Didzioji dangaus upe

1

Atsibudus Kilynui pasidingojo, kad jis negyvas. Nieko negirdėjo ir nieko nematė.

Teko vadovautis silpnais temperatūros gradientų pojūčiais. Jis gulėjo ant pilvo ir jautė, kaip nuo drėgnos žemės į kūną sėlina žvarba. Pamažu kyla į viršų, prasiskverbia pro kombinezoną, pro kirkšnis nuslenka iki krūtinės, pasiekia pečius. Jo kakta ilsėjosi ant sukryžiuotų rankų. Į šnerves sunkėsi spingsintis šaltis, nuo kurio akyse tvykstelėjo deginanti kaitra.

Jis pakreipė galvą. Jokio garso, jokio vaizdo. Išsisklaidę karščio pliūpsniai atslūgo. Vietoj jų persmelkė verianti žvarba, po kurios sumedėjusį kūną vėl užliejo šilumos bangos. Veidą badė stingdančio šalčio adatėlės. Terminės kautynės susimaišė į sūkuriuojančius, virpančius žybsnius. Didelei jo nuostabai, šis srautas išsisklaidė ne į atskirus karščio bei šalčio tvilkčiojimus, bet į balsus. Būtent tai ir kankino Kilyną nuo pat pradžių. Tylios, duslios, viena kitą užgožiančios Aspektų kalbos.

Artūrai, dabar Gralis nepakęs saldžių paistalų Mes privalome priversti tuos žmones pajudėti. Tučtuojau.

1. Reikia susirasti slėptuvę.

2. Maldininkas — aš jo nesuprantu.

3. Per daug netekčių.

Be abejo, toks požiūris, dėl kurio buvo tuščiai iššvaistytos puikios galimybės, kelia man neką mažesnę grėsmę nei jums. Jie galėjo paklausyti mūsų patarimo, kai žygiavome… kaip vadinasi ta vieta? Prarastosios Motinos kalvagūbris, štai kaip. Iki šio momento jau būtume nusigavę iki Tvirtovės. Gana miglotai atsimenu, jog ten netoliese stovėjo Tvirtovė. Nijaldi, tavo prisiminimai apie senuosius didinguosius laikus lenkia manuosius. Kaip ji vadinosi?

Švento Akmens Oazė. Pats ją laiminau, kad tarnautų mūsų tikslams.

O, taip, nuostabus įvykis, nė kiek tuo neabejoju. Tais puikiaisiais amžiais tarp Citadelių stovėjo ištisa galybė tarpinių stočių. Kokia prabanga! Mes keliaudavome nesibaimindami užpuolimų, nesinešdami kartu nei vandens, nei maisto atsargų, nes žinojome, kad netoliese stūkso Tvirtovės arba Citadelės, kur…

1. Nenukrypk nuo temos.

Gerai, Badai. Tik nebūk toks pasipūtęs. Kiek suprantu, su likusiais žemėlapiais, kad ir kokie pasenę bei migloti jie būtų, mes vis dar galėtume surasti Švento Akmens Oazę. Žinoma, šimtu procentų negarantuoju, bet viską apskaičiavus…

Jie pridarė kur kas daugiau klaidų, Artūrai, nes nepaisė šventų mūsų Draugijos žodžių. Visi priesakai, gyvenantys mumyse nuo pat pirmųjų dienų, kai atvykome į čia — ne, nuo pačios Apvaizdos, aplankiusios mus neatmenamais laikais, — akivaizdžiai liudija, kad šios klajonės po mechų sukurtus tyrlaukius nenuves mūsų prisikėlimo keliu. Mano pusgyviai broliai, jei norime, kad žygio metu mūsų neapleistų jėgos, privalome dirbti išvien.

Nijaldi, tavo kabinėjimaisi man skamba kaip įžeidimas. Gerbiu tavo medicininius įgūdžius, bet…

Neužmiršk, kad aš esu ir dvasinis Šeimos vadovas. Tapau Aspektu dėl savo moralinių pažiūrų, ne tik dėl…

1. Pamokslavimas nėra išminties sinonimas.

2. Kalbėkime apie tai, ką galime padaryti dabar.

Mano sunykęs drauguži Veide, dabar mes privalome perimti vadovavimą. Šioji atgrasi vienatvė, kurią nuolankiai priimame, kelia tikrą pasibjaurėjimą. Nors ir sumenkėjusi, Šeima vis dar vadinasi mūsų garbingu vardu ir gali pasiekti kitados didingos žmonijos aukštumas.

1. Kur eiti?

2. Bet kur, tik nelikti čia.

3. Gal pastatyti laivą.

4. Paskutinis laivas pražuvo priei 269 metus.

Badai, tu per daug užsigriebei. Aš dar prisimenu žvėrišką mechų elgesį, dėl kurio praradome paskutinį žvaigždėlaivį iš visos flotilės, atgabenusios mus į šį gigantišką avilį…

Tie mechai — tikri šėtono išperosl Nevadink jų gražiais vardais, Arturaū Tai bedvasės…

1. Laivą pastatyti sunku.

2. Iš pradžių reikia (kurti Citadelę.

3. Šiais laikais niekas neišmano laivų statybos meno.

4. Judu nekalbėkite taip greitai.

5. Jūs gi žinote, aš tesu Veidas.

Kilynas gulėjo nejudėdamas, kol sąmonėje tyvuliavo kaitros migla.

Kažkur viduje nutrūkusius pojūčius ir valią reikėjo sujungti lyg du laidelius. Karščiu tvoskiantys balsai susiliejo su žvarbos virpuliais, svilinančiais ausų būgnelius. Aspektų ginčas skardėjo terminėmis gaidomis — vedančiomis iš kantrybės, padrikomis, nesuvokiamomis.

Sukaupęs jėgas Kilynas susigrąžino regėjimą. Kairiojoje akyje nušvito pilkas priešaušrio spinduliavimas ir blankus apvalaus akmens riedulio kraštas.

Jis pajuto, kad balsai suplonėjo ir pradėjo taukšti dar greičiau. Atbukęs, dalinai prislopintas sensorinis centras vertė jų žodžius į silpstančius terminius kodus. Kaklą bei krūtinę persmelkė veriantys kaitros ir šalčio žaibai. Nei Arturas, nei Nijaldis, nei Badas nė kiek netroško sugrįžti į ankštas sąmonės kamarėles, todėl kreipėsi į savo šeimininką.

Atgailauki, nusidėjėli, nes tu bandai ištrinti protėvių išminties klodus! Nedrįsk…

Kilynai, man regis, tokia diskusija galėtų duoti naudos ir tau pačiam. Visiškai pateisinu tavo norą keltis ir pažiūrėti, kas dedasi, bet siūlyčiau iš pradžių įsiklausyti, ką galvojame apie padėtį, kurioje atsidūrė abi Šeimos. Mums reikėtų sukurti strategiją, paremtą kruopščiu rizikos faktorių įvertinimu, įskaitant…

1. Klausyk, Kilynai, aš galiu tau padėti.

2. Duok man laiko, ir aš išardysiu maldininką.

3. Pažiūrėsime, kaip jis veikia.

Jis suspaudė Aspektus mentaliniais gniaužtais ir nugrūdo juos į tolimiausius sąmonės plyšius.

Kilyno akyse tvykstelėjo šviesa. Aklumas išgaravo. Akimirksniu atsivėrė išorinis pasaulis. Pasukęs galvą jis išvydo tolyn besidriekiančią sudžiūvusią lygumą. Šeima vis dar miegojo. Prie tolimo kalno viršūnės prigludo ūkanotas violetinis Ėduonies sūkurys.

Aspektams apleidus pojūčių apdorojimo zoną, į šnerves dvelktelėjo savanos kvapas, sumišęs su muskusiniu žmonių aromatu. Virptelėjo ausys, išgirdusios vėjo šnabždesį.

Retkarčiais reikėdavo leisti Aspektams tiesiogiai pajusti pasaulį. Antraip jie būtų tapę sausomis, sulėtėjusios reakcijos esybėmis, neką geresnėmis už senovinę bibliotekos knygą. Kai Kilynas nemiegodavo, su realybe juos tesiedavo tik menkos nuotrupos. Šeimininkui užsnūdus, jie galėdavo pakelti akių vokus ir išvysti materialią aplinką, tokiu būdu užpildydami savo patirties spragas. Nieko nepadarysi, teko tenkintis bent tokia šykščia informacija. Aspektai klausydavosi garsų jo ausų būgneliais, į pagalbą pasitelkę sensorinį centrą — tuo pat metu nuo išorinių veiksnių saugojo Kilyno miegą.

Jie beprotiškai geidė jutimų, nes gyvenime daugiau nieko neturėjo. Pakirdęs Kilynas neskubėdavo slopinti Aspektų — leisdavo jiems, graudžiai dejuojantiems, pamažu atsitraukti į blankias mikroscheminės saugyklos vienutes.

Praėjusį vakarą suteikė galimybę prasiblaškyti Arturui bei Nijaldžiui, stipriausiems ir labiausiai trokštantiems laisvės Aspektams.

Badas, prieš daugelį šimtmečių snukio nužudyto inžinieriaus Veidas, nepaisant visų apribojimų, pasižymėjo itin stipria energetine galia.

Veidais vadinosi dalinės žuvusiųjų asmenybės. Tie žmonės, kurių smegenyse nelikdavo deguonies, kurių nervų sistema neištverdavo mirties sukrėtimo, negalėjo būti verčiami Aspektais. Ne taip lengva išplėšti asmenybę iš sąmonės, slystančios į amžiną tamsą. Šeimai pavykdavo išgelbėti tik mirusiųjų sugebėjimus atlikti tam tikrus darbus.

Iš įrašyto Veido telikdavo blausi originaliosios asmenybės aura, apgenėta ir stokojanti nuovokumo. Badas puikiai mokėjo išversti mechų ženklus. Netgi buvo įvaldęs kai kurias jų kalbas dar tais laikais, kai žmonija bendravo su atskalūnais mechais. Kilyną erzindavo lėtapėdiška Veido šnekėjimo maniera. Kartais netgi atrodydavo, kad Badas priklauso žemiausio lygio įrašytoms asmenybėms — Analogams. Šiaip ar taip, jis įrodė galįs būti naudingas bandant suvokti, ką reiškia viena ar kita paslaptinga mechų detalė.

Kilynas atsistojo jausdamas, kaip įsitempia sustingę raumenys. Vakarykštės baimės virto rytiniais sopuliais. Jis mirktelėjo kairiąja akimi ir persijungė į Vyskupų Šeimos topogramą. Pasak oranžinio Tobio taškelio, vaikas vis dar miegojo šalia išdžiūvusio upelio. Gerai. Berniukui reikėjo poilsio.

Vyriškis nužirgliojo sumedėjusiomis kojomis iki tolimo Šeimos būrio. Nakčiai jie visi išsisklaidė. Abi Šeimos išsibarstė slėnio pašlaitėse už valandos kelio nuo sunaikinto maldininko korpuso. Bet kuris marodierių klasės medžiotojas galėtų netikėtai užklupti vos kelis iš jų, nes kiti akimirksniu pajustų pavojų ir būtų jam pasiruošę. Beeidamas Kilynas aktyvavo visas sensorinio centro funkcijas. Miegant atviroje erdvėje, geriausia gynyba būdavo išjungti vidines sistemas, kad jų neužuostų mechai. Jis aplenkė sudūlėjusios uolos atsikišimą ir išgirdo raminantį grįžtančių funkcijų pyptelėjimą.

Kilynas apstulbo pamatęs, kaip iš siaubingai siauro plyšio iššliaužia žmogaus kontūrai. Šiba.

— Kaip tu ten įlindai?

— Dvilinka. Ten saugiau. — Nuo ašarų jos akys buvo paraudonavusios, tačiau veidas vėl atrodė abejingas.

— Praeitą vakarą įvyko kas nors nemalonaus?

— Ne.

— Sargyba nieko nematė?

— Ne.

Kilynas norėjo pasišnekėti su moterimi, tačiau iš galvos, regis, išgaravo visos protingos mintys. Vienskiemeniai atsakymai irgi nepadėjo jų susigrąžinti.

— Atsibudęs visuomet baiminuosi, kad mano įranga nepradės veikti.

— O, taip.

— Iki šiol nieko panašaus nebuvo atsitikę, — sulemeno jis.

— Aišku.

— Ar tau teko kada nors girtuokliauti per visą naktį?

— Taip.

— Kaip tau pavykdavo rytais susitvarkyti su savo prietaisais?

— Veidas padėdavo.

Nė nepridūręs patvirtinančio Hmmm jis suprato, kad pokalbis ilgai nesitęs. Ir vis dėlto toji moteris kažkuo jį traukė, vertė galvoti, ką pasakyti. Intrigavo jos ypatingieji ginklai, nežinomi Vyskupų

Šeimai. Atsainus, šaltakraujiškas pasitikėjimas savimi.

Jis pamojo į kairiąją akį.

— Kiek suskaičiavai?

Mirktelėjusi Šiba nuskenavo savo Šeimą ir po akimirkos ištarė:

— Aštuoniasdešimt septynis.

Iš trumputės pauzės Kilynas suprato, kad atsakymą jai pakuždėjo Aspektas arba kitos vidinės esybės, lygiai taip pat, kaip ir jam.

— Vyskupų Šeima praretėjo iki vieno šešių šešių. Vakar mes praradome dvylika narių.

— Lupikų Šeima neteko dvidešimt šešių.

Jis patylėjo leisdamas Arturui atlikti aritmetinius veiksmus.

— Iš viso trisdešimt aštuoni. Prakeikimas!

— Sudėjus abi Šeimas, mūsų yra du penki trys.

— Teisingai. Ir iš dviejų penkių trijų tik koks šimtas gali dirbti. Likusią dalį sudaro sužeistieji, seniai arba vaikai, kaip Tobis.

Moteris linktelėjo galva.

— Gerai. Vaikai.

Kilynas suprato, ką ji norėjo pasakyti.

— Teisingai. Laimei, Lupikai turi vaikų. Po Negandos mums gimė devyni kūdikiai. Du negyvi. Visi kiti buvo pernelyg silpni arba deformuoti, todėl mirė kelyje.

Kurį laiką jie žingsniavo tylėdami. Jei kūdikis su defektais gimdavo kelionėje, motinąjį nužudydavo. Kilynas nenorėjo, kad pokalbis užsibaigtų tokia nemalonia gaida. Stengdamasis neatsilikti nuo jos, vyriškis šiek tiek pavargo ir pradėjo giliau alsuoti. Šiba judėjo sparčiai, užtikrintai pėdindama savo raumeningomis kojomis. Egzoskeletas dūzgė tarytum keistas mechaninis naminis gyvūnėlis.

Jis pakreipė šneką kita linkme.

— Įdomu, kodėl maldininkas nešaudė į vaikus?

Nors Vyskupų Šeimoje teliko vienintelis Tobis, Lupikams pasisekė — laimingo atsitiktinumo ar intuityvių įgūdžių dėka — išsaugoti savo atžalas nuo marodierių. Bet ir jie neturėjo kūdikių.

— Per mažas taikinys.

— Nemanau.

— Sunku pasakyti. — Šiba papurtė galvą tuo parodydama, kad šis mechų elgesio aspektas jai nesuvokiamas. Maldininkas garantuotai užmušė seniausius abiejų Šeimų narius. Anot kai kurių, mechas tiesiog stengėsi prasibrauti pro susiliejusių ir džiūgaujančių Šeimų spūstį visų pirma nužudydamas pagyvenusius, tarsi būtų galėjęs užuosti jų amžių. Jo šūvio pakirsta krito senoji Moazė, geriausiai mokėjusi išversti mechų kalbą.

Regis, maldininkas nekreipė ypatingo dėmesio į jaunuosius taikinius, net jei pastarieji stovėdavo šalia žuvusiųjų. Kilynas abejojo, ar mechas būtų į juos pataikęs išsigandusių ir supanikavusių žmonių sūkuryje. Šiaip ar taip, verčiau galvoti, kad vaikams paprasčiausiai pasisekė, nei drebėti dėl dar vienos nerimą keliančios mechaninio padaro savybės.

Jie pasiekė abiejų Šeimų narius, susirietusius ant žemės. Tyliai atsisėdo, paklusdami senajai taisyklei, skelbiančiai, kad niekam nevalia stovėti, kai galima ilsėtis. Kilynas pajuto, kaip sutvilkčiojo blauzdos raumenys, vis dar neatitirpę po nakties šalčio.

Padedant Nijaldžiui, jis pasinaudojo kaukolės ir stuburo spaudimu, kad sušvelnintų tvyrančią įtampa. Deja, norint panaikinti ją visiškai, senųjų gydymo metodų neužteko.

Su vienu iš Lupikų narių kalbėjosi Ledrofas, tačiau Kilynas jų beveik negirdėjo, visą dėmesį sutelkęs į piramidę, prie kurios atsisėdo. Praėjusį vakarą kartu su kitais rankiojo akmenis ir dėjo juos į krūvą statydamas keturšonę kapavietę.

— Prastai padirbėta, — sumurmėjo jis sau po nosimi, žiūrėdamas į atsikišusias uolienos atskalas.

— Ne. Gerai, — atsakydama sušnibždėjo Šiba.

Piramidės šonai turėjo būti lygesni, o kampai labiau išryškinti, tačiau Kilynas pasijuto geriau išgirdęs raminančius žodžius. Pastaruoju metu nedažnai girdėdavo pagyrimų. Tuo labiau kad jis pagrįstai didžiavosi nepabūgęs darbuotis iki pusiaunakčio — tik jis ir dar penki vyrai, išsaugoję pakankamai daug jėgų. Kelionės metu Šeimų nariai nešė lavonus paeiliui. Dauguma vos bepastovėjo ant kojų. Kai Ledrofas įsakė sustoti šiame slėnyje, pasigirdo verkšlenimų, neva jau pernelyg vėlu, be to, visi beveik krenta iš nuovargio. Tyliai žvelgdami į nugeibusius žmones, Kilynas, Sermas ir dar keli Lupikai tik papurtė galvas ir atliko tai, kas pridera mirusiųjų atžvilgiu.

Akmenų piramidės gerai apsaugojo žuvusiųjų kūnus. Nė vienas mechas nedrįs išardyti žmonių kapavietės. Šioji taisyklė įsigaliojo prieš daugelį šimtmečių, kai tarp žmonių Arkologijų ir mašinų tvyrojo pagiežingos paliaubos.

Niekas nesudrums negyvėlių ramybės. Kilynas jautėsi toks išsekęs, jog net paprastas kvėpavimas prilygo sunkiam darbui. Tačiau jis didžiavosi neužmiršęs senųjų tradicijų. Į sąmonę plūstelėjo miglotas milžiniškos piramidės vaizdas. Tarp smėlynų kyšantis didingas statinys stiebėsi į žydrą dangų. Iš apačios į viršūnę žvelgė miniatiūriniai žmogeliukai. Savo ūgiu jie negalėjo prilygti net akmeniniams stačiakampiams blokams. Jau ir anksčiau prieš akis suvirpėdavo kažkas panašaus. Matyt, laidotuvių metu atgydavo giliai viduje pasislėpęs senovinis Aspektas. Vyriškis nežinojo, kur galima rasti tokią piramidę — nebylų, amžiną priekaištą tiems, kurie įkalino joje žmoniją.

— Kilynai?

Ledrofo balsas atrodė šiek tiek susierzinęs. Matyt, kvietė Kilyną jau ne pirmą kartą.

— Hmm, ką?

— Kaip manai, kada žemkasiai baigs montuoti maldininką?

— Tikiuosi, niekada. Man regis, mes jį pribaigėme galutinai.

— Ką pasakysi, Šiba? — pasiteiravo Ledrofas.

Ji pakratė galvą.

— Nesu susipažinusi su tokia mechų technika.

— Neturi nuomonės? — akivaizdu, kad Ledrofo netenkino tokie migloti atsakymai.

— Mes nesunaikinome visų detalių, — tarė Kilynas. — Neužteko amunicijos.

Į priekį palinko žmogus, vardu Fomaksas. Lupikų kapitonas žuvo vakar, ir jo vietą greičiausiai turėjo užimti būtent šis tvirto sudėjimo vyriškis. Išsekęs veidas bylojo, kad per savo gyvenimą jis matė pernelyg daug baisybių ir žinojo išvysiąs dar daugiau, bet nė kiek tuo nesidžiaugė. Po akimis driekėsi ilgi randai, skruostus vagojo susipynusios raukšlės.

— Tas maldininkas… galbūt jis paprasčiausiai keliavo pro šalį.

— Galbūt, — atsakė Ledrofas. — Anksčiau buvome susidūrę ir su kitu.

— Tai tas pats maldininkas, — pareiškė Kilynas.

Fomaksas rūsčiai susiraukė lyg netikėdamas savo ausimis.

— Esi tuo tikras?

— Nuo pirmojo mecho nutraukiau kojos statramstį. O šitas aiškiai šlubčiojo.

— Gal pakliuvo į nelaimingą atsitikimą.

— Velniškai keistas sutapimas, — atšovė Kilynas.

— Mums dar nė karto neteko matyti maldininko, — prisipažino Fornaksas. — Girdėjau pasakojimus apie jį iš savo motinos.

— Tas prakeiktas padaras išžudė Riterius, — sumurmėjo Šiba.

Fomaksas suglumo.

— Juk sakei, jog tai pėdsekių, ietininkų ir barškuolių darbas. Sakei, kad jie apsupo Riterius.

— Mechams vadovavo maldininkas, — abejingai paaiškino Šiba. —Jis nupildavo visus, kuriems pavykdavo pasprukti iš apsupties.

— Turi omenyje, kad maldininkas vadovavo marodierių grupelei? — paklausė Ledrofas.

Moteris tylėdama linktelėjo.

— Kaip tau pavyko pabėgti? — pasiteiravo Kilynas.

— Pasislėpiau uolos plyšyje.

Kilynas prisiminė, kur šią naktį ji miegojo.

— Kada tai įvyko?

Kurį laiką ji nepratarė nė žodžio — matyt, tarėsi su Aspektu.

— Maždaug prieš šešerius metus.

Vyriškis pagarbiai ją nužvelgė. Tiek laiko išgyventi vienui vienai!

— Taigi Riterių Citadelė krito tuo pat metu, kaip ir mūsiškė. Mes vadiname tuos laikus Neganda.

Fomakso žvilgsnis apsiblausė, jam pakračius galvą.

— Mus ištiko ta pati dalia. Įstengėme atsilaikyti prieš marodierius dvi dienas. Paskui jie pralaužė sienas ir išvarė mus iš Citadelės.

— Mes ištvėrėme tris, — burbtelėjo Kilynas. — Kai kurie tvirtina, neva matę tolumoje milžinišką mechą, savo dydžiu prilygstantį maldininkui.

Fomaksas atsiduso.

— Sunku pasakyti. Tada sklandė pačios keisčiausios istorijos. Šiaip ar taip, man jis pasirodė panašus į gelžgalių krūvą. Nė kiek nepriminė kovotojo.

— Maldininkas greitas, — įsiterpė Šiba.

— Spėju, kad jam paprasčiausiai pasisekė, — tarė Ledrofas. — Užklupo Fanę nepalankiu momentu. Kiek atsimenu, Kilynas nupylė jį vienu šūviu.

— Tai man pasisekė, o ne maldininkui.

Gūžtelėjęs pečiais Ledrofas nuleido paskutinę frazę negirdomis.

— Jis užpuolė mus, kai buvome praradę budrumą. Šeimų susitikimo metu.

Šiba liūdnai palingavo galvą, bet ir vėl nepratarė nė žodžio. Fornaksas tyrinėjo ją atidžių žvilgsniu, tarytum moteris galėtų būti jo konkurentė. Kilynas žinojo, jog tai neįmanoma — kad ir kaip puikiai Šiba reiškėsi žuvusiųjų Riterių gretose, jai nelemta tapti Lupikų kapitone. Greičiausiai Fomaksą sudomino anksčiau negirdėti dalykai, nors jo Šeimoje Šiba jau gyveno pakankamai ilgai.

Kilyno tai nestebino. Ji kalbėjo šykščiai ir išsakydavo tik pačią esmę. Sermas pasakojo, kad moteris gyveno viena ir glaudėsi prie mechų fabriko, kai ją aptiko ir priėmė į savo tarpą pro šalį keliaujantys Lupikai. Tačiau Riterių elgesys smarkiai skyrėsi nuo naujosios Šeimos. Ji valgydavo, dirbdavo, žygiuodavo, mylėdavosi — viską darydavo savaip; tiesą sakant, per tą laiką nesuartėjo nė su vienu Lupiku. Fomaksas tai jautė.

— Maldininko smegenys yra išsidėsčiusios įvairiose jo kūno dalyse, — prabilo Kilynas. — Nukenksminome visas, kiek įstengėme.

— Duodu galvą nukirsti, kad tokio mecho dar nesame matę, — tarė Ledrofas. — Bet šį kartą mes jį pribaigėme.

— Maldininkas gali pasikeisti detales, — atkirto Šiba.

Fomakso veidą perkreipė nepatikli išraiška.

— Iš kur jas trauks? Mes išbarstėme jo dalis kur papuola.

— Kas nors gali sunešti jas į vieną vietą, — švelniai pastebėjo Kilynas. — Galbūt net mecho sąmonės.

— Jau lengviau pasiųsti kitą maldininką, — nesutiko Fomaksas.

— Ne, jeigu jis specialiai sukurtas šiam tikslui.

— Kokiam?

— Medžioti mus.

Fomaksas pašaipiai pliaukštelėjo delnais sau per kelius.

— Visi marodieriai mus medžioja.

— Jie turi ir kitų darbų, — paprieštaravo Kilynas. — Jei pamato mus, pradeda persekioti. Jei pasitaiko tinkama proga, užpuola. Bet, skirtingai nuo maldininko, nesugeba paskleisti iliuzijų.

Fomaksas šniurkštelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

— Klausyk, aš žinau, kad tu susidorojai su maldininku.

— Du kartus, — pataisė Kilynas.

— Tebūnie. Tik nebūk toks pasipūtęs.

Kilynas nevalingai sugniaužė kumščius, bet šiaip ne taip prisivertė nutylėti. Lupikai ir Vyskupai negalėjo sau leisti ginčytis.

— Kaip manote, iš kur tas padaras sužinojo apie mūsų susitikimą?

— Ledrofas akivaizdžiai stengėsi nuraminti įsiliepsnojusias aistras.

— Tai jo darbas, — tarė Šiba.

— Kas? — nesuprato Fomaksas.

— Kad mes susitikome. — Į Lupiką žvelgė blizgančios akys, kurias dar labiau išryškino raudonai įdegusi oda.

— Abi mūsų Šeimos?

— Teisingai.

— Nesąmonės! — suriko Fomaksas. — Prieš dvi dienas mes pastebėjome babajagą, todėl ir pasukome šita linkme. Paskui išvydome kalvų keteromis į pietus traukiantį barškuolį. Pakliuvome į slėnį visiškai atsitiktinai, nes norėjome pasitraukti mechui iš kelio. Ir tik…

Jis užsičiaupė, staiga supratęs, ką visa tai reiškia. Stojo mirtina tyla, kurios metu Kilynas pagaliau įsisąmonino, su kokiu siaubingu padaru jiems teko susidurti. Maldininkas naudojosi barškuoliais, babajagomis ir visais kitais marodieriais. Be jokios abejonės, ir tais, kurie garantuotai nužudė Džeiką, užpuolę juos Lomoje. Šie įvykiai padėjo susitikti Vyskupams bei Lupikams ir džiaugsmingos euforijos metu pasėti mirties sėklą.

Džeiko netektis — tai niekis, palyginti su katastrofa, užgriuvusia juos labiausiai pažeidžiamu momentu. Atnaujintus žmogiškus ryšius, kurie galų gale leido jaustis tikrais žmonėmis, nutraukė viena groteskiška akimirka. Dabar išlikusių gyvųjų širdis draskė nepakeliamas skausmas — už linksmybes, sumišusias su siaubu, prisiėjo sumokėti skaudžią kainą. Nė nesusimąstydamas apie tai, Kilynas jautė, kad maldininkas supranta žmones geriau už bet kurį kitą mechą. Tas padaras žinojo, kad, norint kuo skaudžiau sužeisti jų asmenybes, reikia nusitaikyti į pačią bendruomenę. Būtent todėl maldininkas kėlė kur kas didesnę grėsmę nei klastingasis ietininkas arba spygliuočius.

2

Tą rytą abi Šeimos nusprendė keliauti tolyn turėdamos atskirus kapitonus, nes vienas vadovas reikštų vieną Šeimą. Atsiskyrimas nuo Klano buvo netoleruojamas, tuo labiau kad nė viena Šeima nesutiktų oficialiai užbaigti savo egzistavimo.

Kalbos užtruko ištisas valandas. Ledrofas ir Džoselina padėjo Lupikams įveikti Liudijimą, nes pastarieji vis dar neturėjo kapitono. Jie stebėjo visus ritualus ir elgseną, tačiau neprašė paskubėti. Kiekviena liturgiškai svarbi proceso dalis buvo atliekama prisilaikant per amžių amžius nusistovėjusių tradicijų.

Tai suteikdavo bent šiokią tokią paguodą. Žmonės sakydavo kruopščiai išdailintas frazes tarsi norėdami pasislėpti nuo atšiauraus gyvenimo kliūčių. Pagražintos, įmantrios istorijos ir meniški pasakojimai iš tiesų galėjo būti perteikti pačia paprasčiausia kalba. Tačiau jie geidė bent vienai akimirkai pailsėti beribio, panirusio į ūkanotą užmarštį žmonijos paveldo prieglobstyje. ¹

Citadelėse tokie pokalbiai prasidėdavo po ištisą mėnesį trukusių parengiamųjų šnekų. Kažkada ceremonijomis apipinti Liudijimai vykdavo chrominiuose skliautuotuose požemiuose. Dabar Šeimos galvos, purvinos ir subraižytos, dudendavo išsidrėbusios aplink kreivašones mirusiųjų piramides. Kitados svarbiųjų Šeimos narių buvo tūkstančiai. Šiose giminės kalbose niekas nė neužsiminė apie varganą jų padėtį.

Lupikai išrinko Fornaksą savo kapitonu. Pagal tradiciją jie būtų integravę į sensorinę vyriškio sistemą Šeimos narių topogramą, tačiau tai padaryti mokėjusi moteris, sena išmintinga technokrate, vardu Kuiperė, žuvo praeitą dieną.

Atrodė, kad Fomaksas ir Ledrofas niekaip neranda bendros šnekos. Jie sutarė tik dėl vieno — Šeimos privalo žygiuoti tolyn. Pavojinga pasilikti netoli maldininko karkaso, net jei šis ir suskaldytas. Visai įmanoma, kad jį suremontuos pro šalį keliaujantys marodieriai. Be to, maldininkų gali būti ne vienas.

Kilynas jautėsi šiek tiek neramiai, nes, rodos, niekas nepajėgė suvokti esminio skirtumo tarp šio mecho ir kitų marodierių. Maldininkas žuvo ir vėl prisikėlė, tarsi būtų sukurtas atkakliam, nenuilstamam, energingam žmonių persekiojimui.

Su marodieriais jį suplakė ribotas kategorijų supratimas. Matyt, Klanai nenorėjo pagerbti jo suteikdami savo kalboje dar vieną žmoniją puldinėjančio plėšrūno vardą — bijojo įsisąmoninti tikrąsias siaubą keliančias maldininko sugebėjimų aukštumas, — nors ir žinojo apie milžiniškus mechų miestus, stulbinančias konstrukcijas, nesuvokiamus įrengimus.

Anksčiau niekam neteko matyti, kaip maldininkas doroj a negyvus savo gentainius arba prižiūri žemkasius, arba grobia kitų mechų miestų turtą. Jis nepriklausė juodadarbių klasei ir neturėjo kitų užduočių, išskyrus žmonių medžioklę. Prieš kelerius metus Kilyno tėvui pavyko išvysti kažką panašaus į maldininką ir išgyventi po tokio susitikimo. Klanų legendos bylojo apie įvairių rūšių, retai kada pastebimus mechus, apie negailestingų naikintojų grupes, apie siaubą keliančius momentus, kai horizonte šmėkštelėdavo daugiakojai šešėliai. Tokie aukštesnio lygio mechai sėjo garantuotą mirtį ir apčiuopiamą, nenuginčijamą paniką, išlikusią Aspektų prisiminimų vaizduose bei gandų lygio pasakojimuose apie susidūrimus, po kurių nedaug kam pasisekdavo išgyventi.

Kilynas tiesiog negalėjo patikėti, jog tai maldininko darbas.

Kažkada tėvas išdėstė visą litaniją apie marodierių tipus, skardžiu balsu aiškindamas, kokią didelę kainą žmonija sumokėjo, kad sužinotų naujus mechų aspektus — jei bent vienai akimirkai juos užmirštum, tektų vėl skaudžiai nukentėti.

Dabar atpažinti kiekvieną marodierių Kilynui padėdavo patirtis. Tačiau jis puikiai atsiminė, kaip gedulingai pritildavo tėvo balsas perteikiant senovinį folklorą bei įgūdžius. Svarbiausia svetimo proto ypatybė yra ta, kad jis svetimas, nepaliaujamai kartojo jis. Niūriai krizendamas pridurdavo: Nuostaba tave lydės visur.

Baisiausia tai, kad žudymas nebuvo pagrindinis marodierių užsiėmimas. Netgi ietininkai, staigūs ir klastingi fabrikų sargybiniai, puldavo žmones tik tuomet, kai pastarieji pernelyg priartėdavo prie mechų saugojamos zonos.

Deja, šią taisyklę sulaužė Neganda. Taipjau lemta, kad tėvui kritus Vyskupų Citadelėje užsibaigė visa epocha. Kilynas nematė, kaip jis žuvo. Bėgdamas su Tobiu girdėjo per komą padrikus žodžius, o vėliau išklausė pradingusiųjų sąrašą. Todėl visos detalės, kurių, matyt, geriausia nežinoti, sumišo su daugybe neatsakytų klausimų, tvyrančių nesuvokiamų dalykų ūkanose.

Gaivinančioje ryto prieblandoje jie surinko žuvusiųjų mantą. Kilynas atrado burbulo formos kuprinę, pagamintą iš spindinčios mechų medžiagos, kurios anksčiau niekada nematė. Būdama pakankamai lengva, ji sutaupė kelis kilogramus svorio ir švelniai prigludo prie juosmens bei pečių. Išėję anapilin paliko saviškiams tai, kas vertingiausia kelionėje — suslėgto maisto kubelius ir vandens gertuves.

Kilynas atsistojo, kramtydamas lopinėlį kietos gumos, kurios visada turėjo senasis Robertas. Jis stebėjo, kaip Sermas tvirtina prie švytinčių aulinių sagčių anglialiumininius blauzdų kompresorius. Kiti tikrino laikinuosius šlaunų amortizatorius bei šalmus su dvigubomis sienelėmis, apsikraudami įvairiausiais prietaisais. Kilynas žinojo, kad, nepraėjus nė savaitei, jie pasirodys per sunkūs arba pernelyg erzinantys ir bus paprasčiausiai išmesti. Verčiau pasiimti daugiau maisto ir skysčių, o papildomą įrangą palikti ramybėje. Porą kartų jis buvo susilaužęs šonkaulius, nes nedėvėjo krūtinės apsaugų.

Kol kiti tvarkėsi, Kilynas ilsėjosi po galva pasikišęs savo medžiaginį švarką, ironiškai dėbčiodamas į minkštus, poguliui skirtus ritinėlius. Po akimirkos šūktelėjo Tobiui, kad šis nebandytų temptis viryklės. Nuostabaus senovinio daikčiuko, subtiliai pagaminto iš lankstaus metalo ir švytinčio žydra liepsna, kai būdavo įjungtas. Tačiau berniukas greitai pavargtų nuo tokio svorio. Be to, visiškai neaišku, iš kur gauti kuro šiam prietaisui. Tuo labiau kad Kilynas retai kada valgydavo keptą maistą, nes įtarė, jog marodieriai gali užuosti garus iš kito Čiuožyklos pusrutulio.

Abi Šeimos lėtai darbavosi, kol pagaliau įsidienojo. Ledrofas su Fomaksu tarėsi su savo Aspektais ir ginčijosi tarpusavyje dėl maršruto. Kilynas nesikišo į jų pokalbį. Džoselina vis dažniau paremdavo Vyskupų kapitono mintis ir, kitais nežymiais ženklais parodydavo, kad ankstesni santykiai su Kilynu gerokai atšalo. Nors ir jausdamas šiokią tokią nuoskaudą, jis pasistengė nekreipti į tai dėmesio.

Atslūgus vakarykščiam emociniam protrūkiui, Šeimos atrodė apatiškos ir liūdnos. Jį ir patį apėmė panašūs jausmai, sumišę su pagiriomis — deja, nepavyko atsispirti pagundai paragauti kvapnaus vaisių vyno, kurio buteliuką rado ant Lupikės Hedos lavono. Gėrimu pasidalino su kitais trimis Lupikais bei Šiba. Užteko puodelio gintarinio skysčio, kad galva sutratėtų lyg būgnas. Atvirai kalbant, paragavo vos gurkšnelį, bet vis tiek jautėsi nepatogiai, kad vėl ieškojo nusiraminimo alkoholyje. Stiprėjantis maudulys persmelkė smilkinius ir nusėdo akyse. Tai priminė Kilynui, kad žiūrint į tolį kildavo problemų, todėl daug nedelsdamas jis ėmė dairytis Andželikos.

Su džiaugsmu sutikusi pagelbėti, ji išsitraukė savo įrankius. Kilynui patiko apžiūros procedūros, ypač dabar, kai stovyklavietėje pagyvėjo bruzdėjimas. Jis atsipalaidavo mėgaudamasis raminančiu kasdieniniu ritualu.

Kilynas sėdėjo nejudėdamas, kai netoliese išvydo moterį. Andželika krapštėsi prie tolimosios regos schemos, įmontuotos į sprandą, todėl pasukti suveržtos galvos neišėjo. Kryptelėjęs akimis pastebėjo, kad moteris tupi nenatūraliai sustingusi. Kai vėl pažvairavo, išgirdo, kaip suurzgė ir šiurkščiai nusikeikė Andželika. Visoje Vyskupų Šeimoje ji liko vienintelė, kuri dar šį tą nusimanė apie tolimosios regos schemas. Kažką pareguliavusi sprande, ji užvožė biometalinį dangtelį ir dūrė įrankiu jam į šonkaulius. Kilynas sustūgo.

— Tiesiog tikrinau tavo refleksus. Regis, viskas gerai, — šaltai pareiškė Andželika.

— Velniai tave rautų.

— Kitą kartą nesimuistysi. — Ji išsišiepė ir pasišalino, nuo chrominių antblauzdžių atsispindint ryškiam Denikso švytėjimui.

Kilynas pamasažavo kaklą ir patikrino regėjimą, pritraukdamas moters vaizdą. Akivaizdu, jog tai Lupike, jauna ir raumeninga. Prie smilkinių bangavo tamsių plaukų sruogos, styrančios tarsi juodos liepsnos liežuviai. Pažvelgęs įjos akis, pamatė krauju pasruvusiuose baltymuose besidriekiančias žydras gijas. Ji tupėjo suakmenėjusi, pakreipusi galvą lyg klausydama nematomų esybių balsų.

Taip ir buvo. Be garso krutančios moters lūpos, regis, stengėsi nuraminti viduje siautėjantį Aspektų klegesį.

Paskutinį kartą Kilynas matė taip apsėstą žmogų labai seniai, po nelaimės, įvykusios prie Didžiųjų Šaltinių. Ant moters lūpų pasirodė putos. Mėšlungiškai sutrūkčiojo kairioji ranka. Po akimirkos jai ėmė pritarti dešinioji akis.

Kilynas pasiuntė Fomaksui signalą. Būtent jis privalėjo rūpintis saviškiais. Prie tėvo atitipeno Tobis, jau užsimetęs ant pečių kuprinę.

— Vaje, pamišėlė, — tarstelėjo jis, išvydęs moterį.

— Nevadink jos taip, — perspėjo Kilynas atidžiai stebėdamas apsėstąją.

— Bet ji rimtai pasiuto.

— Viskas bus gerai.

— Neatrodo.

— Reikia turėti vilties.

— Aš neturiu.

— Juk žinai, kad Aspektai miršta kartu su šeimininkais. Turbūt jie siaubingai persigandę.

— Ką jie daro?

— Supanikavę visi pradeda šnekėti vienu metu. — Kilynas jautėsi nepatogiai teisindamas kitų Aspektus.

Tobio akyse nušvito begėdiškas jaunatviškas susižavėjimas.

— Nejau neįmanoma jų išjungti?

— Ne, jeigu rėkauja vienu metu.

— Kodėl ji užvertė akis?

Raineles užgožė baltymai. Prašieptoje burnoje matėsi pageltonavę dantys.

— Po velnių! Kurgi tas Fomaksas?

Kilynas palietė šaltą ir drėgną moters veidą.

— Pažiūrėk įjos rankas. — Nedaug ką išmanydamas Tobis pernelyg nesijaudino.

Kilynas apsidairė aplinkui, tačiau Fomakso neišvydo. Tiktai kelis Lupikus, žvelgiančius į jų pusę.

— Aspektai persmelkė jos sensorinį centrą.

— Jie gali mus matyti?

Prieš atsakydamas Kilynas sudvejojo. Jis nenorėjo, kad sūnus galvotų apie tokius dalykus. Užtenka ir pastarųjų dienų įvykių. Šiaip ar taip, reikės patenkinti berniuko smalsumą.

— Teisingai. Kai Aspektai įsisiautėja, jie sunaikina apsauginius mūsų filtrus norėdami kiek įmanoma labiau pajusti aplinkinį pasaulį.

— Vaje…

— Bet jei persistengia…

Moteris pašoko ant kojų ir pradėjo strykčioti it paklaikusi, įnirtingai mojuodama rankomis. Pakilusi į orą sumataravo visomis galūnėmis, paskui trenkėsi į žemę, kaip beprotė pradėjo spardyti purvą ir akmenis. Laimingo atsitiktinumo dėka vėl sugebėjo išsitiesti, tačiau nesiliovė kojomis pliekusi dirvos. Jos kūnas rangėsi absurdišku greičiu tarsi ieškodamas atsvaros galūnių judesiams. Pažliugęs prakaitu veidas išliko ramus. Ji nesuvaldomai mirksėjo, lyg būtų skenavusi regėjimo lauką stroboskopiniu režimu. Akių obuoliai dar labiau užvirto aukštyn. Pražiota burna skleidė žemus gomurinius garsus, susiliejančius į dejonę, kojoms trypiant pasiutpolkę ir keliant dulkių debesis.

Tobis atsitraukė nustėręs, jo lūpų kampučiai nusviro žemyn, išreikšdami pasibjaurėjimą ir siaubą. Kilynas pastūmė vaiką į šoną, o pats užšoko ant moters nugaros. Ji pasipurtė, bet užuot nutraukusi beprotišką šokį dosniai apdovanojo vyriškį smūgiais. Dešinioji pėda atbulomis įspyrė į kelį, ir jis išsidrėbė ant žemės. Apsidairęs išvydo atbėgančią Šeimą, tačiau Fomakso vis dar niekur nesimatė. Moteris vėl atsistojo ant trepsinčių kulnų ir ėmė šokčioti vis aukščiau ir aukščiau, savo hidraulinių aulinių dėka atlikdama svaiginančius piruetus. Po akimirkos nuaidėjo šaižus jos spiegimas.

Kilynas dar kartelį puolė Lupikę. Šį kartą spėjo nustverti ją besirengiančią kitam milžiniškam šuoliui. Nieko nelaukęs atšovė kapiliarinį kauburėlį ant moters peties, užvertė jos nugarą ant savo šlaunies, tokiu būdu neleisdamas pajudėti.

Kapiliarinius lizdus žmonės turėjo jau senų senovėje. Susiję su kiekvieno asmens DNR, jie leisdavo prieiti iki smegenų. Norint aktyvuoti šį lizdą, reikėjo turėti ypač sudėtingus įrankius ir labai atsargiai dirbti, nes tai buvo pats sudėtingiausias kūno portalas.

Kilynas įkišo į jį pirštą.

Moteris sustūgo, persikreipė — po sekundės suglebo.

Tobis padėjo paguldyti ją ant žemės.

Kilynas uždarė kapiliarinį kauburėlį ir jau ketino nykščiu užspausti ąselę, kai išgirdo virš savęs griausmingą Fornakso balsą:

— Nebandyk atidaryti. Nejau nežinai… juk tai Ana! Viena mūsiškių!

— Kaip pasakysi, — sutiko Kilynas atsistodamas. — Aš nieko neatidarinėsiu.

— Tu… tu jau buvai jį atšovęs, — pasibaisėjo Fomaksas, kratydamas retą barzdelę ir perkreipdamas išbalusias lūpas.

— Neturėjau kitos išeities. Ją buvo užvaldę Aspektai.

— Tu galėjai…

— Leisti jai susižeisti? Patempti raumenis arba sutraukyti sausgysles? Na, žinoma.

Fomaksas pasišiaušė.

— Tai mūsų Šeimos reikalas!

Kilynas suprato, kad Lupikų kapitonas laikysis savų principų, todėl nusprendė nusileisti.

— Gerai, aš atsiprašau.

— Tu įkišai pirštą…

— Tai gana veiksminga priemonė.

— O jei pažeidei smegenis? — Fomaksas tebesiuto nekreipdamas dėmesio net į atsiprašymą. Jo akys vis dar pavojingai žybčiojo, tačiau iš veido matėsi, kad mintis aplankė vidinė apvaizda. Kilynas suprato, kad šiam žmogui būtina išlieti savo jausmus prieš nuspaudžiant stabdžius. Ne pati geriausia kapitono savybė.

— Tegul smegenine rūpinasi įsismarkavę jos Aspektai, — atšovė Kilynas.

— Bet man…

Jį nutraukė Tobis:

— Tavęs čia nebuvo. Mums reikėjo kažko griebtis.

Tėvas patapšnojo jam per petį patenkintas, jog sulaukė paramos. Vis dėlto jis nenorėjo, kad Fomaksas pagalvotų, neva berniukas negerbia vyresnių.

— Šiuo atveju Lupikas teisus, Tobi.

Vaikas neatlyžo:

— Bet juk…

Tarp dviejų vyrų įsitvyrojo ilga nejauki tylos pauzė.

— Ačiū už pagalbą, — gergždžiančiu balsu burbtelėjo Fornaksas staiga supratęs, kad juos stebi kiti Šeimų nariai. — Jums abiem, — linktelėjo galva į berniuko pusę.

Dėkodamas Kilynas palietė pirštu kaktą. Fornaksas sugebėjo greitai nuslopinti įniršį — būtent tokios savitvardos ir buvo tikimasi iš kapitono. Galbūt jis nėra jau toks blogas. Ką gi, kelionės metu viskas išaiškės. Laikui bėgant tiek Ledrofas, tiek Fomaksas galėtų užsigrūdinti ir tapti išties gerais kapitonais, kurių taip desperatiškai reikėjo Šeimoms. Žinoma, nė vienas jų neprilygs net mažajam Fanės piršteliui, bet, kita vertus, kas išdrįstų tuo pasigirti?

Dvi dienas jie žygiavo praktiškai be poilsio. Norint apsisaugoti nuo netikėtų antpuolių atvirose, saulės nutviekstose laukymėse, teko išsisklaidyti. Ledrofas su Fomaksu liepė Šeimoms išsidėstyti į trikampius, prieš tai pasiuntę tris žvalgus į priekį, keturis į šonus ir dar tris palikę užnugaryje, nes būtent iš ten žmones dažnai užklupdavo marodieriai palaukę, kol būrys perkops kalvų keteras.

Jie traukė link Tiškulio centro, nežinodami tiksliai, ar žengia reikiama kryptimi, ir nė neįsivaizduodami, prieš kiek metų šiose vietose suvešėjo augmenija. Tačiau, kertant nuožulnius slėnius, buvo aišku, kad kelias pasirinktas teisingai. Gervuogės užleido vietą lapuočiams krūmams. Pamažu praretėjo brūzgynai. Šešėliuose styrojo gelsvai rudi ūgliai. Upelių dugnuose po plonu sudžiūvusios žemės sluoksniu galėjai rasti drėgną dirvą.

Antros dienos popietę Šeimos po truputį pradėjo bendrauti tarpusavyje. Jie nerūpestingai dalijosi informacija apie lengvesnius maršrutus kaip tikri, užsigrūdinę kelionių veteranai. Kilynas pajuto, kad Vyskupai ir Lupikai susilieja į vieną visumą. Visai įmanoma, kad genetinis ir istorinis poreikis išlaikyti atskiras Šeimas neteks prasmės dėl gerokai sumažėjusio jų narių skaičiaus. Tačiau tai tik smulkmena palyginti su retai aptariama ir nuolat širdyje jaučiama dilema. Žmonės ieškojo saugaus prieglobsčio.

Jie buvo pripratę gyventi Citadelėse, jaukiuose rezervatuose, kuriuos trumpam palikti bei užpulti mechus pasiryždavo tik drąsūs ir jauni. O dabar visa Šeima virto klajokliais. Prieglaudą pavykdavo rasti tik Lomose ir gana retai pasitaikančiose Tvirtovėse. Vis tik jų neapleido viltis, kad vieną dieną pasiseks rasti pastovią užuovėją nuo šio pasaulio verpetų.

Kilynas mąstė apie tai ir jautėsi laimingas, kad ne jis, o kapitonas turi spręsti šias problemas. Staiga pasąmonėje virptelėjo šaltas, ironiškas Artūro balselis:

Tu, be abejo, supranti, kad visa žmonija kilo iš klajoklių?

— Prieš tai, kai įsikūrėme Citadelėse?

Kur kas anksčiau. Juk mes kalbėjome apie tai. Prisimeni?

— Prakeikimas. Aš negaliu visko prisiminti! Tu tikriausiai taukštum nesustodamas, jei tik leisčiau.

Juk sakiau, kad mano žemėlapyje šis Tiškulys nėra pažymėtas. Jis pakankamai naujas. Man išties labai gaila, kad sukėlėme tau problemų, kai pabudai. Mes nerimaujame ir, matyt, išsiliejame ne pačiu geriausiu tau metu.

— Būk savo vietoje. Daugiau jokių plepalų. Aš privalau išlikti budrus.

Tik norėčiau pridurti, kad klajokliškas gyvenimo būdas yra genetiškai priimtinas mums, žmonėms. Civilizacija — tai sąlygiškai naujas išradimas…

— Turi omenyje mechų civilizaciją?

Ne, mūsiškę. Ne tik paprastą jos formą, turėtą Citadelėse. Aš kalbu apie tikrąją žmonių visuomenę, milžinišką ir didingą! Jie statė laivus, galinčius įveikti neįsivaizduojamus atstumus ir atgabenusius mus čia. Jie atvyko užmegzti kontaktą su balsais, kurios girdėjo per savo racijas. Jie…

— Su kokiais balsais?

Nors ir nenoromis, Arturas turėjo paaiškinti: Na, akivaizdu, kad radijo transliacijos prasisunkdavo iš tam tikrų mechų civilizacijos atstovų. Bet privalai suprasti — mechai šnekėjo sudėtingais kodais ir galbūt mes paprasčiausiai neteisingai juos išvertėme. Senųjų laikų kapitonai tikėjosi surasti planetoje tai, kas buvo pažadėta pranešime — Galaktikos žinių biblioteką. Tik pagalvok! Visą surinktą rašytinį meną, paveikslus, dainas ir nežinia kokius dar turtus. Kapitonų laivai skriejo beveik šviesos greičiu. Ir vis tiek pati kelionė užtruko septyniasdešimt tūkstančių metų. Tokia auka…

— Jie atvyko mokytis iš mechų? — ši mintis Kilynui atrodė tokia pat absurdiška, kaip ir teiginys, jog būtų galima mokytis iš akmens arba oro. Mechai tiesiog egzistavo lyg įprasta gamtos jėga, su kuria neįmanoma bendrauti.

Galima ir taip pasakyti…

Iš kitos siauro, žvirgždėto slėnio pusės pasigirdo veriantis Šibos riksmas, išblaškęs jo susimąstymą:

“Dulkinis!”

Šeimos akimirksniu nusileido ant žemės ir puolė ieškoti saugaus prieglobsčio. Virš tolimojo stalkalnio sklendė ketursparnis padaras, nuo žydrų Ėduonies spindulių švytintis vario atspalviu. Kilynui pasirodė, kad jis skrieja tingiai, neskubėdamas. Jau kurį laiką neteko matyti tokios rūšies mechų, bet šis, regis, neketino pulti žmonių.

Aprimęs Šibos balsas bylojo, kad ji padarė tokią pačią išvadą.

“Dulkinis tuščias. Žvalgosi”.

— Manai, kad jis grįžta namo? Tyrinėja aplinką? — Kilynas pažvairavo į grakštų, išdidžiai praplaukiantį padaro kūną. Jokių pilkšvų dulkių, paprastai išspjaunamų iš metalinio organizmo plona srovele.

“Turbūt mus pastebėjo”.

— Abejoju. Jis pernelyg toli.

“Dulkių nesėja. Tiktai žvalgosi”.

Ilgą laiką Šeimos tiesiog lūkuriavo, kol padaras sklendė elegantiškais ratais danguje. Kilynas gėrėjosi puikiais viražais ir tuo pat metu nekantravo, kad dulkinis kuo greičiau išsinešdintų. Žmonės retai kada pirmi puldavo pro šalį keliaujančius mechus. Nebent pastarieji keldavo tiesioginę grėsmę. Šiaip ar taip, prieš dulkinį nepakovosi.

Kai jis pradingo už horizonto, Šeimos skubiai patraukė kita kryptimi. Kilynas nepaleido Tobio iš akių ir atidžiai stebėjo dešinįjį šoną. Kaip žinia, marodieriai niekada neveikdavo išvien su dulkiniais, tačiau po susidūrimo su maldininku galima tikėtis bet kokių siurprizų.

Būtent Kilynas ir išgirdo metalinį agonišką zvimbesį. Blykstelėjęs sensoriniame centre, po akimirkos išnyko. Jis davė ženklą kitiems ir patikrino, iš kur atsklido garsas. Visi požymiai liudijo, kad iš artimiausio krūmokšniais apaugusio griovio.

Prasibrovęs pro gervuoges Kilynas išvydo tylaus mikrobanginio riksmo šaltinį. Barškuolis, įsitraukęs į savo darbą.

Padaras laikė sučiupęs visą būrį standartinių žemkasių, matyt, bandžiusių pastatyti perdirbimo gamyklą šalia geležies rūdos gyslos. Barškuolis kimšo juos į savo pilvą. Kilynas girdėjo žemą, bosinį virpesį, mechams sudriskus į atskiras dalis. Nuo marodieriaus atsklido gomurinis riaumojimas; garsiai ūžaudami kilnojosi keraminiai šonkauliai, padarui grūdant žemkasius į savo vidurius.

Netoliese garavo du rusenantys korpusai, anksčiau priklausę prižiūrėtojams mechams, kurie turėjo stebėti komandos darbą. Jiems žuvus, žemkasiai tegalėjo spygaudami kviesti pagalbą iš savo tolimo miesto. Be abejo, į Tiškulį greičiau atriedės paties barškuolio transportas.

Kilynas pamojo Šeimos nariams nesiartinti.

Tuo metu, kai reikėdavo atlikti savo tiesiogines užduotis, barškuoliai nekeldavo didelio pavojaus. Kai kurie marodieriai, tokie kaip krapštukai arba snukiai, buvo tikri maitėdos. Žvalgų dėka jų pavykdavo nesunkiai išvengti. Kitiems atitekdavo slaptų agentų vaidmuo nuolatiniuose skirtingų mechų miestų kivirčuose. Kirtikliai, barškuoliai ir pėdsekiai atsirado dar prieš Kilyno tėvo laikus dėl neišvengiamo žaliavos trūkumo.

Barškuoliais žmonės pavadino pailgus, klastingus mechanizmus, kurie judėdami susisukdavo ir vėl išsivyniodavo. Suradę žemiausio lygio mechus, priklausančius kitiems miestams, juos išardydavo į atskiras dalis arba paversdavo paprasčiausia metalo krūva. Po nariuota marodieriaus oda slypėjo ilgi vamzdiniai lydymo aparatai.

Kartą, labai seniai, Kilynui drauge su tėvu pasisekė su vienu tokiu susidurti. Jis bandė sukramsnoti kažkokį nereikšmingą mechą. Tuo metu Citadelei reikėjo didelių gabaritų atsarginių dalių, o marodierius turėjo jų iki valios. Teko palaukti, kol barškuolis prisirys, drybsodamas lyg išsipūtęs, subraižytas aliumininis vamzdis, ir pradės tuštintis rūdos luitais.

Jie užklupo marodierių pačiu pažeidžiamiausiu momentu, išdorojo padarą į atskiras dalis ir iščirškino pagrindinę sąmonę. Tada paspendė spąstus barškuolio rūdos vilkikams.

Tokių šaunių akimirkų, praleistų drauge su tėvu, pasitaikydavo ne taipjau dažnai. Būdami tik dviese, jie vogčiomis sėlino maitėdų būrio pakraščiu. Kilynas nupylė snukį, nešantį maistą savo organinėms dalims, ir jiedu prikimšo pilvus tirštu skysčiu.

Grįžę namo po šešių dienų klajonių, tėvas su sūnumi sužinojo, kad mirė Kilyno motina. Jie nieko nebūtų galėję pakeisti. Moteris užsikrėtė viena iš maro rūšių, užsilikusių dar nuo tų laikų, kai mechai bandė sunaikinti žmoniją paskleisdami bioinžinerinius virusus. Šiaipjau maro epidemijos retai kada pratrūkdavo, kadangi ligos nestimuliuodavo pakankamai silpna biosfera. Kita vertus, pagriovyje užsislėpę senieji virusai mutuodavo ir vėl užtvindydavo žmonijos gretas. Motinos mirtis suartino Kilyną su tėvu. Deja, iki Negandos buvo likę ne tiek jau daug metų…

Spoksodamas į atrajojantį barškuolį, Kilynas pajuto savyje keistą vidinę kovą. Akiratis susiaurėjo iki raudono nimbo, švytinčio aplink ūžiantį, siaubingai šlykštų padarą. Išblėso Šeimos klegesys, nublanko sensorinis pasaulis. Akis badė kibirkščiuojanti žydra kaitra. Jis palinko į priekį, balansuodamas ant pirštų galiukų, pasiruošęs išlieti aklą įniršį ir apsiraminti tik tuomet, kai sudoros į valgymo procesą įsitraukusį bjaurųjį barškuolį.

Staiga pajuto ant peties ranką ir išgirdo Šibos šnabždesį:

— Ramiau.

— Man, man reikia…

— Eik iš čia.

— Užmušti visus prakeiktus…

— Sakau, eik iš čia.

— Aš… aš tik…

Stiprios rankos palytėjimas atgaivino jį. Įtampa atslūgo. Kilynas pastebėjo saviškius, tūnančios išdžiūvusio upelio prieigose, pajuto, kad Šeimos nariai sutriko nesuvokdami, kodėl jis taip rizikuoja.

— Nėra jokio reikalo. Netrukus pasirodys barškuolio vilkikai.

— Aš…

— Norint prieš marodierių laimėti kovą, būtinąjį suprasti.

— Bet…

— Nerizikuok savo gyvybe. Prisimink, kad turi Tobį.

— Aš… teisybė. Teisybė.

Jie paliko marodierių, gromuliuojantį savo patiekalą.

3

Užteko akies krašteliu pamatyti dulkinį ir barškuolį, kad Šeimos paspartintų žingsnį. Pamažu gausėjanti augmenija, regis, žadėjo užliūliuoti žaliuojančia ramybe. Atsitraukus toliau nuo mechų, šis pojūtis dar labiau sustiprėjo.

Šeimos kuždėjosi tarpusavyje apie švelniai drėgną orą, blyškiai smaragdinę žolę, susipynusius rudus vijoklius, styrančius uolienų plyšiuose. Išvydę tokioje aplinkoje barškuolį, nerūpestingai atliekantį savo darbą, jie patyrė sukrėtimą, todėl dabar dar greičiau brovėsi į Tiškulio centrą.

Savo ruožtu, Kilynas daugiau nejautė baimės marodieriams, vien tik nenumaldomą pyktį. Jo požiūriu, mechai tiesiog kėlė nuolatinę grėsmę, nepakenčiamą ir natūralią kaip pati gamta.

Pamačius barškuolį, į galvą toptelėjo mintis, jog tai niekuo neišsiskirianti blogio kupina scena, kurioje nėra vietos užuojautai. Tiek marodierius, tiek jo virškinami ir pagalbos besišaukiantys žemkasiai buvo seni žmonijos priešai. Netgi tuomet, kai akis aptemdė raudona įsiūčio marška ir užplūdo prisiminimai, jis sugebėjo pastebėti, kad barškuolio vikšrų grandinėse kyšo įsipainiojusios gervuogės. Mechams sunku judėti tarp augmenijos. Dar vienas nedidelis privalumas. Dar vienas įrodymas, jog Tiškuliuose atgyja žalias praeities pasaulis.

Ledrofas įsakė užtraukti dainą. Per komą nuskambėjo senovinis Šeimos maršas, sukurtas tolimoje praeityje kažkokio įžymaus maršalo. Kilyną persmelkė padrąsinantys muzikos garsai. Pats nepastebėjo, kaip uždainavo.

Šis protėvių palikimas jam teikė kur kas didesnį malonumą nei Aspektų paistalai apie didingus žmonijos pasiekimus. Vyriškis dievino melodijas, o ypač nuostabųjį, kvapą gniaužiantį Mocarto meną. Įdomu, kokiais laikais gyveno tas kompozitorius? Galbūt jis proprosenelis? Kilynas mielai sutiktų būti jo artimu giminaičiu. Arturas bandė pasidalinti kažkokiomis senovinėmis žiniomis, tačiau prikaustytas prie magiškų gaidų Kilynas nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio.

Straksėdamas pagal dainos ritmą, jis pastebėjo, kad Šeima juda sparčiau. Ledrofo dėka jie gana greitai atitolo nuo barškuolio ir užmiršo stingdančios baimės pojūtį.

“Dulkinis!” — suriko kažkas.

Melodija netikėtai nutrūko.

Perspėjantis šūksnis užklupo Kilyną pačioje šuolio viršūnėje. Jis sklendė kurį laiką, paskui nusileidęs atsitrenkė į žemę ir nusirideno į išdžiūvusio upeliūkščio vagą. Apuostęs aplinką ilgosiomis bangomis pareiškė:

— Jokios mechų smarvės.

Nesunkiai suradęs Tobį ėmė klausytis, kaip Šeimos ieško prieglobsčio. Graudžiai ir isteriškai spiegė Lupikų motinos bei tėvai, ieškantys savo atžalų. Sensorinį centrą pervėrė panikos kupini klyksmai.

“Nieko nesakyk, tik pažiūrėk”, — pasiuntė žinutę Šiba.

Jis pritraukė žvilgsniu horizontą ir iš pradžių negalėjo patikėti tuo, ką pamatė. Galbūt Andželika blogai nureguliavo tolimosios regos schemą? Už didelio atstumo skriejantys objektai kvepėjo taip keistai…

“Tai paukščiai”, — ramiai paaiškino Šiba.

Priblokšti Šeimų nariai pakilo ant kojų. Jie nusibraukė prilipusį purvą ir įsmeigė akis į plevenančią, atgijusią miglą. Virš krūmokšnių čirškėdami pikiravo šimtai taškelių.

Ilgą laiką niekas nepratarė nė žodžio. Paskui per komą nuskardėjo džiaugsmingi šūksniai. Kai kurie jaunikliai dar nė karto gyvenime nematė skraidančio padaro, pagaminto ne iš metalo. Jie manė, kad padangę valdo tiktai mechai, smardinantys orą pilkšvu spinduliavimu.

Tobis kvykdamas puolė į priekį:

— He-he-hei!

Užuot sutikę savo giminės narį, mažutėliai organinės gyvybės atstovai šovė aukštyn lyg pabaidyti. Apstulbęs berniukas sumirksėjo.

Kilynas nusijuokė.

— Turėsi elgtis su jais švelniau.

Tobis susiraukė.

— Nejau mes jiems nepatinkame?

— Bet kuri gyvybė iš prigimties pasižymi bailumu.

— Bijo netgi kitos gyvybės?

— Ypač kitos.

— Tik ne mechai.

— Jie bijo saviškių. Prisimeni, kaip tie žemkasiai siuntė pavojaus signalą, kai juos dorojo barškuolis?

Tobis ryžtingai linktelėjo galva.

— Mechai bijo ir mūsų.

Kilynas blankiai šyptelėjo puikiai suvokdamas, kodėl berniukas gynė tokią visiškai klaidingą nuomonę.

— Galbūt, — švelniai atsakė jis.

— Taip ir yra. — Tobis palietė pirštu juodo plieno diskinį pistoletą, pritvirtintą prie diržo, nesąmoningai paglostydamas šį menkutį galios simbolį.

— Žemkasiai ir prižiūrėtojai kviečiasi pagalbos tik todėl, kad palaiko mus priešais mechais.

— Netiesa, — pašaipiai atkirto Tobis.

— Tiesa.

— Mes turime dvi kojas, o mechai — vikšrus.

— Kas iš to?

— Mechai tai mato.

— Žemkasiai tiesiog jaučia mūsų įrangą, nes ji pagaminta iš mechų metalo.

— Nesąmonės, — tvirtai atšovė Tobis. Norėdamas nutraukti pasipriešinimą jo įsitikinimui dėl žmonijos padėties šiame pasaulyje, vaikas skubiai pasišalino. Kilynas stebėjo, kaip jis nutolsta — maža figūrėlė grakščiai šokčiojo per griovius ir krūmus.

Tobiui reikėjo jausti ir žinoti, kad žmonės pajėgūs suduoti mechams tinkamą atkirtį, kad begalinis bėgimas turi kažkokią prasmę, nepaisant visų praradimų. Tik taip jis galėjo pateisinti vakarykštes skerdynes. Kilynas nė kiek netroško meluoti sūnui, tačiau jis stengėsi neaiškinti to, ką vaikas ir pats matė: žmonės buvo tokie nereikšmingi, kad žemkasiai net neturėjo programos atitinkamai įjuos reaguoti. O marodieriai paklusdavo vieninteliam įsakymui, reikalaujančiam naikinti organinius padarus. Netgi siaubą keliantis maldininkas tikriausiai neužėmė aukštos padėties mechų hierarchijoje.

Kilynas ir pats norėjo kažkokiu būdu užmiršti žudynes. Jis negalėjo pasekti Džoselinos pavyzdžiu ir paprasčiausiai šukuotis plaukus, liūdnai spoksodamas į tolumą, raitydamas įmantrias garbanas, kurios susimaigys, kai tik jis užsidės šalmą. Tai niekada nepadėdavo.

Tamsiems, nepaaiškinamiems pojūčiams suspaudus krūtinę, Kilyną užplūdo gailestis ir sielvartas. Retai kada tekdavo kalbėti apie tokius miglotus išgyvenimus. Kartą Džoselina bandė priversti jį išsišnekėti, tačiau Kilynas pasijuto dar kvailiau, tarsi liežuvis būtų virtęs išdavikišku įrankiu.

Nusprendęs įveikti neviltį senu patikimu būdu, jis šūktelėjo Ledrofui:

— Einu pasaugosiu kairįjį šoną.

— Gerai! — barzdočiaus balse akivaizdžiai girdėjosi palengvėjimas.

Visą rytą kapitonas turėjo klausytis niurnėjimų ir verkšlenimų. Skerdynių sukelta neviltis sumišo su nusiskundimais dėl maudžiančių kojų, patemptų raumenų ir išsiliejo į nepasitenkinimo jūrą. Be to, reikėjo leisti pailsėti Džoselinai, dieną praleidusiai kairiajame šone.

Toje pusėje žemė atrodė šviežia ir lygi, nesubjaurota mechų vėžių. Neaukštos kalvos, regis, susiliedavo viena su kita. Aukštais šuoliais nuskuodęs iki taško, iš kur vos begalėjo pajusti Šeimą savo sensoriniu centru, Kilynas apsigręžė ir pamatė, kad jie juda banguodami. Pakilimų ir nusileidimų linijos šiek tiek iškrypdavo žmonių trikampių priekyje. Kilynas susiraukė nustebintas tokio reiškinio.

Nuskambėjo kuklus Artūro balselis:

Nieko čia keisto, turint omenyje, kad esame Tiškulyje.

Greičiausiai Aspektas šiek tiek įsižeidė, kad šeimininkas nerodė didelio noro su juo aptarti rūpimą klausimą. Tačiau Kilynas neketino niekojo prašyti. Kurį laiką patylėjo ir daugiau neišgirdęs Artūro leido pasireikšti Badui.

1. Tiškulys sukelia smogiamąsias bangas.

2. Jos driekiasi nuo centro.

3. Suslegia uolieną.

4. Aplenkia kalvagūbrius.

5. Iškrypsta aplink centrą.

6. Nesunku pamatyti.

Kilynui nespėjus atsakyti, kandžiai atšovė Arturas:

Tai tik viena iš hipotezių. Ji būtų labiau tikėtina, jei šį tą supaprastintume. Drįstu teigti, kad kalvagūbrius suformavo atsispindinčios smogiamosios bangos. Neužmirškite, kad šią tundrą daug anksčiau buvo sukūrę dulkiniai. Po ja glūdi Čiuožyklos ledas, kurį dulkiniai atskyrė nuo biosferos ir tokiu būdu išdžiovino mūsų aplinką. Smogiamosios bangos trumpam atitirpdė ledą. Dėl to deformavosi žemės reljefas. Kai…

1. Pernelyg sudėtinga.

2. Tiesiog nenukrypkite nuo vingių.

3. Žalios augmenijos turėtų padaugėti.

Kilynas nustūmė Badą su Arturu į sąmonės kertelę, pakankamai toli, kad jų nesibaigiantis ginčas virstų irzliu, prislopintu murmėjimu. Hidrauliniams batams stumtelėjus kūną į viršų, jį užvaldė laisvės pojūtis. Tolumoje vilnijančios apvalios kalvos iš tikrųjų atrodė šiek tiek žalesnės. Aspektų kalbų užteko, kad sukeltų susidomėjimą. Kalvų viršūnėse žalios dėmelės buvo ryškiausios, tarytum tiesiai po jomis tūnotų ledo sluoksnis. Šiltą dieną truputį atitirpęs jis pagirdys augalų šaknis.

Tik tiek ir teprisiminė iš nuobodžių žemės darbų, kuriais užsiimdavo vaikystėje. Gyvendamas Citadelėje jis labiau mėgo klajoti su tėvu po tyrlaukius ir puldinėti mechus. Vis dėlto pasėlių drėkinimo menas visam laikui įstrigo į galvą. Matydamas artėjantį sodrios augmenijos prieglobstį, viduje pajuto malonų kutenimą.

Jis nusileido prie tankių brūzgynų, norėdamas sutvarkyti higieninius reikalus. Šiam darbui reikėjo gerai pasiruošti. Teko nusisegti krūtinės sąvaras, kuprinės diržą ir paslėpsnių apsaugas. Užėmęs tinkamą padėtį, tapdavai lengvai pažeidžiamas, tačiau tokiais atvejais Kilynas nemėgo, kai jam kas nors trukdydavo. Pritūpus prie žemės, užplūdo palaima — jis vienas ir bent trumpam atitrūkęs nuo Šeimos. Be to, žinant, kad išmatos padės sužaliuoti gyvybei, širdyje sukirbėjo abstraktus pasitenkinimo jausmas. Ir, be abejo, pats tuštinimosi veiksmas apleistoje Čiuožyklos vietovėje leido išlieti viduje susikaupusias medžiagas, apie kurių perdirbimą jis nutuokė neką daugiau nei apie savo kibemetinius ritmus, elektros grandinių apsaugą ar sensorinį centrą. Atšiauriame pasaulyje tokių paprastų malonumų labai trūko — nors jis pats nebūtų drįsęs to pripažinti.

Jis atsipalaidavo, apimtas gaivališkų pojūčių. Lygiai taip pat džiaugsmingai panirdavo į drėgną alkoholio glėbį. Kai pagaliau sudribo ant dirvožemio, netikėtai pastebėjo mažutį peliuką, iškišusį snukelį pro vijoklių raizginį.

Jau daugelį metų Kilynas nebuvo regėjęs gyvūno. Jis sumirksėjo priblokštas. Peliukas dirstelėjo į žmogų-kalną ir sucypė. Atrodė neišsigandęs, tik šiek tiek sutrikęs.

— Ar žinai, kas aš toks esu?

Jį atsargiai tyrinėjo drėgnos akys.

— Aš niekuo nesiskiriu nuo tavęs. Matai?

Miniatiūrinės kojelės išsilenkė, pasiruošusios sprukti.

— Netgi mūsų šūdai panašūs.

Skeptiškai sutrūkčiojo nosytė.

— Matai? Mano kūnas iš mėsos. Ne taip kaip mechų.

Pūkuotą padarėlį akivaizdžiai užbūrė Kilyno ūgis. Jis garsiai

šnarpštelėjo. Vienas kitą tyrinėjančius žmogų ir gyvūną skyrė neįveikiama praraja.

Galų gale vyriškis baigė higienines procedūras ir atsistojęs pasiuntė žinutę visuotiniu komo kanalu:

— Klausykite, aš radau pelę. — Jo žodžiai sukėlė džiaugsmingų šūksnių atgarsį. Kai Kilynas nušoko nuo žemės kauburio, mažos peliuko akys, ryškios ir skaidrios, vis dar žvelgėjam įkandin.

Tą vakarą jie įkūrė stovyklavietę tarp dviejų kreivašonių kalvų. Ledrofas įsakė Kilynui budėti, nors šis darė tai jau trečią naktį iš eilės. Barzdočius pamažu apsiprato su kapitono pareigomis, bet vis dar elgėsi su Kilynu griežčiau nei su kitais.

Dalį laiko su juo sargybą ėjo Šiba. Kadangi moteris neketino atsisakyti nuostatos kalbėti kuo mažiau, jų sensoriniai centrai galėjo užfiksuoti net pačius menkiausius signalus. Kilynui patiko Šibos draugija. Naktinę padangę gaubė debesys, pro kurių tarpus tviskėjo žvaigždės.

Šiba turėjo perimti iš jo budėjimą, todėl Kilynui teko dar kartą apvesti ją aplink stovyklavietę ir aprodyti nereikšmingus signalinius mechanizmus, aptiktus šešėliuose slypinčiuose laukuose. Jam buvo malonu žingsniuoti šalia moters; nesvarbu, kad daugumą laiko jiedu praleisdavo tylėdami, susijungę tik sensoriniais centrais. Tai kur kas geriau nei gulėti paslikam tarp saviškių ir bandyti užsnūsti nesibaigiančių ginčų šurmulyje.

— Tylu?

— Pakankamai, — atsakė jis.

Prieblandą pervėrė plati jos šypsena.

— Pavargęs?

— Nė iš tolo. Galėčiau nugriauti kalnus.

— Hmm, hmm, — pašaipiai žavėdamasi sumurmėjo Šiba.

— Gerai miegojai?

— Žemė per kieta.

— Reikėjo pasikloti krūmokšnius. Būtų minkščiau.

— Verčiau gulėti ant žmogaus kūno.

Blausus Ėduonies disko spinduliavimas nušvietė žibančias moters akis, ir Kilynas suprato, kad ji šaiposi.

— Vyro ar moters?

— Žinoma, vyro.

— Klysti. Geriau gulėti ant moters. Turi daugiau riebalų.

— Riebalų? Nesąmonės.

— Aš liesesnis už tave.

— Aš taip pat nenupenėta.

— Pats tas. Sakyčiau, pats tas.

— Nejau tikiesi, kad gulėčiau po tavimi nejudėdama?

Tai buvo ne tik vienas iš ilgiausių sakinių, kokį teko girdėti iš jos lūpų, bet ir pats įdomiausias.

— Nemanau, kad gulėtum ramiai lyg lenta.

— Gerai. — Ir vėl jos veide trumpam nušvito šypsena. Kilynas neįstengė sugalvoti, ką sakyti toliau. Nepastebimai susilieję sensoriniai signalai gana stipriai kuteno sąmonę. Tačiau jo seksualinio potraukio centras buvo nuslopintas, todėl geraširdiškų pajuokavimų ir gundančių šnairavimų apžavai pakankamai greitai išsisklaidė. Apgailestaudamas dėl to Kilynas bandė jai paaiškinti savo padėtį, kai iš krūmokšnio išlėkė gyvūnas. Teko sutikrinti jų fiksatorių parodymus ir įsitikinti, kad ten daugiau nieko nėra. Deja, tinkamas momentas atviroms kalboms išgaravo, o vyriškis nežinojo, kaip jį susigrąžinti. Regis, pastaruoju metu viskas pradėjo sprūsti iš rankų.

Eidamas suaižėjusio lauko pakraščiu, Kilynas išgirdo sausą tarkštelėjimą.

— Kas tai? — paklausė jis, bandydamas išvilioti iš moters bent vieną kitą žodelį. Paskui netikėtai sustojo ir įsiklausydamas pakreipė galvą.

— Kažkas dainuoja, — atsakė Šiba.

— Kitos Šeimos? — viltingai tarstelėjo Kilynas. Daugelį metų Vyskupai galvojo, kad jie vieninteliai išliko gyvi. Dabar stebuklas galėjo pasikartoti. Tobis praleisdavo kiekvieną laisvą akimirką su savo naujais, beveik vienmečiais draugais, tačiau norėjo jų turėti daugiau.

— Keista.

— Nedainuoja, — po trumpos pauzės pareiškė vyriškis. — Panašu į…

— Garsas ne akustinis.

— Skamba tarsi tolimas balsas, — pastebėjo Kilynas, — kuris sklinda iš metalinės burnos.

Jie nuskenavo aplinką, permetę akimis visą spektrą ir maksimaliai sustiprinę pojūčius. Nieko.

— Mechų neužuodžiu, — patvirtino Šiba.

— Ką jis sako?

— Kartą girdėjau tokį magnetinį balsą.

— Ką? — Kilynas perėjo į ultravioletinį režimą ir užfiksavo silpną spinduliavimą.

Jis pajuto, kaip ant sprando pašiurpsta gyvaplaukiai.

Kažkas sklendė naktinėse sutemose.

Tačiau ne materialus.

Jis dairėsi į kalveles žiūrėdamas, ar nesiartina neprašyti svečiai, ir visai neatkreipė dėmesio, kas vyksta padangėje. Dabar pakėlė galvą ir pamatė permatomą banguotą švytėjimą. Nuo didingo šviesos rutulio žemyn driekėsi susiraizgiusios žydrai baltos linijos. Jis sustiprino regėjimą, mintyse dėkodamas nagingoms Andželikos rankoms.

Linijos atrodė susipynusios į milžinišką blausų voratinklį. Keistu kampu išsidėstęs danguje, jis siaurėjo į pietų pusę, kol galiausiai susiliejo į vieną tašką. Kilynas mintyse pasiteiravo Artūro, ką visa tai reiškia.

Tu matai dvipoles linijas, priklausančias magnetiniam Čiuožyklos laukui. Jis kinta atvirkščiai proporcingai atstumo iki pietinio planetos ašigalio, kuris slypi už horizonto, kubui. Tačiau šis vaizdas — kažkokia anomalija. Aš nesuprantu jos, bet galiu spėti…

— Atsakyk! — paragino Šiba.

Moteris išgirdo kažką, ką jis praleido pro ausis. Būdamas atsargus, Kilynas dvejojo. O jei vis dėlto tai mechų darbas?

Jis įtempė ausis. Užtildžius ploną virpantį Artūro balselį, pasigirdo švelnus čirptelėjimas.

Aš kylu, lūžtu, plevenu. Išklausykite mane. Tuojau pat!

Nieko nesuprasdamas Kilynas dėbtelėjo į Šibą. Jos lygiame veide spindėjo susižavėjimas.

— Iš kur tu esi? — paklausė vyriškis per sensorinį centrą, su vargu prabildamas akustinės ir elektrinės kalbos mišiniu. Jis sutraukė gerklę, tarsi norėtų pamėgdžioti varlės kvarkimą, ir pasiuntė mikroschemų perfiltruotą elektromagnetinį skambesį.

Kuriam laikui stojo tyla, blaškoma vėjo gūsių. Po to atsklido žodžiai:

Ten, kur aš esu, ošia audros. Jūs šnekate per tyliai ir per greitai.

— Aš klausiau, iš kur tu esi?

Ir vėl tylos pauzė.

Aš sukuosi aplink Ėduonį.

— Mes taip pat, — atšovė susierzinęs Kilynas.

Užvertęs galvą jis išvydo, kaip nuo žydrųjų linijų leidžiasi žybsintys oranžiniai lašeliai. Sąmonės kertelėje cyptelėjo Arturas paaiškindamas, jog šios dalelės krenta į ašigalio pusę ir įsiveržusios į atmosferą sukuria šiaurės pašvaistės miglą.

Švytintys ženklai parodė jam, koks milžiniškas yra balsas-padaras, kuris suformavo magnetines lauko linijas į spindulių pluoštą, nutįsusį nuo centrinio šviesos taško. Iš visų pusių dangų gaubė spalvų vortinklis. Kilynas pastebėjo, kad jiedu su Šiba stovi pačiame padaro pažymėto rato viduryje. Vadinasi, tai nėra atsitiktinumas, pagalvojo vyriškis. Jis nori kalbėti būtent su mumis.

Aš esu lėtas. Išsitiesęs iki tokių tolybių, aš greitai pavargstu. Norėjau pašnekėti su būtybe, vardu Kilynas.

Nustėręs Kilynas taip smarkiai sumirksėjo, kad net peršoko į blizgantį infraraudonųjų spindulių spektrą.

— Ką tu?… Tai aš!

Kelioms sekundėms vėl stojo tyla, kurios metu jam pasirodė, kad girdi silpnus, baikščius balselius, švilpiančius magnetinėmis linijomis. Slystančius žemyn nuo gigantiškos, kontūrus įgavusios šmėklos.

Aš turiu perduoti tau pranešimą. Štai.

Skambantis balsas subtiliai pakito, tarsi būtų pradėjęs deklamuoti mintinai išmoktus žodžius.

Nesistenkite įkurti naujos Citadelės. Judėkite į priekį. Ieškokite Argo.

— Ko? Kas per velnias tas Argas?

Aš tiktai perduodu pranešimą. Jo turinio nesuprantu.

— Iš kur jis?

Atkeliavo iš toliau ir skriejo link Ėduonies.

— Nuo ko?

Aš nežinau, koks padaras jį siunčia.

Šiba kandžiai pasiteiravo:

— O kas tu esi?

Magnetinio srauto pynė. Pasak kai kurių, paprasčiausias drabužis, skirtas plazminiams vėjams. Aš plaukiu varinėje šviesoje, šalia begalinės upės žiočių. Esu įkalintas daugiapolėse magnetinio lauko linijose, suaugęs su akreciniu Ėduonies disku.

Kilynas sutriko.

— Kaip, po galais, čia atsiradai?

Kitados buvau kažkuo kitu. Nežinau kuo. Galbūt Aspektu. Dabar esu šventąjį patepimą gavęs besisukantis plazmos ir magnetinio lauko šviesulys.

— Kaipgi? — nesuprato Kilynas.

Šnabždesiai, zvimbimas.

Kaipgi? Kas gali būti vertingiau už paprastą žvilgsnį. Štai, ką pasakysiu tau, mažasis Kilynai: nei marmuras, nei paauksuoti princų paminklai negyvens ilgiau už mane.

Keista kalbėjimo maniera visiškai jį suglumino.

— Ką?

Esu nemirtingas — štai ką jie sako.

— Jie? — pakartojo Šiba.

Tie, kurie sukūrė šią vietą, gležnąją pilį, skriejančią sūkuriniais vėjais virš nuožmiai plieskiančio ir viską ryjančio ugninio disko.

Tarsi pabrėždamos kandžiai ištartą sakinį, nutvisko didingos, gelsvai žalios magnetinio lauko linijos. Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar fosforescuojantys blyksniai atskrieja iš toli. Jei toji būtybė įsikūrusi Ėduonyje, kuris kabo aukštai danguje…

— Tu esi pačiame Ėduonyje?

Tik susipynusios mano kojos. Galva remia žvaigždes.

Kurį laiką Kilynas su Šiba stovėjo apstulbę, nepajėgdami pratarti nė žodžio. Pagaliau pastaroji išdrįso paklausti:

— Anksčiau tu buvai žmogus?

Tarp plonų lauko sruogų pasruvo geltonos, ryškiai auksinės, oranžinės spalvos, tarytum padaras būtų naršęs po apdulkėjusios magnetinės atminties klodus.

Ir vėl turiu pasakyti, kad nežinau. Buvau kažkokia gyva būtybė, nuplauta į entropinę pelkę. Labai seniai. Kažkur viduje lyg ir kirba praeities amžių atsiminimai.

Kilyno širdyje grūmėsi vienas kitam prieštaraujantys impulsai. Toks groteskiškai milžiniškas padaras kėlė siaubą. Tačiau spindulių pavidalo balsas priminė ūžimą, sklindantį nuo aukštos įtampos kabelių. Kažkuria prasme jis atrodė panašus į žmogų. Be to, turėjo perduoti pranešimą.

— Kas yra Argas?

Luktelėk, kol aš atrasiu giliai manyje pasislėpusią informaciją… o, taip. Argas. O gal Argai? Būtent, ne vienas Argasl Mano fazinė atmintis tvirtina, kad Argas “senovėje konkuravo su Sparta”.

— Kas, po velnių, toji Sparta?

Miestas.

— Kur jis yra? — paklausė Šiba.

Magnetinės lauko linijos suraibuliavo. Jas išmargino pufpurinės dėmelės.

Tokių duomenų neturiu. Jie beviltiškai seni. Beje, kokia primityvia kalba jūs šnekate! Žodžių reikšmės taip susiaurintos, lyg būtų įkalintos narvuose.

— Mus ji tenkina, — atkirto Šiba.

Akivaizdu. Vis dėlto pripažįstu, kad skenuodamas žodyną radau išties įsidėmėtinų, keistai meniškų vokabulų. Indiškas audinys. Frikatyvinis garsas. Puritoniškas. Kokie žodžiail Jie grakščiai plevena ties beprasmybės riba. Tuo tarpu “Argas” skamba taip pat nesuprantamai ir, deja, ne itin rafinuotai. Ką gi, užtenka. Aš perdaviau pranešimą, ką ir turėjau padaryti, o dabar atsitraukiu.

— Palauk! — sušuko Kilynas.

Išmargintas taškais švytėjimas sparčiai pakilo aukštyn lauko linijomis, palikdamas įprastus magnetinius planetos siūlelius, susiraizgiusius ir nutįsusius į pietų ašigalį.

Kurį laiką jie žiūrėjo į dangų, tačiau keistoji būtybė nesugrįžo. Kilynui magėjo aptarti šį visiškai nesuvokiamą epizodą, bet Šiba nesiteikė atsisakyti pamėgtų vienskiemenių sakinių. Šiaip ar taip, neatrodo, kad išgirstus nurodymus būti sunku įvykdyti. Niekas nesitikėjo įkurti naujos Citadelės. Begalines klajones lėmė ne asmeninis pasirinkimas. Tiesiog nebuvo kitos išeities.

— Kas, velniai rautų, yra tas Argas? — pasiteiravo moters susierzinęs Kilynas.

— Paklausk Aspekto.

Akimirksniu plonu balseliu užgiedojo Arturas:

Įtariu, kad Į transliaciją Įsivėlė klaida. Argas — tai Žemėje klestėjusios antikinės Graikijos miestas. Jo vaidmuo ankstyvoje intelektualinėje…

Žingsniuodamas šalia Šibos, Kilynas išjungė įkyrius Aspekto paistalus. Kad ir ką norėjo pasakyti toji magnetinio lauko būtybė, jos pranešimas atrodė paprasčiausiai pasenęs ir betikslis. Kilynas nusprendė elgtis taip, kaip visada darydavo tokiais atvejais — nekimšti sau į galvą dulkėmis apsinešusių duomenų ir istorinių faktų, kuriuos pasakodavo pliurpaliai Aspektai.

Sendami jie vis rečiau pateikdavo naudingos informacijos. Dūzgiantys balseliai galėdavo paistyti apie trijų šimtmečių senumo įvykius, tačiau nedaug ką įstengė pasakyti apie mechų emblemas, matytas praeitą savaitę. Girdint jų prisiminimus apie Arkologijų turtus — krištolines, kalvų dydžio pokylių sales, lūžtančius nuo maisto pertekliaus bufetus, permatomus ir vis dėlto šiltus drabužius — Kilyną užplūsdavo pagiežingas pavydas.

Ypač didelį apmaudą keldavo seniausieji Aspektai, tarškantys apie neįsivaizduojamus didingus laikus. Kiti Šeimos nariai irgi taip jautėsi. Džoselina beveik nešnekėdavo su savosiomis mirusiomis esybėmis. Būdamos nenusakomo amžiaus, jos rodydavo prabangos kupinus vaizdus — be jokios abejonės, sufabrikuotus.

Kilyno sąmonėje tebekirbėjo mintys apie magnetinę būtybę, sumišusios su tyliu Aspekto balseliu. Vyriškis papurtė galvą norėdamas pastarojo atsikratyti.

Tik pabandyk skirti Aspektams didesnį dėmesį, ir jie netruks atplėšti tave nuo materialaus pasaulio.

Jis paliko Šibą vieną ir patraukė link stovyklavietės, dairydamasis aplinkui, nenuilsdamas nuo Tiškulio grožio. Kaip čia žalia, dingtelėjo į galvą, kaip žalia, žalia, žalia.

4

Jie žygiavo tolyn į tankėjančios augmenijos centrą. Banguojančios kalvos privertė Šeimas paspartinti žingsnį. Po kojomis painiojosi mažučiai cypaujantys padarėliai. Širdis džiugino žaliuojantys ūgliai ir saldus oras. Per visą dieną jie nepastebėjo nė menkiausio mecho ženklo. Iš mieguistos dirvos gelmės sunkėsi drėgmė.

Ledrofas su Fornaksu ginčydavosi kiekvieną kartą, kai Šeimos sustodavo pailsėti. Jų nuolatiniai barniai neperžengdavo Klanų nustatytų ribų, tačiau kapitonai akivaizdžiai neįstengė nuslėpti susierzinimo vienas kitu. Jie kivirčydavosi netgi dėl kelionės tempo. Paskui lyg ir susitaikydavo, o po akimirkos vėl pradėdavo karštai aiškintis santykius.

Ledrofas ragino elgtis atsargiai. Savo ruožtu Fomaksas norėjo kuo greičiau pasiekti Tiškulio centrą tvirtindamas, jog ten jų laukia gausybė natūralaus maisto. Lupikų kapitonas vedė saviškius į priekį dvišake rikiuote. Kartą Ledrofas iškeikė jį per komą ir įtūžęs sviedė savo šalmą į žemę. Žinant, kad metalinius galvos apdangalus pataisyti sunkiausia, nes nedaug kas turėjo jiems atsarginių dalių, toks beprotiškas elgesys visus tiesiog apstulbino.

Jie rinkosi maršruto kryptį žiūrėdami į dangų. Abi Šeimos jau seniai buvo praradusios savo žemėlapių įrangą. Deniksui nusileidus už horizonto, užslinkdavo pilkšva naktis, kurios metu sidabriškai švytėdavo Ėduonies diskas. Tada Šeimos sustodavo pailsėti. Atrodė, kad ginčai nekildavo tik dėl šio klausimo.

Kilynas išvengė vakarinių aptarimų savanoriškai pasirinkdamas budėjimą. Kartu su savimi pasiėmė ir Tobį. Jie vaikščiojo tylėdami. Susijungusiais sensoriniais centrais klausėsi švelnaus čirškimo, sklindančio nuo kalvų ir nedidelių medelių. Žingsniuojant šiose apylinkėse, buvo sunkiau išgirsti tolimą mechų judesio virpesį arba užuosti jų alyvos smarvę. Viskas susiliejo į ulbančių garsų simfonija.

— Tėti? — kimiai sukrenkštė Tobis, išsekęs po ištisą dieną trukusio strykčiojimo.

— Išgirdai kažką?

— Ne, nieko. Aš tik galvojau.

— Apie ką?

— Apie tą moterį. Prisimeni, prieš porą dienų…

— Apsėstą Aspektų?

— Aha.

Kilynas tikėjosi, kad sūnus bandys apie tai pašnekėti.

— Jie ne visi tokie bjaurūs.

— Ar ji pasveiks?

— Tikriausiai. Jau dabar gali vaikščioti. Jos Aspektai šiek tiek išsigando. Užsigeidė pajusti gyvenimą.

— Priversdami ją šokinėti lyg pamišusią? Ir tai vadinasi gyvenimu?

Tobis stabtelėjo ir atsisuko į tėvą. Jie žvelgė vienas į kitą, liekni ir raumeningi, nusimetę savo įrangą, likę tik su suglamžytais kombinezonais. Virš horizonto tviskėjo platus Ėduonies diskas, užtemdęs vaiko veidą žydro atspalvio šešėliais. Jo lūpų kampučiai šiek tiek persikreipė, tarytum ant liežuvio galo būtų pakibę kartūs žodžiai.

— Toji moteris turi maždaug tuziną Aspektų, — pasakė Kilynas. —Jie visi bando įsiskverbti į tavo sąmonę… — vyriškis giliai įkvėpė, bandydamas paaiškinti Aspektų sukeltus pojūčius. Tylių balselių spygavimus. Miniatiūrinių rankučių spaudimą. Akies obuolio kutenimą. — Tos esybės kalba taip greitai, kad neretai sunku atskirti, kurios mintys priklauso tau, o kurios jiems.

— Sakyčiau… gana…

— Baisu.

Tobio veidas vis dar atrodė įsitempęs, lūpos keistai prašieptos.

— Teisingai.

Kilynas skėstelėjo rankomis vildamasis, kad padarė tai pakankamai nerūpestingai.

— Klausyk, šiuo metu ne viskas klostosi itin gerai. Šeima suirzusi. Neužmiršk, kad Aspektai irgi žmonės. Tik šiek tiek susitraukę.

— Ar jie elgsis taip pat, kai įsikurs mano galvoje?

— Niekas nesako, kad tu juos turėsi. — Kilynas pamelavo, tačiau manė, kad neišsidavė esąs įpykęs. Paskui suprato, jog veltui slėpė savo jausmus.

Berniuko lūpos išspaudė žodžius tarsi spjūvius.

— Tegul tik pabando man juos įkišti!

— Tai neįmanoma, — skubiai atsakė Kilynas. — Tu per jaunas.

— Manęs neprivers…

— Apie tai nė kalbos negali būti, sūnau, — stengėsi jį nuraminti Kilynas.

— Ilgėliau kur nors apsistojus, Šeima pareikalaus, kad įsileisčiau Aspektą. Juk tu žinai — aš pakankamai suaugęs.

— Dar ne! — atmetęs tokią mintį, Kilynas pajuto širdyje slapta rusenantį troškimą sugražinti senuosius laikus ir leisti berniukui bent iš dalies pasidžiaugti vaikystės malonumais.

— Tai įvyks netrukus.

— Šiaip ar taip, niekas nepajėgs to padaryti. — Vyskupų moteris, galėjusi perkelti į sąmonę mikroschemose saugomus Aspektus, žuvo per maldininko užpuolimą.

— Viena iš Lupikių turi tokių sugebėjimų, — nepalenkiamu balsu pareiškė vaikas, ir Kilynas suprato, kodėl berniukas apie tai prakalbo.

— Kas?

Tobis pratruko:

— Jos vardas Pamela. Mačiau, kaip ji krapštėsi prie trijų Lupikų, kai mes ilsėjomės. Tiesiog atšovė angas spranduose, ir jie visi sustingo. Tada įstatė schemas, ir tie žmonės atsistojo jau visai kitokie. Jie mirksėjo, lyg niekada anksčiau nebūtų regėję žemės ir dangaus. Paskui pradėjo juokingai kalbėti. Pasidarė visiškai nepanašūs į save.

Vaiko akyse nušvito ilgai slėptas klausimas. Kilynas nusitraukė pirštinę ir čiupo Tobiui už peties.

— Taip būna visada. Aspektams būtina apsiprasti naujoje vietoje. Po dienos kitos tie Lupikai atsitokės.

Tobio veidas susitraukė, akys pavandenijo.

— Jie atrodė… atrodė…

— Žinau. Žinau. — Ilgą laiką jiedu nepratarė nė žodžio, tiesiog stypsojo ant sudūlėjusios rudos uolos atskalos, panirę į chrominio atspalvio prieblandą.

Kilynas tvirtai spaudė sūnaus pečius jausdamas, kad žodžiai nepajėgūs išreikšti užplūdusių emocijų. Aptariant iš pirmo žvilgsnio paprastus reikalus, į paviršių iškildavo daugybė širdį slegiančių dalykų. Šį kartą Kilynas neabejojo, kad tarp jųdviejų tvyrantis liūdesys tęsiasi ne tik pastarąsias dienas, bet ilgus metus — nuo tų laikų, kai po Negandos prasidėjo sekinantis bėgimas pražūties koridoriais. Apie tai nebuvo ką sakyti. Likimas lėmė žengti kančių keliais ir neužmiršti to, kas darė juos žmonėmis.

Jis atsikrenkštė ir nelaukdamas, kol tylos minutė virs užsitęsusią nejaukia pauze, ištarė:

— Aspektai padeda išsaugoti mūsų įgūdžius. Jei ne jie…

— Aš visa tai žinau. Tik norėjau pasakyti, kad man… man…

Kilynas apkabino sūnų, neleisdamas jam užbaigti sakinio. Abu

žinojo, ką jis jautė, ir suprato, kad jie nieko negali pakeisti. Tobis augo gana greitai, nepaisant kelionės sunkumų. Netrukus šis faktas kris kam nors į akis, ir kapitonui teks aiškintis Šeimai, kodėl berniukas iki šiol neturi Aspekto, kurių visa galybė tūnojo mikroschemų saugykloje, nešiojamoje ant dešiniosios Ledrofo šlaunies. Jei tik prireikdavo, kiekvienas jų galėdavo suteikti Šeimai informaciją apie tam tikrus amatus. Patyrusi Lupikų moteris pajėgtų nesunkiai atlikti implantavimo procedūrą.

Kilynui magėjo pasakyti vaikui, esą jis galėtų atšaukti šią operaciją ir neleisti, kad Tobiui į galvą būtų įkištas Aspektas. Tačiau tiek tėvas, tiek sūnus kuo puikiausiai nutuokė, kad jie privalės paklusti kapitono sprendimui.

— Klausyk, aš…

— Viskas gerai, tėti, — prispaudęs veidą prie Kilyno kombinezono sušniurkštė Tobis. — Aš žinau. Žinau.

Apėjus stovyklavietę ratu, Kilynas nusiuntė vaiką atgal į saviškių gretas. Tobiui reikėjo pamiegoti, o jam pačiam — šį tą apmąstyti.

Įsikūręs žmogaus sąmonėje, Aspektas galėjo daug kuo pagelbėti Šeimai, tačiau jis būtų gerokai sutrikdęs berniuką, savo maištaujančiu balseliu užgniaužęs skaidrias Tobio mintis. Dabar jie visi atsidūrė ypač nepavydėtinoje padėtyje. Porą metų po Negandos Šeima gyveno gana neblogai, leisdama ištisas dienas Tvirtovėse ir Lomose. Tada jie neskubėdami priprasdavo prie Aspektų, priimdavo į save miniatiūrines, visiškai skirtingas sielas.

Bet šiuo momentu niekas negalėjo tikėtis atrasti saugaus prieglobsčio. Aspektai jautė stiprėjančią neviltį, užuodė ją sąmonės kertelėse. Jei Tobiui būtų liepta susitaikyti su implantu, o jiems visiems tektų skubiai iškeliauti arba gintis nuo marodierių…

Apsukęs dar keletą ratų, Kilynas įnirtingai papurtė galvą, tarsi norėdamas ją prablaivyti. Įsitempęs mąstė apie susidariusią padėtį, tačiau neįsivaizdavo, kaip Tobis galėtų atsisakyti Aspekto. Nevalia leisti, kad tai įvyktų. Deja, griežtų Šeimos taisyklių neįmanoma nepaisyti. Jis turės rasti būdą, kaip suderinti šias dvi nepajudinamas tiesas. Greičiausiai berniukui nepavyks išvengti savo lemties.

Kitą dieną, Šeimoms šuoliuojant dideliu greičiu, Kilynas padarė atradimą.

Atsargiai užkopęs ant kalvos, vyriškis išvydo suaižėjusį slėnį, o už jo — tolumoje dunksančius didžiulius akmens luitus, kurie atsilaikė Tiškulio spaudimui. Jų šonus raižė maži upeliūkščiai.

Kilynas šūktelėjo Džoselinai:

— Kairėje pusėje atviras kelias. Daug vandens. Nenukrypk nuo mano nugaros. — Jis skubiai nusileido į pašlaitę ir nustrykčiojęs per duobėtą slėnį pakilo iki uolėtosios perėjos. Tada sočiai prisigėrė vandens, keisto aštraus prieskonio ir tokio šalto, kad pradėjo gelti rankas. Kai Šeima persiropštė per kalvagūbrį, vyriškis patraukė į priekį.

Stataus šlaito pusiaukelėje jis pastebėjo pakrypusią akmens plokštę. Akivaizdžiai žmogaus rankų darbo. Mechai šlifuodavo uolas, pjaudavo jas su lazeriu. Tačiau šis pilko granito luitas turėjo alebastrinius pakraščius ir keistas įrantas. Sudūlėję kampai ir išblukusios įpjovos bylojo apie gilią senovę. Netgi Citadelėje nebuvo tokių įmantriai apdirbtų uolienos atskalų.

Kurį laiką Kilynas dėbčiojo sutrikęs į plokštę, galiausiai sutiko išklausyti primygtinio Artūro zvimbimo.

Galiu patvirtinti, kad užrašas labai senas. Daug senesnis už mane. Archajiškas. Man nė į galvą nešautų parašyti kažką panašaus, nors ankstesniame gyvenime mėgdavau brūkštelėti vieną kitą eilutę.

— Perskaityk.

Gerai, tik reikėtų suteikti intonacijai tinkamą formą.

Jis,

kuriam atiteko šlovė, kai bekraščiuose laukuose atrėmė pirmąjį antpuolį. Savo krūtine jis sustabdė priešų antplūdį — siaubingus beprotiškus mechanizmus, negailestingai naikinančius kritusius.

Jis,

kuris per karą patyrė septynias gyvenimo-mirties būsenas. Jam pasiekus pergalę, čiuožykla atiteko žmonijai.

Jis,

kurio narsa tebekvepia pietinis vandenynas.

Jis,

kurio aistra paskandino mašinas didingoje švytinčioje liepsnoje.

Jis: vis dar neapleidžia savo lobio, Čiuožyklos, kaip rusenanti ugnis po gaisro milžiniškoje girioje.

Jis: kuris atvedė žmoniją iš plieninių rūmų, skriejančių aukštybėse.

Jis: atsisakė gyvenimo, lyg būtų pailsęs.

Jis gyvena mumyse, kad galėtų įžengti į galutinai užvaldytą pasaulį.

Čiuožykla: įgyta jo dėka.

Jis: vardu Čandra.

Jis: kuris suteikė žmonijai atitinkamus vardus.

Jis: kuris padalijo ledą Šeimoms.

Jis: kuris yra garsusis jūsų protėvis.

Būtent čia jis ir ilsisi.

Kai Arturas baigė dainuoti ilgąją giesmę, šalia Kilyno jau būriavosi kiti Šeimos nariai. Jis susijungė su saviškiais sensoriniu centru, leisdamas jiems klausytis tylių, stebuklingų eilučių. Net ir nemokėdami patys perskaityti giliai uoloje įrėžtų žodžių, žmonės pajuto, kokia laiko našta slegia šią žinutę.

Nebyliai, vienas po kito jie prisilietė prie pasvirusio akmens. Priešais jį driekėsi stačiakampis įdubimas, kuriame, Kilyno manymu, ir buvo palaidotas žmogus, vardu Čandra.

Jis atsiduso ir drauge su Tobiu patraukė įkalnėn. Šeima tylėjo. Kažkodėl sakiniai, atsklidę iš neįsivaizduojamai tolimų laikų, nuliūdino labiau negu vakarykštės skerdynės. Jei Čandra išties sugebėjo duoti mechams atkirtį, jis neabejotinai buvo nepaprasta asmenybė.

Gal jis virto Aspektu? Kad ir kaip stengėsi, Kilynas negalėjo prisiminti, ar kuris nors iš Šeimos turi savyje galingąją esybę, besivadinančią tokiu vardu. Bet jei Čandros Aspektai tebėra gyvi ir Kilynui pavyktų vieną jų gauti, galbūt tai padėtų tapti geresniu Šeimos nariu arba geresniu tėvu…

Jis žingsniavo beveik nematydamas, kur stato koją. Užsisvajojusią būseną nutraukė Tobio šūksnis:

— Tėti, ar matai? Panašu į mechų pastatą.

Nieko tokio sensoriniai centrai neužfiksavo. Šeima kalbėjosi apie Čandros akmens plokštę. Susiliejantys balsai, kuriais žmonija siuvosi savo patirties apdarus, lygino aštrius realybės kampus.

Vyriškis susiraukė. Jie stengėsi vengti mechų susibūrimo vietų, o tas keistas padaras, drybsantis priešakyje…

Staiga jis suprato, jog ten yra du mechai.

Vienas jų pajudėjo. Barškuolis.

Marodierius šliaužė į žmones iš dešiniojo šono, susisukdamas ir vėl išsivyniodamas, garsiai tarškindamas vikšrais. Kilynas girdėjo, kaip nuo įtampos pokši keraminės jo briaunos.

Nė neužfiksavę barškuolio puolimo kampo, Šeimos nariai spruko šalin. Per tarpeklį jiems nebūtų pavykę peršokti, todėl reikėjo slėptis išdžiūvusio upelio griovoje.

— Visi į dešinę! — suriko Ledrofas. Supratusi jo ketinimus, Šeima akimirksniu pakluso įsakymui. Slėptuvę galėtų atstoti mechų pastatas.

Jie teturėjo vos kelias sekundes. Trys Lupikų moterys metėsi į priekį pasinaudodamos visa hidraulinių aulinių galia, paskui atsigręžė ir paleido atsakomuosius šūvius.

Prie jų prisidėjo ir Kilynas, pykštelėdamas iš nepatogios padėties, bet nelėtindamas žingsnio. Nebuvo jokio reikalo tiksliai pataikyti; šūviai rikošetu atšokdavo nuo šlykštaus ir negailestingo barškuolio, tačiau jo nesustabdydavo.

Visiems nepavyks išsigelbėti.

— Tobi! Greičiau! — suriko jis suprasdamas, jog tai nieko nepakeis, ir tuo pačiu norėdamas kaip nors atsikratyti bloga nuojauta.

Šį mechą jie matė anksčiau, dėl to nekilo jokių abejonių. Matyt, padaras atrijo pusiau sugromuliuotą maistą ir puolėjuos vytis. Tokio agresyvaus barškuolio dar neteko regėti.

Kilynas pastebėjo figūrėlę, lekiančią daug lėčiau už kitus Šeimos narius, bet neką mažiau įnirtingai: senoji Merė. Pastarosiomis dienomis ji nekaip jautėsi. Gerokai atsilikus nuo kitų, kimus senolės alsavimas virto švokštimu.

Jis atsisuko. Senoji Merė sunkiai ropštėsi stačiu šlaitu. Nieko nelaukęs Kilynas šovė jai virš galvos tiesiai į žydrai liepsnojančius barškuolio nasrus. Padaras beveik nepastebėjo, kad atitrūko jo antena, o surambėjusiame snukyje atsirado duobė.

Mechas sugavo senąją Merę. Nustvėrė ją savo rankomis ir nė nestabtelėjęs susigrūdo į skilvį.

— Mere! — užstaugė įsiutęs Kilynas. Jis žinojo, kad barškuolis netrukus supras prarijęs ne metalinį mechą. Paragavęs suvoks, kad ji nevirškinama, ir išspjaus.

Kilynas neturėjo laiko gailesčiui. Jis apsigręžė ir papustė padus neužmiršdamas, jog atsidūrė atviroje erdvėje. Barškuolio akimis žiūrint, jie greičiausiai tebuvo beginklių, metalo plokštėmis dengtų būtybių pulkas, pigios rūdos šaltinis. Neužfiksavęs savo miesto “nevalgyk manęs” kodų, marodierius nedvejodamas perėjo į puolimą.

Kilynas bėgo lyg įkąstas. Barškuolis artinosi rangydamasis tarp upelio dugno žolių.

Pro galvą prašvilpė duslus ūūūžt — triukšmo iškrova, sumaišiusi nuo kojų sklindantį infragarsinį urzgimą su elektromagnetiniu zvimbimu ir pakilusi iki vibruojančių, visą kūną persmelkiančių dažnių.

Barškuolis stengėsi išmušti Kilyną iš vėžių, suardyti jo sensorius. Vyriškis instinktyviai nunėrė galvą, tokiu būdu atjungdamas receptorius. Išnyko visi pojūčiai. Liko veikti tik tolimosios regos schema.

Priekyje lapnojo Tobis. Kilynas čiupo jį už peties, trūktelėjo ir perkėlė berniuką per smėlio sąnašas.

Apsaugotoje sąmonėje tyliai nuaidėjo dar vienas ūūūžt, toks galingas, kad net parbloškė Tobį, kuris sudribo ant žemės ir kone prarado amą. Vienu rankos judesiu tėvas užsimetė sūnų ant nugaros.

Dar labiau priartėjęs barškuolis išspjovė kaitrias neuronines žiežirbas, tarsi dygliukai subadžiusias Kilyno koją. Raumenys mėšlungiškai susitraukė ir po sekundės sustingo.

Kilynas suklupo. Priešakyje šmėkščiojo įspūdingo dydžio mechų pastatas, kur kas aukštesnis negu kitos metalinių padarų konstrukcijos.

Gaila, kad neišeis jo pasiekti.

Vyriškis susvyravo.

— Kilynai! — suriko kažkieno balsas.

Iš po kojų išslydo smėlis. Dangus ėmė suktis it vilkelis.

Jis puolė apgraibomis ieškoti ginklo. Bet kuriuo momentu užgrius barškuolis. Jei pasiseks gerai nusitaikyti ir iššauti…

Staiga atgijo visi pojūčiai. Užplūdo griausmingi garsai. Barškuolio traškesys pamažu nuslopo.

Kažkas trankė jam į nugarą.

Tobio kūnas nusirideno ant žemės.

Kilyno sensorinį centrą, kurį atgaivino nežinia kieno pasiųstas signalas, užliejo išsisklaidę dilgsėjimai.

Kilynas atsisuko, pasiryžęs susigrumti su barškuolių, tačiau pamatė masyvių pilkų cilindrų užpakalį. Mechas atsitraukė.

Rėkė Lėtapėdis Sermas:

— …nebūtum atjungęs klausos, būtum išgirdęs, kaip jis bliauna. Kaip išprotėjęs.

— Kaip suprasti? Kas jį sustabdė?

— Štai tas daikčiukas.

Iš smiltainio kyšojo nedidelė piramidė. Bėgdamas pro šalį Kilynas jos nepastebėjo.

Vyriškis prisimerkė, žvelgdamas į nuostabių formų statinį.

— Kaip?

— Nežinau. Turbūt davė barškuoliui atitinkamus įsakymus.

Kilynas girdėjo apie tokius dalykus, bet nieko panašaus nebuvo matęs. Matyt, keturšonis žvilgantis paminklas su ornamentiniais raštais liepė barškuoliui nesiartinti.

Šeimos nariai linksmai šūkavo. Tobis jautėsi normaliai. Šiba švytėjo. Turint omenyje, kokį siaubą teko patirti vos prieš kelias akimirkas, nieko blogo, kad jie džiaugiasi, net ir po senosios Merės netekties.

Prieš akis šmėkščiojo išsekę, bet triumfuojantys veidai. Draugai nunešė jį iki didžiulio mechų pastato ir davė išgerti. Krykštaujantys vaikai plojo katutėmis.

Mechai negalėjo pažeisti įsakymo, draudžiančio palikti savo pastatą be priežiūros. Skirtingai nuo žmonių. Štai kodėl nieko nepaisydami pastarieji žengė link masyvios konstrukcijos. Po kalvotų laukų atsidūrus lygioje erdvioje aikštėje, užvaldė keisti jausmai.

Suglumęs Kilynas susiraukė. Ši vieta kažkuo skiriasi nuo anksčiau matytų. Tiktai kuo?

Praprastai jis nekreipdavo dėmesio į neaiškių funkcijų mechų dirbinius. Tačiau pastatas išgelbėjo jam gyvybę.

Konstrukcija pasirodė plati ir aukšta. Itin keistos formos.

Ant milžiniškos marmurinės platformos kėpsojo iliuziją primenantis daiktas. Miražus mokėjo skleisti tiktai mechai, todėl Kilynas pasistengė neprarasti budrumo. Bet kai įspyrė į jį, išgirdo raminantį dunkstelėjimą.

Iš išorės sunkus, pagamintas iš balto akmens plokščių daiktas, regis, pleveno ore. Taisyklingos kreivės susidurdavo ties kerinčiais, tačiau neišvengiamais kampais. Baltos sienelės kilo į viršų tarytum nejausdamos traukos jėgos. Aukštybėse išsipūsdamos į kupolą, jos atrodė, lyg būtų permatomos. Galų gale pačioje viršūnėje akmens plokštelės susiliejo į vieną tašką, aštrų lyg durklo smaigalį.

Fantastiškai plonas, akinančiai blizgantis akmuo nesudomino Kilyno taip, kaip ant jo subtiliai išraižytas raštas.

Aplinkui kunkuliavo linksmybės. Be kovos laimėtas mūšis suteikė gerą progą atsipalaiduoti. Lėtapėdis Sermas išsitraukė buteliuką stipraus vaisių brendžio, atstojančio tiek ritualinį skystį, tiek Šeimų vertinamą valiutos atitikmenį.

Šiek tiek padvejoję, Ledrofas su Fomaksu leido saviškiams pašvęsti. Nors tebebuvo pats vidurdienis, Šeimoms teko išgyventi siaubingas sekundes. Išmintingas kapitonas neprieštaraudavo, kad būtų išsklaidyta įtampa.

Kilynas matė, kaip jie svarstė palenkę galvas. Jis nepritarė tokiam sprendimui, tačiau nepuolė atkalbinėti.

Uždainavo kimūs balsai. Į pečius įsikibo rankos. Jam pamojo dvi Lupikės, dėl kurių ketinimų nekilo jokių abejonių. Lankstūs kūnai, įdegę rudai nuo dvigubų Denikso ir Ėduonies spindulių, nė iš tolo nesiderino su vaiduokliškai blyškiomis akmeninėmis grindimis. Nepaisant patirtų kančių, Lupikai neatjungė savo seksualinių pojūčių centrų. Jis dėkodamas burbtelėjo ir paglostęs blizgančius moterų plaukus patraukė tolyn. Gerai, kad šalimais nesimatė Šibos.

Kilynas tęsė savo tyrinėjimus, nepaisydamas aidinčių balsų. Kvadratinės marmurinės platformos pakraščiuose stūksojo keturi trapių formų bokštai. Jis atidžiai apžiūrėjo didingus stulpus, kurie styrojo paminklo kampuose tarsi nebylūs sargybiniai, pasiruošę sutikti neprašytus svečius.

Vyriškis pastebėjo, kad bokštai stovi truputį pakrypę išorėn. Kažkas pasąmonėje pakuždėjo, kodėl taip yra. Net ir nugriuvę, jie nepadarytų nė menkiausios žalos milžiniškai platformos centre dunksančiai konstrukcijai.

Ant vienos marmurinės sienos prikalta juoda plokštelė priminė tamsią akį, žvelgiančią į nesvetingą žemę. Virš jos švytėjo toks pats juodas užrašas: NW.

Kai Kilynas prisiartino, šis sumirgėjo paskleisdamas purpurinę miglą, sąmonę persmelkdamas monotoniškais balsais, giedančiais apie šlovingus praeities įvykius.

Kilynas pajuto, kad žodžiai tvyro ties šaltos it kristalas beprasmybės riba, ir išsižiojo suvokęs jų reikšmę.

Kad ir kaip neįtikėtina, šią konstrukciją sukūrė ne mechai.

Senų senovėje ją surentė žmonės.

Tačiau mechai jos nelietė.

Kurį laiką Kilynas klausėsi, nieko nesuprasdamas, išskyrus vienintelį faktą: kažkada vyrai ir moterys mokėjo gaminti įvairius puikius dalykus neką blogiau už mechus. Kur kas gražesnius už Citadeles. Be to, dirbo taip gerai, kad netgi mašinos nedrįso sunaikinti jų darbo vaisių.

Apstulbęs, plačiai atmerkęs akis ir nieko nematydamas, jis pastebėjo Lėtapėdį Sermą tik tada, kai pajuto pliaukštelėjimą per pečius.

— Ei! Užleidžiu tau pirmąjį pjūvį.

— Ką?

— Sugriaukim juos iki pamatų.

— Vienas jų…

— Atėjo laikas paūžti! Švęskime!

Keli Šeimos nariai jau raižė įrantas ant vieno iš plonųjų bokštų pagrindo. Lėtapėdis Sermas pastūmė Kilyną link jų. Paprastai mechų fabrikų žmonės daugiau negrobstydavo, tačiau ši keista vieta neatrodė į nieką panaši.

— Tu nesupranti, — pabandė prieštarauti Kilynas. — Tai ne mechų pastatas.

Sermas prunkštelėjo.

— Manai, jog čia kalnas?

— Jį sukūrė žmonės.

Sermas prapliupo kvatoti.

— Tikra teisybė! Iš ten sklido balsas…

— Jis girdi balsus, — kreipėsi į kitus Sermas. — Matyt, gerokai kliuvo nuo barškuolio. — Pasigirdo duslus švilpimas.

— Tai žmonijos rankų darbas. Štai kodėl jis toks gražus.

— Paprasčiausias mechų šlamštas. — Sermas žengė prie bokšto pagrindo.

— Ne! Kažkada labai seniai jį pastatė vyrai ir moterys — mes. Tik pažvelk, pažvelk į jį.

Šeimos nariai paniekinančiai kikeno ir šaipėsi, pasiruošę daryti tai, ką vyrai ir moterys darydavo atradę nesaugomą mechų statinį.

— Aš tau sakau — tai prakeiktas mechų laužas. — Sermas truputį susierzino. — Jei nenori padūkti, labai prašom, gali pailsėti.

Dvi moterys nusijuokė ir įteikė Lėtapėdžiui spindulinį pjautuvą, kažkada seniau išplėštą iš klastūno. Paspaudus mygtuką, įrankis suurzgė.

Kilyną užplūdo sielvarto kupinas įniršis, ir jis puolė į priekį. Sermas jau ketino atsukti spindulį į baltąją akmeninę plokštę. Per minią nuvilnijo džiaugsmingas nekantraujantis murmesys.

Atsivedėjęs Kilynas smogė jam į nugarą. Susvyravęs Sermas tėškėsi veidu į bokštą ir sulaukė spyrio į šonkaulius, po kurio pjautuvas tarškėdamas nusirideno ant marmurinės platformos.

— Tu!.. — užstaugė Sermas, tačiau Kilynas spėjo koja numušti pjautuvą į šoną.

Lėtapėdis atliko klaidinantį manevrą ir tvojo priešininkui tiesiai į dešiniąją akį.

Kilynas susverdėjo, apsvaigintas smūgio.

Nunėręs galvą Sermas puolė Kilyną, bet šis atšoko. Dičkis trenkėsi į akmeninę plokštę ir sudejavo.

Ledrofas su Fomaksu stovėjo toli ir, rodos, nė kiek nesijaudino dėl peštynių. Kilynas suriko piktų veidų jūrai:

— Palikite pastatą ramybėje. Jis mūsų. Žmonių.

— Tu saugai mechų šiukšles? — šūktelėjo viena moteris. — Aš…

— Tai žmonių rankų darbas. Tų, kurie gyveno senovėje.

Moteris prašiepė papilkėjusius dantis.

— Iš kur ištraukei? Jį pastatė mechai!

— Aš nesiruošiu su jumis ginčytis. Šalin rankas! — sustingęs ir paraudęs Kilynas nenuleido nuo jų savo žvilgsnio.

Vyriškį tyrinėjo primerktos akys, vertinančios galimybes nugalėti jį kovoje.

Tuščią orą graibė rankos, trokštančios pajusti ginklo svorį.

Tarp aukštųjų bokštų švilpavo vėjas.

Po sekundės įtampa atslūgo, ir pagiežingai murmanti minia išsivaikščiojo. Linksmybėms teks susirasti kitą vietą.

Kilynas padėjo Sermui atsisėsti, atnešė jam vandens. Lėtapėdžio nuotaikos kišdavo gana greitai, todėl jo pyktis jau buvo išgaravęs. Kilynas gurkštelėjo brendžio. Vyrai apsikabino. Tuo viskas ir baigėsi, ir jei ne maudžiantys Sermo šonkauliai bei mėlynė jo priešininko paakyje, niekas nė nebūtų supratęs, kad čia kažkas įvyko.

Atsistojęs Kilynas užvertė galvą ir pažvelgė į plunksninius debesis, plaukiančius virš bokštų bei didingo kupolo.

Jis dar kartą išklausė senovinių balsų giedojimo beveik negirdėdamas, kokius priekaištus dėl incidento pareiškė Ledrofas, o vėliau ir Fornaksas.

Tobis nužvelgė bokštus, kai tėvas pareiškė, neva juos pastatė žmonės. Vaikiškai susižavėjęs suraukė nosį ir jau po kelių minučių žaidė su Lupikų vaikais.

Jis papasakojo tai Šibai, kuri linktelėjo galva, bet nieko neatsakė.

Šventė pamažu ėjo į pabaigą.

Kapitonai nusprendė kiek įmanoma toliau atsitraukti nuo barškuolio. Juolab kad Šeimos pasisotino ir vėl galėjo keliauti sparčiu žingsniu. Nesiklausydami dejonių ir nusiskundimų jie įsakė žmonėms pasiruošti kelionei.

Kilynas papurtė galvą, ir senovinis balsas pritilo iki vos girdimo čirenimo. Kaip ir kiti, jis nebūtų atsisakęs dar šiek tiek pailsėti. Pagedėti senosios Merės. Pašvęsti. Su džiaugsmu prisiminti barškuolio pažeminimą.

Užsimetęs ant nugaros kuprinę Kilynas susiraukė. Jei jau mechai gerbia šią vietą, tai žmonės taip pat turėtų puoselėti tokius jausmus. Dėl to nekyla nė menkiausios abejonės.

— Žygiuokite! — užbliovė Ledrofas. — Saugoti šonus! Visi į priekį.

Jie paliko lygiąją aikštę neatsigręždami.

Suspigo įsiaudrinusio Artūro balselis, tačiau Kilynas nebuvo nusiteikęs jo klausytis. Aspektas negalėjo paaiškinti, iš kur ir kodėl atsirado šis paminklas. Gyvendamas savo laikais Arturas nieko negirdėjo apie tokį statinį. Regis, šis neturėjo nieko bendro su akmens luitu, pagerbiančiu Čandrą. Kilynas atjungė susijaudinusį Aspektą ir vėl užėmė sargybinio padėtį kairiajame šone.

Arturas nesiliovė kartojęs vieno vardo. Kurį laiką jis svarstė, ką galėtų reikšti tas žodis. Tokios kalbos Kilynas nežinojo.

Galiausiai jis pasidavė. Pasiklydęs laiko koridoriuose, žodis prarado savo prasmę, nors vertėtų pripažinti, kad didingi garsai — Tadž Mahalas — gana maloniai kuteno lūpas.

5

Kitą rytą, Kilynui pakirdus, visa stovyklavietė ūžė pasakodama paskutines naujienas. Naktinio budėjimo metu Šiba pastebėjo, kad nuo tolimos kalvos juos skaičiuoja žemkasys. Jos šūvis tikslo nepasiekė. Ne išimtis, kad mechas sugebėjo pakeisti šūvio trajektoriją. O tai būtų išties bloga lemiantis ženklas.

Ledrofas su Fomaksu nutarė išsiųsti žemkasiui iš paskos pėdsekių komandą. Abu kapitonai išsklaidė savo Šeimas. Ieškoti mecho pasisiūlė šeši savanoriai. Du vyrai Vyskupai, vis dar geidžiantys atkeršyti už savo giminaičius, žuvusius per maldininko antpuolį. Dvi moterys iš Lupikų Šeimos, liesos ir kampuotos. Trumpai apkirptus savo plaukus jos supynė į standžius mazgelius ir suformavo iš jų kažkokį senovinį paminklinį simbolį, kurio prasmės jau niekas neatsiminė. Būdamos patyrusiomis žvalgėmis, jos išmanė medžioklės subtilybes ir aistringai mėgo šį darbą. Dalyvauti sutiko ir jų draugė Šiba.

Jos kvatojo pokštaudamos su porele vyrų, ir, Kilyno — šeštojo komandos nario — manymu, niekuo nesiskyrė nuo anksčiau jo pažinotų merginų. Vyskupų Šeima neturėjo moterų medžioklių, nors iš bėdos žvalge būtų galima pavadinti Džoseliną. Iš jų šnekų Kilynas suprato, kad Lupikai visada skrupulingai pasidalindavo darbais, todėl abiejų lyčių atstovai vienodai prisidėdavo gamindami valgį, medžiodami, gindami saviškius, tvarkydami schemas, netgi tempdami nešulius ir eidami į žvalgybą. Pilkšvai žalia kombinezono medžiaga neįstengė nuslėpti pūpsančių Lupikų moterų kojų raumenų. Vis dėlto jos tuo nesididžiavo ir elgėsi pakankamai nerūpestingai.

Visi šeši komandos nariai sutarė dėl vieno dalyko: ypatingieji žemkasiai galėtų nuvesti pas maldininką. Būtų tiesiog nuostabu, jei pavyktų užklupti jį netikėtai. Atvirkštinis variantas nieko netenkino.

Jie pradėjo savo ilgą ir varginantį žygį. Nors per keletą šimtmečių žmonės priprato bėgioti, Kilynas žinojo, kad jam teks pasistengti, norint neatsilikti. Deja, amžius daro savo. Chroniškas kelių ir šlaunų maudimas bylojo, kad jis rizikuoja bandydamas savo ištvermę. Nemalonią nuojautą skleidė implantuoti sensoriai, fiksuojantys mikromolekulinius pakitimus, kuriuos Kilynas įsisąmonindavo automatiškai, nė per nago juodymą nekreipdamas dėmesio į jų kilmę.

“Tobis saugus”, — per komą pasigirdo Šibos balsas.

Kilynas sumirksėjo.

— Nejau visi gali skaityti mano mintis? Bet tu teisi — man nepatinka, kad reikia jį palikti.

“Atrodo, maldininkas pirmiausia puola pagyvenusius”.

— Tą patį ir aš sau kartoju. Manau, verta rizikuoti, jei tai padėtų netikėtai užspeisti maldininką į kampą.

“Mums belieka tikėtis”, — liūdnai tarstelėjo moteris.

Jie nusekė žemkasio vėžėmis, įsirėžusiomis išdžiūvusio vandens telkinio dumble. Nuo molingų kalvų tekėjo upeliai. Po žeme tirpo ledas, dosniai maitinantis vešančią žalią augmeniją.

Pėdsakai atvedė žmones į erdvią laukymę. Kilynas jautė viduje augantį pyktį. Jis žinojo, kokį greitį žemkasiai gali pasiekti, jų galimybes įveikti kalvotas vietoves. Šios vėžės driekėsi tarp sudūlėjusios uolienos iškyšulių ir klampių nuošliaužų, kur mecho vikšrai neabejotinai turėtų užstrigti. Tokio sumanaus žemkasio dar neteko regėti. Šuoliuodami po lauką ir dairydamiesi į visas puses, kiti irgi pastebėjo, jog čia kažkas ne taip.

“Žiūrėkite, — riktelėjo per komą viena Lupikų moterų. — Vėžės baigiasi”.

“Vėjas ištrynė”, — atsiliepė Šiba.

Ant išdžiūvusios žemės gerai matėsi visos žymės, tačiau toje vietoje, kur molis užleido vietą smėliui, pėdsakai išgaravo. Kilynas peršoko gelsvai rudą ruoželį ir apsidairė.

— Daugiau niekur jų nematau, — pranešė vyriškis.

“Išsidėstyti į vieną liniją!“ — šūktelėjo kita Lupike, kuri vadovavo komandai ir kiekvieną uždelstą momentą beieškant aukos, matyt, laikė asmeniniu įžeidimu.

Jie nužygiavo per plačią dumblo sąnašą, tačiau pėdsakai nepasirodė. Šiaip ar taip, šioje vietoje žemkasys nebūtų galėjęs pasislėpti.

“Kvartalų paieška!” — suriko Lupike. Jie pasidalino žemės plotą į atskiras atkarpas, kurias kruopščiai apžiūrėjo žvalgydamiesi po kiekvienu krūmu. Nieko.

Ėduonis ir Deniksas jau buvo pakibę virš vingiuoto horizonto, kai moteris pagaliau pasidavė. Žemkasys paprasčiausiai išgaravo.

“Nenorėčiau grįžti atgal nė nepamačiusi jo”, — burbtelėjo Lupike.

“Nėra prasmės čia likti, — pareiškė vienas Vyskupų vyrų. Jo išsekusiame balse girdėjosi susierzinimo gaidelės. — Mes būtume pastebėję transporterį, jei šis būtų čia atvažiavęs paimti žemkasį. Tas prakeiktas mechas negalėtų niekur pasislėpti”.

“Galbūt ore?” — prabilo Šiba.

“Skraidantis žemkasys? — prunkštelėjo Lupike. — Niekada apie tokį negirdėjau”.

Tas pats Vyskupas pridūrė:

“Žemkasiai pernelyg buki. Visada buvo ir visada bus”.

Grįždami atgal į stovyklavietę, jie turėjo įveikti milžiniškas kalvas. Kilynui nė karto neprisiėjo žygiuoti per tokias aukštybes, kadangi Vyskupai stengdavosi keliauti slėniais. Atrodė, kad Lupikai kur kas labiau įpratę vaikščioti kalnais. Be to, jų vadė gana suprantamai paaiškino, kad reikia rinktis šį kelią, jeigu jie nori pasiekti Šeimas iki sutemų.

Kopdamas šlaitu, Kilynas apmąstė Vyskupo žodžius. Pasąmonėje kiekvienas Šeimos narys godojo nepagrįstą įsitikinimą: visada buvo ir visada bus.

Tačiau pastarieji įvykiai rodė ką kita. Staiga Kilynas suvokė, kad jie niekuomet tiksliai nežinojo, kaip keičiasi mechų civilizacija. Žmonijai reikėjo tradicijų bei ritualų, kurie padėdavo suvienyti Šeimas, kadaise — netgi Klanus. Deja, šiuo metu būtent pokyčiai tapo vertingiausiu ginklu, o ne prastos kokybės ir dažniausiai neveiksmingi pistoletai bei šautuvai. Arba projektoriai, nugvelbti nuo žuvusiųjų marodierių korpusų. Arba lazeriai, išplėšti iš rūdos rausėjų, tokių kaip apkiautėlių snukių. Vienadieniai ginklai netiko šiam amžinam karui, nesibaigiančiam konfliktui, virtusiam gyvybės ir mirties klausimu vienai pusei, ir beveik įprastu — kitai.

Jis iškvietė Šibą asmeniniu komo kanalu ir paklausė jos nuomonės šiuo klausimu. Savimi pasitikintis balsas atrodė šiek tiek nutolęs, todėl Kilynui pavyko įveikti savo drovumą. Kad ir kaip ten būtų, jis apsidžiaugė, kai moteris atsakė nedelsdama.

“Privalome suprasti mechų techniką”.

— Nori pasakyti, kad reikėtų daugiau jos prisigrobti?

“Ne, sukurti”. — Jos balsas skambėjo tvirtai ir šaltai.

— Iš atskirų dalių mes galėtume sukurti mechų ginklus, tai tikra teisybė, bet…

“Turime gaminti žmonių ginklus. Nekopijuoti mechų”.

— Šiba, žmonės nekenčia mechų. Nenori iš jų mokytis. Be to, ir negali.

Net ir už didelio atstumo Kilynas išgirdo bejausmį jos: “Hmm”. Visa komanda išsisklaidė, kad išvengtų netikėtos pasalos, ir sparčiai brovėsi pro kalnų perėją. Čiuožyklos planeta buvo tokia jauna, kad ant kalvagūbrių nesimatė nė menkiausio dirvos sluoksnio.

“Mechai specialiai trukdo mokytis”.

Toks pastebėjimas pribloškė Kilyną.

— Kodėl taip manai?

“Jie saugoja savo techniką nuo kitų mechų miestų. Kas supainioja juos, supainios ir mus”.

— Padėtis be išeities.

“Nebūtinai. Mes galėtume įsisavinti žmonių techniką. Kažkada tai pavyko padaryti Arkologijose”.

Jis nė kiek netroško klausytis apie didingąją praeitį. Bet dar labiau nenorėjo, kad Šiba liautųsi kalbėjusi, todėl pasiteiravo:

— Turi omenyje tą Tadž Mahalą?

“Teisingai”.

— Jei žmonės sugebėjo pastatyti jį seniau…

“Tą patį galėtume padaryti ir mes”, — paprastai pasakė ji.

— Norėjau paklausti, kaip veikia tavo ginklas?

“Parodysiu tau šį vakarą. — Moteris pakėlė ilgą, vamzdžio formos šautuvą. — Keli pakeitimai, ir juo laisvai gali naudotis žmogus”.

— Velniškas daikčiukas, — neįstengė nuslėpti susižavėjimo Kilynas.

Jie pasiekė stovyklavietę tuo metu, kai užsižiebė pirmieji laužai. Fornaksas rado Lupikams gerai izoliuotą tarpeklį, kuriame augo lengvai užsidegančios gervuogės. Vyskupai įsikūrė šalia artimiausios kalvos. Kad ir kaip mažai išteklių turėjo kiekviena Šeima, nė viena jų neketino atsisakyti atskirų stovyklų, nenorėdamos prarasti savigarbos. Įkūrę po tris laužavietes, apgaubė jas tampriosios medžiagos palapinėmis. Infraraudonųjų spindulių režimu liepsnos matėsi pakankamai gerai, tačiau plačios ir smailios palapinės išsklaidė vaizdą taip plačiai, kad joks mechų sensorius nebūtų jo užfiksavęs. Bent jau taip skelbė litanija.

Įsliūkinus į stovyklą ir nusimetus įrangą, Kilyną persmelkė aštrus suvokimas, kad Šeimos nariai pernelyg tvirtai laikosi įsikibę į miglotas ir tuo pačiu raminančias prielaidas. Jie vadovavosi praktiškomis, tik nežinia ar teisingomis taisyklėmis. Pastarąsias paveldėjo iš protėvių, kritusių per didžiuosius mūšius, iš kurių teliko nieko nereiškiantys vardai: Šokliuko Džono Lygiosios, Akmeninė Siena, Gramėja, Nuolankumo Siurprizas, Trys Barškuoliai, Kuijervilis. Gražūs vardai, pagarbiai kartojami susirinkus prie laužo. Įdomu, pagalvojo Kilynas, ar drauge su jais mes paveldėjome ir nematomą pažeidžiamumą? Tokia mintis kėlė nerimą, nes iki šiol jis nė nesusimąstydamas tikėjo — kaip ir visi kiti, — kad Šeimos išlikimą lemia tradicijos.

Jis valgė kartu su Tobiu, Džoselina ir Šiba. Prisirinkę šaknų ir uogų, sumaišė jas su sirupu, rastu paskutiniojoje Lomoje. Biologiškai tinkamas žmogui maistas, pašildytas su upelio vandeniu, skleidė malonų vaisinį aromatą. Patiekalai akimirksniu sutekėjo į skrandžius.

Po vakarienės užslinko maloniausias dienos momentas, kai atsipalaiduoja visi raumenys ir po kurio laiko akis apgaubia atsėlinančio snaudulio migla. Tačiau prieš miegą Šeimos nariai praleisdavo nemažai laiko plepėdami. Aplink tris apdengtas laužavietes kerinčiai sūkuriavo kalbos, kurių dėka žmonės užmiršdavo maudžiančius kūnus ir nuolatinę baimę. Porelė svečių Lupikų pasakojo apie savo kovas. Kelios jų moterys keitėsi informacija apie mechų kvapus ir ženklus, aiškino, kaip tirti metalinių padarų vėžes, perspėjo nesiartinti prie šaltinių ir tvenkinių iš pradžių nepatikrinus, ar prie vandens kartais nelūkuriuoja marodierius. Fomaksui užbaigus švelnių patyčių raundą, jo vietą užėmė Ledrofas.

Jie visi džiaugėsi Šeimų susiliejimu, nes tai reiškė naujas istorijas, naujus pokštus. Kažkas netgi paskleidė gandą apie meilės romaną, tačiau Ledrofas tuojau pat nutraukė tokias šnekas, kilstelėjęs antakį bei rūsčiai susiraukęs. Geriau apie tai nekalbėti. Nepaisant patirtų nelaimių, Lupikai neatjungė savo seksualinių centrų — vargu ar Vyskupai pajėgtų užmegzti intymius santykius su savo dehidruotu geiduliu. Tai paprasčiausiai sukeltų ilgesio kupiną nepasitenkinimą.

Pergalės pasižymi iškalbingumu, tuo tarpu nesėkmės būna nebylios. Atėjo laikas išgirsti pėdsekių komandos pasakojimą apie savo dienos darbą. Prislėgtas Kilynas lėtai paaiškino, kaip jie pametė iš akių žemkasio vėžes. Po to Šeimos nariai uždainavo, tačiau jis beveik nedalyvavo bendrose linksmybėse ir pasistengė kuo greičiau pasišalinti.

Jį sugavo Sermas, pasiūlęs buteliuką stipraus brendžio. Kilynas pajuto nenumaldomą norą išgerti ir jau tiesė ranką, bet po akimirkos atitraukė.

— Ne, verčiau nereikia.

— Baik. Po sunkios dienos lašelis birzgalo nepakenks.

— Jei pradėsiu, išsiurbsiu visas tavo atsargas. Apkvaišiu ir nebepastovėsiu ant kojų.

— Aš tave pralenksiu, — sukikeno Lėtapėdis, ir Kilynas suprato, kad jis jau gerokai įkaušęs.

— Atleisk, Sermai, — švelniai ištarė.

Jam teko įtempti visas valios pastangas, kad nueitų šalin, nors šnerves gundančiai kuteno tirštas brendžio kvapas. Viena aišku — jei pasiduos alkoholio vyliams, paprasčiausiai nebegalės savęs sustabdyti.

Pasislėpti apsvaigusios sąmonės prieglobstyje būtų pati lengviausia išeitis. Iki šiol jam velniškai sekėsi. Kol gėrė, pagiriojosi arba mėgavosi Lomoje stimuliatoriaus teikiamais malonumais, neįvyko nieko blogo.

Tačiau tokia sėkmė nesitęs amžinai.

Galva turi būti blaivi, norint bent šio to išmokti. Jis prisivertė žengti prie Šibos, kuri sėdėjo viena, atsiskyrusi nuo bendros kompanijos. Išsišovusius moters skruostikaulius apgaubė drumzlina vakaro prieblanda, pavertusi jos akis paslaptingais, neįskaitomais taškeliais. Žmonės, įsitaisę aplink stovyklų laužavietes, būtų mielai priėmę paskutiniąją Riterę į savo tarpą. Bet, užuot prisijungusi prie bendrų šnekų, didžiumą laiko ji praleisdavo krapštydamasi su mechų detalėmis, kurias nešiojo savo juodoje kuprinėje.

Kilynas praleido su ja valandą, tačiau atrodė, kad praėjo visa diena. Paskutinį kartą jautėsi toks sumišęs, kai su tėvu pirmą kartą dalyvavo paprastutėje plėšikavimo operacijoje.

Šiba ne tik įvaldė mechų techniką, ji įstengė suprantamai viską paaiškinti. Moteris galėjo stulbinančiu greičiu užtaisyti ginklą nauja amunicija arba pakeisti kalibro dydį. Iš mechų šiukšlių pasigamino užtaisiklį, tvarkingai įsistatantį į rankeną. Pistoletas kuo puikiausiai įsikomponavo į egzoskeletą, todėl, norint jį užtaisyti šaudymo metu, Šibai užtekdavo kvėptelėti. Kilynui padarė įspūdį jos sugebėjimas paversti savo trūkumą — nuolatos judančias egzoskeleto briaunas — į privalumą. Jis dar nė karto nematė taip taikliai šaudančio žmogaus.

Mokydama vyriškį ji turbūt ištarė daugiausiai žodžių per visą savo gyvenimą. Pasirodo, egzoskeletu Šiba pasipuošė dar būdama mergaitė. Iš polianglies putos, perdirbto snukio laužo, jį pagamino naginga amatininke. Kilynas įtarė, jog tai padėjo Šibai geriau suvokti mechų kalbą, gal net išsigelbėti po Riterius užklupusios Negandos.

Mokydama vyriškį ji neatrodė nei pasipūtusi, nei perdėtai besididžiuojanti savimi — tiesiog įsigilinusi į darbą visa savo esybe. Dauguma Šeimų narių nepakentė mechų artefaktų, išskyrus tuos, kuriais galėjo pasinaudoti žmogus. Antblauzdžiai, kojų amortizatoriai, moliliemenės — prie jų Kilynas buvo įpratęs. Šibai bekalbant, jis turėjo įveikti savo pasibjaurėjimą.

Pamažu moters pamoka jį suintrigavo. Svetimos kilmės objektai jos rankose įgaudavo visiškai suprantamą prasmę. įžvalgus Šibos mąstymo būdas praskleisdavo mechų paslapčių skraistę. Kai ji galiausiai pareiškė: “Ką gi, šiam kartui užteks”, — Kilynas nuoširdžiai apgailestavo, kad viskas taip netikėtai baigėsi.

Eidamas pro Sermą, jis išgirdo griausmingą dičkio knarkimą, sklindantį iš glebiai pražiotos burnos.

Nepaisant nuovargio, Kilynas jautėsi neramiai, tačiau prie figūrų, sėdinčių šalia laužavietės, neketino prisijungti. Po ilgų kelionių smarve atsiduodantis kūnas jo labai nejaudino, vis dėlto mintyse nepaliaujamai kirbėjo sena motinos taisyklė — maudykis sulig kiekviena pasitaikiusia proga, nes niekas nežino, kokia uosle pasižymi marodieriai.

Netoliese pasisekė rasti rago formos uolos atskalą, pro kurios plyšius tekėjo mažutis krioklys. Nuo šalto vandens akimirksniu sustingo kūnas, netrukus į kojas pasruvo skausmas. Jis stovėjo po dušu ilgas agoniškas minutes, mėgaudamasis kaulus geliančia srove, nes pastarąjį kartą tiek vandens matė tik būdamas Lomoje.

Po to teko šiek tiek pasivaikščioti, kad į sumedėjusias kojas vėl plūstelėtų kraujas, išsklaidantis silpną maudulį. Štai kodėl atsitraukęs tolėliau nuo laužo jis vienintelis iš visų Vyskupų pastebėjo artėjantį dulkinį. Būdamas beveik nuogas ir be savo įrangos, jis nieko negalėjo padaryti.

Dulkinis užklupo Šeimą anksčiau, nei Kilynas spėjo prasibrauti pro krūmus iki ginklų. Jam beliko šaukti visa gerkle. Vyskupai spruko nuo purpurinių laužų palapinių sienų lyg pabaidyti. Skrajūnas mechas sklendė iš šiaurės pusės, gana netoli žemės, išspjaudamas iš savęs tamsų debesį. Nenumaldomai artėdamas jis ūžė ir zvimbė. Kilynas negalėjo pasakyti, ar tas padaras taikėsi būtent į žmones, nes prašvilpdamas pro Lupikų ir Vyskupų stovyklas jis nė kiek nesumažino greičio. Juodas rūkas grakščiai plūduriavo ore tarsi visai neskubėdamas pasiekti žemės ir pradėti savo darbo. Kilynas matė, kaip artėja tamsa, todėl pasistengė kiek įmanoma greičiau susirinkti savo įrangą. Jis žengė porą žingsnių ir suprato, kad bus geriau, jei apsiaus batus. Nepaisydamas pragariško Šeimos klegesio, sklindančio per sensorinį centrą, prisivertė atsisėsti ir metodiškai užsisagstyti hidraulinius aulinius.

Kai atsistojo, pamatė atbėgantį Tobį ir dulkių debesį, besileidžiantį virš Vyskupų lyg milžiniška juoda ranka. Žydroje Ėduonies prieblandoje ji užgožė paskutinius horizontalius Denikso spindulius, persmelkiančius sėdantį žemyn spiečių. Būtent spiečių, o ne šiaip paprastą sluoksnį korozinių chemikalų, kurių poveikį Kilynui teko patirti anksčiau ir kurie užmušė jo senelę. Šeimą užlies ne šarminės dulkės, o tikri grumsteliai, grėsmingai sūkuriuojantys ore. Tobiui pasiekus tėvą, šis apsidžiaugė, kad berniukui nors kartą pravertė šiek tiek nevalyvi jo įpročiai — vaikas nebuvo nusiavęs batų ir ant savęs turėjo bemaž visą kelioninę įrangą.

Tobis nusijuosė savo diržą ir nusimetė pakinktus su ginklais, visiškai nereikalingą papildomą svorį, niekaip neapginsiantį nuo chemikalų. Norint jų išvengti, reikėjo papustyti padus ir kiek leidžia kojos sprukti priešinga vėjui kryptimi. Susižvalgę, bet nepratarę nė žodžio, jiedu suprato, kad susidūrė su anksčiau neregėta grėsme. Iš dangaus krentantys padarėliai, ne didesni už trijų rankų storį, spyruokliuodami atšokdavo nuo žemės. Vienas jų puolė prie Tobio kojos, iškišdamas bukus gnybtus. Jau būtų įsigraužęs į aulinį, tačiau berniukas ištaškė jį į gabalus. Tuo metu nusileido dar trys, o vienas užgriuvo Kilynui ant nugaros.

Vyriškis griuvo it pakirstas. Besistengiant nustverti padarą, širdį persmelkė siaubo banga. Jis užčiuopė riestas galūnes, prispaustas prie sprando. Į šnerves plūstelėjo aštrus korozinio metalo dvokas. Ranka perbraukė per glotnų būtybės korpusą. Prie kaklo kažkas suūžė ir jis pajuto šaltą lyg plienas dūrį, užliejantį kūną deginančiu skausmu. Vargais negalais sugraibęs nelemtą padarą, pabandė jį nutraukti nuo savęs. Nepavyko. Čiupo kita ranka, tačiau sprandą vis dar slėgė sunkus svoris. Tuomet žmogus nusirideno ant nugaros, bet mašina kažkokiu būdu privertė jį sugrįžti į pradinę padėtį.

Kilynas nebuvo užsimovęs pirštinių, todėl, pirštais sugriebęs dvi striukas adatas, pajuto akinantį, nepakeliamą karštį. Veidu ropojo mažutėliai lediniai peiliukai. Pasikliaudamas nuojauta jis pabandė įsivaizduoti, kaip atrodo tas padaras. Užčiuopė apatinį jo kraštą ir trūktelėjo, bet šis nepajudėjo iš vietos. Tuomet perkreipė rankas ir pakišęs jas po mašinos pilvu jau ketino stumtelėti, kai netikėtai našta nuo pečių pranyko. Apsivertęs ant nugaros suprato, kad padarą kastuvu numušė Tobis. Kol Kilynas stojosi, berniukas smogė tuo pačiu kastuvu į drūtą kvadratinę būtybę. Šioji suurzgė ir nusigalavo.

Tėvas su sūnumi puolė bėgti. Mažosios mašinos leidosi žemyn tarsi sulėtinta kruša. Kilynas atsiminė — vienai akimirkai mintyse žybtelėjo sustingęs vaizdelis, — kaip vaikystėje lakstė po krintančiomis snaigėmis, kurioms virtus kietais ledo gabalėliais, jis bliaudamas spruko atgal į Citadelę.

Neatrodė, kad šios miniatiūrinės mašinos specialiai pultų žmones. Nusileidusios ant Šeimos narių, jos bandė prasiskverbti į kūnus, tai tiesa. Nuo trijų sužeistų vyrų vos pavyko numušti nelemtus padarus. Tačiau kiti mechai reiškė didesnį susidomėjimą uolomis ir pačia tundra, tyrinėdami bei įsirausdami į žemę. Netrukus iš duobelių pasklido bjauriai dvokiantys garai, privertę Vyskupus atsitraukti greičiau nei pats užpuolimas.

Jie persigrupavo, šaukdami savo vardus, kol galiausiai į rikiuotę susirinko visi Šeimos nariai. Paskui skubiai užsiropštė ant artimiausios rėžiais išvagotos pašlaitės ir tik tuomet atsigręžė į mašinomis nuklotą laukymę. Nepasotinami taškeliai krapštėsi gana ilgame žemės ruože, nusidriekusiame iki pat tolimųjų kalvų, tačiau nė nepalietė Lupikų.

— Velniai rautų, dar nė karto nemačiau, kad dulkinis svaidytųsi tokiais daikčiukais, — sušvokštė Kilynas.

— Regis, jie ėda uolą, — pastebėjo Tobis.

“Kiek prisimenu, dulkiniai visada bandė mus uždusinti”, — per komą niūriai pareiškė Ledrofas.

— Jie kaunasi su tundra, — atkirto Šiba. Perkreipusi veidą ji tyrinėjo besiplečiantį triukšmingų mašinų pulką. Moteris stovėjo išsitiesusi, susitelkusi, visa įranga buvo savo vietoje. Kilynui neprasprūdo pro akis įdrėskimas ant kombinezono, tarytum kažkas būtų bandęs prie jo prisitvirtinti.

— Kaip? — paklausė Tobis.

— Susmulkindami uolieną? — jai patraukus pečiais, egzoskeletas virptelėjo ir suūžė. — Izoliuodami ledą? — dar vienas gūžtelėjimas.

Kilynas linktelėjo.

— Bando panaikinti Tiškulio padarytą žalą. Sustabdyti augmenijos augimą.

Netikėdamas savo ausimis Tobis pasiteiravo:

— Vadinasi, jiems reikėjo ne mūsų?

Liūdnai ir lėtai papurčiusi galvą, Šiba vyptelėjo.

— Mes pernelyg nereikšmingi.

— Aš vis tiek nesuprantu, kaip veikia tie maži padarėliai, — neatlyžo Tobis.

— Niekas iš mūsų nesupranta, — tarė Kilynas.

6

Per skubėjimą jie paliko dalį savo įrangos graužikėms mašinoms. Du Vyskupai žingsniavo sužeisti.

Nuo ėdrių padarų, užplūdusių siaurą slėnį tarsi skėrių spiečius ir besirausiančių į uolieną, pakilo aitrių rudų dūmų debesis.

Vyskupų Šeima, susijungusi su Lupikais, skubiai atsitraukė nuo šėlstančios ordos. Radę tinkamą vietelę nakčiai, jie vėl įkūrė stovyklavietę, tačiau ramų miegą trikdė erzinančiai atviras dangus.

Šeimos pakilo ir išsiruošė į kelionę su pirmaisiais dvigubos aušros spinduliais. Virš horizonto pakraščio po truputį kilo Ėduonis su Deniksu, pastarasis skleidė švelniai geltoną švytėjimą.

Užvalgęs pusryčiams kramtukų, Kilynas išvydo palaimingus debesų kamuolius, savo sruogomis apsivijusius Ėduonies diską. Jie apgaubė ketvirtadalį dangaus užtemdydami žvaigždes. Vyriškis bandė įsivaizduoti, kad šie gniutulai turi trimačius kontūrus, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kodėl jie siaurėja artėdami prie Ėduonies.

Sufleruojantis Artūro balselis paaiškino, kad į ploną diską dulkių debesis suformuoja vienos į kitą besitrinančios mažutėlės dalelės, bet Kilynas nedaug ką suvokė iš Aspekto žodžių.

Tiesa, jis stengėsi, labiau nei bet kada per daugelį metų. Paprasti ir gudrūs Šibos prietaisai bylojo, jog įmanoma suprasti bent dalį šio keistojo pasaulio. Viduje išsikerojo tvirtas įsitikinimas: norėdamos išgyventi, Šeimos privalo pasitelkti vaizduotę, išradingumą ir nebijoti pokyčių.

Nepaisant gąsdinančio dulkinio užpuolimo, Kilynas miegojo gerai. Aplinkui pusryčiaujančių Vyskupų veiduose atsispindėjo baimė. Tai privertė jį nusišypsoti.

Žmonijai lemta gyventi su amžinu sielvartu — šioji mintis įsirėžė Kilynui iki kaulų smegenų. To negalėjo nuslėpti net visi pagyrūniški Aspektų paistalai apie šlovingą praeitį. Šeimos dainos ir pasakojimai skambėdavo liūdnai — ir tuo pat metu kažkaip džiaugsmingai.

Gilioje senovėje, kai pirmieji mechai įsibrovėliai užpuolė krištolines Arkologijas, vaikai žaisdavo griuvėsiuose nekreipdami dėmesio į artėjančias bombas. Chaoso bei destrukcijos verpetuose vienas kitą susirasdavo įsimylėjėliai. Apgultų, pasmerktų žlugti Citadelių užeigose aidėdavo romantiškos baladės, o žmonių minios juokdavosi iš komediantų pokštų. Senieji mokslininkai iki pat mirties tyliai darbuodavosi spręsdami užduotis, kurių įminimui paskirdavo visą savo gyvenimą. Prieš pradėdami savižudiškus antpuolius, Šeimos kariai ir plėšikai su pasimėgavimu pavalgydavo ir kaip reikiant prisigerdavo. Jis pats su Veronika šventė Tobio gimimą tuo metu, kai virš Citadelės, skendinčios prietemoje, pakibo grėsmingas marodieriaus šešėlis. Žmonija pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu atrasti šviesos spindulėlį, prasiskverbusį pro akliną nakties tamsą.

Per komą nuskardėjo Ledrofo įsakymas:

“Suformuokite pleištą!”

Kilynas užėmė padėtį dešiniajame rikiuotės šone. Jie patraukė tiesiai link numanomo Tiškulio centro. Visą rytą žalios augmenijos nenumaldomai daugėjo, ir Kilynas šiek tiek atsipalaidavo. Praėjusios nakties siaubas pamažu išgaravo. Jis leido Tobiui išlįsti iš vidurinių gretų bemaž iki pačio pakraščio, šalia judančios Šeimos strėlės ašies. Į dešinę už kalvos sparčiu žingsniu į priekį stūmėsi Lupikai.

Jie kopė į pašlaitę, kai vienu metu įvyko du nenumatyti dalykai.

“Teisingai, aš irgi kažką išgirdau”, — šūktelėjo Tobis, matyt, atsakydamas į klausimą, atsklidusį iš kairiojo šono.

— Kas tai? — paklausė Kilynas.

“Per komą girdisi kažkoks cyptelėjimas. Bet ne iš mūsų pusės”.

— Iš Lupikų?

“Ne-e. Tai atsiranda, tai vėl pranyksta. Bet ne mechas. Kairysis šonas eis patikrinti”.

Kilynas pravėrė bumą norėdamas atsakyti ir tą pačią sekundę išvydo žemkasį, skubiai lekiantį link daubos, kurią įveikęs jis persiropš per kalvą. Padaro korpusą vagojo išdavikiški dryžiai.

Kilynas nė akimirkai nesusimąstė. Jis graužėsi dėl to, kad praeitą kartą sugebėjo pamesti žemkasį iš akių, todėl dabar maksimaliai padidino hidraulinių aulinių galią ir puolė į priekį, per sensorinį centrą pasiųsdamas pavojaus signalą, kuris labiau priminė ne žmogaus riksmą, o grobuonies, persekiojančio auką, riaumojimą.

Batai įsmigo į birų dirvožemį, kai jis susilenkė ir beveik glausdamasis prie žemės ėmė kopti šlaitu. Miglotai pajuto, kad iš paskos ropščiasi Tobis. Už jo skuodė Šiba. Netgi Lėtapėdis Sermas atkurnėjo iš užnugario, akivaizdžiai pažeisdamas kapitono įsakymą. Iš spartaus Sermo bėgimo ir medžiokliškų klykavimų per komą nebūtum atspėjęs, kad jį kankino pagirios.

Žemkasys pradingo už kalvos keteros. Kilynas nusprendė atkirsti jam kelią spėdamas, kad mechas nebandys aplenkti kalvos, o leisis į papėdę ir tokiu būdu pasistengs padidinti greitį. Tik tuo metu, kai pasiekė kalvos viršūnę, į galvą šovė mintis, kad žemkasys gali būti su maldininku. Jis nusileido ant vešlios žolės kauburio ir kurį laiką pasislėpęs nejudėjo.

Kilynas padidino slėnio vaizdą. Šis buvo tuščias. Tada pakeitė filtrus bandydamas įžiūrėti miražo projekcijas. Nieko. Vien tik žemkasio figūrėlė, spėriai besileidžianti nuokalnėn ir sukanti į dešinę.

Pasirinkta kryptis nuves mechą tiesiai prie Lupikų vedlės. Kilynas dar kartą patikrino slėnį. Jokių deformacijų, nė menkiausio vaizdo sutrikimo. Maldininko čia nėra, bent jau taip atrodė. Atstrykčiojęs Tobis kone užgriuvo ant savo tėvo.

— Pačirškinkime jį!

— Palauk truputį. — Kilynas atidžių žvilgsniu tyrinėjo sprunkančią mašiną.

— Tas pats, kurį sutikome vakar?

— Panašus.

— Eime. Jie bus čia po minutės.

Dešiniojoje Kilyno tinklainėje sutvyksčiojo mėlyni taškeliai — Šeima išsidėstė į “kaukis arba bėk” rikiuotę.

Tobis sušuko:

— Lupikai pirmi jį sučiups!

— Šaukime iš čia. — Kilynas nusisegė ginklą. — Geriau tai daryti iš priedangos…

Žemkasys susverdėjo išrausdamas akmenų luitų krūvą ir pradingdamas iš akiračio.

— Po velnių!

— Nagi, greičiau.

— Palauk, aš… — tačiau berniukas nustraksėjo įstrižai pašlaitės, norėdamas užklupti žemkasį iš patogiausio kampo. — Tobi! — tėvas metėsi priešinga kryptimi, kad užsiimtų kryžminiam šaudymui tinkamą padėtį.

Tikriausiai vėliau, kai viskas užsibaigs, jis pasijus kvailai dėl šių atsargumo priemonių, kurių griebėsi prieš mechą. Net ir priklausydamas maldininkui, žemkasys vis tiek buvo kvailas ir lengvai pažeidžiamas.

Kilynas norėjo apžiūrėti jį iš arčiau, išardyti tą padarą ir išgirsti Šibos nuomonę. Jiems reikėjo perprasti mechų technikos paslaptis, ir kuo greičiau.

Staiga vyriškį užvaldė nerimas supratus, kad po kelių sekundžių Tobis atsidurs atviroje erdvėje. Jis skubiai pykštelėjo į tą vietą, kur turėjo slėptis žemkasys, vildamasis, kad šūvių salvės sutrikdys mašiną.

Jo batai dusliai aidėjo per daubą, trypdami susiraizgiusias gervuoges. Kilynas bėgo sunkiai dvėsuodamas.

Kai pagaliau išlindo į laukymę, jis išvydo, kad žemkasys nusigręžė nuo Tobio ir vikšrais žarstydamas žvyrą spėriai nuburzgė tolyn.

Visgi jam pavyks paleisti tikslų šūvį. Žemkasys neatrodė bent kiek supanikavęs. Žaliuojančiame slėnyje aiškiai žvilgėjo subraižytas aliumininis korpusas. Atstumas nedidelis, dėl to nekils jokių problemų.

Kilynas pakėlė ginklą ir išgirdo, kaip iš savo šautuvo driokstelėjo Tobis, kuris stovėjo nepatogiu kampu ir tiesiog veltui eikvojo šaudmenis. Pataikęs pernelyg toli nuo žemkasio, užtaisas išdrabstė velėną. Antrasis šūvis nuskriejo arčiau mecho, bet vis dar per toli.

Atrodė, kad sustojęs metalinis padaras ėmė dairytis. Ant jo šonų tviskėjo kryžminiai brūkšniai.

Kilynas iššovė ir pamatė, kaip į orą pakilo korpuso atplaiša.

Žemkasiui staigiai pasisukus, įkalnėn nuskriejo tamsus taškelis, kuris smogė žmogui į veidą.

Jis pataikė tiesiai į dešiniąją akį. Vyriškis sudribo ant nugaros jausdamas, kaip kūną užlieja juoda audra. Nuo kaktos į kairiąją ranką pasruvo stingdantis šaltis.

Akyse šokčiojo žydros ledinės dėmelės. Kairiąją alkūnę pervėrė akinančio skausmo dūris.

Regėjimas susinormalizavo. Kvapai. Riaumojimas.

Besiridendamas į pakalnę jis bandė sustoti. Į šoną įsirėžė uolienos atskala, o kairioji ranka paprasčiausiai sumedėjo. Spyręs į akmens luitą, pajėgė sustabdyti kritimą tiek, kad suspėtų nustverti ranka krūmokšnį.

Burnoje pasklido kraujo skonis. Kažkas rėkė. Iš kaklo į krūtinę pasruvo geliantis šaltis. Šūksniai skambėjo pernelyg garsiai ir greitai, kad jis ką nors suprastų.

Kilynas apsivertė. Ramybę suaižė jo šūviai, aštrūs ir trumpi pokštelėjimai.

Atsirėmus į dešiniąją ranką, pavyko šiek tiek pasikelti. Jis ritosi pašlaite gana ilgai; dabar pastebėjo, kad guli visai netoli žemkasio su išvirtusiais pilkų laidų viduriais.

Jis pabandė palinkti ant kito šono ir net suaikčiojo, kai petį persmelkė aštrūs geltono atspalvio dygliai. Atrodė, tarsi kažkas būtų pradėjęs čiaumoti kairiąją ranką.

Kilynui pasisekė išspausti švokščiantį riksmą. Bespalviame ore plūduriavo purpuriniai taškeliai. Neaiškiai klykavo Šeimos narių balsai.

Jis įnirtingai pakreipė galvą ir vos neprarado pusiausvyros.

Nuo horizonto aukštais šuoliais strykčiojo Šiba. Ji nusileido pražergusi kojas ir pasirengusi šauti bet kuria kryptimi.

Kilynas šūktelėjo:

— Tobis… aš…

“Štai ten”, — parodė Šiba.

Aplink galvą lyg uodai zvimbė ugninės dėmelės, besitaikančios įžnybti į akis.

Šiaip ne taip jam pasisekė apsiversti ant kairiojo šono. Kalva pakrypo ir subangavo žaliais bei geltonais atspalviais. Kilynas sumirksėjo, norėdamas sureguliuoti neryškų regėjimą.

Tobis drybsojo išsikėtojęs ant žemės, žvilgsniu varstė padangę.

— Sūnau!

Berniuko akys kryptelėjo, rankos nusileido iki perkreiptų kojų. Sensorinio Kilyno centro jūroje nuvilnijo tylus atsakymas:

— Tėti… aš… negaliu pajudinti… kojų.

— Gulėk… tiesiog gulėk, — tik tiek sugebėjo patarti Kilynas.

Jis prasižiojo, tačiau daugiau nieko neišspaudė. Pakėlęs galvą išvydo beprasmiškai skaidrias dausas. Reikia atsistoti.

Sunkiai dvėsuodamas vyriškis atsistūmė nuo žemės ir pabandė atsisėsti. Atrodė, kad tvilkčiojanti dešinioji ranka virto gumine, o iš kairiosios teliko besvorė tuštuma.

Kilynas nepajėgė atsisėsti. Krenkšdamas truputį pakilo ir apžvelgė visą šlaitą. Žemkasys nejudėjo. Nuo kalvos leidosi Šiba, šokčiodama tarp pilkai melsvų akmens luitų. Paskui moterį sekė Sermas. Jie judėjo gana lėtai, ryškiai spindėdami atšiaurioje dienos šviesoje.

Zvimbiantys taškeliai nesiliovė kandžioję akis ir, regis, neketino niekur pasitraukti.

7

Kartu su prieblanda užslinko oranžiniai debesys.

Žengiant į priekį, Kilynui pasidingojo, kad jis eina minkštu pūkuotu kilimu, kadangi apatinės savo kojų dalies beveik nejautė. Jis žygiavo jau kurį laiką, nė nesusimąstydamas apie tai. Paprasčiausiai žinojo turįs brautis į priekį, skverbtis pro sutemas. Sąmonėje tvyrojo rūkas, pro kurį jis galėjo įžiūrėti visas nelemto įvykio slėnyje smulkmenas. Vaizdas truputį raibuliavo, todėl Kilynui buvo aišku, kad jis ir toliau tursena ištirpąs vėsioje pilkumoje.

Kažkas užsiminė, kad jį reikėtų nešti. Viena Kilyno dalis geidė pritarti šiam pasiūlymui ir atsipalaiduoti ant neštuvų. Tačiau jis žinojo, kokį vargą suteiktų Šeimai. Užteko vien to, kad reikėjo nešti Tobį, kurio kojos visiškai atsisakė funkcionuoti. Papildomas svoris apsunkintų netgi žygiuojant nedideliu greičiu. Verčiau jau nedvigubinti nusiskundimų ir dejonių skaičiaus. Šeimos taisyklės nedviprasmiškai bylojo: kad ir kaip būtų gaila, bet neįgalintys paeiti paliekami kelyje — žinoma, su atitinkamomis ceremonijomis — pasitikti neišvengiamo likimo.

Šį kartą viskas buvo kitaip. Kilynas tai žinojo, tik negalėjo suprasti, kodėl ir kaip. Jis paprasčiausiai pėdino paniręs į spindinčias savo tylaus pasaulio ūkanas.

Priešais ant neštuvų, kuriuos laikė du vyrai, miegojo Tobis. Tėvas matė, kaip virpčioja po išblyškusiais vokais berniuko akių obuoliai.

Įdomu, ar vaikas jaučia ką nors žemiau juosmens, pagalvojo Kilynas. Gulint kalvos pašlaitėje, buvo pakankamai sunku jį prakalbinti. Nors žolė atrodė gana minkšta, Sermas su Šiba atnešė jiems miegamuosius čiužinius — jau daugelį metų neteko patirti tokios prabangos. Kol aplinkui būriavosi įsiaudrinę Šeimos nariai, Tobis bemaž nepravėrė burnos.

Kilyną apniko jausmas, tarytum jis pats būtų grįžęs į vaikystę, į tuos laikus prieš daugelį metų, kai drybsojo laukymėje šalia Citadelės, mąsliu žvilgsniu spoksodamas į skaidrų, kobalto atspalvio dangų. Nuo šios pašlaitės atsivėrė panašus padangių vaizdas. Kilynui pasidingojo, neva jis kartu su sūnumi tyso paaukoti ant altoriaus. Vyriškis pabandė susikaupti, tačiau į sąmonę it paukščiai purptelėjo veidų ir praėjusių laikų kratinys: tėvas, po sėkmingo antpuolio nerūpestingai atsirėmęs į mecho statramstį; jo veidą puošė šypsena, kuri tuo metu Kilynui pasirodė paslaptinga, o vėliau paaiškėjo, kad ji atspindi triumfą, atskiestą vis dar nesenais prisiminimais apie begalę pralaimėjimų. Motina, besikrapštanti po mechų laužą ir nekantriu judesiu ištraukianti sidabrinę medžiagos atraižą, kurios dar niekas nebuvo regėjęs. Šie vaizdai praplaukė pro šalį tarsi pasislėpę už storo stiklo. Jis kalbėjo apie tai su Tobiu — tą patį darytų kiekvienas tėvas, jaučiantis, jog būtina papasakoti menkiausias praeities smulkmenas, idant nepakartojama akimirka būtų išsaugota ir padėtų sustiprinti sūnaus dvasią.

— Jau netoli, — pasakė šalia jo alkūnės einanti Šiba. Kilynas linktelėjo. — Karaliai artėja.

— Karaliai?…

Ištartas žodis atgaivino atmintį. Padriki cypiantys balsai, atsklidę iš kairiojo šono, priklausė Karalių Šeimai. Kol dešiniojo šono sargybiniai persekiojo žemkasį, kairiesiems teko paklusti Ledrofo įsakymui ir sugrįžti prie grupės branduolio. Todėl susitikimą su nauja Šeima prisiėjo atidėti, kol bus užmuštas žemkasys. Nuostabios naujienos apie Karalius pasiekė Kilyną jam begulint ant pašlaitės, pasislėpus sensorinio centro migloje.

Taigi priekyje žygiavo Karaliai.

Ledrofas pasiuntė saviškiams pavojaus signalą. Žvalgai atidžiai dairėsi, ar niekas nesiartina. Bet šį kartą, kai Šeimos susitiko, nebuvo matyti nė menkiausio maldininko ženklo.

Vyskupai nusileido dulkėtu išdžiūvusiu tarpekliu į laukymę, kurioje vešliai bujojo žali augalai.

Juos sutiko nedidelė grupelė, vadovaujama aukšto kaulėto vyriškio su liesomis it bizūnai rankomis, dėvinčio juodus metalinius antblauzdžius. Kiekvienas žmogaus gestas bylojo, kad jis ir yra Karalių Šeimos kapitonas. Pailgas aštrių bruožų veidas kuo puikiausiai atitiko vardą: Kirvius. Virš plačios kvadratinės kaktos styrojo raudoni plaukai, nukirpti trumpai, kad nesusiveltų užsidėjus šalmą. Smilkinius puošė žydri tampriosios medžiagos skritulėliai. Po antakiais kėpsojo kampuota nosis, apsupta išsišovusių skruostikaulių, kurie išryškino siaurą ir galingą burną su putniomis lūpomis. Bebarzdis smakras buvo trikampio formos.

Visa tai užfiksavo apsiblaususios Kilyno akys, Karalių kapitonui artėjant ir sulig kiekvienu žingsniu spinduliuojant valdingumą. Aplinkui sveikinosi Šeimų nariai. Ledrofas pristatė Karaliui Kilyną, tačiau šis atkreipė dėmesį į Kirvių tik tada, kai išgirdo pastarojo klausimą:

— Sužeidė į ranką?

Kilynas papurtė galvą norėdamas prasklaidyti sąmonę gaubiančią miglą. Įtempęs visas jėgas šiek tiek pakėlė kairiąją ranką.

— Tai… tai viskas, — išsprūdo žodžiai pro sutinusias lūpas.

— Čia tavo sūnus?

Kilynui linktelėjus, Kirvius pasilenkė ir atidžiai pažvelgė į Tobio akis, neramiai krutančias po vokais.

— Hmm. Matyt užkliudė nugarą. Pakirto kojas?

— Tiksliai negaliu pasakyti. Rodos, kvėpuoja normaliai.

Patyrusiais pirštais Kirvius pažnaibė Tobio kūną.

— Rankas judino?

— Truputį. Sakė, kad nejaučia kojų. Paskui užmigo.

Kirvius pamojo delnu nė nepakeldamas galvos, ir jo žmonės išsirikiavo pasiruošę kelionei.

— Gal ir atsigaus. Teko matyti tokių atvejų. Jam pasisekė, kad marodierius neužvaldė viso sensorinio centro ir neužbaigė savo darbo.

Karalių kapitonas tyrinėjo akimis Kilyną, ir kažkas jo žvilgsnyje išblaškė paskutines sąmonės miglos draiskanas. Drauge su ryškiomis pasaulio spalvomis užplūdo įniršis ir neviltis, nors, atvirai kalbant, šie jausmai visą laiką tūnojo pasislėpę už rūko skraistės.

— Tai buvo žemkasys! — išpylė Kilynas.

Kirvius susiraukė.

— Žemkasys nesugeba kovoti.

— Maldininko žemkasys.

Kirviaus antakiai dar labiau susiraukė.

— Maldininko? Kas tai per velnias?

Kilynas skubiai apibūdino metalinį padarą, ir Karalių kapitonas pakratė galvą.

— Kiek žinau, maldininkai aplink mus nesišlaistė.

— Iki šiol.

Prie jų ėmė būriuotis atskiri Lupikų, Vyskupų ir Karalių Šeimų nariai. Šonuose išsidėstę sargybiniai budriais žvilgsniais varstė kalvas. Keli šimtai žmonių išsisklaidė ir lėtai judėdami nuožulniu lauku stebėjo, ar niekas nesiartina.

Po Kilyno žodžių Karalių gretose nuvilnijo skeptiškas šurmulys. Per komą neaiškiai girdėjosi jų prieštaravimai.

Į priekį išėjusi Šiba pridūrė:

— Žemkasys turėjo vidurinę sąmonę.

Kirvius atsigręžė į moterį.

— Žemkasys su išsivysčiusiu protu? Tu tuo tikra?

Į tokius klausimus Šiba niekada neatsakinėdavo. Ji paprasčiausiai spoksojo į Kirvių, nebyliai patvirtindama savo žodžius.

Nuo Karalių vėl atsklido murmesys. Kai jie nutilo, Kilynas tarė:

— Kiek suprantu, maldininko žemkasiai sumontavo savo šeimininką jau mažiausiai porą kartų.

Kirvius sumirksėjo, ir jo valdingumo aura šiek tiek susilpnėjo.

— Maldininko sąmonė išsisklaidžiusi?

Džiugu, kad atsiranda žmonių, sugebančių iš karto įžvelgti teisingą atsakymą. Ledrofas vis dar tuo netikėjo. Turėti tokį kapitoną, kuris sumanumu nurungtų kitus Šeimos narius, būtų tikra palaima.

— Kai pirmą kartą nukovėme maldininką, radome tik pagrindinę sąmonę. Antrą kartą jis garantuotai nupylė daugybę Lupikų ir Vyskupų. Tuo metu jau turėjo ir vidurines sąmones.

Kirviaus veidą perkreipė rūsti išraiška.

— Paslėptas skirtingose dalyse?

— Teisingai, — atsakė Šiba.

— Ką darėte?

— Visas sutraiškėme.

— Tokiu atveju jis privalėjo žūti.

— Bet nežuvo.

— Tas žemkasys visiškai naujo tipo, — įsiterpė Kilynas. — Tiesiog prisisiurbė prie mūsų.

Kirvius susižvalgė su kitais Karaliais, akivaizdžiai nesižavėdamas tokia informacija.

— Maldininkas jus sekė?

— Greičiausiai. — Kilynas pastebėjo pradėjęs svyruoti nuo netikėtai užklupusio svaiginančio nuovargio.

Ledrofas kažką pasakė — Kilynas neišgirdo, ką būtent, — tačiau Kirvius atmetėjo pastabą:

— Mes bandome įkurti čia naują Citadelę, ir aš visai nenorėčiau atkreipti marodierių dėmesio. O ypač to maldininko.

Kilynas sumirksėjo. Šiba paklausė:

— Citadelę?

Kirviaus balse nuskambėjo pasididžiavimo gaidelės.

— Karalių Citadelę. Mes vadiname ją Metropoliu.

Tikra tiesa. Iki šiol Kilynas stengėsi išsilaikyti ant kojų ir prižiūrėti Tobį, per daug nesidairydamas į šalis. Be to, pokalbis iščiulpė visas jo jėgas. Dabar vyriškis pažvelgė į priekį ir išvydo laukymėje vieno ir dviejų aukštų trobesius, pastatytus iš sudžiūvusio purvo, su didelėmis durimis bei pailgais langais be stiklų.

— Matote tuo pasėlius? — parodė Kirvius, ir Karalių veidai pasidabino reikšmingomis šypsenomis, kuo puikiausiai derančiomis Šeimai, kuri pirmoji atkūrė Citadelę. — Mes sėjame grūdus atsitiktinai pasirinktuose žemės sklypuose, kad mechai iš savo skraidyklių nesuprastų, kas tai yra.

Kilynas pritariamai linktelėjo. Atrodė, kad ramioje prieblandoje trobelės susiliejo su lauku, kuris kilo įkalnėn tarsi rodydamas nepadorų gestą sužibusioms žvaigždėms. Tolumoje skardėjo trelės. Kilynas atpažino paukščių čiulbėjimą; iš vešlių medžių ir aukštų krūmų sklido tuzinai džiaugsmingų giesmininkų dainų.

— Tai Tiškulio centras?

— Teisingai, — atsakė Kirvius. — Mes kuriamės pačioje ledinio pamato viršūnėje — tikrojoje, šventojoje Čiuožykloje. Sugrąžinsime senus laikus.

Tai labiau panašu į blausų Vyskupų Citadelės sienų ir pylimų šešėlį, dingtelėjo Kilynui. Tais laikais žmonės išreikšdavo savo tvirtybę amžinais akmeniniais mūrais. O dabar jie naudojasi sudžiūvusiu purvu, kuris greičiausiai suirs po geros liūties.

Cyptelėjo Arturas:

Tačiau tokia aplinka labiau tinka žmonėms.

— Primityvu, — tyliai burbtelėjo Aspektui Kilynas.

Tik pažiūrėk į tuos skėčio formos medžius. Mažutėles pievas prieš kiekvieną lūšną. Matai, ten yra net tvenkinys. Beje, gana didelis. Kertu lažybų, kad būstų viduje atrasime iš žolės nupintus demblius. Žmonės vystėsi įvairiarūšėje aplinkoje, kur yra medžių, apsaugančių nuo nenumatytų pavojų, vandens telkinių ir bekraščių pievų, skirtų gyvūnų pašarui. Naujoji Karalių Citadelė nesąmoningai primena senovinę savaną ir atspindi mūsų evoliucijos kelią.

Kilynas pakratė galvą mintyse negalėdamas atsistebėti, kaip Karaliai sugebėjo atlikti tokį darbą. Vėl prabilęs Kirvius paprastai ir mandagiai pasveikino Vyskupus bei Lupikus. Paskui užtikrino, kad vėliau bus suruošta visa sutikimo ceremonija, prideranti tokiam nuostabiam įvykiui.

Ledrofas paprašė suteikti Dakhalos privilegiją — paprasčiau kalbant, maldavo priglausti savo gretose nuo pavojų sprunkančius žmones. Tiesa, ši privilegija niekuomet nebuvo taikoma visai Šeimai, tačiau Kirvius maloniai linktelėjo ir oficialiai išreiškė sutikimą. Žmonijos tradicijų tęstinumą lydėjo aplodismentai. Karalių kapitonas padavė jiems dubenis su kvapniu vandeniu.

Kilynas pajuto šio vyro balse slypinčią jėgą. Taip, jis — Kirvius, naujosios Citadelės kūrėjas.

Kilyno galvoje sukirbėjo mintis, kad Karalių kapitonas žino kažką, ko jis nė nenutuokia, ir godoja tvirtai pagrįstą, bet neįtikėtiną viltį, įkūnytą sudžiūvusio purvo trobelėse. Šiaip ar taip, Citadelė reiškė tai, kad Tobio niekas nepaliks.

Jiems bežygiuojant sveikinimų ir džiaugsmingų riksmų sūkuryje, Kilynas užmiršo visas abejones ir leidosi įtraukiamas į siautulingą linksmybių jūrą. Iš nuovargio jis vos pavilko kojas, tačiau nekreipė į tai jokio dėmesio, labiau už viską geisdamas patikėti įvykusiu stebuklu.

Kitą dieną tikėjimo iliuzija išsisklaidė. Besišildant prieš saulę iki vėlyvos popietės, į galvą sugrįžo aiškios mintys. Šiek tiek aprimo kairiojo šono maudimas, tačiau rankos vis dar nepavykdavo pakelti daugiau nei per porą pirštų.

Kirvius ir kai kurie kiti Karaliai minėjo, neva žemkasys išnaikino nemažą jo ir Tobio sensorinių centrų dalį. Pabaidytas mecho sąmonės zondas spruko šalin drauge su savimi išsinešdamas kontrolinį kairiosios Kilyno rankos centrą ir visus Tobio kojos valdymo bei nervų kontaktus.

Be to, išgaravo ir kiti dalykai. Pasirausęs po sąmonės užkaborį, kur tūnojo cypiantys balseliai, Kilynas nerado Rakelės Veido ir Tiksako Aspekto. Jis naudojosi šių esybių paslaugomis retokai, tačiau, joms dingus, pajuto viduje tvyrančią tuštumą.

Vėl užslinkus prieblandai, Kilynas išspūdino pasivaikščioti padrikai išsimėčiusiomis Metropolio gatvėmis, kurios specialiai vingiavo tarp augmenijos, kad ore skriejantys mechai negalėtų atlikti kruopščios analizės. Toli vieni nuo kitų pūpsantys trobesiai buvo nekokie taikiniai. Karalių Šeimos nariai ant galvos nešiojo skareles ir ne itin smarkiai puoselėjo savąsias šukuosenas. Jie visi atrodė užsiėmę savo darbais. Vingriuose keliukuose lakstė keli šimtai Karalių.

Kaip ir Vyskupai arba Lupikai, savo kelnes bei marškinius jie gaminosi iš tampriosios medžiagos, nugvelbtos iš mechų fabrikų. Tačiau Karalių drabužiai buvo labiau išgražinti, kadangi laisvu nuo darbo metu jie nepraleisdavo progos prisisiūti puošnias Šeimos emblemas, kilpeles, spirales. Kiekvienas narys dabino savo rūbus skirtingais raštais. Kai kurie išdidžiai nešiojo simbolius, liudijančius jų padėtį Šeimoje.

Kilynas vylėsi, kad pasivaikščiojimas atgaivins tikėjimą Kirviaus svajone. Sliūkindamas dulkėtomis gatvelėmis, jis iš tiesų pajuto augančią nebylią nuostabą, kad Karalių Šeima sugebėjo išvengti niokojančių marodierių antpuolių ir net pastatyti — nors ir negrabiai — kažką panašaus į storą gynybinę sieną.

Saulės spindulių čirškinami molio sluoksniai skleidė aitrų kvapą. Vingiuojančios sienos buvo nelygios ir kreivos. Pastatytos visai neseniai, jos atrodė tarsi praeities amžių atgyvena, kuri nė iš tolo nepriminė tikslių formų mechų konstrukcijų, pagamintų iš metalinių arba keraminių plokščių. Anksčiau tik jas ir teko regėti, išskyrus, be abejo, Citadelę, kur Kilynas užaugo — didingą šimtmečių patirties sankaupą.

Vyskupų Citadelėje driekėsi ištisi uolos ir mechų metalo kvartalai, daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai, išdygę ant plačių skliautų. Dienos šviesoje naujoji Karalių Citadelė atrodė tarsi įžeidimas prisiminimams.

Neužmiršk, priminė Kilynas pats sau, jog tai tik pradžia. Tu neturi teisės kritikuoti.

Nesiliaujantis bruzdesys bei tvirtos sienos lyg ir turėjo jį padrąsinti, bet šiuo metu visos mintys sukosi tik apie Tobį.

Berniukas jau galėjo šiek tiek šnekėti, tiesa, labai silpnai. Jis reagavo į švelnų Kilyno masažą, jausdamas visą kūną, išskyrus nejudančias kojas. Labiau nei atslūgstantis fizinis skausmas Tobį kankino bloga nuojauta, apninkanti kiekvieną smarkiai sužeistą Šeimos narį.

Vaiką reikėjo įtikinti — ne žodžiais, o parodant tvirtas trobesio sienas, — kad jis atsidūrė namuose. Vyskupų Šeimai daugiau niekur neprisieis žygiuoti. Ir jo paties niekas nepaliks.

Kilynas švelniai kalbėjo su Tobiu, bandydamas paaiškinti šias tiesas. Regis, sūnus viską suprato. Veidas atsipalaidavo, ir jis netrukus užsnūdo.

Paties Kilyno baimes buvo ne taip lengva išsklaidyti. Jis pasuko atgalios ir nupėdino link tos vietos, iš kur atsklido besiderančių Kirviaus, Ledrofo ir Fomakso balsai. Paskui žengė pro kreivą tvorą, supančią didelę Karalių kapitono pašiūrę. Vielinės tvoros juostos turbūt kažkada priklausė mechams, tačiau iš medžio negrabiai išdrožti kuolai neabejotinai buvo žmogaus rankų darbo.

Nervingai pakrapštęs vartelių skląstį pajuto, kaip jam trūksta kairiosios rankos. Vaikščiojant pastaroji sūpavosi lyg medinė pliauska ir bent jau netrukdė. Iki šiol Kilynas nemanė, kad jo sužeidimas labai rimtas. Tačiau artėdamas link pašiūrės vyriškis suvokė, kad dabar jis negalės bėgti, nešti daiktus arba kovoti kaip anksčiau. Tai reiškė, kad jis nė pats to nenumanydamas susiliejo su Metropoliu.

Kilynui pasirodžius, Karalių kapitonas kaip tik išlydėjo iš savo būsto Fomaksą. Kaip žinia, visą dieną vyko derybos. Įgūdžių, Aspektų ir Veidų mikroschemų su retomis žiniomis mainai. Atsiskleidė prekybiniai instinktai. Už trijų lūšnų girdėjosi padriki riksmai.

Šeimos bendravo tarpusavyje tam tikra liturgine įšventinimo maniera. Vyskupai ir Lupikai buvo šios primityvios Citadelės svečiai. Karaliai turėjo siūlyti maistą ir nakvynę prisilaikydami įmantraus protokolo. Tai užimdavo nemažai laiko, tačiau svarbių dalykų, tokių kaip išgyvenimas ir apsauga, aptarimas užtrukdavo dar ilgiau. Įvykdę visas protokolo sąlygas, trys kapitonai apsimainė aštriais žodeliais. Nei Ledrofas, nei Fomaksas tiesiog nevaliojo suvokti, kiek daug Karaliams pavyko nuveikti. Kiekvienas kuolas arba molinė siena kitoms Šeimoms priekaištingai badė akis. Norėdami išsaugoti savo orumą, Vyskupai ir Lupikai privalėjo užgniaužti pavydą ir pasigirti savo pasiekimais, o vėliau netgi karštai pasiginčyti. Kilynas džiaugėsi nedalyvavęs tokioje ceremonijoje.

Jis paklausė jaunos sargybinės, ar galėtų patekti į trobesį, ir labai nustebo, kai mergina akimirksniu jį įleido.

Kirvius pasiūlė vyriškiui atsisėsti, padavėjam puodelį tamsios, svaigios mėtų arbatos. Kilynas išlenkė gėrimą vienu gurkšniu ir paprašė dar įpilti. Patenkintas kapitonas linktelėjo ir, paėmęs arbatinį, įpylė vandens į didesnį puodą, padėtą ant lentynos.

— Turi mano įpročius, — maloniai tarstelėjo Kirvius. — Tau patinka stiprus gėralas, ir mėgsti, kai jo būna daug.

— Aha.

— Galvojai apie maldininką?

— Truputį.

— Kodėl nusprendei, jog tas žemkasys turėjo smegenis?

Kilynas siurbtelėjo arbatos ir pažvairavo.

— Turbūt tai maldininko darbas.

— Kodėl taip manai?

— Mes pragręžėme visas vidurines sąmones pagrindiniame padaro kūne tuo metu, kai jis išskerdė krūvą mūsiškių. Bet nežinojome, kad jis naudojasi žemkasiais su vidurinėmis sąmonėmis.

Iš nuostabos Kirviaus akys suapvalėjo.

— Tikrai?

— Žinoma. Tas žemkasys, kurį mes pačirškinome ir patys apdegėme pirštus… tai nėra nelaimingas atsitikimas.

Užuot atsakęs — skirtingai nuo Fomakso ir Ledrofo — Kirvius paprasčiausiai atsisėdo, susimąstė ir nė nebandė vaizduoti, kad viską supranta. Kilynui patiko toks požiūris. Galingo stoto kapitonas įsitaisė ant kreivašonio šezlongo, aptempto ruda medžiaga. Jis pasviro į priekį, plačiais delnais pasirėmęs į kelius, ir galiausiai mąsliu balsu ištarė:

— Tas padaras keičiasi. Prisitaiko prie aplinkos.

Kilynas pritardamas palinksėjo galva.

— Atrodo, taip.

— Ne taip, kaip kiti marodieriai.

— Tai jau tikrai.

Kokia palaima šitaip šnekėti, išpilti susikaupusius nuogąstavimus. Nuo tada, kai Fanė garantuotai žuvo, Kilyną apniko vis didėjantis miglotas nerimas dėl maldininko ir jo reikšmės. Šis padaras iš legendos virto realia — nors ir anksčiau neregėta — grėsminga jėga.

Kirvius pliaukštelėjo delnais, ir nuo kietų molinių sienų atsklido šaižus aidas. Kilynas tiek laiko praleido atviroje erdvėje, kad garsas jį apstulbino.

— Štai taip? Jis keičia savo braižą? Kai tavo Šeima susitiko su Lupikais, mechas nukovė jūsų visą galybę.

Kilynas susiraukė.

— Na, ir kas?

— O dabar į vieną krūvą susibūrė trys Šeimos, ir jis nieko nedaro.

Vadinasi, Kirvius suprato esmę.

— Tas žemkasys įrodo, jog maldininkas netoliese.

Kapitonas linktelėjo.

— Jis žino apie Metropolį. Galbūt prieš tai ir nieko nenumanė apie egzistuojančią Citadelę, bet tik ne šiuo metu.

Kilynui nepatiko tokia mintis, tačiau anksčiau jau buvo ją apmąstęs, todėl dabar negalėjo atsisakyti išklausyti išvadų.

— Kodėl gi jis nepuolė mūsų tą pačią akimirką?

Kirvius trumpam užsigalvojo, atkišdamas apatinę lūpą, tarytum nė kiek nesijaudintų dėl tokio keisto reiškinio.

— Galbūt maldininkas nežinojo, kad mes esame čia. Arba tiesiog baiminosi įsirėžti į sargybinius. Mes paspendėme begalę spąstų.

— Neatrodė, kad paskutinį kartą jis būtų išsigandęs, — sausai pastebėjo Kilynas.

Kirvius prisimerkė.

— Bandai kažką pasakyti?

— Nieko tokio. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad maldininkas nusprendžia atsitraukti.

— Kiti marodieriai nedrįsta čia slankioti, kodėl jis turėtų būti išimtis? Mes esame pačiame Tiškulio centre. Tai drėgnos žemės. Pietuose netgi telkšo pelkė. Mechų vikšrai įklimptų iki pat korpuso.

— Gal ir taip.

— Nežinau, dėl kokios kitos priežasties jie nenori lįsti čia.

Kirvius atrodė susierzinęs. Įdomu kodėl, pagalvojo Kilynas. Jis ne kartą regėjo, kaip Vyskupų Citadelėje dėdės su moliu ir purvu glaistydavo mūruose pragraužtas skyles. Bet šiai, naujajai, Citadelei nedaugiau kaip keleri metai, sprendžiant iš tinko ant geriau išsilaikiusių sienų. Matyt, kapitonas stengėsi išaiškinti Ledrofui ir Fomaksui, kad būtent jam lemta vadovauti susivienijusioms Šeimoms, nes, šiaip ar taip, Citadelė iškilo Kirviaus dėka. Be to, jam pavyko įbauginti marodierius. Kažkodėl Karalių kapitonas tikėjo, kad mechus išgąsdino tvirtos molinės sienos ir nepatvarios tvoros, pastatytos iš metalo ir medžio.

Jau kurį laiką Kilynui ant liežuvio galo kirbėjo kandus atsakymas. Paskui suprato, jog nieko gero iš to nebus. Jis turėjo dvi išeitis — galėjo dar labiau paspausti Kirvių ir išlėkti iš trobelės kūliavirsčia, arba pakreipti kalbą kita linkme.

Jis tarstelėjo porą žodžių apie tai, kokį nepakartojamą įspūdį padarė Metropolis, kokie sotūs pasirodė Citadelės gyventojai. Tada nerūpestingai pasakė, pratęsdamas ankstesnę temą:

— Kaip manai, ką visa tai reiškia?

Kirvius patrynė savo ilgą smailią nosį.

— Ką turi omenyje?

— Praėjo jau — kiek? — šešeri metai nuo tada, kai mechai užpuolė mūsų Citadeles.

— Teisybė.

— O, taip, atrodo lyg amžinybė. Visą tą laiką mes nepaliaujame bėgę. Sustojame neilgiau kaip penkioms šešioms dienoms. Neturime kada pailsėti ir pamąstyti.

Kirvius gūžtelėjo pečiais.

— Na, ir kas?

— Tau niekada nešovė į galvą, kad būtent toks yra jų tikslas?

— Ką?

— Galbūt jie nenori, kad mes mąstytume. Išmoktume naujų dalykų iš savo Aspektų. Kam jiems reikėjo sugriauti Citadeles? Vien tam, kad puldinėtume jų fabrikus?

— Mechai nekenčia mūsų, — pareiškė Kirvius tvirtu balsu, tarsi šis teiginys būtų akivaizdus.

— Galbūt. Ar kas nors klausė jų pačių?

Kapitono veide pasirodė budri išraiška.

— Kas pajėgtų tai padaryti?

Nors ir įsigilinęs į savo mintis, Kilynas spėjo pastebėti primerktose Kirviaus akyse šmėkštelėjusią dvejonę. Kryptelėjus aštriam vyriškio smakrui, jį apšvietė blausūs Denikso saulėlydžio spinduliai, plūstantys pro atvirą skylę, vadinamą langu.

— Kažkada Karaliai išmanė mechų kalbą.

Kirviaus lūpos įsitempė.

— Teisingai.

— Pagalvojau, kad po Negandos sugebėjote išgauti iš mechų šiokios tokios informacijos.

— Mes ištisus metus praleidome kelyje, kaip ir jūs patys.

— Bet jums pasisekė įsikurti kur kas šauniau, — taikiai pastebėjo Kilynas. Verčiau truputį atsitraukti ir pabandyti aptarti reikalą iš kitos pusės.

Kirvius mažumėlę atsipalaidavo, bet nieko neatsakė.

Kilynas tęsė savo mintį:

— Mes turėjome vieną patyrusią vertėją. Bet ją užmušė maldininkas.

— Aha. Mes irgi turime vieną vertėją, moterį.

— Ar jai pavyko sužinoti ką nors įdomaus?

— Nieko ypatingo.

— Aišku.

Kirvius pasiteiravo:

— Ar jūs, Vyskupai, turite Aspektų, kurie galėtų versti?

— Klausi, ar jie gali perskaityti mechų simbolius?

— Bet ką. Nauji įgūdžiai visuomet praverčia.

— Na… — Kilynas pasitarė su Arturu, tada atsakė: — Ne, tokių Aspektų neturime. Vienas iš mano Veidų sugebėtų tai daryti.

— Ar jis išmano mechų kalbą?

— Šiek tiek.

Kirviaus žvilgsnis atrodė susidomėjęs.

— Gerai.

— Toji moteris vertėja…

— Dabar ji serga.

Kapitonas kažką slepia, nusprendė Kilynas. Galbūt tai asmeninis Karalių Šeimos reikalas, todėl geriau pernelyg į jį nesigilinti.

Kilyno galvoje knibždėte knibždėjo įvairių minčių, ir jis tiesiog privalėjo išreikšti jas balsu.

— Štai kokia problema — kodėl jie užpuolė Citadeles?

Kirvius prašiepė lūpas; atrodė, kad jo veidas, paniręs į gelsvą prieblandą, dar labiau pailgėjo.

— Gal susierzino?

— Kodėl maldininkas atsirado tik dabar? Kam reikėjo kurti ypatingą marodierių?

— Kad mus pribaigtų. — Kapitonas akivaizdžiai nuobodžiavo, tik nenorėjo to parodyti.

— Kam taip rūpintis? Juk tai visiškai naujo tipo mechas. Jis užliejo mus miražais. Sakyčiau, išties realiais. Dar neteko regėti, kad marodierius mokėtų daryti kažką panašaus.

— Kas iš to?

— Mes manėme, kad sunaikinome pagrindinę jo sąmonę. Puiku. Tada išsiaiškiname, kad savo protą mechas išsklaidė į vidurines sąmones. Pribaigėme ir jas. Lyg ir viskas gerai. Ir štai vakar įsirėžiame į žemkasį, turintį visą sąmonę — bei ginklus.

— Nagi, nesikarščiuok, — tarė Kirvius, palinkęs į priekį.

Kilynas suprato, jog pradėjo šaukti purtydamas kietai sugniaužtą dešinįjį kumštį. Kairioji ranka kabėjo suglebusi.

— Negi nesupranti? Pažiūrėk, kaip jie stengiasi ištobulinti maldininką.

— Teisybė. — Kirvius sugriežė dantimis, dėbčiodamas kažkur į tolumą. — Jūsų Šeima daug iškentėjo. Daugiau nei mes. Bet neužmiršk, mes neatsisakome suteikti jums prieglobsčio, net jei ir pritraukėte to maldininko dėmesį.

— Už tai esame labai dėkingi, — atsakė Kilynas. Ore pakibo neištarta tiesa, kad Metropolis gali ir neatsispirti maldininkui. Be abejonės, tai baugino Kirvių.

Šiaip ar taip, Karaliai nestokojo pasitikėjimo savo jėgomis. Keli jau buvo užsukę į Kilyno trobelę ir džiugiai papasakoję istorijų apie tai, kaip jie sutriuškino puolančius marodierius. Tačiau jų kapitonas suprato, jog maldininkas skiriasi nuo paprastų mechų.

Ne išimtis, kad kitų Šeimų pasirodymas reikš ne palaimingą žmonijos susivienijimą, o Metropolio žlugimą.

Ar būtent šią mintį Kirvius ir slėpė? Greičiausiai ne tik tai. Prašnekus apie vertėjus, jis skubiai nukreipė kalbą lyg nenorėdamas pasakoti, ką išsiaiškino Karalių specialistė.

Nebuvo jokio reikalo siūlyti sumedžioti maldininką. Kirvius niekuomet nesutiktų išleisti iš Metropolio savo pagrindinių pajėgų. Be to, Kilynas suvokė, kad jis pats vargu ar tiktų persekiotojų komandai. Negyva ranka kybojo prie šono lyg nebylus priekaištas.

Vyskupas ištarė dar porą frazių, bandydamas kiek įmanoma geriau išreikšti savo Šeimos dėkingumą, nors neabejojo, kad Ledrofas su Fomaksu padarė tą patį. Ką gi, mandagumo per daug nebūna.

Tačiau jis neužmiršo pridurti:

— Vis dėlto įdomu, kodėl mechai bando sumaišyti mus su dulkėmis?

— Jie mūsų nekenčia, — pakartojo Kirvius. — Viskas labai paprasta.

Įkvėpęs Kilynas ryžtingai atšovė:

— Nieko panašaus.

— Tuomet kodėl?

— Manau, kad mechai tiesiog bijo. Mes juos kažkaip gąsdiname.

Kirvius keistai nusijuokė. Paskui atsistojo, tuo parodydamas, kad Kilynui irgi laikas kilti, nes Karalių kapitonas turi ir kitų reikalų.

8

— Tėti?…

Tobis miegojo taip ilgai, kad Kilynas neįstengė atsispirti pagundai švelniai jį papurtyti, norėdamas įsitikinti, jog berniukas neužstrigo kokioje nors susiraizgiusioje nervų sistemos spiralėje.

— Taip, taip, čia aš. Viskas gerai.

— Aš… keistai jaučiuosi.

— Skauda?

— Ne, aš… tiesiog… nejaučiu…

— Ko?

— Kojų. Dabar tiktai kojų.

— O kaip viduriai?

— Gerai.

— Tikrai?

Staiga Tobis šyptelėjo.

— Tikrai, tikrai. Jei priglausi prie kelnių delną, aš galėsiu į jį prisisioti.

— Manai, kad pataikysi?

— Arba ten, arba tiesiai į langą.

Pasodinti Tobį ant šiaudinio čiužinio pasirodė sunkiau, nei Kilynas galvojo. Berniuką irgi išvargino tokios pastangos. Akys trumpam apniuko, o gerklė susitraukė lyg nuo vidinės kovos. Po akimirkos raukšlės išnyko, nepalikdamos nė menkiausios žymės ant lygios išblyškusios odos. Jis garsiai nusišlapino į molinį puodą ir nusijuokė.

— Kada pagis mano kojos? — vėl atsigulęs paklausė Tobis.

— Pailsėk šiek tiek, o tada pažiūrėsime.

Kilynas stengėsi, kad jo balsas skambėtų ramiai ir linksmai, tačiau berniukas pajuto kažką negero.

— Ar ilgai teks laukti?

— Jie nežino. Niekada nematė, kad įpusėjęs žudynes marodierius būtų pabaidytas.

— Marodierius? Man jis atrodė labiau panašus į žemkasį.

— Na…

Tobio veidas apsiniaukė.

— Eilinis? — būti pakirstam paprasčiausio žemkasio…

— Ne. Tai buvo marodierius, pasislėpęs po žemkasio išore. Turbūt jį sukūrė maldininkas.

Vaikas nušvito.

— Gerai bent tiek, kad mane pašovė ne koks prakeiktas žemkasys.

— Tikra bjaurybė.

— Kaip tavo ranka?

— Nieko gero. — Nebuvo prasmės meluoti.

— Gali ja naudotis?

— Nepajėgiu net savo užpakalio nusišluostyti.

— O kada paskutinį kartą tai darei?

Kilynas išsišiepė, ir įdegusį veidą išmargino raukšlelių voratinklis.

— Klausyk, aš tuojau nutrauksiu šitą koją ir užkimšiu ja tavo burną.

— Bent jau turėsiu ką užkąsti.

Kilynas atnešė jam sriubos. Tėvas šnekėjosi su sūnumi, kol kambaryje įsitvyrojo pusiaunakčio prieblanda. Jis papasakojo, kaip klaidžiojo po Metropolį, apibūdino jį spalvingai ir gerokai prasilenkdamas su tiesa. Tobis entuziastingai pareiškė norįs išeiti į lauką ir pats viską apžiūrėti. Kilynas pažadėjo išsivesti jį kitą dieną. Reikės nešti berniuką rankose arba sukonstruoti kokią kėdę su ratukais. Vyriškis stengėsi kalbėti ramiai, kad jo balsas neišduotų tikrųjų jausmų. Kirvius ir kiti Šeimų nariai, nusimanantys apie tokius sužeidimus, tvirtino, jog Tobio pagydyti nepavyks.

Netgi Andželika, aplankiusįjį dieną, sielvartingai papurtė galvą. Moteris žinojo, kaip nureguliuoti akis ar skonių receptorius. Ji mokėjo krapštytis į kaukoles implantuotose mikroschemose. Tačiau viso kūno sistemų nebūtų įstengusi sutvarkyti. Nė vienas žmogus neturėjo jokio supratimo, kaip jos veikia arba kokioje stuburo vietoje susijungia nervų mazgai. Tobio nugaroje buvo įtvirtinti trys atsišakojantys siūleliai, nedideli, rožiniai šešiakampiai įrantai. Juos instaliavusi moteris mirė senojoje Šeimos Citadelėje. Nei Vyskupai, nei Lupikai, nei Karaliai nežinojo, kaip sujungti tuos įrantus. Net nenutuokė, ar būtent juos reikia taisyti, norint pagydyti Tobį.

Kilynui palengvėjo, kai sūnus užmigo, nes tuo metu jau neįstengė sugalvoti, ką įdomaus papasakoti. Jis nužingsniavo į nedidelį kvadratinį pastatą prisipilti vandens iš Karalių šulinių ir pakeliui sutiko Šibą.

Moters žvilgsnyje atsispindėjo neištartas klausimas.

— Jaučiasi neblogai, — pasakė Kilynas, — tik štai tos kojos…

— Kaip galva?

— Na, jis šneka normaliai. Išsivesiu jį rytoj į lauką, gal patikrinsiu refleksus.

Moteris lėtai sumirksėjo, apgaubta įžambiai krentančios blankios šviesos. Jos vokai nuslydo žemyn kaip pilki vaiduokliai, ir Kilynas pajuto galįs įžiūrėti pro juos akių baltymus.

— O kaip tu?

— Kas, ranka? Nieko baisaus.

Šiba suspaudė ją savo pirštais.

— Jauti?

— Ne.

— Pagis?

Jis papurtė galvą vis dar mąstydamas apie Tobį. Regis, dabar niekas nemokėjo išgydyti tokių sužeidimų. Jiedu nupėdino tolyn pirmu pasitaikiusiu keliu. Kaip keista žingsniuoti tarp žmogaus rankų darbo konstrukcijų. Trūko mažų, tačiau tobulai tikslių mechų detalių. Vietoj jų matėsi visai mielos kreivos linijos ir niekuo neišsiskiriantys vingiai.

— Ką sako Kirvius?

— Karaliai nežino, ar yra išlikusių gyvų kitų Šeimų. Mes vieninteliai juos radę. Jei Tiškulys pritrauks daugiau…

Jis nebaigė minties. Tiesiog nepajėgė galvoti apie tokias tolimas teorines galimybes, kai prieš akis tebešmėkščiojo išblyškęs, bet linksmas Tobio veidas.

Kol kas berniuko žvilgsnyje spindėjo sutrikimas, nesugebėjimas suvokti, kodėl kūnas atsisako funkcionuoti. Netrukus jį pakeis bergždžias įniršis, o vėliau — neviltis. Kilynas gerai žinojo šį ciklą. Ne kartą matė sužeistuosius kelionės metu.

— Su Kirviu kalbėjai apie maldininką?

Jį visada stebino, kad Šiba taip puikiai gali skaityti veido išraišką.

— Ir ne, ir taip, Karalius tvirtina anaip, — pacitavo senoviškas rimuotas eilutes Kilynas.

— Kaip dėl maldininko?

— Be abejo, sunerimęs dėl jo.

— Svarsto, ar Metropolyje saugu.

— Aha. Aš taip pat. Kirvius… kažką slepia.

— Ką?

— Nežinau. Man asmeniškai įdomu, kaip Metropolis apskritai čia atsirado. Kodėl maldininkas paliko jį ramybėje?

— Patikrinau apsaugą. Ji nebloga, bet… — Perkreipti Šibos antakiai bylojo, kad ji netiki tokiu paaiškinimu.

— Gaila, kad čia nėra Fanės, — ilgesingai tarė Kilynas, pirmą kartą paminėjęs jos vardą per tokį ilgą laiko tarpą. Po kapitonės mirties jų gyvenimuose lyg ir atsivėrė praraja. Jeigu Fanė būtų virtusi Aspektu, jis su mielu noru būtų priėmęs ją į savo sąmonę.

— Fanės?

— O, atleisk, visai užmiršau, kad tu jos nepažinojai.

— Jūsų kapitonė?

— Kažkada ja buvo. Pačia geriausia, kokia tik įmanoma. Iš Kirviaus būtų palikusi šlapią vietą. — Jam patiko ši senovinė frazė, nors pastaroji priminė, kad po Negandos ne taipjau dažnai tekdavo matyti šlapių vietų.

Staiga Šiba pareiškė:

— Kirviui kažkas negerai.

— Ką? Kaip suprasti?

Ji patapšnojo sau per smilkinį.

— Štai čia negerai.

Tai pribloškė Kilyną.

— Kodėl taip sakai?

— Ar girdėjai jo sveikinimo kalbą?

— Ne, tuo metu miegojau. Ką jis prišnekėjo?

— Anot jo, Metropolis yra visų laikų didingiausias miestas.

Kilynas sukrizeno.

— Šitos molinės lūšnelės?

— Didingiausias todėl, kad gali pasipriešinti marodieriams.

Kilynas išsižiojo suglumęs.

— Retas kuris marodierius užklysta taip toli į Tiškulį. Jei suvoks, kad mes esame čia, netrukus pamatysime jų visą galybę. Kol kas Kirviui velniškai sekėsi.

— Teisingai. Paskui jis kalbėjo apie Šeimų suvienijimą.

— Ką?

— Jis nori būti kapitonu.

— Visų Šeimų kapitonu?

— Regis, kad taip. Karaliai visą laiką jam džiaugsmingai pritarė.

Kilynas papurtė galvą.

— Tas Kirvius išties atliko puikius darbus, reikėtų tai pripažinti. Jis gali vadovauti. Pažiūrėk, kaip didžiuojasi Karaliai. Tačiau kapitonas iš jo nekoks — ne itin išmintingas.

— Teisybė, — sutiko Šiba ir švelniai pridūrė: — Fanė buvo protingesnė?

Vyriškis šyptelėjo:

— Ji sakydavo, kad sendami žmonės proto neįgauna, tiesiog tampa atsargesni. — Jis sekundėlei nutilo. — O gal taip kalbėjo mano tėvas?

— Tai nebūtinai tiesa.

— Galbūt. Šiaip ar taip, Fanei išminties netrūko, nors ji ir būtų tave iškoneveikusi už tokius žodžius. Kirvius jai neprilygsta.

— Tai jau tikrai. — Niūriu žvilgsniu ji varstė geltonus stačiakampius, spindinčius siaurose lūšnelėse. Kartu su švelniu vėjeliu iš jų sklido Šeimos dainos.

Metropolį saugantys sargybiniai buvo išsidėstę žiedu šalia artimiausių kalvų. Jie pajusdavo bet kurį artėjantį mechą, todėl žmonės nebijojo, kad atvira šviesa pritrauks nereikalingą dėmesį. Toks požiūris Kilynui pasirodė ne itin išmintingas.

Miestas švelniai raibuliavo kvapnioje laužaviečių dūmų migloje. Veidą glostantis drėgnas oras palaimingai plūstelėjo į plaučius. Štai kur tikrasis gyvenimo skonis — malonumas pajusti dvelksmą vėjo, rausiančio duobeles riebiame molyje. Arturas pakuždėjo, neva senovėje visa Čiuožyklos planeta niekuo nesiskyrė nuo šios vietos.

Kilynas prisivertė galvoti apie praktiškus dalykus.

— Kuriam galui mechams prireikia kiekvieną kartą atstatyti maldininką? Po Negandos marodieriai galėjo mus sumedžioti, jei tik būtų užsimanę.

— Jie bandė, — pasakė Šiba. — Šaudavo į mus, kai tik pamatydavo.

— Teisingai, bet jie nemedžiojo mūsų taip kaip maldininkas. — Kilynas sugniaužė dešinįjį kumštį. — Jie leido žmonėms egzistuoti metų metus. Paliko mus ramybėje, neminint marodierių, su kuriais netyčia susidurdavome. Žinoma, tai bjauru. Bet dabar jie pasiuntė maldininką. Kodėl?

Šiba nusišypsojo.

— Nesiraukyk. Atrodai senesnis.

Jis pastebėjo, kad moteris visiškai pakeitė savo šukuoseną. Virš pakaušio iškilo susiraizgiusios, sidabriniais taškeliais žvilgančios kasytės, kurios skleidėsi į sustingusį juodą fontaną. Jos akys švytėjo, kombinezonas buvo kruopščiai išvalytas.

Pasiruošusi meilės romanui, dingtelėjo mintis. Moteris nužvelgė Kilyną lėtai ir mįslingai.

Tačiau jis nebuvo tam nusiteikęs.

Kilynas nedrįso prisipažinti, kad domisi ja abstrakčiai, be kažkokio ypatingo motyvo. Kai Šeima nutarė atjungti seksualinius centrus, jis nė kiek dėl to nesipriešino. Tuo metu miegojo su Džoselina, tačiau niekaip neįstengė išmesti iš galvos malonių prisiminimų apie Veroniką. Nuostabus jaunystės metas, kai paprastas ir beveik netikėtas lytinio akto malonumas sukeldavo ekstazę, negrįžtamai praėjo. Akivaizdu, kad Džoselina niekada nebūtų tapusi antrąja Veronika, todėl po kiekvieno prisilietimo ar gesto jį apimdavo kartėlis.

Jis prasižiojo, norėdamas pakreipti pokalbį kita linkme, tačiau nieko neišspaudė. Po velniui Lyg būčiau vaikigalis! Kilynas burbtelėjo kažką — mintys sūkuriavo tarsi vakuume — ir staiga priešais save išvydo vamzdį, pritvirtintą ant specialaus rėmo.

Jis puikiai nutuokė, kas tai yra, bet sugebėjo apsimesti sutrikęs, neužmiršdamas širdyje padėkoti likimui. Vis dėlto džiaugsmas buvo realus.

Kažkada, gyvendami Citadelėje, Vyskupai irgi turėjo tokį prietaisą, tik Kilynas negalėjo įsivaizduoti, kaip Karalių Šeimai pavyko išsaugoti savąjį. Galbūt prabėgus keleriems metams po Negandos ištraukė jį iš Citadelės griuvėsių? Tai atitiktų Kirviaus stilių.

Jis žvilgtelėjo pro senovinius žiūronus. Tarp retų debesų mirguliavo žvaigždžių šviesa. Šalia rubininių dulkių juostų driekėsi tankus dangaus šviesulių srautas.

Cyptelėjo Artūro balselis:

Ach, koks vaizdas! Jau seniai nemačiau nieko panašaus. Tai Mandikini — senovinis indų žodis iš legendinės Žemės planetos. Jis reiškia Galaktiką, vadinamą Paukščiu Taku. Pažodžiui verčiant — “didžiąja dangaus upe”. Indai tikėjo, kad…

— Pažiūrėk, — tarė Šibai Kilynas, pertraukdamas savo Aspektą.

Moteris dar niekada nebuvo mačiusi elektroteleskopo, todėl paklusniai dirstelėjo į vamzdelį, nuskenavo prieblandoje skendintį dangų ir paklausė kažko apie ieškiklio ekraną.

Kilynas žvilgtelėjo į mažą kristalinį objektą. Mintis persmelkė vaikystės prisiminimai.

— Sietynas, — tarė jis. — Bent vienas jų liko!

— Kas tai?

— Miestas. Žmonių miestas! Juk Lupikai kilo būtent iš Sietyno.

Suglumusiji papurtė galvą, ir Kilynas paaiškino:

— Kaip ir mes visi. Kažkada atvykome į Čiuožyklą ir čia apsistojome.

Dar vakar apie tai pasakojo Arturas. Kilynas leisdavo Aspektui kalbėti dažniau, bandydamas išmokti mechų technikos subtilybių. Jis nieko neprasitarė Šibai, nes norėjo įvaldyti bent kelis triukus, kad padarytų jai įspūdį.

— Jį pastatė Šeimos?

Nijaldžio Aspekto šnipštelėjimas pateikė trupinėlį informacijos. Jis džiaugėsi, kad bent vienoje srityje nutuokia šį tą daugiau nei Šiba.

— Šeimos susikūrė po to, kai žmonija atkeliavo iš Sietynų. Labai seniai.

— Vieno Sietyno?

— Hmm, ne, trijų, — pakuždėjus Nijaldžiui atsakė jis.

— Mūsų sukurtų?

Jos skeptiškas požiūris pažadino nebylius paties Kilyno jausmus. Kaip neįtikėtina, kad žmonės mokėjo gaminti prietaisus tamsiose dausose ir netgi skraidyti tenai. Lygiai taip pat keistai atrodė balto akmens paminklas, kurį jie visai neseniai regėjo.

Pirmą kartą jis pamatė Sietyną vaikystėje — tais laikais pasaulis buvo sąlygiškai saugus, o žmonės sugebėdavo nuveikti didžius dalykus. Dabar jis žinojo tiesą.

Kilynas pajuto, kaip sąmonės kampelyje susirangė augantis nerimas. Jis vėl pažvelgė į Sietyną, žvilgantį kristalą, pakibusį juodame danguje. Pro sensorinį centrą prasismelkė padrikos emocijos. Šioji žavi vieta, blizganti lyg brangakmenis, plūduriavo amžinos tuštumos jūroje.

Ir jo viduje išprovokavo netikėtą riksmą.

Aspektai paskleidė džiaugsmingus, pasididžiavimo kupinus šūksnius ir karštligišką maudulį. Jie stengėsi išlįsti iš savo nuošalių užkampių.

Kilyną užliejo kunkuliuojantys balsai. Jis sušvokštė.

— Ar tau viskas gerai?

Kilynas suprato, kad jo veide atsispindėjo viduje verdanti įkaitusi beprotybė.

— A… gerai… Tik leisk… dar šiek tiek… pažiūrėti…

Užbliovė Nijaldis:

Ach, kaip žavu! Koks nuostabus žmogaus rankų darbo grožis!

Suspiegė Arturas:

Jei būčiau paklausęs savo gerų draugų patarimo, laikui bėgant tikrai būčiau sulaukęs paaukštinimo. Būtų atėjusi ir mano eilė. Galėjau bent trumpam susitikti su komandos valdyba iš Dreiko Sietyno. Jei būčiau tai padaręs — nemanyk, Nijaldi, kad aš negirdžiu užkoduotų tavo įžeidinėjimų, — gal dabar gyvenčiau Sietyne!

1. Mechai užpuolė Sietynus vėliausiai.

2. Netgi mano laikais niekas nežinojo, ar ten kas nors yra.

3. Nesulaukėme jokių signalų.

4. Tiesiog kabo danguje lyg kalėdinės eglutės papuošalai.

5. Pasilikęs ten būtum sulaukęs garantuotos mirties.

Kaip gali nerūpestingai kalbėti apie tokią tragediją? Juk velnio išmonės suburta orda nušlavė viską, kas šioje dvokiančioje bedugnėje suteikdavo prasmę!

Klausyk, Nijaldi, užtenka pamokslauti. Man nerūpi, jog tu esi šventikas filosofas. Žmogau, nejau negali paprasčiausiai pasigrožėti Sietynu? Mechai jo nesunaikino. Tik pagalvok, ką tai reikštų.

Užjaučiu tave, Artūrai. Iš visų gyvų padarų aš labiausiai trokštu, kad žmonija susigrąžintų savo didingą šlovę. Kaip Dievą myliu!

1. Tuomet liaukis bėręs moralus.

2. Privalome surasti būdą, kaip išsikapstyti iš susiklosčiusios padėties.

3. Kalbėkime apie reikalą.

Žinoma, Sietynų era sulaukė tragiškos pabaigos. Mes per mažai kreipėme dėmesį į mašinas ir jų godumą. Bet tai dar nėra priežastis stūgauti apie mechų sukeltus košmarus. Mes…

Tu nori pasakyti, kad jie nesukramtė didesnės mūsų laivų dalies? Kad jie neiš žudė beveik visos mūsų ekspedicijos?

Be abejo, aš…

Kad vėliau nesugrįžo ir vėl nesunaikino mūsų darbo vaisių palikdami — tebūnie jis būna palaimintas, Viešpatie! — tik šį vienintelį Sietyną? Gailestingasis…

Užteks tų pigių religinių efektų! Man jie nedaro jokio įspūdžio. Niekas neklausytų tavo…

1. Pažiūrėkite į Kilyną.

2. Jis nerimauja dėl to, kad mes įkaitę.

3. Jis susirietė užčiuopęs mūsų jausmus.

Viskuo kaltas tavo perkaitęs protas. Tavo akla nepagrįsta neapykanta… vaje, atsargiai!

Kilynas suvokė, kad jį užklupo Aspektų audra, tačiau nieko negalėjo padaryti. Jis nepajėgė suvaldyti savo kūno, kaip ir toji moteris prieš kelias dienas, kuri beprotiškai strykčiojo į orą užvaldyta įnirtingų Aspektų balsų.

Jis pajuto dūrį į kaukolę, įskėlusį sidabrines žiežirbas.

Dulkėtą orą užtvindė zvimbiančios širšės.

Jis sudribo ant savo švininės rankos.

Šnerves užpylė sniegas.

Akis puolė graužti vabzdžiai.

9

Kitą rytą įvyko Šeimų Sambūris — ši tradicija užsiliko nuo senųjų Citadelių laikų. Pilkšvai oranžinėje molinėje trobelėje ant organine medžiaga aptemptų krėslų susėdo trys liekni, raumeningi, apžėlę susiraizgiusiomis barzdomis vyrai.

Apie susirinkimą Kilynui papasakojo jį slauganti Šiba. Akustiškai tariami žodžiai sunkiai brovėsi pro tirštą tylos sluoksnį.

Vyriškis žinojo, kad Šeimų nariai tarška apie tokius reikalus, kurių jis nebuvo nusiteikęs svarstyti. Kai kas manė, kad jiems visiems reikėtų įsilieti į naujai sukurtą Citadelę ir tokiu būdu sutvirtinti paskutinį žmonijos prieglobstį. Kiti tvirtino, neva didelės žmonių grupės neįstengs apsisaugoti, todėl reikėtų kastis po žeme, išsisklaidyti po atskirus kaimelius arba vėl patraukti į kelionę.

Kilynas nesuko dėl to galvos. Jo pasaulis susitraukė iki materialių objektų.

Tobio kojos.

Ūkanotos Šibos akys.

Jo paties suglebusi ranka.

Viskas aišku ir tikslu. Būtina sutelkti dėmesį į šiuos dalykus, kad pavyktų atgaivinti sensorinį centrą.

Aspektai akivaizdžiai persistengė klykaudami. Dabar jie bailiai slėpėsi aidinčiose ir tuščiose sąmonės kertelėse.

O taip, jis pasveiks. Po dienos kitos.

Kilynas beveik nepastebėjo, kaip prabėgo visa para; tik matė Denikso spindulių pluoštą, slystantį grindimis iki galinės sienos. Jis pavalgė ir, regis, šiek tiek nusnūdo, tačiau pakirdęs išvydo, kad geltonai baltas šviesos ruoželis vėl spingsi toje pačioje vietoje ant šiurkščios molinės aslos.

Jis atsisėdo ir susimąstė.

Jei marodieriai užpultų Metropolį, iš Kilyno nebūtų jokios naudos ginant miestą. Netgi pasveikęs po Aspektų audros, jis nepajėgtų nulaikyti dujosvaidžio arba taikliai šaudyti. Nekilo nė menkiausios abejonės, kad, žlugus Citadelei ir žmonijai patyrus dar vieną žeminantį pralaimėjimą, Šeimos nariai spruktų tolyn palikę Tobį vienui vieną.

Su juo susisiekė virpantys Aspektų balseliai; jie šnabždėdavo, kai tik pasitaikydavo tokia galimybė.

Deja, nieko naudingo Kilynas neišgirdo. Privalai atgaivinti savo rankos funkcijas, kuždėjo jie. Užmiršk Tobį.

Kilynas sėdėjo ankštoje, apšnerkštoje drėgnu purvu lūšnelėje, stebėdamas miegantį sūnų. Kaip žinia, visai netoliese Fornaksas, Kirvius bei Ledrofas kalbėjosi apie tai, kas Tobiui ir jam buvo gyvybės arba mirties klausimas. Bet šiuo metu jo nė kiek tai nejaudino.

Sendami visi tėvai pradeda suvokti, kad jie daugiau negali kontroliuoti savo atžalų ateities. Tam tikra prasme vaikai įkūnydavo gyvenimo atsaką į mirtį. Jų egzistavimas atkakliai primindavo, jog tau daugiau nelemta vadintis jaunosios kartos atstovu. Istorijos tėkmė neša tave tolyn. Vaikai nenumaldomai auga ir stiprėja, o tėvai raukšlėjasi, nukaršta, kol galiausiai susiruošia paskutiniam poguliui.

Apie tokius natūralius dalykus nebūtina nė galvoti. Kilynui dingtelėjo ši mintis, panirus į slegiančią trobelės tylą. Pro langą aidėjo padriki Metropolio garsai, regis, sklindantys iš miglotų tolybių tarsi balsų murmesys, iš kurio neįmanoma suprasti nė vieno žodžio. Jis žvelgė į sūnų žinodamas, kad privalo kažką daryti, tačiau kūnas atsisakė judėti. Vis tiek nieko gero nepavyks nuveikti. Šioji niūri tiesa įsirėžė iki kaulų smegenų.

Paties Kilyno negąsdino galimybė iškeliauti anapilin. Jo gyvenimas buvo vertas nedaugiau nei mažos kuprinės, kurią nešiojo ant pečių, turinys. Nuolatinio bėgimo ir mirties metai nesugebėjo ištirpdyti tikėjimo žmonijos didingumu, užtat išmokė nekreipti dėmesio į atsitiktinius dalykus. Esmė ta, kad bet kuriuo metu jį galėjo pašauti pro šalį keliaujanti mašina — metalinis padaras, nepažįstantis nei skausmo, nei gailesčio. Ką gi, žiaurus pasaulis lygiai taip pat lengvai būtų pajėgęs sunaikinti ir Kilyno palikimą, Tobį. Jis privalėjo verstis per galvą, kad tai neįvyktų.

Vyriškis stebėjo, kaip po šiurkščiomis tamprios medžiagos paklodėmis lėtai ir sunkiai kilnojasi sūnaus krūtinė. Pro saulės aptviekstą langą įzvimbė musė. Aplėkęs skurdžios trobelės kampus, mažutis padarėlis nusileido ant Tobio rankos. Kilynas nelietė vabzdžio. Jis buvo gyvas ir turėjo teisę toks išlikti. Tėvas išmokė gerbti visus biologinei gyvybei atstovaujančius organizmus. Pačią žmoniją, matyt, lydėjo prakeikimas. Kad ir kaip ten būtų, ji negalėjo skriausti silpnesnių už save. Kilynas toleravo musę, kol ši pradėjo ropoti Tobio veidu. Pamatęs tai, staigiu judesiu įkalino vabzdį savo delne, tada žengė prie lango ir paleido jį skristi pavėjui.

Besikilnojanti vaiko krutinėjau savaime atrodė lyg nedidelis stebuklas.

Regėdamas paprastą alsavimo didybę, jis galvojo apie mechus, Citadelę, savo maištaujančią ranką. Kilynas žinojo esąs susimąstęs, tačiau mintys sukosi galvoje nesiekdamos būti išreikštos žodžiais. Jo neslėgė būtinybė daryti išvadas. Supamas tylos Kilynas neabejojo pajusiąs, ko griebtis, kai ateis tinkamas momentas. Kurį laiką jis su pasitenkinimu žvelgė į sūnų. Staiga į galvą dingtelėjo, kad daugiau tokios progos gali ir nebūti.

Galiausiai vyriškis atsistojo jausdamas, kaip įsitempia raumenys ir dejuoja sustingusios kojos. Kairioji ranka nerodė jokių gyvybės ženklų. Greičiausiai visam laikui. Galva apsvaigo, ploniems Aspektų balseliams įsibėgėjus dalinti patarimus.

Jis stipriai užsimerkė nuslopindamas plūstančius žodžius. Aspektų nerimą galima suprasti — jie rūpinasi savo saugumu. Tačiau nė vienas jų nepasakė nieko tokio, apie ką Kilynas jau anksčiau nebūtų pagalvojęs, o nesibaigiantys tauškalai erzino labiau nei musės zirzimas.

Jis nužirgliojo tiesiai link Kirviaus lūšnos tvoros, savo netvirtais žingsniais sukeldamas dulkių debesėlius. Toji tvora atrodė dar absurdiškiau nei prieš kelias dienas — menkutis gestas, nukreiptas į tylų, negailestingą pasaulį. Jam artėjant, susirinkimas trobelės viduje nutrūko, ir į lauką išėjo visi trys kapitonai. Kiekvienas jų dėvėjo švarias, iš tampriosios medžiagos pagamintas liemenes, kelnes ir antblauzdžius. Kilynas miglotai prisiminė, kad jam ir pačiam reikėjo apsivalyti bei tvarkingai susišukuoti plaukus. Perbraukęs pirštais per pakaušį suvokė, jog vietoj meniškos banguotos šukuosenos jo galvą puošė susimazgę, į visas puses styrantys kuokštai.

Išvydęs jį Fomaksas sukikeno.

— Jau geriau?

— Aha.

Kirvius tyrinėjo Kilyną pusiau primerktomis akimis.

— Ledrofas minėjo, jog tu — tvirtas vyras, kai nesergi ir nesi prisigėręs.

— Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jį. — Visi nusijuokė, išskyrus Vyskupų kapitoną.

— Tu turi Veidą, kurį galėtume panaudoti.

— Kokiam tikslui?

Ledrofas šyptelėjo, tarsi prieš ketindamas atskleisti kažkokią paslaptį dar būtų norėjęs šiek tiek pažaisti.

— Nedideliam darbeliui. Vertimui.

— Aš ne… — Kilynas užsičiaupė.

Matydamas, kad jis akivaizdžiai sutrikęs, barzdočius dar labiau išsišiepė.

— Ar tau kada nors teko regėti renimechą?

Turbūt Kirvius pasidalino su kitais kapitonais svarbia informacija.

— Girdėjau apie juos, — atsargiai ištarė Kilynas vildamasis, kad jo balsas nuskambėjo pakankamai abejingai.

Su renegatu jis niekada nebuvo susidūręs. Šie mechai gavo tokį vardą todėl, kad turėjo kažkokių problemų su saviškiais. Tapę tremtiniais, tikrais vienišiais, jie gyvendavo mechų civilizacijos užribyje. Tačiau jų egzistavo ne tiek jau daug.

Praeityje žmonės retsykiais palaikydavo ryšius su renegatais. Kontaktai užsimegzdavo visai netikėtai, mechui atsidūrus beviltiškoje padėtyje. Dėl bendros kalbos stokos derybos užtrukdavo gana ilgai. Santykiai niekuomet nepasistūmėdavo toliau įprastų prekybinių mainų. Dauguma renegatų manė žmoniją esant paprasčiausia atmatų krūva, todėl kreipdavosi į ją tik kraštutiniu atveju. Atskalūnai mechai gyveno kur kas ilgiau už žmones, ir jų kontaktai su Šeimomis jau spėjo virsti legendomis.

Badui, jo Veidui, prisieidavo vertėjauti, kai Vyskupai tvarkydavo reikalus su dviem renegatais. Seniai seniai, dar prieš gimstant Kilynui. Egzistavo net iš anksto sutartas susitikimų signalas. Vėliau abu mechai nežinia kur išgaravo.

Kilynas iškvietė Badą ir skubiai, plakančios širdies ritmu, uždavė jam kelis klausimus.

1. Abu Vyskupų renegatus sugavo marodieriai.

2. Spėju, kad jie sulaukė garantuotos mirties.

3. Tais laikais šiek tiek mokėjau mechų kalbą.

4. Daugiausiai techninius terminus.

5. Visos mechų kalbos niekada nesupratau.

— Mes naudojamės reniu jau dvejus ar trejus metus, — paaiškino Kirvius.

— Štai kaip Karalių Šeima pasistatė šį miestą, — įsiterpė Ledrofas.

Kilynas linktelėjo, nors vis dar neįstengė atsikratyti nuostabos jausmo. Dabar aišku, kodėl Karaliai nebijojo naktimis kurti atvirų laužų. Jie sulaukdavo pagalbos iš paties mecho. Regis, sudarė su mechu sandėrį, kad šis nukreiptų marodierius nuo Tiškulio centro.

— Koks tai renis? — paklausė Kilynas.

— Klastūnas, — atsakė Kirvius.

— Pasitikite juo?

— Tenka.

— Kodėl?

— Tam, kad gautume bent šiokios tokios pagalbos, po velnių, štai kodėl.

— Kokios pagalbos?

— Informacijos. Netgi maisto atsargų.

— Ką duodate mainais?

Kirvius susierzino.

— Kuo jis įsivaizduoja esąs? Ar visi jūsų žmonės tokie? — kreipėsi Karalių kapitonas į Fomaksą ir Ledrofą.

— Kilynas — tikras kietasprandis, — tarstelėjo pastarasis.

— Verčiau išklok viską tiesiai šviesiai, nes užuominų jis nepripažįsta, — pridūrė Fomaksas.

Kirvius gaižiai pakinkavo galva.

— Dėl renio klastūno esame priversti atlikti kai kuriuos darbus.

— Kokius būtent?

— Dažniausiai prisieina vogti.

— Iš kur?

— Iš mechų saugyklų tunelių.

Kilynas nieko neatsakė. Matydamas jo veido išraišką, Kirvius paaiškino:

— Klausyk, mes žinome, kaip tai daryti. Turime savų triukų.

— Geriau taip ir būtų, — šaltai ištarė Ledrofas. — Mūsų susitarimas pakankamai aiškus, tad verčiau turėtum tikrai gerų triukų, antraip savo žmonių aš niekur nesiųsiu.

Visi trys kapitonai šiek tiek pasiginčijo, suteikdami Kilynui progą atidžiau patyrinėti Kirviaus veidą. Jie šaudėsi žodžiais lyg iš pabūklų.

Atrodė, kad vidinė Karalių kapitono įtampa susitelkė į nedidelį gumbelį, pūpsantį aštraus smakro gale it nepriklausoma veido dalis, kuri pati sugeba išreikšti emocijas. Nervingai krūpčiodamas jis visiškai nesiderino su rimta ir pasitikinčia savimi Kirviaus fizionomija. Ant gumbelio virpantys juodi gyvaplaukiai priminė gyvus padarėlius.

Akivaizdu, kad Kirvius yra pats geriausias kapitonas iš jų trijų. Reikės juo nepastebimai pasinaudoti. Kilynui teks vaizduoti Vyskupų Šeimos narį, turintį rimtų problemų, kad atitrauktų Karaliaus dėmesį nuo kitų kapitonų.

Vyriškis prisiminė Šibos gestą — pirštą prie smilkinio. Kirviui kažkas negerai.

Na, galbūt jis ir keistas, tačiau tai netrukdo būti puikiu ir sumaniu vadovu. Šis žmogus mokėjo kontroliuoti savo veidą ir nė menkiausiu antakio kryptelėjimu neišduodavo savo tikrųjų minčių. Jis galėjo maloniai, draugiškai šypsotis ir po akimirkos apniukti, tarytum pašnekovas būtų užsimanęs kažko tokio, ko Kirvius, net ir su visais geriausiais ketinimais, nebūtų įstengęs duoti.

Deja, veidas nepasižymėjo tobulumu. Vidinės Kirviaus emocijos atsispindėjo smailėjančiame jo smakre. Po juodais barzdaplaukiais pakibo prakaito ašara, kuri įnirtingai virpėjo, kapitonui trūkčiojant bumą ir kažką aiškinant savo kolegoms. Gležnas lašelis prilipo prie riebaluotos odos tarsi nevilties apimtas žmogus, pakibęs ant skardžio krašto. Regis, daugiau niekas nepastebėjo šios menkutės dramos. Kilynas pasistengė nuslopinti šypseną. Būdami kapitonais — o tokių pareigų geidė kiekvienas, — jie privalėjo elgtis oriai. Ne išimtis, kad prakaito lašas tiesiog prasprūdo pro akis.

Kilynas palaukė, kol jie baigs ginčytis. Dar truputį pastypsojo tylėdamas, kol trys ar keturi Karaliai prašė savo vado sutvarkyti nereikšmingus jų reikalus. Su Šeimomis susijusias problemas reikėjo spręsti subtiliai. Vienintelės žmonių gyvenvietės šeimininkai, Karaliai, jautėsi viršesni už kitus. Tačiau senovinis paprotys suteikė Vyskupams ir Lupikams tas pačias teises, ir Kilynas ketino tuo pasinaudoti.

Kapitonų ginčams atslūgus, jis paklausė:

— Ar tas renis klastūnas nusimano ką nors apie mediciną?

Kirvius susiraukė.

— Praeitais metais šį tą pataisė mūsų Roselinai. Jis išmano pagalbines sistemas. Bet tu nemanai…

— Aišku, kad manau.

Kirvius pažvelgė į Kilyno ranką, tada atsisuko į Ledrofą. Tegul šį reikalą tvarko Vyskupų kapitonas.

— Klausyk, tavo rankai galas, — tarė juodabarzdis. — Šiaip ar taip, mums nepavyktų užlopyti visų sužeistųjų. Eime pas mechą. Padėk vertėjauti. Vis tiek negali nešti nieko sunkaus. Nepuoselėk didelių vilčių.

Kilynas linktelėjo, tuo parodydamas, kad paklus kapitonui, tačiau energingo pritarimo pastarasis gali nesitikėti. Be to, jis norėjo dar kai ką išsiaiškinti.

Abejingu balsu paklausė Kirviaus:

— Kodėl nesinaudojate savo vertėja?

Karaliaus veidas dar labiau įsitempė, po išsišovusiais skruostikauliais pakibo tamsūs šešėliai.

— Juk tu žinai, kad ji serga.

— Kuo?

— Problemos dėl Aspektų.

— Kokių?

— Tai Karalių Šeimos reikalas.

— Kažką pasigavo iš renegato?

Kirvius užbaubė:

— Tu užmiršai, kas čia kapitonas?

Ledrofas pradėjo atsiprašinėti dėl savo Šeimos nario nemandagumo, tačiau Kilynas jį nutraukė:

— Man nereikia smulkmenų, tiesiog pasakyk, kas jai yra. Aš gerbiu Karalių Šeimos reikalus.

— Jis kalba protingai, — pastebėjo Fomaksas.

— Aš neprivalau atsakinėti į klausimus apie savo Šeimą. — Kirvius taip suspaudė lūpas, kad jos virto pabalusiomis siaurutėmis linijomis. Sustingęs veidas reiškė nepalaužiamą pasipriešinimą. Tačiau pasmakrėje vėl ištryško prakaito lašelis.

Fomaksas su Ledrofu rūsčiai susižvalgė. Jie turėjo mažiau galios nei Kirvius, tačiau dabar nesiruošė atsitraukti nė per nago juodymą.

— Verčiau atsakinėk, jei nori sulaukti iš mūsų pagalbos, — grėsmingai tarė juodabarzdis.

Kirviui tai nepatiko. Kurį laiką jis tyrinėjo žvilgsniu abu kapitonus. Galiausiai nenorom suniurzgė, išlaikydamas savimi pasitikinčią veido išraišką:

— Ji patyrė perkrovą. Bet kitokią nei taviškė. Tau viskas baigėsi gerai, o ji tiesiog spokso į sieną.

— Kas atsitiko? — neatlyžo Kilynas.

— Ji dalyvavo paskutinėse derybose su reniu. Kai grįžome namo, jautėsi normaliai. Vėliau išgyveno Aspektų audrą ir… neatsigavo. —Vyras nusigręžė.

Kiti kapitonai neramiai pasimuistė. Šeimos padėčiai pabjurus, Aspektai pašėldavo. Niekas nežinojo, kaip su jais tvarkytis.

— Aš gerbiu tavo problemas, — rimtai tarė Kilynas, — ir užjaučiu dėl jų. Be abejo, aš eisiu su jumis.

— Dėl savo rankos? — paklausė Ledrofas. — Žinau, tau jos reikia. Bet neužmiršk, kad iš renio gali ir nesulaukti pagalbos. Tiesiog daryk, kas liepta, gerai. Šeima neišleis tavęs, jei kapitonas Kirvius tavimi nepasitikės…

— Eisiu dėl Tobio, — atšovė Kilynas. — Su Tobiu.

Jis apsigręžė ir nupėdino šalin neketindamas laukti, kol vadai sumąstys ką nors atsakyti.

Daugiau jokių derybų. Jis išdėstė savo sąlygas. Dabar laikas patylėti. Tegul svarsto Kirvius. Tegul Ledrofas su Fomaksu šiek tiek pasuka savo galvas.

Niekur jie nesidės. Kilynas turi Badą, esminį dalyką, kurio reikia Karalių kapitonui: sugebėjimą vertėjauti.

Žingsniuojant dešinioji ranka ritmingai siūbavo, o kairioji kabėjo lyg negyvas medgalis.