Dvi Tvirtovės

1 Smygolo prisijaukinimas

— Na, pone, įstrigome, ir baigta, — tarė Semas Gemdžis, nuleidęs pečius stovėdamas šalia Frodo ir išplėstomis akimis žvelgdamas į prieblandą.

Tai buvo trečias vakaras nuo jų atsiskyrimo, bet hobitai visiškai prarado laiko nuovoką šituose plikuose, akmenuotuose Emyn Mulo šlaituose. Jie ropštėsi aukštyn ir leidosi, brovėsi tolyn, keikė aklavietes, grįždavo, o kartais su siaubu suprasdavo keliaują ratu. Tačiau keleiviai atkakliai veržėsi į rytus, ieškodami perėjų paskutiniuosiuose kalvų šlaituose. Bet jie visur buvo labai statūs ir neprieinami. Skardžiai smigo į lygumą apačioje, kur driekėsi baisios negyvos pelkės: ten nesimatė net paukščio.

Dabar hobitai stovėjo ant aukštos pilkos uolos, kurios papėdę gaubė rūkas. Už jų stūksančias kalvas siautė slenkantys debesys. Iš rytų patraukė šaltas vėjas. Ant klampių žemių priekyje leidosi naktis ir jų šleikščiai žalią spalvą pakeitė niūriai ruda. Toli dešinėje šešėliai prarijo Anduiną, kuris dieną nors retkarčiais blyksteldavo, suteikdamas hobitams naują viltį. Tačiau dabar jie žiūrėjo ne į Upę, Gondorą, ne ten, kur liko draugai, bet į pietryčius, kur atslenkančios nakties gelmėje lyg juoda linija brėžėsi tolimi migloti kalnai. Pačioje žemės ir dangaus sankirtoje mirksėjo mažytė rausva liepsnelė.

— Puiku! — pasakė Semas. — Tikriausiai visame pasaulyje nėra vietos, kurios vengčiau labiau, ir štai — mes įnirtingai stengiamės į ją prasibrauti. Kaip tyčia, mums nieko neišeina! Be reikalo pasirinkome šitą kelią— nusileisti negalime, o jei ir nusileistume, garantuoju, kad patektume į dvokiantį liūną. Fu! Ar užuodžiate tą kvapą? — Semas suraukė nosį.

— Taip, užuodžiu, — atsakė Frodas, nejudėdamas ir nenuleisdamas akių nuo tamsios linijos su mirgančia liepsnele. — Mordoras! — tyliai sušnabždėjo jis. — Jeigu aš privalau ten patekti, norėčiau, kad tai atsitiktų kuo greičiau, ir pagaliau būtų padėtas taškas, — jis sudrebėjo. Šaltas vėjas atnešė troškų puvėsių kvapą. — Ką gi, mes negalime čia nakvoti, kad ir kaip būtume įstrigę, — tarė jis, pagaliau apsižvalgydamas. — Reikia susirasti kokią uzuolandą ir pernakvoti, galbūt rytoj rasime taką.

— Arba poryt, ar dar kitą dieną, — suburbėjo Semas. — O gal ir niekada nerasime! Mes pasukome ne tuo keliu.

— Jeigu man lemta pasiekti Šešėlį, tai ir kelias atsiras, — tarė Frodas. — Tačiau kas jį mums parodys: draugas ar priešas? Visa viltis buvo skubėti, o štai dabar gaištame — tik to ir reikia Priešui. Galbūt mus valdo Juodosios Tvirtovės valia? Visi mano sprendimai pasirodė klastingi. Man juk reikėjo seniau atsiskirti nuo Būrio ir keliauti iš šiaurės ryčiau nuo Upės bei Emyn Mulo, o tada per Mūšio Lauką pasiekti Mordoro perėjas. Dabar grįžti jau neįmanoma: rytiniame krante pilna orkų. Mes gaištame brangų laiką. Aš pavargau, Semai. Aš nežinau, ką daryti. Kiek dar mums liko maisto?

— Tik to, kaip jūs sakote, lembaso, užtat pakankamai, pone Frodai, — atsakė Semas. — Pirmą kartą jo paragavęs pamaniau, kad niekad nebeprašysiu ko nors kito. Tarkim, riekės paprastos duonos ar kaušo alaus, et, pakaktų netgi pusės kaušiuko. Visą kelią tampau virtuvės reikmenis ir jokios naudos. Akmenų neužkursi, o užkūręs — žolės juk nekepsi!

Jie nusisuko ir ėmė leistis į akmenuotą daubą. Vakaro saulę uždengė debesys, tamsa kriste nukrito ant žemės. Susiradę kampą tarp uolų, hobitai praleido naktį drebėdami iš šalčio ir vartydamiesi nuo šono ant šono, bet apginti nuo rytinio vėjo.

— Ar matėte jas, pone Frodai? — paklausė Semas, kai pilką rytą jie sėdėjo sustingę po nakties, kramsnodami lembaso paplotėlius.

— Ne. Jau antrą naktį nieko nemačiau ir nieko negirdėjau.

— Aš taip pat, — tarė Semas, — bet tos akys neduoda man ramybės. Galbūt mes pagaliau atsikratėme šito apgailėtino prielipo. Golumas! Oi, pacyptų jis man pakliuvęs į rankas!

— Tikiuosi, jog to neprireiks, — pasakė Frodas. — Aš nežinau, kaip jis mus sekė, bet, atrodo, bus atsilikęs. Šituose plikuose akmenynuose netgi jo nosiai nelieka nei pėdsakų, nei kvapo. Dabar ne jis man rūpi, o šitos prakeiktos kalvos. Kaip mums iš čia ištrūkti? Aš jų nekenčiu. Neabejoju, jog Akis stebi lygumas priešais, o aš stypsau ant šitų akmenų lyg nuogas. Nagi, pirmyn! Šiandien mes privalome nusileisti.

Popietę jau ėmė keisti vakaras, o jie vis dar repečkojo palei gūbrį, nerasdami vietos nusileisti.

Kartais hobitams atrodydavo, jog visiškoje tyloje jie girdi vos juntamų žingsnių aidą. Bet kai sustodavo įsiklausyti, viskas nutildavo, tik vėjas sūkuriavo uolų plyšiuose. Netgi jo švilpimas hobitus gąsdino, tarsi kas tyliai būtų šnopavęs pro aštrius sukąstus dantis.

Visą dieną kraštinis Emyn Mulo gūbrys juos vedė į šiaurę. Visur stūksojo plokščios dūlančios uolos, išvagotos griovių bei plyšių. Šie smigdavo žemyn, uolų papėdėje pavirsdami aštriabriauniais tarpekliais. Ieškodami tako tarp vis gilėjančių plyšių, Semas su Frodu nuklydo gerokai į kairę nuo gūbrio krašto ir net patys nepastebėjo, jog jau keletą mylių lėtai, bet nuolat leidžiasi — uolos šauniai šoktelėjo žemyn, žemumos link.

Tačiau jie gavo sustoti. Gūbrys staigiai suko į šiaurę ir baigėsi giliu siauru tarpekliu. Kitoje jo pusėje vėl kilo neįveikiama siena. Tarsi kas būtų prariekęs uolas milžinišku peiliu: šimtai sieksnių lygaus lyg stiklas skardžio. Hobitams kelias pirmyn buvo užkirstas, jie turėjo sukti arba į vakarus, arba į rytus. Vakarinis kelias reiškė nesibaigiančias klajones ir gaišatį kalvų širdyje, o rytinis, matyt, vedė prie neįveikiamų Emyn Mulo kraštų.

— Mums nieko nelieka, kaip tik bandyti nusileisti į šitą tarpeklį, Semai, — nusprendė Frodas. — Pasižiūrėsime, kur jis mus nuves.

— Į nusuktų sprandų slėnį, galiu lažintis, — niūriai pareiškė Semas.

Tarpeklis pasirodė esąs kur kas gilesnis ir ilgesnis nei atrodė. Šiek tiek nusileidę hobitai pirmą sykį surado keletą susisukusių medžių: porą neūžaugų berželių ir sukrypusių eglių. Dauguma medžių buvo negyvi, iki šerdies perpūsti rytinių vėjų. Matyt, geresniais laikais čia vešėta giraitės, nes seni kelmai styrojo net ant skardžio kraštų. Tarpeklio dugnas, suspaustas uolų ir priverstas akmenų, palengva leidosi žemyn. Kai jie šiuo plyšiu vėl priėjo kalnagūbrio kraštą, Frodas atsargiai pasilenkė ir pažvelgė žemyn.

— Pažiūrėk, Semai! — pasakė jis. — Arba mes nemažai nusileidome, arba skardis nebe toks aukštas. Slėnis visai negiliai, o ir nusileisti bus lengviau.

Semas taip pat priklaupė ir nenoriai pažvelgė žemyn. Tada pasižiūrėjo į didžiulę uolą, stūksančią kairėje.

— Lengviau! — suniurnėjo jis. — Žemyn visada lengviau negu aukštyn. Kas nemoka skraidyti, gali šokti!

— Tai būtų ilgas šuolis, — Frodas iš akies nustatė atstumą, — aštuoniolika sieksnių, — nusprendė jis, — ne daugiau.

— Man ir tiek pakaks, — pareiškė Semas. — Uf! Nekenčiu aukščio! Bet jau geriau žiūrėti negu lipti.

— Nesvarbu, — tarė Frodas, — vis tiek reikia bandyti. Pažiūrėk, čia skardis kitoks nei anksčiau. Jis sutrūkinėjęs.

Iš tiesų išorinis skardis nebebuvo toks status. Jis atrodė lyg milžiniška jūros banga, užlėkusi ant klastingos seklumos: skardžio pamatas suskilinėjo ir išsirantė, išmargindamas uolas plyšių voratinkliu. Kai kur akmenys slūgsojo lyg didžiuliai laiptai.

— Jeigu bandysime leistis, tai tuojau pat, — apsisprendė Frodas. — Dabar temsta anksti.

Atrodo, kaupiasi audra.

Rytuose išskydusius kalnų kontūrus uždengė tamsa, kurios ilgi pirštai jau siekė ir vakarus. Kylančiame vėjyje kažkur toli pasigirdo griaustinio dundėjimas. Frodas pauostė orą, abejodamas pažvelgė į dangų. Jis susijuosė apsiaustą diržu, užsimetė ant pečių savo ryšulėlį ir žengė prie krašto.

— Bandysiu.

— Puiku! — niūriai pagyrė jį Semas. — Bet pirmas leisiuosi aš.

— Tu? — paklausė Frodas. — Nuo kada pamėgai laipioti uolomis?

— Nepamėgau. Tiesiog taip protingiau: silpnesnysis turi leistis pirmas, nes jis gali nukristi. Aš nenoriu nuslysti ir numušti jūsų — abiem žūti neverta.

Frodui nespėjus jo sustabdyti, Semas atsisėdo ant krašto, nu-korė kojas ir atsargiai apsisuko, pėdomis ieškodamas atramos. Tai buvo tikriausiai pats drąsiausias ir kvailiausias jo poelgis per visą gyvenimą.

— Ne, ne, Semai, asile! — puolė prie jo Frodas. — Tu tikrai užsimuši nežiūrėdamas kur lipi! Grįžk atgal!

Jis pačiupo Semą už pažastų ir užtraukė atgal ant skardžio.

— Luktelk! — liepė Frodas, o pats atsigulė ant pilvo ir, prišliaužęs prie krašto, ėmė žiūrėti žemyn. Šviesa beveik dingo, nors saulė dar neturėjo būti nusileidusi. — Manau, kad turėtume įveikti šį skardį. Bent jau aš. O gal ir tu, jeigu nepamesi galvos ir atidžiai mane seksi.

— Pabandyk nepamesti galvos, kai nesimato žemės ir taip sutemo! — burbėjo Semas. — Kas bus, jeigu nerasime už ko užsikabinti?

— Kabarosimės atgal, — trumpai atsakė Frodas.

— Lengva pasakyti, — paprieštaravo Semas, — geriau palaukime ryto, kai bus šviesiau.

— Ne! — Frodo balse staiga pasigirdo nekantrumo gaida. — Man brangi kiekviena valanda, kiekviena minutė. Aš leidžiuosi. Tu palauk, kol grįšiu arba šūktelsiu.

Užsikabinęs pirštais už krašto, jis lėtai tiesė rankas, pagaliau kojos pajuto tinkamą atramą.

— Pirmas žingsnis padarytas! — šūktelėjo Frodas. — Atrodo, jog šita briauna platėja dešinėje. Aš galiu čia stovėti nesilaikydamas. Aš... — staiga jo žodžiai nutrūko.

Didžiuliu greičiu tamsa atūžė iš rytų ir akimirksniu prarijo dangų. Tiesiai virš galvų sausai driokstelėjo griaustinis. Į kalvas trenkė žaibas, sušvilpė šėlstantis vėjas. Staiga audros riaumojime pasigirdo šiurpus klyksmas. Hobitai buvo girdėję tokį balsą, bėgdami iš Hobitono, ir netgi ten, taikiuose Grafystės miškuose, baimė stingdė jiems kraują. Tačiau palyginti su šiuo klyksmu, tai tebuvo kačiuko kniaukimas. Čia, šitoje dykroje, atrodė, kad siela suskils į gabalus iš siaubo — hobitams užėmė kvapą, širdis visai sustojo. Semas parkrito kniūbsčias. Frodas nejučia paleido skardžio kraštą, rankomis užsispaudė ausis. Jis susvyravo, paslydo ir surikęs nučiuožė žemyn.

Semas išgirdo jį ir šiaip ne taip prišliaužė prie skardžio krašto.

— Šeimininke! — pašaukė jis. — Šeimininke!

Niekas neatsiliepė. Semas pajuto, jog dreba visu kūnu, bet įkvėpė ir vėl sušuko: „Šeimininke!" Vėjas, atrodė, sugrūdo žodžius atgal \ gerklę. Vėtrai šniokščiant tarpekliu aukštyn į kalvas Sema,s išgirdo tolimą balsą:

— Viskas gerai, viskas gerai! Aš čia. Tik nieko nematau.

Frodą vos buvo galima girdėti, nors jis iš tiesų nebuvo labai toli. Jis nuslydo žemyn, tačiau išlaikė pusiausvyrą. Pora jardų žemiau jo kojos įsirėmė į plačią iškyšą, ir Frodas sustojo. Laimė, skardis toje vietoje buvo nestatus, tad vėjas prispaudė hobitą prie uolos. Jis kurį laiką pastovėjo prigludęs prie skardžio, jausdamas, kaip daužosi širdis. Aplinkui buvo aklina tamsa, nors į akį durk. Frodas pamanė, jog apako. Jis giliai įkvėpė. Kažkur iš tamsos viršuje atskriejo Semo balsas:

— Grįžkit! Grįžkit!

— Negaliu. Aš nieko nematau ir nerandu už ko užsikabinti. Aš dar neįstengiu judėti.

— Kaip jums padėti, pone Frodai? Ką aš galėčiau padaryti? — suūkavo Semas, pavojingai persisvėręs per kraštą. Kodėl šeimininkas nieko nemato? Tiesa, buvo tamsu, bet ne aklinai. Jis matė prie uolos prisispaudusią pilką Frodo figūrėlę, tačiau šeimininkas buvo per toli, kad Semas galėtų ištiesti pagalbos ranką.

Vėl sugriaudė, prapliupo lietus. Neperžvelgiama vandens uždanga susimaišė su kruša, lediniu srautu užgriuvo kalvas.

— Aš leidžiuosi pas jus! — suriko Semas, nors pats nežinojo, kaip nusileidęs galėtų padėti.

— Ne, ne! Palauk! — jau stipresniu balsu atsiliepė Frodas. — Man jau geriau. Palauk! Tu vis tiek nieko nepadarysi be virvės.

— Virvė! — springdamas iš susijaudinimo sušuko Semas. — Taigi tokį kvailį kaip aš verta ant jos pakarti, kad būčiau pavyzdys kitiems bukapročiams. Tu esi mulkių mulkis, Semai Gemdži, kaip ir sakė senis Gaferas! Virvė!

— Pakaks taukšti! — sušuko Frodas. Jis jau buvo atsigavęs ir dabar nežinojo, ar čia juoktis, ar bartis. — Palik ramybėje Gaferą! Kur ta tavo virvė? Jeigu kišenėje, tai kuo greičiau trauk ją lauk!

— Taip, taip, pone Frodai, ji mano ryšulyje. Šimtus mylių tampiausi ir užmiršau!

— Tai prisimink ir nuleisk vieną galą žemyn!

Semas nusimetė ryšulį nuo pečių ir ėmė raustis. Iš tikrųjų pačiame dugne gulėjo pilkos šilkinės virvės ritinys — Lorieno elfų dovana. Jis skubiai nusviedė vieną galą savo šeimininkui. Tamsos šydas tarsi nukrito Frodui nuo akių, jis pamatė silpnai švytintį pilką siūlą, besileidžiantį prie jo. Turėdamas į ką žiūrėti tamsoje, jis pasijuto nebe toks apsvaigęs. Atsargiai pasilenkęs Frodas tvirtai apsivyniojo virvę aplink juosmenį ir suspaudė ją abiem rankom. Semas atsitraukė, įrėmė koją per keletą jardų nuo krašto ir ėmė traukti. Pusiau užkeltas, pusiau pats užropojęs, Frodas pagaliau atsidūrė viršuje ir griuvo ant žemės.

Griaustinis daužėsi jau toli, o lietus net nemanė liautis. Hobitai nušliaužė atgal į tarpeklį, bet ir ten nebuvo kur pasislėpti. Vandens upokšniai sruveno žemyn uolų sienomis. Greitai jie suūžė srautu, kuris putojo ant akmenų liedamasis iš tarpeklio kaip iš lietvamzdžio.

— Lietus būtų mane tikrai nuplovęs arba mirtinai prigirdęs, — tarė Frodas. — Kokia laimė, kad tu turėjai virvę!

— Derėjo apie ją anksčiau pagalvoti, — atsiliepė Semas. — Ar jūs prisimenate, kaip Loriene elfai mums į valtis dėjo virvių? Aš nesusilaikiau ir vieną ritinį įsimečiau sau į kuprinę. Atrodo, jog tai buvo prieš daugelį metų... „Virvė visur pravers",— pasakė tada Haldiras ar kuris kitas elfas. Jis buvo visiškai teisus.

— Gaila, kad nesusiprotėjau paimti dar vienos, — tarė Frodas. — Bet aš palikau Būrį paskubom, todėl nespėjau apie tai pamąstyti. Jeigu virvės užtektų, galėtume ja nusileisti žemyn. Kokio ji ilgio, Semai?

Semas lėtai išvyniojo savo brangenybę ir ėmė rūpestingai matuoti alkūnėmis.

— Penki, dešimt, dvidešimt, ne mažiau kaip trisdešimt elų[5].

— Kas galėjo pagalvoti! — nudžiugo Frodas.

— Tikrai — kas? — juokėsi Semas. — Elfai yra nuostabi tauta. Virvutė atrodo švelni kaip pienas, plona, tačiau yra nepaprasto tvirtumo. Ji labai lanksti ir lengva kaip pūkelis!

— Trisdešimt elų, — svarstė Frodas, — turėtų pakakti. Jeigu prieš naktį audra nurims, aš vėl bandysiu leistis.

— Lietus jau rimsta, — pasakė Semas, — bet tokioje prieblandoje leistis yra labai pavojinga, pone Frodai. Aš dar neatsigavau nuo to klyksmo. Labai panašu į Juodąjį Raitelį, jeigu tik jis gali skraidyti. Aš manau — verčiau pasilikime šitame plyšyje ir palaukime ryto.

— O aš manau, jog neverta stirksoti tiesiai prieš Juodąją Šalį, akylai stebinčią pelkes.

Tai pasakęs Frodas atsistojo ir vėl nuėjo į tarpeklio galą. Jis apsidairė. Rytuose dangus jau pragiedrėjo, o didžioji audra kildama išskleidė sparnus virš Emyn Mulo, kur Sauronas, matyt, trumpam sulaikė savo tamsias mintis. Po to ji pasisuko ir pažėrė krušą bei žaibus virš Anduino slėnio, kaip karo šauklys užtemdydama Minas Tiritą. Neskubėdama audra persirito per Gondorą, Rohano pakraščius, jos juodus debesų bokštus, užstojusius saulę, išvydo rohirimų kariai, šuoliuojantys į vakarus. Tačiau čia, virš plikų kalvų ir dvokiančių pelkių, dar kartą atsivėrė gilus, mėlynas vakarinis dangus. Lyg mažyčiai langeliai dangaus kupole prie mėnulio pjautuvo įsižiebė pirmosios žvaigždės.

— Kaip gera vėl matyti, — giliai įkvėpęs tarė Frodas. — Žinai, Seniai, aš jau maniau, kad apakau — nuo žaibo ar kokios kitos baisybės. Nieko, visai nieko nemačiau, kol nusileido pilka tavo virvė. Man net pasirodė, kad ji švyti.

— Ji iš tikrųjų švyti tamsoje, — patvirtino Semas, — tačiau aš tik šiandien tai pastebėjau. Jeigu jau užsispyrėte leistis — kaip mes ją panaudosime, pone Frodai? Trisdešimt elų — tai beveik aštuoniolika sieksnių, tiek, kiek yra iki žemės.

Frodas trumpai pagalvojo.

— Pririšk ją prie šito strampo, Semai, — paliepė jis. — Keliausi žemyn pirmas, kaip ir norėjai. Aš tave lėtai leisiu, o tau tereiks kojomis ir rankomis spirtis nuo uolų. Žinoma, jeigu pamatytum kokią iškyšą ir duotum man pailsėti, būtų neblogai. Kai būsi apačioje, nusileisiu aš. Dabar jaučiuosi jau neblogai.

— Šaunu, — visai nenudžiugęs pasakė Semas. — Bet jei reikia, tai reikia!

Jis pasiėmė virvę, pririšo ją prie artimiausio strampo, kitą galą apsijuosę aplink liemenį. Paskui nenoriai apsisuko ir pasiruošė leistis.

Ant skardžio nebuvo nei perpus taip baisu, kaip tikėjosi Semas. Virvė suteikė pasitikėjimo, nors hobitas kiekvieną kartą užsimerkdavo, pasižiūrėjęs į apačią. Leidžiantis pasitaikė viena bjauri vieta, kur uola buvo lygut lygutėlė, ir Semas nuslydęs pakibo ant sidabrinės virvės. Bet Frodas ramiai leido jį žemyn, tad viskas baigėsi laimingai. Semas labiausiai bijojo, jog virvė baigsis, kai jis dar bus aukštai ore, tačiau Frodas tebelaikė rankose gerą galą, o jis jau atsistojo ant žemės ir šūktelėjo: „Aš nusileidau!" Nors su pilku elfų apsiaustu Semas ištirpo prieblandoje, Frodas jį puikiai girdėjo. Jis pasiruošė leistis pats.

Frodas užtruko kur kas ilgiau, nes viršuje nebuvo kam padėti. Iš pradžių hobitas nelabai pasitikėjo virve, tačiau du kartus nuslydęs ir įsitikinęs jos tvirtumu jis nusiramino ir sėkmingai pasiekė apačią.

— Valio! — šūktelėjo jis. — Mums pavyko! Pasprukome iš Emyn Mulo! Tik kas toliau? Galbūt greitai vėl ilgėsimės tvirto akmens po kojomis?

Semas neatsakė, jis žvelgė į viršų.

— Mulkiai! — pareiškė jis. — Kvėšos! Mano puikioji virvė! Ji pririšta viršuje, o mes apačioje. Mes paliekame Golumui puikiausius laiptus. Dar galėjome jam palikti raštelį su smulkiais nurodymais, kur pasukome! Taip ir maniau, jog viskas per daug gerai.

— Jeigu žinai kitą būdą nusileisti, tai lipk į viršų, atsirišk ją ir nusikabarok atgal! — nusijuokė Frodas. — Tada tikrai galėsi mane vadinti mulkiu, kvėša ar kitais maloniais vardais.

Semas pasikrapštė pakaušį.

— Prašom atleisti, bet nieko nesugalvoju, — pasakė jis. — Tiesiog man labai sunku skirtis su kokiu nors daiktu iš elfų šalies. Galbūt ją suvijo pati Galadrielė. Galadrielė!.. — sumurmėjo jis liūdnai nuleidęs galvą ir, lyg atsisveikindamas, paskutinį kartą timptelėjo virvės galą.

Tačiau, neapsakomai abiejų hobitų nuostabai, virvė pasileido. Semas pargriuvo, o minkštos pilkos kilpos šiugždėdamos krito jam ant galvos. Frodas nusijuokė.

— Kas rišo virvę? — paklausė jis. — Keista, kaip ji iki šiol nenukrito! O aš patikėjau savo svorį tavo surištam mazgui! Seniui visai nebuvo juokinga.

— Galbūt aš ne per geriausiai laipioju, pone Frodai, — įsižeidęs pasakė jis, — tačiau apie virves ir mazgus šį tą išmanau! Ne veltui mano giminės vyrai, pradedant nuo senelio ir baigiant dėde Endžiu, o jis yra vyresnysis Gafero brolis, buvo puikūs lyno akrobatai. Aš pririšau virvę taip tvirtai, kad tvirčiau nepririštų niekas — nei Grafystėje, nei kur kitur.

— Vadinasi, virvė trūko. Galbūt ji nusipjovė į uolos kraštą? — svarstė Frodas.

— Bet juk ne! — dar labiau įsižeidęs sušuko Semas. Jis pasilenkė ir apžiūrėjo galus. — Nenutrūko nė viena gijelė!

— Tada atsirišo mazgas, — nenusileido Frodas. Semas tik palingavo galva ir nieko neatsakė. Jis mąsliai leido virvę per pirštus.

— Sakykite ką norite, pone Frodai, — galop tarė jis, — bet, mano manymu, virvė grįžo pati, — kai aš pašaukiau.

Jis suvyniojo elfų dovaną ir meiliai įdėjo ją į ryšulį.

— Svarbiausia, kad ji vėl tavo krepšyje, — pasakė Frodas. — O dabar reikia apsvarstyti kitą mūsų žingsnį. Naktis jau čia pat. Ak, kokios nuostabios žvaigždės ir mėnulis!

— Tik pagalvokite — Lotlorierio elfai dabar irgi žvelgia į jas, — atsiduso Semas. — Širdis džiaugiasi matant. Žiū, mėnulis paaugo — šviečia visai padoriai. Mes jo jau pora naktų nematėme.

— Taip, bet iki pilnaties dar keletas dienų. Nemanau, kad mums verta lįsti į pelkes su priešpilnio šviesa.

Palaukę pirmųjų nakties šešėlių, jie pradėjo kitą kelionės atkarpą. Po kiek laiko Semas atsigręžė ir pasižiūrėjo atgal. Pilkoje uoloje juodavo tarpeklio žiotys.

— Kaip gerai, kad mes susigrąžinome virvę, — tarė Semas. — Neblogą mįslę užminėme tam niekšui. Tegu pabando nusileisti nuo tokio skardžio savo šlepsinčiomis kojomis!

Šlaitas vis dar stačiai leidosi žemyn. Jie pasuko per šlapius ak-monis ir aštria uolų atplaiša. Tačiau netoliese hobitams kelią pastojo plyšys, staiga išsižiojęs tamsoje prieš pat keliauninkų kojas. Plyšys nebuvo itin didelis, bet vis dėlto per platus, kad prieblandoje hobitai išdrįstų per jį šokti. Jiems pasigirdo, tarsi apačioje gurgėtų vanduo. Plyšys sukosi į šiaurę, atgal prie kalvų, todėl bent iki ryto kelias hobitams buvo užkirstas.

' — Ar mums nevertėtų grįžti ir paėjėti į pietus palei skardį? — pasiūlė Semas. — Gal ten rastume kokį nuošalų kampelį, o jei pasisektų — net olą.

— Ko gero, — sutiko Frodas. — Aš pavargau ir manau, jog šiai nakčiai pakaks klupinėti tarp akmenų. Bet man apmaudu gaišti — jeigu čia būtų lygus takas, tai žingsniuočiau juo, kol kojos laikytų.

Palei akmenuotas Emyn Mulo papėdes eiti buvo ne ką lengviau. Semas taip ir nerado nei kampelio, nei urvo: vien tiktai pliki akmenuoti šlaitai, prigludę prie niūraus skardžio, kuris vis aukščiau kilo virš galvų. Pagaliau netekę jėgų hobitai paprasčiausiai sukrito ant žemės pavėjinėje didelio akmens pusėje. Ten jie ir sėdėjo susiglaudę, kol, kad ir kaip jie stengėsi neprarasti budrumo, atslinko snaudulys. Aukštai pakilo mėnulis. Jo balta šviesa užliejo plikas uolas ir kiek toliau šmėksantį skardį, paversdama niūrią juodumą šalta pilkuma, išpinta šešėlių voratinklio.

— Semai, pasiimk mano antklodę, nusnūsk, o aš pabudėsiu, — pasakė Frodas atsistodamas bei šilčiau įsisupdamas į apsiaustą. Staiga jis sustingo ir skubiai pasilenkęs griebė Semą už rankos. — Kas ten? — sušnibždėjo jis. — Ten, ant uolos!

Semas pasižiūrėjo ir vos girdimai švilptelėjo pro dantis.

— Tsss! — tarė jis. — Mat kaip. Tai Golumas! Po šimts gyvačių! O aš tikėjaus, kad mes paklaidinome jį tarp uolų. Pasižiūrėkite į jį! Lyg šlykštus voras ant sienos.

Mėnesienoje aiškiai matėsi, kaip nuo stataus, beveik lygaus skardžio leidžiasi nedidelė juoda figūra, išskėtusi rankas ir kojas. Tikriausiai jo minkšti lankstūs pirštai rado atbrailų, kurių hobitai nebūtų nė pastebėję. Iš tolo jis atrodė kaip didelis voragyvis lipniomis galūnėmis. Tas padaras leidosi galva žemyn, lyg uostydamas kelią. Retkarčiais jis lėtai pakeldavo galvą apsižvalgyti — ji sukiojosi ant ilgo kaklo tarsi šis būtų visai be kaulų. Tada hobitai išvysdavo dvi balkšvas aktų liepsneles, kurios mirkteldavo ir tuoj pat vėl užgesdavo.

— Kaip manote, ar jis mus gali pamatyti? — paklauso Somai.

— Nežinau, — tyliai atsakė Frodas, — turbūt kad no. Natgl draugams būtų sunku mus įžiūrėti su šitais elfų apsiaustais. B® to, aš girdėjau, kad jis nemėgsta nei saulės, nei mėnulio.

— Tai kodėl jis leidžiasi kaip tik čia?

— Tyliau, Semai! Galbūt jis mus užuodžia. Jo klausa jautri beveik kaip elfų. Ko gero, Golumas kažką nugirdo: mos smagiai parė-kalojome eidami palei skardį, o sutūpę už akmens kalbėjomės irgi per garsiai.

— Jis man jau įkyrėjo, — tarė Semas. — Tas padaras per dažnai painiojasi mums po kojomis. Reikia su juo vyriškai pasišnekėti, šįkart aš jam neleisiu išsprūsti. — Jis užsitraukė pilką gobtuvą ant veido ir atsargiai nutykino prie uolos.

— Būk atsargus! — šnipštelėjo Frodas, sėlindamas iš paskos. — Jis daug pavojingesnis nei atrodo.

Juodas šešėlis jau nušliaužė tris ketvirčius kelio ir Iki žemės jam liko mažiau nei penkiasdešimt pėdų. Susigūžę didžiulio akmens šešėlyje Semas su Frodu atidžiai jį stebėjo. Atrodo, Golumas pasiekė pavojingą vietą, nes hobitai išgirdo jį šnypščiant bei keikiantis. Jis pakėlė galvą, nusispjovė. Dabar jo gyvatiškas baltas gergždė ir švokštė visai aiškiai.

— Ak, s-s-s! Atsargiai, mano mieliausias! Neskubėk ir būli pirmas. Mes nenorime nusisukti sprando, ar ne, mano mieliausiai? O ne, mielasis, golum! — Jis vėl pakėlė galvą į mėnulį, sumirksėjo Ir tuoj pat užsimerkė. — Mes nekenčiame jos, — piktai sušnypštė jis, — š-šlykš-šti, š-šlykš-šti š-šviesa, ji mus s-s-seka, ji žeidžia mūs-sų akis-s-s, mieliausias.

Jis leidosi vis žemiau, šnypštimas garsėjo.

— Kur jis-s, kur jis-s, mano mieliausias, mano mieliausias? Jis mūsų, taip, mūsų, ir mes jo norime. Vagys, vagys! Šlykštūs man vagys. Kur jie su mano mieliausiuoju? Prakeikimas! Mes jų nekenčiame.

— Nepanašu, kad jis žinotų, kur mes esame, ar no? — sušnibždėjo Semas. — O kas tas jo mieliausias? Ar jis turi galvojo...

— Ša! — sušvokštė Frodas. — Jis jau pakankamai arti, kad išgirstų šnabždesį.

Iš tiesų Golumas staiga stabtelėjo, jo didolė galva ėmė sukiotis, lyg įdėmiai klausytųsi. Blyškios akys buvo pusiau primerktos. Semas valdėsi, bet jo pirštai virpėjo. Degančios pykčiu ir pasišlykštėjimu hobito akys atidžiai sekė bjaurų padarą. Golumas vėl pajudėjo vis šnypšdamas ir keikdamasis.

Pagaliau jis atsidūrė ne daugiau kaip per dvylika pėdų nuo žemės, tiesiai hobitams virš galvų. Toje vietoje skardis smigo žomyn tarsi nukirstas, net Golumas negalėjo rasti jokios atbrailos užsikabinti. Jis pabandė apsisukti kojomis žemyn, tik staiga nusprūdo ir plonai prošvilpiu suklykęs dribo žemėn. Krisdamas jis susisuko į kamuolį lyg voras, kuriam leidžiantis nutrūko gija. Tą akimirką Semas kaip žaibas šoko iš savo slėptuvės ir dviem šuoliais įveikęs juos skyrusį atstumą užgriuvo ant Golumo. Tačiau hobitas neįvertino savo priešininko, nors šis drybsojo nukritęs ir nesitikėjo puolimo. Semui dar nespėjus tvirtai įsikabinti, ji lyg virvės apsivijo ilgos, minkštos, bet nepaprastai stiprios kojos bei rankos. Šalti pirštai siekė gerklės. Aštrūs dantys susmigo hobitui t petį. Semas tegalėjo savo kieta apvalia galva trankyti priešui į veidą. Golumas šnypštė, spjaudėsi, bet nepaleido. Semui būtų pasibaigę prastai, jeigu jis būtų puolęs vienas. Tačiau į pagalbą, traukdamas Gylį iš makštų, atskubėjo Frodas. Kaire ranka jis stvėrė Golumą už gličių plaukų ir atlošė jo galvą atgal, priversdamas blyškias piktas akis žvelgti į dangų.

— Paleisk, Golumai! — tarė jis. — Štai Gylys. Tu kartą jį jau matei. Paleisk arba paragausi durklo ašmenų. Aš perpjausiu tau gerklę!

Golumas neteko jėgų ir kaip šlapia virvė susmuko ant žemės. Semas atsistojo, laikydamasis už peties. Jo akys degė pykčiu, bet jis neprisivertė pulti: apgailėtinas priešas inkšdamas raičiojosi ant akmenų.

— Nemuškite mūsų! Neleisk jiems mūsų skriausti, mieliausias! Jie juk neskriaus mūsų, puikūs hobits-sai? Mes nenorėjome nieko bloga, bet jie šoko ant mūsų kaip katinai ant pelių, taip, taip, mieliausias. O mos tokio vieniši, golum. Mes būsime jiems geri, labai gori, jeigu Jio mums irgi bus malonūs, taip, taip.

— Na, ką mes su juo darysime? — paklausė Semas. — Siūlau jį surišti ir palikti čia, kad negalėtų mūsų sekti.

— Bet juk tada mes žūsim, mes mirssim, — suverkšleno Golumas. — Žiaurūs maži hobits-sai. Surišti mus šitoje šaltoje dykynėje ir palikti, golum, golum! — kūkčiojimas išsiveržė iš jo gargaliuojančios gerklės.

— Ne! — papurtė galvą Frodas. — Jeigu apsispręstumėm jį užmušti, tai reiktų nudobti jį nekankinant. Tačiau dabar mes neturime teisės jo nužudyti. Vargšas niekšelis! Jis juk mums nieko nepadarė.

— Kaipgi nepadarė?! — net šoktelėjo Semas, trindamas petj. — Šiaip ar taip, jis norėjo mums pakenkti. Ir dabar tebenori, galiu prisiekti! Pasmaugti mus miegančius — štai jo kėslas.

— Gali būti, — sutiko Frodas. — O gal ir ne — negali žinoti, ką jis galvoja, — Hobitas nutilo ir susimąstė.

Golumas gulėjo kaip gulėjęs, bet verkšlenti nustojo. Semas stovėjo šalia piktai į jį dėbčiodamas.

Frodui atrodė, jog jis girdi kažkur iš praeities atskambančius tolimus, bet aiškius balsus:

— Kaip gaila, kad Bilbas nepribaigė to šlykštaus padaro, kai turėjo tokią galimybę!

— Kaip gaila? O juk gailestis ir sulaikė jo ranką. Gailestis Ir kilniaširdiškumas: be būtinos priežasties žudyti negalima.

— Aš nejaučiu jokio gailesčio Golumui. Jis nusipelnė mirties.

— Nusipelnė mirties! Be abejo, daugelis gyvųjų yra nusipelnę mirti. Ir nemažai yra mirusių, kurie nusipelnė gyventi. Ar tu gali grąžinti jiems gyvenimą? Jei ne, tai neskubėk smerkti kitų. prisidengęs teisingumo vardu, kai iš tiesų drebi dėl savęs. Net Išminčių Išminčiai negali visko numatyti.

— Tebūnie taip, — garsiai tarė Frodas, nuleisdamas kardą. — Nors vis dar jo bijau, aš nežudysiu šito padaro. Nes dabar jis vertas tik gailesčio.

Semas pasižiūrėjo į savo šeimininką nesuprasdamas, su kuo jis šnekasi. Golumas pakėlė galvą.

— Taip, mes-s esame pasigailėtini, mieliausias, — suinkštė Golumas. — Vargas, vargas! Hobitai mūsų neužmuš, gerieji hobitai.

— Neužmušime, bet ir nepaleisime, — pasakė Frodas. — Tu klastingas ir suktas, Golumai, todėl eisi su mumis, o mes nenulei-sime nuo tavęs akių. Kur galėdamas turėsi mums padėti. Už gera atsilyginama geru.

— S-sutinku, žinoma, s-sutinku! — ėmė linkčioti Golumas atsisėsdamas. — Gerieji hobitai! Mes eisime su jais. Eisime ir rodysime jiems saugius takus tamsoje, taip, taip, rodysime. Bet mums įdomu, kurgi jie keliauja per šitas šaltas žemes, taip, mums įdomu.

Jis pasižiūrėjo į hobitus, akimirką jo blyškiose mirksinčiose akyse sužėrėjo klastos ir smalsumo kibirkštėlė.

Semas susiraukė ir sukando dantis. Jis nesuprato, kodėl šeimininkas taip elgiasi, tik numanė tam esant priežasčių. Tačiau Frodo atsakymas į Golumo klausimą jį visiškai suglumino.

Frodas pažvelgė tiesiai Golumui į akis, kurias šis skubiai nusuko, ir tyliai tarė:

— Tu tai žinai arba bent numanai, Smygolai. Mes keliaujame į Mordorą. Aš manau, jog tu žinai, kaip ten patekti.

— Ak, s-s-s! — pasibaisėjo Golumas, užsidengdamas ausis, lyg toks atvirumas ir tas vardas būtų jį skaudinęs. — Mes spėjome, taip, mes spėjome. Ir mes nenorime, jog jie ten eitų. Ne, mieliausias, tik ne šie gerieji hobitai. Pelenai, pelenai ir dulkės, ir troškulys — štai kas ten. Ir duobės, duobės, duobės. O dar orkai — tūkstančiai orkų. Mielieji hobitai neturi keliauti į tokias s-s-s vietas.

— Vadinasi, tu ten buvai? — rūsčiai paklausė Frodas. — Ir tave vėl ten traukia?

— Tap, taip. Ne!! — suriko Golumas. — Aš ten buvau tik kartą, atsitiktinai. Juk atsitiktinai, mano mieliausias? Bet mes ten nenorime grįžti, ne, ne, nenorime! — Staiga jo balsas pasikeitė, gurguliuodamas Golumas ėmė šnekėtis su kažkuo kitu. — Palikite mane, golum! Man skauda. O, mano vargšės rankos, golum! Aš, mes, aš nenoriu grįžti. Aš jo nesurasiu. Aš pavargau. Aš, mes jo nesurasime, golum, ne, niekur nesurasime. Jie visada budrūs. Nykštukai, žmonės, elfai — baisūs elfai žibančiomis akimis. Aš jo nesurasiu. Ak! — Jis pašoko ir suspaudęs kaulėtą kumštį pagrūmojo į rytus. — Mes to nedarysime! — sušuko Golumas. — Jis ne tavo! — Bet paskui jis vėl susmuko ant žemės ir ėmė žliumbti. — Golum, golum. Nežiūrėk į mus! Eik šalin! Eik miegoti!

— Jis neis šalin ar miegoti tau paliepus, Smygolai, — tarė Frodas. — Bet jeigu tu iš tikrųjų nori nuo Jo išsivaduoti, privalai man padėti. Tai reiškia, jog turėsi parodyti kelią pas Jį. Tačiau tau nereikės eiti su mumis į Mordorą. Nuvesk mus iki vartų, tada galėsi laisvas keliauti kur nori.

Golumas vėl atsisėdo ir pasižiūrėjo į jį iš padilbų.

— Jis visada yra ten, — sukrenkštė jis, — visada ten. Orkai jus nuves. Į rytus nuo upės visur knibžda orkų. Neprašykite Smygolo. Vargšas, vargšas Smygolas iš ten seniai iškeliavo. Iš Smygolo atėmė jo Mieliausiąjį ir jis dabar žuvęs.

— Galbūt mes vėl jį surasime, jeigu tu eisi su mumis, — pasakė Frodas.

— Ne, ne, niekada! Smygolas prarado savo Mieliausiąjį.

— Stokis! — liepė Frodas.

Golumas atsistojo ir atsirėmė į uolą.

— Taigi. Kada tau geriau ieškoti tako — dieną ar naktį? Mes pavargę, bet jeigu aiškiau matai naktį, tai iškeliausime tuoj pat.

— Didelės šviesos žeidžia mums akis, o taip, jos žeidžia, — suinkštė Golumas. — Smygolas neis šviečiant Baltajam Veidui. Jis greitai dings už kalnų, taip. Truputį pailsėkite, gerieji hobitai!

— Tada sėsk ir nejudėk! — įsakė Frodas.

Hobitai atsisėdo šalia jo iš abiejų pusių, atsirėmė į uolą ir ištiesė pavargusias kojas. Jie puikiai suvokė, jog neturi miegoti. Mėnulis lėtai ėmė leistis. Nuo kalvų nutįso šešėliai, aplinkui sutemo. Tik aukštai danguje tebespindėjo žvaigždės. Niekas nejudėjo. Golumas sėdėjo parietęs kelius, rankas padėjęs ant žemės ir užsimerkęs, tačiau atrodė, jog jis įtemptai kažką galvoja.

Frodas pašnairavo į Semą. Hobitų žvilgsniai susitiko — jie suprato vienas kitą. Jie įsitaisė patogiau, atrėmė galvas į uolą ir užmerkė akis. Greitai pasigirdo tylus jų šnarpštimas. Golumo rankos trūktelėjo. Vos pastebimai jo galva pasisuko į kairę, į dešinę, jis lėtai atmerkė vieną akį, po to kitą. Hobitai nejudėjo.

Staiga neįtikėtinai vikriai bei greitai Golumas lyg žiogas ar varlė šoko į tamsą. Bet kaip tik to ir tikėjosi Frodas su Semu. Semas pavijo bėglį už poros žingsnių, o Frodas, sugriebęs už kojų, parvertė jį žemėn.

— Tavo virvė vėl pravers, Semai, — tarė Frodas. Semas ištraukė virvę.

— Ir kurgi jūs susiruošėte tokiose šaltose žemėse, ponuli Golumai? — pašaipiai paklausė jis. — Mums įdomu, aha, mums įdomu. Tikriausiai susirasti savo draugužių orkų, ar ne? Šlykštus klastingas padare. Šita virvė su siaura kilpa labiau tiktų tavo kaklui.

Golumas gulėjo nesipriešindamas ir nieko neatsakė, bet metė į Semą greitą piktą žvilgsnį.

— Reikia padaryti taip, kad jis nepaspruktų, — tarė Frodas. — Golumui teks eiti, tad neverta jam pančioti kojų. Rankų irgi, nes, atrodo, jis mėgsta vaikščioti keturiomis. Pririšk vieną galą jam prie kulkšnies, o kitą laikyk rankoje.

Frodas nenuleido akių nuo Golumo, kol Semas rišo mazgą. Pasekmės nustebino juos abu. Golumas pradėjo siaubingu balsu klykti. Jis raičiojosi, bandė prisikišęs nukąsti virvę ir vis rėkė.

Pagaliau Frodas suprato, jog jam tikrai skauda, bet ne nuo mazgo. Nors mazgas buvo tvirtas, jis neturėjo itin veržti. Semas jau nebe taip rūsčiai paklausė:

— Kas tau atsitiko? Bandei pabėgti, tai turi būti pririštas. Bet mes nenorime tavęs kankinti.

— Mums skauda, mums skauda! — šnypštė Golumas. — Ji stingdo, ji kanda. Prakeikti elfai ją padarė! Žiaurūs hobitai, žiaurūs! Dėl to mes ir bandėme pabėgti, žinoma, dėl to, mieliausias! Mes numanėme, jog hobitai bus žiaurūs. Jie lanko elfus, nuožmius elfus su žibančiomis akimis. Nuimkite ją nuo mūsų. Mums skauda!

— Ne, aš jos nenuimsiu, — tarė Frodas. — Nebent, — jis sekundę pagalvojo, — nebent tu mane įtikintum, kad tavimi galima pasitikėti.

— Mes prisieksime daryti tai, ko jis nori, taip, taip, — suinkštė Golumas, vis dar tebesiraitydamas ir laikydamasis už kulkšnies. — Skauda!

— Prisieksi? — paklausė Frodas.

— Smygolas, — staiga garsiai ir aiškiai tarė Golumas, su keista šviesa akyse žiūrėdamas į Frodą, — Smygolas prisieks savo Mieliausiuoju.

Frodas akimirką sustingo. Semas vėl nustebo, išgirdęs šeimininko žodžius bei rūstų balsą:

— Mieliausiuoju? Tu drįsti prisiekti Mieliausiuoju? — tarė Frodas. — Pagalvok!

Tai juo tu nori prisiekti, Smygolai? Šitokio pažado laikytumeisi? Jis klastingesnis už tave. Jis gali iškreipti tavo žodžius. Saugokis!

Golumas sudrebėjo, bet pakartojo:

— Mieliausiuoju, Mieliausiuoju!

— Ką tu juo prisieksi? — paklausė Frodas.

— Kad būsiu labai labai geras, — tuoj pat atsakė Golumas. Jis prišliaužė prie Frodo ir sušnibždėjo: — Smygolas prisiekia, jog niekada, niekada neatiduos Mieliausioje Jam. Niekada! — Drebulys nupurtė visą jo kūną, lyg Golumą būtų sukrėtę jo paties žodžiai. — Smygolas jį išsaugos. Bet Smygolas turi pamatyti savo Mieliausiąjį, kad galėtų prisiekti.

— Ne, — pasakė Frodas su rūsčia užuojauta žiūrėdamas žemyn. — Tu nori jį pamatyti ir paliesti, nors supranti, jog tada netektum proto. Ne. Prisiek jo vardu, jei nori. Juk tu žinai, kur jis yra. Žinai, Smygolai. Jis prieš tave.

Akimirką Semui pasirodė, kad jo šeimininkas išaugo, o Golumas susitraukė: aukštas, rūstus, galingas valdovas, pilkame šešėlyje slepiantis savo švytėjimą, ir prie jo kojų inkščiantis mažas šuniūkštis. Jie buvo skirtingi, tačiau kartu ir panašūs: jie galėjo skaityti vienas kito mintis. Golumas priropojo ir pradėjo glostyti Frodo kelius gerindamasis.

— Ant žemės! Ant žemės! — liepė Frodas. — Dabar prisiek!

— Mes prisiekiame, taip, aš prisiekiu, — tarė Golumas, — jog tarnausiu Mieliausioje šeimininkui. Geras šeimininkas, geras Smygolas, golum, golum! — staiga jis vėl pradėjo verkšlenti ir graibytis kulkšnies.

— Nurišk virvę, Semai, — paprašė Frodas.

Be didelio džiaugsmo Semas pakluso. Golumas iš karto pašoko ir pradėjo šokinėti aplinkui, kaip priluptas šunytis, kurio šeimininkas jau .nebepyksta. Jis kuriam laikui visiškai pasikeitė: ėmė mažiau šnypšti ir kalbėjosi nebe su mieliausiuoju savimi, bet su naujaisiais draugais. Hobitams prisiartinus jis vis dar atsitraukdavo ir stengėsi jokiu būdu nesiliesti prie elfų apsiaustų, tačiau buvo tikrai draugiškas, o jo pastangos įtikti galėjo tiesiog sujaudinti. Golumas springo juoku iš kiekvieno hobitų pokšto ar gesto, džiaugėsi, kai Frodas su juo kalbėdavo švelniai, ir šniurkščiojo Frodo pabartas. Semas vengė su juo šnekėtis. Jis buvo labai įtarus, ir naujasis Golumas-Smygolas jam patiko dar mažiau už senąjį.

— Na, Golumai, ar kaip tu ten vadiniesi, — tarė jis, — mėnulis nusileido. Mes jau galime keliauti.

— Taip, taip, — sutiko aplinkui šokinėdamas Golumas. — Pirmyn! Yra tik vienas kelias per Mirusias Pelkes. Aš jį radau, taip. Orkai juo nevaikšto. Orkai jo nežino. Orkai neina per Pelkes, jie suka mylių mylias aplinkui. Gerai, kad jūs susitikote Smygolą, taip. Sekite paskui Smygolą.

Jis žengė keletą žingsnių ir laukdamas atsisuko kaip šuniukas, kviečiąs juos pasivaikščioti.

— Palauk, Golumai! — šūktelėjo Semas. — Neskubėk! Aš eisiu iš paskos ir turėsiu paruošęs virvę.

— Ne, ne! — nusišypsojo Golumas. — Smygolas pažadėjo.

Jie iškeliavo vidury nakties po šaltomis šviesiomis žvaigždėmis. Golumas pavedėjo juos atgal į šiaurę, po to pasuko į dešinę nuo Emyn Mulo pakraščių ir akmenuotais šlaitais ėmė leistis neaprėpiamų pelkių link. Greitai ir tyliai jie išnyko tamsoje. Mylių mylias iki pat Mordoro vartų niekas netrikdė juodos tylos.

2 Per Mirusias Pelkes

Golumas ėjo greitai, galvą ir kaklą ištiesęs į priekį, retkarčiais liuoksėdamas keturiomis. Frodas su Semu vos spėjo paskui jį, tačiau Golumas, rodėsi, nė nemanė sprukti ir, hobitams atsilikus, jis sustodavo palaukti. Gana greitai jie priėjo griovį, anąkart užkirtusį jiems kelią.

— Štai! — šūktelėjo Golumas. — Štai kelias žemyn, taip! Dabar eisime juo — toli toli, va ten. — Jis parodė į pietryčius, į Pelkes. Net vėsiame vakaro ore sunkus ir šleikštus pelkių dvokas nemaloniai erzino nosis. Golumas pabėgiojo palei kraštą pirmyn atgal, tada vėl šūktelėjo:

— Leiskitės žemyn! Smygolas jau kartą čia buvo, kai slėpėsi nuo orkų.

Jis lipo pirmas, iš paskos į tamsą leidosi hobitai. Tai nebuvo sunku, kadangi toje vietoje griovys tebuvo apie penkiolikos pėdų gilumo ir gal dvylikos platumo. Dugne čiurleno vanduo: matyt, vienas iš daugybės upelių, kurie, atitekėję iš kalnų, girdė užakusius ežeriukus bei liūnus. Golumas pasuko į dešinę, laikydamasis pietų krypties, ir nubrido seklia srove. Jam, atrodo, labai patiko šlepsėti vandenyje, Smygolas netgi ėmė kvarksėti kažkokią dainelę:

— Cha, cha! Ko gi aš norėčiau? — paklausė jis, žiūrėdamas į hobitus. — Mes jums pasakysime. Jis atspėjo seniai seniai — Beginsas atspėjo! — Semas tamsoje pagavo anaiptol ne draugišką Golumo akių blykstelėjimą, o šis kvarkė toliau:

Šitie žodžiai Semui priminė dar vieną rūpestį, kuris nedavė jam ramybės nuo tos akimirkos, kai Frodas nusprendė imtis Golumą kartu: maistas. Galbūt šeimininkas tai užmiršo, bet Golumui valgyti irgi reikia. Kaip jis maitinosi, klaidžiodamas vienas? „Ne per sočiausiai, — pagalvojo Semas, — jam, matyt, teko pabadauti. Jeigu negaus žuvies, Golumas gali susigundyti ir hobitų mėsele, ims ir užklups mus snaudžiančius. Na jau ne, Semo Gemdžio jis taip lengvai nepaims".

Jie dar ilgai ilgai klupinėjo po tamsią vingiuotą vagą, bent jau taip rodėsi pavargusioms Frodo ir Senio kojoms. Griovys pasisuko į rytus ir po truputį ėmė platėti bei seklėti. Pagaliau dangus viršuje nusidažė pilka artėjančio ryto spalva. Golumas, atrodė, nė kiek nepavargo, tačiau jis pasižiūrėjo į dangų ir sustojo.

— Artėja diena, — sušnibždėjo jis, lyg diena būtų galėjusi tai nugirsti ir pulti ant jo. — Smygolas pasiliks čia: aš pasiliksiu čia ir Geltonasis Veidas manęs nematys.

— Aš norėčiau išvysti saulę, — tarė Frodas, — bet sustosime čia: mes per daug pavargę, kad galėtume eiti toliau.

— Išvysti Geltonąjį Veidą nėra gerai, — paprieštaravo Golumas. — Jis išduoda. Mielieji, gerieji hobitai pasiliks su Smygolu. Aplinkui pilna orkų ir kitokių bjaurių padarų. Jų akys aštrios. Pasilikite ir slėpkitės su manimi!

Trijulė susėdo ant žemės, atsirėmusi į uolėtą griovio kraštą. Jis dabar buvo tik žmogaus ūgio, o dugne baltavo daug sausų plokščių akmenų. Vanduo vinguriavo tik kaire griovio puse. Hobitai įsitaisė ant vieno tokio akmens, o Golumas patenkintas pliuškenosi srovėje.

— Reikia užkąsti, — pasiūlė Frodas. — Smygolai, ar tu išalkęs? Mes turime nedaug maisto, bet pasidalinsime su tavimi.

Nuo žodžio „išalkęs" blyškios Golumo akys suliepsnojo žalia šviesa. Jos tiesiog išsivertė lauk. Akimirkai jis vėl tapo senuoju Golumu.

— Mes esame iš-šbadėję, taip, taip, iš-šbadėję, mieliausias, — tarė jis. — Ką jie valgo? Ar jie turi gardžiujų žuvų? — Golumas iškišo liežuvį tarp geltonų dantų ir apsilaižė bespalves lūpas.

— Ne, mes neturime žuvų, — atsakė Frodas, — mes turime tik šito, — jis iškėlė lembaso paplotėlį, — ir vandens, jeigu jis čia yra tinkamas gerti.

— Taip, taip, puikus-s-s vanduo, — sulinksėjo Golumas. — Gerkime, gerkime, kol dar galime! O ką jie ten turi, mieliausias? Ar tai valgoma? Ar skanu?

Frodas atlaužė gabaliuką paplotėlio ir įvyniojęs į lapą padavė Golumui. Šis apuostė lapą, jo veidą iškreipė pasišlykštėjimas — tikrosios prigimties užuomina.

— Smygolas užuodžia! Lapai iš elfų šalies, gach! Jie dvokia! Smygolas lipo į jų medžius ir po to ilgai negalėjo nuplauti dvoko nuo savo puikiųjų rankų.

Numetęs lapą, jis atsignybo lembaso gabalėlį ir įsidėjo į burną. Staiga Golumas pradėjo spjaudytis bei kosėti.

— Ak, ne! — taškėsi seilėmis jis. — Jūs norite nunuodyti vargšą Smygolą! Dulkės ir pelenai, jis negali to valgyti. Smygolas badaus. Bet mes nepykstame. Gerieji hobitai. Smygolas pažadėjo. Jis badaus. Jis negali valgyti hobitų maisto. Jis badaus. Vargšas liesas Smygolas!

— Atleisk, — pasakė Frodas, — bijau, kad niekuo negaliu padėti. Maniau, jog tau patiks šitas maistas, jei jo paragausi. Galbūt tu kol kas negali net ragauti.

Hobitai tylėdami kramsnojo lembasą. Semas pamanė, jog šalia išbadėjusio Golumo lembasas jam pasidarė kur kas skanesnis. Tačiau buvo nejauku. Golumas sekė kiekvieno kąsnelio kelionę iš rankos į burną lyg šuo, tupintis šalia pietaujančio šeimininko. Bet kai hobitai pasistiprinę pradėjo ruoštis poilsiui, jis suprato, jog jie tikrai neturi jokių skanėstų, kuriais galėtų pasidalinti. Golumas atsitraukė per keletą žingsnių, atsisėdo ir šiek tiek paverkšleno.

— Paklausykite, šeimininke, — tarė Semas Frodui, visai nesirūpindamas, kad Golumas gali nugirsti. — Mums būtina nusnūsti, tačiau abu miegoti negalime, nes čia sėdi šitas alkanas nenaudėlis. Prisiekęs ar neprisiekęs, Golumas-Smygolas senų įpročių taip greitai nepamirš. Jūs, pone Frodai, eikite miegoti, o kai man akys jau pačios merksis, aš jus pažadinsiu.

— Ko gero, tu teisus, Semai, — garsiai pasakė Frodas. — Jis pasikeitė, bet aš nesu tikras, ar ilgam. Nors nemanau, jog dabar reikėtų Golumo bijoti, tu pabudėk. Pažadink mane po dviejų valandų — ne vėliau!

Frodas buvo taip pavargęs, kad jo galva nusviro ant krūtinės vos ištarus paskutinius žodžius. Golumas irgi pamiršo savo baimes, susirangė ir greitai užmigo. Jis tyliai šnopavo pro sukąstus dantis, bet gulėjo nejudėdamas kaip akmuo. Po kurio laiko, bijodamas, kad pats neužmigtų nuo ramaus bendražygių kvėpavimo, Semas atsistojo ir švelniai bakstelėjo Golumą. Šis trūktelėjo rankomis, bet neatsibudo. Semas pasilenkė ir jam į ausį sukuždėjo: „Žuvis-s", tačiau nesulaukė jokio atsakymo — Smygolas ramiai šnarpštė toliau.

Semas pasikasė pakaušį.

— Tikriausiai iš tiesų miega, — sumurmėjo jis, — ir jei aš būčiau Golumas, jis niekada nebeatsibustų.

Semas nuginė mintis apie kardą bei virvę ir atsisėdo prie savo šeimininko.

Kai jis pabudo, dangus viršuje jau buvo tamsesnis negu jiems pusryčiaujant. Semas pašoko ant kojų. Staiga suprato, jog išmiegojo ištisą dieną, mažiausiai devynias valandas, ir dabar yra žvalus bei alkanas. Šalia vis dar kietai miegojo Frodas. Golumo niekur nesimatė. Daugybė labai teisingų žodžių apie save, pasiskolintų iš tėtušio Gafero, šmėkštelėjo Semo galvoje, bet jam taip pat toptelėjo, kad šeimininkas buvo teisus: jiems nereikėjo nieko saugotis. Abu hobitai gulėjo gyvi ir nepasmaugti.

— Nelaimingasis, — pusiau gailėdamas tarė jis. — Įdomu, kur jis dabar?

— Netoli, netoli! — pasakė balsas virš jo. Semas pažvelgė aukštyn ir vakaro danguje išvydo didelę Golumo galvą bei ausis.

— Ką ten darai? — šūktelėjo Semas, kurio įtarimai atgimė vos pamačius galvą.

— Smygolas alkanas, — pasakė Golumas. — Tuoj grįš.

— Grįžk atgal! — suriko Semas. — Ei! Grįžk atgal! Bet Golunlas dingo. Nuo Semo riksmų pabudęs Frodas atsisėdo trindamasis akis.

— Labas, — tarė jis. — Kas atsitiko? Kuri valanda?

— Bala žino, — atsakė Semas. — Saulė jau nusileido. O jis dingo. Pasakė, kad yra alkanas.

— Nesijaudink! — nuramino jį Frodas. — Šaukštai po pietų. Bet jis grįš, pamatysi. Pažadas dar kurį laiką jį laikys. Be to, jis niekada nepaliktų savo Mieliausioj o.

Frodas nė kiek nesusijaudino išgirdęs, jog juodu visą dieną pramiegojo šalia laisvo ir labai alkano Golumo.

— Pamiršk tuos vardus, kuriais tave barė Gaferas, — paguodė jis Semą. — Buvai mirtinai pavargęs, o dabar abu esame pailsėję. Šiąnakt mūsų laukia bjaurus kelias. Bjauresnio nesugalvosi.

— Maistas, šeimininke, — pasakė Semas. — Kiek laiko reikės, kad atliktume tą darbą? O ką darysime tada? Kelionės duona nuostabiai laiko ant kojų, bet dorai nepasotina, nors aš tuo nenoriu įžeisti jos kepėjų. Ją reikės valgyti kiekvieną dieną, o paplotėliai ryšuliuose neauga. Atsargų mums dar pakaks kokioms trims savaitėms, ir tai tik suveržus diržus. Iki šiol lembaso netaupėme.

— Aš nežinau, kiek laiko užtruksime, kol... kol baigsime, — atsakė Frodas. — Mes labai sugaišome kalvose. Bet, Semai Gemdži, brangusis hobite. Esi pats geriausias mano draugas ir artimiausias, todėl sakau tau atvirai: aš nežinau, ar verta mąstyti, kas bus vėliau. Kiek yra vilties, jog mums pavyks „atlikti darbą", kaip tu pasakei? Kas bus, jeigu Visagalis Žiedas pateks į Ugnį, o mes būsime šalia? Aš klausiu tavęs, Semai, ar mums tada dar reikės duonos? Turbūt ne. Viskas, ką mes galime padaryti — tai maldauti kojų, kad jos nuneštų mus iki Lemties Kalno. Aš pradedu justi, jog ir to gali būti per daug.

Semas tyliai linktelėjo. Jis paėmė šeimininko ranką ir priglaudė sau prie skruosto. Jis jos nepabučiavo, nors ant delno nukrito keletas ašarų. Po to Semas nusisuko, perbraukė rankove per nosį, atsistojo ir, apsimesdamas kažką švilpaująs, neva piktai apsidairė:

— Kur tas prakeiktas padaras?

Golumas netrukus grįžo, bet taip tyliai, jog hobitai jį išgirdo tik tada, kai šis pasirodė prieš juos. Jo pirštai ir veidas buvo išterlioti juodu purvu. Golumas seilėdamasis dar kažką tebekramtė. Hobitai neklausė ir nenorėjo net spėti, ką.

„Kirmėlės, vabalai ar kas nors gleivėto iš žemės, — pagalvojo Semas. — Brr, šlykštus padaras. Vargšas nenaudėlis..."

Golumas nieko nesakė, kol neatsigėrė ir nenusiprausė. Tada laižydamasis priėjo prie hobitų.

— Dabar geriau, — tarė jis. — Ar mes pailsėjome? Pasiruošę keliauti toliau? Puikūs hobitai, jie gražiai miega. Dabar pasitikite Smygolu? Labai, labai gerai.

Jie toliau keliavo vis seklėjančiu daubos dugnu, kuris ilgainiui tapo mažiau akmenuotas. Po truputį daubos kraštai susilygino su žeme. Darėsi vis troškiau. Artėjo rytas, bet apie tai keleiviai sprendė tik iš vos matomos pilkos šviesos, nes mėnulį su žvaigždėmis dengė debesys. Sužvarbę jie priėjo tą vietą, kur upelis baigėsi. Krantai virto samanotais pylimais. Vanduo gurgėjo per paskutinį pūvantį akmenį ir dingo rudoje baloje. Aplinkui šnarėjo ir šnypštė sausos nendrės, tačiau jie nejuto nė mažiausio vėjo.

Visur aplinkui dabar gliurgėjo akivarai bei liūnai. Kiek tik akys aprėpė, niūksojo Mirusių Pelkių migla. Iš dvokiančių balų kilo šleikštus rūkas. Ore tvyrojo troški smarvė. Toli pietuose dunksojo Mordoro kalnai — kaip niūri debesų juosta, plaukianti virš pavojingos miglotos jūros.

Dabar hobitai visiškai priklausė nuo Golumo. Jie nežinojo, tokioje migloje net negalėjo numanyti, jog priėjo tik šiaurinį pelkių pakraštį: mylių mylios jų dabar driekėsi į pietus. Hobitai galėjo pasirinkti kitą kelią: truputį grįžę atgal ir padarę didelį lanką į rytus, jie būtų atsidūrę plikoje Dagorlado lygumoje, senovės mūšio lauke, esančiame prieš Mordoro vartus. Bet vargu ar tai būtų geresnė išeitis. Akmenuotoje lygumoje nebuvo jokios priedangos, o per ją vedė orkų bei kitų Priešo kareivių keliai. Šičia nebūtų padėję net Lorieno apsiaustai.

— Kur dabar, Smygolai? — paklausė Frodas. — Ar mums reikės eiti per šitas dvokiančias pelkes?

— O ne, visiškai ne, — pasakė Golumas, — nereikės, jeigu hobitai nori pasiekti tamsiuosius kalnus ir kuo greičiau susitikti su Juo. Šiek tiek atgal, šiek tiek į rytus ir jūs išeisite į tvirtus kelius prieš pat Jo šalies vartus. Ten jūsų lauks galybė tarnų, kurie mielai nuves hobitus tiesiai pas Jį, o taip. Jo Akis stebi tą kelią visą laiką. Kažkada ji ten pagavo Smygolą, — jis sudrebėjo. — Nuo to laiko Smygolas niekada nepamiršta savo akių. Taip, taip, akių, kojų ir nosies. Aš žinau kitą kelią. Sunkesnį ir lėtesnį, bet Jis mūsų nepamatys. Sekite paskui Smygolą! Jis perves jus per pelkes, per ūkanas, per puikias, tirštas ūkanas. Labai atsargiai sekite paskui Smygolą ir galbūt jūs toli nukeliausite, kol Jis jus sugaus, taip, tikriausiai.

Išaušo bevėjis niūrus rytas, pradvisęs pelkių tvaiku. Nė vienas saulės spindulėlis neprasibrovė pro storą debesų paklodę, tad Golumas nekantravo keliauti toliau. Truputį atsipūtę, jie pakilo ir iš karto ištirpo šešėliuotame tyliame pasaulyje, nematydami nei paliktų kalvų, nei kalnų, kuriuos norėjo pasiekti. Pirmas ėjo Golumas, po jo — Semas ir paskutinis — Frodas.

Frodas atrodė labiausiai pavargęs iš visų trijų. Nors jie ėjo lėtai, hobitas dažnai atsilikdavo. Keleiviai greitai pastebėjo, jog tai, kas iš toli rodėsi viena milžiniška pelkė, iš tiesų buvo begalinis akivarų, klampių liūnų bei vingiuojančių pusiau užakusių upeliūkščių tinklas. Tarp jų tik labai akyla akis ir koja galėjo nepamesti takelio. Golumui akylumo užteko, bet net jam buvo nelengva. Jo ilgakaklė galva be perstojo sukiojosi, o jis pats visą laiką šniukštinėjo ir kažką murmėjo sau po nosimi. Retkarčiais jis iškėlęs ranką sustabdydavo hobitus, pabėgėdavo į priekį ir kojų bei rankų pirštais ištyrinėdavo kelią arba imdavo klausytis prie žemės prikišęs vieną ausį.

Šalta ir drėgna žiema vis dar laikėsi įsikibusi šito pamiršto krašto. Vienintelė žaluma buvo piktžolių maurai, plūduriuojantys tamsaus riebaus vandens paviršiuje. Nudžiūvusios žolės ir supuvusios nendrės dūlavo rūke kaip seniai pamirštų vasarų šešėliai.

Įdienojus šiek tiek prašviesėjo, ūkai ėmė skysti, tapo permatomi. Aukštai virš puvėsių ir dvoko kilo skaisti auksinė saulė, nors apačioje matėsi tik varganas blyškus jos atspindys, kuris nei švietė, nei šildė. Tačiau netgi to pakako, kad Golumas pultų raukytis bei slėptis. Jie sustojo ir kaip maži persekiojami žvėrys sugulė didelių rudų nendrių tankumyne. Tylą trikdė tik vos girdimas migdantis vėjo dūzgimas tarp siūbuojančių tuščių nendrių bei drebančių nulaužtų žolės stiebelių.

— Net paukščių nėra! — niūriai tarė Semas.

— Ne, nėra paukščių, — patvirtino Golumas ir apsilaižė. — Puikūs paukščiai! Bet čia veisiasi tik gyvat-s-ės, kirmin-s-ai ir padarai liūnuose. Pilna šlykščių padarų liūnuose. Nėra paukščių! — liūdnai baigė jis. Semas pasižiūrėjo į jį su neslepiamu pasišlykštėjimu.

Taip praėjo trečioji jų kelionės su Golumu diena. Kai laimingesniuo-se kraštuose vakaro šešėliai pradėjo ilgėti, jie vėl pajudėjo, tik retkarčiais trumpam sustodami. Hobitai stabčiojo ne tiek pailsėti, kiek pagelbėti Golumui, kuris labai atsargiai slinko į priekį ir kartais pa-siklysdavo. Sutemus keleiviai pasiekė patį Mirusių Pelkių vidurį.

Hobitai ėjo lėtai, susikūprinę, atidžiai sekdami kiekvieną Golumo judesį. Pelkės darėsi vis klampesnės, vis daugiau pasitaikydavo plačių užakusių ežerėlių, tarp kurių sunkiai berasdavai kupstą, ant kurio pastatyta koja negrimztų į burbuliuojantį purvą. Laimė, keleiviai buvo lengvi, kitaip niekas iš jų nebūtų suradęs kelio.

Visiškai sutemo: rodėsi, kad pats oras tapo juodas ir tirštas kaip derva. Semas staiga pasitrynė akis: tamsoje sužėrėjo šviesos. Iš pradžių kairės akies kampučiu jis išvydo blyškų švytėjimą, kuris tuoj išnyko, tačiau greitai pasirodė ir daugiau švieselių: vienos panašios į blausiai spindinčius dūmus, kitos — į ūkanotas liepsneles, mirgančias virš nematomų žvakių. Šen ir ten šmėkšojo ši vaiduokliška šviesa, lyg jas visas būtų degiojusios nematomos rankos.

Nei Frodas, nei Smygolas nepratarė nė žodžio. Pagaliau Semas neištvėrė:

— Ką tai reiškia, Golumai? — baimingai paklausė jis. — Šitos šviesos? Jos aplinkui mus. Ar mes spąstuose? Kas tai yra?

Golumas pasižiūrėjo į viršų. Nebūdamas tikras dėl kelio, jis dabar ropinėjo po žemę: priešais gliugėjo vanduo.

— Taip, jos aplink mus, — sukuždėjo jis. — Klastingos šviesos. Numirėlių žvakės, taip, taip. Nekreipk j jas dėmesio! Nežiūrėk! Nesek paskui jas! Kur šeimininkas?

Semas atsisuko ir išvydo, jog Frodas vėl atsilikęs. Jo nebesimatė. Semas grįžo keletą žingsnių atgal, nedrįsdamas nutolti ar garsiai pašaukti šeimininką. Netikėtai jis atsitrenkė į Frodą, kuris stovėjo paskendęs mintyse, žiūrėdamas į blyškias šviesas. Hobitui nuo rankų lašėjo purvas ir vanduo.

— Eime, pone Frodai! — tarė Semas. — Nežiūrėk į jas. Golumas sako, kad mes neturime į jas žiūrėti. Reikia kuo greičiau dingti iš šitos prakeiktos vietos.

— Gerai, — lyg grįždamas iš sapno atsiliepė Frodas. — Eik į priekį, aš ateinu.

Skubėdamas pirmyn Semas užkliuvo už senos šaknies. Jis griuvo kiek ilgas, atsiremdamas sulenktomis rankomis, kurios iki pat alkūnių susmigo į minkštą ir lipnų dumblą. Hobito veidas atsidūrė prie pat juodo akivaro. Pasigirdo tylus šnypštimas, išsiveržė troškus dvokas, šviesos sumirksėjo ir ėmė šokti bei suktis. Akimirką, lyg pro aprasojusį stiklą, Semas žiūrėjo į vandenį. Jis išplėšė rankas iš pelkės ir rėkdamas pašoko.

— Ten numirėliai! Negyvi veidai vandenyje! — su siaubu sušuko jis. — Negyvi veidai! Golumas nusijuokė:

— Mirusios Pelkės. Taip, taip, toks jų vardas, — kikeno jis. — Jums nereikėtų žiūrėti gelmėn, kai dega žvakutės.

— Kas tai? Kas jie tokie? — drebėdamas paklausė Semas, pasisukęs į Frodą, kuris buvo jam už nugaros.

— Nežinau, — tyliai, lyg sapnuodamas, atsakė šis. — Bet aš irgi juos mačiau. Po vandeniu, kai užsidegė žvakutės. Jie guli visuose ežerėliuose, išblyškę veidai giliai po tamsiu vandeniu. Aš juos mačiau: niūrūs ir pikti, kilnūs ir liūdni veidai. Daug išdidžių, gražių veidų su maurais sidabriniuose plaukuose. Bet visi dumblini, visi mirę, visi supuvę. Baisi šviesa dega juose. — Frodas užsidengė veidą rankomis. — Aš nežinau, kas jie tokie, bet mačiau žmones, elfus, orkus.

— Taip, taip, — pritarė Golumas. — Visi mirę, visi supuvę. Elfai, žmonės ir orkai. Mirusios Pelkės. Seniai seniai buvo didelis mūšis, taip jie pasakojo, kai Smygolas dar buvo jaunas, taip, taip, jaunas, jis dar neturėjo Mieliausiojo. Buvo didelis mūšis. Aukšti žmonės su ilgais kardais, baisūs elfai ir klykiantys ork-s-s-ai. Dienų dienas, mėnesių mėnesius jie kovojo lygumoje prie Juodųjų Vartų. Bet nuo to laiko Pelkės išaugo, prarijo kapus ir šliaužia vis tolyn.

— Bet tai buvo tikriausiai prieš šimtus metų! — šūktelėjo Semas. — Mirusieji negalėjo išsilaikyti taip ilgai. Ar tik čia ne kokia Tamsiosios Šalies magija?

— Kas žino? Smygolas nežino, — atsakė Golumas. — Tu negali jų pasiekti, tu negali jų paliesti. Mes kartą bandėme taip, mano mieliausias. Aš kartelį bandžiau, bet jų negalima pasiekti. Tiktai veidai matosi, o paliesti negali. Ne, mieliausias, negali! Visi negyvi.

Semas niūriai pasižiūrėjo į jį ir sudrebėjo pagalvojęs, kodėl Smygolui prireikė pasiekti veidus.

— Aš nebenoriu jų matyti, — pasakė jis. — Daugiau niekada! Ar mes galime iš čia ištrūkti?

— Taip, taip, — tarė Golumas, — bet lėtai, labai lėtai. Labai atsargiai! Arba hobitai irgi prisidės prie mirusiųjų ir uždegs mažas žvakutes. Sekite paskui Smygolą! Nežiūrėkite į šviesas!

Jis nušliaužė į dešinę, ieškodamas tako aplink ežerėlį. Hobitai pasilenkę sekė paskui, retkarčiais irgi darbuodamiesi rankomis, kaip tai darė Golumas.

„Jeigu šitai tęsis dar ilgiau, mes visi pavirsime trimis mielais Golumais", — pamanė Semas.

Pagaliau jie pasiekė tamsaus ežerėlio pabaigą ir perbrido jį pavojingai šliauždami bei šokinėdami nuo vieno klastingo kupsto prie kito. Hobitai dažnai paslysdavo, krisdavo ištiestomis rankomis į dvokiantį kaip pamazgų duobė vandenį, tad greitai visi trys buvo iki kaklų gleivėti, purvini ir siaubingai dvokė.

Gilią naktį jie pagaliau pasiekė tvirtesnę žemę. Golumas šnypštė, šnabždėjosi pats su savimi, tačiau atrodė patenkintas: kažkokiu paslaptingu būdu, galbūt iš kvapų, o gal pažinęs šešėlius, jis žinojo, kur dabar esąs, ir buvo tikras dėl tolimesnio kelio.

— Dabar pirmyn! — šūktelėjo jis. — Puikūs hobitai! Drąsūs hobitai! Labai, labai pavargę, be abejo, kaip ir mes visi, mieliausias. Visi mes pavargę. Tačiau reikia nuvesti šeimininką toliau nuo prakeiktųjų šviesų, taip, taip, būtinai reikia.

Su tais žodžiais Golumas beveik risčia nuskubėjo žemyn taku, panašiu į ilgą alėją tarp aukštų nendrių. Hobitai stengėsi neatsilikti. Staiga Golumas sustojo, abejodamas trūktelėjo nosimi ir ėmė šnypšti, lyg pajutęs ką nemalonaus.

— Kas yra? — suniurzgė Semas, klaidingai supratęs Golumą. — Kokia nauda uostyti? Šitas dvokas beveik verčia mane iš kojų. Tu dvoki, ir šeimininkas dvokia, ir viskas aplinkui dvokia.

— Taip, taip, ir Semas dvokia, — atsiliepė Golumas. — Vargšas Smygolas tai užuodžia, bet mielasis Smygolas kenčia. Padeda gerajam šeimininkui. Bet tai nesvarbu. Oras juda, kažkas vyksta. Smygolui įdomu. Jam nepatinka.

Golumas nužingsniavo toliau, bet jo nerimas augo, jis nuolat stabčiojo, išsitiesdavo visu ūgiu ir žvalgėsi aplinkui. Kurį laiką hobitai nesuprato, ko jis nerimauja. Ūmai visi trys sustojo, sustingo ir ėmė klausytis. Frodui su Semu pasirodė, jog jie girdi tolimą riksmą: šaižų, pratisą, kraupų. Jie krūptelėjo. Smarkiai atšalo, visiems pasigirdo, tarsi tolumoje kauktų vėjas. Paslaptingosios šviesos sulingavo, sumirksėjo ir užgeso.

Golumas nejudėjo. Jis stovėjo drebėdamas ir kažką nesuprantamai murmėdamas. Juos užgriuvo šaltas, švilpiantis per pelkes vėjas. Šiek tiek prašviesėjo — tiek, kad keliautojai išvydo rūko skudurus, aukštai danguje išdrikusius debesis ir pietuose blykstelėjusį mėnulį.

Mėnulio vaizdas nudžiugino hobitams širdis, bet Golumas susirietė ir ėmė burbėti prakeiksmus Baltajam Veidui. Štai tada Semas su Frodu, kvėpuodami šviežiu oru, išvydo jį: mažą debesėlį, skriejantį nuo prakeiktų kalnų, juodą šešėlį, paleistą iš Mordoro, sparnuotą grėsmingą figūrą. Ji pralėkė pro mėnulį greičiau už vėją, suklykė kraują stingdančiu balsu ir nuskubėjo į vakarus.

Jie krito kniūbsti, glausdamiesi prie šaltos žemės. Siaubo šešėlis apsisuko ir grįžo, šįkart lėkdamas žemiau, tiesiai virš jų galvų sparnais šiaušdamas pelkių maurus. Tada jis nuskrido, Saurono įniršio greičiu grįžo į Mordorą, paskui jį nukriokė vėjas. Mirusios Pelkės sustingo. Nuogus tyrlaukius, kiek akys užmato besidriekiančius iki tolimų kalnų, užliejo mėnulio šviesa.

Frodas su Semu atsistojo trindamiesi akis, kaip vaikai, pabudinti iš košmaro ir įsitikinę, jog tylioji naktis vis dar gaubia pasaulį. Tačiau Golumas lyg suakmenėjęs gulėjo ant žemės. Hobitai sunkiai jį pakėlė. Kurį laiką Golumas nunėręs galvą klūpojo, pasirėmęs alkūnėmis ir dengdamasis pakaušį didelėmis plokščiomis rankomis.

— Šmėklos! — suvaitojo jis. — Sparnuotos Šmėklos! Mieliausias yra jų šeimininkas. Jos mato viską, viską. Niekas negali nuo jų pasislėpti. Prakeiktas Baltasis Veidas! Jos viską Jam pasakys. Jis mato, Jis žino. Ak, golum, golum, golum!

Golumas nesistojo ir nieko nedarė, kol mėnulis nusileido toli vakaruose, už aukštojo Tol Brandiro.

Tą naktį Semas vėl pajuto Golumo pasikeitimą. Jis tebešokinėjo aplink ir atrodė draugiškas, bet hobitą stebino keisti žvilgsniai, kuriais Golumas varstė Frodą. Semas pastebėjo, kad ėmė grįžti senoji jo kalbos maniera. Dar didesnis nerimas ėmė dėl šeimininko. Frodas atrodė labai išvargęs, tiesiog išsekęs. Jis nesiskundė, jis apskritai nešnekėjo, tačiau ėjo tarsi nešdamas tolydžio sunkėjantį krovinį. Semui vis dažniau tekdavo prašyti Golumo sustoti ir palaukti atsilikusio šeimininko.

Iš tikrųjų su kiekvienu žingsniu artėdamas prie Mordoro vartų Frodas jautė, kaip Žiedas ant kaklo sunkėja ir lenkia jį prie žemės. Tačiau dar labiau jį vargino Akis — taip jis vadino tą jausmą: nerimą, kuris Frodą slėgė labiau už klupdantį Žiedo svorį. Akis — artėjanti siaubinga priešiška valia, visomis jėgomis besistengianti prasiskverbti pro debesis, pro akmenis, pro kūną: pamatyti tave, perskrosti mirtinu žvilgsniu ir priversti nejudėti. Tokia plona, tokia retutė dabar atrodė marška, dar sauganti nuo Akies. Frodas žinojo, kur yra tos valios šaltinis, jos širdis — taip žmogus užmerktomis akimis jaučia, kur yra saulė. Frodas ėjo pasitikti Tamsos ir jinai jį akino.

Golumas tikriausiai jautėsi panašiai, bet hobitai nė nenutuokė, kas dėjosi jo nelaimingoje sieloje, kurią draskė Akies valia, šalia esančio Žiedo troškimas ir priesaika, duota pusiau iš baimės, su ašmenimis prie gerklės. Frodas apie tai negalvojo. Semas daugiau rūpinosi savo šeimininku, nekreipdamas dėmesio į tamsų debesį, užgulusį jo paties širdį. Jis ėjo paskui Frodą ir atidžiai sekė kiekvieną jo judesį, palaikydamas, jei šeimininkas suklupdavo, ar padrąsindamas nevykusiais žodžiais.

Kai pagaliau išaušo diena, hobitai nustebo pamatę, kaip arti tamsieji kalnai. Oras dabar buvo šaltesnis ir tyresnis. Mordoro sienos atrodė nebe kaip grėsmingi debesys horizonte, o kaip niūrūs aukšti bokštai, stūkstantys tyrlaukiuose. Pelkės jau baigėsi, virsdamos negyvais durpynais ir plačiais sauso suskilinėjusio dumblo ruožais. Priekyje lėkštais plikais šlaitais kilo akmeningos žemės, vedančios į dykumą prie Saurono vartų.

Visą laiką, kol švietė pilka šviesa, jie kaip driežai lindėjo po dideliu akmeniu, kad sparnuotasis siaubas nepastebėtų jų savo stingdančiomis akimis. Likusią kelionės dalį juos lydėjo augančios baimės šešėlis,, kurio neišsklaidydavo net šviesiausi prisiminimai. Dvi naktis keliautojai ėjo niūriais akmenynais. Oras, kaip jiems atrodė, tapo nuodingas, prisipildė aštraus tvaiko, nuo kurio įskaudo krūtinė ir degė burna.

Pagaliau penktą rytą nuo susitikimo su Golumu jie dar kartą sustojo. Priešais dunksojo tamsūs kalnai, vainikuojami dūmų ir debesų. Iki jų papėdėje išsimėčiusių uolėtų kalvų buvo likę ne daugiau kaip dvylika mylių. Frodas apsidairė aplinkui. Nors Mirusios Pelkės buvo pakankamai siaubingos, jos atrodė jaukios, palyginti su hobito žvilgsniui atsivėrusia šalimi. Netgi Mirusių Veidų Ežerėlyje jautėsi silpnutis pavasario kvėpavimas, o šitoje šalyje niekada nebuvo nei pavasario, nei vasaros. Čia niekas neaugo, net raupsuoti augalai, mintantys puvėsiais. Lomos ir ežerėliai duso užakę pelenais bei šleikščiai baltos spalvos dumblu, lyg kalnai būtų išvėmę savo gelmių atmatas. Suskaldytos, į miltus sutrintos uolos ir krūvos sudegintų, nuodingų žemių eilių eilėmis nyko tolyje. Tai buvo panašu į siaubingas kapines, virš kurių saulė šlykštėjosi skleisti savo šviesą.

Jie priėjo nuniokotą lygumą, besidriekiančią prieš Mordorą: amžiną paminklą jo vergų tamsiems darbams atminti, prakeiktą, sergančią žemę, kurios nebeįmanoma pagydyti, nebent pati Didžioji Jūra nuplautų visą bjaurastį į nebūtį.

— Man negera, — išsunkė Semas. Frodas neatsakė.

Kurį laiką jie taip stovėjo — kaip žmonės, bijantys užmigti, nes sapne jų sielų tyko košmarai; žmonės, kurie privalo užmigti, nes rytas pasiekiamas tik per siaubo šešėlius.

Dienojo. Ryto šviesoje žiojėjančios duobės ir nuodingos kalvos matėsi šiurpiai aiškiai. Net saulė hobitams čia atrodė pikta, apnuoginanti jų bejėgiškumą — mažų vaiduoklių, klaidžiojančių po Juodojo Valdovo pelenų krūvas.

Per daug pavargę, kad galėtų eiti toliau, keleiviai pasiieškojo vietos poilsiui. Kurį laiką jie tylėdami sėdėjo po šlako kalva, bet nuo jos sklindantys bjaurūs dūmai graužė gerkles, dusino. Golumas neišlaikė pirmas: spjaudydamasis bei keikdamas jis pakilo ir net nepažvelgęs į hobitus keturiomis nuropojo tolyn. Frodas su Semu nušliaužė iš paskos. Jie rado plačią, beveik apvalią daubą su aukštu kraštu vakaruose. Dauba buvo šalta, negyva, o jos dugną dengė alyvuoto daugiaspalvio dumblo sluoksnis. Šitoje šlykščioje skylėje keleiviai pasislėpė, tikėdamiesi išvengti Akies.

Lėtai slinko diena. Kankino troškulys, bet jie leido sau tik sykį gurkštelti iš butelių, paskutinį kartą pripildytų tarpeklyje prie Emyn Mulo, kuris dabar atrodė ramybės ir palaimos vieta. Hobitai nusprendė budėti paeiliui. Nors ir mirtinai pavargę, keliautojai negalėjo užmigti, tik saulei įlindus į didelį lėtai slenkantį debesį, Semas užsnūdo. Buvo Frodo eilė budėti. Jis atsigulė ant daubos krašto, bet tai nesumažino jo nešulio sunkumo. Jis pažvelgė į dūmų laižomą dangų ir ten išvydo keistus šešėlius, tamsias figūras bei veidus, ateinančius iš praeities. Klajodamas tarp sapno ir realybės jis prarado laiko jausmą ir pagaliau užsimiršo.

Semas pabudo staiga, jam pasigirdo, jog jį šaukia šeimininkas. Vakarėjo. Frodas negalėjo šaukti, nes gulėjo užmigęs, nuslydęs beveik į patį daubos dugną. Šalia tupėjo Golumas. Iš pradžių Semui pasirodė, kad jis žadina Frodą, bet greitai hobitas suprato, kad ne. Golumas kalbėjosi pats su savimi. Smygolas ginčijosi su kažkuo kitu, kalbančiu tuo pačiu balsu, bet šnypščiančiu bei krenksinčiu. Gelsva ir žalia šviesa paeiliui žybsėjo jo akyse.

— Smygolas pažadėjo, — pasakė pirmasis balsas.

— Taip, taip, mano mielas, — pasigirdo atsakymas, — mes pažadėjome išsaugoti Mieliausiąjį ir niekada Jam neatiduoti. Bet Jis jau čia pat, taip, su kiekvienu žingsniu vis arčiau. Ką hobitas ruošiasi daryti su Mieliausiuoju? Mums įdomu, taip, mums įdomu.

— Aš nežinau. Aš negaliu padėti Mieliausiajam. Jį turi šeimininkas. Smygolas pažadėjo padėti šeimininkui.

— Taip, taip, padėti šeimininkui: Mieliausioje šeimininkui. Bet jeigu mes būtume šeimininkas, tai tada galėtume padėti patiems sau ir nesulaužyti pažado, taip, taip, nesulaužyti pažado.

— Bet Smygolas pažadėjo, kad bus labai labai geras. Puikus hobitas! Jis nuėmė žiaurią virvę Smygolui nuo kojos. Jis šneka maloniai su manimi.

— Labai labai geras, a, mano mieliausias? Būkime geri, geri kaip žuvis, bet sau patiems. Aišku, neliesime gerojo hobito, ne, ne.

— Bet mes prisiekėme šeimininkui Mieliausiuoju, — paprieštaravo Smygolo balsas.

— Tai pasiimkime jį sau. Tada mes būsime šeimininkas, golum! Tada priversime kitą hobitą, bjaurų įtarų hobitą, priversime jį šliaužioti, taip, golum!

— Bet ne gerąjį hobitą?

— O ne, jeigu mes to nenorėsim. Bet jis juk yra Beginsas, mano mieliausias, taip, Beginsas. Beginsas jį pavogė. Jis rado Mieliausiąjį ir nieko nepasakė. Mes nekenčiame Beginsų!

— Bet ne šito Beginso.

— Visų Beginsų! Visų, kurie turi Mieliausiąjį. Jis mūsų!

— Bet Jis pamatys, Jis sužinos. Jis atims Mieliausiąjį!

— Jis mato. Jis žino. Jis girdėjo, kaip mes kvailai prisiekėme — prieš Jo įsakymus. Reikia jį atsiimti. Šmėklos ieško. Reikia jį atsiimti.

— Bet ne Jam!

— Ne, brangusis. Jeigu mes turėtume Mieliausiąjį, tai galėtume pabėgti nuo Jo. Mes pasidarytume labai stiprūs, stipresni net už Šmėklas. Valdovas Smygolas? Golumas Didysis? Golumas Didysis! Valgytume žuvį kiekvieną dieną — tris kartus per dieną, šviežią žuvį iš jūros. Nuostabusis Golumas! Mieliausiasis Golumas! Mes privalome atgauti Mieliausiąjį. Mes jo norime, mes jo norime, mes jo norime!

— Bet jie dviese. Jie pabus per greitai ir užmuš mus, — iš paskutiniųjų priešindamasis suinkštė Smygolas. — Ne dabar. Dar ne dabar.

— Mes jo norime! Bet... — Stojo ilga tyla, lyg Golumui būtų šovusi nauja mintis. — Galbūt dar ne dabar. Ji gali padėti. Taip, ji gali padėti.

— Ne, ne, tik ne taip! — suvaitojo Smygolas.

— Taip! Mes jo norime! Mes jo norime!

Kiekvieną sykį, kai šnekėdavo antrasis balsas, ilga Golumo ranka imdavo tiestis prie Frodo ir trūktelėjusi grįždavo atgal, kai prabildavo Smygolas. Pagaliau abi rankos su ilgais trūkčiojančiais pirštais prišliaužė Frodui prie kaklo.

Susidomėjęs „ginču" Semas gulėjo tyliai, bet primerktomis akimis atidžiai sekė visus Golumo judesius. Jo paprastam proteliui atrodė, jog pagrindinis pavojus buvo Golumo alkis ir noras suėsti hobitus, tačiau dabar jis suprato klydęs: Golumas jautė baisią Žiedo trauką. „Jis", be abejo, buvo Tamsos Valdovas, bet Semas nesuprato, kas yra „Ji". Tikriausiai kas nors iš tų bjaurių draugų, kurių niekšelis įsigijo klajodamas, nusprendė hobitas. Bet Semas pamiršo savo svarstymus — Golumas jau nuėjo per toli ir padėtis darėsi pavojinga. Visas kūnas atrodė kaip švino pripiltas, tačiau Semas prisivertęs atsisėdo. Nenorėdamas išsiduoti, kad girdėjo ginčą, jis garsiai nusižiovavo.

— Kuri valanda? — mieguistai paklausė jis. Golumas sušnypštė. Akimirką jis grėsmingai išsitiesė, bet vėl pargriuvo ant keturių ir nušliaužė į daubos kraštą.

— Puikūs hobitai! Šaunuolis Semas! — tarė jis. — Miegaliai, taip, miegaliai! Palieka gerąjį Smygolą budėti! Bet jau vakaras. Atslenka prieblanda. Laikas keliauti.

„Ir laikas su tavimi skirtis, — pamanė Semas, čia pat jam šmėkštelėjo, kad laisvas Golumas būtų dar pavojingesnis. — Reikėjo iš pat pradžių tave užsmaugti", — širdo hobitas.

Semas nusileido žemyn žadinti šeimininko.

Kad ir kaip būtų keista, Frodas jautėsi atsigavęs. Jis sapnavo. Tamsus šešėlis nuslinko, šitoje ligotoje žemėje hobitą aplankė kažkoks malonus reginys. Atmintyje iš sapno nieko neliko, bet Frodas jautėsi džiugiai, ir nešulys nebe taip slėgė. Golumas pasitiko jj su šunišku džiaugsmu. Jis kikeno ir plepėjo, ilgais pirštais glostydamas Frodui kelius. Hobitas jam nusišypsojo.

— Eime! — pasakė Frodas. — Tu mus ištikimai ir gerai vedei. Liko nebedaug. Nuvesk mus prie Vartų, ir aš daugiau nieko iš tavęs nereikalausiu. Nuvesk mus prie Vartų, tada galėsi eiti kur nori, tik ne pas mūsų priešus.

— Prie Vartų? — sukrenkštė Golumas tartum nustebęs ar išsigandęs. — Šeimininkas sako — prie Vartų? Taip, jis taip sako. Ir gerasis Smygolas daro, ką jis liepia, o taip. Bet kai mes prieisime arčiau, tada pažiūrėsime. Ten nebus nieko malonaus, ne, ne!

— Eime, — pasakė Semas, — užteks tau pliurpti.

Prieblandoje keliautojai išsiropštė iš daubos ir lėtai nužingsniavo per negyvą kraštą. Jie nespėjo toli nueiti, kai vėl pajuto tą ledinę baimę, kuri sukaustė juos Pelkėse, praskridus sparnuotam šešėliui. Visi trys prigludo prie dvokiančios žemės ir pažvelgė viršun, bet vakarėjančiame danguje nieko nesimatė. Grėsmės šmėkla skrido, matyt, labai aukštai, lėkdama su kokia skubia Barad Duro užduotimi. Golumas atsikėlė ir drebėdamas bei murmėdamas nušliaužė tolyn.

Po vidurnakčio baimė trečią kartą krito ant jų, tačiau dabar buvo dar tolimesnė, lyg baisiu greičiu virš debesų būtų lėkusi į Vakarus. Golumą visiškai sukaustė siaubas — jis buvo įsitikinęs, kad juos jau medžioja ir kad jų sąmokslas atskleistas.

— Trys kartai! — žliumbė jis. — Trys kartai! Jie jaučia mus, jie jaučia Mieliausiąjį. Mieliausias yra jų šeimininkas. Mes negalime eiti toliau, jokiu būdu negalime!

Prašymai ir malonūs žodžiai nepadėjo, tad galiausiai Frodui trūko kantrybė ir jis, padėjęs ranką ant kardo rankenos, pareikalavo, kad Golumas tučtuojau keltųsi. Pagaliau šis suurzgęs atsistojo ir kaip primuštas šuo nusivilko į priekį.

Taip jie praklupinėjo visą naktį. Laukdami naujos baimės dienos, draugai ėjo nuleidę galvas, nieko nematydami ir nieko negirdėdami, tik vėją, švilpiantį ausyse.

3 Juodieji Vartai užverti

Prieš pat kitos dienos aušrą jie pasiekė Mordorą. Pelkės ir dykvietė liko už nugaros, o priešais savo baisias galvas į viršų kėlė didžiuliai kalnai.

Mordoro vakaruose driekėsi Efel Duotas, Šešėlio Kalnai, o šiaurėje mirtimi alsavo Ered Litujo, Pelenų Kalnų, viršūnės. Šitos dvi kalnų grandinės iš tiesų buvo vieno milžiniško kalnyno dalys. Jos supo niūrias Litlado ir Gorgoroto lygumas bei tamsiąją Narno jūrą. Šiaurėje Šešėlio ir Pelenų kalnai jungėsi savo kraštinėmis atšakomis. Tarp tų atšakų buvo gilus tarpeklis, vadinamas Kirit Gorgoru, Vaiduoklių Tarpekliu. Tai buvo įėjimas'į Priešo šalį. Iš abiejų jo pusių kilo stačios uolos, o priekyje lyg išsišovusios iltys juodavo dvi plikos kalvos, ant kurių stovėjo Mordoro Dantys — stiprūs ir aukšti bokštai. Seniai seniai, nugalėję Tamsą, juos pastatė Gondoro žmonės, kad saugotų įėjimą į Mordorą ir neleistų Sauronui grįžti. Bet Gondoro galybė sunyko, žmonės išmirė, o bokštai ilgus amžius stovėjo tušti. Tada Sauronas sugrįžo. Bokštai virto puikiai ginkluotomis Priešo tvirtovėmis, budinčiomis dieną naktį. Tai buvo gyvi akmeniniai veidai: niekad neužmiegančios jų akys žvelgė į šiaurę, vakarus ir rytus. Skersai Vaiduoklių Tarpeklį, nuo uolos iki uolos, Juodasis Valdovas pastatė akmeninį pylimą. Jame buvo geležiniai vartai, o virš jų — kuorai, kuriuose nenuilsdami žingsniavo sargybiniai. Abipus kalvų po žeme buvo išrausta šimtai urvų. Ten tūnojo orkų būriai, visada pasirengę kaip juodos skruzdės pulti į mūšį. Niekas negalėjo išvengti Mordoro Danties įkandimo, nebent būtų kviestas Saurono arba žinotų slaptažodį, atveriantį Moranoną, Juodosios Šalies Vartus.

Du hobitai nusiminę žiūrėjo į Mordoro įtvirtinimus. Net iš toli buvo matyti sargai ant sienos ir prieš Vartus. Hobitai gulėjo akmenuotoje dauboje, žvelgdami per jos kraštą, pasislėpę Efel Duoto viršūnių šešėlyje. Iki artimiausio bokšto nebuvo net dviejų šimtų jardų. Virš bokšto sukosi skystas dūmelis, tarsi kalvoje kas būtų kūrenęs ugnį.

Išaušo diena, rusvai geltona saulė apšvietė negyvus Pelenų Kalnų gūbrius. Staiga sargybos bokštuose sugaudė variniai trimitai, jiems atsiliepė ragai iš nematomų slėptuvių bei įtvirtinimų slėnio gilumoje, grėsmingas aidas nusirito per kalvas. Virš Mordoro aušo nauja baimės ir vargo diena. Naktiniai sargybiniai nuėjo ilsėtis į požemius, o į jų vietas stojo aštriaakė dienos sargyba. Bokštai pasišiaušė plienu.

— Atėjome, — pasakė Semas. — Maždaug tai aš ir tikėjausi pamatyti. Tėtušis Gaferas turėtų ką pasakyti, išvydęs mane čia. Jis visada tvirtindavo, jog man geruoju nesibaigs, jeigu nežiūrėsiu kur einu. Gaila, bet tikriausiai aš jau niekada jo nebepamatysiu, o jis man niekada nebegrūmos: „Kiek sykių tau sakiau!" Leisčiau jam burbėti kiek telpa, kad tik pamatyčiau jo seną veidą. Cha, net jei ir susitiktume, man reiktų pirmiau nusiprausti, nes jis manęs neatpažintų. Vargu ar verta klausti, kur toliau? Kelias baigėsi, nebent paprašytume orkų palydėti.

— Ne, ne, — paprieštaravo Golumas, — jokios naudos. Mes negalime eiti toliau. Smygolas sakė, kad prie Vartų pažiūrėsime. Smygolas žinojo, kad hobitai negalės įeiti šičia, o taip, taip, Smygolas žinojo.

— Tai kurių velnių mus čia atvedei? — įsiuto Semas.

— Šeimininkas liepė. Šeimininkas pasakė: nuvesk mus prie Vartų. Smygolas taip ir padarė. Šeimininkas liepė, išmintingas šeimininkas.

— Taip, — tarė Erodas. Jo veidas buvo niūrus. Hobitas vos stovėjo ant kojų, išvargęs, purvinas, tačiau jis nebijojo. Erodo akys spindėjo ryžtu. — Aš taip liepiau, kadangi turiu patekti į Mordorą ir nežinau kito kelio. Taigi aš eisiu šituo keliu. Neprašau nė vieno iš jūsų sekti paskui mane.

— Ne, ne, šeimininke! — suvaitojo Golumas ir beviltiškai įsikabino į jį. — Neikite šituo keliu! Neatiduokite Jam Mieliausioje. Jeigu Jis jį gaus, Jis mus suės, Jis suės visą pasaulį. Pasilikite jį sau, gerasis šeimininke, būkit maloningas Smygolui. Neatiduokite Jam Žiedo! Arba grįžkite atgal, į gražius kraštus, ir atiduokite Mieliausiąjį Smygolui. Taip, taip, šeimininke, atiduokite, a? Smygolas jį išsaugos, Smygolas padarys daug gerų darbų, ypač puikiesiems hobitams. Hobitai galės keliauti namo. Neikite prie Vartų!

— Aš privalau patekti į Mordorą ir pateksiu, — tvirtai pasakė Frodas. — Jeigu tai yra vienintelis kelias, aš turiu juo keliauti. O paskui tegu būna, kas būti privalo.

Semas tylėjo. Vieno žvilgsnio į Frodo veidą pakako, kad jis suprastų, jog žodžiai nepadės. Be to, jis niekada nesitikėjo, kad šitas reikalas išdegs, bet ypatingos vilties nereikėjo tol, kol dar nebuvo ypatingos nevilties. Dabar jie priėjo liepto galą. Jis visą kelią nesitraukė nuo šeimininko nė per žingsnį — tiesą sakant, tam jis ir iškeliavo drauge, tad dabar net negalvojo jo palikti. Frodas vienas j Mordorą neis. Semas keliaus su juo, tuo labiau kad tada jie atsikratytų Golumo.

Tačiau Golumas, atrodo, visiškai netroško, kad juo atsikratytų. Laužydamas rankas ir žliumbdamas jis suklupo prie Frodo kojų.

— Neikite šiuo keliu, šeimininke! — maldavo jis. — Yra kitas kelias. Taip, taip, yra. Kitas kelias, tamsesnis, sunkesnis ir labai slaptas, bet Smygolas jį žino. Leiskite Smygolui jį parodyti!

— Kitas kelias? — abejodamas paklausė Frodas, atidžiai žiūrėdamas į Golumą.

— Taip-s-s! Taip-s-s! Buvo kitas kelias. Smygolas jį rado. Eikime ir pasižiūrėkime, ar jis dar tebėra!

— Tu anksčiau jo neminėjai.

— Ne. Šeimininkas neprašė. Šeimininkas nesakė, ką ketina daryti. Ne, jis nepasakė vargšui Smygolui. Jis pasakė: Smygolai, nuvesk mane prie Vartų — ir sudie! Smygolas gali eiti kur nori ir būti geras. Bet dabar šeimininkas sako: man reikia įeiti į Mordorą šituo keliu. Todėl Smygolas labai išsigando. Jis nenori prarasti puikaus šeimininko. Be to, jis prisiekė, kad saugos Mieliausiajį, — šeimininkas jį privertė prisiekti. Bet jeigu šeimininkas eis šituo keliu, tai Mieliausiasis paklius Jam, tiesiai Juodajai Rankai j nagus. Todėl Smygolas turi juos abu išgelbėti ir jis prisiminė kadaise buvusį kitą kelią. Šeimininkas geras. Smygolas labai geras, visada padeda.

Susiraukęs Semas kiaurai varstė Golumą akimis. Atrodė, jog šis iš tikrųjų nori padėti Frodui, tačiau, prisimindamas rytinį ginčą, Semas abejojo, ar senasis nenaudėlis gali taip staiga pasikeisti. Nepanašu, kad gerasis balsas rytą būtų įveikęs klastingąjį. Hobitas spėjo, jog abi Golumo pusės (mintyse Semas pavadino jas Lipčiumi ir Smirdžiumi) sudarė laikiną sąjungą: nei viena iš jų nenorėjo, kad Priešas gautų Žiedą, abi troško apsaugoti nuo nelaisvės Frodą ir keliauti su juo tol, kol Smirdžiui galų gale pasitaikytų proga uždėti savo letenas ant „Mieliausiojo". Semas abejojo, ar į Mordorą veda dar vienas kelias.

„Gerai, kad nei Lipčius, nei Smirdžius nenutuokia, ką iš tiesų ruošiasi padaryti šeimininkas, — pamanė hobitas. — Jei Golumas žinotų, kad ponas Frodas ketina sunaikinti Mieliausiajį visiems laikams, greitai susilauktumėm bėdos. Atrodo, jog Smirdžius yra taip įbaugintas Priešo (jis minėjo kažkokius Jo įsakymus), kad įkliuvęs tuoj pat mus išduotų. Visa tai labai įtartina. Reikia tikėtis, jog šeimininkas bus atsargus. Šeimininkas juk labai protingas, protingesnis už kitus, bet tikras minkštaširdis. Joks Gemdžis dabar nesiryžtų spėti, kaip jis pasielgs".

Frodas ne iš karto atsakė Golumui. Kol Semas svarstė savo įtarimus, jis stovėjo žvelgdamas į tamsias Kirit Gorgoro uolas. Dauba, kurioje jie slėpėsi, buvo iškirsta aukštumėlėje virš siauro slėnio, besidriekiančio iki kalnų šlaitų. Slėnio viduryje stovėjo juodi vakarinio sargybos bokšto mūrai. Ryto šviesoje aiškiai matėsi pilki dulkėti keliai, vedantys prie Mordoro Vartų. Vienas vingiavo į šiaurę, kitas tirpo rytuose, Ered Litujo papėdžių rūke, o trečiasis vedė į hobitų pusę. Aplenkęs bokštą šis kelias suko siaura griova ir ėjo visai netoli jų daubos, kiek žemiau. Jis suko vakarų pusėn, o tada — į pietus, į juodus Efel Duoto šešėlius, ir nyko tolyje, siaurame žemės ruože tarp kalnų bei Didžiosios Upės.

Frodas staiga pastebėjo, kad lygumoje kažkas juda. Atrodė; jog žygiuoja ištisa kariuomenė, nors kelią slėpė rūkas ir garai, kylantys iš pelkių. Šen bei ten hobitas įžiūrėjo šalmų bei iečių blizgesį ir daugybę šuoliuojančių raitelių. Jis prisiminė regėjimą, vos prieš keletą dienų matytą prie Amon Heno, tačiau Frodui atrodė, jog tai buvo jau prieš daugelį metų. Viltis, plykstelėjusi širdyje, užgeso: Mordoro trimitai skelbė ne pavojų, bet saviškių atvykimą. Tai nebuvo gondoriečiai, puolantys Tamsos irštvą, lyg pati Gondoro dvasia būtų prisikėlusi kerštui už prarastą šlovę. Po Saurono vėliava rinkosi svetimšaliai iš tolimųjų rytų. Pulkų pulkai jų, naktį atvykę prie Vartų, dabar žengė vidun, rodydami savo karinę galybę. Omai suvokęs, jog šviesoje jį gali lengvai pastebėti, Frodas skubiai užsitraukė gobtuvą ant galvos ir nušliuožė į daubą. Tada jis pasisuko į Golumą.

— Smygolai, — tarė Frodas, — aš dar kartą tavimi patikėsiu. Matyt, taip jau man lemta: gauti pagalbos iš tavęs. O tau skirta man padėti, nors ilgai persekiojai mane turėdamas blogų ketinimų. Tu šauniai mums pagelbėja! ir išlaikei savo pažadą, nors...— Frodas žvilgtelėjo į Semą. — Nors du kartus mes buvome tavo valdžioje, bet tu nepadarei mums žalos ir nebandei iš manęs atimti to, ko ilgai ieškojai. Tačiau dabar aš tave įspėju, Smygolai, — esi pavojuje.

— Taip, taip, šeimininke, — sulinkčiojo Golumas, — siaubingame pavojuje! Smygolas dreba vien tik pagalvojęs, bet jis nepabėga. Smygolas turi padėti gerajam šeimininkui.

— Aš turėjau galvoje ne tą pavojų, kuris grės mums visiems, bet tą, kuris gresia tau vienam, Smygolai, — patikslino Frodas. — Tu prisiekei tuo, ką vadini Mieliausiuoju. Prisimink tai! Šitas pažadas tvirtas, bet jis bandys iškreipti tavo mintis. Jau iškreipia! Tu ką tik kvailai išsidavei ištardamas: „Atiduok jį Smygolui". Niekada daugiau to nesakyk! Neleisk šiai minčiai tavyje apsigyventi! Tu niekada jo nebeatgaus!, o jo troškimas gali tave išduoti ir pražudyti. Tu niekada jo nebeatgausi. Blogiausiu atveju aš jį užsimausiu ir tu, Mieliausioj o vergas, turėsi paklusti kiekvienam mano įsakymui, net jei liepčiau šokti į bedugnę ar pulti į ugnį. Tad saugokis, Smygolai!

Semas pritardamas, bet kartu ir nustebęs pasižiūrėjo į šeimininką: tokio valdingo balso jis dar nebuvo girdėjęs. Kartais Semas pagalvodavo, jog ponas Frodas yra toks geras, kad tas gerumas kartais jį apakina. Nors jis tvirtai laikėsi nuomonės, kad ponas Frodas yra išmintingiausias pasaulio asmuo, na, galbūt išskyrus Gendalfą ar senąjį poną Bilbą. Golumas irgi panašiai apsiriko, supainiodamas Frodo švelnumą su patiklumu. Bet kuriuo atveju Frodo žodžiai pritrenkė ir išgąsdino jį. Golumas krito ant žemės ir kurį laiką nieko negalėjo pasakyti, tik: „Šeimininkas geras".

Frodas kantriai palaukė, tada vėl prabilo, bet jau nebe taip rūsčiai:

— O dabar, Smygolai ar Golumai, kaip pats nori, papasakok apie tą kitą kelią ir įrodyk, jog ten būtų daugiau vilties patekti vidun, negu einant šituo keliu. Paskubėk, aš neturiu laiko.

Tačiau Golumą taip pribloškė Frodo grasinimas, kad buvo sunku ką nors iš jo išpešti. Jis šniurkščiojo, žliumbė ir puldinėjo ant žemės, prašydamas jų abiejų „pasigailėti vargšo mažo Smygolo". Pagaliau jis truputį apsiramino, ir Frodas žodis po žodžio suprato, jog jei keliautojas eitų keliu, sukančiu į vakarus nuo Šešėlio Kalnų, jis ateitų prie kryžkelės, esančios juodų medžių rate. Pasukęs dešinėn, nueitų į Osgiliatą ir prie Anduino tiltų, o vidurinysis kelias nuvestų į pietus.

— Tolyn, tolyn, tolyn, — pasakojo Golumas, — mes niekada nėjome tuo keliu, bet jie sako, jog jis eina šimtus mylių, kol pamato Didįjį Vandenį, kuris niekada nebūna ramus. Ten yra daugybė žuvų ir didelių paukščių, kurie lesa žuvis: puikių paukščių. Bet mes ten niekada nebuvome, deja, ne! Niekada neturėjome progos. Toliau yra daug kitų žemių, bet Geltonasis Veidas ten yra labai karštas, o debesų iš viso nėra. Ten gyvena tamsiaveidžiai žiaurūs žmonės. Mes nenorime pamatyti tų kraštų.

— Nenuklysk į šalį, — pratarė Frodas. — Sakyk, kur veda trečiasis kelias?

— O taip, o taip, dar yra trečias kelias — į kairę. Jis iš karto ima vingiuoti ir kilti vis aukštyn, aukštyn, pas aukštus šešėlius. O kai jis pasuka už juodos uolos, tu pamatai. Tu pamatai virš savęs ir nori slėptis.

— Pamatai? Ką pamatai?

— Seną tvirtovę. Labai seną, labai baisią. Kai Smygolas dar buvo jaunas, mes girdėdavome daug pasakų iš pietų. Taip, taip, mes vakarais klausydavomės pasakų, sėdėdami ant Didžiosios Upės krantų, po gluosniais, kai Upė dar buvo jaunesnė, golum, golum. — jis pradėjo tyliai verkšlenti. Hobitai kantriai laukė.

— Pasakos iš pietų, — kalbėjo nusiraminęs Golumas, — buvo apie aukštus žmones žibančiomis akimis, apie jų namus, panašius į akmenų kalvas, apie sidabrinę Karaliaus Karūną ir jo Baltąjį Medį: nuostabios pasakos. Jie statydavo labai aukštus bokštus. Vieną bokštą pastatė sidabro spalvos, su baltomis sienomis aplinkui. Jame buvo Mėnulio Akmuo. Taip, taip, mes girdėjome daug sakmių apie Mėnulio Tvirtovę.

— Tai tikriausiai buvo Minas Itilis, kurį pastatė Izilduras. Elondilo sūnus, — tarė Frodas. — I/ilduras, kuris nukirto Priešui pirštą.

— Taip. Jis turi tik keturis pirštus ant Juodosios Rankos, bet to pakanka, — sudrebėjęs patvirtino Golumas. — Jis neapkentė Izilduro miesto.

— O ką jis gali pakęsti? — šyptelėjo Frodas. — Tačiau kuo čia dėta Mėnulio Tvirtovė?

— Na, šeimininke, ji ir dabar dar tebestovi: galingi bokštai Ir aukštos sienos. Tačiau dabar tai klaiki vieta, nes Jis ją užkariavo. Labai seniai užkariavo. Keliautojai virpa ją išvydę, jie slepiasi už uolų ir keliauja mylių mylias, kad išvengtų jos šešėlio. Tačiau šeimininkui teks pasukti tuo keliu. Tai yra vienintelis kitas kelias. Kalnai ten yra žemesni, o senasis kelias vis kyla ir kyla, kol pasiekia tamsią perėją viršūnėje, tada jis vėl leidžiasi žemyn — iki pat Gorgoroto, — tyliai užbaigė Golumas.

— Kokia nauda iš viso šito? — nesuprato Semas. — Juk Priešas, aišku, žino viską apie savo kalnus, tas kelias bus taip pat atidžiai saugomas kaip ir šitas. Tvirtovė juk nėra tuščia, ar ne?

— O ne, netuščia, — sukuždėjo Golumas. — Ji tik atrodo tuščia! Ten gyvena siaubingi padarai. Orkai, taip, visur orkai, bet yra Ir blogesnių gyvių. Kelias eina šešėliuose ir baigiasi prie vartų, o ton yra Bebalsiai Sargai, nuo kurių nieko negalima nuslėpti.

— Taip, taip, taip, — sucaksėjo liežuviu Semas. — Vadinasi, tu mums siūlai keliauti į pietus, kad vėl atsidurtumėme panašiojo ar dar blogesnėje padėtyje, ką?

— Ne, ne! — sumojavo rankom Golumas. — Hobitai turi suprasti. Jis nesitiki puolimo iš tos pusės. Jo Akis visur, bot ji skiria vionoms vietoms daugiau dėmesio negu kitoms. Jis dar negali matyti visko vienu metu. Jis nukariavo visą šalį į vakarus nuo Šešėlio Kalnų iki Upės ir Jis valdo tiltus. Jis galvoja, kad niekas negali patekti į Mėnulio Tvirtovę, nesikovęs prie tiltų ar neatsigabenęs daugybės laivų, kuriuos tuoj pat pamatytų sargyba.

— Tu, atrodo, nemažai žinai apie tai, ką Jis daro ir galvoja, — sukluso Semas. — Gal tu šnekėjaisi su Juo, kai mes nematėme? O gal dalijaisi įspūdžiais su orkais?

— Negeras hobitas, visai neprotingas, — atrėžė Golumas, piktai pažvelgęs į Semą, ir nusisuko į Frodą. — Smygolas kalbėjo su orkais, taip, žinoma, prieš susitikdamas šeimininką, ir Smygolas daug žino — jis toli keliavo. Tai, ką jis šneka, jam papasakojo kiti. Čia, šiaurėje, yra pavojinga ir Jam, ir mums. Vieną dieną, greitai, Jis išeis pro Juoduosius Vartus, nes tik pro ten gali išeiti didelė kariuomenė. Tačiau vakaruose Jis nejaučia pavojaus, nes ten yra Bebalsiai Sargai.

— Taigi, taigi, — nenurimo Semas, — o mes užlipsime, pasibel-sime ir paklausime, ar šitas kelias tikrai veda į Mordorą? Jie, žinoma, mus maloniai praleis. Jau geriau tą patį padaryti čia ir sutaupyti laiko.

— Nesišaipyk! — sušnypštė Golumas. — Visai nejuokinga! Jums iš viso neverta eiti į Mordorą. O ne, neverta. Bet jei šeimininkas sako, jog verta, tai jis turi išbandyti kitą kelią.

Šeimininkui nereikės eiti į tą baisų miestą, ne, ne, žinoma, nereikės. Juk Smygolas visada padeda, gerasis Smygolas, nors jam niekas nieko nepasakoja. Smygolas ir dabar pagelbės, nes jis rado ir prisimena jį.

— Ką tu radai? — nesuprato Frodas. Golumas susigūžė ir pradėjo šnabždėti.

— Mažą taką, vedantį į kalnus, o tada — laiptus, siaurus laiptus. Taip, taip, labai ilgus ir siaurus. Daug laiptų. O tada... — jo balsas vos bešvokštė, — tada tunelį, tamsų tunelį, ir galiausiai — siaurą takelį aukštai virš perėjos. Šituo takeliu Smygolas ištrūko iš Tamsos. Tai buvo seniai. Galbūt takas jau dingo, bet galbūt dar tebėra, galbūt.

— Labai jau gražiai viskas skamba, — pakraipė galvą Semas. — Jeigu tas tavo takas tebėra, tai jis turi būti saugomas. Ar jis buvo saugomas, Golumai?

Tai pasakęs Semas pastebėjo, o gal jam tik pasivaideno, žalias ugneles Golumo akyse. Golumas kažką neaiškiai suburbėjo bet nio-ko neatsakė.

— Ar jis saugomas? — rūsčiai pakartojo Frodas. — Ir ar tu tikrai ištrūkai iš tamsos, Smygolai? O gal buvai tyčia paleistas su kokia nors užduotimi? Taip manė Aragornas, kuris sugavo tavo tada Mirusiose Pelkėse.

— Melas! — sušnypštė Golumas, jo akys piktai sužibo, Frodul paminėjus Aragorną. — Jis melavo apie mus, taip, melavo. Aš pats pasprukau, pats vienas. Teisybė — man buvo liepta ieškoti Mieliausiojo, ir aš ieškojau, ieškojau — daug metų. Bet ne tam, kad atiduočiau Tamsai, o ne, ne tam. Mieliausiasis buvo mūsų, buvo mano. Aš pats ištrūkau.

Keista nuojauta Frodui kuždėjo, jog Golumas šįkart nemeluoja. Jis iš tiesų mano, jog jam pačiam pavyko ištrūkti iš Mordoro. Frodas pastebėjo, jog teisindamasis Golumas sakė „aš", o taip atsitikdavo gana retai ir reiškė, jog akimirką jo buvusio sąžiningumo bei nuoširdumo likučiai paėmė viršų. Tačiau Frodas nepamiršo Priešo pinklių, net ir tikėdamas Golumu. „Ištrūkimas" galėjo būti sąmoningai surengtas ir puikiai žinomas Juodojoje Tvirtovėje. Be to, buvo aišku, jog Golumas dar daug ko nepasakė.

— Aš dar kartą klausiu, ar tavo slaptas kelias yra saugomas? — neatlyžo Frodas.

Tačiau Aragorno vardas niūriai nuteikė Golumą. Jis įsižeidė, nes juo nepatikėjo net tada, kai jis sakė tiesą ar bent dalį tiesos. Golumas neatsakė.

— Ar jis saugomas? — pakartojo Frodas.

— Taip, taip, tikriausiai. Toje šalyje nėra saugių vietų, — piktokai atšovė Golumas. — Nėra saugių vietų. Bet šeimininkas turi bandyti arba grįžti namo. Nėra kito kelio.

Daugiau jie nieko iš Golumo neišpešė. Nei tos vietos, nei slaptojo tako pavadinimo jis nežinojo. Arba nenorėjo sakyti.

Tai buvo Kirit Ungolas, apipintas šiurpiais gandais. Aragornas tikriausiai būtų jiems papasakojęs daugiau apie tą vietą ir jos svarbą, Gendalfas būtų įspėjęs hobitus. Tačiau Aragornas buvo toli, o Gendalfas stovėjo Izengardo griuvėsiuose ir kovojo su Sarumanu.

Bet ir skelbdamas nuosprendį išdavikui, ir tada, kai žėrintis palantiras trenkėsi į Orthanko laiptus, burtininkas mintimis visą laiką buvo su Frodu bei Seniu.

Galbūt Frodas pats nežinodamas tai juto, nors jis buvo įsitikinęs, kad Gendalfas žuvo, amžinai išnyko Morajos šešėlyje. Hobitas, panarinęs galvą, atsisėdo ant žemės, labai stengdamasis prisiminti visus Gendalfo patarimus. Bet nieko tinkamo į galvą neatėjo. Burtininkas paliko juos pernelyg anksti, kai Juodoji Šalis dar buvo labai toli. Jis nespėjo pasakyti, kaip patekti į Mordorą. Galbūt jis ir pats to nežinojo? Gendalfas buvo kartą patekęs į Dol Guldurą, šiaurinę Priešo tvirtovę, bet Frodas abejojo, ar burtininkui teko būti Mordore, šalia Ugninio Kalno ir Barad Duro, kur karaliauja atgavęs galią Juodasis Valdovas. Frodas pamatė save iš šalies: mažytį miškavaikį, paprastą hobitą iš ramios Grafystės, besitikintį rasti kelią ten, kur nesugebėjo ar neišdrįso patekti net šio pasaulio galingieji. Likimas buvo jam negailestingas. Bet jis žinojo, jog pats pasirinko šią dalią, sėdėdamas savo kambaryje vieną gražų pavasarį. Rodėsi, tai buvo taip seniai — kai pasaulis dar buvo jaunas, o Auksinis ir Sidabrinis Medžiai dar tebekrovė žiedus. Kurį kelią jam rinktis dabar? Apskritai, jeigu abu keliai veda į siaubą ir mirtį, ar beverta rinktis?

Įdienojus mažą pilką daubą, prisiglaudusią baimės šalies pašonėje, apgaubė tyla, tokia tiršta, kad ją beveik buvo galima matyti. Kažkur viršuje, dengiamas dūmų, žydravo dangus, bet šičia jis atrodė nepasiekiamai aukštas.

Net aštrios erelio akys nebūtų įžiūrėjusios tyliai sėdinčių, nejudančių hobitų, prislėgtų likimo naštos ir susisupusių į plonus, pilkus apsiaustėlius. Galbūt akylusis stebėtojas galėjo pamatyti ant žemės išsikėtojusį Golumą, bet būtų palaikęs jį kokio žmogaus vaiko skeletu: iš Golumo rankų ir kojų beliko vieni kaulai be raumenų. Ant jų karojo drabužių draiskalai.

Frodas sėdėjo nulenkęs galvą ant kelių, o Semas atsirėmė į daubos kraštą, susidėjo rankas po galva ir žiūrėjo į tuščią dangų. Staiga Semui pasirodė, jog jis regi paukštį, juodą tašką, taip aukštai, kad beveik nesiekė akis. Jis sumirgėdavo ir vėl išnykdavo tolyje. Paskui jį pasirodė dar du, o tada ir ketvirtas. Jie atrodė mažučiai, bet Semas tuoj pat suprato, jog iš tikrųjų jie yra milžiniški, ilgasparniai padarai, sukantys ratus dangaus aukštybėse. Jis prisidengė akis ir prisispaudė prie žemės. Semas vėl pajuto tą baimę, kurią keldavo Juodieji Raiteliai, tą jėgas atimantį siaubą, su klyksmu užgriuvusi juos per audrą, ar tada, Pelkėse. Tik dabar baimė nebuvo tokia gniuždanti, tarsi grasino iš tolo. Ją pajuto ir Frodas. Jis sudrebėjo, bet nepažvelgė aukštyn. Golumas susigūžė, kaip į kampą įvarytas voras. Sparnuotieji šešėliai apsisuko ir nušvilpė žemyn, į Mordorą.

Semas giliai atsikvėpė.

— Raiteliai vėl sukiojasi aplink, — baugiai sušnabždėjo jis. — Aš juos mačiau. O jie ar galėjo mus pastebėti? Jeigu čia tie patys Juodieji Raiteliai, tai dieną jie neturėtų matyti itin gerai, ar ne?

— Ne, tikriausiai ne, — atsakė Frodas, — bet jų žirgai gali matyti, o šitos sparnuotos būtybės, ant kurių jie skraido, matyt, turi aštresnes akis nei kas kitas žemėje. Jie atrodo kaip dideli maitėdos, kurie kažko ieško. Priešas nesnaudžia.

Siaubas išnyko, tačiau kartu dingo ir palaiminga tyla. Joje, tarsi nematomoje saloje, jie buvo atskirti nuo likusio pasaulio. Dabar baimė ir silpnumas grįžo. Frodas vis dar negalėjo pasirinkti. Jis sėdėjo užmerkęs akis, lyg sapnuodamas ar stengdamasis pažvelgti į pačią savo širdį, į pačią atminties gelmę. Pagaliau jis pasipurtė ir apsisprendęs atsistojo, pasiruošęs šnekėti, bet staiga šūktelėjo:

— Klausykite! Kas ten?

Hobitai išsigando. Pasigirdo dainavimas ir kimūs riksmai. Iš pradžių jie skambėjo toli, tačiau greitai artėjo — tiesiai prie daubos. Pasislėpusiems keliauninkams šovė mintis, kad Juodieji Sparnai juos susekė ir suskubo pasiųsti ginkluotus kareivius jų suimti: baisieji Saurono tarnai skrajojo greičiau už mintį. Hobitai susigūžė įtemptai klausydamiesi. Balsai ir ginklų žvangesys girdėjosi jau čia pat. Matydami, kad bėgti neįmanoma, Frodas su Semu išsitraukė kardus.

Golumas lėtai atsikėlė ir kaip vabalas nuropojo į viršų. Labai atsargiai, colis po colio, jis prišliaužė prie daubos krašto, susirado patogią vietelę tarp dviejų akmenų ir drebėdamas iš baimės apsidairė aplinkui. Kurį laiką jis lyg prilipęs ten tūnojo. Balsai ėmė tilti, o paskui dangų perrėžė šaižus Moranono tvirtovės trimitų garsas. Tada Golumas nušliuožė žemyn į daubą.

— Dar daugiau žmonių žygiuoja į Mordorą, — tyliai pasakė jis. — Tamsūs veidai. Mes niekada iki šiol nematėme tokių veidų, ne, Smygolas nematė. Jie nuožmūs, tamsiomis akimis ir ilgais juodais plaukais. Jų ausys su auksiniais žiedais, taip, daug puikaus aukso. Kai kurie išsidažę skruostus raudonai ir vilki raudonus apsiaustus. Jų vėliavos raudonos ir ietys raudonos. O skydai juodi ir geltoni, su aštriais spygliais. Labai žiaurūs, baisūs žmonės. Tokie pat blogi kaip orkai, tik didesni. Smygolas mano, jog jie atsibastė iš pietų, iš ten, kur baigiasi Didžioji Upė. Jie suėjo pro Juoduosius Vartus, bet greitai ateis kiti. Į Mordorą vis eina ir eina žmonės. Greitai visi žmonės sueis į Mordorą.

— Ar ten nebuvo dramblių? — paklausė Semas, iš smalsumo net pamiršęs baimę.

— Ne, dramblių nebuvo. O kas yra drambliai? — susidomėjo Golumas.

Semas atsistojo, susidėjo rankas už nugaros (taip jis darydavo visada, kai „sakydavo eiles" ir pradėjo:

Tai va, — pasakė Semas, baigęs deklamuoti, — mes Grafystėje mokame tokį eilėraštuką. Galbūt niekai, o gal ir ne. Mes juk irgi turime pasakų iš pietų. Anksčiau hobitai mėgdavo keliauti, tik ne visi grįždavo ir nedaug kas tikėdavo jų naujienomis. Apie tolimų kraštų pasakojimus hobitai sako — „Bryliaus naujienos" arba „tikra, kaip Grafystės plepalai". Aš pats esu ne kartą girdėjęs apie galingą tautą iš Saulažemių. Mes juos vadiname rudaodžiais. Pasakojama, kad kovodami jie joja ant drambilų. Ant dramblių nugarų jie statosi namus ir net bokštus, o drambliai mėto uolas bei medžius vieni į kitus. Tu pasakei, jog tie žmonės iš pietų ir turi daug aukso, todėl aš ir paklausiau, ar nėra drambilų. Jeigu jie būtų joję ant tų padarų, būčiau surizikavęs bent akies krašteliu žvilgtelėti. Bet jie atėjo pėsti. Aš jau nesitikiu kada nors išvysti drambilą. Gal tokio žvėries iš viso nėra, — atsidusęs pridūrė jis.

— Ne, nebuvo drambilų, — papurtė galvą Golumas. — Smygolas apie juos nieko negirdėjo. Jis nenori jų pamatyti. Jis nenori, kad jie būtų. Smygolas nori dingti iš čia ir pasislėpti kur nors saugioje vietoje. Smygolas nori, kad šeimininkas keliautų. Puikus šeimininkas, negi jis neis su vargšu mažuoju Smygolu?

Frodas atsistojo. Net ir tokią sunkią valandą jį juokino Senio smalsumas, o padeklamuotas senas eilėraštis apie „drambilą" ir šypsena išsklaidė dvejones.

— Aš norėčiau, kad mes turėtume tūkstantį drambilų, kad vienas iš jų būtų baltas ir kad Gendalfas ant jo vestų visus į mūšį, — tarė Frodas. — Tada prasitryptume taką į Juodąją Šalį. Bet viskas, ką turime, yra mūsų pavargusios kojos. Ką gi, Smygolai, gal trečias kartas ir nemeluos. Aš eisiu su tavimi.

— Ge.ras šeimininkas, išmintingas šeimininkas, puikus šeimininkas! — nušvito iš džiaugsmo Golumas ir puolė Frodui po kojų. — Puikus šeimininkas! Tegu šaunieji hobitai dabar ilsisi pasislėpę po akmenimis — pačiame giliausiame šešėlyje! Gulėkite ir nekrutėkite, kol nusileis Geltonasis Veidas. Tada keliausime — greitai ir tyliai kaip šešėliai!

4 Apie prieskonius ir troškintus triušius

Likusią dienos dalį keliautojai praleido ilsėdamiesi. Pagaliau daubos krašto šešėlis ištįso, kalvas užliejo tamsa. Jie šiek tiek užkando ir taupiai atsigėrė. Golumas nieko nevalgė, bet mielai maukė vandenį.

— Greitai gersime daug, — pasakė jis laižydamasis. — Geras vanduo upeliais bėga į Didžiąją Upę. Tose žemėse, kur eisime, yra gardaus vandens. Smygolas ten galbūt susiras ir maisto, taip, taip, galbūt. Jis labai alkanas, golum! — Nelaimėlis patapšnojo rankomis per įkritusį pilvą, ir žalia, blyški šviesa vėl įsižiebė jo akyse.

Gilioje prieblandoje keliautojai išropojo iš daubos ir kaip vaiduokliai nutykino kelio pakraščiu. Nors buvo vos trys dienos po pilnaties, bet mėnulis per kalnus persiropšdavo tik apie vidurnaktį, tad ankstyva naktis buvo labai tamsi. Aukštai viršuje, Dantų Bokštuose, degė vienišas raudonas žiburys, tačiau bemiegės Moranono sargybos niekur nesimatė ir nesigirdėjo.

Daug mylių juos sekė toji raudona akis, kai keleiviai spruko, klupinėdami ant akmenų šiame šešėlių krašte. Jie nedrįso eiti keliu, bet laikėsi dešiniau nuo jo, visą laiką akimis sekdami pilką liniją. Naktis įpusėjo. Hobitai pavargo, nes dienos poilsio buvo maža. Pagaliau raudonasis žiburys bokšte mirktelėjęs užgeso: hobitai užsuko už šiaurinių kalnų šlaitų ir dabar taikė į pietus.

Keliautojai lengviau atsikvėpė ir šiek tiek pailsėjo. Golumui atrodė, kad jie eina nepakankamai greitai. Jo skaičiavimu, nuo Moranono iki kryžkelės prie Osgiliato buvo apie devyniasdešimt mylių, ir Golumas tikėjosi įveikti tą atstumą per keturis žygius. Tad netrukus jie vėl šlepsėjo akmenimis, kol už kalnų pražydo vieniša aušra. Draugai nukeliavo iš viso dvidešimt keturias mylias. Toliau hobitai nebegalėjo ir nebedrįso eiti.

Šviesoje kraštas atrodė ne toks plikas ir nusiaubtas. Kairėje niūriai dūlavo kalnai, tačiau kelias sukosi į vakarus nuo jų papėdžių. Kalnų šlaituose augo juodi medžiai, panašūs į tamsius debesis. Aplinkui driekėsi kalvos, prižėlusios viržių, karklų ir kažkokių nepažįstamų krūmokšnių. Šen bei ten ošė aukšti pušynai. Pavargusios hobitų širdys atsigavo: tyras ir šviežias oras priminė jiems tolimąsias Šiauriakiemio aukštumas Grafystėje. Šita šalis tik keletą metų buvo Juodojo Valdovo valdžioje ir dar nebuvo visiškai sunaikinta. Tačiau hobitai neužmiršo gresiančio pavojaus: nors ir užstoti kalnų, Juodieji Vartai dar tebebuvo labai arti. Keleiviai ėmė dairytis kokios vietelės, kuri iki nakties paslėptų juos nuo blogų akių.

Diena slinko neramiai. Jie gulėjo viržiuose ir skaičiavo lėtai slenkančias valandas. Šešėlio Kalnai užstojo saulę, tad buvo nelengva susigaudyti, kiek praėjo laiko. Retkarčiais Frodas giliai ir ramiai užmigdavo, pasitikėdamas arba visai nesirūpindamas Golumu. O Seniui buvo nedrąsu užsnūsti net tada, kai Golumas kietai miegodavo, dvejodamas ir trūkčiodamas per savo slaptus sapnus. Galbūt alkis, o ne atsargumas neleido Semui užsnūsti: hobitas skausmingai pajuto, kaip jis pasiilgo gardaus naminio valgio, „ko nors karš-tučio, tiesiai iš puodo".

Vos tik tiršta prieblanda užliejo žemę, trijulė vėl pajudėjo. Golumas dabar vedė hobitus keliu, didindamas spartą taip pat, kaip ir pavojų. Jie įsitempę laukė kanopų ar žingsnių garso priekyje arba už nugaros, tačiau naktis slinko, o jos ramybės nedrumstė nei raitelis, nei pėstysis.

Kelias buvo labai senas, ir kuo toliau jie ėjo, tuo jis buvo labiau apleistas. Pažvelgęs, kaip jis vingiuoja kalvų šlaitais ar kerta pasitaikiusius upokšnius pavydėtino tvirtumo tiltais, nejučia žavėjaisi senovės žmonių rankų darbu. Bet neprižiūrimas kelias nyko. Tik šen ten pakelėje styrančios sudaužytos kolonos ar vienas kitas senojo grindinio akmuo, kyšantis pro samanas, bepriminė buvusią didybę. Iš abiejų pusių kelią spaudė viržiai, medžiai ir paparčiai, negailestingai risdamiesi per kraštus. Kai kur kelias siaurėjo, virsdamas beveik taku, tačiau jis niekur nesisukinėjo ir veržliai šovė pirmyn.

Taip jie priėjo nuostabų kraštą, kurį žmonės vadino Itilienu. Kadaise čia būta gražios šalies su kalnų miškais ir greitais upeliais. Sutemo nuostabi naktis. Žvaigždės su šviesiu mėnuliu rodė hobitams kelią, o kvėpuoti darėsi vis lengviau ir smagiau. Sprendžiant iš Golumo šnarpštimo bei murmesio, jis irgi tai pajuto, tik jam šios permainos visai nepatiko. Su pirmaisiais dienos ženklais keliautojai vėl sustojo. Jie kaip tik perėjo ilgą, gilų ir gana statų griovį, kuriuo kelias kirto akmenuotą gūbrį. Užsiropštę ant vakarinio kelio pylimo, hobitai apsidairė.

Švito. Keliautojai išvydo, jog kalnai šioje vietoje darė plačią kilpą ir gerokai nutolo į rytus. Prieš juos, vakaruose, į blankius rūkus leidosi banguoti šlaitai. Visur augo nedidelės eglių, kedrų, kiparisų ir kitų, Grafystėje nežinomų medžių giraitės. Tarp jų žaliavo plačios kalnų pievos. Svaiginamai saldžiai kvepėjo žolynai bei krūmai. Nuo Rivendeilo jie nukeliavo šimtus mylių į pietus, tačiau tik čia, prie kalnų, hobitai pajuto keičiantis gamtą. Aplink audringai putojo pavasaris: samanose čiurleno upeliukai, pirmąja žaluma pasidabino maumedžiai ir pievose skleidėsi gėlės. Visur čiulbėjo paukščiai. Itilienas, Gondoro Sodas, nors ir apleistas, tačiau vis tiek išlaikė ankstesnį paslaptingą grožį.

Vakaruose ir pietuose jis leidosi į šiltus Anduino slėnius, rytuose Itilieną saugojo (bet savo šešėliu negožė) aukštieji Šešėlio Kalnai, o nuo šiaurės vėjų gynė Emyn Mulo kalvos. Bet Itilienas buvo atviras pietų šilumai ir drėgniems, nuo Jūros atskriejantiems vėjams. Čia augo daug kadaise pasodintų medžių, kurie, atgyvenę savo amžių, tyliai gulė ant žemės. Giraitėse ir tankumynuose stiepėsi tamariskai bei kvapiosios pistacijos, tarp alyvų ir laurų, kadagių ir mirtų krūmų skleidėsi čiobreliai, o aplink medžių kamienus bei didelius akmenis vyniojosi vijokliai. Daugybės rūšių šalavijai žydėjo mėlynai, raudonai ar blyškiai žaliai. Senio akį džiugino mairūnai, petražolės ir kiti jam nepažįstami augalai. Olos ir uolų sienos jau pasipuošė uolaskėlėmis bei aitriaisiais šilokais. Lazdynų krūmynuose budo primulės ir anemonės, žolėje pusiau praskleistais žiedais lingavo asfodelės ir geltonieji narcizai. Sodriai žalią žolę raižė upeliukai, savo kelionėje į Anduiną sustodami pailsėti nedidukuose ežerėliuose.

Keliautojai nusisuko nuo kelio ir palypėjo žemyn. Pro krūmus bei žoles besibraunančius hobitus apgaubė saldžių kvapų debesis. Golumas žiaukčiodamas kosėjo, o hobitai kvėpavo giliai ir lengvai. Iš to lengvumo Semas net ėmė juoktis. Jie ėjo palei sraunų gurgantį upeliuką, kuris atvedė prie nedidelio tyro ežero jaukiame slėnyje. Ežerėlis pasirodė besąs kadaise pastatytas akmeninis tvenkinys. Nuirusius jo kraštus visiškai apaugo žolės bei gervuogės. Aplinkui eilėmis žydėjo vilkdalgiai, o tamsiame vandens paviršiuje plūduriavo lelijų lapai. Gilus ir tyras, sklidinas kaip akis ežerėlis švelniai čiurleno akmeniniu lataku žemyn, į Didžiąją Upę.

Čia hobitai nusiprausė ir iki valios atsigėrę ėmė ieškotis saugios vietelės pasislėpti bei pailsėti. Ši nuostabioji šalis dabar priklausė Priešui. Kiekviename žingsnyje žiojėjo senų karų randai ir naujos žaizdos, kurias paliko orkai ar kiti Juodojo Valdovo tarnai: dvokiančios atmatų bei šiukšlių duobės, savo malonumui nukirsti medžiai su išpjaustytomis šlykščiomis runomis ar Akies ženklu.

Semas vaikštinėjo palei ežeriuką, uostė ir lietė nepažįstamus augalus bei medžius — jis trumpam visai pamiršo Mordorą. Bet pavojus staiga pats priminė apie save: hobitas pataikė į laužavietę, kurios viduryje rado apdegintų pajuodusių kaukolių bei kaulų. Viržiai su erškėčiais jau dengė šią baisingos puotos vietą, nors ji buvo dar visai nesena. Semas nuskubėjo atgal pas savo bendražygius, tačiau nieko nepasakė. Jis nenorėjo, kad mirusiųjų kaulus dar išniekintų ir apterštų Golumas.

— Reikia ieškotis vietos nakvynei, — tepratarė jis. — Man atrodo, geriau būtų paėjėti toliau.

Visai netoli ežero jų laukė patys tikriausi minkšti, gilūs pernykščių paparčių patalai. Už jų, skardyje, šnarėjo tamsialapių laurų tankumynas, o dar aukščiau ošė kedrai. Čia hobitai nusprendė pailsėti ir praleisti dieną, kuri žadėjo būti skaisti ir šilta. Būtų buvę puiku tokią dieną žingsniuoti per Itilieno pievutes ir giraites, tačiau, nors orkai ir vengia saulės šviesos, čia buvo daug užkampių, kur jie galėjo tūnoti pasislėpę, be to, Sauronas turėjo begales šnipų. Hobitai nepamiršo ir Golumo, kuris jokiais būdais nesutiko keliauti po Geltonuoju Veidu. O šis jau taikėsi pažvelgti pro tamsias Efel Duoto viršūnes.

Dabar, kai Juodieji Vartai liko už nugaros, Semą vėl ėmė kankinti mintys apie maistą. Jam niekaip nepavyko išmesti iš galvos svarstymų, ką reiks valgyti įvykdžius užduotį. Bet kuriuo atveju būtų išmintingiau pataupyti kelioninę elfų duoną alkanesnei valandai. Jau praėjo šešios dienos nuo to laiko, kai Semas apskaičiavo, jog lembaso liko tik trims varganoms savaitėms.

„Mums pasiseks, jeigu per tą laiką pasieksime Ugnį, — pagalvojo Semas. — O jei pasisektų dar labiau, mums gali prireikti grįžti namo. Kas tada?"

Beje, po ilgos kelionės ir maudynių jis jautėsi dar alkanesnis nei visada. Viskas, ko Semas dabar troško, buvo vakarienė ar pusryčiai senoje Kalvės virtuvėje. Staiga jam šovė į galvą mintis. Hobitas pasisuko į Golumą, kuris jau ruošėsi ropoti šalin savais reikalais.

— Ei, Golumai! — pašaukė Semas. — Kur eini? Medžioti? Klausyk, tau juk mūsų maistas nepatinka, ar ne? O aš irgi norėčiau paragauti ko nors naujo. Jeigu jau tavo šūkis yra „visad pasiryžęs padėti", ar nesurastum ko nors valgomo alkanam hobitui?

— Taip, galbūt taip, — atsakė Golumas. — Smygolas visada padeda, kai jo paprašo. Jeigu paprašo gražiai.

— Teisingai, — linktelėjo Semas. — Štai aš ir prašau. Tiesiog maldauju.

Golumas išnyko. Frodas atsikando truputį lembaso ir, įsitaisęs ant rudų paparčių, užmigo. Ankstyvo ryto šviesa dar tik skverbėsi pro medžius, bet Semas aiškiai matė savo šeimininko veidą ir pavargusias rankas. Jis staiga prisiminė Elrondo namus ir mirtinai išblyškusį sužeistą Frodą. Tada Semui kartais pasirodydavo, jog Frodo viduje dega kažkokia blanki šviesa. Dabar ta šviesa ryškesnė ir skaistesnė. Miegančio Frodo veidas buvo ramus, neturėjo nei rūpesčio, nei baimės ženklų. Jis atrodė senas, gražiai senas, lyg praėję metai staiga būtų išsiskleidę daugybe smulkių, anksčiau nepastebėtų raukšlelių. Frodo veidas stebuklingai mainėsi, nors visą laiką išliko tas pats. Galbūt Semas Gemdžis viso to nesuprato, bet jis palingavo galvą ir sumurmėjo: „Aš myliu jį. Šviečia jis ar ne, man vis tiek, aš jį myliu".

Partykinęs Golumas pažvelgė per Semo petį į Frodą, bet tuoj pat užsimerkė ir be garso atsitraukė. Po akimirkos atsigręžęs Semas jau pamatė jį kažką graužiantį bei murmantį panosėje. Šalia ant žemės gulėjo du nedideli triušiai, kuriuos Golumas varstė godžiais žvilgsniais.

— Smygolas visada padeda, — pasakė jis. — Jis atnešė triušius, puikius triušius. Bet šeimininkas užmigo, ir Semas tikriausiai nori miego. Tai jūs nevalgysite triušių? Smygolas nori padėti, bet negali sugaudyti triušių per minutę.

Semas atsakė nematąs prasmės atsisakyti triušių. Ypač troškintų. Visi hobitai, žinia, skaniai gamina valgį. Šito meno jie išmoksta dar prieš pažindami raides (tiesą sakant, skaitymas daugeliui lieka neįmenama mįslė). O Semas buvo geras virėjas, net tarp hobitų, todėl, progai pasitaikius, kelionėse mielai rodydavo savo sugebėjimus. Jis vis dar viltingai nešiojosi kai kuriuos reikmenis savo ryšulėlyje: nedidelę dėžutę su titnagu ir pintimi, du prikaistuvius, kurių mažesnis tilpo į didesnį, taip pat medinį šaukštą, trumpą dvidantę šakutę, o pačiame ryšulio dugne, plokščioje medinėje dėžėje — vis mažėjantį lobį: žiupsnį druskos. Dabar Semui reikėjo ugnies bei kitų dalykų. Jis valandėlę mąstė, tada išsitraukė peilį ir, nuvalęs jį, ėmėsi dirti triušiams odą. Hobitas nenorėjo net porai minučių palikti Frodo vieno.

— Dabar, Golumai, — tarė jis, — turiu tau kitą užduotį. Paimk šituos prikaistuvius, nuėjęs prisemk vandens ir atnešk atgal.

— Smygolas atneš vandens, taip. Bet kam hobitui reikia tiek vandens? — nesuprato Golumas. — Jis jau atsigėrė, jis jau nusiprausė.

— Menka bėda, jeigu negali įspėti. Netrukus sužinosi. Ir kuo greičiau atneši vandens, tuo greičiau sužinosi. Bet jeigu tu sugadinsi mano prikaistuvį, aš iš tavęs padarysiu muštinį.

Kol Golumas ėjo vandens, Semas dar kartą žvilgtelėjo į Frodą. Jam suspaudė širdį, pamačius sukritusį šeimininko veidą ir plonas rankas.

— Per daug jau jis suliesėjo, — murmtelėjo Semas. — Tai netinka hobitui. Jei tik man pavyktų ištroškinti tuos triušius, tuoj pat jį prikelčiau.

Semas susirinko krūvelę sausiausių samanų ir atsinešė šakelių ir sausuolių. Tarp ošiančių kedrų to gero buvo sočiai. Ant ežero kranto, netoli papartyno, jis iškasė duobelę ir sudėjo ten kurą. Porą kartų barkštelėjęs skiltuvu, Semas greitai įkūrė lauželį, kuris visai nedūmijo, bet skleidė malonų kvapą. Jis kaip tik pradėjo mesti į ugnį didesnes šakas, kai atsargiai nešdamas prikaistuvius su vandeniu ir bambėdamas grįžo Golumas.

Jis padėjo prikaistuvius ant žemės ir staiga išvydo, ką daro Semas. Išsigandęs Golumas piktai plonai sušnypštė:

— Ak!! S-s-s-s-ne, ne! Ne! Neprotingi hobitai, kvaili, taip, kvaili! Negalima to daryti!

— Ko daryti? — nustebęs paklausė Semas.

— Negalima leisti bjaurių raudonų liežuvių, — sušnypštė Golumas. — Ugnies-s, ugnies-s! Ji pavojinga, taip, taip. Ji degina, ji žudo. Ir ji atves-s priešus-s, taip, ji atves-s!

— Aš taip nemanau, — atsakė Semas, — neatveš, jeigu nekūrensi drėgnų malkų ir neleisi rūkti dūmams. Na, bet jei atves, tai atves. Aš ruošiuosi surizikuoti ir ištroškinti šituos triušius.

— Ištroškinti triušius?! — pasibaisėjo Golumas. — Sugadinti puikią mėsą, kurią atidavė Smygolas, vargšas alkanas Smygolas! Kodėl? Kodėl, kvailas hobite? Triušiai jauni, triušiai švelnūs, triušiai puikūs. Juos reikia suvalgyti, suvalgyti!

Jis jau norėjo čiupti artimiausią triušį, kuris nuluptas gulėjo prie ugnies.

— Pala, pala! — šūktelėjo Semas. — Kiekvienas valgo, kaip jam patinka. Tu negali praryti mūsų duonos, mes negalim valgyti žalios mėsos. Jeigu tu man juos atidavei, vadinasi, triušiai mano, galiu su jais daryti, ką noriu. Todėl nespoksok. Eik, pasigauk kitą triušį ir suvalgyk jį kaip nori, tiktai kur nors toliau. Tada aš nematysiu tavęs, tu nematysi ugnies, ir abu būsime patenkinti. Aš pažadu prižiūrėti, kad laužas nerūktų.

Golumas niurnėdamas nucimpino į paparčius. Semas triūsė aplink prikaistuvius.

„Ko hobitui reikia triušiams pagardinti? — paklausė jis pats savęs ir tuoj pat atsakė: — Prieskonių, šaknelių, bulvyčių... Duonos irgi nepakenktų".

— Golumai, — švelniai pašaukė Semas. — Trečias kartas atlygins už viską. Man reikia trupučio prieskonių. — Golumo galva išlindo iš paparčių, bet jo žvilgsnis anaiptol nebuvo draugiškas ar paslaugus. — Poros lauro lapų, kmynų, mairūno ir... na, tiek pakaktų, iki užvirs vanduo, — paprašė Semas.

— Ne! — atrėžė Golumas. — Smygolas nepatenkintas. Smygolui nepatinka smirdantys lapai. Jis nevalgo žolių ir šaknų, nebent mirtų iš bado, vargšas Smygolas!

— Smygolas pateks į labai verdantį vandenį, jei nepadarys to, ko buvo paprašytas, — suurzgė Semas. — Pats Semas įkiš ten jo galvą, taip, mieliausias. Tavo laimė, kad dabar pavasaris ir neprašau tavęs ieškoti ropių, bulvių ar morkų. Lažinuosi, kad šitoje šalyje yra net ir tokių dalykų. Daug ką atiduočiau už pusę tuzino bulvelių.

— Smygolas neis, o ne, mieliausias, jis daugiau nebeis. Jis išgąsdintas, jis pavargęs, o šitas hobitas nėra geras, visiškai negeras. Smygolas nekapstys nei žolių, nei kažkokių pulvelių. Kas tos pulve-lės, mieliausias, kas tai yra?

— Bul-ve-lės, — išskiemenavo Semas. — Gafero džiaugsmas ir tuščio pilvo laimė. Bet gali neieškoti, vis tiek nerasi. O jei man at-neštum prieskonių, tai būtum tikrai puikus Smygolas. Vieną dieną aš tau iškepsiu tų bulvelių: kepta žuvis ir skrudintos bulvės, paruoštos Semo Gemdžio. Tu neįstengsi atsisakyti.

— Dar kaip įstengsiu. Tu sugadintum puikią žuvį, tu ją susvilintum. Geriau duok man žuvį dabar, o bjaurias bulves gali pasilikti sau!

— O, tu nepataisomas. Eik miegoti!

Semui teko pačiam prisiskinti prieskonių, nors stengėsi per daug nenutolti nuo laužo ir viena akimi visą laiką sekė šeimininką. Kurį laiką hobitas mąsliai kurstė ugnį. Diena įšilo, nuo lapų ir samanų nudžiūvo rasa. Puoduose jau virė triušiena su žolelėmis. Semui lipo akys, bet jis troškino mėsą beveik valandą, tarpais vis bakstel-damas ją savo dvidante šakute ir atsargiai ragaudamas sultinį.

Pagaliau, kai viskas, jo manymu, buvo paruošta, Semas nukėlęs prikaistuvius nuo ugnies priėjo prie šeimininko. Frodas atmerkė vieną akį, pamatė Semą ir tuoj pat išsibudino. Jis vėl sapnavo kažkokį malonų, nenupasakojamą sapną.

— Sveikas, Semai! — tarė jis. — Kodėl nesiilsi? Kas nors negerai? Kiek laiko?

— Praėjo pora valandų nuo aušros, — atsakė Semas. — Maždaug pusė devynių pagal Grafystės laikrodžius. Nieko blogo neatsitiko, na, nebent tiek, kad neradau nei ropių, nei svogūnų, nei bulvyčių. Aš jums paruošiau triušienos troškinį su sultiniu, pone Frodai. Turėtų patikti. Sriubą galite įsipilti į puodelį arba valgyti tiesiai iš prikaistu-vio, kai šiek tiek atauš.

Frodas nusižiovavo ir pasirąžė.

— Geriau būtumei ilsėjęsis, Semai, — tarė jis. — Šituose kraštuose deginti laužą yra labai pavojinga. Hm, bet aš jaučiuosi išalkęs! Ką tu ten turi?

— Smygolo dovana. Porą jaunų triušių. Galiu lažintis, jog Golumas dabar nagus kramto iš apmaudo, kam juos atidavė. Gaila, kad nieko neturiu prie triušių, tik žiupsnį prieskonių.

Semas su šeimininku susėdo paparčiuose ir valgė troškinį iš pri-kaistuvių, dalindamiesi šakute ir mediniu šaukštu, užsikąsdami elfų duona. Buvo tikra puota.

— Ei, Golumai! — tyliai švilptelėjo Semas. — Ateik čia! Tu dar turi laiko apsigalvoti. Mes tau palikome paragauti troškintos triušienos.

Niekas neatsiliepė.

— Aš manau, jis pats sau ką nors susiras, tad troškinį galime pabaigti.

— Bet pavalgęs tu turėsi numigti, — liepė Frodas.

— Gerai. Tik neužmikite, kol snausiu, pone Frodai. Nepasitikiu tuo nenaudėliu. Man rodosi, kad Golumo blogoji pusė, Smirdžius, kaip aš ją vadinu, darosi vis stipresnė. Nemanau, kad jis smaugtų mane prie jūsų, tačiau puikiai žinau, jog Golumui Semas visai nepatinka. O ne, mieliausias, visai nepatinka.

Jie baigė valgyti, Semas nuėjo prie upelio išplauti indų. Kai jis atsistojo ir pažvelgė atgal, saulė kaip tik išniro iš šešėlių rytuose, pažerdama savo auksinius spindulius bei nutvieksdama giraites su pievomis. Hobitas išvydo ploną žydrai pilkų dūmų srovelę, vingiuojančią iš tankumyno. Semas su siaubu suprato, jog tai lauželio, kurį jis pamiršo užgesinti, dūmai.

— Ne, ne, tik ne tai! — sumurmėjo jis ir pasileido atgal. Staiga sustojo ir įsiklausė. Negi jis būtų išgirdęs švilpimą? O gal tai suklykė koks nepažįstamas paukštis? Švilpimas pasikartojo, tik iš kitos pusės. Semas kiek galėdamas nukūrė į viršų.

Jis pamatė, jog neprižiūrima liepsnelė pagavo šalia gulėjusius drėgnus paparčius ir ėmė rūkti. Semas greitai užgesino laužą, iš-spardė šakeles su pelenais, tada nuropojo pas Frodą.

— Ar girdėjote švilpimą, pone? — paklausė jis. — Vos prieš keletą minučių. Aš pamaniau, jog tai paukštis, bet tikriausiai kažkas tik pamėgdžiojo paukščio balsą. Pamačiau, kad mano laužas rūksta. Niekada sau neatleisiu, jeigu tuo troškiniu būsiu prišaukęs bėdą.

— Ša! — šnipštelėjo Frodas. — Rodos, girdžiu balsus.

Hobitai užsimetė ant pečių savo ryšulėlius ir susigūžę pasislėpė paparčiuose, pasirengę tuoj pat sprukti. Tylūs balsai pasigirdo visai šalia.

— Štai! Iš čia kilo dūmai, — pasakė vienas balsas, garsesnis už kitus. — Tas, kuris degino laužą, tikriausiai pasislėpė paparčiuose. Nagi, sugaukime jį ir pažiūrėkime, kas čia šlaistosi.

— Aha, ir ką jis žino, — pridūrė antras balsas.

Keturi nepažįstamieji apsupo papartyną ir žengė artyn. Kadangi nei bėgti, nei slėptis nebebuvo prasmės, Frodas su Semu pašoko, susiglaudė nugaromis ir išsitraukė kardus.

Jeigu hobitai nustebo, pamatę nepažįstamuosius, tai pastarieji apstulbo dar labiau. Paparčiuose stovėjo keturi aukšti vyrai. Du laikė rankose ietis su plačiais antgaliais, o kiti du buvo ginkluoti milžiniškais žmogaus ūgio lankais. Ant nugarų jie turėjo dideles strėlines su ilgomis žaliaplunksnėmis strėlėmis. Prie šonų jiems kabojo kardai, o drabužiai buvo pasiūti iš žalios bei rudos spalvos medžiagų. Su jais šie vyrai galėjo tirpte ištirpti Itilieno pievose. Jų rankas slėpė žalios pirštinės, veidus visiškai dengė žalios kaukės.

Buvo matyti tik skvarbios, aštrios akys. Iš pirmo žvilgsnio savo sudėjimu ir laikysena Frodui jie priminė Boromirą.

— Ne visai tai, ko ieškojome, bet vis dėlto kažką aptikome, — pasakė vienas vyras.

— Tai ne orkai, — tarė kitas, paleisdamas kardo rankeną, kurios griebėsi išvydęs Frodo rankose žybtelėjusį Gylį.

— Elfai? — abejodamas spėjo trečias.

— Ne, ne elfai, — papurtė galvą aukščiausias vyras. Jis turbūt buvo karių vadas. — Šiais laikais elfai nebesilanko Itiliene, be to, sakoma, kad jie yra labai gražūs pažiūrėti.

— O mes, vadinasi, ne? — pasipiktino Semas. — Nuolankiai dėkoju! Kai baigsite mus aptarinėti, galbūt pasakysite, kas jūs esate, ir kodėl neleidžiate ilsėtis dviem pavargusiems keliautojams.

Aukštasis vyras niūriai nusijuokė.

— Aš esu Faramiras, Gondoro Kapitonas, — tarė jis. — Šitame krašte nebėra keliautojų: tik Juodosios arba Baltosios Tvirtovės tarnai.

— Sakyk, ką nori, Faramirai, Gondoro Kapitone, mes esame keliautojai ir netarnaujame jokiai tvirtovei, — drąsiai atsakė Frodas.

— Tada tuoj pat klokite savo vardus ir kelionės tikslą, — suraukė antakius Faramiras. — Mes neturime laiko minti mįslėms ar malti liežuviu. Na? Kur jūsų draugužis?

— Draugužis?

— Taip, tas, kuris pasislėpė. Matėme jo nosį prie ežero. Man jis nepatiko. Kas jis toks: orkų šnipas ar šiaip jų veislės, kad sugebėjo pasprukti?

— Aš nežinau, kur jis dabar yra, — pasakė Frodas. — Atsitiktinai susitikome kelyje, ir aš nemanau už jį atsakyti. Jeigu sugautu-mėte, prašau perduoti jį man, nes jis yra viso labo pasigailėtinas padaras, kurį aš dabar globoju. O mes patys esame hobitai iš Grafystės, šalies, esančios toli šiaurės vakaruose, už daugelio upių. Mano vardas yra Frodas, Drogo sūnus, štai čia — Semiumas, Hemfasto sūnus, garbingas hobitas ir mano pagalbininkas. Mes atvykome iš Rivendeilo, arba, kitaip jį dar vadina, Imladriso, — čia Faramiras krūptelėjo ir ėmė klausytis atidžiau. — Mes turėjome septynis bendražygius, vienas kurių žuvo Morajoje, o su kitais išsiskyrėme Part Galene, prie Rauroso Krioklių. Ten buvo du mano tautiečiai, nykštukas, eflas ir du žmonės: Aragornas ir Boromiras, kuris sakėsi atkeliavęs iš Minas Tirito, miesto pietuose.

— Boromiras! — riktelėjo kartu visi keturi vyrai.

— Boromiras, valdovo Denetoro sūnus? — rūsčiai žiūrėdamas į hobitus paklausė Faramiras. — Jūs su juo keliavote? Jei tai tiesa, turite ką papasakoti. Ar žinote, mažieji nepažįstamieji, kad Boromiras, Denetoro sūnus, buvo Baltosios Tvirtovės vadas ir mūsų Didysis Kapitonas? Kas jūs tokie ir kas jus sieja su Boromiru? Kalbėkite greitai, nes saulė jau aukštai.

— Ar jūs žinote pranašystę, kurią Boromiras atnešė į Rivendeilą? — pasiteiravo Frodas.

— Šitie žodžiai mums tikrai yra žinomi, — nustebęs tarė Faramiras. — Tai patvirtina, jog jūs sakote teisybę.

— Aragornas, kurį aš paminėjau, yra Lūžusio Kardo valdovas, o mes — miškavaikiai, apie kuriuos kalba pranašystė.

— Suprantu, — abejodamas nutęsė Faramiras, — taip gali būti. O kas tada yra Izilduro Prakeikimas?

— To aš negaliu pasakyti, bet savo laiku visa tai sužinosite.

— Turėsite papasakoti daugiau, kodėl nukeliavote taip toli į rytus, netgi prie šitų... — jis mostelėjo ranka į kalnus, nors pavadinimo nepasakė. — Bet ne dabar. Mes labai skubame. Jūs patekote į pavojų: nebūtumėte šią dieną toli nukeliavę. Dar prieš vidurdienį netoliese įvyks smarkus mūšis. Tada — mirtis arba bėgimas prie Anduino. Jūsų ir savo paties labui aš paliksiu čia du sargybinius. Mes nebegalime pasitikėti netikėtais svečiais. Jeigu grįšiu, pasišnekėsime vėliau.

— Iki pasimatymo, — žemai nusilenkęs atsakė Frodas. — Jūsų valia netikėti, bet Didžiojo Priešo priešai yra mano draugai. Jei tik leistų užduotis, eitume su jumis. Nors vargu ar maži miškavaikiai galėtų kuo nors padėti tokiems aukštiems ir stipriems vyrams kaip jūs. Tegu šviesa nutvieskia jūsų kardus!

— Kad ir kas jie būtų, miškavaikiai yra mandagi tauta, — tarė Faramiras. — Likite sveiki!

Hobitai vėl atsisėdo, tačiau paskendę savo mintyse nesišnekėjo. Šalia, tamsiame lauro medžių šešėlyje, sustingo du sargybiniai. Jie retkarčiais nusiimdavo kaukes nuo veidų, nes buvo karšta. Frodas pastebėjo, jog tai gražūs juodbruvi vyrai. Jų liūdnuose ir išdidžiuo-se veiduose žibėjo pilkos akys. Kariai tyliai kalbėjosi: iš pradžių bendrąja kalba, o vėliau prašneko senovine jų pačių tarme. Savo nuostabai, Frodas suprato, kad jie bendrauja elfiškai arba labai panašia kalba. Taigi sutiktieji vyrai turėjo būti pietų dunadanai, žmonės iš Vakarų Valdovų giminės.

Po kurio laiko Frodas užkalbino sargybinius, bet šie neskubėjo išsipasakoti ir saugojosi, kad nepasakytų ko nors nereikalingo. Tai buvo Mablungas ir Damrodas, Gondoro kariai, Itilieno pėdsekiai. Jie priklausė tautai, kadaise gyvenusiai Itiliene. Iš tokių vyrų valdovas Denetoras buvo surinkęs būrį, kuris slaptai kirsdavo Anduiną (jie nepasakė kur ir kaip) bei kaudavosi su orkais ar kitais Priešo tarnais, besibastančiais tarp Šešėlio Kalnų ir Upės.

— Mes retai atsitraukiame nuo Upės taip toli, kaip dabar, — aiškino Mablungas, — bet esame gavę užduotį surengti pasalą prakeiktiems Harado kareivoms!

— Aha, prakeiktiems pietiečiams, — įsiterpė Damrodas. — Sakoma, jog senovėje Gondoras ir tolimųjų pietų Harado karalystės prekiavo, bet niekada nedraugaudavo. Tais laikais mūsų sienos buvo piečiau, ir artimiausia jų karalystė — Umbaras — prašė mūsų prieglobsčio. Bet nuo to laiko pasikeitė daug žmonių kartų. Neseniai mes sužinojome, jog Priešas persiviliojo, o gal tik susigrąžino juos pas save. Ko gero, Gondoro dienos jau suskaičiuotos. Minas Tiritas neišsilaikys prieš tokią Jo jėgą ir įniršį.

— Bet mes nesiruošiame sėdėti sudėję rankų ir leisti Jam daryti viską, ko užsigeidžia, — pasakė Mablungas. — Prakeiktieji pietiečiai žygiuoja senaisiais keliais, kad prisidėtų prie Juodosios Tvirtovės pulkų. Taip, senaisiais Gondoro keliais. Taigi jie žygiuoja nerūpestingai, manydami, kad Tamsos Valdovas visagalis ir jiems niekas negresia Jo kalnų šešėlyje. Mes ruošiamės juos pamokyti. Neseniai sužinojome, kad didelė pietiečių kariuomenė žygiuoja į šiaurę. Po vidurdienio vienas jų pulkas turi atsirasti čia, kur kelias eina per kalvas. Jie nepraeis! Nepraeis, kol gyvas kapitonas Faramiras. Jis visada vadovauja tokiems pavojingiems žygiams, ir yra tiesiog nemirtingas, o galbūt likimas jam numatė ypatingą mirtį.

Jie nutilo ir įsiklausė į neramią tylą. Semas iškišo nosį iš paparčių apsidairyti. Savo aštriomis akimis jis pamatė daug žmonių, po vieną ir eilėmis kylančių šlaitais aukštyn. Jie sėlino kur tamsiau arba ropojo, beveik nematomi pro žoles bei krūmus. Visi žmonės dėvėjo tokius pačius gobtuvus, kaukes bei pirštines ir nešėsi tokius pačius ginklus kaip ir Faramiro vyrai. Netrukus jie visi išnyko. Saulė įkopė į pietus, šešėliai sumažėjo.

„Kur bastosi tas nevykėlis Golumas? — pamanė Semas, traukdamasis į gilesnį šešėlį. — Visiškai įmanoma, kad jį pasmeigė koks orkas, ar iškepė Geltonasis Veidas. Bet manau, kad jis savimi pasirūpins". — Jis atsigulė šalia Frodo ir ėmė snausti.

Semas pabudo manydamas, kad išgirdo ragų gaudimą. Buvo pats vidurdienis. Sunerimę sargybiniai stovėjo medžių ūksmėje. Staiga iš viršaus vėl sutrimitavo ragai, pasigirdo riksmai bei kovos šūksniai. Garsas sklido silpnai, lyg iš kokio tolimo urvo, bet netikėtai mūšis užvirė visai šalia, virš jų slėptuvės. Buvo girdėti plieno žvangesys, kai susidurdavo kardai, ir duslūs smūgiai, ašmenims trenkiantis į skydą. Žmonės rėkė, staugė, bet aiškiai girdėjosi vienas stiprus balsas, šaukiantis:

— Gondoras! Gondoras!

— Atrodo, lyg šimtas kalvių vienu metu daužytų priekalus, — pasakė Semas Frodui. — Ir tie kalviai labai jau arti.

— Jie bėga! — sušuko Damrodas. — Pietiečiai sprunka, o paskui juos lekia mūsiškiai ir kapitonas!

Netverdamas smalsumu Semas nuėjo prie sargybinių. Hobitas užsiropštė į lauro medį ir pamatė tamsiaodžius žmones, bėgančius žemyn šlaitu. Jiems ant kulnų lipo žalieji kariai, kurie be gailesčio kapojo sprunkančius priešus. Švilpė spiečiai strėlių. Netikėtai tio-siai hobitams ant galvų, laužydamas jaunus medelius, iš viršaus nukrito žmogus. Jo nugaroje bei kakle, šiek tiek žemiau auksinio vėrinio, styrojo žaliaplunksnės strėlės. Purpuriniai drabužiai buvo suplėšyti, variniai šarvai sulamdyti ir sukapoti, juodi plaukai, perrišti auksu siuvinėtu raiščiu, mirko krauju. Ruda ranka tebespaudė sulūžusio kardo rankeną.

Semas pirmą kartą išvydo, kaip žmonės kaunasi su žmonėmis, ir tai jam visai nepatiko. Gerai, kad nužudytas karys gulėjo ant pilvo ir nesimatė jo veido. Hobitas galvojo, koks buvo jo vardas ir iš kur jis atkeliavo: ar buvo iš tiesų blogas, ar tik grasinimais priverstas kautis taip toli nuo savo namų, kur, matyt, galėjo ilgai laimingai gyventi — šios mintys žaibu pralėkė Semo galvoje ir išnyko, nes kai Mablungas žengė prie mirusiojo, vėl kilo triukšmas. Tarp klyksmų bei riksmų Semas išgirdo šaižų bliovimą ir trimitavimą, o po to dundesį, lyg žemę būtų daužę milžiniški taranai.

— Saugokis! Saugokis! — suriko Damrodas savo draugui. — Tegu valarai pasuka jį į šoną! Mumakas! Mumakas!

Savo nuostabai, siaubui ir džiaugsmui, Semas išvydo didžiulį padarą, besibraunantį pro medžius. Didžiulis kaip namas, ne, daug didesnis už namą pasirodė Semui tas žvėris — pilkas judantis kalnas. Baimė ir nuostaba tikriausiai padidino jį hobito akyse, tačiau Mumakui iš tiesų nebuvo lygaus gyvūno visame Viduržemyje. Jo giminaičiai ir mūsų laikais tebesigano pietų kraštuose, bet jie yra tik senųjų gyvūnų šešėlis. Drebindamas žemę, Mumakas bėgo tiesiai prie stebėtojų, tik paskutinę akimirką jis pasuko į šoną. Semas galėjo gerai į jį įsižiūrėti: medžio storumo kojos, didžiulės ausys, panašios į laivo bures, piktos raudonos akutės ir lyg puolanti gyvatė smūgiui išriestas ilgas straublys. Auksu išpuoštos iltys varvėjo krauju, šonuose draikėsi purpurinių ir auksinių užtiesalų skarmalai. Ant Mumako nugaros styrojo likučiai to, kas anksčiau buvo kovos bokštas, sudaužytas braunantis per mišką. Ant gyvulio kaklo vis dar kratėsi mažytė figūrėlė — galingas karys, milžinas tarp pietiečių.

Mumakas dundėjo iš aklo įniršio nesirinkdamas tako. Strėlės švilpė ir atšokdavo nuo jo odos nepadariusios žalos. Kariai bėgo šalin, tačiau daug jų Mumakas pasivijo ir sutrypė. Greitai jis dingo iš akių, girdėjosi tik tolstantis dundesys bei trimitavimas. Semas niekada nesužinojo, kas jam atsitiko: gal Mumakas žuvo kur nors gilioje miškų duobėje toli nuo namų, o gal, pamišęs iš įsiūčio, nuskendo Didžiojoje Upėje.

Semas giliai atsikvėpė.

— Juk tai buvo drambilas! — sušniokštė jis. — Vadinasi, drambliai — ne pramanas, o aš mačiau vieną iš jų. Tai bent! Namuose manimi niekas nė už ką nepatikės! Na, jeigu viskas baigėsi, ne pro šalį būtų nusnūsti.

— Miegok, kol gali, — patarė Mablungas. — Jeigu kapitonas nesužeistas, jis greitai grįš ir mes skubiai trauksimės. Naujienos apie mūšį tuoj pat pasieks Priešo ausis, jis pasiųs persekiotojus.

— Traukitės, jei reikia, tik ne triukšmaukite. Aš ėjau ištisą naktį ir noriu pailsėti, — paprašė Semas. Mablungas nusijuokė.

— Nemanau, kad kapitonas paliktų jus čia, pone Semiumai. Pats pamatysi.

5 Langas į Vakarus

Semui atrodė, jog praėjo tik kelios minutės, bet jis pabudo vėlyvą popietę, kai Faramiras jau buvo grįžęs. Jis atsivedė daug žmonių: visi išlikę gyvi po mūšio kariai susirinko ant šlaito — du ar trys šimtai tvirtų vyrų. Jie susėdo pusračiu, kurio viduryje įsitaisė Faramiras, o prieš jį stovėjo Frodas. Visa tai kažkodėl buvo labai panašu į belaisvio apklausą.

Semas išsiropštė iš papartyno, tačiau niekas į jį neatkreipė dėmesio, tad hobitas atsisėdo nuošaliau, iš kur galėjo viską matyti ir girdėti. Semas nerimavo ir buvo pasiruošęs kiekvienu momentu šokti šeimininkui į pagalbą. Jis gerai matė nebeslepiamą Faramiro veidą: į Frodą įsmeigtos akys rodė išmintį bei valdingumą. Jos žvelgė į šeimininką nepatikliai.

Semas greitai suprato, jog kapitonui neaiškios kelios vietos trumpame Frodo pasakojime apie save: ką hobitas veikė Būryje, iškeliavusiame iš Rivendeilo; kodėl jis paliko Boromirą; kur dabar keliauja. Faramiras dažnai grįždavo prie Izilduro Prakeikimo, nes manė, jog Frodas slepia kažką svarbaus.

— Buvo pasakyta, jog Izilduro Prakeikimas bus pabudintas, kai ateis miškavaikis, — primygtinai klausinėjo jis. — Jei tu esi tas miš-kavaikis, tai privalai turėti daiktą, apie kurį buvo kalbama Pasitarime. Ten jį turėjo pamatyti ir Boromiras. Ar tai neigi?

Frodas neatsakė.

— Ką gi! Tokiu atveju aš apie tai noriu sužinoti daugiau, nes kas susiję su Boromiru, susiję su manimi. Senos legendos pasakoja, jog Izilduras buvo nukautas orkų strėle, tačiau paprasta strėlė negalėtų būti Prakeikimu, o Boromiras Gondorietis nebūtų palaikęs jos Lemties Ženklu. Ar tu turi tą daiktą? Jei jį slepi, ar pats nusprendei taip elgtis?

— Ne, taip nusprendžiau ne aš, — atsakė Frodas. — Jis nepriklauso man. Jis nepriklauso jokiam mirtingajam — didžiam ar mažam. Teises į jį gali reikšti tik Aragornas, Aratorno sūnus, mūsų Būrio vadas nuo Morajos iki Rauroso.

— Kodėl jis, o ne Boromiras, Elendilo vaikų įkurto miesto princas?

— Todėl, kad Aragornas yra tiesioginis palikuonis pagal tėvų liniją: jis yra Aratorno sūnus, o šio tėvas buvo Elendilas. Kardas, kurį jis nešioja, yra Elendilo kardas.

Susirinkusių žmonių būryje pasigirdo nustebimo murmesys. Kai kurie garsiai džiaugėsi:

— Elendilo kardas! Elendilo kardas keliauja į Minas Tiritą! Puikios naujienos!

Tačiau Faramiro veidas nepasikeitė.

— Galbūt, — linktelėjo jis, — bet tokią garbingą kilmę reikia patvirtinti. Jeigu Aragornas kada nors atvyks į Minas Tiritą, jis turės pateikti tvirtų įrodymų. Prieš šešias dienas, kai aš iškeliavau, jo dar nebuvo, kaip nebuvo nieko iš tavo Būrio.

— Boromiras pripažino jo kilmę, — ramiai pasakė Frodas. — Iš tiesų, jeigu Boromiras būtų čia, jis atsakytų į visus jūsų klausimus. Nuo Rauroso jis žadėjo vykti tiesiai į jūsų miestą, tad grįžę namo rasite atsakymus. Mano vaidmuo Būryje yra jam žinomas, kaip ir visiems kitiems bendrakeleiviams, kadangi jį man paskyrė pats Elrondas iš Imladriso per Pasitarimą. Su ta užduotimi aš atvykau čia, bet neturiu teisės atskleisti jos kitiems. Jeigu jūs laikote save Priešo priešais, geriau nebandykite man trukdyti.

Semas nežinojo, kas dėjosi Frodo širdyje, tačiau šeimininkas kalbėjo išdidžiai, nors Faramirui tai jokio įspūdžio nepadarė.

— Vadinasi, siūlai man žiūrėti savo reikalų, nekišti nosies, kur nereikia, ir ramiai grįžti namo? — ironiškai paklausė gondorietis. — Kai grįš Boromiras, jis papasakos viską, ar ne? Kai grįš! Ar tu buvai Boromiro draugas?

Akimirksniu Frodo sąmonėje atgimė iškreiptas Boromiro veidas ir degančios akys. Hobitas sudvejojo, Faramiro žvilgsnis tapo rūstus.

— Boromiras buvo narsus mūsų Būrio narys, — pagaliau tarė Frodas. — Taip, aš jį laikiau savo draugu.

Faramiras niūriai nusišypsojo.

— Vadinasi, tu liūdėtum sužinojęs, jog Boromiras mirė?

— Taip, žinoma, — nesusimąstydamas atsakė Frodas ir, pažvelgęs Faramirui į akis, sustingo. — Mirė? Tai jis iš tikrųjų mirė? Jūs tai žinojote ir bandėte supainioti mane? Žaidėte su manimi? O gal ir šita žinia yra apgaulė?

— Apgaule aš nesinaudočiau netgi prieš orką.

— Kodėl jūs manote, jog jis mirė, jei niekas iš Būrio neatvyko į miestą?

— Aš tikėjausi, jog Boromiro draugas ir bendražygis galės papasakoti daugiau apie jo mirtį.

— Boromiras buvo sveikas ir stiprus, kai mes išsiskyrėme! Iki dabar aš maniau, jog jis yra Minas Tirite, bet suprantu, kad pasaulis pilnas pavojų.

— Iš tiesų pilnas, — pasakė Faramiras. — O išdavystė ne menkiausias iš jų.

Pokalbio metu Semas vis labiau pyko ir irzo. Išgirdęs paskutiniuosius žodžius, jis nebeišlaikęs puolė į vidurį.

— Prašau atleisti, pone Frodai, — tarė jis, — bet šito jau per daug. Po viso to, ką jūs iškentėjote dėl jo ir visų žmonių, jis neturi teisės taip šnekėti!

— Paklausykite, kapitone, — Semas atsistojo prieš Faramirą, įrėmė rankas į šonus ir nutaisė tokią veido išraišką, tąsi kalbėtų su įžūliu hobituku, užtiktu vagiliaujant sode. Kariai aplinkui ėmė šnabždėtis, bet daugelis nejučia šypsojosi iš nematyto reginio: ramiai sėdintis kapitonas akis į akį su jaunu įdūkusiu hobitu. — Kur jūs taikote? Reikėtų tai išsiaiškinti, kol mūsų neužpuolė visi Mordoro orkai. Jeigu manote, kad mano šeimininkas užmušė tą Boromirą ir pabėgo, taip ir sakykite, nors tai būtų visiška kvailystė. Galbūt leisite mums sužinoti, ką ketinate daryti toliau? Kaip gaila, kad tauta, kuri šauniai kaunasi su Priešu, neleidžia prisidėti ir kitiems. Priešas būtų labai patenkintas jus matydamas. Jis pagalvotų, kad įsigijo naujų draugų.

— Pakaks! — rūsčiai, bet ramiai nutraukė Faramiras. — Tavo šeimininkas, manau, ne kvailesnis už tave, tad palik jo reikalus jam pačiam. Ir nereikia man priminti pavojaus. Aš ir taip gaištu brangų laiką bandydamas išsiaiškinti painų dalyką. Jeigu būčiau toks karštakošis kaip tu, jau seniai gulėtumėt nužudyti. Turiu įsakymą užmušti kiekvieną, kuris atsidurs šioje žemėje be Gondoro karaliaus leidimo. Tačiau aš nemėgstu žudyti netgi tada, kai būtinai reikia. Ir nemėgstu plepėti. Tad sėsk šalia savo šeimininko ir patylėk!

Iki plaukų šaknų išraudęs Semas žnektelėjo ant žemės. Faramiras vėl pasisuko į Frodą.

— Tu klausei, kaip aš sužinojau apie Denetoro sūnaus mirtį? — paklausė jis. — Mirties naujienų greiti sparnai. Juk sakoma — naktis dažnai prakalbina artimųjų širdis. Boromiras buvo mano brolis. — Skausmo šešėlis perbėgo šviesiu žmogaus veidu. — Ar tu prisimeni kokį nors ypatingą daiktą, kurį nešiojo Boromiras?

Frodas mąstė, skubiai svarstydamas, ar čia netyko nauji spąstai ir kuo šitas pokalbis gali baigtis. Jis vos vos išgelbėjo Žiedą nuo išdidžioje Boromiro gniaužtų, o dabar aplink Frodą buvo daug stiprių ir karingų vyrų. Bet širdyje hobitas jautė, jog Faramiras, nors ir panašus į brolį, turi daugiau išminties negu savimeilės.

— Aš prisimenu nepaprastai gražų Boromiro ragą, — pagaliau ištarė hobitas.

— Teisingai, — linktelėjo galvą Faramiras. — Vadinasi, tu jį išties matei: galingo jaučio ragą, apkaltą sidabru ir išrašytą senoviniais simboliais. Jau daugelį kartų šis ragas mūsų giminėje atitenka vyriausiam sūnui. Yra sakoma, jei ragas sutrimituos senojo Gondoro žemėje, tai jo garsą išgirs kiekvienas... Prieš vienuolika dienų aš išgirdau rago gaudimą, tyliai sklindantį iš šiaurės, — silpną lyg šnabždesį. Tėvas ir aš palaikėme tai blogu ženklu, kadangi nuo pat išvykimo neturėjome jokių žinių apie Boromirą. O po trijų dienų atsitiko dar keistesnis dalykas: tamsią, pilką naktį aš sėdėjau prie Anduino, žvelgiau į jaunaties atspindžius amžinojoje srovėje, klausiausi liūdno nendrių šiugždėjimo. Mes visada stebime krantus prie Osgiliato, kurį iš dalies yra užėmę priešai ir iš ten siaubia mūsų žemes. Tačiau tą naktį, tamsią vidurnakčio valandą, rodėsi, miegojo visas pasaulis. Tada aš pamačiau, o gal man tik pasirodė, ant bangų besisupančią valtelę, nedidelę, pilką, aukšta nosimi valtelę, kurioje nesimatė nei vairininko, nei irkluotojo. Aplink ją švytėjo blanki šviesa, aš išsigandau, tačiau vis tiek įbridau į vandenį — mane traukė prie to. keisto laivo. Valtelė sustojo, pasisuko ir priplaukė tiesiai prie manęs, tačiau aš neišdrįsau jos paliesti. Ji buvo giliai įgrimzdusi ir, kaip man pasirodė, sklidina tyro vandens, kuris skleidė paslaptingąją šviesą. Kai ji plaukė pro šalį, aš pamačiau vandenyje gulintį karį. Jis buvo žaizdotas, jam ant kelių ilsėjosi sulaužytas kardas. Tai buvo Boromiras, mano brolis. Negyvas. Aš pažinau jo daiktus, jo kardą, jo veidą... Trūko tik svarbiausio: rago. O vieno daikto aš nepažinau — nuostabaus diržo, išsiuvinėto auksiniais lapais ir puošusio brolio juosmenį. „Boromirai! — surikau aš. — Kur tavo ragas? Kur tu keliauji, o Boromirai?" Bet valtelė vėl pasuko į srovę ir žibėdama dingo naktyje. Panašu į sapną, bet tai buvo ne sapnas, nes aš nepabudau. Dabar aš neabejoju, jog Boromiras žuvo ir nuplaukė į Didžiąją Jūrą.

— Deja, — atsiduso Frodas, — tai iš tikrųjų buvo Boromiras, toks, kokį pažinojau. Auksinį diržą jis gavo Lotloriene iš pačios valdovės Galadrielės rankų. Mes visi dėvėjome jos dovanotus apsiaustus, o aš dar turiu šitą sagę. — Frodas palietė žalią sidabrinį lapą, kuris po kaklu laikė apsiaustą.

Faramiras atidžiai įsižiūrėjo į sagę.

— Ji puiki, — tarė jis, — taip, tai to paties meistro darbas. Tai jūs perėjote per Lorieno šalį? Kadaise ji vadinosi Laurelindorenanu, bet žmogaus koja jau seniai nežengė į tą girią, — tyliai pridūrė Faramiras, su nuostaba žvelgdamas į hobitą. — Nemažai tavo keistenybių aš pradedu suprasti. Gal papasakotum daugiau? Man skaudu galvoti, jog Boromiras krito beveik grįžęs namo.

— Aš neturiu nieko pridurti prie to, ką papasakojau. Tačiau tavo regėjimas, man rodos, yra tik blogos lemties šešėlis arba kokia nors priešo klasta. Aš mačiau jo šlykščios magijos sukurtus žuvusių karių veidus Mirusiose Pelkėse.

— Ne, tai ne Priešo gudrybės, — paprieštaravo Faramiras. — Jo burtai pripildo širdį pasišlykštėjimo, o aš jaučiau tik liūdesį ir skausmą.

— Tačiau kaip galėjo atsitikti tai, apie ką tu pasakoji? — nesuprato Frodas. — Jokios valties neįmanoma pernešti per akmenuotas Tol Brandiro lygumas. Be to, Boromiras ketino kirsti lintvašą ir grįžti namo per Rohano laukus. Kaip galėjo valtis nusileisti nuo krioklių ir nesudužti. Kodėl ji nenuskendo srovėje, nors buvo sklidina vandens?

— Nežinau, — papurtė galvą žmogus. — O iš kur atsirado valtis?

— Iš Lorieno. Trimis tokiomis valtimis mes plaukėme žemyn Anduinu iki Krioklių. Jos taip pat buvo elfų darbo.

— Jūs perėjote Slaptingąjį Kraštą, bet, atrodo, menkai supratote jo galią. Auksinio Miško Burtininkės valia gali atsitikti daug keistų ir nepaaiškinamų dalykų. Sakoma, kad mirtingajam pavojinga įžengti į elfų žemes. Tai jau ne mūsų pasaulis. Tik keli senovės didvyriai grįžo iš jo nepasikeitę.

— Boromirai, o Boromirai! — dejavo jis. — Ką tau pasakė nemirtingoji Valdovė? Kokią lemtį tau skyrė? Ką ji pažadino tavo širdyje? Kodėl tu ėjai į Laurelindorenaną, o ne grįžai namo savo keliu, ankstų rytą ant Rohano žirgų?

Faramiras atsisuko ir tyliai prašneko į Frodą:

— Tu daug ką galėtum paaiškinti, Frodai, Drogo sūnau, bet ne čia ir ne dabar. Jeigu manai, kad mano pasakojimas — tik sapnas ar regėjimas, pasakysiu tau štai ką: Boromiro ragas grįžo. Tačiau grįžo perskeltas į dvi dalis. Tai galėjo būti kardo arba kirvio darbas. Vieną dalį Gondoro sargybiniai rado nendrėse, žemiau Entvašo žiočių, o kitą, besisukančią potvynio vandenyse, sugavo žvejas. Keista, bet sakoma, jog žmogžudystė pati save atskleis... Dabar tas ragas guli ant kelių Denetorui, kuris sėdi aukštajame savo soste ir laukia naujienų. Negi man negali nieko papasakoti apie perskeltą ragą?

— Deja, daugiau nieko, — atsakė Frodas. — Jeigu tavo atmintis nemeluoja, tai tą dieną, kai išgirdai gaudžiant ragą, aš ir mano draugas palikome Būrį. Tavo pasakojimas mane gąsdina. Juk jeigu Boromiras žuvo, galėjo žūti ir visi kiti Būrio nariai. Jie buvo mano draugai bei giminaičiai, kuriuos aš mylėjau.

Kapitone, pamiršk abejones ir paleisk mus. Aš pavargęs, išsigandęs, o mano širdis plyšta iš skausmo. Tačiau kol mane irgi užmuš, aš turiu atlikti savo pareigą. Reikia labai skubėti, jei iš visos Brolijos likome tik mes, du miškavaikiai. Grįžk, Faramirai, narsusis Gondoro kapitone, ir, kol gali, gink savo miestą, o aš turiu ko-liauti ten, kur man lemta.

— Negaliu pasakyti, kad būčiau patenkintas mūsų pokalbiu, — tarė Faramiras, — tačiau manau, jog tavo baimė neturi pagrindo. Kas galėjo palaidoti Boromirą, jei ne tavo draugai ar patys Lorieno elfai? Orkai ar kiti Bevardžio tarnai to nebūtų darę. Tad kažkas iš jūsų Būrio dar tebėra gyvas. Kad ir kaip būtų, tavimi, Frodai, aš daugiau neabejoju. Sunkios dienos išmokė mane skaityti žmonių žodžius bei veidus, tad aš galiu suprasti ir miškavaikį, — dabar jis nusišypsojo. — Tu keistokas, Frodai. Tarsi elfų šviesa rusentų tavo akyse. Bet aš išgirdau daugiau, negu tikėjausi. Privalėčiau tave nugabenti į Minas Tiritą, kur stotum prieš Denetorą, tik širdis man sako, jog klaidingas pasirinkimas gali pražudyti mano miestą. Todėl aš dar pagalvosiu, o dabar turime skubėti.

Jis pašoko ant kojų ir išdalino įsakymus. Kariai tuoj pat atsistojo, susiskirstė mažais būreliais ir ištirpo akmenų bei medžių šešėliuose. Pasiliko tik Mablungas su Damrodu.

— Jūs, Frodai ir Semiumai, dabar eisite su manimi ir mano sargybiniais, — pasakė Faramiras. — Nebegalite toliau keliauti j pietus keliu, jei toks buvo jūsų planas. Po šiandienos kautynių kelias bus ypač atidžiai saugomas. Be to, jūs esate per daug išvargę, kad šįvakar dar kur nors žygiuotumėte. Mano kariai visi šauniai padirbėjo, tad mes tuoj pat iškeliaujame į gondoriečių slaptavietę, kuri yra už dešimties mylių. Nei orkai, nei Priešo šnipai jos dar neaptiko, o jei aptiktų, mes ilgai ten išsilaikytume. Slėptuvėje pailsėsime ir pernakvosime, o rytą aš nuspręsiu, kaip man pasielgti.

Frodui nieko kito neliko, kaip tik paklusti šitam pasiūlymui ar įsakymui. Bet kuriuo atveju tai atrodė gera išeitis, nes po akiplėšiškos gondoriečių pasalos kelionė Itilienu būtų tapusi daug pavojingesnė.

Jie išsiruošė tuoj pat: Mablungas su Damrodu priekyje, o Faramiras, Frodas ir Semas už jų. Aplenkę ežeriuką, kur maudėsi hobitai, perbridę upelį ir užkopę stačiu šlaitu, jie atsidūrė žaliuose miškuose, kiek tik akys užmato banguojančiuose žemyn į vakarus. Draugai skubėjo iš visų jėgų ir tyliai šnekėjosi.

— Aš nutraukiau mūsų pokalbį, — pasakė Faramiras, — ne tik dėl pavojaus, kurį man priminė ponas Semiumas, bet dar ir todėl, kad ne apie visus dalykus galima šnekėtis atvirai. Štai kodėl aš domėjausi savo broliu labiau negu Izilduro Prakeikimu. Tu nebuvai man visiškai atviras, Frodai.

— Aš nemelavau. Pasakiau tiek, kiek leista, — tarė Frodas.

— Nekaltinu tavęs. Tardomas kalbėjai išmintingai ir gudriai, bet iš tavo žodžių aš nuspėjau daugiau, nei norėjai atskleisti. Tu nebuvai draugiškas su Boromiru, bent jau jūs neišsiskyrėte kaip draugai. Spėju, kad tu ir ponas Semiumas buvote jo įskaudinti. Aš gerai pažįstu savo brolį ir manau, jog dėl nesutarimų jūsų Būryje buvo kaltas Izilduro Prakeikimas. Matyt, tai didelis lobis, o tokie daiktai nesutvirtina taikos tarp sąjungininkų, kaip sako senosios legendos. Ar aš tiksliai pataikiau?

— Beveik, — linktelėjo Frodas. — Būryje nebuvo nesutarimų. Mes dvejojome, kuriuo keliu pasukti nuo Emyn Mulo. Be to, senosios legendos mus įspėja, jog neatsargiai kalbėti apie didelius lobius taip pat yra pavojinga.

— Ak, taip aš ir maniau, — paniuro Faramiras, — nesutarimų buvo tik tarp tavęs ir Boromiro. Matyt, jis norėjo tą daiktą atgabenti į Minas Tiritą. Deja! Įnoringas likimas laiko surakinęs lūpas to, kuris paskutinis jį matė ir žino, kas tą valandą dėjosi mano brolio širdyje. Nesvarbu, klydo jis ar ne, dėl vieno esu tikras: Boromiras žuvo už gėrį. Jo veidas buvo dar puikesnis negu gyvo...

Bet, Frodai, aš tavęs primygtinai klausinėjau apie Izilduro Prakeikimą. Atleisk! Tokiu metu ir tokioje vietoje tai buvo tikrai neišmintinga. Mes atlaikėme karštą mūšį, tad mano galvoje sukosi daug neramių minčių. Jau kalbėdamas su tavimi supratau, jog esu arti tikslo, bet nenorėjau viešai atskleisti paslapties. Gondoro valdovai gerbia ir saugo senovinę išmintį. Mano šeima nėra iš Elendilo giminės, nors mūsų gyslomis teka Numenoro kraujas. Esame kilę iš Mardilo, karaliaus patarėjo, kuris ėmėsi valdyti šalį karaliui Earnurui išvykus į karą. Tai buvo paskutinis valdovas iš Anariono giminės. Jis krito mūšyje ir nepaliko įpėdinio. Nuo to laiko jau daug amžių miestą valdo valdytojai.

Pamenu, kai mudu su broliu dar buvome vaikai ir mokėmės savo giminės bei miesto istorijos, Boromiras buvo nepatenkintas, jog mūsų tėvas nėra karalius. „Kiek amžių reikia, kad valdytojas galėtų tapti karaliumi, jeigu karalius negrįš?" — kartą paklausė jis. „Galbūt pakaktų kelerių metų ten, kur praeitis negerbiama, — atsakė mano tėvas, — tačiau Gondore neužtektų ir tūkstančio metų". Deja, vargšas Boromiras nenurimo! Tai daug apie jį pasako, ar ne? — Taip, — sutiko Frodas, — tačiau jis visada gerbė Aragorną.

— Be abejo. Jeigu, kaip tu sakai, Boromiras pripažino Aragorno kilmę, tai jis negalėjo jo negerbti. Tačiau tada jie dar nebuvo pasiekę Minas Tirito ir dar nebuvo tapę varžovais... Bet aš nuklydau į šoną. Denetoro namuose mes laikomės senųjų tradicijų, o lobynuose turime išsaugoję daug vertingų daiktų: knygų, akmeninių lentelių su išblukusiais rašmenimis, keistais ženklais primargintų auksinių bei sidabrinių lapų. Kai kurių rašmenų jau niekas nepažįsta, o kitus keletas žmonių dar supranta. Aš irgi moku skaityti senąsias knygas. Daug jų mums padovanojo Pilkasis Keleivis. Pirmą sykį pamačiau jį dar vaikas. Vėliau jis dar kelis kartus buvo atvykęs į mūsų miestą. — Pilkasis Keleivis? — paklausė Frodas. — Ar jis turėjo kitą vardą? — Mes jį vadinome elfiškai — Mitrandiru, o jis pats kartą taip pasakė: „Mano vardų tiek, kiek šalių Viduržemyje. Mitrandiru mane praminė elfai, Tarkunas esu nykštukams, pamirštuose Vakaruose jaunystėje vadinausi Olorinu, Pietuose esu Inkanusas, Šiaurėje—Gendalfas, o į Rytus nekeliauju".

— Gendalfas! — sušuko Frodas. — Aš taip ir pamaniau, jog tai buvo jis. Gendalfas Pilkasis, išmintingiausias iš visų draugų, mūsų Būrio vadas. Jis žuvo Morajoje. — Mitrandiras žuvo! — skausmingai atsiduso Faramiras. — Iš tikrųjų pikta lemtis persekioja jūsų Broliją. Sunku patikėti, kad tas, kuris sukaupė tiek išminties ir galios, galėjo žūti, kad tiek žinių galėjo netekti šis pasaulis. Ar esi tikras, kad jis paprasčiausiai neatsiskyrė nuo jūsų ir nenukeliavo savais keliais? — Deja, aš pats mačiau jį, krintantį į prarają. — Matau, kad žinai kažkokią siaubingą istoriją, — tarė Faramiras, — kurią galbūt papasakosi man vakare. Mitrandiras ne tik mokė senosios išminties, bet ir įkvėpė dvasią daugeliui šlovingų žygių. O, jeigu jis būtų buvęs su mumis ir paaiškinęs tamsųjį sapną, gal ir Boromirui nebūtų reikėję išvykti. Tačiau galbūt Boromiro likimas jau buvo nulemtas. Mitrandiras mums niekada nepranašavo ateities ir neatskleidė savo tikslų. Nežinau, kaip jis gavo Denetoro leidimą raustis po mūsų lobyno paslaptis, bet aš tada nemažai iš jo išmokau (nors jis retai turėdavo laiko mokyti). Mitrandirą labiausiai domino Didysis Mūšis Dagorlade pačioje Gondoro aušroje, kai Jis, kurio vardo neminime, buvo sutriuškintas ir nuverstas nuo sosto. Be to, Mitrandiras daug klausinėjo apie Izildurą, nors mes nedaug težinojome. Ypač apie tai, kaip žuvo Izilduras, — staiga Faramiras pradėjo šnekėti tyliau. — Tačiau aš kai ką perskaičiau senosiose knygose ir iki šiol tą paslaptį laikiau savo širdyje: prieš iškeliaudamas iš Gondoro Izilduras kažką nuėmė nuo Bevardžio rankos, nuo to laiko joks mirtingasis daugiau jo nematė. Aš galvoju, kad būtent tai stengėsi išsiaiškinti Mitrandiras. Bet man niekada, netgi po lemtingojo sapno, nešovė į galvą susieti šios istorijos su Izilduro Prakeikimu. Mes tvirtai tikėjome legenda, jog Izildurą nušovė orkai, o Mitrandiras niekada man nepapasakojo nieko daugiau. Aš negaliu pasakyti, koks tai buvo daiktas, bet jame turėjo slypėti galia ir pavojus. Galbūt koks Juodojo Valdovo ginklas? Jeigu jis suteikia pranašumo kautynėse, tai lengvai galiu suprasti Boromirą: jis buvo narsus, bebaimis karys ir visada troško Minas Tirito pergalės bei savo paties šlovės. Geriau jau aš būčiau iškeliavęs išsiaiškinti sapno — taip manė ir tėvas bei vyresnieji. Bet Boromiras buvo vyresnis, jis užsispyrė ir niekas negalėjo jo sulaikyti... Tačiau dabar galite nebijoti. Aš nepaimčiau to daikto, net jei jis gulėtų ant vieškelio. Netgi tada, jei Minas Tiritas žūtų, o aš vienintelis galėčiau jį išgelbėti, nepasinaudočiau Priešo ginklu. Nei dėl Gondoro, nei dėl savo garbės. Ne, aš netrokštu tokių pergalių, Frodai, Drogo sūnau. — Jų netroško ir Pasitarimas, — atsakė Frodas, — netrokštu nė aš. Apskritai nenorėčiau kištis į šiuos reikalus. — Aš, — kalbėjo Faramiras, — norėčiau vėl išvysti žydintį Baltąjį Medį, Sidabrinę Karūną ir taikoje klestintį Minas Tiritą — senąjį Minas Anorą: švytintį, aukštą ir puikų, kaip deimantą tarp kitų deimantų. Tačiau dabar mes turime kariauti, turime ginti savo gyvybes ir šalį nuo to, kuris nugalėjęs viską sunaikina. Aš negarbinu šveitrių kardų, greitų strėlių ir karinės šlovės. Aš kaunuosi, nes ginu Numenoro Miestą, nes myliu jo senovinę išmintį, grožį ir praeities didybę.

Tad nebijokite manęs. Aš neprašau jūsų pasakoti daugiau. Aš netgi neklausiu, ar dabar šnekėjot teisybę, bet jeigu jūs manimi pasitikėtumėte, tai aš galėčiau patarti, o gal net palengvinti jūsų užduotį, kokia ji bebūtų.

Frodas neatsakė. Jis troško išsipasakoti šitam rūsčiam jaunam žmogui, kurio žodžiai skambėjo taip išmintingai, ir prašyti pagalbos bei patarimo, bet kažkas jį sulaikė. Hobito širdis buvo kupina baimės bei širdgėlos: jeigu jie su Seniu iš tikrųjų liko vieninteliai gyvi Būrio nariai, tai Frodui ant pečių gulė visas žygio slaptumas. Goriau nepelnytas nepasitikėjimas, negu skuboti žodžiai. Kai Frodas žvelgė į Faramirą, jo atmintyje iškilo Boromiras ir siaubinga Žiedo sukelta permaina: broliai buvo skirtingi, bet vis tiek — labai panašūs.

Kurį laiką jie ėjo tylėdami, kaip pilkai žali šešėliai, be garso slysdami pro senus medžius. Virš jų nerūpestingai čiulbėjo paukščiai, saulė auksino žaliojo Itilieno medžių lapus ir tamsius kamienus.

Semas nedalyvavo pašnekesyje, tačiau atidžiai klausėsi ne tik kalbos, bet ir visų tylių miško garsų, sklandančių aplinkui. Jis pastebėjo, kad per visą pokalbį nebuvo nė karto paminėtas Golumas. Hobitas džiaugėsi, tačiau vis dėlto nedrįso tikėtis, kad to vardo niekada daugiau nebeišgirs. Greitai Semas apsižiūrėjo, jog jie eina no vieni. Be Mablungo su Damrodu, aplinkui buvo matyti daug kitų karių, greitai ir tyliai skubančių į slaptą sutartą vietą.

Kartą Semas skubiai atsisuko atgal, tarsi vidinis balsas būtų jį įspėjęs, jog kažkas juos seka, ir spėjo pamatyti mažą, tamsią figūrą, šmurkštelinčią už kamieno. Semas prasižiojo riktelti, bet apsigalvojo: „Gal man tik pasirodė, — tarė jis pats sau. — Be to, jeigu jis nusprendė pamiršti tą seną niekšą, tegu taip ir būna. O, kad aš galėčiau jį pamiršti!"

Taip jie keliavo, kol miškas ėmė retėti, o žemė po kojomis stačiai leistis žemyn. Pasukę į dešinę, jie greitai atsidūrė prie nedidelės upės siaurame tarpeklyje: tai buvo tas pats iš ežero ištekėjęs upelis, kuris dabar išplatėjo ir virto greita srove, ūžiančia per akmenis po palinkusiais bugieniais bei gluosniais. Vakaruose, švytinčiame rūke matėsi laukai, pievos ir toli saulėje raibuliuojantys Anduino vandenys.

— Deja, čia esu priverstas pasielgti nemandagiai, — tarė Faramiras. — Tikiuosi, jūs atleisite tam, kuris pasielgė garbingai, neužmušęs jūsų iš karto ar neliepęs surišti. Tačiau yra įsakyta, kad joks svetimšalis, netgi mūsų sąjungininkai rohaniečiai, negali matyti tako, kuriuo eisime. Aš privalau užrišti jums akis.

— Kaip liepsi, — neprieštaravo Frodas. — Net elfai taip daro — mes patekome į Lotlorieną užrištomis akimis. Nykštukui Gimliui tai nepatiko, bet hobitai ne tokie aikštingi.

— Nors dabar eisime ne į tokią puikią vietą, man malonu, jog nereikėjo versti jūsų užsirišti akis.

Jis tyliai šūktelėjo, tuoj pat iš už medžių pasirodė Mablungas su Damrodu.

— Užriškite akis mūsų svečiams, — liepė Faramiras. — Atidžiai, bet nesmarkiai. Rankas palikite laisvas. Jie duos žodį nežvilgčioti. Man pakaktų, jei jie tik užsimerktų, bet kojai už ko nors užkliuvus akys pačios gali atsiverti. Tad žiūrėkite, kad svečiai nepargriūtų.

Du sargai žaliais raiščiais užrišo hobitams akis ir beveik iki nosies užsmaukė gobtuvus. Tada paėmė juos už rankų ir leidosi į kelią. Eidami tamsoje, Frodas su Semu galėjo tik spėlioti apie paskutinę kelio mylią. Jie pajuto, jog leidžiasi stačiu taku, kuris taip susiaurėjo, kad teko eiti vorele, iš abiejų pusių liečiant akmeninę sieną. Sargai vedė juos tvirtai uždėję rankas ant pečių. Keleiviai ėjo nelygiom vietom, kažkas juos pakeldavo į orą ir vėl pastatydavo ant žemės. Visą laiką iš dešinės juos lydėjo tekančio vandens šniokštimas, kuris tolydžio stiprėjo ir artėjo. Jie trumpam sustojo. Mablungas su Damrodu keletą kartų apsuko hobitus taip, kad šie neteko bet kokios krypties nuovokos. Būrys kiek palypėjo aukštyn — pasidarė vėsiau, vandens šniokštimas nutolo. Tada juos pakėlė ir nunešė žemyn — daug laiptelių žemyn, o paskui — staigus posūkis. Čia hobitai vėl išgirdo burbuliuojant ir teškant upę. Vanduo rodėsi esąs visur aplinkui, lašeliai tiško hobitams ant rankų ir veidų. Pagaliau juos vėl pastatė ant kojų. Nieko nematydami, išsigandę, jie stovėjo tyloje.

Tada už nugarų pasigirdo Faramiro balsas:

— Atriškite akis!

Raiščiai buvo nuimti, gobtuvai atsmaukti, hobitai sumirksėjo ir atsikvėpė.

Jie stovėjo ant drėgnų gludinto akmens grindų, už nugarų į tamsą vėrėsi uoloje iškirsti vartai. O priešais šiugždėjo plona vandens užuolaida — taip arti, kad ištiesęs ranką Frodas galėjo ją pasiekti. Iš kitos pusės į ją plieskė besileidžianti saulė, jos raudonis skilo į daugybę įvairiaspalvių spindulių. Atrodė, kad jie stovi prie kokios elfų pilies lango, išpuošto auksu, sidabru, rubinais, safyrais, ametistais — brangiausiais pasaulio akmenimis, žėrinčiais negęstančia liepsna.

— Pagaliau mes jums galime atlyginti už kantrybę, — nusišypsojo Faramiras. — Tai yra Saulėlydžio Langas, Henet Anuinas, nuostabiausias iš visų Itilieno krioklių. Tik keletas svetimšalių yra jį matę. Gaila, bet čia nėra krioklio vertos karališkos salės. Įeikite ir pasižiūrėkite!

Jam bekalbant saulė nusileido, liepsna užgeso krintančiame vandenyje. Jie pasisuko, praėjo pro vartus ir atsidūrė plačioje akmeninėje salėje su dantytais skliautais. Čia degė keletas deglų, ap-šviesdami besiilsinčius žmones. Kiti dar rinkosi, po du ir tris įeidami pro siaurą šoninį įėjimą. Kai akys priprato prie tamsos, hobitai išvydo, jog salė yra daug didesnė, nei jie manė, ir pilna ginklų bei maisto atsargų.

— Štai mūsų prieglobstis, — mostelėjo Faramiras. — Neprašmat-ni vieta, tačiau bent galėsite ramiai praleisti naktį. Čia sausa, turime ko užkąsti, nors nėra ugnies. Kadaise vanduo tekėjo šia sale ir liejosi pro vartų angą, tačiau senieji meistrai užtvenkė upės srovę ir nukreipė vagą kiek aukščiau, tad krioklys padidėjo dvigubai. Visi įėjimai į olą, išskyrus vieną, buvo uždaryti bei apsaugoti nuo vandens ar svetimų akių. Iš čia veda tik du keliai: tunelis, kuriuo jūs perėjote užrištomis akimis, ir Lango užuolaida, už kurios pilna smailių akmenų. Dabar ilsėkitės, kol bus paruoštas valgis.

Hobitus nuvedė į kampą prie neaukštos lovos. Žmonės tyliai ir greitai triūsė po salę. Sudedami stalai buvo nuimti nuo sienų, ištiesti ir nukrauti indais: apvaliais glazūruoto molio ąsočiais, dubenimis, medinėmis taurėmis. Šen bei ten pasitaikydavo lėkštė ar dubuo iš svi-dinto žalvario, o kapitonui buvo pastatyta gryno sidabro taurė.

Faramiras vaikščiojo kalbėdamasis su savo žmonėmis, kurie vis dar ėjo į salę. Vieni grįžo persekioję pietiečius, kiti— žvalgę kelius, treti — iš sargybos. Šie parėjo vėliausiai. Visi pietiečiai buvo išmušti, išskyrus didįjį Mumaką. Niekas nežinojo, kas jam atsitiko. Anot žvalgų, netoliese priešų nebuvo, nesimatė netgi orkų šnipų.

— Ką nors matei ar girdėjai, Anbornai? — paklausė Faramiras vėliausiai parėjusio kario.

— Mačiau, vade, — atsakė šis. — Bet ne orką, o kažkokį keistą padarą. Prieblandoje visi dalykai atrodo didesni, tad ten galėjo būti paprasčiausia voverė. — Semas tuoj pat pastatė ausis. — Bet ta voverė buvo juoda ir be uodegos. Ji atrodė kaip šešėlis ant žemės, o man praėjus nuskuodė taip greitai, kad net sumirksėti nespėjau. Jūs liepėte nežudyti žvėrių be reikalo, buvo jau sutemę, tad aš į tą padarą nešoviau. Tuo labiau kad jis akimirksniu dingo tarp lapų. Kiek pastovėjęs susiruošiau grįžti. Bet man pasirodė, jog girdžiu to padaro šnypštimą virš galvos. Galbūt tai buvo didelė voverė, nes Bevardžio šešėlyje kai kurie Gūdžiosios Girios padarai persikraustė čia. Sakoma, jog ten veisiasi juodų voverių.

— Nieko gero, — susiraukė Faramiras.— Itiliene mums visai nereikia būtybių iš Gūdžiosios Girios.

Semui pasirodė, jog tai sakydamas gondorietis slapčia žvilgtelėjo į juos, bet hobitas tylėjo. Kurį laiką jis su Frodu gulėjo, žiūrėdami į deglų šviesą ir vaikštinėjančius vyrus. Tada Frodas ūmai užsnūdo.

Semas kovojo pats su savimi.

„Jis gali būti sąžiningas, — svarstė hobitas, — bet gali būti ir nesąžiningas. O kas, jei gražūs žodžiai slepia klastingą širdį? — jis nusižiovavo. — Galėčiau miegoti savaitę, bet nevalia. Nors, kita vertus, ką galėtum vienas padaryti prieš tiek galingų vyrų, Semai Gemdži? Nieko, bet vis tiek privalai budėti!"

Kurį laiką jam tai sekėsi. Olos duryse užgeso šviesa, pilką vandens užuolaidą paslėpė nakties prieblanda, tačiau krioklys vienodai tebemurmėjo, lyg kviesdamas snūstelti, ir Senio akys užsimerkė.

Įsižiebė daugiau deglų. Buvo atkimšta statinaitė vyno. Šalia jau laukė kitos. Vyrai sėmė iš krioklio vandenį, prausėsi. Faramirui buvo paduotas platus varinis dubuo ir baltas rankšluostis. Nusiprausęs jis tarė:

— Pažadinkite mūsų svečius ir duokite jiems vandens. Laikas vakarieniauti.

Frodas atsisėdo, pasirąžė, nusižiovavo. Semas, nepratęs, kad kas jam patarnautų, sutrikęs pasižiūrėjo į aukštą žmogų, kuris nusilenkė, prieš save laikydamas dubenį su vandeniu.

— Būkite geras, pone, padėkite jį ant žemės, — paprašė Semas, — bus lengviau ir jums, ir man.

Tada, visų susirinkusių žmonių nuostabai, jis įmerkė galvą į šaltą vandenį ir nusiplovė kaklą bei ausis.

— Ar jūsų šalyje įprasta prieš vakarienę prausti galvą? — pasiteiravo žmogus, patarnavęs hobitams.

— Ne, prieš pusryčius, — atsakė Semas, — bet jei neišsimiegojai, šaltas vanduo puikiai išbudina. Štai, dabar galėsiu užkąsti nesnūduriuodamas.

Jiems buvo paskirtos vietos šalia Faramiro: ant statinių, užklotų kailiais taip, kad hobitai neatrodytų žemesni už žmones, sėdinčius suoluose. Prieš valgį Faramiras ir jo vyrai pasisuko bei akimirką tylėdami žvelgė į vakarus. Faramiras mostelėjo hobitams, kad jie pasisuktų taip pat.

— Taip darome visada, — atsisėdęs paaiškino jis. — Mes žvelgiame į prarastojo Numenoro pusę, į skaisčiąją elfų gimtinę už jo, ir dar toliau — į amžinybę. Ar jūs neturite tokio papročio?

— Ne, — jausdamasis neišauklėtas ir netašytas atsakė Frodas. — Bet jeigu mes esame svečiuose, tai lenkiamės šeimininkams, o pavalgę — pakylame ir dėkojame.

— Mes irgi taip elgiamės, — tarė Faramiras.

Po ilgų kelionių per pelkes bei dykynes ir vargano maisto, vakarienė pasirodė hobitams tikra puota: švariomis rankomis su švariais įrankiais jie valgė duoną ir sviestą, rūkytą mėsą ir džiovintus vaisius, gardų raudoną sūrį užsigerdami vėsiu kvapniu geltonu vynu. Nei Frodas, nei Semas neatsisakė nė vieno jiems pasiūlyto valgio. Vynas atgaivino pavargusias kojas ir širdis, hobitai pasijuto taip smagiai, kaip kadaise Loriene.

Po vakarienės Faramiras nusivedė juos į nuošalesnį kampelį, atitvertą užuolaidomis, kur jau stovėjo krėslas ir dvi kėdės. Nišoje degė molinė lempelė.

— Spėju, kad dabar trokštate išsimiegoti, — tarė Faramiras, — ypač gerasis Semiumas, kuris visai nesumerkė akių, — nežinau, ar bijodamas manęs, ar praleisti vakarienę. Tačiau pavalgius iš karto gultis nesveika, tad dar truputį pašnekėkime. Manau, kad kelionėje iš Rivendeilo Būriui nutiko daug įdomių dalykų, vertų papasakoti, o jums turbūt irgi bus naudinga šį tą sužinoti apie mus bei žemes, kuriose atsidūrėte. Papasakokite man apie mano brolį Boromirą, senąjį Mitrandirą ir nuostabųjį Lotlorieną.

Frodas nebesijautė mieguistas ir mielai sutiko pasišnekučiuoti. Tačiau, nors vynas ir maistas maloniai jį nuteikė, hobitas neprarado budrumo. Semas džiugiai šypsojosi, kažką niūniavo po nosimi ir Frodo klausėsi nelabai atidžiai, tik retkarčiais įterpdamas mandagų pritarimo šūksnį.

Frodas papasakojo daug nuotykių, bet saugojosi net užsiminti apie Būrio užduotį ar Žiedą. Jis aukštino Boromiro narsą ir jo nuopelnus Būrio išbandymuose: su vilkais, po Karadraso sniegynais bei Morajoje, kur žuvo Gendalfas. Faramirą labiausiai sujaudino pasakojimas apie kovą ant Tilto.

— Boromirui turėjo būti bjauru bėgti nuo orkų, — pasakė gondorietis, — ar netgi nuo tos pabaisos, kurią minėjai — Balrogo.

— Jis atsitraukė paskutinis, — prisiminė Frodas. — Mus teko vesti Aragornui, kadangi jis vienintelis žinojo kelią žuvus Gendalfui. Tačiau jeigu ten nebūtų buvę mūsų, Mažosios Tautos, kurią reikėjo apginti, abejoju, ar Aragornas su Boromiru būtų traukęsi.

— Gal būtų buvę geriau, jei Boromiras būtų žuvęs kartu su Mitrandiru, o ne sutikęs savo likimą prie Rauroso Krioklių, — tyliai pasakė Faramiras.

— Galbūt... Bet dabar tu papasakok apie save, — paprašė Frodas, vėl nusukdamas pokalbį į šalį. — Aš norėčiau sužinoti daugiau apie Minas Itilį, Osgiliatą bei jūsų senąjį Minas Tiritą. Kas palaiko jums viltį sekinančiame jėgas kare?

— Viltį? Mes jau seniai nebeturime vilties. Ją galbūt galėtų sugrąžinti atkeliavęs Elendilo Kardas, bet tikriausiai jis tik atitolintų juodąją dieną, jeigu iš elfų ar žmonių negausime kokios netikėtos pagalbos. Priešas stiprėja, o mes silpnėjame. Mes pasmerkti, mes — ruduo, po kurio neišauš pavasaris...

Numenoro žmonės gyveno beveik visoje Didžiosios Jūros pakrantėje. Bet daugelį jų prarijo Blogis. Kai kurie pamilo Tamsą ir burtus, kiti pasidavė tinginystei ir ištvirkimui, o tretieji ėmė kariauti tarpusavyje, kol juos pačius nugalėjo laukiniai žmonės. Aš, žinoma, nesakau, kad Gondoras buvo juodosios magijos šalis ar kad Jo vardas čia buvo tariamas su pagarba. Žinoma, ne. Elendilo Garbingojo sūnų karalystėje dar ir dabar spindi senovinė išmintis ir senovinis grožis, atsinešti iš Vakarų. Tačiau Gondoras pats save sužlugdė, manydamas, kad Priešas sutriuškintas, kai šis tik pasislėpė.

Gondoriečiams nedavė ramybės Mirtis. Matyt, mes iš numenoriečių perėmėme amžinojo gyvenimo troškimą. Karalių kapai buvo gražesni nei gyvųjų namai, valdovai praeities vardus vertino labiau nei sūnų žygius. Bevaikiai didikai sėdėjo senosiose salėse, laukdami, kol slaptuose kambariuose išsekę mokslinčiai sukurs gyvybės eliksyrą ar aukštuose bokštuose išpeš nemirtingumą iš žvaigždžių. Taip mirė paskutinysis karalius iš Anariono giminės, nepalikęs nei vieno įpėdinio.

Tačiau valdytojai buvo išmintingesni už karalius. Jie pajungė Gondoro pakrančių gyventojus ir kalniečius iš Baltųjų Kalnų, sudarė taiką su žmonėmis iš Šiaurės, kurie, nors ir puldinėjo mus, bet buvo giminingo kraujo garbinga tauta, ne taip, kaip laukiniai isterlingai ar žiaurieji haradrimai.

Taip jau atsitiko, kad Kiriono Dvyliktojo valdymo laikais (mano tėvas yra Dvidešimt Šeštasis Valdytojas) šiauriečiai atėjo Gondorui į pagalbą ir Kelebranto Lauke sutriuškino mūsų priešus, užgrobusius šiaurines žemes. Savo sąjungininkus mes pavadinome rohirimais, žirgų valdovais, ir kaip dovaną atidavėme iki tol menkai gyvenamus Kalenardono laukus, kurie nuo tada ėmė vadintis Rohanu, o rohirimai tapo ištikimais draugais, padedančiais sunkią valandą ir ginančiais mūsų šiaurines žemes bei Rohano Tarpeklį. Jie daug ko iš mūsų išmoko, jų valdovai suprato gondoriečių kalbą, bet jie išliko nepriklausomi, saugojo savo šiaurietišką tarmę, tėvų papročius ir atminimą. Mes juos mylime: aukštus, auksaplaukius vyrus ir gražias išdidžias moteris. Rohirimai primena mums žmonių jaunystę Senaisiais Laikais. Iš tikrųjų bardų ir menestrelių dainose sakoma, jog rohirimai yra kilę iš tų pačių Trijų Žmonių Giminių, kaip ir numenoriečiai. Ne iš paties Hadoro Auksaplaukio, Elfų Draugo, bet tikriausiai iš jo sūnų bei žmonių, kurie neiškeliavo per jūrą į Vakarus.

Mes numenoriečius vadiname Aukštaisiais, arba Žmonėmis iš Vakarų, rohirimus — Viduriniaisiais, arba Prieblandos Žmonėmis, o laukinius žmones — Tamsos Žmonėmis.

Tačiau dabar rohirimai labai supanašėjo su mumis, o galbūt mes su jais, ir jau vargiai galime vadintis Aukštaisiais. Mes tapome Viduriniaisiais, Prieblandos Žmonėmis, nors didžiuojamės prisiminę Senuosius Laikus. Dabar, kaip ir rohirimai, mėgstame karą bei karo šlovę — tai lavina kūną, gydo nuo baimės. Nors manome, kad karys turi būti doras ir išmintingas, o ne vien aklas žudikas, tačiau šis amatas dabar vertinamas labiausiai. To reikalauja mūsų gyvenimas. Toks buvo ir mano brolis Boromiras — narsuolis karys ir šauniausias Gondoro vyras. Iš tikrųjų, jis buvo labai šaunus, seniai jau Minas Tiritas neturėjo tokio įpėdinio — puikiai valdančio ginklą, besiveržiančio į kovą ir galingai pučiančio Didįjį Ragą, — Faramiras atsiduso.

— O kodėl jūs savo istorijoje beveik neminite elfų, pone? — staiga įsidrąsinęs pasidomėjo Semas. Hobitams rodoma pagarba, Faramiro mandagumas ir vynas smarkiai apmalšino Semo nepatiklumą.

— Aš nedaug žinau apie elfus, pone Semiumai, — atsakė Faramiras. — Bet čia tu paminėjai kitą dalyką, kuriuo mes, viduržemiečiai, skiriamės nuo Numenoro. Mitrandiras buvo jūsų draugas ir jūs, be abejo, šnekėjotės su Elrondu, tad žinote, jog edanai, Žmonių Tėvai, grūmėsi petys į petį su elfais pirmuosiuose karuose ir už tai gavo karalystę Jūros viduryje, iš kurios matėsi elfų tėvynė. Tamsiaisiais laikais Viduržemio žmonės ir elfai atitolo vienas nuo kito. Čia savo nagus, žinoma, prikišo Priešas. Bet daugiausia lėmė pats gyvenimas, kiekvieną šių tautų stumtelėjęs skirtingu keliu. Dabar žmonės bijo elfų ir nepasitiki jais, nors nedaug apie juos žino. Rohirimai ir mes, gondoriečiai, vengiame elfų. Apie Auksinį Mišką sklando daug baisių legendų, nors ten ir gyvena Juodojo Valdovo priešai. Tačiau tarp mūsų dar liko tokių, kurie bendrauja su elfais, netgi slapta keliauja į Lorieną, tik beveik niekada negrįžta. Aš manau, kad šiais laikais mirtingiesiems nebegalima brautis pas Senąją Tautą. Ir vis dėlto pavydžiu jums, kalbėjusiems su Baltąja Valdove.

— Lorieno Valdovė! Galadrielė! — sušuko Semas. — Jūs turėtumėte ją pamatyti, pone. Aš esu tik hobitas, kuklus Hobitono sodininkas, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti, ir poezijos neišmanau, tai yra nemoku jos kurti — na, gal kokį juokingą posmelį, bet nieko rimta, — todėl negaliu apsakyti, ką apie ją galvoju. Tai reikia išdainuoti! Jums vertėtų susitikti Platžengį, tai yra Aragorną, arba senąjį poną Bilbą, štai tada suprastumėte. Ak, kaip aš norėčiau sukurti dainą apie Galadrielę! Ji nuostabi, pone! Nuostabi! Kartais kaip didelis žydintis medis, kartais kaip baltas narcizas, mažas ir liaunas. Kieta kaip deimantas, švelni kaip mėnulio šviesa. Šilta kaip saulė, šalta kaip speigo žvaigždės. Išdidi kaip tolimieji kalnai ir linksma kaip mergaitė pavasarį, į plaukus įsipynusi saulučių. Bet viskas, ką šneku — tik žvirblio čirškimas apie puikiąją lakštingalą.

— Matau, kad ji iš tikrųjų nuostabi, tačiau pavojingai nuostabi, — šyptelėjo Faramiras.

— Aš nežinau, pone, ką jūs vadinate „pavojinga". Žmonės yra keisti: negi nesuprantate, kad baimė slypi ne Loriene, o jūsų širdyse ir akyse? Kita vertus, Galadrielę galima vadinti pavojinga, nes Miško Mergelės valia nepalenkiama. Jūs, jūs irgi į ją sudužtumėte kaip laivas į uolą ar nuskęstumėte kaip hobitas upėje. Tačiau dėl to juk negalima kaltinti nei uolos, nei upės. Štai ir Boro...

Semas užsikirto, paraudo.

— Na? Tu pasakei „štai ir Boromiras"? — paklausė Faramiras. — Tęsk. Jis atsinešė blogį savo širdyje?

— Taip, pone, prašau atleisti, pone, jūsų brolis buvo šaunus vyras, jeigu taip galima pasakyti. Jūs visą laiką spėliojote beveik tiksliai. Nuo pat Rivendeilo aš stebėjau Boromirą ir jo klausiausi — žinoma, nenorėdamas nieko bloga, tik saugodamas savo šeimininką. Tai va, aš manau, jog Loriene jis aiškiai suprato tai, ką aš jau anksčiau įtariau: savo karščiausią norą. Nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė, Boromiras troško Priešo Žiedo!

— Semai! — persigandęs suriko Frodas. Jis buvo nugrimzdęs į savas mintis, o kai atsitokėjo, jau buvo per vėlu.

— Siaube! — aiktelėjo Semas išbaldamas, o paskui užsiliejo purpuriniu raudoniu. — Štai ir vėl! Ne veltui Gaferas man sakydavo: „Semai, kai tik pražioji savo didelę burną, tuoj pat grūsk į ją koją". O varge, varge!

— Paklausykite manęs, pone! — sukaupęs visą drąsą kreipėsi Semas į Faramirą. — Juk jūs nepasinaudosite pranašumu prieš šeimininką, jeigu jo tarnas pasirodė kvailys? Jūs labai gražiai šnekėjote, apie elfus ir taip toliau, tad aš praradau budrumą. Tačiau gerą žmogų pažinsi iš darbų, kaip mes sakome. Dabar turite progą parodyti, ko esate vertas.

— Taip, iš tikrųjų, — tyliai, lėtai, su keista šypsena tarė Faramiras. — Štai atsakymas į visas mįsles! Visagalis Žiedas, kurį visi manė dingus iš šio pasaulio. Boromiras bandė jį atimti jėga, ar ne? O jūs pasprukote? Pasprukote — ir tiesiai į mano rankas. Du maži miškavaikiai, didelis būrys stiprių vyrų, klausančių kiekvieno mano žodžio, ir Žiedų Žiedas. Kokia likimo dovana! Kokia proga kapitonui Faramirui Gondoriečiui parodyti, ko jis vertas! Cha! — Jis atsistojo: aukštas ir rūstus žmogus žėrinčiomis pilkomis akimis.

Frodas su Semu pašoko nuo kėdžių, nugaromis atsirėmė į sieną ir karštligiškai ėmė grabinėtis kardų. Akimirką tvyrojo tyla. Visi oloje esantys žmonės nutilo, su nuostaba žiūrėdami į juos. Faramiras atsisėdo į krėslą ir tyliai nusijuokė, bet tuoj pat surimtėjo.

— Vargšas Boromiras! Toks išbandymas buvo jam per skaudus, — tarė jis. — Dabar jūs jau pagilinote mano širdgėlą; jūs, du keisti keliautojai iš tolimos šalies, nešantys pavojų žmonėms. Bet judu menkiau suprantate žmones, negu aš — miškavaikius. Mes, Gondoro vyrai, visada laikomės duoto žodžio. Ir niekada nesigiriame: savo priesaiką įvykdome... arba mirštame. „Aš nepaimčiau to daikto, net jei jis gulėtų ant vieškelio",— pasakiau aš. Net jei iš tiesų trokščiau jūsų lobio, net jei suprasčiau davęs kvailą priešaiką, nes nežinojau, ką slepiate, vis viena nelaužyčiau savo priesaikos. Bet šie tamsūs jausmai svetimi mano širdžiai, o gal aš tiesiog žinau, jog yra pavojų, nuo kurių žmogus turi bėgti. Sėskitės ir nurimkite! Matyt, taip buvo lemta, kad tu, Semiumai, išsiplepėtum. Tavo širdis yra ne tik ištikima, bet ir išmintinga. Ji mato geriau nei akys. Kad ir kaip būtų keista, tačiau tau ji tikriausiai pasakė, kad manimi galima tikėti. Aš galiu padėti tavo mylimam šeimininkui. Aš pasistengsiu tai padaryti. Sėsk ir nusiramink. Daugiau neminėkime šio daikto vardo. Vieno karto pakanka.

Hobitai tylom atsisėdo. Žmonės ėmė gerti ir kalbėtis, manydami, jog jų vadas svečiams iškrėtė nedidelį pokštą.

— Na, Frodai, pagaliau mudu viską išsiaiškinome, — pasakė Faramiras. — Jeigu tu tą daiktą nešioji ne savo valia, tik kitų prašomas, tai aš tave gerbiu ir tavęs gailiuosi. Stebiuosi tavo sugebėjimu laikyti jį paslaptyje ir nepasinaudoti. Man jūs esate naujos būtybės iš naujo pasaulio. Ar visi miškavaikiai yra tokie kaip jūs? Jei taip, tai jūsų šalis turi būti ramybės ir džiaugsmo karalystė, o sodininkai joje, matyt, yra ypač gerbiami.

— Ir mūsų šalyje yra blogybių, bet sodininkai ten išties gerbiami, — nusijuokė nurimęs Frodas.

— Matau, kad kartais netgi daržininkystė įgrysta, kaip ir visi dalykai po saule. Gal todėl jūs čia: toli nuo namų ir išvargę kelionėje. Tačiau šiąnakt galėsite pailsėti. Miegokite ramiai, jei tik galite. Nebijokite! Aš visiškai netrokštu nei matyti, nei liesti jo, nes jau pakankamai sužinojau. Be to, Gondoro kapitonas nenorės pasirodyti esąs silpnesnis už miškavaikį Frodą, Drogo sūnų. Dabar eikite ilsėtis. Tik pirma pasakykite, kur norite keliauti ir ką daryti, — aš turiu apsvarstyti, kaip galėčiau jums pagelbėti. Laiko nėra, o jau rytoj mūsų keliai išsiskirs.

Praėjus pirmai baimei, Frodas pasijuto drebąs. Kaip debesis jį užgulė nuovargis. Hobitas daugiau nebegudravo ir nesipriešino.

— Aš ruošiausi ieškoti kelio į Mordorą, — vos girdimai tarė jis, — o tada keliauti į Gorgorotą. Ten privalau surasti Ugninį Kalną ir įmesti tą daiktą į Likimo Žiotis. Taip bent sakė Gendalfas, tačiau dabar netikiu, kad iki ten nusigausiu.

Keletą sekundžių Faramiras apstulbęs žiurėjo į Frodą, tada sugavo jau begriūvantį hobitą, švelniai pakėlė ant rankų ir nunešęs paguldė į lovą. Frodas tuoj pat užmigo.

Šalia stovėjo kita lova, skirta Semui. Šis stabtelėjo, labai žemai nusilenkė ir tarė:

— Labos nakties, kapitone! Jūs nepraleidote progos.

— Iš tikrųjų? — nustebo Faramiras.

— Taip, ir parodėte, ko esate vertas. Faramiras nusišypsojo:

— Tu gudruolis, pone Semiumai. Nors pagyrimas iš garbingų lūpų — vertingiausias pagyrimas, bet aš jo nenusipelniau. Nejaučiau nei pagundos, nei ypatingo troškimo pasielgti kitaip nei pasielgiau.

— Pone, — tarė Semas, — jūs pasakėte, kad mano šeimininkas dvelkia elfiškumu, ir buvote visiškai teisus. Tačiau leiskite pasakyti, kad ir jumyse, pone, rusena elfų dvasia, kuri man primena apie, apie... na, apie Gendalfą ir burtininkus.

— Galbūt, — sutiko Faramiras, — galbūt tu iš tolo pajutai senojo Numenoro kraują. Labanaktis!

6 Uždraustasis ežeras

Pabudęs Frodas pirmiausia išvydo virš jo pasilenkusį Faramirą. Akimirką atgimė senos baimės, hobitas atsisėdo ir pasislinko prie sienos.

— Nereikia bijoti, — pasakė Faramiras.

— Ar jau rytas? — nusižiovavęs pasiteiravo Frodas.

— Dar ne visai, bet naktis jau baigiasi, mėnulio pilnatis rieda dangaus kraštu. Ar eisi į ją pasižiūrėti? Be to, man reikia tavo patarimo. Atleisk, kad pakėliau, bet norėčiau su tavim šnektelėti.

— Gerai, — tarė Frodas, išsiropšdamas iš šiltų kailių bei antklodžių ir šiek tiek drebėdamas šaltoje salėje. Tyloje garsiai šniokštė vanduo. Frodas užsimetė apsiaustą ir nusekė paskui Faramirą.

Kažkokio instinkto pažadintas, pamatęs tuščią šeimininko lovą, Semas kaip įgeltas pašoko, bet tuoj pat pamatė dvi tamsias figūras, stovinčias vartuose, nušviestuose švelnios blyškios šviesos. Pro miegančių vyrų eiles pasieniuose Semas nuskubėjo prie jų. Išbėgęs pamatė, jog Užuolaida dabar virto nuostabiu šilkiniu šydu, išsiuvinėtu perlais ir sidabro gijomis: tirpstančiais mėnulio šviesos varvekliais. Tačiau Semas net nestabtelėjo pasigrožėti — jis šmurkštelėjo j siaurą plyšį salės sienoje, kur ką tik nuėjo šeimininkas.

Iš pradžių jie žingsniavo juodu koridoriumi, tada užlipo ilgais drėgnais laiptais ir atsidūrė mažoje, uoloje iškirstoje aikštelėje. Ją nušvietė blyškus mėnulis virš aukštų tarpeklio sienų. Iš čia vedė dar dveji laiptai: vienais, matyt, buvo kopiama į aukštą upės krantą, o kiti suko į kairę. Jais jie ir nužingsniavo.

Pagaliau Faramiras išvedė Frodą su Semu iš akmeninės tamsos, hobitai apsidairė aplink. Jie stovėjo ant plačios, plokščios uolos be jokių turėklų ar parapeto. Dešinėje, rytuose, per akmenis šniokšto kalnų upė. Ji suko į tiesų kanalą, užguldama jį tamsaus, blizgančio, kiek putoto vandens galybe, o tada sukdamasi ir kleketuodama beveik po jų kojomis krito nuo stataus skardžio bedugnėn, žiojin-čion kairėje. Ten stovėjo žmogus ir tyliai žiūrėjo į apačią.

Frodas atitraukė akis nuo vandens, nukreipė žvilgsnį į tolį. Priešaušrio pasaulis buvo tylus ir šaltas. Toli vakaruose skendo apvalus, baltas mėnulis. Didingame slėnyje apačioje mirgėjo blyškios ūkanos: sidabrinių putų įlanka, už kurios savo naktinius vandenis plukdė Anduinas. Už jo dūlavo tamsa, tačiau šen bei ten blyksteldavo šaltos, aštrios, tolimos ir baltos kaip šmėklų dantys Ered Nimraso — Baltųjų Gondoro Karalystės Kalnų — viršūnės, karūnuojamos amžino sniego.

Kurį laiką Frodas šiurpdamas stovėjo ant aukštos uolos, svarstydamas, kur šitose nakties platybėse yra jo draugai: miega, keliauja ar ilsisi kapuose? Kodėl Faramiras jį čia atvedė?

Semas taip pat to nesuprato ir senu įpročiu murmėjo sau po nosimi, vildamasis, kad jį išgirs tik šeimininkas.

— Be abejo, puikus vaizdas, pone Frodai, bet širdis tiesiog stingsta, jau nekalbant apie kaulus. Kas čia dedasi? Tačiau Semą išgirdo ir Faramiras, kuris atsakė:

— Virš Gondoro leidžiasi mėnulis. Nuostabusis Itilis, palikdamas Viduržemį, paskutinį kartą nužvelgia Mindoluino Kalną. Šitas vaizdas vertas kelių šiurpulių. Tačiau aš ne tam jus čia atvedžiau. Tiesą sakant, tavęs niekas nežadino, Semiumai, tad pats save nubaudei už per didelį budrumą. Gurkšnis vyno tai išgydys. O dabar eime!

Jis nužingsniavo prie tyliojo sargybinio, stovinčio ant skardžio, Frodas nuskubėjo paskui.

Semas pasiliko kur buvęs — jis ir taip jautėsi nesaugiai ant šitos aukštos drėgnos uolos. Faramiras su Frodu pažvelgė žemyn. Toli apačioje balta srovė putodama smigo į apvalią kalnų ežero taurę ir sūkuriavo bei šėlo palei jos krantus. Staiga, užtikusi siaurą plyšį, ji lauždavosi lauk, purslota, pikta, kad nurimtų lėkštesniuose krantuose. Mėnulis vis dar apšvietė krioklio papėdę bei ežero raibulius. Staiga Frodas pastebėjo kažkokį tamsų padarą artimajame krante. Jam bežiūrint, šis nėrė į vandenį po pat kunkuliuojančiu kriokliu ir kaip strėlė ar plokščias akmuo perskrodė tamsią srovę.

Faramiras pasisuko į sargybinį.

— Na, ką apie tai pasakysi, Anbornai? — paklausė jis. — Vovorė ar tulžys? Ar Gūdžiosios Girios tamsybėse veisiasi juodų tulžių?

— Tai, be abejo, ne paukštis, — tvirtai pasakė Anbornas. — Jis turi keturias galūnes ir nardo kaip žmogus, įgudęs plaukikas. Ką jis daro? Ko gero, mus vis dėlto aptiko, ir jis ieško kelio pro Užuolaidą. Aš turiu lanką, be to, abiejuose krantuose pasislėpė prityrę mūsų šauliai. Mes tik laukiame įsakymo, kapitone.

— Ar šauti? — paklausė Faramiras staiga atsisukdamas į Frodą. Frodas patylėjo ir tarė:

— Ne! Aš prašau jūsų to nedaryti.

Semas mielai būtų surikęs: „Taip!" — garsiai ir drąsiai. Jis nematė, bet atspėjo, apie ką kalbama.

— Vadinasi, tu žinai, kas yra tas padaras? — paklausė Faramiras. — Tada pasakyk, kodėl turėčiau jo pasigailėti. Kalbėdami jūs nė žodžiu neprasitarėte apie savo keliondraugį, o aš juo per daug nė nesidomėjau. Tiesiog pasiunčiau akyliausius medžiotojus surasti jo ir atvesti pas mane. Jam pavyko išsprūsti. Tik vakar vakare Anbornas jį vėl pastebėjo. Tačiau šis nusižengimas gali kainuoti jam gyvybę: maudymasis Henet Anuine — tai ne triušių gaudymas miške. Aš stebiuosi tuo padaru — jis puikiai slepiasi, yra gudrus, tačiau ramiausiai plaukioja ir nardo, lyg manytų, kad žmonės miega nepalikę sargybinių. Kodėl jis taip daro, Frodai?

— Galiu pasakyti dvi priežastis. Visų pirma, jis menkai pažįsta žmones ir slepiasi tik tada, kai juos pamato. Jūsų slėptuvė yra taip gerai įrengta, kad jis nė nenutuokia apie jus. O antra, aš manau, jog jį čia traukia stipresnis už atsargumą troškimas.

— Sakai, troškimas? — apsiniaukė Faramiras. — Vadinasi, jis žino, ką tu neši?

— Taip, Jis daug metų turėjo tą daiktą.

— Jis jį turėjo? — sunkiai atsikvėpė apstulbęs Faramiras. — Viona mįslė po kitos. Ar jis jo ieško?

— Galbūt. Tas daiktas yra jam mielas. Tačiau kažin ar jis dabar apie tai galvoja.

— Tai ko jis ieško?

— Žuvies, — atsakė Frodas. — Žiūrėk!

Jie įsižiūrėjo į tamsų ežeriuką. Tolimajame gale pasirodė nedidelė juoda galva. Tada blykstelėjo kažkas sidabriška, pažiro smulkučiai ratilai. Mikliai lyg driežas padaras išsiropštė ant kranto ir tuoj pat ėmėsi kramtyti sidabrinį daiktą, spurdantį mėnulio spinduliuose.

— Žuvis, — tyliai nusijuokė Faramiras. — Ne toks jau pavojingas troškimas! Nors gal ir ne: žvejyba Henet Anuino ežere gali jam brangiai atsieiti.

— Mano strėlė nutaikyta tiesiai į jį, — įsiterpė Anbornas. — Ar šauti, kapitone? Mirtis laukia tų, kurie nekviesti ateina į šią vietą.

— Palauk, Anbornai. Šįkart reikalas yra svarbesnis, nei atrodo. Ką pasakysi, Frodai? Kodėl mes turėtume jo pasigailėti?

— Jis labai alkanas, — tarė Frodas, — ir net neįtaria pavojaus. Gendalfas, jūsiškai Mitrandiras, prašytų jo nežudyti jau vien dėl šitos ir dėl kitų priežasčių. Jis uždraudė tai padaryti elfams, nors aš tiksliai nežinau kodėl, ar bent nenoriu apie tai atvirai šnekėti. Bet šitas padaras yra susijęs su mano užduotimi. Iki mus suradote, jis buvo mūsų vedlys.

— Vedlys? Dar keisčiau! Aš dėl tavęs daug ką padaryčiau, Frodai, bet negaliu leisti jam iš čia pasprukti, nes abejoju, ar jis besugrįš pas jus. Greičiau jau paklius orkams ir labai greitai viską išklos. Jis turi būti nušautas arba paimtas nelaisvėn. Tačiau kaip mes galime pagauti tokį slidų padarą, neįsegę jam sparnuotos strėlės?

— Leiskite man prie jo nueiti, — paprašė Frodas, — galite laikyti įtempę lankus ir bet kuriuo momentu šauti, bet nei jis, nei aš nepabėgsime.

— Gerai. Eik ir greitai grįžk, — pasakė Faramiras. — Jeigu jis išliks gyvas, turės tau ištikimai tarnauti iki mirties. Anbornai, tyliai nuvesk Frodą prie kranto. Duok man savo lanką. Nepamiršk, kad tas padaras puikiai uodžia ir girdi.

Anbornas kažką suniurnėjo ir nuvedė hobitą vingiuojančiais laiptais žemyn, tada kitais laiptais aukštyn, kol jie atsidūrė prie siauro tako tankiuose krūmuose.

Tyliai pro juos prasibrovęs Frodas pamatė, jog yra pietiniame ežero krante. Buvo tamsu, pilkas krioklys vos spindėjo vakarinio dangaus mėnesienoje. Golumo nesimatė. Hobitas atsargiai nuėjo pirmyn, o jam iš paskos— Anbornas.

— Eikite! — šnipštelėjo žmogus. — Atsargiai iš dešinės. Jei Įkrisite į ežerą, tai tik jūsų žuvaujantis draugas galės padėti. Nepamirškite, kad aplinkui pilna lankininkų, nors jų ir nematyti.

Frodas golumiškai nuropojo pirmyn, rankomis atsargiai čiupinėdamas žemę. Uolos buvo plokščios, lygios, slidžios. Hobitas stabtelėjo jsiklausyti. Iš pradžių viską užgožė krioklio ūžimas, bet vėliau netoliese pasigirdo gerai pažįstamas šnypštimas ir murmesys:

— Žuvis-s, puiki žuvis-s. Baltasis Veidas dingo, mano mieliausias, pagaliau dingo, taip. Dabar galime ramiai valgyti žuvį. No, neramiai, mieliausias. Mieliausiasis dingo, taip, taip, Mieliausiasis dingo. Niekingi hobitai, šlykštūs hobitai. Nuėjo ir paliko mus, go-lum, ir Mieliausiasis dingo. Liko tik vargšas vienišas Smygolas. Nėra Mieliausioje. Šlykštūs žmonės, jie paims jį, jie pavogs mano Mie-liausiąjį. Vagys! Mes jų nekenčiame. Žuvis-s, puiki žuvis-s mus sustiprins. Padarys akis šviesias, pirštus stiprius, taip, taip, stiprius. Pasmaugsim juos, mieliausias. Pasmaugsim juos visus, taip, jei tik pasitaikys proga. Puiki žuvis-s, puiki žuvis-s!

Žodžiai liejosi taip pat nenutrūkstamai kaip krioklio ūžimas, tik kartais įsiterpdavo gurgsėjimas ar šniurkštimas. Frodas sudrebėjo, pajutęs gailestį ir pasibjaurėjimą. Jis panoro, kad niekada daugiau nebegirdėtų to balso. Anbornas buvo netoliese. Frodas galėjo nuropoti atgal ir pasakyti, kad jie šautų. Vienas taiklus šūvis, ir Frodas būtų išvaduotas nuo šito niekingo padaro... Bet ne, Golumas turėjo teisę į Frodą. Kaip kiekvienas tarnas turi teisę tarnauti. Be Golumo jie būtų pražuvę Mirusiose Pelkėse, Be to, Frodas žinojo, kad Gendalfas nenorėtų Golumo mirties.

— Smygolai! — tyliai pašaukė jis.

— Žuvis-s, puiki žuvis-s, — pasakė balsas.

— Smygolai! — garsiau pakartojo Frodas. Balsas nutilo. — Smygolai, šeimininkas atėjo tavęs ieškoti. Ateik, Smygolai! Jokio atsakymo, tik tylus šnypštimas.

— Sugrįžk, Smygolai! — dar kartą pasakė Frodas. — Mums gresia pavojus. Žmonės tave užmuš, jei suras čia. Eime greitai, jei nori išvengti mirties. Ateik pas šeimininką!

— Ne! — tarė balsas. — Visai negeras šeimininkas. Palieka vargšą Smygolą vieną ir nueina su naujais draugais. Šeimininkas palauks. Smygolas dar nebaigė.

— Nėra laiko! Pasiimk žuvį ir eime!

— Ne! Reikia pabaigti žuvį!

— Smygolai! — prarado kantrybę Frodas. — Mieliausiasis supyks. Aš paimsiu Mieliausiajį ir pasakysiu: tegu Smygolas paspringsta ašaka, tegu miršta. Tada tu niekada neberagausi žuvies. Mieliausiasis laukia!

Pasigirdo garsus šnypštimas, iš tamsos visomis keturiomis kaip subartas šuo išropojo Golumas. Vieną žuvį jis laikė rankoje, o kita, apkramtyta, styrojo iš burnos. Prisiartinęs prie Frodo jis atidžiai jį apuostė, blyškios akys sužėrėjo. Golumas išsiėmė žuvį iš burnos ir atsistojo.

— Puikus šeimininkas! — sušnibždėjo jis. — Gerasis hobitas grįžta pas vargšą Smygolą. Gerasis Smygolas eis. Eikime dabar, eikime greitai, taip. Pro medžius, kol Veidai nežiūri.

Taip, taip, eikime.

— Taip, mes greitai eisime, — tarė Frodas, — bet ne iš karto. Aš eisiu su tavimi, nes pažadėjau, ir dar kartą pažadu. Bet ne dabar. Tu dar nesaugus. Aš tave išgelbėsiu, bet turi manimi tikėti.

— Mes turime pasitikėti šeimininku? — abejodamas paklausė Golumas. — Kodėl? Kodėl nekeliaujame iš karto? O kur tas kitas, negeras, bjaurus hobitas? Kur jis?

— Ten, viršuje, — mostelėjo Frodas į krioklį. — Aš be jo nekeliausiu. Mes turime pas jį grįžti. — Frodo širdis nupuolė. Tai buvo panašu į išdavystę. Žinoma, Faramiras neleis nužudyti Golumo, bet paims į nelaisvę ir suriš, o tai, ką darė Frodas, atrodys išdavikiška šitam nelaimingam padarui. Jis nė už ką nepatikės, kad Frodas šitaip jam išgelbėjo gyvybę. Bet ką dar Frodas galėjo padaryti, nenorėdamas prarasti nei vienos, nei kitos pusės pasitikėjimo? — Eime! Arba Mieliausiasis supyks. Mes grįžtame atgal, į viršų. Na, eik, eik pirmas!

Golumas kažką įtardamas paropojo prie skardžio ir ėmė uosti orą. Jis sustojo ir pakėlė galvą:

— Kažkas ten yra, — tarė jis. — Ne hobitas! — Staiga jis atsisuko ir žalia ugnis užsidegė jo akyse: — Š-šeimininke, š-šeimininke! — sušnypštė jis. — Meluoji, apgaudinėji, š-šeimininke! — Jis nusispjovė ir ištiesė į priekį ilgas rankas su pabalusiais pirštais.

Tačiau tuo metu už jo iš tamsos išniro pilkas Anborno siluetas. Didelė stipri ranka sugriebė Golumą už pakarpos ir suspaudė. Jis žaibiškai atsisuko, visas šlapias bei slidus lyg ungurys ėmė raitytis, kandžiotis ir draskytis kaip katė, bet iš šešėlių išniro dar du žmonės.

— Stovėk ramiai! — įsakė vienas. — Arba prismaigstysime strėlių kaip dygliakiaulę. Ramiai!

Golumas susmuko ir ėmė žliumbti bei šniurkščioti. Žmonės nesigailėdami jį surišo.

— Atsargiai, atsargiai! — prašė Frodas. — Jis nebesipriešins. Nesužeiskite jo, jei galima, ir tada jis elgsis ramiau. Smygolai! Jie tavęs neskriaus. Aš eisiu kartu ir žiūrėsiu, kad tau nieko neatsitiktų. Arba jie turės mane irgi užmušti. Tikėk šeimininku.

Golumas pasisuko į Frodą ir nusispjovė. Žmonės jį pakėlė, užsmaukė gobtuvą ir nunešė.

Frodas nusivilko paskui, jausdamasis labai bjauriai. Jie pralindo pro krūmus ir laiptais bei koridoriais grįžo atgal į olą. Ten jau degė keli deglai, vaikštinėjo žmonės. Semas metė keistą žvilgsnį į atneštą ryšulį ir tepaklausė:

— Sugavot?

— Taip. Na, ne, aš jo nesugavau. Jis pats atėjo pas mane, visiškai pasitikėdamas ir nieko neįtardamas. Aš nenorėjau, kad jį taip surištų. Reikia tikėtis, jog viskas bus gerai, bet man visa tai labai nepatinka.

— Ir man, — pritarė Semas. — Niekas negali būti gerai, jei tik pasimaišo šitas gyvis.

Vyrai šūktelėjo hobitus į olos gilumą, kur savo krėsle sėdėjo Faramiras, virš jo galvos, nišoje, degė lempa. Jis mostelėjo hobi-tams sėstis šalia jo.

— Atneškite vyno svečiams ir atveskite belaisvį! — paliepė jis.

Atnešė vyno. Tada pasirodė Anbornas, vedinas Golumu. Jis nuėmė dangalą belaisviui nuo galvos ir pastatė jį ant žemės, o pats atsistojo už nugaros. Golumas sumirksėjo, slėpdamas įniršį akyse po ilgais, drėgnais vokais. Jis atrodė iš tiesų labai apgailėtinai: šlapias, nudriskęs, dvokiantis žuvimi (vieną tebelaikė rankoje), skystos plaukų sruogos kybojo ant kaulėtos kaktos, varvėjo nosis.

— Paleiskite mus! Paleiskite mus! — suinkštė jis. — Virvė mums skauda, taip, taip, ji skauda, o mes nieko nepadarėme.

— Nieko? — paklausė Faramiras, atidžiai jį nužvelgęs. Žmogaus veidas nerodė nei pykčio, nei pasigailėjimo, nei nuostabos. — Nieko? Negi niekada nesi nieko padaręs, už ką turėtum būti surištas ir nubaustas? Laimė, ne aš apie tai sprendžiu. Tačiau šiąnakt tu įžengei ten, kur įžengti draudžiama. Žuvis iš šito ežero gali kainuoti tau gyvybę.

Golumas išmetė žuvį iš rankos.

— Nenorime jos, — greitai pasakė jis.

— Žuvis — dar ne viskas. Vien tik už žvilgsnį į šį ežerą gresia mirtis. Aš tavęs laikinai pasigailėjau tik dėl Frodo, kuris yra tau už kažką dėkingas. Bet aš dėkingas nesu. Kuo tu vardu? Iš kur atėjai ir kur keliauji? Kokiu reikalu?

— Mes žuvę, žuvę! — suvaitojo Golumas. — Nėra vardo, nėra reikalo, nėra Mieliausioj o, nėra nieko. Tik tuštuma. Tik alkis, taip, mes esame alkani. Už keletą mažų žuvyčių, bjaurių, kaulėtų žuvyčių jie kalba apie mirtį. Kokie jie išmintingi, taip, taip, ir labai teisingi.

— Mes ne išminčiai, — šyptelėjo Faramiras, — bet laikomės savo įstatymų ir teisiame savo galva. Atrišk jį, Frodai!

Faramiras išsitraukė nedidelį durklą ir padavė hobitui. Golumas, klaidingai supratęs žmogaus gestą, suklikęs puolė ant žemės.

— Smygolai! — tarė Frodas. — Tu turi manimi tikėti, aš tavęs nepaliksiu. Atsakinėk sąžiningai, jei gali, tau neatsitiks nieko bloga. — Jis perpjovė virves, veržusias kulkšnis bei riešus, ir pastatė Golumą ant kojų.

— Prieik arčiau! — liepė Faramiras. — Pažiūrėk į mane! Ar žinai, kaip vadinasi ši vieta? Ar esi buvęs čia anksčiau?

Lėtai Golumas pakėlė bet kokią spalvą praradusias akis ir pažvelgė į gondorietį. Stojo tyla. Smygolas nunarino galvą ir vėl susmuko ant grindų drebėdamas.

— Mes nežinome. Mes nežinome ir nenorime žinoti, — ėmė žliumbti jis. — Niekada čia nebuvome, niekada daugiau neateisime.

— Aš matau, jog tavo mintyse yra daug užrakintų durų ir tamsių kambarių, — susimąstęs tarė Faramiras. — Bet tikiu, kad dabar sakai tiesą. Tai gerai. Kuo gali prisiekti, kad niekada čia nebegrįši ir neparodysi kelio jokiai gyvai būtybei?

— Šeimininkas žino, — pasakė Golumas, metęs žvilgsnį į Frodą. — Taip, jis žino. Mes prisieksime šeimininkui, jeigu jis mus išgelbės. Mes prisieksime Juo, taip, — jis prišliaužė prie Frodo kojų ir suverkšleno: — Išgelbėk mus, gerasis šeimininke. Smygolas prisieks Mieliausiuoju, tvirtai prisieks. Niekada negrįš, niekada nekalbės, niekada nieko nedarys! Ne, mieliausias, ne!

— Ar to pakanka, Frodai? — pasiteiravo Faramiras.

— Taip. Jūs turite arba patikėti juo, arba vykdyti savo nuosprendį. Daugiau iš jo nebeįmanoma išpešti. Tačiau aš pažadėjau, kad jam nieko neatsitiks, ir nenorėčiau sulaužyti žodžio.

Faramiras sėdėjo susimąstęs.

— Ką gi, Smygolai, — pagaliau pasakė jis, — aš atiduodu tave tavo šeimininkui, Frodui, Drogo sūnui. Tegu jis sprendžia, ką su tavimi daryti.

— Bet, kapitone Faramirai, — nusilenkdamas tarė Frodas, — drįstu priminti, jog jūs dar nepranešėte, kaip pasielgsite su pačiu minėtuoju Frodu. To nežinodamas aš negaliu nieko spręsti. Jūs žadėjote pasakyti savo sprendimą rytą, bet, manau, dabar yra pats tinkamiausias laikas.

— Gerai, aš pasakysiu savo valią, — sutiko Faramiras. — Tau, Frodai, naudodamasis man suteikta valdžia, leidžiu laisvai keliauti visomis Gondoro žemėmis, išskyrus šitą vietą, kur negali ateiti nekviestas nei tu, nei tavo draugai. Ši teisė galios vienerius metus ir vieną dieną. Iki to laiko turėtum atvykti į Minas Tiritą ir stoti prieš Miesto Valdovą bei Valdytoją. Tada aš prašysiu jo suteikti tau šią teisę iki gyvos galvos. O dabar kiekvienas, kurį tu imiesi globoti, bus globojamas mano galios ir Gondoro skydo. Ar tu patenkintas sprendimu?

Frodas žemai nusilenkė.

— Aš patenkintas ir prisiekiu tarnauti jums visur ir visada, jei tik esu vertas tokios garbės.

— Esi vertas, — linktelėjo Faramiras. — Taigi ar tu imi šitą padarą, Smygolą, į savo globą?

— Taip, aš imu Smygolą į savo globą, — atsakė Frodas.

Semas garsiai atsiduso. Žinoma, ne dėl parodyto iškilmingumo, kurį visi hobitai taip vertina — Grafystėje tam būtų prireikę daug daugiau žodžių bei nusilenkimų.

— Tada štai ką tau pasakysiu, — tarė Faramiras, atsisukęs į Golumą. — Esi pasmerktas mirti, bet tol, kol keliauji su Frodu, būsi saugus. Jeigu koks nors Gondoro vyras užtiks tave klaidžiojantį be šeimininko, nuosprendis bus iš karto įvykdytas. O dabar atsakyk: kur jūs einate? Tu buvai miškavaikių vedlys. Kur juos vedei?

Golumas neatsakė.

— Šitą paslaptį aš vis viena sužinosiu. Atsakyk arba pakeisiu sprendimą!

Golumas tylėjo.

— Aš atsakysiu už jį, — pasiūlė Frodas. — Kaip buvau prašęs, jis mane atvedė prie Juodųjų Vartų, bet praeiti pro juos buvo neįmanoma.

— Į Bevardę Šalį nėra atvirų kelių, — tarė Faramiras.

— Tuo įsitikinę, mes pasukome Pietiniu keliu, — kalbėjo Frodas. — Jis sakėsi žinąs slaptą taką prie Minas Itilio.

— Minas Morgulo, — pataisė Faramiras.

— Aš tiksliai nežinau, bet manau, jog tas takas kyla į kalnus šiaurinėje slėnio pusėje, kur stovi senasis miestas. Tada eina aukštu tarpekliu ir ima leistis žemyn.

— Ar tu žinai aukštojo tarpeklio vardą?

— Ne.

— Jis vadinamas Kirit Ungolu.

Golumas sušnypštė, ėmė kažką burbuliuoti.

— Ar toks jo vardas? — pasisuko į jį Faramiras.

— Ne! — pasakė Golumas ir staiga sukliko lyg nuo baisaus skausmo. — Taip, taip! Kartą mes girdėjome tą vardą. Bet kas iš to? Šeimininkas sako, jog turi įeiti, tad mes turime bandyti. Kito kelio nėra, ne, nėra.

— Nėra? — paklausė gondorietis. — Iš kur tu žinai? Ar esi ištyrinėjęs visus tos tamsios šalies kampus? — Faramiras ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į Golumą, paskui vėl prabilo: — Išvesk šitą padarą, Anbornai. Elkis atsargiai ir atidžiai. Smygolai, geriau nebandyk šokti į krioklį, nes ant aštrių akmenų mirsi greičiau, nei tikiesi. Dabar pasiimk savo žuvį ir išeik!

Anbornas išsivedė verkšlenantį Goluraą. Faramiras su hobitais užsitraukė užuolaidą.

— Frodai, manau, tu elgiesi labai neišmintingai, — tarė Faramiras. — Neverta keliauti su šituo klastingu padaru.

— Ne, jis nėra visiškai blogas.

— Galbūt, bet pagieža jį ėda, o blogis ima viršų. Jis tave suklaidins ir pražudys. Jei su juo išsiskirs!, aš pažadu saugiai jį nugabenti į bet kurią vietą už Gondoro ribų.

— Nieko neišeis, — papurtė galvą Frodas. — Jis vis tiek seks paskui mane, kaip tai darė anksčiau. Be to, aš jam pažadėjau savo apsaugą ir sutikau eiti jo vedamas. Negi tu nori, kad sulaužyčiau pažadą?

— Aš ne, bet mano širdis norėtų, — atsakė Faramiras. — Visada yra lengviau patarti kitam sulaužyti žodį, negu pačiam tai padaryti, tuo labiau, kai matai, kad draugui nuo to bus tik geriau... Tebūnie taip, kaip tu nori. Tačiau tu juk nepažadėjai keliauti į Kirit Ungolą? Aš iš karto pamačiau, jog Golumas papasakojo daug mažiau, nei pats žino. Neik į Kirit Ungolą!

— Tai kur tada man eiti? — paklausė hobitas. — Atgal prie Juodųjų Vartų ir pasiduoti sargybiniams? Ką tu žinai apie tą vardą, kad jis tau kelia siaubą?

— Nieko tikro. Mes, Gondoro vyrai, nebekeliame kojos už Pietinio kelio ir niekas iš mūsų nėra buvęs Šešėlio Kalnuose. Šį tą apie juos žinome tik iš senų pranešimų bei dar senesnių gandų. Tačiau visi žino, jog tarpeklyje virš Minas Morgulo gyvena kažkoks siaubas. Vos išgirdę Kirit Ungolo vardą seniai ir menestreliai blykšta ir nutyla... Minas Morgulo slėnis atiteko blogiui labai seniai. Jis skleidė grėsmę dar tada, kai nugalėtasis Priešas gyveno toli toli, o Itilieną tebevaldėme mes. Kaip žinai, kadaise šitas miestas buvo tvirtas, puikus ir išdidus — Minas Tirito dvynys. Tačiau jį užėmė žiaurūs žmonės, paklūstantys tik Priešui, atsigavusiam po pralaimėjimo. Sakoma, kad jiems vadovavo buvę numenoriečiai, pražudę savo sielas burtais ir klasta. Priešas jiems padovanojo Žiedus ir pavertė gyvomis šmėklomis, siaubingomis ir kraupiomis. Jie užėmė Minas Itilį, o ten apsigyvenę pavertė slėnį blogio buveine. Jis atrodė tuščias, tačiau tarp nuniokotų griuvėsių dvelkė bevardė baimė. Ten gyveno Devyni valdovai, kurie, sugrįžus jų Šeimininkui, dar sustiprėjo. Tada Devynetas Raitelių išjojo pro siaubo vartus, ir mes negalėjome prieš juos atsilaikyti. Nesiartinkite prie tos tvirtovės. Jus pastebės ir sugaus. Tai amžinos grėsmės vieta, pilna bemiegių akių. Neikite tuo keliu!

— Tai kurgi eiti? Pats sakei, kad negali pervesti manęs per kalnus, tačiau aš privalau surasti kelią arba žūti jo ieškodamas, nes taip nusprendė Pasitarimas. Jeigu aš grįžčiau, pabūgęs pavojų, nuo manęs nusigręžtų ir elfai, ir žmonės. Tavo brolį šitas Daiktas jau išvarė iš proto, ar tu nori, kad tas pats atsitiktų visam Minas Tiritui? Kad atsirastų du Minas Morgulai, besislepiantys vienas kitam per išpuvusią ir mirusią žemę?

— To aš nenoriu, — tyliai pasakė Faramiras.

— Ką gi man daryti?

— Nežinau, bet nepasmerk savęs mirčiai ir kančioms. Manau, jog Mitrandiras irgi neitų tuo keliu.

— Bet jis žuvo, ir aš turiu pats rinktis savo kelią. O ilgai ieškoti laiko nėra, — pasakė Frodas.

— Tai baisus likimas ir beviltiška užduotis, — nuleido galvą Faramiras. — Tačiau bent jau prisimink mano patarimą: saugokis savo vedlio, Smygolo. Jis jau yra žudęs, tai matyti iš jo akių, — žmogus atsiduso. — Taigi mes susitikome ir išsiskiriame, Frodai, Drogo sūnau. Nereikia švelnių atsisveikinimo žodžių, nes nesitikiu vėl išvysti tavęs šioje žemėje. Eik, kur turi eiti, tegu tave ir visą tavo tautą lydi mano palaiminimas.

Dabar pailsėkite, kol jums bus paruošta maisto... Aš norėčiau išgirsti, kaip šitas šliužas Smygolas įsigijo ir prarado stebuklingąjį daiktą, bet nebevarginsiu jūsų. Jeigu kada nors tu sugrįžtum į gyvųjų žemes, tada, sėdėdami prieš saulę ir juokdamiesi, mes galėsime viską prisiminti ir išsipasakoti. Tačiau ar ateis tas laikas, nežino net Matantieji Numenoro Akmenys, Lik sveikas!

Jis atsistojo, žemai nusilenkė Frodui ir atitraukęs užuolaidą nuėjo į salę.

7 Kelionė iki kryžkelės

Frodas su Semu grįžo ir dar prigulė, kol vyrai sukruto bei prasidėjo dienos darbai. Nusipraususius hobitus nuvedė prie stalo, padengto trims. Faramiras valgė kartu su jais. Jis nesudėjo nė bluosto nuo mūšio, tačiau neatrodė išvargęs. Pagaliau visi pakilo nuo stalo.

— Tegu alkis niekada jūsų nebekamuoja, — palinkėjo Faramiras. — Jums buvo likę nedaug maisto, tad mes paruoSeme kiek atsargų kelionei ir įdėjome jums į ryšulius. Itiliene vandens netrūks, tačiau negerkite iš upelių, ištekančių iš Imlad Morgulo, Gyvosios Mirties Slėnio. Be to, štai ką dar turiu pasakyti. Ką tik sugrįžo mano žvalgai, kurie užklydo net prie Moranono. Visi jie pastebėjo keistą dalyką. Kraštas tuščias. Kelyje nesigirdi nei žingsnių, nei kanopų, nei ragų gaudimo. Virš Bevardės Šalies pakibo nerami tyla. Aš nežinau, ką tai galėtų reikšti, bet vyksta kažkas negera. Audra ateina. Skubėkite kiek galėdami! Jei jau pasiruošėte, eime. Saulė tuoj patekės iš šešėlių.

Hobitams atnešė jų ryšulius (kurie pernakt šiek tiek pasunkėjo) ir įteikė po tvirtą medinę kaustytą geležimi lazdą su odiniu diržu, pervertu per drožinėtą galvą.

— Aš neturiu mūsų išsiskyrimui tinkamų dovanų, — tarė Faramiras, — bet paimkite šias lazdas. Jos pravers tiems, kurie kopia į kalnus. Jas dažniausiai nešioja žmonės iš Baltųjų Kalnų, tačiau šitos lazdos išdrožtos čia, tiktai jums. Jos padarytos iš puikaus lebetrono medžio, kurį taip mėgsta Gondoro drožėjai, ir turi stebuklingos galios sugrįžti. Tegu ši galia saugo jus Tamsoje, į kurią einate!

Hobitai žemai nusilenkė.

— O svetingasis šeimininke, — tarė Frodas, — Elrondas Elfietis sakė man, kad kelionėje rasiu netikėtą ir slaptą draugą. Matau, kad jis neapsiriko. Tu blogio tamsoje įžiebei gėrio šviesą.

Jie pasiruošė išvykti. Iš kažkokio kampo buvo atvestas Golumas, kuris jautėsi daug geriau negu praėjusią naktį, nors glaudėsi prie Frodo ir vengė Faramiro žvilgsnio.

— Tavo vedliui turime užrišti akis, — pasakė Faramiras, — bet tu ir Semas galite eiti be raiščių.

Tačiau žmonėms pabandžius užrišti Golumui akis, jis ėmė klykti, raitytis ir įsikibo į Frodą.

— Užriškite akis mums visiems, o man pirmam, kad jis matytų, jog niekas nesiruošia jo skriausti, — nusprendė Frodas.

Taip ir buvo padaryta. Juos išvedė iš Henet Anuino urvo. Nulipę laiptais ir perėję koridoriais hobitai vėl pajuto gaivų, saldų rytmečio orą. Jie žingsniavo užrištomis akimis, kildami tai aukštyn, tai žemyn. Pagaliau Faramiro balsas liepė nuristi raiščius.

Jie vėl stovėjo po medžių šakomis. Krioklio ūžimo nebesigirdėjo, o nuo lygumoje tekančios upės juos skyrė aukštas šlaitas. Vakaruose pro medžių šakas skverbėsi šviesa.

— Čia skiriasi mūsų keliai, — tarė Faramiras, — jeigu paklausytumėte manęs, siūlyčiau kol kas nesukti į rytus. Eikite tiesiai — daug mylių miškas bus jums priedanga. Keliaudami laikykitės plynaukštės krašto vakaruose: už jo išvysite plačius slėnius bei kalvas. Iš pradžių, manau, galėsite eiti dieną. Šitas kraštas dabar snaudžia trapioje ramybėje, blogis kol kas atsitraukė. Likite sveiki, laimingo kelio!

Faramiras apkabino hobitus, savo tautos papročiu, uždėjo rankas ant pečių ir pabučiavo į kaktą.

— Tegu jus lydi visų gerų žmonių maldos!

Hobitai iki žemės nusilenkė. Tada jis nusisuko ir neatsigręždamas nuėjo prie dviejų sargybinių, stovėjusių tolėliau. Akimirksniu trys žaliai vilkintys kariai išnyko hobitams iš akių. Miškas, kur ką tik stovėjo Faramiras, atrodė tuščias ir nykus kaip pasibaigęs sapnas.

Frodas atsidusęs pasisuko į pietus. Rodydamas neprielankumą visokioms mandagybėms Golumas suraukęs nosį rausėsi žemėje prie didelio medžio.

„Jis vėl alkanas? — pamanė Semas. — Na štai, viskas prasidėjo iš naujo".

— Ar jie išsidangino? — paklausė Golumas. — Bjaurūs-s, klas-stingi žmonės! Smygolui kaklas dar tebeskauda, taip, tebeskauda. Eime!

— Taip, eime, — pasakė Frodas. — Bet jeigu apie tuos, kurie tavęs pasigailėjo, gali šnekėti tik blogai, tai geriau patylėk!

— Puikus šeimininkas! — susigriebė Golumas. — Smygolas tik pajuokavo. Jis visada atleidžia, taip, taip, netgi mažas puikaus šeimininko klastelės. O taip, geras šeimininkas, geras Smygolas!

Frodas su Semu neatsakė. Pasitaisę ryšulius ir pasiėmę lazdas jie patraukė Itilieno miškais.

Tą dieną keliautojai du kartus ilsėjosi, užkrimsdami Faramiro įdėto maisto: džiovintų vaisių, sūdytos mėsos ir šviežios duonos. Atsargų turėjo užtekti daugeliui dienų. Golumas nevalgė nieko.

Saulė pakilo, persirito dangumi ir po truputį ėmė leistis' nuauksinusi visą mišką. Eidami hobitai laikėsi vėsių žalių šešėlių, aplinkui tvyrojo tyla. Netgi paukščiai, atrodė, išskrido ar užmigo.

Tylų mišką greitai apgaubė tamsa. Prieš pat naktį pavargę keliautojai sustojo. Nuo Henet Anuino juos jau skyrė beveik dvidešimt mylių. Frodas atsigulė po senu medžiu ir tuoj pat užmigo. Semas gulėjo šalia nerimaudamas: jis dažnai pabusdavo, tačiau Golumo nebuvo nė pėdsako, jis išnyko dar prieš sugulant. Golumas nepasakė, ar naktį praleido kokioje skylėje, ar vaikštinėdamas ir burbėdamas, tačiau su pirmaisiais aušros spinduliais jis sugrįžo pažadinti savo bendražygių.

— Reikia keltis, taip, taip, keltis, — pasakė jis. — Laukia ilgi keliai į rytus ir pietus. Hobitai turi skubėti!

Diena buvo lygiai tokia pati kaip ir vakar, tik tyla dar labiau slėgė, o kvėpuoti tapo sunkiau ir troškiau. Atrodė, jog kaupiasi audra. Golumas dažnai stabčiojo, uodė orą, murmėjo po nosimi ir reikalavo skubėti.

Kai popietę jau keitė vakaras, miškas praretėjo: medžiai augo didesni ir labiau išsimėtę. Plačiose pievaitėse žaliavo didžiuliai, glėbiu neapimami bukmedžiai, šen bei ten pasitaikydavo žilų uosių ar milžiniškų ąžuolų, dar tik leidžiančių rusvai žalius pumpurus. Aplink juos žėlė žolė, nusagstyta nakčiai užsivėrusiomis baltomis ir mėlynomis anemonėmis bei laukiniais hiacintais, kurių liauni varpelio formos žiedeliai kėlė galvas virš žemės. Niekur nesimatė jokio gyvo padaro — nei žvėries, nei paukščio, tačiau Golumas bijojo atvirų vietų, tad dabar trijulė keliavo atsargiai, perbėgdama nuo vieno didelio šešėlio prie kito.

Jau prieblandoje jie išėjo iš miško ir atsisėdo po senu gumbuotu ąžuolu, kurio šaknys kaip gyvatės rangėsi stačiu šlaitu žemyn. Prieš juos driekėsi gilus tamsus slėnis. Jo kitoje pusėje vėl kilo mėlynai pilki miškai ir driekėsi toliau į pietus. Dešinėje, toli vakaruose, ugniniame saulėlydyje žėrėjo Gondoro kalnai. Kairėje buvo tamsa: ten stūksojo Mordoro sienos. Nuo jų driekėsi ilgas slėnis, kuris vis platėdamas skubėjo prie Anduino. Tuo slėniu tekėjo upokšnis. Tyloje Frodas girdėjo jo akmenuotą balsą. Šalia, į šaltas, saulėlydžio nepaliestas ūkanas, kaip blyškus kaspinas vingiavo kelias. Toje pusėje Frodas įžiūrėjo virš šešėlių jūros iškilusius tamsius senovinių tvirtovių bokštus ir apleistus griuvėsius.

Frodas atsisuko į Golumą.

— Ar žinai, kur mes esame?

— Taip, šeimininke. Pavojingos vietos. Tai kelias iš Mėnulio Tvirtovės, šeimininke, kuris leidžiasi žemyn iki sugriauto miesto prie Upės. Sugriautas miestas, taip, bjauri vieta, pilna priešų. Mums nereikia klausytis žmonių patarimų. Hobitai toli išklydo iš kelio. Reikia eiti tiesiai į rytus, — jis mostelėjo liesa ranka į juodus kalnus. — Negalima eiti keliu, o ne! Iš tvirtovės juo vaikšto žiaurūs žmonės.

Frodas pasižiūrėjo žemyn. Šiaip ar taip, tuo metu kelyje niekas nejudėjo. Jis atrodė vienišas bei apleistas, kaip ir tie griuvėsiai rūke. Tačiau ore tvyrojo blogis, lyg nematomi padarai šmirinėtų čia pat. Pažvelgęs į tolimus bokštus naktyje, Frodas sudrebėjo, o upelio balsas jam pasirodė šaltas ir žiaurus. Tai buvo Morgulduinas, nuodingas upokšnis, ištekantis iš Šmėklų Slėnio.

— Ką darysime? — paklausė Frodas. — Šiandien ilgai ir toli keliavome. Ar pasiieškosime kokios atkampesnės vietos miške, kur galėtume pailsėti?

— Negerai slėptis tamsoje, — paprieštaravo Golumas. — Jei hobitai nori, tegu slepiasi dienomis, taip, dieną.

— Nešnekėk niekų, — burbtelėjo Semas. — Mums vis tiek reikia pailsėti, net jei kelsimės vidury nakties. Liks pakankamai laiko naktinei kelionei, jei tik žinai kelią.

Golumas nenoriai sutiko, tačiau nieku gyvu nedrįso pasilikti netoli niūriojo kelio, todėl pasiginčiję jie nužingsniavo į mišką. Draugai nutarė pernakvoti didžiuliame ąžuole: dvi storos jo šakos buvo išaugusios taip, kad tarpušakyje galėjai puikiai pasislėpti ir patogiai pailsėti. Visiškai sutemo. Frodas su Semu užvalgė duonos su džiovintais vaisiais, atsigėrė vandens, o Golumas iš karto susisuko į kamuoliuką ir užmigo. Hobitams nesisekė sumerkti akių.

Turėjo būti truputį po vidurnakčio, kai pabudo Golumas — hobitai staiga išvydo jo baltas, blizgančias, nemirksinčias akis. Jis įsiklausė, apšluostė — Smygolas taip atspėdavo nakties laiką.

— Ar mes pailsėjome? Ar saldžiai numigome? — pasidomėjo jis. — Reikia eiti!

— Nepailsėjome ir nenumigome, — suniurzgė Semas. — Bet jei reikia, tai reikia.

Golumas vikriai išsliuogė iš medžio. Hobitai išsiropštė šiek tiek lėčiau.

Golumas nuvedė juos į rytus, tolydžio statėjančiu šlaitu. Naktis pasitaikė tokia tamsi, kad hobitai pamatydavo medžių kamienus tik į juos atsitrenkę. Žemė tapo nelygi, eiti pasidarė sunkiau, tačiau Golumui tai netrukdė. Jis brovėsi per gervuogių brūzgynus, apeidavo pasitaikančias duobes, lindo į krūmais apaugusias daubas ir vėl iš jų ropšdavosi, tačiau leistis tekdavo vis rečiau, o pakilimai darėsi vis ilgesni bei statesni. Jie nuolat kilo: atsisukę hobitai pamatė mišką, iš kurio jie išėjo, — juodą dėmę ne ką šviesesniame danguje. Iš rytų slinko keista tamsa, ryjanti žvaigždes nakties skliaute. Mėnuliui pavyko pasprukti nuo persekiojančio debesies, tačiau jį apjuosė šleikščiai geltonas rūkas.

Pagaliau Golumas pasisuko į hobitus.

— Greitai diena, — tarė jis, — hobitai turi skubėti. Šitose vietose nesaugu pasilikti atvirame lauke. Greičiau!

Jis paspartino žingsnį, pavargę hobitai bidzeno iš paskos. Greitai jie ėmė kopti į stačią keterą, tankiai apaugusią prožirniais, mėlynių krūmais bei žemais dygliuotais erškėčiais. Šen bei ten atsiverdavo nedidelės laukymės: paliktų laužų randai. Prie viršūnės prožirniai tapo dar tankesni. Seni krūmai jau leido geltonus pumpurus, kurie skleidė vos juntamą saldų kvapą. Augmenija buvo tokia aukšta, kad hobitai ėjo lyg mišku, retkarčiais nulauždami kokią "trukdančią šakelę.

Pačioje kalvos viršūnėje keleiviai sustojo. Ieškodami užuoglaudos jie pasuko į erškėčių brūzgyną. Surizgusios krūmų šakos linko prie žemės ir pynėsi su tankiomis gudobelėmis. Čia draugai rado jaukią vietelę, minkštai nuklotą sausomis šakomis bei dengiamą išsprogusių pavasarinių lapelių. Ten jie ir pasiliko, nebeturėdami jėgų net pavalgyti, pro skyles stebėdami lėtai auštančią dieną.

Tačiau dienos nebuvo. Tamsą atskiedė tik nesveikai rudos spalvos prieblanda. Rytuose, po žemais debesimis, tvino dulsvas raudonis, tačiau tai nebuvo aušra. Pro kuprotą slėnį į juos niūriai žvelgė Šešėlio Kalnai. Jų papėdėje tebemurksojo juoda naktis, nė nemanydama trauktis. Į dangų grėsmingai kilo dantytos viršūnės, nutviekstos paslaptingosios šviesos iš rytų. Vakaruose kyšojo juodas kalnų petys.

— Kur dabar? — paklausė Frodas. — Kas yra už tos kalvos? Morgulo Slėnis?

— O koks skirtumas? — nusižiovavo Semas. — Mes vis tiek šiandien niekur nebeisime, jeigu tik tai galima pavadinti diena.

— Galbūt ne, galbūt ne, — atsiliepė Golumas. — Bet greitai vėl turėsime eiti, prie Kryžkelės. Taip, taip, prie Kryžkelės. Tuo keliu, šeimininke.

Kruvinasis švytėjimas virš Mordoro užgeso. Dar labiau sutemo, kai iš rytų sukdamiesi pakilo juodi dūmų tumulai. Frodas su Seniu truputį užkando ir atsigulė, tačiau Golumas nerimavo. Jis nieko nevalgė, tik atsigėrė ir, murmėdamas sau po nosimi, ėmė šniukštinėti aplink krūmus. Tada netikėtai išnyko.

— Tikriausiai pamedžioti, — tarė Semas ir plačiai nusižiovavo. Buvo jo eilė ilsėtis, tad hobitas užmigo. Jis sapnavo, jog vėl atsidūrė Begendo sode ir kažko atkakliai ieško, o sunkus ryšulys ant pečių verčia lenktis prie žemės. Viskas atrodė labai apleista, erškėčiai su paparčiais jau gožė tvorelę. „Na ir darbo turėsiu, o aš toks pavargęs, — pasakė Semas, staiga prisiminęs, ko ieško: — Mano pypkė!" — riktelėjo jis ir pabudo.

— Kvailys, — pasakė Semas atsimerkęs ir tebegalvodamas, kad guli po tvorele. — Pypkė visą laiką buvo tavo ryšulyje! — Staiga hobitas suprato, jog, pirma, pypkė gali būti ryšulyje, bet tabako ten nebus nė pauostyti, ir, antra, kad jis pats yra per šimtus mylių nuo Begendo. Jis atsisėdo. Buvo beveik tamsu. Kodėl šeimininkas leido jam miegoti iki pat vakaro?

— Ar jūs net nenumigote, pone Frodai? — paklausė Semas. — Kuri valanda? Atrodo, jau vėlu.

— Ne, nevėlu, — atsakė Frodas, — tik diena vis tamsėja ir tamsėja. Kiek galiu spręsti, dar net nėra vidurdienio, tu miegojai vos tris valandas.

— Įdomu, kas čia darosi? Rodos, audra ateina? Jeigu taip, tai bus pati baisiausia audra, kokią tik esu matęs. Jau geriau lindėtume giliame urve, o ne po šitais lapais. — Jis įsiklausė. — Kas tai? Griaustinis ar būgnai?

— Nežinau, — tarė Frodas, — jau senokai tai girdžiu. Kartais ima žemė drebėti, kartais ausyse tuksi sunkus oras. Semas apsidairė:

— Kur Golumas? Ar jis dar negrįžo?

— Ne, jo nė ženklo.

— Ką gi, puiku, — tarė Semas. — Reikia pasakyti, jog su niekuo neatsisveikinčiau lengvesne širdimi, kaip su šituo padaru. Golumiš-kas pokštas — nuvesti mus tiek mylių ir palikti, kai jo labiausiai reikia, — jei tik iš Golumo apskritai gali būti kokios naudos.

— Tu pamiršti Pelkes, — paprieštaravo Frodas. — Tikiuosi, jam nieko neatsitiko.

— O aš tikiuosi, jog jis mums nieko neiškrės. Ir tikiuosi, jog Golumas nepateko į kitas rankas, nes jei taip įvyktų, mes greitai turėtume nemalonumų.

Tą akimirką vėl pasigirdo ilgas dundesys, tik šį kartą gilesnis ir garsesnis. Po kojomis sudrebėjo žemė.

— Rodos, mes jau turime nemalonumų, — tarė Frodas. — Bijau, kad kelionė artėja prie pabaigos.

— Galbūt. Bet kol gyvenu, tol tikiuosi, kaip sako mano Gaferas, — šyptelėjo Semas. — Užkaskite, pone Frodai, ir nusnūskite.

Lėtai slinko popietė, iš jų priedangos matėsi tik pilkšvai rudas dangus, lėtai skęstantis beformėje bespalvėje migloje. Buvo trošku, bet nešilta. Frodas miegojo neramiai, vartėsi, kažką murmėjo. Semui pasirodė, jog du kartus jis ištarė Gendalfo vardą. Laikas tiesiog sustojo. Ūmai Semas už nugaros išgirdo šnypštimą ir atsigręžęs išvydo ant keturių stovintį Golumą, blizgančiomis akimis spoksantį į hobitus.

— Paskubėkite, paskubėkite! Pabuskite, miegaliai! — sušnibždėjo jis. — Pabuskite! Negalima gaišti laiko. Mes turime eiti, taip, turime iš karto eiti. Negaiškime!

Semas įtariai į jį pasižiūrėjo: Golumas atrodė išsigandęs ir susijaudinęs.

— Eiti dabar? Ką tu vėl sugalvojai? Dar ne laikas. Dar netgi ne pietų metas, bent jau tuose padoriuose kraštuose, kur geriama arbata.

— Nesąmonė! — sušnypštė Golumas. — Čia nėra padorių kraštų. Laikas bėga, taip, labai greitai bėga. Negalima gaišti. Reikia eiti. Pabuskite, šeimininkė, pabuskite! — jis papurtė hobitą. Iš miegų prikeltas Frodas staiga griebė jam už rankos. Golumas išsilaisvino ir atšoko.

— Negalima kvailioti! — sušnypštė jis. — Reikia eiti. Negalima gaišti! — Tai buvo viskas, ką hobitai sugebėjo iš jo išpešti. Golumas nepasakė nei kur buvo, nei kas verčia jį taip skubėti. Semas atvirai abejojo savo vedliu, tačiau Frodas nesakė nieko. Jis atsiduso, užsimetė ryšulį ir pasiruošė eiti į vis gilėjančią tamsą.

Labai atsargiai, naudodamasis kiekvienu šešėliu bei užuoglau-da, Golumas nuvedė juos nuo kalvos keteros. Per atviras vietas jie bėgo susilenkę beveik dvilinki, tačiau net aštriaakis plėšrūnas būtų vargiai pastebėjęs ar išgirdęs hobitus: susisupę į elfų apsiaustus jie žingsniavo begarse Mažosios Tautos eisena. Nenulaužę nei šakelės, nesušlaminę nei lapelio, hobitai išnyko tamsoje.

Gerą valandą jie slinko vienas paskui kitą, prislėgti tamsos ir visiškos tylos, kurią retkarčiais nutraukdavo tolimas tylus grumėjimas. Nusileidę nuo kalvos keliautojai pasuko į pietus ilgu raižytu šlaitu — tiesiai kalnų link. Netikėtai priešais sudūlavo medžių juosta, panaši į juodą sieną. Didingi senoviniai medžiai stūksojo, šaknimis įsitvėrę žemės. Jų viršūnės buvo nulaužtos, tarsi kadaise jose būtų trankęsi žaibai ir audros, kurios taip ir nesugebėjo jų nei padegti, nei išversti.

— Kryžkelė, taip, — pirmą sykį tą vakarą prabilo Golumas. — Reikia eiti ten, — pasukęs į rytus, jis nuskubėjo šlaitu aukštyn. Keliautojai atsidūrė tiesiai prieš Pietinį Kelią, kuris, vingiuodamas kalnų šlaitais, vedė į didžiųjų medžių ratą.

— Kito kelio nėra, — šnibždėjo Golumas. — Takų daugiau nebebus. Jokių takų. Reikia eiti prie Kryžkelės. Bet greitai ir tyliai!

Kaip šnipai, žvalgantys priešo stovyklą, jie nušliaužė kelkraščiu — tylūs lyg šešėliai, pilki lyg akmenys tarp akmenų. Keliautojai atsidūrė plačiame medžių rate: jų kamienai priminė didžiules tamsias sugriuvusios salės kolonas. Pačiame viduryje susitiko keturi keliai. Už keliautojų nugarų driekėsi kelias į Moranoną, priešais jis tęsė savo ilgą kelionę į pietus. Iš dešinės ėjo kelias į senąjį Osgiliatą, o į viršų kilo ir rytų tamsoje tirpo ketvirtasis, kuriuo reikėjo eiti.

Kupinas pagarbios baimės Frodas netikėtai pastebėjo iš kažkur sklindančią šviesą — ji apšvietė šalia stovinčio Semo veidą. Frodas pasisuko į vakarus, kur tiesus kaip styga į Osgiliatą skubėjo senasis kelias. Ten, už šešėlių apgaubto liūdno Gondoro, pagaliau suradusi plyšį storoje debesų uždangoje, leidosi saulė. Paskutinieji spinduliai grėsminga šviesa nudažė milžinišką figūrą rato viduryje, panašią į akmeninius Argonato Karalius. Metai ir negailestingos rankos ją suluošino: galvos nebuvo, vietoj jos kažkas ant pečių užritino grubiai aptašytą akmenį su laukinių rankų nutepliotu šlykščių veidu ir vienintele raudona akimi kaktoje. Statulos keliai, didingas sostas bei visas pjedestalas buvo išraižyti bjauriomis keverzonėmis, pramaišiui su Mordoro orkapalaikių naudojamais simboliais.

Staiga Frodas pastebėjo senojo karaliaus galvą: kažkieno nuridenta ji gulėjo kelio pakraštyje.

— Žiūrėk, Semai! — sušuko nepaprastai susijaudinęs Frodas. — Žiūrėk! Karalius vėl turi karūną!

Galvos akys buvo iškapotos, o raižyta barzda nulaužta, tačiau aukštą rūstų veidą iš tiesų vainikavo sidabrinė ir auksinė karūna: kaip baltos žvaigždutės kaktą apsivijo pražydę vijokliai, o akmeninėse garbanose skleidėsi geltonieji šilokai.

— Jie negali nugalėti visiems laikams! — tarė Frodas. Staiga užgeso paskutinis spindulys. Saulė nusileido, lyg užpūtus lempą, pasaulį prislėgė tamsi naktis.

8 Kirit Ungolo laiptai

Golumas tampė Frodą už skverno šnypšdamas iš baimės ir nekantrumo.

— Mes turime eiti. Mes negalime čia stovėti. Reikia skubėti! Frodas nenoriai nusisuko nuo akmeninio valdovo ir nusekė paskui vedlį į tamsą rytuose. Jie išėjo iš medžių rato. Kelias vedė kalnų link. Jis irgi kurį laiką ėjo tiesiai, bet vėliau suko į pietus, prie didžiulės, iš tolo matomos uolos. Tamsesnė už tamsų dangų ji pakibo hobitams virš galvų. Kelias nėrė per jos šešėlį ir pasukęs į rytus ėmė staigiai kilti.

Frodas su Seniu sunkiai kiūtino, jau nebesijaudindami dėl gresiančių pavojų. Frodo nešulio svoris, pamirštas nuo Itilieno iki Kryžkelės, vėl lenkė krūtinę prie žemės. Pajutęs, kad kelias po kojomis tapo statesnis, Frodas pakėlė pavargusią galvą ir išvydo tai, apie ką šnekėjo Golumas: Žiedo Šmėklų miestą. Su siaubu jis prisispaudė prie akmeninės sienos.

Ilgas nuožulnus slėnis — gili šešėlių įlanka — smigo į kalnus. Kitoje jo pusėje, ant didžiulės uolos, ant akmeninių Pelenų Kalnų kelių, kilo Minas Morgulo sienos su bokštais. Ir žemė, ir dangus aplink buvo tamsūs, tačiau tvirtovė švytėjo. Tai buvo ne ta blyški mėnulio šviesa, kadaise sklidusi pro marmurinius Minas Itilio, Mėnulio Tvirtovės, langus. Ne puikus ir gaivus švytėjimas kalnų slėnyje, bet pykinančiai balta, mirganti kaip nuodingi puvėsiai šviesa, kuri nieko neapšviečia, — mirties dvelksmas. Nesuskaičiuojami sienų ir bokštų langai žiojėjo bedugnėmis skylėmis, o aukščiausio bokšto viršūnė sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę, kaip milžiniškos šmėklos galva, išsišiepusi nakčiai. Trys bendražygiai nepajėgdami atplėšti akių susigūžę žiūrėjo į baisiąją tvirtovę. Pirmasis atsipeikėjo Golumas. Tylėdamas jis skubiai trūktelėjo hobitams už apsiaustų. Jam teko tiesiog tempti juos į priekį. Laikas sustojo: rodėsi, kad iki pakelta koja vėl paliečia žemę, praeina kelios minutės.

Taip jie lėtai priėjo baltą tiltą. Čia blyškiai žibėdamas kelias kirto slėnio viduryje tekantį upelį ir vingiais kilo aukštyn, prie miesto vartų: juodos ryklės šiaurinėje išorinių sienų pusėje. Abiejuose upokšnio krantuose driekėsi pievos, nusėtos baltomis gėlėmis. Tai buvo gražūs, bet kartu ir baisūs žiedai — kaip bepročio sapnų vaiduokliai. Jos skleidė šleikštu puvėsių kvapą, tvinstantį ore. Pievas jungė tiltas. Ant tilto stūksojo grėsmingos figūros, kurioms įgudusi ranka buvo suteikusi siaubingų žmogaus-pabaisos bruožų. Apačioje tyliai čiurleno vanduo. Jis garavo, bet kylantys į viršų tumulai buvo mirtinai šalti. Frodas pajuto, kaip atbunka jausmai ir temsta protas. Staiga, lyg kokios galingos jėgos pašauktas, jis sukruto ir ištiesęs rankas, kratydamas galvą nubėgo į priekį. Semas su Golumu nulėkė iš paskos. Semas sugavo savo šeimininką, kai šis suklupo ir vos neparpuolė ant tilto slenksčio.

— Ne ten! Ne ten! — sušnibždėjo Golumas. Vos girdimas jo kvėpavimas skrodė tylą lyg pjūklas. Golumas iš siaubo prigludo prie žemės.

— Kelkitės, pone Frodai! — sušniokštė Semas Frodui į ausį. — Grįžkite. Tai ne tas kelias. Golumas taip sako, ir pirmą kartą aš su juo sutinku.

Frodas perbraukė ranka per veidą ir atplėšė akis nuo miesto, stovinčio ant uolos. Vaiduoklių tvirtovė traukė hobitą — jis grūmėsi su troškimu nubėgti žibančiu keliu prie jos vartų. Pagaliau jis nusigręžė ir iš karto pajuto, kaip priešinasi Žiedas, stengdamasis atsukti jo kaklą atgal, o akis uždengia nepermatoma juoduma.

Raitydamasis žeme kaip išgąsdintas žvėriūkštis, Golumas jau dingo tamsoje. Semas, stumdamas ir prilaikydamas šeimininką, kiek galėdamas greičiau nuskubėjo paskui jį. Netoli nuo upelio kranto akmeninėje sienoje šalia kelio buvo skylė, į ją keliautojai skubiai įsmuko. Semas pamatė, jog tolyn veda takelis, žibantis taip pat, kaip ir pagrindinis kelias. Tačiau už mirties gėlių pievos takelis užgeso ir vingiuodamas nuvedė aukštyn į šiaurinę slėnio pusę.

Eidami vienas šalia kito hobitai išvysdavo Golumą tik kai tas atsisukdavo, norėdamas juos paraginti. Jo akys degė žaliai balta liepsna: gal jose atsispindėjo nuodinga Morgulo šviesa, o gal jas įžiebė paties Golumo mintys. Siaubas nepaleido Frodo su Semu nė minutei, versdamas baimingai gręžiotis atgal ir dar baimingiau žvelgti į tako tamsą. Jie lėtai judėjo tolyn. Pakilus virš nuodingo gėlių dvoko ir upelio garų, kvėpuoti tapo lengviau, o galvos prasiblaivė, tačiau kojos taip pavargo, lyg jie būtų ėję visą naktį ar ilgą laiką plaukę prieš smarkią srovę. Pagaliau hobitai nebegalėjo žengti nė žingsnio.

Frodas sustojo ir atsisėdo ant akmens. Keliautojai buvo užlipę ant plikos kuprotos uolos. Priešais kelią kirto nuo slėnio atsišakojantis tarpeklis. Takas vedė jo pakraščiu: siaurutė iškyša prarajos sienoje. Toliau jis lyg randas vingiavo stačiais pietiniais kalnų šlaitais ir tirpo tamsoje.

— Aš turiu pailsėti, Seniai, — sukuždėjo Frodas. — Man labai sunku, drauguži, labai sunku. Kiek aš dar galėsiu jį nešti? Prieš einant ten, aš turiu atsikvėpti, — jis akimis parodė į siaurąją briauną priekyje.

— Ššš! Šš! — sušnypštė Golumas, puldamas prie hobitų. — Šššš! — prisidėjęs pirštą prie lūpų jis nekantriai mataravo galva ir, tampydamas Frodą už rankovės, rodė į taką. Bet Frodas nejudėjo iš vietos.

— Dar ne, — pasakė jis, — dar ne. — Frodą prislėgė didžiulis nuovargis, lyg kūną ir dvasią veiktų kokie pragaištingi burtai. — Aš turiu pailsėti, — sumurmėjo jis.

Golumo baimė tapo tokia didelė, jog gniauždamas delnais burną jis išdrįso sušnypšti:

— Ne čia, ne. Čia negalima ilsėtis. Kvailiai! Akys mus pamatys. Jie išeis ant tilto ir mus pastebės. Lipkite, lipkite! Greičiau!

— Eime, pone Frodai, — tarė Semas, — jis teisus. Mes negalime čia pasilikti.

— Gerai, — silpnu balsu atsakė Frodas, kalbėdamas lyg pro miegus, — aš pabandysiu. — Hobitas svyruodamas atsistojo.

Bet buvo jau per vėlu. Tą akimirką uola po jais susiūbavo ir sudrebėjo. Galingas dundesys, daug garsesnis negu ankstesnieji, nusirito per žemę, aidu atsimušdamas kalnuose. Tada staiga plykstelėjo raudona ugnis. Ji iškilo danguje už rytinių kalnų — debesys apsitaškė kruvinu raudoniu. Iš slėnio, slegiamo tylos bei blankaus švytėjimo, ugnis atrodė nesulaikoma ir žiauri.

Gorgorotas liepsnodamas riaumojo. Nutviekstos šviesos, į juodą dangų šovė Mordoro kalnų viršūnės, savo iltis iššiepė kalnagūbrių keteros. Smogė griaustinis.

Minas Morgulas atsiliepė į Saurono kvietimą: tvykstelėjo žaibų salvės, iš tvirtovės bei ją supančių kalvų į niūrius debesis nuūžė raudonos ir mėlynos liepsnos liežuviai. Žemė sudejavo, o iš miesto pasigirdo šiurpus klyksmas: ploni džeržgiantys balsai, lyg maitvanagių choras, siuntančių iš baimės žirgų žvengimas ir kažkieno stingdantis širdį cypimas susipynė į vieną uolas plaišinantį garsą — jis darėsi vis plonesnis, šaižesnis ir pagaliau tapo negirdimas. Hobitai užsispaudė ausis ir krito ant žemės.

Klyksmas po truputį rimo, virsdamas vimdančiu staugimu. Galų gale stojo tyla. Frodas lėtai pakėlė galvą. Skersai siaurą slėnį, visai čia pat, dunksojo baisiojo miesto sienos. Jose žiojėjo vartų gerklė, išsiviepusi lyg vaiduokliška burna su žibančiais dantimis. Pro vartus žygiavo kariuomenė.

Visa kariauna vilkėjo juodus kaip naktis drabužius. Blyškiame kelyje Frodas aiškiai matė mažas juodas figūras, greta po gretos, nesibaigiančia srove tyliai ir greitai plūstančias iš vartų. Pirmi jojo raitelių pulkai — grėsminga šešėlių kavalerija. Juos vedė didingas stiprus vyras. Tai buvo Raitelis — visas juodas, tik ant galvos piktai blizgėjo karūnos pavidalo šalmas. Jis artėjo prie tilto, ir Frodas jį sekė negalėdamas atitraukti akių. Nejaugi tai buvo Devyneto Raitelių vadas, sugrįžęs į žemę ir vedantis pragaro armiją į mūšį? Taip, tai iš tikrųjų buvo blyškusis karalius, kadaise šalta ranka ir mirtinu durklu persmeigęs Žiedo Nešėją. Sena žaizda vėl sutvinksėjo skausmu, ledinis šaltis sukaustė kūną.

Prisiminimams šmėkštelėjus Frodo galvoje ir sustingdžius širdį, Raitelis staiga sustojo tiesiai prieš tiltą. Už jo sustojo visa kariauna. Tvyrojo mirtina tyla. Galbūt Žiedas pašaukė Šmėklų Valdovą — jis akimirką susimąstė, savo slėnyje pajutęs kažkokią kitą jėgą. Šalmuota galva gręžiojosi, juodomis akimis skrosdama šešėlius. Nepajėgdamas net pajudėti Frodas laukė, kaip paukštis laukia artėjančios gyvatės. Staiga jis pajuto nepaprastai stiprų, stipriausią iš visų girdėtų, įsakymą užsimauti Žiedą. Jo jėga buvo milžiniška, bet Frodas nepajuto didelio troškimo tai padaryti. Jis aiškiai suvokė, kad Žiedas jį tik išduos, o jis dar negali mesti iššūkio Morgulo karaliui, netgi užsimovęs Žiedą. Tačiau, nors Frodas mintyse nepakluso magijos jėgai, jo pirštai patys colis po colio ėmė slinkti prie grandinėlės (Frodas žiūrėjo į viską lyg iš šalies). Jie buvo jau visai arti Žiedo, kai pabudo paties Frodo valia — jis sunkiai atitraukė ranką ir palietė kitą daiktą, paslėptą ant krūtinės. Daiktas buvo sunkus ir šaltas: Galadrielės Buteliukas, taip ilgai brangintas, beveik pamirštas. Vos hobitui palietus stiklą, visos mintys apie Žiedą kuriam laikui išnyko iš galvos. Jis atsiduso ir nulenkė galvą.

Šmėklų Valdovas nusigręžė, spustelėjo arklį ir vesdamas visą juodą kariuomenę perjojo per tiltą. Gal elfų apsiaustai suklaidino jo akis, o gal mažojo priešininko valia sustiprėjusi nubloškė Raitelio mintis, bet Morgulo karalius nuskubėjo tolyn. Jau išmušė lauktoji valanda, ir jis Didžiojo Šeimininko įsakymu žygiavo į karą prieš Vakarus.

Jis ištirpo kaip šešėlis šešėliuose — perkirto tiltą ir nujojo vingiuojančiu keliu. O iš miesto vis dar plūdo juodi pulkai. Nuo pat Izilduro laikų iš šito slėnio nebuvo išėjusi tokia milžiniška kariauna. Dar niekada tiek daug tamsos karių nežygiavo prie Anduino Brastų. O juk tai buvo tik viena ir tikrai ne pati didžiausia Mordoro armija.

Frodas sujudėjo. Staiga jis mintimis grįžo pas Faramirą. „Pagaliau atėjo audra, — pagalvojo jis, — visos šitos ietys ir kardai traukia į Osgiliatą. Ar Faramiras suspės persikelti per Upę? Jis nujautė bėdą, bet ar žinojo, kada ji ateis? Kas galės išlaikyti Brastas, kai pasirodys pats Devyneto Raitelių vadas? O tai tik dalelė Tamsos kariaunos. Aš pavėlavau. Aš per daug gaišau. Viskas žuvo. Net jei aš atliksiu savo užduotį, apie tai niekas nesužinos. Neliks nė vieno, kam galėčiau papasakoti. Viskas veltui". Įveiktas silpnumo jis su-kūkčiojo. Morgulo armija tebežygiavo per tiltą.

Ir tada lyg iš toliausių tolių iškilo Grafystės prisiminimai — saulėtas vasaros rytas, visi langai ir durys atidaryti, o Semas šaukia:

— Pabuskite, pone Frodai! Pabuskite! — jei jis būtų pridūręs: „Pusryčiai paruošti", Frodas net nebūtų nustebęs. Bet Semas nekantravo: — Pabuskite! Jie nuėjo.

Morgulo vartai dusliai subildėję užsidarė. Paskutinė iečių greta išnyko tamsoje. Tvirtovės žiburiai greitai geso, netrukus ji visa pasinėrė į juodą tylią tamsą. Bet miestas nemiegojo.

— Pabuskite, pone Frodai! Jie nuėjo, ir mums verčiau nešdintis. Čia kažkas mus seka — jei ne žvilgsniu, tai mintimis. Kuo ilgiau mes gaišime, tuo greičiau mus pastebės. Eime, pone Frodai!

Frodas pakėlė galvą ir atsistojo. Neviltis pasiliko, tačiau silpnumas atsitraukė. Jis niūriai nusišypsojo, aiškiai suvokęs, jog privalo padaryti tai, ką privalo: visai nesvarbu, ar tai sužinos Faramiras, Galadrielė, Aragornas, Elrondas, Gendalfas ar dar kas nors. Jis pasiėmė lazdą į vieną ranką, o buteliuką — į kitą. Pamatęs, jog šiltas švytėjimas kiaurai peršviečia pirštus, jis paslėpė buteliuką užantyje. Tada hobitas nusisuko nuo Minas Morgulo, dabar tapusio tik pilku šešėliu tamsioje įlankoje, ir pasiruošė kopti į viršų.

Morgulo vartams atsidarius, Golumas paliko hobitus ir nušliaužė į tamsą prie pat prarajos. Dabar jis grįžo, kalendamas dantimis, visas drebėdamas.

— Kvailiai! Išvėsėliai! — sušnypštė jis. — Reikia skubėti. Tegu jie negalvoja, kad pavojus jau praėjo. Ne, jis nepraėjo. Reikia skubėti!

Hobitai neatsakė, tik atsargiai žengė briauna. Po tiek patirtų pavojų šitas atrodė ne menkesnis, bet jis greitai baigėsi. Netrukus takas pasiekė tokią vietą, kur šlaitas vėl šoko į viršų. Keliukas nėrė į siaurą kiaurymę uoloje. Čia prasidėjo pirmieji laiptai, kuriuos buvo minėjęs Golumas. Aklinoje tamsoje jie nematė net ištiestų savo rankų, kelią rodė tik švytinčios retkarčiais atsisukančio Golumo akys.

— Atsargiai, — sušnibždėjo jisai, — laipteliai. Daug laiptelių. Turit būti atsargūs.

Atsargumo iš tiesų reikėjo. Frodas su Semu iš pradžių nusiramino abipus apčiuopę tvirtas sienas, bet laiptai buvo statūs kaip kopėčios, tad lipdami vis aukštyn ir aukštyn jie suvokė, kokia praraja žioji apačioje. Laiptai buvo seni, slidūs, klastingi: vieni — nudilę, kiti — suskilinėję, o dar kiti subyrėdavo vos pastačius koją. Hobitams teko net rankomis laikytis viršutinių laiptelių, skaudančios kojos nebenorėjo lankstytis. Laiptai graužėsi gilyn į statų kalną, sienos kilo vis aukščiau ir aukščiau.

Pagaliau, kai hobitai manė daugiau nebeištversią, į juos vėl sužiuro balkšvos Golumo akys.

— Užlipome, — sušnibždėjo jis. — Pirmieji laiptai baigėsi. Vikrūs hobitai, užlipo aukštai, labai vikrūs hobitai. Dar pora laiptelių ir bus viskas, taip.

Apsvaigę iš nuovargio hobitai užšliaužė paskutiniais laipteliais ir sugriuvo ant žemės, trindamiesi kojas bei kelius. Jie buvo giliame griovyje, kuris vėl kilo į viršų, tik ne taip stačiai ir be laiptų. Golumas neleido jiems ilgai ilsėtis.

— Yra dar vieni laiptai, — pasakė jis. — Daug ilgesni laiptai. Pailsėsime, kai jais užlipsime. Ne dabar.

— Dar ilgesni? — sudejavo Semas.

— Taip, taip, ilgesni, — atsakė Golumas, — bet ne tokie statūs. Hobitai užlipo Stačiaisiais Laiptais. Dabar bus Suktieji Laiptai.

— O tada? — paklausė Semas.

— Pamatysime, — tyliai tarė Golumas. — O taip, mes pamatysime!

— Man rodosi, tu sakei, jog ten bus koridorius, — prisiminė Semas. — Ar ten yra koks koridorius?

— O taip, ten yra tunelis. Bet hobitai galės prieš jį pailsėti. Jeigu jie pereis tunelį, tai jau bus netoli viršūnės. Labai netoli, jeigu tik jie pereis tunelį, o taip.

Frodas sudrebėjo. Lipdamas jis suprakaitavo, tad dabar, iš neįžvelgiamų aukštumų pučiant lediniam skersvėjui, bjauriai šalo. Jis atsistojo, pasipurtė.

— Na, eime, — tarė jis. — Čia ne vieta sėdėti.

Griovys tęsėsi kelias mylias. Šaltas vėjas nenustojo pūsti nė akimirkai, lyg kalnai būtų bandę mirtinu kvapu įbauginti juos, atitraukti nuo savo paslapčių arba nupūsti į tamsą apačioje. Jog priėjo griovio pabaigą, hobitai suprato tik tada, kai dešinėje dingo siena. Beveik nieko nesimatė. Juodos beformės dėmės ir šešėliai grūdosi aplink juos, retkarčiais po debesimis blyksteldavo blanki raudona liepsna, apšviečianti aukštas kalnų viršūnes, panašias į milžiniškas kolonas, remiančias dangaus stogą. Jie, matyt, užlipo daug šimtų pėdų ir dabar atsidūrė atvirame kyšulyje. Iš kairės buvo uola, iš dešinės — bedugnė.

Golumas nuvedė juos kyšuliu, laikydamasis arčiau sienos. Kurį laiką nereikėjo lipti aukštyn, bet buvo dar sunkiau, nes po kojomis dūlavo uolų nuolaužos. Eiti teko labai atsargiai. Nei Frodas, nei Semas nebesuprato, kiek valandų praėjo nuo tada, kai jie išėjo iš Morgulo Slėnio. Naktis, atrodė, tęsiasi amžinai.

Pagaliau prieš juos atsivėrė dar vieni laiptai. Keliautojai atsikvėpė ir vėl pradėjo lipti. Išvargusiems hobitams kopti buvo labai sunku. Šįkart laiptai kildami sukosi aplink milžinišką uolą, o ne vedė jos vidun: kelias vingiavo bedugnės kraštu. Frodas žvilgtelėjo žemyn ir išvydo plačią juodą duobę, o jos apačioje — Morgulo Slėnį. Žibėdamas kaip nuodingas šliužas nuo Mirusio Miesto iki Bevardžio Tarpeklio raitėsi kelias. Hobitas skubiai nusisuko.

Posūkiai pagaliau baigėsi — trumpi tiesūs laipteliai išvedė juos į naują plynaukštę. Takas dabar krypo nuo pagrindinės perėjos į kitą plyšį tarp didžiųjų Efel Duoto viršūnių. Hobitai žvelgė į jas ir šiurpo, matydami tarpeklių raizgalynę, kur užsilikę praėjusių žiemų sniegai godžiai, be atvangos ėdė niekada saulės neregėjusias uolas. Raudona šviesa danguje sustiprėjo, bet jie negalėjo pasakyti, ar virš Šešėlių Šalies iš tikrųjų aušta siaubingas rytas, ar tai tik Saurono įtūžio liepsna kankina Gorgorotą. Frodas pažvelgė į viršų, kur turėjo baigtis jų vargingas kelias. Purpuriniame rytų danguje ryškėjo gilus plyšys, įsirėžęs tarp dviejų gūbrių, ant kurių stūksojo po akmeninį ragą.

Frodas stabtelėjo įsižiūrėti atidžiau. Kairysis ragas buvo aukštas ir plonas, jame degė raudona šviesa. Hobitas neapsiriko: tai iš tiesų buvo juodas bokštas, iškilęs virš kalnų perėjos. Jis timptelėjo Semą už rankovės ir parodė ugnį.

— Man tai nepatinka, — pasakė Semas. — Šitas tavo slaptas kelias irgi yra saugomas, — subambėjo jis, pasisukęs į Golumą. — Ar tu tai žinojai?

— Visi keliai yra saugomi, taip, — atsakė Golumas. — Žinoma, jie saugomi. Bet hobitai turi bandyti. Gal šitas kelias silpniau saugomas. Gal jie visi išėjo į didelį mūšį, taip, gal.

— Gal! — suniurzgė Semas. — Na, iki ten liko geras kelio gabalas, o mūsų dar laukia tunelis. Jums reikėtų pailsėti, pone Frodai. Aš nežinau, kas dabar— diena ar naktis, bet mes-žygiavome valandų valandas.

— Taip, reikia pailsėti, — pritarė Frodas. — Susiraskime kokį ramesnį kampą ir atgaukime jėgas paskutiniam žygiui.

Jam iš tiesų atrodė, jog taip ir bus. Siaubas už kalnų ir užduotis, kurią reikės ten įvykdyti, atrodė labai toli. Visas mintis, visas jėgas hobitas sukaupė tam, kad pereitų kalnus ir prasmuktų pro sargus. Jei jam pavyktų šitas neįmanomas dalykas, užduotis būtų beveik įvykdyta. Taip bent atrodė Frodui, tamsią nuovargio valandą sėdinčiam akmenuotuose šešėliuose po Kirit Ungolu.

Jie įsispraudė į nediduką plyšį tarp dviejų didžiulių akmenų — Semas su Frodu giliau viduje, Golumas — arčiau krašto. Ten hobitai paskutinį kartą pavalgė prieš eidami į Bevardę Šalį, o gal išvis paskutinį kartą, būdami dviese. Gondoro dovanų likučiai, šiek tiek elfiškų paplotėlių ir lašelis vandens — tik sudrėkinti perdžiūvusioms gerklėms.

— Kažin, kada mes vėl rasime vandens? — tarė Semas. — Aš manau, jog ten jie irgi geria. Orkai juk turi gerti, ar ne?

— Gerti tai jie geria, — atsiduso Frodas, — bet geriau apie tai nešnekėkim. Jų gėrimai mums netinka.

— Tada svarbiausia yra prisipilti gertuves, — pasakė Semas. — Aš abejoju, kad čia būtų kokia nors versmė. Be to, Faramiras mus perspėjo negerti Morgulo vandens.

— Jis pasakė — „vandens, ištekančio iš Imlad Morgulo", — tarė Frodas, — o mes jau aukštai virš to slėnio. Tad jei užtiksime kokį šaltinį, jis tekės į slėnį, o ne iš jo.

— Vis tiek aš nedrįsčiau gerti, — pasakė Semas, — nebent mirčiau iš troškulio. Šitoje vietoje aš jaučiu kažkokį blogį, — jis pauostė orą, — ir kvapą. Ar užuodžiate? Kažkoks keistas, troškus kvapas. Man jis nepatinka.

— Man apskritai niekas čia nepatinka, — tarė Frodas, — oras, žemė, vanduo — viskas prakeikta. Bet toks mūsų kelias.

— Taip, — sutiko Semas, — jeigu prieš iškeliaudami būtume žinoję nors truputį daugiau apie šį kraštą, tai mūsų, ko gero, čia nebūtų. Bet... — pagyvėjo jis, — senosiose legendose ir pasakose dažnai taip atsitinka — nuotykiai, kaip aš juos vadinu. Aš galvodavau, jog pasakų herojai ieško nuotykių tik pramogai, pasilinksminimui, jei suprantate, apie ką šneku. Tačiau gražiausiose legendose, kurios ilgam įsimena, jie tikriausiai irgi dvejodavo bei turėdavo progų pasukti atgal. Bet nepasukdavo. O jei pasukdavo, tai mes apie juos nieko nežinome, nes apdainuojami tik tie didvyriai, kurie eidavo iki galo. Tiesą sakant, dažnai tas galas būdavo visai ne laimingas, bent jau pačiam didvyriui. Laimė, paskui Bilbui viskas baigėsi gerai: jis grįžo namo, nors tie namai per laiką pasikeitė. Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu, kokioje pasakoje atsidūrėme mes.

— Įdomu, — atsakė Frodas, — bet aš nežinau. Juk pasakų veikėjai niekada nežino, kaip baigsis jų pasaka: gerai ar blogai. Ir tu nenori, kad jie žinotų.

— Žinoma, pone, nežino. Štai Berenas, jis net neįsivaizdavo, kad išplėš Silmarilą iš Geležinės Karūnos Tangorodrime ir vis dėlto tai padarė, nors jam teko pabuvoti dar baisesnėse vietose ir didesniame pavojuje negu mums. Žinoma, tai ilga, sena istorija, kupina džiaugsmo ir širdgėlos. Silmarilas atiteko Erendilui... Bet, pone, kaip aš apie tai nepagalvojau! Juk mes turime Silmarilo šviesos tame Žvaigždžių Buteliuke, kurį padovanojo Valdovė! Vadinasi, ir mes priklausome tai pačiai legendai! Ji tęsiasi. Negi didžioji istorija niekada nesibaigs?

— Ne, niekada nesibaigs. Tačiau veikėjai į ją įžengia ir išeina, kai tam ateina laikas. Mūsų vaidmuo anksčiau ar vėliau baigsis.

— Tada galėsime pailsėti ir numigti, — pasakė nusijuokęs Semas. — Aš turiu omeny paprastą poilsį, miegą ir darbą sode pabudus, pone Frodai. Tai viskas, apie ką aš pastaruoju metu svajoju. Dideli svarbūs reikalai manęs netraukia. Dar norėčiau sužinoti, ar pateksime į kokią nors dainą arba sakmę. Tai yra, mes jau į ją patekome, bet man įdomu, ar kas nors po daugelio metų pasakos ją vakare prie židinio, o gal skaitys iš didelės knygos su juodomis ir raudonomis raidėmis. Vaikai sakys: „Tėti, papasakok apie Frodą ir Žiedą. Tai viena iš mūsų mėgstamiausių pasakų. Frodas buvo labai narsus, ar ne, tėti?" — „Taip, vaikai, jis buvo narsiausias iš hobitų, o tai jau daug reiškia".

— Net per daug! — pritarė Frodas ir skambiai iš širdlos nusikvatojo. Šitose vietose juokas neskambėjo nuo tada, kai Į Vidurkinį atėjo Sauronas. Seniui pasirodė, jog visi akmenys sukluso ir uolos palinko virš jų galvų. Tačiau Frodas nekreipė į tai dėmesio — jis juokėsi:

— Semai, klausydamas tavęs aš pagalvojau, jog pasaka Jau parašyta. Bet tu pamiršai vieną svarbiausių veikėjų: Somlumą Ištikimąjį. „Aš noriu išgirsti daugiau apie Semą, tėti. Paskaityk, kaip šauniai jis kalba— visi pasijuoksim. Juk Frodas nebūtų toli nuojos be Semo, taip, tėti?"

— Pone Frodai, — paraudo Semas, — kam juokauti? Aš juk šnekėjau rimtai.

— Aš irgi rimtai, — atsakė Frodas, — tačiau mudu nuklydome į dausas, Semai. Esame užstrigę pačioje bjauriausioje pasakos vietoje ir, ko gero, vaikai tuoj ims prašyti: „Tėti, užversk knygą, mos daugiau nebenorime!"

— Galbūt. Bet aš to neprašyčiau, — atsiliepė Semas, — juk pasakoje viskas atrodo kitaip. Netgi Golumas gali pasirodyti geras, geresnis nei yra iš tikrųjų. Jis sakė mėgęs klausytis pasakų. Įdomu, kas jis sau pačiam — didvyris ar niekšas?

— Golumai! — pašaukė jis. — Ar norėtum būti didvy... ei, kur jis vėl dingo?

Nei prie išėjimo, nei už jo Golumo nesimatė. Kaip visada, jis atsigėrė, bet atsisakė valgyti, o tada susirangė miegoti. Vakar jis, be abejo, ieškojo sau patinkamo maisto, bet ką jis čia gali rasti?

— Man įtartini šitie jo dingimai nieko nepasakius, — piktai tarė Semas. — Ypač dabar. Čia nėra jokio maisto, kuris jam patiktų, nebent akmenys. Net samanos neauga!

— Neverta beprasmiškai pykti, — ramiai tarė Frodas, — be jo mes vis tiek niekur nenueisime, tad teks taikstytis. Jei jis mus apgaudinėja, mes nieko negalime padaryti.

— Šiaip ar taip, aš norėčiau jį matyti šalia, — tarė Semas. — Tuo labiau, jei jis iš tiesų mus apgaudinėja. Ar prisimenate, kad Golumas mums nė neužsiminė apie tai, jog tunelis saugomas? Tas bokštas gal ir apleistas, o gal ir ne. Gal jis paprasčiausiai nuėjo atvesti orkų ar dar ko nors?

— Aš taip nemanau. Jei jis būtų išdavikas, tai galėjo daug sykių įduoti mus orkams, o ne vargti tempdamas čia. Ne, jei jis mus ir apgaudinėja, tai tik turėdamas kokią nors savo paties slaptą klastą.

— Turbūt jūs teisus, pone Frodai, — pritarė Semas. — Bet aš irgi neklystu: įduoti mane orkams jam būtų lengviau, nei sau ranką pabučiuoti. Pamiršome vieną dalyką: jo Mieliausiąjį. Vargšo Smygolo Mieliausiasis — tai turbūt vienintelė mintis varganose smegenyse. Nesuprantu, kam jis mus čia užbogino?

— Gali būti, kad jis nė pats nežino. Manau, jog jis iš tikrųjų stengiasi kiek galėdamas išsaugoti Žiedą nuo Priešo. Golumui būtų galas, jei Sauronas jį atgautų. Taigi jis gali paprasčiausiai laukti tinkamos progos.

— Taip, Lipčius ir Smirdžius ginčijasi jo mintyse, — linktelėjo Semas. — Kuo Priešo žemė arčiau, tuo stipresnis darosi Smirdžius. Paminėsite mano žodžius: jei mes ir pereisime tunelį, Golumas nepaleis savo Mieliausioje pražūti Gorgorote.

— Mes dar ten nepatekome.

— Dar ne, bet būkime pasiruošę visokiems netikėtumams. Smirdžius iš karto paims viršų, jei tik Golumas užtiks mus snaudžiančius. Jūs, šeimininke, gulkitės ir pamiegokite, o aš pabudėsiu ir žiūrėsiu, kad niekas į jus nesikėsintų.

— Miegoti! — svajingai pasakė Frodas ir atsiduso, lyg dykumoje būtų išvydęs miražą. — Netgi čia aš noriu miego.

— Ilsėkitės, šeimininke. Padėkite galvą man ant kelių.

Taip juos ir surado Golumas, po kelių valandų atropojęs takeliu, dūlavusiu priekyje. Sunkiai kvėpuodamas, palinkęs į priekį, Semas sėdėjo atsirėmęs į akmenį, o jam ant kelių padėjęs galvą kietai miegojo Frodas. Vieną ranką Semas laikė šeimininkui ant kaktos, kitą — ant krūtinės. Miegančiųjų veiduose švietė ramybė.

Golumas pasižiūrėjo į hobitus. Jo liesu, alkanu veidu perbėgo keista išraiška. Žibančios akys užgeso — jos tapo blausios, pilkos, pavargusios. Skausmo banga sutraukė jo kūną, Golumas nusisuko į tunelio pusę, purtydamas galvą, tarsi ginčydamasis su savimi. Tada vėl atsisuko ir lėtai ištiesęs drebančią ranką atsargiai palietė Frodo kelį— prisilietimas buvo beveik glamonė... Jei kas nors būtų jį pamatęs tą akimirką, būtų palaikęs senu, susitraukusiu hofoitu, kurį laikas ir vienatvė pavertė pasigailėtinu alkanu padaru.

Tačiau pajutęs prisilietimą Frodas sukrutėjo ir kažką per mlngus sumurmėjo. Semas akimirksniu pabudo. Pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo Golumas, „besikėsinantis į šeimininką", kaip pagalvojo hobitas.

— Ei tu! — rūsčiai šūktelėjo Semas. — Ką čia sumanei?

— Nieko, — tyliai atsiliepė Golumas. — Puikus šeimininkas!

— Neabejoju. O kur tu, senas niekše, šmirinėja!, ką?

Golumas susigūžė, po jo sunkiais vokais vėl tvykstelėjo žalia šviesa. Dabar jis buvo panašus į vorą, išsproginusį akis. Trumpas švelnumo jausmas dingo ir niekada daugiau nebegrįžo.

— Šmirinėjai, šmirinėja!! — sušnypštė jis. — Hobitai visada labai mandagūs, taip. Puikūs hobitai! Smygolas veda juos slaptais kiliais, kurių niekas nežino. Jis pavargęs, jis ištroškęs, taip, ištroškęs, bet jis juos veda ir ieško takų, o jie sako „šmirinėja". Labai puikūs draugai, o taip, mano mieliausias, labai puikūs!

Semas pajuto sąžinės graužimą, bet įtarimų nesumažėjo, — Atsiprašau, — tarė jis. — Aš atsiprašau. Tu mane prikėlei, to dėl aš supykau. Neturėjau užsnūsti. Štai ponas Frodas, jis pavargo, todėl užmigo, o aš pažadėjau pasaugoti, na ir... kurgi tu buvai?

— Šmirinėjau, — kerštingai atsakė Golumas su tebedegančia akyse žalia liepsnele.

— Na, nepyk, — atlaidžiai tarė Semas. — Tai tikriausiai no taip jau toli nuo tiesos, bet mums būtų geriau šmirinėti kartu. Kuri valanda? Ar dabar dar šiandien, ar jau rytoj?

— Rytoj. Bent jau buvo rytoj, kai hobitai nuėjo miegoti. Labai kvaila, labai pavojinga miegoti, jeigu tik vargšas Smygolas nešmirinėtų saugodamas.

— Man rodos, tas žodis tuoj visiems įsipyks, — atsiduso Semas. — Reikia pažadinti šeimininką.

Jis švelniai nubraukė plaukus Frodui nuo kaktos Ir saldžiai sušnibždėjo:

— Pabuskite, pone Frodai! Pabuskite!

Frodas sujudėjo, atmerkė akis ir nusišypsojo virš savęs išvydęs Semo veidą.

— Anksti mane keli, ar ne, Semai? — tarė jis. — Juk dar visai tamsu.

— Čia visada tamsu, — atsakė Semas. — Sugrįžo Golumas, pone Frodai, ir jis sako, jog šiandien jau rytoj, todėl reikėtų keliauti. Laukia paskutinis žygis.

Frodas giliai atsikvėpė ir atsisėdo.

— Paskutinis žygis! — pakartojo jis. — Sveikas, Smygolai! Radai ko nors užkąsti? Pailsėjai?

— Nei maisto, nei poilsio, nieko Smygolui, — pasakė Golumas. — Jis senas niekšas, jis šmirinėja.

Semas pliaukštelėjo liežuviu, tačiau nieko nepasakė.

— Neišgalvok sau vardų, Smygolai! — tarė Frodas. — Tai neprotinga, kad ir kokie jie būtų — teisingi ar ne.

— Smygolas turi priimti tai, kas jam duodama. Šitaip jį pavadino malonusis ponas Semiumas, hobitas, kuris tiek daug žino. Frodas žvilgtelėjo į Semą.

— Taip, pone, aš taip pasakiau, nes staiga pabudęs pamačiau jį visai šalia. Aš atsiprašau, bet turbūt tuoj atsiimsiu žodžius atgal.

— Užmirškime tai, — nusprendė Frodas. — Klausyk, Smygolai, gal mes galėtume toliau eiti vieni? Tunelis visai čia pat — mūsų sutartis, galima sakyti, pasibaigė. Tu atlikai tai, ką žadėjai, ir esi laisvas: laisvas eiti kur nori, tik ne pas Priešo tarnus. Vieną dieną aš atlyginsiu tau už vargą. Arba tie, kurie ateis vietoj manęs.

— Ne, ne, dar ne! — suinkštė Golumas. — Jie neras kelio patys, ne, ne, tikrai neras! Dar yra perėja. Smygolas eis kartu. Nei maisto, nei poilsio, nieko. Dar ne dabar.

9 Šelobos guolis

Anot Golumo, dabar buvo diena, bet hobitai nematė didelio skirtumo. Gal tik neperžvelgiamos nakties juodumą, pasislėpusią bedugnėse ir slėniuose, pakeitė pilki išskydę šešėliai, apgaubę akmenuotą pasaulį. Golumas priekyje, hobitai už jo — keliautojai žygiavo ilga dauba pro vėjų nudraskytas uolas, dunksančias iš abiejų pusių lyg kolonos ar milžiniškos netašytos statulos. Nesigirdėjo nė garso. Maždaug už mylios priekyje dūlavo didžiulis pilkas skardis, lygi kalnų siena. Kuo arčiau jie ėjo, tuo aukščiau į dangų kilo sienos kraštas, užstodamas viską aplink. Skardžio papėdėje gulėjo gilūs šešėliai. Semas pauostė orą.

— Fu! Tas kvapas! — sumurmėjo hobitas. — Jis vis stiprėja. Jie įžengė į tamsų šešėlį. Sienos viduryje žiojėjo urvas.

— Štai, — tyliai tarė Golumas, — štai įėjimas į tunelį.

Golumas nepasakė jo vardo — Torek Ungolas, Šelobos guolis. Iš vidaus sklido dvokas, ne salsvas Morgulo pievų puvėsių kvapas, bot šlykštus nepakeliamas tvaikas, lyg ten būtų laikomos baisiausiai smirdinčios atliekos.

— Ar tai vienintelis kelias, Smygolai? — paklausė Frodas.

— Taip, taip, — atsakė jis. — Taip, mes turime eiti šituo keliu.

— Tai tu jau esi čia buvęs? — nepatikliai paklausė Semas. — Fu! Gal tau patinka šitas dvokas? Golumo akys sužvilgo.

— Jis nežino, kas mums patinka, ne, mieliausias. Ne, jis nežino. Bet Smygolas viską iškentės. Taip. Jis jau čia buvo. Taip, įėjo ir išėjo. Taip, čia vienintelis kelias.

— O iš kur šitas kvapas? — paklausė Semas. — Juk dvokia beveik kaip... hm... geriau nesakysiu. Šitoje skylėje orkai su savai smarve turėtų gyventi šimtus metų.

— Kvepia ar dvokia, jeigu tai yra vienintelis kelias, reikės juo eiti, — tarė Frodas.

Giliai įkvėpę jie žengė į vidų ir po poros žingsnių atsidūrė aklinoje tamsoje. Nuo pat Morajos Kasyklų Frodas su Semu nebuvo patekę į tokią tamsą. Čia ji buvo dar juodesnė ir dar tirštesnė. Morajoje bent retkarčiais papūsdavo vėjelis, skambėjo aidai ir išliko erdvės pojūtis. Čia oras buvo pridvisęs, troškus, mirtinai tylus. Į plaučius sroveno ne oras, bet pati naktis. Nuo jos temo akys ir protas: iš atminties išbluko mintys apie spalvas, formas, šviesą. Buvo tik naktis, liko tik naktis, bus tik naktis.

Kurį laiką jie dar sugebėjo lytėti. Pirštai tapo skaudžiai jautrūs. Jie apčiuopė lygias sienas bei grindis su vienu kitu laipteliu, kurios po truputį kilo aukštyn. Tunelis buvo aukštas ir platus, toks platus, kad ištiestomis rankomis liesdami priešingas sienas hobitai turėjo išsiskirti. Tamsa juos perkirto, išskyrė.

Golumas ėjo tik per keletą žingsnių priekyje. Iš pradžių prieš save jie girdėjo šnypštimą bei švokštimą, bet vėliau lytėjimas ir klausa atbuko, hobitai grabinėdamiesi žygiavo vedami tik valios jėgos, valios, kuri suteikė drąsos čia įeiti, kuri skatino nepasiduoti, nugalėti tamsą ir pasiekti aukštuosius vartus už kalnų.

Tikriausiai jie dar nebuvo nuėję labai toli, kai praradęs laiko ir atstumo nuovoką Semas liesdamas sieną priėjo tarpą: oras ten buvo šiek tiek lengvesnis. Tai, matyt, būta urvo atšakos. Bet hobitai ėjo tolyn.

— Čia yra daugiau tunelių, — lyg per vandenį sušvokštė Semas. — Tai pati orkiškiausia vieta, kokia tik gali būti.

Po pirmosios atšakos ir Semas dešinėje, ir Frodas kairėje praėjo dar po tris ar keturias, bet, be jokių abejonių, jie žygiavo pagrindiniu keliu, kuris nesisukinėdamas vedė į viršų. Kokio jis ilgumo, kiek dar jie turės kentėti visa tai ir ar iškentės? Kylant kvėpuoti darėsi vis sunkiau, aklinoje tamsoje hobitai juto ne vien šlykštaus oro pasipriešinimą. Kartais jiems per galvas ar rankas brūkšteldavo keisti daiktai — gal čiuptuvai, gal kokie augalai, hobitai negalėjo pasakyti. Dvokas vis stiprėjo. Smarvė liko vienintelis aiškus pojūtis, nebepakeliama kančia. Valanda, dvi, trys — kiek laiko praėjo šitoje skylėje? Galbūt jie čia jau kelios dienos ar net savaitės. Semas atsitraukė nuo sienos ir apčiuopomis suradęs Frodo ranką stipriai ją suspaudė. Draugo jie ėjo tolyn.

Už keleto žingsnių Frodas, grabinėdamas sieną iš kairės, vos neparpuolė. Hobitai priėjo pačią didžiausią iš visų urvo atšakų. Čia tvoskė tokia smarvė ir toks įniršis, kad Frodas net susvyravo. Šalia ėjęs Semas neišsilaikęs parpuolė.

Kovodamas su užplūdusia baime bei šleikštuliu, Frodas griebė Semą už rankos.

— Kelkis! — kimiai sušvokštė jis. — Visa smarvė, visas pavojus sklinda iš čia. Eime greičiau!

Sukaupęs visas jėgas bei valią jis pakėlė Semą ir privertė savo paties kojas judėti. Vienas, du, trys laipteliai — šeši laipteliai, baisioji skylė liko už nugarų. Iš karto, lyg praėjus kokią nematomą kliūtį, priešiška valia juos paleido, eiti tapo lengviau. Tebesilaikydami už rankų jie svirduliavo pirmyn.

Bet dabar iškilo nauja kliūtis: tunelis šakojosi. Tamsoje nebuvo įmanoma pamatyti, kuri atšaka tiesesnė ar platesnė. Kur eiti toliau — kairėn ar dešinėn? Jie neturėjo nieko, kas padėtų pasirinkti, o klaida tikrai būtų lemtinga.

— Kur nuėjo Golumas? — susigriebė Semas. — Kodėl jis mūsų nepalaukė?

— Smygolai! — pabandė šūktelti Frodas. — Smygolai! Jo balsas nutrūko, o žodis kaip negyvas nukrito vos išlėkęs iš lūpų. Jokio atsakymo, jokio aido, netgi oras nesuvirpėjo.

— Berods šį kartą jis iš tikrųjų dingo, — sumurmėjo Semas. — Ko gero, esame kaip tik ten, kur jis norėjo mus atvesti. Golumai! Jei kada pateksi man į rankas, tu pasigailėsi!

Pasukę į kairę jie greitai suprato, jog šis kelias užkirstas — arba tai buvo aklavietė, arba taką užtvėrė milžiniškas akmuo.

— Tai ne tas kelias, — sukuždėjo Frodas. — Reikia eiti kitur.

— Ir greitai, — pridūrė Semas. — Čia yra kažkas blogiau už Golumą. Aš jaučiu, kad esame stebimi.

Jie nespėjo nueiti net kelių jardų, kai už nugaros pasigirdo keistas, siaubingas, sunkią tylą suplėšęs burbuliuojantis gurgsėjimas ir ilgas nuodingas šnypštimas. Jie apsisuko, bet nieko nesimatė. Sustingę kaip akmenys hobitai stovėjo, žiūrėjo ir laukė patys nežinodami ko.

— Tai spąstai! — kimiai pasakė Semas, padėdamas ranką ant kardo rankenos. Palietęs ginklą jis prisiminė Pilkapio tamsą. Semas troško, kad čia būtų senasis Tomas. Ir staiga, kai hobito širdyje buvo vietos tik juodai nevilčiai bei pykčiui, jis išvydo šviesą, šviesą savo mintyse, iš pradžių nepakeliamai ryškią kaip saulės spindulys tam, kuris ilgai slėpėsi urve be langų. Po to ji sumirgėjo spalvomis: žalia, auksinė, sidabrinė, mėlyna. Kažkur toli, lyg mažučiame paveikslėlyje jis išvydo valdovę Galadrielę, stovinčią ant Lorieno žolės ir laikančią rankose dovanas. „O tau, Žiedo Nešėjau, — išgirdo Semas aiškų jos balsą, — aš dovanoju šį daiktą".

Burbuliuojantis šnypštimas priartėjo. Buvo girdėti keistas traškesys, lyg tamsoje girgždėtų didžiulio, lėtai judančio padaro sąnariai. Dvokas slinko iš priekio.

— Šeimininke! Šeimininke! — suriko Semas vėl pagyvėjusiu balsu. — Valdovės dovana! Žvaigždžių Buteliukas! Šviesa tamsoje. Žvaigždžių Buteliukas!

— Žvaigždžių Buteliukas? — lyg išbudintas, sunkiai susivokdamas murmėjo Frodas. — Taip, taip! Kaip aš galėjau pamiršti! .Šviesa, kuri švies, kai visos kitos šviesos užges!" Dabar tik šviesa gali mums padėti.

Frodo ranka nuslinko į užantį, jis lėtai ištraukė Galadrielės Buteliuką. Akimirką stebuklingoji dovana tik blyškiai žibėjo kaip pirmoji žvaigždė, besiveržianti pro tirštas ūkanas, bet buteliuko galia stiprėjo, o Frodo širdyje augo viltis. Indas plykstelėjo sidabrine liepsna, tarsi pats Earendilas būtų palikęs saulės nutviekstus takus ir nusileidęs į požemį su paskutiniuoju Silmarilu karūnoje. Tamsa atsitraukė, spindesys tarsi pavirto skaidriu rutuliu, o ranka, laikanti buteliuką, kibirkščiavo balta ugnimi.

Frodas su nuostaba žiūrėjo į šią stebuklingą dovaną, kurią taip ilgai nešiojo, nesuprasdamas jos vertės ir galios. Iki Morgulo Slėnio hobitas retai prisimindavo Galadrielės dovaną. Jis niekada ja nepasinaudojo, bijodamas iš toli matomos šviesos.

— Aiya Earendil Elenion Ancalima! — suriko Frodas, pats nesuvokdamas, ką sako. Atrodė, kad per jį prakalbo kitas balsas, tyras ir nejaučiantis urvo dvoko.

Tačiau Viduržemyje yra ir kitų jėgų, nakties jėgų, senų bei stiprių. Ji, kuri vaikščiojo tamsoje, jau buvo girdėjusi pirmųjų elfų šauksmus. Tada ji nekreipė į juos dėmesio, ji nesuglumo ir dabar. Frodas pajuto, kaip jį užgriuvo siaubingas įtūžis ir stingdantis žvilgsnis. Visai netoli, tarp jų ir baisiosios skylės, kur pargriuvo Semas, jis išvydo ryškėjančias akis, du didžiulius daugiabriaunius rutulius: grėsmė pagaliau pasirodė. Žvaigždžių Buteliuko spinduliavimas sudužo ir užgeso, atsispindėjęs tūkstančiuose briaunų, bet dabar degė kita, blyški mirties ugnis, įsižiebusi giliausiame blogio sąmonės kamputyje. Pabaisos akys švytėjo kraugerišku džiaugsmu, matydamos savo grobį, patekusį į spąstus ir neturintį jokios vilties pabėgti.

Siaubo pakirsti Frodas su Semu lėtai ėmė trauktis, negalėdami nukreipti žvilgsnio nuo pražūtingų akių, kurios vis artėjo. Frodo ranka sudrebėjusi nuleido buteliuką. Abu hobitai staiga pasisuko ir šoko bėgti, tačiau Frodas atsigręžęs pamatė, jog akys iš karto puolė paskui. Kaip debesis juos apgaubė mirties dvokas.

— Stok! Stok! — beviltiškai sušuko jis. — Bėgti negalima. Akys lėtai šliaužė artyn.

— Galadrielė! — suriko Frodas ir sukaupęs visą drąsą vėl iškėlė buteliuką. Akys sustojo. Akimirką jų žvilgsnis lyg suabejojęs prigeso. Frodo širdyje plykstelėjo vilties liepsna. Negalvodamas ką daro, jis perėmė buteliuką į kairę ranką, o dešine išsitraukė kardą. Gylys blykstelėjo, sidabrine šviesa sužibo elfų plienas, ašmenimis perbėgo mėlyna ugnis. Laikydamas žvaigždę bei skaistų kardą, Frodas, hobitas iš Grafystės, drąsiai žengė pasitikti akių.

Šios sunerimo. Šviesai artėjant jose pasirodė abejonė. Po vieną akys pritemo ir lėtai ėmė trauktis. Dar niekada toks mirtinas skaistumas nebuvo jų skaudinęs. Nei saulė, nei mėnulis čia nepažvelgdavo, bet dabar į požemį nusileido žvaigždė. Ir ta žvaigždė artėjo. Akys užgeso, nusisuko, kažkas didelis, nematomas nuropojo atgal į tamsą. Pabaisa dingo.

— Šeimininke, šeimininke! — sušuko Semas, kuris su kardu rankoje stovėjo netoliese. — Žvaigždės ir šlovė! Jeigu elfai apie tai išgirs, jie turės sukurti dainą! O, kad aš likčiau gyvas ir galėčiau jiems visa tai papasakoti ir išgirsti tą dainą! Palaukite, šeimininke, nebesivykite, neikite į tamsos guolį. Turime vienintelę progą. Reikia sprukti iš šios dvokiančios skylės!

Jie vėl apsisuko ir iš pradžių lėtai, o vėliau bėgte ėmė kilti vis aukštyn nuo nematomo siaubo. Hobitai juto, kaip sugrįžta jėgos. Bet už nugarų jiems liko priešas — nenugalėtas, įniršęs. Išsigelbėjimas buvo čia pat, juos pasitiko plona šalta oro srovė. Sunkiai kvėpuodami ir trokšdami išeiti laukan hobitai puolė pirmyn, bet į kažką atsimušę atšoko. Kliūtis buvo ne akmeninė, minkšta, tačiau neįveikiama. Ji praleido orą, bet nepraleido šviesos. Dar kartą jie šoko pirmyn ir dar kartą krito p ar mušti.

Iškėlęs buteliuką Frodas įsižiūrėjo į tamsą. Jis išvydo kažką pilka. Šviesa neatsispindėjo nuo to daikto ir neapšvietė jo. Taip atrodo tamsos pagimdytas šešėlis, prieš kurį žvaigždžių spinduliai bejėgiai. Išėjimas iš tunelio buvo užtrauktas plačiu tinklu — milžinišku voratinkliu. Kiekviena gija buvo virvės storumo. Semas niūriai nusijuokė.

— Voratinklis! — pasakė jis. — Ir viskas? Voratinklis! Nemenkas turi būti voriukas! Voratinklis! Šalin jį!

Įniršęs jis smogė kardu, bet gija nė nesujudėjo. Tris kartus iš visų jėgų kirto Semas, kol pagaliau viena iš tūkstančio gijų nutrūko ir raitydamasi sušvilpė ore. Vienas jos galas pliaukštelėjo Seniui per ranką. Hobitas riktelėjo iš skausmo, atsitraukė, pridėjo ranką prie burnos.

— Reikėtų savaitės, kol viską iškapočiau, — tarė jis. — Ką darysime? Ar akys nepasirodė?

— Ne, nesimato, — atsakė Frodas. — Bet jaučiu, jog jos žiūri arba mąsto apie mane. Jos kuria kitą planą. Jeigu šviesa užges, jos greitai grįš.

— Vėl įkliuvom! — karčiai tarė Semas. Jo pyktis įveikė nuovargį ir neviltį. — Kaip musės voratinklyje. Tegul Faramiro prakeikimas pasiekia Golumą! Kuo greičiau, tuo geriau!

— Tai mums dabar nepadės. Geriau pažiūrėkime, ką gali Gylys. Tai elfų ginklas. Beleriando lygumoje, kur jį nukalė, irgi buvo tokių siaubingų voratinklių. Bet tu turėsi saugoti ir neprileisti akių. Štai, paimk buteliuką. Nebijok! Laikyk jį iškėlęs ir būk akylas!

Frodas žengė prie didžiulio pilko tinklo ir atsivedėjęs kirto per gijų raizgalynę, skubiai atšokdamas. Mėlynai žibantis kardas perėjo per tinklą kaip dalgis per žolę. Gijos pokštelėjo, sušvilpė ir nukaro. Atsivėrė didelis plyšys.

Frodas kirto ir kirto, kol pagaliau visos gijos, kurias jis galėjo pasiekti, bejėgiškai maskatavo, o tinklo viršus siūbavo kaip šydas. Spąstai sulūžo.

— Pirmyn! — suriko Frodas. — Greičiau, greičiau! — Jį apėmė nesutramdomas džiaugsmas pabėgus iš mirties nasrų. Lyg nuo stipraus vyno apsvaigo galva. Šaukdamas hobitas lėkė iš tunelio.

Po aklinos tamsos Bevardė Šalis jam pasirodė labai šviesi. \ viršų kilo dūmai, slinko paskutinės niūrios dienos valandos ir jau geso raudonieji Mordoro gaisai. Bet Frodui tai buvo naujos vilties rytas. Jis jau beveik pasiekė uolos viršūnę. Liko visai nedaug. Kirit Ungolo Tarpeklis žiojėjo visai šalia — danguje juodavo akmeniniai ragai. Trumpos lenktynės, sprindis — ir jis ištrūks!

— Tarpeklis, Semai! — šaukė Frodas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad po sprangaus dvoko jo balsas gryname ore skamba nepaprastai garsiai. — Tarpeklis! Greičiau! Mes ištrūksime! Ištrūksime niekam nespėjus sustabdyti!

Semas skubėjo kiek kojos neša, bet galvos nepametė ir vis žvilgčiojo į už nugaros likusią tamsią tunelio angą, bijodamas išvysti akis ar dar kokią besivejančią baisybę. Nei jis, nei jo šeimininkas nežinojo visos Šelobos galios. Iš savo guolio ji turėjo daug takų.

Amžių amžius ji čia gyveno, pabaisa-voras, panaši į senuosius monstrus, su kuriais kovėsi Berenas Siaubo Kalnuose Doriate dar anksčiau, negu žalioje pievoje tarp maudų lapų išvydo Lučieną. Iš Tamsiųjų Laikų išliko tik keletas legendų, tad niekas nežino, kaip Šeloba atsidūrė Viduržemyje. Tačiau ji gyveno dar prieš Sauroną, prieš tai, kai buvo padėtas pirmasis Barad Duro pamatų akmuo. Ji pakluso tik pačiai sau, gėrė elfų bei žmonių kraują ir tuko, ausdama šešėlių tinklus. Viskas, kas gyva, buvo jos maistas, o tamsa — jos vėmalai. Toli ir plačiai pasklido jos išperos, gimusios nuo patinų, kuriuos ji vėliau suėsdavo — nuo Šešėlio Kalnų iki Dol Gulduro ir Gūdžiosios Girios. Tačiau nė vienas jų negalėjo lygintis su ja, Šeloba Didžiąja, paskutiniu Ungoliantos vaiku, kankinančiu nelaimingą pasaulį.

Kartą ji susitiko Golumą, landžiojantį po tamsias skyles. Jis jai nusilenkė ir pagarbino. Juoda Šelobos valia lengvai jį užvaldė, priversdama užmiršti šviesą ir atgailą. Golumas pažadėjo tiekti jai maistą. Bet jos geismas skyrėsi nuo jo geismo. Ji nieko nežinojo ar nenorėjo žinoti apie tvirtoves ir žiedus, ji troško tik naikinti kitus, ryti JŲ gyvybes ir tukti, tukti tol, kol kalnai nebegalės jos išlaikyti.

Tačiau šitas troškimas liko toli praeity. Dabar Šeloba alkana tūnojo savo guolyje, nes Saurono galybė augo, ir visi gyvi padarai bėgo iš jo šalies pakraščių. Miestas slėnyje mirė, iš ten nebeateidavo nei žmonių, nei elfų, o tik nelaimėlių orkų. Tai buvo prastas ir per daug atsargus maistas. Jie rausė naujus tunelius nuo tarpeklio iki savo bokšto, kad tik išvengtų kalnų siaubo, bet Šeloba rasdavo būdų, kaip juos sugauti. O dabar jai norėjosi saldesnės mėsytės. Golumas atvedė maisto.

— Pažiūrėsime, pažiūrėsime, — dažnai murmėjo jis po nosimi keliaudamas nuo Emyn Mulo iki Morgulo Slėnio. — Mes pažiūrėsime. Gali būti, o taip, labai gali būti, kad ji išmes kaulus ir tuščius drabužius. Mes surasime, mes atgausime Mieliausiąjį — atlygį vargšui Smygolui, kuris atveda puikaus maisto. Ir mes, kaip žadėjome, išsaugosime Mieliausiąjį, o taip. Ir tada mes jai parodysime, o taip, mes atsimokėsime, mano mieliausias, tada mes visiems atsimokėsime!

Tokios mintys sukosi Golumo galvoje. Jis stengėsi jas nuslėpti netgi tada, kai pabėgęs nuo hobitų atėjo jai nusilenkti ir pranešti, kad maistas atvyko.

Sauronas žinojo, kur ji tūno, ir jam patiko amžinas jos alkis — net norėdamas jis nebūtų sugalvojęs nuožmesnio sargo senajam takui. Orkai buvo geri vergai, bet jų jis turėjo per akis. Jeigu Šeloba kartais pagaudavo keletą, Sauronas nepyko, o retkarčiais net pats pasiųsdavo „savo katytei" (kaip ją vadino) niekam nebetinkamų belaisvių ir su malonumu klausydavosi pasakojimų apie tai, kaip Šeloba su jais žaisdavo.

Taip jie ir gyveno, vienas šalia kito, visai nebijodami atpildo už piktadarybes. Iki šiol jokia musė nebuvo pasprukusi iš Šelobos tinklų, tad iš įniršio ir alkio ji tiesiog siautėjo.

Vargšas Semas nieko nežinojo apie visas šias baisybes, tik jautė baimę bei augančią grėsmę, kuri kaustė kojas ir trukdė bėgti.

Aplink jį kaupėsi siaubas, priekyje laukė priešai, o šeimininkas galvotrūkčiais skubėjo pas juos. Nusisukęs nuo žiojinčios tunelio angos Semas pamatė du dalykus, kurie dar padidino jo baimę: kardas Frodo rankoje degė skaisčia žydra liepsna, o tamsiame danguje aiškiai matėsi bokšte žibanti raudona ugnis.

— Orkai! — sumurmėjo Semas. — Kaipgi mes prasiveršime? Juk visur pilna orkų, o gal ir blogesnių už orkus padarų.

Ūmai grįžo Semo savisaugos įprotis, hobitas skubiai pridengė žėruojantį buteliuką. Jo ranka akimirką sušvito skaisčiu raudoniu, Semas įkišo Galadrielės dovaną giliai į kišenę ir dar apgaubė elfų apsiaustu. Tada vėl nuskubėjo pirmyn. Šeimininkas lėkė už kokių dvidešimties žingsnių ir greitai galėjo dingti iš akių.

Tačiau vos Semas paslėpė brangųjį buteliuką, pasirodė ji. Šiek tiek priekyje, kairėje, hobitas išvydo iš juodos skylės lendant tai, ko jis neregėjo net baisiausių košmarų siaubuose. Voro pavidalo pabaisa, didesnė už didžiausius žvėris: gyvas žiaurumas, vaikštantis alkis, negailestingos akys. Trumpam nugalėtos, jos vėl švytėjo baisia liepsna. Į priekį tiesėsi šlykšti galva, kurią storas kaklas jungė su išpurtusiu, milžinišku kūnu, tabaluojančiu tarp jos kojų. Juodoje nugaroje augo du raudonai mėlyni ragai, o baltas pilvas švytėjo ir skleidė dvoką. Didžiuliai kreivų kojų, apaugusių kietesniais už plieną plaukais, sąnariai mataravo virš kūno, kiekvienos kojos gale stirksojo aštrus nagas.

Praspraudusi savo minkštą liulantį kūną pro plyšį ir atsirėmusi kojomis į žemę, pabaisa neįtikėtinu greičiu nulėkė pirmyn. Ji buvo tarp Senio ir šeimininko. Gal Šeloba nepamatė Semo, gal vengė jo skausmingos šviesos, tačiau visą dėmesį ji nukreipė į Frodą, likusį be buteliuko ir beprotiškai lekiantį keliu. Hobitas net neįtarė gresiančio pavojaus. Buvo aišku, kad Šeloba keliais šuoliais jį pasivys. Semas sustojo ir giliai įkvėpęs iš visų jėgų suriko:

— Atsargiai, už nugaros! Saugokitės, šeimininke! Aš... — riksmas nutrūko.

Minkšta šalta ranka užgniaužė jam burną, kita įsikibo į gerklę, kažkas apsivijo aplink kojas. Nelauktai užpultas hobitas susvyravo ir netrukus jau muistėsi priešo rankose.

— Sugavau! — sušnypštė Golumas jam į ausį. — Pagaliau, mano mieliausias, mes jį sugavome, taip, bjaurų hobitą. Mes — šitą, o ji — kitą. Taip, Smygolas pažadėjo nekenkti šeimininkui, jis ir nekenks. Bet jis pagavo tave, bjaurus smirdantis mažas slieke! — seilėjosi jis Semui už kaklo.

Įniršis ir baimė dėl šeimininko, kuriam grėsė mirtinas pavojus, suteikė Semui tiek jėgos, kiek Golumas jokiu būdu nesitikėjo iš lėto kvailo hobito, koks jam atrodė Semas. Hobitas nusikratė rankos, gniaužiančios burną, ir pabandė išvaduoti gerklę. Jis tebelaikė kardą, o ant kairės rankos kabojo Faramiro dovanota lazda. Įtūžęs Semas pabandė atsisukti ir persmeigti priešą, bet Golumas buvo greitesnis. Jo ilga kairė ranka sugriebė Semo riešą ir ėmė negailestingai sukti. Surikęs iš skausmo hobitas paleido kardą, tas žvangtelėjęs nukrito ant žemės. Visą tą laiką Golumo dešinė vis stipriau gniaužė Semui gerklę.

Tada Semas išbandė paskutinę gudrybę. Jis iš visų jėgų atsispyrė kojomis ir krito aukštielninkas. Nesitikėjęs tokio paprasto pokšto Golumas irgi parvirto, jam ant krūtinės tėškėsi Semas. Golumas šaižiai sušnypštęs paleido gerklę, bet tebelaikė suspaudęs ranką. Semas įsitempė, staigiai pašoko ir atsivedėjęs kaire ranka vožė Golumui lazda. Smūgis kliuvo tiesiai į alkūnę, sutratėjo kaulai.

Suklykęs Golumas paleido Semą. Hobitas, net neperėmęs lazdos į dešinę ranką, smogė dar kartą. Greitai kaip gyvatė Golumas slystelėjo į šoną ir smūgis, taikytas į galvą, teko nugarai. Lazda trekštelėjusi perlūžo. Bet Golumui užteko ir tiek. Jis buvo įpratęs griebti auką iš užpakalio, ir šitas senas žaidimas jam beveik visada pavykdavo, tačiau šįkart Golumas padarė nedovanotiną klaidą — pradėjo šnekėti bei girtis dar nespėjęs abiem rankomis sugniaužti hobitui kaklo. Visas jo puikus planas žlugo, kai tamsoje netikėtai pasirodė baisioji šviesa, o dabar prieš jį stovėjo įniršęs priešas. Tokios kovos Golumas nesitikėjo. Semas čiupo kardą ir iškėlė jį. Golumas sukliko, visomis keturiomis kaip varlė šoko į šoną ir nuskuodė į tunelį.

Mosuodamas kardu Semas lėkė paskui. Akimirką jis pamiršo viską — troško tik persmeigti Golumą. Bet išdavikas dingo tamsoje. Vos hobitas išvydo dvokiantį urvą, jo galvoje kaip žaibas plykstelėjo mintis apie Frodą ir pabaisą. Jis apsisuko ir nulėkė taku, šaukdamas šeimininko vardą. Semas pavėlavo. Golumo užmačia iš dalies pavyko.

10 Pono Semiumo svarstymai

Frodas aukštielninkas gulėjo ant žemės, o pabaisa palinko virš jo taip ištroškusi žudyti, kad nepastebėjo Semo, kol šis pribėgo visai arti. Frodas jau buvo nuo kulkšnių iki pečių apvyniotas gijomis ir vore pusiau pakėlusi ruošėsi jį temptis pas save.

Šalia gulėjo iškritęs iš rankos žibantis elfų kardas. Per daug nemąstydamas Semas šoko į priekį, kaire ranka griebė ginklą ir surikęs puolė. Visame laukiniame žvėrių pasaulyje nebūtum radęs nuožmesnio priešo už šį mažą įsiutusį padarą, ginkluotą vieninteliu dantimi ir puolantį ragų bei odos kalną, gliugantį virš žuvusio draugo.

Sutrikdyta riksmo Šeloba lėtai atsisuko ir įsmeigė baisiąsias akis į Semą. Tokio įtūžio ji nebuvo mačiusi jau tūkstančius metų. Pabaisa nespėjo net mirktelėti, o žėrintis kardas jau įsirėžė jai į koją ir nukirto nagą. Semas šmurkštelėjo po jos pilvu ir žaibiškai smeigė kardą į išplėstas akis nuleistoje galvoje. Viena didelė akis užgeso.

Dabar tas niekingas neūžauga buvo tiesiai po ja, nepasiekiamas nei geluonių, nei nagais. Troškus dvokas, sklindantis iš milžiniško pilvo, vos neatėmė Semui sąmonės, bet jam vis tiek užteko drąsos smogti paskutinį smūgį, — kol pabaisa dar jo nesutraiškė, hobitas iš visų jėgų rėžė skersai pilvą.

Deja, Šeloba nebuvo kilusi iš drakonų giminės, vienintelė pažeidžiama jos vieta buvo akys. Per amžius vorės oda darėsi vis storesnė. Kardas paliko ruožą, bet siaubingų raukšlių nebūtų perkirtęs net nykštukų ar elfų kaldintas ginklas, laikomas Bereno ar Turino rankoje. Pabaisa sustugo iš skausmo ir kilstelėjo aukštyn. Iš žaizdos gliugėjo nuodai. Vore nutarė pribaigti priešą ir susiūbavusi ėmė leisti pilvą ant Semo. Hobitas dar tebestovėjo po ja. Jis metė savo kardą šalin ir dabar, įrėmęs į žemę, abiem rankomis tvirtai laikė elfų Gylį smaigaliu aukštyn. Šeloba pati savo nežmoniška jėga stūmė ašmenis sau į vidurius. Semas vis labiau buvo spaudžiamas prie žemės, bet jis tvirtai laikė kardą ir ginklas lindo vis gilyn.

Per visą savo šlykštų gyvenimą Šeloba dar nebuvo patyrusi tokio skausmo. Netgi šauniausias senojo Gondoro karys, net į spąstus pakliuvęs žiaurus orkas niekada nedrįso {smeigti kardo į jos numylėtą kūną. Ji sudrebėjo. Šeloba pakilo ir raitydamasi iš skausmo visomis kojomis šoko šalin.

Apsvaigęs nuo smarvės, bet abiem rankomis tebespausdamas kardo rankeną, Semas suklupo prie Frodo. Lyg pro miglą jis išvydo draugo veidą. Tai grąžino Semui jėgas ir padėjo atsistoti. Jis lėtai pakėlė galvą ir vos už kelių žingsnių pamatė ją: šlykšti naguota burna putojo nuodais, žali pūliai kapsėjo iš sužeistos akies. Ji pritūpė, priplojo liulantį pilvą prie žemės ir pasiruošė kitam šuoliui — šį kartą triuškinančiam ir lemiamam. Dabar jau ji nesiruošė leisti nuodų mėsytei pagardinti, dabar ji norėjo žudyti ir draskyti.

Išvydęs jos akyse savo mirtį, Semas susigūžė, tačiau tą pačią akimirką jam į galvą atėjo netikėta mintis — prakalbo kažkoks tolimas, tylus balsas. Hobitas sugriebė tvirtą šaltą daiktą, glūdėjusį jam prie krūtinės — Galadrielės Buteliuką.

— Galadrielė! — tyliai pasakė jis ir išgirdo silpną, bet aiškų aidą: eidami numylėtos Grafystės takeliais po žvaigždėmis skambiai dainavo elfai, Elrondo Židinių Salėje liejosi muzika.

Liežuvis lyg atgavo laisvę, ir kalnais nuaidėjo keista daina. Semas nesuprato jos žodžių:

Jis atsistojo ant kojų ir vėl tapo hobitu Semiumu, sodininko Hemfasto sūnumi.

— Na, eikš čia, tu, smarve! — iškošė jis. — Tu sužeidei mano šeimininką, pabaisa, ir už tai užmokėsi. Mes vis tiek keliausime toliau, tik iš pradžių aš susitvarkysiu su tavimi. Ateik ir vėl paragauk mano kardo!

Lyg semdamasis galios iš nenugalimos hobito dvasios, buteliukas rankoje plykstelėjo kaip baltas deglas. Jis tvykstelėjo akinančia liepsna tarsi žvaigždė, krintanti iš dangaus. Niekada toks siaubas dar nedegino Šelobos. Spinduliai susmigo į jos sužeistą galvą ir draskė ją neapsakomu skausmu. Akis skrodė akinantys liepsnų liežuviai. Ji kaip pamišusi pradėjo spardytis priekinėmis kojomis: galvoje šėlo šviesos žaibai, smegenys skilo į gabalus. Šeloba nusuko sužalotą makaulę į šoną ir kaip neregė pradėjo trauktis tamsios skylės uoloje link. Semas nusekė paskui. Jis svirduliavo lyg girtas, bet vis tiek atkakliai spaudė Šeloba, kol toji, pripažinusi pralaimėjimą, trūkčiodama spruko nuo jo. Palikusi šleikščiai žalią pūlių pėdsaką ji drebėdama įsispraudė į skylę. Semas dar spėjo kirsti jai per kojas ir krito ant žemės.

Šeloba pabėgo. Ar ji nugaišo, ar išsilaižė savo žaizdas ir vėl nurez-gė siaubingus tinklus kokiame niūriame Šešėlio Kalnų kampe, šitoje istorijoje apie tai nepasakojama.

Semas liko vienas. Virš Bevardės Šalies leidžiantis vakarui jis atšliaužė pas savo šeimininką.

— Šeimininke, brangus šeimininke, — prakalbino jį Semas, bet Frodas neatsakė. Kai pakvaišęs iš džiaugsmo jis bėgo pirmyn, Šeloba pasivijo ir įkando į kaklą. Dabar Frodas gulėjo išblyškęs, nieko negirdėjo ir nejudėjo.

— Šeimininke, brangus šeimininke! — dar kartą pašaukė Semas ir ilgai laukė atsakymo. Veltui.

Kaip galėdamas greičiau jis nukirto veržiančias gijas, pridėjo galvą prie Frodo krūtinės, tada prie burnos, tačiau neaptiko nė menkiausios gyvybės kibirkštėlės, širdis neplakė. Šeimininko rankos ir kakta buvo šaltos kaip ledas.

— Frodai, ak pone Frodai! — suaimanavo Semas. — Tai jūsų Semas. Nepalikite manęs vieno! Neikite ten, kur aš negaliu sekti iš paskos. Pabuskite, pone Frodai! O, Frodai, brangusis, mielasis, pabusk! Pabusk!

Tada hobitą apėmė beprotiškas pyktis. Jis ėmė lakstyti aplink šeimininko kūną mosuodamas kardu ir klykdamas, bet jėgos greitai išseko. Jis atsipeikėjo. Semas vėl pasilenkė virš blyškaus Frodo veido ir staiga pamatė tai, ką buvo matęs Loriene, Galadrielės veidrodyje: išblyškęs Frodas giliai miega, atsirėmęs į kažkokią tamsią uolą. Tada Semas galvojo, jog jis tiktai kietai miega...

— Jis nemiega, ne, jis negyvas! — pasakė Semas. — Taip, negyvas!

Šitie žodžiai tarsi sustiprino nuodų veikimą. Semui pasirodė, jog draugo veidas įgijo žalsvą atspalvį. Juodas nevilties debesis apgaubė Semą, į širdį įslinko naktis, hobitas susmuko ant žemės.

Kai tamsa atsitraukė, Semas vėl išvydo šešėlius aplinkui. Jis nežinojo, kiek minučių ar valandų praėjo. Jis tebegulėjo toje pačioje vietoje, o šeimininkas neatsigavo. Nieko neįvyko: nei kalnai subyrėjo, nei žemė prasiskyrė.

— Ką dabar daryti? Ką dabar daryti? — klausė jis pats savęs. — Negi viskas buvo veltui? — Staiga Semas prisiminė savo žodžius, pasakytus kelionės pradžioje. Tada jis nė pats nesuprato jų reikšmės: „Prieš pabaigą aš dar turėsiu ši tą padaryti".

— Ką aš galiu padaryti? Palikti poną Frodą kalnuose nepalaidotą ir grįžti namo? Ar eiti toliau? Toliau? — pakartojo jis ir net sudrebėjo iš baimės. — Eiti toliau? Ar tai aš turėsiu padaryti? Palikti jį?

Tada Semas pagaliau prapliupo raudoti. Ašarodamas jis sukryžiavo šaltas Frodo rankas ant krūtinės, užmetė apsiaustą ir šalia padėjo savo kardą bei Faramiro lazdą.

— Aš privalau keliauti toliau, todėl, jei leisite, pone Frodai, paimsiu jūsų kardą, — tyliai tarė Semas. — Bet paliksiu jums savąjį. Jums liks ir pono Bilbo dovanoti mitriliniai šarvai. Pone Frodai, jūs paskolinote man Žvaigždžių Buteliuką. Man jo dabar labai reikės, nes keliausiu į Tamsą. Aš suprantu, kad Valdovė dovanojo jį jums, bet galbūt ji supras? Ar jūs suprantate, pone Frodai? Aš privalau keliauti toliau.

Jis negalėjo palikti Frodo, dar negalėjo. Semas atsiklaupė ir suspaudė draugo ranką. Laikas slinko, o hobitas tebeklūpėjo, laikydamas šeimininko ranką ir negalėjo pasiryžti.

Semas sukaupė visas jėgas, kad sugebėtų atsiplėšti nuo Frodo ir tęsti vienišą keršto kelionę. Pyktis padės jam išvaikščioti visus pasaulio kelius ir iškęsti visus sunkumus, kol jis suras niekšą Golumą. O tada Golumas mirs. Bet juk ne dėl to jie iškeliavo. Dėl keršto neverta palikti šeimininko. Tai jo nesugrąžins. Niekas nesugrąžins. Geriau jau jie abu būtų žuvę. Tai irgi būtų vieniša kelionė.

Jis pasižiūrėjo į skaistų kardo smaigalį ir pagalvojo apie tamsą bei kritimą į nebūtį. Ne, ir tai nebuvo išeitis. Ne dėl to jie keliavo.

— Tai ką man daryti?! — sušuko Semas. Bet tą pačią akimirką jis jau žinojo atsakymą — keliauti ten, kur buvo keliauta, pačiu vienišiausiu, baisiausiu keliu.

„Kaip aš nusigausiu prie tų Likimo Žiočių?! Be to, man reikėtų paimti iš jo Žiedą. Kaip aš galėsiu tai padaryti? Juk Pasitarimas Žiedą patikėjo jam!"

Atsakymas suskambo tuoj pat: „Ir Pasitarimas paskyrė jam bendražygius tam, kad užduotis nežlugtų. Tu likai paskutinis iš Žiedo Brolijos. Užduotis turi būti įvykdyta".

— Ak, kodėl aš? Kodėl aš paskutinis? — suvaitojo Semas. — O, kad čia būtų senasis Gendalfas ar dar kas nors! Kodėl niekas man negali padėti apsispręsti? Aš suklysiu. Negalima imti Žiedo kaip kokiam išsišokėliui.

„Tu ne išsišokėlis. Likimas taip nusprendė. Ponas Frodas ir ponas Bilbas irgi ne patys rinkosi savo kelius".

— Gerai, aš turiu spręsti pats. Aš apsispręsiu. Bet apsispręsiu neteisingai. Ko dar galima laukti iš Semo Gemdžio?

„Pala, pala. Jeigu ponas Frodas bus surastas čia su Žiedu, tai šis atiteks Priešui. Tada galas viskam: Lorienui, Rivendeilui, Grafystei. Gaišti negalima, nes irgi bus galas. Karas jau prasidėjo, viskas krypsta Priešo naudai. Grįžti atgal nebeįmanoma. Lieka arba sėdėti prie šeimininko ir laukti, kol mane užmuš, o Žiedą atims, arba pačiam jį pasiimti ir keliauti, — Semas giliai atsiduso. — Aš paimsiu Žiedą!"

Jis pasilenkė, labai švelniai atsegė grandinėlę ir, pabučiavęs šaltą Frodo kaktą, nuėmė ją. Ramus veidas nė nekrustelėjo. Tai buvo galutinis įrodymas, jog Žiedo Nešėjas mirė. Mirė neatlikęs užduoties.

— Likite sveiki, brangusis šeimininke, — sumurmėjo Semas. — Atleiskite Semui. Kai viskas bus atlikta, jis grįš ir niekada jūsų nebepaliks. Iki tol ilsėkitės ramybėje, tegu jūsų nesuranda joks šlykštus padaras. Jeigu valdovė Galadrielė galėtų mane išgirsti ir išpildyti mano vieną norą, aš pageidaučiau vėl jus surasti. Sudie!

Semas pasilenkė ir užsikabino grandinėlę sau ant kaklo. Galva tuoj pat nulinko: ne lengvutis žiedelis, bet sunkus akmuo svarino ją žemyn. Lėtai, tarsi įgaudamas naujų jėgų, tarsi savo valia įveikęs Žiedo burtus, jis išsitiesė. Sukandęs dantis hobitas atsistojo. Žiedas jo neparklupdė. Hobitas suprato, kad jam leista nešti šią naštą. Semas dar sykį iškėlė buteliuką ir jo švelnioje šviesoje kaip tylų vasaros vakarą išvydo draugo veidą — nebe žalsvą, bet blyškų ir puikų, kupiną elfiško grožio. Su skausminga šypsena Semas nusisuko, paslėpė šviesą ir klupinėdamas nuėjo į tamsą.

Tarpeklis buvo visai šalia, gal tik už kokių šimto pėdų, prieblandoje aiškiai matėsi takas, tarp uolų vingiuojąs į viršų. Kiek toliau jis staiga siaurėjo. Greitai Semas priėjo ilgus plačius laiptus. Niūrus orkų bokštas stūksojo tiesiai virš jo, ten tebedegė raudonas žiburys, bet Semą slėpė tamsūs šešėliai. Jis užlipo laiptais ir pagaliau atsidūrė tarpeklyje.

„Aš apsisprendžiau, — kartojo Semas, bet vis labiau tuo abejojo. — Gal aš suklydau? — murmėjo jis. — Gal reikėjo elgtis kitaip?"

Kai statūs tarpeklio šlaitai susispaudė aplink, kai jis jau buvo viršūnėje, kai pagaliau takas pasuko žemyn, į Bevardę Šalį, Semas atsisuko. Apimtas nenugalimų dvejonių jis žiūrėjo atgal. Kaip maža dėmelė prieblandoje dar juodavo tunelio anga, o hobitas tarėsi matąs, kur guli Frodas. Semui rodėsi, jog iš ten sklinda blyškus švytėjimas. O gal jam tik pasivaideno, ašarų kupinomis akimis žvelgiant į vietą, kur sugriuvo visas jo pasaulis?

— Mano vienintelis noras: grįžti ir likti su juo, — atsiduso hobitas. Sukaupęs visą valią jis nusisuko ir žengė kelis žingsnius — sunkiausius savo gyvenime.

Keli žingsniai, paskui dar keli, jis nusileis apačion ir galbūt niekada nebeišvys savo šeimininko. Staiga Semas išgirdo riksmus ir sustojo kaip įbestas. Orkai. Jie buvo už nugaros ir priekyje. Semas apsisuko. Iš tunelio pasipylė raudoni deglai, ginklų žvangėjimas sklido iš tolimosios tarpeklio pusės. Medžioklė prasidėjo. Raudonoji akis bokšte nebuvo akla. Semas pateko į spąstus.

Mirgantys deglai ir plieno žvangesys jau buvo visai arti. Po minutės jie pasieks viršūnę ir užklups hobitą. Kur bėgti? Kaip ištrūkti pačiam ir išgelbėti Žiedą? Žiedas. Semas nepagalvojo apie tai, o dabar nebeliko laiko dvejoti: kiekviena akimirka buvo lemiama. Hobitas išsitraukė grandinėlę, sugniaužė Žiedą saujoje. Tiesiai prieš jį iš už uolos išlindo pirmasis orkas. Semas užsimovė Žiedą.

Pasaulis pasikeitė. Laikas sulėtėjo, sekundės, atrodė, virto valandomis. Hobito akys apsiblausė, tačiau klausa nepaprastai paaštrėjo. Viskas apsitraukė rūku, jis, vienišas lyg maža pilka uola, stovėjo vidury kalnų, o Žiedas, karšto aukso grynuolis, slėgė kairę ranką. Semas visiškai nesijautė nematomas, greičiau atvirkščiai, nes žinojo, jog kažkur jo dairosi siaubingoji Akis.

Jis išgirdo akmenų braškėjimą ir vandens teškenimą toli Morgulo Slėnyje, beviltiškas Šelobos dejones kažkur urvuose ir balsus bokšto požemiuose, tunelį žvalgiusių orkų riksmus ir kurtinantį iš priekio atžygiuojančių priešų kojų dundėjimą. Semas prisispaudė prie uolos. Jie kaip vaiduokliai praėjo pro šalį — baimės šmėklos su blyškiomis ugnimis rankose. Jie praėjo. Semas susigūžė, bandydamas nutykinti į kokį kampą ir pasislėpti.

Hobitas įsiklausė. Abu orkų būriai pamatė vienas kitą ir rėka-lodami nuskubėjo susitikti. Semas viską aiškiai girdėjo — jis suprato, ką šneka orkai. Gal Žiedas galėjo atskleisti visų kalbų paslaptis? O gal tik tų, kuriomis šnekėjo Sauronas bei jo pavaldiniai? Dar daugiau: galbūt Žiedas tiesiog leido suprasti, skaityti kitų mintis? Kuo arčiau Mordoro, tuo labiau stiprėjo Žiedo galia. Tik vieno dalyko jis negalėjo suteikti — drąsos. Susigūžęs Semas troško tik pasislėpti, kol viskas nurims. Jis nežinojo, kur yra orkai, jų balsai skambėjo tiesiog hobito ausyse.

— Holą! Gorbagai! Ką veiki kalnuose? Pavargai kariauti?

— Vykdau įsakymus, stuobry! O ką tu čia darai, Šagratai? Pavargai slėptis ir nusprendei pakariauti?

— Aš taip pat vykdau įsakymus. Aš atsakau už tarpeklį, todėl šnekėk mandagiau. Ką čia veiki?

— Nieko.

— Hai! Hoi! Hai! — riksmai nutraukė vadų pašnekesį. Iš tunelio išėję orkai kažką pamatė ir nuskubėjo į tą pusę. Kiti nudundėjo iš paskos.

— Hai! Holą! Čia kažkas yra! Drybso tiesiai ant kelio! Šnipas, šnipas!

Kilo baisiausia erzelynė. Visi kaip vienas orkai kažką rėkalojo vienas kitam. Subliuvo ragai.

Semas akimirksniu nusikratė visų baimių. Jie surado šeimininką. Ką jie darys? Semas buvo girdėjęs tokių istorijų apie orkus, nuo kurių stingo kraujas. Tai būtų nepakeliama. Užmiršęs užduotį ir visas abejones Semas puolė pirmyn. Hobitas žinojo tik viena — jis turi būti su šeimininku. Jaunasis Gemdžis pasileido laiptais ir nuskubėjo taku. „Kiek jų ten yra? — mąstė Semas. — Trisdešimt ar keturiasdešimt išėjo iš tvirtovės, dar antra tiek iš tunelio. Kiek aš galiu nukauti? Orkai iš karto pamatys liepsnojantį kardą, tad anksčiau ar vėliau mane pribaigs. Įdomu, ar kokioje nors dainoje bus užsiminta, kaip Semiumas žuvo Aukštajame Tarpeklyje, užvertęs jį priešų kūnais? Ne, dainos nebus. Žinoma, ne, jokių dainų nebus, jei jie atgaus Žiedą. Bet tai ne mano valioje. Mano vieta prie pono Frodo. Jie turi tai suprasti — Elrondas ir Pasitarimas, visi didieji valdovai, valdovės ir išminčiai. Jų planai žlugo. Aš negaliu būti Žiedo Nešėjas. Negaliu be pono Frodo".

Orkų nesimatė. Staiga Semas suprato, koks jis yra išvargęs — kojos nebegalėjo jo nešti taip greitai, kaip jis norėjo. Takas, atrodė, tęsiasi mylių mylias.

„Kurgi dingo orkai? Štai jie!"

Toli priekyje pilkos figūros aplink kažką tupinėjo lyg šunys, užuodę pėdsaką. Semas sukaupė paskutines jėgas.

„Pirmyn, Semai! — r— riktelėjo mintyse pats sau. — Arba vėl pavėluosi".

Bėgdamas jis sugriebė kardo rankeną, tuojau, tuojau jis jį išsitrauks, ir tada...

Staiga pasigirdo džiugūs riksmai ir kimus juokas, orkai kažką kėlė nuo žemės.

— Jahoi! Jahoi! Ja bari hoi! Aukščiau! Aukščiau! Visus perrėkė vienas:

— O dabar greičiau! Atgal prie Žemutinių Vartų. Šiąnakt! Ji mums nekliudys.

Visas orkų būrys pajudėjo. Keturiese viduryje ant pečių nešė kūną.

— Jahoi! Jahoi! Ja hari hoi!

Jie pasiėmė Frodo kūną. Jie jau sugužėjo į tunelį. Semas negalėjo jų pavyti. Nešikai įėjo pirmi, paskui juos erzeliavo kiti. Semas skubėjo kiek galėdamas greičiau. Jis išsitraukė kardą, mėlyną liepsną virpančioje rankoje, bet orkai jo nematė. Paskutinis jų kaip tik išnyko juodoje tunelio skylėje.

Semas stovėjo gaudydamas kvapą, laikydamasis krūtinės. Jis persibraukė rankove per veidą, nusišluostė ašaras, prakaitą bei suodžius.

— Prakeikti bjaurybės! — riktelėjo jis ir taip pat išnyko tamsoje.

Tunelis nebeatrodė jam toks tamsus, tik rūkas akyse tapo kiek tirštesnis. Nuovargis kaustė kūną, bet valia liepė visa tai pamiršti. Priekyje degė nešami deglai, Semas niekaip negalėjo jų pasivyti. Orkai apskritai labai greitai vaikšto tuneliais, o šitą skylę pažinojo kaip savo penkis pirštus. Kad ir labai baisi buvo Šeloba, tunelis buvo trumpiausias kelias per kalnus nuo Mirusio Miesto. Kažkada, seniai seniai, čia buvo tik pagrindinis tunelis ir juoda gili duobė, kur gyveno Šeloba, tačiau atsikraustę orkai išrausė galybę šalutinių takų iš abiejų pusių ir nuolat jais siuvo, vykdydami vadų paliepimus. Šiąnakt orkai nesiruošė leistis žemyn, bet skubėjo į šoninį tunelį, kuris vedė atgal prie sargybos bokšto, stovinčio ant uolos. Jie džiūgavo dėl to, ką surado, todėl gagenimas bei klykimas skardėjo po visą tunelį. Semas neblogai girdėjo jų šiurkščius kimius balsus, tačiau aiškiausiai skambėjo du — garsesni ir artesni. Matyt, abiejų būrių vadai ėjo gale kivirčydamiesi.

— Pritildyk savo gaują, Šagratai! — suniurnėjo vienas balsas. — Mes nenorime įsiutinti Šelobos.

— Užsičiaupk, Gorbagai! Taviškiai klykauja dar labiau, — atrėžė kitas. — Tegu vaikinai linksminasi! Man rodos, nėra ko rūpintis dėl Šelobos. Atrodo, ji užsėdo ant vinies ir aš dėl to neašarosiu. Negi nematai šito jovalo, nutįsusio iki pat jos skylės? Tegu šaunuoliai linksminasi. Mums pavyko — pagaliau suradome kažką reikalingą Lagburzui.

— Reikalingą Lagburzui? O kas tai yra, ką? Atrodo kaip elfas, bet mažesnis. Ar jis pavojingas?

— Nežinau, kol neapžiūrėjome.

— Oho! Tai jie tau nepasakė, ko nori? Jie niekada mums visko nepasako. Netgi pusės nepasako. Bet ir Aukščiausieji klysta.

— Ša, Gorbagai! — Šagratas ėmė šnabždėti — net Semas, mūvintis Žiedą, vos suprato apie ką šnekama. — Jie turi akių ir ausų visur, mano būryje taip pat. Jie kažko sunerimę. Ir nazgulai apačioje, ir Lagburzas. Kažkas vos nesužlugo.

— Vos? — paklausė Gorbagas.

— Gerai, pašnekėsime vėliau, — pasakė Šagratas, — palauk, kol prieisime Žemutinius Vartus, tada galėsime ramiai pasikalbėti.

Netikėtai hobitas pametė iš akių deglus. Pasigirdo dundesys ir trenksmas. Semas suprato, jog orkai pasuko tuo tuneliu, kur juodu su Frodu manė esant aklavietę. Kelias ir dabar buvo užkirstas.

Didžiulis akmuo tebebuvo savo vietoje, bet orkai kažkaip pro jį praėjo, nes jų balsai girdėjosi jau kitoje pusėje. Jie žygiavo į kalno gilumą, savo bokšto link. Semą apėmė neviltis. Tie šliužai velniai-žin kur neša šeimininko kūną, o jis negali net sekti paskui. Jis stūmė ir traukė akmenį, trankė jį — veltui. Staiga kažkur netoliese (ar bent taip atrodė) Semas išgirdo abiejų vadų balsus. Jis prigludo prie akmens ir įsiklausė, vildamasis ką nors sužinoti. Galbūt Gorbagas, kuris tikriausiai buvo iš Minas Morgulo, išeis, ir hobitas galės įsmukti vidun.

— Ne, aš nežinau, — pasakė Gorbago balsas. — Įsakymai ateina greičiau nei paukščiai. Bet man neįdomu, kas ten vyksta. Geriau nekišti nosies kur nereikia. Grr! Nuo tų nazgulų man oda šiurpsta. Jie iš karto nuplėš tau kailį ir paliks tamsoje džiūti kaip dvėselieną. Na, bet dabar jie yra Jo numylėtiniai, todėl geriau neniurzgėti. Sakau tau, mieste tarnauti ne juokas.

— Tau labiau patiktų tupėti čia kartu su Šeloba? — atrėžė Šagratas.

— Man patiktų tupėti ten, kur nebūtų nei vieno, nei kito. Kai baigsis karas, bus lengviau.

— Sako, jog karas vyksta gerai.

— Sako! — suurzgė Gorbagas. — Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Jeigu viskas bus gerai, tai netrukus turėsime daugiau vietos. Ką pasakytum, jei su pora patikimų vaikinų kur nors dingtume, kur daug puikaus grobio ir jokių viršininkų?

— Aha! — linktelėjo Šagratas. — Kaip anksčiau.

— Tiktai vargu ar pavyks... Man neramu. Kaip sakiau, aukštieji, ai, — jis ėmė šnibždėti, — netgi pats Aukščiausias daro klaidų. Kažkas vos nesužlugo, ir mums reikia akylai žiūrėti. Visada juodas darbas tenka vargšams urukams. O ar nors kartą sulaukėme padėkos? Bet nepamiršk: priešai mūsų nekenčia taip pat kaip ir Jo, tad jei jie nugalės, mes irgi žuvę. Tiesa, kada jums liepė žygiuoti į urvą?

— Maždaug prieš valandą. Atėjo žinia: „Nazgulai nerimauja. Laiptuose šnipai. Padvigubinti budrumą. Nusiųsti sargybą ant laiptų". Aš iš karto išžygiavau.

— Prasti popieriai, — pasakė Gorbagas. — Mūsų Bebalsiai Sargai sunerimo dar prieš porą dienų, bet nuskambėjo Didžioji Sąšauka, Aukštasis Nazgulas išvedė savo kariuomenę į karą, tad Lagburzas sargybos niekur nesiuntė — jis neturėjo laiko klausytis Bebalsių Sargų.

— Akis buvo užimta kitur, — nusprendė Šagratas. — Girdėjau, kad Vakaruose vyksta didelių dalykų.

— Kurgi ne, — subambėjo Gorbagas. — O tuo metu laiptais vaikštinėja priešai. Man rodos, tau reikėjo saugoti laiptus, ką? Jei ne, tai kam tu reikalingas?

— Užteks mane mokyti! Mes visą laiką juos sekėme ir žinojome, kada prasidės linksmybės!

— Linksmesnių turbūt nebūna?!

— Aišku, nebūna — šviesos, riksmai ir medžiojanti Šeloba. Mano vaikinai matė ją ir jos Palaižūną.

— Jos Palaižūną? Kas jis toks?

— Jūs turėjote jį pastebėti: mažas, liesas, panašus į vorą ar perkarusią varlę. Prieš keletą metų jis išėjo iš Lagburzo ir mums buvo griežtai įsakyta jį praleisti, — pasakojo Šagratas. — Nuo to laiko jis dar keletą kartų buvo ant laiptų, bet mes į jį nekreipėme dėmesio: jis, berods, neprastai sutarė su Jos Malonybe. Tikriausiai neskanus, kitaip ji nebūtų kreipusi dėmesio į jokius įsakymus. Jis čia buvo ir dieną prieš visą šitą triukšmą, o jūs slėnyje net nepastebėjote. Naktį mano vaikinai pranešė, jog Jos Malonybė linksminasi, tad aš buvau ramus, kol atėjo įsakymas. Aš maniau, jog Palaižūnas jai atvedė kokį naują žaisliuką — belaisvį ar dar kąnors. Mes niekada nesikišame, kai ji žaidžia. Nuo medžiojančios Šelobos dar niekas nėra pabėgęs.

— Niekas? Tai gal tavo akys pakaušyje, ką? Aš sakiau, kad nerimauju. Kažkas perėjo laiptus! Jis perkirto voratinklį ir paspruko iš tos skylės. Yra apie ką pamąstyti!

— Bet ji vis tiek jį sugavo.

— Sugavo? Ką tokį? Šitą nupiepusį neūžaugą? Jei jis būtų buvęs vienas, tai jau seniai kabotų jos urve. O tau tektų jį iš ten traukti, nes Lagburzas liepė. Smagus darbas. Aš tau sakau, kvaily, kad jis buvo ne vienas!

Čia Semas ėmė klausytis dar atidžiau. Jis prispaudė ausį prie sienos.

— Kas nukirto gijas, kuriais jis buvo apvyniotas, Šagratai? Tas pats, kuris sukapojo voratinklį. Ar tu to nesupranti? O kas bakstelėjo Jos Malonybei smeigtuku? Be abejo, tas pats vyrukas! Kur jis? Kur jis, Šagratai?

Šagratas neatsakė.

— Nežinai? Tai užsidėk proto kepurę, jei tik tokią turi. Čia ne juokas. Tu puikiai žinai, jog niekas, niekas niekada nebuvo įsmeigęs smeigtuko į Šelobą. Žinoma, tai nieko bloga, bet pasuk savo sudžiūvusias smegenis: čia laisvas vaikšto kažkas, daug pavojingesnis už bet kurį kitą prakeiktą sukilėlį nuo senų šlykščių Didžiosios Apsiausties laikų.

— Kas gi jis toks? — suurzgė Šagratas.

— Sprendžiant iš visko, kapitone Šagratai, tai galingas karys, greičiausiai elfas. Bent jau su elfų kardu, o gal dar ir kirviu. Jis vaikštinėja laisvas, o jūs jo net nepastebite. Tikrai labai juokinga! — Gorbagas nusispjovė, o Semas niūriai šyptelėjo išgirdęs savo paties apibūdinimą.

— Niekai! Tu paprasčiausiai bijai, — atkirto Šagratas. — Tuos tavo kvailus ženklus galima suprasti įvairiai. Aš visur pristačiau sargybinių ir nežadu persiplėšti iš stropumo. Kai išsiaiškinsiu, ką mes sugavome, tada galėsiu imtis kito.

— Daug neišsiaiškinsi, — paniekinamai tarė Gorbagas. — Gal jis visiškai nesusijęs su įsakymu. Didysis karys su aštriu kardu, matyt, laikė jį nieko vertu ir paliko gulėti kaip šiukšlę — elfai dažnai taip daro.

— Pažiūrėsime. Pakaks plepalų! Eime prie belaisvio.

— Ką su juo darysi? Nepamiršk, kad maniškiai pirmieji jį pamatė. Jei žadate pasilinksminti, jie taip pat norės dalyvauti.

— Palauk, palauk! — suurzgė Šagratas. — Aš turiu įsakymą, jis svarbesnis už jūsų pasilinksminimus. Bet kuris sargybos surastas pažeidėjas turi būti laikomas bokšte. Belaisvį privalu išrengti, o kiekvieno daikto — drabužio, ginklo, laiško, žiedo ar bet kokio niekelio — smulkų aprašymą tuoj pat siųsti į Lagburzą. Ir tik į Lagburzą! Belaisvį prigrasinta išlaikyti gyvą bei sveiką, kol atvyks Jo pasiuntinys arba Jis pats. Toks įsakymas. Neturiu nė menkiausio noro nepaklusti.

— Išrengti? — apsilaižė Gorbagas. — Vadinasi, sudraskyti — dantys, plaukai, nagai ir visa kita?

— Ne, stuobry! Lagburzas jo nori sveiko ir viso!

— Bus sunku išsaugoti jį šviežią! — nusikvatojo Gorbagas. — Jis juk paprasčiausia dvėseliena. Nesuprantu, ką Lagburzas su juo darys, nebent į puodą kiš.

— Kvailys! — piktai atkirto Šagratas. — Įsivaizduoji, jog esi kažin koks protuolis, o nežinai daugybės dalykų, kuriuos žino kiti. Dvėseliena! Tu nepažįsti Jos Malonybės! Tuos, kurie apsukti siūlais, ji pasilieka vakarienei. Šelobą neėda dvėselienos ir negeria šalto kraujo. Belaisvis gyvas!

Semas susvyravo laikydamasis akmens. Visas pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojomis. Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad jis vos neprarado sąmonės, bet vidinis balsas aiškiai pasakė: „Kvaily, jis gyvas, tavo širdis tai jautė. Niekada daugiau nebetikėk savo galva, Semiumai, tai ne geriausioji tavo kūno dalis. Paprasčiausiai tu nemoki išsaugoti vilties — štai ir viskas. Ką gi dabar daryti?"

Jis greitai pašoko, prigludo prie akmens ir vėl įsiklausė į nekenčiamus orkų balsus.

— Garn! — riktelėjo Šagratas. — Ji turi daug skirtingų nuodų. Kartais medžiodama paprasčiausiai įkanda į kaklą ir tas nelaimėlis ištęžta kaip negyva žuvis, o Šeloba nusivelka jį į savo guolį. Prisimeni senį Ufthaką? Jis dingo, o po keleto dienų mes jį radome kampe pakabintą ant siūlų — gyvą ir baisiausiai piktą. Mums vos pilvai neplyšo iš juoko! Ji tikriausiai pamiršo Ufthaką, bet mes jo nelietėme: su ja geriau nesipykti. Tai va — šitas mažas smirdalius irgi greitai pabus, o po poros valandų jausis visai padoriai. Žinoma, jeigu Lagburzas paliks jį gyvą. Tik jam bus sunku suprasti, kur jis ir kas atsitiko.

— Ir kas atsitiks, — išsišiepė Gorbagas. — Jei jau negalima linksmintis, tai bent papasakosime jam, kas jo laukia. Vis pramoga. Jis turbūt nėra buvęs žavingame Lagburze ir nieko nežino. Atrodo, bus visai nenuobodu. Eime!

— Nebus jokių pramogų, sakau tau paskutinį kartą! — siuto Šagratas. — Jei jam nors plaukas nukris, jau ryt voliosimės griovyje be galvų.

— Gerai, gerai. Bet tavo vietoje prieš pranešdamas Lagburzui aš pagaučiau tą didįjį, kuris dar laisvėje. Bus nelabai malonu, kai išaiškės, kad jūs pagavote kačiuką, o katiną paleidote.

Balsai pradėjo tolti. Semas išgirdo nuaidinčius žingsnius. Apstulbimas praėjo, hobitą pagavo laukinis įniršis.

— Aš suklydau! — suriko jis. — Taip ir žinojau, kad suklysiu. Dabar tie velniai, bjaurybės, sugavo jį! Niekada nepalik šeimininko, niekada, niekada — tokia buvo tavo pareiga, Semai. Tu turėjai paklausyti širdies! Bet gal dar ne viskas žuvę. Aš kažkaip privalau prie jo prasibrauti. Nesvarbu, kaip!

Jis išsitraukė kardą ir kaip pašėlęs ėmė daužyti akmenį rankena, bet šis tik dusliai aidėjo. Tačiau ašmenys plieskė taip skaisčiai, kad jų šviesoje Semas galėjo šį tą matyti. Jis išvydo, jog akmuo buvo aptašytas kaip durys, o tarp jo viršaus bei tunelio lubų žiojėjo didelis tarpas. Be abejo, akmuo buvo pastatytas tik tam, kad sulaikytų Šeloba, o iš vidaus užšautas skląsčiu. Sukaupęs paskutines jėgas Semas pašoko, užsikabino už akmens viršaus, persiropštė į kitą pusę ir nulipęs žemyn nulėkė vingiuotu tuneliu, rankoje nešdamas žėrintį kardą.

Žinia, jog šeimininkas gyvas, suteikė naujų jėgų ir nustūmė šalin nuovargį. Priekyje nieko nesimatė, nes tunelis labai vingiavo, tačiau Semas buvo įsitikinęs, jog vejasi orkus — jų balsai vėl suskambo čia pat.

— Ne, ne, aš padarysiu kaip sakiau! — riktelėjo įpykęs Šagratas. — Patupdysiu jį į viršutinį kambarį.

— Kodėl? — nustebo Gorbagas. — Ar tau neužtenka rūsių apačioje?

— Dar kartą sakau, kad jis turi būti išsaugotas, — atsiliepė Šagratas. — Aš ir savais vyrukais nepasitikiu, o tavais — tuo labiau, jei jie taip pamišę dėl pasilinksminimų. Jis bus ten, kur aš noriu, o jei tu nenurimsi, tai iš viso jo daugiau nepamatysi. Viršuje jis bus visiškai saugus.

„Tikrai? — mintyse įsiterpė į pokalbį Semas. — Jūs pamirštate didįjį elfų karį, kuris tebėra laisvėje".

Su tais žodžiais jis pasisuko dar kartą ir sustojo kaip įbestas. Tunelis, Žiedas, o gal paaštrėjusi klausa iškrėtė dar vieną pokštą: jis klaidingai apskaičiavo nuotolį.

Dvi orkų figūros buvo tolokai priekyje — jų siluetai mirgėjo raudonos liepsnos atšvaituose. Tunelis truputį kilo ir baigėsi plačiai atvertais dvigubais vartais, kurie tikriausiai vedė į rūsius, esančius giliai po aukštuoju tarpeklio bokštu. Orkai, nešantys kūną, jau buvo viduje. Gorbagas su Šagratu taip pat artėjo prie įėjimo.

Semas išgirdo kimų dainavimą, ragų gaudimą, gongų skambėjimą ir kitus garsus, susiliejusius į siaubingą šurmulį. Gorbagas su Šagratu jau žengė per slenkstį.

Semas suriko, ėmė mosuoti kardu, bet jo silpnas balselis nuskendo sąmyšyje. Į hobitą niekas neatkreipė dėmesio.

Bum! — užsidarė didžiulės durys. Sužvangėjo uzstumiamos geležinės velkės. Vartai buvo užverti.

Semas šoko ant jų, atsitrenkė į metalines kniedytas plokštes ir be sąmonės parkrito ant žemės.

Jis liko lauke, tamsoje. Frodas buvo gyvas, bet Priešo nelaisvėje.