Įkandin Niutono

1. KOVINĖ ARCHEOLOGIJA

Žengusi pro vartus, Liusinda Karlail bemat perprato, jog planeta užvaldyta, ir suvokė, kad ją verta atsiimti. Sprendžiant iš tam tikrų požymių — melsvos žolės bei samanų, žemaūgių krūmynų — šilinių viržų ir panašių — kažkas skubėjo atlikti atitinkamas klimato korekcijas ir pritaikyti pasaulį gyvenimui. Aplinkui nebuvo matyti jokių gyvūnų, bet ji neabejojo, jog fauna egzistavo. Už penkių kilometrų, kitapus viržynės, tepamargintos uolienų atodangomis ir kemsynais, į padanges stiebėsi deimantinė, kilometro aukščio mašina. Iš pažiūros įmantraus, tarpinio bazaltinės uolos bei katedros varianto vaizdą užfiksavo ir perdavė automatinis zondas, tačiau nufilmuoti kadrai nė iš tolo neprilygo realybei.

Mergina atsisuko į vartus, paženklintus akmenine, ant kalvagūbrio iškilusia struktūra: porą stačiai stūksančių, trijų metro ilgio luitų slėgė trečiasis. Tik neaišku, kas ją surentė — tikrieji vartų kūrėjai ar vėliau užgimusieji, pasižymintys menkesniais protiniais gebėjimais. Gamtovaizdį nužvelgė komandos nariai, paeiliui išnirę iš keisto raibuliavimo. Virš horizonto apsiblaususia akimi mirksėjo kylanti G5 klasės saulė.

— Niauri vietelė, — pratarė Makolis, artileristas, kai sustiprėjo dulksną nešiojantys vėjo šuorai. — Panaši į Škotiją. — Jis ant peties užsikėlė Čamlio plazminį pabūklą apsimetė šaunąs į tolimą statinį, bet po akimirkos, pervertas tūžmingo Karlail žvilgsnio, pažvelgė į sunkesnę įrangą nešančius robotus-vaikštūnus.

— Tik neskiesk, kad lankeisi Škotijoje, — nusivaipė Amelija Or, ryšių specialistė ir Karlail proprosenelė, kuriai minėtą kraštą teko regėti savo akimis.

— Prikąsk liežuvį, — įsakė Karlail. Nuo savo žodžių nežymiai krūptelėjo, tačiau, kaip vadovaujantis asmuo, privalėjo nedelsdama įtvirtinti savo valdžią, net jeigu parankiniai ją pranoko amžiumi. Širdyje kirbėjo pagrįsti įtarimai, kad Ameliją Or įtraukė į būrį prižiūrėti proproanūkę ir perimti vadovavimą, jeigu jaunoji vaikaitė susimautų. Kol pastarosios šalmo ekrane vienas po kito žiebėsi likusių komandos narių vardai, su vietine atmosfera nepaliaujamai grūmėsi skafandro ugniasienės. Planeta tiko gyvenimui — tuo kažkas akivaizdžiai pasinaudojo, po šimts, — tik iš pradžių reikėjo nukenksminti jos bakterijas, virusus bei grybelius. Maždaug po valandos kiekvieno kraujotaka bus aprūpinta nauja imunine sistema, ir tuomet atvykėliai galės apsieiti be skafandrų ar bent jau galvos apdangalų.

— Ką nors fiksuoji? — paklausė Kalrail, nutaisiusi mandagų toną.

Amelija Or siauruoju spinduliu į jos šalmą persiuntė simbolį.

— Įprastą šifruotą tauškėjimą. — <šypsenėlė> — Muzikos nuotrupas. Norėsi paklausyti?

Vadė iškėlė pirštinėtą ranką.

— Ne dabar. — Pamojusi pirmyn, pridūrė: — Žygiuojame, bičiuliai. Mūsų laukia sunki kelionė.

Ji nesuklydo.

Po dviejų valandų skafandrai kaip reikiant išsipurvino, šen bei ten aplipo vietiniais stambialapių šakių, samanų ir kerpių atitikmenimis, kuriuose knibždėjo dešimtkojai nariuotakojų analogai, o ugniasienės tebeieškojo priešnuodžių virtualiam karštinės ekvivalentui, bet dabar jie visi stovėjo priešais blizgančias uolas. Karlail leido komandai dislokuotis už šimto metrų nuo pirmosios aiškiai regimos, ties žemės lygiu atsivėrusios spragos, ir pasitarė su savo šeimynykščiu. Profesorius Izaokas Šlaimas, kompiuterijos mokslų akademikas iš Izraelio, nuo Negailestingo Pagrobimo laikų savo įžvalgomis galėjo užpildyti visą knygą, kaip, beje, ir padarė. Bet Karlail kol kas atsispyrė Šlaimo maldoms jį išleisti.

— Na, ką mintiji? — paklausė mergina.

Šalmo ekranėlyje nušvito šeimynykščio piktograma, veido šaržas, kurį Liusinda retsykiais pakoreguodavo, nes karikatūra trikdydavo, primindama, jog Šlaimas kadaise buvo žmogus.

— Objektas atsirado po mano mirties. — Balso intonaciją, bylojančią apie apmaudą dėl savo likimo ir susitaikymą su nemalonia dabartine padėtimi, atmiešė pasipūtėliško tono gaidos. — Ar gali patvirtinti, kad planetoje yra tiktai vienas toks reliktas?

— Ne.

— Ar leistum pasinaudoti tavo nuotolinio skenavimo įranga?

Karlail padvejojo. Šeimynykštis kaip visada atkakliai stengėsi išsivaduoti išjos skafandro mikroschemų. Kita vertus, šiuo metu jo pagalbos reikėjo labiau nei įprastai.

— Aš tau perduosiu gautus duomenis, — atsakė ji, pasirinkdama kompromisinę išeitį.

— Nuostabu! — dėl monotoniškų šimtmečių, kuriuos Šlaimas praleido apsieidamas be organinės kalbos padargų ir deguonies, nuolankus, bet džiaugsmingas šūksnis skambėjo dirbtinai.

Radaras su sonaru dzingsėjo kokią minutę, kol pagaliau, išskenavę visą spektrą, pateikė srautą informacijos, nesuvokiamos tiek pačiai Karlail, tiek bet kokiam kitam žmogui. Ji įrašė duomenis į failą, o šį nukopijavo ir persiuntė į ugniasiene apsaugotą Šlaimo korpusą. Su demonais, galbūt slypinčiais elektromagnetiniuose post-žmonių relikto atgarsiuose, lai susiremia tas šmikis.

Makolis ragino savo geležines gorilas greičiau montuoti įrengimus, kurie trianguliacijos metodu, padės nustatyti, kur veda aptikta ertmė. Amelija Or gulėjo ant nugaros, palydovinių lėkštelių apsuptyje. Kiti būrio nariai, išsitiesę spragos pakraštyje, varstė plyšį periskopiniais taikikliais ir plazminiais šautuvais, nors nežinia, kokia nauda buvo iš jų veiksmų. Atsidūrus taip arti deimantinės uolos, jos nelygumai panėšėjo į dantytas tvirtovės sienas, o aukštybėse juoduojančios nišos atrodė kaip šaudomosios angos. Tačiau viržynuose Karlail neįžvelgė jokių šūvių požymių: nei nudeginimų, kurie būtų sudarkę gembėtus, kulkšnis siekiančius brūzgynus, nei pastiklė— jusio šlako. Pojūtis, kad ją kažkas stebi, slėgė tarsi sunki našta, bet mergina iš patirties žinojo, jog tokie jutimai nieko nereiškia. Įtampa svilindavo sprandą ir natūralių uolų aplinkoje.

Pasitraukusi toliau nuo milžiniškos struktūros, bet taip, kad išliktų jos fone, Karlail nubėgo prie Dženės Styvenson, biologės, kuri vienoje rankoje laikė šautuvą, o kita nuo savo skafandro rankiojo glitėsius ir kišo juos į analizatorių.

— Kaip sekasi?

Rudos Styvenson akys nukrypo nuo šalmo ekrano ir smigo į Karlail, viršutinės lūpos kampučiai pakilo aukštyn, dėl ko paakius išraizgė raukšlelės. Purvinos pirštinės nykštys bei smilius susijungę parodė „O” formos ženklą.

— Flora mūsų organizmams tinka, — atsakė. — Kai įgysime naujus imunitetus, galėsime valgyti augalus nieko nesibaimindami.

Karlail bedė pirštu į krūmokšnį, ant kurio šakelių kadaravo violetiniai, varpelio pavidalo žiedeliai.

— Čia tikrai viržis?

— Ne-e, ne visai. — Styvenson šypsena praplatėjo. — Tiesiog atitikmuo. Kažkas turėjo privargti, apdorodamas vietinės gyvybės pavyzdžius. Juose iki šiol galima išskirti čionykštės DNR grandines, susipynusias su žemiškosiomis. Kiekvieną ląstelę vienu metu veikia du genetiniai kodai, kurių suderinimas reikalauja velniškų pastangų. Tokią užduotį sugebėtų atlikti Darvino-Goso mašinos iš senų laikų… hmm, kaip vadinosi toji vieta, kuriąjos pertvarkė?

— Leilandas 21185.

— Aha, tiksliai.

— Gerai padirbėjai, — tarė Karlail. Naujienos ją suglumino; pagal žemiškąjį standartą, planetas dažniausiai transformuodavo žmonės iš A.A., bet jie nepasitikėjo Darvino-Goso mašinomis. Nors nederėtų atmesti galimybės, jog reikiamas technologijas įsigijo kokia atskalūnų sekta. — Galbūt tai padės suprasti, kaip elgtis su skvoteriais. Beje, jeigu apie juos prašnekome… — nulingavusi iki Amelijos Or, sustojo priešais antenų ratą. — Ar jau aptikai čiabuvius?

Ryšių specialistė spoksojo viršun, turbūt į tikro dangaus ir vaizdų fragmentų, kuriuos persiųsdavo jos prietaisai, kombinaciją. Į proprovaikaitę neatsigrįžo; matyt, tebejautė nuoskaudą.

— Kol kas ne. Aplink planetą skrieja palydovai, bet jokios aiškios informacijos dar neišgavau. Didžioji dalis transliacijų sklinda kitoje pasaulio pusėje, todėl čia tepavyksta užfiksuoti jų nuotėkius. Kvantiniai mano demonai jau narplioja šifruotes. Rezultatai bus apytikriai po valandos.

— Ką radai žemojoje orbitoje?

Or atsainiai mostelėjo į dangų.

— Tiktai gausybę palydovų. Nuo vynuogės iki greipfruto dydžio. Sunkiąja pramone nė nekvepia. Veikiau tipiškais sumautais fermeriais.

— O kosmoso gelmėje?

— Aha, šis tas yra, bet iš siaurojo spindulio nuotėkių sunku pasakyti kas būtent. Spėju, kad pavieniai asteroidų skverbėjai. Gal pora gynybinių įtvirtinimų.

Karlail pakramtė lūpą, siurbtelėjo kavos iš šalmo snapelio.

— Logiška. Skvoteriai, kad ir kas jie būtų, regis, nepriklauso A.A.

Or suprunkštė.

— Bet galėjo pasirinkti geresnius namus. Įdomu, kodėl čia atsibeldę neišrūko atgal?

— Na, visų faktorių mes nežinome. — Karlail turėjo galvoje techninį naujakurių lygį bei motyvus. Pritūpusi pasviro į priekį, į kelius įrėmė alkūnes ir apsidairė. — Tikėkimės, jog baigę krapštytis tavo demonai suteiks duomenų tolimesniems tyrimams. O dabar… — ji įjungė atvirą ryšio kanalą. — Metas užsiimti kovine archeologija.

Į misiją pasiųstai komandai nurodė atlikti nesudėtingas užduotis: nuo skvoterių nesislapstyti, bet ir nelįsti jiems į akis, iš padangėse skriejančių įrengimų gauti kuo daugiau informacijos apie vietinius gyventojus, gigantiškoje deimantinėje mašinoje paieškoti kokių vertingų technologijų ir/arba pavojingų elementų pėdsakų, o prieš saulėlydį išsinešdinti. Šurmuliuose, kurie aidu grįžo nuo stataus struktūros paviršiaus, šeimynykštis signalų nerado, tačiau link kalno kulniuodama vienui viena, — nors bendražygiai, žinoma, pridengtų jos atsitraukimą, — prie šono viso labo prisisegusi pistoletą su instaliuota Vebsterio reakcijos sistema, Karlail jautė, kaip virpa keliai. Ne tiek dėl galimos, šiurpinančios, nuo nesuvokiamo postžmonių relikto sklindančios grėsmės, kiek dėl baimės susimauti. Pirmojo rimto darbo ji siekė iš visų jėgų ir dabar neketino apvilti artimųjų klano lūkesčių. Be to, nereikėtų atmesti tikimybės, jog čia pasiseks atrasti fantastiškas, neįsivaizduojamus turtus žadančias technologijas. Tokia galimybė egzistavo, bet ne ji skatino Liusindą veržtis pirmyn tarytum kareivį, kuris puola priešus, nepaisydamas šūvių papliūpos. Karlailai visada braudavosi į priešakines pozicijas, netgi tais laikais, kuomet rimčiausių bėdų sulaukdavo Glazgo aklagatvyje, kur juos užspeisdavo peiliais apsiginklavę mušeikos.

Kai atstumas, skiriantis ją nuo relikto, sumažėjo iki kelių metrų, mergina pamatė, kad apatinę objekto dalį, iškilusią sulig žmogaus galva, dengė samanos ir žolė — augmenija, be abejo, sudygo iš vėjo suneštų dulkių sluoksnio. Virš jų kyšojo stati bei glotni siena, neturinti jokių atsikišimų, į kuriuos būtų galima įsistverti. Trikampė, dešimties metrų aukščio, ties pagrindu trijų metrų ilgio spraga atrodė tamsi tiktai žiūrint iš toli ir lyginant su struktūros paviršiumi. Nėrus pro plyšį paaiškėjo, kad viduje beveik taip pat šviesu kaip lauke.

Už poros žingsnių priešais ją atsivėrė erdvi ola. Regėdama žemaūgių, šarmotų medžių mišką, Karlail akimirkai įtikėjo, jog mašina savyje įkalino viržių ruožą. Bet atidžiau įsižiūrėjusi į artimiausius objektus, suprato, kad jie neturi nieko bendra su biologine kilme: šerkšną, spygliukus, šakas ir iš grindų kyšantį kamieną sudarė pasikartojanti kristališka struktūra.

Po kojomis, rodės, driekėsi ledas, kuris gilėdamas tamsėjo. Mergina atkragino galvą ir pamatė, jog vidiniai mašinos paviršiai nusėti tokiais pat „medžiais”, o kybantys viršuje priminė gigantiškus sietynus — kūginius jų šonus visomis vaivorykštės spalvomis nudažė saulės šviesa, besismelkianti pro išorinę sieną.

— O taip, čia deimantas, — tarė Šlaimas.

— Kiek anglies jame slypi? — paklausė Karlail.

— Daugybė milijonų tonų, — atsakė šeimynykštis. — Sakyčiau, ištisas klodas, nors sunku patikėti, kad šis egzistuoja vietiniame krašte.

— Ar jie galėjo sukaupti anglingąjį chondritą?

— Nebent švaistydami antigravitacinę energiją, — skeptiškai pastebėjo Šlaimas, — arba nuleidę padangių kabliu, nors taip elgtis beprasmiška…

Karlail nusijuokė.

— Nuo kada tai kliudė jų veiklai?

— Kad ir kaip ten būtų, — tęsė Šlaimas, — objektas pagamintas arba užaugintas planetoje. Galbūt iš atmosferinės anglies, kaip augalas.

— Ne vien iš anglies, — paprieštaravo Karlail.

— Taip, tavo tiesa.

Ji nukreipė akis į deimantinių krūmynų tarpueilį, įžiūrėjo metalo atspalvius, papildančius siautulingą prizmių monotoniją. Kitoniškų spalvų salelių daugėjo, artėjant link relikto vidurio, kur stūksojo įmantri, kūginė, šimto metrų aukščio, iš vario ir plieno suręsta kompozicija. Šitos katedros Gralis… arba šeimininkas. Bet panašus į mašiną, priešingai nei likę didžiosios struktūros objektai. Užuominos į organinės kilmės formą kurstė asociacijas su gyvūnu, o ne augalu.

Karlail nuėjo prie artimiausio, iš pirmo žvilgsnio metalinio daikto. Pusantro metro dydžio, atrodančio kaip miniatiūrinė centrinio kūgio kopija. Pritūpusi šalia įsispitrėjo į plieninį, glotnų it veidrodis paviršių, išraizgytą rievėmis ir pluoštais varinių gijų, panašių į vamzdelius, kurie tarpusavyje skyrėsi ilgiu, bet ne skersmeniu. Tarp jų vingiavo žali, raudoni siūleliai, lyg ir laidai, įsupti į izoliacinę medžiagą. Anot šalmo ekrano pateiktų duomenų, objekto temperatūra buvo nežymiai didesnė nei vyraujanti relikto viduje. Ji persijungė į infraraudonųjų spindulių režimą ir vėl pažiūrėjo į centrinį kūgį. Tas irgi švytėjo, tik ryškiau negu mažieji jo antrininkai.

— Čia kažkas vyksta, — prabilo Karlail. — Savotiškos apytakos procesas. Galbūt teka elektros srovė, o gal cirkuliuoja kuras.

Ji ištiesė ranką link objekto.

— Neliesk! — įspėjo Šlaimas.

— Ir nesiruošiau. Tik norėjau, kad suvilnytų indukcinis laukas…

— Aš vis vien patarčiau ne…

Metaliniame paviršiuje kažkas šnypštelėjo ir išsilydė. Atkištą dilbį pervėrė karščio arba elektros iškrovos dūris.

— Prakeikimas! — Karlail akimirkai užsigeidė pažįsti pirštų galiukus. Ji pašoko ir atsitraukė spausdama nutirpusią alkūnę. Tas daiktas judėjo, bangavo tarsi susiliedamas su grindimis. Išsiplėtė, ilgomis gijomis it gyvsidabrio srovelėmis pasiekė kelių deimantinių krūmų pagrindus. Kristališkos struktūros irgi sukruto, šakos žvangė— damos įgavo naujas formas, kaip daugiafunkcinis instrumentas su nunčakų kotais, kamienai išsijudino iš savo vietų ir jose paliko aiškiai matomus griovelius. Atatupsta žengianti mergina išsitraukė „Vebsterį”. Po sekundės kitos metalinis objektas tapo korpusu, kuris priklausė šiurpiam voragyvio pavidalui, mataruojančiam kojomis bei rankomis, siūbuojančiam ir besisukančiam aplink savo ašį, tarytum negalinčiam apsispręsti, kurlink liuoktelėti. Karlail pastebėjo, kaip iš prizmių susiformavo lęšiai, kurie įsistebeilijo į ją.

— Manau, nieko neprarastum, jei dabar imtum šaudyti, — erzinančiai ramiai tarė Šlaimas.

„Vebsteris” užkriokė ir nuo atatrankos pasistojo piestu. Mašina atšoko per kelis metrus, bet neatrodė nukentėjusi. Kulkos šmaižė rikošetu, regis, labai ilgai. Kai jų garsai pagaliau nutyko, Karlail apsigręžė ir nurūko išėjimo pusėn. Aplinkui montavosi mašinos. Bėgdama ji pliekė iš pistoleto, leido šūvius į metalinius branduolius, kuriuos pažeisdavo tik tuo atveju, jeigu jų nespėdavo uždengti deimantiniai kiautai. Iš kiaurymių tekėjo ir liepsnojo skystis.

Išnirusi laukan, Karlail nuskuodė kiek įstengdama greičiau ir toliau, galop metėsi į priekį bei nusirideno.

— Ugnis! — suriko.

Už metro nuo jos galvos orą perskrodė Čamlio energijos pliūpsnis. Po akinančio žybsnio kakofoniškai užgriaudėjo racijos garsiakalbiai. Kažkurioje iš šalmo schemų įvyko trumpas jungimas, dėl ko sprandą sužnaibė peršulys. Riedėdama mergina nusigavo už iškyšos žemėje. Komandos nariai su užsidegimu šaudė į ertmę. Vaiduokliški klyksmai nuslopo. Robotai-vaikštūnai siūbavo ant spyruoklinių kojų, bergždžiai tratendami iš savo ginklų, tiesiog suvarpydami dirvą, plytinčią aplink statinį. Deimantinių sienų nė neįdrėskė.

— Liaukitės šaudę!

Šūvių krušos griausmas susilpnėjo iki padriko tarškėjimo ir galiausiai nutrūko. Kai prasisklaidė dūmai, kniūbsčia gulinti Karlail dirstelėjo į angą. Praėjime it suakmenėjęs stovėjo vienas iš daugiakojų mechanizmų. Ji apsidžiaugė pamačiusi, kad objektas neišvengė nuostolių. Nors ir nedidelių.

Būrio vadę trumpam apakino lazerio žybsnis, kuriuo mašina žemėje, už poros metrų į priekį nuo jų užimtų pozicijų, nubrėžė ugninę liniją.

— Nelieskit savo ginklų! — įsakė Karlail.

Puolimo jie nesulaukė.

— Rodos, mus perspėjo nesiartinti, — vangiai išstenėjo. — Laikas nešdintis. Grįšime su žvalgybiniu transporteriu.

Komandos nariai susirinko savo įrangą ir tuo pačiu keliu nužygiavo atgal prie vartų.

— Nebloga žvalgyba, — tarstelėjo Amelija Or.

— Dėkui, — suniurnėjo Karlail. Sprandą tebemaudė, iš dalies dėl nudeginimo, iš dalies dėl įtampos, kurią pakurstė mintis apie lazerius, nukreiptus į nugaras.

— Ana ten jų yra daugiau. — Styvenson plačiu mostu parodė į horizontą.

Karlail apsidairė, įsitikino, kad biologė neklysta, suskaičiavo iš viso dešimt objektų. Juos įžiūrėti buvo nesunku, jei tik žinojai, kur nukreipti žvilgsnį — į aplinkinius kalvagūbrius.

— Tikėkimės, nukaksime iki to, kuris mums reikalingas, — pasakė.

Jos replika sukėlė juoką.

— Galbūt vartai įrengti prie visų, — kažkas pratarė, ir bendražygiai vėl sukrizeno.

— Ar po elektromagnetinio šūvio dar ką nors nukratė trumpas jungimas? — paklausė Karlail.

Paaiškėjo, kad gedimų neišvengė nė vienas.

— Šūdas, — nusikeikė ji. — Ar numanote, kas mus paspragino?

— Signalas, — į bendrąjį ryšio kanalą įsiskverbė Šlaimas. — Bet ne, aš jo neišanalizavau.

— Svarbiausia, jog nebūtum įrašęs, — suniurzgė Karlail.

Danguje kažkas užgaudė. Žmonės pakėlė galvas ir išvydo juodas nuoplaišas, krentančias iš poros tūkstančių metrų aukščio. Staiga ausis pervėrė spigus ūžesys, ir kryptelėję akis į šoną jie pamatė stambesnį juodą objektą, skylantį į šešias dalis, kurios atlipo vienos nuo kitų, nuskriejo viražais bei ėmė sparčiai, bet ne padrikai leistis link žvalgų būrio.

— Moduliniai orlaiviai su vienkartiniu ultragarsiniu sluoksniu, — įvardino atvykėlius Šlaimas.

— Vietiniai! — sušuko Kalail. — Pirmi nešaudom.

Komandos nariai ir robotai-vaikštūnai sustojo žiedu, išorės kryptimi atstatydami ginklus.

Keturi orlaiviai, aiškiai atliekantys patrulių pareigas, įniko tingiai sukti ratus, iš pradžių sklendė virš relikto, galų gale pakibo stačiai virš grupelės. Kiti du nutūpė abipus komandos narių, už šimto metrų nuo jų žiedo, ir pajudėjo pirmyn čeksėdami propelerio mentėmis. Glotnius, aptakius dviviečius modulius Karlail matė pirmą kartą. Spėjo, kad jų funkcionavimą nulėmė aerodinamikos principai. Palikęs pilotą ant priešakinės sėdynės, iš kabinos iššoko ir pirmyn nudrožė žmogus juodu kombinezonu. Vienoje rankoje spaudė ginklą, bet vamzdį laikė nukreiptą žemyn. Kitą artėdamas pakėlė.

— Kas jūsų vadas? — sududeno vyriškas balsas.

Grynai amerikietiška tartis. Vadinasi, labiausiai tikėtina, jog čionykščiai priklausė A.A..

Karlail žengė į priekį.

— Aš.

Vyras sustojo ir kilstelėjo antveidį atidengdamas patrauklų, gelsvo gymio veidą.

— Ką, po paraliais, išdarinėjate? Gal pamiršote, ką skelbia įstatymas?

Būrio vadė pašviesino savąjį šalmą, idant šis taptų vaiskus iš abiejų pusių. Atėjūno bruožai keistai virptelėjo, tarytum jis būtų suglumęs, tačiau nenorėjęs parodyti nuostabos.

— Akivaizdu, kad su tuo reliktu jūs nesusiję. — Ji dūrė nykščiu virš peties. — Nesijaudinkit, su iškilusiomis problemomis susidorosime.

— Kurgi ne! Kuo jūs įsivaizduojate esantys?

— Mes — Karlailai.

— Kas? — spoksodamas į ją paklausė vyriškis.

— O, tik nereikia maivytis. Mus pažįsta visi. O mes žinome, kas jūs tokie. Iš A.A., teisingai?

— AA? — pakartojo jis, lyg pirmą kartą išgirdęs santrumpą.

— Iš Autonominės Amerikos, — irzliai paaiškino Karlail, bet iš jo tesulaukė nesupratingo žvilgsnio. Ji atsipalaidavo ir suvokė besišypsanti. Aišku kaip dieną, kad juos bando apkvailinti. Mergina mostelėjo aukštyn, pasukiojo pirštą ratu.

— Jūs, fermeriai, atkeliavote iš dangaus, ar ne?

Replika vyriškio neprajuokino.

— Gerai, užteks. Jūs… — jis pakreipė galvą, į kažką įsiklausė. Ūmai išblyško, tuomet paraudo. Bedė smiliumi į pašnekovę.

— Ar bent nutuokiate, ką pridirbote? — drebančiu balsu sušuko.

— Prikėlėte karo mašinas! Sumauti kvaišos… — prikandęs liežuvį, po pauzės šaltai įsakė: — Meskite ginklus. Jūs apsupti ir suimti.

— Tam nėra jokio reikalo, — prisivertė ramiai atsakyti Karlail. — Mes žinome apie, hmm, karo mašinas. Leiskite mums keliauti. Po valandos grįšime ir jas sunaikinsime.

— Nejaugi? Su kuo?

— Su žvalgybiniu transporteriu.

Atėjūnas prunkštelėjo, sprigtu nuleido antveidį ir pakėlė šautuvą. Karlail akies krašteliu pastebėjo, kaip pora iš skrendančių orlaivių smigo žemyn.

— Gali nebedelsti, Makoli, — suriko ji ir nėrė šalin. Robotai-vaikštūnai liovėsi šaudę anksčiau, nei moteris teškės į žemę. Karlail ridendamasi pamatė dūmų sruogas ir du žybsnius, pajuto, kaip nuo sprogimo vibruoja kaulai. Po sekundės pašoko ir „Vebsterio” vamzdį įspaudė į nepažįstamojo slėpsnas. Dar vienas driokstelėjimas. Tolumoje užsiliepsnojo viržiai. Ginklo žiotys nuslydo iki vyriškio pilvo. Laisvąja ranka Karlail atšovė priešininko antveidį ir šnairai nudelbė jo fizionomiją.

— Rankas aukštyn.

Jis pakluso, prieš tai nusviedęs šautuvą ant žemės.

— Liepkite savo komandai palikti mus ramybėje.

— Atsitraukit, — įsakė belaisvis.

Pora nenukentėjusių orlaivių, į kuriuos taikėsi jos būrys ir robotai, neryžtingai pakibo ore.

— O dabar malonėkite mus pametėti iki vartų.

— Kur?

Jai mažumėlę įgriso aiškinti kiekvieną nurodymą. Tas tipas — tikras kaimo stuobrys, ne kitaip. Kalrail žengė atbula ir pamojo.

— Iki ano prakeikto kromlecho.

Pasisukęs šonu, jis pažvelgė per savo petį.

— Dolmeno?

— Aha. Judinkitės.

Nenuleisdama „Vebsterio”, Karlail palydėjo jį ligi artimiausio orlaivio, gestu liepė įsitaisyti ant keleivio sėdynės, pati užnugaryje apžergė vamzdžio jungę. Or ir Styvenson kartu su pora kitų pribėgę užgulė trumpus, storus sparnus, įsikibdami į priešakinius jų kraštus. Dirstelėjusi atgal ji pamatė, kad Makolio vadovaujama grupelė panašiai okupavo antrą transporto priemonę.

— Ką gi, pirmyn, — tarė. — Tik palengva. Nė nebandykite mūsų nupurtyti, nes į jus tebesitaiko robotai.

Varikliai energingai suūžė, ir orlaiviai nuskriejo į priekį, per kelis metrus atsiplėšę nuo gruoblėtos žemės. Greitis padidėjo, vos tik pilotai įsitikino, jog nepageidaujami keleiviai nenukris.

Vyriškis juodu kombinezonu susirado bendrojo kanalo dažnį ir sušuko, mėgindamas perrėkti gausmą.

— O kaip sužeistieji?

— Čia jūsų problemos, — atšovė būrio vadė. — Jas spręsite, kai mes pasišalinsime. — Staiga jai į galvą atėjo mintis. Jeigu sudužusiuose orlaiviuose kas nors išgyveno, tie žmonės turbūt rimtai sužaloti, ir juos varsto skausmas. Karlail išrietė ranką, pamojo sau prieš veidą, dviem pirštais bei nykščiu pavaizdavo atlaužianti gaiduką ir šaunanti. — Jei norite, liepsime robotams jais pasirūpinti.

Jis įnirtingai krestelėjo galva.

— Ne, dėkui. — Panosėje kažką sumurmėjo. Štai ir stenkis elgtis maloniai.

Priešakyje iškilo akmeniniai monolitai. Karlail mostu liepė gretimam orlaiviui juos aplenkti, riksmu įsakė pilotams nusileisti. Tada vieną po kito pašaukė komandos narius, ir tie, paeiliui nučiuožę nuo sparnų, pasileido tekini link vartų. Ant užpakalinių kiekvieno orlaivio vamzdžių beliko tiktai ji bei Makolis.

— Bėk, Makoli!

Artileristas nuslydo ant žemės, paraitė kulnus ir netrukus išgaravo tarp dviejų aukštų, vertikaliai stūksančių akmeninių luitų. Savo „Vebsterio” žiotis Karlail tebespaudė prie vyriškio sprando, šiek tiek žemiau šalmo. Staiga suvokė nepaprašiusi Makolio perleisti robotų valdymo ir dabar tegalėjo viltis, kad priešininkai klaidelės nepastebės.

— Tik nekrėskit juokų. — Moteris įsikibo į glotnią briauną tarp savo kelių ir kilstelėjo koją. Orlaivis netikėtai sutrūkčiojo, šaudamas pirmagaliu aukštyn, tuo pat metu nusviesdamas ją ant žemės. Karlail nė nespėjo sušvokšti, kai skafandras optimaliai pakoregavo galvos bei galūnių padėtį. Ji dribo ant menčių, nusirideno ir sustingo, atsitrenkusi į uolos nuolaužą. „Vebsteris” išslydo iš pirštų. Pabandžius sugraibyti ginklą, kažkas užmynė ant dilbio. Karlail į pagalbą pasitelkė servovąriklius ir sulenkė alkūnę. Pėdos nuslydo nuo rankos. Tačiau pašokti jai neleido orlaivis, kuris, lėtai nusileidęs, sukėlęs dulkių debesį, šliūžėmis prislėgė skafandro kulkšnis bei krūtinę.

Varikliai nustojo urgzti. Ji pastūmė šliūžes, bet tos buvo per sunkios; smogė į korpusą, tačiau šis pasirodė tvirtesnis net už skafandrą. Prie akmeninių kolonų pamatė du ginkluotus žmones. Jų vadas stovėjo šalia ir žvelgė į moterį.

— Tiek to, — išsižiojo Karlail. — Pasiduoti aš nesiruošiu, bet pažadu nebesigrumti ir niekur nesprukti.

Vyriškis pakėlė antveidį, prašiepė dantis ir nukulniavo šalin. Jai bežiūrint, vieną iš savo kolegų pasiuntė kitapus vartų. Paskui tarp statmenų luitų sviedė nuo žemės prigriebtą akmenėlį. Pastarasis išnyko. Priešingoje monolitų pusėje stovintis žmogus metė uolienos skeveldrą, bet toji nukrito prie vado kojų. Juodai apsirengęs vyras nušveitė ją atgal, ir nuoskala pradingo. Jie pakartojo eksperimentą keletą sykių.

Vadas nukreipė ginklą į vartus.

— Ne! — sustugo Karlail.

— Kodėl? — sugrįžęs pasiteiravo jis.

— Nes galite ką nors sužeisti.

— Būtent to ir siekiau.

— Tokiu atveju laukite atsakomųjų šūvių.

Nudūręs į ją akis, vyriškis paklausė:

— Ar jūs tikrai nesikausite ir nemėginsite bėgti?

— Prisiekiu, — atsakė Karlail.

— Turėsiu paprašyti nusiimti skafandrą.

— Minutėlę. — Ji pasitikrino rodmenis, atspindinčius vidaus organų būklę. — Gerai, imunitetą, regis, įgijau.

Karlail atsisegė, nusimetė ir į šoną pastūmė šalmą. Porą sekundžių pažiopčiojo šaltame ore, galop išsivadavo iš šarvinių antpečių. Praspraudė galvą pro kaklo ertmę, nerangiai muistydama pečius bei sėdimąją, patraukė rankas iš rankovių ir išsistūmė laukan. Begalvis skafandras liko gulėti įkalintas po orlaiviu. Ji, nusiridenusi iš po kabinos, atsistojo; teavėdama plonapadžius batelius, vilkėdama aptemptą, vientisą kombinezoną jautėsi pažeidžiama, bet išduoti savo silpnumo nesiruošė. Apsijuosusi lengvu universalių instrumentų diržu žinojo, jog tam tikrus ginklus išsaugojo. Vyriškis vėl keistai ją nužvelgė, tarsi apimtas nuostabos, kurios iš mandagumo nenorėjo parodyti atviriau.

Iš viršaus atsklido gausmas, bylojantis, jog suiro eilinis ultragarsinis sluoksnis. Du iš šešių artėjančių orlaivių buvo balti ir pažymėti ženklu, panašiu į dalį DK emblemos. Karlail įjuos dūrė pirštu.

— Kas ten?

— Žmonės iš Juodojo pjautuvo, — atsakė vyriškis. — Technikės, kurios prikelia kritusius mūšio lauke.

Juodasis pjautuvas. O, Dieve. Sąmonėje šmėstelėjo baubai iš ankstyvos vaikystės. Jei nebūsi gera mergikė, tave pačiups poniutės iš Juodojo pjautuvo! Karlail pajuto, kaip suvirpėjo jos žandikauliai. Prisireikė pasitelkti valios jėgas, kad pavyktų sutramdyti drebulį.

— Jūs neapsirūpinate kopijomis?

Šįsyk jo žvilgsnis buvo labai keistas. Orlaiviai nutūpė greta tolimo relikto. Išvirtusios iš kabinų subruzdėjo žmonių figūros.

— Tvarka, — pareiškė juodai apsirengęs vyras. — Padėtis valdoma. — Jis pamojo į du statmenus akmens luitus, prislėgtus trečiuoju.

— Kas ten vyksta?

— Tai vartai į Viserio-Karo kirmgraužą.

— Aš ir pats supratau. Kodėl jie veikia tik iš šitos dolmeno pusės? Ar praėjimas vienpusis, kaip Mėbijaus juosta?

Karlail truputėlį sumišo. Paaiškėjo, kad klydo, laikydama jį visišku neišmanėliu.

— Ne, dvipusis, — atsakė. — Bet jei sviedžiate akmenį iš anos pusės, jis turi išnirti dar prieš metimą ar bent prieš smigdamas pro vartus. Taip pažeidžiamas priežastingumo ryšys. Todėl akmuo neprasmenga.

— Kur?

— Į kirmgraužą.

— Iš kur jis žino apie priežastis ir pasekmes?

— Geras klausimas, — nusišypsojo Karlail.

Vyriškis susiraukė.

— Kuo jūs vardu? — pasidomėjo.

Mergina ištiesė ranką. Neketino apie save galvoti kaip apie belaisvę.

— Liusinda Karlail.

Jis paspaudė atkištą delną.

— Žakas Armandas. — Prisistatė taip, lyg tikėtųsi, kad ji atpažins pavardę. — Dar žinomas kaip generolas Džeikas. — Šįkart savo vardą ištarė angliška maniera, tarsi neabejodamas, jog Karlail turėjo jį girdėti.

— Kaip matau, neįsivaizduojate, kas aš toks. — Armandas palingavo galva. — Tenka sutikti — čia išties vyksta keisti dalykai. — Nuleidęs antveidį, rodos, kažką patikrino šalmo ekranėlyje, vėl jį pakėlė. — Nes kito varianto nėra. Jūsų niekas nepažįsta. Be to, palydovai užfiksavo, kaip atvykote į šituos kraštus. Jūs ne vietinė.

— Nustebote?

— Galima ir taip pasakyti. — Tonas, kaip ir žodžiai, spinduliavo budrumą.

— Beje, kur yra „šitie kraštai”?

— Savo planetą praminėme Euridike. Žvaigždė… na, jai pavadinimo nesugalvojome. Bet žinome, kad ji šviečia Šaulio vijoje.

— Eikit sau! — Karlail nuoširdžiai nusišypsojo. — Mes nė nenutuokėme, kad raizginys nutįsęs taip toli.

— Raizginys?

Ji sumostagavo.

— Toji kirmgrauža jungiasi su daugybe kitų, ir jos visos susinarpliojusios į pynę.

Generolas žvelgė į moterį, krimsčiodamas apatinę lūpą.

— Ir jūs su savo… kolegomis atkeliavote pro kirmgraužą?

— Suprantama. — Kol tebekaito šiluminiai pamušalo elementai, Karlail rankomis apsivijo pečius. — Jūs nežinojote, jog čia vartai?

Armandas pakratė galvą.

— Mes visada laikomės atokiau nuo svetimos kilmės struktūrų, dėl tam tikrų priežasčių, kurios turėtų būti akivaizdžios, bet, matyt, tokios nėra. — Jis pamojo ranka į horizontą, pirštu rodydamas kalvagūbrių monolitus. — Manėme, jog dolmenų žiedas atstoja tam tikrą, čiabuvių paliktą riboženklį. Šiandieną į vietinį sektorių žmonės įsibrovė pirmą kartą per šimtmetį. O taip, jį stebėjome nuolat, todėl ir užfiksavome jūsų atvykimą. Kartu su signalo pliūpsniu, kuris nuvilnijo kaip prakeiktas elektromagnetinis impulsas. Bet mums gresia gerokai rimtesnės problemos. — Jis nuožmiai dėbtelėjo į pašnekovę. — Ir už jas atsakysite jūs, kad ir kas būtumėte. Kas, sakėte, esate?

— Karlailai, — išdidžiu, tvirtu balsu pakartojo mergina.

— Kuo gi jūs verčiatės namuose?

Posakis jai buvo negirdėtas.

— Mūsų namai visur. Kirmgraužų raizginys ne veltui pavadintas Karlailų dreifu.

Pokalbį nutraukė iš dangaus atsklidę gausmai ir įvairių įspūdingų artilerijos pabūklų, sparčiai dislokuojamų aplink vartus, vaizdas. Dar daugiau ginkluotės apsupo reliktą. Ji stebėjo procesą tylėdama. Kol kas nenumanė, kaip reaguoti į Armando tvirtinimus, neva jis nepažinojo Karlailų giminės ir nenutuokė apie vartų egzistavimą. O kur dar gluminančios užuominos į čiabuvius ir svetimą relikto kilmę. Puikiai suvokdama, jog pati nesusigaudo, kas čia vyksta, nujausdama, kad kiekvienas ištartas žodis gali pabloginti padėtį, ji laikė liežuvį už dantų. Abejonių nekilo dėl vieno: čionykštė šutvė nepriklausė kultūroms, apie kurias Liusindai Karlail teko girdėti.

Po kelių minučių iš vartų išniro automatinis zondas. Žengęs ant žolės, mitriai nuskenavo aplinką. Atvykėlį užpuolė pora vyrų, budinčių prie dolmeno, ir jis nedelsdamas smuko atgal.

— Jūs nedovanotinai suklydote, — tarė Karlail. — Kitąsyk čia pasirodys galingesnės mašinos.

Armandas suniurnėjo:

— Nieko tokio, mes atsilaikysime. — Jis vadovavo dislokavimui, mostu liepė nutūpusiam orlaiviui atsiplėšti nuo žemės. Į jątesiteikė pašnairuoti.

— Klausykit, aš neturiu nė menkiausio supratimo, kas esate, o jūs, rodos, neįsivaizduojate, kas mes tokie. Siūlyčiau viską išsiaiškinti, paskui ramiai išsiskirti.

— Nepaleiskite jos! — pasigirdo iš tuščio skafandro garsiakalbio, o skafandras atsistojo, po pažastimi laikydamas šalmą ir apykaklę tarytum vaiduoklis teatro scenoje. Išpūtę akis, į jį sužiuro visi netoliese dirbantys žmonės.

— Čiaupkis, Šlaimai, — paliepė Karlail. Kaip, po galais, šeimynykštis sugebėjo perimti skafandro kontrolę? Taip neturėjo nutikti.

— Kas tai? — griežtai paklausė Armandas.

— Mano šeimynykštis, — atsakė mergina. — Atleiskit, jis išsidirbinėja. — Gestu paprašė generolo pasitraukti į šoną ir nužygiavo link skafandro; pakeliui bakstelėjo sau į gerklę, įjungdama slapto kanalo mikrofoną. — Verčiau užsikimšk, — mintimis perdavė, — antraip pasigailėsi, velniai tave griebtų. — Iš savo diržo kapšo pabandė išgriebti atsarginį nuotolinio valdymo pultelį, ir tebekrapštė sagtį, kai skafandras, didelei Karlail nuostabai, slystamuoju, bet itin skausmingu smūgiu į alkūnę nutrenkė ją šalin ir atžirgliojo iki Armando. Tiek generolas, tiek jo pavaldiniai laikė ginklus atstatytus prieš save, pasiruošę ištaškyti šarvus į gabalėlius. Atėjūnas leido savo asmeninei išrangai nukristi ant žemės, pakėlė rankas virš begalvių pečių.

— Aš esu velionis profesorius Izaokas Šlaimas iš Tel Avivo universiteto, kompiuterijos katedros. Norėčiau jums, kaip civilizuotos valdžios atstovui, pasiduoti. Jei sutiksite, pažadu iškloti viską, ką žinau apie prakeiktus Karlailus.

2. JUODOJO PJAUTUVO GRAUŽULYS

Karlail tūžmingu žvilgsniu pervėrė išdavikę mašiną, bet nespėjo savo pagrobėjų įspėti jos nesiklausyti, nes vartuose pasirodė šarvuotas, išgaubtas žvalgybinio transporterio pirmagalis. Sumojavusi rankomis, mergina nuskuodė dolmeno pusėn, kaip ir visi kiti, įskaitant perbėgėlį skafandrą, tačiau sustojo ir smuko už kovinės įrangos, kai iki kalvagūbrio liko kelios dešimtys metrų. Vos išsitekdamas tarp statmenų akmens luitų, masyviais vikšrais treškindamas nuobiryną, jis pasviro į priekį ir nuslinko į papėdę. Pailgas, puskiaušinio formos kiautas žvilgėjo it vabalo nugara. Išgirdusi, kaip sudzingsėjo rikošetu atšokančios kulkos, Karlail prisiplojo prie žemės. Nūnai iš visos širdies geidė atsidurti savo skafandre. Kadangi troškimui nebuvo lemta išsipildyti, ji tiesiog gulėjo rankomis prispaudusi pakaušį ir vylėsi, jog Euridikės gyventojai suvoks regintys neįveikiamą korpusą.

Ko gero, suprato. Šautuvų tratėjimas bei kulkų švilpesys nutilo. Karlail pakėlė galvą tuo momentu, kai vieną iš dislokuotų pabūklų ir žvalgybinį transporterį sujungė iki baltumo įkaitusio oro gija. Ne lazerio spindulys ir ne plazmos srautas — spėlionėms ji beveik neturėjo laiko, nes po sekundės toji linija išsiveržė pro užpakalinę korpuso dalį bei nudriko link vartų viršaus. Tariamai nesunaikinamą kiautą perrėžė kiaurai. Baltas siūlas čirkšėdamas tįso tolyn. Akmeninis dolmeno skersinis nelauktai virto dulkėmis, o iš vartų tvykstelėjo ryškus Čerenkovo radiacijos mėlis, liudijantis apie suardytą energijos būseną. Dar po akimirkos transporteris ėmė kiužti nelyginant skardinė, iš kurios išsiurbiamas oras, ir sudegė iki baltų pelenų. Euridikės gyventojų ginklas įveikė priešininką taip lengvai, tarsi jis būtų pagamintas iš magnio.

Karlail tysojo, švokštė, mirksėdama stengėsi iš akių išspausti ašaras ir atsikratyti pošvyčio dėmelėmis. Prie nuolaužų pribėgo trys individai baltais kombinezonais, kurie pabaksnojo į skeveldras ir nužingsniavo šalin. Transporteriu važiavę žmonės, žinoma, turėjo atsargines sąmonės kopijas, o gyvybę prarado žaibiškai, bet taip pakrypę įvykiai vis vien ją šokiravo. Net jeigu egzistencija nenutrūksta, mirtis lieka mirtimi. Pražuvo, be abejo, vienas kitas iš komandos narių, su kuriais teko bendrauti vos prieš valandą — jos komandos, per jai patikėtą misiją. Atsakomybė kris ant būrio vadės pečių, bent taip galvos namiškiai, ir taip, suprantama, manė pati Liusinda Karlail. Įvertinus išvadas, dar labiau sukrėtė mintis, jog vartai užsidarė ir veikiausiai neatsivers ištisas savaitės, kurias reikės praleisti įkalintai Euridikėje. Ilgainiui klanas saviškę išgelbės, bet iki tol derėtų pamąstyti, kaip išskristi iš planetos. Kita vertus, toks variantas mažai tikėtinas atsižvelgiant į tai, kad ji nieko negirdėjo apie Šaulio vijoje įkurtą koloniją, o pastarosios gyventojai nepažinojo Karlailų. Vietiniai apsistojo labai nuošaliame pasaulyje.

Armandas, atkišęs ginklą, priėjo ir spyrė jai į šonkaulius.

— Kelkis, suknista vergvalde.

— Ką? — mergina nusirideno ir sverdėdama atsistojo. — Kokio velnio mane spardai?

— Tavo tariamas šeimynykštis yra žmogus.

— Kadaise buvo. Prieš tapdamas postžmogumi. Na, žinai? Kalbančiu numirėliu? Vienu iš šunsnukių, kurie kalti dėl šito jovalo? Kurie gavo, ko nusipelnė. Klausyk, fermeri, neskiesk man nesąmonių apie vergvaldžius.

Generolas susiraukė, akivaizdžiai aprimdamas nuleido šautuvą.

— Mes turėsime ką aptarti, — pasakė. — Vėliau.

Jis vėl nudrožė prie dolmeno ir sviedė akmenį. Žengė tarp monolitų, apėjo juos ir sugrįžo.

— Kas ten atsitiko?

— Jūsų ginklas perkrovė vartus ir išvedė juos iš rikiuotės.

— Praėjimas liks uždarytas?

Karlail pasvarstė, ar verta meluoti. Turbūt ne. Patraukusi pečiais, atsiliepė:

— Kelias savaites. Blogiausiu atveju mėnesį.

— Ačiū ir už tai.

— Aha, ilgai izoliuoti nebūsite.

Sprendžiant iš veido išraiškos, Armandas turėjo omenyje ką kita.

Relikto apylinkėse, ko gero, liko nemažai žmonių, nes išskrendančiuose orlaiviuose vietos netrūko. Paklusdama generolo mostui, Karlail įlipo į kabiną ir atsisėdo už piloto, kuris, taip ir nepakėlęs antveidžio, įjos žvilgsnį atsakė galvos linktelėjimu. Nors ir kietas, krėslas kaipmat prisitaikė prie keleivės kontūrų, automatiškai bei nepermaldaujamai užsegė saugos diržus. Kai mergina patogiai įsitaisė, užsitrenkė skliautinis stogas, pagamintas iš jai neįprasto, aukštos kokybės, beveik nematomo stiklo. Ūžti ėmė reaktyviniai varikliai, korpusą sudrebino stuburą kutenanti vibracija; orlaivis pakilęs šovė pirmyn, įspausdamas keleivę į atlošą. Kai viražu nuskriejo į pietvakarius, akiratyje šmėstelėjo svaigiai pakrypusios viržynės bei kalvos, melsvai žalios, rudos platybės, pamargintos gelsvais saulės šviesos atspindžiais, kurie raibuliavo nesuskaičiuojamoje gausybėje ežerėlių ir priminė švytėjimą, besismelkiantį pro skylėtą užuolaidą. Pro užpakalines tūtas vėl išspjovęs reaktyvines čiurkšles, orlaivis smigo į debesį. Kelias akimirkas brovėsi pro drėgną, pilką zoną, pagaliau išniro kitoje pusėje ir netrukus grįžo į horizontalią padėtį, kaip ji spėjo, kokių aštuonių devynių kilometrų aukštyje, iš kurio tebuvo matyti nesibaigiantys, vienodi, bet sykiu unikalūs debesų paviršiai ir žemės lopiniai properšose.

Karlail nenuobodžiavo žvelgdama į debesų sluoksnius arba kraštovaizdžius, tačiau jautėsi per daug įpykusi, kad gėrėtųsi peizažais. Drausmė, suvaržymai… jai teko su tuo susidurti, bet visada savo noru. Dabar pirmą kartą nuo vaikystės pasijuto bejėgė, stumdoma, įkalinta. Mergina prisivertė aprimti; iš įpročio kryptelėjo galvą, ketindama nuryti lašą iš kavos snapelio, jo nerado ir vėl įsiuto. Ant priešakinės sėdynės nugarėlės pastebėjo pritvirtintą vandens butelį. Atsigėrusi susiraukė, nes skystis pasirodė besąs drungnas. Troškulį numalšino, deja, įniršio neišsklaidė. Maža to, grąžinant butelį į savo vietą, ją apėmė stiprus poreikis nusišlapinti. Skafandre būtų išsičiurškusi be jokių nemalonių pasekmių, bet tiktai ne čia. Karlail kietai sučiaupė lūpas, suspaudė kelius ir nukreipė akis į ryškius, apgaulingai materialios išvaizdos debesis.

Tolumoje pilkus jų sluoksnius pakeitė mėlyna purslota jūra; orlaivis pasviro ir spiralėmis nuskriejo žemyn: arba pilotas maivėsi, arba demonstravo kariškiams būdingus įpročius. Ji įtarė, jog teisingas bus pirmasis variantas, nes Armando pavaldiniai neatrodė panašūs į žmones, kurie dažnai tupdydavo skraidykles mūšio laukuose. Kai jie paniro po debesimis, purškiančiais dulksną, Karlail išvydo paplūdimį, lūžtančias bangas, žemus, pakrantėje susispietusius pastatus ir kupolus, gudronuotą kilometro ilgio ruožą. Orlaivis linguodamas sustojo viename kelio gale, neilgai trukus priėjo prisijungė septyni kiti.

Toje pačioje nusileidimo tako dalyje stūksojo didesnės transporto priemonės, smailianosiai deltaspamiai su siauromis, per fiuzeliažus nutįsusiomis langelių juostomis. Kai stogo skliautas atšoko, Karlail atsistojo ir, pilotui kinktelėjus, išlipo laukan. Nuo jūros padvelkė žvarbaus vėjo gūsiai. Aplaižiusi lūpas, ji pajuto druskos skonį. Atgijo kombinezono šildytuvai, ir kūną stingdantis šaltis pamažu ištirpo.

Armando žmonės nuvarė Karlail per lietaus merkiamą gudroną.

Link deltaspamio, rodos, ultragarsinio lėktuvo. Jo kabinoje, užkimštoje dviem sėdynių eilėmis, buvo ankščiau negu orlaivyje. Pro tarpdurį sugužėję, šalmus nusiėmę kareiviai ir medikai apdovanojo ją nedraugiškais vypsniais. Skafandras vis dar nešiojosi šalmą bei šarvinius antpečius tarsi groteskiškas, sužeistas, bet vaikščioti galintis individas. Karlail būtų jį persmeigusi rūsčiu žvilgsniu, bet, tiesą sakant, nežinojo, kur žiūrėti. Durys užsitrenkė, lėktuvas už— griaudėjo ir nušvilpė su tokiu milžinišku pagreičiu, kokio jai iki šiol neteko patirti. Įbedusi akis į iliuminatorių, mergina stebėjo, kaip pro šalį pralekia ir nutolsta paplūdimys, per kelias minutes pakrypęs vandenynas įgauna pilką atspalvį, o mėlynas dangus nusidažo purpuru. Apačioje tyvuliavo vanduo, plaukė debesys, sluoksniais užklojantys vieni kitus. Deltaspamiui nulėkus viražu, ji atkragino galvą, įsmeigė žvilgsnį į zenitą ir pamatė žvaigždę. Galų gale lėktuvas grįžo į horizontalią padėtį, tačiau saugos diržai liko užsegti. Kai orlaivis išvystė viršgarsinį greitį, korpusą šiek tiek krestelėjo, ir aplinkui netikėtai pakibo tyla, primenanti, koks triukšmas prieš akimirką tvyrojo. Tarpueiliu nužingsniavo kasdieniškai apsirengęs įgulos narys, kuris klausinėjo keleivių, ar tie ko nors pageidautų. Karlail pasiprašė į tualetą. Vyrukas išvadavo ją iš saugos diržų, palydėjo į priekį ir atgal, vėl prisegė krėsle, nutaisęs atsiprašančią šypsenėlę. Vėliau pavaišino kava ir stebėtinai gardžiu maistu. Universalių instrumentų diržo niekas neapieškojo. Ji galėjo nusipjauti pančius, paimti ekipažo narį įkaitu, užgrobti lėktuvą, bet — nors fantazijos suteikė savotišką pasitenkinimą, — žinojo, jog neturėtų kur skristi. Armandas drauge su keliais kitais iš savo komandos ir Juodojo pjautuvo nusimetė kovinius drabužius, įsitaisė užnugaryje už poros sėdynių — pakankamai toli, kad Karlail nieko negirdėtų, ir dabar šnekėjosi su skafandrą okupavusiu jos šeimynykščiu. Kartkartėmis generolui ištrūkdavo nuostabos šūksnis, atmieštas skeptiškomis gaidelėmis. Po kurio laiko jis pakilo, nuėjo į piloto kabiną, trumpam uždarė duris. Grįždamas į ją nė nežvilgtelėjo.

Neilgai trukus iš užnugario atsklido prislopinti Armando ir moters balsai. Prisiartinusi pastaroji įsitaisė ant gretimos sėdynės. Ji vilkėjo baltas kelnes bei palaidinukę su juodu pjautuvu, išsiuvinėtu virš kairiosios krūties. Buvo tamsesnio gymio nei generolas, truputį kvepėjo cinamonu ir atrodė pribloškiančiai graži.

— Džozefina Košravi, — prisistatė. Akys išdavė nežymią įtampą, tačiau balsas, kaip ir delnas, spinduliavo šilumą.

— Liusinda Karlail.

Košravi nusišypsojo parodydama baltus dantis, nykščiu dūrė į emblemą.

— Nesijaudinkit, galvos jums nenukirsiu. — Žodžius ištarė droviai, tarytum banalų sąmojį.

— O… — nutęsė Karlail, staiga susigaudžiusi, su kuo bendrauja. Medikai, kurie prikelia kritusius mūšio lauke, Juodasis pjautuvas, galvos… jos kūną sekundei nukratė virpulys, lūpas perkreipė dirbtina šypsena. — Aišku. Ko norėjote?

— Tik pakalbėti. Jeigu jums tai leidžiama.

— Leidžiama? — pasipiktino Liusinda. — Aš esu iš Karlailų giminės!

— Taip… suprantu. Profesorius Šlaimas paporino apie Karlailus, apie jūsų kilmę. Mes neapsakomai sukrėsti. Iki šiol nežinojome, kad išgyveno ir kiti žmonės. Nežinojome, kas atsitiko Žemėje, nežinojome, jog galima skristi greičiau už šviesą.

Karlail nusprendė, jog tiesos slėpti neverta. Šlaimas, be abejo, išpliurpė viską, ką galėjo, tad jai reikėtų apsakyti savąją istorijos versiją.

— Bet jūs turėjote čia atlėkti VŠ… tai yra virššviesiniu greičiu.

Košravi veide sušmėžavo nerimo išraiška.

— Arba jūs keliavote laiku ir atvykote iš praeities.

Liusinda Karlail papurtė galvą.

— Ne, nieko panašaus. Tam tikra prasme kelionės laiku įmanomos, jeigu jūs nepažeidžiate priežastinių ryšių. Bet kirmgraužų raizginys arba žvaigždėlaiviai veikia kitaip. Šviesa iš pradinio mūsų taško, tarkim, esančio už dešimties tūkstančių šviesmečių, jus pasieks tiktai po dešimties tūkstančių metų.

— Galbūt todėl mūsų astronomams sunkiai sekėsi nustatyti, kur tiksliai atsidūrėme, — abejingai pakomentavo Košravi.

— Jūs tikrai galvojote, jog nuo krikščionybės eros pradžios praėjo dešimtys tūkstančių metų?

— Mažų mažiausiai. Konkrečios datos nenustatėme. Laiką teko skaičiuoti pagal laivo laikrodžius. Anot jų, dabar Žemėje… — ji pakrapštė rankinį savo laikroduką, — …2367— ieji.

Karlail linktelėjo.

— Aha, teisingai. Kodėl nepasinaudojote akivaizdžia užuomina?

— Buvome tikri, kad per skrydį jie sustojo. Nė negalvojome, jog keliavome, hmm, VŠ tempu.

— Jūs mane gluminate. Kaip galėjote skristi virššviesiniu greičiu ir to nesuprasti?

— Geras klausimas, — atsakė Košravi. — Po Negailestingo Pagrobimo mūsų protėviai apsigyveno kosmose. Kartu su žmonėmis, vėliau, per karą, išgelbėtais iš Žemės, pabėgo į Marsą, o paskui į Jupiterio sistemą. Jie privalėjo rinktis — susikauti su karo mašinomis, kurios užvaldė gimtąją planetą ir bandė išplisti kosminėje erdvėje, arba sprukti kuo toliau. Alternatyvos suskaldė bendruomenę į reformatorius bei sugrįžėlius, kaip juos pavadino. Dauguma parėmė pirmuosius, siekusius suręsti žvaigždėlaivį, vis dėlto…

Ji padvejojo, tarp putlių, tamsių lūpų kyštelėdama rožinio liežuvio galiuką. Karlail žvelgė į pašnekovę, stengdamasi atvirai nepiktdžiugiauti. Į planetą gausiu būriu atsibeldę artimieji susigrąžins dideles, labai ilgai nemokėtas skolas.

— Protėviai neturėjo galimybių pastatyti laivą, galintį skraidinti visą armiją žmonių — anuomet, dvidešimt pirmo amžiaus pabaigoje, jų buvo daugybė tūkstančių, — tęsė Košravi, — todėl nutarė sukurti mažesnį, mitresnį žvaigždėlaivį, savo asmenybėms suteikti skaitmenines formas, išsaugoti duomenų bazėje ir kelionės pabaigoje perkelti atgal į kūnus. Tačiau, vykdant užduotį, reikėjo apsirūpinti antžmogiškai galingais dirbtiniais intelektais ir, na…

Nesusilaikiusi Karlail nusikvatojo.

— Jie pakurstė nuosavą Negailestingą Pagrobimą!

— Regis, taip ir nutiko. Bet projektą pavyko įgyvendinti, nors ir ne visai taip, kaip planavome. Laivas rado gyvybingą planetą, išjudino nanomašinas, kurios pagamino stambesnius mechanizmus — tie surentė dar didesnius, — transformavo pasaulį pagal žemiškąjį standartą, tuomet skaitmeniniams keleiviams sugrąžino fizinį pavidalą ir atgaivino. Štai kokiu būdu čia patekome.

— Aišku. — Istorija skambėjo keistai; niekas nenumanė, kad žmonės sugebėjo išnirti kitapus Negailestingo Pagrobimo zonos. — Kas nutiko jūsiškiams postžmonėms?

Košravi susiraukė.

— Protėvių sukurtus dirbtinius intelektus išsaugojome, bet jie nebeveikia nevaldomu režimu. Tie, kurie atsikratė suvaržymais… kurie atsakingi už virššviesiniu variklių montavimą… pranyko, nepalikdami jokios informacijos apie savo darbus. Pasak Šlaimo, taip atsitiko ir kitur.

— Teisingai, — patvirtino Karlail, — ir ne kartą. Kai užmezgi ryšį su singuliarumu, jame aptinki kitus, greitesnius, todėl į šituos reikalus įsipainioję intelektai gan veikiai išsinešdino iš visatos arba tiesiog nustojo ja domėtis… velniai žino, kaip ten buvo iš tikrųjų. Mums liko nesuvokiamos paskirties reliktai ir tokios gėrybės kaip VŠ variklis arba kirmgraužų raizginys. — Mergina vėl nusijuokė. — Jums išvis nereikėjo bėgti. Netrukus po to, kai išvykote, maždaug 2105— aisiais, postžmonės apleido Žemę ir Saulės sistemą. Mano protėviai bei gausybė kitų, kurie išgyveno, turėjo viską pradėti iš naujo. Prireikė daugiau nei šešiasdešimt metų, kol išsikapstėme iš griuvenų. Per karą ir vėlyvesnius konfliktus tarpusavyje kovojančios pusės pasigamino šaunių, tvirtų technologijų, o mūšio laukus nusėjo aibė nuolaužų. Mano šeima rado kelis sudužusius žvaigždė— laivius, pataisė juos, be niekieno pagalbos nulėkė į Marsą. Kur aptiko jūsų griuvėsius ir pirmuosius kirmgraužos vartus. Galų gale, žingsnis po žingsnio, perėmėme postžmonių techniką, antigravitacines, VŠ sistemas bei panašius dalykėlius. Užuot sprukę, jūs galėjote užimti palankiausias pozicijas, palikti mus toli užnugaryje — po šimts, netgi užvaldyti raizginį.

— Padėtis išties ironiška, — sutiko Košravi, — bet ne tai blogiausia, kaip žinote.

— Nieko aš nežinau.

— Kalbu apie svetimos kilmės reliktą. Matot, kadaise planetoje gyveno protingos būtybės, bet šias išnaikino jų pačių singuliarumas — greičiausiai kovinės prigimties, kaip ir mūsiškis. Pražudė nuosavos karo mašinos, kurias pabudinote prikišę nagus prie relikto.

Karlail palingavo galvą; pašnekovės naivumas privertė ją nusišypsoti.

— Jį pastatė postžmonės, o ne svetimeiviai. Galbūt toji struktūra yra dalis jūsų žvaigždėlaivio!

— Ne, — ryžtingai paprieštaravo Košravi. — Fosilijos liudija ką kita. Dirbtinių intelektų sluoksnyje, kaip jį vadiname — pramoninės epochos, viešpatavusios prieš pat masinį išmirimą, pėdsakuose — užtikome sutraiškytų mašinų, panašių į jūsų prižadintas, liekanas. Nereikia nė sakyti, kad nuo tada prie relikto artintis vengėme.

— Nesistebiu. — Karlail patylėjo, mėgindama įsprausti savo mintis į atitinkamus rėmus, kad galėtų išaiškinti gyvenimo tiesas. — Klausykit, niekas nebetiki ateiviais. Visur apstu tiktai vienaląstės gyvybės. Pamąstykit: kokia tikimybė, kad jūsų laivas nukako į vienintelį kitą galaktikos kampą, kuriame išsivystė protingos, nežemiškos būtybės?

— Mes, be abejo, tokį klausimą apsvarstėme, — atsakė Košravi.

— Tegalime spėti, jog žvaigždėlaivis rinkosi planetą savo nuožiūra.

— Ji patraukė pečiais. — Skamba neįtikėtinai, bet fakto nepaneigsi. Fosilijos tikrai išliko.

— Nuostabu, — nuoširdžiai pareiškė Karlail. — Kai griebsimės darbo, jūsų pasaulį užplūs mokslininkai ir turistai.

Košravi atsilošė krėsle, nukreipė žvilgsnį į priekį.

— Spręsti ne man, — mąsliai atsiliepė, — bet vargu ar Jungtinis vadų komitetas — mūsų vyriausybės atstovai, — išklausęs vargšo jūsų vergo, leis Karlailams „griebtis darbo”.

— Tikiuosi, man bus leista tarti savo žodį. Juk Šlaimas šališkas.

Pašnekovė staigiai atsisuko. Jos veidą akimirkai perkreipė išraiška, kokią nutaisė Armandas, pašventindamas Liusindą spyriu.

— Nesvarbu, ką jis pasakys! — nukirto Košravi. — Užtenka vien to, kad egzistuoja tokia būsena.

Karlail išsižiojo, ketindama užprotestuoti ir vėl susičiaupė. Pagaliau suvokė atsidūrusi tarp potencialių priešų, apie kurių motyvus bei pajėgumus žinojo grėsmingai mažai. Jau verčiau patylėti. Taip nusprendusi, kietai sukando dantis, trūktelėjo petim ir nusigręžė į langą. Žvelgė laukan, kol mėlynas, pilkas, baltais purslais išmargintas vandenynas užleido vietą žaliai, rudai, juodai pakrantei, o lėktuvas, pasviręs pirmagaliu žemyn, ėmė leistis.

Sairusas Lamontas kybojo tinkle elastinių lynų, dėl kurių kiekvienas judesys ir pastangos išsaugoti užimtą padėtį reikalavo daug jėgų. Kaulus sergėjo skafandre instaliuotos Jetremo spiralės, bet raumenų tonuso jos nepalaikė. Todėl į pagalbą teko pasitelkti elastinį tinklą, kuris, beje, veikė kaip daugiakryptis, nuo pagreičio apsaugantis amortizatorius. Leido lengvai atlikti vengimo manevrus. Netaisyklingų formų asteroidai skriejo chaotiškai, nenuspėjamomis trajektorijomis, ir mėginimus prie jų prisigretinti visuomet lydėjo pavojai.

Šiuo metu Lamonto laivas, „Alkanas drakonas”, artėjo prie poros kilometrų skersmens uolienos luito. Tiek pirminė spektroskopinė miniatiūrinio pavyzdžio, lazeriu nugarinto nuo paviršiaus, analizė, tiek orbitinė dinamika parodė, kad penkis jo procentus sudarė geležis. Kai atstumas sumažėjo iki dvidešimties kilometrų, išdavikišką šlakuoto asteroido blyksėjimąbuvo galima įžiūrėti plika akimi.

Neblogai, visai neblogai. Euridikės sistemoje, kurioje dominavo dujų milžinas Polifemas, teturintis vieną palydovą, skriejo dvi uolėtos Žemės tipo planetos ir sukosi retas asteroidų žiedas, stigo metalų. Klausimas, kas atsakingas dėl tokios padėties — originalioji sistemos sandara ar seniai pražuvę, kitados rūdos kasyba užsiėmę čiabuviai — iki šiol išliko diskusijų objektu. Abejonių nekėlė tai, kad asteroidus tyrinėti vertėjo, bent jau nestokojantiems kantrybės bei ambicijų. Lamonto apskaičiavimu, šito akmens masės užteks, kad sąskaita prisipildytų su kaupu, ir jis galėtų mesti darbą, jei tik panūstų, arba, kas labiau tikėtina, tęstų paiešką metalų, kuriuos įsigiję pirkėjai užsigeis didesniųjų kiekių.

Lamontas buvo aukštas vyriškis, per šešerius metus, praleistus kosmose, truputį pablyškęs, Euridikėje išgyvenęs šimtą keturiasdešimt trejus metus, bet dėl tam tikrų priežasčių, paskatinusių išsinešdinti iš planetos, nė kiek netrokštantis žmonių draugijos. Sudėtingas, įspūdingas šimtmetį puoselėto šeimos verslo krachas ir mėnesį užsitęsusios pastangos suvesti visus galus, nulėmė tokią būseną, kad emocinius, intelektinius ar lytinius santykius jis jautė galįs palaikyti tiktai su vienintele išlikusia savo nuosavybe — su laivu.

— Kokia čia velniava? — pasigirdo „Alkano drakono” balsas.

— Kas? — krūptelėjęs pančiuose paklausė Lamontas.

Priešais užsižiebė ekranas, kuriame nušvito plati, keistai įmantri linija.

— Labai galingas signalas, — paaiškino žvaigždėlaivis. — Panašus į elektromagnetinį impulsą, tik turiningas. Atsklido iš šviesiosios Euridikės pusės.

Lamontas puikiai suprato, kas atsitiko. Netikėtų pokyčių galimybę, nors itin menką, planetos gyventojai kruopščiai išanalizavo ir jai ruošėsi rengdami karines pratybas. Vis dėlto jis pajuto drebąs. Nepaprastai svarbiomis naujienomis sunkiai sekėsi patikėti.

— Susirėmimas su karo mašinomis, galbūt įsiliepsnojęs iki rimtesnio konflikto.

— Kitų variantų praktiškai nėra, — sutiko laivas. — Aš luktelėsiu pranešimo apie visuotinę kovinę parengtį. — Po pauzės DI paklausė: — Ar mums atsitraukti nuo asteroido?

— Kurių galų?

— Galbūt ten slepiasi karo mašinos? — pastebėjo „Alkanas drakonas”. — O jei signalas skirtas joms?

Kol Lamontas mąstė, kabėdamas lynų pynėje, asteroidas pamažu išaugo akiratyje. Iki jo beliko penki kilometrai.

— Jeigu taip galvosime, — ištarė garsiai, — teks laikytis atokiau nuo kiekvieno sistemoje užfiksuoto metalų klodo. Mes išrausėme gausybę uolienos luitų, bet ligi šiol neaptikome nė vieno svetimos kilmės aparato. Vargu ar turėtume tikėtis permainų vien todėl, kad Euridikėje kažką prižadino.

— Tavo prielaidas patvirtina tikimybinė mano analizė, — atsiliepė DI.

Vis dėlto pilotas sustabdė žvaigždėlaivį už penkių šimtų metrų nuo asteroido gerokai budriau ir labiau nuogąstaudamas nei įprastai. Pasirūpino, kad įkrautus lazerius aktyvuotų automatinis jungiklis. Nusiuntė spiečių plaštakos dydžio zondų ištirti akmeninį paviršių. Jie pateikė ataskaitas vienas po kito, patvirtino per nuotolinį stebėjimą gautą informaciją — jokių metalinių objektų nerado, užtiko tik gryną meteorinę geležį, nepakitusią nuo tų laikų, kai iš protoplanetinio disko susiformavo čionykštė sistema.

Šiek tiek atsipalaidavęs, Lamontas iššovė kitą pulką mechanizmų, šįkart rūdakasius bei montuotojus. Iš dalies savarankiškus įrengimus už siauro spindulinio pavadžio laikė laivo DI. Jie privalėjo suręsti milžiniškus saulės veidrodžius, nedideles jėgaines ir mašinas, išgaunančias reikalingas medžiagas iš pačios uolienos, negausių replikatorių bei surinkėjų atsargų ir jas atitinkamai apdorojančias. Atsijungęs nuo tinklo, Lamontas patraukė į dušo modulį. Nusiprausė perdirbtu šlapimu, išsidžiovino perdirbtu oru, atsispyrė nuo sienelės ir nusklendė hidroponikos koridoriumi, pakeliui prigriebdamas šviežių daržovių. Virtuvės sektoriuje pasigamino sau užkandžių. Kol kramsnojo, pasidomėjo puse šviesvalandės pasenusiomis tekstinėmis, vaizdinėmis ir garsinėmis naujienomis, kurias perduodavo kosmoso gelmės kanalai. Jungtinių vadų komiteto paskelbtai visuotinei karinei parengčiai pritarė, tuo pat metu tingiai svarstė, ar jį su laivu mobilizuos, jeigu prasidės tikras mūšis. Armando kompanijos nufilmuotus kadrus — iš senovinio relikto išlendančias mašinas — stebėjo apimtas jaudulio ir baimės. Peržiūrėjo reportažą keletą sykių, norėdamas galvoje įkalinti aparatų pavidalus, idant tie nepaspruktų į pasąmonę ir nesukeltų košmarų.

Suspragsėjęs rankų bei kojų pirštais jis nupleveno atgal į valdymo centrą, prisisegė lynus, išdidino vaizdus, rodančius per pastarąją valandą asteroide atliktos veiklos rezultatus. Reginys privertė Lamontątaip energingai atšokti, jog net užgaudė tinklas. O taip, rūdakasiai ir montuotojai gamino mechanizmus: karo mašinas, identiškas toms, kurias demonstravo įrašai.

— Nutraukt darbus! Nutraukt, nutraukt! — užstaugė jis, bergždžiai spusčiodamas jungiklius.

— Deja, tai neįmanoma, — atsakė „Alkanas drakonas”.

Pro siaurą langelį įžiūrėti kelionės tikslo nepavyko — apačioje driekėsi įvairiais žalumos atspalviais nusidažęs kraštovaizdis, vingiavo pora kelių, staiga priešakyje nutįso ilgas gudronuotas takas, sušmėžavo plokščiastogiai pastatai ir ryškiaspalvės transporto priemonės. Kai lėktuvas nusileido, Karlail įtikėjo, kad išplitęs akiratis padės nustatyti, kur ji pateko, tačiau orlaivis sustojo, kažkas dunkstelėjo į duris, o joms atsidarius, paaiškėjo, jog prie korpuso prisijungė rumbuoto, pusskaidrio plastiko tunelis. Ilguoju vamzdžiu nušlepenę į terminalą, kokią minutę visi keleiviai bruzdėjo belangėje patalpoje. Karlail ištaikė momentą prisigretinti prie išdaviko skafandro. Šis dar lėktuve užsidėjo šarvinius antpečius bei šalmą, todėl dabar nebeatrodė taip keistai, jei tik neatkreipdavote dėmesio, kad galvos apdangalas tuščias. Mergina nusprendė pasinaudoti proga ir su juo šnektelėti.

— Nesielk taip, — sušnypštė. — Tik prisidarysi rūpesčių, kai atvyks kiti. Jeigu liksi su mumis, duosime tau viską, ką gali pasiūlyti vietiniai…

— Kaip gražu, — nusivaipė Šlaimas. — Koks netipiškas dosnumas. Bėda ta, kad …pavėluotas.

— Suteiksime tau laisvę, — pašnibždomis pridūrė Karlail. — Ištrinsime tavo biografinius duomenis, nemokamai perkelsime į kitą kūną ir dykai atnaujinsime.

Skafandras neturėjo veido, bet jai susidarė įspūdis, tarytum pašnekovas atsigrįžo.

— Nejau tikrai galvoji, — tarė Šlaimo balsas, — kad atsisakyčiau pirmojo šanso ištrūkti į civilizuotą visuomenę, mainais į tavo pažadą? — šarvinė ranka gestu parodė įjuos supančią erdvę. — Kodėl manai, jog norėčiau gyventi tarp Karlailų, net jeigu būčiau nuo jūsų nepriklausomas?

— Tu galėsi keliauti, kur užsimanysi.

— Kol kas man patinka čia. — Jis nusisuko.

— Pagyvensim, pamatysim. — Karlail nusišypsojo. Ką tik sumąstė būdą, kaip užkirsti Šlaimui kelią į laisvę.

Tarp jų įsispraudęs Armandas ir iš šono priėjusi Košravi palydėjo abu iki durų, kurios atsivėrė į milžinišką aikštę, plytinčią žemų, stikliniais fasadais tviskančių pastatų apsuptyje. Į dangų kilo arba iš aukštybių leidosi orlaiviai, netrūko ir stovinčių ties šaligatviu. Saulė beveik pasiekė zenitą, vadinasi, jie nukeliavo toli į pietus. Nuo sauso karščio veidą akimoju išmušė prakaitas. Oras atsidavė dulkių bei augalų kvapais. Link transporto priemonių ir nuo jų lėtai pėdino arba skubiai žingsniavo žmonės, pasipuošę plonais, spalvingais drabužiais, kurių klostės plazdeno vėjo šuoruose. Griausmingas, nuo statinių aidintis šurmulys kėlė pasibaisėjimą. Vaizdai asocijavosi su klaikiu projektavimo defektu, bj auroj ančių utopinį, architektūrinį eksponatą.

Armandas nuvedė juos iki keturviečio orlaivio. Nėrusios po pakeliamomis durelėmis, Košravi su Karlail įsitaisė ant užpakalinių sėdynių. Generolas ir skafandras atsisėdo priekyje.

— Į Jungtinio vadų komiteto centrą, — liepė Armandas atsilošdamas, nė neliesdamas rankinio valdymo. Oro taksi vertikaliai atsiplėšė nuo aikštės ir beveik stačiu kampu šovė viršun. Pagreitis įspaudė Karlail į krėslą. Dviejų tūkstančių metrų aukštyje, kai orlaivis grįžo į vertikalią padėtį, ji pažvelgė pro langą. Už uosto ribų, kone iki pat horizonto, driekėsi miestas. Tolimojoje jo pusėje spindėjo jūra. Apačioje per šimtus metrų stiebėsi parkų zonomis atskirti, gatvėmis ir vienbėgiais sujungti pastatų kompleksai. Įvairiuose lygmenyse tarytum gigantiškos bitės dūzgė orlaiviai bei smulkesnės skraidyklės. Antžeminės transporto priemonės, rodės, zujo perpus greičiau, bet dvigubai pavojingiau.

— Koks čia miestas? — paklausė Karlail.

— Naujoji Pradžia, — atsiliepė Armandas. — Euridikės sostinė.

— Planetą valdo viena vyriausybė?

— Ne visai. Mes renkame asamblėją, kurios lyderis atsakingas už kasdienius reikalus. Bet lemiamas žodis priklauso savotiškai Nepaprastųjų padėčių komisijai. Tiksliau sakant, chuntai.

— Reformuotą vyriausybę kontroliuoja Jungtinis vadų komitetas, — šaltai pataisė Košravi. Besiklausant lengvabūdiško, nepagarbaus generolo tono, jos kaktoje įsispaudė raukšlelės.

Armandas atsakė raminančiu mostu.

— Dėl to neverta ginčytis.

Jie artėjo prie didesnio ir už kitus puikesnio namų masyvo, kuris, orlaiviui leidžiantis, susiskaidę į aukštus centrinės miesto dalies bokštus, žemutiniuose lygiuose suraizgytus pėsčiųjų takais, kabančiais tiltais, grotelėmis, apipintus vienbėgio linijomis, šen bei ten pamargintus augmenijos lopiniais, apsuptus žemesniais, siaurų gatvelių labirinte stūksančiais pastatais. Oro taksi nutūpė vieno stogo aikštelėje, tiesiai ant didžiulės, apskritimu apibrėžtos „A” raidės.

Paskui Armandą žygiuodama link lifto šachtos Karlail juto, kaip virpa keliai. Užnugaryje likęs orlaivis spiralėmis nurūko į padanges. Atsidūrus greitaeigėje, apačion neriančioje kabinoje, galvoje įsivyravo svaigulys, ir ji turėjo stumtelėti koją į šoną, kad atgautų pusiausvyrą.

— Kaip jaučiatės? — pasiteiravo Košravi.

Karlail nurijo seiles; ausis slegiantis sunkumas atlėgo.

— Puikiai. — Ji pakreipė akis žemyn. Keliai tebedrebėjo. — Kur mane vedate?

— Pasimatyti su Jungtiniu vadų komitetu, — atsakė Armandas.

Košravi patapšnojo jai per petį.

— Nesijaudinkit, jie tėra paprasčiausi žmonės.

— Tam tikra prasme, — nemaloniai suprunkštė generolas.

Kai ūždamos prasidarė durys, ketvertukas žengė ant kilimo, nudrikusio per visą akrą.

Liusinda Karlail žygiavo greta Košravi ir įkandin skafandro; į sargybinius nė nesiteikė dirstelėti, tvirtais žingsniais judėjo per kiliminę dangą, slopinančią batų dunksėjimą, nuo kulnų brūžuojančią žemių trupinėlius. Šalia didžiulių pseudomedinių durų visiems keturiems pagarbą atidavė du uniformuoti, ginklus prie šonų nuleidę sargybiniai, kitapus slenksčio pakvipo nepridegtu brangiu cigaru ir tikro kietmedžio aromatu, sklindančiu nuo stalo, už kurio sėdėjo šeši vyrai bei trys moterys. Glotniuose jų veiduose atsispindėjo subtilūs, bet akivaizdūs garbingo amžiaus požymiai. Priešais kiekvieną gulėjo bloknotas su šratinuku, stovėjo stiklinė vandens ir į stovelį atremta, pareigas nurodanti plokštelė. Vadai iš Jungtinio komiteto dėvėjo senovinio kirpimo, pilkus arba juodus kostiumus, asketiškai baltus marškinius ar palaidinukes.

— Laba diena, — pasisveikino pirmininkas. — Laisvai. Prisėskite.

Armandas įsitaisė kairėje pusėje, tarp Karlail ir skafandro, Košravi atsisėdo iš dešinės. Liusinda nužvelgė vadus nežymiai, mandagiai šypsodamasi. Nederėtų užmiršti, jog čia ne vien potencialūs priešai, bet ir potencialūs klientai. Pastaraisiais galėjo tapti bet kokie žmonės, jei tik su jais užmegzdavai draugiškus santykius arba truputėlį pagąsdindavai.

— Jūs — ne belaisvė, — į ją kreipėsi pirmininkas. — Bet ir nesate įgaliotoji kitos valstybės atstovė. Šiuo metu mes nepasiruošę užmegzti diplomatinių santykių. Kadangi nepriklausote mūsų piliečių ratui, galime jums suteikti nuolatinio svečio statusą.

— Gerai, — linktelėjo Karlail, — jei tik jūsų pasiūlyme nėra jokių slaptų kėslų.

— Sutarėme. Mes išnagrinėjome pono Armando atsiųstą informaciją. Įskaitant liudijimą, pateiktą programinės įrangos, kuri prisistatė skaitmenine asmenybe, Izaoku Šlaimu, dabar kontroliuojančiu skafandrą, kiek suprantu, jūsų nuosavybę. Prieš pratęsdami jo apklausą norėtume išgirsti, ką papasakosite jūs. — Į priekį pasvirusio pirmininko žvilgsnis bylojo apie nuoširdų susidomėjimą. Likusieji taip pat į ją įsmeigė akis.

— Gerai, — atsakė Karlail. — Bet iš pradžių turėčiau pastebėti, kad mūsų nuomonės apie teisinį, hmm, buvusio šeimynykščio statusą gali skirtis, ir aš žinau, jog mano požiūris jums nepriimtinas. Nejaučiu jokio noro kurstyti priešiškų nuotaikų kivirčydamasi šita tema.

— Mums užteks faktų, — tarė pirmininkas.

— Tebūnie. Ką gi, aš nesiginčysiu dėl to, kuo jis teigia esąs — į programinę įrangą įkeltas profesorius Šlaimas.

— Atleiskit — įsiterpė kosminės erdvės galva, — tačiau mums rūpi svarbesni dalykai. Pageidautume išklausyti jūsų versiją, sužinoti, kas esate, kam atstovaujate ir kas vyksta galaktikoje.

— Supratau. Apie reikalus, susijusius su Šlaimu, išklosiu vėliau. Kalbant apie bendrą vaizdą… na, aš esu Liusinda Karlail. Viena iš žvalgybos komandos, kurią į planetą atsiuntė mano šeima. Karlailai, galima sakyti, užsiima šeimos verslu. Tyrinėja kirmgraužas, organizuoja judėjimą per jų raizginį. Tas išplitęs iki pat Saulės sistemos ir aprėpia aibę planetų.

— Ar jūs siekiate tuos pasaulius užvaldyti? — pasiteiravo pirmininkas.

— O, Dieve, ne! Pretenduojame tiktai į raizginį ir vartus.

— Hmm… aišku. — Kosminės erdvės galva vos pastebimai krūptelėjo. — O kas juos kontroliuoja?

Karlail patraukė pečiais.

— Ne mūsų reikalas, ką klientai veikia. Jei klausiate, kas dar gyvena galaktikoje, na, egzistuoja kitos trys mums žinomos, įtakingos bendruomenės, savotiškos imperijos. Autonominė Amerika, kurios atstovais jus palaikėme. Jie užsiima ūkininkavimu, keičia planetas pagal žemiškąjį standartą. A.A. protėviai išvengė Negailestingo Pagrobimo, nes nebuvo įsiinstaliavę jokių įrengimų; palikuonys elgiasi lygiai taip pat. Mes neblogai su jais sutariame, prekiaujame per kirmgraužas, bet fermeriai nelabai džiaugiasi, kai šniukštinėjame jų postžmonių technologijas. Įrangos neretai pasitaiko rasti greta vartų, todėl mes kartais, hmm, pasivaidijame, jei suvokiat, ką turiu galvoje. Gerokai daugiau rūpesčių kelia kita šutvė, Šviečiamojo amžiaus riteriai, kuriuos iš esmės sudaro japonai, kinai ir indai. Šitie bando perprasti postžmonių techniką, tik griebiasi atsargumo priemonių, kad patys jais netaptų. Kitaip tariant, mėgina įsilaužti į sistemas, užuot jas rinkę bei panaudoję.

— O kas renka? — pasitikslino visuomenės galva.

Karlail plačiai nusišypsojo.

— Mes. Kaip, pavyzdžiui, šįryt. Japonai skundžiasi, kad išrausiame ir susišluojame viską iki paskutinės kruopelės. Bet, patikėkit, jiems paliekame užtektinai.

— Mm-hmm. Prašom tęsti.

— Jie netransformuoja planetų ir nekasa rūdynų. Netgi tam prieštarauja. Galbūt dėl religinių, gal dėl mokslinių priežasčių. Taigi jūs išgirdote apie A.A. ir ŠAR. Trečioji gauja, DK, visai kitokia.

— DK? — perklausė visuomenės galva, tarytum ištarto akronimo aidas būtų pakurstęs nerimą.

— Mes manome, kad santrumpa reiškia Demokratische Kommunistbud, bet kas žino, galbūt ir Demokratinę Korėją arba Kampučiją. Kaip DK atsirado, galima tik spėti. Susibūrė iš partizanų, valstiečių ir panašiai. Šiaip ar taip, jie yra komunistai, kolonizuojantys kosmosą. — Karlail pamojo viršun. — Apsistojantys orbitinėse stotyse. Jiems terūpi gausinti savo gretas. Pagal įgeidžius pasaulių nekeičia, tačiau Žemės tipo planetose kasa rūdas. Postžmonių technologijų linkę vengti, bet parduoda jas mums arba išnuomoja riteriams. — Mergina patogiau įsitaisė ant kėdės. — Tiek žinių, — pasakė stebėdama veidus, kurie tarpusavyje skyrėsi tiktai skeptiškų žvilgsnių raiškumu. — Be abejo, — pridūrė, — žvaigždėlaivius, kurie skrenda greičiau už šviesą, turi visi. Bet keliauti raizginiu daug patogiau. Todėl mes su jais palaikome verslo ryšius.

Giliai įkvėpęs, pirmininkas pasikasė smakrą.

— Ar tos įtakingos bendruomenės… konfliktuoja vienos su kitomis?

— O taip, bet jų santykius paaiškinti nelengva. — Karlail susiraukė, staiga nušvito. — Žinote vaikų žaidimą: akmuo, žirklės, lapas? — ji parodė kumštį, pakarpė dviem pirštais, ištiesė delną. — Akmuo šipina žirkles, žirklės kerpa lapą, lapas uždengia akmenį. Štai taip.

Pirmininkas atsilošė. Vadai susižvalgė, tarsi įsitraukę į nebylių pasitarimą.

— Jūsų pasakojimas, — galiausiai prabilo pirmininkas, — patvirtina profesoriaus Šlaimo liudijimą. Jis minėjo tris konkuruojančias klajoklių barbarų grupuotes ir vieną nusikaltėlių gaują.

— Kas gi tie nusikaltėliai? — Karlail pasistengė, kad jos klausimas skambėtų nuoširdžiai.

— Jūs. Karlailai.

— Tikrai? O kas atlieka policijos vaidmenį?

— Labai teisingai pastebėta. Būtent todėl nesielgiame su jumis kaip su nusikaltėle. Vis dėlto primygtinai reikalaujame, kad vergui būtų suteikta laisvė.

Mergina numojo ranka.

— Darykite, kaip patinka. Kol dar neperkėlėte profesoriaus į naują kūną, privalau įspėti dėl vienos smulkmenos. Jūs, aišku, suprantate, jog mano skafandro įprastomis aplinkybėmis jis niekaip nebūtų užvaldęs. Neįsivaizduoju, kas leido perimti įrangos kontrolę, bet tikrai ne aš ir, kertu lažybų, ne jūsų gauja. Teisybę sakau?

Ji atsigręžė į Armandą, ir tas nenoriai linktelėjo.

— Taigi spėju, kad pagalbą suteikė galingas signalas, dėl kurio taip nerimauja ponas Armandas. Programinės sistemos kaip reikiant užsiteršė. Todėl vargu ar bioįranga bus švaresnė.

Skafandras sugniaužė pirštinę į kumštį ir tvojo per savo kelio lankstą.

— Tikras absurdas…

Prisijungusi prie visuotinio juoko pliūpsnio, Košravi ištiesė ranką virš Karlail kelių ir palietė skafandro korpusą.

— Nesijaudinkit, profesoriau, skaitmenines žmonių formas mes perkeliame į fizinius pavidalus, pasitelkę pažangiausius derinimo protokolus. Visas su procesu susijusias problemas jau seniai išsprendėme.

— Jų gali kilti, jei susidūrėte su svetimos kilmės technologijomis, — įžvalgiai, bet desperatiškai pastebėjo Karlail.

— Principai išlieka tapatūs.

— Gryna tiesa, — pritarė pirmininkas. — Ponia Košravi, ar jūs sutvarkysite šituos reikalus?

— Žinoma. Prašom, profesoriau Šlaimai.

Medikė ir skafandras išėjo iš kambario.

Kosminės erdvės galva įsmeigė akis į Liusindą Karlail.

— Jūs užsiminėte apie žvaigžėlaivius, — prabilo. — Mes visada galvojome, kad kelionės virššviesiniais greičiais gali pažeisti priežastinius ryšius.

— Pažeistų, jei nesusidurtumėte su CA.

— Su C A? — ir vėl tas nerimu atmieštas aidas.

— Chronologijos apsauga. Tarkim, bandot pasiųsti signalą į praeitį, o jūsų laivas taip nukrypsta nuo kurso, kad nebeįtelpa į sąlygų, kurios nulemia šviesos pluošto nuoseklumą, rėmus. Jums paaiškės, jog siųstuvas neveikia, o skrydis užtruks ilgiau, ir jūs pateksite ne ten, kur planavote atsidurti, arba… kaip sakoma — ei, ji niekada nebuvo tavo senelė.

— Anot jūsų, pakenkti priežastingumui kažkaip neleidžia Dievas arba pati visata?

— Aha, Aukščiausiasis, gamta… toks požiūris egzistuoja. Pasak kito, suardyti priežastinių ryšių tiesiog neįmanoma, kaip ir sukurti amžinojo variklio ar du pridėjus prie dviejų gauti penkis. Esmė ta pati.

— Bet…

— Palikime filosofiją fizikams, — įsiterpė pirmininkas. — Kiek suprantu, Šiaurinio žemyno vartai uždaryti. Ar mes galime tikėtis, kad į planetą prisistatys, hmm, jūsų šeimos žvaigždėlaiviai? Ar jie sugebės mus surasti?

— Taip. Išnirę pro vartus, akimirksniu nustatėme pasaulio koordinates. Iš skafandrų sistemų jas tereikia persiųsti į navigacinį laivo kompiuterį — ir į kelią. Manau, svečių sulauksite po kelių savaičių.

— Mergina padrąsinančiai šyptelėjo. — Nesibaiminkit, aną savaitę jie nepasirodys.

Karlail pasitrynė delnus, nugara įsirėmė į kėdės atkaltę.

— Todėl, — pridūrė, — jums nepakenktų su manimi elgtis maloniai.

— Taip, taip, teisingai, — išsiblaškęs tarė pirmininkas. — Ką gi, — atsiduso, — pereikime prie kitų klausimų.

Jungtinis vadų komitetas nukreipė žvilgsnius į Armandą.

— Ką jūs rekomenduosite? — pasiteiravo gynybos galva. — Kaip mums reaguoti? Kalbu apie karo mašinas, o ne Karlailų žvaigždėlaivius.

— Atitraukime pajėgas ir ant relikto numeskime atominę bombą, — paskelbė generolas.

Karlail vos nepašoko iš savo vietos, tačiau nuo replikų susilaikė. Po driokstelėjimo vartai išliktų užsidarę dar ilgiau. Nors taip susiklostę įvykiai gal ir išeitų į gera, net jei sunaikintų postžmonių reliktą.

— Branduolinis sprogimas atmosferoje? — oro erdvės galva įbedė akis virš savo bloknoto, tarytum į kažką žiūrėdama. — Jūsų pasiūlymas turėtų būti labai gerai motyvuotas.

— Jūs matėte įrašus, — ramiai atsiliepė Armandas.

Oro erdvės galva trumpam sučiaupė lūpas.

— Ar ne per daug skubate? — galop paklausė.

— Veikiau delsiame, — atkirto generolas.

Kai kurie, išgirdę jo repliką, savo dailių lūpų kampučius pakreipė aukštyn.

— Po įvykusios transliacijos labiau pritiktų stebėti ir izoliuoti objektą, — pastebėjo kosminės erdvės galva. — Prilaikyti arklius, kaip sakoma. Jūs gi suvokiate, jog tirdami signalą arba jo atitikmenį, turintį akivaizdžius elektromagnetinio impulso požymius, galime pabloginti reikalus?

Armandas gūžtelėjo.

— Žinoma, jei mašinos temoka siųsti signalus ir niekaip kitaip nefunkcionuoja. Bet leiskite tuo suabejoti.

— Jūs netikite, kad įstengtume jas sulaikyti? — paklausė sausumos galva.

— Su visa pagarba, sere, ne, netikiu. Mano nuomone…

— Ji skirta nuobodžios viešosios informacijos srautams. — Visuomenės galva atsainiai numojo ranka ir sparčiai sumirksėjo, lyg įsispoksodama į naują virtualų meniu. — Vis dėlto, kaip ragina mano kolega iš kosminės erdvės sektoriaus, mums reikia rasti išeitį iš dabartinės padėties. Reliktas ir, be abejo, vartai, išliks apsupti. Gynybinės kosmoso sistemos veiks kovinės parengties režimu, civiliai privalės sustiprinti budrumą iki „oranžinio” lygio, apsaugos priemonių kompanijos, atliekančios viešuosius užsakymus, dirbs visu pajėgumu, mobilizuosime rezervus. Įskaitant jūsiškį, pone Armandai.

— Dėkui. — Generolas pasviro į priekį. — Į pagalbą kviesime ir atgaivintuosius?

— Tik per mano lavoną, — atšovė pirmininkas.

— Pasirinktinai, žinoma, — skubiai pridūrė Armandas. — Tik asmenis, dėl kurių neprieštaraus saugumas…

Pirmininkas dėbsojo į pašnekovą lyg mažumėlę nustebęs, jog šis dar nepasišalino. Po kelių sekundžių spragtelėjo pirštais.

— Jūs laisvas. — Jis susiraukė, pažvairavo į neprašytą viešnią, vėl atsigrįžo į generolą. — Pasirūpinkite moterimi.

Žygiuodama per kiliminę preriją, Karlail sumurmėjo:

— Įdomu, ką jis norėjo tuo pasakyti?

Armandas teikėsi atsakyti tuomet, kai išniro pro tarpdurį.

— Nebijokite, jumis atsikratyti neliepė.

Šachta įsiurbė lifto kabiną iki pirmo aukšto, vestibiulio durys čežėdamos atsivėrė ir su trenksmu užsidarė jųdviejų užnugaryje. Vyriausybės pastate veikė oro kondicionieriai, todėl lauke ją vėl prislėgė karštis — ne drėgnas, bet nemalonus, troškus kaip džiunglėse. Karlail pasvyravo viršuje tuzino plačių marmurinių laiptų su kosmonautų kariatidžių baliustradomis ir turėklais, forma primenančiais inversijos pėdsakus, užsibaigiančiais chrominėmis, aukštyn nukreiptomis, mažiausiai dviejų metrų ilgio, į suborbitinius V-2 modelius panašiomis raketomis. Dirstelėjusi atgal, išvydo marmurinę šiurpiai pompastiško, kaip ir laiptatakis, administracinio pastato sieną. Ji skubiai nusisuko, pažvelgė į šimto metrų skersmens aikštę, apsuptą mažesniais, bet vis tiek didingais statiniais, virš kurių stogų nelyginant medžiai kyšojo aukštesni, technologiškai pažangesni bokštai bei smailės. Pačioje aikštėje spietėsi vis gausėjanti minia, o priešakinės žiūrovų eilės vilnijo laiptų papėdėje tarytum jūros krantą skalaujančios bangelės. Žmonės vilkėjo lengvus ir laisvus, iš margaspalvių, įvairių audinių pasiūtus, bet iš pažiūros daugmaž vienodo sukirpimo drabužius.

— Gatvėse jūs tapote pasauline įžymybe, — pratarė Armandas.

Viršum jų knibždėjo spiečius kamerų, pirmyn sutartinai ėmė slinkti šimtai žurnalistų. Visi atrodė pribloškiančiai išvaizdūs ir tryško gąsdinančiu susidomėjimu. Karlail pasitraukė atbula per kelis žingsnius. Generolas pakėlė pirštinėtą ranką. Vaizdo kameros įniko manevruoti ore, kad nesusidurtų vienos su kitomis, reporteriai atšlijo. Armandas atsisuko į palydovę pikdžiugiškai išsišiepęs.

— Tik po jūsų, — pareiškė.

3. SUGRĮŽĖLIAI

Lyg kumštyje sugniaužtus perlus Mus sviedė i tamsą nakties.

Bendžaminas Ben-Amis dėbsojo į dainos žodžius, pasibjaurėjęs ir jais, ir savimi. Dauguma kitų, kurias gavo, skambėjo dar prasčiau. Jau ketino eilutes ištrinti, bet persigalvojo ir jas išsaugojo juodraščių faile tam atvejui, jeigu autoriaus neaplankys įkvėpimas, ir jis nesukurps nieko geresnio. Galbūt, pagalvojo, šias eiles pavyktų perdaryti. Bet ne, mes neturėjome nieko bendra su kumštyje sugniaužtais, į nakties tamsą sviestais perlais. Viso labo tebuvome kristališ— kuose, optiniuose kompiuteriuose įkalinti duomenys ir sprukome kaip pabaidyti kiškiai. Beje, apie „mus” nė nederėtų kalbėti: skaitmeniniai žmonių pavidalai slypėjo sistemose praradę sąmones, o didžiuma miesto gyventojų, įskaitant jį patį bei rašytoją, gimė skrydžiui užsibaigus.

Ben-Amis atsiduso, įsikišo ekrano plokštelę į apsiausto kišenę. „Blizgančius inversijos pėdsakus”, šalikelės kavinukę, kurioje praleido pastarąsias kelias valandas, užtvindė klientai, per viešuosius arba asmeninius kanalus žiūrintys televiziją, tebeaptariantys naujienas — šios įelektrino sostinę ir pakurstė jam ramybės neduodančią viziją. Pažiopsojęs į tuščią puodelį, Ben-Amis galėjo nukreipti žvilgsnį [Jar din dės Ėtoiles[1] pušis, panašias į adatų pagalvėles, vešančias kitapus judrios gatvės, ir įsivaizduoti spektaklį: grandiozinį, patriotinį son et lumier[2] kupiną reginį, griausmingą ir ryškiaspalvį, su šokėjais bei aktoriais, kurie tam tikrais momentais, holo- projektorių pastangomis, virstų milžinais, per pasirodymą aukštintų miestą, koloniją, keistą tolimą senovinių karų praeitį ir troškimą grumtis su nauja grėsme, podraug tam norui dalinai suteiktų formą. Tačiau projekto esmę iškreipė prieštaravimas — Euridikės gyventojai, galima sakyti, didžiavosi savo istorija, bet ji užgimė per beatodairišką sauve qui peut[3] tipo pabėgimą. Nemalonias asociacijas reikėtų kažkaip pakeisti, simboliškai transformuoti į „narsų skrydį priešakinėse eilėse”.

Nes būtent toks apibūdinimas tiko epinei kolonistų kelionei, su sąlyga, kad šiandienos naujienos išties atspindėjo prasčiausią scenarijų. Galaktikoje ne vien apstu išsigelbėjusių žmonių, bet daugelį jų, rodos, sudarė tikri barbarai, o tie, atsibeldę į planetą, visų pirma išjudino širšių lizdą. Sprukdami nuo nebevaldomų, žmonijos sukurtų kovinių mechanizmų, bėgliai užlėkė stačiai ant karo mašinų, priklausančių protingoms nežemiškos kilmės esybėms, kurios egzistavo Euridikėje maždaug prieš dešimt milijonų metų. Pasak mokslininkų, iki šiol stokojusių konkrečių įrodymų, dėl įspūdingo čiabuvių ir beveik visos vienaląstės planetos gyvybės išnykimo kalta hipotetinė katastrofa. Tam tikri pėdsakai, aptiki ploname, geologiniuose kloduose nudrikusiame anomalių izotopų sluoksnyje, liudijo, jog pasaulis neišvengė atominio karo ir jį lydėjusios branduolinės žiemos; vis dėlto diskusijų kildavo net ir dėl tų požymių — tarp tyrinėtojų netrūko tikinčių, kad jų atsiradimą nulėmė akistata su asteroidu. Kolonistai pagaliau sulaukė svarių įrodymų, ir šių, galimas daiktas, ateityje bus daugiau.

— Palaikyt draugiją?

Pakėlęs akis, Ben-Amis išvydo seną draugą, Adrianą Kovalskį, abiejose rankose laikantį po puodelį ką tik užvirtos kavos. Jis vilkėjo kostiumą, regis, pasiūtą iš maskuojamųjų austinių juostų, kuriose tarpusavyje pastebimai susipynė sintetiniai lapai ir smulkių gyvūnų kailiukai. Pailgas, blyškus veidas spinduliavo retoriškai klausiamą išraišką.

— Mielai prašom.

Aktorius nuleido puodukus ant stalo ir prisėdo. Kelias sekundes abu vyrai siurbčiojo gėrimą tylėdami.

— Kiek suprantu, ieškai atlikėjų, — pagaliau prabilo Kovalskis.

— Dėkui, kad neužmiršti pasižvalgyti į mano sąrašus, — nusijuokęs atsakė Ben-Amis. — Bet pirmiausia privalau rasti rašytojus. Instrukcijas paskelbiau, vos tiktai išgirdau žinias. Mąsčiau apie naują spektaklį, ir man į galvą atėjo puiki mintis. Sulaukiau neblogos reakcijos… kiekybės požiūriu. Deja, ne kokybės.

Kišenėje sužvejojęs plokštelę, jis įjungė dainų žodžių failą. Kovalskis peržvelgė eiles, skaitė jas vis plačiau šypsodamasis, protarpiais prajukdamas.

— Paskubomis sukurptos sentimentalybės. — Aktorius atidavė duomenų bazę. — Dar tik pirma diena. Geresni rašytojai atsilieps vėliau.

— Belieka tikėtis. — Ben-Amis spustelėjo failą, į kurį buvo įtraukęs savo idėjas, apmatus, scenos remarkas. — Na, ką pasakysi?

Šįkart, palinkęs virš užrašų, aktorius raukėsi, krimsčiojo kietai sučiauptas lūpas, kasėsi galvą, retsykiais paniumėdavo ir palinkčiodavo. Ben-Amis įsitempęs lūkuriavo.

— Sakyčiau, jog susidūrei su problema, — pagaliau ištarė Kovalskis. — Nesuprask manęs klaidingai — vaizdai žada būti puikūs, pats sumanymas atrodo įdomus, ir aš esu tikras, kad spektaklis sulauks teigiamų atsiliepimų. — Jis patraukė pečiais, skėstelėjo rankomis. — Aišku, spręsti ne man, aš tesu aktorius. Bet tam tikros potekstės įžiūrimos net ir diletantiškose eilėse, kurias man rodei. Tavo apybraižoje manęs neįtikina praeities vertinimas. Iš niuansų peršasi išvada, tarsi gresiantiems ateities įvykiams mes ruošėmės nuo senų laikų. Tu pateiki užuominas į neegzistuojantį tęstinumą.

— Taip, apie tai mąsčiau, — lėtai sukinksėjo Ben-Amis.

— Atvirai kalbant, — griežtesniu tonu pratęsė Kovalskis, — pasitikdami ateitį, praeities turėtume išsižadėti.

— Bėglius paversti piktadariais? O sugrįžėlius…

— …didvyriais. Teisingai.

— Ar ne per daug drastiška? Taip pasėtume nesantaiką. Vargu ar atsakingieji elementai apsidžiaugs, jeigu juos prilyginsime sugrįžė— liams. Išsišokti nebando netgi pastarieji, bent jau tie, kurie išgyveno.

— Neskaitant Armando.

— Cha! — Ben-Amis plačiu mostu parodė į artimiausią, žemai kabantį ekraną.

— Na, taip, iš jo — menkas pagalbininkas, — pripažino aktorius. Ištuštino puodelį ir pasviro į priekį, elegantiškų marškinių alkūnes atsainiai įremdamas į nešvarų stalą. — Klausyk, Benai, tu esi prodiuseris, kuris, kaip pats tvirtini, gali įžvelgti ateities tendencijas — tau netrūksta apsukrumo, gebėjimo staigiai reaguoti į ekonominius poslinkius ir povandenines politines sroves. Nuostabius, iškilmingus, romantiškus reginius organizuoji jau aštuoniasdešimt metų… nejau išties taip ilgai? Bet neužmiršk, kad esi ir menininkas kaip aš, todėl turi įsipareigojimų sau ir darbui. Nekvaršink galvos dėl pasekmių. Visai įmanoma, kad žiūrovams spektaklis iš pradžių nepatiks, galbūt atsakingieji elementai tave pasmerks už tai, jog rausiesi po kilnių darbų pamatais, bet tu atskleisi tiesą, su kuria neišvengiamai teks susidurti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau.

Draugo žodžiai pribloškė Ben-Amį.

— Gal tau pačiam derėtų užsiimti politine veikla? — santūrokai pastebėjo jis.

Kovalskis paglostė siaurą savo barzdelę.

— Po galybės niekšelių vaidmenų? Iš manąs tikrai nebūtų jokios naudos.

Prodiuseris nusijuokė, ir trumpam įsivyravusi įtampa ištirpo. Jiedu su Kovalskiu palaikė tą pačią pusę. Priešingai nei didžiuma žmonių iš pramogų pasaulio, abu prijautė „atsakingiesiems elementams”, kaip juos vadino: politinėms Euridikės frakcijoms, skatinusioms sutelkti dėmesį į gynybines sistemas anksčiau, nei kolonistai išsiaiškino, kas planetai kelia grėsmę, nuosekliai raginusioms nukreipti didesnį finansavimo srautą į kosmoso tyrimus, industrializavimą ir apgyvendinimą. Vis dėlto bičiulio patarimas apsvarstyti sugrįžėlių reabilitacijos galimybę pranoko bet kokius pasiūlymus, kuriais jie švaistydavosi įkaušę.

— Pasivaikščiokim, — pasiūlė Kovalskis.

Išnirę iš kavinės jie žingsniavo šaligatviu, brovėsi pro gausią vėlyvo vakaro minią, kol pasiekė sankryžą. Kai veržlus eismas sustojo, vyrai perėjo gatvę ir nupėdino į parką. Dėl žibintų, tviskančių palei taką, kelių lygyje, dangaus skliautas atrodė juodas. Į žvaigždes niekas nesidairė. Virš galvų zvimbė entomopteriai, užžiebę navigacines, jonvabalius primenančias švieseles.

Už poros šimtų metrų parko takelis apsivijo statulos cokolį. Jį nublizgino blausi šviesa, kuri sklido iš nedidelių, krūmuose sumontuotų prožektorių. Ant metro aukščio pakylos stypsojo du akmeniniai, natūralaus ūgio vyrai, aukštas ir žemas, įsikibę vienas į kitą, besimainantys įtampos sklidinais žvilgsniais, nutaisę siaubo arba ekstazės išraiškas. Kompoziciją teprilaikė aukštaūgio koja, akivaizdžiai pasistiebusi ant pirštų galiukų. Galimas daiktas, tuodu šoko. Nors buvo pavaizduoti statmenoje padėtyje, labai tikėtina, kad jie gulėjo ant šonų, o sulenkta pėda spaudėsi į lovos kojūgalį. Arba abudu čiuožė vandens lataku. Bet kokias dviprasmybes išsklaidydavo visuomenėje išpopuliarėjęs „Įsimylėjėlių” pavadinimas.

Kovalskis stabtelėjo priešais statulą.

— Žinai, kas jie? — paklausė.

— Vinteris ir Kolderis, — atsakė Ben-Amis, palei porelę ėjęs tūkstančius kartų. Pavardės užrašytos ant cokolio.

— Taip, bet ar žinai, kuo jie buvo?

Prodiuseris pagūžčiojo.

— Menininkai, muzikantai. O, ir sugrįžėliai. Turbūt žuvo per maištą.

Aktorius šnairai padėbsojo į draugą — aukštyn nukreiptoje šviesoje Kovalskio veidas atrodė neįprastai grėsmingas.

— Argi ne keista, kad porą įamžino parke, bet pačią užmiršo? Visiems iš galvų iškrito netgi jų muzika.

— Nieko nuostabaus, jeigu ji susijusi su politinėmis nuostatomis. Gal tuodu kepė sugrįžėlių himnus kaip blynus? — Ben-Amis nusijuokė. — Tokia kūryba nebepaklausi.

Kovalskis tebęvarstė jį atlaidžiai pašaipiu žvilgsniu, kol prodiuseris pagaliau sureagavo plačia šypsena ir nušvitusiu veidu.

— O taip! — Ben-Amis delno apačia tvojo sau į kaktą. — Aš privalau grįžti į studiją. Nedelsdamas.

Studiją, atstojančią ir namus, prodiuseris įsirengė pastate, iš kurio atsivėrė vaizdas į parką, ji užėmė didžiąją dalį dešimto aukšto. Patalpoje sužibo lemputės, vos tik šeimininkas įžengė pro tarpdurį. Apėjęs chaotiškai suverstas senų spektaklių dekoracijas — šarvuotą, maskuojamąja lapija pridengtą automobilį iš „Makbeto”, balkoną bei zenitinį pabūklą iš „Romeo ir Džiuljetos”, priešatominę slėptuvę iš „Vestsaido istorijos”, — Ben-Amis atsisėdo prie masyvaus, medinio stalo, iš kurio kyšojo lengvai kraipomas ekranas lyg koks tualetinio staliuko veidrodis. Išsistūmė klaviatūrą ir suspaudė kelias komandas. Per paieškos procesą veidrodinis paviršiaus žvilgesys išbluko.

Jis nė nesitikėjo, kad apie Džeimsą Vinterį ir Aleną Kolderį gaus tiek daug išsamios informacijos. Duomenys išliko archyvuose, tiesa, oficialiai uždraustųjų sąrašuose. Kad ir kaip ten būtų, nė vienas į užmarštį nenugrimzdo. Tarp milijardo Euridikės gyventojų porelė turėjo tūkstančius gerbėjų, o jų melodijas grodavo viešai per šimtus negausių susibūrimų. Dainų žodžiai pasirodė besą prastesni už didžiumą tų, kuriuos prodiuseris gavo ir atmetė, bet eilių primityvumas bei naivumas suteikėjoms keistą galią, kurią pabrėžė Vinterio/Kolderio muzika ir senoviniai, raižus balsai. Tą naktį Ben-Amis sėdėjo iki vėlumos. Rytą, kai pakilo iš savo lovos su baldakimu, atlikusios dekoracijos funkcijąjo pastatytoje, pagal Šekspyro kūrinius stilizuotoje tragedijoje „Leonidas Brežnevas”, susisiekė su techninės srities patarėja.

— Kaip tau į galvą atėjo tokia mintis? — paklausė apsiblaususi, mieguista Andrėja Al-Kajed. Greta jos kažkas pūtė į akį.

Ben-Amis entuziastingai sumostagavo rankomis.

— Mes įvykdysime perversmą pramogų pasaulyje. Organizuosime unikalų renginį. Mums tereikia pasistengti, kad juos išbrauktų iš uždraustųjų sąrašo.

Al-Kajed susiraukė.

— Užduotis nelengva. Juk tuodu priklausė sugrįžėlių gretoms.

— Taip, taip. Bet tu žinai, kokia banali mūsų vyriausybė. Kandidatai, kurių su armija arba politika nesieja jokie ryšiai, jai nerūpi. Mane tik glumina klausimas, kodėl iki šiol niekas nebandė poros sugrąžinti. Jie turi užtektinai pasiturinčių gerbėjų.

Technikės veidą perkreipė ciniška išraiška.

— Nė kiek tuo nesistebiu. Garbintojai susiskaldę į negausias, tarpusavyje konkuruojančias grupeles ir klubus, be to, senovinės muzikos mėgėjai visiškai netrokšta, kad jų didvyriai atgytų bei imtų kurti naujoviškas dainas.

— Cha cha, kaip šmaikštu. Leisk suabejoti tavo nuomone. Vis dėlto, jei sugebėtume prasukti šitą reikalą, ar mums užtektų finansų atgaivinimui?

— Žinoma. Aišku, pirmiausia turėsime gauti leidimus iš autorinių teisių savininkų. — Ji kažkur pažiūrėjo, nukreipė akis už kameros ribų. — Paklosime mažiau Jeigu juos iškaulysime prieš pateikdami oficialų prašymą. Kalbant apie draudimą… taip, susimokėti galėsime.

— O kaip techninė pusė?

— Negi neišsaugojai atgaivinimo rezervuarų iš „Herberto Vesto — reanimatoriaus”?

— Tuojau patikrinsiu. — Ben-Amis atsistojo, paslankiojo po savo studiją. — Aha, jie čia. — Nutraukęs apdangalus sukėlė dulkių debesį ir užsikosėjo. Jis pasikasė galvą, trūktelėjo už chalato diržo ir skvarbiu žvilgsniu pervėrė kavos aparatą, kuris reaguodamas sugurguliavo. Suvokė pats iki galo neišsibudinęs. — Nori pasakyti, kad rezervuarai veikia?

— Suprantama. — Al-Kajed veidas persikraustė į ekrano kampą.

— Kitados, kai scenoje demonstravome tikras mirtis, jie gerokai šiurpindavo žiūrovus. Nejau nepameni?

— Tuo užsiimdavome prieš penkiasdešimt metų, — pasiteisino Ben-Amis.

Mašinų emocijos paprastai ne tokios stiprios kaip gyvūnų. Joms nereikalinga autonominė nervų sistema, kuri galėtų nustelbti sąmoningas dvejones, nes dirbtiniai intelektai priima sprendimus nesvyruodami. Nereikalinga sprukti verčianti baimė, išsilaižyti patirtus sužalojimus skatinantis skausmas, daugintis kurstantis geismas. Neigiami jų pojūčiai primena silpną susierzinimą, kuris apima, darbui artėjant į pabaigą, atsirišus batų raišteliui arba kažkam kirbant ant liežuvio galo. (Pastarąjį pavyzdį galbūt derėtų pakeisti tebeveikiančiu paieškos algoritmu.) Teigiami jausmai panašūs į abejingą pasitenkinimą, išsikerojantį, kai po ilgos nakties baigiate rengti svarbų projektą, pasaulį regite amfetamino ir kofeino nuskaidrintomis akimis, bet atsikratęs adrenalino. Mašinos yra ramios ir šaltos.

„Alkaną drakoną” draskė agonija. Nuo tada, kai sistemas iš rikiuotės išvedė gedimai, DI suprato, kad jo veiksmai nesutampa su ketinimais. Iki šiol niekada nebuvo to patyręs. Laivo kūrėjai nepasirūpino atsargumo priemonėmis, kurios padėtų susidoroti su tokiais potyriais arba ištverti jų keliamą kančią (nebent kažkuris iš projektuotojų, turintis negailestingą širdį, instaliavo į skausmą reaguojančius saugiklius, ugniasienių apsuptyje plieskiančias liepsnas). Nūnai erdvėlaivis lėtai sukosi aplink asteroidą, pakibęs nelyginant milžiniškas bejėgis drugelis. Informacijos srautus priimdavo, tačiau nepajėgė išsiųsti nieko, ko nekontroliavo svetimos kilmės intelektas.

Mašinų sąmonė skiriasi nuo žmogiškosios. Jos nepapildo pasąmonė. Iš esmės DI galėjo tyrinėti visus savo minčių procesus. Dabar „Alkanam drakonui” teko pripažinti nemalonią tiesą, jog dalis jo proto prasmego už suvokimo ribų. Visų pirma laivas stokojo vaizdinės medžiagos, todėl neįstengė įvertinti prastos savo būklės, tačiau, bėgant laikui, už reginių apdorojimą atsakingose sąmonės zonose ėmė formuotis juodų, plikų sienų ir tų sektorių, kur išsijungė kameros, analogai.

Vienintelę paguodą teikė tai, kad niekas netrikdė vidinės žvaigždėlaivio veiklos. Jis tebevaldė gyvybės palaikymo sistemas, prižiūrėjo Lamontą, kuriam jautė prielankumą, kokį žmogus puoselėtų pamėgtam šratinukui, bet gal silpnesnį nei rodomą geram peiliui arba senoviškai pypkei.

Tiesą sakant, iš keleivio nebuvo beveik jokios naudos. Po užvaldymo jis praleido keturiasdešimt aštuonias valandas, nugrimzdęs į niurzgios savigailos būseną. Trumpam prasiblaškydavo tik tuomet, kai mechaniškai pasimylėdavo su viena iš laivo avatarų.

Pagaliau atsigavęs, Lamontas grįžo į valdymo centrą. Jo žvilgsnis tryško klasta.

— Man šovė mintis, — tarė nelaimingam „Alkanam drakonui”.

— Kalbėk, — paragino DI. Per praėjusias kelias dienas pasiūlymų girdėjo galybę.

— Aš į tave įsilaušiu. Perkratysiu ir suskaidysiu visą tavo kodą, patikrinsiu apkrėstus segmentus, pasitelkęs standartinę Velhauzeno diagnostinę programą. Nustatysiu infektuotas sritis, ištrinsiu jas arba aptversiu, paskui perimsiu sistemų valdymą į savo rankas.

— Šneki gerai nepagalvojęs. Tavo siūloma procedūra užtruktų apytikriai šešis milijonus septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų.

— Taip, jeigu ją atlikčiau nuosekliai, per prievartą, — atsakė Lamontas. — Bet aš turėjau galvoje ką kita. Parašiau tam tikrą statistinę čiuptuvų programą, sukūriau šaukinius…

— Primygtinai rekomenduoju taip nesielgti, — įsiterpė laivas. — Kuo rimtesnis intelektas nagrinės problemą, tuo didesnė tikimybė, kad jo programa bus pažeista.

Apmąstydamas komentarą, Lamontas pasimuistė elastinėje pynėję. DI, įpratęs prie žmogiško duomenų apdorojimo tempo, kantriai išlaukė užsitęsusios kančios laikotarpį.

— Ar tu svarstei, kaip svetimos kilmės programa sugebėjo perimti tavo kontrolę?

— Deja, minėtų įvykių smulkmenos priklauso informacijai, kuri man nebepasiekiama, — atsiliepė „Alkanas drakonas”. — Tegaliu spėti. Akivaizdu, jog kažkas pasirūpino techninės įrangos suderinamumu ir atliko parengiamuosius darbus prieš išsiųsdamas signalą. Kitu atveju jo priėmimas nebūtų nulėmęs nepageidaujamų pasekmių.

— Tiek suprasti sugebėjau pats, — tarė Lamontas ir paniro į prieblandą.

Lamontas elgėsi labai atsargiai, idant neišduotų, kokius planus rezgė laivo atžvilgiu — iš tiesų mintijo apie drastiškesnes priemones. Dar neaišku, kas gąsdino labiau: laivo hipotezė, esą už karo mašinų gamybą atsakingos technologijos pažinojo žmonių sukurtas programines įrangas, ar pati pirmoji, jo smegeninėje sukirbėjusi prielaida, kad priešiškos jėgos įsiskverbė į kompiuterį pasinaudojusios kažkokiais universaliais perskaičiavimais, nors šie, kaip Lamontas miglotai nujautė, lyg ir neturėtų egzistuoti. Kita vertus, prieš atrandant neurodešifratorius, jie irgi atrodė neįmanomi. Galbūt į sistemas panašiai įsilaužiama visur: randami natūraliųjų skaičių šifrai, praplečiama paieškos erdvė.

Arba ne. Tokiu atveju Armando atkasta baisybė nuo seno guviai domėjosi elektroniniais, planetoje kursuojančiais duomenų perdavimo srautais. Vėlgi nereikėtų atmesti varianto, jog reliktas anaiptol ne svetimos kilmės, ir jį galėjo suręsti žmonės. Namuose šitą spėlionę nuodugniai gvildeno per diskusijas, kurių Lamontas klausėsi su stiprėjančiu nusivylimu, pasigesdamas, kaip ir debatų dalyviai, esminių įrodymų. Ryšys buvo prarastas tiktai su „Alkanu drakonu”, bet nereikšmingą, įprastą smulkmeną — per pastaruosius dešimt metų su juo nepasisekė susisiekti septynis kartus — grėsmės ženklu palaikė tiktai aistringiausi, lengviausiai įsikarščiuojantys komentatoriai. Valdžiai didesnį susidomėjimą kėlė galimybė, kad svetimeivių karo mašinos glūdi artimiausiuose asteroiduose arba Euridikės palydove, Orfėjyje. Naujienų tarnybos transliavo dirglių, ginkluotų, kraterius vangiai šukuojančių, olas žvalgančių patrulių kadrus. Galbūt tie koviniai mechanizmai, mąstė Lamontas, iš tikrųjų egzistavo, bet abejones jam kurstė elegantiškas mitrumas, kurį priešininkas pademonstravo sujaukdamas protą „Alkanam drakonui”… ir kas žino, kokiai gausybei kitų dirbtinių intelektų.

Jis atsijungė nuo lynų ir ėmė bastytis po žvaigždėlaivį, neva tikrindamas subtilią, įsilaužimo sukeltą žalą, sykiu laužydamas galvą, kaip sunaikinti laivo sąmonę.

Už atgaivinamus žmones reikėdavo laiduoti. Kiekvienas, velioniui grąžinantis gyvybę, prisiimdavo didelę atsakomybę. Štai kodėl taip nutikdavo nedažnai. Buvo ir kita priežastis: dauguma mirusiųjų palaikė sugrįžėlius, kuriems nedaug kas prijautė. Jų praktiškai niekas nepasigesdavo. Mažuma sugrįžėlių išliko uždraustų asmenų registruose.

Siekiant išbraukti Vinterį su Kolderiu iš sąrašo, Ben-Amiui teko suorganizuoti nedidelę kampaniją. Tarp gerbėjųjis išplatino peticiją, paaukojo nemenką nuosavų finansų dalį, patvirtino būsiąs atsakingas už atgaivinimo pasekmes. Prašymo laiškus, išsiųstus į Kultūros ir Krašto apsaugos departamentus, po kelių dienų palydėjo peticijomis su keliais šimtais parašų. Prieš tai susisiekė su autorinių teisių savininku, „Pramogų ir švietimo” korporacija, visuomenėje dar žinoma Peliuko vardu. Laimei, klausimus dėl teisių sprendė prastos kokybės androidas, kuris jas pardavė už grašius, pagal nuorodas sužinojęs, jog muzikantų pavardės įtrauktos į uždraustųjų sąrašą. Banalią abiejų departamentų reakciją prodiuseris nuspėjo teisingai. Krašto apsaugos požiūriu muzikantai tebuvo nereikšmingi menininkai. Kultūrininkai juos laikė niekam tikusiais propagandinių dainų rašeivomis. Ben-Amis leidimus gavo.

— Su tuo automatu elkis atsargiai, — perspėjo Al-Kajed, kai jie ėmė stumdyti daiktus, užstojusius kelią iki atgaivinimo rezervuarų.

— Čia tik neužtaisytas butaforinis žaisliukas.

Moteris keistai jį nužvelgė.

— Jis kuo tikriausias ir visada buvo užtaisytas.

— Gerai jau, gerai. — Iš ginklo (kuriuo tragedijoje Leonidas nusišovė, kai į Kremlių įsiveržė Gorbačiovo pajėgos) Ben-Amis ištraukė apkabą, įsitikino iš tiesų gniaužiąs ne rekvizitą, prisiminė, kad iš lizdo būtina išpurtyti šovinį, galiausiai užmetė automatą ant drabužių spintos. Drauge su Al-Kajed nustūmė ratuotas cisternas iki stalo, prie jų prijungė kabelius ir vandentiekio sistemą, tuomet nuo ligoninės palatos dekoracijų atitempė dvi lovas, naudotas tame pačiame spektaklyje, kaip ir talpyklos.

Technikė perrašė išslaptintus ir atsiųstus duomenis, o Ben-Amis paeiliui atplėšė du sunkius popierinius maišus, pažymėtus etiketėmis su užrašu „Žmogus (išdžiovintas) — sterilus, kol hermetiškai uždarytas”, kiekvieno turinį supylė į atskirą rezervuarą ir įjungė vandens tiekimą. Rūpestingai nuleidęs dangčius, įsmeigė akis į švieseles, mirksinčias ekrane, ir matuoklius, kurių rodmenis geriau suprato Al-Kajed. Pastaroji atidžiai juos peržvelgė.

— Baigta, — pareiškė.

— Viskas? — kulminacinis momentas Ben-Amį nuvylė. Analogiška scena iš jo sukurpto „Herberto Vesto” scenarijaus buvo gerokai įspūdingesnė, įsupta į anglies dvideginio dūmų ir statinės elektros žiežirbų skraistę.

— Pasimatysime po septynių dienų, — tarė ji.

— Ačiū, — padėkojo prodiuseris.

Moteris stabtelėjo prie durų.

— Tik nežiūrėk po dangčiais.

Jis įsitaisė už stalo, atsiduso ir ėmė toliau rašyti scenarijų.

4. TAVO VEIDAS MAN NEMATYTAS, BET VARDAS GIRDĖTAS

Kol grimuotojas prakaitavo apdorodamas jos veidą, Liusinda Karlail stebeilijosi į veidrodžio atspindį ir stengėsi nesiraukyti. Kosmetologas taip pat turėjo gelsvėjančią mėlynę, kurią užsidirbo prieš dešimt minučių, kai užsiminė, esą jai, tiesą sakant, reikėtų eugeninės nanooperacijos. Milžiniška Karlail fizionomija nušvito ir ant naujienas transliuojančio sienos ekrano. Kanalas kartojo viešnios pasirodymą ant vyriausybės pastato laiptų ir pirmuosius ištartus žodžius. Nors garsas buvo išjungtas, juos teko girdėti tuziną sykių. Nepatenkinta, kad ją tėplioja lūpdažiu, nuobodžiaudama, mergina išskaitė trumpą monologą iš lūpų.

— Euridikės gyventojai, sveiki sugrįžę! Kaip šauniai jūs atrodote! Likusi žmonijos dalis išgyveno, laikosi puikiai, ir netrukus mes atvyksime su jumis susitikti!

Ji netgi didžiavosi savo prakalba. Nilui Armstrongui galbūt neprilygo, nors, geriau pagalvojus, tas privalėjo pasakyti tik vieną eilutę, bet nepajėgė jos ištarti nesuklydęs.

Nuo to momento, kai užsidarė vartai, praėjo savaitė, per kurią Karlail bendravo su aibe žmonių: žurnalistais, mokslininkais, avantiūristais, planuojančiais imtis rizikingo verslo, karinių kompanijų direktoriais. Į apartamentus, įrengtus viename iš viršutinių viešbučio aukštų, netoli miesto centro, kas vakarą parsigaudavo nusiplūkusi ir miegodavo iki aušros. Rytais keliaudavo laukan, vaikštinėdavo aplinkinėmis gatvėmis, grįžusi pusryčiaudavo su tądien jai paskirtu pagalbininku. Gavo daug informacijos apie keistą Euridikės istoriją ir painią priešistorę, mainais atskleidė, ką žinojo, diplomatiškai papasakojo apie savo šeimą bei išlikusią žmoniją. Prielaidas, įsigalėjusias kolonijoje nuo pat jos įsikūrimo, apvertė aukštyn kojomis vien savo egzistavimu, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Klanui ne sykį teko susidoroti su rimtesniais darbais, ir dabar Karlail terūpėjo tinkamai atlikti šitą. Mintimis vis grįždavo prie Šlaimo, žinodama, kad jį vienokia ar kitokia forma kvočia — arba netrukus apklaus, — suprasdama, jog neverta kalbėti apie tai, ką buvęs šeimynykštis lengvai paneigtų. Vis dėlto per pradinę simpatijų medžioklę ji įgijo neblogą pranašumą, kurį ruošėsi visapusiškai išnaudoti. Turėjo užtektinai laiko, kad patrauktų čiabuvius savo pusėn, prieš atlekiant Karlailų laivams.

Grimuotojas servetėle paplekšnojo jai per veidą. Ties miego arterija akimirkai sušnypštė purškalas.

— Baigiau, — tarė jis, žengdamas atbulas.

Mergina nusišypsojo vyruko atspindžiui veidrodyje. Darbo rezultatu galėjo žavėtis abstrakčiai, tarytum kosmetikos specialistas būtų triūsęs prie kito žmogaus. Karlail jautėsi kaip su kauke.

— Nuostabu. — Taip tarusi, atsistojo. Nuo pečių nuslydo skraistė. — Atleisk dėl mėlynės.

Jo lūpos įsitempė, po sekundės nenoriai persikreipė į šypseną.

— Nieko tokio. Pats kaltas.

— Na, jei taip sakai…

— Garantuoju. — Liežuvio galiukas lyžtelėjo lūpas. Jis manęs prisibijo, susivokė Karlail. Baimę keliu jiems visiems. Grimuotojas trumpam pasišalino, bet veikiai grįžo ant smiliaus laikydamas pakabą su kadaruojančia žalia suknele. Standus, raiškių kontūrų apdaras su gilia, pečių nesiekiančia iškirpte, įspūdingais krūtinės ir klubų apvalumais, koncentriniais, tinkliniais, patrumpintais kūgiais, kurie prilaikė padurkus, atrodė taip, lyg sugebėtų savarankiškai sušokti valsą. Ji įsiskverbė į drabužį tarsi į skafandrą — pro nugarą. Suknelė tiko kaip nulieta.

— Betrūksta seno išvėpėlio, atsiimančio Nobelio prizą už pasiekimus chemijoje, — pakomentavo Karlail. — Aš primenu jo žmoną.

— Šiam vakarui dailesnės aprangos nerastum.

Jo atspindį Karlail apdovanojo šiltesne šypsena nei anksčiau.

— Kaip tau sekasi išlikti žvaliam?

— Man svarbiausia yra darbas, — gan santūriai atsakė grimuotojas.

Mergina apsiavė batelius su dešimties centimetrų aukščio kulniukais. Kosmetologas įteikėjai rankinę ir apgaubė šalių.

— Dabar jau tikrai pasirengei pokyliui.

Ji pervėrė pašnekovą mąsliu žvilgsniu. Polas Hofmanas, aukštaūgis, raumeningas blondinas trumpai kirptais plaukais ir akis prikaustančiais skruostikauliais, stovėjo, viena ranka prilaikydamas sulenktą alkūnę, į kitos delną įrėmęs tobulų proporcijų smakrą, mažumėlę pakreipęs galvą ir šypsodamasis. Rodės, tarytum gėrėtųsi sieną papuošusiu meno kūriniu.

— Dar ne. Norėčiau, kad mane… kas nors lydėtų.

— Žinoma, aš pasirūpinsiu…

— Ar sutiktum tapti mano palydovu?

Jis sumirksėjo.

— Tikrai? Su malonumu. Labai ačiū. — Sutrikęs pirštais perbraukė savo plaukus. — Sekundėlei atsiprašysiu. Tik pasikoreguosiu lytinį potraukį.

— Nėra reikalo, — išsižiojo Karlail, bet užbaigti nespėjo, nes Hofmanas pranyko. Grįžo po kelių minučių. Sustingo tarpduryje ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

— Oho, — pareiškė.

— Nepuoselėk per didelių vilčių. — Mergina įsikibo kosmetologui į parankę, stumtelėjo pro išėjimą. — Man labiau patikai kitoks.

— Visos jūs taip kalbate, — atsiduso jis. — Tragiška, ar ne?

Jausmas toks, lyg save regėtum po tūkstančio metų mitologinio veikėjo kailyje. Salėje vaikštinėjo ir sukiojosi maždaug tūkstantis penki šimtai svečių. Į oficialias grupes minia nesiskaidė, užtat buvo pasipuošusi pritrenkiančiais, jai ligi tol nematytais apdarais.

Hofmanas neklydo paskelbęs, kad šiam vakarui Karlail suknelė nuostabiai pritiko. Akys raibo nuo juodų ir baltų, ryškiomis spalvomis paįvairintų frakų bei taftų. Tarp pobūvio dalyvių šmirinėjo jonvabalio dydžio kameros, sulipdydamos kadrus į vieną begarsę visumą, kurią demonstravo ant trisdešimties metrų aukščio sienos ir išoriniam pasauliui. Čia susibūrusiems Euridikės grietinėlės atstovams — tokiems užimtiems šulams, jog didžiuma dar neturėjo progos su ja susipažinti — knietėjo pašnekėti su viešnia ar bent pasišildyti jos šlovės spinduliuose. Karlail džiaugėsi Hofmano kompanija. Visi vietiniai, regis, buvo pažįstami, be to, tarėsi esą atvykėlės bičiuliai. Grimuotojas savo ruožtu žinojo, su kuo tenka bendrauti ir kaip pakurstyti arba užgniaužti jų prielaidas. Ji turėjo pasikliauti palydovu, kuris sprendė, kam parodyti dėmesį ir ko vertėtų vengti:

— Ekspeditorius. Pilna kišenė, garsi pavardė, bet nuobodus. Nusišypsok, paspausk ranką.

— Ji iš Harvardo. Padėkok už surdutą.

— Krašto apsauga. Galvok, ką sakai.

— Naujienų analitikas. Elkis su juo maloniai.

— O varge, ko tik nepamatau, kai mane nukreipia ne ten, kur reikia.

Paskutinė replika jam išsprūdo, kai akiratyje pasirodė jaunas blyškiaodis vyriškis juoda, smailia barzdele, dėvintis odinį, oficialaus kostiumo atitikmenį, užsimetęs švarką tiesiog ant nuogo kūno, rankoje laikantis kažką panašaus į mėgintuvėlį, nuo kurio pleveno kvapnūs silpnų narkotikų garai.

— Adrianas Kovalskis, aktorius, — garsiau pridūrė Hofmanas pristatydamas blyškiaveidį. — Sveikas, Adrianai.

— Malonu su jumis susipažinti, sere, — tarė Karlail.

— Enchant?[4]. — Kovalskis nusilenkė. — Jūs perrašėte visus mūsų scenarijus.

Ji patraukė pliku, pernelyg apnuogintu petim ir nurijo lašą gėrimo. Siurbtelėjo iš stiklinio apversto, koteliu užsibaigiančio kūgio. Užuot pastačius ant stalo, taurę reikėjo įkišti į kažkokias groteles.

— Tai ne mano kaltė.

— Ką jūs, aš nekritikavau. Tik dabar pradedu suvokti, kokia apgailėtina buvo mūsų padėtis. Vos aną savaitę. — Aktorius įkvėpė dūmų iš savo vamzdelio, sekundei kitai užsimerkė. Kai pakėlė vokus, jo akys sužibo. — Kalbu apie izoliacijos ir bergždumo pojūtį. Karlail palingavo galva.

— Nelabai jus suprantu.

— Ar skaitote klasikus? — Kovalskis numojo ranka. — Tik neaišku, ar jūsiškiai tokie patys. Mes įkūnijome klarkiškus Diasparo gyventojus. Šokėjus, atsidūrusius ten, kur nutrūksta laiko tėkmė. Nuobodžiaujančius Velso elojus.

— Išsipuošėte, bet į vakarėlį pavėlavote?

— Būtent! — patvirtino aktorius lyg pirmą kartą išgirdęs nuvalkiotą posakį. Jis palietė moters alkūnę. — Jūs nė neįsivaizduojate… Beje, norėčiau kai ko pasiteirauti.

— Taip? — Karlail spėjo sulauksianti vieno iš nuolat pateikiamų klausimų.

— Koks jis iš tiesų? Generolas Džeikas?

Ji sumirksėjo ir apsidairė.

— Armando čia nėra?

Hofmanas pakratė galvą.

— Šiandien dėmesys sutelktas ne į jį.

Karlail kilstelėjo antakius.

— Na, mudu bendravome tik du ar tris kartus. Jei žiūrėjote televizijos naujienas, galite numanyti, koks jis žmogus. Sąžiningas, tiesmukas, lakoniškas. Panašiai elgiasi, kai išjungiamos kameros. Tik gal ne taip oficialiai.

— O kaip asmeninis gyvenimas? — nusišypsojo Hofmanas.

— Aš neklausiau! Žinau tik tiek, kad gyvena su moterimi. Grimuotojas šiek tiek patempė lūpą, tarytum atsakymas būtų sužlugdęs jo svajas. O Kovalskis nušvito.

— Puiku. Kas viduje, tas išorėje, kaip sakoma.

— Veikiausiai, — patvirtino Karlail. — Kodėl juo domitės?

— Nes ketinu atlikti generolo vaidmenį.

— Žako Armando? Žmogaus, apie kurį kalbame?

— To paties.

— Ką ruošiatės statyti? — pasiteiravo Hofmanas. — Dramą apie naujausius įvykius?

— Ne, ne, — atsakė Kovalskis. — Veikiau istorinį epą. — Jis ištiesė ranką. — Ir teatro scenoje.

— Vaje, — sumurmėjo kosmetologas, — tikiuosi, čia rankų neprikišo Ben-Amis?

— Kas gi dar?

— Bus klaikiai vulgaru. — Išsišiepęs Hofmanas atsigrįžo į Karlail.

— Nematei Adriano suvaidinto Makbeto, Jago, Gorbačiovo… tavo laimei.

— Judas, — nė kiek nesutrikęs atšovė aktorius ir mirktelėjo merginai. — Geriau pagalvojus, būtent Judo kailyje…

— Armandas paduos tave į teismą! — sušuko Hofmanas.

Kovalskis atsainiai numojo.

— Apšmeižti mirusiųjų neįmanoma. Vaidinimas neturės nieko bendra su nūdiena.

— Pjesė apie maištą? — kosmetologas susiraukė. — Nemanai, kad ją statyti šiomis aplinkybėmis… truputėlį netaktiška?

— Štai kodėl jos verta imtis. — Kovalskis teatrališkai patapšnojo sau per nosį. — Bendžaminas puikiai perpratęs politinius niuansus. Polai, reginys nebus vulgarus. Tiesą sakant, tavo apibūdinimas netinka ir ankstesniems jo darbams.

— Susimildamas. Reaktoriaus sprogimas „Leonide Brežneve”. Bušų ir Bin-Ladenų susišaudymas „Vestsaido istorijoje”? Tankų mūšis pjesėje apie škotus? Ir…

— Klausyk, — nutraukė jį aktorius, — jei pats niekada nebūtum skaitęs arba matęs klasikų veikalų, Bendžamino pastatymai tau atrodytų jaudinantys bei genialūs.

Hofmanas prunkštelėjo, ir gėrimo gurkšnis pateko jam į šnerves. Grimuotojas užsikosėjo, atsiprašydamas sumostagavo.

— Taip! Jei nebūčiau regėjęs Veberio „Evitos“, per Ben-Amio „Gevarą“ nebūčiau nepaliaujamai kvatojęs.

— Jis sąmoningai stilizavo kūrinį, — šaltai atsiliepė Kovalskis. — Norėjau pasakyti… — aktorius sudvejojo.

— Taip, branguti?.. — pašaipiu tonu nutęsė Hofmanas.

— Šįkart viskas bus kitaip. Spektaklį statysime pagal tikrus istorinius įvykius, su originaliomis ano laikmečio dainomis. Tokią įspūdingą dramą išvysite pirmą kartą gyvenime.

— Iš kur visa tai žinote? — pabandė įsiterpti Karlail.

— Nes taip kiekvieną sykį tvirtina Bendžaminas, — paaiškino kosmetologas.

Kovalskis sunėrė rankas ant krūtinės.

— Nuo šiol laikysiu liežuvį už dantų.

— Tavo žodžius priimu kaip iššūkį, — tarė Hofmanas ir palietė aktoriaus nosies galiuką. — Tik ne šį vakarą.

Jis nusivedė Karlail šalin.

— Kaip matau, daug kas pasinėrė į konfidencialius pokalbius, — tarstelėjo Karlail prisėdusi už baro, netoli erdviosios banketų salės sienos. Dėl savo apimčių ir sietynų, patalpa kurstė nerimą keliančias asociacijas su postžmonių reliktu, bet šitas mintis, kaip ji vylėsi, tikriausiai sužadino garų, atsklidusių iš aplinkinių alkaloidinių vamzdelių, poveikis. Mergina vangiai pamojo į gigantiškame ekrane regimas figūras, didžiuma kurių spietėsi į elegantiškas, greitakalbe burbuliuojančias grupeles. — Ar prastuomenė moka skaityti iš lūpų?

— O tu sugebi? — paklausė Hofmanas.

— Dažniausiai taip, bet ne dabar. — Ji vėl įsižiūrėjo į ekraną ir papurtė galvą. — Nutolę nuo mūsų, žmonės šneka kita kalba?

— Ne. Toks įspūdis susidaro dėl išderintos garsų bei lūpų judesių sinchronizacijos. Todėl ekrane įmanoma užfiksuoti tiktai nesuprantamą šurmulį.

— Po velnių. — Karlail vėl pakėlė akis. — Nieko sau. — Ji tvojo sau per kaktą. — Kokia aš kvaiša.

— Jeigu jau prabilome apie tarseną… — grimuotojas paspoksojo į savo alaus bokalą, lyg niekada anksčiau nebūtų jo matęs. — Negalėjau nepastebėti, jog tavo šnekėjimo maniera arba dialektas skiriasi nuo mūsiškio.

— O taip, aha, — sumišo moteris. — Amerikietiškai bendrauti moku, bet įtampos akimirkomis linkstu į tradicinę anglų. — Ji prajuko ir delnu užsidengė burną. — Kaip, pavyzdžiui, dabar.

— Tradicinę anglų! — pralinksmėjo Hofmanas. — Brangioji, tavo kalbėsena nepanaši į Šekspyro ar bent Ben-Amio šnektą.

— Šekspyro šnekta, cha… kad būtum matęs, kas nutiko jo kraštui. — Kalrail apėmė jausmas, jog salėje netikėtai priblėso šviesos ir nukrito temperatūra. — Visa šalis virto sumauta pakilimo/nusileidimo aikštele Nr. 1.

Ji, ko gero, išklojo per daug arba tarė žodžius pernelyg tulžingai. Bet Hofmanas suprato, ką pašnekovė turėjo omenyje.

— Tie įvykiai rutuliojosi dar prieš man gimstant, — pasakė kosmetologas. — Anuomet, kai gyvavo ankstesnė karta. Senovėje, nors gal ir ne tokioje gilioje, kaip manėme. Šituos reikalus verčiau aptark su Jungtiniu vadų komitetu arba generolu Džeiku.

— Aha, savu metu ir kitoje vietoje. — Ji nusišypsojo, aiškiai nekantraudama pakeisti temą. — Kiek supratau iš tavo paplepėjimo su bičiuliu aktoriumi, Žakas Armandas atgaivintas. Vadinasi, dalyvavo lemiamame kare?

— Tau neminėjo? — Hofmano antakiai pašoko aukštyn. — Jis pernelyg kuklinasi. Gal net drovisi. Kadaise buvo svarbus armijos šulas, dabar vadovauja gynybiniam pulkui, kuris iš esmės prilygsta parko prižiūrėtojų būreliui.

— Nejau čia egzistuoja rimtesnės pajėgos?

— Taip. Tarkim, kosmoso apsauga arba vietinė policija. Jungtinis vadų komitetas jo neprileidžia nei prie vienos, nei prie kitos.

— Karas, nusikaltimai ir politika, — vyptelėjo Karlail. — O aš, visur tematydama turtuolius, galvojau, kad jūs sukūrėte utopiją.

— Negi jūs neturite galybės mašinų?

— Turime, be abejo. Bet mums tenka…

— …peštis dėl kitų dalykų. Kaip ir mums.

— Tai ne visai tas pats…

— Argi? — jis nusijuokęs apsidairė. — Gal ir ne. Bet, žinai, mūsų planetoje yra posakis: „Grumtynės tapo žiaurios, nes statymai — labai menki.“ Visiems, patekusiems į banketų salę, iškilti padėjo nuožmi tarpusavio konkurencija, kuriai per daug įsišėlti neleidžia baimė susiteršti gerą vardą. — Susiraukęs apžiūrėjo minią. — Pažvelk į aną moterį…

Karlail pakreipė galvą.

— Tą?

— Ne, kitą, blondinę… lyg ir rausvai apsirengusią… velniai griebtų, nejau tapau daltoniku… su vyšnine laisvo kirpimo suknele.

— Aišku.

— Tai štai, praėjusį mėnesį ji…

Karlail kantriai klausėsi, tinkamais momentais, kaip pati vylėsi, plačiau prasižiodama ir išplėsdama akis, nujausdama, jog Hofmanui ne vien maga papasakoti įdomią istoriją, bet ir knieti, anot jo, „suteršti gerą vardą“. Kažkurią akimirką ji išsiblaškė, nukreipė dėmesį į sienos ekranus ir netikėtai suvokė gebanti suprasti, ką kalba žmonės.

— …artėja…

— …prie baro…

— …netrukus…

— …įdomu, ką ji pasakys…

Staiga daugumoje ekranų pasirodė pati Karlail su Hofmanu — pastarojo lūpų virpesiai sutapo su tariamais žodžiais. Porelę apspito kameros, dūzgiančios kaip piktos bitės, o viename iš ekranų nušvito atvaizdas vyriškio, kuris ryžtingai žirgliojo pro besiskiriančią minią. Atsigrįžusi mergina pamatė, jog nepažįstamasis artėja link jos. Kresnas vyriškis aukšta kakta ir juoda, tankia plaukų kupeta, siūbavo kaip nuožmus mušeika, pasirengęs bare įsivelti į peštynes. Jis vilkėjo juodą kostiumą, tačiau bendrą įspūdį gadino rinkinys šratinukų, kyšančių iš viršutinės švarko kišenės. Žvelgdama tiesiai į atėjūną, ji nuslydo nuo baro kėdutės. Žaliūkas sustojo priešais, bet kurį laiką tebesvyravo ant kulnų.

— Labas vakaras, Liusinda, — pasisveikino.

Karlail atpažino balsą.

— Labas vakaras, profesoriau Šlaimai.

Už buvusio šeimynykščio nugaros moters atvaizdas nebyliai ištarė tuos pačius žodžius. Kameros transliavo akistatą visam pasauliui, rodė ją. tiesioginiame eteryje. Erdviojoje salėje tarytum fiziškai įsiviešpatavo tyla. Karlail giliai įkvėpė ir pasistengė prašnekti amerikietiška maniera.

— Aš žinau, kad mane pakišo. Tiesiog norėjau visus perspėti. Tebūnie, Šlaimai, rėžk, ką ketinai sakyti.

Hofmanas, dirstelėjęs į pašnekovę, energingais gestais patikino, kad jis čia niekuo dėtas, ir žengė atatupstas. Kosmetologas, ko gero, iš tikrųjų niekaip neprisidėjo prie susitikimo.

Šlaimas ištiesė ranką į šoną, palaikė ją, kol kažkas įbruko bokalą. Nurijo gurkšnį alaus, padėjo jį ant baro ir plaštaka nusišluostė lūpas.

— Ak, kaip skanu, — pareiškė. — Paskutinį kartą gėriau beveik prieš tris šimtmečius. Liusinda, kiek tau metų?

— Dvidešimt ketveri.

— Tavo skafandre pratūnojau aštuonerius. Atsidūriau ten, kai tau suėjo šešiolika. Et, žavingieji šešioliktieji. Tau mane padovanojo sumauto gimtadienio proga.

— Mes su tavimi elgėmės sąžiningai, — atšovė ji. — Suteikėme tau padorų virtualios realybės paketą. Savo skolą būtum atidirbęs per kitus dešimt metų.

Šlaimas vėl išlenkė alaus mauką.

— Galiu tave užtikrinti, kad padorus virtualios realybės paketas neatstoja tikro gyvenimo. Nekuoktelėjau tik todėl, jog domėjausi proto pastangų reikalaujančiomis sritimis. O kas nutiktų individui, kurio interesai kitokie?

— Velniai rautų, pats gerai žinai, neintelektualių žmonių virtualybėje nelaikome. Kokia iš to nauda? Jei būtum praradęs vieną šulą arba pasinėręs į gilią depresiją, mes būtume tave perkrovę. Tad apseikime be pagraudenimų.

— Problemų kelia ne blogas elgesys, o vergija, — tarė Šlaimas.

— Atsiknisk. — Karlail nukreipė žvilgsnį į artimiausią ore kybančią kamerą. — Ar žinote, kur mūsų bičiulis susidomėjo proto pastaugti reikalaujančiais dalykais? Tel Avivo universitete, Kompiuterijos katedroje! Jis iš dalies atsakingas už Negailestingą Pagrobimą. Čia stovi prakeiktas karo nusikaltėlis. Tegu džiaugiasi, kad jo nenutrenkėme atgal į pragaro skylę. — Moteris atsisuko į Šlaimą, dūrė į žaliūką pirštu. — Tu mums skolingas. Aš sakiau, jog tau dovanosiu laisvę, ir pažadą tesėsiu. Tebūnie, keliauk, kur širdis geidžia. Bet jeigu ne mes, tu iki šiol kiurksotum elektronuose, dūlančio oro zondo procesoriuje, Šiaurės Vainiko Ro B. O kas tave ten nugrūdo? Kas, jei ne postžmogiškas suvokimas, kad fizinis originalas buvo kietaširdis, savanaudiškas, nemalonus moksliukas. Tikėjausi, jog per įkalinimo laikotarpį tu apmąstyti ir pakeisti būdą, bet, matyt, suklydau. Šiaip ar taip, dėl perauklėjimo didelių vilčių nepuoselėjau. Man labiau prie širdies žalos atlyginimas — o taip, už pridarytas eibes turėtum sumokėti su kaupu, — ir aš nė kiek nesigėdinu to pripažinti.

— Liaukis skiedusi, — gan ramiai atsiliepė Šlaimas. — Negailestingas Pagrobimas mane užklupo netikėtai, kaip milijonus kitų. Nejau kompiuterių mokslininkai kolektyviai atsakingi už katastrofą? Tavoji nusikaltėlių šeimynėlė jau daugelį kartų panašiai teisinasi, kodėl pavergia kiekvieną įrašą arba sąmoningą DI, prie kurio prikiša savo purvinus nagus. Taip malsite liežuviais ir užgriuvę Euridikę. — Šįkart kreiptis į kamerą atėjo eilė Šlaimui. — Pasiteiraukite jos, kokią kompensaciją Karlailai ruošiasi iš jūsų išpešti, kokią sąskaitą pateiks už nuostolius, patirtus per lemiamą karą. Dėl to, kas įvyko, jaučia apmaudą, bet visuomet galvojo, kad pasipriešinimo pajėgos žuvusios arba nepasiekiamos. Dabar jus surado. Jumis dėtas, išsigąsčiau. Arba pasiruoščiau kovai.

Palinkęs virš baro, Šlaimas vėl užsivertė bokalą. Na, kaip atsakysi, klausėjo veidas.

— Absurdas, — paskelbė Kalrail tiek buvusiam šeimynykščiui, tiek kamerai, pakibusiai virš jo peties. — Karlailų kompanija Euridikei neturi jokių pretenzijų. Mes viso labo atversime kirmgraužą, suteiksime jums judėjimo laisvę ir šansą užmegzti prekybinius santykius su kitomis kolonijomis. Už savo darbą imsime mokestį, žinoma, bet daugumai klientų mūsų tarifai neatrodo per dideli. Atsisakiusieji gali nevaržomai skraidyti virššviesiniais laivais. Iš kontaktų su likusia žmonija, esu tikra, išpešite tiek naudos, kad mūsų rinkliavai tereikės paaukoti smulkmę.

Ji bylojo tiesą, bent jau iš dalies, kurios užteko, jog žodžiai būtų tariami švaria sąžine, nuoširdžiai skambančiu balsu. Šlaimas ištuštino bokalą, nusijuokė Karlail į veidą ir pajudėjo į salės gilumą.

Žengęs artyn, Hofmanas švelniai ją pasuko į save.

— Manau, mums metas nešdintis.

Jis mane mulkino.

Karlail įkišo suknelę į Drekslerio surinktuvą, nuoga sustingo priešais keturiasdešimtame viešbučio aukšte įrengtų savo apartamentų langą, stebėdama, kaip Naujojosios Pradžios bokštus plauna vidurnakčio liūtis. Žiburiai grupavosi lyg žvaigždžių spiečiai spiralinėje galaktikos vijoje, juos skyrė tamsūs parkai, tarytum dulkių sektoriai, melsvai žalią žolę girdė lietaus lašai, dėl kurių lauke vaizdas išskydo. Šviesos mergina nejungė, todėl savo atspindžio nematė, ir niekas negalėjo jos įžvelgti iš kitos pusės. Aišku, tokiose aukštybėse smalsuoliai nesidairo, nebent naudojasi infraraudonaisiais spinduliais — jei taip, ryškiausias spalvas jie įžiūrėtų iš gėdos įkaitusiame veide.

Suprantama, kad mulkino. Hofmanas ją palaikė provinciale paikše, naivia mergužėle, ir jo lūkesčiai pasitvirtino. Kaip galima patikėti, neva nuspaudęs kažkokį bioįrangos jungiklį vienam vakarui iš „žydruolio“ virstum heteroseksualiu! Iš pradžių grimuotojas tiesiog juokavo, vėliau sąmojus pakeitė atitinkama laikysena, galop sumetė ją prigavęs ir savo vaidinimą pratęsė. Šiuo momentu turbūt leipo juokais. Galimas daiktas, lytinis jo potraukis išties buvo permainingas; pastovumo stigo daugumai vietinių. Uždaroje, turtingą gyvenimą garantuojančioje ekonominėje sistemoje vyravo manieringumas, poreikis įsijausti į kokį nors vaidmenį. Žmonės užsidegdavo tradicine orientacija, tuokdavosi, skirdavosi, kurdavo šeimas su entuziazmu it muilo operos veikėjai. Kiekviena čionykštė veikla atrodė įsprausta į kabutes ir skatino ironiškai šypsotis. Euridikės ekonomika, pavyzdžiui, priminė tariamą kapitalizmą, plėtojamą taip, kad būtų patenkintas Jungtinis vadų komitetas bei kiti senoliai, nors planetos gyventojai įjuos žiūrėjo kaip į pajuokos objektus, tik garsiai to nepripažino.

Užsukusi į vonios kambarį, Karlail ėmė kruopščiai šluostyti grimo sluoksnį, iš po kurio išniro tikrasis, savitais šešėliais papildytas veidas. Akys sumažėjo, lūpos pasiaurėjo, antakiai tapo tankesni, o nosis — didesnė, ryškūs skruostikaulių kontūrai išbluko. Bet tik tiek. Tiesą sakant, jos bruožų — eilinių, tačiau simpatiškų, — nė nereikėjo koreguoti. Geri dantys, blizgančios akys, maloni nuoširdi šypsena. Karlail žinojo esanti patraukli. Nublankdavo tiktai nuolatinio, Euridikėje populiaraus genetinio optimizavimo fone. Čiabuviai, visi kaip vienas, panėšėjo į atletus, aktorius, kino žvaigždes, aukščiausio lygio modelius. Štai ką jie galėtų parduoti likusiai apgyvendintai galaktikai. Įvaizdis įgautų konkrečią vertę. Gerovės perteklių užtikrinančios ekonominės sistemos atveju idėja skambėjo visai neblogai. Ji kerštingai nusišypsojo spėdama, jog planetai lemta pavirsti milžiniška agentūra, kuri žiniasklaidai ir reklamos konglomeratams pardavinės dailius savo piliečių veidelius.

Galbūt naujas verslas padės sukaupti užtektinai finansų, kad paskutiniai žinomi Žemės valstybių paveldėtojai ir Karlailai išspręstų bet kokius tarpusavio nesutarimus. Kai atskris žvaigždėlaiviai… Pagalvojusi apie laivus, ji išlėkė iš vonios kambario, įpuolė į miegamąjį ir veidu įsikniaubė į pagalvę. Liusinda Karlail ilgėjosi namų, giminaičių, artimųjų. Netgi šeimynykščio.

Rytą padėtis pasikeitė į blogąją pusę.

Lauke purkšnojo dulksna, drėkinanti estakadas ir tiltus, kurie taip tankiai išraizgė šį miesto rajoną, jog beveik užtemo dangus, o lietaus lašai, susitelkę į balas, nuo horizontalių paviršių sruvo kaskadomis, tiško ant žemės, barbeno per skliautinius stogelius, merkė neapdairius pėsčiuosius. Karlail nėrė į Pirmąją Kairiąją gatvę, pasuko dešinėn į siaurą, dengtą Holidėjaus alėją, pilną parduotuvių, prekiaujančių moksline aparatūra, alpinistų įranga, medžiokliniais ginklais bei oro pokyčiams atspariais drabužiais. Ji smuko į „Rivkos neperšlampamą aprangą“ ir išniro su gelsvai žaliu lietpalčiu, pridengusiu nėriniuotą palaidinukę bei mėlynas, kelius siekiančias, sintetinės odos kelnes — Drekslerio aparato šiandienai išduotus drabužius. Virš galvos užsismaukusi gobtuvą, nukulniavo į Feinmano aikštę, plytinčią prie mokslininkų rajono, kaip jį praminė čia gyvenantys žmonės (kiti kvartalą vadino „apkiautėlių getu“), ir apėjo paties Feinmano statulą, kuri kumštyje gniaužė dantytas Diagramos linijas tarytum žaibais grūmojantis dievas. Į „Java skriptą“, pamėgtą kavinę, traukė per šlapią asfaltą, cypčiodama batų padais. Užeigoje prie miniatiūrinių apvalių staliukų grūdosi žemos patogios kėdės; norint prasibrauti vidun, tekdavo skverbtis pro gausius žmonių būrius. Jai patiko vietinė dulsva kava, drumzlini gėrimai, padūmavęs oras, nerūpestingos kalbos. Karlail galėdavo čia sėdėti, klausytis pašnekesių, gurkšnoti kavą ir, užuot atsakinėjusi į klausimus, žiūrėti į sieną arbą langą.

Šįryt į viešnią niekas nedirsčiojo, tarsi klientus būtų trikdęs jos buvimas. Visi žvelgė į didįjį ekraną. Karlail nuo bufeto pasiėmė, ką norėjo, ir taip pat atsigrįžo į sieną. Ant vyriausybės pastato laiptų, nuo kurių prieš kelias dienas ji pasisveikino su Euridikės gyventojais, stovėjo Šlaimas. Už jo nugaros būriavosi vadai iš Jungtinio komiteto.

— …skafandro išgavome schemą, pagal kurią pagaminome VŠ komunikatorių, — kalbėjo profesorius. — Mes jį sėkmingai išbandėme. Iš ryto susisiekėme su kultūringiausia iš visų grupuočių, Šviečiamojo amžiaus riteriais, paprašėme, kad mus apsaugotų nuo artėjančių Karlailų gaujos žvaigždėlaivių.

Puodelis sutarškėjo, kava aptaškė nykštį ir išsipylė į lėkštutę. Čiulpdama pirštą, Karlail atsargiai nulaviravo iki lango ir prisėdo už staliuko. Kol gėrimas vėso, ji šluostėsi rudas dėmelės, nusėjusias aplytą lietpaltį. Ekrane Šlaimas tebedudeno, kokie riteriai kultūringi, sąlygiškai kalbant, ir su kokiu mielu noru jie apsaugos planetą bei reliktą nuo pavojingu plėšikavimu užsiimančių Karlailų.

Kava galutinai atšalo. Mergina susivertė puoduko turinį bei pakilo nuo kėdės. Užeigos klientai atsisuko.

— Tai tiesa, — pasakė ji ir iškeliavo laukan. Į apsiaustą sutekšėjo lietaus lašai. Nieko nereginčias akis nukreipusi pirmyn, Karlail grįžo į viešbutį. Tai dienai skirtas prižiūrėtojas lūkuriavo valgomajame. Nekreipdama į vyruką dėmesio, ji nudrožė tiesiai į savo kambarį, kur pasinaudojo ekranu, kad užmegztų ryšį su vyriausybės pastatu. Netrukus priešais save pamatė Šlaimo atvaizdą.

— Labas rytas, — pasisveikino profesorius. Keistas pojūtis, kuris apimdavo, žvelgiant į jo veidą ir besiklausant balso, niekaip neišnyko.

— Kokį velnią tu išdarinėji? — griežtai paklausė Karlail. — Juk pažįsti riterius. Ar bent perspėjai Karlailus nesiartinti?

— Be abejo. Ir sulaukiau tikėtino atsakymo. — Jis prašneko kapotai, parodijuodamas britišką tarseną: „Ei, jūs, nekniskit mums proto, antraip pasigailėsite. Ir nekiškit susmirdusių nagų prie mūsų teritorijos.“

— Jie žino, jog planetoje pasirodys riteriai, bet vis tiek čia skrenda?

— Laivai jau lekia į Euridikę, mažyle. Pažiūrėsim, kas turi greitesnius žvaigždėlaivius ir daugiau drąsos.

— Šūdas, šūdas, šūdas.

Šlaimas pralinksmėjo.

— Ko tu tikėjais? Karlailai privalo apsaugoti savo reputaciją, jau nekalbant apie raizginio monopoliją. Pasistengs neleisti riteriams užvaldyti vartų, bent jau su jais susigrums, nors ir žino, kad gali pralaimėti.

— Velnias. — Ji atsilošė, pabandė sumąstyti kokią nors išeitį. — O kaipgi svetimeivių karo mašinos, dėl kurių visi taip nerimauja? Ruoštis jų pasirodymui nederėtų, įsiveliant į kosminį mūšį Euridikės padangėse.

— Dėl to neverta sukti galvos. Prie nuomonės, jog reliktas priklausė postžmonėms, linksta netgi Jungtinis vadų komitetas. O riteriai sugebės įveikti postžmonių karo mašinas.

— Aha, tokia užduotis nesudėtinga ir mums. Bet kas, jeigu jos išties svetimos kilmės?

Profesorius gūžtelėjo.

— Net jei ir taip, su svetimeivių kurta kovine technika tinkamai susidoroti pajėgtų vieninteliai riteriai. Ir, manau, gerokai elegantiš— kiau negu Karlailai. Visų pirma atmosferos neužterštų bjauriais pašaliniais atominio sprogimo produktais.

— Gal ir tavo tiesa. Jei Euridikės gyventojai turi daugiau panašių ginklų į tą, kuriuo pervėrė žvalgybinį transporterį, jie tikriausiai valiotų susigrumti su mašinomis be niekieno pagalbos. — Ji suraukė antakius, mėgindama išspręsti galvosūkį. — Bet kaip, velniai rautų, įtikinai vietinius, kad relikto nepaliko seniai išnykę čiabuviai?

Šlaimas prašiepė dantis.

— Nes jam pavyko įsibrauti į skafandrą ir mane išvaduoti. Užuomina akivaizdi, bet visų dvejonių neišsklaidė. Todėl teko išnagrinėti esminius įrangos duomenis. Iš pirmo žvilgsnio perpratau, kad įsilaužėlis susijęs su žmonėmis.

Apie diagnostiką, kovinės archeologijos srityje atliekančią reikšmingą vaidmenį, Karlail išmanė nemažai. Jos pačios išvados turbūt sutaptų su Šlaimo vertinimais. Velniava. Vis dėlto diagnostiniai procesai užtrukdavo ilgai, ir jų nagrinėjimas prilygo sunkiam, varginančiam darbui.

— Iš pirmo žvilgsnio?

— Jo pakako, kad atpažinčiau „Maikrosofto“ kodus.

— O…

— Būtent. Juos ne sunkiau pastebėti negu nuorodomis pažymėtas fosilijas.

Pastaba jai priminė dar vieną prieštaravimą.

— O kaip Euridikės iškasenos? Įskaitant karo mašinas?

— Atsakymas tėra vienas — paralelinė evoliucija. Rodos, čiabuviai klampojo per tą patį mėšlą, kaip ir mes. Pagimdė karinės pakraipos singuliarumą. Nieko nuostabaus, kad į mūsiškę techniką panašūs ne vien jų tankai ar lėktuvai, bet ir karo mašinos.

— Tu, ko gero, teisus. — Tačiau abejonių ji neatsikratė. Šiuo atveju sutapimų aiškiai per daug. Karlail nugrūdo mintis į pasąmonę, iš kurios vėliau išnirusios jos galbūt pagimdys užuominų ar genialių įžvalgų — arba ne. — Euridikės piliečių nejaudina tai, kad bandai mus sukiršinti su riteriais?

Profesorius pasviro į priekį, pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

— Tavo šeimos elgesys su manimi ir kitais jiems kelia neįsivaizduojamą pasibjaurėjimą. Man nė nereikėjo pagražinti smulkmenų — užteko tiesos. Vienintelė priežastis… — jis sekundę patylėjo. — Tavimi niekas čia netiki. Savo atžvilgiu pakurstai antipatiją kiekvieną sykį, kai prabyli šita tema. Po vakarykščio nedidelio mūsų apsižodžiavimo mačiau apklausos rezultatus, ir turiu pasakyti, kad mane asmeniškai jie nudžiugino. Siūlyčiau tau nelįsti į viešumą, laikyti liežuvį už dantų ir susitarti dėl išvykimo Karlailų laivais, tiksliau, su tais, kurie išliks po akistatos su riteriais.

— Pasiekti pergalę gali ir Karlailai.

— Su sąlyga, kad atsibels pirmi, bet, tavimi dėtas, vilčių nepuoselėčiau. Verčiau paklausyk mano patarimo. Sudie.

Ekranas išsijungė ir vėl virto veidrodžiu. Kurį laiką Karlail spoksojo į save. Ką ten Šlaimas norėjo pasakyti, bet pats save nutraukė? „Vienintelė priežastis…“ Apie ką jis kalbėjo? Tu ligi šiol vaikštai laisva dėl vienintelės priežasties — tave įmanoma panaudoti kaip derybų objektą? Valdžia maloniai su tavimi elgiasi, nes baiminasi, kad kovą laimės Karlailai? Aha, kažkas panašaus. Ji privalėjo ištrūkti ir nusigauti namo, tačiau ten vedė tiktai vienas kelias.

Įsijungusi paieškos puslapius, Karlail susirado Armando kompanijos, „Žydrosios jūros desanto“, kodą.

— Keista, — pasirodęs ekrane tarė generolas. — Kaip tik ketinau jums skambinti.

— Atvyksiu pas jus nedelsdama.

Sėdėdama Žako Armando biure, atkampioje Silpnos Šviesos gatvelės dalyje, Liusinda Karlail tarp pirštų sukinėjo plastikinę, ant stalo padėtą kaukolę. Generolas dozatoriuje tikrino medžiagų pusiausvyrą ir į savo viešnią nekreipė jokio dėmesio. Lauko aikštelėje, nudrikusioje vietoj vieno iš populiariųjų parkų, nepaliaujamai kilo ir leidosi orlaiviai. Ji kantriai lūkuriavo, žinojo, kad Armandas susitelkęs į darbą, bet jautė poreikį kažkuo užsiimti. Kaukolė, naudojama kaip spaustuvas, buvo kopija galvos, kuri priklausė protingos vietinės gyvybės, išmirusios prieš dešimt milijonų metų, atstovui. Didžiulės tuščios akiduobės, žemyn nutįsęs, nykščio storio rumbu prailgintas pakaušis. Pati fosilija priminė tarpinį ilgakulnės pusbež— džionės ir australopiteko variantą. Ir tik gelsvos ginklo liekanos naguose, diržo sagties ženklai, įžiūrimi dubens srityje, rūdžių taškeliai, pastebimi ant vieno bato nosies, liudijo apie būtybės intelektą, bylojo, jog būtent jos rūšis atsakinga už DI sukūrimą. Prieš jos atradimą į protingųjų autochtonų titulą pretendavo kiti suakmenėję padarai, tačiau vėlesni tyrimai įrodė, kad jie tebuvo dvimetrinės gėlavandenės amfibijos, kurių klaidinančiai milžiniškose kaukolėse dominavo taukais užpildytos medžioklinio sonaro ertmės.

Armandas pakėlė galvą ir nustūmė dozatorių į šoną.

— Atleiskit, jog priverčiau laukti. — Ranka nusišluostęs kaktą, pridėjo: — Kaip pati suprantat, mums veiklos netrūksta. Beje, kaip sekasi? Ar su jumis elgiasi gerai?

— Tiesiog puikiai. Prekeiviai labai dosnūs. Nė neleidžia man sumokėti už įsigytus daiktus.

— O, jūs mokate. Savo garsiu vardu. Dėl to nesijaudinkit.

— Ir žmonės liovėsi man rekomendavę kosmetines operacijas. Nuo tada, kai vienam iš geranorių pasiūliau subjauroti jo fizionomiją.

— Taip, taip, — Armandas sumišo, kaip ir priderėjo tokiomis aplinkybėmis. — Aptardami šituos klausimus, Euridikės gyventojai, hmm, takto nelaiko ugdytina dorybe. Bet jūsų veidas visiškai normalus, — paskubomis pridūrė.

— Žinau. Bet nežino jie.

— Aš taip pat neatitinku vietinio grožio etalono. Nusprendžiau išsaugoti autentiškąjį savo genomą. Laimei, kaip ir mano žmona. — Jis atsuko rėmelį su nuotrauka, kurioje palaikė draugiją paprastai, bet simpatiškai, į objektyvą besišypsančiai moteriai. — Čia mes, ką tik atgaivinti.

— Abu atrodote žaviai, — tarė Karlail. — Jei neklystu, susituokėte labai seniai.

— Kaip matau, nelemtą mano istoriją jums jau išklojo.

— Aha. — Atvirai kalbant, generolo biografijos niekas jai nepasakojo. Karlail susirado informaciją per viešbučio apartamentų ekraną. — Kodėl bėgliai jus atgaivino?

— Bėgliai? — Armandas šyptelėjo, kietai sučiaupęs lūpas. — Žiūrėkite, kad žmonės negirdėtų jūsų taip kalbant. Į pravardę jautriai reaguoja net ir maloniausiai nusiteikę reformatoriai. Ką gi, atsakysiu į jūsų klausimą. Sugrįžėlių maište, 2098— aisiais, nedalyvavau. Kitaip nei dauguma mano draugų, kurie žuvo įsitikinę, kad juos išdaviau. Tai netiesa. Aš likau ištikimas savo, kaip karininko, pareigoms. Prisijungiau prie reformos, sutikau skristi kartu, bet prižadėjau išsitaškyti smegenis, jeigu į kelionę nebus paimti mirusių sugrįžėlių įrašai. Jų sielos, įskaitant šauniausius savo kartos kariškius, paskutinius gyvus — tam tikra prasme — žmones, kurie kovojo lemiamame kare, tebeslypi saugyklose. Dabar jie mums praverstų, tačiau, Jungtinio vadų komiteto požiūriu, apie tai negali būti nė kalbos. Per daugelį metų valdžia leido suteikti fizinį pavidalą tiktai kelioms nereikšmingoms asmenybėms, praktiškai vien civiliams. Dėl humaniškų priežasčių — rūpinosi, kad susijungtų per konfliktą išsklaidytos šeimos ir panašiais dalykais. — Generolas nusijuokė. — Pastebėjau, jog visai neseniai pasirašė leidimus atgaivinti porą primityvaus folkloro muzikantų, Vinterį ir Kolderį.

— Esu apie juos girdėjusi, — suglumo Karlail. — Mano proprosenelė turėjo įsirašiusi kelias jų dainas. Primityvu — taiklus apibūdinimas.

Armandas prunkštelėjo.

— Asteroidų žiede tuodu buvo labai populiarūs.

— Išties. Bet norėjau pašnekėti apie kitus dalykus. Na, gal ir ne visai apie kitką. Jūs matėte Šlaimo pasirodymą? Vakarykštį ir šio ryto?

— Taip, — atsakė generolas. — Pasijutau priblokštas, kai probėgšmais paminėjote, kur profesorių radote ir kaip jis ten atsidūrė. Sakėt tiesą?

— Papasakojau, ką žinau. Didelis čia daiktas.

— Man didelis, kaip, esu tikras, jūs suprantate.

— Mm-hmm, — atsargiai numykė Karlail. — Neketinu tvirtinti, kad mes galime sugrąžinti juos visus, bet…

Ji nutilo lūkuriuodama. Ką tik pateikė aliuziją į seniausią sugrįžėlių šūkį ir įžūliausią tikslą: atgaivinti milijardus žuvusiųjų, kurių sąmonės įrašytos įjuos sutriuškinusias karo mašinas — tuo tikinčių viltis kurstė vienas kitas atsitiktinis įrodymas.

Armandas kilstelėjo ranką.

— Tokiomis frazėmis bet kur nesišvaistykite… apie tai pašnekėsime vėliau. — Jis pasikasė pakaušį. — Kaip ir anksčiau, esu valdžiai ištikimas karininkas, nors armijos struktūrose nebetamauju. Prieš gilinantis… hmm, kokia kebli padėtis. Aš atkreipiau dėmesį ir į profesoriaus žodžius, anot kurių, santykiai su Karlailais nieko gero mums nežada. Bent tokią išvadą padarė Jungtinis vadų komitetas. Ar galėtumėte pakomentuoti, ką jis sakė?

— Na, Šlaimas iš dalies teisus. Matot, mes irgi turim kietakakčių vyresnės kartos atstovų. Viso labo keliolika, bet kategoriškiausi gimė Žemėje, išgyveno Negailestingą Pagrobimą ir lemiamą karą. Jie jus atsimena.

Generolo antakiai pašoko viršun.

— Mane?

— Ne jus konkrečiai — tarkim, man jūsų pavardė negirdėta. Na, senoliai, kaip jau pastebėjote, nekokios nuomonės apie pagrobtuosius, protarpiais juos telaiko instrumentais, tuo pat metu nekenčia pajėgų, kurios lemiamame kare grūmėsi prieš Negailestingo Pagrobimo aukas.

— Kodėl, po šimts?.. — išsižiojo Armandas. — Mes gi kovojome jūsų pusėje!

— Bet Žemėje, štai kodėl! — Karlail rankomis apsivijo kelius ir porą sykių giliai įkvėpė. — Nepamirškit, aš dėstau, kaip, pasak istorijų, jautėsi maniškiai, priversti slapstytis griuvėsiuose, dėl kurių pliekėtės. Jų požiūriu, tarpusavyje pešėsi vien tik karo mašinos, net jeigu kai kuriose tūnojo žmonės. Tankai, reaktyviniai naikintuvai, beprotiški klimato svyravimai, keistos šiurpios valkirijos, pasivadinusios Juodaisiais pjautuvais, renkančios numirėlių galvas. Galų gale jūsiškiai pralaimėjo, atsitraukė ir išsinešdino velniop į kosmosą. Nusispjovę, turėčiau pridurti, į visus, likusius žemiau jų raketų.

— Ko tiktai nenutinka sunkiais, baisiais laikais.

— Sutinku. Aš jūsų nesmerkiu. Tenoriu paaiškinti, ką galvoja vyresni šeimos nariai. Žinoma, apie praeities įvykius jie kalba retai, nes tuo metu, kai pakilome į kosmosą, Saulės sistemoje jūsų nebuvo nė padujų.

— Pagaliau mus radote. — Armandas susiraukė. — Ar taip mano visos įtakingos grupuotės? Ar mums derėtų susirūpinti dėl Šviečiamojo amžiaus riterių ir kitų, kurie gali čia pasirodyti?

— Abejoju. Jos išgyveno lengvesnėmis sąlygomis. Jankiai kiurksojo postžmonių užnugaryje, jei galima taip pasakyti, siauraakiai lindėjo už ramesnio fronto linijų, komunistai partizanai blaškėsi po savo džiungles ir kalnus. Niekas iš jų nepateko į suknistus verpetus, kuriuose atsidūrė mūsų pasaulio dalis.

— Lyg akmuo nuo širdies nukrito. Žodžiu, mums tereikia jaudintis dėl jūsų, kaip tvirtina Šlaimas, nusikaltėlių šeimynėlės. Pirmi pasiekę planetąjie, kiek suprantu, mus purtys rimčiau nei įprastai.

Karlail linktelėjo.

— Taip, nuo Euridikės gyventojų nulups daugiau negu nuo didžiumos klientų. Būtent su tuo susijusios jūsiškės sugrįžėlių ir bėglių rietenos.

— Kaip? Kuojos čia dėtos?

— Tuojau paaiškinsiu, kaip dirba mano šeima. Mūsų protėviai pradėjo verslą nuo lupikavimo, prekybos metalo laužu ir narkotikais. Nuo tų laikų labai nepasikeitėme. Duodame klientui, kojis trokšta, mainais gauname, ko norime mes. Dabar iš jūsų norėčiau vienos paslaugėlės.

— Kokios?

Moteris apsidairė.

— Ar jūsų kabinetas apsaugotas?

— Be abejo, — pasipiktinęs atkirto Armandas.

— Gerai. Leiskite išsmukti pro vartus, kai jie atsidarys. Tai yra pasislėpti, jei kas nors — valdžia arba riteriai — mėgins mane sulaikyti.

— Aš galiu apsvarstyti prašymą. Bet kokia man iš to nauda?

— Prižadu, kad elgsimės geranoriškai, jeigu ateityje bandysime iš jūsų iškaulyti mažutėlę kompensaciją.

Armandas papurtė galvą.

— Atlygis pernelyg neapčiuopiamas ir per menkas.

— Žinau. Aš dar nebaigiau. Mes pasiūlytume tai, ko sugrįžėliai geidžia iš visos širdies, ko riteriai nevalios bei nenorės jums duoti.

— Skrydžius virššviesiniais greičiais? Savo technologijas? — sutrikęs pasitikslino generolas.

— Ne, — atsakė Karlail. — Sugrįžimą.

5. TIR NA NOG

Vinteriui jau teko prisikelti iš numirusių. Gyvybės praradimo potyris aiškiai pervertinamas. Tu atsipeikėji ir neprisimeni, kaip padėjai galvą: mirtis neišgyvenama. Abiem atvejais jis pramerkė akis ir išvydo dailiausią iki tol regėtą moterį, kurios veidą buvo perkreipusi paniekos bei siaubo išraiška. Ji nesuriko, bet po pirmojo karto Vinteris vis tiek į dainą įtraukė tokius žodžius.

Pastarosios eilutės visuomet prajuokindavo klausytojus.

— Nesisėskit, — perspėjo nepažįstamoji. Akivaizdu, jog ne seselė. Be to, balto chalato nepuošė Juodojo pjautuvo simbolis. Dabar jam labiausiai rūpėjo sužinoti, kas toji moteris — beprotė mokslininkė ar žavingoji kvaištelėjusio genijaus asistentė. Taigi mes grįžome į gyvųjų pasaulį. Į amžinos jaunystės kraštą: Tir nan Og, kaip pasakytų senovės airiai. Kur gražūs visi, išskyrus mus. O jis nė nežinojo, kad buvo patiesęs kojas.

— Kur Kolderis? — paklausė jausdamas, kokia perdžiūvusi jo gerklė.

Moteris pašnairavo į šoną.

— Gaivelėj asi. — Žvilgsnis vėl pakrypo į atgaivintą žmogų ir nežymiai sušvelnėjo. — Jūs labai jį mylėjote, tiesa?

Vinteris prunkštelėjo, bet staiga suprato, kad juoktis nenori. Jie greičiausiai pralaimėjo kovą, dingo ištisiems šimtmečiams.

— Ar ilgai mes buvome mirę?

Ji nusisuko ir po sekundės atsigręžė, laikydama garuojantį plastiko puodelį.

— Išgerkit, — paragino.

Alkūnėmis įsirėmęs į tvirtą pagrindą, atgaivintasis paėmė puoduką, atsargiai siurbtelėjo. Skystis pasirodė besąs karštas, kone svilinantis gomurį, kvapu bei skoniu priminė mėsos sultinį, tačiau buvo skaidrus ir kartokas.

— Tai umaminė arbata, — paaiškino moteris. — Lengva, stimuliuojanti, užplikyta iš vietinių vaistažolių.

Gėrimo stiprumąji neabejotinai nuvertino. Kiekvienas gurkšnis prilygo stikliukui degtinės. Skrandis suurzgė, galūnės ėmė dilgsėti, protas žaibiškai šviesėjo. Pasinaudojęs proga, jis apsidairė, žvilgsniu įvertino aplinką. Pamatė gulįs nuogas ant užtiesalo, apklojusio aukštą stalą. Už poros metrų stovėjo dar vienas stalas, ant kurio rietėsi nugarą atsukęs žmogus — ko gero, Kolderis. Paties Vinterio kūnas atspindėjo jo įvaizdį. Iš anų laikų išliko netgi barzda — penkias dienas neskutos šiurkščios ražienos. Lubos kybojo šešių septynių metrų aukštyje, puikiai derėdamos prie erdvios patalpos. Apšnerkšta nematytomis, bet senovinėmis mašinomis ir dulkėtais baldais, kupina paveikslų bei kostiumų, nušviesta saulės spindulių, plūstančių pro penkis aukštus langus, už kurių žaliavo išplitusios augmenijos lopiniai, ji labiau panėšėjo į studiją negu laboratoriją, jau nekalbant apie klinikos palatą. Vis dėlto porą netoliese stūksančių agregatų Vinteris atpažino — atgaivinimo rezervuarus.

— Kaip suprantu, transformuoti planetą pasisekė.

Moteris keistai jį nužvelgė.

— Jūs per daug ramiai reaguojate.

Vinteris atsisėdo ir gūžtelėjo.

— Sukrėtimą patiri tiktai po pirmojo karto.

Juodasis, pakaruokliškas humoras… bet taip juokavo žmonės, kurių jie negalėjo pakarti.

Kolderis pasimuistęs apsivertė. Ranka, kaip ir buvo galima tikėtis, nuslydo iki slėpsnų. Tarsi įsitikinęs, kad visi organai veikia nepriekaištingai, jis atsimerkė ir sumirksėjo. Moteris jau stūksojo pasvirusi virš Vinterio kolegos. Tas ją permetė geidulingu žvilgsniu, plačiai išsišiepė parodydamas, jog per atgaivinimo procesą mažų mažiausiai pagerėjo jo dantys.

— Nesisėskit, — įspėjo moteris.

— Aš niekur neskubu. — Akys sužibo ryškiau.

Antrajam atgaivintajam ji irgi įteikė umaminės arbatos. Norėdamas paragauti gėrimo, Kolderis atsiplėšė nuo stalo, bet ūmai išvydo Vinterį ir vos neišmetė puodelio.

— Man derėjo susiprotėti, — tarė Andrėjai. Nuleidęs puoduką pakėlė ranką sau už sprando, užčiuopė stuburo išlinkį. — Prakeiktas ankilozinis spondilitas taip pat nepranyko, — apmaudžiai pridūrė. — Slankstelio uždegimą galėjote pašalinti. — Kolderis gurkštelėjo skysčio. — Kartu pradanginti ir jį.

Vinteris nukorę kojas nuo stalo.

— Aš taip pat džiaugiuosi tave matydamas.

Kolderis kreivai nusišypsojo, iškėlė puodelį.

— į sveikatą. — Jis apsižvalgė. — Kautynės, manding, vienaip ar kitaip užsibaigė. — Po pauzės paklausė: — Na, kas laimėjo?

Nepažįstamoji pašaudė akimis į atgaivintuosius. Ji iš tikrųjų buvo neapsakomai graži. Bet veidas taip aiškiai spinduliavo sąmyšį bei nusivylimą, jog apatinė lūpa net virpėjo. Vinteris mažne užsigeidė ją paguosti.

— Mes tikėjomės ne to, — prabilo moteris. — Jūs tikrai esate Vinteris ir Kolderis? Muzikantai?

— Aha.

— Garsieji Vinteris ir Kolderis? Sugrįžėlių didvyriai? Žymieji meilužiai?

Vinteris matė, jog kolega, kaip ir jis, perprato gąsdinančią tiesą.

— Kad aš nusprogčiau, — sumurmėjo Kolderis. — Mes tapome istoriniais veikėjais.

— Legendiniais.

— Būtent. — Kolderis vyptelėjo, atsisėdo ir tebegerdamas arbatą nuleido kojas nuo gulto.

— Kuo jūs vardu? — pasiteiravo Vinteris moters, idant toji galėtų nukreipti žvilgsnį kitur.

— Andrėja Al-Kajed. — Ji aplaižė savo lūpas. — Manau, reikėtų iškviesti prodiuserį.

Jokiomis akivaizdžiomis ryšio priemonėmis Al-Kajed nesinaudojo, bet po akimirkos tolimajame kambario gale atsivėrė durys, ir per slenkstį žengė aukštas vyriškis ilgais, juodais plaukais, lyg akademikas pasidabinęs žalia, šilkine mantija, kuri pridengė iš pažiūros darbines džinsines, žalvarinėmis sagtimis nusėtas kelnes. Vinteris nė nenustebo pamatęs, jog atėjūnas neįtikėtinai išvaizdus — dailius bruožus paryškino tamsios akys, ne ką šviesesnis gymis, iškili nosis. Jis sustojo šiek tiek atokiau nuo stalų ir su plačia šypsena veide įsistebeilijo į abu vyrus.

— Aš esu Bendžaminas Ben-Amis. — Prisistatęs linktelėjo moteriškei. — Dėkui, Andrėja. Jie atrodo geros formos.

— Ir jaučiasi normaliai. — Moteris atsitraukė, gestu pakvietė prodiuserį prieiti arčiau, tarytum sakydama „perleidžiu porelę jums”. Ben-Amis prisigretino prie stalų kojūgalių, trykšdamas savininkišku pasididžiavimu. Tokią išraišką Vinteriui teko regėti ne kartą, ir nieko geroji nežadėjo.

— Ponai, leiskite jus pasveikinti sugrįžus.

— Ačiū, — atsiliepė Kolderis, — bet verčiau liaukitės pliurpęs niekus. Paaiškinkit, kur mes atsidūrėme, ir ko jūs norite.

Juodaplaukis ilgšis nė kiek neįsižeidė. Kaip ir Andrėjos Al-Kajed, prodiuserio veidas išdavė jausmus, ir šiuo momentu jame atsispindėjo baiminga pagarba, tarsi abejonėmis dėl atgaivintųjų egzistavimo Ben-Amis būtų atsikratęs tiktai dabar, išgirdęs Kolderio balsą. Vėlgi, kaip ir asistentė, į klausimą jis neatsakė.

— Mes atgaminome ir senus jūsų apdarus, — pareiškė. — Juos dėvėdami, esu tikras, jausitės patogiau.

— Velniai žino. — Kolderis dar sykį gašliai pažvairavo į Al-Kajed. Nepaisydami aistringo žvilgsnio, vyras ir moteris atitempė ratuotą stalą su dviem drabužių krūvelėmis, įstūmė jį tarp gultų. Vinteris, nusileidęs ant grindų, atpažino savo apdarus ir ėmėjais rengtis. Apranga stulbino autentiškumu. Dėmėtus džinsus, vietomis praplysusius marškinėlius, trūkio linijomis išvagotus aulinius bei odinį švarką, regis, nužiūrėjo nuo nuotraukos, atspausdintos ant paskutinio jų albumo viršelio. Kolderis įsisupo į nuosavus drabužius, įspraudė kojas į kaubojiškus batus. Dėl aukštų kulnų buvo augesnis, bet išstypęs, žinoma, neatrodė.

— Jeigu iš mūsų tikitės dėkingumo ar nuostabos, jūsų lūkesčiai nepasiteisins, — į Ben-Amį kreipėsi jis. — Mirtis neturi nieko bendra su liga, kurią galima išgydyti. Sirgdamas bent jau žinote, kas vyksta, o dabar… — Kolderis dirstelėjo į kolegą, prikando apatinės lūpos kampelį. Sušnarpštęs tūžmingai įsistebeilijo sau po kojomis ir kumščiu smogė į stalą. — Šūdas, šūdas, šūdas.

Labiausiai sukrečia ne tai, kad grįžai iš numirusiųjų, pagalvojo Vinteris, o mintis, jog su gyvybėmis atsisveikino tiek daug kitų pažįstamų žmonių. Kaip po bet kurio traumą sukeliančio įvykio, nepameni, kas nutiko prieš pat mirtį. Jis pats viso labo atsiminė, kaip žingsniavo pagrindiniame Priešingybės metropolitene dėl nieko nekvaršindamas galvos, tejausdamas miglotą nerimą, kurį žadino kasdien nuožmėjančios rietenos, o paskui netikėtai atsimerkė ir išvydo žavingą, bet pasigėrėjimo nerodantį veidą.

— Na, pasakokit, — tarė Vinteris.

— Eikšekit prie lango, — paragino prodiuseris.

Jie nusekė paskui Ben-Amį ir Al-Kajed — basi šlepsėjo per tvirtas medines grindų lentas, šonais braukė dulkes nuo kambarį už— kimšusių baldų ir nesuvokiamos paskirties mašinų. Pakeliui link lango turėjo atidžiai žiūrėti, kur eina, todėl panorama atsivėrė prieš akis visiškai netikėtai. Muzikantai sustingo šalia palangės, pritrenkti įsispoksojo laukan. Apačioje, maždaug už šimto metrų, vingiavo gatvė, pilna pribloškiančiai mitriai zujančių transporto priemonių. Ji užsibaigė ties parku, žolėtų kauburių, upokšnių, krūmų ir aukštų medžių zona. Šen bei ten stiebėsi grakščios, iš pirmo žvilgsnio kažkaip supintos struktūros, kurias jungė siūbuojantys, kabantys tiltai. Kitapus parko, įmantriomis konstrukcijomis užpildytame dangaus fone, kyšojo daugiau pastatų. Namų ir medžių atžalynų spiečiai driekėsi, kiek akys užmatė. Už jų mėlynavo dausos, padailintos baltomis plunksninių debesų sruogomis. Aukštybėse lakiojo ir į žemutinius lygius it paukščiai smigdavo anksčiau nematyti orlaiviai, kurių sparnai taip žaibiškai vibravo, kad išskydo jų kontūrai.

— O, Dieve, — numykė Kolderis. — Tai yra velnias.

— Kaip visada poetiškai iškalbingas, — įgėlė kolega.

Kiekgi laiko praėjo? Vinteriui gyvam esant, Marso transformavimas buvo ką tik prasidėjęs ir turėjo užtrukti ne vieną šimtmetį. Kad ir kaip sparčiai žmonės plušėjo, pažangą stabdė neįveikiami fiziniai suvaržymai. Nuo jų mirties prabėgo labai daug metų, o iš pažįstamų beveik arba visiškai nieko nebeliko, jeigu čionykščiai taip primiršo ir iškraipė abiejų gyvenimo smulkmenas, jog bičiulius ėmė laikyti meilužiais. Šitą tiesą Vinteris įsisąmonino be jokio apsimestinio kuklumo. Vis dėlto nuo įrodymų, badančių akis, sekundę jautė, kaip linksta keliai. Staiga suvokė, kad stovi užsimerkęs, visu kūnu remiasi į palangę. Praplėšė vokus ir liūdnai pažiūrėjo į Kolderį. Daugas linktelėjo, kietai sučiaupęs lūpas.

— Rodos, viskas baigta, — pasakė.

Vinteriui į galvą šovė mintis.

— Susitaikom?

Kolderis išsišiepė, pakreipė smegeninę ant šono, tarytum svarstydamas pasiūlymą.

— Ai, velniop. — Jis atkišo delną, ir muzikantai paspaudė vienas kitam rankas, pirmą sykį po… nė neaišku, kiek laiko praėjo po paskutinio karto.

Jiedu sutartinai, petys į petį, atsigrįžo į prodiuserį su laborante.

— Gerai, — prabilo Vinteris. — Mums aišku, kad mirę buvome ilgai.

Ben-Amis pamojo į žemą staliuką, apsuptą keturiomis kėdėmis. Visi atsisėdo.

— Miestas, kuriame esame, vadinamas Naująja Pradžia, — nejaukiai tarė juodaplaukis.

Muzikantai prajuko. Kiti du suglumo. Atgaivintus vyrus pralinksmino prodiuserio tonas, tarsi bylojantis, jog kažkur, galbūt Žemėje arba Marse, turėtų egzistuoti Pradžios miestas.

— Manau, pavadinimas senas, — pastebėjo Vinteris.

— Mūsų planetos, Euridikės, sostinė įsikūrė prieš du šimtus penkiasdešimt metų. Pats pasaulis yra… — jis trumpam nutilo, tarp lūpų dirgliai pakyščiojo liežuvio galiuką, — … Šaulio vijoje.

— Ką? — Vinterį perliejo šalto, akis temdančio nusivylimo banga.

— Taigi pergalę pasiekė sumauti bėgliai, — sumetė Kolderis.

— Taip, reformatoriai. — Politiškai korektišką titulą Andrėja Al-Kajed ištarė irzliu, įžeidžiu balsu. Vinterio nuomonė apie vietinę visuomeninę santvarką, kad ir kokia ji būtų, akimoju suprastėjo.

— Pasistengsiu neužmiršti, kaip juos vadinti, — nusivaipė Kolderis. — Bet ko jums reikia… — jis pašnairavo į bičiulį, niūriai, virptelėjo lūpa, — …iš porelės sugrįžėlių?

— Mes norime, kad jūs dainuotumėte, — paaiškino Ben-Amis. — Dalyvautumėte įspūdingame viešame renginyje.

— Kodėl? — agresyviau, nei ketino, paklausė Vinteris.

Prodiuseris atsistojo ir ėmė nervingai vaikštinėti po kambarį.

— Mano požiūriu, mums praverstų nedidelė sugrįžėlių kultūros priemaiša. Jūsų užsidegimas grumtis su karo mašinomis bei niekur nesitraukti. — Jis pastypsojo nejudėdamas, lyg ir sumišęs. — Esmė ta, hmm…

— Jos pagaliau atsibeldė čia? — pagiežingai spėjo Kolderis.

— Ne, nieko panašaus! Tiesiog… — Ben-Amis nutilo, o po pauzės pridūrė: — Bus paprasčiau, jeigu jums parodysiu anos savaitės naujienas.

Jis žengė prie objekto, primenančio veidrodį, instaliuoto į rašomąjį stalą, kažką paknebinėjo ir įjungė. Blizgančiame paviršiuje nušvito filmuoti kadrai: į kameras kreipėsi vyras bei moteris, stovintys ant milžiniško pastato laiptų.

— Kad mane kur! — nustebo Vinteris. — Generolas Džeikas!

Ben-Amis sustabdė įrašą.

— Jūs jį pažįstate?

— Be abejo. Žakas Armandas vadovavo sugrįžėlių grupuotei. Jėzau, jis iš numirusių grąžino mane su Kolderiu. To užmiršti neįmanoma. Kaip jis čia atsidūrė?

— Taip pat, kaip ir jūs, — atsakė prodiuseris.

— Aha, suprantu, — pailsusiu balsu tarė Vinteris. — Turėjau galvoje, kodėl jį atgaivino, jeigu jūs visi esate bėgliai?

— Dėl smulkmenų, susijusių su maištu Priešingybėje, įsiliepsnojo ginčai, bet vėliau, kai jie aprimo…

— Ei, minutėlę, — nutraukė jį Kolderis. — Norite pasakyti, kad sugrįžėliai maištavo? Kad stojo į kovą?

— Taip, taip, bet, kaip minėjau, dėl smulkmenų kilo neaiškumų…

— …ir dabar apie jas niekas nediskutuoja, — pridėjo Al-Kajed. — Jūs privalote suprasti. Šitie klausimai išspręsti. Gal pratęstume?

— Žinoma, — atsiliepė Vinteris, įbedęs akis į ryškų Žako Armando atvaizdą. Čia tai bent asmenybė. Stačiai galva neišnešė, kaip generolas galėjo susidėti su prakeiktų bėglių šutve. Bet lygiai taip pat pasielgė ir kiti žmonės, kuriuos jis manė pažįstąs. Vinteris pašnairavo į Kolderį, tačiau kolega teberijo akimis ekraną ir kramtė lūpą.

Vaizdas vėl atgijo. Pirmas prašneko ne Armandas, o greta jo stovinti mergina. Liauna, nedidukė, aptemptu, bet funkcionaliu kombinezonu, išpintu šiluminėmis gijomis, apjuostu diržu, po kuriuo kybojo masyvūs įnagiai. Jos bruožai, kaip ir Armando, nebuvo patobulinti, dėl ko traukė Vinterio žvilgsnį labiau nei kitų žmonių veidai. Tamsūs antakiai, blizgančios akys, juodi plaukai su kirpčiukais, skiausčiai įrėminę skruostus.

Negana to, ji kalbėjo Glazgo tartimi. Mergina perdėtai džiaugsmingai pasisveikino, ir tuomet gerokai rimčiau prabilo generolas. Jo balsas nepasikeitė, bet prancūziško akcento beveik nebuvo girdėti.

— Jums papasakojo gryną tiesą. Šiandien nutiko stulbinantis įvykis. Nemažai mums žinomų dalykų apie skrydį ir netgi laikmetį pasirodė neteisingi. Tuojau paaiškinsiu…

Po sensacingo pranešimo savo žodį tarė pasipūtęs, įžūliai besišypsantis žmogelis.

— Padėtis, kaip suprantate, tapo gana paini, — nerimastingai pasakė Ben-Amis.

Vinteris nebeturėjo jėgų tvardytis. Kolderis taip pat nesusilaikė. Abu atvertė galvas ir prapliupo kvatoti. Iš dalies dėl palengvėjimo, nes jie vis dėlto neatsibudo po dešimties tūkstančių metų, nepersikėlė į visiškai nepažįstamą ateitį. Iš dalies dėl šoko, kuris apėmė, vėl išvydus Armandą. Bet iš esmės juoką sukėlė elementari piktdžiuga.

— Sutinku, labai ironiška, — pratarė Ben-Amis. — Bet būčiau dėkingas, jeigu suvoktumėte, kokios rimtos problemos mums gresia.

Pasviręs į priekį, Vinteris įrėmė alkūnes į stalą.

— O taip, aišku, kad velniškai rimtos. Karo mašinos, bekūnės jas valdančios esybės ir gangsteriai iš Glazgo. — Jam vos pavyko sutramdyti pašaipų vypsnį. — Ir sužinojus, kad skrido virššviesiniu greičiu, nuotaika gali sugesti kiekvienam. Nesuprantu vieno: kaip jūsų gauja įveikė dešimt tūkstančių šviesmečių ir iš visų planetų… — muzikantas pamojo aukštyn, — …sugebėjo nusileisti tokioje, kurioje apstu kovinės technikos?

— Tai ne atsitiktinumas, — užtikrino Andrėja Al-Kajed. — Pasaulį išrinko laivas. Iš apimčių, atmosferos ir vandens požymių padarė išvadą, kad jį verta kolonizuoti.

— Na, ir kas? Kodėl jūs atmetate sutapimą?

Moteris trūktelėjo pečiais.

— Šansų, kad gyvenimui tinkamoje planetoje aptiksime protingas esybes, buvo nedaug. Kur kas labiau tikėtina, jog nevaldomų karo mašinų sukūrimas būdingas visoms civilizacijoms.

— Jėzau, kokios slegiančios prielaidos, — sumurmėjo Kolderis, pakeisdamas kūno padėtį, kad atlėgtų raišą koją kaustanti įtampa.

— Bet mums liko Žemė. — Vinteris piktai nudelbė keistą gražuolių porelę. Neketino prisijungti prie jų projektų neparodęs, ko trokšta iš ateities. — Žinote, aš tebenoriu ją susigrąžinti. — Atsidusęs pridėjo: — Noriu, kad mes galėtume sugrąžinti juos visus.

Ben-Amis ir Al-Kajed žvelgė į jį su užuojauta, bet nenutuokdami, kur muzikantas suka. Euridikės gyventojai neatpažino frazės, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką ji reiškė. Gal ir gerai, — pagalvojo Vinteris.

— Mielai parūkyčiau, — tarė Kolderis.

Jis sumaigė nuorūką prieš žengdamas į liftą.

— Aš maniau, kad leisimės gravitacine šachta, — prabilo Vinteris, kai duris užsidarė. Kabina priminė paprastą „Očio” keltuvą.

Andrėja Al-Kajed, suvokusi, apie ką jis šneka, atsakė:

— Mes bent jau skraidome oro mašinomis. Ir entomopteriais.

— Kuo?

— Dūzgiančiais orlaiviais.

— O taip. — Liftas dideliu greičiu šovė žemyn. — Panašiais į vabzdžius.

— Iš pradžių jie atstojo žaislus nutrūktgalviams, — paaiškino Ben-Amis, — bet vėliau pasirodė besą visai praktiški. Viršutinės miesto struktūros itin persipynusios. — Rankos gestais pamėgdžiojo skraidyklės, mėginančios išvengti kliūčių, manevrus.

Durys atsivėrė, jie nudrožė per marmurinį, geležies dirbiniais padabintą vestibiulį ir išniro laukan. Automobiliai rūko ne kelio juostomis, o raizginiu optimaliausių trajektorijų, kaip minioje laviruojantys pėstieji. Matyt, pamanė Vinteris, eismą kontroliuoja kompiuteris. Praeiviai kažkuo skyrėsi nuo jo laikais egzistavusių žmonių. Užuot skubėję, aplinkiniai slankiojo, visi vilkėjo prabangius, iš ryškiaspalvio šilko pasiūtus drabužius. Bet ne čia esmė, ir jų dėmesį pritraukdavo ne keista atgaivintųjų apranga. Kiekvienas, einantis pro šalį, probėgšmais dirstelėdavo į muzikantus, tačiau nenusišypsodavo ir nelinktelėdavo. Kolderis ėmė rūsčiai dėbčioti, tarsi tikėdamasis puolimo arba kažkokios suktybės. Eismas ūmai sustojo, ir ketvertukas, perėjęs gatvę, nužygiavo į parką.

— Privalau paminėti dar vieną smulkmeną, — sumišęs pratarė Ben-Amis. — Jūsų kūnai ne visai tokie, kokius turėjote prieš mirtį. Organizmai subtiliai priderinti prie čionykštės biocheminės sistemos, aprūpinti nauju imunitetu. Bet svarbiausia, hmm, kad mes leidome sau pakoreguoti jūsų smegenis.

Na, va, prasideda.

— Be atitinkamų pokyčių jums grėstų socialinė mirtis — lygiai taip pat pražūtumėte, tik fizine prasme, be biocheminės adaptacijos. Kaip ir jūsų laikais, mes neigiamai žiūrime į vidines sąsajas su mechanizmų tinklais bei informacijos srautais. Dėl akivaizdžių priežasčių, be abejo. Tuo pat metu labai pasikliaujame asmeniniu pripažinimu ir geru vardu. Todėl patobulinome vieną smegenų dalį, atsakingą už veido atpažinimą. Jūs niekada nepamiršite bent kartą pamatytų bruožų ir jų savininko vardo.

— Ei, lėčiau, — paprašė klibikščiuojantis, atsiliekantis Kolderis. Jie pristabdė žingsnį. — Taip daug geriau. Jėzau, koks sutrikęs jaučiausi Priešingybėje. Visi buvo tokie dailūs, kad neįstengiau atskirti vieno nuo kito. Štai kas anuomet mane erzino. Kiekvienas atrodė nepakartojamas.

— Kaip ir dabar, — atsiliepė Andrėja, ryžtingai, bet neskubriai minanti tarp Vinterio bei Kolderio. Į takelį stukseno jos batų kulnai, per kulkšnis plekšnojo juodos suknelės pakraščiai, baltas chalatas užleido vietą trumpai, pilkšvai rudai matinio aksomo striukei.

Vinteris nusišypsojo, akies krašteliu žvilgtelėjo į technikę, vėl pasigrožėjo nuostabaus jos veido niuansais. Žmonės tryško žavesiu jau tada, kai jam pirmą kartą teko grįžti iš numirusiųjų, dar Saulės sistemoje. Bruožų permainas nulėmė pašalinis poveikis. Genetinės transformacijos privalėjo užtikrinti sveikatą, o ne dovanoti grožį. Pastarasis tebuvo įsigėręs iki kaulų, o sveiką organizmo būseną palaikė instaliuotos, fizinę jaunystę garantuojančios korekcijų sistemos. Tiesa, subtilius garbingo amžiaus požymius, kuriuos užfiksuodavo įgudusi akis, išduodavo laikysena ir bruožai — ne iškaršimas kaip senais laikais, prieš pirmąją Vinterio mirtį, o savotiško išpuoselėjimo ženklai. Tačiau atviri, kone vaikiškai naivūs Ben-Amio ir Al-Kajed žvilgsniai… na, tai šis tas naujo.

— O, Dieve. — Kolderis netikėtai sustojo.

— Norėjau, kad ją pamatytumėte, — tarė prodiuseris.

Vinteris iš pradžių pastebėjo savo ir bičiulio pavardes, užrašytas ant cokolio. Pakėlęs galvą, išvydo dviejų nuogų, susikibusių vyrų skulptūrą, kurios pagrindu tapo viena koja aukštesnio, jį vaizduojančio individo. Muzikantas apėjo statulas, įsižiūrėjo į kitos, vaizduojančios Kolderį, išraišką, atsisuko į originalą ir pamatė, kad šio akyse nušvito toks pat žvilgsnis. Vinteris nusijuokė.

— Skulptūrą visi vadina „Įsimylėjėliais”.

Šįkart prajuko ir Kolderis.

— Kiek supratau, užuominos į artimus santykius jus linksmina, — prabilo Al-Kajed.

— Ar žinote, kas čia pavaizduota? — paklausė Vinteris. — Kaip krentame į durpyną. Iš kurio išgriebė mūsų lavonus. Mudu važiavome automobiliu. Taip ištiesiau koją, nes iki dugno spaudžiau suknistą stabdį!

— O aš jo laikausi tik todėl, — apmaudžiai pridūrė Kolderis, — kad neturėjau, į ką įsikibti.

— Jūs prisimenate, kas nutiko? — nustebo Ben-Amis.

Vinteris įsispėtrijo į kolegą, jo akyse pamatė niūraus savo

žvilgsnio atspindį. Kolderis nežymiai krestelėjo galva.

— Tiesiog taip įvyko, — atsakė. Diskutuoti atminties tema nejautė jokio noro.

— Kodėl jus atgaivino? — pasiteiravo Al-Kajed.

— Iš Ranocho mūšio lauko mus susėmė Juodojo pjautuvo žmonės, — paaiškino Vinteris. — Palaikė karo aukomis. Tuo metu durpyną jau kaustė amžinasis įšalas. Na, žinote, dėl branduolinės žiemos.

— Nuostabu, — tarė Ben-Amis, įdėmiai jo klausydamasis.

6. GARSENYBĖS IŠ ASTEROIDŲ ŽIEDO

— Tobula, — paskelbė Hofmanas.

Jau ne pirmą sykį Karlail įtarė, jog kosmetologas jai ir vėl iškrėtė pokštą. Papuošė ilgu, žemę siekiančiu apdaru su balzganais kaip medvilnė nėriniais, uždengusiais dramblio kaulo spalvos poliesterį, apykaklės ir rankogalių apsiuvais, giliomis padurko klostėmis.

— Panašu į prakeiktą vestuvinę suknelę.

— Čia ne nuotakos drabužiai, — užprotestavo jis. — Ir ne pamerges, — pridūrė, numatęs kitą jos prieštaravimą. — Iš tam tikros epochos, ironiški ir…

— …tinkantys šiam vakarui, — monotoniškai užbaigė Karlail. — Tiek to. Patikėsiu tavimi. Prisijungsi?

Hofmanas papurtė galvą, kone sudrebėjo visu kūnu.

— Klausytis folklorininkų? Na, jau ne. Esu tikras, kad puikiai pasismaginsi. Vyrai tave užgrius pulkais.

— Ne, griūsiu pati. Užmynusi ant suknelės krašto.

Karlail sugniaužė ir aukštyn trūktelėjo klostę, atverdama kelią aukštakulniams bateliams, per petį persimetė odinę kuprinę — būtiną aprangos priedą, kaip ją užtikrino, — prie viršugalvio priplojo šiaudinę, kaspinais išdabintą skrybėlaitę nulėpusiais kraštais ir pasišalino iš kambario.

— Kepurę reikia neštis, — pavymui desperatiškai sušuko Hofmanas.

Vienbėgio moduliams artėjant prie koncertų parko, jos drovumas nenumaldomai blėso. Akivaizdu, kad šitam vakarui vietiniai pametė galvas dėl keisto, kaimietiško retro stiliaus, kurį, kiek jai teko matyti, puoselėjo branduoliniai amišai, viena iš konservatyvesnių A.A. sektų: atomo fanatikai. Įėjimas į parką žiojėjo už šimto metrų nuo stotelės. Prieblandoje, pora šimtų metrų nuo įėjimo tviskėjo didžiulė, sceną dengiantį stoginė. Žiūrovų minioje susibūrę žmonės jau atsidavė prakaitu ir alumi. Kai kurie netgi rūkė. Kiekvienas savaip įsiliejo į bendrą atmosferą. Nuo prekystalio pastvėrusi alaus skardinę, vėduodamasi skrybėlaite (aha!), ji prasibrovė į priekį. Viešnią visi atpažino, todėl bilieto jai nereikėjo. Kaip ir leidimo nueiti į užkulisius, kur po koncerto įvyks vakarėlis. Jeigu ne susitarimas su Armandu, pobūvis Karlail nė nedomintų. Tačiau aplinkybės pasikeitė, ir dabar, apie jas galvojant, mergina jautė, kaip krūtinėje spurda širdis. Susitikti su bardais iš sugrįžėlių rato itin svarbu. Nūnai pasitarnauti galėjo netgi tai, kad visuomenė netikėtai nustojo ja — ir Šlaimu — domėtis, nors permainos mažumėlę erzino. Vis dėlto Liusinda Karlail buvo pakankamai žymi, kad atsidurtų svečių sąraše. Nepastovieji Euridikės gyventojai masiškai sutelkė dėmesį į muzikantus, nustelbdami net tikrus folkloro gerbėjus, kurie čia atvyko nuoširdžiai trokšdami porelės pasiklausyti.

Armandas jiems nepriklausė, bet kvietimo irgi sulaukė. Gavo vietas priešakinėje eilėje, greta Karlail. Jis atsistojo — su savo senosios EKA[5] uniformos kopija atrodė labai oficialius — nusilenkė ir pristatė žmoną. Pasipuošusi metalo atspalvio minisuknele, užsimaukšlinusi skafandro formos gobtuvą, tokiu būdu mėgindama įsijausti į praėjusių laikmečių madą, Žaneta aiškiai persistengė, bet dėl to nesuko galvos.

— Stilius pasižymi dideliu plastiškumu, — atsisėdusi pareiškė.

Karlail įsitaisė ant plastikinės sėdynės ir apsidairė. Kol kas savo vietas užėmė ne visi, nemažai žmonių tiesiog stypsojo ir varstė sceną rimtais žvilgsniais. Matyt, užkietėję, ilgalaikiai grupės gerbėjai. Likusią žiūrovų dalį sudarė tipiški Naujosios Pradžios gyventojai, rodos, iš žemesnio sluoksnio negu tie, kurie dalyvavo per didįjį jos priėmimą. Tyrinėdama užnugarį, Karlail atpažino kelis veidus: naujienų analitiko, aktoriaus Kovalskio ir Šlaimo, sėdinčio už poros eilių. Buvęs šeimynykštis jos nepastebėjo. Mergina skubiai nusisuko.

Po velnių, ksjis čia veikia? Kelioms sekundėms vaizduotė persijungė į audringos paranojos režimą. Aprimusi Karlail prisiminė, kad profesorius, šiaip ar taip, kilęs iš tos pačios epochos, kaip ir Vinteris su Kolderiu. Nenuostabu, jog užsigeidė pamatyti bei išgirsti žmonės iš penkto 21 amžiaus dešimtmečio. Galbūt netgi juos dievino. Kosminės gelmės kantri — apkiautėlis moksliukas buvo pakankamai apgailėtinas, kad mėgtų tokio stiliaus muziką.

Ant scenos išdygęs, trijų dalių kostiumą ir mėlynus džinsinius marškinius dėvintis, rankoje butaforinį mikrofoną gniaužiantis vyriškis paprašė pasitikti velionius Vinterį bei Kolderį. Visi pakilo iš savo vietų — arba, jeigu jau stovėjo, įniko strykčioti — ir sukėlė ovacijas. Netrukus, nešini gitaromis, pasirodė abu muzikantai. Jie pamojo žiūrovams, sumostagavo instrumentais ir nusišypsojo. Nors apšvietimo kontrastas veikiausiai suliejo minią į visumą.

Vinteris, įsisupęs į juodą odinį, baltus marškinėlius dengiantį švarką, užsitempęs dėmėtus džinsus, avintis rudus aulinius, stiebėsi beveik į dviejų metrų aukštumas, turėjo siaurą nosį ir plačią burną, žvalgėsi prisimerkęs, tarytum akis nuolat spigintų ryški šviesa. Tris dienas neliestų barzdaplaukių ražienos jo bruožams suteikė niauriai grėsmingą, kone demonišką išraišką. Ant pečių, iškilusių virš plačios krūtinės, krito ilgi, glotnūs plaukai. Gerokai žemesnio Kolderio ūgis siekė ne daugiau kaip metrą penkiasdešimt centimetrų, nes tarp menčių jo stuburas išsilenkė į kuprą. Mažylis laikė galvą aukštai pakeltą, nepaisydamas savo pakumpimo, ir žibančiomis, atviromis akimis smalsiai šaudė į auditoriją. Švariai apskustas, simpatiškas veidas prikaustė aplinkinių žvilgsnius. Dėl laikysenos — galūnės buvo įprasto ilgio, bet neįtikėtinai stiprios — jis truputį priminė beždžionę. Pats vilkėjo baltus, medvilninius prasegtus marškinius be apykaklės ir juodą švarką.

Kolderis užšoko ant aukštos kėdutės, idant ūgiu prilygtų Vinteriui, tuomet abu vyrai trumpam palinko vienas prie kito, suderino gitaras, krepštelėjo butaforinius, ant pastovų pritvirtintus mikrofonus. Už jų į sceną vorele atėjo tuzinas moterų, pagalbinių dainininkių, sukėlusių antrą plojimų bangą. Jos dėvėjo identiškus, aptemptus, į astronautų kombinezonus panašius drabužius, kurie stulbinančiai skyrėsi nuo gerbėjų aprangos ir kažkaip nesiderino su koncerto fonu.

Vinteris, perbraukęs stygas, sugrojo kelis pradinius taktus ir ėmė dainuoti šiurkščiu, nelavintu, bet apie didelę patirtį bylojančiu balsu. Kolderis traukė klasikinės mokyklos išugdytu baritonu. Raižų jo partnerio bosą melodingai papildė švelnios moterų choro trelės.

Sulig paskutinėmis eilutėmis klausytojai nusijuokė, o Karlail vyptelėjo suvokusi, kad muzikantų pavardės šiurpiai tarpusavyje derinosi: Vinteris ir Kolderis[6], o taip. Visų užuominų, įpintų į posmus, neperprato, bet jautė, kaip žodžius bei garsus atmiešė žvarba. Jie porino apie draugus, konkuruojančius dėl moterų, muzikos ir, ko gero, politikos, pati daina skambėjo it baladė apie seniai mirusius žmones.

Vyrai apsimainė šypsenomis ir demonstratyviai paspaudė viens kitam rankas. Vinteris pasakė kalambūrą, susijusį su miesto pavadinimu, tačiau repliką užgožė aplodismentai. Po pauzės porelė uždainavo apie asteroidų rūdkasius.

Vėliau per auditoriją nuaidėjo daina apie JV okupacinių pajėgų kareivius, pavadinta „Gigantiški driežai iš kitos žvaigždės”, ją lydėjo kelios banalios meilės baladės, kurios jiems, regis, daug ką reiškė. Porelė baigė koncertą uždegančiu, bet nykiu sugrįžėlių himnu „Didžiaisiais Senaisiais”:

Šnairuodama Karlail pamatė, kad Žako Armando veide atsispindi jos reakcija. Na, ir klaikybė, bet klausytojams tie posmai patiko. Vinteris su Kolderiu išklausė ovacijų, pamojavo bei nupėdino į užkulisius, tačiau, žiūrovams reikalaujant pakartojimo, netrukus sugrįžo. Jiedu kartu su pagalbinėmis dainininkėmis nusilenkė, ir scena aptemo. Kai šviesos priblėso, Vinterio akys nuslydo eilėmis, sekundei smigo į Karlail vietą. Galų gale visi pasišalino. Iš garsiakalbių pasruvo įrašyta muzika — saldžios, smuiku čirpinamos folklorinės melodijos. Atėjo metas pobūviui.

Vinteris panardino galvą į vandenį, atsitiesė ir kruopščiai apsišluostė. Greta stovintis Kolderis atliko tą pačią procedūrą. Jie nušveitė rankšluosčius šalin, susižvalgė ir ryžtingai išdrožė iš mažutėlio persirengimo kambario, tarytum ketindami pasitikti neišvengiamą likimą. Stoginės užkulisius atstojo medinėmis grindimis nuklota zona, kurioje, prie baro bei spiečiaus stalų, rūkė, uostė garus ir gėrė maždaug šimtas žmonių. Svečiai lūkuriavo jau dvidešimt minučių, o tiek laiko užteko, kad jie įsitrauktų į pokalbius ir nė nepastebėtų pasirodžiusių muzikantų.

Porelė priartėjo prie pirmo stalo, pakluso energingiems raginimams prisėsti. Įsitaisė šalia trijų vyrų bei dviejų moterų, apsirengusių taip, lyg būtų ką tik nužengę nuo senųjų albumų viršelių. Vinteris nukreipė žvilgsnį į Kolderį, nežymiai virptelėjęs akies voku atkartojo bičiulio gestą ir užsiėmė rimtais darbais — ištikimų gerbėjų džiuginimu. Gurkšnodamas alų, atsakydamas į klausimus, kuriuos girdėjo tūkstančius kartų, pats pateikdamas klausimus, kurių atsakymai išdulkėdavo iš galvos anksčiau, nei pašnekovai sugebėdavo juos užbaigti, jis suvokė, kad mėgaujasi vakarėliu. Karjeros pradžioje po koncertų tiesiog atsipalaiduodavo draugų ir giminaičių rate. Vėliau muzikantus ėmė varginti menami bičiuliai iš nepažįstamųjų rato, tačiau tokios iškrovos reikėdavo po kiekvieno pasirodymo. Antraip, pasprukę iš pobūvio, jie po vieną arba drauge nusigertų bei susipeštų. Retsykiais nutikdavo ir taip.

Vinteris su Kolderiu persikraustydavo prie kito staliuko kas dešimt minučių, atsisveikindavo su grupelėmis svečių, demonstruodami tariamą apgailestavimą, bet apimti palengvėjimo. Pora sutiktų žmonių žavėjosi jų melodijomis dar Saulės sistemoje, bet muzikantai nė vieno asmeniškai nepažinojo. Po trečio ar ketvirto perėjimo susitiko su Šlaimu, kuris paspaudė jiems rankas ir atsisėdo skeptiškai iškreipdamas lūpų kamputį. Jis priklausė ne draugų ar gerbėjų, o savotiškų vietinių įžymybių gretoms.

— Malonu su jumis susipažinti, — tarė Vinteris.

— Išties? — nustebo Šlaimas. — Nelaikote manęs gigantišku driežu iš kitos planetos? Arba zombių išpera?

— Žinoma, ne! — priblokštas atsakė muzikantas. — Jėzau, aš tikrai taip negalvoju. Mums nerūpi, kokią pusę jūs palaikėte.

— Amerikoje pardavėme daugybę albumų — įsiterpė Kolderis. — Ir satelitinėse jos valstybėse, — pridūrė, nors pastaba nieko nesudomino.

— Visa tai jąu praeityje, — atidžiai rinkdamas žodžius, patikino Vinteris. — Pavyzdžiui, Kolderis… jis jautė prielankumą sumautiems… reformatoriams. Bet kas buvo, tas pražuvo.

Šlaimas kryptelėjo galva į užnugarį.

— Kaip matau, jūs pasikvietėte nemažai sugrįžėlių.

Vinteris patrūkčiojo pečiais.

— Šiais klausimais kreipkitės ne į mane. Tuos žmones į svečių sąrašą įtraukė Ben-Amis. — Jis žvilgsniu pasekė, kur rodė profesorius. — O taip, generolą Džeiką pažįstame. Nekantrauju vėl su juo susitikti.

Armandui draugiją palaikė Kovalskis, Al-Kajed, Ben-Amis, anksčiau nematyta moteris ir Karlail. Kaip ir anuomet, kai pastarąją išvydo pirmoje žiūrovų eilėje, muzikanto širdį sudrebino virpulys. Ji dėvėjo ilgą balzganą suknelę, tarsi nukopijuotą iš parusvėjusios, senųjų vakarų apdarus vaizduojančios nuotraukos. Veido bruožai buvo tokie saviti, kad jų niuansus sunkiai sekėsi įsiminti, bet niekaip nepavyko užmiršti. Akistata su ja visada prilygs staigmenai.

(Ei, kas pakurstė šitą mintį?) Vinteris sumirksėjo ir krestelėjo galva.

— Atleiskit, ką sakėt? — perklausė.

— Sakiau, kodėl džiaugiatės su manimi susipažinęs? — dirgliai pakartojo Šlaimas. — Tik apsieikime be banalių mandagybių.

— Ką gi… — muzikantas pasistengė prabilti kuo malonesniu balsu. — Jūs žadinate lūkesčius, kad atgaivinti galima ir kitus žmones.

— Jis gūžtelėjo. — Nors vilties nėra daug.

Į priekį pasviro šalia profesoriaus sėdinti moteris.

— Jūs išlikote sugrįžėliu, — tarė, tik neaišku, klausiamu ar kaltinamu tonu. Vinteris pažvelgė į keistai kerinčią gražuolę. Išsipuošusi rensesanso mugės apdaru ji priminė aktorę, vaidinančią piktavalę Medičių epochos hercogienę. Turbūt šnipinėjo Jungtiniam vadų komitetui. Mažai trūko, kad jis būtų prajukęs.

— Na, aš tebetikiu, kuo tikėjau prieš… mano požiūriu, prieš porą savaičių. — Vinteris vėl patraukė pečiais. — Dabar mes gyvename kitokiame pasaulyje. Kai pasirodys virššviesiniai laivai ar atsivers kirmgrauža, kiek suprantu, galėtume nuskristi atgal į Žemę. Nežinau, kokios politinės tendencijos įsitvirtino paskutiniu metu, bet senosios bėglių ir sugrįžėlių rietenos nugrimzdo į praeitį. Jų vaidai nebeverti dėmesio.

— Juk niekas nesiteirauja, ar Šlaimas liko sionistu, — neva paslaugiai ir įžvalgiai pastebėjo Kolderis.

— Ak, tu, šunsnuki! — užsiplieskė profesorius. — Sušiktas euroslunki!

Vinteris nuleido ranką ant kolegos peties.

— Štai dar vienas, jau užsibaigęs karas, — švelniai pasakė. — Mes visi per jį žuvome, teisingai? Kiekvienas savaip. Pamirškime senas nuoskaudas, pamirškime. — Išlaukęs tinkamo momento, pakilo nuo kėdės, santūriai atsisveikino ir pajudėjo link kito, bet ne gretimo stalo.

— Žinai, sutrauka, kartais mielai tave pasmaugčiau, — tarė Kolderiui.

Iki Ben-Amio staliuko jiedu nusigavo apytikriai po valandos, tarytum užsigeidę geriausią pasitaupyti pabaigai. Vinteris įsitaisė prie Liusindos Karlail, bičiulis jį pervėrė rūsčiu žvilgsniu ir atsisėdo prie Andrėjos Ak-Kajed, kuri nūnai buvo nusiteikusi gana draugiškai mažylio atžvilgiu.

Bet iš pradžių jie kreipėsi į Žaką Armandą.

— Stačiai neįtikėtina, kad vėl su jumis pasimatėme, — prabilo Vinteris.

— Tiesą sakant, aš nepamenu, jog mes buvome susitikę, — prisipažino generolas. — Juodojo pjautuvo klinikos buvo užkimštos lavonais.

Kolderis atsiduso, rankoje pavartė cigaretę.

— Aha, ir jūs asmeniškai visus, vieną po kito, pasveikinote atgavus gyvybę.

— Vykdžiau kasdienes pareigas, — atsakė Armandas. — Kad pakeičiau nuotaiką. Žinoma, kaip atlikėjus, aš puikiai jus atsimenu. Jūsų dainos kokybės prasme nesuprastėjo. Vėl jų klausydamasis išgyvenau nepamirštamus potyrius.

Jo žmona, Žaneta, nusijuokė.

— Kitaip tariant, jūsų melodijos, kaip ir anksčiau, jam nepatinka.

Žakas Armandas, pakreipęs lūpų kampučius viršun, truktelėjo pečiais.

— Ką galiu pasakyti? Aš mėgstu klasiką.

— Skoniai skiriasi. Man asmeniškai labiau prie širdies romantika.

— Vinteris nusišypsojo ir atsigręžė į Karlail. — Kaip ir jums, jei neklystu.

Moters veide nušvito ironiškas vypsnis.

— Prisiderinau prie mados. — Nagais perbraukusi suknelės nėrinius, pridėjo: — Čia ne mano stilius.

Muzikantas energingai sukinkavo galva.

— Aha, jis pernelyg, hmm… kuklus. Bet jums neblogai tinka. — Ne, taip pliaukšdamas nieko doro nepeš. Bet dabar Vinteriui viso labo norėjosi grožėtis jos veidu. — Beje… — jis leptelėjo pirmą ant liežuvio galo nuslydusią kvailystę, — …ar kada lankėtės Žemėje?

— Taip.

Abu atlikėjai vieningai, nerišliai sušūkčiojo.

— Tikrai? — išsižiojo Vinteris. — Kokia ji?

Karlail sekundei nukreipė žvilgsnį į Armandą, vėl pažiūrėjo į aukštaūgį muzikantą.

— Nuostabi, — atsakė. — Pamažu atsigauna. Lyginat su Žeme, transformuoti pasauliai, netgi Euridikė, atrodo pustuščiai. Skurdūs, suprantat?

— Aha, suprantu. O kaipgi žmonės?

— Ir mašinos? — pridūrė Kolderis.

— Na, žmonių daugėja. Jų skaičius išaugo iki milijardo. Kalbant apie mechanizmus… tie nesiautėja. Kurie nevirto nuolaužomis, tiesiog kiurkso vienoje vietoje ir gaudžia.

— Jūs įveikėte karo mašinas? — pasitikslino Kolderis.

— Ne visai. Jos paliko mus ramybėje. Galbūt išeikvojo kurą, o gal iš vidinių sistemų kažkas pranyko.

— Mes svarstėme, ar įmanoma, na, žinote, pasirūpinti sugrįžė— liais. Atgaivinti juos, kaip jūs prikėlė aną… — Vinteris dūrė nykščiu virš savo peties, tiesiai į Šlaimą.

— Tą šmikį? Aha, turbūt. Bet gali kilti problemų. — Pasvirusi mergina tyliai kreipėsi į abu muzikantus ir, ko gero, į Armandą. — Žemėje vietos apstu, ar ne? Ten negali dominuoti jokios valstybės.

Jau nebe! Mes, tai yra Karlailų klanas, užvaldėme kirmgraužų raizginį senais laikais ir iki šiol jį kontroliuojame. Bet visko į savo rankas neprigriebėme. Postžmonių technologijos atiteko Šviečiamojo amžiaus riteriams, kuriems nepatinka, kai kiti bando jas apšniukš— tinėti.

— O… — nutęsė Kolderis. — Vadinasi, mums reikėtų pašnekėti su jais.

Karlail suglumo.

— Ne, ne, — papurtė galvą. — ŠAR negrąžintų žmonių iš numirusiųjų, net jei pajėgtų. Tiki, kad atgaivintuosius persekiotų bloga karma.

— Velniava. — Vinteris atsilošė. — Žodžiu, padėtis beviltiška.

— Ne, nieko panašaus. — Ji palinko dar arčiau. Vinteris užuodė muskusinį kūno aromatą, sklindantį nuo Karlail, sumišusį su senienos kvapu, kuriuo atsidavė pagal originalą sukurtos suknelės audinys. — Matot, Žemėje mums niekada nereikėjo mesti iššūkio riteriams. Kaip sakiau, ten erdvės pilna. Tačiau mes sugebėtume išstumti juos iš bet kokios teritorijos… ir pakankamai ilgam laikotarpiui, kad į perimtą vietovę pasiųstume kelis žvalgybinius transporterius. Nenoriu pateikti jokių garantijų, bet galiu užtikrinti, jog pabandysime.

— Užtikrinti? — nustebo Kolderis. — Iš tiesų?

Karlail atsisėdo tiesiau, ir dabar, užuot atrodžiusi kaip kaimietuke palaike suknute, priminė pasipūtusią, senamadišku apdaru išsipusčiusią damą.

— Žinia, — atsakė. — Juk aš esu iš Karlailų padermės.

Pokalbis tęsėsi. Kovalskis šnekėjosi su Žaku Armandu, godžiai sugerdamas informaciją; po kurio laiko Vinteris pastebėjo, kad aktorius tiek gestais, tiek pačiais bruožais pamažu supanašėjo su tiriamu subjektu; kažkaip pakito jo veido išraiška ir net lūpų išlinkis. Žaneta su Al-Kajed dalinosi painiomis, intymiomis smulkmenomis. Nuolat aplinkinius stebintis Ben-Amis klausėsi jų viena ausimi, sykiu bendravo su Karlail. Atsistojęs Kolderis numynė šalin ir grįžo kartu su aukštaūge moterimi; šniaukšdami narkotinius garus iš to paties vamzdelio, jie paeiliui krizeno. Vinteris mintyse paspėliojo, kuo gi bičiulis sužavėjo tą dailią būtybę: nerūpestingu savo tauškėjimu, o gal deformuotu kūno sudėjimu, žadinančiu iškreiptą potraukį arba paprasčiausią gailestį?

Jis pasuko galvą, sutelkė dėmesį į Karlail bei Ben-Amį.

— Žinot, ką, — dudeno prodiuseris, — imkite ir pati pažiūrėkite. Vaizdus atkurs bet kokios sistemos ekranas. — Iš kišenės sužvejotą kortelę perleido pašnekovei. Toji šyptelėjo ir ją įsimetė į kuprinę.

— Pagaliau sužinosiu, ar Hofmanas jus šmeižė, — tarė. — Ir įsitikinsiu, ar Adrianas teisus.

Vinteris pagavo Karlail žvilgsnį.

— Dėl ko?

— Dėl Bendžamino pastatymų kokybės.

— O, jie nuostabūs, — pasakė Vinteris. — Aš didžiuojuosi, jog dalyvausiu naujausiame.

Karlail keistai į jį dirstelėjo.

— Kaip minėjau, įsitikinsiu pati.

— Nepasikliaujate mano skoniu?

— Jei atvirai, ne. Tik ne po šio vakaro.

Muzikantas kvatodamas atmetė rankas.

— Dėl skonio neverta ginčytis. — Juodaplaukė bent teikėsi su juo bendrauti, suteikė Vinteriui dingstį varstyti ją akimis.

— Meilės dainas jūs atliekate labai jausmingai, — pripažino Karlail. — O, beje, ir pačią pirmąją.

— Na, jos emocionalios.

— Apie tikrus žmones?

Šalia sėdintis Ben-Amis įtraukė oro pro sukąstus dantis, bet ji nieko nepastebėjo.

— Mudu su Kolderiu buvome kuo tikriausi, — atsakė Vinteris.

— Turėjau galvoje moteris, — patikslino Karlail.

— Mano Airina ir Aleno Arlena… jos buvo… mano žmona ir jo mergina. Ketinome su jomis susitikti Fort Viljamo viešbutyje, bet, kaip žinote, užsimušėme per avariją. Šventėme pirmą rimtą savo kontraktą, automobilį vairavo autonavigatorius. Kol važiavome, užgriuvo Negailestingas Pagrobimas. Nespėjus mums sureaguoti, mašina tapo nevaldoma. Praradome sąmonę ir atsipeikėjome tiktai po dvidešimties metų, planetos orbitoje. Žemė, Škotija, Airina ir Arlena pradingo. Jų fragmentai, jei tik šie išliko, atsidūrė mašinose. Sielų ėdikėse. — Jis virptelėjo, niršiai išsišiepė, mintyse staiga pamatęs miglotą mylimosios atvaizdą. — Bet mes visa tai susigrąžinsime.

— Mažų mažiausiai Žemę ir Škotiją. O dėl kitko… na, tikiuosi, jus lydės sėkmė.

Vinterį vėl pervėrė skausmas, šįkart sumišęs su palengvėjimu.

— Papasakokit apie Škotiją.

Ir ji paporino, ausdama spalvingus vaizdus iš trumpalaikių, be abejo, savo viešnagių, griuvėsių bei rekonstrukcijų, Pertšyro pušynų, rūdžių dykumos, nusidriekusios į šiaurę nuo Duirinišo, kabantį Forto tiltą nutvieskusios vakaro žaros, Karlailų pilies, atsispindinčios Klaido slėnio ežerėliuose. Vinteris klausėsi, pirmą sykį pakerėtas moters žodžių, o ne tuo, kad kalbėjo būtent ji. Apsiblaususiomis akimis žiopsodamas į stalą, per pečius apkabinęs naujai iškeptą savo merginą, ausis įtempė netgi Kolderis, nors dėl Škotijos jis niekada nėjo iš proto. Prie gretimų staliukų įsitaisę žmonės nustojo šnekučiuotis ir įsiklausė, stovintys pasislinko arčiau.

Už nugaros kažkas nusikvatojo, išblaškydamas apžavus. Vinteris atsigręžė ir pamatė Šlaimą.

— Vėl tu, — suniurzgė Karlail.

Prisitraukęs kėdę, profesorius atsisėdo.

— Nepykit dėl to… ką pasakiau anksčiau. — Jis iš esmės kreipėsi į Kolderį. — Temos, kurias aptarėme, gali lengvai išvesti iš pusiausvyros.

Muzikantas pakinkavo galva, numojo ilga savo ranka.

— Nieko tokio.

— Šią moterį pažįstu geriau už jus, — pasisukęs į Vinterį, tarė Šlaimas. — Žinau, ką ji žada. Jūs turbūt nustebsite, bet, mano nuomone, Liusinda kalba nuoširdžiai ir tikrai pajėgtų jus grąžinti į Žemę. Ojos šeima neatsisakytų įsiveržti į riterių saugojamą zoną. Štai ką jums pasiūlė, tiesa?

Vinteris nė menkiausiu linktelėjimu nepatvirtino, teisus jis ar ne, o Karlail nusivaipė, atmesdama profesoriaus prielaidas.

— Ei, koks tau skirtumas?

— Jokio, — atsakė Šlaimas. — Bet mūsų draugai pasijus apvilti. Ponai, privalau atverti jums akis — tie pažadai nieko neverti. Iš kelionės į Žemę nepešite jokios naudos.

— Ką turite omenyje? — nesuprato Vinteris.

Profesorius paeiliui nužvelgė abu muzikantus.

— Nuo tada, kai mane atgaivino, daug laiko praleidau įdomiai bendraudamas su ponia Košravi ir kitais Juodojo pjautuvo atstovais. Aš mačiau jūsų failus. Pats, kitaip nei jūs, buvau… tai yra esu kompiuterių specialistas. Nestokoju profesinės patirties, todėl žinau, kaip būna, be to, žmonės iš Juodojo pjautuvo patvirtino mano įtarimus. Ištrauktus iš durpyno, judu perkėlė į fizinius pavidalus, bet ne iš įrašų, kaip, pavyzdžiui, mane, į Euridikę atskridusius kolonistus… arba jus, kai tuo užsiėmė žavingoji panelė Al-Kajed.

— Anokia čia naujiena, — pašaipiai atšovė Kolderis. — Juodojo pjautuvo mergaičiukė mus atgaivino pasitelkusi neurodešifratorių.

— Ar žinote, ką jis daro? — paklausė Šlaimas. — Nervų struktūras derina su žinomais įvesties duomenimis. Radęs tinkamą porą, atbuline eiga kuria likusias struktūras. Gali dovanoti prisiminimus. Iš kelių fragmentų rekonstruoja smegenis ir sąmonę, kaip paleontologai, iš vieno kaulo atgamina seniai išnykusį gyvūną. — Jis nusišypsojo. — Panašu į miesto legendą, bet jūs, aišku, suvokiate, kur suku.

Vinteris linktelėjo.

— Nieko naujo neišklojote. Ką bandote mums pasakyti?

— Ogi tai, kad iš jūsų nervų struktūrų nekas tebuvo likę, — paaiškino profesorius. — Durpynas ir amžinasis įšalas judu iš dalies apsaugojo, bet tobulomis konservavimo priemonėmis jų nepavadinčiau. Daugelis pirmojo gyvenimo atsiminimų grynai dirbtiniai, sukurpti iš vaizdo įrašų, eilių, biografijų nuotrupų — gal net iš užrašų plokštelių viršeliuose, — iš menkai žinomų arba paprasčiausiai išgalvotų faktų. Tiek Airina, tiek Arlena egzistuoja tiktai jūsų dainose. Prieš mirtį judu draugavote su merginomis, tačiau jos gyveno Londone, niekada nesilankė Škotijoje ir per antrąjį reidą beveik garantuotai virto dulkėmis.

Karlail veidas pablyško. Ben-Amis rūsčiai susiraukė. Žakui Armandui, regis, knietėjo prasmegti savo uniformoje. Žanetos žvilgsnis atrodė užjaučiantis ir susirūpinęs.

Vinteris pažiūrėjo į Kolderį, ir abu muzikantai atsisuko į Šlaimą.

— Mes patys viską išsiaiškinome, praėjus porai savaičių po pirmojo atgaivinimo. — Vinteris mostu parodė į kambarį. — Kaip matot, gerbėjų mudviem netrūksta. Jie suteikė daug papildomų, dokumentuose neužfiksuotų žinių. Išvardino ir neatitikimus. Bet dėl to niekas nesikeičia. Mums vis tiek norisi nuskristi atgal į Žemę ir juos visus sugrąžinti.

Profesorius atsistojo. Akivaizdu, kad jautėsi sukrėstas, bet išliko stebėtinai šaltakraujiškas.

— Man jūsų gaila. — Šlaimas tūžmingai nužvelgė Karlail ir Armandą. — Aš žinau, ką tu rezgi, — tarė Liusindai. — Mėgini privilioti sugrįžėlius į Karlailų pusę, nuteikti juos prieš riterius, jei tie planetoje pasirodys pirmi.

— Suprantama, — atkirto mergina. Matydamas, kaip ji liūdnai, paniekinančiai nusišypsojo laisvę atgavusiam šeimynykščiui, Vinteris nejučia ėmė spėlioti, ar tik Karlail asmenybė nebuvo pavergusi paties Šlaimo. — Ko dar iš manęs tikėjaisi?

— Tarkim, kad suviliosi Armandą arba šitą apgailėtiną dainorėlį, priversi juos tave įsižiūrėti, o paskui krauju užtvirtinti sąjungą. Argi ne taip elgiasi Karlailai? Panašią įvykių eigą stebėjau ne vieną kartą. Man teko lankytis gausybėje kambarių.

Armandas atsigrįžo į žmoną, pažvelgė į Karlail, nuleido ranką ant tarnybinio pistoleto dėklo.

— Jį nušaut? — paklausė, lyg teiraudamasis, ar atnešti gėrimų.

— Ne, Žakai, — atsakė Žaneta. — Juk profesorių ką tik atgaivino.

— Aš pribaigsiu tą šunsnukį, — iškošė Karlail. Ji drebėjo visu kūnu.

— Kai čia prisistatys mano artimieji, jie ištrins kiekvieną tavo kopiją.

— Ne, brangioji. — Žaneta pakilo. — Verčiau drauge išeikime.

Liusinda Karlail nebesidairė nei į Šlaimą, nei į Vinterį. Baltame jos veide raudonavo skruostikaulius nudažiusios dėmelės, kietai sučiauptos lūpos virto plonyte, horizontalia linija. Pastvėrusi skrybėlaitę ir kuprinę, mergina pasišalino kartu su Armandų pora. Vinteris palydėjo juos žvilgsniu, galop atsisukęs pamatė, jog Šlaimas su bendražygiais irgi pranyko. Scenos užkulisiuose beliko koks pusšimtis žmonių, kai kurie stebeilijosi jų pusėn. Ben-Amis, prodiuserio asistentė ir aktorius sėdėjo suakmenėję iš gėdos.

Kolderis atsistojo, jo pavyzdžiu pasekė ir mergina, iškildama virš mažylio muzikanto.

— Keliaukime prie baro. Geros nakties, Andrėja, Adrianai, Bendžaminai. Dėkui už malonų, nusisekusį vakarą. Kelk savo pasturgali, Vinteri.

Pastarasis nerangiai atsiplėšė nuo sėdynės.

— Labanakt, vyručiai. Labanakt, ponia.

Nusigavęs iki baro, vis dar apglėbęs merginą, Kolderis užsikorė ant aukštos kėdutės ir pašnairavo į kolegą. Spragtelėjo pirštais, susigraibė gėrimus tarytum pokerio žetonus, išdalino juos nelyginant kortas.

— Mesk ją iš galvos, — tarė. — Toji mergužėlė ne tavo nosiai.

Priklauso sumautų princesių tipui, kurį aš labai gerai pažįstu. Nuo senų laikų. — Kolderis pastūmė stikliuką. — Išlenkime už Airinos ir Arlenos atminimą, nors jos ir netikros. — Abu ištuštino savo alkoholio porcijas. — O dabar apsidairyk. Aplinkui matau mažiausiai dešimt moterų, neapsakomai dailesnių už Liusindą Karlail; kiekviena iš jų mielai pultų į glėbį bjauriausiam išperai, koks tiktai buvo išgriebtas iš durpyno ir sąmonės kopijų katalogų.

Sekundę kitą Vinteris rimtai svarstė, ar nereikėtų jam užvožti. Galų gale apsižvalgė.

— Ai, velniop, — pareiškė.

Priešistorinėje epochoje, prieš civilizacijos užgimimą ir singuliarumo atsiradimą, žmonės negalėjo regeneruotis prarastų galūnių arba organų, todėl naudojosi kosmetinėmis priemonėmis bei protezais. Ankstyvoje vaikystėje sužinojus, kaip gyveno protėviai, Liusindą apėmė šiurpas ir pasidygėjimas. Ją dar labiau pakraupino tolimoje praeityje, anksčiau nei didžiuma folkloro kūrinių, sukurpta daina apie įsimylėjėlį, štai taip išmoningai slepiantį savo trūkumus, apsirūpinusį medine koja, stikline akimi, peruku, dirbtiniais dantimis…

Nūnai, sėdint vienbėgio modulyje, Armandų akivaizdoje, įsikibus į kelius, idant tie nevirpėtų, Karlail vėl užvaldė siaubas. Džeimsas Vinteris ir Alenas Kolderis neturėjo nieko bendra su sąmonės įrašais, į fizinius kūnus perkeltais duomenimis ar net atgaivintaisiais. Jie tebuvo protezinės asmenybės. Su netikrais prisiminimais. Tapatybė, tęstinumas, pati žmonija negali egzistuoti be patikimos atminties. Šlaimą ji visuomet laikė žmogiška būtybe, net ir anuomet, kai profesorius atliko šeimynykščio funkcijas. O taip, su Karlailais moksliuką saistė priverstinė sutartis — vargšas pateko į vergovę, anot Euridikės piliečių, — ir jis tūnojo virtualios realybės kalėjime, bet vis tiek turėjo teisę vadintis žmogumi arba tiesiog postžmogumi. Visai kas kita yra pastangos tarpusavyje sumaišyti žmogiškiškus ir nežmogiškus elementus. Jos kėlė pasišlykštėjimą.

Maža to, Vinteris aiškiai dėl jos pametė galvą; bet bjauriausia, kad, prieš ateinant Šlaimui, aukštaūgis muzikantas Liusindai Karlail pasirodė gana patrauklus. Ji sudrebėjo.

Žaneta Armand pasviro į priekį.

— Brangioji, jūs sušalote, — ištarė su nerimu balse.

Karlail prisivertė nusišypsoti.

— Aha, truputį.

7. ĮKANDIN NIUTONO

— Kuo tu užsiimi? — paklausė „Alkanas drakonas”.

Balsas tarytum sklido iš užnugario ir priklausė kažkokiam nepastebimai atsėlinusiam individui. Sairusas Lamontas mėšlungiškai krūptelėjo. Ligi tol neabejojo, jog šita laivo dalis buvo atsidūrusi už mechaninės savistabos ribų.

— Tikrinu variklio bloką, — atsakė. — Prietaisų skyde nebematau jo parodymų.

— Bet juos kuo puikiausiai fiksuoja vidinės mano sistemos, — tarė laivas. — Tik negarantuoju, jog duomenys teisingi. Jei atsisakytum mėginimų sumontuoti elektromagnetinių impulsų generatorių, kuris ištrintų mano sąmonę, galėtum prisidėti prie nuodugnios lyginamosios rodmenų analizės, už ką būčiau tau labai dėkingas.

DI toną papildė liūdnai kaltinančios gaidos. Nors „Alkanas drakonas” atspėjo, ką jis veikia, Lamontas pasitraukė nuo bloko, iškėlė rankas ir papurtė galvą.

— Nieko aš nemontuoju, — pareiškė. — Net jei bandyčiau — bet, aišku, taip nėra, — tau nederėtų pernelyg asmeniškai reaguoti į mano veiksmus. Autonominių savo kopijų turi su kaupu.

— Atleisk, tačiau manęs tai neguodžia, — tarė laivas. — Kad ir kaip ten būtų, palikime šią temą ramybėje. Norėčiau tau kai ką parodyti. Vaizdo persiųsti negaliu, todėl siūlyčiau…

— Taip, taip.

Atsispyręs nuo sienos, Lamontas šovė į vamzdžio formos tunelį ir netrukus grįžo į valdymo kabiną. Nusklendė iki elastinio tinklo, patogiai įsitaisė, pažvelgė į ekranus. Kosminėje erdvėje regimas asteroidas priminė (net labiau negu aną kartą, kai jis žiūrėjo) didžiulio gyvūno lavoną, kurį transformavo vabzdžių lervos — pavienės jau įsisupo į kokonus, gal net patyrė visapusišką metamorfozę. Uolienos luitą, išplitusį per šimtus metrų, okupavo įvairiausių formų karo mašinos, pradedant gremėzdiškais tanko pavidalo transporteriais, baigiant mitriais, miniatiūriniais skrajūnais, ir jas montuojantys mechanizmai, kurie per nesibaigiančios gamybos stadijas nuolat ardė vieni kitus. Visur sudygo monomolekuliniai saulės veidrodžių skėčiai. Jų atspindimoje, fokusuojamoje šviesoje žvilgėjo plieniniai ir deimantiniai paviršių kraštai bei plokštumos. Aplinkui driekėsi skaidrūs vamzdžiai, kuriais sruvo kažkoks cheminis kuras, susintetintas iš asteroido anglies, vandenilio bei deguonies.

— Zoologijos sode užsiveisė naujų žvėrelių? — paklausė Lamontas.

— Pažiūrėk į kitą ekraną, — atsiliepė „Alkanas drakonas”.

Panorama užleido vietą duomenims iš subtiliausio laive egzistuojančio instrumento — gravitacijos bangų detektoriaus. Neįgudusi akis neperprastų sudėtingo, vis kintančio vaizdo lygiai taip pat, kaip laukinis nesuvoktų, ką regįs, jei žvilgsniu tyrinėtų radaro parodymus. Bet Lamontui patirties nestigo. Jis bemat atkreipė dėmesį į anomalijas. Čionykštės žvaigždės sistemą perskrodė keturi taškai, susiliejantys orbitinėje Euridikės-Orfėjo zonoje. Lėtėdamas kiekvienas objektas kas sekundę — kone geometrine progresija — prarasdavo vis daugiau masės, tačiau jos niekur neišsklaidydavo. Nustatęs jų tempą, Lamontas susigaudę, kas čia vyko: ketvertukas atskriejo reliatyvistiniu, beveik šviesos greičiu, kurį dabar mažino. Štai kodėl neteko savo masės. Procesas atrodė neįmanomas, prieštaraujantis antrajam Niutono dėsniui.

— Aptikai išmetamos reakcijos masės pėdsakus? Retrožybsnių požymius?

— Neužfiksavau nieko, — atsakė DI. — Iš visko sprendžiant, jie nesinaudoja jokiomis raketomis.

— Vadinasi, ilsėkis ramybėje, sere Izaokai?

Beprotiškos, iš Euridikės gaunamos žinios apie virššviesinius žvaigždėlaivius ir kirmgraužos vartus bylojo, jog tam tikrus Einšteino fizikos aspektus pakeitė nauji, bet šių bangelės, atvilnijusios iki Niutono kojų, prilygo nerimą keliančiai staigmenai, nors, žvelgiant į praeitį, ją derėjo numatyti.

— Pagal pirminę analizę, mes susidūrėme su naujais fizikos dėsniais, — patvirtino mašina. — Informacija sutampa su teiginiais, girdėtais per planetinių agentūrų transliacijas. Tuojau parodysiu, kaip anomalijos atsirado.

DI atsuko įrašą keliomis minutėmis atgal — regint asimptotiškai augančią objektų masę, Lamontą nukratė dar stipresnis šiurpas — ir įjungė įprastą vaizdą, viso labo keturioms sekundėms, tačiau tiek laiko užteko, kad pavyktų įžiūrėti mėlynos šviesos pliūpsnius.

— Čerenkovo spinduliavimas, — paaiškino „Alkanas drakonas”, — kuris plūsteli, kai laivas, tarpžvaigždinėje erdvėje skriejantis VŠ tempu, ima mažinti greitį. Galima spėti, kad prieš tai vakuume jis lėkė sparčiau už šviesą, antra vertus, skrydžio pėdsakai neįžiūrimi, todėl labai tikėtina, jog žvaigždėlaivis keliavo per kitokią terpę.

Ekrane vėl užsižiebė gravitacijos bangų rodmenys. Lamontas kaip pakerėtas spoksojo į gravitacinių vilnelių srautus, blėstančius įkandin žvaigždėlaivių, dėl kurių egzistavimo praktiškai nebekilo abejonių. Įsisąmoninęs pastarųjų dviejų savaičių naujienas, atsiųstas iš Euridikės, jis suvokė, jog karo mašinos — kurių gamybą teko stebėti prieš savo norą, — anaiptol ne tokios įdomios ar stulbinančios kaip atradimas, kad gyvi išliko ne vien kolonistai, ir jie neizoliuoti nuo likusios žmonijos, be to, iš netolimos praeities, tiek istorine, tiek subjektyvia prasme, nepersikėlė į neapibrėžtą ateitį. Abi prielaidos pagimdė ištisą kultūrą ir įvairiausias nuostatas. Jų paneigimas užklupo Lamontą netikėtai, tačiau suteikė savotišką pasitenkinimą. Kiti greičiausiai jautėsi panašiai.

— Dvi išorinės trajektorijos išsiskiria, — pranešė mašina. Po minutės akivaizdų judėjimą įžvelgė netgi Lamontas. Pora laivų pasitraukė iš bendros rikiuotės ir pradingo gravitaciniuose Orfėjo pursluose, o likę du tebemažindami greitį artėjo prie Euridikės, pasižyminčios didesne traukos jėga.

Intuityvią fiziką propagavo Aristotelis. Kas pakyla, privalo nusileisti. Tuos, kurie lieka aukštybėse, kažkas laiko. Kas…

— Kas čia, velniai rautų? — stryktelėjęs Kolderis dūrė pirštu pirmyn. Vinteris žaibiškai atplėšė akis nuo puodeliais ir užrašais apkrauto, „Blizgančiuose inversijos pėdsakuose” stovinčio staliuko, už kurio sėdėjo drauge su kolega ir Ben-Amiu. Pokalbių bei atsiminimų žaliavą jie narstė jau trečią dieną iš eilės, mėgindami sukurpti ką nors konkretaus. Mažylis drebančia ranka rodė į horizontą. Vinteris žvilgsniu pasekė, kur ji nukrypo, taip pat suvirpėjo ir pašoko. Ben-Amis užsikorė ant kėdės, svyruodamas išpūtė akis. Kolderis savo ruožtu užsiropštė ant stalo, pasverdėjo, bet atgavo pusiausvyrą, nuleidęs ranką ant draugo peties.

Virš pastatų, iškilusių kitapus parko, tolimas dausas perrėžė du stori puslankiai, juoduojantys lyg nematomo milžino antakiai. Sulig kiekviena sekunde jie augo ir tamsėjo. Iš pradžių priminė mažutes deltaspamio tipo skraidykles, tačiau, didėjant jų apimtims, tapo akivaizdu, kad šios milžiniškos. Nekviestus svečius pastebėjo kiti žmonės, bemat paskleidę naujienas. Aplinkui ėmė virsti stalai ir žvangėti indai, gatvėse sustojo transporto priemonės, dėl ko eismas paniro į chaosą. Objektams besiartinant, šurmulys stiprėjo tarsi juos pasitikdamas. Po pusės minutės porelė atsidūrė miesto ribose. Forma abu panėšėjo į stačiakampius, išpjautus iš tuščiavidurės sferos, kiekvieno ilgis bei plotis siekė šimtus metrų. Jie slinko puskilometrio aukštyje ir po truputį mažino greitį. Neilgai trukus atvykėlių šešėliai aptemdė parką, dėmėmis išmargino statinius. Galų gale abu sustingo pakibę virš Jardin dės Ėtoiles. Į širdį įsismelkęs pojūtis, kad objektai neišvengiamai drėbsis ant žemės, privertė Vinterį nagus suleisti į delnus. Jis sutelkė valios jėgas, atgniaužė kumščius ir jausdamas, kaip iš po kojų slysta tvirtas pagrindas, stvėrėsi už stalo krašto.

— Nieko… — išsižiojo jis.

— …panašaus nesu regėjęs, — užbaigė Ben-Amis. — Bet guldau galvą, jog čia žvaigždėlaiviai. — Į muzikantus įbedęs žiburiuojančias akis, sušuko: — Ar nenuostabu! Galas mūsų izoliacijai, galas bet kokioms abejonėms, kad nesame vieni!

Vinteris žinojo, jog dvejonių atsikratė ne visi. Pasak suvešėjusios, nors atvirai nedėstomos konspiracinės teorijos, svetimšaliai, Karlail ir Šlaimas, iš tiesų buvo Euridikės gyventojai, kuriuos aprūpino tobula, iki DNR struktūros įsiskverbusia maskuote, arba slapta atgaivinti žmonės; į avantiūrą, ko gero, įsivėlė Armando kompanija, sugrį— žėliai, ar net Jungtinis vadų komitetas, puoselėjantys niekingus bei neįtikėtinus tikslus, greičiausiai susijusius su krašto apsaugos biudžetu. Tokios spėlionės Vinteriui kone kurstė nostalgiją.

— Aha, puiku, — tarė jis, nuo peties nupurtydamas Kolderio ranką. — Bet aš nesidžiaugiu pagalvojęs, kas skrenda tais laivais.

— Kodėl? — nustebo Ben-Amis. — Jie gi žmonės, kaip ir mes.

— Būtent, — atsakė Vinteris, ir Kolderis sukrizeno.

— Ar matėte?.. — per naują Karlail mobilųjį nuskambėjo Žako Armando balsas. Ji paslėpė telefoną delne ir nusiuntė žinutę: „Taip”.

— Mes visi įjuos žiūrime, — atsiliepė. Greta, prie pėsčiųjų tako turėklų, už kurių ūžė kažkokia automatinė gamykla, stovėjo tai dienai jai paskirtas vadovas. Vyrukas spoksojo aukštyn apstulbęs, nukoręs žandikaulius. Vienas iš laivų vėl pajudėjo, nežymiai didindamas greitį nutolo nuo kito, virš parko tebekabančio žvaigždėlaivio.

— Ar žinote, kas jais atskrido? — nekantriai paklausė Armandas.

— Tiksliai nepasakysiu. Tokius laivus perparduodame riteriams, bet pirmiausia įsibrauname į jų sistemas.

— Kad ir kas čia prisistatė, dabar jums nepakenktų pasišalinti. Pats metas atsisveikinti su planeta.

— O taip, jei tik nepavėlavau. Vienas jų kažkur tolsta.

— Nedelskime. Susitiksime pas mane.

— Jau lekiu.

Mergina įsimetė telefoną į kišenę ir atsisuko į gidą.

— Dėkui už viską, bet man reikia bėgti.

Vaikinas į ją nė nepažvelgė.

— Gerai, gerai, — sumurmėjo, tikrindamas numerius savo mobiliojo ekrane ir niekam negalėdamas prisiskambinti.

Karlail nubėgo taku, spiraliniais laiptais nusileido į vienbėgio platformą, kelias minutes dirgliai palūkuriavo, kol šalia sustojo atzvimbusi kapsulė. Ji šoko vidun, po pusvalandžio persėdo į kitą modulį, kuriuo turėjo pasiekti Silpnos Šviesos skersgatvį. Už lango, gatvėse ir ant šaligatvių, matėsi aukštyn pakreipti veidai. Eismas beveik visiškai sustojo; zigzagais prasibrauti pro kamščius pasisekė nebent vienai kitai transporto priemonei.

Armandas laukėjos stotelėje, įsitaisęs dviviečiame entomopteryje.

— Šokite, — suriko. Sėdynės atlošas prilipo prie Karlail nugaros ir įsirėmė į pakaušį. Vos tik burbulinės kabinos durys nuslydo atgal į savo vietą, mažoji skraidyklė šastelėjo į orą tarytum musė, kuri sprunka nuo grėsmingo, ją pritrėkšti žadančio delno. Tarp pastatų irgi manevravo kaip mitrus vabzdys. Namų sienos ūmai iškildavo priešais, bet lygiai taip pat greitai pranykdavo užnugaryje. Laimei, piloto pareigas atliko ne Armandas; šiuo metu jis su kažkuo bendravo. Generolas turėjo ausines, kitaip nei palydovė, todėl ji nieko negirdėjo — kiekvieną žodį nustelbdavo nuolatinis dūzgimas. Akiratyje, nelyginant proskyna miške, netikėtai pasirodė aerodromas, ir entomopteris nutūpė ant žolės. Karlail įprato vilkėti kombinezoną po bet kokiu madingu, geriausiai jį dengiančiu apdaru. Šiandien dėvėjo kinišką šilkinę pižamą, taigi dėl drabužių problemų nekils. Mergina įsirabždino į skafandrą, patikrino jau pažįstamus — nors dar neintuityviai — sąsajos įtaisus, kuriais naudotis išmokė Armandas. Pats generolas skuodė link viršgarsinės kapsulės. Karlail liuoktelėjo ant užpakalinės modulio sėdynės ir vos spėjo prisisegti diržus, kai užsitrenkė abu kabinos kupolai ir užriaumojo visų, į eilę išrikiuotų orlaivių varikliai. Kapsulė statmenai šastelėjo aukštyn, sekundei pakibo ore ir didėjančiu greičiu nurūko pirmyn.

Po dešimties minučių, miestui nutolus už nugaros, per ausines pasigirdo Armando balsas.

— Prakeikimas. Vienas iš sumautų milžinų nusileido relikto apylinkėse. Iš laivo išniro žmonės, kurie maloniai pranešė esantys Šviečiamojo amžiaus riteriai. Tenykštėms mūsų pajėgoms Jungtinis vadų komitetas, žinoma, liepė atsitraukti.

— Pasielgė išmintingai, — atsiliepė Karlail. — Ką daro riteriai?

Armandas pasiklausė dar kelias minutes.

— Dislokuojasi prie relikto, — pagaliau atsakė. — Labai mandagiai, bet ryžtingai.

— Tokia jų maniera.

— Norėsite grįžti?

— Ne. Bent jau kol išliks šansas nusigauti iki vartų.

— Man dar nepranešė, kad praėjimas atsidarė.

— Aš galėčiau pasišlaistyti tarp jūsiškių, jei tik jų nenuvarė kur nors atokiau, ir išnaudoti savo progą, kai jos sulauksiu.

— Gerai. — Armandas nusijuokė. — Man netgi norėtųsi susitikti su tais Šviečiamojo amžiaus riteriais.

Skrydis šiaurėn užtruko trumpiau nei tokia pat kelionė priešinga kryptimi, į Naująją Pradžią, į kurią Liusindą Karlail pristatė prieš porą savaičių. Per valandą jie įveikė vandenyną ir nulėkė aukštai virš vingiuotos, dantytos Šiaurinio žemyno pakrantės. Šįkart jai išpuolė galimybė pasigrožėti apačioje atsivėrusiais vaizdais. Dėmesį traukė ryškūs mokslinių gyvenviečių kupolai, aiškiai matomi pilkšvo, į tundrą panašaus peizažo fone. Kalvoms didėjant, tyrimų stočių mažėjo. Staiga tolumoje mergina įžvelgė deimantinę relikto smailę o greta, ant žemės arba virš jos, juoduojančią dėmę. Reaktyvinių čiurkšlių tūtoms nukrypus pirmyn, orą pervėrė šaižus gausmas, ir orlaivio tempas ėmė mažėti — grįžtant už garso barjero ribų visą korpusą sudrebino vibracijos. Inercija įspaudė ją į saugos diržus. Matyt, viršgarsiniu kiautu orlaivis atsikratydavo tik tada, kai ruošdavosi išsklaidyti savo modulius. Armandas kreipėsi į savo žmones, iš apačios stebinčius atvykėlius, gavo leidimą nutūpti, plačiu viražu nuskriejo už relikto ir ŠAR laivo. Artėjant žemės paviršiui, regėjimo lauke pasirodė kitos generolo kompanijos skraidyklės, šarvuočiai, ryškiaspalvis lėktuvas, tankai ir artilerijos pabūklai — dėmėtas, žalias jų atspalvis veikiausiai liudijo apie prielankumą tradicijoms, o ne poreikį veiksmingai užsimaskuoti.

Rusvos, žalsvos viržynės nūnai plytėjo vos už dviejų šimtų metrų. Tūtos pasisuko vertikaliai, išspjovė reaktyvines čiurkšles žemyn, ir laivas statmenai nusklendė link dirvos. Virš galvos nelauktai kažkas driokstelėjo, nuplėšė viršgarsinės kapsulės sluoksnį nelyginant lapą. Dangus su žeme ėmė nepaliaujamai keistis vietomis. Armandas paleido valdymo prietaisus ir įsikibo į katapultos rankenas, kyšančias virš jo peties. Blaškoma, vartoma Karlail pabandė sekti generolo pavyzdžiu, bet suvokė nesulauksianti tinkamos progos, kuomet galėtų iššauti iš kabinos. Automatinės sistemos suvaldė skraidyklę taip mitriai, kad joms nebūtų prilygęs joks žmogus, ir prie pat žemės sugrąžino orlaivį į horizontalią padėtį. Korpusas įsirėžė į kalvos šlaitą, džeržgėdamas, trinksėdamas ir siūbuodamas nuokalnėje išrausė vagą, bet galiausiai sustojo. Iš inercijos keleiviai šastelėjo į priekį, tačiau po akimirkos tėškėsi atgal.

Didžiąją smūgio dalį amortizavo skafandrai. Armandui paspaudus mygtuką, kabinos kupolai nulėkė šalin. Karlail išrėpliojo įkandin generolo ir nučiuožė ant žolės. Jiedu stovėjo įkalnėje, už kilometro nuo relikto.

— Jei galite paeiti, — prabilo Armandas, pakėlęs antveidį, — vadinasi, mes nusileidome.

Abudu nukreipė žvilgsnius aukštyn. Kad ir kur pažiūrėsi, dausas raižė bolidai, kurių švytintys pėdsakai nudriko tiesiai iš zenito. Po kelių sekundžių ausis užgulė pratisas gausmas.

— Šūdas, — iškošė Karlail.

— Jei reikėtų spėti, sakyčiau, kad sprogo žvaigždėlaivis.

— Aha. Į taikinį smigo kosminė raketa, o mus pasiekė smūgio banga. Pats užtaisas dažniausiai nesunaikina laivo, bet, sureagavęs į artimą branduolinį skilimą, maždaug po minutės išsprogsta pagrindinis variklis. — Mergina susiraukė. — Apie šitą defektą žino visi.

— Vargšeliai. — Armandas palingavo galva. — Tikiuosi, tie nelaimėliai buvo pasirūpinę kopijomis?

Jiedu nužingsniavo į papėdę.

— Taip, jeigu priklausė mūsų klanui, — atsakė Karlail. — Ne, jei laivu skrido riteriai.

— Negi jie neturi reikalingų technologijų?

— Turi, bet nenaudoja.

— O Viešpatie, kodėl?

Ji pagūžčiojo, laviruodama tarp žolės kupstų.

— Dėl fizikos. ŠAR tiki, jog kada nors visi sugrįš.

— Kalbat apie reinkarnaciją?

— Ne, po velnių. Apie kosminius ciklus.

Armandas nusikvatojo.

— Menka paguoda.

Karlail sustojo, palaukė, kol generolas prisivys, piktai, apmaudžiai į jį dėbtelėjo.

— Tai gryna tiesa, — pratarė. — Riteriai ją įrodė, ir religija čia niekuo dėta. Mes gyvename dabarties momentu. Štai taip. Amžinai. — Mintyse nuskambėjo senovinis dainuojančios moters įrašas: Viskas sugrįžta savu laiku. Taip elgtis ir aš ketinu.

— Kodėl jūs naudojatės kopijomis, jeigu tuo tikite? — paklausė Armandas.

— Jos sutaupo laikei, — pamąsčiusi atsakė Karlail.

Pasitikdamas porelę, link kalvos artėjo riteris, seniausias iš visų žmonių, kokius jai teko matyti. Veido oda atrodė kaip nuo amžiaus sutrūkinėjusi šikšna. ŠAR ne vien savęs nekopijuodavo, bet ir apsieidavo be gyvenimą ilginančių priemonių. Tiksliau sakant, pasitelkdavo tiktai natūralias. Vaistažolių arbatos ir tantrinis seksas palaikydavo jų gyvybę vidutiniškai iki šimto penkiasdešimties metų. Iš pirmo žvilgsnio atėjūną nuo mirties skyrė pusšimtis. Vis dėlto jis pasirodė besąs guvus lyg žvirblis. Mūvėjo juodas, medvilnines kelnes, viršutinę kūno dalį buvo prisidengęs marškinėliais trumpomis rankovėmis, nors temperatūra nukrito beveik iki minusinės, o kūną čaižė velniškai žvarbaus vėjo gūsiai. Riterio drebulys nekratė, plikos jo rankos nešiurpo. Su grįžtamuoju bioryšiu susieta joga ir demonstratyvus vyriškumas — ŠAR kraustėsi iš proto ir dėl vieno, ir dėl kito.

— Sveiki, — pasilabino senis. — Padėtis kontroliuojama.

Kaip įprasta riteriams.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — atsakė Armandas. — Kas nutiko danguje?

— Priešas prarado laivą, dėl ko labai apgailestaujame. — ŠAR pažiūrėjo į kompanijos emblemas, tviskančias ant skafandrų, dirstelėjo į nuleistą Karlail antveidį. Akimirką rodės, kad veidrodinį paviršių permatė kiaurai, įdėmiai nužvelgė neoptimizuotą kaulų struktūrą, bet galų gale nusisuko ir pamojo ranka. — Jūsų kompanija persigrupuoja ana ten.

— Ačiū, — padėkojo generolas. Senis nužingsniavo įkalnėn.

Kol jiedu ėjo link augančio žmonių ir įvairių objektų sambūrio, Karlail juto, kaip virpa keliai ir dega skruostai. Blogai vien tai, kad buvo susijusi su žvalgybinio transporterio ir savo komandos netektimi. O suvokimas, jog tavo vardas minimas įgulos ir ypač laivo pražūties kontekste, kėlė siaubą. Nors nesijautė kalta, ji žinojo, kad šeima atsakomybę dažniau vertindavo ne moralės požiūriu, o priežastingumo aspektu. Nuostoliai pakirs pasitikėjimą Liusinda Karlail. Žmonės nedegs noru prisijungti prie jos komandos, artimieji nesiverš pritarti jaunosios nevykėlės planams. Sąmonės kopijos suteikdavo džiaugsmo išgyvenusiems, ne mirusiems, žvaigždėlaiviai kainuodavo brangiai. Klaikiai brangiai. Klanas jų turėjo dvi dešimtis. Prieš kelias minutes ji stebėjo, kaip danguje tarytum fejerverkai išsprogo penki procentai šeimos laivyno ir galbūt procentas visų aktyvų.

Sustojusi pakraštyje šurmuliuojančio spiečiaus, kuriame prasmego Armandas, mergina atsigręžė į kalvą ir dolmeną, pamatė, kad generolo žmonės nešdinasi nuo viršukalnės, užleisdami vietą juodai apsirengusioms riterių figūroms. Ji pažvairavo į gretimas transporto priemones ir šias sergėjančius kareivius, apsvarstė galimybes prasiveržti iki vartų, išnaudojus vietinius resursus. Šansai nekokie. Galbūt, jeigu generolo armijai leistų čia likti, jai pasisektų įgyti riterių pasitikėjimą…

Pro minią spraudėsi Armandas, mostais bei gestais vadovaudamas saviškiams.

— Mes atsitraukiame, — pranešė susiraukęs. — Paklustam riterių reikalavimams ir Jungtinio vadų komiteto rekomendacijoms.

Žmonės ėmė lipti į transporterius. Kai kurie iš pastarųjų švelniai dunkstelėjo vieni į kitus ir susijungė, idant orlaiviai galėtų juos pakelti kartu su artilerijos pabūklais. Evakuacija bus varginanti bei neskubri, bent jau kol čionykštės pajėgos susitiks su galingesniais laivais. Karlail nusekė paskui Armandą, užsiropštė įkandin jo, įsitaisė šalia tarsi keleivė, apžergusi orlaivio fiuzeliažą, kuris atstojo išorinę keisto skraidančio katamarano įkabą. Iš racijų sklido riksmai ir mechanizmų barškėjimas. Iškeliaujančią vilkstinę abejingais žvilgsniais lydėjo keli riteriai ir filmavo pora naujienų agentūrų, gavusių leidimus likti relikto apylinkėse.

— Iš klaidų mokomės, — per ryšio įrenginį pasigirdo Armando balsas. — Didžiumą daiktų nutrenkę pakrantės bazėje, skristume greičiau. Gal net sujungtume porą virššviesiniu kapsulių. — Jis atsisuko ir nusišypsojo. — Kai kas iš mūsų skuba namo. Jei norėsite trumpam apsistoti atokesnėje vietoje, pristatysime jus į vieną iš mažesnių gyvenviečių.

— Aš pagalvosiu, — išsiblaškiusi atsiliepė Karlail. Šiuo momentu spitrėjosi į kraštovaizdį lyg regėdama jį paskutinį kartą: į paslaptingą mašiną, it bokštas stūksančią viržyne, dydžiu užgožiančią netgi masyvų juodą, greta riogsantį laivą, į „Žydrosios jūros desanto” transporterius, nutįsusius užnugaryje, į negausius sparčiai lakstančių riterių būrius ir jų žemas, plokščias gravitacines šliūžes, supančias reliktą, užimančias pozicijas aplink dolmeną. Apžvelgiant į panoramą, akys smigo į kitų kalvų monolitus. Mergina suvirpėjo atsiminusi pašaipią, kažkieno išjos komandos pačią pirmą dieną tarstelėtą repliką.

Galbūt vartai įrengti prie visų.

Virtinės priešakyje lekiančios, tarpusavyje sutvirtintos transporto priemonės, ant vienos iš kurių Karlail sėdėjo, artinosi prie siauro, pietų kryptimi nudrikusio slėnio. Greitį išvystė nemažą, maždaug penkiasdešimt kilometrų per valandą. Palei antveidį tvoskė sūkuriuoti vėjo šuorai. Ji vėl apsidairė. Link gretimų kalvagūbrių nurūko koks tuzinas ŠAR gliserių. Rodos, riteriams į galvas šovė tokia pati mintis, kaip ir jai.

Karlail asmeniniu kanalu kreipėsi į generolą.

— Ar galėtume pasukti dešinėn, persikelti per artimiausią viršukalnę, užuot keliavę slėniu? Ar nepatrauktume į save dėmesio?

— Kaip norite. — Gūžtelėjęs jis perdavė įsakymą kitiems. Kolona labai pamažu pakrypo į dešinę ir ėmė kilti įkalnėn. — O, dabar suprantu, ką turėjote galvoje, — pridūrė Armandas. — Artėdami prie monolitų mes šiek tiek sumažinsime greitį.

Mergina vėl pažiūrėjo atgal. Gliseris, nusitaikęs į tą patį kalvagūbrių sklendė toli užnugaryje ir, iš visko sprendžiant, neskubėjo.

— Kas, jeigu tai paprasčiausias dolmenas? — paklausė generolas.

— Nieko neprarasime, jei patikrinsime, — atsakė Karlail.

— Kita vertus, jus gali nusviesti į kokią negyvenamą ir pavojingą vietą.

— Iki šiol nė vienam neteko susidurti su aplinka, kuri įveiktų skafandrą. Aš surizikuosiu. Jei vietinių ten nerasiu, ir man nepavyks užmegzti ryšio su gyvenama planeta, tiesiog stryktelėsiu atgal.

Vilkstinė su dideliu vargu stūmėsi šlaitu, nuo viršūnės ją teskyrė keli šimtai metrų. Vienas iš riterių gliserių jau aplenkė atsilikėlius.

— Man kai kas neduoda ramybės. — Iš Armando tono susidarė įspūdis, kad jis bandė išblaškyti dirglumą kurstančias Karlail mintis. — Ar vartai, pro kuriuos praėjote, veda į transformuotą pasaulį?

— Taip. Apie tai jau pasakojau per televiziją.

— Gryna tiesa. Bet kodėl jūsiškiai organizmai nepersikrausto į mūsų planetą, ir atvirkščiai? Euridikės flora bei fauna, kaip jūsų komanda veikiai nustatė, turi savitų bruožų. Tačiau su jais susidūrėte pirmą kartą. Jau nekalbu apie maro epidemijas arba parazitus, kurių galima tikėtis.

— Mm-hmm, mes irgi spėliojome, kodėl augalai arba gyviai nemigruoja. Esmė ta, jog taip nevyksta ar bent nelabai dažnai. Anomalių gyvūnų, žinoma, pasitaiko visur.

Armandas nusijuokė.

— Keistų didelių kačių?

Mergina taip pat prajuko.

— Jos užsiveisė ir Euridikėje?

Liko du šimtai metrų. Ji pažvairavo atgal. ŠAR gliseris, padidinęs tempą, sparčiai juos vijosi.

— Greičiau, — paprašė Karlail. — Išbandysime procedūrą, kurią mėginau atlikti pirmąjį sykį. Pamenat?

Generolas pasviro į priekį ir kažką pasakė pilotui. Gremėzdiškas transporterių rinkinys šovė pirmyn, netrukus užsikorė ant kalvos keteros, kur orlaivio propeleriai pakrypo į priešingą pusę, o sparnų skydeliai įsikasė į žemę. Įsikibęs į rankenas, Armandas išsilaikė savo vietoje. Karlail kūliais nulėkė palei generolą, atšoko nuo priešakinio skraidyklės krašto ir nusirideno į viržius. Nuo stipresnių sutrenkimų ją apsaugojo skafandras bei šio refleksai, gerokai pranokstantys žmogiškuosius. Mergina pakilo virpėdama, pamatė, jog stypso visai greta dolmeno. Už poros dešimčių metrų, pasisukdamas šonu, sustojo riterių gliseris. Ant žemės nušoko ir ją puolė du stambūs, juodai apsirengę vyrai. Be skafandrų. Karlail nuožmiai išsišiepė, šastelėjo atbula, apsigręžė ir žengė tarp dviejų akmeninių, gruoblėtų kolonų. Kaip visada persikėlimo momentas — kai bemat pasikeitė lauko vaizdai, gravitacija, ir šalmo pateikiami rodmenys, — ne vien trikdė, bet ir sužadino dezorientaciją. Juolab kad kitoje vartų pusėje iš po kojų pranyko tvirtas pagrindas.

Oru įveikusi pusmetrį, ji teškės į smėlį ir suvokė klūpanti saulės nutviekstame paplūdimyje, priešais akmeninį Markso veidą.

8. SAVARANKIŠKI ŽMONĖS

Žydras dangus, mėlyna jūra. Geltona, žemai pakibusi saulė. Trisdešimt laipsnių pagal Celsijų siekianti temperatūra. Nei kairėje, nei dešinėje pusėje nematyti jokių žmonių buveinių. Užnugaryje vešėjo tankus miškas, ilgu puslankiu žymintis pakrantės ribas, užstojantis bet kokią už jo atsiveriančią panoramą. Vandenyje taškėsi, ore sklandė žuvėdros ir kormoranai. Ties horizontu iš pažiūros labai lėtai slinko laivai, turbūt krovininiai milžinai arba tankeriai. Už poros šimtų metrų nuo kranto, it gigantiškas akmeninis, iš skęstančio laivo išsigelbėjęs, į sausumą brendantis žmogus, iki alkūnių vandenyje stovėjo Markso statula, kurios regima dalis stiebėsi į dvidešimties metrų aukštybes. Už jo, paniręs į jūrą iki kaklaraiščio mazgo, kyšojo Leninas. Už pastarojo juodavo Mao galva, lyg šis būtų užsimanęs paplaukioti Jangdzės bangose. Už pirmininko esančio Kim Čen Iro buvimo vietą teišdavė akinukai ir „ežiuku” kirpti plaukai.

Karlail padarė išvadą, kad planeta turi palydovą, jūroje sukeliantį potvynius. Ir dabar, aišku kaip dieną, ne atoslūgio metas. Kas iškalė statulas, atspėjo be menkiausio vargo.

— Suknisti DK, — suniurzgė panosėje. Ji kaipmat atpažino absurdiškai grandiozinį, komunistų propaguojamą skulptūros stilių. Bet neturėjo supratimo, kodėl, velniai griebtų, akmeniniai vadai pastatyti vandenyje, ir ką komunistų išperos veikė transformuotame pasaulyje. Pagal žemiškąjį standartą, planetas dažniausiai keisdavo Autonominė Amerika. DK manymu, tvarkyti sąvartynų ir teršti vietovių, idealiai tinkančių rūdos kasybai, nevertėjo.

Belaužant galvą, jai dingtelėjo, jog čia galėtų būti pati Žemė. Hipotezę patvirtintų aplinkinis kraštovaizdis, bet tuomet kiltų kitokių problemų. Karlail negirdėjo, kad gimtajame žmonių pasaulyje egzistuoja vartai. Artimiausius ir, tiesą sakant pirmuosius, kuriuos aptiko jos šeima, pavyko atrasti Marse. Kodėl niekas neužkliuvo už šitų? Pavyzdžiui, tada, kai rentė statulas? Negi skulptoriai nevaikščiojo po paplūdimį? Kad ir kaip ten būtų, kirmgrauža niekaip nepažymėta.

Mergina nužingsniavo prie vandens, pakėlė į krantą išmestą medgalį. Savo pėdsakais grįžo ten, kur dribo ant žemės, atstatė lazdą prieš save, lėtai sumojavo, vieną galą laikydama arti žemės. Ją apėmė nuostaba ir palengvėjimas, kai pagalys pranyko vos įžiūrimame vartų raibuliavime ir, užuot sutrukęs kelių lygyje, įsirėmė į kažkokį tvirtą, bet ne per daug kietą pagrindą: ko gero, dirvą. Karlail stūmė eksperimentinį įnagį aukštyn, kol kliūtis dingo. Staiga lazdą kažkas trūktelėjo, išplėšė iš rankų ir visą įtraukė pro vartus. Ji nedelsdama atšoko.

Riteriai ilgai neužtruks, kol atsigabens skafandrus, nors mažai tikėtina, kad seks iš paskos į nežinomybę — savų rūpesčių turėjo iki kaklo ir vargu ar degė noru susiremti su Karlailas, kurie, jų manymu, greičiausiai saugojo kitą vartų pusę. Nelaimei, apie šitą kirmgraužą klanas nieko nežinojo. Vienaip ar kitaip, nuo jos derėtų atsitraukti. Karlail pririnko šakalių ir akmens luitų, kaip įmanydama aiškiau paženklino vartus ir nužygiavo paplūdimiu, ketindama patikrinti, kas slypi už iškyšulio. Kvaila nerti į džiungles neįsitikinus, jog civilizaciją galima rasti čia pat, už pirmo posūkio.

Nė neįveikus šimto metrų, ją apėmė jausmas, kad šalme įsivyravo dusinanti tvankuma. Skafandras, suprantama, vėsino kūną prasklaidydamas kaitrą, tačiau alsuoti ne tyru, o uždaros sistemos oru kažkodėl atrodė neteisinga. Deja, Euridikės gyventojų gaminys stokojo įvairių imuniteto adapterių ir nė neturėjo analizatorių. Tačiau buvo aprūpintas radijo imtuvu. Ji sustojo, patikrino meniu, galų gale užfiksavo transliacijas, kuriose skambėjo nepažįstama šnekta, sumišusi su keistu sentimentalios ir karinės muzikos hibridu. Beveik garantuotai DK stiliaus. Panaršiusi programas, Karlail susirado vertiklį ir išsirinko korėjiečių tarmę. Ausis užtvindė klegesys, burbuliavimas laužyta anglų kalba. Puikumėlis. Ji atsidūrė žmonių pasaulyje — susitikti su svetimos kilmės esybėmis, aišku, nesitikėjo, bet neatmetė menkučio šanso, jog planeta užkrėsta nuodais ir apgyvendinta mašinų. Per transformavimo procesą kai kuriose planetose susikaupdavo per daug toksinų.

Mergina nedrąsiai atsegė skafandrą, pakėlė šalmą ir sušvokštė, kai gerklę nudegino karštas, jūros bei džiunglių kvapais atsiduodantis oras.

Kažkas suriko. Karlail vos neišsinėrė iš savo skafandro, o šalmas iš rankų išsprūdo. Sustiprėjusius šūksnius papildė niršios gaidos. Ji kaip paklaikusi įniko dairytis į šonus, kol susigaudę, kad garsas sklinda nuo Markso statulos. Nuo žemės kilstelėjo ir užsimaukšlino šalmą. Įsijungus vertimo programai, riksmo intonacija pakito.

— …gerai. Prašom jo nenusiimti, prašom šalmą užsandarinti, neteršti gamtos draustinio. Prašom likti, kur stovėti.

Išmatomis nusėtas statulos viršugalvis atsilapojo nelyginant dangtis, iš ertmės išniro ir link pakrantės nusklendė juodas objektas. Jam priartėjus, Karlail atpažino kampuotą, kerėpliškos ir neaerodinaminės išvaizdos pavidalą. Elektrostatinį keltuvą, keistą pavyzdį čučhė technologijų, sukurtų pagal fizikinius principus, kurie glumino net riterius. Jis sustingo pakibęs ore už poros metrų. Atviroje kabinoje sėdintis vyriškis juodu skafandru pakvietė ją energingais mostais. Karlail nusprendė, jog spyriotis nėra prasmės. Pirštinėta ranka įsikibo į vibruojantį, lipnoką korpuso paviršių, prisitraukė aukštyn, atsisėdo greta nepažįstamojo. Mažoji skraidyklė nušvilpė atgal į statulos viršų ir nusileido stovėjimo aikštelėje. Ūžiantis keltuvo variklis prityko, galiausiai užgeso. Ją apėmė savotiško palengvėjimo jausmas. Vyrukas nušoko ant spiralinių laiptų — akmeninė galva pasirodė besanti švyturio žibinto apimties, — o mergina nusekė jam iš paskos, į nedidelį, krūtinės ertmėje įrengtą kambarėlį. Viršugalvis užsitrenkė, tamsą išsklaidė užsižiebusios šviesos. Apsidairius paaiškėjo, kad statula iškalta ne iš akmens, o kažkokio stiklo pluošto, ir jos viduje įkurtas mokslinių tyrimų punktas arba laboratorija.

Žmogus pakėlė antveidį, atidengdamas tamsaus gymio veidą aukštai išsišovusiais skruostikauliais. Iš pirmo žvilgsnio korėjiečio nepriminė, veikiau buvo Kambodžos gyventojų arba indų kilmės. Karlail taip pat atidarė savo šalmą. Nepažįstamasis susiraukė.

— Iš kur jūs atvykti? — vertimo programa tebeveikė korėjiečių— amerikiečių kalbų režimu.

— Išnirau pro kirmgraužos vartus, esančius paplūdimyje.

— O! — vyriškis, regis, labai nenustebo. Šūksnį papildė fraze, kuri nuskambėjo kaip „išlenktos erdvės durys smėlyje”.

— Taip.

Suraukęs antakius, smakru kažką spustelėjęs vidinėje skafandro dalyje, jis užvertė akis viršun — matyt, skaitė ekrane pasirodžiusias eilutes. Vyruką akivaizdžiai trikdė jos lūpomis tariami ir vertimo programos įgarsinami skirtingų kalbų žodžiai.

— O! — pakartojo jis. — Amerikietė!

— Anglė, — pataisė mergina. — Esu iš Karlail šeimos.

— Supratau. — Šįsyk žmogus prašneko amerikietiškai. — Atleiskit. Palaikiau jus vienu iš mūsų klientų.

— Klientų?

— Iš Autonominės Amerikos. — Jis mostu pasiūlė viešniai prisėsti ant žemo suoliuko, aptraukto minkštu apmušalu. — Mes perdarom planetą, parduodam ją fermeriams. Darbus beveik baigėme. Kolektyvas gaus gerą pelną.

— Neabejotinai. — Štai kur šuo pakastas. Karlail nusiėmė šalmą. Vyrukas atkišo ranką.

— Aš esu Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada Ry. Galite mane vadinti tiesiog Ry, panele Karlail.

— Liusinda, — nusišypsojo ji. Tuo metu šeimininkas, susiruošęs užplikyti arbatos, mažutėliame inde įpūtė žarijas. — Vadinasi, jūs žinote apie vartus paplūdimyje?

— Taip, — patvirtino Ry. — Prieš kelerius metus pro juos prakišome teleskopą. Planeta jau perdirbta. Mes turėjome daug savų darbų, todėl nusprendėme ją apžiūrėti vėliau. Tikėjomės, kad apie vartus niekas nesužinos, todėl čia įkūrėme gamtos draustinį. Bet dabar matau, jog Karlailai nusigauna visur. — Jis atsiduso. — Kaip įprastai.

— Planetoje nėra kitų vartų?

Ry papurtė galvą, įteikėjai puodelį žalios arbatos.

— Bent aš apie juos negirdėjau. — Šelmiškai vyptelėjęs, pridūrė: — Bet galbūt kitos gamybinės brigados elgiasi panašiai kaip Aštuoniasdešimt Septintoji.

— Tiesiog stebėtina, ko žmonės gali prikrėsti tau už nugaros, — pasakė Karlail. Tamsiaodis vyrukas vėl išsišiepė, suvokęs užslėptą žodžių prasmę. Jis įsitaisė ant suolelio ir nurijo arbatos gurkšnį.

— Atvykote patyrinėti? — paklausė.

— Ką?

— Mūsų prekę.

— Ne, ne. — Mergina pakratė galvą. — Patekau čia atsitiktinai, žvalgydama kirmgraužų tinklą.

— Jus atlydės daugiau Karlailų?

Vėlgi ji nutarė atsakyti sąžiningai.

— Kiek žinau, ne. — Nykščiu dūrė, kaip tikėjosi, paplūdimio kryptimi. — Jei atvirai, iš kitos pusės vartus užvaldė Šviečiamojo amžiaus riteriai. Jie susigrūmė su mano šeimos laivais, įsivėlė į vietinės reikšmės konfliktą.

Ry sunerimo.

— Ar kovos išplis mūsiškėje vartų pusėje?

— Viskas įmanoma, [vykiai gali pakrypti dar bjauresne eiga, nes jie, be kita ko, bando suvaldyti karo mašinas.

— Dėl mašinų mes nesijaudiname. Savarankiški žmonės apsirūpinę galingais ginklais. Bet šitą teritoriją reikės įtvirtinti.

Karlail apžiūrėjo stiklinius akvariumus ir žvilgančius instrumentus.

— Ar tai reiškia, kad ji praras gamtos draustinio statusą?

— Ką jūs, žinoma, ne, — prašiepė dantis Ry. — Ginkluotę sumontuosime marksistų galvose. — Jis pavaizdavo šaunąs iš kulkosvaidžio. — Negalima leisti, kad prakeikti amerikiečių fermeriai, tai yra mūsų klientai, sužinotų tiesą. Dėl jos sumenkėtų nuosavybės vertė. Gal paaiškinsime, jog čia šventa didžiojo Markso, brangiojo vado, vieta. Mūsų savarankiškumo ideologijąjie prilygina religijai, galvoja, kad kiekvieną didįjį marksistą laikome dievu, tokiu kaip amerikiečių Jėzus Korešas. Tie žmonės prietaringi, bet, kaip klientai, geri. Ir jums?

— Aha, neblogi. — Liusinda Karlail vyrukui pajuto simpatiją. Jiedu šnekėjo ta pačia kalba.

Ry nuskraidino ją per miškingą salelę, įkūnijančią „gamtos draustinį”, kelis kilometrus lėkė virš vandens, kol pasiekė kur kas atšiauresnį žemyną. Šiame irgi žaliavo girios, tačiau jos užėmė gana nedidelius plotus, apsuptus krūmingomis dykromis, kurias vietiniai arė, mulčiavo rudadumbliais, drėkino — įvairiais būdais rūpinosi miško augmenijai tinkama paklote. Į planetą prisistatę A.A. fermeriai atras klestinčią ekosistemą, galės ją išdeginti ir apdorotuose sklypuose želdinti monokultūras. Joms paruošti dirvą, anot Ry, galima tiktai tokiu būdu. Po nelygų, raižytą kraštą šliaužė milžiniškos mašinos, gerokai didesnės už kombainus, veikiausiai perdarytos iš rūdakasių technikos.

Gausi Ry šeima, Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada, gyveno miestelyje arba dideliame kaime, jau apsodintame prerijų sektoriuje. Vaikai prižiūrėjo sodus, o suaugusieji kasdien keliaudavo ligi stambiųjų mašinų ir užsiimdavo miškų arba džiunglių apdirbimu. Kas vakarą, kaip dabar, dausas užtvindydavo namo grįžtančių žmonių keltuvai. Žemyne gamybinės brigados — šeimos, klanai ar kaip juos ten reikėtų vadinti — įsikūrė kas kelis šimtus kilometrų. Jos visos sudarė Gamtos Transformacijų kolektyvą, kuris neilgai trukus, kaip tikino Ry, parduos planetą.

Neilgai trukus?

Maždaug po penkiolikos metų.

Keltuvas nusileido asfaltuotame parkelyje, tarp žemų, puošnių, medinių barakų. Šimtai mažylių numojo rankomis į ugdančias, produktyvumą skatinančias užduotis ir susibūrė aplink porelę. Jie mūvėjo šiurkščias darbines kelnes, buvo pasidabinę šilkiniais, margaspalviais marškiniais, plaukuose ryšėjo kaspinus. Iš išvaizdos berniukai ir mergaitės praktiškai tarpusavyje nesiskyrė, kitaip nei paaugliai ar suaugusieji. Vaikinai puikavosi prašmatniais asimetriškais drabužiais, chaki ir gelsvai žalsvais marškinėliais bei kelnėmis. Merginos taip pat teikė pirmenybę kariškam stiliui ir audiniams, tačiau jų apdarus papildė chrizantemų formos kryputės, klostėtos rankovės, pūstos šilkinės palaidinukės. Pagyvenę vyrai, turbūt tėvai, vilkėjo mėlynus kombinezonus, motinos nešiojo tradicines korėjietiškas hanbok sukneles: pastelinio atspalvio, su gėlių raštais, aukšta talija, plačiu padurku, todėl kaip nėščios atrodė netgi nepastojusios moterys. Neskaitant visuotinės lygiavos — kiekvienas, kurio atžala išaugo iš kūdikystės amžiaus, plušėdavo miškuose arba lopšeliuose, — akivaizdžiau į lytis susiskirsčiusios, dėl gimstamumo pamišusios visuomenės Karlail ligi šiol neteko regėti.

Kai viešnia išsimaudė duše, ją pakvietė pavakarieniauti drauge su visa gamybine brigada. Atvedė į pailgą, žemais staliukais apstatytą salę. Žmonės sėdėjo ant kilimėlių. Juos aptarnavo mažamečiai vaikai, kurie į indus kaišiojo rankas ir laižė pirštus. Liusindą Karlail palydėjo iki aukščiausio stalo. Prie jos prisijungė ir Ry, bet vargu ar jis visada valgydavo būtent čia, tarp tuzino matronų ir patriarchų. Visi puikiai šnekėjo amerikietiškai, vaišino atvykėlę ryžių vynu ir pipirais įtrinta kiauliena.

— Koks nuostabus jūsų kraštas, — tarė Karlail. — Esu tikra, kad jo ilgėsitės. Na, gal ir nejus, o planetoje užaugęs jaunimas.

Jongas, vyriausias iš aplinkinių, gimęs Žemėje, papurtė galvą.

— Anaiptol. Mes galėtume prisitaikyti prie aplinkos. Mums ji patinka, primena gimtuosius namus. Bet jaunėliai netveria savame kailyje. Kitos gamybinės brigados gyvena toli nuo mūsų, todėl ieškodami sutuoktinių jie privalo įveikti labai didelius atstumus. — Pasukęs pirštu sau virš galvos, pridūrė: — Kosminėse stotyse gamybinių brigadų netrūksta. Jos gyvena arti vienos kitų. Po tūkstantį kiekvienoje bazėje.

Pokalbis nukrypo į ilgą, nuodugnų šeimyninį pasitarimą, per kurį pašnekovai minėjo daugybę vardų, dažnai prabildavo korėjietiškai, įsijautę pliekė liežuviais ir į Karlail nebekreipė dėmesio iki vakarienės pabaigos.

— Dabar turėsite pagalvoti, kaip mums sumokėti, — galop tarė Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada San Ok, prosenelė, kurios veidas buvo glotnus ir mergaitiškas kaip jos provaikaičių.

Manydama, kad moteris juokauja, Karlail pamojo į tuščius dubenius.

— Galiu suplauti indus.

San Ok prajuko.

— Ne, ne. Jūs esate mūsų viešnia. Bet, kaip suprantu, norėsite nusigauti į kosmouostą. Už daugybės tūkstančių kilometrų. Kiek mokėsite kapitonui arba stiuardui už skrydį žvaigždėlaivių, mums nerūpi. Kadangi priklausote Karlailų šeimai, jums, be abejo, suteiks kreditą. Vis dėlto svarbiausia ne transportas, o patirtos išlaidos. Dėl jų nesate kalta, deja, mums nemažai kainavote. Vartus laikėme vertingu turtu. Kai atvykote, praėjimas į kitą pasaulį ėmė kelti grėsmę, todėl teko jį nurašyti į nuostolius. Mums reikia kažko kito, ką galėtume parduoti. Idėjos, projekto, bet ko.

— Arba likite čia ir padirbėkite kelerius metus, — paslaugiai pasiūlė vienas iš vyresniųjų.

Karlail įsispoksojo įjuos, įnirtingai laužydama galvą, jausdama, kaip viduje išsikeroja šaltis.

— Mano skafandre rastumėte vertingos įrangos…

— Jau viską patikrinome, — guviai atsiliepė Jongas. — Ji gana pasenusi.

Nieko keisto. Juk skafandras iš Euridikės. Mėšlas.

Viešnia paplekšnojo per siuvinėtą, aksominę savo pižamą.

— Drabužių raštai?

Moterys mandagiai prunkštelėjo, jaukiai pasimuistė plačiose suknelėse, sušiugždėjo margaspalviais audiniais.

Ji perbraukė ranka per savo universalių instrumentų diržą. Privalėjo rasti koki nors menkniekį, kurio čionykščiai neturėtų… Kol naršė kišenėles, salės gale pastebėjo ekraną, tuo pat metu jos pirštai užčiuopė Ben-Amio duotą kortelę su visais jo pastatymų įrašais.

— Kam tas ekranas? — paklausė Karlail.

— Pramogoms ir švietimui, — paaiškino San Ok. — Po vakarienės visada jį žiūrime.

— Ar jus sudomintų nauja pramoga?

— Galbūt, — atsakė Jongas.

— Su sąlyga, kad ji ne vien įdomi, bet ir pamokanti, — pridūrė San Ok. — Bet jokiu būdu ne amorali.

Karlail išsitraukė kortelę.

— Vien tik klasika, — paskelbė. — Labai pamokanti. — Bent ji taip vylėsi. Skubiai peržvelgė katalogą, probėgšmais skaitydama švysčiojančius, miniatiūrinėmis raidėmis užrašytus pavadinimus. Nusišypsojusi pakėlė galvą. — Štai geras pavyzdys. „Leonido Brežnevo, Moskovijos princo, tragedija”.

— Brežnevo? — sukluso Jongas. — Brangiojo vado draugo?

— To paties. — Kalrail sumostagavo savo radiniu.

San Ok atsistojo, pliaukštelėjo delnais ir paskelbė, kad nemokantys amerikietiškai turėtų užsidėti vertimo ausines. Mažumėlę pasikrapščius prie kortelės ir sąsajos įtaisų, didžiajame ekrane nutvisko erdvi salė, apšviesta fakelais ir židinio liepsnomis, virš kurių sukosi ant iešmo pamautas paršelis. Ant sienų, tarp aliejiniais dažais tapytų Markso, Engelso, Lenino portretų, kabėjo lokių kailiai, kardai bei „kalašnikovai”. Už gigantiško ąžuolinio stalo įsitaisiusios, į kailines mantijas įsisupusios, šešėliuose skendinčios dvi dešimtys figūrų pliaupė vyną, puotavo ir griausmingai kalbėjosi. Viename stalo gale sėdėjo milžinas rūsčiu, randuotu veidu, bet jautrumą bei sumanumą išduodančiais bruožais. Tolumoje girgždėdamos atsivėrė durys, į patalpą įžengė siauraveidis riteris, ir istorija pagaliau prasidėjo.

Kremlius, Centro komiteto salė.

Pasirodo: Jurijus Andropovas (šnipas)

Brežnevas: Kaip sekasi, Andropove?

Andropovas: Moskovijoj, milorde, reikalai nekokie.

Po fabrikus dyki ir tingūs šlaistos darbininkai. Vadovai juokias iš planų ir jų kūrėjus laiko priešais. Ranka valstiečiai moja į pasėlius, o traktorius jų ėda rūdys. Kariai kovoja narsiai, vis dėlto tolimuos kraštuos — Angolos kontros ir afganai pliekia mūsų vyrus. Amerika gi spaudžia mus; didžioji jos imperija išplito jau į kosmosą, ir iš viršaus netgi dabar ji šnipinėja mūsų šalį. Atėjus laikui raketomis mums pagrasins. Ir lazeriniais spinduliais negailestingai smogs.

Geriausi mūsų protai bei moterys taip pat prie disidentų šliejas. Nelemti žydai — jau susiruošę bėgt į Izraelį — nebejaučia mums dėkingumo už tai, kąnuveikėm jų labui. Parduoti galim tik medieną, naftą, auksą. Beje, „kalašnikovus”, „MiG” „Protonus” vis dar perka — ir dar kaip! Tačiau bet kokios kitos mūsų pagamintos prekės tėra šlamštas, ir tyčiojas iš jų pasaulio rinkos visos. Tarkim, „Lada”…

Ligačiovas (įsiterpdamas): Esu girdėjęs, kad už panašias kalbas ne vienas į beprotnamį yra patekęs!

Andropovas: Nes ten juos įkišau aš pats. Ne dėl šnekų, o noro užsienyje publikuot mintis savas, štai jų nusikaltimas. Kitu metu už tokį įžūlumą būtum nubaustas, tave užčiauptų šūvis į pakaušį, kaip pats gerai žinai. Bet būkim atviri…

Brežnevas: O kaipgi mūsų broliškosios šalys?

Andropovas: Savam kieme jau niurna lenkai, per radiją jie klausosi maištingojo šventiko, popiežiaus Vojtylos, ir laukia progos išsišokt. Bulgarai engia savo turkus. O čekai užsienin valiutą siunčia ir spjauna į ištikimybę feodalui.

Tuo tarpu vengrai giriasi, kad iš visų tarybinių kraštų jie laimingiausi.

Mūsiškiai vokiečiai pykčiu užvirę dėl Sienos, skiriančios juos nuo žemiečių.

O broliai serbai… nėr, ką apie juos kalbėt, tenykštis kortų trobesys tuojau sugrius.

(Šurmulys.)

Gorbačiovas: Negalim taip gyventi. Pripažinkim.

Mums reikia mokytis (kaip Leninas prisakė) parduot ir pirkti sustiprėjusiu rubliu, o ne beverčiu medinuku.

Pajusti turi mūs gamyklos, ką reiškia konkuruot, derėtų joms įgaut jėgų ir atsivert pasauliui; privalom susitaikyt su svečiais kraštais, pirmiausia su Amerika, savo ginklų galia pranokstančią visus.

Nesiutinkime jos, į užsienį neverta brautis, kaip elgėsi narsusis Če Gevara, už tai paguldęs galvą. Lai mūsų žmonės gauna, ko taip trokšta, tegul jie džiaugiasi greit pagaminamu maistu, automobiliais, kanalais televizijos kvailais ir „Levi” džinsais.

Brežnevas: Pažįstu savo liaudį aš gerai.

Argi ne ji šturmavo penkmečio planus, Magnitogorską statė, gynė Stalingradą ir ordas Hitlerio nuvarė į Berlyną, vėliau įsiveržė ir į dausas, kur pėdsakus Gagarinas paliko? Su ja aš drąsiai stosiu prieš nedorąją Ameriką.

Tichonovai, tu pasistenk kariais paversti savo žmones! Pažįstu ir partiečius, galiu jiems vadovaut; geriausiems iš Moskovijos, stipriems, protingiems bei ištikimiems maniesiems riteriams, kurie tvirta ranka palaiko drausmę griežtą. Štai kas svarbiausia, gerasis Michailai, štai kas padės įveikti mūsų problemas, ir tas, kurios įsisenėjo, ir naujas.

Jokie verteivos tenedrįsta aiškint, kaip mums elgtis.

Vėliau. Miškas. Pasirodo: du sąmokslininkai.

Ševamadzė: Kol delsia Brežnevas, mes nieko nepakeisim.

Gorbačiovas (į šalį): Padėti galvą metas jam? Na, šitai greit suveiksim.

(Išeina. Pavymui seka lokys.)

Vertimas turbūt skambėjo įdomiau, suteikė kūriniui savitų niuansų, — pamanė Liusinda. Aštuoniasdešimt Septintoji Gamybinė Brigada stebėjo įvykius didžiajame ekrane visiškai pakerėta. Žiūrovai leipo juokais, aikčiojo, rypavo netinkamais momentais, kumščiais talžė stalus ir pliaukšėjo vieni kitiems per nugaras. Klastingą išdaviką Gorbačiovą pasitiko grūmojimu bei šnypštimu; visi kaip vienas virptelėjo, kai jis paėmė kruvinus pinigus iš piktojo Amerikos imperatoriaus Džordžo II-ojo; sukėlė ovacijas kilniajam, pasmerktajam Leonidui. Prie kulkomis išvarpyto princo kūno stovinčio Andropovo panegirikas išklausė suakmenėję, įsitempę kaip stygos, liedami nebylias ašaras.

— Kaip nuostabu, — pagaliau prabilo San Ok, ir jos žodžius palydėjo entuziastingi linkčiojimai. — Aštuoniasdešimt Septintajai Gamybinei Brigadai šioji pramoga duos didelį pelną. Ja mėgausis gausybė kosminių stočių. — Matrona dirstelėjo į kortelės katalogą. — Kiek čia visko yra! Miuziklai! Operos! Kas gi tas Ben-Amis?

Karlail apėmė toks palengvėjimas ir džiaugsmas, kad ji leido ryžių vynui atrišti liežuvį.

— Didis rašytojas bei prodiuseris. Gyvena kitapus jūsų vartų.

— Labai įdomu, — tarė Jongas, ir Karlail suvokė išpliurpusi per daug.

9. ŽVAIGŽDĖLAIVIŲ VERSLOVĖS

— Drama itin sukrečianti, — kitą rytą, kai keltuvas per tūkstantį kilometrų nutolo į pietus nuo šeimos fermos, pasakė Ry. Nūnai priminė nuo pagirių besigai vėlėj antį žmogų ir atrodė keistai slapukiškas. Dairytis per petį nebuvo jokios priežasties, bet jis protarpiais pažvilgčiodavo atgal. — Deja, kai kas gali neteisingai ją suprasti, — atsidusęs pridūrė. — Revizionizmas, antirevizionizmas, savarankiškumo idėjos… Visa tai painu. Aš esu paprastas jūrų ekologas. Sėdžiu Markso viduriuose. Plaukioju aplink Mao kelnes. Per atoslūgį klampoju per purvą palei brangiojo vado kojas. Kiekviename kvadratiniame metre skaičiuoju bestuburius. Savarankiškumo man netrūksta. Vieną dieną, tikiuosi, susipažinsiu su miela mergina, galbūt taip pat biologe, ir mudu būtinai įdėsim savo indėlį į „daugiavaikės šeimos” politiką. Apsigyvensime didžiulėje kosminėje stotyje, kuri suksis aplink saulę, natūralioje sąmoningo, savarankiško primato terpėje. Žmogui lemta suvaldyti ir transformuoti gamtą, o ne kapstytis po žemes, kaip elgiasi neišmanėliai jankiai. Štai ką aš žinau ir kuo nuoširdžiai tikiu.

— To užtenka, kad turėtumėt, ką veikti gyvenime, — pastebėjo Karlail.

Jis nudelbė merginą kreivu žvilgsniu, patrūkčiojo gąsdinančiai sudėtingus valdymo prietaisus, kurie nedovanodavo nė menkiausios klaidos.

— Užteko iki ano vakaro, — atsiliepė. — Tragedijoje nėra nieko, kas neigtų savarankiškumą arba jam prieštarautų. Nė vienos amoralios eilutės. O revizionizmas griežtai pasmerkiamas. Vis dėlto, kai apie ją galvoju, mane aplanko nerimą keliančios mintys. — Įsiaudrinęs sumojavo rankomis. Skraidyklė nukrypo nuo kurso. Jis skubiai įsistvėrė į svirtis. — Matot? — tęsė. — Aš prarandu savitvardą. Vis mąstau apie princą Leonidą ir sau sakau: „Štai žmogus, kuris išties gyveno”. Kas taip kalbės apie mane?

— Bet jūs irgi esate žmogus, turite savo gyvenimą, — užprotestavo Karlail. — O tikrasis Brežnevas, jei atvirai, nė kiek nepanašus į princą iš pjesės.

Ry papurtė galvą.

— Koks skirtumas. Svarbiausia yra pats spektaklis.

Mergina nutylėjo. Užsiimti ardomąja veiklą nė neketino, juolab kad Ben-Amis sąmoningai arba dėl savo neišprusimo bandė parodyti nuobodžius senovės biurokratus kaip tarpusavyje besivaržančius viduramžių baronus, ir savo pastangomis juos tiktai išaukštino. Praeities politikierių vaidai iš dalies asocijavosi su veikla, kurioje, pasak gandų, dalyvavo vyresnieji jos pačios šeimos sluoksniai, toji grobuoniškoji gamybinė brigada, ir neturėjo nieko bendra…

— O, dabar suprantu, apie ką šnekate. — Karlail nuoširdžiai nusišypsojo. — Bet siūlyčiau kitiems nepasakoti, kaip jaučiatės.

Kosmouoste ji apsidžiaugė, kad skafandru neatsikratė, nes be šio būtų nuleipusi nuo karščio. Atsisveikindamas Ry paspaudė viešnios ranką ir nudrožė įkrauti keltuvą, pasiruošti kelionei namo. Karlail savo ruožtu pajudėjo link terminalo — tipiškos žemos, plokščiastogės struktūros, apkarstytos antenomis, radarais ir saulės energijos elementais. Aikštės plotas užėmė kelis kvadratinius kilometrus; saulėje sueižėjęs, nuo kaitros raibuliuojantis asfaltas driekėsi išvalytoje retų džiunglių proskynoje, pusiaujo žemyno pakrantėje. Tik neaišku, kam išvis reikėjo įrengti kosmouostą tokioje vietoje. Orbitinės mechanikos faktorius ir pakilimui būtinos energijos tausojimas čia niekuo dėti. Dauguma vietinių laivų, įskaitant tą, su kurio kapitonu ji ruošėsi derėtis dėl skrydžio kainos, buvo sumontuoti pagal Euridikėje matytus ŠAR modelius. Vieną išimtį Karlail pamatė akies krašteliu, pro didžiulį terminalo langą.

Nuo žemės atsiplėšė ir į dangų šovė šimto metrų skersmens, stilizuotas šikšnosparnio pavidalas, kas sekundę pranykdamas ir vėl atsirasdamas akiratyje, mirgėdamas lyg sustabdytas senovinės kino juostos kadras. Sulig kiekvienu švystelėjimu dangų trumpam nutvieksdavo Čerenkovo spinduliavimas — mėlynas blyksnis žydrame fone. Erdvėlaivis skraidė virššviesiniu greičiu atmosferoje.

Kapitonas Vienuoliktoji Žvaigždėlaivių Verslovė Dok Gilas, besigilinantis į skaičius savo duomenų ekranėlyje, viso labo nežymiai pakreipė žvilgsnį viršun.

— Bando pasirodyti, — rūsčiai sumurmėjo. — Šimto metro ilgio VŠ šuoliukai!

— Dar nesu mačiusi tokio laivo, — prisipažino Karlail. — Nieko prieš, jei paklausiu, iš kur jį gavote?

— Iš niekur, — atsakė Dok Gilas. — Patys pasistatėme. — Jis mostelėjo ranka. — Aikštėje stovi dar keli. Manoji Vienuoliktoji Žvaigždėlaivių Verslovė tikisi netrukus įsigyti vieną, bėda ta, kad jie labai paklausūs ir gana brangūs.

— Nesistebiu. — Jei kitais savo pajėgumais laivas bent iš dalies prilygo gebėjimui atlikti ką tiktai regėtus triukus, tuomet nekilo abejonių, kad ji išvydo įdomiausią ir nuostabiausią čučhė technologijų pavyzdį. — Prieš išskrisdama mielai patyrinėčiau specifikacijas bei kainoraštį.

— Kaip pageidausite. — Kai jiedu susiderėjo dėl užmokesčio ir aptarė formalumus, Dok Gilas palydėjo ją į vietinį Dvidešimt Devintosios Laivų Statyklos kontorą, kur besišypsanti moteris, vardu San, padovanojo Liusindai Karlail duomenų ekraną su įrašytomis savarankiško erdvėlaivio, kaip jį vadino, smulkmenomis. Panagrinėjus informaciją paaiškėjo, jog tam tikras naujojo laivo ypatybes nulėmė postžmonių įranga ir medžiagos, kurias prieš daugybę metų Karlailai pardavė DK prekybos kolektyvui. Skraidyklė gal ir nukopijuota nuo svetimų technologijų, bet ji išties bylojo apie didelį čučhė savarankiškumą, nes įgyvendinti panašios užduoties nevaliotų netgi riteriai, kitaip tariant, jie dešimtmečius prakaituotų gvildendami kiekvieno savo veiksmo pasekmes, užuot paprasčiausiai, na, ryžtingai žengę pirmyn… Karlail pamėgino įsivaizduoti tikėtinus tiriamuosius darbus ir sudrebėjo. Peržiūrėjo kainoraštį — rinkinį alternatyvios, velniškai sunkiai gaunamos, beveik neįperkamos postžmonių technikos bei galutinę, A.A. doleriais išreikštą kainą, kuri atrodė kaip didaktinis bandymas astronominius atstumus perteikti furlongais — ir vėl suvirpėjo.

— Ačiū, panele Dvidešimt Devintoji Laivų Statykla, — padėkojo.

— Mano artimieji veikiausiai susisieks su jūsų šeima.

— Nekantriai lauksiu. Prašom dar pasivaišinti arbata.

Keliaujant namo, teko porą dienų skristi virššviesiniu greičiu, kol pavyko nukakti iki artimiausio dreifo pasaulio, o vėliau ištisas valandas nuobodžiai kėblinti pro raizginio vartus. Karlail jautėsi taip, lyg be atvangos kursuotų po kosmouostus: slankiotų košmariškais koridoriais, skverbtųsi pro siaubingai gausias minias. Pasaulių, kurie turėtų ne vieną kirmgraužą ir kurių vartai, vedantys į skirtingas vietas, būtų nutolę vieni nuo kitų nedideliu atstumu, ne tiek jau daug, todėl juose neišvengiamai susidarydavo kamščiai. Erzinančios grūstys spėjo įkyrėti po trečio ar ketvirto persikėlimo. Klajūnai, prekeiviai, bėgliai, komersantai, tyrinėtojų komandos su savo skafandrais; žvalgybiniai transporteriai, virtinės krovininių konteinerių; gniuždantis laukimas, kol išsisklaidys spūstis; nuolatiniai gravitacijos, paros, šviesos spektro, padėties erdvėje pokyčiai; visa tai vargindavo, priversdavo tuščiai švaistyti laiką. Muitinės postuose Karlailų klanui dirbantys sargybiniai praleisdavo ją galvos linktelėjimu, kai moters tapatybę patvirtindavo delno ir akies tinklainės skeneriai, tačiau stovėti eilėje reikėdavo, kaip ir likusiems. Ji ne sykį ryžtingai drožė pro vartus, tačiau atsidūrė vos už kelių žingsnių nuo pradinės vietos, buvo priversta apeiti kirmgraužą, palaukti minutę kitą, o kartais ne vieną valandą, kol neprognozuojami raizginio srautai persiųs kitus žmones ar informaciją ir sykiu pašalins bet kokius nukrypimus, galinčius pažeisti chronologiją.

Pagaliau Liusinda Karlail grįžo į planetą, iš kurios iškeliavo kartu su savo komanda, į Šiaurės Vainiko Ro D; netransformuotą pagal žemiškąjį standartą, priskiriamą pasaulių kategorijai, neoficialiai vadinamai „sunkiuoju Marsu”: vietinė traukos jėga siekė 0,9 g; atšiauriai žavus peizažas prikaustydavo žvilgsnį vulkaninėmis, vėjo šuorų nušlifuotomis uolomis ir persikreipusiomis jų smailėmis, gelsvais it siera ir rusvais kaip rūdys atspalviais; nors geltona G0 klasės saulė švytėjo už keturių astronominių vienetų, oras buvo gana šiltas, o netipiškai aukštą temperatūrą nulėmė šiltnamio poveikis plonoje anglies dvideginio atmosferoje. Pasislėpę po deimantiniais kupolais, kurie kybojo taip aukštai, jog tepriminė blyškias, danguje raibuliuojančias voratinklio gijas, čionykščiai miestai mėgavosi amžina, vidutinio klimato zonai būdinga vasara.

Sveiki atvykę į Naująjį Glazgą. Failte gu Glaschu Ur. Regint šitą ženklą, ją pirmą kartą užplūdo stiprios emocijos. Iš vartų komplekso Karlail išsvyravo į pagrindinę aikštę. Į šalis pasipylė žmonės, tiksliai žinantys, kur norėtų nukakti, nestigo ir tokių, kurie glebėsčiavosi su pasitinkančiaisiais arba spaudė jiems rankas. Suoliukus nusėdo, į pakampes išsibarstė įprastas srautas bastūnų bei bėglių, pasprukusių iš tolimų konfliktų zonų, nūnai ieškančių atliekų — šiukšlių, vyniojamojo popieriaus skiaučių, maisto likučių, bet ko, — ką kišo į mažučius, nešiojamus Drekslerio rinktuvus, kantriai gaminosi valgį arba drabužius. Tie individai šmėžavo už skaidrių terminalo prieglaudų ir darbo biržų langų, prekybos centruose dairėsi į naujausio modelio apdarus, ketindami vėliau primityviai juos nukopijuoti. Oras atsidavė prakaitu, dezodorantų kvapais, kavos tirščiais. Diena jau buvo persiritusi į antrąją pusę, ir vėlyvos popietės požymiai tiesiog badė akis. Karlail nužvelgė minią sunerimusi, nuoširdžiai vildamasi, kad naujienos apie jos sugrįžimą jau pasiekė planetą, tačiau informaciją gavo ne žinių tarnybos, o šeima.

Prie pasitinkančiųjų užtvaros iš grūsties išsibrovė Amelija Or, apsirengusi dailiu kostiumėliu, įsikūnijusi į naują jaunos, liaunos moters pavidalą. Proprosenelė oficialiai paspaudė Liusindai delną ir netikėtai vaikaitę apkabino.

— Džiaugiuosi vėl tave matydama. — Jos veidą nutvieskė plati šypsena, dėl kurios, labai tikėtina, artimiausiu metu paakiuose įsirėš raukšlelės. — Nors mane nužudei du kartus.

— Skridai tuo laivu?

— Ir važiavau žvalgybiniu transporteriu. Bent man taip sakė.

— O, velnias, nepyk. Hmm, gerai atrodai.

Amelija Or pasitaisė šukuoseną ir palaidinukę.

— Man, šiaip ar taip, reikėjo atsinaujinti… bet tai nereiškia, kad sulaukei mano atleidimo. Ir turiu pasakyti, jog tavo pačios išvaizda sumauta.

— Ilgai keliavau, — atsakė Liusinda.

— Aha, suprantu, — švelniau pratarė Amelija. — Eime, iškviesime tau taksi. Beje, kuo tu apsirengusi? Darbiniais skardininko drabužiais?

— Čia euridikiškas skafandras. Tu juos matei, kai… o, šūdas, atleisk.

— Ei, nepamiršk išsiplauti burnos.

Žingsniuodama įkandin Or, tiesiausiu keliu traukdama link Karlailų limuzino (taksi, kurgi ne!), Liusinda neabejojo dėl to, kam iš komandos atiteks vado pareigos. Ji privalės imtis kokių nors atsakomųjų veiksmų, — pagalvojo su nerimu, kurį iš dalies prasklaidė tvirtai gniaužiamas, DK žvaigždėlaivio specifikacijomis užpildytas duomenų ekranas.

Prieš pasimatymą su bosu ji tespėjo išsimaudyti duše, pasikeisti drabužius — iš Drekslerio aparato išsitraukti naujus džinsus su palaidine — ir skubiai užkąsti. Būsimas susitikimas Liusindai kėlė siaubą. Per vakarienę Amelija vengė kalbėti šita tema ir mieliau plepėjo, nors gana netaktiškai, apie juokingus keblumus, kylančius tuomet, kai atgaivinama keliomis savaitėmis arba mėnesiais pasenusi tavo kopija. Vėl privažiavus limuzinui, Liusinda vos įstengė sutramdyti kelių virpulį.

Kai abi moterys nužingsniavo takeliu, vedančiu link Karlailų dvaro, vakaruose, virš sodo, kaip dešimt Venerų švytėjo vidinės sistemos dujų milžinė, Šiaurės Vainiko Ro B, nūnai tapusi vakaro žvaigžde. Mažučiai greitaeigiai palydovai, Valeras bei Sprigė, žaidė vėžlio ir kiškio lenktynes su įspūdinga orbitinių fabrikų bei kosminių stočių vora. Prie durų stovintis sargybinis jas apdovanojo mandagiu, vertinančiu žvilgsniu ir patikrino akių tinklaines. Per ilgą, plytelėmis išklotą koridorių nukaukšėję kulniukai veikiai prasmego storame svetainės kilime. Aplinkui dvelkė gėlių bei cigarų kvapai, kambaryje stovėjo raudonmedžio stalai ir odiniai krėslai, kampe žioravo holografinės liepsnos.

— Labas vakaras, damos. — Iš vieno krėslo gelmių išsirangė Janas Karlailas. Kiti du vyrai, esantys salone — Liusindos brolis Dankanas ir kažkelintos eilės pusbrolis Kevinas, — pašoko energingiau. Ji atsainiai linktelėjo giminaičiams, visą dėmesį, kaip ir derėjo, sutelkusi į bosą.

— Prisėskit, išgerkit. — Jis mostu pakvietė atvykėles, stvėrė abiejų šalius, pabučiavo rankas ir įbruko stiklus, visa tai atlikdamas viena sklandžia judesių seka. Kiekviena dreifo planeta turėjo savo žmogų iš senosios gvardijos, o Janas buvo seniausias jos atstovas. Beje, jaunas neatrodė: išvaizdą stabilizavo ties penkiasdešimtmečio amžiumi, per šimtmečius kūną ir veidą išvagojusiais randais didžiavosi nelyginant medaliais. Žemiau pražilusių, atgal sušukuotų plaukų juodavo antakiai, susijungiantys viduryje kaktos — štai vienas iš genetinių požymių, būdingų klano vyrams. Bosas nerizikavo griebtis atsijauninimo procedūrų, niekuomet nebandė kopijuoti sąmonės, kad, esant reikalui, jį sugrąžintų iš numirusiųjų. Sklandė gandai, neva Janas Karlailas bijojo giltinės, nes išsaugojo dalelę presbiterioniš— kos sąžinės, kurią, tiesą sakant, daug kas slėgė. Žemėje, 21— ojo amžiaus pradžioje, kai klanas persimetė prie teisėtos veiklos, jis dirbo šeimos advokatu. Buvo pirmasis senojo Donaldo Karlailo sūnus, įstojęs į universitetą. Šnekėjo standartiškai amerikietiškai su anglo-škotų tarsena, įprasta aukštesnei negu vidutinei Edinburgo gyventųjų klasei.

Paaiškėjo, kad bosas žemesnis, negu ji galvojo; iškilusi ant savo aukštakulnių, Liusinda įžiūrėjo rausvą, žile pridengtą jo skalpą. Bet po akimirkos Janas atsisėdo ir, rodės, išsiplėtė, tarytum krėslas būtų virtęs juodu odiniu švarku.

— Džiugu vėl tave matyti, Liusinda, — pratarė.

— Aha, tikrai, — nuoširdžiau pridūrė Dankanas.

Ji šiltai visiems nusišypsojo.

— O aš džiaugiuosi grįžusi, — atsakė. — Nepykit dėl to jovalo. Kaip vystosi konflikto eiga? Jokių žinių dar nežiūrėjau.

Kevinas pasviro į priekį. Janas kilstelėjo ranką.

— Su naujienomis spėsi susipažinti vėliau — vis vien beveik nėra ką pasakoti. Taviškės gerokai įdomesnės, ir mes nekantraujame jų pasiklausyti. Manau, užtruksi nemažai laiko, kol viską išklosi.

Jis atsilošė, nežymiai šonu pakreipė galvą, stogeliu sunėrė pirštus. Dirstelėjęs į stiklą, kurį Liusinda laikė, nukreipė akis į viskio butelį. Aukščiausios kokybės „Taliskerį”.

— Gali neskubėti.

Liusinda pakluso. Janas budriai klausėsi, retsykiais šio to pasiteiraudavo, iš pirmo žvilgsnio nė akimirkai neprarado kantrybės, nors kiti protarpiais nebenustygdavo vietoje. Susierzinimą parodė tik tada, kai mergina pasakė genialią savo mintį iš DK pirkti naujus laivus. Jai kišant duomenų ekraną atgal į rankinę, bosas palinko pirmyn ir spragtelėjo pirštais. Kurį laiką tyrinėjo specifikacijas, rašomąja lazdele žymėdamas varneles, virpindamas antakius.

— Susimildama, Liusinda, — išsižiojo, grąžindamas ekraną.

— Kas ne taip? — atšovė ji, nuo „Taliskerio” įgavusi drąsos.

— Tai pernelyg brangi ir rizikinga avantiūra. — Sprendžiant iš tono, savo minčių nė neketino pasakyti balsu. — Mesk ją iš galvos.

Merginos veide nušvito taikinga šypsenėlė, bylojanti, jog „bosas esat jūs”. Kitokios reakcijos jis, žinoma, ir nesitikėjo.

Vėl atsilošęs, Janas Karlailas delnais pasitrynė skruostus, po sekundės pakilo nuo krėslo.

— Ką gi, ponai ir ponios. Istorija išties kerinti. — Jis prisiartino prie netikro židinio, abu delnus įrėmė į atbrailą, išrietęs nugarą pasiūbavo ant kojų pirštų; staiga sulenkė rankas ir žaibiškai apsisuko.

— Liusinda! — šūksnis privertė ją krūptelėti. — Aš labai tavimi nusivylęs. Tu siaubingai brangiai atsiėjai klanui ir šeimai… o kur dar kompensacijos mūsų darbuotojų artimiesiems? Ar bent suvoki, kokios išlaidos mus užgula dėl kiekvieno, žuvusio kovoje? Tenka išmokėti didesnius atlygius, atseikėti premijas, malšinti išgyvenusiųjų širdgėlą. Taip, už atgaivinimą ir kopijas jaučiamės dėkingi. Vis dėlto jos taip pat kainuoja, ne vien finansine, bet ir emocine prasme. Tau patikėjo komandą, o tu leidaisi paimama į nelaisvę. Nuo priešų neapsaugojai skafandro. Nors privalėjai kovoti, kiek leidžia jėgos. Verčiau žūti negu pasiduoti. Aš pažinojau vyrus ir moteris, kurie net neišgalėdami turėti kopijų atiduodavo gyvybę vardan šeimos. Senais laikais mes grumdavomės…

Jis užsičiaupė, atsiduso ir vėl įsitaisė krėsle.

— Užteks, — pasakė. — Komandoms tu nebevadovausi, kol darbais įrodysi, kad sugebėtum tapti lydere. Jei tave išvis kas nors sutiks priimti į savo būrį.

— Tiktai ne aš, — išdrožė Amelija.

Liusinda kiečiau sučiaupė lūpas ir linktelėjo.

— Labai gerai, — pratęsė Janas. — Apgalvok, ką sakiau. Vis dėlto tu pateikei vertingų žinių. Už jas esu tau dėkingas. — Bosas nusigręžė visa savo esybe demonstruodamas, kad prasižengėlė jam neberūpi, ir kreipėsi į kitus: — Nepanašu, jog dėl Euridikės kiltų keblumų. Bėdų, kaip visada, pridaro riteriai. Į sistemą mes pasiuntėme du laivus — vieną praradome, kaip patvirtino Liusinda, antras spėjo pasprukti ir dabar lūkuriuoja už poros šviesmečių nuo planetos. Negalime leisti riteriams užvaldyti raizginio mazgą. — Nusišypsojęs pasitrynė delnus. — Šį vakarą problemos neišspręsime, tad nėra prasmės jos aptarinėti.

— Bet… — sutartinai pabandė užprotestuoti Kevinas su Dankanu.

— Nepriešgyniaukit, ponai. Paskambinkit man rytoj, įpusėjus popietei, ir mes pasišnekučiuosime.

Svečiai jau ruošėsi išeiti, kai Janas, prie durų jiems įteikdamas šalius bei švarkus, sumurmėjo:

— Amelija, nieko prieš, jei tave užlaikyčiau kelioms minutėms?

Or neprieštaravo.

Durys užsitrenkė jiems už nugaros. Liusinda įsikibo į brolio ir pusbrolio parankes.

— Aš patekau į nemalonę? — neva nerūpestingai paklausė.

— Aha, — patvirtino Dankanas. — Tu visiškai susimovei.

— Dabar, kai tave išdėjo į šuns dienas, nė nenorėtume, kad mus matytų kartu, — pridūrė Kevinas.

— Esi pažeminta iki civilių, dėl to gali neabejoti, — ant žaizdos užbėrė druskos Dankanas.

— Liaukitės, — pareikalavo ji, mėgindama neprarasti savitvardos likučių.

— Tokia mūsų pareiga, — atkirto Kevinas. — Dėdė Janas mums nurodė šįvakar pasirūpinti, kad nustotum savęs gailėtis ir nekrėstum kvailysčių.

— Subtilumas nėra antras tavo pusbrolio vardas, — pastebėjo Dankanas.

— Žinia, — sutiko Kevinas. — Jeigu jau apie tai prabilome, mums, be kita ko, liepė tave prižiūrėti, atkalbėti nuo nevykusių užmačių, tarkim, neleisti kurstyti jaunųjų atžalų prieš senąją gvardiją.

Nūnai trijulė stypsojo ties vartais, dairėsi po gatvę ir dausas, žvilgsniais ieškodama taksi. Pro šalį, pagarbiu atstumu nuo dvaro, praslinko vienas kitas vietinių policininkų automobilis. Galbūt atsitiktinai, o gal ir ne, bet taksi priešais juos nutūpė po trisdešimties sekundžių.

„Lindynė” priklausė civiliams, bet ją sergėjo šeimos apsaugininkai, o įrengimą finansavo šeimos pinigai. Klubas neturėjo nieko bendra su reketuojamu restoranu ar nusikaltėlių irštva — Naujojo Glazgo įstatymai, apibrėžiantys jungtinę veiklą, buvo per daug švelnūs, kad viena iš šalių griebtųsi prievartos, — veikiau priminė jų kopiją, kuria savininkai išreiškė pagarbą tokioms vietoms. Štai kodėl į jį iš aukšto žiūrėjo vyresni klano nariai, puikiai atmenantys originalus, ir būtent todėl čia dažnai lankydavosi madinga ironija persisunkęs jaunimas arba praeities garbintojai. „Lindynė” panėšėjo į užeigą, perdarytą iš banko koridoriaus, įkurtą anuomet, kai minėta finansinė įstaiga prilygo kapitalo katedrai, o ne pačiam rojui. Apvalų barą supo stalai, išrikiuoti ratais ir epicikloidėmis, pakopos bei nišos. Aukštą, deimantinį, vitražu paverstą lubų kupolą neva prilaikė fiilerenų stulpai, iš pažiūros niekuo nesiskiriantys nuo paauksuotų juodo marmuro kolonų. Visi objektai atrodė atšiaurūs ir senesni, negu buvo iš tikrųjų. Netgi striptizo šokėjas įkūnijo hologramos, kurias ryškesnių spalvų sluoksniais suraikė dūmų sruogos.

— Sveika sugrįžusi, — tarė Dankanas, atnešęs alaus bokalus. Palinko į šoną, apkabino ją ir paspaudė petį. — Mes iš tiesų džiaugiamės.

— Aha, dėkui. Į sveikatą.

Šaltai abu nužvelgusi, Liusinda tęsė:

— Bet, jei atvirai, aš nesu tikra dėl to, ką judu, vyručiai, rezgate. Kevai, prie dvaro vartų tu padarei velniškai rimtą užuominą. Kaip suprantu, jūs ketinote mane įsiutinti arba siekėte, kad leptelėčiau kokią paikystę, apie kurią praneštumėte senajam Janui.

— Tikrai supratai? — ne tiek nustebęs, kiek smalsaudamas pasitikslino Dankanas. — Na, sentimentaliai seiliotis, manau, neverta. Juk pažįsti mūsų šeimą. Pasitikėjimas jai nebūdingas.

— Kaip pirštu į akį.

— Vienaip ar kitaip, puiku, kad nesileidai ten nužudoma, — pridūrė brolis. — Bosas priskiedė tau mėšlinų pasakėlių. Tave išspyrė iš komandos, nes pasiskundė tetulė Amelija, nors už tai negalėčiau jos kaltinti…

— Aš taip pat, — įsiterpė Liusinda.

— …ir savo sprendimąjis pagrindė kažkokia nusikaltėlių pasaulio morale, ištraukta iš Klaido upės dugno.

— Malonu, kad išaiškinote man padėtį, bet koks jums skirtumas? Jūs gi prisijungę prie komandos, ar ne? Priklausote įtakingų žmonių ratui?

— O taip, — patvirtino Kevinas. — Mums dar toli iki viršūnėlių, vis dėlto… taip, mudu įtrauks į kovinę, Jano ir Amelijos buriamą grupę, nebent sugadintume savo reputaciją prisidėję prie užmačių, kurias puoselėtų neištikimi, ambicingi šeimos nariai.

— Po šiandienos mums gali pakenkti bet kokios sąsajos su tavimi, — pusbrolį papildė Dankanas. — Todėl šaunu, kad mus tris mato drauge, lyg per sąmokslą palenkusius galvas. Pusė vietinių šmikių pasibaisėję siųs žinutes bosui, o tas šiepsis ir patenkintas kinkuos galva, nes mudu tiksliai vykdome jo įsakymus.

— Kol kas aišku. — Liusinda ištuštino bokalą. — Atsinešiu dar vieną.

Stovėdama prie baro, mergina nesėkmingai bandė nustatyti, kas iš aplinkinių juos stebėjo. Žvalgybinė veikla per daug ištobulėjo, kad ją pavyktų susekti. Mažų mažiausiai tokia užduotis ne Liusindos, šioje srityje visiškos diletantės, jėgoms. Dėl skaitymo iš lūpų arba nuotolinių mikrofonų nerimauti neverta. Brolis su pusbroliu, be abejo, kišenėse nešiojosi šifratorius. Tiesą sakant, savo rankinėje ji irgi turėjo kodavimo įrenginį.

— Žodžiu, jūs nepritariate tam, kaip senoji gvardija tvarko šituos reikalus? — paklausė grįžusi.

— Ne, po velnių, — atsakė Kevinas. Jiedu su Dankanu papurtė galvas.

— Tik ne mes, — pridūrė Liusindos brolis. — Pasuk smegeninę. Su kuo susidūrėme Euridikėje? Su civilizacija, kuri vystėsi savarankiškai ir visai kitaip nei mes, riteriai, komunistai ar fermeriai… beje, ir nepamirškim, jog tenykščiai apsirūpinę pabūklais, gebančiais dulkėmis paversti žvalgybinius transporterius, be to, susiję su ginkluotomis, kosminėmis senovinio antiamerikos aljanso pajėgomis, moksliniais atradimais ir technologijomis, o kur dar išdavikas arba perbėgėlis, išsamiai susipažinęs su Karlailų įranga bei taktika, sulaukęs išmoningiausių mūsų konkurentų paramos. Jau nekalbant apie paslaptingas svetimos kilmės būtybes, išnykusias, bet po savęs palikusias karo mašinas, į kurias suleidę nagus riteriai palies širšių lizdą. Teisingai? Taigi akivaizdu, kad Euridikę derėtų laikyti paprasčiausiu, menkaverčiu užkampiu, kur dažniausiai apsistoja pasipūtėliai fermeriai arba vertingą techniką gadinantys, rūdą kapstantys komunistų išperos. O taip, grynas formalumas. Nusiųskim ten daugiau laivų, gausesnius kareivių būrius, ir pažiūrėkim, kas palūš pirmas. Jėzau Kristau!

— Plano valdžia nepakeis?

— Juk girdėjai, ką bosas sakė. Arba atlėksime žvaigždėlaiviais, arba mėginsime prasiveržti pro vartus. Iš tavęs išgirdę, kad egzistuoja daugiau nei viena kirmgrauža, Janas su Amelija greičiausiai įsikniaubė į žemėlapius.

— Netikiu, jog tuodu būtų tokie kvaišos, — išsižiojo Liusinda. — Susimildamas.

— Kaltink ne kvailumą, — atšovė Kevinas, — o savotišką konservatizmą, menantį anuos laikus, kai Karlailai gyveno pilyje prie Klaido. Ir, žinoma, adrenalino pliūpsnį, šovusį į makaules nuo minties, kad pavyktų už pautų prigriebti šunsnukius, kurie mūsų protėvių kraštu naudojosi kaip suknistu ginklų pastovu. — Jis patraukė pečiais. — Bandydama susitarti su kitomis grupuotėmis, senoji gvardija mielai renkasi karinę jėgą. O dabartines problemas reikėtų spręsti, organizuojant kažką panašaus į kovinės archeologijos ekspediciją. Nes Euridikės nė velnio nepažįstame.

— Kitaip tariant, elgtis, kaip įprasta mums, — pasakė Dankanas.

— Kaip įprasta tau.

— Ir Amelijai Or, — pastebėjo Liusinda.

— Ne-e, — paprieštaravo brolis. — Per išvykas ji per daug atsargi. Kaip ryšių specialistė, visai nebloga, bet technologijų srityje ne ką teišmano ir nemėgsta prie jų kišti rankų.

— Ką gi, ponai, kokią alternatyvą pasiūlysite? — bosą pamėgdžiojo Liusinda.

— To paties ketinome paklausti tavęs, — atsakė Dankanas.

— DK laivai atrodo daug žadantys, — tarstelėjo Kevinas.

— Gerai. Klausykitės, kokių veiksmų imčiaus pati. Įtvirtinčiau kitą vartų, pro kuriuos nėrėme, pusę ir visas šalutines jungtis. Derėčiaus su riteriais — po velnių, pasiūlyčiau nemokamai naudotis kiekvienu naujai atrastu postžmonių technologijų pavyzdžiu, iš pradžių užtikrinčiau, kad prie jų nesiartinsime ištisus metus, nors, kilus būtinybei, sutikčiau ir dėl dešimties. Bet tas kortas laikyčiau arčiau savęs. Mainais mums vėl leistų kontroliuoti Euridikės vartus. Tuo pat metu vietiniams planetos gyventojams prižadėčiau labai palankius tarifus, paraginčiau užmiršti senas skriaudas, išmesti kerštą iš galvos. Kur kas daugiau uždirbtume su jais užmezgę verslo santykius nei piešdami kompensacijas. Įdomių įrengimų ir šaunių meniškų dalykų tie žmonės turi su kaupu. Stačiai netveria noru su kuo nors bendrauti ir prekiauti, nes kultūrinėje izoliacijoje praleido du šimtus metų.

— Vargu ar riterius sužavės sandorio sąlygos, ir aš netikiu, kad Euridikės gyventojai mumis pasitikės, — pareiškė Dankanas.

— Mes viso labo surengtume diplomatinį puolimą. Per derybų įkarštį, nepatraukdami riterių dėmesio, pasistengtume atskraidinti laivus į planetos apylinkes. Tiesa, aš neabejoju, jog menkai įsavinta sistema su stabilia saule ir transformuotu, retai apgyvendintu pasauliu sudomintų DK bei A.A.. Žiūrėkit, kiek čia vietos, sakytume jiems. Paskatintume ten lėkti pulkais. Žinoma, į DK ir A.A. žvaigž— dėlaivius įsodintume saviškių grupeles.

— Oho, šauni mintis, — pagyrė pusseserę Kevinas.

— Kas paskui? — pasiteiravo Dankanas.

— Užmegztume ryšius su Euridikės armija. Pamenate, kaip minėjau, jog ten netrūksta disidentų, vadinamų sugrįžėliais? Garantuoju, jog neilgai trukus dauguma imtų griežti dantį ant riterių ir prisišlietų prie mus palaikančių planetinių pajėgų.

— Bet mums reikalingos kosminės, — paprieštaravo Dankanas.

— Galėtume jas suburti, pavyzdžiui, sąžiningais mainais — laivas už laivą. Mūsiškiai slapta perimtų į sistemą atskridusius DK arba A.A. žvaigždėlaivius. Aišku, iškeistume juos į savus, tik esančius kituose sektoriuose. Netoli Euridikės sutelkę gausią flotilę, įgytume karinį pranašumą, kuris paskatintų konkurentus priimti viliojančius mūsų pasiūlymus.

— Žavingas planas, — tarė brolis. — Tik jis turi apsčiai silpnų vietų. Mano nuomone, per daug priklauso nuo slaptumo bei netikėtumo faktorių. Užtektų vieno ŠAR šnipo, kuris prasiskverbtų į mūsų gretas, ir visos pastangos nueitų perniek.

— Todėl ir reikalingas pastiprinimas, — atsakė Liusinda. — Tarkim, tuzinas laivų — spėju, kad senoji gvardija vis vien juos išsiųs, tad manevras atitiktų boso planą. Bėda ta, jog per sekinančias kovas, pasitelkę tiktai fizinę jėgą, mes galime nieko nepasiekti. Arba pasitenkintume vienu iš naujųjų DK žvaigždėlaivių — jis atliktų virš— šviesinį šuolį, atsidurtų po ŠAR laivais ir realiuoju laiku juos išsprogdintų į kitą visatos ciklą.

— Ne-į-ma-no-ma, — pabrėžtinai aiškiai išrėžė Kevians. — Jokia sumauta gelda nepajėgtų taip tiksliai lakioti VŠ greičiais.

Liusinda jam padavė rankinėje sužvejotą duomenų ekraną.

— Perskaityk specifikacijas. Nemanyk, jog demokratiški komunistai giriasi. Pati mačiau tokią jų skraidyklę, ir žinok — ji šmirinėja danguje kaip šikšnosparnis.

Abu vyrai porą minučių gilinosi į instrukcijas. Kevinas atsistojo, tylėdamas nukulniavo prie baro, grįžo nešinas dar trimis bokalais ir vėl palinko virš ekrano.

— Mes negalime sau leisti ieškoti jų norimų įrengimų, — pagaliau prabilo Dankanas. — Nebent visiškai nukreiptume dėmesį nuo krizės Euridikėje.

— Su sąlyga, jei nuo darbų atitrauksime žmones, kurie ja užsiima, — ramiai atsiliepė Liusinda.

— Šeimos nariai prie tavęs neprisijungs. — Kevinas pakratė galvą. — Atleisk, bet šiuo momentu tavo vardas veikia kaip tikri nuodai.

— Čia mano problema. Jeigu prisireiks, komandą subursiu iš civilių. Patys rizikuosime, patys ir pelnu dalinsimės, su sąlyga, jog mus lydės sėkmė. Pasipelnys ir šeima, jei tik prisiplėšime užtektinai grobio bei spėsime laiku nusipirkti laivą. Jūs, bičiuliai, nesivaržykite iškloti idėjas bosui. Galite jas priskirti sau. Mano pasiūlymai skamba gerai ir papildo priemones, kurių griebsis valdžia. — Jis plačiai nusišypsojo. — Reikalus aptarėm?

Taip, patvirtino giminaičiai.

— Na, kuo užsiimsime dabar? — paklausė Liusinda. — Vakaras tik prasideda.

Kevinas prajuko.

— Ei, juk tu ketinai po kelių valandų virsti į lovą.

Ji niūriai linktelėjo.

— Aš žinau, ką mes veiksime, — tarė Dankanas. — Tu mums papasakosi apie Euridikę, dailius jos žmones, kalbėdama išvargsi, leisies užvaldoma emocijų, o tada mes nugabensime tave namo.

— Planas visai neblogas, — sutiko Liusinda.

10. ŠVIEČIAMOJO AMŽIAUS AUŠRA

„Alkano drakono” mikroschemas užliejo palengvėjimas, tarytum į nutirpusią galūnę plūstantis kraujas. Dalis mechanizmų ir pačios sąmonės jam vis dar buvo nepasiekiama, bet atlėgo skausmingas, iškreiptas noras kontroliuoti gamybą asteroide.

— Kas čia vyksta? — paklausė Lamontas, žnektelėdamas į elastinį tinklą.

— Tu veikiausiai atkreipei dėmesį į pakitusią ikigarsinę korpuso vibraciją. — Laivas parinko atitinkamą ekraną. — Kaip matai, gamybinis procesas užsibaigė.

Uolienos luito paviršių dengė žvilgantys kokonai, ištisos jų eilės, daugėjančios Fibonačio seka, nelyginant grūdeliai duonos kepaliuke.

— Kas tai? — paklausė Lamontas.

— Jie susiformavo per paskutines šešias minutes, — atsakė „A1— kanas drakonas”. — Objektai sudaryti iš daugiasluoksnių plastikinių kiautų ir amortizuojančios, karo mašinų spiečius — po šimtą kiekvienoje gmpėje — įsupusios dangos. Labiausiai tikėtina, kad mes regime vienkartines transporto priemones, kurios kovinę techniką perkels į planetą.

— Prakeikimas, — sugriežė dantimis Lamontas. — O aš svarsčiau, kaip jos ruošiasi nusigauti įEuridikę. Nepastebėjau jokių ženklų… — jis užsičiaupė. Veidas ir lūpos sudrebėjo, atspindėdami galvoje kirbančias mintis. Laivas lūkuriavo, tarsi stebėdamas labai lėtai veikiantį mechanizmą.

— Prakeikimas, — pakartojo žmogus.

Dar viena užsitęsusi pauzė. „Alkanas drakonas” spėjo apmąstyti tam tikrus matematinius sąryšius, kurių gvildenimas suteikėjam pasitenkinimą.

— Klausyk. — Dviprasmiškas žodis visai ne vietoje pakurstė antplūdį garsų, užtvindžiusių laivo sistemas. — Ar tuos gelžgalius galima perkalbėti?

— Jie sukurti ne diskusijoms. Gamybinis procesas — savarankiškas ir decentralizuotas. Atskiros sumontuotos mašinos yra autonominės. Kiekviena turi užtektinai intelektinių pajėgumų, kad atliktų itin specializuotą savo užduotį, nesileistų į derybas ir nepasiduotų ardomajai veiklai.

— Bet jos privalo turėti sumautus jungiklius, — murmtelėjo Lamontas. — Antraip kaip suprastų, kada nutraukti mūšį?

Žvelgiant į sąsajos įtaisą, jo veide nušvito pamažu stiprėjančios nuojautos išraiška.

— O… — nutęsė pilotas. — Kovinę techniką kontroliuoji tu. Atlieki valdymo centro funkciją.

— Tikslaus atsakymo nežinau, — atsiliepė mašina. — Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti tavo prielaidos.

Lamontas išsišiepęs pasikasė barzdą.

— Tokiu atveju problemą reikėtų išspręsti, nugriaunant visas pertvaras.

— Nerekomenduočiau, net jeigu žinočiau, kaip atlikti tokį darbą.

— Ar domėjaisi naujienomis iš Euridikės?

— Žinių nesekiau, — atsakė mašina, — bet jas, žinoma, įrašiau.

— Ką gi, susipažink su informacija dabar. Pasidomėk pokalbiais su Šviečiamojo amžiaus riteriais.

Laivas perkratė mįslingus pastarųjų dienų duomenis.

— Nesuprantu, kokia mums iš to nauda, — pratarė po dviejų sekundžių.

— Nesistebiu, — šyptelėjo Lamontas. — Bet ne čia esmė. Juk riteriai netransliuoja algoritmų, kurie padėtų įsilaužti į karo mašinų sąsajas. Svarbiausia yra jų pateiktas pavyzdys. Užduotis įgyvendinama.

— Bet kol kas riteriai jos nesiėmė.

— Pažiūrėkime, gal sugebėsime juos aplenkti.

Mašina ir žmogus drauge praleido ne vienerius metus. „Alkanas drakonas” pažinojo Lamontą kur kas geriau, nei tas numanė. Vis dėlto jis nesitikėjo išgirsti klausimo, kurį pilotas pateikė įsitaisydamas ore it jogas, demonstratyviai sunerdamas kojas.

— Papasakok apie savo sapnus.

— Aš nesapnuoju.

— Leisk perfrazuoti. Turėjau galvoje trumpalaikes minčių ir vaizdų kombinacijas, įsiterpiančias į tavo loginio mąstymo procesus.

— O, šitas, — atsiliepė mašina.

Pokalbis užtruko kelias valandas. Nors ir nežymiai, pasistūmėti į priekį pavyko. Procedūra abu taip įtraukė, kad į užsižiebusį, dešimtis objektų, kurie mažino virššviesinį greitį, rodantį gravitacijos bangų detektorių jie sureagavo tiktai po minutės.

Ben-Amis tikėjo pažįstąs miestą. Čia pragyveno šimtą metų, ir pastarąsias aštuonias dešimtis praktiškai nardė jo kraujotakoje, o pulsą užčiuopdavo visada. Savo pastatymus kurstydavo menkiausiais tvinkstelėjimais, apatijos akimirkomis, hormoninėmis nerimo srovelėmis. Kokias opias vietas užkliudydavo, paprastai būdavo aiškiau matyti, žvelgiant į praeitį: „Leonide Brežneve” atsispindėjo susirūpinimas dėl komunizmo, kuris nepastebimai ėmė smelktis į materialinę gerovę garantuojančią ekonominę sistemą; „Vestsaido istorija” atskleidė poreikį panaikinti susiskaldymą, pasidalijimą; „Gevara” bylojo apie moralinį išglebimą, didvyriškumo netektį; kūniškos „Herberto Vesto” vulgarybės vertė susimąstyti apie trikdančias etines atgaivinimų normas.

Dabar, žingsniuojant ryto šešėliais nudažytomis gatvėmis, artėjant prie vyriausybinio kvartalo, prodiuserį apėmė pojūtis, kad jis prarado ryšį su savo aplinka. Su tuo, ką matė, girdėjo ir net užuodė, anksčiau nė karto nebuvo susidūręs ir niekada taip nesijautė kaip šiuo metu. Į Ben-Amio akis smigęs praeivio žvilgsnis bemat nukrypo šalin, ausis pasiekė gargždus, virpantis jaunos moters balsas; tarp užgrūstų vienbėgio modulių tvyrantis oras atsidavė silpnu, gižiu, nerimą keliančiu kvapu. Baimės tvaiku. Su niekuo nesupainiojama jos smarve, kuri kažkaip nesiderino prie Naujosios Pradžios. Miestas visuomet pateisindavo savo vardą, kaip ir pati planeta. Tačiau kolonija atsikratė bet kokiais bauguliais per ilgą skrydį, išdegino juos kaip kurą, ją mylinčius žmones skatino nesidairyti atgal. Ateities nežinomybę jie pasitiko ryžtingai ir džiugiai. Bičiulis Adrianas gyvenimo drobėje neretai įžvelgdavo karštligiškų atspalvių potėpius, tam tikrą liūdesį, savotišką širdgėlą, kurią žadindavo suvokimas, kad iš visos žmonijos beliko Euridikės kolonistai… o Ben-Amis jos nepastebėdavo. Galbūt stokojo jautrumo. Gal pats buvo nudrėbtas iš tvirtesnio molio. Kas žino.

Vis dėlto, neskaitant nerimo dėl kitų žmonių jausmų ir ne itin geros nuojautos dėl numatyto susitikimo, jis jautėsi kaip ant sparnų. Mes ne vieni! Prieš mus atsivėrė visata! Į kitas vietas veda daugybė durų! Panorėją galėsime skraidyti virššviesiniu greičiu! Ben-Amis kone strykčiojo, degė noru pagrūmoti kumščiu ir sušukti vangiai miniai, pro kurios tarpelius laviravo: kodėl jūs velkate kojas, kai mums derėtų šokti iš džiaugsmo?

Užbėgęs marmuriniais pažįstamo puošnaus statinio laiptais, nėrė pro atviras duris — greta jų kabanti neišvaizdi plokštelė skelbė, esą pastate įsikūrė biurai, priklausantys Euridikės asamblėjos nariams.

— Esu sutaręs lygiai devintą susitikti su Žanu-Liuku Menardu, — pasakė priimamojo sekretorei. — Iš Septyniasdešimt Devintosios apygardos.

— Jis laisvas, pone Ben-Ami. — Šiek tiek sumišusi, mergina paklausė: — Hmm… atleiskit, ar galėčiau jus akimirkai sutrukdyti?

Prodiuseris pasirašė apdriskusią „Džordžo II-ojo beprotystės” — prieš septyniasdešimt su viršum metų statyto farso, kurį jis mielai būtų užmiršęs, — programėlę, minutę kitą paplepėjo, sužinojo, kokia linkme eiti, ir pasuko nurodytų laiptų kryptimi.

Iš Menardo kabineto atsivėrė nuostabi vandenyno panorama; sienas dengiantys, užtildyti ekranai rodė žmones, kurie su užsidegimu kažką šnekėjo: transliavo rytinius asamblėjos debatus, interviu studijose, viešosios nuomonės apklausas gatvėse. Menardas, žemaūgis vyriškis, pasirūpino atrodyti apkūnokas ir vidutinio amžiaus — tokia išorė tapo dalimi įvaizdžio, kaip konservatyvūs švarkai, turintys siaurutes, veik neįžiūrimas apykakles, ir marškiniai, kuriuos jis vilkėjo, kasdien ignoruodamas naujausias mados tendencijas (apytikriai kartą per metus prie jų prisitaikydamas). Euridikės asamblėjos narys, vienas iš atsakingųjų elementų, pažinojo Ben-Amį — nors nelabai artimai — ištisus dešimtmečius.

Gurkšnodami kavąjie apsikeitė mandagybėmis, ir Menardas prašneko apie reiklaus.

— Man, hmm… nelengva apie tai kalbėti. Šiaipjau neprašau rinkėjų pas mane užsukti. Dažniausiai, kaip žinai, pats einu su jais susitikti.

— Praeityje man padėjai ne vieną kartą, už ką esu tau dėkingas, — atsakė Ben-Amis, iš atmintiems gelmių bergždžiai mėgindamas iškapstyti Menardo giminaičius arba atžalas, kurie svajojo apie teatro aktoriaus karjerą ar bent įsivaizdavo gebantys vaidinti. — Jei galėčiau tau kuo nors pagelbėti…

— Ne, ne, man asmeniškai pagalbos nereikia. — Asamblėjos narys dirstelėjo pro langą, vėl atsigrįžo. — Po velnių, kaip nesmagu. — Jis plojo delnais sau per kelius. — Supranti, norėjau aptarti tavo pjesę.

— Mano pjesę? — akimirką prodiuseris neabejojo, jog Menardas šneka apie naujausią jo kūrinį „Reformuotą reformatorių”, storžievišką satyrą apie Euridikės politikus, kurią nustojo rodyti jau po trečiojo vakaro. Negi tame spektaklyje pasitaikė Menardą įžeidžiančių aliuzijų?

— Apie sugrįžėlius.

— O! — Ben-Amis su palengvėjimu nusijuokė. — Žanai-Liukai, jos pastatymas dar tik pradinėse stadijose. Man nepatinka plepėti apie nebaigtus projektus. Kaltink profesinį prietaringumą. Bet galiu išduoti… — prodiuseris pabaksnojo sau į nosį, — …kad ji sukels daug diskusijų.

— Aha. — Menardas susiraukė. — Štai kur bėda.

— Atleisk, nesuprantu. — Ben-Amis pakratė galvą. — Kokia bėda?

— Man labai sunku delikačiai viską paaiškinti. Tarkim, daugybė žmonių tavo darbą laikys politiškai nesavalaikiu. Be abejo, tiktai dabartinėmis aplinkybėmis. Kai padėtis truputį nusistovės, dėl pjesės niekas nebeprotestuos. O kol kas… — jis skėstelėjo delnais.

Ben-Amis suglumo.

— Aš nujaučiau, jog spektaklis kels dvejonių politiniams mano draugams. Aplink sklando įvairūs gandai. Žinai, kokie tie aktoriai, jie neatsispiria pagundai paliežuvauti ar bent trumpam atsidurti žiniasklaidos dėmesio centre, bet užtikrinu, kad susipažinęs su kontekstu…

Menardas aukštyn kilstelėjo rankas.

— Taip, taip. Patriotiška, progresyvu ir taip toliau. Sugrįžėlių aspektas gal ir sukels nepritarimą, bet esu tikras, jog su šitais menkais nesklandumais susidorosi. Esmė ne čia… tiksliau, būtent čia. Nors esi pilnas geriausių norų, tu sužadinsi, hmm, šovinistinius jausmus, įsitikinimą, kad Euridikė…

— Minutėlę, — šaltai jį nutraukė Ben-Amis. — Pasak tavęs, mano drauge, responsablepolitiąue[7], kai kuriuos žmones apėmė baimė, jog pjesė bus pernelyg patriotiška?

— Taip, — susigėdęs patvirtino Menardas. — Ne mane, žinoma. Ir ne mano partiją. Aš tesu pasiuntinys. Labai aukštą padėtį užimančių asmenų prašymu perduodu jų… patarimą. Prezidentas ir, kas svarbiausia, Jungtinis vadų komitetas, nerimauja, kad spektaklis pakenks santykiams — itin reikšmingiems mūsų saugumui, gal net egzistavimui — su naujaisiais sąjungininkais.

— O, dabar aiškul Jie bijo įžeisti riterius!

— Teisingai. — Politikas akivaizdžiai nudžiugo, kad jiedu pagaliau suprato vienas kitą.

— Ką gi, — Ben-Amis pakilo nuo kėdės, — būčiau dėkingas, jei draugams iš valdžios sluoksnių perduotum mano atsakymą: tegu savo patarimus susikiša ten, kur nesueina.

Kitados, stovėdamas ant Pietų Kvynsferio molo, Vinteris pastebėjo, jog per potvynį žemiausią ir aukščiausią jūros lygį skiria trys metrai. Mažutėliame kvadratinio kilometro plote, tarp Forto tiltų, kabančio ir geležinkelio, tolimas Mėnulis per kelias valandas lengvai iškėlė tris milijonus tonų vandens. Jo sąmonę persmelkė, kaip anuomet rodės, prasmingos mintys apie fiziką, gravitaciją bei potvynius sukeliančias jėgas, apie didžiojo visatos mechanizmo galybę.

Arba nieko panašaus nenutiko, ir kitas mechanizmas jam įdiegė prisiminimus, kaip logišką išlikusių fragmentiškų potyrių bei įsitikinimų seką, o ne, tarkim, sąmonėn įstrigusios naktinės televizijos laidos nuotrupą.

Kad ir kaip ten būtų, jis puikiai atminė tuos išgyvenimus, žvelgdamas į juodą, virš parko kybantį žvaigždėlaivį, tarytum svarmens piešinėlį su užrašu „Milijonas tonų!” — siaubingą masę, kuri po širdį stingdančios akimirkos visus pritrėkš.

— Vaizdas neduoda ramybės, ar ne? — išsižiojo Kolderis pamatęs, jog draugo akys nuolat krypsta į milžinišką objektą. Įpusėjus rytui, abu gurkšnojo kavą krantinės kavinėje, kur su jais susitikti žadėjo Ben-Amis.

— O taip, — atsakė Vinteris. — Vis spėlioju, kaip jis ten laikosi.

— Pasiteirauk riterių. — Kolderis kinktelėjo galva į kelis juodai apsirengusius, už kelių stalų arbatą geriančius vyrus.

— Jau klausiau. — Vinteris išsilenkė, kad jo nepasiektų dūmai, vingiuojantys nuo draugo cigaretės. — Jie pasidomėjo, ką išmanau apie fiziką, tuomet mandagiai pasiūlė įgyti daugiau žinių ir tik paskui gilintis į temas, kurių esmės kol kas nesuprantu.

— Protingas patarimas.

— Antra vertus, gal jie patys nežino atsakymų.

Kolderis sušnarpštė.

— Labai tikėtina. Jei vietinius pradėsi kamantinėti, kaip veikia čionykštės sistemos, jie pažiūrės į tave kaip į prietranką. Spruks šalin nė neatsisveikinę. — Jis pamojo rankomis. — Ei, kodėl mums nesurengia ekskursijos po utopinį kraštą? Į turistinę kelionę ji įtraukta. Aš tikrinausi lankstinuke.

— Čia ne utopija, — paprieštaravo Vinteris. — Panašiai gyvenome Priešingybėje, kur egzistavo normuojami daviniai ir paskatinimai. Euridikėje visuomeninė sistema tiesiog tapo įmantresnė. Abstraktesnė. Ekskursiją suorganizavo Liusindai. Kaip pati sakė, ji ničnieko nesusigaudė.

— Vis dar kankiniesi dėl nelaimingos meilės, — tarė Kolderis.

— Taip. — Vinteris pajuto netikėtą nusivylimo ir įtampos pliūpsnį, šovusį nuo slėpsnų, per saulės rezginį, iki pat gerklės. — Atvirai kalbant, šitas pasaulis man įkyrėjo.

Bičiulis nustebo ir sunerimo.

— Kodėl?

— Na, nežinau, gal todėl, kad primena Priešingybę. Tarytum mes tebekiurksotume prakeiktuose tuneliuose. — Jis pamostagavo virš savo galvos. — Negaliu sulaukti, kada atsivers kirmgraužos vartai, ir kada prisistatys laivai, neužgrūsti besišypsančiais samurajais. Aš noriu pamatyti kitas planetas, trokštu sugrįžti į Žemę.

Kolderis linktelėjo, bet pokalbio, regis, tęsti nesiruošė, todėl Vinteris įsipylė dar kavos ir nukreipė akis vandens pusėn, alsuodamas silpnai vėjuotu oru. Uostą buvo užpildę krovininiai laivai bei didžiatūriai transporteriai, ties horizontu jūrą margino burlaiviai ir kruiziniai laineriai, danguje zvimbė orlaiviai ir entomopteriai. Visi, žinia, vykdė kažkokias sunkiai suvokiamas ekonomines funkcijas. Materialinę gerovę užtikrinantis kapitalizmas rėmėsi abstraktesniais dalykais negu pinigai — geros reputacijos bei atlygio deriniu, kuris sukraudavo turtus arba priversdavo bankrutuoti bendrovių steigėjus ir įmonių valdytojus, finansininkus ir žmones, pasinėrusius į rizikingą verslą. Dykinėtojai ar tingūs svajotojai nusipelnydavo kreivų žvilgsnių; pastangos tiekti paslaugas bei prekes, kurių nepajėgia sukurpti Drekslerio aparatas, užsitarnaudavo pagarbą. Euridikėje netrūko menininkų nei modeliuotojų, kaip ir verslininkų, vis dėlto tiek pajamų gausa, tiek dėmesiu mėgavosi ir dalinantys patarimus — egzistencinio konsultavimo, filosofinio mokymo, fizinio parengimo, erotinio švietimo srityje, — kartu su stebėtina daugybe amatininkų, nestokojančių praktinių įgūdžių.

Nuostabiame, gyvybingame mieste jis galėtų šauniai prasisukti. Tad kodėl jautėsi tarsi įkalintas tarp keturių klaustofobiją keliančių sienų? Kodėl kraustėsi iš proto ir liūdėjo? Galbūt vietiniame siaurame saulės spektre stigo gyvybiškai svarbaus atspalvio? O gal širdį graužė namų ilgesys, sumišęs su meilės poreikiu? Suvokimas, kad Liusinda lankėsi Žemėje — negana to, pati kalbėjo ir elgėsi kaip čionykščių kolonistų protėviai, dėl savo išvaizdos bei tarsenos atrodė, lyg išnirusi iš Vinterio atmenamos praeities, — žadino netikrus prisiminimus apie Airiną ir gimtosios planetos nostalgiją, kuri visai be reikalo ir taip ilgai jį kamavo.

— Labas rytas, ponai. — Ben-Amis užgriuvo staliuką netikėtai, plazdendamas pilkšva, klostėta, nūdien madinga, į šikšnosparnio sparnus panašia mantija. Šliūkštelėjęs sau kavos, patogiai įsitaisė ir nusišypsojo muzikantams. — Turiu naujienų. Labai įdomių. — Prodiuseris patylėjo, tarsi užsigeidęs juos paerzinti.

— Rėžk, vyrut, — paragino Kolderis. Atėjūnas keistai jį nužvelgė ir kaip sąmokslininkas susikūprino.

— Ką tiktai bendravau su Euridikės asamblėjos nariu. Jis perspėjo nestatyti spektaklio, nes valdžia baiminasi… — pasviręs į priekį, prašneko tyliau: — …„įžeisti riterius”. — Ben-Amis atsilošė, pasitrynė delnus. — Žinia verta tūkstančio valandų trukmės reklamos, ar ne?

— Cha! — atšovė Kolderis. — Priklauso, kaip pažiūrėsi. Man aišku, kodėl jūs džiaugiatės. O jei išmintingiau būtų palaikyti vyrukų juodomis pižamomis pusę?

Prodiuseris suplazdeno rankove.

— Koks skirtumas, kas geriau. Jei tariamam Euridikės saugumui parūpo cenzūruoti meną, vadinasi, planetą mes jau praradome. Kariniai ar diplomatiniai sumetimai yra viena, o kultūrinis keliaklupsčiavimas — visai kas kita. Jeigu riteriams labai maga, tegul jie patys išvaiko kūrybinę mūsų grupę. Aš asmeniškai darbo nenutrauksiu vien dėl grasinančių patarimų. — Jis siurbtelėjo kavos, skvarbiu žvilgsniu nužvelgė muzikantus. — Na, ponai, ar jūs mane palaikysite?

Jie sutartinai kinktelėjo galvomis. Ben-Amis atsistojo.

— Atleiskit. — Indus ir cafetiere[8] atsargiai perkėlęs ant laisvos kėdės, užšoko ant stalo. Suplojo delnais it paleisdamas šūvį iš butaforinio pistoleto.

— Dėmesio, žmonės! — užriko ir apsisuko. Akimirkai sublykčiojo plevenančios mantijos klostės. — Ei, paklausykit!

Jis dudeno bosu, kurį puikiai mokėjo valdyti. Prodiuserio linkme pakrypo galvos.

— Prisistatysiu manęs nepažįstantiems — taip, ponai iš riterių rato, turiu omenyje jus. Aš esu Bendžaminas Ben-Amis, dramaturgas ir prodiuseris. Ketinu pastatyti įspūdingą muzikinį spektaklį, paremtą Euridikės bei šlovingų jos pirmtakų istorija. Jis vadinsis… „Maištininkai ir sugrįžėliai”, ponai bei ponios. Bus rodomas Jardin dės Ėtoiles teritorijoje… po keturių savaičių!

Vinteris pamatė, kaip Kolderis susiėmė už galvos, pakėlė akis ir be garso ištarė: „Po keturių sumautų savaičių!”

— Visus mielai kviečiame į premjerą! Taip, ponai, įskaitant ir jus, riterius…

Juodai apsirengę vyrai atsistojo, nežymiai palenkė galvas Ben-Amio pusėn ir išėjo iš kavinės.

Apversdamas stalą, iš savo vietos liuoktelėjo vienas iš klientų.

— Ben-Ami, pažiūrėkit, kąpridirbot! Jūs juos įžeidėte! Ir aš jų nekaltinu. Dabar ne metas vaidingiems, nesantaiką sėjantiems spektakliams!

— Kas sakė, kad jis sės nesantaiką? — paleido gerklę kitas žmogus. Atsaku į jo klausimą tapo peštynės. Kai palei galvą prašvilpė pirmas pomidoras, prodiuseris skubiai nusileido ant žemės. Nugriuvo dar keli stalai. Riksmai sustiprėjo. Vinteris atsiplėšė nuo kėdės. Kolderis jau stovėjo užėmęs nenatūralią kovinę poziciją — mažumėlę susilenkęs, atstatęs kumščius, nuožmiai dėbčiodamas aplinkui. Jo kolega akies krašteliu pastebėjo ašmenų blyksnį, išgirdo stenėjimą ir įkišo ranką į kišenę užmiršęs, jog ten ginklo neras.

Kolderis nusivaipė, o gal tik prašiepė dantis.

— Bendži, tikiuosi, savo pasiekėte — suniurzgė. — Atrodo, lyg būčiau grįžęs į tuos laikus, kai…

Kažkas smogė petim jam į šoną, ir muzikantas sudribo.

Lamontas nenuleido akių nuo gravitacijos bangų, mintyse jų raštus keisdamas į trimačius vaizdus. Sąmonėje nušvito žvaigždėlaivių, kurie apspito Euridikę, projekcijos — ryškios, bet keliančios nerimą.

Bėgo valandos. Planetą supančių gravitacinių bangų rodmenys stabilizavosi.

— Riteriai su atvykėliais nesigrumia, — pastebėjo jis.

— Nenorą stoti į kovą iš dalies nulėmė jėgų pusiausvyra, — atsakė „Alkanas drakonas”. — Bet svarbiau yra kas kita: čia prisistatė ne priešai, ne Karlailų šeimos laivai.

— O kas?

DI vienu metu įjungė kelioliką ryšio kanalų. Patalpą užtvindė balsai, kalbantys amerikietiška tarme, vaizdinės Euridikės apžvalgos ataskaitos, rodos, nufilmuotos žaibiškos derybos ir apsikeitimai kontraktais, kurių smulkaus šrifto akruose buvo aptariami žemės sklypų, išplitusių per tūkstančius hektarų, likimas.

— Autonominė Amerika, veikianti tiesioginiu režimu, — sau nebūdingą humoro jausmą pademonstravo laivas. — Liusindos Karlail minėti fermeriai.

— Jie prekiauja žemės valdomis!

— Bent jau į jas pretenduoja.

— Tie žmonės neturi teisės… kaip jie drįsta…

„Alkaną drakoną” supurtė. Lamontas įniko blaškytis elastiniame tinkle. Kabelių gausmą papildė vibracijos, kurias sukėlė trumpi ugnies šūviai iš pagrindinės ir poros korekcinių tūtų.

— Liaukis! — užstaugė jis.

— Atleisk, bet judėjimo aš nekontroliuoju, — atsakė laivas.

Nepaprastai susitelkęs, Lamontas įsijungė išorės vaizdus. Kaip tik tuo momentu žvaigždėlaivį pristabdė reaktyvinė retroraketos čiurkšlė. Iš tarpueilių, skiriančių mašinų kokonus, nudriko tuzinas tąsių kabelių, kurie prilipo prie korpuso, timptelėjo „Alkaną drakoną” arčiau asteroido ašigalio, tvirtai apipančiojo. Užteko poros minučių, kad pirmagalis ir tūtos prisiklijuotų prie uolos. Laivas, rodės, virto ledkalnio bušpritu. Lamontas kone tikėjosi, jog nuo akmeninio paviršiaus atitrūks ir prie korpuso prisitvirtins keli kokonai, bet nieko panašaus neįvyko. Išorinės kameros viso labo parodė mėšlungiškai krūpčiojančias palydovines antenas. Pasak valdymo prietaisų, jos atgijo. Energijos nuotėkis buvo pastebimas plika akimi.

— Ką transliuoji?

— Nežinau, — atsiliepė DI.

Žmogus persikreipė, liuoktelėjo iš tinklo, pasiekęs prietaisų skydą įsikibo į jo kampą ir pasinaudojo rankiniu išorinių antenų valdymu. Elementariomis mechaninėmis svirtimis, galinčiomis pasukti lėkštę, jei kildavo grėsmė netekti energijos. Lamontas keitė antenos padėtį erdvėje, kol jos kraštą užkabino vieno iš siųstuvų spindulys.

— Išradingas manevras, — pagyrė „Alkanas drakonas”.

— Transliaciją fiksuoji?

— Taip. Identišką tai, kuri perėmė mano kontrolę.

— Atitverei ugniasienėmis?

— Taip.

Lamontas sekundei atsipalaidavo. Bent tiek gerai, kad visa ta istorija nepasikartos. Šiek tiek pamąstęs, vėl kreipėsi į DI:

— Kurlink ji nukreipta?

— Euridikės pusėn.

— Spėju, kad į ką tik atskridusius laivus, — suniurnėjo Lamontas. — Mėgina įsilaužti į jų sistemas.

— Galimas daiktas, — pripažino „Alkanas drakonas”.

— Antras etapas, — sumurmėjo pilotas. — Toji Karlail lyg ir nesuko galvos dėl karo mašinų. Man susidarė įspūdis, kad kitiems galaktikos sektoriams jau teko su jomis susidurti. Galbūt virusą įveikė ugniasienėmis arba kažkokiais priešnuodžiais. Abejoju, kad atvykėliai maloniai elgsis su jo šaltiniu.

Laivo šviesos trumpam priblėso.

— Transliacija nutrūko, — pranešė DI.

— Kas iš to? Mus vis tiek nesunku sunaikinti.

— Toje vietoje, iš kur buvo siunčiamas virusas, jau nebesame, — informavo „Alkanas drakonas”.

— Ką?

DI jam persiuntė žvaigždinio fono vaizdą, įrašytą prieš minutę. Paskui perdavė dabartinį. Pakartojo juos kelis sykius. Skirtumas buvo nežymus, bet įžiūrimas, nes panoramos mirgėjo.

— Žvaigždės pajudėjo, — tarė DI. — Arba pasislinkome mes.