėptis pavieniai mechai.

Susiraukęs Tobio veidas ištirpo prieblandoje. Berniukui išeinant iš valdymo kabinos, Kilynas pastebėjo, kaip jo akyse išnyksta susidomėjimas tais nelemtais klausimais ir vėl įsiplieskia medžioklės įkarštis. Drauge su žmogumechu jis klaidžios koridoriais ieškodamas grobio. Painiuose laivo tuneliuose aidės entuziastingas lojimas ir linksmi šūksniai, pasklis karšta persekiojimo energija. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Kilynas nekantriai to laukė.

Čiuožykla atrodė lyg rudas suraižytas kamuolys.

Tai sukrėtė žmones iki pat širdies gelmių, nepaisant to, kad jiems begalę kartų teko kautis dėl savo gyvybių bekraštėse planetos dykumose. Šeimose visuomet gyvavo išsaugoti prisiminimai apie senąją Čiuožyklą: žalias laukymes, drėgnus slėnius, apšviestus šiltais Denikso spinduliais.

Už panoraminės sienos kosminėje erdvėje plaukiantis pasaulis labiau priminė sudžiūvusį tuščią kiautą, o ne didžiulį vaisių, kuris, pasak Aspektų, dar galėjo prisirpti. Iš Čiuožyklos teliko to vaisiaus kauliukas. Mechai užkasė jos ledą, atšaldė lygumas, išniekino ir dulkėse paskandino visas gyvybės formas.

Tamsiąją planetos pusę buvo išmarginę mašinų fabrikai, kurie skleidė blyškiai žydrą švytėjimą. Naktyje spindėjo gintariniai, rubininiai, ryškiai geltoni mechų konstrukcijų raižiniai. Dabar šis pasaulis priklausė jiems.

Kilynas klausėsi nuostabos kupinų šūksnių, Šeimų nariams užsukus į valdymo kabiną. Sumišę jie kurį laiką negalėdavo suprasti, ką mato prieš akis.

Kai pagaliau įsisąmonindavo, akimirkai netekdavo žado, apstulbinti atsivėrusio reginio. Čiuožykla virto negyva dykyne. Žaliasis protėvių rojus, apipintas legendomis, pražuvo amžiams.

Jis atsiminė Tobio kūdikystę. Mažas rudas padarėlis akimirksniu sureaguodavo, jei bent sekundei prarasdavo atramos tašką. Ištiesdavo rankas ir mažais piršteliais graibydavo orą, bandydamas į ką nors įsikibti. Netgi kojomis ieškodavo tvirto pagrindo.

Artūro Aspektas paaiškino Kilynui, jog tai instinktyvi reakcija. Pakitus traukos jėgai, pranykus patikimai atramai, jauniklis impulsyviai siekia įsitverti savo tėvų. Kūdikis nė pats nežino, kad taip daro. Tiesiog daro, ir viskas.

Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar tik jie patys taip nesielgia? Net ir sakydami “sudie” savo mirusiai tėvų planetai vis dar bando prie jos prisiliesti.

Gyvenimo esmę sudaro jo impulsai, neribojami jokia iš anksto numatyta programa, įgaunantys nepakartojamą formą patirties gelmėse, neatsiejami nuo paties pasaulio.

Bebandantys palytėti tai, ko nepajėgia suvokti.

Šiba darbavosi su laivo sistemomis, kol nusviro jos akių vokai, sudejavo egzoskeletas, ant valdymo skydo bejėgiškai pakibo rankos. Moteris užmigo.

Kai ji pakirdo, iš Čiuožyklos tebuvo likęs mažutis taškelis. Šeimų nariai slankiojo po Argą, ieškodami paskutinių užsislėpusių parazitų, bandydami išsiaiškinti, kaip veikia žmogui pritaikytos technologijos — pirmą kartą regėjo tokį stebuklą, — krapštinėdami jas, spręsdami galvosūkius, neką sudėtingesnius už durų rankenos mechanizmą, atrasdami savyje ilgą laiką snaudusį sugebėjimą mąstyti, kuriam pasireikšti neleisdavo mirtį sėjantys mechai.

Kilyną padrąsino tokia įvykių eiga. Jeigu jie įstengs išmokti valdyti laivą, vadinasi, egzistuoja galimybė išgyventi. Galbūt ne itin didelė, nes nežinia, kokie pavojai tyko begalinėje tamsoje. Tačiau tai tik pradžia. Be to, jiems ir anksčiau prisiėjo taikstytis su atšiauriomis naktimis.

Šiba papasakojo, ką sužinojo apie jų kursą.

— Kiek suprantu, mes skrendam Centro išorėn. Kažkokiu būdu laivas įkinkė į darbą materijos vėjus.

Šiam kartui užteko žinoti tiek, kad maldininkas nenukreipė jų į mirtiną akligatvį. Jie turi pakankamai daug laiko, kad spėtų išsiaiškinti šį tą daugiau. Galbūt tai padės suprasti, ką žada ateitis.

— Nereikia manyti, kad visi maldininko darbai neša mums nelaimes, — pasakė Kilynas, kai drauge su Šiba ir Sermu atsistojo prie panoraminės sienos. — Gal ten, kur jis pasiuntė mus, rasime vertingų dalykų.

— Džiaugiuosi, kad užmušėme tą padarą. — Lėtapėdžio Sermo veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. — Fanės parodija…

Kilynas pritardamas linktelėjo.

— Jis nieko nenutuokė apie žmogišką orumą.

Sermas papurtė galvą.

— O turėjo.

— Gali iš mūsų atimti viską, tik ne orumą, — tarė Kilynas. — Mes mirsime dėl jo. Žudysime. Kirvius užmiršo tai, todėl ir žuvo. Parodžius, ką jis iškrėtė, Šeimoms daugiau nereikėjo nieko aiškinti. Karalių kapitonas būtų padaręs bet ką, sutrypęs savo garbę, kad tik išsipildytų jo svajonė apie Metropolį.

— Teisingai, — pritarė Šiba.

Kilynas pratęsė:

— Maldininkas suklydo, nusprendęs parodyti žmonėms Kirviaus nuopuolį. Aš specialiai to paprašiau, nes žinojau, kad jis manė galėsiąs pašiurpinti mus tokiais darbais. įsivaizdavo, jog privers mus daryti tai, ko pats nori. Kad iš Metropolio padarys zoologijos sodą. Tačiau tik padėjo mums susivienyti.

Kilynas šnekėjo lėtai, idant Sermas viską įsisąmonintų, nes būtent jam reikės raminti Šeimų narius, kai pasigirs prieštaraujantys balsai. O jie būtinai pasigirs.

Jis tiek daug norėjo pasakyti Sermui, Šibai ir kitiems, tačiau vis dar negalėjo to padaryti, pats nesugebėdamas atsitokėti nuo tokio naujienų antplūdžio.

— Ką gi, — prabilo Šiba, — maldininko nebėra.

Kilynas silpnai šyptelėjo.

— Galbūt. O gal ir ne.

— Bet aš sudeginau jį.

— Maldininkas moka kažkaip išsklaidyti savo sąmonę. Tu išsprogdinai tą padarą taip greitai, kad jis nespėjo visas persikelti į kitas Čiuožyklos vietas. Bet tam tikrai jo dalelei neabejotinai pavyko pasprukti. Būtent taip atsitiko ir praėjusį kartą, kai mes galvojome, jog pagaliau jį užmušėme. Ne išimtis, kad niekas negali nužudyti maldininko.

— Kitą kartą… — pradėjo Šiba.

— Tikiuosi, kito karto nebus, — karštai įsiterpė Kilynas. Jis mylėjo Šibą ir nė kiek netroško, kad ji vėl patirtų tokią riziką. — Mums pasisekė. Velniškai pasisekė.

Žinoma, sunaikindami maldininką, jie taip pat sukėlė pavojų Metropolio egzistavimui. Jei mechas per ilgai užtruks, kol persikraustys į naują kūną, planetoje likusius žmones gali užpulti marodieriai.

Šio fakto neįmanoma paneigti. Tokią kainą jie mokėjo už savo laisvę, ir teks su tuo susitaikyti.

Kilyno nuostabai, į sąmonės paviršių išniro Arturas, prašnekęs plonyčiu pedantišku balseliu, nė kiek nepakitusiu nuo to laiko, kai Aspektą buvo užvaldęs maldininkas.

Hormonams atitenka didžiųjų iliuzijų audėjų vaidmuo. Jūs pasielgėte labai gudriai, kai savo kalbą užmaskavote niekuo neišsiskiriančiais žodžiais. Išties tai tik mažos problemos. Tikriausiai maldininkas nepajėgė suvokti, ką tai galėtų reikšti. Vis dėlto manau, kad, pasiderėję su juo, būtumėte radę saugesnę išeitį…

Piktai suurzgęs Kilynas užgniaužė įsismarkavusį Aspektą. Šiba kilstelėjo antakį tarytum įtardama, kas jam neduoda ramybės. Vyriškis šyptelėjo.

Lėtapėdis Sermas pasiteiravo kažkokių smulkmenų, ir Kilynas išsiblaškęs atsakė. Jis buvo pavargęs, tačiau ilsėtis nenorėjo. Reikia dar tiek daug sužinoti, teturint vos kelias užuominas. Prisieis klausytis Aspektų kur kas dažniau nei iki šiol ir saugotis, kad jie neįsikarščiuotų.

Įdomu, ar maldininką kankina tokios pačios problemos? Kas yra tas antologinis intelektas? Juk ir jį patį — kartu su Aspektais, Veidais, abejonėmis dėl savo tapatumo — galima pavadinti sąmonių rinkiniu. Bėgant metams pradedi žvelgti į save visai kitokiomis akimis.

Štai ko trūko maldininkui. Daugeliu atžvilgių žmonija nė iš tolo neprilygo mechų civilizacijai, tačiau dėl vieno dalyko Kilynas neabejojo. Tam tikra prasme mašinos gyveno amžinai. Miriadai esybių, susibūrusių į vieną krūvą, būdavo perdirbamos kolektyvinėje sąmonėje. Matyt, juos paskatino veikti kitados egzistavusios nevilties kupinos mintys, kurios kėlė skausmą ir žmonėms — suvokimas, jog tavo tapatybė laikui bėgant išnyks.

Taigi pagrindiniu mechų tikslu tapo nemirtingumas. Renegatai, nenorintys prarasti savo esybės, būdavo pasmerkti. Nežinia kodėl, bet mechų civilizacija nusprendė, kad verta išsaugoti tik dalelę vienos sąmonės, tokiu būdu pažadant išgelbėti pačią jos esmę. Iš pompastiškų Nijaldžio Aspekto tauškalų Kilynas žinojo, kaip stimuliuojančiai veikia mintys apie amžiną, Dievo palaimintą gyvenimą. Žmonės irgi tuo tikėjo. Užtat mechai pavertė tai tikrove. Jiems galiausiai pavyko rasti būdą, kaip pasipriešinti nenumaldomai laiko tėkmei. Jei trokšti išgyventi, privalai besąlygiškai paklusti nustatytai tvarkai, antraip nugrimsi į užmarštį.

Būtent šioje vietoje maldininkas nepajėgė suvokti reikalo esmės. Kilynas žinojo tai, tik nemokėjo išreikšti žodžiais — lygiai taip pat nebūtų įstengęs pasakyti, ką jaučia apkabinęs savo sūnaus pečius. Jis paprasčiausiai žinojo.

Neišvengiama mirtis jokiu būdu nėra blogio įsikūnijimas. Jos dėka kiekviena gyvenimo akimirka įgauna nepakartojamų, nuostabių savybių. Mirtingam žmogui į širdį džiaugsmingai įstringa visos išgyventos dienos. Mašinos niekuomet to nesupras. Jos egzistavo pilko merdėjimo prieblandoje, kur atskiros akimirkos buvo panašios vienos į kitą kaip du vandens lašai.

Ir tiktai svajojantys stuburiniai žinojo, koks gali būti puikus gyvenimas.

Štai kodėl Argas pakilo į tamsų padangių skliautą ir skriejo link raibuliuojančių žvaigždžių, didžiosios dangaus upės — ten, kur žmonės sulauks pelnyto atpildo už savo kančias arba, kas lygiai taip pat tikėtina, nugrims į juodą mirties jūrą. Kad ir kaip ten būtų, jie keliavo Centro išorėn. Išorėn.

Kilynas žingsniavo koridoriumi, iškviestas Šeimų narių numalšinti kažkokį ginčą, kai prie jo priėjo Lėtapėdis Sermas bei trys Lupikai, norintys aptarti savo bėdas. Sušaukti Liudijimą dėl visų įvykių, kurie taip netikėtai užklupo žmones, tiesiog nebuvo laiko. Vis dėlto, kai pagaliau pasisekė rasti tinkamiausią problemos sprendimą, Sermas šyptelėjo ir sududeno:

— Kaip pasakysi, kapitone.

Dalykiškai atsisveikinusi ketveriukė pasišalino. Kilynas palydėjo vyrus sutrikusiu žvilgsniu. Regis, šiame laive būtent jis perėmė valdžios vairą. Bet jam ir į galvą nešovė, kad pirmą kartą per ilgus audringus šimtmečius garbingas titulas visiškai pritiko susiklosčiusioms aplinkybėms. Kilynas sumirksėjo ir netgi ištarė tą žodį balsu. Tada lėtai linktelėjo.