Sersėja

Karalius aikštijosi.

— Noriu sėdėti Geležiniame soste, — pareiškė jis motinai. — Džofui tu visada leisdavai.

— Džofriui buvo dvylika metų.

— Bet aš esu karalius. Sostas man priklauso.

— Kas tau taip sakė? — Sersėja giliai įkvėpė, kad Dorkasa galėtų stipriau suveržti suknios nugaros raištelius. Ji buvo stotinga mergina, gerokai stipresnė už Sinelę, bet ne tokia vikri.

Tomenas išraudo.

— Niekas.

Niekas? Ar taip vadini savo ledi žmoną? — Karalienė nujautė, kad tikroji šio maišto kurstytoja yra Mardžerė Tairel. — Jei man meluoji, neturėsiu kitos išeities, tik pasiųsti sargybinį, kad atvestų Peitą ir iki kraujo jį nuplaktų. — Anksčiau Peitas buvo Džofrio atpirkimo ožys, o dabar — Tomeno. — Ar to nori?

— Ne, — niūriai burbtelėjo karalius.

— Kas tave taip paprotino?

Berniukas pėda brūkštelėjo per grindis.

— Ledi Mardžerė.

Jis buvo nuovokus ir suprato, kad motinai girdint „karaliene“ Mardžerės geriau nevadinti.

— Štai taip jau geriau. Tomenai, aš turiu spręsti svarbius reikalus, dalykus, kuriuos tu gerokai per jaunas suvokti. Ir man nereikia paiko berniuko, nenustygstančio Geležiniame soste už nugaros ir blaškančio dėmesį vaikiškais klausimais. Spėju, jog, Mardžerės nuomone, turėtum dalyvauti ir mano tarybos posėdžiuose, ar ne?

— Taip, — pripažino Tomenas. — Ji sako, kad turiu mokytis būti karaliumi.

— Kai būsi vyresnis, jei norėsi, galėsi dalyvauti nors ir visuose tarybos posėdžiuose, — pažadėjo jam Sersėja ir tuoj pat pridūrė: — Pamatysi, netrukus jie nusibos tau iki gyvo kaulo. Robertas per posėdžius snausdavo. — Jei tik apskritai pasivargindavo juose dalyvauti. — Jam labiau patiko medžioti su sakalais, o šį nuobodų užsiėmimą jis palikdavo senajam lordui Arinui. Ar jį prisimeni?

— Jis mirė nuo pilvo skausmų.

— Tiesa, tas vargšas žmogus mirė nuo pilvo skausmų. Kadangi taip nori mokytis, galbūt tau derėtų išmokti visų Vesteroso karalių ir jiems tarnavusių rankų vardus. Rytoj galėtum man visus juos išvardyti.

— Taip, mama, — klusniai atsakė Tomenas.

— Tu labai geras, mano berniuk.

Valdžia priklausė jai; Sersėja niekam neketino jos perleisti, kol Tomenas nebus pilnametis. Aš laukiau, tad ir jis gali palauktu Laukiau pusę savo gyvenimo. Ji apsimetė esanti klusni duktė, drovi nuotaka, nuolaidi žmona. Kentė girto Roberto grabinėjimą, Džeimio pavyduliavimą, Renlio patyčias, Veirio kikenimą ir Stanį, nepaliaujamai griežiantį ant jos dantį. Ji varžėsi su Jonu Arinu, Nedu Starku ir savo niekšingu, suktu, smurtauti linkusiu broliu neūžauga ir visą tą laiką tvardėsi sakydama sau, kad vieną gražią dieną ateis ir jos eilė. Jei Mardžerė įsivaizduoja atimsianti iš manęs šią šlovės valandą, po galais, tegul geriau atitoksta ir grįžta į tikrovę.

Ir vis dėlto rytas buvo sugadintas ir Sersėjos reikalai ėmė taisytis tik dienai baigiantis. Iki vidurdienio likusį laiką ji praleido su lordu Džailsu, palinkusi prie jo sąskaitų knygų, klausydamasi jo kosčiojimų apie žvaigždes, elnius ir drakonus. Paskui lordas Votersas atvyko pranešti, jog pirmieji trys dromonai beveik pastatyti, ir ėmė maldauti daugiau aukso, kad būtų galima laivus pabaigti ir suteikti jiems deramą prabangą. Karalienė mielai jo prašymą išpildė. Mėnuliuko linksminama, Sersėja pietavo drauge su pirklių gildijų nariais ir klausėsi jų skundų, girdi, žvirbliai šlaistosi gatvėmis ir nakvoja miesto aikštėse. Matyt, reikės pasiųsti auksinius apsiaustus, kad išvytų tuos žvirblius iš miesto, pamanė Sersėja ir tą akimirką jos ramybę sudrumstė Paišelis.

Pastaruoju metu tarybos posėdžiuose didysis meisteris būdavo itin suirzęs. Paskutiniame posėdyje jis labai skundėsi dėl vyrų, kuriuos Oranas Votersas paskyrė naujųjų dromonų kapitonais. Vadovavimą laivams Votersas buvo linkęs patikėti jaunesniems vyrams, o Paišelis pirmenybę teikė patirčiai ir primygtinai reikalavo, kad laivams vadovautų tie kapitonai, kurie liko gyvi po Juodųjų Vandenų mūšio. Paišelis juos vadino „kovų užgrūdintais ir neabejotinai ištikimais vyrais“. O Sersėja vadino juos seniais ir palaikė Voterso pusę.

— Tie kapitonai įrodė tik tiek, kad moka plaukti, — pareiškė ji. — Jokia motina neturi gyventi ilgiau už savo vaiką, o jokiam kapitonui nedera gyventi ilgiau už savo laivą.

Šis priekaištas Paišelį labai įskaudino.

Bet šiandien jis atrodė ne toks piktas: jam net pavyko baikščiai šyptelėti.

— Turiu gerų naujienų, tavo malonybe, — tarė jis. — Vimanas Manderlis pasielgė, kaip buvai liepusi, ir nukirsdino lordo Stanio Svogūnų riterį.

— Ar tikrai?

— To vyro galva ir plaštakos buvo pamautos ant mietų ir iškeltos virš Baltojo Uosto sienų. Nukirsdinimą lordas Vimanas viešai pripažįsta, o Frejai patvirtina. Jie matė galvą su svogūnu burnoje virš miesto sienų. Ir plaštakas, vienos iš kurių pirštai patrumpinti.

— Labai gerai, — linktelėjo Sersėja. — Išsiųsk Manderliui varną ir pranešk, kad dabar, kai jis įrodė mums savo ištikimybę, jo sūnus greitai grįš. — Baltasis Uostas netrukus vėl turėjo pereiti karaliaus valdžion, o Ruzas Boltonas ir jo nesantuokinis sūnus, iš pietų ir šiaurės apsupę Keilino Griovą, vis labiau veržė apsiausties žiedą. Užėmę Griovą, jie suvienys pajėgas, o tuomet išvys geležinius ir iš Toreno Kertainio, ir iš Gūdmiškio. Kai ateis laikas žygiuoti į kovą su lordu Staniu, tai turėtų paskatinti likusius Nedo Starko vėliavininkus prisiekti jiems ištikimybę.

Tuo metu pietuose Meisas Tairelis pasistatė palapinių miestelį prie Vėtrų Gūžtos ir liepė bene dviem tuzinams katapultų svaidyti akmenis į storas pilies sienas, bet kol kas jokio proveržio nepasiekė. Lordas Tairelis — tikras karys, mąsliai tarė sau Sersėja. Jo ženklas turėtų būti ant žemės sėdintis storulis vyras.

Tą popietę į dvarą atkeliavo karalienės audiencijos reikalauti paniuręs bravosiečių pasiuntinys. Sersėja būtų mielai atidėjusi šią audienciją dviem savaitėms, o dar geriau — visiems metams, bet lordas Džailsas pareiškė daugiau negalintis tvarkytis su tuo vyru, nors… karalienė palengva ėmė abejoti, ar Džailsas apskritai geba su kuo nors susitvarkyti, nebent tiktai kosėti.

Bravosietis prisistatė esąs Nohas Dimitis. Erzinantis vyras ne mažiau erzinančiu vardu. Net jo balsas erzino karalienę. Jam kalbant, Sersėja muistėsi krėsle svarstydama, ar jai dar ilgai teks kęsti valdingą Noho Dimičio toną. Jai už nugaros dunksojo Geležinis sostas, kurio spygliai ir geležtės ant grindų metė rantytus šešėlius. Soste turėjo teisę sėdėti tik pats karalius arba jo ranka. O Sersėja buvo įsitaisiusi Geležinio sosto papėdėje, mediniame paauksuotame krėsle, gausiai apkrautame tamsiai raudonomis pagalvėlėmis.

Kai bravosietis trumpam nutilo ketindamas atsikvėpti, Sersėja pasinaudojo proga.

— Tiesą sakant, šį reikalą tau reikėtų tvarkyti su lordu iždininku.

Bet tokiu atsakymu kilnusis Nohas, rodos, liko nepatenkintas.

— Su lordu Džailsu kalbėjau jau šešis kartus. Jis kosėja man į veidą ir atsiprašinėja, tavo malonybe, bet aukso neatiduoda.

— Pasišnekėk su juo septintą kartą, — maloniai pasiūlė Sersėja. — Mūsų dievams septynetas — šventas skaičius.

— Kaip matau, tavo malonybė nusiteikusi pokštauti.

— Kai pokštauju, aš šypsausi. Ar matai mane šypsantis? O gal girdi juoką? Kai juokauju, žmonės juokiasi, patikėk.

— Karalius Robertas…

— …miręs, — kaip kirviu nukirto ji. — Geležinis Krantas atgaus savo auksą, kai numalšinsime šį maištą.

Nohui Dimičiui pakako įžūlumo piktai į ją dėbtelėti.

— Tavo malonybe…

— Audiencija baigta. — Šiandien Sersėjai rūpesčių pakako. — Sere Merinai, nuvesk kilnų jį Nohą Dimitį prie durų. Sere Osmundai, gal galėtum palydėti mane į mano kambarius?

Netrukus turėjo atvykti Sersėjos svečiai, tad jai reikėjo išsimaudyti ir persirengti. Vakarienė, regis, taip pat bus nuobodi ir varginanti. Sunkus darbas valdyti karalystę, o ką jau kalbėti apie septynias…

Seras Osmundas Ketlblekas — aukštas, liesas ir apsirengęs baltais karaliaus sargybos vyro drabužiais — nusekė paskui ją laiptais. Įsitikinusi, kad jiedu vieni, Sersėja įsikibo jam į parankę.

— Sakyk, kaip sekasi tavo jaunėliui broliui?

Seras Osmundas atrodė sutrikęs.

— Na… gerai… tik…

— Kas — „tik“? — neslėpdama, kad pyktelėjo, paklausė karalienė. — Turiu pripažinti, kad dėl mūsų brangiojo Osnio mano kantrybė senka. Jau pats laikas jam tą mergelę paimti. Paskyriau jį prisiekusiuoju Tomeno skydu, kad kasdien kuo daugiau laiko galėtų praleisti su Mardžere. Jis jau turėjo nuskinti tą rožę. O gal mažoji karalienė akla ir nepastebi jo žavesio?

— Žavesio jam tikrai netrūksta. Šiaip ar taip, juk jis — Ketlblekas. Maldauju atleisti… — Seras Osmundas pirštais persibraukė juodus riebaluotus plaukus. — Kliūtis yra ji pati.

— Kodėl? — Karalienė jau ėmė abejoti, ar teisingai pasielgė pasirinkusi serą Osnį. Galbūt Mardžerei labiau būtų patikęs kitas vyras. Kad ir Granas Votersas sidabriškais plaukais arba augalotas ir stiprus vaikinasy toks kaip seras Taladas. — Gal mergelė labiau linktų prie kito vaikino? Gal jai nepatinka tavo brolio veidas?

— Osnio veidas jai patinka. Jis pasakojo, kad prieš dvi dienas Mardžerė pirštais lietė jo randus. Ir paklausė: „Kokia moteris tave taip išgražino?“ Osnis niekada neužsiminė, jog tai moters darbas, bet Mardžerė kažkaip suprato. Gal jai kas nors pasakė. Jis sako, jog, kai jiedu šnekasi, ji visada jį liečia. Pataiso jam nusislinkusią apsiausto segę, nubraukia nuo kaktos plaukus ir panašiai. O vieną kartą šaudykloje Mardžerė paprašė, kad Osnis jai parodytų, kaip laikyti didlankį, tad jam teko ją apglėbti. Osnis pasakoja jai nešvankius anekdotus, o ji juokiasi ir atsilygina jam dar nešvankesniais. Ne, ji jo geidžia, aiškiai matyti, bet…

— Bet? — tarstelėjo Sersėja ragindama Osmundą kalbėti toliau.

— Jie niekada nelieka vieni du. Beveik visą laiką su jais būna ir karalius arba, kai jo nėra, kas nors kitas. Dvi Mardžerės kompanionės kartu su ja miega vienoje lovoje — kiekvieną naktį vis kitos. Kitos dvi atneša jai pusryčius ir padeda apsirengti. Mardžerė meldžiasi su savo septone, skaito drauge su savo pussesere Elinora, dainuoja su pussesere Ala, siuva su pussesere Mega. Kai nevyksta į medžioklę sakalais su Džeme Fosovėj ir Mere Krein, tuomet žaidžia žaidimą „Paimk mano pilį“ su mažąja ledi Bulver. Ji niekada nej odinėj a, bet visuomet turi palydą: keturias arba penkias kompaniones ir bent keliolika sargybinių. Be to, aplink ją visuomet sukiojasi vyrai, net ir Mergelių bokšte.

— Vyrai? — Tai jau buvo šis tas. Vyrų draugijoje galėjo rastis įvairių galimybių. — Prašau, papasakok man, kokie tie vyrai?

Seras Osmundas atsainiai gūžtelėjo.

— Dainiai. Dėl dainių, žongliruotojų ir visokių akrobatų Mardžerė tiesiog kraustosi iš proto. Riteriai sekioja paskui jos pusseseres varvindami seilę. Osnis sako, kad blogiausias iš visų — seras Taladas. Tas ilgšis kvailys, rodos, niekaip neapsisprendžia, ar geidžia Elinoros, ar Alos, bet žino, jog geidžia aistringai. Dar ateina dvyniai Redvainai. Seilius atneša gėlių ir vaisių, o Siaubas groja liutnia. Osnis pasakoja, kad net smaugiamos katės kniaukimas mielesnis ausiai už tą muziką. Be to, po kojomis amžinai painiojasi dar ir tas vyrukas iš Vasaros salų.

— Džalabaras Kso? — pašaipiai prunkštelėjo Sersėja. — Greičiausiai maldauja jos duoti aukso ir kalavijų, kad galėtų atsikovoti savo tėvynę.

Nors apsikarstęs brangenybėmis ir apsikaišęs plunksnomis, iš tiesų Kso buvo tik kilmingas elgeta. Robertas galėjo nusikratyti jo įkyrumo visiems laikams ištaręs vieną ryžtingą: „Ne“, — bet mintis užkariauti Vasaros salas storžieviui ir girtuokliui Sersėjos vyrui labai patiko. Be abejo, jis svajojo apie rusvaodes moteris, nuogas po savo plunksnų apsiaustais, su juodais kaip anglis krūtų speneliais. Užuot pasakęs: „Ne“, — Robertas vis sakydavo: „Ateinančiais metais“, — tik… tie metai taip ir neateidavo.

— Negaliu pasakyti, ar jis ko nors maldauja, tavo malonybe, — atsakė seras Osmundas. — Osnis sako, kad jis moko juos Vasaros salų kalbos. Ne Osnį, o kara… Tai yra tą merginą ir jos pusseseres.

— Vasaros salų kalba prabilusi kumelė tikrai labai visus nustebins, — šaltai tarė karalienė. — Pasakyk broliui, kad kalavijo ašmenis turėtų gerai išgaląstus. Ką nors sugalvosiu ir netrukus suteiksiu jam progą užsėsti ant tos kumelaitės, gali tuo neabejoti.

— Pasakysiu, tavo malonybe. Jis nekantrauja pajodinėti, nemanyk, kad to pasijodinėjimo nenori. Kumelaitė tikrai graži.

Jis nekantrauja joti ant manęs, kvaily, pagalvojo karalienė. O iš Mardžerės jam nieko nereikia, tik jai tarp kojų slypinčio lordo titulo. Kad ir kaip ji mėgo Osmundą, šis kartais atrodydavo toks pat bukaprotis kaip ir velionis Robertas. Tikiuosi, jo kalavijas greitesnis už protą. Vieną gražią dieną Tomenui gali to kalavijo prireikti.

Jiedviem einant per kiemą ir žingsniuojant sugriuvusio Rankos bokšto metamu šešėliu, staiga nusirito garsių ir džiaugsmingų šūksnių banga. Kitame kiemo gale kažkoks ginklanešys atakavo mokomąjį taikinį ir pataikė į skersinę siją, kuri ėmė suktis. Susižavėjimo šūksniai sklido iš Mardžerės Tairel ir jos vištų lūpų. Daug triukšmo dėl nieko. Gali pamanyti, kad berniukas laimėjo riterių turnyrų. Bet po akimirkos Sersėja labai nustebo pamačiusi, kad tai Tomenas, raitas ant kovos žirgo, užsivilkęs paauksuotus šarvus.

Karalienei neliko nieko kito, tik prisiversti nusišypsoti ir eiti pasižiūrėti sūnaus. Ji priėjo prie Tomeno tą akimirką, kai Gėlių riteris padėjo jam išlipti iš balno. Berniukas vos gaudė kvapą ir atrodė labai susijaudinęs.

— Matėte? — klausė jis visų. — Viską padariau taip, kaip patarė seras Loras. Ar matei, sere Osni?

— Mačiau, — linktelėjo Osnis Ketlblekas. — Puikus reginys.

— Balne laikaisi tvirčiau už mane, valdove, — įsiterpė seras Dermotas.

— Dar ir ietį sulaužiau. Girdėjai, sere Lorai?

— Ji pokštelėjo garsiai kaip griaustinis. — Baltas sero Loro apsiaustas ties petimi buvo susegtas nefrito ir aukso rože, o vėjas gražiai plaikstė rudas jo garbanas. — Puikiai jojai, bet vieno karto nepakanka. Rytoj turi tai pakartoti. Turi joti kasdien, kol kiekvienas smūgis užtikrintai pasieks tikslą, o ietis taps tavo rankos tąsa.

— Aš to ir trokštu.

— Buvai nuostabus. — Mardžerė priklaupė, pabučiavo karaliui į skruostą ir apglėbė jam pečius. — Būk atsargus, broli, — įspėjo ji Lorą. — Manau, po kelerių metų mano narsuolis vyras išvers tave iš balno.

Jai pritarė visos trys pusseserės, o bjaurybė mažoji Bulver ėmė straksėti skanduodama:

— Tomenas bus nugalėtojas, nugalėtojas, nugalėtojas!

— Kai užaugs, — atšaldė visas jas Sersėja.

Šypsenos nuvyto tarsi šalnos pakąstos rožės. Pirmoji atitoko ir priklaupė septonė raupų randais nusėtu veidu. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos, išskyrus mažąją karalienę ir jos brolį.

Tomenas, rodos, nepastebėjo, kad atmosfera staiga atšalo.

— Ar matei mane, mama? — vis dar nesitverdamas iš laimės paklausė jis. — Smūgiuodamas į skydą sulaužiau savo ietį ir išvengiau maišo!

— Žiūrėjau į tave iš kito kiemo galo. Puikiai pasirodei, Tomenai. Nieko kito iš tavęs ir nesitikėjau. Riterių turnyras tau įaugęs į kraują. Vieną gražią dieną valdysi turnyro areną kaip ir tavo tėvas.

— Joks riteris prieš jį neatsilaikys, — droviai šyptelėjusi pritarė karalienei Mardžerė Tairel. — Tik nežinojau, kad karalius Robertas buvo toks patyręs riterių turnyrų dalyvis. Prašau, papasakok mums, tavo malonybe, kokius turnyrus jis laimėjo? Kokius garsius riterius išvertė iš balno? Neabejoju, jog karaliui tikrai patiks išgirsti apie tėvo pergales.

Sersėjos sprandu plūstelėjo karščio banga. Mergina ją pričiupo. Tiesą sakant, riterių turnyrams Robertas Barateonas buvo gana abejingas. Labiausiai jam patiko bendros kautynės, kuriose buku kirviu arba kūju galėjo iki kraujo sumušti kitus vyrus. Kalbėdama apie riterių turnyrus, ji turėjo omenyje Džeimį. Paprastai taip neužsimirštu.

— Robertas laimėjo riterių turnyrą prie Trišakio, — neturėdama kitos išeities pasakė Sersėja. — Jis išmušė iš balno princą Reigarą ir paskelbė mane savo meilės ir grožio karaliene. Stebiuosi, kad nežinai šios istorijos, martele. — Ji nepaliko Mardžerei laiko atsakymui sugalvoti. — Sere Osmundai, būk geras, padėk mano sūnui nusivilkti šarvus. Sere Lorai, prašyčiau eiti su manimi. Reikia pasikalbėti.

Gėlių riteriui neliko nieko kita, tik sekti paskui karalienę kaip klusniam šunyčiui. Sersėja palaukė, kol jiedu priėjo vingiuotus laiptus, o tada paklausė:

— Kas visa tai sugalvojo?

— Mano sesuo, — pripažino jis. — Seras Taladas, seras Dermotas ir seras Portiferis treniravosi pratybų lauke ir karalienė pasiūlė, kad jo malonybė taip pat pamėgintų.

Jis vadina Mardžerę karaliene norėdamas mane suerzinti.


O ką darei tu?

— Pagelbėjau jo malonybei užsivilkti šarvus ir parodžiau, kaip reikia laikyti ietį, — atsakė jis.

— Tas žirgas Tomenui buvo gerokai per didelis. O jei jo malonybė būtų nukritęs? O jei smėlio maišas būtų į košę sutrynęs jam galvą?

— Mėlynės ir kruvinos lūpos — riterio dalia.

— Pradedu suprasti, kodėl tavo brolis luošas. — Sersėja su malonumu pamatė, kad sero Loro šypsena staiga išblėso. — Galbūt mano brolis nepaaiškino, kokios yra tavo pareigos, sere? Privalai ginti mano sūnų nuo priešų. O ruošti jį riterystei — kovų meistro darbas.

— Po to, kai buvo nužudytas Aronas Santagaras, Raudonojoje pilyje kovų meistro nėra, — šiek tiek priekaištingai atsakė seras Loras. — Jo malonybei jau beveik devyneri, jis trokšta mokytis. Sulaukęs tokio amžiaus, jis jau turėtų būti ginklanešys. Kam nors reikia jį mokyti.

Kas nors jį ir mokys, bet tik ne tu.


Prašyčiau pasakyti, pas ką tu tarnavai ginklanešiu? — meiliai paklausė Sersėja. — Pas lordą Renlį, ar ne?

— Taip, tokia garbė man teko.

— Taip ir maniau. — Sersėja jau seniai buvo atkreipusi dėmesį, kokie tvirti tarpusavio ryšiai užsimegzdavo tarp ginklanešių ir riterių, kuriems pastarieji tarnaudavo. Ir nenorėjo, kad Tomenas taip suartėtų su Loru Taireliu. Gėlių riteris negalėjo būti sektinas pavyzdys jokiam berniukui. — Aš truputį apleidau savo pareigas. Rūpindamasi karalystės valdymu, kariaudama ir gedėdama tėvo, pamiršau labai svarbų reikalą ir nepaskyriau kovų meistro. Bet tuoj pat šią klaidą ištaisysiu.

Seras Loras nusibraukė ant kaktos užkritusią rudų garbanotų plaukų sruogą.

— Jos malonybė neras vyro, valdančio kalaviją ir ietį geriau už mane.

Ak, nuo kuklumo jis tikrai nemirs…


Tomenas — tavo karalius, o ne ginklanešys. Tavo pareiga prireikus kovoti už jį ir mirti. Tik tiek.

Sersėja paliko jį stovėti ant pakeliamojo tilto, po kuriuo ėjo išdžiūvęs griovys geležinių smaigų prismaigstytu dugnu, ir į Meigoro tvirtovę įžengė viena. Kur aš rasiu kovų meistrų? — lipdama į savo kambarius svarstė ji. Atmetusi sero Loro siūlymą, kreiptis šiuo klausimu į kurį nors kitą karaliaus sargybos riterį karalienė nedrįso; tai būtų prilygę druskai ant žaizdos ir labai užrūstinę Haigardeną. Gal tiktų seras Taladas? Arba seras Dermotas? Kas nors turėtų tikti… Tomenas vis labiau mėgo savo naująjį prisiekusį skydą, tačiau pasirodė, jog tvarkant Mergelės Mardžerės reikalą Osnis nėra toks mitrus, kaip ji tikėjosi, o jo broliui Osfrydui ji buvo numačiusi kitas pareigas. Dabar Sersėja beveik gailėjosi, kad Skalikas visiškai pašėlo. Šiurkštus Sandoro Kligeino balsas ir nudegęs veidas visuomet varydavo Tomenui siaubą, be to, Kligeino rūstumas būtų buvusi puiki atsvara galantiškam Loro Tairelio riteriškumui.

Aronas Santagaras buvo dornietis, mąstė Sersėja. Galėčiau nusiųsti savo žmogų į Domų. Tarp Saulės Ieties ir Haigardeno — šimtmečius besitęsiantis karas ir upės pralieto kraujo. Taip, dornietis man puikiai tiktų. Dome turėtų būti savo amatų išmanančių kalavijuočių.

įžengusi į saulėtąją menę, joje Sersėja rado prie lango sėdintį ir skaitantį lordą Kiburną.

— Tavo malonybe, turiu kelias naujienas.

— Vėl sąmokslai ir išdavystės? — pasiteiravo Sersėja. — Diena buvo ilga ir varginanti. Pasistenk kalbėti trumpiau.

Jis užjaučiamai šyptelėjo.

— Kaip įsakysi. Sklinda kalbos, kad Tirošio archonas pasiūlė Lysui nutraukti prekybinį karą ir pateikė savo sąlygas. Taip pat sklando gandai, jog Myras ketina stoti į karą Tirošio pusėje, tačiau be Auksinio būrio myriečiai negali tikėtis…

— Man nerūpi, ko gali tikėtis myriečiai. — Laisvieji miestai nuo seno tarpusavyje kariavo. Jų nesibaigiančios išdavystės ir sudaromos sąjungos Vesterosui visiškai nieko nereiškė. — Gal turi svarbesnių žinių?

— Vergų sukilimas Astapore, rodos, persimetė į Miriną. Jūreiviai iš keliolikos laivų kalba apie drakonus…

— Apie harpijas. Mirine drakonai vadinami harpijomis. — Sersėja prisiminė tai, tik nežinojo, iš kur. Mirinas buvo pasaulio krašte, toli į rytus nuo Valyrijos. — Tegul sau vergai maištauja. Kas man darbo? Vesterose vergų neturime. Ar tai jau viskas?

— Dar yra naujienų iš Domo, kurios tavo malonybę galbūt labiau sudomins. Princas Doranas įkalino serą Deimoną Sendą, pavainikį, kadaise tarnavusį Raudonosios Angies ginklanešiu.

— Prisimenu jį. — Seras Deimonas buvo vienas iš Dorno riterių, atlydėjusių princą Oberiną į Karaliaus Uostą. — Ką jis padarė?

— Reikalavo paleisti princo Oberino dukteris.

— Na ir kvailys…

— Be to, — pridūrė lordas Kiburnas, — kaip praneša mūsų draugai Dome, Dėmėtojo Miško riterio duktė gana netikėtai susižadėjo su lordu Estermontu. Tą patį vakarą ji buvo išsiųsta į Grynstouną ir sklinda kalbos, kad jiedu su Estermontu jau susituokė.

— Tokią skubą paaiškintų pilve augantis benkartas. — Sersėja ėmė vynioti ant piršto savo plaukų garbaną. — Kiek metų droviajai nuotakai?

— Dvidešimt treji, tavo malonybe. O lordui Estermontui…

— …turėtų būti apie septyniasdešimt, žinau.

Estermontai buvo giminaičiai jos velionio vyro Roberto, kurio tėvas vedė vieną iš Estermontu merginų — matyt, kilus gašlumo priepuoliui arba aptemus protui. Kai Sersėja tekėjo už karaliaus, Roberto ledi motina buvo seniai mirusi, tačiau abu jos broliai atvyko į vestuves ir pusę metų trainiojosi pilyje. Vėliau Robertas primygtinai reikalavo atsilyginti už šį mandagumą ir apsilankyti Estermonte, nedidukėje kalnuotoje saloje netoli Rūstybės kyšulio. Grynstoune, pagrindinėje Estermontu giminės pilyje, Sersėja praleido dvi drėgnas, šaltas ir niūrias savaites, ir tai buvo pačios ilgiausios savaitės jos gyvenime. Vos išvydęs tą pilį, Džeimis praminė ją „Grynšūdžiu“ ir netrukus taip ją vadino ir Sersėja. Tas dienas ji praleido žiūrėdama, kaip jos vyras karalius medžioja su sakalais, dalyvauja tradicinėje medžioklėje, geria su savo dėdėmis ir „Grynšūdžio“ kieme iki sąmonės netekimo talžo savo pusbrolius pratyboms skirta kuoka.

Be to, ten dar buvo ir pusseserė, storuliuke našlė didelėmis kaip melionai krūtimis, kurios vyras ir tėvas buvo žuvę per Vėtrų Gūžtos apsiaustį. „Jos tėvas buvo man geras, — pasakė Sersėjai Robertas, — ir, kai buvome maži, mudu drauge žaisdavome.“ Netrukus Robertas ir vėl ėmė su ja „žaisti“. Kai tik Sersėja sumerkdavo akis, karalius vogčia eidavo guosti vargšės nelaimingos našlės. Vieną naktį ji paprašė Džeimio, kad pasektų Robertą, ir jos įtarimai pasitvirtino. Grįžęs brolis Sersėjos paklausė, ar norinti, kad jis Robertą nužudytų. „Ne, — papurtė galvą ji, — bet noriu jam įtaisyti ragus.“ Jai patiko manyti, kad tą naktį jiedu su Džeimiu pradėjo Džofrį.

— Eldonas Estermontas vedė penkiomis dešimtimis metų jaunesnę žmoną, — tarė ji Kiburnui. — Kodėl tai mane turėtų dominti?

Jis gūžtelėjo.

— Nesakau, kad turėtų, bet… ir Deimonas Sendas, ir ta Santagarų mergina artimai bendravo su princo Dorano dukteria Ariana — bent jau dorniečiai nori mus tuo įtikinti. Galbūt tai visiškai nieko nereiškia, tačiau manau, jog tavo malonybė turėtų tai žinoti.

— Dabar jau žinau. — Sersėjos kantrybė seko. — Ar turi dar kokių nors naujienų?

— Tik vieną. Bet tai smulkmena. — Kiburnas tarsi atsiprašydamas šyptelėjo ir papasakojo Sersėjai apie lėlių vaidinimą, kurį pastaruoju metu labai pamėgo miesto prastuomenė. Tame vaidinime žvėrių karalystę valdė orūs ir išdidūs liūtai. — Tame išdavikiškame vaidinime liūtai-lėlės ilgainiui tampa godūs ir pasipūtę, o paskui ima ryti savo pavaldinius. Tauriajam elniui pasipriešinus, liūtai sudrasko ir jį, be to, dar užriaumoja, kad tai — jų, kaip galingiausių iš visų žvėrių, teisė.

— Ir viskas? — pralinksmėjusi paklausė Sersėja. Teisingai suprastas, tas vaidinimas galėjo būti gera pamoka visiems.

— Ne, tavo malonybe. Vaidinimo pabaigoje iš kiaušinio prasikala drakonas ir praryja visus liūtus.

Vaidinimas su tokia pabaiga buvo jau ne paprastas akiplėšiškumas, o išdavystė.

— Besmegeniai kvailiai. Tik visiški bukapročiai gali rizikuoti savo galvomis dėl medinio drakono. — Ji susimąstė. — Nusiųsk į tuos vaidinimus savo šnabždūnus, tegul įsidėmi, kas juos žiūri. Jei tarp žiūrovų bus kilmingų ir įtakingų vyrų, noriu žinoti jų vardus.

— Ar galiu drįsti paklausti, kokia bausmė jų lauktų?

— Kiekvienas kilmingas ir įtakingas vyras gaus baudą. Pusės turto netektis jiems bus gera pamoka, papildys mūsų iždą, o nusižengėlių iki galo nesužlugdys. Tie, kurie neišgalės susimokėti, praras akį už tai, kad žiūri išdavikiškus vaidinimus. O lėlininkų laukia kirvis.

— Lėlininkai keturi. Galbūt tavo malonybė galėtų du iš jų atiduoti man saviems tikslams? Ypač tiktų moterys…

— Daviau tau Sinelę, — griežtai atkirto karalienė.

— Deja… Vargšė mergina gana… išsekusi.

Sersėja net nenorėjo to prisiminti. Ta mergina nusekė paskui ją nieko bloga neįtardama, manydama, kad jai teks patarnauti ir pilstyti vyną. Net kai Kiburnas grandine sukaustė jai riešą, Sinelė, rodos, nieko nesuprato. Dar ir dabar karalienei buvo nesmagu tai prisiminti. Celėse labai šalta. Ten net deglų liepsna virpčioja. O ta bjaurybė tamsoje taip rėkė…

— Gerai, moterį gali pasiimti. Jei nori, ir abi. Bet pirmiausia noriu išgirsti vardus.

— Kaip įsakysi…

Kiburnas išėjo.

Lauke leidosi saulė. Dorkasa paruošė Sersėjai vonią. Karalienė mėgavosi pasinėrusi į šiltą vandenį ir mąstė, ką pasakys vakarienės susirinkusiems svečiams, tik staiga pro duris įvirto Džeimis ir liepė Džoslinai su Dorkasa išeiti iš kambario. Jos brolis toli gražu neatrodė nepriekaištingai ir dvokė arkliu. Su juo buvo ir Tomenas.

— Mieloji sese, — prabilo jis, — karalius reikalauja pasikalbėti.

Kubilo vandens paviršiuje plūduriavo auksinės Sersėjos garbanos. Kambaryje tvyrojo garai. Jos skruostu ritosi prakaito lašas.

— Tomenai, — apsimestinai meiliai paklausė ji, — ko dabar nori?

Berniukui tas tonas buvo pažįstamas. Jis susigūžė.

— Jo malonybė nori rytoj gauti savo šyvą ristūną, — atsakė už Tomeną Džeimis. — Karybos pamokai.

Sersėja atsisėdo kubile.

— Nebus jokios karybos pamokos.

— Bus. — Tomenas papūtė apatinę lūpą. — Privalau jodinėti kasdien.

— Ir jodinėsi, — linktelėjo karalienė, — kai tik turėsi tikrą kovų meistrą, kuris toms pamokoms vadovaus.

Nenoriu tikro kovų meistro. Noriu sero Loro.

— Per daug tą jaunuolį garbini. Žinau, tavo mažoji žmona prigrūdo tau galvelę paikų minčių apie brolio šaunumą, bet Osmundas Ketlblekas tris kartus geresnis riteris už serą Lorą.

Džeimis nusijuokė.

— Tik ne tas Osmundas Ketlblekas, kurį pažįstu.

Sersėja mielai būtų brolį pasmaugusi. Gal reikėtų įsakyti serui Lorui, kad leistųsi sero Osmundo išverčiamas iš balno? Tada Tomenas atsikratytų visų iliuzijų. Pasūdyk saldžių tešlų, sugėdyk didvyrį ir abu iš karto sukris.

Ketinu pasikviesti dornietį, kad tave mokytų, — tarė ji. — Dorniečiai patys geriausi kovotojai visoje karalystėje.

— Netiesa, — paprieštaravo Tomenas. — Šiaip ar taip, nenoriu jokio paiko dorniečio, noriu sero Loro. Tai — įsakymas.

Džeimis vėl nusijuokė. Jis man visai nepadeda. Ar jam tai atrodo juokinga? Karalienė piktai tėkštelėjo vandens paviršių.

— Gal pasiųsti atvesti Peito? Man neįsakinėsi. Aš esu tavo motina.

— Taip, bet aš — karalius. Mardžerė sako, kad visi turi daryti tai, ką liepia karalius. Noriu, kad rytoj būtų pabalnotas mano šyvas ristūnas ir seras Loras vadovautų mano karybos pamokai. Dar noriu kačiuko ir nenoriu valgyti burokų. — Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.

Džeimis tebesijuokė. Karalienė į jį nekreipė dėmesio.

— Tomenai, eikš čia. — Berniukui žingtelėjus atatupstam, karalienė atsiduso. — Bijai manęs? Karalius neturėtų rodyti baimės. — Nuleidęs akis, vaikas prisiartino prie kubilo su vandeniu. Ištiesusi ranką, Sersėja paglostė auksines jo garbanas. — Nors ir karalius, bet vis tiek dar esi mažas berniukas. Kol užaugsi, tavo vardu karalystę valdysiu aš. Tu išmoksi karybos paslapčių, pažadu. Bet ne iš Loro. Karaliaus sargybos vyrai turi svarbesnių pareigų, nei žaisti su vaikais. Paklausk lordo vado. Argi aš ne teisi, sere?

— Taip, jie turi labai svarbių užduočių. — Džeimis vos pastebimai šyptelėjo. — Kad ir jodinėti aplink gynybines miesto sienas.

Tomeno akyse ėmė tvenktis ašaros.

— Ar galiu bent jau gauti kačiuką?

— Galbūt, — nusileido Sersėja. — Su sąlyga, kad daugiau negirdėsiu tų nesąmonių apie karybos pamokas. Ar pažadi, kad apie tai neužsiminsi?

Vaikas padu pabrūžino grindis.

— Pažadu.

— Gerai. O dabar eik sau. Tuoj atvyks mano svečiai.

Tomenas pasisuko eiti, bet, prieš palikdamas kambarį, atsigręžė ir pridūrė:

— Kai būsiu visateisis karalius, įstatymu uždrausiu valgyti burokus.

Sersėjos brolis stumtelėjo duris bige ir jas uždarė.

— Tavo malonybe, — tarė jis, kai jie su Sersėja liko vieni. — Kaip tik svarsčiau… Ar tu girta, ar tiesiog kvaila?

Karalienė vėl pliaukštelėjo ranka per vandenį ir šį kartą jo purslai aptaškė Džeimiui kojas.

— Galvok, ką šneki, nes kitaip…

— …kas? Vėl išsiusi mane apžiūrėti gynybinių miesto sienų? — Jis atsisėdo ir per kulkšnis sukryžiavo kojas. — Prakeiktos tavo sienos sveikutėlės. Šliaužte prašliaužiau kiekvieną jų colį ir žvilgtelėjau pro visus septynerius vartus. Geležinių vartų vyriai surūdiję, o Karaliaus ir Purvo vartus reikia keisti: nuo Stanio taranų jie gerokai nukentėjo. Sienos stiprios kaip visuomet, tik… galbūt karalienė pamiršo, jog mūsų bičiuliai iš Haigardeno yra šiapus miesto sienų?

— Aš nieko nepamirštu, — atsakė jam karalienė, prisiminusi keistą auksinę monetą su ranka vienoje ir pamiršto karaliaus galva kitoje pusėje. Iš kur tokia šlykšti vargo pelė kaip požeminio kalėjimo sargas galėjo gauti tokią monetą, kokią jie aptiko paslėptą po naktiniu puodu? Iš kur pas tokį žmogų kaip Rugenas atsirado senojo Haigardeno aukso?

Pirmą kartą girdžiu, jog ketini ieškoti naujo kovų meistro. Ieškosi jo ilgai ir sunkiai, kol rasi tokį, kuris kautųsi geriau už Lorą Tairelį. Seras Loras yra…

— Žinau, kas jis toks. Ir neleisiu, kad sukiotųsi aplink mano sūnų. Geriau primink serui Lorui jo pareigas. — Vanduo kubile palengva vėso.

— Jis žino savo pareigas ir yra geriausias ietininkas…

Tu buvai geresnis, kol nepraradai plaštakos. Ir seras Baristanas, kai buvo jaunas. Kaip lygūs su lygiu su juo būtų galėję pasigalynėti ir Arturas Deinas, ir princas Reigaras. Ir nepliaukšk man tų nesąmonių, koks smarkus karys yra ta Haigardeno gėlė. Jis dar visai jaunas.

Sersėja jau pavargo nuo Džeimio mėginimų ją perkalbėti. Niekas niekada nemėgindavo perkalbėti jos tėvo. Kai kalbėdavo Taivinas Lanisteris, vyrai jo įsakymus tiesiog vykdydavo. Kai prabildavo Sersėja, jie manė galintys jai patarinėti, prieštarauti ir nepaklustu Tai dėl to, jog esu moteris. Dėl to, kad negaliu stoti prieš juos su kalaviju rankoje. Net Robertą jie gerbė labiau už mane, nors Robertas buvo besmegenis girtuoklis. Sersėja neketino kęsti tokio elgesio, juolab tokio Džeimio elgesio. Turiu jo atsikratyti, ir kuo greičiau. Kadaise ji svajojo, kad jie kartu galėtų valdyti Septynias Karalystes, bet dabar Džeimis labiau trukdė, nei padėjo.

Sersėja išlipo iš kubilo. Vanduo žliaugė jos kojomis ir lašėjo nuo plaukų.

— Kai man reikės tavo patarimo, paprašysiu. Palik mane vieną, sere. Turiu apsirengti.

— Žinau, vakarienės atvyksta tavo svečiai. Kokį sąmokslą dabar sumanei? Jų tiek daug, kad visų nepamenu.

Džeimio žvilgsnis nukrypo į šlapius, varvančius sesers gaktos plaukus.

Jis manęs vis dar geidžia.


Sielvartauji dėl to, ko netekai, broli?

Džeimis pakėlė akis.

— Ir aš tave myliu, mieloji sese. Bet tu kvailė. Graži auksaplaukė kvaiša.

Sersėja neteko žado. Grynstoune, tą naktį, kai pasėjai mano įsčiose Džofą, vadinai mane meilesniais žodžiais, dingtelėjo jai.

Išeik.

Karalienė atsuko Džeimiui nugarą ir klausėsi, kaip jis išeina, kaip rankos bige mėgina atidaryti duris.

Kol Džoslina rūpinosi, kad viskas būtų paruošta vakarienei, Dorkasa padėjo karalienei apsivilkti naują suknią. Ji buvo dryžuota, pasiūta iš blizgančio žalio atlaso ir prabangaus juodo aksomo, o virš korsažo puikavosi įmantrūs myrietiški nėriniai. Myrietiški nėriniai buvo brangūs, tačiau karalienė visuomet privalėjo atrodyti puikiai, o netikėlės skalbėjos sugadino kelias jos suknias — šios susitraukė ir nebetiko. Už tokį lengvabūdiškumą Sersėja būtų liepusi jas nuplakti, bet Tena įkalbėjo ją tų nelaimėlių pasigailėti.

— Prasčiokai labiau tave mylės, jei būsi atlaidi, — paaiškino ji, tad Sersėja rado ne tokį žiaurų sprendimą: liepė suknių kainą išskaičiuoti skalbėjoms iš atlyginimo.

Dorkasa padavė karalienei sidabruotą veidrodį. Labai gerai, pagalvojo ji, šypsodamasi savo atspindžiui. Ji džiaugėsi, kad gedulas baigėsi. Vilkėdama juodais drabužiais ji atrodė labai išblyškusi. Gaila, kad vakarieniausiu ne su ledi Meriveter. Diena buvo labai ilga, o Tenos sąmojis ją pralinksmindavo. Tokios mėgstamos draugės Sersėja neturėjo nuo Melaros Heterspun laikų, bet Melara pasirodė esanti godi intrigantė, puoselėjusi jos visuomeninei padėčiai nederamas mintis. Neturėčiau blogai apie ją galvoti. Ji mirusi, nuskendusi, be to, tai ji išmokė mane niekada nepasitikėti niekuo, išskyrus Džeimį.

Kai Sersėja įžengė į saulėtąją menę ir prisidėjo prie svečių, šie jau buvo ėmę vaišintis prieskoniais paskanintu vynu. Ledi Falisė ne tik atrodo kaip žuvis, bet kaip žuvis ir geria, pagalvojo ji, pamačiusi pustuštį siaurakaklį ąsotį.

— Mieloji Falise! — šūktelėjo Sersėja ir pabučiavo moterį į skruostą. — Ir narsusis sere Balmanai! Kai išgirdau apie jūsų brangiosios motinos nelaimę, nepaprastai susijaudinau. Kaip gyvuoja mūsų ledi Tanda?

Ledi Falisė, rodės, tuoj apsipils ašaromis.

— Tavo malonybė labai gera, kad to klausia. Meisteris Frenkenas sako, kad krisdama ji susitrupino klubikaulį. Jis padarė viską, ką galėjo. Dabar mes meldžiamės, bet…

Galite melstis kiek tinkami, vis tiek dar nepasikeitus mėnuliui ji mirs. Tokios senos moterys kaip Tanda Stokvort, susilaužiusios klubikaulį, neišgyvendavo.

— Ir aš prisidėsiu maldomis, — pažadėjo Sersėja. — Lordas Kiburnas man sakė, jog Tanda nukrito nuo arklio.

— Jai bejojant trūko balno pavarža, — pasakė seras Balmanas Birčas. — Arklininkas turėjo matyti, kad diržas nudilęs. Mes jį nubaudėme.

— Tikiuosi, kad griežtai. — Karalienė atsisėdusi mostu pakvietė vėl sėstis ir svečius. — Gal norėtum dar vienos prieskoniais pagardinto vyno taurės, Falise? Rodos, pamenu, kad visada jį mėgai.

— Kaip malonu, kad tai prisimeni, tavo malonybe.

Kaip būčiau galėjusi pamiršti? — pagalvojo Sersėja. Džeimis sakė, girdi, stebuklas, kad tu dar nesišlapini tuo prieskoniais pagardintu vynu.

Kaip sekėsi kelionė?

— Ne kažin kaip, — pasiskundė Falisė. — Beveik visą dieną lijo. Tikėjomės pernakvoti Rosbyje, bet jaunasis lordo Džailso globotinis atsisakė priimti mus į svečius. — Ji niekinamai prunkštelėjo. — Prisimink mano žodžius: kai Džailsas mirs, tas prastos kilmės niekšas pabėgs su visu auksu. Jis gal net mėgins reikšti pretenzijas į žemes ir lordo titulą, nors pagal įstatymus po Džailso mirties Rosbis turi atitekti mums. Mano ledi motina buvo antrosios jo žmonos teta, o aš — antros eilės Džailso pusseserė.

Ar jūsų ženklas — ėriukas, ar besotė beždžionė, miledi? — vėl pagalvojo Sersėja.

Visą laiką, kiek pažįstu lordą Džailsą, jis, rodos, jau viena koja karste, o vis dėlto tebėra su mumis ir, tikiuosi, dar daug metų bus. — Sersėja maloniai nusišypsojo. — Neabejoju, jog kosčiodamas jis nulydės į kapus ne vieną iš mūsų.

— Tikriausiai taip ir bus, — pritarė seras Balmanas. — Tačiau Rosbio globotinis ne vienintelis žmogus, kėlęs mums nerimą, tavo malonybe. Kelyje sutikome ir plėšikų. Apskretusių, apsileidusių vyrų, ginkluotų odiniais skydais ir kirviais. Kai kurie iš jų ant odinukių turėjo prisisiuvę žvaigždes — šventas septynkampes žvaigždes, — bet vis tiek atrodė kaip nusikaltėliai.

— Esu tikra, kad jie visi utėlėti, — pridūrė Falisė.

— Jie vadina save žvirbliais, — paaiškino Sersėja. — Šiai žemei jie tikra rykštė. Mūsų naujajam aukštajam septonui, kai tik bus karūnuotas, teks jų atsikratyti. Jei neatsikratys, tai padarysiu aš pati.

— Ar jo aukštoji šventenybė jau išrinktas? — pasiteiravo Falisė.

— Ne, — teko pripažinti karalienei. — Jie jau buvo beišrenkantys septoną Olidorą, bet keli iš tų žvirblių pasekė jį iki viešnamio, o paskui išvilko nuogą į gatvę. Rodos, dabar realiausias kandidatas yra Luceonas, nors mūsų bičiuliai ant gretimos kalvos sako, kad iki reikiamo skaičiaus jam vis dar trūksta kelių balsų.

— Tegul Senolė vadovauja šiems rinkimams pašviesdama auksiniu išminties žibintu, — kuo pamaldžiausiai tarė ledi Falisė.

Sėdėdamas krėsle seras Balmanas neramiai pasimuistė.

— Tavo malonybe, reikalas tikrai nemalonus, bet… kad tarp mūsų neatsirastų nereikalingos priešpriešos, turėtum žinoti, jog nei mano geroji žmona, nei jos motina nedalyvavo renkant vardą pavainikiui kūdikiui. Lolisė nelabai gudri moteris, o jos vyrui patinka juodas humoras. Sakiau jam, kad berniukui parinktų tinkamesnį vardą. Bet jis tik nusijuokė.

Karalienė gurkšnojo vyną ir atidžiai jį stebėjo. Kadaise seras Balmanas buvo garsus riterių turnyrų dalyvis ir vienas gražiausių vyrų visose Septyniose Karalystėse. Jis vis dar galėjo didžiuotis puikiais ūsais, bet šiaip jau atrodė gana susenęs. Didžioji dalis jo šviesių garbanotų plaukų buvo nuslinkę, užtat atsikišęs pilvas vos tilpo į užsagstytą liemenę. Kaip mano įrankis, jis galėtų būti ir geresnis, dingtelėjo karalienei. Bet vis tiek tiks.

— Tirionas buvo karaliaus vardas dar prieš pasirodant drakonams. Kipšas šį vardą suteršė, tad galbūt tas vaikas grąžins jam buvusią šlovę. — Jei tik tas pavainikis taip ilgai gyvens. — Žinau, kad jūs nekalti. Ledi Tanda yra sesuo, kurios aš niekada neturėjau, o jūs… — Staiga jai pritrūko žodžių. — Atleiskite. Gyvenu nuolat bijodama…

Falisė žioptelėjo ir vėl susičiaupė lyg ypač kvaila žuvis.

— Bi… bijodama, tavo malonybe?

— Nuo to laiko, kai buvo nužudytas Džofris, nė vienos nakties neišmiegojau nepabudusi. — Sersėja vėl pripildė taures prieskoniais gardinto vyno. — Bičiuliai mano… Tikiuosi, kad esate mano bičiuliai, ar ne? Ir mano, ir karaliaus Tomeno?

— Jis mielas berniukas, — tarė seras Balmanas. — Tavo malonybe, Stokvortų giminės šūkis: „Didžiuojamės savo ištikimybe“.

— Tegul dievai duoda, kad taip ir būtų, gerasis sere. Pasakysiu jums tiesą: dėl sero Brono iš Juodųjų Vandenų ištikimybės aš labai abejoju.

Vyras ir žmona susižvalgė.

— Tas žmogus tikras akiplėša, tavo malonybe, — pasakė Falisė. — Šiurkštus ir keikūnas.

— Jis nėra tikras riteris, — pridūrė seras Balmanas.

— Ne, — meiliai jam šypsodamasi pritarė Sersėja. — Bet tu esi vyras, žinantis, koks turi būti tikras riteris. Pamenu, matydavau tave besivaržantį… kokiame turnyre taip puikiai koveisi, sere?

Jis kukliai šyptelėjo.

— Turbūt kalbi apie turnyrą, vykusį prieš šešerius metus Prieblandos Slėnyje? Nors ne, tavęs ten nebuvo, mat jei būtum atvykusi, tikrai būtum buvusi karūnuota kaip meilės ir grožio karalienė. Gal tai buvo turnyras Lanisporte, surengtas po Greidžojaus sukilimo. Jame išverčiau iš balno daug puikių riterių…

— Taip, tai buvo tas turnyras. — Sersėjos veidas apsiniaukė. — Žuvus tėvui, Kipšas tą pačią naktį dingo, palikęs du sąžiningus požeminio kalėjimo prižiūrėtojus sukniubusius savo kraujo balose. Kai kas tvirtina, girdi, jis spruko į kitą Siaurosios jūros krantą, bet aš vis abejoju… Neūžauga gudrus. Galbūt jis tebetūno kur nors netoliese ir vėl ketina žudyti? Gal jį slepia koks nors draugas?

— Bronas? — Seras Balmanas pirštais persibraukė vešlius ūsus.

— Jis visada buvo Kipšo žmogus. Tik Pašalietis žino, kiek žmonių Tiriono įsakymu jis pasiuntė myriop.

— Tavo malonybe, manau, kad besislapstantį mūsų žemėse neūžaugą būčiau pastebėjęs, — tarė seras Balmanas.

— Mano brolis nedidukas. Jis gimęs slapstytis. — Sersėja tyčia padrebino ranką. — Kūdikiui duotas vardas tik smulkmena, bet… nenubaustas akiplėšiškumas perauga į maištą. Be to, Kiburnas man sakė, kad tas Bronas telkia samdomus kalavijuočius.

— Jis priėmė į savo namus keturis riterius, — linktelėjo Falisė.

Seras Balmanas prunkštelėjo ir tarė:

— Mano geroji žmona daro tiems vyrams per didelę garbę vadindama juos riteriais. Visi jie — prasisiekėliai samdiniai ir nė vienas net nenutuokia, ką reiškia būti riteriu.

— To aš ir bijojau. Bronas telkia kalavijus neūžaugai. Tegul Septynetas saugo mano mažąjį sūnų. Kipšas nužudys Tomeną, kaip nužudė jo brolį. — Karalienė sukūkčiojo. — Bičiuliai, patikiu jums savo garbę, nors… ko verta karalienės garbė, palyginti su motinos ašaromis?

— Kalbėk, tavo malonybe, — paragino ją seras Balmanas. — Tavo žodžiai liks tarp šios menės sienų.

Sersėja suspaudė kitoje pusėje stalo padėtą sero Balmano ranką.

— Aš… Naktį miegočiau daug ramiau, jei sužinočiau, kad serą Broną ištiko kokia nors nelaimė… Pavyzdžiui, kad ir medžioklėje…

Seras Balmanas kelias akimirkas pagalvojo.

Mirtina nelaimė?

Ne, pageidauju, kad sulaužytum jam tik mažąjį kojos pirštelį. Sersėjai teko prikąsti lūpą. Mane iš visų pusių supa priešai, o visi draugai — avigalviai.

Maldauju, sere, — sušnabždėjo ji, — neversk manęs tarti tų žodžių…

Net vietoj galvos nešiojantis ropę būtų greičiau viską supratęs.


Tu tikras riteris, sere. Atsakas į įbaugintos motinos maldas. — Sersėja jį pabučiavo. — Ir, jei gali, ilgai nedelsk. Kol kas Bronas subūrė tik kelis vyrus, bet, jei nieko nesiimsime, netrukus tikrai surinks jų daugiau. — Sersėja pabučiavo ir Falisę. — Aš to niekada neužmiršiu, mano bičiuliai. Jūs — tikrieji mano draugai Stokvortai. „Didžiuojamės savo ištikimybe.“ Pažadu, kai sutvarkysime šį reikalą, Lolisei tikrai rasime geresnį vyrą. — Galbūt juo taps vienas iš Ketlblekų. — Mes, Lanisteriai, skolingi neliekame.

Paskui jie gėrė prieskoniais pagardintą vyną, valgė sviestu apipiltus burokus, dar šiltą duoną, keptą lydeką su žalumynų plutele ir šernienos šonkaulius. Po Roberto mirties Sersėja šernieną labai pamėgo. Net draugija jai tiko, nors Falisė maivėsi, o Balmanas be saiko gyrėsi. Kol karalienė svečių atsikratė, buvo jau vidurnaktis. Seras Balmanas, kaip tikras šaunuolis, pasiūlė išgerti dar vieną ąsotį vyno, o karalienė pamanė, jog prieštarauti būtų neišmintinga. Už pusę sumos, kurią išleidau prieskoniais gardintam vynui, Bronui nužudyti galėjau pasamdyti beveidį vyrą, tarė sau ji, kai svečiai pagaliau išėjo.

Tokiu metu jos sūnus kietai miegojo, tačiau, prieš guldamasi pati, Sersėja pas jį užsuko. Ir nustebo pamačiusi šalia sūnaus susirangiusius tris juodus kačiukus.

— Iš kur jie atsirado? — paklausė ji sero Merino Trento, einančio sargybą prie karaliaus miegamojo durų.

— Kačiukus jam davė jaunoji karalienė. Ji norėjo duoti jo malonybei tik vieną, bet jis niekaip negalėjo apsispręsti, kuris labiausiai patinka.

Turbūt geriau, nei išpjauti juos iš motinos pilvo durklu. Vaikiški Mardžerės mėginimai suvilioti savo vyrą buvo tokie akivaizdūs, kad net juokas ėmė. Bučiniams Tomenas per jaunas, tad ji temptajam kačiukus. Ir vis dėlto Sersėjai būtų labiau patikę, jei gyvūnėliai nebūtų buvę juodi. Kaip šioje pilyje savo kailiu patyrė mažoji Reigaro duktė, juodos katės užtraukia nelaimę. Ji galėjo būti mano duktė, jei karalius Pamišėlis nebūtų iškrėtęs tėvui savo žiauraus pokšto. Tai turėjo būti tikra beprotybė, pastūmėjusi Eirį atsisakyti lordo Taivino dukters ir pasiimti jo sūnų, o savąjį apvesdinti su paliegusią Dorno princese juodomis akimis ir plokščia krūtine.

Prisiminus, kad buvo atstumta, net ir po šitiekos metų Sersėjai vis dar suskausdavo širdį. Daug vakarų ji žiūrėjo į princą Reigarą, menėje grojantį arfa, ilgais grakščiais pirštais braukiantį per sidabrines jos stygas. Ar kada nors pasaulyje gyveno kitas toks gražus vyras? Tiesa, jis buvo daugiau nei vyras. Jo gyslomis tekėjo senosios Valyrijos, drakonų ir dievų kraujas. Kai buvo dar maža mergaitė, tėvas pažadėjo, jog atėjus laikui ji ištekės už Reigaro. Tuomet jai tebuvo šešeri ar septyneri. „Tik niekam to nepasakok, vaikeli, — tada pasakė jai lordas Taivinas ir apdovanojo paslaptingiausia Sersėjos kada nors regėta šypsena. — Bent tol, kol jo malonybė nepritars sužadėtuvėms. Kol kas tai turi likti mudviejų paslaptis.“ Ir liko, nors vieną kartą ji nupiešė save ir Reigarą jojančius ant drakono ir tame piešinyje ji sėdėjo stipriai apglėbusi Reigarą per krūtinę. Džeimiui tą piešinį radus, Sersėja pasakė, kad tai — karalienė Alisana ir karalius Džaheiris.

Savo akimis princą ji pamatė tik sulaukusi dešimties metų, besivaržantį riterių turnyre, kurį surengė jos lordas tėvas ir kuris buvo skirtas į vakarus atvykusiam karaliui Eiriui pagerbti. Prie Lanisporto sienų buvo sukalta pakyla žiūrovams, džiaugsmingi prastuomenės šūksniai aidu atsimušė į Kasterlių Uolą ir ritosi oru nelyginant griaustinio dundėjimas. Tėvą jie sveikino du kartus triukšmingiau nei karalių, prisiminė Sersėja, bet du kartus santūriau nei princų Reigarą.

Septyniolikos metų ir ką tik pakeltas į riterius, Reigaras Targarienas risčia įjojo į varžytuvių aikštę ant auksinių šarvinių marškinių užsisegęs juodą antkrūtinį. Jo šalmą puošiantys ilgi, siauri, raudoni, auksiniai ir oranžiniai kaspinai it liepsnos pleveno vėjyje. Prieš jo ietį neatsilaikė du Sersėjos dėdės ir keliolika geriausių jos tėvo riterių, priklausančių vakarų riterių žiedui. Vakare princas grojo savo sidabrine arfa ir ją graudino. Supažindinta su Reigaru, Sersėja vos nenuskendo liūdnų, tamsių, veik violetinių jo akių gelmėje. Jis sužeistas, prisiminė tuomet pagalvojusi ji, bet, kai susituoksime, aš tą žaizdą išgydysiu. Palyginti su Reigaru, net jos gražuolis Džeimis atrodė kaip nepatyręs jaunuolis. Šis princas bus mano vyras, svaigdama iš susijaudinimo kartojo sau ji, o mirus senajam karaliui, aš tapsiu karaliene. Šią žinią prieš prasidedant turnyrui Sersėjai atskleidė jos teta. „Šiandien turi būti ypač graži, — pasakė jai ledi Džena, stropiai taisydama suknią, — nes per baigiamąją puotą bus paskelbtos tavo ir princo Reigaro sužadėtuvės.“

Tą dieną Sersėja buvo nepaprastai laiminga. Kitaip tikrai nebūtų drįsusi kelti kojos į Megės Varlės palapinę. Ji taip pasielgė tik norėdama Džeinei ir Melarai parodyti, jog liūtė nieko nebijo. Turėjau tapti karaliene. Kodėl karalienė turėjo bijoti kažkokios bjaurios senės? Prisiminus tą pranašystę net dabar, po daugybės metų, Sersėją nukrėsdavo šiurpas. Džeinė klykdama išlėkė iš palapinės, prisiminė karalienė, o mudvi su Melara pasilikome. Leidome senei paragauti mūsų kraujo ir juokėmės iš paikų jos pranašysčių. Nė viena iš jų neatrodė galinti išsipildyti. Ji turėjo tapti princo Reigaro žmona, — nesvarbu, ką šnekėjo ta moteris. Jos tėvas tai pažadėjo, o Taivino Lanisterio žodis buvo aukso vertės.

Pasibaigus turnyrui Sersėjos juokas nutilo. Baigiamoji puota buvo atšaukta ir tostai už jos ir princo Reigaro sužadėtuves taip ir liko nepaskelbti. Tarp karaliaus ir jos tėvo įsiviešpatavo nejauki tyla, abi pusės svaidėsi šaltais žvilgsniais. Vėliau, Eiriui su sūnumi ir visais šauniais riteriais išjojus iš Karaliaus Uosto, nieko nesuprasdama ir apsipylusi ašaromis, mergaitė atėjo pas savo tetą. „Tavo tėvas pasiūlė išleisti tave už princo Reigaro, — paaiškino jai ledi Džena, — bet Eiris apie tai nė girdėti nenorėjo. „Tu stropiausias iš tarnų, Taivinai, — pasakė karalius, — bet karalius nevesdina savo sūnaus su tarno dukteria.“ Nusišluostyk ašaras, mažute. Ar kada nors esi mačiusi verkiantį liūtą? Tėvas ras tau kitą vyrą, dar geresnį už Reigarą.“

Bet teta pamelavo, o tėvas ją nuvylė, panašiai kaip dabar ją nuvylė ir Džeimis. Tėvas geresnio vyro man nerado. Užuot jo ieškojęs, išleido už Roberto ir Megės prakeiksmas išsiskleidė ir pražydo nelyginant nuodinga gėlė. Jei tik ji būtų ištekėjusi už Reigaro, kaip lėmė dievai, į mergaitę-vilkę ji niekada nė kreiva akimi nebūtų žiūrėjusi. Šiandien Reigaras būtų mūsų karalius, o aš būčiau jo karalienė ir jo sūnų motina.

Ji niekada Robertui neatleido už tai, kad šis nužudė Reigarą.

Kita vertus, liūtai apskritai niekuomet nebuvo linkę atleisti. Netrukus tuo turėjo įsitikinti ir seras Bronas iš Juodųjų Vandenų.

Загрузка...