Dvi Tvirtovės

1 Boromiro Mirtis

Aragornas bėgo į kalvą, vis pasilenkdamas prie žemės. Hobitai vaikšto lengvai, ir net Bastūnui nelengva susigaudyti jų pėdsakuose, tačiau netoli viršūnės taką kirto šaltinėlis, ir drėgnoje žemėje Aragornas rado, ko ieškojo.

— Aš teisingai supratau ženklus, — tarė jis pats sau. — Frodas bėgo į kalvos viršūnę. Ką jis ten pamatė? O grįžo tuo pačiu keliu ir vėl nusileido nuo kalvos.

Aragornas dvejojo. Jis norėjo pats atsisėsti į aukštąjį sostą, tikėdamasis išvysti kažką, kas išsklaidytų abejones, bet nebuvo laiko. Staiga jis puolė pirmyn ir laiptais aukštyn nuskubėjo į viršūnę. Ten, nuo sosto, jis apsidairė. Bet saulė buvo užtemusi, o pasaulis atrodė tolimas ir blankus. Aragornas apžvelgė viską aplink, bet, be tolimų kalnų, nepamatė nieko, galbūt tik didelį paukštį, panašų į erelį, tolumoje plačiais ratais lėtai besileidžiantį žemyn.

Besidairydamas Aragornas ūmai išgirdo garsus miške, apačioje, vakariniame upės krante. Jis sustingo. Tarp riksmų, savo siaubui, jis atpažino nuožmius orkų balsus. Staiga giliai ir garsiai sugaudė galingas ragas, jo garsas nusirito per kalvas ir atsimušė aidu daubose, nutildydamas net krioklių staugimą.

— Boromiro ragas! — sušuko Aragornas. — Jam reikia pagalbos! — Jis šuoliais nulėkė laiptais ir nubėgo takeliu. — Kokia nelemta diena! Viskas, ką darau, nesiseka. Kurgi Semas?

Jam bėgant balsai vis stiprėjo, o ragas skambėjo vis tyliau ir beviltiškiau. Orkai šiurpiai suklykė, ir ragas staiga nutilo. Aragornas įveikė paskutinįjį šlaitą, bet, nespėjęs pasiekti kalvos papėdės, išgirdo garsus tilstant. Jis pasisuko ir nubėgo į kairę, triukšmo link, tačiau šis traukėsi tolyn ir pagaliau visai nutilo. Aragornas išsitraukė savo švytintį kardą ir šaukdamas: „Elendilas! Elendilas!" ėmė brautis pro medžius.

Maždaug už mylios nuo Part Galeno, nedidelėje laukymėje netoli ežero, jis surado Boromirą, kuris sėdėjo atsirėmęs į medį, tarsi ilsėdamasis. Tačiau Aragornas pamatė, jog jis persmeigtas daugybės juodaplunksnių strėlių. Kardas vis dar buvo Boromiro rankoje, tačiau nulaužtas palei rankeną, šalia gulėjo perpus perskeltas ragas. Aplink karį ir prie jo kojų voliojosi daugybė negyvų orkų.

Aragornas atsiklaupė šalia. Boromiras pravėrė akis ir pabandė kažką pasakyti. Pagaliau pasigirdo tylūs žodžiai:

— Aš bandžiau atimti Žiedą iš Frodo, — sušnibždėjo jis. — Man labai gaila. Aš už tai užmokėjau. — Boromiro žvilgsnis nuslydo per nukautus priešus, kurių ten gulėjo bent dvidešimt. — Jie dingo, miškavaikiai, juos pasiėmė orkai. Jie turėtų būti gyvi, nes orkai juos surišo.

Jis patylėjo, užsimerkė, po to vėl prabilo:

— Lik sveikas, Aragornai! Eik į Minas Tiritą ir gelbėk mano žmones. Aš pralaimėjau.

—Ne! — paprieštaravo Aragornas, imdamas mirštančiojo ranką ir bučiuodamas jį į kaktą. — Tu nugalėjai ir iškovojai pergalę, kokia retas gali didžiuotis. Ilsėkis ramybėje. Minas Tiritas nežus!

Boromiras nusišypsojo.

— Kur jie nuėjo? Ar Frodas ten? — paklausė Aragornas. Bet Boromiras nebeatsakė.

— Deja, — liūdnai tarė Aragornas, — taip išėjo Denetoro, Sargybos Tvirtovės valdovo, sūnus. Tai liūdna pabaiga. Žiedo Brolija visiškai išardyta. Aš esu dėl to kaltas, ir Gendalfas veltui manimi pasitikėjo. Ką man dabar daryti? Vykdydamas Boromiro valią turiu keliauti į Minas Tiritą, mano širdis irgi to trokšta, tačiau kur yra Žiedas ir jo Nešėjas? Kaip aš juos surasiu ir įvykdysiu užduotį iki galo?

Jis klūpėjo ir laikydamas Boromiro ranką tyliai kūkčiojo. Tokį Aragorną surado Legolasas ir Gimlis. Jie nusileido nuo vakarinių kalvos šlaitų lyg medžiotojai tyliai sėlindami tarp medžių. Gimlis rankose laikė kirvį, o Legolasas durklą — strėles jis jau buvo iššaudęs. Įėję į laukymę jie nustebę stabtelėjo, bet supratę, kas įvyko, su širdgėla nulenkė galvas.

— Deja, — tyliai tarė Legolasas, prieidamas prie Aragorno. — Mes vijome orkus mišku ir daug jų nužudėme, bet buvome reikalingesni čia. Atskubėjome išgirdę rago šauksmą, bet, atrodo, per vėlai: Aš bijojau, kad tu nežūtum.

— Boromiras negyvas, o aš sveikas, kadangi nekovojau greta jo. Jis krito gindamas hobitus, kol aš buvau ant kalvos.

— Hobitai! — sušuko Gimlis. — Kur jie? Kur Frodas?

— Nežinau, — pavargusiu balsu atsakė Aragornas. — Prieš mirtį Boromiras pasakė, jog orkai juos surišo. Jis manė, kad jie dar gyvi. Aš pasiunčiau jį paskui Merį ir Pipiną, bet nespėjau paklausti, ar su juo buvo Frodas ir Semas. Viskas, ką šiandien dariau, žlugo! Kaip mums elgtis dabar?

— Pirmiausia pasirūpinkime žuvusiu, — pasakė Legolasas. — Negalime jo palikti tarp šitų šlykščių orkų, kaip kokios dvėselienos.

— Bet reikia paskubėti, — įsiterpė Gimlis. — Boromiras nenorėtų, kad delstume. Kol yra vilties, jog orkai Būrio belaisvius laiko gyvus, turime vytis.

— Tačiau mes nežinome, ar su jais yra Žiedo Nešėjas, — tarė Aragornas. — Negi mes jį paliksime? Gal jo turėtumėm ieškoti pirmiau? Tai tikros šėtono pinklės!

— Atlikime iš pradžių tai, ką privalome atlikti, — vėl pasakė Legolasas. — Mes neturime nei laiko, nei įrankių, kad tinkamai palaidotume mūsų draugą ar supiltume jam kapą, bet galėtume sukrauti antkapį iš akmenų.

— Darbas būtų ilgas ir sunkus — čia visai nėra tinkamų akmenų, — paprieštaravo Gimlis.

— Paguldykime jį į valtį kartu su jo ir nugalėtų priešų ginklais, — pasiūlė Aragornas. — Mes nusiųsime jį Rauroso Krioklių link ir atiduosime Anduinui. Didžioji Gondoro Upė pasirūpins, kad joks piktas padaras neišniekintų jo palaikų.

Jie greitai apieškojo orkus, visus rastus kardus, šalmus ir skydus sudėjo į krūvą.

— Pažiūrėkite, ką radau! — šūktelėjo Aragornas ir iš niūrių ginklų krūvos ištraukė du raudonai auksinius durklus siaurais lapo formos ašmenimis, o pasirausęs giliau, — ir jų juodas makštis, nusagstytas mažais raudonais brangakmeniais. — Čia juk ne orkų, bet hobitų ginklai! Be abejo, orkai durklus atėmė, bet neišdrįso pasiimti, išsigandę Vakarų žmonių prakeikimų Mordorui. Taigi net jei mūsų draugai gyvi, jie beginkliai. Aš paimsiu šituos daiktus, — nors vilties nedaug, bet gal pasitaikys proga atiduoti...

— O aš, — nusprendė Legolasas, — susirinksiu strėles, nes mano strėlinė tuščia.

Elfas pasirausė krūvoje, aplink ją ir rado nemažai sveikų strėlių, kurios buvo ilgesnės už paprastai orkų naudojamas. Jis atidžiai jas apžiūrėjo.

Aragornas pažvelgė į žuvusius ir pasakė:

— Čia guli daug orkų ne iš Mordoro. Jei bent kiek nusimanau apie orkus ir jų gentis, kai kurie yra iš šiaurės, o kai kurie iš Ūkanotųjų Kalnų. Kiti man visai nepažįstami. Jie net ginkluoti ne pagal orkų įpročius.

Iš tikrųjų ten gulėjo keturi tamsaus gymio, siaurų akių orkai storomis kojomis ir didelėmis rankomis. Jie buvo ginkluoti ne įprastais orkų jataganais, o trumpais plačiais kardais ir kukmedžio lankais, ilgiu ir forma primenančiais žmonių lankus. Ant skydų žibėjo keista emblema — maža balta ranka juodame fone, o geležinių šalmų priekyje — runa „S", išlieta iš balto metalo.

— Anksčiau nesu matęs šių simbolių, — prisipažino Aragornas. — Ką jie galėtų reikšti?

— „S" — tai Sauronas, — pasakė Gimlis. — Tai visiškai aišku.

— Ne, Sauronas nevartoja elfų runų, — paprieštaravo Legolasas.

— Ir niekada nesivadina savo tikruoju vardu, — patvirtino Aragornas, — jis neleidžia jo tarti garsiai. Be to, Sauronas nekenčia baltos spalvos, tad Barad Duro orkai nešioja Raudonosios Akies ženklą. — Jis sekundę pamąstė. — Manyčiau, „S" reiškia „Sarumanas". Vadinasi, blogis jau pasiekė Izengardą ir Vakarai nebėra saugūs. To Gendalfas ir bijojo: išdavikas Sarumanas kažkaip sužinojo apie mūsų žygį. Tikriausiai jis žino ir apie Gendalfo mirtį. Persekiotojai iš Morajos, ko gero, išvengė budrių Lorieno akių, o gal aplenkė tą kraštą ir atkeliavo į Izengardą kitais takais. Orkai geri žygūnai. Bet Sarumanas turi ir kitokių būdų kaip sužinoti naujienas. Pamenate paukščius?

— Mįslėms nėra laiko, — pastebėjo Gimlis, — geriau nuneškime Boromirą.

— Mums vis tiek teks minti mįsles, jeigu norėsime pasirinkti teisingą kelią, — atsakė Aragornas.

— O galbūt teisingo pasirinkimo iš viso nėra, — tarė Gimlis.

Paėmęs kirvį nykštukas nukirto keletą šakų, kurias jie surišo lankų templėmis ir apdengė apsiaustais. Keliautojai savo draugo kūną paguldė ant šitų primityvių neštuvų ir kartu su visais paskutiniojo mūšio trofėjais nunešė prie kranto. Kelias buvo neilgas, bet ir nelengvas, nes Boromiras buvo aukštas ir stiprus.

Aragornas pasiliko prie vandens saugoti neštuvų, o Legolasas su Gimliu nusiskubino į Part Galeną. Po kurio laiko jie grįžo, palei krantą irkluodami dvi valteles.

— Tikrai keista! — šūktelėjo Legolasas. — Prie kranto radome tik dvi valtis, o trečios neliko nė žymės.

— Ar ten būta orkų? — paklausė Aragornas.

— Mes neradome jų pėdsakų, — atsakė Gimlis. — Orkai būtų pasiėmę ar sunaikinę visas valtis ir nešulius.

— Aš apžiūrėsiu pievą, kai grįšime, — nusprendė Aragornas.

Jie paguldė Boromirą į valtelės vidurį. Pilką gobtuvą bei elfų apsiaustą susuko ir padėjo kariui po galva. Draugai sušukavo jo ilgus juodus plaukus ir paskleidė juos ant pečių. Ant Boromiro liemens žibėjo auksinis Lorieno diržas, prie šono buvo padėtas šalmas, kardo nuolaužos ir ragas — ant krūtinės, o po kojomis — priešų ginklai. Surišę abi valtis, draugai liūdni plaukė palei krantą, kol pasiekė žaliąją Part Galeno pievą. Statūs Tol Brandiro šlaitai žėrėjo saulėje — buvo vėlyva popietė. Pasukę į pietus, jie išvydo auksinę Rauroso miglą, kuri kilo ir spinduliavo priešais juos. Kriokliai ūždami ir griaudėdami drebino bevėjį orą.

Liūdnai jie išleido laidotuvių valtelę — joje ramiai ir taikiai gulėjo Boromiras. Srovė pasiėmė jį, kol draugai irklais laikė savo valtelę.

Boromiras praplaukė pro juos ir lėtai nutolo, jo valtelė pavirto mažučiu tašku auksinėje šviesoje ir staiga pranyko. Raurosas kriokė toliau. Upė priglaudė Boromirą, Denetoro sūnų, ir Minas Tirite daugiau niekas nebematė jo, stovinčio ryte ant Baltojo Bokšto kuorų.

Tačiau Gondore dar ilgai buvo pasakojama, kaip elfų valtis nusileido nuo putojančių krioklių ir pro Osgiliatą, pro Anduino žiotis, naktį šviečiant žvaigždėms, nuplukdė karžygį į Didžiąją Jūrą.

Kurį laiką trys draugai sėdėjo tylėdami, žvelgdami pavymui. Pagaliau Aragornas prakalbo:

— Jie ieškos jo žvilgsniu nuo Baltojo Bokšto, bet nei iš kalnų, nei iš jūros nebegrįš Boromiras.

Tada jis lėtai uždainavo:

Tada uždainavo Legolasas:

Vėl uždainavo Aragornas:

Taip baigėsi daina. Jie apsuko savo valtį ir kiek galėdami greičiau prieš srovę nusiyrė atgal į Part Galeną.

— Jūs palikote Rytų Vėją man, bet aš neturiu ką giedoti, — nutraukė tylą Gimlis.

— Taip ir turi būti, — pasakė Aragornas. — Minas Tiritas pakenčia Rytų Vėją, bet naujienų iš jo nelaukia. Ką gi, Boromiras nuėjo savo keliu, o mums lieka skubiai rinktis savąjį.

Pėdsekys greitai, bet atidžiai, dažnai pasilenkdamas prie žemės, ištyrinėjo žaliąją pievą.

— Orkų čia nebūta, — pagaliau paskelbė jis, — o daugiau pasakyti nieko negaliu. Pievoje yra daugybė mūsų pačių pėdsakų, todėl nežinau, ar hobitai buvo grįžę čia nuo Frodo paieškos pradžios.

Jis nuėjo prie kranto, netoli upeliūkščio, krintančio į upę.

— Čia yra aiškių pėdsakų, — tarė jis. — Vienas hobitas įbrido ir išbrido iš vandens, tik negaliu pasakyti kada.

— Ką gi tu manai apie šią mįslę? — nekantriai paklausė Gimlis. Aragornas atsakė ne išsyk, jis grįžo į stovyklavietę ir įdėmiai apžiūrėjo daiktus.

— Trūksta dviejų ryšulių, kurių vienas — didelis ir sunkus — tikrai priklausė Semui. Štai ir turime atsakymą: valtį paėmė Frodas ir išplaukė kartu su savo tarnu. Matyt, Frodas grįžo, kai mes jo ieškojome. Aš susitikau Semą kalvoje ir liepiau eiti kartu, bet, matyt, jis perprato savo šeimininko mintis ir sugrįžo prieš Frodui pabėgant. Taip, Semu jis lengvai neatsikratys!

— Tačiau kodėl Frodas paliko mus ir išplaukė nepasakęs nė žodžio? — nesuprato Gimlis. — Tikrai keistas poelgis!

— Ir drąsus, — pridūrė Aragornas. — Manau, Semas buvo teisus — Frodas nenorėjo, kad draugai eitų kartu su juo į mirtį. Bet jis žinojo, jog pats privalo eiti į Mordorą. Kai Frodas mus paliko, įvyko kažkas, kas padėjo jam apsispręsti ir įveikti baimę bei dvejones.

— Galbūt jis susidūrė su persekiotojais orkais ir pabėgo? — suabejojo Legolasas.

— Taip, jis pabėgo, — pasakė Aragornas, — bet, ko gero, ne nuo orkų. Pėdsekys nepasakė, kodėl turėjo bėgti Frodas, palikęs paskutiniuosius Boromiro žodžius paslaptyje.

— Aišku bent tiek, — konstatavo elfas, — kad Frodo šiame upės krante nebėra, nes tik jis galėjo pasiimti valtį. Semas keliauja kartu su juo, nes tik jis galėjo pasiimti savo ryšulį.

— Vadinasi, reikia rinktis, — pasakė nykštukas, — arba imti likusią valtį ir sekti paskui Frodą, arba pėsčiomis vytis orkus. Abiem atvejais vilties mažai. Jau praradome daug brangaus laiko.

— Leiskite pagalvoti! — susimąstė Aragornas. — Bent dabar aš privalau pasirinkti teisingai ir nutraukti blogą šios dienos lemtį. — Akimirką jis stovėjo tylėdamas. — Vysimės orkus! Aš turėčiau lydėti Frodą į Mordorą iki pat galo, tačiau imdamas jo ieškoti pasmerkčiau belaisvius kančioms ir mirčiai. Pagaliau mano širdis kalba aiškiai: Būrys suvaidino savo vaidmenį, ir dabar Žiedo Nešėjo lemtis jau nebe mano rankose. O mes, kurie esame čia, kol dar turime jėgų, negalime palikti savo draugų bėdoje. Tad pirmyn! Iškeliaujame tuoj pat! Palikime nereikalingus daiktus! Vysimės dieną ir naktį!

Jie ištraukė paskutinę valtį iš vandens ir nunešė prie medžių, po ja sukrovė daiktus, kurių negalėjo neštis ar manė neprireiksiant. Draugai paliko Part Galeną. Jau temo, kai jie pasiekė laukymę, kur žuvo Boromiras, ir surado orkų pėdsakus. Didelio įgūdžio tam neprireikė.

— Tie padarai visada šitaip, — su pasibjaurėjimu iškošė Legolasas, — net jei jiems nepakeliui, orkai pasimėgaudami tryps ir naikins visa, kas gyva.

— Bet keliauja jie greitai, — pastebėjo Aragornas, — ir nepavargsta. Vėliau gali tekti ieškoti pėdsakų ant plikų akmenų.

— Paskui juos! — suurzgė Gimlis. — Nykštukai irgi keliauja greitai, o ištverme nenusileidžia prakeiktiems orkams. Persekiojimas bus ilgas — jie paspruko jau seniai.

— Taip, — tarė Aragornas, — mums prireiks nykštukų ištvermės. Pirmyn! Su viltimi ar be jos mes persekiosime priešą. Ir vargas jam, jeigu mes pasirodysim greitesni! Surengsime tokią medžioklę, kad stebėsis visos tautos — Elfai, Nykštukai ir Žmonės. Pirmyn, Medžiotojų Trijule!

Kaip elnias jis šoko į priekį ir nulėkė pro medžius. Dabar Aragornas vedė draugus greitai ir be nuovargio, nes turėjo tik vieną tikslą. Jie kopė ilgais tamsiais šlaitais, juoduojančiais raudoname saulėlydžio danguje. Nusileido tamsa. Jie ištirpo joje it pilki šešėliai akmenuotoje žemėje.

2 Rohano Raiteliai

Temo. Apačioje tarp medžių ir blyškiose Anduino pakrantėse tvyrojo rūkas, bet dangus buvo giedras. Pasirodė pirmosios žvaigždės. Mėnulio pilnatyje, riedančioje į vakarus, uolos metė juodus šešėlius. Keliautojai pasiekė uolėtas kalvas ir stabtelėjo, nes sekti pėdsaku tapo sunkiau. Toje vietoje Emyn Mulo kalvos tęsėsi iš šiaurės į pietus dviem ilgais gūbriais. Vakarinė gūbrių pusė buvo stati ir sunkiai praeinama, o rytinė, išvagota lomomis ir siauromis daubomis, — nuožulnesnė. Visą naktį trys draugai keliavo akmenuota dykyne, ropšdamiesi į pirmo, aukščiausio, gūbrio keterą, o po to leisdamiesi žemyn, į gilaus slėnio tamsą.

Iki aušros buvo likusi valanda, kai jie stabtelėjo atsikvėpti. Mėnulis jau seniai buvo nusileidęs. Virš jų žibėjo žvaigždės, pirmieji saulės spinduliai dar neapšvietė tamsių kalvų už nugaros. Aragornas pateko į keblią padėtį: orkų pėdsakas leidosi į slėnį ir ten dingo.

— Kaip manai, kur link jie pasuko? — pasiteiravo Legolasas. — Jeigu jie taiko į Fangorną ar Izengardą, šiaurinis kelias yra tiesesnis, bet jeigu jie nori kirsti Entvašą, tai tikrai pasuks į pietus.

— Ne, jie neis prie upės, — tvirtai pasakė Aragornas. — Dabar, kai Rohane taip neramu, o Sarumano galybė smarkiai išaugo, aišku, jog orkai trumpins sau kelią per rohirimų laukus. Skubėkime į šiaurę!

Tarp kalvų slėnis driekėsi kaip akmenuotas lovys, o jo dugne pro riedulius čiurleno upelis. Dešinėje rūsčiai kilo uolos, kairėje driekėsi pilki, vėlyvos nakties šešėliais apsigaubę šlaitai. Keliautojai daugiau kaip mylią žygiavo į šiaurę. Pasilenkęs prie žemės Aragornas vis dar stengėsi atrasti pėdsaką, kai šiek tiek priekyje ėjęs Legolasas staiga šūktelėjo, ir draugai nuskubėjo pas jį.

— Man atrodo, jog mes jau kažką pavijome. Žiūrėkit! — pasakė elfas, mostelėjęs ranka, ir jie pamatė, jog tai, ką anksčiau palaikė akmenų krūva, iš tikrųjų buvo sumesti į krūvą kūnai. Ten gulėjo penki negyvi orkai su baisiomis žaizdomis, o du iš viso be galvų. Žemė buvo drėgna nuo jų tamsaus kraujo.

— Dar viena mįslė, — šūktelėjo nykštukas. — Ją įminti galėtume tik dienos šviesoje, bet mes negalime laukti.

— Šiaip ar taip, tai suteikia vilties, — pastebėjo Legolasas. — Orkų priešai greičiausiai bus mūsų draugai. Ar šiose kalvose kas nors gyvena?

— Ne, — atsakė Aragornas, — kalvos yra toli nuo Minas Tirito, ir rohirimai čia retai užklysta. Gali būti, jog dėl nežinomų priežasčių čia medžiojo kokia nors žmonių gentis. Bet greičiausiai ne.

— Kodėl taip manai? — paklausė Gimlis.

— Ko gero, orkai susipjovė tarpusavyje. Nužudyti yra tik iš toli atėję šiauriečiai, o ne tie didieji su keistais simboliais. Orkai turbūt gerokai susiriejo — šiai bjauriai tautai tai būdinga. Galbūt jie susiginčijo dėl kelio.

— Arba dėl belaisvių, — pasakė Gimlis. — Tikėkimės, jog hobitai nesulaukė savo mirties čia.

Aragornas plačiu ratu apieškojo žemę aplinkui, bet neradęs daugiau kovos žymių pasiūlė traukti tolyn. Netrukus žvaigždės užgeso, dangus rytuose pablyško, ir žemę nušvietė pilka šviesa. Šiek tiek šiauriau jie aptiko daubą, kurioje mažytė versmė buvo išsigraužusi akmeninį takelį ir dabar vingiavo į slėnį. Prie jos augo keletas krūmokšnių ir žolės kuokštų.

— Pagaliau! — su palengvėjimu atsiduso Aragornas. — Štai pėdsakai, kurių ieškojome! Po savo kivirčo orkai nuėjo aukštyn palei šį upeliuką.

Persekiotojai nuskubėjo naujuoju taku ir, šokinėdami nuo akmens ant akmens, pasiekė pilkos kalvos viršūnę. Šaltas ryto vėjas pašiaušė jų plaukus, suplazdėjo apsiaustuose.

Atsisukę atgal jie išvydo toli už upės užsidegančias kalvas. Brėško diena. Raudona saulės briauna pasirodė virš tamsios žemės pečių. Priekyje, vakaruose, driekėsi tylus, pilkas ir beformis pasaulis, bet jiems bežiūrint nakties šešėliai ištirpo ir sugrįžo bundančios žemės spalvos: žaluma plūstelėjo į plačias Rohano pievas, baltos ūkanos sumirgėjo drėgnuose slėniuose, o toli kairėje, galbūt už šešiasdešimt mylių, mėlyni ir violetiniai, stūksojo Baltieji Kalnai, iškėlę žibančių sniegynų viršūnes, paraudusias nuo ryto prisilietimo.

— Gondore! Gondore! — sušuko Aragornas. — O, kad pažiūrėčiau į tave laimingesnę valandą! Bet ne dabar — mano kelias suka į pietus nuo tavo skaisčių upių.

— Dabar eikime, — pasakė jis, nusigręždamas nuo pietų į šiaurės vakarus.

Gūbrys, ant kurio stovėjo keliautojai, tiesiog po jų kojomis leidosi žemyn. Ten buvo matyti plati ir dantyta atbraila, kuri staiga puolė į slėnį stačiu skardžiu. Tai buvo Rytinė Rohano Siena. Čia baigėsi Emyn Mulo kalvos ir toliau, kiek tik akys užmato, driekėsi bekraštės Rohano lygumos.

— Žiūrėkit! — ūmai suriko Legolasas, rodydamas į blyškų dangų. — Vėl erelis! Jis labai aukštai ir, atrodo, suka nuo čia į šiaurę. Jis skrenda labai greitai. Žiūrėkit!

— Ne, mano akys nesiekia taip toli, gerasis Legolasai, — nusišypsojo Aragornas. — Įdomu, ką jis čia veikia, jeigu tai tas pats paukštis, kurį matėme anksčiau. Bet palaukit, aš matau kai ką svarbesnio — kažkas juda lygumoje!

— Tai didelis pėsčių keliautojų būrys, — pasakė elfas, pažiūrėjęs ta kryptimi. — Jie nuo mūsų labai toli: apie dvidešimt mylių, todėl negaliu suprasti, kas jie tokie.

— Ką gi, — pasakė Gimlis, — mums nebereikia ieškoti pėdsakų. Greičiau leiskimės žemyn į lygumas.

— Vargu ar surasime trumpesnį taką, negu rado orkai, — suabejojo Aragornas.

Dabar jie vijosi priešus dienos šviesoje. Atrodė, jog orkai lekia kiek įkirsdami. Persekiotojai nuolat rasdavo numestų ir paliktų daiktų: maisto krepšių, kietos pilkos duonos gabalų, suplėšytą juodą apsiaustą, nudyžtą sunkų, geležimi kaustytą batą. Pėdsakai vedė šiaurėn palei šlaito viršūnę, kol pagaliau persekiotojai surado gilų plyšį uoloje, išgraužtą žemyn krentančio upelio. Čia takas panašėjo į stačius laiptus.

Išlindę iš tarpeklio, keliautojai netikėtai atsidūrė žalioje Rohano lygumoje. Ištisa žolės jūra liūliavo paskutinės Emyn Mulo kalvos papėdėje. Upelis dingo tarp pipirnių ir vandens augalų, draugai girdėjo jį nuklegant į tolimas Entvašo slėnio pelkes. Atrodė, jog žiema pasiliko, įsikabinusi į kalvas: čia oras buvo minkštesnis, šiltesnis ir kvepėjo švelniai, lyg atėjęs pavasaris jau būtų išbudinęs visus augalus. Legolasas giliai įkvėpė ir pasijuto tarsi po ilgo troškulio pagaliau būtų atsigėręs.

— Ak! Žalumos kvapas, — atsiduso elfas. — Geriau už bet kokį poilsį! Skubėkime!

— Čia lengvos kojos bus greitesnės už kaustytus orkų batus, — nusprendė Aragornas. — Yra vilties sumažinti atstumą!

Kaip skalikai, užuodę grobį, jie lėkė vienas paskui kitą, o akys liepsnojo kovos ugnimi. Priešų brydė buvo kiek labiau į vakarus. Orkai paliko už savęs ištryptą ir pajuodavusią švelnią Rohano žolę. Staiga Aragornas riktelėjo ir šoko į šalį.

— Stokit! — įsakė jis. — Neikit paskui! — Jis greitai nubėgo dešinėn, nes pamatė nuo pagrindinės brydės į šoną sukančius mažus basų kojų pėdsakus. Tačiau netoliese jie kirtosi su dviem orkų pėdsakų linijom, staigiai grįžo į pagrindinę brydę ir dingo joje. Prie tolimiausių pėdų Aragornas pasilenkė, kažką pakėlė nuo žolės ir grįžo atgal.

— Taip, — pasakė jis, — be abejo, tai hobito pėdsakai. Greičiausiai Pipino, nes jis mažiausias iš visų. Bet pažiūrėkite į šitą! — Platžengys iškėlė į viršų saulėje spindintį daiktą, panašų į ką tik išsprogusį buko lapą, gražų, bet nežinia iš kur atsiradusį šiose lygumose.

— Elfų apsiausto sagė! — vienu balsu sušuko Legolasas ir Gimlis.

— Lorieno medžių lapai be reikalo nekrenta, — pasakė Aragornas. — Šis irgi neatsirado čia atsitiktinai. Aš manau, jog Pipinas bandė pabėgti, kad paliktų šį ženklą tiems, kas eis iš paskos.

— Taigi bent tuo metu jis buvo gyvas, — apsidžiaugė Gimlis, — ir turėjo sveiką protą bei kojas. Tai suteikia vilties, jog priešą vejamės ne veltui.

— Tikėkimės, jog jis už savo įžūlumą nesumokėjo per brangiai, — pridūrė Legolasas. — Pirmyn! Vien mintis apie linksmuolius hobitus, kurie varomi kaip galvijai, degina man širdį.

Saulė įkopė į zenitą ir lėtai ėmė leistis. Iš jūros pusės, pietuose, pasirodė lengvų debesėlių, bet švelnus brizas juos nupūtė. Saulė skendo už horizonto. Rytuose išaugę šešėliai tiesė savo ilgas rankas. Persekiotojai žygiavo toliau. Nuo Boromiro mirties praėjo dar tik viena diena, o priešai buvo toli priekyje. Lygumose jų nebesimatė.

Visiškai sutemus Aragornas sustojo. Per visą dieną jie trumpai ilsėjosi tik du kartus, ir nuo Rytinės Rohano Sienos juos jau skyrė dvidešimt penkios mylios.

— Nors ir sunku bus pasirinkti, bet vis dėlto — ką darysime? — paklausė jis. — Ar naktį ilsėsimės, ar eisime, kol užteks valios ir jėgų?

— Jeigu naktį miegosime, tai priešai visiškai nutols, — tarė Legolasas.

— Bet netgi orkams reikia pailsėti, — paprieštaravo Gimlis.

— Orkai paprastai nekeliauja šviečiant saulei, o šitie keliavo. Jie tikrai nesiilsės naktį, — atsakė elfas.

— Eidami naktį, nematysime pėdsakų, — tarė Gimlis.

— Kiek mato mano akys, brydė eina tiesiai ir nesisukinėja nei kairėn, nei dešinėn, — atšovė Legolasas.

— Jeigu pėdsakas eitų tiesiai, tai aš galėčiau, pasikliaudamas nuojauta, juo sekti, bet jeigu jis ims sukinėtis, teks laukti aušros, ir mes sugaišime daugybę laiko, — įsiterpė Aragornas.

— Nereikia pamiršti, — pritarė Gimlis, — kad tik dieną matysime, ar kuris nors belaisvių nebandė pabėgti. Be to, juos gali išskirti ir vieną kurį nugabenti, sakykim, į rytus, prie Mordoro, Didžiosios Upės link. Naktį mes tikrai to nepastebėtume.

— Tas tiesa, — pripažino Aragornas, — bet jeigu teisingai supratau ženklus, būriui vadovauja Baltarankiai orkai ir jie traukia tiesiai į Izengardą. Apie tai sprendžiu iš jų krypties.

— Negalima pasitikėti nei orkais, nei jų pėdsakais, — nepasidavė Gimlis. — O jeigu kuris nors hobitas pabėgtų? Juk naktį mes nebūtume radę sagės iš Lorieno.

— Nuo tada orkai tikrai tapo dvigubai budresni, o belaisviai dar labiau pavargo, — pasakė Legolasas, — ir be mūsų jokio pabėgimo nebus. Nesiimu spėlioti, kaip išlaisvinsime draugus, nes Iš pradžių reikia juos pasivyti.

— Netgi aš, daug keliavęs ir ne pats silpniausias nykštukas, negaliu bėgti visą kelią iki Izengardo be atokvėpio. Mano širdis taip pat nerimsta, bet, kad būčiau greitesnis, turiu pailsėti. Ir geriausia tai padaryti po aklos nakties skraiste.

— Aš sakiau, jog pasirinkti bus sunku, — įspėjo Aragornas. — Kaipgi apsispręsime?

— Tu — mūsų vedlys ir esi įgudęs persekiotojas, — pasakė Gimlis, — tad ir spręsk.

— Širdis man liepia skubėti, — tarė Legolasas, — bet skirtis negalime, todėl aš irgi paklausysiu tavo patarimo.

— Išsirinkote prastą patarėją, — nelinksmai nusijuokė Aragornas, — nuo pat Argonato viskas, ką darau, griūva ir eina perniek.

Jis nutilo ir ilgai žiūrėjo į šiaurės vakaruose tirštėjančią nakties tamsą.

— Mes neisime tamsoje. Pernelyg didelis pavojus šitaip keliaujant pamesti pėdsaką ar praleisti kokį svarbų ženklą. Galėtume žygiuoti mėnulio šviesoje, bet jis anksti leidžiasi ir yra jaunas bei neryškus.

— Be to, jį dar dengia debesys, — sumurmėjo Gimlis. — O kad valdovė Galadrielė būtų davusi mums tokią dovaną, kokią davė Frodui!

— Jam reikia magiškos šviesos labiau negu mums, — tarė Aragornas. — Frodo užduotis yra labai svarbi. O mūsų — gal tik tuščias persekiojimas ir nieko nekeičiantys apsisprendimai. Bet aš pasirinkau. Išnaudokime turimą laiką kuo geriau!

Platžengys griuvo ant žemės ir iš karto užmigo, nes nuo pat nakties po Tol Brandiro kalnu nebuvo net prisnūdęs. Jis pabudo prieš aušrą. Gimlis dar kietai miegojo, o Legolasas, tylus ir susimąstęs kaip jaunas medis bevėję naktį, stovėjo žvelgdamas į šiaurę.

— Jie labai labai toli, — liūdnai pasakė jis, atsisukdamas į Aragorną. — Mano širdis jaučia, jog šią naktį jie nesiilsėjo. Dabar tik erelis galėtų juos pavyti.

— Vis tiek vysimės, kol pajėgsime, — atsakė Aragornas ir pasilenkęs pažadino nykštuką. — Gimli, kelkis. Reikia eiti, nes pėdsakai atauš!

— Bet juk dar tamsu, — mieguistai tarė nykštukas. — Kol saulė nepakilo, netgi Legolasas jų nesuseks.

— Ar saulė, ar mėnulis, bet orkai jau taip toli, jog galime niekada jų nebeišvysti, — atsiliepė elfas.

— Kai žvilgsnis nepadeda, naujienų atneša žemė, — tarė Aragornas. — Ji turėtų dejuoti po šlykščiomis orkų kojomis.

Pėdsekys prigludo prie žemės. Jis nejudėdamas gulėjo taip ilgai, jog nykštukas ėmė baimintis, ar jis neapalpo, o gal užmigo. Įsižiebė pirmi aušros spinduliai, juos apgaubė pilka šviesa. Aragornas pagaliau atsistojo, ir draugai išvydo jo veidą: išsekusį, blyškų bei susirūpinusį.

— Žemė kalba neaiškiai. Daug mylių aplinkui jos niekas netrikdo, o priešų žingsniai vos juntami, bet aš aiškiai girdėjau kanopų dundesį. Žirgai, lekiantys į vakarus, — išgirdau juos dar naktį, atsigulęs pailsėti. Dabar jie nuo mūsų tolsta į šiaurę. Norėčiau žinoti, kas čia vyksta!

— Pirmyn! — paragino Legolasas.

Prasidėjo trečioji persekiojimo diena. Daug debesuotų ir saulėtų valandų jie skubėjo, čia greitai eidami, čia bėgdami, vos stabteldami atsikvėpti, ir joks nuovargis negalėjo užgesinti juos deginančio ryžto. Jie beveik nešnekėjo. Begaliniais tyrais bėgančius draugus slėpė elfų apsiaustai, susiliejantys su pilkai žaliais laukais. Net vėsioje vidudienio saulėje tik elfų akys būtų galėjusios pastebėti persekiotojus, ir tik tada, kai šie priartėtų visai arti. Dažnai širdyje jie dėkojo Lorieno valdovei už nuostabią dovaną — lembasą, kuris, net suvalgytas bėgant, suteikdavo naujų jėgų.

Visą dieną priešų pėdsakas nesisukiodamas vedė tiesiai į šiaurės vakarus. Dienai vėl artėjant prie pabaigos, brydė pasuko lėkštais šlaitais, o priekyje išsirikiavo kuprotos žemos kalvos. Neryškus pėdsakas pasisuko į šiaurę, ir juo sekti tapo sunkiau. Toli kairėje sidabrine gija žaliame kilime vingiavo Entvašas. Nesimatė jokio judančio padaro. Aragornas dažnai stebėjosi, kodėl jie nesutinka žmonių nė žvėrių. Rohirimai gyveno daug piečiau, miškingose Baltųjų Kalnų pašlaitėse, kurias dabar slėpė debesys, bet šitame krašte, vadinamame Rytiniu Emnetu, ganydavosi Rohano valdovų arklių kaimenės, ir dažnai net žiemą galėdavai sutikti klajoklių piemenų. Dabar šitos žemės buvo tuščios, o čia tvyrančios tylos negalėjai pavadinti ramia.

Sutemus jie vėl sustojo. Dabar Rohano laukais jau buvo nukeliauta apie penkiasdešimt mylių, ir Emyn Mulo Siena dingo šešėliuose. Miglotame danguje įsižiebė, bet menkai tešvietė jaunatis, o žvaigždžių visai nesimatė.

— Dabar man labiausiai gaila besiilsint sugaišto laiko, — pasakė Legolasas. — Orkai lekia priekyje taip, lyg pats Sauronas gintų juos rimbu. Bijau, jog jie jau pasiekė miškus, ir nė nemanydami ilsėtis žygiuoja medžių šešėliuose.

Gimlis sugriežė dantimis:

— Liūdna mūsų vargų ir vilčių pabaiga!

— Vilčių — taip, bet vargti teks net ir be vilties, — atsakė Aragornas. — Atgal juk negrįšime. Aš pavargau... — Jis atsigręžė ir pasižiūrėjo į tamsią naktį, atslenkančią iš rytų. — Kažkas keista vyksta šiame krašte. Aš nepasitikiu šita tyla. Aš nepasitikiu šituo mėnuliu. Žvaigždės blyškios, o aš toks pavargęs, koks niekada nebūdavau. Regėdamas aiškų pėdsaką, joks seklys taip nepavargsta. Kažkas skubina mūsų priešus ir stato nematomų kliūčių mums — nuovargis kausto ne tiek kojas, kiek širdį.

— Taip, — patvirtino Legolasas, — aš tai pajutau, kai tik nusileidome nuo Emyn Mulo. Kažkieno valia stabdo mus, — jis ištiesė ranką į vakarus, tamsuojančius po mėnulio pjautuvu.

— Sarumanas! — kietai ištarė Aragornas. — Bet jis neprivers mūsų pasiduoti. Sustoti teks, nes net mėnulį uždengė debesys. Tačiau dienai sugrįžus mūsų kelias vėl drieksis į šiaurę, tarp kalvos ir pelkės.

Kaip ir praeitą kartą, pirmas pakirdo Legolasas, jeigu jis iš viso miegojo.

— Pabuskite! Pabuskite! — sušuko elfas. — Jau dangus rausta. Keisti dalykai dedasi miško pakraštyje. Geri ar blogi, aš nežinau, bet mums reikia skubėti. Pabuskite!

Kiti pašoko ir akimirksniu susiruošė keliauti toliau. Lėtai artėjo kalvos. Likus valandai iki vidurdienio, medžiotojai pasiekė jas: žalius šlaitus su plikais gūbriais, besidriekiančiais tiesiai į šiaurę. Kadangi netoliese tekėjo upė, ant šlaitų augančios samanos buvo drėgnos. Šiek tiek į vakarus nuo pietinio šlaito keliautojai pastebėjo didelį ištryptų samanų ratą. Nuo jo, leisdamasis į šiaurę, sausais šlaitais vingiavo orkų pėdsakas. Aragornas sustojo ir atidžiai ištyrinėjo paliktas pėdas.

— Jie čia kurį laiką ilsėjosi, tačiau pėdsakas jau senas, — pasakė jis. — Deja, tavo širdis kalbėjo teisingai, Legolasai. Orkai stovyklavo čia beveik prieš triskart dvylika valandų. Jeigu jie nesulėtino tempo, tai vakar iki saulės laidos turėjo pasiekti Fangorno miško pakraščius.

— Nei šiaurėje, nei vakaruose nesimato nieko, tik žolė, skęstanti rūke, — tarė Gimlis. — Ar galėtume matyti mišką, jei užkoptume ant kalvų?

— Jis per toli, — papurtė galvą Aragornas. — Šitos kalvos apie penkiolika mylių eina į šiaurę, paskui į šiaurės vakarus, Entvašo ištakų link, dar bus apie trisdešimt mylių tyrlaukių.

— Geriau eikime, — nutraukė Pėdsekį nykštukas, — mano kojos nė nepajustų tų mylių, jei širdies neslėgtų toks sunkumas.

Saulė jau leidosi, kai draugai pagaliau išsikapstė iš kalvų virtinės. Daug valandų jie žygiavo be poilsio. Nors nykštukai garsėja ištverme darbe ir kelionėje, bet, praradęs viltį, Gimlis jau vos kiūtino. Už jo tylus ir niūrus ėjo Aragornas, vis pasilenkdamas patikrinti pėdsakų. Tik Legolaso eisena tebebuvo tokia pat lengva. Jis žengė vos primindamas žolę ir nepalikdamas pėdsakų, semdamasis jėgų iš elfų kelioninės duonos. Be to, jis galėjo miegoti, jei žmonės pavadintų tai miegu, mintimis nuklydęs į keistus elfų sapnus, bet atviromis akimis keliaudamas toliau.

— Užlipkime ant tos žalios kalvos, — pasiūlė elfas. Draugai pavargę pasekė juo. Jie ilgai kopė šlaitu, kol galų gale pasiekė viršūnę. Tai buvo apvali ir plika kalva, labiausiai nutolusi į šiaurę. Saulė nusileido, tarsi uždanga nukrito vakaro šešėliai. Jie buvo vieni šitame pilkame beformiame ir bekraščiame pasaulyje. Tik toli šiaurės vakaruose gęstančioje dienoje matėsi juoda dėmė — Ūkanotieji Kalnai ir jų miškai.

— Nesimato nieko, kas padėtų nepaklysti, — niūriai suburbėjo nykštukas. — Vėl turime sustoti nakčiai, darosi šalta!

— Šiaurės vėjas pučia iš sniegynų, — tarė Aragornas.

— Nepraraskime vilties, — paguodė juos Legolasas. — Dabar ilsėkitės, jei jaučiatės išvargę. Rytoj pažiūrėsim.

— Jau trys saulės tekėjo. O mūsų medžioklė vis dar bergždžia, — teištarė Gimlis.

Naktį dar labiau atšalo. Aragornas su Gimliu miegojo, o pabudę matydavo šalia stovintį Legolasą. Kartais jis imdavo vaikštinėti pirmyn atgal, panosėje niūniuodamas kokią nors elfų dainelę, ir jam niūniuojant tamsiame dangaus skliaute blykstelėdavo baltos žvaigždės. Taip aušo blyškus ir giedras rytas. Rytys nupūtė visas miglas, ir prieš juos aiškiai driekėsi bekraštės tuščios žemės.

Priekyje, rytuose, plytėjo vėjuotos Rohano Dykvietės lygumos, kurias jie prieš daug dienų regėjo nuo Didžiosios Upės. Šiaurės vakaruose, ne mažiau kaip už penkiolikos mylių, dunksojo tamsus Fangorno miškas, o dar toliau, lyg sklandydama pilkuose debesyse, žibėjo aukšta Metedraso, paskutiniosios Ūkanotųjų Kalnų viršūnės, karūna. Iš miško, tarsi pasitikdamas persekiotojus, tekėjo greitas, susiaurėjęs Entvašas. Orkų pėdsakas nuo kalvų suko jo stačiais krantais.

Aštriomis akimis sekdamas pėdsaką prie upės ir miško link, Aragornas žalumoje pastebėjo tolimą greitai judančią dėmę. Jis krito ant žemės ir, pridėjęs ausį, ėmė įdėmiai klausytis. Šalia stovėjęs Legolasas prisidengė savo akylas elfiškas akis liauna ranka. Jis matė ne dėmę, ne šešėlį, bet raitelius, daug raitelių, ant kurių iečių antgalių tarsi mažutės žvaigždės žibėjo ryto spinduliai. Toli už jų į dangų siaurais vingiuotais siūlais kilo tamsūs dūmai.

Tuščiuose laukuose buvo taip tylu, kad Gimlis galėjo girdėti žolėje šnarantį vėją.

— Raiteliai! — šūktelėjo atsistodamas Aragornas. — Mūsų link artėja daug raitelių greitais žirgais!

— Taip, — pritarė Legolasas, — šimtas penki kariai. Jų plaukai geltoni, o ietys iš šviesaus metalo. Jų vadas labai aukštas.

— Aštrios yra elfų akys! — nusišypsojo Aragornas.

— Ne, — paprieštaravo Legolasas, — raiteliai joja ne daugiau kaip už penkių mylių.

— Penkios mylios ar viena, šitose dykynėse mes vis tiek nuo jų nepabėgsime, — pasakė Gimlis. — Lauksime čia ar eisime savo keliu?

— Palauksime, — nusprendė Aragornas. — Aš pavargau, o mūsų medžioklė žlugo. Pagaliau mus galėjo aplenkti, nes raiteliai grįžta kaip tik orkų taku. Iš jų galėsime sužinoti naujienų.

— Arba susilaukti iečių, — sumurmėjo Gimlis.

— Trys jų žirgai joja be raitelių, bet hobitų nesimato, — pranešė elfas.

— Nemanau, kad mes išgirstume gerų naujienų, bet vis vien palaukime jų čia, — tarė Aragornas.

Trys draugai paliko kalvos viršūnę, kur blyškiame danguje galėjo tapti lengvu taikiniu, ir lėtai nusileido šiauriniu šlaitu. Šiek tiek virš kalno papėdės jie sustojo ir susisupę į apsiaustus atsisėdo ant apvytusios žolės. Lėtai ir sunkiai slinko laikas. Žolę šiureno vėjas. Gimlis nerimavo.

— Ką žinai apie šiuos raitelius, Aragornai? — paklausė nykštukas. — Ar mes čia laukiame staigios mirties?

— Man yra tekę būti tarp jų, — atsakė Aragornas. — Jie išdidūs ir atkaklūs, sąžiningi ir dosnūs. Šie žmonės drąsūs, bet ne žiaurūs, išmintingi, tačiau neapsišvietę. Jie nerašo knygų, užtat dainuoja daug dainų, kaip žmonių vaikai prieš Tamsos Laikus. Bet aš nežinau, nei kas pastaruoju metu vyksta Rohane, nei ką galvoja rohirimai, dabar atsidūrę tarp išdaviko Sarumano ir Saurono grėsmės. Jie ilgai draugavo su Gondoro žmonėmis, nors nėra jų giminės. Jie artimesni Deilo bardingams ar Miško beorningams, kadangi prieš daugelį metų Eorlo Jaunojo vedami jie atsikraustė į šitas žemes iš šiaurės. Dar ir dabar tarp beorningų galima išvysti daug aukštų šviesiaplaukių vyrų, kaip šie Rohano raiteliai. Bet kuriuo atveju, su orkais jie nesibičiuliauja.

— Bet Gendalfas minėjo gandus, jog jie moka duoklę Mordorui, — priminė Gimlis.

— Aš tuo netikiu, kaip netikėjo Boromiras.

— Greitai sužinosite teisybę, — tarė Legolasas. — Jie jau visai arti.

Pagaliau net Gimlis išgirdo tolimą šuoliuojančių kanopų bildesį. Sekdami pėdsaku, raiteliai pasuko nuo upės ir artinosi prie kalvų. Jie lėkė kaip vėjas. Per laukus nusirito stiprių balsų šūksniai. Staiga jie pralėkė kaip griaustinis, ir priekinis raitelis pasisuko, vesdamas savo žmones palei vakarinį kalvų šlaitą į pietus. Paskui jį sekė ilga šarvuotų, aukštų, greitų ir švytinčių karių eilė.

Raitelių žirgai buvo stiprūs, stambaus sudėjimo ir liekni. Jų glotni pilka oda žvilgėjo. Ilgos uodegos plaikstėsi vėjyje, ant išdidžių kaklų plazdėjo supinti karčiai. Raiteliai nenusileido žirgams: aukšti, liekni, jų linų spalvos plaukai draikėsi iš po lengvų šalmų ir, supinti į kasas, krito ant pečių, veidai buvo rūstūs. Raiteliai rankose laikė ilgas uosines ietis, išmarginti skydai buvo nustumti už nugarų, prie šonų kabėjo kardai, o blizgantys grandininiai šarvai siekė žemiau kelių.

Kariai jojo poromis, ir nors dažnai kuris nors raitelis atsistodavo kilpose ir apsižvalgydavo į abi puses, niekas iš jų nepastebėjo tyliai sėdinčių trijų keliautojų. Būrys bemaž jau buvo prajojęs, kai Aragornas staiga kilstelėjo ir garsiai sušuko:

— Kokios naujienos iš šiaurės, Rohano raiteliai?

Stulbinančiu greičiu bei įgūdžiu jie sulaikė žirgus, apsisuko ir sugrįžo. Trys draugai tuoj pat atsidūrė aplink jojančių raitelių rate, judančiame aukštyn žemyn šlaitu ir vis siaurėjančiame. Aragornas tyliai stovėjo, o elfas su nykštuku sėdėjo nejudėdami, spėliodami, kaip toliau pakryps įvykiai. Staiga, be jokio žodžio ar komandos, raiteliai sustojo. Visos ietys buvo nutaikytos į nepažįstamuosius, o kai kurie raiteliai, laikę rankose lankus, prie templių jau pridėjo strėles. Iš būrio išjojo vienas aukštas vyras, kurio šalmą dabino balti besiplaikstantys arklio karčiai. Jis artinosi tol, kol ieties smaigalys atsidūrė per pėdą nuo Aragorno krūtinės, bet Pėdsekys net nesujudėjo.

— Kas jūs tokie ir ką veikiate šitoje žemėje? — bendrąja vakarų kalba paklausė raitelis, elgesiu ir tonu primindamas Boromirą Gondorietį.

— Aš Platžengys, — atsakė Aragornas. — Atkeliavau iš šiaurės. Medžioju orkus.

Raitelis nulipo žemėn. Atidavęs ietį kitam ir išsitraukęs kardą, jis kiek stebėdamasis atidžiai žvelgė į Aragorną. Po to vėl prabilo:

— Iš pradžių aš pagalvojau, jog jūs patys esate orkai, bet dabar matau, kad ne. Išties apie orkus žinote nedaug, jei taip ruošėtės juos medžioti. Jie greiti, gerai ginkluoti ir jų yra daug. Greičiau iš medžiotojų būtumėte patys pavirtę grobiu, jei būtumėt juos paviję. Bet tavyje yra kažkas keista, Platžengy, — jis pakėlė skaisčiai mėlynas akis į Pėdsekį. — Tokių vardų žmonės neturi. Tavo apdaras taip pat keistas. Tu iššokai iš žolės? Kaip išvengei mūsų akių? Ar jūs elfai?

— Ne, — atsakė Aragornas, — tarp mūsų tik vienas elfas, Legolasas iš Miško Karalystės tolimoje Gūdžiojoje Girioje. Bet mes keliavome per Lotlorieną ir jo valdovės dovanos bei palaiminimas gelbsti mus kelyje.

Raitelis pažvelgė į juos stebėdamasis ir paniuro.

— Vadinasi, iš tikrųjų, kaip sako legendos, Auksiniame Miške gyvena elfų valdovė, — tarė jis. — Sakoma, jog nedaug kam pavyksta išvengti jos tinklų. Keistų dienų sulaukėme! Tačiau jeigu ji jums palanki, tai, matyt, ir patys esate raganiai, — jis šaltai nužvelgė Legolasą ir Gimlį. — Ko gi jūs nešnekate, tyleniai?

Gimlis atsistojo ir plačiai išskėtė kojas, jo ranka sugriebė kirvio rankeną, tamsios akys blykstelėjo:

— Pasakyk man savo vardą, arklių šeimininke, ir tada sužinosi manąjį bei dar šį tą!

— Svetimšalis turėtų prisistatyti pirmas, — ištarė raitelis, žvelgdamas į nykštuką, — bet tegul bus taip. Aš esu Eomeras, Eomundo sūnus, Trečiasis Ridermarko Maršalas.

— Tada Eomerai, Eomundo sūnau, Trečiasis Ridermarko Maršale, leisk Gimliui, nykštuko Gloino sūnui, įspėti tave dėl kvailų žodžių. Tu niekini tai, kas nuostabu ir tau nesuvokiama, todėl tik menkas protas gali tave pateisinti.

Eomero akys plykstelėjo, o kiti raiteliai ėmė piktai murmėti ir apspito juos glaudesniu ratu, grasindami ietimis.

— Jeigu tavo šalmas kyšotų kiek aukščiau žolės, pone nykštuk, aš tuoj pat nuridenčiau tau galvą su visa barzda, — iškošė Eomeras.

— Jis ne vienas! — sušuko Legolasas pašokdamas ir akimirksniu įtempdamas lanką. — Tu mirsi, nespėjęs net mostelti kardu!

Eomeras pakėlė kardą, ir viskas galėjo baigtis blogai, bet Aragornas šoko tarp jų ir iškėlė ranką.

— Prašau atleisti, Eomerai! — šūktelėjo jis. — Žinodamas daugiau suprasi, kodėl taip supykinai mano draugus. Mes nenorime blogo nei Rohanui, nei jo žmonėms, nei žirgams. Ar prieš kirsdamas neišklausysi mūsų pasakojimo?

— Gerai, — sutiko Eomeras, nuleisdamas kardą, — tačiau šiais neramiais laikais keliaujantieji po Ridermarką turėtų būti mažiau išdidūs. Iš pradžių pasakyk savo tikrąjį vardą.

— Iš pradžių tu pasakyk, kam tarnauji, — pasiūlė Aragornas, — ar tu Juodojo Valdovo Saurono, Mordoro karaliaus, draugas ar priešas?

— Aš tarnauju tik Marko Valdovui Teodenui, Tengelio sūnui, — atsiliepė Eomeras. — Mes nepaklūstame tolimų Juodųjų Žemių Jėgai, bet ir atvirai su ja nekariaujame. Jeigu tu bėgi nuo jos, geriau palik šį kraštą. Prie visų sienų neramu, mums grasina, o šiais neramiais laikais mes trokštame tik išlikti laisvi, gyventi kaip gyvenome ir netarnauti jokiam valdovui, ar jis būtų geras, ar piktadarys. Mes visada džiaugdavomės svečiais, bet dabar nekviesti keleiviai temato, jog esame greiti ir stiprūs kariai. Taigi kas jūs tokie? Kieno įsakymu medžiojate orkus mūsų šalyje?

— Aš netarnauju niekam, — atsakė Aragornas, — bet Saurono tarnus persekioju, kur jie bebūtų. Tik keletas mirtingųjų žmonių nusimano apie orkus daugiau už mane, todėl aš paprastai nepersekioju orkų būrio tokiu būdu. Bet šitie orkai pagrobė du mūsų draugus. Tokiomis aplinkybėmis žmogus, neturėdamas žirgo, eis pėsčias ir neprašys leidimo sekti pėdsaką, o priešų galvas jis skaičiuos tik kardu. Aš nesu beginklis.

Aragornas atmetė atgal apsiaustą. Sublizgėjo elfiškos makštys, ir kario rankose kaip netikėta liepsna sužibo skaistus Andrilas.

— Elendilas! — sušuko jis. — Aš esu Aragornas, Aratorno sūnus, Elendilo Gondoriečio sūnaus Izilduro palikuonis, vadinamas Elesaru, Elfų Berilu ir Dunadanu. Štai Lūžęs Kardas, kuris vėl perkaldintas! Padėsite man ar trukdysite? Rinkitės greitai!

Gimlis ir Legolasas su nuostaba žvelgė į savo draugą, tokio jie dar nebuvo jo matę. Eomeras tarsi sumažėjo, o Aragornas išaugo, jo veidas švietė akmeninių karalių galia ir didybe. Akimirką Legolasui pasirodė, jog virš jo galvos kaip karūna žybtelėjo balta liepsna.

Eomeras atsitraukė, ir jo veide pasirodė pagarbi baimė. Jis nuleido išdidžias akis.

— Keisti dalykai dedasi, — sumurmėjo raitelis, — sapnai ir senovės legendos iš žolės dygsta. Pasakyk, valdove, kas atvedė tave čia ir kokia tavo žodžių prasmė? Ieškodamas atsakymo jau seniai iškeliavo Boromiras, Denetoro sūnus, bet jam skolintas žirgas grįžo be raitelio. Kokią lemtį neši mums iš šiaurės?

— Pasirinkimą, — atsakė Aragornas. — Perduokite Teodenui, Tengelio sūnui, jog karas jau atviras — už arba prieš Sauroną. Nuo šiol niekas nebegyvens taip, kaip gyveno, ir nedaug kas išsaugos tai, kas jiems priklausė. Bet apie šituos didžius dalykus pašnekėsime vėliau. Jeigu bus lemta, aš pats nuvyksiu pas karalių. Dabar man labai reikia pagalbos ar bent žinių. Tu girdėjai, jog mes persekiojame orkų būrį, pagrobus į mūsų draugus. Ką gali mums papasakoti?

— Jums nebėra reikalo juos vytis, — tarė Eomeras, — orkai sunaikinti.

— O mūsų draugai?

— Mes radome tik orkus.

— Iš tiesų keista, — tarė Aragornas. — Ar jūs apieškojote užmuštuosius? Ar, be orkų, neradote kitokių kūnų? Jie turėjo būti basi, su pilkais apsiaustais ir nedidelio ūgio, jūsų akimis — lyg vaikai.

— Mes neradome nei nykštukų, nei vaikų,— tvirtai pasakė Homeras. — Suskaičiavę ir apieškoję žuvusius, savo papročiu juos sudeginome. Dūmai dar teberūksta.

— Mes šnekame ne apie nykštukus ar vaikus, — paaiškino Gimlis, — mūsų draugai buvo hobitai.

— Hobitai? — paklausė Homeras. — Kas jie galėtų būti? Tai keistas vardas.

— Keistos tautos keistas vardas, — tarė nykštukas, — bet jie buvo brangūs mums. Atrodo, Rohane jūs girdėjote žodžius, privertusius sunerimti Minas Tiritą. Ten buvo kalbama apie miškavaikį. Hobitai yra miškavaikiai.

— Miškavaikiai! — nusijuokė raitelis, stovėjęs šalia Homero. — Miškavaikiai! Juk jie gyvena tik senose dainose ir vaikų pasakose apie šiaurę. Ar mes gyvename legendose, ar žalioje žemėje po saule?

— Legendos ir gyvenimas susipina, — pasakė Aragornas. — Juk ne mes, o tie, kurie ateis vėliau, kurs sakmes apie mūsų laikus. Sakai, žalia žemė? Iš jos gali gimti daug padavimų, nors tu ja ir vaikštai šviečiant saulei.

— Negaiškime laiko, — tarė raitelis, nekreipdamas dėmesio į Aragorno žodžius, — reikia skubėti į pietus, valdove. Palikime šiuos svetimšalius kartu su jų fantazijomis. Ar surišime juos ir nugabensime karaliui?

— Palauk, Eotainai! — savo kalba pasakė Homeras. — Palik mane. Pasakyk, tegu Eoredas susirenka ir pasiruošia kelionei prie Entų Brastos.

Murmėdamas Eotainas nuėjo ir ėmė šnekėti su kitais. Greitai jie atsitraukė, palikę Homerą vieną su trimis draugais.

— Viskas, ką sakai, skamba keistai, Aragornai, — tarė jis, — bet aišku, jog šneki tiesą. Marko žmonės nemeluoja, todėl ir juos sunku apgauti! Bet tu pasakei ne viską. Ar nepapasakotum daugiau apie savo užduotį, kad galėčiau nuspręsti, ką daryti?

— Kaip minėta ketureilyje, aš išvykau iš Imladriso prieš daug savaičių, — pradėjo Aragornas, — kartu su Boromiru iš Minas Tirito. Mano užduotis buvo su Denetoro sūnumi vykti j šį miestą padėti jo žmonėms kovoje prieš Sauroną. Tačiau Būrys, su kuriuo aš keliavau, turėjo dar ir kitų tikslų. Apie juos dabar negaliu pasakoti. Mūsų vadas buvo Gendalfas Pilkasis.

— Gendalfas! — sušuko Homeras. — Gendalfas Pilkasis yra žinomas Rohane, bet jo vardas, įspėju tave, jau nėra Teodeno malonės slaptažodis. Vyrų atmintyje burtininkas išliko kaip dažnas svečias, atvykdavęs ir išvykdavęs kada panorėjęs. Jis visada buvo keistų įvykių šauklys, o dabar kai kurie mano, kad blogio nešėjas. Iš tiesų po paskutinio jo vizito atsitiko daug blogo. Tuo laiku prasidėjo nesutarimai su Sarumanu. Mes laikėme Sarumaną savo draugu, bet atėjęs Gendalfas įspėjo, jog Izengardas ruošiasi staigiam karui. Jis sakė, jog pats buvo paimtas į nelaisvę Orthanke, vos pabėgo, ir prašė pagalbos. Teodenas nepaklausė jo, ir Gendalfas išvyko. Netarkite Gendalfo vardo Teodenui girdint. Karalius įpykęs! Gendalfas pasiėmė žirgą, vadinamą Žvaigždikiu, nuostabiausią karaliaus ristūną, mearasų vedlį, o jais gali jodinėti tik Marko valdovai. Jų veislės pradininkas buvo didysis Eorlo žirgas, supratęs žmonių kalbą. Prieš septynias dienas Žvaigždikis grįžo, bet karaliaus pyktis nesumažėjo, nes žirgas sulaukėjo ir nieko neprisileidžia.

— Žvaigždikis rado kelią iš tolimos šiaurės, — tarė Aragornas, — nes ten jis išsiskyrė su Gendalfu. Deja, Gendalfas juo daugiau nejodinės. Jis pražuvo Morajos Kasyklų tamsoje ir daugiau negrįš.

— Tikrai liūdnos naujienos, — susirūpinęs tarė Homeras, — man ir daugeliui kitų, nors ne visiems, kaip pamatytum susitikęs su karaliumi.

— Mūsų naujienos yra liūdnesnės, nei šiame krašte kas nors gali suprasti, bet dar nepasibaigus metams jūs tai skaudžiai pajusite, — pasakė Aragornas. — Tačiau kai krinta didis, turi vesti mažesnis. Aš vedžiau Būrį visą kelią nuo Morajos. Mes perėjome Lorieną — būtų gerai, kad prieš šnekėdamas sužinotum apie jį daugiau, — po to keliavome žemyn Didžiąja Upe iki Rauroso Krioklių. Čia jūsų sunaikintieji orkai užmušė Boromirą.

— Jūsų naujienos neša vien sielvartą! — beviltiškai sušuko Eomeras. — Kokia netektis Minas Tiritui ir mums visiems! Tai buvo didis žmogus. Visi jį gerbė. Jis retai atvykdavo į Marką, nes nuolat kariavo prie Rytinių Sienų, bet aš jį mačiau. Man Boromiras pasirodė labiau panašus į greitą Eorlo sūnų, negu į niūrų gondorietį, ir kada nors jis būtų tapęs didžiu vadu. Tačiau iš Gondoro mes nieko apie tai negirdėjome. Kada jis žuvo?

— Šiandien ketvirtoji diena, — atsakė Aragornas. — Tą patį vakarą mes iškeliavome iš Tol Brandiro šešėlio.

— Pėsčiomis?! — riktelėjo Eomeras.

— Taip, kaip matai.

Rohaniečio akys išsiplėtė iš nuostabos.

— Platžengys — per menkas vardas tau, Aratorno sūnau. Aš tave vadinsiu Vėjakoju. Šitas trijų draugų žygdarbis turėtų būti apdainuotas daugelyje kraštų. Šimtas mylių, o dar nesibaigė ketvirtoji diena! Elendilo giminė iš tikrųjų yra ištverminga!

Bet, Aragornai, ką man daryti? Turiu skubiai grįžti pas Teodeną. Iš tiesų mes dar nekariaujame su Juodąja Šalimi, nes yra keletas žmonių iš karaliaus aplinkos, kurie bijo kovoti, bet karas jau čia pat. Mes nepamiršime senos karinės sąjungos su Gondoru ir visada ateisim jiems į pagalbą: taip sakau aš ir tie, kas man paklūsta. Kaip Trečiasis Maršalas, aš esu atsakingas už Rytinį Marką ir jau atitraukiau visas kaimenes bei piemenis už Entvašo, palikdamas tik sargybinius ir greitus žvalgus.

— Tai jūs nemokate duoklės Sauronui? — pasiteiravo Gimlis.

— Nemokame ir niekada nemokėjome, — sužaibavęs akimis atsiliepė Eomeras, — nors mano ausis yra pasiekęs toks melas. Prieš keletą metų Juodosios Šalies valdovas norėjo brangiai pirkti Rohano žirgų, bet mes atsisakėme, nes jis naudoja gyvulius blogiems tikslams. Tada jis užsiundė orkus, kurie dažnai puldinėja mūsų kaimenes, vogdami tik juodus arklius. Tokių žirgų liko nedaug. Štai kodėl mes žiauriai kovojame su orkais. Tačiau dabar didžiausią rūpestį kelia Sarumanas. Jis pasiskelbė visų šitų žemių valdovu, ir mes jau daug mėnesių kariaujam. Jam tarnauja orkai, vilkažmogiai bei žmonės, ir jis uždarė Rohano Tarpeklį, todėl greičiausiai būsime apsupti iš rytų ir iš vakarų.

Sunku kovoti su tokiu priešu: jis gudrus bei klastingas burtininkas ir gali pasirodyti daugeliu pavidalų. Jis vaikšto šen bei ten atrodydamas kaip senas žmogus su apsiaustu ir gobtuvu, labai panašus į Gendalfą. Sarumano šnipai išsprūsta pro visus tinklus, o jo bloga lemiantys paukščiai sklando danguje. Nežinau, kaip viskas baigsis, ir mano širdis turbūt klysta, nes man atrodo, jog Sarumano draugai gyvena ne vien Izengarde. Jeigu atvyksite į karaliaus rūmus, pamatysite patys. Ar atvyksite? O gal aš veltui tikiuosi, jog jūs padėsite man abejonių valandą?

— Aš atvyksiu, kai tik galėsiu, — pažadėjo Aragornas.

— Tad keliauk tuoj pat! — tarė Eomeras. — Elendilo ainis suteiks Eorlo sūnums reikalingos jėgos prieš blogio potvynį. Jau dabar Vakariniame Emnete prasidėjo mūšiai, ir bijau, kad jie gali baigtis liūdnai.

Aš išvykau į šį žygį šiaurėn be karaliaus leidimo, dabar jo rūmai yra menkai apsaugoti. Bet žvalgai įspėjo mane, jog prieš tris naktis nuo Rytinės Sienos nusileido orkų būrys, tarp jų buvo orkų su baltais Sarumano simboliais. Įtardamas tai, ko labiausiai bijau — sąjungą tarp Orthanko ir Juodosios Tvirtovės, — sukviečiau Eoredą — savo giminės karius — ir prieš dvi dienas mes užklupome orkus prie pat Entų Miško. Ten juos apsupome, o vakar auštant stojome į mūšį. Deja, aš praradau penkiolika žmonių ir dvylika žirgų. Orkų buvo daugiau, nei tikėjomės. Prie jų prisijungė kiti, atėję iš rytų, nuo Didžiosios Upės, jų takas matyti šiauriau. Priešą sustiprino ir išlindę iš miško Didieji Orkai su Baltosios Izengardo Rankos simboliais, jie stipresni ir bjauresni už kitus. Visi jie čia sulaukė galo, bet mes per ilgai užtrukome. Mes reikalingi pietuose ir vakaruose. Gal jotumėte kartu? Mes turime laisvų arklių. Tavo Kardui tikrai atsiras darbo, taip pat ir Gimlio kirviui bei Legolaso lankui, jei tik jie atleis man žodžius apie Miško Valdovę. Aš kalb ėjau kaip visi šio krašto žmonės ir mielai sužinočiau daugiau.

— Ačiū už gerus žodžius, — tarė Aragornas. — Mano širdis trokšta joti su tavimi, bet mes negalime palikti draugų, kol dar yra vilties.

— Vilties tikrai nėra, — tvirtai pasakė Eomeras, — šiaurėje savo draugų jūs nerasite.

— Bet jų nėra ir už mūsų. Netoli nuo Rytinės Sienos mes radome paliktą ženklą, kuris liudija, jog vienas iš mūsų draugų tikrai buvo gyvas. O tarp Sienos ir kalvų nepastebėjome jokio ženklo, ir joks pėdsakas nepasuko į šalį, nebent aš visiškai praradau savo įgūdžius.

— Kaip manai, kas gi tavo draugams galėjo atsitikti? — paklausė Eomeras.

— Nežinau. Jie galėjo būti užmušti ir sudeginti kartu su orkais. Bet aš tuo netikiu, nes tu sakei, jog tarp žuvusių jų nebuvo. Belieka galvoti, kad jie buvo nugabenti į mišką dar prieš mūšį ir net prieš jums apsupant orkus. Ar esi tikras, kad tokiu būdu niekas neprasmuko pro jūsų tinklus?

— Aš galiu prisiekti, jog joks orkas nepabėgo nepastebėtas. Miško pakraštyje mes atsidūrėme anksčiau už juos, tad jei kas ir pateko į girią, jis buvo ne orkas arba turėjo elfų galių.

— Mūsų draugai dėvėjo tokius pat apsiaustus kaip ir mes, — pasakė Aragornas, — o jūs mūsų nepastebėjote vidury šviesios dienos.

— Aš apie tai nepagalvojau, — prisipažino Eomeras. — Kai aplink tiek kerų, sunku būti kuo nors įsitikinus. Pasaulis tapo keistas: elfas su nykštuku kartu vaikšto po mūsų laukus, mirtingieji šneka su Miško Valdove ir lieka gyvi, Kardas grįžta kariauti, nors buvo sulaužytas daug amžių prieš mūsų tėvų tėvams įžengiant į Marką! Kaip tokiais laikais žmogus gali nuspręsti, ką daryti?

— Taip, kaip sprendė visada, — ramiai atsakė Aragornas. — Gėris ir blogis nesikeičia. Jie vienodi ir elfų giriose, ir nykštukų požemiuose, ir žmonių valdose. Ar Auksiniame Miške, ar savo kraštuose žmonės privalo skirti juos.

— Tai tiesa, — sutiko Eomeras. — Aš neabejoju tavimi ir tuo, ką sako mano širdis. Bet aš negaliu elgtis visiškai laisvai. Mūsų įstatymai draudžia svetimšaliams keliauti po mūsų žemes be karaliaus leidimo, o pavojaus dienomis šitas įsakymas yra dar griežtesnis. Aš prašiau jūsų savo noru vykti kartu, bet jūs atsisakėte. Jausčiausi nekaip, jeigu šimtinė mano karių kautųsi prieš tris.

— Abejoju, ar jūsų įstatymas yra pritaikytas šiam atvejui, — pasakė Aragornas. — Aš nesu svetimšalis, ne sykį viešėjau šiame krašte ir jodinėjau su rohirimų būriais, nors ir prisidengęs kitu vardu. Tavęs aš nemačiau, nes buvai dar per jaunas, bet aš kalbėjau su tavo tėvu Eomundu ir su Teodenu, Tengelio sūnumi. Anksčiau joks šios šalies valdovas nebūtų liepęs nutraukti tokią užduotį kaip mano. Mano pareiga keliauti toliau, Eomundo sūnau. Tad turi pasirinkti. Padėk mums ar bent paleisk. Arba paklusk įstatymui. Tada J jūsų karą ar pas jūsų karalių sugrįš mažiau karių. Eomeras patylėjo ir tarė:

— Mes visi skubame. Mano būrys nekantrauja keliauti, o jums kiekviena valanda mažina viltį. Aš pasirinkau: jūs galite eiti. Dar daugiau, aš paskolinsiu jums žirgų. Paprašysiu tik vieno: įvykdę užduotį ar pralaimėję, grįžkite su arkliais į Meduseldą, aukštuosius Edoraso rūmus, kur dabar gyvena Teodenas. Taip įrodysite jam, jog aš neapsirikau. Aš pats ir mano gyvybė dabar priklauso nuo jūsų. Neapvilkite manęs.

— Neapvilsiu, — užtikrino Aragornas.

Rohirimai labai nustebo ir svaidė daug piktų bei abejojančių žvilgsnių, kai Eomeras įsakė laisvus žirgus atiduoti svetimšaliams. Tik Eotainas išdrįso prašnekti garsiai.

— Užtektų arklio vien tam gondoriečių valdovui, kaip jis save vadina, — pasakė jis, — bet kur girdėta, kad Marko žirgas būtų atiduotas nykštukui?

— Nesirūpink, — atrėžė Gimlis, — niekas ir neišgirs. Geriau eisiu pėsčias, nei savo valia ar prievarta sėsiu ant to žvėries nugaros.

— Bet tu turi joti arba gaišinsi mus, — nusprendė Aragornas.

— Sėsk už manęs, drauge Gimli, — pasiūlė Legolasas, — tada viskas bus gerai — tau nereikės skolintis arklio ir jį tramdyti. Aragornui buvo atvestas didelis tamsiai pilkas žirgas.

— Jo vardas Hasufelis, — paaiškino Eomeras, — tegu jis tave neš laimingiau, negu paskutinįjį šeimininką Garulfą.

Legolasui teko mažesnis ir lengvesnis, bet aikštingas ir ugningas žirgas, vardu Arodas. Legolasas paprašė nuimti balną bei pavadžius. „Man jų nereikia", — tarė elfas, lengvu šuoliu atsidūrė ant žirgo nugaros, ir, visų nuostabai, Arodas buvo ramus bei klusnus. Legolasas jį valdė vien žodžiu, nes taip elfai elgiasi su visais gerais gyvuliais. Gimlis buvo užkeltas už draugo ir įsikibo į jį, jausdamasis nė kiek ne geriau, negu Semas Gemdžis valtyje.

— Likite sveiki ir suraskite tai, ko ieškote! — šūktelėjo Eotnoras. — Sugrįžkite kuo greičiau, tegu mūsų kardai suspindės drauge!

— Aš sugrįšiu, — linktelėjo Aragornas.

— Aš taip pat sugrįšiu, — įsiterpė nykštukas, — nes vis dar neišsprendėme ginčo dėl valdovės Galadrielės. Turėsiu išmokyti tave kalbėti mandagiau.

— Pamatysim, — tarė Homeras, — po tiek keistų įvykių bus nenuostabu, jei išmoksiu šlovinti gražiąją ponią, išvydęs virš savęs malonius nykštukų kirvio ašmenis. Likite sveiki!

Taip jie išsiskyrė. Rohano arkliai buvo labai greiti. Kai po valandėlės Gimlis atsigręžė, Homero būrys buvo jau toli. Aragornas nesidairė atgal — žemai palenkęs galvą prie Hasufelio kaklo, jis įdėmiai sekė pėdsaką. Greitai jie pasiekė Entvašą ir čia aptiko kitą, iš Dykvietės rytuose ateinantį pėdsaką, apie kurį buvo užsiminęs Homeras.

Aragornas nulipo nuo arklio ir apžiūrėjo žemę, tada vėl įšoko į balną ir pajojo į rytus, stengdamasis netrypti pėdsakų. Jis vėl nulipo ir vaikščiodamas pirmyn atgal ištyrinėjo žemę.

— Mažai ką galima pasakyti, — grįžęs tarė Pėdsekys. — Pagrindinis pėdsakas visiškai užtryptas grįžtančių raitelių. Jodami pirmyn jie laikėsi arčiau upės. Bet rytinė brydė yra aiški — niekas nepasuko atgal, Anduino pusėn. Dabar turime joti lėčiau ir žiūrėti, ar kokie pėdsakai neatsišakoja į vieną ar kitą pusę. Šitoje vietoje orkai jau turėjo žinoti, kad yra persekiojami, ir galėjo pasistengti nugabenti belaisvius kitur, kol jų dar nepavijo.

Jiems bejojant apsiniaukė. Dykvietę aptraukė žemi pilki debesys. Saulę užklojo migla. Medžiais apaugę Fangorno šlaitai artėjo, tamsėdami saulei besiritant į vakarus. Nesimatė pėdsako atšakų nei į kairę, nei į dešinę, tik retkarčiais keliautojai rasdavo kokį orką su gerklėje ar nugaroje smygsančia pilkaplunksne strėle.

Pagaliau besibaigiant popietei jie pasiekė miško pakraščius ir atviroje laukymėje tarp pirmųjų medžių išvydo didelę degėsių krūvą: pelenai buvo dar šilti ir rūko. Šalia buvo didelė šalmų, šarvų, suskaldytų skydų, lūžusių kardų, lankų, strėlių bei kitų karo ginklų krūva. Viduryje, ant įsmeigto kuolo, karksojo didelio goblino galva, ant suskaldyto šalmo dar baltavo ženklas. Toliau, netoli upės, ištekančios iš miško, buvo supiltas šviežias kauburys. Juodą žemę dengė velėna, aplink buvo susmeigta penkiolika iečių.

Aragornas su draugais kruopščiai apieškojo visą mūšio lauką, bet šviesa geso, greitai atslinko pilkas miglotas vakaras. Iki nakties jie nerado jokių Merio ir Pipino pėdsakų.

— Daugiau nieko nepadarysim, — liūdnai tarė Gimlis, — nuo pat Tol Brandiro mes sprendėm daug mįslių, bet šitą atskleisti bus sunkiausia. Ko gero, sudegę hobitų kaulai dabar susimaišė su orkų pelenais.

Tai bus liūdna žinia Frodui, jeigu jis liks gyvas, ir senajam hobitui, laukiančiam Rivendeile. Elrondas nenorėjo jų leisti į kelionę.

— O Gendalfas pritarė, — prisiminė Legolasas.

— Gendalfas nusprendė eiti pats ir žuvo pirmas. Jo nuojauta jį apvylė.

— Gendalfas sprendė negalvodamas apie savo ar kitų saugumą, — paprieštaravo Aragornas. — Yra užduočių, kurių turi imtis, net jei viskas gali baigtis liūdnai. Tačiau šiandien toliau nekeliausime. Bet kuriuo atveju turime čia sulaukti aušros.

Kiek toliau nuo mūšio lauko jie įsikūrė nakčiai po plačiašakiu medžiu. Jis buvo panašus į kaštoną ir turėjo daug didelių rudų pernykščių lapų. Jie priminė sausas rankas ilgais pirštais ir liūdnai šiugždėjo nakties vėjyje.

Gimlis drebėjo. Keliautojai teturėjo po vieną vilnonę antklodę.

— Įkurkime ugnį, — tarė jis. — Man neberūpi pavojus, nors orkų čia ir prisirinktų lyg naktinių drugių apie žvakę!

— Jei vargšai hobitai pasiklydo miške, ugnis galėtų juos atvesti čionai, — tarė Legolasas.

— Ji gali privilioti ir kitų padarų nei orkai ar hobitai, — prabilo Aragornas. — Mes esame netoli Sarumano pasienio kalnų. Be to, įsikūrėme pačiame Fangorno pakraštyje, o liesti šio miško medžius, sakoma, yra pavojinga.

— Bet rohirimai vakar čia įkūrė didelę ugnį, — pasakė Gimlis, — ir laužui kirto medžius. O baigę darbą saugiai praleido naktį.

— Jų buvo daug, — patikslino Aragornas, — ir jiems nerūpi Fangorno pyktis, nes lankosi čia tik retkarčiais ir po medžiais nelenda. O mūsų takelis greičiausiai ves į pačią miško glūdumą. Tad pasisaugokim! Nekirskim jokio gyvo medžio!

— To ir nereikia, — susigriebė Gimlis. — Raiteliai paliko pakankamai skiedrų bei šakelių, o ana ten guli daug sausuolių.

Nykštukas nuėjo rinkti kuro ir ėmėsi triūsti aplink laužą. Aragornas, paskendęs mintyse, sėdėjo atsirėmęs į didžiojo medžio kamieną, o Legolasas stovėjo atokiau ir žvelgė į miško šešėlius, kiek pasilenkęs, tarsi klausydamasis iš toli ataidinčių balsų.

Kai nykštukas užkūrė nedidelę ugnelę, trys draugai susėdo arčiau jos, savo apsiaustais dengdami šviesą. Legolasas pakėlė akis J virš jų besisupančias medžio šakas.

— Žiūrėkite! — nusistebėjo jis. — Medis džiaugiasi ugnimi!

Galbūt tik šokantys šešėliai trikdė jų akis, bet kiekvienam iš draugų pasirodė, jog viršutinės medžio šakos pasilenkė žemyn, o rudi lapai nustojo šlamėję ir trynėsi vienas į kitą, kaip šaltos suskilusios rankos, besimėgaujančios šiluma.

Buvo tylu. Ranka pasiekiamas dunksojo miškas, tamsus ir nepažįstamas, lyg paslaptinga dvasia, pilna nežinomos valios. Po kurio laiko vėl prašneko Legolasas.

— Kelebornas įspėjo mus neiti gilyn į Fangorną. Ar tu žinai kodėl, Aragornai? Ir kokių padavimų apie mišką buvo girdėjęs Boromiras?

— Aš esu girdėjęs daug legendų ir Gondore, ir kitose šalyse, — atsakė Aragornas, — bet jei ne Keleborno žodžiai, laikyčiau jas tik pasakomis, žmonių sugalvotomis iš nežinojimo. Maniau paklausias tavęs to paties. Jei nieko nežino miško elfas, ką gali pasakyti žmogus?

— Tu esi keliavęs daugiau už mane, — tarė Legolasas. — Savo šalyje aš negirdėjau nieko, gal tik dainas apie kažkada čia gyvenusius onodrimus, žmonių dar vadinamus entais. Fangornas yra jau senas, senas netgi elfams.

— Taip, jis senas, — pritarė Aragornas, — senas kaip ir miškai prie Pilkapių Kalvų, tik daug didesnis. Elrondas sako, jog šitie miškai yra giminingi, paskutinės galingųjų girių tvirtovės iš Senųjų Laikų. Čia klajojo Pirmgimusieji, kai žmonės dar miegojo. Fangornas turi nemaža savų paslapčių. Kokių, nežinau.

— O aš ir nenoriu žinoti, — suburbėjo Gimlis. — Kad ir kas ten gyventų, geriau netrukdyti jų ramybės.

Jie traukė burtus, kam budėti, ir pirmas burtas teko Gimliui. Kiti atsigulė. Miegas užklojo juos tą pačią akimirką.

— Gimli, — dar sumurmėjo Aragornas, — atmink, jog Fangorne yra pavojinga kirsti šakas ir net šakeles nuo gyvų medžių. Bet ieškodamas sausuolių toli nenuklysk. Geriau tegu laužas užgęsta. Jei prireiks, žadink mane!

Ištaręs šituos žodžius, žmogus užmigo. Legolasas jau gulėjo nejudėdamas, savo šviesias rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Jo akys buvo atmerktos, jis tuo pat metu ir budėjo, ir giliai miegojo, kaip temoka elfai. Susikūprinęs Gimlis sėdėjo prie laužo, mąsliai nykščiu trindamas kirvio ašmenis. Šlamėjo medis. Daugiau niekas nedrumstė tylos.

Staiga Gimlis apsižvalgė ir ten, kur baigėsi laužo šviesa, pamatė stovintį seną sulinkusį žmogų, pasirėmusį lazda ir susisupusį į apsiaustą, jo plačiakraštė skrybėlė buvo užsmaukta ant akių. Gimlis pašoko, per daug apstulbęs, kad galėtų surikti, nors jo galvoje švystelėjo, jog Sarumanas susekė juos. Pabudinti netikėto judesio atsisėdo ir Aragornas su Legolasu. Senis nekalbėjo ir nerodė jokių ženklų.

— Kuo galime tau pagelbėti, senoli? — paklausė Aragornas, pašokdamas ant kojų. — Ateik ir sušilk, jei sušalai.

Jis žengė pirmyn, bet senis išnyko. Šalia laužo jis nepaliko jokio pėdsako, o nuklysti toliau jie nesiryžo. Mėnulis nusileido, naktis buvo labai tamsi.

— Žirgai! Žirgai! — netikėtai suriko Legolasas.

Žirgai dingo. Jie nusitraukė nuo kuolų ir pabėgo. Kurį laiką trys draugai stovėjo sustingę ir tylūs, pritrenkti šio naujo likimo smūgio. Jie buvo po Fangorno skliautais, o Rohano vyrai, vieninteliai draugai šiose plačiose ir pavojingose žemėse, liko už galybės mylių. Stovėdami jie dar, rodėsi, girdėjo arklių prunkštimą ir žvengimą naktyje. Po to viskas nutilo, girdėjosi tik šaltas vėjo šiurenimas.

— Ką gi, jie dingo, — tarė Aragornas. — Negalime jų surasti nė sugauti, ir jei žirgai negrįš savo valia, teks apsieiti be jų. Juk iškeliavome pėsčiomis, ir kojas dar turime.

— Vėl pėsčiomis?! — suvaitojo Gimlis. — Mes juk negalime jų dar ir suvalgyti, — jis įmetė į laužą prakurų ir sudribo šalia.

— Vos prieš keletą valandų neturėjai jokio noro sėsti ant rohirimų žirgo, — nusijuokė Legolasas. — Ko gero, tapsi raiteliu!

— Bijau, kad tokios galimybės nebebus, — pasakė Gimlis ir patylėjęs pridūrė: — Aš manau, jog tai buvo Sarumanas. Kas gi kitas? Prisiminkite Eomero žodžius: „Jį galima sutikti vaikštinėjantį lyg seną žmogų — su gobtuvu ir apsiaustu", taip buvo pasakyta. Sarumanas pagrobė ar išgąsdino mūsų arklius ir paliko mus čia. Ir tai ne paskutinė bėda, įsidėmėkite mano žodžius!

— Įsidėmėsime, — pasakė Aragornas, — bet aš įsidėmėjau ir tai, kad jis dėvėjo ne gobtuvą, o skrybėlę. Nors neabejoju, kad tu teisus ir mums čia gresia nuolatinis pavojus. Tačiau dabar galime tik ilsėtis. Aš kurį laiką pabudėsiu, Gimli. Man labiau reikia pamąstyti, o ne miegoti.

Lėtai tęsėsi naktis. Aragorną pakeitė Legolasas, o šį — Gimlis. Tačiau nieko neatsitiko.

Senis nepasirodė, negrįžo ir arkliai.

3 Uruk-Hajai

Pipinas sapnavo tamsų ir sunkų sapną. Atrodė, tarsi jis girdėtų savo paties silpną balsą, aidintį juoduose tuneliuose ir šaukiantį: „Frodai, Frodai!" Bet vietoj Frodo iš šešėlių šiepėsi šimtai šlykščių orkų veidų, ir šimtai šlykščių rankų tiesėsi į jį iš visų pusių. Kur buvo Meris?

Hobitas pabudo. Šaltas oras nutvilkė veidą. Jis gulėjo ant nugaros. Vakarėjo, temo dangus. Pipinas pasisuko ir suprato, jog tikrovė yra ne ką geresnė už sapną. Jo kojos, kulkšnys ir riešai buvo surišti virvėmis. Šalia, su purvinu skuduru ant kaktos, gulėjo išbalęs Meris. Aplink stovėjo ar sėdėjo daugybė orkų.

Skaudančioje Pipino galvoje atmintis lėtai atsiskyrė nuo sapnų šešėlių, grįžo praeities vaizdai. Žinoma, jie su Meriu nulėkė į mišką. Kas jiems šovė į galvą? Kodėl nulėkė neįspėję Platžengio? Jie ilgai bėgo šaukdami — jis neprisiminė, kiek ilgai, — ir staiga įsirėžė į orkus, kurie stovėjo klausydamiesi ir nematė Merio su Pipinu. Orkai suriko, o iš už medžių iššoko tuzinai kitų goblinų. Meris ir jis išsitraukė kardus, tačiau orkai nenorėjo kautis. Jie bandė tik sulaikyti juos, net tada, kai Meris nurėžė keletą rankų bei letenų. Šaunus draugužis Meris!

Tada pro medžius atskubėjo Boromiras. Jis privertė orkus kautis. Jis nužudė daug priešų, o kiti pabėgo. Bet jie nespėjo grįžti, kai juos vėl užpuolė mažiausiai šimtas orkų, kai kurie buvo labai dideli. Priešai iššovė debesį strėlių, visas į Boromirą. Boromiras pūtė ragą taip, kad miškas aidėjo, ir priešai sutrikę atsitraukė, tačiau į ragą niekas neatsiliepė, tad orkai puolė dar nuožmiau. Pipinas daugiau nieko nebeprisiminė, tik Boromirą, atsirėmusį į medį ir traukiantį strėlę iš žaizdos. Tada staiga jį apgaubė tamsa.

— Tikriausiai man kažkas trenkė per galvą, — pasakė pats sau Pipinas. — Kažin ar vargšas Meris labai sužeistas? Kas atsitiko Boromirui? Kodėl orkai mūsų neužmušė? Kur mes ir kur einame?

Hobitas nežinojo atsakymų. Jam buvo šalta ir bloga. „Geriau jau Gendalfas nebūtų įtikinęs Elrondo išleisti mus, — pagalvojo jis. — Kokia iš manęs nauda? Esu gyvas nemalonumas, lepus keleivis, bagažo dalis. O dabar mane pagrobė ir esu orkų nešulys. Gerai būtų, jei Platžengys ar kas nors kitas ateitų ir mus išvaduotų. Bet ar galima to tikėtis? Tai tikriausiai sugriautų visus planus. O, kad pats galėčiau išsilaisvinti!"

Jis kurį laiką bandė muistytis, bet nesėkmingai. Vienas arti sėdintis orkas nusijuokė ir savo bjauria kalba kažką pasakė kaimynui.

— Ilsėkis, kol gali, mažas kvaily! — darkyta bendrąja kalba tarė jis Pipinui. — Netrukus mes duosime gero darbo tavo kojoms. Kol grįšim namo, pasigailėsi iš viso jas turėjęs.

— Mano valia, — atsiliepė kitas, — tu jau seniai būtum lavonas. Tu dar pacypsi, niekinga žiurke! — Jis pasilenkė, prikišdamas savo geltonas iltis Pipinui prie pat veido. Rankoje orkas turėjo ilgą juodą peilį.

— Gulėk tyliai, arba pakutensiu šituo, — sušnypštė jis. — Geriau neerzink manęs, nes galiu pamiršti įsakymus. Prakeikti izengardiečiai! Ugluk u bagronk ša pušdug Saruman-glob bubhoš skai! — Jis ilgai, piktai kažką lojo savo kalba, kuri lėtai virto murmėjimu bei urzgimu.

Persigandęs Pipinas gulėjo tyliai, nors skausmas riešuose ir kulkšnyse stiprėjo, o akmenys nepakenčiamai spaudė nugarą. Bandydamas susivokti, Pipinas atidžiai klausėsi, ką kalba orkai. Aplink buvo daug balsų, ir nors orkų kalba visada pilna neapykantos bei pykčio, tačiau hobitas suprato, jog įsiplieskia vis stiprėjantis kivirčas.

Pipinas nustebęs suvokė suprantąs, kas yra šnekama, nes dauguma orkų vartojo bendrąją kalbą. Matyt, dviejų ar trijų skirtingų genčių orkai nesuprato vieni kitų kalbos. Orkai karštai ginčijosi, ką daryti dabar: kur eiti ir kaip elgtis su belaisviais.

— Nėra laiko jiems užmušti padoriai, — kalbėjo vienas. — Šitoje kelionėje ne metas žaisti.

— Jeigu jau taip, — pasakė kitas, — kodėl neužmušus jų tuoj pat? Jie yra prakeikti neūžaugos, o mes skubame. Jau vakarėja, reikia keliauti.

— O įsakymas? — suurzgė trečias balsas. — „Užmušti visus, IŠSKYRUS miškavaikius, jie kuo greičiau turi būti atgabenti GYVI". Štai taip!

— Kam jų reikia? — paklausė keletas balsų. — Kodėl gyvus? Ar su jais galima gerai pasilinksminti?

— Ne! Aš girdėjau, kad vienas iš jų žino kažkokią elfų paslaptį, slaptą ginklą, kuris gali praversti Kare. Juos abu ištardys.

— Ir viskas? Tai kodėl neapieškojus jų ir neišsiaiškinus? Galbūt tas daikčiukas ir mums patiems praverstų?

— Labai įdomi pastaba, — nusišaipė tylus, bet piktesnis už kitus balsas, — turbūt reikės apie ją pranešti. „Belaisvių NEPLĖŠTI ir NEKRATYTI", — taip įsakyta man.

— Ir man taip pat, — patvirtino storas balsas. — „Pristatyti gyvus ir nepaliestus, jokių plėšimų", — taip man įsakyta.

— Mes nežinome jokių įsakymų! — šūktelėjo vienas iš ankstesnių balsų. — Mes atėjom visą kelią iš kasyklų, kad žudytume ir keršytume už savo gentainius. Aš noriu žudyti, o tada grįžti į šiaurę.

— Gali sau norėti, — pasakė urzgiantis balsas. — Aš esu Uglukas. Aš vadovauju. Aš grįžtu į Izengardą trumpiausiu keliu.

— Ar Sarumanas įsakinėja Didžiajai Akiai? — paklausė piktasis balsas. — Mes tuoj pat grįžtame į Lagburzą[2].

— Jei persikeltume per Didžiąją Upę, galėtume grįžti, — paprieštaravo kitas orkas, — bet mūsų per mažai, kad prasimuštume iki tiltų žemupyje.

— Šiaurėje prie rytinio Upės kranto mūsų laukia sparnuotas nazgulas, — patikino piktasis balsas.

— Kurgi ne! Jūs su belaisviais nuskrisite į Lagburzą ir gausite gerą atlyginimą, o mums vieniems teks grįžti per šitą arklių kraštą? Ne, reikia laikytis drauge. Šitos žemės pavojingos, pilnos šlykščių sukilėlių ir plėšikų.

— Taip, reikia laikytis drauge, — suurzgė Uglukas. — Aš nepasitikiu jumis, mažosios kiaulės. Jums dreba kinkos, vos išlendate iš savo urvų. Jei ne mes, jūs būtumėte pabėgę. Mes — kovojantys uruk-hajai! Mes užmušėme galingą karį. Mes paėmėme belaisvius.

Mes tarnaujame Sarumanui Išmintingajam, Baltajai Rankai, kuri maitina mus žmogiena. Mes atėjome iš Izengardo, mes atvedėme jus čia ir priversime grįžti mūsų keliu. Tai pasakiau aš, Uglukas.

— Tu pasakei netgi daugiau, negu reikia, Uglukai, — nusišaipė piktasis balsas. — Įdomu, kaip tai patiks Lagburze? Jie, matyt, pagalvos, jog Ugluko pečiams yra per sunki šita išpurtusi galva. Jie, matyt, pasidomės, iš kur kyla tokių keistų minčių. Gal iš Sarumano? Kuo jis save laiko, viską aplinkui tepliodamas savo šlykščiais baltais ženklagaliais? Jie, matyt, paklausys manęs, Grišnacho, jų patikėtinio. O aš, Grišnachas, sakau: Sarumanas yra kvailys, kvailas, bjaurus išdavikas. Bet jis nepasislėps nuo Didžiosios Akies. Kiaulės, sakai? Tik pamanykit— mus vadina kiaulėmis kažkokio smulkaus raganiūkščio mėšlatepiai. Jūs ne žmogieną, jūs orkų mėsą ėdat!

Jam atsakė orkų staugimas ir ištraukiamų ginklų žvangėjimas. Pipinas atsargiai apsivertė, tikėdamasis pamatyti, kas dedasi. Jo sargai patys įsivėlė į barnį. Prieblandoje hobitas pamatė didelį juodą orką, tikriausiai Ugluką, stovintį prieš Grišnachą, žemą kreivakojį padarą su plačiais pečiais ir ilgomis rankomis, beveik siekiančiomis žemę. Aplinkui grūdosi smulkesni goblinai. Pipino manymu, jie buvo iš šiaurės. Jie turėjo rankose durklus ir kardus, bet Ugluko pulti neskubėjo.

Uglukas riktelėjo, prie jo pribėgo dar keli panašaus ūgio orkai. Staiga, be jokio perspėjimo, Uglukas šoko pirmyn ir dviem staigiais smūgiais nukirto galvas dviem priešininkams. Grišnachas žengė į šoną ir išnyko šešėliuose. Šiauriečiai išsigandę atsitraukė, vienas iš jų užkliuvo už bejausmio Merio kūno ir, šlykščiai keikdamasis, pargriuvo. Kaip tik tai, ko gero, išgelbėjo jam gyvybę, nes Ugluko šalininkai peršoko per jį ir savo plačiais kardais nukirto kitą orką. Tai buvo geltoniltis sargas. Jis nukrito tiesiai ant Pipino, rankoje tebelaikydamas savo durklą su pjūklo ašmenimis.

— Paslėpt ginklus! — suriaumojo Uglukas. — Užteks ginčų! Mes eisime tiesiai į vakarus ir laiptais žemyn, po to per kalvas ir palei upę iki miško. Eisime dieną naktį. Aišku?

„Jeigu tas bjaurus vyrukas dar kiek pasikamuos tramdydamas savo būrį, aš turėsiu šansą", — pagalvojo Pipinas.

Jam švystelėjo viltis. Juodojo peilio ašmenys įbrėžė ranką ir nuslydo prie riešo. Jis juto varvantį kraują ir šaltą plieno prisilietimą prie odos.

Orkai ruošėsi žygiuoti, tačiau šiauriečiai vėl pradėjo burbėti, ir izengardiečiai juos įtikino tik nuritinę dar porą galvų. Visa tai lydėjo prakeiksmai bei sumaištis. Kurį laiką į Pipiną niekas nekreipė dėmesio. Hobito kojos buvo tvirtai surištos, bet rankas jis šiek tiek galėjo judinti, nes virvė veržė tik riešus. Vos kvėpuodamas, jis atsargiai stumtelėjo negyvą orką į šalį ir, prikišęs surištų riešų mazgą prie ašmenų, ėmė žilinti. Peilis buvo aštrus ir orko ranka laikė jį tvirtai. Virvė nutrūko! Pipinas greitai čiupo ją, lengvai susirišo abu perpjautos virvės galus ir užsimetė ją ant rankų. Tada vėl tyliai atsigulė.

— Pakelkite belaisvius! — sušuko Uglukas. — Ir kad jiems nieko neatsitiktų! Jeigu mums grįžus jie bus negyvi, kažkam tai kainuos gyvybę.

Vienas orkas kaip maišą pasičiupo Pipiną, įkišo jo galvą tarp surištų rankų, sugriebė jas ir pasuko žemyn. Pipino veidas įsibedė į orko kaklą. Kitas taip pat pasielgė su Meriu. Orko letena sugriebė Pipino ranką tarsi geležis, į odą susmigo nagai. Pipinas užsimerkė ir vėl nuslydo į slogų sapną.

Staiga jis vėl buvo numestas ant akmenuotos žemės. Blyškus ankstyvos nakties mėnulis jau krypo į vakarus. Jie buvo ant uolos viršūnės, iškilusios virš rūko jūros. Netoliese girdėjosi krentančio vandens garsas.

— Grįžo žvalgai, — tarė kažkuris orkas.

— Na, ką suradot? — suurzgė Ugluko balsas.

— Tik vieną raitelį, jis pabėgo į vakarus. Toliau viskas ramu.

— Dabar ramu. Bet ar ilgai? Idiotai! Reikėjo nušauti raitelį. Dabar jis sukels pavojų. Prakeikti arkliaveisiai apie mus žinos jau ryte. Nuo šiol reikės bėgti dvigubai greičiau.

Virš Pipino pasilenkė šešėlis. Tai buvo Uglukas.

— Sėsk! — liepė orkas. — Mano vaikinai jau pavargo nešti jus. Turime leistis žemyn, tad dabar keliausite savo kojomis. Būkite drausmingi. Nė nebandykite šaukti ar pabėgti. Mes žinome daug būdų, kaip jus nubausti, bet šeimininkui pristatyti nesugadintus.

Jis nupjovė virves Pipinui nuo kojų ir kulkšnių, pačiupo hobitą už plaukų ir pastatė ant kojų. Pipinas susmuko. Uglukas vėl pakėlė jį už plaukų. Keletas orkų nusikvatojo. Uglukas įkišo jam į burną gertuvę ir privertė nuryti kažkokio deginančio skysčio. Karšta banga nutvilkė kūną. Skausmas kojose ir kulkšnyse pranyko. Pipinas galėjo stovėti.

— Dabar kitą! — tarė Uglukas. Pipinas matė, kaip jis nuėjo prie netoliese gulinčio Merio ir spyrė jam į šoną. Meris sudejavo. Uglukas sugriebęs pasodino hobitą, nuplėšė skudurą nuo galvos. Tada patepė žaizdą kažkokiu tamsiu tepalu iš mažos medinės dėžutės. Meris suriko ir ėmė smarkiai muistytis.

Orkai plojo ir rėkalojo.

— Cha! Neima vaistų! — stūgavo jie. — Nežino, kas jam eina į gera. Cha! Cha! Cha! Tai pasilinksminsime vėliau!

Tačiau dabar pramogos Ugluko nedomino. Jis skubėjo, todėl stengėsi pralinksminti nepatenkintus sėbrus. Jis gydė Merį orkų žolėmis, ir vaistai greitai padėjo. Privertęs gurkštelėti iš gertuvės ir nupjovęs kojas veržiančias virves, orkas pastatė Merį. Šis stovėjo, išblyškęs, niūrus, tačiau kur kas gyvesnis. Žaizda kaktoje nebekėlė pavojaus, bet rudas randas liko visam gyvenimui.

— Sveikas, Pipinai! — šūktelėjo jis. — Vadinasi, ir tu dalyvauji šitame nedideliame pasivaikščiojime? O kaip dėl lovos ir pusryčių?

— Tylos! — suriko Uglukas. — Negausit nieko! Prikąskit liežuvius, jokių kalbų vienas su kitu! Po kelionės galėsite skųstis kiek norit, jis jau žinos, kaip jums atlyginti. Izengarde gausite ir lovą, ir pusryčius, kad tik neapsirytumėte!

Siauru tarpekliu orkų būrys ėmė leistis į miglotą lygumą. Kartu leidosi ir Meris su Pipinu, atskirti beveik tuzino orkų. Apačioje, pajutę po kojomis žalią žolę, hobitai atsigavo.

— Dabar tiesiai! — įsakė Uglukas. — Į vakarus ir kiek į šiaurę. Paskui Lagdošą.

— O ką darysime, kai išauš? — paklausė vienas šiauriečių.

— Kulnus nešime! — atsiliepė Uglukas. — O ką jūs manėt? Sėdėsime ramiai ant žolytės ir lauksime, kol baltaodžiai prisijungs prie puotos?

— Bet mes negalime bėgti šviesoje!

— Dar ir kaip galėsite, pajutę mano kardą tarp menčių! Bėgsite! Arba daugiau niekada nepamatysite savo numylėtų urvų. Prisiekiu Baltąja Ranka! Kokia nauda iš šitų skystablauzdžių kalnų sliekų karo žygyje? Bėkite, velniai jus rautų! Bėkite, kol dar neišaušo!

Būrys pasileido dideliais orkų šuoliais. Jie stumdėsi, plūdosi ir kumščiavosi, tačiau lėkė, kiek kojos neša. Kiekvieną hobitą saugojo po tris sargus. Pipinas kuduliavo gale. Jis galvojo, kiek dar ištvers šitą beprotišką tempą, nes nuo pat ryto burnoje neturėjo nė trupinėlio. Vienas jo sargų šmaukščiojo rimbu. Kol kas orkų gėrimas dar veikė, hobito protas buvo budrus.

Pipino vaizduotėje nejučiom vis iškildavo griežtas Platžengio, pasilenkusio ties tamsiu pėdsaku ir nenuilstamai skubančio iš paskos, veidas. Bet net Pėdsekys turbūt negali išskaityti painių orkų pėdsakų. Mažas jo ir Merio pėdas iš visų pusių užtrypė kaustyti orkų batai.

Maždaug už mylios nuo uolos orkai nusileido į plačią, negilią ir drėgną žemumą. Paskutiniuose mėnulio pjautuvo spinduliuose blankiai bolavo miglos tumulai. Tamsūs orkų siluetai priekyje išbluko ir dingo migloje.

— Lėčiau! — iš galo sukriokė Uglukas.

Pipino protas nušvito staiga. Tą pačią akimirką hobitas šoko dešinėn, išvengė gaudančio sargo glėbio ir galvotrūkčiais nėrė į miglą, bet už kažko užkliuvo ir išsitiesė ant žolės.

— Stok! — subliovė Uglukas.

Kilo sąmyšis. Pipinas pašoko ant kojų ir buvo bebėgąs, bet staiga prieš jį išdygo keli orkai.

„Ne, nepabėgsiu, — pagalvojo Pipinas. — Tikiuosi, jog drėgnoje žemėje bent palikau aiškius pėdsakus". Jis surištomis rankomis atsegė sagę ir numetė ją kaip tik tada, kai buvo sučiuptas daugybės grubių rankų. „Turbūt ji ten gulės amžinai, — pagalvojo jis. — Nežinau, kodėl taip padariau. Jei mano draugai išsigelbėjo, tikriausiai nuėjo kartu su Frodu".

Rimbo liežuvis apsivijo apie kojas, bet hobitas sutramdė riksmą.

— Užteks! — sušuko pribėgęs Uglukas. — Jam dar reiks daug bėgti. Priverskit juos bėgti! Jei spyriosis, paskatinkit rimbu.

— Tu dar pasigailėsi, — suurzgė jis, pasisukdamas į Pipiną. — Aš to nepamiršiu. Bausmė tik atidedama. Pirmyn!

Nei Pipinas, nei Meris beveik neprisiminė tolesnės kelionės. Slogūs sapnai ir tikrovė susiliejo į nevilties tunelį, kurio gale buvusi vilties liepsnelė vis labiau blėso. Jie bėgo ir bėgo stengdamiesi išlaikyti orkų žingsnį, o kojas vis dažniau laižydavo nagingai naudojamas žiaurus rimbas. Sustojusius ar susmukusius juos pakeldavo ir kurį laiką nešdavo.

Orkų gėralas jau nebešildė. Pipinui vėl buvo šalta ir silpna. Staiga jis parkrito veidu į samanas. Kietos rankos su aštriais nagais sugriebė ir pakėlė jį. Pipiną vėl nešė kaip maišą, o aplinkui vis labiau temo. Tačiau ar tai buvo nakties tamsa, ar nebematė jo akys, hobitas pasakyti negalėjo.

Tarsi iš po žemių jis girdėjo rėksmingus balsus: daug orkų, atrodo, reikalavo sustoti. Uglukas kažką rėkavo. Pipiną numetė ant žemės. Taip hobitas ir liko gulėti, o jo sąmonė vėl nugrimzdo į juodus sapnus. Bet nuo skausmo jis pabėgo neilgam, greitai negailestingos rankos vėl jį sugriebė. Pipiną dar ilgai mėtė ir purtė, kol pagaliau tamsa atsitraukė ir jis išvydo bundantį pasaulį. Aušo rytas. Nuskambėjo kažkoks įsakymas, jį vėl nudrėbė ant žolės.

Jis gulėjo, kovodamas su neviltimi. Pipinui svaigo galva, bet iš nutvilkiusio karščio jis suprato, jog gavo dar vieną gėralo porciją. Virš hobito pasilenkė orkas ir numetė šiek tiek duonos bei gabaliuką džiovintos mėsos. Sudžiūvusią pilką duoną Pipinas godžiai suvalgė, o mėsos nepalietė. Jis buvo alkanas, bet ne tiek, kad valgytų mėsą, numestą orko. Kas tai per mėsa, hobitas net spėti nedrįso.

Pipinas atsisėdo ir apsidairė. Meris gulėjo netoliese. Jie buvo ant sraunios siauros upės krantų. Priekyje dunksojo kalnai, ir pirmieji saulės spinduliai jau nurausvino aukščiausią jų viršūnę. Priešais, ant žemesnių šlaitų, lyg tamsi dėmė juodavo miškas.

Iš visų pusių girdėjosi šauksmai ir rėkimas, tarp šiauriečių bei izengardiečių vėl plieskėsi kivirčas. Kai kurie rodė atgal į pietus, o kiti mojo rytų pusėn.

— Puiku! — šaukė Uglukas. — Palikite juos man! Nužudyti aš jų neleisiu. Jei norite atsisakyti grobio, dėl kurio sukorėme tokį kelią, tai bėkite! Aš juo pasirūpinsiu. Uruk-hajai kariai atliks visą darbą, kaip įprasta. Jeigu bijote baltaodžių, tai bėkite! Bėkite! Štai ten miškas, — parodė jis į priekį, — pasislėpkite jame! Tai visa jūsų viltis! Nešdinkitės, kol nenurėžiau dar kelių galvų, kad kitos taptų protingesnės.

Keikdamiesi ir stumdydamiesi apie šimtas šiauriečių atsiplėšė nuo pagrindinės grupės ir pasileido palei upę kalnų link. Hobitai liko su izengardiečiais. Tai buvo dideli niūrūs siauraakiai orkai, ginkluoti trumpais plačiais kardais ir dideliais lankais. Keletas stambesnių ir drąsesnių šiauriečių liko su jais.

— Dabar susitvarkysime su Grišnachu, — pareiškė Uglukas. Bet net ir jo kareiviai vis neramiau gręžiojosi atgal, j pietus.

— Žinau, — suurzgė Uglukas, — prakeikti arkliaberniai jau netoli. Viskas per tave, Snaga. Tau ir kitiems žvalgams reikėtų nupjauti ausis. Bet mes esam kariai. Mes dar pasigardžiuosime arkliena, o gal ir kuo skaniau.

Dabar Pipinas pamatė, kodėl kai kurie orkai rodė į rytus. Iš ten su klyksmais skubėjo Grišnachas ir jo sėbrai — ilgarankiai, kreivakojai orkai. Ant jų skydų raudonavo nupiešta akis. Uglukas žengė jų pasitikti.

— Vadinasi, sugrįžai? — pašaipiai paklausė jis. — Tikriausiai nusprendei, kad geriau nerasi, ar ne?

— Aš sugrįžau, kad įsitikinčiau, ar vykdomi įsakymai ir ar belaisviai yra saugūs, — atsakė Grišnachas.

— Nejaugi? — pasakė Uglukas. — Be reikalo eikvojai jėgas. Mano įsakymai visuomet vykdomi. O gal grįžai dėl ko kito? Išvykai skubėdamas. Ką nors palikai?

— Palikau kvailį, — atrėžė Grišnachas, — tačiau taip pat ir keletą tvirtų vaikinų, kuriuos gaila būtų prarasti. Žinojau, jog įklimpsi į balą. Atėjau jiems padėti.

— Nuostabu, — iššiepė iltis Uglukas, — bet jeigu neturi drąsos kautis, tai pasirinkai ne tą kelią. Juk keliavai į Lagburzą. Baltaodžiai jau čia pat. Kurgi tavo išgirtasis nazgulas? Po juo vėl nušovė arklį? Jeigu būtum jį atsivedęs, gal ir būtų buvę naudos, jei tie nazgulai iš tiesų tokie galingi, kaip giriasi.

— Nazgulas! Nazgulas! — sušnypštė Grišnachas virpančiomis lūpomis ir laižydamasis, lyg tas žodis būtų turėjęs ypač bjaurų skonį, kuriuo jis skausmingai mėgautųsi. — Tu šneki apie tai, ko nesusapnuotum net savo drumstuose sapnuose, Uglukai. Nazgulas! Klausi, ar jis ką nors gali? Vieną dieną tu gailėsies šitaip pasakęs, beždžione! — jis piktai suurzgė. — Atmink, jog jie yra Didžiosios Akies obuolys. Bet sparnuotas nazgulas — dar ne, dar ne. JIS dar nenori jų siųsti už Didžiosios Upės, kol kas nenori. Nazgulai yra saugomi Karui ir kitiems tikslams.

— Atrodo, tu daug žinai, — pasakė Uglukas, — netgi daugiau, nei reikia. Lagburze tikriausiai nustebs — kaip ir kodėl, o kol kas Izengardo uruk-hajams kaip visada tenka juodas darbas. Nestovėk seilėdamasis! Surink savo gaują! Kiti paršai taiko į mišką. Sek paskui juos. Prie Didžiosios Upės tu gyvas nebegrįši. Pirmyn! Mes eisime paskui.

Izengardiečiai užsimetė Merį su Pipinu ant pečių ir būrys vėl pajudėjo. Valandų valandas jie bėgo stabtelėdami tik perduoti nešamų hobitų vienas kitam. Galbūt kad buvo tvirti ir greiti, o gal Grišnacho sumanymu izengardiečiai po truputį ėmė lenkti Mordoro orkus, kol Grišnacho būrys atsiliko. Greitai jie ėmė vytis ir šiauriečius. Miškas po truputį artėjo.

Pipinas buvo nusėtas mėlynių bei žaizdų. Jo skaudanti galva daužėsi į jį nešančio orko prakaituotą žandą ir plaukuotą ausį. Priekyje matėsi tik sulinkusios nugaros ir be perstojo judančios tvirtos stambios kojos. Jos bėgo nepavargdamos, lyg būtų iš vielos bei rago ir skaičiuotų nesibaigiančias košmariškas sekundes.

Po pietų Ugluko būrys pasivijo šiauriečius. Nuleidę galvas, iškorę liežuvius šie vos vilkosi skaisčios saulės spinduliuose, nors tai buvo tik blanki žiemos šviesa.

— Vikšrai! — sustaugė prabėgdami izengardiečiai. — Jūs jau kepate saulėje! Baltaodžiai pavys ir suris jus. Jie jau ateina!

Grišnacho riksmas parodė, kiek tuose žodžiuose buvo teisybės. Raiteliai, lyg vėjas lekiantys raiteliai jau pasirodė horizonte: dar labai toli, bet jie artėjo prie orkų kaip potvynio banga, užliejanti lakiame smėlyje įklimpusius padarus.

Pipino nuostabai, izengardiečiai dar padvigubino tempą, nors lenktynių pabaigoje toks spurtas atrodė neįtikėtinas. Jis pamatė, kaip saulė leidžiasi už Ūkanotųjų Kalnų ir žemę ima gaubti šešėliai. Mordoro kareiviai pakėlė galvas ir taip pat padidino greitį. Miškas juodavo šalia. Ėmė šmėkščioti pavieniai medžiai. Prasidėjo status pakilimas, tačiau orkai nesustojo. Uglukas su Grišnachu be paliovos šūkavo, liepdami atiduoti paskutines jėgas.

„Pavyks. Jie pabėgs", — nusprendė Pipinas. Tada jis įsigudrino pakreipti galvą į šoną ir viena akimi žvilgtelėti sau per petį. Jis pamatė, kad raiteliai rytuose šuoliuodami lyguma jau pavijo orkus. Saulėlydis auksino jų ietis ir šalmus, žėrėjo šviesiuose besiplaikstančiuose plaukuose. Raiteliai ėmė supti orkus, neleisdami išsisklaidyti ir varydami juos palei upę.

Pipinui buvo labai įdomu, kokia tai tauta. Dabar jis gailėjosi Rivendeile daugiau nepasimokęs, įdėmiau nepastudijavęs žemėlapių, bet tada kelionės planai buvo patikimose rankose ir hobitui atrodė neįmanoma, kad jis kada nors galėtų būti atskirtas nuo Gendalfo ar Platžengio, ar netgi nuo Frodo. Viskas, ką jis galėjo prisiminti apie Rohaną, buvo Gendalfo žirgas Žvaigždikis. Tai skambėjo viltingai.

„Bet kaip jie supras, jog mes ne orkai? — pagalvojo jis. — Nemanau, kad anksčiau jie yra girdėję apie hobitus. Aš, aišku, būčiau laimingas, jeigu šitie žvėrys būtų sunaikinti, bet pats mieliau likčiau gyvas".

Iš tikrųjų buvo visai įmanoma, jog Meris su Pipinu žus kartu su orkais, Rohano vyrams neatskyrus, kas yra kas.

Keletas raitelių pasirodė esą lankininkai, įgudę šaudyti nuo bėgančio žirgo. Greitai prijoję arčiau, jie paleisdavo keletą strėlių į atsilikusius orkus, o patys laimingai išvengdavo atsakomųjų šūvių, nes orkai bijojo sustoti ir šaudė labai netaikliai. Tai pasikartojo daug kartų, o sykį strėlės krito ir ant izengardiečių. Vienas orkas, bėgęs tiesiai prieš Pipiną, suklupo ir nebeatsikėlė.

Naktis atėjo Rohano raiteliams taip ir nepradėjus mūšio. Žuvo daug orkų, tačiau gyvų dar liko apie du šimtus. Miško pakraščiai buvo visai arti, gal tik trys šimtai žingsnių, bet orkai toliau bėgti nebegalėjo. Raiteliai juos apsupo. Nepaklausiusi Ugluko įsakymų nedidelė grupė orkų bandė veržtis miško link: sugrįžo tik trys.

— Na, štai ir atėjome, — šiurkščiai nusijuokė Grišnachas. — Puiki taktika! Tikiuosi, Didysis Uglukas ir dabar mus išves?

— Paguldykite miškavaikius! — įsakė Uglukas, nekreipdamas dėmesio į Grišnachą. — Tu, Lagdošai, imk du kitus ir saugokite juos! Užmušite tik tada, jeigu prasiverš baltaodžiai. Supratote? Kol aš gyvas, belaisviai man reikalingi. Prižiūrėkite, kad jie neklykautų ir nepabėgtų. Suriškite jiems kojas!

Paskutinysis įsakymas buvo įvykdytas be gailesčio. Bet Pipinas pasijuto pirmą kartą gulįs šalia Merio. Orkai kėlė triukšmą, rėkavo ir žvangino ginklais, todėl hobitai galėjo truputį pasikuždėti.

— Aš jau nebegalvoju apie bėgimą, — šnipštelėjo Meris. — Jėgų beveik nėra, netgi būdamas laisvas toli nenušliaužčiau.

— Lembasas, — sukuždėjo Pipinas, — aš turiu lembaso, o tu? Man atrodo, jog jie paėmė tik mūsų kardus.

— Taip, kišenėje turiu ryšulėlį, — atsakė Meris, — bet jis tikriausiai visai sutrupėjo. Be to, negaliu įkišti burnos į kišenę.

— Nereikės. Aš jau... — Stiprus spyris įspėjo Pipiną, jog triukšmas jau nutilo, o sargai buvo budrūs.

Naktis pasitaikė šalta ir tyli. Aplink visą kalvelę, kur grūdosi apsupti orkai, raudonai geltonai degė sargybinių laužų ratas. Laužai buvo arčiau nei per lanko šūvį, tačiau raiteliai nesirodė šviesoje, ir orkai, šaudydami į laužus, išnaudojo galybę strėlių, kol juos sustabdė Uglukas. Raiteliai tylėjo. Vėliau, pasirodžius mėnuliui, jo šviesoje kartais buvo matyti blankios raitelių figūros, nenuilstamai sergstinčios kalvelę.

— Tie prakeiktieji laukia dienos! — suurzgė vienas sargas. — Kodėl mes negalėtume prasiveržti dabar? Norėčiau žinoti, ką galvoja senis Uglukas?

— Ar labai norėtum? — iš kažkur išdygęs paklausė Uglukas. — Tu tikriausiai manai, kad aš iš viso negalvoju? Asile! Jūs tokie pat nevykėliai, kaip ir tie šiaurės sliekai ar Lagburzo beždžionės. Su jais neverta veržtis. Jie moka tik skųstis. Prakeiktiems arkliaberniams užteks jėgų, kad lygumoje mus sumaltų į miltus. Tos kirmėlės sugeba tik viena — jos mato naktį, bet baltaodžių akys aštresnės už kitų žmonių. Nepamirškime ir jų arklių, kurie, sakoma, net vėją gali matyti. Tačiau šie šaunuoliai nežino vieno dalyko: Mauhuras su savo vaikinais jau yra miške ir gali pasirodyti bet kuriuo metu.

Ugluko žodžių pakako izengardiečiams nuraminti, bet kiti orkai tik nusivylė ir suirzo. Jie pastatė kelis sargybinius, o dauguma sugulė pailsėti malonioje tamsoje. Buvo iš tiesų labai tamsu, nes vakaruose mėnulį uždengė tankus debesis, ir Pipinas matė tik per keletą pėdų. Kalvos nepasiekė laužų šviesa. Tačiau raiteliai nesiruošė laukti aušros, leisdami priešams ilsėtis. Sargybinio riksmas rytinėje kalvos pusėje parodė, jog kažkas ne taip. Pasirodo, keli raiteliai tyliai prijojo arčiau, nulipo nuo arklių, negirdimai prišliaužę prie stovyklos užmušė porą orkų ir vėl dingo tamsoje. Uglukas plūsdamasis nuskubėjo malšinti panikos.

Pipinas su Meriu atsisėdo. Jų izengardiečiai sargai dingo sykiu su Ugluku. Tačiau visos hobitų viltys apie pabėgimą greitai sudužo. Jų kaklus suspaudė didelės plaukuotos rankos ir prisitraukė arčiau. Hobitai pamatė didelę Grišnacho galvą bei tiesiai į veidus kvėpuojančią šlykščią jo fizionomiją. Orkas pradėjo grabalioti ir čiupinėti hobitus. Pipinas sudrebėjo kietiems, šaltiems pirštams perbėgus per nugarą.

— Na, mažyliai! — tyliai sušnibždėjo Grišnachas. — Džiaugiatės maloniu poilsiu? O gal ne? Truputį nepatogią vietą pasirinkote: iš vienos pusės kardai ir rimbai, o iš kitos — bjaurios ietys. Maži padarai neturėtų kištis į reikalus, kurie jiems yra per dideli.

Jo pirštai vis dar kažko ieškojo. Akyse degė blyški, bet kaitri ugnis.

Ir staiga Pipinas suprato, lyg būtų perskaitęs orko mintis: Grišnachas žino apie Žiedą! Kol Uglukas užsiėmęs, jis tikisi jį surasti ir pasiimti sau. Pipino širdį suspaudė šalta baimė, tačiau tuo pat metu hobitas mąstė, kaip pasinaudoti Grišnacho troškimu.

— Nemanau, jog tu jį taip surasi, — sukuždėjo Pipinas. — Tai nelengva.

— Surasti? — paklausė Grišnachas. Jo pirštai nustojo čiupinėję ir suspaudė hobito petį. — Surasti ką? Apie ką tu kalbi, mažyli?

Akimirką Pipinas tylėjo. Staiga tamsoje jis tyliai gerkliniu balsu ištarė: „Gollum, gollum", — ir pridūrė:

— Apie nieką, mano mieliausias.

Hobitai pajuto, kaip sutrūkčiojo Grišnacho pirštai.

— Oho! — tyliai sušnypštė orkas. — Ak štai ką jis turi omeny! Oho! Tai labai, labai pavojinga, mano mažyliai!

— Gali būti, — supratęs Pipino mintį, atsiliepė Meris. — Gali būti, bet tik ne mums. Pats puikiai žinai. Tu jo nori, ar ne? Ir ką už tai duosi?

— Ar aš jo noriu? Ar aš jo noriu? — lyg klausdamas pats savęs pakartojo Grišnachas, tačiau jo rankos ėmė drebėti. — Ką aš už tai duosiu? Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, — atidžiai rinkdamas žodžius pasakė Pipinas, — jog tamsoje grabinėti neverta. Mes galime sutaupyti tau laiko. Bet tu turi atrišti mums kojas, kitaip mes nieko nedarysime ir nesakysime.

— Mano maži kvailiukai! — sušnypštė Grišnachas. — Viską, ką jūs turite, ir viską, ką žinote, mes iš jūsų ištrauksime — viską! Labai greitai jūs gailėsitės, jog nebegalite kvotėjui papasakoti daugiau, iš tiesų — labai greitai. Bet mes neskubėsime jūsų kvosti, o ne! Dėl ko, jūs manote, jus paliko gyvus? Mano mielieji, prašau patikėti, jog ne iš gerumo: šios ydos neturi net Uglukas.

— Mielai tikiu, — sutiko Meris, — bet jūsų grobis dar ne namuose. Ir kol kas jis keliauja ne ton pusėn. Jeigu mes atvyksime į Izengardą, iš to pasipelnys ne didysis Grišnachas, bet viską susisems Sarumanas. Jei nori ko nors sau, tai dabar pats laikas susitarti.

Grišnacho kantrybė baigėsi. Sarumano vardas ypač siutino orką. Stovykloje triukšmas jau atlėgo, ir Uglukas ar izengardiečiai galėjo grįžti bet kurią minutę.

— Kuris iš jūsų jį turite? — suurzgė orkas.

— Gollum, gollum, — pasakė Pipinas.

— Atrišk mums kojas, — pasakė Meris.

Jie pajuto, kaip smarkiai orkui dreba rankos.

— Jūs maži dvokiantys parazitai! — sušvokštė jis. — Atrišti jums kojas? Aš jums visas gyslas atrisiu. Manot, negaliu jūsų išrengti iki kaulų ir apieškoti? Sukaposiu jus į gabaliukus! Man visai nereikia jūsų kojų, kad išneščiau jus iš čia.

Staiga Grišnachas čiupo juos. Jo ilgų rankų ir pečių jėga buvo baisinga. Orkas pasikišo hobitus po pažastimis, negailestingai prispaudė prie šonų, o didžiuliais dusinančiais delnais uždengė burnas. Tada pasilenkė ir šoko į priekį. Greitai ir tyliai jis pasiekė kalvos kraštą. Ten, išsirinkęs spragą tarp sargybinių, praslinko pro juos kaip blogio šešėlis, nusileido šlaitu ir pasuko į vakarus, iš miško ištekančios upės link. Toje pusėje plytėjo tuščia erdvė ir degė tik vienas laužas. Pabėgęs tuziną jardų jis stabtelėjo apsižvalgyti ir įsiklausyti. Nieko nesimatė ir nesigirdėjo. Susilenkęs beveik dvilinkas orkas lėtai nusėlino toliau. Paskui vėl įsiklausė, išsitiesė, lyg pasirengęs staigiam šuoliui. Tačiau kaip tik tuo momentu tiesiai prieš jį iškilo tamsi raitelio figūra. Arklys suprunkštė ir atsistojo piestu. Žmogus riktelėjo.

Grišnachas krito ant žemės, pargriaudamas po savimi hobitus, ir išsitraukė kardą. Be abejo, jis norėjo pribaigti savo belaisvius prieš tai, kol jie pabėgs ar bus išvaduoti, tačiau tai buvo klaida. Orko kardas tyliai sužvango ir silpnai sušvito laužo šviesoje. Iš tamsos tuoj pat atskriejo strėlė: gal dėl šaulio meistriškumo, gal nutaikyta likimo, ji tiksliai pervėrė dešiniąją Grišnacho ranką. Orkas išmetė kardą ir suriko. Pasigirdo kanopų bildesys, o pašokusį bėgti Grišnachą parbloškė arklys ir perdūrė ietis. Jis klaikiai suriko ir sukniubo.

Hobitai liko ant žemės, ten, kur juos numetė Grišnachas. Į pagalbą draugui atjojo kitas raitelis. Galbūt dėl ypatingos regos, o gal dėl kitų pojūčių žirgas lengvai peršoko per juos, o raitelis hobitų, prisidengusių elfų apsiaustais ir bijančių pajudėti, nepastebėjo.

Pagaliau Meris krustelėjo ir sušnibždėjo:

— Kol kas neblogai, bet kaip mes išvengsime šitų iešmų?

Atsakymas nuskambėjo beveik tuoj pat. Grišnacho klyksmas sukėlė orkus. Iš riksmų, sklindančių nuo kalvos, hobitai suprato, jog orkai pastebėjo, kad belaisviai dingo, ir tikriausiai Uglukas nurėžė dar keletą galvų. Staiga į dešinę nuo laužų rato pasigirdo atsakomieji orkų šūksniai, ataidintys nuo miško ir kalnų. Pagaliau atvykęs Mauhuras atakavo raitelius. Visur trinksėjo kanopos. Vieni raiteliai glaudžiu ratu apsupo kalvą, o kiti nujojo tvarkytis su atėjūnais. Urnai Meris su Pipinu suvokė, jog atsidūrė už apsupties žiedo — tarp jų ir laisvės nieko nebuvo.

— Jeigu tik turėtume laisvas kojas ir rankas, galėtume lengvai pabėgti, — pasakė Meris, — bet aš negaliu nei pasiekti, nei nukąsti virvės mazgų.

— Nesivargink, — tarė Pipinas, — aš kaip tik ruošiausi tau pasakyti, kad mano rankos nesurištos. Virvės paliktos tik akims apdumti. Bet iš pradžių reikėtų užkrimsti lembaso.

Jis nusimetė virves nuo riešų ir sužvejojo ryšulėlį. Paplotėliai buvo sulūžę, bet geri, įvynioti į Lorieno lapus. Hobitai suvalgė po du ar tris gabalėlius. Lembaso skonis priminė jiems šviesius veidus, juoką ir sotų maistą ramiomis, toli paliktomis dienomis. Kurį laiką hobitai užkandžiavo tylėdami, sėdėdami tamsoje ir nekreipdami dėmesio į netoliese vykstančio mūšio garsus. Pirmasis į realybę sugrįžo Pipinas.

— Reikia kilti, — pasakė jis, — bet palauk! — Šalia gulėjo Grišnacho kardas, per sunkus ir nepatogus Pipinui, todėl jis pašliaužė toliau ir apieškojęs negyvą orką ištraukė iš makšties ilgą aštrų peilį. Su juo hobitas lengvai perpjovė veržusias virves.

— Pirmyn! Kai šiek tiek apšilsime, galėsime atsistoti ir eiti, tačiau dabar geriau šliaužkime.

Jie ėmė šliaužti. Nors minkštos gilios samanos ir padėjo hobitams, bet vis tiek kelionė buvo ilga ir lėta. Jie dideliu lanku aplenkė paskutinį laužą ir po truputį stūmėsi pirmyn, kol atsidūrė prie upės, gurgiančios juoduose šešėliuose, kranto. Tada atsisuko atgal.

Visur buvo tylu. Matyt Mauhuras ir jo „vaikinai" buvo išmušti arba atmušti. Raiteliai vėl tyliai, grėsmingai budėjo. Laukti liko nebedaug. Naktis ėjo į pabaigą. Giedruose rytuose dangus po truputį blyško.

— Reikia susirasti priedangą, — tarė Pipinas, — nes mus pastebės. Man nebus nė kiek geriau, jeigu mane užmušę raiteliai supras, kad aš ne orkas, — jis atsistojo ir pamankštino kojas. — Tos virvės rėžė kaip vielos, bet kojos jau atšyla. Galiu šlitiniuoti. Kaip tu, Meri?

Meris atsistojo.

— Taip, — pasakė jis, — galiu krutėti. Nuo lembaso tiesiog širdis atsigauna. Ir gydo jis geriau už orkų gėralą. Įdomu, iš ko orkai jį gamina. Nors ne, geriau jau nežinoti. Eime, atsigerkime vandens ir nuplaukime jo kartumą.

— Čia per statūs krantai, — paprieštaravo Pipinas, — paėjėkime į priekį! .

Hobitai pasisuko ir lėtai nužingsniavo palei upę. Už jų, rytuose, švito dangus. Eidami jie kalbėjosi apie dalykus, įvykusius nuo jų pagrobimo, taip, kaip moka tik hobitai. Niekas iš jų žodžių nebūtų atspėjęs, jog jie žiauriai kentėjo, buvo patekę į siaubingą pavojų, be vilties keliavo į kankinimus ir mirtį, o dabar beveik neturi vilties susirasti draugus arba saugų prieglobstį. Hobitai ir patys tai žinojo.

— Jūs gerai pasirodėte, pone Tukai, — kalbėjo Meris, — ir, tikiuosi, jums bus pelnytai paskirtas skyrius senojo Bilbo knygoje, jeigu tik aš turėsiu galimybę jam apie tai pranešti. Puikiai padirbėta — ypač kai tu apmovei tą plaukuotą niekšą, ir dar žaisdamas jo pradėtą žaidimą. Bet vargu ar kas nors kada seks orkų pėdsakais ir suras tavo sagę. Aš su savąja nebūčiau išsiskyręs, o tavoji, ko gero, dingo amžinai. Matyt, man teks susišukuoti savo kojas, kad tau prilygčiau. Bet dabar scenoje pasirodo Pusbrolis Brendibakas. Manau, jog tu nelabai nutuoki, kur mes esame, tačiau aš Rivendeile neleidau laiko veltui. Mes žingsniuojame į vakarus palei Entvašo upę. Priešais — Ūkanotieji Kalnai ir Fangorno Miškas.

Jam tebekalbant, priekyje išniro tamsus miško pakraštys. Atrodė, jog po didžiuliais medžiais bėgdama nuo ateinančios Aušros prieglobstį rado Naktis.

— Prašau vesti pirmyn, pone Brendibakai, — pasiūlė Pipinas, — arba atgal! Mus įspėjo dėl Fangorno. Ak, bet tamsta, kuris tiek daug žinai, tikrai negalėjai to pamiršti.

— Aš ir nepamiršau, — atsakė Meris, — bet man atrodo, jog geriau jau lįsti į mišką, negu į patį mūšio vidurį.

Jis pirmas įžengė po milžiniškomis šakomis. Medžiai aplinkui atrodė nepaprastai seni. Nuo jų driekėsi ilgos atplyšusios kerpių barzdos ir plaikstėsi vėjyje. Hobitai atsargiai iškišo nosis iš šešėlių ir pažiūrėjo žemyn: dvi mažos figūrėlės blankioje šviesoje buvo panašios į elfų vaikus, prieš šimtus amžių iš Laukinio Miško su nuostaba žvelgusius j savo pirmąją Aušrą.

Toli už Didžiosios Upės ir Rudųjų Žemių, už daugybės pilkų mylių, raudona it liepsna sušvito aušra. Skambiai sugaudė ją sveikinantys medžioklės ragai. Rohano raiteliai atgijo. Vienas rago balsas keitė kitą.

Meris su Pipinu šaltame ore aiškiai girdėjo ir karo žirgų žvengimą, ir netikėtą daugybės vyrų dainą. Kaip ugnies lankas virš pasaulio krašto kilo saulės diskas. Garsiai šaukdami raiteliai smogė iš rytų, ant šarvų ir iečių žėrėjo raudona šviesa. Orkai suklykė ir iššovė visas dar likusias strėles. Hobitai pamatė, jog keli raiteliai parkrito, tačiau kiti praūžė per kalvą, apsisuko ir puolė vėl. Dauguma likusių gyvų orkų bandė gelbėtis bėgdami, bet mirtis tykojo jų visur. Tačiau viena orkų grupė, išsirikiavusi juodu pleištu, bėgo į mišką. Aukštyn šlaitu jie veržėsi prie stebinčiųjų mūšį. Dabar orkai artėjo ir, atrodė, paspruks — jie jau nukirto tris raitelius, pastojusius kelią.

— Mes užsižiūrėjome, — sunerimo Meris. — Tai Uglukas! Aš visai nenoriu dar kartą su juo susitikti.

Hobitai apsisuko ir nuskuodė gilyn į miško šešėlius.

Taip jau išėjo, kad hobitai nepamatė paskutinės kovos. Uglukas buvo pavytas ir sumuštas prie pat miško. Jį užmušė pats Homeras, Trečiasis Ridermarko Maršalas. Jis nulipo nuo žirgo ir kovėsi su orkų vienas prieš vieną. Plačiuose laukuose aštriaakiai raiteliai be vargo sumedžiojo tuos orkus, kuriems dar užteko jėgų bėgti.

Paguldę kritusius draugus į pilkapį, sugiedoję laidotuvių giesmes, raiteliai sukūrė milžinišką laužą ir išbarstė priešų pelenus. Taip baigėsi šitas orkų žygis, apie kurį nieko nebesužinojo nei Mordoras, nei Izengardas, tačiau laužo dūmai kilo aukštai į dangų ir juos matė daug įdėmių akių.

4 Medžiabarzdis

Tuo metu hobitai skubėjo taip greitai, kiek tik leido tamsus, klaidus miškas, sekdami upės vagą į vakarus ir aukštyn, kalnų šlaitų link, vis giliau ir giliau į Fangorną. Pamažėl orkų baimė užgeso ir žingsnis sulėtėjo. Tapo įtartinai trošku, tarsi oras būtų išretėjęs. Pagaliau Meris sustojo.

— Nebegaliu, — sušvokštė jis, — trūksta oro.

— Bent jau atsigerkime, — pasiūlė Pipinas, — man perdžiūvo gerklė.

Jis užlipo amt medžio šaknies, besiraitančios prie vandens, ir pasilenkęs delnais pasisėmė vandens. Meris pasekė draugo pavyzdžiu. Vanduo atgaivino ir pakėlė nuotaiką. Jie įmerkė skaudančias kojas į vandenį ir, atsisėdę ant kranto, smalsiai žvalgėsi į aplinkui tyliai stovinčius medžius. Kur bežiūrėjai, eilių eilės jų tirpo pilkoje migloje.

— Tikiuosi, tu mūsų dar nepaklaidinai? — pasakė Pipinas, atsiremdamas į didelio medžio kamieną. — Galime pasukti atgal palei šitą upę — Entvašas, ar kaip tu ją pavadinai, — ir grįžti ten pat, kur buvome.

— Žinoma, jei tik kojos laikys, — tarė Meris, — ir jei bus galima normaliai kvėpuoti.

— Taip, čia visur tamsu ir priplėkę, — pritarė jam Pipinas. — Kažkodėl aš prisiminiau Didžiąją Tukų Salę Tukmiesčio Smialuose: milžinišką menę, kur per kartų kartas niekas nė nepajudino baldų. Sako, jog ten daugybę metų gyvenęs Senasis Tukas, kol jis ir kambarys nusenę bei apšiurę. Jis mirė prieš šimtą metų ir nuo to laiko kambaryje niekas nekeičiama. O juk Senasis Gerontijus buvo mano proproprosenelis! Aišku, ta salė yra vieni juokai, palyginti su šiuo mišku. Tu tik pažiūrėk į šitas besiplaikstančias kerpių barzdas! Atrodo, kad net medžių nudžiūvę lapai niekada nenukrenta.

Nešvaru. Negaliu įsivaizduoti šitoje vietoje pavasario, juo labiau pavasarinės talkos.

— Čia bent saulė retkarčiais švysteli, — pasakė Meris, — ne taip, kaip Gūdžiojoje Girioje, apie kurią pasakojo Bilbas. Ten visą laiką tamsu, juoda ir gyvena juodi, tamsūs padarai. O šitas miškas tik šiaip tamsus ir baisokai mediškas. Neįsivaizduoju, kaip čia galėtų gyventi žvėrys.

— O aš neįsivaizduoju, kaip čia galėtų gyventi hobitai, — pridūrė Pipinas, — ir kaip mes per jį pereisime. Turbūt šimtus mylių nėra nieko valgomo. Kiek dar turime maisto?

— Nedaug, — atsakė Meris. — Mes pabėgome tik su keliais ryšulėliais lembaso.

Jie pasižiūrėjo į elfų duonos likučius — sulaužytų gabaliukų turėjo užtekti penkioms alkanoms dienoms. Daugiau nieko nebuvo.

— Nei antklodės, nei pledo užsikloti, — atsiduso Meris. — Kur beeitume, šiąnakt šalsim.

— Gerai, tuomet nuspręskim, kur eisim, — pasiūlė Pipinas, — tikriausiai jau rytas.

Šiek tiek priekyje jie pastebėjo geltoną šviesą: atrodė, jog saulės spinduliai staiga pervėrė miško stogą.

— Ei! — šūktelėjo Meris. — Kol mes sėdėjome, saulė pasislėpė už debesų, o dabar vėl išlindo arba paprasčiausiai pakilo aukščiau ir apšvietė kokią laukymę. Tai netoli — eime, apžiūrėsime!

Paaiškėjo, jog toji vieta buvo kur kas toliau, nei galvojo hobitai. Kelias staigiai kilo ir tapo akmenuotas. Šviesa vis stiprėjo, ir jie pastebėjo, jog prieš juos yra uolų siena: kalvos šlaitas ar koks priekalnių skardis. Medžiai ant jos neaugo, todėl saulė plieskė į akmeninį paviršių. Medžių šakelės jos papėdėje tyliai kilo į viršų, lyg tiesdamosi į šilumą. Anksčiau atrodęs purvinas ir pilkas, saulės šviesoje miškas spindėjo sodriai ruda ir tamsiai pilka žieve, lygia lyg išblizginta oda. Medžių kamienai švietė minkšta žaluma kaip jauna žolė — aplink juos jau sukosi ankstyvas pavasaris ar jo dvasia.

Akmeninės uolos paviršiuje buvo lyg ir laiptai: turbūt atsiradę natūraliai, dūlant bei skylant akmenims, nes atrodė nelygūs ir gruoblėti. Aukštai, beveik virš medžių viršūnių, skardyje buvo aikštelė. Ten augo tik keletas žolės kuokštų ir styrojo vienišas senas medžio strampas su dviem kreivomis šakomis. Jis buvo panašus į susisukusį senį, stovintį ir mirksintį ryto šviesoje.

— Pirmyn, į viršų! — džiaugsmingai sušuko Meris. — Ten atsikvėpsim ir apsižvalgysim!

Hobitai vargais negalais užsirepečkojo ant uolos. Jeigu laiptai buvo iškirsti, tai kažkas juos taikė didesnėms ir ilgesnėms kojoms. Meris su Pipinu buvo per daug susijaudinę, kad nustebtų, kodėl taip greitai užgijo nelaisvėje gautos žaizdos ir sugrįžo pirmykštė jėga. Pagaliau pasiekę aikštelę prie pat senojo strampo, hobitai sustojo, giliai kvėpuodami apsisuko ir apsižvalgė į rytus. Jie pamatė, jog mišku nuėjo tik tris ar keturias mylias, nes medžių viršūnės greitai leidosi į lygumą. Iš ten, nuo miško pakraščio, jų link plaukė aukšti besisukančių juodų dūmų bokštai.

— Vėjas keičiasi, — pasakė Meris, — vėl pūs rytys. Čia vėsu.

— Aha, — pritarė Pipinas, — ko gero, tai buvo tik trumpas pragiedrulis, ir dabar vėl visur bus pilka. Kaip gaila! Šitas gūdus miškas saulės šviesoje atrodė visiškai kitaip. Man jis beveik patiko.

— Beveik patiko! Tai puiku! Kaip neįprastai malonu girdėti, — pasakė keistas balsas. — Atsisukite ir leiskite man pažiūrėti į jūsų veidus. Esu beveik tikras, kad jūs man nepatiksite, bet nereikia skubėti. Apsisukite!

Jiems ant pečių nusileido gumbuota ranka, švelniai, bet tvirtai apsuko ir pakėlė į orą. Hobitai pasijuto žiūrį į keisčiausią veidą. Jie matė bent keturiolikos pėdų ūgio būtybę, tvirtą, panašią į žmogų, o gal į trolį su didele, beveik neturinčia kaklo galva. Ar jo drabužiai buvo panašūs į žaliai pilką žievę, ar tai buvo jo oda, pasakyti sunku. Šiaip ar taip, rankos netoli kamieno nebuvo raukšlėtos, o su lygia ruda oda. Didelės pėdos turėjo po septynis pirštus. Apatinę ilgo veido dalį dengė vešli žila ir vietomis net samanota barzda. Tačiau tuo metu hobitai matė tik akis. Gilios akys lėtai ir išdidžiai, bet skvarbiai juos tyrinėjo. Jos buvo rudos, su rusenančiom žaliom ugnelėm. Vėliau Pipinas dažnai bandė atpasakoti savo pirmą įspūdį:

„Už tų akių, atrodė, glūdėjo neišmatuojamo gylio šulinys, sklidinas šimtmečių atminties ir ilgo, lėto, ramaus galvojimo. Bot aklų paviršiuje žaižaravo dabartis, panaši į saulės atšvaitus ant medžių lapų ar labai gilaus ežero raibuliuose. Galbūt man tik pasirodo, bet kažkas, kas augo, o gal snaudė žemėje ir medžiuose, kažkas, vienu metu apimąs šaknis ir vainikų viršūnes, žemės gelmes ir dangų, pabudo ir žvelgė į mus ramiai bei dėmesingai, taip, kaip žvelgdavo į save begaliniame įvykių sraute".

— Hrum, hum! — sumurmėjo gilus balsas, panašus į labai žemą medinį pučiamąjį instrumentą. — Labai keista! Bet nereikia skubėti — tokia yra mano taisyklė. Jeigu aš jus būčiau pamatęs prieš išgirsdamas balsus — malonius balselius, kurie man priminė kažką, ko negaliu prisiminti, — taigi, jeigu būčiau pamatęs anksčiau, būčiau palaikęs jus mažais orkais ir paprasčiausiai sutraiškęs, o klaida būtų išaiškėjusi per vėlai. Iš tikrųjų — jūs esate labai keisti. Šakos ir šaknys, labai keisti!

Vis dar suglumęs Pipinas pajuto, jog baimė kažkur išnyko. Stebimas šitų akių jis jautė tik smalsią įtampą, bet ne baimę.

— Atleiskite, — tarė jis, — kas jūs?

Senose akyse atsirado įtarimo kibirkštis, kuri uždengė giliuosius šulinius.

— Hrumm... — atsakė balsas. — Na, aš esu entas, bent jau taip mane vadina. Taip ir sakoma — entas. Arba Didysis Entas, kaip jūs įpratę kreiptis. Kai kas mane vadina Fangornu, o kiti — Modžlabarzdžiu. Tegul bus Medžiabarzdis.

— Entas? — paklausė Meris. — O ką tai reiškia? Ir kaip jūs pats save vadinate? Koks jūsų tikrasis vardas?

— Uch! — atsiduso Medžiabarzdis. — Uch! Ne taip greitai. Bo to, dabar klausinėju aš. Jūs esate mano šalyje. Kasyūs tokie? Niekaip jūsų neatpažįstu. Kažkodėl neprisimenu, jog būtumėt tuose senuose sąrašuose, kuriuos jaunystėje mokėjau atmintinai. Bet tai buvo labai seniai ir galbūt dabar išleisti nauji popieriai. Pala, pala... Kaip jie prasidėjo?

Hmm, hm, hmmm...

Hm, hmm...

Hum, hm, hum, hm, kaip ten toliau? Rum tum, rum tum, rum-ty tum tum. Ilgas sąrašas. Bet jūs, atrodo, niekur netinkate.

— Paprastai mūsų niekas neranda nei senuose sąrašuose, nei senose legendose, — pasakė Meris, — tačiau mes vis tiek esame ir gyvename jau seniai. Mes — habitai.

— Galima sukurti naują eilutę, — tuoj pat pasiūlė Pipinas, — pavyzdžiui: „Mažučiai habitai, olų gyventojai". Įrašyk mus šalia žmonių (arba Didžiosios Tautos), ir viskas bus gerai.

— Hm! Neblogai, neblogai! — tarė Medžiabarzdis. — Tikriausiai tiks. Tai jūs gyvenate olose? Skamba visai įtikinamai. O kas jus vadina habitais? Lyg ir nepanašu į elfų kalbą. Elfai sukūrė visus senuosius žodžius, jie pradėjo vardus.

— Mes patys save taip vadiname, — paaiškino Pipinas, — niekas kitas.

— Hum, hmm! Nagi! Ne taip greitai! Vadinasi, jūs patys save vadinate hobitais? Tada to nederėtų sakyti pirmam pasitaikiusiam.

Jeigu nesisaugosite, tai galite, ko gero, išduoti ir savo tikruosius vardus.

— Mes ir nesisaugome. Pavyzdžiui, aš esu Brendibakas, Meriadokas Brendibakas, nors dauguma mane vadina tiesiog Meriu.

— O aš esu Tukas, Peregrinas Tukas, dažniausiai vadinamas Pipinu arba paprasčiausiai Pipu.

— Hm, aš matau, jūs esate tikri karštakošiai, — atsiduso Medžiabarzdis. — Aš džiaugiuosi, kad jūs manimi pasitikite, bet nederėtų išplepėti visko iškart. Žinote, ne visi entai yra entai, tiksliau, yra entų ir padarų, panašių į entus, bet ne entų. Jeigu jūs neprieštarausit, aš vadinsiu jus Meriu ir Pipinu: gražūs vardai. O aš kol kas neskubėsiu pasakyti jums savo tikro vardo, taip, kol kas dar nesakysiu.

Ento akyse pasirodė pusiau užjaučianti, pusiau pajuokianti žalia liepsnelė.

— Pirmiausia dėl to, jog jį ištarti užtruktų labai daug laiko, nes mano vardas nuolat ilgėja ir auga. Aš gyvenu jau labai ilgai, todėl jis yra tapęs ištisa istorija. Mūsų kalba — Senąja Entų kalba, kaip jūs sakote, — tikrieji vardai pasakoja istorijas apie dalykus, kuriems jie priklauso. Tai nuostabi kalba, bet reikia daug laiko, norint ja ką nors pasakyti, kadangi mes ja kalbame tik tada, kai turime ką pasakyti ir daug išgirsti. Taigi, — jo akys dabar žvelgė vien „dabartimi", jos tapo labai skaisčios, tarsi sumažėjo ir verte vėrė, — kas atsitiko? Ką jūs čia veikiate? Aš matau ir girdžiu (ir užuodžiu, ir jaučiu) nemažai svarbių dalykų, stovėdamas ant šito, ant šito a-lalla-lalla-rumba-kamanda-lind-or-burume. Atleiskit, tai yra mano vardo dalis. Aš nerandu tinkamo žodžio kitose kalbose, kad apibūdinčiau dalyką, ant kurio mes esame, ant kurio aš stoviu rytais — mąstydamas apie saulę, žolę už miškų, žirgus, debesis ir pasaulį. Kas gi dedasi? Ką ten galvoja Gendalfas? Ir tie — bura-rum... — jis išleido garsą, panašų į išsiderinusių vargonų blerbimą, — tie orkai ir jaunasis Sarumanas savo Izengarde? Aš noriu naujienų. Bet tik ne per greitai.

— Vyksta labai daug dalykų, — pradėjo Meris, — net jeigu mes šnekėtume kuo trumpiau, vis tiek išeitų ilga istorija. O jūs liepėte neskubėti. Ar dabar jau turime iškloti viską? Nepalaikykite manęs nemandagiu, bet aš norėčiau paklausti, ką jūs ruošiatės su mumis daryti ir kieno pusę palaikote? Ir ar pažįstate Gendalfą?

— Žinoma, aš jį pažįstu: vienintelis burtininkas, kuris iš tikrųjų rūpinasi medžiais, — atsakė Medžiabarzdis. — O jūs ar pažįstate jį?

— Taip, — liūdnai tarė Pipinas, — pažinojome. Jis buvo tikras mūsų draugas ir vedlys.

— Tada aš galiu atsakyti ir į kitus jūsų klausimus, — nusprendė Medžiabarzdis. — Aš nieko nesiruošiu daryti su jumis, jeigu jūs turite galvoje „ką nors jums daryti", be jūsų sutikimo. Galbūt darysime kai ką drauge. O apie jokias puses aš nieko nežinau. Aš einu savo keliu, nors gali būti, kad man su jumis pakeliui. Bet jūs kalbate apie Gendalfą, lyg jis būtų kokios senos istorijos veikėjas.

— Taip, — liūdnai pasakė Pipinas. — Istorija tebesitęsia, bet, deja, jau be Gendalfo.

— Humm, hmm, humm, — pratarė Medžiabarzdis. — Hum, hm, mat kaip. — Jis nutilo ir ilgai žiūrėjo į hobitus. — Taigi, hum, tiesiog nežinau, ką sakyti. Tęskite.

— Mes papasakotume jums dar daug, — pasakė Meris, — bet tai užtruktų ilgokai. Ar nenorėtumėte mūsų nuleisti? Geriau pasėdėkime drauge prieš saulutę. Jūs turbūt pavargote mus laikyti.

— Hm, pavargau? Ne, nepavargau. Aš taip lengvai nepavargstu. Ir aš negaliu sėdėti. Aš, matote, nelabai, hmm, lankstus. Bet saulė slepiasi. Palikime šitą — kaip jūs ją vadinate?

— Kalvą? — pasiūlė Pipinas.

— Skardį? Aikštelę? — bandė Meris. Medžiabarzdis susimąstęs pakartojo žodžius.

— Kalvą. Taip, šitas žodis tinka geriausiai. Nors jis yra tikrai per trumpas apibūdinti dalykui, stovinčiam čia nuo pat pasaulio pradžios. Nesvarbu. Palikime kalvą ir eikime.

— Kur? — paklausė Meris.

— Į mano namus arba į vieną iš mano namų.

— Ar tai toli?

— Nežinau. Galbūt toli. Argi svarbu?

— Matote, mes praradome visus savo daiktus ir turime labai nedaug maisto, — paaiškino Meris.

— O! Hm! Nesirūpinkite dėl to, — nuramino hobitus Medžiabarzdis. — Aš jums duosiu gėrimo, nuo kurio jūs ilgai ilgai žaliuosite ir augsite. O jei nuspręsite skirtis, aš galėsiu jus nugabenti į bet kurią vietą už mano šalies. Pirmyn!

Švelniai, bet tvirtai sugniaužęs hobitus abiejų rankų kriukiuose, Medžiabarzdis pakėlė iš pradžių vieną didelę pėdą, po to kitą ir pajudėjo, į šaknis panašūs kojų pirštai šliaužė akmenimis. Rūpestingai ir išdidžiai laiptas po laipto jis nusileido iki miško žemės.

Entas iš karto ėmė dideliais lėtais žingsniais kinknoti pro medžius vis gilyn ir gilyn į mišką, nenutoldamas nuo upės ir lėtai kildamas prie kalnų šlaitų. Dauguma medžių, rodės, miegojo ir nekreipė į Medžiabarzdį jokio dėmesio, tačiau kiti, jam artėjant, krūpčiojo ir kilnojo savo šakas. Entas žingsniavo kažką sau murmėdamas, o hobitai klausėsi ilgo, spartaus skambių garsų srauto.

Hobitai kurį laiką tylėjo. Jausdamiesi keistai saugiai ir patogiai jie turėjo iki valiai laiko pamąstyti. Pagaliau Pipinas nusprendė atnaujinti pašnekesį.

— Atleiskite, Medžiabarzdi, ar galėčiau jus paklausti? Kodėl Kelebornas įspėjo mus saugotis jūsų miško? Jis liepė mums nerizikuoti ir nelįsti gilyn.

— Hmmm, iš tikrųjų? — sudundėjo Medžiabarzdis. — Jeigu jūs eitumėte į kitą pusę, aš pasakyčiau irgi kažką panašaus. Nerizikuokite ir nelįskite gilyn į Laurelindorenaną arba, kaip elfai dabar trumpina, Lotlorieną. Gal jie ir teisūs apkarpydami vardą — miškas nyksta, o ne plečiasi. Kažkada ten buvo Dainuojančio Aukso Slėnis. Dabar jis vadinasi Sapnų Gėle. Tai keista vieta ir ne kiekvienas gali ten įeiti. Aš stebiuosi, kaip jūs iš to miško išėjote, bet dar labiau — kad įėjote. Jau daug metų svetimšaliams tai nebuvo pavykę. Tai keista vieta.

Keistas yra ir šis miškas. Elfai ateidavo čia liūdėti. Taip, ateidavo liūdėti. Laurelindorenan lindelorendor malinornelion ornemalin, — paniūniavo jis pats sau. — Turbūt jie atsilieka nuo pasaulio. Kai Kalebornas dar buvo jaunas, visa šita šalis atrodė kitaip. Tiktai... „Taurelilomea — tumbalemorna Tumbaletaurea Lomeanor", kaip jie mėgdavo sakyti. Daug kas pasikeitė, bet kai kas išliko tikra.

— Ką tai reiškia? — nesupratęs paklausė Pipinas. — Kas tikra?

— Medžiai ir entai, — atsakė Medžiabarzdis. — Aš ne viską, kas vyksta, suprantu pats, todėl negaliu paaiškinti. Kai kurie iš mūsų išliko tikri entai — stiprūs ir gyvybingi, bet kai kurie apsnūdo ir sumedėjo, kaip jūs pasakytumėte. Dauguma medžių yra tiesiog medžiai, bet kiti yra pusiau prabudę. O kai kurie jau visai prabudę ir, kaip čia pasakius, entėja. Taip visada buvo.

Tačiau kai kurių medžių širdys blogos. Aš nekalbu apie medieną, ne, ne tai. O, aš kadaise pažinojau keletą gerų gluosnių, augusių Entvašo žemupyje, jie buvo persenę ir jau beveik byrėjo į gabalus, tačiau liko tylūs ir malonūs kaip jaunas lapas. Tuo pat metu slėniuose prie kalnų auga galingiausi juodaširdžiai medžiai. Ir jų vis daugėja... Tai dėl jų šitame miške atsiranda labai pavojingų vietų. Čia tebėra daug tamsių užkampių.

— Turbūt panašiai, kaip šiauriniame Amžinajame Miške? — pasiteiravo Meris.

— Taip, taip, panašiai, bet tik daug blogiau. Aš neabejoju, jog šiaurėje kai kur tebėra išlikę Didžiosios Tamsos šešėlių ir blogų prisiminimų. Tačiau Fangorne yra nuošalių slėnių, kur Tamsa niekada ir nebuvo išnykusi, o medžiai ten senesni net už mane. Tačiau mes darome, ką tik įstengiame. Įspėjame keliautojus ir neprotingus drąsuolius, saugome, patariame, mokome ir ravime.

Mes — senieji entai, medžių piemenys. Mūsų liko nebedaug. Sakoma, jog ilgainiui avys supanašėja su piemenimis, o piemenys su avimis. Bet ir vieni, ir kiti yra trumpaamžiai. Medžiai su entais panašėja daug greičiau, jau ištisus amžius jie drauge. Mat entai panašūs į elfus, — ne taip domisi savimi kaip žmonės ir geriau įsigilina į įvairius dalykus. Tačiau entai panašūs ir į žmones — lengviau nei elfai prisitaiko prie permainų ir greičiau sutampa su aplinkiniu pasauliu. Tad galbūt entai geresni už abi tautas — jie išmintingi ir turi ilgą atmintį.

Kai kurie mano giminaičiai jau dabar atrodo kaip paprasti medžiai, kalba tik šnabždesiu, ir reikia kažko ypač svarbaus, kad jie pabustų. O kai kurie mano medžiai gali su manimi kalbėti. Tai elfai sugalvojo budinti ir šnekinti medžius, mokyti juos medžių kalbos. Jie visada norėjo prakalbinti visa aplinkui, tie senieji elfai. Bet atėjo Didžioji Tamsa, ir jie iškeliavo už Juros ar pabėgo į tolimus slėnius, pasislėpė ir kūrė dainas apie laikus, kurie niekada nebegrįš. Niekada. Kadaise vienas miškas tęsėsi nuo čia iki Mėnulio Kalnų ir tai tebuvo tik Rytinis Pakraštys.

Tai buvo žalios dienos! Anų laikų miškais aš galėdavau vaikščioti ir dainuoti kiauras dienas girdėdamas tik savo žodžių aidą kalnuose. Ir medžiai buvo tokie kaip Lotloriene, tik tvirtesni, stipresni, jaunesni! O oro kvapas! Aš galėdavau savaitę gyventi vien tik juo.

Medžiabarzdis nutilo, jo didelių žingsnių beveik nebuvo girdėti. Netrukus jis vėl ėmė niūniuoti ir prodainiu murmėti. Hobitai po truputį išskyrė dainos žodžius:

Medžiabarzdis baigė ir tyliai žingsniavo, o visame miške, kiek girdėjo ausis, nebuvo nė garso.

Diena geso, ir prieblanda jau sukosi apie medžių kamienus. Pagaliau hobitai pamatė priešais iškylančią stačią tamsią žemę: jie pasiekė kalnų papėdes ir žaliąjį aukštąjį Metedrasą. Iš savo ištakų viršuje skubėjo jų pasitikti jaunasis Entvašas. Upės dešinėje migloje pilkavo platus šlaitas, apaugęs žole. Jame nesimatė jokių medžių, todėl žemė netrukdoma žvelgė į dangų — ten tarp debesų krantų žėrėjo žvaigždžių ežerai.

Beveik nelėtindamas žingsnio Medžiabarzdis patraukė šlaitu. Staiga hobitai išvydo plačią angą. Vienas šalia kito ten stovėjo du medžiai, tarsi vartų sargybiniai, nors vartus atstojo tik jų susipynusios šakos. Kai entas prisiartino, medžiai sušiugždėjo ir pakėlė savo šakas su amžinai žaliais tamsiais, prieblandoje blausiai tviskančiais lapais. Už medžių buvo plati aikštelė, lyg kas kalvos šlaite būtų iškirtęs didelę salę. Iš abiejų pusių „salę" supo penkiasdešimties pėdų aukščio sienos, o palei jas žaliavo vis aukštėjančių medžių eilės.

Tolimajame salės gale stūksojo stati akmeninė uola, tačiau jos apačioje matėsi nedidelė niša su išlenktu stogu: be medžių šakų, kurios tamsiu šešėliu dengė visą salę, tik viduryje palikdamos platų šviesų taką, tai buvo vienintelis stogas šioje vietoje. Iš versmių viršuje čiurleno šaltinėlis ir sidabriniais lašais lyg graži užuolaida krito ant uolos. Vanduo kaupėsi akmeniniame baseinėlyje tarp medžių, liejosi iš jo ir tekėjo palei taką, kad pasitiktų Entvašą jo kelionėje per mišką.

— Hm! Štai ir atėjome! — pranešė Medžiabarzdis, nutraukdamas ilgai užsitęsusią tylą. — Nuo kalvos iki šičia yra apie septyniasdešimt tūkstančių ento žingsnių, bet kiek tai yra jūsų matais — aš nežinau. Šiaip ar taip, mes esame Paskutiniojo Kalno papėdėje. Dalis šios vietos vardo jūsiškai galėtų skambėti Velingholas. Man jis patinka. Čia ir pernakvosime.

Jis pastatė hobitus ant žolės tarp medžių ir nuvedė prie didelės nišos. Hobitai tik dabar pastebėjo, kad einančio Medžiabarzdžio keliai beveik nelinksta, bet žingsniai labai platūs. Jis statė pėdą nuo pirštų, kurie iš tiesų buvo dideli ir labai stori.

Medžiabarzdis valandėlę pastovėjo po krentančio vandens lietumi, nusijuokė ir įžengė vidun. Ten buvo didelis stalas, bet kėdžių nesimatė. Nišos gilumoje buvo visai tamsu. Medžiabarzdis paėmė du didelius indus ir pastatė ant stalo. Jie atrodė pilni paprasto vandens, bet entui ištiesus virš jų rankas vienas indas sušvito geltonai, kitas — sodriai žaliai, ir susiliejusios dvi spalvos apšvietė visą nišą, tarsi saulė spindėtų pro jaunuolyno stogą. Atsisukę hobitai pamatė, kad medžiai lauke irgi pradėjo švytėti, iš pradžių blankiai, o vėliau vis ryškiau ir smarkiau, kol kiekvienas lapas suspindo skirtinga spalva: žalia, auksine, varine... Medžių kamienai atrodė tarsi iliuminuotos kolonos.

— Ką gi, galime vėl pasikalbėti, — pasakė Medžiabarzdis. — Bet jūs turbūt ištroškote, o gal ir pavargote. Išgerkite šito! — entas nuėjo prie atokiau stovinčių didelių ąsočių, uždengtų sunkiais dangčiais. Jis nuėmė vieną dangtį ir pasėmęs su kaušu pripylė tris taures — vieną labai didelę ir dvi mažesnes.

— Čia entų buveinė, — grįžęs tarė jis, — todėl, deja, kėdžių nėra. Bet galite įsitaisyti ant stalo, — taip pasakęs Medžiabarzdis užkėlė juos ant didžiulio šešių pėdų aukščio akmeninio stalo, ir hobitai sėdėjo tabaluodami kojomis bei gerdami mažais gurkšneliais.

Gėrimas buvo tyras ir panašus į Entvašo vandenį miško pakraštyje, tačiau turėjo kažkokį sunkiai nusakomą skonį ar aromatą, primenantį vėsaus nakties vėjo atneštą tolimo miško kvapą. Gėrimas iš pradžių paveikė kojų pirštus, o po to gyvybinga, gaivinanti šiluma išsiliejo po visą kūną, aukštyn, iki pat plaukų šaknų. Hobitai pajuto, jog jų plaukai tarytum pasišiaušė ir ėmė augti bei garbanotis. Medžiabarzdis iš pradžių įmerkė kojas baseinėlyje už nišos, o tada išgėrė savo taurę — vienu ilgu, lėtu gurkšniu. Hobitai buvo bepradedą galvoti, jog jis niekada nesibaigs. Pagaliau Medžiabarzdis nuleido taurę ir atsiduso:

— Ak, ak! Hm, hum, dabar jau galima kalbėtis lengviau. Galite sėsti ant grindų, o aš prigulsiu, tai neleis gėrimui pasiekti galvos ir mane užmigdyti.

Dešinėje nišos pusėje stovėjo lova žemomis kojomis, ne aukštesnė nei keletos pėdų, apklota džiovinta žole ir samanomis. Medžiabarzdis lėtai išsitiesė ant jos visu ūgiu (jis tik šiek tiek susilenkė per juosmenį) ir, susidėjęs rankas už galvos, įsistebeilijo į lubas, kur mirguliavo šviesos atšvaitai, panašūs į saulės zuikučius ant lapų. Meris su Pipinu prisėdo ant žolės pagalvių šalia jo.

— Na, dabar pasakokite savo istoriją, tik neskubėkite! — pasakė Medžiabarzdis.

Hobitai pradėjo pasakoti entui savo nuotykius nuo to laiko, kai jie paliko Hobitoną. Jie dažnai vienas kitą pertraukdavo, todėl istorija buvo sekama nelabai rišliai, ir Medžiabarzdis dažnai sustabdydavo pasakotoją, grįždamas atgal ar šokteldamas į priekį ir klausinėdamas apie tolesnius įvykius. Hobitai nieko neužsiminė apie Žiedą ir nepaaiškino, kodėl jie iškeliavo bei kur norėjo patekti, bet Medžiabarzdis ir neklausinėjo.

Entas nepaprastai domėjosi viskuo: Juodaisiais Raiteliais, Elrondu ir Rivendeilu, Amžinuoju Mišku ir Tomu Bombadilu, Morajos Kasyklomis, Lorienu ir Galadriele. Jis dar ir dar kartą prašė hobitų papasakoti apie Grafystę ir jos apylinkes, o paskui keistai paklausė:

— Ar jūs ten, Grafystėj, niekada, hm, nematėte jokių entų? Tiksliau, ne entų, bet enčių?

— Enčių? — nustebo Pipinas. — Ar jos tokios pačios kaip jūs?

— Taip, hmm, nors tikriausiai ne, nesu įsitikinęs, — mąsliai atsakė Medžiabarzdis, — bet joms tikrai patiktų jūsų šalis, todėl ir pasmalsavau.

Medžiabarzdžiui labai rūpėjo viskas, kas susiję su Gendalfu, bet labiausiai — Sarumano reikalai. Hobitai pasigailėjo, kad apie juos žino labai nedaug: tiktai Gendalfo istoriją, kurią atpasakojo į Pasitarimą prasmukęs Semas. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad Uglukas su savo orkais atėjo iš Izengardo ir kalbėjo apie Sarumaną kaip apie šeimininką.

— Hm, humm! — sušniokštė Medžiabarzdis, kai hobitai pagaliau papasakojo apie orkų ir Rohano raitelių mūšį. — Na, na! Daugybė naujienų ir tikriausiai nė vienos klaidos. Juk, aišku, ne viską man papasakojote, ne, ne viską. Bet esu įsitikinęs, jog elgiatės kaip tik taip, kaip būtų norėjęs Gendalfas. Aš matau, jog bręsta kažkas labai svarbu, ir tikiuosi geru ar blogu laiku apie tai sužinoti. Šaknys ir šakos, keisti dalykai: iš kažkur išdygsta maža tautelė, apie kurią net senuose sąrašuose neužsimenama, ir štai — į žemę jų persekioti grįžta Devynetas pamirštų Raitelių, Gendalfas ima juos į didelę kelionę, Galadrielė slepia Karas Galadone ir galų gale Dykosios Šalies tyrais juos vejasi orkai, — jie tikrai pateko į smarkią audrą. Tikiuosi, jog jie išsilaikys!

— O jūs? — paklausė Meris.

— Hum, hmm, manęs nedomina Didieji Karai, — atsiliepė Medžiabarzdis, — jie rūpi tik elfams ir žmonėms. Tai burtininkų reikalas, nes jie amžinai nerimauja dėl ateities. Aš nemėgstu galvoti apie ateitį. Aš esu niekieno pusėje, kadangi niekas nėra mano pusėje, jeigu suprantate, apie ką aš kalbu: niekas nesirūpina medžiais taip, kaip rūpinuosi aš, netgi dabartiniai elfai. Šiaip man elfai patinka labiau už kitus: jie kadaise išmokė mus kalbėti ir tai buvo didelė dovana, kurios negalima pamiršti, nors mūsų keliai ir išsiskyrė. Žinoma, yra keletas padarų, kurių pusėje aš tikrai nesu, pavyzdžiui, tie burarum, — jis vėl giliai sublerbė, — orkai ir jų šeimininkai.

Aš sunerimau, kai šešėlis apgaubė Gūdžiąją Girią, bet nusiraminau jam persikėlus į Mordorą, nes Mordoras yra toli nuo čia. Bet Rytys stiprėja ir medžiams vėl gresia pražūtis. Senas entas nieko negali padaryti prieš audrą: tik atlaikyti ją arba nulūžti...

Bet Sarumanas! Sarumanas yra mano kaimynas ir aš negaliu nekreipti į jį dėmesio. Manau, turėčiau kažką daryti. Pastaruoju metu aš dažnai mąsčiau, kaip elgtis su Sarumanu.

— Kas yra Sarumanas? — paklausė Pipinas. — Ar ką nors apie jį žinote?

— Sarumanas yra burtininkas, — atsakė Medžiabarzdis, — o apie burtininkus aš žinau nedaug. Jie atsirado iš karto po to, kai iš Jūros atplaukė Pirmieji Laivai, tačiau aš negaliu pasakyti, ar burtininkai atplaukė tais laivais. Sarumanas, bene galingiausias iš jų, liovėsi klaidžiojęs rūpindamasis žmonėmis ir elfais ir apsistojo Angrenoste, arba Izengarde, kaip jį vadina Rohano vyrai. Iš pradžių jis buvo labai tylus, tačiau jo šlovė ėmė augti. Jis buvo išrinktas Šviesiosios Tarybos galva, bet tai geruoju nesibaigė. Aš įtariu, ar tik ne tada Sarumanas pasuko blogio keliu. Nors jis niekada netrukdė kaimynams. Buvo laikas, kai jis labai dažnai ateidavo į mano miškus. Aš dažnai kalbėdavausi su juo. Jis elgėsi labai mandagiai, visada atsiklausdavo mano leidimo (bent jau mane sutikęs) ir stropiai laikėsi mano reikalavimų. Aš jam papasakojau tokių dalykų, kokių pats tikrai nebūtų sužinojęs, bet nepamenu, kad jis man būtų ką nors pasakojęs. Sarumanas tapo vis paslaptingesnis, o jo veidas darėsi panašus į langą akmeninėje sienoje — langą su užvertomis langinėmis.

Manau, jog jau tada jis troško Galios. Jam rūpi Žiedai ir metalai, o augalai jam įdomūs tik tiek, kiek gali būti naudingi. Dabar visiškai aišku, jog jis niekingas išdavikas. Sarumanas susidėjo su tais šlykščiais padarais, su orkais. Brm, humm! Dar blogiau — jis kažką su jais daro, kažką blogo. Izengardo orkai vis labiau panašėja į nedorus žmones. Juk tie, kurie yra sukurti Didžiojoje Tamsoje, negali ištverti saulės šviesos, o Sarumano orkai ją ištveria, nors ir neapkenčia. Ką jis padarė? Ar sunaikino žmonių žmogiškumą, ar sukryžmino orkus su žmonėmis? Tai tikrai būtų šėtono pramanai!

Medžiabarzdis sudundėjo, lyg sakydamas rūstų iš požemių ataidintį entų prakeikimą.

— Prieš kurį laiką aš pradėjau stebėtis, kaip orkai drįsta laisvai vaikščioti po Fangorną, — tęsė jis, — tik vėliau supratau, jog viskuo kaltas yra Sarumanas, iššnipinėjęs takus ir sužinojęs mano paslaptis. Dabar jis su savo šlykštūnais miško pakraščiuose kerta medžius — gerus medžius. Kai kuriuos tie niekšai tiesiog palieka supūti, bet dauguma keliauja į besotes Orthanko liepsnas. Jau kuris laikas iš Izengardo nuolatos rūksta dūmai.

Tebūnie jis prakeiktas, šaknys ir šakos! Daugelis tų medžių buvo mano draugai, būtybės, kurias pažinojau nuo gilės iki kerojančio ąžuolo. Tie medžiai galėjo kalbėti, o dabar prarado savo balsus amžinai. Ten, kur anksčiau vešėjo dainuojančios giraitės, dabar riogso tik kelmai ir gervuogės. Aš ilgai dykinėjau. Aš jiems nekliudžiau, tačiau dabar turiu tai padaryti!

Medžiabarzdis girgždėdamas atsikėlė ir trenkė kumščiu į stalą. Šviesos indai sudrebėjo ir pliūptelėjo šviesos liežuviais. Ento akyse liepsnojo žalia ugnis, o barzda stirksojo tarsi didelė šluota.

— Aš turiu juos sustabdyti! — sugaudė jis. — Ir jūs eisite su manimi. Jūs galite padėti. Kartu jūs padėsite ir savo draugams, nes jei Sarumanas nebus sustabdytas, Rohanas ir Gondoras bus priešų apsupti. Mūsų keliai veda kartu — į Izengardą!

— Mes eisime su tavimi, — sutiko Meris, — ir darysime viską, ką galime.

— Taip! — pritarė Pipinas. — Aš noriu, kad Baltoji Ranka būtų parblokšta, aš noriu būti ten, net jei menkai tepraversiu: aš niekada neužmiršiu Ugluko ir kelionės per Rohaną.

— Gerai! Gerai! — pasakė Medžiabarzdis. — Bet aš susijaudinau ir per daug įkaitau. Skubėti niekada neverta. Dabar man reikia atvėsti ir pamąstyti, nes pasakyti yra lengviau, nei padaryti.

Jis nuėjo prie nišos krašto ir kurį laiką stovėjo po sidabriniu lašų lietumi. Tada nusijuokė, pasipurtė ir aplink jį krentantis vanduo sužibo raudonais ir žaliais lašeliais. Jis grįžo, vėl atsigulė į lovą ir nutilo.

Po valandėlės hobitai vėl išgirdo jį murmant. Entas kažką skaičiavo ant pirštų.

— Fangornas, Finglasas, Fladrifas, taip, taip, — atsiduso Medžiabarzdis. — Visa bėda, jog mūsų beliko tik keletas, — pasakė jis, pasisukdamas į hobitus. — Tik trys entai beliko iš gyvenusių dar prieš Tamsą: aš pats, Finglasas ir Fladrifas. Tai elfiški vardai, o jūs juos galite vadinti Garbanlapiu ir Odažieviu. Bet iš mūsų trijų juodu nelabai tinkami tokiam reikalui. Garbanlapis apsnūdo, sumedėjo ir visą vasarą praleidžia snausdamas kažkur pievose, kur žolė siekia jam iki kelių. Anksčiau jis atsibusdavo žiemą, bet dabar snūduriuoja net ir per šalčius. Odažievis gyveno kalnų šlaituose į vakarus nuo Izengardo. Ten ir atsitiko baisioji piktadarystė. Jis pats buvo sužeistas, o daugumą entų bei medžių orkai nužudė ir sunaikino. Nuo to laiko Odažievis pasitraukė į aukštikalnes, prie mylimų beržų, ir vargu ar benusileis. Galbūt aš įstengčiau suburti mūsų jaunuosius draugus, jei tik jie suprastų reikalo svarbą, jei tik aš sugebėčiau juos sukelti: mes juk neskubri tauta. Kaip gaila, jog mūsų tiek mažai!

— Bet jeigu jūs gyvenate taip ilgai, tai kodėl jūsų liko tik keletas? — paklausė Pipinas. — Ar daug entų žuvo?

— O ne! — atsakė Medžiabarzdis. — Nė vienas iš mūsų nemirė iš vidaus, kaip galėtumėte pasakyti. Kai kurie per ilgus metus atsidavė blogiui, o dauguma sumedėjo. Mūsų niekada nebuvo daug ir nedaugėjo. Jau siaubingą daugybę metų mes neturime entukų — mūsų vaikų. Matote, mes praradome visas entes.

— Kaip liūdna, — tarė Pipinas. — Kaipgi jos mirė?

— Aš nesakiau, kad jos mirei Aš pasakiau: mes jas praradome. Mes praradome entes ir negalime jų surasti. Aš maniau, jog apie tai visi žino. Dainas apie entus, ieškančius enčių, dainuoja ir žmonės, ir elfai nuo Gūdžiosios Girios iki Gondoro. Tokios dainos greitai nepamirštamos.

— Matyt, šitos dainos nepersirito per kalnus iki Grafystės vakaruose, — tarė Meris. — Ar negalėtumėte papasakoti kiek daugiau arba padainuoti vieną iš tų dainų?

— Taip, žinoma, — sutiko Medžiabarzdis, aiškiai pamalonintas tokio prašymo. — Bet tai tebus trumpas pasakojimas, kadangi reikia pailsėti: rytoj mes tarsimės, dirbsime ir galbūt jau iškeliausime.

— Tai gana keista ir liūdna istorija, — patylėjęs pradėjo Medžiabarzdis. — Kai pasaulis dar buvo jaunas, o miškai — platūs ir neįžengiami, tada entai ir entes — jos dar tebuvo merginos: ak, nuostabioji lengvakojė Fimbretilė, mano jaunystės dienų Liaunašaknė — vaikščiojo ir gyveno kartu. Tačiau jų širdys veržėsi prie skirtingų dalykų: entai mylėjo viską, ką sutikdavo savo kelyje, o entes mąstė kiek kitaip. Entai mylėjo aukštus medžius, laukinius miškus ir kalnų šlaitus, jie gėrė iš kalnų šaltinių, valgė tik tuos vaisius, kurie patys nukrisdavo po kojų. Entai sužinojo apie elfus ir kalbėjo su medžiais. O entėms saulėtos pievos patiko labiau už miškus, jos mylėjo žydinčias vyšnias ir obelis, vasarą pelkėse rinko žalias žoleles, sėjo augalus rudeniniuose laukuose. Jos visai netroško kalbėtis su tais augalais, jos norėjo, kad jie klausytų ir paklustų. Entes liepdavo augalams augti ir nokinti vaisius taip, kaip norėdavo jos, nes troško tvarkos, pertekliaus ir ramybės. (O ramybę jos jautė tik ten, kur viskas paklusdavo jų valiai.) Entų žmonos įdiegė sodus ir apsigyveno juose. Bet mes, entai, likome klajūnai ir tik retkarčiais užklysdavome pas jas. Kai į šiaurę atėjo Tamsa, entės persikėlė per Didžiąją Upę — ten sodino naujus sodus, dirbo žemę, ir mes jas matydavome dar rečiau. Tamsai pralaimėjus, jų sodai nuostabiai pražydo, o laukai buvo pilni javų. Žmonės mokėsi amato iš enčių ir jas labai gerbė, mes jiems buvome tik legenda, miško širdies paslaptis. Tačiau mes dar tebegyvename, o enčių sodai seniai sunyko ir žmonės tas vietas dabar vadina Rudosiomis Žemėmis.

Aš prisimenu, jog seniai seniai, regis, karo tarp Saurono ir Jūros Žmonių metu, mane apėmė nenugalimas noras dar kartą išvysti Fimbretilę. Ji buvo tokia nuostabi, kai aš paskutinį kartą ją mačiau, nors jau nebe anoji entų mergina. Darbas anksti sulenkdavo enčių figūras, saulė išblukindavo plaukus iki sunokusio grūdo spalvos, o skruostai virsdavo raudonais obuoliukais. Bet jų akys liko kaip buvusios — entų akys. Mes persikėlėme per Anduiną, tačiau jų žemėse radome tik dykynes: viską sudegino ir sunaikino karas. Bet enčių ten nebuvo. Mes ilgai šaukėme ir ilgai ieškojome, ir klausinėjome apie jas visų sutiktų žmonių. Vieni iš viso jų nebuvo matę, kiti tvirtino, jog entės patraukė į vakarus, treti — jog į rytus, o dar kiti — į pietus. Deja, mes jų niekur neradome. Didelė buvo mūsų širdgėla, tačiau miškams pašaukus grįžome atgal. Daugelį metų mes vis iškeliaudavome ieškoti enčių, šaukdami jas nuostabiausiais vardais. Vėliau išeidavome vis rečiau ir ne taip toli. Dabar iš enčių beliko gražus prisiminimas, o mūsų barzdos jau žilos ir ilgos. Apie tas paieškas sudėjo dainų elfai, keletą jų dainuoja ir žmonės. Mes patys dainų apie tai nekuriame. Kai galvojame apie jas, gražiausia muzika yra jų puikieji vardai. Tačiau mes vis dar tikimės kur nors jas surasti ir gyventi drauge tokioje vietoje, kur visi būtume laimingi. Kažkas išpranašavo, kad tai įvyks tik tada, kai mes ir jos prarasime viską, ką turime. Atrodo, jog tas laikas pagaliau artėja. Jei anksčiau Sauronas sunaikino sodus, tai dabar priešas kėsinasi sunaikinti ir visus miškus.

Aš prisimenu apie tai vieną elfų dainą. Ją dainuodavo Anduino pakrantėse. Tik nepamirškite, jog čia ne entų daina — toji būtų per daug ilga! Bet mes ją mokame atmintinai ir kartais niūniuojame. Štai kaip ji skamba jūsų kalba:

Medžiabarzdis baigė dainą ir pasakė:

— Štai taip. Čia, aišku, viskas elfiška: lengvi, skambūs žodžiai ir greita pabaiga. Bet drįstu pasakyti, jog vis tiek neblogai. Žinoma, entai galėtų pasakyti daugiau, jei tik turėtų laiko. Na, o dabar jau stojuosi ir einu miegoti. O kur jūs stovėsite?

— Paprastai mes miegam gulėdami, todėl mums čia bus labai patogu, — paaiškino Meris.

— Gulėdami! — susigriebė Medžiabarzdis. — Na, žinoma, hm, hum, dainuodamas nuklydau į senus laikus ir visai užmiršau, jog kalbuosi su hobitais, o ne su entukais. Gerai, jūs galite miegoti lovoje, o aš pastovėsiu po lašų lietumi. Labanaktis!

Meris su Pipinu įsiropštė į lovą ir susirangė ant minkštų žolių ir paparčių. Jie buvo šviežus, šilti ir maloniai kvepėjo. Šviesos užgeso, medžiai aptemo, bet prie angos hobitai tebematė senąjį Medžiabarzdį. Jis stovėjo nejudėdamas, iškėlęs rankas virš galvos. Danguje pasirodė keletas skaisčių žvaigždžių, kurios žibėjo nuo jo rankų ir galvos krentančiame vandenyje bei šimtais sidabrinių lašelių vis krito ir krito ant jo kojų. Klausydamiesi lašų teškenimo, hobitai užmigo.

Pabudę jie išvydo vėsią saulę, šviečiančią kieme ir ant jų būsto grindų. Dangumi, genami rytinio vėjo, slinko debesų draiskalai. Medžiabarzdžio niekur nesimatė, tačiau prausdamiesi baseinėlyje prie nišos hobitai jau iš tolo išgirdo jį niūniuojantį ir dainuojantį, o netrukus ir pats entas pasirodė takelyje tarp medžių.

— Ho, ho! Labas rytas, Meri ir Pipinai! — pamatęs hobitus, sušuko jis. — Jūs ilgai miegate. Aš jau spėjau nukulniuoti daug šimtų žingsnių. Na, atsigerkime ir eime į Entų Būstinę.

Jis padavė dvi pilnas taures, tačiau pripylė jas iš kito ąsočio. Skyrėsi ir skonis: dabar gėrimas dvelkė žeme, buvo sotesnis ir maištingesnis, jeigu taip galima pasakyti. Kol hobitai, sėdėdami ant lovos krašto, gurkšnojo ir gnaibė elfų paplotėlius (ne todėl, kad būtų išalkę, bet todėl, jog per pusryčius įprasta ką nors valgyti), Medžiabarzdis vėl kažką tyliai entiškai ar elfiškai niūniavo ir žiūrėjo į dangų.

— O kur yra toji Entų Būstinė? — išdrįso paklausti Pipinas.

— Kas, a? Entų Būstinė? — paklausė atsisukdamas Medžiabarzdis. — Tai nėra tikra vieta, o entų susirinkimas, kuris šiais laikais nedažnai besušaukiamas. Tačiau daug entų man pažadėjo ateiti. Mes susitiksime ten, kur visada susitinkame — Derndingle, kaip žmonės vadina tą vietą. Ji yra į pietus nuo čia. Turime ten nueiti iki vidurdienio.

Netrukus jie išsiruošė. Kaip ir vakar, Medžiabarzdis hobitus nešė rankose. Už vartų jis pasuko į dešinę, perbrido per upelį ir nužingsniavo pietų pusėn palei kalvų šlaitus, apaugusius skurdžiais medeliais. Virš jų hobitai matė beržų ir šermukšnių giraites, o dar aukščiau augo pušynai. Greitai Medžiabarzdis pasuko į šoną ir įžengė į.tankius šilus, kur augo patys aukščiausi ir storiausi medžiai, kokius hobitai tik buvo matę. Kurį laiką buvo trošku, kaip ir pirmąkart įžengus į Fangorną, bet tvanka greitai išsisklaidė. Medžiabarzdis su jais nekalbėjo. Jis eidamas kažką dusliai ir mąsliai murmėjo, tačiau hobitai negalėjo suprasti žodžių, girdėjo tik bum, bum, rumbum, burar, bum, bum, dahr ar bum bum, dahr ar bum, ir taip toliau, nuolat kintančiu ritmu bei tonu. Jiems vis rodėsi, jog girdi atsaką, sklindantį iš šaknų, šakų ar medžių kamienų, tačiau Medžiabarzdis žingsniavo nesustodamas ir net nesižvalgydamas.

Jie keliavo jau gana ilgai — Pipinas bandė skaičiuoti „entų žingsnius", bet susipainiojo suskaičiavęs iki trijų tūkstančių— kai Medžiabarzdis sulėtino žingsnį. Staiga jis sustojo, nuleido hobitus ant žemės ir, pridėjęs gumbuotas rankas prie barzdos, sutrimitavo. Tarsi gilus rago balsas hum, hum nusirito per mišką, ataidėdamas tarp medžių. Toli iš kelių pusių pasigirdo panašūs hum, hum, hum, ir tai buvo ne aidas, o atsakymas.

Medžiabarzdis užsikėlė Merį su Pipinu ant pečių ir vėl nužingsniavo, tolydžio stabteldamas bei sutrimituodamas. Kiekvieną kartą atsakymas pasigirsdavo vis arčiau ir garsiau. Taip eidami jie pagaliau pasiekė vietą, panašią į neperregimą sieną iš tamsių, amžinai žaliuojančių medžių. Hobitai dar nebuvo matę tokių augalų: jie šakojosi nuo pat šaknų ir buvo tankiai apžėlę tamsiais blizgančiais lapais. Iš visų pusių styrojo tvirti tiesūs spygliai, nusėti dideliais alyvų spalvos pumpurais.

Pasukęs į kairę, Medžiabarzdis po poros žingsnių toje sienoje priėjo siaurą angą, kuri išvedė juos į ilgą statų šlaitą. Hobitai suprato, jog Medžiabarzdis leidžiasi į labai plačią, gilią ir apvalią kaip dubuo daubą, kurios kraštus karūnavo amžinai žaliuojančių medžių siena. Dauboje vešėjo lygi žolė, tačiau, be dviejų aukštų sidabrinių beržų, augusių dugne, nesimatė jokių medžių. Iš vakarų ir rytų daubon vingiavo dar du takai.

Keletas entų jau buvo atėję. Kiti leidosi takais ar sekė paskui Medžiabarzdį. Hobitai su nuostaba žiūrėjo į artėjančius entus. Jie tikėjosi pamatyti būtybes, panašias j Medžiabarzdį — juk vienas hobitas yra panašus kitą (bent jau svetimšalio akiai), — tačiau labai nustebo. Entai skyrėsi vieni nuo kitų kaip medžiai: vieni — kaip tos pačios rūšies, bet skirtingo ūgio bei amžiaus, kiti— kaip skirtingų rūšių atstovai: kaip beržas nuo buko ar ąžuolas nuo eglės. Čia buvo keletas senųjų entų, barzdotų ir susisukusių lyg galingi senovės medžiai (nors ir ne tokie seni kaip Medžiabarzdis), buvo nemažai aukštų, tvirtų, glotniažievių jau subrendusių entų, tačiau niekur nesimatė jaunėlių. Ant žolės dauboje jau stovėjo apie du tuzinus entų, o kiti vis dar leidosi takais.

Iš pradžių Merj su Pipinu apstulbino entų įvairovė: skirtingiausių formų, spalvų, ūgio ir svorio, nevienodo galūnių ilgio, skyrėsi netgi kojų ir rankų pirštų skaičius (nuo trijų iki devynių). Keletas entų buvo panašūs į Medžiabarzdį ir priminė bukus ar ąžuolus. Kiti entai atrodė lyg lazdyno krūmai: rudaodžiai, ilgarankiai, trumpomis storomis kojomis. Iš gluosnių buvo kilę aukšti tiesūs pilki entai ilgomis kojomis ir daugiapirštėmis rankomis, kiti priminė egles (tai buvo aukščiausi entai), buvo beržų, liepų ar šermukšnių pavidalo būtybių. Bet kai jie susirinko aplink Medžiabarzdį, nulenkė galvas bei ėmė melodingai ir lėtai kažką murmėti, įdėmiai žvelgdami į atvykėlius, hobitai iš karto suprato, jog visi entai priklauso tai pačiai giminei ir turi vienodas akis: gal ne tokias senas ir gilias kaip Medžiabarzdžio, bet tokias pat mąslias, protingas ir spindinčias žalia ugnele.

Susirinkus visiems dalyviams entai plačiu ratu apstojo Medžiabarzdį ir prasidėjo įdomus, tačiau nesuprantamas pokalbis. Pradžioje entai murmėjo lėtai, vėliau vis garsiau, kol balsai susiliejo į vieną chorą, kažką gaudžiantį kylančiu ir krintančiu ritmu. Balsai stiprėjo ir tilo čia vienoje, čia kitoje rato pusėje, palydimi galingo atsakomojo gaudesio. Iš pradžių Pipinui patiko klausytis, nors jis ir nesuprato nė vieno žodžio — tikriausiai tai buvo entų kalba, tačiau vėliau jo susidomėjimas išblėso. Po kurio laiko (murmėjimas net ir nemanė liautis) Pipinas susivokė besibaiminąs, ar jie pasakė vieni kitiems daugiau nei „labas rytas" — juk entų kalba tokia „neskubri" — ir kiek dienų užtruks Medžiabarzdis, jeigu sumanys išvardyti visų entų vardus.

„Įdomu, kaip entiškai taip arba ne", — pagalvojo Pipinas ir nusižiovavo.

Medžiabarzdis akimirksniu tai pastebėjo:

— Hm, ha, hei, Pipinai! — pasakė jis, ir kiti entai nutraukė dainą. — Aš visai užmiršau, jog hobitai yra greituolių tauta ir jums pakyrėjo klausytis nesuprantamos šnekos. Jūs galite nulipti. Aš pasakiau jūsų vardus Entų Susirinkimui, jie matė jus ir pripažino, kad nesate orkai, tad į senus sąrašus bus įterpta nauja eilutė. Kol kas tiek teaptarėme, bet entams tai yra greitas darbas. Jei norite, pasivaikščiokite po daubą. Kiek šiauriau yra entų šulinys, jei pavargote — galite atsigerti. Prieš pradėdami rimtai tartis, mes dar persimesime keletu žodelių, o vėliau aš jus susirasiu ir papasakosiu, kaip sekasi.

Jis nuleido hobitus žemėn. Prieš išeidami jie žemai nusilenkė. Sprendžiant iš murmesio ir linksmų akių, šis judesys entus labai pralinksmino, tačiau jie greitai grįžo prie savo reikalų. Meris su Pipinu užlipo vakariniu takeliu ir iškišo nosį pro angą medžių sienoje. Nuo daubos aukštyn kilo platūs miškingi šlaitai, o už jų virš tolimiausio gūbrio eglėtos kupros žėrėjo aštri ir balta aukšto kalno viršūnė. Kairėje, pietuose, matėsi į pilką tolį besileidžiantis miškas. Toje tolybėje kažkas žvilgėjo tamsiai žalia spalva— Meris manė, kad tai turėtų būti Rohano pievos.

— Kažin kur yra Izengardas? — pasidomėjo Pipinas.

— Aš tiksliai nežinau, kur mes esame, — atsakė Meris, — bet šitas kalnas, ko gero, yra Metedrasas, o kiek prisimenu, — Izengardo Žiedas yra slėnių sankirtoje ar giliame tarpeklyje kalnų grandinės gale. Jis turėtų būti už ano tolimo gūbrio. Matai, iš ten kaip tik kyla dūmai arba rūkas, ar ne?

— Kažin ar didelis Izengardas? — toliau svarstė Pipinas. — Ir ką jam galėtų padaryti entai?

— Nežinau, — atsakė Meris. — Pasakojama, kad Izengardas yra apvalus slėnis tarp kalvų ar uolų, kurio viduryje stovi akmeninė sala, vadinama Orthanku. Ten yra Sarumano tvirtovė. Bokštą supančioje sienoje yra keleri vartai ir, jeigu neklystu, upė, kuri iš kalnų pro Izengardą teka į Rohano Tarpeklį. Vargu ar entams pavyktų paimti tokią tvirtovę. Nors, žinai, aš manau, jog jie nėra tokie taikūs, paprasti ir juokingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taip, entai lėti, keisti, liūdnoki ir kantrūs, tačiau nenorėčiau būti jų priešininku, kai jie įpykę.

— Taip, — tarė Pipinas, — suprantu. Gulinti ir mąsliai atrajojanti karvė visai nepanaši į puolantį bulių, tačiau permaina gali įvykti staiga. Įdomu, ar Medžiabarzdžiui pavyks juos sukelti. Jis bandys. Bet juk jis pats pakilo kovoti tik vakar naktį ir tuojau pasistengė nurimti.

Hobitai grįžo atgal. Entų balsai vis dar ošė. Saulė jau pakilo virš krūmų gyvatvorės ir spindėjo beržų viršūnėse, o šiaurinę daubos dalį nušvietė vėsi geltona šviesa. Ten jie pamatė nedidelę žaižaruojančią versmę. Jie paėjėjo daubos pakraščiu palei visžalius krūmus ir nusileido prie čiurlenančio vandens. Buvo smagu justi pėdomis vėsią žolę ir niekur neskubėti. Jie atsigėrė šalto, tyro, aštraus vandens, atsisėdo ant samanoto akmens ir stebėjo saulės spindulius, šokančius ant žolės, bei virš daubos plaukiančių debesų šešėlius. Entai vis dar murmėjo. Tai buvo keista, nuo viso pasaulio ir visų pavojų atskirta vieta. Nesutramdomas ilgesys užplūdo hobitus, jie pasiilgo pažįstamų veidų bei balsų, o ypač Frodo, Semo ir Platžengio.

Pagaliau entai nutilo, ir pakėlę galvas hobitai pamatė ateinančius Medžiabarzdį bei dar vieną entą.

— Hm, hum, štai ir aš, — pasakė Medžiabarzdis. — Jūs tikriausiai jau pavargote ir nekantraujate, hm? Na, aš manau, jog jums dar teks pakentėti. Mes baigėme pirmąją dalį, tačiau aš dar turiu paaiškinti padėtį tiems, kurie gyvena toli nuo Izengardo, ir tik tada mes spręsime, ką daryti. Nuspręsti entams yra lengviau negu suvokti įvykius. Tačiau neneigsiu, jog visa tai gali užtrukti kelias dienas. Todėl aš atvedžiau jums draugą. Netoliese jis turi entų namą. Jo elflškas vardas yra Bregaladas. Jis pasirūpins jumis, nes sakosi jau apsisprendęs ir jam nebereikia pasilikti Susirinkime. Kaip matote, labai jau, hm, hm, greitas entas. Aš tikiuosi, kad jūs susidraugausite. Iki pasimatymo!

Medžiabarzdis apsisuko ir nuėjo.

Bregaladas kurį laiką rimtai apžiūrinėjo hobitus, o šie stengėsi įžvelgti nors vieną jo „greitumo" požymį. Bregaladas buvo aukštas entas, rausvomis lūpomis ir pilkai žaliais plaukais, vienas iš jaunesnių. Jo lygi rankų ir kojų oda žvilgėjo. Jis galėjo lankstytis ir siūbuoti kaip liaunas medis vėjyje. Pagaliau entas prašneko, o jo balsas buvo stipresnis ir aukštesnis už Medžiabarzdžio.

— Ha, hm, draugai, eikime pasivaikščioti, — pasiūlė jis. — Aš esu Bregaladas arba, jūsų kalba, Greitmintis. Žinoma, tai tik pravardė, kurią gavau už tai, jog kartą pasakiau taip vyresniam entui, jam dar nespėjus užduoti klausimo. Be to, aš greitai geriu ir jau einu šalin, kai kiti dar tik drėkina savo barzdas. Eime!

Jis pasilenkė ir padavė po ilgapirštę ranką kiekvienam hobitui. Visą dieną jie praleido miškuose dainuodami ir juokdamiesi, nes Greitmintis mėgo juoktis. Jis juokdavosi, jei iš už debesų pasirodydavo saulė, jis šypsojosi aptikęs šaltinį ar upelį: tada jis pasilenkdavo ir apsitaškydavo kojas bei galvą vandeniu; jam buvo linksma klausytis, ką šneka ir šnara medžiai. O pamatęs šermukšnį, jis surimtėdavo, ištiesdavo rankas ir siūbuodamas tyliai imdavo kažką niūniuoti.

Vakare Greitmintis atsivedė hobitus į savo namus. Juos supo augančių šermukšnių ratas, o viduje (kaip įprasta entų namams) tryško versmė ir gulėjo keletas apsamanojusių akmenų. Kol sutemo, hobitai dar kurį laiką kalbėjo su Greitminčiu. Kažkur tolumoje vis dar ūžė Susirinkimo balsai, bet dabar jie atrodė duslesni ir ne tokie šviesūs, dažnai iš visų išsiskirdavo vienas galingas aukštas balsas, o kiti nutildavo. Bet Bregaladas šalia vis dar tyliai pasakojo, ir hobitai sužinojo, kad jis priklausė Odažievių giminei, kad jo šalis buvo nusiaubta. Dabar hobitai galėjo suprasti Greitminčio „greitumą", kilusį iš neapykantos orkams.

— Ten, mano namuose, irgi augo šermukšniai, — tyliai ir liūdnai kalbėjo Bregaladas. — Šermukšniai, kurie buvo pasodinti dar tada, kai aš buvau mažas entukas, prieš daug daug metų. Pasaulis tada dar buvo ramus. Šermukšnius pasodino senieji entai, kad pradžiugintų entes, tačiau jos tik pažvelgė į medžius, nusišypsojo ir pasakė žinančios, kur skleidžiasi kvapesni, baltesni žiedai. Dabar nebeliko nė vieno iš tų šermukšnių. Aš vadinau juos Rožės Tauta. Medžiai augo ir augo, kol jų šešėliai tapo lyg žalios salės, raudonos jų uogos rudeniop apsunkdavo, o jų grožis, rodėsi, svarino medžių šakas. Šermukšniuose burdavosi paukščiai. Aš mėgstu paukščius — net tada, kai jie čirškia, — o šermukšniams užtenka uogų jiems pamaitinti. Bet paukščiai tapo pikti ir godūs, jie draskė medžius, plėšė vaisius, nelesę mėtė juos žemėn. Vėliau atėjo orkai su kirviais ir nukirto mano medžius. Aš atėjau, šaukiau šermukšnius jų ilgais vardais, bet jie nebešlamėjo. Jie nebegalėjo nei girdėti, nei atsiliepti: jie gulėjo negyvi.

Hobitai užmigo, užliūliuoti Bregalado dainavimo, panašaus į daugiakalbę dejonę dėl mylimų medžių mirties.

Kitą dieną hobitai praleido irgi su Greitminčiu, tačiau nėjo toli nuo jo „namų". Didžiąją dienos dalį jie prasėdėjo tylėdami kalvos pašlaitėje, nes vėjas buvo šaltesnis, debesys pilkesni ir žemesni, o saulė nešvietė. Tolumoje Entų Susirinkimo balsai tai garsėjo, tai vėl tilo, kartais greitėdami, kartais visai nurimdami. Atėjo antroji naktis, o entai vis dar tarėsi po skubančiais debesimis ir mirksinčiomis žvaigždėmis.

Išaušo trečioji diena — blanki ir vėjuota. Saulei tekant, entų balsai sugaudė kaip choras, bet paskui vėl pritilo. Rytui įpusėjus vėjas nurimo, ore tvyrojo sunkus laukimas. Hobitai matė, kaip atidžiai klausėsi Bregaladas, nors jie patys, būdami jo namų slėnyje, beveik nieko negirdėjo.

Atėjo popietė, saulė, po truputį krypdama į vakarus, kalnų link, siuntė ilgus geltonus spindulius iš properšų debesų sienoje. Staiga jie pajuto, kad juos supa mirtina tyla, miškas nutilęs klausėsi. Entai nutilo. Ką tai reiškė? Bregaladas išsitiesė ir įdėmiai žiūrėjo atgal į šiaurę, į Derndinglo pusę.

Ir tada kaip griaustinis pasigirdo galingas šūksnis: ra-hum-ra! Medžiai suvirpėjo ir lyg nuo vėjo gūsio nulenkė viršūnes. O po pauzės atsklido karinga daina, tarsi rūsčių būgnų dundesys, jame pasigirdo aukšti bei stiprūs balsai:

Pirmyn! Jau būgnas dunda mums: Mes einame, mes einame dundant būgnams: ta-runda runda runda rum!

Tai buvo entai — jų daina vis artėjo ir stiprėjo:

Eime! Te lūpos ragą dums: Mes einame, mes einame su trimitais ir būgnais: ta-rūna runa runa rum!

Bregaladas pakėlė hobitus ir nudrožė pasitikti balsų.

Greitai jie išvydo ilgą, dideliais žingsniais nuo šlaito besileidžiančią entų eilę. Ją vedė Medžiabarzdis, penkiasdešimt jo draugų žygiavo už jo, o iš šonų einantys du entai rankomis mušė ritmą. Jiems priartėjus, hobitai pamatė žalias liepsnas ir žiežirbas svaidančias entų akis.

— Hum, hom! Štai pagaliau ir mes su būgnais! — šūktelėjo Medžiabarzdis, pastebėjęs Bregaladą ir hobitus. — Dėkitės prie mūsų! Mes iškeliaujame! Mes vykstame į Izengardą!

— Į Izengardą! — daugeliu balsų sušuko entai.

— Į Izengardą!

Taip dainuodami entai patraukė į pietus.

Žibančiomis akimis Bregaladas stojo į eilę šalia Medžiabarzdžio. Senasis entas pasiėmė hobitus, užsikėlė ant pečių ir plakančiomis širdimis bei aukštai iškeltomis galvomis jie išdidžiai keliavo dainuojančio būrio priekyje. Nors jie tikėjosi, kad kažkas įvyks, tačiau Merį su Pipinu apstulbino entų permaina. Jie atrodė kaip į laisvę išsiveržęs šniokščiantis srautas, ilgai nykęs griovyje.

— Entai gana greitai apsisprendė, ar ne? — paklausė Pipinas, ištaikęs akimirką, kai dainavimas nutilo ir girdėjosi tik rankų bei kojų dundesys.

— Greitai? — paklausė Medžiabarzdis. — Hum! Taip, iš tiesų. Greičiau nei aš tikėjausi. Aš jau daug amžių nemačiau šitaip sukilusių entų. Mes nemėgstame, kai trikdoma mūsų ramybė. Mes niekad nesukylame, nebent tada, kai gresia mirtinas pavojus mums ir mūsų medžiams. O miške tokio pavojaus nebuvo nuo Jūros žmonių ir Saurono karo. Orkai patys užsitraukė mūsų pyktį, įžūliai niokodami — rarum — mūsų girią ir ja maitindami savo prakeiktąją ugnį. Mūsų kaimynas, iš kurio tikėjomės paramos, pasirodė besąs išdavikas. Jis juk burtininkas ir turėtų suvokti, ką daro. Nei elfų, nei entų, nei žmonių kalbose nėra prakeiksmo, tinkamo tokiai išdavystei prakeikti. Težlunga Sarumanas!

— Ar jūs iš tikrųjų galite išlaužti Izengardo vartus? — paklausė Meris.

— Ho, hm, žinoma! Jūs neįsivaizduojate, kokie mes esame stiprūs! Ar kada nors girdėjote apie trolius? Taip, jie labai stiprūs. Tačiau troliai tėra nevykę entų antrininkai, kuriuos padarė Priešas Didžiosios Tamsos metais, panašiai kaip pagal elfus jis sukūrė orkus. Mes stipresni už trolius. Mes esame padaryti iš žemės kaulų. Mes galime trupinti akmenį kaip medžio šaknis, tik daug greičiau, jei esame supykę! Jeigu mūsų neparblokš ar nesudegins, suskaldysime Izengardą į trupinėlius ir sumalsime sienas į miltus.

— Bet Sarumanas bandys jus sustabdyti, ar ne?

— Ak, hm, taip, žinoma. Aš to nepamiršau. Aš daug apie tai galvojau. Matai, daugelis šių entų yra daug medžių gyvenimų jaunesni už mane. Jie sukilo ir tetrokšta vieno — sugriauti Izengardą. Greitai jie vėl ims galvoti, jie aprims atsigėrę mūsų vakarinio gėrimo. Ak, kaip mes ištrokšime! O dabar tegu jie žygiuoja ir gieda! Prieš mus ilgas kelias ir daug laiko pagalvoti.

Kurį laiką Medžiabarzdis žygiavo dainuodamas su kitais. Tačiau netrukus jis vėl nutilo. Pipinas matė, kaip susiraukė jo seni antakiai. Jis pastebėjo liūdną žvilgsnį ento akyse, liūdną, bet ne skausmingą. Žalioji šviesa nugrimzdo gilyn į tamsias išminties gelmes.

— Galimas daiktas, mano draugai, — lėtai pratarė entas, — labai galimas daiktas, jog mes žygiuojame pasitikti mirties, ir šitas entų žygis bus paskutinis. Bet jei būtume pasilikę namuose ir nieko nedarę, nuo lemties vis tiek nebūtume pasislėpę. Šita mintis jau seniai kirbėjo entų krūtinėse, štai kodėl mes dabar žygiuojame. Tai nėra karštakošiškas sprendimas. Šis paskutinis entų žygis bus bent jau vertas dainos. Taip... — atsiduso jis. — Galbūt mes pasitarnausim kitoms tautoms prieš išnykdami. Vis dėlto aš norėčiau pamatyti, kaip išsipildo dainos apie entes. Aš norėčiau dar bent kartelį išvysti Fimbretilę. Tačiau, mano draugai, dainos, kaip medžių vaisiai, noksta tik joms težinomu laiku, o kartais nudžiūva neprinokusios.

Žengdami plačiais žingsniais, entai nusileido ilgu slėniu ir, pasukę į vakarus, pradėjo kopti į statų gūbrį. Didieji miškai pasiliko už nugaros, priekyje besimatė keletas pavienių beržų ir ant plikų kalvų augančios vienišos pušys. Saulė nusileido už tolimų kalvų. Žemę apgaubė pilka prieblanda.

Pipinas žvilgtelėjo atgal. Jam pasirodė, kad entų labai padaugėjo. Ten, kur jie praeidami matė tik plikas kalvas, dabar juodavo medžių kamienai. Ir jie judėjo! Negi visas Fangorno miškas būtų pakilęs žygiui per kalvas į karą? Hobitas pasitrynė akis tikėdamasis, jog sapnas ar šešėliai išnyks, tačiau dideli pilki siluetai tebejudėjo pirmyn. Pasigirdo garsas, panašus į vėjo šlamėjimą šakose. Entai artėjo prie gūbrio viršūnės ir visos dainos nutilo. Naktyje nesigirdėjo nieko, tik žemės gurgždesys po entų kojomis ir tylus šnabždesys, lyg atsargiai šnarėtų lapai. Pagaliau jie atsistojo viršūnėje ir nuo jos pažvelgė į tamsią bedugnę — milžinišką tarpeklį kalnų grandinės pabaigoje. Tai buvo Nan Karuniras, Sarumano Slėnis.

—Izengardą gaubia naktis, — tyliai pasakė Medžiabarzdis.

5 Baltasis Raitelis

— Aš mirtinai sustirau, — pareiškė Gimlis, daužydamas rankas ir šokinėdamas nuo kojos ant kojos. Pagaliau artėjo diena. Auštant bendrakeleiviai kuo galėdami papusryčiavo ir dabar ruošėsi vėl ieškoti hobitų pėdsakų.

— Nepamirškite to senio! — šūktelėjo Gimlis. — Aš jausčiausi daug ramiau, jei rasčiau jo batų pėdsakų.

— Kodėl? — nustebo Legolasas.

— Todėl, kad senis, kuris palieka pėdsakus, yra tik senis, ir niekas daugiau, — paaiškino Gimlis.

— Galbūt, — pasakė elfas, — tačiau tokioje aukštoje žolėje batų pėdsakų galėjo ir nelikti.

— Tai nesutrikdys Pėdsekio, — atsiliepė nykštukas. — Aragornui pakaktų nulenkto stiebelio. Tačiau pėdsakų mes vis tiek nerasime. Aš esu įsitikinęs, kad naktinis svečias buvo Sarumano šmėkla. Gal ir dabar jis stebi mus iš Fangorno.

— Gali būti, nors nesu tikras, — įsiterpė Aragornas. — Aš galvoju apie arklius. Vakar, Gimli, tu sakei, kad juos kažkas išgąsdino. Dabar aš taip nemanau. Ar tu girdėjai jų žvengimą, Legolasai? Ar jis buvo panašus į išsigandusių gyvulių balsus?

— Ne, — tvirtai atsakė Legolasas. — Aš juos aiškiai girdėjau, bet užkluptas tamsoje ne iš karto supratau, kad arkliai žvengė džiaugsmingai, lyg būtų susitikę laukiamą draugą.

— Aš irgi taip pamaniau, tačiau negalėsiu įminti šios mįslės, jei žirgai negrįš patys, — prisipažino Aragornas. — O dabar eikime! Jau švinta. Užuot spėlioję, geriau apsidairykime. Pradėkime ieškoti nuo čia, nuo mūsų stovyklos, o vėliau po truputį kilkime šlaitu į mišką. Ką begalvotume apie naktinį svečią, mums svarbiausia surasti hobitus. Jei jie netyčia paspruko, tai turėjo slėptis tarp medžių, kitaip juos būtų pastebėję. Jeigu nuo čia iki miško nieko nerasime, tada teks ieškoti mūšio lauke, tarp pelenų. Vilties ten maža: Rohano raiteliai gerai atliko savo darbą.

Kurį laiką draugai kiūtinėjo šlamindami žolę. Virš jų niūrus stovėjo medis, išdžiūvę jo lapai karojo, tarškėdami sausame rytų vėjyje. Aragornas neskubėdamas žengė į šalį. Jis nuėjo prie vieno iš sargybinių laužų ant upės kranto, atidžiai tyrinėdamas žemę pasuko link kalvelės, kur vyko mūšis. Staiga Pėdsekys pasilenkė, veik įsikniaubdamas į samanas. Jis pašaukė kitus, šie tuoj atbėgo.

— Pagaliau mes turime naujienų, — pranešė Aragornas. Jis iškėlė didelį jau ruduojantį blyškaus auksinio atspalvio sulūžusį lapą. — Čia juk melirno medžio lapas iš Lorieno! Ant jo yra trupinių, ir dar keli nubirę ant žolės. Žiūrėkite! Šalia guli perpjauta virvė!

— O štai ir ją nupjovęs peilis! — tarė Gimlis ir pasilenkęs iš kupsto ištraukė trumpaašmenį durklą, kurį ten įmynė kažkieno sunki koja. Šalia gulėjo makštys.

— Orkų durklas, — nusprendė nykštukas, su pasibjaurėjimu laikydamas durklą už rankenos, ant kurios buvo išraižyta šlykšti galva su žvairomis akimis ir kreiva burna.

— Na, čia tai jau mįslių mįslė! — šūktelėjo Legolasas. — Surištas belaisvis pasprunka ir nuo orkų, ir nuo juos apsupusių raitelių. Paskui sustoja vidury lauko ir persipjauna savo virves orkišku peiliu. Tačiau kaip? Jei jo kojos buvo surištos, kaip jis galėjo vaikščioti? Ir jei jo rankos buvo surištos, kaip jis panaudojo peilį? O jei belaisvis buvo nesurištas, tai kuriam galui jam prireikė pjaustyti virves? Po to patenkintas savo darbu jis atsisėda ir ramutėliai užkanda lembaso. Vien to užtektų suprasti, jog čia būta hobito, nereikia nė melirno lapo. Tada jis turbūt prisiriša sparnus ir čiulbėdamas nuskrenda į mišką. Surasime jį labai lengvai — tereikia poros sparnų.

— Kažkokia velniava, — pasakė Gimlis. — Ką čia veikė naktinis senis? Aragornai, ką tu pasakysi apie Legolaso spėliojimus? Gal paaiškinsi viską geriau?

— Galbūt ir paaiškinsiu, — nusišypsojo Aragornas. — Yra dar kitų ženklų netoliese, kurių jūs nepastebėjote. Aš sutinku, jog belaisvis buvo hobitas ir galėjo turėti laisvas kojas arba rankas. Manau, jog rankas, tada mįslė darosi lengvesnė, o ir pėdsakai rodo, jog į šitą vietą hobitas buvo atneštas orko. Štai čia dar matosi kraujo, orko kraujo. Visur aplink daug gilių kanopų pėdsakų ir brydė, lyg kas nors būtų tempęs sunkų daiktą. Orką užmušė raiteliai ir vėliau nuvilko prie laužo. Bet hobitas liko nepastebėtas: buvo naktis, o jis vis dar vilkėjo elfų apsiaustą. Hobitas buvo išvargęs ir alkanas, todėl visai nenuostabu, jog žuvusio priešo peiliu persipjovęs virvę jis iš pradžių pailsėjo ir pasistiprino. Malonu žinoti, jog kišenėje jis turėjo lembaso, nors ir pabėgo be nieko. Tai jau panašu į hobitą. Sakau jis, tačiau viliuosi, jog išsigelbėjo abu— Meris ir Pipinas. Bet įrodyti negaliu.

— O kaip mūsų draugui pavyko atsirišti rankas? — paklausė Gimlis.

— Nežinau, — atsakė Aragornas. — Ir nežinau, kodėl orkas juos bandė nunešti šalin. Tik jau ne dėl to, kad padėtų pabėgti. Tačiau dabar aš pradedu suvokti kai ką, kas man nedavė ramybės nuo pačios pradžios: kodėl, žuvus Boromirui, orkai pasitenkino tik Meriu ir Pipinu? Kodėl nebandė ieškoti kitų ar atakuoti mūsų stovyklos, bet visu greičiu nuskubėjo į Izengardą? Galbūt jie manė, jog sugavo Žiedo Nešėją ir jo ištikimą draugą? Ne. Jų šeimininkai, net jei būtų žinoję apie Žiedą, vis tiek nebūtų išdrįsę tokios paslapties patikėti orkams, per daug jau jie nepatikimi tarnai. Bet dabar aš suprantu, jog orkams buvo įsakyta bet kokia kaina paimti į nelaisvę gyvus hobitus. Taigi prieš mūšį buvo bandyta juos išnešti. Išdavystė jiems yra įprastas dalykas, todėl koks stiprus ir drąsus orkas tikėjosi visą atlygį pasiglemžti sau. Šitaip aš suprantu šiuos pėdsakus. Gali būti ir kitaip. Bet esu įsitikinęs, jog bent vienas iš mūsų draugų išsigelbėjo. Mes privalome jį surasti prieš grįždami į Rohaną. Neturėtume baimintis dėl Fangorno, nes hobitas ar hobitai ne savo valia pasislėpė toje tamsioje vietoje.

— Nežinau, kas mane baugina labiau: Fangornas ar ilga kelionė per Rohaną pėsčiomis, — pasakė Gimlis.

— Tad pirmyn, į mišką, — paragino Aragornas.

Beveik tuoj pat Aragornas surado šviežių ženklų. Ant Entvašo kranto pėdsekys aptiko hobito pėdsakų — bet daugiau nieko negalėjo pasakyti. Tik pačiame miško pakraštyje, po dideliu medžiu, atsirado ryškesnių pėdsakų. Žemė buvo sausa ir daug neatskleidė.

— Bent vienas hobitas čia stovėjo ir žiūrėjo atgal, o paskui pasisuko ir nuėjo j mišką, — tarė Aragornas.

— Vadinasi, seksime paskui, — atsiduso Gimlis. — Bet man šita giria nepatinka — ne veltui mus įspėjo dėl jos. Geriau jie būtų pasukę kur kitur!

— Nors ir ką pasakotų legendos, aš nejaučiu, kad miškas būtų blogas, — pasakė Legolasas. Elfas stovėjo po pirmųjų medžių šakomis, pasilenkęs į priekį, lyg ko nors klausydamasis, ir plačiai atvėręs akis žvelgė į šešėlius. — Ne, miške nėra blogio, arba jis slypi kur nors glūdumoje. Aš girdžiu tik tolimus aidus, atskriejančius iš tamsių vietų, kur medžių širdys yra juodos. Šalia mūsų tikrai nėra blogio, jaučiu tik kažkokį nerimą ir rūstį.

— Tikiuosi, jog miškas pyksta ne ant manęs, — tarė Gimlis. — Aš jam nieko nepadariau.

— Iš tiesų, — pritarė elfas, — bet miškas yra nukentėjęs. Jame kažkas vyksta arba tuoj įvyks. Jūs jaučiate, kaip trošku? Man trūksta oro.

— Oras tvankus, — patvirtino nykštukas. — Nors ne toks sunkus kaip Gūdžiojoje Girioje, tačiau vis tiek labai priplėkęs.

— Šitas miškas senas, labai senas, — pasakė elfas. — Toks senas, kad šalia jo aš vėl atrodau jaunas. Keliaudamas su jumis, vaikai, dar taip nesijaučiau. Ši giria — tai gyva atmintis. Būčiau laimingas, jei taikiu metu galėčiau čia paviešėti.

— Na, žinoma, — suprunkštė Gimlis, — tu esi miško elfas, o elfai yra keista tauta. Bet tu mane paguodei. Kur eisi tu, eisiu ir aš. Tik laikyk paruošęs savo lanką, mano kirvis irgi bus po ranka. Žinoma, ne medžiams kirsti, — skubiai pridūrė nykštukas, pažvelgęs į aukštą medį, po kuriuo vyko pokalbis. — Aš tik noriu turėti savų argumentų, jei mes vėl sutiktume tą senį. Eikime!

Su tais žodžiais trys medžiotojai įžengė į Fangorno mišką. Legolasas su Gimliu paliko Aragornui sekti pėdsakus, tačiau netgi patyrusiam Pėdsekiui buvo nelengva susigaudyti. Sausą miško žemę dengė lapų kilimas. Spėdamas, jog pabėgėliai laikysis arčiau vandens, Aragornas dažnai nusileisdavo prie upės krantų. Taip jis surado vietą, kur Meris su Pipinu atsigėrė ir nusiplovė kojas. Ten labai aiškiai matėsi dviejų hobitų pėdos, vienos šiek tiek mažesnės už kitas.

— Geros naujienos, — nudžiugo Aragornas, — tačiau pėdsakai jau dviejų dienų senumo ir, atrodo, šitoje vietoje hobitai pasitraukė nuo vandens.

— Ką darysime dabar? — paklausė Gimlis. — Mes negalime vytis jų per visą Fangorną. Neturime tiek maisto. Jei hobitų nesurasime dabar, tai vėliau iš mūsų bus maža naudos. Galėsime sau draugiškai sėdėti ir badauti.

— Jei tai bus vienintelis dalykas, kuo galėsime jiems padėti, padarysime ir tai, — rimtai atsakė Aragornas. — Pirmyn.

Pagaliau jie pasiekė statų Medžiabarzdžio Kalvos šlaitą ir išvydo akmeninę sieną su į viršų kylančiais laiptais. Saulės spinduliai sužėrėjo pro skubančius debesis, ir miškas atrodė ne toks pilkas bei niūrus.

— Užlipkime ir apsidairykime, — pasiūlė Legolasas. — Man vis dar trūksta oro. Norisi atsikvėpti.

Draugai ėmė kopti viršun. Paskutinis lėtai lipo Aragornas, labai atidžiai apžiūrinėdamas kiekvieną laiptelį.

— Aš esu beveik įsitikinęs, jog hobitai taip pat čia buvo, — tarė jis, — tačiau yra ir kitų pėdsakų, labai keistų pėdsakų, kurių nesuprantu. Galbūt nuo kalvos viršūnės mes pamatysime, kuriuo keliu jie nuėjo.

Aragornas atsistojo ir apsidairė, tačiau be naudos. Nuo kalvos buvo galima žvelgti tik į rytus, o ten, iki pat lygumos, iš kurios atėjo keliautojai, leidosi medžių eilės.

— Na ir ratą apsukome, — tarė Legolasas. — Jeigu nuo Didžiosios Upės būtume žygiavę tiesiai į vakarus, tai čia būtume atsidūrę antrą ar trečią dieną, o ne dabar. Sunku numanyti, kur nuves pasirinktas kelias.

— Mes juk visai nenorėjome patekti į Fangorną, — priminė Gimlis.

— Bet esame čia ... ir šauniai pakliuvom į tinklą, — atitarė elfas. — Žiūrėkite!

— Žiūrėti į ką? — paklausė Gimlis.

— Ten, tarp medžių.

— Kur? Aš neturiu elfo akių.

— Ša, kalbėk tyliau, — sušnibždėjo rodydamas Legolasas. — Pažiūrėk į apačią, į kelią, kuriuo mes atėjome. Tai jis. Ar matai jį, vaikštantį nuo medžio prie medžio?

— Matau, matau! — sušnibždėjo Gimlis. — Žiūrėk, Aragornai! Ar aš nesakiau? Tai tas pats senis. Apsitaisęs purvinais pilkais skudurais — dėl to aš jo ir nepastebėjau.

Aragornas pasisuko ir pamatė netoliese lėtai judančią sulinkusią figūrą. Ji buvo panaši į seną pavargusį elgetą, pasiramsčiuojantį ilga lazda. Nuleidęs galvą, nepažįstamasis nežiūrėjo į juos. Kitu atveju draugai būtų maloniais žodžiais sutikę senį, tačiau dabar stovėjo tylėdami, keistai jausdami, jog artinasi kažkas galinga... ar grėsminga.

Gimlis išplėtęs akis stebėjo, kaip figūra žingsnis po žingsnio artėja. Staiga nebegalėdamas valdytis jis prapliupo:

— Lankas, Legolasai! Įtempk jį! Greičiau! Tai Sarumanas. Neleisk jam pirmam prabilti, nes jis mus užkerės. Šauk pirmas!

Legolasas lėtai, lyg įveikdamas kažkokį pasipriešinimą, išsitraukė ir įtempė lanką. Jis paėmė strėlę, bet dėti jos prie templės neskubėjo. Aragornas tylėdamas įtemptai sekė nepažįstamąjį.

— Ko gi tu lauki? Kas atsitiko? — sušnypštė nykštukas.

— Legolasas teisus, — tyliai tarė Aragornas. — Kad ir kas jis būtų, mes negalime be jokios priežasties neįspėję nušauti seno žmogaus. Stebėkime ir laukime!

Tuo metu senis paspartino žingsnį ir neįtikėtinai greitai atsidūrė prie uolos. Tada staiga pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į viršų, o draugai tylėdami žvelgė žemyn. Stojo tyla.

Draugai negalėjo įžvelgti senio veido, nes jį dengė gobtuvas, o ant jo pūpsojo plačiabrylė skrybėlė, tad nesimatė jokių veido bruožų, tik nosies galiukas ir pilka barzda. Aragornui pasirodė, jog jis sugavo aštrų ir įdėmų žvilgsnį, pasiųstą iš po uždengtų antakių šešėlio.

Pagaliau senasis žmogus nutraukė tylą:

— Sveiki, sveiki, mano draugai, — negarsiai pasakė jis, — aš norėčiau pakalbėti su jumis. Ar jūs nulipsite, ar man užlipti?

Nelaukdamas atsakymo senis pradėjo lipti.

— Dabar! — suriko Gimlis. — Sustabdyk jį, Legolasai!

— Argi aš nesakiau, jog noriu pasikalbėti? — pasiteiravo senis. — Nuleisk lanką, gerbiamasis elfe!

Lankas su strėlėmis iškrito Legolasui iš rankų, o jos pačios nusviro palei šonus.

— O tavęs, gerbiamasis nykštuk, paprašyčiau nuimti ranką nuo kirvio rankenos. Mums nereikės šitokių argumentų.

Gimlis pakluso ir sustingęs lyg akmuo tyliai stebėjo, kaip senis vikriai tarsi ožys liuoksi laiptais. Jo nuovargio neliko nė ženklo. Jam užlipus pilkieji drabužiai akimirkai prasiskleidė, atidengdami baltos spalvos ruoželį. Gimlis garsiai įkvėpė ir tai buvo vienintelis garsas visiškoje tyloje.

— Koks malonus susitikimas, pakartosiu dar sykį, — tarė senis, eidamas prie jų. Sustojęs per keletą pėdų jis pasirėmė ant lazdos, iš po gobtuvo žvelgdamas į draugus. — Ką gi jūs veikiate šitose vietose? Elfas, žmogus ir nykštukas, visi elfų drabužiais... Neabejoju, jog čia slypi istorija, kurios verta pasiklausyti. Tokių dalykų pamatysi nedažnai.

— Tu kalbi, tarsi gerai pažintum Fangorną, — pasakė Aragornas. — Ar taip yra iš tiesų?

— Ne visai, ne visai, — atsiliepė senis. — Fangornui gerai pažinti reikia daug metų. Bet aš retkarčiais čia apsilankau.

— Galbūt mes galėtume sužinoti tavo vardą ir tai, ką norėjai pasakyti? — paklausė Aragornas. — Rytas eina į pabaigą, o mes turime skubėti.

— Ką norėjau, jau pasakiau — ką čia veikiate ir ką galite papasakoti apie save? O mano vardas... — Jis nutilo ir skambiai nusijuokė. Aragornas pajuto, kaip kūnu perbėgo drebulys, keistas šaltas virpulys, tačiau ne iš baimės ar siaubo, bet toks, koks būna pajutus pirmuosius lietaus lašus, pabudinančius tave miegantį.

— Mano vardas! — vėl pakartojo senasis žmogus. — Argi dar neatspėjote? Aš manau, jog esate jį girdėję. Taip, esate. Bet kokia gi jūsų istorija?

Trys draugai stovėjo kaip įbesti ir nieko neatsakė.

— Matau, jog abejojate, ar verta pasakoti apie savo užduotį, — pasakė senis. — Bet aš šį tą žinau. Jūs sekate dviejų jaunų hobitų pėdsakais. Taip, taip, hobitų. Nereikia taip spoksoti, lyg niekuomet nebūtumėte girdėję šito vardo. Girdėjau jį ir aš. Taigi užvakar jie čia užlipo ir sutiko kai ką, ko nesitikėjo sutikti. Ar jau pakaks? Galbūt norėtumėte sužinoti, kur jie buvo nugabenti? Galėčiau papasakoti ir apie tai. Bet kodėl mes stovime? Kaip matote, jūsų užduotis nėra jau tokia skubi. Geriau prisėskime ir nurimkime.

Senis apsisuko ir nužingsniavo prie netoliese gulinčios akmenų krūvos. Ir tuoj pat, lyg burtai būtų išnykę, draugai sujudo. Gimlis čiupo kirvį. Aragornas išsitraukė kardą. Legolasas pakėlė lanką.

Visai nekreipdamas į juos dėmesio, senis pasilenkė ir atsisėdo ant žemo plokščio akmens. Tuo metu jo pilkasis apsiaustas prasiskleidė, ir visi pamatė, jog po juo senis apsirengęs baltai.

— Sarumanai! — suriko Gimlis ir puolė prie jo iškėlęs kirvį. — Kalbėk! Sakyk, kur paslėpei mūsų draugus! Ką jiems padarei! Kalbėk arba aš tavo galvoje pramušiu tokią skylę, jog net burtininkui bus sunku susilopyti!

Bet senis pasirodė esąs greitesnis. Jis pašoko ant kojų ir užbėgo ant didelės uolos. Ir staiga išaugo. Gobtuvas ir pilki skudurai nulėkė šalin. Akinančiai tvykstelėjo balti drabužiai. Senis iškėlė lazdą, ir Gimlio kirvis žvangėdamas nukrito ant žemės. Aragorno kardas užsiplieskė ryškia šviesa. Legolasas garsiai suriko ir paleido strėlę aukštai į dangų: strėlė užsiliepsnojo ir išnyko.

— Mitrandiras! — suriko elfas. — Mitrandiras!

— Dar kartą pasakysiu — koks malonus susitikimas, Legolasai! — atsiliepė senis.

Visi trys draugai žiūrėjo į jį, negalėdami atplėšti akių. Balti kaip sniegas senio plaukai ir balti drabužiai žibėjo saulėje, o akyse, spindinčiose iš po gauruotų antakių, šokinėjo saulės blyksniai. Apimti nuostabos, džiaugsmo ir baimės, jie stovėjo ir negalėjo nė žodžio ištarti.

— Gendalfai! — pagaliau prabilo Aragornas. — Gendalfai, tu grįžai kaip tik tada, kai beveik nebeliko vilties. Kas temdė mano akis? Gendalfai!

Gimlis tylėdamas suklupo ir užsidengė akis.

— Gendalfas, — pakartojo senis, lyg tardamas seniai pamirštą vardą. — Taip, tai buvo mano vardas. Aš buvau Gendalfas.

Jis nulipo nuo uolos ir pakėlęs pilką apsiaustą vėl juo apsigaubė. Atrodė, jog skaisčiai sušvitusią saulę vėl uždengė debesys.

— Taip, jūs galite mane vadinti Gendalfu, — tarė jis gerai pažįstamu draugo ir patarėjo balsu. — Kelkis, mano gerasis Gimli! Tu nekaltas, ir tavo ginklas man nieko nebūtų padaręs. Tiesą sakant, nė vienas jūsų ginklas negalėtų manęs sužeisti. Kelkis ir džiaukis! Mes vėl susitikome per atoslūgį. Ateina didelė audra, tačiau potvynio vandenys atsitraukė.

Jis uždėjo ranką Gimliui ant galvos, ir nykštukas pakėlęs akis nusijuokė:

— Gendalfai, bet tu dabar visiškai baltas!

— Taip, aš esu baltas, — sutiko Gendalfas, — ir, galima sakyti, jog esu Sarumanas, arba bent jau toks, koks jis turėjo būti. Bet papasakokit apie save! Kai mes išsiskyrėme, aš perėjau ir ugnį, ir vandenį. Aš užmiršau, ką žinojau, ir sužinojau, ką buvau užmiršęs. Aš galiu matyti tolimus įvykius, bet neįžvelgiu to, kas yra šalia. Papasakokit apie save!

— Ką tu norėtum sužinoti? — paklausė Aragornas. — Pasakoti visus įvykius nuo išsiskyrimo ant tilto užtruktų labai ilgai. Geriau iš pradžių papasakok apie hobitus. Ar tu juos radai? Ar jie saugūs?

— Ne, aš jų neradau, — atsakė Gendalfas. — Emyn Mulo slėnius dengė tamsa, ir aš nieko nežinojau, kol apie dviejų hobitų pagrobimą man nepranešė erelis.

— Erelis! — šūktelėjo Legolasas. — Maždaug prieš tris dienas virš Emyn Mulo, aukštai danguje, aš mačiau erelį.

— Taip, tai buvo Gvaihiras, Vėjų Valdovas. Jis išgelbėjo mane iš Orthanko. Aš paprašiau jo stebėti Upę ir rinkti naujienas. Jo akys aštrios, bet jis nemato visko, kas vyksta kalvose bei miškuose. Todėl kai ką sužinojau iš jo, o kai ką pamačiau pats. Žiedui nei aš, nei kas kitas iš mūsų Rivendeilo Būrio nebegali padėti. Jis vos nepakliuvo Priešui, bet laiku paspruko. Prie to šiek tiek prisidėjau ir aš: aš mečiau iššūkį Tamsos Tvirtovei ir atitraukiau šešėlį nuo Žiedo. Bet kovodamas pavargau, labai pavargau ir ilgai vaikščiojau paskendęs tamsiose mintyse.

— Gal tu žinai ką nors ir apie Frodą? — susijaudino Gimlis, — Kaip jam sekasi?

— Negaliu pasakyti. Jis išsigelbėjo iš vieno pavojaus, bet priekyje jo laukia dar daugybė išbandymų. Jis apsisprendė ir išėjo j Mordorą vienas, tai viskas, ką galiu pasakyti.

— Bet jis ne vienas, — įsiterpė Legolasas. — Mes įsitikinę, jog su juo iškeliavo Semas.

— Iš tikrųjų? — paklausė Gendalfas ir jo veidą nušvietė šypsona. — To aš nežinojau. Nors tai nenuostabu. Gerai! Labai gerai! Jūs palengvinote man širdį. Papasakokite daugiau. Atsisėskime ir jūs man viską išsamiai išdėstysite.

Draugai įsitaisė ant žemės prie jo kojų, ir Aragornas pradėjo pasakoti. Ilgą laiką Gendalfas sėdėjo užsimerkęs, pasidėjęs rankas ant kelių, neužduodamas jokių klausimų. Bet kai buvo papasakota apie Boromiro mirtį ir jo paskutinę kelionę Didžiąja Upe, burtininkas atsiduso.

— Tu nepasakei visko, ką žinai ar spėji, mano drauge Aragornai, — tyliai tarė jis. — Vargšas Boromiras! Aš nemačiau, kas jam atsitiko. Tai buvo sunkus išbandymas kariui ir žmonių valdovui. Galadrielė mane įspėjo, kad Boromirui gresia pavojus. Bet pabaigoje jis sugebėjo išsigelbėti. Aš džiaugiuosi. Kaip matote, hobitai buvo reikalingi jau vien Boromiro sielos ramybei. Tačiau jų vaidmuo toli gražu nesibaigė. Jų atsiradimas Fangorne tapo tuo mažu akmenėliu, kuris pradeda griūtį kalnuose. Netgi čia aš girdžiu dundėjimą. Sarumanui reikėtų nenuklysti per daug toli nuo savo namučių, kai prasidės linksmybės!

— Tu vis dar ankstesnysis Gendalfas, — palingavo galva Aragornas. — Tebekalbi mįslėmis.

— Ką? Mįslėmis? — paklausė Gendalfas. — Ne! Aš kalbėjausi pats su savimi. Tai įprotis: anksčiau pokalbyje dalyvaudavo tik išmintingiausieji, nes jaunimui tenka daug aiškinti, o tai vargina. — Jis nusijuokė, ir šitas juokas dabar šildė bei malonino lyg saulės spindulys.

— Net Senųjų Rūmų žmonėms aš nebebūčiau jaunas, — atsakė Aragornas, — todėl prašau tavęs bent trumpai paaiškinti.

— Nuo ko pradėti? — akimirką susimąstė Gendalfas. — Štai kaip šiuo metu aš įsivaizduoju įvykių eigą. Priešas, be abejo, seniai žino, kad Žiedas atsirado ir kad jį turi kažkoks hobitas. Jis taip pat žino, kiek ir kokių keliautojų sudaro Būrį, žino, jog mes iškeliavome iš Rivendeilo. Tačiau jis nesuvokia žygio tikslo. Jis tikriausiai mano, jog mes vykstame į Minas Tiritą, kaip padarytų jis pats. Anot jo, tai būtų smūgis jo valdžiai. Jis bijo, nes nežino, kuris iš mūsų paims Žiedą ir atvirai mes jam iššūkį, stengdamasis nuversti nuo sosto ir užimti jo vietą. Tačiau tai, kad mes norime nuversti jį nuo sosto ir nieko į tą vietą nesodinti, Sauronui yra nesuprantama. Kad mes patys bandysime sunaikinti Žiedą, neprisisapnuos jam net tamsiausiame košmare. Be abejo, čia aš matau vilties ir sėkmės kibirkštėlę. Priešas kruopščiai suplanavo pradėtąjį karą, nes mano nebegalįs delsti. Jis tikisi mus sutriuškinsiąs vieninteliu galingu smūgiu. Todėl ilgai ruoštos jo pajėgos pajudės anksčiau nei manyta. Išmintingas kvailys! Jeigu jis būtų panaudojęs savo jėgas apsaugoti Mordorui ir lėkęs ieškoti Žiedo, viltis iš karto būtų žuvusi, — nes nei Žiedas, nei Žiedo Nešėjas nesugebėtų ilgai nuo jo slapstytis. O dabar jo žvilgsnis sukauptas į Minas Tiritą. Labai greitai jo jėga kaip audra smogs ten. Be to, jis žino, jog tarnai, turėję sulaikyti Būrį, patyrė nesėkmę. Jie nerado Žiedo ir neatvedė belaisvių hobitų. Bent vienas dalykas iš šių dviejų būtų mus sutriuškinęs. Bet neverta skaudinti sau širdies įsivaizduojamais mūsų draugų kankinimais Juodojoje Tvirtovėje. Svarbu, kad priešui nepasisekė — šįkart Sarumano dėka.

— Tai Sarumanas ne išdavikas? — paklausė Gimlis.

— Kurgi ne, — tarė Gendalfas, — dvigubas išdavikas. Keista, ar ne? Izengardo išdavystė rodėsi baisiausia. Sarumanas sustiprėjo ir nuolat grasino Rohano vyrams, tuo atimdamas jiems galimybę padėti Minas Tiritui, kai pagrindinis smūgis ateina iš rytų. Tačiau išdavystė — tai lazda su dviem galais. Sarumanas panoro gauti Žiedą sau ar bent jau paimti į nelaisvę porą hobitų savo tikslams. Ir štai bendros dviejų priešų jėgos milžinišku greičiu paskutinę akimirką atgabena hobitus į Fangorną, kur jie iš viso nebūtų patekę.

Todėl mūsų priešus kankina naujos abejonės, trikdančios jų planus. Rohano vyrų dėka žinios apie mūšį į Mordorą nenueis. Bet Tamsos Valdovas žino, jog Emyn Mule paimti į nelaisvę hobitai prieš jo tarnų valią buvo gabenami į Izengardą. Dabar jis bijos Izengardo nė kiek ne mažiau kaip Minas Tirito. Jei Minas Tiritas kristų, Sarumanui taptų riesta.

— Gaila, kad tarp jų yra mūsų draugų žemės, — pasakė Gimlis. — Jei Izengardo ir Mordoro niekas neskirtų, jie galėtų kautis tarpusavyje, o mes žiūrėtume ir lauktume.

— Šios kovos laimėtojas labai sustiprėtų ir atsikratytų dvejonių, — priminė Gendalfas. — Bet Izengardas nepuls Mordoro, kol Sarumanas negaus Žiedo. O dabar tai jam tikrai nepavyks. Be to, Sarumanas neįsivaizduoja gresiančio pavojaus. Jis daug ko nežino. Jis taip norėjo greičiau gauti savo grobį, jog nekantravo pats pašnipinėti. Bet jis atėjo pavėlavęs, mūšis buvo baigtas ir jis nieko nebegalėjo padaryti. Jis ilgam čia nepasiliko. Aš skaitau jo mintis ir matau dvejones. Jis nesupranta medžių. Sarumanas supranta, jog raiteliai užmušė ir sudegino visus orkus, bet nežino, ar orkai turėjo belaisvių. Jie nežino apie savo tarnų ir Mordoro orkų ginčą nei apie Sparnuotąjį Pasiuntinį.

— Sparnuotasis Pasiuntinys! — šūktelėjo Legolasas. — Aš šoviau į jį iš Galadrielės lanko Sarn Gebire ir numušiau nuo dangaus. Jis kėlė mums siaubą. Kokia tai pabaisa?

— Pabaisa, kurios neįmanoma nukauti strėlėmis, — atsakė Gendalfas. — Tu tik nušovei jo žirgą. Tai buvo geras darbas, bet raitelis greitai vėl bus raitas. Jis yra nazgulas, vienas iš Devyneto, kurie dabar jodinėja sparnuotais žirgais. Greitai jų siaubas apims paskutines mūsų draugų armijas ir uždengs saulę. Kol kas jiems dar neleidžiama pasirodyti šiapus Upės, todėl Sarumanas nežino apie šias Žiedo šmėklas. Jis galvoja tik apie Žiedą. Ar Žiedas buvo mūšyje? Ar jį rado? Kas bus, jeigu Žiedas atiteks Teodenui, Marko Valdovui, ir jis sužinos apie Žiedo galią? Todėl Sarumanas grįžo į Izengardą ir padvigubins ar patrigubins puolimą prieš Rohaną. Bet, užsiėmęs savo ugningomis mintimis, jis pamiršo dar vieną pavojų— Medžiabarzdį.

— Tu vėl imi šnekėti pats su savimi, — nusišypsojo Aragornas. — Aš nepažįstu Medžiabarzdžio. Ir nors išgirdau apie dvigubą Sarumano išdavystę, tačiau negaliu suprasti, ką mums gali duoti du hobitai, atsidūrę Fangorne, išskyrus ilgas ir bevaises paieškas.

— Palauk! — sušuko Gimlis. — Aš noriu pirmiau sužinoti kitą dalyką. Ką mes matėme praeitą naktį: tave, Gendalfai, ar Sarumaną?

— Tikrai ne mane, — atsakė Gendalfas. — Vadinasi, tai buvo Sarumanas. Dabar mes tokie panašūs, kad tavo noras padaryti mano galvoje nesulopomą skylę yra atleistinas.

— Gerai, gerai! — nudžiugo Gimlis. — Džiaugiuosi, kad ten buvai ne tu.

Gendalfas vėl nusijuokė.

— Taip, mano gerasis nykštuk, — pasakė jis, — malonu, kai supranti neklydęs. Aš negaliu peikti tavęs už tokį svetingumą, nes pats liepdavau draugams nepasitikėti net savo rankomis, kai turima reikalų su Priešu. Laiminu tave, Gimli, Gloino sūnau! Galbūt vieną dieną tu pamatysi Gendalfą bei Sarumaną kartu ir galėsi mus palyginti.

— Bet hobitai! — įsiterpė Legolasas. — Mes ilgai keliavome jų ieškodami, o tu, atrodo, žinai, kur jie yra. Kur jie dabar?

— Su Medžiabarzdžiu ir entais, — atsakė Gendalfas.

— Entai! — sušuko Aragornas. — Vadinasi, senos legendos pasakoja tiesą apie milžiniškus medžių piemenis, gyvenančius miškų tankmėse? Ar entų dar yra? Aš maniau, kad jie išliko tik senųjų dienų atminimuose arba apskritai tebuvo graži Rohano legenda.

— Rohano legenda! — prunkštelėjo Legolasas. — Kiekvienas Dykosios Šalies elfas žino dainų apie entus-onodrimus ir jų gilią širdgėlą. Bet net mums entai tapo tik legenda. Jei sutikčiau gyvą entą, iš tiesų pasijusčiau jaunas! Tačiau Medžiabarzdis tėra Fangorno vardas, išverstas į bendrąją kalbą. O tu kalbi apie gyvą būtybę. Kas jis toks?

— Tu nori sužinoti labai daug, — tarė Gendalfas. — Netgi tas truputis, kurį aš žinau apie jo ilgą gyvenimą, virstų ilga istorija, kuriai neturime laiko. Medžiabarzdis yra Fangornas, miško sargas, seniausias iš entų ir seniausias iš visų gyvų Viduržemio padarų. Aš tikiuosi, jog tu, Legolasai, jį sutiksi. Meriui su Pipinu pasisekė, jie susitiko Medžiabarzdį šitoje pačioje vietoje, kur mes sėdime. Hobitai sutiko entą prieš dvi dienas ir jis juos nunešė į savo namus — toli, prie kalnų. Medžiabarzdis dažnai apsilanko šitoje kalvoje, ypač tada, kai jį kamuoja nerimas ir aplinkinio pasaulio rūpesčiai. Prieš keturias dienas aš mačiau jį, žingsniuojantį tarp medžių. Jis mane taip pat pastebėjo, nes stabtelėjo, bet aš buvau išsekęs po kovos su Mordoro Akimi ir jo neužkalbinau, o Medžiabarzdis taip pat praėjo net nepasilabinęs.

— Galbūt jis pagalvojo, jog tu Sarumanas, — pasakė Gimlis. — Tačiau tu kalbi apie jį kaip apie draugą. Aš buvau įsitikinęs, jog Fangornas yra pavojingas.

— Pavojingas! — šūktelėjo Gendalfas. — Aš juk irgi labai pavojingas, ko gero, pats pavojingiausias iš visų jūsų pažįstamų, nebent pakliūtumėte Tamsos Valdovui. Pavojingas yra Aragornas, pavojingas Legolasas, o apie tave ir kalbėti nereikia, Gimli, Gloino sūnau. Žinoma, Fangorno miškas ir pats Fangornas yra pavojingi, bet tik tiems, kurie miškuose pasirodo su kirviais, o šiaip Medžiabarzdis yra malonus ir išmintingas. Tačiau dabar jo kantrybės taurė jau sklidina ir visas miškas prisipildė pykčio. Naujienos, kurias atnešė hobitai, virto paskutiniu lašu. Kaupiasi tikras tvanas, nušluosiantis Sarumaną ir Izengardo kirvius. Įvyks tai, ko nebuvo nuo pat Senųjų Laikų: entai pabus ir pajus savo jėgą.

— Ką gi jis padarys? — apstulbęs paklausė Legolasas.

— Nežinau, — atsakė Gendalfas. — Turbūt to nežino nė patys entai, — jis nutilo ir susimąstęs nulenkė galvą.

Kiti žiūrėjo į jį. Saulės spindulys, prasimušęs pro plaukiančius debesis, suspindo ant burtininko rankų, ir draugams pasirodė, jog mato gyvą taurę, pripildytą saulės šviesos. Gendalfas pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į saulę.

— Jau dienoja, — tarė jis, — greitai teks kilti.

— Ar mes surasime mūsų draugus ir pamatysime Medžiabarzdį? — paklausė Aragornas.

— Ne, — atsakė Gendalfas, — tai ne jūsų kelias. Aš kalbėjau apie viltį. Bet tik apie viltį. Viltis tai ne pergalė. Virš mūsų ir mūsų draugų pakibo karo grėsmė, dabar tik Žiedas gali nulemti pergalę. Mane kankina skausmas ir širdgėla: šitame kare daug bus sunaikinta ir viskas gali būti prarasta. Aš esu Gendalfas, Gendalfas Baltasis, tačiau Juodasis Valdovas yra vis dar stipresnis už mane. Burtininkas pakilo ir prisidengęs akis delnu pažvelgė į rytus, lyg matytų kitiems neįžvelgiamus tolius. Po to vėl atsisėdo ir papurtė galvą:

— Ne, — tyliai pasakė jis, — Žiedo mes negalime susigrąžinti. Pagaliau gal ir gerai. Mūsų niekas daugiau nebegundo. Mūsų tyko dar daug didelių pavojų, bet ši mirtina grėsmė dingo.

Jis pasisuko į draugus.

— Eime Aragornai, Aratorno sūnau! — tarė burtininkas. — Nesigailėk savo pasirinkimo Emyn Mulo slėnyje ir nevadink persekiojimo bevaisiu. Abejodamas pasirinkai teisingai ir už tai tau atlyginta. Mes susitikome pačiu laiku, nors galėjome susitikti per vėlai. Tavo draugai jau saugūs ir užduotis atlikta. Dabar teks tesėti duotą žodį. Jūs turite vykti į Edorasą ir susirasti Teodeną. Jūs ten reikalingi. Andrilas jau seniai laukia, kada galės sublizgėti kovoje. Rohane vyksta karas. Dar blogiau — Teodenas palūžo.

— Vadinasi, mes nepamatysime savo linksmuolių hobitų? — nusiminė Legolasas.

— Aš taip nesakau, — paprieštaravo burtininkas. — Kas žino? Turėkite kantrybės. Keliaukite ten, kur turite keliauti, ir nepraraskite vilties. Į Edorasą! Aš irgi vykstu tenai.

— Iki Edoraso net ir jaunam ilgas kelias pėsčiomis, — tarė Aragornas. — Kol mes ten nukeliausime, visi mūšiai jau bus pasibaigę.

— Pažiūrėsim, pažiūrėsim, — tarė Gendalfas. — Tai jūs keliaujate su manimi?

— Mes iškeliausime kartu, — pasakė Aragornas, — tačiau aš neabejoju, jog panorėjęs Edorase atsirasi daug anksčiau už mus.

Pėdsekys atsistojo ir pažvelgė į burtininką. Kiti tylėdami stebėjo dvi figūras, sustingusias viena prieš kitą. Aragornas, Aratorno sūnus, stovėjo aukštas, rūstus lyg uola, padėjęs ranką ant kardo rankenos ir atrodė lyg karalius, iš miglotos jūros nužengęs į paprastų mirtingųjų krantą. O prieš jį stovėjo susikūprinęs baltas senelis, sulinkęs nuo metų naštos, bet žiūrintis kažkokia vidine šviesa ir turintis galią, neprieinamą jokiam karaliui.

— Argi aš neteisus, Gendalfai? — pagaliau prakalbo Aragornas. — Tu gali atsidurti kur panorėjęs daug greičiau už mane. Aš sakau: tu esi mūsų vadas ir mūsų vėliava. Juodasis Valdovas turi Devynetą. Bet mes turime Vieną, galingesnį už nazgulus: Baltąjį Raitelį. Jis perėjo per ugnį ir prarajas, ir jie bijos jo. Mes seksime paskui jį.

— Taip, mes kartu seksime paskui tave, — sutiko Legolasas, — tačiau iš pradžių, Gendalfai, palengvink man širdį ir papasakok, kas nutiko Morajoje. Ką reiškia kelios minutės, kad papasakotum savo draugams, kaip išsigelbėjai.

— Aš ir taip per ilgai užtrukau, — atsakė Gendalfas, — o šito pasakojimo nebaigčiau net per metus.

— Tai papasakok tiek, kiek leidžia laikas, — pasiūlė Gimlis. — Gendalfai, papasakok, kaip koveisi su Balrogu?

— Neminėk jo! — paliepė Gendalfas. Jo veidu perbėgo skausmo debesis ir burtininkas nutilo, staiga pasidaręs senas kaip giltinė. — Aš ilgai kritau, — lėtai pradėjo jis, lyg sunkiai prisimindamas praeitį. — Aš ilgai kritau ir jis krito su manimi. Mane apėmė jo ugnis. Aš degiau. O paskui mes įkritome į gilų ir tamsų vandenį. Jis buvo šaltas kaip mirtis ir beveik sustingdė mane.

— Gili yra Diurino Tilto praraja, niekas nėra jos išmatavęs, — tyliai sumurmėjo Gimlis.

— Tačiau ji turi dugną, paslėptą nuo šviesos ir tikrovės. Ten mano priešo ugnis užgeso, bet jis tapo slidžiu padaru, stipresniu už bet kokią gyvatę. Mes ilgai kovėmės žemės gelmėse — ten, kur nebėra laiko. Jis mane smaugė, o aš jį kapojau, kol jis neišlaikė ir spruko į tamsius tunelius. Ne, Gimli, Gloino sūnau, juos išrausė ne Diurino tauta. Giliai, giliai, po giliausiais nykštukų požemiais, pasaulį graužia bevardžiai padarai. Apie juos nežino net Sauronas. Jie yra senesni už jį. Aš perėjau jų tunelius, bet nepasakosiu ką mačiau, nes nenoriu temdyti dienos. Mano priešas tapo mano viltimi, aš vijausi jį, lipdamas ant kulnų. Taip jis mane atvedė į slaptuosius Kazad Dūmo kelius, kuriuos puikiai žinojo. Mes kilome aukštyn, kol pasiekėme Begalinius Laiptus.

— Begaliniai Laiptai! — pasakė Gimlis. — Daug kas mano, jog tai tik legenda, o kiti teigia, jog Laiptai jau seniai buvo sugriauti.

— Jie yra ir išliko sveiki, — užtikrino Gendalfas. — Nuo giliausių' tunelių iki aukščiausios viršūnės tūkstančiais laiptelių jie sukasi nesibaigiančia spirale, kol pasiekia Diurino Bokštą, iškirstą gyvoje Zirak Zigilio uoloje. Tai ir yra Kelebdilas — aukščiausia Ūkanotųjų Kalnų viršūnė. Ten, virš sniegynų, uoloje yra vienišas langas, o po juo — siaura aikštelė, svaiginantis lizdas virš viso pasaulio. Visa apačia buvo apgaubta debesų, o viršuje kepino negailestinga saulė. Mano priešas iššoko į lauką ir vėl suliepsnojo. To niekas nematė, nors po amžių gal bus dainuojama apie Kovą Viršūnėje, — staiga Gendalfas nusijuokė. — Tik apie ką būtų galima dainuoti? Jeigu kas nors būtų stebėjęs Viršūnę iš toli, būtų pamanęs, jog Kelebdilą smaigsto žaibai ir griaudžia perkūnas. Tokia tad buvo kova. Aplink mus kilo garas ir sukosi dūmai. Ledas lijo lietumi. Pagaliau aš įveikiau savo priešą ir nusviedžiau jį žemyn. Balrogas nukrito, nušluodamas ištisą šlaitą. Tada mane pasiėmė tamsa ir aš išklydau iš minties bei laiko takų į kelius, apie kuriuos nepasakosiu.

Trumpam, kol atliksiu savo užduotį, mane grąžino atgal ir aš nuogas gulėjau kalno viršūnėje. Bokštas subyrėjo į dulkes, langas dingo, o Laiptus užgriuvo sudeginti ir suskaldyti akmenys. Aš buvau vienišas, pamirštas ir negalėjau pasprukti iš pasaulio rago. Aš gulėjau žvelgdamas į žvaigždes ir kiekviena diena truko amžinybę. Aš girdėjau silpnus žemės garsus: joje buvo gimstama ir mirštama, dainuojama ir raudama, ir amžinai skundėsi žemės svorio neišlaikantys akmenys. O vėliau mane vėl surado Gvaihiras, Vėjų Valdovas, pakėlė ir nunešė.

„Matyt, man iki amžių pabaigos lemta būti tavo nešuliu, drauge", — tariau aš jam.

„Tu buvai nešulys anksčiau, — atsiliepė erelis, — bet ne dabar. Esi lengvas kaip gulbės plunksnelė. Pro tave šviečia saulė. Jeigu paleisčiau, tai kuo puikiausiai nusklęstum ant žemės".

„Geriau nepaleisk manęs, — sušvokščiau aš, jausdamas, jog vėl grįžtu į gyvenimą, — nunešk mane į Lotlorieną!"

„Kaip tik tai liepė Valdovė Galadrielė, pasiuntusi tavęs ieškoti", — atsakė Gvaihiras.

Taip aš atsidūriau Karas Galadone, bet jūs jau buvote išvykę. Aš pasilikau tame laikui nepavaldžiame krašte, kur dienos atneša gyvybę, o ne irimą. Aš išsigydžiau ir apsirengiau baltai. Daviau ir gavau patarimų. Keistais keliais aš atvykau čia ir atnešiau žinių jums. Aragornui turiu pasakyti:

Legolasui ji siunčia tokius žodžius:

Gendalfas nutilo ir užsimerkė.

— O man valdovė nepasakė nieko? — paklausė Gimlis ir nuleido galvą.

— Migloti yra jos žodžiai, — tarė Legolasas, — ir ne kiekvienam lemta juos suprasti.

— Koks skirtumas? — trūktelėjo pečiais nykštukas.

— Kaip? — nesuprato Legolasas. — Gal tu norėtum iš jos išgirsti apie savo mirtį?

— Taip, jei ji neturėtų pasakyti nieko kito.

— Kaip sakote? — paklausė atsimerkdamas Gendalfas. — Aš manau, jog galiu suprasti jos žodžius. O, prašau atleisti, Gimli! Aš vėl galvojau apie šias pranašystes. Štai tau jos žodžiai, ir jie nėra nei migloti, nei liūdni:

„Gimlį, Gloino sūnų, sveikina jo Valdovė. Mano mintys keliauja su tavimi. Bet pasisaugok kelti savo kirvį prieš žydintį medį".

— Laimingą valandą tu pas mus sugrįžai, Gendalfai! — sušuko nykštukas pašokdamas ir uždainuodamas keista nykštukų kalba. — Pirmyn, pirmyn! — riktelėjo jis, kratydamas kirvį. — Kadangi Gendalfo galva dabar šventa, tai reikės paieškoti kitos nukirsti.

— Ilgai ieškoti nereikės, — stodamasis tarė Gendalfas. — Eime! Baigėsi laikas, skirtas ilgai nesimačiusių draugų susitikimui. Dabar turime skubėti.

Jis susisupo į senąjį apsiaustą ir leidosi į kelią. Draugai paskui jį nulipo nuo kalvos ir mišku nužingsniavo žemyn, palei Entvašo krantą. Niekas nekalbėjo, kol pagaliau po kojomis vėl atsirado minkšta lygumų žolė. Arklių niekur nesimatė.

— Jie negrįžo, — liūdnai tarė Legolasas, — turėsime sukarti gerą galą.

— Aš pėsčiomis neisiu, laiko per maža, — paprieštaravo Gendalfas ir, pakėlęs galvą, pratisai sušvilpė. Garsas buvo toks šaižus ir veriantis, jog draugai netikėjo jį išėjus iš senų barzdotų lūpų. Tris kartus sušvilpė burtininkas, ir tada keliautojų ausis pasiekė vos girdimas tolimas žvengimas iš lygumų, tvilkomų rytinio vėjo. Draugai stovėjo svarstydami, kas dabar bus. Netrukus pasigirdo kanopų bildesys: iš pradžių toks tylus, kad jį išgirdo tik Aragornas, prigludęs prie žolės, o vėliau vis skardesnis ir greitesnis.

— Atbėga ne vienas žirgas, — nusprendė Aragornas.

— Žinoma, — sutiko Gendalfas, — vienas mūsų visų nepaneštų.

— Trys žirgai, — pasakė elfas, stebėdamas lygumą. — Žiūrėkit, ana jie lekia! Tai juk Hasufelis, o šalia jo mano draugas Arodas! Bet priešais juos šuoliuoja dar vienas didžiulis žirgas. Tokio dar nesu matęs.

— Ir nematysi, — užtikrino Gendalfas. — Tai Žvaigždikis. Jis yra nuostabiųjų žirgų — mearasų — vadas, ir netgi Teodenas, Rohano Karalius, nėra matęs puikesnio eržilo. Argi jis neblizga kaip sidabras ir nebėga lygiai kaip šaltinio srovė? Žvaigždikis atskubėjo pas mane — tai Baltojo Raitelio žirgas. Mes kartu vyksime į mūšį.

Dar burtininkui bešnekant puikusis žirgas užlėkė šlaitu aukštyn—jo oda žvilgėjo, o karčiai plaikstėsi vėjyje. Pamatęs Gendalfą Žvaigždikis sulėtino žingsnį, garsiai sužvingo, pribėgęs nuleido išdidžią galvą ir priglaudė šnerves jam prie kaklo, Gendalfas jį paglostė.

— Nuo Rivendeilo iki čia ilgas kelias, mano drauge, — tarė jis, — bet tu esi išmintingas bei greitas ir ateini, kai esi reikalingas. Keliaukime dabar drauge ir daugiau nebesiskirkime!

Greitai prilėkė kiti du ristūnai ir sustojo priešais, lyg laukdami įsakymų.

— Mes tuoj pat vykstame į Meduseldą, į jūsų valdovo Teodeno rūmus, — rimtai kreipėsi į juos Gendalfas, o arkliai sutikdami nulenkė galvas. — Turim skubėti, mano draugai, tad prašome — neškite mus kiek tik pajėgiate, lėkite kaip vėjas! Hasufelis neš Aragorną, Arodas — Legolasą, o Gimlį aš pasiimsiu pas save, Žvaigždikis neš mus abu. Atsigerkite ir — pirmyn!

— Man po truputį aiškėja praėjusios nakties mįslės, — pasakė Legolasas, lengvai užšokęs ant Arodo. — Matyt, nubaidyti mūsų arkliai susitiko savo vadą ir džiaugsmingai jį pasveikino. Ar tu žinojai, jog Žvaigždikis netoliese, Gendalfai?

— Taip, žinojau, — atsiliepė burtininkas. — Aš šaukiau jį mintimis ir prašiau kuo skubiau atvykti čia, nes vakar Žvaigždikis dar ganėsi toli pietuose. Dabar jam teks greitai nešti mane atgal.

Gendalfas kažką šnipštelėjo Žvaigždikiui, ir žirgas pasileido smagiais šuoliais, stengdamasis per daug neatsiplėšti nuo kitų. Po kiek laiko jis staiga pasisuko, išsirinkęs vietą, kur krantai buvo žemesni, perbrido upę ir patraukė į pietus, į plačias, bemiškes lygumas. Vėjas šiaušė begalinių lygumų žolę lyg pilką jūrą. Niekur nesimatė nė menkiausio kelio ar tako, tačiau Žvaigždikio tai netrikdė.

— Jis taiko tiesiai į Teodeno rūmus prie Baltųjų Kalnų, — pasakė Gendalfas. — Taip bus greičiau. Rytiniame Emnete žemė tvirtesnė ir yra kelių, bet Žvaigždikis čia žino kiekvieną pelkę bei daubą.

Ilgas valandas jie jojo per pievas ir slėnius. Dažnai žolė siekdavo raiteliams iki kelių, atrodė, jog žirgai plaukia pilkai žalia jūra. Keleivių tykojo klastingi ežeriukai ir viksvomis apaugę pavojingi akivarai, bet Žvaigždikis rasdavo kelią, o kiti žirgai sekė jo pėdsaku. Saulė po truputį ėmė ristis į vakarus. Lygumų platybėse ji raiteliams buvo panaši į raudoną ugnį, skęstančią žolėje. Kalnų viršūnės paraudo, o vakaruose, beveik horizonte, kilo dūmai, nuo kurių saulės diskas apsiliejo kraujo spalva, tarsi slėpdamasi po nakties skraiste saulė būtų padegusi žolę.

— Ten driekiasi Rohano Tarpeklis, — parodė Gendalfas. — Jis į vakarus nuo mūsų. Ten yra Izengardas.

— Ten kyla tiršti dūmai, — tarė Legolasas. — Kas tai galėtų būti?

— Kova jau prasidėjo, — atsakė Gendalfas. — Skubėkime!

6 Auksinių Rūmų

Saulė nusileido, prieblandą pakeitė naktis, o draugai vis jojo. Kai jie pagaliau sustojo ir išlipo iš balnų, netgi Aragornas jautėsi sustingęs bei pavargęs. Gendalfas leido pailsėti tik keletą valandų. Legolasas su Gimliu užmigo, Aragornas išsitiesė ant žolės, o Gendalfas stovėjo pasirėmęs savo lazda ir žvelgė į tamsą rytuose bei vakaruose. Aplinkui buvo tylu, nesimatė ir nesigirdėjo jokio gyvo padaro. Dangų aptraukė pilki debesys. Žvarbus vėjas ginė jų vis daugiau, kai draugai vėl atsikėlė. Šaltoje mėnulio šviesoje jie tęsė kelionę.

Slinko valandos. Gimlis knapsėjo nosimi ir keletą kartų būtų išvirtęs iš balno, jeigu Gendalfas nebūtų jo sulaikęs ir supurtęs. Pavargę, bet išdidūs Hasufelis bei Arodas sekė paskui nenuilstantį vadą, vos matomą pilką šešėlį priekyje. Mylių mylios liko už nugaros. Mėnulio pilnatis nuskendo debesuotuose vakaruose.

Oras atšalo. Tamsą rytuose lėtai pakeitė šalta pilkuma. Toli kairėje, virš juodų Emyn Mulo sienų, ištryško raudoni šviesos spinduliai. Rytas aušo tyras ir skaistus. Vėjas glostė keliautojams kojas, šiaušė žoles. Staiga Žvaigždikis sustojo ir sužvengė. Gendalfas ištiesė ranką į priekį.

— Pažiūrėkite! — šūktelėjo jis. Keliautojai pakėlė pavargusias akis. Prieš juos stūksojo pietų kalnai — snieguotomis viršūnėmis ir juodais šlaitais. Žolėtos lygumos jų papėdėje šiaušėsi kalvomis ir plūdo į daugybę tamsių bei miglotų slėnių, vingiuojančių į pačią kalnų širdį. Tiesiai prieš keleivius driekėsi plačiausias iš jų, panašus į didelę įlanką kalvose. Ten toli stūksojo kalnai su viena didinga viršūne, o slėnio pradžioje lyg sargybinis kilo vienišas kalnas. Jo papėdėje sidabrine gija vinguriavo iš slėnio ištekanti upė, o viršūnė žėrėjo auksu tekančios saulės spinduliuose.

— Na, Legolasai, pasakyk, ką ten matai? — tarė burtininkas. Legolasas įsižiūrėjo, dengdamas akis nuo pirmųjų saulės spindulių.

— Matau atitekančią iš sniegynų baltą upę, — atsakė jis. — Ten, kur ji išteka iš slėnio rytuose, kyla žalia kalva. Ją juosia griovys ir galinga siena. Už jos matyti namų stogai, o viduryje, žalioje terasoje, stūkso didingi rūmai. Man regis, jų stogas auksinis, nes švyti iš tolo. Vartų staktos taip pat auksinės. Prie jų stovi žmonės žvilgančiais šarvais, tačiau visi kiti ten, atrodo, dar miega.

— Šie rūmai yra vadinami Edorasu, — paaiškino Gendalfas, — o auksinė pilis — Meduseldu. Ten gyvena Teodenas, Tengelio sūnus, Rohano Marko Karalius. Turėtume ten nuvykti įdienojus. Kelias dabar kaip ant delno, bet jokime atsargiau, nes kraštas apimtas karo, ir rohirimai nemiega, kaip gali pasirodyti iš tolo. Patariu laikyti ginklus makštyse, o kandžius žodžius — už dantų tol, kol atsistosime prieš Teodeno sostą.

Rytas buvo malonus ir tyras. Čiulbėjo paukščiai. Keleiviai pasiekė upę. Ji srauniai tekėjo į lygumą, plačiu vingiu kirto jų taką ir plaukė į rytus, į nendrių patale gulintį Entvašą. Drėgnose pievose ir žolėtuose upės krantuose augo daug gluosnių. Čia, pietuose, jie jau pajuto pavasarį ir sprogino raudonus pumpurus. Persikėlę per upę arklių ištrypta brasta, keliautojai ėmė kilti į viršų plačiu išvažinėtu keliu.

Įtvirtintos kalvos papėdėje kelias niro po aukštų žalių pilkapių šešėliais. Vakarinėje jų pusėje žolė baltavo „sniegu": mažos baltos gėlytės žėrėjo lyg žvaigždės, nubarsčiusios velėną.

— Žiūrėkite! — parodė Gendalfas. — Argi ne puikios yra šios skaisčios akys žolėje? Tai simbelmynilės, arba Amžinos Atminties Gėlės, nes žydi ištisus metus ir auga tik ten, kur ilsisi mirę žmonės. Štai didieji pilkapiai — čia miega Teodeno protėviai.

— Septyni pilkapiai kairėje ir devyni dešinėje, — tarė Aragornas, — daug vandens nutekėjo nuo tada, kai buvo pastatyti šie auksiniai rūmai.

— Per tą laiką raudoni lapai Gūdžiojoje Girioje nukrito penkis šimtus kartų, — gūžtelėjo pečiais Legolasas, — ir mums tai atrodo visai nedaug.

— Tačiau Marko raiteliams tai ilgas laikas, — atsakė Aragornas. — Šių rūmų statybą beprimena tik dainos, o dar ankstesni laikai negrįžtamai ištirpo amžių rūkuose. Dabar rohirimai vadina šią žemę savo namais, o jų kalba skiriasi nuo šiaurinių giminių.

Aragornas pradėjo tyliai dainuoti kažkokia kalba, nežinoma nei elfui, nei nykštukui, bet jie klausėsi melodijos.

— Tikriausiai tai rohirimų kalba, — spėjo Legolasas, — nes ji man primena šią šalį: vietomis turtingą ir malonią, o vietomis kietą ir rūsčią kaip kalnai. Bet aš negaliu suprasti žodžių, tik jaučiu į dainą sudėtą mirtingųjų žmonių liūdesį.

— Tada paklausykite, kaip ši daina skamba bendrąja kalba, — pasiūlė Aragornas.

— Taip dainavo seniai pamirštas Rohano poetas, prisimindamas Eorlą Jaunąjį, atėjusį iš šiaurės, ir jo sparnuotą žirgą Felarofą. Dar ir dabar apie jį vakarais dainuoja žmonės.

Besikalbėdami keliautojai prajojo tyliuosius pilkapius. Vingiuotu keliu, kylančiu į žalias kalvų viršūnes, jie pagaliau atsidūrė prie plačių vėjo gairinamų sienų ir Edoraso vartų.

Ten sėdėjo daug šarvuotų vyrų, kurie tuoj pat pašoko ir užtvėrė kelią ietimis.

— Stokite, svetimšaliai! — suriko jie Ridermarko kalba, reikalaudami pasakyti keliautojų vardus ir kelionės tikslą. Stebėdamiesi, bet be didelio draugiškumo jie niūriai žvelgė į Gendalfą.

— Aš suprantu jūsų kalbą, — atsakė sargybiniams Gendalfas, — tačiau ją moka nedaug svetimšalių. Kodėl jūs nekalbate bendrąja kalba, kaip yra įprasta Vakaruose, jei norite sulaukti atsakymo?

— Karaliaus Teodeno valia pro šiuos vartus gali įžengti tik tie, kurie moka mūsų kalbą ir yra mūsų draugai, — atsiliepė vienas sargybinis. — Šiomis karo dienomis Rohane laukiami yra tik mūsų pačių žmonės ir tie, kurie atvyksta iš Mundburgo[3], esančio Gondore. Kas jūs esate? Atjojote per lygumą, dėvite keistus drabužius ir jodinėjate Rohano žirgais. Mes jau seniai einame sargybą ir iš toli jus pastebėjome. Dar nė karto neteko matyti tokių keistų keleivių ir tokio išdidaus bei nuostabaus žirgo. Tai vienas iš mearasų arba mūsų akis klaidina kažkokie kerai. Gal jūs esate Sarumano šnipai ar jo sukurti vaiduokliai? Atsakykite tuoj pat!

— Mes ne vaiduokliai, — tarė Aragornas, — ir jūsų akys neklysta. Tai iš tiesų yra Rohano žirgai, kurių jūs negalėjote neatpažinti. Bet argi vagis sugrįžtų į arklidę? Šituos žirgus — Hasufelį ir Arodą — mums užvakar paskolino pats Homeras, Trečiasis Ridermarko Maršalas. Kaip žadėjome, dabar atjojome jų grąžinti. Negi Eomeras negrįžo ir neįspėjo apie mus?

Sargybinio akyse pasirodė nepasitikėjimas.

— Aš neturiu ką pasakyti apie Eomerą, — atsakė jis. — Jeigu tavo žodžiai yra tiesa, tai Teodenas, be abejo, bus apie jus girdėjęs. Galbūt jūsų atvykimas nėra netikėtas. Kaip tik prieš dvi naktis pas mus atėjo Šliužburnis ir perdavė Teodeno įsakymą, kad jokie svetimšaliai neperžengtų šio slenksčio.

— Šliužburnis? — paklausė Gendalfas, nužvelgdamas sargybinį. — Daugiau nekalbėk! Aš noriu susitikti ne su Šliužburniu, bet su pačiu Marko Valdovu. Aš skubu. Eik ir pranešk jam apie mūsų atvykimą, — gilios burtininko akys susmigo į sargybinį.

— Gerai, — lėtai atsakė šis, — ką turėčiau pranešti? Kokie jūsų vardai? Tu atrodai senas ir pavargęs, bet viduje esi rūstus ir niūrus.

— Tu neapsirikai, — pareiškė burtininkas. — Aš esu Gendalfas! Aš grįžau ir atvedžiau žirgą. Štai Žvaigždikis Didysis, kurio negali prisijaukinti jokia kita ranka. Šalia manęs yra Aragornas, Aratorno sunūs, Karalių ainis, vykstantis į Mundburgą, elfas Legolasas ir nykštukas Gimlis, mūsų draugas. Dabar eik ir pranešk savo šeimininkui, jog mes esame prie jo vartų ir norime pasikalbėti, jei jis leis įeiti į savo rūmus.

— Iš tikrųjų keisti vardai! Bet aš apie jus pranešiu ir sužinosiu karaliaus Teodeno valią, — pasakė sargybinis. — Palaukite čia, aš grįšiu su atsakymu. Daug nesitikėkite. Dabar tamsūs laikai.

Jis greitai nuėjo, palikęs svetimšalius su kitais kariais. Po kurio laiko grįžo.

— Sekite paskui mane, — tarė jis. — Teodenas leidžia jums įeiti, tačiau prie rūmų slenksčio turėsite palikti visus ginklus, net jei tai būtų paprasta lazda. Juos pasaugos durų sargyba.

Tamsūs vartai atsivėrė. Sekdami vorele paskui savo vedlį, keliautojai įėjo vidun. Nuo vartų vingiavo plati tašytų akmenų gatvė, čia kildama aukštyn, čia leisdamasi žemyn trumpomis laiptų pakopomis. Jie praėjo daug medinių namų su tamsiomis durimis. Palei gatvę akmeniniu kanalu gurgėjo skaidrus vanduo. Pagaliau jie pasiekė kalvos viršūnę. Virš žalios terasos stovėjo aukšta uolų siena, kurios apačioje, nuo uolos, panašios į žirgo galvą, krito nedidelis krioklys. Po juo buvo vandens telkinys, iš kurio tekantis vanduo maitino kanalą. Į kalvą vedė platūs akmeniniai laiptai. Jų viršuje iš akmens buvo iškirsti du krėslai. Ten sėdėjo auksaplaukiai kariai su žaliais skydais, spindinčiais šarvais ir kardais, padėtais ant kelių. Atsistoję jie atrodė aukštesni už mirtinguosius žmones.

— Prieš jus rūmų vartai, — pasakė vedlys, — o aš turiu grįžti prie savo pareigų. Likite sveiki ir tegu Rohano Valdovas būna jums maloningas!

Jis apsisuko ir greitai nužingsniavo keliu atgal. Draugai, atidžiai stebimi augalotų sargų, ėmė kopti laiptais aukštyn. Sargai stovėjo tylėdami, kol Gendalfas įžengė į grįstą terasą laiptų viršuje. Tada skaidriais balsais jie garsiai ištarė mandagų rohanietišką pasveikinimą.

— Sveiki, tolimų kraštų keliautojai! — tarė jie ir kaip taikos ženklą atsuko savo kardų rankenas. Saulėje blykstelėjo žali brangakmeniai. Tada vienas iš sargų žengė į priekį ir prabilo bendrąja kalba:

— Aš esu Teodeno durų sargybinis, — tarė jis. — Mano vardas Hama. įeidami jūs turite čia palikti savo ginklus.

Legolasas įteikė durų sargybiniui savo sidabrinį durklą, strėlinę ir lanką.

— Atidžiai juos saugokite, — paprašė elfas, — kadangi šiuos ginklus gavau Auksiniame Miške iš pačios valdovės Galadrielės.

Žmogaus akyse sušvito nuostaba, jis skubiai padėjo ginklus prie sienos, lyg bijodamas juos laikyti.

— Pažadu, jog prie jų neprisilies joks žmogus, — pasakė jis. Aragornas dvejojo.

— Aš negaliu padėti į šalį savo kardo ar įduoti Andrilą kam nors kitam, — tarė jis.

— Tai Teodeno įsakymas, — priminė Hama.

— Man tik neaišku, kodėl Teodeno, Tengelio sūnaus, valia turėtų viršyti Aragorno, Aratorno sūnaus, Elendilo Gondoriečio ainio valią?

— Todėl, kad esame Teodeno, o ne Aragorno namuose — net jei jis sėdėtų Gondoro karaliaus Denetoro soste, — pasakė Hama, greitai žengdamas prie durų ir jas užtverdamas. Jis atgręžė kardą į atvykėlius.

— Tai beprasmė šneka, — įsiterpė Gendalfas. — Karalius bijosi visiškai be reikalo, bet atsisakyti negalima. Savo rūmuose jis turi teisę įsakinėti.

— Teisingai, — sutiko Aragornas, — ir aš paklusčiau netgi medkirčio lūšnelės šeimininkui, jeigu nešiočiau kitą kardą, o ne Andrilą.

— Kad ir koks būtų kardas, — nenusileido Hama, — tu turi palikti jį prie durų, jeigu nenori vienas kautis prieš visus Edoraso vyrus.

— Ne vienas! — įsiterpė Gimlis, braukdamas pirštais per kirvio ašmenis ir niūriai žiūrėdamas į Hama, lyg į jauną medį, kurį vertėtų nukirsti. — Ne vienas!

— Na, na, — sudraudė juos Gendalfas, — mes visi esame draugai. Ar bent turėtume būti, todėl nesikivirčykime tarpusavyje, Mordoro džiaugsmui. Mes neturime laiko. Štai tau mano kardas, gerasis Hama. Gerai jį saugok. Jo vardas yra Glemdringas, nes prieš daug amžių jį nukalė elfai. Leisk man praeiti. Aragornai, tavo eilė! Aragornas lėtai atsisegė diržą ir pats pastatė savo kardą prie sienos.

— Čia jį padedu, — tarė jis, — bet tu negali nei paliesti jo, nei leisti kitam tai padaryti. Šitose elfų makštyse yra Lūžęs Kardas, kuris vėl perkaldintas. Jį nukaldino dar pats Telkaras. Bet kuris, ištraukęs Elendilo Kardą, išskyrus Elendilo ainį, žus.

Sargas žingtelėjo atgal ir nustebęs pažvelgė į Aragorną.

— Atrodo, kad tu čia nužengei iš senųjų dainų, — tarė jis. — Mes padarysime taip, kaip tu sakai, valdove.

— Na, — nusprendė Gimlis, — mano kirvis be gėdos gali sudaryti kompaniją Andrilui. O dabar leisk mus pas savo šeimininką. Hama vis dar dvejojo.

— Jūsų lazda, — tarė jis Gendalfui. — Atleiskite, bet ji taip pat privalo būti palikta už durų.

— Nesąmonė, — atkirto Gendalfas. — Atsargumas yra vienas dalykas, o mandagumas — kitas. Aš esu senas. Jei man nebus leista remtis šita lazda, tada sėdėsiu čia tol, kol Teodenas išeis pats.

— Kiekvienas turi ką nors pernelyg brangaus, kad paliktų kitam. Bet juk negalima atimti paskutinio ramsčio iš seno žmogaus, — nusišypsojo Aragornas. — Ar leisi mums įeiti?

— Lazda burtininko rankoje yra daugiau negu paprastas ramstis, — abejodamas tarė Hama ir niūriai pažvelgė į uosinę Gendalfo lazdą, — tačiau aš tikiu, jog jūs esate mūsų draugai bei pagarbos verti vyrai, kurie užantyje neslepia blogio. Galite įeiti.

Sargybiniai atšovė sunkias vartų sklendes ir jie girgždėdami dideliais vyriais atsivėrė į vidų. Keliauninkai įėjo. Viduje buvo tvanku ir tamsu. Ilga plati salė su daugybe galingų kolonų tebuvo blankiai apšviesta ir pilna šešėlių. Kur ne kur šmėkšteldavo skaistus saulės spindulys, atskriejęs nuo aukštų rytinių langų. Kai akys priprato prie tamsos, keliautojai pastebėjo, jog grindys išklotos įvairių spalvų akmenimis. Po jų kojomis pynėsi iškaltos runos ir keisti simboliai. Kolonos buvo gražiai išraižytos raštais, dulsvai spindėjo auksu. Ant sienų kabojo gobelenai, vaizduojantys kovų bei senų legendų scenas. Jie skendo tamsoje, tačiau vieną gobeleną apšvietė saulė: jaunuolis, sėdintis ant žirgo. Jis pūtė didelį ragą, o jo geltoni plaukai plaikstėsi vėjyje. Žirgo galva buvo pakelta, šnervės plačiai išsiplėtusios ir raudonos, lyg gyvulys žvengtų, jausdamas artėjančią kovą. Aplink žirgo kojas putojo ir ūžė vanduo.

— Štai Eorlas Jaunasis! — tarė Aragornas. — Šitaip jis jojo iš šiaurės į Kelebranto Lauko Mūšį.

Keturi draugai praėjo pro salės viduryje besikūrenantį didelį židinį. Tada jie sustojo. Tolimajame salės gale, už židinio, į šiaurę nuo durų, matėsi pakyla su trimis laipteliais, o jos viduryje stovėjo didžiulis paauksuotas sostas. Jame sėdėjo žmogus, taip sulinkęs nuo metų naštos, jog buvo panašus į nykštuką. Jo ilgi ir tankūs žili plaukai sruogomis krito iš po kaktą juosiančio plono auksinio vainiko, kurio viduryje spindėjo baltas deimantas. Balta kaip sniegas barzda gulėjo ant kelių, tačiau akyse vis dar degė skaisti šviesa. Už krėslo stovėjo baltai apsirengusi moteris. Ant laiptelių buvo įsitaisiusi žmogysta išblyškusiu gudriu veidu su sunkiais vokais.

Tyla užsitęsė. Senasis žmogus nejudėjo. Pagaliau Gendalfas prabilo:

— Sveikas, Teodenai, Tengelio sūnau! Aš grįžau. Artėja audra, ir visiems draugams reikia susivienyti, nes po vieną mus sunaikins.

Senis lėtai pakilo, sunkiai pasiremdamas trumpa juoda lazda su balto kaulo rankena. Keliautojai pamatė, jog nors ir sulinkęs, jis vis dar tebėra aukštas, o jaunystėje turėjo būti iš tiesų stiprus.

— Sveikinu tave! — lėtai tarė jis. — Nors, teisybę pasakius, vargu ar džiaugiuosi matydamas tave, pone Gendalfai. Tu visada buvai vargų šauklys. Bėdos seka paskui tave kaip varnos, ir kuo toliau, tuo vis blogesnės. Neapgaudinėsiu tavęs: išgirdęs, jog Žvaigždikis sugrįžo be raitelio, aš apsidžiaugiau ne tik grįžusiu žirgu. Aš neliūdėjau Homerui atnešus žinią, jog pagaliau tu grįžai į savo amžinus namus. Tačiau naujienos iš toli dažnai būna neteisingos. Štai tu čia. Ir galima tikėtis, jog su tavimi atkeliavo dar didesnių bėdų nei anksčiau. Kodėl turėčiau džiaugtis matydamas tave, Gendalfai Audrošaukli? Pasakyk man! — Karalius vėl lėtai atsisėdo į krėslą.

— Jūs kalbate išmintingai, valdove, — sušneko blyškusis žmogėnas, sėdintis ant pakylos laiptelių. — Dar nepraėjo nė penkios dienos, kai su skausmu sužinojome, jog Vakarų Pelkėse užmuštas jūsų sūnus ir dešinioji ranka — Teodredas, Antrasis Marko Maršalas. Eomeru pasitikėti nebegalima. Jei jis valdytų, jūsų sienų liktų saugoti tik keli žmonės. Be to, iš Gondoro mes sužinojome, jog Tamsusis Mordoro Valdovas vėl sujudo rytuose. Tokią sunkią valandą šitas klajoklis nusprendžia sugrįžti. Kodėl mes turėtume tave maloniai sutikti, pone Gendalfai — Blogio Šaukly? Aš tave pavadinčiau Latspelu — Blogąja Naujiena. O blogas naujienas atneša blogi svečiai, — jis niūriai nusijuokė ir, pakėlęs sunkius vokus, pažvelgė į stovinčius svetimšalius.

— Tu esi gudrus, drauguži Šliužburni, ir, be abejo, ištikimai tarnauji savo šeimininkui, — maloniai atsakė Gendalfas. — Tačiau blogos naujienos atkeliauja dviem būdais: jas atneša arba piktadarys, arba draugas, ateinantis į pagalbą sunkią valandą.

— Teisingai, — pasakė Šliužburnis, — tačiau yra ir tokių, kurie rankioja kaulus, pelnosi iš kitų žmonių sielvarto ir kaip maitėdos tunka karo metu. Kokios pagalbos tu mums esi kada nors atnešęs, Blogio Šaukly? Kokią pagalbą neši dabar? Paskutinį kartą tu pats jos maldavai. Mano valdovas pasigailėjęs leido tau išsirinkti žirgą, tačiau, visų nuostabai, tu niekšingai pasiėmei Žvaigždikį. Karalius labai rūstavo, bet kai kam atrodė, jog tokia kaina nėra per didelė išvyti tau iš mūsų šalies. Tikriausiai tu ir dabar vėl ieškosi pagalbos, užuot ją siūlęs. Ar atvedei vyrų? Ar turi žirgų, kardų, iečių? Tai būtų pagalba, to mums reikia, o kas atėjo su tavimi? Trys nuskurę valkatos, iš kurių labiausiai apiplyšęs esi tu!

— Atrodo, jog tavo rūmuose pastaruoju metu pamirštamas mandagumas, Teodenai, Tengelio sūnau, — pasakė Gendalfas. — Negi vartų sargybinis tau nepranešė mano palydovų vardų? Retai kada Rohano valdovams teko priimti tris tokius svečius: net pats galingiausias mirtingasis neatsisakytų jų ginklų, gulinčių prie tavo durų. Jų drabužiai pilki, nes yra austi elfų; nes tik taip apsirengę jie galėjo prasiveržti pro pavojus bei tamsą į tavo rūmus.

— Vadinasi, Eomeras sakė tiesą ir jūs susimokę su Auksinio Miško Ragana? — paklausė Šliužburnis. — Nėra ko stebėtis: Dvimordene visada buvo audžiami melų voratinkliai.

Gimlis jau žengė į priekį, bet pajutęs ant peties Gendalfo ranką sustojo kaip įbestas.

Taip tyliai dainavo Gendalfas, bet staiga jis pasikeitė. Nusimetęs pilką apsiaustą burtininkas išsitiesė visu ūgiu, nebesiremdamas lazda, ir skardžiu lediniu balsu prabilo:

— Išmintingi žmonės šneka tik tai, ką jie žino, Grimą, Galmodo sūnau. Tu pavirtai kvailu šliužu. Todėl tylėk ir laikyk savo dvišakį liežuvį už dantų. Aš ne tam perėjau per ugnį ir mirtį, kad klausyčiausi sukto tarno, tegu jį nutrenkia žaibas!

Jis iškėlė lazdą. Sugriaudė griaustinis. Iš rytinių langų dingo saulė, salė paskendo tamsoje. Iš židinio liepsnos beliko niūrios žarijos. Matėsi tik didžiulė balta Gendalfo figūra, stovinti prieš užgesusią ugniavietę.

Tamsoje jie išgirdo Grimos Šliužburnio šnypštimą:

— Ar aš jums nepatariau, valdove, atimti iš jo lazdą? Hama, kvailys, mus išdavė!

Kažkas plykstelėjo, lyg į stogą būtų trenkęs žaibas. Viskas nutilo. Šliužburnis parkrito kniūbsčias.

— Dabar Teodenai, Tengelio sūnau, ar išklausysi mane? — paklausė Gendalfas. — Ar tu prašai pagalbos? — Burtininkas iškėlė lazdą ir nutaikė ją į langus. Tamsa išsisklaidė, o aukštai viršuje pasirodė žydro dangaus lopinėlis.

— Dar ne viskas skęsta tamsoje. Drąsiau, Marko Valdove, geresnės pagalbos tu nerasi. Aš neduodu patarimų puolusiems į neviltį, tačiau tau galėčiau patarti. Ar išklausysi mano žodžių? Jie skirti ne visiems. Išeik į lauką ir apsidairyk. Tu per ilgai užsisėdėjai šešėliuose, tikėdamas apgaulingais patarimais ir suktais pasiūlymais.

Teodenas lėtai atsistojo. Salėje vėl prašvito. Moteris nuskubėjo prie karaliaus, paėmė jo ranką, o senis sunkiais žingsniais nulipo nuo pakylos ir tyliai nuėjo prie durų. Šliužburnis liko gulėti ant grindų. Jie priėjo prie durų, Gendalfas pabeldė.

— Atidarykite! — sušuko jis. — Rohano Karalius išeina! Durys atsivėrė ir į salę plūstelėjo šalto oro gūsis. Ant kalvos pūtė vėjas.

— Nusiųsk sargybinius žemyn, prie laiptų papėdės, — paprašė Gendalfas, — o jūs, ponia, palikite jį kuriam laikui su manimi. Aš juo pasirūpinsiu.

— Eik, seserėčia Eovyna, — tarė senasis karalius. — Baimės metas jau praėjo.

Moteris pasisuko ir lėtai sugrįžo į salę, Prie durų ji pažvelgė atgal. Žvilgsnis buvo rimtas ir mąslus, akyse spindėjo užuojauta karaliui. Jos veidas buvo nuostabus, ilgi plaukai kaip auksinė upė krito ant balto rūbo, išsiuvinėto sidabru. Su šiuo apdaru ji atrodė liekna ir aukšta, tačiau kartu kieta kaip plienas, tikra karalių duktė. Tokią ją — Eovyna, Rohano Valdovę, — pirmąsyk išvydo Aragornas: blyškią ir šaltą kaip ankstyvas pavasario rytas, kuris dar nesubrandino joje moters. Ir Eovyna atkreipė dėmesį į Aragorną: ji žvelgė į aukštą karalių ainį, į daug speigų mačiusias jo akis, į pilką apsiaustą — ir juto slepiamą galią. Akimirką mergina stovėjo sustingusi, paskui greitai apsisuko ir dingo.

— O dabar, valdove, — pasiūlė Gendalfas, — apžvelk savo šalį! Vėl įkvėpk gryno oro!

Nuo rūmų prieangio matėsi bekraščiai žali Rohano laukai, tirpstantys miglotuose toliuose. Ten vėjas gainiojo lietaus marškas. Tamsiame danguje vakaruose vis dar griaudė, o tolimose kalvose vis dar trankėsi žaibai. Tačiau vėjas pasisuko iš šiaurės ir audra, atėjusi iš rytų, nugrumėjo į pietus, jūros link. Staiga pro plyšį debesyse žybtelėjo skaistus saulės spindulys. Krintantys lašai sužibėjo sidabru, o tolima upė sublizgo tarsi mirgantis stiklas.

— Čia visai netamsu, — tarė Teodenas.

— Ne, — sutiko Gendalfas, — ir amžius neslegia tavo pečių taip, kaip kiti tave įtikinėja. Mesk šalin lazdą!

Juoda lazda brinktelėjo ant akmenų. Karalius išsitiesė kaip žmogus, kuris ilgą laiką susilenkęs dirbo nuobodų darbą. Aukštas ir tiesus stovėjo Teodenas, mėlynomis akimis žvelgdamas į skaidrėjantį dangų.

— Tamsius sapnus aš sapnavau, — prakalbo jis, — tačiau dabar jaučiuosi lyg pabudęs. Kaip gaila, Gendalfai, kad tu neatėjai anksčiau. Dabar jau vėlu, ir bijau, kad bepamatysi tik paskutiniąsias mano dienas. Nebeilgai stovės Eorlo sūnaus Brego pastatyti rūmai. Ugnis sunaikins aukštąjį sostą. Ką gi man daryti?

— Daug ką, — atsakė Gendalfas, — bet pirmiausia pakviesk Eomerą. Jeigu aš neklystu, tai Grimos, kurį visi vadina Šliužburniu, patarimu tu jį laikai kalėjime?

— Tiesa, — prisipažino Teodenas, — jis neįvykdė mario įsakymų ir sosto salėje mirtimi grasino Grimai.

— Žmogus gali mylėti tave, bet neapkęsti Grimos ar jo patarimų, — tarė Gendalfas.

— Gali būti. Aš padarysiu, kaip tu sakai. Pašaukite Hamą. Jis pasirodė esąs nepatikimas durų sargybinis, todėl dabar tetampa pasiuntinuku. Tegu vienas prasikaltęs atveda kitą prasikaltusį teismui, — rūsčiai tarė Teodenas, bet pažvelgęs į Gendalfą nusijuokė, ir iš jo veido išnyko rūpesčio raukšlės.

Kai pakviestas Hama nuskubėjo vykdyti įsakymo, Gendalfas nuvedė Teodeną prie akmeninio krėslo ir pats atsisėdo ant viršutinio laiptelio priešais karalių. Aragornas su draugais stovėjo netoliese.

— Dabar nėra laiko pasakoti viskam, ką turėtum sužinoti, — tarė Gendalfas, — bet jei mano viltys ne tuščios, ateis laikas, kai galėsime pasikalbėti ilgiau. Tu patekai į didelį pavojų — didesnį nei tau šnypštė Šliužburnis. Bet dabar tu jau nemiegi! Tu gyveni. Gondoras ir Rohanas neliks vieniši. Priešas yra stipresnis nei galima įsivaizduoti, tačiau ir mes turime jam nežinomų vilčių.

Gendalfas šnekėjo greitai. Jo tylų balsą girdėjo tik karalius. Bet nuo burtininko žodžių šviesa Teodeno akyse žėrėjo vis skaisčiau ir skaisčiau, kol pagaliau jis išsitiesė soste visu didingu ūgiu, Gendalfas atsistojo šalia ir juodu pažvelgė į rytus.

— Ten, — garsiai ir aiškiai tarė Gendalfas, — rytuose, glūdi mūsų slaptoji viltis ir didžioji baimė. Mūsų likimas tebekabo ant plauko. Bet viltis išliks, jei nepasiduosime ir kovosime už savo laisvę.

Kiti irgi pažvelgė į rytus. Viltis ir baimė nešė jų mintis toli už horizonto, už nesuskaičiuojamų mylių, už Šešėlių Žemės kalnų. Kur dabar Žiedo Nešėjas? Koks plonas tas siūlas, ant kurio kabo likimas! Aštriaakiui Legolasui pasirodė, jog jis pastebėjo baltą blyksnį: tolybėse sužibusį saulės spindulį ant Sargybos Tvirtovės bokšto. Bet už jos, primindami amžiną grėsmę, žaižaravo mažyčiai liepsnos liežuviai.

Teodenas lėtai atsisėdo, tarsi nuovargis vis dar būtų kovojęs jame su Gendalfo valia. Jis pasisuko ir pažvelgė į savo didžiuosius rūmus.

— Deja, — tarė jis, — kaip gaila, kad blogio dienos atėjo tada, kai man labiausiai reikia užtarnauto poilsio. Kaip gaila narsiojo Boromiro! Jaunas žūsta, o senas lieka linguoti kaip nudžiūvęs medis, — Teodenas suspaudė kelius raukšlėtomis rankomis.

— Tavo pirštai prisimintų savo jėgą greičiau, jei laikytų kardo rankeną, — patarė Gendalfas.

Teodenas pakilo ir čiuptelėjo ranka už šono. Bet prie diržo kardo nebuvo.

— Kur Grimą jį paslėpė? — sutrikęs sumurmėjo karalius.

— Paimkite mano, valdove, — pasigirdo skambus balsas. — Mano kardas visada tarnavo tik jums.

Du vyrai užlipo laiptais ir sustojo už keleto žingsnių nuo viršūnės. Tai buvo Homeras. Jis neturėjo nei šalmo, nei šarvų, bet rankoje laikė kardą, kurį priklaupęs ištiesė savo valdovui.

— Ką tai reiškia? — rūsčiai paklausė Teodenas. Jis pasisuko į Homerą. Abu kariai apstulbo išvydę aukštą ir išdidų vyrą. Kur dingo senis, kurį jie paliko susigūžusį savo kėdėje ir pasirėmusį lazda?

— Tai mano kaltė, valdove, — nulenkė galvą Hama. — Aš supratau, jog Homeras yra laisvas. Iš to džiaugsmo turbūt nusižengiau. Jis yra Marko Maršalas, todėl jo paprašytas aš grąžinau kardą.

— Kurį dedu prie jūsų kojų, — užbaigė Homeras.

Teodenas tylėdamas žvelgė į klūpantį Homerą. Niekas nejudėjo.

— Ar paimsi kardą? — paklausė Gendalfas.

Teodenas lėtai ištiesė ranką. Kai pirštai suspaudė rankeną, visiems pasirodė, jog į ploną valdovo ranką grįžta jėga ir tvirtybė. Staiga karalius iškėlė kardą ir šis sušvilpė skrosdamas orą. Valdovas galingai uždainavo. Plačiai nusirito jo balsas, Rohano kalba raginantis visus imtis ginklų.

Sargybiniai, pamanę, jog yra šaukiami, šoko laiptais aukštyn. Su nuostaba jie pažvelgė į savo valdovą ir visi kaip vienas išsitraukę kardus sudėjo juos valdovui po kojų.

— Vesk mus! — tarė kariai.

— Westu Teoden hal! — suriko Homeras. — Koks džiaugsmas vėl matyti tikrąjį karalių. Niekas nebesakys, jog tu, Gendalfai, atneši tik blogas žinias.

— Pasiimk savo kardą, sūnėne Homerai, — paliepė karalius. — Hama, eik ir surask manąjį. Jis turi būti pas Grimą Šliužburnį. Atvesk ir jį patį. Na, Gendalfai, sakei, jog patarsi, jei aš klausysiu. Koks tavo patarimas?

— Tu juo jau pasinaudojai, — atsakė Gendalfas. — Pasitikėk Homeru, o ne suktu piktu žmogumi. Gink į šalį liūdesį ir baimę, imkis darbo iš peties. Surink kariuomenę ir žygiuok į vakarus, kaip tau patarė Homeras: kol dar ne per vėlu, turime sunaikinti išdaviką Sarumaną. Jei jo neįveiksime — žūsime. Jei laimėsime, mūsų lauks kita užduotis. Tegu moterys, vaikai ir seniai bėga į jūsų slėptuves kalnuose. Ar jos paruoštos tokiai juodai dienai? Tegu jie pasiima tik maisto ir negaišta kraudamiesi savo turtus. Ant kortos pastatytos jų gyvybės.

— Dabar aš suprantu, ką reiškia geri patarimai, — tarė Teodenas. — Tegu žmonės ruošiasi! Bet jūs esate mano svečiai, ir tu teisingai pasakei, jog mano rūmuose nebeliko mandagumo. Jūs jojote per naktį, o dabar jau rytas. Jūs nemiegojote ir nevalgėte. Svečių namas tuoj bus paruoštas ir pavalgę galėsite išsimiegoti.

— Ne, valdove, — paprieštaravo Aragornas, — nėra laiko ilsėtis. Rohano vyrai turi iškeliauti šiandien, o mes vyksime kartu su jais: kirvis, kardas ir lankas. Ne poilsiauti mes pastatėme ginklus prie jūsų rūmų sienos, Marko Valdove. Be to, aš pažadėjau Homerui sujungti mūsų kardus mūšyje.

— Tada mes iš tikrųjų turime vilties nugalėti! — nudžiugo Homeras.

— Tiktai vilties, — tarė Gendalfas. — Izengardas stiprus. Kiti pavojai irgi jau netoli. Kai mes išvyksime, negaišk, Teodenai — vesk savo žmones į Dunharo Pilį kalnuose!

— Ne, Gendalfai! — papurtė galvą Teodenas. — Tu nė pats nežinai savojo gydymo galios. Taip nebus. Aš pats josiu į karą ir žūsiu mūšyje, jeigu to reikės. Tuomet galėsiu miegoti ramiai.

— Tada net Rohano pralaimėjimas būtų pašlovintas dainose, — tarė Aragornas, o aplinkui stovintys kariai sužvangino ginklais ir suriko:

— Už Marko Valdovą! Pirmyn, Eorlingai!

— Tačiau tavo žmonių negalima palikti be apsaugos, — priminė Gendalfas. — Kas juos ves ir valdys vietoj tavęs?

— Aš dar pagalvosiu, — pažadėjo Teodenas. — Štai ir mano patarėjas.

Tuo momentu iš rūmų išėjo Hama. Už jo du vyrai tempė besispyriojantį Grimą Šliužburnį. Jis buvo baisiai išbalęs. Saulės šviesoje Grimą apžlibo. Hama priklaupė ir ištiesė Teodenui ilgą kardą, įkištą į paauksuotas ir brangakmeniais nusagstytas makštis.

— Štai jūsų senasis kardas Herugrimas, valdove, — tarė Hama. — Mes jį suradome Šliužburnio skrynioje. Jis labai nenorėjo atiduoti raktų. Ten buvo ir kitų daiktų, kurių buvome pasigedę.

— Meluoji! — sušnypštė Šliužburnis. — Šitą kalaviją man patikėjo saugoti pats valdovas.

— O dabar jis reikalauja jį grąžinti, — tarė Teodenas. — Gal tau tai nepatinka?

— O, žinoma, ne, mano valdove, — raitėsi Šliužburnis. — Aš tik rūpinuosi jumis ir jūsų daiktais. Gal geriau nevarginkite savęs. Palikite kam nors kitam šituos įkyrius svečius. Stalas tuoj bus padengtas. Ar eisite pietauti?

— Taip, — pasakė Teodenas, — ir svečiai prie stalo sėdės mano dešinėje. Mes išjojame šiandien. Išsiųskite šauklius! Tegu kiekvienas, kas gali laikyti ginklą ir turi žirgą, susirenka prie vartų praėjus dviem valandoms po vidurdienio.

— Valdove! — suriko Grimą. — To aš ir bijojau. Šitas burtininkas jus apžavėjo. Negi niekas neliks saugoti Auksinių jūsų tėvų Rūmų ir jūsų lobių? Negi niekas nesaugos Marko Valdovo?

— Jeigu tai yra apžavai, tai man jie patinka labiau negu tavo šnipščiojimas. Nuo tavo kerų aš greitai būčiau šliaužiojęs keturiomis, kaip gyvulys. Ne, Edorase neliksi netgi tu, Grimą. Grimą irgi jos! Eik! Dar spėsi nusivalyti rūdis nuo savo kardo.

— Pasigailėkite, valdove! — suinkštė Grimą, išsitiesęs ant žemės. — Nesiųskite manęs šalin. Aš būsiu su jumis, kai kiti išvyks. Neatskirkite ištikimojo Grimos nuo jo karaliaus!

— Pasigailėsiu tavęs, — tarė Teodenas. — Aš neatskirsiu tavęs. Aš pats vykstu į karą su savo vyrais, {sakau tau vykti kartu ir įrodyti savo ištikimybę.

Šliužburnis apsidairė. Jo akys buvo lyg užspeisto žvėries, ieškančio kaip pabėgti iš priešų apsupties.

Iškišęs ilgą baltą liežuvį jis apsilaižė lūpas.

— Tai sprendimas, vertas Eorlo Rūmų Karaliaus, — lėtai tarė jis. — Tie, kurie jį myli, pasigailėtų jo metų. Bet aš pavėlavau. Tie, kurie jį įtikino, nesielvartaus dėl mano valdovo mirties. Jei nebegaliu atitaisyti padarytos žalos, tai prašau — išklausyk mane, valdove. Edorase turi likti žmogus, kuris žino jūsų mintis ir gerbia įsakymus. Tai turi būti ištikimas tarnas. Paskirkite mane savo patikėtiniu. Grimą išsaugos visus turtus ir karštai melsis, kad jūs grįžtumėte, nors visiems aišku, kad vilties nedaug.

— O tavęs nepatenkintų mažesnis postas, Grimą? — nusijuokė Eomeras. — Pavyzdžiui, vilkti į kalnus maisto maišą, jeigu tik kas nors tau jį patikėtų?

— Ne, Eomerai, tu iki galo nesupratai mūsų pono Šliužburnio, — tarė Gendalfas, įsmeigęs savo veriantį žvilgsnį į Grimą. — ,lls yra drąsus ir klastingas. Net dabar jis žaidžia su ugnimi ir tikisi išsisukti. Jis jau laimėjo daug mano brangaus laiko. Ant kelių, gyvate! — sugriaudėjo burtininkas. — Ant pilvo! Kada parsidavei Sarumanui? Koks turėjo būti atpildas? Kai Rohanas būtų sumuštas, tau būtų leista išsirinkti lobių ir pasiimti moterį, kurios aistringai trokšti? Per ilgai tu žiūri į ją pro nuleistus vokus!

Eomeras griebėsi kardo.

— Aš tai įtariau, — sumurmėjo jis, — ir būčiau jį užmušęs jau anksčiau, pamiršęs rūmų įstatymus. Tačiau aš mačiau ne viską, — jis žingtelėjo pirmyn, tik Gendalfas jį sustabdė.

— Eovyna dabar saugi, — tarė burtininkas. — Tu, Šliužburni, gerai pasidarbavai savo šeimininkui ir tau tikrai priklauso atlyginimas. Nors Sarumanas dažnai pamiršta savo sandėrius. Aš patarčiau tau greitai pas jį nuvykti ir priminti apie savo ištikimą tarnybą.

— Tu meluoji, — šnypštė Šliužburnis.

— Per lengvai ir dažnai šitas žodis išsprūsta iš tavo lūpų, — tarė Gendalfas. — Aš nemeluoju. Matai, Teodenai, tu priglaudei gyvatę! Tu jos negali nei palikti, nei imtis su savimi. Ją užmušti būtų teisinga. Bet anksčiau jis buvo kitoks ir neblogai tau tarnavo. Duok jam arklį ir paleisk jį ten, kur jis norės. O pagal jo norus galėsimo jį teisti.

— Ar girdi, Šliužburni? — paklausė Teodenas. — Gali rinktis: jok su mumis į karą ir kovoje įrodyk savo ištikimybę arba keliauk kur nori. Bet jei dar kada susitiksime, aš nebūsiu toks gailestingus.

Šliužburnis lėtai atsistojo. Prisimerkęs jis apžvelgė visus susirinkusius. Galiausiai jo žvilgsnis sustojo prie Teodeno, Grimą išsižiojo, lyg norėdamas kažką sakyti. Staiga jis išsitiesė. Akys užsidegė tokia neapykanta, jog žmonės nuo jo atšlijo. Grimą iššiepė dantis, sušnypštęs spjovė karaliui po kojomis ir pasileido laiptais žemyn.

— Paskui jį! — tuoj pat įsakė Teodenas. — Žiūrėkite, kad jis nepridarytų žalos, bet netrukdykite. Duokite jam arklį ir tegu nešdinasi.

— Jeigu nors vienas žirgas sutiks jį nešti, — tarstelėjo Eomeras. Vienas iš sargų nubėgo laiptais žemyn. Kitas, prisėmęs šalmą tyro vandens, nuplovė Šliužburnio suterštus akmenis.

— Dabar aš kviečiu savo svečius pailsėti ir užkąsti tiek, kiek mums leidžia laikas, — tarė Teodenas.

Jie grįžo atgal į didžiąją menę. Apačioje jau pasigirdo gaudžiantys karo ragai ir šauklių riksmai. Karalius turėjo išjoti, kai tik mieste ir netoliese gyvenantys kariai apsiginkluos ir susirinks.

Prie karaliaus stalo susėdo Eomeras bei keturi svečiai, valdovui patarnavo ledi Eovyna. Visi skubomis stiprinosi. Kiti tylėjo, o Teodenas klausinėjo Gendalfą apie Sarumaną.

— Kas gali pasakyti, kiek toli nusidriekė Sarumano išdavystė, — kalbėjo burtininkas. — Juk jis ne visada buvo blogas. Neabejoju, jog kažkada jis buvo Rohano draugas. Net kai jo širdis atšalo, jūs vis tiek atrodėte jam naudingi. Bet jau seniai jis rezgė savo pinkles prisidengdamas draugo kauke, kad galėtų pasiruošti. Tais laikais Šliužburnis neturėjo jokių keblumų ir visus tavo darbus tuoj pat sužinodavo Izengardas, nes tavo šalis buvo atvira — svetimšaliai atvykdavo ir išvykdavo netrukdomi. Šliužburnis šnypštė tau savo patarimus, nuodijo mintis, šaldė širdį ir silpnino kūną, o kiti galėjo tik stebėti, nes tavo valia buvo Šliužburnio gniaužtuose.

Kai aš pabėgau ir įspėjau tave, bent jau įžvalgesnieji suprato Šliužburnio dviveidystę. Tada jis ėmėsi pavojingų intrigų, siekdamas sulaikyti tave ir neleisti atgauti visų jėgų. Jis buvo gudrus: čia išsklaidydavo nerimą, čia vėl gąsdindavo — ir pasinaudodavo kiekviena tam palankia proga. Ar prisimeni, kaip įnirtingai jis siūlė negailėti žmonių tuščioms gaudynėms šiaurėje, kai pavojus buvo vakaruose? Juk jis įtikino tave neleisti Eomerui persekioti plėšikaujančių orkų. Jeigu Eomeras būtų paklusęs Šliužburniui, kalbančiam tavo balsu, orkai dabar jau būtų Izengarde, atgabenę savo šeimininkui vertingą grobį. Ne tą, kurio Sarumanas geidžia labiausiai, bet vis tiek nepaprastai brangų: du mūsų Būrio narius, mūsų slaptosios vilties saugotojus. Vilties, apie kurią net tau, valdove, kol kas negaliu papasakoti. Ar bent numanai, kaip jie dabar kentėtų ir kiek daug būtų sužinojęs Sarumanas?

— Aš esu daug skolingas Eomerui, — pripažino Teodenas. — Ištikima širdis ne visada šneka meiliais žodžiais.

— O suktoms akims tiesos veidas nepatinka, — pridūrė Gendalfas.

— Iš tikrųjų aš buvau apakęs, — pasakė Teodenas, — todėl labiausiai jaučiuosi dėkingas tau, mano svety. Dar kartą tu atvykai pačiu laiku. Pasirink bet kokią dovaną. Viskas, ką turiu, bus tavo. Aš pasilieku tik savo kardą.

— Ar iš tiesų aš atvykau laiku, dar turės paaiškėti, — atsakė Gendalfas. — O dovaną pasirinksiu tokią, kokios man labai reikia, Rohano vadove, — greitą ir ištikimą. Padovanok man Žvaigždini Jj kažkada paskolinai, jei tai galima pavadinti skolinimu. Dabar aš josiu į didelius pavojus, sidabrine šviesa sklaidydamas tamsą, ir nenoriu rizikuoti tuo, kas man nepriklauso. Tuo labiau kad Žvaigždikis ir aš pamilome vienas kitą.

— Gerai pasirinkai, — linktelėjo Teodenas, — ir aš su džiaugsmu jį atiduodu. Tai didelė dovana. Kito tokio žirgo kaip Žvaigždikis nėra. Jis — vienas iš mūsų senovės eržilų ir vargu ar dar kada gims toks žirgas. O jūs, mano svečiai, galite rinktis bet ką iš šių rūmų ginklų. Kardų jums nereikia, užtat galėsite išsirinkti puikių šalmų ar senovinių šarvų — kažkada Gondoras padovanojo juos mūsų tėvams. Tegu jie ištikimai jums tarnauja.

Neilgai trukus Aragornas su Legolasu jau turėjo švytinčius šarvus ir šalmus. Jų skydų kraštai buvo nusagstyti žaliais, raudonais ir baltais brangakmeniais. Gendalfas šarvų atsisakė, o Gimlis nerado nieko tinkamo nykštukui, be to, Edoraso lobynuose ir nebuvo nieko geresnio už jo trumpus grandininius šarvus, nukaldintus nykštukų kalvėse po kalnais šiaurėje. Bet jis išsirinko geležies bei odos šalmą, kaip tik jo apvaliai galvai, ir nedidelį skydą, kuriame buvo pavaizduotas žaliame fone šuoliuojantis baltas žirgas — Eorlo Rūmų herbas.

— Tegu šitas skydas apsaugo tave, — palinkėjo Teodenas. — Jj pagamino man dar Tengelio laikais, kai buvau berniukas. Gimlis nusilenkė.

— Aš išdidžiai nešiosiu tavo herbą, Marko Valdove, — tarė jis. — Geriau nešti žirgą rankoje, nei pačiam būti jo nešamam. Ant savo kojų jaučiuosi tvirčiau. Ką gali žinoti, galbūt teks ir pasikauti.

— Tikriausiai teks, — pritarė Teodenas.

Karalius atsistojo, prie jo, nešdama taurę vyno, priėjo Eovyna.

— Ferthu Theoden hal! — tarė mergina. — Priimk šią taurę ir išgerk už šią džiaugsmo valandą! Tegu jėgos niekada neapleidžia tavęs!

Teodenas nugėrė, o Eovyna perdavė taurę kitiems svečiams. Prie Aragorno ji staiga stabtelėjo ir pakėlė į jį savo žėrinčias akis. Jis atsakė šypsena, bet imant taurę jų rankos susitiko ir jis pajuto, kaip mergina sudrebėjo.

— Būk sveikas, Aragornai, Aratorno sūnau!

— Būk sveika, Rohano valdove! — atsakė Aragornas, bet šypsena staiga pranyko nuo jo veido.

Kai svečiai atsigėrė, karalius nuėjo prie durų. Ten jo laukė sargybiniai, šaukliai ir visi Edorase likę ar netoliese gyvenę karo vadai.

— Aš išjoju į paskutinį savo žygį! — garsiai paskelbė Teodenas. — Aš neturiu vaikų, mano sūnus Teodredas žuvo. Todėl įpėdiniu skelbiu savo sūnėną Eomerą. Jeigu nei jis, nei aš negrįšime iš šio žygio, jūs turite teisę išsirinkti naują valdovą. Bet išvykdamas aš turiu kažkam patikėti savo žmones Edorase. Kuris iš jūsų pasiliks?

Niekas neatsiliepė.

— Negi nė vieno nėra? Kuo pasitiki mūsų žmonės?

— Eorlo Gimine, — atsakė Hama.

— Bet aš negaliu palikti Eomero, — tarė karalius, — o jis yra paskutinysis iš šitos giminės.

— Aš turėjau omenyje ne Eomerą, — pasakė Hama, — be to, jis nėra paskutinis. Dar yra Eovyna, Eomundo duktė, jo sesuo. Ji yra bebaimė ir tvirtos širdies. Visi ją myli. Tegu Eovyna vadovauja Eorlingams, kol mes būsime išvykę.

— Tegu bus taip, — sutiko Teodenas. — Liepk šaukliams paskelbti, jog pasiliekantiems vadovaus ledi Eovyna.

Tada Eovyna atsiklaupė, o karalius įteikė jai kardą bei gražius šarvus.

— Lik sveika, seserėčia! — atsisveikino Teodenas. — Tamsi yra ši valanda, bet galbūt mes dar sugrįšim į Auksinę Salę. Dunhare galėsite ilgai gintis, o jeigu pralaimėsime, mes irgi grįšime ten.

— Nekalbėkite taip! — tarė ji. — Kiekviena laukimo diena man virs metais.

Eovyna kalbėjo, o jos akys žvelgė į netoliese stovintį Aragorną.

— Karalius grįš, — tvirtai pasakė Aragornas. — Nebijok! Ne vakaruose, bet rytuose spręsis mūsų likimas.

Karalius su Gendalfu ėmė leistis laiptais. Visi kiti sekė jiems iš paskos. Praeidamas pro vartus Aragornas atsigręžė ir išvydo viršuje tebestovinčią vienišą Eovyna. Prieš ją į žemę buvo įsmeigtas kardas, mergina laikė rankas ant jo rankenos. Ji vilkėjo šarvus ir žėrėjo tarsi sidabras saulėje.

Užsimetęs kirvį ant peties, Gimlis žingsniavo kartu su Legolasu.

— Pagaliau iškeliaujame! — tarė nykštukas. — Žmonėms neduok valgyti, bet duok pašnekėti. Mano kirvis jau nerimsta. Nors neabejoju, jog rohirimai irgi turi sunkią ranką. Tačiau toks karas man nepatinka. Kaip man teks keliauti į mūšį? Norėčiau eiti pėsčiomis, o ne kratytis kaip maišas Gendalfo balne.

— Tai būtų saugiausia vieta, — šyptelėjo Legolasas. — Tačiau kovoje Gendalfas su džiaugsmu nuleis tave ant žemės. Tuo pasirūpins jei ne Gendalfas, tai pats Žvaigždikis. Kirvis — netinkamas ginklas raiteliui.

— O nykštukas netinkamas raitelis, — pridūrė Gimlis, glostydamas kirvio ašmenis. — Aš juk orkams galvas kaposiu, o ne pakaušius skųsiu.

Prie vartų jie jau rado pasišiaušusį ietimis daugiau nei tūkstančio raitelių būrį. Senas ir jaunas, kas tik nulaikė ginklą, sėdo į balną. Garsiai ir džiaugsmingai kariai pasveikino Teodeną. Vieni laikė pabalnotą Teodeno ristūną Sniegiakartį, o kiti — Aragorno ir Legolaso žirgus. Sunerimęs Gimlis stovėjo ir raukėsi, bet prie jo vedinas žirgu priėjo Eomeras.

— Sveikas, Gimli, Gloino sūnau! — šūktelėjo jis. — Aš dar neišmokau saldžiai kalbėti, kaip buvai man pataręs. Bet kodėl mums ne-atidėjus mūsų ginčo? Aš pažadu Miško Valdovės neminėti bloguoju.

— Aš kuriam laikui pamiršiu savo įniršį, Eomerai, Eomundo sūnau, — atsakė Gimlis, — bet jeigu tau nusišypsos laimė išvysti Valdovę Galadrielę savo akimis, tada turėsi pripažinti, jog ji yra nuostabiausia iš visų moterų, arba mūsų bičiulystė tuoj pat nutrūks.

— Sutinku, — tarė Eomeras. — O iki tol tebūnie man atleista — prašau tave joti kartu su manimi. Gendalfas jos priekyje su Marko Valdovu, tačiau mano žirgas Ugniakojis paneš mus abu.

— Dėkoju, — didžiai patenkintas pasakė Gimlis. — Aš mielai josiu su tavimi, jeigu šalia jos mano draugas Legolasas.

— Legolasas iš kairės, Aragornas iš dešinės, ir niekas nesugebės prieš mus atsilaikyti! — šūktelėjo Eomeras.

— O kurgi Žvaigždikis? — apsidairė Gendalfas.

— Ganosi upės pakrantėje, — atsakė jam, — ir neprisileidžia nieko arti. Kaip šešėlis gluosniuose jis vaikšto ten, prie brastos.

Gendalfas sušvilpė, garsiai riktelėjo žirgo vardą, ir iš toli atsklidęs žvengimas pranešė, jog Žvaigždikis jau lekia prie jo lyg strėlė.

— Atrodo, lyg pats vėjas būtų pavirtęs žirgu, — tarė Eomeras, kai Žvaigždikis atbėgo ir sustojo prie burtininko.

— Man regis, dovana jau įteikta, — pasakė Teodenas, — bet klausykite visi! Aš, Marko Valdovas, Eorlingų giminės karalius, sveikinu Gendalfą Pilkąjį, išmintingiausią iš patarėjų, labiausiai laukiamą iš draugų, ir dovanoju jam Žvaigždikį, žirgų valdovą.

— Dėkoju tau, Karaliau Teodenai, — atsakė Gendalfas. Staiga jis nusimetė pilką apsiaustą, nusviedė šalin skrybėlę ir užšoko ant žirgo. Burtininkas neturėjo nei šarvų, nei šalmo, jo sidabriniai plaukai plaikstėsi vėjyje, o balti drabužiai akinančiai spindėjo saulėje.

— Baltasis Raitelis! — suriko Aragornas, ir visi kariai pagavo tuos žodžius.

— Už mūsų Karalių ir Baltąjį Raitelį! — sušuko jie. — Pirmyn, Eorlingai!

Sutrimitavo ragai. Sužvengė ir piestu atsistojo žirgai. Ietys skambiai trenkėsi į skydus. Karalius iškėlė ranką ir Rohano rinktinė lyg vėtra dundėdama nušuoliavo į vakarus.

Dar ilgai Eovyna matė žibančias jų ietis, stovėdama vieniša ant tuščių rūmų slenksčio.

7 Helmo Dauba

Saulė jau krypo vakarop, kai jie išjojo iš Edoraso, ir jos šviesa, atsispindinti raitelių akyse, pavertė Rohano laukus auksine migla. Kelias vedė į šiaurės vakarus, palei Baltųjų Kalnų šlaitus, daugybe brastų kirsdamas greitus mažus upeliukus. Toli priekyje, dešinėje, dunksojo Ūkanotieji Kalnai, kurie artėdami rodėsi vis tamsesni ir aukštesni. Saulė lėtai nusileido raiteliams prieš akis. Už nugarų kilo vakaras.

Kariuomenė jojo tolyn. Bijodami pavėluoti jie lėkė kiek galėjo, sustodami tik labai trumpam. Rohano ristūnai buvo greiti ir ištvermingi, tačiau jų laukė daug mylių. Nuo Edoraso iki Izeno Brastų, kur rohaniečiai tikėjosi sutikti savo būrius, besiginančius nuo Sarumano pulkų, buvo daugiau nei šimtas dvidešimt mylių.

Aplinkui ištvino naktis. Pagaliau jie sustojo. Penkias valandas joję Rohano kariai atsidūrė toli vakarinėse lygumose, bet jų dar laukė daugiau nei pusė kelio. Po žvaigždėtu dangumi ir mėnulio pilnatimi jie įkūrė stovyklą. Nežinodami, kas darosi aplink, kariai nusprendė nedegti laužų, bet glaudžiu ratu sustatė raitą sargybą, o toli priekyje tylūs lyg šešėliai daubose ir kloniuose pasislėpė žvalgai. Ilga naktis praėjo ramiai. Vos išaušus sugaudė ragai, ir po valandos jie vėl tęsė kelionę.

Diena pasitaikė karšta tam metų laikui, ore jautėsi kažkoks sunkumas, nors debesų nesimatė. Saulė pakilo apsigaubusi ūkanomis, o už jos iš rytų lėtai slinko juoda grėsminga audra. Kitas tamsos debesis kaupėsi toli šiaurės vakaruose, aplink Ūkanotuosius Kalnus. It tamsus šešėlis, jis lėtai šliaužė iš Burtininko Slėnio.

Gendalfas prisiartino prie Legolaso, kuris jojo šalia Eomero.

— Tavo akylos akys, Legolasai, — tarė jis, — galėtum pamatyti net žvirblį už trijų mylių. Ar gali ką nors įžiūrėti Izengardo pusėje?

— Iki jo dar labai toli, — atsakė Legolasas, prisidengdamas akis ilga ranka. — Aš matau tamsą. Ir kažkokius šešėlius, didelius šešėlius, judančius ant upės kranto. Negaliu pasakyti, kas tai yra. Mano akis dengia ne rūkas ar debesys: atrodo, tarsi nežinoma galia slėptų pasaulį tirštame rūke, tarsi miško prieblanda būtų nusileidusi žemyn prie kalvų.

— O iš paskos atslenka Mordoro audra, — pratarė Gendalfas. — Bus juoda naktis.

Oras darėsi vis sunkesnis. Po pietų tamsieji debesys raitelius pavijo: pro juodą grėsmingą debesų sieną dar prasiskverbdavo pavieniai šviesos blyksniai. Krauju pasruvusi saulė pasislėpė sunkioje migloje. Paskutiniai spinduliai ugnimi nudažė raitelių ietis ir stačius Trihyrno šlaitus — tris dantytus ragus, kylančius į saulėlydį. Tai buvo šiauriausia Baltųjų Kalnų atšaka. Gęstančioje žaroje priekyje joję vyrai pamatė juodą tašką — artėjantį raitelį. Kariai sustojo.

Raitelis priartėjo: išvargęs, su perkirstu šalmu ir suskaldytu skydu. Lėtai nusliuogęs nuo žirgo, jis kurį laiką stovėjo burna gaudydamas orą. Po to prabilo:

— Ar Eomeras čia? Jūs pagaliau atėjote, bet per vėlai, ir jūsų per maža. Teodredui žuvus, viskas pakrypo į blogąją pusę. Mes praradome daug žmonių, buvome priversti atsitraukti už Izeno. Kitą naktį mus puolė naujos jėgos. Izengardas tikriausiai ištuštėjo, nes Sarumanas ant mūsų užsiundė ne tik savo kariuomenę, bet ir laukinius kalniečius bei ginkluotus Dunžemių piemenis. Mes neišlaikėme. Jie pralaužė skydų sieną. Dalis mūsiškių išsisklaidė, o likusieji, vedami Erkenbrando Vakariečio, traukiasi į jo tvirtovę Helmo Dauboje. Kur Eomeras? Perduokite jam, kad jokios vilties nebėra. Tegu jis grįžta atgal į Edorasą, kol jo neaplenkė Izengardo vilkai.

Teodenas tylėjo. Karys nematė jo pro sargybinius, tad valdovas pavarė savo žirgą pirmyn.

— Stok prieš mane, Keorlai, — tarė jis. — Aš čia. Paskutinė Eorlingų kariuomenė išjojo į žygį. Ji be mūšio negrįš.

Žmogaus veidą nušvietė nuostaba ir džiaugsmas. Jis išsitiesė, o tada priklaupė, tiesdamas karaliui savo išrantytą kardą.

— Vesk mane, valdove! — sušuko jis. — Ir atleisk man! Aš maniau, jog...

— Jog aš pasilikau Meduselde kaip medis, sulinkęs po žiemos sniegu? — nutraukė karį Teodenas. — Taip ir buvo tau išvykstant. Tačiau vakaris vėjas supurtė mano šakas. Duokite jam naują žirgą! Mes josime į pagalbą Erkenbrandui!

Kol Teodenas kalbėjo, Gendalfas pajojo šiek tiek į priekį. Jis ilgai žiūrėjo į šiaurę, į Izengardą, ir į vakarus, kur leidosi saulė. Dabar jis grįžo atgal.

— Jok, Teodenai! — tarė burtininkas. — Jok į Helmo Daubą. Pamiršk Izeno Brastas ir negaišk lygumose. Aš turiu jus trumpam palikti. Turiu lėkti neatidėliodamas — Žvaigždikis neš mane.

Pasisukęs į Homerą, Aragorną ir kitus karius, jis garsiai sušuko:

— Narsiai kaukitės už Marko Valdovą! Laukite manęs prie Helmo Vartų! Likite sveiki!

Gendalfas kažką pasakė Žvaigždikiui, ir žirgas lyg iš lanko paleista strėlė šoko į priekį. Jis išnyko tiesiog akimirksniu: kaip vėjas žolėje, kaip sidabrinis žaibas saulėlydžio raudonyje, kaip sparnuotas šešėlis. Sniegiakartis prunkštelėjo ir atsistojo piestu, norėdamas lėkti paskui, tačiau Žvaigždikį galėjo pavyti tik greičiausias paukštis.

— Ką tai reiškia? — paklausė Hamos vienas iš sargybinių.

— Gendalfas Pilkasis kažkur nuskubėjo, — atsakė Hama. — Jis visada netikėtai ateina ir išeina nelauktai.

— Jeigu čia būtų Šliužburnis, jis lengvai galėtų tai paaiškinti, — tarė kitas.

— Tiesa, — sutiko Hama, — bet aš mieliau palauksiu Gendalfo paaiškinimų.

— Galbūt laukti teks ilgai.

Rohirimai dabar paliko kelią, vedantį į Izeno Brastas, ir pasuko į pietus. Ėmė temti, tačiau raiteliai tebešuoliavo. Kalvos priartėjo, tamsiame danguje Trihyrno viršūnių beveik nesimatė. Už poros mylių, tolimajame Vestfoldo Slėnio krašte, driekėsi žalia dauba — įlanka kalnuose, iš kurios į kalvas vedė siauras tarpeklis. Žmonės vadino šią vietą Helmo Dauba nuo tada, kai vienas senųjų laikų didvyris šičia rado prieglobstį. Statėjantis ir siaurėjantis slėnis vingiavo iš šiaurės Trihyrno šešėlyje, kol pavirsdavo siauru tarpekliu, o jo viršūnės kaip galingi bokštai iškildavo iš abiejų pusių ir užgoždavo šviesą.

Tarpeklio pradžią, vadintą Helmo Vartais, gynė stačios šiaurinių šlaitų uolos. Ant jų stovėjo aukštos senovinės sienos, o už jų — didinga tvirtovė. Žmonės kalbėjo, jog tolimais Gondoro šlovės laikais Jūros Karalių paliepti ją pastatę milžinai. Tvirtovė vadinosi Hornburgas — Gaudžiančio Rago Pilis, — nes į joje suskambusį ragą tarpeklyje atsiliepdavo aidas, tarsi iš kapų į mūšį kiltų seniai pamiršta kariuomenė. Nuo Hornburgo iki pietinių slėnio skardžių tęsėsi senovėje žmonių pastatyta akmeninė siena, užtverianti įėjimą į tarpeklį. Aplinkui Hornburgą nuo Helmo Vartų iki Helmo Griovio tekėjo upė. Ji sukosi aplink Rago Uolas ir toliau savo vandenis nešė į Gilųjį Slėnį, o iš ten į Vestfoldą. Hornburgą prie Helmo Vartų valdė Erkenbrandas, Vestfoldo vietininkas. Kai atėjo tamsūs laikai ir kilo karo grėsmė, išmintingasis Erkenbrandas sutaisė sieną bei dar labiau sustiprino tvirtovę.

Raiteliai vis dar buvo žemumoje prieš Daubą, kai priekyje pasigirdo žvalgų riksmai ir sugaudė ragai. Iš tamsos ėmė švilpti strėlės. Greitai grįžęs žvalgas pranešė, jog slėnyje pilna raitų vilkažmogių, o į pietus nuo Izeno Brastų Helmo Daubos link skuba orkų bei laukinių žmonių kariauna.

— Mes radome daug užmuštų mūsiškių, — pasakė žvalgas, — ir sutikome išblaškytų būrių, kurie neturi vado. Apie Erkenbrandą niekas nieko nežino. Ko gero, priešai jį pasivijo anksčiau, nei jis spėjo pasiekti Helmo Daubą.

— Ar yra žinių apie Gendalfą? — paklausė Teodenas.

— Taip, valdove. Daug kas matė baltai apsirengusį žmogų, vėju skriejantį per lygumas. Kai kas galvojo, jog tai Sarumanas, nes raitelis skubėjo į naktį, Izengardo link. Kiti anksčiau matė į šiaurę šuoliuojantį Šliužburnį, lydimą būrio orkų.

— Jeigu jie susitiks, Šliužburniui bus riesta, — pasakė Teodenas. — Aš nebeturiu nė vieno patarėjo: nei seno, nei jauno. Dabar reikia, kaip sakė Gendalfas, kuo skubiau joti prie Helmo Vartų, yra ten Erkenbrandas, ar ne. Kiek priešų artinasi iš šiaurės?

— Labai daug, — tarė žvalgas. — Baimės akys didelės, bet aš kalbėjau su narsios širdies vyrais ir neabejoju, jog priešo pajėgos yra daug didesnės nei mūsų.

— Tada skubėkime! — patarė Eomeras. — Mums reikia kuo greičiau prasiveržti iki tvirtovės. Helmo Dauboje yra urvų, kuriuose gali pasislėpti šimtai žmonių, ir slaptų kelių kalvose.

— Negalima pasitikėti slaptaisiais keliais, — papurtė galvą karalius. — Sarumanas seniai iššnipinėjo šitą kraštą. Bet gintis galėsime ilgai. Pirmyn!

Aragornas, Legolasas ir Eomeras dabar jojo priekyje. Rohirimų kelias suko į pietus, į tamsius kalnų šlaitus. Priešų pasitaikė nedaug. Porą kartų jie sutiko orkų gaujų, bet jos atsitraukdavo raiteliams nespėjus jų pasivyti ir užmušti.

— Tai ilgai netruks, — pasakė Eomeras. — Žinia, jog į Helmo Daubą atvyksta karaliaus pulkai, tuoj pat pasieks Sarumaną ar kurį nors jo vadeivą.

Karas sekė raitelių pėdomis. Tamsoje jie girdėjo šiurkščius dainuojančius balsus. Pakilę aukščiau jie atsigręžė ir išvydo galybę deglų: raudoni taškai žėrėjo tamsiuose laukuose tarsi ugninės gėlės ir ilgomis linijomis traukė iš žemumų. Šen bei ten plyksteldavo ryškesnė liepsna.

— Mums ant kulnų lipa orkai, — tarė Aragornas.

— Jie atsinešė ugnį, — atsiduso Teodenas, — ir degina viską, ką pamato. Tai buvo gražus slėnis su daugybe sodybų. Vargšė mano tauta!

— O, kad būtų diena ir mes galėtume ant jų užlėkti kaip audra iš kalnų! — niūriai pasakė Aragornas. — Man apmaudu nuo jų bėgti.

— Mums nebereiks toliau bėgti, — tarė Eomeras, — jau čia pat yra Helmo Griovys, sena užkarda slėnyje per trečdalį mylios žemiau Helmo Vartų. Ten galėsime apsisukti ir stoti į mūšį.

— Ne, mūsų yra per mažai, kad galėtume ginti Griovį, — paprieštaravo Teodenas. — Jis yra daugiau nei mylios ilgumo ir turi platų perėjimą.

— Jeigu mus pasivys, perėjimą turės ginti ariergardas, — sutiko Eomeras.

Aklinoje tamsoje raiteliai prijojo perėjimą per Griovį, kur iš viršaus tekėjo upė ir vedė kelias į Hornburgą. Prieš juos iš tamsos staiga išniro pylimas: aukštas šešėlis už juodos duobės. Garsiai šūktelėjo sargybinis, klausdamas kas joja.

— Čia kalba Eomeras, Eomundo sūnus, — atsakė Eomeras. — Į Helmo Daubą atvyko Marko Valdovas.

— Iš tiesų geros naujienos, nes vilties beveik nebeliko, — tarė sargybinis. — Skubėkite! Priešas jau visai arti.

Kariuomenė perkirto Griovį ir sustojo ant šlaito. Ten, visų džiaugsmui, jie sužinojo, jog Erkenbrandas paliko daug žmonių Helmo Vartų gynybai, be to, į pilį sugrįžo nemažai pabėgusiųjų.

— Dabar turime apie tūkstantį galinčių kautis pėstininkų, — pasakė senasis Gamlingas, vadovaujantis Griovio gynėjams. — Tačiau daugelis jų matė pernelyg daug žiemų, kaip aš, ar pernelyg mažai, kaip mano sūnaus sūnus. Gal ką nors girdėjote apie Erkenbrandą? Vakar sužinojome, jog jis traukiasi čia su Vestfoldo raitelių rinktinės likučiais. Bet jis nepasirodė.

— Bijau, kad ir nepasirodys, — tarė Eomeras. — Mūsų žvalgai apie jį nieko nesužinojo, o slėnyje už mūsų knibždėte knibžda priešų.

— Galbūt jam pavyko pabėgti, — pasakė Teodenas. — Erkenbrandas — stiprus vyras. Jis sulaukė tokios šlovės, kaip kadaise Helmas Kūjarankis. Bet mes negalime laukti jo čia. Reikia atitraukti visas pajėgas už sienų. Ar jūs gerai apsirūpinę atsargomis? Mes pasiėmėme nedaug maisto, nes jojome į mūšį, o ne į apsuptį.

— Daubos urvuose yra trys ketvirčiai Vestfoldo žmonių, senių ir vaikų, vyrų ir moterų, — atsakė Gamlingas. — Ten taip pat yra didelių maisto atsargų bei daug gyvulių.

— Tai gerai, — tarė Eomeras. — Jie degina ir naikina viską, kas liko slėnyje.

— Jei jie ateis derėtis dėl mūsų kailių prie Helmo Vartų, jiems teks sumokėti didelę kainą, — iškošė Gamlingas.

Karalius ir raiteliai nujojo tolyn. Ten, kur upę kirto pylimas, jie nulipo nuo žirgų ir išsirikiavę į ilgą eilę suėjo pro Hornburgo vartus. Juos sutiko su džiaugsmu bei nauja viltimi, nes dabar žmonių užteko ginti ir tvirtovei, ir sienai.

Homeras greitai parengė savo vyrus. Karalius su palyda bei dauguma Vestfoldo gyventojų liko Hornburge. Didžiausias pajėgas Eomeras sutelkė prie sienos bei jos bokšto, nes čia gynyba galėjo neatlaikyti stipraus ir įnirtingo puolimo. Žirgai buvo nuvesti į patį tarpeklio galą bei patikėti tiems, kurie nedalyvavo mūšyje.

Helmo Vartų siena buvo dvidešimties pėdų aukščio ir tokia plati, jog ja saugiai galėjo eiti iš karto keturi žmonės, dengiami aukšto parapeto, per kurį galėjo pažvelgti tik nežemas vyras. Šen bei ten akmenyje buvo iškirstos šaudymo angos. Sieną su išoriniu Hornburgo kiemu jungė ilgi laiptai, kiti laiptai vedė ant jos iš paties tarpeklio. Priešo pusėje siena buvo visiškai lygi, o dideli akmenys sudėti taip meistriškai, jog pirštui nebuvo kur užsikabinti. Grėsmingai kyšojo viršutinės akmenų eilės, dėl kurių siena priminė jūros pagraužtą uolą.

Gimlis stovėjo atsirėmęs į sieną. Šalia ant parapeto sėdįs Legolasas žaidė su lanku ir žiūrėjo į tamsą.

— Čia man patinka, — nusprendė nykštukas, koja bandydamas akmenis. — Visada darosi džiugu, kai priartėjame prie kalnų. Geras akmuo. Šita šalis turi tvirtus kalnus. Pajutau tai pėdomis, lipdamas aukštyn. Jeigu man ir šimtui mano tėvynainių kas nors duotų bent metus, pastatytume čia tokią tvirtovę, jog visų armijų atakos ištikš-tų kaip vandens purslai.

— Neabejoju, — atsiliepė Legolasas, — tu juk nykštukas, o nykštukai yra keista tauta.

Man čia visai nepatinka ir nepatiktų netgi dieną. Tačiau man džiugu, jog šalia stovi tu, Gimli, su savo tvirtomis kojomis ir kietu kirviu. Būtų neblogai turėti čia šimtą nykštukų. O dar daugiau atiduočiau už šimtą Gūdžiosios Girios lankininkų. Jų prireiks. Rohirimai neblogi šauliai, bet jų per mažai, per mažai.

— Šaudyti dabar tamsu, — tarė Gimlis, — pats laikas numigti. Miego! Niekada nemaniau, jog nykštukui jo taip reikės. Jojimas vargina. Bet mano kirvis nerimauja. Duokite man orkų kaklų, vietos užsimoti — ir nuovargis bemat išgaruos!

Lėtai slinko laikas. Toli slėnio apačioje tebedegė laužai. Izengardo pulkai dabar slinko pirmyn be jokio garso. Jų deglai daugybe linijų kilo aukštyn.

Staiga nakties tylą suplėšė iš Griovio pusės sklindantys riksmai ir kovos šūksniai. Liepsnojantys deglai pasirodė virš pylimo krašto ir susigrūdo prie perėjimo per griovį. Paskui išsisklaidė ir išnyko. Per lauką prie Hornburgo vartų atšuoliavo būrys vyrų. Tai buvo vestfoldiečių ariergardas.

— Priešas jau čia pat! — suriko jie. — Mes iššaudėme visas strėles ir užvertėme Griovį orkų lavonais, tik jų tai ilgam nesulaikys. Goblinų tiršta kaip skruzdžių, daug kur jie jau persiropštė per Griovį. Bet mes pamokėm juos nesinešti deglų.

Buvo jau po vidurnakčio. Tamsus dangus ir slogus oras pranašavo artėjančią audrą. Ūmai debesis perskrodė akinantis blyksnis ir šakotas žaibas trenkė į rytines kalvas. Akimirkai stebėtojai nuo sienų išvydo visą plotą tarp Hornburgo bei Griovio: ten knibždėte knibždėjo tamsių figūrų — kresnų, stambių ir aukštų, su dideliais šalmais ir juodais skydais. Šimtų šimtai jų plūdo per Griovį. Tamsus potvynis užliejo slėnį nuo krašto iki krašto. Sudundėjo griaustinis, prapliupo lietus.

Strėlės — debesys strėlių — suzvimbė iš apačios. Dauguma jų atsimušė į parapetą ir dzingsėdamos nukrito ant akmenų, tačiau kelios susirado taikinį. Helmo Daubos apsiaustis prasidėjo. Gynėjai neatsakė nė vienu žodžiu, nepaleido nė vienos strėlės.

Puolėjai sustojo, sutrikdyti akmeninės tylos. Tvyksintys žaibai draskė tamsą. Orkai sustugo, mosuodami kardais bei ietimis, ir vėl paleido spiečių strėlių į tvirtovę. Marko vyrai su nuostaba žvelgė į karo audros šiaušiamą milžinišką juodų javų lauką, kur kiekviena varpa žibėjo pikta šviesa.

Suspiegė variniai trimitai. Priešai puolė į ataką: kai kurie prie sienos, kai kurie prie pylimo, vedančio prie Hornburgo vartų. Vartus atakavo didžiausi orkai ir Dunžemių klajokliai. Akimirką jie stabtelėjo, o tada šoko pirmyn. Žaibo šviesoje buvo matyti ant kiekvieno šalmo bei skydo nupiešta šiurpi Izengardo ranka. Jie pasiekė uolas ir nuskubėjo prie vartų.

Ir tada tvirtovė atgijo. Strėlių liūtis bei akmenų kruša šluote šlavė priešą. Orkai neišlaikė, atsitraukė ir vėl puolė, atsitraukė ir puolė, kiekvieną kartą kaip tvinstanti jūra sustodami vis aukščiau. Suskardėjo trimitai, staugiančių priešų pulkai atsirito dar kartą. Kaip stogu jie užsidengė dideliais skydais galvas, o viduryje nešėsi du didžiulius medžių kamienus. Už jų grūdosi orkų lankininkai, laidydami trumpas strėles į šaulius ant sienų. Jie pasiekė vartus. Stiprių rankų įsiūbuoti medžiai su baisia jėga trenkėsi į rąstus. Jeigu kurį nors priešą sutriuškindavo iš viršaus atsiritęs akmuo, į jo vietą tuoj pat stodavo dviese. Didžiuliai taranai be paliovos trankė tvirtovę.

Homeras ir Aragornas stovėjo ant sienos. Jie girdėjo rėkalojimą ir taranų bumbsėjimą, o plykstelėjus žaibui išvydo, koks pavojus gresia vartams.

— Eime! — paragino Aragornas. — Pagaliau išmušė valanda, kai galėsime sujungti savo kardus!

Lyg žaibas jie nuskubėjo palei sieną, po to laiptais aukštyn į išorinį kiemą. Pakeliui jie surinko būrį tvirtų karių. Vakarinėje sienos pusėje buvo slaptos durelės, nuo kurių takas tarp uolų vedė prie didžiųjų vartų. Aragornas su Homeru šoko pro duris, kiti vyrai sekė už jų. Du kardai kaip vienas blykstelėjo ištraukti iš makščių.

— Gutvinas! — suriko Homeras. — Gutvinas už Rohaną!

— Andrilas! — sušuko Aragornas. — Andrilas už Dunadanus!

Jie kaip vėtra iš šono užgriuvo ant priešų. Andrilas kilo ir krito, žėrėdamas skaisčia liepsna. Ant sienos ir bokšto pasigirdo šūksmai:

— Andrilas! Andrilas su mumis! Lūžęs Kardas vėl švyti!

Sutrikę taranuotojai metė medžius ir pasiruošė kautis, bet jų skydų siena ištiško tarsi nuo žaibo smūgio. Jie buvo nustumti, nukirsti ar įmesti į akmenuotą upę apačioje. Orkų šauliai paleido keletą pakrikų šūvių ir pabėgo.

Aragornas su Homeru stabtelėjo prie vartų. Griaustinis jau aprimo, o žaibas vis dar blykčiojo tolumoje virš pietinių kalnų. Iš šiaurės patraukė vėjas, nupūsdamas debesis, sužibo žvaigždės. Virš kalvų vakaruose danguje sušvito geltonas mėnulis.

— Vos nepavėlavome, — žiūrėdamas į vartus tarė Aragornas. Dideli vyriai bei geležiniai skląsčiai buvo išlaužti ir sulenkti, o dauguma sijų lūžę.

— Mes neapginsime sienos pasilikę čia, — priminė Homeras. — Pažiūrėk! — Jis parodė į pylimą. Už upės jau susirinko didelis būrys orkų bei žmonių. Strėlės švilpė aplink juos ir caksėjo į akmenis. — Paskubėkime! Reikia grįžti atgal ir užversti vartus iš vidaus. Eime!

Jie pasisuko ir nubėgo. Tuo metu koks tuzinas orkų, kurie gulėjo tarp užmuštųjų, pašoko ant kojų ir klastingai puolė iš nugaros. Du sučiupo Homerą už kojų, parvertė jį ir užšoko ant krūtinės. Tačiau staiga iš šešėlių išniro niekieno nepastebėta maža figūrėlė ir kimiai suriko „Baruk Khazad! Khazad atmenu!" Sušvilpė kirvis, du orkai parkrito be galvų. Kiti spruko. Homeras svyruodamas atsistojo ant kojų, Aragornas pribėgo jam padėti.

Slaptosios durys buvo vėl uždarytos, užsklęstos geležiniais skląsčiais ir iš vidaus užbertos akmenimis. Kai visi saugiai sugrįžo, Eomeras pasisuko į nykštuką.

— Dėkoju tau, Gimli, Gloino sūnau! — tarė jis. — Aš nežinojau, jog tu irgi dalyvauji šitame išpuolyje. Bet dažnai netikėtas svečias būna maloniausias. Kaip tu ten atsiradai?

— Aš nusprendžiau pasivaikščioti kartu su jumis prieš miegą, — atsakė Gimlis, — tačiau pagalvojau, jog tie laukiniai kalniečiai man yra per dideli, todėl prisėdau ant akmens pasigrožėti jūsų kardų kova.

— Man bus nelengva tau atsilyginti.

— Tu dar turėsi daug progų šią naktį, — numojo ranka nykštukas. — Bet aš patenkintas. Nuo pat Morajos kirtau tik medį.

— Du! — pareiškė grįžęs ant sienos Gimlis, tapšnodamas kirvio ašmenis.

— Du? — nustebo Legolasas. — Man sekėsi geriau, nors dabar turiu eiti ieškoti strėlių, nes visas iššaudžiau. Nukoviau mažiausiai dvidešimt orkų. Bet tai vos pora lapų miške.

Dangus pastebimai pragiedrėjo, besileidžiantis mėnulis ėmė šviesti skaisčiau. Tačiau šviesa nesuteikė daugiau vilties Marko raiteliams. Priešų, rodėsi, tik padaugėjo, o ne sumažėjo. Pulkų pulkai jų plūdo per Griovį. Vartai buvo atakuojami su dvigubu įniršiu. Izengardo kariuomenė staugė lyg jūra. Sienos papėdėje kaip skruzdžių knibždėjo orkų ir kalniečių. Sienos gynėjai nespėjo kapoti per parapetą svaidomų virvių su trikabliais. Į viršų kilo šimtai ilgų kopėčių. Daug jų buvo nustumta, bet šias keitė naujos, kuriomis lyg pietinių miškų beždžionės kabarojosi orkai. Prie sienos lavonai jau gulėjo kalnais. Siaubingi pylimai augo, o priešas vis dar puolė.

Rohaniečiai pavargo. Baigėsi jų strėlės, atšipo kardai, suskilo skydai. Tris kartus Aragornas su Homeru kėlė juos į kovą, tris kartus narsiame puolime žėrėjo Andrilas, tris kartus priešai buvo atblokšti nuo sienos.

Bet tada sąmyšis kilo pačiame tarpeklyje. Orkai kaip žiurkės prašliaužė požeminiu kanalu, kuriuo upė tekėjo pro tvirtovę, ir pateko už sienos. Jie pratūnojo šešėlyje, kol beveik visi kariai nubėgo atmušti ypač niršaus puolimo. Tada jie puolė. Keletas orkų jau prasmuko į tarpeklį ir dabar kovėsi su sargyba.

Baisingai rėkdamas: „Khazad! Khazad!" — nuo sienos atskubėjo Gimlis. Darbo jam buvo per akis.

— Ai, oi! — šūkalojo jis. — Orkai jau už sienos! Ai, oi! Ateik, Legolasai, čia priešų pakaks mums abiem! Khazad atmenu!

Išgirdęs galingą nykštuko balsą, perrėkusį sąmyšį, Gamlingas Senasis pažvelgė iš Hornburgo.

— Orkai tarpeklyje! — suriko jis. — Helmas! Helmas! Pirmyn, Helmingai! — taip šaukdamas jis jau bėgo laiptais nuo Uolos, vesdamas nemažą būrį vyrų iš Vestfoldo.

Antpuolis buvo greitas ir žiaurus — orkai menkai tepasiprieši-no. Juos greitai apsupo ir išžudė arba nusviedė į tarpeklio prarają. Klykdami jie dribo prieš slaptųjų urvų sargybinius.

— Dvidešimt vienas! — pareiškė Gimlis, dvirankio kirvio smūgiu patiesdamas paskutinį orką. — Dabar aš vėl aplenkiau poną Legolasą.

— Reikia užkimšti šitą žiurkskylę, — nusprendė Gamlingas, žiūrėdamas į kanalą. — Nykštukai apie tai nusimano geriausiai. Ar nepadėtum mums, gerbiamas meistre?

— Mes neskaldome akmenų kovos kirviais ar pirštais, — pasakė Gimlis, — bet padėsiu kuo galėdamas.

Jie pririnko po ranka buvusių akmenų ir Gimlio pamokyti užtaisė vidinę kanalo angą, palikdami tik mažą plyšį. Pro jį kunkuliuodama ūžė po lietaus išplatėjusi upė ir, dusdama ankštoje vagoje, šaltais tvenkiniais lėtai plėtėsi nuo uolos iki uolos.

— Viršuj bus sausiau, — tarė Gimlis. — Eime, Gamlingai, pažiūrėsime, kaip sekasi ant sienos!

Nykštukas užlipo į viršų ir rado Legolasą, stovintį su Homeru bei Aragornu. Elfas šluostė savo durklą. Apsiaustis buvo aprimusi, kadangi išpuolis per upelį nepavyko.

— Dvidešimt vienas! — šūktelėjo Gimlis.

— Neblogai, — pagyrė Legolasas, — bet aš paklojau du tuzinus. Teko pasidarbuoti durklu.

Pavargę Aragornas ir Eomeras pasirėmė ant kardų. Kairėje nuo jų vėl pasigirdo kovos riksmai bei mūšio sąmyšis. Hornburgas laikėsi tvirtai kaip sala jūroje. Vartai jau buvo sugriauti, tačiau priešai niekaip neįstengė įveikti akmenų ir rąstų barikados.

Aragornas pažvelgė į blyškias žvaigždes, į mėnulį, jau besileidžiantį už vakarinių kalvų.

— Ši naktis ilga kaip šimtmečiai, — tarė jis. — Kada gi išauš diena?

— Aušra jau nebetoli, — atsakė šalia stovintis Gamlingas, — tačiau bijau, jog ji nepadės mums.

— Aušra visada neša žmonėms viltį, — tarė Aragornas.

— Bet šitie Izengardo padarai, šitie pusiau orkai arba goblin-žmogiai, sukurti šlykščios Sarumano magijos, nebijo saulės šviesos, — pasakė Gamlingas. — Jos nebijo ir laukiniai kalvų žmonės. Ar girdi, kaip jie rėkaloja?

— Girdžiu, — tarė Homeras, — man atrodo, tarsi ten varnos kranktų ar žvėrys staugtų.

— Jie rėkia dunžemiškai, — pasakė Gamlingas, — aš moku šią kalbą. Tai sena žmonių tarmė, kuria anksčiau kalbėta ir vakariniuose Marko slėniuose. Klausykite! Jie mūsų nekenčia ir džiūgauja, nes mūsų lemtis jiems atrodo aiški. „Karalių, karalių! — šankia jie. — Mes paimsime jų karalių! Mirtis šiaurės plėšikams! Mirtis ar-kliaberniams!" Taip jie mus vadina. Pusę tūkstančio metų jie negali pamiršti, kaip Gondoras sudarė sąjungą su Eorlu Jaunuoju ir atidavė jam Marką. Sarumanas tik pakurstė seną neapykantą, ir šitai nuožmiai tautai to pakako. Jie nesitrauks nei prieblandoje, nei aušroje tol, kol paims Teodeną arba patys žus.

— Aš vis vien su viltimi lauksiu dienos, — tarė Aragornas. — Juk sakoma, kad joks priešas nėra paėmęs Hornburgo, jeigu jį gynė žmonės.

— Taip dainuoja menestreliai, — šyptelėjo Homeras.

— Tada ginkimės ir nepraraskime vilties!

Staiga sustaugė trimitai, kažkas sugriaudė, plykstelėjo ugnis su dūmais. Šnypšdami ir putodami užtvenkto upokšnio vandenys išsiveržė į laisvę — jų niekas nebelaikė, sienoje žiojėjo plati skylė. Daugybė juodų karių puolė į vidų.

— Sarumano burtai! — suriko Aragornas. — Kol kalbėjome, jie vėl prisėlino prie kanalo ir uždegė Orthanko ugnį! Elendilas, Elendilas! — sušuko jis ir puolė prie pralaužos, tačiau tuo metu virš parapetų iškilo šimtai kopėčių. Kaip tamsi banga smėlio salelę sieną užgriuvo paskutinis puolimas. Gynyba neatlaikė. Kai kurie raiteliai buvo atskirti. Kaudamiesi ir krisdami žingsnis po žingsnio jie traukėsi prie urvų. Kiti prasikapojo sau kelią į tvirtovę.

Platūs laiptai vedė iš Daubos aukštyn prie užpakalinių Hornburgo vartų. Laiptų apačioje stovėjo Aragornas. Jo rankoje skaisčiai tebežėrėjo Andrilas. Siaubas, kurį kėlė šis ginklas, sulaikė priešus, kol visi, kurie prasimušė prie laiptų, atsitraukė į Hornburgą. Už Aragorno ant viršutinio laiptelio priklaupė Legolasas. Įtempęs lanką jis laikė paskutinę strėlę, pasiruošęs nušauti pirmą pajudėjusį orką.

— Visi jau saugūs viduje, Aragornai! — pašaukė elfas. — Grįžk!

Aragornas pasisuko ir nuskubėjo laiptais, bet iš nuovargio suklupo. Priešai šoko pirmyn, kaukdami ir tiesdami ilgas rankas. Priešakinis orkas sudribo su Legolaso strėle gerklėje, bet kiti peršoko lavoną. Staiga ant laiptų sudundėjo nuo viršutinės sienos paleistas akmuo. Jis numušė orkus atgal į Daubą. Aragornas pribėgo vartus ir užtrenkė juos sau už nugaros.

— Prasti reikalai, draugai, — tarė Pėdsekys, ranka nusibraukdamas prakaitą.

— Prasti, bet ne beviltiški, kol su mumis esi tu, — pasakė Legolasas. — O kur Gimlis?

— Nežinau. Paskutinį kartą jį mačiau besikaunantį už sienos, bet priešai mus išskyrė.

— Tikrai blogos naujienos, — apsiniaukė Legolasas.

— Gimlis stiprus ir ištvermingas, — paguodė elfą Aragornas, — tikėkimės, kad jam pavyko prasibrauti iki urvų. Kurį laiką ten jis bus saugus. Saugesnis negu mes. Toks prieglobstis turėtų patikti nykštukui.

— Tikėkimės, — tarė Legolasas. — Kaip gaila, kad jo čia nėra. Norėjau ponui Gimliui pasakyti, jog jau turiu trisdešimt devynis.

— Jeigu Gimlis prasimušė iki urvų, tai tikrai aplenks tave, — nusijuokė Aragornas. — Dar niekada man neteko matyti taip valdomo kirvio.

— Aš einu pasirankioti strėlių, — nusprendė elfas. — Jei ši naktis kada baigsis, dieną gali tekti pašaudyti.

Aragornas nuėjo į tvirtovę. Ten jis sužinojo, jog Homeras nepasiekė Hornburgo.

— Jis nepasiekė Uolos. Aš mačiau jį su kitais besikaunantį tarpeklio žiotyse. Su juo buvo Gamlingas ir nykštukas, bet man nepavyko prie jų prieiti, — pasakojo vienas vestfoldietis.

Aragornas perėjo vidinį kiemą ir užlipo laiptais į aukščiausią bokšto kambarį. Ten prie siauro lango stovėjo karalius ir žiūrėjo į slėnį.

— Kas naujo, Aragornai? — paklausė jis.

— Siena paimta, valdove, o gynėjai nublokšti atgab Dauguma karių pasiekė Hornburgą.

— Ar Homeras čia?

— Ne, valdove. Nemažai jūsų žmonių atsitraukė į Daubos gilumą ir kai kurie sakosi matę su jais Eomerą. Jie galėjo sulaikyti priešą ir pasislėpti urvuose. Aš nežinau, ko jie gali tikėtis.

— Jie turi maisto. Ten yra šviežio oro, ateinančio pro uolų plyšius viršuje. Niekas negali paimti drąsių vyrų ginamo įėjimo. Jie ilgai išsilaikys.

— Orkai atsinešė prakeiktą Orthanko ugnį, su kuria susprogdino sieną. Negalėdami įeiti į urvus, jie išrūkys žmones viduje. Tačiau dabar reikia galvoti apie mūsų gynybą.

— Aš dūstu šiame kalėjime, — prisipažino Teodenas. — O, kad galėčiau paimti ietį, stoti savo vyrų priešakyje ir vėl pajusti kovos džiaugsmą! Tada galima ir žūti. O čia aš niekam nenaudingas.

— Esate saugomas stipriausioje Rohano tvirtovėje, — priminė Aragornas. — Mes negalėtume jūsų apginti nei Edorase, nei netgi Dunhare.

— Sakoma, jog Hornburgo niekada nebuvo paėmęs priešas, — pasakė Teodenas, — bet dabar mane drasko abejonės. Pasaulis keičiasi, ir tai, kas anksčiau atrodė stipru, dabar darosi silpna. Kokia tvirtovė gali atsilaikyti prieš tokią kariuomenę ir tokią neapykantą? Jeigu būčiau žinojęs, koks galingas tapo Izengardas, gal nebūčiau skubėjęs jo pasitikti, nepaisydamas visų Gendalfo gudrybių. Jo patarimai man nebeatrodo tokie geri, kaip atrodė ryto saulėje.

— Nespręskite apie Gendalfo patarimus, kol viskas nebaigta, valdove,— tarė Aragornas.

— Ilgai netruks, — karčiai šyptelėjo karalius. — Tačiau aš nesiruošiu stipti čia kaip senas barsukas spąstuose. Sniegiakartis, Hasufelis ir mano sargybos žirgai yra vidiniame kieme. Kai išauš, sutrimituos Helmo Ragas, ir mes išjosime į ataką. Ar josi su manimi, Aratorno sūnau? Galbūt mes prasiskinsime sau kelią, o gal sutiksime dainų vertą mirtį, jei tik bus kam jas dainuoti.

— Aš josiu su jumis, — atsakė Aragornas. Atsiklausęs karaliaus Aragornas grįžo ant sienų ir, vaikščiodamas aplinkui, stiprino gynėjams širdis bei padėdavo ten, kur priešas puolė aršiausiai. Legolasas vaikščiojo kartu. Ugnies kamuoliai kilo iš apačios ir drebino akmenines sienas. Aukštyn lėkė virvės, kilo kopėčios. Orkai vis puolė ir puolė išorinę sieną, o gynėjai juos vis atblokšdavo.

Pagaliau Aragornas užlipo ant kuoro ir atsistojo, nekreipdamas dėmesio į švilpiančias strėles. Jis išvydo, jog rytinis dangaus pakraštys jau rausvėja. Aragornas ištiesė ranką, parodydamas, kad nori kalbėti.

Orkai sušurmuliavo ir ėmė rėkauti:

— Nulipk žemyn! Nulipk žemyn! Jeigu nori kalbėti su mumis, nulipk žemyn! Atsivesk savo karalių! Mes — kovojantys uruk-hajai! Jeigu jis neišeis, mes patys jį iškrapštysim iš urvo. Pakviesk savo bailį karalių!

— Karalius pats sprendžia išeiti ar pasilikti, — atsakė Aragornas.

— Tai ką tu čia veiki? Ko žvalgais? Gal nori pamatyti mūsų galybę? Mes — kovojantys uruk-hajai!

— Aš žvalgausi aušros.

— Kokios dar aušros? — ėmė tyčiotis orkai. — Mes esame uruk-hajai: kaunamės dieną ir naktį, audroje ir giedroje! Mes atėjome žudyti po saule ir mėnuliu. Kam tau ta aušra?

— Niekas nežino, ką atneš nauja diena, — ramiai atsiliepė Aragornas.

— Dink iš čia arba mes tave nušausimi — suriko jie. — Tu ne pasiuntinys! Tu neturi ką pasakyti!

— Turiu pasakyti štai ką: niekas nėra paėmęs Hornburgo. Pasitraukite arba visi žūsite. Niekas nenuneš žinių apie šį mūšį į šiaurę. Jūs nežinote, koks pavojus jums gresia.

Vienas stovėdamas ant sugriautų vartų prieš visą priešų kariuomenę Aragornas atrodė toks galingas ir išdidus, jog Dunžemių laukiniai pritilo, ėmė žvalgytis atgal į slėnį ir neramiai žvilgčioti į dangų. Bet orkai tik nusikvatojo, o Aragornui nulipus virš sienos vėl sušvilpė strėlės.

Pasigirdo staugimas, trenkė ugnis. Vartų arka, kur ką tik stovėjo Aragornas, bildėdama sugriuvo. Barikada subyrėjo į šipulius. Aragornas nuskubėjo į karaliaus bokštą.

Tačiau vos krito vartai ir orkai sustaugė iš džiaugsmo, ruošdamiesi pulti, iš užnugario lyg tolimas vėjas atsklido murmesys, kuris greitai virto dideliu triukšmu. Daugybė balsų kartojo kažkokią keistą naujieną. Orkai pritilo, ėmė dairytis. O tada galingai ir baisiai virš jų sugaudė didysis Helmo Ragas.

Visi, kas jį išgirdo, sudrebėjo. Orkai krito kniūbsti, dengdamiesi ausis letenomis. Iš Daubos atsiliepė skardūs aidai, lyg ant kiekvienos kalvos būtų stovėjęs galingas ragapūtys. Bet ir vyrai ant sienų nustebę pakėlė galvas: rago garsas nenutilo, bet skardėjo vis garsiau ir garsiau. Artėdamas tarpekliu jis griaudė laisvas ir niršus.

— Helmas! Helmas! — suriko raiteliai. — Pats Helmas grįžo! Kelmas už Karalių Teodeną!

Su tuo šūksniu pasirodė karalius. Ant balto lyg sniegas žirgo su auksiniu skydu ir ilga ietimi. Jam iš dešinės jojo Elendilo ainis Aragornas, o iš paskos visi Eorlo Jaunojo giminės didžiūnai. Dangus nušvito. Naktis atsitraukė.

— Pirmyn, Eorlingai! — su baisiu riksmu raiteliai puolė į ataką. Lyg banga jie praūžė pro vartus, nušluodami kelią iki pat sienos. Raiteliai skriejo kaip vėjas, trypdami Izengardo karius. Už jų, iš tarpeklio, vydami priešus taip pat atakavo rohirimai. Ir nei akimirkai nenutilo gaudžiantys ragai.

Karaliaus būrys nesulaikomai veržėsi tolyn. Priešų vadai ir „didvyriai" krito ar bėgo nuo jų. Nei orkas, nei žmogus negalėjo atsilaikyti prieš šią jėgą. Atsukę nugaras raitelių kardams bei ietims orkai bėgo į slėnį. Jie klykė iš baimės ir nuostabos, nes išaušus pamatė tai, ko visai nesitikėjo išvysti.

Taip karalius Teodenas prajojo nuo Helmo Vartų iki pat Griovio. Ten būrys sustojo. Buvo jau visai šviesu. Pirmieji saulės spinduliai šovė iš už rytinių kalvų ir auksino iečių smaigalius. Tačiau raiteliai stovėjo nejudėdami, žvelgdami į slėnį. Jis pasikeitė. Ten, kur anksčiau žaliavo pieva, dabar dunksojo miškas. Didžiuliai tylūs medžiai susivijusiomis šakomis stovėjo įleidę kreivas šaknis į žalią žolę. Aplink jų kamienus dar sukosi tamsa. Tarp Griovio ir bevardžio miško buvo tik koks penktadalis mylios. Ten susigrūdo visa išdidi Izengardo kariauna. Ji traukėsi nuo Helmo Vartų žemyn, kol nė vieno orko neliko prie Griovio, o dabar jau buvo apsupta lyg zyziančių musių būrys. Paklaikę iš siaubo kai kurie bandė ieškoti išsigelbėjimo stačiuose Daubos šlaituose, bet veltui. Rytuose kalnai buvo pernelyg statūs ir akmenuoti, o iš vakarų artėjo dar vienas pavojus.

Ten virš vakarinių gūbrių staiga pasirodė raitelis baltais drabužiais, švytintis kylančioje saulėje. Sugaudė ragai. Už jo nugaros ilgais šlaitais ėmė leistis tūkstantis pėstininkų su kardais rankose. Juos vedė aukštas ir stiprus vyras, prisidengęs raudonu skydu. Nusileidęs žemyn jis pridėjo prie lūpų didelį juodą ragą ir skardžiai sutrimitavo.

— Erkenbrandas! — suriko raiteliai. — Erkenbrandas!

— Baltasis Raitelis! — sušuko Aragornas. — Gendalfas vėl čia!

— Mitrandiras, Mitrandiras! — antrino Pėdsekiui elfas Legolasas. — Tai stebuklas! Eime! Aš noriu pamatyti tą mišką, kol kerai neišsisklaidė.

Netekusi nuovokos Izengardo armija staugė, blaškydamas! nuo vieno priešo prie kito. Vėl iš bokšto sugaudė Helmo Ragas. Žemyn nuo Griovio puolė Teodeno pulkai. Iš kalvų atakavo Vestfoldo vietininkas Erkenbrandas. Kaip kalnų elnias žemyn lėkė Žvaigždikis, o Baltasis Raitelis stingdė juodas priešų širdis. Dunžemių laukiniai krito prieš jį kniūbsti. Orkai rėkdami mėtė kardus ir ietis. Jie spruko kaip juodas dūmas, genamas kylančio vėjo. Klykdami bėgo į tylų medžių šešėlį ir iš ten nebegrįžo nė vienas.

8 Kelionė į Izengardą

Taigi skaisčioje ryto šviesoje ant žalios žolės prie upės vėl susitiko karalius Teodenas ir Baltasis Raitelis Gendalfas. Kartu su jais buvo Aragornas, Aratorno sūnus, elfas Legolasas, Erkenbrandas Vestfoldietis ir kiti Auksinių Rūmų didikai. Aplink juos susibūrė Rohano raiteliai. Nuostaba įveikė pergalės džiaugsmą — visų akys krypo į mišką.

Staiga pasigirdo džiaugsmingi šūksniai, nes nuo Griovio pasirodė tie, kurie buvo atsitraukę į Daubą. Priekyje žingsniavo Gamlingas Senasis ir Homeras, Eomundo sūnus, o šalia jų — nykštukas Gimlis. Jis neturėjo šalmo, galvą buvo persirišęs lininiu tvarsčiu, kuris mirko krauju, bet jo balsas skambėjo garsiai ir stipriai.

— Keturiasdešimt du, gerbiamasis Legolasai! — sušuko Gimlis. — Būtų buvę ir daugiau, tik mano kirvis atšipo, nes keturiasdešimt antrasis turėjo geležinį antkaklį. Kaip tau sekėsi?

— Įveikiau vienu mažiau, — atsiliepė elfas, — bet negaila pralaimėti, nes džiaugiuosi matydamas tave gyvą.

— Sveikas, sūnėne Homerai! — tarė Teodenas. — Man džiugu, kad tu čia ir esi sveikas.

— Sveiki, Marko Valdove! Tamsi naktis jau baigėsi ir išaušo diena, atnešusi tikrai keistų dalykų, — Homeras su nuostaba pažvelgė į mišką, o po to į Gendalfą. — Dar kartą tu atėjai nelauktai tada, kai labiausiai buvai reikalingas.

— Nelauktai? — gūžtelėjo Gendalfas. — Bet juk sakiau, kad grįšiu ir susitiksime čia.

— Tačiau nepasakei nei valandos, nei kaip atvyksi. Pasikvietei tikrai keistų pagalbininkų. Tu didis burtininkas, Gendalfai Baltasis!

— Gali būti. Bet tos didybės aš dar niekuo neparodžiau. Viso labo daviau keletą gerų patarimų ir pasinaudojau Žvaigždikio greitumu. Daug daugiau reiškė jūsų narsa bei Vestfoldo vyrų, žygiavusių visą naktį, ištvermė.

Visi su dar didesne nuostaba pažvelgė į Gendalfą, tada — į mišką. Kai kurie netgi pasitrynė akis, tarsi galvodami, jog mato tai, ko nemato burtininkas. Gendalfas skardžiai nusikvatojo:

— Medžiai? — paklausė jis. — Aš matau mišką taip pat puikiai, kaip ir jūs, bet esu čia niekuo dėtas. Net Išminčių Taryba negalėtų per naktį išauginti girios. Tai pranoko mano sumanymus ir drąsiausias viltis.

— Kas gi padarė šį stebuklą? — paklausė Teodenas. — Aišku, jog ne Sarumanas. Ar yra koks galingas išminčius, kurio mes dar nepažįstame?

— Čia ne burtai, bet daug senesnė jėga, — pasakė Gendalfas. — Jėga, gyvenusi Viduržemyje dar prieš pirmąją elfo dainą ar pirmąjį nykštuko kūjo smūgį.

— Koks gi tavo mįslės atsakymas? — pasiteiravo Teodenas.

— Jei nori jį sužinoti, keliauk su manimi į Izengardą, — atsakė Gendalfas.

— Į Izengardą? — sušuko kariai.

— Taip. Aš grįžtu į Izengardą, kas nori, gali vykti kartu. Ten pamatytumėt keistų dalykų.

— Tačiau mums neužtektų pajėgų apgulti Sarumano tvirtovei netgi tada, jei visi kariai būtų sveiki ir nepavargę, — priminė Teodenas.

— Aš keliauju į Izengardą, — pasakė Gendalfas, — ir nesiruošiu ten ilgai užtrukti. Mano kelias veda į rytus. Laukite manęs Edorase prieš mėnulio delčią.

— Ne! — paprieštaravo Teodenas. — Aš suabejojau tavimi tamsią priešaušrio valandą, bet dabar mes nesiskirsime. Aš vyksiu kartu, jeigu tu man taip patari.

— Aš norėčiau pasišnekėti su Sarumanu apie įvairius dalykus. Kadangi Rohanas tiek nuo jo nukentėjo, tai būtų naudinga, jeigu ir tu dalyvautum pokalbyje. Kada galime išjoti?

— Mano vyrai pavargę po mūšio, — atsakė Teodenas, — o ir aš pats nusikamavau. Aš toli jojau bei mažai ilsėjausi. Amžius slegia pečius ir be Šliužburnio šnypštimo. Šitos ligos negali išgydyti nei dėlės, nei Gendalfas.

— Tada tegu visi, kas jos su manim, dabar ilsisi, — liepė Gendalfas. — Mes iškeliausime vakaro šešėlių priedangoje. Tai visai neblogai, nes nuo šiol turime viską daryti kuo slapčiau. Neimk daug žmonių, Teodenai. Mes vykstame kalbėtis, o ne kautis.

Karalius parinko nesužeistų vyrų su greičiausiais žirgais ir pasiuntė pranešti žinios apie pergalę j kiekvieną Marko slėnį, taip pat sukviesti visų, kas tik nulaiko ginklą, kuo skubiau rinktis Edorase. Ten antrą pilnaties dieną įvyks karių susirinkimas. Kelionei į Izengardą karalius pasirinko Homerą ir dvidešimt karių iš jo giminės. Su Gendalfu turėjo joti Aragornas, Legolasas ir Gimlis. Nors buvo sužeistas, nykštukas nenorėjo pasilikti.

— Tai buvo silpnas smūgis, šalmas jį sulaikė, — aiškino nykštukas. — Reikėtų truputį daugiau nei vargano įbrėžimo, kad aš pasilikčiau.

— Kol ilsėsies, aš sutvarstysiu tavo žaizdą, — pasakė Aragornas.

Karalius grįžo į Hornburgą ir užmigo taip ramiai, kaip jau daugelį metų nebuvo miegojęs. Jo palyda taip pat ilsėjosi. Visiems, kurie liko sveiki, buvo daug darbo: laukas ir Dauba buvo nukloti žuvusiais mūšyje.

Gyvų orkų neliko, o ir jų lavonų niekas neįstengė suskaičiuoti. Tačiau nemažai Dunžemių klajoklių išsigandę pasidavė ir prašė pasigailėjimo. Marko žmonės atėmė iš jų ginklus bei pristatė prie darbo.

— Padėkite atstatyti tai, ką sugriovėte, — tarė jiems Erkenbrandas, — o baigę prisieksite niekada su ginklu rankoje nepereiti Izeno Brastų ir nesusidėti su mūsų priešais. Tada galėsite grįžti namo. Sarumanas jus apgavo, todėl daug jūsų žuvo. Tačiau net ir nugalėję būtumėte gavę ne geresnį atlygį negu nukautieji.

Dunžemių žmonės stebėjosi girdėdami tokius Erkenbrando žodžius, nes Sarumanas buvo juos įtikinęs, kad Rohano vyrai žiaurūs ir savo belaisvius degina gyvus.

Viduryje lauko prieš Hornburgą iškilo du pilkapiai, kuriuose atgulė visi žuvę Marko raiteliai. Viename pilkapyje gulėjo Rytinių Slėnių kariai, o kitame — vestfoldiečiai. Atskirame kape Hornburgo šešėlyje ilsėjosi Hama — karaliaus sargybos vadas. Jis krito prie Vartų.

Negyvi orkai buvo sukrauti į didžiules krūvas toliau nuo pilkapių, šalia miško. Žmonės nežinojo, kur dėti šią dvėselieną. Malkų tokiai milžiniškai krūvai sudeginti nebūtų užtekę, o imtis kirvio prieš keistuosius medžius niekam nekilo ranka. Be to, Gendalfas įspėjo neliesti nė šakelės iš keistojo miško.

— Palikite juos, — patarė burtininkas, — galbūt rytą ką nors sugalvosite.

Po pietų karaliaus būrys pasirengė išvykti. Laidojimas buvo dar tik prasidėjęs, nuliūdęs Teodenas pirmasis užmetė žemės saują ant ištikimojo Hamos kapo.

— Gilią žaizdą Sarumanas padarė man ir mano kraštui, — tyliai tarė jis. — Kai mes susitiksime, aš to nepamiršiu.

Saulė jau leidosi už vakarinių kalvų, kai pagaliau Teodenas, Gendalfas ir jų draugai išjojo. Juos išlydėjo raiteliai bei Vestfoldo žmonės, moterys, seniai ir vaikai, sugrįžę iš urvų. Tyrais balsais jie giedojo pergalės giesmę. Bet vėliau žmonės nutilo, baugiai žvelgdami į tebestūksančius medžius.

Prijoję prie miško raiteliai stabtelėjo, nes nei žmogus, nei žirgas nerodė didelio noro ten įeiti. Ilgos pilkų ir grėsmingų medžių šakos atrodė tarsi į kažką besitiesiaritys pirštai, iš žemės kyšojo šaknys, panašios į pabaisų čiuptuvus, o tarp susiglaudusių medžių žiojėjo tamsa. Tačiau Gendalfas pavarė arklį pirmyn, ir visi pamatė, jog ten, kur buvo Hornburgo kelias, medžiai prasiskyrė, palikdami taką po savo lapija. Gendalfas nujojo tuo taku, kiti nusekė iš paskos. Jų nuostabai, kelias buvo kur buvęs, šalia tekėjo upė, o skaidrus dangus virš jų žėrėjo auksine šviesa. Bet iš abiejų pusių mišką gaubė nepermatoma nakties prieblanda. Raiteliai girdėjo šakų traškesį ir tylius dūsavimus, tolimus riksmus ir nesuprantamus žodžius, šlamėjimą ir piktą murmesį. Nesimatė nei orko, nei jokios gyvos būtybės.

Legolasas su Girnliu jojo vienu arkliu, laikydamiesi už Gendalfo, kadangi Gimlis bijojo miško.

— Čia karšta, — pasakė Legolasas Gendalfui. — Aplinkui daug įniršio, ar jauti, kaip ausyse spengia oras?

— Taip, — atsakė Gendalfas.

— Kas atsitiko tiems nelaimėliams orkams?

— Manau, to niekas niekada nesužinos, — atsakė Gendalfas.

Kurį laiką jie jojo tylėdami. Legolasas sukiojo galvą į abi puses ir mielai būtų sustojęs pasiklausyti miško garsų, jeigu ne Gimlio protestai.

— Tai patys keisčiausi medžiai, kokius tik esu matęs, — tarė elfas, — o aš regėjau daug galingų ąžuolų, kaip jie užaugo iš mažytės gilės. Norėčiau pasivaikščioti tarp šitų medžių, jie turi balsus, ir su laiku aš tikriausiai suprasčiau jų mintis.

— Ne, ne! — ėmė protestuoti Gimlis. — Palik juos ramybėje! Aš galiu iš karto pasakyti tų medžių mintis: tai neapykanta visiems dvikojams padarams, o jie kalba apie traiškymą ir naikinimą.

— Tu klysti, Gimli. Jie nekenčia orkų. Elfus su žmonėmis jie pažįsta menkai, nes auga visai ne čia. Manau, jog šie medžiai, Gimli, atėjo iš tolimųjų Fangorno slėnių.

— Tada Fangornas yra pavojingiausias Viduržemio miškas, — nusprendė nykštukas. — Aš, aišku, dėkingas medžiams už pagalbą mūšyje, bet jų privengiu. Galbūt tau jie yra nuostabūs, tačiau šioje šalyje aš mačiau tai, su kuo negali lygintis joks miškas: mano širdis vis dar pilna to stebuklo. Keisti kartais būna žmonės, Legolasai! Čia jie turi vieną nuostabiausių Šiaurinio Pasaulio stebuklų, ir kaip jį vadina? Urvais! Urvais, kuriuose slepiasi per karą ir laiko maisto atsargas! Mano brangusis Legolasai, tu negali įsivaizduoti, kokios plačios ir nuostabios yra Helmo Daubos olos! Tūkstančiai nykštukų mokėtų grynu auksu, kad bent sykį galėtų J jas pažvelgti!

— O aš sumokėčiau grynu auksu, kad nereikėtų į jas žvelgti, — juokėsi Legolasas, — ir dvigubai tiek, kad mane iš ten išleistų, jei netyčia užklysčiau.

— Tu taip kalbi, nes nieko nematei, todėl aš tau atleidžiu! Argi tau nepatinka jūsų olos Gūdžiojoje Girioje, kurias įrengti padėjo nykštukai? Tos olos tėra menkniekis, palyginti su tuo, ką mačiau čia: milžiniškas sales, sklidinas vandens lašų muzikos, vandens, tokio pat tyro, kaip Keled Zaramas žvaigždžių šviesoje.

Kai ten uždegami deglai ir žmonės vaikšto smėlėtomis grindimis po aidinčiais kupolais, ak, tada brangakmeniai ir kristalai sužimba lygiose sienose, ir šviesa nutvieskia lengvus marmuro ornamentus, permatomus lyg valdovės Galadrielės nuostabiosios rankos. Ten stūkso puikiai išraižytos kolonos: baltos, violetinės, rožinės, kokių nė susvajoti negalėtum. Nuo daugiaspalvių grindų jos šauna iki žibančių lubų, o ten... — akmens sparnai, verpetai, burės, nuostabesnės už dangiškuosius debesis, kristalinės ietys, vėliavos, kabančių rūmų bokštai! Visa tai atsispindi tyliuose tvenkiniuose. Žibantis pasaulis paslėptas jų gelmėje — tokie miestai ir salės nesisapnavo net valdovui Diurinui. Tekšt— nukrinta mažytis sidabrinis lašas, ir bokštai sujuda, sumirga, kaip jūržolės ar koralai jūros dugne. Tada ateina vakaras: viskas užgęsta, o deglai keliauja į kitą salę, į kitą stebuklą. Ir taip be galo, Legolasai, salė po salės, kupolas po kupolo, laiptai po laiptų. Koridoriai, tuneliai, keliai — jie veda į pačią kalnų širdį. Urvai! Helmo Daubos olos! Esu dėkingas likimui, kuris man leido visa tai pamatyti. Aš verkiau, kai reikėjo išeiti.

— Tada aš linkiu tau, Gimli, sėkmingai grįžti iš karo ir dar kartą aplankyti šias olas, — šypsodamasis tarė elfas. — Bet nepasakok apie jas visai savo giminei, nes tuose urvuose jiems, atrodo, nebėra ką daryti. Galbūt žmonės tyčia slepia šį grožį, juk viena nykštukų šeima su kūjais ir kaltais galėtų sugadinti daugiau negu patobulinti.

— Ne, tu nesupranti! — karščiavosi Gimlis. — Koks nykštukas galėtų pakelti ranką prieš tokį grožį? Niekas iš Diurino tautos neardytų šių olų dėl aukso ar brangakmenių. Negi tu, Legolasai, pavasarį kirstum žydintį medį malkoms? Mes saugotume tas žydinčio akmens sales, mes dirbtume atsargiai, neskubėdami, atskeldami gal tik po mažą uolos kąsnelį per visą dieną. Per kelerius metus nutiestume naujus kelius ir atvertume tamsius kambarius, kurie dabar slypi už plyšėtų uolų. Ir šviesa, Legolasai! Mes uždegtume tokias šviesas, kaip kitados Kazad Dūme. Mes mosteltume — ir amžinoji kalnų tamsa išnyktų lyg šešėlis, panorėtume — ir ji sugrįžtų atgal.

— Tu mane sujaudinai, Gimli, — tarė elfas. — Aš niekada negirdėjau tavęs taip kalbančio ir jau beveik gailiuosi, kad nepamačiau tų urvų. Siūlau sandėrį: jeigu mes sveiki grįšime iš visų pavojų, tai dviese šiek tiek pakeliausime. Tu su manimi aplankysi Fangorną, o tada aš su tavimi nusileisiu į Helmo Olas.

— Aš pasirinkčiau kitą kelią grįžti, — pasakė Gimlis, — bet iškęsiu net Fangorną, jeigu tu prižadėsi sugrįžti į olas ir pasidalinti jų grožiu kartu su manimi.

— Prižadu. Bet dabar, deja, mes turime trumpam palikti ir olas, ir miškus. Žiūrėk! Medžiai ima retėti. Kiek dar liko iki Izengardo, Gendalfai?

— Sarumano varnai skristų keturiasdešimt mylių, — atsakė burtininkas. — Penkiolika iki Brastų ir dvidešimt penkias iki Izengardo vartų. Per naktį nesuspėsime.

— Man regis, tu žinai, kas mūsų ten laukia, bet aš nesiimu net spėlioti, — susirūpino nykštukas.

— Nieko tikro nežinau, — gūžtelėjo pečiais Gendalfas. — Buvau ten vakar naktį, nuo to laiko daug kas galėjo pasikeisti. Bet aš tikiuosi, jog nesakysi keliavęs veltui — juk pamatei Žėrinčiąsias Aglarondo Olas.

Pagaliau būrys išniro iš miško ir suprato atsidūręs slėnio apačioje, kur vienas kelias vedė į rytus Edoraso pusėn, o kitas — prie Izeno Brastų šiaurėje. Išjojęs iš miško Legolasas sustojo ir su gailesčiu atsisuko. Staiga jis sušuko:

— Žiūrėkite, ten akys! Šakų šešėliuose žvelgia akys! Aš niekada nemačiau tokių akių.

Kiti nustebę sustojo ir atsigręžė, o Legolasas jau suko atgal.

— Ne, ne, — suvaitojo Gimlis, — daryk, ką nori, jei pamišai, bet leisk man nulipti nuo arklio! Aš nenoriu jokių akių!

— Stok, Legolasai Žalialapi! — paliepė Gendalfas. — Dabar negalima grįžti į mišką! Dar neišmušė tavo valanda.

Jam dar nebaigus kalbėti tarp medžių pasirodė trys keistos būtybės. Aukštos kaip troliai — gal dvylikos pėdų ūgio, tvirtos lyg jauni medžiai. Jos vilkėjo pilkai rudą apdarą — o gal tai buvo jų oda? Jų kojos buvo ilgos, rankos daugiapirštės, barzdos samanų spalvos.

Nekreipdamos dėmesio į raitelius, jos įtemptai žvelgė į šiaurę. Staiga prisidėjo ilgas rankas prie burnų ir garsiai melodingai sutrimitavo. Į šauksmus kažkas atsiliepė, pasisukę į kitą pusę keliautojai išvydo tokias pat būtybes, skubančias iš šiaurės. Jos stypčiojo lyg gandrai, tik daug greičiau, nes jų ilgos kojos žengė sparčiau, nei kiti paukščiai mojo sparnais. Kai kurie raiteliai nejučiomis šūktelėjo ir griebėsi kardų.

— Nereikia ginklų! — tarė Gendalfas. — Tai tik piemenys. Jie ne priešai ir visai nekreipia į mus dėmesio.

Iš tiesų aukštosios būtybės, nė nepažvelgusios į žmones, dingo miške.

— Piemenys! — pasakė Teodenas. — O kur jų bandos? Kas jie, Gendalfai? Matau, jog tu juos gerai pažįsti.

— Jūs matėte medžių piemenis, — atsakė Gendalfas. — Negi pamiršote prie židinio girdėtas pasakas? Jūsų vaikai galėtų atsakyti, kas jie tokie. Tai entai, o karaliau, entai iš Fangorno miško, kurį vadinate Entmiškiu. Negi galvojate, kad jis taip buvo pavadintas tik dėl legendų? Ne, Teodenai, tai jūs entams esate trumpa legenda. Amžiai nuo Eorlo Jaunojo iki Teodeno Senojo jiems yra tik trumpas mirksnis, o visi tavo darbai — laiko nešamos dulkės.

Karalius patylėjo.

— Entai! — pagaliau tarė jis. — Legendų šešėlyje aš pradedu suprasti medžių stebuklą. Man teko sulaukti išties keistų laikų. Metų metais mes ganėme gyvulius, dirbome laukus, statėme namus, darėmės įrankius ir vykdavome į pagalbą Minas Tiritui. Mums atrodė, kad visi žmonės gyvena kaip mes, kad tokia yra pasaulio tvarka. Mums nerūpėjo, kas yra už mūsų šalies sienų. Entai išliko tik senose, pusiau pamirštose dainose, kurias dainuodavome vaikams, bet štai dainos atgyja, o jų veikėjai gyvena ir vaikšto tarp mūsų.

— Turėtumei džiaugtis, karaliau Teodenai, — pasakė Gendalfas. — Pavojus gresia ne tik žmonėms, bet ir tiems, kuriuos laikei legenda. Tu neliksi be sąjungininkų, nors jų ir nepažįsti.

— Bet man liūdna, — tarė Teodenas, — nesvarbu, kaip baigsis karas, Viduržemyje išnyks daug gražių ir stebuklingų dalykų.

— Gali būti, — sutiko Gendalfas. — Saurono blogio neįmanoma visiškai sunaikinti, o pasaulis negali likti toks, koks buvo. Viskas, kas laukia priekyje, — tai mūsų likimas, ir nuo jo nepabėgsi. Jokime toliau!

Būrys pasuko iš miško ir nušuoliavo keliu, vedančiu prie Brastų. Legolasas paniuręs jojo gale. Saulė jau nusileido, kalvų šešėliai liko už nugarų, o dangus vakaruose virš Rohano Tarpeklio tebebuvo kruvinai raudonas. Jame ratus suko daug juodų paukščių. Keletas jų niūriai krankdami grįžo į savo lizdus tarp uolų.

— Maitėdos renkasi į mūšio vietą, — tarė Homeras.

Jie jojo neskubėdami. Lygumas apgaubė tamsa. Lėtai pakilo mėnulio pilnatis, šaltoje sidabrinėje šviesoje žolėtos lygumos bangavo lyg pilka bekraštė jūra. Po keturių valandų kelio nuo kryžkelės jie priartėjo prie Brastų. Ilgi šlaitai leidosi žemyn prie akmenuotos upės, gurgiančios tarp aukštų žolių krantų. Vėjas atnešė tolimą vilkų staugimą.

Keliautojams suspaudė širdis prisiminus, kiek daug žmonių žuvo kaudamiesi šioje vietoje.

Kelias vingiavo stačiais derlingais šlaitais iki upės kranto. Por upę vedė trys eilės plokščių akmenų, o šalia buvo seklios brastos arkliams.

Čia raitelių laukė naujas netikėtumas: Brastose visuomet girdėdavosi triukšmas ir vandens ūžesys, o dabar jos tylėjo. Upės vaga beveik išdžiūvo ir tapo panaši į akmenukų bei pilko smėlio dykvietę.

— Kas atsitiko upei? — paklausė Eomeras. — Sarumanas sunaikino daug gražių dalykų, nejaugi jis išdžiovino ir šaltinius, girdžiusius Iženą?

— Ko gero, — atsakė Gendalfas.

— Deja! — tarė Teodenas. — Ar mums būtinai reikia joti šituo keliu, kur maitėdos drasko tiek daug Marko raitelių?

— Tai yra mūsų kelias, — pasakė Gendalfas. — Skaudu, kad čia žuvo tiek drąsių vyrų, tačiau kalnų vilkai drasko ne juos. Jie puotauja ant užmuštųjų orkų kaulų— toks tokį pažino... Pirmyn!

Nusileidus prie upės vilkai nutilo ir pasitraukė. Juos išgąsdino mėnulio nutviekstas Gendalfas bei sidabru žėrįs Žvaigždikis. Raitolius iš abiejų krantų sekė žibančios akys.

— Žiūrėkite, — parodė Gendalfas. — Čia būta mūsų draugų.

Jie pamatė dar vieną pilkapį: jį supo akmenų vainikas ir daug įsmeigtų iečių.

— Šiame pilkapyje guli visi prie Izeno kritę Marko vyrai.

— Ramybė jiems! — nulenkė galvą Eomeras. — Jų ietys sutrūnys ir surūdys, o pilkapis dar ilgai stovės, saugodamas Izeno Brastas.

— Ar tai tu pasirūpinai žuvusiais, mano drauge Gendalfai? — paklausė Teodenas. — Kiek daug suspėjai nuveikti per vieną naktį!

— Man padėjo Žvaigždikis... ir kiti, — atsakė Gendalfas. — Teko toli ir greitai joti. Tačiau šalia šio pilkapio galiu tave paguosti — Brastų mūšiuose žuvo kur kas mažiau vyrų, negu žmonės šneka. Dauguma būrių buvo išsklaidyta, bet man pavyko juos surinkti. Dalį pasiunčiau su Grimboldu Vestfoldiečiu į pagalbą Erkenbrandui, kiti palaidojo žuvusius ir išjojo su maršalu Elfhelmu. Aš jį pasiunčiau į Edorasą. Žinojau, jog pagrindines pajėgas Sarumanas sutelkė prieš Helmo Daubą: Izeno žemės tiesiog ištuštėjo — Sarumano tarnai metė visus darbus ir išžygiavo prieš jus. Tačiau dalis vilka-žmogių ar kitų plėšikų galėjo užpulti niekieno neginamą Meduseldą. Dabar gali nebijoti, grįžęs tu rasi savo rūmus.

— Džiaugsiuosi juos vėl pamatęs, — tarė Teodenas, — nors nemanau ten ilgai užtrukti.

Būrys atsisveikino su pilkapiu ir perjojęs upę užkopė į kitą krantą. Jiems už nugarų vėl sustugo vilkai.

Nuo Brastų iki Izengardo vedė senas vieškelis. Kurį laiką jis vingiavo palei upę į rytus, po to į šiaurę ir pagaliau suko tiesiai prie Izengardo vartų. Šis miestas stovėjo tarp kalnų vakarinėje gilaus slėnio dalyje, daugiau nei šešiolika mylių nuo slėnio pradžios. Raiteliai jojo šalia kelio, nes žemė buvo tvirta ir lygi, padengta minkšta žalia velėna. Jie paspartino žingsnį ir apie pusiaunaktį jau buvo už penkiolikos mylių nuo Brastų. Buvo nutarta nekeliauti naktį, nes karalius pavargo. Būrys jau pasiekė pirmuosius Ūkanotųjų Kalnų šlaitus, į keliautojus tiesėsi ilgos Nan Karuniro rankos. Mėnulio šviesą užstojo kalvos — slėnyje priešais buvo tamsu. Tačiau iš juodo šešėlio kilo platus dūmų ir garų stulpas, nutviekstas besileidžiančio mėnulio spindulių. Dūmai sidabriškais tumulais virto /vaig/dotamo danguje.

— Pasakyčiau, jog Sarumano Slėnis dega, — tarė Aragornas, — o ką manai tu, Gendalfai?

— Šiomis dienomis virš slėnio visą laiką tvyrodavo dūmai, — įsiterpė Homeras, — bet tokius garus matau pirmą sykj. Gal Sarumanas kokią velniavą mums pasitikti verda? Galbūt jis užvirino Izeno vandenis ir todėl upė išdžiūvo?

— Galbūt, — pasakė Gendalfas. — Ką jis verda, pamatysime rytoj. Dabar ilsėkimės, kol galime.

Jie apsistojo netoli sausos ir tylios Izeno vagos šiek tiek nusnūsti. Bet po poros valandų visus pakėlė sargybinio šūksnis. Mėnulis nebešvietė. Danguje žibėjo žvaigždės, o žeme tykino juodesnė už naktį tamsa. Ji ritosi prie jų iš abiejų upės krantų.

— Nejudėkit! — šūktelėjo Grendalfas. — Nelieskit ginklų! Laukit! Jie mūsų nelies!

Aplinkui kaupėsi migla. Viršuje dar blankiai mirgėjo koletas žvaigždžių, tačiau iš abiejų pusių juos supo aklina tamsa — raiteliai pateko į siaurą taką tarp judančių milžiniškų šešėlių. Jie girdėjo balsus, dūsavimus, dejones ir šniokštimą, po kojomis drebėjo žemė. Jie ilgai sėdėjo išsigandę, kol pagaliau šešėliai ir garsai nutolo, Išnykdami tarp kalnų.

O toli pietuose, Hornburge, vidury nakties žmonės išgirdo trluksmą, panašų į vėjo kauksmą slėnyje, ir žemė ėmė drebėti, bet niekas nesiryžo išeiti iš namų. Rytą visi apstulbo: medžiai ir negyvi orkai dingo. Žemumoje žolė buvo ištrypta iki rudumo: lyg koks milžinas piemuo būtų ganęs savo bandą, o už mylios nuo Griovio atsirado didžiulė duobė. Ant jos kažkas sukrovė akmeninę piramide. Žmonės tikėjo, jog ten palaidoti užmuštieji orkai, bet nežinojo, ar ten guli ir tie, kurie pabėgo į mišką. Niekas niekada neįkėlė ton kojos. Ta vieta buvo pavadinta Mirties Kalva, ir ten niekada nobožaliavo žolė. Keistieji medžiai daugiau nepasirodė Dauboj — tamsią naktį jie sugrįžo į gūdžiuosius Fangorno slėnius. Taip jie atkeršijo orkams.

Karalius ir jo bendražygiai tą naktį daugiau neužmigo, bet nematė ir negirdėjo nieko keisto, išskyrus vieną dalyką: pasigirdo ūžesys, vandens banga nušniokštė akmenimis ir netrukus Iženas vėl po senovei tekėjo savo vaga.

Auštant jie susiruošė keliauti toliau. Per tirštą rūką nesimatė tekančios saulės, aplinkui tvyrojo slogi migla ir smarvė. Dabar jie keliavo plačiu, gerai prižiūrimu vieškeliu. Pro rūkus keliautojai kairėje išvydo kalnus. Jie pateko į Nan Karunirą, Burtininko Slėnį. Tai buvo uždaras slėnis su vieninteliu įėjimu pietuose. Kadaise čia buvo maloni, jauki vieta — slėniu tekėjo gilus ir sraunus Iženas, maitinamas daugybės šaltinių bei mažų upeliukų, kurie čiurleno tarp lietaus plaunamų kalvų. Aplinkui driekėsi gražios derlingos žemės. Dabar viskas pasikeitė. Prie pat Izengardo sienų dar išliko Sarumano vergų dirbamų laukų, bet didžioji slėnio dalis apžėlė erškėčiais ir piktžolėmis. Visur augo susipynusios gervuogės, tarp jų sau urvus rausė visokie žvėriūkščiai. Slėnyje neaugo jokių medžių, tačiau tarp žolių vis dar matėsi sudegintų ar iškirstų senųjų giraičių kelmai. Šito liūdno krašto tylą trikdė tik akmenuotos upės burbuliavimas. Raiteliai tylėjo galvodami, kas jų laukia kelionės pabaigoje.

Po poros mylių vieškelis virto plačia, dideliais plokščiais akmenimis kruopščiai išgrįsta gatve; grindinio siūlėse nesimatė nė menkiausio želmenėlio. Palei gatvę ėjo gilūs grioviai, pilni tekančio vandens. Staiga priekyje sušmėžavo aukšta juoda kolona. Ją vainikavo iš akmens iškalta didelė balta ranka. Jos pirštas rodė į šiaurę. Keliautojai suprato, kad Izengardo vartai jau netoli. Jiems širdis sukaustė nerimas, bet akys neįžvelgė nieko pro tirštą miglą.

Nesuskaičiuojamus metus Burtininko Slėnyje stovėjo senas miestas — žmonės jį vadino Izengardu. Kažkada jį įkūrė žmonės iš Vakarų. Sarumanas čia apsigyveno jau seniai ir taip pat nedykinėjo. Tuo metu jis buvo pačioje galybėje, daug kas jį laikė vyriausiuoju Išminčiumi, tad jis pastatė savęs vertą tvirtovę.

Aukšta siena lyg milžiniškas skardis lanku supo įtvirtinimus kalnų šlaituose. Joje buvo tik vienas įėjimas — didelė arka pietų pusėje. Čia juodoje uoloje buvo iškirstas tunelis su galingomis geležinėmis durimis iš abiejų galų. Milžiniški vyriai buvo taip įstatyti į akmenį, kad neužsklęstas duris pakakdavo vos stumtelti ir jos be garso atsidarydavo. Atvykėlis, perėjęs aidinčiu tuneliu, atsidurdavo milžiniškame rate, slėnyje, panašiame į mylios skersmens negilią taurę. Kažkada jis buvo žalias, apsodintas vaismedžių giraitėmis, kurias girdė iš kalnų atitekantys upeliukai. Bet vėliau visa augmenija išnyko. Žaliuojančios gatvės virto grįstais keliais, kuriems iš abiejų pusių vietoj medžių stovėjo marmurinės, varinės ir geležinės kolonos, sujungtos sunkiomis grandinėmis.

Šimtai koridorių, kambarių, salių bei tunelių buvo iškirsta uoloje, tad į slėnį žvelgė nesuskaičiuojama daugybė langų ir tamsių durų. Čia galėjo gyventi tūkstančiai darbininkų, tarnų, vergų ir karių, slaptose olose buvo auginami vilkai. Slėnio dugnas taip pat buvo išraustas: į žemę smigo šachtų šuliniai, uždengti akmeniniais kupolais. Mėnulio šviesoje Izengardo žiedas buvo panašus į neramių numirėlių kapines. Čia žemė drebėjo. Šachtų spiraliniai laiptai vedė į gilius požeminius urvus, kur buvo Sarumano lobynai, sandėliai, kalvės, arsenalai bei didžiulės aukštakrosnės. Ten nesustodami sukosi geležiniai ratai ir dundėjo kūjai. Naktį iš angų žemės paviršiuje veržėsi garas ir dūmai, nudažyti raudona, mėlyna ar kraupiai žalsva šviesa.

Visi slėnio keliai vedė į rato vidurį. Ten stovėjo nepaprastas bokštas. Jį pastatė senieji statytojai, bet atrodė, tąsi kažkokia nežinoma jėga jį būtų iškėlusi iš vaitojančių žemės įsčių. Bokštą sudarė keturi galingi daugiabriauniai akmens stulpai, viršuje susieinantys į vieną ir vėl išsiskiriantys keturiais ragais, aštriais kaip iečių antgaliai. Tarp jų, penkių šimtų pėdų aukštyje, buvo nedidelė aikštelė iš poliruoto akmens, išmarginta keistais ir nesuprantamais ženklais. Tai buvo Orthankas, Sarumano citadelė. Tyčia ar ne, šis vardas buvo tarsi dvigubas, nes elfiškai orthankas reiškia „kalnų iltis", o senąja Marko kalba— „išradingas protas".

Stipri ir nuostabi tvirtovė buvo Izengardas. Čia anksčiau gyveno galingojo Gondoro vietininkai bei išminčiai, stebėję žvaigždes. Tačiau Sarumanas, turėdamas savo tikslų, ją po truputį keitė — gerino, kaip jam atrodė. Jo naujieji amatai ir išradimai — visa, ką jis manėsi sukūręs pats, — buvo pakuždėta Mordoro galios. Jis nesukūrė nieko, tik kvailą žaisliuką, juokingą kopiją tų įtvirtinimų, arsenalų, kalėjimų ir aukštakrosnių, kokios stovėjo Barad Dūrė — Juodojoje Tvirtovėje. Tvirtovėje, kuri puikavosi savo neišmatuojama galia ir juokėsi iš savo sąjungininkų padlaižystės.

Taip tad apie Sarumano miestą pasakojo gandai, nes dar nė vienas Rohano žmogus, kiek tik siekė atmintis, nebuvo įėjęs pro jo vartus, nebent tokie kaip Šliužburnis. Bet jie ateidavo slapčia ir nepasakodavo ką matę.

Gendalfas prajojo pro Baltosios Rankos koloną, ir raiteliai su nuostaba išvydo, jog Ranka nebebuvo balta. Ji buvo išdžiūvusio kraujo spalvos, su raudonais nagais. Gendalfas, nekreipdamas dėmesio, jojo į miglą, kiti nenoromis nuskubėjo paskui. Atrodė, jog čia neseniai būta staigaus potvynio, nes šalia kelio telkšojo vandens tvenkiniai, o tarp akmenų čiurleno nedideli upokšniai.

Pagaliau Gendalfas sustojo, mostelėjo ranka ir prijoję raiteliai pastebėjo, jog priešais miglos sklaidosi bei ima šviesti blanki saulė. Atėjo vidurdienis. Jie stovėjo prie Izengardo vartų.

Tačiau išlaužti vartai gulėjo ant žemės. Aplinkui mėtėsi į skeveldras suskaldyti akmenys, kūpsojo griuvėsių krūvos. Didžioji arka išliko, tačiau akmeninis tunelis už jos buvo sugriautas, gynybinė siena giliai suskilusi, o bokštai sumalti į miltus. Jeigu Didžioji Jūra su visu įniršiu būtų užgriuvusi ant Izengardo, ji nebūtų padariusi didesnės žalos.

Apvaliajame slėnyje kunkuliavo garuojantis ežeras, kuriame plūduriavo įvairiausių daiktų: rąstų, sijų, statinių, kažkokių prietaisų nuolaužų. Sulankstytos kolonos dar kyšojo virš vandens, tačiau visi keliai buvo užtvindyti. Tolumoje, dengiamas debesų, tamsus ir aukštas stovėjo audros nepaliestas Orthanko bokštas. Jo papėdėje burbuliavo purvinas vanduo.

Karalius ir visi raiteliai sėdėjo tylėdami bei žvalgėsi, suvokdami tik tiek, jog Sarumanui suduotas baisus smūgis, bet kaip — buvo nesuprantama. Jie atsisuko į sugriautus vartus. Ant didelės akmenų krūvos žmonės staiga išvydo patogiai įsitaisiusias dvi mažas pilkas figūrėles. Jų galėjai nė nepastebėti tarp griuvėsių. Šalia gulėjo buteliai bei lėkštės, tarsi žmogučiai ką tik būtų gerai užkandę ir dabar ilsėtųsi po sunkaus darbo. Vienas iš jų, atrodė, miegojo, o kitas, sukryžiavęs kojas ir susidėjęs rankas už galvos, gulėjo prie sudaužytos uolos ir leido iš burnos plonus mėlynus dūmų ratilus.

Akimirką Teodenas, Homeras ir visi kiti žiūrėjo apstulbę iš nuostabos. Tarp Izengardo griuvėsių galėjai tikėtis ko nori, bet tik ne tokio reginio. Tačiau nespėjus karaliui nė prasižioti dūmus pūtusi figūrėlė pastebėjo atvykėlius ir pašoko ant kojų. Nepažįstamasis buvo panašus į neaukštą vaikiną, tik perpus žemesnį už žmones. Jo ruda garbanota galva buvo nepridengta, o pečius gaubė toks pat kelionėje nudėvėtas apsiaustas, kokius turėjo Gendalfas su bendražygiais kelionėje į Edorasą. Jis prisidėjo ranką prie krūtinės ir labai žemai nusilenkė. Tarsi nepastebėdamas burtininko bei jo draugų jis kreipėsi į karalių bei šalia stovintį Homerą:

— Sveiki atvykę į Izengardą, valdove, — tarė jis. — Mes esame durų sargai. Mano vardas Meriadokas, Saradoko sūnus, o štai šitas mano kolega, kurį, kaip matote, įveikė nuovargis, — čia jis bakstelėjo savo draugą koja, — yra Peregrinas, Paladino sūnus iš Tukų giminės. Mūsų namai yra toli šiaurėje. Lordas Sarumanas kartu su tokiu Grimą Šliužburniu yra užsiėmę neatidėliotinais reikalais, kitaip, be abejo, jie patys būtų atvykę pasveikinti tokių garbingų svečių.

— Žinoma, būtų, — nusijuokė Gendalfas. — Ar tik ne Sarumanas jums liepė saugoti sugriautus vartus bei laukti svečių, kai atsitrauksite nuo lėkštės ir butelio?

— O ne, brangusis pone, — rimtai atsakė Meris. — Jis neturėjo laiko. Mums įsakymus davė Medžiabarzdis, kuris šiuo metu vadovauja Izengardui. Jis man įsakė tinkamais žodžiais sutikti Rohano Valdovą. Aš padariau, ką galėjau.

— O tavo draugai? O aš, o Legolasas?! — nebeišlaikęs pratrūko Gimlis. — Jūs, sukčiai gauruoti, tinginiai vilnakojai! Šešis šimtus mylių mes bėgame, skubame per miškus ir pelkes, per kovas ir mirtį, kad išgelbėtume du netikėlius hobitus! O jie sau sėdi čia ir puotauja — valgo, geria ir rūko. Rūko! Kur radote tabako, niekšai? Kūjai ir priekalai! Aš tuoj sprogsiu, tik nežinau, iš pykčio ar iš džiaugsmo!

— Tu šneki mano mintimis, Gimli! — nusijuokė Legolasas. — Tik man įdomiau, kur jie rado vyno.

— Ko neįgijote mūsų beieškodami — tai proto, — pasakė Pipinas, atmerkdamas vieną akį. — Jūs randate mus pergalės lauke su karo grobiu ir nesuprantate, iš kur šie dorai pelnyti malonumai?

— Dorai pelnyti? — šūktelėjo Gimlis. — Kažkodėl netikiu! Raiteliai ėmė juoktis.

— Neabejoju, jog regiu gerų draugų susitikimą, — tarė Teodenas. — Ar tai ir yra tavo dingusieji bendražygiai, Gendalfai? Šias dienas likimas, matyt, nutarė pilte apipilti stebuklais. Jau prisižiūrėjau jų nemažai, ir štai matau dar vieną tautą, nužengusią iš legendų. Ar jūs kartais nesate miškavaikiai, kuriuos mes vadiname holbytlanais?

— Hobitai, jei leisite, valdove, — atsiliepė Meris.

— Hobitai? — pasitikslino Teodenas. — Jūsų kalba pasikeitė, bet vardas tebeskamba panašiai. Hobitai! Aš matau, jog senoviniai padavimai ne itin tiksliai jus aprašė.

Meris nusilenkė, Pipinas atsistojo ir taip pat nusilenkė.

— Jūs labai malonus, valdove, — tarė Pipinas, — tačiau mums tai yra dar didesnis stebuklas. Nuo to laiko, kai iškeliavau iš namų, pamačiau daug žemių, bet tik dabar sutinku tautą, kuri turi padavimų apie hobitus.

— Mano tauta kadaise atkeliavo iš šiaurės. Bet neapgaudinėsiu jūsų — mes neturime padavimų apie hobitus. Mes žinome tik tiek, kad toli už upių ir kalvų gyvena miškavaikiai, rausiantys olas smėlėtuose krantuose. Apie juos nėra jokių legendų, nes sakoma, jog tai rami tauta, vengianti žmonių. Jie sugeba akimirksniu išnykti iš akių, taip pat pamėgdžioti paukščių balsus. Atrodo, čia reikėtų šį tą pridurti.

— Iš tiesų, valdove, — pritarė Meris.

— Pavyzdžiui, aš nesu girdėjęs, kad hobitai pūstų dūmus iš burnos.

— Nenuostabu, — pasakė Meris, — rūkyti mes pradėjome visai neseniai. 1070 metais pagal mūsų skaičiavimą senasis Toboldas Ragapūtys, gyvenęs Pietkiemyje, savo darže pirmą kartą išaugino tabaką. O štai iš kur Tobis gavo sėklų...

— Tu net neįsivaizduoji gresiančio pavojaus, Teodenai, — nutraukė Merį Gendalfas. — Hobitai mėgsta sėdėti ant užkariautų tvirtovių griuvėsių ir pasakoti apie skanėstus arba visokiausius savotėvų, senelių, prosenelių ir devintos eilės pusbrolių nuotykius, jeigu tik kas jų klausosi. Istoriją apie tabaką teks atidėti kitam kartui. Kur yra Medžiabarzdis, Meri?

— Kažkur šiaurinėj pusėj, nuėjo atsigerti tyro vandens. Ten ir kiti entai, jie vis dar dirba, — Meris mostelėjo ranka į garuojančio ežero pusę, ir visi išgirdo tolimą murmėjimą ir dundesį, lyg nuo kalnų būtų slinkusi lavina. Iš toli atsklido hum-hom, tarsi kas būtų triumfuodamas pūtęs ragą.

— Ar Orthanko niekas nesaugo?

— Vanduo, — atsakė Meris, — ir dar Greitmintis su keletu entų. Juk ne visi stulpai ir kolonos čia pastatyti Sarumano. Greitmintis, atrodo, stovi prie uolos, netoli laiptų.

— Iš tiesų ten stovi aukštas pilkas entas, — įsižiūrėjęs pritarė Legolasas, — bet jo rankos nuleistos ir jis visai nejuda.

— Jau po vidudienio, — tarė Gendalfas, — o mes nieko neval-gėm nuo pat ankstyvo ryto, bet aš norėčiau kuo skubiau pamatyti Medžiabarzdį. Ar jis paliko kokią žinutę, o gal maistas ir vynas atbukino jūsų atmintį?

— Jis paliko žinutę, — pasakė Meris, — ir aš kaip tik rengiausi ją perduoti, bet man sutrukdė jūsų klausimai. Turiu pasakyti štai ką: jeigu Marko Valdovas ir Gendalfas nujos prie šiaurinės sienos, tai Medžiabarzdis džiaugsis galėdamas juos pasveikinti. Taip pat pridursiu, jog ten jie ras geriausias vaišes, paruoštas jūsų nuolankiausių tarnų.

Jis nusilenkė. Gendalfas šypsojosi.

— Visai kitas dalykas! — tarė burtininkas. — Na, Teodenai, ar pa-jojėsim pas Medžiabarzdį? Čia visai netoli. Pamatęs Medžiabarzdį galėsi daug sužinoti, nes jis yra Fangornas, seniausias entų vadas, ir kalbėdamas su juo girdėsi seniausios Viduržemio būtybės šneką.

— Aš josiu kartu, — sutiko Teodenas. — Iki pasimatymo, mano hobitai! Tikiuosi, jog mes susitiksime mano rūmuose! Jūs sėdėsite šalia manęs ir galėsite papasakoti viską, ko širdis geidžia: ir jūsų protėvių darbus, kiek tik atmintis siekia, ir senojo Toboldo bei jo tabako istoriją. Iki pasimatymo!

Hobitai žemai nusilenkė.

— Tai mat koks tas Rohano karalius, — tyliai sumurmėjo Pipinas. — Šaunus senis! Labai mandagus.

9 Griuvėsiuose

Gendalfas ir karaliaus būrys nujojo į rytus aplink sugriautas Izengardo sienas. Bet Aragornas, Legolasas ir Gimlis pasiliko. Paleidę Arodą su Hasufeliu ganytis, jie prisėdo prie hobitų.

— Ką gi, medžioklė baigta, ir mes visi pagaliau susitikome tokioje vietoje, kur niekas nesitikėjo susitikti, — tarė Aragornas.

— Dabar, kai didieji žmonės nujojo svarstyti didelių klausimų, medžiotojai turi teisę sužinoti atsakymus į keletą mįslių, — pridūrė Legolasas. — Mes jus sekėme iki pat miško, tačiau daug dalykų vis tiek liko neaiškūs.

— Mes ne ką mažiau nekantraujame išgirsti jūsų nuotykius, — pasakė Meris. — Medžiabarzdis kai ką papasakojo, bet to mums nepakanka.

— Viskam savas laikas, — pasakė Legolasas. — Mes jus vijomės, todėl jūs atsiskaitysite pirmieji.

— Arba antrieji, — įsikišo Gimlis, — aš pirma užkąsčiau. Jau po pusiaudienio ir man iš alkio skauda galvą. Jeigu judu tarp užkariautų trofėjų surastumėte ko nors atsigerti ir užkąsti, tai jūsų sąskaitos šiek tiek sumažėtų.

— Kur ponai norėtų puotauti — čia ar Sarumano sargybinėje po arka? — nusilenkdamas paklausė Pipinas. — Mes užkandžiavome čia, nes turėjome stebėti kelią.

— Jūs buvote labai budrūs, — prunkštelėjo Gimlis. — Tačiau lįsti į orkų urvą ar ragauti orkų mėsos aš nesiruošiu.

— Mes ir neprašytume, — atsiliepė Meris. — Patys prisižiūrėjome orkų iki gyvenimo pabaigos. Tačiau Izengarde buvo ir kitų tautų. Sarumanui užteko proto nepasitikėti orkais. Vartus saugojo žmonės, turbūt patys ištikimiausi burtininko tarnai. Jie turėjo privilegijų ir gaudavo gero maisto.

— Ir tabako? — pasidomėjo Gimlis.

— Nemanau, — nusijuokė Meris, — tačiau tai jau kita istorija, kurią išgirsite po priešpiečių.

— Tad eikim priešpiečiauti, — pašoko nykštukas.

Hobitai nusivedė draugus pro arką ir atidarė laiptų viršuje buvusias plačias duris, vedančias tiesiai į didelį kambarį su židiniu bei krosnimi. Jo gale buvo kitos durys. Kambarys buvo iškirstas uoloje, langai išėjo tik į tunelį, todėl jame turėjo būti tamsu, tačiau šviesa sklido pro sudaužytą stogą. Židinyje kūrenosi malkos.

— Ugnelę įkūriau aš, — tarė Pipinas, — tad per rūką sėdėjome šilumoje. Mums tik vargais negalais pavyko surasti sausų malkų. Židinys gerai traukia, jis išvestas oloje ir, dėkui Dievui, neužgriuvo. Bijau, kad duona šiek tiek sužiedėjo, todėl aš jums ją pakepinsiu.

Aragornas su draugais susėdo už ilgo stalo, o hobitai dingo anapus vidinių durų.

— Visa laimė, kad vanduo nepakilo iki sandėlio, — pasidžiaugė grįžęs Pipinas, apsikrovęs lėkštėmis, puodukais, peiliais ir įvairiausiais skanėstais.

— O tu, gerbiamasis Gimli, nesuk nosies į šoną, — patarė Meris, — čia ne orkų šlamštas, bet žmonių maistas, kaip sako Medžiabarzdis. Ko labiau norėtumėte: alaus ar vyno? Ten yra visai nebloga statinaitė. Štai čia pirmarūšė sūdyta kiauliena. Jei norėtumėt, galiu papjaustyti bekonienos ir ją pakepinti. Prašau atleisti, kad nėra žalumynų: pastarosiomis dienomis vėluoja juos pristatyti. Desertui bus tik duonos su sviestu ir medumi. Ar tiks?

— Puikiausiai! — sušuko nykštukas. — Tarkime, kad jūsų skola sumažėjo.

Trijulė įniko į maistą, o prie jų nesutrikę prisijungė ir hobitai.

— Nemandagu svečius palikti be kompanijos, — pasakė jie.

— Kokie jūs šiandien mandagūs, — nusijuokė Legolasas. — Jeigu mes nebūtume atvykę, tai sudarytumėte kompaniją vienas kitam, ar ne?

— O kodėl gi ne? Orkai mus taip prastai maitino, jog dabar niekaip negaliu pasisotinti, — tarė Pipinas.

— Tačiau nepanašu, kad būtumėte labai suliesėję, — nusprendė Aragornas, — atrodote pačiame jėgų žydėjime.

— Taip, iš tiesų, — pritarė nykštukas, žiūrėdamas į hobitus per taurės viršų, — galiu prisiekti, jog per šitą laiką jūs net paūgėjote, jei tai yra įmanoma jūsų amžiaus hobitams. Matyt, pas Medžiabarzdį nebuvote marinami badu.

— Ne, — sutiko Meris, — bet entai tiktai geria, o mums reikia ir šio to pakramtyti. Skoniui paįvairinti iš bėdos tiktų ir lembasas.

— Vadinasi, jums teko ragauti Entų Gėrimo? — paklausė Legolasas. — Tada Gimlio akys jo neapgavo. Keistos dainos yra dainuojamos apie Fangorno gėrimus.

— Ir daug keistų istorijų sklinda apie tą kraštą, — pridūrė Aragornas. — Aš ten niekada nebuvau. Papasakokite apie Fangorną ir apie entus!

— Entai, — pradėjo Pipinas, — entai, na, jie labai skirtingi. O jų akys — akys yra labai keistos, — jis ieškojo tinkamų žodžių, bet nutilo. — Jūs tikriausiai juos jau matėte iš toli — bent jie jus tikrai matė, nes pranešė, kad keliaujate čionai, — dabar turėsite progos su jais susipažinti. Tada galėsite susidaryti savo nuomonę, nes apie entus kiekvienas galvoja skirtingai.

— Palauk, palauk, — sustabdė jį Gimlis, — tu pradedi istoriją nuo vidurio. Mes norime išgirsti viską iš eilės, nuo tos keistos dienos, kai iširo Žiedo Brolija.

— Jūs viską išgirsite, — pažadėjo Meris, — tačiau dabar, jeigu baigėte valgyti, prisikimškite pypkes. Tada galėsime įsivaizduoti, jog vėl esame Bryliuje ar Rivendeile.

Jis išsitraukė odinį kapšelį, prikimštą tabako lapų.

— Šito gero turime per akis ir išvykdami galėsime pasiimti kiek telpa. Šiandien mes su Pipinu pašniukštinėjome aplinkui. Pipinas surado dvi nedideles statinaites, matyt, išplukdytas iš kokio nors sandėlio. Atidarę pamatėme, jog jos pilnos puikiausio tabako.

Gimlis paėmė vieną lapą, sutrynė tarp pirštų ir pauostė.

— Kvapas geras.

— Ir skonis taip pat, — patikino nykštuką Pipinas. — Mano brangusis Gimli, čia juk Ilgosios Žemumos tabakas! Štai ant statinių užspaustas Ragapūčių ženklas. Kaip jos čia atsidūrė, neįsivaizduoju. Matyt, pats Sarumanas jas atsigabeno. Nežinojau, jog net šituose kraštuose vertinamas mūsų tabakas. Bet dabar jis pravers, ar ne?

— Taip, — pasakė Gimlis, — praverstų, jeigu turėčiau pypkę. Deja, savąją pamečiau Morajoje ar dar anksčiau. Ar tarp visų šitų gėrybių neatsiras pypkutės?

— Bijau, kad ne, — papurtė galvą Meris, — mes nė vienos neradome, netgi sargybinėje. Sarumanas šį malonumą tausojo tik sau vienam. Bet, manau, neverta dėl pypkės belstis į Orthanką. Pasidalinsime tuo, ką turime, kaip ir dera tikriems draugams.

— Sekundėlę! — tarė Pipinas ir, įkišęs ranką už švarko, ištraukė mažą minkštą maišiuką su virvute. — Šitie lobiai man tiek pat brangūs kaip Žiedas. Vienas — mano senoji medinė pypkė. O čia kita, visai nenaudota, kurią pats nežinau kodėl nešiojuosi. Niekada nesitikėjau rasiąs tabako, manajam pasibaigus, bet dabar šis daikčiukas pravers, — jis įteikė Gimliui pypkę plačia galvute. — Ar mes atsiskaitę?

— O garbingas ir kilnus hobite! — sušuko nykštukas. — Dabar aš esu amžinas tamstos skolininkas.

— Na, aš einu į gryną orą pažiūrėti, ką veikia vėjas ir debesys, — tarė Legolasas.

— Mes eisime kartu, — pasakė Aragornas. Jie išėjo į lauką ir susėdo ant akmenų prieš vartus. Nuo čia matėsi visas slėnis, jį tebegaubė vėjelio draikomos ūkanos.

— Pagaliau galima atsikvėpti, — su palengvėjimu tarė Aragornas. — Mes atsisėsime ant užkariauto miesto griuvėsių, kaip sakė Gendalfas, ir pakalbėsime, kol jis rūpinasi savo reikalais. Dar niekada nesijaučiau toks pavargęs, — jis įsisiautė į pilką apsiaustą, dengusį šarvus, ištiesė ilgas kojas ir išpūtė ploną dūmų srovelę.

— Žiūrėkit! — šūktelėjo Pipinas. — Pėdsekys Platžengys grįžo!

— Jis niekur nebuvo dingęs. Aš esu ir Platžengys, ir Dunadanas, priklausau tiek Gondorui, tiek Šiaurei, — paaiškino Aragornas.

Kurį laiką jie rūkė tylėdami, mėgaudamiesi saulės spinduliais, tarp baltų debesų krintančiais į slėnį. Legolasas gulėjo tylus, žiūrėjo į dangų ir kažką niūniavo. Pagaliau jis atsisėdo.

— Na, pasakokit! — pasakė jis. — Štai ir rūkas sklaidosi, nors čia turbūt ne rūkas, o dūmai iš jūsų, keistuolių, pypkių.

— Gerai, pradėsiu nuo to, kai surištas atgavau sąmonę orkų stovykloje, — prabilo Pipinas. — Pala, kuri šiandien diena?

— Kovo penktoji pagal Grafystės kalendorių[4], — atsiliepė Aragornas.

Pipinas suskaičiavo ant pirštų.

— Tik prieš devynias dienas! — nustebo jis. — O atrodo, kad praėjo ištisi metai. Nors viskas buvo panašu į baisų sapną, bet pamenu, kad praslinko trys siaubingos dienos. Meri, tu mane pataisysi, jeigu užmiršiu ką nors svarbaus. Aš smulkiai nepasakosiu apie smarvę, rimbus ir visa kita, ko neverta prisiminti.

Taip jis pradėjo pasakoti apie paskutinę Boromiro kovą ir orkų žygį nuo Emyn Mulo iki Fangorno. Kiti linkčiojo galvomis, kai jų spėjimai pasitvirtindavo.

— Štai jūsų pamesti lobiai, — tarė Aragornas. — Džiaukitės vėl juos turėdami, — jis iš po diržo išsitraukė du durklus su makštimis.

— Aš jau nebesitikėjau juos kada nors išvysti, — nudžiugo Meris. — Keletui orkų teko paragauti šito ginklo ašmenų, bet Uglukas jį atėmė. Kaip jis sustaugė! Iš pradžių maniau—sudraskys mus, bet jis tik nusviedė ginklus, lyg būtų apsvilęs.

— O čia tavo sagė, Pipinai. Tai vertingas daiktas ir jo nevalia mėtyti.

— Žinau, — tarė Pipinas, — bet ką aš galėjau daugiau padaryti?

— Nieko kito, — sutiko Aragornas. — Niekam tikęs yra tas, kuris sunkią valandą negali išsiskirti su savo lobiu. Tu pasielgei teisingai.

— Persipjauti virves ant riešų — gerai sugalvota! — pasakė Gimlis. — Tau pasisekė, bet pats irgi nesėdėjai rankų sudėjęs.

— Užminei mums neblogą mįslę, — pasakė Legolasas. — Aš pagalvojau, kad jums išdygo sparnai.

— Deja, ne, — papurtė galvą Pipinas, — bet jūs nieko nežinojote apie Grišnachą, — hobitas nusipurtė ir pasiūlė Meriui papasakoti apie paskutiniąsias siaubingas akimirkas: apie grabinėjančius pirštus, karštą kvapą ir baisią plaukuotų Grišnacho rankų jėgą.

— Man nepatinka visa šita istorija apie orkus iš Barad Duro arba, kaip jie sako, Lagburzo, — tarė Aragornas. — Tamsos Valdovas ir taip žino nemažai, o po ginčo Grišnachas, be abejo, pasiuntė jam kokią žinią. Raudonoji Akis dabar stebės Izengardą, kur Sarumanas tupi savo paties pastatytame narve.

— Nesvarbu, kas laimėtų, Sarumano ateitis nepavydėtina, — pareiškė Meris. — Nevertėjo jo orkams kelti kojos į Rohaną.

— Gendalfas tikina, jog mes matėm šitą seną niekšą Fangorno pakraštyje, — prisiminė nykštukas.

— Kada tai buvo? — paklausė Pipinas.

— Prieš penkias naktis, — atsakė Aragornas.

— Palaukit, — susimąstė Meris, — prieš penkias naktis... Jūs dar apie tai negirdėjote. Tą rytą po mūšio mes sutikome Medžiabarzdį ir vakare atsidūrėme Velinghole, viename iš jo namų. Kitą rytą nukeliavome į Entų Būstinę, kur man teko matyti keisčiausią reginį: Entų Susirinkimą. Jis truko ištisas dvi dienas, kurias mudu praleidome su entu Greitminčiu. O trečios dienos pavakarę entai staiga sukilo. Tai buvo nuostabu! Miške tvyrojo tokia įtampa, lyg audra kauptųsi po medžių šakomis — ir staiga griausmas sprogo. Kad jūs būtumėte girdėję jų dainą!

— Sarumanas būtų šimtus mylių skuodęs, jei tik būtų ją išgirdęs, — pridūrė Pipinas.

Nors Izengardas būtų stiprus ir šaltas kaip akmuo ir pilkas

tartum kaulas. Mes einame, mes einame į karą: trupinti akmenų ir laužti vartų.

— Ten buvo ir daugiau žodžių, bet didžiausią įspūdį kėlė ragų bei būgnų griausmas. Kraujas virė nuo tos dainos. Tačiau tik atvykęs čia aš supratau tikrąją jos žodžių galią.

— Naktį mes nusileidome į Nan Karunirą ir tada aš pirmą sykį pajutau, jog už mūsų žygiuoja visas Miškas, — pasakojo Meris. — Pamaniau, jog sapnuoju kažkokį entišką sapną, tačiau tą patį pastebėjo ir Pipinas. Mus tai šiek tiek nugąsdino, tačiau vėliau viską supratome.

Tai buvo huornai, kaip juos „sutrumpinę" vadina entai. Medžiabarzdis daug neaiškino, bet aš manau, jog huornai — tai tie patys entai, tik labiau sumedėję. Jie stovi šen bei ten, prižiūrėdami medžius, bet tamsiuose Fangorno slėniuose jų yra šimtų šimtai.

Jie yra labai stiprūs ir sugeba ištirpti šešėliuose, todėl net judančius huornus yra sunku pastebėti. Kai jie įniršta, tai gali judėti labai greitai. Įsivaizduokite — jūs stovite, žiūrite į dangų ar klausotės vėjo ir staiga pasijuntate vidury gūdaus miško, apsuptas galingų medžių. Huornai turi balsus ir gali šnekėtis su entais, tačiau Medžiabarzdis sako, jog jie sulaukėjo ir pasidarė pavojingi. Aš visai nenorėčiau jų susitikti, jeigu šalia nebūtų tikrų entų, kurie juos prižiūrėtų.

Tą naktį mes ilga eile nusileidome į Burtininko Slėnį: entai ir šiugždantys huornai už jų. Naktis pasitaikė debesuota, labai tamsi, tad mes girdėjome tik lapų ošimą bei šaknų traškesį.

Nusileidę nuo kalnų entai lėkė kiek galėdami. Jie negarsiai susiūkaudavo, galėjai pamanyti, kad vėjas švilpia laukuose. Mėnulis tąnakt iš debesų neišlindo, tad po vidurnakčio prie Izengardo iš šiaurės išaugo aukštas miškas. Priešų nesimatė. Tik šviesa, sklindanti pro bokšto langą — daugiau nieko.

Medžiabarzdis su keliais entais tyliai prisėlino prie pat vartų. Pipinas ir aš sėdėjome Medžiabarzdžiui ant pečių ir jautėme, koks jis yra įsitempęs. Tačiau netgi įpykę entai gali būti labai kantrūs bei atidūs. Jie stovėjo tyliai, kaip akmeniniai stulpai, kvėpavo ir klausėsi.

Staiga kilo sąmyšis. Ėmė gausti ragai ir trimitai, Izengardo sienomis nusirito aidas. Mes jau manėme esą pastebėti ir pasiruošėme kautis. Bet ne. Pasirodo, išžygiavo Sarumano armija. Aš nenusimanau apie karus nei apie Rohano raitelius, bet Sarumanas aiškiai nusprendė pribaigti karalių ir jo žmones vienu smūgiu. Izengardas ištuštėjo. Pro šalį žygiavo ir žygiavo orkai, pėsti arba raiti ant vilkų, ir būriai žmonių. Deglų šviesoje aš galėjau įžiūrėti jų veidus. Vieni žmonės buvo paprasti — aukšti, niūrūs, bet ne ypač pikti. Tačiau kiti atrodė siaubingai: žmogaus ūgio, su orkų veidais, išgeltę ir žvairi. Žinote, man jie priminė tą pietietį iš Bryliaus, nors jis ir nebuvo toks panašus į orką.

— Aš irgi jį prisiminiau, — tarė Aragornas. — Mes prisižiūrėjome šitų pusiau orkų Helmo Dauboje. Dabar aišku, jog anas pietietis buvo Sarumano šnipas, tačiau ar jis tarnavo tik Sarumanui, ar ir Juodiesiems Raiteliams, to aš nežinau. Sunku suprasti, kada tie padarai veikia drauge, o kada apgaudinėja vieni kitus.

— Žodžiu, visą Sarumano armiją sudarė mažiausiai dešimt tūkstančių galvažudžių, — pasakojo toliau Meris. — Jie užtruko daugiau kaip valandą, kol praėjo pro vartus. Vieni vieškeliu patraukė Brastų link, o kiti — į rytus. Ten už mylios buvo tiltas per upę. Jis ir iš čia matyti. Visi rėkalojo, dainavo bei kėlė didžiulį erzelį. Aš pamaniau, jog Rohanui išmušė juodžiausia valanda. Bet Medžiabarzdis nejudėjo. Jis pasakė: „Man šiąnakt rūpi tik Izengardas, jo uolos ir akmenys". Užtat huornai, jei gerai įžiūrėjau tamsoje, vartams užsivėrus patraukė į pietus. Jiems tą naktį rūpėjo būtent orkai.

Kai tik visa Sarumano armija išsinešdino, atėjo mūsų eilė. Medžiabarzdis nuleido mus žemėn, o pats, priėjęs prie vartų, ėmė juos trankyti, reikalaudamas Sarumano. Vienintelis atsakymas buvo strėlės ir akmenys. Bet entūi strėlės reiškia tą patį, ką žmonėms uodų įkandimai. Entas gali būti kaip ežys prisagstytas orkų strėlių ir nejusti didelio skausmo. Be to, jų negalima nunuodyti, nes entų oda yra labai kieta, kietesnė net už žievę, todėl tik stiprus kirvio smūgis gali juos rimtai sužeisti. Jie nemėgsta kirvių. Kiekvieną entą turi pulti visas būrys priešų, nes kas vieną sykį smogė entui kirviu, kitos galimybės nebegaus. Ento kumštis sulanksto geležį kaip ploną skardą.

Gavęs keletą strėlių Medžiabarzdis įpyko ir, kaip jis pasakytų, „pagreitėjo". Suriaumojęs: „Humm, hom!" — jis sukvietė dar tuziną entų. Supykęs entas yra siaubingas. Jis rankomis bei kojomis tiesiog prilimpa prie uolos ir perplėšia ją kaip duonos žiauberę. Atrodo, tarsi šimtametis medžių šaknų darbas būtų suspaustas į keletą akimirkų.

Jie traukė, stūmė, plėšė, trankė ir triokšt pokšt keberiokšt — po penkių minučių vartai gulėjo išlaužti. O entai tuoj pat ėmėsi sienų, kurios jų rankose trupėjo lyg smėlis. Nežinau, ką apie tai galvojo Sarumanas, bet nemanau, jog jis būtų išmanęs, ko griebtis. Galbūt jo magija pastaruoju metu susilpnėjo, bet aš manau, jog Sarumanui tiesiog neužteko drąsos, kai jis liko vienas, be savo vergų, tarnų ir įtaisų, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Ne taip, kaip senis Gendalfas. Ko gero, visa Sarumano šlovė kilo tik dėl to, kad jis sugalvojo apsigyventi Izengarde.

— Ne, — nesutiko Aragornas, — kažkada Sarumanas buvo iš tiesų didis burtininkas. Jis daug žinojo, turėjo nagingas rankas ir galėjo valdyti kitų mintis. Išminčius jis galėjo įtikinti, o paprastus žmones — įbauginti. Dar ir dabar jis turi šitos jėgos. Viduržemyje atsirastų tik keletas, kurie galėtų ramiai šnekėtis su Sarumanu net ir dabar, kai jis sutriuškintas. Gendalfas, Galadrielė, Elrondas ir daugiau beveik niekas.

— Dar entai, — pridūrė Pipinas. — Sarumanas manė juos pergudravęs, bet iš tiesų pats nesuprato šių miško valdovų ir padarė didelę klaidą nuleisdamas juos niekais. Jis neturėjo paruošto plano, o entams pradėjus pulti, laiko kam nors sugalvoti nebeliko. Po pirmos atakos pro visus plyšius ėmė sprukti likusios Izengardo žiurkės. Žmones entai apklausė ir paleido — du tris tuzinus. Tačiau abejoju, ar daug orkų paspruko: tik ne nuo huornų, kurių buvo ištisas miškas aplink Izengardą.

Kai entai sudaužė didžiąją dalį pietinės sienos, o likę izengar-diečiai parodė kulnus, Sarumanas puolė į paniką. Puolimo pradžioje jis stovėjo prie bokšto durų — turbūt išlydėjo savo puikiąją kariauną. Entams įsiveržus, jis greitai spruko. Iš pradžių jo nepastebėjo, bet vėliau naktis išsigiedrino, sužibo žvaigždės ir entai galėjo gerai matyti. Staiga Greitmintis suriko: „Medžių žudikas, medžių žudikas!" Šiaip Greitmintis yra švelnus ir malonus, bet Sarumano tiesiog nekenčia, kadangi jo tauta kažkada nukentėjo nuo orkų kirvių. Greitmintis kaip vėjas puolė per vidinį kiemą. Blyški figūra bėgo nuo jo kolonų šešėliuose Orthanko link. Sarumanas pačiu paskutiniu momentu suspėjo įsmukti vidun, kitaip būtų buvęs sugautas ir pasmaugtas.

Vos sugrįžęs į Orthanką Sarumanas paleido į darbą savo pragariškas mašinas. Tuo metu Izengardas jau buvo pilnas entų. Vieni atskubėjo paskui Greitmintį, kiti įsiveržė iš šiaurės rytų ir išsisklaidę ėmė viską griauti. Staiga iš po žemių plykstelėjo ugnys bei garas — pradėjo veikti visos požeminės šachtos bei aukštakrosnės. Keletas entų skaudžiai apsvilo ir nudegė. Vieną iš jų, atrodo, Beržakaulį, aptaškė kažkokios skystos ugnies purslai ir jis sudegė — liepsnojo kaip fakelas. Šiurpus reginys!

Entai tiesiog pamišo. Pirma aš maniau, kad jie įpykę, bet labai klydau. Dabar pamačiau, ką tai reiškia. Jie riaumojo, daužėsi ir šėlo taip, kad akmenys pradėjo skilinėti nuo jų staugimo. Mudu su Meriu kritome ant žemės ir užsikimšome ausis. Entai siautė aplink Orthanką lyg viesulas — lūžo kolonos, į šachtas byrėjo akmenų griūtys, uolos skraidė ore kaip šapeliai. Orthankas pateko į sūkurio vidurį, bet išliko sveikas. Matyt, čia neapsieita be magijos, kur kas stipresnės ir senesnės nei Sarumano, nes Orthanko langų neįveikė net šimtus svarų sveriantys geležies luitai. Pagaliau Medžiabarzdžiui, išvengusiam nudegimų, pavyko sustabdyti entų įsiūtį. Jis suvokė, jog per tokį sąmyšį puolėjai gali rimtai susižeisti, o Sarumanas, pasinaudojęs proga, pasprukti.

Taigi Medžiabarzdis išėjo į vidurį ir garsiai suriko. Jo balsas peršaukė visą triukšmą. Akimirksniu įsivyravo tyla. Tada pasigirdo šaižus juokas iš bokšto lango. Tai keistai paveikė entus. Dar prieš keletą sekundžių kunkuliavę įniršiu, dabar jie tapo tylūs, niūrūs ir beveik abejingi. Jie susibūrė aplink Medžiabarzdį. Šis kažką jiems paaiškino savo kalba, turbūt seniai galvoje subrandintą planą. Tada jie tyliai išsiskirstė pilkoje šviesoje. Ėmė aušti.

Aš buvau tikras, jog entai pastatė sargybą, tačiau šioji taip gerai pasislėpė šešėliuose, jog niekur jos nemačiau. Kiti entai patraukė į šiaurę. Visą dieną jie ten kažką dirbo. Mes buvome palikti patys sau, todėl šiek tiek pasivaikščiojome, stengdamiesi neatsidurti prieš Orthanko langus — jie grėsmingai tebespoksojo į mus. Žinoma, nemažai laiko praleidome ieškodami ko nors užkąsti. Taip pat susėdę šnekėjomės, kas bus su Rohanu bei kitais mūsų Būrio nariais. Visą laiką tolumoje girdėjosi akmenų bildesys, ataidintis kalvose.

Po pietų nuėjome apsižvalgyti, kas dedasi aplinkui. Slėnio gale ošė huornų miškas, kitas jų būrys buvo prie šiaurinės sienos. Ten lįsti nedrįsome, tačiau pastebėjome, kad jie su entais kasa gilias duobes, rausia kanalus ir stato užtvankas, bandydami surinkti į vieną Izeno vandenis ir visus upelius su šaltiniais, tekančius netoliese. Palikome juos dirbančius.

Temstant prie vartų grįžo Medžiabarzdis. Jis kažką murmėjo, dundėjo ir atrodė patenkintas. Entas atsistojo, plačiai pasirąžė ir giliai įkvėpė. Aš paklausiau, ar jis pavargo.

„Pavargau? — pakartojo jis. — O ne! Bet mielai gurkštelčiau Entų Vandens. Šiandien šauniai padirbėjome: priskaldėme akmenų ir prirausėme žemių tiek, kiek nebuvome rausę metų metais. Jau beveik baigėme. Naktį pasistenkite būti kuo toliau nuo vartų ir šito tunelio. Čia tekės vanduo, daug vandens, kol visa Sarumano bjaurastis bus nuplauta. Vėliau Iženas vėl galės tekėti švarus".

Jis pasisuko ir nuėjo palaužyti sienų — šiaip, savo malonumui. Mes kaip tik svarstėme, kur reiks pernakvoti, kai atsitiko pats nuostabiausias dalykas. Pasigirdo greitai atjojančio žirgo kanopų taukšėjimas. Mes su Meriu prigludome prie žemės, o Medžiabarzdis pasislėpė arkos šešėlyje. Staiga kaip sidabrinis blyksnis pralėkė didelis žirgas. Buvo beveik tamsu, bet aš aiškiai įžiūrėjau raitelio veidą: jis spindėjo, o visi jo rūbai buvo balti. Aš atsisėdau, žiūrėjau į jį išplėtęs akis ir bandžiau kažką pasakyti, bet nesugebėjau.

Raitelis sustojo ir pasižiūrėjo į mus. „Gendalfai!" — pagaliau įstengiau sušnibždėti aš. Jūs manote, kad jis pasakė: „Sveikas gyvas, Pipinai! Koks malonus susitikimas!" Kur ten! Jis tarė: „Ei tu, stuobry iš Tukų giminės! Kur, po galais, tarp šitų griuvėsių galima rasti Medžiabarzdį? Jis man skubiai reikalingas! Greitai!"

Medžiabarzdis išgirdo jo balsą ir išlindo iš šešėlio. Aš apstulbau, nes nei Gendalfas, nei Medžiabarzdis nenustebo vienas kitą pamatę. Gendalfas, be abejo, tikėjosi surasti Medžiabarzdį būtent čia, o entas tikriausiai jo laukdamas kurį laiką slampinėjo prie vartų. Bet mes buvom pasakoję senajam entui apie Morają. Aš staiga prisiminiau, kokį keistą žvilgsnį tada metė į mus Medžiabarzdis. Spėju, jog jis kažkur jau buvo susitikęs Gendalfą ir sužinojęs naujienų, bet neskubėjo to mums pasakyti. „Svarbiausia neskubėti!" — toks jo šūkis. Be to, niekas, netgi elfai, negali pasakyti, kur yra Gendalfas, kai šis kur prašampa.

„Hum! Gerai, kad atvykai, Gendalfai, — tarė Medžiabarzdis. — Medžiai, vanduo, uolos ir akmenys — apie tai išmanau viską, tačiau čia trūksta tikro burtininko rankos".

„Medžiabarzdį, — pasakė Gendalfas, — dabar man reikia tavo pagalbos. Tu ir taip padarei nemažai, tačiau reikia daugiau. Reikia susitvarkyti su dešimčia tūkstančių orkų".

Tada jie dviese nuėjo į šalį ir ėmė tartis. Medžiabarzdžiui viskas turėjo atrodyti pernelyg skubu, nes Gendalfas labai nekantravo ir berte bėrė žodžius. Jie užtruko gal tik penkiolika minučių, o paskui nurimęs ir pralinksmėjęs Gendalfas grįžo prie mūsų. Tada jis pasakė, jog džiaugiasi vėl mus matydamas.

„Bet, Gendalfai, — riktelėjau aš, — kur tu buvai?! Ar matei kitus?"

„Ten, kur aš buvau, manęs jau nėra, — savo nepakartojama maniera atsakė jis. — Kitus aš mačiau, bet dabar ne laikas pasakoti. Aš dar turiu daug kur suspėti per šią pavojingą naktį. Galbūt aušra išauš šviesesnė — tada vėl susitiksime. Pasisaugokite ir nelįskite arti prie Orthanko. Likite sveiki!"

Gendalfui išvykus, Medžiabarzdis kurį laiką buvo susimąstęs. Jis, be abejo, nemažai sužinojo, tad dabar virškino naujienas. Entas pasižiūrėjo į mus ir pasakė:

„Hm, pasirodo, jūs ne tokie greiti, kaip atrodo. Papasakojote mažiau, negu žinojote, tačiau kaip tik tiek, kiek reikėjo. Tiek naujienų ir nė vieno neatsargaus žodžio! Na, Medžiabarzdžiui metas prie darbo!"

Iš Medžiabarzdžio mes vis dėlto išpešėme šiek tiek naujienų, tik jos mūsų visai nenudžiugino. Tą minutę daugiau galvojome apie jus tris, negu apie Frodą su Semu ar apie vargšą Boromirą. Mes supratome, jog bus didelis mūšis, kuriame jūs taip pat dalyvausite, ir galite niekada nebegrįžti.

„Huornai padės", — tarė Medžiabarzdis. Jis išėjo, ir mes nematėme jo iki pat šio ryto.

Tą naktį mes gulėjome ant akmenų krūvos ir nieko nematėme. Migla mus supo kaip didelė antklodė. Oras buvo sunkus ir tvankus: visur girdėjosi šlamėjimas, traškėjimas ir praeinančių balsų murmesys. Matyt, dar šimtai huornų skubėjo į pagalbą mūšyje. Vėliau kažkur pietuose sugriaudė audra, ėmė tvyksčioti žaibai. Daug kartų matėme išnyrančias iš tamsos ir vėl dingstančias juodai baltas tolimų kalnų viršūnes. Už mūsų irgi kažkas dundėjo lyg griaustinis kalvose. Kartais aidėdavo visas slėnis.

Maždaug apie vidurnaktį entai sugriovė užtvankas ir paleido visą surinktą vandenį į Izengardą pro plyšius šiaurinėje sienoje.

Huornų tamsa pasitraukė, griaustinis nudundėjo tolyn. Mėnulis leidosi už kalnų vakaruose. Į tvirtovę šniokštė upeliai ir tvenkiniai, blizgantys paskutiniuose mėnulio spinduliuose. Vanduo kliokė į šachtas ir aukštakrosnes, ėmė veržtis baltas garas, visur girdėjosi sprogimai, matėsi ugnies pliūpsniai. Didžiulis garo stulpas kilo tvindamas apie Orthanką, kol pasidarė panašus į milžinišką debesų kalną — ugninį apačioje ir mėnulio nušviestą viršuje. O vanduo vis plūdo ir plūdo, iki Izengardas tapo panašus į kunkuliuojantį ir burbuliuojantį plokščią prikaistuvį.

— Paskutinę naktį prieš pasiekdami Nan Karunirą, mes matėme garo ir dūmų debesis, — tarė Aragornas, — ir bijojome, jog tai Sarumanas verda mums kokią velniavą.

— Kur ten, — numojo ranka Pipinas, — jis tikriausiai sėdėjo springdamas ir nebesijuokė. Vakar rytą vanduo užliejo visas skyles. Pakilo tirštas rūkas. Mes išsigandę pasislėpėme sargybinėje. Ežeras išsiveržė iš miesto, užpylė tunelį, vanduo kilo vis aukščiau. Gerai, kad suradome sraigtinius laiptus, vedančius į viršų ant sienos, kitaip būtume patekę kaip orkai į spąstus. Mes vos prasispraudėme, nes laiptai buvo užversti akmenimis. Ten atsisėdome ir iš viršaus žiūrėjome į skęstantį Izengardą. Entai varė vandenį tol, kol užgesino visas ugnis bei užpylė visas olas. Rūkas pakilo per mylią į viršų. Vakare mes matėme vaivorykštę virš rytinių kalvų, tačiau saulėlydį sugadino nuo kalnų atslinkusi dulksna. Viskas aplink nutilo. Kažkur toli niūriai kaukė keli vilkai. Naktį entai sustabdė vandenį ir grąžino Iženą į jo seną vagą. Tai ir viskas.

Nuo to laiko vanduo ėmė sekti. Manau, jis nutekėjo kur nors po žeme. Jei Sarumanas būtų kyštelėjęs nosį pro langą, būtų pasibaisėjęs likusia netvarka. Mes jautėmės labai vieniši. Aplink nesimatė nė vieno ento, su kuriuo būtume galėję pasišnekėti ar sužinoti naujienų. Praleidome naktį ant sienos virš arkos, tačiau buvo šalta, šlapia ir mes neužmigome. Jautėme, kad kažkas gali įvykti kiekvieną minutę. Sarumanas vis dar buvo bokšte. Naktį pasigirdo vėjo šniokštimas slėnyje, turbūt sugrįžo huornai su entais. Kur jie buvo dingę, aš nežinau. Išaušo ūkanotas drėgnas rytas, mes nulipome apsidairyti, bet nieko nesutikome.

Daugiau nebėra ką pasakoti. Čia dabar labai ramu. Ir saugu, kai sugrįžo Gendalfas. Galėčiau ramiai užmigti!

Jie visi patylėjo. Gimlis iš naujo prisikimšo pypkę.

— Aš norėčiau sužinoti dar vieną dalyką, — tarė jis, prisidegdamas ją skiltuvu. — Šliužburnis. Tu minėjai Teodenui, kad jis buvo kartu su Sarumanu. Kaip jis čia pateko?

— Ak taip, aš visai apie jį pamiršau! — šūktelėjo Pipinas. — Šį rytą mes kaip tik ruoSeme pusryčius, kai vėl pasirodė Medžiabarzdis. Išgirdome jį dudenantį ir šaukiantį mūsų vardus. „Atnešiau jums naujienų, vaikinai, — linksmai tarė jis ir pliaukštelėjo sau per šlaunis. — Huornai grįžo. Viskas gerai, labai gerai! Izengarde nebeliko nei orkų, nei kirvių. Greitai iš pietų turėtų atvykti keletas jūsų pažįstamų, kuriuos pamatę būsite labai laimingi".

Tik spėjus jam tai pasakyti, kelyje pasigirdo kaukšinčios kanopos. Mes išbėgome prie vartų, tikėdamiesi pamatyti Platžengį arba Gendalfą, vedančius karius. Tačiau iš rūko išniro kažkokia susisukusi žmogysta ant nuvargusio kuino. Pamatęs griuvėsius ir visą netvarką, jis išvertė akis. Žmogėno veidas tiesiog pažaliavo. Netekęs žado jis net mūsų nepastebėjo, o pastebėjęs suriko ir bandė apsukęs kuiną pasprukti. Bet Medžiabarzdis trim žingsniais jį pasivijo ir ištiesęs ilgą ranką išmetė iš balno. Arklys pasibaidęs nudūmė, o žmogysta šleptelėjo ant žemės. Jis pasakė, jog yra Grimą, karaliaus draugas ir patarėjas, atnešęs labai svarbų Teodeno pranešimą Sarumanui. Dar daug jis ten pliauškė apie alkį, nuovargį ir jį vijusius vilkus bei orkus, bet aš pamačiau, kaip jis šnairuoja į Medžiabarzdį ir pasakiau pats sau: „Melagis".

Medžiabarzdis irgi keletą minučių žiūrėjo į besiraitantį ant žemės žmogėną ir pagaliau tarė:

„Ha, hm, aš tikėjausi, jog tu čia atsirasi, gerbiamasis Šliužburni".

Šis net krūptelėjo nuo to vardo, o entas kalbėjo:

„Gendalfas čia suspėjo pirmas, tad dabar aš žinau apie tave pakankamai, kad galėčiau spręsti, ką daryti. „Suvaryk visas žiurkes į vienus spąstus", — prašė Gendalfas. Aš taip ir padarysiu. Dabar aš esu Izengardo šeimininkas, o Sarumanas sėdi užsirakinęs savo bokšte. Tu gali pas jį nueiti ir perduoti, ką tik sugalvosi".

„Leiskite mane, leiskite mane! — sucypė Šliužburnis. — Aš žinau kelią".

„Neabejoju, bet viskas čia šiek tiek pasikeitė. Eik ir pažiūrėk". Jis paleido Šliužburnį, tas nušlubavo pro arką į vidų ir pamatė Orthanką, apsemtą vandens. Tada jis atsigręžė į mus:

„Leiskite man grįžti, — suinkštė jis, — leiskite man grįžti! Mano pranešimai jau nieko neverti".

„Iš tikrųjų, — tarė Medžiabarzdis. — Bet dabar tegali rinktis vieną iš dviejų: arba su manimi laukti, kol atvyks Gendalfas ir tavo šeimininkas, arba eiti vidun. Ką renkiesi?"

Žmogėnas net sudrebėjo, išgirdęs apie savo šeimininką, ir įmerkė koją į vandenį, bet atsitraukė. „Aš nemoku plaukti", — pasakė jis.

„Čia negilu, nors vanduo ir nešvarus, — paguodė jį Medžiabarzdis. — Bet tu prie tokio pripratęs, gerbiamasis Šliužburni. Pirmyn!" Jam teko bristi. Vanduo niekšeliui siekė kaklą, kai aš jį pamečiau iš akių. Jis laikėsi už statinės ar kažkokio medgalio. Medžiabarzdis nubrido paskui ir sekė jį.

„Jis viduje, — pasakė grįžęs entas. — Kaip peršlapusi žiurkė jis užropojo laiptais, o kažkieno ranka įsitraukė Šliužburnį vidun. Tikiuosi, jį sutiko kaip dera. Aš einu apsivalysiu nuo šito purvo. Jeigu reikės, būsiu šiaurinėje pusėje. Čia nėra švaraus vandens nei entui atsigerti, nei išsimaudyti. O jūsų norėčiau paprašyti pasaugoti vartus. Pas mus atvyks Rohano laukų Valdovas! Sutikite jį deramais žodžiais, jis šauniai kovėsi su orkais. Entai nežino tų žmogiškų įmantrybių: pragyvenau daug valdovų, bet neišmokau jų kalbos nė vardų. Svečiai norės užkąsti, tad paieškokite kokio žmonių maisto, tinkamo karaliui".

Štai ir istorijos pabaiga. Tik man smalsu — ar Šliužburnis iš tikrųjų buvo karaliaus patarėjas?

— Buvo, — linktelėjo Aragornas. — Ir dar Sarumano tarnas ir šnipas Rohane. Likimas nebuvo jam švelnus, bet jis to nusipelnė. Grimą išvydo sugriauta, ką laikė didinga ir nenugalima — tai būtų beveik tinkama bausmė. Bet jo bėdos, matyt, dar nesibaigė.

— Taip, aš nemanau, jog Medžiabarzdis būtų pasiuntęs jį į Orthanką iš širdies gerumo, — pritarė Meris. — Pats mačiau, kaip entas piktai juokėsi eidamas praustis ir gerti. O mes po to viską išnarSem ir suradom du ar tris sandėlius, nepaliestus potvynio. Medžiabarzdis atsiuntė keletą entų, kurie padėjo viską sunešti.

„Mums reikia maisto dvidešimt penkiems žmonėms", — pasakė entai. Taigi matote, jog kažkas iš anksto buvo jus suskaičiavęs. Jūs visi turėjote būti pakviesti į didžiąją puotą, tačiau nieko ne-praradote pavalgę čia. Netgi laimėjote, nes jie ten neturi nei alaus, nei vyno.

„Izeno vanduo, — sakė entai, — yra vienodai gardus ir žmonėms, ir mums". Tikiuosi, jog jie suspėjo pagaminti Entų Gėrimo — tada pamatytume, kaip grįžusio Gendalfo barzda ima garbanotis.

Entams išėjus mes jautėmės labai pavargę ir alkani, bet likimas mums dosniai atlygino: ieškodamas maisto Pipinas tarp visokio šlamšto rado štai šias Ragapūčių tabako statines.

— Pypkė rūksta— nieko netrūksta... — patenkintas išpūtė dūmus Pipinas.

— Dabar mums viskas aišku, — tarė Gimlis.

— Išskyrus vieną dalyką, — pasakė Aragornas. — Pietkiemio tabakas Izengarde. Kuo ilgiau galvoju apie jį, tuo labiau stebiuosi. Aš niekada iki šiol nebuvau Izengarde, bet daug keliavau po šį kraštą ir puikiai pažįstu žemę nuo Rohano iki Grafystės. Šiuo keliu jau seniai nekeliavo nei žmonės, nei prekės. Ko gero, Sarumanas turi savo šnipų Grafystėje. Šliužburnių atsiras ne tik karaliaus Teodeno rūmuose. Kelintų metų tabakas?

— 1417 metų derlius, — atsakė Pipinas. — Tai buvo pernai, ne, užpernai — tada pasitaikė geri metai.

— Galbūt blogiausia jau praėjo, — tarė Aragornas. — Tikriau mes daugiau nieko negalime padaryti. Bet reikės papasakoti apie tabaką Gendalfui. Smulkmenos kartais labai daug reiškia.

— Įdomu, ką jis veikia? — pasmalsavo Meris. — Jau seniai po pietų. Eime apsižvalgyti! Dabar galėsi apžiūrėti Izengardą, Platžengy. Nors tai nebus labai linksmas reginys.

10 Sarumano Balsas

Jie praėjo pro sugriautą tunelį ir, užlipę ant akmenų krūvos, pažvelgė į tamsius Orthanko langus: miestas virto griuvėsiais, o už jų vis dar slypėjo grėsmė. Vanduo nuslūgo. Liko tik niūrios balos, pasidengusios žaliomis putomis, ir glitaus dumblo klanai. Žemė juodavo šachtų kiaurymėmis, visur stirksojo išklaipytos kolonos. Suniokotos Izengardo taurės pakraščiuose lyg audros sąnašynai dunksojo milžiniški nuolaužų kalnai. O už jų skaidria žaluma į kalnų glėbį skubėjo vingiuotas slėnis. Iš šiaurės pasirodė keletas raitelių, artėjančių prie Orthanko.

— Ten Gendalfas, Teodenas ir jo palyda, — tarė Legolasas. — Eime, pasitiksime juos.

— Žiūrėkite po kojomis, — įspėjo Meris, — kai kur plytos vos laikosi, galite nusiversti į požemius, jeigu nesisaugosite.

Krapinėdami draugai patraukė tuo, kas buvo likę iš Orthanko vartų kelio. Pamatę juos raiteliai sustojo uolos šešėlyje ir ėmė laukti. Gendalfas išjojo pasitikti draugų.

— Mes su Medžiabarzdžiu kai ką aptarėme ir apsvarstėme savo planus, — tarė jis. — Be to, visi gerai pailsėjome. Dabar reikia vėl keliauti. Tikiuosi, jūs taip pat pailsėjote ir atsigavote?

— O taip, — pasakė Meris, — pradėję su dūmu, dūmu ir baigėme. Už tabaką aš beveik dėkingas Sarumanui.

— Iš tikrųjų? — kilstelėjo antakius Gendalfas. — O aš ne. Ką gi, reikia atlikti paskutinę pareigą prieš išvykstant: atsisveikinti su Sarumanu. Abejoju, ar tai duos naudos. Šis vizitas gali būti pavojingas, bet nuvykti jo būtina. Maloniai kviečiu visus norinčius prisidėti, tik įspėju— saugokitės. Ir nejuokaukit— dabar tam ne laikas!

— Aš su tavimi, — nusprendė nykštukas. — Noriu pamatyti, ar jis iš tiesų toks panašus į tave.

— O kaip tu mus atskirsi, gerbiamasis Gimli? — pasidomėjo Gendalfas. — Jei Sarumanas panorės, jis įgis mano išvaizdą, ir tu tada niekaip neišsiaiškinsi, kas yra kas. Pamatysim. Jis gali susidrovėti ir apskritai nepasirodyti. Dėl viso pikto aš paprašiau entų paėjėti į šalį, todėl gal jtikinsim jį pasikalbėti.

— O ką jis mums gali padaryti? — paklausė Pipinas. — Nušauti, apipilti ugnimi ar iš tolo apkerėti?

— Pastarasis dalykas labiausiai tikėtinas, jeigu be tikslo šlaistysiesi palei jo langus, — atsakė burtininkas. — Nežinia, ką jis darys ar bandys daryti. Į kampą įvarytas žvėris pasiryžęs bet kam, o Sarumanas turi galių, apie kurias jūs nė nenutuokiate. Svarbiausia — saugokitės jo balso!

Jie atėjo prie Orthanko. Bokštas juodavo iš tolo, jo akmenys blizgėjo lyg drėgni. Stulpų briaunos smigo aukštyn aštrios, tarsi ką tik iškirstos. Vienas kitas įbrėžimas ir kelios mažutės nuolaužos buvo vieninteliai entų puolimo pėdsakai. Rytiniame bokšto šone, kur kirtosi du stulpai, aukštai virš žemės buvo didžiulės durys, o virš jų — langas su balkonu, į duris vedė dvidešimt septyni platūs laiptai, nežinia kaip iškirsti iš vienos juodos uolos. Šios durys buvo vienintelis įėjimas į bokštą, bet iš sienų lyg piktos akys žvelgė daugybė aukštų, gilių langų.

Prie laiptų Gendalfas su karaliumi nusėdo nuo žirgų.

— Aš lipu aukštyn, — pasakė burtininkas. — Man jau teko viešėti Orthanke, todėl žinau, koks pavojus man gresia.

— Aš su tavimi, — tvirtai pasakė karalius. — Esu jau senas ir neturiu ko bijoti. Noriu akis į akį pasišnekėti su priešu, atnešusiu tiek nelaimių mūsų kraštui. Eomeras eis kartu ir žiūrės, kad mano senos kojos nesukluptų.

— Kaip nori, — sutiko Gendalfas. — Aragornas eis su manimi. Kiti palauks laiptų apačioje.

— Tai jau ne! — šūktelėjo Gimlis. — Aš noriu savo akimis pamatyti tą niekšą. Mes su Legolasu vieninteliai atstovaujame elfams bei nykštukams, todėl eisime su jumis.

— Tada negaiškime, — tarė Gendalfas ir su Teodenu ėmė lipti laiptais.

Rohano raiteliai neramūs sėdėjo ant žirgų iš abiejų laiptų pusių. Kariai niūriai žiūrėjo į bokštą, bijodami dėl savo valdovo. Meris su Pipinu prisėdo ant žemutinio laiptelio, jausdamiesi nesaugūs ir niekam nereikalingi.

— Vos pusė mylios nuo vartų, bet aš geriau jau būčiau pasilikęs sargybinėje, — niurnėjo Pipinas. — Ko čia atėjome? Mūsų čia tikrai niekam nereikia.

Gendalfas atsistojo prieš Orthanko duris ir trenkė į jas savo lazda.

— Sarumanai! — sušuko jis. — Sarumanai, išeik! Kurį laiką tvyrojo tyla. Pagaliau langas virš durų prasivėrė, tačiau už jo nieko nesimatė.

— Kas jūs? — paklausė balsas. — Ko norite? Teodenas krūptelėjo.

— Aš pažįstu šitą balsą, — sušnabždėjo karalius, — ir prakeikiu tą dieną, kai pirmąsyk jį išgirdau.

— Eik ir pakviesk savo šeimininką, jeigu jau įsitaisei Sarumano durininku, Grimą Šliužburni, — liepė Gendalfas. — Ir negaišink mūsų!

Langas užsidarė. Jie laukė. Staiga pasigirdo kitas balsas — žemas, melodingas ir kerintis. Girdėję šitą balsą, jo žodžių vėliau neprisimindavo, o jei ir prisimindavo, tai stebėdavosi, kiek mažai jie reiškė. Vos išgirdęs, norėdavai klausytis jo kuo ilgiau. Viskas, ką balsas sakydavo, atrodė nepaprastai išmintinga, su viskuo norėjosi tuoj pat sutikti. Kiti balsai atrodė šiurkštūs šalia šio, o kitos mintys — neprotingos. Jeigu kas nors išdrįsdavo prieštarauti burtininkui, klausytojų širdyse įsiliepsnodavo pyktis. Vieno skambesio pakakdavo, kad taptumei bevaliu balso vergu, o sykį užkerėjęs sielą jis jos nebepaleisdavo. Balsas liūliavo, šnibždėjo, įsakinėjo, ir žmogus paklusdavo. Balso kerams galėjai atsispirti tik tvirta valia ir skaidriu protu.

— Mano mieliausioji! Kodėl jūs trukdote mano poilsį! Negi ne-paliksite manęs ramybėje? — šie žodžiai nuskambėjo kaip švelnus tėviškas priekaištas.

Visi apstulbę pakėlė akis, nes niekas neišgirdo, kaip Sarumanas atėjo. Jie išvydo balkone stovintį seną žmogų su plačiu apsiaustu. Apsiausto spalvos negalėjai nusakyti, nes ji keitėsi su kiekvienu krustelėjimu. Žmogaus veidas buvo pailgas, bedugnėse akyse atsispindėjo nuoskauda ir nuovargis. Burtininko plaukai ir barzda buvo visiškai žili, tik ties lūpomis bei smilkiniais matėsi tamsių plaukų sruogos.

— Ir panašus, ir nepanašus, — sumurmėjo Gimlis.

— Ką gi, užeikite, — maloniai tarė balsas. — Bent du iš jūsų aš tikrai pažįstu. Gendalfas — senas šių rūmų svečias, todėl nesitikiu, kad jis būtų atėjęs pagalbos ar patarimo. Tačiau tu, Teodenai Galingasis, Rohano Karaliau, triskart šlovingojo Tengelio sūnau iš didžiosios Eorlo giminės! Kodėl gi tu neatėjai pas mane anksčiau? Jau seniai troškau išvysti tave — galingiausią Vakarų valdovą. Ypač pastaraisiais metais, kad galėčiau apsaugoti nuo neprotingų ir piktų patarimų. Nors man padaryta daug skriaudų, nors dėl to kalti, deja, ir Rohano vyrai, aš pasiruošęs tau atleisti, jei tik pasirinksi teisingą kelią. Aš vienintelis galiu tau padėti.

Teodenas atvėrė burną, lyg norėdamas kažką sakyti, bet neištarė nieko. Tarsi abejodamas jis pažvelgė į Sarumaną, po to į šalia stovintį Gendalfą. Gendalfas stovėjo tylus kaip akmuo, kaip žmogus, laukiąs tik jam vienam žinomo ženklo. Raiteliai ėmė murmėti, pritardami Sarumano žodžiams ir paveikti jo kerų. Jiems atrodė, jog Gendalfas niekada taip gražiai nekalbėjo su jų valdovu, jog buvo nemandagus bei pasipūtęs. Jų širdis aptraukė baimės šešėlis, jie ėmė galvoti, į kokią pavojingą bedugnę Rohaną stumia Gendalfas. O Sarumanas stovi prie išsigelbėjimo slenksčio, laikydamas duris atviras. Stojo sunki tyla.

Staiga ją nutraukė nykštukas Gimlis.

— Šitas raganius viską verčia aukštyn kojom, — suurzgė jis, griebdamasis kirvio. — Orthanko pagalba reiškia griuvėsius, o gelbėjimas — žudynes, tai aišku kaip dieną. Bet mes atėjome ne maldauti!

— Tylos! — sužaibavo akimis Sarumanas, ir akimirkai jo balsas prarado meilumą. — Aš šneku ne su tavimi, Gimli, Gloino sūnau, — vėl švelniai tarė burtininkas. — Čia esi svetimšalis ir neturėtum rūpintis šio krašto reikalais. Įsipainiojai į juos ne savo noru, tad aš nekaltinu tavęs už tai, ką padarei. Bet prašau, leisk man pasikalbėti su karaliumi Teodenu, mano kaimynu ir senu draugu. Ką pasakysi, Teodenai? Ar mes gyvensim taikoje, kad visada savo išmintimi galėčiau tau padėti? Ar sujungsime pajėgas prieš bendrus priešus, kad mūsų šalys dar labiau klestėtų?

Teodenas vis dar tylėjo, tad prakalbo Eomeras.

— Paklausykite manęs, valdove! — sušuko jis. — Tai pavojus, kurio reikia saugotis! Negi dėl to mes kovėmės ir nugalėjome, kad stovėtume apžavėti šito seno melagio su medumi teptu gyvatės liežuviu? Taip kalbėtų šunų užspeistas vilkas. Ką jis gali pasiūlyti? Jis tik nori išsisukti nuo bausmės. Negi derėsimės su šituo išdaviku ir žudiku? Prisimink Teodredą, kritusį prie Brastų, ir Hamos kapą Helmo Dauboje!

— Jeigu prakalbome apie nuodus, tai kuo teptas yra tavo liežuvis, žalty? — nesusivaldęs sušnypštė Sarumanas. Bet staiga jo balsas vėl ėmė lietis kaip muzika. — Tu esi tikrai narsus, Eomerai, Eomundo sūnau. Todėl kaukis už karalių, žudyk jo priešus, bet ne-sivelk į politiką, kurios neišmanai. Dėl vieno kito neatsargaus žodžio neverta atmesti Sarumano draugystės ir Orthanko jėgos. Jūs laimėjote mūšį, bet ne karą. Kitą kartą miško šešėlis gali atsidurti prie jūsų durų, nes yra nesutramdomas, neprotingas ir nemėgsta žmonių. Jeigu aš esu vadinamas žudiku, o karaliau, tada to žodžio nusipelno ir visi šaunieji Eorlo giminės vyrai, nes jie sukėlė šimtus karų, kuriuose žuvo daugybė žmonių. Karai visada atneša nelaimes. Tačiau net ir Eorlas Jaunasis nevengia tartis dėl taikos, užuot tuščiai mojavęs kardu. Tad ar mes išsaugosime taiką, karaliau Teodenai Galingasis?

— Mes išsaugosime taiką, — pagaliau lėtai tarė Teodenas. Keletas raitelių džiaugsmingai riktelėjo, bet karalius iškėlė ranką. — Taip, mes išsaugosime taiką, — kalbėjo jis dabar jau tvirtu balsu. — Mes gyvensime taikoje, kai išnyksi tu ir tavo juodasis šeimininkas, kuriam norėjai mus atiduoti. Tu melagis, Sarumanai, ir moki pavergti žmonių protą. Tu tiesi man ranką, bet aš matau tik šlykščią naguotą Mordoro leteną. Jeigu tavo karas buvo teisingas, ką pasakysi apie pelenais paleistus Vestfoldo slėnius, apie juose gulinčius vaikų lavonus, apie Hornburgo vartuose pakartą Hamos kūną? Kai tu džiūsi kartuvėse, kapojamas varnų, štai tada mes džiaugsimės taika su tavimi ir Orthanku. Tai yra galutinis Eorlingų žodis. Aš nesu toks didis, kaip mano protėviai, bet laižyti padų tau nesiruošiu. Manau, kad tavo balsas nebeteko galios.

Raiteliai žiūrėjo į Teodeną, lyg pažadinti iš sapno. Valdovo balsas jiems atrodė kaip kimus varnos karkimas greta švelnios muzikos. Nesitverdamas pykčiu Sarumanas persilenkė per turėklus tarsi norėdamas trenkti karaliui lazda. Jis buvo panašus į gyvatę, pasiruošusią kirsti.

— Kartuvės ir varnos! — sušnypštė jis, visi apstulbo, išgirdę tą siaubingai pasikeitusį balsą. — Suvaikėjęs seni! Tavo Eorlo rūmai yra tik prišnerkšta arklidė, kur plėšikai girtuokliauja, o jų išperos raičiojasi ant grindų kartu su šunimis! Tai jūsų laukia nesulaukia kartuvės! Bet negailestinga kilpa jau čia pat! — Sarumano balsas vėl pasikeitė, kai jis vargais negalais susivaldė. — Nežinau, kodėl taip ilgai su tavimi kalbėjausi. Man nereikalingas nei tu, nei tavo bailūs plėšikėliai, Teodenai Arklininke. Aš tau siūliau valdžią, kurios net nebuvai vertas, o tu man atsakei keiksmais. Tegul bus taip. Grįžk atgal į savo arklides.

Bet tu, Gendalfai! Man gėda dėl tavęs. Kaip gali pakęsti šiuos piemenis? Esi išdidus, išmintingas, aiškiaregis. Negi ir dabar nepaklausysi mano patarimo?

Gendalfas sujudėjo ir pažvelgė į viršų.

— Ar turi ką pridurti prie to, ką pasakei per paskutinį mūsų susitikimą? — paklausė jis. — O galbūt nori kai kuriuos žodžius atsiimti atgal?

Sarumanas stabtelėjo.

— Atsiimti atgal? — melodingai lyg sutrikęs pakartojo jis. — Aš norėjau tik gero, bet tu nesiteikei išklausyti. Žinoma, tu išdidus ir nemėgsti, kai tau patariama, bet šį kartą tu neteisingai mane supratai. Galbūt aš kiek pasikarščiavau, norėdamas tave įtikinti. Tada atleisk man, kaip aš atleidžiu tau už atsivestus neprotingus palydovus. Argi mes nepriklausome senam ir galingam Ordinui, pačiam seniausiam Viduržemyje? Mes abu galėtume nuveikti daug didžių darbų ir pagydyti pasaulį nuo blogio. Mūsų draugystė būtų naudinga ir tau, ir man. Palik tuos menkus žmogiūkščius. Tegul jie laukia mūsų sprendimo. Aš pasiruošęs pamiršti praeitį dėl mūsų bendros ateities. Argi tu su manimi nepasitarsi? Argi neužlipsi pas mane?

Paskutinieji Sarumano žodžiai buvo ištarti su tokia jėga, kad niekas negalėjo jiems atsispirti. Nors niekinami ir šmeižiami, žmonės džiaugėsi, girdėdami maloningo valdovo pokalbį su klystančiu, bet karštai mylimu vasalu. Juos išvarė už durų kaip neprotingus tarnus ar išdykusius vaikus: jie klausė nesuprantamų, tik didiesiems skirtų žodžių ir naiviai laukė nuosprendžio. Žinoma, bus sąjunga. Gendalfas įeis į Orthanką pasitarti su Sarumanu, o jie liks lauke, kad netrukdytų išminčiams. Net Teodeno galvoje šmėkštelėjo baimė: „Jis išduos mus, jis nueis ten— ir mes žuvę".

Bet Gendalfas nusijuokė. Kerai sprogo lyg muilo burbulas.

— Sarumanai, Sarumanai! — vis dar juokdamasis tarė Gendalfas. — Sarumanai, tu suklydai rinkdamasis gyvenimo kelią. Tau derėjo tapti juokdariu ir užsidirbti duonos kąsnį vaipantis bei linksminant žmones. Tiesa, kartais gali tekti ir rimbo paragauti, — šaipėsi burtininkas. Toliau jis kalbėjo jau ramiu balsu. — Deja, Sarumanai, atrodo, tu nesupranti manęs. Tačiau tave aš dabar kaip nuluptą pažįstu. Pastarąjį kartą, kai mes susitikome, tu pasirodei besąs Mordoro kalėjimo sargas — aš vos nepatekau Sauronui į nagus. Ne, svečias, pasprukęs per stogą, pro duris antrąsyk neis. Aš aukštyn nelipsiu. Tačiau aš siūlau nulipti tau, Sarumanai! Izengardas yra silpnesnis, nei manei, silpnesni gali būti ir kiti dalykai, su kuriais šieji savo viltis. Pagalvok gerai, Sarumanai. Mesk senus ketinimus į šalį. Ar tu nulipsi?

Šešėlis perbėgo Sarumano veidu, jis mirtinai išbalo. Visi matė, kaip jis skausmingai dvejoja: išeiti ar pasilikti savo slėptuvėje. Sekundę jis tylėjo, žmonės sulaikė kvapą. Pagaliau piktai, kimiu balsu burtininkas prabilo. Išdidumas ir neapykanta nugalėjo.

— Nulipti? — pamėgdžiojo jis Gendalfą. — Ar beginklis žmogus eitų pas plėšikus, stovinčius už durų? Nulipti? Aš ne kvailys, Gendalfai, ir tavimi netikiu. Nors jų nematau, bet žinau, jog laukiniai miško demonai pasislėpė, laukdami tavo ženklo.

— Išdavikai visada įtarūs, — pavargusiu balsu atsakė Gendalfas. — Gali nedrebėti dėl savo kailio. Mes nesiruošiame nei užmušti tavęs, nei kankinti. Aš galiu tave apginti. Tai paskutinė galimybė, Sarumanai, laisvam palikti Orthanką!

— Gražiai skamba! — šaipėsi Sarumanas. — Tu, Gendalfai Pilkasis, esi tikras saldžiabalsis. Neabejoju, kad Orthankas tau patinka Ir mielai čia įsikurtum. Bet kodėl aš turėčiau išeiti? Ką tu turi galvojo, sakydamas „laisvas"? Aš manau, jog tuoj pat iškelsi savo sąlygas?

— Kodėl turėtum išeiti, gali pamatyti pro langą. Tavo tarnai išblaškyti ar nužudyti, kaimynams tapai priešas, o savo naująjį šeimininką norėjai apmulkinti. Kai jo akis atsisuks į tave, ji bus raudona iš įtūžio. Tačiau „laisvas" reiškia „laisvas". Gali eiti, kur nori, nors ir į Mordorą: niekas tavęs nepančios, nekaustys grandinėmis ir tau neįsakinės. Bet turėsi man atiduoti Orthanko Raktą bei savo lazdą. Tai užstatas už laisvę. Jei būsi vertas, kada nors atgausi šiuos daiktus.

Sarumano veidas iš įtūžio tapo mėlynai raudonas, akys sužaibavo neapykanta. Jis šaižiai nusikvatojo.

— Kada nors! — it pamišęs suriko jis. — Kada nors! Kai tu turėsi Barad Duro Raktus, Septynių Karalių Karūnas ir Penkių Burtininkų Lazdas, ar ne?! Puikus planas, bet tokio kąsnio tu neapžio-si! Nebūk kvailas, o kitą kartą užsimanęs su manimi pašnekėti, ateik blaivus ir nesivesk šitų galvažudžių su neūžaugom. Linkiu goros dienos!

Jis pasisuko ir išėjo iš balkono.

— Grįžk, Sarumanai! — įsakė Gendalfas.

Visų nuostabai, Sarumanas apsisuko ir lyg prieš savo valią sugrįžo. Sunkiai kvėpuodamas jis atsirėmė į balkono turėklus. Jo voldas susiraukšlėjo ir papilko, o kaulėti pirštai įsikirto į juodą la/,dą.

— Aš tau neleidau išeiti, — rūsčiai tarė Gendalfas. — No aš, o tu tapai apgailėtinu kvailiu, Sarumanai. Tu turėjai galimybe atsisakyti juodų darbų ir pykčio, o laikaisi įsitvėręs savo lazdos. Ką gi, tupėk Orthanke, bet dabar jau nebeišeisi, nebent tave pasiimtų Juodoji Ranka iš rytų. Sarumanai! — sugriaudėjo burtininkas. — Aš esu Gendalfas Pilkasis, kurį tu išdavei! Gendalfas, kuris gr|žo Iš mirties karalystės ir tapo Baltuoju. Tu praradai bet kokią spalva! Todėl aš pašalinu tave iš Ordino ir iš Tarybos!

Gendalfas iškėlė rankas ir lėtai tarė:

— Sarumanai, aš laužau tavo lazdą! — Pasigirdo trekštolėjimas, lazdos nuolaužos išslydo Sarumanui iš rankų ir nukrito prie Gendalfo kojų. — Gali eiti! — nusisuko Gendalfas.

Sarumanas suriko ir kritęs ant kelių nušliaužė vidun. Staiga kažkoks švytintis daiktas atšvilpė iš viršaus, trenkėsi į turėklą, kur prieš akimirką stovėjo Sarumanas, ir tik per plauką nekliudęs Gendalfo atsimušė į laiptus. Turėklai sugaudė, laiptas įskilo, jo nuolaužos pažiro į visas puses, tačiau pats daiktas liko sveikas ir nuriedėjo laiptais žemyn: tamsus krištolinis rutulys su viduje rusenančia ugnimi. Pipinas pasileido paskui ir pačiupo rutulį prie pat vandens.

— Niekšingas žmogžudys! — suriko Eomeras, tačiau Gendalfas net nepajudėjo.

— Tai ne Sarumano darbas, — tarė burtininkas. — Sviesta buvo iš lango viršuje. Grimos Šliužburnio atsisveikinimo metimas, tik labai netaiklus.

— Tai dėl to, kad jis negalėjo apsispręsti, ko labiau nekenčia — tavęs ar Sarumano, — pasakė Aragornas.

— Gali būti, — sutiko Gendalfas. — Ir Sarumanui, ir Grimai bus mažai džiaugsmo gyventi kartu. Dabar jie vienas kitą plikom rankom pasmaugtų. Tai pelnyta bausmė Šliužburniui. Jeigu jis kada nors gyvas išeis iš Orthanko, galės džiaugtis kaip antrą kartą gimęs.

— Ei, vaikine, duokš tą daiktą man! Aš visai neprašiau, kad jį liestum! — šūktelėjo burtininkas, pamatęs Pipiną su rutuliu lipantį laiptais taip lėtai, lyg hobitas būtų nešęs didžiausią sunkenybę. Burtininkas skubiai paėmė rutulį iš Pipino ir paslėpė jį po apsiaustu. — Aš juo pasirūpinsiu. Sarumanas nė už ką nebūtų išmetęs tokio lobio.

— Bet jis mielai švystels tau į galvą kokį kitą daikčiuką, — subruzdo Gimlis. — Jeigu jau baigei šnekėtis, gal atsitraukime nuo bokšto?

— Taip, kalba baigta, — linktelėjo Gendalfas. — Eikime.

Jie nusisuko nuo Orthanko durų ir nulipo žemyn. Raiteliai džiaugsmingais šūksniais pasitiko savo karalių bei atidavė pagarbą burtininkui. Sarumano kerai nebeveikė — visi matė, kaip išdavikas grįžo įsakius Gendalfui ir po to nušliaužė atgal.

— Viskas, — tarė Gendalfas. — Dabar reikia surasti Medžiabarzdį ir papasakoti, kuo baigėsi pokalbis.

— Medžiabarzdis ir pats turėtų nujausti, — pasakė Meris. — Argi derybos galėjo baigtis kitaip?

— Žinoma. Viskas kabėjo ant plauko. Aš turėjau savų sumetimų šnekėtis su juo — gailestingų ir ne visai. Iš pradžių leidau Sarumanui suprasti, kad jo balsas nebekeri. Niekam nepavyktų tuo pat metu būti ir tironu, ir patarėju. Jis pateko į spąstus, bandydamas susidoroti su mumis po vieną. Aš daviau jam progą sąžiningai pasirinkti: atsisakyti savo planų bei ryšių su Mordoru ir padėti mums. Sarumanas galėjo būti galingas sąjungininkas. Bet jis atstūmė mūsų ranką ir pasiliko Orthanke. Jis nori ne tarnauti, o valdyti. Sarumanas bijo Mordoro šešėlio, bet vis dar svajoja pažaboti audrą. Nelaimingas kvailys! Jis bus tuoj pat sunaikintas, jeigu tik Juodasis Valdovas išties savo leteną į Izengardą. Mes neįstengtume paimti Orthanko, tačiau Sauronas — kas žino, ką jis gali.

— O jeigu Sauronas neįveiktų Sarumano? Ką tu su juo darytum? — paklausė Pipinas.

— Aš? Nieko! — atsakė Gendalfas. — Aš netrokštu valdžios. Kas atsitiks jam? Neišmanau. Gaila, kad tokia galinga jėga dabar pūva uždarame bokšte. Keisti yra likimo posūkiai! Neapykanta dažnai atsisuka pati prieš save. Visam Orthanke vargu ar surastum tokj brangų daiktą, kurį išmetė Šliužburnis.

Staiga pro atvirą bokšto langą kažkas garsiai suklykė ir tuoj pat nutilo.

— Sarumanas, atrodo, pritaria mano nuomonei, — šyptolėjo Gendalfas. — Palikime juos vienus!

Jie sugrįžo prie vartų griuvėsių ir, vos išnirę pro arką, pamatė atskubančius Medžiabarzdį bei dar tuziną entų. Aragornas, Gimlls Ir Legolasas su nuostaba į juos įsistebeilijo.

— Štai trys mano draugai, Medžiabarzdį, — tarė Gcndalfas. — Aš apie juos tau pasakojau, bet tu dar nesi jų matęs. — Jis išvardijo keliauninkų vardus.

Senasis entas ilgai, tiriamai į juos žiūrėjo, paskui trumpai su kiekvienu šnektelėjo. Paskiausiai jis kreipėsi į Legolasą:

— Vadinasi, tu atkeliavai net iš Gūdžiosios Girios, gerasis elfo? Kitados tai buvo didelis miškas!

— Jis ir dabar tebėra didelis, — atsakė Legolasas. — Bet ne toks, kad mes, jo gyventojai, nenorėtumėm pamatyti kitų girių. Visada svajojau pasivaikščioti po Fangorną. Nors man teko pabūti tik jo pakraštyje, nenorom išėjau iš ten.

Medžiabarzdžio akys sublizgėjo iš malonumo.

— Manau, jog tavo noras išsipildys anksčiau, negu kalvos sudūlės.

— Jeigu viskas klosis gerai, aš dar norėčiau atsivesti ir draugą.

— Mes su malonumu sutiksime kiekvieną elfą.

— Tas, apie kurį kalbu, nėra elfas, — tarė Legolasas. — Aš turėjau galvoje nykštuką Gimlį, Gloino sūnų.

Gimlis žemai nusilenkė, tačiau iš po diržo jam išslydo kirvis ir žvangtelėjęs nukrito ant žemės.

— Hum-m, hm! — sukrenkštė niūriai į jį žiūrėdamas Medžiabarzdis. — Nykštukas, ir dar su kirviu! Aš džiaugčiausi sutikęs elfą, bet dabar... Hum! Iš tiesų keista draugystė!

— Galbūt keista, tačiau be Gimlio aš į Fangorną neisiu, — tvirtai pasakė Legolasas. — O savo kirviu jis kerta ne medžius, bet orkams galvas. Helmo Daubos mūšyje jis nukirto jų keturiasdešimt dvi, o Fangorne, Fangorno Miško Šeimininke!

— Ak, tada kita kalba! — atlyžo Medžiabarzdis. — Tačiau likimas teka savo vaga ir nėra jokio reikalo jį skubinti. Dabar turime kuriam laikui išsiskirti. Diena jau baigiasi, o Gendalfas sako, jog jūs turite išvykti su tamsa, ir Marko Valdovas taip pat skuba namo.

— Visiškai teisingai, — pritarė Gendalfas. — Deja, turiu pasiimti tavo vartų sargus. Tikiuosi, kad išsiversi be jų.

— Galbūt, — tarė Medžiabarzdis, — bet man jų trūks. Mes taip greitai susidraugavome, kad aš pats stebiuosi savo vikrumu — galbūt į senatvę vaikėju? Hobitai buvo didžiausia naujiena, kokios nebuvau regėjęs daug daug metų. Aš jų nepamiršiu. Įtraukiau šią tautą į Ilgąjį Sąrašą. Entai ją prisimins.

Jūs būsite mano draugai tol, kol žaliuos miškai. Likite sveiki! Duokite žinią, jeigu savo šauniojoje Grafystėje išgirstumėt ką nors apie entes. Užsukite ir patys, jei bus proga.

— Būtinai! — vienu balsu atsakė Meris su Pipinu, kažkodėl staiga nusisukdami. Medžiabarzdis mąsliai į juos pasižiūrėjo, linguodamas galva. Jis kreipėsi į Gendalfą.

— Sarumanas neišėjo, ar ne? — paklausė jis. — Taip ir maniau. Jo širdis juoda kaip pikto huorno. Nors jeigu aš būčiau įveiktas, o visi mano medžiai iškirsti, aš taip pat neišeičiau, turėdamas kokią skylę pasislėpti.

— Tačiau juk tu nesiruošei su savo medžiais užkariauti visą pasaulį ir išnaikinti kitus gyvus padarus, — pasakė Gendalfas. — O Sarumanas liks čia misti savo neapykanta ir pinti naujų klastų voratinklių. Jis turi Orthanko Raktą, todėl jokiu būdu negali būti paleistas.

— Entai juo pasirūpins! — pažadėjo Medžiabarzdis. — Be mano leidimo Sarumanas neperžengs savo bokšto slenksčio. Mes akių nuo jo nenuleisime.

— Gerai, — nudžiugo burtininkas, — bent vienu rūpesčiu mažiau. Bet būkite budrūs! Vanduo greit nuslūgs, o apstatyti bokštą sargybiniais tau neužteks entų. Neabejoju, jog Sarumanas žino visus požeminius kelius iš Orthanko. Būtų gerai, kad leistumėte vandenį tol, kol Izengardas pavirs ežeru arba kol surasite tuos kelius. Kai požemiai bus paskandinti, o išėjimai saugomi, Sarumanui beliks tik žiūrėti pro langus.

— Gali būti ramus! — pasakė Medžiabarzdis. — Mes iššniukšti-nėsime visą slėnį, kiekvieną skylę ir akmenį. Čia sugrįš seni laukiniai medžiai. Izengardas virs Budriuoju Mišku. Net voverė negalės praliuoksėti nepastebėta. Palik šį rūpestį entams! Kol nepraeis septynis kartus daugiau metų, negu jis mus kankino, mes nepavargsime saugoti Sarumaną!

11 Palantiras

Saulė jau leidosi už vakarinių kalnų, kai Gendalfas su savo bendražygiais ir karalius su raiteliais išjojo iš Izengardo. Gendalfas už savęs pasisodino Merį, o Aragornas — Pipiną. Du Teodeno vyrai nuskubėjo į priekį apsidairyti ir dingo iš akių. Visi kiti jojo neskubėdami.

Entai, iškėlę rankas ir tylūs lyg statulos, stovėjo išsirikiavę prie vartų. Kiek pajoję Meris su Pipinu atsigręžė. Saulė dar švietė danguje, bet pilki Izengardo griuvėsiai jau skendo šešėliuose. Ten vienišas stovėjo Medžiabarzdis, panašus į seną medžio strampą, kuriuo hobitai jį palaikė per pirmą susitikimą ant saulėtos kalvos Fangorno pakraštyje.

Keleiviai prijojo Baltosios Rankos koloną. Ji tebestovėjo, tačiau Ranka buvo numesta ir sudaužyta į šipulius. Kelio viduryje baltavo jos smilius pajuodusiu nagu.

— Entai nepamiršo nieko, — tarė Gendalfas. Jie jojo, slėnį supo sutemos.

— Kada ruošiesi sustoti, Gendalfai? — paklausė Meris po kurio laiko. — Nežinau, kaip tu jautiesi sėdėdamas balne su neūžauga, tačiau tas neūžauga jau seniai norėtų liautis kratęsis ir pailsėti.

— Vadinasi, tu išgirdai? — nusišypsojo Gendalfas. — Nesikrimsk, nes galėjai būti pavaišintas dar gražesniais žodžiais. Išpuiktum sužinojęs, kad iš mūsų visų Sarumaną labiausiai dominote būtent judu su Pipinu. Jis nežinojo nei kas jūs, nei kaip čia atsidūrėte, nei kodėl atvykote į Rohaną. Ką jūs slepiate, kaip jums pavyko ištrūkti, kaip žuvo jus pagrobę orkai? — šios nedidelės mįslės nedavė ramybės Sarumanui. Jo pajuoką gali vertinti kaip komplimentą, Meriadokai.

— Širdingai dėkoju, — prunkštelėjo Meris. — Man didesnė garbė yra kratytis už tavęs. Čia sėdėdamas galiu bent jau pakartoti klausimą: kada mes ruošiamės sustoti?

Gendalfas nusijuokė.

— Tai prilipo! Kiekvienam burtininkui vertėtų vedžiotis po porą hobitų, — kad šie neleistų jiems įsiplepėti ir paistyti niekų. Prašyčiau atleisti. Aš jau pagalvojau apie poilsį. Mes pajojėsim iki slėnio galo ir ten apsinakvosim. Rytoj keliausime greičiau. Iš pradžių manėme iš Izengardo joti tiesiai į Edorasą, bet planai pasikeitė. Šaukliai nuskubėjo į Helmo Daubą įspėti žmonių, kad karalius grįžta. Iš ten su kariuomene slapta vyksime į Dunharą kalnuose. Nuo šiol netgi kelių žmonių būriui reikia vengti keliauti atvirai.

— Kaip visada: arba nieko neaiškini, arba per daug, — pasakė Meris. — Man rūpėjo tik mūsų nakvynė. Kur yra ta Helmo Dauba ir visa kita? Kas tai per vietos? Aš ničnieko nežinau apie šį kraštą.

— Jei nori suprasti, kas dedasi, turėsi sužinoti daug naujo. Bet ne dabar ir ne iš manęs: man reikia pamąstyti apie svarbesnius dalykus.

— Na gerai, prie laužo aš prispausiu Platžengį — jis ne toks irzlus. Bet kam šitas paslaptingumas? Aš maniau, mūšį laimėjome mes.

— Taip, laimėjome, bet tik vieną mūšį, ir ta pergalė netgi padidino pavojų. Tarp Mordoro ir Izengardo turėjo būti kažkoks ryšys, kurio dar neišsiaiškinau: kažkaip jie keisdavosi naujienomis. Barad Duro Akis nekantriai stebi Burtininko Slėnį, o kartu ir Rohaną. Kuo mažiau ji pamatys, tuo bus geriau.

Vingiuotas kelias lėtai leidosi į slėnį. Tai priartėdamas, tai vėl nutoldamas savo akmenuotoje vagoje tekėjo Iženas. Iš kalnų atsliūkino naktis. Ūkanos išsisklaidė. Patraukė šaltas vėjas, priešpilnis mėnulis užliejo rytinį dangų blyškia sidabrine šviesa. Raiteliams iš dešinės leidosi kalnų šlaitai, o priekyje driekėsi pilkos lygumos.

Pagaliau jie pasuko iš vieškelio ir, pajoję mylią į vakarus, apsistojo nedideliame slėnyje, kuris pietuose rėmėsi į žaliašlaitį Dol Baraną. Tai buvo piečiausia Nan Karuniro kalnų grandinės kalva, tankiai apaugusi viržiais. Slėnio šlaitai pilkavo pernykštėm samanom, pro kurias iš salsvai kvepiančios žemės sunkėsi pavasariniai šaltinėliai. Vėlią naktį jie įkūrė stovyklą po aukštais kaip medžiai erškėčiais. Nors krūmai buvo net susisukę nuo senatvės, ant kiekvienos šakelės sprogo pumpurai.

Buvo pastatyti du sargybiniai, o kiti paskubomis pavakarieniavę susisupo į apsiaustus ir užmigo. Hobitai atsigulė nuošaliau ant senų paparčių krūvos. Meris jau snūduriavo, tačiau Pipinas akių neįstengė sudėti. Jis vartėsi, muistėsi, ir paparčiai nenutildami šnarėjo.

— Kas yra? — paklausė Meris. — Pataikei ant skruzdėlyno?

— Ne, bet vis tiek nepatogu, — atsiliepė Pipinas. — Kada mes paskutinį kartą miegojom lovoje?

— Suskaičiuok ant pirštų, kiek laiko praėjo nuo tada, kai išvykome iš Lorieno, — nusižiovavo Meris.

— Ne, ne, aš kalbu apie tikrą lovą miegamajame.

— Tada Rivendeile, — pasakė Meris. — Tačiau šiąnakt aš užmigčiau bet kur.

— Kaip tau pasisekė, Meri, kad jojai su Gendalfu, — patylėjęs sušnibždėjo Pipinas.

— Kodėl? — nesuprato Meris.

— Negi nieko iš jo nesužinojai?

— Šiek tiek sužinojau. Bet tu viską galėjai girdėti — juk jojai netoliese, o mes nieko neslėpėme. Rytoj, jei Gendalfas sutiks, tu galėsi joti su juo ir pabandyti išpešti ką nors daugiau.

— Iš tikrųjų? Gerai! Bet jis nekalbus, ar ne? Visai nepasikeitęs.

— Pasikeitęs, — atsakė išsibudinęs Meris. Jam jau buvo įdomu, ko nerimsta Pipinas. — Jis, kaip čia pasakius, išaugo. Jeigu juokiasi ar liūdi, džiaugiasi ar pyksta, tai smarkiau negu anksčiau. Prisimeni paskutinį susitikimą su Sarumanu? Juk Sarumanas buvo galingesnis už Gendalfą: Tarybos galva ir visa kita. Jis buvo Sarumanas Baltasis, o dabar Gendalfas yra Baltasis. Gendalfas liepė — ir Sarumanas grįžo. Gendalfas sulaužė jo lazdą, o Sarumanui pasakė dingti — ir šis nušliaužė šalin.

— Jeigu jis pasikeitė, tai pasidarė dar tylesnis, — tarė Pipinas. — Kad ir tas krištolinis rutulys. Gendalfas juo labai džiaugėsi. Jis žino, kas tai per daiktas. O mums ar pasakė? Nė žodžio. Juk aš pirmas pastvėriau tą rutulį, galima sakyti — išgelbėjau. „Ei, vaikine, duokš tą daiktą man!" — štai tau padėka. Kas tai galėtų būti? Sunkus daikčiukas... — Pipinas, atrodė, kalbėjosi pats su savimi.

— Ak štai kas tau miegoti neduoda! — suvokė Meris. — Pipinai, bičiuli, nepamiršk Gildoro žodžių, kuriuos taip mėgo kartoti Semas: „Nekišk nosies į burtininkų reikalus, nes gali iš viso likti be jos".

— Bet mes jau kelis mėnesius tik ir kišame nosis į burtininkų reikalus, — paprieštaravo Pipinas. — Sykį įsipainiojome į pavojus, norėčiau žinoti kiek daugiau. Ir norėčiau žvilgtelti į tą rutulį.

— Eik miegoti! Anksčiau ar vėliau viską sužinosi. Mano brangusis Pipinai, dar joks Tukas nėra pasirodęs smalsesnis už Brendibaką, tačiau dabar tikrai ne laikas klausinėti.

— Gerai, gerai. Nieko čia blogo, jei noriu pažiūrėti į tą daiktą. Aš žinau, kad jo vis tiek nepamatysiu, nes Gendalfas tupi ant to rutulio kaip višta ant kiaušinio. Iš tavęs irgi daug nepeši, tik „dabar—ne—laikas—eik—miegoti" .

— O ką aš turėčiau sakyti? — paklausė Meris. — Atleisk, Pipinai, bet tau teks palaukti iki ryto. Po pusryčių mes kartu iškamantinėsime burtininką. O dabar aš noriu miego. Jeigu dar kartą nusižiovausiu, tai perplyšiu iki ausų. Labanaktis!

Pipinas nutilo. Jis gulėjo ramiai, tačiau nuginto sapno prisivilioti nepadėjo net lygus Merio alsavimas. Mintis apie juodąjį rutulį vis stiprėjo. Pipinas vėl jautė jo svorį, matė paslaptingas ugneles, šokinėjančias viduje. Hobitas nusisuko ir pabandė galvoti apie ką nors kita.

Pagaliau tai tapo nepakenčiama. Pipinas atsistojo ir, įsisupęs į apsiaustą, apsidairė. Mėnulis liejo savo šaltą šviesą į slėnį, juodavo krūmų šešėliai. Visi miegojo. Sargybinių nesimatė: jie, matyt, nuėjo ant kalvos arba pasislėpė žolėje. Vedamas kažkokios nesuprantamos jėgos, hobitas tyliai priėjo prie Gendalfo ir pažiūrėjo į jį. Burtininkas miegojo, po pusiau nuleistais vokais pro ilgas blakstienas žėrėjo jo akys. Pipinas skubiai žingtelėjo atgal. Bet burtininkas nejudėjo. Hobitas vėl priėjo ir beveik prieš savo valią pasilenkė prie miegančiojo. Gendalfas buvo susisupęs į antklodę ir dar užsimetęs apsiaustą. Tarp jo dešinio šono bei sulenktos rankos kūpsojo kažkas apvalus, apvyniotas tamsia medžiaga. Atrodė, kad burtininko ranka ką tik nuslydo nuo to daikto.

Vos kvėpuodamas Pipinas prisėlino artyn, atsiklaupė. Po to labai lėtai ištiesė rankas ir ištraukė ryšulį. Šis pasirodė ne toks jau sunkus. „Tikriausiai čia tik drabužiai",— su keistu palengvėjimu pagalvojo Pipinas, bet paimto daikto atgal nepadėjo. Akimirką hobitas stovėjo gniauždamas ryšulį. Staiga jam šovė mintis. Jis nutykino šalin, susirado didelį akmenį ir grįžo atgal.

Pipinas įvyniojo akmenį į medžiagą, priklaupė ir atsargiai pakišo jį po Gendalfo ranka. Tada žvilgtelėjo į savo grobį: tamsų, šaltą krištolinį rutulį, gulintį ant žemės. Hobitas įvyniojo jį į apsiaustą ir pasisuko eiti. Staiga Gendalfas sujudėjo, kažką murmtelėjo nesuprantama kalba, jo ranka suspaudė įvyniotą akmenį ir atsidusęs burtininkas ilsėjosi toliau.

— Na ir kvailys tu, Pipinai, — keikė save hobitas, — amžinai ieškai nemalonumų. Padėk rutulį atgal! — Tačiau hobitas pajuto, kaip jam ėmė drebėti keliai ir jis nebedrįsta prisiartinti prie burtininko. — Aš jį pabudinsiu, jeigu vėl ištrauksiu akmenį. Reikia šiek tiek nurimti. Ir žvilgtelėti į rutulį. Bet ne čia!

Jis nuslinko šalin ir atsisėdo ant žalio kauburėlio netoli savo guolio. Per slėnio kraštą pažvelgė mėnulis.

Pipinas pasidėjo rutulį tarp kelių ir žemai pasilenkė, kaip godus vaikas, bandantis paslėpti savo skanėstus nuo kitų. Nuėmęs apsiaustą jis pažvelgė į rutulį. Tylus oras aplinkui, atrodė, pritvinko įtampos. Iš pradžių rutulys buvo tamsus kaip juodasis gintaras, tik mėnulio šviesa žėrėjo jo paviršiuje. Tačiau vėliau jis ėmė po truputį švytėti, Pipino akys siurbte siurbėsi į krištolą, hobitas nebegalėjo nusisukti. Greitai visas rutulio vidus jau degė skaisčia liepsna, kuri sukosi ir plaikstėsi. Staiga viskas užgeso. Hobitas žioptelėjo, ėmė muistytis, bet liko susilenkęs, laikydamas rutulį abiem rankom. Pipino galva linko vis žemiau, o lūpos be garso krutėjo. Pagaliau hobitas veriamai suriko ir parkrito kaip negyvas.

Akimirksniu stovykla sukilo ant kojų. Nuo viršaus atbėgo sargybiniai.

— Tai štai kas vagis! — šūktelėjo pribėgęs Gendalfas. Jis skubiai užmetė apsiaustą ant rutulio. — Pipinai, Pipinai! Kaip negerai! — Jis priklaupė prie Pipino kūno: hobitas gulėjo paslikas, plačiai atmerkęs nieko nematančias akis. — Prakeikimas! Norėčiau žinoti, ką jis iškrėtė sau ir visiems mums!

Gendalfo veidas buvo sunerimęs ir rūstus. Jis paėmė Pipino ranką ir pasilenkė prie veido, klausydamas kvėpavimo, po to uždėjo delną jam ant kaktos. Hobitas sudrebėjo, sumirksėjo ir riktelėjęs atsisėdo, klaikiu žvilgsniu žiūrėdamas į susirinkusius.

— Šitas riešutėlis ne tavo dantims, Sarumanai! — kažkokiu šaižiu balsu sucypė hobitas, traukdamasis nuo Gendalfo. — Aš pasiųsiu tavęs ką nors. Supratai? Perduok tik tiek! — Pipinas ėmė muistytis ir bandė ištrūkti, tačiau Gendalfas laikė jį švelniai ir tvirtai suspaudęs.

— Peregrinai Tukai! — įsakė jis. — Grįžk!

Hobitas atsigręžė ir susmuko, nusitvėręs burtininko rankos.

— Gendalfai! — riktelėjo Pipinas. — Gendalfai! Atleisk man!

— Atleisti? — paklausė burtininkas. — Iš pradžių pasakyk, ką padarei!

— Aš, aš paėmiau rutulį ir į jį pasižiūrėjau, — sumikčiojo Pipinas. — Labai išsigandau ir norėjau nusisukti, bet neįstengiau. Tada atėjo Jis, žiūrėjo į mane ir klausinėjo. Tai viskas, ką galiu prisiminti.

— To maža, — rūsčiai tarė Gendalfas, — ką matei ir ką pasakei?

Pipinas sumirksėjo ir ėmė drebėti, bet nieko nepasakė. Visi žiūrėjo į jį tylėdami, tik Meris nusisuko. Gendalfo veidas tebebuvo rūstus.

— Kalbėk!

Pipinas pradėjo lėtai, lyg dvejodamas, bet pamažu jo balsas stiprėjo.

— Aš mačiau tamsų dangų ir aukštus pilies kuorus, — tarė jis, — ir mažytes žvaigždes. Jos buvo aukštai, toli, bet labai skaisčios. Staiga žvaigždes uždengė kažkokie padarai su sparnais. Labai dideli, bet rutulyje atrodė, jog tai šikšnosparniai. Jų buvo, atrodo, devyni. Vienas iš jų ėmė skristi tiesiai į mane, vis didėdamas ir didėdamas. Jis turėjo siaubingą... ne, ne! Man baisu apie tai pasakoti.

Aš norėjau sprukti, nes maniau, kad tas padaras išskris iš rutulio, bet jis uždengė visą dangų ir išnyko. Tada atėjo Jis. Jis nekalbėjo, tik žiūrėjo — o aš viską supratau.

„Vadinasi, grįžai? — paklausė Jis. — Kodėl taip ilgai tylėjai?" Aš neatsakiau. Jis vėl prabilo: „Kas tu?" Aš vis tiek neatsakiau, bet Jis mane smaugte smaugė. Neiškentęs skausmo pasakiau: „Hobitas".

Jis, atrodė, tik dabar mane išvydo ir nusijuokė žiauriu, gergždžiančiu juoku. Pasijutau, lyg mane kas peiliais badytų. Aš bandžiau ištrūkti.

„Palauk! — tarė Jis. — Mes greitai susitiksime. Perduok Sarumanui, kad tas riešutėlis ne jo dantims. Aš pasiųsiu ką nors pas jį. Supratai? Perduok tik tiek!"

Tada Jis į mane taip dėbtelėjo, kad pasijutau, jog skylu į gabalus. Ne, ne, aš daugiau nieko nebesakysiu! Nieko nebeprisimenu.

— Pažiūrėk į mane! — liepė Gendalfas.

Pipinas pažvelgė jam tiesiai į akis. Burtininkas kurį laiką nenuleido nuo jo žvilgsnio, paskui jo veidas sušvelnėjo, juo netgi perbėgo šypsenos šešėlis. Burtininkas uždėjo ranką Pipinui ant galvos.

— Viskas gerai, — tarė Gendalfas, — tau nieko neatsitiko. Iš akių matau, jog nemeluoji, nors labai to bijojau. Visa laimė, kad Jis su tavim kalbėjo neilgai. Tu esi kvailys, Peregrinai Tukai, bet doras kvailys. Tokioje situacijoje išmintingesnis galėjo pridaryti daugiau žalos. Bet įsidėmėk! Tu ir mes išsigelbėjome tik laimingo atsitiktinumo dėka. Antro karto nebus. Jeigu Jis būtų tave kaip reikiant patardęs, būtum viską išklojęs ir pražudęs mus visus. Bet jam reikėjo ne tik žinių, o ir tavęs paties, kad kuo greičiau galėtų neskubėdamas pasišnekėti su tavim Juodojoje Tvirtovėje. Nekrūpčiok! Jeigu jau įsipainiojai į burtininkų reikalus, tai priprask. Tuščia jų! Aš tau atleidžiu. Būk ramus. Viskas nėra taip blogai, kaip galėjo būti.

Gendalfas švelniai pakėlė Pipiną ir nunešė į guolį. Meris atsisėdo šalia.

— Gulėk ir ilsėkis, jei gali, Pipinai, — pasakė Gendalfas. — Tikėk manimi. Jeigu vėl pajusi niežulį rankose, pasakyk man! Tokius dalykus galima išgydyti. Bet, brangusis mano hobite, daugiau niekada nekaišiok akmenų man po alkūne! Dabar kiek pabūkite dviese.

Gendalfas sugrįžo pas kitus, tebestovinčius šalia Orthanko Akmens.

— Pavojus ateina, kai jo mažiausiai tikiesi, — tarė jis. — Vos pavyko išsigelbėti.

— Kaip Pipinas? — paklausė Aragornas.

— Viskas bus gerai. Jo ilgai nelaikė, o hobitai labai lengvai atsigauna. Prisiminimų siaubas turėtų greitai pranykti. Galbūt net per greitai. Aragornai, gal pasaugotum Orthanko Akmenį? Nepamiršk, tai pavojingas daiktas ir reikia būti atsargiam.

— Pavojingas, bet ne visiems, — tarė Aragornas. — Tuo labiau kad aš turiu į jį paveldėtojo teisę. Tai juk Orthanko palantiras iš Elendilo lobyno, kurį Izengardui padovanojo Gondoro karaliai. Mano valanda artėja. Aš jį paimsiu.

Gendalfas pažiūrėjo į Aragorną ir tada, visų nuostabai, paėmė suvyniotą Akmenį ir nusilenkęs įteikė jį Elendilo ainiui.

— Priimk jį, valdove! — tarė burtininkas. — Tai pirmas iš lobių, kurie grįžta į gėrio rankas. Bet leisk tau patarti: kol kas jo nenaudok. Būk atsargus!

— Ar aš kada buvau neatsargus, laukdamas ir ruošdamasis daugybę ilgų metų? — paklausė Aragornas.

— Niekada, — sutiko Gendalfas, — todėl nesuklupk kelio gale. Ir laikyk Akmenį paslaptyje. Tu bei visi kiti, kurie stovite čia! Svarbiausia, kad hobitas Peregrinas nežinotų, kur slepiamas rutulys. Blogis dar gali pagauti mūsų draugą, nes Pipinas, deja, žvelgė į pragaištingąjį kristalą. Tai labai pavojinga. Jam nereikėjo liesti jo Izengarde, tačiau aš galvojau apie Sarumaną ir ne iš karto perpratau Akmens prigimtį. O vėliau pavargau ir užsnūdau. Bet dabar aš viską supratau.

— Taip, be jokios abejonės, — pritarė Aragornas, — dabar mes žinome, koks ryšys buvo tarp Izengardo bei Mordoro ir kaip jis veikė. Daug kas paaiškėjo.

— Keistų galių turi mūsų priešai ir keistų silpnybių, — prabilo Teodenas. — Tačiau yra pasakyta: blogis dažnai pražudo blogį.

— Tai pasitvirtino daug kartų, — atsiduso Gendalfas, — tačiau šįsyk mums ypač pasisekė. Ko gero, šitas hobitas išgelbėjo mane nuo nepataisomos klaidos. Aš svarsčiau, ar galima man pačiam išbandyti Akmenį. Nedaug trūko, kad būčiau išsidavęs Priešui, o tokiam susidūrimui dar nesu pasirengęs, jeigu apskritai kada nors būsiu. Tačiau, man atrodo, išmuš valanda, kai aš nebegalėsiu slėptis ir stosiu į atvirą kovą.

— Tokia valanda jau arti, — tarė Aragornas.

— Bet dar ne dabar. Sauronas dar nėra viskuo tikras — mes turime tuo pasinaudoti. Priešas mano, kad Akmuo yra Orthanke — kodėl gi jis turėtų manyti kitaip? Vadinasi, jis yra įsitikinęs, jog hobitas yra Sarumano nelaisvėje ir buvo priverstas žiūrėti į rutulį. Jo tamsus protas dabar galvoja apie hobito veidą ir balsą, jis laukia, todėl praeis kiek laiko, kol jis supras klydęs. Mes turime žūtbūt pasinaudoti tokia proga. Dabar reikia skubėti. Prie Izengardo negalima pasilikti. Aš išjoju tuoj pat ir pasiimu su savimi Peregriną Tuką. Jam taip bus geriau, negu gulėti tamsoje kitiems miegant.

— Aš pasilieku Eomerą ir dešimt raitelių, — pasakė karalius. — Išjosime auštant. Kiti gali joti su Aragornu kada panorėję.

— Kaip norite, — pasakė Gendalfas, — tačiau kuo greičiau skubėkite į kalvas, į Helmo Daubą.

Staiga mėnulį užklojo kažkoks didelis šešėlis. Keletas raitelių suriko ir užsidengė galvas rankomis, lyg gindamiesi nuo nematomo smūgio: juos apėmė akla, nepaaiškinama baimė ir mirtinas šaltis. Drebėdami jie pažvelgė aukštyn. Kaip juodas debesis pro mėnulį prašvilpė didžiulė sparnuota figūra. Vaiduoklis pasisuko ir greičiau už Viduržemio vėją nulėkė į šiaurę. Žvaigždės nublyško. Šešėlis dingo.

Visi stovėjo suakmenėję. Gendalfas žiūrėjo į viršų, nuleidęs rankas, suspaudęs kumščius.

— Nazgulas! — suriko burtininkas. — Mordoro pasiuntinys. Audra artėja. Jie perėjo Upę! Jokite, jokite! Nelaukite aušros! Jokite! Tegu greitieji nelaukia atsiliekančiųjų.

Gendalfas nubėgo šalin šaukdamas Žvaigždikį. Aragornas nuskubėjo paskui. Burtininkas paėmė Pipiną ant rankų.

— Šį kartą tu josi su manimi, — tarė jis, — pamatysi Žvaigždikio greitumą.

Burtininkas užsimetė maišelį su savo daiktais ant pečių ir užšoko ant laukiančio žirgo. Aragornas pakėlė į apsiaustą bei antklodę įvyniotą Pipiną ir padavė Gendalfui.

— Likite sveiki! Skubėkite! — riktelėjo Gendalfas. — Pirmyn, Žvaigždiki!

Žirgas suprunkštė, išrietė kaklą. Jo uodega sužvilgo mėnulio šviesoje. Jis šoko į priekį ir kaip šiaurės vėjas dingo tamsoje.

— Kokia puiki, rami naktelė, ar ne? — kreipėsi Meris į Pėdsekį. — Kai kuriems labai sekasi: jie traukia Akmenis burtininkams iš pašonių, o tie dar ima juos į kelionę, užuot pavertę stulpais, kad stovėtų kaip amžinas įspėjimas!

— Nesu tikras, ar būtų buvę geriau, jeigu į Akmenį būtum pažvelgęs tu, Meriadokai. Kas žino? — palingavo galvą Aragornas. — Na, ką padarysi, tau teko laimė joti su manimi. Tuoj pat. Susirink daiktus ir paimk, ką paliko Pipinas. Paskubėk!

Per lygumas niekieno neraginamas ir netramdomas skriejo Žvaigždikis. Praėjo vos valanda, o jis jau pralėkė Izeno Brastas. Už nugarų pasiliko Raitelių Pilkapis su įsmeigtom vienišom ietim.

Pipinas pradėjo atsigauti. Jam buvo šilta ir patogu, vėjas švelniai kuteno veidą. Jis buvo su Gendalfu. Akmens ir kraupaus šešėlio sukeltas siaubas ėmė nykti, likdamas kalnų miglose. Hobitas giliai įkvėpė.

— Aš nežinojau, kad tu jodinėji be balno ir kamanų, Gendalfai, — tarė jis.

— Šitaip, elflškai, joju tiktai Žvaigždikiu, — atsakė burtininkas. — Žvaigždikis nekenčia kamanų. Šis žirgas pats sprendžia, nešti tave ar ne. Jeigu neša, tada nieko daugiau nereikia. Jis pasirūpins, kad tvirtai sėdėtum jam ant nugaros.

— Jis turbūt greitas lyg vėjas. Kaip minkštai taukši kanopos! — stebėjosi Pipinas.

— Jau dabar Žvaigždikio zovados pavydėtų bet kuris Viduržemio žirgas, — atsakė Gendalfas. — O jis galėtų lėkti dar greičiau. Žemė čia kalvota ir nelygi. Tačiau ar matai, kaip priartėjo Baltieji Kalnai? Ana ten lyg juodos ietys sminga į žvaigždes Trihyrno viršūnės. Greitai prijosime kryžkelę ir slėnį, kur prieš dvi dienas vyko mūšis.

Pipinas vėl nutilo. Gendalfas kažką niūniavo sau po nosimi — trumpą dainelę įvairiom kalbom. Po žirgo kojomis tirpo mylios. Burtininkas uždainavo kiek garsiau, ir kelios eilutės pasiekė hobito ausis.

— Ką tai reiškia, Gendalfai?

— Tiesiog prisimenu kai kuriuos Žynių Posmus, — atsakė burtininkas. — Turbūt hobitai jau seniai juos užmiršo, netgi tuos, kuriuos mokėjo.

— Ne, neužmiršo. Mes net sukūrėme savų, nors tavęs tai, žinoma, nedomina. Bet šitos dainelės aš negirdėjau. Kas tos septynios žvaigždės ir septyni akmenys?

— Senųjų karalių palantirai.

— O kas tai yra? — nenurimo Pipinas.

— Šitas žodis reiškia „toli matantis", Orthanko Akmuo buvo vienas iš jų.

— Tai jį pagamino... pagamino... — Pipinas ilgai nesiryžo ištarti, — ... ne Priešas?

— Ne, — papurtė galvą Gendalfas, — ir ne Sarumanas. Jie nesugebėtų padaryti tokio stebuklo. Palantirai atkeliavo iš Vakarų, iš Eldamaro. Juos pagamino Noldorai, galbūt net pats Feanoras, taip seniai, kad laikas dar net nebuvo skaičiuojamas metais. Tačiau Sauronas viską gali pasiglemžti sau. Štai tikroji Sarumano žlugimo priežastis. Daiktai, kuriuos sukūrusi jėga gilesnė ir paslaptingesnė net už mūsų sielą, yra pavojingi.

Sarumanas susilaukė pelnytos bausmės. Jis laikė Orthanko Akmenį paslaptyje, nė žodžiu neprasitardamas net Tarybai. Mes manėme, jog visi palantirai dingo per Gondoro karus. Žmonės juos beveik pamiršo. Gondore šie akmenys buvo tik keletui žinoma paslaptis, o Arnore juos prisimena nebent dunadanai Žynių Posmuose.

— O kam senovės žmonės juos naudojo? — pasiteiravo Pipinas, nudžiugintas tokio burtininko kalbumo ir bijodamas, jog tai ilgai netruks.

— Kad matytų toliau, nei siekia akis, ir galėtų mintimis kalbėtis vieni su kitais, — paaiškino Gendalfas. — Šitaip palantirai saugojo bei vienijo Gondorą. Po Akmenį buvo Minas Arnore, Minas Itilyje ir Orthanke, Izengardo žiede. Svarbiausias iš jų gulėjo Žvaigždžių Kupole Osgiliate. Kiti trys buvo toli šiaurėje, anot Elrondo pasakojimų, — Anumine ir Amon Šule, o Elendilo Akmuo buvo Bokšto Kalvose netoli Mitlondo, Mėnulio Įlankoje, kur guli pilkieji laivai.

Kiekvienas palantiras buvo susijęs su kitais, o Osgiliato Akmuo galėjo regėti visus Gondoro akmenis iš karto. Dabar mes žinome, jog Orthanko palantiras išliko, tačiau vienas galėjo rodyti tik nedidelius vaizdelius iš tolimų kraštų ir paslaptingų laikų. Be abejo, tai buvo naudinga Sarumanui, tačiau jam to buvo maža. Jis kreipė savo žvilgsnį vis tolyn, kol kartą įsidrąsinęs pažvelgė į Barad Durą. Ir buvo sugautas!

Niekas nežino, kur dabar Gondoro ir Arnoro Akmenys: nuskendo jūroje ar dingo po žeme. Tačiau Sauronas tikriausiai gavo Itilio Akmenį, nes jis paėmė tą tvirtovę ir pavertė blogio buveine — Minas Morgulu.

Dabar lengva suprasti, kaip greitai įkliuvo Sarumanas. Sauronas pasinaudojo jo godumu, nenuilsdamas jį persekiojo ir, žinoma, grasino. Šakalas susiriejo su liūtu, vanagą parbloškė erelis, voras pateko į plieno tinklą! Nuo to laiko Orthanko palantiras visada buvo nutaikytas į Barad Durą. Ten atsidurdavo kiekvienas, pažvelgęs į Akmenį. Tik tas, kuris turi kietesnę už deimantą valią, galėtų pasipriešinti. O kaip Akmuo prie savęs traukia! Net aš tai pajutau. Dar ir dabar trokštu išbandyti save tuo rutuliu — išplėšti palantirą iš Jo valdžios, o tada nukeliauti per bekraštes laiko marias į Tiriono Gražiojo laikus. Galbūt pamatyčiau patį Feanorą arba žydinčius Aukso bei Sidabro Medžius. — Jis atsiduso ir nutilo.

— O, kad būčiau visa tai žinojęs anksčiau, — tarė Pipinas, — aš nė neįtariau, ką darau.

— Įtarei, — paprieštaravo Gendalfas. — Įtarei ir žinojai, kad elgiesi neteisingai bei kvailai — pats sau taip sakei, bet pats ir neklausei. Nepasakojau tau nieko, nes aš tik dabar pradedu viską suprasti. Be to, jeigu būčiau prasitaręs anksčiau, tavo troškimas vis tiek nebūtų sumažėjęs. Atvirkščiai! Geriausiai pasimokai, kai pats nusvyli nagus. Po to ir šaltus pūti.

— Dabar nors ir visi septyni Akmenys gulėtų prieš mane — aš susikiščiau rankas į kišenes ir užsimerkčiau.

— Jau neblogai, — pasakė Gendalfas, — to ir tikėjausi.

— Bet aš norėčiau žinoti... — vėl prašneko Pipinas.

— Pasigailėk! — sušuko Gendalfas. — Aš nenoriu baigti savo dienų tenkindamas tavo beribį smalsumą. Na, ką dar nori sužinoti?

— Visų žvaigždžių ir gyvų būtybių vardus, Viduržemio kroniką nuo pačios pradžios. Dangaus ir Saulėtų Jūrų istoriją, — nusijuokė hobitas. — Ne mažiau! Bet šiąnakt aš niekur neskubu. Galvoju apie tą juodą šešėlį. Tu sušukai: „Mordoro pasiuntinys!" Kas jis toks? Ką jis darys Izengarde?

— Jis yra sparnuotas Juodasis Raitelis, nazgulas, — atsakė burtininkas, — ir jis būtų nunešęs tave į Juodąją Tvirtovę.

— Bet... bet jis skrido ne manęs? Tai yra aš nežinojau, jog turiu... — sumikčiojo Pipinas.

— Žinoma, ne, — nuramino jį Gendalfas. — Nuo Barad Duro iki Orthanko yra apie šešis šimtus mylių ir net nazgului reikia kelių valandų įveikti tokiam atstumui. Bet Sarumanas, išsiuntęs orkus pargabenti hobitų, aišku, žvelgė į Akmenį, ir Sauronas perskaitė jo slaptas mintis. Tas nazgulas turėjo išsiaiškinti, kas čia darosi. Po šios nakties, manau, bus pasiųstas dar vienas Juodasis Raitelis. Atrodo, Sarumanas priėjo liepto galą. Jis neturi belaisvių. Jis neturi Akmens ir negali atsiliepti kviečiamas. Sauronas pagalvos, kad Sarumanas jį išdavė, belaisvius pasiliko sau ir atsisako žiūrėti į Akmenį. Sarumanas išklos visą teisybę nazgului, bet tas, aišku, juo nepatikės, kadangi Izengardas sugriautas, o Sarumanas sveikas. Kad ir ką jis darytų, abi pusės laikys jį savo priešu. Orthankas yra pakankamai galingas, kad atsilaikytų prieš Devynetą nazgulų. Sarumanas gali net pabandyti įvilioti į spąstus pasiuntinį arba laimėti laiko užmušdamas jo sparnuotą arklį. Tada tegu Rohanas prižiūri savo žirgus!

Negaliu pasakyti, kaip tai atsilieps mums. Priešas gali būti sutrikęs ir įniršęs ant Sarumano. Tačiau jis sužinos, jog aš buvau ant Orthanko laiptų, ir hobitai su manimi. Kad Elendilo ainis gyvas ir kovoja ranka rankon su Rohanu, jeigu tik Šliužburnis atpažins Aragorną su šarvais ir prisimins jo titulą. Štai ko aš bijau. Todėl mes bėgame — ne nuo pavojaus, bet į dar didesnį pavojų. Juk kiekvienas Žvaigždikio šuolis mus artina prie Tamsos Šalies, Peregrinai Tukai. Lyg staiga sužvarbęs Pipinas įsisupo į apsiaustą ir nieko neatsakė. Aplink driekėsi pilkos žemės.

— Štai mes jau Vestfoldo slėniuose, — tarė Gendalfas. — Tas tamsus šešėlis tolumoje yra įėjimas į Daubą ir į Žėrinčiąsias Aglarondo Olas. Neklausk manęs apie jas. Jei dar kada susitiksite, pasiteirauk Gimlio ir pirmą sykį gausi ilgesnį atsakymą nei nori. Dabar olų nepamatysi. Jos greitai liks toli už nugaros.

— Aš maniau, jog tu ruošiesi sustoti Helmo Dauboje! — nustebo Pipinas. — Kurgi mes tada jojame?

— Į Minas Tiritą, kol jo dar neapsėmė karo jūra.

— O! Ar jis toli?

— Mylių mylios, — atsakė Gendalfas, — tris kartus toliau negu iki Karaliaus Teodeno rūmų, o nuo jų iki čia Mordoro pasiuntiniui būtų šimtas mylių. Žvaigždikiui teks ilgesnis kelias. Kuris pasirodys greitesnis?

Josime iki aušros. Tada net ir Žvaigždikis turės pailsėti: apie tą laiką turėtume būti Edorase. Dabar miegok, jei gali. Brėkštant išvysi auksinį Eorlo rūmų stogą, nurausvintą pirmųjų aušros spindulių. O po dviejų dienų tu jau žiūrėsi į purpurinį Mindoluino kalno šešėlį ir į baltas Denetoro tvirtovės sienas.

Dabar pirmyn, Žvaigždiki! Skubėk, šaunusis žirge, kaip dar nesi skubėjęs! Mes jau žemėse, kur tu pažįsti kiekvieną akmenėlį. Skubėk, skubėk! Visa viltis — tavo greitumas!

Žvaigždikis atmetė galvą ir garsiai sužvingo, lyg puldamas į kovą. Jis šovė pirmyn. Kibirkštys lėkė žirgui iš po kanopų, jis skrodė naktį lyg baltas žaibas.

Grimzdamas į sapną, Pipinas pasijuto, tarsi jie su Gendalfu sėdėtų ant akmeninio žirgo, o pro šalį, švilpiant vėjui, lėktų visas pasaulis.