Didzioji dangaus upe

1

Kažkas juos vijosi.

Šeima pakrikai perkopė aštriabriaunį kalvagūbrį, stūksantį po blyškiai nefritiniu dangumi. Kilyno amortizatoriai suūžė, pradėjus leistis stačia nuokalne.

Giliai suaižėjusį dirvožemį vagojo kryžminės traktoriaus vėžės. Čia taip retai lydavo, kad atspaudai galėjo įsirėžti į sudžiūvusį molį ir prieš šimtmetį.

Pašlaitėje driekėsi juodas fabriko kompleksas. Kilynas nuskrido virš tviskančių juodmedžio kupolų, savo šešėliu pabaidydamas irzliai tarškančius žemkasius.

Kilynas nekreipė įjuos dėmesio. Savo dešiniosios akies tinklainėje jis stebėjo išryškėjusius kontrolinio daviklio parodymus.

Štai: užnugaryje plykstelėjo žalia dėmelė.

Užgesdavo ir užsižiebdavo, tik kas kartą kitoje vietoje.

Štai ir vėl. Toli užnugaryje.

Neatrodo, kad juos sektų. Netipiškas marodierių manevras. Sumanu.

Jis mirktelėjo ir persijungė į kitą vaizdą. Topografiniame žemėlapyje Šeima virto išsibarsčiusiais mėlynais taškeliais. Džiugu bent tai, kad saviškiai judėjo kreivašoniu trikampiu. Kaip visada Lėtapėdis Sermas vilkosi procesijos gale.

Kilynas išvydo save, smaigalyje žibantį gintarinį tašką. Vedlį.

Jo lūpos persikreipė. Pirmą kartą tenka būti vedliu ir kaip tyčia užgriūva kažkoks nelemtas galvosūkis. Jis bandė atsikratyti šių pareigų, Fanei paliepus imtis vadovavimo. Galų gale kiti turėjo daugiau patirties — Ledrofas, Džoselina, Sermas. Kur kas mieliau būtų žingsniuoti būrio viduryje. Fanė nuolatos duodavo panašius papildomus darbus, kuriuos Kilynas atlikdavo neprotestuodamas, tačiau paskutinis įsakymas suerzino jį nuo pat pradžių.

Marodierių triukuose kapitonė nusimanė daugiau už bet kurį kitą. Bet, užuot pati vedusi Šeimą, paskyrė šią užduotį jam.

O dabar tenka kapstytis iš bėdos. Jis nusileido ant žemės, šiek tiek pramerkęs akis.

Kilynas nutūpė ant atsikišusios polialiuminio plokštės, kurią senų senovėje nežinomiems tikslams naudojo mechai. Šilto vėjo gūsyje pasklido pilki įpakavimo medžiagos pūkai, sūkuriuodami aplink minkštapadžius anglinius batus. Ant žemės mėtėsi mechų paliktos šiukšlės — tiek daug, kad jis nė nesivargino į jas žvalgytis.

— Užnugaryje aptikau seklį, — pasiuntė žinutę per komą Kilynas.

“Snukis?” — atsiliepė Fanė.

— Nė velnio, — skubiai atšovė jis, bandydamas nuslėpti susierzinimą. — Manai, kad šūkaučiau dėl to seno snukio, kuris vilkosi iš paskos ištisas dienas?

“Kas tuomet?”

— Nežinau. Kartais objektas atrodo didelis, kartais — mažas.

Kilynas neturėjo jokio supratimo, kaip akies tinklainėje veikia skenavimas, mažai ką išmanė apie radaro impulsus. Tačiau dėl vieno buvo tikras — objekto matmenys niekada taip drastiškai nesvyruodavo. Neretai labiau galima pasikliauti įpročiais negu analize.

“Įranga sugedo?”

— Nežinau. Lyg ir viskas tvarkinga, — neryžtingai atsakė Kilynas. Galbūt Fanė šaiposi iš jo? Neaišku, kas geriau — ar tai, kad juos kažkas vejasi, ar tai, kad išsiderino jo skeneris?

Fanė atsiduso. Tvirta ir žvitri moteris, žengianti tolumoje jam iš dešinės, buvo virtusi beveik nematomu taškeliu. Kilynas girdėjo, kaip ji griežia dantimis — visuomet taip darydavo, bandydama dėl ko nors apsispręsti.

— Ką pasakysi? — nekantriai paklausė jis. Dabar viskas priklausė nuo Šeimos kapitonės, kuri turėjo milžinišką gyvenimo patirtį ir puikiai nutuokė, kaip susidoroti su marodieriais mechais.

Ji buvo kapitone visus tuos klajonėse praleistus metus. Ji mokėjo sprukti ir persekioti, išmanė plėšikavimo, vagystės ir klastingų antpuolių meną. Per šešerius siaubinguosius metus jai pavyko išsaugoti Vyskupų Šeimos branduolį.

“Objektas artėja?”

— Regis, taip. Lekia vingiuodamas, pakankamai sparčiai.

Fanė vėl sugriežė dantimis. Savo sąmonėje Kilynas išvydo, kaip prisimerkia išmintingos senos akys, jai bandant įvertinti susiklosčiusią padėtį. Patyrusios moters buvimas šalia veikė kažkaip raminančiai. Ji tapo kapitone labai seniai ir visą tą laiką tobulai atlikdavo savo darbą. Kilynas negalėjo suvokti, kaip Šeima išsiversdavo bejos gyvendama Citadelėje.

“Teks sugniaužti kumštį”, — pagaliau ištarė ji.

Kilynui iš karto palengvėjo.

— Tavo tiesa.

“Išsiųsk visiems šią žinią”.

Jis sumirksėjo.

— Kodėl pati to nedarai?

“Tu esi vedlys, todėl vykdyk savo pareigas”.

— Bet tu daugiau žinai apie… — Kilynas užsikirto. Jis nenorėjo pripažinti dvejojąs, tik ne tuomet, kai girdi Ledrofas ir kiti. Tuo labiau kad perspektyva vadovauti puolimui jam patiko dar mažiau.

— Klausyk. Ledrofui jau anksčiau teko tai daryti. Ir Džoselinai. Aš atsitrauksiu ir…

“Ne. 7m”.

— Bet aš ne…

“Ne!“ — griežtai nukirtoji. — “Išsiųsk žinią”.

Kilynas liežuviu sudrėkino lūpas ir pasistengė susivaldyti. Tada prabilo visuotiniu komo kanalu:

“Ei, visiems. Pažiūrėkite kairėn! Kumštis!“

Dauguma Šeimos narių jau buvo spėję perkopti per aštriabriaunę kalvos keterą. Tai padės apsisaugoti nuo persekiotojo, kad ir kas jis būtų. Kilynas matė, kaip jie leidžiasi — tarsi lėtai srūvanti upė — nuo rusvos, tarpekliais išvagotos nuokalnės. Tylūs atskirų individų patvirtinimo šūksniai skambėjo lyg vabzdžių dūzgimas.

Šeimos balsai sklido radijo bangomis, tačiau jis nė akimirkai apie tai nesusimąstė, nes visą gyvenimą praleido jutiminėje zonoje, aprūpintoje akustinių ir elektromagnetinių signalų kontaktais. Norint paaiškinti pastarųjų skirtumus, reikėjo nusimanyti apie mokslus kur kas daugiau, nei jam kada nors pavyks tai padaryti. Jis paprasčiausiai klausėsi balsų, aidinčių tolumoje, karštoje dulkėtos popietės tyloje. Nors kiekvienas narys sklendė gražiomis ilgomis arkomis, pati Šeima Kilynui atrodė pakibusi erdvėje tarsi nepastebimai tekantis, tirštas ir tamsus sirupas. Lėtai slinko nuovargio kankinami žmonijos likučiai: trokštantys poilsio, namų ir ramybės.

Kilynas nugirdo Ledrofo balso nuotrupas:

“Kodėl kapitonė paskyrė jį… prakeikimas, ką jis ten daro…”

— Baigt šnekas! — įsakė Kilynas.

“Jis net savo subinės negalėtų surasti…”

— Aš liepiau patylėti! — įnirtingai sušnypštė jis.

Kilynui jau ne kartą teko girdėti per komą Ledrofo pašaipas. Iki šiol stengėsi nekreipti į jas dėmesio. Nėra reikalo konfliktuoti su šiuo perdėtai pasikliaujančiu savimi žaliūku. Bet dabar negalima nuleisti tokių žodžių negirdom. Tik ne tada, kai jie kelia visiems grėsmę.

“Man regis, jam vaidenasi šmėklos”, — atkirto Ledrofas ir pagaliau nutilo.

Kaip gaila, kad į liniją neįsiterpė kapitonė Fanė. Užtektų nepritariančio jos liežuvio pliaukštelėjimo, kad Ledrofas užsičiauptų.

Šeima turėjo pakankamai patirties, todėl slinko beveik prisispaudusi prie žemės. Pasukę į kairę, visi išsibarstė tarp kupolinių fabriko pastatų.

Jiems prašvilpus pro dirbtuves, vietiniai mechai sustingo. Po kurio laiko kvadratinės, keistos išvaizdos mašinos vėl pritūpė ir įtraukė į sudarkytus aliumininius korpusus savo antenas. Kadangi kitų apsauginių mechanizmų tie kreivašoniai vėžliai neturėjo, Šeima nė nežvilgtelėjo įjuos.

Šiaip ar taip, žmonėms reikėjo judėti sparčiai. Jei užsibus čia ilgiau, lėtapėdžiai juodadarbiai išsiųs pranešimą ietininkams arba dar bjauresniems mechų atstovams.

Kilynas akimirką pasvarstė, ar tik nebus tai vienišas ietininkas, kurį iškvietė vos prieš keletą dienų Šeimos apiplėštos aukos. Jis patikrino silpnai žybčiojantį tašką.

Ne, nieko panašaus į ietininką. Tai kur kas mažesnis objektas. Net neįmanoma išgauti jo atvaizdo kontūrų. Ir visgi…

— Ei! — riktelėjo Kilynas. Patapšnojęs du kartus smiliumi per dešinįjį smilkinį, perdavė nuskenuotą topografinį žemėlapį visai Šeimai. — Mes pernelyg susispaudę!

Irzliai niurnėdami, jie išsisklaidė ir išardė bičių spiečiaus trikampį. Paskui susibūrė į tradicinius koncentrinius ratus, ne itin lygius, nes Šeimoje teliko 278 nariai. Kai kurie iš jųbindzeno skausmingai lėtai — šlubiai, seniai arba sužeisti po pastarųjų kautynių.

Supratusi problemos esmę, Fanė sušuko:

“Papustykime padus!”

Senasis posakis suveikė. Jie pradėjo bėgti greičiau, jausdami į nugaras alsuojančią nebylią baimę.

Jis išsiuntė Fanei naujausią topogramą, kurioje matėsi pakrikai žybčiojančios žydrai baltos dėmelės.

“Kuris objektas tikrasis?” — paklausė kapitonė.

— Nežinau, — prisipažino Kilynas. — Panašu į kažkokią priedangą.

“Specialiai sukurta painiava?”

— Nemanau. Bet…

“Tokioje situacijoje tavo toposkeneriui nepavyks apskaičiuoti dydžio. Vertink pagal greitį. Joks mechas nejuda taip sparčiai kaip marodierius”.

— Neįmanoma suprasti. Kartais jis slenka lėtai, o kartais padidina greitį.

“Tikriausiai marodierius”.

— Manai, kad reikėtų jo palaukti?

Kilynas pajuto vertinantį kapitonės žvilgsnį, tarytum pleištą, įsispraudusį į jo sensorinį centrą.

“Ką tu galvoji?”

— Na, galbūt jis tik tikrina mus.

“Galbūt”.

Akivaizdu, kad Fanė leidžia jam pasireikšti.

— Geriausia būtų, jei mes keliautume į priekį tarsi nepastebėdami jo.

“Jei tik nepaleisime jo iš akių”.

Įdomu, ką Fanė norėjo tuo pasakyti, pagalvojo Kilynas, tačiau balsu nepaklausė nenorėdamas, kad išgirstų Ledrofas. Jis atsargiai tarstelėjo:

— Objektas nesiliauja šokinėjęs aplinkui.

“Ne išimtis, jog tai naujo tipo mechas”.

Kaip tuomet mums elgtis, norėjo surikti jis, bet prabilęs pasistengė kalbėti ramiai ir užtikrintai:

— Manau, neverta išsiduoti, kad jį pastebėjome. Jei mechas tiesiog tikrina savo įrangą, po kurio laiko jis pasišalins.

“Ir sugrįš, kai mes miegosime”, — abejingu balsu tarė kapitonė.

— Tai kas? Su juo susitvarkys sargybiniai. Jei šausime dabar, kai beveik nieko neįstengiame įžiūrėti, jis gali pasprukti. Kitą kartą atsives geresnius mechus ir išskers mus visus.

Ilgą laiką Fanė nieko neatsakė, ir Kilynas pagalvojo, ar tik nebus apsikvailinęs su tokiu pasiūlymu. Nors ir mokėsi išjos išgyvenimo įgūdžių, vis tiek nesijautė galįs bent iš tolo prilygti jos nepaprastam sugebėjimui tvarkyti Šeimos reikalus. Kai tekdavo kautis ir sprukti, kapitonė tapdavo įžvalgia taktike, griežta ir sumania vadove. Tačiau susėdus prie naktinio laužo ir pradėjus pasakoti istorijas, ji vėl skleisdavo motinišką šilumą. Kilynas padarytų bet ką, kad tik neapviltų Fanės. Bet jis turėjo žinoti, ką daryti, o kapitonė, regis, neketino palengvinti jam užduoties.

“Gerai. Toks sprendimas tinka, jei, žinoma, tai paprastas marodierius”.

Išgirdus pritarimą, Kilyną užliejo pasididžiavimas. Bet pro ausis neprasprūdo nerimo gaida, ir jis paklausė:

— O jei ne?

“Tada mums teks bėgti. Labai greitai”.

Jie nusileido į papėdę. Šeima skuodė skersai suaižėjusias lygumas.

Sunkiai dvėsuodama Fanė pasiteiravo:

“Ar matai jį?”

— Ne.

“Jau turėjo būti perkopęs keterą. Man tai nepatinka”.

— Tavo nuomone, tai spąstai? — tyrinėdamas savo topografinį ekraną, Kilynas apmąstė įvairias galimybes. Į galvą vėl toptelėjo mintis, kad šį darbą būtų geriau atlikusi Džoselina ar net tas prakeiktas Ledrofas. Tikėtino užpuolimo metu jis norėjo būti arčiau savo sūnaus. Nuskenavęs judančius taškus, rado Tobį Šeimos būrio viduryje.

Atsitraukusi nuo saviškių Fanė nuskenavo kalvos keterą.

Kilynas vėl pradėjo ieškoti nepagaunamo persekiotojo. Akyje šokčiojantis topografinis žemėlapis pagreitino šviesos dryžių tėkmę.

Išryškėjo dar daugiau miglotų taškelių.

Iš dešinės artėjo blyškiai žydra dėmelė.

Kilynas per vėlai suvokė, kad reikėjo pasilikti kalno viršūnėje. Dabar jie atsidūrė atviroje erdvėje, o patys pametė priešą iš akiračio. Jis urgztelėjo susierzinęs ir nukūrė į priekį.

Šeima bėgo plačiame slėnyje, kai jis pažvelgė į dešinę ir išvydo ant uolėto šlaito mirksinčią žalsvą dėmę. Prie visiškai naujai įskeltos uolos, matyt, padirbėjo angliakasys mechas — akmeninėse gelmėse aiškiai matėsi išskaptuotas gintarinis rėžis.

Prieš kelias akimirkas šio pjūvio nebuvo, dėl to nekilo jokių abejonių.

— Sekite paskui mane! — sušuko Kilynas visai Šeimai ir skubiai patraukė link nedidelės kalvos. — Fane, tu galė…

Ausyse nuaidėjo griausmingas traškesys.

Jis pamatė, kaip Fanė nukrito. Moteris sušuko iš nuostabos. Po akimirkos ji suklykė, pajutusi veriančio skausmo pliūpsnį.

Kilynas atsisuko į tolimų kalvų lanką, kur stūksojo nebaigti šlifuoti rombo formos monolitai, ir iššovė.

Aidu sugrįžo mechaninės mirties spragtelėjimas.

Jis pataikė. Galbūt neužmušė to padaro, bet visai įmanoma, kad sustabdė kelioms sekundėms.

— Apšaudykite jį! — suriko Kilynas.

Fanei iškritus iš rikiuotės, jam teks pačiam apsaugoti Šeimą. Sumirksėjęs išvydo, kaip du mėlyni saviškių taškeliai nuskuodė į griovą, kur ketino pasislėpti. Gerai. O kur dingo?…

— Tobi! Bėk link tos išgraužos, matai?

Nutilęs palaukė, tačiau sūnus dvejojo.

— Į dešinę!

Vieną kankinančią sekundę, regis, užtrukusią visą amžinybę, Kilynas buvo tikras, kad sūnaus komas susprogo arba persikrovė, todėl perspėjimo jis neišgirdo. O gal berniukas tiesiog pasiklydo elektromagnetinio triukšmo sumaištyje? O gal jį išsekino bėgimas? Vaikas stovės išdžiūvusioje suskeldėjusioje lygumoje, kol pasiliks vieninteliu nejudančiu objektu, patekusiu į nematomo marodieriaus mecho linzių akiratį. Ryžto stoka pavers jį kuo puikiausiu taikiniu.

Tą akimirką Kilynas atsiminė, kaip jis pats keliavo su tėvu į ekspediciją ieškoti atsarginių mikroschemų. Nedidelis antpuolis neturėjo kelti didelės grėsmės, todėl motina nė kiek nebijodama sutiko išleisti sūnų. Bebandant apiplėšti apirusią izoliuotą lauko stotį, kur nebyliai darbavosi žemkasiai mechai, juos užklupo marodierius. Paskirtas į mažą grupelę, turinčią išvogti pagalbines schemas, Kilynas kaip tik lindo į dulkėtą pašiūrę, kai ant jo užgriuvo mechas (senas, tačiau kaip reikiant apsiginklavęs barškuolis). Trys vyrai ir moteris susprogdino barškuolį į atsargines dalis. Tuo metu mechas jau buvo bepagaunąs vaiką. Kilynas taip persigando, kad net pritriedė į kombinezoną. Bet dabar pasąmonėje atgijo ne gėda, kurią jautė pasklidus išmatų dvokui, ir ne draugų patyčios, o mirtinai išbalęs tėvo veidas, liepsnojančios akys, nevilties kupinas žvilgsnis, prasiskverbęs iki pat sielos gelmių. Žvelgdamas į nejudantį, sulig kiekvienu širdies smūgiu prarandantį brangų laiką sūnų, Kilynas jautė, kad jo veide sustingo tokia pati siaubo išraiška… — Tobi!

“Eee… girdžiu”.

Tolima figūra nuropojo pylimu žemyn į senovinę vingiuotą vandens raguvą.

Kilynas nepajėgė nė kvėptelėti. Staiga jis suvokė, kad stovi suakmenėjęs, virtęs tobulu taikiniu.

— Susikūprink ir bėk, berniuk, — sušuko jis puldamas į šoną.

Pro šalį kažkas prašvilpė — tsssip!

Dešiniojoje akyje jis pastebėjo šmėžuojančias oranžines žiežirbas. Tai reiškia, kad mechas tyrinėja aplinką, bandydamas aptikti žmogų. Labai greitai — su tokia sparta dar neteko susidurti.

Prie pat ausies rėžiančiu garsu žybtelėjo raudonas dryžis.

Kilynas sudribo ant žemės.

— Fane! Kaip tu laikaisi?

“Aš… ooooj… negaliu…”

— Kas tai per padaras?

“Aš… nemačiau… daugybę metų…”

— Ką mums daryti?

Į siauro pluošto komo liniją pabandė įsiskverbti Ledrofas. Nusikeikęs Kilynas skubiai jį užblokavo.

“Netikėk… tuo, ką… matai…”

— Ką…

Ji užsikosėjo ir nutilo.

Fanė žinojo apie retos rūšies mirtinus mechus daugiau už bet kurį kitą Šeimos narį. Ilgą laiką su jais kovėsi, dar tada, kai Kilynas nebuvo gimęs. Tačiau vangus kapitonės balsas liudijo, kad padaras pašovė ją tiesiu taikymu, gal net išsprogdino kelias nervų skaidulas.

Puikioji, išmintingoji senolė daugiau nebegalės padėti.

Kilynas dirstelėjo į tolimosios kalvos pašlaitę, kur stūksojo deformuoti akmens luitai. Ten pat plytėjo kreivašonės aikštelės, uolų paviršius vagojo nežinia kokiam tikslui skirti raižiniai. Tačiau pastarieji jam nerūpėjo — jau seniai išmoko nekreipti dėmesio į tai, ko negali iššifruoti joks žmogus. Jį tedomino naujieji įrantai, išdavikiškos autokalto žymės.

Nieko panašaus nesimatė.

— Džoselina!

Nugrandyti akmeniniai paviršiai prasiskyrė. Sudrebėjo. Kilyną apėmė svaiginantis pojūtis, neva jis žiūri kiaurai pliką uolą į netikėtai besimaterializavusį miestą su galingomis granitinėmis sienomis. Tvirtovė suūžė paskleisdama raudonus energijos spindulius ir dar labiau išsipūtė.

— Po velnių visa tai, — sumurmėjo jis sau po nosimi.

Skaidrus it krištolas tolimas miestas suraibuliavo. Uolos ištirpo vaiskiuose kontūruose.

Po sekundės vėl virto apdaužytais akmenimis.

“Ant viso šlaito?…” — tarė priblokšta Džoselina.

Kilynas suurzgė:

— Tokio dydžio miražui sukurti prireiktų nemažo mecho.

“Arba naujo tipo”.

Džoselina bėgo iš dešinės pusės, susilenkusi ir pasitelkusi į pagalbą kompresorius. Užjos skuodė kiti Šeimos nariai. Kilynas klausėsi sunkaus šnopavimo, kuris tai garsėjo, tai blėso, priklausomai nuo atstumo, skiriančio jį nuo bėgančiųjų. Virtusi nenutylančių garsų jūra, Šeima stebėjo savo vedlį. Atrodė, lyg ji norėjo ne pasislėpti, o pamatyti vieną iš daugelio ilgos ir beviltiškos kovos prieš mašinas scenų. Jo pasąmonėje saviškiai virto tyliais prisiekusiaisiais.

“Kažką pašovei?” — paklausė Džoselina.

Kilynas nėrė į senovinių metalinių sijų priedangą. Storos plokštės buvo išmargintos raudonų rūdžių žymėmis.

— Regis.

“Užmušei?”

— Nemanau. Greičiausiai pataikiau į mecho elektros grandinę.

“Vadinasi, jis tebesislepia”.

Iki Fanės nusigauti nepavyks. Kilynas laikėsi saugiu atstumu nuo susitraukusio kapitonės kūno beveik neabejodamas, kad marodierius jau spėjo su ja susidoroti.

“Aš galiu jį užuosti”. — Paprastai švelnus Džoselinos balsas dabar pakilo iki veriančio alto.

Šiek tiek aprimęs jis irgi pajuto slegiantį dvoką su tepalų priemaiša, kurį pavyko atskirti dėka implantuotų detektorių, o ne užkoduotų parametrų; žmonės atsimindavo kvapus lengviau negu informaciją. Jis buvo tikras, kad anksčiau neteko susidurti su tokia tiršta smarve.

Orą perskrodė įnirtingas duslus garsas — ūūūžt! Negirdimas ausiai infraakustinis urzgimas, palytėjęs kojas, sumišo su elektromagnetiniu aukštų dažnių girgždesiu, ištirpusiu drumsto vėjo šnarėjime.

— Jis bando mus blokuoti, — pasakė Kilynas. — Turbūt panaudojo tą patį metodą prieš Fanę, tik kažkodėl mums nepajėgia pakenkti.

“Jos įranga pasenusi”, — priminė Džoselina.

— Greičiausiai ieško tinkamų dažnių. — Jis giliai kvėpavo, beprotiškai geisdamas ko nors griebtis — bet kokių veiksmų.

“Ir bando surasti mūsiškius”.

— Taip, taip, — suniurnėjo Kilynas, iš visų jėgų stengdamasis kai ką atsiminti. Prieš daugelį metų egzistavo tam tikri mechai, sugebantys krėsti panašius pokštus. Jie paskleisdavo kažkokius spindulius, kurie įsiskverbdavo į pačią tavo esybę, galėdavo priversti galvoti, neva prieš save regi peizažą, nors iš tiesų vaizdas būdavo sumontuotas…

— Maldininkas, — staiga ištarė jis. — Fanė vadino tą padarą maldininku. Sakė mačiusi jį keletą kartų.

Maldininkai kurdavo iliuzijas geriausiai iš visų mechų. Iššaukę praeities vaizdus, taip greitai įkišdavo juos į galvą, kad manydavai regįs tikrovę. Tuo tarpu sumanusis iliuzionistas nepaliaujamai sėlindavo artyn.

“Galbūt reikėtų sprukti?” — nuskambėjo Džoselinos balsas. Jis matė tolstantį ir pasiruošusį bėgti moters taškelį.

— Tik ne tuomet, kai ant nugaros šviečia žalia dėmė.

Kilynas nusikvatojo lyg pamišėlis, trumpam atitrukdamas nuo nerimą keliančių minčių. Tokius momentus jau seniai mokėjo išnaudoti. Kai jaudiniesi, pradedi lėčiau galvoti, nors privalai kuo skubiau priimti svarbius sprendimus.

Bėda ta, kad jis vienintelis Šeimoje turėjo topografinio žemėlapio įrangą, sumontuotą apatinėje nugaros dalyje.

Legenda bylojo, kad topografui lemta supleškėti pirmajam. Medžiotojų mechų — ietininkų, pėdsekių, barškuolių — akimis žiūrint, jis buvo ryškus žalias taškas. Savo tyliais ūkavimais, grįžtančiais aidu nuo pasirinkto objekto, jie nustatydavo reikiamą kryptį. Tada užstaugdavo garsiau, pasiųsdami kažkokį signalą, kuris įsibraudavo į topografo įrangą, o vėliau nuslysdavo jam į galvą.

“Ką tuomet darysime?”

— Teks šauti.

Pasigirdo pagiežingas Džoselinos niurnėjimas. Jai nepatiko ši mintis. Atvirai kalbant, jam taip pat. Jei maldininkas bent per pusę toks geras, kaip pasakojo Fanė, jis be vargo atseks šūvį ir atras juos nespėjus suveikti apsauginėms sistemoms.

Bet jei neužmuš maldininko dabar, tas padaras vis tiek sugebės juos aptikti. Naktį pasinaudos miražų priedanga ir išskers su savo raižyklėmis visą Šeimą.

— Palauk, prisiminiau šį tą iš Fanės žodžių.

“Prisimink greičiau”.

Kapitonė mokydavo saviškius pasakodama istorijas. Kartą ji šnekėjo kažką apie Negandą, apie tai, kad baisiausio žmonijos mūšio įkarštyje keli Vyskupai rado būdą, kaip įveikti miražų iliuzijas.

Jis atsargiai taukštelėjo dantimis — ilgas signalas, paskui trumpas. Akis užtvindė rausvas atspalvis. Mėlynos dėmės išbluko, palikdamos po savęs raukšlėtą žemę, kunkuliuojančią skystoje ugnyje. Dangus virto tuštuma. Apžvelgęs visą spalvų spektrą, jis išvydo ant tolimosios kalvos šlaito purpurines temperatūros bangas.

“Fanė sužeista. Ar verta bandyti iki jos nusigauti?”

— Patylėk!

Kilynas įnirtingai papurtė galvą, spoksodamas tiesiai į priekį ir nenuleisdamas žvilgsnio nuo vieno taško. Ką ten minėjo Fane?… Persikelk į raudonąją zoną ir žiūrėk akių kampučiais.

Kažkas supleveno. Tarp skaptuotų atšiauriai pilkų akmens luitų stypsojo plonas kreivas padaras, išsipuošęs švytinčių kirminų ornamentais. Susiliejęs su uola vaizdas pasirodydavo akiratyje tik tada, kai Kilynas staigiai kryptelėdavo galva į šoną.

Netrukus vėl užslinko iliuzijos migla, bet šį kartą ji nebuvo tokia tobula. Vieną sekundės dalį pavyko įžiūrėti vamzdines kojas, galvą su gaubtu ir ilgą gumbuotą kūną, subadytą antenomis.

“Ką nors matai?”

— Aš…

Praplėšęs akyje skylę, kažkas įsiveržė į vidų.

Jis nudribo ant nugaros lyg pakirstas ir sumirksėjo, bandydamas rikošetu atsekti audringą kaitrą, persismelkusią per visą kūną.

Nervų sistemą užliejo aitri siautulinga agonija.

Kilynas pajuto/išvydo senų pažįstamų veidus, blyškius ir permatomus. Kiekvienas jų ryškiai sušmėžuodavo vienai akimirkai — atrodė, tarsi milžino ranka būtų mėčiusi ant stalo atskiras kortas. Kartu su veidais siūbtelėdavo akinantis skausmas.

Jo praeityje kapstėsi maldininkas. Ieškojo informacijos, įrašinėjo ją į savo atmintį.

Kilynas užstaugė iš įsiūčio, aršiai kovodamas prieš dusinantį vidaus grabinėj imą.

— Aš… jis įsibrovė… — vyrukas atsistojo ir pajuto dešiniojoje kojoje vėsą, įsijungus skausmo malšintojui. Kaitrą skleidęs padaras suspurdėjo ir išnyko. Jo poveikį sunaikino giliai viduje paslėpti spąstai, kuriuos suprojektavo seniai pražuvęs intelektas.

Kilynas nė nesusimąstė, kas jį išgelbėjo. Vyriškis neturėjo jokio supratimo, kaip funkcionuoja jo kūnas. Tą patį galima pasakyti ir apie mechus. Jis paprasčiausiai pašoko ant kojų ir pastebėjo, jog paveiktas mėšlungio atsidūrė biraus smėlėto šlaito apačioje. Sensorinis centras trumpam atgamino skausmo malšintojo sukeltus pojūčius.

Orientyrinis ieškiklis nusekė išdavikiškais šaltinio impulsais.

— Džoselina, aš galiu jį užfiksuoti! — šūktelėjo Kilynas.

“Ko lauki? Sunaikink tą padarą”.

— Jis juda!

Švytinčioje rubino atspalvio prieblandoje maldininkas krūptelėjo ir nuropojo link išsikėtojusio Fanės kūno. Kilynas išgirdo žemus griežiančius garsus, nuo kurių ant kaklo pašiurpo gyvaplaukiai.

Tarsi geltoni pjūklo dantys skverbtųsi į kaulą. Jei tik jis pasieks Fanę…

Bakstelėjęs smiliumi į krūtinę, Kilynas nusitaikė į mirgantį maldininką. Kairiojoje akyje nutvisko purpurinis apskritimas, nurodantis mecho buvimo vietą. Jis plekštelėjo per dešinįjį smilkinį ir persiuntė vaizdelį Džoselinai.

“Norėtum jį pačirškinti?” — pasiteiravo moteris, mažas taškelis kitoje slėnio pusėje. Jiedu abu puikiai matė taikinį.

— Ne. Išsprogdinkime tą šunsnukį.

“Kaip pasakysi. Ugnis!“

Jis iššovė. Tylą perskrodė griausmingas trenksmas.

Į šalis ištiško kojos. Ant žemės nukrito perlaužtos antenos.

Kilynas pastebėjo, kaip užgeso žydrai žalsva elektrinė maldininko gyvybė. Pagrindinė sąmonė stengėsi išsikapanoti, paaukodama visus vidaus organus. Tačiau mechaninių gedimų neįmanoma pataisyti perskirstant elektros srovę, niūriai prisiminė jis.

Tokiais atvejais mechai būdavo labiausiai pažeidžiami. Kilynas mėgo žiūrėti, kaip jie išlekia į orą, todėl visada, kai tik galėdavo, naudodavo sprogstamuosius užtaisus.

Jis pašoko ir visu greičiu nuskuodė link pamažu yrančio maldininko. Nuo rutulinių šarnyrų atitrūkus kojoms, viršutinė padaro dalis nusirideno ant žemės. Ten turėtų būti pagrindinė sąmonė, kuri neabejotinai bandys išsigelbėti.

Kilynas artėjo link jos svyruodamas. Smėlėtoje pakalnėje mėtėsi mechų paliktos šiukšlės. Nenuleisdamas akių nuo maldininko, jis nuspyrė kelias nedideles mašinų detales. Iš kitos pusės atšokavo Džoselina.

— Gali būti, jog tai spąstai, — tarstelėjo jis.

— Velnias žino. Dar nesu regėjusi tokio dydžio mecho.

— Tai jau tikrai, — burbtelėjo priblokštas Kilynas.

Persikreipęs maldininkas atrodė aukštesnis nei dešimt vienas ant kito sustatytų žmonių. Kilynas galėjo neklysdamas įvertinti objekto svorį ir dydį. Jis paprasčiausiai jausdavo, kuris iš saviškių nepajėgia paeiti arba koks atstumas skiria Šeimą nuo priešininko.

Kairiojoje akyje tvykstelėjo maldininko apimties ir masės parodymai. Jis nemokėjo skaityti senoviškų protėvių keverzonių, nė nepastebėdavo tų skaičiukų. Viduje implantuotos mikroschemos ir pagalbinės sistemos perdirbdavo juos į tiesioginius pojūčius, kurie buvo tokie pat natūralus, kaip ir šiltas vėjelis, kedenantis juodus jo plaukus, kaip tylios elektromagnetinės mirštančio maldininko dejonės, kaip įkyrus noras kuo greičiau nusišlapinti.

— Žiūrėk, — parodė Džoselina. Iš taip arti jis girdėjo šiek tiek įsitempusį nuo baimės moters balsą akustiniame lygmenyje. — Pagrindinė sąmonė štai čia.

Į dirvožemį sparčiai rausėsi vario spalvos gaubtas. Džoselina žengė arčiau ir nutaikė į jį elektrodarkiklį.

— Verčiau šauk su diskasviedžiu, — pasiūlė Kilynas.

Išsitraukusi vamzdelį, moteris jį užtaisė. Švilptelėjęs diskas įsmigo į blizgantį, kniedėmis apkaltą gaubtą. Šis sudrebėjo nuo smūgio. Po juo dūzgiantys plieniniai grąžtai netrukus nutilo.

— Gerai, — sumurmėjo Kilynas. Netoliese nugumėjo du žemkasiai su kryžminėmis graviūromis ant šonų. Anksčiau neteko matyti, kad jie keliautų kartu su aukšto rango mechu. — Nudekime tuos du, — tarė jis kilstelėdamas ginklą.

— Tai tik žemkasiai — tegul sau bėga.

— Kaip pasakysi. — Jis nulėkė prie Fanės. Nuo pat pradžių stengėsi laikytis seniai įsigaliojusių kapitonės taisyklių — pirmiausia nukenksmini pagrindinę sąmonę ir tik tada apžiūri sužeistuosius. Tačiau prišokęs prie sudribusio kūno pajuto, kaip stingsta širdis, ir pasigailėjo, kad turėjo uždelsti dar vieną akimirką.

Fanė tysojo susirietusi, atkraginusi galvą. Pro perkreiptas sudžiūvusias lūpas matėsi pageltonavusios dantenos ir nuo pastovaus griežimo nusmailėję dantys. Įspraustos į negyvą veidą, tiesiai į dangų spoksojo sustiklėjusios akys.

— Ne! — jis neįstengė pajudėti. Šalia priklupusi Džoselina prispaudė delnus prie Fanės sprando.

Kilynas matė, kad sprandas nevirpa. Į širdį siūbtelėjo viską naikinanti tuštuma. Jis lėtai išspaudė:

— Tas padaras… sunaikino ją.

— Ne! Taip greitai? — Džoselina pakėlė krauju pasruvusias, išplėstas akis tarytum norėdama, kad jis paneigtų akivaizdžius faktus.

— Maldininkas… — suvokus karčią tiesą, suspaudė gerklę, —…jis velniškai greitas.

— Bet tau pavyko jį nukepti.

— Pasisekė. Tiesiog pasisekė.

— Mums… niekada…

— Šis sugebėjo parodyti visiškai naujus triukus.

— Bet Fanė mokėjo apsiginti geriau už bet kurį kitą! — verksmingu balsu sušuko Džoselina.

— Tiesa, tiesa.

— Ji žinojo viską.

— Tik ne tai…

Pusiau primerktose, baimės iškankintose Fanės akyse Kilynas išvydo tai, kas buvo slepiama nuo Šeimos ištisus mėnesius. Aplink vokus prasisunkė pilkšvi pūliai, išbrinkę į kruviną burbulą, kuris išsprogo ir paskleidė sudvisusias dujas.

Maldininkas sugebėjo vos per kelias akimirkas įsiskverbti į Fanės nervų sistemą, jos kūną, jos esybę. Anksčiau nė vienas mechas negalėdavo to padaryti taip greitai, jeigu jį nuo taikinio skirdavo didelis atstumas. Norint užfiksuoti taikiklyje žmogų, marodieriui reikėjo, kad taikinys nejudėtų bent kelias minutes.

Tik šis nedidelis pranašumas ir tegelbėjo žmoniją nuo grobuonių mechų, tačiau, pasirodžius naujo tipo maldininkui, toji plonytė riba ištirpo.

Kilynas atsiklaupė, norėdamas atidžiau apžiūrėti kapitonę. Džoselina nutraukė standžios guminės plėvės kombinezoną. Atrodė, kad Fanės kūną iš vidaus subadė tūkstančiai adatėlių. Po oda jau spėjo sudžiūti mažutės pajuodavusio kraujo dėmelės.

Įsibrovęs į ją maldininkas perskaitė visą informaciją. Užteko vos vienos sekundės, kad jis išgraužtų susipynusius Fanės neurotinklus, sužinotų jos gyvenimo smulkmenas. Kas teikdavo malonumą. Kokius pojūčius sukeldavo veriančio skausmo dūris. Kada ir kodėl ji patyrė miriadus pralaimėjimų, besivyniojančių iš paskos tarsi ilga tamsos ir šviesos grandinė, kurią turėjo ryžtingai įveikti, nepaliaujamai žygiuodama per pasaulių, vilčių ir begalinio karo mozaiką.

Marodierių klasės mechams kartais to reikėdavo: ne metalų, lakiųjų medžiagų ar kitų atsargų. Netgi ne miniatiūrinių mikroschemų, kurias žmonės vogdavo iš paprastesnio tipo mechų — žemkasių, vilkikų bei kirtiklių.

Garantuotos mirties. Marodieriai norėjo informacijos, duomenų, pačios esmės. Iškvosdamas kiekvieną mažiausią Fanės sąmonės kampelį, maldininkas iščiulpė ir ištrynė visą kapitonės esybę.

Apimtas įniršio Kilynas užstaugė. Paskui nuskuodė atgal prie subyrėjusio maldininko ir išspyrė kojos statramstį.

Sunkiai alsuodamas jis ėmė trypti atitrūkusią mecho ranką. Ledrofas bandė su juo susisiekti, tačiau Kilynas kažką užbliovė ir visiškai atjungė savo interkomo liniją.

Jis nežinojo, kiek laiko užtruko rėkdamas ir daužydamas maldininką. Išsiliejus begalinio įsiūčio bangai, pajuto viduje tvyrančią tuštumą.

Kai pagaliau aprimo, grįžo prie Fanės ir nebyliai atidavė pagarbą, saliutuodamas nulaužtu mecho kojos statramsčiu ir jausdamas širdyje pralaimėjimo kartėlį.

Tokia mirtis buvo pati bjauriausia. Ji sunaikindavo ne tik dabartinį gyvenimą, bet ir šlovingus praeities įvykius. Ji paskandindavo gyvybę dusinančiame juodo mecho sąmonės sirupe, absorbuodavo visus iškeliavusiojo anapilin individualumo požymius.

Sučiaumotos ir prarytos sąmonės jau niekas negalėtų išgelbėti. Jei maldininkas būtų paprasčiausiai ją nužudęs, Šeima dar būtų sugebėjusi išsaugoti bent dalelę tikrosios Fanės. Iš vėstančių smegenų ištrauktų žinias, prisodrintas jos asmenybės atspalviu. Įsiliejusi į Šeimos nario sąmonę, kapitonė taptų Aspektu.

Maldininkas nepaliko netgi tokios galimybės.

Garantuota mirtis. Šį vakarą Fanės laidojimo ceremonijoje iš tuščio susitraukusio kūno kiauto nepavyks išsiurbti nė lašelio tiesos. Su Šeima nepasiliks nė menkiausios kapitonės dalelės, tarytum ji nė nebūtų egzistavusi žmonijos ašarų pakalnėje.

Pats to nesuvokdamas Kilynas pradėjo rėkti. Tik tuomet, kai drauge su Šeima išsinešdino iš slėnio, jis pajuto viduje rusenantį skausmą. Tik tuomet suprato, kad atsiminimuose Fanė vis dar gyva; deja, tai nė trupučio nepaguodė.

2

Tolyn nuo kaitrios Ėduonies akies driekėsi ilgi ir gąsdinantys šešėliai. Atšiaurūs spinduliai tarsi pirštai vagojo suskeldėjusią lygumą, palytėdami į priekį plūstančią žmonių bangą.

Nuo kiekvienos vėjo nugairintos, sudūlėjusios uolos krito spalvotas šešėlis. Išorinis Ėduonies žiedas skleidė smilkstantį rausvumą, tuo tarpu vidinis rutulys akinamai spindėjo žydru atspalviu. Artėjant vakarui, Ėduonis ėmė grimzti į horizonto jūrą. Jis pasislėpė po uolienų iškyšuliu ir paskutinį kartą tvykstelėjo chromatinėmis juostomis. Užslinkus prieblandai, darėsi sunku įžiūrėti kelią.

Todėl kurį laiką Kilynas nežinojo tiksliai, ką prieš save regi. Jis sumirksėjo, peršokdamas per visą spektrą, ir galiausiai pastebėjo virpantį, žalią it papartį pulsavimą.

— Ei, Ledrofai! — šūktelėjo jis. — Pažvelk kairėn.

Šeima žygiavo tarpekliu, atsiradusiu po kažkokio senovinio konflikto. Nė vienas iš narių nesitraukė iš akustinės zonos. Jie sustojo, džiaugdamiesi galimybe pailsėti po kelių valandų išgąstingo bėgimo.

— Kokio velnio? — atšovė Ledrofas.

— Matai Lomą?

— Ne.

Kilynas stengėsi alsuoti lėtai ir lygiai nenorėdamas, kad kiti išgirstų nuovargio kupiną gaižų dvėsavimą. Ledrofo atsakymas nuskambėjo gana lėtai. Žinia, jei kalbėtų Fanė, jis būtų daug energingesnis. Pagal Šeimos tradiciją, įkūrus stovyklavietę, jiems teks išsirinkti naują kapitoną. Iki tol viskam vadovaus Kilynas. Ledrofas tai suprato, tačiau vis tiek niurnėjo.

Jie trumpam stabtelėjo, kad atliktų paskutinę prievolę Fanei ir paslėptų jos kūną paskubomis suręstoje akmeninėje piramidėje. Paskui vėl ilgai ir sunkiai bėgo. Netrukus išseks visos jėgos. Kilynas turėjo surasti pastogę.

— Džoselina? Matai ką nors?

— Aš… galbūt.

— Kur?

— Nedidelis objektas… gal ir klystu… — jos plonas balsas drebėjo nuo įtampos.

— Ar gali man jį nuskenuoti?

— Aš… štai.

Kairiojoje akyje žybtelėjo Džoselinos atsiųstas vaizdelis — tas pats spragsintis žalias pulsavimas.

— Suraskime jį, — pasakė Kilynas.

— Ne, — griežtai įsiterpė Ledrofas. — Reikėtų apsistoti atviroje erdvėje.

— Ir išsijungti? — Džoselina negalėjo patikėti savo ausimis.

— Taip bus saugiau. Mechai mums nekliudys.

— Mes pernelyg pavargę. — Kilynas žinojo, kad teisybė būtų Ledrofo pusėje, jei tik Šeima nebūtų tokia išsikvėpusi. Paprastai mechai negalėdavo aptikti žmogaus su išjungtu energetiniu kombinezonu. Jie užuosdavo elektros grandines, o ne odą.

— Loma? Jūs radote Lomą? — po varginančios kelionės Tobio balsas skambėjo mieguistai.

— Gali būti, — tarstelėjo Kilynas. — Eime pažiūrėti.

— Jokiu būdu, — suriko Ledrofas, tačiau jo šūksnis ištirpo pritariančio murmėjimo chore. Ledrofas puolė ginčytis. Ko kito galima tikėtis, kai Šeima žygiuoja neišsirinkusi kapitono? Jiems visiems būtina pailsėti ir ramiai apsvarstyti susiklosčiusią padėtį.

Kilynas nekreipė dėmesio į prieštaravimus ir ilgais neaukštais šuoliais nustriuoksėjo iki artimiausios kalvos. Teko sukaupti paskutinius jėgos likučius, kad eisena nesvyruotų. Sekantys iš paskos neabejotinai pastebės menkiausius nuovargio ženklus. Nors ir negalvodamas apie tai, jis aiškiai suvokė, kad vos pakrutančiai iš nuovargio Šeimai reikėjo pademonstruoti dvasios stiprybę, padėti atgauti ryžtą.

Ledrofas nuo jo neatsiliko. Kilyno akys automatiškai įjungė Džoselinos nuskenuotą vaizdą į bendrą visumą ir vėl išskyrė nedidelę viltį teikiantį virptelėjimą. Jis pakilo aukštai virš randais išvagotų kalvų, bet, signalui išnykus, suprato, kad persistengė.

— Ji po žeme.

— Kur? — irzliai pasiteiravo Ledrofas.

— Po tuo senu fabriku.

Duobėje kyšojo nuožulnūs uolingojo metalo angarai. Aplink juos kvaksėdami darbavosi žemkasiai — nepaliaujamai gamino įvairiausius prietaisus, kurių dėka mechai užvaldė žmoniją. Angarai iškildavo tose vietose, kur žemę raižė gamtinių mineralų gyslos. Šioji stotis atrodė apleista, greičiausiai todėl, kad stovėjo toli nuo didingais raštais išmargintų keraminių mechų gardų. Būtent dėl šių nedidelių stočių pasaulį užtvindė mechaninė gyvybė. Visai įmanoma, kad netrukus amžina mechų ir žmonių kova užsibaigs pastarųjų nenaudai.

— Ten nieko nesimato, — iš toli riktelėjo Sunijata. Ji visuomet pasižymėjo atsargumu. — O jei tai spąstai?

Kilynas nekantriai mostelėjo ranka, ignoruodamas ją taip pat, kaip ir Ledrofą. Dažniausiai tai padėdavo išvengti nereikalingų kalbų.

— Loma po žeme. Žemkasiai užstatė ją fabriku.

— Loma tokia sena? — nustebo Džoselina.

— Savo amžiumi prilygsta tiek mechams, tiek žmonėms, — atsakė Kilynas. Jis nusileido šalia žemkasio ir nusekė paskui pusaklį padarą į fabriką. Na, žinoma, jie valė iš uolos ištrauktą kažkokią keraminę medžiagą, nė kiek nepaisydami milžiniškų, rūdžių išgraužtų durų, užtverusiųjų mažąjį pasaulėlį.

Po poros sekundžių į fabriką suėjo visa Šeima. Netrukus kiekvienas žemkasys buvo atjungtas, nešiojami energetiniai elementai išgliaudyti. Kelis teko palikti, kad jie galėtų normaliai funkcionuoti. Šiame mažame angare nesimatė nė vieno prižiūrėtojo mecho. Bent tiek gerai. Su žemkasiais susidoroti kur kas paprasčiau. Tas faktas, kad Šeimos nariai elgėsi lyg žiurkės, vagiančios trupinius iš maisto sandėlio, jų nė trupučio nejaudino.

Į Lomą pirmasis įslinko Ledrofas. Už jo Kilynas. Tai buvo didžiulė sena patalpa, pritvinkusi nemalonių kvapų. Šeimos nariai įsliūkino iš eilės, pridengdami vieni kitus ir nepratardami nė žodžio. Kilynas su Džoselina atsargiai šliaužė tarp prakiurusių cisternų, šlepsėdami per pamazgas.

Nieko. Jų nepasitiko nė vienas žemkasys, per klaidą manantis, jog atvyko mechai. O tai reiškė, kad neprižiūrimoje Lomoje mažai kas tikėjosi sulaukti svečių. Visi jos žemkasiai darbavosi išorėje.

— Tuščia, — burbtelėjo Ledrofas ir atsisėdo ant geležinės platformos, nusitraukdamas savo kombinezoną.

— O maistas neblogas, — pastebėjo Džoselina, jau spėjusi įkišti kumštį į tiršto sirupo urną. Su pasimėgavimu palaižė pirštus. Iš po šalmo žiedo išsprūdo ilgi rudi jos plaukai. Kaulėtas ir išsekęs veidas atsipalaidavo, skleisdamas pasitenkinimą.

Kilynas klausėsi kitų Šeimos narių, klaidžiojančių koridoriais ir siunčiančių tą patį pranešimą: nieko nėra namuose. Jis grįžo atgal prie įėjimo, kad padėtų užtrenkti grafitinį liuką. Štai ir viskas. Pagaliau suradus saugų prieglobstį, galima leisti sau atsigulti ir pajusti vėsią Lomos drėgmę.

Šeima pradėjo nusirenginėti. Jis tingiai stebėjo saviškius. Sunkiai atsidususi Džoselina nusitraukė gumbuotus antkelius. Blauzdikaulių apsaugas aptaškė purvas; nenorint išsitepti, teko atsegti sąvaržas plaštakų krašteliais. Įvairiaspalvėje šviesoje grakščiai judėjo jos raumeningos šlaunys, bet šį kartą tai nesukėlė Kilynui geismo.

Šeimos nariai nusimetė savo plėves bei trimovius aliumininius apvalkalus, apnuogindami porcelianinius, šokoladinius, gelsvus kūnus su raudonais dryžiais, kurie atsirado nuo įsitrynusios izoliacinės medžiagos. Daugumą vagojo rausvos, po operacijų pasilikusios siūlės. Kitų kūnuose švytėjo žydros senų implantų žymės. Pastarieji dar galėjo prisiminti tuos laikus, kai Šeima mokėjo dirbti su technologijomis. Blizgančios dėmės bylojo apie išgydytas žaizdas. Bet dabar niekas nebūtų galėjęs patempti nukarusios odos arba numalšinti uždegimo pažeistų organų brinkimo. Kiekvieną Šeimos narį kankino besikaupiančių bioproblemų našta, kurios neįmanoma buvo atsikratyti be Citadelėje pražuvusių technologijų.

Džoselina aptiko katiliuką su burbuliuojančia saldžia materija. Daug negalvodamas Kilynas susikišo geltonas putas į bumą — ilgi klajonių metai išmokė juos kiek įmanoma geriau išnaudoti kiekvieną atrastą maisto šaltinį. Paskutinį kartą Lomoje teko buvoti prieš keturias savaites. Visą tą laiką jie tenkinosi sauso davinio paketais, užsigerdami kartaus vandens lašeliais, pasemtais iš mažyčių, itin retai pasitaikančių upelių.

Jei ne Lomos, vargu ar jiems pasisektų išgyventi. Drėgni, tamsūs angarai buvo sukurti specialiai marodieriams ir, žinoma, aukštesnės klasės mechams, kurie net neturėjo vardų, kadangi nė vienam žmogui nepavyko išlikti gyvam po susidūrimo su jais. Marodieriams — tokiems, kaip ietininkai, snukiai, griausmūnai, babajagos — reikėjo bioproduktų. Klaidžiodami po uolinguosius slėnius jie retkarčiais užklysdavo į vieną ar kitą Lomą, kad pakeistų savo organines dalis.

— Ar taip geriau? — Džoselina rodė švariai išplautus plaukus. Kilynas suprato, kad jis prisnūdo kelioms akimirkoms.

— Atrodo puikiai, tikra tiesa.

Pastarosiomis dienomis Kilynas negalėjo sugalvoti nieko geresnio, ką jai pasakyti. Moteris garbanojo savo plaukus į standžias sruogas, bangomis krentančias nuo aukštos kaktos. Jos pakaušį atidžiai šukavo Lėtapėdis Sermas. Džoselina jau anksčiau spėjo sutvarkyti tankius šviesius Sermo gaurus, dengiančius jo ausis ir padabintus baltais bei geltonais kaspinėliais. Prie pat sprando į kuodą surištus plaukus puošė žydras elastingas dirželis.

Drybsodamas ant žemės Kilynas svajingai stebėjo, kaip Sermas šukuoja Džoseliną. Bėglių gyvenimas davė Šeimai kojas, kurios galėtų ilsėtis per dienų dienas, pasiruošusios bet kada pašokti ir padėti savo šeimininkui sprukti. Užtat apsauginiai šalmai paversdavo plaukus tikru kaltūnu. Žmonijai tebegyvenant Citadelėje, dažno, išvykusio puldinėti lėtai ir nenumaldomai augančio mechų pasaulio, laukdavo ceremonialinis apsivalymas sugrįžus namo. Po kurio laiko paprastas dulkių nutrynimas virto maudynių bei kirpimo ritualu. Narsuoliai, išdrįsę brautis į pavojingąsias žemes, užsitarnaudavo išskirtinę šukuoseną. Po kiekvienos kelionės tiek vyrai, tiek moterys keisdavo savo plaukų formą, pagražindami juos puošniomis detalėmis. Kartais prie žvilgančių sruogų prisegdavo žiedelius su brangakmeniais. Neretai savo tankius kuodus šukuodavo į šonus su skyrimu per vidurį arba palikdavo ant viršugalvių dvi siauras juostas, tarp kurių išsiskusdavo dryžį. Pastarasis variantas vadinosi atvirkštiniu irokėzišku kirpimu, nors niekas nebūtų galėjęs pasakyti, ką būtent reiškia “irokėziškas”.

Kaip ir kiekvienam kitam Šeimos nariui, Kilynui patiko, kai jo plaukus kas nors sutvarkydavo. Ilgi šeriai prie kaklo buvo visiškai suvelti. Prireiks nemažai laiko, kol pavyks atgauti žmogišką išvaizdą.

Jis nusprendė, jog dabar netinkamas momentas prašyti Džoselinos pagalbos. Pastaruoju metu nerodė jai itin didelio prielankumo, neskaitant, žinoma, įprastų broliškų jausmų, kuriuos puoselėjo visiems Šeimos nariams. Jie miegojo kartu — kai tik pasitaikydavo tokia galimybė — ne vienerius metus. Tačiau prieš šimtą dienų Šeimos Taryba nutarė užmarinti savo narių seksualinių pojūčių centrus.

Toks žingsnis buvo būtinas, netgi pavėluotas. Kilynas ir pats už jį balsavo. Jie neturėjo teisės eikvoti nei dvasinės, nei fizinės energijos. Neviltis vertė griebtis pačių griežčiausių priemonių. Be abejo, siejamoji sekso galia nenuginčijama. Tačiau budrumui sutelktos visos jėgos padėdavo persekiojamiesiems išlikti gyviems. Šeimai prisiėjo išmokti šią karčią pamoką.

Tarp moterų ir vyrų egzistuojantys ryšiai teikė nemenkesnį pasitenkinimą nei mikroschemų valdomi seksualinių pojūčių centrai. Besikalbant su Džoselina, širdyje suskambėdavo senų, slegiančių atsiminimų aidai.

Deja, Džoselina niekada netaps antrąja Veronika. Dėl to nekilo jokių abejonių. Anksčiau patirtas jausmas visam laikui dingo iš jo gyvenimo.

Vis dėlto tai netrukdė mėgautis tarpusavio santykiais. Jie nepaliaujamai judėjo į priekį, balansuodami ant mirties bei gyvybės slenksčio, ir plaukų tvarkymas tapo vienintele savigarbos išraiška. Jie šukuodavo, blizgindavo, pigmentuodavo savo ševeliūras, nekreipdami dėmesio į atšiaurų pasaulį.

Saldžioji materija liovėsi burbuliavusi. Kai tik Šeima įžengė į Lomą, Sermas sumetė į statines savo kapsules. Prieš daugybę metų mechai transformavo organinio proteino molekulių spirales, pritaikydami maistą savo virškinimo sistemai. Tačiau brangiosios Sermo kapsulės — nykstantis Citadelės palikimas — grąžindavo spirales į pradinį būvį, ir proteinas vėl tikdavo žmonių organizmams.

Sermas su Kilynu atšovė didžiulės cisternos vožtuvą ir padavė išalkusiai Šeimai dubenis, pripildytus saldžiųjų putų. Norėdamas susidoroti su nelemtu vožtuvu, Kilynas turėjo pasinaudoti maldininko kojos statramsčiu. Kas čia tokio, jei vagiliavimo įrankiu paverti savo trofėjų?

Pajutęs, kaip į skrandį nusruvo deginantis cukrinis skystis, kuris sugrąžino jėgas, jis pakilo ant kojų ir šiek tiek svyruodamas nudrožė į Lomos gilumą. Ilgi ir juodi koridoriai dvokė neapdirbtomis medžiagomis, tepalų pliurza ir kitais nesuprantamais kvapais.

Visai įmanoma, kad ieškodamas maisto koks nors klastūnas arba pėdsekys paskutinį kartą buvo čia užsukęs prieš tūkstantį metų. Tačiau Loma nė akimirkai nenustojo gaminti savo gyvybinių serumų. Pagalbą siūlė remontiniai ekranai, priglausti savo glėbyje mechą geidė šamyriniai stipinai. Dūzgė elektrinės auros, gundydamos bastūnes mašinas neiššifruojamais, kibirkščiuojančiais naujos energijos pažadais. Susidėvėję mechai, kurie užklysdavo čia, galbūt nė patys nenutuokdavo, ko būtent jiems reikia. Loma suviliodavo juos jutiminiu sutepimu, šviežiomis detalėmis, kitomis technologinėmis gėrybėmis — deja, apie pastarųjų paskirtį žmonės mažai ką išmanė.

Kilynas aptiko milžinišką olą, kurioje kyburiavo kerpių sruogos, plaikstomos migdolų kvapų pritvinkusio vėjelio. Griausmūnams jos patiko. Bet jei kerpių paragautų žmogus ar bent palaižytų jas, iš karto kristų negyvas.

Šoniniame praėjime kėpsojo tepalinių krūvos. Vieni sakydavo, kad mechai valgo tuos gleivėtus rutuliukus, kiti galvojo, kad jie skirti šarnyrų sutepimui. Kilynas sutraiškė visas dėžutes besikeikdamas ir stebėdamas, kaip iš jų išsilieja skystis. Tegul mechai įlenda į žmonių kailį ir pajunta, koks malonumas yra badauti.

Kitoje oloje gulėjo juodos samanotos plokštės. Kai tekdavo pakeisti gyvuosius polijunginius, jomis pasinaudodavo snukiai. Tėvas rodė Kilynui, kaip veikia tie prietaisai. Bet dabar Šeima stengdavosi neapsunkinti savęs kelionių metu ir pasiimdavo tik pačius reikalingiausius daiktus.

— Tėti.

Kilynas nustėro.

— Patylėk! — švelniai perspėjo jis. — Nenukrypk nuo mano taško.

— Kodėl? — pasigirdo nustebęs prislopintas Tobio balsas.

— Patylėk!

Tobis atrūko pro garuojančias didžiules cisternas, slapstydamasis šešėlių duburiuose. Per dvylika sunkių metų berniukas išmoko pasinaudoti klaidinančiais šviesos deriniais.

Pasiekęs tėvą ir sustojęs gintarinėje prieblandoje, Tobis pažvelgė į jį. Vaiko veido nebjaurojo baimės išraiška, tamsios akys buvo atviros nesibaigiančių naujų nuotykių pasauliui.

— Kodėl liepi tylėti?

— Jei Lomoje yra apsauginių mechų, jie slepiasi kaip tik šiose olose.

— Vaje! Manai, kad jų čia yra?

Kilynas taip negalvojo, tiktai norėjo, kad sūnus niekuomet neprarastų budrumo.

— Žinoma, kad manau.

— Aš nė vieno nemačiau, — be garso ištarė Tobis. Taip galėdavo šnekėti visi Šeimos nariai — jie tapšnodavo vienas kitam, labiau pasitikėdami rankų kalba nei kitais gestais.

— Tie mechai nešiojasi raižykles. Tamsoje perpjautų tave per pusę. — Šypsodamasis jis švelniai suspaudė Tobio ranką.

— Aš pats juos perpjaučiau.

— Nesąmonės.

— Tikrai.

— Su kuo?

— Štai su kuo.

Tobis išsitraukė elektrodroselį su ilgais virbais, galinčiais įsiskverbti į bet kurio mecho lizdą. Kai kas tvirtino, neva jautrūs prietaiso galiukai yra organinės prigimties.

— Iš kur tai ištraukei?

Tobio veide nušvito išdykėliška šypsena. Pastebėjus tėčio sutrikimą, jo akys linksmai sužaižaravo.

— Iš metalo laužo krūvos.

— Kur ją radai? — Kilynas stengėsi neparodyti esąs susijaudinęs.

— Eime, parodysiu.

Tobis nepaprastai troško su kuo nors pažaisti. Po Negandos metų metus Šeima klajojo neužsibūdama vienoje vietoje ilgiau nei porą dienų — paprasčiausiai baiminpsi, kad netyčia aktyvuos užslėptus pavojaus signalus ir prisišauks ietininkus arba dar baisesnius mechų atstovus.

Todėl Šeimos berniukams ir mergaitėms niekada neteko patirti pastovumo jausmo, jie neturėjo progos išmokti išradingų žaidimų subtilybių. Matydamas, kaip Tobis panyra į prietemą, Kilynas pagalvojo, ar sūnui apskritai reikėjo žaidimų, nes pastaruosius pakeitė nesibaigiančios gaudynės. Pats gyvenimas buvo žaidimas.

Tobis regėjo mirštančiuosius, tačiau jaunatviškas nerūpestingumas padėdavo greitai atsikratyti gedulingų jausmų. Tragiška Šeimos istorija jam vis dar atrodė kažkokia nereali. Be to, vaikas buvo per mažas, kad suprastų Aspektus, nors ir suvokė, jog mirusieji kažkokiu būdu tebegyvena juose. Tai akivaizdus faktas.

Priekyje tursenantis Tobis išnyko tamsiame koridoriuje. Susikūprinęs Kilynas žengė pro angą ir užuodė muskusinę pelyjančių tepalų smarvę.

— Čia, — šnipštelėjo Tobis.

Bedus ranka į šiukšlių krūvą, Kilyną nupurtė šaltas drebulys. Karbiuratoriai, įvorės, krumpliaračiai, kištukai, membranos, įvairaus dydžio rezervuarai. Jis atpažino detales, net nežinodamas, ką reiškia jų pavadinimai.

Visos skirtos marodierių klasės mechams.

Visos naujausios konstrukcijos.

Visos pajuodusios ir panaudotos, bet vis dar blizgančios sidabriniu atspalviu ten, kur nuo smėlio ir žvyro nenusitrynė apsauginis sluoksnis.

— Gražūs daikčiukai, — nerūpestingai tarstelėjo Kilynas.

— Jie sugadinti?

— Hmm… gali būti. Įdomu, kokia tų detalių paskirtis?

— Ar galiu jį pasilaikyti?

Kilynas pakėlė kraštinę plokštę. Pakankamai didelė, kad tiktų pėdsekiui.

— Hmm… ką sakei?

— Šitą. — Susierzinęs Tobis ištiesė elektrodroselį.

— Aaa… kam tau jo reikia?

— Kad galėčiau žudyti žemkasius.

Kilynas apsidairė, tyrinėdamas šešėlių gelmes. Jei netoliese tūno pėdsekys, kuris išgirdo, kaip pro liuką sulindo Šeima, ir dabar laukia tinkamos progos…

— Tai kaip?

Spėlionės. Nerimą kelianti miglota nuojauta. Tik tiek.

Pažvelgęs į sūnų, Kilynas išvydo jame tai, ką vylėsi palikti būsimoms kartoms — menkutę savo paties esybės dalelę. Deja, neturėdamas normalios vaikystės, Tobis negalės tapti pilnaverčiu žmogumi. Jam reikėjo saugumo, tikrumo pojūčio. Jei vaikas dabar išsigąs, bemiegant jį pradės kankinti košmarai. O rytoj berniukas nepajėgs sparčiai judėti į priekį.

— Grįžkime prie maisto cisternų. Šiek tiek pasistiprinsime.

— Ooo…

— Galbūt vėliau išeisime išorėn ir papleškinsime žemkasius.

Tobis nušvito. Jis buvo vienintelis išlikęs gyvas Šeimos vaikas.

Visus kitus išnaikino mechai, nelaimingi atsitikimai bei mirtinos ligos.

— Vaje!

Kilynas pasiūlė berniukui savotiškas slėpynes, leisdamas Tobiui sprukti į priekį. Tokiu būdu jis pats galėjo nepastebimai saugoti užnugarį, įtempęs ausis. Nepajuto nieko keisto. Tuščiose olose nebuvo nė gyvos dvasios.

Kai pagaliau jie pasiekė maisto cisternas, Tobis sunkiai kvėpavo iš nuovargio. Kilynas padavėjam lipnių putų gabalėlį, kvepiantį oda ir specifiniu prieskoniu, o pats nuėjęs pas Ledrofą papasakojo jam apie matytas mechų detales.

— Na, ir kas? — atšovė Ledrofas. — Aš patikrinau visą Lomą. Liepiau tą patį padaryti ir Modeliuotojui Džeikui.

— Tos detalės visiškai naujos.

— Vadinasi, jas paliko kažkoks mechas.

— Kuris gali sugrįžti.

— Bet gali ir nesugrįžti. — Ledrofas pažvairavo į Kilyną. Juoda vešli vyriškio barzda augo iki pat akių ir slėpė veido išraišką, tačiau kandi balso intonacija pakankamai aiškiai išsakė jo požiūrį.

— Prisimeni, tu norėjai, kad mes apsistotume slėnyje? — ramiai pasakė Kilynas.

— Tai kas?

— Ne išimtis, kad tavo pasiūlymas buvo geresnis.

Ledrofas gūžtelėjo pečiais.

— Dabar viskas kitaip.

Nuo atvykimo į Lomą kažkas pasikeitė — kažkas suteikė Ledrofui pasitikėjimo savimi. Kilynas papurtė galvą.

— Tai velniškai keista. Kodėl tos detalės paliktos vienoje krūvoje? Paprastai jas paima žemkasiai.

Ledrofas išsišiepė, parodydamas stambius pageltonavusius dantis. Pastebėjęs, kad pokalbio klausosi keli Šeimos nariai, jis pakėlė balsą:

— Kodėl tu toks susierzinęs?

— Dėl maldininko.

— Ką nori pasakyti? — griežtai ir garsiai paklausė juodabarzdis.

— Kartą Fanė minėjo, kad maldininkas veikia išvien su kitais mechais.

— Kokiais kitais? — Ledrofas suraukė tankius antakius, paslėpdamas jų šešėliuose savo akis.

— Tame slėnyje slankiojo būrys žemkasių.

— Netoli maldininko? — kankinančiai lėtai ištarė žodžius Ledrofo lūpos.

— Aha, mažiausiai dešimt…

— Jie niekada mūsų nesugaus, — paniekinančiai atrėžė Ledrofas.

— Tau pradeda maišytis galvoje.

Kilynas niūriai vyptelėjo.

— Ar kada nors matei, kad marodierių klasės mechas keliautų kartu su žemkasiais?

— Man kelią nerimą mechai, o ne žemkasiai, — garsiai nusijuokė Ledrofas. Beveik išdainuota patyčia patvirtino Kilyno įtarimus. Vyrukas stengėsi įsiteikti pašaliniams klausytojams. Bet kodėl?

— Be žemkasių, marodierius gali turėti ir kitų mechų. Pėdsekių. Arba ietininkų.

— Ką gi, tuomet tu ir budėsi naktį, — švelniai tarstelėjo Ledrofas.

— Galėsi panaudoti savo apmaudą geriems tikslams.

Nuo diržo nutraukęs organinės medžiagos gabalą, vyriškis padavė jį Kilynui. Šalimais stoviniuojantys Šeimos nariai linktelėjo galvomis, tarytum išgirdę pokalbio esmę, ir vėl patraukė virškinti savo maisto kratinį. Kilynas gana miglotai suvokė, ko siekia Ledrofas, tačiau nusprendė išmesti tai iš galvos. Fanės mirtis juos visus išmušė iš vėžių.

Jis priėmė pasiūlytą maisto davinį ir atkando gabalėlį, tokiu senovišku ženklu išreikšdamas draugiškus jausmus. Šyptelėjęs Ledrofas pasišalino. Baigęs ieškoti saldumynų prie tėvo klestelėjo Tobis ir pamojo ranka į nutolstantį juodabarzdį.

— Ko norėjo?

— Šnekėjomės apie tai, kad visiems reikėtų eiti pogulio, — atsakė Kilynas. Nėra reikalo nervinti berniuką savo nuogąstavimais.

— Kada?

— Netrukus.

— Ar užteks laiko užkąsti dar šiek tiek lipnukės?

— Žinoma.

Prieš prabildamas Tobis akimirkai sudvejojo.

— Lipnuke skani, bet geriau pasakyk, kada mes vėl surasime Tvirtovę?

— Pradėsime ieškoti rytoj.

Regis, Tobį patenkino toks įprastas atsakymas, ir jis galvotrūkčiais nukūrė tolyn. Kilynas rado kažkokį dvokiančios, bet maistingos medžiagos gabalėlį, turintį su kartonu sumišusio metalo prieskonį. Nykščio nage įtaisytas cheminis analizatorius patikino, kad gabalėlis neužnuodytas; marodieriai mėgo krėsti tokias šunybes.

Susimąstęs paėmė į rankas tąsią it guma materiją. Jis negalėjo prisiminti, kiek mėnesių praėjo nuo tada, kai Šeima paskutinį kartą viešėjo Tvirtovėje. Galbūt metai — tik nežinia, ką reiškia žodis “metai”. Aišku tik tiek, kad, norint suskaičiuoti tuos mėnesius, neužtektų abiejų rankų pirštų. Pabandžius pasidomėti tiksliau, reikėtų išsikviesti vieną iš savo Aspektų, o jis nė kiek netroško to daryti.

Pasinaudojęs Kilyno išsiblaškymu, prabilo Artūro Aspektas. Tylus, pedantiškas balsas, rodos, kuždėjo tiesiai už dešiniosios ausies.

Nors iš tiesų mikroschema, kurioje tūnojo ne tik Arturas, bet ir kiti Aspektai, buvo implantuota Kilyno kakle.

Paskutinį kartą mes buvome apsistoję Tvirtovėje prieš 1.27 metus. Čiuožyklos metus, žinoma.

— Aha.

Įžūliai ir priekabiai skambantis Aspekto balsas bylojo tai, kad jį suerzino toks ilgas tylėjimo laikotarpis.

Aš nešneku “savaitės” ar “mėnesio” terminais, nes Šeima jų daugiau nevartoja. Trumpų laikotarpių skalės tėra vienoje vietoje gyvenančių ir teikiančių pirmenybę žemės ūkiui žmonių artefaktai. Mano dienomis…

— Neįsijausk, — nutraukė jį Kilynas.

Tik norėjau pasakyti, kad dabar savo reikšmę prarado net žodis “metai”, nes mechai sunaikino metų laikus.

— Nenoriu nieko girdėti apie senus gerus laikus.

Jis privertė Aspektą pasitraukti į sąmonės kertelę. Šis protestuodamas suspiegė, bet neįstengė pasipriešinti.

Kilynas vis rečiau klausydavosi savo Aspektų. Po Negandos šnekėjosi tik su Arturu, ir tik vos keletą kartų. Aspektai egzistavo tais laikais, kai Šeimos gyveno Citadelėse arba dar didesnėse ir senesnėse Arkologijose. Jie nė velnio nenutuokė, ką reiškia nuolatinis bėgimas. Net jei ir suprato, Kilynui asmeniškai nepatiko jų tauškalai apie didingą praeitį. Jį nervindavo techninis Artūro žodynas. Kad ir kokius žodžius parinkdavo, atrodė, kad Aspektai nesiliovė kaltinę Šeimą dėl degradavimo.

Kilynas nenorėjo girdėti nieko panašaus, tuo labiau — postringavimų apie maldininko užpuolimą. Ilgas bėgimas leido trumpam užgniaužti sielvartą. Bet dabar, pajutęs slegiančias bjaurias mintis, jis suprato turįs išleisti garą.

Ledrofas slankiojo tarp susigūžusių Šeimos narių figūrų organizuodamas naktinę sargybą. Netrukus prasidės Liudijimas. Jie aptars Fanės mirtį, padainuos, o tada išsirinks naują kapitoną.

Kilynas atsistojo, ištiesdamas sustingusias nuo varginančio lakstymo kojas, jausdamas, kaip maudžia įsitempusią nugarą. Tačiau jam teks šokti ir išreikšti pagarbą Fanei, išdainuoti kimius atsisveikinimo šūksnius.

— Bent tiek gerai, — sumurmėjo jis, užuodęs tirštą alkoholio garų tvaiką, sklindantį iš artimiausios cisternos.

Nesibaigiantis cheminis procesas Lomose turėjo savų pašalinių efektų. Sklido kalbos, kad mechai taip pat neatsisakydavo pasimėgauti alkoholiniu birzgalu, tačiau niekas negalėjo to garantuoti. Geriau pagalvojus, kas žino, ar tie mechai apskritai kuo nors mėgaujasi, toptelėjo Kilynui.

Tiesą sakant, jam kur kas labiau patikdavo sensoriniai stimuliatoriai, kurių buvo įmanoma gauti Tvirtovėse. Šiuo atžvilgiu Kilynas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Bet dabar birzgalas padėtų ištverti pogulio metą. Jam reikėjo alkoholio. Taip. Taip. Jis pakluso savo nuojautai.

3

Kai Kilynas pakirdo, nuo veriančio skausmo galvoje prieš akis sušmėžavo spalvoti žiburiukai.

Kažkur viršuje nuaidėjo griausmingas Ledrofo balsas. Kilynas apsivertė pasąmoningai suvokdamas, kad užmigo budėjimo metu.

— Tinginio panti! — staugė juodabarzdis. — Kelkis!

— Aš… ką…

— Verčiau jau nieko nesakyk. Kelkis!

Kilynas atsiklaupė keturpėsčias, jausdamas, kaip protestuoja kiekvienas nutirpęs raumuo. Ledrofas įspyrė jam į sėdimąją ir Kilynas viauktelėjęs sudribo ant žemės. Į šnerves padvelkė aitri drėgnų pelėsių smarvė.

Ledrofas sugriebė jį už apykaklės ir grubiai trūktelėjęs pastatė ant kojų. Kilynas svirduliavo į priekį, šiurkščiai stumiamas sudiržusių kitų vyrų rankų. Atrodė, kad vietoj kojų jis tempė rąstgalius. Priešais klaikiai raibuliavo tuščia ola. Priekaištingai šūkčiojo moterys. Į žandą dunkstelėjo kumštis. Šaižiai aidėjo prislopinti keiksmai. Pilkoje prieblandoje Šeima apsupo jį ratu. Dar vienu spyriu į užpakalį Ledrofas pasiuntė Kilyną į vidurį.

— Užmigo budėjimo metu, — glaustai pateikė kaltinimą barzdočius.

— Prisigėrė! — pridūrė moteris.

Modfeliuotojas Džeikas, į kurio žodžius Šeimoje būdavo įsiklausoma, tarstelėjo su pasibjaurėjimu:

— Mus galėjo užpulti.

Ledrofas pritardamas linktelėjo.

— Kokia bausmė?

Šeimos nariai nedvejojo atsakyti.

— Trys pilni krepšiai!

— Ne, keturi!

— Tegu paima mano termokuprinę!

— Mano taip pat!

— Duokime jam nešti vaistinėlę.

— Ir dėžutes.

— Visas dėžutes.

— Tiesą sakote. Jei sugebėjo užmigti, tai galės tempti ir krovinius.

Kilynas stovėjo palenkęs galvą ir stengėsi atsiminti, kas atsitiko.

Teisingai, birzgalas. Jis šiek tiek išgėrė. Paskui truputį pašoko. Pradėjo kūkčioti. Vėl išgėrė…

Šeima garsiai barėsi, šaipėsi ir priekaištingai šūkčiojo. Įsiūtis, sumišęs su nusivylimu — vadovaujami Ledrofo, jie išliejo savo jausmus. Pyktis išsisklaidė iki paprasčiausio susierzinimo. Galų gale visi nusprendė, kokią bausmę Kilynui paskirti: jis turės papildomai nešti vieną pilną krepšį ir vaistinėlę, tuo pačiu išvaduodamas dvi pagyvenusias moteris nuo trečdalio naštos.

— Ar sutinki? — griežtai pateikė ritualinį klausimą Ledrofas.

Kilynas atsikrenkštė:

— Aha, taip. Be abejo.

Tuomet jis padeklamavo atsiprašymo eiles, nesigilindamas įžodžius, išsprūstančius pro sutinusias lūpas. Po senovinių posakių sekė tyla.

Ledrofas nusijuokė, sutirpindamas likusią žmonių rato įtampą. Jo persikreipusiose lūpose pasirodė nesuprantama išraiška. Barzdočius pasišaipė iš Kilyno dėl dėmių ant jo kombinezono. Šeima sukikeno. Kilynas nė nesivargino į jas žiūrėti. Žinojo, kad užmigo ant kažko lipnaus. Jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad saviškiai kvatoja. Jau geriau būti pokštų objektu nei sulaukti patyčių dėl to, kad greitai apgirsti gerdamas birzgalą ir užknarki budėjimo metu.

Kilynas bijojo susidurti su sūnaus žvilgsniu, kai Ledrofas nustūmė jį į šoną. Akis greičiausiai degino ašaros, tačiau veriantis galvos skausmas neleido pravirkti. Visų pažemintas, jis tetroško kur nors pasislėpti, bet nuo aitraus salyklinio gėralo apšerpėjo burna ir gerklė. Vyriškis svyravo koridoriumi tarp cisternų eilių šešėlių, tolyn nuo Šeimos, kol rado perdirbto vandens šaltinėlį. Kažkas nutraukė maitinimo liniją ir tokiu būdu sukūrė putojantį geizerį. Jis'siurbtelėjo kelis lašus, nusirengė ir apsiprausė po lediniais purslais. Išsitiesęs šiltame ore, leido vėjeliui save išdžiovinti. Iš už lydmetalio agregato išniro Tobis.

— Tėti… ką?…

Kilynas pažvelgė į pakeltą patiklų veidą.

— Aš… laidotuvės. Tikriausiai jos mane nukankino.

— Regis, padauginai birzgalo, — sardoniškai pastebėjo Tobis.

— Birzgalas tebuvo išeitis.

— Maniau, jog… galbūt tai Ledrofo kaltė.

Vaikas bandė jį paguosti. Kilynui dingtelėjo, kad nereikėtų slėpti tiesos. Nebent Tobis nėra toks suaugęs, kad žinotų, ką kalbėti ir tuo pačiu nieko nepasakyti.

Vyriškis lėtai linktelėjo nenorėdamas, kad galvą pervertų dar vienas skausmo pliūpsnis. Pamažu sugrįžo prisiminimai.

— Ledrofas…

— Pasibaigus laidotuvių dainoms, jis šiek tiek pašnekėjo, — dalykiškai pareiškė Tobis.

— Prisimenu… — blanki migla.

— Nusprendė traukti į Tvirtovę.

— Nuostabu. Ar bent nutuokia, kur ją rasti?

Tobis papurtė galvą.

— Jis daug kalbėjo, bet ne apie jos koordinates.

— Todėl, kad nežino.

— Užtat Šeimai patiko jo žodžiai.

— Protingi?

Atsargiai:

— Kai kurie.

— Ką aš sakiau?

— Nieko tokio, kas paliktų įspūdį.

— Aha… — šių fragmentų Kilyno atmintis nepajėgė atgaminti. — Ar sulaukiau paramos?

— Ne itin daug. Ledrofui labiau pasisekė.

Vyriškis nukratė vandens lašelius nuo tankių plaukų, išgręžė juos abiejomis rankomis.

— Argi?

— Šeima išrinko jį kapitonu.

Kilynas apstulbo.

— Kapitonu?

— Aha, balsavo visi, išskyrus tave.

— O kur aš buvau?

Tobis gūžtelėjo pečiais, nebyliu ženklu paaiškindamas, jog tuo metu Kilynas jau buvo praradęs sveiką nuovoką.

— Mes turime geresnių kandidatų už Ledrofą. O kaip dėl Džoselinos?…

— Jis gerai šneka. — Tobis nepasakė geriau už tave, girtuokli, bet jam ir nereikėjo to daryti. Kilynas žinojo, kad Šeima manė jį esant gerą, bet nepatikimą ir nesulaukusį tinkamo amžiaus tapti kapitonu.

Nesvarbu, kad Fanė jį treniravo, kaip ir Ledrofą su Džoselina.

Iki šio momento Kilyną patenkino tokia nuomonė. Bent jau neteko tramdyti saviškių ginčų, intrigų ar kažko panašaus. Kiekvienoje Šeimoje dėjosi tokie patys dalykai, tuo labiau kad bėgimo metu nusiskundimų padaugėdavo — dauguma narių stengėsi paslėpti savo problemas saugiame žodžių prieglobstyje.

— Ką gi, gali būti, kad Ledrofas turi šiokių tokių protingų minčių, — išlemeno Kilynas.

— Aha.

— Šiaip ar taip, man reikia prižiūrėti tave.

— Aha.

Kažkas atitraukė jo dėmesį nuo budrios, sutrikusios sūnaus veido išraiškos — menkutis perspėjimo signalas, slypintis sąmonės užkaboryje. Kilynas nusprendė jį ignoruoti. Planus galės kurti vėliau. Dabar reikėjo atgauti Tobio pagarbą.

— Juk tu pats tuo netiki, — niūriu kaltinančiu balsu ištarė vaikas.

— Suteikime jam progą pasireikšti. — Kilynas įsirangę į savo kombinezoną kasydamasis ten, kur vanduo nenuplovė nuo odos lipnios masės.

— Manai, kad jam pavyks? — atkakliai spyrėsi Tobis.

— Na… — paprastai apie kapitoną blogai nešnekama. Vaikai to nesuprato.

— Tėti, tu būtum galėjęs juos perkalbėti.

— Klausyk, sūneli, aš nenoriu veltis į tuos reikalus. Užtenka ir to, kad turiu tave prižiūrėti. — Atsisėdęs vyriškis pradėjo mautis hidraulinius batus.

— Tu būtum galėjęs.

— Aha… na, taip… — Kilynas nepajėgė rasti tinkamų žodžių. Staiga prisiminė, jog Ledrofo dėka pasirodė kaip kvailys dar prieš pasigerdamas. Barzdočius rezgė intrigas, tikėdamasis sulaukti paramos. Žinojo, kad Kilynas bandys paskandinti sielvartą birzgale, todėl surengė Liudijimą tik tuomet, kai jis visiškai nusitašė.

— Žinau… turėjau nedidelių problemų…

— Tai jau tikrai.

— Turbūt neįstengiau savęs suvaldyti.

Toks atsakymas Tobio nepatenkino.

— Tau nederėjo taip elgtis.

— Tiesą sakai… tiesiog…

— Žinau, tai dėl Fanės.

— Dėl Fanės. — Vakarykštis skausmas užgulė pečius visu svoriu. Jis daugiau niekada nepamatys raukšlėto, vėjo nugairinto veido. Niekada neišgirs pašaipaus gergždžiančio balso. Niekada.

Kilynas pasistengė nukreipti pokalbį kita linkme:

— Eime išorėn. — Užsimaukšlino ir pritvirtino šalmą.

Įtariai:

— Kuriam galui?

Bjauru, kai dvylikametis berniūkštis permato tave kiaurai. Geras įrodymas, kad jis netinka būti kapitonu. Nespėjus nuspręsti, kokių veiksmų reikėtų imtis, visi jau žinotų, ko iš jo tikėtis.

— Esame pailsėję, todėl galime pasižvalgyti po apylinkes.

— Jei tik Ledrofas leis, — sarkastiškai pastebėjo Tobis.

— Nebūk toks…

Iš viršaus atsklido tylus garsas.

— Ką sakei? — paklausė vaikas.

— Patylėk!

Tobis nieko neišgirdo. Berniukas prasižiojo prieštarauti, rimtą ir atkaklų žvilgsnį įsmeigęs į tėvą, tačiau Kilynas užčiaupė delnu jo bumą ir pašnibždomis pasiuntė Šeimai raudonąjį pavojaus signalą.

Kažkas artėjo. Bet ne grindimis.

Kitoje ilgo koridoriaus pusėje Šeimos nariai nepastebimai nusisegė ginklus, skubiai nušiureno plytelėmis išklota žeme ir pranyko slėptuvėse. Greitai, nedvejodami, beveik instinktyviai.

Kilynas nustūmė Tobį į daubą po garuojančia sieros rūgšties cisterna. Berniukas užprotestavo norėdamas pažiūrėti, kas dedasi. Tėvas tvirtai įrėmė ranką į jo krūtinę ir įtempęs ausis susimąstė.

Bet kuris, regintis aplinką infraraudonųjų spindulių diapazonu, įžiūrėtų tik purpurines cisternų dėmes. Vargu ar atskirtų žmones. Kuriam laikui tokia pastogė visai pakenčiama. Kai tik padarai viršuje išsisklaidys, kiekvienas žmogus, išniręs į atvirą erdvę, taps ryškiu tašku, geru taikiniu.

Aktyvavęs savo aulinius, Kilynas užšoko ant artimiausios cisternos. Nusileido ant siauro plieninio pakraščio ir pajuto, kad praranda pusiausvyrą. Jei pasiseks, jo infraraudonųjų spindulių atvaizdas susilies su garais. Vyriškis susvyravo, pabandęs įžiūrėti lubas ir giliai į plaučius įkvėpęs aitrios smarvės.

Tylus žvangtelėjimas kairėje pusėje.

Jis sudvejojo, į širdį įsiskverbus baimės jausmui. Įnirtingai sumostagavo rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą.

Dar vienas žvangtelėjimas.

Kilynas pašoko. Balansavimas ant briaunos lėmė visiškai atsitiktinį krypties pasirinkimą.

Jis nusklendė aukštyn į skliautuotą nišą. Krūtinę netikėtai užliejo vėsa, ir jis pajuto tūkstančių priešiškų akučių zondavimą. Vyriškis nežinojo, kad nuskriejo parabole, tačiau tuojau pat suprato per ilgai kabąs ant kraigo, nuo šaltų lubų spinduliuodamas šilumą. Todėl užsiropštė ant plačios sijos ir prisitraukęs iki gruoblėto iškyšulio paniro į rūdžių snaigių debesį.

Kilynas nusirideno nerasdamas už ko nusigriebti ir vos neišvirto pro kitą kraigo pusę ant žemės. Migdančius šešėlius raižė geltoni ir akinančiai balti žybsniai. Jis atsiklaupė keturpėsčias ir sumirksėjo, leisdamas akims priprasti prie tamsos.

Tiesiai į žmogų spoksojo mechas. Triakis žemkasys su juoda organine oda bei trumpomis žalvarinėmis rankomis-graibštuvais. Nors ir ne karys, padaras puolė Kilyną, sparčiai augdamas raibuliuojančiame jo akiratyje.

Vyriškis akimirksniu išsitraukė iš už diržo grūstuvą ir ištiesė jį į priekį, o žemkasys — nieko nenutuokiantis apie kovos meną ir akivaizdžiai besivadovaujantis sudėtingesnio intelekto nurodymais — užgriuvo tiesiai ant ginklo. Aštrus smaigalys pajuto artėjantį mechą ir suvibravo, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos užpuoliko vietos. Kilynas tvirtai laikė jį rankose, ir smaigalys įsiskverbė į siaurą keraminio apvalkalo plyšį. Suradęs elektros grandinę atliko nedidelį stebuklą, ir mechas suakmenėjo.

Deja, tai tik paprastas žemkasys. Kilynas nurideno jį nuo savęs norėdamas apsižvalgyti. Virš prarajos driekėsi sijų labirintas — pilką prieblandą išraizgė juodos linijos. Viena jų kažkas nukūrė. Pasisekė įžiūrėti tris opalo atspalvio padarus, lekiančius į priekį užtikrintais žingsniais.

Už jų, muskusiniuose šešėliuose, šmėžavo dar du, savo plokščių lipnių pėdų dėka lengvai judantys sijomis. Ilgi kūnai, grakšti slystanti eisena. Tarp pastarųjų gruoblėtais geležiniais statramsčiais šliaužė smulkesni pavidalai.

Kilynas bakstelėjo liežuviu tolimiausią dantį ir pasiuntė signalą — Nejudėkite. Jie viršuje. — žemo dažnio kanalu, kuriuo naudojosi visą gyvenimą, bet veikimo principo taip niekada ir nesuprato.

Vienintelis privalumas — tai galimybė pasislėpti už nuvirtusio žemkasio. Iš už diržo išsitraukęs pulsatorių, vyriškis nevikriai priklupo šalia negyvo mecho kiauto. Artimiausias taikinys žengė žmogaus pusėn, greičiausiai vedamas smalsumo arba, kas labiau tikėtina, sekdamas paieškos programos nuorodomis.

Apačioje nuo cisternų kilo garų priedanga. Kilynas trumpam persijungė į infraraudonųjų spindulių diapazoną ir išvydo dėmėtą miglą, išmargintą ryškiais taškeliais, kurie turbūt atstojo žmones. Kai tik mechai nuskenuos grindis, jie nesunkiai užfiksuos taikinius.

Pirmąjį padarą pavyko nupilti iš karto. Priešakinėse akyse tvykstelėjo žydra liepsna, ir jis nusibaigė. Į žmogų atsisuko antrasis taikinys. Kilynas iš visų jėgų spyrė į žemkasio kūną, kuriam sudrebėjus, kažkas smogė į metalinį kiautą ir paskleidė mėlynas žiežirbas.

Ką gi, dabar jiems paaiškės, kad mechas negyvas, o tikrasis taikinys tūno kažkur kitur. Nieko tokio. Vyriškis vėl spyrė. Žemkasys suvirpėjo ir po kito šūvio nugarmėjo į prarają, tuo pačiu atidengdamas Kilyną.

Jis buvo pasiruošęs tokiai įvykių eigai ir nė nežiūrėdamas pykštelėjo į priekį. Po sekundės dešiniąją akį aptraukė oranžinės ūkanos iliuzija. Žmogus žinojo, kad bus apakintas, jei tik mechai suras tinkamą raktą į jo nervų sistemą.

Į krentantį mechą iššovė du blankūs kontūrai. Kilynas atsekė priešus pagal radijo spinduliavimo pliūpsnius. Neabejojo, kad pataikė įjuos. Staiga ant žemės griausmingai nudribo mechas, nutvilkydamas ausis, kurios automatiškai sustiprino visus garsus. Vidinėje ausyje nuskardėjo nuostabos kupini Šeimos šūksniai.

Dešinėje pusėje žybtelėjo ryškiai žalia salvė. Po jos sekė traškesys ir ūūūžt, kai sužeistas mechas nubildėjo žemyn.

Kimus riksmas: — Pataikiau! — ir vėl šūvių papliūpa.

Kilynas pajuto keistą pro šalį prašvilpiančių tvyksnių švilpimą. Bent vienas, pasiekęs taikinį, neabejotinai įsirangytų į kūną, suparalyžiuotų nervų sistemą ar prikrėstų dar baisesnių šunybių. Žmogus paleido atsakomąjį šūvį. Sunku pasakyti, su kokio tipo mechais teko susidurti, bet viena aišku — taip sparčiai judantys prieblandoje padarai negalėjo būti paprasčiausi maitėdos. Jie nebandė užmušti, o stengėsi zonduoti ir dezaktyvuoti aukas.

Štail Ten viršuje!

Lekia link tavęs, Džeikaū

Bando susekti. Būk atsargus…

Baltas plyksnis.

Džeikail

Vienai akimirkai Kilyną apakino ryški šviesa. Jis laikė galvą nuleidęs, kol susireguliavo visos sistemos. Kai vėl dirstelėjo į priekį infraraudonųjų spindulių diapazonu, išvydo kur kas mažiau mechų.

Vidinėje ausyje staugė užkimę balsai.

Ledrofas šaltakraujiškai dalino įsakymus.

Kažkas skaičiavo negyvus mechus, bet Kilynas nekreipė į tai dėmesio. Jis stengėsi įžiūrėti tarp cisternų menkiausius judesius.

Migloje skendinčiu taku žingsniavo blizgantis padaras su siaura, į visas puses krutančia galva ir pailgu kūnu. Kilynas jį atpažino: tai klastūnas.

Mechas nuslinko pro remontinius modulius ir vikriai nutipeno prie atsarginių detalių dėžės. Tvirtai įsispyrusios į žemę, sutrūkčiojo laibos kojos.

Klastūnas nebuvo nei karys, nei plėšikas. Tačiau jis pasižymėjo sumaniu protu ir mokėjimu organizuoti žemkasių komandas. Šio tipo mechams paprastai nerūpėdavo atsitiktiniai svečiai, užklydę į jų poilsio vietas.

Bet šitas kažkodėl subūrė diversinę žemkasių gaują. Tai reiškė viena iš dviejų — arba klastūnas pajuto susidūręs su akivaizdžia grėsme, arba jis gavo tiesioginį įsakymą kautis prieš žmones, net jei tai ir nebuvo pagrindinis jo darbas.

Dabar mechas stypčiojo vos per kelis metrus nuo daubos, kur tūnojo Tobis.

Kilynas žinojo, kad pulsatorius nepajėgs pramušti išorinio klastūno kiauto. Tą padaryti galėtų tik grūstuvas.

Jis atsistojo, susilenkęs ir akimis matuodamas atstumą. Nedrįso siųsti Tobiui spindulinės žinutės bijodamas, kad jos neperimtų klastūnas. Pritūpė pasiruošęs šuoliui ir…

…ūūūžt… Kilyną užliejo tvyksčiojantys geltonų dykumų ir smėlio vaizdai, į šnerves tvoskė salsvas čirškinamos mėsos dvokas — visa tai įnirtingai stengėsi užvaldyti sąmonę. Jis prarado pusiausvyrą, pajuto, kaip stingsta galūnės.

Nieko nepaisydamas stryktelėjo.

Nenumaldomai artėjant grindims, jis palinko į priekį. Nors ir praradęs beveik visus pojūčius, vis tik sugebėjo ištiesti rankas ir smogti grūstuvu. Ausyse švilpė vėjas. Mechas blizgėjo blėstančiu metaliniu atspalviu. Grūstuvas atgijo, suvirpėjus miniatiūriniams smaigalio sensoriams. Jį traukė keraminis klastūno spindesys.

Kilynas dūrė į mecho kojas, o pats sudribo ant žemės. Grūstuvo smaigalys įsibrovė į padaro kiautą tarsi nuodingas gyvatės liežuvėlis. Žmogų persmelkė elektros iškrova, kuri akimirksniu sunaikino klastūno energijos šaltinį.

Inkštelėjęs padaras sustingo.

Kurį laiką Kilynas gulėjo nepajėgdamas susigaudyti savo pojūčiuose.

Prieš šokant žemyn, į jį pataikė galingas užtaisas. Tolumoje skambėjo tylūs riksmai, ir Kilynas bandė suvokti, kam jie priklauso. Kažkas buvo šnekama apie Džeiką, bet neaišku, kas būtent — jis vis dar negalėjo išpainioti minčių gijų kratinio.

Tik tuomet, kai pavyko atsitraukti nuo chrominės klastūno nugaros, pagaliau suprato: žuvo Modeliuotojas Džeikas. Ne šiaip sau negyvas, o sulaukęs garantuotos mirties. Kažkas, pasislėpęs tarp tų sijų, surado Džeiką, įsiurbė į save jo esybę ir pradingo.

Akiratyje išdygo Tobis, padėjęs jam atsiremti į klastūno gaubtą.

Sūnus pagirdė tėvą ir sunerimęs uždavė klausimą. Atsakydamas Kilynas sušvokštė kimiu išdžiūvusiu balsu. Pasaulis lėtai, bet užtikrintai įgavo materialų pavidalą.

Iš viršaus nuo sijų nušoko Ledrofas, skleidžiantis oranžinį žibinto švytėjimą. Barzdylos akyse spindėjo aklas įniršis. Penkios moterys tyrinėjo statramsčius, ieškodamos Šeimą užpuolusių padarų, tačiau nieko nerado. Ledrofas išvydo prie keraminių klastūno galūnių prisiglaudusį Kilyną ir nusileido už poros žingsnių nuo jo. Suūžė hidrauliniai batai, kojoms atsitrenkus į žemę.

— Ką tu padarei?

— Išgirdau, kaip artėja mechai, ir užsikabarojau ant sijų. — Kilynas suspaudė pirštais akiduobes, bandydamas ištirpinti miglą, gaubiančią aplinkinį vaizdą.

— Šovei pirmas?

— Žinoma. — Pasaulis prieš akis sumirguliavo ir galiausiai vėl virto realiu.

— Juk liepiau nešaudyti.

— Nebuvo laiko klausytis.

— Prakeiktas kvailys! Tai tik paprasti mechai. Jie būtų palikę mus ramybėje, jei tik tu…

— Užteks tų nesąmonių, Ledrofai. Jiems kažkas vadovavo.

Juodabarzdžio veidą perkreipė skeptiška grimasa.

— Kas?

Kilynas pliaukštelėjo delnu per klastūną.

— Tai žemo rango darbininkas, — numojo ranka Ledrofas. — Jis nebūtų mūsų persekiojęs.

— Bet persekiojo. Kiek suprantu, mechas Lomoje remontavosi, o mes jį išgąsdinome. Pameni, Tobis rado senas detales?

— Galėjo būti paliktos čia bet kada.

— Žemkasiai būtų jas surinkę. Spėju, kad išgirdęs mus klastūnas numetė detales ir skubiai baigė remonto darbus.

— O tada subūrė visus žemkasius?

— Ko gero. Geriau įsižiūrėjęs į tuos mechus pamatytum, kad jie modifikuoti. Klastūnai išmano, kaip tai padaryti. Gerai viską apgalvojo. Pasiruošė antpuoliui, kol mes miegojome.

Ledrofas susiraukė:

— Galbūt.

Kilynas atsiduso:

— Neabejotinai.

Įsiterpė Tobis:

— Būtent taip ir atsitiko.

Ledrofas nusišypsojo berniukui.

— Leisk man pačiam spręsti.

Kilynas jau ketino jam griežtai atrėžti, kai atrūko Džoselina.

— Kapitone, mes viską išbandėme, bet negalėjome išgelbėti nė lašelio Džeiko.

Barzdočius niūriai linktelėjo. Išgirdęs kapitono kreipinį, Kilynas pasijuto priblokštas. Nejau ir jam teks klausytis šio žmogaus įsakymų?

Regis, Ledrofas visiškai rimtai įsijautė į kapitono vaidmenį. Jis sumurmėjo sau po nosimi:

— Įdomu, ko norėjo tas klastūnas?

— Užmušti mus, — paaiškino berniukas su siaubą keliančiu paprastumu.

— Klastūnai tėra paprasčiausi juodadarbiai, Tobi, — pasakė Ledrofas, nutraukęs nuo apdegusio padaro kiauto atsikišusį stipiną. — Jie nemedžioja žmonių.

— Iki šio momento, — tarstelėjo Kilynas. — Iki šio momento.

4

Per dvi dienas du negyvi. Garantuotai mirę. Iškeliavę anapilin.

Tokia netektis Šeimai buvo kur kas skaudesnė nei trys ar net keturios įprastos mirtys, nes per šimtmečius susiformavo įsitikinimas, kad tragiška kūno žūtis neturėtų žeisti tų, kurie mylėjo išlikusią sielą.

Jei Fanė ir Džeikas butų merdėję šiek tiek ilgiau, juos dar butų buvę įmanoma išgelbėti. Keli Šeimos nariai turėjo nedidukus sudėtingus įrengimus, galinčius ištraukti iš kūno gyvybines daleles — nagingai sujungti praeities atsiminimų ir asmenybės gijas.

Deja, kažkas ant sijos nutaikė į Džeiką patį baisiausią ginklą. Anksčiau garantuotos mirties galėjai sulaukti tik susidūręs su marodieriumi.

Tas padaras sugebėjo pasislėpti. Jei tai buvo paprastas žemkasys ar tiesiog kitas klastūnas, vadinasi, mechai pasitelkė į pagalbą dar vieną išradimą iš nesibaigiančių siaubingųjų naujovių arsenalo.

Dvi garantuotos mirtys. Gili žaizda neleido Šeimai apleisti Lomos tą pačią dieną. Sveikas protas liepė sprukti kuo toliau nuo išdavikiškų spąstų, tačiau išmintingos mintys dažniausiai aplanko tuomet, kai atsidedi ilgiems apmąstymams. Šeimą užvaldęs gedulas drauge su neapykanta pakirto jos ryžtą.

Širdyje liepsnojant keršto troškimui, Kilynas puolė spardyti negyvo klastūno šonus, rauti jo antenas. Vedama aklo įniršio, Šeima išnarstė mechą iki pagrindų. Žmonės ištraukė detales ir pagalbines schemas, tinkančias jų pačių kombinezonams. Jie šliaužiojo puikiai apdirbtu korpusu, naikindami nežinia kokiuose fabrikuose atliktą nuostabią apdailą.

Gedėdamos Modeliuotojo Džeiko, moterys įnirtingai draskė trapius mecho komponentus, pagamintus iš žalvario bei silicio, metė į šoną tai, kuo niekada nepavyktų pasinaudoti. Praktiškai visą klastūną, nes niekas iš Šeimos nežinojo, kaip funkcionuoja tie prietaisai. Daugiausiai, ką sugebėdavo atskiri individai, tai iš akies sujungti modulines detales. Beveik neišmanydami teorijos, žmonės negalėjo suvokti mechų veikimo principo. Sunkių išmėginimų ir nepaliaujamo bėgimo metai suskaldė gausių žinių klodą į primityvių taisyklių trupinėlius.

Mokslo srityje jie temokėjo naudotis spalvomis užkoduotais laidais, kuriuose kirbėjo nesuvokiamos esybės: Voltai, Amperai, Omai. Mechų viduje gyvenančias dvasias žmonija galėjo sunaikinti kada užsigeidusi. Savo darbą tyliai ir nepastebimai dirbo tekančios lyg vanduo elektros srovės. Kažkokiu būdu jas valdė spindintys auksinių laidų vainikai ir tobulai nušlifuoti onikso kristalai. Mažučių padarėlių elektronų dėka galėjo judėti didesnės būtybės; tai visiškai akivaizdu.

Citadelės laikais egzistavo vyrai ir moterys, kurie šiek tiek išmanė elektros meną. Ilgos kelionės į nežinią metu jam buvo lemta išnykti. Šeimos nariai neturėjo laiko kantriai mokytis jo subtilybių iš Aspektų.

Užvaldyta keršto, Šeima sudraskė klastūną į skutelius. Iš sukapotų cilindrų sunkėsi tepalas. Žmonės sutrypė ant žemės susiraizgiusias optines gijas ir išspardė jas po tamsius kampus.

Kilynas pajuto, kaip pamažu atslūgsta įsiūtis. Jis pažinojo Modeliuotoją Džeiką — gana tolimą giminaitį su droviomis akimis ir plonomis, žemyn nusvirusiomis lūpomis — visą savo gyvenimą ir liūdėjo dėl jo mirties, tuo pat metu galvodamas apie užpuolimo priežastis. Užuot pasilikęs prie savo grobio, vyriškis pradėjo smalsiai tyrinėti negyvo mecho vidurius.

Aptikti pagrindinę sąmonę pasisekė visai atsitiktinai. Nuo vidinės korpuso dalies staiga atitrūko aliumininis skydelis. Apstulbęs Kilynas sumirksėjo. Jis žinojo turįs tuojau pat griebtis atsakomųjų veiksmų. Iš pradžių manė, kad klastūnas mirė, bet dabar išgirdo iš aprūdijusio mecho kiauto sklindantį prislopintą ūžimą.

Galima būtų pasikviesti Sunijatą ir paklausti, ką daryti. Neaišku, ar ji žinos, ar ne. Kad ir kaip ten būtų, ji užtruks nemažai laiko, kol atbėgs čia. Nevalia prarasti nė vienos sekundės.

Susikaupęs mintyse Kilynas pliaukštelėjo keletą kartų per pakaušį ir išsikvietė Artūro Aspektą.

Pastaruoju metu buvai labai užsiėmęs.

— Artūrai? Paklausyk…

Galbūt manęs nebeprisimeni? Per praėjusius porą metų išsikvietei mane viso labo šešis kartus.

— Taip, taip. — Velniai rautų, jei Arturas pradės niurzgėti būtent dabar… — Kaip man atjungti šitą padarą?

Kam to reikia? Nemanau, kad įstengtum suvokti, kaip jis veikia.

— Po velnių, neatsikalbinėk! Kaip?

Ką gi, matai geltoną relę? Ištrauk ją.

Kairiojoje Kilyno akyje pasirodė atjungiamos relės vaizdas. Jam teliko įvykdyti gautus nurodymus.

Dabar paimk plokščiareples ir nužnybk mėlynus laidelius.

Jis taip ir padarė. Pasigirdo bloga lemiantis dūzgimas.

Greičiau! Spyruoklės gnybtą!

Kilynas nukirto jį pjaustyklės spinduliu, nureguliuotu maksimaliu pajėgumu. Pagrindinė sąmonė šlykščiai sugirgždėjo, bet, regis, dar nesiruošė išleisti paskutinio kvapo.

— Fu, — atsiduso jis.

Neblogai padirbėjai. Kiek juos pažįstu, aukštesnio lygio mechanizmai moka gerai apsaugoti savo atmintį.

— Aha. — Nulupąs optinius vamzdelius, Kilynas aptiko susivijusius kabelio šerdies plaušus.

Tai tik paprastas evoliucinis išsivystymas. Šis klastūnas nenori, kad jo patirtis atitektų konkuruojančiai mašinų klasei arba kitų miestų atstovams. Visiškai nenuostabu, kad jis išmoko susinaikinti.

Nukirpdamas laidelius nuo pagrindinio kabelio, Kilynas beveik nesiklausė Artūro spygčiojimo. Mažai ką suprato iš jo žodžių, tačiau dirbant tokį darbą, kaip šis, patogu turėti įjungtą Aspektą, pasirengusį suteikti patarimą. Bėda ta, kad jį sudėtinga užčiaupti. Gyvenęs prieš kelis šimtmečius, Arturas be paliovos taukšdavo apie senus laikus. Kilynui pritrūkdavo kantrybės klausytis tokių šnekų. Tačiau jam patiko chromatinė Artūro Aspekto emocijų aureolė, tolimas tvirtumo pojūtis, nepastebimai įtakojantis Kilyno mąstymo būdą.

Vis dėlto mums pavyko sugauti šitąmechą. Keista. Turbūt jo savižudybės instinktas yra uždelsto veikimo, kad, įvykus nelaimingam atsitikimui, nepagalvotų, neva j[kažkas užpuolė, nes tuomet savižudybė būtų beprasmiška. Taigi mes sučiupome tą padarą delsimo stadijoje. Tai reiškia, kad klastūnai yra užprogramuoti saugotis nelaimingų atsitikimų, o ne antpuolių.

Kilynas prikišo reples prie pat šerdies. Ranką persmelkė karščio pliūpsnis. Paskui vienai sekundei smilkinius užliejo veriantis džeržgesys. Garsas pasirodė toks stiprus, kad vyriškis galėjo pajusti jį fiziškai, lyg būtų gavęs kumščiu į ausį.

Jis žengtelėjo atatupstas. Iš nutirpusių pirštų išsprūdo replės. Šeimos nariai sustūgo ir užsidengė savo ausis. Skausmingai inkšdami jie nusirideno nuo klastūno korpuso.

Apsvaigęs Kilynas giliai alsavo. Jo sensorinis centras akimirkai prarado bet kokį jautrumą. Tylioje pilkoje erdvėje girdėjo tik savo paties švokštimą. Oras pasmirdo muskusu, tepalu ir sudvisusiais chemikalais.

— Po galais! Kas čia sprogo?

Niekas. Tai ne garsas, nors turiu pripažinti, jog tavo/mūsų nervų sistema ne itin gerai įstengia juos atskirti. (Toks prisitaikymas būtinas, bet dėl jo, mano nuomone, tenka atsisveikinti su tam tikromis subtiliomis jautrumo gijomis.)

— Kas, velniai rautų…

Oloje aidėjo nepatenkinti Šeimos narių balsai.

Tai buvo galingas elektromagnetinis signalas. Net ir mane palytėjo. Kiek suprantu, jame užkoduota tipiška klastūno asmenybė, sukauptos (puikiai apdorotos; stebėtinai žavingai atrinktos) žinos.

Kilynas sumirksėjo.

— Kas?… kodėl?…

Klastūnas nusiuntė jas į savo namus. Spėju, kad nori išgelbėti savo esmę. Dabar jis gali ramiai numirti.

Kilynas nusvirduliavo atgal prie mecho korpuso jausdamas galvoje netylantį spengimą. Liežuvis apšerpėjo, akys nesiliovė žvairavusios. Pakėlęs reples bakstelėjo į šerdies plaušus.

— Ei! Dingo visa energija.

Mirusieji nusineša paslaptis į kapus.

— Visas?

Tas, kurios gali pasirodyti naudingos konkuruojančiai mechų civilizacijai. Informaciją apie šią teritoriją arba apie įvairius klastūno regėtus mechanizmus. Galbūt įgytus įgūdžius. Ir, be abejo, asmenybės dalelę, priklaususią tokiam technologiškai pažangiam mechui.

Kilynas bemaž nieko nesuprato iš to, ką išgirdo, tačiau neketino prašyti paaiškinimo. Uždavęs papildomą klausimą, neatsigins nuo nesibaigiančių tauškalų. Jis girdėjo natūralųjį Artūro balsą, šiek tiek pakylėtą bei rafinuotą. Kita vertus, Aspektas kalbėdavo kur kas greičiau nei paprasti žmonės. Kai būdavo reikalingas, jis įsitaisydavo sąmonės kertelėje tarsi beždžionė, pritūpusi ant peties, ir tarškėdavo suteikdamas techninę pagalbą. Tokiais momentais Kilynui atrodydavo, kad jis gali atskirti kai kurias Aspekto charakterio savybes, slypinčias po informacijos klodu. Apimdavo keistas jausmas, tarytum jis sėdi su žmogumi viename kambaryje ir mato pašnekovo veido išraišką.

— Ar pavyktų ką nors išgelbėti?

Nagi, pažiūrėkim… gal pasiseks ką nors aptikti stimgrotose.

Kilynas nė nenutuokė, ką reiškia “stimgrotos”. Supratęs tai, Arturas parodė žalią taškelį, mirksintį šalia metalinės detalės briaunos. Kilynas prijungė prie jo kontaktus ir po sekundės pajuto už ausies tvilkčiojantį malonumo-skausmo pojūtį.

— Kas tai?

Drįstu teigti, jog aptikome nesenus klastūno atsiminimus. Galbūt iškapstytume naudingos informacijos.

— Žinai, aš gerokai pavargęs.

Tiksliau sakant, jam viskas nusibodo. Be abejo, Arturas ir pats tai suvokė. Tiesiog kažkas viduje kuždėjo, kad reikėtų šnekėti su Aspektu mandagiau. Galų gale Arturas buvo jo protėvis.

Tuomet pailsėk. Aš išversiu mechų kalbą ir vėliau pateiksiu tau rezultatus.

Kilynas nesiilsėjo, nors atrodė, kad būtent tą ir daro. Jis atsirėmė į rudą organinių šiukšlių pagalvėlę ir iškrapštė iš kišenės nedidelę atsiminimų mikroschemą. Nuo dažno naudojimo senovinę plokštelę vagojo įtrūkimai, nors sakoma, kad polilitis pasižymi ypatingu atsparumu.

Jis mąstė apie tai jau ne vieną dieną. Pasinerti į prisiminimus ypač geidė žvarbiomis naktimis, kai visa Šeima miegodavo ant kietos žemės po žvaigždėtu dangumi. Jis žvelgdavo į šimtus tūkstančių oranžinių, žalių, ryškiai mėlynų taškelių, išsibarsčiusių tamsoje tarsi deimantai juodoje alyvoje, spindinčių dulkių bei dujų aureolėmis. Būdavo taip šviesu, kad galėdavai vaikščioti ar net skaityti — jei tik Šeimos nariai būtų sugebėję įskaityti šį tą daugiau nei paprastus skaičius arba kelias instrukcijas, užkoduotas ant mechų korpusų.

Net ir malonią naktį, kai po svilinančios dvigubos dienos, kurios metu tvieksdavo ir Ėduonis, ir jų pačių planetos saulė Deniksas, užslinkdavo viliojančios sutemos, Kilynas trokšdavo sugrįžti į seniai pražuvusių laikų karalystę.

Autoremontinėse dirbtuvėse jis rado lizdą su elektros srove. Nuo dažno mechų naudojimo narvo sienos per šimtmečius pasidengė rėžiais bei dėmėmis. Vyriškis prijungė kelis papildomus Amperus ir sudribęs ant nugaros iš karto paniro į nepaprastai trapius, džiaugsmo bei kintančio spinduliavimo kupinus holografinius laikus.

Jį užvaldė raibuliuojanti pakylėjimo nuotaika, virpančių atsiveriančių galimybių vaizdai. Purpurinis žybsnis. Spengimas. Nepakeliamas karštis. Lėtai kylanti konstrukcija. Švokštimas.

Besisukant ūžiančiu amžinu ratu… grakščiai nuslystant už laiko ribų… pusiaumiega… vidinis pasaulis paskleidė švelniai malonius pojūčius po visą kūną. Be perstojo užliedavo ekstazės banga, bet neleisdavo nugrimzti į saldžią užmarštį. Prisikėlimo palaima…

Veriantis šviesos plyksnis. Keiksmai.

Kilynas sumirksėjo. Už apykaklės stvėrusi ranka pastatė jį ant kojų.

— Tu ką, negirdėjai? Lauke stovi transmechas.

Ryškiai spindinčioje Lomoje virš galvos sušmėžavo poromis išvarpytas Lėtapėdžio Sermo veidas. Būtent jis ir atjungė Kilyną nuo energijos šaltinio.

— Aš tik…

— Aš žinau, ką tu darai. Po galais, žiūrėk, kad tavęs nesugautų Ledrofas.

Sermas paleido Kilyną, ir šis sudribo ant aitrų kvapą skleidžiančių samanų. Vienai akimirkai pajuto impulsą vėl prisijungti prie sienos, užsimiršti kelioms minutėms, kol kas nors kitas papurtys jį už pečių…

Kilynas prisivertė atitraukti ranką nuo kabelio. O jei tas kažkas bus Tobis? Berniukas ir taip pernelyg dažnai regėjo, kaip jo tėvas drybso paslikas besimėgaudamas elektros srovėmis.

Lėtai lėtai Kilynas ištraukė fiksatorių. Negalima užmiršti, kad Fanės nebėra. Retkarčiais visiems reikia atitrūkti nuo šio pasaulio negandų, sakydavo ji žiūrėdama pro pirštus, kaip jis žaidžia su elektra arba alkoholiu.

Bet dabar viskas baigta. Ledrofas buvo padorus ir tvirtas žmogus, tačiau nepatyręs. Iki šiol Kilynas stengėsi rūpintis Tobiu, Šeimos reikalams teskirdamas gana menką dėmesį. Tai turės pasikeisti. Tik bus labai sunku.

Traukdamasis tolyn nuo pagundos, pasistengė susitvardyti. Kažkur tolumoje Ledrofas stūgavo ant tebemiegančių Šeimos narių. Kilynas skubiai užsitraukė hidraulinius batus.

Besikankinant su kombinezono sagtimis, prabilo Arturas:

Išanalizavęs klastūno atsiminimų atkarpėlę, drįstu teigti, kad aptikau gana įdomių dalykų.

— Kokių?

Ar matai tuos klastūno atrinktus vaizdus?

Akyse atgijo gelsvai žali sustingę paveikslėliai: atliktų remontinių darbų dienoraštis. Iš arti buvo parodytos sudėtingos mašinų detalės. Laidų raizginiai. Už jų, tarytum visiškai atsitiktiniame fone, stūksojo kalnai, apaugę žalsva augmenija, ir netgi vėjo plaikstomos sidabriškos ataugos, kurias Kilynas iš karto atpažino. Medžiai.

— Ar jie… ne iš senų laikų?

Ne. Kiek suprantu, jie vos už poros dienų kelio nuo čia.

— Nuostabu.

Vešli sustingusi gyvybė netikėtai išnyko. Arturas pajuto Ledrofo pasirodymą kur kas anksčiau nei vis dar apsvaigęs Kilynas. Tanki juoda barzda tarsi skydas slėpė tikrąją naujojo kapitono veido išraišką.

— Kas nuostabu? — griežtai paklausė Ledrofas. — Ar tu jau pasiruošęs?

— Hmm, taip… kapitone. — Kilynas su vargu prisivertė ištarti kreipinį. — Aš tik peržiūrinėjau iš klastūno ištrauktas informacijos nuotrupas.

— Klastūnai nė velnio nieko nežino. — Ledrofas gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė.

— Nesakyk! Juk šitas mus užpuolė, argi ne taip?

Barzdočius atsisuko rankas įrėmęs į šonus.

— Jis paprasčiausiai suklydo.

— Tik iš pradžių subūrė žemkasius ir nukovė Džeiką.

— Na, ir kas?

— Manau, jog tai naujo tipo mechas.

— Užprogramuotas atpažinti žmones?

— Aha, jei tik susiduria su mumis. Jis nekviečia marodierių ir nelaukia, o užverbavęs keletą žemkasių užpuola.

Ledrofas susiraukė.

— Gal ir taip.

— Man pavyko iškrapštyti šį tą iš jo atminties.

Barzdočius įsitempė, matyt, galvodamas, kad Kilynas meluoja.

— Tu vėl prisigėrei?

— Aš tik ilsėjausi, — nedrąsiai burbtelėjo Kilynas.

Tvirtas ir aukštas Ledrofas atrodė, lyg būtų ne savame kailyje. Nauja informacija nekėlė jam pasitikėjimo. Gavęs tai, ko seniai troško — kapitono pareigas, — vyriškis nelabai nutuokė, ką daryti toliau. Ir bijojo, kad kiti to nesuprastų. Jam vėl prabilus, balse nuskambėjo atsargios gaidelės:

— Ką ten turi?

— Galiu parodyti.

Šiurkščiai:

— Rodyk.

— Štai.

Įtariai:

— Ir?…

— Didelis žalias slėnis. Iki jo trys keturios dienos kelionės.

Suglumusio Ledrofo veide nušvito palengvėjimo išraiška. Nuo Negandos laikų, kai mechai sunaikino visus orbitinius žmonijos palydovus, Šeima neturėjo normalių žemėlapių. Jie klajojo vadovaudamiesi senomis topografinėmis nuotraukomis ir stengėsi išvengti mechų miestų, kur neabejotinai būtų nužudyti. Deja, nuolatos kintantis Čiuožyklos pasaulio oras galutinai supainiojo likusius orientyrus.

Ledrofas balsu pagalvojo:

— Prie fabriko priartėjo transmechas. Jei pavyktų pakeisti jo judėjimo kryptį…

— Visai įmanoma, jog toji žaluma gali būti Tiškulio pakraštys.

— Gali būti, gali būti. — Barzdočiui akivaizdžiai palengvėjo.

Kilynas nusišypsojo džiaugdamasis, kad bent kartą Ledrofo akyse nepasirodė sukčiumi.

— Nagi, pajudėkime!

5

Pasibaigus Modeliuotojo Džeiko laidotuvėms ir pasiruošus keliauti, Šeimos nariai pradėjo garsiau niurzgėti. Nuovargio kupini balsai reiškė nepasitenkinimą. Raukėsi išsekę, saulės nugairinti veidai. Atkakliu nenoru paklusti spindėjo susiaurėjusios akys.

Šeima vos spėjo nupurtyti pastarųjų kelių savaičių dulkes. Nuo ilgo kulniavimo maudė kojas. Urzgė pilvai, reikalaudami cisternų sirupo, proteininių pyragėlių, korėtos parūgusios duonos. Niekas negeidė atsikratyti drėgnosios Lomos saugumo iliuzijos.

Ledrofas nedelsdamas parodė savo valdžią. Vieniems liepė liautis trankyti subyrėjusį klastūną — toks karštligiško keršto protrūkis galėjo prišaukti marodierių. Kitiems, padauginusiems alkoholio, įsakė imtis darbo.

Jis netoleravo piktų apsižodžiavimų. Po Negandos Šeima greitai suprato, kad betikslis tauškimas nieko gero neduoda. Kad ir kokios būtų krizės — trumpos ar ilgos, — jų metu geriausia papustyti padus, o ne šnekėti.

Kažkas nutildė ginču virtusį klegesį. Griausmingas balsas priklausė tam pačiam Ledrofui.

Šeimos nariai grįžo prie savo mantos be didelio noro svarstydami, ką būtų galima išsinešti iš Lomos. Jie dar šiek tiek užkando, pasinaudodami menkiausia proga prisėsti ir pasitaisyti savo pakinktus bei kruopščiai prižiūrimus batus. Vėl nuaidėjo galingas Ledrofo balsas, primygtinai raginantis baigti krapštytis ir susikrovus maistą pasirengti tolimam žygiui. Kilynas pritariamai linktelėjo, vis dar jausdamas patirtą pažeminimą. Dabar jis žinojo, ką turi daryti.

Reikia imtis darbo. Ledrofas liepė keliems vyrukams užmaskuoti Lomoje paliktus žmonių pėdsakus. Kilynui ir Lėtapėdžiui Sermui atiteko sunkiausia užduotis: atsikratyti Džeiko lavonu. Keliant sustingusį, rudomis ir pailgomis baltomis dėmėmis išmuštą kūną, Kilynui toptelėjo, kad miręs Džeikas kur kas sunkesnis nei būdamas gyvas.

Panardintas į cisterną, lavonas pamažu suiro rausvose gleivėse. Būtų kvaila užkasti kūną žemėje, jie nė kiek dėl to neabejojo. Kas patenka į Lomą, bent jau gali būti perdirbtas ir vėliau tinkamai panaudotas.

Vis dėlto regint, kaip aptekęs krauju Džeikas tirpsta, kaip balti it vaiduoklio kaulai įsirėžia į permatomą odą ir ją perplėšia…

Kilyno širdis suspurdėjo. Ranka vis dar laikė slidžią Džeiko kulkšnį. Ašaras iš akių spaudė aitrūs garai, kylantys nuo karštos cisternos.

Tačiau verkė jis dėl Fanės, o ne dėl Džeiko.

Nenumaldomai bėgo laikas. Šnerves graužė bjaurus dvokas. Galų gale teko paleisti koją, kuriai nugrimzdus į rudą, pluta apsitraukusią klampynę, Kilynas pasakė sudie ir Fanei. Paskui nubindzeno šalin.

Jis padėjo Tobiui apsivilkti kombinezoną, atidžiai apžiūrėdamas kiekvieną sagtį ir tuo pačiu priversdamas save užsimiršti.

Neramios mintys sugrįžo, kai jie vėl pajudėjo į kelią.

Kirsdamas slėnius, Kilynas nešėsi ant nugaros papildomą, už bausmę paskirtą, krovinį. Pakilęs plačiam šuoliui, į plaučius giliai įtraukdavo oro, kurį iškvėpdavo, kai tik nusileisdavo ant kietos žemės.

Tokio pastangų nereikalaujančio žirgliojimo jis išmoko iš savo tėvo dar vaikystėje. Žemoje Čiuožyklos gravitacijoje raumenis sustiprinus pagalbinėmis mikroschemomis ir patobulintais kombinezonais, galima buvo žingsniuoti lyg milžinams. Iš mechų nukniauktas detales žmonės prisitvirtindavo prie blauzdų ir pečių. Pasiuntus tinkamą depolimerinį signalą, lygus metalas suminkštėdavo, tapdamas kažkuo panašiu į chrominį molį.

Be šio amato Šeima tiesiog nebūtų išgyvenusi. Modeliuotojas Džeikas geriausiai jį išmanė, kaip, beje, Džoselina, Sermas ir dar keli Šeimos nariai. Sudėtingo metalo formavimo meno subtilybes žinojo ir dauguma Aspektų, užsislėpusių sąmonės kertelėse, tačiau paprasto plepėjimo neužteko. Aspektai negalėjo pakrutinti tavo raumenų. Prisieidavo pačiam imtis kruopštaus darbo ir žiūrėti, kad nesutrūkinėtų siūlės, į odą neįsirėžtų dryžiai, o pagalbinės mikroschemos veiktų be sutrikimų.

Besiklausydamas puse ausies kombinezono ūžimo, Kilynas leido savo sąmonei pažvelgti į tolumoje plytinčią žemę. Ant kalvų šmėkščiojo rusvų krūmokšnių taškeliai — gyvoji augmenija pasižymėjo ypatingu gajumu, — tačiau oranžine dirva driekėsi miriadai mechų pėdsakų.

— Drėgmės padaugėjo, — pasiuntė jis žinutę.

“Ar matai kokį nors upelį?” — atsiliepė Džoselina.

— Tos daubos pietuose atrodo pakankamai naujos.

“Ar tu tikras, kad einame teisinga kryptimi?”

— Be abejo.

Nekviestas prabilo Arturas:

Aš tikrinu padėtį kas dešimt minučių. Mūsų orientyras yra būtent tas, kurį pavyko ištraukti iš klastūno atminties. Žinoma, mechas galėjo būti suklaidintas…

— Bandai trauktis? — irzliai sumurmėjo Kilynas.

Nė iš tolo. Aš tiesiog sakiau…

Įsiterpė Ledrofas:

“Tikrini maršrutą?”

Išskyrus Kilyną, Artūro niekas negirdėjo. Keista, kaip Ledrofas atspėjo, ką sakė Aspektas. Matyt išgirdo per komą niurnėjimą.

— Aha. Matai tuos žalius spygliukus? Kažkas panašaus buvo ir klastūno atsiminimų vaizdeliuose.

“Tikrai?” — Ledrofo, tolumoje švytinčio taškelio, balsas skambėjo truputį skeptiškai. Praeis nemažai laiko, kol jis užmirš nelemtą įvykį su padaugintu birzgalu. Kai tik prireiks, kapitonas nedvejos įkąsti Kilynui primindamas šį faktą. Jau dabar barzdočius rodė didesnį prielankumą Džoselinai.

— Ten ir keliaujame.

“Tebūnie”.

Ledrofas sugriežė dantimis, o tai reiškė, kad geresnio pasiūlymo jis neturėjo. Sukeldamas dulkių debesis kapitonas atsispyrė nuo žemės ir stryktelėjo į priekį. Už jo pukšėjo transportinis mechas, paklūstantis Šeimos įsakymams.

Pagyvenę Šeimos nariai keliavo įsikibę į žalvarinėmis plokštelėmis apkaltus milžiniško vilkiko šonus, tvirtai laikydamiesi už kilpų, prikabintų prie tamsiai geltono aliumininio korpuso. Jie svyravo tarsi įvairiaspalvių vaisių šakelės, transporteriui atkakliai dardant duobėta žeme. Prie horizonto lyg nepasiekiamos tvirtovės stūksojo pilkšvi kalnų masyvai.

Kilynui nepatiko kratytis ant transporterio, todėl savo teisę poilsiui mielai perleisdavo kitiems. Kur kas geriau būti atviroje erdvėje. Netyčia kelyje pasitaikęs marodierius visų pirma pastebės labiausiai nutolusius vyrus ir moteris. Verčiau jau mechas susidurtų su Kilynu nei su Tobiu, žingsniuojančiu šalia transporterio.

Į savo statinės formos kolegą mechą marodierius nešautų. Tik atidžiau patyrinėjęs galėtų suprasti, kad šį bukagalvį žmonės perdirbo, neleisdami jam gabenti krovinio iš nedidelio fabrikėlio į regioninę saugyklą.

“Ei, tėti”, — pamojo ranka Tobis.

— Siūlai pavalgyti?

Berniukas nusijuokė. Senas pokštas priminė tuos laikus, kai vaikas prašydavo ko nors pakramsnoti kas kelias minutes. Po Negandos užslinko sunkus metas. Niekas iš Šeimos nebuvo tam pasirengęs. Niekas neįsivaizdavo, kad likimas nulėmė jiems amžiną alinantį bėgimą.

“Nieko panašaus”, — atsakė Tobis. — “Aš nesu paršiukas”.

— Tai ko norėjai?

“Tiesiog atsibodo lakstyti šalia storulių, prikibusių prie transporterio”.

Nė vienas Šeimos narys negalėjo didžiuotis turįs bent šiek tiek riebalų ant kaulų, tačiau jų šnekos nuolat sukosi apie antsvorį, bjauriai išsipūtusius drabužius. Kažkada labai seniai buvo manoma, kad papildomas riebalų kiekis leistų lengviau išgyventi sunkius laikus. Bėda ta, jog dabartiniai sunkūs laikai nė neketino kada nors užsibaigti, bet Šeima ir toliau ilgesingai, bravūriškai pokštavo, tarytum paprasti, viltį teikiantys žodžiai galėtų padidinti pilvo apimtis keliais centimetrais.

— Jei paršiukai nukris nuo transporterio, galėsi juos pakelti.

“Jie išsitėkš, jei taip atsitiks”.

— Vis tiek nenuleisk nuo jų akių.

“Aš noriu būti su tavimi”.

— Tai pernelyg pavojinga.

“Nė kiek!”

— Patikėk manimi.

“Nė kiek! Pažiūrėk į tą žalumą”.

— Ten tik drėgmės dėmė.

“Visai ne! Kas nežino, kad mechams nepatinka žalia spalva?”

— Galbūt.

“Jie bijo žalios šviesos, nes negali joje gerai matyti”.

— Ten, kur augmenija, ten yra ir vandens, nuo kurio jie pradeda rūdyti.

“O ką aš sakiau? Leisk man eiti su tavimi, gerai?”

Kilyną sujaudino graudus Tobio balselis. Užuot liepęs sūnui pasilikti prie transmecho, pajuto tikrinąs dešiniojoje akyje topografinį slėnio žemėlapį, kuriame švytėjo žydrų taškelių trikampis, nukreipęs vieną smaigalį į priekį.

— Ką gi, atlėk iš kairės pusės.

“Valio!“ — džiaugsmingai surikęs Tobis stryktelėjo aukštyn per dvidešimt metrų į skaidrią erdvę ir po kelių akimirkų nusigavo iki tėvo.

Sūnaus balse Kilynas išgirdo skambantį Veronikos diskantą. Nors nugarkaulyje turėjo implantuotą mikroschemą su įrašytais atsiminimais apie žmoną, niekuomet nebuvo jų atgaminęs. Nenorėjo, kad širdį vėl pradėtų raižyti skausmo dūriai. Nėštumo metu jie susilaikė nuo bet kokių genetinių pakeitimų, todėl vaikas viską paveldėjo tiesiogiai iš motinos.

Pati Veronika žuvo garantuota mirtimi per Negandą.

Tada krito dauguma Klano narių, pakirsti Citadelę užpuolusių mechų. Ištisus šimtmečius pastarieji stengėsi užvaldyti vis didesnius Čiuožyklos plotus, tuo tarpu žmonija nieko negalėjo padaryti, tik atsargiai juos stebėti. Vėsiame vandeningame pasaulyje pūtė smarkūs vėjai, spaudžiantys drėgmę iš milžiniškų kamuolinių debesų. Mechai nemėgo tokių planetų, būtent todėl žmonės ir atsikraustė čia.

Štai tokią istorijos pamoką teko išmokti Kilynui — atvirai kalbant, jam tai nelabai rūpėjo. Istoriją sudaro pasakos, kurios nedaug kuo skiriasi nuo pačio paprasčiausio melo. Jis tuo neabejojo. Praktiškas žmogus turi gyventi dabartiniu momentu, nekreipdamas dėmesio į dulkių kloduose nugrimzdusias sakmes ir padavimus.

Vyskupų Šeima gyveno audringoje Citadelėje, įsikūrusioje beribiame didingame uolyne. Kilyno prisiminimuose tie laikai slypėjo po neįžvelgiamos miglos skraiste, nors iš tiesų nuo Negandos tepraėjo šešeri metai. Visa, kas buvo anksčiau, sutilpo viename akinančio ryškumo momente, žmonės ir įvykiai prarado realumą, tarsi nė nebūtų egzistavę.

Vyskupai iškeliavo į nežinią, stumiami į priekį ne pergalingų žygių, o nesuskaičiuojamos daugybės pralaimėtų mūšių, klastingų spąstų, į kuriuos ne vieną kartą įkliūdavo. Garantuotai žuvusius ar net sužeistus narius retkarčiais tekdavo palikti ir lyg akis išdegus negarbingai sprukti, kad būtų išsaugotas Šeimos branduolys, plonytė protėvių paveldo gija.

Žemėlapiuose buvo minimi vietovių pavadinimai — Aštriadantė Ketera, Korintas, Uolėtieji Kalnai, Upokšnis, Didieji Šaltiniai, Kūdra, — bet ne ant popieriaus, o užšifruoti atskirų individų atsiminimų mikroschemose. Per šešerius persekiojimo metus tuos žmones prarijo mechų sąmonė, ir netekusi žemėlapių Šeima jau nebežinojo, kur būtent kovėsi jos protėviai. Iš pavadinimų teliko nieko nereiškiantys žodžiai.

Atsitraukdama Šeima negalėjo daug ką su savimi neštis, todėl visus planus bei kitas regalijas, žyminčias jos žemės nuosavybės teisę, turėjo paprasčiausiai išmesti. Per žemynus nusidriekė šiukšlių juosta.

Kilyno tėvas pradingo Citadelėje, išgaravo įsitvyrojusiame chaose. Į Veroniką, stovinčią šalia savo vyro, pataikė atsitiktinis šūvis. Jis nusitempė moters kūną visur ieškodamas mediko. Tai, kad ji žuvusi, pastebėjo tuomet, kai nualintas nuovargio įdribo į purviną melioracinį griovį. Apimtas siaubo ir išsekęs, jis paprasčiausiai to nepastebėjo. Nuo išsprogusių žmonos akių vokų varvėjo pūliai. Garantuotai mirusi.

Iki Negandos Kilynas turėjo nesuskaičiuojamą daugybę giminaičių, milžinišką Šeimą. Dabar teliko Tobis.

“Pažiūrėk. Žemkasys”. — Šūktelėjęs berniukas nustriksėjo link mecho.

— Palauk! — suriko Kilynas. — Iš pradžių patikrink, kas jis per vienas. — Pašokęs tėvas spėjo sugriebti sūnaus ranką.

Žemkasys atrodė nekenksmingas. Ryškiai spindėjo brūkšneliais išgraviruotas jo korpusas. Striukos rankos įnirtingai naršė mechų paliktas šiukšles — surūdijusius gaubtus, susidėvėjusius pilkus bio-šamyrus.

Kilynas lėtai priėjo priartėjo. Mechas apsisuko ant savo lengvasvorių vikšrų, kuriems įsikirtus į suaižėjusį granitą, pasigirdo girgždesys. Kurį laiką žmogų tyrinėjo keturios linzės. Žemkasys sustingo, regis, susimąstęs. Paskui nusigręžė nerodydamas didelio susidomėjimo ir nušliaužė nuokalnėn. Sukeltos dulkės pakibo žemos gravitacijos erdvėje tarsi virpantis rūkas.

— Lyg ir viskas gerai, — nenoriai pripažino Kilynas.

— Ar galėčiau jį nupilti? — akustiniame lygmenyje paklausė Tobis, su švilpesiu nusileisdamas ant trupančių granito smiltainių.

— Nupilti? Maniau, jog tau pakanka mikroschemų.

Tobis gūžtelėjo pečiais. Sužvangėjo prie juosmens prikabintos nedidelės atsarginės detalės.

— Tu panašus į vaikščiojančią šiukšlių krūvą.

— Reikėtų šį tą pakeisti.

— Taip apsikrovęs nepajėgsi greitai judėti.

— Ach, prašau! Aš dar turiu laisvos vietos. — Berniuko veidą perkreipė apsimestinė skausmo išraiška.

— Ne, — nukirto Kilynas ir pats nustebo dėl tokio griežto atsakymo.

— Bet aš…

— Ne. Tiesiog ne. O dabar judinkis į savo tašką.

Atvirai kalbant, Tobiui nepriklausė vedlio taškas, tačiau tėvo žodžiai pamalonino vaiką. Vėl gūžtelėjęs pečiais ir šiek tiek susiraukęs, jis paliko žemkasį ramybėje ir nuliuoksėjo pakalnėn.

Kai kas nors neduodavo ramybės, Kilynas paprastai imdavo klausytis saviškių pokalbių. Ilgą laiką jis paprasčiausiai stovėjo leisdamas išsilieti sustiprėjusiems pojūčiams, regėdamas lėtai slenkančią Šeimą ir atsitraukiantį žemkasį. Maloniai gnybčiojo niekuomet nenutylantis balsų klegesys.

Jie vis dar keliavo slėnyje. Transporteris dardėjo išdžiūvusiu upės dugnu. Kilynas įsižiūrėjo į vieną tašką, senolį Faulerį, įsikibusį į dėžių virves ant mecho viršaus. Išgirdo gaižius jo klausimus: — Kada mes sustosime? Ar dar turime tos Lomos rūgštelės? Kaip nėra? Juk buvo pilnas ąsotisl — ir iš po mecho vikšrų byrančius akmenėlius.

Jei ne šie garsai, slėnyje būtų tvyrojusi tyla. Ant uolingų kalvų gulėjo išbarstytos mechų šiukšlės. Senos detalės mėtėsi kur papuola visoje Čiuožykloje. Tokiose daubose maitėdos nė nesivargindavo rinkti surūdijusių gaubtų ir sunkių sulūžusių transporterių ašių, kurias tektų tempti į liejyklas ir fabrikus, esančius už didelių atstumų. Bėgant šimtmečiams, to šlamšto vis labiau daugėjo. Mechams pakeitus Čiuožyklos orą, ištirpo visas ledas, iš po kurio išlindo įvairūs nesuvokiamos paskirties prietaisai, mechų naudoti dar senaisiais šaltaisiais amžiais. Apšnerškęs dirvą metalo laužas spindėjo nuo rūdžių.

Tarp šiukšlių stiebėsi augalai — sveikintinas požymis. Jau kelias valandas jie su pasitenkinimu stebėjo, kaip rusva žolė pamažu virsta žalia.

Deniksui nusileidus už horizonto, jo pavyzdžiu pasekė ir Ėduonis, iki pusės pasislėpdamas už aštriabriaunių kalvų keterų. Nuo kintančių spalvų, išmarginusių stačias uolas ir lomų pakraščius, Kilynui apsvaigo galva.

Šeima judėjo į priekį gana vangiai, mažai ko besitikėdama. Prieš kiekvieną pakilimą į kalną sustiprėdavo balsų klegesys, tarpusavio apsižodžiavimai. Ilgus mėnesius jiems teko žygiuoti išdžiūvusiais slėniais be menkiausio orientyro, prieglobsčio ieškant Lomose. Priekyje rusenanti viltis privertė visus paspartinti žingsnį.

Kilyno nekankino bloga nuojauta, nors dryžiais išgraviruotas žemkasys pasirodė pakankamai keistas, kad pažadintų nejaukius prisiminimus. Jis atidžiai stebėjo savo sūnų ir dažnai patikrindavo maršrutą.

Topografinės apžvalgos metu prabilo Arturas:

Džiaugiuosi vėl galėdamas išvysti žalumynus.

Kilynas nustebo. Paprastai nuo Aspekto dvelkdavo santūrumas, netgi oficialumas.

— Teisybę sakai. Kiek laiko turėjau kankintis rydamas Lomos pamazgas…

Abejoju, ar galėtum valgyti kietus pluoštinius auglius.

— Ten turėtume rasti vandens.

Spėju, kad mes įžengiame į Tiškulio zoną.

Kilynas nušvito.

— Tikrai. Padaugėjo drėgmės?

Galbūt. Tiškulys — tai vieta, į kurią nukrenta meteoras. Pro sutrūkinėjusį uolingąjį paviršių iškyla amžinasis įšalas, neištirpęs po mechų bandymų išdžiovinti visą planetą. Kartais ledynai tūno tiesiai po smėlynų kopomis. Laimei, mechai taip ir neišmoko suvaldyti į Čiuožyklą krentančių meteorų. Turint omenyje eliptinę orbitą, kuria mūsų žvaigždė skrenda aplink Ėduonį, nieko nuostabaus, kad susiduriame su tokia daugybe dangaus kūnų. Dabar mes artėjame prie Ėduonies, todėl pasitelkę į pagalbą Gauso pasiskirstymo dėsnį galime apskaičiuoti nedidelių meteoro dydžio atskalų tankį ir prognozuoti, jog susidūrimų skaičius eksponentiškai didės.

— Sulauksime geresnio oro? — Arturas kalbėjo protingai, tik neretai vartodavo miglotus, neaiškius posakius.

Ir vėl tepasakysiu — galbūt. Regis, mechai stengiasi pakeisti IR-246 orbitą.

— Ką?

Atleisk. Jūs vadinate mūsų žvaigždę Deniksu, teisingai?

— Mes nieko nevadiname. Tai ir yra Deniksas.

O man šioji žvaigždė tėra 246-tasis infraraudonųjų spindulių šaltinis, besisklaidantis šalia Galaktikos Centro. Pažymėtas kataloge, mums priartėjus prie vidinės centro zonos…

— Ei, ko prisisiurbei prie manęs lyg tuzinas erkių?

Įdomus priežodis. Kiek atsimenu, jis kilęs iš senovinės Žemės civilizacijos. Kažką panašaus galima aptikti tik holoįrašuose…

— Sakai, senas priežodis? Aš nesuprantu — Deniksas yra saulė, štai ką reiškia jo vardas.

Tik jūsų manymu. Šiaip IR-246 tėra paprasta žvaigždė, viena iš milijonų, regimų tada, kai danguje nėra nei Denikso, nei Ėduonies. Kaip dabar.

Kilynas pakėlė galvą ir pasijuto priblokštas. Už aštriadančių kalvų viršūnių leidosi pasruvęs krauju Ėduonis. Aukštai danguje įsitvyrojusioje prieblandoje nušvito gintariniai, žydri ir žali mirgantys taškeliai, tarp kurių driekėsi vos įžvelgiamos siauros gijos. Anksčiau nė į galvą nešovė, jog ten gali spindėti Deniksai.

— Jos… visos?

Aplink Ėduonį šviesmečio spinduliu yra maždaug milijonas žvaigždžių. Dauguma įžengė į vėlyvąsias savo vystymosi stadijas, todėl ir švyti įvairiomis spalvomis. Ne viena jų išleidžia iš savo chromosferų dujas…

— Liaukis pliauškęs niekus. Jos visos tokios didelės?

Kai kurios didesnės net už Deniksą, nors pastaroji šiaip jau priklauso M1 tipui. Tavo protėviai pasirinko ją ne dėl grožio, o greičiau todėl, kad šioji ledynmečio sustingdyta planeta neatrodė itin patraukli mechų civilizacijai. Tuo tarpu kitos…

Kilynas daugiau nesiklausė Artūro. Staiga jam pasirodė, jog dangus virto neįsivaizduojamos gelmės indu. Ten yra ir kitų saulių. Visas gyvenimas — vaikystė, meilė, sunkus darbas, prarastos viltys, alinantis bėgimas — kažkaip susitraukė, tapo nereikšmingas lyg menkas taškelis bekraštėje dykynėje, iš visų pusių stebimas nakties akių.

6

Jie žygiavo gaubiami prieblandos. Čiuožyklai dar neteko regėti tikros tamsos, nes padangėse žybsintys milijonai žiburiukų skleidė pastovų blankų spinduliavimą. Šioje planetoje neegzistavo neįžvelgiami šešėliai.

Kartą per metus danguje sūkuriuodavo pilkšvų dujų kamuoliai. Kol pasikeisdavo švytinčių žvaigždynų išsidėstymas, berniukas užaugdavo į vyrą. Žvaigždės tebuvo paprastos aktorės audrų čaižomų rubininių dausų spektaklyje.

Pritaikę akis skenavimui Kilyno protėviai patobulino įprastą logaritminę žmogaus reakciją. Jis regėjo žvaigždes, liepsnojančias lyg fakelai, kurie paskęsdavo niaurioje rašalo dėmėje, kai tik primerkdavai vieną akį. Mechai galėdavo atskirti objektus net ir blankiausio spinduliavimo lygyje, ir žmonės senų seniausiai išmoko naudotis tokiomis mašinų technologijomis.

Tobis atsiuntė žinutę.

“Už kalvos stovi mechų avilys”.

Kilynas pasuko į dešinę ir po akimirkos nusileido Šalia sūnaus.

— Koks mechų tipas?

Iš susijaudinimo Tobis kone spiegė:

— Atrodo, jog ten vilkikai.

— Ką daro?

— Dirba.

— Rausia žemę?

— Regis, kažką gamina.

— Ką gamina?

— Nežinau. Matai tą iškraunamą transporterį?

— Hmm… Ten ryšuliai… — Kilynas maksimaliai sustiprino regėjimą ir nuskenavo pilkšvus mechų vėžių įdubimus.

— Augalai, — džiugiai šūktelėjo Tobis. — Jie sodina augalus.

Kilynas pažvairavo, bet nieko padoraus neįžvelgė. Nejau suprastėjo mano regėjimas, dingtelėjo mintis, o gal akis aptraukė migla?

Reikėtų labiau prižiūrėti savo įrangą. Nekreipsi kurį laiką į ją dėmesio, ir pats nepastebėsi, kaip būsi patiestas atsitiktinio mecho šūvio. Vidines programas, o ypač visas bėdas dėl akių, galėjo sutvarkyti jauna Vyskupų moteris, vardu Andželika. Teks pas ją pasitikrinti. Vyriškis irzliai susiraukė.

— Nieko panašaus anksčiau nemačiau, — pasakė jis.

— Nematei, kaip mechai sodina augalus?

— Teko regėti kelis, kertančius medžius dar tada, kai… — jis užsikirto, nes sakinys turėjo užsibaigti dar tada, kai gyvavo Citadelė, o mano tėvas puldinėdavo mechus, kai žmonija turėjo tvirtovių bei dirbamų žemių, bet apie tai Kilynas negalėjo kalbėti su Tobiu paprastai lyg apie kasdienius įvykius, — … kai tokių buvo.

— Įdomu, ką jie ten dirba?

Kilynas žiūrėjo į penkis didelius pastatus, susispietusius prie išdžiūvusio upelio. Nuo kalvos nusileido porelė dulkių velnių. Jie sūkuriuodami nutūpė ant rudo statinio, į save įtraukė biraus smėlio.

— Neįsivaizduoju. Senovėje mechai sunaikino Klano pasėlius slėnyje šalia Citadelės. Bet daugiau nieko jiems nedarė. Taip ir paliko.

— Užkurkime jiems garo! — džiugiai pasiūlė Tobis.

Kilynas pažvelgė į sūnaus veidą su rusvais, nuo kombinezono įsitrynusiais dryžiais, kurių neišvengdavo nė vienas Šeimos narys. Jis apglėbė vaiko pečius ir nusijuokė:

— Ar turime čia mechų botagą?

— Žinia. — Tobis taip pat sukikeno, o Kilynui pasirodė, kad jo paties džiaugsmas nemaža dalimi susijęs su berniuko sugebėjimu išlikti narsiam ir mokėti iš to nekaltai pasišaipyti.

Kai Šeima nuspręsdavo pulti, berniukai irgi dalyvaudavo kautynėse — Šeima niekuomet neišsisklaidydavo pavojaus metu. Žmonės labiau už viską bijojo išsiskyrimo, susiskaidymo. Vis dėlto vaikai bėgdavo atakos užnugaryje, ir šiuo atžvilgiu jiems tekdavo paklusti vyresniųjų įsakymui. Matydamas vaikišką Tobio nepriklausomybės siekimą, Kilynas instinktyviai stengėsi jį išsaugoti. Šiaip ar taip, susidūręs su gyvenimo sunkumais, sūnus labai greitai taps tikru vyru.

Netoliese pasirodė keli Šeimos nariai. Jiems nusileidus nuo vingiuotų pakalnių, pasigirdo pneumatinis klang. Kažką kalbėjo Ledrofas, pakėlęs šalmo antveidį.

Tobis pamojo pirštine į kapitoną.

— Manai, kad jis eis?

— Nežinau, — atsakė Kilynas.

— Pažiūrėk į jo barzdą.

Juodi gaurai atrodė gerokai susivėlę. Tobis sukikeno.

— Tikriausiai įstrigo šalmo žiede.

Kilynas šyptelėjo.

— Kai bėga, turbūt pažnaibo smakrą.

Pagal seną tradiciją iš kapitono buvo galima švelniai pasišaipyti, ir ši ironiška užuomina suteikė Kilynui nemažą pasitenkinimą. Jam vis dar kėlė apmaudą nelemtas Ledrofo gudravimas siekiant kapitono pareigų.

Galbūt jis įsivaizdavo, jog dėl barzdos atrodo vyresnis? Galbūt tas smirdantis kaltūnas padėjo gauti valdžią?

— Bjaurūs šeriai, — tarstelėjo Tobis.

— Padeda išvengti saulės nudegimų, — pastebėjo Kilynas.

— Kai aš tokią turėsiu, neleisiu, kad ji įsipainiotų kombinezone.

— Ką gi, tuomet man teks tai padaryti… — Kilynas žaismingai patapšnojo sūnui per smakrą.

Per visuotinį komo kanalą atsklido Ledrofo baubimas:

“Padėtis nepasikeitė?”

Jau dabar barzdočiaus balsas skambėjo valdingai.

Tolimajame fabrike mechai, kaip ir anksčiau, darbavosi į nieką nekreipdami dėmesio. Kilynas nužvelgė Ledrofą galvodamas, kokių veiksmų imsis šis žmogus. Tapęs kapitonu jis pirmą kartą susidūrė su rimta užduotimi. Primerktos vyriškio akys budriai dėbsojo į priekį.

Sensorinį Kilyno centrą čaižė iš visur sklindančių kalbų mišinys. Jis asmeniškai šnibždėjosi tik su Tobiu, nenuleisdamas akių nuo miniatiūrinių mechų šešėlių. Nuo tada, kai prisigėrė budėjimo metu, vengė leistis į šnekas su kitais.

Į jųdviejų komo ryšį įsiterpė Ledrofas.

— Tie statiniai atrodo nauji.

— Rodos, tai degtas molis, — dalykiškai pareiškė Tobis.

Tokie žodžiai Kilyną šiek tiek nustebino; berniukas rinko menkiausias informacijos nuotrupas.

Kapitonas linktelėjo.

— Mechai naudojasi augalais? Kad ir ką jie gamintų, galbūt tai pravers ir mums.

Kilynas išsikvietė Artūrą ir tyliai pasiteiravo: “Kaip tau atrodo?”

Tiškulio zona šioje vietoje atsirado maždaug prieš dešimtmetį. Mechams turėjo užtekti laiko čia augančių organinių medžiagų tyrimui.

— Paspraginkime juos, — pasiūlė Džoselina.

— Teisingai, — pritarė Sermas, nušokdamas į pašlaitę.

Kilynas jautė Šeimos pagyvėjimą. Lomoje praleista naktis suteikė jiems visiems daugiau jėgų. Nejau Džeiko ir Fanės mirtis nugrimzdo į užmarštį? Nejau išgaravo bet koks atsargumas? Nė iš tolo. Tiesą sakant, Šeimai nelabai reikėjo papildomų atsargų. Tiesiog širdyse užsiliepsnojo senas kaip pasaulis troškimas — pergalės, keršto siekis. Jie sudorojo klastūną, tačiau Ledrofas uždraudė nusiaubti pačią Lomą. Verdantis kraujas reikalavo tinkamo atpildo. Neblogai būtų leisti išlieti susikaupusį pyktį.

Apsidairęs kapitonas išvydo nekantrų mindžikavimą, prašieptas lūpas. Kilynas pajuto, kaip viduje sukilo įniršio banga, kurios greičiausiai nepavyks nuslopinti.

— Suformuokite žvaigždę! — įsakė Ledrofas.

— Kaip pasakysi!

— Aš būsiu priekinėje linijoje!

— Aš būsiu vedlys!

— Hoja! Hoja!

Jie nuskuodė link fabriko, išsidėstę į keturias grupes ir tokiu būdu sutrikdydami bet kokius gynybinius veiksmus. Tačiau niekas nepasitiko užpuolikų.

Nuo žmonių pečių į žemkasius plykstelėjo oranžiniai ugniniai spinduliai. Kibertriukšmas sukėlė neryžtingų mechų viduje tikrą paniką.

Šeimos nariai užplūdo statybvietes, strykčiodami per keraminių vamzdžių krūvas ir nutūpdami ant lakštinės anglies konstrukcijų. Jie spardė pertvaras ieškodami prižiūrėtojų mechų. Kilynas su Džoselina atsiskyrė nuo kitų ir nurūko mechanizmais užverstu ilgu koridoriumi. Žmonės teturėjo vienintelę kovos taktiką — greitį. Darbininkai mechai buvo tikri lėtapėdžiai, jei tik pavojaus signalas nepriversdavo jų persijungti į spartesnių apsukų režimą.

Sunkiai dvėsuodama porelė nušoko ant atviros platformos. Į jų pusę nuskubėjęs prižiūrėtojas ėmė transliuoti per visas komo linijas atpažinimo kodus. Įbedęs į žmones savo bukas blizgančias linzes, padaras šiek tiek per vėlai suvokė, kad jie nėra kolegos mechai, atsitiktinai užklydę į fabriką. Prižiūrėtojas apsisuko it vilkelis ir pabandė atsitraukti. Atšovęs varinį skydelį kažką iškišo ir nusitaikė į Kilyną…

Vyriškis driuoktelėjo į šoną, pajutęs ausyse šaižų girgždesį. Tik atsitrenkęs į žemę suprato, jog tai elektromagnetinis signalas. Šnerves pakuteno aitri smarvė.

Džoselina nusijuokė prisidengdama bumą.

— Jis tebandė griežtai su tavimi pakalbėti.

Tai moteris sukėlė mikrobangų triukšmo audrą, pačirškinusi prižiūrėtoją, kuris sustingo komiška poza. Rankos įremtos į šonus, vis dar žybsintis siųstuve signalinis kodas: NESIVERŽTI NESIVERŽTI NESIVERŽTI.

— Drabužiai! — Džoselina perlipo per Kilyną, akivaizdžiai įsitikinusi, kad jam nieko blogo neatsitiko. Vyriškis atsistojo niūriai trindamas petį. Jam pasisekė nugriūti ant plieninio agregato su milžiniškais ašiniais velenais. Greičiausiai tai kažkoks presas. Iš vieno fabriko galo į aparatą sulįsdavo plaušai. Chemiškai apdoroti ir išausti, pastarieji virsdavo gintarinio atspalvio tampria medžiaga.

Susižavėjusi Džoselina nuplėšė atraižą. Palikęs ją besiknaisiojančią po mechų dirbinius, Kilynas susirado Ledrofą ir įjungė komą. Aplinkui būriavosi Šeimos nariai, pateikiantys savo ataskaitas.

Prižiūrėtojai nukenksminti. Aukštesnio lygio mechų komplekse nėra.

Fabrikas nepavojingas. Pavyko rasti ypač stokojamų pagalbinių mikroschemų.

Prižiūrėtojai neišsiuntė pavojaus signalų. Bent jau niekas jų negirdėjo.

Pagyvenę vyrai ir moterys apsaugoti. Sargybiniai išstatyti.

Ledrofas klausėsi linkčiodamas galva. Prašieptoje burnoje matėsi buki parudavę dantys. Per pirmąjį jo vadovaujamą antpuolį viskas ėjosi kaip iš pypkės.

Kilynas nusprendė paieškoti Tobio. Rado jį besikrapštantį prie prižiūrėtojo mecho.

— Aš nudėjau žemkasį, — burbtelėjo vaikas aiškiai nepatenkintas, kad nesugebėjo rasti nieko didesnio. Kilynas parodė jam, kaip priversti mechą suktis ant savo turbinų. Berniukas nusijuokė ir nustojo raukytis. Tobį taip sužavėjo beprotiškai ūžiantis bei rankomis besiskeryčiojantis padaras, kad jis net užmiršo prisidengti linksmai pražiotą bumą. Citadelėje toks elgesys — simboliškas savo vulgarios vidinės esybės atskleidimas — būtų laikomas mažų mažiausiai nemandagiu. Kilynas jau ketino jį pabarti, bet paskui nusprendė, kad gerų manierų bus galima pamokyti ir vėliau. Tam dar ateis tinkamas laikas. Jei apskritai ateis.

Ledrofas įsakė panaikinti žemkasių kiberšoką, kad jie vėl grįžtų prie darbo. Tokiu būdu Šeima galėjo daugiau sužinoti, kas vyksta šiame fabrike. Kilynas žvelgė į nerangiai krypuojančius, bet galingus mechus, kurie nekreipė nė menkiausio dėmesio į atėjūnus, nes prižiūrėtojai nespėjo išsiųsti pavojaus signalo. Pilkus jų gaubtus raižė įrantai, tačiau žmonės nemokėjo pastarųjų iššifruoti.

Ant vieno žemkasio Kilynas išvydo tą patį brūkšninį raštą, išgraviruotą ant aliumininio korpuso, kurį jau teko kelis kartus regėti anksčiau. Užfiksavęs informaciją daugiau apie tai negalvojo. Mechų montavimo procesui jis neteikė didelės reikšmės — Kilynas nebūtų įstengęs nuimti ašies gaubto, pasinaudodamas veržliarakčiu arba atsuktuvu, lygiai taip pat kaip nebūtų pajėgęs perprogramuoti bioschemų savo paties galvoje. Svarbiausia atskirti paprastus žemkasius nuo aukštesnio lygio mechų, ir šiuo atžvilgiu labiausiai pasitarnaudavo korpuso apdaila. Brūkšniais išvagotas aliuminis tarp žemiausios kastos mechų pasirodė ne taip jau seniai, nors Lomoje užpuolę žemkasiai neturėjo jokių išskirtinių žymių. Šiaip ar taip, reikėtų saugotis bet kokių pokyčių.

Įsitikinusi, kad fabrike saugu, Šeima puolė apžiūrinėti užgrobtą turtą. Tamprioji medžiaga buvo tikra retenybė. Ją galėjai pjaustyti piršto nagu, pakrautu elektros srove.

Tuzinas Šeimos narių išsikvietė savo Aspektus ir su jų pagalba prisiminę senuosius įgūdžius pradėjo siūti drabužius. Ilgose eilėse tarp tebesisukančių mechanizmų aidėjo juokas. Sunkus darbas teikė malonumą, jei matydavai jo rezultatą. Žinojimas, kad netrukus bus galima po kombinezonais apsivilkti naujus marškinius, liemenes bei kelnes, kaip reikiant pakėlė nuotaiką.

Kilynas drauge su Tobiu tyrinėjo fabriko užkampius.

— Pažiūrėk, — parodė berniukas į didžiulę augalų krūvą. Iš savo vežimėlių žemkasiai išversdavo ant jos sudžiūvusius lapus ir šakeles. — Kaip jie sugeba pagaminti tampriąją medžiagą iš šito šlamšto?

— Tik patys mechai ir žino, — patraukė pečiais Kilynas. Jis jau seniai liovėsi bandęs suvokti, kaip mechai atlieka savo stebuklus. Dėl jauno amžiaus Tobis vis dar įsivaizdavo galįs suprasti tai, kas viršijo žmogaus suvokimo ribas.

— Tie lapai rauplėti.

Kilyno sąmonės kertelėje prabilo nekviestas santūrus Artūro balsas:

Jie turi silicio-boro sluoksnį, apsaugantį augalą nuo ultravioletinių Ėduonies spindulių. Pritraukti kietieji fotonai paverčiami fonono proceso metu į naudingus…

— Patylėk, — sumurmėjo Kilynas, ir Arturas užsičiaupė, paskleisdamas po sensorinį centrą vos pastebimą apmaudo virptelėjimą.

— Ką?

— Nieko, tik užtildžiau Aspekto žargoną.

Tobis perbraukė pirštu per kietus blizgančius lapus.

— Įdomu, kas tai?

— Tikriausiai… — Kilynui dingtelėjo ne itin linksma mintis.

— Manai, kad juos pagamino mechai?

Tėvas linktelėjo kryptelėdamas lūpos kampelį.

— Visai įmanoma. Atrodo siaubingai keistai.

— Galbūt juos patys ir sodina?

— Nieko panašaus nesu matęs.

— Kokie šiurkštūs lapai. Dar nemačiau tokio augalo.

Tobis negalėjo suprasti užuominų, todėl Kilynas pasistengė, kad jo balsas skambėtų kuo nerūpestingiau:

— Apsidairyk aplinkui. Pažiūrėk, ar tie žemkasiai turi sėklų.

— Kaip pasakysi. — Berniukas apsidžiaugė gavęs progą pabūti vienas. Jis nukūrė pro žemkasius, nešančius šešiakampes iš plastiko ir žalvario padarytas dėžes. Šie mechai buvo tikri avigalviai. Vaikas atstojo jiems trumpalaikę kliūtį, akimirkai užstojusią kelią ir taip greitai pranykusią, jog net nereikėjo kviestis prižiūrėtojo, kuris ir sprendė visas problemas.

Kilynas žinojo, kad kompleksas netrukus nustos veikti — susidūrę su sunkumais žemkasiai prašys prižiūrėtojo pagalbos, bet jos nesulauks ir galiausiai bus priversti išsiųsti pavojaus signalą į centrinius miestus.

Taip prasidėdavo visi antpuoliai. Didžiausia gudrybė buvo įspėti, kiek laiko praeis, kol pasirodys koks nors vidutinio lygio prižiūrėtojas mechas. Be abejo, žmonės tuojau pat pačirškindavo juos mikrobangomis, tačiau Kilynui jau seniai neteko matyti, kad tokiais atvejais mechai atsilieptų į pagalbos prašymą. Viena iš dviejų — arba jie tapo protingesni, arba tiesiog nebekreipia didelio dėmesio į nereikšmingas problemas.

Šeima taip gyveno jau daugelį metų — tarsi klajokliai puldinėdavo izoliuotus žemkasių fabrikus, prasiskverbdami visur, kur tik sugebėdavo, nepaliaujamai žygiuodami vis labiau niokojamais kraštais. Nuo svilinančių Ėduonies spindulių jie negalėjo pasislėpti suaižėjusių kalvų šešėliuose, nes tokių paprasčiausiai nebuvo. Jei pasisekdavo atrasti maisto, jį suspausdavo į nedidelius kubelius — kramtukus, padedančius krutinti raumenis, bet deginančius liežuvius. Keli Šeimos nariai vis dar mokėjo gaminti kramtukus iš Lomose aptiktų atsargų. Porą kartų, kai teko bėgti pametus galvą pro apgriuvusius tarpeklius, Šeimos išlikimas priklausė nuo tų bjaurių rūgštynių ir lašelio vandens, srūvančio iš uolų įtrūkimų, pro mechų išraižytus pjūvius.

Visa tai Kilynas atsiminė žirgliodamas tamsiais koridoriais ir klausydamasis nesibaigiančio mechanizmų tarškesio. Jis ieškojo Ledrofo, tačiau užsižiūrėjus į erdvią komplekso patalpą, kurioje blerbė ilgi energetiniai įrengimai, šioji mintis visai išrūko iš galvos.

Iš keistai vaiskių augalų išeidavo ne tik tamprioji medžiaga. Ant energingai besisukančių juostų bildėjo supresuoti tankių plaušų lakštai. Kilynas pabandė vieną perplėšti, bet nesugebėjo. Paskui aptiko nedidelius, kietus it akmuo prietaisus su kontaktiniais jungikliais ir krumpliaračiais, kurių paskirties jis nesuprato. Iš viso suskaičiavo maždaug tuziną įmantrių fabriko gaminių, tačiau iš jų žmonija galėjo pasinaudoti tik tampriąja medžiaga. Sandėliuose pastebėjo dar daugiau nepaaiškinamų aparatų, supakuotų ir paruoštų išgabenimui.

Kilynas domėjosi jais grynai iš praktinės pusės. Jis daugiau nesižavėjo nuolat tobulėjančiomis mechų technologijomis. Šios gausios gėrybės jam atrodė tokios pat įprastos, kaip ir turtingas organinis pasaulis žmonijos protėviams. Tiesiog taip viskas susiklostė. Paprasta ir natūralu.

Kilyno pasaulis dalijosi į dvi dalis. Jis gyveno — kai tik galėdavo — gana ribotoje žaliojoje zonoje, kurioje andai buvo įsikūrusi žmonių giminė. Tačiau maisto dažniausiai gaudavo iš Lomų cisternų arba iš senovinių, drėgmėje skendinčių žmonių pastatytų Tvirtovių. Tam tikrose vietose galima buvo rasti kažkada didingos Čiuožyklos ekosferos likučių — žolynų arba dykumų vynuogienojų, augančių laukiniuose kraštuose, toli nuo mechų miestų ir kelių.

Kitoje šio migloto padalijimo pusėje plytėjo beveik visa planeta. Mechai nepaliaujamai naikino nykstančias žalios augmenijos oazes. Jie naudojo Čiuožyklą, virtusią bevaise dykyne, savo reikmėms. Aplinkui buvo išsibarstę keraminiai mechų kvartalai. Kilynui teko vieną tokį regėti. Neapdairiai perkopusi kalnyną, Šeima prarado šešis savo narius. Miestas atrodė panašus į stiklinį bokštą, traškantį nuo elektromagnetinių signalų. Kilyno sensorinį centrą akimirksniu persmelkė grasinantys žemi dažniai.

Jo nuomone, šios tolimos ir gąsdinančios zonos tebuvo natūralus intelekto vystymosi kelias. Nuolatinį triukšmą kelianti mechanizmų raida ne itin domino Kilyną, tuo labiau jog tai tęsėsi ištisus šimtmečius, per kuriuos mechai pralenkė Šeimas visose srityse. Kažkada Čiuožykloje vyravo vėsus oras. Nepaisant to, planetoje vešėjo žalumynai. Dabartiniais laikais sausra iščiulpdavo iš plaučių menkiausius drėgmės lašelius. Tokius pokyčius neabejotinai lėmė mechai.

Tikra tiesa.

Apkurtintam nuolatinio mechų prietaisų tarškesio, Kilynui iš pradžių pasirodė, jog Artūro balsas atspindėjo jo paties mintis.

— Ką nori pasakyti?

Mechų civilizacija pradėjo keisti Čiuožyklos ekologiją prieš daugelį šimtmečių. Jie negali gerai funkcionuoti šiltoje drėgnoje aplinkoje.

— Kuo šioji bloga?

Nuo drėgmės ir karščio labai greitai apninka rūdys. Kažkada ant Čiuožyklos kalvų stūksojo tankios girios, nuo vieno horizonto iki kito driekėsi bekraščiai žolynai. Mechai atkeliavo čia užsimanę patikrinti, ar planeta tinka jų projektams. Akivaizdu, kad liko patenkinti, tik visų pirma nusprendė ją šiek tiek “patobulinti”.

Kilynas stabtelėjo šalia karbostiklinio prietaiso, gręžiančio kažką panašaus į dulsvas chromines plaušines sferas.

— Iš kur tu žinai?

Aš gyvenau tais laikais. Mes galvojome, jog tai paprasčiausi tyrinėtojai. Klanai įkūrė Citadeles…

— Jų buvo ne viena?

Nustebintas ramus Artūro balsas nutilo vos vienai akimirkai.

Na, žinoma, aš vis užmirštu, jog tu esi pernelyg jaunas. Anksčiau mes turėjome išties nepakartojamų dalykų. Atvykus į Čiuožyklą, mus užvaldė iliuzija, neva dabar būsime apsaugoti nuo mechų. Tačiau visos planetos apgyvendinti negalėjome, ir apginti kiekvieną…

— Užteks apie tai plepėti. — Kilynas nežinojo nė vieno žmogaus rankų darbo daikto, pagaminto už Citadelės ribų. Visus įrengimus nukopijuodavo arba paprasčiausiai pavogdavo iš mechų. Aspektai dažnai plepėdavo apie neegzistuojančius reiškinius, savo melagingomis pasakėlėmis mėgindami išlaikyti Kilyno dėmesį. Nenorėdami susidurti su praeities bei dabarties sąlygų kontrastais, Šeimos nariai gana retai tardavosi su Aspektais.

Mechai nepuolė mūsų atvirai. Kai kas manė, kad jie nė nepastebėjo žmonių arba tiesiog laikė mus vietinėmis nereikšmingomis gyvybės formomis — kaip žinia, toks požiūris pasitvirtino, su liūdnomis pasekmėmis mums visiems. Šiaip ar taip…

Matyt Arturas pajuto, kad Kilynas nekantrauja, todėl jis pradėjo spygčioti greitakalbe, kol mintys bei praeities patirtis virto ryškių nepaaiškinamų vaizdų žybsniais.

Žiemos tapo gilesnės, vis rečiau pasitaikydavo liūčių. Pasėliai sunyko, todėl teko griebtis genetinių pakeitimų, kad deformuoti metų laikai nesunaikintų maistinių augalų.

— Jūs mokėjote suprasti orą? — Kilynui tai padarė įspūdį. Kaip gaila, kad savo pojūčių neįmanoma nuslėpti nuo Artūro, kurio aura tiesiog spinduliavo iš pasitenkinimo.

Taip, supratome — bent jau patys taip galvojome. Per vėlai suvokėme, kad mechai specialiai tempia dujų ir dulkių debesis į Čiuožyklos orbitą. Jie net pasinaudojo smulkiaisiais asteroidais. Mes manėme, kad sukeltos dulkių audros ilgai nesitęs, tačiau būtent jos ir keitė orą. Ekvatorinėse srityse nusėdo tirštas smiltelių sluoksnis. Kažkokiu būdu mechai sugebėjo išgarinti beveik visą ašigalių ledą ir taip užtikrinti sausesni, vėsesnį klimatą. Akivaizdu, jog planetine inžinerija mechų civilizacija užsiiminėjo ir anksčiau, nes puikiai nutuokė, kokių pašalinių efektų galima tikėtis. Savo siaubingąjį sumanymą jie vykdė pamažu, todėl tik po kelių šimtmečių mes pagaliau susidūrėme su tikraisiais pokyčiais. Pasėliai taip sunyko, kad žmonės vos pajėgė egzistuoti Citadelėse, sulig kiekvienais metais nuimdami vis mažesnį derlių. Guodėmės mintimi, kad mechai mumis nė trupučio nesidomi. Kokie kvailiai buvome!

Kilynas paėmė į rankas vieną iš chrominių kamuoliukų ir sviedė jį ant žemės. Kamuoliukas ištiško į tūkstančius susivijusių skaidulų, žibančių atšiaurioje fluorescencinėje šviesoje. Jis sutelkė dėmesį į Artūro greitakalbę, į senovines žinias, kurias ignoruodavo manydamas, kad visą reikalingą informaciją suteiks Fanė. Ledrofas irgi apie tai nieko nenutuokė.

— Bet Tiškuliai pasiliko, — ištarė balsu.

Dėl savo apgailėtino neišmanymo mes iš pradžių nesupratome Tiškulių reikšmės. Čiuožykla skrieja beveik apvalia orbita aplink Deniksą, kuris savo ruožtu sukasi aplink Ėduonį ilga elipse. Įsikūrę Čiuožykloje visą laiką gyvenome šiltojoje, vidurinėje, orbitos dalyje — tuo metu, kai pasibaigė ledynmečiai, bet Deniksas dar nespėjo priartėti prie Ėduonies. Štai, žiūrėk:

Kairiojoje Kilyno akyje tvykstelėjo spalvota trimatė diagrama. Aplink raudoniu žėruojantį rutulį sukosi melsvas taškelis. Sumažinus vaizdą pasirodė, kad ugninis milžinas lekia link spalvų sūkurio: Ėduonies. Žodžių ir skaičių informacijos srauto Kilynas neįstengė perskaityti.

— Oho, — burbtelėjo jis įtemptai galvodamas, ką pasakyti. — Gražu.

Tokių sudėtingų vizualinių priemonių imuosi ne tam, kad sužadinčiau estetinius pojūčius.

Artūro balse nuskambėjo apmaudo gaidelės, todėl Kilynas nuolankiai užmerkė dešiniąją akį. Išsiplėtusioje diagramoje nušvito Čiuožyklos kontūrai: taškais išmarginta disko formos planeta.

Laiko tėkmė vaizdelyje buvo gerokai pagreitinta. Per kelias sekundes prabėgo ištisi šimtmečiai. Ištirpo spindintys ledo ruožai. Išsisklaidė debesys. Kalnynų pakraščius išgraužė dykumos.

Štai ką mechai padarė, norėdami sukurti sau tinkamą klimatą. O tada…

Dešiniojoje ausyje suskambo trys pyptelėjimai — kvietimas į susirinkimą.

— Atleisk, bet man reikia eiti, — pasakė Kilynas lengviau atsidusdamas.

Akyje nušvito dvimatis žemėlapis, rodantis kelią pas Ledrofą.

7

Kilynas pastebėjo kapitoną kartu su penkiais Šeimos nariais, dalyvaujančiais susirinkime ir įsitaisiusiais ant didelio žalvarinio agregato, po skardiniu surinkimo konvejerio pašiūrės stogu.

— …kadangi laiku nukenksminome prižiūrėtojus, jie greičiausiai nespėjo išsiųsti pavojaus signalo, — kalbėjo barzdočius, kai Kilynas sudribo ant žvilgančios platformos.

— Hmmm, — abejojančiai nutęsė Džoselina, vyniodama aplink nykštį gelsvai blizgančių plaukų sruogą. — Teisingai, porą dienų mes tikrai nieko nesutikome. Įdomu, kaip bus dabar?

— Mūsų antpuolis kaip niekad gerai nusisekė, — pareiškė Ledrofas.

Kilyno nuomone, puolimas niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau jis nutylėjo. Tegul naujasis kapitonas padžiūgauja.

Lėtapėdis Sermas sumirksėjo:

— Galėtume padaryti pertrauką.

Kilynas paklausė:

— Apie ką kalbate?

Trumputės dramatiškos pauzės metu Ledrofas padėjo savo šalmą į šalį. Jis sėdėjo ant masyvios piramidės formos mašinos, tarp kyšančių valdymo svirčių.

— Mes ketiname čia apsistoti, — tarė jis.

Kilynas nepatenkintas prunkštelėjo.

— Dar pora žingsnių ir būtume vietoje.

— Manau, kad vis dar esame pavargę, — protingai pastebėjo Ledrofas. — Anksčiau nustojusiuose veikti fabrikuose, mechai apsilankydavo tik po trijų keturių dienų. Galėtume panaudoti šį laiką poilsiui.

— O jei maldininkas spėjo iškviesti kelis marodierius, kad šie mus pasektų? — įsiterpė Džoselina.

Ledrofas linktelėjo, pakratydamas savo gauruotą barzdą, kuri atrodė tarsi juodos putos, ištryškusios iš po griežto stiliaus kirpčiukų. Kilynas pastebėjo, jog kapitono pakaušis buvo neseniai nuskustas. Ryškiai švytėjo glotni ruda oda. Dabar savo išvaizdai jis skyrė kur kas daugiau dėmesio.

— Verčiau nelikti atviroje erdvėje. Čia jie neieškos.

— Kas taip sako? — griežtai atšovė Kilynas, ropšdamasis ant didelės mašinos. Nuo jos atsivėrė viso komplekso vaizdas. Bukieji žemkasiai vis dar nesiliovė dirbę. Aplinkui skambėjo nuolatinis mechanizmų ūžesys. Tarp žemiausios kastos mechų, krutančių savo keliais, slankiojo Šeimos nariai, ieškodami vertingų daiktų.

Nužvelgęs juos Ledrofas sududeno:

— Aš sakau. Toks paprotys! Šeima visuomet ilsisi po antpuolio.

Lėtapėdis Sermas pritariamai sukinkavo galva, draugišku ir šiltu žvilgsniu dirstelėdamas į susirinkusiuosius.

— Mums reikia laiko, kad galėtume patyrinėti fabriką. Galbūt rastume daugiau pagalbinių mikroschemų ar net stimuliatorių.

Džoselina nusijuokė:

— Sermai, fabrikuose stimuliatorių nebūna.

Šis gūžtelėjo pečiais.

— Nežinia. Visų pirma turime paieškoti.

Kilynas kažką pastebėjo tolumoje, tik neįstengė įvardinti, ką būtent.

Ledrofas šyptelėjo:

— Vadinasi, taip ir sutariame? Siūlau įsikurti didžiojoje fabriko salėje ir išstatyti…

— Palaukite, — nutraukė jį Kilynas. — Ar matote?

— Žemkasys, — tarė pažvairavusi Džoselina. — Tai kas?

— Ar teko regėti tokio tipo žemkasį?

Prabilo Sermas, lėtai gromuliuodamas žodžius:

— Galbūt kokį kartą. Nesu tikras.

— Prisimenu, jog vieną kažkur… — nutęsė susimąsčiusi Džoselina.

— Šiandieną, šiek tiek anksčiau. Man regis, jis buvo netoli tos vietos, kur mus užpuolė maldininkas, — tarė Kilynas.

Ledrofas atidžiai nužiūrėjo žemkasį, kai šis pririedėjo ant savo vikšrų arčiau. Mecho šonai puikavosi išgraviruotais brūkšniais. Pasitraukdamas nuo fabriko įėjimo padaras nenuleido priekinių akių nuo žalvarinės piramidės, kol išnyko.

— Ką norėjai tuo pasakyti? — paklausė kapitonas.

— Manau, jog tai žvalgas, — pareiškė Kilynas.

Ledrofas pašnairavo žemyn nuo savo laktos.

— Gali būti, kad įvairiose vietose žemkasiai atrodo skirtingai.

— Arba ne, — abejingai pastebėjo Džoselina.

— Naujo tipo žemkasys, — burbtelėjo Sermas. — Ne išimtis, kad jų yra daugybė.

— Kieno žvalgas? — paklausė Ledrofas.

— Marodierių, — atsakė Kilynas.

— Negirdėjau, kad marodieriai naudotųsi žvalgais, — paprieštaravo Sermas.

— Tikrai? — sarkastiškai nustebo Džoselina. — Tai, kad tu nežinai, dar nereiškia, jog taip nėra.

Sermas pasišiaušė.

— Fanė žinojo.

— Tai tavo žodžiai. Mes negalime paklausti Fanės Aspekto, ar tai tiesa, — gaižiai pastebėjo Džoselina.

— Reikia remtis patirtimi! — atkirto Sermas.

— Reikia neužmiršti, kad ant pečių turime savo galvas.

— Mano nuomone, turėtume pasinaudoti ir tuo, ir anuo, — įsiterpė Ledrofas.

— Paklausykime, ką sako Džoselina, — susiraukė Kilynas.

Šioji dėkingai linktelėjo, savo energinga šneka atskleisdama viduje susikaupusią įtampą. Ji taip pat daug ko išmoko iš Fanės, bet, skirtingai nuo Ledrofo, neužmiršo paties svarbiausio bei dažniausiai kartojamo senolės priesako: Užbėk įvykiams už akių. Pergudrauk mechų protą nelaukdamas, kol jis pergudraus tave.

Kilynas pastebėjo nustebusio juodabarzdžio žvilgsnyje rusenantį apmaudą. Tik dabar jis suprato, jog Džoselina irgi norėjo tapti kapitone. Kol rezgė intrigas, tokia mintis nė nešovė jam į galvą.

— Žemkasiai galėtų vežioti marodierius, — atkakliai tvirtino Džoselina, vėl pradėjusi pirštu sukti plaukų sruogą. Paskui palygino savo garbanas ir užkišo jas už ausų.

Sermas patraukė pečiais.

— Tas žemkasys nieko su savimi nesinešė.

— Gal išmetė krovinį anksčiau, — neatlyžo moteris.

— Kuriam galui? — burbtelėjo Ledrofas.

— Norėjo pamatyti, ką mes veikiame, — tarė Kilynas.

— Apie tokius dalykus Fanė nieko nepasakojo. — Supratęs, kaip neįtikinamai skamba jo žodžiai, Ledrofas pridūrė: — Judėdami kur kas greičiau nei žemkasiai, marodieriai paliktų juos toli užnugaryje.

— Galbūt maldininkas lėtesnis, — nesutiko Kilynas. — Ne taipjau dažnai teko matyti, kaip jie slankioja.

Barzdočius susiraukė. Ilgų žygių ir mūšių metu jis atsiskleidė kaip atsargus, klastingas žmogus. Tačiau, tapęs kapitonu, Ledrofas stengėsi suderinti savo požiūrį su kitais, surasti bendrą susitarimą. Gal ir teisingai elgėsi. Bet aišku viena — tiek Džoselina, tiek Sermas jautė viduje lėtai augantį susierzinimą. Šią problemą reikės kuo greičiau išspręsti. Šeima neturėtų žygiuoti į priekį ar net ilsėtis, kai jos nariai dega pykčiu.

Ledrofui ant pečių užgriuvo neišvengiama kapitono pareigų našta: aplink jį sūkuriavo nesiliaujantys Šeimos verkšlenimai. Nusiskundimų liūties esmė visuomet būdavo tokia pati — visi prašydavo poilsio arba leidimo atsikvėpti seniesiems ir ne tokiems fiziškai ištvermingiems. Bet kuris kapitonas, regintis, kokią žalą daro priverstinės kelionės, nuolaidžiai išklausydavo graudžių balsų. Būtų nuostabu suteikti Šeimai taip trokštamą atokvėpio minutėlę. Bet toli gražu ne išmintinga.

— Aš tikėjausi, kad jūs visi man pritarsite, — lėtai ištarė Ledrofas.

— Mes su Džoselina matėme žemkasį kartu su maldininku. Esame tuo tikri, — dygiai atšovė Kilynas, išleisdamas garą ir tuo pačiu duodamas ženklą barzdočiui, kad jis, kaip kapitonas, privalo kažko griebtis.

— Tavo prisiminimus aptraukė birzgalo migla, — kandžiai pastebėjo Ledrofas.

— Tai praeitis. — Jis pajuto pradedąs raudonuoti.

— Kilynai, tu turėtum būti mūsų pusėje. Jei pasiliktume čia, galėtum vėl prisisiurbti, — paerzino Sermas.

— Aš negaliu pasigirti tokiais riebalais kaip tavo, todėl esu priverstas tenkintis alkoholiu, — sarkastiškai tarstelėjo Kilynas. Pro sidabrinio atspalvio aptemptą kombinezoną ant Sermo juosmens aiškiai matėsi nedidelis riebalų sluoksnis, kuris nepradingdavo net ir pačiais sunkiausiais Šeimai laikais. Atvirai kalbant, Sermas juo didžiavosi.

— Kelionės metu su šiais riebalais akimirksniu tave aplenkčiau. Galėtum ryti mano dulkes. — Lėtapėdžio balse pasigirdo grasinančių gaidelių.

— Tik ne tuomet, jei bėgtum surištais batais, — atsakė tuo pačiu Kilynas.

— Jūs, vyručiai, nusiteikę patyčioms? — ramiu balsu paklausė Ledrofas.

Šį signalą galėjo duoti tik kapitonas, ir niekas iš Šeimos neturėjo teisės jo ignoruoti. Kilynas suprato, kad būtent šito jis nesąmoningai siekė. Jiems visiems reikėjo išlieti pyktį, susikaupusį po Fanės mirties.

— Iš kvapo sprendžiu, kad tavo riebalai virsta dujomis, — pradėjo patyčias Kilynas.

— Na, mano bezdalai bent jau estetiški.

— Sprogdink savo dujomis marodierius, o ne saviškius.

Įsiterpė ir Ledrofas:

— Jei ir galėtų ką nors susprogdinti, tai tik savo pilvą.

— Nespėsi nė apsižiūrėti, kaip numesiu porą bombikių tavo motinai, — atkirto Sermas.

— Su kuo? Po tavo nukarusiu pilvu ji nieko neras, — įsivažiavo Ledrofas.

— Jis kyšo lyg teleskopas, bičiuliai. Jei nusitraukčiau kombinezoną, jums žandikauliai nukartų.

Nusišypsojusi Džoselina įsitraukė į patyčias:

— Nemanau, kad įstengčiau ką nors įžiūrėti pro tą teleskopą.

— Galiu parodyti tau jį už dyką, — linksmai užstaugė Sermas, neužmiršdamas užsidengti burnos, nors patyčių metu nebuvo reikalaujama mandagumo.

— Ir ką aš ten pamatysiu? Gal tada duotum man mikroskope?

Dar kurį laiką jie nepaliko Sermo ramybėje stengdamiesi, kad sąmojai skambėtų kuo kandžiau. Kapitonas turėjo teisę bet kuriuo momentu įsakyti pradėti apsižodžiavimo mūšį ir tokiu būdu išsklaidyti Šeimoje tvyrančią įtampą. Apsišaudymas pašaipomis galėjo tiek įžeisti, tiek prajuokinti — abu variantai kuo puikiausiai tiko. Kiekvienam patyčių grupelės nariui pateikus aštrų sąmojį, kiti vaipydavosi dar smarkiau arba audringai plodavo.

— Sermo bezdėjimo nepavyktų atskirti nuo kalbėjimo.

— Nori pasakyti, kad jis moka kalbėti?

— Jo subinė žino daugiau žodžių nei liežuvis.

— Tartis irgi geresnė.

— Be to, netauškia kvailysčių.

— Tavo motina netenka žado, kai perveriu ją savo bananu.

— Ei, aš kur kas geresnis — tavo motinai supuvusių vaisių neduosiu.

— Tušti pažadai!

— Tavo žmona lyg durų rankena — visi gali ją paklibinti.

— Velniškai įžvalgu!

— Tavo tėvas niekada ir nebandė. Jis toks bjaurus, kad tavo motina pagalvojo atsigulusi su žemkasiu.

— O taviškio galva tokia smėlėta, kad turi nudulkinti ją prieš užsidėdamas šalmą.

— Laimei, jis bent tai sugeba išdulkinti.

— Vargšas žmogelis — dulkina savo šalmą.

— Šauniai pasakyta!

— Tavo tėtušis toks šlykštus, kad jam verkiant ašaros teka nugara.

— Ho-ho!

— Geras! Geras!

Jei pasikandžiojimų metu neatsirasdavo porelės, pasiruošusios išlieti agresiją tarpusavyje, grupė pati išrinkdavo — atsitiktinėmis frazėmis ar padrąsinančiais šūksniais — du žmones, kurie turėtų susikauti vienas prieš kitą. Šį kartą tokia dalia teko Ledrofui ir Kilynui. Pastarojo slopinamas pyktis barzdočiui prasiveržė keliomis itin taikliomis pašaipomis. Kai susierzinimas atslūgo, jis iškėlė rankas ir raminančiai papurtė galvą.

— Ledrofai, palikime temą apie motinas ramybėje… tuo labiau kad aš ką tik nulipau nuo taviškės.

— Ho, ho!

— Pilkite pamazgas!

— Įkalk paskutinę vinutę!

Pagaliau viskas baigėsi, ir jie atsistojo krizendami bei plekšnodami vienas kitam per pečius, pamažu nusiramindami. Atskubėjusi pažiūrėti spektaklio Šeima nieko nesakė. Tuo tarpu laidę sąmojus grupelės nariai apsikabino paeiliui, vis dar besijuokdami ir pokštaudami. Linksmai klegantys balsai daugiau nežarstė įžeidimų, tačiau turėjo tokių pat gydomųjų savybių. Šeima negalėjo sau leisti neprovokuoto pykčio protrūkio. Patyčių žaidimas, Citadelėje tapęs maloniu socialiniu papročiu, dabar buvo toks pats įprastas bei gyvybiškai svarbus, kaip ir tvirtas rankos paspaudimas.

Ledrofas apglėbė Kilyną nerūpestingai sakydamas:

— Gal tu ir teisus. Nešdinkimės iš šito komplekso.

Kilynas linktelėjo galva, išsišiepė, stipriai patapšnojo barzdočiui per nugarą ir pirmą kartą pagalvojo apie Ledrofą, kaip apie savo kapitoną.

Kelionės metu bendrauti su Ledrofu pasirodė paprasčiau.

“Tavo nuomone, iš to fabriko galima spėti, jog dabar mechai pradėjo naudoti Tiškulius?” — paklausė juodabarzdis, jiems pūškuojant per kalvas.

Tobis žengė Kilynui iš dešinės, prisilaikydamas judančio trikampio pakraščio. Šeima kirto rudą laukymę, aptrauktą sudžiūvusio purvo sluoksniu, kuris stojosi piestu, svilinamas nuožmaus Ėduonies švytėjimo. Milžiniški raudono molžemio stulpai buvo neką storesnį už žmogaus riešą, tačiau savo dydžiu prilygo namui. Kilyną apėmė jausmas, tarytum jis klaidžiotų po rusvą, viduryje audros sustingusį ežerą. Su trenksmu nusileidus ant sauso purvo lakšto, šis sutrupėjo it supuvęs lapas, paskleisdamas aplinkui dulkių debesis.

Įnirtingai nusičiaudėjęs vyriškis pasiuntė žinutę:

— Arturas tvirtina, neva komplekse viskas pagaminta iš augalų. —Jis stryktelėjo aukštyn, pakildamas į skaidrų, praretėjusį orą.

“Aš mačiau, kaip žemkasiai krauna sėklas, — įsiterpė Tobis. —Tiksliai prisimenu”.

Ledrofo balse nuskambėjo nerimo gaidelės.

“Galbūt ir mechai traukia į Tiškulius?”

— Ko gero.

“Velniai rautų! Ir kodėl jie negali pasilikti savo superstuose miestuose?”

— Arturas mano, kad jie nori užvaldyti visą Čiuožyklą.

“Aha, mano Aspektas irgi taip sako. Tie prakeikti Aspektai daugiau nieko neveikia, tik mala niekus”.

Kilynas pritariančiai suurzgė.

— Visai įmanoma, jog mechai ruošiasi tam momentui, kai priartės Ėduonis.

“Priartės? Ar jis pasiliks danguje?” — pasitikslino Tobis.

— Pameni orbitas, kurias tau rodžiau? — pasiteiravo Kilynas.

“Šiek tiek”. — Berniukas nebuvo įpratęs prie vidinio projekcinių vaizdų pasaulio, ore kabančių tiesių linijų bei kreivių, kitados aiškiai suvokiamų duomenų srauto kaskadų, kurias palikę protėviai nė neįsivaizdavo, kad jų palikuoniams visa tai atrodys paprasčiausia nesąmone. Tobis teikė pirmenybę realybei.

— Pasak Artūro, viskas keičias. Ėduonis didėja.

“Na, ir kas?”

— Mechai taip pat keičiasi.

Vaikas ironiškai nusijuokė.

“Ach, jau tas Arturas, senas bezdalius”.

Kilynas sukrizeno. Tegul berniukas ir toliau taip galvoja. Blogiau nuo to nebus.

Išsinešdinus iš fabriko su visu grobiu, jis perpasakojo sūnui Artūro pateiktą informaciją. Geriau paaiškinti paprastais žodžiais nei leisti Tobiui klausytis pompastiškų Aspektų tauškalų. Viskam savas metas.

Kilynas nenorėjo, kad sūnus nešiotų savyje Aspektą, nors tokio amžiaus berniukas jau būtų gavęs Šeimos sutikimą. Jaunam protui mirusiųjų balsai darydavo kur kas didesnę įtaką. Senaisiais Citadelės laikais Tobiui būtų tekę laukti šio momento, kol galutinai subręstų. Dabar gi kiekvieno suaugusiojo sąmonėje tūnojo maksimalus Aspektų kiekis. Iš praeities gelmių išnirusios esybės neleisdavo žmonėms užmiršti, kad jie yra didingos rasės atstovai, o ne šiaip kokia sulaukėjusių bėglių gauja. Be to, padėdavo praktiškai panaudoti senovines žinias bei amatus. Nuolatiniai priminimai apie dienas, kai žmonija galėjo didžiuotis savimi, reiškė ne tiek jau mažai, kadangi persekiojamos Šeimos neturėjo daug laiko mokytis iš savo Aspektų ir Veidų.

Nenuilstamai šokčiodamas į priekį, Ledrofas sušvokštė:

“Jei žinotume, ką jie daro ir kodėl… grrrrr!“

Kilynui nereikėjo aiškinti, ką reiškia kapitono urzgimas. Šeima nė nenutuokė, kodėl mechai taip netikėtai sunaikino Citadelę, lygiai kaip ir prieš kelis amžius gyvavęs Klanas, kuriam nebuvo lemta suvokti, kokius planus tie padarai puoselėjo Čiuožyklos atžvilgiu.

Žlugo visos pastangos derėtis su aukštesnio lygio mechais. Retas kuris žmogus bent šiek tiek mokėjo su jais bendrauti. Moazei, pagyvenusiai moteriai ant transporterio, vaikystėje prisiėjo truputį vertėjauti. Deja, Šeimos nariai neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti jos sugebėjimais; jiems labiau rūpėjo paprastos bėgimo bei valgymo problemos.

Viena iš senesniųjų Kilyno esybių — Veidas, vardu Badas — buvo meistriškai įvaldęs vertėjavimo meną. Tačiau protėvio, prieš daugelį amžių dirbusio inžinieriumi, niekas neprašydavo tokių paslaugų. Jį iškviesdavo tik tuomet, kai reikėdavo spręsti paprastas užduotis.

— Ar žinai ką nors apie oro pokyčius? — paklausė Kilynas Veido.

Badas kalbėdavo trumpučiais punktais, kadangi iš Veidų tebuvo likusios gana nedidelės asmenybės dalys.

1. Mano laikais oras šiltesnis.

2. Kartą vertėjavau klastūnui.

3. Klastūnas sakė Čiuožykla atvės.

4. Man vėl reikės vertėjauti?

— Atleisk, bet ne, — kuo švelniau atsakė Kilynas, sujaudintas graudaus plono balselio. Su Badu paskutinį kartą šnekėjosi labai seniai, nes bėgdamas neturėjo teisės atitraukti dėmesio nuo pagrindinio tikslo — budriai saugotis pavojų.

Apsvarstęs Bado klausimą, jis išsikvietė Artūrą, kuris greitakalbe pateikė senovinius bendravimo su mechais metodus. Nedaugelį jų pavyko suprasti.

Išstumta iš išsikėtusiųjų Arkologijų, žmonija pasielgė pakankamai išmintingai bandydama realizuoti savo žudikiškus įgūdžius mechų miestuose. Specialiai atrinktos komandos užgriūdavo atokias gyvenvietes ir palikdavo geresnę grobio dalį šalia artimiausio mechų anklavo, tokiomis aukomis maldaudamos liautis puldinėjus žmones. Kuriam laikui ši politika davė teigiamų rezultatų. Buvo galvojama, kad gyventi nedidelėse Citadelėse kur kas saugiau, nes jos ne taip krinta į akis kaip milžiniškos Arkologijos.

Taip susikūrė net kelios Šeimų Citadelės — jos kalbėdavo su mechų pasiuntiniais bei organizuodavo prekybą. Šioje srityje geriausiai pasižymėjo Karalių Šeima, tačiau ir jų patyrę vertėjai neišvengdavo išdavikiškos mirties. Gyvenimas buvo rizikingas.

1 Aš galėčiau tai daryti.

2. Leisk man dirbti.

Kilynas niūriai pastebėjo, kad nukentėtų jo kailis, o ne Bado. Pastarasis suprato užuominą ir bailiai pasislėpė sąmonės kertelėje. Keista, tačiau nei Aspektai, nei Veidai negalėjo patirti skausmo ir nuovargio, tarsi būtų atsiskyrę nuo savo šeimininko pojūčių nematoma siena. Bet jei mirs Kilynas, jiems irgi teks iškeliauti anapilin.

Nekviestas prabilo kandus Aspekto balsas. Vyriškis sugriežė dantimis.

Nuodėminga prekyba su mechais sulaukė savo pelnyto galo. Kompromisas su bedvasėmis būtybėmis yra neįmanomas. Nejau nieko nepasimokei iš istorijos?

Aspektas, vardu Nijaldis, persmelkė sensorinį Kilyno centrą lyg geltonas žaibo išlydis, paskleisdamas ilgus metus tvardomą pasipiktinimą. Nijaldis gyveno senų senovėje, kai žmonija įsikūrė vidutinio Čiuožyklos klimato zonose nesutikdama jokio pasipriešinimo. Jis buvo įžymus kunigas, propagavęs tos epochos religiją.

— Aš bandau sugalvoti, kaip išgelbėti tavo subinę, senas šunsnuki! — balsu išpyškino Kilynas. Tada pabandė sučiupti Aspektą, bet šis išslydo iš mentalinių gniaužtų ir išsisklaidė tarsi pabaidytų, įsiutusių oranžinių paukščių pulkas.

Atsisakai Švento Žodžio? Nejau matydamas laukinių mechų įniršį iki šiol nesuvokei, kad turėtum slėptis po mūsų sparneliu? Mano lūpomis kalba Gralis!

— Nešdinkis, iš kur atsiradęs! — suriko Kilynas ir pabandė nustverti plazdenančias Nijaldžio gijas. Aspektas nesiliovė svaidęs priekaištus religiniu žargonu, įnirtingai virpėdamas sensoriniame centre. Kilynas taip stengėsi įtraukti į žabangas pasiutėlį Aspektą, kad nepastebėjo, kaip suklupo ir nugriuvo. Šalmo antveidis nuskriejo šalin, ir į bumą pribyrėjo sauja smėlio. Po akimirkos atsistojo besikeikdamas.

“Negali užčiaupti savo Aspekto?” — ironiškai pasiteiravo Ledrofas.

“To vyruko kojos lyg akmeninės”, — kandžiai pastebėjo Džoselina.

Susierzinęs Kilynas šiaip ne taip nugrūdo Nijaldį į tolimiausią sąmonės užkaborį ir su palengvėjimu nutildė įkyrų širšės zirzimą. Visiems Šeimos nariams darėsi vis sunkiau suvaldyti savo Aspektus. Dar viena priežastis, dėl ko nereikėtų apsunkinti Tobiui gyvenimo, gaižiai pagalvojo jis.

Palikę sudžiūvusiu purvu nuklotą lauką užnugaryje, jie užsiropštė ant sudūlėjusio kalvagūbrio. Nuo Denikso ir Ėduonies sklido ryškus, skirtingo atspalvio švytėjimas. Nuo krūmokšnių driekėsi šešėliai. Šeima stūmėsi tolyn į Tiškulio zoną. Upelių dugnai atrodė drėgni, tarytum pastarąsias porą dienų čia būtų liję. Danguje aršių vėjų gūsiuose sūpavosi pavieniai debesų kamuolėliai. Išvartyti lygūs akmenukai bei išraustas smėlis liudijo apie galingas liūtis, atslinkusias nuo kreivašonių molžemio kalvų.

Šeimos nariai buvo saugiai išsisklaidę. Net jeigu juos būtų pastebėjęs mechas skrajūnas ir numetęs bombą arba radijo bangų slopintuvą, viso labo būtų nukentėję vos keli žmonės.

— Pažiūrėk į kairę, — šūktelėjo Kilynui kapitonas. — Ar matai ką nors?

Kilynui prieš akis atsivėrė ryški panorama, kai tik jis nusileido ant surūdijusio vikšrinio traktoriaus. Senovinės formos korpusas su nulaužtomis geležinėmis detalėmis tratėjo lyg būgnas, kol jis tyrinėjo žvilgsniu horizontą.

— Regis, čia tik mechų liekanos…

— Ką rodo tavo Platusis Akiratis?

— Mechų metalo užtenka su kaupu, tačiau jų sąmonės aš neužuodžiu.

Sensoriniame Kilyno centre buvo užkoduoti tipiški elektroniniai mechų signalai, kurių dėka jis galėjo ištirti miniatiūrinius spinduliavimo šaltinius, spragsinčius tolumoje. Žinoma, grafinių duomenų perskaityti nemokėjo. Tiesiog jautė informacijos tėkmę tarsi aštrius kvapus.

— Galbūt jie bando mus apmauti?

Kilynas pasišiaušė:

— Aš atskirčiau mecho pirstelėjimą geriau už bet kurį kitą. — Tai šiek tiek prasilenkė su tiesa, nes Lėtapėdis Sermas pasižymėjo geresne uosle. Užtat didysis vyras nesugebėjo taip greitai priimti tinkamų sprendimų.

Nors ir labai nenorėdamas, Kilynas turėjo prašyti Artūro pagalbos.

Klausi, ar mechai galėtų taip slėptis? Ne, nemanau, kad jie mokėtų visiškai nuslopinti spinduliavimą. Arba išvengti mūsų sensorių.

— Ar tu tikras?

Neužmiršk, kad aš dalyvavau šių technologijų vystymo procese.

— Jei leistume jiems įsibrauti į skenavimo ribas…

Aš duodu tau savo žodį…

“Tėti, aš girdžiu balsus”, — šūktelėjo Tobis.

— Kokius?

“Nežinau. Sakyčiau, keistus”.

“Galbūt tai mechų gudrybės”, — atsiuntė žinutę Ledrofas.

Kilynas sutriko. Instinktai klykė — Bėki — ir jis automatiškai pasilenkė patikrinti savo hidraulinius batus, perbraukdamas su pirštine stiklo skaidulų sagtis. Tada pakėlė galvą. Truputį pakitus talpuminei sensorinio centro varžai, jis išgirdo tylių balsų gaudesį ir sustingo. Vienas su kitu susiliejantys, iškraipyti žmonių balsai:

“Jie artėja”.

“Jų pernelyg daug. Nepajėgsime visų įveikti”.

“Siūlau pulti nedelsiant”.

“Patikrinkit kairę pusę. Ar mus bando apsupti?”

“Gal tai tik žemkasiai?”

“Ne-e, jie per aukštai šuoliuoja”.

“Užuodžiu juose galybę mechų metalo. Smarvė iš kojų verčia”.

Tobis suriko:

“Tai žmonės!”

Tikra tiesa — jie gana pakrikai judėjo vėžėmis išraižyta laukyme. Kilynas išsižiojo ir nesusičiaupė.

Tolumoje nuskambėjo griežtas balsas:

“Kokia šeima? Kokia Šeima?”

“Vyskupai, — atsakė Ledrofas. — Gyvenome Citadelėje prieš šešerius metus”.

Atsiliepė moteris:

“Mes esame Lupikai”.

“Tarp mūsiškių yra jūsų giminaičių”.

“Pusbrolių, dėdžių, tetų!“

Auliniams žarstant smėlį, atviru lauku vienas prie kito artėjo du žmonių trikampiai. Padrikai skuodė bei šūkavo. Sensorinius centrus užtvindė klausimų apie pradingusius giminaičius ir kimių atsakymų lavina. Aukštų šuolių viršūnėse mataravo kojos. Vedliams susidūrus, vyrai ir moterys susiliejo tarsi dvi priešpriešinės bangos. Po subraižytais šalmais slypėjo beveik užmiršti veidai, žmonės, iki šio momento tebuvę blėstantys vaizdai iš ankstesnio, dabar neegzistuojančio, nuostabaus gyvenimo. Veidus bjaurojo raukšlės, rudi šašai, susiūtos žaizdos ir netgi tuščios akiduobės — regėjimo organams, deja, nebuvo atsarginių detalių. Pro prašieptas kraujuojančias lūpas matėsi sutrūniję pilki dantys. Visi šūkaliojo vieni kitiems, nors dauguma pažinojo tik labai menką svetimos Šeimos dalį. Kitados Citadelėje gyveno tūkstančiai žmonių. Tiek laiko praleidus savoje uždaroje kompanijoje, kai atsiminimus užgožia kasdieninio siaubo našta, kiekvienas naujas veidas netikėtai primindavo apie žmonijos bendruomenės išskirtinumą. Pagaliau apsikabino seni draugai. Nuaidėjo linksmi riksmai. Staiga jie pasijuto esantys šis tas daugiau nei paprasčiausia persekiojamų padarų banda. Nuostabos bei džiaugsmo kupini spygavimai garsiai liudijo, kad žmonija dar nesunaikinta.

Tobis iš karto susirado berniuką ir dvi mergaites, palikusius už nugaros net pačius greičiausius vyrus. Jie plekšnojo vieni kitiems per pečius, stumdėsi, krėtė išdaigas ir net grūmėsi tarpusavyje beprotiškai krykštaudami. Tuo tarpu abi Šeimos susiliejo į kūnų, netilstančio klegesio, bereikšmių ūkčiojimų, riksmų ir ašarų jūrą.

Kilynas rado vyriškį, vardu Sanhakanas, su kuriuo kažkada dirbo laukuose: tie patys tankūs antakiai, plikai skusta galva. Saulės nusvilintų raukšlių voratinklyje žibėjo linksmos akys. Sanhakanas įnirtingai patapšnojo Kilynui per nugarą, nusikeikė ir suspaudė jį savo geležiniuose gniaužtuose. Abu vyrai juokėsi it pamišėliai, spoksodami vienas į kitą pro šalmo plėveles, tarsi negalėdami patikėti, kad nesapnuoja, o išties regi prieš save materialią būtybę. Jie nusimetė šalmus, kaip ir visi kiti, sveikindamiesi išsibučiavo. Dabar svarbiausia buvo prisiliesti prie kito žmogaus, palytėti šiltą kūną. Nuo Sanhakano sklido sudvisęs prakaito kvapas. Kilynas giliai įkvėpė ir pajuto muskusinį aromatą, dvelkiantį nuo moters, netikėtai atsiradusios priėjo alkūnės ir atkišusios lūpas. Atsigręžęs išvydo dar vieną moterį, seną, pražilusią ir kvepiančią kažkuo salsvu. Plekšnodamas per pečius jis brovėsi pro chaotiškai besispaudžiančius kūnus. Šašuoti ir susiraukšlėję veidai. Ašaros. Jis vos neatsitrenkė į senį, kurio akys buvo tokios siauros, kad vos galėjai jas įžiūrėti, užtat dantys blizgėjo tarsi jaunuolio. Kilynas apkabino žmogų per balsų klegesį negirdėdamas, ką šis rėkia. Paskui atsisuko į kitas ištiestas rankas ir pajuto, kaip apatinėje stuburo dalyje kažkas dilgtelėjo ir staigiai patvino į galvą. Akis aptraukė raudona migla. Smūgis į nosį, ir tą pačią akimirką į bumą pasruvo kraujas. Jis apsilaižė nustėręs. Liežuvis trynėsi į smėlį. Rausvam rūkui šiek tiek atlėgus, Kilynas suprato, kad guli veidu į žemę. Pakrutinęs sunkius it švinas raumenis apsivertė ir pastebėjo šalia išsidriekusį tą patį senį. Liežuvis iškištas, siaubo kupinas žvilgsnis, nuo kurio Kilyną nukratė šiurpuliai. Toks žvilgsnis buvo sustingęs mirusios Fanės veide.

Jis atsirėmė ant alkūnės. Nuolatinis balsų dudenimas virto klyksmais. Ant smėlio dribo žmonių kūnai. Pasitelkęs į pagalbą savo sensorinį centrą, Kilynas pabandė suvokti, kas dedasi. Aplinkui plaikstėsi tiršta padūmavusi migla, primenanti dulkių jūrą. Jis atsiklaupė ir išvydo kelis Šeimų narius, tysančius negyvus. Kiti spruko kur papuola. Kai kurie sustingo iš siaubo.

Tobis. į.

Rankas persmelkė ūmus skausmo pliūpsnis. Kilynas apsidairė aplinkui.

Ir pamatė sūnų neryžtingai svyruojantį tolumoje.

— Tobi! — suriko jis. — Slėpkis!

Sūnus pastebėjo tėvą.

— Kur?

— Ateik čia!

Nerangiai siūbuodamas ant sumedėjusių kojų, Kilynas nuklupčiojo link atsikišusių uolienos luitų.

— Greičiau… — jiedu sudribo už didžiausio akmens. Tik tuomet Kilynas suprato, kad jie nežino, iš kurios pusės buvo užpulti.

Pabalusiomis akimis Tobis spoksojo į bėgančias figūras.

— Kas?…

— Tai maldininkas, — trumpai atsakė tėvas.

8

Dvidešimt du lavonai. Atidžiai tyrinėjant tolimąsias kalvas, juos automatiškai suskaičiavo pagalbinės sistemos.

Dvidešimt du, visi sudribę tarsi maišai. Garantuotai mirę.

Juos pakirto šaulys, sugebantis pataikyti iš didelio atstumo. Norint tai padaryti, reikėjo būti pakankamai dideliam, idant galėtum sureguliuoti tinkamą trianguliaciją.

Nepaisant džiaugsmingo šurmulio, jie būtų pastebėję tokio dydžio objektą. Deja, Kilynui nepavyko nieko įžiūrėti, nė menkiausio tvykstelėjimo ant smėlio.

Maldininkas.

Kilynas išgirdo/pajuto ploną, šaltą dryyykst ir instinktyviai pasilenkė. Praslenkančio elektromagnetinio lauko pakraštys. Maldininkas gali slėptis už nugaros, gali būti bet kur.

Tobis pritūpė ištiesdamas kairiąją koją. Berniukas atsistūmė abiejomis rankomis nuo akmens ir pasislinko prie tėvo. Jis susiraukė ir vos neprarado pusiausvyros.

Kilynas stvėrė vaiko ranką.

— Lekiam! — jiedu susilenkę nušlubčiojo iki artimiausios daubos.

Bėgdamas Kilynas pajuto:

Tylų akustinį-elektrinį traškesį, tarytum marodierius būtų pradėjęs vykdyti stroboskopinę paiešką.

Spragsinčią kaitrią smarvę.

Stiprų smūgį į apatinę stuburo dalį…

Dryyykst.

Sušvokštė Tobis, vos atgaudamas žadą iš skausmo:

— Kas čia… kas…

— Prašvilpė virš galvų. Mus užkliudė bangelės.

Kilynas dar nebuvo užmiršęs, ką reiškia tie veriantys dūriai, kurie skaudžiausiai geidavo tuomet, kai skleisdavai antrinį spinduliavimą, kai šoninės bangos susiliedavo viena su kita išaugdamos iki aukščiausio skausmo taško. Kažkada tėvas paaiškino visa tai smulkiai, bet dabar jis teprisiminė, kad, norint pasipriešinti tokiam puolimui, reikia atjungti savo jusles, išskyrus regėjimą, ir sustingti.

Kilynas užblokavo garsus, kvapus, lytėjimo jutimą — akimirksniu paniro į tylų, sustirusį pasaulį — ir susilpnino žvilgsnį. Prieš akis išgaravo visos spalvos.

Tuo pat metu nerangiai pasviręs į priekį nešė Tobį.

Bandant išlaikyti pusiausvyrą, nuo kojų atsklido duslus šiurenimas.

Jis laikė Tobį stipriai suspaudęs, norėdamas apsaugoti vaiką nuo nežinia iš kur pasipylusių šūvių.

Dryyykst..

Nuslydę nuo daubos pakraščio, jie sugriuvo ant smėlio krūvos.

Šeima slėpėsi po uolienos atskala. Tėvas ir sūnus gulėjo sunkiai dvėsuodami, nepaliaujamai dairydamiesi į šonus. Kilynas vėl įjungė savo pojūčius.

Šeimų nariai manevravo, kas kaip įstengė. Kai kurie iškeldavo rankas ir nesitaikydami pykštelėdavo zvimbiančio elektrotriukšmo užtaisą. Jei galvos neiškišdavai į atvirą erdvę, galėjai tikėtis, kad į tavo sensorinį centrą niekas neprasiskverbs. Nors nežinia, ką gali iškrėsti maldininkas. Šį kartą mechui pavyko priremti prie sienos visą žmonių būrį.

Kilynas atsargiai palietė berniuko kelį.

— Ar jauti ką nors?

— O… oooi… viskas gerai.

— Tikrai?

— Matyt, atsitiktinai užkliudė.

— O kaip dabar? — truputį sulenkė koją.

— Gera… oi!

— Pailsėk. Po kurio laiko viskas praeis.

— Ahrrrr…

— Ar labai skauda?

Tobio akys apsitraukė plėvele. Veidas išbalo. Siaubingai persigandęs Kilynas puolė jį purtyti.

— Tobi!

Berniuko viduje sustreikavo implantuotas metalas, smegenų veiklą stiprinančios sistemos ir detalės, kurių pavadinimo Kilynas nė nežinojo. Tėvas desperatiškai sugniaužė kumščius. Jo veidas beviltiškai persikreipė.

— Tobi!

— Ahrrrr… — gilus atodūsis. Mėšlungiškai sukrūpčiojo vaiko kojos.

— Gulėk ramiai.

— Aš… ne…

Taip būdavo visada — žmogaus mintys nespėdavo sekti paskui neuroninių bangų antplūdį. Senovinėms žinioms nugrimzdus į užmarštį, jie nieko neįstengė padaryti savo vidinėms karštinės apimtoms sritims.

Suvirpėjo ir paraudonavo berniuko lūpos. Vidinio mūšio gaisras užgeso.

Tobis sušvokštė ir atsikosėjo. Didelei Kilyno nuostabai, jis atsisėdo, pirštinėmis įsikasęs į pilkšvą smėlį. Tada sušnibždėjo:

— Ar jau… nukovėme jį?

— Ne, atsigulk…

Žalios Tobio akys pragiedrėjo.

— Leisk man…

— Ne, tu tik…

— Leisk man šauti! — pareikalavo vaikas sustiprėjusiu balsu.

— Raminkis. Mes nė nenutuokiame, kur jis yra.

— Aš nugirdau kažką iš tos pusės. — Drebančia ranka Tobis parodė į tolimą uolos atskalą. Sėdėdami dauboje, jie tegalėjo įžiūrėti pačią viršūnę su riedulių sąnašynu.

— Koks tai garsas?

— Kai pradėjo kristi žmonės, — sulemeno Tobis, — man pasirodė, tarsi kas būtų draskęs metalą. Labai garsiai. Mano koja sustingo, ir aš nugriuvau, o tada vėl nuskambėjo tas girgždesys. Iš tos pusės.

Kilynas miglotai pajuto pavienius abiejų Šeimų narių riksmus. Kraujuojančios žmonijos likučiai susiliejo į vieną visumą. Niurnėjo sužeistieji. Kažkas verkšleno. Panikos apimtas moteriškas balsas šaukė: Aleksai Aleksai Aleksai Aleksai.

Kiti norėjo išgirsti aiškius įsakymus, graudžiai kviesdami savo kapitonus. Ledrofas liepė atsišaudyti, tačiau niekas nežinojo, kur tūno taikinys.

Visi išsibarstė plynlaukio daubose. Po kurio laiko Šeimoms teks iššliaužti į atvirą erdvę, ir tuomet maldininkas galės nesunkiai juos atsekti iš savo aukštybių.

Kilynas ištraukė iš kuprinės ilgą siūlą ir prikabino jį prie plieninės rankogalio kilpelės. Šį tėvo dovanotą sensorinį vamzdelį, subraižytą ir pageltonavusį, jis pajungė prie akies lizdo, implantuoto smilkinyje.

Tobis tyliai pasiteiravo:

— Ką tu darai?

— Žvalgausi.

Kilynas užsimerkė ir leidosi užvaldomas sensorinio vamzdelio vaizdų. Jis pamatė/išgirdo žybsinčias aplinkos nuotrupas. Paskui pakėlė ranką, ištiesdamas ją virš horizonto, tikrindamas atskiras detales. Kartais ji sutrūkčiodavo maišydama plūstančių duomenų srautą. Tai padėdavo išvengti miražų.

— Ką nors aptikai? — iš pašonės atsklido žemas moteriškas balsas.

— Ne, palik mane.

— Jei rasi, leisk šauti man.

— Jei rasiu, šausiu aš.

— Ne. Man pavyks geriau.

Jis neatsimerkė. Perkrautame paieškos programos spektre ištirpo ir vėl tvykstelėjo tolimos suaižėjusios kalvos. Pamažu priartinęs nuokalnę, Kilynas pradėjo žvilgsniu naršyti pašlaitę.

Pro šalį prašvilpė metalinis garsas, silpstantis iki nerimastingo tarškesio. Tikriausiai atsitiktinis šūvis. Jis nesiliovė sijojęs panoramos dešiniosios akies filtrais. Jau ketino prisipažinti pralaimėjęs, kai netikėtai užfiksavo judesį.

Virptelėjimas tetruko dalį sekundės, tačiau to užteko. Sugrįžęs į ankstesnę akinrirką Kilynas išvydo ištįsusį kūną. Tris kojas. Tarp uolų tūnojo mechas su styrančiomis antenomis.

Kilynas ištraukė sensorinį vamzdelį iš akies lizdo ir nusirideno atgal į daubą jausdamas, kaip už apykaklės byra smėlis.

— Nagi, ką čia…

Šalia Tobio klūpėjo moteris, masažuojanti berniuko blauzdą. Ji dėvėjo išblukusį pilką kombinezoną, kuris glaudžiai aptempė egzoskeletą, lyg kietu kumščiu spaudžiantį kūną. Jau ir anksčiau teko matyti tokį apdarą, tik daug prastesnės kokybės. Egzoskeleto briaunos apsivijo liauną juosmenį ir spiralėmis leidosi aplink kojas. Prie gerklės juodos atšakos virto lanksčiomis sruogomis, susirangiusiomis ant sprando. Jos šiek tiek sutrūkčiojo, kai pakėlusi galvą moteris pažvelgė į Kilyną ir įtempė raumenis.

— …ką čia turime, — užbaigė jis, per sekundę spėjęs pastebėti susidėvėjusią kuprinę, prikimštą gremėzdiškų įrengimų, juodą egzoskeletą, ant pakaušio sukeltus ir smeigtuku susegtus tamsius plaukus.

— Tuojau pamatysi. — Dar nebaigusi sakyti, ji iškėlė kaulėtą ranką ir ištraukė iš sujauktos kuprinės ploną suslėgto plastiko strypą. Tada išsišiepė grėsmingai tarsi vilkas.

— Aš… — jis pamojo sau per petį, — buvau tokį radęs. Kas tai yra?

— Paukštis, — trumpai atsakė ji.

Tobis žvelgė į moterį palaimingai šypsodamasis, tarsi būtų visiškai nusiraminęs po jos masažo. Kilynas spėjo, kad berniukas jaučia, kaip atitirpsta sustingę kojos raumenys.

Ji įkišo strypą į blizgantį čia pat ant žemės numestą cilindrą. Kilynas pamatė, jog tai nukauto marodieriaus detalės, sumaniai pritaikytos ginklui, kurio anksčiau niekada nebuvo regėjęs. Kai moteris pakėlė jį į viršų, suurzgė egzoskeletas, neleisdamas suklupti pusiausvyrą praradusioms kojoms.

— Juk tu nenori…

Išdidžiai blykstelėjo akys.

— Aš galiu.

— Gerai.

Ji užsiropštė iki pusės gelsvo smėlėto šlaito. Sudribo ant pilvo, trindamasi egzoskeletu į akmenis — juodosios briaunos apsaugojo šonkaulius nuo sutrenkimų, — ir ištiesė į priekį strypą, kurio gale kėpsojo varinis cilindras. Apžiūrėjusi prietaisą, prijungė taikiklius. Dešiniąja ranka tvirtai įsikibo į rankeną. Nuo dviejų akių lizdų, iššokusių tarsi spuogai virš tamsių akiduobių, iki strypo koto nusidriekė laideliai.

Kilynas be žodžių išsiuntė jai laikinojoje atmintyje įrašytą maldininko atvaizdą su pastaba — NUOTOLIS 2.3275 KM. Beje, jis neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tai reiškia.

Užsimerkusi moteris šiek tiek linktelėjo galva ir iššovė.

Varinis paukštis nuskriejo nuo strypo lyg besisukantis vilkelis. Kilynas nė nespėjo pakilti ant kojų, kai išgirdo duslų taukšt.

Iš sensorinio centro išnyko žemo dažnio ūžimas. Tik dabar jis suprato, kad viso antpuolio metu girdėjo pastovų maldininko skenerio zondavimą.

Moteris atsistojo, lėtai ir skausmingai.

— Velniai rautų, tai bent ginklą turi.

Abejingai sumirksėjo jos tamsios siauros akys.

— Užmušiau.

Kilynas atsiduso su palengvėjimu.

— Nuostabu.

Iš maldininko teliko sudarkyta metalo krūva, gulinti uolėtos kalvos papėdėje. Tarp akmens luitų išsimėtė detalės, atitrūkusios nuo sunkių plieninių movų.

Kilynas lėtai ištarė:

— Gali būti, jog tai tas pats padaras, kuris užpuolė mus prieš kelias dienas.

Moteris kilstelėjo ploną juodą antakį.

— Tas pats?

— Maldininkas. Bet mes pragręžėme pagrindinę ano sąmonę su diskasviedžiu!

— Tikrai?

— Savo akimis mačiau.

Žingsniuodama ji dūzgė ir spragsėjo — egzoskeletas suteikė eisenai keisto atšiauraus grakštumo. Smailų kampuoto veido smakrą bjaurojo raudonas pūlinys. Kilynui atrodė, kad jos kaulai tėra kalciniai veikiančios mašinos strypai. Tačiau pilkšvai melsvoms akims atidžiai pažiūrėjus jam į veidą, širdyje kažkas sukirbėjo.

— Ši detalė… — jis bakstelėjo į plieninę elipsoidinę kniedę. — Aš maniau, jog tai pagrindinė sąmonė.

Moteris staigiai pakreipė galvą, trūkčiodama ja, tarytum būtų fotografavusi kiekvieną sudaužyto maldininko detalę.

Centrinės, stiklo plėvele aptrauktos, elipsoidės apačioje suzvimbė grąžtai. Padaras bandė įsirausti į smėlį. Kilynas prispaudė elektrodarkiklį prie elipsoidės įėjimo lizdo ir iššovė. Sudrebėjusi pagrindinė sąmonė sustingo.

— Slepiamės, — pasakė ji ir stebėtinu greičiu nušuoliavo link tolimų daubų, kur vis dar tūnojo Šeimos. Kilynas nusekė iš paskos nieko nesuprasdamas. Kertant saulės svilinamą lauką, visą kūną persmelkė nuovargis.

Tobis sėdėjo savo vietoje ir trankė koja į žemę, bandydamas ją kaip nors atgaivinti.

— Nukovėte tą bjaurybę?

Kilynas linktelėjo.

— Greičiausiai susitikome su dar vienu…

— Žiūrėk! — šūktelėjo moteris.

Atsigręžęs Kilynas nužvelgė tysantį maldininko korpusą. Ant kalvos keteros pasirodė keturi žemkasiai. Jie leidosi nuokalne pakankamai dažnai sustodami bei sustingdami. Ant visų šonų puikavosi išgraviruoti brūkšniai, kaip ir to, kurį teko regėti fabrike.

— Prakeikimas!

Pasiekęs papėdę pirmasis žemkasys nustvėrė maldininko detalę ir užsikėlė ją ant savęs.

— Bandys jį sumontuoti, — tarstelėjo moteris.

— Ką?

Ji nieko neatsakė. Kilynas padėjo sūnui užsiropšti ant daubos pakraščio. Prisijungus dar keliems Šeimų nariams, visi tylomis stebėjo, kaip žemkasiai kruopščiai renka išbarstytas maldininko dalis.

Nuo akinančio Denikso ir Ėduonies spiginimo Kilynui teko prisimerkti. Jis per vėlai suprato, kad maldininkas paprasčiausiai pasinaudojo dvigubu žvaigždžių švytėjimu. Net ir sustiprinę regėjimą, žmonės negalėjo taip gerai matyti kaip mechai — nei tamsoje, nei ryškioje šviesoje. Tuo labiau kad juos apakino maldininko sukurtos iliuzijos.

Be kita ko, žmonės pakliuvo į spąstus būdami atsivėrę ir labiausiai pažeidžiami. Kilynas piktai kramtė vidinę skruosto pusę lyg nepajėgdamas susitaikyti su šiuo faktu.

Jis nė kiek netroško sugrįžti į laukymę ir pažiūrėti, kas žuvo. Per pastarąsias keletą dienų pernelyg dažnai žvelgdavo mirusiesiems į akis. Sensorinį centrą badė nevilties ir siaubo kupinos nuostabos aimanos.

Tam dar bus laiko. Jis išvydo, kaip du žemkasiai vienu metu išmetė savo krovinius ant plikos uolos atskalos, kuriai, regis, turėtų atitekti darbastalio vaidmuo. Iš vieno mecho išdygo puikiai nusmailinti įrankiai, pradėję ardyti gremėzdišką maldininko segmentą.

— Jie taiso tą padarą, — nustėro Tobis.

— Ar matei ką nors panašaus anksčiau? — paklausė moteris.

— Ne, neteko, — atsakė Kilynas. — Bet juk pagrindinę sąmonę…

— Jis turi ne vieną sąmonę.

— Kaipgi?

— Daugiau galimybių išgyti.

— Daugiau galimybių išgyventi, — įsiterpė Tobis.

— Teisingai. — Moteris kietai sučiaupė lūpas tarsi negalėdama pakęsti net tokios minties.

— Rodos, maldininko sąmonė išsisklaidė po įvairias kūno detales.

— Viena kvaila ir daugybė protingų? — santūriai tarstelėjo ji.

Kilynas suprato, ką moteris turėjo omenyje. Jei protas būtų suskaldytas į galybę dalelių, žemo lygio ir tuo pačiu gyvybiškai būtinų, kurių dėka mechas taptų velniškai gudrus…

— Tikriausiai. Žemkasiai galėtų ją pataisyti. Galbūt pakeistų vieną iš žuvusiųjų mažųjų sąmonių…

— O tada maldininkas vėl atgyja. Mąsto. Medžioja. — Jos juodi, į spirales susukti plaukai skleidė melsvą žvilgesį ir iš arti atrodė lyg tamprioji kombinezono medžiaga.

— Naujo tipo marodierius? — paklausė Kilynas.

Nieko neatsakiusi moteris kilstelėjo į viršų savo juodus antakius.

— Mes negalime jo užmušti? — pasiteiravo šlubčiojantis aplinkui Tobis.

— Nebent sudorotume visą mechanizmą, — atsakė Kilynas mintyse svarstydamas, kaip tai padaryti. Pasąmonei pakuždėjus atsakymus, jis nė nepasidomėjo, kam turi būti už tai dėkingas — Arturui ar kokiam nors kitam technokratui Aspektui. Tiesiog užtikrintai pareiškė: — Mes neturime daug šaudmenų, bet jų užtektų, jei iš arti pabandytume ištaškyti visas maldininko detales.

— Aš padėsiu! — sušuko Tobis.

Moteris susiraukė.

— Sudėtingas reikalas.

— Teisingai, — sutiko Kilynas. — Nudobę tą padarą, būsime išnaudoję beveik visą mūsų amuniciją.

— Pavojinga.

Kilynas klausiamai dirstelėjo į ją ir po akimirkos suprato, kad kalbama ne apie tiesioginę riziką, o apie grėsmę, kurią kelia tokie naujo tipo marodieriai.

Tobis nuropojo šalin ieškodamas ginklų, jo koja vilkosi iš paskos tarsi nelankstus metalo strypas. Moteris tylėdama dėbsojo į žemkasius, renkančius į vieną krūvą maldininko detales. Ji vos pastebimai alsavo — nė nesimatė, kaip virpa egzoskeletas. Ilgą laiką dėvimas kombinezonas buvo praradęs savo elastingumą. Po dirbtiniais griaučiais tarytum juodame narve slypėjo liesas, tačiau nepraradęs moteriškų linijų kūnas. Kilynui pasidarė įdomu, kokiu būdu ji valdo savo egzoskeletą. Paskui pamatė ant jos nugaros nuleistą užtrauktuką. Matyt, atsegė jį šuoliuodama atgalios nuo maldininko. Moteriai pajudėjus, kryptelėdavo ir fotovoltinės akys, sekdamos paskui ultravioletinę Ėduonies maną.

Genetiniai pokyčiai lėmė fizinės jėgos stoką — suvartotas maistas nesuteikdavo daug energetinės galios, — todėl juodų griaučių sustiprinti raumenys padėdavo jai neatsilikti nuo likusios Šeimos dalies. Nerašytos taisyklės buvo griežtos. Šeimos nario, nespėjančio paskui saviškius, laukdavo mirtis.

— Kaip manai, mums reikėtų jį nudobti? — paklausė Kilynas.

— Privalome tai padaryti.

— Pakviesiu Ledrofą, dar porą šaulių. Tie žemkasiai irgi keistai elgiasi. Verčiau nelįskime prie jų pernelyg arti. Nupilkime per atstumą.

— Kiek laiko?…

— Ką? Spėju, kad jiems prisireiks ne vienos valandos, kol surinks visas dalis…

— Ne. Iš pradžių mes gedėsime.

Jis linktelėjo. Žinoma, kur kas geriau stovėti čia ir mąstyti apie maldininką nei ieškoti sužeistų, mirusių ar garantuotai žuvusių draugų. Bet dabar reikia atlikti savo pareigą.

— Koks tavo?…

— Šiba.

— Iš Lupikų Šeimos?

— Iš Riterių Šeimos.

— Tai čia ne tavo Šeima?

— Aš susitikau su jais kelyje. Maniškiai visi žuvo.

Moters akys žvelgė į Kilyną abejingai, neišduodamos jokių jausmų. Šiba gyveno nėjo Citadelėje, nes ten Riterių nebuvo. Vadinasi, mechai sunaikino ir kitas Citadeles.

Kilynas neabejojo, kad jį užvaldęs netekties sielvartas kankina visus Šeimos narius, tačiau ši moteris prarado ne tik savo giminę — ji turėjo kiek įmanoma geriau tvardyti savo silpną maištaujantį kūną. Vyriškio mintyse kirbėjo tūkstančiai klausimų, kuriuos norėjo jai užduoti, bet mąslus, liguistas ir tuo pat metu dviprasmiškas Šibos žvilgsnis surakino jo liežuvį.

— Eime. Šeimoms reikia pagalbos.

Kilynas padėjo Šibai užlipti ant daubos krašto, ir jiedu nubėgo link blankiosios laukymės, išmargintos žuvusiųjų kūnais.