Sapnų Gyvate

Nerimaudama dėl šviesos, Gyvatė apsuko Greituolę.

— Žiūrėk, — tarė Melisa.

Vienoje pusėje Greituolės kūnas užstojo žibinto šviesą ir tamsoje pasirodė kūnų švytėjimas. Iš arčiau Gyvatė pamatė, kad tai žuvęs vasaros medis, jis buvo prie vandens, todėl vietoj to, kad džiūtų, puvo. Šviesa užliejo medžio gležną kamieną ir taip pavertė jį šviečiančiu signalu. Gydytoja su palengvėjimu atsiduso. Jos jojo ratu aplink vandens telkinį, kol rado tinkamą medžių pastogę. Kai tik Gyvatė sustojo, Melisa nušoko žemyn ir nubalnojo Voverį. Nepaisant pastovaus dykumos klimato, gydytojos kelis dar buvo sustabarėjęs nuo ilgo jojimo, todėl ji nulipo lėtai. Greitai jie visi — žirgai bei žmonės — gulėjo ir laukė rytojaus.

Basomis, rąžydamasi ir žiovaudama, Gyvatė nužingsniavo prie vandens. Ji puikiai miegojo visą dieną ir dabar norėjo paplaukioti prieš vėl pradėdama kelionę. Dar buvo per anksti palikti tirštą vasaros medžių paunksnę. Tikėdamasi dar rasti keletą prinokusių vaisių ant šakų, Gyvatė pakėlė akis ir apsidairė, bet dykumos gyventojų vaisių nuėmimo metas jau buvo pasibaigęs.

Dar prieš kelias dienas kitoje kalnų pusėje oazės lapija buvo žaliuojanti ir minkšta; čia lapai buvo sausi ir mirštantys. Kai ji braukė per lapus, šie šnarėjo. Gyvatės rankose byrėjo trapūs lapai.

Gydytoja sustojo paplūdimio pradžioje. Juoda juosta buvo tik kelių metrų pločio smėlio puslankis aplink mažą ežerą, kuriame atsispindėjo grotelės iš šakų. Nuošalioje vietoje ant smėlio priklaupė pusnuogė Melisa. Ji pasilenkė virš vandens ir tyliai žiūrėjo. Rašo mušimo žymių nebeliko, o gaisras nepalietė nugaros. Mergaitės oda buvo daug šviesesnė, nei Gyvatė sprendė išjos stipriai įdegusių rankų ir veido. Gydytojai stebint, Melisa ištiesė ranką ir palietė atvaizdą tamsiame vandenyje. Vanduo suraibuliavo nuo mergaitės pirštų galiukų.

Susižavėjusi Melisa stebėjo, kaip Gyvatė iš lagamino išleido Miglą ir Smėlį. Migla apsivyniojo aplink Gyvatės koją ir ragavo oazės kvapus. Gyvatė švelniai pakėlė Miglą. Prie jos rankų prisilietė balti, vėsūs žvynai.

— Noriu, kad ji tave pauostytų, — pasakė Gyvatė. — Jos instinktyvi reakcija — gelti bet kam, kas ją gąsdina. Jei ji pažins tavo kvapą, bus saugu. Gerai?

Melisa lėtai linktelėjo, ji akivaizdžiai bijojo.

— Ji labai nuodinga, ar ne? Labiau nei kitos?

— Taip. Vos tik grįšime namo, aš galėsiu tau įskiepyti imunitetą, bet čia nenoriu to pradėti. Pirmiau turiu tave patikrinti, o tam neturiu reikiamų dalykų.

— Norite pasakyti, kad galite padaryti taip, jog ji man įgels ir nieko neatsitiks?

— Ne visai nieko. Bet jau kelis kartus ji man netyčia įgėlė, o aš vis dar gyva.

— Manau, jog geriau leisiu jai mane pauostyti, — tarė Melisa.

Gyvatė atsisėdo šalia mergaitės.

— Žinau, kad sunku jos nebijoti. Bet giliai kvėpuok ir pasistenk atsipalaiduoti.

— Žirgai taip pat žino, kai bijai, — pasakė Melisa ir padarė, ką liepė Gyvatė.

Kobros skeltas liežuvis kyščiojo virš mergaitės rankos, o vaikas išliko ramus ir tylus. Gyvatė prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė albinosines kobras: baiminanti, įkvepianti akimirka, kai daugybė mazgais susisukusių kobrų pajuto jos žingsnius ir kartu pakėlė galvas, jos šnypštė kaip daugiagalvė pabaisa ar kaip ateivių žydintis augalas.

Gyvatė laikė Miglos galvą, kai kobra slydo Melisos ranka.

— Malonus jausmas, — tarė Melisa.

Jos balsas šiek tie drebėjo ir buvo išsigandęs, bet nuoširdus.

Melisa jau buvo mačiusi barškuoles; ji žinojo jų grėsmę ir ne taip bijojo. Smėlis šliaužė mergaitės ranka, ir ji švelniai jį paglostė. Gydytoja buvo pamaloninta; jos dukters sugebėjimai neapsiribojo žirgais.

— Aš tikėjausi, kad tu sutarsi su Migla bei Smėliu, — prašneko Gyvatė. — Gydytojai tai svarbu.

Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į Gyvatę ir tarė:

— Bet jūs kabėjote nerimtai…

Mergaitė nutilo.

— Apie ką?

Melisa giliai atsiduso.

— Apie tai, ką pasakėte merui, — dvejodama tarė Melisa. — Apie tai, ką aš galėčiau daryti. Jūs kalbėjote nerimtai. Jūs tai pasakėte tam, kad jis mane išleistų.

— Aš galvojau taip, kaip sakiau.

— Bet aš negalėčiau būti gydytoja.

— Kodėl ne?

Melisa neatsakė, todėl Gyvatė tęsė:

— Aš tau juk sakiau, kad gydytojai įsivaikina sau vaikus, nes mes patys jų negalime turėti. Leisk man tau daugiau apie mus papasakoti. Daug gydytojų turi partnerius, kurių profesija kitokia. Ir ne visi mūsų vaikai tampa gydytojais. Mes nesam uždara bendruomenė. Bet kai pasirenkame ką nors įsivaikinti, mes pasirenkame tą, kuris, mūsų manymu, galėtų būti vienas iš mūsų.

— Aš?

— Taip. Jei tu nori. Tai svarbiausia. Kad tu darytum tai, ko nori. Ne tai, ko, tavo manymu, norėtų ar tikėtųsi kiti.

— Gydytoja… — pralemeno Melisa.

Nuostaba, slypėjusi jos dukters balse, buvo dar viena priežastis pasiekti, kad miesto žmonės padėtų surasti daugiau sapnų gyvačių.

Kitą naktį Melisa ir Gyvatė jojo sunkai. Nebuvo oazių, o išaušus gydytoja nesustojo, nors keliauti ir buvo per karšta. Gyvatė permirko nuo prakaito. Lipnūs rutuliukai tekėjo jos nugara ir šonais. Jie riedėjo iki pusės Gyvatės veido, o tada išdžiūvę virsdavo smėlio ir druskos luoba. Greituolės kūnas patamsėjo, kai jos kojomis tekėjo prakaitas. Kiekviename žingsnyje nuo žirgo kojų šepetėlių krito lašeliai.

— Ponia…

Nuo formalaus kreipinio Gyvatė krūptelėjo ir susirūpinusi atsisuko į Melisą.

— Kas atsitiko?

— Kiek dar josime, kol galėsime sustoti?

— Nežinau. Turime joti kiek galime ilgiau.

Gyvatė mostelėjo į danguje žemai kabančius grėsmingus debesis.

— Taip jie atrodo prieš audrą.

— Žinau. Bet mes nepajėgsime labai toli nueiti. Voveriui ir Greituolei reikia pailsėti. Jūs sakėte, kad miestas dykumos centre. Na, kai mes nukeliausime, žirgai mus turės parnešti iš ten.

Gydytoja susmuko balne.

— Mes turime eiti. Per daug pavojinga sustoti.

— Gyvate… Gyvate, tu išmanai apie žmones, audras, gydymą, dykumas ir miestus, o aš ne. Bet aš išmanau apie žirgus. Jei mes leisime jiems sustoti ir pailsėti keletą valandų, šiąnakt jie mus nuneš toli. Jei jiems teks eiti toliau, sutemus mums teks juos palikti.

— Gerai, — galiausiai tarė Gyvatė. — Sustosime, kai pasieksime tuos akmenis. Bent jau bus kažkoks pavėsis.

Namuose, gydytojų poste, Gyvatei nereikėjo nuolat galvoti apie miestą. Bet dykumoje ir kalnuose, kur žiemojo karavano keliautojai, visas gyvenimas sukosi apie miestą. Gyvatė jau pradėjo galvoti, kad ir jos gyvenimas priklauso nuo miesto, kai galiausiai, auštant po trečios nakties, prieš jos akis išniro nukirstas kalnas, saugantis Centrą. Saulė kilo tiesiai iš už kalno, kaip dievaitį jį apšvietė raudona šviesa. Vanduo kvepėjo, užuosdami savo ilgos kelionės pabaigą, žirgai pakėlė galvas bei paspartino savo pavargusį žingsnį. Kai saulė pakilo aukščiau, per tirštus debesis raudona šviesa nutvieskė horizontą. Sulig kiekvienu Greituolės žingsniu Gyvatei skaudėjo kelį, bet jai nereikėjo, kad sutinę sąnariai perspėtų apie artėjančią audrą. Gyvatė į kumštį spaudė vadeles tol, kol jos skausmingai įsispaudė į delnus, tuomet ji lėtai atpalaidavo rankas ir paglostė šlapią žirgo kaklą. Gydytoja neabejojo, kad Greituolei skaudėjo visai kaip ir jai.

Jos priartėjo prie kalno. Vasaros medžiai buvo rudi bei nudžiūvę, šlamantys stiebai, supantys juodą balą ir paliestas laužaduobes. Sausuose lapuose ir ant smėlio šlamėjo vėjas, iš pradžių iš vienos pusės, po to iš kitos, taip, kaip vėjai pučia prie pavienių kalnų. Tekančios saulės sukurtas miesto šešėlis apgobė jas.

— Jis daug didesnis, nei aš maniau, — sušnabždėjo Melisa. — Turėjau vietą, kurioje galėjau pasislėpti ir klausytis, ką apie miestą kalba keliautojai, bet visada maniau, kad jie išsigalvoja.

— Manau, kad ir aš, — tarė Gyvatė.

Gydytojos balsas atrodė pasimetęs ir nutolęs. Kai Gyvatė priartėjo prie didelių kalno uolų, jos kaktą išpylė šaltas prakaitas ir, nepaisant karščio, rankos darėsi šaltos bei drėgnos. Pavargusi kumelė nešė Gyvatę į priekį.

Kažkada miestas valdė gydytojų postą. Kai Gyvatei buvo septyneri ir kitąkart, kai ji buvo septyniolikos, vyriausias gydytojas iškeliaudavo į sunkią, tolimą kelionę į Centrą. Kiekvieni iš šių metų buvo naujo dešimtmečio pradžia, kai gydytojai su miesto gyventojais tikėdavosi pasidalyti žiniomis ir pagalba. Gydytojus visuomet atstumdavo. Gal ir šį kartą, nepaisant Gyvatės atneštos žinutės, jie atstums gydytoją.

— Gyvate?

Ji krūptelėjo ir pažvelgė į Melisą.

— Ar tau viskas gerai? Atrodė, kad tu kažkur toli ir aš nežinau…

— „Išsigandusi“ būtų tinkamas žodis, manau, — tarė Gyvatė.

— Jie mus įsileis.

Atrodė, kad kiekvieną minutę tamsūs debesys darėsi vis tankesni ir sunkesni.

— Tikiuos, — atsiduso Gyvatė.

Platus ežeras Centro kalno papėdėje neturėjo nei įtekėjimo, nei ištekėjimo vietų. Vanduo į jį patekdavo iš gilumos, tuomet nematomai ištekėdavo ant smėlio. Vasaros medžiai nudžiūvę, bet žemę dengianti žolė ir žemi kūmai vešliai augo. Šviežia žolė sudygusi ir paliktų stovyklų ištryptose vietose, ir kelyje tarp stovyklų, bet ne ant plataus kelio, vedančio miesto vartų link.

Gyvatė neišdrįso pravesti Greituolę pro vandens telkinį. Gydytoja prie telkinio krašto padavė Melisai kumelės vadeles ir tarė:

— Kai jie atsigers, sek paskui mane. Be tavęs aš neįeisiu, taip kad nesijaudink. Bet jei pakils vėjas, atbėk. Gerai?

Melisa linktelėjo.

— Audra taip greitai negalėtų užklupti, ar ne?

— Bijau, kad galėtų, — atsakė Gyvatė.

Ji greitai atsigėrė ir vandeniu apsitaškė veidą. Galvos apdangalo kampučiu valydamasi lašelius, Gyvatė keliavo pliku keliu. Negiliai po smėliu buvo lygus kietas paviršius. Senovinis kelias? Gyvatei teko matyti kitų vietų liekanų, kaip skaidosi tikra betoninė mėsa ir rūdija plieniniai kaulai, vietų, kuriose dar nebuvo rinkėjai. Gydytoja sustojo prie Centro vartų. Jie buvo penkis kartus aukštesni už ją. Smėlio audros nušlifavo metalą iki blizgesio. Bet ant vartų nebuvo rankenos, skambučio, belstuko — jokio būdo, kuriuo Gyvatė galėtų ką nors prisikviesti, kad ją įleistų.

Gydytoja žengė į priekį, pakėlė kumštį ir pabeldė į metalą. Tvirtas dunksėjimas visai nebuvo panašus į tuščiavidurį. Gyvatė beldė galvodama, kad durys turėtų būti labai storos. Kai jos akys priprato prie nišoje įtaisytos blankios šviesos, ji pamatė, kad durų priekis iš tikrųjų įgaubtas, tikriausiai nuo baisių audrų.

Gyvatė atsitraukė akimirkai atgal, nes jai skaudėjo ranką.

— Pačiu laiku baigei triukšmauti.

Išgirdusi balsą, Gyvatė pašoko ir pasisuko į jį, bet nieko nebuvo. Vietoj nišos plokštė įsitraukė į uolą ir atsirado langas. Išblyškęs, vešliais raudonais plaukais vyras pažvelgė į gydytoją.

— Ką tu sau galvoji belsdama į duris po to, kai mes jau užsidarėme?

— Noriu įeiti, — atsakė Gyvatė.

— Tu ne miesto gyventoja.

— Ne. Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja.

Jis nepasakė — kaip priimta ten, kur Gyvatė užaugo — savo vardo. Gydytoja į tai neatkreipė dėmesio, nes jau beveik įprato, kad mandagumas skyrėsi įvairiose vietovėse. Bet Gyvatė nustebo, kai jis vėl iškišo galvą ir nusijuokė. Ji suraukė antakius ir laukė, kol jis kalbės.

— Tai jie nebesiunčia senų sugriuvėlių maldauti, ar ne? Dabar jaunų eilė!

Vyras darkart nusijuokė.

— Maniau, kad jie parinks ką nors gražų.

Iš jo tono Gyvatė suprato, kad ją įžeidė. Ji gūžtelėjo pečiais.

— Atidarykite vartus.

Vyras nustojo juokęsis.

— Pašalinių mes neįsileidžiame.

— Aš atnešiau draugės žinutę jos šeimai. Noriu ją perduoti.

Akimirką vyras žvelgė žemyn ir neatsakė.

— Visi šiemet iškeliavę žmonės jau sugrįžo.

— Ji išvyko labai seniai.

— Tu mažai žinai apie miestą, jei tikiesi, kad aš lakstysiu aplink ir ieškosiu kažkokio bepročio šeimos.

— Aš nežinau nieko apie jūsų miestą. Bet iš jūsų žvilgsnio matau, kad jūs susijęs su mano drauge.

— Ką tai turėtų reikšti?

Vyras pirmą kartą atsitraukė.

— Ji man sakė, kad jos šeima susijusi su vartų prižiūrėjimu. Ir aš matau — plaukai, kakta… akys kitokios. Jos rudos.

Šio gyventojo akys buvo šviesiai žalios.

— Ar ji neminėjo, — beveik sarkastiškai tarė jaunuolis, — kuriai šeimai ji konkrečiai priklauso?

— Valdančiajai.

— Minutėlę, — lėtai tarė vyras.

Vyras pažvelgė žemyn ir jo rankos dingo iš Gyvatės akių, bet kai ji priartėjo, nieko už „lango“ krašto nesimatė, nes tai buvo ne langas, o stiklinė plokštė su judančiu vaizdu. Nors ir krūptelėjo, gydytoja susivaldė. Ji vis dėlto žinojo, kad miesto gyventojai turėjo daugiau technologijų nei jos žmonės. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji čia.

Jaunasis vyras lėtai pažvelgė aukštyn, jo vienas antakis įslinko iš nuostabos.

— Man teks pakviesti kai ką kitą su jumis pasikalbėti.

Atvaizdas ant stiklinės plokštės išsisklaidė į įvairiaspalves linijas.

Kurį laiką nieko nevyko. Gyvatė pasilenkė per negilią nišą ir pasižvelgė.

— Melisa!

Nesimatė nei vaiko, nei žirgų. Per vasaros medžius Gyvatė matė beveik visą vandens telkinį, bet keliose vietose dar žaliuojantys lapai dengė du žirgus ir vaiką.

— Melisa! — darkart pašaukė Gyvatė.

Ir vėl niekas neatsiliepė, bet vėjas galėjo nunešti jos balsą. Netikras langas pajuodo. Gyvatė jau norėjo eiti susirasti dukterį, bet langas vėl atgijo.

— Kur tu? — ištarė naujas balsas. — Grįžk atgal.

Gyvatė darkart pažvelgė į tolį ir nenoriai grįžo prie plokštės su vaizdu.

— Tu labai nuliūdinai mano pusbrolį, — tarė vaizdas.

Gyvatė krūptelėjo pamačiusi vaizdą, nes kabėtojas buvo labai panašus į Džesę, daug labiau nei jaunesnis vyras. Tai buvo Džesės dvynys, nes jos šeima buvo gimta. Kai figūra vėl prabilo, Gyvatę užplūdo mintys, kad atranka galėjo būti naudinga perduodant norimus bruožus, jei tik eksperimentatorius yra pasiruošęs kelioms įspūdingoms nesėkmėms iš visų rezultatų. Gydytoja nebuvo nusiteikusi patirti tokias nesėkmes, kai reikalas liečia žmonių gimimą.

— Alio? Ar šis daiktas veikia?

Raudonplaukė figūra rūpestingai pažvelgė į Gyvatę ir triukšmingas traškesys lydėjo jos balsą. Džesės balsas buvo malonus ir žemas, bet ne toks žemas. Gydytoja suprato, kad kalbasi su vyru, o ne su moterimi, kaip ji pamanė iš panašumo. Tuomet tikrai ne Džesės dvynys. Gyvatė svarstė, ar miestiečiai klonuoja žmones. Jei jie tai darė dažnai, galėjo gauti kryžminių lyčių klonus, galbūt jie naudojosi metodais, kurie buvo geresni nei tie, kuriuos sapnų gyvačių veisimui naudojo gydytojai.

— Aš jus girdžiu, jei tai turite galvoje, — pasakė Gyvatė.

— Gerai. Ko tu nori? Pamatęs, kaip atrodo Ričardas, aš susirūpinau.

— Aš turiu žinutę, jei jūs esate tiesioginis žvalgytojos Džesės giminaitis, — tarė Gyvatė.

Staiga vyro rausvi skruostai pabalo.

— Džesės?

Vyras papurtė galvą, tuomet susivaldė.

— Ar per tiek metų ji labai pasikeitė, ar aš visai nepanašus į jos tiesioginį giminaitį?

— Ne, — tarė Gyvatė. — Jūs atrodote kaip giminaitis.

— Ji mano vyresnioji sesuo, — tarė vyras. — O dabar, manau ji nori sugrįžti ir vėl būti vyriausia, o aš turėsiu vėl būti jaunesniu?

Jo balse skambėjęs kandumas atrodė kaip išdavystė; Gyvatei tai buvo kaip šokas. Žinia apie Džesės mirtį nesuteiks jos jaunesniam broliui skausmo, o kaip tik džiaugsmo.

— Ji grįžta, ar ne? — tarė vyras. — Ji žino, kad taryba ją paskirs mūsų šeimos galva. Velniai ją rautų! Aš irgi galėjau neegzistuoti dvidešimt metų.

Gyvatė klausėsi vyro, o jos gerklę vis labiau veržė apmaudas. Nepaisant Džesės brolio pasipiktinimo, jei gydytoja būtų išgelbėjusi ją, jos žmonės būtų ją priėmę atgal, pasveikinę sugrįžus: jei jie galėtų, jie būtų ją išgydę.

Gyvatė gan sunkiai prabilo:

— Gal žinutę reikėtų perduoti tarybai?

Gydytoja norėjo pasikalbėti su kuo nors, kam rūpėjo, su kuo nors, kas Džesę mylėjo, ne su tuo, kas pasijuoktų ir padėkotų už jos nesėkmę.

— Tai šeimos reikalas, ne tarybos. Džesės žinutę turėtum perduoti man.

— Man būtų geriau, jei kalbėtumėm akis į akį.

— Aš manau, kad būtų, — tarė jis. — Bet tai neįmanoma. Mano pusbroliai yra prieš pašalinių įleidimą…

— Žinoma, tokiu atveju…

— … o be to, aš negalėčiau, net jei ir norėčiau. Vartai užrakinti iki pavasario.

— Aš netikiu tavimi.

— Tai tiesa.

— Džesė būtų mane įspėjusi.

Vyras prunkštelėjo.

— Ji tuo niekad netikėjo. Išvyko būdama vaikas, o vaikai niekad iš tikrųjų netiki. Jie žaidžia lauke iki paskutinės minutės, apsimesdami, kad jų negali palikti už užrakintų durų. Taigi kartais mes išleidžiame vieną, kuris sulaužo taisykles.

— Ji nustojo tikėti beveik viskuo, ką tu sakai.

Gyvatės balsas įsitempė nuo pykčio.

Džesės brolis tyčia akimirkai nusuko žvilgsnį kitur. Jis vėl pažvelgė į Gyvatę.

— Na, aš tikiuosi, kad tiki tuo, ką tau dabar sakau. Kaupiasi audra, todėl patariu perduoti man žinutę, kad spėtum susirasti pastogę.

Net jei jis ir melavo, jis neketino Gyvatės įleisti. Gydytoja to nesitikėjo.

— Jos žinutė tokia, — tarė Gyvatė. — Ten ji buvo laiminga ir nori, kad tu liautumeis meluoti savo vaikams apie tai, kaip viskas yra už miesto.

Džesės brolis spoksojo į Gyvatę, laukė, tuomet staiga nusišypsojo ir garsiai nusijuokė.

— Tai viskas? Nori pasakyti, kad ji negrįžta?

— Ji negali grįžti, — pasakė Gyvatė. — Ji mirė.

— Mirė? — švelniai paklausė vyras.

— Aš negalėjau jos išgelbėti. Jai lūžo stuburas…

— Aš niekad nelinkėjau jai mirties.

Vyras giliai ir lėtai atsikvėpė.

— Lūžo stuburas… tuomet greita mirtis. Geriau nei kuri kita.

— Ji nemirė, kai jos stuburas lūžo. Jos partneriai ir aš ketinome ją parnešti namo, nes jūs galėjote ją išgydyti.

— Gal ir galėjome, — tarė vyras. — Kaip ji mirė?

— Ji žvalgėsi dviejuose krateriuose. Negalėjo patikėti tuo, kad jie pavojingi, nes jūs jai apie daug ką melavote. Ji mirė nuo apsinuodijimo radiacija.

Vyras krūptelėjo.

— Aš buvau su ja, — pasakojo Gyvatė. — Padariau, ką galėjau, bet aš neturiu sapnų gyvatės. Aš negalėjau jai padėti numirti.

Atrodė, kad jis žiūri kiaurą per Gyvatę.

— Mes tau skolingi, gydytoja, — tarė vyras. — Už paslaugas mano šeimos narei, kad atnešei žinią apie jos mirtį.

Jis kalbėjo prislėgtai, suglumęs, tuomet staiga pakėlė akis ir pažvelgė į Gyvatę.

— Man nepatinka, kai mano šeima skolinga. Ekrano apačioje yra mokėjimo ertmė. Pinigai…

— Man nereikia jokių pinigų, — atsakė Gyvatė.

— Tuomet ko tau reikia? — vyras greitai papurtė galvą. — Žinoma. Sapnų gyvačių. Ar patikėtum, jei pasakyčiau, kad jų neturime? Aš negaliu atiduoti skolos sapnų gyvatėmis — ir aš nenoriu tavo skolos iškeisti į skolą kito pasaulio gyventojams. Kito pasaulio gyventojai…

Vyras nutilo; jis atrodė nusiminęs.

— Jei kito pasaulio gyventojai gali man padėti, leiskite man su jais pasikalbėti.

— Jei aš ir galėčiau, jie atsisakytų kalbėti su tavimi.

— Jei jie žmonės, jie mane išklausys.

— Yra… kai kas dėl jų žmogiškumo, — tarė Džesės brolis. — Kas gali patvirtinti be testų? Tu nesupranti, gydytoja. Tu niekad jų nesi sutikusi. Jie pavojingi ir nenuspėjami.

— Leiskite man pabandyti.

Gyvatė ištiesė rankas delnais į viršų, greitu prašymo gestu, bandydama priversti jį suprasti.

— Kiti žmonės miršta taip, kaip mirė Džesė, agonijoje, nes nepakanka gydytojų. Nepakanka sapnų gyvačių. Noriu pasikalbėti su kito pasaulio gyventojais.

— Leiski man tau dabar sumokėti, gydytoja, — liūdnai tarė Džesės brolis. — Centro valdžia susiskaldžiusi. Taryba niekad neleis pašaliniam derėtis su kito pasaulio gyventojais. Įtampa labai didelė ir mes nieko nepakeisime kreipdamiesi į juos. Man labai gaila, kad sesuo mirė skausmuose, bet tai, ko prašai, priverstų rizikuoti per dideliu gyvybių skaičiumi.

— Kaip tai gali būti tiesa? — paklausė Gyvatė. — Paprastas susitikimas, vienintelis klausimas…

— Tu nesupranti, aš tau tai sakiau. Reikia čia užaugti ir susidurti su jėgomis. Aš praleidau visą gyvenimą besimokydamas.

— Manau, kad gyvenimą praleidote besimokydamas, kaip išsisukti nuo savo pareigybių, — piktai įgėlė Gyvatė.

— Tai netiesa! — Džesės brolis įsiuto. — Duočiau tau be ką, kas mano valioje, bet tu reikalauji neįmanomo. Aš negaliu tau padėti rasti naujų sapnų gyvačių.

— Palaukite, — staiga paprašė Gyvatė. — Galbūt galite padėti kitu būdu.

Džesės brolis atsiduso ir nusisuko.

— Neturiu laiko sąmokslams ir suktybėms, — atšovė vyras. — Ir tu neturi. Audra artėja, gydytoja.

Gyvatė pažvelgė sau per petį. Melisos vis dar niekur nesimatė. Tolumoje debesys dengė horizontą ir vėjo sukelti smėlio šuorai sklaidėsi tarp žemės bei dangaus. Šalo, bet Gyvatė drebėjo dėl kitos priežasties. Viskas buvo per toli pažengę, kad būtų galima pasiduoti. Gydytoja buvo tikra, kad jei tik galėtų patekti į miestą, ji pati pasiektų kito pasaulio gyventojus. Gyvatė Džesės broliui atsuko nugarą.

— Leiskite man patekti į vidų pavasarį. Jūs turite technikų, kurių mūsų technologijos nepajėgia pasiekti.

Staiga Gyvatė nusišypsojo. Džesė norėjo padėti, bet kiti ne. Melisa ne.

— Jei jūs galėtumėte išmokyti, kaip paveikti regeneravimą…

Gyvatė buvo apstulbusi, kad anksčiau nepagalvojo apie šią galimybę. Ji buvo visiškai savanaudiškai susirūpinusi dėl sapnų gyvačių, savo pačios prestižu ir garbe. Žmonėms būtų daug naudos, jei gydytojai žinotų, kaip regeneruoti raumenis ir nervus… bet pirmiausia ji išmoktų regeneruoti odą, kad jos dukra galėtų gyventi be randų. Gyvatė stebėjo Džesės brolį ir nudžiugo pamačiusi, kad jo išraiška sušvelnėjo.

— Tai įmanoma, — tarė vyras. — Taip. Aš tai aptarsiu su taryba. Aš pakalbėsiu už tave.

— Ačiū, — padėkojo Gydytoja.

Gyvatė negalėjo patikėti, kad pagaliau, pagaliau miesto gyventojai neatmeta gydytojų prašymo.

— Tai mums padės daugiau, nei jūs manote. Jei mes pagerinsime savo technikas, mums nereikės rūpintis dėl naujų sapnų gyvačių gavimo — mes geriau mokėsime jas klonuoti.

Džesės brolis buvo pradėjęs raukti antakius. Gyvatė, sutrikusi dėl staigaus pasikeitimo, nutilo.

— Gydytojai bus jums dėkingi, — skubiai pridūrė Gyvatė, žinodama, kad pasakė kažką negero ir nežinodama, kaip tai ištaisyti.

— Ir visi mūsų išgelbėti žmonės.

— Klonavimas! — tarė Džesės brolis. — Kodėl manai, kad padėsime tau klonavimo srityje?

— Aš maniau, kad jūs ir Džesė…

Gyvatė, supratusi, kad tai dar labiau jį suerzintų, nutilo.

— Aš paprasčiausiai dariau prielaidą apie jūsų pažengusią…

— Tu kalbi apie genetinę manipuliaciją! — Džesės brolis tarė piktai. — Panaudoti mūsų žinias monstrams kurti!

— Ką? — apstulbusi paklausė Gyvatė.

— Genetinė manipuliacija — Dievai, mes turime pakankamai bėdų su mutacija ir be tyčinio įsikišimo! Tau pasisekė, kad aš negalėjau tavęs įleisti, gydytoja. Būtų tekę tave pasmerkti. Būtum ištremta visam gyvenimui su kitais išsigimėliais.

Gyvatė žiūrėjo į ekraną, kai jis pasikeitė iš protingo susipažinimo į kaltinimą. Jei jis nebuvo Džesės klonas, tuomet jo šeimos kraujo ryšiai turėjo būti labai artimi, jei deformavimų nebuvo galima išvengti ir be genetinės manipuliacijos. Bet jis vis tiek sakė, kad miesto žmonės patys atsisakė metodo, kuris galėtų jiems padėti.

— Mano šeima nebus skolinga išsigimėlei, — tarė vyras, visai nežiūrėdamas į Gyvatę ir kažką darydamas rankomis.

Į po ekranu esančią mokėjimo ertmę subyrėjo monetos.

— Pasiimk savo pinigus ir keliauk.

— Čia žmonės miršta dėl jūsų slepiamos informacijos! — suriko Gyvatė. — Jūs savo kristaliniais žiedais padedate vairuotojams žmones paversti vergais, bet nenorite padėti pagydyti suluošintų ir randuotų žmonių!

Džesės brolis su įniršiu žengė į priekį.

— Gydytoja…

Jis nutilo ir žiūrėjo į Gyvatę. Jo veide pasirodė siaubo išraiška.

— Kaip drįsti čia atvykti su vaiku? Ar jie ištrėmė pabaisą kartu su jaunikliu? Ir tu dar man priekaištauji dėl žmogiškumo!

— Apie ką jūs šnekate?

— Tu nori regeneracijos ir net nežinai, kad negali performuoti mutantų! Jie tiesiog tokie būna.

Vyras karčiai ir isteriškai nusijuokė.

— Keliauk, iš kur atvykai, gydytoja. Jokios kalbos tarp mūsų negali būti.

Vos tik vyro vaizdas pradėjo blėsti, Gyvatė susibėrė monetas ir sviedė į jį. Jos barškėjo atsitrenkusios į ekraną, o viena pataikė į apsauginę plokštelę. Prietaisas suzvimbė, bet plokštė visiškai neužsidarė ir gydytoja pajuto tam tikrą kaprizingą pasitenkinimą.

Gyvatė nusisuko nuo ekrano ir miesto, kad pasižiūrėtų, kur Melisa, ir atsisuko tiesiai į savo dukterį. Melisos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Mergaitė sugriebė gydytoją už rankos ir ištraukė ją iš nišos.

. — Melisa, mes turime pabandyti susirasti pastogę…

Gyvatė bandė grįžti prie nišos. Nors buvo rytas, aplink tvyrojo tamsa. Debesys jau buvo ne pilki, o juodi, ir gydytoja matė du atskirus vėjo verpetus.

— Aš radau vietą, — vis dar verkdama sunkiai ištarė Melisa. — Aš… aš tikėjausi, kad jie tave įleis, bet bijojau, jog to nebus, todėl nuėjau ieškoti pastogės.

Gyvatė, beveik apakinta vėjo sukelto smėlio, sekė paskui mergaitę. Voveris ir Greituolė nenoromis ėjo nuleidusios galvas, suskliaudusios ausis. Melisa jas nuvedė į kalnų šono nulūžusios uolos žemutinį plyšį. Vejas, švilpaudamas ir ūždamas, stiprėjo akimirkomis ir į jų veidus sviedė smėlį.

— Jie bijo, — švilpiančiame vėjyje sušuko Melisa. — Raiščiai ant akių…

Melisa, stipriai prisimerkdama, atsidengė veidą ir savo galvos apdangalu uždengė Voverio akis. Gyvatė tą patį padarė savo pilkai kumelei. Kai gydytoja atsidengė bumą ir nosį, ji nuo vėjo neteko kvapo. Perštinčiomis akimis, sulaikiusi kvapą, gydytoja vedė kumelę į urvą paskui Voverį.

Staiga vėjas nurimo, Gyvatė vos sugebėjo atmerkti akis ir atrodė, kad smėlio pribyrėję ir į jos plaučius. Žirgai prunkštė, o Melisa su gydytoja kosėjo ir stengėsi mirksėdamos nupurtyti smėlį, nusivalyti jį nuo savo plaukų bei drabužių arba iškosėti. Pagaliau Gyvatė sugebėjo nusivalyti, nusipurtyti ir iškosėti labiausiai graužiančias smiltis, o ašaros švariai išplovė akis.

Melisa nuvyniojo savo galvos apdangalą nuo Voverio akių, tuomet raudodama apsikabino ponio kaklą.

— Tai mano kaltė, — nusprendė mergaitė. — Pamatęs mane, jis išsiuntė tave.

— Vartai buvo užrakinti, — tarė Gyvatė. — Jis nebūtų galėjęs mūsų įleisti, net jei būtų to norėjęs. Jei ne tu, mes dabar būtumėm lauke, audroje.

— Bet jie nenori, kad tu sugrįžtum. Dėl manęs.

— Melisa, jis jau buvo apsisprendęs mums nepadėti. Patikėk manim. Tai, ko jo prašiau, jį išgąsdino. Jie mūsų nesupranta.

— Bet aš jį girdėjau. Mačiau, kaip jis žiūrėjo į mane. Tu prašei pagalbos… pagalbos man, o jis liepė išeiti.

Gyvatė norėjo, kad Melisa to nebūtų supratusi iš pokalbio, nes ji nenorėjo, kad mergaitė tikėtųsi to, kas gali kada nors įvykti.

— Jis nežinojo, kad tu apdegei, — pasakė Gyvatė. — Ir jam nerūpėjo. Jis ieškojo priežasčių, kad galėtų manimi atsikratyti.

Nepatikėjusi Melisa abejingai paglostė Voverį, nuėmė apynasrį ir atsegė balną.

— Jei tai kieno nors kaltė, — tarė Gyvatė, — tai tik mano. Tai aš mus atvedžiau čia.

Jų dabartinė situacija gydytoją paveikė taip pat stipriai, kaip ir audra. Neryškios švieselės vos apšvietė urvą, kuriame jos buvo įkalintos. Gyvatės balse skambėjo baimė ir nusivylimas:

— Tai aš mus čia atvedžiau ir dabar mes įkalintos lauke…

Melisa nusisuko nuo Voverio ir paėmė gydytojos ranką.

— Gyvate… Gyvate, aš žinojau, kas gali atsitikti. Tu neprivertei manęs eiti su tavimi. Žinojau, kokie pasalūniški ir pikti šie žmonės gali būti. Visi, kas su jais prekiauja, taip sako.

Mergaitė apkabino Gyvatę guosdama, kaip vos prieš kelias dienas ją guodė gydytoja.

Staiga mergaitė sustingo, žirgai sužvengė, o Gyvatė išgirdo didžiulės katės įsiutusį šnypštimą. Greituolė bėgo pro gydytoją ir ją parbloškė. Gyvatė šiaip ne taip atsistojo, kad sugriebtų vadeles ir pamatė prie olos įėjimo stovinčią ir uodega mojuojančią juodą panterą. Pantera darkart sušnypštė, o Greituolė atsistojo piestu ir pargriovė Gyvatę. Kai ponis ir vaikas virpėdami pasitraukė į kampą, gydytoja bandė sulaikyti Greituolę. Pantera šoko link jų. Gyvatė neteko kvapo, kai panteros sukeltas vėjas ir jos glotnus kailis palietė jai ranką. Pantera palipo keturis metrus juoda siena ir dingo per siaurą plyšį.

Drebėdama Melisa su palengvėjimu nusijuokė. Išsigandusi Greituolė garsiai suprunkštė.

— Ačiū dievams, — atsiduso Gyvatė.

— Aš girdėjau, girdėjau kalbant, kad laukiniai gyvūnai mūsų bijo tiek pat, kiek ir mes jų, — išstenėjo Melisa. — Bet manau, jog tuo daugiau nebetikiu.

Gyvatė nuėmė nuo Greituolės balno žibintą ir jį iškėlė plyšio link svarstydama, ar žmogus galėtų nusekti paskui didelę katę.

Gydytoja užlipo ant išsigandusios kumelės ir atsistojo ant balno. Melisa paėmė Greituolės vadeles ir ją ramino.

— Ką tu darai?

Gyvatė pasilenkė prie urvo sienos, bandydama apšviesti plyšį.

— Mes čia negalime likti, — pareiškė Gyvatė. — Mirsime nuo troškulio arba bado. Gal per čia galėtume patekti į miestą.

Gydytoja nematė labai toli; ji buvo per daug žemai. Bet panteros nebebuvo. Gyvatė girdėjo savo pačios balso sugrįžtantį aidą, tarsi už siauro plyšio slypėtų daugybė ertmių.

— Arba kelias kažkur.

Gydytoja apsisuko ir atsisėdo į balną, paskui nušoko žemėn ir apkabino pilką kumelę.

— Gyvate, — sušnabždėjo Melisa.

— Taip?

— Žiūrėk — pridenk žibintą…

Melisa parodė į akmenį virš įėjimo į urvą. Gyvatė pridengė žibintą ir paryškėjusi neaiški figūra priartėjo prie jos. Gydytoja pajuto šiurpuliukus ant nugaros. Gyvatė ištiesusi žibintą priartėjo prie figūros.

— Tai piešinys, — tarė gydytoja.

Pasirodė, kad piešinys juda; tai buvo vos nudažyta voriška figūra, ropinėjanti ant sienos. Vizualinė iliuzija, nors Gyvatė dabar žinojo, vis tiek atrodė kaip šiurpiai artėjanti.

— Kažin, kam ją sukūrė.

Melisos balsas taip pat šnabždėjo tarp akmenų.

— Gal ji skirta, kad atbaidytų žmones — o tai reikštų, kad kažkas yra viduje.

— O kaip bus su Greituole ir Voveriu? Mes negalime jų čia palikti.

— Jei mes nerasime kokio maisto, — Gyvatė tarė švelniai, — jie taip pat badaus.

Melisa pažvelgė į atbrailą, nuo kurios nušoko pantera, ant jos randuoto veido atsispindėjo mėlyna šviesa.

— Melisa, — staiga tarė Gyvatė, — ar tu nieko negirdi?

Tai buvo kažkoks pasikeitimas, bet Gyvatė niekaip nesuprato koks. Tolumoje šnypščianti pantera? Kažkas, kas nupiešė voro simbolį ant sienos? Gyvatės pirštai apčiuopė prie diržo kabančio peilio rankeną.

— Vėjas nurimo! — šūktelėjo Melisa ir nubėgo prie urvo įėjimo.

Gyvatė neatsiliko nuo mergaitės ir buvo pasiruošusi bet kurią akimirką atitraukti Melisą nuo šėlstančios audros. Bet jos dukra neklydo: ji tikrai girdėjo, kaip netikėtai nutilo garsas, prie kurio jau buvo įpratusi.

Nieko neįvyko. Lauke oras buvo visiškai ramus. Žemi dulkių debesys sklaidėsi virš dykumos ir pranyko, mėlyname danguje palikdami putlius, aukštyn kylančius audros debesis. Gyvatė įžengė į keistą ryto šviesą, o šaltas vėjas trankė chalatą įjos kulkšnis.

Iškart pradėjo lyti.

Gydytoja išbėgo po lašais ir kaip vaikas pakėlė rankas į viršų. Voveris žingsniavo pro ją ir pasileido šuoliais. Greituolė lėkė šalia ponio ir jie abu šokinėjo bei spardėsi kaip kumeliukai. Melisa stovėjo nejudėdama, ji žiūrėjo į viršų ir leido lietui nuprausti jos veidą.

Virš jų galvų lėtai plaukė daug debesų, čia pildami lietų, čia praleisdami ryškią saulės šviesą. Galiausiai Gyvatė su Melisa grįžo į savo akmeninę pastogę, jos buvo permirkusios, atvėsusios ir laimingos. Per dangų nusirito triguba vaivorykštė. Gydytoja atsiduso ir atsitūpė, kad galėtų pasigėrėti vaizdu. Gyvatė taip susižavėjo žaižaruojančiom spalvom, kad net nepastebėjo, kaip šalia jos atsisėdo Melisa. Iš pradžių jos čia nebuvo, dabar yra, ir Gyvatė apkabino savo dukrą per pečius. Šį kartą Melisa atsipalaidavo prie Gyvatės, nebebuvo tokia nusiteikusi atsiriboti nuo bet kokio kontakto su žmonėmis.

Debesys nuplaukė, vaivorykštė dingo, o Voveris, visas permirkęs taip, jog matėsi visi jo dryžiai, atžingsniavo pas Gyvatę. Gydytoja pakasė poniui už ausų ir po žandikauliu; tuomet, turbūt pirmą kartą per paskutinį pusvalandį, Gyvatė pažvelgė į dykumą.

Toje pusėje, iš kurios atėjo debesys, gležna žaluma jau dengė žemas, juodas kalvas. Dykumos augalai augo taip greitai, kad Gyvatė įsivaizdavo, jog mato, kaip žaluma keliauja į priekį paskui lietų.

Gyvatė nenoriai suprato, kad Centre ji negalės pasilikti. Per daug pavojinga praleisti dar nors kiek laiko tyrinėjant kalno olas, nors ir labai tai traukė. Galiausiai jos galėjo nuvesti į miestą, bet taip pat lengvai galėjo ją ir Melisą įkalinti sterilaus akmens tunelių tinkle. Lietus suteikė vienintelę galimybę: jei gydytoja ja nepasinaudos, ji, jos dukra, žirgai ir gyvatės kitos nesulauks.

Gyvatei kažkaip atrodė neteisinga, kad jos kelionė atgal į kalnus buvo maloni kaip kelionė per pievas. Nes būtent į pievas po lietaus pavirsdavo dykuma. Eidami žirgai pilnomis burnomis rupšnojo švelnius lapus, o raitelės rinko didžiules gėlių taureles ir siurbė iš jų nektarą. Ore tvyrojo žiedadulkės. Vesdamos savo žirgus, Gyvatė su Melisa keliavo į naktį, o šiaurinė aušra šoko; dykuma tapo tarsi nušviesta, be to, nei žirgai, nei raitelės nebuvo pavargę. Kartkartėm Gyvatė ir Melisa valgė, keliaudamos kramtė džiovintus vaisius arba mėsą; prieš pat aušrą jos parkrito ant minkštos, vešlios žolės, kur dar vos prieš kelias valandas buvo smėlis.

Miegojo trumpai ir, saulei patekėjus, pabudo atsigavusios.

Augalai, ant kurių jos miegojo, jau buvo su pumpurais. Iki popietės gėlės nuklojo dykumą įvairiomis spalvomis, balta, šviesiai violetinė ir marga gėlių juostos tęsėsi nuo viršūnės iki slėnio. Gėlės mažino karštį, o Gyvatė dar niekad nematė tokio vaiskaus dangaus. Lietus pakeitė netgi kopų kontūrus, iš birių apvalainų jos tapo kopomis su aštriomis, išgraužtomis keteromis.

Trečią rytą dulkių debesys vėl pradėjo rinktis. Visas lietus susigėrė arba išgaravo; augalai įsisavino viską, ką galėjo. Karštis rudomis dėmėmis nusėjo lapus, jie virpėjo ir džiūvo. Vėjo sūkuriai Gyvatės kelią nubarstė augalų sėklomis.

Plačios dykumos ramuma apgobė gydytojos pečius, bet centrinių kalnų rytinės prieškalnės išniro jai prieš akis, vėl primindamos apie jos nesėkmę. Gyvatė nenorėjo keliauti namo.

Greituolė, reaguodama į gydytojos nesąmoningą judesį, lyg nenorėdama eiti, staiga sustojo. Gyvatė jos neskatino joti į priekį. Po kelių žingsnių į priekį Melisa sustojo ir atsisuko.

— Gyvate?

— O, Melisa, kur aš tave vedu?

— Mes keliaujame namo, — bandydama raminti, tarė Melisa.

— Gal aš jau nebeturiu namų.

— Jie tavęs neišsiųs. Jie negalėtų.

Gyvatė nirtulingai rankove nusivalė nuo veido ašaras, švelni medžiaga palietė jos skruostą. Neviltis ir jaudulys pasitikėjimo bei palengvėjimo jai nesuteiks. Gydytoja pasilenkė prie Greituolės kaklo ir įsikibo į kumelės ilgą, juodą keterą.

— Tu sakei, kad tai tavo namai, kad jie visi yra tavo šeima. Tai kaip jie galėtų tave išsiųsti?

— Jie negalėtų, — atsakė Gyvatė. — Bet jei jie pasakytų, jog aš nebegaliu būti gydytoja, kaip aš galėčiau pasilikti?

Melisa ištiesė ranką ir nerangiai paplekšnojo Gyvatę.

— Man bus viskas gerai. Žinau, kad bus. Ką man padaryti, kad nebūtum tokia nusiminus?

Gydytoja giliai atsiduso. Ji pakėlė akis. Melisa ramiai, nemirksėdama žvelgė į ją. Gyvatė pasisuko ir pabučiavo Melisos ranką; gydytoja uždėjo savo ranką ant mergaitės rankos.

— Tu manimi pasitiki, — prabilo Gyvatė. — Ir turbūt dabar man to labiausiai reikia.

Susigėdusi bei padrąsinta Melisa šyptelėjo ir jos keliavo toliau, bet po kelių žingsnių Gyvatė vėl sustabdė Greituolę. Melisa taip pat sustojo ir susirūpinusi pažvelgė į gydytoją.

— Kad ir kas nutiktų, — perspėjo Gyvatė, — kad ir ką mano mokytojai nuspręs dėl manęs, tu vis tiek būsi jų dukra tiek pat, kiek ir mano. Tu vis dar galėsi būti gydytoja. Jei man teks išvykti…

— Aš keliausiu su tavimi.

— Melisa…

— Man nesvarbu. Aš vis tiek niekad nenorėjau būti gydytoja, — karingai atšovė Melisa. — Aš noriu būti žokėjė. Nenorėsiu pasilikti su žmonėmis, kurie privers tave išvykti.

Gyvatę jaudino tokia Melisos ištikimybė. Ji dar niekad nematė nieko, kas taip pamirštų savo norus. Gal Melisa dar negalėjo galvoti apie save kaip apie žmogų, turintį teisę į savo svajones; galbūt iš jos atėmė labai daug svajonių ir ji bijojo daugiau svajoti. Gydytoja tikėjosi, kad jai kaip nors pavyks sugrąžinti dukrai svajones.

— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė. — Mes dar ne namie. Jaudinsimės tada, kai būsim ten.

Melisos pasiryžimui kiek priblėsus, jos keliavo toliau.

Trečios dienos pabaigoje po žirgų kanopomis maži augalai byrėjo į dulkes. Rudas rūkas padengė dykumą. Kartais praplaukdavo vėjo nešamas sėklų debesis. Sustiprėjus vėjui, sunkesnės sėklos ritosi per smėlį kaip bangos. Kai atėjo naktis, Gyvatė ir Melisa jau buvo pasiekusios prieškalnes, o už jų likusi dykuma tapo juoda ir plika.

Jos grįžo į kalnus keliaudamos tiesiai į vakarus, greičiausiu keliu į saugumą. Čia, toliau į šiaurę, prieškalnės buvo ne tokios stačios kaip Kalnapusio uolos; kopimas buvo lengvesnis, bet ilgesnis nei per šiaurinį perėjimą. Prie pirmos viršūnės, kol jos dar nepajudėjo aukštesnės link, Melisa sustabdė Voverį ir jį apsukusi pažvelgė atgal į temstančią dykumą. Po akimirkos mergaitė nusišypsojo Gyvatei ir pranešė:

— Mums pavyko.

Gyvatė taip pat lėtai nusišypsojo.

— Tu teisi, — pritarė gydytoja. — Mums pavyko.

Gaivesniame ir vėsesniame kalnų ore Gyvatės baimė audroms po truputį lėgo. Debesys kabėjo nepakenčiamai žemai ir bjaurojo dangų. Nė vienas karavano ar kalnų gyventojas nepamatytų nė lopinėlio mėlynės ar žvaigždės, ar mėnulio iki kito pavasario, o saulė bus vis blankesnė ir blankesnė. Dabar, skęsdama už kalno viršūnių, saulė metė Gyvatės šešėlį ant juostančios atšiaurios smėlio lygumos. Nutolusi nuo smarkaus vėjo, nuo karščio ir bevandenio smėlio, Gydytoja spartino Greituolę joti į kalnus — ten, kur jiems visiems ir priklausė būti.

Gyvatė žvalgėsi vietos, kurioje galėtų apsistoti. Dar žirgams toli nepakilus, gydytoja išgirdo sveikinantį vandens čiurlenimą. Takas vedė per mažą ertmę, per šaltinio ištaką, per vietą, kuri atrodė lyg kadaise buvusi naudojama kaip stovyklavietė. Žirgai rado keletą amžinųjų medžių ir žolės. Viduryje praminto lopinėlio žemė buvo pasidengusi akmens anglimi, bet Gyvatė neturėjo medienos laužui. Ji žinojo kai ką geriau, nei kirsti amžinuosius medžius, ne taip, kaip kai kurie keliautojai, palikę beprasmiškas kirvio žymes, dabar jau beveik užaugusias šiurkščia žieve. Po žieve esanti mediena buvo tokia pat stipri, kaip ir stangrus plienas.

Naktinė kelionė kalnuose buvo sunki, kaip ir dienos kelionė dykumoje, o lengvas grįžimas iš miesto nepanaikino visos kelionės įtampos. Gyvatė nulipo nuo žirgo. Jos sustos naktį, o saulei patekėjus…

O saulei patekėjus kas? Ji skubėjo tiek daug dienų, skubėjo prieš ligą ar mirtį, ar nesulaikomą smėlį, kad turėjo sustoti ir suprasti, jog jai nebereikia taip skubėti, nėra jokios būtinybės keliauti iš čia kažkur kitur, nėra būtinybės miegoti keletą valandų ir žiovaujant pabusti saulei tekant arba leidžiantis. Gyvatės namai jos laukė, o ji nebuvo tikra, kad jie toliau bus jos namais, kai ten nukeliaus. Ji neturėjo ko parnešti, išskyrus nesėkmę, blogas žinias ir vieną nirštančią smėlinę anglį, kuri galėtų arba negalėtų būti naudinga. Gydytoja atrišo gyvačių lagaminą ir švelniai padėjo jį ant žemės.

Kai Melisa apvalė žirgus, ji priklaupė prie ryšulių ir pradėjo traukti maistą bei parafino viryklę. Nuo jų kelionės pradžios tai buvo pirma padori stovykla. Gyvatė atsitūpė šalia savo dukters, kad padėtų jai paruošti vakarienę.

— Aš padarysiu, — tarė Melisa. — Gal tu pailsėk.

— Tai nelabai sąžininga, — atsakė Gyvatė.

— Aš nieko prieš.

— Ne tai svarbiausia.

— Man patinka dėl tavęs ką nors daryti, — pasakė Melisa.

Gyvatė uždėjo ant Melisos pečių rankas, bet ne versdama, o skatindama ją atsisukti.

— Žinau, kad tau patinka. Bet ir man patinka dėl tavęs ką nors daryti.

Melisa pirštais apgraibomis ieškojo puodų ir dirželių. Galiausiai ji prašneko:

— Bet taip negerai. Tu gydytoja, o aš… aš dirbu arklidėje. Teisingiausia, jei aš dėl tavęs viską daryčiau.

— Kur parašyta, kad gydytoja turi daugiau teisių nei tas, kuris anksčiau dirbo arklidėje? Tu mano dukra ir mus sieja partnerystė.

Melisa apsisuko ir stipriai, slėpdama veidą prie Gyvatės marškinių, apsikabino ją. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją laikė sūpuodama pirmyn bei atgal ant kietos žemės, laikydama Melisą taip, lyg ji būtų daug mažesnis vaikas, kokiu ji neturėjo galimybės būti.

Po kelių minučių Melisa atlaisvino rankas ir atsitraukė atgal, vėl santūri ir gėdingai nusukusi žvilgsnį.

— Man nepatinka nieko nedaryti.

— Kada tu turėjai galimybę pabandyti?

Melisa gūžtelėjo pečiais.

— Mes galime viską daryti pakaitomis, — tarė Gyvatė, — arba kasdien pasidalyti darbus. Ką tu labiau norėtum daryti?

Melisa sutiko Gyvatės žvilgsnį greita, palengvėjimą rodančia šypsena.

— Kasdien pasidalyti darbus.

Mergaitė apsidairė po stovyklą, lyg matytų ją pirmą kartą.

— Gal toliau yra sausos medienos, — pasakė ji. — Ir mums reikia vandens.

Mergaitė ištiesė ranką pasiimti dirželių medienai ir indo vandeniui.

Gyvatė paėmė iš mergaitės indą vandeniui.

— Susitiksime čia po kelių minučių. Jei nieko nerasi, per daug ilgai neieškok. Kad ir kas nukrenta žiemos metu, tai būna panaudota pačio pirmo keliautojo pavasarį.

Vieta ne tik atrodė taip, tarsi čia niekas nebuvo jau daugelį metų, bet ir skleidė kažkokią apleistumo aurą.

Upelis srauniai tekėjo per stovyklą, o toje vietoje, kur Voveris ir Greituolė gėrė, purvo nebuvo nė ženklo, bet Gyvatė vis tiek šiek tiek paėjo prieš upelio srovę. Netoli upelio ištakos ji padėjo vandens indą ir užlipo ant didelio akmens viršaus, nuo kurio matėsi apylinkės. Nieko nebuvo matyti: nei žirgų, nei stovyklų, nei dūmų. Gyvatė beveik jau leido sau patikėti, kad keistuolio nėra, o gal niekad ir nebuvo, tai sutapimas, jog ji sutiko vieną tikrą keistuolį ir suklaidintą, nemokšą vagį. Net jei jie ir buvo vienas ir tas pats žmogus, ji jo nematė nuo muštynių gatvėje. Tai nebuvo taip seniai, kaip atrodė, bet tikriausiai pakankamai seniai.

Gyvatė nulipo nuo akmens ir prie sidabrinio vandens paviršiaus laikė vandens indą. Vanduo kliuksėjo, burbuliavo prie indo angos ir šaltai bei greitai slydo gydytojos rankomis, pirštais. Kalnuose vanduo visai kitoks. Odinis maišelis prisipildė vandens. Gyvatė užmetė keletą kilpų aplink indo kaklelį ir užsimetė dirželį ant peties.

Stovykloje Melisos dar nebuvo. Keletą minučių Gyvatė krapštinėjosi aplink ir dėjo į krūvą džiovintas atsargas, kurios net ir po permirkimo atrodė visiškai taip pat. Ir jų skonis nepakito, tik valgyti buvo lengviau. Gydytoja išvyniojo antklodes. Ji atvėrė gyvačių lagaminą, bet Migla liko viduje. Po ilgos kelios kobra labai dažnai likdavo savo tamsiame skyriuje ir susierzindavo, jei jai trukdydavo. Gyvatė jautėsi nejaukiai, kad nematė Melisos. Gyvatės nenuramino net ta mintis, jog Melisa tvirta ir nepriklausoma. Užuot atidariusi barškuolės skyrių ir ją išleidusi ar bent patikrinusi smėlinę angį, ko ji nelabai mėgo, Gyvatė uždarė lagaminą ir atsistojo pakviesti savo dukters. Staiga Greituolė su Voveriu pasibaidė ir suprunkštė iš išgąsčio, uolos šonu tarškėjo akmenys ir purvas, Melisa perspėdama išsigandusi sušuko:

— Gyvate! Saugokis!

Pusiau išsitraukusi peilį, Gyvatė bėgo į garsą. Nubėgusi už akmens slysdama sustojo.

Melisa aršiai bandė ištrūkti iš aukštos, išblyškusios kaip lavonas figūros, vilkinčios dykumų chalatą, glėbio. Viena ranka jis buvo uždengęs Melisos bumą, kita laikė ją prispaudęs ranką.

Mergaitė priešinosi ir spardėsi, bet vyras neparodė nei skausmo, nei pykčio.

— Liepk jai liautis, — tarė vyras. — Aš jos neužgausiu.

Vyras labai neaiškiai tarė žodžius, tarsi būtų girtas. Jo chalatas buvo suplyšęs bei išteptas, o plaukai netvarkingai susišiaušę. Akių rainelės buvo blankesnės nei krauju pasruvę baltymai, nuo tojo žvilgsnis atrodė tuščias ir nežmoniškas. Gyvatė iš karto, dar net nepamačiusi žiedo, prakirtusio jos kaktą, kai buvo užpulta Kalnapusyje, suprato, kad tai keistuolis.

— Paleisk ją.

— Aš derėsiuos su tavimi, — pranešė jis. — Netgi derėsiuos.

— Mes nedaug turime, bet viskas tavo. Ko tau reikia?

— Sapnų gyvatės, — atsakė keistuolis. — Nieko daugiau.

Melisa darkart pabandė ištrūkti, o vyras sujudėjo dar stipriau, tvirčiau ir žiauriau ją sugriebdamas.

— Gerai, — nusileido Gyvatė. — Aš neturiu kito pasirinkimo, ar ne? Ji mano lagamine.

Keistuolis nusekė paskui Gyvatę į stovyklą. Senoji paslaptis atskleista, naujoji sukurta.

Gyvatė parodė į lagaminą ir tarė:

— Viršutinis skyrius.

Kartu nerangiai tempdamas Melisą, keistuolis šonu paėjo prie lagamino. Jis ištiesė ranką sagties link, bet staiga atitraukė. Keistuolis drebėjo.

— Tu tai padaryk, — pasakė keistuolis Melisai. — Tau tai saugu.

Nežiūrėdama į Gyvatę, Melisa ištiesė ranką sagties link. Mergaitė labai išbalo.

— Sustok, — tarė Gyvatė. — Ten nieko nėra.

Melisa nuleido ranką prie šono ir žiūrėjo į Gyvatę su palengvėjimu bei baime.

— Paleisk ją, — darkart paprašė Gyvatė. — Jei tu nori sapnų gyvatės, aš tau negaliu padėti. Ji žuvo dar prieš tau surandant mano stovyklą.

Prisimerkęs keistuolis žiūrėjo į Gyvatę, tuomet nusisuko ir ištiesė ranką gyvačių lagamino link. Jis lengvai trinktelėjo per lagaminą, kad šis atsivertų ir viską išspardė.

Šlykšti, susisukusi smėlinė angis iškrito, ėmė raitytis ir šnypšti. Akimirkai angis pakėlė galvą, lyg norėtų kirsti dėl to, kad buvo uždaryta, bet tiek keistuolis, tiek Melisa stovėjo nejudėdami. Angis pašliaužiojo aplink ir nušliaužė į akmenis. Gyvatė šoko į priekį ir atitraukė Melisą nuo keistuolio, bet jis to net nepastebėjo.

— Apgauti mane!

Staiga keistuolis isteriškai nusijuokė ir pakėlė rankas į dangų.

— Tai duotų, ko man reikia!

Juokdamasis ir verkdamas, ašaroms tekant jo veidu, keistuolis parpuolė ant žemės.

Gyvatė greitai pribėgo prie akmenų, bet smėlinės angies jau nebebuvo. Susirūstinusi, čiupdama savo peilio rankeną, Gyvatė atsistojo prie keistuolio. Dykumoje angys gan retos: prieškalnėse jų net nebuvo. Dabar Gyvatė nebegalėjo pagaminti vakcinos Arevino žmonėms ir ji nebeturėjo nieko, ką galėtų parnešti į gydytojų postą.

— Stokis, — tvirtu balsu pareikalavo Gyvatė.

Pažiūrėjusi į Melisą, gydytoja paklausė:

— Ar tau viskas gerai?

— Aha, — atsakė Melisa. — Bet jis paleido angį.

Keistuolis vis dar buvo ant žemės ir tyliai verkė.

— Kas jam?

Stovėdama prie Gyvatės alkūnės, Melisa žvilgčiojo į verkšlenantį vyrą.

— Nežinau.

Gydytoja koja palietė keistuolio šoną ir iškošė:

— Tu. Liaukis. Stokis.

Vyras netvirtai atsistojo. Jo riešai kyšojo iš po nuplyšusių rankovių; rankos ir plaštakos buvo kaip plikos šakos.

— Aš turėjau sugebėti pabėgti nuo jo, — pasišlykštėdama pasakė Melisa.

— Jis stipresnis, nei atrodo, — tarė Gyvatė. — Dėl dievų meilės, vyre, gana kaukti. Mes tau neketiname nieko daryti.

— Aš jau miręs, — sušnabždėjo vyras. — Tu buvai paskutinė mano viltis, taigi dabar aš miręs.

— Tavo paskutinė viltis dėl ko?

— Dėl laimės.

— Bjauri ta laimė, kuri verčia tave laužyti daiktus ir šokinėti ant žmonių, — tarė Melisa.

Keistuolis pažvelgė į jas, jo kaulėtu veidu tekėjo ašaros. Jo oda buvo išvagota giliomis ašaromis.

— Kodėl tu sugrįžai? Aš nebegalėjau tavęs sekti. Norėjau keliauti namo mirti, jei jie man leis. Bet tu sugrįžai. Tiesiai pas mane.

Keistuolis užsidengė veidą apiplyšusiomis chalato rankovėmis. Galvos apdangalo nebebuvo. Jo plaukai buvo rudi ir sausi. Vyras nebeverkė, bet jo pečiai virpėjo.

Gyvatė priklaupė ir padėjo jam atsikelti. Jai teko atlaikyti beveik visą vyro svorį. Akimirką Melisa atsargiai stovėjo, tuomet gūžtelėjo pečiais ir puolė padėti. Kai jie pajudėjo į priekį, Gyvatė po keistuolio drapanomis pajuto kažkokį kvadrato formos daiktą. Tempdama keistuolį aplink, Gyvatė apgraibomis naršė po jo purvinus drabužius.

— Ką tu darai? Liaukis!

Vyras bandė ištrūkti, aplink mojavo kaulėtomis rankomis ir bandė vėl savo apdaru apsisiausti liesą kūną.

Gyvatė rado vidinę kišenę. Vos tik ji palietė paslėptą daiktą, iškart suprato, kad tai jos žurnalas. Ji ištraukė žurnalą ir paleido keistuolį. Vyras atsitraukė žingsnį ar du ir stovėjo drebėdamas, pašėlusiai tvarkydamas audinio kraštus. Tvirtai rankomis apglėbusi knygą, Gyvatė nekreipė dėmesio į keistuolį.

— Kas tai? — paklausė Melisa.

— Mano praktikos metų žurnalas. Keistuolis jį pavogė iš mano stovyklos.

— Norėjau jį išmesti, — tarė keistuolis. — Pamiršau, kad turiu jį.

Gyvatė pažiūrėjo į keistuolį.

— Maniau, jis man padės, bet nepadėjo. Visai nepadėjo.

Gyvatė atsiduso.

Grįžusios į stovyklą, Melisa su gydytoja paguldė keistuolį, jam po galva pakišo balną. Keistuolis gulėjo bukai žvelgdamas į dangų. Kiekvieną kartą jam sumirksėjus, nauja ašara nuriedėdavo jo veidu ir ruožais nuplaudavo dulkes. Gyvatė vyrui davė vandens ir pritūpusi jį stebėjo: svarstė, ką jo keistos užuominos galėjo reikšti. Vis dėlto jis buvo keistuolis, bet ne spontaniškas. Jį valdė depresija.

— Jis juk nieko neketina daryti, ar ne? — paklausė Melisa.

— Aš nemanau.

— Per jį išmečiau medieną, — tarė Melisa.

Pasišlykštėjusi mergaitė nužingsniavo prie akmenų.

— Melisa…

Mergaitė atsisuko.

— Aš tikiuosi, kad angis nušliaužė, bet ji dar gali būti kažkur ten. Gal geriau šįvakar apseikime be ugnies.

Melisa taip ilgai dvejojo, kad Gyvatė pradėjo galvoti, jog ji pasakys geriau būsianti su smėline angimi nei su keistuoliu, bet galiausiai mergaitė gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo prie ponio.

Gyvatė vėl prie keistuolio lūpų pridėjo indą su vandeniu. Vyras nurijo gurkšnį, tuomet leido keliems lašeliams per lūpų kampučius nukristi ant kelias dienas neskustos barzdos. Vanduo rinkosi ant kietos žemės po juo ir nutekėjo mažais upeliukais.

— Koks tavo vardas?

Gyvatė laukė, bet vyras neatsakė. Gyvatė jau buvo pradėjusi svarstyti, ar jis ir toliau užpuolinės, kai vyras ryžtingai gūžtelėjo pečiais.

— Tu turi turėti vardą.

— Aš manau, — tarė vyras.

Vyras apsilaižė lūpas, jo rankos trukčiojo, jis vėl mirktelėjo ir dar dvi ašaros nuriedėjo dulkėtu jo veidu.

— Manau, kad kažkada turėjau.

— Ką tu turėjai galvoje, kai kalbėjai apie laimę? Kodėl tau reikėjo mano sapnų gyvatės? Ar tu miršti?

— Sakiau, kad mirštu.

— Nuo ko?

— Poreikio.

Gyvatė suraukė kaktą.

— Kokio poreikio?

— Sapnų gyvačių poreikio.

Gydytoja atsiduso. Jai skaudėjo kelius. Gyvatė pakeitė pozą ir sukryžiavusi kojas atsisėdo šalia keistuolio pečių.

— Aš negaliu tau padėti, jei nepasakai, kas tau.

Vyras greitai atsistojo ir naršė apdarus, kuriuos taip atidžiai susitvarkė, traukė nudėvėtą medžiagą tol, kol ji nuplyšo. Jis praskleidė drabužius ir, apnuoginęs kaklą, pakėlė smakrą.

— Tau tik tiek reikia žinot!

Gyvatė pažvelgė iš arčiau. Tarp keistuolio augančios barzdos plaukų ji matė daug mažų randų, visi poromis, visi virš miego arterijų. Nustebusi gydytoja atsilošė. Sapnų gyvačių iltys paliko šiuos randus, ji tuo visai neabejojo, bet ji net negalėjo įsivaizduoti ar prisiminti ligą, tokią sunkią ir agonišką, kuriai reikėtų tiek daug nuodų skausmui numalšinti ir kad auka po to liktų gyva. Šie randai padaryti per ilgą laiko tarpą, nes vieni buvo seni ir balti, kiti tokie švieži, rausvi bei blizgantys, kad turėjo būti palikti, kai jis pirmą kartą išniekino Gyvatės stovyklą.

— Ar dabar tu supranti?

— Ne, — atsakė gydytoja. — Nesuprantu. Kas atsitiko…

Suraukusi kaktą Gyvatė nutilo.

— Ar tu buvai gydytojas?

Bet tai neįmanoma. Gyvatė būtų pažinojusi jį ar bent jau girdėjusi apie jį. Be to, sapnų gyvačių nuodai gydytojui darytų ne didesnį poveikį nei kitos gyvatės nuodai.

Ji niekaip negalėjo sugalvoti priežasties, dėl kurios žmogus tokį ilgą laiką turėjo naudoti sapnų gyvačių nuodus. Dėl šio vyro žmonės tikriausiai mirė agonijoje, kad ir kas ar kur jie buvo.

Purtydamas galvą, keistuolis vėl atsigulė ant žemės.

— Ne, niekad gydytoju… ne aš. Sudužusiame kupole gydytojų mums nereikia.

Nekantriai, bet nenorėdama pertraukti, Gyvatė laukė. Keistuolis apsilaižė lūpas ir vėl prabilo:

— Vandens… prašau…

Gyvatė jam prie lūpų pridėjo gertuvę, o vyras godžiai gėrė, neišpildamas ir netaškydamas kaip anksčiau. Vyras bandė vėl atsisėsti, bet jo alkūnė nuslydo ir jis vėl gulėjo nejudėdamas, net nebandydamas kalbėti. Gydytojos kantrybė trūko.

— Kodėl tave tiek daug kartų sugėlė sapnų gyvatės?

Vyras pažvelgė į Gyvatę išblyškusiomis, paraudusiomis ir ramiomis akimis.

— Nes aš buvau geras ir naudingas prašytojas ir atnešiau daug lobių į suskilusį kupolą. Mane dažnai apdovanodavo.

— Apdovanodavo!

Keistuolio išraiška sušvelnėjo.

— O taip.

Jo akys žvelgė į niekur; atrodė, kad keistuolis žvelgia kiaurai per Gyvatę.

— Laime ir užmarštimi, ir svajonių realumu.

Keistuolis užsimerkė ir nebenorėjo kalbėti, net kai Gyvatė jį stipriai baksnojo.

Gydytoja prisijungė prie Melisos, kuri buvo radusi kelias sausas šakas kitoje stovyklos pusėje ir laukė, kad sužinotų, kas dedasi.

— Kažkas turi sapnų gyvatę, — pasakė Gyvatė. — Jie naudoja jų nuodus kaip malonumą teikiantį narkotiką.

— Tai kvaila, — tarė Melisa. — Kodėl jie paprasčiausiai nenaudoja kažko, kas auga aplinkui? Čia daug ko yra.

— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Aš pati nežinau, kokį pojūtį suteikia nuodai. Norėčiau sužinoti, iš kur jie gavo sapnų gyvatę. Joks gydytojas neatiduotų sapnų gyvatės savo noru.

Melisa maišė sriubą. Nuo ugnies mergaitės raudoni plaukai atrodė auksiniai.

— Gyvate, — galiausiai prašneko mergaitė, — kai tu naktį grįžai į arklides — po muštynių su juo — jis būtų tave užmušęs, jei būtum jam leidusi. Šįvakar jis būtų nužudęs mane, jei būtų gavęs tokią galimybę. Jei jis turi draugų ir jie nutarė iš gydytojo atimti sapnų gyvatę…

— Žinau.

Gydytojai nužudyti dėl jų sapnų gyvačių? Su šia mintimi sunku susitaikyti. Aštriu akmeniu Gyvatė ant žemės braižė susikertančias linijas, beprasmį piešinį.

— Tai vienintelis šiek tiek logikos turintis paaiškinimas.

Jos valgė vakarienę. Keistuolis per daug kietai miegojo, kad būtų galima jį pamaitinti, nors tikrai buvo toli nuo pavojaus mirti, kaip jis teigė. Jis po purvu ir drabužiais iš tikrųjų buvo stebinamai sveikas: sulysęs, bet raumenų tonusas geras, o oda bylojo apie gerą maitinimąsi. Jis neabejotinai buvo labai stiprus.

Bet visa tai, Gyvatė galvojo, buvo tai, dėl ko gydytojai nešiojasi sapnų gyvates ir nuo jų pradeda. Jų nuodai nežudo ir tai nuo jų mirtis netapdavo neišvengiama. Nuodai palengvino perėjimą iš gyvenimo į mirtį ir padėjo mirštančiam susitaikyti su pabaiga.

Po kažkiek laiko keistuolis savo noru tikrai numirtų. Bet Gyvatė net neketino jam leisti išpildyti savo noro, kol nesužinos, iš kur jis atėjo ir kas čia vyko. Ji taip pat neturėjo noro pakaitomis su Melisa saugoti keistuolio. Joms abiem reikėjo gero nakties miego.

Keistuolio rankos buvo tokios pat gležnos, kaip ir jį dengiančios apiplyšusios drapanos. Gyvatė patraukė keistuolio ranką virš jo galvos ir riešą pririšo dviem ryšulių dirželiais prie balno. Gydytoja jo nepririšo per daug stipriai, tik pakankamai tvirtai, kad išgirstų, jei tas bandytų pasprukti. Vakaras atvėso, todėl Gyvatė užmetė ant keistuolio antklodę, tuomet abi su Melisa išsitiesė savo antklodes ant kietos žemės ir nuėjo miegoti.

Tikriausiai buvo vidurnaktis, kai Gyvatė vėl pabudo. Laužas užgeso ir stovykloje pasidarė labai tamsu. Gydytoja gulėjo nejudėdama, tikėdamasi išgirsti bandantį pabėgti keistuolį.

Melisa suriko per miegus. Gyvatė tamsoje apgraibomis pasitraukė prie mergaitės ir palietė jos petį. Gydytoja atsisėdo prie jos, glostė jos plaukus bei veidą.

— Viskas gerai, Melisa, — sušnabždėjo Gyvatė. — Pabusk, tai tik blogas sapnas.

Po akimirkos Melisa staigiai atsisėdo.

— Kas…

— Tai aš, Gyvatė. Tu susapnavai košmarą.

Melisos balsas drebėjo:

— Aš maniau, kad vėl esu Kalnapusyje. Aš maniau, kad Rasas…

Vis dar glostydama mergaitės minkštus, garbanotus plaukus, Gyvatė laikė ją.

— Nesvarbu. Tau niekad nereikės ten grįžti.

Gydytoja pajuto, kaip Melisa linktelėjo.

— Ar nori, kad pasilikčiau šalia tavęs? — paklausė Gyvatė. — Ar nuo to vėl sapnuotum košmarą?

Melisa dvejojo.

— Prašau, pasilik, — sušnabždėjo mergaitė.

Gyvatė atsigulė šalia, dviem antklodėmis užklojo Melisą ir pati užsiklojo. Naktį atšalo, bet gydytoja džiaugėsi, kad ji jau ne dykumoje, o vietoje, kur prie žemės nelipo karštis. Melisa prisiglaudė prie Gyvatės.

Visiškoje nakties tamsoje Gyvatė galėjo iš Melisos kvėpavimo suprasti, kad ji vėl užmigo. Gal ji net nebuvo visiškai pabudusi. Kurį laiką gydytoja neužmigo. Ji girdėjo sunkų keistuolio kvėpavimą, beveik knarkimą, žirgų kanopų dunksėjimą į kietą žemę. Po Gyvatės petim ir klubu buvo nejudanti žemė, o virš savęs ji nematė nei žvaigždžių, nei mėnulio danguje.

Keistuolio balsas buvo garsus ir verkšlenantis, bet daug stipresnis nei praėjusią naktį.

— Leisk man atsikelti. Atrišk mane. Ketini mane nukankinti iki mirties? Man reikia nusilengvinti. Aš ištroškęs.

Gyvatė nusiklojo antklodes ir atsisėdo. Ji norėjo keistuoliui pirmiau duoti atsigerti, bet nusprendė, kad terliojimasis su juo auštant nėra jos svajonė. Gydytoja atsistojo, žiovaudama pasirąžė ir pamojavo Melisai, kuri stovėjo tarp Greituolės bei Voverio, o tie baksnojo ją, norėdami gauti pusryčius. Melisa nusijuokė ir pamojavo Gyvatei.

Keistuolis truktelėjo už dirželių.

— Na? Ar ketini mane atrišti?

— Po minutės.

Gyvatė pasinaudojo išviete, kurią jos su Melisa iškasė už kelių krūmų ir nuėjo prie šaltinio vandeniu apsipilti veido. Gydytoja norėjo išsimaudyti, bet šaltinyje tam per mažai vandens, o ir keistuolio nenorėjo versti taip ilgai laukti. Gyvatė grįžo į stovyklą ir atrišo diržus nuo keistuolio riešo. Vyras, trindamas rankas vieną į kitą, atsisėdo, po to atsistojo ir patraukė toliau.

— Nenoriu trikdyti tavo privatumo, — perspėjo Gyvatė, — bet nedink man iš akių.

Vyras atkirto kažką nesuprantamo, tačiau visiškai nepasislėpė už natūralios uždangos. Vilkdamas kojas atgal pas Gyvatę, jis pritūpė ir pačiupo gertuvę. Keistuolis godžiai atsigėrė, nusivalė bumą rankove, tada alkanu žvilgsniu apsidairė.

— Ar pusryčiai bus?

— Aš maniau, kad tu planuoji mirti.

Vyras prunkštelėjo.

— Kiekvienas mano stovykloje maistą užsidirba, — tarė Gyvatė. — Už savo maistą gali kalbėti.

Vyras pažvelgė į žemę ir atsiduso. Jo antakiai buvo tamsūs bei vešlūs ir temdė blankias akis.

— Gerai, — atsakė jis.

Vyras sukryžiavęs kojas atsisėdo, ant kelių pasidėjo dilbius, leisdamas rankoms nusvirti. Jo pirštai drebėjo.

Gyvatė laukė, bet vyras nekalbėjo.

Per kelerius pastaruosius metus dingo pora gydytojų. Gydytoja vis dar galvojo apie juos jų vaikystės vardais, šiais vardais ji juos pažinojo iki tol, kol jie neišvyko atlikti savo praktikos. Gyvatė nebuvo labai artima su Filipu, bet Džanetė buvo jos mylimiausia vyresnioji sesuo, viena iš trijų žmonių, su kuriais ji buvo artimiausia. Gydytoja vis dar juto tą patį šoką, kai prasidėjo Džanetės praktikos žiema, pavasaris, dienos bėgo, ir bendruomenė po truputį suprato, kad ji negrįš. Jie niekad nesužinojo, kas jai atsitiko. Kartais, kai mirdavo gydytojas, pasiuntinys atnešdavo blogas naujienas į postą, o retkarčiais net grąžindavo gyvates. Bet gydytojai niekad nesulaukė žinutės iš Džanetės. Galbūt Gyvatę persekiojęs keistuolis užpuolė Džanetę kur nors tamsioje alėjoje ir nužudė dėl sapnų gyvatės.

— Na? — griežtai pareikalavo Gyvatė.

Keistuolis krūptelėjo.

— Ką?

Vyras žvairai pažiūrėjo į Gyvatę ir bandė sutelkti akis į vieną objektą.

Gyvatė tęsė:

— Iš kur tu?

— Iš pietų.

— Kokio miesto?

Gydytojos žemėlapiuose pažymėtas tas perėjimas, bet nieko daugiau. Kalnuose, kaip ir dykumoje, gyventojai turėjo svarių priežasčių, dėl kurių vengė tolimiausių pietinių žemių.

Vyras gūžtelėjo pečiais.

— Jokio miesto. Ten jokio miesto neliko. Tik suskilęs kupolas.

Gyvatė atsistojo ir sugriebė vyrą už jo purvinų skarmalų. Kai ji kėlė keistuolį į viršų, jos kumštyje atsidūrė pluoštas audinio, esančio priėjo kaklo.

— Atsakyk man!

Keistuolio veidu nuriedėjo ašara.

— Kaip aš galiu atsakyti? Aš tavęs nesuprantu. Iš kur aš ją gavau? Aš niekad jos neturėjau. Jos ten visada buvo, bet niekad nebuvo mano. Kai aš ten nukeliavau, jos ten buvo ir buvo tada, kai aš išvykau. Kam man reikėtų tavo, jei turėčiau keletą savo paties?

Kai Gyvatė lėtai atpalaidavo savo pirštus, keistuolis vėl atsidūrė ant žemės.

— „Keletą“ savo paties?

Vyras ištiesė rankas, pakeldamas jas taip, kad rankovės nukristų iki alkūnių. Ant jo dilbių iš vidinės pusės, riešų — visur, kur matėsi venos, buvo įkandimų žymės.

— Geriausia, jei jos gelia visur vienu metu, — užsisvajojęs tarė vyras. — Kai gelia į gerklę, viskas greita ir garantuota, tai daroma blogiausiais atvejais, išgyvenimui. Visa tai įprastai tau duotų Šiaurys. Bet jei dėl jo padarai ką nors ypatingo, būtent to jis tau ir duoda.

Keistuolis save apsikabino ir trynėsi rankas, lyg jam būtų šalta. Kai jis trynėsi vis stipriau, jį nutvieskė susijaudinimas.

— Tuomet tu jauti, tu jauti — viskas užsidega, tu degi, viskas — sukasi ir sukasi.

— Baik!

Keistuolis leido rankoms nukristi ant žemės ir vėl beprasmišku žvilgsniu pažvelgė į Gyvatę.

— Tas Šiaurys — jis turi sapnų gyvačių?

Keistuolis noriai linktelėjo, leisdamas, kad atmintis jį vėl sujaudintų.

— Daug?

— Visą šachtą. Kartais jis ką nors nuleidžią į šachtą, apdovanoja juos — bet manęs niekad, niekad nuo pirmo karto.

Žiūrėdama į keistuolį ir vėl į niekur, Gyvatė atsisėdo ir galvojo, kad vargšai gyvūnai įkalinti šachtoje ir naudojami niekingiems tikslams.

— Iš kur Šiaurys jų gauna? Ar miesto žmonės prekiauja su juo? Ar jis turi reikalų su kito pasaulio gyventojais?

— Gauna jų? Jos ten. Šiaurys jas laiko.

Gydytoja drebėjo taip stipriai, kaip ir keistuolis. Rankomis Gyvatė apsikabino savo kelius, taip įtempdama visus savo raumenis, tuomet lėtai atsipalaidavo. Gydytojos rankos nurimo.

— Šiaurys ant manęs supyko ir išsiuntė, — pasakojo keistuolis.

— Aš taip sirgau… ir tada išgirdau apie gydytoją, ir iškeliavau tavęs ieškoti, bet tavęs ten nebuvo, o sapnų gyvatę išsinešei…

Vyras kalbėjo vis garsiau ir greičiau.

— Ir žmonės mane nuvarė, bet aš tave sekiau ir sekiau, ir sekiau, kol tu vėl nenuėjai į dykumą, ten tavęs nebegalėjau sekti, aš tiesiog nebegalėjau, bandžiau keliauti namo, tačiau negalėjau, todėl atsiguliau numirti, bet ir to negalėjau padaryti. Kodėl grįžai tiesiai pas mane tada, kai nebeturi sapnų gyvatės? Kodėl neleidi man numirti?

— Nepanašu, kad greitai mirtum, — pastebėjo Gyvatė. — Tu gyvensi tol, kol nuvesi mane pas Šiaurį ir sapnų gyvates. Po tojau tavo reikalas, ar gyvensi, ar mirsi.

Keistuolis spoksojo į Gyvatę.

— Bet Šiaurys mane išsiuntė.

— Tau nebereikia jam paklusti, — tarė gydytoja. — Jis nebeturi jokių galių prieš tave, jei nenori tau duoti, ko reikia. Tavo vienintelis šansas yra padėti man gauti keletą sapnų gyvačių.

Ilgą laiką keistuolis spoksojo į Gyvatę, mirksėjo, giliai susimąstęs suraukė antakius. Jo veidą nutvieskė ramuma ir džiaugsmas. Keistuolis pajudėjo gydytojos link, suklupo ir šliaužė. Klūpodamas šalia Gyvatės, jis sugriebė ją už rankos. Keistuolio rankos buvo purvinos ir sukietėjusios. Iš žiedo, kuris prakirto Gyvatės kaktą, liko tik apsodas be akmens.

— Nori pasakyti, kad padėsi man gauti savo sapnų gyvatę?

Vyras nusišypsojo ir tęsė:

— Kad galėčiau bet kada naudotis?

— Taip, — per sukąstus dantis iškošė Gyvatė.

Kai keistuolis pasilenkė, norėdamas pabučiuoti Gyvatės rankas, ji jas atitraukė. Dabar gydytoja jam prižadėjo ir, nors žinojo, kad tai vienintelis būdas bendradarbiauti su juo, ji jautėsi taip, lyg būtų padariusi siaubingą nuodėmę.

Blankus mėnulis apšvietė puikų kelią į Kalnapusį. Arevinas jojo į vėlyvą naktį, jis buvo taip paniręs į savo mintis, kad net nepastebėjo, kaip saulėlydis dienos šviesą pavertė prieblanda. Nors gydytojų postas buvo vos už kelių dienų kelionės į šiaurę už Arevino nugaros, jis vis dar nesutiko nieko su žiniomis apie Gyvatę. Kalnapusis buvo paskutinė vieta, kurioje gydytoja galėjo būti, nes į pietus nuo Kalnapusio nieko nebuvo. Arevino žemėlapyje pažymėtas kerdžiaus kelias — senas, nenaudojamas perėjimas, einantis tik per rytinę pusę ir ten pasibaigiantis. Keliautojai kalnuose, visai kaip ir Arevino šalyje, nerizikavo keliauti į pietinio pasaulio regionus.

Arevinas stengėsi negalvoti, ką jis darys, jei ten neras Gyvatės. Jis dar buvo per toli nuo kalnų viršūnės, kad galėtų nužvelgti rytinę dykumą ir dėl to džiaugėsi. Jei jis nepamatys prasidedančios audros, galės įsivaizduoti, kad ramus oras užsitęsė ilgiau nei įprastai.

Arevinas apėjo platų vingį, pažvelgė į viršų ir mirksėdamas pridengė savo žibintą. Šviesos priekyje: švelniai geltonos stiklo šviesos. Miestas atrodė kaip ant šlaito į krepšį supiltos kibirkštys, visos kartu, bet kelios išsimėčiusios slėnio paklotėje.

Nors Arevino patirtį papildė keli nauji miestai, jis vis dar buvo apstulbęs, kiek daug darbo ir reikalų atlikdavo miestų gyventojai po sutemų. Nutarė šįvakar tęsti kelionę į Kalnapusį: galbūt iki ryto jis sužinos ką nors naujo apie Gyvatę. Arevinas tvirčiau apsivyniojo chalatą, kad apsisaugotų nuo nakties šalčio.

Nepaisant visko, Arevinas užsnūdo ir nepabudo tol, kol žirgo kanopos nepalietė grindinio. Buvo ramu, todėl jis jojo iki miesto centro su tavernomis ir kitomis pasilinksminimo vietomis. Mieste buvo šviesu beveik kaip dieną, o žmonės elgėsi taip, lyg naktis niekada neateitų. Per tavernos įėjimą Arevinas pamatė kelis darbininkus, apsikabinusius per pečius, dainuojančius šiek tiek bemoliniu kontraltu. Taverna buvo prijungta prie užeigos, todėl Arevinas sustabdė žirgą ir nulipo. Atrodė, kad Fedo patarimas klausti apie Gyvatę užeigose buvo visai protingas, nors Arevinas dar nekalbėjo nė su vienu iš užeigos savininkų, kurie galėtų ką nors žinoti apie gydytoją.

Arevinas užėjo į taverną. Dainininkai vis dar dainavo užgoždami savo akompanimentą ar bet kokį fleitos skleidžiamą toną. Mergina pasidėjo instrumentą sau ant kelio, pasiėmė molinį puodelį ir atsigėrė iš jo: alaus, galvojo Arevinas. Malonus mielių kvapas persmelkė taverną.

Dainininkai pradėjo naują dainą, bet kontraltas greitai užsičiaupė ir pažvelgė į Areviną. Vienas iš vyrų pažvelgė į moterį. Daina nutilo, kadangi ir kitas pažvelgė ten, kur ir moteris. Fleitos melodija pagarsėjo, nurimo ir nutilo. Visų dėmesys nukrypo į Areviną.

— Sveikinu tave, — formaliai tarė Arevinas. — Norėčiau pasikalbėti su savininku, jei tai įmanoma.

Niekas nesujudėjo. Staiga kontraltas suklupo, nuversdama kėdę.

— Aš… aš pažiūrėsiu, ar galiu ją surasti.

Moteris dingo angoje su užuolaida.

Niekas nekalbėjo, net barmenas. Arevinas nežinojo, ką sakyti. Jis nemanė, kad yra toks apdulkėjęs ir purvinas, jog sugebėtų atimti visiems amą ir, aišku, tokiame prekiautojų mieste kaip šis, žmonės turėtų būti įpratę prie taip apsirengusių žmonių. Viskas, ką Arevinas galėjo sugalvoti, tai tik žiūrėti įjuos ir laukti. Gal jie vėl pradės dainuoti ar gerti alų, ar paklaus jo, gal jis ištroškęs.

Jie nieko nedarė. Arevinas laukė.

Jautėsi gan juokingai. Jis žengė žingsnį į priekį, bandydamas sumažinti įtampą pasielgdamas taip, lyg viskas būtų normalu. Bet vos tik jis sujudėjo, atrodė, kad visiems užėmė kvapą ir jie atšoko nuo jo. Atmosfera buvo ne tokia, kurioje žmonės stebėjo nepažįstamąjį, o tokia, kurioje antagonistas laukė savo priešo. Kažkas sušnibždėjo kitam žmogui; žodžių nesigirdėjo, bet tonas skambėjo grėsmingai.

Užuolaidos prasiskyrė, ir aukšta figūra sustojo šešėliuose. Savininkė žengė į šviesą ir ramiai, be jokios baimės pažiūrėjo į Areviną.

— Norėjai pasikalbėti su manimi?

Moteris buvo vienodo ūgio su Arevinu, elegantiška ir griežta. Ji nesišypsojo. Šie kalnų žmonės greitai išreiškia savo jausmus, todėl Arevinas svarstė, gal jis įsibrovė į privatų namą arba sulaužė paprotį, kurio nežinojo.

— Taip, — tarė Arevinas. — Aš ieškau gydytojos Gyvatės. Tikėjausi, kad ją rasiu jūsų mieste.

— Kodėl manai, kad čia ją rasi?

Jei su visais keliautojais Kalnapusyje kalbėjo taip nemandagiai, Arevinas stebėjosi, kaip jis sugebėjo taip klestėti.

— Jei jos čia nėra ir ji niekuomet nepasiekė kalnų, tai vis dar turi būti vakarinėje dykumoje. Artėja audros.

— Kodėl tu jos ieškai?

Arevinas leido sau šiek tiek susiraukti, nes jos klausimas peržengė visas mandagumo ribas.

— Nemanau, kad tai yra jūsų reikalas, — tarė Arevinas. — Jei jūsų namuose neegzistuoja paprastas mandagumas, aš paklausiu kitur.

Arevinas apsisuko ir vos neatsitrenkė į du žmones su ordinais ant apykaklių bei grandinėmis rankose.

— Prašau eiti su mumis.

— Dėl kokios priežasties?

— Įtarimas užpuolimu, — atsakė kitas.

Apstulbęs Arevinas pažvelgė į vyrą.

— Užpuolimu? Aš čia tik kelios minutės.

— Tai bus nustatyta, — tarė pirmoji.

Ji ištiesė rankas Arevino riešų link, kad uždėtų jam grandines. Arevinas priešindamasis atsistūmė, bet moteris jo nepaleido. Jis priešinosi ir abu žmonės priėjo priėjo. Po akimirkos visi tarpusavyje stumdėsi ir su nuolatiniais lankytojais padrąsinamai rėkė. Arevinas trenkėsi į abu savo užpuolikus ir beveik atsistojo. Kažkas sudužo į Arevino galvos šoną. Jis pajuto silpnumą keliuose ir nugriuvo.

Pabudo mažame akmeniniame kambaryje su vieninteliu langu. Jam labai skaudėjo galvą. Arevinas nesuprato, kas atsitiko, kadangi prekeiviai, kurie pardavinėjo audinius, apie Kalnapusį atsiliepė kaip apie gerų žmonių vietą. Galbūt šie banditai užpuola tik pavienius keliautojus, o turtingus karavanus palieka ramybėje. Nebebuvo Arevino diržo su visais pinigais ir peiliu. Jis nesuprato, kodėl negulėjo negyvas kokioje alėjoje. Bent jau buvo be grandinių.

Lėtai sėsdamasis, palaukdamas, kai pajusdavo svaigulį, Arevinas apsidairė aplinkui. Koridoriuje jis išgirdo žingsnius, pašoko, suklupo, vėl atsistojo ir pažvelgė per grotuotą mažutę ertmę duryse. Žingsniai nutolo.

— Ar taip jūs elgiatės su miesto svečiais? — sušuko Arevinas.

Vyro balsas buvo ir gerokai sutrikęs, ir piktas.

Niekas neatsiliepė. Arevinas paleido grotas ir atsisėdo atgal ant grindų. Įkalinimo vietoje jis matė tik akmenines sienas. Net jei Arevinas pajudintų sunkią medinę lovą ir ant jos atsistotų, langas vis tiek būtų per aukštai, kad galėtų jį pasiekti. Visa kambario šviesa atsispindėjo nuo neryškios saulėtos dėmės ant viršutinės sienos. Kažkas nuvilko Arevino chalatą, nuavė batus ir nepaliko nieko, išskyrus jo ilgus jojimo apatinius.

Lėtai save ramindamas, Arevinas atsisėdo laukti.

Netvirti žingsniai — šlubas žmogus, lazda — koridoriumi artėjo prie celės. Šįkart Arevinas paprasčiausiai laukė.

Sutraškėjo raktas ir durys atsivėrė. Sargybinės, dėvinčios tokius pačius medalius, kaip ir praėjusios nakties užpuolikai, atsargiai įėjo pirmos. Jų buvo trys, jos spoksojo į Areviną, atrodo, dėl to, kad jis nesugebėjo tą naktį nugalėti tų dviejų. Arevinas nebuvo patyręs mušeika. Jo klane suaugusieji švelniai išskirdavo besipešančius vaikus ir bandydavo juo nuraminti žodžiais.

Pasiremdamas į padėjėją ir į lazdą, į celę įėjo stambus juodaplaukis vyras. Arevinas su juo nepasisveikino ir nepakilo. Keletą minučių jie ramiai vienas į kitą žiūrėjo.

— Gydytoja saugi, bent jau nuo tavęs, — tarė stambusis vyras.

Vyro padėjėjas jį paliko ir nuėjo iš koridoriaus atnešti jam kėdę. Kai vyras atsisėdo, Arevinas pastebėjo, kad jis šlubas ne iš prigimties, o yra sužeistas: jo dešinė koja buvo stipriai apibintuota.

— Ji ir jums padėjo, — tarė Arevinas. — Tai kodėl jūs nusiteikę prieš tuos, kurie jos ieško?

— Tu gerai apsimeti. Bet tikiuosi, kad po kelių dienų stebėjimo tu vėl pradėsi kliedėti.

— Aš neabejoju, kad pradėsiu kliedėti, jei ilgam mane čia paliksite vieną, — atkirto Arevinas.

— Negi manai, kad vėl leisime tau laisvai sekti gydytoją?

— Ar ji čia? — be susilaikymo, neramiai paklausė Arevinas. — Ji turėjo saugiai pereiti dykumą, jei jūs ją matėte.

Kelias sekundes tamsiaplaukis vyras žiūrėjo į Areviną.

— Aš nustebęs, kad tu kalbi apie jos saugumą, — pastebėjo vyras. — Bet manau, kad iš keistuolio reikia tikėtis nepastovumo.

— Keistuolio!

— Nusiramink. Mes žinome, kad ją užpuolei.

— Užpuoliau?.. Ją užpuolė? Ar jai viskas gerai? Kur ji?

— Manau, kad jai bus saugiau, jei tau nieko nesakysiu.

Norėdamas kaip nors sutelkti savo mintis, Arevinas nusisuko. Jį užvaldė keistas sutrikimo ir palengvėjimo jausmas. Gyvatė bent jau perėjo dykumą. Ji turėtų būti saugi.

Per plyšį akmeniniame bloke prasiskverbė šviesa. Bandydamas nusiraminti, Arevinas pažvelgė į šveičiančią vietą.

Beveik šypsodamasis jis pakėlė akis ir pasakė:

— Tai kvailas argumentas. Paprašykite, kad ji ateitų su manimi susitikti. Ji jums pasakys, kad mes draugai.

— Tikrai? Ką mums pasakyti jai, kas nori su ja susitikti?

— Pasakykit jai… vienintelis, kurio vardą ji žino.

Stambusis vyras užsirūstino:

— Jūs barbarai ir jūsų prietarai!..

— Ji žino, kas aš toks, — nekreipdamas dėmesio jo pyktį tarė Arevinas.

— Tu galėtum pažvelgti gydytojai į akis?

— Pažvelgčiau!

Stambusis vyras atsilošė kėdėje ir pažvelgė į savo padėjėją.

— Na, Brajanai, jis tikrai nekalba kaip keistuolis.

— Ne, sere, — pritarė senolis.

Stambusis vyras žiūrėjo į Areviną, bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas į celės sieną už Arevino.

— Aš svarstau, ką Gabrielius…

Vyras nutilo, tuomet pažvelgė į padėjėją.

— Kartais tokiose situacijose jis tikrai turėdavo gerų minčių.

Vyras buvo šiek tiek susigėdęs.

— Taip, mere, turėdavo.

Tyla truko ilgiau ir buvo labiau slegianti. Arevinas žinojo, kad po kelių minučių sargybiniai, meras ir senasis vyras Brajanas atsistos ir paliks jį vieną ankštoje celėje. Arevinas pajuto, kaip lašas prakaito nurieda jo šonu.

— Na… — tarė meras.

— Sere?.. — dvejojančiu balsu pasakė viena iš sargybinių.

Meras atsisuko į ją ir paragino:

— Na, kalbėk. Aš nekaltų žmonių neįkalinu, bet neseniai aš paleidau keletą bepročių.

— Vakar, kai mes jį suėmėm, jis nustebo. Dabar aš manau, kad jo nustebimas buvo tikras. Ponia Gyvatė kovėsi su keistuoliu, mere. Aš mačiau ją, kai ji grįžo. Ji laimėjo kovą ir buvo labai nubrozdinta. O ant šito vyro nėra net mėlynės.

Išgirdęs, kad Gyvatė buvo sužeista, Arevinas turėjo prisiversti nepaklausti, ar jai viskas gerai. Bet jis nieko nemaldaus iš šių žmonių.

— Atrodo, kad tai tiesa. Tu labai pastabi, — meras tarė sargybinei. — Ar turi mėlynių? — paklausė meras Arevino.

— Ne.

— Atleisi, jei pareikalausiu tai įrodyti?

Akivaizdžiai rodydamas, kad jam nepatinka ta mintis, jog teks nusirengti nepažįstamųjų akivaizdoje, Arevinas atsistojo. Jis atlaisvino savo apatinius ir leido jiems nusmukti iki kulkšnių. Leidosi apžiūrimas mero ir tada lėtai nusisuko. Paskutinę akimirką Arevinas atsiminė, kad praėjusią naktį jis įsivėlė į muštynes ir galėjo būti kur nors aiškių nubrozdinimų. Bet niekas nieko nesakė, tuomet jis darkart apsisuko ir užsimovė trumpikes.

Tada senasis vyriškis priėjo prie Arevino. Sargybinės pasitempė. Arevinas stovėjo labai ramiai. Šie žmonės galėjo kiekvieną judesį palaikyti grėsmingu.

— Būk atsargus, Brajanai, — perspėjo meras.

Brajanas pakėlė Arevino rankas, pažiūrėjo į jo rankų išorę, tada apsuko, pažvelgė į delnus ir paleido. Brajanas grįžo į savo vietą prie mero.

— Jis neturi žiedo. Abejoju, ar kada turėjo kokį. Jo rankos įdegusios ir nėra jokios žymės. Gydytoja sakė, kad kaktą jai prakirto žiedu.

Meras sušnypštė:

— Tai ką tu manai?

— Kaip jūs sakėte, mere, jis nekalba kaip keistuolis. Be to, keistuolis nebūtinai turi būti kvailas ir būtų neprotinga teirautis apie gydytoją, vilkint dykumų chalatu, nebent būtum tikrai nekaltas — tiek dėl nusikaltimo, tiek dėl žinojimo apie jį. Aš linkęs tikėti šio vyro žodžiu.

Meras pažvelgė į savo padėjėją ir sargybinę.

— Aš tikiuosi, — tarė meras nežaismingu tonu, — kad mane įspėsite, jei kuri iš jūsų nuspręs jo gailėti.

Meras darkart pažvelgė į Areviną.

— Jei leisime tau susitikti su gydytoja, ar būsi su grandinėmis, kol ji tave atpažins?

Arevinas vis dar jautė praeitą naktį jį kausčiusį metalą, šaltą metalą ant odos, besismelkiantį iki pat kaulų. Bet Gyvatė būtų pasijuokusi iš jų, kai jie pasiūlė grandines. Šį kartą Arevinas šypsojosi.

— Perduokit gydytojai mano žinutę. Tuomet ir nuspręsite, ar reikia mane surakinti.

Brajanas padėjo merui atsistoti. Meras pažvelgė į sargybinę, kuri tikėjo, kad Arevinas nekaltas, ir tarė jai:

— Būk pasiruošusi. Aš atsiųsiu jo.

Moteris linktelėjo ir tarė:

— Taip, sere.

Sargybinė grįžo su savo partnerėmis ir grandinėmis. Pakraupęs Arevinas žiūrėjo į žvangantį metalą. Arevinas tikėjosi, kad kitas žmogus, įeisiantis per duris, bus Gyvatė. Kai sargybinė prie jo priartėjo, Arevinas abejingai atsistojo.

— Man labai gaila, — pasakė ji.

Moteris pritvirtino šaltą metalo krūvą ant Arevino liemens, supančiojo kairį riešą ir perkišo grandinę per žiedą ant liemens, tuomet ant dešinio riešo užrakino antrankį. Jos nuvedė Areviną į koridorių.

Arevinas žinojo, kad Gyvatė nebūtų to padariusi. O jei būtų, tuomet tas žmogus, kuri egzistavo jo vaizduotėje, niekad neegzistavo tikrovėje. Arevinui tikriausiai būtų lengviau susitaikyti su realia, fizine Gyvatės arba savo mirtimi.

Gal sargybinės kažko nesuprato. Jos atėjusi žinutė galėjo būti iškraipyta arba per skubėjimą niekas neprisiminė joms pasakyti, jog nesirūpintų dėl grandinių. Arevinas nutarė šią žeminančią klaidą priimti išdidžiai ir su humoru.

Sargybinės Areviną išvedė į dienos šviesą, kuri jį apakino. Tuomet jie vėl pateko į vidų, bet Arevino akys nebuvo pripratusios prie prieblandos. Jis aklai lipo laiptais, svirduliuodamas tai į vieną, tai į kitą pusę.

Kambarys, į kurį nuvedė Areviną, taip pat buvo beveik tamsus. Arevinas stabtelėjo tarpduryje, vos galėdamas įžiūrėti nugara į jį sėdinčią figūrą, apsisupusią paklode.

— Gydytoja, — tarė viena iš sargybinių, — štai tas, kuris sako, kad yra tavo draugas.

Moteris nekalbėjo ir nejudėjo.

Arevinas stovėjo sustingęs iš siaubo. Jei kažkas ją užpuolė, jei ji sunkiai sužeista, jei daugiau nebegalėjo nei kalbėti, nei judėti ar juoktis, kai jie užsiminė apie grandines. Arevinas žengė vieną žingsnį, kupiną baimės, Gyvatės link, kitą… jis norėjo bėgti prie jos ir pasakyti, kad ja rūpinsis, norėjo pabėgti ir prisiminti ją tokią gyvybingą, sveiką bei tvirtą.

Arevinas matė, kaip jos ranka lėtai judėjo. Jis parpuolė ant kelių prie apsisiautusios figūros.

— Gyvate…

Dėl grandinių Arevinas judėjo nerangiai. Jis apėmė jos ranką ir pasilenkė, norėdamas pabučiuoti.

Vos tik Arevinas palietė ranką, jis iškart, dar net nepamatęs švelnios ir neranduotos odos, suprato, kad tai ne Gyvatė. Arevinas atsitraukė ir iš nevilties pravirko.

— Kur ji?

Apsisiautusi figūra nusimetė paklodę ir pati iš gėdos pravirko. Ji atsiklaupė prie Arevino, ištiesė rankas į jį, o skruostais riedėjo ašaros.

— Man labai gaila, — pasakė. — Prašau, atleisk man…

Moteris suklupo ant žemės, aplink jos gražų veidą kabėjo plaukai.

Meras iššlubavo iš tamsaus kambario kampo. Šį kartą Brajanas padėjo Arevinui atsikelti ir po akimirkos grandinės žvangtelėjo ant žemės.

— Man reikėjo tvirtesnių įrodymų nei mėlynės ir žiedas, — tarė meras. — Aš tikiu tavimi.

Arevinas girdėjo garsus, bet ne jų reikšmę. Jis žinojo, kad Gyvatės čia visai nebuvo, niekur. Ji niekad nebūtų dalyvavusi šiame farse.

— Kur ji? — sušnabždėjo Arevinas.

— Jos nebėra. Ji iškeliavo į miestą. Į Centrą.

Arevinas sėdėjo ant prabangios sofos viename iš mero svečių kambarių. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame buvo apsistojusi Gyvatė, bet net ir stengdamasis Arevinas nepajustų jos buvimo auros.

Užuolaidos buvo atitrauktos į tamsą. Arevinas nepajudėjo nuo stebėjimo vietos, kur jis žiūrėjo į rytinę dykumą ir besiritančius didelius audros debesis. Aštrias smilteles žudantis vėjas pavertė mirtinu ginklu. Audroje stori drabužiai Arevino neapsaugotų, visai kaip ir drąsa ar neviltis. Jis mirtų po kelių minučių dykumoje; po valandos iš jo liktų tik kaulai. Pavasarį nebūtų likę nė žymės.

Jei Gyvatė vis dar buvo dykumoje, ji buvo mirusi.

Arevinas neverkė. Jis gedės tada, kai žinos, jog jos nebėra. Bet Arevinas netikėjo, kad Gyvatė mirė. Jis mąstė, kad kvaila galvoti, jog Gyvatė nebegyva. Jis visaip yra apie save galvojęs, bet niekad nemanė, jog yra kvailys. Steivino vyresnis tėvas, Arevino pusbrolis, žinojo, kai mažylis susirgo; jis grįžo su viena iš kaimenių mėnesiu anksčiau. Vyrą su berniuku siejo meilės ir šeimos ryšiai, bet ne kraujo. Arevinas prisivertė patikėti, jog ir jam pasireikštų tokie patys sugebėjimai.

Kažkas pasibeldė į Arevino duris.

— Užeikite, — nenoriai tarė Arevinas.

Larilė, jauna moteris, kuri apsimetė esanti Gyvatė, įėjo į kambarį.

— Ar jums viskas gerai?

— Taip.

— Gal norėtumėt vakarienės?

— Maniau, kad ji saugi, — pasakė Arevinas. — Bet ji dykumoje, o prasidėjo audros.

— Ji turėjo laiko nusigauti iki Centro, — paguodė Larilė. — Ji turėjo pakankamai laiko.

— Aš daug žinau apie tą miestą, — tarė Arevinas. — Jo žmonės gali būti žiaurūs. O jei jos neįsileis?

— Jai netgi užteko laiko grįžti atgal.

— Bet ji negrįžo. Niekas jos nematė. Jei ji būtų čia, visi žinotų.

Larilės tylą Arevinas suvokė kaip supratimą ir jie abu niūriai

žiūrėjo pro langą.

— Gal… — Larilė nutilo.

— Kas?

— Gal jums reikėtų pailsėti ir jos palaukti, jūs apieškotoje tiek daug vietų…

— Tu ne tai norėjai pasakyti.

— Ne…

— Prašau, pasakyk man.

— Perėjimo į pietus nebėra. Juo niekas daugiau nebesinaudoja. Bet jis arčiau Centro nei mes.

— Tu teisi, — lėtai, bandydamas tiksliai mintyse atgaminti žemėlapį, tarė Arevinas. — Ar ji galėjo nukeliauti ten?

— Turbūt jau daug kartų teko girdėti šiuos žodžius, — atsakė Larilė.

— Taip.

— Man labai gaila.

— Bet dėkoju tau, — kalbėjo Arevinas. — Aš ir pats jį turbūt mačiau, kai vėl žiūrėjau į žemėlapį, o gal aš netekau vilties. Iškeliausiu iš čia rytoj.

Arevinas gūžtelėjo pečiais.

— Kartą aš bandžiau jos laukti ir nesugebėjau. Jei darkart pabandysiu, aš tapsiu keistuoliu, kuriuo bijojot, kad nebūčiau. Aš tau skolingas.

Mergina nusuko žvilgsnį ir tarė:

— Šiuose namuose visi skolingi jums, bet to negalima atpirkti pinigais.

— Nesvarbu, — pasakė Arevinas. — Viskas pamiršta.

Atrodė, kad nuo to mergina pasijuto geriau. Arevinas vėl pažvelgė per langą.

— Gydytoja su manimi buvo gera, o jūs jos draugas, — tarė Larilė. — Ar galėčiau jums kaip nors padėti?

— Ne, — atsakė Arevinas. — Niekuo.

Mergina sudvejojo, apsisuko ir išėjo. Po akimirkos Arevinas suprato, kad negirdėjo, kaip užsidarė durys. Kaip tik joms užsidarant, jis pažvelgė sau per petį.

Keistuolis vis dar negalėjo arba nenorėjo prisiminti savo vardo.

O galbūt, manė Gyvatė, jis kilęs iš tokio klano kaip Arevinas ir savo vardo svetimiems nesako.

Gyvatė negalėjo įsivaizduoti keistuolio Arevino klane. Jo žmonės buvo ramūs ir santūrūs; keistuolis buvo priklausomas ir nepastovus. Vieną akimirką keistuolis dėkojo už pažadėtą sapnų gyvatę, kitą jis jau ašarojo bei dejavo, kad mirs, nes Šiaurys jį nužudys. Jis visai nekreipė dėmesio ir liepimus nutilti.

Gyvatė džiaugėsi, jog jos vėl buvo kalnuose, kur galima keliauti dienomis. Rytas buvo vėsus ir gaivus, takai siauri ir padengti rūku. Žirgai brido per miglą kaip vandens gyvūnai, ūkanos garbanos sukosi aplink jų kojas. Gyvatė įkvėpė giliai, kol nuo šalto oro jai suskaudo plaučius. Gydytoja užuodė rūką ir turtingą juodžemį, ir aromatingą, aštrų dervos kvapą. Aplink ją pasaulis buvo žalias ir pilkas, nes virš jos kabantys medžiai dar nepradėjo sprogti. Aukščiau kalnuose amžina žaluma per rūką atrodė beveik juoda.

Melisa jojo visai šalia Gyvatės, tyli ir atsargi. Mergaitė nebuvo arčiau keistuolio, negu jai reikėjo būti. Jis girdėjosi kažkur už jų, bet jo nesimatė. Jo senas žirgas negalėjo visiškai neatsilikti nuo Greituolės ir Voverio tempo, bet Gyvatei bent jau nereikėjo joti dviese vienu žirgo.

Vyro balsas vis tolo ir tolo. Praradusi kantrybę, Gyvatė sustabdė Greituolę ir leido keistuoliui pasivyti. Melisa sustojo su dar mažesniu noru. Keistuolis atsisakė joti kokiu nors geresniu gyvūnu; tik šitas jam buvo pakankamai ramus. Gyvatei teko paspausti savininkus dėl arklio kainos, mat jaunieji savininkai bandė atsisakyti parduoti jai kuiną, nes turbūt nenorėjo jo atsisakyti arba dėl to, kad jie norėjo didesnės kainos. Džiną ir Kevas susigėdo. Na, ne mažiau nei Gyvatė.

Nuleistais vokais, mojuodamas ausimis, žirgas nerangiai ėjo per miglą. Keistuolis nemelodingai zyzė.

— Ar kelias jau atrodo pažįstamas?

Šypsodamasis keistuolis pažvelgė į Gyvatę.

— Jis man visas vienodas, — tarė jis ir nusijuokė.

Trenkimas per veidą, meilikavimas ar gąsdinimas nieko gero nedavė. Nebeatrodė, kad jam skaudėtų arba kad j austų poreikį nuo tada, kai jam pažadėjo sapnų gyvatę, atrodė, kad jis gyvas vien viltimis. Patenkintas keistuolis zyzė, murmėjo ir pasakojo nesuprantamus juokelius, o kartais išsitiesdavo, apsidairydavo ir sušukdavo „Toliau į pietus!“, tuomet vėl grįždavo prie nemelodingų dainų. Gyvatė atsiduso ir leido keistuolio nesveikam, senam žirgui jas pralenkti bei rodyti kelią.

— Aš nemanau, kad jis mus kur nors veda, Gyvate, — suabejojo Melisa. — Manau, jis mus veda ratais tam, kad mes juo pasirūpintumėm. Mums reikėtų jį čia palikti ir keliauti kur nors kitur.

Keistuolis sustingo. Jis lėtai apsisuko. Senas žirgas sustojo. Gyvatė nustebo pamačiusi, kaip iš keistuolio akies ant skruosto krenta ašara.

— Nepalikit manęs, — paprašė vyras.

Jo išraiška ir balsas buvo tiesiog apgailėtini. Iki tol neatrodė, kad jis išvis gali dėl ko nors rūpintis. Keistuolis, mirksėdamas nuleistų vokų blakstienomis, pažvelgė į Melisą.

— Tu teisi, kad manimi nepasitiki, mažyle, — tarė keistuolis. — Bet prašau, nepalikit manęs.

Jo žvilgsnis buvo išsiblaškęs, o žodžiai labai nerišlūs:

— Likite su manimi iki suskilusio kupolo ir mes abu turėsime savo sapnų gyvates. Aišku, tavo ponia tau duos vieną.

Keistuolis ištiesė savo kaip žvėries sulenktus pirštus Melisos link.

— Tu pamirši blogus prisiminimus ir bėdas, pamirši savo randus…

Iš baimės ir nuostabos nerišliai susikeikusi Melisa atšoko nuo keistuolio. Ji tvirtai spūstelėjo Voverio šonus ir dryžuotas kaip tigras ponis pradėjo šuoliuoti, mergaitė pasilenkė kuo arčiau ponio kaklo ir nebeatsisuko atgal. Po akimirkos viską, išskyrus Voverio kanopų dundėjimą, užtemdė medžiai.

Gyvatė pažiūrėjo į keistuolį ir subarė:

— Kaip galėjai jai pasakyti tokį dalyką?

Sutrikęs keistuolis mirksėjo.

— Ką aš blogo pasakiau?

— Sek paskui mus, supratai? Nenueik nuo tako. Aš ją susirasiu ir mes tavęs palauksime.

Gyvatė palietė Greituolės šonus savo kulnais ir pasileido paskui Melisą. Pakui ją atsekė nieko nesuprantančio keistuolio balsas:

— Bet kodėl ji taip pasielgė?

Gyvatė nesijaudino dėl Melisos ar Voverio saugumo. Jos dukra galėjo visą dieną joti bet kokiu žirgu šiuose kalnuose ir niekad nepatekti į pavojų. Jodama patikimu poniu, mergaitė buvo dvigubai saugi. Bet keistuolis įskaudino mergaitę, ir Gyvatė nenorėjo dabar jos palikti vienos.

Gydytojai nereikėjo toli joti. Ten, kur takas, sukdamasis į slėnio šlaitą ir kitą kalną, vėl pradėjo kilt, Melisa stovėjo šalia Voverio, ji buvo apsikabinusi ponio kaklą, o jis ją baksnojo nosimi. Išgirdusi besiartinančią Greituolę, Melisa nusišluostė į rankovę veidą ir apsidairė. Gyvatė nulipo nuo kumelės ir nuėjo prie mergaitės.

— Bijojau, kad nujosi labai toli, — tarė gydytoja. — Džiaugiuosi, kad taip nepadarei.

— Negali tikėtis, jog ponis bėgs į kalną, kai dar visai neseniai šlubavo, — lyg tarp kitko, bet su apmaudu išpoškino Melisa.

Gyvatė ištiesė Greituolės apynasrio vadeles.

— Jei nori greitai joti kurį laiką, gali pasiimti Greituolę.

Melisa žiūrėjo į Gyvatę tarsi norėdama parodyti sarkazmą, kurio nebuvo jos balse. Gyvatė apsimetė nematanti.

— Ne, — atsakė Melisa. — Nesvarbu. Gal tai padėtų, bet man viskas gerai. Aš tiesiog — aš nenoriu to pamiršti. Ne taip bent jau.

Gyvatė linktelėjo ir tarė:

— Žinau.

Melisa apkabino gydytoją vienu iš savo staigių, drovių apkabinimų. Gyvatė laikė mergaitę ir plekšnojo jai per patį.

— Jis tikrai keistas.

— Aha.

Melisa lėtai atsitraukė.

— Aš žinau, kad jis gali tau padėti. Apgailestauju, kad negaliu nugalėti neapykantos jam. Aš bandžiau.

— Ir aš bandžiau, — atsakė Gyvatė.

Jos atsisėdo palaukti, kol savo lėtu žingsniu atkeliaus keistuolis.

Dar keistuoliui neatpažinus kraštovaizdžio ar kelio, Gyvatė pamatė suskilusį kupolą. Keletą minučių prieš suprasdama, kas tai buvo, gydytoja žiūrėjo į gremėzdišką formą. Iš pradžių jis atrodė kaip dar viena kalnų viršūnė; jo pilka, o ne juoda spalva patraukė Gyvatės dėmesį. Ji tikėjosi pamatyti įprastą pusrutulį, o ne milžinišką, netaisyklingą paviršių, atrodantį kaip nejudanti ameba. Pagrindinė permatoma spalva buvo dryžuota ir apšviesta popietinės saulės. Ar kupolą pastatė asimetriškos formos, ar jis buvo apvalus plastikinis burbulas ir po to ištirpo bei deformavosi nuo ankstesnės planetos civilizacijos jėgų, Gyvatė negalėjo to pasakyti. Bet jau daug daug laiko kupolas buvo savo dabartinės formos. Jo paviršiaus tarpuose ir įdubimuose susikaupė purvas, o medžiai, krūmai bei žolė augo duobėse su pastogėmis.

Minutę ar dvi Gyvatė jojo tylėdama, ji vos galėjo patikėti, kad galiausiai pasiekė tikslą. Gydytoja palietė Melisos petį; ši staigiai pakėlė akis nuo neaiškios dėmės ant Voverio kaklo, į kurią spoksojo. Gyvatė parodė. Melisa pamatė kupolą ir negarsiai aiktelėjo, tuomet su susižavėjimu ir palengvėjimu nusišypsojo.

Nekreipdamas dėmesio į jų kelionės tikslą, už Gyvatės ir Melisos dainavo keistuolis. Suskilęs kupolas. Kartu žodžiai sunkiai lipo. Kupolai neskyla, jie nedūlėja, jie nesikeičia. Jie tiesiog egzistavo, paslaptingi ir nepaveikiami.

Laukdama keistuolio, Gyvatė sustojo. Kai senas žirgas atkėblino prie jos šono, gydytoja parodė į viršų. Keistuolis pakėlė akis. Jis mirksėjo, nes nelabai galėjo patikėti tuo, ką mato.

— Ar jau čia? — paklausė Gyvatė.

— Dar ne, — atsakė keistuolis. — Ne, dar ne. Aš dar nepasiruošęs.

— Kaip mums ten pakilti? Ar galime joti?

— Šiaurys mus pamatys…

Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir nulipo nuo žirgo. Kelias į kupolą buvo status, o ji nematė tako.

— Tuomet eisime.

Gyvatė atlaisvino kumelės balno pavaržą.

— Melisa…

— Ne! — griežtai tarė Melisa. — Aš neliksiu čia, apačioje, kol tu viena su tuo lipsi į viršų. Voveriui ir Greituolei viskas bus gerai ir niekas nelįs prie lagamino. Nebent kitas keistuolis ir jis nusipelnys to, ką gaus.

Gyvatė pradėjo suprasti, kodėl jos ryžtas taip dažnai erzindavo vyresnius gydytojus, kai ji buvo Melisos amžiaus. Bet poste niekad nebuvo rimto pavojaus ir gydytojai jai galėjo nuolaidžiauti.

Gyvatė atsisėdo ant nukritusio rąsto ir parodė savo dukrai, kad atsisėstų šalia. Nežiūrėdama į gydytoją, pečių truktelėjimu parodžiusi ignoravimą, mergaitė padarė, kaip jai liepė.

— Man reikia tavo pagalbos, — prakalbo Gyvatė. — Man be tavęs nepasiseks. Jei man kas atsitiks…

— Pasiseks!

— Iš vienos pusės pasiseks. Melisa… gydytojams reikia sapnų gyvačių. Aukštai tame kupole jie turi pakankamai sapnų gyvačių, kad galėtų su jomis žaisti. Aš turiu sužinoti, kaip jie jas gavo. Bet jei aš negalėsiu, jei aš nenusileisiu, tu esi vienintelis būdas gydytojams sužinoti, kas man atsitiko. Ir kodėl tai atsitiko. Tik iš tavęs jie gali išgirsti apie sapnų gyvates.

Trindama vienos rankos krumplius kitos rankos pirštais, Melisa sėdėjo ir žiūrėjo į žemę.

— Tau tai labai svarbu, ar ne?

— Taip.

Melisa atsiduso. Jos rankos buvo suspaustos į kumščius.

— Gerai, — tarė mergaitė. — Ką nori, kad aš padaryčiau?

Gyvatė apkabino mergaitę.

— Jei aš negrįšiu po dviejų dienų, pasiimk Greituolę su Voveriu ir jok į šiaurę. Jok per Kalnapusį ir Vidurkelį. Tai tolimas kelias, bet lagamine yra pakankamai pinigų. Žinai, kaip juos saugiai pasiimti.

— Aš turiu savo algas, — tarė Melisa.

— Gerai, bet kiti pinigai taip pat tavo. Tau nereikia atidaryti skyrių, kuriuose Migla ir Smėlis. Jie gali išgyventi iki namų.

Pirmą kartą Gyvatė apsvarstė galimybę, kad Melisa gali keliauti namo viena.

— Vis tiek Smėlis per daug storėja.

Gyvatė šiaip taip išspaudė šypseną.

— Bet… — Melisa nutilo.

— Kas?

— Jei kas tau atsitiks, aš negalėsiu laiku grįžti padėti, net jei ir nukeliausiu į gydytojų postą.

— Jei aš pati nesugrįšiu, jau niekaip man niekas nepadės. Viena negrįžk pas mane. Prašau. Man reikia žinoti, kad tu taip nedarysi.

— Jei negrįši po trijų dienų, aš nukeliausiu papasakoti tavo žmonėms apie sapnų gyvates.

Su tam tikru dėkingumu Gyvatė leido Melisai palaukti dar vieną dieną.

— Ačiū, Melisa.

Jos paleido dryžuotą kaip tigras ponį ir pilką kumelę iškirstame miške prie tako. Vietoj to, kad šuoliuotų į pievą ir vartytųsi ant žolės, jie stovėjo vienas šalia kito, nervingai dairėsi, karpė ausimis, išpūtė šnerves. Keistuolio senas žirgas vienas ramiai, nuleidęs galvą, stovėjo pavėsyje. Sučiaupusi lūpas, Melisa stebėjo žirgus.

Keistuolis stovėjo ten, kur nulipo nuo žirgo ir su ašaromis akyse žiūrėjo į Gyvatę.

— Melisa, — prabilo globėja, — jei tikrai keliausi namo viena, pasakyk jiems, kad aš tave įsivaikinau. Tuomet jie žinos, kad tu ir jų dukra.

— Aš nenoriu būti jų dukra. Noriu būti tavo.

— Tu esi. Kad ir kas nutiktų.

Gyvatė lėtai, giliai atsiduso.

— Ar yra takas? — gydytoja paklausė keistuolio. — Koks greičiausias kelias į viršų?

— Tako nėra… jis atsiveria prieš mane ir užsidaro už manęs.

Gyvatė jautė, kaip Melisa susivaldė, kad nepasakytų sarkastiškos pastabos.

— Tuomet eime, — paragino gydytoja, — ir pažiūrėkime, ar tavo magija suveiks daugiau nei dviem žmonėms.

Gyvatė paskutinį kartą apkabino Melisą. Melisa tvirtai laikėsi, nenorėdama jos paleisti.

— Man viskas bus gerai, — tarė gydytoja. — Nesijaudink.

Keistuolis kopė stebinančiai greitai, lyg kelias tikrai atsivertų prieš jį ir tik jam vienam. Gyvatei teko labai stengtis, kad neatsiliktų, prakaitas begojai į akis. Gydytoja užsiropštė kelis metrus į viršų juodais bei kietais akmenimis ir sugriebė keistuolį už chalato.

— Ne taip greitai.

Keistuolis greitai kvėpavo ne iš nuovargio, o iš susijaudinimo.

— Sapnų gyvatės netoli.

Jis ištraukė iš Gyvatės rankos savo chalatą ir kopė stačia uola. Gydytoja nusivalė kaktą į rankovę ir kopė.

Kitą kartą Gyvatė jį sučiupo už peties ir nepaleido, kol jis neatsisėdo ant atbrailos.

— Mes čia pailsėsime, — tarė Gyvatė, — ir keliausime lėčiau bei tyliau. Kitaip tavo draugai žinos, kad mes ateiname, anksčiau, negu mus pamatys.

— Sapnų gyvatės…

— Šiaurys po mumis ir sapnų gyvatės. Jei jis tave pamatys pirmą, ar leis mums eiti toliau?

— Tu duodi man sapnų gyvatę? Kad turėčiau savo? Ne taip kaip Šiaurys?

— Ne taip kaip Šiaurys, — patvirtino Gyvatė.

Gydytoja atsisėdo siaurame pavėsyje, galvą priglaudė prie vulkaninio akmens. Slėnyje žemiau pasirodė pievos kraštas tarp dviejų amžinai žalių krūmų, bet tame krašte nebuvo nei Greituolės, nei Voverio. Iš tokio aukščio pieva atrodė kaip mažas velveto lopinėlis. Staiga Gyvatė pasijuto ir izoliuota, ir vieniša.

Iš arti uola neatrodė tokia milžiniška kaip iš apačios. Kai kur pilkai žaliuose lopuose augo kerpės ir maži sukulentai glaudėsi pavėsingose nišose. Gyvatė pasilenkė prie vieno sukulento. Tarp akmenų ir šešėliuose jo spalva buvo blyški.

Gydytoja loštelėjo atgal.

Imdama akmens šukę, Gyvatė darkart pasilenkė virš žemo mėlynai žalio augalo. Ji bakstelėjo į augalo lapus. Jie tvirtai susiglaudė.

Jis pabėgęs, galvojo Gyvatė. Jis iš suskilusio kupolo.

Gyvatė turėjo tikėtis kažko panašaus; ji turėjo žinoti, kad ras dalykų, kurie nepriklauso Žemei. Gydytoja darkart bakstelėjo augalą iš to pačio šono. Jis iš tikrųjų judėjo. Jis nušliaužtų iki pat kalno apačios, jei tik Gyvatė tai leistų. Gydytoja po augalu pakišo gabalėlį akmens ir apversdama pakėlė jį iš plyšio. Išskyrus jo viduryje esančias šaknis, jis atrodė visai taip pat, jo nuostabūs melsvai žalsvi lapai kraipėsi ant savo stiebų, ieškodami, kur įsikibti. Gyvatė dar niekad nematė tokios rūšies, bet ji matė panašių padarų-augalų — jie neatitiko įprastų klasifikacijų — užklumpančių lauką nakties metu, apnuodijančių žemę, kad niekas joje neaugtų. Vieną vasarą prieš kelerius metus ji ir dar keli gydytojai padėjo nudeginti gausybę tokių augalų nuo jų iki šalia esančių ūkių. Jie daugiau nesusitelkė, bet mažos augalų kolonijos vis dar pasirodydavo kartkartėm ir jų užimti laukai tapdavo nederlingi.

Gyvatė norėjo sudeginti ir šitą augalą, tačiau negalėjo dabar rizikuoti išsiduoti gaisru. Dabar gydytoja pastebėjo, kad vietomis šlamėjo kitų šliaužiančių augalų luobai, jie buvo mirę ir išdžiūvę saulėje, nugalėti stačios uolos.

— Eime, — labiau sau, o ne keistuoliui, tarė Gyvatė.

Ji prisitraukė prie uolos krašto, prie kupolo įdubos. Vietos keistumas Gyvatę pribloškė. Ant viso pusiau sulūžusio statinio dugno augo svetimi augalai, beveik iki uolos, nepalikdami jokio praėjimo. Tai, kas dengė žemę, gydytojai visai nežinoma — ne žolė, ne brūzgynai, ne krūmai. Tai buvo šviesiai raudonų lapų beribis išplitimas. Žiūrėdama iš arčiau, Gyvatė pamatė, kad tai daugiau nei vienas didelis lapas: kiekviena dalis buvo tikriausiai dukart didesnė nei ji, nevienodos formos ir susipynusiais plaušeliais susijungusi su šalia esančiais lapais. Visur, kur susiliečia daugiau nei du lapai, už kelių rankų atstumo nuo susikirtimo, augo gležnas lapūnas. Visur, kur įtrūkimas perskelia akmenį, melsvai žalias augalų ruožas dengia raudoną žemę, jie siekė pavėsio taip pat, kaip ir lapai siekė šviesos. Kada nors keli šliaužiantys augalai vienu metu perlips per uolos priekį ir tuomet užvaldys žemiau esantį slėnį; kada nors, kai oras, karštis ir šaltis akmenyse atvers daugiau šešėlį suteikiančių plyšių.

Kupolo paviršiuje egzistavo kažkoks spaudimas, kuris išlaiko normalią vegetaciją, kad šliaužiančių augalų dauginimosi ūseliai taip toli nepasiektų. Jei ši rūšis panaši į Gyvatės matytą, ji sėklų negamino. Bet kiti ateivių augalai siekė kupolo viršų, kai kur vienos ištirpusios skylės buvo užsipildžiusios įprasta žaluma, kitos — neryškiomis, nežemiškomis spalvomis. Keliose atbukintose, saulėje paskendusiose įdubose, aukštai virš žemės, spalvos viena kitos neužgožė.

Permatomo kupolo viduje aukštos, neaiškios ir keistos figūros atrodė kaip šešėliai. Tarp uolos krašto bei kupolo nebuvo jokios perdangos, nebuvo ir jokio kito praėjimo. Gyvatė su skausmu suprato tai, ką mato, nes ji stovėjo kaip siluetas danguje.

Keistuolis užsiropštė šalia gydytojos.

— Eisime taku, — rodydamas į plokščius lapus, tarp kurių nebuvo jokio tako, tarė keistuolis.

Daugiau nei vienoje vietoje tamsi gysla skyrė tą liniją, kurią parodė keistuolis.

Gyvatė žengė žingsnį į priekį ir atsargiai padėjo savo batą ant plokščio lapo krašto. Nieko neatsitiko. Jausmas buvo visiškai skirtingas nuo jausmo, patiriamo, kai užlipama ant įprasto lapo. Po lapu žemė atrodė tvirta, kaip ir bet koks kitas akmuo.

Žengdamas kupolo link, keistuolis aplenkė Gyvatę. Ji sugriebė vyrui už peties.

— Sapnų gyvatės! — sušuko vyras. — Tu pažadėjai!

— Negi pamiršai, kad Šiaurys tave išvarė? Jei tu paprasčiausiai galėjai grįžti čia, tai kam ieškojai manęs?

Keistuolis žiūrėjo į žemę.

— Jis nenori manęs matyti, — sušnabždėjo vyras.

— Būk už manęs, — tarė gydytoja. — Viskas bus gerai.

Gyvatė ėjo per vos derlingus lapus labai atsargiai statydama koją, nes bijojo, kad plačios raudonos paklodės gali dengti plyšį, kurio dar neapaugo mėlyni vijokliai. Keistuolis sekė paskui.

— Šiauriui patinka nauji žmonės, — pranešė keistuolis. — Jam patinka, kai jie ateina ir prašo jo leisti jiems svajoti.

Vyro balsas darėsi vis labiau ilgesingas.

— Gal aš jam vėl patiksiu.

Nuo Gyvatės batų ant raudonų, plokščių lapų liko žymės, kurios rodė jos kelią per atodangą, laikančią suskilusį kupolą. Gydytoja tik kartą pažvelgė atgal: atgal prie olos vedėjos palikti pamėlynavę pėdsakai. Keistuolio kelias buvo daug blyškesnis. Vyras šliaužė paskui Gyvatę šiek tiek pasitraukęs į vieną pusę, kad visada matytų kupolą, bet ne todėl, jog jį gąsdintų tas asmuo Šiaurys, o todėl, kad jį traukė sapnų gyvatės.

Pailgas burbulas buvo daug didesnis, nei atrodė nuo uolos. Jo permatomas šonas kilo dideliu ir švelniu kampu iki aukščiausio paviršiaus taško, daug aukštesnio už Gyvatę. Šonas, prie kurio artėjo gydytoja, buvo išraižytas gyslomis. Jos nepapilkėjo tol, kol jie nepasiekė tolimojo kupolo krašto, toli į dešinę nuo Gyvatės. Į kairę nuo gydytojos, jiems artėjant prie siaurojo pastato galo, ruožai šviesėjo.

Gyvatė pasiekė kupolą. Ant kupolo šono raudoni, plokšti lapai augo jai iki kelių, bet aukščiau ant plastiko nieko nebuvo. Gyvatė prikišo veidą prie kupolo sienos ir, ranka prisidengdama nuo išorinės šviesos, žiūrėjo per plyšį tarp oranžinio ir violetinio ruožų, tačiau viduje esančios figūros vis tiek buvo neryškios bei keistos.

Gyvatė sekė vis ryškėjančias spalvas.

Kai gydytoja apėjo siaurą galą, ji suprato, kodėl kupolą vadino suskilusiu. Kada ir kas ištirpdė paviršių, Gyvatė negalėjo suprasti, nes tai atvėrė ertmę medžiagoje, kurią ji laikė neįveikiama. Užsegtame plastike atsispindėjo vaivorykštės spinduliai. Tikriausiai paviršius susikristalizavo nuo karščio, nes ertmės kraštai buvo nulūžę, palikdami didelį, dantytą įėjimą. Žemę nuklojo plastiko gabalėliai, tarp lapų švytėjo fluorescencinės spalvos.

Gyvatė atsargiai prisiartino prie įėjimo. Keistuolis vėl pradėjo pusiau zyziančią dejonę.

— Ša!

Gydytoja neatsisuko, bet keistuolis aprimo.

Apstulbusi Gyvatė perlipo per ertmę. Delnais ji pajuto aštrius kraštus, bet beveik neįžiūrėjo jų. Anapus įėjimo, kur šoninė siena buvo įlinkusi į vidų nuo stogo, ištisa plastikinių arkų galerija sumažėjo iki beveik Gyvatės ūgio. Kai kur plastikas nutekėjo bei nulašėjo ir taip suformavo virves nuo lubų iki grindų. Gydytoja ištiesė ranką ir švelniai palietė vieną virvę. Virvė subarškėjo kaip milžiniška arfos styga ir Gyvatė greitai sugriebė ją, kad nutildytų.

Viduje tvyrojo rausva, nyki spalva; Gyvatė vis mirksėjo, bandydama praregėti. Bet ji matė gerai, tiesiog negalėjo prisitaikyti prie svetimo kraštovaizdžio. Kupole uždarytos ateivių džiunglės pašėlo ir žemę padengė dar daugiau nei vien tik vijoklių ir raudonų plokščių lapų rūšys. Siena lipo vynmedis, kurio kotas storesnis už bet kokio medžio, kada nors matyto Gyvatės, jo atžalos skverbėsi per dabar trapų plastiką, prasimušė per kupolo prilaikymus. Vynmedis tęsėsi per lubas kaip tentas, jo melsvi lapai buvo maži ir gležni, o žiedai didžiuliai, bet sudaryti iš dar mažesnių nei lapai žiedlapių.

Gyvatė pajudėjo toliau į vidų, kur taip nesimatė tirpimo, o lubos buvo neskilusios. Kai kur ant kraštų šliaužė vynmedis, o tuomet, kur plastikas buvo per tvirtas, kad vynmedis galėtų prasiskverbti, ir per lygus, kad galėtų juo šliaužti, jis krito žemyn. Po vynmedžių prasidėjo medžiai, arba tai, kas kupolo viduje buvo medžiai. Vienas augo ant šalia esančios kalvelės: susipynusi medinių stiebų ar galūnių masė tęsėsi ir rangėsi aukštai virš Gyvatės galvos, lėtai kylanti ir besiskleidžianti masė formavo kūgį.

Prisimindama neaiškų keistuolio apibūdinimą, gydytoja parodė į centrinę kalvą, kuri beveik siekė plastikinį dangų.

— Štai kodėl, hmm? — sušnabždėjo Gyvatė.

Susigūžęs už jos, keistuolis pritardamas kažką murmėjo. Gyvatė ėjo po nėriniuotais susisukusių medžių šešėliais, per atsitiktines vietas, nuspalvintas per kupolo plyšius prasiskverbusių vaivorykštės spalvų. Eidama gydytoja atidžiai klausėsi, norėdama išgirsti kito žmogaus balsą, nežymų perinčių gyvačių šnypštimą, bet ką. Tačiau tvyrojo mirtina tyla.

Takas pradėjo kilti: jie pasiekė kalvos papėdę. Kai kur iš viršutinio dirvos sluoksnio kyšojo juodi vulkaniniai akmenys, Gyvatei svetima žemė. Žemė atrodė gana įprastai, bet iš jos augantys augalai — ne. Čia žemės danga atrodė kaip geri rudi plaukai ir buvo tokia pati lygi tekstūra. Keistuolis ėjo toliau neegzistuojančiu keliu. Gyvatė vilkosi paskui keistuolį. Kalvos kraštas darėsi statesnis, o gydytojos kakta upeliais tekėjo prakaitas. Gyvatei vėl pradėjo skaudėti kelį. Ji tyliai susikeikė. Akmenukas riedėjo po augalais, Gyvatė ant jo užmynė ir paslydo. Ji parkrito ant žolės. Užtruko nemažai laiko, kol Gyvatė atsistojo, bet kai atsistojo, jos saujoje buvo ploni stiebeliai. Kiekvienas stiebelis buvo su gležnomis šaknimis, panašiomis į plaukus.

Jie lipo aukštyn ir jiems vis dar niekas nekliudė. Ant Gyvatės kaktos išdžiūvo prakaitas: oras vėso. Pats sau šypsodamasis ir murmėdamas, keistuolis kopė dar noriau. Gaivus vėjelis šlameno lapus, garsas buvo lyg tekančio vandens. Gyvatė tikėjosi, kad kalvos viršūnėje, visai prie pat kupolo viršaus, bus labai šilta nuo patenkančios ir neišeinančios šilumos. Bet kuo aukščiau gydytoja kopė, tuo vėsiau darėsi, tuo labiau stiprėjo vėjas.

Jie perėjo neįprastą pievą ir pasiekė kitą medžių vietą. Šie buvo panašūs į medžius žemiau, su susisukusiomis šakomis ir šaknimis bei mažučiais mirgančiais lapais. Nors čia medžiai buvo tik kelių metrų aukščio ir augo grupelėmis po tris ar daugiau, deformuodami vieni kitų simetriją. Miškas tankėjo. Galiausiai, vinguriuodamas tarp kamienų, pasirodė takas. Kai virš Gyvatės miškas pažemėjo, gydytoja pasivijo keistuolį ir jį sustabdė.

— Nuo dabar pasilik už manęs, gerai?

Nepažvelgdamas į Gyvatę, keistuolis linktelėjo.

Kupolas sklaidė saulės šviesą, todėl nebuvo jokio šešėlio, o šviesos pakako tik susisukusioms ir mazgais susipynusioms šakoms skverbtis. Vėsiame miško vėjyje plazdėjo mažučiai lapeliai. Gyvatė judėjo į priekį. Nuo samanų ir nukritusių lapų akmenuotas kelias po jos kojomis tapo minkštas.

Dešinėje didžiulis akmuo kyšojo iš kalvos šono ir formavo atbrailą, nuo kurios matosi didžioji kupolo dalis. Gyvatė galvojo užlipti ant atbrailos, bet taip ji taptų puikiai matoma. Gydytoja nenorėjo, kad Šiaurys ir jo žmonės apkaltintų ją šnipinėjimu, ar kad žinotų apie jos būvimą iki tol, kol ji nepasieks jų stovyklos. Gyvatė skubėjo ir drebėjo, nes vėjas atšalo.

Gydytoja apsidairė, kad įsitikintų, jog keistuolis seka iš paskos. Kai ji atsisuko, vyras, mojuodamas rankomis, bėgo uolos atbrailos link. Apstulbusi gydytoja dvejojo. Pirma Gyvatės mintis buvo, kad keistuolis vėl nutarė mirti. Po akimirkos paskui vyrą puolė Melisa.

— Šiaury! — sušuko keistuolis, o Melisa metėsi priėjo kelių ir pečiais jį parbloškė.

Gyvatė puolė prie jų, Melisa kovojo su keistuoliu, kad jis vėl neatsistotų, o jis bandė išsilaisvinti. Jo vienintelis sušukimas vis aidėjo ir aidėjo atsimušdamas nuo sienų ir tirpo tarp kupolo vingių. Melisa kovojo su keistuoliu, ji pusiau buvojo išsekusiose galūnėse ir plačiame chalate.

Gyvatė kaip galėdama švelniau nustūmė Melisą. Keistuolis, pasiruošęs vėl rėkti, svirduliavo, bet gydytoja išsitraukė savo peilį ir pakišo jam po smakru. Jos kita ranka buvo sugniaužta į kumštį. Išleisdama pyktį, Gyvatė lėtai atleido kumštį.

— Kodėl taip padarei? Kodėl? Mes juk susitarėm.

— Šiaurys… — sušnabždėjo keistuolis. — Šiaurys supyks ant manęs. Bet jei aš jam atvesiu naujų žmonių…

Keistuolis nutilo.

Gyvatė žiūrėjo į Melisą, o Melisa žiūrėjo į žemę.

— Aš nepažadėjau tavęs nesekti, — išpyškino mergaitė. — Žinau, kad tai apgaulė, bet…

Mergaitė pakėlė galvą ir jos žvilgsnis susitiko su Gyvatės žvilgsniu.

— Yra dalykų, kurių tu nežinai apie žmones. Tu per daug jais pasitiki. Yra dalykų, kurių ir aš nežinau, suvokiu tai, bet tai skirtingi dalykai.

— Viskas gerai, — atlaidžiai tarė Gyvatė. — Tu teisi, aš tikrai per daug juo pasitikėjau. Ačiū, kad jį sustabdei.

Melisa gūžtelėjo pečiais.

— Tai daug padariau… Dabar jie žino, kad mes čia, kad ir kur jie yra.

Rankomis save apsikabinęs, keistuolis pradėjo kikenti ir linguoti pirmyn bei atgal.

— Aš vėl patiksiu Šiauriui.

— Oi, užsičiaupk, — sudraudė Gyvatė.

Ji įkišo peilį atgal į makštis.

— Melisa, tu turi išeiti iš kupolo, kol dar niekas neatėjo.

— Prašau, einam su manim, — tarė Melisa. — Čia viskas atrodo keistai.

— Kas nors turi papasakoti mano žmonėms apie šitą vietą.

— Man nerūpi tavo žmonės! Man rūpi tu! Kaip aš galiu eiti pas juos ir pasakyti, kad leidau keistuoliui tave nužudyti?

— Melisa, prašau, nėra laiko ginčytis.

Melisa sudvigubino savo galvos apdangalo galą ir patraukė jį į priekį, kad medžiaga uždegtų randą ant vienos veido pusės. Nors Gyvatė, išėjusi iš dykumos, persirengė įprastais drabužiais, Melisa to nepadarė.

— Turėtum leisti man pasilikti su tavimi, — paprieštaravo mergaitė.

Susikūprinusi mergaitė apsisuko ir patraukė kalva žemyn.

— Tavo noras išsipildė, mažyle, — tarė gilus ir pagarbus balsas.

Akimirką Gyvatė pagalvojo, kad tai keistuolis prabilo normaliu balsu, bet jis sėdėjo šalia jos ant pliko akmens, o take stovėjo ketvirtas žmogus. Melisa trumpam sustojo, pajudėjo link jo ir vėl nusisuko.

— Siaury! — sušuko keistuolis. — Šiaury, aš tau atvedžiau naujų žmonių. Ir aš tave įspėjau, aš jiems neleidau šniukštinėti. Ar girdėjai mane?

— Girdėjau, — tarė Šiaurys. — Ir galvojau, kodėl tu man nepaklusai ir grįžai.

— Maniau, tau patiks šie žmonės.

— Ir viskas?

— Taip.

— Ar tu tikras?

Balsas išliko mandagus, bet jame slypėjo didžiulis pasitenkinimas ir pajuoka, o vyro šypsena buvo labiau žiauri nei miela. Kadangi vyras buvo toks aukštas, jog jam teko pasilenkti einant per lapuotą tunelį, patologiškai aukštas: hipofizinis gigantizmas, galvojo Gyvatė, jo figūra labiau išryškėjo blankioje šviesoje. Išsekimas pabrėžė didelį kūno asimetriškumą. Jis buvo apsirengęs baltai, jo plaukai, antakiai ir blakstienos balti kaip kreida, o akys labai išblyškusios mėlynos spalvos.

— Taip, Šiaury, — tarė keistuolis. — Tai viskas.

Apsunkusi nuo Šiaurio buvimo, tyla tvyrojo virš girių. Gyvatė po medžiais įžvelgė kitus judesius, bet ji nebuvo tikra, o augalija atrodė per daug tanki ir sunki, kad joje pasislėptų žmogus. Gal šiame tamsiame ateivių miške medžių šakos susijungdavo bei pasileisdavo taip pat lengvai, kaip ir apsikabinę įsimylėjėliai.

— Prašau, Šiaury — leisk man sugrįžti. Aš tau atvedžiau dvi pasekėjas…

Gyvatė palietė keistuolio petį; tas nutilo.

— Kodėl jūs čia?

Per paskutines savaites Gyvatė tapo per daug atsargi, kad iš karto pasakytų Šiauriui, jog ji gydytoja.

— Dėl tos pačios priežasties, kaip ir bet kuris kitas, — atsakė gydytoja. — Aš atvykau dėl sapnų gyvačių.

— Tu neatrodai panaši į tuos žmones, kurie paprastai sužino apie jas.

Prieblandoje žiūrėdamas į Gyvatę, Šiaurys priėjo prie jos. Jis pažvelgė į gydytoją, tuomet į keistuolį ir į Melisą. Jo tvirtas žvilgsnis suminkštėjo.

— O, aš supratau. Tu atėjai dėl jos.

Melisa vos nepaneigė: Gyvatė matė, kaip mergaitę apėmė pyktis, tuomet ji iš visų jėgų susivaldė.

— Mes visi trys atvykome kartu, — tarė Gyvatė. — Visi dėl tos pačios priežasties.

Gydytoja pajuto, kaip keistuolis sujudėjo, tarsi norėdamas pulti Šiauriui po kojomis. Gyvatė vėl tvirtai apkabino keistuolio kaulėtą petį ir jis vėl apsnūdo.

— Ir ką man atnešėt, kad jus inicijuočiau?

— Nesuprantu, — pasakė Gyvatė.

Šiaurio trumpas antakių suraukimas virto juoku.

— Būtent šito aš ir tikėjausi iš to vargano kvailio. Jis jus atvedė čia nepapasakojęs mūsų papročių.

— Bet aš juos atvedžiau, Šiaury. Aš juos atvedžiau tau.

— O jos man atvedė tave? Kažin ar tai pakankamas užmokestis.

— Užmokestis gali būti pristatytas, — tarė Gyvatė, — kai susitarsime.

Tas Šiaurys pavertė save nedideliu dievu, reikalaujančiu duoklės, naudodamasis sapnų gyvačių galia, kad sustiprintų savo autoritetą. Tai papiktino Gyvatę labiau nei bet kas, ką ji yra girdėjusi. O gal net įžeidėją. Gyvatę mokė ir ji tuo tikėjo, kad amoralu bei neatleidžiama sapnų gyvates naudoti savo naudai. Lankydama žmones, gydytoja girdėjo vaikų pasakojimų, kuriuose piktadariai arba neigiami herojai naudodavosi magiškai sugebėjimais, kad pavirstų tironais; jiems visada viskas baigdavosi blogai. Bet gydytojai tokių istorijų nekūrė. Ne baimė sulaikė gydytojus nuo piktnaudžiavimo tuo, ką turėjo. Tai buvo savigarba.

Šiaurys atšlubavo kelis žingsnius arčiau.

— Mano brangus vaike, tu nesupranti. Kai tu prisijungi prie mano stovyklos, iš čia neišeini, kol aš neįsitinu tavo ištikimybe. Visų pirma, tu nenorėsi išeiti. Antra, kai aš ką nors išsiunčiu, tai įrodo, kad aš jais pasitikiu. Tai garbė.

Gyvatė linktelėjo į keistuolį.

— O jis?

Šiaurys nelinksmai nusijuokė.

— Aš jo neišsiunčiau. Aš jį ištrėmiau.

— Bet aš žinau, kur jų daiktai, Šiaury!

Keistuolis atsistūmė nuo Gyvatės ir šį kartą pasišlykštėjusi gydytoja jį paleido.

— Tau jų nereikia, tik manęs.

Priklaupdamas keistuolis rankomis apglėbė Šiaurio kojas.

— Viskas slėnyje. Mums tik reikia tai pasiimti.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais, kai Šiaurys nuo keistuolio žvilgsnį nukreipė į ją.

— Viskas gerai apsaugota. Jis galėtų jus nuvesti prie mano daiktų, bet jūs negalėtumėte jų pasiimti.

Gyvatė vis dar nesakė jam, kas ji tokia.

Šiaurys išsilaisvino iš keistuolio rankų.

— Aš nestiprus, — pasakė Šiaurys. — Aš nekeliauju į slėnį.

Prie Šiaurio kojų nusileido mažas, sunkus maišelis. Šiaurys kartu su Gyvate žiūrėjo į Melisą.

— Jei jums reikia sumokėti, kad su kažkuo pasikalbėtumėt, — agresyviai iškošė Melisa, — štai.

Šiaurys skausmingai pasilenkė žemyn ir pakėlė Melisos užmokestį. Vyras atvėrė maišelį ir susibėrė monetas į delną. Net ir miško prieblandoje auksas blizgėjo. Susimastęs Šiaurys rankoje papurtė monetas aukštyn bei žemyn.

— Gerai, pradžiai tai tiks. Jūs turėsite atiduoti savo ginklus, žinoma, o tuomet keliausime į mano namus.

Gydytoja iš diržo išsitraukė savo peilį ir numetė jį ant žemės.

— Gyvate… sušnabždėjo Melisa.

Palaužta Melisa pažiūrėjo į globėją galvodama, kodėl ji padarė tai, ką padarė, ir pirštais suspaudė savo peilio rankeną.

— Jei norime, kad jis mumis pasitikėtų, turime pasitikėti juo, — tarė Gyvatė.

Bet vis tiek ji Šiauriu nepasitikėjo ir nenorėjo juo pasitikėti. Tačiau iš peilių būtų mažai naudos prieš žmonių grupę ir ji negalvojo, kad Šiaurys atėjo vienas.

Mano brangi dukra, galvojo Gyvatė, aš niekad nesakiau, kad tai bus lengva.

Melisa krūptelėjo, kai Šiaurys per žingsnį priartėjo prie jos. Vyro krumpliai buvo balti.

— Nebijok manęs, mažyle. Ir nesistenk būti protinga. Aš daug sumanesnis, nei tu galėtum įsivaizduoti.

Melisa nuleido akis, lėtai ištiesė peilį ir numetė vyrui prie kojų.

Greitu galvos mostelėjimu į Melisą, Šiaurys įsakė keistuoliui:

— Apieškok ją.

Gyvatė uždėjo ranką Melisai ant peties. Vaikas įsitempė ir drebėjo.

— Jam nereikia jos apieškoti. Duodu žodį, kad Melisa daugiau neturi jokių ginklų.

Gyvatė jautė, jog Melisa valdėsi, kiek tik galėjo. Mergaitės pasibjaurėjimas ir antipatija keistuoliui pastūmėtų ją toliau, negu siekia jos susitvardymas.

— Tai dar svaresnė priežastis ją apieškoti, — tarė Šiaurys. — Mes nuodugniai neieškosime. Gal nori būti pirma?

— Taip būtų geriau, — pasakė Gyvatė.

Ji pakėlė rankas, bet Šiaurys ją pastūmė, apsuko, privertė ištiesti rankas, pasilenkti į priekį ir įsikibti į medžio šakas. Jei Gyvatė nebūtų susirūpinusi dėl Melisos, ji būtų pasimėgavusi viso to teatrališkumu.

Atrodė, kad ilgą laiką nieko neįvyko. Gyvatė jau pradėjo suktis, bet Šiaurys savo išblyškusio piršto galiuku palietė šviežias, rožines įkandimo žymes ant jos rankos.

— O, — švelniai tarė Šiaurys.

Jis buvo taip arti Gyvatės, kad ji galėjo justi jo šiltą, nemalonų kvapą.

— Tu gydytoja.

Gyvatė išgirdo arbaletą iškart po to, kai jo strėlė įstrigo jai į petį, o skausmo banga užliejo jos visą kūną. Gydytojos keliai sulinko, bet ji negalėjo leisti sau parkristi. Strėlės jėga išsisklaidė susisukusio medžio kamiene, vibruodama jos kūnu aukštyn ir žemyn. Melisa siaubingai suriko. Gyvatė už savęs girdėjo kitus žmones. Jai per petį ant krūtinės tekėjo karštas kraujas. Kaire ranka gydytoja ieškojo arbaleto plonos strėlės koto, kur jis perskrodė audinius ir įstrigo medyje, bet jos pirštai nuslydo, o gyva mediena tvirtai laikė strėlės galą. Melisa buvo prie Gyvatės šono ir kaip galėdama geriau ją laikė. Balsai už jų nugarų susiliejo į vieną visumą.

Kažkas sugriebė arbaleto strėlę ir per raumenis ją atlaisvino. Nuo medžio ir kaulo užkliudymo Gyvatė suriko. Lygus, vėsus metalo galiukas išslydo iš medienos.

— Nužudykite ją dabar, — užsidegęs greitai tarė keistuolis. — Nužudykit ją ir palikit čia kaip perspėjimą.

Gyvatės širdis pumpavo karštą kraują per petį. Ji susvirduliavo, neišsilaikė ir parkrito ant kelių. Atrodė, kad kažkokia jėga trenkė į gydytojos strėnas, jos kūnu nuvilnijo skausmas, ji stengėsi nekeliaklupsčiauti, bet jai nepavyko, ji buvo kaip tas mažas Žaltys su sulaužytu stuburu.

Melisa stovėjo prieš Gyvatę, ji atsidengė savo randuotą veidą ir raudonus plaukus, kai nerangiai, apakusi nuo ašarų, tarsi žirgui šnabždėdama paguodos žodžius, bandė gobtuvu uždengti žaizdą.

Tiek daug kraujo nuo tokios mažos strėlės, galvojo Gyvatė.

Ji nualpo.

Gyvatė pirma pabudo nuo šalčio. Atgavusi sąmonę, ji nustebo, kad yra gyva. Neapykanta Šiaurio balse, kai jis sužinojo jos profesiją, nepaliko Gyvatei jokių vilčių. Gydytojai siaubingai skaudėjo petį, nediegė, bet skausmas buvo protu nesuvokiamas. Gyvatė pakėlė dešinę ranką. Ji buvo silpna, bet judėjo.

Drebėdama, mirksėdama aptemusiomis akimis, Gyvatė atsisėdo.

— Melisa? — sušnabždėjo gydytoja.

Šalia stovintis Šiaurys nusijuokė.

— Kol ji negydytoja, ji nesužeista.

Aplink Gyvatę sklido šaltas oras. Ji papurtė galvą ir rankove perbraukė per akis. Iškart prašviesėjo akyse. Nuo įdėtų jėgų, kad atsisėstų, Gyvatę išpylė prakaitas, o nuo vėjo jis tapo ledinis. Šiaurys atsisėdo prieš gydytoją, iš jo šonų stovėjo žmonės, kurie aplink Gyvatę sudarė uždarą ratą. Ant marškinių, tiesiai po žaizda, kraujas buvo rudas: kurį laiką gydytoja buvo be sąmonės.

— Kur ji?

— Ji saugi, — tarė Šiaurys. — Ji gali likti su mumis. Tau nereikia jaudintis, čia ji bus laiminga.

— Visų pirma ji čia nenorėjo eiti. Ne tokios laimės ji nori. Leisk jai eiti namo.

— Kaip jau sakiau anksčiau, aš nieko prieš ją neturiu.

— O ką tu turi prieš gydytojus?

Ilgą laiką Šiaurys ramiai žiūrėjo į Gyvatę.

— Manau, tai turėtų būti akivaizdu.

— Atsiprašau, — pralemeno Gyvatė. — Mes tikriausiai galėtumėm padaryti, kad tavo organizmas gamintų melaniną, bet mes ne magai.

Šaltas vėjas padvelkė iš uolos už Gyvatės nugaros ir sukdamasis aplink ją privertė jos odą pašiurpti. Gyvatės batų nebebuvo; šaltas akmuo traukė šilumą per jos nuogus padus. Bet tai sumažino skausmą jos petyje. Tuomet gydytoja pradėjo stipriai drebėti ir skausmas grįžo dar aštresnis nei prieš tai. Gyvatė suaimanavo ir trumpam užsimerkė, tuomet ramiai sėdėjo tamsoje, giliai kvėpavo ir bandė atsiriboti nuo žaizdos pojūčių. Žaizda vėl kraujavo nugaroje, kur sunku pasiekti. Gydytoja tikėjosi, kad Melisa buvo kur nors šilčiau ir svarstė, kur galėjo būti sapnų gyvatės, nes joms taip pat reikėjo šilumos, kad išgyventų. Gyvatė atsimerkė.

— O tavo ūgis… — pasakė ji.

Šiaurys piktai nusijuokė.

— Iš visų dalykų, kuriuos sakiau apie gydytojus, aš niekad nesakiau, kad jie turi nervus!

— Ką? — sutrikusi paklausė Gyvatė.

Vidury atsakymo jai dėl kraujo netekimo susisuko galva.

— Mes galėjome padėti, jei būtumėm anksčiau tave pamatę. Turėjai būti suaugęs, kad tave kas nors atvestų pas gydytoją…

Šiaurio išbalęs veidas paraudo iš pykčio.

— Užsičiaupk!

Šiaurys pašoko ant kojų ir pakėlė Gyvatę. Dešine ranka ji apsikabino savo šoną.

— Manai, kad aš noriu tai girdėti? Manai, vis noriu girdėti, kad galėjau būti normalus?

Šiaurys pastūmė Gyvatę urvo link. Ji suklupo vėjyje, bet vyras ją vėl pakėlė.

— Gydytojai! Kur jūs buvot, kai man jūsų reikėjo? Aš leisiu tau pamatyti, kaip aš jaučiuosi…

— Šiaury, prašau, Šiaury!

Iš išsekusių Šiaurio pasekėjų minios prie Gyvatės prisėlino keistuolis, kurį ji vos matė.

— Ji man padėjo, Šiaury, aš užimsiu jos vietą.

Aimanuodamas ir maldaudamas, keistuolis įsikibo į Šiaurio rankovę. Šiaurys nustūmė keistuolį, šis parkrito ir gulėjo nejudėdamas.

— Tavo smegenys supuvusios, — tarė Šiaurys. — Arba galvoji, kad mano tokios.

Urvo vidus žibėjo nuo blankios rūkstančių žibintų šviesos, jo sienos buvo padengtos ledo brangenybėmis. Virš žibintų kyšojo suodinas akmuo raudonomis dėmėmis. Ištirpęs vanduo teškėjo į patižusio sniego balas, kurios driekėsi per visą dugną ir susijungė į upelį. Visur tyškančio vandens garsas buvo labai aiškus. Kiekviename žingsnyje Gyvatei vėl nudiegdavo petį ir ji nebeturėjo jėgų tam jausmui atitolinti. Oras apsunko nuo degančios dervos kvapo. Pagaliau Gyvatė išgirdo kažkokio aparato burzgimą, kuris atrodė labai girdėtas. Garsas smelkėsi jos kūnu iki pat kaulų.

Priekyje tunelis šviesėjo. Staiga jis baigėsi ir atsisvėrė kalvos viršūnės žemuma, ji atrodė kaip vulkano krateris, bet ją tikrai sukūrė žmogus. Mirksėdama, kvailai dairydamasi aplink, Gyvatė stovėjo ledinio tunelio angoje. Į ją spoksojo kitų urvų juodos akys. Virš jos buvęs kupolas formavo pilką, uždarą dangų. Ją smelkiantis šaltis sklido iš didžiausio tunelio ir formavo beveik akivaizdų ežerą, drenuojamą mažesnių tunelių. Šiaurys vėl pastūmė Gyvatę į priekį. Gydytoja matė, juto, bet į nieką nereagavo. Ji negalėjo.

— Leiskis ten. Lipk.

Šiaurys paspyrė virvių bei medienos krūvą ir ji nudardėjo į gilų akmens plyšį kraterio centre. Raizginys išsivyniojo: virvinės kopėčios. Gyvatė matė jų pradžią, bet jų galas kabėjo tamsoje.

— Lipk, — darkart tarė Šiaurys. — Arba numesiu.

— Šiaury, prašau, — staiga sudejavo keistuolis, ir Gyvatė suprato, kur ją siunčia.

Gydytoja juokėsi, o Šiaurys spoksojo į ją. Gyvatė jautėsi, lyg ją užplūstų jėgos, sklindančios iš žemės ir vėjo.

— Ar taip tu kankini gydytoją? — paklausė.

Gyvatė, nerangiai, bet noriai, užlipo ant kopėčių. Viena ranka prisilaikydama, ji leidosi į šaldančią tamsą, nuogais kojų pirštais gaudė kiekvieną virvės juostelę ir traukė ją į išorę, kad turėtų į ką įsiremti. Ji girdėjo, kaip viršuje keistuolis beviltiškai pravirko.

— Pažiūrėsime, kaip jausies iš ryto, — piktdžiugiškai iškošė Šiaurys.

Keistuolio balsą užvaldė siaubas:

— Šiaury, ji nužudys visas sapnų gyvates! Šiaury, ji to čia ir atėjo.

— Norėčiau tai pamatyti, — atsakė Šiaurys. — Kaip gydytoja žudo sapnų gyvates.

Iš sklindančių į sieną besitrankančių kopėčių garsų Gyvatė suprato, kad artėja prie dugno. Nebuvo visai tamsu, tačiau jos akys lėtai prisitaikydavo. Gydytojai teko sustoti, nes ji vėl buvo šlapia nuo prakaito ir drebėjo. Ji ilsino galvą prie vėsaus akmens. Šviežiai apsibraižė kojų pirštus ir kairės rankos krumplius, nes kopėčios kabėjo tiesiai prie sienos.

Kaip tik ten gydytoja išgirdo švelnų šliaužiančių mažų gyvačių šlamėjimą. Įsikibusi į virves, Gyvatė žvairuodama pažvelgė į prieblandą apačioje. Šviesa ilgais, siaurais dryžiais skverbėsi žemyn plyšio centru.

Iš vieno tamsaus kampo į kitą nušliaužė viena sapnų gyvatė.

Gydytoja paskutinius metrus apgraibomis ieškojo kelio ir kuo atsargiau žengė ant dugno, prieš tai nuogu kojos nykščiu patikrinusi, ar ten tikrai niekas nejuda. Gydytoja priklaupė. Akmenis persmelkęs šaltis prasiskverbė į jos kelius, o vienintelę šilumą skleidė iš peties tekantis kraujas. Gyvatė atsargiai ištiesė ranką ir čiupinėjo. Jos pirštai palietė švelnius tyliai nušliaužiančios gyvatės žvynus. Ji darkart ištiesė ranką, šįkart pasiruošusi, ir pagavo kitą sapnų gyvatę. Į jos ranką įgėlė du mažyčiai dantukai. Gyvatė nusišypsojo ir švelniai už galvos laikė sapnų gyvatę, iš įpročio tausodama jos nuodus. Gydytoja prisikišo gyvatę arčiau, kad galėtų ją matyti. Ši buvo pašėlusi, o ne paklusni ir švelni, koks buvo Žaltys. Raitėsi ir trankėsi į Gyvatės ranką; kaišiojo savo mažą trišakį liežuvį gydytojos link, kad paragautų jos kvapo. Bet sapnų gyvatė nešnypštė, visai kaip Žaltys.

Kai Gyvatės akys labiau priprato prie tamsos, ji galėjo matyti visą plyšį ir visas kitas sapnų gyvates, visokių dydžių gyvates, atsiskyrusias, krūvomis, susipynusias, daugiau nei ji kada nors yra mačiusi per savo gyvenimą, daugiau nei jos žmonės iš viso posto galėtų surinkti, jei visi gydytojai tuo pačiu metu parneštų namo visas savo sapnų gyvates.

Vos šiltoje gydytojos rankoje sapnų gyvatė pradėjo rimti. Ant kiekvienos įkandimo žymės atsirado po kraujo lašelį, bet diegimas truko tik akimirką. Gyvatė atsitūpė ir paglostė sapnų gyvatės galvą. Dar kartą gydytoja pradėjo juoktis. Ji žinojo, kad turi susivaldyti: juokas buvo labiau isteriškas nei džiaugsmingas. Bet tą akimirką ji juokėsi.

— Išsijuok, gydytoja.

Atsitrenkęs į akmenis, tamsoje nuaidėjo Siaurio balsas.

— Pažiūrėsim, kaip ilgai tu juoksies.

— Tu kvailys, — linksmai sušuko Gyvatė.

Gydytoja juokėsi iš Šiaurio bausmės linksmumo, jautėsi kaip pasakoje. Ji juokėsi iki ašarų, bet akimirką ašaros buvo tikros. Gyvatė žinojo, kad jei ši kankynė jai nepakenks, Šiaurys ras kitą būdą. Gydytoja šnirpštelėjo, nusikosėjo ir nusivalė veidą į marškinių apačią, nes ji dar turėjo šiek tiek laiko.

Ir tuomet Gyvatė pamatė Melisą.

Jos dukra gulėjo susmukusi siaurame plyšio gale. Atsargiai, stengdamasi eidama nesužeisti sapnų gyvačių arba neišgąsdinti apsivijusių aplink Melisos rankas, gulinčių prie jos kūno, gydytoja pajudėjo dukters link. Sapnų gyvatės atrodė kaip žali ūseliai mergaitės raudonuose plaukuose.

Gydytoja priklaupė prie mergaitės ir atsargiai nuėmė įsiaudrinusias gyvates. Šiaurio žmonės atėmė Melisos chalatą ir nuplėšė kelnes žemiau kelių. Jo rankos buvo nuogos, o batai dingę, visai kaip Gyvatės. Rankos ir kojos buvo surištos virve, kuri nutrynė jos riešus, kai mergaitė bandė išsilaisvinti. Ant jos nuogų rankų ir kojų matėsi kraujuotos įkandimų žymės. Sapnų gyvatė gėlė: jos iltys susmigo į gydytojos audinius ir atsitraukė taip greitai, jog vos spėjo ją pamatyti. Sukandusi dantis, Gyvatė prisiminė keistuolio žodžius: „Geriausia, kai jos gelia vienu metu…“

Savo kūnu Gyvatė atkirto sapnų gyvates nuo Melisos ir kaire ranka apgraibomis atrišo jos riešus. Melisos oda buvo šalta ir sausa. Kai sapnų gyvatės šliaužė gydytojos nuogomis pėdomis bei kulkšnimis, ji kaire ranka apglėbė mergaitę. Gyvatė svarstė, kaip sapnų gyvatės gyveno šaltyje. Ji niekad nebūtų išdrįsusi išleisti Žalčio tokioje temperatūroje. Net ir lagamine jam būtų per šalta: ji būtų jį išėmusi ir šildžiusi savo rankose, leistų jam apsivynioti aplink gerklę.

Melisos ranka lėtai nuslydo prie akmenų. Įkandimų vietose, kurios prisiliesdavo prie audinio ar akmens, kraujas nusitrindavo. Gyvatė sugebėjo užsikelti Melisą nuo šąlančios žemės ant kelių. Mergaitės pulsas buvo sunkus ir lėtas, o kvėpavimas gilus. Bet tarpai tarp įkvėpimų vis ilgėjo ir Gyvatė manė, kad ji išvis nustos kvėpuoti.

Aplink jas susitelkė šaltis, nuo jo labiau skaudėjo žaizdą petyje ir seko energija. Nemiegok, galvojo Gyvatė. Nemiegok. Melisa gali liautis kvėpuoti; nuo tiek nuodų jai gali sustoti širdis, o tada reikės tavo pagalbos. Nepaisant jos pastangų, akys nebesusitelkė, o akių vokai nusileido; kiekvieną kartą, kai Gyvatė užsnūdusi linktelėdavo, ji vėl pašokdavo iš miegų. Jos protą užvaldė maloni mintis: niekas nemiršta nuo sapnų gyvačių nuodų. Jie gyvena arba miršta nuo savo ligų, kai ateina jų laikas. Miegoti saugu, mergaitė nemirs. Bet Gyvatė nepažinojo nieko, kam davė tokią didelę nuodų dozę, o Melisa tik vaikas.

Per tarpą tarp gydytojos kojos ir sienos slydo mažutė sapnų gyvatė. Gydytoja ištiesė dešinės rankos nykštį ir nusistebėjusi paėmėją. Sapnų gyvatė gulėjo gydytojos delne susisukusi spirale, ji žiūrėjo į gydytoją savo akimis be vokų ir trišakiu liežuviu ragavo orą. Kažkas su ta gyvate buvo ne taip: gydytoja pažvelgė iš arčiau.

Tai jauniklis, tik ką išsiritęs, nes ant jos vis dar matėsi raginis odos sluoksnis, būdingas daugumai rūšių. Tai buvo galutinis įrodymas, kaip Siaurys gauna sapnų gyvates. Jų netiekė ateiviai. Jis jų neklonavo. Jis turėjo besiveisiančią populiaciją. Šioje duobėje buvo visų dydžių ir visų metų gyvačių, nuo jauniklių iki suaugusių individų, didesnių už bet kurias gydytojos matytas sapnų gyvates.

Gyvatė pasisuko, norėdama padėti jauniklį, bet jos ranka atsitrenkė į sieną. Išsigandusi sapnų gyvatė gėlė. Nuo aštraus mažų ilčių įgėlimo gydytoja krūptelėjo. Padaras nusliuogė nuo Gyvatės delno ant žemės, o tada į šešėlius.

— Šiaury!

Gyvatės balsas užkimo. Ji prasivalė savo išdžiuvusią gerklę ir darkart pabandė:

— Šiaury!

Po kurio laiko vyro siluetas pasirodė prie plyšio krašto. Iš jo nežymios šypsenos Gyvatė suprato, kad jis tikisi, jog ji jo maldaus laisvės. Pastebėjęs, kad gydytoja įsitaisė tarp Melisos ir gyvačių, Šiaurys pažvelgė žemyn.

— Ji galėtų būti laisva, jei tu panorėtum, — tarė vyras. — Nelaikyk jos nuo mano padarų.

— Tavo padarai čia be jokios prasmės, Šiaury, — pasakė gydytoja. — Tau reikėtų išnešti juos į pasaulį. Tave visi gerbtų, ypač gydytojai.

— Mane gerbia čia, — atsakė Šiaurys.

— Bet tai turėtų būti sunkus gyvenimas. Tu galėtum patogiai ir ramiai gyventi…

— Man patogumo nėra, — atšovė Šiaurys. — Visi jūs, žmonės, turėtumėt tai suprasti. Man jokio skirtumo, ar miegoti ant grindų, ar suvyniotam plunksninėje lovoje.

— Tu privertei sapnų gyvates veistis, — pastebėjo Gyvatė.

Gydytoja pažvelgė į Melisą. Kelios sapnų gyvatės prašliaužė nepastebėtos. Ji pagriebė vieną iš jų prieš pat šiai paliečiant mergaitės nuogą ranką. Gyvatė įgėlė gydytojai. Geliančiomis rankomis, nekreipdama dėmesio į iltis, gydytoja padėjo šitą ir kitas gyvates ant žemės.

— Kad ir kaip tu tai darai, turėtum pasidalyti savo žiniomis su kitais.

— O kokia tavo vieta plane? Ar turiu tave iškelti, kad būtum mano šaukle? Galėtum nujoti į kiekvieną miestą ir pasakyti jiems, kad aš atvykstu.

— Prisipažįstu, kad nenorėčiau čia mirti.

Šiaurys grubiai nusijuokė.

— Tu galėtum padėti daugybei žmonių. Gydytojos nebuvo šalia, kai tau reikėjo, nes mums neužtenka sapnų gyvačių. Tu gali padėti tokiems žmonėms kaip tu.

— Aš padedu žmonėms, kurie ateina pas mane, — pareiškė Šiaurys. — Tie žmonės tokie kaip aš. Tik tokių aš noriu.

Vyras nusisuko.

— Šiaury!

— Ką?

— Bent jau duok antklodę Melisai. Ji mirs, jei aš jos nesušildysiu.

— Ji nemirs, — atsakė Šiaurys. — Net jei ir paliksi ją mano padarams.

Vyro šešėlis ir figūra pradingo.

Gyvatė glėbyje arčiau prispaudė Melisą, savo kūnu ji jautė kiekvieną lėtą, sunkų vaiko širdies dūžį. Gydytoja buvo tokia sušalusi ir pavargusi, jog nebepajėgė galvoti. Miegas padėtų atgauti jėgas, bet ji turėjo nemiegoti Melisos ir savo pačios labui. Gyvatei stipriai piršosi viena mintis: nepaisyti Šiaurio norų. Nepaisant visko, gydytoja žinojo, kad jei paklus Šiauriui, ji ir jos dukra žuvusios. Lėtai judėdama, kad nesukeltų skausmo savo petyje, Gyvatė paėmė Melisos rankas į savo ir trynė jas, bandydama sugrąžinti kraujotaką bei šilumą. Kraujas sapnų gyvačių įkandimų vietose jau sukrešėjo. Viena iš gyvačių apsivyniojo aplink gydytojos kulkšnį. Ji judino pirštus ir kulkšnį tikėdamasi, kad gyvatė nušliauš. Gydytojos koja buvo tokia sušalusi, kad ji vos pajuto į keltį smingančias iltis. Gyvatė toliau trynė Melisos rankas. Gydytoja pūtė orą į rankas ir jas bučiavo. Jos iškvėptas oras garavo. Blanki šviesa silpnėjo. Gyvatė pažvelgė į viršų. Pilkas tarpas, matomas tarp plyšio kraštų, tapo beveik juodas artėjant nakčiai. Gydytoja pajuto stiprų apmaudą. Tokia naktis buvo, kai mirė Džesė, trūko tik žvaigždžių, dangus toks pat aiškus ir tamsus, tokios pat aukštos ją supančios sienos, toks pat sekinantis šaltis kaip dykumos karštis. Gyvatė dar stipriau apkabino Melisą ir palinko virš jos, saugodama mergaitę nuo šešėlių. Be sapnų gyvačių gydytoja negalėjo niekuo padėti Džesei; dėl sapnų gyvačių pertekliaus ji niekuo negalėjo padėti Melisai.

Sapnų gyvatės susispietė ir šliaužė gydytojos link, aplink ją šnarėjo į drėgnus akmenis besitrinantys žvynai — staiga gydytoja pabudo iš sapno.

— Gyvate?

Melisos šiurkštus šnabždėjimas buvo tas garsas, kurį girdėjo gydytoja.

— Aš čia.

Gyvatė matė tik dukters veidą. Paskutinis šviesos spindulys apšvietė mergaitės garbanotus plaukus ir jos storą, sustingusį randą. Mergaitės apstulbusios akys žvelgė į tolį.

— Aš sapnavau…

Mergaitės balsas nutilo.

— Jis buvo teisus! — staiga mergaitė pravirko.

— Velniai jį rautų, jis buvo teisus!

Mergaitė rankomis apsivijo Gyvatės kaklą ir paslėpė veidą. Melisos balsas buvo prislopintas:

— Aš iš tikrųjų pamiršau, labai trumpam. Bet daugiau nepamišiu. Nepamiršiu…

— Melisa…

Melisa sustingo nuo Gyvatės balso.

— Aš nežinau, kas bus. Šiaurys sako, kad tavęs neskriaus.

Melisa drebėjo.

— Jei tu pasakysi, kad priėjo prisijungsi…

— Ne!

— Melisa…

— Ne! Aš to nedarysiu! Man nerūpi.

Melisos balsas buvo plonas ir įsitempęs.

— Tai vėl būtų tas pats, kaip pas Rasą…

— Melisa, brangioji, dabar tu turi vietą, kur eiti. Ta pati, apie kurią mes anksčiau kalbėjom. Mūsų žmonėms reikia žinoti apie šitą vietą. Tu turi suteikti sau šansą iš čia pasprukti.

Melisa tylomis prisispaudė prie Gyvatės.

— Aš palikau Miglą ir Smėlį, — galiausiai tarė mergaitė. — Aš nepadariau, ko tu norėjai, o dabar jie numirs badu.

Gyvatė glostė mergaitės plaukus.

— Kurį laiką jiems viskas bus gerai.

— Aš bijau, — sušnabždėjo Melisa. — Pažadėjau, kad daugiau nebijosiu, bet aš bijau, Gyvate. Jei pasakysiu, kad prisijungiu priėjo, o jis pasakys, kad vėl leis mane kandžioti, aš nežinau, ką darysiu. Aš nenoriu pamiršti savęs… bet trumpam pamiršau, o…

Mergaitė palietė baisų randą aplink akį. Gyvatė niekad nematė, kad ji taip darytų.

— Šito nebebuvo. Nieko nebeskaudėjo. Po kurio laiko dėl šito padaryčiau bet ką.

Melisa užsimerkė.

Gydytoja sugriebė dar vieną sapnų gyvatę ir nustūmė ją į šoną daug šiurkščiau, nei pati kada tikėjo, kad galės.

— Ar tu geriau norėtum mirti? — šiurkščiai paklausė Gyvatė.

— Nežinau, — silpnai, netvirtai atsakė Melisa.

Melisos rankos nuslydo nuo Gyvatės kaklo, o jos plaštakos gulėjo nejudėdamos.

— Nežinau. Gal ir norėčiau.

— Melisa, atsiprašau, aš ne tai turėjau galvoje…

Bet Melisa miegojo arba vėl neteko sąmonės. Gyvatė laikė mergaitę, kai pranyko paskutinis šviesos spindulėlis. Gydytoja girdėjo, kaip sapnų gyvačių žvynai trinasi į drėgnas sienas. Ji vėl įsivaizdavo, kad šios artėja prie jos agresyvia banga. Pirmą kartą savo gyvenime gydytoja bijojo gyvačių. Tuomet, norėdama įsitikinti, kad jai pasirodė, Gyvatė ištiesė ranką ir norėjo paliesti pliką akmenį. Jos ranka įsmigo į slidžių žvynų masę, į besiraitančius kūnus. Kai daugybė diegiančių taškų pasklido ant Gyvatės rankos, ji atsitraukė. Sapnų gyvatės norėjo šilumos, bet jei gydytoja leistų gyvatėms rasti, ko joms reikėjo, jos rastų ir jos dukrą. Gyvatė grįžo atgal į siaurą plyšio galą. Jos sutinusi ranka netyčiomis apčiuopė aštrių vulkaninių akmenų krūvą. Gydytoja nerangiai pakėlė akmenį ir buvo pasiruošusi mesti jį į laukines gyvates.

Gyvatė nuleido ranką ir atleido pirštus. Akmuo nudardėjo kažkur tarp kitų akmenų. Gydytojos riešu nuslydo sapnų gyvatė. Gyvatė nebegalėjo jų naikinti, visai kaip negalėjų šaltu, tirštu oru išskristi iš plyšio. Net ir dėl Melisos. Karšta ašara nusirito Gyvatės skruostu. Kai ašara palietė jos smakrą, jos prilietimas atrodė kaip ledas. Sapnų gyvačių buvo per daug, kad gydytoja galėtų apsaugoti Melisą, bet Šiaurys buvo teisus. Gydytoja negalėjo žudyti sapnų gyvačių.

Remdamasi į plyšio sieną ir įsisprausdama į siaurą ertmę, Gyvatė sugebėjo atsistoti. Pagal savo amžių Melisa buvo labai maža ir per liesa, bet jos nejudantis svoris atrodė nepakeliamas.

Gyvatės rankos per daug sutinusios, kad saugiau išlaikytų mergaitę, o basomis kojomis ji beveik nebejautė akmenų. Bet ji vis jautė, kaip sapnų gyvatės raitosi aplink jos kulkšnis. Melisa slystelėjo gydytojos rankose, ši sugriebė ją dešine ranka. Skausmas pervėrė jos petį, nusileido nugara ir vėl pakilo. Gyvatė sugebėjo įsisprausti tarp susieinančių sienų ir išlaikyti Melisą virš gyvačių.

Trečios dienos kelionės į pietus pabaigoje suarti laukai ir puikiai pastatyti Kalnapusio namai liko toli už Arevino nugaros. Kelias dabar virto taku, kylančiu ir nusileidžiančiu vienas po kito einančių kalnų kraštais, jis atsainiai vedė per jaukų slėnį, dabar per pavojingas akmenų nuogriuvas.

Visą dieną niekas jokia kryptimi nepraėjo pro Areviną. Jį galėjo pasivyti bet kas, kas keliavo į pietus: bet kas, kas geriau žinojo taką, bet kas, kas turėjo kelionės tikslą, tikrai jį pasivytų ir aplenktų. Bet Arevinas ir toliau keliavo vienas. Jį vėsino kalno oras, tvyrantis tarp kalnų stačių sienų ir tamsių, virš jo kabančių medžių. Arevinas grožėjosi kraštovaizdžiu, bet grožis, prie kurio jis įpratęs, jo gimtų žemių grožis, buvo sausos lygumos ir plokščiakalniai. Arevinas ilgėjosi namų, bet namo keliauti negalėjo. Vyras savo akimis įsitikino, kad rytų audros daug galingesnės nei vakarų, skirtumas buvo akivaizdus. Vakarų audra nužudydavo neapsisaugojusį padarą per dvidešimt įkvėpimų; rytų tai padarytų per dešimt. Arevinas turi likti kalnuose iki pavasario.

Jis negalėjo paprasčiausiai laukti gydytojų poste arba Kalnapusyje. Jei nieko nedarytų, tik lauktų, jo vaizduotė nurungtų įsitikinimą, kad Gyvatė gyva. O jei jis pradėtų tikėti, jog Gyvatė mirė, tai būtų pavojinga ne tik jo protui, bet ir pačiai gydytojai. Arevinas žinojo, kad negalėjo padaryti daugiau stebuklų, nei padarė Gyvatė, tokia atrodė jos kvalifikacija, bet jis bijojo įsivaizduoti gydytojos mirtį.

Gyvatė turbūt buvo kokiame požeminiame mieste ir ten sėmėsi naujų žinių, kurios atitaisytų Arevino pusbrolio veiksmus. Arevinas prisiminė, kad Steivino jaunesniam tėvui nereikėjo atsakyti už savo veiksmus. Jam pasisekė, o Gyvatei ne. Arevinas norėjo, kad suradęs gydytoją galėtų jai pranešti geras naujienas. Bet jis galėtų pasakyti tik „Aš paaiškinau, aš bandžiau priversti tavo žmones suprasti mano žmonių baimę. Bet jie man nieko neatsakė: jie nori susitikti su tavimi. Jie nori, kad keliautum namo.“

Prie pievos krašto, pagalvojęs, kad kažką išgirdo, Arevinas sustabdė žirgą. Jį supo tyla, bet kitokia nei dykumoje.

Negi aš pradėjau išsigalvoti garsus, galvojo Arevinas, kaip ir jos prisilietimą naktyje?

Bet tuomet už priekyje esančių medžių jis išgirdo gyvūno kanopų kaukšėjimą. Pasirodė nedidelė gležnų kalnų elnių kaimenė, jie žingsniavo Arevino link, jų plonos kaip virbai kojos švytėjo baltai, o kaklai buvo išlinkę kaip arkos. Palyginus su didžiuliais muskatinės spalvos jaučiais, kuriuos veisė Arevino žmonės, šie trapūs elniai atrodė kaip žaislai. Jie beveik neskleidė jokio garso: tai jų kerdžiai jį jaudino. Arevino žirgas, pasijutęs vienišas, sužvengė.

Mojuodami kerdžiai prijojo prie Arevino, sustabdė savo akį rėžiančius žirgus. Jie abu buvo paaugliai, jų veidai saulės nuspalvinti bronzos spalva, trumpais, šviesiais plaukais, iš pažiūros giminingi. Iš Kalnapusio Arevinas išvyko vilkėdamas dykumos chalatu, dėl ko jį palaikė keistuoliu. Jis negalvojo, kad reikia keisti savo rengimosi įpročius po to, kai išaiškėjo jo ketinimai. Bet dabar šie du vaikai kurį laiką žiūrėjo į Areviną, po to vienas į kitą ir nusišypsojo. Arevinas pradėjo svarstyti, ar galėtų nusipirkti naujų rūbų. Bet Arevinas turėjo mažai pinigų ir nenorėjo jų leisti tam, ko būtinai nereikėjo.

— Jūs toli nuo tako pradžios, — tarė vyresnis kerdžius.

Vaikino tonas nebuvo karingas, jis tik tarp kitko paklausė.

— Ne, — atsakė Arevinas. — Bet dėkoju jums.

Elnių kaimenė susirinko aplink Areviną ir leido garsus, kurie labiau priminė skleidžiamus paukščių, o ne kanopinių gyvūnų. Jaunesnis kerdžius staiga sušuko ir mostelėjo rankomis. Elniai išsisklaidė į visas puses. Dar vienas skirtumas tarp šios ir Arevino kaimenių: muskatinis galvijas į žmogaus ant žirgo mojavimą reaguotų ramiai vaikščiodamas ir laukdamas, kas linksmo bus toliau.

— Dievai, Džiną, išgąsdinsi visus nuo čia iki Kalnapusio.

Bet atrodė, kad vaikinas dėl elnių visai nesijaudino, ir iš tikrųjų elniai susispietė į krūvą šiek tiek toliau ant kelio. Areviną darkart pribloškė šios šalies žmonių noras atskleisti žmogaus vardą, bet jis galvojo, kad geriau jau prie to įprastų.

— Nemoku kalbėti su po kojomis besimaišančiais gyvūnais, — tarė mergina ir nusišypsojo Arevinui. — Gera žvelgti į kito žmogaus veidą po to, kai tenka matyti tik elnius ir medžius. Ir savo brolį.

— Vadinasi, jūs daugiau nieko nematėt šiame take?

Tai buvo labiau teiginys nei klausimas. Jei Gyvatė grįžo iš Centro ir kerdžiai ją būtų aplenkę, būtų logiška, jei jie keliautų visi kartu.

— Kodėl? Ko nors ieškote?

Jaunuolio balsas atrodė įtarus, o gal tiesiog susirūpinęs. Vis dėlto ar jis galėjo sutikti Gyvatę? Arevinas taip pat galėjo užduoti įžūlių klausimų, kad apsaugotų gydytoją. Ir, aišku, dėl Gyvatės jis padarytų dar daugiau.

— Taip, — atsakė Arevinas. — Gydytojos. Draugės. Jos žirgas pilkas ir ji dar turi dryžuotą kaip tigras ponį, ir su ja joja vaikas. Ji turėtų keliauti į šiaurę, atgal iš dykumos.

— Jos ne, nors.

— Džiną!

Džiną rūsčiai pažiūrėjo į brolį.

— Kevai, jis nepanašus į tokį, kuris ją nuskriaustų. Gal jam jos reikia kokiam ligoniui.

— O gal jis to keistuolio draugas, — tarė brolis. — Kodėl jūs jos ieškote?

— Aš gydytojos draugas, — pakartojo Arevinas. — Ar matėte keistuolį? Ar Gyvatė saugi?

— Šitas normalus, — Džiną pasakė Kevui.

— Jis neatsakė į mano klausimą.

— Jis pasakė, kad draugas. Gal tai ne tavo reikalas.

— Ne, tavo brolis turi teisę mane klausinėti, — pasakė Arevinas. — O gal tai net ir pareiga. Aš ieškau Gyvatės, nes aš jai pasakiau savo vardą.

— Koks tavo vardas?

— Kevai! — priblokšta sušuko Džiną.

Pirmą kartą nuo susitikimo su šiais dviem vaikais, Arevinas nusišypsojo. Ji vis labiau pratinosi prie netikėtų papročių.

— Šito aš nė vienam iš jūsų nesakysiu, — maloniai atsakė Arevinas.

Susigėdęs Kevas susiraukė.

— Mes žinome, — tarė Džiną. — Tik tas laikas čia, toli nuo žmonių.

— Gyvatė grįžta, — pasakė Arevinas, jo balse girdėjosi šiek tiek susijaudinimo ir džiaugsmo. — Jūs ją matėte. Prieš kiek laiko?

— Vakar, — atsakė Kevas. — Bet ji negrįžta čia.

— Ji keliauja į pietus, — tarė Džiną.

— Pietus!

Džiną linktelėjo.

— Mes buvome čia ir rinkome kaimenę, kol dar nepradėjo snigti. Mes ją sutikome, kai ji nusileido iš aukštumos ganyklos. Ji nusipirko vieną iš nešulinių žirgų, kad keistuolis turėtų kuo joti.

— Bet kodėl ji su keistuoliu? Jis ją užpuolė! Ar jūs tikri, kad jis nevertė gydytojos keliauti su juo?

Džiną nusijuokė.

— Ne, viską kontroliavo Gyvatė. Nėra jokių abejonių.

Arevinas neabejojo mergaite, taigi blogiausias savo baimes galėjo nustumti į šalį. Bet jis vis tiek jautėsi neramus.

— Į pietus, — numykė Arevinas. — O kas nuo čia į pietus? Maniau, kad ten miestų nėra.

— Nėra. Mes apėjome toliau negu bet kas. Mes nustebome, kai pamatėme Gyvatę. Mažai kas eina tuo perėjimu, net einantys iš miesto. Bet ji nepasakė, kur keliauja.

— Niekas neina į pietus toliau už mus, — tarė Kevas. — Tai pavojinga.

— Kuria prasme?

Kevas gūžtelėjo pečiais.

— Ar jūs eisite paskui ją? — paklausė Džiną.

— Taip.

— Gerai. Bet laikas kurti stovyklą. Ar norite apsistoti su mumis?

Arevinas per vaikus pažvelgė pietų kryptimi. Kalnų šešėliai keliavo per laukymę ir jo akyse nusileido saulė.

— Šiąnakt toli nenueisit, tai tiesa, — pastebėjo Kevas.

— O tai geriausia vieta apsistoti po pusės dienos jojimo.

Arevinas atsiduso.

— Gerai, — nusileido vyras. — Ačiū. Šiąnakt stovyklausiu čia.

Arevinas mėgavosi vidury stovyklos pleškančio laužo šiluma. Kvapni mediena svaidė kibirkštis. Kalnų elniai buvo judantis šešėlis pievos viduryje, jie visiškai tylėjo, bet žirgai trepsėjo savo kanopomis pirmyn ir atgal; jie triukšmingai žiūrėjo, dantimis rovė gležnos žolės stiebus. Prispaudusi kelius prie krūtinės, prieš Areviną atsisėdo Džiną, jos veidą apšvietė raudona laužo ugnis. Mergaitė nusižiovavo.

— Manau, eisiu miegoti, — tarė ji. — Jūs?

— Taip. Po minutėlės.

— Gal galiu kuo nors padėti? — paklausė Džiną.

Arevinas pakėlė akis.

— Tu jau daug padėjai, — atsakė jis.

Mergaitė smalsiai pažiūrėjo į Areviną.

— Aš ne visai tai turėjau galvoje.

Jos tonas buvo ne susijaudinęs; šiek tiek švelnesnis, bet pakankamai pasikeitęs, kad Arevinas suprastų, jog kažkas negerai.

— Aš nesuprantu, ką tu nori pasakyti.

— Kaip jūsų žmonės tai sako? Tu man patrauklus. Kviečiu tave šiąnakt su manimi pasidalyti lova.

Arevinas abejingai žiūrėjo į Džiną, bet jis susigėdo. Jis jautė, kad rausta. Tiek Fedas, tiek Larilė jam pateikė tokį pat pasiūlymą, o jis to nesuprato. Jis juos atsainiai atstūmė ir geriausiu atveju jį palaikė neišauklėtu. Arevinas tikėjosi, kad jie suvokė, jog jis jų nesuprato, kad jo papročiai kitokie.

— Aš sveika, jei jaudiniesi, — šiek tiek šiurkščiai pasakė Džiną.

— O mano savikontrolė puiki.

— Atsiprašau, — tarė Arevinas. — Aš visiškai tavęs nesupratau. Tu mane pagerbei savo pakvietimu ir aš neabejoju tavo sveikata arba savikontrole. Ir tau nereikėtų abejoti manimi. Bet jei tavęs neįžeisiu, turiu pasakyti ne.

— Nesvarbu, — atkirto Džiną. — Tai tik mintis.

Arevinas suprato, kad ji įsižeidė. Šitaip nuvylęs Fedąir Larilę, Arevinas jautėsi skolingas Džinai, bet jau pasiaiškinimą. Jis nežinojo, kaip paaiškinti savo jausmus, nes jis pats nežinojo, ar juos supranta.

— Tu man labai patraukli, — pasakė Arevinas. — Nenoriu, kad mane blogai suprastum. Būtų nesąžininga su tavimi dalytis lova. Mano dėmesys būtų… kitur.

Džiną pažvelgė į Areviną per karštas laužo bangas.

— Jei nori, aš galiu pažadinti Kevą.

Arevinas papurtė galvą.

— Ačiū. Bet aš turėjau galvoje, kad mano dėmesys būtų kitur už šios stovyklos ribų.

— O, — staiga supratusi tarė ji. — Dabar aš suprantu. Aš tavęs nekaltinu. Tikiuosi, greitai ją surasi.

— Tikiuosi, tavęs neįžeidžiau.

— Viskas gerai, — su viltimi tarė Džiną. — Turbūt niekas nepasikeistų, jei pasakyčiau, kad neieškau nieko pastovaus? Ar netgi nieko daugiau nei ši naktis?

— Ne, — atsiduso Arevinas. — Man labai gaila. Vis tiek tas pats.

— Gerai.

Džiną pasiėmė savo antklodę ir nuėjo į laužo šviesos kraštą.

— Gerai išsimiegok.

Vėliau, gulėdamas savo miegmaišyje, suprato, kad antklodė nelabai šildo ir dabar būtų labai malonu šalia jausti kitą žmogų. Arevinas atsitiktinai poravosi su žmonėmis iš kaimyninių klanų, bet, kol nesutiko Gyvatės, nebuvo radęs nieko, su kuo galėtų būti partneriais. Nuo susitikimo su gydytoja Arevinas niekam kitam nebejuto potraukio; dar keisčiau: jis net nepastebėjo, kad jo netraukia prie kitų. Arevinas gulėjo ant kietos žemės, galvodamas apie visa tai ir bandydamas sau priminti, kad neturėjo jokių įrodymų, išskyrus trumpą prisilietimą bei kelis dviprasmiškus žodžius, jog Gyvatė jaučia ne atsitiktinį potraukį. Bet jis galėjo tikėtis.

Ilgą laiką Gyvatė nejudėjo; iš tikrųjų ji nemanė, kad gali pajudėti. Ji vis tikėjosi, jog išauš, bet naktis vis tęsėsi. Gal Šiaurio žmonės uždengė plyšio viršų, kad būtų tamsu, bet gydytoja pagalvojo, jog tai kvaila, nes Siaurys gali užsimanyti ją pamatyti ir iš jos pasijuokti.

Gyvatei svarstant apie tamsą, virš jos švystelėjo šviesa. Gydytoja pažvelgė į viršų, bet viskas liejosi, šešėliai ir garsai vis stiprėjo. Virvės bei mediena trynėsi į plyšio sienas ir Gyvatė svarstė, koks kitas luošys surado Šiaurio prieglobstį, o tuomet sklandžiai nusileido platforma bei suktuvai ir ji pamatė nužengiantį Šiaurį. Gyvatė negalėjo dar labiau Melisos prisispausti ar paslėpti nuo Šiaurio arba atsistoti ir dėl jos kovoti. Šviesos apšvietė plyšį ir apakino gydytoją.

Šiaurys nulipo nuo platformos. Paskui jį sekė du jo parankiniai ir nešė žibintus. Pasirodė du skirtingi šešėliai ir raibuliavo ant sienų.

Kai Šiaurys priėjo pakankamai arti ir šviesa juos abu apglėbė, Gyvatė galėjo matyti jo veidą. Šiaurys jai nusišypsojo.

— Tu patinki mano sapnų gyvatėms, — mosteldamas į ant jos kojos iki kelio susisukusią gyvačių krūvą, tarė Šiaurys. — Bet neturėtum būti tokia savanaudiška.

— Melisa jų nenori, — tarė Gyvatė.

— Turiu pasakyti, — tarė jis, — nemaniau, kad tu tokio šviesaus proto.

— Aš gydytoja.

Šiek tiek dvejodamas, Šiaurys susiraukė.

— Aha. Suprantu. Taip, reikėjo man apie tai pagalvoti. Tu turėjai priešintis, ar ne?

Šiaurys linktelėjo savo žmonėms, jie padėjo žibintus ir priėjo prie Gyvatės. Šviesa apšvietė Šiaurio veidą iš apačios, mesdama keistos formos šešėlį ant popieriaus baltumo odos. Gyvatė žengtelėjo nuo jo žmonių, bet už jos nugaros buvo akmuo; ji neturėjo kur trauktis. Pasekėjai švelniai ėjo per dantytus akmenis ir sapnų gyvates. Ne taip kaip Gyvatė, jie avėjo tvirtus batus. Vienas ištiesė rankas, norėdamas paimti iš jos Melisą. Gydytoja jautė, kaip nuo jos kojos nušliaužia gyvatės ir slepiasi tarp akmenų.

— Nesiartink! — sušuko Gyvatė, bet vyras bandė iš jos rankų išplėšti Melisą.

Gyvatė pasilenkė ir įkando. Tik tiek ji galėjo sugalvoti. Gydytoja jautė, kaip jos dantys perveria šaltus audinius iki pat kaulo; ji paragavo šilto kraujo. Gyvatė norėjo, kad jos dantys būtų aštresni ir su nuodų latakais. Nes vienintelis dalykas, ką ji galėjo padaryti, tai tikėtis, kad žaizda užsikrės.

Rėkdamas, traukdamas ranką, Šiaurio pasekėjas atšoko atgal, o Gyvatė išspjovė jo kraują. Kilo sujudimas, Šiaurys ir jo žmonės laikė gydytoją už plaukų, rankų bei drapanų, kol atėmė Melisą. Šiaurys pirštais įsikibo į Gyvatės plaukus ir atlošė jos galvą prie sienos, kad ši nebegalėtų įkąsti. Jie išstūmė gydytoją iš plyšio. Kovodama su jais, Gyvatė svirduliuodama atsistojo, kai vienas iš pasekėjų su Melisa pasisuko platformos link. Šiaurys vėl sučiupo gydytoją už plaukų ir ją atitraukė. Gyvatė parkrito ant kelių. Ji bandė atsistoti, bet nebeturėjo jėgų, kad įveiktų išsekimą ir sužeidimą. Užsidėjusi kairę ranką ant dešinio peties, tarp pirštų tekant kraujui, Gyvatė susmuko ant žemės.

Šiaurys paleido gydytojos plaukus ir nuėjęs prie Melisos pažiūrėjo įjos akis, patikrino pulsą. Tuomet atsisuko atgal į Gyvatę.

— Aš tau sakiau, kad nelaikytum jos nuo mano padarų.

Gyvatė pakėlė galvą ir paklausė:

— Kodėl tu stengies ją nužudyti?

— Nužudyti! Aš? Tu nežinai net dešimtadalio to, ką manai žinanti. Tai tu jai sukėlei pavojų.

Šiaurys paliko Melisą ir, priėjęs prie jos, pasilenkė, kad pagautų kelias sapnų gyvates. Atsargiai laikydamas gyvates, kad neįkąstų, jis įdėjo jas į pintinę.

— Man teks ją iš čia išnešti, kad išgelbėčiau jos gyvybę. Ji nekęs tavęs, kad sugadinai jos pirmą patirtį. Jūs, gydytojai, puikuojatės savo arogancija.

Gyvatė svarstė, ar jis buvo teisus dėl arogancijos; jei taip, tai gal jis neklydo ir dėl Melisos, dėl visko. Ji negalėjo blaiviai mąstyti, kad galėtų su juo ginčytis.

— Būk jai švelnus, — sušnabždėjo Gyvatė.

— Nesijaudink, — tarė Šiaurys. — Su manimi ji bus laiminga.

Šiaurys linktelėjo savo pasekėjams. Šie priėjo prie Gyvatės, bandė ją pakelti ir paskutinį kartą priversti gintis. Gydytoja klūpėjo ant vieno kelio, kai vyras, kuriam ji įkando, sugriebė už dešinės rankos ir, vėl išsukdamas petį, pakėlė ją ant kojų. Kitas pasekėjas laikė Gyvatę iš kitos pusės.

Šiaurys, laikydamas sapnų gyvatę, pasilenkė virš gydytojos.

— Ar tu labai tikra dėl savo imunitetų, gydytoja? Ar ir dėl jų tu arogantiška?

Vienas iš pasekėjų privertė gydytoją atlošti galvą ir parodyti gerklę. Šiaurys buvo toks aukštas, kad gydytoja vis dar matė, kaip jis leidžia sapnų gyvatę žemyn.

Iltys susmigo į miego arteriją.

Nieko neįvyko. Gyvatė žinojo, kad nieko neįvyks. Gydytoja norėjo, jog Šiaurys tai suprastų ir ją paleistų, leistų jai atsigulti ant šaltų, aštrių akmenų bei pamiegoti, net jei niekad nepabus. Gyvatė buvo per daug pavargusi, kad dar kovotų, per daug pavargusi, kad sureaguotų netgi tuomet, kai Šiaurio pasekėjas ją paleido. Nuo kaklo kraujas lašėjo ant raktikaulio. Šiaurys apėmė kitą sapnų gyvatę ir laikė ją prie Gyvatės gerklės.

Kai antra sapnų gyvatė įgėlė, gydytoja pajuto aštrų skausmą, sklindantį nuo gerklės per visą kūną. Kai skausmas, sukeldamas drebulį, atlėgo, Gyvatė aiktelėjo.

— Aha, — tarė Šiaurys. — Gydytoja pradeda mus suprasti.

Akimirką vyras, stebėdamas Gyvatę, dvejojo.

— Gal dar vieną, — tarė Šiaurys. — Taip.

Kai Šiaurys dar kartą pasilenkė virš Gyvatės, jo veidą dengė šešėlis, o šviesa spindėjo aplink jo blyškius, retus plaukus. Jo rankose trečia sapnų gyvatė atrodė kaip tylus šešėlis. Gydytoja atsitraukė, o Šiaurio pasekėjų rankų gniaužtai nesusilpnėjo. Žmonės, laikantys Gyvatę, atrodė kaip užhipnotizuoti juodo sapnų gyvatės žvilgsnio. Gydytoja pašoko ir akimirkai išsilaisvino, bet pirštai kaip žvėries nagai susmigo į jos audinius, o vyras, kuriam ji įkando, piktai suurzgė. Viena ranka sukdamas dešinę Gyvatės ranką, kitos rankos nagus suleisdamas į sužalotą petį, vyras nutempė ją atgal.

Šiaurys, prieš tai atsitraukęs nuo peštynių, vėl žengė žingsnį į priekį.

— Kodėl priešinies, gydytoja? Leisk sau pajusti malonumą, kurį suteikia mano padarai.

Šiaurys prinešė prie gydytojos gerklės trečią sapnų gyvatę.

Sapnų gyvatė kirto.

Šį kartą skausmas pasklido po kūną kaip ir anksčiau, bet skausmui praėjus užplūdo kita pulsuojanti agonijos banga. Gyvatė sušuko.

— Aha, — Gyvatė išgirdo, kaip ištarė Šiaurys. — Dabar ji supranta.

— Ne… — sušnabždėjo gydytoja.

Gyvatė nutilo. Ji nesuteiks Šiauriui malonumo pamatyti jos skausmą.

Pasekėjai paleido Gyvatę ir ji, bandydama pasiremti kaire ranka, parkrito. Šį kartą pojūčio intensyvumas nepranyko. Skausmas didėjo vis vilnydamas gydytojos kūnu, vis stiprėdamas. Gyvatė virpėjo su kiekvienu širdies dūžiu. Bandydama įkvėpti tarp agoniškų spazmų, ji parkrito ant kietos uolos.

Į plyšį prasiskverbė dienos šviesa. Gyvatė gulėjo taip, kaip nukrito, vieną ranką ištiesusi prieš save. Šaltis sidabru padengė apdriskusius rankovės kraštelius. Storas, baltas ledo kristalų paltas dengė ant dugno suverstą akmenų fragmentą ir kilo viršun plyšio siena. Sužavėta nėriniuota struktūra, gydytoja leido savo mintims klajoti tarp subtilių lapų. Kai Gyvatė į juos pažvelgė, jie tapo trijų dimensijų. Gydytoja buvo priešistoriniame samanų ir paparčių miške, kuriame viskas juoda ir balta.

Kai kur šlapi takai išgraužė ornamentus, krentančius atgal dviem dimensijomis ir formuojančius antrą, šiurkštesnę struktūrą. Akmens tamsumo linijos atrodė kaip sapnų gyvačių pėdsakai, bet gydytoja nesitikėjo, kad kuri iš gyvačių būtų aktyvi tokioje temperatūroje, pakankamai aktyvi, jog šliaužtų ledu padengta žeme. Galbūt Šiaurys, kad apsaugotų, nunešė jas į šiltesnę vietą.

Gyvatė tikėjosi, kad yra teisi, bet išgirdo žvynų šiugždenimą ant akmens. Bent jau vieną padarą paliko. Tai Gyvatei suteikė paguodos, nes ji buvo ne visiškai viena.

Ši gyvatė turėtų būti drąsus gyvūnas, galvojo gydytoja.

Ta, kuri įkando gydytojai, turėjo būti didelė — tokia didelė, kad galėtų gaminti ir išsaugoti šiek tiek kūno šilumos. Atmerkdama akis, Gyvatė bandė ištiesti ranką garso link. Prieš pajudindama ranką, jei galėtų pajudinti, gydytoja pamatė gyvates.

Iš tikrųjų jų liko daug daugiau nei viena. Dvi, ne, trys sapnų gyvatės vijosi viena aplink kitą vos per rankos atstumą. Nė viena nebuvo didesnė už Žaltį. Gyvatės kartu raičiojosi ir sukosi spirale, ant šalnos palikdamos tamsius hieroglifus, kurių gydytoja neįskaitė. Simboliai turėjo reikšmę, tuo gydytoja įsitikinusi, jei tik ji galėtų juos iššifruoti. Gyvatė matė tik dalį lėtos ir suraitytos žinutės, ji pasuko galvą, kad galėtų sekti susijungiančias žymes. Gyvačių, besitrinančių viena į kitą, kūnais formuojančių tridales spirales.

Gyvatės šalo ir džiūvo, tai turėtų būti galas, o gydytojai reikėjo kažkaip prišaukti Šiaurį, kad jas išgelbėtų. Ji pasikėlė ant alkūnių, bet daugiau pajudėti nebegalėjo. Gydytoja stengėsi, bandė kalbėti, bet ją užvaldė šleikštulio banga. Šiaurys ir jo padarai: Gyvatė žiaukčiojo, tačiau jos skrandyje nebuvo nieko, kas galėtų sukilti ir padėtų jai atsikratyti pasibjaurėjimo. Gydytoją vis dar veikė nuodai.

Dilgčiojantis skausmas perėjo į gilų, tvinkčiojantį. Gyvatė bandė atitolinti skausmą, vertė save jį justi vis mažiau ir mažiau, bet jai nepakako energijos. Gydytoją užvaldė skausmas ir ji vėl neteko sąmonės.

Gyvatė atsipeikėjo. Ji jautė visus skausmus, bet žinojo, kad juos įveikė, bandydama atitolinti vieną po kito ir jie neatsinaujino. Gydytoja vis dar buvo laisva, Šiaurys negalėjo sapnų gyvatėmis priversti ją vergauti. Keistuolis buvo apibūdinęs ekstazę, taigi nuodai Gyvatės nepaveikė taip, kaip jie veikė Šiaurio pasekėjus. Gydytoja nežinojo, ar taip buvo dėl jos imunitetų, ar dėl jos valios pasipriešinimo. Tai iš tikrųjų nebuvo svarbu.

Gyvatė nesuprato, kodėl Šiaurys buvo toks tikras, kad Melisa mirtinai nesušals. Vis dar tvyrojo šaltis ir Gyvatė tai žinojo, bet ji jautė šilumą, netgi karštligišką šilumą. Gydytoja nežinojo, kiek laiko jos kūnas ištvers padidėjusį metabolizmą, bet ji jautė, kaip kraujas teka jos kūnu ir žinojo, kad nereikia bijoti nušalimo.

Gyvatė prisiminė nepaprastai aktyvias sapnų gyvates ant šerkšnu papuoštos žemės.

Visa tai tikriausiai sapnas, galvojo ji.

Bet gydytoja apsidairė aplinkui ir tarp tamsių pėdsakų hieroglifų pamatė tris spirale susisukusias mažas gyvates. Gydytoja pamatė dar tris bei dar tris ir staiga suprato, kokią žinutę ši vieta ir jos padarai jai bando pasakyti. Gyvatė buvo tarsi visų gydytojų kartų atstovė, specialiai atsiųsta ten, kad priimtų tai, kas siūloma.

Kai gydytoja mąstė, kiek laiko užtruko stengdamasi perprasti sapnų gyvačių paslaptis, ji suprato priežastis. Dabar, kai gydytoja įveikė nuodų poveikį, ji galėjo suprasti, ką sako hieroglifai ir matė daug daugiau nei sapnų gyvačių trijules, besiporuojančias ant šaltų akmenų.

Gyvatės žmonės, kaip ir visi kiti žemės gyventojai, buvo per daug egoistiški. Galbūt tai neišvengiama, nes jų izoliacija gan priverstinė. Bet gydytojai buvo per daug neįžvalgūs; saugodami sapnų gyvates, jie neleido joms subręsti. Tai taip pat neišvengiama: sapnų gyvatės pernelyg vertingos, kad būtų galima jomis rizikuoti eksperimentuojant. Saugiau pasikliauti klonavimu, kad gautų kelias naujas sapnų gyvates, negu rizikuoti gyvybėmis tų gyvačių, kurias gydytojai jau turėjo.

Gyvatė nusišypsojo supratusi sprendimo aiškumą ir paprastumą. Žinoma, gydytojų sapnų gyvatės niekad nesubręsdavo. Kažkuriame sapnų gyvačių vystymosi etape joms reikėjo šio aštraus šalčio. Žinoma, jos retkarčiais poruodavosi: šaltis skatindavo ir dauginimąsi. Ir galiausiai: tikėdamiesi, kad subrendusios gyvatės poruosis, gydytojai vargdavo, kad jas suvestų… po dvi poras.

Izoliuoti nuo naujų žinių, gydytojai suprato, kad jų sapnų gyvatės svetimos, bet jie nesugebėjo suprasti, kiek svetimos.

Po dvi poras. Gyvatė tyliai juokėsi. Ji prisiminė aistringus ginčus su kitais gydytojais per apmokymus, pamokas, disputus apie tai, ar sapnų gyvatės gali būti diploidai ar heksaploidai dėl tinkamo branduolinių kūnų skaičiaus. Bet niekas per tuos aistringus ginčus nebuvo tiesos pusėje. Sapnų gyvatės — triploidai ir joms reikia trijulės, o ne poros. Gyvatės juokas virto liūdna šypsena, išreiškiančia apgailestavimą dėl klaidų, kurias tiek metų darė ji ir jos žmonės, klydo, nes neturėjo tinkamos informacijos, nes technologijos negalėjo palaikyti biologinių galimybių dėl etnocentrizmo. Ir dėl priverstinės Žemės izoliacijos nuo kitų pasaulių, ir dėl savanoriško atsiskyrimo nuo daugelio kitų žmonių grupių. Gyvatės žmonės klydo: su sapnų gyvatėmis jiems pasisekė tik atsitiktinai.

Dabar, kai gydytoja suprato, galbūt viskas jau per vėlu.

Gyvatė jautėsi šiltai, ramiai ir mieguistai. Troškulys jai neleido užmigti: troškulys, tuomet prisiminimai. Plyšys tikriausiai buvo kaip niekada šviesus, o akmenys, ant kurių gulėjo gydytoja, sausi. Gyvatė pajudino ranką ir pajuto, kaip iš juodo akmens į ją skverbiasi šiluma. Bandydama save, šiek tiek pasislinko į dešinę. Jai skaudėjo kelį, bet jis nebuvo sutinęs. Gyvatei vis dar maudė petį. Gydytoja nežinojo, kiek laiko ji miegojo, bet ji jau pradėjo sveikti.

Iš kito plyšio galo greitai mažu upeliu tekėjo vanduo. Gyvatė atsistojo ir, laikydamasi už uolos, nuėjo prie vandens. Jautėsi labai netvirtai, tarsi staiga labai pasenusi. Bet ji vis dar buvo stipri: jautė, kaip jėgos po truputį grįžta. Priklaupdama prie upelio, Gyvatė saujomis pasėmė vandens ir atsargiai gėrė. Vandens skonis buvo vėsus bei švarus. Pasitikėdama savo sprendimu, Gyvatė godžiai gėrė. Apnuodyti gydytoją tikrai labai sunku, bet jai dabar nelabai rūpėjo dar daugiau apkrauti organizmą toksinais.

Nuo beveik šąlančio vandens Gyvatei skaudėjo skrandį. Gydytoja nuvijo į šalį mintis apie maistą ir atsistojo plyšio centre, po truputį sukosi, norėdama apžiūrėti jį dienos šviesoje.

Sienos buvo šiukščios, bet ne įskilusios; Gyvatė nematė, už ko būtų galima laikytis kojų arba rankų pirštais. Siena buvo tris kartus aukštesnė, nei ji galėtų perlipti, jei nebūtų sužeista. Bet jai reikėjo kažkaip išsigauti iš čia. Reikėjo surasti Melisą ir su ja pabėgti.

Gyvatei prašviesėjo galvoje. Bijodama, kad pradės panikuoti, ji kelis kartus užsimerkusi giliai ir lėtai įkvėpė. Gydytojai buvo sunku susikaupti, nes ji žinojo, kad Šiaurys sugrįš, gal net bet kurią sekundę. Jis norės pabudusią Gyvatę ryti akimis, nes jis įveikė jos imunitetus ir paveikė nuodais. Šiaurys tikriausiai norėjo, kad Gyvatė šliaužiotų keliais kaip keistuolis ir maldautų tol, kol jis jai padarytų paslaugą ir leistų svaigintis. Gyvatė suvirpėjo ir atsimerkė. Vos tik Šiaurys supras tikrą nuodų poveikį gydytojai, jis, jei galės, naudos juos, kad ją nužudytų.

Gyvatė atsisėdo ir nuo peties nusivyniojo Melisos galvos apdangalą. Medžiaga buvo sudžiūvusi ir sukietėjusi nuo kraujo, tad gydytojai reikėjo ją nuplėšti prie pat odos. Bet žaizdos šašas buvo labai storas ir Gyvatė nenorėjo, kad ji vėl pradėtų kraujuoti. Žaizda buvo ne visai švari: randas bus pilnas purvo ir smėlio, jei ji greitai ko nors nesiims. Bet žaizda neužsikrės ir gydytoja tuo užsiimti dabar neturi laiko. Gyvatė nuplėšė keletą dryžių nuo kvadrato formos medžiagos, o likusią surišo į laikiną maišelį. Keturios didelės sapnų gyvatės apatiškai gulėjo ant akmenų ir buvo beveik ranka pasiekiamos. Gydytoja čiupo gyvates, įdėjo jas į maišelį ir dairėsi daugiau. Tos, kurias gydytoja pagavo, buvo tikrai subrendusios, o viena galbūt brandino vaisingus kiaušinėlius. Ji pagavo dar tris, bet likusios gyvatės pradingo. Gydytoja atsargiai ėjo akmenimis, ieškodama irštvų, bet nieko nerado.

Gyvatė svarstė, ar ji įsivaizdavo, ar sapnavo poravimosi sceną. Viskas atrodė taip tikra…

Nesvarbu, ar gydytoja ją sapnavo, ar ne, čia buvo dar daug sapnų gyvačių. Arba sapnų gyvačių skylės buvo gerai paslėptos, kad be atidaus apžiūrėjimo Gyvatė nerastų, arba Šiaurys išsinešė likusias gyvates.

Sujudimas prie krašto privertė Gyvatę apsisukti. Gydytoja ištiesė ranką sapnų gyvatės link ir ši kirto. Džiaudamasi, kad po visko, ką patyrė, jos refleksai dar pakankamai geri, jog spėtų išvengti ilčių, Gyvatė atitraukė ranką. Ji nebijojo vienos iš gyvačių įkandimo: jos imunitetas nuodams dabar būtų labai stiprus. Po kiekvieno įkandimo kitas nuodų poveikis pasireikštų vis vėliau. Bet Gyvatė nenorėjo patirti kito karto.

Gydytoja pagavo paskutinę didelę gyvatę ir įsidėjo į maišą, surišo jį vienu medžiagos dirželiu ir, palikdama ilgą virvę, prisirišo maišą sau prie diržo.

Gyvatė matė tik vieną būdą pabėgti. Na, buvo ir kitas būdas, bet ji abejojo, ar turi pakankamai laiko pasistatyti pakylą iš raštuotų akmenų ir išlipti. Gyvatė grįžo į tolimą plyšio galą, į siaurą erdvę, kur susieina sienos, kur ji laikė Melisą.

Kažkas kuteno jos nuogą koją. Gydytoja pažvelgė žemyn ir pamatė, kaip nušliaužia sapnų gyvatės jauniklis. Ji pasilenkė ir paėmė jį švelniai, kad neišgąsdintų. Suragėjęs audinys jau buvo nukritęs, o aplink jauniklio bumą esantys žvynai — šviesiai rožinės spalvos. Po kažkiek laiko jie taps skaisčiai raudoni. Mažas padaras savo trišakiu liežuviu ragavo orą, nosimi baksnojo Gyvatės delną ir apsivyniojo aplink nykštį. Gydytoja leido jaunikliui nuslysti į suplėšytų marškinių kišenę ant krūtinės, kur ji galėjo jausti jo judesius. Jauniklis buvo pakankamai jaunas, kad būtų galima jį prisijaukinti. Gyvatės kūno šiluma užliūliavo jauniklį.

Gydytoja įsispraudė į siaurą erdvę. Atsilenkdama atgal, ji prie sienos prispaudė savo pečius ir nugarą. Žaizdos dar nepradėjo skaudėti, bet ji nežinojo, kiek skausmo galės ištverti. Gyvatė nusiteikė taip, kad nejaustų sužeidimo, bet susikoncentruoti tapo sunku dėl išsekimo ir alkio. Gydytoja pridėjo dešinę koją prie priešpriešinės sienos ir įsisprausdama pasistūmė. Gyvatė atsargiai uždėjo antrą koją ant sienos ir pakibo tarp dviejų plyšio sienų. Gydytoja spyrėsi abiem kojom ir pečiais slydo į viršų, rankas stūmė aukštyn ir žemyn. Pakėlė kojas šiek tiek aukščiau ir, darkart atsistūmusi, šliaužė aukštyn. Jai kylant, iš po kojų nuslydę akmenukai pabiro į visas puses. Norėdama išsilaikyti, ji įsikibo į sieną. Siena braižė Gyvatės alkūnes ir nugarą. Gydytoja slystelėjo žemyn, nusileidimas buvo kietas ir skausmingas. Mėgindama įkvėpti, Gyvatė pabandė atsikelti ir tuomet ramiai gulėjo. Ji buvo apsivertusi aukštyn kojomis ir drebėjo. Kai akmenys vėl nurimo, Gyvatė giliai įkvėpė ir atsistojo. Nuo įsitempimo jai skaudėjo pažeistą kelį.

Gyvatė bent jau nenukrito ant sapnų gyvačių. Gydytoja uždėjo ranką ant kišenės ir pajuto, kaip lengvai juda mažylis.

Sukandusi dantis, Gyvatė vėl pasilenkė prie sienos. Ji vėl stūmėsi į viršų, judėjo atsargiau, ieškodama skilusio akmens prieš spausdama sieną naujoje vietoje. Siena draskė Gyvatės nugarą, o suprakaitavusios rankos ėmė slysti. Gydytoja nesustojo; ji įsivaizdavo, kaip žiūri per kalėjimo kraštą, kietus akmenis ir horizontą.

Gyvatė išgirdo triukšmą ir sutingo.

Nieko nėra, pagalvojo ji. Vienas akmens gabalėlis, atsitrenkiantis į kitą. Vulkaninis akmuo, kai trenkiasi į kitą tokį, visada skamba kaip gyvas.

Nuo įsitempimo drebėjo gydytojos šlaunų raumenys. Gyvatei gėlė akis, o vaizdas spindėjo nuo prakaito.

Garsas pasikartojo. Tai ne bildantys akmenys, o du balsai ir vienas iš jų Šiaurio.

Beveik verkdama nuo streso, Gyvatė nuslydo atgal į plyšį. Judėjimas žemyn buvo toks pat sunkus ir atrodė, kad ji užtruko labai daug laiko, kol galėjo nušokti. Akmuo braižė Gyvatės nugarą, rankas ir kojas. Uždaroje erdvėje garsas taip aidėjo, jog gydytoja buvo įsitikinusi, kad Šiaurys ją išgirs. Kai akmuo nudardėjo žemyn, Gyvatė prisiplojo prie žemės, kūnu uždengdama maišą su sapnų gyvatėmis. Ji sustingo bandydama suvaldyti nuovargio drebulį. Siaubingai stigdama oro, Gyvatė prisivertė kvėpuoti lėtai, tarsi dar miegotų. Ji buvo beveik užsimerkusi, bet matė, kaip ant jos užkrito šešėlis.

— Gydytoja!

Gyvatė nejudėjo.

— Gydytoja, pabusk!

Gyvatė išgirdo, kaip batas palietė uolą. Ant jos lijo stiprus akmenų fragmentų lietus.

— Ji vis dar miega, Šiaury, — tarė keistuolis. — Kaip ir visi kiti. Visi, išskyrus tave ir mane. Eime miegoti, Šiaury. Prašau, leisk man miegoti.

— Užsičiaupk. Visai neliko nuodų. Gyvatės išsekusios.

— Jos galėtų dar kartą įgelti. Arba leisk man nusileisti ir paimti kitą, Šiaury. Gražią, didelę. Tuomet aš galėsiu užtikrinti, kad gydytoja tikrai miega.

— Koks man skirtumas, ar ji tikrai miega, ar ne?

— Tu negali ja pasitikėti, Šiaury. Ji pasalūnė. Ji apgavo mane, kad atvesčiau pas tave…

Keistuolio balsas nutolo kartu su jo ir Šiaurio žingsniais. Kiek Gyvatė girdėjo, Šiaurys nesivargino darkart atsakyti.

Kai jie išėjo, Gyvatė pajudėjo tik tiek, kad ant kišenės uždėtų ranką. Kažkokiu būdu jaunikliui viskas buvo gerai; gydytoja jautė, kaip po jos pirštais jis lėtai ir ramiai juda. Ji pradėjo tikėti, kad jei jai kada nors pavyks išsikrapštyti iš šio urvo, tai pavyks ir mažai sapnų gyvatei. O gal viskas bus atvirkščiai. Gyvatės ranka drebėjo; ji atitraukė ranką, kad jauniklis neišsigąstų. Lėtai apsisukdama ant nugaros, gydytoja pažvelgė į dangų. Atrodė, kad plyšio viršus labai toli nuo jos, lyg kaskart, kai ji nebandė ropštis sienomis, dangus vis būtų kilęs. Nuo Gyvatės akies krašto ant plaukų nusirito ašara.

Gydytoja staigiai atsisėdo. Atsistoti buvo daug sunkiau ir nerangiau, bet galiausiai ji stovėjo siauroje erdvėje tarp sienų ir žiūrėjo tiesiai į uolos pradžią. Nudrėkstos nugaros vietos trynėsi į akmenį, o žaizda petyje bet kurią akimirką galėjo imti kraujuoti. Nežiūrėdama į viršų, Gyvatė uždėjo vieną koją ant sienos, įsirėžė, užkėlė antrą koją ir vėl pajudėjo į viršų.

Kildama vis aukštyn, Gyvatė jautė, kaip drisko audinys po jos pečiais. Surištas galvos apdangalas pakilo nuo žemės ir kilo siena po Gyvate. Ryšulys pradėjo siūbuoti; jis buvo pakankamai sunkus, kad sutrikdytų gydytojos pusiausvyrą. Ji sustojo ir pakibo kaip tiltas, ateinantis iš niekur ir vedantis į niekur, kol sumažėjo apačioje esančios švytuoklės vibracija. Gyvatės kojų raumenys vis labiau tempėsi, kol ji vos begalėjo jausti akmenį po kojomis. Ji nežinojo, kaip arti viršaus buvo ir nenorėjo žiūrėti.

Gydytoja buvo aukščiau nei prieš tai; čia plyšio sienos platėjo ir darėsi sunkiau įsiremti. Sulig kiekvienu mažu žingsneliu Gyvatei teko vis labiau ištiesti kojas. Dabar ji laikėsi tik pečiais ir kojų pirštų galiukais, rankomis stipriai stūmėsi nuo akmens. Daugiau kilti Gyvatė nebegalėjo. Po jos dešine ranka akmuo buvo šlapias nuo kraujo. Gydytoja paskutinį kartą pasistūmė į viršų. Staiga Gyvatės galva loštelėjo ir ji pamatė žemę, kalvas bei dangų. Staigus pasikeitimas beveik atėmė gydytojos pusiausvyrą. Gyvatė ranka užsikabino už plyšio krašto, pasirėmė alkūne, tuomet ranka. Jos kūnas apsisuko ir dešine ranka ji apčiupinėjo žemę. Žaizdos petyje skausmas Gyvatę nudiegė nuo nugaros iki pirštų galiukų. Gydytoja nagais įsikibo į žemę, slydo, laikėsi. Gyvatė ieškojo, kur įsiremti kojų pirštais ir kažkaip rado. Akimirką gydytoja kabojo prie sienos, bandė atgauti kvapą ir jautė nubrozdinimus ant klubo nuo atsitrenkimo į akmenį. Visai virš jos krūties, kišenėje, suspaustas, bet ne visai pritrėkštas, raitėsi nelaimingas sapnų gyvatės jauniklis.

Iš paskutinių jėgų Gyvatė persisvėrė per plyšio kraštą ir dusdama gulėjo ant žemės, jos pėdos bei kojos vis dar pamažu slinko. Likusį kelią Gyvatė iššliaužė. Suplėšytas galvos apdangalas draskėsi į akmenį. Gyvatė švelniai ir lėtai traukė jį, kol laikinas maišas atsidūrė šalia jos. Tik tuomet, vieną ranką uždėjusi ant gyvačių, o kita glostydama žemę, gydytoja galėjo apsidairyti ir įsitikinti, kad išlipo nepastebėta. Bent jau tą akimirką Gyvatė buvo laisva.

Gydytoja atsegė kišenę ir pažiūrėjusi į jauniklį vos galėjo patikėti, kad jis nesužeistas. Užsisegdama kišenę, Gyvatė paėmė vieną krepšį iš krūvos šalia plyšio ir sudėjo į jį subrendusias gyvates. Krepšį Gyvatė užsimetė ant nugaros, drebėdama atsistojo ir pajudėjo tunelių, supančių kraterį, link.

Bet tuneliai apsupo Gyvatę kaip netobuli atspindžiai ir ji negalėjo prisiminti, per kurį ją įleido. Jis buvo prieš vieną šaldymo vamzdį, bet krateris buvo toks didelis, kad bet kuris iš trijų įėjimų galėjo būti tas, kurio jai reikėjo.

Gal taip geriau, pagalvojo Gyvatė. Gal jie visada eina per vieną įėjimą, o aš pateksiu į apleistą.

O gal nesvarbu, kuriuo aš eisiu, vis tiek sutiksiu kažką, o gal visi kiti yra aklakeliai.

Atsitiktinai Gyvatė įėjo į kairį tunelį. Viduje jis atrodė kitaip, bet taip atrodė dėl to, kad ištirpo ledas. Šiame tunelyje taip pat buvo žibintai, todėl Šiaurio žmonės turi ji kažkam naudoti. Tačiau dauguma žibintų buvo beveik sudegę, todėl Gyvatė ėjo tamsoje nuo vieno neaiškaus plazdančio taško iki kito, rankomis žymėdama sienas, kad galėtų grįžti atgal, jei tunelis jos neišvestų. Kiekviena nauja šviesa turėjo būti tunelio anga, bet kiekviena šviesa pasirodydavo esąs žibintas. Koridorius tęsėsi į priekį. Kad ir kokia susirūpinusi prieš tai buvo Gyvatė, kad ir kaip pavargusi, ji žinojo, jog pirmas tunelis nebuvo toks ilgas.

Dar viena šviesa, galvojo Gyvatė. O tada?..

Purvini dūmai apsupo gydytoją ir taip užstojo kelią. Gyvatė sustojusi prie žibinto apsisuko. Už jos buvo tik juoduma. Kitos šviesos užgeso arba ji pasuko tuneliu ir jų nebesimatė. Gydytoja negalėjo prisiversti eiti toliau.

Gan ilgai Gyvatė ėjo tamsoje, kol vėl pamatė kitą šviesą. Ji norėjo, kad tai būtų dienos šviesa, derėjosi ir lažinosi pati su savimi, kad tai bus dienos šviesa, bet žinojo, jog tai bus žibintas. Jis vos neužgeso: švytėjo kaip gintaras. Gyvatė jautė mažėjančios liepsnos aitrų kvapą.

Ji svarstė, ar ir vėl nueis į dar vieną tamsų plyšį. Nuo tada gydytoja ėjo atsargiau, slysdama koja prieš perkeldama ant jos svorį, kad įsitikintų, jog žemė tvirta.

Kai pasirodė kitas žibintas, Gyvatė jį vos pastebėjo. Nuo žibinto sklido per mažai šviesos, kad ji galėtų matyti kelią. Krepšys vis šukėj o ir prasidėjo reakcija į viską, kas nutiko. Gydytojai labai skaudėjo kelį, o petį skaudėjo taip, jog teko pakišti ranką po diržu, jog ši būtų prie kūno. Eidama nepatikimu keliu, ji nemanė, kad galėtų koją pakelti aukščiau net atsiradus pavojui.

Staiga Gyvatė atsidūrė ant kalvos krašto, dienos šviesoje, po keistai susisukusiais medžiais. Ji abejingai apsidairė aplink, tuomet ištiesė kairę ranką ir paglostė šiurkščią medžio drevę. Nutrintu piršto galiuku su nulūžiu nagu gydytoja palietė gležną lapą.

Gyvatė norėjo atsisėsti, juoktis, ilsėtis, miegoti. Vietoj toji pasisuko į dešinę ir ėjo aplink kalvos kraštu, tikėdamasi, kad tunelis nenuvedė jos į pusiaukelę nuo kalvos arba nuo kupolo, nuo Šiaurio namų. Gydytoja norėjo, kad Šiaurys arba keistuolis būtų pasakę, kur jie padėjo Melisą.

Staiga medžiai baigėsi. Gyvatė beveik įėjo į proskyną, kai sustojo ir grįžo atgal į šešėlius. Pievą tvirtu skaisčiai raudonu sluoksniu dengė krūmai apvaliais lapais. Ant natūralaus čiužinio gulėjo visi žmonės, kuriuos gydytoja matė su Šiauriu, ir dar daugiau. Jie visi miegojo, sapnavo, manė ji. Dauguma gulėjo veidais į viršų, atlošę galvas, išvertę gerkles, kur tarp daugybės randų matėsi įkandimai ir kraujas ant jų. Neatpažindama nė vieno, Gyvatė apžiūrinėjo žmones, kol jos žvilgsnis pasiekė kitą proskynos galą. Ten, paliestas svetimo medžio šešėlio, gulėjo miegantis keistuolis. Jo poza skyrėsi nuo visų kitų: jis gulėjo veidu žemyn, nusirengęs iki juosmens, rankas ištiesęs prieš save lyg maldaudamas. Jo kojos ir pėdos buvo nuogos. Gyvatė ėjo kirtimo pakraščiu, vis artėdama prie keistuolio, ji matė daugybę ilčių žymių ant vidinių rankų pusių ir pakinklių. Taigi Šiaurys rado neišsekusią gyvatę, o keistuolis galiausiai gavo, ko norėjo.

Bet proskynoje Šiaurio su Melisa nebuvo.

Gerai pramintas takas vedė atgal į mišką. Gyvatė atsargiai ėjo keliu ir buvo pasiruošusi bet kada smukti tarp medžių. Bet nieko neįvyko. Eidama basomis per kietą žemę, gydytoja galėjo girdėti, kaip šnara maži gyvūnėliai, paukščiai, ir neapsakomai svetimi žvėrys. Takas baigėsi tiesiai virš įėjimo į pirmą tunelį. Ten, šalia didelio krepšio, vienas, rankoje laikydamas sapnų gyvatę, sėdėjo Šiaurys.

Gyvatė įdėmiai stebėjo Šiaurį. Jis laikė gyvatę saugiu būdu, už galvos, kad ši neįgeltų. Kita ranka Šiaurys glostė jos glotnius, žalius žvynus. Gydytoja pastebėjo, kad Šiauriui ant kaklo nebuvo įkandimų randų ir ji pagalvojo, jog Šiaurys naudojasi malonesniu būdu nuodams įsisavinti. Bet dabar vyro drabužių rankovės nusmuko ir Gyvatė gan aiškiai matė, kad ant jo išblyškusių rankų taip pat nebuvo randų.

Gydytoja suraukė antakius. Melisos niekur nesimatė. Jei Šiaurys ją nunešė atgal į urvus, jai gali tekti tuščiai ieškoti kelias dienas ir ji gali vis tiek nieko nerasti. Gyvatė neturėjo jėgų ilgai paieškai. Gydytoja įžengė į proskyną.

— Kodėl neleidi, kad ji tau įgeltų? — paklausė Gyvatė.

Šiaurys stipriai krūptelėjo, bet vis tiek kontroliavo gyvatę.

Visiškai sutrikęs vyras spoksojo į gydytoją. Šiaurys greitai apsidairė aplink proskyną ieškodamas žmonių, tarsi pirmą kartą suprasdamas, kad jo žmonių šalia nėra.